[Alanas Senkleris]

Tai, kad aplinkui skraidžioja obuoliai ir dar kažkas vyksta Alano nejaudino. Nors tikrai turėjo, ypač, jei kartais ten būtų rudas obuolys. Dabar jis galvojo tik apie savo pasiutusį medį.
Kurį laiką berniukas zujo aplink obelį ir bandė pačiupti kurį nors obuolį, bet iš to nieko neišėjo. O tada nutiko pora dalykų, kurie dar labiau sudirbo visus reikalus.
Šaka ant kurios kabojo pora rudų vaisių šovė jo link. Alanas šoko tolyn, kad tik išvengtų šio siaubo. Neišlaikęs pusiausvyros jis dribo ant žemės. Ir dar koja nuspyrė savo kuprinę, kurią traukdamas pirštines paliko atsegtą. Toji nulėkė tolyn ir staiga iš jos išriedėjo dantytoji skraidančioji lėkštė, pirkta per atostogas Vizlių krautuvėje. Toji bjaurybė nulėkė tiesiai link profesoriaus. Alanas prarado kelias sekundes, mat reikėjo atsikelti. O tada nurūko jos gaudyti. Jau tuojau lėkštė užpuls profesorių. Ir kodėl jį? Alanui visai nepatiko jam kenkti. Tam herbologui jau ir taip užteko. Aišku, antrakursis galėjo ją sulaikyti burtais, bet per tą jaudulį viską pasaulyje pamiršo ir tiesiog mėgino pavyti ir pačiupti pasiutėlę lėkštę.
- Profesoriau, atsargiai! - Šūktelėjo norėdamas jį įspėti.

[Athena OConnor]

Athena kiek lengviau atsikvėpė, kadangi profesorius nesuprato, jog obuolys skrido dėl jos kaltės. Tai buvo labai gerai, kadangi ji tikrai nenorėjo prisidirbti pirmais metais besimokant Hogvartse. Juk tai būtų tokia gėda ir nemalonė. Greičiausiai tėvai ja tikrai nesididžiuotų, o brolis dar ir gerai per galvą užtvotų. O mergaitė to tikrai nenorėjo. Ir taip vos spėjo gyti visos jos mėlynės paliktos po brolio muštynių kai jai teko pirktis mokyklines prekes. Tai skaudino, kadangi ji nematė ant kitų moksleivių rankų mėlynių ir panašių dalykų. O'Connor atsiduso ir toliau tęsė savo darbą.
Pamokai artėjant link pabaigos, Athena beveik baigė rinkti obuolius. Daugiausiai buvo raudonų. Rado netgi vieną turintį visas spalvas, tad dėl šios priežasties ji buvo labai labai patenkinta. Juk jis turi daug gerų savybių ir dėl to jos obelis tikrai naudinga.

[Henrieta Poter]

  Henrieta stovėjo prie stalo šiltnamyje ir klausėsi apžiūrinėjo per šiuos mokslo metus užaugintą obelį. Augalas buvo apie metro su puse aukščio ir turėjo gražias, lapais apaugusias šakas, ant kurių sūpavosi gražūs spalvoti obuoliukai. Suskaičiavusi visus vaisius, grifė sužinojo, kad jos augalas šiais mokslo metais užaugino septynioliką uobuolių. Nedaug trūko, kad šių skaičius pasiektų tikrai gerai užauginto medžio duodamų obuolių kiekį, tačiau dar vis buvo kur tobulėti.
  Du iš septyniolikos obuoliukų buvo rudi, kas vis tik nebuvo labai geras ženklas. Poter nusprendė, kad juos reikės pašalinti pirmiausia, o tuomet bus galima imtis kitų penkiolikos spalvotų obuoliukų nurinkimo. Geriau įsiklausiusi į profesoriaus aiškinamą pamokos praktiką trečiakursė apžvelgė kuri dėžutė skirta tam tikriems obuoliams, kad vėliau atliekant praktikos darbą netektų ieškoti kur įmesti obuolį.
  Profesoriui nutilus, Henrieta užsimovė pirštines ir tvirtai suėmė už vieno iš rudųjų obuolių. 

[Dori Mendel]

O Merline, tai buvo siaubinga. Akys tiesiog lipte lipo. Visiškai nebuvo jokio noro kažką daryti, dirbti, stengtis. Tos visos pamokos gerokai užkniso Dori.
Žinoma, pastaruoju metu Mendel stengėsi dirbti per herbologiją ir nieko neprikiaulinti. Jautėsi tokia dėkinga Matthew už visą pagalbą, tad jeigu ir galėjo kažkaip atsidėkoti, tai buvo vaidinimas, kad jai įdomūs augalai, stropus darbas per profesoriaus pamokas ir - svarbiausias dalykas - šiltnamio nesugriovimas.
Trečiakursė pažiūrėjo į savo obelį. Ji buvo didelė ir graži. Suskaičiavo septyniolika obuolių, tačiau nebuvo nei vieno, kuris turėtų visas tris spalvas. Visi obuoliai buvo vienspalviai. Tai Mendel kiek suerzino, tačiau gerai buvo tai, jog rudas obuolys išdygo tik vienas.
Klastuolė apsimovė pirštines ir nuskynė tą rudąjį obuolį. Medelis puolė muštis. Šita magiškų augalų savybė, kurią turėjo tikrai nemenka dalis augalų, Dori labiausiai erzino. Ji šiek tiek atsitraukė nuo savo obels ir tingiai apsidairė po šiltnamį. Tačiau tą pačią akimirką kilo šurmulys. Alrisa prie silkių akvariumo, dėl Merlino barzdos, kam čia tas akvariumas, darė kažkokias nesąmones, o Matthew buvo tartum viso ko taikinys. Varge vargeli, net ir be Dori pagalbos herbologija virsta kažkokia katastrofa. Dori nenorėjo į tai veltis. Atsidususi akimis susirado rudiems obuoliams skirtą dėžę, kuri buvo ne taip jau ir toli nuo žaliaplaukės. Kurių galų jai vargintis ir eiti, jei gali įmesti?
Trylikmetė nusitaikė ir metė tą obuolį dėžės link, tačiau pataikė į tą žuvų akvariumą, kuris dabar buvo padidintas. Išsižiojusi Mendel stebėjo, kaip vanduo ima šnypšti ir dažytis žalsva spalva.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Nihalos asmenybė]   

     Nihala nekantriai laukė, kol Melody paaiškins kokia, rankose laikomo obuolio, spalva. Akimirką ji jau manė, kad teks dirbti vienai - kas reiškia nedirbti -, tačiau tuomet minėtoji ''pagalbininkė'' prasižiojo ir ėmė kažką kalbėti, tačiau tai nebuvo obuolio spalvos apibūdinimas.
     - Visų pirma - aš tau ne kažkokia Hinala! - prabilo griežtu balsu. - Ir nė nemėgink manęs vadint kažkokia Vėtrūne, kaip daro kiti! Antra, aš Ni-ha-la! Ir trečia, jau sakaiu, aš negaliu - tieaiog negaliu - pamatyti tos prakeiktos spalvos!
     - Rudas? - po akimirkos pasitikslino varnė, kai Melody paminėjo rudą spalvą. Suėmusi tvirčiau obuolį, Nihala apsigręžė nunešti obuolį į jam skirtą vietą, tačiau tuo metu Melody paminėjo dar vieną neįtikiną dalyką ir trumpaplaukė buvo priversta sustoti.
     - KLASTŪNYNO?! Aš iš Varno Nago!!! Kokio tau dar Klastūnyno?! - užriko garsiausiai ir garsiai ispaniškai nusikeikė, nors iki šiol nežinojo iš kur taip gerai moka ispanų kalbą. - Patikėk tu, grife, dar bent žodis apie Klastūnyną... KUR TAU DAR DĖBSOTI?! Aš ne-ga-liu, ne-galiu, ne-ga-liu, niekur dėbsoti, žiūrėti ar matyti! Kiek dar kartų reiks tau kartoti?
     Tuomet nusigręžusi nuo Melody, Nihala patraukė link ten, kur žinojo esant rudųjų obuolių dėžę. Priėjus pakankamai arti, ji ištiesė ranką virš dėžės ir paleido obuolį į ją, kaip tik tuo momentu, kai mergina iš Grifų Gūžtos vėl pradėjo kažką poteriauti.
     - Aš Nihala! Pala, koks dar rankose laikomas obuolys? Jis jau seniai dėžėje...
     Sulig tuo sakiniu obuolys iššovė iš dėžės ir pasileido į tą pusę, kurioje buvo profesorius Turner, bet jau taip buvo galima spręsti iš garso.
     - Jis ne rudas!!! Tu man melavai! - žvėriškai supyko Nihala.

[Gabija Fal]

Pagaliau pavyko nuskinti tą rudą obuolį. Antrą rudą obuolį nuskinti irgi buvo labai sunku. Obelis vis muistėsi. Gabija šokinėjo ir bandė išsisukti nuo medžio šakų vis temdama obuolį. Mergaitė įpykusi smarkiau truktelėjo obuolį ir jis pasileido. Rudų obuolių nebeliko tikiuosi kiti bus lengviau nuskinami. Gabija nusprendė pradėti nuo to obuolio su kurio obelis ne kartą taikėsi jai trenkti. Mergaitė tvirtai suėmė geltoną obuolį ir patraukė. Jis iškarto nenusiskynė, bet po penkto truktelėjimo pasidavė. Gabija pribėgo prie geltonų obuolių dėžės. Ten jau buvo obuolių. Ji įmetė obuolį ir nubėgo skinti kitų obuolių. Mergaitė įsikibo į kitą tokios pačios spalvos obuolį kaip jau ką tik nuskynė ir jį pajudino. Atrodė visai tvirtai įsikibęs.

[Melody Moondragon]

  Nieko nelaukdama Melody trumpam paliko klastuolę, kažkodėl prisistačiusią kaip Varno nago mokinę ir tiesiu taikymu patraukė aiškintis su profesoriumi.
- Jūsų žiniai, tai įvyko... Netyčia,- gūžtelėdama pečiais atsakė į profesoriaus klausimą. Tačiau išgirdus apie taškų nuėmimą grifams, mergaitė nebeslėpė nepasitenkinimo. – Profesoriau! Jūs... Jūs tiesiog negalite atimti tiek taškų grifams! Gal jums, kaip Klastūnyno vadovui tai vienas malonumas, tačiau atiminėti taškus grifams, vien už praktikos atlikimą yra nesąmonė! O jei jau norite taip kažką nubausti, tai geriau skirkite man areštą, nei atimkite grifams taškus... Vis tik, juk kiti niekuo nenusikalto!
  Paskutiniuosius sakinius grifė vos ne vos išspaudė, nes iš tiesų nė kiek netroško atlikinėti areštą. Tačiau ji tetroško teisybės- kiti grifai buvo niekuo dėti, tad jie ir jų koledžas neturėtų kentėti. Tvirtai įsitikinusi, mergaitė neketino pasiduoti, tačiau išsakiusi visus savo priekaištus paliko profesorių tvarkytis su akvariumu. Be magijos pagalbos žinoma... Ketino pati viską sutvarkyti, kaip kad žadėjo žiurkės šeimininkei, tačiau jei profesorius taip nesąžiningai elgiasi su ja, tai kodėl Melody negali taip elgtis su juo? Juk akvariumo, silkių ir gigantės žiurkės sumažinimas be kerų, profesoriui bus visai įdomi užduotėlė...
  Šyptelėjusi grifė apsisuko ir vėl grįžo prie „viskuo nepatenkintos pikčiurnos“. Antrakursei buvo nuoširdžiai gaila Nihalos, tačiau atgrasus penktakursės charakteris žvėriškai kėlė norą grifei apstaugti ją, kaip kad ši darė nuo pat susipažinimo pradžios.
- Klausyk, jei nori aš galiu tau padėti su obuoliais,- rimtu balsu vėl kreipėsi į penktakursę ir pažvelgusi šiai į akis, šiaip ne taip ištvėrė nenusisukusi. – Tačiau su viena sąlyga: jei tu. Daugiau. Ne-be-rėk-si.
  Jei ji bent pabandys užrikti aš tikrai dingsiu... Belaukdama Nihalos atsakymo mergaitė prisiminė melais apipintą "rudąjį" obuolį ir nedelsiant žvilgtelėjo į dėžę. Obuolio joje nebebuvo. Ir taip, profesorius tapo daaar vieno obuolio taikiniu. Tai buvo tarsi koks dežavu, mat visai neseniai pačios grifės obuolys iššoko iš dėžės ir pataikė į profesorių.
- Ir... Hinala, aš tikrai atsiprašau, kad tau melavau. Tačiau gal turi įdėjų kaip sustabdyti tą nelemtą obuolį kol jis vėl nepataikė į profesorių? Tiks bet kas, svarbu sugalvoti kažką kuo GREIČIAU!-vėl ne taip ištarusi penktakursės vardą paskubomis išbėrė Melody. Daugiau taškų grifams prarasti neketino, tad žutbūt turėjo rasti išeitį sustabdyti obuolį.

[Matthew Turner]

Kažin kaip reaguotų direktorė, jeigu aš jiems visiems perpjaučiau gerkles ir palikčiau gulėti šiltnamyje? nejučia susimąstė Matthew visai netekdamas kantrybės. Vis dėlto laiku susiprato: jeigu mokiniai liktų būtent čia, jis būtų vienintelis įtariamasis. Reikėtų juos nugabenti kur nors kitur, kur įtarimai kristų ant ko nors kito. Ateities būrimo kabinetas? sugalvojo herbologas ir kilstelėjo antakius. Taip, tai rėksnei Clarke toks pokštas tikrai tiktų. Galės aiškintis su direktore nieko nepadariusi, tačiau ji buvo tokia isterikė, kad niekas nekaltumu nepatikės.
Deja, nespėjus sukurpti to tobulo keršto plano akimirkai aprimęs šiltnamis ir vėl tapo chaoso tvariniu. Aplinkui lakstė obuoliai, mokiniai ir kažkokios neatpažintos nesąmonės.
- Senkleri, velniai tave pagriebtų! - užstaugė Turner staigiai pasilenkdamas. Visiškai daikto išvengti nepavyko, ir jis nušniojo gerą kuokštą plaukų. Netrukus trenkėsi į šiltnamio sieną, o tolimesnis likimas profesoriui jau nerūpėjo.
Ar galima tikėtis akimirkos ramybės? Žinoma, ne! Daugiau nei akivaizdu, kad Mendel atsiprašymas, kurį ji teikėsi pasiūlyti prieš atostogas, tebuvo priemonė jų namuose praleisti Kalėdas. Dabar profesoriui visiškai nerūpėjo, kas mergaitei nutiko gyvenime. Kad ir buvo, taip elgtis klastuolė tiesiog neturėjo teisės. Turner buvo taip įsiutęs, kad šventai tikėjo: ji obuolį į akvariumą įmetė tyčia.
- Jeigu manai, kad kartą atsiprašiusi gali ir toliau griauti mano pamokas, labai klysti, - priėjęs prie Dori negarsiai pratarė Turner. - Egzamine nesi pageidaujama.
Nusisukęs pajuto apmaudą: nenorėjo pyktis su ta mergaite, bet kaip galima ją ištverti? Kaip gali kažkas netyčia nutikti per kiekvieną mielą pamoką?! Daugiau netarė nė žodžio, bet liko stovėti netoliese Dori. Moondragon reiškė nepasitenkinimą, tačiau tai herbologui visiškai nerūpėjo. Negi tu galvoji, kad aš švaistysiu savo laiką su tavimi? Arešto mat užsimanė! vis labiau irzo profesorius. Deja, jo nepasitenkinimui šiandien lubos nebuvo nustatytos: netrukus jo link skriejo dar vienas obuolys.
- Dingstat visi man iš akių! De Leighi, tu pati pirma! Žinau, kad taip elgiesi specialiai! Dvidešimt taškų iš Klastūnyno! - suriko Turner bandydamas išvengti obuolio. Deja, sureagavo per vėlai, ir vaisius kaukštelėjo jam į kaktą. Neištvėręs profesorius nusikeikė ir nužygiavo prie silkių. Tragedija, o ne darbas vis labiau tūžo Matthew. Kaip jam dabar reikės išgelbėti savo augintines? Negi teks traukti burtų lazdelę?..

[Dori Mendel]

Herbologas visai pasiuto. Na taip, vietoj jo koks kitas profesorius būtų seniai visus nudėjęs. Turner ėmė rėkauti, tačiau ant Dori nerėkė. Kalbėjo negarsiai, o geriau jau būtų rėkęs, nes jo žodžiai mergaitei kirto į paširdžius. Iš Matthew žodžių ji suprato, kad jis mano, jog šitaip mergaitė pasielgė tyčia. Bet juk taip nėra! Kodėl Dori ir šiandien turėjo susimauti?! Po velnių, ta mažytė Dori paslaptis - Matthew jai buvo pats artimiausias suaugęs žmogus, nors, žinoma, žaliaplaukė puikiai suprato, kad ji herbologui veikiausiai yra niekas. Nepaisant to, mergaitė taip norėjo palaikyti gražų santykį su profesoriumi, bet štai - ir vėl jį nuvylė, kaip ir šimtus kartų šiuose šiltnamiuose.
Mendel negalėjo susitvardyti - jos akyse ėmė kauptis ašarų. Daug ašarų. Juk ji - trečiakursė klastuolė, ar ji neatlaikys ir prapliups bliauti? Deja, būtent taip ir atsitiko - iš Dori akių pasipylė upelis ašarų, o iš burnos - rauda. Sunku buvo pasakyti, dėl ko verkė Dori. Greičiausiai todėl, kad nei vienam suknistam suaugusiam žmogui ji šiame pasaulyje nerūpėjo.

[Alanas Senkleris]

Tikriausiai jis buvo vertas kur kas daugiau, gal net arešto. Bet gi viskas atsitiko netyčia.
- Aš tikrai labai atsiprašau. - Išmikčiojo. Po galais, kaip dabar paklausti ką daryti su ta pasiutusia obelimi? Lėkštė nuskrido į stiklą. O Alanas pagaliau prisiminė, kad gali pasinaudoti savo burtų lazdele, Todėl dabar jautėsi dar kvailiau ir nejaukiau. Jeigu dabar prišauksiu lėkštę kerais, tai jis pagalvos, kad aš norėjau, kad tas daiktas užpultų. Visgi jis nusprendė pasičiupti lėkštę paprastuoju būdu ir pagaliau užspeitė ją kampe ir sugavo.
Grifas sparčiai nuėjo prie savo kuprinės, o lėkštė spurdėjo berniuko rankose norėdama vėl pabėgti. Senkleris kuo greičiau sugrūdo ją į kuprinę ir užsegė. O medis ir toliau siautėjo taip, kad niekaip negalėjai prie jo prieiti.
Raudonplaukis dar kartą prisiartino prie profesoriaus. Jautėsi taip, lyg žengtų ant ešafoto. Juk herbologas dabar atrodė toks piktas. Vietoj savo klausimo vos neištarė, kad galėtų padėti susitvarkyti po pamokos, bet nutylėjo.
Galop, truputį patrypčiojęs susikaupė ir paklausė.
- Atsiprašau profesoriau, bet... Aš pabandžiau sustingdyti tą obelį, o ji pasiuto, pamišo dar labiau. Kaip man dabar nuskinti obuolius? Kaip galiu ją apraminti? - Tada nutilo. Kas bus tas. Nusprendė.

[Matthew Turner]

Taip įtūžęs Matthew nebuvo seniai. Buvo galima pamanyti, kad mokiniai specialiai susimokė. Turbūt visa mokykla žinojo, kad ši pamoka yra paskutinė profesoriaus gyvenime. Kodėl gi jos nepavertus itin nepamirštama? Šią minutę herbologas kuo nuoširdžiausiai nekentė tų žioplių, vadinamų Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos mokiniais. Atrodė, kad jie yra ne žmonės, o kažkokie siaubūnai, kuriuos mokslininkai užaugino laboratorijoje tam, kad pakankintų mokytojo kelią pasirinkusius suaugusiuosius.
Viskas atrodė tiesiog tragiškai beviltiška. Norėjosi tiesiog išeiti ir palikti tuos kvailius čia skeryčiotis vienus. Kodėl jis turi kankintis? Alga tikrai nėra verta tokių kančių. Ne, atkentės likusias minutes, išsinešdins iš šiltnamio ir daugiau čia niekada negrįš. Na, nebent tam, kad prieš išvykdamas iš pilies tą šiltnamį susprogdintų. Prieš profesorę Evenstar Matthew nieko neturėjo, bet juk reikėjo save kažkaip įamžinti, ar ne?
Kad ir kaip ten būtų, kol kas to daryti, deja, nebuvo galima. Reikėjo... Ko gero, atbūti čia likusį laiką. O jis nė neketino būti ramus. Nespėjus pasidžiaugti neegzistuojančia ramybe prie jo vėl kažkas priskreto. Senkleris?! negalėjo patikėti Turner.
- O kas tau sakė, kad ją reikia stingdyti? - neslėpdamas nepasitenkinimo suburbėjo profesorius. - Pirmiausia nuskink obuolius nuo ilgiausių šakų. Argi taip sunku sugauti medžio šaką? Be obuolių jos tau nieko nepadarys. Keliauk dirbti.
Nebeįmanoma su tais kvailiais dirbi. Kaip aš iš viso čia atsiradau? tūžo juodaplaukis.
Sulig ta mintimi kažkas už jo pradėjo garsiai ir gėdingai žliumbti. Dar labiau susiraukęs Turner atsisuko ir gavo baisiausiai nustebti: tai buvo ne kas kitas, o Dori Mendel. Į širdį atslinko kaltė. Vis dėlto ta mergaitė nebuvo labai bloga. Gal jai išties tiesiog nesisekė?..
- Dori, nenorėjau įskaudinti, - jausdamasis be galo kvailai pratarė profesorius ir žengė prie jos. Nejaukiai apsižvalgė po šiltnamį, bet galiausiai apglėbė ją rankomis. - Bet suprask ir mane. Ar gali taip būti, kad tau per kiekvieną pamoką taip siaubingai nepasiseka? Ką man reikia galvoti? Nemanau, kad esi blogas vaikas.
Nenoromis prisiminė nejaukumu dvelkusią kelionę į Londoną ir tik dabar suprato nežinantis, ar ši mergaitė turės kur praleisti vasarą. Vis dėlto dabar toks klausimas nebūtų buvęs vietoje, tad profesorius tiesiog laikė glėbyje tą mažą mergaitę ir tylėjo.

[Dori Mendel]

Dori verkė taip stipriai, kad aplink nieko nebematė. Galiausiai jai jau neberūpėjo, kad jos bliovimą pastebės kiti mokiniai, kad tikriausiai ims iš jos tyčiotis. Šią akimirką jai buvo taip skaudu, jog aplinkinis pasaulis ėmė nebeegzistuoti.
Tačiau trylikmetė pajuto, kaip prie jos kažkas priėjo. Pakelti akių pasižiūrėti mokinė neturėjo jėgų. Išgirdo profesoriaus balsą, kuris sakė, jog jis nenorėjo mergaitės įskaudinti, o tada... o tada Matthew Dori apkabino.
Žaliaplaukė negalėjo apsakyti, koks jausmas ją užplūdo atsidūrus Turner glėbyje. Taip, šiais metais klastuolė gavo apkabinimų: iš Alano, Deoiridh, Meg. Tačiau... Tačiau nors tie apkabinimai ir guodė, bet nei vienas petys negalėjo būti toks tvirtas kaip Matthew, nes Matthew - suaugęs žmogus. Nei vienas iš jų negalėjo garantuoti mergaitei saugumo jausmo. Gyvenimas Mendel greitai įmetė į jūrą, kurioje nebuvo nei vieno švyturio, ir pati Dori, būdama dar visišku vaiku, tapo atsakinga už savo kelionę, nors buvo tam per maža. O Matthew, jis Dori atrodė tartum švyturys, kažkokia šviečianti viltis, kad trylikmetė yra ne viena. Kad ji turi kažką, kas galėtų ją vesti per šitą pasaulį, parodyti kelią.
Būdama profesoriaus glėbyje Dori šiek tiek aprimo, tada truputėlį atsitraukė, bet pažvelgus į herbologo akis ją vėl ėmė pulti ašaros, todėl ši krito atgal į jo glėbį ir ašarojo pasikūkčiodama. Tą akimirką ji jautė begalinį dėkingumą profesoriui. Galbūt Mendel nužudė jo žuvis, nors tikėjosi, kad ne, bet profesorius vis dėlto prie mergaitės priėjo. Nepaliko vienos skęsti šitoje banguojančioje jūroje. Ar ji galėjo būti šiam žmogui svarbi? Širdis sakė, kad taip, o protas - kad ne. Tikriausiai Dori Matthew yra tiesiog Deoiridh draugė, tačiau buvo taip gerai nors akimirkai pasijausti saugiai...
Trečiakursė negalėjo pasakyti, kiek laiko ji verkė padėjusi galvą ant Matthew peties. Aprimusi atsakė:
- Suprantu jus. Pirmame ir antrame kurse buvau visiška karvė, - kalbėjo pašnibždomis. - Dabar aš labai stengiuosi, bet vis kažkas atsitinka. Aš tik norėjau tą rudą obuolį įmesti į jam skirtą dėžę...
Galiausiai Dori atsitraukė nuo profesoriaus, nors dar mielai būtų bliovusi, tačiau nenorėjo būti pernelyg įkyri, o ašaras suvaldyti jau pavyko. Nusišluosčiusi jas ir snarglius Mendel apsidairė. Kadangi šiltnamyje buvo sumaištis, tikrai ne visi pastebėjo šitą įvykį - profesorių, savo glėbyje guodžiantį apsižliumbusią mokinę. Tačiau arčiau esančios akys nustebusios stebėjo juodu. Niekas nesijuokė. Dori pasijuto sutrikusi: ką dabar kiti pagalvos?
Mokinė metė žvilgsnį į akvariumą. Kišenėje Mendel turėjo burtų lazdelę, tačiau neketino jos trauktis, nes bijojo viską sugadinti. Ar taip jaučiasi ir Matthew, kas liečia būrimą? Trylikmetė dar buvo su pirštinėmis, tad priėjo prie akvariumo ir atsargiai ištraukė iš jo tą obuolį. Deja, vandens būklė nuo to nei kiek nepagerėjo. Mergaitė atsargiai įdėjo tą obuolį į rudųjų dėžę ir nuėjo prie savo augalo. Pasirėmusi į stalą ji atsiduso. Nebuvo nei nuotaikos toliau dirbti, be to, klastuolė bijojo sunaikinti šiltnamį.

[Gabija Fal]

Įdomu ar galima nuskinti obuolį su šaka? Gal būtų lengviau? Nebandysiu, nes po to dar labiau gali obelis įpykti. Mergaitė pasuko obuolį. Kaip ir buvo galima tikėtis obuolys nepasileido. Obelis smarkiai patraukė aukštyn tą šaką ant kurio buvo obuolys kurį taikėsi nuskinti. Gabija pasileido ir nukrito. Ji greitai atsistojo apsimesdama lyg nieko čia nebuvo ir įsikibo į obuolį. Mergaitė ilgai kankinosi kol jį nuskynė. Įmetė jį į geltonų obuolių dėžę. Žalią obuolį ji nuskynė iš pirmo karto. Nors po to obelis dar siūdavo Gabijai atrodė, kad jai pavyko visai neblogai. Kitus obuolius ji nuskynė irgi nesunkiai nors buvo bent kelis kartus nukritusi ant žemės. Bet prie paskutinio obuolio praleido daugiausiai laiko. Obelis taip smarkiai lingavo kad buvo labai sunku išsisukti nuo jos smūgių. Gal po dešimt minučių ji nuskynė obuolį ir įmetė jį į žalių obuolių dėžę.

[Alanas Senkleris]

Gautas atsakymas kažkaip nepalengvino jo įvykdymo. Bet Senkleris nedrįso daugiau kalbinti profesoriaus ir nusprendė tiesiog dingti jam iš akių. Grifas nuėjo atgal prie savo medžio. Kas prašė stingdyti? Ot protingas klausimas. Alanas susimąstė kam išvis tai darė.
Bet užuot pagaliau pradėjęs savo darbą užsisvajojo. Užsigalvojo. Akys klajojo po šiltnamį. Keista, kur Dori? Galvojo jis. Nors gal ir nekeista, kad jos nepamačiau iškart, juk prisiveikiau iki ausų. Bet dabar, kai stovėjo ramiai pamatė ją.
Dori padėtis itin neramino. Kas bus su ja? Alanas dažnai galvodavo apie savo draugės reikalus. Ir dabar ji atrodė blogai. Ašarojo. Kaip dažnai aš  matau ją verkiant. Jau norėjo prieiti, bet jį aplenkė mokytojas. Ar jis žino, kas vyksta Dori gyvenime? Alanas matė kaip jis ją guodė. Bet nespoksojo, nusisuko į savo darbą. Visas padūkėliškumas ar noras daryti kažką savaip, ar išsiblaškymas dingo kaip dūmas. Raudonplaukis ryžtingai ėmėsi tų ilgųjų šakų. Pavargo su jomis, bet užtai likę du bjaurūs rudi obuoliai pagaliau atsirado dėžėje.
Tada jis vėl nusisuko nuo obels. Dori jau stovėjo prie savo stalo ir vis dar atrodė tokia nusiminusi. Berniukas negalėjo neprieiti prie jos. Paliko tą medį ir patraukė prie Dori stalo. Priėjęs Švelniai uždėjo ranką jai ant peties.
- Nagi Dori, Einam. Užsimirši dirbdama bent per pamokas. Gal dabar atrodo, kad viskas griūna, bet... Dori, tu nesi viena. Gana lieti ašaras dėl visų tų, kurie tave skaudina. - Galvoje turėjo ir jos tikruosius tėvus ir įtėvius.
- Kuprinėje turiu keksiukų. Nori? - Paklausė žinodamas, jog ji juos mėgsta. Kalbėjo tyliai, todėl niekas neturėjo girdėti ką jis sakė.

[Dori Mendel]

Dori bežiopsant kažkur į tolį jai kažkas uždėjo ranką ant peties. Nejaugi vėl Matthew? Tačiau šį kartą tai buvo ne profesorius, o Alanas. Trylikmetei pasidarė šiek tiek gėda prieš grifą. Nejau jis matė visą šitą spektaklį, kaip Dori verkė? Ar jis matė, kad profesorius buvo ją apkabinęs? Ar tai nesukels jam įtarimo? Kartais atrodydavo, kad nešiotis tą paslaptį, jog Deoiridh tėtis, nors ir netikras, yra profesorius Turner, darydavosi labai sunku bendraujant su Alanu. Ji taip norėjo jam tai pasakyti!
Kai raudonplaukis prabilo apie keksiukus, žaliaplaukė šiek tiek šyptelėjo. O, kad keksiukai galėtų viską sutvarkyti. Gaila, kad dabar jau Dori nebe penkerių metų vaikas ir kad jos problemos neišsisprendžia per vieną dieną. Vis tik klastuolė linktelėjo ir nuėjo prie Alano darbo vietos savo obelį palikusi nuošaly. Viskas, ką ji norėjo su ja padaryti, buvo tik gerai apspardyti, todėl geriausia bent kol kas ją palikti ramybėje.