0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Nojus Erikas Amneta

MM10 vadovo kabinetas
« Prieš 1 metus »
  Teismo salės - vienas iš mažesnių Magijos Ministerijos departamentų, esantis paskutiniajame pastato aukšte. Šiame departamente dirbantys žmonės (pavyzdžiui, Magijos įstatymo taryba) yra pavaldūs ministrui, viceministrui, asistentui ir MM9 vadovui.

  Visai šalia teismo salės durų buvo tokios pat tamsios durys, ant kurių kabėjo dvi paauksuotos lentelės, būdingos Magijos Ministerijai. Viena jų skelbė „Teisėjo kabinetas“. Kita, esanti kiek žemiau skelbė, kas šiuo metu yra kabineto savininkas.
  Užėjus į kabinetą galima buvo rasti ne tai ko tikiesi. Kiekvienam, kas manė, kad kabinete vyrauja juoda ar pilka spalvos, tekdavo nusivilti. Kabineto sienos buvo kreminės spalvos, lygiagrečiai durims buvo paveikslas, labiau primenantis langą. Prie vienos iš sienos buvo nedidelis užkurentas židinys, o vidury kabineto ąžuolinis stalas su 2 kėdėmis - viena teisėjui, kita - retam lankytojui, dažniausiai pačiam Ministrui. Ant juodų grindų gulėjo šviesiai rudas ilgo plauko kilimas. Tai ir buvo visas šios patalpos interjeras.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Prisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė ir Vizengamoto teisėja
  • *
  • 87
  • Lytis: Moteris
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #1 Prieš 4 savaites »
  Selenos aukštakulniai kaukšėjo Magijos ministerijos pastato grindiniu, o ši įtūžusi, nors viduje tiesiog norėjo pailsėti ir atsigauti, skuodė kabineto tink. Deja, nepavyko išvengti atgrasių žvilgsnių, kurių šiandien juodaplaukei reikėjo mažiausiai, tačiau devyniolikmetė stengėsi į tuos žmones net nepažvelgti, tiesiog norėjo niekieno nepastebėta, bet kuo greičiau nusigauti link savo tikslo ir ten pasidaryti kavos ar paskaityti knygą. Suprato, kad darbe reikėjo veikti kažką svarbesnio, bet po rytinio psichų užpuolimų gatvėje auksinių akių savininkei tai iš tikro nebuvo svarbu.
  Atsidūrusi reikiamame aukšte prie savo kabineto durų mergina įlėkė pro jas ir užtrenkė duris taip, kad atrodo, sudrebėjo visas pastatas, kuriame ši škotė dirbo. Ji krestelėjo ant juodo krėslo ir patogiau įsitaisiusi atsiduso. Nubraukusi keletą ašarų su ant stalo gulinčia servetėle, auksines akis nukreipė į lubas. Kas galėjo norėti, kad dėl rytinio nesusipratimo jai nubėgtų visas tušas?
  Prisiminė, kad šiandieną buvo suplanavusi susitikimą su kažkokiu asmeniu, kurio vardo viena iš Magijos ministerijos darbuotojų atskleisti nesiteikė, tad išsitraukusi kosmetinę ir pataisydama dar namuose darytą makiažą eilinį kartą atrodė stulbinamai, tik neišdrįso to pripažinti sau.
  Kelis kart giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, mergina iš stale esančio stalčiaus išsitraukė pakankamai storą vieno burtininko bylą ir įdėmiai į ją įsiskaitė, taip darydavo visad, tad tai, kad šiandien nutiko bauginantis dalykas neturėjo sutrukdyti pasikartoti tai pačiai rutinai.
  Pamerkusi plunksną į juodą it smala rašalą, Vizengamoto teisėja dailiai išraitė savo parašą ir pažvelgė į duris, kurios turėjo prasiverti vos už poros minučių, na nebent šią akimirką prieš ją susimokė net gi ant kreminės kabineto sienos tiksintis laikrodis, tačiau tai skambėjo absurdiškai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 savaites sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Kleonas De la Gardie

  • Burtininkas
  • ***
  • 32
  • Antraštė
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #2 Prieš 4 savaites »
   Ilgai lauktas įpusėjęs ruduo, kai jaunuolis pačiame įkarštyje pradėjo paskutinius mokslo metus kulinarijos srityje. Šiandienoje vaikinukas būtų praleidęs laiko paskaitoje, kuria būtų dėste jo gerbiamas dėstytojas, bet šiandiena buvo išimtis ją praleisti, dėl savo vaikystės kaimynės su kuria nesimatė jau ilgą laiką.
  Tiesą sakant, gurmanas netgi nežinojo ar dar vis ta mergaitę iš vaikystės galėtų pavadinti drauge, kai jis jau buvo įsitikinęs, kad jaunuolį užmiršo iš savo atminties, jog jie buvo bendrave tik prieš dešimt metų. Aišku, dabar būtų sunku vieną kitą atpažinti, kai buvo dešimt metų skirtumas, bet viltis vėl sužibėjo, kai aristokratų tėvas pradėjo girti savo draugo dukrą, kuri pasiekė daug aukštuomenėje, bet tėvas buvo kiek smulkmeniškas, netgi pasakydamas vardą ir pavardę, bandydamas sukelti pavydą ir parodyti panieką prieš savo sūnų, kad nepasirinko jo norimos profesijos.
 Paskutinis išblukęs prisiminimas buvo, kaip juodaplauke mergaite, kuri pagarbiai atsisveikino su mažuoju Kleo, kai turėjo jaunasis šefas išvažiuoti į burtų ir kerėjimo, bene geriausia ir saugiausia mokyklą - Hogvartsą.
   Laikas ėjo Hogvartso koridoriuose bevaikščiojant vangiai ir lėtai švilpiui, kuris per kiekvienas atostogas prarasdavo kruopelytę vilties vėl su aukso spalvos akutės savininke susitikti, kaip ir suaugęs jau neradęs vilties susitikt tęsė savo tikslą gyvenime, kuri, netgi buvo papasakojęs tai pačiai mergaitei. 
   Tuojau lydėdamas buvęs švilpis tamsiuose koridoriuose magijos ministerijos darbuotojo yra nuvedamas prie Vizengamoto teisėjos kabineto. Darbuotojas mostelėjo ranka prie durų su auksine lentele išraižyta grafiškomis raidėmis, kuri bylojo, kas dabar buvo kabineto savininkė.
    Kulinaras mandagiai linktelėjo galvą, lyg padėkodamas, o darbuotojas nuėjo šalin savais darbais pradingdamas tolumos tamsoje.
  Kleo imdamas už rankenos, kiek sudvejojo, jog jis buvo paprastas vaikinas stovintys prie tamsių durų, su džinsinių  švarkelių ir užsimaukšlinęs kuprinę,  netgi neužsidėjo kostiumo, kad prabangiau atrodytų prieš aristokratišką magijos ministerijos dešimto departamento vadovę, o ir patsai daug nebuvo pasiekęs gyvenime, negu jos jaunystės draugė, bet suvokė, kad kabinete sėdintys vadovė laukiant kliento, galėjo būti, bet kas, kai Vazingamoto darbas yra labai užimtas, nors ir bylojo lentelė, kad čia jo vaikystės draugė iš Škotijos, šiuo metu ją galėjo pavaduoti kitas darbuotojas, o pati sėdėti salėje sprendžiant žmonių likimą ar jie praleis savo likusia gyvenimo dalį Azkabane su psichais.
  Sukaupęs drąsos giliai atsiduso ir patukseno į tamsios spalvos ąžuolo duris, kai aristokratų sūnus  džiaugsmą įžvelgdavo į menkus dalykus, jisai jau girdėjo ritmiška stuksenimą į duris. Tris tuksenimai ir lėtai pravėrė iškišdamas galvą į vidų, dar nespėjęs apsižvalgyti žiūrėjo į merginos veidą su nuoširdžia šypsena nusišypsojo, dar negalėjęs nuspręsti, kas sėdėjo Vizengamoto teisėjos vietoje ar pavaduotoja ar tikrai Vizangamoto teisėja. 
  Prikimusiu balsu pratarė:
    - Atsiprašau. - pravėrė duris ir žengė kelis žingsnius į priekį ir kostelėjo prisidengdamas burną., kad būtų rišlesnis balsas, o ir atrodytų deramai, kad ir su džinsiniu švarkeliu išsitiesė  ir vėl kalbėjo, - Ar galima užeiti? Esu Kleonas De la Gardie klientas, kuris atvyko į susitikimą. Šiandieną buvome susitare.
  Pasitaisė kuprinės petnešą ir žiūrėjo į nepažįstamos merginos veidą, kurios akių dar negalėjo įžiūrėti pritemsintoje patalpoje, jog akys buvo sielos veidrodis, o įžiūrėti dar net negalėjo...
  Žengė dar kelis žingsnius arčiau stalo ir ištiesė ranką virš stalo, kad paspaustų ranką, kaip gestą bylojanti, kuris išreiškė pagarbą teisėjai, bei atėjo geranoriškais tikslais pas juodaplaukę, kuri turėjo gan grakštų kūno sudėjimą.
 
Aš vis dar kalbu per miegus.
Aš vis dar sapnuoju.
Kaip galima tobula rimtis,
Kai mano protas toks triukšmingas?


*

Prisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė ir Vizengamoto teisėja
  • *
  • 87
  • Lytis: Moteris
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #3 Prieš 4 savaites »
  Laikas bėgo labai lėtai. Atrodo, kiekviena minutė buvo sudaryta iš šimtų sekundžių, taip vangiai devyniolikmetė leido laisvą, nors iš tiesų, ne tokį ir neužimtą, laiką dešimtojo skyriaus kabinete, laukdama burtininko, kuris turėjo įsiveržti pro jos kabinetą. Nors galbūt ir nelaukdama, tiesiog suprato, kad kiekvieno darbo atidėliojimais nieko nebūtų pakeitusi. Kuo greičiau pradėsi, tuo greičiau ir užbaigsi.. - toptelėjo juodaplaukei, o tokia mintis privertė šyptelėti.
  - Trys, du, vienas, - išgirdusi jau įprastus tuksenimus į ąžuolines kabineto duris sumurmėjo, nepakeldama auksinių akių, nepažvelgdama su kokiu individu jai teko garbė kalbėtis, ir toliau karts nuo karto pamirkydama plunksną juodame rašale keverzojo sakinius ant pergamento. Per tą laiką, kurį dirbo Magijos ministerijoje suprato, kad laikas buvo labai svarbu, kaip ir taupyti jį, žinoma.
  - Sveiki, - pasisveikino ir reikėjo pripažinti, šis žodis nuskambėjo labai oficialiai, galbūt netgi per daug oficialiai. - Žinoma, prisėskit, - tarstelėjo ir atsiduso. Ką gi daugiau galėjo pasakyti ką tik atvykusiam burtininkui, apie kurį nenutuokė visiškai nieko? Na, suprato tik tai, kad jis atvyko pakalbėti su ja ir šiuo metu buvo velniškai įsitempęs. Visai, kaip ir devyniolikmetė per pirmą darbo pokalbį, nors tai ir nebuvo tas pats..
  Pagaliau pakėlusi savo ausines akis į vaikiną ir ištiesusi ranką pasisveikinti suprato, su kuo turėjo garbės bendrauti. Tačiau negi Londone, tokiame bjauriame mieste, kuriame tokiam aristokratui, kaip Kleonui De la Gardie net nebuvo ką veikti, vaikinas atrado sau veiklos?.. Šiuo metu Selenos galvoje virė galybės klausimų, tačiau norėdama išlaikyti inteligentišką įvaizdį ši tik nežymiai šyptelėjo, nors viduje norėjo pakilti nuo krėslo ir apkabinti draugą. Na, pažįstamą, su kuriuo nesimatė jau dešimt metų.
  Ne paslaptis - Selena buvo apstulbusi stebėdama šį vaikiną. Jeigu juodaplaukis nebūtų prisistatęs mergina net nebūtų jo atpažinusi. Jis pasikeitė, ant veido net neliko randų nuo tų laikų, kai kartu kiekvieną rytą ar vakarą karstydavosi medžiais, krisdavo nuo jų ir tai kartodavo šimtus kartų. Vienintelis dalykas nepasikeitęs Kleono išorėje buvo jo nuoširdi šypsena, bei šiltas žvilgsnis, kuris jai, kaip buvusiai (o gal ir esamai) geriausiai šio škoto draugei reiškė labai daug.
  - Taigi, dėl kokių tikslių priežasčių šiandien norėjote susitikti? - dėl visa ko išsitraukdama užrašų knygutę pasidomėjo, tačiau plunksną, kurią ką tik pamerkė į rašalą neatsakingai švystelėjo į stalčių, net pati to nepastebėdama. Susitelkti ties darbu, kai prieš ją stovėjo Kleonas nebuvo lengva, mergina vylėsi, kad šiuo metu jos neužplūs tūkstančiai prisiminimų, kadangi tokiu atvejų šią dieną nebūtų sugebėjusi pratarti bent sakinio darbo tematika.
  Nusiramink. Jis tavęs net neprisimena. Tik atėjo pakalbėti, kaip ir dešimtys kitų žmonių. - giliai įkvėpė ir užvertė tą pačią bylą, ant kurios prieš porą minučių išraitė savo parašą. Būtų pakilusi nuo kedės ir nukulniavusi link lentynos, kur šiems dokumentams ir buvo vieta, tačiau užteko proto prisiminti, kad šiuo metu kabinete nebuvo viena. Vien tik dėl to Magijos ministerijos darbuotoja tik pastūmė bylą toliau nuo savęs, bei kliento (nors geriausią draugą taip vadinti buvo sunkoka) ir dar kartą pažvelgė į jį.

*

Neprisijungęs Kleonas De la Gardie

  • Burtininkas
  • ***
  • 32
  • Antraštė
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #4 Prieš 4 savaites »
   Teigiamas atsakymas pradžiugino jaunuolį, kad nebuvo užimta juodaplaukė, o ir dar svetingai pati spustelėjo ranką.
  Vaikinas nusiėmė  kuprinę ir numetė šalia kėdės ant kurios, kaipmat atsisėdo ant kėdės, kai pratarė kabineto savininkė ‘’prisėskit’’.
  Turėjęs šiek tiek laiko, dar merginai nieko nepaklausius apsižvalgė aplinkui patalpą. Žinoma, patalpa buvo išskirtinė. Sienos nebuvo nudažytos niūriomis spalvomis, o prabangios kreminės spalvos. Kulinaras jau galėjo spręsti, kad interjero dizaineris tikrai turėjo prabangų skonį magijos pasaulyje, o ir profesionaliai greta išdėliojo daiktus. Kleo iškart suvokė, kad bet koks lankytojas apsilankęs šiame kabinete galėjo jaustis kabinete jaukioje atmosferoje ir lengviau išvablenti ko gi jis čia atėjo, bet ne buvęs Hogvartso mokinys.
  Jis dar tiksliai nežinojo ar prieš jį buvo Vizangamoto teisėja - Selena Isabella Lawrenz, kuri bylojo auksinė lentelė pakabinta ant tamsių ąžuolinių durų, bet buvo bandyti verta ateiti ir nuslėpti tiesą sekretoriams dėl susitikimo, kad atėjo pasikonsultuoti dėl asmeninių priežasčių, kai iš tikrųjų jis kuprinėje turėjo maisto dėžutę, kurioje gulėjo šviežiai iškeptas obuolių gardus pyragas iš jų vaikystės, kurį dažnai pagamindavo ir rodydavo savo sugebėjimus prieš maža mergaitę. Taip ir taip būtų padaręs gerą darbą atnešęs valgyti pietums, jog dabar buvo kaip tik ir pietų metas, bet magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė dirbo, netgi per pietūs.
  Staigiai paklaustas damos, žydrų akių savininkas pažvelgė į nepažįstamąją, bent jau taip manė studentas, kai dar nebuvo įsitikinęs ar čia ta pati Lawrenz.  Primerkęs akis bandė įžiūrėti kokios gi buvo spalvos akys.
  Nors aristokratų sūnus pasižymėdavo gera rega, tik vos vos įmatė sėdinčios priešais panelės akis. Auksinės spalvos akys, visiškai nepasikeitė iš ryškių vaikystės prisiminių.
  Žinoma, virėjas neparodė jokių emocijų, kai sužinojo atsakymą į savo klausimą, bet viduje žinojo, kad bent jau ne vienas valgys obuolių pyragą, kurį pagamino laikydamasis higienos taisyklių nuosavame nuomotame bute, jeigu išvis Vizengamoto teisėja teigsis valgyti, bet viltis pažiūrėjus į jos akis sugrįžo, kai po tiek laiko susitiko merginą su švelniais veido bruožais, kurie visiškai skyrėsi nuo išblukusių prisiminimų.
   - Nejau manęs neprisimeni, Lava? - kiek improvizuodamas stengėsi kalbėti nesusimaudamas eilini karta ir dėl nežinia ko nusijuokė. - Pamąstykim.  Šiandien su tavimi norėjau susitikti, nes norėjau paduoti tau obuolių pyrago. - padarė trumpa pauzę ir užtikrintu balsu tarstelėjo, - Nebijok, jis nėra užnuodytas. Tikriausiai, kai esi per vieną departamentą vadovė ir dar Vazingamoto teisėja nespėji ir pavalgyti.
   Buvęs švilpis kalbėjo praignoruodamus faktus, kad jie nesimatė dešimt metų, iš niekur nieko atsirado priešais ją ir atsipalaidavęs visiškai nieko negalvodamas ir improvizuodamas kalbėjo.
   Tik pasakęs paskutine frazę pasilenkė link kuprinės, bet atvira priekinė šverkelio atsikišęs cigarečių tabakas iškrito ant grindų. Nenorėdamas, kad kvidičininkė sulauktu bėdos ir skundų iš klientų pagriebė susilenkęs ir įsidėjo nepastebimai atgal į džinsinio švarkelio kaire kišenę cigarų tabaką.
  Atsegė kuprinę ir iš juodos kuprinės išsitraukė mėlyna maisto dėžutę ir padėjo ant stalo, kuo toliau nuo dokumentų.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Kleonas De la Gardie »
Aš vis dar kalbu per miegus.
Aš vis dar sapnuoju.
Kaip galima tobula rimtis,
Kai mano protas toks triukšmingas?


*

Prisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė ir Vizengamoto teisėja
  • *
  • 87
  • Lytis: Moteris
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #5 Prieš 3 savaites »
  Kaip ir reikėjo tikėtis devyniolikmetę užplūdo prisiminimų kupina lavina. Būdama aštuonerių, kai Kleo tik išvyko mokytis į vieną geriausių burtų ir kerėjimo mokyklų mergina liko visiškai viena. Tiesa, turėjo ir brolius, bei seseris, tačiau kai ištisus metus laisvalaikį leisdavo su vaikinu, tai jai buvo skaudu. Vizengamoto teisėjos tėvams atrodė, kad juodaplaukė dramatizavo, tačiau netgi per dešimt metų, kuriuos praleido taip ir nesusiradusi tokio nuostabaus draugo atstojančio De la Gardie pavardės nešiotoją, neįstengė pamiršti džiaugsmo pilnų akimirkų, lengvabūdiškų išsliūkinimų iš namų, kad tik galėtų naktį pasivaikščioti po tamsų ir baugų mišką, stebėti spindinčias žvaigždes ar mėnulį. Jie stengėsi būti nepastebėti, nors porą kartų ir buvo prigauti, užsidirbdavo namų areštą, o tada dvidešimtus gyvenimo metus skaičiuojantis jaunuolis atsargiai įlipdavo, į auksinių akių savininkės kambarį, per langą, kuriame jie šokdavo, dainuodavo ir žaisdavo vaikų žaidimus.
  - Kaip gi jūsų neprisiminsi, - minimaliai šyptelėjo mėgindama nepamiršti, kad šiuo metu buvo darbe, o ne kokioje vietoje, kur galėjo laisvai pasijuokti ar nuveikti kažką entuziastingo, bei linksmo. - Mano aštuonmetės versija būtų klykusi iš džiaugsmo matydama patį Kleoną De la Gardie, - pridūrė nužvelgdama jaunuolį, kuris jau kuitėsi kuprinėje. Suprato, kad bandyti šnekėti oficialiai buvo beprasmiška, juk Lawrenz jos geriausias draugas buvo svarbus visą laiką, kurį praleido ir atskirai. Niekuomet jo neiškeitė į nieką kitą. Rasti tokį žmogų, kaip šis buvo neįmanoma.
  Mintyse suskambėjo aukštesnis vaikino balsas vis kviesdamas Isabellą išlįsti laukan, ką jie darydavo kiekvieną dieną. Vien tik pagalvojus apie tai pasidarydavo gera ir ramu. Tokios mintys priversdavo pamiršti kiekvieną problemą vyraujančią gyvenime.
  - Taigi, toks aristokratas, kaip jūs sumąstė apsimesti lankytoju tik dėl to, kad atneštų obuolių pyrago? Aš sužavėta, - kalbėjo vis stengdamasi nesukikent. - Supratau. Viduje tu toks pat išprotėjęs vaikigalis, kaip ir prieš dešimt metų, - konstatavo faktą ir pakilo nuo krėslo praverti kabineto langą, kadangi šį buvo užvaldęs Magijos ministerijos darbuotojos kvepalų kvapas, kuris buvo susimaišęs su obuolių pyrago skleidžiamu aromatu. Tiesa, abu kvepėjo saldžiai, tačiau šviežias oras niekuomet nebuvo prastas sumanymas.
  Žvelgdama pro langą ir stebėdama gatve pravažiuojančias įvairiaspalves mašinas Selena atsiduso. Kas būtų pagalvojęs, kad tą pačią dieną galėjo nutikti tiek bauginantis, tiek širdį šildantis nutikimas. Tai sužavėjo škotę, tačiau tam tikrus dalykus ji nusprendė nutylėti. Juk su jaunuoliu nesimatė dešimt metų, tad negalėjo būti užtikrinta, kad šis užsiėmė jai priimtina veikla.
  Supratusi, kad pokalbio tema tikrai nebus skirta jai, kaip teisėjai, mergina patogiau krestelėjo į krėslą ir susikėlusi koją ant kojos paėmė pyrago gabalėlį, ir įsėdėjo jį į lėkštutę likusią ant stalo nuo rytinio kavos puodelio.
  Jeigu jis užnuodytas, padarytum man paslaugą, - pamintijo ir atsikando tokio pat skonio skanėsto, kurį šviesiaplaukis kepdavo kiekvieną savaitgalį ir liepdavo degustuoti devyniolikmetei. Nuostabaus skonio gardumynas burtininkę nukėlė atgal į prisiminimus, kurie visad priversdavo šyptelėti, nors pati Magijos ministerijos darbuotoja to net nepastebėdavo.
  - Ką veiki Londone? - paklausė. Jai iš tikro buvo įdomu, ką Škotijos žiobarų teisėjo sūnus galėjo veikti šiame Anglijos mieste. Juk savo noru į jį atvykti galėjo tik beprotis, na bent jau taip galvojo magė sėdinti teisėjos krėsle.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Kleonas De la Gardie

  • Burtininkas
  • ***
  • 32
  • Antraštė
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #6 Prieš 3 savaites »
  Gurmanas buvo nusistebėjęs, kad Vizangamoto teisėja neatsisakė pyrago ir neišmetė į juoda šiukšlių dėžę, kai tik buvęs Hogvartso mokinys patiekė ant stalo mėlyna maisto dėžutę, kuo toliau nuo dokumentų ir visokių raštelių, kurių nesiruošė skaityti, kai jie nebuvo jo asmeniniai daiktai, bet ir jei sužinotų kokia kriminuojančia istoriją iš tų lapų, tikriausiai būtų vykęs susidorojimas.
  Vaikinas atsirėmė į kėdės atlošą ir paklusniai tylėdamas klausėsi damos žvelgdamas į tas gilias gintarines akis, taip sudarydamas akių kontaktą, kurio dažniausiai vengdavo su bet kokių asmeniu.
  Jaunuolis šmaikščiai tyliai nusijuokė išgirdęs žodį ‘’aristokratas’’ ir leido juodaplaukei pabaigti sakinius. Ramiai išklausęs su šypsena veide leptelėjo:
   -Koks dar aristokratas? - nusijuokė, - Manai, kad taip aristokratai atrodo ateidamas į susitikimus? Tie smokingai, tikri gyvačiokai - su jais tiesiog nesurasi kalbos. - padarė trumpa pauzę ir padėjo kairės rankos alkūnę ant kėdės porankės ir toliau tęsė, - Visų pirma aš neapsimečiau lankytoju. Aš iš tiesų esu lankytojas atnešęs lauktuves, neturėdamas asmeninių reikalų susijusių su Azkabanu. - giliai atsiduso atsilošęs kėdėje ir dar kartą pažvelgė į priešais sėdinčią merginą. - Jau nebesu tas nutruktgalvis, kuris rizikuoja tavo gyvybę, kad pati užliptum į medį.
   Kulinaras neturėdamas ką daugiau pridurti tamsiaplaukei žydromis, kaip dangus akimis sekė magijos įstatymų priežiūros departamento vadovės žingsnius, kaip ji priėjo prie lango ir pravėrė, kad pasklistu patalpoje grynas oras, nors nebuvo labai manoma, kad Londono gatvėse yra grynas, bet studentas jau darė hipotezės, dėl ko gi panelė nusprendė atidaryti langą.
  Paprastai nuo susimaišiusiu kvapų negalėjo atidaryti, turėjo būti ir kitos priežastys ir pradėjo svarstyti: Jos  gera uoslė pajuto, kad prieš kelias dienas tik nusiprausiau ir vėl murzinas, kaip žiurkė iš kanalizacijos?  Žinoma, virtuvėje vykdavo katastrofa kiekvieną minutę, kai dirbdavo buvęs švilpis komandomis, tai ir išeidavo, kad kai kurie kiti studentai susipykę visus produktus mėtydavo, kaip mūšio lauke ant vieno kito, bet Kleo grįždamas namo neturėjo laiko ir nusiprausti, kai jo galva virduliuodavo nuo naujų idėjų kuriant naujus receptus ir naujas strategijas galvodamas, kaip komandos nariai bus pasiskirste darbais.
  Nors aristokratu sūnus pasijautė kiek nejaukiai, o nuo jo veido dingo po truputi ta pati sąžininga šypsena, suvokė, kad būtų geriau atėjęs kaip apsimesdamas aristokratas švariai, rimtas, su kostiumų ir kaklaraiščių, kuris smaugė kaklą, kad padust per kelias minutes duodavo pilnaverčius šansus greitai atsirasti vėlionio vietoje.
   Smakrą atrėmęs į kairės rankos delną, kiek nusivylęs savimi, kad atėjo visiškai nepasiruošęs ir susimąstęs apie menkniekius, net nepastebėjo, kaip Lawrenz atkulniavo aukštakulniais iki savojo krėslo ir mėgavosi obuolių pyrago gabalėliais.
  Paklaustas škotės, ką gi jis čia veikė, šiek tiek suabejojo ar reikia sakyti tiesą, jog jis tebuvo dar studentas, ne pasiekęs aukštumų, kaip gintarinių akių savininkė, bet rimtu balsu prabilo:
   - Dabar esu studentas. Kulinarijos srities studentas. Dabar, kaip tik yra paskutiniai metai, todėl manęs, kaip būsimo kulinaro, nevadink aristokratu. Nesėkiau tėvo pėdomis eidamas į teisę, bet tave drąsiai galima pavadinti magijos pasaulio aristokrate. Esi netgi vieno departamento vadovė ir Vizengamoto teisėja vos devyniolikos. Atskleisi paslaptį, kaip tai padarei? - padarė trumpa pauzę, kad priešais sėdinti pažįstama suvirškintu pasakyta vaikino improvizuotus sakinius ir toliau kalbėjo. - Tau jau atnešiau pietų, tai... Na atrodo esi užsiemusi, tai manau, kad man jau laikas eiti.
  Prancūzų kilmės vaikinas išsitiesė ir atsistojo. Užsimaukšlino kuprinę ant kupros ir nenorėdamas daugiau trukdyti užimtai burtininkei, kuri siekė aukštas pareigas jau norėjo eiti savais reikalais, bet atsiveikinti buvo sunku, kai norėjo daugiau išgirsti nuotykių iš Isabell'os gyvenimo, bet darbai... Viską sugriovė, jog matėsi jinai apsikrovusi dokumentais ir po darbo dienos norės ilsėtis, nei išeiti pasivaikščioti parkais ar paskraidyti šluota, bet nedvejodamas atsisuko į juodaplaukę ir tarė:
   - Gal norėsi šiandien susitikt? Galėsim eiti į vieną kavinukę. Jei sutiksi, galėsim susitikt Londono metro, netoliese bus ir kavinė.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Kleonas De la Gardie »
Aš vis dar kalbu per miegus.
Aš vis dar sapnuoju.
Kaip galima tobula rimtis,
Kai mano protas toks triukšmingas?


*

Prisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė ir Vizengamoto teisėja
  • *
  • 87
  • Lytis: Moteris
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #7 Prieš 3 savaites »
  Selena žvelgė Kleonui į akis. Tas žvilgsnis ją pakerėjo ir Isabella negalėjo atitraukti savo auksinių akių nuo aristokratų šeimoje gyvenusio vaikino.
  - Atsiprašau? - apsimetė įsižeidusi ir kilstelėjo antakius. - Tu - Kleonas De la Gardie nebenori rizikuoti savo gyvybe vien tik dėl to, kad įvykdytum mano norą? - aiktelėjo. - Tragedija. Net nežinau ar sugebėsiu tai ištverti, - stengdamasi nesukikenti pasakė, tačiau nepraėjus nė porai sekundžių, šyptelėjo. Regis, dar visai neseniai kartu naktį išsliūkino iš namų ir vaikščiojo palei upelį stebėdami sinchroniškai plaukiojančias žuveles, įsliūkindavo į ošiančią girią ir atrasdavo savo namelį, kuriame gulėdavo dar įvairiausių knygų susijusių su kvidiču, taip pat ir šluota, kuria skraidžiodavo po mišką bandydama neišsitėkšti į seną bei storą medį, kurį taip trokšdavo nukirsti. Jis taip užstodavo vaizdą! Būdama jaunesnė Selena nė nepagalvojo, kad paėjus vos pora žingsnių toliau galėjo gerėtis horizontu, kurį užstojo girioje stūksantis medis, tačiau savęs dėl to nekaltino. Juk buvo tik aštuonerių.
  - Kulinarija.. Įdomu, - tarstelėjo. - Žadi atidaryti savo restoraną? - patraukė juodą plaukų sruogą užstojančią šviesias, gintarines akis. - Tikiuosi, žinai ką darai, ir tą vietą pavadinsi mano vardu, - frazė palikusi rausva spalva padažytas lūpas nuskambėjo labai rimtai. Nežinia ar tyčia, ar ne. Tačiau juk Lawrenz negalėjo atsukti laiko atgal, o to, jei ir būtų galėjusi, dariusi nebūtų. Nemanė, kad žinodama, kad šviesiaplaukis pasibels į jos kabinetą jaustųsi taip, kaip jautėsi dabar. O jausmai jos viduje buvo keisti.. Aplankė tiek nostalgija, tiek liūdnumą pranašaujančios emocijos. Ir kodėl magė negalėjo sumąstyti nuvykti pas De la Gardie pirmoji?.. Gi turėjo krūvą galimybių tam, o jomis nepasinaudojo.
  - Na, skaitausi kaip dviejų departamentų vadovė, - pataisė vaikiną neturėdama nieko priešiško omenyje. - Na, o į antrąjį klausimą atsakyti net negalėčiau. Na, žinai, mokiausi, kaip ir visi, tad man tik pasisekė. Tikriausiai atsidūriau tinkamoje vietoje, tinkamu metu, - gūžtelėjo pečiais ir susimąstė. Atrodo, kad Kleo galėjo paklausti to paties, tačiau atsakymą jau galėjo nuspėti, juk net būdama aštuonerių gerėjosi kulinaro gebėjimais nesudeginti virtuvės, apie kuriuos pati galėjo tik pasvajoti. Na, žinoma, gaisro savajame bute sukelti dar nespėjo, tačiau daug mieliau būtų leidusi gaminti kam nors kitam, dėl šios priežasties leido galeonus kavinėse ar restoranuose, nors praleidus porą valandų gurkšnojant vyną kažkodėl imdavo graužti sąžinė.
  - Na, tau laiko visad atsiras, o darbus galiu perkelti ir rytojui. Nieko dėl to neatsitiks, jei tik yra noro bendrauti su ta pačia Lava, kaip ir seniau, - pasakė devyniolikmetė ir susimąstė. Kleonas pasikeitė, nežinia ar į gerą, ar į blogą, tačiau tikrai pasikeitė. Buvo sunku pripažinti, kad keičiasi kiekvienas, nenorėjo pripažinti, kad pasikeitė ir pati.
  Išgirdusi vaikino pasiūlymą mergina atsiduso. Londono metro stotis, - giliai įkvėpė ir iškvėpė stengdamasi prisiminimą išvyti iš galvos. Tai juk buvo vieta, kurioje atsidurti Magijos ministerijos darbuotoja nenorėjo ir negalėjo. Po šiandienių nuotykių nusprendusi, kad nebekels ten kojos atsisakyti šio sprendimo nežadėjo, tik nenutuokė, kaip viską paaiškinti dvidešimtmečiui.
  - Aš visada noriu su tavimi pabendrauti, tad kavinukė skamba viliojančiai, tačiau..- sustojo atsikvėpti ir pakartojo teiginį, kurį žadėjo pasakyti mintyse. - Londono metro, kaip susitikimo vieta neskamba nuostabiai. Gal geriau susitikime netoliese parko esančioje žiobariškoje kavinukėje arba Magijos ministerijos vestibiulyje galime išgerti kavos, na ar arbatos, - šyptelėjo ir pažvelgė į De la Gardie viltingu žvilgsniu. - Žinoma, galime šnekučiuotis ir mano kabinete. Aš tikrai nieko prieš.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Selena Isabella Lawrenz »