Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Dori Mendel Gruodžio 21, 2021, 04:38:31 pm
-
Hogvartso galiniame kieme stovėjo milžiniškas daržas. Čia galėjai rasti įvairiausių daržovių, nuo prieskoninių žolelių, tokių kaip bazilikas ar petražolė, iki sveikųjų brokolių ar didžiulių cukinijų. Daržovės šiame darže puikuodavosi pavasarį, vasarą ir rudenį, nes buvo magiškos. Tik žiemą, kai daržas užsiklodavo baltais sniego patalais, vaikai gaudavo daugiau marinuotų agurkėlių ir raugintų kopūstų.
Tačiau ir žiemą šitas daržas nebuvo bevertis, mat jo pakraštyje stovėjo nemažas šiltnamis, kuriame visus metus augdavo magiški pomidorai ir agurkai.
Savaime suprantama, kad mokiniams labiau rūpėjo moliūgų pyragas ir imbieriniai sausainiai, todėl retas čia užklysdavo pakramsnoti kokios nors morkos. Bet nepaisant to, darže dažnai būdavo mokinių, nes jame tiesiog knibždėte knibždėjo sodo nykštukų.
Mokiniai mėgo ateiti į daržovių auginimo tvirtovę ir juos mėtyti, tačiau, žinoma, ne dėl to, kad šie neapgraužtų paprikų, o todėl, kad žaisdavo vieni su kitais sodo nykštukų karą arba varžydavosi, katro nusviestas nykštukas toliau nuskris.
Elfams Hogvartso daržas nekelė daug nepatogumų, nes vos susprigtavus jis akimirksniu nusiravėdavo, o teleportuoti daržovę į virtuvę reikėdavo taip pat tik akimirkos. Tačiau vienas kitas elfas darže būdavo beveik visada. Jie šiuo rūpindavosi arba ateidavo pažiūrėti, ar geras derlius, kurias daržoves jau metas rinkti, o kurios dar turi augti.
Tiesa, įpykę profesoriai nepagailėdavo mokiniams skirti darže areštą: rankomis rinkti daržoves arba dar blogiau: žiobarišku būdu ravėti daržą.
-
Buvo labai linksma diena. Dori jau seniai taip nesijautė. Pasimiršo daug problemų. Suknisti žiobarai tėvai, siekėjo ir jo savininko Juzefo tyla. Vis tik mergaitei pavyko pasididinti savo žieminius batus kerais ir šį sezoną jie tikrai atlaikys. Tiesa, Dori šiek tiek suko galvą dėl dovanų. Juk reikės kažką padovanoti Deoiridh ir Matthew. Širdis suspurdėdavo iš nekantrumo pagalvojus apie tai, kad jau tuoj tuoj prasidės Kalėdų atostogos ir jas mergaitė praleis herbologo namuose. Tik kad burtų lazdelę, deja, teks palikti Klastūnyno miegamajame po pagalve.
Šiandienos popietę trečiakursė leido su savo draugais iš Grifų Gūžtos Henrieta ir Alanu. Jiems beeinant į daržą keli bendrakoledžiai rėžė, kad Dori yra Klastūnyno išdavikė, jeigu trinasi su visokiais grifais. Tačiau Mendel buvo nei motais, nes jau visi ir taip žinojo, kad daugiausiai laiko mergaitė praleisdavo su Alanu, o jų nepastebėti kartu buvo tiesiog neįmanoma, nes šviesdavo dvi spalvotos galvos - žalia ir raudona. Bet dabar jau buvo kitas lygis, Dori šiandien vaikščiojo ne su vienu, o su dviem grifais iš karto, be to, keli klastuoliai jau pastebėjo ir tai, kad Mendel dar praleidžia nemažai laiko ir su septintakurse grife, tačiau būnant su ja nelabai kas ir lįsdavo, tikriausiai bijojo, kad vyresnė mergina paleis kokius kietus kerus. Pasitaikydavo atvejų, kai Mendel ir valgydavo prie grifų stalo, tai dabar reikėjo išlikti budriai, kad kas nors iš bendrakoledžių nesugalvotų jai iškrėsti kokios nors piktos išdaigos.
Taigi, trys draugai atėjo į daržą, kuris buvo nuklotas baltu sniegu. Darže buvo ramu, nes žiemą neaugdavo net ir magiškosios daržovės, tačiau prie šiltnamio jau matėsi keli nykštukai, nes šiltanmyje visais metų laikais būdavo gausu magiškų agurkų ir pomidorų.
- Kur mesime? - paklausė draugų žaliaplaukė. - Vienas į kitą ar į tolį?
-
Šiandiena turėjo būti kuo smagiausia. Alanas apie kažką užsisvajojęs drožė su Henrieta ir Dori. Priekyje jų bėgo Dingas. Voverę Grifas paliko kambaryje narve. Iš pradžių, jo svajas pertraukė kažkokie Klastuoliai. Kurie kažką aiškino Dori. O to Alanas negalėjo jiems leisti.
- Prilipk. - Nusitaikė į tuos vaikigalius, jų nebuvo ten daug ir kerai pavyko. Daugiau jie negalėjo nieko išveblenti. Kažkas keista vyko Alano gyvenime, nes Šalia Dori kildavo noras elgtis taip, kaip jis šiaip nedarytų. Kad ir užsipulti tuos vyresnius Klastuolius.
Pagaliau jie pasiekė daržą.
- Tai gal į tolį? - Pasakė jis.
- Kaip tu manai Henrieta?
Jiems besitariant, Dingas smagiai sau voliojosi sniege. Ir šiaip lakstė aplinkui trijulę.
-
Henrieta linksmai žingsniavo su savo draugais - Dori ir Alanu per apsnigtą kiemą. Nusimatė smagus vakaras, o pasirodžiusi tikra žiema tik dar labiau pakėlė nuotaiką. Šiuo metų laiku Poter galėjo atsipalaiduoti, nes žinai, kad iki mokslo metų pabaigos dar liko nemažai laiko, o vasaros atostogų negandos per rudenį pasimirštą.
Atėjus į daržą trečiakursė apžvelgė apžvelgė lysves ir susimąstė kaip daržas turėtų atrodyti vasarą, kai jame želia įvairios daržovės ir prieskoniniai augalai. Pastaruoju metu mergina ėmė vis labiau domėtis herbologija. Poter ėmė vis labiau patikti augalai ir grifė kelis kartus jau buvo susimąsčiusi apie ateitį. Gal jai reiktų tapti herbologe?
Tačiau ilgai galvoti Henrieta neturėjo laiko. Vis dėlto ji atėjo čia pabūti su draugais, o ne mąstyti apie ateities perspektyvas. Alanui paklausus kaip grifė norėtų žaisti Henrieta šyptelėjo ir patraukė pečiais.
- Man jokio skirtumo, - tarė grifė ir ėmė laukti varžybų pradžios.
-
Dori žvilgtelėjo į Alaną. Jis išties pradėjo stebinti mergaitę. Tada vasarą, kai jiedu patvarkė tą balandėlių porelę. Dabar, kai jis šovė kerų į vyresnėlius klastuolius. Mendel žavėjo tai, kad raudonplaukis ne visada elgdavosi kaip tipiškas grifas.
Henrieta, regis, buvo kuriam laikui apie kažką susimąsčiusi, žiūrėjo į daržą. Per tą laiką Dori nupėdino iki šiltamio ir už pakarpos pasiėmė vieną sodo nykštuką. Netoli šiltnamio žaliaplaukė nubrėžė su koja sniege ilgą liniją.
- Tai ką, meskime į tolį, - entuziastingai tarė klastuolė. - Rinkitės nykštukus! - paragino.
Mendel laukė, kol draugai pasiims po nykštuką. Pati stengėsi išsirinkti kuo mažesnį, kad būtų lengvesnis ir jį pavyktų nusviesti toliau.
Trečiakursė nukreipė žvilgsnį į Dingą. Pradėjo galvoti apie tai, ar šuo mėgsta sodo nykštukus? Galbūt vaikams juos sviedus gyvūnas pribėgs ir juos suės? Ai, menkas nuostolis, mintyse pagalvojo mergaitė. Suės, tai suės. Elfai dar už tai ir padėkos.
Dori atsistojo prie linijos ribos karingai iškėlusi galvą.
- Kai suskaičiuosiu iki trijų... Vienas, du, trys... Metam!
Žalių plaukų savininkė iš visų jėgų metė nykštuką į tolį. Deja, šis nukrito ne taip jau ir toli trijulės, nors klastuolė ir labai stengėsi.
-
Alanas maklinėjo po sniegą ir rinkosi sau nykštuką. Pagaliau vieną nusičiupo. Tas muistėsi ir spardėsi.
- Paleisk. Paleisk sakau. - Priešinosi padarėlis kaip beįmanydamas. Net bandė įkasti jam į pirštą. Pasitaikė itin karingo ir bjauraus būdo.
Čia pasirodžius vaikams, sodo nykštukai ėmė lįsti iš savo slėptuvių ir voromis plūsti prie jų. Kodėl jie taip kvailai visada elgiasi? Tai visada linksmino Alaną. Senklerių dvaro sode nykštukų niekada nebuvo. Bet jie gyveno pas jo tetulę, kuri be galo domėjosi herbologija ir augalais. Ji leido jiems ten gyventi. Senkleriai ten važiuodavo retokai, ir toji tetulytė amžinai tampydavosi Raudonplaukį po savo šiltnamius. Taigi, jis niekada nebuvo pats geriausias nykštukų gaudytojas ar svaidytojas.
Pagaliau kai visi sustojo mesti, Alanas švystelėjo jį tolyn. Nykštukas pliumptelėjo ant sniego, visai netoli Dori nykštuko.
Dingas dabar sėdėjo ramiai ir spoksojo į tuos visur šmižinėjančius kąsnelius. Bet nelietė jų.
- Gerutis Dingai, šaunuolis. - Pasakė jam Alanas ir iš apsiausto kišenės išsitraukęs šunų skanėstų metė haskiui, kuris mikliai juos pagavo ir patenkintas ėmė kramtyti.
-
Draugams pasirinkus mesti sodo nykštukus į tolį Henrieta šuptelėjo ir patraukė ieškoti sau sviedinio. Teko gerokai paplušėti kol pavyko sugauti nykštuką, nes visi lyg susitarę spruko nuo merginos. Grifė kelis kartus, begaudydama tėškėsi į sniegą, kol galiausiai sučiupo vieną sodo gyventoją. Tačiau jis vis vien buvo labai stambus ir trylikametė abejojo ar jis toli skries.
Pirma metė Dori, paskui Alanas. Abiejų draugų sviesti nykštukai nenuskriejo toli. Henrieta užsimojo ir sviedė nykštuką į tolį. Mergina vylėsi, kad jos nykštukas nebus per sunkus ir bent jau nuskris iki draugų. Bet nykštukas ne tik susilygino su draugų nykštukais bet ir pralėkė pro juos. Dar kiek paskridęs įkrito į sniegą maždaug dvidešimčia centimetrų toliau nei draugų ,,sviediniai''.
Henrieta džiugiai nustebusi stebėjo šį sodo gyventojo skrydį. Mergina dar niekada nebuvo mėčiusi sodo nykštukų, nes tėvų kieme, jų paprastai nebūdavo. Tad ši pergalė tikrai buvo netikėta. Grifė nusišypsojo ir pažvelgė į draugus.
- Norit dar kartą mesti, ar eisim veikti ko kito?
-
Regis, draugams teko pavargti, kol pagavo sodo nykštukus. Tą kartą Dori pasitaikė itin ramus sodo nykštukas, tačiau kaip bus toliau? Laimei (o gal nelaimei?) Dingas nesuėdė nei vieno nykštuko.
- Ech, nemaniau, kad Dingas šitoks vegetaras! - pajuokavo trylikmetė.
Henrieta savo nykštuką nusviedė toliausiai. Dori pakelė antakį. Na ir kieta toji Henrieta, mintyse pagalvojo. Jau tiek kartų ji buvo parodžiusi greitą reakciją ir drąsą, o dabar dar ir numetė iš visos trijulės toliausiai tą padariūkštį. Pirmame kurse draugė Dori atrodė tokia rami ir gera, Mendel nemanė, jog jai viskas taip gerai seksis.
Tačiau girti grifės ji neketino, nes širdyje nugulė šioks toks kartėlis.
- Žinoma, metam dar!
Dabar Dori išsirinko neramų nykštuką. Galbūt jis pats kažkokiu būdu spirsis į priekį ir taip jį pavyks numesti toliau? Trečiakursei teko šiek tiek pavargti, kol jį sugavo. Šis buvo gerai įsikibęs į šiltnamio kraštą. Tada dar pabandė apkandžioti Dori rankas. Mergaitę suėmė toks pyktis ant to padaro. Ji atsistojo prie linijos, piktai primerkė akis ir tyliai tyliai jam pasakė:
- Va dabar tai tau šakės.
Klastuolė ėmė sukti savo dešinę ranką kartu su nykštuku ir sviedė jį kiek įmanydama toliau. Šį kartą pavyko numesti toliau nei pirmą, tačiau vis tiek nebuvo įspūdinga.
-
Henrietos nykštukas nušvilpė tikrai toli.
- Gerai čia pavarei. - Pasakė Alanas draugei.
- Tik pabandytų Dingas suryti ką nors gyvą, kad ir nykštuką... Tai jau ne. - Jis paglostė šunį. O tas, su savo skanėstais nubėgo tolėliau.
Atėjo metas dar kartą sviesti nykštuką. Dabar jie marširavo visur, buvo be galo pastebimi. Ir šį kartą Alanas nusičiupo tokį, kuris ėmė plūstis ir tiek muistėsi, kad net iškrito jam iš rankos. Tada pabandė pabėgti, bet Senkleris vėl jį sučiupo. Gal šis užsispyrėlis lėks toliau, nei praeitas? Pagalvojo ir pasiruošė mesti.
Metimas nė kiek nesiskyrė nuo praito. Kaip užkerėtas sodo nykštukas plumptelėjo į tą pačią vietą, kaip ir pirmą kartą.
- Na Henrieta, parodyk ką moki. - Smagiai pasakė jis.
-
Draugams vėl išskubėjus rinktis nykštukų, Henrieta patraukė ne ten kur jie lakstė ir lyg taikėsi būti sugauti, o į visai kitą pusę kur kyšteldavo vos viena kita kepuraitė. Grifė priėjo prie nedidelės pusnies ir palaukė kol koks kvailas nykštukas sumanys išlįsti ir apsidairyti.
Ilgai laukti nereikėjo. Vienas liesas nykštukas kyštelėjo savo kepuraitę iš pusnies ir ėmė dairytis. Henrieta to ir telaukė. Sučiupusi už kepurėlės sodo gyventoją ištraukė jį iš pusnies. Poter nežinojo, kodėl renkasi tokius netradicinius nykštukus, kurie tik ir taikosi pasislėpti, tačiau pirmą kartą su tokiu netradiciniu šoviniu pavyko laimėti. Gal tokia strategija išdegs ir šįkart?
Žengusi prie metimo linijos Henrieta užsimojo ir svietė savo nykštuką. Sodo gyventojas atsitiktinai išskriejo iš rankos kepurėle į priekį ir antrą kartą iš eilės aplenkė Dori ir Alano nykštukus. Grifė negalėjo patikėti, kad jai, pirmą kartą mėtant nykštukus, taip sekasi. Greičiausiai tai buvo paprasčiausia naujoko sėkmė ir vėliau nepavyks taip taikliai mėtyti nykštukų. Poter abejojo, kad tokia sėkmė išsilaikys ilgai.
-
Kai Henrieta jau antrą kartą ir vėl numetė savo sodo nykštuką toliausiai, Dori pradėjo šiek tiek erzintis. Nejau tiek ji, tiek Alanas yra kažkokie nevykėliai, nesugebantys net kažkokio padariūkščio toli sviesti? Trylikmetė sau pasakė, jog dabar tai jai pavyks. Ji nusvies savo nykštuką kaip toli, jog nei vienam iš grifų nepavyks tiek nusviesti.
Ryžtingu žingsniu Dori ėjo šiltnamio link, tačiau prie jo sodo nykštukų jau beveik nebuvo. Išsilakstė. Todėl mergaitė įėjo į šiltnamį, kur kvepėjo šviežiais agurkais ir pomidorais, ir ėmė dairytis nykštukų. Vienas bandė pasislėpti už pomidorų, tačiau nesėkmingai: žaliaplaukės akys jį pamatė. Stvėrusi padarėlį už pakarpos mergaitė išlindo į lauką ir nuėjusi prie nubrėžtos linijos kelis kartus giliai įkvėpė. Jau dabar tai jai tikrai turi pavykti. Tikrai! Primerkusi akis, suraukusi antakius, be galo susikaupusi ir stovėdama kovotojos pozoje klastuolė sviedė savo sodo nykštuką į tolį. Lūpose pasirodė šypsnis, mat šis skrido toliau, nei prieš tai buvo nukritę abu nykštukai. Šį kartą sodo nykštuką pavyko numesti pakankamai toli, tačiau jis atsitrenkė į akmenį. Trečiakursė susiraukė. Vaizdas buvo ne itin malonus, nes ant sniego matėsi kraujas, o nykštukas nebesujudėjo.
- Oi... - tarstelėjo.
-
Henrieta laimėjo ir dar kartą. Neblogai jai sekas. Nykštukai Grifei skriejo kaip pagal užsakymą.
- Na palauk. - Pasakė Henrietai Alanas ir šypsodamasis nuklampojo ieškotis naujo šovinio. Eidamas vos nenudribo, nes slystelėjo ant sniego.
Pagaliau pasičiupo naują nykštuką. Šis buvo visai ramutėlis, regis pats atėjo jam į rankas.
Berniukas atsistojo prie linijos ir švystelėjo. Šį kartą nykštukas nukrito net dar arčiau nei visada. Bet Alanui jis jau nerūpėjo.
Dori nykštukas atsitrenkė į akmenį, pasirodė kraujas, o padarėlis taip ir liko ant sniego. Visa nuotaika dingo kaip nebuvusi. Raudoni lašeliai taip ryškiai švytėjo ant balto sniego.
Alanas nuėjo jo pažiūrėti. Galėjo numoti ranka, juk tai tik nykštukas, niekam nereikalingas padaras ir tiek. Bet turėjo pamatyti kaip ten jis.
-
Henrieta pastebėjo, kad jos pergalės kiek suerzino Dori. Pati mergina tikriausiai būtų daug labiau džiaugusis draugės pergale, tačiau taip jau išėjo, kad jos sviesti nykštukai vis skriejo tolyn ir skynė pirmąsias pozicijas. Kad ir kaip būtų, grifė per daug nesistengdama vis laimėjo, tačiau Poter galvoje vis kirbėjo mintis, kad ši sėkmė ilgai nesitęs. Tad tikėdamasi, jog galbūt šįkart draugams nusišypsos sėkmė, trečiakursė nuklampojo per pusnis ieškotis nykštuko.
Dauguma nykštukų jau buvo išsislapstę, tačiau tarp pusnų dar lakstė keli daržo gyventojai. Neužilgo Henrietos rankose jau spurdėjo liesas nykštukas ir grifė žengė prie starto linijos ir nesistengdama švystelėjo nykštuką tolyn. Poter padarėliui jau bepradedant leistis, Dori sviestas nykštukas trenkėsi į akmenį ir aplink jį sniegas prisisunkė kraujo. Pastebėjęs tokį vaizdą dar vis skriejantis sodo gyventojas ėmė muistytis ir cypti. Viskas susiklostė taip, kad trečiakursės nykštukas nuskriejo truputį toliau nei draugės ir trylikametė vėl laimėjo.
Tačiau pergalės Henrietai nerūpėjo. Dabar trečiakursės akys buvo nukreiptos į nejudantį nykštuką raudoname sniege. Nejau jie ką tik užmušė vieną iš sodo gyventojų? Na taip, niekas nepasiges vieno pradingusio sodo nykštuko, tačiau nuotaika vis tiek subjuro.
-
Tuo pačiu metu, kai Dori mestas sodo nykštukas išsitaškė ant akmens, draugų nykštukai bumbtelėjo ant žemės. Na ir stipruolė ta mūsų Henrieta, pamanė Mendel pamačiusi, kad grifė ir vėl nusviedė padariūkštį toliausiai.
Tačiau klastuolė pamatė, jog draugų nuotaika dingo, kai jos nykštukas užsimušė į akmenį. Alanas jau buvo nuėjęs pažiūrėti, Henrietos ūpas irgi atrodė nukritęs. Dėl Merlino barzdos, juk čia tik suknisti sodo nykštukai, mintyse pagalvojo Dori, tačiau garsiai to nesakė: matė, kad draugams nykštuko gaila. Vardan Gringotso goblinų, tos grifiškos širdys, vis dar mintyse kalbėjosi su savimi. Kurių galų gailėti šitų kenkėjų, trylikmetės galvoje girdėjosi burbesio žodžiai.
Ir iš tiesų, Dori to sodo nykštuko visai nebuvo gaila. Sodo nykštukai jai prilygo doksiams, be to, jie apėsdavo vaisius ir daržoves, tad kokia iš jų nauda? Jeigu jiems taip gaila šitų gyvių, tai tuomet kodėl išvis pasišovė juos mėtyti, ir vėl mintyse pagalvojo trečiakursė. Dori nuotaika taip pat dingo. Tik ne dėl nykštuko, o dėl to, kad Henrietai ir Alanui to padarėlio buvo gaila. Žinoma, vaizdas išties nebuvo pats maloniausias, bet čia juk tik nykštukas...
Tačiau kažko aiškinti draugams Mendel nesiruošė. Ji žinojo, kad grifai to nesupras. Vis tik jų ne tik uniformos, bet ir galvos buvo raudonos, ar ne? Tikrų tikriausi grifai, tačiau nepaisant visko, vis tiek abu buvo vieni geriausių Dori draugų. Dėl tokio išsiskiriančio požiūrio žaliaplaukė nenorėjo gadindis su jais santykių, todėl nusprendė pavaidinti, kad ir jai gaila sodo nykštuko. O vaidinti ir apsimetinėti Dori mokėjo, juk vis tik buvo klastuolė.
- Vajei... - tarė priėjusi prie reginio. - Na ir netaikli aš. Vargšas padarėlis, - liūdnai tarė ir galėjai pagalvoti, jog mergaitei iš tiesų yra gaila to maisto kenkėjo.
Tačiau... tačiau Dori pamatė, kad nykštukas kvėpuoja. Atsitūpusi prie jo pastebėjo, kad kraujas sunkiasi iš jo kojos. Galiausiai padariūkštis atsimerkė. Matėsi, kad jam skauda. Tą akimirką Dori nuotaika iš tiesų dar labiau subjuro būtent dėl nykštuko. Nors jai ir nebuvo gaila to padaro, jeigu šis užsimušė, tačiau vis dėlto trylikmetė nebuvo laiminga, sukėlusi jam skausmą. Ji to nenorėjo. Ir, negana to, dabar teks tą nelaimėlį gelbėti, suniurnėjo mintyse.
- Ferula, - tarė nutaikiusi burtų lazdelę į nykštuko žaizdą.
Padarėlio koja susitvarstė, tačiau tikrai ne idealiai. Vis tik šie kerai buvo pakankamai sudėtingi, o Dori buvo vos trylika. Žinoma, geriau nei nieko. Nykštukas atsistojo ir šlubčiodamas lėtais žingsniais ėmė tipenti į tolį. Iš tvarsčio pamažu sunkėsi kraujas, nes Dori išburto tvarsčio sluoksnis buvo per plonas.
- Bet gyvens, - pasakė Mendel.
Dori būtų užkapsčiusi kruviną akmenį sniegu ir toliau su mielu noru svaidžiusi tuos nykštukus, tačiau buvo beveik įsitikinusi, kad draugai atsisakys tai daryti. Tačiau taip norėjosi pralenkti Henrietą...
- Na, niekas nemirė, - vis tik prabilo klastuolė. - Norite pamėtyti dar ar jau nebe? - paklausė. Stengėsi nerodyti jokių emocijų, šį kartą buvo linkusi prisitaikyti prie grifų.
-
Alanui atėjus ten, kur gulėjo nelaimėlis, greit atžingsniavo ir Dori.
Jie pamatė, kad nykštukas gyvas. Tai berniuką nuramino. Tada, Dori ėmė ir sutvarstė jam sužeistą koją. Ir nykštukas lėtai nusvirduliavo tolyn ir kažkur pasislėpė.
- Atrodo, nieko tokio nenutiko. - Prabilo jis.
- Manau, kad dabar tie nykštukai nė už ką nelys iš savo slėptuvių. - Dar pasakė. Kažkaip niekada Senkleris nepagalvojo, kad gali taip nutikti. Juk daug burtininkų vaikų mėtė nykštukus. Tai atrodė taip įprasta. Na jis nemėtė, nes neturėjo tokios galimybės. Bet jei atsirasdavo proga, tai ir prisijungdavo prie kitų. O paskui stebėdavo, kaip jie grįžta atgal į sodą, ar kažkur, kur jie tuo metu žaisdavo šį žaidimą.
Alanas nenorėjo dabar imti ir visko mesti dėl nykštuko. Tuo labiau, kad jis tikrai pasveiks.
- Jei tu rasi bent vieną nykštuką, galim tęsti toliau. - Pasakė Dori.
- Bet aš abejoju. - Pridūrė.
- Henrieta, ką darom? - Paklausė.
-
Henrieta žvelgė į sniege gulintį nykštuką. Norėjosi, kad šis žaidimas nebūtų sukėlęs tokių pasekmių kaip kad šis įvykis, tačiau sodo gyventojui pradėjus judėti, mergina lengviau atsikvėpė. Nuotaika, stebint kaip nykštukas klibinkščiuoja per pusnis tolyn, kiek pasitaisė. Tačiau iki prieš tai vyravusios nuotaikos dar šiek tiek trūko.
Draugams ėmus svarstyti ar dar vertėtų ieškoti nykštukų ir tęsti žaidimą, trečiakursė susimąstė. Dabar apsižvalgius po sodą nebebuvo matyti nė vieno nykštuko, nors gerai paieškojus gal ir būtų galima atrasti vieną kitą sodo gyventoją, tinkamą žaidimui. Na, bet grįžti į pilį dar nesinorėjo, taigi reikėjo sugalvoti ką veikti.
Draugams atsisukus į grifę ir paklausus ką jos manymu dabar reikėtų veikti Henrieta atsakė:
- Galim pabandyti surasti nors vieną nykštuką, nors tai nebeatrodo labai realu. - mergina trumpam nutilo ir paskui pateikė kitą pasiūlymą. - Arba galėtume pasisvaidyti sniego gniūžtėmis ar paveikti ką nors panašaus.
Mintis apie gniūžtes Poter kilo prisiminus Didžiąsias Hogvartso sniego žaidynes kurios buvo tikrai įdomus ir gal net smagus laisvalaikio praleidimo būdas.
-
Grifiukai neatsisakė toliau svaidyti nykštukus, tačiau entuziazmo, regis, tam nebelabai turėjo, be to, sodo nykštukai išties buvo išsilakstę kas kur.
- Na, pabandom dar kartelį! - pasiūlė Dori, tačiau ji melavo.
Klastuolė pradėjo pėdinti šiltnamio link ir neva dairėsi nykštukų, tačiau iš tikrųjų ji rezgė smagų planą - netikėtai pulti Alaną ir Henrietą sniego gniūžtėmis, kai šie nesitikės ir nebus pasiruošę. Beveik pasiekusi šiltnamį Dori staigiu judesiu pasilenkė, su abiem rankom griebė po saują sniego, sekundėlę jį paspaudė ir sviedė po gniūžtę į draugus. Nieko nelaukusi Mendel veiksmą pakartojo dar kelis kartus, šitaip pradėdama sniego gniūžčių karą. Galbūt bent čia pasiseks, pagalvojo mergaitė mintyse bandydama apmėtyti grifus sniegu, juk per sniego žaidynes pasirodžiau gerai.
-
Sniego karas skambėjo viliojančiai. Bet Alanas nupėdino paieškoti nykštuko. Deja, jie pasislėpė ir nesiteikė nė nosies iškišti. Berniukas jau norėjo sakyti, kad nieko nebus, kai staiga, jam į nugarą pažiro sniegas. Raudonplaukis staigiai atsisuko pažiūrėti.
- Ak tu! Henrieta, atsargiai karas. - Šūktelėjo ir puolė gamintis šovinius. Paleidęs kelias gniūžtes į Dori pusę nutarė, kad šito per mažai, todėl nubėgo jos link.
- Tau šakės. - Pasakė ir Stumtelėjo Dori į minkštą pusnį, norėdamas kaip reikiant ją išvolioti puriame sniege.
Šuo pamatęs kad dedasi kažkas naujo sulojo kelis kartus ir smagiai liuoktelėjo priekin. Gal manė, kad čia vyksta peštynės, bėgiojo ratu aplink juos ir lojo.
Alanas trumpam nukreipė dėmesį nuo Dori, nes norėjo pažiūrėti ką dirba Henrieta. Ir ar kas gresia iš jos pusės.
-
Nors mintis apie sniego karą visai viliojo, Dori pasiūlius dar kartą pabandyti paieškoti nykštukų, Henrieta patraukė prie pusnų kur jie slapstėsi. Deja, tačiau kad ir kaip stengėsi ieškoti, grifė nieko nerado. Atsisukusi sakyti, kad atrasti dar nors vieną nykštuką būtų neįmanoma, mergina sulaukė nemalonios staigmenos - trečiakursei į veidą atsitrenkė puraus sniego gniūžtė. Nusibraukusi nuo veido sniegą Poter apsidairė ieškodama, kas metė gniūžtę.
Buvo aiškiau, nei aišku, kad tai buvo Dori. Atrodo, kad pasiūlymas ieškoti nykštukų buvo tik apgaulė, kad būtų lengviau iš pasalų užpulti grifus. Ilgai negalvojusi Henrieta pasigriebė kelias saujas sniego, prieš metant dar jį paspaudė ir metė atsakomąjį šūvį Dori link. Tuomet pritūpė už pusnies ir ėmė gamintis sniego šovinius tolimesniai sniego kovai. Gal nors su draugais pavyks geriau nei per Didžiąsias Hogvartso sniego žaidynes?
-
Grifai buvo ne pėsti: į Dori drabužius atlėkė tiek Alano, tiek Henrietos sniego gniūžtės, o galiausiai Senkleris pradėjo volioti mergaitę po sniegą. Trylikmetė ėmė juoktis, seniai jai nebuvo taip smagu. Tą akimirką, kai Alanas metė žvilgsnį į Henrietą, Dori žaibiškai sureagavo ir akimirksniu išsitraukusi lazdelę švystelėjo sniego miltų gūsį į raudonplaukio pusę.
Henrieta, regis, bandė slėptis, tikriausiai įgavo patirties per sniego žaidynes. Klastuolė lazdele pasiuntė sniego krūvą ir į draugės pusę. Juk galima ir pagudrauti, ar ne? Nebūtina visko daryti žiobarišku būdu.
Kažkur šalia pat lojo ir Dingas, tačiau Dori buvo pernelyg susikoncentravusi į tikslą užbombarduoti draugus sniegu, todėl akimis šunio nesusirado.
-
Vos tik Alanas nusisuko į jį pažiro sniegas.
- Palauk. - Tyliai, kad girdėtų tik Dori pasakė jis.
- Man atrodo reikia kai kam atkeršyti už begalines pergales ar ne? Susivienykim? - Pasiūlymas pateiktas ir dabar jau jai spręsti ką daryti. Henrieta gaminosi naujas gniūžtes ir buvo pats tas ją dabar užpulti.
Alanas greitai pašoko ant kojų, plaukuose buvo pilna sniego. Nuotaika vėl užkilo iki šimto procentų. Jis nurūko Henrietos link, kišenėje susiradęs lazdelę pasiuntė į mergaitę geroką gūsį sniego.
- Ginkis! - Šūktelėjo karo šūkį ir pasiuntė dar vieną salvę.
Deja, kadangi baisiai skubėjo, tai kojos susipynė ir slystelėjęs jis plojosi į pusnį. Pasidarė smagu ir juokinga ir jis pradėjo kvatotis. Nesusižeidė, nes nukrito į minkštą sniegą, kaip į patalus. Dar ir Dingas pribėgo prie jo ir puolė laižyti veidą.
- Atstok, atstok sakau. - Bandė nuvyti jis šunį. Žinojo, kad dabar yra labai pažeidžiamas, bet negalėjo nustoti kvatotis.
-
Henrietos sniego gniūžčių kalnas pamažu augo ir grifė nusprendė, kad jau užteks gamintis šaudmenų ir metas pradėti kovą. Pasiiėmusi keletą gniūžčių trečiakursė pažvelgė į draugus ir nusitaikiusi metė jų link sniego gniūžčių salvę. Tačiau dauguma jų nepataikė į taikinius. Vis tik, čia nebuvo ko stebėtis, nes ir per Didžiąsias Hogvartso sniego žaidynes jai nelabai sekėsi mėtyti gniūžtes.
Jau kurį laiką Henrieta buvo nusisukusi nuo draugų ir nepastebėjo kaip jos link bėga Alanas. Kad draugas sumanė ją pulti grifė suvokė kai į ją atskriejo nemenkas sniego sūkurys. Grifė išgirdo antrakursio raginimą kautis ir susidūrė su dar vienu sniego gūsiu. Pakilusi iš pusnies susidariusios po Alano sniego salvių, trečiakursė taip pat išsitraukė lazdelę. Juk nebūtina žaisti įprastu būdu kai draugai naudojasi lazdelėmis?
Henrieta pažvelgė į Alaną kuris dabar buvo parvirtęs į pusnį ir prie jo buvo prisokęs Dingas. Grifė nusišypsojo ir nukreipusi lazdelę į draugo pusę paleido nemenką sniego gūsį. Atsisukusi į Dori, Poter taip pat pasiuntė nemenką sniego sūkurį. Blogos nuotaikos neliko nė kvapo.
-
Darže prasidėjo tikrų tikriausias sniego karas. Alanas pasiūlė susivienyti ir kovoti prieš Henrietą, tačiau galiausiai pats įkrito į pusnį, nors ir spėjo pasiųsti gūsį sniego grifiukės pusėn. Į pačią Dori pataikė kelios Henrietos gniūžtės, tačiau jos nieko bloga nepadarė, nes kerais siųstas sniegas buvo daug efektyvesnis.
Kol Mendel bandė susigaudyti, kas vyksta, į mergaitę atskriejo Henrietos sniego sūkurys ir klastuolė liko snieguota nuo galvos iki kojų. Ji ėmė kvatotis.
- Nepyk, Alanai, mergaitės prieš berniukus! - sušuko ji ir taip pat į Alano bei Dingo pusę pasiuntė galybę sniego miltų.
Dori juokėsi galvodama apie tai, kaip atrodys Alanas, jeigu mergaitėms pavyks draugą negailestingai išmaudyti sniege.
-
O kad tave. Galvojo ir juokėsi jis. Dingas ir toliau kišo šaltą nosį prie veido, o dar ir sniegas pažiro visur, kur tik įmanoma.
- Šalta! - Pro juokus šūkčiojo jis, kai draugių pasiųstas sniegas pažiro už kaklo po drabužiais.
- Palaukit, aš dar kai atsistosiu. Galas jums. Dingai, dink sakau tau. - Haskis išsimaudęs Dori pasiųstame sniego gūsyje pašėlo, pasipurtė, sulojo kelis kartus ir vis tiek neketino atstoti nuo Alano.
Pagaliau tas atsistojo. Buvo snieguotas nuo galvos iki kojų.
- Dabar jau ginkitės. - Pasakė ir lazdele ėmė siuntinėti sniego sūkurius į abi mergaites. Be kovos jis neketino pasiduoti.
Popietė lėkė nuostabiai smagiai. Ir bekovodamas Alanas pamiršo šaltį, jautėsi žvalus ir linksmas.
Dingas irgi dirbo savo darbus. Voliojosi sniege, kartais nužvelgdamas dūkstančius vaikus. Galiausiai kažką užuodęs ėmė kasti gilią duobę.
-
Henrieta ir toliau siuntinėjo sniego sūkurius Alano pusėn. Dabar prie jos prisidėjus Dori, buvo galima mažiau galvoti apie pavojų iš jos pusės. Į draugą vis lėkė sniego sūkuriai ir kai galiausiai pakilo iš sniego, Alanas buvo visas snieguotas. Ši popietė buvo tikrai smagi. Atrodė, kad visi rūpesčiai kažkur išgaravo.
Neužilgo į trečiakurses ėmė lėkti Alano paleisti atsakomieji sniego sūkuriai. Vienas jų lėkė tiesiai į Henrietą ir jam praėjus grifė liko stovėti aplipusi sniegu. Poter nusijuokė ir kartu su Dori pasiuntė dar kelis sniego sūkurius į draugą.
Pamažu popietė persirito į vakarą ir ėmė greitai temti. Buvo pats metas grįžti į pilį. Visi aplipę sniegu ir linksmai nusiteikę draugai patraukė Hogvartso pilies link.
-
Taip, šiais metais reikia imtis kitos taktikos. Akivaizdu, kad tiems laukiniams padarams, vadinamiems Hogvartso mokiniais, koledžų taškai nerūpi. Vis dėlto gaišti savo laisvalaikio su profesoriais jie turbūt nenorės. Vadinasi, areštas turėjo būti tinkamas metodas neklaužadoms pamokyti. Pastaruosius keletą metų Matthew atkakliai vengė šitos nesąmonės, bet ir vėl chaosu virtusi pamoka vertė imtis griežtesnių pamokų. Buvo šiek tiek gaila, kad laiką švaistys su Alanu Senkleriu. Vis dėlto tas berniukas neatrodė esantis ypatingai blogas. Nelemta paauglystė susiraukęs galvojo Turner eidamas daržo link. Ant kabineto durų paliko raštelį, kad grifas turi pasirodyti čia. Ką veikti kabinete - pliurpti? Ačiū ne, herbologas tuo tikrai neketino užsiimti. Ne, jeigu sugeba griauti šiltnamį, tegul sugeba ir išsiterlioti savo rankutes. Galės padirbėti tiek, kad versti pamokų chaosu paprasčiausiai neturės jėgų. Lygiai taip pat, kaip Matthew Turner nebeturėjo jėgų to chaoso tvarkyti.
Nenuostabu, kad nuotaika nebuvo pati geriausia. Pamoka ir vėl buvo ne pamoka, o kažkokia nesąmonė, mokiniai neatrodė visiškai pasikeitę. Buvo galima pamanyti, kad koledžų bendruose kambariuose yra pakabinti skelbimai, raginantys pirmakursius griauti herbologijos pamokas. Ir kodėl aš dėl jų iš viso stengiuosi? ir toliau mintyse plūdosi Turner pagaliau pasiekęs daržą, kuris buvo neblogai apžėlęs. Tai buvo pats tas darbas Alanui, tad nuotaika šiek tiek pasitaisė. Svarbiausia, kad neklaužada grifas iš viso čia pasirodytų. Nors... Jeigu nepasirodys, bus galima ramiai keliauti sau. Tik prieš tai reikės atimti dar kokį šimtą taškų iš Senklerio koledžo.
Matthew susimąstęs stovėjo daržo viduryje ir mąstė. Nesuprato, kodėl vėl grįžo profesoriauti, kodėl ir toliau save kankina. Juk šitie kvailiai vis tiek nieko neišmoks, ar ne?..
-
Į daržą atlėkė didelis gražuolis šuo ir draugiškai apuostė čia stovintį žmogų. Paskui haskį atidūmė dar viena būtybė. Tai žinoma buvo šuns šeimininkas. Alanas užduso nuo lėkimo, atrodė susišiaušęs kur kas labiau, nei visada.
- Po galais Dingai ateik čia. - Griežtai liepė jis šuniui ir tas atiturseno prie vaikino. Po galais, net į savo sumautą areštą negaliu normaliai prisistatyti. Nuostabi diena, puiku. Bambėjo mintyse Senkleris.
Kai Alanas ėjo iš bendrojo kambario šuo sugebėjo išsprukti kartu. Tada jie bėgo per visą mokyklą, Alanas norėjo parginti jį atgal, o Dingui atrodė, kad tai nuostabus žaidimas. Dumdamas pro Herbologo kabinetą jis spėjo užmatyti kažkokį raštelį ir trumpam sustojęs perskaitė, jog arešto vieta pakeista. Tuomet vėl nusivijo šunį. Bet paskui pagalvojęs, kad jau ir taip tikriausiai vėluoja nurūko į vietą. Žodžiu tariant, gavosi kaip visada šauniai.
- Aš... - Jis atsikvėpė, mat vis dar negalėjo atgauti kvapo. - Atsiprašau, jei vėluoju. - Užbaigė. Dingas tuo tarpu kuo gražiausiai atsisėdo greta Alano. Grifas suprato, kad jau dabar viskas prasidėjo nekaip. Galvojo ar reiktų dabar dar ką pridurti apie tai, kas atsitiko per pamoką. Nutarė, kad gal ne. Tikėjosi, kad gal atliekant areštą išeis viską paaiškinti. Nors, kai viskas taip šauniai prasidėjo, kažin.
-
Atrodė, kad Alanas nepasirodys. Matthew netikrino laiko, bet nutarė, kad berniukas vėluoja. Tai gerokai erzino - vis dėlto galėtų susitikti su Rafael’iu ar Auriu, išgerti ir paplepėti. Bet ne, stypso čia ir laukia, kol neklaužada mokinys teiksis pasirodyti. Nesąmonė, ar ne?
Galiausiai pamatė, kad grifas artėja, ir šiek tiek nurimo. Tiesą sakant, Senklerio buvo šiek tiek gaila. Nebuvo jis blogas vaikas, o ir dabar tikriausiai tiesiog norėjo padėti tai mergaitei. Nukentėjo dėl to, kad kiti du išlėkė. Gal vis dėlto nereikėjo jo bausti? mintyse paklausė savęs herbologas ir žvelgė į artėjantį mokinį. Ne iš karto pastebėjo, kad kartu su juo bėgo ir kažkoks šuo. Tai nelabai patiko, bet neketino prieštarauti.
- Labas vakaras, - ramiai pratarė Turner. - Nevėluoji, - pridūrė, nors tikrai šito nežinojo. Svarstė, ar tikrai reikia paskirti užduotį, kurią iš anksto buvo numatęs. Visų pirma, jeigu taip ir bus, jie čia užtruks iki gilios nakties. Be to, Alanas dažniausiai stengdavosi atlikti pamokos darbą. Čia tau ne Pritz, kuriai tik ir rūpi bet kurią pamoką praversti degančiu pragaru.
- Tikiuosi, supranti, kad man tenka imtis priemonių, - tarsi atsiprašydamas už areštą pasakė mokiniui herbologas. - Šiltnamis nėra skirtas kautynėms. Kai kurie augalai yra išties vertingi ir brangūs, tad juos daužydamas nepadarai nieko gero nei man, nei pačiam sau. Niekada negali būti tikras, kad nepateksi į situaciją, kur itin pravers kažkuris gydantis augalas.
Nužvelgė daržą. Trys eilės magiškų augalų buvo tiesiog siaubingai apžėlusios. Tai buvo tiesiog nuostabi arešto užduotis, bet vis dėlto šiek tiek per daug. Jeigu Alanas jas visas ravės, kada Matthew gaus išgerti? Vidurnaktį? Ne, iki jo dar pernelyg toli. Geriau dvi eiles pasiliks kitam kartui - nepanašu, kad herbologijos pamokos kada nors nustos būti kažkokia nesąmone, per kurią visi mokiniai tik ir tikisi gauti areštą.
- Tavo užduotis - švariai nuravėti vieną iš šitų trijų lysvių, - pratarė Matthew parodydamas į minėtą lysvę. Pabrėžė žodį “švariai” tikėdamasis, kad Alanas nė neketina darbo atlikti paskubomis ir atmestinai. - Jokios magijos. Kai baigsi, galėsi keliauti į pilį. Šunį pažiūrėsiu aš.
Jis nesitiki, kad tas šunėkas leis daryti nesąmones, ar ne? viltingai mintyse paklausė savęs Turner ir įdėmiai pažvelgė į Alaną ir jo augintinį.
-
Profesorius atrodė kokį tūkstantį kartų ramesnis nei per pamoką. Alanas lengviau atsikvėpė.
- Aš žinau, kad šiltnamis ne kovos laukas. Labai atsiprašau, kad pridariau jums rūpesčių. - Pasakė jis. Kad jūs žinotumėt, kaip aš norėčiau neįsivelti per jūsų pamokas į visus tuos dalykus, bet kad tai tiesiog neįmanoma. Galvojo Senkleris.
Darbas, kurį gavo reikalavo kruopštumo. O šio daikto Alanui kartais tikrai pritrūkdavo.
- Dėl šuns tai galit nesirūpint, jis jau šiandien savo pasiekė, išvedė mane iš kantrybės. - Jau žvalesniu tonu pasakė berniukas ir pataršęs Dingo gaurus kibo į darbą. Ravėjo tas piktžoles ir įsivaizdavo, kaip susidoros su tais dviem, jei prireiks. Bet ši veikla jam nepasirodė labai įdomi. Alanui nusibodo tylėti ir atsigręžęs į herbologą jis paklausė.
- Profesoriau, ar yra koks nors augalas, kurio nėra mokykloje ir kurį jūs norėtumėt turėti ir užauginti?
-
Alano žodžiai privertė pasijusti nejaukiai. Išties šis mokinys nebuvo iš tų, kurie prisidirba specialiai. Bent jau taip galvojo Matthew. Išties, ko gero, reikėjo nubausti anuos du, kurie labai gudriai pasiplovė iš pamokos. Profesorius net nespėjo įžiūrėti, kas tokie jie buvo.
- Tegul ir iš geros valios, bet šiltnamyje švaistytis kerais vis tiek nereikėtų, - nepatenkintas suburbėjo Matthew. Nežinia, kas jam patiko mažiausiai: gaišti laiką arešte ar tai, kad areštą gavo tikrai ne pats blogiausias mokyklos mokinys.
Ak, šuo išvedė tave iš kantrybės, tai nutarei, kad reikia tą patį padaryti ir su manimi, ar ne? vėl suirzęs mintyse paklausė savęs Turner, bet garsiai šito nepasakė. Nutarė, kad verta pasistengti nesusipykti. Alanas buvo iš tų kelių mokinių, kurie per pamokas stengėsi, tad dabar ginčytis tiesiog nebuvo prasmės.
O ir darbo ėmėsi nesiskųsdamas. Tiesą sakant, kai berniukas pradėjo ravėti, Matthew net nustebo. Nė kiek neabejojo, kad teks klausytis atsikalbinėjimų, kaip jis nenori nieko daryti ir panašiai. Vis dėlto grifas ramiai dirbo, tad buvo galima tikėtis, kad areštas pernelyg ilgai netruks.
Deja, jam būtinai reikėjo paplepėti. Klausimas apie augalus neapgavo: kažin ar jis išties domisi herbologija, tai tikriausiai tebuvo bandymas paįvairinti areštą, o galbūt dar labiau suerzinti tą areštą skyrusi profesorių.
- Tokių augalų yra daug, bet dauguma iš jų Jungtinėje Karalystėje augti paprasčiausiai negali, - prisivertė mandagiai atsakyti į klausimą profesorius. - Egipte auga daugybė itin galingas gydomąsias savybes turinčių augalų. Juos tikrai norėčiau auginti.
Turner nė nepastebėjo, kaip užsiplepėjo apie augalus ir nė nežiūrėjo, ką Alanas veikia. Susiraukęs pažvelgė į grifą ir tarstelėjo:
- O tu neužmik ant laurų. Kuo ilgiau išsisukinėsi nuo darbo, tuo ilgiau čia užtruksime.
-
- Taip Taip aš dirbu dirbu. - Pasakė Senkleris. Nors jau praleido tikrai ne vieną piktžolę, kurią turėjo išrauti lauk. Alanui pasidarė įdomu ir jis norėjo išgirsti ką nors daugiau apie tuos egiptietiškus augalus.
- O kaip tie egiptietiški augalai atrodo? Ar jie pavojingi? Na ar jie moka kaip nors gintis? Toks jausmas, kad visi magiškieji augalai būtinai turi kaip nors gintis. - Bepliurpdamas jis prisiminė tą nykią regis bekraštę lysvę ir vėl ėmėsi darbo.
Užtai Dingas tuo tarpu patogiai susiraitė šalia profesoriaus Turner ir regis paniro į snaudulį. Nusilakstė bjaurybė. Pagalvojo Senkleris. Bet apie šunį jis ilgai nemąstė. Norėjo išgirsti profesoriaus pasakojimą apie augalus. Ir šiaip Egiptas buvo toks paslaptingas kraštas. Turintis tokią įdomią senovės istoriją. Kažkaip persekioja mane ta šalis, net per magijos istoriją teko ten keliauti.
-
Ką gi, panašu, kad Alano gerumas baigėsi. Matthew kuo puikiausiai matė, kad jo ravėjimas toli gražu nėra toks, kad jam tiktų apibūdinimas “švariai”. Ką gi, kai baigs, galės pradėti iš naujo, čia jau ne herbologo problema. Jis tenorėjo greičiau pabaigti šitą nesąmonę ir keliauti sau. Deja, panašu, kad grifas norėjo čia užtrukti kaip įmanoma ilgiau.
- Iš kur tokia netikėta meilė herbologijai? - nesusilaikęs leptelėjo jis. Apie augalus, žinoma, mielai padiskutuotų, bet ar būtina tą daryti tada, kai norisi keliauti į kabinetą. - Kažkodėl per pamokas atrodai susidomėjęs viskuo, tik ne magiškaisiais augalais.
Egiptietiškas augalėlis, apie kurį užsiminė Turner, buvo išties itin smagus ir naudingas. Vien dėl jo norėtų dar kada nors grįžti į Egiptą. Vis dėlto dabar neketino apie jį plepėti ir taip dar labiau gaišti brangaus laiko. O dar tik pirma mokslo metų savaitė… mintyse pasakė sau profesorius ir sudejavo.
- Visi magiški augalai turi vienokią ar kitokią gynybos sistemą, tik ji ne visada yra lengvai pastebima, - vis dėlto teikėsi šį bei tą pasakyti profesorius. - Bet jeigu nori sužinoti daugiau, pradėk per pamokas dirbti, o ne muštis. Ar nešiotis neaiškius žaislus, - pridūrė prisiminęs ankstesnių mokslo metų pamoką, kai Senkleris atsinešė į šiltnamį kažką, kas sugalvojo užpulti ne ką kitą, o jį, Matthew.
Gerai, kad bent jau šuo buvo nusiteikęs itin ramiai. Matthew buvo įsitikinęs, kad teks kankintis dar ir su juo, bet bent jau kol kas keturkojis nekėlė problemų. Tai, profesoriaus nuomone, tikrai nebuvo Senklerio nuopelnas, tad nieko apie tai nesakė.
- Ar iš tiesų yra taip smagu griauti pamokas? - nejučia pasiteiravo Turner. Kažkodėl atrodė, kad šis mokinys į tokį klausimą gali atsakyti nuoširdžiai. Panelytė Pritz nuo tokio klausimo tiesiog pradėtų raitytis iš juoko. Ne, su ja laiko Matthew tikrai nešvaistys.
- Tik nepamiršk, ko čia susirinkome, - beveik draugišku tonu priminė herbologas.
-
Taip. Alanas tikrai nebuvo uoliausias mokinys herbologijoje. Tą tai reikėjo pripažinti. Ir jis pasakė.
- Nežinau. Niekada neturėjau ryšio su augalais. Jie pas mane greitai miršta. Ta prasme aš pats tai jų niekada neauginau, turiu galvoje kambarines gėles. Bet tai nereiškia, kad man visai neįdomu. - Beplepėdamas jis vėl nustojo dirbti.
- Aš tikrai atsiprašau dėl tos lėkštės. Aš visai nenorėjau jos ant jūsų paleisti. Man dažnai nutinka tokių dalykų. Ta prasme aš kartais įsiveliu į visokias situacijas, kurios nuo manęs nepriklauso. Jos mane lydi ir viskas. Mano mama pavyzdžiui sakydavo, kad Ne aš, o Frederika mane turėtų prižiūrėti. Bet tai yra kvailystė, nes mano sesutei tuo tarpu buvo tik penkeri metai, o man vienuolika... - Staiga jis nutilo. Ir todėl, kad kažin ar profesoriui įdomios jo gyvenimėlio istorijos ir todėl, kad Frederika buvo skaudi tema.
- Na, kartais pašėlioti tai visai nieko, bet šiaip... - Jo balse nebeliko to gyvumo ir linksmumo, kuris buvo atsiradęs tada, kai klausinėjo apie augalus ir kalbėjo apie seserį. Netyčia paminėtas jos vardas nubraukė visą ūpą.
- Šiaip kai viskas pasidaro per daug piktybiška tada... Tada nieko gero. - Alanas vėl kibo į darbą. Dabar paplepėti su profesoriumi nebeatrodė toks smagus užsiėmimas. Ir ką aš čia sau galvoju, juk man areštas.
-
Nagi nagi, darbuokis mintyse liepė mokiniui Turner, kai Alanas vėl užsipliurpė, tačiau garsiai nepasakė nieko. Nesvarbu, kad kalbėjo apie augalus, Matthew visiškai nenorėjo čia būti ilgiau nei absoliučiai būtina. Kažkodėl visai nebuvo keista, kad šio berniuko prižiūrimi augalai išgaišta. Jis nebuvo blogas vaikas, tačiau atrodė esantis vėjavaikiškas ir gal netgi karštakošis. Augalams reikėjo visai ne to.
- Turėtum pasistengti išmokti neįsivelti, - abejingu balsu tarstelėjo herbologas. - Nesi kvailas, Senkleri. Be to, jeigu praleisi piktžoles, gausi darbuotis iš naujo, tad geriau iš karto ravėk tinkamai, - pridūrė tarsi primindamas, kad jiedu laiką švaisto ne šiaip sau.
Nelabai suprasdamas, ką Alanas pliurpia, Turner susimąstė. Ką ten gali žinoti, gal šitam vaikui tiesiog reikia išsišnekėti? Galbūt nėra kas jį išklauso? Turbūt visa mokykla žinojo, kad Senkleris ir Mendel yra geri draugai, bet kad ta mergužėlė pati yra problemų kalnas.
- Kas yra Frederika? - paklausė Matthew, nors tai visai nebuvo įdomu. Vis dėlto norėjo pasirodyti esąs bent kiek draugiškas. Tiesą sakant, jau seniai gailėjosi, kad paskyrė šį areštą. Ne, Alanas nebuvo iš tų, kurių neįmanoma pakęsti, jis tiesiog… Na, ko gero, kaip ir pats sakė, tiesiog be reikalo kažkur nuolat įsiveldavo.
- Nemanau, kad nori čia sėdėti visą naktį, tad siūlyčiau šiek tiek paskubėti, - tarstelėjo Turner. Mielai būtų paleidęs Senklerį, bet taip rizikuoti nebuvo valia: dar pasklis žinia, kad Turner yra pernelyg minkštas, o tada jau nieko gero nelauk. Ir taip jau pamokos virsdavo kažkokia nesąmonė.
- Ar Auris yra tavo giminė? - visiškai netikėtai paklausė herbologas tik dabar supratęs, kad areštą gavusį mokinį ir apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių sieja vienoda pavardė.
-
Alanui atrodė, kad tų bjaurių piktžolių daugėja. Jos jam pasirodė tiesiog neįveikiamos. Regis jis nuskina kelias, bet štai vėl jos ima ir atauga.
- Taip, aš skubu. - Sumurmėjo. Tikrai reikia visa tai pabaigti ir tada pasiėmus šunį eiti prie ežero. Arba dar kažkur. Nors ne... Namų darbai dar... Ai... Gal nieko paskui. Jie palaukti gali.
- Aha, sakot išmokti neįsivelti. O kaip? Kaip reikia neįsivelti, jeigu atsitiktinumai mane tiesiog persekioja.
Tada kurį laiką jis vėl ramiai ravėjo. O paklaustas apie seserį pasakė.
- Frederika mano jaunėlė sesutė. - Buvo keista, kad vaikinas išvis užsiminė apie mergaitę. Šiaip vengdavo apie ją kalbėti. Kitą vasarą jau bus antrosios jos mirties metinės. Laikas lėkė taip greitai. Tiesiog neįtikėtinu greičiu. Bet Frederikai jis jau amžiams sustojo vietoje. Apie tai pagalvojus Senkleriui pasidarė liūdna.
- Bet ji mirė. Sunkiai susirgo ir mirė. - Seserį jis labai mylėjo ir net dabar dar vis negalėjo ramiai apie ją kalbėti. Ir kai profesorius užklausė apie Aurį raudonplaukis iškart mielai pakeitė temą.
- Aha. Giminaitis. Jis mano pusbrolis.
-
Matthew kantrybė pamažu seko. Jis visai nenorėjo švaistyti laiko areštams. Bet galbūt tokiems kaip Senkleris areštas bent jau duoda naudos? Žinoma, kai kurie nevaldomi mokiniai yra tiesiog beviltiški (žinoma, profesorius pirmiausia pagalvojo apie Pritz), bet šis grifas nebuvo iš tokių.
Na tai ir skubėk mintyse paragino berniuką herbologas, bet garsiai nieko nesakė. Tikėjosi, kad ne plepant, o dirbant viskas bus žymiai greičiau.
- O ar nepagalvoji, kad tas “atsitiktinumas” tave persekioja dėl kokių nors priežasčių? - vis dar stengdamasis kalbėti draugiškai paklausė Turner, nors juto, kad netrukus pratrūks ir tiesiog iškeikęs mokinį paliks jį vieną. Tuo labiau, kad jis dabar nusprendė tiesiog pastoviniuoti. Vis dėlto tuo metu Alanas atsakė į klausimą, o tas atsakymas kiek nustebino. Hogvartse, ko gero, visi buvo pripratę prie dingusių ar mirusių tėvų, mokinių iš vaikų namų ar panašių dramų. Vis dėlto šį kartą istorija buvo kiek kitokia.
- Ak, atsiprašau, nenorėjau nuliūdinti. Užjaučiu, - pasimetęs tarstelėjo Turner. Kažkodėl nesiryžo griežtesniu tonu priminti, kad reikėtų darbuotis toliau. Tiesą sakant, Senkleris gerokai domino, tačiau Matthew neketino čia ir dabar pažindintis.
Pusbrolis. Ką gi, gal kiek ir panašūs mintyse pasakė sau herbologas ir šyptelėjo.
- Koks jausmas, kai vienas iš mokytojų yra artimas giminaitis? - pasidomėjo. Galbūt Alanas, kaip ir Deoiridh, to giminaičio pamokose nesirodė? Niekada negali žinoti.
- Ir grįžk prie darbo, - galų gale vis dėlto priminė profesorius nužvelgdamas likusią lysvę. Panašu, kad kurį laiką jie dar čia užtruks…
-
Ką gi, tikrai reikėjo kažkaip derinti darbą ir pokalbius. Bet blogiausia buvo tas, jog užsikalbėjęs Alanas galėjo išrauti visai ne tai ką reikėjo. O tai tikrai nepataisytų Matthew nuotaikos.
- Na aš tikrai prisidedu prie tų visada mane persekiojančių nutikimų. Dažnai nepagalvoju apie ką nors arba pamirštu, arba tiesiog man kas nors iškrenta iš galvos. Pavyzdžiui, vieną kartą mes su dori nusileidom į... - Ir čia jis skubiai save nutraukė, mat kažin ar istorija kaip jie abu pateko į paslapčių kambarį buvo tai, ką profesorius turėjo išgirsti. Alanas norėjo papasakoti, kaip jie abu įšoko į tą vamzdį be šluotos ir be jokio plano, kaip paskui pakilti į viršų.
- Na vienu žodžiu man trūksta susikaupimo. - Pabaigė tikėdamasis, kad Turner netęs tos istorijos.
- Viskas gerai. Juk jūs negalėjot žinoti apie mano seserį. O tai, kad Auris dėsto mokykloje man tikrai keista. Labai keista į pusbrolį kreiptis oficialiai ir šiaip. Be to niekada nemaniau, kad jis sugalvos imti dirbti mokykloje. - Baigęs kalbėti ravėjo toliau. Negalėjo juk pasakoti ką pamanė, kai pirmą kartą išvydo savo pusbrolį vedantį pamoką.
-
- Akivaizdu, kad turi padirbėti ties dėmesio sutelkimu, - pratarė Turner išklausęs ilgoko Alano monologu. Buvo įdomu, ką gi jau ten tokio pridirbo su Dori, tačiau neklausė. Neketino leisti jam dar daugiau plepėti. Atrodo, kad grifas atėjo čia ne atlikti arešto, o išsipasakoti. - Kad ir dabar. Ir vėl atitraukei mintis nuo darbo vien tam, kad paplepėtum. Negaliu nepritarti - tau tikrai trūksta susikaupimo. Ar bent stengiesi ką nors daryti, kad išspręstum šitą problemą? Visą gyvenimą taip nepraslysi. Pamokose tai tekainuoja koledžo taškus ar areštą, bet kas bus paskui? Gali būti išties sudėtinga susirasti darbą.
Turner nutilo ir pats nustebo, kad tiek daug kalbėjo. Norėjo kuo greičiau viską užbaigti, o dabar pats švaistė laiką.
- Kaip matai, nesugebėdamas susikaupti trukdai ir kitiems, - beveik draugiškai nusišypsojo profesorius ir mostelėjo ranka kibti į darbą. Nepaisant to, kad Senkleris nebuvo blogas mokinys, Matthew visai nenorėjo gaišti dar daugiau laiko.
- Auris man atrodo esantis labai įdomus profesorius ir galbūt žmogus, - pratarė herbologas. Geriausias sugėrovas, žinoma, buvo Rafael, tačiau ir kitas jaunas kolega atrodė galintis būti draugas. Galbūt jam, Matthew, lemta rasti draugų tarp burtininkų? Tokia mintis buvo keista, tačiau kažkodėl visai džiugi.
Vis dėlto apie tai galvoti dabar buvo ne laikas ir ne vieta. Reikėjo greičiau susitvarkyti su šituo jau nusibodusiu areštu. Teko pripažinti, kad Alanas nedirba itin kruopščiai.
- Kas čia? - griežtokai paklausė rodydamas į keletą likusių piktžolių. - Iš karto pasakiau, kad daržą nuravėti reikia švariai. - pratarė pabrėždamas žodį “švariai”. - Ar iš tiesų nori sėdėti čia visą naktį?
Balse draugiškumo neliko nė kvapo. Matthew nusprendė, kad Alanas jį erzina specialiai, tad nuotaika iš karto subjuro.
-
Smagu buvo girdėti, kad pusbrolis Matthew pasirodė iš gerosios pusės. Bet pažinodamas jį Alanas numanė, kad Auris apie Turner gal atsilieptų visiškai kitaip. Ne Alanui žinoma, bet kokiam savo draugui ar dar kam. Jis matyt pašieptų Matthew nesugebėjimą kerėti.
Kažkada vaikinukas galvojo, kad Auris toks pat kaip jis, tokių pat pažiūrų, kad jam neįdomi ta Senkleriška didybė. Bet paskui įsitikino, kad yra ne visai taip. Nors žinoma daug kas pasikeitė. Auris dabar išmestas iš dvaro, neturi pinigų. Na ir šiaip Alanas žinojo, kad Auris niekada nebuvo pats karščiausias gryno kraujo fanatikas. Bet savo mintis jis pasiliko sau ir nieko neaiškino Matthew. Ne mano tai reikalas. Gal išties atėjęs mokyti vaikų savo pažiūras Auris paliko už durų.
- Na, kai yra gerai nusiteikęs jis išties turi ką pasakyti. - Tepasakė ir dirbo toliau.
Profesorius apie tą nebaigtą istoriją dėl paslapčių kambario neklausinėjo. Tai ir buvo gerai, bet kažkodėl ir nelabai gerai. Puiku buvo tas, kad nereikėjo jam viso to aiškinti. Dar gi būtų reikėję pasakyti, kad Alanas yra šnypštūnas. O ne taip gerai buvo tikriausiai tas, jog Senkleris suprato, kad mokytojui tikriausiai nelabai rūpi ką gi jis pasakoja. O čia dabar? Rado mat dėl ko jaudintis. Nusišaipė pats iš savęs ir ėmė rauti tas kvailas žoles velniop.
- Tikriausiai nieko nedariau, kad pakeisčiau savo mokėjimą susikaupti. - Šį kartą kalbėjo trumpai, mat jautė visai pasikeitusią profesoriaus nuotaiką. Norėjo dar pridurti, kad jeigu jis viską apmąstytų, tai gyvenimas netektų savo žavesio. Na žinoma dažnai tenka pasinervinti, arba įsivelti į ne pačią gražiausią istoriją, kaip nutiko šiandien. Bet užtai gyvenimas buvo toks pilnas spalvų ir visokiausių nutikimų bei prisiminimų, kurie atsirado kaip tik dėl to, jog dažnai veikdavo eksprontu. Nors visgi reikėjo pripažinti, kad tai jam dažnai atneša ir daug žalos. Išties kaip gi susirasiu darbą, jei nuolat prisidirbu? Alanas troško savo dailės studijos ir savo gyvūnų klinikos ir dresūros aikštelės. Bet tam viskam įsteigti reikėjo pinigų. O iš tėvo jis neketino prašyti nei grašio. Taigi, kol visa tai turės teks kažkur kitur paplušėti. Susimąstęs apie savo reikalus visiškai nutilo ir tiesiog ravėjo tas piktžoles.
-
Buvo šiek tiek keista aptarinėti kolegą su mokiniu. Tuo labiau, kad tas kolega buvo iš tų, su kuriais galima išgerti. Tikrai ne visi buvo tokie, ir tai gerokai liūdino. Vis dėlto Matthew nenorėjo prasitarti Alanui apie išgertuves, tad nutarė Aurio temos iš viso netęsti. Ne, geriau pakalbėt apie... Tiesą sakant, geriausia būtų iš viso nustoti pliurpti ir pagaliau sulaukti šito kvailo arešto pabaigos. Taip, Turner daugiau nepratars nė žodžio - gal tada ir Senkleris susiprotės pagaliau užsičiaupti ir tiesiog užbaigti darbą?
Deja, berniukas, regis, labiau norėjo pasišnekėti, o ne nuravėti daržą. Matthew užvertė akis ir tyliai atsiduso. Nepaisant to, kad šitas grifas nebuvo pats blogiausias variantas, jis jau pradėjo gerokai erzinti. Be reikalo švaistau laiką vis labiau irzdamas galvojo herbologas.
Laimei, Senkleris, ko gero, susiprato ir šį kartą pasisakė trumpai. Matthew tylėjo, tačiau galiausiai neištvėrė:
- Džiaugiuosi, kad bent tiek supranti.
Nenoromis pažvelgė į, jo nuomone, labai jau nenoriai besidarbuojantį vaikinuką. Jautėsi keistai. Atrodo, suprato, kad su mokiniais reikia ir pasišnekėti, ne tik atbūti pamokas ar areštus. Vis dėlto visai netroško būti tas, kuriam mokiniai atsiveria. Ypač tada, kai yra vakaras, ir tu nori sėdėti kabinete su vyno taure, o ne stypsoti lauke.
- Ar tu supranti, kad kuo ilgiau čia šitaip atmestinai dirbsi, tuo ilgiau mes abu čia truksime? Argi taip sunku suvokti?..
Turner nutilo. Ko gero, neturėjo taip akivaizdžiai demonstruoti nepasitenkinimo. Turbūt neturėjo teisės mokiniui rodyti savo nuotaikų. Bet o ką daryti, kai viskas aplinkui tą nuotaiką gadina?
- Na, greičiau pabaik, ir galėsime keliauti sau, - dar pridūrė profesorius nuoširdžiai tikėdamasis, kad Senkleris supranta: jam reikia šitą lysvę nuravėti švariai.
-
Nusibodo jau šitos piktžolės ir visos lysvės. Kruopščiai kruopščiai. Normaliai ir darau. Nu nieko, dar jūs man atsiimsit. Paskutinis sakinys buvo skirtas tiems dviems vaikėzams, su kuriais teko susipešti per pamoką. Susitari, kad garbingai susitiksi ir susikausi tai ne... O ką aš turėjau leisti jiems į mane laidyti kerus? Tai jau ne... Vyko pikta diskusija jo mintyse.
- Tai gerai raviu gi. O jūs galit eiti. Aš vis tiek pabaigsiu ir lazdele nesinaudosiu. - Pasakė. Nors žinojo, kad mokytojas juo nepatikės. Nors jei jau pasakė, kad taip pasielgtų, tai taip ir būtų.
Bet jau nedaug liko. Jau greitai jis galės dumti savais keliais. Kur jau... Dar namų darbai laukia nesulaukia. Visgi teks prie jų prisėsti. Nieko čia nepadarysi. Taip besikalbėdamas pats su savimi jis ėjo link darbo pabaigos. Prastas iš manęs sodininkas. Dar pamanė.
-
Išgirdęs Alano pasiūlymą eiti sau Matthew vos nesuprunkštė. Negi vaikinukas išties galvojo, kad profesorius yra visiškai bukas? Tai, tiesą sakant, netgi kiek žeidė. Vis dėlto pyktis su šituo ne tokiu ir blogu mokiniu nesinorėjo, tad Turner nieko apie tai nesakė. Visai tylėti būtų buvę kvailą, tad tarstelėjo:
- Nė nesvajok likti čia vienas.
Matthew ramiai žiūrėjo, kaip grifas dirba. Neatrodė, kad yra itin nusiteikęs fiziniam darbui, bet bent jau atliko arešto užduotį. Tiesą sakant, Turner beveik neabejojo, kad papildomas laikas, praleistas su Senkleriu, taps tikra tragedija, bet vis dėlto teko pripažinti klydus. Jis išties nebuvo blogas vaikas, tik, kaip jiedu abu sutarė, pernelyg dažnai įsivelia į netinkamas situacijas.
- Jeigu nori ir toliau lankyti herbologijos pamokas, rekomenduočiau nesivelti į peštynes su kitais. Gražu, kad gynei mergaitę, bet tai ne priežastis šiltnamyje švaistytis kerais. Matau, kad nesi iš tų, kuriems rūpi tik prastumti laiką, nieko neišmokti ir sugriauti pamokas. Bet jeigu situacija kartosis, teks prieš kiekvieną pamoką paimti iš tavęs lazdelę.
Turner nenoromis suprato, kad labai jau nemaža dalis mokinių prieš pamoka turėtų atiduoti savo lazdeles. Tiesa, jis iš viso nesuprato, kam jos herbologijojs reikalingos. Aišku, vaikams ginklo palikti nesinorėjo, bet argi būtina jį naudoti ne kur kitur, o šiltnamyje? Lūpas paliko sunkus atodūsis. Profesorius suprato, kad be galo pavargo čia būti.
- Tiek jau to, gali eiti, - burbtelėjo nė nepatikrinęs, ar Alanas pagaliau baigė ravėti.
-
Na žinoma profesorius juo nepatikėjo. Tai nei kiek nestebino. Po dar kiek laiko jis liovėsi dirbti ir apžiūrėjo ką padaręs. Gal ir liko šis tas, bet šiaip regis visai neblogai. Ypač, kai Alano mintys klajojo visai ne ten kur reikėjo.
- Taip. Aš supratau. Aš pasistengsiu nesivelti į peštynes. - Pasakė ir pagalvojo, kad nešis lazdelę į pamokas ar nesineš, vis tiek neaišku kas bus. Jam visai nereikėjo kerų tam, kad prisidirbtų. Tie bjaurūs atsitiktinumai vis tiek tykojo ten, kur Senkleris jų visai nesitikėjo.
Galop gavęs leidimą eiti atsitiesė nuo lysvės ir pasišaukė šunį. Tas pasirąžė ir lėtai atsistojęs atpėdino prie Alano.
- Viso gero Profesoriau Turner. - Tarė jis ir bėgte pasileido iš daržo. Tai labai patiko šuniui, kuris pasišokinėdamas aplenkė savo draugą ir nukūrė prie ežero. Regis namų darbams teks dar truputį luktelėti. Pamanė Alanas.
-
Taip, Senkleris viską supranta ir daugiau taip nedarys. Bent jau taip sakė pats. Bet koks sveiko proto profesorius patikės tokiais mokinio žodžiais? Ypač tokio mokinio, kuris per kiekvieną pamoką randa būdą visą sugadinti? Dar betrūko, kad Pritz pradėtų aiškinti, kaip ji supranta, kad negerai elgiasi. Jeigu ta mergaitė ką nors ir supranta, tai nebent kaip dar labiau sugadinti profesoriaus gyvenimą.
- Manau, per kitą pamoką pamatysime, ką tu supranti ir ko - ne, - šyptelėjo profesorius. Na taip, Alanas nebuvo blogas vaikas, bet taip ramiai paimti ir patikėti, kad viskas staiga bus gerai, jis paprasčiausiai negalėjo. Tik jau ne tada, kai kalba ėjo apie Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos mokinius.
Arešto pabaiga atrodė keistai taiki. Tiesą sakant, visas čia praleistas laikas buvo netikėtai ramus ir netgi beveik draugiškas. Kažkur sukirbėjo mintis, kad galbūt reikėtų daugiau laiko praleisti su šituo mokiniu. Atrodė, kad jis yra vienas iš tų, kuriems iš pirmo žvilgsnio "viskas yra gerai", tačiau išties jie nori pasišnekėti. Tikėtina, kad taip ir buvo. Vis dėlto Turner skubiai nuvijo tokias mintis į šalį: jis ir taip iššvaistė pakankamai savo gyvenimo bendraudamas su tais nesuvaldomais paaugliais.
- Iki pasimatymo, Senkleri, - vis dėlto teikėsi mandagiai atsakyti į atsisveikinimą herbologas. Žvelgė Alanui ir jo šuniui pavymui ir džiaugėsi, kad viskas susiklostė pakankamai neblogai. Žinojo turėjęs nubausti ne grifą, o tuos du, kurie pasiplovė iš pamokos, bet čia ir buvo skirtumas: jie dingo iš akių ir profesoriaus savo egzistavimu daugiau neerzino. O štai Senkleris... Na, jis tiesiog pasipainiojo po kojomis.
Kritišku žvilgsniu nužvelgęs lysvę nutarė, kad grifas padirbėjo visai pusėtinai. Pakankamai neblogai, kad prireikus Matthew ir vėl skirtų jam areštą. Pats nusišaipęs iš tokios kvailos minties profesorius pagaliau paliko daržą ir patraukė savo kabineto link. Jam žvėriškai reikėjo išgerti.
-
Buvo bjauriai šalta. Sausio vakarai nebuvo tinkamiausias laikas skirti areštus lauke, tačiau Matthew tikėjosi, kad Melody Moondragon nepraleis progos sušalti. Pats kišenėje turėjo skystą šildyklę, kuria prireikus ketino pasinaudoti. Žinoma, prasikaltusiai mokinei to žinoti tikrai nėra būtina, tačiau herbologas stypsoti ir šalti tikrai neketino. Atrodė, kad šį kartą viskas nebus taip paprasta kaip buvo su Alanu Senkleriu. Moondragon buvo panašesnė į maištingą paauglę, kuri gali ir iš viso nepasirodyti arešte. Maža ką, apsimes, kad negavo raštelio ar sugalvos dar ką nors.
Buvo praėjusios vos kelios dienos po tos prakeiktos pamokos, tačiau nuotaika pasidarė dar bjauresnė. Darbų nemažėjo, priešingai nei vyno butelių spintoje. Turner buvo pavargęs. Na ir kas, kad ką tik buvo atostogos? Akivaizdu, kad pabaisos, vadinamos Hogvartso mokiniais, tik ir ieškojo progos kuo labiau sugadinti Matthew gyvenimą. Ką gi, jiems puikiai sekėsi.
Herbologas be nuotaikos slampinėjo po daržą. Dabar nesuprato, kodėl paskyrė areštą taip vėlai - galėtų ramiai sėdėti savo kabinete ir gurkšnoti vyną. Geriausia būtų su Rafael, žinoma. Na, ar bent jau Auriu. Bet ne, būtinai turi šalti čia ir laukti kažkokios mergužėlės, kuri garantuotai nebus nusiteikusi dirbti. Tokią mintį skubiai palydėjo dosnus gurkšnis šildyklės. Ji puikiai nudegino, ir Matthew kiek pradžiugęs nusišypsojo. Taip, galbūt viskas nebus siaubingai blogai. Jeigu Melody nepastebės, kad profesorius arešto metu girtėja, žinoma. Vis dėlto tokios smulkmenos rūpėjo mažiausiai, tad herbologas nerūpestingai apsižvalgė. Be galo norėjosi dar vieno gurkšnio, bet jis puikiai žinojo: tą taurų gėrimą reikia taupyti. Bent jau iki to laiko, kada Moondragon galutinai išves jį iš kantrybės.
Dar kartą apsižvalgęs Matthew nutarė, kad Melody vėluoja. Nutaręs už tai atimti kokius penkiasdešimt taškų susiraukė. Jau ir taip iššvaistė pernelyg daug laiko...
-
Vėsus vakaro vėjas sutaršė tamsiaplaukės plaukus, tačiau apie kitokį orą trylikmetė nė negalėjo pasvajoti. Melody įkvėpė gaivaus oro gurkšnį ir visiškai nesijaudindama dėl vėlavimo į užsidirbtą areštą nusišypsojo vakarėjančiam dangui. Šaltis maloniai persismelkė net per žieminę mantiją, o grifiškas kiek iškruvintas (po herbologijos pamokos) šalikas juosė grifės kaklą. Vienoje kišenėje grifė laikė raštelį su priverstinu „kvietimu“ dėl arešto, o kitoje kišenėje ranka stipriai gniaužė lazdelę. Juk ką gali žinoti ko prisigalvos apgirtęs profesorius? Tiesą pasakius, girti mokinių nekenčiantys profesoriai tikriausiai buvo pavojingesni ir už milžinus ar trolius.
Išvydus herbologijos profesorių šypsena akimirksniu dingo ir veidas pasislėpė po abejingumo kauke. Trečiakursė akimirką sudvejojo, jog gal verčiau būtų likusi grifų bendrajame kambaryje ir rijusi šokoladines varles kol nebetilps, tačiau tuomet tik stipriau sugniaužė kišenėje paslėptą lazdelę ir prisiartino prie profesoriaus.
- Labas vakaras,- beveik mandagiai pasisveikino labiau iš tikėjimosi, kad dėl mandagaus elgesio neminusuos taškų už vėlavimą, nei iš malonumo sveikintis su galimai itin pavojingu neblaiviu profesoriumi. – Koks šiltas oras, tiesa?
Kalbėtis su galimai girtu profesoriumi Melody tikrai neturėjo noro, o ir atlikinėti arešto- tuo labiau. Tikroji priežastis kodėl varginosi atsibelsti iki daržo buvo tam, jog išvystų kaip šaldamas kankinasi profesorius arba pasižiūrėti spektaklio kaip šis pasireiškus girtumo požymiams galbūt bandys įtikinti jog tikrai tikrai tebėra blaivus. Po kolkas girtumo požymių dar nebuvo matyti, tačiau juk visko gali būti... Ypač kai kalba ėjo apie herbologijos profesorių.
-
Pasirodys ar nepasirodys - štai kur klausimas. Matthew tikrai nebuvo įsitikinęs, kad Moondragon teiksis ateiti į areštą. Jeigu paaiškės, kad jis čia šąla be reikalo, geruoju tikrai nesibaigs. Grifų Gūžta praras visus įmanomus ir neįmanomus taškus, o Matthew teks keliauti pas Aurį ir aiškintis, kodėl jis nedaro nieko, kad auklėtiniai pasidarytų bent kiek pakenčiami.
Išgirdęs žingsnius herbologas lengviau atsiduso. Atsisukęs pamatė tą, kurios laukė ir pabandė nusišypsoti. Tai, žinoma, buvo labai sunku, tačiau bent jau kol kas Turner norėjo apsimesti esąs draugiškas.
- Labas, - tarstelėjo. Šnekučiuotis visai nenorėjo, tad bereikalingas sakinys nepradžiugino, tačiau jis buvo ištartas lyg ir mandagiai. Kol kas nebuvo kuo skųstis. - Kuo greičiau atliksi užduotį, tuo trumpiau reikės mėgautis šita šiluma, - burbtelėjo. Nužvelgė lysves. Viena iš jų buvo visai pusėtina. Tai, ko gero, buvo ta pati, kurioje rudenį darbavosi Senkleris. Vis dėlto kitos dvi buvo ne tik apžėlusios, bet ir neblogai apšalusios. Vos nenusišypsojęs Turner pažvelgė į Melody ir kuo maloniausiu balsu pratarė:
- Šio vakaro užduotis - nuravėti štai šią lysvę. Kuo švariausiai.
Parodęs į vidurinę iš trijų eilių Matthew prisiminė dar vieną dalyką.
- Žinoma, jokios magijos, todėl lazdelę geriau iš karto atiduok man. Nenorime jokių pagundų, ar ne?
Pūstelėjo vėjas, privertęs sudrebėti iš šalčio. Matthew susiraukė. Labai norėjosi gurkštelėti, tačiau pernelyg greitai apgirsti nebuvo gera mintis. Geriau dar kelias sekundes pakentėti. Kai Moondragon darbuosis, bus galima susišildyti.
-
Melody akimis atidžiai stebėjo profesorių. Beveik buvo galima pamanyti, jog jis- blaivus. Žinoma, tik beveik... Kalbai pasisukus apie lysves grifė stipriau sugniaužė lazdelę. Ravėti lysves... Tarsi Hogvartse nebūtų viso kalno namų elfų, kurie galėtų tai padaryti. Kiek susierzinusi, tačiau akivaizdžiai to neparodydama tamsiaplaukė ir toliau tylėjo. Galbūt laukė, kol gaus progą pasprukti atgal į pilį, o galbūt kūrė planus kaip vilkinti laiką, kol profesorius mirtinai nušals. Ir tik vienas dalykas privertė vėl prabilti- lazdelė.
- Kurių galų man neštis į daržą lazdelę?- tarsi nustebusi dėl nepagrįstų spėjimų pabandė išsiginti.
Tačiau profesorius regis dar nebuvo ant tiek nusigėręs (deja) ir grifė atsiduso. Jis ką- juokauja? Lazdelė ir herbologijos profesorius... Nekoks derinys.
- Atleiskite, ar jūs tikras?- sudvejojusi pasitikslino grifė. Kas nors, ruoškit hilerius!- suriko mintyse, kai prieš akis jau galėjo įsivaizduoti kas įvyktų, jei herbologas pabandytų pasinaudoti jos lazdele. - Turiu omeny... Na... Dėl lazdelės. Nemanau, kad būtų saugu atiduoti ją į jūsų rankas...
Trylikmetė sutrikusi akimirksniu pasigailėjo. Įdomu ar jis įsižeidė? O dar įdomiau- ar yra nors kartą buvęs kerėjimo pamokoje?- iš niekur nieko susidomėjo profesoriaus visiškonemokėjimokerėti sugebėjimais.
Trečiakursė staiga vėl atsipeikėjo ir susivokusi kur esanti vėl pažvelgė į profesorių.
- Dar kart atleiskit, tačiau neketinu jums atiduoti lazdelės,- tarė visiškai ramiu tonu. – Taip pat neketinu ravėti lysvės. Tik ne šiandien. Nesigailiu ką padariusi ir jūs nepriversit manęs gailėtis.
Tamsiaplaukė žengė žingsnį atgal, kad herbologas nesugalvotų jėga atsiimti lazdelės ir laukė. Pirma tegul priverčia mane imtis darbo... Kuo ilgiau vilkinsiu laiką, tuo didesnė tikimybė, kad šis jau-seniai-turėtas-būti-atleistas profesorius sušals ir galėsim eiti savais keliais.
-
Tą pačią akimirką, kai tik Melody Moondragon pasirodė akiratyje, Matthew suprato, kad viskas nebus taip paprasta. Ir, deja, visai netrukus suprato neklydęs. Vis dėlto netrukus suvokė vylęsis, kad nebus taip blogai. Tas apsimestinis šleikščiai saldus mandagumas tiesiog vimdė. O dar teko pačiam elgtis lygiai taip pat... Norėjosi gerai pamokyti šitą mažą nenaudėlę, tik kol kas nesugalvojo, kaip tiksliai tą padaryti. Ilgai čia šalti nesinorėjo - jeigu išgers pernelyg daug šildančios ugninės, galiausiai apgirs taip, kad mokinė tą pastebės. O tada jau gero nelauk...
Ak tai sakai, kad neturi lazdelės, ar ne? nė akimirkai tuo nepatikėjęs mintyse paklausė profesorius, bet kol kas į ginčus veltis neketino. Kol kas. Dabar visai nenorėjo čia būti. Tiesą sakant, niekada nenorėjo, bet dabar griežtai pažvelgė į mokinę ir laukė, kada ji atiduos lazdelę ir imsis darbo.
Visai netrukus gavo įsitikinti, koks buvo naivus. Panelė Moondragon nebuvo nusiteikusi bendradarbiauti.
- Na, jeigu nori šalti čia visą naktį, gali atsikalbinėti. Bet rekomenduočiau darbo imtis gražiuoju, - ramiu tonu pratarė profesorius pažvelgdamas į grifiukę. Buvo keista patikėti, kad šio koledžo mokiniai gali būti tokie nesuvaldomi. Jau geriau Mendel, Fuentes ir Barbierato peštynės mintyse sudejavo profesorius ir žengė šiek tiek arčiau Moondragon. - Žinau, kad lazdelę turi, todėl geriau nesišvaistyk tuščiomis frazėmis, - griežtu tonu pridūrė mintyse melsdamasis, kad Melody lazdelę turėtų. Ot apsijuoktų, jeigu ji iš tiesų būtų atėjusi be ginklo... Bet ne, taip nebūna. Šitie vaikigaliai lazdelių nepaleidžią nė akimirkai.
- Nenorėk, kad man reikėtų imtis priemonių, - jau su pykčio priemaiša balse tarstelėjo Turner prisiartinęs visai prie mergaitės. Mintyse sukosi noras išgerti dar gurkšnelį - darėsi šalta. Vis dėlto kol kas pasiduoti neketino. Bent jau ne iki to laiko, kol atims iš mergaitės burtų lazdelę.
-
Dar keletas ledinių vėjo gūsių sušiaušė grifės plaukus ir ši mintyse šyptelėjo. Įdomu, kiek tas profesorius atsilaikys? Gal datemps iki ryto? Nors ne, nemanau. Greičiau mirtinai sušaltų ir tuomet Hogvartse būtų vienu girtu profesoriumi mažiau... Juodaplaukė ramiai pakėlė akis į dangų. Žinoma, visiškai ignoruodama herbologijos profesoriaus egzistavimą. Dangus jau buvo beveik visiškai sutemęs ir tik laiko klausimas kada taps visiškai tamsu. Negi tuomet negalima bus naudotis net ir Lumos kerais?
Dėmesį atitraukė kažkur toli toli vos girdimas profesoriaus balsas. Išgirdusi apie pasiūlimą atsikalbinėti Melody kaip mat atsisuko. Su malonumu,- ištarė mintyse.
- Šaltis man netrukdo,- ramiai pratarė herbologui užsiminus apie šaltį. Ko negalėčiau pasakyti apie jus... – Jei norite, galiu laukti, kad ir visą naktį. Vis tiek pastaruoju metu kankina nemiga. Tačiau manau jūs nenorite čia nakvoti, tiesa? Juk reikia pasiruošti pamokoms, (išgerti su dar kokiu kitu girtu profesoriumi) ir taip toliau... Tad paprasčiausiai siūlau išleisti mane iš arešto (ir daugiau nė negalvoti apie taškų minusavimą).
Juodųjų plaukų savininkė tik šiek tiek atsitraukė nuo priartėjusio profesoriaus ir sukikeno mintyse. Ir kaip jis išsiverčia be kerų..? Ir kiek kartų nugriūna ir atsitrenkia, kol per tamsą randa kelią iki šio daržo? Juk žiemą vakarai itin tamsūs. Grifų gūžtos mokinė pradėjo lėtai sukti ratus aplink lysves, leisdama sau pasinerti į minčių labirintus ir suteikdama profesoriui galimybę tyliai apmąstyti ar jis išgyventų naktį tokiame šaltyje. Pati grifiukė visiškai viena nakties taip pat neištvertų, tačiau su lazdele... O tuo labiau, kad jei vis tik tektų nakvoti lysvėse, vos profesoriui užmigus ji kaip mat pasipustytų padus.
- Ar lankėte Hogvartsą?- iš niekur nieko paklausė Melody. Jeigu sulauks neigiamo atsakymo- pagaliau išaiškės kodėl profesorius nemoka kerėti, o jei sulauks teigiamo... Tuomet bus aišku, kad herbologas ko gero praleido visas kerėjimo pamokas arba, kad buvo tragiškas ir neišmokomas mokinys... Ir tuomet profesorius nebegalės prikaišioti mokiniams dėl pamokų nelankymo arba dėl to, jog kažkam nesiseka herbologijoje.
-
Atrodė, kad Moondragon skraidžioja padebesiais. Tarsi ji būtų kažkur kitur, tik ne šitame prakeiktame darže, kur jos nekantriai laukė nenuravėta lysvė. Deja, jai sugrįžus į žemę poreikis elgtis kaip žmogui liko nežinia kur.
- Jeigu neketini atlikti užduoties, ko čia iš viso atsivilkai? - praradęs kantrybę paklausė Turner. Žinojo, kad neturėtų taip elgtis, bet toks atviras ir bukas atsikalbinėjimas tiesiog siutino. Norėjo gerai papurtyti mergaitę, kad ji pagaliau susiprotėtų. Galbūt jos smegenėlės tokios mažos, kad pasiklydo kaukolėje? Taip, ko gero, tai visai įmanoma. - Ir niekur aš tavęs neišleisiu. Per pamoką elgeisi tiesiog nepakenčiamai. Ar visai nejauti pagarbos? Nekalbu apie save - tokiu elgesiu parodai didelę nepagarbą pačiai sau!
Matthew juto, kad kantrybės taurė senka tiesiog nepadoriai greitai. Ar jam reikėjo nusileisti ir palikti lazdelę mergaitei? Galbūt. Deja, neatrodė, kad tai jai pridėtų bent kiek noro atlikti užduotą darbą.
- Klausyk, - šiek tiek ramiau tęsė Matthew. - Jeigu nenori bendrauti su manim, galiu suorganizuoti susitikimą su Grifų Gūžtos vadovu. Tik nemanau, kad jis bus patenkintas. Tavo elgesys nėra pateisinamas. Manau, ir pati tą supranti. Jeigu tau maloniau yra bendrauti su profesoriumi Senkleriu, gerai, tebūnie. Būtinai jam tą pasakysiu. Tačiau kol neišravėsi lysvės, vis tiek niekur iš čia neisi.
O juk patikėjai, kad išsisukai, ar ne? vylėsi Turner. Norėjosi, kad Moondragon atsimintų šitą areštą kaip tokį, kurio nesinori pakartoti. Mielai būtų prakeikęs šaltį, bet nė neketino parodyti silpnumo.
- Mokiausi, bet tai yra visiškai ne tavo reikalas, - beveik draugišku tonu atsakė į klausimą. - O dabar keliauk prie darbo.
Apie lazdelę nieko nebesakė. Nejučia vylėsi, kad jo prašymas atiduoti ginklą nugrims užmarštin. Kažkodėl neabejojo, kad po šio arešto pašaipių šypsenų bus dar daugiau, bet tai neberūpėjo: reikėjo kažkokiu būdu priversti šitą nepakenčiamą mokinę atlikti užduotį, o tada keliauti išgerti.
-
Vakarėjant, vėjas tik dar labiau pakilo ir Melody ausis pasiekė tylus vėjo švilpimas. Kišenėje grifė gniaužė lazdelę ir neketino jos taip lengvai atiduoti. Su lazdele trečiakursė buvo gerokai pranašesnė už profesorių ir neketino prarasti savo pranašumo.
- Atsivilkau čia tam, kad grifams nebūtų minusuotas dar koks pusantro šimto taškų ir... Iš smalsumo,- beveik pati tuo tikėdama atsakė į profesoriaus klausimą grifė. Nors tiesą pasakius, tai todėl, kad galėčiau išvysti jūsų bejėgiškumą, kai niekaip nepriversite manęs atlikti arešto,- pridūrė mintyse. – Dar neteko „dalyvauti“ arešte, tad vis tik buvo smalsu sužinoti kokį nesąmoningą darbą būvot paruošęs. Deja, lysvės manęs nedomina, o kelio atgal... Nelabai yra. Nors šis areštas labiau primena eilinį pasibuvojimą gryname ore, nei lysvės ravėjimą,- su paslaptinga šypsena priekaištingai išdėstė mintis.
Iš tiesų, trylikmetė nė kiek nesijautė esanti nusikaltėlė ir atlikinėjanti taip siaubingai vaizduojamą areštą. Taškų grifams neminusavo, lazdelės nekonfiskavo, o ir lysvės po kolkas dar nenuravėtos, todėl buvo galima teigti, jog šis „areštas“ ko gero buvo net pusėtinai pakenčiamas.
- Jei neišleisite, ko gero teks čia nakvoti, tiesa?- visiškai ramiu tonu, bene draugiškai atsakė. – Galėjote įspėti prieš tai, būčiau atsinešusi palapinę... Ir jūsų žiniai, per pamoką aš tiesiog atlikinėjau praktiką. Ne mano kaltė, kad tas vazonas nukrito. Medžio šakos gerokai aplūžinėjo, tad nemanau, jog jis būtų užaugęs ar subrandinęs vaisius. Ir kadangi lauke skraidžiojo tos musės, beliko atsikratyti medžiu ir jo likučiais. Pagarbą jaučiu tiems kurie jos nusipelnė, o jūs kaip profesorius ne tiek mokote, kiek rėkaujate ir atiminėjate taškus be priežasties.
Grifės balse išryškėjo šioks toks priekaištingumas, tačiau tonas vis tiek išliko tylus ir ramus.
- Bendrauti su jumis esu pri-vers-ta, mat jūs palikote man raštelį su privalomu „kvietimu“ į šį „areštą“. Jei taip jau norite galite kreiptis į savo kolegą, tačiau nemanau, kad jam turėtų rūpėti kito profesoriaus rūpesčiai, su kuriais jis nesusitvarko. Ir mano elgesys yra pateisinamas- vazoną sudaužiau netyčia. Tačiau žinoma, jūs manimi nepatikėsite, kad ir ką jums besakyčiau, tiesa?- kilstelėjo antakį. – Įdomu, jei jau mokėtės Hogvartse, ar jūsų metais buvo tokių profesorių kaip jūs? Ar buvo tokių, kurie bausdavo dėl nepasisekusio darbo, kurie šimtais atiminėdavo taškus ar kaip pamišę rėkaudavo nekenčiamų mokinių pavardęs po visą šiltnamį? Ar buvo tokių, kurie nenorėjo ir nesugebėjo būti gerais profesoriais?
Dėbtelėjusi į herbologą grifė žengė žingsnį prie lysvės ir išsitraukė lazdelę. Herbologijos profesoriui atsuko nugarą, kad šis turėtų progą atsigerti... Juk koks dažnai girtas profesorius su savimi neturėtų kažko, kas šiam pakeltų nuotaiką?.. O tuo labiau kai tenka dalyvauti arešte žiemą? Pasukiojusi tarp pirštų lazdelę, tamsiaplaukė sumurmėjo burtažodį ir mostelėjo lazdele lysvės link:
- Incendio.
Panašu, kad lysvės ravėti nebeteks...
-
Kažkuria prasme Moondragon buvo netgi blogesnė už Pritz. Švilpė savo šlykštumo bent jau neslėpė, o štai šita, regis, buvo nusiteikusi apsimesti esanti gera ir mandagi mergaitė, kuri visai netyčia elgiasi... Na, sakykime taip, tiesiog pasibaisėtinai. Nuo tokio perdėtai apsimestinio mandagumo darėsi bloga, tačiau Turner atkakliai stengėsi tai nuslėpti. Negalėjo parodyti, kad vos valdosi netrenkęs grifiukei į nosį. Jis buvo suaugęs žmogus ir dar profesorius. Lyg ir turėjo mokėti suvaldyti paauglius, ar ne? Deja, iki tokio sugebėjimo jam trūko pernelyg daug.
- Kažkodėl kyla įtarimas, kad dabar prarasi dar daugiau taškų, - negarsiai suburbėjo Turner. Norėjo, kad Melody to neišgirstų, bet mokiniai turi bjaurų įprotį apkursti, kai yra aiškinama pamokos praktika, bet kuo puikiausiai girdėti tai, ko jiems nereikia. Gal iš karto atimti du šimtus taškų, nes... Na, šiaip sau.
- O negalvoji, kad jeigu per pamokas labiau susikauptum, tai nei vazonai kristų, nei šakos lūžtų?! - neištvėręs pernelyg garsiai paklausė Matthew. Dabar, aišku, Moondragon pareikš, kad jis rėkauja. Tai buvo labai nemalonu, bet kantrybės taurė labai jau sparčiai seko - ko gero, sparčiau nei vyno per paskutinį susitikimą su Rafael. Pasirodo, šita grifiukė buvo neįtikėtinai bjauri mergiotė. Nusprendęs, kad reikės parašyti jos tėvams, Turner vėl įsispoksojo į mergaitę.
- Ar nemanai, kad tai yra paprasčiausiai kvaila? - visai kitu tonu po kiek laiko pasiteiravo Matthew. Balsas skambėjo beveik draugiškai. Deja, tik beveik. - Atliktum užduotį ir galėtum po pusvalandžio būti pilyje. Dabar atsikalbinėji, kas tik pailgina laiką, kurį tenka praleisti su tokiu pabaisa kaip herbologijos profesorius. Juk supranti, kad aš tavęs taip paprastai neišleisiu. Neatrodai esanti visiškai buka.
Eilinių Moondragon sapalionių Matthew jau neklausė. Panašu, kad jos nebebuvo tokios jau draugiškos ir apsimestinai mandagios, bet herbologas pavargo. Norėjo eiti į kabinetą ir nesislapstydamas išgerti. Argi tai buvo tiek daug? Kodėl jam reikėjo gaišti laiką su šita visiškai beviltiška mergužėle, kuri ne tik neužaugina vyšnios, bet dar ir nesugeba be atsikalbinėjimų nuravėti lysvės?..
Visai netrukus sušvito ugnis. Pirmiausia Matthew nuoširdžiai nustebo. Tik po kurio laiko suprato, kad Moondragon turėjo tiek įžūlumo pasinaudoti magija. Užvirė pyktis, tačiau pavyko prašnekti visiškai ramiai:
- Atimu šimtą taškų iš Grifų Gūžtos už sąmoningą Hogvartso teritorijos niokojimą. O dabar jeigu nori dar kada nors išeiti į lauką, be magijos užgesini ugnį ir pagaliau imiesi darbo. Kitu atveju sėdėsi savo kambaryje ir gyvenime nebepamatysi saulės šviesos.
Tik baigęs šnekėti Turner prisiminė nenugėręs gurkšnio, tačiau jau buvo per vėlu - Moondragon galėjo bet kurią akimirką atsisukti.
-
Herbologijos profesorius Melody jau pradėjo gerokai įgrysti ir rodos nesvarbu kiek besistengtum, vis tiek nepavykdavo juo atsikratyti.
- Prarasiu taškus už tai, kad herbologijos profesorius turi nepaprastą savybę nekęsti savo mokinių?- beveik taip pat tyliai kaip pats profesorius suniurnėjo tamsiaplaukė.
- Susikaupti per herbologiją?- tarsi kalbėdama apie skrydį į mėnulį, pasitikslino grifė. – Per tą pačią herbologiją per kurią skraido obuoliai, vyksta kerų karai, griūna šiltnamis ir gausu pavojingų augalų? Ir per tą pačią herbologiją per kurią rėkauja gerbiamasis profesorius?- su aiškiai girdimu priekaištavimu balse, paklausė Melody, tarsi primindama, kad profesorius ką tik ir vėl rėkė be priežasties.
Būdama jo vietoje aš jau seniausiai būčiau lėkusi iš darbo,- mintyse šyptelėjo grifė. O jei ne, tai eičiau ant kelių maldauti direktorės, kad mane atleistų. Jo vietoje tai ko gero būtų protingiausias jo sprendimas per visą profesoriavimo karjerą...
– Sutinku, tai kvaila- bet įdomu. Lengviausias kelias niekad nebūna toks įdomus,- paslaptingai šyptelėjo atsakydama į klausimą. – Daug lengviau būtų susitepti rankas daržo purvu ir pripažinti klydus... Tačiau kovoti dėl savo tiesos ir išvysti „priešininko“ reakciją yra kur kas įdomiau. Tai tarsi koks strateginis žaidimas. Be to, ne tam į Hogvartsą atkeliavau, kad ravėčiau daržus.
Akyse suspindėjo ugnelės. Tačiau šios buvo tikros, mat akyse atsispindėjo netoliese ugnyje skęstančios lysvės vaizdas. Kerams pavykus grifė grožėjosi savo kūriniu, tarp pirštų sukiodama lazdelę.
- Jūsų žiniai, nemanau, kad galite atimti grifams šimtą taškų,- tyliai šypsodamasi pratarė Melody. – Nes esu tikra, kad grifai tiek jau nė neturi.
Ugnis kaip pašėlusi šokčiojo po daržą ir tamsiaplaukė kuo ramiausiai stebėjo liepsnų šokį. Profesoriaus grasinimai (apie kuriuos Melody pasirūpins, kad vienaip ar kitaip sužinotų kiti...) trylikmetės negasdino. O ir paklusti profesoriui ji nė kiek neketino.
- Aqua Eructo!- nė nedvejodama atsisuko, ištarė burtažodį ir mostelėjo lazdele... Herbologo pusėn.
Kerėtoja iš Melody buvo nekokia, tačiau kai užliedavo stiprios emocijos kerai suveikdavo geriau nei bet kada. Aqua Eructo buvo ne trečiakursės nosiai, bet vilties teikė nebent faktas, jog galbūt papildomos savarankiškos kerėjimo treniruotės nenuėjo perniek. Gaisro gal ir neužgesinau, bet gal bent pavyks užgesinti profesoriaus troškimą grifų taškus paversti minusiniu skaičiumi.
-
Matthew buvo nuoširdžiai gėda. Jis nežinojo, ką daryti su šita mokine, ir, kas blogiausia, mokinė puikiai tą suprato. Buvo smalsu, kodėl ji iš viso čia pasirodė, jeigu buvo nusiteikusi tik atsikalbinėti. Turner neturėjo jėgų vidury nakties aiškintis su tokia beviltiška paaugle, bet neturėjo kur dėtis. Jeigu leis jai keliauti į pilį, viskas bus tik blogiau. Netgi mintis apie tokią galimybę nebuvo labai gera, tad Matthew skubiai priminė sau, kad Moondragon niekur iš čia neis tol, kol neatliks prakeiktos užduoties.
Grifė ir toliau kažką nusišnekėjo, bet Matthew jos nebesiklausė. Paprasčiausiai neturėjo kantrybės terliotis su tokia bjauria mokine. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų ją priversti atlikti užduotį, bet suprato: atsakinėdamas į jos pezalus tikrai nepagreitins proceso. Mielai būtų panaudojęs užvaldymo kerus, bet net ir paprasčiausia alohomora sukeldavo problemų, tad geriau nė nerizikuoti. Tuo labiau, kad net neįsivaizdavo, kur yra jo lazdelė.
Išgirdęs burtažodį beveik apsidžiaugė - vylėsi, kad Moondragon pagaliau susivokė, kad elgiasi kaip paskutinė kvaiša. Deja, džiaugsmas apėmė pernelyg anksti - vos po akimirkos suprato esąs visas šlapias. Turint omenyje, kaip buvo šalta, vanduo visai nepradžiugino. Tuo labiau, kad viena buvo aišku - Moondragon padarė tą specialiai. Tikriausiai vylėsi pamatyti pykstantį ir besiskeryčiojantį profesorių. Tai jau ne mintyse paprieštaravo Matthew ir pažvelgė į mokinę. Buvo sunku patikėti, kad Pritz surado konkurentę šlykščiausių mokinių būryje. Netgi broliukai Gilbert, kuriuos Matthew mokė prieš šimtmetį, nebuvo tokie pabaisos kaip šita.
- Panašu, kad supainiojai mane su lysve, - apsimestinai draugišku tonu pratarė Turner, prieš tai pasitraukęs į šoną, kad didesnė srovės dalis tektų ne jam. - Nuoširdžiai patarsiu - imkis užduoties. Jeigu užtruksime čia savaitę, netrukus kiti profesoriai susidomės, kodėl nelankai jų pamokų.
Matthew puikiai žinojo vos po penkiolikos minučių neištversiantis ir išties vošiantis mergiotei į veidą. Vis dėlto vylėsi, kad ji to nežino. Jeigu patikės, kad grasinimas čia likti ištisas dienas yra rimtas, galbūt bent tai atves ją į protą. Nors kaip galima į protą atvesti tokį mokinį, kuris tokio daikto galvelėje akivaizdžiai neturi?..
-
Visas grifiškumas buvo seniausiai išgaravęs ir negrifiška grifė klastingai šypsojosi, stebėdama kaip vandens srovė ką tik suteikė nemokamas dušo paslaugas gerbiamajam profesoriui. Trečiakursės viduje sužibo pasididžiavimas, kad vis tik pavyko šie sudėtingi kerai. Galbūt būtų galima net viltis, jog pavyktų išmokti dar keletą naudingų vyresniųjų kursų burtažodžių, tačiau po kolkas šitaip tuščiai svajoti buvo pernelyg kvaila. Žydros tamsiaplaukės akys išsiplėtė, o klastingas šypsnys išnyko, tačiau susivokusi, kad nevalia akivaizdžiai parodyti herbologui savo nuostabos kerams pavykus, Melody vėl užsisklendė.
- Tikrai? Atleiskit, jei išties supainiojau jus su lysve, tačiau tokioje tamsoje bet kas būtų susipainiojęs,- nekaltai suniurnėjo, nors dar tikrai nebuvo aklina tamsa.
Aplink tvyravo prieblanda, kart nuo karto nušviečiama ugnies liepsnų, bet vis dar buvo galima aiškiai įžiūrėti pilies ir uždraustojo miško medžių viršūnių kontūrus. Šalia degančios lysvės šokčiojo liepsnų, jos ir herbologijos profesoriaus šešėliai, kurie ir vėl priminė apie areštą.
Susidomės, kodėl nelankai pamokų... Melody mintyse pamėgdžiojo šlapio herbologo žodžius. Jau veikiau susidomės kur dingo jų profesorius kolega, nei kažkokia grifiūkštė.
- Profesoriau,- šiurkščiai pabrėžė akivaizdžiai herbologui per geras pareigas. – Negi tikrai manot, kad užgesinus lysvę dar bus ką ravėti? Juk viskas pavirs pelenais. Tai besprasmiška, o ir ugnis jums net naudingesnė už buvusios lysvės pelenus. Ji bent jau teikia šilumą, o juk jūs kaip sakėte planuojate čia užtrukti visą savaitę...
Juodų plaukų savininkė dėbtelėjo į profesorių, tarsi į didžiausią nieko nesuprantantį kvailį. Juk jei sklindančios kalbos nemeluoja, Hogvartso elfams vos susprigtavus daržas pats nusiravės. Vardan Beveik Begalvio Niko, kurių galų tuomet profesorius nori, jog žiobariškai užgesinčiau ugnį ir ravėčiau pelenais virtusią lysvę, jei tai daro elfai?! Be to gal jis galvoja, jog žiobariškai užpūsiu tą ugnį kaip žvakutę ant torto? Dėkoju šokoladinėms varlėms, kad aš ne žiobarė...
Kelias mostais lazdele, grifė pakartojo kerus ir prisivertusi užgesino lysvę. Aišku ne iš pirmo karto, tačiau kadangi šiuos kerus jau teko išbandyti ant profesoriaus, buvo kur kas lengviau nei pirmąjį sykį. Žinoma, nebuvo apsieita ir be dar vieno „netyčinio“ vandens dušo profesoriui.
- Ar gerbiamasis profesorius dabar patenkintas?- kilstelėjo antakį grifė. Norėjo atsikratyti laužo- prašom. Tegul dabar šąla tamsoje...
Už nugaros geso paskutinės ugnies kibirkštys ir kaip buvo galima tikėtis, beveik visi augalai virto pelenais. Beliko vos pora nepaliestų lopinėlių ir po pelenais pasislėpusių daigelių.
-
Moondragon kandumas jau buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo. Matthew nesuprato, kaip tokia rami ir neišskirtinė mergaitė vos per vieną pamoką sugebėjo virsti visiška pabaisa. Ir iš viso, kas darosi su tais nenuoramomis grifais? Jam pačiam besimokant tame koledže moksleiviams rūpėjo kiti dalykai. Norėjosi kažko išmokti ir susirasti draugų, o ne kuo labiau iškankinti visus profesorius. Tiek Senkleris, tiek Moondragon mokytis visai nebuvo nusiteikę - šiaip ar taip, su abiem jau teko pabuvoti šiame darže. Nors Senkleris, reikia pripažinti, buvo labiau pakenčiamas. Šita… Na, apie tai geriau negalvoti. Reikėjo greičiau pabaigti šitą nesąmonę, su kuria Matthew Turner visiškai nemokėjo susitvarkyti.
- Tikiuosi, tu supranti, kad su tokiu elgesiu toli nenukeliausi, - ramiai pratarė herbologas, kai mergužėlė numetė dar sarkazmo. - Galėsi sėdėti kambaryje ir pusryčiams, pietums bei vakarienei graužti lovos kampą.
Kas per… pradėjo mintį Turner, tačiau jos neužbaigė. Negalėjo pasiduoti pykčiui ar susierzinimui. Ar bent jau to neparodyti mokinei. Bet kaip jam valdytis, kai ta mokinė yra tiesiog nepakenčiama?! Norėjosi gerai ją papurtyti ir tik visomis valios pastangomis, kurios grasino pasibaigti, susivaldė to nepadaręs.
- Džiaugiuosi, kad esi nusiteikusi praleisti čia visą savaitę, - nutaisęs malonų balsą atsiliepė Turner. - Turbūt supranti, kad būsiu čia tol, kol būsi ir tu. Gerai pagalvok, ar nenori vis dėlto išspręsti reikalų greičiau, kad galėtum keliauti į židinį Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje ir ten sušilti.
Šlapti visiškai nesinorėjo, tačiau apsimetė, kad nieko nevyksta. Tai buvo paprasčiau negu vėl aiškinti kažką apie mandagumą ar pagarbą. Na, negirdėjo mergaitė tokių dalykų, bet argi tai jo problema?
- Profesorius bus patenkintas tada, kai nustosi išsidirbinėti ir atliksi tai, kas liepta. O gal nori pabendrauti su profesoriumi Senkleriu ar Evenstar? O gal abiem iš karto? Ko tu iš viso čia atvažiuoji, jeigu demonstruoji nenorą mokytis? Nemokamai pavalgyti?
Suirzęs profesorius nusisuko. Suprato, kad nieko čia nebus, mergaitė nedarys nieko, kas jai pasakyta. Bet taip imti ir nusileisti jis paprasčiausiai negalėjo. Situacija atrodė visiškai be išeities, tad ką jam vis dėlto daryti? Ar verta bandyti imtis draugiškumo taktikos?..
- Galbūt tave kažkas kamuoja? Gal nori pasišnekėti? - vis dar neatsisukdamas paklausė. Juto, kaip darosi šalta, tačiau stengėsi nekreipti dėmesio. Buvo smalsu, kaip Moondragon reaguos į tokį tono pasikeitimą.
-
Akivaizdus profesoriaus kvailumas tiesiog kėlė grifei šleikštulį. Beprasmės šnekos ir pamokslai, jog šitaip Melody niekur nenueisianti jau pradėjo gerokai įgristi. Juk nuo kada priklausomybę alkoholiui turintis ir besikankinantis darbe herbologijos profesorius pamokslauja apie elgesį?
Juodaplaukė tik suniurnėjo kažką panašaus į „kurgi ne“ ir nežymiai šyptelėjo. Lovos kampas skamba visai skaniai, gal galite patarti kuris kampas skaniausias? O gal pats kartais ragavote?- mintyse kreipėsi į profesorių, nors žinojo, jog herbologas minčių skaityti nemoka. Įsivaizdavus profesorių su malonumu graužiantį lovos kampą trečiakursė nesusilaikiusi prunkštelėjo.
- Atleiskit, tačiau man nė kiek nešalta, o ir grifais prigrūstas kambarys manęs nevilioja,- kiek pavėluotai atsakė profesoriui. – Ir... Aš visai neišsidirbinėju. Tik atsakinėju į jūsų klausimus ir kaip prašėte- užgesinau ugnį. Tačiau arba jūs aklas arba aš neprimatau, nes regis ravėti nelabai ką ir yra- bene viskas virtę pelenais.
Išdrožusi profesoriui „skaudžią“ tiesą apie lysvę, Melody kiek patylėjo, prieš tęsdama pokalbį.
- Galbūt taip, o galbūt ir ne, kas žino, bet koks jums skirtumas kur aš valgau?- nepatikliai pažvelgė į profesorių. Atmintyje išniro vasaros prisiminimai apie klajones ir kančias toje trobelėje pamiškėje... Lengva jam kalbėti, kai pats nėra pajutęs alkio ir ką reiškia neturėti namų. Išnirti iš prisiminimų privertė tik netikėtai pasikeitęs herbologo tonas. – Mhm.. Kodėl dabar manote, jog lyg niekur nieko pradėsiu kalbėtis apie gyvenimo rūpesčius su atsitiktiniu Hogvartso profesorium? Be to, visi turi savų problemų ir neketinu savųjų prikaišioti kitiems. Bent ne dabar.
Grifė susigriebusi užtilo, nors jau buvo ir taip per daug išpliurpusi. Galbūt, jei būtų pirmakursė- leistųsi į kalbas su profesoriumi, tačiau dabar ji nebebuvo toji naivi, patikli ir atvira mergaitė, bei neketino taip paprastai prisileisti nepažįstamo žmogaus ir iškloti jam visus gyvenimo rūpesčius.
-
Turner tiesiog tragiškai nenorėjo čia būti. Jau geriau sėdėtų ir skaitytų neįskaitomu raštu pakeverzotas nesąmones, kurias mokiniai vadina namų darbai. Dabar bet kas būtų buvę geriau nei Melody Moondragon “draugija”. Deja, reikėjo ir toliau čia šalti ir apsimesti, kad viskas vyksta pagal planą.
Jai vėl pravėrus žabtus tikrai nepasidarė smagiau. Matthew tiesiog tirtėjo iš įniršio, o visų blogiausia buvo tai, kad jis nieko negalėjo padaryti. Jeigu pritvotų šitą mergiščią, liktų dėl visko kaltas. Taigi reikėjo toliau vaidinti, kad viskas gerai.
- Už Hogvartso turto niokojimą gali sulaukti rimtų nemalonumų. Jeigu tai kartosis, areštais neatsipirksi. Jeigu labai pageidauji išlėkti iš Hogvartso, tereikia man pasakyti, su malonumu pranešiu tą direktorei. Prarasi burtų lazdelę ir galėsi keliauti sau. Ar šito nori?
Matthew nejučia prisiminė Llewellyn, kuris iš tiesų išlėkė iš mokyklos. Kažkodėl neatrodė, kad Moondragon gali norėti tokio likimo.
- O jeigu vis dėlto pageidauji ir toliau čia mokytis, patarčiau prisiminti, kad reikia gerbti tiek profesorius, kurie stengiasi dėl tokių kaip tu, tiek ir visą mokyklą.
Dėl pelenų, deja, grifė buvo teisi, tad apie tai daugiau kalbėti nebuvo prasmės. Vis dėlto taip paprastai paleisti šitą bjaurią mokinę nebuvo galima. Galbūt iš tiesų jai tiesiog reikėjo pasikalbėti?
Atrodė, kad mergaitė pasakė per daug. Tai šiek tiek sudomino, tačiau Matthew neketino plėšytis tam, kad sužinotų. Ne dėl to čia šąla, o draugiškesnis tonas buvo nutaisytas tik tam, kad greičiau užbaigtų reikalus. Tiesą sakant, Moondragon problemos visiškai nedomino - pakankamai prisidirbo bandydamas bendrauti su Mendel.
- Ar yra kas nors šitame pasaulyje, kas tau patiktų? - nesusilaikęs suburbėjo Turner. Iš tiesų - atrodė, kad šitai mergaitei netinka niekas. Nei užduotis, nei kalbėjimasis. Ir tai vis dėlto buvo tikrai ne Matthew Turner problema. Nusisukęs kuo tyliau gurkštelėjo šildyklės ir pasijuto vos geriau. Atrodė, kad tai yra vienintelis jam likęs gyvenimo malonumas.
-
Tamsiaplaukė įsmeigė akis į pilies langus, tarsi žiburėlius šviečiančius tamsoje. Akiratis nepastebimai sumažėjo, nes jau netrukus šitokioje tamsoje Melody nebegalėjo įžiūrėti nei uždraustojo miško pradžios, nei pačio daržo ar savo tamsiaspalvių batų. Grožėdamasi pirmosiomis žvaigždėmis grifė trumpam nuklydo į savo minčių pasaulį ir bėmaž negirdėjo profesoriaus pliurpalų. Sugrįžusi atgal dar spėjo nugirsti paskutiniųjų žodžių nuotrupas, tad nieko nelaukdama ramiu tonu atsakė:
- Puikiai suprantu mokyklos taisykles, o ir profesoriams nejaučiu jokios neapykantos (išskyrus žinoma- jus), tačiau kaip galima gerbti profesorių, kuris regis kiekvieną pamoką bando nugalabyti mokinius?- tarė herbologo siluetui tamsoje. – Pirma besidaužantys svogūnai, sekančios- alpimą keliančios sultys, o paskiau- iki kraujo praduriantys spygliai ir traiškantys šeimininkus medeliai, bei nepamirškime dar ir visų likusių „nepavojingų“ augalėlių!..
Prisiminusi herbologiją, per kurią smarkiai nukraujavo dėl prakeikto spyglio, trečiakursė nejučiomis pačiupinėjo ant delno dar ne iki galo užgijusią žaizdą. Iš tikrųjų, grifė neturėjo nė menkiausios abėjonės, jog su savo mielaisiais augalėliais profesorius šitaip bando atsikratyti nekenčiamais mokiniais ar pasismaginti matant jų skaudžias kančias. Dėl to buvo laisvai galima teigti, jog profesorius Turner nusipelnė kentėti herbologijos katastrofas, o ir šiltnamį sunaikinti būtų visai jam nebloga pamoka...
Mintis pertraukė herbologo klausimas ir Melody kiek pasvarsčiusi vis tik teikėsi atsakyti.
- Yra,- trumpai tarstelėjo. Prieš akis pirmiausiai išniro šokoladinės varlės, o paskiau ir dar šūsnis atvaizdų. Žvaigždės, uždraustasis miškas, skanumynai didžiojoje salėje, judančių nuotraukų kolekcija, seniai matyti broliai ir šunytė Eira... Gerai pagalvojus į mėgstamų dalykų sarašą grifė įtraukė ir biblioteką, astronomijos, bei kiek dvejodama- nuodų ir vaistų pamokas. -O labiausiai man patinka, kai profesoriai nebando nužudyti mokinių ir duoda jiems ramybę.
Melody nuoširdžiai tikėjosi, jog profesorius supras, kad kalbėdama apie ramybę ji vėl pasiūlė paprasčiausiai nesivarginti ir paleisti ją iš arešto, kol kerų pagalba negavo dar vienos nemokamo dušo dozės.
-
Su tokia nepagarba taikstytis buvo labai sudėtinga. Reikėjo išlaikyti ramybę ir taip įrodyti mergaitei (ir, žinoma, sau), kad yra rimtas suaugęs žmogus, kurį reikia gerbti. Ir, po velnių, nustoti tyčiotis!
O kol kas Moondragon tylėjo. Pasidarė keistai gera. Galėtų dažniau rinktis tokią taktiką pats sau pasakė profesorius, bet tada laimė baigėsi: grifiukė prašneko.
- Nepanašu, kad supranti taisykles, - tarstelėjo. Apie pavojingus augalus gal ir gerai pastebėjo, bet to pripažinti profesorius tikrai neketino. Dar to betrūko! - Apie čiobrelius ir gėles normaliomis sąlygomis išmoko tėvai. Siekiu, kad mokykloje įgytumėte platesnį išsilavinimą. Deja, magiški augalai mėgsta gintis, dėl to ir atrodo, kad jie kelia pavojų. Ar pati nesigintum, jeigu tave kas pultų? Augalas lygiai taip pat pasakytų, kad esi pavojinga! Beje, pradžiuginai. Pasirodo, bent kažką išgirsti per pamokas. Nesitikėjau.
Balsas buvo kupinas sarkazmo, bet tai Turner nerūpėjo. Reikėjo galų gale šitai mokinei parodyti, kad ne ji yra pasaulio bamba. Taip, tai buvo geras išsireiškimas.
Vėl stojo palaiminga tyla. Gal buvo verta baigti šitą nesąmonę ir keliauti atgal į pilį? Ko gero, taip. Matthew žiojosi pranešti šitą naujieną, bet tada Moondragon vėl pravėrė žabtus.
- Jeigu norėčiau jus pribaigti, jau būtumėt negyvi, - suburbėjo atsakydamas. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad netiesioginis priekaištas yra skirtas jam. Nereikėjo jam veltis į šitą profesorišką velniavą. Deja, jau buvo per vėlu. Teks kažkaip baigti mokslo metus ir per kiekvieną pamoką tikėtis, kad Moondragon ten nebus.
Ar reikėjo ją paleisti? Vis dėlto taip nieko ir nenuveikė. Nebent įrodė, kad yra visiškai beviltiška. Buvo apmaudu - Matthew visiškai užteko Pritz nesąmonių.
- Kadangi sugadinai lysves, teks paruošti naujas, - staiga į galvą atėjo mintis. Prie daržo krašto stovėjo kastuvas, kurį dabar Turner atnešė ir įbruko Melody į rankas. - Dirbk.
Šaltis nesitraukė, tad profesorius nusisukęs sriūbtelėjo šildyklės.
-
Žvaigždėtas dangus iš lėto vis labiau prisipildė naujomis išryškėjusiomis žvaigždėmis ir žvarbus vakaras tik dar labiau panašėjo į naktį. Šaltas vėjo gūsis privertė išsijudinti Uždraustojo miško medžių viršūnes ir gerai įsiklausius grifė net išgirdo kaip kažkur trakštelėjo lūždamas medžio kamienas. Ošimas nustelbė pelėdų ūbavimus, tačiau deja, profesoriaus balso- nesugebėjo.
- O kas jei tėvų neturi?- karčiai paklausė profesoriui pradėjus aiškinti apie priešhogvartsinį mokymą.
Pirminius Turner žodžius Melody nuleido negirdomis. Susigaudžiusi, jog vos neišsidavė esanti našlaite grifė ėmėsi taisyti susiklosčiusios padėties.
– Juk kaip žinia nemaža dalis hogiečių neturi tėvų... Be to, tai jūsų- profesoriaus paskirtis mokinti vaikus! Ir... Kalbant apie platesnį išsilvinimą, turite omeny susipažinti su mirtinais augalais ir kvailais profesoriais, tiesa?- šyptelėjo, nors žinojo, kad profesorius tokioje tamsoje tikriausiai to net nepastebės. – Negalvojau, jog mokinė gali jus pradžiuginti. Juk tikriausiai jus džiugina tik alkoholis?
Įdomu, ir kaip jis dar vis gyvas? Dažnai girtas, kerėti nemokantis ir dar- Hogvartso profesorius. Pavojingiausi trys žmonių tipai magijos pasaulyje... Ir visi jie viename žmoguje. Kodėl jis negali paprasčiausiai girtas nušokti nuo stogo ir nutraukti kančias tiek sau, tiek kitiems? Ir vos grifei pamanius apie mirusį profesorių, profesorius užsiminė apie mirusius mokinius.
- Drįsčiau abejoti,- nuobodžiaujančiu balsu tarė trylikmetė. Su savo kerėjimo ir mokinių suvaldymo sugebėjimais jis nebent musę užmuštų,- sukikeno mintyse. – Kaip matau, iki šiol jums nekaip sekasi...
Netikėtai rankose lyg iš niekur atsirado kastuvas. Kaip tokioje tamsoje jis iš viso surado tą kastuvą?- pirmiausia šovė mintis, o vėliau ji gavo darsyk nustebti- profesorius buvo ant tiek kvailas, jog jo smegenėlese neužteko proto suvokti, kaip pavojinga įsakinėti grifei... Trečiakursė tvirčiau sugniaužė kastuvo rankeną ir prisiartino herbologui iš nugaros. Jau ruošėsi kaip reikiant užvožti kastuvu per galvą, kai netyčiomis išvydo profesorių geriant. Štai kodėl jam nešalta. Na kagi, tereikia palaukti kol jis visiškai nusigers, o tuomet laisvai galėsiu palikti jį likimo valiai,- suraizgaliojo planą, priėjo prie kažkokio medelio augusio šalimais ir numetusi kastuvą išsidrėbė po žvaigždėmis.
-
Ji neturi tėvų? kiek nustebo Matthew nė neketindamas patikėti, kad po to išsakyti žodžiai nebuvo bandymas apsimesti patikėjęs, kad Moondragon rūpinasi kitais mokiniais. Kita vertus, ji buvo teisi: Hogvartse išties buvo pernelyg daug likimo nuskriaustų vaikų. Vis dėlto ne to jie čia dabar susirinko, tad reikėjo tęsti pradėtą užduotį. O ji buvo priversti šitą nepakenčiamą mergiotę atlikti areštą.
Ji ir toliau kažką vapėjo, tačiau geriausia buvo nekreipti dėmesio. Aiškintis su niekuo nesidominčiais vaikais paprasčiausiai nebuvo jėgų. Norėjosi eiti į kabinetą ir ten pagaliau ramiai išgerti. Kiek galima slapstytis ir apsimesti, kad visai nenori nė gurkšnelio? Labai reikėjo įtraukti dar vieną, bet Matthew pasistengė susilaikyti. Vėliau.
- Tiesiog užsičiaupk ir pradėk darbuotis, - neištvėrė Turner. O ir kaip čia ištversi, kai šitie padarai vienas už kitą baisesni? Norėjosi bėgti ir rėkti. Prieš tai dar gerai trinktelėjus šitai nepakenčiamai grifei.
O ji, regis, visiškai nebuvo nusiteikusi dirbti. Pagulėti sugalvojo! Šito Matthew nesitikėjo, tad nežinojo, ką daryti dabar. Kaip su ja bendrauti? Negalvojo, kad ji yra tokia pabaisa. Na taip, neklaužada paauglė, bet kad šitaip nejaustų ribų?.. Tai buvo visiškai netikėta. Taigi kurį laiką Matthew stypsojo vietoje ir galiausiai nugėrė dar vieną gurkšnį. Tik tai galėjo padėti.
Galiausiai priėjo prie poilsiaujančios Moondragon. Piktai pažvelgė į ją, bet kol kas nieko nesakė. Nuoširdžiai (ir naiviai) vylėsi, kad to užteks, ir mergaitė pagaliau susivoks turinti atlikti užduotį. Deja, vos po akimirkos prarado kantrybę.
- Ir kiek dar planuoji čia drybsoti? - griežtai paklausė. Šį kartą balsas išties buvo griežtas ir netenkantis kantrybės. Po galais, jeigu reikės, pats pastatys šitą mergą ant kojų, subruks kastuvą į rankas ir užkerės užvaldymo kerais!
-
Septinta? Aštunta valanda vakaro? O gal jau ir dešimta? Melody jau seniai pametė skaičių. Tačiau kuo toliau, tuo laikas neėjo lėčiau ir grifė žinojo, jog dar valanda, dvi, ir Hogvartso pilies langai užtems palikdami daržą skęsti aklinoje tamsoje. O jau tuomet- laikykis! Jei Akilanda pričiups kokį mokinį klaidžiojantį koridoriais naktį- gero nelauk. Tačiau nakvoti po atviru dangumi grifei nebuvo problema, priešingai- tai buvo pramoga.
Žvaigždėtame danguje Melody netrukus išvydo Didžiųjų Grįžulo ratų žvaigždyną, o kiek toliau mintyse sujungusi ryškiausias žvaigždes grifė jau įsivaizdavo drakoną. Trylikmetė neturėjo supratimo ar išvis egzistuoja drakono žvaigždynas, tačiau net jei ir nėra- ji pati gali tokį susikurti savo mintyse. Drakono žvaigždynas vėl sužadino svajones ir gulėdama po atviru dangumi trečiakursė įsivaizdavo pirmąjį susitikimą su drakonu. Žinoma laisvėje, o ne kokiam burtininkėlių zoologijos sode.
Netikėtai iš kažkur atslinko šešėlis, o žvaigždes užstojo tamsus siluetas- gerbiamasis profesorius... Kažkaip greitai nusigėrė... Jau galvojau, teks čia nakvoti. Nors būčiau visai nieko prieš,- šyptelėjo mintyse. Didžiam nusivilimui siluetas prašneko ir Melody įsitikinusi, jog dar ne viskas baigta, tik tyliai atsiduso.
- Iki kol jūs mane išleisite arba mirtinai sušalsite,- atvirai atsakė grifė. Arba tol kol tapsite visiškai girtas,- pridūrė mintyse. – O dabar būkite malonus ir netrukdykite man laukti jūsų mirties. Juk jei neketinate manęs išleisti iš arešto, neketinate šildytis prie laužo, nes liepėte užgesinti ankstesnįjį, neketinate naudoti kerų, nes nemokate kerėti, belieka vienintelis dalykas- nakvoti čia ir mirtinai sušalti. Aš neprieštarauju.
Melody tik gūžtelėjo pečiais ir atsistojusi persikėlė į kitą medžio pusę. Galėtų jis greičiau nusigert ir viskas būtų baigta... Nenori, nereikia, rinktis jam. Tačiau aš vis tiek rasiu kaip ištrūkti. Arba su malonumu jį užkerėsiu. Tamsiaplaukė dėl atsargumo sugniaužė kišenėje buvusią lazdelę ir vėl pakėlė akis į naująjį Drakono žvaigždyną.
-
Matthew nebegalėjo išsirinkti, kuris iš jų blogiausias - Pritz, Moondragon, Forrm… O gal vis dėlto Senkeris? Žinoma, tai tik šių dienų perlai, herbologas kol gyvas nepamirš broliukų Gilbert ir panelės Ashfield su “waaaah” bulve priešakyje. Tad ką jis vis dėlto čia veikia, jeigu nuoširdžiai nekenčia tų prakeiktų vaikigalių? Ko gero, laikas pagaliau išties kelti sparnus ir ieškoti kokio nors prasmingesnio darbo.
Nespėjus sugalvoti darbo, kuris būtų mažiau prasmingas nei Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, mieloji Moondragon vėl išsižiojo. Ir, žinoma, nepasakė nieko, ką norėtųsi išgirsti. Turner negirdimai atsiduso ir pažvelgė į mergaitę.
- Išleisiu tuomet, kai atliksi užduotą darbą. Kaip manai, ko mes čia susirinkome? Pagulėti ant žolės? Gulėk kiek nori, kai tai yra tavo laisvas laikas. Jeigu nepastebėjai, dabar esi arešte, į kurį pakliuvai dėl nepakenčiamo elgesio. Elgiesi kaip darželinukė.
Matthew suprato neatrodantis labai “rimtas”, bet dabar tai ir nerūpėjo. Norėjo greičiau pabaigti šitą nesąmonę ir pagaliau ramiai išgerti. Ir kas sugalvojo, kad mokiniams reikalingas areštas? Pats ją pakvietei, ar ne? ne itin džiaugsminga mintis sušmėžavo galvoje. Matthew susiraukė. Vis dėlto kažką daryti reikėjo. Čiupo prakeiktą kastuvą ir priėjo prie nepakenčiamos mokinės. Kurį laiką laukė, kol ji teiksis atsistoti, tačiau kur ten - tik labai jau demonstratyviai persikraustė į kitą medžio pusę. Negalėdamas patikėti, kad tokie mokiniai iš tiesų egzistuoja, Turner vėl priėjo prie jos ir šiurkščiai griebęs už rankos pastatė ant kojų. Nedaug trūko, kad pakeltų nuo žemės ir stipriai papurtytų. Vis dėlto jis buvo profesorius, tad susilaikė nekaukštelėjęs kastuvu per galvą, o tik subruko jį į ranką. Suspaudė mergaitės petį, kad ji nesugalvotų pasprukti.
- Geriau jau imkis darbo, kol ne per vėlu, - pratarė ir tik tada suprato, kad tai galėjo nuskambėti kaip grasinimas.
-
Melody jau buvo beužmieganti, kai profesorius regis vėl teikėsi parodyti savo galias ir apsimesti profesoriumi baudžiandžiu mokinę. Deja, panašu, jog tai ne itin sekėsi, nes areštas labiau panašėjo į mokinės eksperimentus su kerais ir profesoriaus gėrimo vakarą, nei į bausmę.
- Atleiskit, tačiau tikrai nepastebėjau jog dabar esu arešte,- kuo ramiausiai pripažino grifė. Joks sveiko proto žmogus nebūtų to pavadinęs areštu. Nors kita vertus, kada paskutinį kartą kažkas yra mates sveiko proto žmogų? – O dėl elgesio irgi nesutinku. Nepakenčiamą elgesį jūs pats ir sukūrėte… Juk jeigu būtumėte šį elgesį pakentęs, jis nebūtų buvęs nepakenčiamas, tiesa?
Grifė kilstelėjo antakį, nors viduje tiesiog nesitvardydama kikeno iš profesoriaus kvailumo. Spektaklis darėsi vis įdomesnis- suaugęs žmogus ne vienerius metus mokantis mokinius, bandantis įtikinti ir priversti bene trigubai jaunesnę mokinę imtis atlikinėti jo paties skirtą bausmę…
- Aš kaip darželinukė?- prunkštelėjo tamsiaplaukė. – Profesoriau, tai katras darže praleidžia daugiau laiko- aš ar jūs?
Grifė tiesiog atsakinėjo į "gerbiamojo" profesoriaus klausimus ir komentavo bergždžius herbologo žodžius, turinčius priversti mokinę imtis darbo. Gerai pagalvojus, po tiek daug komentavimo praktikos ji gal net galėtų taikytis į kvidičo komentatorių gretas? Nors kurgi, ką gi ji išmano apie kvidičą?..
Mintis išblaškė netikėtas prisilietimas ir vos Melody spėjo susivokti, ji jau stovėjo su kastuvu rankose. Vėl. Nemalonūs šiurkštūs pirštai suėmė petį ir grifė pasišlykštėjusi pro dantis iškošė:
- Manau jau per vėlu,- paslaptingai prabilo kišenėje stipriai gniauždama lazdelę. Šiaip taip susitvardžiusi paslėpė veide norą užkerėti profesorių ir žvilgsniu parodė dangun duodama suprasti jog turėjo omenyje artėjančią naktį. – Ir nepatariu grasinti mokiniams, profesoriau. Juk nenorite,kad jus išmestų iš darbo, tiesa?
Grifė paskutinįsyk priekaištingai nužvelgė profesorių ir numetė kastuvą šiam prie kojų. Vienu grakščiu judesiu išsilaisvinusi iš profesoriaus gniaužtų, ji apsigręžė ir tiesiu taikymu pasileido pilies link, palikdama profesorių vieną tvarkytis su savo daržais.
-
Buvo naktis. Roma stovėjo darže ir laukė mokinio, kuris eilinį kartą sugebėjo užsidirbti areštą. Ji laukė Eion. Pasirinko tokį laiką tik dėl to, nes manė, kad tai bent kiek jį atves į protą ir vien dėl to, kad nereiktų daugiau tokiu metu eiti jis nedarys tiek nesąmonių. Tačiau dabar tamsiaplaukė pati save keikė, kad pasirinko tokį laiką. Daug mieliau dabar ji būtų miegojusi. Tuo labiau jai buvo šalta.
Darže nebuvo malonu. Profesorei nepatiko augalai. Vis dėlto ji dėstė ateities būrimą, o ne herbologiją ir ne šiaip sau. Augalai ir visi persodinėjimo ir kitokie su jais susiję darbai jai visiškai nebuvo prie širdies. Dabar profesorė save keikė ir dėl to, nes pasirinko tokią absurdišką vietą. Tikrai galėjo pasirinkti kokią malonesnę vietą. Ar tuo labiau daryti areštą kabinete. Bet ne. Nesugebėjau pasirinkti normalios vietos. Pagalvojo moteris. Dabar ji apie šiltą kabinetą galėjo tik pasvajoti.
-
Naktis. Naktis, po galais! Kodėl reikia eiti į lauką vidury nakties? Jeigu jį pričiups bet kuris profesorius, kad ir koks normalus būtų, būtinai paskirs areštą! Niekam nebus įdomu, kad jis būtent arešto ir eina atlikti. Kažkokia nesąmonė, ar ne? Net ir geriausias profesorius (nors tokių ir nebuvo) taip paprastai šios situacijos nepraleistų.
Būtent dėl to Eion į areštą ėjo gerokai pavėlavęs. Norėjo, kad nelemta profesorė Keit gerokai pasikankintų jo belaukdama. Jeigu pasiseks, bus jau ir išsinešdinusi, o jis galės grįžti į kambarį ir ten apsimesti, kad miega. Na, iš tiesų tai tik gadins gyvenimus bendrakoledžiams ir kambario draugams, bet koks vis dėlto skirtumas.
Deja, priartėjęs prie daržo pastebėjo, kad mieliausioji Keit čia tebėra. O gal jis supainiojo laiką ir visai nevėlavo? Ne, taip negalima. Šita neturi patikėti, kad jis yra bent kiek mandagus. Po galais - trečias areštas per pusmetį?! Tai yra trimis areštais per daug. Už šitą profesorė Keit dar atsiims. Tik čiaupas, deja, liko kambaryje. Na nieko, jis nepabėgs.
Būdamas visai netoli daržo berniukas gerokai sulėtino žingsnį - niekaip negalėjo sugalvoti, kaip čia įspūdingiau pasisveikinus. Ar atsisveikinus. O gal tiesiog tylėti? Bet ne, tai jau būtų pernelyg nemandagu.
- Ne, aš visai nenoriu tavęs matyti, todėl galime neapsimetinėti, - galiausiai pratarė prisiartindamas prie nekenčiamos profesorės.
-
Vis dėlto po kiek laiko profesorė pastebėjo Eion. Tai teikė vilties. Gal viskas greitai baigsis? Nenoriu čia būti ir šalti, tačiau jis nusipelnė. Pagalvojo Roma.
Ji pamatė, kad prie daržo pirmakursis sulėtino žingsnį, todėl nepernelyg garsiai šūktelėjo:
- Prie daržo nėra prasmės lėtinti.
Jam atėjus ji išgirdo sakinį, kuris ją nustebino. Tačiau nustebino tik dėl to, nes visa tai buvo nuoširdu. Tamsiaplaukė retai iš mokinių išgirsdavo ką nors nuoširdaus. Na, iš gerai besielgiančių kartais, tačia iš blogai - beveik niekada.
- Sveikinu. Beje, man irgi ne itin malonu čia būti, todėl kuo greičiau pabaigsi - tuo greičiau abiems bus gerai, - pasakė ji. Nenorėjo taip bendrauti, tačiau ji visada stengdavosi elgtis taip kaip mokiniai. Tą darydavo todėl, kad jie gautų tai ką patys duodavo.
- Kaip matai čia yra išrautų augalų. Prisiekiu, kad juos išroviau ne aš. Tą dieną kai į mane metei čiaupą tą pastebėjau. Tavo užduotis be magijos viską sutvarkyti, - pasakė bei nusišypsojo. - Galintys pagelbėti daiktai štai čia, - pasakė Roma ir mostelėjo ranka į daiktų krūvelę.
-
Aišku, ta kvaila profesorė pradėjo kažką rėkaloti, bet Eion to nepaisė. Nelabai rūpėjo jam šitos moteriškės nuomonė, nes ji buvo daugiau nei akivaizdi - neapykanta nuo pirmosios sekundės. Po galais, vis dėlto pirmųjų pamokų metu jis nieko labai blogo nepadarė!
Keista, kad po nelabai mandagaus sakinio neišgirdo krūvos nuobodžių moralų. Tai netgi sutrikdė, tačiau nuo to elgesys neketino tapti mandagesnis. Eion kilstelėjo antakius.
- Jeigu taip nemalonu čia būti, ko atėjai? Galime skirstytis kas sau, nuo to visi bus laimingesni.
Berniukas apsisuko ir jau ruošėsi eiti sau, bet išgirdo dar vieną sakinį. Jis aiškiai parodė, kad profesorė Keit neketina jo taip paprastai paleisti - ji pranešė užuotį. Ji buvo tokia nesąmoninga, kad Eion garsiai prunkštelėjo.
- Kas aš tau?! - garsiai pasipiktino. Nė už ką neketino raustis po žemę. Ir dar vidury nakties. Žiemą. Ar šita kvaiša visai proto neteko ? Ko gero, taip ir buvo, bet Eion nutarė dėl visa ko pasitikslino: - Ar tu visai iš proto išėjai? Ar niekada jo ir neturėjai? Aš to nedarysiu!
Vėl apsisukęs pradėjo lėtai tolti nuo profesorės.
-
- Na, suteikiu tau tai ko norėjai. Juk akivaizdu, kad taip elgiesi tik norėdamas mano dėmesio. Aš tau jo suteikiu. Prašom, - pasakė Roma. Taip, ji tikrai nenorėjo čia būti, tačiau vis dėlto nenorėjo Eion taip ramiai paleisti. Nenorėjo netesėti pažado.
- O kas aš tau, kad gali gadinti mano pamokas ir į mane mėtyti sunkius daiktus? - paklausė dar labiau supykusi. - Žinoma, kad jos netekau. Kaip galima likti su protu gavus į maukaulę iš čiaupo? Gal nori tą išbandyti su tavim? - paklausė, tačiau nieko neketino daryti, žinoma. - Eik dirbti, - kodėl jis negali tiesiog ramiai atlikti darbo? Visiems būtų ramiau? Pagalvojo profesorė. Puikiai suprato, kad nebus lengva, tačiau taip pat puikiai suprato, kad nepasiduos. Nenorėjo, kad viskas vėl būti kaip jis užgiedos.
- Šiandien viskas nebus kaip tu užgiedosi. Eini dirbti. Ir neišeisi tol kol nepabaigsi darbo! - dabar jau ramiai pasakė, tačiau pamatė, kad jis jau pradėjo tolti. Laimė, lėtai. - Niekur neisi! - dabar jau tikrai supykusi šūktelėjo.
-
Eion sutriko. Niekada negalvojo, kad jam reikia dėmesio. Tik jau ne šitos erzinančios profesorės. Bet ji būtent to dėmesio gavo. Galėjo paprasčiausiai ignoruoti nepakenčiamą mokinį, ar ne? Norėjosi paklausti, kodėl ji tai daro, bet atsakymas, tiesą pasakius, nelabai tedomino.
- Aš… - norėjo piktai atsikirsti klastuolis, tačiau suprato, kad profesorė Keit pirmą kartą gyvenime prašneko logiškai. Tegul ir nepakenčiama, ji buvo jo mokytoja. Taigi jis taip ir liko tylėti. Tai jau buvo pažanga, tad dar ir atsiprašymo tikrai nereikėjo tikėtis.
Verta pastebėti, kad toks susimąstymas nė kiek nepadidino noro dirbti. Būtent dėl to jis norėjo tiesiog išeiti - kol nesusipyko dar labiau. Tik, aišku, profesorė neketino jo taip paprastai išleisti. Išgirdęs šūksnį sustojo ir netgi teikėsi atsisukti. Kiek laiko stovėjo ir žvelgė į profesorę ir galiausiai žengė žingsnį atgal.
- Aš nenoriu, - visiškai ramiai pratarė. - Aš pažadu, kad per jūsų pamokas daugiau blogai nesielgsiu, - tarstelėjo ir nejučia prisiminė, kad kažką panašaus žadėjo ir per pirmąjį areštą. Tad dėl visa ko pridūrė: - Tikrai.
-
- Ką tu? Ar tai dar vienas aiškinimas, kad neturėtum čia būti? Verčiau atvirkščiai, - pasakė. Abejojo, kad jis būtent tą ir norėjo pasakyti, tačiau galbūt po šių jos žodžių jis neturėtų bent jau tokiais būdais išsisukti. Roma labai norėjo tuo tikėti, tačiau suprato, kad vilčių mažai.
Paskui profesorė išgirdo, kad jis to nenori. Tai jos nenustebino. Iš šio mokinio tą jau buvo girdėjusi. Ir ne kartą. Jis daug ko nenorėdavo, tačiau niekada nepagalvodavo, kad egzistuoja žodis reikia. Tuo labiau jis pats save atvedė į šio žodžio teritoriją. Pagalvojo tamsiaplaukė.
- Ar esi girdėjęs tokį žodį reikia? Pats save pastatei į tokią situaciją, kad reikia kliautis tuo žodžiu. Pats dabar ir dirbk, - pasakė. - Aš puikiai mačiau kaip po savo pažado nuostabiai elgeisi. Dirbk, - pasakė ir nuisšypsojo. Tikrai neketino pasitikėti juo. Ypač žinant tai, kad jo vienintelis tikslas - jai pakenkti.
-
Kodėl šita profesorė neklauso tada, kai reikia, kad išgirstų, o kai geriausia būtų, kad negirdėtų nieko, būtinai atsako? Nebaigtas sakinys tam ir buvo nebaigtas, kad profesorė Keit nesužinotų, kas buvo norėta pasakyti. Tik argi ji gali suprasti tokį elementarų dalyką? Žinoma, ne.
- Nieko, - burbtelėjo. Norėjo pranešti, kad tai ne jos reikalas, bet šį kartą susilaikė nuo tokių žodžių. Nenorėjo erzinti dar labiau. Na, tiesą sakant, norėjo, bet tada tikrai iš čia neišeitų.
Ji vėl kažką pradėjo vapėti, bet berniukui viskas jau buvo nusibodęs. Pastūmęs profesorę priėjo prie įrankių, kurie turėjo "padėti" pasodinti kvailus augalus. Argi ne kvaila arešto užduotis? Ir kam tą daryti naktį? Paėmė kauptuką ir gerai apžiūrėjo. Neįsivaizdavo, kam jis reikalingas - Airijoje teko dirbti daugybę purvinų darbų, bet nė vienam iš jų nenaudojo tokio keisto įrankio.
- Aš nemoku, - piktai pasakė ir nušveitė kauptuką į šoną. Pažvelgė į profesorę neapykantos kupinomis akimis. - Gal jau galima grįžti į pilį?
-
- Nebūna nieko kai kalbi, - atsakė taip pat burbėdama. Kažko panašaus ir tikėjosi. Jis nedirbs, burbės, o galiausiai pradės prunkšti. Tai nutikdavo beveik visada. Skirtumas nuo kai kurių kitų mokinių būdavo tas, kad profesorė neįsivaizdavo kaip elgtis su Eion. Žinoma, ji tikėjosi, kad atras kokį būdą su juo normaliai bendrauti.
Roma pajuto, kad yra stumiama. Žinoma, nieko kito iš Eion nereikėjo tikėtis, tačiau ji vis tiek nustebo, todėl iš įpročio tarė:
- Ai.
Žinojo, kad niekas nepadės. Matė, kad pirmakursis abejingas kitų skausmui.
- Tai nenaudok šio įrankio. Yra ir kitų. Be to, galėtum būti toks malonus ir manęs nestumdyti? - šaltai tarė. - Na, tu nepadarei nieko, mane stumdei ir dabar prašaisi išeiti? Galvok iš naujo! Kol neatsiprašysi ir neatliksi darbo niekur neisi! Aišku?! - pasakė jau piktai. Nesuprato kodėl Eion tiesiog nedirba. Negi jis nesupanta, kad darydamas tokias nesąmones tik ilgina savo buvimą čia? Pagalvojo tamsiaplaukė.
-
Roma Keit per daug šnekėjo. Ir per daug gilinosi į tai, ką jai sakydavo kiti. Būtent taip nusprendė Eion, kai profesorė atkakliai bandė sužinoti, ką jau tokio jis norėjo pasakyti. O tai tikrai nebuvo skirta jos ausims. Taigi klastuolis tylėjo. Nutarė daugiau iš viso nieko nesakyti, nes šita moteriškė iš nieko prigalvoja visokių nesąmonių.
O galiausiai profesorė jį ir aprėkė. Nors suvokė pats esąs kaltas, vis tiek nusiminė. Atvyko į Hogvartsą vildamasis, kad čia viskas bus kitaip. Kažkurią naktį gulėdamas lovoje netgi išdrįso pagalvoti apie tai, kad gal čia pavyks susirasti draugų. Deja, niekas nepasikeitė. Eion ir toliau buvo nekenčiamas berniūkštis.
- Aš... Atsiprašau, - liūdnai pratarė jis ir priėjęs paėmė kitą įrankį. Su tokiais teko dirbti daugybę kartų, taigi pradėjo ramiai kasti duobutes. Atkakliai kartojo sau, kad daro tai ne dėl kvailos profesorės Keit užgaidos, o dėl to, kad... Na, šito ir pats nežinojo, tačiau tyliai dirbo ir bandė sutramdyti akyse kažkodėl besitvenkiančias ašaras.
-
Roma išgirdo atsiprašymą, o tai ją švelniai tariant nustebino. Ji nesitikėjo sulaukti tokio dalyko iš Eion. Manė, kad visą tą laiką iki kol ji nebeištvers jis toliau darys nesąmones. Žinoma, nenorėjo, kad taip būtų, tačiau giliai širdyje buvo tikra, kad taip ir bus. Laimei, viskas nutiko kiek kitaip ir jis netgi pradėjo dirbti. Tai dar labiau nustebino profesorę. Tamsiaplaukė pastebėjo, kad jo akyse susikaupė ašaros, todėl švelniu balsu pasakė:
- Viskas gerai. Neverk. Atsiprašei, dirbi. Manau, iš čia išeisim greitai. Šaunuolis.
Nors ir jis lyg ir parodė kažkokį savo gerumo ženklą Roma vis tiek nesuprato kaip bendrauti su Eion. Tikėjosi, kad nepadarė ir nepasakė nieko blogo. Atrodė, kad žodžiai buvo geri, tačiau moteris iš patirties žinojo, kad kartais mokiniai juos supranta savaip.
Ji stebėjo kaip jis ramiai dirba ir pajuto kažkokį palengvėjimą. Rodės, toks geras elgesys įmanomas ir pamokose tik reikėjo kažkaip jo pasiekti. Tiesa, kaip profesorė ir toliau neįsivaizdavo. Taip, buvo nuostabu, kad jis dabar dirba, tačiau kažkur giliai širdyje ji suprato, kad tai tegali būti manipuliacija, tačiau moteris nenorėjo tuo tikėti. Tuo labiau jai atrodė, kad tos ašaros buvo nuoširdžios.
- Kaip sekasi? - po kiek laiko paklausė. Nenorėjo taip tiesiog laikyti tos bjaurios tylos. Tikėjosi, kad pirmakursis bent šiek tiek pradės bendrauti. Žinoma, ji atsiminė praeitus areštus, tačiau, rodos, šįkart viskas pasisuko kiek kitaip. Ir atrodė, kad į gerąją pusę. Žinoma, profesorė negalėjo pasakyti, kad jis prabils, tačiau norėjo tuo tikėti ir tikėjo.
- Gal reikia daugiau šviesos? - paklausė tamsiaplaukė. Darže išties buvo labai tamsu, todėl ji norėjo bent jau pagelbėti lazdelės šviesos pagalba. Tačiau ji nenorėjo to daryti jam neatsakius, kad nebūtų, jog jis aiškins, kad ji nieko kito neveikia tik jį akina. Taip irgi galėjo nutikti, tačiau Roma ir vėl tikėjosi, kad taip nebus. Taip, šiuo metu viskas kas jai buvo likę tai tik tikėti. Labai norėjo, kad jis bent jos pamokose bent kiek normaliau elgtųsi.
-
Profesorė Keit, žinoma, pastebėjo ašaras ir dar tai pakomentavo. Eion pajuto gėdą. Visai nenorėjo praskysti prie šitos moteriškės - prie jos visada buvo piktas ir viskuo nepatenkintas. Ką gali žinoti, ką ji pagalvos dabar. Taigi nieko neatsakė, tik kuo tankiau mirksėjo, kad nepradėtų verkti ir šniurkščioti. Tai būtų tiesiog nepakeliama.
Neskaičiavo, kiek yra augalų, kuriuos jam reikia sugrūsti į žemę, bet galiausiai nutarė, kad duobučių užteks. Jeigu ką, iškas dar kelias. Arba pasakys, kad daugiau nebedirbs, ir taip jautėsi jau persistengęs.
- Gerai, - teatsakė į klausimą. Balsas šiek tiek drebėjo, kad pačiam išdavė, kad jis vis dar pasiruošęs verkti. Tai buvo taip gėdinga, kad nors imk ir pasikask pats, o ne sodink augalus. Būtent tai berniukas ir darė, kai išgirdo dar vieną klausimą. Taip, čia buvo tamsu, bet visai nenorėjo, kad profesorė Keit gerai matytų jo užverktas akis - galiausiai nepavyko sulaikyti ašarų, tad jis dirbdamas tyliai verkė.
- Nereikia... Ačiū, - vos išspaudė atsakymą. Paėmė dar vieną augalą ir jau ruošėsi jį sodinti, bet teko numesti jį - Eion nesusilaikęs pradėjo garsiai kūkčioti. Labai reikėjo, kad kas nors prieitų ir pabūtų šalia, bet aplinkui nieko nebuvo. Tik profesorė Keit, žinoma, bet ji tikrai apie jį buvo nekokios nuomonės. Eion gulėjo ant žemės ir stengdamasis daryti tai kuo tyliau verkė.
- Gal galima jus apkabinti? - staiga pačiam netikėtai paklausė. Tik dabar suprato, kodėl taip stengėsi ypatingai suerzinti šitą profesorę. Ji pastebėjo jį jau per pirmą pamoką. Vadinasi, ji galbūt gali būti ta, kuri suteikia tai, ko mažam berniukui taip reikėjo - kas nors bent panašaus į meilę ir šilumą.
-
Iš Eion atsakymo profesorė suprato, kad jis vis dar arti verkimo ribos. Na, ne iš atsakymo, o iš balso. Girdėjo kaip jis virpėjo. Norėjo jį paguosti, tačiau nežinojo ar gali tą padaryti. Abejojo, kad jis tam pasirašytų. Greičiau tik nustumtų ją, todėl ji nusprendė bent šią minutę nieko nedaryti. Tiesa, žinojo, kad tikrai nestovės ir nieko nedarys jei bus blogiau.
Papildomos šviesos jis atsisakė. Tai profesorės nenudžiugino, nes visgi darže buvo velniškai tamsu, tačiau nieko nesakė. Žinojo, kad šis mokinys mėgsta konfliktus, todėl nusprendė nesileisti į diskusijas.
Eion pradėjo garsiai kūkčioti ir profesorei pasidarė jo gaila. Taip pat jis paklausė ar galėtų ją apkabinti. Tą išgirdusi profesorė labai nustebo ir ne ką mažiau sutriko. Va to iš šio berniuko tikrai nesitikėjo.
- Žinoma, - švelniai tarė ir nusišypsojo bei priėjo prie Eion. Dabar ji šį pirmakursį pamatė visiškai kitaip. Negalvojo, kad jis galėtų vidury arešto pradėti kūkčioti ar tuo labiau paprašyti apsikabinti. Dabar ji suprato, kad jis tikrai gali būti labai geras tik gyvenimas jam to dar neleido.
-
Profesorė Keit tylėjo, o tai buvo labai gerai. Eion visai nenorėjo aiškintis, kodėl verkia, kas atsitiko ar dar ko nors. Tuo labiau, kad ir pats nesuprato, kas atsitiko. Tikrai nenorėjo dirbti šito darbo. Geriausia būtų tiesiog išeiti ir pabūti vienam. Bet tada profesorė dar labiau supyktų. Šį kartą Eion negalvojo, kad pabėgimas iš arešto reikštų susitikimą su koledžo vadovu ir galbūt netgi direktore. Ne, berniukas tiesiog nenorėjo dar labiau supykdyti šitos moteriškės. Kodėl, ir pats nebūtų pasakęs.
Ji leido apsikabinti. Tai išgąsdino, mat Eion tikėjosi neigiamo atsakymo. Tada galėtų tiesiog supykti, ir viskas būtų kaip visada. Bet profesorė Keit pasakė visai ką kita. Klastuolis buvo išmuštas iš vėžių. Ar iš tiesų gali tai padaryti? Kada jis paskutinį kartą ką nors apkabino? Gali būti, kad to neteko daryti niekada gyvenime. Kaip tai iš viso daroma?
Vis dėlto pasiryžo atsistoti ir atsisukti į profesorę. Veidą plovė ašaros, bet dabar neberūpėjo tai, kad ji gali pamatyti tokį gėdingą dalyką.
- Tikrai galima? - tyliai pasitikslino, tačiau nelaukė atsakymo - žengė profesorės link ir apsivijęs ją rankomis dar graudžiau pravirko. - Atsiprašau už savo elgesį, - po kiek laiko sumurmėjo.
-
Eion pasitikslino ar tikrai galima. Matyt, kad jis tikėjosi, jog ji nesutiks, tačiau Roma žinojo, kad sau to nesutikti niekada neleis. Žinojo, kad tai bent sekundei gali jam padėti, todėl nusprensė, kad sutikti buvo būtina.
- Tikrai, tikrai, - pasakė ir nusišypsojo. Tiesa, profesorei pasirodė, kad jam atsakymas svarbus nebuvo, tačiau nekreipė į tai dėmesio.
Jis nelaukė ir profesorė greitai ant savęs pajuto rankas, o paskui ir išgirdo dar graudesnį verkimą. Taip pat ir atsiprašymą, o tai profesorę nustebino dar labiau. Ji apglėbė Eion rankomis.
- Viskas gerai. Gyvenimas nevisada būna nuostabus. Patikėk žinau tą, - labai švelniai jam pasakė. Tikėjosi, kad tai šiokia tokia jo gero elgesio pradžia. tikėjosi, kad vos išėjęs ar net nespėjęs to padaryti jis vėl nepradės daryti nesąmonių. Tikėjosi, kad jo žodžiai buvo nuoširdūs.
- Gali nebedirbti, - pasakė profesorė. Suprato, kad šiek tiek jau pasiekė, todėl nebenorėjo jo jau versti dirbti.
-
Iš tiesų - ar kas nors kada nors buvo apkabinęs šį berniuką? Ar suteikė progą žinoti, ką reiškia būti mylimam ir artimam? Eion šito neprisiminė ir bandė slėpti šį savotišką trūkumą po pykčio kauke. Niekas jo nemėgo vaikų namuose ar giminaičių tarpe. Niekas jo nemėgo ir čia Hogvartse. Tai visiškai tiko, bet štai dabar kažkodėl viduje jausmai pasikeitė.
- Aš nenoriu savo gyvenimo, - netyčia leptelėjo Eion atsakydamas į profesorės žodžius. Ir pats nelabai suprato, ką pasakė, tad tikėjosi, kad profesorė irgi nesigilins.
Bet buvo taip gera būti kažką apsikabinus. Beveik kaip mamą.
Ši mintis siaubingai išgąsdino, ir berniukas skubiai išsinėrė iš profesorės glėbio. Ji nebuvo jo mama. Jis tokios neturi ir niekada neturės. Net nelabai žinojo, ką tas žodis reiškia. Stovėjo kiek atokiau ir žvelgė į profesorę Keit. Šiandien viskas buvo labai keista. Gal nereikėjo jam ateiti į šitą areštą?..
- Aš dar nebaigiau, - kuo tvirtesniu balsu atsakė. Viduje maišėsi per daug jausmų. Kaip jis galėjo pagalvoti, kad profesorė galėtų būti jo mama? Kaip jis drįso ją apsikabinti?!
- Atsiprašau, kad apsikabinau, - pridūrė skubiai susigrąžinęs piktumo ir atšiaurumo kaukę. Kadangi gavo leidimą nebedirbti, daugiau neketino to daryti, tačiau negalėjo sau leisti dar kartą parodyti, kaip labai reikia paprasčiausio artumo.
-
- Suprantu, kad dabar jis nėra pats geriausias, todėl tu jo nenori, tačiau kodėl jo nenori ateityje? Juk negali žinoti kas nutiks. Gal po kelerių metų jis taps nuostabus, - pasakė. Taip, to, kad jis nenori savo gyvenimo nesitikėjo.
Greitai Eion nuėjo, o tas nustebino ir kiek nuliūdino profesorę. Ji nemanė, kad viskas baigsis taip staigiai kaip ir prasidėjo.
- Atsiprašau, bet ko nebaigei? - paklausė sutrikusi. Nesuprato ką reiškia jo žodžiai. Buvo tikra, kad jis neturėjo omenyje arešto, nes visgi jį šiek tiek pažinojo, tačiau vis tiek norėjo sužinoti apie ką čia jis.
Paskui ji išgirdo atsiprašymą, tačiau jis buvo ištartas vėl šaltai bei piktai. Dabar tamsiaplaukė suprato, kad jei ir buvo kažkas pasikeitę tai neužsiliko. Tai labai nuliūdino moterį, nes ji buvo patikėjusi, kad Eion bent trumpam nekrės nesąmonių, tačiau iš jo balso atrodė, kad būtent tam jis ir ruošėsi.
- Nieko tokio. Gal norėtum eiti į kokią šiltesnę vietelę pasikalbėti? - pasakė profesorė, nes šaltis jai labai įkyrėjo. Ji norėjo bent trupučio šilumos. Taip, galėjo kerais pasikviesti šiltesnių drabužių, tačiau nemanė, kad jie labai padės.
Greitai ji pradėjo eiti pilies link. Visus atsineštus įrankius nešėsi kerų pagalba. Greitai jos čia nebuvo nė kvapo.
-
- Netaps, - nykiai pratarė Eion. Aišku, šita profesorė nieko nežinojo, bet tai buvo ne jos reikalas. Buvo pikta ant savęs, kad taip praskydo. Atrodė, kad dar kiek, ir išsipliurps viską apie save. To geriau nedaryti - tai taip pat ne profesorės Keit reikalas.
Į klausimą, ko nebaigė, neatsakė. Atrodė pernelyg akivaizdu, tad įtarė, kad tai gali būti kažkokie spąstai. O jeigu jį ir vėl apkaltins nemandagumu, ką gi. Pripratęs. Turbūt viskas baigsis kaip visada.
Pasiūlymas gerokai nustebino. Visų pirma, jis iš tiesų nebaigė tvarkytis su tais kvailais augalais. Taip, pradėjo, bet negi Roma taip paprastai pasiduos? Lūpose jau norėjo atsirasti nieko gero nežadanti šypsenėlė, tačiau kažkas viduje pakuždėjo, kad ši profesorė nėra jau tokia bloga.
Neatsakė ir į šitą klausimą, tuo labiau, kad moteris tiesiog nuėjo ir netgi nusinešė įrankius. Vis dėlto pradėjo sekti jai iš paskos. Netrukus daržas nakties šaltyje liko tuščias.