[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

- Siaubingai nemandagūs! - iš karto sušuko Deoiridh. Deja, netrukus gavo nusivilti: Alanas labai jau palankiai atsiliepė apie tuos pasipūtėlius. Kažin ar sutiks gerai juos pakankinti. Vis dėlto nenorėjo rodyti nusivylimo, tad kol kas daugiau nieko nesakė. Pasiūlymą pateiks vėliau. Na, o jeigu pamatys, kad Alanui toks dalykas išties nebūtų prie širdies… Palauks, kol jis išeis, ir susprogdins galeriją vieną. Zoey tikrai sutiktų! prisiminusi nuotykį bibliotekoje mintyse pasakė sau grifė.
- Gal dėl to ir yra tokie pasipūtę, nes mato, kaip yra garbinami, - nesusilaikiusi burbtelėjo, nors įžeisti draugo (?) visai nenorėjo. - Galbūt nori parodyti savo piešinius?
Bendrakoledžiui pradėjus šnekėti Deoiridh susimąstė. Nepaisant to, kad praėjusį kartą pabendrauti buvo visai smagu, o paerzinti nuostabiąją Sabriną dar smagiau, po to jiedu nebendravo. Kokia galėtų būti to priežastis? Taip, Alanas buvo gerokai jaunesnis, tačiau tai nebuvo labai didelis trikdis: su Dori mergina sutarė kuo puikiausiai, o ji taip pat buvo maža.
- Nenoriu galvoti nei apie egzaminus, nei apie tai, kas bus po jų, - nusijuokė Deoiridh, paklausta, kaip sekasi jai. Šios mintys gąsdino vis labiau ir labiau, bet nebuvo galima taip paimti ir to pripažinti menkai pažįstamam mokiniui.
Pavaikščiojusi pirmyn atgal iš tų kvailų paveikslų daugiau neišgirdo nė vieno priekaišto. Vis dėlto požiūris jau buvo susiformavęs taip, kad ji nė neketino pakeisti nuomonės: portretai yra be galo pasipūtę, tad ji turi gerai juos pamokyti. Priėjusi prie to, kuris turėjo tiek įžūlumo reikšti nepasitenkinimą, staigiai nukreipė lazdelę į jį ir įtemptai galvodama apie klaikiai rausvą spalvą tarstelėjo:
- Colovaria.
Pamačiusi, kaip portreto plaukai nusidažė norėta spalva, nesusilaikiusi nusijuokė. Vyriškis, aišku, buvo labai nepatenkintas, bet septintakursei tai visiškai nerūpėjo. Tiesa, ji šiek tiek sunerimusi atsisuko į Alaną - tikėjosi, kad berniukas nesugalvos visko “tvarkyti”.

[Alanas Senkleris]

- Tikriausiai galvoje atsiranda labai daug sumaišties, kai toks ilgas etapas kaip mokykla staiga ima ir pasibaigia. - Pasakė Alanas, kai ji prabilo apie egzaminus. Pats ir negalvojo apie savo paskutiniuosius metus, juk jie dar toli. Na žinoma pasvarstydavo ką norėtų veikti gyvenime, bet šiaip.
- Galiu parodyti piešinius jeigu nori. Turiu čia eskizų sąsiuvinį. - Apie ant sienų kabančius paveikslus Deoiridh atsiliepė labai nepalankiai. Gal ir taip. Man jie patinka, todėl jie manęs nenervina. Pagalvojo jis. Tada pamatė kaip ji gražina kažkokio vyro portretą. Pirmas noras atėjęs į galvą buvo jai sutrukdyti. Bet kad to vyro išraiška pasidarė tokia komiška ir nepatenkinta, kad jis nejučiomis nusijuokė. Juk tai tik plaukai, nieko tragiško neatsitiko.
- Tu matai, tikrai pervertina savo žavingą išvaizdą. - Šis paveikslas nebuvo jo mėgstamiausiųjų kategorijoje. Aišku menas... Ar jis gali gadinti meno kūrinį? Bet per šiuos metus jau prisikrėtė daugiau, nei reikia. Pasikeitė truputį. Aišku nesišaipydavo iš kitų, bet šiek tiek pakvailioti... Kodėl gi ne? Svarbiausia, kad nieko neatsitiktų paveikslui, kuris vaizdavo Dumbldoro ir Grindelvaldo dvikovą.
- Nori palikti savo išėjimo iš mokyklos žymę? - Trumpai pasitaręs su savo sąžine Smagiai pasiteiravo raudonplaukis.
- Ir ką tu dar perkurtum šiame portrete? - Paklausė.
- Parodyk savo dizaineriškus gebėjimus. - Jam kalbant vyras drobėje raukėsi ir piktai į jį šnairavo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

- Aha, - tepratarė Deoiridh nenorėdama pernelyg daug galvoti apie mokyklos baigimą. Dabar viskas asociavosi su šita sudėtinga tema, tad bent kartą to norėjosi kažkaip išvengti. Vylėsi, kad Alanas neįsižeis: ne jis kaltas, kad viskas sukosi tik apie nenumaldomai artėjančius egzaminus ir tai, kas bus po jų. O kas vis dėlto bus? Galėsiu susitikti su Sigurdu bandė surasti teigiamų situacijos pusių škotė.
- Aha, tikrai noriu! - entuziastingai sušuko grifė. Prisiminė, kaip Ryan’as siūlė jai piešti. Tą mintį iš karto atmetė, bet tai nereiškė, kad nebuvo smalsu pamatyti draugo meninius sugebėjimus. Su tam tikru nekantrumu laukė, kol Alanas išsitrauks sąsiuvinį.
- Ką ir sakau! Jie tikrai per gerai galvoja apie save! - sušuko Deoiridh specialiai pažvelgdama į susiraukusį paveikslą. Baimė, kad jaunesnysis grifas sutrukdys įgyvendinti užmačią, pamažu pradėjo tirpti. Galbūt pavyks išties pasilinksminti? Prisiminusi pamoką bibliotekoje su Zoey, kurios metu parodė draugei bombarda kerus, išsišiepė. Šitie pasipūtėliai dar atsiims! Tik kol kas, žinoma, nereikėjo atskleisti planų - nesinorėjo gąsdinti Alano. Kvailus portretus ji mielai būtų ne tik išgąsdinusi, bet dar ir sunaikinusi.
Alano užduotas klausimas škotei patiko. Va kur smagus vaikis, negalvojant tik apie tai, kad tai būtų blogas poelgis!
- Kodėl ne? Visai smagu, kai tave prisimena, - nusijuokė ir dar kartą prisiminė varlių nuotykius pamokose. Vylėsi, kad ją čia išties prisimins, bet kodėl nepasistengus dar labiau?
- Pirmiausia, žinoma, perkurčiau jo šlykštų būdą, - pratarė atidžiai pažvelgdama į vis mažiau patenkintą portretą. - Bet jeigu nori mano dizaineriškų sugebėjimų…
Gal tai visai neblogas užsiėmimas? Ką nors kurti. Drabužius ar kokius aksesuarus staiga susimąstė rudaplaukė. Galbūt jai visai netyčia pavyko atrasti tai, kas galėtų būti įdomu? Vis tik nesinorėjo priversti Alano nuobodžiauti, tad tik nukreipė lazdelę į paveikslą ir sumurmėjo burtažodį. Nepatenkintam burtininkui ant nosies atsirado nelabai išvaizdus snapas.

[Alanas Senkleris]

- Gerai, kai baigsim su šiuo portretu galėsiu parodyti piešinius. - Pasakė. Tai nebuvo baigtiniai darbai, tik juodraštiniai variantai, bet parodyti tikrai galėjo. Dabar nekantraudamas laukė kas gi nutiks tam vyriokui paveiksle. Ir štai prasidėjo.
- Visai jam tinka... - Prabilo Alanas, bet buvo pertrauktas paveikslo.
- Kaip jūs drįstat? - Piktai prašneko žmogus.
- Aš reikalauju tuojau pat mane atrestauruoti. - Alanas kilstelėjo savo burtų lazdelę.
- Aš prisidėsiu prie tavo kūrybos. - Šelmiškai nusišypsojo jis ir ėmėsi kerėti.
- Hornpeintus. - Pasakė ir vyrui ant galvos pasirodė du pieštiniai ragiukai. Šie mažučiai rekonstravimai nekenkė paveikslui, juos galėjai bet kada sutvarkyti. Gal todėl raudonplaukis taip ramiai ir gadino jį.
- Jūs du bjaurūs mokiniai, tuojau pat dinkit iš mūsų galerijos. - Toliau piktinosi portretas.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nekantravo pamatyti Alano piešinius, bet suprato, kad pirmiau reikia gerai pasilinksminti erzinant šitą pernelyg gerai apie save galvojantį portretą.
- Lauksiu tavęs parodant piešinius, - nusišypsojo ir nė kiek ne tyliau pridūrė: - Jeigu būčiau paveikslas, tikrai nebūčiau tokia pasipūtusi kaip šitas, - reikšmingai dėbtelėjo į pirmąją auką. Ketino "apdovanoti" visus čia esančius, bet nė vienas kitas nebuvo tokio bjauraus būdo. Vadinasi, jie gali ir palaukti.
Buvo be galo smagu klausytis, kaip pasipūtėlis reiškė nepasitenkinimą, tačiau Alanui tai, atrodo, buvo nė motais. Pamačiusi ragiukus škotė nesusilaikė ir pradėjo garsiai kvatotis. Tiek nukentėjęs portretas, tiek ir visi aplinkiniai reiškė garsų nepasitenkinimą, tačiau Deoiridh jų nepaisė. Koks skirtumas? Vis tiek visai netrukus jų nebematys.
- Paklausyk, pasipūtėli tu nelaimingas, - galiausiai neištvėrė. - Aš netrukus baigsiu Hogvartsą. Garantuoju, kad neprisiminčiau apie tavo egzistavimą. O dabar atsirado priežastis. Argi taip nėra smagiau? Ir, tavo žiniai, mes nesam "bjaurūs mokiniai". Pats esi kažkoks bjaurus paveikslas, kuris dabar atrodo šiek tiek geriau! - rėžė, pabrėždama žodžius "šiek tiek".
Deoiridh nesuprato, kodėl taip supyko ant to pasipūtėlio, bet jis išties ją suerzino. Nieko blogo jie su Alanu nedaro, o tas čia skeryčiojasi!
Pasirodė, kad šalia kabančiame portrete esanti moteris pernelyg domisi įvykiais, tad žengė prie jos ir atidžiai nužvelgė. Vėl dažyti plaukus ar padovanoti snapą buvo pernelyg neįdomu. Bet...
- Colovaria, - pakartojo tą patį burtažodį ir bakstelėjo moteriai į žandą. Netrukus jos oda nusidažė tamsiai mėlyna spalva. - O, žiūrėk, ji iš Varno Nago, - sukikeno Deoiridh atsisukusi į Alaną. Taip, jiedu laiką čia praleis tikrai smagiai, tik reikia, kad koledžo draugas neapsigalvotų.

[Alanas Senkleris]

Jau ir kiti paveikslai pradėjo reikšti nepasitenkinimą. Bet šiandien paprasčiausiai jiems buvo baisiai nesėkminga diena.
- Tikrai, kada gi jūs gavote tiek daug dėmesio? - Antrino Alanas Deoiridh žodžiams. Kažkur giliai jautė, kad tai nėra labai gerai. Žinojo, kad ne, bet...
Jis vis dar stovėjo prie to vyro apdovanoto snapu ir ragais.
- Jam dar kai ko trūksta. - Pasakė ir braižydamas ore apskritimą ištarė.
- Carunepeintus. - Ir ant ragų atsirado tokia pat pieštinė karūna.
- Va dabar jau jam užteks. - Nusišypsojo jis ir pažvelgė į moterį, kurią irgi ištiko šalia kabojusio vyro likimas. O tada iš kiek tolimesnio kampo prabilo ramus, žemas balsas.
- Norėčiau paklausti, ką judu abu darytumėte, jeigu patys būtumėte mūsų vietoje ir negalėtumėte apsiginti? - Balse nebuvo pykčio, bet skambėjo vis tiek grėsmingai. Alanas pažvelgė į prabilusį portretą. Kalbėjo Dumbldoras iš to puikaus darbo, vaizduojančio Albo ir Grindelvaldo kovą. Tuo tarpu, kai Dumbldoras kreipėsi į mokinius, Grindelvaldas pabandė jį užkerėti, bet tas tingiai lazdele atmušė kerus.
Šio paveikslo Alanas nenorėjo gadinti. Ir kam jam dabar reikėjo prašnekti? Pagalvojo berniukas. Nusprendė, kad geriausia būtų nekreipti dėmesio. Gal tada ir Deoiridh nekreips. Jis galvojo ką čia galėtų iškrėsti tai damai paveiksle, bet galva kažkaip ištuštėjo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Nepatenkinti paveikslai be galo linksmino Deoiridh. Ja daug kas nebuvo patenkintas: profesorė Hopes tikrai nesidžiaugė trylika varlių ant veido, Kravitz iš viso buvo tik pasikėlusi kvaiša, net ir Matthew reiškė nepasitenkinimą dėl itin prastai lankomų herbologijos pamokų. Tad keletas susiraukusių paveikslų tikrai negalėjo sugadinti nuotaikos. Priešingai - ją pakėlė.
Alanui pritaisius karūną Deoiridh nesusilaikė ir garsiai nusikvatojo. Portretas, žinoma, tuo nebuvo patenkintas - kaip ir šalia kabėjusi moteris. Vis dėlto mokiniams buvo smagu, ir tai dabar rūpėjo labiausiai. Buvo kiek apmaudu, kad koledžo draugas toks jaunas - jeigu būtų vyresnis, jie tikrai palaikytų draugystę ir jai baigus Hogvartsą. Dabar… Ko gero, ji Alanui tebus gerokai vyresnė mokinė, kažkodėl sutikusi keletą kartų pasiausti. O būtent tokio draugo merginai ir reikėjo. Su kuriuo būtų galima nerūpestingai pašėlti. Dori buvo smagi mergaitė, bet su ja viskas buvo kitaip. Ja kažkodėl norėjosi rūpintis, o ir sunkus gyvenimas neleido iki galo atsipalaiduoti. Su Zoey viskas buvo vėl kitaip.
Vis dėlto grifė nė neketino jaunesniam mokiniui sakyti, kad savotiškai vertina šią draugystę. Ne, geriau tegul jis galvoja… Na, tegul galvoja, ką nori.
Keistas balsas, atsklidęs iš kampo, nutraukė visas mintis. Deoiridh su plačia šypsena lūpose atsisuko ir norėjo atšauti, kad jai tokia išdaiga patiktų: tai tikrai įdomiau nei nieko neveikiant nuolatos sėdėti paveiksle, kur didžiausia pramoga yra kitų paveikslų lankymas. Vis dėlto prabilęs žmogus privertė užsičiaupti. Mergina jį atpažino, ir šypsena dingo iš veido. Pasidarė gėda.
- Mes ne iš piktos valios, - galiausiai kiek neužtikrintai pratarė ir pažvelgė į raguotą ir dar karūnuotą vyriškį bei damą gretimame paveiksle. Norėjosi vėl nusijuokti, bet legendinis Hogvartso direktorius privertė susigėsti. Rudaplaukė neryžtingai pažvelgė į Alaną. Žinojo pati pradėjusi šitą veiklą, be to, buvo gerokai vyresnė. Reikia nekreipti į jį dėmesio mintyse pasakė sau grifė ir nukreipė lazdelę į damą. Ji atrodė kiek mažiau susiraukusi nei kiti portretai, kas suteikė šiek tiek drąsos. Sumurmėjo burtažodį, ir damos suknelė pasikeitė į gerokai šiuolaikiškesnę.
- Juk gražu, ar ne? - bandė nutaisyti nerūpestingą balsą Deoiridh, nors viduje vis dar jautė visai neplanuotą įtampą.

[Alanas Senkleris]

Regis ir Deoiridh nenudžiugino Dumbldoro įsikišimas. Bet ir liesti to paveikslo niekas neketino ir tai Alanui patiko. Juk tai tik portretas. Pagalvojo berniukas. Bet net ir būdamas tik piešiniu jis sugeba sukelti pagarbą. Alanas daug skaitė apie tuos laikus, kai Gyveno Dumbldoras, o būdamas kokių septynerių metų svajojo apie tokius žygdarbius, kokius nuveikė Haris Poteris su draugais.
- Juk tai... Na tai tiesiog pokštas. - Atsakė jis Albui. Ir nutarė tiesiog baigti su juo kalbėtis, nes jei tęstų toliau šį pašnekesį tikrai pasidarytų labai gėda ir jis tikrai imtųsi  tvarkyti visus padarytus pokyčius.
Dabar dama paveiksle gavo ne tik mėlynumo, bet ir žavingą suknelę. Ji nužvelgė drabužį ir pasipiktinusi išėjo iš rėmų.
- Pabėgo. Nepatinka jai naujoviškos mados. - Pasakė Alanas. O tada viskas nutiko kaip visada netikėtai. Ir tik Alanui Senkleriui galėdavo atsitikti tokios nenumatytos kvailystės.
- Palauk, tuoj aš kai ką paimsiu. - Jis nusiėmė nuo pečių kuprinę ir ėmė joje ieškoti gero, ryškaus markerio. Norėjo truputį padailinti tos išėjusiosios drobę, arba rėmus. Jo kuprinė buvo puiki vieta, kurioje galėjai rasti visko. Nuo vadovėlio, iki maišelio šokoladinių varlių. Ten buvo šuns skanėstų maišelis, pakelis riešutų voverei ir dar kažkas, ko Senkleris net neprisiminė turintis. Pavyzdžiui, vienas iš tokių daiktų buvo mažasis rašalo fontanėlis, pirktas kaip visuomet pokštų krautuvėje. Alanas jau traukė dėžutę, kurioje gulėjo jo markeriai ir kadangi viską darė staigiai ir greitai netyčia išmetė tą nedidelį rutuliuką ant grindų.
- O varge... - Tyliai pasakė. Raudonplaukis žinojo, kad jo nesustabdys. Ne tam aš jį norėjau panaudoti. Dar pagalvojo ir daikčiukas tuojau pat suveikė.
Iš tikrai mažo rutuliuko staiga pasipylė bespalvis skystis. Srovė švirkštė tiesiai į paveikslus. Skystis kilo, formavosi į nedidelius kamuoliukus, jie dažėsi pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir skriejo į portretus, kabančius priešais. O juos palietę ištikšdavo ir paveikslą nuspalvindavo visokių spalvų dėmės.
- Aš nežinau ar tai įmanoma sutvarkyti, tas rašalas gal net nenusivalo. Aš netyčia. - Alano balse nebeliko jokio valiūkiškumo. O iš skysčio susiformavę kamuoliukai nesiliovė skraidyti, dabar jau ėmė lėkti ne viena kryptimi, dažydami paveikslus ryškiomis spalvomis. Štai kažkokiai senutei ant kaktos pasirodė raudona didžiulė dėmė. Miesto portretas pražydo pačių įvairiausių spalvų gama. O vargšas raguotas ir karūnuotas burtininkas gavo stiprų žalios čiurkšlės pliūpsnį.
- Visi stingdymo burtažodžiai jį tik labiau paveiks, jis ims šaudyti dar smarkiau. Pasisaugok, nes ir į mus gali pataikyti. - Alanas dabar jau manė, kad Deoiridh tikrai supyks ant jo. Ne dėl nukentėjusių paveikslų, bet todėl, kad jie ir patys galėjo nukentėti. O rašalo kamuoliukai dažė paveikslus, koridoriaus grindis, sienas. Senkleris net neįsivaizdavo kaip dabar reikėtų viską tvarkyti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Rimtai nusiteikęs paveikslas šiek tiek gąsdino ir trikdė. Deoiridh tenorėjo pasilinksminti, o dabar viskas atrodė sugadinta. Mergina iš paskutiniųjų stengėsi ignoruoti paveikslo kalbėjimą ir pastabas, tačiau tai buvo sunku. Alanas, regis, bandė padėti išsisukti iš situacijos, kad padėjo pasijusti šiek tiek geriau. Nesinorėjo įvelti koledžo draugo į bėdą. Šiaip ar taip, jam liko dar nemažai metų Hogvartse, ar nenutiks taip, kad per šitą pokštą nukentės?
- Dar kai ką paimsi? - perklausė Deoiridh ir, atrodo, visai pamiršo kažkokį nerimą. Šie žodžiai tarsi rodė, kad Alanas nori ir toliau tęsti pradėtą veiklą. Lūpose atsirado nieko gero nežadanti šypsena, tačiau netrukus įvykiai pasisuko visiškai netikėta linkme. Deoiridh nežinojo, ar Alanas tai ir planavo padaryti, bet galerijoje prasidėjo visiškas chaosas. Spalvotas... kažkas lakstė į visas puses, ir paveikslai netruko nusidažyti įvairiausiomis dėmėmis.
- Tai tegul nenusivalo, - bandė nusijuokti mergina, tačiau suprato, kad tai jau būtų pernelyg rimta. Bet kurią akimirką galėjo kliūti ir Dumbldoro paveikslui, o šito, ko gero, nenorėjo nė vienas. - Klausyk... O kaip nors tuos daiktus galima nuraminti? - paklausė pabrėždama žodžius "kaip nors". Mielai būtų viską taip ir palikusi, bet šiek tiek bijojo pasekmių. Ko gero, netgi labiau bijojo dėl Alano. Kas mokslo metų gale mes septintakursę iš mokyklos ar skirs areštą? Blogiausiu atveju atims taškų iš Grifų Gūžtos, bet tai škotei menkai rūpėjo.
Staigiai išsilenkusi geltono rutuliuko, skriejusio į veidą, Deoiridh išsitiesė ir apsižvalgė. Galerija atrodė kaip po kažkokio spalvų karo. Buvo negi visai gražu.
- Esi tikras menininkas, - sukikenusi pratarė Alanui ir tą pačią akimirką pajuto nestiprų smūgį į nugarą. Tai galėjo reikšti tik viena - kažkuri spalva auka pasirinko būtent ją, tad dabar visas apsiaustas bus itin spalvingas. Pasukusi galvą pamatė, kad taip ir yra - nugara buvo dangaus mėlynumo spalvos.
- Ups, - tarstelėjo ir gūžtelėjo pečiais.

[Alanas Senkleris]

Regis ji nesupyko dėl įsisiautėjusio spalvų fontanėlio. Tai buvo neblogai, bet va visa kita...
- Jei žinočiau, tikrai ką nors dabar daryčiau. - Pasakė Alanas.
- Viskas. Man galas. Auris mane nudės, net jis nebandys manęs išsukti. O paskui mane nudės tėvas, o tada aš išlėksiu iš mokyklos. Tu gi žinai kokie seni ir vertingi šie paveikslai. - Deoiridh jau tapo spalvotųjų kamuoliukų taikiniu. Tokia lemtis greitai ištiko ir patį Senklerį. Raudonos spalvos pliūpsnis kliuvo jam į veidą ir kairioji veido pusė atrodė taip, lyg ja srūtų kraujas.
- O taip, menininkas. - Pasakė ir ėmė juoktis. Tai buvo juokas žmogaus, kuris nenumano ką daryti. Tai veikiau buvo panikos juokas.
- Gal ir yra kuprinėje instrukcija, kurioje parašyta kaip sustabdyti šitą daiktą. - Galop pasakė ir ėmė ieškoti. Vertė viską lauk, bet to prakeikto lapelio niekur nerado. Po galais, nenorėjau šito. Norėjau kada nors išbandyti jį taip, bet tikrai jau ne dabar.
Tada jis dar pagalvojo apie tą dvikovos paveikslą ir pažvelgė į jį. Drobėje nebuvo nei Dumbldoro, nei Grindelvaldo.
- Pažiūrėk, nei vieno nebėra. Tikriausiai išėjo kviesti pastiprinimo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh buvo tikrai linksma. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad jie gali tikrai nukentėti, tačiau vaizdas buvo be galo nuostabus. Deja, kai Alanas pradėjo šnekėti, mergina suprato įtraukusi koledžo draugą į rimtą bėdą. Niekada nesusimąstė, kad profesorius Senkleris ir Alanas yra giminės, bet beveik neatkreipė į tai dėmesio.
- Klausyk, Alanai… - neužtikrintai pradėjo škotė. - Pasakysime, kad tai mano kaltė. Tai net nebus melas - aš pradėjau šitą nesąmonę. Pasakysime, kad tie rutuliukai mano. Ką jie man padarys? Už tokią nesąmonę į Azkabaną nekiš, o jau tuoj egzaminai, tad tikrai iš mokyklos manęs nemes. Nenorėjau, kad per mane nukentėtum.
Laimei, bent jau jiems patiems pataikę rutuliai kiek pataisė nuotaiką, nors berniuko juokas neskambėjo linksmai. Širdį suspaudė kaltė, bet kažkaip reikėjo suktis iš situacijos.
- Kaip manai, pradanginimo kerai irgi nesuveiks? - susiūpinusi paklausė Deoiridh staigiai išsilenkdama dar vienos atakos - šį kartą žalios. Nukreipė lazdelę į tebelakstančias spalvas, bet kerus naudoti bijojo - ką gali žinoti, ar tai nesukels sprogimo?
- Valyk. - vis dėlto pabandė atsukusi lazdelę į paveikslą, kurį “gražinti” pradėjo pirmiausia. Kerai nesuveikė, bet, laimei, bent jau neatsitiko nieko dar blogesnio. - Susidūrėme su problema, ar ne? - susirūpinusi pridūrė ir pažvelgė į Alaną. Pasekusi jo žvilgsnį suprato, kad jis žvelgė į Dumbldorą, kurio savame paveiksle nebuvo. O dabar tai jau šakės mintyse pasakė sau mergina.
- Gal jau laikas nešti kudašių? - neryžtingai pasiūlė grifė. Rutuliukai kiek apsiramino, tačiau dabar jau spalvotos buvo ir grindys. Na, bent jau tikrai įsimintinas užsiėmimas, ar ne?

[Alanas Senkleris]

Išgirdęs pasiūlymą, kad ji viena prisiimtų visą kaltę net nusipurtė. Aišku, ji buvo teisi, juk mokytis liko ne daug, bet pati idėja, kad Alanas leistų draugei šitaip pasielgti...
- Aš pats žinojau ką dirbu. - Prašneko. Balse jau nebeskambėjo panikos gaidelė.
- O jeigu tavęs neprileis prie egzaminų? juk kai kurie paveikslai visiški originalai, tokių niekur nerasi. Tik mokykloje. Ne, čia ne išeitis. O man reikėtų vieną kartą susitvarkyti savo daiktus. - Kalbėdamas raudonplaukis pabandė išsisukti nuo geltonos spalvos, bet ji aptaškė visą apsiausto priekį.
- Et, blogiau nebus. - Pasakė ir nukreipė lazdelę į patį fontanėlį.
- Evanesco. - Rutuliukas pradingo, kartu jis nusinešė ir visą koridoriuje siautėjusį sąmyšį. Aišku, viskas buvo išterliota ir Alanas nežinojo kaip išvalyti, bet bent jau nebeliko pačio užkerėtojo rašalo šaltinio.
- Dabar jau tikrai dingstam iš čia. Siūlau pabandyti nubėgti į kambarį iki pareikalavimo, kad niekas mūsų nerastų. Tada reiktų sugalvoti kaip nuvalyti viską, kas pataikė į mudu. - Alanas nenorėjo susidurti su kokių mokytoju ar ūkvedžiu, o blogiausia būtų, jeigu paveikslų gyventojai atvestų direktorę.
Ir visgi, kas galėjo pamanyti, kad viskas peraugs į visa tai? Alanas nusišypsojo, šį kartą jau tikra šypsena.
- Na va, dabar jau tikrai palikai žymę mokyklos baigimo proga.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

- Et bus tų egzaminų! - bandė nerūpestingai reaguoti Deoiridh, nors viduje juto, kad toks klausimas gerokai išgąsdino. Pačiai gal ir nebūtų rūpėję, bet kaip į viską pažiūrėtų Matthew? Tikrai nebūtų laimingas, jeigu jai tektų kartoti kursą. Tuo labiau, kad tokiu atveju tikriausiai pats liktų Hogvartse. Nereikia man, kad jis čia būtų tik dėl manęs! mintyse pasakė sau grifė, tačiau balsu nekalbėjo nieko. Iš Alano pusės buvo draugiška neperleisti “garbės” jai, tad nuoširdžiai vylėsi, kad koledžo draugas pernelyg nenukentės.
- Žiūrėk, dabar atrodo, kad priklausome skirtingiems koledžams, - Alanui gavus geltoną smūgį pratarė Deoiridh ir nusijuokė. Nežinia, kaip viskas baigsis, bet buvo smagu, su šituo ginčytis būtų sunku. Laimei, berniukas sugebėjo išnaikinti tą fontaną, tad viskas aprimo. Siena neatrodė labai švari, jie ir patys buvo visi spalvoti, tačiau bent jau pasismagino.
- Gerai sakai, geriau jau dingti, - dabar jau rimtu tonu pritarė škotė ir dar kartą nužvelgė save. Suprato, kad apsiaustą teks išmesti, bet tai menkai rūpėjo. Miegamajame vieną dar turėjo, o netrukus jų ir visai nebereikės. Tai buvo kiek gąsdinanti mintis, bet dabar Deoiridh neketino tam pasiduoti.
- Tikrai taip. Tai, ko ir norėjau, ar ne? - atsakė į Alano šypseną Deoiridh ir nužvelgė rėmus. Nė vienuose iš jų nebuvo portreto, tad visai netrukus čia galima tikėtis ne tik piešinių, bet ir gyvų žmonių, tik ir tykančių prigauti prasikaltėlius. - Bet nebegaiškime, - pridūrė ir patraukė koridoriumi tolyn. Keliavo tiesiai į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, o ten jau sugalvos, kaip išspręsti šią spalvotą problemą.

[Alanas Senkleris]

Alanas nusijuokė kartu su Deoiridh. Išties, dabar abu atrodė kaip iš skirtingų koledžų. Tos spalvos buvo tokios ryškios. O pati galerija atrodė taip, lyg kas nors čia būtų išbarstęs visą spiečių vaivorykščių, o jų spalvos pasipylusios visur kur tik papuola.
Dabar reikėjo parsigauti į saugią vietą. Persirengti ir dar sugalvoti kaip nuvalyti savo raudoną veidą.
- Ai, kaip nors jau išsisuksim. - Pasakė draugei. Baimė ir panika pamažu pradingo. Žinoma, buvo gaila apgadintų paveikslų ir Alanas tikėjosi, kad kas nors sugalvos kaip viską sutvarkyti.
Jis pasileido paskui merginą ir išėjo iš nusiaubtos galerijos. Tvirtai nusprendė, kad jeigu jau visgi juos pagaus, arba net jeigu pakvies vėliau pasiaiškinti, jis neleis jai vienai prisiimti kaltės. Dar žinojo, kad ilgai ilgai vengs šios vietos. Bet nieko, mokykloje buvo apstu vietų, kuriose galima piešti.