0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Adam Harrison

  • VII kursas
  • *
  • 22
  • Taškai: 53
Nors sezoninė depresija turėjo pasibaigti kartu su rudens pabaiga, švilpiui ji nepasibaigė. Adamas jautėsi prislėgtas, lengvai suerzinamas, pasidavęs visomis prasmėmis. Transfigūracijos pamoka ir profesoriaus balsas jo nedomino. Švilpis gulėjo ant stalo, savo galvą parėmęs dešinės rankos delnu. Mąstė apie gyvenimo prasmę, bet niekaip tos prasmės neišmąstė. Net Elliw ir kitų klasiokų nesąmonės vaikino nuotaikos nepraskaidrino. Paprastai būtų bent nusišypsojęs, tačiau dabar verstelėjo akis ir sunkiai atsiduso. Užduoties daryti neketino. Tam neturėjo nei jėgų nei nuotaikos. Nusprendė likusį pamokas laiką "pramiegoti." Manė, kad profesoriui neklius į akį. Visgi jis niekam netrukdė. Tik egzistavo, susigūžęs klasės kamputyje. Apgailėtina, bet nieko nepadarysi.
"Ah, look at the lonely people"

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Po truputį galvos skausmas atslūgo. Šį kartą neliko net padoraus gumbo ir tas buvo gan gerai. Auris sėdėjo ant savo kėdės ir laukė naujų katastrofų. Žinojo labai gerai, kad nuo Elliw negalima nuleisti akių. Na taip, dabar ji neįkris į laužą, neturės kuo užspringti ar dar kas. Bet dievaži jau ji tai tikrai gali rasti dar kokį būdą susižeisti ar šiaip sukelti chaoso klasėje. Bet kol kas viskas slinko ramiai. Bent įsitikinau pagaliau, kad naminuko kerai jos nebeveikia. Pamanė. Ne, toji būsena, kai ji verkė ir gūžėsi ant grindų jam visiškai nepatiko. Jau geriau normali jos būsena. Nors žinoma tada tekdavo kentėti Aurio galvai. Žodžiu tariant atrodė, kad galima jau atsikvėpti ir kad šiandien nieko neturėtų nutikti.
Bet ar tikrai? Auriui pradėjus vaikštinėti po klasę ir stebėti kaip sekasi mokiniams pabudo Kipšė. Pasirąžė ir nušokusi nuo palangės nurūko prie Erkos stalo. Užšoko ant jo ir pradėjo laižyti jos žaisliuką. Vaikinas sustojo prie jos stalo ir nusišypsojo. Atrodė, kad katė išties palaikė žaislą gyvu mažu kačiuku.
- Tikrai, taip ir atrodo. - Pasakė. Kol kas Erkai puikiai sekėsi kerėti. O ir šiaip jie sutarė gerai. Žinoma, jam buvo įdomu kaip ji elgiasi per kitų mokytojų pamokas. Norėjo, kad ir ten elgtųsi mandagiai ir nedraskytų kolegoms akių. Gal kada nors ir taip bus. Kol kas jis nesiruošė jos moralizuoti nes manė, kad taip tik sugriaus viską, ko pasiekė su ja dabar.
- O tau puikiai pasisekė užkerėti žaislą. Net katę apgavai. - Vėl nusišypsojo Auris.
- Ar tu nori jį pasilikti? - Katė regis neketino palikti žaisliuko ramybėje. Dar pradėjo murkti.

*

Neprisijungęs Adam Harrison

  • VII kursas
  • *
  • 22
  • Taškai: 53
Vieni dirbo, o kiti šūdą malė. Adamas save priskyrė prie antros kategorijos. Vaikinas vis dar neatrado ūpo mokytis,  tiesą sakant svarstė, kad turėtų atsistoti ir išeiti nei žodžio neprataręs. Taip ir būtų padaręs, tačiau tingėjo pasijudinti iš vietos. Įsipatogindamas kėdėje, švilpis pažvelgė į pliušinį žaislą. Tylus urzgimas paliko raudonplaukio lūpas. Žaislas vaikiną erzino. Jis buvo tarytum dar vienas priminimas dėl ko čia švilpis atėjo ir ką turėtų daryti. Nebeapsikentęs delnu nustūmė žaislą nuo stalo, o tada koja dar ir paspyrė. Atsikratęs pašalinio trukdžio, vėl atsigulė ant stalo. Jautė keistą palengvėjimą. Mintyse ėmė skaičiuoti minutes iki pamokos galo. Geresnės veiklos nesugalvojo.
"Ah, look at the lonely people"

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 323
  • Taškai: 26
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
Kerai suveikė ir lapiukas pradėjo judėti. Tai varniukę labai pradžiugo, nes ji vis tiek bijojo kerėti, kai kiti ją mato. Dažniausiai į Vegą niekas nežiūrėdavo, bet jai visada atrodydavo, kad visi ją stebi ir tuoj kas nors pasišaipys. Lapiukas pradėjo artėti prie jos. Pirmakursė manė, kad nieko nenutiks ir pradėjo jį glostyti, tačiau greitai lapiukas pradėjo ją pulti bei kandžiotis. Vega kelis kartus bandė jį nustumti nuo savęs, tačiau tai nepadėjo. Jis vis grįždavo ir toliau ją puldavo. Ne, ne, ne! Mintyse rėkė varniukė, bet jai bemąstant apie blogiausia lapiukas visgi pasiekė savo ir jai įkando. Ir ganėtinai stipriai. Bet tai žaislo nesustabdė ir jis toliau bandė pakenkti rudaakei.
- Pro... Pro... Pro... Profesoriau, žaislas mane puola, - išsigandusi tarė varniukė bandydama atsikratyti žaislo, tačiau ir tai nepadėjo. Žaislas vis tiek grįždavo ir neleido varniukei atsikvėpti. Aš tikrai bloga kerėtoja. Liūdnai pagalvojo varniukė ir pamatė lapiuko dantis. Stengėsi išvengti žaislo įkandimo, tačiau nepasisekė. Žaislas ir vėl jai įkando tik šįkart gerokai stipriau.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Prisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 648
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
  Erka stebėjo kaip Kipšė laižo žaislą ir murkia. Ji atrodė labai mielai.
- Manau, kad ne ji žaislą pasiliks, o žaislas ją, - pratarė keturiolikmetė, kai Auris paklausė katės ar ji pasiliks žaislą ir nusijuokė. Iš tikrųjų buvo panašu, kad Kipšė kačiuką laiko gyvu ir toliau jį laižė bei murkė. Ji pradėjo jį stumdyti iki kol šis nukrito nuo stalo. Žaisliukui nukritus Kipšė nušoko nuo stalo paskui jį ir greitai atsidūrė ant žemės. Tuoj perkąs žaislą. Tuoj perkąs. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė žiūrėdama į katę su žaislu.
- O tavo katė visai patikli, - ištarė ketvirtakursę ir dar kartą nusijuokė. Jai buvo juokinga žiūrėti į katę, kuri su žaislu elgiasi kaip su tikru jaunikliu. Reikės kada pabandyti ir išsiaiškinti kaip į tokį žaislą reaguos Pola. Pagalvojo krturiolikmetė.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
- Tikrai patikli. Man ir pačiam keista, kad ji taip elgiasi. - Buvo visai smagu žiūrėti, kaip Kipšė laksto paskui žaislą. Tam nukritus ant žemės ji nušoko paskui žaisliuką. Auris pamanė, kad jau ims draskyti jį ir šėlioti, bet ne. Ji tik atsigulė prie žaislo ir tiek.
- Na gana jau. Pažaidei ir užteks. - Pasakė, atsitūpė ir pasiėmė žaisliuką nuo žemės. Kipšė iškart pašoko ant kojų ir sušnypštė ant jo.
- Raminkis. Imk Erka. Puikiai padirbėjai. - Tada jis išgirdo, kad yra šaukiamas kitur.
- Jeigu katė kels problemų nuvyk ją ir tiek. - Pasakė ir nuėjo prie tos jį šaukusios mergaitės.
Jos žaisliukas pasiuto. Puldinėjo tą vargšę mergaitę. Auris pastvėrė jį nuo stalo. Bet lapiukas vis tiek muistėsi jo rankose ir taikėsi įkąsti.
- Taip kartais nutinka, kai trūksta pasitikėjimo savimi. - Pasakė jis mergaitei.
- Sustink. - Užkerėjo žaisliuką ir tada jau padėjo atgal ant stalo.
- Ar labai įkando? Parodyk.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Sakurai buvo nedrąsu lankytis transfigūracijos pamokose, nes jai šis dalykas nesisekė. Tačiau buvo ir kita šios pamokos pusė - jai patiko čia eiti dėl profesoriaus, nes jis merginai pasirodė geras žmogus. Kartais, regis, stengdavosi atrodyti kietesnės širdies ar griežtesnis ir būdavo, jog ne visada pasakydavo tai, ką norisi išgirsti, bet jis šviesiaplaukei atrodė labai atsakingas ir nuoširdus. Kad ir kaip keista bebūtų, su šiuo profesoriumi po to karto miške Sakura jausdavosi labai jaukiai, nors tądien ir buvo šiokių tokių nesklandumų. Ta diena padėjo jai bent kiek pasistūmėti transfigūracijoje. Nors tai varnanagei buvo pati sudėtingiausia pamoka, tačiau kamštelio, kurį miške davė profesorius, spalvą penkiolikmetė jau galėjo pakeisti be vargo.
Sakura paėmė į rankas pliušinį katinėlį ir tada jos akys nukrypo į tikrą katę. Tas kačių auginimas baltapūkę gerokai erzino, mat ji jau nebegalėjo suskaičiuoti, kiek Hogvartse sutiko žmonių, auginančių katinus. Jai gyvūnų laikymas šitoje nelaisvėje atrodė tikras kankinimas, nors pati gyvūnus ir labai mylėjo. Tačiau ji stengėsi ignoruoti kitų augintinius, nes žinojo, kad savo priekaištavimais kitiems nieko nepakeis.
Aišku, kad ir šis žaisliukas Sakurai kėlė ne itin teigiamas emocijas, mat nebuvo natūralaus audinio. Bet ir tai Levins stengėsi ignoruoti. Privalo priprasti prie šio dirbtino pasaulio.
Užsirašiusi ant pergamento visus kerus mėlynakė, nutaikiusi burtų lazdelę į pliušinį katinėlį, tarė:
- Transfero erdverento.
Ji pasirinko pradėti dirbti būtent su šiais kerais, nes jie jai pasirodė paprasčiausi. Nieko neįvyko. Na, bent jau taip atrodė Sakurai. Iš tikrųjų tai žaisliuko akytė sujudėjo, bet mergina to nepastebėjo. Ji tik džiaugėsi, kad tas žaislas neįsikibo jai į ranką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 323
  • Taškai: 26
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
  Lapiukas ir toliau puolė Vegą. Varniukė stengėsi jo išvengti, tačiau nesėkmingai. Ji nusprendė jį numesti nuo stalo. Pirmakursė taip ir padarė, tačiau tai negelbėjo. Žaisliukas atsistojo ir visu greičiu bėgdamas atsidūrė prie Vegos. Ne, ne, ne! Mintyse šaukė varniukė. Žaisliukas tiesiog bandė nuvaryti ją į kapus. Varniukė suprato, kad jis greitai tą ir padarys, o tai nebuvo gerai, nes mergaitė norėjo dar kiek pagyventi. Jei šis lapiukas manęs nepaliks ramybėje tikrai neištversiu. Nuliūdusi galvojo varniukė, bet laiko graudiems apmąstymams nebuvo, nes žaisliukas ir toliau stengėsi kuo labiau pakenkti mergaitei. Varniukė suprato, kad tuoj nebeištvers. Jai išvenginėti žaisliuko nesisekė ir žaislas vis labiau žalojo mergaitę. Laimei, prie mergaitės greitai priėjo profesorius. Varniukė išgirdusi jo žodžius to neneigė. Jai tikrai trūko pasitikėjimo savimi. Man nesiseka ne tik su tikrais gyvūnais magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje, bet ir su žaislais, kuriuos tiesiog reikia užkerėti keliais kerais. Pagalvojo mergaitė vos laikydama ašaras.
- Ačiū, - padėkojo, kai profesorius sustingdė žaisliuką. O tada ištiesė ranką, kurią ir sukando žaisliukas. Iš žaizdų bėgo kraujas, bet ne taip stipriai kaip tada, kai sužeidė kelpė. Man negalima nei į pamokas su tikrais gyvūnais, nei su dirbtiniais. Pagalvojo mergaitė stengdamasi iškęsti skausmą, kuris dabar labai trukdė. Ji pabandė mintis nukreipti kur nors kitur, bet tai nepadėjo.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Sakura iš tiesų džiaugėsi, kad nesusižeidė, bet juk iš kitos pusės pažiūrėjus tai reiškė, jog kerai jai visiškai neveikė. Ir tai buvo blogai. Atsidususi mergina kelias minutes pasėdėjo ramiai bandydama susikaupti, o tada krankštelėjo ir vėl mostelėjo lazdele į žaislą sakydama burtažodį:
- Transfero erdverento.
Ir vėl atrodė, kad nieko neatsitiko, tačiau dabar šviesiaplaukė žiūrėjo į katinėlio akis ir jų žvilgsniai tarsi susitiko. Tas žvilgsnis nebuvo tuščias ar negyvas, o paskui žaisliukas nukreipė jį į kitą pusę.
- Profesoriau! - per daug garsiai sušuko Sakura, taip, tarsi galėtum pagalvoti, kad kažkas atsitiko. - Profesoriau! Pažiūrėkite! Jis judina akis!
Strazdanės lūpose atsirado šypsena, mat tai buvo pirmas kartas per transfigūraciją, kai jai kažkas tikrai pavyko ir dar be jokio skausmo.
- Tik jūsų dėka! - ir vėl pasakė profesoriui. - Ačiū!
Iš tiesų, po to mokymosi su kamšteliu Sakura pradėjo mažiau bijoti, jog bus sužeista jos ranka ar kitos kūno vietos. Tas praktikavimasis suteikė jai ir patirties, ir drąsos. Nors būdavo, kad ji pagalvodavo apie tai, tačiau baimė buvo jau kur kas mažesnė. Žinoma, ji nesitikėjo, kad dabar galės atsipalaiduoti ar kad nereikės papildomų pamokų, tačiau tai jau buvo pasiekimas.
Bet po akimirkos, bežiūrint į žaislą, penktakursės viduje kažkas sukirbėjo.
- O iš kur šitie žaislai, profesoriau? - netyčia išsprūdo klausimas. - Gal jūs turite vaikų?
Šita mintis išgąsdino Levins, bet ji labiau išsigando ne to fakto, kad profesorius galbūt turi šeimą, o savo besidaužančios širdies, kai ji apie pagalvojo.
Galiausiai varnanagės skruostai tirštai nuraudo. Ji ir vėl paklausė profesoriaus to, kas nesusiję su pamokomis, ir dar tokio asmeniško. Šią akimirką norėjosi pasislėpti miške.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Vargšė  mergaitė atrodė nusigandusi ir nusiminusi. Auris apžiūrėjo jos ranką. Visgi, tai tebuvo žaislas ir jo dantys nebuvo tikri lapės dantys. Kitaip būtų perkandęs jai ranką kur kas labiau.
- Viskas bus gerai. - Švelniai pasakė ir ėmė vedžioti lazdele jai palei ranką.
- Vulnera Sanentur. - Pakartojo kelis kartus, kad žaizdelės užsitrauktų. Mergaitė dar buvo pirmakursė ir jai vis tiek neblogai pasisekė. Nors aišku žaislas buvo pagadintas.
- Žinai, kaip tokiai jaunai visai neblogas pirmas kartas. - Prabilo padrąsinamai. - Tereikia tik labiau savimi pasitikėti ir bus viskas gerai.
Tada, staiga išgirdo garsų Sakkuros šūksnį. Kas dar? Na ir pamokėlė šiandien. Paršeliai skraido, teleskopai byra ir taip toliau. Galva lyg visa tai primindama bjauriai sutvinksėjo.
Ir pasirodė, kad nieko bloga nenutiko.
- Ak, na nuostabu. Tai tavo nuopelnas, dirbai ir patobūlėjai. Aš tik užvedu tave ant kelio ir tiek. - Jam išties buvo džiugu, kad jai sekėsi geriau.
- Neturiu vaikų. Žaislus paėmiau iš kambario iki pareikalavimo. - Atsakė Sakurai. - Dar to betrūko vaikų... Aš jų jau dabar turiu visą krūvą. Užteks iki gyvenimo galo. Pamanė.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Sakura linktelėjo ir šyptelėjo, kai profesorius pasakė, kad tai yra jos nuopelnas. Kad ji patobulėjo. Vis dėlto mergina jautėsi labai dėkinga būtent šiam profesoriui, nes abejojo, kad be jo pagalbos būtų kas nors pavykę. Dėl to dar kartelį sumurmėjo kažką panašaus į padėkojimą.
Kai profesorius pasakė, kad neturi vaikų, šviesiaplaukės lūpų kampučiai ėmė kilti dar aukščiau ir ji instinktyviai įkando sau į apatinės lūpos vidinę pusę, kad neprasiveržtų šypsena iki ausų. Deja, ta šypsena buvo tarsi nevaldoma ir galiausiai Sakura ėmė juoktis.
Vis dar būdama puikios nuotaikos varnanagė nusprendė pabandyti dar vienus kerus.
- Transfero sensityvicus! - sušuko ji.
Balsas skambėjo drąsiai, tvirtai ir netrukus prieš Sakurą atsirado gyvas kačiukas. Penktakursė aiktelėjo iš nuostabos ir vėl norėjo sušukti profesoriui, kad pavyko, tačiau nespėjus to padaryti baltapūkės žvilgsnis užkliuvo už aštrių katinėlio nagų.
Prieš akimirką atrodęs mielas katinėlis dabar draskė Sakuros ranką, tą, kuri jau buvo pratusi nukentėti transfigūruojant. Mėlynakė bandė nusiplėšti kačiuką nuo savęs, bet jis buvo taip stipriai įsikibęs nagais jai į ranką, kad bandant tai padaryti varstė tik dar didesnis skausmas. Iš Sakuros akių ėmė trykšti ašaros ir ji pradėjo galvoti, kad vis dėlto niekada neišmoks transfigūruoti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Sakura ėmė keistai elgtis. Dėl ko juokiasi? Dėl savo sėkmės transfigūruoti? Et, tegu. Ir kai raudonplaukis pamatė, jog katinas pasidarė panašus į tikrą jau norėjo sakyti, kad ji tikrai daranti didžiulį šuolį viršun, tik kačiukas pakvaišo ir ėmė draskyti jai ranką. Auris jį sustingdė ir taip pat kaip Vegai užgydė žaizdeles.
- Nieko. Mokslo vaisiai saldūs, bet šaknys karčios. Ar kažkaip ten panašiai. Po kelių mėnesių to nebus. Tik nereikia nusiminti. - Tada sugrįžo prie stalo. Pamoka ėjo į pabaigą ir už minutėlės turėjo suskambėti varpas. Todėl jis pasakė.
- Gerai, šiandien pamoka baigta. Galite lėkti. Iki pasimatymo. - Klasei ištuštėjus surinko žaislus ir sudėjo į maišą. Jį užkėlė ant lentynos. Nepaisant Elliw nuopelnų pamokoje ji praėjo ganėtinai neblogai. Jei praeitų visiškai ramiai, tai jam jau kiltų minčių, kad kai kurie mokiniai susirgo ar dar ką.