[Melisa Arin]

  O šiandien pasauliui kažkas ėmė ir pasidarė. Paniuręs jis pėdino, paniuręs nešė savo sunkią dalią, sakytum, dar sunkiau, nei magijos ministerijos darbuotojas, sistemos priverstas savo poste sėdėti lygiai aštuntą ryto.
  Vis dėlto Melisa Arin šitam prieštaravo. Baisiai. Kuo gi tokiu dedasi esąs tasai pasaulis? Jam blogiau nei jai? Viskas kažkaip ne taip, kaip turėtų būti? Įžeidimas! Tai ji buvo auka. Labiausiai nukentėjusi iš jų visų. Ar kasdien jums tenka stypsoti už prekystalio vien tam, kad tėčiui galėtumėte pasigirti darbu magijos ministerijoje? Ne. O Melisai teko.
  Pasirėmusi vis sunkėjančią galvą, šviesiaplaukė rymojo ant prekystalio ir tamsiai mėlynai nulakuotais nagais barbeno į stalą. Ne, tai tikrai nebuvo toji vieta, kur ji sutiks savo gyvenimo meilę. O galbūt ją jau paleido tą vakarą, kai citavo Dantę ir liežuviu gaudė krintančias žvaigždes bei...
  Šmėstelėjo stambi violetinė figūra. Nematyta persona stypsojo tiesiai prieš Melisą, ir pastaroji, pamaniusi, kad kažkam velniškai nepasisekė su burtais, vos sulaikė juoką. Vis dėlto šyptelėjusi išbėrė jau iki gyvo kaulo įgrisusią tradicinę užsakymo priėmimo frazę.

[Markas Moore]

 Marką vėl pagavo popieriai, neišsiunčiami paštu. Visą dieną kaip benamis šuo siuntinėjamas iš vieno Ministerijos galo į kitą, rudaplaukis pralakstė taip pusę dienos. O formų ir kitų popierių krūvelė vis dar dailiai gulėjo krepšy. O reikiamas leidimas ne. Švietimo departamente irgi amžina apgultis. Dailiu raštu parašytas piktas laiškas liepė profesoriui vėl atsivilkti pas tą senmergę į skyrių ir pusę valandos lįsti jai į sėdimąją, kad tik ranka numotų į iš oro atsiradusius nusiskundimus. Markas jau ėmė abejoti kaltinimų tikrumu - ta moterėlė labai jau įkyriai siūlė jam arbatą ir sausainius. Oi ne, nerizikuos, dar kokios amortencijos kaip priedo bus šliūkštelėjus. Vaikiną jau ėmė siutas dėl švaistomo laiko - nebuvo koks pasiuntinys, nieko neveikiantis, tik kabinetų slenksčius mindantis.
 Laikrodžiui išmušus trečią, alkaniems ministerijos darbuotojams prasiskirsčius ir Marko skrandžiui pradėjus urgzti, vyrukas atsivilko į kavinukę. Mėgaudamasis akimirka, kai nereikėjo stovėti ant savų kojų, Markas gurkšnojo kavą. Kofeinas turės jį nuvaryt atgal iki Švietimo departamento ir iki išsinuomoto kambario.
 Vyruko dėmesį patraukė violetinė figūra, drąsiu žingsniu priėjusi prie pardavėjos, kuri, regis, tuoj užmigs ir nukris. Gal iš Eksperimentinių kerų skyriaus? Pro puodelio kraštą stebėdamas personas, Markas visai nepaslapčia nužiūrinėjo atvykėlio figūrą. Gal užkalbins. O gal ne. Nors, jeigu jau nepažįstamasis užkalbins pardavėją, Marko šansai taps beveik lygūs nuliui.

[Melisa Arin]

  Baltos sienos. Nedaug erdvės. Visas tas maistas, kurio jai visai nedera valgyti. Sakytum, tikras asmeninis kalėjimas, o ką jau bekalbėsi apie dangų.
  Bet tokia jau ta eilinė diena ofise. Tebūnie palaimintas kiekvienas, kuris teikiasi ją paįvairinti. Ir už tai šiandien Melisa dėkojo tam keistam vyrukui.
  Ne, velnias, rimtai reikėtų prasiblaškyti, kol toje sukistoje skylėje visai neužduso. Nors ir darbo pabaiga, regis, visai ne už kalnų. Apdovanojusi kiek lipšnesniu nei įprastai mirktelėjimu, šviesiaplaukė žvilgsniu palydėjo prie staliuko nueinančią personą. O jau tie raumenys..!
  Tiesa, regis, ne ji viena susidomėjo žaviu keistuoliu. Tik ar tikrai tasai vyriškis, kuris, atrodo, jau ir taip buvo pakankamai pavargęs, gali tapti rimtu varžovu?
  Laikrodis tiksėjo. Iki kitos pamainos – vos kelios minutės. Šviesiaplaukė pirštais persibraukė surištus plaukus ir siūbuodama klubais nuvinguriavo link violetinio nepažįstamojo.
 – Nieko netrūksta? – kiek pasilenkusi sučiulbėjo.

[Markas Moore]

 Markas akimis rydamas nepažįstamojo figūrą stebėjo, kaip link jo, klubais kaip švytuoklė siūbuodama prieina padavėja. Ne, ne. Tai - galbūt jo vienintelis šansas šį mėnesį... Na, violetinis atvykėlis tikrai užvirė audrą vaikino smegenyse ir jos dabar kaip koks katilas per Nuodų ir Vaistų pamoką kunkuliavo, grasindamos išsilieti į realybę ir sukelti labai daug problemų. Rudaplaukis tikėjosi, kad šalia jo nesėdi koks legilimantas, nes tada to vargšo žmogelio būtų gaila. Tokios mintys...
 Nenorėdamas prarasti savo šanso Markas pakilo iš savo vietos, palikdamas tuščią puodelį. Prisėdęs priešais violetinę personą, flirtuodamas šyptelėjo ir tarė:
-Kavos? Kažko kito? Vaišinu.
Violetinė persona Markui nieko neatsakė. Viskas atrodė per daug keistai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Buvo praėjusios kokios trys savaitės nuo tada, kai Dafydd kažkaip atsidūrė Magijos ministerijoje. Jis vis dar nesuvokė, kaip čia įsidarbino, ką tiksliai čia daro ir kam jam to reikia. Tiesa, pastarasis klausimas, ko gero, buvo paprasčiausias: nuo tada, kai pradėjo dirbti aurorų štabe, dar nė karto nereikėjo medžioti žiurkės. Tai jau buvo neblogai.
Penktadienio popietę buvęs klastuolis nutarė pasidaryti pertraukėlę ir pagaliau nueiti į kavinę. Kol kas dar neturėjo pinigų čia lankytis dažniau, tačiau šį kartą nutarė save palepinti. Žinoma, alaus nepirks (darbo vieta, matote...), tačiau kavos ar arbatos išgerti gal ir galima. Tiesa, Dafydd nežinojo, kada paskutinį kartą gėrė karštą gėrimą (tikriausiai dar Hogvartse), tad beveik nežinojo, ko ir tikėtis.
Kavinėje žmonių buvo mažai. Ne taip seniai baigėsi pietų pertrauka, tad geri darbuotojai tikriausiai sėdėjo savo kabinetuose. Dafydd, tiesa, prie gerų darbuotojų kažin ar būtų galima priskirti, tad jis ramiai stoviniavo kavinėje. Nužvelgęs gėrimų meniu galiausiai užsisakė juodos arbatos. Ją gavęs atsargiai nusinešė ant staliuko. Pirštai degė taip, kad kilo pagunda pasinaudoti burtų lazdele, bet pabijojo ištaškyti gėrimą. Ką gi, tikriausiai teks vėl imtis burtų praktikos. Deja, šį kartą vienam...
Pastaruoju metu vaikinas stengdavosi kasdien nueiti į dušą - į darbą negalėjo eiti prasmirdęs kanalizacija. Tiesa, kvapo iki galo išvaikyti nepavyko, tačiau pažangą buvo galima justi. O ir netvarkingą barzdą raudonplaukis teikėsi nusiskusti. Beveik atrodė kaip rimtas auroras. Tetrūko ne tokių apspurusių drabužių, tvarkingiau apkirptų plaukų ir ne tokio surūgusio veido.
Buvęs klastuolis sėdėjo prie staliuko ir nepatenkintas laukė, kada jo arbata bent kiek pravės, kad būtų galima gerti.

[Morisas Banoveris]

  Dar viena diena Magijos Ministerijoje. Morisas net pats negalėjo patikėti, kad šitame skyriuje išbuvo daugiau nei metus ir dar nebuvo atleistas iš darbo ar beveik atleistas. Kadangi žmonių antplūdis jau buvo praėjęs ir dabar buvo likęs tik vakarinis vaikinas nusprendė sau pasidaryti pertraukėlę ir nueiti į kavinę išgerti kokios arbatos.
  Kadangi liftas buvo pilnai užkištas, o kito nelabai apsimokėjo laukti tamsiaplaukis ėmė lipti laiptais džiaugsmasis, kad reikia leistis žemyn, o ne lipti aukštyn. Po neilgos kelionės šeštojo lygio darbuotojas jau stovėjo priešais kavinės darbuotoją ir užsisakinėjo vaisinės arbatos, kurią gavo vos ne iš karto. Laikydamas puodelį karšto gėralo rankoje buvęs klastuolis dairėsi aplink ieškodamas vietos kur atsisėsti, bet visi staliukai buvo užimti vienišų darbuotojų, tad buvo likę du pasirinkimai: sėstis prie normaliausiai atrodančio darbuotojo arba arbatą neštis į kabinetą, o po to išeinant namo puodelį grąžinti. Per daug negalvojęs Morisas pasirinko pirmą variantą ir ėmė dairytis prie ko būtų galima prisėsti. Vaikino žvilgsnį patraukė, tam puikiai tinkantis, lygio žemiau negu ministras naujasis vadovas, kurio vardas buvo kiek neįprastas, tad stengdamasis neišlieti arbatos priėjo arčiau jo ir atsistojęs priešais jį užkalbino:
  -Sveikas, čia neužimta? -parodė į kėdę priešais jį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pirštų barbenimas į stalą. Akivaizdus nekantrumas ir ne pati geriausia nuotaika. Būtent toks vaizdas priviliojo kažkokį kiek vyresnį burtininką atšliaužti ir paklausti, ar čia laisva? Dafydd dar kurį laiką pabarbeno pirštais. Pabandė atsigerti arbatos, bet ta vis dar buvo per karšta. Porą kartų demonstratyviai atsidusęs raudonplaukis pagaliau teikėsi pakelti akis į atėjusįjį.
- Žiūrint, ko reikia, - suburbėjo velsietis. Buvo pagalvojęs, kad reikėtų palaikyti draugiškesnius santykius su kolegomis - juk bus paprasčiausiai lengviau dirbti. O vaikinas nebuvo pratęs dirbti normalaus darbo. Tokio, kuriame reikia klausti pagalbos ir pačiam ją teikti.
Dar kartą pabandęs arbatą Dafydd suprato, kad ją pagaliau įmanoma gerti. Tad nugėrė du didelius gurkšnius ir vėl atkreipė dėmesį į tą, kuris sugebėjo priskresti.
- Na, sėskis, ką jau, - tarstelėjo buvęs klastuolis. Staiga sugalvojo, kad nori ką nors užkąsti. Įtarė, kad atrodo idiotiškai, tačiau vis tiek atsistojo ir neskubėdamas nuslinko užsisakyti kokios bandelės. Patikrinęs, kiek turi pinigų, negirdimai atsiduso, tačiau nutarė šiandien sau tai leisti.
Galiausiai grįžęs prie staliuko atsisėdo į tą pačią kėdę ir atsikando bandelės. Ji, laimei, buvo skani. Vaikinas pasimėgaudamas kramtė ir bandė apsimesti, kad šalia niekas nesėdi. Kaip ten su tais draugiškesniais santykiais? staiga prisiminė Dafydd. Kodėl nepradėjus dabar? Problema buvo ta, kad raudonplaukis nežinojo, kaip draugiškai bendrauti. Neįsivaizdavo, ką sakyti ar ko paklausti.
- Tai kaip darbas? - galiausiai mestelėjo jis. Tonas tikrai nebūtų tilpęs į "draugiški santykiai su kolegomis" kategoriją.

[Morisas Banoveris]

  Atrodė, kad Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas nėra nusiteikęs naujoms pažintims arba kokio nors bendradarbio draugijai. Gavęs leidimą sėstis priešais jį Morisas juo pasinaudojo, bet vos ne iš kart po to jaunesnis žmogus pakilo, iš lėto nuėjo dar kažko užsisakyti ir grįžo su bandele rankoje. Vaikinui buvo labai keista sėdėti tyloje ir jį tai kiek trikdė, bet nelabai norėjo pradėti pokalbio ir to tikėjosi iš jaunesnės kartos atstovo. Pridėjęs ranką prie puodelio šono tamsiaplaukis patikrino arbatos karštumą ir įvertino, kad jis yra pakankamai mažas, kad būtų galima gurkštelėti ketvirtadalį puodelio turinio į savo kūną.
  Atrodė, kad praėjo visa amžinybė nuo tada kada buvęs klastuolis atsisėdo, bet pagaliau anas sugebėjo praverti savo burną ir nors ne pačiu maloniausiu balsu paklausti kaip darbas.
  -Darbas visai nieko, aišku galėtų įvykti kokių nors įdomesnių dalykų, bet negaliu pernelyg skųstis. O tau kaip pačiam? Kaip vadovo pareigos?
  Morisas trumpam nutilo ir ėmė galvoti ko ar būtų galima paklausti kol kažkuris iš jų nesumanė eiti toliau dirbti.
  -Kokiame koledže mokeisi? Ar tu ne iš Hogvarsto?
  Klausimas buvo kiek keistokas, bet vaikino manymu jis puikiai tiko bent kažkiek palaikyti pokalbį tarp šių dviejų kiek skirtingų veikėjų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tu čia prie manęs priskretai, o dabar tyli kaip žuvis? suirzo Dafydd, apdovanodamas šiek tiek vyresnį vaikiną ne pačiu maloniausiu žvilgsniu. Tuo labiau, kad ir jo tonas atsakant į klausimą buvo malonesnis nei tas, kurį pasiūlė velsietis. Oi, kokie mes geručiai skųstis nenorintys darbuotojai. Tai eik ir dirbk! nežinia kodėl baisiausiai supyko Dafydd. Ir pačiam buvo keista - juk, atrodo, vyresnis darbuotojas nieko nepadarė. O štai ką atsakyti į užduotus klausimus, velsietis nežinojo. Išties - kaip jam darbas? Pinigai čia geresni - ir užtikrinti. Deja, pernelyg retai - tokiu dažnumu gaudamas algą bet kas galėtų nusigaluoti iš bado...
- Puikiai! - apsimetė esąs entuziastingas Dafydd. - Darbas nuostabus, komanda dirba puikiai, o ko daugiau norėti?
Jis visiškai nenorėjo kalbėti apie tai, kaip išties jaučiasi. Tikėjosi, kad toks linksmas balsas apgaus kolegą. Atsikandęs bandelės tikėjosi, kad tyla užsitęs, tačiau netrukus išgirdo naują klausimą. Klausimą, kuris sukėlė nemažai nemalonių jausmų. Vis dėlto pusmetis gyvenimo kanalizacijoje... Tu vis dar gyveni kanalizacijoje priminė sau raudonplaukis. Net ir turėdamas oficialų darbą vis dar negalėjo išsikraustyti į tinkamesnius namus.
- Na, Hogvartso, o ką? - bet koks linksmumas buvo išgaravęs. - O pats kas? Švilpis?
Dafydd vėl pajuto pyktį, nors šįkart įtarė, kad tai tėra apmaudas. Paminėjęs Švilpynę jis prisiminė ir baltapūkę mergiotę, nuolat apsikrasčiusią keksiukais. Prisiminimas buvo toks nemalonus, kad Aurorų štabo vadovas net nusipurtė.

[Morisas Banoveris]

 Arbatos pamažu mažėjo, bet kaip bebūtų gaila Moriso sveikatos didėjo laikas praleistas su šituo keistu antrojo lygio vadovu. Vieninteliu vadovu kuriuo jis galėjo būti, tai nebent šio lygio. Vaikinui vis dar buvo keista suprasti kaip šitas daiktas sugebėjo patekti į tokio svarbaus departamento vadovo vietą. Tikriausiai vis dar pavaldūs Fasirui buvo išmesti iš darbo ir tokie kaip jis buvo tiesiog surinkti iš gatvės ir pastatyti prie darbo, kad neatrodytų jog Magijos Ministerija yra bent kažkiek nusilpusi.
  Atrodė, tiksliau net neatrodė, bet iš tiesų buvo, kad malonus vaikino tonas jam nepatinka ir jis kiek nervinasi, kas leido jo tiesiogiai neerzinant jį varyti iš kantrybės. Gavęs "malonius atsakymus į klausimus tamsiaplaukis kaip ir visada kai jo kažko paklausdavo atsakė į kiek retorinius klausimus.
  -Aš pats tai iš Klastūnyno.
  Toks atsakymas tikriausiai privertė bandelės žmogų nusipurtyti, dėl ko buvusiam klastuoliui kilo klausimas kodėl jis purtosi klastūnyno lyg arklys musių.
  -Tau viskas gerai, -kiek susirūpinęs paklausė Morisas ir tuomet dar pridūrė nekaltą klausimą tikėdamasis, kad pavyks sužinoti bent kažką apie stalelio žmogų ir taip tikėdamasis praplėsti savo žinių pagažą. -Kuo užsiėmei prieš patekdamas čia?
  Jeigu taip ir toliau jam tikriausiai galiausiai truks bandymo būti geru nervas, kas pavers jį nebe tokiu geru jeigu tai būtų galima pavadinti gerumu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Ak, klastuolis? - burbtelėjo Dafydd. Neprašytas atėjo ir kitas prisiminimas - nusiaubtas koledžo bendrasis kambarys. Prakeikta isterikė. Vis dėlto faktas, kad ir šitas kiek vyresnis kolega yra iš to paties koledžo, šiek tiek sužadino smalsumą. Raudonplaukis pažvelgė į jį atidžiau. Vis dėlto šito snukelio neprisiminė. Ar jis buvo gerokai vyresnis, ar tiesiog tyli pelytė, velsietis nežinojo. Bet jam tai ir nerūpėjo. - Tai tu esi prakeiktas klastuolis?
Dafydd pajuto kylantį pyktį. Apie Hogvartso laikus nesinorėjo nė galvoti, o čia būtinai turi priskresti kažkoks, klausinėjantis apie koledžus!
- Taip, man viskas gerai, bet būtų dar geriau, jeigu atsiknistum nuo manęs! - supykęs išrėžė vaikinas. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl anas toks bukas ir nesusipranta, kad jam jau laikas nešdintis. Giliai kvėpuodamas stengėsi bent kiek nurimti, bet tada tas kvailys sugebėjo dar labiau nepataikyti: paklausė apie velsiečio praeitį...
- Gyvenau kanalizacijoje, mitau žiurkėmis ir pardavinėjau nelegalias lazdeles! - per visą kavinę užstaugė Dafydd. Žmonės prie kitų staliukų atsisuko, tačiau tai vaikinui nerūpėjo. Buvo toks įsiutęs, kad, atrodė, tuoj trenks vyresniajam kolegai. Vis dėlto sugebėjo tiesiog susigrūsti visą bandelę į burną. Tai padėjo daugiau nieko nepasakyti, o tai buvo kaip tik tai, ko ir reikėjo. Po kelių akimirkų Dafydd paklausė savęs, ar realu, kad anas patikės tuo, ką išgirdo. Prakeiktas kvailys nepatenkintas pasakė sau vaikinas ir nugėrė dar gurkšnį arbatos. Pyktis pamažu slopo, jo vietą pradėjo užimti apmaudas.

[Morisas Banoveris]

  Morisas stebėjo kitą vaikiną, kuris su panieka tarė į klastūnyną papuolusių vaikinų pavadinimą. Kad ir kas ten bebūtų buvę tarp jo (Dafydd) ir klastūnyno vaikinui nelabai rūpėjo, tad nieko nesakė iki tol kol nepažįstamasis neėmė kalbėti garsiau, o kiek vėliau klykti, kai ėmė atsakinėti į tamsiaplaukio pateiktą klausimą. Magijos Ministerijos darbuotojas į tai per daug nekreipė dėmesio, na gal tik šiek tiek krūptelėjo, kai po trumpos pauzės ryželis ėmė klykti. Veiksmas vyko kaip kokiame prastame filme, kiek paklykęs vaikinas susikišo bandelę sau į burną ir prisėdęs ėmė ramintis.
  Nors atsakymas ir skambėjo tikroviškai, ypač tada kada jautėsi šioks toks kvapas po to, kai kitoje stalo pusėje esantis žmogysta atsistojo, bet Morisas tuo nelabai tikėjo ir buvo linkęs manyti, kad kai kurias detales nepažįstamasis pagražina pabaisina. Juk negalėjo jis visą savo gyvenimą pragyventi kanalizacijoje ir misti tik žiurkėmis ar galėjo? Tokio klausimo atsakymas buvo visai įdomus vaikinui, bet nenorėdamas trikdyti ramybės tamsiaplaukis tik sėdėjo ir žiūrėjo kažkur į tolį už jaunesniojo nugaros po truputį gurkšnodamas kiek atvėsusį gėrimą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Praėjus gal dviems savaitėms po to, kai Dafydd paskutinį kartą apsilankė Londono kanalizacijoje, Magiškųjų įstatymų priežiūros departamento vadovas pirmą kartą po ilgos pertraukos įžengė į Magijos ministerijos kavinę. Tiesą sakant, valgyti nenorėjo visai - Mayra rytais tiek primaitindavo, kad vaikinas būtų mielai nieko nekišęs į skrandį bent keletą dienų. Tačiau raudonplaukiui pernelyg nusibodo sėdėti kabinete ir dirbti. Paskutinis kartas, kai jis galėjo pabučiuoti merginą ir sušnibždėti keletą švelnių žodelių stypsant šeštajame lygyje, atrodė kaip tragiškai tolima praeitis. Tad su viltimi, kad pietų pertrauka pasinaudos ir Mayra, velsietis atsidūrė kavinėje. Šiaip sau sėdėti prie staliuko nebuvo jauku, tad vaikinas pasirausęs kišenėje atkapstė du knutus ir ilgokai svarstęs galiausiai nusipirko pačią mažiausią bandelę.
Atsisėdo prie staliuko salės viduryje raudonplaukis pasidėjo maistą ir eilinį kartą pradėjo mąstyti. Nepaisant to, kad po įsiūčio priepuolio viskas atrodė gerai, baimės šešėlis vis tiek niekaip nesutiko palikti vaikino ramybėje. Nors kiekvienas vakaras po darbo tapdavo begalinės laimės laiku (ypač kai pavykdavo įtikinti Mayrą, kad nenori valgyti), Dafydd niekaip negalėjo iš savęs išstumti to laikinumo jausmo. Nelemtos frazės, atkakliai ėdusios jo mintis, taip dažnai nebekartojo, tačiau vis tiek atrodė, kad viskas bet kada gali sugriūti. Menkiausia jo klaida, bet koks netinkamas poelgis, ir viskas bus baigta.
Vis dėlto kol kas buvo galima tikėtis, kad laimė šiandien ar rytoj niekur nedings, tad vaikinas pasistengė atsipalaiduoti. Jis žiūrėjo į bandelę ir svajojo, kad Mayra būtent dabar ateitų į kavinukę. Atrodė, kad bandelė varsto žvilgsniu Magijos ministerijos darbuotoją laukdama, kada bus suvalgyta, tačiau Dafydd atkakliai laikėsi savo ir tiesiog spoksojo į ją.

[Mayra Llewellyn]

 Ramiai padirbusi kelias valandas, Mayra buvo iškviesta į pirmąjį lygį. Na, tai galėjo reikšti tik vieną - ji taip prisidirbo, kad iš jos vadovo net buvo atimta galimybė ją aprėkti. Beje, tą patį vadovą ji sutiko pakeliui jai reikiamo kabineto link, tik jis net nepastebėjo jos - buvo per daug susimąstęs. Tyliai sukalbėjusi maldelę savo demonams sargams, mergina pasibeldė ir įžengė į kabinetą.
 Ir grįžo į naująjį kabinetą, kuriame jau sėdėjo visi jos daiktai. Lentelė, kabanti ant durų, irgi buvo pakeista ir dabar ant šeštojo lygio vadovo kabineto durų puikavosi jos vardas. Netikėdama savo akimis, mergina žiūrėjo į jai įteiktus popierius melsdama, kad tai nebūtų sapnas. Bet viskas buvo labai tikra, kaip ir židinių tinklo žemėlapis ant sienos ar naujausi saugumo reikalavimai šluotoms. Vis dar sutrikusi, juodaplaukė atsivertė tą nelabai ploną knygelę ir jai beskaitant pamažu nutilęs aukštas galėjo reikšti tik vieną - pietų pertrauką.
 Vis dar jausdamasi keistai, Mayra įžengė į kavinę. Iškarto pastebėjo kreivus kolegų pavaldinių (?) žvilgsnius. Žinoma, jie galvoja, kad tai jos santykių su Dafydd rezultatas, o gal ir tikslas - ne paslaptis, kad antras lygis iš dalies juos prižiūri. Sustojusi prie kasos, mergina išsirinko tris kruasanus su karamele, o pastebėjusi specialiai iš ,,Cukrinio Kiškučio" atvežtus firminius keksiukus, dar pasigriebė ir jų porą. Tik ji nežinojo kur eiti. Įprastai prisėsdavo prie kitų židinių tinklo reguliuotojų, kur kalba visuomet nejučiomis pakrypdavo link kokių naujų kvailų reikalavimų bei dar kvailesnių žmonių, bet dabar... Ji jau ruošėsi eiti atgal į kabinetą, kai pastebėjo Dafydd, kuris labai intensyviai spoksojo į kažkokią nusususią bandelę. Lyg bijodama, kad kas užims jos vietą, Mayra beveik atsiteleportavo prie staleliu ir klestelėjo priešais raudonplaukį.
-Labas, Dafydd. Mane paaukštino,-išbėrė geras naujienas ir atsikando keksiuko su morkomis mergina, vieną pastumdama vaikinui.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd svajonės taip retai išsipildydavo, kad dabar, kai atsitiko būtent taip, ir Mayra pasirodė kavinėje, vaikinas pakėlė į ją akis ir spoksojo nieko nesuprasdamas. Pajuto, kad iš už nugaros į juos kažkas spokso, tad žvilgtelėjo - tai buvo merginos kolegos, tačiau jų žvilgsniai šį kartą buvo kažkokie netokie. Priešiški? Raudonplaukis nelabai suprato, kodėl turėtų būti taip vertinamas - argi jų prakeiktas reikalas, ką jiedu daro ar nedaro?
Laimei, smegenys spėjo užfiksuoti Mayros žodžius. Tai buvo netikėta, mat Dafydd neprisiminė, kad juodaplaukė būtų bent užsiminusi apie tokią galimybę. Stengdamasis galvoti, kad ji tik norėjo pradžiuginti jį, kai viskas bus nuspręsta, Dafydd nusišypsojo.
- Sveikinu, - tepasakė jis suprasdamas, kad tikrasis pasveikinimas bus namuose po darbo. Nenoromis prisiminė, kaip kvailiui broliui ką nors pasiekus sporto varžybose motina pripirkdavo daugybę maisto ir tada jį sveikindavo. Na jau ne, jo pasveikinimas bus tikrai ne toks. - Galbūt ta proga šiandien pavyktų iš čia ištrūkti anksčiau?
Jis atsistojo ir apėjęs stalelį atsistojo Mayrai už nugaros ir ją abiem rankom apglėbė. Pasilenkė ir tiesiai į ausį sušnibždėjo:
- Žinai, kad po darbo pasveikinsiu tave tinkamai, ar ne?
Pasukęs jos galvą apdovanojo ilgu bučiniu, o tada lyg niekur nieko grįžo į savo vietą. Žvilgsniai, gręžiantys jo pakaušį, darėsi nemalonūs, tačiau vaikinas stengėsi to nepaisyti.
- O dabar valgyk, - ramiai pratarė jis stumtelėdamas atgal pasiūlytą keksiuką - taip pat ir vargšę savo bandelę.