[Sakura Levins]

Alanas ėmė teisintis, tačiau Sakurai jau buvo nebesvarbu. Ji stengėsi neteisti vaikino, nes suprato, kad visi kartais daro klaidų, tačiau tas poelgis merginą labai nuvylė ir jis bei raudonplaukė su auskarais mėlynakei jau nebeatrodė kaip pora iš pasakos.
Keturiolikmetė stebėjo Gruodę ir klausėsi, ką ji sako. Regis, mergaitė labai nenorėjo į ligoninę.
- Gerai, Gruode, į ligoninę mes neisime. Keliaukime į Varno Nagą ir galėsi pailsėti. Rasiu tau tinkamų eterinių aliejų.
Gruodė pasakė, ką daryti kitiems su mergina iš Klastūnyno, kuri taip pat nukentėjo nuo piktmusių. Bent kažkam rūpi ir kiti, pagalvojo mintyse ir nusišypsojo.
- Na, eime, - švelniai apkabino bendrakoledžę per pečius. - O jums reikėtų pagalvoti, kad galima išsaugoti kiekvieną gyvą būtybę, - dar kartelį kreipėsi į Alaną ir Mendel. - Piktmusės nekaltos dėl to, kad yra piktos. Nekaltos, jog jų maistas yra kraujas. Mes, žmonės, turime pakankamai proto, kad tai suprastume, gebėtume apsiginti, tačiau neskriaustume, - liūdnai šyptelėjo Sakura ir nusivedė Gruodę į pilį.

[Dori Mendel]

Dori kilstelėjo antakį. Sakurai ji taip nieko ir neatsakė, tačiau išklausė Alano pasiteisinimų.
- Kurių galų jai aiškiniesi? - paklausė. - Matai, kad jai ne visi namie. Galiausiai kas vaikšto be batų ir dar žiemą? - šyptelėjo.
Viduje džiaugėsi, kad ta keistuolė ėmė jiems pamokslauti. Tikėjosi, kad Alanas jai nepatiks, o ji nepatiks Alanui.
Grifas nuėjo prie Elliw, o Dori iš tolėliau stebėjo šitą spektaklį. Dabar jau tiek teleskopininkė, tiek Gruodė Mendel rūpėjo mažiausiai, tačiau vis dėlto Alano atsakomybė privertė prieiti arčiau ir nustatyti susirūpinusią miną, mat nenorėjo prieš draugą atrodyti visiška beširdė.
- Būtinai palydėsiu ir teleskopą surasiu, - pamelavo klastuolė Gruodei. - Gali ramiai eiti ilsėtis.
Dori priėjo visai arti Elliw ir Alano.
- Nieko jai neatsitiks, - patikino. - Arba reikės į ligoninę, arba tegu eina miegot. Į Klastūnyną aš jos nelydėsiu, nes gi gerbiamasis profesorius ir vėl kviečia mane pasikalbėti, įsivaizduoji? - atsiduso. - Susitinkam vienuoliktą sandėliuke, papasakosiu ką sakys, - ėmė kramtyti lūpą ir laukė ateinančio herbologo.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Atrodė, kad aplinkui tvyro kažkoks sujudimas, bet nepavyko jo iki galo suvokti. Buvo šiek tiek liūdna, mat vis dar (ar jau?) nebuvo aišku, kur būtų galima rasti teleskopą ar kurią nors draugę. Elliw neprisiminė, kur esanti ir ką čia daranti. Blogiausia buvo tai, kad ji nė neįsivaizdavo, ar pasaulyje yra kas nors, kas galėtų jai padėti. Velsietė norėjo paklausti Liucijos, ką jai daryti dabar, tačiau geriausia ir protingiausia mergaitė ir toliau buvo išnykusi. Ak, kodėl jai taip nesisekė?
Klastuolė gulėjo ant žemės, tačiau niekaip negalėjo prisiminti to priežasties. Tai, žinoma, reiškė, kad dėl to kaltos yra neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija. Norėjosi joms tai pranešti, tačiau Elliw pernelyg tingėjo. Ne, geriau pagulės čia ir tikėsis, kad kokia nors gera mergaitė ją suras ir padės išgyventi.
Kai kažkas kreipėsi ,velsietė jau ruošėsi patenkinta pašokti. Vis dėlto laiku susivokė, kad tai nebuvo draugė. Tai buvo kažkoks nepažįstamas berniūkštis, kurį klastuolė matė pirmą kartą gyvenime. Nesuprato, kodėl jis su ja šneka, tad nieko nesakė. Ne, geriau jau ir toliau galvoti apie teleskopus ir geras mergaites. Jų pasaulyje nebuvo labai daug, tačiau Elliw sugebėjo rasti penkias drauges. Tai buvo ne toks ir menkas gyvenimo pasiekimas. Kurį laiką galvojusi apie jas klastuolė pamiršo, apie ką mąsto, tad tiesiog ištarė:
- Kur mano teleskopas?
Šis klausimas priminė, kad Elliw nė neįsivaizduoja, kur yra astronomijos prietaisas, tad ji be galo išsigando. Norėjo verkti, tačiau neprisiminė to priežasties. Kadangi be priežasties sriūbauti yra kvaila, velsietė to ir nedarė. Taigi ji ir toliau gulėjo ant žemės ir atkakliai bandė sugalvoti, kur galėtų rasti bent vieną draugę. Arba teleskopą.

[Matthew Turner]

Nežinia kelintą kartą Matthew paklausė savęs, kas būtų, jeigu jis paprasčiausiai išpjautų visus mokinius ir paliktų juos gulėti šiltnamyje. Arba kur nors toliau nuo šiltnamio, kad viskas nebūtų taip akivaizdu. O gal galima juos palikti toms prakeiktoms piktmusėms? Turner nekaltas, kad prakeiktas Senkleris atvijo čia galybę pavojingų padarų, nuo kurių vienas profesorius apginti tikrai negali. Na, mokantis kerėti profesorius gal ir sugebėtų, bet Turner šios galios, kaip žinia, neturėjo.
Levins kažką šnekėjo, tačiau Matthew jos nesiklausė. Norėjo tiesiog iš čia nešdintis, tik, deja, reikėjo ištverti pamoką iki galo.
- Tai ir padėk, - vis dėlto burbtelėjo tikėdamasis, kad žodžiai nėra visiškai ne į temą. Išgirdo, kad Senkleris jį kviečia, bet neketino taip apsikvailinti. Ne, tikrai niekur neis, kol nenuskambės palaimingas varpas, pranešantis, kad šitas pragaras baigėsi.
Pagaliau jam nuskambėjus herbologas beveik nuoširdžiai nusišypsojo.
- Galite eiti, - pranešė tiems, kurie dar buvo šiltnamyje, o galiausiai nenoromis paliko saugią slėptuvę. Lauke pamatė tikrai ne tai, ką norėjosi matyti. Ar dabar jam teks lydėti Goff kažkur? Būdamas arti jos gali visa netyčia įkristi į kokią juodąją skylę... Vis dėlto ji buvo Klastūnyno mokinė, tad reikėjo bent apsimesti, kad rūpi.
- Mendel, lauki manęs čia, - griežtoku tonu pratarė Turner vildamasis, kad mergaitė niekur nedings. Dabar suprato, kad be reikalo pakvietė ją pokalbiui, tačiau buvo per vėlu. Galbūt pavyks suregzti bent kelis pusėtinus sakinius. Po to sudėtingo susitikimo, žinoma, išgers taurę kitą vyno ir pamirš, kad dirba profesoriumi. Ne, dabar kelias dienas nereikės galvoti apie pamokas, o namų darbų krūva... Na, tai jau buvo atskira problema, apie kurią Turner galvoti visai nenorėjo.
Nelabai švelniai pakėlęs Goff nuo žemės paėmė ją ant rankų it kokį maišą, piktai pašnairavo į Senklerį ir galiausiai patraukė pilies link.