[Auris Senkleris]

- Bet tu nesi su manimi dėl to, kad buvai blogas. Esi čia nes. Nes... - Ir kur gi dingo tavo iškalbingumas? O gi prasmego skradžiai. - Tėvai negali tavęs auginti. Negali ten gyventi. Negaliu ten tavęs nuvesti. Kai būsi vyresnis aš tau paaiškinsiu geriau ir suprantamiau. Bet dabar negaliu. - Brolis suglebo jo rankose. Aprimo. Matyt visiškai išseko. Tuo tarpu Auris nuo žemės pakėlė lazdelę. Ir tada Timotis vėl pašėlo. Abu dabar sėdėjo veidas į veidą. Jam sušukus Auris Patraukė rankas. Bet buvo pasiruošęs vėl sugauti arba pulti vėl vytis.
- Kada nors aš tau paaiškinsiu viską suprantamiau. Bet dabar negaliu. Suprantu, kaip jų ilgiesi. Gali išsilieti. Bet... Bet jie nori, kad liktum čia. Visada. Ir ne dėl to, kad buvai blogas. - Kaip paaiškintų viską vyresniam Timočiui irgi sunku buvo sugalvoti. Bet atrodė, kad tada būtų paprasčiau.

[Timotis Senkleris]

Pagaliau brolis Auris Timotį paleido. Akimirką vaikas jau buvo bepradedąs ir vėl bėgti. Tačiau nepabėgo. Viduje jis suprato, kad niekur nuo didelio Aurio jis nepasislėps.
Šoko iš jo glėbio. Ir rėkė. Rėkė, klykė, trypčiojo. Net kumščiu trenkė į sieną ir į ją įspyrė. Turėjo skaudėti, tačiau skausmo šią akimirką nejautė.
Timotis atrodė visiškai apimtas isterijos. Tamsu, tad brolis Auris negalėjo matyti, tačiau Timočio veidas buvo visas raudonas ir išmėtytas dėmelėmis, be to, nukentėjo vaikas šiek tiek ir nuo žiežirbų. Ant krumplio taip pat atsirado žaizdelė.
Berniukas kosėjo springdamas ašaromis. Jau nieko pats negalvojo. O tada susmuko. Susmuko ir isteriškas verksmas patapo gailus. Timotis išseko. Ėmė viską skaudėti. Ypač akis ir galvą. Pasidarė labai bloga. Verksmas nutilo. Penkiametis atsigulė ant žemės. Gulėjo ant šono. Nesigūžė.

[Auris Senkleris]

Mažylis klykė, verkė. O Auris nieko visiškai nieko negalėjo pakeisti. Dėl to jautėsi labai klaikiai. Atrodė siaubinga galvoti apie tai, kas bus paskui.
O kaip dar kartą sugriuvo ir Timočio pasaulis? Kas bus? Kaip reikės jį nuraminti? Kaip rytoj reikės vesti pamokas? Tada prisiminė, kad rytoj šeštadienis. Taigi yra pora laisvų dienų. Auris įžiebė švieselę lazdelės gale. Vaikas atrodė siaubingai.
Atrodė, kad jis jau tikrai išseko. Bet buvo baisu paliesti Timotį, kad viskas neprasidėtų iš naujo. Bet reikėjo jį pakelti, nueiti į kabinetą, pagydyti. Apžiūrėti visas žaizdeles. Gal duoti šaukštelį besapnio miego eliksyro, kad pamiegotų. Kad pasijustų geriau.
Nutarė duoti Timočiui kokias porą minučių pailsėti. O tada ketino tikrai nusinešti jį į kabinetą. Kad ir kaip norėjosi dabar jį paguosti nelindo prie jo. Atrodė, kad po tokio sukrėtimo reikia jam duoti erdvės.

[Timotis Senkleris]

Brolis Auris panaudojo burtus. Dabar jis apšvietė Timotį. Timotis nejudėjo. Tik akys, jos pažvelgė į didelį Aurį. Didelis Auris neatrodė piktas. Gal labiau pavargęs, o gal liūdnas. Tai aš broliui Auriui trukdau miegoti, pagalvojo berniukas.
Minutę, o gal dvi vaikas taip ir žiūrėjo į savo globėją. Turbūt pirmą kartą jo nebijojo ir net nežinojo, kodėl. Lyg ir suprato, kad dabar tikrai turėtų bijoti. Jis paėmė jo lazdelę. Išėjo į koridorius. Šaukė. Bėgo. Mušėsi. Tačiau Timotis dabar nebijojo. Gal buvo per daug pavargęs bijoti?
Dabar jau visiškai ramiai, be jokių emocijų Timotis atsistojo. Priėjo prie brolio ir įkrito jam į glėbį. Apsikabino. Kurį laiką patylėjo, o tada tarė:
- Tu manęs nemuši.
Tai nebuvo klausimas. Tai buvo teiginys. Timotis tai žinojo.
- Bet kodėl? - paklausė. Tai buvo vienas iš labai retų atvejų, kai Timotis ko nors paklausdavo Aurio. - Aš buvau blogas.

[Auris Senkleris]

Tyla. Kažkodėl tyla irgi kėlė šiurpą. Kaip ir viskas, kas čia neseniai dėjosi. Dabar vaikas žiūrėjo į jį. Auris sėdėjo ramiai. Tik kai broliukas atsistojo įsitempė. Nejau viskas prasidės iš naujo? Neketino jam leisti daugiau žalotis. Ir taip jau negalėjo suprasti, kodėl šitaip apstingo.
Bet nnieko blogo neatsitiko. Dabar Timotis buvo jo glėbyje. Jam apsikabinus Auris irgi apkabino mažą berniuką. Koks jis mažas ir kiek jau turėjo pergyventi. Liūdnai pagalvojo.
- Taip. Nemušiu. Niekada tavęs neskriausiu. - Patikino nežinia kelintą kartą.
- Nenoriu, kad tau skaudėtų. Mušti ką nors yra labai negerai. Nesvarbu ar esi blogas ar ne. Mušti negalima. - Aš jau ir taip daug žmonių nuskriaudžiau. Pamanė. - Niekada nebuvai blogas. Tik išsigandęs. Tu niekada nepadarei nieko blogo.

[Timotis Senkleris]

Timočiui buvo sunku suprasti, kaip suaugęs žmogus gali nenorėti, jog vaikui skaudėtų, jeigu vaikas yra blogas. O Timotis juk buvo blogas. Jis visada blogas. Vaikas nežinojo, kodėl didelis Auris vis kartojo, kad Timotis nėra blogas. Juk jis tikrai toks buvo. Jis visada padarydavo kažką ne taip.
Timočiui patiko čia būti. Aišku, būtų geriau, jeigu burtų lazdelė visai nešviestų. Jam taip patiko tamsa. Jam patiko pilis, kai joje būdavo tamsu ir kai nieks čia nevaikščiodavo. Nors pačią pirmą dieną Hogvartse jis jautėsi saugiau būtent dėl to, kad aplink sėdėjo daug žmonių.
Šią akimirką vaikas buvo pamiršęs baimes. Nors tikrai neatrodė laimingas. Nes norėjo pas tėvus. Jis norėjo pas tėvus, kad ir kur jie bebūtų.
- Ar galėsime čia ateiti pasivaikščioti kai tamsu? - paklausė Timotis.
Jis suprato, kad dabar Auris niekada nebeužmigs pirmas. Ir kad Timočiui nepavyks išsėlinti nepastebėtam.

[Auris Senkleris]

- Gerai. Galėsime. - Auris užgesino lazdelę.
- Tau patinka tamsa Timoti? - Kažkaip nesinorėjo iš čia eiti tokią taikią akimirką. Norėjosi sustingti šioje minutėje, ramybėje. Auris bijojo rytojaus. Ir kitų dienų. Žaizdas vaikui užgydys. Bet o kaip tos, kurių negalės pagydyti?
- Turbūt labai pavargai? Nuo visko. - Akimirką jis įsivaizdavo kas būtų, jeigu imtųsi Amyro rimtai. Jeigu apgyvendintų jį kur nors iš kur negalėtų pabėgti. Ir gauti alkoholio. Jei imtų girdyti jį tam tikrais eliksyrais, kurie mažintų trauką gėrimams. O tada, jei pavyktų atpratinti tėvą nuo išgertuvių. Jei tada jis bent kaip nors galėtų dalyvauti Timočio gyvenime. Taip. Bandė tai padaryti seniau. Bet tada buvo jaunas ir labai piktas. O jei dabar sugebėtų neapykantą tėvui pamiršti. Dėl šito vaiko. Galėtų juk ir Laurą pabandyti atpratinti nuo narkotikų. Gal tada Timotis bent dalinai galėtų juos matyti. Gal būtų laimingesnis. Auriui atrodė, kad galėtų pamiršti pyktį. Bet ar tėvas norės? Juk jam patinka palaidas gyvenimo būdas. O gal norės? Gal norėtų pabandyti dėl jaunėlio savo sūnaus. Juk visgi pasivargino jį atiduoti, nepribaigė jo tame apleistame namelyje. Tai gal. Gal jam rūpėtų. Tu nusiskiedi. Pagalvojo. Bet ta mintis vis tiek negalėjo apleisti Senklerio.

[Timotis Senkleris]

Didelis Auris sutiko eiti pasivaikščioti čia dar kada, kai bus tamsu. Aišku, Timotis jau nebebus toks laisvas, bet vis tiek. Jeigu bus tamsu tamsu, jis galės pabėgioti. Brolis jo nematys. Tik šnekėti ir dainuoti penkiametis negalės.
Auris užgesino burtų lazdelę. Pasidarė taip ramu ir žymiai saugiau. Timotis linktelėjo, kai brolis paklausė, ar berniukui patinka tamsa. Nepagalvojo apie tai, jog vaikinas to linktelėjimo nematys.
Brolis paklausė, ar Timotis pavargo. Kažkaip vėl pasidarė nedrąsu šnekėti. Norėjosi pasitraukti nuo didelio Aurio toliau. Bet raudonplaukis nebedrįso. Nei atsakyti, nei pasitraukti. Tik vėl linktelėjo tamsoje.
Tada tiesiog sėdėjo ir tylėjo. Nieko per daug negalvojo. Laukė, kol eis į miegamąjį. Jeigu eis. Jeigu vis tik brolis nesugalvos Timočio primušti ir nepaliks už klasės durų.

[Auris Senkleris]

Timotis nieko nebesakė. Bet Auriui atrodė, kad ir taip aiškūs tie atsakymai. Dabar jau tikrai reikėjo išsijudinti. Kad ir kaip nenorėjo eiti. Kad ir kaip nelaukė rytojaus. Gana skiesti apie tai, kad tėvas nustos gerti ir kad jam parūps Timotis. Verčiau reikėjo eiti iš čia. Kabinete dar norėjo apžiūrėti Timočio žaizdeles ir duoti jam besapnio miego eliksyro.
- Eisim miegučio. - Pasakė. Uždegė lazdele žvakę, kurią prieš tai buvo užgesinęs ir numetęs. Žvakę kerais pakėlė į orą ir atsistojo pats. Laikė pavargusį vaiką ant rankų.
Auris patraukė iš koridoriaus. Žvakė sekė paskui juos nušviesdama kelią. Koridorius liko tuščias. Ir niekas neberodė, kad visai neseniai tame sename koridoriuje dėjosi tokie skausmingi įvykiai.