Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magiškų gyvūnų priežiūra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Rafael Beaumont Gruodžio 27, 2021, 09:55:56 pm
-
(Tema: Kelviukai)
Sveiki, šiandien pamoka vyks Uždraustajame miške, tad renkamės prie jo
Toks raštelis kabėjo kiekviename bendrajame koledžo kambaryje. Profesorius paprašė prefektų, kad jie šį raštelį pakabintų savo koledžų bendruosiuose kambariuose. Prefektai savo darbą atliko. Kadangi buvo vėlyvas ruduo, vyras tikėjosi, jog vaikai apsirengs šiek tiek šilčiau.
Galiausiai visus susirinko prie Uždraustoje miško. Profesorius pasitvarkė savo mantiją ir nužvelgė mokinius.
- Sveiki susirinkę į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, kuri vyksta netradicinėje vietoje. Dažniausiai pamokas rengiu klasėje, nors pasitaiko išimčių, tad pamoka bus neeilinė. Šiandien teorijos nebus, kadangi praktikos darbui gali prireikti viso pamokos laiko. O šios pamokos tema kelviukai. Tai labai mieli gyvūnėliai, kurie yra panašūs į zefyriukus su šakelėmis vietoje rankyčių ir kojyčių. Tačiau kelviukai yra labai bailūs, ir juos vargiai pamatys. O jei ir pamatysi greičiausiai kitame pavidale, kadangi kelviukai beveik visada apsimeta grybais. Dažniausiai jie apsimeta musmirėmis, bet yra ir kelviukų, kurie apsimeta šviečiančiais grybais, ar tiesiog kitokios spalvos grybais. Žodžiu, jie gali apsimesti bet kokiu grybu, - pasakė Beaumont pavardės nešiotojas pasitvarkydamas savo plaukus. Jie labai vėlėsi dėl vėjo, kuris pūtė iš šiaurės.
- Kelviukai buvo atrasti neseniai. Ir jie buvo atrasti ne magizoologo, o herbologo vardu Peteris Šeršiuk. Jis ieškojo grybų, tačiau rado kelviuką. Kadangi grybas buvo keistas, jis nunešė jį savo draugui magizoologui Hansui Belg. Peteris galvojo, kad grybą apsėdo kokie šliužai, o Hansas pasakė, kad tai tikrai ne šliužai, bet jo grybas, tai ne grybas. Belg suprato, kad tai gyvūnas, kurį vėliau ištyrė ir sužinojo, kad kelviukai panašūs į zefyrus. Jis atrado kaip galima atkleisti tikrąjį gyvūno pavidalą, - papasakojo sutrumpintą kelviukų atradimo istoriją profesorius. - O kelviukų tikrąjį pavidalą galima atskleisti jį pakutenus ir pavadinus kaip nors mielai, kad ir zefyriuku. Taigi šiandien jums reikės surasti po du kelviukus ir atnešti juos čia. Tada atskleidžiate jų pavidalą ir paleidžiate juos atgal į mišką. Būkite labai atsargūs ir švelnūs, nesužeiskite gyvūnėlių. Jei niekaip negalėsite atversti kelviuko, atneškite jį man. Gali būti, kad kelviuką išgąsdinote. Jei kelviukui pavirtus savo tikruoju pavidalu bus dingus galūnė, ar jis bus it sukiužęs, būtinai atneškite jį man. Man reikės juos pagydyti, kadangi jie sužeisti, - tarė Rafael'is. Kartu su savimi buvo atsitempęs krepšį, kuriame turėjo pagaminęs tepalą ir nuovirą kelviukų gydymui, kadangi kelviukai nemėgsta būti viduje.
- Beje, kelviukai nemėgsta būti viduje. Ir pagrindinis bei vienintelis skirtumas tarp kelviukų ir tikrų grybų yra tas, kad kelviukas ant kotelio turės daug gelsvos spalvos taškelių. Galite pradėti kelviukų ieškojimą.
(Pamoka iki sausio 8 dienos. Bent trys post'ai po 700 simbolių arba du po 1300 simbolių. Norėčiau, kad kažkas Rafui atneštumėte sužeistą kelviuką arba tokį, kuris neatsiverčiate, tad jei norėtumėte parašyti pamokoje apie tai su profesoriumi rašykite man į discord arba siųskit pelėdą.)
-
Dažniausiai pamokos vykdavo klasėje. Ši buvo Uždraustajame miške. Bet ir šiaip kažkuo skyrėsi. Berniukas jautė kad jam reikia stalo, o kam? Jis į tai atsakyti niekaip negalėjo tesiog jautė kad jam to reikia. bet iškur jį gauti? hmm gal tiks iš pagrindinio kambario? Ne jis nenorėjo apvogti savo koledžo kambario. Galvodamas apie stalą jis tesiog žigiavo nežinia kur iki kol pasiekė Didžiąją Salę kurioje pamate pilna labai didelių ir gražių stalų! priėjes prie profesoriu stalo jis pabandė jį pakelti, bet tai Džeimsui visiškai nepavyko. Nuėjęs prie Grifų Gūžtos stalų jis pagalvojo kad apvogti savo koledža negražu tad stalo neims ir iš čia. Prisiminęs kad jis (ne)mėgsta Klastunyno jis pabandė iškelti viena iš jų stalų bet tai vėl gi nepavyko. Viskas ėjosi prastai. Bet gal pavyks su kerais?! Ramei išsitraukęs savo lazdelę tarė:
- Wingardium Leviosa.
Stalas biški pakilo ir trenkėsi į žemę nuo garso atrodė tuoj langai išbarškės bet neišbarškėjo. Dar kartą biški pakėlęs tona tarė:
-Wingardium leviosa
Šį kartą stalas visiškai nepajudėjo. Džeimsas labai susinervino net nepajautes sušaukė
-Bombarda
Ir stalas susprogo į pilną dalių kurios pabiro per visą salę. Šį kartą nusiramines ramiai priėjo prie kito stalo ir ramiu tonu bei gragščiu rankos mojesiu tarė:
- Wingardium Leviosa
Pagaliau stalas pakilo. Džeimsas buvo toks laimingas jog galvojo, kad apsisisios be strykčiodamas. Pagaliau gali nusinešti stalą į mišką ir atrasti atsakymą kam jis ten reikalingas. Lipdamas nuo kalniuko Džeimsas pora kartu pametė stalą kuris labai išsipurvino ir apsidaužė bet nieko vistiek prie jo Klastunyno mokiniai valgys. Pagaliau priėjo prie vietos kurioje vyks pamoka ir padėjo stalą. Gerai, kad vaikinas buvo užsidėjes savo gražų bei šiltą džemperį. Nes būtų sušalęs.
(Atėjimą į klasę rašyk prisiminimo formą. Gali pasitaisyti iki pamokos galo)
-
Magiškų gyvūnų priežiūros pamoka. Nieko įdomaus, bet ir nieko nuobodaus. Tik dar viena eilinė Hogvartso pamoka. Būdama jau ketvirtakursė Abigailė jautėsi.. Kitaip. Tarsi ji jau būtų prie tų "vyresniųjų". Mažoji varniukė užaugo-pasikeitė jos veido bruožai, kūno sudėjimas ir, be abejo, mąstymas. Ji pasikeitė.
Tačiau kai kurie mergaitės bruožai išliko-greitas susinervinimas, naivumas ir noras būt pirma. Visada pirmauti. Maksimalizmas tikrai nebuvo vienas geresnių Nestrof įpročių, tačiau ką jau bepadarysi.
Mergaitė stebėjo, kaip kažkoks pirmakursis nesėkmingai kerais nešė stalą į vietą, kurioje turėjo vykti pamoka. Nors ir tai nebuvo parašyta laiškelyje, kuris sakė, kur bus pamoka, tačiau varnė pagalvojo, kad visiems reikia atsinešti po stalą. Tad nuėjusi į vieną iš klasių keturiolikmetė kerais paėmė stalą ir pradėjo su juo eiti link Uždraustojo Miško.
O kas, jeigu stalų net nereikėjo?
Atėjusi į sutartą vietą, Abigailė padėjo stalą ir pati susimąstė, kodėl jį čia atnešė. Nesąmonė. Pamokos tema buvo kažkokie gyvūnai, kurie atrodo kaip grybai ir juos reikia atversti į savo tikrąją išvaizdą. Kam čia stalas? Kažkas ne taip.
Ramiai išklausiusi, ką reikės daryti, Nestrof dar kartą galvoje perdėliojo užduoties žingsnius. Pirmasis jų buvo susirasti du kelviukus. Tad varnanagė susikaupė ir pasuko miško gilumos link.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Teleskopas stovėjo ant stalo. Taip. Du teleskopai stovėjo ant dviejų stalų. Tai buvo kiek trikdanti situacija, tad Elliw, kuri ir pasistengė, kad stalai būtų aprūpinti teleskopais, jautėsi visiškai susipainiojusi. Kodėl čia buvo du stalai? Kur jai reikėtų statyti trečiąjį teleskopą? Tai, ko gero, ir buvo didžiausia problema, nors dar rimtesnė buvo kita: velsietė neįsivaizdavo, kur trečiasis teleskopas yra. Jis buvo paslaptingai išnykęs. Dėl to, suprantama, kaltos buvo tik neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija. Bet ką reikėtų daryti dabar? Kaip jai rasti teleskopą?
Ir kur vis dėlto ji yra? Buvo šalta, mat klastuolė vilkėjo tik neoninės oranžinės spalvos pižamą. Spalva buvo tiesiog klaikiai ryški, bet mergaitė to nepastebėjo. Galbūt būtų pamiršusi ir faktą, kad šalta, bet buvo iš tiesų šalta. Elliw susiraukė ir kaip tik tada pamatė tolstančią ne ne neLiuciją.
- Tai tu kalta! - užriko artindamasi prie bjauriosios mergiūkštės. O ji turėjo tiek įžūlumo sprukti! Elliw supyko. Ir iš kur atsiranda tokių bjaurybių?! - Kur mano teleskopas?!
Deja, neatrodė, kad ne ne neLiucija būtų supratusi, kokia bjauri yra. Nepanašu, kad būtų nusiteikusi grąžinti velsietei dingusį astronomijos prietaisą. Elliw ir vėl nepasisekė. Kodėl šioje pamokoje nėra nei Liucijos, nei Sabrinos, nei Joanos trečiosios? Taip tikrai nesąžininga!
Jau neprisiminė, kodėl artinosi prie mergiūkštės, bet vis tiek norėjo gerai ją pamokyti. Priežasties net ir nereikėjo - šiaip ar taip, ji dėl visko kalta! Atrodė, kad tuoj pasivys bjauriąją ne ne neLiuciją, bet tuo metu Elliw prisiminė neturinti su savimi teleskopo. Tai gerokai išgąsdino, tad ji apsisuko. Susidūrė su milžiniška problema: pamatė du stalus, ant kurių stovėjo po teleskopą. Šį faktą ji jau buvo pamiršusi, tad dabar labai sutriko: prie kurio iš prietaisų jai eiti? Deja, tai buvo pernelyg sudėtingas klausimas, tad reikėjo jį gerai apmąstyti. Netrukus velsietė pamiršo, apie ką galvoja, tad patraukė prie to, kuris buvo arčiau - eiti iki kito ji paprasčiausiai tingėjo.
-
-O dievai...- patrynusi melsvas akutes po nosimi suburbėjo Lisette. Sunkus rytas rausvaplaukei, vakar išgėrusiai šiek tiek, tikrai labai nedaug raudono vyno. Niekas negalėjo nuspėti, kad Morgana iš virtuvės nugvelbs porą butelių, kai Liz ir taip jau buvo pasiėmusi vieną. Juk taip nutiko tik porą kartų. Šį mėnesį.
Septyniolikmetė stovėjo kiek atokiau nuo kitų moksleivių, mat nesuprato, kokio velnio dauguma atsitempė stalus. Pastarojo rausvaplaukė tikrai neturėjo, o jei bus kur praleidusi raštelį „su savimi atsineškite stalą“, galės niekieno nepastebėta išsliūkinti atgal į lovą. Gal ne taip ir blogai? Tiesa, įprastai Lisette nebuvo ta, kuri kruopščiai lankytų pamokas, ypač po išgertuvių su geriausia drauge, tačiau tai buvo paskutiniai raganaitės metai ir nors jai tikrai patiko būti Hogvartse, už jo ribų laukė jau sparnelius išskleidęs mylimasis Natukas ir pirmasis jų vaikas Kepsniukas, tad reikėjo rimtai susiimti.
Žinoma, jokio stalo čia nereikėjo, šiaip kažkokie šposininkai sugalvojo suteikti prancūzei vilčių ir visai rimtą pasiteisinimą visgi nedalyvauti Magiškų Gyvūnų Priežiūros pamokoje. Deja...
Baigusi klausyti profesoriaus monologo, Liz suraukusi antakius lėtai nužingsniavo miško link. Panelė La Claire nebuvo didelė miškų mylėtoja, tuo labiau - grybų, jie kažkokie gleivėti ir šlykštūs. Lisette visai į mišką nelindo, vaikštinėjo pamiške, burbėdama įvairiausius žodžius prancūziškai, tikėdamasi, kad profesorius išgirs (pilies koridoriuose sklido gandai, kad tasai buvo prancūzas. Gal ir pats kada pasisakė, bet kur tau rausvaplaukė žinos, kai praleido pirmąją pamoką), pasikvies mokinę pas save ir pasakys „Oi, Lisette, tu tokia šaunuolė, gauni 10, gali grįžti į pilį". Prancūzas prancūzę turėtų suprasti,- pamislijo mokinė, įbedusi žydras akutes į profesorių Beaumont.
-
Henrieta stovėjo prie uždraustojo miško, kur šiuo metu vyko magiškų gyvūnų priežiūros pamoka. Grifė buvo apsivilkusi šiltai, nes lauke oras tikrai nebuvo labai malonus. Pamiškėje siautė vėjas ir purškė silpna dulksna. Vienu žodžiu, tipiška vėlyvo rudens diena. Tokiu oru tikrai nesinorėjo būti lauke.
Profesoriui pradėjus pamoką Henrieta pabandė susitelkti ties pamokos tema ir praktikos užduotimi. Žinia, kad teks ieškoti grybų kiek nustebino trečiakursę. Vis tik, čia magiškų gyvūnų priežiūros, o ne herbologijos pamoka. Grifė tikrai nebuvo viena iš tų žmonių, kuriems grybų rinkimas yra hobis. Poter tikrai nesisekė grybauti, tačiau to reikalavo užduotis, tad reikėjo nors papandyti.
Profesoriui pabaigus aiškinti praktikos darbą, Henrieta pasiruošė ieškoti grybų. Mergina kelis kartus jau buvo grybavusi, tačiau retai kada pavykdavo surasti daugiau nei keletą grybų. Kadangi grybų pamiškėje surasti buvo sunkoka, grifė patraukė giliau į mišką.
Poter atidžiai dairėsi po miško paklodę, tačiau nesimatė nė vieno grybo, o juo labiau grybo su gelsvais taškeliais ant kotelio. Eidama vis gilyn į mišką Henrieta vis atidžiau naršė ant žemės nukritusius lapus ir samanas. Tačiau nesimatė nė vieno, nė menkiausio grybo.
Staiga trylikametės akį patraukė pora ryškių oranžinių grybukų, kyšančių iš po lapų. Henrieta prisiminė, kad profesorius minėjo, jog kelviukai gali būti įvairių grybų pavidalų. Poter dar nebuvo mačiusi kito tokios sodrios spalvos grybo, tad galvoje neliko jokių abejonių, kad tai tas gyvūnėlis kurio ji ieškojo.
Priėjusi prie nedidelių grybukų, grifė atsargiai praskėtė samanas kuriose buvo įsitvirtinę augaliukai ir atsargiai vieną po kito juos išrovė. Paėmus grybus į rankas aiškiai pasimatė daugybė gelsvų taškelių puošiančių augalo kotą. Jau buvo praėję nemažai pamokos laiko, tad pasiėmusi kelviukus Henrieta patraukė atgal į pamiškę, kur reikėjo atversti gyvūnėlius į jų tikrąjį pavidalą.
-
Magiškų gyvūnų priežiūra buvo viena iš daugiausiai, bet tuo pačiu metu ir mažiausiai žadančių pamokų. Kai kurie praktiniai drabai būdavo tokie šlykštūs, kad norėjusi skūstis direktorei. Kitą vertus, būdavo labai mielų gyvūnėlių, kuriuos norėjai pasiimti namo ir auginti kaip savus. Tokia tema buvo ir šį kart. Net ir pavadinimas - kelviukai, skambėjo žaviai. Bet, kad ir kaip būtų miela, Sofi negalėjo atsistebėti profesorių bukumu. Jos manymu, jie visi nori, kad raudonplaukė patektų į ligoninę. Pirma Clarke, dabar šitas.
Į Uždraustajį mišką klastuolė kone įšliaužė, su dideliu nepasitenkinimu. Tik viską pakeitė tema ir Sofi pamanė pasukčiaus truputį. Gal surasti tris, o atnešti du? Vieną pavogsiu. Ai...tiek to... Žavūs padarėliai gniaužė kvapą. Bet, ne. Raudonplaukė nebuvo apsirengusi šiltai, bet prie viso to ji turėjo rinkti grybus. Juk ar grybas ar gyvūnas jie sužinos tik patikrinę.
- Profesoriau, amm,- o ne, Sofi, nesakyk. Iš tavęs visi juoksis, kaip iš mažvaikės. Jei kas sužinos, kad esi alergiška grybams, tave negyvai užjuoks,- nieko.
Greitai susisukusi, keturiolikmetė išlėkė į miško gilumą. Ji tik tada prisiminė, kad kelviukai ant kotelio turi geltonus taškiukus. Suradusi tik keletą musmirių ji patraukė dar giliau.
Suradusi krūvelę grybukų Sofi neapsidžiaugdavo, bet ši buvo kitokia. Matėsi, kad tarp paprastų grybų, viduryje, buvo kelviukas. Mergina užsidėjo pirštines, nors manė, kad tai vargiai padės. Gal ir padėjo, nes įkišus ranką, poveikio nebuvo.
Ištraukus padarėlį, raudonplaukė apsidairiusi ar aplinkui tikrai nieko nėra pasakė:
- Labas, mielas padarėli. Koks gražutis, ką?- tokių žodžių gyvenime nebuvo pasakiusi.
-
Henrieta gerai prisiminė kelią kuriuo žingsniavo į uždraustąjį mišką ieškoti kelviukų, tad grįžti į pamiškę, kur vyko pamoka nebuvo sunku. Grybukai ramiai gulėjo ant grifės rankos. Trylikametė stengėsi nešti juos kuo atsargiau. Nesinorėjo, kad jie išsigąstų arba iškritę iš delno netektų kojos ar ko nors daugiau.
Neužilgo Poter išėjo iš po medžių lapijos netoli tos vietos, kur šiandien vyko magiškų gyvūnų priežiūros pamoka. Grifė apsidairė aplink, bandydama surasti vietą, kuri geriausiai tiktų atlikti tolimesnę pamokos užduotį. Merginos akys užkliuvo už nežinia kieno čia atitemptų stalų.
Priėjusi prie vieno iš baldų Henrieta padidėjo ant stalo vieną kelviuką. Kitas gyvūnėlis liko rankoje, nes mergina planavo jį atversti pirmą. Švelniai pakutenusi grybo šoną mergina tyliai tarė:
- Na, zefyriuk, pasirodysi?
Trečiakursė jautėsi kvailokai kalbėdama su grybu. Tačiau tas nejaukumo jausmas kaip mat dingo, kai vietoj grybo merginos rankoje jau gulėjo mielas zefyriukas.
- Koks tu mielutis, - sušnibždėjo gyvūnėliui Poter. - Tikriausiai norėtum gauti draugą, tiesa?
Padėjusi zefyriuką ant stalo ir stebėdama, kad šis nepabėgtų trylikametė pasiimė antrąjį grybuką. Šio grybo kepurėlė buvo truputį pilkesnė nei pirmojo, tačiau kotą taip pat puošė tokie patys gelsvi taškeliai. Atsargiai pakutenusi ir šį grybuką Henrieta sušnibždėjo:
- Zefytiuk, pasirodyk. Tavęs draugas laukia.
Iš tiesų trečiakursė nežinojo, ar gyvūnėliai draugauja tarpusavyje. Tačiau vis dėlto jie augo šalia, o jau pasirodęs kelviukas žvelgė į grybą kažko laukdamas, tad mergina padarė išvadą, jog jie turėtų būti draugai.
Praėjo dvi, penkios, dešimt minučių, tačiau grybas gulėjo grifės rankoje ir nejudėjo. Henrieta nusprendė pabandyti antrąkart. Švelniai pakutenusi grybuką Poter švelniai sušnibždėjo:
- Nagi, pasirodyk, grybuk.
Šįkart kelviukas sureagavo ir pasirodė. Tačiau visai kitoks nei jo draugas. Šis atrodė nusilpęs ir subliuškęs.
Poter apsidairė, ieškodama akimis profesoriaus. Pastebėjusi jį, Henrieta pasiimė į ranką ir sveikąjį kelviuką, nes nenorėjo jo palikti vieno ir patraukė prie profesoriaus Beaumont.
- Profesoriau, atrodo šiam kelviukui kažkas nutiko. - tarė grifė priėjusi prie profesoriaus ir ištiesusi jam subliuškusį gyvūnėlį.
Trečiakursė tikėjosi, kad kelviukas atsigaus, nes šie gyvūnėliai merginai ėmė vis labiau patikti.
-
Miškas jai labai patiko. Meghan tiesiog dievino medžius, stovėjimą jų pavėsyje, miško garsus... Mergaitė nuoširdžiai nemėgo plynų vietų, jai jos atrodė per daug tuščios ir nykios.
Magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje švilpiukė lankėsi jau senokai, tačiau sužinojusi, kad ši pamoka, kitaip nei kitos, vyks miške, negalėjo atsispirti. Rudaplaukė norėjo vėl pajusti miško laisvę ir tą begalinį džiaugsmą. Gal ir būtų pajutusi, jei ne tas prakeiktas miego trūkumas. Pastaruoju metu Meg atrodė kaip viskaša ((eng. vizcacha)) - graužikas, žinomas dėl to, kad visada atrodo pavargęs, nusivylęs ir norintis miego.
Tačiau net ir tokiai miegapelei kaip Meghan taisyklėse išimties nebuvo, todėl reikėjo kažkaip atmerkti akis ir keliauti vykdyti praktiką, kurią pusiau išgirdo, pusiau - ne. Gal tie kelviukai ir visai mieli padarai, tačiau kodėl jiems būtinai reikia verstis į grybus? Negali, pavyzdžiui, į kokias gėlytes ar lapelius? Greičiausiai jau akivaizdu, kad švilpiukė nekentė grybų. Bet niekur nedingsi - mergaitė patraukė gilyn į mišką, dairydamasi kelviukų grybų pavidaluose.
Jų niekur nesimatė. Gal Meghan ir nebuvo pati protingiausia, tačiau grybus atskirti dar sugebėjo. O jų čia nebuvo nė kvapo. Irgi, matai... "Suraskite grybus". O kad čia tokių nėra, tai visai nesvarbu.. Mintyse liedama pyktį mergaitė net nepastebėjo, kaip praėjo pro keistą lapų krūvelę. Kai švilpiukės smegenys jai teikėsi pranešti šią informaciją, rudaplaukė jau buvo nutolusi bent penkis metrus, tad teko grįžti atgalios. Rudaplaukė pritūpė prie kupstelio ir atsargiai nubraukė nuo jo lapus. Ten augo trys grybai. Du vienodi, vienas kitoks. Kadangi grybuose orientuotis Meghan mokėjo taip pat gerai, kaip herbologijos profesorius - kerėti, ji paprasčiausiai paėmė ir išrovė tą kitokį grybą. Pakėlusi jį pamatė, kad jo kotas nusėtas geltonais taškeliais. Aha, tai vis tik tu egzistuoji. pamanė Meg, jau skubėdama atgal.
Grįžusi į vietą, kur ir prasidėjo pamoka, mergaitė pakuteno grybuką.
- Nagi, zefyriuk, pasirodyk, - sušnabždėjo švilpiukė, jausdamasi baisiai kvailai. - Kelviuk, pasirodyk.
Nieko nenutiko. Meghan kalbino grybą dar kokias dešimt minučių, tačiau nieko nenutiko. Rudaplaukė buvo bepasiduodanti, tačiau staiga jos delne atsirado mielutis zefyriukas. Mergaitė jau norėjo džiaugsmingai šūktelti, bet pastebėjo, kad mielajam zefyriukui trūko rankytės.
- Profesoriau! - šūktelėjo ji, bėgdama link Rafael. - Profesoriau, kelviukui trūksta rankytės, jis sužeistas!
Meg ištiesė kelviuką profesoriui tikėdamasi, kad jis jį pagydys.
-
Rafael'is pasitvarkė savo plaukus. Jam patiko tai, kad mokiniai buvo dingę kažkur miške. Juk jam nebereikėjo kvaršinti galvos dėl jų daromų nesąmonių. Viskas buvo ramu iki tol kol pasirodė mokiniai su sužeistais kelviukais.Va čia bus rimti reikalai pagalvojo profesorius atsidarydamas savo eliksyrų tašę. Pirmojo prie vyro prisistatė kažkokia mergina iš Grifų Gūžtos.
- Labai gerai, kad atnešei subliuškusį kelviuką. Subliuškimas jiems gali būti mirtinas, - pasakė profesorius paimdamas gyvūnėlį į rankas. Tašėje vyras susirado ,,burbuliok'' eliksyrą. Jis užpildydavo kelviuką ir šis sugrįždavo į savo zefyriuko pavidalą.
- Palauk dešimt minučių ir kelviukas išsipūs. Tada galėsi pabendrauti su juo ir paleisti į mišką, - tarė atiduodamas gyvūnėlį mergaitei. Tada atsisuko į koledžo, kuriam vadovauja, mokine. Buvo patenkintas, kad kitą kelviuką išgelbėjo ji.
- Negerai, kad jam trūksta rankytės. Kelviukams kūno dalių trūksta tik tada, kai juos būnant grybuko pavidale kažkas pažeidžia. Gali būti, kad patys mokiniai nesaugo miško gyvūnų, - ištarė profesorius apžiūrėdamas zefyriuko pavidalo gyvūnėlį. Greitai tašėje susirado rankelės atauginimo eliksyrą. Sugirdė jį gyvūnėliui.
- Jo rankytė ataugs tik tada kai grįš į grybuko pavidalą, kadangi jam reikia būti prie medžio, jog rankelę atsiaugintų, bet, jei nori, gali su juo pažaisti.
-
Henrieta stebėjo kaip profesorius gydo kelviuką. Profesorius pasakojo, kad subliuškimas kelviukams gali būti mirtinas ir grifė tikėjosi, kad jos rastas gyvūnėlis atsigaus. Profesoriui Beaumont atidavus subliuškusį zefyriuką ir liepus palaukti dešimt minučių Poter patraukė prie tolėliau augančio medžio.
Atsisėdusi ant žemės po plikomis šakomis trylikametė pasidėjo sveikąjį kelviuką greta. Henrieta ir toliau laikė subliuškusį gyvūnėlį. Mergina norėjo būti tikra, kad jam nieko nenutiktų, tad laikė jį pasiguldžiusi ant delno. Greta linksmai bėginėjo sveikasis zefyriukas ir žvelgdama į jį Poter nejučia nusišypsojo. Trylikametė mielai būtų pasiėmusi vieną kelviuką pas save auginti, tačiau jos katinai suėstų juos nė nemirktelėję.
Praėjus dešimčiai minučių, po to, kai profesorius sugirdė subliuškusiam kelviukui eliksyrą, grifės rankoje sujudėjo zefyriukas, jau atgavęs savo įprastą formą. Nuo pat tos akimirkos kai profesorius Beaumont grąžino gyvūnėlį Poter, kelviukas vis po truputį pilnėjo, o dabar jau buvo sveikas. Mergina nuleido jį greta draugo ir stebėjo kaip gyvūnėliai kartu žaidžia. Trylikametė vis meiliai pakalbindavo zefyriukus, tačiau jie dabar daugiausia šokčiojo ir lakstinėjo vienas su kitu.
Artėjant pamokos pabaigai Henrieta vėl paėmė abu gyvūnėlius ant rankų ir patraukė arčiau miško. Atsistojus po medžių šakomis, trylikametė atsitūpė ir padėjo kelviukus ant žemės.
- Na, sėkmės jums, zefyriukai, - tarė mergina atsisveikindama.
Paleisti į laisvę gyvūnėliai nušuoliavo tolyn į mišką. Poter stebėjo tolstančius kelviukus ir įsivaizdavo kaip po medžių šakomis jie pavirsta į grybukus. Grįžusi į pamiškę trečiakursė atsisėdo ant žolės ir ėmė laukti pamokos pabaigos.
-
Mergaitė žingsniavo pamiške, tolyn į mišką. Ji mėgo grybauti, bet tikrai ne Uždraustajame miške. Vis dėl to, jeigu jau pavadintas Uždraustuoju, tai gal ne be reikalo? Kodėl profesoriai taip mėgo jį? Koks drąsuolis tikriausiai džiaugtųsi gavęs galimybę legaliai įžengti į tą keistenybių pilną mišką, tačiau Abigailė nebuvo tokia. Tikriausiai ne veltui Nestrof buvo paskirta į Varno Nagą, o ne Grifų Gūžtą.
Kai buvo jau bepradėsianti tolti nuo vietos, kurioje šį sykį vyko pamoka, ji išgirdo balsą. Tas balsas rėkė kaltinant, jog kažkas yra kalta. O siaubeli. Nestrof galvon šmėstelėjo prisiminimai iš praeitų metų. Tai buvo Elliw, mergaitės su kažkokiu nestabilios psichikos, teleskopų garbinimo ir kaltinimo sindromais, balsas. Varniukę net nukrėtė šiurpas. Ji atsisuko į ta pusę, iš kurios sklido balsas ir pamatė ją. Trumpais rudais plaukais, neonine oranžine pižama, žemo ūgio mergina stovėjo netoliese dviejų atneštų stalų.
Dabar ketvirtakursė mieliausiai būtų dingusi iš šios vietos. Elliw nebuvo stabilaus proto, nuolat kartojo tas pačias frazes bei su savimi tampėsi teleskopą ir tai varė Abigailę iš proto. Tačiau kažkokio kvailo instinkto vedama ji pasuko link klastuolės. Priėjusi arčiau pamatė, jog ant dviejų stalų stovėjo po teleskopą. O, teleskopai dabar jau du.
-Dėl ko aš kalta?-mestelėjo rudaplaukei Abigailė ir dabar jau tikrai pasuko miško link tikėdamasi, jog Elliw neišgirs klausimo.
-
Na, šiaip jau Dori nebuvo mėgėja nei jokių padarėlių, nei magiškų gyvūnų priežiūros pamokų. Profesorius mergaitei išties atrodė visai nieko, todėl kad dažniausiai būdavo neutralus, nenukrypdavo nuo temos. Sklido kalbos, kad jis mėgsta išgerti, tačiau Dori girto jo niekada nematė. Ne taip, kaip Matthew.
Žodžiu, šita pamoka trylikmetei tikrai buvo pakenčiama, nes Rafaelis mokėjo ją gerai pravesti. Bet niekuomet nesudomindavo klastuolės stipriai, nes ši nemėgo gyvūnų. Ypač po to, kai numirė Džo, visi gyvi padarai trečiakursei tapo dar tolimesni.
Tačiau šį kartą profesoriui pavyko sudominti mergaitę. Atrodo, tartum ji būtų gerte gėrusi kiekvieną jo žodį. Kelviukai jai pasirodė be galo įdomūs gyviukai. Apie tokius įdomius Dori niekada nebuvo girdėjusi.
Išklausiusi kelviukų istorijos ir visų darbui reikalingų instrukcijų trečiakursė su nekantrumu patraukė kažkur tarp medžių ir ėmė dairytis grybų. Akimirką pagalvojo, kad vieną kartą giliai miške matė labai labai daug keistų, įvairių grybų. Galbūt ten buvo kelviukai? Tikriausiai, kad taip. O, kad tada Dori būtų žinojusi! O kaži... o kaži, ar jie tokie pat skanūs kaip ir zefyrai? Galbūt iš tikrųjų juos reikia kepti? Laikyti už tų kojyčių ir skrudinti virš laužo.
Stipriai užsinorėjusi keptų zefyriukų Mendel pamatė grybą. Deja, ten nebuvo kelviukas, tad tą grybą beliko tik nuspirti. Netrukus tokių grybų ji pamatė dar daugiau ir suprato, kad tuos gyvūniukus tikrai nėra taip paprasta rasti.
Bedūsaujant ir spardant paprastus grybus klastuolės akys nukrypo į ryškiai rožinės spalvos grybelį. Šis ant kotelio turėjo tuos taškelius ir Dori suprato, jog tai bus kelviukas. Atsargiai jį paėmusi Mendel ieškojo ir antro.
-
Meghan stebėjo, kaip profesorius gydo kelviuką melsdamasi, kad padarėlis pagytų. Juk jis buvo toks mielutis.
- Ačiū labai, - padėkojo, kai Rafael atidavė jai padarėlį. - Nunešiu jį iš karto po medžiu, kad sugytų. Man vis tiek juk reikia susirasti kitą kelviuką, o šis turi pagyti. - pridūrė ir, paėmusi padarėlį, nuėjo atgal į mišką.
Suradusi, kaip mergaitei pasirodė, patogų ir gražų medį, rudaplaukė patupdė kelviuką po juo. Tas, nieko nelaukęs, pasivertė grybuku ir vėl tupėjo ten, atrodo, sveikas ir gyvas.
- Sėkmės tau, zefyriuk, - palinkėjo Meg ir patraukė tolyn. Pagal pamokos užduotį jai reikėjo surasti dar vieną kelviuką.
Šį kartą paieškos buvo kiek sunkesnės. Mergaitė klaidžiojo ilgai, aptiko daug grybų, tačiau nė vieno kelviuko. Jie tarsi prasmego. Visi medžiai ir grybai supanašėjo, vaizdas tarsi liejosi akyse. Rudaplaukė norėjo tiesiog išeiti iš pamokos, nes ėmė prastai jaustis. Tačiau švilpiukei jau gręžiantis, ji pamatė dar vieną lapų krūvelę po medžiu. Ji labai priminė tą, po kuria surado pirmą kelviuką, todėl Meg, ilgai nesvarsčiusi, priėjo prie jos ir nubraukė lapus. Ten iš tiesų buvo keli grybukai. Meghan jau žinojo, kaip atrodo kelviukas grybo pavidale, tad, greitai apžiūrėjusi grybų kotelius, rado tą, kuris buvo nusėtas geltonais taškeliais. Švelniai ir atsargiai išrovusi grybuką, grįžo prie kitų mokinių ir, įsitaisiusi po medžiu, paglostė kelviuką.
- Na, zefyriuk, pasirodysi? - švelniai paklausė.
Grybas mergaitės delne virto į zefyriuką. Labai panašų į praeitą, tačiau sveikut sveikutėlį. Švilpiukė nusijuokė, kai kelviukas ėmė bėgioti po jos delnus ir užsilipo ant pečių.
Mergaitė žaidė su padarėliu iki pamokos pabaigos, o tada nunešė jį prie to paties medžio, prie kurio rado ir paleido į laisvę. Labai norėjo pasilikti gyvūnėlį sau, tačiau jis buvo laisvas miško gyventojas ir turėjo teisę bėgioti kur tik nori. Ir vis dėlto, ši pamoka Meghan patiko labiausiai iš visų magiškų gyvūnų priežiūros pamokų.
-
-Svajone lik sveika,- tyliai atsiduso Lisetė, supratusi (tiesą sakant, ir taip nujautė, kad nieko nepeš, bet juk nepabandęs ir nesužinosi, viltis miršta paskutinė), jog profesorius nė neketino atleisti jos nuo užduoties. Matyt, bus iš Paryžiaus...- pamintijo klastuolė ir nupėdino gilyn į mišką. Žinoma, nebuvo labai patenkinta šios dienos užduotimi, juk reikės ieškoti grybų. Kas jeigu palietusi tikrą musmirę, septyniolikmetė paskui įkiš pirštą į burną ir numirs? Aišku, juk nebūtina kaišioti pirštų ten, kur nereikia, bet nu kam gi nepasitaiko.
Rausvaplaukė sunkiais batais spardė jau seniausiais nukritusius medžių lapus ir dairėsi, ar po jų sluoksniu netūnojo grybai, tačiau nors ir aptikusi keletą įvairiaspalvių kepurėlių, kyšančių iš po žemės, gyvatėlė vis tiek žengė toliau, mintyse kartodama: Kitus tai jau tikrai tikrai apžiūrėsiu. Deja, Lisetė tiesiog negalėjo pakęsti liesti drėgnų, slidžių ir visaip kitaip šlykščių dalykų (Lyg liestum snarglį! Ir dar ne savo!!!), tad kadangi mergužėlė vis tolo nuo vietos, kurioje prasidėjo magiškų gyvūnų priežiūros pamoka, ir vis artėjo prie pilies, prancūzaitė nusprendė negrįžti pas profesorių ir kitus mokinius.
-Bus juokinga, jei profesorius, tamsta netikras prancūzas, nesuprantantis kitų prancūzų, paryžietis pamanys, kad aš prapuoliau kažkur tai Uždraustojo miško gelmėse, ir imsis manęs ieškoti, ha,- garsiai pamintijo rausvaplaukė, - au revoir!- dar linksmai pridūrė ir greitu žingsniu pasuko pilies link.
-
Netikėtas vėjo gūsis sušiaušė juodus grifės plaukus. Žieminė mantija pradėjo plaikstytis ore, o visą kūną persmelkė vėjo gūsio sukelti šiurpuliukai. Vis dar šiek tiek drebėdama Melody pakėlė akis. Prieš akis didingai puikavosi Uždraustojo miško platybės, o paslaptingajam miškui rodės galo nėra. Grifiukė patrynė vieną į kitą rankas, kad bent kiek sušiltų, o tuomet vėl įbruko jas į kišenes. Gaivus vėlyvo rudens oro gurkšnis tik dar labiau leido įsitikinti, kad bent jau šįsyk tai nebuvo klaida. Pagaliau tamsiaplaukė nuoširdžiai dėkojo miško dievams, kad prisivertė atpėdinti ir sudalyvauti dar vienoje Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje.
Mėgaudamasi šalčiu ir gaiviu miško oru Melody nupėdino iki profesoriaus. Medžių ošimas beveik užgožė profesoriaus žodžius, tačiau grifė šiaip ne taip suprato užduotį. Smalsumas vis labiau veržėsi ir jį suvaldyti tapo kur kas sunkiau, mat Grifų Gūžtos mokinė troško kuo greičiau pasileisti į Uždraustojo miško gelmes. Norėjosi bėgti ir šūkauti miško apsupty, o vėliau laukti žodžius atkartojančio aido. Melody tik ir troško sužinoti kas laukia už kito posukio vingiuojant miško keliuku. Gal kokia magiška būtybė, o gal sraunus upeliūkštis?.. Gal net pavyktų ir kentaurą išvysti... Netikėtai visas nekantrumas dingo, prisiminus praeitų metų nuotykį Uždraustąjame miške. Tuomet pakliuvus į kentaurų nemalonę, grifė buvo prisižadėjusi daugiau nekelti kojos į šį mišką... Tačiau... Juk kartais galima laužyti taisykles, tiesa?
Žaismingai šyptelėjusi juodaplaukė bėgte pasileido į miško gilumą. Kažkur toli dar girdėjosi profesoriaus žodžiai duodantys startą kelviukų paieškoms, tačiau mergaitė paprasčiausiai pasileido viena kryptimi gilyn į mišką. Vėjas taršė plaukus, o akys net ašarojo, tačiau grifė neketino sustoti. Deja, tačiau ilgai netrukus ji nejučia už kažko užkliuvo...
Pasigirdo tyli dėjonė (o gal tai buvo tik vėjo švilpimas?). Pargriuvusi, pagaliau atsistojo ant kojų. Tuomet, sutrikusi Melody žvilgtelėjo po kojomis ir išvydo tai ko tikrai nesitikėjo.
- Kas per..?- nejučia prabilo grifė. Tačiau kas tai- nė neįsivaizdavo. Kas per... Grybas?!-mintyse užbaigė mintį.
Tai buvo keistas melsvas ir tartum švytintis grybukas su gelsvos spalvos dėmelėm ant kotelio. Kažkur iš atminties išniro profesoriaus žodžių nuotrupos. Kelviukai... Keičia pavidalą... Tai žinoma! Juk tai Kelviukas! Atsargiai pritūpusi mergaitė paėmė grybuką į rankas, pakuteno ir sušnibždėjo:
- Atleisk... Tikiuosi pernelyg nesužeidžiau, kelviuk?
Taip kalbėti buvo keistoka, tačiau veiksminga. Kelviukas pagaliau pasirodė savo tikruoju pavidalu ir grifė šyptelėjo. Nudžiugusi, kad rado pirmąjį savo kelviuką, paėmė gležną mažytį kelviuką ir patraukė atgal- mokinių balsų link, nuolat dairydamasi, gal kur samanose vėl išvys kelviuką.
-
Grybukas mielai pasikrapštė ir vos po keliu sekundžių mergaitės delnuose jau sėdėjo tikras gyvas zefyriukas. Stengdamasi jo nesužeisti Sofi atsistojo ir vėl susiruošė keliauti.
Ji apkeliavo tą vietovę skersai išilgai, bet juk ne kiekvienas grybas ant savo koto turi geltonus taškiukus. Ji nuėjo dar giliau į mišką. Buvo gan tamsu, daug tankiai priaugusių medžių. Raudonplaukė bandė surasti samanų luobelį ir niekaip nesisekė.
Po dar kelių minučiu žaliaakė rado kupstą. Samanų kupstą. Turėdama gerą nuojautą Sofi pradėjo knistis. Ir tikrai! Po samanomis buvo grybų. Tik, kad nevisi buvo kelviukai. Klastuolė jau nebesijaudino dėl poveikio, tad drąsiai kišo ranką. Kai paėmė padariuką ji vėl sumurmėjo:
- Hey. Mielas, gražus zefyriukas. Nagi kelkis,- nieko,- Kelkis iš miegų, pusrytėlį nešu,- nusisuko,- Kas per grybas? Ko jis nesikelia?
Grybas niekaip neatvirto kelviuku. Sofi plyšo nervai, tad ji greitu žingsniu nuliuoksėjo pas profesorių Rafael Beaumont. Tas prancūzas!!! Nieko jis nemoka! Nors koks jis ten prancūzas? Nei menamo akcento, nei dar ko!
Paėjusi truputį ir pargrįžusi į vietą kur prasidėjo pamoka ji jau norėjo atiduoti kelviuką:
- Na, tai ar man tave ten nešti, gražuoli? Ne?- vis dėl to dar kartą pabandė. Greitai atvirto, tik, kad jis buvo apsimiegojęs,- Miegojai?! Ar žinai kaip buvo man baisu? Ne? Tai kelkis kai žadinu!
Po protrūkio ji tegalėjo supažindinti kelviukus, atsiprašyti to, kurį aprėkė. TRuputį su jais pasikalbėjo. Kalbėjo, glostė iki pamokos galo. Po to paėjo kiek giliau į mišką ir juos paleido.
- Likit sveiki!- tik tiek tegalėjo pasakyti.
-
Melody ėjo lengvu lėtu žingsniu, nuolat žvilgtelėdama į kelviuką. Mažytis gležnas kelviuko kūnelis spurdėjo grifiukės rankose ir kaip įmanydamas stengėsi išsilaisvinti iš mergaitės gniaužtų, tačiau grifė atkakliai neleido jam to padaryti ir saugiai, iš lėto gabeno pas profesorių. Šis padarėlisbuvo išties nepaprastas ir susigrobė visą tamsiaplaukės dėmesį, dėl ko porasyk mergaitė ir vėl vos nepargriuvo.
Vėjo gūsiai maloniai ir toliau talžė antrakursės veidą, tačiau skruostai vis tik nė kiek neparaudonavo. Kadangi dar visai neseniai grifė lėkė medžių tankumynais kiek įkabindama, geriau atsikvėpti taip ir nebuvo progos, tad mergaitė giliai įtraukė į plaučius gaivaus miško oro. Iš niekur nieko Melody vienąsyk garsiai sušukus, ji galiausiai stabtelėjo ir luktelėjo kol išgirdo aido atsaką. Kelviukas šiek tiek susigūžė išgirdęs garsų šūksnį, tačiau vis tik išliko savo pavidale. Pamokos užduotis buvo ne motais, mat mergaitę ir vėl užvaldė laukinė gamta ir šios grožis. Pagaliau parėjus varguliui, kurio prieš tai nė nejuto lėkdama, mergaitė klestelėjo į samanas ir nugara atsirėmė į storą medžio kamieną. Giliai alsuodama bandė atgauti kvapą, o geriau atsikvėpus užvertė galvą į dangų. Tankios medžių šakų raizgalynės užstojo visą dangų, palikdamos vos kelis žydrus lopinėlius, pro kuriuos skverbėsi pavieniai saulės spinduliai.
Nežinojo kiek ilgai taip gulėjo, tačiau pagaliau mergaitė nusprendė grįžti.
- Na ką, kelviuk, metas keliauti,- atgavusi kvapą tyliai prabilo Melody. – Mes jau visai netoliese, tačiau gal vis tik pavyks surasti dar vieną kelviuką tau į draugiją, a?
Šyptelėjusi padarėliui grifiukė atsistojo ir švelniai įsikišo kelviuką kišenėn taip, kad iš kišenės kyšojo droviojo kelviuko mažytė galvelė. Ir mergaitė vėl pasileido lėtais žingsniais link mokinių balsų, tačiau kiek ilgai beeitų, antrojo kelviuko nebuvo matyti nė ženklo. Džiugūs mokinių balsai vis garsėjo, įspėdami, kad tikslas jau visai čia pat, tačiau rodos visi kelviukai jau buvo išgraibstyti kitų mokinių. Galiausiai tarp kelių raudonviršių, juodaplaukė pastebėjo kuklų kelviuką, tarsi besislepiantį tarp raudonviršių, tačiau geltonos dėmelės ant kotelio vis tik jį išdavė. Švelniai paėmusi kelviuką į rankas mergaitė šnibždėjo šiam daug gražių žodelių ir visaip kuteno, tačiau jis taip ir nepasirodė savo tikruoju pavidalu. Tai pradėjo šiėk tiek erzinti, tačiau grifė stengėsi iš paskutiniūjų.
- Pirmyn, mažasis kelviuk, pasirodyk!- beveik maldate maldavo, tačiau- šnipštas. Tuomet iš kišenės grifė ištraukė kitą kelviuką ir nuleido ant samanų netoliese pasislėpelio.
- Pirmyn!- dar paragino ir pakuteno. – Pasirodyk, zefyriuk!
Pagaliau ir antrasis kelviukas pasirodė tikruoju pavidalu ir Melody džiugiai nusišypsojo mažyliui. Abu kelviukai elgėsi kukliai, tačiau praėjus kiek laiko jau smagiai strykčiojo drauge. Grifiukė paleido šiuos į miško glūdumą ir jie nevaržomai dingo medžių apsupty. Tyliai atsidususi antrakursė žvilgtelėjo į samanomis pasidabinusį mišką, klestelėjo ant samanų ir šiaip ne taip prisivertė vėl neišlėkti į miško platybes, o tik kantriai sulaukti pamokos galo.
-
Laikydama rankoje rožinį grybą Dori ieškojo antro, nes profesorius liepė surasti ne vieną, o du kelviukus. Trečiakursė vargo ilgai. Vieną akimirką jau pamanė, kad užteks ir vieno gyvūnėlio, bet visai netikėtai pamatė ryškiai žalią grybą, kuris šiek tiek švytėjo. Mendel nudžiugo. Kažkodėl iškart suprato, jog ten bus kelviukas. Paėmusi grybuką norėjo žingsniuoti profesoriaus link, tačiau pamatė, kad yra gerokai nutolusi nuo kitų mokinių. Per medžius regėjo kai kurių mokinių mantijas. Girdėjo jų balsus. Tačiau iš esmės buvo vienui viena.
Klastuolės akys truputį prisimerkė, o lūpos stipriai stipriai susičiaupė po sekundėlės vos šyptelėdamos. Dori negalėjo suprasti, kas su ja darėsi, nes lyg tas bjaurumas jau buvo ją apleidęs, tačiau šiomis savaitėmis vis dažniau išlįsdavo. Gera, maloni mergaitė žaliaplaukė dažniausiai būdavo su Alanu, Deoiridh ir Henrieta, o pamokose vėl karts nuo karto pasireikšdavo klastuokiška prigimtis.
Nelabai ką ir begalvodama Dori padėjo rožinį kelviuką ir bejausmiu veidu ėmė kutenti bei meiliais žodžiais kalbinti žalią grybuką. Minutėlė kita ir ant trylikmetės delno stovėjo tikrų tikriausias kelviukas, zefyras ant šakelių. Gyvūno šis išmislas klastuolei visai nepriminė. Tiesą pasakius, ji užsinorėjo karštos kakavos su saldžiais, spalvotais zefyriukais, ir vieną akimirką kažkas jos viduje siūlė atsikąsti kelviuko, bet šito padaryti žalių plaukų savininkė nedrįso.
- Diffindo, - tarė nusitaikiusi į bejėgį.
Kelviukas pusiau neperskilo, tačiau jo vidurys prasipjovė ir iš to zefyro ėmė sunktis tikrų tikriausias kraujas. Dori veide sužibo kažkokia sumišusi nuostaba, negalėjai pasakyti, ar ji žavėjosi, ar buvo šokiruota. Nieko nelaukusi Mendel paėmė ir rožinį kelviuką, grįžo į mokinių šurmulį, atvertė ir kitą grybą į gyvūnėlį. Sveikąjį paleido, o su nuskriaustuoju nupėdino prie profesoriaus.
- Profesoriau, - kreipėsi mergaitė į magiškų gyvūnų prižiūrėtoją, - vienas kelviukas buvo sveikas, o šitą radau tokį, - pamelavo.
Dori padėjo kelviuką ant žemės prie Rafaelio kojų ir tiesiog nuėjo į šalį. Atsisėdo ant kelmo laukti pamokos pabaigos, o mintyse vienu metu virė tūkstantis keistų minčių, bet tuo pačiu nebuvo nieko.
-
Ta bjauri mergiūštė! Tik ji dėl visko kalta, ko ji iš viso artinasi prie Elliw? Argi būtina trukdyti atlikti pamokos darbą, ką velsietė sąžiningai stengėsi daryti?! Ar bent jau stengtųsi, jeigu prisimintų, ką čia reikia atlikti. Deja, ne ne neLiucija nė neketino padėti, ji kaip visada tik trukdė gyventi! Ir kaip galima nesuprasti, kad ji kalta dėl visko? Nutarusi, kad jau nebėra vilties tai bjauriai mergiūkštei tai išaiškinti, klastuolė tiesiog piktai spoksojo į ją, kol pamiršo, kodėl tai daro. Norėjo nusisukti, bet bjaurybė jau buvo dingusi. Tai, žinoma, buvo geras dalykas, ir Elliw jau ketino tęsti (ar pradėti?) pamokos darbą. Bėda buvo ta, kad ji nė neįsivaizdavo, ką čia daro. Ir kur yra, žinoma. Stalai su teleskopais padėjo šiek tiek numalšinti kylantį nerimą, tačiau mergaitė vis tiek buvo sutrikusi. Ką jai dabar daryti?
Nutarusi pasekti kitų mokinių (tik ne trijų bjaurybių!) pavyzdžiu ji patraukė į mišką. Nežinojo, kodėl tai daro. Vis dėlto Elliw - gera mergaitė, taigi ji privalėjo stengtis gerai mokytis. Kiti mokiniai kažko ieškojo - ar bent jau taip nusprendė velsietė. Vadinasi, jai reikėjo daryti tą patį. Bet kodėl negalima mokytis ko nors naudingo?! Pavyzdžiui, apie teleskopus. Taip, tai būtų žymiai vertingiau nei kažkoks neaiškus vaikščiojimas.
Bandydama rasti kažką (nors nė neįsivaizdavo, ko ieško) rudaplaukė įsirėžė į medį.
- AUČ! - garsiai suriko ji ir apsidžiaugė, kad teleskopai saugiai stovi ant stalų. Tos bjaurios mergiūkštės! Tik jos kaltos, kad jai taip nesiseka! Beširsdama ant bjaurybių Elliw pamiršo, ką dariusi ir visai sutriko. Norėjo žingsniuoti toliau, tačiau už kažko užkliuvo ir plojosi ant žemės.
- Tai tu kalta! - pasigirdo nepasitenkinimo kupinas šūksnis. Nežinojo, kurią bjaurybę kaltina, mat neprisiminė, kurią iš jų visai neseniai matė. O ir koks vis dėlto skirtumas? Jos visos vienodai bjaurios!
Kiek pagulėjusi velsietė pamatė kažkokį neaiškų grybą. Jokios logikos tame nebuvo, bet vis tiek nutarė jį pasiimti. Tai bedarydama netyčia jį perlaužė, bet kadangi tą faktą pamiršo, visai nenusiminė. Šiaip ne taip atsistojusi apžiūrėjo radinį, bet suprato, kad tai ne teleskopas, ir nusivylė.
- Man reikia teleskopo! - garsiai pratarė ir vėl pažiūrėjo į grybą. - O tu atrodai kaip koks zefyriukas, - pridūrė ir kažkodėl paglostė radinį. Jam pradėjus keistis kuo nuoširdžiausiai persigando.
- Liucija?.. - beviltiškai kreipėsi ir norėjo skubiai grįžti prie teleskopų. Deja, buvo visiškai pasiklydusi, tad visai neplanuotai patraukė gilyn į mišką.
-
Pagydęs kelviukus Beaumont buvo patenkintas ir savimi, ir mokiniais. Praktiką daugeliui sekėsi puikiai. Daugelis mokinių patenkinti nešiojosi kelviukus ir žaidė su jais, tačiau profesorius matė vieną mergaitę tiesiog nueinančią tolyn. Keista pagalvojo profesorius.
Jam besidžiaugiant, jo džiugesys pasibaigė. Dori atnešė visiškai sužalotą kelviuką. Jo zefyrinis pilvelis buvo tiesiog įpjautas. Bet įpjautas buvo stipriai... Velnias, čia rimta pagalvojo profesorius besiknisdamas savo krepšyje. Čia rado skysčio kelviukų žaizdoms, tačiau panašu, kad šiuo atveju šis eliksyras gali būti per silpnas. Jei taip bus grybukas tikrai neišgyvens. Bet, prancūzas negalėjo to leisti. Jis privalėjo kaip nors padėti gyvūnėliui. Dėl šios priežasties jis sumaišė du eliksyrus ir sugirdė juos kelviukui. Tikėjosi, kad jam pavyks iškapstyti gyvūnėlį iš mirties.
Nors visi mokiniai iš išėjo Rafas liko sėdėjo pamiškėje tikėdamasis, kad kelviukas atsigaus, kadangi kelviukai labai prieraišūs prie savo draugų, tad profesorius nenorėjo jog kažkoks kelviukas prarastų draugą. Jis tiesiog laukė efekto sėdėdamas pamiškėje.