[Gloria Clarke]

[Pamokos tema: Mirties eliksyras]

     Tai, kad mokslo metai bėgo į pabaigą, džiugino ne tik mokinius, bet ir - kad ir kaip bebūtų keista, nes šios būtybės paprastai niekas nedžiugina - Glorią. Tai buvo šauniausias metų laikotarpis, nes mokiniai galėdavo išnykti ir nusikišti į giliausią Glorios smegenų kertelę, į kurią patekti veik neįmanoma, tad, žinoma, niekas ir neprisimena apie tenai esančių asmenų egzistenciją. Tačiau, kartu tai buvo ir pats žiauriausias laikotarpis, nes Gloria kažkaip sugebėdavo vėl ir vėl įsidarbinti - o gal pamiršti iš ten išsidarbinti? - tame pragare! Tai baisiai siutino, tačiau, jeigu antrasis variantas teisus, gal ir nieko keisto - jugi į tamsiausią Glorios smegenų kertelę nukeliaudavo ne tik Hogvartso mokiniai, bet ir pats jis. Kad ir kaip ten bebūtų, Clrake šiuo metu turėjo atkentėti paskutinę (tikėkimės ne tik šių metų, bet ir aplamai viso gyvenimo) pamoką, kuri neabejotinai Gloriai virsianti tikru košmaru ir pragaru. Kadangi tokia lemtis aiškiai nusimato buvusiai Ateities būrimo profesorei, ji, žinoma, nepagailėjo pasistengti, kad ir vaikai neliktų nuskriausti - visiems jugi po lygiai reikia dalinti košmarą, ane?
     - Šiandien jūs visi mirsite. Visi iki vieno, - susirinkus mokiniams, Gloria lediniu, neapykantą spinduliuojančiu veidu, nesistengė pradėti nuo jokių įžangų, iškart ėjo prie esmės. - Ant jūsų suolų guli pusiau paruoštas Mirties eliksyras. Pusę darbo, o tiksliau sunkiąją dalį, atlikau pati (nes jūs kvailiai ir tikrai būtunéte ją sumovę). Jums telieka tik tinkama tvakra sumesti likusius ingriedientus - ypatingai atsargiai elkitės su Švediškojo drakono juoduoju krauju! Jis gali smarkiai nudeginti odą ir užnešti užkratą - ir atlikti reikiamus veiksmus, plačiai aprašytus du šimtai keturioliktame puslapyje. Supratot? - ypatingai pabrėžė paskutinį žodį profesorė ir padarė ilgą pauzę, laukdama mokinių patvirtino.
     - Kai jūsų eliksyras bus pilnai ir tiksliai baigtas, susipilkite jį į nedūštančius mažuosius buteliukus, kuriuos turėjote turėti jau metų pradžioje ir galėsite traukti po pilį ieškoti būdo nusižudyti. Galėsite nusiskandinti, naudoti vieni prieš kitus Avadą, nušokti nuo astronomijos bokšto - žinoma, jei tik astronomijos profesorė neprieštaraus (Koks sveiko proto profesorius galėtų tai drausti? Vienu mokiniu mažiau - valio!) -, sutikę vaiduoklį paklausti kaip jis mirė ir pasekti jo pavyzdžiu ar susigalvoti dar kokį tik norit, savą būdą. Tik, žinoma, nepamirškit prieš tai išgerti Mirties eliksyro, antraip po mirties taip ir nebeprisikelsit (žinoma, mielai laukiu ir tokių pamirštukų). Kartoju: Mirties eliksyrą turite ušgeri prieš mirtį, ne po. Ir ne anksčiau kaip minutė iki mirties. Antraip jis netenka prasmės.
     - Na, ko čia spoksot?! Marš prie darbo! - po kurio laiko suriko Gloria griežtu balsu ir nužvelgė mokinius žudančiu žvilgsniu, kad nepamirštų dirbti atidžiai, o tai paskui nuo mirites neišsisuks.

[3 praktikos post'ai.]

[Erka Forrm]

  Erka atėjo į paskutinę šių metų nuodų ir vaistų pamoka. Ši Erkai patiko, bet į ankstesnias pamokas nėjo. Na tiksliau jai patiko patys nuodai ir vaistai, o ne pamoka. Išgirdusi temą klastuolė nudžiugo. Ne veltui šiandien čia atsitempė mirtinus nuodus, kuriuos pasigamino prieš kelias dienas. Aišku gamino ne pamokoje, nes šių temos devyniasdešimt penkiais procentais visada būdavo ir būna neįdomios.
  Trečiakursė atsivertė du šimtai keturioliktąjį puslapį. Ir viską perskaitė. Tai bent plačiai aprašyta! Tilpo į pusę puslapio! Pagalvojo ji ir nusijuokė. Pas ją kažkas buvo pažymėjęs vietą nuo kurios reikia daryti mokiniui.
  Pirmiausia reikėjo trisdešimt mililitrų to drakono kraujo supilti į nebaigtą eliksyrą. Erka tą ir padarė. Jai buvo gaila, kad dėl to nužudė drakoną. Bet nusprendė negaišti laiko. Paskui reikėjo tris šaldytus eglių spyglius įmesti su dešimties sukundžių tarpais. Jai buvo sunku tuo patikėti, bet išėjo su būtent dešimties sekundžių tarpais.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia teleskopo ant stalo stovėjo ožka ir dairėsi. Neprisiminė, kaip čia atsidūrė. Kaip neprisiminė ir to, kad turi keturias kojas. Jai norėjosi rasti kurią nors gerą mergaitę ir padiskutuoti apie teleskopus. Tiesą sakant, tik tokios diskusijos buvo vertos dėmesio. Dėl tos priežasties klausytis, ką šneka kažkokia nepažįstama mergiūkštė, Elliw (tiksliau, ožka) nė neketino.
Kiek pastovėjusi ant stalo užsimanė eiti pasivaikščioti. Eiti keturiomis kojomis yra šiek tiek sudėtinga, ypač tada, kai esi pripratęs turėti jų dvigubai mažiau. Ko gero, būtent dėl to ožka susipainiojo ir netrukus nudribo nuo stalo. Bent jau teleskopo neužkliudė. Norėjo surikti "AUČ", tačiau pavyko tik keistai sumekenti. Tai keistai sutrikdė ir supykdė. Ožka pašoko ant kojų ir nurūko anksčiau pliurpusios mergiūkštės link.
Kažkur pakeliui atvirto į Elliw. Tai buvo toks netikėtas įvykis, kad mergaitė sutriko. Teko sustoti, tačiau tą pavyko padaryti tik atsitrenkus į kažkokį stalą.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko velsietė, nors nežinojo, kurią bjaurią mergiūkštę kaltina. Norėjo eiti kur nors, kur ras teleskopų ir gerų mergaičių, nes čia nesimatė nei vieno, nei kito. Tai, tiesa, nebuvo tiesa: klastuolė apsižvalgė ir pastebėjo ant kito stalo stovintį teleskopą. Visu greičiu pasileido jo link ir vos nenumetė nuo stalo.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugusi sušuko. Gerai apžiūrėjusi prietaisą suprato, kad jis sveikutėlis. Tai pradžiugino, tad Elliw nusišypsojo. Netrukus pamiršo, ko šypsosi, tad nustojo tą daryti, bet, šiaip ar taip, gyvenimas buvo ne toks jau ir blogas.

[Alanas Senkleris]

Alanas atėjo čia tik tam, kad padarytų vieną darbą. Ne, tikrai ne tam, kad ruoštų dar kokį beprotišką šitos profesorės sumanytą eliksyrą. Nors aišku prie šito irgi reikės prisėsti. Bet jis atėjo čia pagaliau parodyti prie ko taip vargo per vieną iš Clarke pamokų.
Senkleris kuprinėje atsinešė savo plakatą. Tiesa, tas jau buvo patobulintas. Perpieštas ant gero popieriaus, o ne išplėšto iš sąsiuvinio lapo. Ir pieštas ne pieštukais, o visgi nutapytas dažais. Ir į pamokos temą tas plakatas labai tiks. Nusišypsojo Alanas pats sau. Puiku.
Reikėjo tik palaukti, kol ji pradės ant ko nors rėkti. Kai nusisuks nuo lentos ir savo stalo. O tada jis ir prilipdys savo kūrinį prie mokyklinės lentos. O kol kas buvo galima ir truputį padirbėti. Tiesa, teko pripažinti, kad eliksyras pasirodė įdomus. Nejau jo išgėrus galima šokinėti nuo astronomijos bokšto ir panašiai? Vaikiną tai sudomino ir Alanas įniko skaityti vadovėlį. Nes reikėjo išsiaiškinti kaip paruošti tą likusią eliksyro dalį.

[Gruodė Rimeikaitė]

Mirti? Gruodę pirmieji profesorės žodžiai pašiurpino. Ji vėl pagalvojo, kad lankyti šioje mokykloje dėstomas pamokas yra kažkas tokio... Ir profesorė pasirodė be galo griežta. Gal net pikta. Gruodė jos bijojo. Mergaitė pradėjo jaudintis. O jei suklysiu, kas tada? Ji visai nenorėjo sutikti profesorės akis į akį. Būtų siaubinga.
Staiga pastebėjo raudonus Alano plaukus ir greitai perėjusi per klasę atsisėdo šalia jo.
- Ar tikrai galima prisikelti po mirties Alanai? - Paklausė vietoj pasisveikinimo.
- Mane vis dar viskas čia be galo stebina. - Pridūrė ir bailiai nužvelgė tą profesorę. Ne, gal geriau nekalbėti. Net pašnibždomis. Pagalvojo mergaitė ir ėmė versti knygos lapus ieškodama reikiamo puslapio. Atsivertusi ėmė skaityti. Bet vis dar negalėjo nustygti vietoje. Taigi išplėšė lapelį iš sąsiuvinio ir parašė Alanui.

O kas ta avada?

Ar man reikia tai žinoti? Bet gal geriau jau žinoti. Pamanė pastumdama jam tą lapelį.

[Erka Forrm]

  Klastūnyno atstovė toliau ruošė eliksyrą. Tada reikėjo dvidešimt levandų žiedų įmesti į eliksyrą ir viską gerai išmaišyti. Kodėl tokie keisti igredientai? Nesuprato klastūnyno atstovė. Jai drakono kraujas ir levandų žiedai visiškai nederėjo. Bet trečiakursė į tai tiesiog numojo ranka. Dabar pagaliau reikėjo baigti maišyti tą eliksyrą. Paskui reikėjo audrapaukščio plunksną įmesti į tą mišinį. Ir taip pat reikėjo įpilti šimtą penkiasdešimt mililitrų vandens. Tą klastuolė ir padarė. Dar reikėjo viską labai gerai išmaišyti. Tad ji išmaišė. Ir eliksyras buvo baigtas.
  Netikėtai į Erkos stalą atsitrenkė Elliw.
- Dar kartas ir blogai baigsis, - supykusi tarė klastuolė. Aišku žinojo, kad ji to neprisimins, bet viską išsakius pasidarė lengviau.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw taip įsigilinusi stebėjo astronomijos prietaisą, kad nepastebėjo, kad vyksta aplinkui. Jau seniai buvo pamiršusi, kad atsitrenkė į kažkokį stalą, tad kai kažkokia mergiūkštė ją apšaukė, gerokai sutriko. Nustebusi pažvelgė ir suprato jos niekada anksčiau nemačiusi. Tai tarsi reiškė, kad ji nėra bjauri mergiūkštė, bet kam tada taip šaukti? Ilgokai spoksojo į tą mergaitę, kol galiausiai pamiršo, kodėl tai daro. Visai nebuvo prasmės bandyti tai prisiminti, tad galiausiai nusisuko. Teleskopas vis dar buvo rankose, reikėjo tik apsispręsti, ką daryti toliau. Ar buvo verta trenkti tai mergiūkštei į galvą? Na, ji nebuvo neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija ar ne ne ne ne neLiucija. Vis dėlto velsietė jos nepažinojo, o tai galėjo reikšti, kad ji kelia grėsmę teleskopams. Reikėjo priimti be galo sudėtingą sprendimą. Kiek pasvarsčiusi Elliw jau buvo bepamirštanti, apie ką galvoja, ir galiausiai nepažįstamai mergiūkštei į galvą netrenkė. Tiesiog nuėjo tolyn nuo jos ir bandė suprasti, kur yra. Gali būti, kad tai buvo pamoka, nors mergaitė nebuvo dėl to tikra. Bet jeigu tai yra pamoka, reikėtų mokytis. Mergaitė priėjo prie laisvo stalo ir atsisėdo. Netgi kėdės nesulaužė. Ant stalo gulėjo kažkas, kas nebuvo teleskopas, tačiau klastuolė vis tiek susidomėjo. Paėmusi atidžiai apžiūrėjo, bet taip ir nesuprato, kas tai yra. Pauostė, bet nusprendė, kad tai kvepia visai ne kaip astronomijos prietaisas. Vadinasi, tas daiktas buvo nieko vertas. Daugiau nieko nelaukusi mergaitė švystelėjo daiktą nežinia kur. Nė nepastebėjo, kad jis nuskriejo tos pačios mergaitės, kurios, tiesa, velsietė jau neprisiminė, link.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw - gera mergaitė. Šitą tiesą žinojo kiekvienas. Taigi nenuostabu, kad ta gera mergaitė norėjo mokytis. Tiesa, norint tai padaryti reikėjo susigaudyti, ar ji tikrai yra pamokoje.
Taigi dabar velsietė dairėsi ir bandė suprasti, kur yra ir ką veikia. Aplinkui esantys berniūkščiai ir mergiūkštės turėjo kažkokį daiktą. Kad tokį patį paleido į galvą, Elliw jau seniai pamiršo, taigi dabar buvo sutrikusi: kodėl ji viena prieš save tokio neturi? Ko gero, reikėjo eiti prie kito stalo. Velsietė atsistojo, ir tas, prie kurio ji ką tik sėdėjo, sulūžęs nugriuvo.
- Tai tu kalta! - nuaidėjo garsus šūksnis, žinoma, skirtas penkioms bjaurioms mergiūkštėms, iš kurių viena buvo berniūkštis. Nė vienos iš jų velsietė nepastebėjo, bet tai nereiškė, kad viskas nėra jų kaltė. Tai būtų pernelyg nelogiška. Tiesa, Elliw jau neprisiminė, ką tokio blogo bjaurybės padarė, tačiau tai įsitikinimo nė kiek nesumažino.
Klastuolė stovėjo ir neprisiminė, ką dabar turėtų daryti. Kiek pamąsčiusi pamatė, kad ant kito stalo guli kažkoks daiktas. Nuskubėjo prie jo ir atsitrenkė į tą stalą. Teleskopas skubiai išsprūdo iš rankos ir nukritęs ant žemės sudužo.
- Mano teleskopas! - persigandusi suriko velsietė. Ilgokai spoksojusi į prietaisą jautė tokią baimę, kokios dar nepažinojo (arba neprisiminė). Vis dėlto netrukus tą faktą pamiršo ir atsisėdo ant kėdės. Šiek tiek sutriko, nes nežinojo, kur išnyko jos teleskopas, tačiau su susidomėjimu paėmė ant stalo buvusį daiktą. Jam kažko tarsi trūko, tad mergaitė paėmė indelį su kažkokiu juodu skysčiu ir supylė į pirmąjį buteliuką. Daiktas pradėjo šnypšti, kas šiek tiek išgąsdino, tačiau Elliw netruko to pamiršti. Buvo beveik įdomu. Gal net ir visai įdomu - klastuolė šito neprisiminė.

[Alanas Senkleris]

Vos tik jis ėmėsi gilintis kas rašoma knygoje kažkas atstūmė kėdę ir klestelėjo šalia.
- Labutis. - Pasakė išgirdęs draugės balsą. Dievaži pamoka kalboms visai netiko, nes tas receptas buvo pragariškai sudėtingas. O Alanas juk buvo toks nuostabus eliksyrininkas, kokių reta. Jis iškart pagalvojo, kad kai pabaigs gaminti šį gėrimą jo nė už ką negers. Savo nuostabiais gebėjimais jis tikrai nesiruošė pasitikėti.
- Na aš nesu eliksyrų žinovas. Bet jeigu ji sako, vadinas prisikelti galima. Nors nepatarčiau bandyti. Nebent žinai, kad pagaminsi viską tobulai. - Tą kraują reikėjo palikti pabaigai. Taigi tą ir darė. Vaikinas jau norėjo imti ir smulkinti mandragorų lapus, bet nespėjo, nes gavo raštelį. Perskaitė ir atrašė.

Tai žudymo užkeikimo pradžia.

Lapelį pastūmė Gruodei. Kam jai dabar aiškinti apie kažkokius nedovanotinus kerus? Senkleris pasiėmė nedidelį indelį, prileido į jį vandens pasinaudodamas savo burtų lazdele ir jį užvirė. Tada ėmėsi mandragoros lapų. Plėšė juos ir leido į vandenį. Kas tris lapelius reikėjo pamaišyti tris kartus palei laikrodžio rodyklę. Taigi reikėjo susikaupti, nes tų lapų reikėjo sumesti net penkiolika.

[Erka Forrm]

  Klastūnyno atstovė jau norėjo gerti mirties eliksyrą, o po to jau ir savo seniau pasigamintus nuodus, bet nespėjo - Elliw buteliuką kuriame buvo profesorės pagaminta dalis metė jai į galvą. Paskutinę sekundę Erka spėjo pasilenkti ir eliksyras nukrito ant stalo esančio už klastuolės. Ji dabar buvo kaip reikiant įpykusi. Tad pasiėmė Švediškojo drakono juodojo kraujo likutį ir patraukė prie Elliw. Tada ją apipylė visu tuo krauju. Erka kaip bebūtų keista, bet įdėmiai klausėsi ką pasakojo profesorė. Tad išgirdo, kad šis kraujas gali nudeginti bei užnešti užkratą. Tai yra būtent tai ko reikia. Pagalvojo klastūnyno atstovė ir patraukė savo stalo link. Pasisekė, nes jos pabaigtas eliksyras dar stovėjo ant stalo.
  Tad klastūnyno atstovė išgėrė mirties eliksyrą, o tada iškart savo nuodus. Nuo nuodų ji iškart nukrito ant žemės ir mirė. Taip pragulėjo gal pusę minutės, bet galiausiai prisikėlė. Klastūnyno atstovė apsidžiaugė, kad eliksyras ir jos nuodai pavyko. Taip pat džiaugėsi, kad buvo prisigaminusi daug žudymo nuodų, o išgerti užtenka ir lašelio. Tad ji patraukė prie profesorės.
- Profesore, šį pagaminau prieš kelias dienas. Nenorėtumėte paragauti? - ištiesė jai nuodus. Būtų idealu jei paragautų. Galvojo Erka ir mintyse šypsojosi, bet tik mintyse, kad profesorė to nepastebėtų ir nesuprastų kas tai.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė perskaitė Alano raštelį. Apie tokius kerus nieko nežinojo. Siaubas. Jai net į galvą neateitų tokiais naudotis. Kam jų išvis reikia?
Varniukė norėjo dar kažko klausti, bet Alanas atrodė pasinėręs į savo darbą. Gruodė irgi ėmė skaityti. Bet kažkaip akys vis kliuvo už visokių kitokių pavadinimų.

Beviltiškumo tirpalas. Kaulų gaiviklis. Besapnio miego eliksyras.

Skaitinėjo mergaitė. Prieš akis mainėsi visokių eliksyrų įvairovė. Įdomu kaip atsirado visi tie receptai? Kaip vyko pats kūrimosi procesas? Kaip visada galvoje virė klausimų pynė. Reikėjo jai gerai pasimokyti. Gal kada pavyks atrasti tokį tepalą ar eliksyrą, kuris panaikins randus? Tada atrodysiu kaip visi kiti. Būtų puiku. Žinoma, dabar šio eliksyro, kurį turėjo pagaminti tikrai nenorėjo gerti. Nemanė,  kad yra tokia patyrusi, kad galėtų taip rizikuoti. Bet buvo metas pradėti tobulėti. Ir Rimeikaitė Atsivertė pagaliau reikiamą puslapį ir ėmė skaityti.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Šiandien Elliw jautėsi esanti ypatingai protinga. Ji beveik neabejojo esanti pamokoje. Taigi kažką ir nuveikė, ar ne? Taigi dabar velsietė savimi didžiavosi, ir visai nesvarbu, kad netrukus tą pamirš.
Ant stalo... Ne, teleskopas nestovėjo. Užtat gulėjo keletas mandragoros lapelių, tiesa, Elliw jų neatpažino. Vis dėlto paėmė juos ir sugrūdo į tą patį buteliuką. Iš jo pradėjo rūkti dūmai ir pasklido bjauris kvapas, kurio klastuolė netrukus jau neprisiminė. Pamiršti dūmus buvo sunkiau, nes jie lindo į akis ir vertė kosėti.
- Tai... Tu kalta! - sunkiai suriko klastuolė, bet tuo metu susidūrė su dar didesne problema: ant jos kažkas nukrito. Kažkuriuo metu mergaitė pagalvojo, kad lyja, tačiau niekaip negalėjo prisiminti, kad lietus taip degintų.
- AUČ! - garsiai suriko velsietė ir pabandė pasikasyti labiausiai perštimą vietą. Deja, nuo to pasidarė tik dar blogiau, ir Elliw susiraukė. - Tai tu kalta!
Deja, kad ir kaip ji stengėsi pamiršti nemalonų jausmą, tai buvo siaubingai sudėtinga: jai skaudėjo. Dėl to kaltos, žinoma, buvo neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija ir ne ne ne ne neLiucija, bet nuo šio supratimo nuotaika, deja, visai nepasitaisė. Buvo būtina rasti kurią nors iš penkių draugių - tik jos galėtų paaiškinti, kas čia vis dėlto vyksta.
- Liucija? Sabrina? Joana trečioji? Vėtratrūne? Sarah? - liūdnai kvietė drauges klastuolė, bet jos nepasirodė. Viską ir toliau skaudėjo. Visai nusiminusi Elliw norėjo įsitaisyti patogiau (gal bent taip pamirš tą skausmą), bet nepavyko: nusivertė nuo kėdės.
- AUČ!

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw gulėjo ant grindų. Jai viską skaudėjo. Jausmas buvo toks bjaurus, kad nepavyko jo pamiršti. Tai pykdė ir erzino. O, kad taip bent tos bjaurybės išgaruotų! Visai nesvarbu, kad velsietė nė vienos iš jų nepastebėjo - jos vis tiek buvo dėl visko kaltos.
Tiesą sakant, norėjosi ne galvoti apie bjaurybes, o verkti. Elliw neprisiminė, kodėl viską taip skauda, tačiau skaudėjo. Tai buvo nelabai pažįstamas jausmas, mat paprastai klastuolė ką nors užsigavusi skubiai tą pamiršdavo. Dabar viskas buvo kitaip.
- Tai tu kalta! - riktelėjo Elliw ir vėl pasikasė skaudamą vietą. Sakykime taip, nepagerėjo. Ne, viskas pasidarė dar blogiau. Reikėjo kažką daryti, o tam labiausiai tiko teleskopas arba kuri nors iš penkių draugių (geriausia būtų visos kartu. Su teleskopais, žinoma). Deja, nė vieno iš šių svarbių gyvenimo atributų rudaplaukė nematė, tad reikėjo galvoti, ką daryti toliau. Ieškoti teleskopo ir/ar draugių ji neturėjo jėgų. Vadinasi... Na, visai neaišku, kas šiame gyvenime vyksta.
Po kiek laiko pavyko atsisėsti. Vis dar skaudėjo, o ir savijauta pasidarė keista - tokios būsenos velsietė niekaip negalėjo prisiminti. Atrodė, kad viskas aplinkui blunka - tarsi praranda spalvas.
- Liucija? - viltingai kreipėsi mergaitė, tačiau draugė ir toliau buvo išnykusi. Reikėjo atsistoti ir kur nors nueiti, tik Elliw neįsivaizdavo, kur. Atsistoti pavyko, tačiau teko skubiai įsitverti stalo, kad nenugriūtų. Skaudėjo.
Ant stalo gulėjo... Ne, ne teleskopas, kad ir kaip būtų apmaudu. Tai buvo kažkoks nematytas buteliukas. Galbūt ši keista savijauta yra pamokos užduotis, o buteliuke slypi sprendimas? Tokia logika buvo visiškai normali, tad Elliw paėmė buteliuką ir nedvejodama susivertė jo turinį į gerklę.
Prie visų problemų prisidėjo dar viena - klastuolė paspringo.

[Gloria Clarke]

     Tai buvo tikras pragaras - nepraėjo nė dvi sekundės pamokos, po to, kai Gloria įsakė mokiniams dirbti, o še tau - ant stalo jau ir ožka įsitaisiusi! Tai baisiai siutinio! Kodėl iš visų Hogvartse vykstančių pamokų, tvarto gyvulius reikia tempti tik pas Glorią?! Vieną pamoką paršas, kitą - ožką! Ką, kitais metais ir karvės sulauksiu, kad galėčiau pieną melžti ir šviežią jį dėti į eliksyrus?! Piktinosi albinosė. Ne, šito jau buvo per daug. Pykčio perkreiptu veidu (ne, per švelniai pasakyta), Clarke nužvelgė ožką ir jau ketino ir su ja susitvarkyti taip, kaip aną pamoką su kiaule, tačiau nespėjo nė kojos piršto pajudinti, o ožkos vietoje jau stovėjo mergaitė.
     - KĄ? - netyčia garsiai išsprūdo nuodų ir vaistų profesorei. Ji pasitrynė akis, tarsi mėgindama įsitinkiti tuo, ką mato. Tai ta višta - ne kiaulė. Arba ožka - dar ir animagė?! Bet ar kartais ne ją Gloria paliko buvusią pamoką gulėti ant šaltų požemio grindų, prarijusią nuodus? Kaip ji išsivadavo iš nuodų spąstų? Šis pasaulis per daug painus, nieko nebeįmanoma suprasti ir galų suvesti. Už savo neapykantą ir savo nesugebėjimą suvokti kas dedasi, Glorią nusprendė apkaltinti tą mokinę, nes pyktis jau visai buvo užtemdęs jos protą.
     - Dvidešimt taškų iš Klastūnyno, ožka! Kad mano pamokose daugiau tokiu pavidalu nesirodytumei!
     Tačiau tai tos būtybės nesustabdė - rodos, nepraėjo nė kelios minutės, per kurias Clarke's, žinoma, pyktis nepaliko, o ana jau voliojosi ant žemės, apsipylusi (kad kažkas kitas ją apipylė, Gloria nė nepastebėjo) Švediškojo drakono juoduoju krauju! Tai visiškai išvedė profesorę iš kantrybės! Nesusitvardžiusi ji pradėjo klykti. Ne, spiegti. Spiegė ne tik dėl šio incidento, bet ir dėl to, jog pagaliau suvokė, kad Hogvartsas nežmoniškai ją pakeitė - ankščiau ji taip idealiai sugebėdavo nuslėpti visus savo jausmus po, tarsi, geležine kauke, tačiau prabuvus Hogvartse... Tris? Keturis metus? Ji užsiliepsnodavo pykčiu dėl kiekvieno incidento... Ir ne tik tai, profesoriavimas ją pakeitė daug daugiau, tačiau ji vis vien kažkaip nesugebėdavo nuo jo atsiplėšti, kad ir kaip norėtų.
     Suėmusi nelaimėlę už pakarpos, stengdamasi pati neprisiliesti prie kraujo paliktų pėdsakų, Gloria išempė ją pro duris, mėgindama nuvesti iki ligoninės.
     - Pamoka baigta. - šaltu balsu pridūrė, klasėje likusiems mokiniams ir visiškai ignoruodama kažkokią mokinę, atsibeldusią prie jos ir siūlančią kažkokio neaiškaus viralo.