0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 346
Apdujusi nuo miego trūkumo, Nelanna spoksojo į ant stalo padėtą gitarą, kurią ką tik pasiėmė iš profesoriaus. Vis dar nesugalvojo, ką su ja daryti, ir kodėl apskritai pasiėmė gitarą, o ne ką nors kitą. Mergaitė groti nemokėjo, iki šiol net akyse nebuvo regėjusi daikto, su kuriuo galima išgauti muziką. Vienintelis muziką skleidžiantis daiktas jų namuose buvo radijas, iš kurio kartkartėmis buvo galima išgirsti dainuojant ką nors iš magijos pasaulio žvaigždyno - Selestiną Vorbek, Lemties deives ar kitas, mamos mėgiamas grupes. Ir apie tai, kad kažkada gyvenime jai pasitaikys proga pačiai pabandyti išgauti muziką, ji niekada nebuvo pagalvojusi.
Nelanna net nežinojo, kaip teisingai paimti į rankas gitarą, tad pabandė tiesiog perbraukti pirštais stygas. Iš gitaros pasklido garsas, panašus į muziką. Mergaitė dar kartą perbraukė stygas, bet šį kartą įvedusi kažkokį ritmą. Du greiti timptelėjimai, vienas ilgesnis per kelias stygas. Dar keli trumpesni. Jei labiau pasipraktikuočiau, gal kas nors iš to ir išeitų, pamanė Nelanna.
Staiga ją apėmė keistas jausmas kūne. Tarsi kažkas juo ropotų. Su baime suprato, kad ją apniko vabalai. Bet iš kur jie galėjo atsirasti? Vabalų ji nemėgo. Vienintelis pateisinimas vabalams galėjo būti nebent tas, kad jie naudojami įvairių eliksyrų gamyboje. Bet ten naudojami negyvi vabalai. Ir negyvais jie tampa anksčiau, nei jai prireikia juos paimti į rankas ar tik pažvelgti į jų pusę. Negyvi vabalai visai nieko, iš jų bent naudos yra. Ei, patraukit kas nors nuo manęs tuos vabalus..., galvojo Nelanna.
Staiga mergaitę apėmė noras kasytis - visas kūnas niežėjo. Ji pasikėlė megztinį, kad galėtų pasikasyti, bet bijojo paliesti ten esančius vabalus. Visgi įsidrąsinusi pakišo rankas ir suprato, kad jų ten nėra. Bet iš kur tuomet šitas keistas jausmas, tarsi po visą kūną ropinėtų tarakonai?
- Profesoriau, man negera, - vos girdimai pasakė Nelanna. - Prašau, išvaduokit mane nuo šito klaikaus jausmo.
Visi miegai jau buvo išlakstę. Vietoj to atsirado kitas tikslas - atsikratyti neegzistuojančiais, bet kažkodėl gerai jaučiamais vabalais.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta klausėsi profesoriaus ir nekantriai laukė kol šis ims aiškinti apie praktikos darbą. Šiuo metu grifei nerūpėjo ar pavyko uždirbti kiek nors taškų Grifų Gūžtai, nes jeigu Vendigo nedings, iš taškų neliks jokios naudos. Klausydama Aurio trečiakursė susitelkė į pamokos užduotį, nes uždavus keletą klausimų, vis tiek reikės atlikti pamokos praktiką.
  Profesoriui užsiminus, kad reikia dirbti pagal darbo aprašą vadovėlyje, nes kitaip gali prisikviesti dvasių, Henrieta pakėlė ranką ir nieko nelaukusi tarė:
- Profesoriau, o ką reikėtų daryti prisikvietus dvasių? Kad ir, tarkim, kokį demoną, pavyzdžiui Vendigo.
Klausimą grifė ištarė lyg iš netyčių sugalvojusi pavartoti būtent šio demono vardą, nors tai padarė visiškai sąmoningai. Kad pernelyg neatkreiptų į save dėmesio, mergina patraukė prie profesoriaus stalo ir pasiimė iš dėžės kažkokį instrumentą. 

Mažas būgnelis. Juo pagrojus sukyla aukšta temperatūra.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Trečioji ANJM pamoka visiems kursams | '21-'22 žiema
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Na šito jau per daug. Auris lengvai atmušė jos kerus. Neparodė jokio pasipiktinimo. Balsas skambėjo ramiai ir šaltai.
- Visų pirma, Klastūnynas netenka penkiasdešimties taškų. Visų antra, eliksyras ir turi būti beskonis. O visų trečia, areštas. - Jis nutolo palikdamas ją ramybėje. Jau norėjo grįžti ir iki galo išsiaiškinti su Mendel, bet jį pasiekė pagalbos šūksnis. Tai buvo pirmakursė mergaitė.
Auris atsiduso. Ar aš jiems neaiškiai aiškinu ar ką? Ot bus tau švęsti visą savaitgalį. Tu mokytojas Senkleri ir metas būtų susiimti.
Iš spintos paėmė jau trečią eliksyro buteliuką ir priėjo prie mergaitės. Nutaikė į ją lazdelę ir paskubomis išbėrė kelis atkeikimus.
- Išgerkit tris gurkšnius. - Pasakė padėdamas buteliuką ant stalo.
- Ir paaiškinkite man kodėl grojate gitara? To daryti nereikia. Instrumento poveikis parašytas tik tam, kad žinotumėte kokį ritualą geriau pasirinkti.
Jis paėmė knygą nuo jos stalo. Knygas dalijo aiškindamas praktinį darbą. Tada atvertė tryliktą puslapį.
- Susiraskite tinkamą ritualą, arba daugmaž tinkamą ir pradėkite. Jums reikia atkeikti savo gitarą, kad ji būtų normali, paprasta ir tiek. Beje, ar gerai dabar jaučiatės? - Paklausė. Ar aš jiems liepiau groti? Ne. Gal neaiškiai pasakiau? Reikėjo šiandien atšaukti pamoką ir likti savo kambaryje miegoti.
Girdėjo, kad kažkokia mokinė kažko klausė apie demonus. Bet dabar neturėjo kada prie jos prieiti. Vėliau. Kai bus ramėliau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Kadangi Elliw neprisiminė kažką sakiusi, niekaip negalėjo suprasti, kodėl kažkas ją paminėjo. Tai kiek gąsdino, tačiau, laimei, šis paminėjimas netruko išnykti iš atminties, taigi nebebuvo dėl ko nerimauti. Tuo labiau, kad velsietė pamiršo ir kažkokį nerimą. Ne, dabar svarbiausia buvo… Turbūt pasirūpinti teleskopais, nors nežinojo, ar šiuo metu prietaisams reikalingas koks nors servisas. Galbūt užtenka su jais pabendrauti?
Visi mokiniai ėjo kažko pasiimti. Kadangi Elliw - gera mergaitė, nutarė padaryti tą patį. Priėjusi prie dėžės vos jos nenumetė, tačiau pavyko kažką pasiimti. Nuskubėjusi atgal prie teleskopo pradėjo svarstyti, ką reikėtų daryti su visiškai nematytu daiktu.
Deja, nespėjus prieiti jokios protingos (arba nelabai) išvados, kažkas kaukštelėjo į galvą. Elliw kuo nuoširdžiausiai tikėjosi, kad tai ne teleskopas. Supykusi apsižvalgė ir gera nuotaika, lydėjusi mergaitę šios pamokos metu, išnyko kaip dūmas: ji pastebėjo ne ką kitą, o bjauriausią mergiūkštę pasaulyje.
- Tu ne Liucija! - nepatenkinta suriko klastuolė ir su liūdesiu prisiminė nemačiusi geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje jau labai seniai. - Tu bjauri mergiūkštė!
Užsimojusi daiktu, kurio paskirties vis dar nežinojo, Elliw ketino trenkti juo neLiucijai į galvą (kad bjaurybė atliko lygiai tokį pati veiksmą, velsietė jau pamiršo, kaip neprisiminė ir skausmo, vis dar varstančio pakaušį), tačiau netyčia užkliudė teleskopą, ir jis nukrito ant žemės.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Elliw neapykantos kupinomis akimis spoksodama į neLiuciją. Gerai, kad bent jau keistasis daiktas vis dar buvo jos rankose. Gal dar pavyks kaip nors atkeršyti? Kodėl reikia tai padaryti, velsietė neprisiminė. Bet, jos nuomone, neLiucija buvo pakankamai bjauri, kad jai keršytum be jokios priežasties.

Nedidelis metalofonas. Ant jo parašyta, kad užgrojus apimtų stiprus alkis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori išgėrė profesoriaus duotus priešnuodžius ir iškart pasigailėjo prasitarusi Auriui apie žudymo užkeikimą. Trylikmetė priešnuodį greitai įsidėjo į kišenę ir pasinaudojusi proga, kad Senkleris yra užsiėmęs, movė į savo darbo vietą. Tikėjosi, kad jis pamirš, ką sakė Dori, o jeigu ne, mergaitė tikrai pirma prie jo neis ir nepradės apie tai kalbėti.
Grįžusi į suolą Mendel paklausė kažkokio švilpio, ką reikia daryti, nes neturėjo žalio supratimo. Išklausiusi instrukcijas ir nei nepadėkojusi trečiakursė atsivertė reikiamą puslapį ir susirado jai reikalingą ritualą. Atsidususi, nes neturėjo visiškai jokio noro dirbti, žaliaplaukė ėmė darbuotis.
Ji paėmė daug nedidelių žvakių ir magijos pagalba jas uždegusi į vidurį pastatė fleitą. Tuomet pradėjo kalbėti kažkokius nesuprantamus žodžius, kuriuos skaitė iš knygos. Fleita pakilo į orą ir pradėjo suktis. Dori nežinojo, ar tai geras ženklas, ar ne, nes tiesiog tingėjo paskaityti. Tačiau žinojo viena: ji turi kai ką pasakyti.
Klastuolė nukreipė dėmesį nuo fleitos ir ši bumbtelėjo ant stalo. Dori atsistojo.
- Ei, visi! - garsiai sušuko. - Ei! Ar žinojote, kad profesoriaus pusbrolis Alanas yra daug gražesnis už patį profesorių? Ir labai geras!
Taip, ji turėjo tai pasakyti. Ant širdies lengviau pasidarė.
- Ir dar! - vėl suriko. - Gal kas žino, kodėl man tada oloje neveikė žudymo užkeikimas? Aš norėčiau pabandyti ir vėl, nes galvoju, gal tada buvau dar per maža? Kas žino?
Oi... šito gal nereikėjo sakyti. Nereikėjo, mintyse susizgribo. Mergaitė žinojo, kad kišenėje turėjo priešnuodžio, bet ji nenorėjo jo gerti! Jis buvo neskanus!
- Šitas priešnuodis yra neskanus! - ir vėl garsiai prabilo. - Profesoriau, aš jo nenoriu! Aš jums jį atiduodu! - išsitraukusi priešnuodį iš kišenės numetė jį kažkur Aurio pusėn. Jautėsi visai apdujusi.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta pažvelgė į rankose laikomą būgnelį ir tyliai atsiduso. Grifė puikiai žinojo, kad šiuo instrumentu dažnai naudodavosi įvairios indėnų gentys, o būtent nuo indėnų demono Vendigo ji turėjo sprukti būdama eilėraščių knygelėje antrame kurse. Kiek dar tai tęsis? Iš pradžių šių mečiai įvykiai bibliotekoje, o dabar dar ir šis instrumentas. Mergina vylėsi, kad nors Vendigo pamokoje nepasirodys, nors tai dabar atrodė visai įmanoma.
  Henrieta susivokė ir vėl prisiminusi įvykius knygoje ir demoną. Reikėjo nukreipti mintis į pamokos praktiką ar ką nors panašaus, nes Adrijas minėjo, kad net mintys gali prišaukti Vendigo. Tuo įsitikinti grifė jau įsitikino per pasisėdėjimą bibliotekoje su Alanu kai jai pasirodė Vendigo ir bandė užvaldyti. Ne, tikrai nereikia jo prisišaukti į pamoką.
  Nuvijusi mintis apie demoną šalin Henrieta susitelkė į pamoką. Buvo šiek tiek gaila, kad Auris neatsakė į klausimus, nes jo atsakymas būtų bent kiek priartinęs prie demono atsikratymo, tačiau vis tiek, anksčiau ar vėliau, grifė su Alanu planavo viską papasakoti profesoriui, tad vis tiek kažkada sužinos kaip nuvyti Vendigo. Dabar reikėjo atlikti praktikos darbą.
  Henrieta dar kartą perskaitė užrašą ant instrumento. Mergina tikrai neketino groti būgneliu, juolab, kad temperatūra neišeitų į naudą. Atsivertusi vadovėlį Poter ėmė ieškoti tinkamiausio ritualo, galinčio panaikinti būgnelio prakeiksmą.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • V kursas
  • *
  • 180
  • Taškai: 19
Klastuolė sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Ši pamoka bent pavadinimu jai pasirodė gana įdomi. Tačiau tema, kurią išgirdo ne. Jie gaus instrumentus, tačiau jais pagrojus kažkas blogo atsitiks! Kokia neteisybė... Jei mergaitė gautų gitarą, ji tiesiog norėtų ja pagroti. Juk tas instrumentas toks nuostabus... Bet ne. Reikės atkerėti šiuos instrumentus.
Galėtų egzistuoti tema kaip apsiginti nuo brolio naudojant juodąją magiją pagalvojo rudaplaukė eidama profesoriaus stalo link. Ji žinojo, kad ims didesnį instrumentą, kadangi kažkur giliai širdyje tikėjosi, kad tai bus gitara. O su net užkeikta norisi dirbti.
Tylus atodūsis paliko mergaitės lūpas jai pasiekus stalą. Ji kiek drebančiomis iš susijaudinimo rankomis pasiėmė instrumentą esantį dėkle. Instrumentas panašu, kad buvo vidutinio svorio, tad tai tikrai galėjo būti gitara. Patenkinta, kad gitarą gauti galėtų jei jai netyčia pasisektų, mergaitė greitu žingsniu nužingsniavo atgal į savo suolą nekantraudama atidaryti instrumento dėklą.

Bandža. Ant jos parašyta, kad pagrojus suimtų siaubingas juoko priepuolis ir būtų labai sunku susikaupti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Ko taip nedrąsiai? Ko taip nedrąsiai?.. Profesoriaus žodžiai skambėjo grifės mintyse. Nedrąsiai? Vardan Beveik Begalvio Niko, juk aš grifė! Be to aš tikrai nekalbėjau "nedrąsiai"... Tiesiog neužtikrintai, mat iš tikrųjų nežinau ar mano žodžiai buvo tiesa... Bet profesorius sakė, kad atsakymas teisingas... Visiškai susipainiojusi ir sutrikusi Melody nuvijo įkyrias mintis tolyn ir susitelkė į pamokos darbą. Pirmadieninė nuotaika vis dar laikėsi įsikibusi niūrios veido išraiškos, tačiau su kiekviena akimirka antrakursė vis labiau gyvėjo. Juk galiausiai- muzika išties buvo vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje, dėl kurio verta gyventi.
  Nupėdinusi iki profesoriaus stalo grifiukė pasiėmė vidutinio dydžio instrumento dėklą, primenantį smuiko ar gitaros, tačiau viduje galėjo būti ir visai kitoks, neregėtas instrumentas. Kas slypėjo viduje mergaitė nė nenutuokė, tačiau kelios dailios raudonos ir auksinės spalvos raidės ant dėklo paslaptingai viliojo grifę. Juk vis tik- raudona ir auksinė buvo Grifų Gūžtos koledžo spalvos... Raidės ko gero turėjo reikšti instrumentą pagaminusio asmens inicialus, tačiau Melody neturėjo grifiško supratimo kas per žmogus ar burtininkas tai galėtų būti. Ilgai nesvarsčiusi mergaitė pakėlė dėklą. Šis buvo netikėtai lengvas, tad tamsiaplaukė akimirką net suabejojo ar jo viduje išvis kas nors yra. Tačiau nesukusi sau galvos nusinešė dėklą kiek tolėliau ir su dideliu jauduliu širdyje jį atsargiai pravėrė...

Liutnia. Ant jos parašyta, kad užgrojęs ja žmogus pradėtų save laikyti mažu, kokių penkerių metų vaiku.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Neapsakomas džiaugsmas sklido iš tamsių akių: pagaliau po tiek metų pavyko gerai užtvoti Elliw. Galbūt tokia sėkmė tęsis ir toliau bei toji mergiūkštė taps normali? Klastuolė savo nuostabai pajuto to nenorinti - o su kuo bus galima smagiai pasidaužyti? Dori? Ji per daug protinga, kad apsiribotų vien kumščiais. Būtinai slapčiomis paleis kokius kerus ir skaudžiai primins, kokia didelė nemokša kerėjime yra Alrisa. Sofi? Apie ją net nesinorėjo galvoti. Tas berniokas iš Grifų Gūžtos? Nors mokėjo šnypštūniškai (o tai šiek tiek domino), tas irgi svaidesi visokiais burtažodžiais. Nieko gero.
Todėl net palengvėjo, išgirdus iki skausmo pažįstamą kaltinimą - teleskopininkė nė truputėlio nepasikeitė. Na žinoma, buvo neįmanoma paprasčiausiu lengvu smegenų sutrenkimu atstatyti jų sutrikusią struktūrą. Greičiausiai tam reikėtų visokiausių žiobarų technologijų, kurios šiuo metu dar neegzistuoja. Taigi, ketvirtakursė jautėsi beveik laiminga, kol toji kvaiša pavadino ją  bjauria mergiūkšte. Akys tuoj užsidegė žudančia liepsna - kaip ji drįsta?!. Stipriai sugniaužė kumščius (savo instrumentą buvo padėjusi ant gretimo stalo) ir jau ketino vožti į snukį, kai Elliw staiga užsimojo. Gal būtų nespėjusi išsilenkti, jei ne legendinis jos taiklumas - lyg tyčia užkliudė teleskopą. Alrisai pasisekė, o štai jam - nelabai. Aišku, džiaugsmas buvo dvigubas: pavyko išvengti smūgio, o astronomijos prietaisas greičiausiai neteko kelių dalių.
-Ar aš kalta?! - pasipiktino ji, žengtelėdama arčiau. Po šio įvykio nebebijojo gauti smūgio, nes tikimybė buvo labai maža. Dabar netgi atsirado šioks toks apgailestavimas, kad bent trumpam nepavyko atjungti tos rėksnės. Iš dalies dėl to buvo kaltas klastuolės instrumentas - iš garso spėjo, kad jis medinis. Taigi, tai nekoks įrankis smagiai nušnioti galvai, tad žvilgsnį patraukė šlykštynės rankose laikomas dėklas. O kas jame? Smalsavo, vis dar spigindama akimis į bendrakoledžę:
-Tai tu kalta, kad čia atėjai ir viską sugadinai!
Sulig tais žodžiais juodaplaukė puolė link Elliw ir ketino išplėsti rankose laikomą daiktą, kai... Užkliuvo už paskutines akimirkas gyvenančio teleskopo ir nuvirto tiesiai ant jo. Visos viltys pasilinksminti skaudžiai žlugo. Kol mergaitė gaiveliojosi po kritimo, po nugara kažkas neįprastai garsiai trekštelėjo. Cha. Pagerbkime 28-ąjį teleskopą tylos minute. Pasišaipė ji ir pabandė kuo greičiau atsikelti, kad nebūtų sutraiškyta kaip tas vargšas teleskopas, iš kurio tebuvo likęs tik blynas.

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • V kursas
  • *
  • 180
  • Taškai: 19
Galiausiai susikaupusi mergaitė atvėrė dėklą. Instrumentas buvo panašus į gitarą, tačiau tai nebuvo gitara. Athena šiek tiek nuliūdo dėl to, kadangi labai tikėjosi gitaros. Na, bet šis instrumentas buvo geriau nei kažkoks kvailas trimitas. O ant kortelės esančios šalia rado, kad čia yra bandža, kuria pagrojus mergaitė pradės nevaldomai juoktis ir negalės susikaupti. Kad šis prakeiksmas skamba gana smagiai pagalvojo smaragdo spalvos akių savininkė. Ji pasiėmė bandžą panašiai taip kaip laikydavo gitarą ir pradėjo groti. Pabandė pagroti keletą natų, tačiau iš karto po to pradėjo nevaldomai juoktis. Ji bandė nustoti, bet jai niekaip nepavyko. Ji sunkiai, tačiau atsivertė vadovėlį ir ten rado užkeikimo panaikinimą.
Citata
Reikia padėti instrumentą šalia, sulaikyti kvapą dešimčiai sekundžių ir pasakyti burtažodį Atkubuk.
Jauniausiajai O'Connor atžalai viskas atrodė gana lengva, tačiau jai vis trukdė nevaldomas juokas.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
NeLiucija yra bjauriausia mergiūkštė pasaulyje! Dėl šito Elliw buvo daugiau nei tikra. Neįsivaizdavo, iš kur tokių bjaurybių atsiranda, bet netrukus pamiršo, kad apie tai galvojo. Be to, daug svarbiau buvo kažkur išnykęs teleskopas. Dėl šios nelaimės, suprantama, kalta buvo kažką vapanti neLiucija. Velsietė jos negirdėjo, o netrukus iš viso neprisiminė, kad ji šnekėjo. O ir kam prisiminti tokias nesąmones? Elliw atmintis buvo užimta kitais - daug reikšmingesniais - dalykais. Pavyzdžiui, faktu, kad ji nežino teleskopo lokacijos.
Klastuolė, ko gero, būtų pamiršusi ir neLiucijos egzistavimą šiame pasaulyje. Deja, ji taip garsiai nusivertė ant grindų, kad Elliw net išsigando. Nors ši baimė buvo niekinė palyginus su ta, kuri ją apėmė išgirdus iki skausmo pažįstamą trakštelėjimą.
- Mano teleskopas! - garsiai suriko Elliw ir spyrė jį sudaužiusiai mergiūkštei. Ji tikrai neįtikėtinai bjauri! Velsietė buvo be galo pikta. Nuoširdžiai nekentė bjaurybės. Rankose buvo kažkoks daiktas, nors jo paskirties Elliw nė neįsivaizdavo. Ne teleskopas, tad visai bereikšmis, ar ne? Netyčia spustelėjusi kažkokį mygtuką Elliw pradėjo groti, nors, žinoma, pati to nesuprato. Vis dėlto jai visai patiko, tad pakartojo veiksmą. Netrukus pamiršo, ką daranti, bet pajuto siaubingą alkį. Kelias akimirkas mąstė, ką daryti, to alkio nepavyko netgi pamiršti. Reikėjo užkąsti. Deja, aplinkui nesimatė jokio maisto. Tai gerokai trikdė: kodėl tuomet ji jaučiasi alkana? Kažkokia nesąmonė!
Elliw pamatė neLiuciją ir vėl supyko. Su neįtikėtina jėga griebė jai už plaukų ir išpešė neblogą kuokštą. Ilgokai spoksojo į rankoje laikomus plaukus ir prisiminė norinti valgyti. Maisto aplinkui vis dar nebuvo, tad velsietė priėmė vienintelį logišką sprendimą - susigrūdo bjauriosios mergiūkštės plaukus į burną.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Melody žvilgtelėjo į dėklo gelmes ir.. Sutriko. Paslaptingasis instrumentas priminė gitarą, tačiau tai toli gražu buvo ne gitara. Instrumento forma priminė kriaušę, o kraštus dabino raudonos ir auksinės juostelės. Išsitraukusi keistąjį instrumentą tamsiaplaukė jau buvo bepraukianti pirštais per stygas, tačiau laiku susiėmė ir atitraukė ranką. Tvardykis, Melody! Aplinkiniai mokiniai elgėsi neįprastai ir buvo kamuojami įvarių prakeiksmų, tad grifė savąjį instrumentą nešė labai atsargiai, kad jos neištiktų toks pats likimas kaip bendraklasių.
  Pagaliau pasiekusi savąjį suolą mergaitė atsargiai atrėmė instumentą į stalo koją, o pati pradėjo vartyti vadovėlį. Deja, tačiau įkyrios mintys vis skatino grifę paskambinti instrumentu, tačiau ši grifiškai stengėsi nepasiduoti velniukui savo viduje. Suradusi tinkamą puslapį, Melody akimis pradėjo naršyti juodai išraitytus ritualo žodžius. Tačiau mintis išblaškė bendraklasių šurmulys. Ir kaip įmanoma ką gero išmokti tokiame triukšmingame turguje? Tyliai atsidususi mergaitė pabandė nueiti kur nors toliau nuo mokinių balsų, tačiau netyčia koja sukliudė instrumentą. Greiti instinktai iškart davė ženklą ir Melody akimirksniu griebė už instrumento. Deja- per vėlai. Vos pirštams palietus instrumentą šis garsiai plojosi į žemę, o grifiukė kartu su juo. Garsas nuaidėjo per visą kabinetą, tarsi grifė būtų stipriai perbraukusi stygas. Melody užsimerkė.
  Lėtai pramerkusi akį įsitikino, kad nieko blogo neįvyko. Apart to, kad beveik nieko neprisiminė. Keista, tačiau pajėgė atsiminti prisiminimus įgytus tik iki penkerių. Pastarųjų septynių metų nė neliko. Apsižvalgiusi grifiukė suprato, jog yra Hogvartso pamokoje, taip pat žinojo profesoriaus vardą, nors neprisiminė, kada nors girdėjusi jį prisistatant. Netgi gebėjo atpažinti ir įvardinti daugumos bendraklasių vardus, nors gyvenime neprisiminė kadanors juos regėjusi. Visiškai sutrikusi mergaitė atsistojo ant kojų. Nustebusi pažvelgė į žemę po kojomis- ji buvo taaaaip toli! O juk jai tik penkeri! Melody mananti, kad yra penkiametė pradėjo įtemptai sukti savo galvelę. Kodėl as cia? Juk Hogvaltsas tik dideliems vaikams, kaip kad Viljamas! Pagalvojusi apie brolį apsižvalgė ar kartais jo nepamatys, galinčio jai viską paaiškinti, bet jo niekur nebuvo. Kiti vaikai irgi buvo daugiau mažiau panašaus ūgio, tačiau iš savo išvaizdos nė kiek nepriminė bendraamžių- penkiamečių. Kiek išsigandusi "penkiametė" apžvelgė save- ji vilkėjo Hogvartso uniformą, nors jai vos penkeri! Apsiaustas buvo juodas ir niūrus, tad grifiukė bematant jį nusimetė ir sviedė ant žemės.
- Viljamai!? Aleksai?- sušuko ir akimirksniu perbalo. Jos balsas buvo toks... Žemas! Tarsi dvigubai vyresnės mergaitės! Visa išbalusi mergaitė tik dar garsiau pradėjo kviestis brolius, tačiau regis niekam tai nerūpėjo. – Viljamai! Plasau... Kas nols? As noliu namo!.. As noliu NAMO!
  „Penkiametė“ pradėjo kūkčioti ir galiausiai pravirko, krestelėjo ant grindų ir pasislėpė po suolu nuo baugių keistuolių akių... Kiek aprimusi ir nusišluosčiusi ašaras, mažoji priėjo prie kažkokios pirmakursės, panašiausios į penkiametės amžiaus mergaitę.
- Atsiplausau,- tyliai kreipėsi į nepažįstamąją ir timptelėjo jai už rankovės. – Gal galit mane glazint namo? Labai plasau...
  Tačiau šioji tik kažką burbtelėjo ir nuėjo sau. Apimta nevilties "penkiametė" pradėjo spiegti kiek galėdama garsiau. Gal nols taip pavyks atkleipti į save dėmesį ir kazkas man padės?!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Melody Moondragon »
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • V kursas
  • *
  • 180
  • Taškai: 19
Mergaitė padėjo instrumentą šalia savęs ant stalo. Tada pabandė sulaikyti kvapą, tačiau vos po keleto sekundžių pradėjo nevaldomai juoktis. Greičiausiai iš šalies atrodė kaip kokia nors iš psichiatrinės ligonės pabėgusi ligonė, bet to juoko ji niekaip valdyti negalėjo. Prakeikimas pagalvojo besijuokdama Athena. Tada ji nusprendė pabandyti sulaikyti kvapą kitaip. Viena ranka ji suspaudė nosį, o kita burną. Tai turėjo padėti nesijuokti ir suvaldyti kvėpavimą. Mintyse ji pradėjo skaičiuoti ir... Jai pavyko! Jos būdas su burnos ir nosies uždengimu suveikė. Dabar tereikėjo ištarti ritualo burtažodį ir jai pavyks. Kokia sėkmė pirmojoje pamokoje, kurioje O'Connor apsilankė. Rudaplaukė šyptelėjo išsitraukdama lazdelę ir dar kartelį perskaitė burtažodį, o tada susikaupė.
- Atkub, - bet nespėjo pabaigti burtažodžio, kadangi iš jos lūpų pasigirdo juokas. Klastuolė susiraukė ir pabandė susikaupti labiau bei burtažodį dar greičiau.
- Atkubuk, - ištarė. Ir jai pavyko. Ji nustojo juoktis ir atliko pamokos užduotį. Dėl šios priežasties Athena šyptelėjo ir ėmė laukti pamokos pabaigos.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Įvykiai pamokoje klojosi tiesiog klasiškai. Iš pradžių, Aurį apėmė siaubingas pasiutimas. Jis vis dar buvo prie Light stalo, Bet taip jai nieko ir nespėjus atsakyti nusisuko.
- Jei kas pašaukit mane dar kartą. Ir kad daugiau nebandytumėt groti gitara. - Mestelėjo.
Vaikinas apsidairė, mąstydamas prie ko čia priėjus pirmiausia. Kaip galima kažko išmokyti tokią gaują bepročių? Siuto. Tai o jeigu aš jiems duočiau ką pavojingesnio? Kas tada? Kad džiaugėsi savo mokiniais tada, kai jie mokėsi apie tamsūnus jau pamiršo.
Bet staiga užviręs pyktis pradingo. Galvon dingtelėjo mintis, kuri prajuokino kaip reikiant. Štai dabar klasėje aidi beprotiškas juokas, kvatojosi mergaitė, kuri užgrojo savo bandža. Dori Klykia dievai žino ką. Dvi mokinės pešasi. Staiga, kažkas bumbtelėjo ant žemės. Dar viena mokinė ėmė elgtis keistai. Auris įsivaizdavo, kaip klasės duris pravėrusi mokyklos direktorė išvysta visa šį beprotnamį. O vargeli, dirbti su kontrabandininkais lengviau, nei su šitais paaugliais. Pagalvojo.
Dori Šūktelėjo šį tą apie Alaną ir jį patį. Auris pasidairė pusbrolio. Bet juk jo čia nebuvo. Gaila, jis dabar galėtų išsivesti Mendel ir ją nuraminti. Bet Alanas kažkur valkiojosi. Na palauk Alanuk, dar ir tau klius.
 Kitas jos sakinys gražino Aurį iš apmąstymų. Klastuolė vėl ėmė kalbėti apie žudymo užkeikimą. Bet kažin ar kas nors išskyrus Senklerį atkreipė į tai dėmesį. Juk beveik visa klasė kamuojama prakeikimų.
Auris pakėlė buteliuką su jos eliksyru. Tas nesudužo, nes buvo apkerėtas. Iš spintos dar paėmė šokolado, o ant jo užlašino kelis lašelius iš jau ketvirtojo buteliuko, kuriame buvo eliksyras kaip tik nuo to prakeikimo, kuris kamavo Moondragon. Viską padaręs, pirmiausia patraukė prie Mendel.
- Dori, Dabar tuojau pat išgerk priešnuodį. Ir raminkis. Tu jau man nusibodai. Ir dar, mūsų pokalbis nebaigtas. Tavo laimei, kad dabar turiu per akis darbo. Bet palauk pamokos pabaigos. Silencio. - Jis užbūrė Dori nutildymo kerais, dėl visa ko. Tikėjosi, kad jie padės. Išties galėjo ir nepadėti. Prakeikimas galėjo taip viską paveikti, kad nutildymo kerai nesuveiktų.
- Atkerėsiu tave pamokos pabaigoje, o paskui tikrai pasikalbėsim. Aš to nepamiršiu. - Pasakė ir ėmėsi kitų mokinių. Greit priėjo prie Poter, kuri normaliai dirbo ką reikėjo.
- Panele Poter, Aš nežinau kaip išvaryti ar įveikti kiekvieną demoną, jų yra daug. Gal reikia tam tikro durklo, gal užtenka tik magiškojo rato. Reikia paskaityti tam tikrą literatūrą. O dabar atsiprašau, bet turiu jau eiti.
Pagaliau jis priėjo prie mergaitės, kuri verkė ir elgėsi kaip mažas vaikas. Kadangi jai tikrai atrodė, kad ji vaikas, jis ėmė švelniai ją kalbinti. Tarytum taip ir būtų.
- ŠŠŠ, neverk. Viskas gerai Melodi. Nurimk. - Jam būtinai reikėjo ją atkeikti. Todėl ištiesė jai šokoladą, ant kurio buvo eliksyro. Taip padarė dėl visa ko. Juk Melodi gali užsispirti ir eliksyro negerti. O šokoladą gal paims.
- Nori šokoladuko? Imk, suvalgyk, o paskui aš tave nuvesiu namo gerai?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Mergaitė nesiliovė spiegusi, nors jau spėjo susilaukti kelių nepatenkintų ir sutrikusių mokinių žvilgsnių. Grifiukė atkakliai spiegė ir kantriai laukė kada kas nors pasisiūlis jai padėti. Sustoti privertė tik oro trūkumas. Stabtelėjusi mergaitė giliai įkvėpė oro ir lėtai alsavo. Veidas buvo jau spėjęs net paraudonuoti. Atsikvėpusi mergaitė mintyse visus neišmanėlius išvadino bjauriais goblinais, o tuomet jau ketino grįžti į savo neslaptą slaptavietę po suolu, kai... Profesorius pagaliau susivokė ir priėjo prie "penkiametės". Balsas buvo geranoriškas ir raminantis, tačiau kažkokiu suaugusiuoju, nesugebančiu suvaldyti mokinių mergaitė neitin pasitikėjo. Bet vis tik kiek aprimusi nusišluostė ašaras ir įdėmiai įbedė akis į profesorių. O tuomet prieš akis išvydo šokoladą. Taip- šokoladą! Melody atsargiai paėmė šokoladuką ir atsilaužė gabaliuką. Šį, ištaikiusi progą saugiai paslėpė savo kišenėje blogesniai dienai. O likusį šokoladą tiesiog pauostė. Jis atsidavė keistu, tikrai tikrai nešokoladišku kvapu, tad mergaitė įtariai pažvelgė į profesorių. Al jis noli mane nunuodyti? Kodėl? Toks profesoriaus elgesys nejuokais supykdė "penkiametę" ir ši tėškė šokoladą ant grindų, sutrypė kojomis ir dar pašokinėjo. Tuomet atsisuko į profesorių ir be užuolankų išbėrė jam visus kaltinimus.
- Jūs nolėjote mane nunuodyti! Nemeluokit, as zinau! Sis sokoladas visai visai nesokoladiskas! O kvepia bjauliai... Kad jus hipoglifas sumindziotų, tuomet paskandintų vandeniai ir galiausiai vandens į klantą ismestą milzinai suėstų!- pradėjo keikti profesorių nė nesibaimindama pasėkmių.
  Juk ji dar tik penkiametė ir nėra Hogvartso mokinė, tad koks jai skirtumas ką apie ją galvos kažkoks profesorius? Juk jis žymiai vyresnis už mergaitę ir nors nesenas, "penkiametei" jis atrodė jau visiškas senukas ir mažoji manė, kad kai ji pati mokysis Hogvartse šis keistasis mokytojas jau bus seniausiai miręs... Supykusi mergaitė skuodė kuo toliau nuo nunuodyti bandžiusio keistuolio. Išvydusi kažkokią spintą nusprendė joje pasislėpti ir pažaisti su profesoriumi slėpynių. Tačiau pravėrusi spintą išvydo daug keistų buteliukų su įvairiausiais skysčiais- priešnuodžiais. Pamaniusi, kad tai taip pat nuodai ir dar vis apimta pykčio, ji paprasčiausiai paėmė ir vieną po kito buteliukus svaiščiojo į grindis. Šie savo nuožiūra suduždavo ir skystis išsiliedavo ant žemės. Išliejusi pyktį mergaitė greitai šmukštelėjo po savuoju suolu, kol profesorius nepastebėjo. Tuomet nuropojo prie numesto apsiausto, pastvėrė jį ir parsitempė į savo neslaptą slaptavietę po suolu. Vienoje apsiausto kišenėje netikėtai mergytė apčiuopė burtų lazdelę! Pati nepamenė, tokią turėjusi, tačiau tai netrukdė ją trumpam pasiskolinti...
- Lumos,- sušnibždėjo vienintelius pažįstamus kerus ir didelei "penkiametės" nuostabai, lazdelės galas pradėjo švytėti! Apstulbusi mergaitė spoksojo į lazdelę, o tuomet išbandė dar porą kerų. Išlindusi iš po suolo grifiukė nusitaikė į stalą ir sušuko:
 - Bombardo.
  Kaip penkiametei, jai tikrai nebūtų pavykę, tačiau juk ištikrųjų Melody sugebėjimai ir amžius nepasikeitė. Prakeikimas pakeitė tik jos mastyseną ir dabar grifė manė esanti penkerių metų amžiaus mergaitė. Tad... Kerai suveikė ir stalas su trenksmu sprogo. Sprogimas buvo bene kurtinantis ir mažoji tokio sprogimo tikrai nesitikėjo. Kadangi stovėjo nepertoliausiai stalo, nuo sprogimo net pati nuskriejo ir plojosi į visai šalimais buvusią sieną. Galvą velniškai skaudėjo, o kojų ir rankų pajudinti mergaitė nė nesitikėjo. Lūpas paliko tik tyli aimana, o skruostais nusirito pora ašarų. Iš suolo jau buvo visai nieko nelikę.
- Plasau, nutemkit mane namo,- pro ašaras sukukčiojo dusliu balsu mergytė, bejėgiškai gulėdama atsirėmusi į sieną. Troško tik vieno- kad koks nors supratingas žmogus pastvėrtų ją už kojos ir nutemptų namo... Springdama ašaromis mergaitė iš nevilties į burną įsigrūdo atsargoje pasiliktą šokolado gabaliuką ir bematant atsipeikėjo- prakeiksmas išnyko. Tuomet mintyse perbėgo per visus nuotykius ir skruostus akimirksniu užliejo raudonis. Juk ji subjaurojo kabinetą, spiegė, verkė ir negana to, net iškeikė profesorių!
"Vardan beveik begalvio Niko!"