[Amelija Harmon]

 Amelijos galvoje minčių buvo daugiau, nei jūroje vandens, tad galva labai rizikavo jų nesutalpinti ir paprasčiausiai sprogti. Amelija niekaip nesugebėjo suvokti, kad šis berniukas yra jos giminė, kad jos gyvenime tikrai pasitaiko tokių neįprastų įvykių. Ir... Negi jos tėvai visą tą laiką slėpė, kad ji turi pusbrolį? Gal jie patys nežinojo..? Amelija mintyse bandė ginti savo tėvus.
 Staiga jai dingtelėjo, kad gal čia tik ko nors išdaiga, gal ir tas parašas suklastotas ar ką...
 ,,Šimtu procentų mes giminės..." pasiekė Ameliją Vegard žodžiai. Lyg tai patvirtindamas į jos delnus įkrito dar vienas laiškas. Amelija net nesivargino jo viso skaityti, tik oermetė akimis ir pakartojo:
- Šimtu procentų...
 Ji atsisuko į Vegard dabar bandydama suprasti koks jis, tirdama berniuką žvilgsniu. Juk dabar jis čia ir buvo viso vidinio Amelijos chaoso priežastis.
- Žinoma vykim į Londoną. Reikia viską išsiaiškinti... - Amelija neištarė to žodžio ,,pusbroli". Gal būt bijojo, o gal buvo tam dar nepasiruošus.

[Vegard Saeterhaug]

Vis dar buvo sunku ,kad priešais stovinti mergina yra Vegard Saeterhaug pusseserė. Į Klastą ir netikusį pajuokavimą tikrai buvo panašu. Berniukas prabilo lotyniškai:
-Rasiu ,kas pajuokavo nusuksiu galvą, o jei tai tiesa...?
Berniukas pažvelgė į Ameliją ir bandė prisiminti save. Panašumas buvo menkas ,bet juk giminystės ryšiais šie du žmogeliai pusbrolis ir pusseserė. Tai vis dar atrodė lyg paprasčiausias apsurdas, nors trys laiškai tai patvirtino. Vegard žvalgėsi ar kur nestovi koks mokinukas kuris ir pajuokavo. Nieko aplink nebuvo tik - Amelija ir Vegard. Mergina sutiko vykti į Londoną.
-Teks plaukti kol ateis atostogos, nes mes niekaip neišvyksim iš Hogvartso, nebent ant Hipogrifo atsisėdę...
Į galvą šovė puiki įdėja, bet juodaplaukis nenorėjo jos išreikšti garsiai. Bėgti iš Hogvartso? Paskui gali į jį ir nesugrįžti...O ta kvailė direktorė neišleis, dėl kažkokio mokinukų noro. Vienintelė išeitis buvo arba bėgti iš Hogvartso arba laukti atostogų. Berniukas vėl pažvelgė į galimai pusseserę.
-Ką darom? Jei bėgsim niekada negryšim...

[Amelija Harmon]

 Vegard prabilo kažkokia keista kalba. Dieve, negi jis dar ir iš kažkokios keistos šalies kilęs? Paskui dar pradės valgyt gyvates arba šokti kažkokius indėnų karo šokius... Amelija tikėjosi, kad vis dėl to taip nėra.
- Na taip tada teks palaukti atostogų... - pasakė Amelija. Nors skristi ant hipogrifo buvo visai viliojanti idėja. Amelijos vaizduotė ėmė piešti vaizdus, tiksliau ją, ant nuostabaus magiško padaro padangėje. Deja, Varno Nago moksleivė abejojo ar Vegard iš viso sugebėtų kokį nors hipogrifą surasti, todėl šią idėją teko išmesti iš galvos. Ir Amelija buvo beveik tikra, kad nesiryžtų bėgti iš mokyklos.
 Dabar iškilo kitas klausimas - jei tėvai nenorėjo jai pasakoti apie Vegard, tai ar jie išleis Ameliją per atostogas aiškintis apie jų giminystės ryšius? Mergaitė nusprendė, kad viską apsvarstys vėliau, vis tiek turėtų būti kokia nors išeitis.
 Amelijai bemąstan ir besikalbant su Vegard vis labiau temo.
- Na, man jau reikia eiti. Dar susitiksim, iki, - atsisveikino Amelija ir lėtai išėjo iš pelėdyno.

[Vegard Saeterhaug]

Mokinukas vis dar negalėjo patikėti ,kad ši mergiotė jo pusseserė. Ir kodėl gi tėvai nesakė? Gal jos tėvai kokie nusikaltėliai, nes priežasties dėl kurios jie būtų tai nuo manęs nuslėpę neįsivaizduoju. Vaikinas stovėjo ir jau pradėjo jausti ,kad šala kojos ir reikia grįžti į kambarį, be to temo. Keista, bet šiandienos įvykiai išvargino ir šis norėjo kristi į lovą ir ramiai miegoti. Kažką lotyniškai pasakęs vėl nužvelgė Ameliją. Pusseserė kažką burbtelėjo ,bet klastuolis eilinį kartą tai pražiūrėjo ir nesiklausė. Ausyse spengė vėjas ir dėlto darėsi vis šalčiau ir nejaukiau. Berniukas klausėsi mergaitės, galimos pusseserės. Tikriausiai dar negreitai sužinosiu ,kas ji man tokia na ,o kol kas gyvensiu nežinioje. Neilgai trukus Saeterhaug liko vienas pelėdyne. Berniukas eilinį kartą pradėjo kuistis savo krepšyje ieškodamas popieriaus ir rašiklio. Iš Norvegijos pirktas žiobariškas tušinukas ir pergamentas labai padėjo. Klastuolis priėjo prie palangės ir pradėjo keverzoti laišką (dar vieną) tėvams į Norvegiją. Netrukus laiškas jau buvo baigtas. Susirinkęs visus daiktus pirmakursis pririšo laiškelį pelėdai ant kojytės ir paleido ją į Norvegiją. Berniukas nusišypsojo ir paliko pelėdyną skęsti tamsoje, o pats - žinoma grįžo į Klastūnyno bendrajį kambarį, miegoti.

[Vincent Lémery]

Vincentas alkūnėmis atsargiai pasirėmė į turėklą ir nužvelgė ežerą, tykiai blizgiai tyvuliuojantį saulėje šiek tiek tolėliau. Pieniškoje migloje matėsi tamsesnis ežero salos siluetas. Vincentas atsiduso ir pasuko galvą į ūbaujančias pelėdas. Vakarėjo, tad jos pamažu budo iš savo dieninio miego. Vincento apuokėlio Myro niekur arti nesimatė. Ketvirtakursis pernelyg dėl to nesisielojo, visada galima pasiskolinti mokyklos pelėdą. Ir jos gal ne tokios draugiškos, gal nesivelia Vinco plaukuose ir neūkauja tyliai į ausį, tačiau ak, jos lygiai taip pat gerai neša laiškus.
Saulė slinko vis arčiau žemės, o tuoj ją visai užstos tolumoje stūksančios Škotijos kalvos. Papūtė vėjas ir kelios palaidos sruogos atsidūrė berniuko burnoj, užsikabino už blakstienų, įsielektrinusios nuo Varno nago šaliko, apvynioto aplink Vincento kaklą, pakilo it aureolė aplink jo galvą. Berniūkštis akimirką užsimerkė, veide pasirodė rezignacija ir pasidavimas. Mintis apie plaukų gumelę ir vis dar nuo jaunų dienų likęs kvailas pasipriešinimas mamos bandymams surišti rudas sruogas. Taip, Vincento plaukai yra didžiausia ir svarbiausia jo asmenybės dalis, jūs supratote teisingai.

[Cristal Daunt]

Aplamdytas laiškas buvo tvirtai suspaustas rankose. Pravėrus Pelėdyno duris pasitiko tas pats nekenčiamas, priverčiantis galvą suktis dvokas. Žinodama, kad užsikimšti nosies nėra reikalo, nes padės, Cristal uždarė duris. Patalpoje jau kažkas buvo. Tas kažkas stovėjo Pelėdyno kampe. Tas kažkas turėjo ilgus plaukus. Tik tiek kol kas galėjo pasakyti rudaplaukė, nes jai nepatiko spoksoti į kitus žmones per ilgai. Niekada nežinai kada jie atsisuks, o tada nemaloni situacija bus neišvengiama.
Nuėjusi prie pelėdų išsirinko rudą pelėdą, šiek tiek apkūnesnę nei kitos. Padarėlis nelabai leidosi būti paimamas už kojelės, tačiau stipri ranka vis tiek sugniaužė pelėdžiuko koją. Su savo atsineštu siūleliu Cristal pririšo laišką prie kojos ir palaukė kol pelėda nuskris. Deja, kai žaliaakė prisiminė, kad kišenėje turi sausainių trupinių, buvo per vėlu. Jos pelėda jau buvo paskendusi tarp rūko apsuptų medžių. Nenorėdama išmesti trupinių Cristal atskišo delną šalia esančioms pelėdoms. Atsidėkodama viena taip grybštelėjo į pirštą, kad iš šio ėmė bėgti kraujas.
-B...- iš grifės lūpų buvo bepradedąs eiti labai negražus žodis. Prisiminusi, kad Pelėdyne su ja dar yra kitas žmogus, nenorėjo pasirodyti visiška bjaurybė - Velnias.

[Vincent Lémery]

Žinoma, kad jis ją stebėjo. Galbūt ne pabrėžtinai ir įkyriai, nenužiūrėdamas nuo galvos iki kojų ir slapta nevertindamas to, ką mato. Atskirais žvilgsniais, akims mirksniais nukrypstant į apšiktas pelėdyno grindis, į mėlstantį dangų, ežerą, savo paties rankas. Pats prieš save apsimetė galvojąs, kad vėjyje yra kažkokios tai neragautos laisvės. Žavinga, argi ne? Po vasaros, nelaimingai praleistos Montrealyje, kurio kadaise taip ilgėjosi, buvo nepaprastai laimingas, vėl atsidūręs Škotijos kalvose. Pasitenkinimas žibėjo akyse, matėsi žingsny. Jis degė neatpažintais troškimais.
Jis ją buvo sutikęs, tą grifiukę. Veidas ir akys nušvito atpažinimu, raukšlelėje tarp gražių antakių matėsi ir gilesnis bandymas prisiminti, kur buvo ją sutikęs. Koridoriuose žinoma. Arba pamokoje. Tuščios buvo jo pastangos. Vincentas pasidavė.
Migdolinės akys, jau ir nebenukrypdamos į kraštovaizdį, sekė mergaitės (Cristal?) rankas, kaip ji kuičiasi kišenėje, sekė jos veidą, kaip šis persimainė suvokus, kad pelėda jau nuskrido savais keliais. Vincentas akimirką užsimerkė ir iš burnos pirštais ištraukė vėjo ten vėl įkyriai įpūstus plaukus. Atsimerkė ties kraujuojančiu jos pirštu, ties akimirką sulaikytu liežuviu ir švelnesniais keiksmais. Varniukas nusišypsojo, beveik sukikeno, bet tarp antakių vėl pasirodė susirūpinimo raukšlelė.
- Vaje, - tarė. Atkreipti dėmesį? Sureaguoti? Vincentas nebuvo tikras, kodėl, bet ak, ji turėjo būti pajutusi jo nepaliaujantį žvilgsnį, buvo belikę tik mandagiai kažką pasakyti, idant ši nepalaikytu jo doroviškai pakrikusiu.

[Cristal Daunt]

Smulkūs kraujo lašeliai kapsėjo ant apšiktų Pelėdyno grindų. Atrodė kiekviena pelėda žvilgsniu juokėsi iš Cristal nelaimės. Visi burtažodžiai, galintys nors kiek grifei padėti buvo išgaravę. Negana to, rudaplaukė jautė įsmeigtą žvilgsnį žmogystos, kuri vis dar nejudėdama stovėjo kampe. Nejučiomis nužiūrėjo save nuo galvos iki kojų, kol nepamačius jokios purvo dėmės, galėjusios patraukti kažkieno žvilgsnį, vėl pakėlė akis. Pamačius vaikino akyse šypseną, grifė nebesusilaikė.
- Kas juokingo? - piktu balsu ištarė įsmeigus akis į tą, kurį jau pažinojo. Veidų Cristal nepamiršta. Tik jau ne šitą.
Nieko geresnio nesugalvojusi Cristal nulaižė susikaupusį kraują ant piršto ir išsitraukusi, turbūt kelis metus toje pačioje kišenėje gulinčią servetėlę, prispaudė ant žaizdos. Kraujas ėmė krešėti, tačiau vis dar skaudėjo. O juoda, susivėlusi pelėda, grybštelėjusi rudaplaukei, toliau liko tupėti, ten kur tupėjusi. Cristal labai viliojo paukščiui parodyti nešvankų gestą, bet deja, Pelėdyne vis dar buvo Vincent, ir nors merginos jausmai vaikinui nebuvo patys šilčiausi, nuo didesnės gėdos susilaikė.
- Ar dar ilgai tame kampe stypsosi? - priekaištingu, beveik piktu balsu išrėžė Cristal. - Taip stebi, kad atrodo ruoštumeisi nudobti.
Šypsena Cristal veido neapdovanojo. Ji nudelbė akis į grindis ir ieškojo nors menkiausio plotelio, kuriame savo išmatų nebūtų palikusi nė viena pelėda. Tiesiai į merginos galvą papūtė lengvas vėjelis. Rudaplaukė ėmė svarstyti kada saulės vietą pamažu perims mėnulis. Kokia baisi vieta praleisti tokį gražų vakarą.

[Vincent Lémery]

Vincentas nusišypsojo dar plačiau, jau ne vien silpnu vyptelėjimu, o visais dantimis. Žinoma, pelėdos nugnaibytam Cristal piršte nebuvo nieko linksmo, bet jos piktas balsas ir išraiška Vincentą truputį linksmino. Jis pasitraukė nuo turėklo, visu kūnu atsisuko į metais vyresnę grifiukę ir iškėlė delnus tarsi rodydamas ei, aš neturiu minty nieko blogo.
- Atleisk, - tarė, vis dar šypsodamasis. Sekė akimis kaip ji laižo kraują nuo piršto ir "apibintuoja" nusitrynusia žiobariška servetėle. - Pabandyk kokius nors gydymo kerus, - pasiūlė tyliai, kyštelėdamas ranką kišenėn ir pirštais sugriebdamas lazdelės galiuką, pasiruošęs imtis veiksmų. Vėjelis pūtė į Vincento veidą ir nepirštinėtas rankas. Rugsėjis, ruduo, dar nebuvo taip šalta, kaip, tarkim, spalį. Bet, rodos, ne šįvakar.
Vincentas vėl pažvelgė į Cristal, jos vėjyje vėjuojančius plaukus. Jo visas drovumas, kamavęs pirmais mokymosi Hogvartse metais, kažkur dingo, it su šaknimis buvo išrautas ir sudegintas. Tačiau keturiolikmetis varnas kol kas dar nesusivokė, kad atviras spoksojimas kartais nemandagus ir nemielas, bei gali būti interpretuojamas labai įvairiai. Mažytis atsibudimas įvyko tą akimirką.
Mažumėlę susigėdęs nudelbė akis į savo rankas, į pelėdyno grindis. Kažkas rausvo pasirodė ant jo medaus spalvos skruostų.
- Atleisk, - vėl sumurmėjo, žengė kelis žingsnius į priekį, idant pasitrauktų nuo kampo, kuriame stypsojo visą aną laiką. - Cristal, tiesa? Mes buvom kažkada susitikę, man atrodo. Kam siuntei tą laišką?
Tik uždavęs klausimą Vincas susivokė, kad jis galbūt truputį pernelyg asmeninis, bet ak, žodžių susigrūsti atgal į burną negalėjo.

[Cristal Daunt]

Vėjas, atkeliavęs nuo ežero, sustiprėjo. Dabar rudi banguoti plaukai jau plaikstėsi per visą veidą. Nors nebuvo šaltos, tačiau trumpų marškinėlių nepridengtos rankos ėmė kiek drebėti. Tačiau pašalęs oras neišbaidė Vincent. Jis liko stovėti savo vietoje ir taip pat stebeilyti į Cristal.
Pasiūlymas panaudoti kerus buvo tikrai viliojantis, tačiau juk žaliaakė juo nepasinaudojo ne be priežasties. Vis gi prisipažinti, kad pamiršo visus per penkerius išmoktus burtus būtų kiek gėda. Nieko neatsakiusi grifė vis tiek matė kaip vaikinas kišenėje sugriebė lazdelę. Ir nors tiesiai į jį nespoksojo, turėjo gebėjimą puse akies matyti ką kiti daro, kurio kiek trūko kitiems.
- Atsiprašymas jei toliau šypsais nepadeda, - piktu balsu, tačiau su puse šypsenos veide atsakė Cristal.
Nors reikalų Pelėdyne nebeturėjo, laiškas seniai saugiai gulėjo pelėdos naguose, kažkas vis dėl to neleido grifei palikti šios patalpos. Galbūt užgimęs pokalbis su žmogum, su kuriuo niekada nemanė, kad kažkada šnekėsis. O galbūt kvapą gniaužiantis vaizdas, vien jau dėl kurio buvo verta ateiti į Pelėdyną. Cristal pagaliau atsisuko ir pažvelgė į tamsiai rudas, gilias akis.
- Ar žinai kitą žodį, be atleisk? - kandžiai tarstelėjo grifė. - Laišką siunčiau draugei. Bet koks tavo reikalas?
Visai padoriai pradėjusi savąją dialogo pusę, vis dėl to nesusilaikė ir užbaigė ją piktai. Kam reikia kištis į svetimus reikalus? O apie susitikimą kalbėti ji nenorėjo. Turbūt grįžtų seniai kauptas pyktis ir Cristal užvožtų Vincent.
Dabar Cristal, kai jau pakėlė akis nuo žemės, jų jau nebenuleis. Stebės vaikiną taip pat kaip jis ją. Net jei tai reikštų, kad Pelėdyne reiks praleist kiaurą naktį.

[Vincent Lémery]

Vincentas pamėgino sukomponuoti savo pailgą veidą taip, kad nuo lūpų pranyktų ana santūri šypsena. Buvo besigundąs pakartoti atsiprašymą, tačiau nujautė, kad šitaip grifiukę tik dar labiau suerzintų. O ir kandus klausimas, ar jis nežinąs kitų žodžių, galutinai atbaidė nuo mėginimo dar kartą atsiprašyti. Kad jas kur, tas kanadietiškas manieras, ties kiekvienu sakiniu atsiprašomasis intarpas. Vincentas nesusilaikė ir kilstelėjo lūpų kampučius, mintis buvo pernelyg smagi.
Pagavęs Cristal įžūlų žvilgsnį ir pastebėjęs jame tarsi kokį iššūkį, tyliai sukrizeno. Ką gi, jeigu jau taip... Minties galvoje neužbaigė, bet migdolinėse akyse įtaisyti vyzdžiai jau ir nebepasitraukė nuo Cristal veido, šįkart spoksojimas buvo sąmoningas ir, neduok die, smagus. Vincentas išstiraukė lazdelę iš kišenės ir žengęs kelis žingsnius link rudaplaukės grifės, ištiesė delną.
- Duokš ranką, - tarė. Jeigu jau pati nesusilopys kraujuojančio piršto, veiksmų teks imtis Vincui. Jis buvo pernelyg geros širdies, o galbūt jo baltaplaukė pranykusi draugė fėja į smegenis įrėžė gelbėtojo kompleksą. Vincentas miniatiūriškai papurtė galvą, tarsi mėgindamas iškratyti nemalonią mintį ar narglius, neabejotinai ir nematomai zujančius aplink ausis.
- Ar toli gyvena tavo draugė? - sumurmėjo kilstelėdamas lazdelę į tinkamą aukštį. Atsakymas jam pernelyg smarkiai nerūpėjo, rūpėjo kraujuojantis ir žiobariškais metodais aptvarstytas Cristal pirštas.

[Cristal Daunt]

Kad ir kaip bandė grifei nepavyko perprasti Vincento veido. Jo nuotaikos ir mintys liko merginai visiška paslaptis. Vaikinas tarsi kažką norėjo sakyti, bet vis susilaikydavo. Jei jau taip norisi kažką pasakyti, tai kam reikia tiek grumuluoti tą sakinį? Nebent Vincent nebenorėjo to sakyti dėl to, kad rudaplaukė taip nesvetingai priima bet kokią jo pasakytą frazę. Mintims vis sukantis tarsi ciklonui virš Atlanto vandenyno, Cristal ėmė jausti kaip nuovargis pamažėle ima viršų. Mergina turėjo sutelkti visas pajėgas, kad nenusižiovautų. Ją šiek tiek išbudino Vincent netikėtas sprendimas nutraukti šį itin aršų akių karą ir užgydyti Cristal žaizdą, kuri nors ir nebuvo tokia didelė, dėl grifės rankų darbo tikriausiai taptų didesne problema.
- Kodėl man padedi? - nuoširdžiai domėdamasi paklausė rudaplaukė. Jos bjauroki žodžiai anksčiau nedavė Vincentui jokio preteksto imti ir savo noru padėti rudaplaukei. Cristal stebėjo kaip vaikinas suėmęs jos ranką išsitraukė burtų lazdelę. 
- Ten pat kur aš, mes iš to pačio miesto, - nežinia kodėl panorusi papasakoti visą savo biografiją, rudaplaukė atsakė vaikinui. Suprasdama, kad Vincent pokalbį palaiko tik iš mandagumo, Cristal pernelyg nesigilino į tai kodėl vaikinui gali tai rūpėti. Staiga ant Cristal piršto žaizdos nebebuvo. Mergina svarstė ar atrodyti itin nustebusiai, nors tie patys burtai ant grifės buvo išbandyti kelis šimtus kartų, bet galiausiai nusprendė, kad atrodys kvailai, todėl tik sumurmėjo:
- Ačiū.
Vėl pažvelgė Vincentui į akis.

[Vincent Lémery]

Vincentas akimirką pasvarstė, ar atsakyti mandagiai ir neasmeniškai, ar į balsą įpinti šmaikštuoliško kandumo. Kilstelėjo lūpos kampą.
- Nes žiobariški metodai neveiksmingi, - sumurmėjo kažką pamosuodamas lazdele. - O pati nesusitvarkei, todėl.
Akimirką žvilgtelėjo į Cristal veidą, lūpose žaidė ta pati pusinė šypsenėlė. Tada vėl nuleidęs akis į merginos delną, po nosimi murmtelėjo burtažodį ir vėstelėjo savo stebuklingu pagaliuku (haha). Žaizda užsitraukė, kraujas nustojo bėgti. Patenkintas varniukas patapšnojo delnu per Cristal ranką, perbraukė užgijusį pirštą nykščiu. Tada paleido jos ranką ir susikišo lazdelę atgal į kišenę, kartu su pamažėlę šąlančiais savo paties delnais.
Į pelėdyną užlėkė dar vienas stipresnis šalto vėjo gūsis, kartu su savim atsinešdamas vieną kitą sausą ir šnarantį medžio lapą. Vincento plaukų sruogos pakilo ir pasimalė aplink veidą, jis nė negalvodamas nusibraukė šias už ausų, atkabino nuo blakstienų.
Į grifiukės padėką tik gūžtelėjo pečiais, jam tai atrodė savaime suprantama. Kai judviejų žvilgsniai vėl susidūrė, Vincentas būtų galėjęs prisiekti, kad Cristal veide nebeliko ano priešiškumo, vos prieš kelias akimirkas nukreipto į kanadiečio pusę. Sekundėlę spoksojęs į merginos akis staiga susivokė, kaip arti jiedu stovi, ir mažumėlę kažin ko susidrovėjęs, atsitraukė per žingsnį atgal. Nusuko akis į tamsėjantį dangų, į dar tamsesnį ežero paviršių apačioj, tolumoje. Ežero salos silueto nebebuvo matyti. Netrukus pilyje įsižiebs šviesos.
- Iš kokio tu miesto? - paklausė staiga, tarsi iš sapno prisiminęs jų nereikšmingą, vien tik tylą tuščiai užpildantį pokalbį. Šįkart atsakymu buvo susidomėjęs.

[Cristal Daunt]

Atsakymas pernelyg didelės šypsenos grifės veide nesukėlė. Tiesa, kad ji nepasibodėjo pakelti lazdelės ir net pabandyti užgydyti žaizdą, tačiau juk su popieriaus skiaute viskas daug paprasčiau. Toliau apgaudinėdama save Cristal stebėjo kaip dirba Vincent rankos.
- Na o tu tai tikriausiai profesionalas, - įgėlė brunetė. - Gal aš nenorėjau susitvarkyti.
Kokia tu mažvaikė. Vincent pagaliau atiraukus rankas nuo josios ir kraujui nustojus bėgti mergina palietė kitu rankos pirštu ant nykščio vietą, kurioje buvo žaizda. Jokio skausmo nepajautus, grifė pasijautė geriau. Nebežinodama ką sakyti žaliaakė nusisuko į kitą pusę apsimesdama, kad labai susižavėjo vaizdu, nors šioje vietoje yra jau nepirmą minutę. Papūtus vėjui Cristal atsisuko ir tik tada pastebėjo kokie iš tiesų yra ilgi, priešais ją stovinčio tamsiaplaukio plaukai.
Staigus klausimas po ilgos tylos privertė grifę pasijusti nesmagiai. Cristal nepatiko kai svetimi žmonės per daug domėjosi jos gyvenimu. Tiesa ta, kad nėra ten ko pasakoti. Jos gyvenimas įdomus tik Hogvartse, o ne jos gimtajame mieste, kur praktiškai niekada nieko nevyksta. Vis dėlto pastebėjo susidomėjimą Vincento žvilgsnyje ir šiokia tokia abejonė persmėlkė grifės mintis.
- Šefildo, - nuleidusi akis galiausiai atsakė rudaplaukė. Aiškiai ne su britišku akcentu šnekantis vaikinas tikriausiai nė nenumanė kas tai per miestas, ar kurioje Anglijos dalyje jis galėtų būti, tačiau klausti Vincento apie tai iš kur jis kilęs buvo per daug nuobodu. Nutilusi mergina laukė kol Vincent kažką pasakys arba bent jau nustos spoksot į ežerą. Ten nieko naujo nėra.

[Dori Mendel]

Dori pagalvojo, kad dar nei vieno karto nesilankė pelėdyne, nors jau buvo gruodis. Tiesa, kelis laiškelius tėvams ji nusiuntusi buvo, tačiau juos rašė didžiojoje salėje prie bendrojo Klastūnyno stalo ir įteikdavo kuriai nors pelėdai, katra netoliese numesdavo tos dienos laikraščio numerį. Tėvai Dori atrašydavo labai greitai. Tiesą pasakius, iškart, nes atsakymą atnešdavo ta pati pelėda, ji palaukdavo, kol tėvai atrašys, ir tada gabendavo nešulėlį atgal. Žinoma, ne už dyką. Dori į pirmąjį siuntinuką tėvams įdėjo kelis siklius ir knutus, ir parašė, ką reikia daryti. O kaip kitaip tie žiobarai su savo laišku pasieks šią nuostabią, magišką vietą? Žinoma, pelėda su atsakymu grįždavo tik kitą dieną, nes vis tik kelionė užimdavo nemažai laiko.
Vienuolikmetei tėvams rašyti nepatiko. Iš pradžių mergaitė nervinosi, kad jų bendravimas vyks tik laiškais ir, savaime suprantama, dėl šios priežasties bus retas. Tačiau jeigu jie nebūtų žiobarai, galėtų susisiekti ir židiniais, kaip kad kartais padaro kiti hogvartsiečiai. Bet ne, jie turėjo gimti tais nevykėliais ir tokiu būdu versti jausti savo dukrą gėdą dėl nešvaraus kraujo, dėl visiško magijos pasaulio neišmanymo. Ir į ką Dori kreiptis, jei ištiks kokia bėda? Kieno paklausti patarimo ar paprašyti pagalbos? Jau vien nuo minties apie vasaros atostogas mergaitei ėmė sukti pilvą. Juk per tą laiką ji tiek praras, ir kol kiti magų miesteliuose smagiai leis laiką, dalinsis šokoladinių varlių kortelėmis, lenktyniaus šluotomis ir kitaip linksminsis, Dori turės kiurksoti savo tėvų žiobariškuose namuose.
Iš pradžių juodaplaukės tėvai labai pergyveno, kad Hogvartse nėra jokių mobiliųjų telefonų. Jie piktinosi, kad kaip šitaip galima. Ką šita mokykla padarys iš vaiko, kai šis užmirš kaip paskambinti ir nemokės įsijungti kompiuterio. Dori nejučiom nusijuokė. Iš pradžių ji irgi apie tai galvojo. Kaip jai trūks interneto ir visų kitų nesąmonių. Tačiau apie jas pagalvojo tik dabar, praėjus keliems mėnesiams po atvykimo į Hogvartsą, ir tik dėl to, jog mąsto apie savo tėvus, o ne iš ilgesnio. Pasijuokusi Mendel atsiduso.
Kai užlipo į pelėdyną, mergaitei jis visai nepatiko. Kažkaip šią vietą įsivaizdavo esant jaukią, nuo kurios atsiveria graži panorama. Iš vienos pusės taip ir buvo, tačiau viską gadino pelėdų ūbavimas, jų šlamesys, plunksnos, nulaižyti pelių kauliukai. Be to, čia visur buvo apkakota. Mendel vos pavyko rasti vieną vietą, kurioje nebuvo pelėdų kakalų, bet paukščių šurmulys Dori vis tiek erzino. Čia ne ta vieta, kurioje galėtum grožėtis horizontu, kaip kad iš pradžių galvojo pirmakursė.
Reikia jiems kažką parašyti, galvojo Dori. Reikia pranešti, kad grįšiu. Artėjo žiemos atostogos. Pirmą rugsėjo savaitę Dori galvojo labai lauksianti Kalėdų, kada galės grįžti namo ir papasakoti tėvams viską apie naująją mokyklą, apie magišką pasaulį. Tačiau praėjus kelioms savaitėms nuo atvykimo į Hogvartsą, mergaitė ėmė jausti kartėlį, kad jos tėvai gimė žiobarais, kad nesuprato mergaitės galių, kurios išlįsdavo nuo pat mažens, ir kad nesurado nieko, kas galėtų nukreipti ją teisinga linkme ir nepaversti balta varna, kokia kad buvo mokslo metų pradžioje. Dar ir dabar kartais būna sunku, kai koks nors pirmakursis, juolab iš kito koledžo, ypač Grifų gūžtos ar Švilpynės, pasako kokį nors visiškai įprastą dalyką, pavydžiui, ką nors apie legilimantiją ar animagus, o Dori tik sumirksi akim, nes tai išgirdo pirmą kartą. Kokia gėda, mergaitė suraukė antakius ir vėl nurijo nuoskaudą.
Taigi, einant dienoms ir savaitėms Dori vis mažiau ėmė pasiilgti namų. Ryšys nutolo. Laiškeliai tėvams tapo kuo toliau, tuo trumpesni ir retesni. Tamsiaplaukė žinojo, kad jeigu papasakos tėvams tam tikrus dalykus, viskas gali blogai baigtis, net tuo, kad jie nebeleis mergaitei mokytis Hogvartse. Juk negali savo tėvams žiobarams pasakoti, kad vaikščiojai užsalusiu ežeru arba skraidei šluota! Mamos laiškeliai, regis, irgi pasikeitė. Juose jautėsi nepasitenkinimas, o gal net pyktis, ir tai Mendel vertė dar labiau jaudintis prieš grįžtant atostogų. Žinoma, ji galėjo negrįžti. Pameluoti, kad Hogvartse Kalėdoms beveik niekas negrįžta namo. Tačiau tėvai to paprasčiausiai nesupras. Jie ir dabar nesupranta, kaip galima savo vaiką išsiųsti mokytis kažkur svetur, nematyti jo šitiek laiko, nesusiskambinti. Po velnių, židinys! Nebūkit žiobarais ir galėsim šnekėtis kas vakarą! Be to, jeigu Dori dabar negrįžtų namo, tai grįžti vasaros atostogoms būtų dar nejaukiau, nei dabar. Nors ir dabar jau yra baisu. Žiobarų pasaulyje yra neįprasta tiek laiko nematyti savo vaikų. O jeigu dar tie vaikai grįš visiškai kitokie, nei buvo anksčiau... Pasikeitę... Pilve ir vėl pasijautė kažkokie diegliai. Atrodė, kad net pykina.
Mendel išsitraukė pergamento ir savo mylimojo auksinio rašalo buteliuką. Šiandien ji naudojo savo gražiąją plunksną, kurią labai saugo ir pamokose įprastai su ja nerašo. Ji labiau skirta minčių skrebenimui bendrajame kambaryje, na, arba tiesiog šiaip... kaip dabar. Dori atrėmė pergamentą į raudonų plytų sieną, kurioje, beje, atrodo, kad kadaise kažkas buvo sprogę, pamirkė plunksną į ką tik atsuktą rašalo buteliuką ir atsidususi ėmė keverzoti žodžius.

Mama ir tėti,
grįšiu gruodžio dvidešimtą dieną. Apie devynioliktą valandą vakaro laukite traukinių stotyje. Pasiilgau.
Su meile, Dori.

Pasiilgau... Pasiilgau? Tai melas. Sąžinė graužė mergaitę. Kaip galima nepasiilgti savo tėvų? Ne veltui Dori papuolė į Klastūnyną. Bet dažnai klastuoliai neturi sąžinės. Na, tikėkimės, laikui bėgant pranyks ir ji, gūžtelėjo pečiais.
Mergaitė susipakavo visas priemones, kurios buvo skirtos laiškeliui rašyti, ir iš saugaus, švaraus kampo pasuko į tą pelėdų šaršalą. Čia susirado didelę, iš pažiūros - stiprią pelėdą - ir nusiuntė ją pas savo tėvus. Kurį laiką mergaitė dar spoksojo į tolį, bet kai kažkokia neranguolė apkakojo jai apsiaustą, Dori išplūdo keiksmais visus ten esančius paukščius ir, suplevenus apsiausto skvernais, pasišalino iš pelėdyno.