[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Iki - ko? liko nesupratęs Dafydd, tačiau suprato, kad Jasmine nutilo ne šiaip sau. Tam buvo kažkokia priežastis, ir Dafydd nenorėjo be reikalo judinti temos, kuri galimai yra skaudi ir nemaloni. Tuo labiau, kad jis puikiai žinojo: menkai pažįstama kolegė tikrai neturi priežasties pasitikėti tuo, kuris praėjusio susitikimo metu gyveno benamio gyvenimą ir dar paliko ją išmaudytą aluje. Liūdniausia buvo tai, kad tokius prisiminimus apie Dafydd galėjo turėti daugybė žmonių. Net ir Mayra... Kuo ji buvo tokia ypatinga, kad įžvelgė Dafydd viduje esantį žmogų? Klausimas, kurį vaikinas uždavė sau daugybę kartų, taip ir liko neatsakytas.
- Šitai puikiai suprantu, - tarstelėjo raudonplaukis. Pats kantrybės nebūtų turėjęs nei su pirmakursiais, nei su septintakursiais, tačiau pačiam trinantis po koridorius mažiausi mokiniai visada erzindavo labiausiai.
Stojusi tyla buvo keista ir šiek tiek nejauki. Dafydd karštligiškai galvojo, kaip būtų galima tęsti pokalbį. Ar jį reikia tęsti iš viso. Vis dėlto kitas variantas buvo eiti dirbti, tad labai norėjosi dar pasėdėti čia. Deja, Jasmine, atrodo, nebuvo nusiteikusi daugiau bendrauti. Tiesą sakant, velsietis buvo įsitikinęs, kad jai ne norisi dirbti, o tiesiog nebesinori leisti laiko su šlykštyne antrojo departamento vadovu.
Nepaisant paskutinių kolegės žodžių, Dafydd buvo tikras, kad ji nenorės daugiau jo matyti. Padėka už pokalbį ir kvietimas kada nors užeiti? Raudonplaukis buvo tikras, kad tai tebuvo mandagumo gestas. Tik buvo šiek tiek smalsu, kam reikia tą mandagumą rodyti tam, kurį laikai visiška šiukšle.
- Iki pasimatymo, - dar spėjo sumurmėti vaikinas, nors nebuvo tikra, ar Amneta jį išgirdo. Liūdnai išgėręs paskutinius arbatos lašus nužvelgė kavinę, kurioje sugebėjo turėti nemažai smagių akimirkų, ir galiausiai nunešė puodelį iki prekystalio. Liūdnai atsidusęs išėjo iš kavinės. Pats nesuprato, kodėl, tačiau šis pokalbis sukėlė labai daug minčių ir gerokai sugadino nuotaiką.

[Kleonas De la Gardie]

   Vaikščiojo tamsių magijos ministerijos kolidoriumi du skirtingos lyties atstovai, kai vienas sekė paskos juodaplaukę iš nugaros, kad parodytų magijos ministerijos vadovė tinkamą kelią kur sukti, ir koks būtų trumpesnis kelias iki kavinės, kurioje pasivaišintu nuostabiais pietumis šia nuostabia popiete. Lawrenz jau tikriausiai žinojo magijos ministeriją, kaip savo penkis pirštus, todėl patikėjo kelią Selenai, kad besekdami De la Gardie nenuklystų iki magijos ministro kabineto.
   Po kelių dešimtčių žingsnių pagalvojo dėl užduotų klausimų kabinete, kuriuos nusprendė atsakyti vėliau, kol jų dar bus nepamiršęs ir jau spėjo pasimesti tarp užkrautų merginos klausimų, kai mintyse bandė suformuluoti sakinį arba apmąstyti, ką reikėtų sakyti Vizengamoto teisėjai. Taigi, netgi ir dabar gurmanas prie jos turėjo drebėti iš baimės, galvojo, kad netgi už neteisingus žodžius į Azkabaną išsiųs Selena Isabella Lawrenz be trupinėlio gailesčio, kaip ir nepalikusi trupinių mėgaudamasi pyragų. Netgi mažoji pelė yra palikusi trupinių. Patikėkite, kad jaunasis šefas tą žino - augino laukine pelę savo butę, kuri stebuklingų būdų atsirado jo namuose. Tikriausiai buvo labai skanus pyragas, kad viską buvo susiurbusi, kaip siurblys - trupinių neliko, bet ne toks skanus obuolių pyragas, kad čepsėtų, parodydama, kad pyragas tikrai skanus Kleonui.
   Mintis jau lėkiojo jo galvoje pirmajam klausimui ''Kokioje dar tolimoje ateityje?'' : Ką turėjo omeny artimoje ateityje? Man dar reikia pabaigti mokslus, būti finansiškai stabilus išsinuomoti patalpas arba nusipirkti pastatą kavinei, o dar pasiruošti bonkrotui (jei jis išvis įvyks), kaip nenusisekusi verslą. Surasti gerą vietą restoranui, kad pritrauktų kliento akį. Šaukianti originalų pavadinimą. Ir kas svarbiausia skanus maistas. Unikalus dizainas, kad svečiai jaustusi komfortiškai aplinkoje, ne tik aš, bet ir kiti. - iš sumišimo pasikasė pakaušį, prilėkė prie juodaplaukės, kad eitų lygiagrečiai jos ir geriau išgirstų jo sakomus žodžius :
    - Geresnis teiginys yra tolimoje ateityje.
   Dabar turėjo eiti kitas klausimas, kurį gerai prisiminė iš gintarinių akių savininkės lūpų ir jam nereikėjo, nei formuluoti sakinių, nei bandyti sudėti mintis, kad kaip eskizą jau turėtų pasiruošęs ką kalbėti, viską paliko savo improvizacijos įgūdžiams, kuriais geriausia nebuvo pasitikėti, bet nieko kito neliko, kai jau beveik artėjome prie kavinės ( bent jau taip manė Kleonas) .
    - Kalbant dėl agento pareigų, tai tau patiktų, kad kažkas tave stebėtų, kaip maniakas? - nusijuokė nežinai dėl ko ir tęsė. - Ar čia buvo narcizo požymis? Bet dėl blakės gali nesijaudinti, dar neišgalių turėti tokių žmonių, kurie man parūpintų tokia įranga stebėjimui.
   Jau matant, kaip priėjome prie vestibulio, kuris jau iš tolo gurmanas užuodė įvairiausius kvapus nuo kepinamų virtuvėje kepsnių iki bekonų su sumuštinių. Priėję prie kavinės durų, pravėrė duris Isabella'i ir pasisakė:
   - Madmuazele, galite eiti į veisly - ... pilį.
  Supratęs ką pasakė, netikrai kostelėjo ir praleido panelę, lyg nieko nebuvo atsitikę, kad ir vėl per savo žioplumą ir negalvojimą ką logiškai pasakyti sugebėjo susimauti. Priėję per minia prie ką tik atsilaisvinusio staliuko, mandagiai atitraukė kėdę ir su rankos mostu, parodė, kad ilgaplaukė gali atsisėsti.
 

[Selena Lawrenz]

  Ministerijoje dirbančios merginos darbo diena, vien tik dėl vieno žmogaus pasirodymo, pasikeitė akimirksniu. Juodaplaukė šviesos greičiu, na, arba truputį lėčiau, bet esmė tikrai buvo tokia pati, pamiršo ryte nutikusią nesąmonę, visus rūpesčius darbovietėje ar namuose. Taip seniai neregėjus Kleono vien tik apie draugų susitikimą ir mąstė, galvoje kirbėjo tūkstančiai minčių, kaip atsakyti į studento klausimus, kokius užduoti jam pačiam. Žodžiu, Vizengamoto teisėja buvo susikaupusi, jos smegenys bandė suvokti tai, kas dedasi joje, mat tokios atgaivos, ramybės bei atsipalaidavimo nejautė ilgokai. Maždaug nuo tada, kai ir išsiskyrė su De la Gardie, pasukant burtų mokyklos keliais.
  Išdidžiai ir labai teatrališkai iškulniavo iš kabineto ir apsidairė: minia žmonių, kaip visad, dairėsi į įvairias puses, šmirinėjo koridoriais ar šnekučiavosi. Kaip ir kiekvieną laiką tokiu metu, kada Isabella galėjo pasigirti pietų pertrauka, kurios dažniausiai nepamiršdavo, tačiau ar taip, ar taip, praleisdavo kabinete.
  Tiesa, šiandiena buvo išimtis. Selena lengvu žingsniu vaikštinėjo ir bandė galvoje atrasti informacijos, kurioje gi Magijos ministerijos vietoje stūksojo kavinukė. Jai pasirodė, kad net nespėjo suvokti, kad ši puikavosi toje pusėje, kai atsirado tiesiai prie jos. Pergalingai šyptelėjo, nes Kleo ėjo iš paskos it koks šuniukas.
  - Susipažink, - mostelėjo rankomis. - Nuostabiausia vieta visoje ministerijoje, tik čia, deja, blakių jau nepritvirtinsi, - liūdnai šyptelėjo ir papurtė galvą. - Na, dabar tik tikėkis, jog joks auroras neišgirdo, nes kitaip, hm, gal likusį gyvenimą praleisi Azkabano kameroje ir net nepabaigsi studijų? - kilstelėjo antakius ir grasinančiu žvilgsniu nužvelgė vaikiną. Tiesa, neiškentusi nei minutės nusijuokė įrodydama, kad tai tebuvo Selenos humoro jausmo padarinys. Visad toks pat sugadintas, tačiau ir išskirtinis. Devyniolikmetė nesistengė jo slėpti, ypač tada, kai Kleo su šiuo Lawrenz išskirtinumu buvo susipažinęs dar jaunesniame amžiuje. Vaikino draugijoje žemaūgė jautėsi laisvai ir vylėsi, kad De la Gardie jautėsi lygiai taip pat.
  - Žinai, kad nusišneki, - piktokai tarstelėjo. - Ryt nubraižysiu mažą brėžinuką, kaip turėtų atrodyti restorano vidus, - gūžtelėjo pečiais ir sarkastiškai šyptelėjo. - Nebandai jo nepanaudot, - pridūrė žengdama dar porą žingsnių ir pažvelgdama į jūros mėlynumo akis.
  Kavinukėje taip pat buvo daug burtininkų bei raganaičių, tačiau prie tokios žmonių gausybės įstatymų priežiūros vadovė spėjo ir įprasti. Žinoma, mieliau tokias valandas kaip ši praleisdavo tik su savimi tarp krūvos dokumentų, kabinete, tačiau prieš jos darbovietėje apsilankančius žmones neturėjo nieko blogo. Na, nebent tai būtų tas iš proto išsikraustęs japonas, ar šiaip iš skutelio pabėgęs ligonis... O gal tai iš tiesų ir yra tas pats?.. - pamintijo auksaakė ir susiraukė. Apie tokias temas galvoti būnant su šviesiaplaukiu neatrodė šaunu.
  - Tikrai ne, - surimtėjo. - Jokių stebėjimų. Ne. Ne. Ne. Ne, - primerkė akis ir šyptelėjo. - Ir narcizai šiaip gražios gėlės, tai jeigu aš tokia pat graži kaip narcizas, tai visai neprieštaraučiau būti vadinama narcizu..- prabilo. - Tik aš visiškai nesusijus su narcisizmu. Tu irgi, - burbtelėjo užtikrindama, kad dar nebuvo tokia kvaila, jog nežinotų, ką De la Gardie turėjo omenyje.
  Priėjus staliuką juodaplaukė demonstratyviai aiktelėjo pritraukdama kiekvieno burtininko, kuris pietavo žvilgsnį prie savęs. Retkarčiais perdėtas dėmesys jai visai patiko, o tai, kad vaikinukas atitraukė jai kėdę, taip pat. Jautėsi it kokia princesė, tik, žinoma, tikrai ne iš tos pasakos, kurioje karalaitė virto varle.
  - Man reiktų poros pilių, su daugybe tarnų ir.... knygų, - šyptelėjo prisėdus ant kėdės ir susikėlusi koją ant kojos. - O tau užtektų ir mažos virtuvėlės, tiesa?

[Kleonas De la Gardie]

   Patsai atsisėdo priešais Selena ir savo mėlynomis akimis pastebėjo, kaip stalas buvo papuoštas baltos, kaip snaigės spalvos staltiesė, kad nebuvo matyti nei vienos purvo dėmelės, tikriausiai darbuotojai su burtų pagalba išvalydavo viską per kelias sekundes ir nereikėdavo darbininkams vargti dėl švaros dieną naktį, o jei dar būtų oficiali diena, kai tėvai turi atsivesti savo vaikus į darbus, tai jau yra garantuota, kad net burtų pagalba nepadės išvalyti padarytos kiaulidės, oiobarai turėtų užsidaryti sanitarinei dienai.
  Apsižvalgus gali pastebėti ant stalo stovėjo ar gulėjo įmantrus vazonas su violetinėmis gėlėmis. Kleonas su smalsumu žvilgtelėjo į keistą vazono dizainą, visgi šiuolaikiškų madų tendencijų nesekė ir šiuolaikinių žiobarų meno irgi nesuprasi, o tuo labiau ir burtininkų. Du skritingi pasauliai panašūs ir tuo pačiu turėjo gluminti visus nuo tokių modernių meno tendencijų, kai kasmet vis ateidavo vis naujesni, keistesni daiktai į šį pasaulį, žmonės tikrai pasižymėdavo lakia vaizduote, kad net ją perkeldavo į realybę.
    Lawrenz pasakius pasirodė, kad jos poreikiai gal kiek išgąsdino kulinarą, visgi  anksčiau prisimindavo viceminstrę kuklesne su savais poreikiais ir norais iš gyvenimo, gal dabar prieš akis matė kitokį žmogų, kuris jau drąsiai galėjo reikšti ir laikytis savo nuomuones. Kosteldamas pradėjo kalbėti:
   - Tiesą sakant man nereikėtų mažos virtuvėlės, man reikia didelio šaldytuvo su seifu, kad kokia pelė ar mergina nepagrobtų viso maisto, o virtuvėje netilptų, net ir tas pats  šaldytuvas su kodu.
  Šmaikščiai nusijuokė  ir apsižvalgė dar kartelį aplink kavinę. Matėsi įvairių veidų kiekviename kampe, o ant stalų apkrauti įvairiais gardumynais gniauždavo burtininkų kvapą, tik Selenos ir Kleono stalas buvo tuštutėlis, išskyrus įmantrų vazoną. Gal jau ir buvo patiems laikas užsisakyti maisto, kad nesėdėti tuščiais skrandžiais.
  Na, bent jau vienas iš jų tikrai buvo tuščių skrandžių - Kleonas, kai Selena sėdėjo priešais jį pustuščių skrandžių, o gal netgi pilnų skrandžių nuo obuolių pyrago, dar niekas nežino išskyrus pačia Isabelle.
    -Esi alkana? - pasiteiravo, kad ir patsai sužinotų atsakymą ar gi obuolių pyragas tikrai, gali pasotinti kartu gurkšnojant gėrimą.
  Luktelėjus keletoms sekundėms, prie staliuko priėjo mergina su juodais plaukais it smala ir kaip pelytės rudomis akimis su burunduko žandais pribėgo prie senų draugų susitikimo stalelio ir sustojusi prie stalo su pasibjaurėjančių žvilgsnių nužvelgė Selena akimis ir greitai rudas akys įsmeigė į Kleoną, savo pakylių balsų paklausė:
    - Kleo? 
  Išgirdęs Amandos balsą, pats studentas pradėjo springti pačiomis seilėmis, lyg jau būtų susiruošęs į pomirtinį pasaulį.  Ir ko gi reikėjo tikėtis, kad su šia mergiūkšte Amanda su kuria yra prižadėta pabaigti visus ryšius dar susitiks šiame pasaulyje, net ir mirusiujų nebūtų norėjęs su ja susitikt, bet nuo jos niekur nepasislėpsi, net virtuvėje apsiginklavęs su užnuodytų maistų.
  Atgavęs kvapą ir kiek apsišarojęs savo akyse nuo užspringimo, kaip koks kvailys atrodė prieš visą kavinę. Visgi galėjo visi žiūrėti dabar į jį, kaip žmogus jau netoli mirties slenksčio, bet pernelyg buvo užsieme savo tenkinimo poreikiais. Tikriausiai De la Gardie ką tik įsitikino, kad galima mirti, ne tik netyčiomis palindęs po mašiną, bet ir užspringdamas pamatęs savo gyvenimo košmarą.
  Netikrai šyptelėjęs ir pasijutęs kiek nekomfortiškai, kai išblaškė iš komforto mergina, kuri jau lenkėsi prie gurmano norinti jį apkabinti. Žinoma, nenorėdamas pasirodyti nemandagus priglaudė kaire ranka ant nugaros ir kelias sekundes palaikęs staigiai atsitraukė krenkštelėdmas.
  Amanda pažvelgė į Seleną ir tarė:
   - O kas ji?