[Sanguinary Black]

Sanguinary gavęs kvietimą ilgai nedvejojo. Tokio tipo iškvietimai buvo skubūs ir paskutiniu metu, nurimus aistroms po paskutinių teroro išpuolių, reti. Tai stebino, tuo labiau, kad vyras oficialiai buvo pasitraukęs į pogrindį ir jokių aktyvių veiksmų jau seniai nevykdė. Po paskutinės operacijos gaudant Italijos auroru apsimetinėjantį šnipą praėjo jau daugiau nei metai. Kas gi čia įvyko jog taip staiga manęs prireikė? Ir negi to kažko negali atlikt kiti slaptosios paieškos agentai? Negi tai buvo taip svarbu, kad mane reikėjo iškviest iš pačio Hogvartso ir rizikuot išduot mano tapatybę? Ačiū dievui, kad nieko nepasitaikė kelyje, o ir tie keli moksleiviai vis tiek nieko nesupras. Ką gi, laikas išsiaiškinti. Vyras iš Kiauliasodžio oru nukeliavo į Londoną, kitom aplinkybėm būtų atsiradęs tiesiai Magijos Ministerijoj, bet taip saugiau. O ir suteikia daugiau laiko apmąstyt situaciją ir tolimesnius veiksmus. Tad lėtai, Sangu patraukė per rudeninį, drėgną ir šaltą miestą. Ėjo jis neskubėdamas, bet vis tiek netrukus pasiekė savo tikslą. Patekęs į ministeriją ūkvedys su nieko nešnekėjo, tik skubiai perėjo vestibiulį ir įėjo tiesiai į liftą. Galbūt būtų persimetęs keliais žodžiais su kai kuriais kolegom, kurių seniai nematė, bet ne šiandien. Viskas buvo per daug neaiškų, kad šnekėtum su kitais, kol pats nieko nežinai. O jei dar netyčia ką nors išplepėsi ko nereik? Ne, ne šiandien. Vyrui bevažiuojant liftu, kažkas kažkur sprogo. Jie ką vėl su magiškais ginklais eksperimentuoja? Nors ne... čia ne paslapčių departamento darbas. Net jie taip nesugebėtu... Liftui sustojus, vyras nepakluso logikai ir nepuolė lėkt į sprogimo vietą. Jis tik dar labiau pagreitino žingsnį ir nuskubėjo į slaptosios paieškos štabą, šis buvo tuščias. Hmm... Ir kodėl nenustebau? Bet tai iškvietimas buvo čia... Nors yra dar viena vieta. Reikia patikrinti... Tad vyras paraukė į aurorų vadovės kabinetą. Jau iš koridoriaus Sanguinary pamatė jog šis ne tuščias. Tačiau to ko kas ten turėjo būt nebuvo. Tiksliau net priešingai, viduje buvo tas kurio jis mažiausiai tikėjosi, buvęs auroras, o dabar Hogvartso profesorius Dante Arcari. O ką jis čia daro? Negi seka savo velionio tėvynainio keliu? Ūkvedys arba agentas, išsitraukė lazdelę pasiruošęs, bet kada ja pasinaudot ir įėjo į kabinetą.
-Gal galėčiau pasidomėt ką jūs čia veikiate? Ar neturėtumėt kaip buvęs auroras pult padėt sprogimo aukom? Galiu lažintis jūs jį irgi girdėjot.

[Vincent Lazar]

- Gal galėčiau pasidomėt ką jūs čia veikiate? Ar neturėtumėt kaip buvęs auroras pult padėt sprogimo aukom? Galiu lažintis jūs jį irgi girdėjot.
Nors Marcusas matė šį žmogų vos kelis kartus ir žinojo apie jį ne daugiau, nei dirbdamas toje pačioje vietoje, tačiau pasirodymas čia, Aurorų Štabe, profesorių taip nustebino, jog sukilo nepateisintas pyktis.
- O jūs ką čia veikiate? - išsprūdo piktu tonu, bet tuo metu ir vėl kažkas sudrebėjo. Dante skubiai pasisuko į tą pusę ir prikando lūpą.
- Jeigu žinot, kad esu buvęs auroras, vadinasi suvokiat, kad turiu teisėtą pagrindą niekam nepadėti šiame pastate. O ir jei norėčiau, jūs stovite mano kelyje, - Arcari jau nuo pat pradžių gniaužė savąją lazdelę apsiausto kišenėje, bet nesant akivaizdžiai grėsmei laikė ją paslėptą.
Už durų dėjosi tikra suirutė. Visi esantys antrame lygyje lakstė iš vienos pusės į kitą vis rėkdami nurodymus ir stengdamiesi valdyti situaciją, bet triukšmas tik stiprėjo ir Marcusui pasidarė tikrai neramu. Kodėl jis pats neina į pagalbą? Nebėra prasmės čia būti. Jeigu tik... Jei čia niekas jau seniai nesilankė, jei nėra pavaduotojos,o vadovė kažkur kitur, tuomet kas parašė laišką? akys nukrypo į priešais stovintį vyrą ir profesorius suspaudė lazdelę stipriau.
- Būkite malonus ir pasitraukite jei jums svarbi gyvybė. Ir nesistengiu grasinti. Negali žinoti, kokias katastrofas užneš iš kitų lygių, - ramiai tarė Dante.
Išsitiesęs visu ūgiu žiūrėjo tiesiai Black į akis. Dabar visos ministerijos problemos nublanko prieš faktą, kad kažkas čia nešvaru. Jei jis prie to prisidėjęs...
- Tai, kad dirbame mokykloje, dar nepakeičia to, kokie esam iš tiesų, ar ne? - užmetė kabliuką tikėdamasis išgauti daugiau informacijos apie šį tipelį.

[Sanguinary Black]

Rodos Dante pamatęs Sanguinary nustebo ne mažiau, nei ir pastarasis. Vyras buvo įspėtas saugotis ir sekti Dante ir faktas jog jie susitiko tokioj vietoj ir tokiomis aplinkybėmis tam pagrindo tik pridėjo. Kažkas čia ne taip ir aš tą išsiaiškinsiu. Kažkodėl labai nenustebčiau jei šitas vyriškis būtų prisidėjęs ir prie sprogimo...
-Ką aš čia veikiu, jums turėtų mažiausiai rūpėti. O apie jus aš žinau, gerokai daugiau nei jūs numanot.
Kas dėjosi už durų ir kitose ministerijos aukštuose Sanguinary dabar rūpėjo mažiausiai, nors nieko gero ten ir ne buvo. Prieš jį buvo naujas iššūkis ir vyras, kaip laukinis žvėris medžioklėje, jau užuodė aukos kraujo kvapą. Liko ne tiek ir daug, tik ją sučiupti ir sudoroti.
-Man gyvybė? Patikėkit, man ji jau seniai nebrangi. Nei mano, nei tuo labiau kitų. O ir jūsų padėtis ne tokia, kad galėtumėt grasinti.
Aplinkui triukšmas dar padidėjo ir nuaidėjo dar daugiau sprogimų, šįkart jie jau buvo arčiau aurorų štabo. Ten ką karas vyksta? Ar koks velnias? Čia tikrai ne mūsiškių darbas, šį kart, nei šiuo aukšto gyventojų nei paslapčių departamento. Nebent visi išsikraustė iš proto. Tik kodėl niekas nekreipia dėmesio į šitą kabinetą? Na ir tiekto... Ūkvedys nusprendė spjauti į visą atsargumą ir ryžtis tam kas neišvengiama.
-Gerai, laikas baigt šitas nesąmones. Mes abu žinome, kad jūs čia neatsitiktinai. Tad manau laikas išsiaiškinti, koks tikrasis jūsų apsilankymo čia tikslas.
Vyras nukreipė lazdelę į Dantę ir ryžtingai ištarė burtažodį kurio jau seniai neteko naudot.
-Imperio Manau, jog šitas dabar tiks. Labiau rafinuotus skatinimo būdus išgauti visai informacijai galima bus panaudot ir vėliau...

[Vincent Lazar]

- Ką aš čia veikiu, jums turėtų mažiausiai rūpėti. O apie jus aš žinau, gerokai daugiau nei jūs numanot, - atsakymas pribloškė. Ne savo abstraktumu, o pačiu turiniu. Du magai kalbėjo kaip žemiausių pareigų sekretorės padėjėjos. Atrodo, kad su netikėtumu užėjo ir trumpas aptemimas.
- Nereikia vaidinti psichologo, Black'ai. Tai nepakelia jūsų mano akyse. Ir žvėriškas žvilgsnis neprideda patrauklumo. Kur dingo visas santūrumas, kurį taip gerai matome Hogvartste? Jūsų replikos skamba ... - Dante padarė pauzę mąstydamas, bet nespėjo užbaigti minties, kai Sangu nutraukė oratorišką prakalbą savo žodžiais:
- Gerai, laikas baigt šitas nesąmones. Mes abu žinome, kad jūs čia neatsitiktinai. Tad manau laikas išsiaiškinti, koks tikrasis jūsų apsilankymo čia tikslas.
Marcusas buvo ne žioplys, todėl akimirksniu, nesikuklindamas, šoktelėjo į šoną. Ir pačiu laiku - visą laiką laikęs rankoje lazdelę Black meistriškai ją pritaikė įtemptoje situacijoje. Dabar Dante dėkojom visiem, kas prisidėjo prie jo darbo patirties, nes jei ne miklumas būtų nemenkai tekę. Imperio. Jis nusiteikęs rimtai. Gal nežaisti ir iškart nudėti? Kas Ministerijoje apskritai šitaip savavališkai naudoja kerus? kaip žaibas blykstelėjo minčių virtinė ir persivertęs kūliu Dante išsitraukė lazdelę. Jos žibantis galiukas žiūrėjo vyriškiui į širdį, o Arcari lūpos dėliojo žodį...
- Sectumsempra.
Paskutinę akimirką lazdelė krūptelėjo ir ore suraibuliavę kerai nuslydo tiesiai į koją. Arcari nenorėjo užmušti šio žmogaus. Nors ir buvo auroras, bet žmogžudysčių atsisakė. Nesitikėdamas, kad Black stovės vietoje laukdamas apvalančio sielą skausmo, Marcusas šoktelėjo ant kojų ir dar kartą mostelėjo lazdele.
- Conjunctivitis.
Keliais žingsniai prisiartinęs prie jį užpuolusio mago, Arcari dar ir kumštį paleido į darbą, žinodamas, kad burtais pasitikėti reikia mažiausiai. Jei ir nukentės, tai tik bandydamas išmušti iš šio žmogaus visą šlamštą pats.

[Sanguinary Black]

-Visų pirmą aš ne psichologas ir ne pretenduoju tokiu būt. Na, o be to mano pacientams psichologai ir nepadėtų, na bent jau po operacijų.
Sanguinary suprato, kad laikas baigt šnekėt ir surimtėt, nes jo paleisti kerai praskrido pro šalį Dantes. Tiksliau šis išsisuko ir akimirksniu atsidūrė šalia paleisdamas savo kerus ir sužeisdamas Sangu koją. Ironiška, bet būtent sužeista koja ir išgelbėjo ūkvedy nuo apakimo. Jis iš skausmo kluptelėjo ir Arcari paleisti kerai praskrido pro šalį. Tai, kad Dante iškart po kerų vyrą puolė kumščiais tik padėjo, nes taip staigiai nuo dar vieno puolimo šis nebūtų apsigynęs. Tačiau tai ir supykdė.
-Ictus
Šie Sanguinary ištarti kerai, vienu galingu vėjo šuoru nupūtė viską esantį 360 laipsnių kampu aplink vyrą. Deja į tą vėjo šuorą, be įvairiausių daiktų pateko ir Dante. Tuo tarpu Sangu pasinaudojo valandėlę chaoso, nušlupčiojo labiau į kambario gilumą ir apžiūrėjo savo koją. Iš pirmo žvilgsnio ši gan bjauriai atrodė, iš gan gilios pjautinės žaizdos po biškį sunkėsi kraujas. Taip.. Nieko gero, reik ištempt iki tol, kol šitą padarą pribaigsiu. Tada ir susitvarkysiu normaliai... O kol kas šitas padės. Vyras nukreipė lazdelę į savo koją ir ištarė:
-Episkey.
Kadangi žaizda buvo pakankamai gili, ji neužsitraukė, tačiau kraujavimas sustojo. Na, o dabar pažiūrėsim ar tu nors truputi stipresnis už visus kitus mano ankstesnius priešininkus. Pradėkim nuo labai paprastos ir elementarios kombinacijos..
-Lumos Solem Norėjai apakint, tai pats ir apak...
Kai visą kambarį nušvietė mūsų saulei prilygstanti šviesa, kad neapaktų Sanguinary užsimerkė ir pasislėpė už čia pat esančio stalo, prieš tai ištardamas dar vieną burtažodį, bei panaudodamas Dolohovo kerus: Tai, kas nepalieka matomų sužeidimų, tik skausmą, visada paveikia žymiai efektyviau...
-Axelo.
Ryškios violetinės liepsnos nuskrido į priešininką. O tuo tarpu kažkur šalia, Magijos Ministerijoj, vėl nuaidėjo sprogimas. Toks įspūdis, kad vienu metu net kažkas suklykė, o už durų vėl pasigirdo greiti žingsniai, tik į šį kambarį ir toliau nieks nekreipė dėmesio.

[Vincent Lazar]

Kad Dantes kerai kliudė Sangu jis pastebėjo tuomet, kai Ictus nubloškė vyrą į kitą kambario pusę. Džiaugtis nebuvo ko, nes kelis kartus apsisukęs trenkėsi nugara į sieną ir suklupo. Sukandęs dantis Arcari pasirėmė rankomis ir sunkiai atsistojo, nugarą prirėmęs prie sienos. Sangu buvo dingęs iš akiračio. Gavęs akimirką atokvėpio, Marcusas susikaupė ir nusprendė taip pat rasti užuovėją - dabar stovėjo atviroje vietoje. Deja, bet kabinetas nebuvo apstus baldų ir teko ieškoti prieglobsčio už aptrupėjusios nuo laiko kolonos kampe. Galvoje šmėkščiojo visi burtažodžiai ir galimos kovos baigtys. Reikėjo suktis greitai, nes už sienų vis dar girdėjosi žmonių šauksmai ir kartkartėmis juos užgožiantis sprogimo garsas. Giliai įkvėpęs Marcusas atsitraukė nuo sienos ir greitai pasileido link kolonos, bet tuo metu orą perskrodė aiškus balsas.
- Lumos Solem.
Dante akimirksniu krito ant žemės ir iš inercijos slystelėjo arčiau kolonos. Viena ranka jis prisidengė akis, tačiau pro vokus skverbėsi akinanti šviesa. Iš netikėtumo nenutuokdamas kiek metrų liko iki slėptuvės Dante atsisuko į tą pusę, kurioje girdėjo Sangu balsą ir nesiruošdamas būti sužeistas dar kartą šį kartą nusprendė pasielgti protingai.
- Protego! - beveik sušuko, bet tuo pačiu metu oponentas, kaip ir tikėtasi, paleido dar vienus kerus ir ta akimirka tęsėsi visą amžinybę.
Violetinės liepsnos slydo oru kaip gyvatės, kai aplink Marcusą kūrėsi skydas. Nematydamas, kas vyksta Dante tikėjosi geriausio. Atsimerkti vis dar nedrįso, nes atrodė, kad šviesa tik dar ryškesnė, nors tai tik apakintos akys negalėjo atsigauti. Ir štai paskutinis centimetras, galintis apsaugoti Dante nuo skausmo ir kerai trenkėsi į skydą, kuris pavertė juos nedaugiau nei žiežirbų pliūpsniu, bet vos įžiūrima kerų liepsnelė prasmuko ir kaip oro gūsis prasiskverbė į Dantes kūną. Arcari atsilošė nuo smūgio, kurį prilygintų kumščio jėgai, ir atsimerkė. Akis perštėjo, skaudėjo plaučius, sunkiai ėjosi kvėpuoti, bet atgavęs sąmonę paskutinį jėgų likutį išnaudojo keliems judesiams, kurie užstojo jį nuo priešininko. Susiėmęs už krutinės Dante šnopavo,o veidą iškreipė skausmas. Jam dar niekad neteko priimti tokių kerų ir jis nenorėjo net įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei jie būtų smogę visa galia. Tačiau, kai dabar abu buvo nematomi, buvo laiko, nors ir labai mažai, bet apgalvoti kitą savo ėjimą. Ir reikėjo veikti greitai, kol Black nesumanė dar ko nors žudančio. Avada Kedavra pagalvojo Dante ir žvilgtelėjo iš už kolonos. Akies kamputyje kažkas šmėkštelėjo ir auroras vėl pasislėpė. Nedelsk, nedelsk, nedelsk.. Atsistojęs Dante drąsiai žengė į priekį.
- Inflamarae , - nutaikė lazdelę į stalą. - Inflamarae , - šį kartą uždegė netoliese stovėjusią spintą, kuri pripeš užsiliepsnodama išleido garsą panašų į senutės juoką. - Inflamarae , - Dante mikliai sukdamas riešą uždegė visus daiktus buvusius kambaryje ir desertui pasunkino užduotį jiems abiems, - Fumos.
Kaip numetus dūminę bombą kambarys užsipildė tirštų dūmų ir pasidarė ne tik karštą, bet ir sunku kvėpuoti bei matyti. Tik Dante turėjo pranašumą. Šiandien jis dėkojo savo protėviams už tai, kad jie nebuvo burtininkai. Marcusas išties geriau matė ir girdėjo, nei paprastas žmogus, dėl kraujo, kuris tekėjo jo venomis, ir dabar galėjo tuo pasinaudoti.
- Muffliato, - pasuko lazdelę į tą pusę, kur jautė esant gyvą padarą ir niekur nekubėdamas pasitraukė iš tos vietos, kur stovėjo. Svarbiausia buvo nepaleisti iš jutimo zonos Black'o.

[Sanguinary Black]

Neaiškų kiek laiko praėjo, kol Sanguinary pagaliau ryžosi atsimerkti. Gal valanda, gal minutė, o gal tik sekundė. Visgi vyras pagaliau ryžosi atsimerkti, jo paleisti šviesos kerai jau buvo bebaigę išsisklaidyt. Turbūt kažkuriuo metu tarp akinančios šviesos ir jos užgesimo ir kiti Sanguinary kerai pataikė į tikslą, gal ne taip smarkiai kaip jis norėjo, bet ką padarysi. O tada prasidėjo...
Dante viską aplink pradėjo padeginėt, visur pasipylė dūmai, ugnis. Iš pradžių ūkvedys net nepajuto kai ant jo užgriuvo degantis stalas. Nors pati ugnis ir nebuvo baisiausias dalykas pasaulyje, bet faktas kad Sangu buvo po stalu padarė savo. Visgi stalas buvo sunkus. Kelios akimirkos ir ir vyrą apėmė skausmas, vaizdas akyse tarsi lietis pradėjo. Na štai... Likimo ironija, apkeliavau didžiąją dalį pasaulio, susikoviau su galybę burtininkų. Ne kartą buvau sužeistas, kelis kart rodos net mirtinai ir nieko, išgyvenau... O dabar, sudegsiu ten kur niekada nesitikėjau... Magijos ministerijoj, aurorų skyriui, po stalu... ten kur manęs net būt neturėjo... Keista, niekada nesitikėjau taip patekt į spąstus... Matyt tai kerštas, karma už tai mano darbus, už mano nuopelnus... Kažkada tuo metu į vyrą žiebė dar vieni kerai... Nors ausyse spengė, o sąmonė jau buvo be išsijungianti, bet visgi Sanguinary kažkokiu būdu išgirdo, o gal pajuto, netoliese nuaidint sprogimą. Tai buvo ženklas, kad išeit dar ne laikas, kad dar yra neužbaigtų reikalų. Nepaprastom valios pastangos ūkvedys atsipeikėjo. Jis iš pradžių nesuprato kas įvyko, ausyse spengė, akyse maišėsi rūkas, bet vyras suprato, jog dabar ne laikas mąstyt apie tai. Nors nugarą gėlė, o karštis aplink buvo nepakeliamas, bet kažkokiu būdu Sangu pavyko išlįst iš nuolaužų ir degėsių. Normaliomis aplinkybėm jis būtų puolęs laižytis žaizdų, bet ne dabar. Vyras žinojo, kažkur čia jo dar laukia priešininkas ir po to kas įvyko, jis žinojo. Dante reikia sunaikinti. Per kažkokį stebuklą, o gal per šitiek ekstremalaus gyvenimo metų išsiugdytų instinktų dėka, jis sugebėjo nepaleist lazdelės. Tad šią nukreipė į save ir sumurmėjo:
-Transcendentalaus.
Tai buvo vieni iš dažniausiai naudotų kerų. Visi jutimai sustiprėjo, tačiau sustiprėjo ir skausmas, juk nervų jautrumas išaugo. Ir vėl akyse ėmė tempti ir vėl valios jėga nugalėjo. Nors dūmai buvo tiršti, dabar Sanguinary jau matė ar jautė kur yra Dantė. Keista, bet net tokiom aplinkybėm Sangu užteko proto visko nesprogint. Jis ir toliau laikėsi savo stiliaus, tad lazdele apsuko aplink kabinetą, tarsi savotiškai pažymėdamas viska kas dega ir tarė, tuo pat metu nukreipdamas lazdelę į Priešininką:
-Oppugno.- Ir vėl, jau ne pirmą, ir greičiausiai ne paskutinį kartą, kabinete įsivyravo tikras chaosas. Viskas aplink pakilo į orą ir nesklendė į Dante.
Bet viskas taip dar nesibaigė, nors Sanguinary jėgų turėjo jau nebe daug, bet jis nesustojo. Jis ištarė dar vieną burtažodį:
-Klismatronus diomentrus.- Nors paprastai, šio kerus vyras naudojo apie kokį nors daiktą, bet šįkart žinojo. Jėgų apsigint jam neužteks, o skausmo veriamo kūno, nepajudins pakankamai greit, kad išsisukti nuo kitų atakų. Tad aplink vyrą iš pradžių lėtai, paskui truputi greičiau ir ryškiau ėmė gaubtis ryškus, raudonas ir nepaprastai kaitrus rutulys. Tačiau kaitra ir ugnis priešingai nei turėtų būti veikė, tik išorę. Galbūt kerų jis ir neatmuš, bet bent jau nuo nuolaužų ir visko kitko, padės. Tikėkimės...

[Vincent Lazar]

Marcusas buvo įsitikinęs, kad jo kerai suveikė. Veidą papuošė kukli šypsenėlė ir kūnas lengvabūdiškai krūptelėjo. Tarp pirštų prasisuko lazdelė. Nors aplink buvo karšta ir sunkus matomumas, vyras judėjo lengvai, negalvodamas ir nekliūdamas. Jis vis dar matė savo oponentą, kuris šiuo metu nejudėjo. Rodos, kad pliuškenasi savo kraujyje. Kaip vaikiška. Galėtų stotis pagaliau ir kovoti. Nors ko aš čia nervinuos? Man nuo to tik geriau. Jei prieičiau arčiau, galėčiau vienu smūgiu ji pašalinti ir visa ši drama pasibaigtų. Tačiau kodėl man taip neramu? Per ilgai jis nieko nesiima... Gal tikrai sužeidžiau rimčiau, nei maniau? Dante sustojo ir daugiau nieko nematydamas, tik tą vos krutantį šešėlį ant žemės sėlino jo link. Kabinetas didelis nebuvo, bet iki degančio stalo burtininkas koja už kojos ėjo visą amžinybę. Tik netikėtai dūmų uždangą praskleidė tylus, prikimęs balsas. Sangu pajudėjo ir regis dar turėjo parako. Marcusas kaip katė atšoko išsitiesęs visu ūgiu ir nukreipęs į Black'ą lazdelę burnoje jau dėliojo burtažodį, kai juodasis magas ištarė pirmas.
- Oppugno.
Arcari nusikeikė ir paniškai apsidairė. Nebuvo kur dėtis. Dabar jo niekas neapsaugos, nes kiekvienas daiktas šiame kambaryje buvo nusiteikęs prieš jį. Kilo tikras uraganas: kėdės, stalai, jų nuolaužos, vazos, spintelės ir spintos pakilo į orą ir įsisukusios pasileido visa jėga į vyriškį. Nebebuvo laiko stebėti, ką dabar daro Sanguinary. Giliai įkvėpęs Dante susiėmė ir lyg botagu į visas puses ėmė svaisčiotis kerais.
- Confringo! Confringo! Confringo!
Medžio skeveldros draikstėsi į visas puses, bet vis dar turėdamos magiškos galios grįždavo atgal ir Marcusas ėmė trauktis (nors nelabai buvo kur). Sudraskytas apsiaustas, kelnės, rankos kraujavo,o veidas atrodė kaip po liūto antpuolio. Atrodė, kad tų rakščių spiečius siaurėja ir jos nebe taškosi iš vienos pusės į kitą,o užtikrintai sminga aurorui į kūną ir ten lieka palikdamos skausmo žymę. Po akimirkos jo apsiaustas užsiliepsnojo ir teko jį vilktis nuo kūno bei mesti į šalį. Dantei užvirė kraujas.
- Finite Incantatem ! - užriko taip, kad nuaidėjo net už sienos. Viskas akimirkai sustingo ir krito ant grindų.
Arcari sunkiai atsistojo. Visą kūną gėlė, o veidu tekėjo kraujo upeliai. Susinervinęs išsitraukė iš kūno pačias įkyriausias atplaišas ir numetė šalin.
- Episkey, - iškošė pro dantis, bet žaizdų žaizdelių buvo per daug, todėl nusispjovęs į šį beprasmi darbą apsidairė ieškodamas būsimo lavono.
Nusprendęs viską užbaigti keliais kitais ėjimais Dante teikėsi panaikinti viską, ko buvo prikrėtęs - dūmai išsivėdėjo,o ugnis nurimo. Kabinetas ir vėl buvo tik šviesus kabinetas. Tik aišku iš vaizdo išsiskyrė pašonėje akį ręžiantis ugnies burbulas, kuriame akivaizdžiai slėpėsi Black'as.
- Negaliu patikėti, kad tu traukies, - kažkaip piktai ištarė Dante žiūrėdamas į tą neprieinamą gemalą. - Po velniais, - nusikeikė ir nusprendė prieiti pačiu paprasčiausiu būdu, - Diffindo, - tikiuosi, kad jis išsiris kaip iš kiaušinio tačiau kerai nesuveikė, o tik susigėrė į ugnies rutulą. Regis ši kaitra moka save įtikinti, kad ji ne daiktas. Puiku, yra ir kitų būdų klastingai šyptelėjo ir vėl tarė burtažodį, - Glacius! Confringo! Stupefy , gauk, bjaurybe tu, - žengė dar vieną žingsnį ir priklaupė ant vieno kelio sunkiai alsuodamas.
Skeveldros padarė daugiau žalos, nei jis tikėjosi,o ugnis paliko nemažai paraudimų, kuri dabar svilino Marcuso energijos likučius. Pasirėmęs ranka Dante vis dar sunkiai kvėpavo ir svarstė ar jam pavyks apsiginti. Sunku pakelti dešinę ranką sustenėjo jo vidinis balsas. Reikia dingti. Apsidairęs Arcari išvydo vienintelį nepajudėjusį daiktą kambaryje - žvakidę sienoje. Matyt įmūryta rado laiko kvailoms mintims ji mano vienintelis išsigelbėjimas. Nukreipęs lazdelę į jos pusę sulaikęs kvapą tarė:
- Portus.
Dabar tereikėjo iki jos nusigauti ir jis laisvas. Tik ar suspės?

[Sanguinary Black]

Sanguinary tik sėdėjo ant žemės, ilsėjosi galbūt kaupė jėgas, galbūt mąstė atsitraukimo planus, o galbūt ir nieko nemąstė. To buvo neįmanoma sužinot, nebent netyčia esi legitimantijos, ar ko nors panašaus, meistras. Bet tokių čia nebuvo, na greičiausiai, nebuvo. Tad apie Sanguinary sklandė ryškus, raudonas rutulys ir nieko daugiau. Tiesa sakant, per tą rutulį ir patį Sanguinary buvo sunku įžiūrėt. Bet to ir nereikėjo, dėmesio centre šiuo metu buvo ne jis, o kitas burtininkas- Dante Arcari. Tai buvo jo eilė veikti ir jis veikė ar bandė. Aplink jį sklandė viskas kas įmanoma ir net neįmanoma: kėdžių, stalų, knygų ir dar galas žino ko nuolaužos. Jei kažkam pasirodė tai per mažai magiška, tai tuos nuolaužos šalia visko dar ir degė. O visas šitas veiksmas, chaosas, triukšmas skendėjo tirštuose dūmuose ir rūke.
O Sanguinary tik sėdėjo ir žiūrėjo... Kai tuo tarpu Dante ir toliau kovojo. Kiek pavyko įžiūrėt, per tuos neperregimus dūmus, į kuriuos dabar jau įsimaišė ir visokios dulkes, tai Arcari bandė viską sprogdint, ir sprogdint ir dar labiau sprogdint. O tai kas buvo per maži, kad sprogtų kaip ir reikėjo tikėtis smigo į vargšo, o gal ne visai, vyro kūną. Smigo ir žalojo. Gal pagaliau baigėsi Dantes jėgos, gal atėjo nušvitimas ir staiga viskas baigėsi. Sanguinary išgirdo, vieną burtažodį ir dūmai, chaosas baigėsi. Po dar vieno Dantes ištarto burtažodžio ūkvedys pamatė, Arcari sužeistas ir jo veidą iškreipė nemaloni šypsenėlė. Ne viskas taip paprasta, ką? Kiek vyras suprato, kiti jo priešininko žodžiai jau buvo skirti pačiam Sanguinary, tad reikia atsakyt:
-Ne, nebijok, nesitraukiu. Tiesiog mėgaujuosi reginiu.- Kai į Dante pabandė į Sangu rutulį paleist kerus, kurie kažkodėl nesuveikė, šis tik nusijuokė.- Kažkaip nepasisekė?
O tada vėl prasidėjo. Trečias, ar jau ketvirtas, raundas? Ir vėl, tiksliau turbūt pirmą kartą šiandien, tiesiogiai į vyrą skrido burtažodžiai. Jie buvo trys, pirmasis ledo, antrasis susprogdintino, ir trečiasis stingdymo. Viskas vyko įtartinai lėtai, o gal taip ir turėjo būt. Kaip ten bebūtų, pirmieji kerai trenkėsi į rutulį. Smūgis buvo stiprus, turbūt jei nieko nebūtų už nugaros, vyras butų nuskridęs per visą kambarį. Tačiau net siena nepadėjo, nors rutulys atlaikė vyro kaulai turbūt nelabai. Vėl apėmė skausmas, pasigirdo įtartinas traškesys. Tačiau nebuvo laiko, netrukus į vyrą trenkėsi antrieji kerai ir šįkart jo ugnies kamuolys ėmė eižėt. Pasirodė vis didesnės skylės ir netrukus jis sprogtų, tačiau Sanguinary to nelaukė. Jis suprato, kad laiko nebėr ir laikas rizikuot. Jei pataikys tretieji kerai, geriausiu atveju vyras sustings, blogiausiu, nors turbūt ir neblogiausiu, jis žus. Ar nuo Dantes rankos ar nuo kerų smūgio, tai reikšmės kaip ir neturėjo. Taigi, Sangu kaip jau ne pirmą kartą savo gyvenime, nusprendė rizikuot. Prieš pat tretiesiems Dantes kerams pataikant į tikslą, Sanguinary pats susprogdino rutulį. Sprogimas atmušė Dantes kerus, tačiau ne viskas pavyko taip gerai kaip turėjo. Sprogimo kaitra nudegino vyro odą, į ką jis jau net nekreipė dėmesio. O tada atsivėrė proga, vyro priešininkas buvo be jėgų ir rodėsi ruošėsi evakuotis, bent jau taip galima būtų paaiškint nešyklės atsiradimą čia. Puiki proga, tik imk ir užbaik viską... Sangu, dar vis sėdėdamas, lėtai, nukreipė savo lazdelę į Dante ir pradėjo tart užkeikimą:
-Avada...- Tačiau rodos paskutinę akimirką jis persigalvojo, nukreipė lazdelę į žvakidę ant sienos ir ištarė jau kitą burtažodį.- Expellimelius. Bus dar progų, o man reik informacijos, iš lavonų jos neišgausi...
Į žvakidę trenkėsi ryškai raudonas žaibas, ir ji atitrūko nuo sienos. Sanguinary tik tyliai nusikeikė, ir neaišku dėl ko, jis vėl nukreipė lazdelę į žvakidę- nešyklė ir vėl ištarė burtažodį:
-Locomotor Žvakidė.- Kaip ir reikėjo tikėtis žvakidė pakilo į orą, Sanguinary ją nuvairavo tiesiai virš Dantės galvos ir paleido. Nešdinkis iš čia, o man reikia pailsėt... Sanguinary vėl sunkiai, skaudančiais visais kaulais ir dar bala žino kuo, atsirėmė į sieną.

[Vincent Lazar]

Sprogimas įvyko. Dante pasuko akis į tą pusę ir išvydo kaip jo oponentas šlumšteli ant žemės, o tai, kas liko iš rutulio išsibarstė ir tuojau pat dingo - magija išsisklaidė. Deja, bet tokiu būdu jis apsigynė nuo sustingdymo. Na ir gerai, vis tiek turėčiau spėti žvilgsnis grįžo prie žvakidės. Sukaupęs jėgas, giliai įkvėpęs Marcusas atsistojo ir ...
- Expellimelius.
Arcari sustingo matydamas, kaip jo nešyklė atsiskiria nuo sienos paveikta Sanguinary kerų. Po velniais, ką tu darai?! Ne! Dante sugriežė dantimis ir atsisuko į leisgyvį draugelį. Kažkas turi gauti, ko nusipelnęs. Jei ne tu mane, tuomet aš. Žengęs kelis žingsnius arčiau Arcari pakėlė lazdelę dar vieniems kerams. Bet tuo pačiu metu Black'as rado geresnę išeitį iš situacijos ir pakabino mago nešyklę tiesiai jam virš galvos. Neišsisuksi dar pagalvojo Arcari ir lūpos sujudėjo tardamos atgalinius kerus. Žvakidė prašvilpė pro mago galvą ir nusitaikė tiesiai į Black'ą. Sudie dar pagalvojo ir kaip įmanoma greičiau priėjo prie durų. Jam dar reikėjo išsiaiškinti, kas įvyko Ministerijoje. Neatsisukdamas Dante išsinešdino iš kambario tikėdamasis, kad Sangu pasinaudojo nešyklės teikiamais malonumais ir dingo. Už durų jo laukė įtartina tyla. Kažkur girdėjosi ugnies traškėjimas, pro šalį nuskubėjo keli nematyti veidai.
- Marcusai, ko ten stovi kaip stulpas! Eikš čia, reikia tavo pagalbos!
Dante iškart atpažino Hefos balsą ir nuskubėjo į tą pusę.
- Kas tave šitaip? - susiraukė, kai pamatė nekokią draugo išvaizdą.
- Ne jūs vieni turite problemų, - nesileido į aiškinimus Dante ir pažiūrėjo per petį atgal. Koridorius atrodė tuščias. - Eime, - stumtelėjo Aurorą toliau ir abu jie dingo painiuose Ministeijos koridoriuose.

[Sanguinary Black]

Kažkodėl atrodė jog Dantei nepatiko tai ką Sanguinary padarė ir kaip jam padavė jo nešyklę. Dar daugiau, atrodė jog Dantė netgi supyko ir pasiuntė savo nešyklę tiesiai į Sangu, tad šis tik šastelėjo į šoną, o žvakidė- nešyklė trenkėsi į sieną. Negi jis nebežada ja naudotis? Išsibūrė gi tam, kad išsinešdintų iš čia... Ūkvedys pasuko galvą į šoną, pažvelgė į nebejudantį ant žemės daiktą ir lėtai atsistojo. Ne, jau ne. Svetimom nešyklėm nesinaudosiu ir tikrai nelįsiu į tavo spąstus, Dante. Tą galės padaryt koks nors kitas vargšelis čia užsukęs. Per tą laiką Dantė dingo už durų, kur dar vis girdėjosi įvairus triukšmas. Sanguinary dar kelias minutes pastovėjo aurorų kabinete, kad tikrai Dantė jau būtų dingęs ir pats pajudėjo link durų. Visame aukšte lakstė krūva žmonių, buvo didžiulis triukšmas, nors sprogimų nebesigirdėjo bet sužeistų dar buvo. Gal dėl Sanguinary išvaizdos, kuri buvo ne per geriausia, gal dėl to jog šis traukė koridoriumi link nepažymėtų durų, už kurių slėpėsi skyrius, kurio pavadinimą ne daug tas žinojo ir kuriame dirbo įvairios gana prastos reputacijos būtybės (tiek žmonės, tiek ir ne), vyro niekas neužkalbino. Kaip tik priešingai, visi traukėsi iš kelio, o Sangu tas ir tenkino. Praėjęs tas duris ir patekęs į visiškai tuščią skyrių, Hmm... dar nieko neatsirado... Nieko, pažymėsiu įvykį knygoj ir dingsiu laukt tolimesnių pranešimų... vyras pasuko į vieną iš keistos išvaizdos kabinetų, paėmė didžiulę ore sklandančią knygą, kurioje iš pirmo žvilgsnio nebuvo nieko parašyta ir parašė žinutę:

Įtarimai pasitvirtino, bet teko pasirodyt. Jis dar vis funkcionuoja. Kai tik leist galimybės grįšiu į Hogvartsą laukt naujų nurodymų.

Tada vėl užvertė knygą ir išnyko oru. Nei kur Sangu iškeliavo, nei ką veikė nieks turbūt taip ir nesužinos. Akivaizdu tik tai, kad po kelių dienų jam įžengus į savo, ūkvedžio kabinetą Hogvartse, jau jokių sužeidimų nebesimatė. Na, o jei kas nors pašalinis būtų pabandęs sužinot kas parašyta knygoje, kažkur magijos ministerijoj, ši vėl atrodytų visiškai tuščia.

[Džeinė Meko]

Džeinė Meko įėjo į kabinetą ir apsidairė. Kambarys buvo paprastas ir nuobodus, matyt, prieš tai čia dirbusi aurorų vadė pasiėmė visus daiktus ir paliko kambarį tokį, kokį rado. Nuobodu. Na, kambarys bent jau buvo sutvarkytas. Juodaplaukė numetė savo lagaminus ir šluotą į kampą, pakabino savo juodą švarką ant kabyklos ir mostelėjo savo burtų lazdele ir kambarys pakito pagal jos norus-tapo šiek didesnis, o visa priekinė siena virto permatomu langu. Knygų lentyna prisipildė knygų, o židinyje ėmė liepsnoti nešildanti žalia ugnis. Grindys pasidengė minkštu raudonu kilimu, ant stalo atsirado daili krištolinė vaza su puokšte baltų rožių. O svarbiausia-ant kabineto durų atsirado lentelė su sidabrinėmis raidėmis, skelbiančiomis: Aurorų štabo vadovė Džeinė Meko. Viską padariusi naujoji aurorų vadė atsisėdo į kėdę už stalo ir nusišypsojo. Jos juodoji pantera Naktis patenkinta susirangė šalia ant kilimo. Džeinei Meko buvo vos devyniolika, tačiau ji gavo šį darbą be didelių pastangų. Žmonėms Džeinė darė didelę įtaką, galėjo juos be vargo įtikinti daryti ką tik nori. Tačiau ją išrinko čia ne dėl įtikinėjimo meno, o dėl to, kad mergina tobulai tiko šiam darbui-galėjo vadovauti, buvo labai įžvalgi, pasiaukojanti, drąsi, animagė ir stipri fiziškai ir morališkai. Laimei, rimtų konkurentų nebuvo. Aurorė atsilošė kėdėje ir pasiėmusi laikraštį ėmė jį skaityti.
*******************
Pagaliau mokslo metai Hogvartse baigėsi. Kaip priedanga norėdama apsaugoti mokinius Džeinė Meko turėjo dirbti ASTRONOMIJOS mokytoja. Kaip aurorų vadei, tai buvo kone įžeidimas. Mergina nekentė Astronomijos pamokų, be to, tai išvis nebuvo susiję su jos darbu. Kad bent jau kokį Kerėjimą būtų davę. Pffft. Ne. Užimtos vietos. Laimei, dabar jau mokslo metai baigėsi, Džeinė džiaugsmui Klastūnynas laimėjo metų taurę ir kitais mokslo metais jai jau nebereikės vesti astronomijos pamokos, o gaus normalią pamoką. Devyniolikmetė it viesulas įsiveržė į savo kabinetą ir užtrenkė duris. Juodaplaukė priėjo prie milžiniško lango ir susierzinusi atsiduso. Dauguma aurorų dabar atostogauja, tad jai tenka suktis pačiai, sutvarkyti visus reikalus vienai. Mergina įsižiūrėjo į savo atspindį stikle. Ji dėvėjo raudonus, viršuje šiek tiek prasagstytus ir paraitotus ligi alkūnių marškinius ir juodus džinsinius šortus. Mergina avėjo juodus "martins" batus, o jai ant kaklo, ant juodos virvelės kabėjo kortelė su jos nuotrauka ir užrašu: Aurorų štabo vadovė Džeinė Meko. Džeinė ant nosies buvo pasibalnojusi juodus "aviatorius", akinius nuo saulės. Juodi, ilgi aurorės plaukai bangomis krito jai ant pečių ir nugaros. Vis gi... Kažkuo Džeinė šiek tiek pasikeitė. Jos žalios akys, kuriose dažniausiai žybčioja linksmos ugnelės, atspindėjo rimtumą, ypač šiuo metu. Laikai neramūs. Nuolatos vis kas nors blogo atsitinka. Jos juodoji pantera Naktis, ligi tol ramiai stovėjusi šalia, suurzgė. Netrukus pasigirdo beldimas į duris. Džeinė atsisuko į duris, pasirėmė į palangę ir šūktelėjo:
-Užeikit!

[Nichol Elkhai Syberg]

Net vasarą, kai atrodytų jau nebėra čia ko trintis magiškuose reikaluose, jaunuolis turėjo atlikti pareigą (kuri iš tiesų nebuvo pareiga, greičiau kitų pripirštas „asmeninis“ noras) ir nuvykti į Magijos Ministeriją.
Abejingai prisikabinęs žetoną su pavarde ir atvykimo tikslu už apsiausto atlapo (nenorėjo prisidaryti bėdos jei kas prikibtų, tačiau nenorėjo ir atrodyti kaip klaunas su raudona nosim) burtininkas liftu nusileido iki aurorų štabo - savo išvykos į politinį pasaulį tikslo. Slinkdamas koridoriaus šonu ir vis žvilgčiodamas į and kabinetų durų kabančias lenteles Nichol mąstė ar norėtų tokioje vietoje dirbti ateityje. Deja, išvados sunkumu varginamas žmogelis nespėjo padaryti - durys kurių lentelė skelbė "Aurorų štabo vadovės kabinetas" buvo čia pat. Darsyk pasitikrinęs ar atlapas dengia neskoningą ženklelį magas kelis kartus stuktelėjo į kabineto duris. Vos tik krumpliais spėjo paliesti medį, jaunuolio ausis pasiekė moters balsas kviečiantis užeiti.
Kabinete buvusios merginos (ji tikrai nebuvo vyresnė nei 25-ių) iš pradžių svečias net nepalaikė vadove. Jaunų veidų ministerijoje reikėjo su žiburiu ieškoti, ir tai, nežinia, ar rastum. Galbūt todėl kvailys padarė klaidą ir nusprendė jog štabui vadovaujanti persona yra animagė. Pasisukęs į panterą sėdinčią netoliese jaunosios damos magas, nežinia kodėl pasijutęs šiek tiek kvailokai, ėmėsi formalumų:
- Laba diena, tikiuosi nesutrukdysiu su savo vizitu, ponia? Atrodo buvau susitaręs su jūsų sekretore dėl apsilankymo...

((Jei rimtai, nepamenu ar 2as lygis yra apačioje nuo vestibiulio, ar viršuje, jei kas primins per PM, editinsiu tą vietą kur leidžiuosi dabar ))

[Džeinė Meko]

((Man atrodo viršuje, bet tiksliai neprisimenu :/ ))
Įėjus jaunam, iš pažiūros dar besimokančiame kokiame septintame kurse vaikinukui, Džeinė nustebusi kilstelėjo antakį. Dažniausiai čia ateidavo kitiems departamentams vadovaujantys seniai. Dar labiau aurorų štabo vadovė nustebo, kai tas nepažystamasis pasisveikino su jos juodąja pantera Naktimi, matyt, galvodamas, kad tai ji yra vadovė. Ir šis atvejis tikrai buvo ne pirmasis. Juodaplaukė šyptelėjo užgniauždama kilusį susierzinimą, ir pasisukusi į nesusipratėlį prabilo:
-Taaaaaigi, malonu susipažinti. Aš Džeinė Meko, aurorų štabo vadovė. Jei jau baigei šnekėtis su mano pantera Naktimi, norėčiau eiti prie reikalo, kuris jus čia atvedė.
Ji nusiėmė savo akinius nuo saulės ir padėjo juos ant stalo. Tada mostelėjo į priešais jos stalą stovinčią kėdę.
-Jei nori, prisėsk,-pasiūlė Džeinė.
Pati aurorė liko stovėti atsirėmusi į sieną.

[Brielle Siri Devers]

((Viršuj. Ir vidinės MM lentos taip išdėstytos.))