Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Matthew Turner Gruodžio 20, 2021, 12:32:54 am
-
Atėjęs gruodis atnešė gausų lietų, kuris netruko paversti takelio į šiltnamį tikra tešlyne. Matthew Turner, ilgametis Hogvartso herbologijos profesorius, žinoma, nė nesistengė to takelio sutvarkyti, kad mokiniams būtų maloniau ateiti į pamoką. Visų pirma, jis visai nemokėjo kerėti, tad tokios pastangos tikrai nebūtų pasibaigusios geruoju. Be to (o tai, ko gero, buvo daug svarbesnė priežastis), šiam profesoriui mokinių gerovė ir saugumas visiškai nerūpėjo. Reikėjo kažkokiu būdų atkentėti dar vieną praktinę pamoką, po kurios bus galima šiek tiek atsipalaiduoti.
Tai, kad Deoiridh ir toliau ignoravo herbologijos pamokas, nuotaikos švelniai tariant nepataisė. Taigi nereikia stebėtis, kad Matthew buvo surūgęs. Tuo labiau, kad keliaudamas į šiltnamį paslydo ir drėbėsi į tą pačią tešlynę, kurios nesivargino tvarkyti. Taigi dabar visi jo rūbai buvo išterlioti purvu, o po praėjusios pamokos šiltnamyje tvyrojo ne itin malonus kvapas.
Keiksnodamas mokinius ir visą aplinkinį pasaulį profesorius lėtai dėliojo prie vazonų maišelius su trąšomis. Jų reikėjo šiandienos pamokai, tačiau Matthew neabejojo: būtinai atsiras bent vienas kvailys, kuris susimaus ir taip sugadins visą pamoką. Sunkus atodūsis paliko profesoriaus lūpas, o garsiai nuskambėjęs varpas reiškė tik viena - čia netrukus bus pilna kvailių, oficialiai vadinamų Hogvartso mokiniais.
- Sveiki susirinkę į dar vieną pamoką, - beveik draugišku tonu pasisveikino Turner, kai tie kvailiai sugužėjo į šiltnamį. - Šiandien tręšime savo obelis, tačiau pirmiausia jas reikia persodinti. Didesni vazonai stovi sudėti po stalais. Jų nesudaužykite. - Nes tada aš sudaužysiu jūsų snukelius. - Norint persodinti obelį ją reikia paprasčiausiai išrauti ir įstatyti į tuščią vazoną. Tuomet užberti specialiomis žemėmis, - Matthew mostelėjo į šiltnamio kampą, kuriame stovėjo dėžė su žemėmis. Jose knibždėjo šlykščios kirmėlės, nuolat purenančios žemę. - Bet koks prisilietimas prie molio, metalo ar plastiko paverčia žemes bevertėmis, todėl turėsite jas sudėti į vazoną rankomis. Didieji vazonai yra pagaminti iš specialios medžiagos, nereaguojančios su žemėmis. Augalą galite nusinešti prie žemių, kad nereikėtų vaikščioti pirmyn atgal. Svarbu yra į vazoną pridėti kuo daugiau kirmėlių. Jos išpurena žemę ir taip suteikia obelims jų naudingas savybes, apie kurias kalbėjome teorinėje pamokoje.
Turner atsiduso. Jau pavargo šnekėti, o smagioji dalis nė nepaminėta... Reikėjo tęsti.
- Tai padarę parneškite augalus ant stalų ir juos patręškite. Prie kiekvieno vazono yra padėta po du maišelius su trąšomis. Pirmiausia suberiate žaliąsias, tik po to - mėlynąsias. Jeigu padarysite priešingai, mėlynosios trąšos, sumišusios su žeme ir kirmėlėmis, paskleis šiltnamyje nuodingas dujas, kurios priverčia žmogų apalpti. Dėl to jokiu būdu nesumaišykite trąšų! Patręšę palaistykite augalą paprasčiausiu vandeniu. Laistytuvai padėti šalia dėžės su žemėmis. Taip pat nepamirškite prie naujojo vazono priklijuoti vardo. Mažuosius sudėkite po stalais, jie jau yra atlipinti nuo stalo.
Turner nutilo. Siaubingai nusibodo šnekėti. Dabar teliko stypsoti šiltnamyje ir laukti, kol kuris nors kvailys susimaus.
[Užduotis parašyta poste. Jeigu norite, galite supainioti trąšas (specialiai ar ne), bet tuomet BŪTINAI parašykite man (geriau į Dafydd personažą ar DC), nes į tai reaguoti turės VISI mokiniai. Galite krėsti eibes ir trukdyti pamoką. Jeigu reikia profesoriaus pagalbos ar turite klausimų, drąsiai kreipkitės (greitesniam atsakymui - Dafydd arba DC).
Atkreipiu dėmesį: mokiniai šiltnamyje nesėdi. Jie stovi aplink viduryje esantį stalą/pakylą - panašiai kaip antrame HP filme. Taip pat tarp pirmos ir šitos RPG pamokų buvo viena praktinė pamoka, kurios metu stebėjote ką tik išdygusias obelis, bei kelios teorinės, per kurias buvo aptartos šio augalo naudos (apie jas kol kas jums (autoriams) žinoti nereikia, bus paminėta vėliau, tačiau mokiniai jau žino, taigi galite spręsti, ar, jų nuomone, augalas naudingas, ar ne). Dabar augalas yra ~15 cm aukščio. Jeigu pirmoje pamokoje nebuvote, laikykite, kad pasiėmėte augalą, ant kurio nebuvo jokio vardo (t.y. vieną iš atsarginių augalų).
Bent trys praktikos postai. Pamoką uždarysiu sausio 2 d.]
-
Dori persinešė savo vazonėlį prie Alano darbo vietos. Dabar stovėjo šalia grifo ir bandė trepsėti, kad nuo batų nusivalytų visa ta pliurzė, tačiau kol ji nebuvo išdžiūvusi, ši misija nebuvo įmanoma.
- Galėjo bent kiek sutvarkyti priėjimą, - burbtelėjo.
Nors ne, negalėjo, mintyse pagalvojo. Juk kerėti tai nemoka. Dori atsiduso. Šiltnamis vis dar labai nemaloniai kvepėjo.
- Kirmėlių? - pasibaisėjo ir žvilgtelėjo į draugą. - Jis tikrai nori, kad mes į tą vazoną kištume kirmėles?
Dori pasižiūrėjo į tą šiltnamio kampą, kuriame stovėjo žemės, bet iš darbo vietos nieko nesimatė. Tada pažvelgė į savo augalą, kuris stovėjo prieš nosį. Kaip keista bebūtų, bet šis atrodė išties neblogai.
- Gaila, kad negalėsiu valgyti tų obuolių, jei jie užaugs. Dėl Merlino barzdos, aš tikrai nevalgysiu to, kas išaugs iš kirmėlių išpurentos žemės. Fui.
Dori ištraukė iš po stalo didijį vazoną.
- Na, ką gi, pradėkime.
Mergaitė tvirtai suėmė obelį ir pradėjo rauti. Tačiau toji obelis buvo taip tvirtai įsikibusi senojo vazonėlio, kad buvo mažai šansų, jog pavyks. Dori pagalvojo apie tai, kad galbūt reikėtų pabandyti išrauti obelį su kerais, tačiau nei neišmanė, kokie kerai šioje situacijoje galėtų pagelbėti.
-
Henrieta linksmai nusiteikusi stovėjo šiltnamyje. Jau buvo gruodis ir, kaip paprastai, artėjant žiemai merginos nuotaika buvo puiki. Prie viso to, ji dabar dalyvavo Herbologijos pamokoje, kuri per pastaruosius mokslo metus tapo mėgstamiausia trylikametės pamoka. Tai dar labiau pakėlė nuotaiką.
Žinoma, dar žiema nebuvo labai žiemiška ir (kol kas) dar dovanojo tik iš dangaus krentančią pliurzą. Eidama į šiltnamį grifė sugebėjo kelis kartus paslysti, o kartą, net tėškėsi žemyn. Tačiau Poter burtų pagalba nusivalė didžiąją dalį purvo. Nepaisant to, jos nuotaika šiandien buvo kupina žiemos laukimo, nes visuomet po tokių purvų pasirodo sniegas ir pasklinda ta šventinė žiemos nuotaika.
Pažvelgusi į profesorių grifė turėjo vėl nusukti veidą, kad profesorius nepastebėtų pasirodžiusios šypsenos. Profesorius Turner, visas apsidrabstęs purvu, nepatenkintu gyvenimu veidu ir kone draugiškas jo balso tonas susidėjo į gana komišką paveikslą. Nenorėdama visą pamoką prukščioti, trylikametė išsitraukė iš kišenės lazdelę ir taip, kad nematytų profesorius, mostelėjo jo pusėn.
Netrukus purvas nuo Turner drabužių dingo ir Henrieta pasistengė susitelkti į pamokos praktiką. Profesoriui viską pasakius grifė pasilenkė ir iš po stalo ištraukė didesnįjį vazoną.
-
Stiklas jau šimtąjį kartą slydo iš rankų, bet neįprastai kantri Alrisa tik tvirčiau ir patogiau suėmė jį. Pirmojoje herbologijos pamokos nesilankė, tad nesuprato, apie ką ten koledžo vadovas burbuliuoja po nosimi. Bet ji dėmesingai klausėsi. Deja, beveik visa informacija buvo nenaudinga. Paprastai pasišlykštėjimą keliančios kirmėlės netikėtai sudomino klastuolę - o tam egzistavo tam tikros priežastys. Bet visų pirmiausia reikėjo atlikti vieną gyvybiškai svarbų dalyką, tad vos tik profesorius nutilo, mokinė prisiartino prie jo.
Dusliai suskambėjo gana vaikiškų rankų statomas nemažas vyno butelys ant šalia esančio stalo. Tiesa, kiek dulkėtas, bet tai dažnu atveju galėjo reikšti tik viena - kokybė ir vertė itin aukšta.
-Kyšis. - tiesmukai pareiškė ji, spigindama tamsiomis akimis į vyriškį. Lūpose žaidė kažkas panašaus į įžūlią šypseną. - Jūs visiškai nematysite to, ką darys ar ko nedarys mano augintinis. Trumpai tariant, apsimesite, kad jo nėra.
Netarusi daugiau nei žodžio juodaplaukė atsitraukė ten, kur buvo daugiau vietos. Klastūnyno vadovui tikrai nereikėjo žinoti, iš kur Alrisa ištraukė šį butelį. O atsakymas buvo paprastas - jį paėmė iš Kambario iki Pareikalavimo. Taigi, vynas buvo tik magija, iliuzija. Ar bent jau taip mąstė ji, turėdama menką supratimą apie tokius dalykus. Ketvirtakursė jautėsi saugi, kadangi buvo tikra, kad žymusis girtuoklis Matthew nepradės ragauti alkoholio tiesiog čia, pamokoje. Nors ką gali žinoti.
Pasisukusi išsitraukė lazdelę bei dėžutę, murmtelėjo burtažodį ir štai - šiknašaudis pliurzis jau šiltnamyje. Aišku, sumanymas atsinešti augintinį buvo kiek pavojingas, bet kodėl gi nepasismaginus? O linksmybės prasidėjo tą pačią minutę. Yuno vėl susierzino, tikriausiai šįkart dėl garsių mokinių balsų, ir jis pasipiktinęs pirstelėjo ugnies kamuolį į kažkieno obelį.
-
Nuostabu. Puikumėlis. Siuto Alanas, kuris vos neįdribo į purvyną eidamas į šiltnamį. Kai pagaliau jį pasiekė, lengviau atsiduso. O kai priėjo Dori, tai gyvenimas iš kart prašviesėjo.
Kadangi jis pats su augalais neturėjo nieko bendra, tai iš pradžių stovėjo ir vėpsojo kaip mergaitė bando išrauti savo obelį. Bet regis jai irgi nesisekė. Tada jau ir Alanas prikišo rankas prie savo vazonėlio. Bet šaknys neketino lysti laukan.
- Man atrodo, mes taip tik sulaužysim tą augalą. - Pasakė jis. Tada ėmė galvoti. Ir sugalvojo.
- Accio augalą. - Nukreipė lazdelę į savo medelį. Žemės pasipylė į šalis. Svarbu, kad ne ant mūsų. Ir augalas šovė jam į rankas. Tada jau Alanas įdėjo jį į didesnį vazoną.
- Na, padariau betvarkę, bet vis tiek nieko. - Pasakė.
- Trauk jį lauk ir einam pas kirmėles. Atsirado mat miestietė. - Juokėsi jis.
- Sodininkystė ir kirminai tai yra visiškai neatskiriamas dalykas. - Pats netroško tų kirminų imti į rankas. Bet nieko. Užsidėsiu pirštines ir viskas. Pagalvojo.
-
Dori vis dar kankinosi bandydama išrauti obelį. Per tą laiką Alanas panaudojo paprasčiausiai šaukiamuosius kerus ir jo obelis jau buvo pas jį rankose.
- Šaunuolis, - mirktelėjo draugui.
Dori išsitraukė burtų lazdelę ir jau žiojosi padaryti tą patį, tačiau staiga... Staiga į jos šitiek laiko puoselėtą obelį atskrido kažkoks ugnies kamuolys ir ją padegė.
Žaliaplaukė visai neteko žado. Akimirką ji stovėjo ir žiūrėjo, kaip jos augalas nyksta liepsnose. Kažkodėl nesumojo jo užgesinti. Ėmė dairytis po šiltnamį ir pamatė ją. Alrisą. Tą bendrakoledžę, su kuria susitiko praeitais metais ir per kurios kvailą paukštį Mendel plaukai gerokai nukentėjo ir, negana to, toji bjaurybė tada dar drįso paleisti į Dori dantų augimo kerus. Trečiakursę apėmė toks pyktis. Be to, tai nebuvo paskutinis kartas, kuomet klastuolių keliai susikirto. Jos buvo susitikusios ir per Heloviną, tačiau per tą kostiumą, kuris, Dori turėjo pripažinti, buvo šaunus, Mendel jos nepažino. Bet ir tada toji Fuentes pasidarbavo: nusitempė tuometinę antrakursę į kažkokį glitų baiseiną, kurį paskui išsprogdino kerais ir Dori skrido į didžiulį voratinklį, kuriame ir įstrigo. Tik vėliau mergaitė susivokė, kad tai buvo tas pats asmuo, ir iš kitos koledžo draugės ji sužinojo tos nelemtosios vardą.
Prisiminus visas skriaudas iš anksčiau ir dabartinę skriaudą, Mendel žandai jau buvo gerokai nuraudę. Pamiršo ji viską. Kad visai neseniai atsiprašė Matthew ir, regis, buvo pasirodę, kad jiems bus įmanoma kurti naują, gražų mokinės ir profesoriaus ryšį; pamiršo ir šalia stovintį Alaną, kuris nelabai buvo mėgėjęs šitokių klastuolės išsišakojimų. Bet ar Dori Mendel galėjo leisti, kad kažkokia kvaiša šitaip su ja elgtųsi? Dėl Merlino barzdos, turbūt ji tai padarė tyčia!
- Tu! - agresijos pilnu balsu subliuvo Dori, žiūrėdama į Alrisą. - Tu!
Iš Dori burnos pasipylė labai baisūs žodžiai, adresuoti šiknašaudžio pliurziaus šeimininkei. Apžodžiavusi ją Mendel toliau rėkė:
- Iš pradžių paukštis, o dabar šitas psichas, kuris spjaudosi ugnimi?! Tu gal nesveika??? Bombardo! - suriko Dori, nusitaikiusi į bendrakoledžės darbo vietą.
Stalo dalis, kuri buvo skirta dirbti Alrisai, sprogo. Po šiltnamį pažiro medžio drožlės, jos ėmė kristi mokiniams ant galvų.
- Relasio! - sušuko nutaikiusi lazdelę į Alrisą, tačiau pataikė pro šoną.
Šie kerai turėjo sviesti Fuentes į tolį, bet kadangi Mendel nepataikė, jie pylė tiesiai į lentyną su vazonais, ant kurios puikavosi daug išpuoselėtų augalų. Kadangi Dori buvo neboga kerėtoja ir siaubingai įpykusi, netrukus po visą šilnamį buvo išsibarstę nepaprastai daug žemių, šukių ir lapų bei žiojėjo skylė į lauką.
Dori vis dar buvo apimta pykčio ir toliau svaidėsi kerais.
- Sustink! Sustink! Sustink! - rėkė nusitaikiusi į naująją Fuentės augintinį. - Furnunculus! - staugė bandydama pataikyti į pačią Alrisą. - Levicorpus! Locomotor mortis! - bandė į galvą šovusius kerus.
- Deprimo! - galiausiai netoli Alrisos padarė didelę skylę, į kurią įkrito keli pirmakursiai. Norėjo padaryti ją tiesiai Alrisai po kojomis, tačiau nepataikė, nes rankos drebėjo iš įsiučio.
Dori pajuto šilumą. Jos obelis jau visai liepsnojo. Ji tik pasitraukė toliau ir leptelėjo Alanui:
- Ta... ta bjaurybė... Tu net neįsivaizduoji, ko ji man yra pridariusi!
Ji nenorėjo, kad Alanas ant jos supyktų kaip tada per žiobarotyros pamoką praeitais metais. Neduok Merline, jeigu jis sugalvos Alrisai padėti... Prisiekiu, aš jį tada nudėsiu, mintyse pagalvojo žaliaplaukė.
-
Na žinoma, ar gi herbologija galėjo praeiti ramiai? Kažkodėl Alanui vis kas nors ten nutikdavo. Iš pradžių Adrijo nesąmonės, o dabar...
Ir vėl šitas. Mintyse siuto Alanas. Vėl tas pliurzis.
Kas ten dėjosi apsakyt žodžiais nebuvo įmanoma. Dori laidė kerus po kerų, šiltnamis tapo panašus į... Na, nežinia į ką. Jos obelis, į kurią pataikė tas padaras degė.
- Aqua Eructo. - Iš lazdelės į augalą pasipylė ne pati didžiausia srovė ir tuo Alanas trumpam pasididžiavo. Pagaliau galiu neblogai valdyti vandenį, galiu reguliuoti kaip noriu.
Atleiskit Profesoriau Turner, visada per jūsų pamokas stengiausi elgtis gerai, bet šiandien tam galas. Mintyse atsiprašė jis. Negalėjo taip visko palikti.
Pirma, ką padarė, tai nubėgo prie pirmakursių, kurie išsigandę buvo pačiam kerų sūkuryje. Ten panikavo keli vaikai, įstrigę skylėje. Kažkokiu būdu pavyko išvengti visų tų kerų ir jis padėjo jiems iš ten išsikepurnėti ir pasakė.
- Varykit iš čia greitai. - Vaikai pakluso ir movė kuo toliau nuo tos vietos. Jų medeliams jau irgi atėjo galas.
Dabar Alanas buvo visai šalia Klastuolės ir jos augintinio.
- Sustink. - Nusitaikė lazdele į pliurzį. Dori jau leido į jį tuos kerus, bet dar viena porcija jam tikrai ne pro šalį. Alanas net nenumanė ar tai veikia tą padarą.
- Mimblewimble. - Nukreipė lazdelę jau į Alrisą. Tikėjosi, kad mikčiojimas jai sutrukdys kerėti. Jei aišku kerai pasisekė.
Tuomet jau pardūmė prie Dori.
- Tau tikrai ne visi namie. - Pasakė ir nusikvatojo. Nė nesiruošė jai aiškinti, kaip darė seniau. O kam? Vis tiek neverta.
Alanas nusiteikė jai padėti gintis nuo tų dviejų. Ypač nuo to pliurzio.
-
Matthew stypsojo šiltnamyje ir palaimingai svajojo apie pirmąją šių mokslo metų pamoką, kuri buvo tiesiog neįtikėtinai rami. Tokia rami, kad profesorius jos metu beveik nuobodžiavo. Bet jau geriau nuobodžiauti nei kariauti su visokiais nenormaliais padarais, vadinamais Hogvartso mokiniais.
Nuobodžiavimas? Rami pamoka? Šios sąvokos, deja, buvo labai greitai pamirštos. Profesorius nespėjo net pamiršti, kokį darbą uždavė, kai kažkas priėjo ir padavė... vyno butelį? Turner greitai paėmė "kyšį" ir padėjo po pakyla. Tikrai nereikėjo, kad visi mokiniai stebėtų, kaip Klastūnyno vadovas priima iš savo koledžo mokinės tokią dovaną.
Ko nematysiu? sunerimęs susimąstė profesorius, nė neatkreipęs dėmesio, kad šiltnamyje yra kažkas, kas gali kelti pavojų. Na, žinoma, be mokinių, nes šitie buvo didžiausias pavojus pasaulyje. Atidžiai stebėdamas Fuentes Matthew jautėsi vis labiau įsitempęs. Nebuvo įsidėmėjęs šitos mergaitės kaip pačios blogiausios, tačiau ji tikrai nebuvo iš tų, kuriuos matydamas pamokoje gali džiaugtis. Net nebandai...
Ir tada prasidėjo. Profesorius nežinojo, kas tiksliai atsitiko, tačiau viena obelis užsidegė. Ir priklausė ji, aišku... Dori Mendel! Matthew iš netikėtumo išvertė akis, tačiau laiku suprato: šį kartą Dori nekalta: tai tas proto netekęs gyvulys pradėjo šitą chaosą. Deja, Mendel nebuvo iš kelmo spirta. Taip pradėjo laidytis kerais, kad Turner nuoširdžiai neteko žado. Problema buvo ta, kad jis visiškai nieko negalėjo padaryti - jeigu ištrauktų burtų lazdelę, šiltnamis atrodytų dar blogiau.
- MENDEL! - užstaugė profesorius ir prisiartino prie mergaitės. Priėjęs visai arti suprato, kad Deoiridh, ko gero, neklydo: Dori tikrai atrodė taip, tarsi jai nepakenktų įsigyti naujus drabužius. Herbologui klastuolės pagailo, tad nieko nesakęs tiesiog išplėšė lazdelę jai iš rankos. Mintyse plūdo prakeiksmai, sumišę su įsitikinimu, kad mergaitės anksčiau išsakyti atsiprašymai nebuvo nuoširdūs. Ji aiškiai tiesiog nori patekti į namus, iš kurių galės ką nors pavogti.
- Fuentes, herbologijos pamokose esi nepageidaujama. Šimtas taškų iš Klastūnyno! - garsiai pasakė Matthew ir priėjęs prie šiknašaudžio pliurzio šeimininkės čiupo jai iš rankos ir paprasčiausiai ištempė iš šiltnamio. Išgrūdęs ją į lauką uždarė duris. Visai nepagalvojo, kad košę užviręs gyvulys tebėra viduje. Iš karto jį pamatė, bet tai neberūpėjo.
Panikuojantys pirmakursiai tikrai nebuvo tai, ką Matthew norėjo matyti savo pamokoje. Jis visiškai neįsivaizdavo, kaip reikėtų sutvarkyti skylę, kurią šiltnamyje suorganizavo mieloji Dori. Priėjo prie jų ir parodęs į atsarginius augalus paprasčiausiai liepė tęsti darbą.
- Ačiū už pagalbą, Senkleri, tačiau šiltnamis nėra tinkama vieta kerams laidyti, - burbtelėjo grifui, kurio anksčiau buvo beveik neįsidėmėjęs. Šiaip ar taip, jis bent jau bandė nuveikti kažką naudingo. Na, o Dori reakcija... Ji, žinoma, buvo pernelyg audringa, bet kaip vaikui reaguoti, kai kažkoks išprotėjęs padaras suniokoja pamokos darbą? Vis dėlto ji sąžiningai dirbo... Herbologas čiupo dar vieną obelį ir atnešė ją į tuščią darbo vietą netoliese klastuolės.
- Ateik čia ir pradėk darbą iš naujo. Turbūt supranti, kad negaliu leisti tau nepersodinti augalo. Tai yra vienas iš svarbiausių šių obelų auginimo veiksnių. Po pamokos ateik pas mane, turėsi pasiaiškinti.
Matthew žvelgė į mergaitę ir suprato ant jos nepykstantis. Deoiridh šiame vaike kažką matė. Galbūt neklydo? Vis dėlto viena buvo aišku: jeigu Dori išties norės atvykti į Aberdiną, lazdelę privalės palikti Hogvartse. Kadangi Turner neįsivaizdavo, kaip sutvarkyti šitą chaosą, mokiniams teks dirbti taip. Užtenka jau to, kad Poter nuvalė profesoriaus drabužius...
Susiraukęs Matthew grįžo į savo vietą, kuri per stebuklą liko beveik nenukentėjusi. Sunkiai atsidusęs profesorius nužvelgė mokinius ir mintyse pasiuntė jiems visiems didžiausią įmanomą prakeiksmą.
-
Pasistačiusi didįjį vazoną greta savo vazono su jau paaugti spėjusia obelimi Henrieta pasiruošė rauti augalą. Tvirtai suėmusi už koto Poter stipriai truktelėjo, tačiau augalas nė nekrustelėjo iš vietos. Trečiakursė pabandė dar kelis kartus pajudinti augalą, tačiau niekaip nepavyko jo išjudinti.
Henrieta išsitraukė pirštines ir pabandė atkapstyti šaknis. Kad gali panaudoti kerus Poter nepagalvojo. Kai nuo šaknų nusikapstė šiek tiek žemių, grifė vėl pabandė išrauti augalą. Ir štai! Obelis išlindo iš vazono ir trylikametė įkišo ją į didįjį vazoną.
Dabar reikėjo pripildyti vazoną žemėmis, tad pasiėmusi didįjį vazoną su obelimi patraukė prie klasės gale esančios dėžės. Mergina negalėjo patikėti, kad dar herbologijos pamokoje neįvyko chaosas, kaip būdavo antrame kurse. Grifė šyptelėjo prisiminusi, kaip visą šiltnamį užklojo sniegas, kai kažkas prakirto stogą.
Tačiau nespėjus trečiakursei pripildyti vazono žemėmis ir tomis bjauriomis kirmėlėmis, kurias dėjo su pirštinėmis. Prasidėjo tikras kerų karas. Neužilgo viena šiltnamio siena išlakstė į šipulius, o lentyna su augalais, buvusi ne taip jau ir toli nuo grifės su visais joje buvusiais augalais sprogo.
-
Gal pamoka būtų praėjusi be jokių incidentų, bet, deja, sėkmė nusprendė nusisukti nuo klastuolės: ugnis pataikė tiesiai į kažkokios žaliaplaukės obelį. Jai atsisukus kūnas tiesiog nuėjo pagaugais. Tai buvo ne kas kitas, o įžūlioji voro šeimininkė, kurios vardą Alrisa jau buvo spėjusi sužinoti. Visokios išdaigos Helovyno vakarėlyje plaukiojo neįžvelgiamoje migloje, todėl pusės iš jos sklindančio pykčio nesuprato. Raudoniu pampstantys žandai atrodė juokingai, jei ne susidariusi situacija: ketvirtakursė buvo patyrusi, kad kerais toji mergužėlė pasisvaidyti tikrai moka. Tad akys tik įtariai prisimerkė. O laukti ilgai neteko - Dori pradėjo baubti kaip karvė bei adresuoti jai ir Yuno ne itin malonius žodžius. Ko gi ta Pomidorinė Karvė taip putojasi? Juk tai buvo tik nelaimingas atsitikimas!
Norėjusi pasirodyti pašaipi šypsena iškart pranyko iš minčių vos tik įvairiausi kerai pasipylė iš tos beprotės lazdelės. Driokstelėjimas privertė Alrisą griūti žemėn - tą akimirką ji išsitraukė savąją lazdelę. Tačiau iš jos buvo menka nauda. Todėl vos tik medžio gabalai išsilakstė į šalis, juodaplaukė pakilo ir kažkokios sėkmės dėka išvengė būti nusviesta. Savaime suprantama, degė troškimu tuo pačiu atsilyginti mergiotei, bet antra kerų papliūpa neleido net prisiminti menkiausio burtažodžio. Kadangi smegenys šiek tiek dar veikė, nerangiai judėdama zigzagais prisiartino prie augintinio. Reikėjo jį kaip nors patraukti iš šito pragariško karo lauko. Mažiausiai troško sužaloti Yuno, kuris per stebuklą nepasiuto bei nepavertė šiltnamio smilkstančiais pelenais. Staiga keistos spalvos sutavaravo akyse - tai buvo nauja kerų banga - ir Alrisa pamatė, kad jos mielasis pliurzis buvo sustingdytas.
-Ne! - be garso sužiopčiojo ji, neturėdama laiko net panaikinti užkeikimo.
Klastuolei teliko vėl griūti žemėn ir viltis, kad nebus užkliudyta jokio auksinio, žalio ar raudono žaibo. Tylomis ji šnypštė iš apmaudo, kad nemoka jokių itin grėsmingų kerų. Tą akimirką pasižadėjo Karvei vieną dieną atkeršyti, žinoma, kai geriau pasikaustys atitinkamais burtažodžiais.
Kaip staiga prasidėjo, taip staiga ir pasibaigė visa šita pragariška erzelynė. Griausmingas profesoriaus balsas, rodos, nutraukė įsiplieskusį karą, tad pagaliau buvo galima atsistoti. Sekundę dar atrodė, kad Matthew toliau staugs ant Dori, tačiau greitai visos viltys sudužo. Buliau tu neraliuotas! Piktai spoksojo į jį kietai sučiauptomis lūpomis. Negi nuo vyno tavo smegenys visai iškvaišo?! Pasižiūrėk - aš sugadinau tik vieną nupiepusį medį, o toji beprotė - pusę šiltnamio! Deja, dar vieno šimto taškų savo koledžui nenorėjo prarasti, tad niūriai tylėjo. Prie to prisidėjo ir liūdnas sustingdyto Yuno vaizdas. Būtent tai įkvėpė šiek tiek jėgų tarti keletą mandagių žodžių, kai buvo tempiama pro tą mergiotę:
-Karve, šiknašaudis pliurzis nesispjaudo ugnimi, o ja kakoja. Negi nemoki atskirti priekio nuo užpakalio?
Daugiau Alrisa nieko nespėjo pasakyti, nes buvo išgrūsta lauk. Savaime suprantama, tai žeidė savimeilę ir teisingumo jausmą, todėl neketino taikstytis su esama situacija. Be to, negi paliksi vargšą augintinį suparalyžiuotą, tokį bejėgį prieš šitą laukinių gaują? Na jau ne! Reikia sugrįžti. Ko jau ko, bet dar kartą maknoti per purvynę visiškai netroško - planavo išlipti pro tą skylę šiltnamyje. Gal toje pusėje bus kiek švariau? Taip mąstydama klastuolė iš kažkelinto bandymo nusidažė apsiaustą žaliais atspalviais, kad būtų sunkiau pastebima. Užsivožė gobtuvą ir pravėrė duris, atsargiai apsidairė.
Kol kas atrodė ramu, nors tai visai nesiderino su vazonų duženomis bei išsprogdintu stalu. Veide blykstelėjo nesuprantama emocija, kai tyliai įsliūkino vidun. Juodaplaukė siekė būti niekieno nepastebėta, o ypač tos išprotėjusios Karvės, tad pasirinko augalų draugiją. Šie maloniai pridengė slenkantį siluetą, kurio kryptis buvo viena - šiknašaudis pliurzis. Vylėsi, jog nepatraukė dėmesio. Kupina šios vilties Alrisa atsisėdo visai netoli augintinio, saugiai apsupta žalumos. Akys nuožmiai ir įdėmiai stebėjo aplinką - sekė, ar kas nors ryšis pakenkti brangiajam Yuno. Regis, neatsirado norinčių, o tai leido atsikvėpti iš palengvėjimo.
-Bijo net dabar... - sukuždėjo ir pašaipiai šyptelėjusi panaikino gyvūną kausčiusius kerus.
-
Dori taip norėjo pataikyti nors kažkuriais vienais kerais į ketvirtakursę, tačiau nepavyko. Bent jau nugriuvo tada, kai susprogdinau jos darbo vietą, iškėlė galvą trylikmetė.
Netrukus į pagalbą pasišovė eiti geradarys Alanas. Dori susinervino dar labiau: nejau jis padės tai kvašai?! Akimirką trečiakursė užmiršo visas draugystes su Alanu ir norėjo paleisti į jį kokius bjaurius kerus, tačiau netrukus pamatė, kad Senkleris tik padėjo išlipti pirmakursiams iš skylės. Tai žinoma, o kaip kitaip apsieisime be grifiško elgesio, mintyse pagalvojo ir ėmė vartyti akis. Bet kitas Alano veiksmas gerokai pradžiugino Dori. Draugas šovė kelis kerus tos bjaurybės pusėn. Kai Mendel atsisuko, jos nenormalus gyvūnas buvo sustingdytas. Dori aplankė triumfo akimirka, kai ji pamatė, kad šis gulėjo nukenksmintas. Juk tai jis negailestingai suniokojo trylikmetės mylėtą obelį. Tai buvo bene pirmasis augalas, kurį iki šios akimirkos klastuolei auginti sekėsi išties gerai. O atėjo Fuentes su savo nelemtu gyvūliu ir sugadino visus reikalus.
Tačiau tai Dori kainuos ne tik obels praradimą. Tą sekundę, kai žaliaplaukė apsidairė po šiltnamį ir suprato, kad ne gerokai, o tiesiog siaubingai pasikarščiavo, ji išgirdo Matthew balsą. Garsų ir griežtą. Juodaplaukis iš jos atėmė burtų lazdelę ir mergaitė jau manė, kad išvarys Dori iš pamokos. Ir, aišku, iš Deoiridh gyvenimo. Tačiau profesorius Turner išvijo ne Dori, o Alrisą, ir mergaitės veidą nušvietė pergalinga šypsena. O bet tačiau, kad ir kur pasuktum akį, šiltnamis atrodė kaip po karo, ir toji šypsena Klastūnyno mokinės veide ilgai neužsilaikė.
Profesorius jau atrodė nuvėsęs, liepė Dori pasiimti atsarginį augalą ir po pamokos pasiaiškinti. Mergaitės širdis ėmė daužytis kaip patrakusi. Kodėl, dėl Merlino barzdos, ji turėjo šitaip prisidirbti? Ypač dabar, kai ant nosies buvo Kalėdų atostogos? Kalėdų atostogos, kurias Mendel turėjo praleisti ne kieno kito, bet herbologo namuose.
Visa pergalė prieš Alrisą dingo. Dori akyse pasirodė ašaros. Ji sugadino viską. Šiltnamį ir santykius. Dabar jau Matthew Dori niekada nei tikės, nei pasitikės.
- Aš esu visiška kvaiša, - tyliai burbtelėjo Alanui. - Pažiūrėk, ką padariau. Ačiū, kad mane gynei.
Vis tik Mendel susilaikė. Nepradėjo bliauti. Dabar už viską labiau ji norėjo savo burtų lazdelės, kuria būtų galėjusi aptvarkyti visą šitą nesąmonę. Tokiu savo elgesiu ji dar labiau skatino patyčias, skirtas Matthew, nes juk mokiniams labai juokinga, kai kas nors šiltnamyje pridirba, o jisai vaidina, kad nieko nevyksta. Ir taip aišku, kad nemoka sutvarkyti. Kvaiša, kvaiša, kvaiša, kaltino save mintyse trylikmetė.
Susitvarkiusi su visomis savo ašaromis Dori priėjo prie kažkokio pirmakursio, kuris neseniai buvo ištrauktas iš skylės, ir tarė:
- Klausyk, snargliau. Arba duodi man trumpam savo lazdelę, arba aš tave sumušiu.
Pirmakursis švilpis davė Mendel savo lazdelę ir ji, nusitaikiusi į skylę šiltnamyje, tarė:
- Reparo.
Skylė apsitraukė, tačiau šiltnamis vis tiek nebuvo sveikas. Dori pabandė aptvarkyti viską, ką pridirbo. Panaikinti skylę grindyse. Tą padaryti pavyko. Sutaisyti stalą. Deja, nepavyko. Svetima lazdelė nelabai klausė klastuolės, be to, net ir su savo lazdele nebūtų įmanoma visko sutvarkyti. Pavyzdžiui, tas stalas juk liko visiškai suniokotas. Nejau mergaitė manė taip lengvai atsipirksianti? Apie vazonų susiklavimą nebuvo jokios kalbos. Dori tik sustūmė kerais visas tas šiukšles į vieną vietą. Atidavė snargliui jo lazdelę ir dar davė šokoladinę varlę. Šitų Mendel turėjo daug. Buvo kvaiša dar ir dėl to, kad vietoj to, jog nusipirktų naujas kelnes, prisipirko krūvą saldumynų.
Šiltnamis vis tiek atrodė baisiai. Pro ne iki galo sutvarkytą skylę pūtė vėjas. Vazonų lentyna buvo visa šleiva ir kreiva, o kas baisiausia - tuščia. Alrisos gyvūlys sugadino vieną mergaitės augalą, o Dori - visą eilę Matthew augalų. Bet juk Matthew nesukėlė dėl to isterijos, ar ne? Kodėl mergaitė niekada negeba susivaldyti?
Nuvėsusi Dori pasiėmė atsarginį augalą ir paklausė Alano:
- Gal galėtum kerais jį ištraukti?
Ji jautėsi tokia bejėgė be savo lazdelės. Į profesorių pažiūrėti nedrįso. Buvo per daug gėda. Siaubingai gėda. Kaip ji atsipirks? Kaip, po velnių, sutvarkys tą skylę šiltnamyje, lentyną, stalą ir augalus? Tai neįmanoma. Be to, metus žvilgsnį į tą vietą, kur grindyse buvo skylė, Dori pamatė, kad ši vėl atsiradusi. Nejau tikrai tikėjaisi sutvarkyti tai Reparo kerais, mintyse pagalvojo ir atsiduso.
-
Trumpas ramybės blyksnis visai neatvėsino Alano. Na ir kas, kad Profesorius ištrenkė Alrisą lauk? Jos mažylis augintinis juk čia ar ne? Gal ir sustingęs, bet Alanas neketino nuo to padaro nuleisti akių.
Nusisuko tik trumpam, kai išgirdo, kad Dori kažką sako. Atrodė, kad dabar Dori pyktis visai atvėso. Nors iš kažkokio pirmakursio lazdelę išprašė.
Alanas stebėjo, kaip ji mėgina aptvarkyti visą šiukšlynu virtusį šiltnamį. Ne kažin kas gavosi. Grifas nė nenuraukė kaip reikėtų viską sutaisyti, bet žinojo, kad jei reikės liks ir padės jai tai padaryti.
Senkleris greitai kerais ištraukė draugės augalą iš vazono ir padavė jai. Ir tada vėl įbedė akis į pliurzį.
Kažką pamatė. Gal krustelėjimą? Ne to padaro, bet... Kažkas tikrai atsargiai krustelėjo, tas kažkas buvo pasislėpęs augalų lapijoje.
Alanas vėl sutelkė dėmesį į savo obelį. Ir lyg niekur nieko pasakė Dori.
- Einam, reikia dirbti toliau. - Jis mėgino nuduoti, kad pamoka vyksta kuo ramiausiai.
- Man atrodo, Alrisa vėl čia. - Tyliai, kad tik Dori galėtų nugirsti pasakė.
Berniuko rankoje vis dar buvo burtų lazdelė, su kuria neseniai ištraukė Dori sodinuką. Jis pasisuko link savo augalo, lyg ketindamas jį pasiimti ir eiti prie žemių dėžės. Bet išties stebėjo pliurzį. Tam, kas slėpėsi turėjo atrodyti, kad niekas nekreipia dėmesio. Jis greit nusitaikė į tą padarą.
- Reducio, Accio pliurzį. - Pabandė sumažinti jį ir prisišaukti pas save. Matyt Alrisai pavyko patekti atgal į šiltnamį. Jei tas padariūkštis atsirastų pas mane tada...
-
Henrieta atsitraukė nuo pabirusių į visas puses lentynos liekanų. Nė viena jų nekliudė nei merginos, nei jos vazono, tad neužilgo grifė jau buvo baigusi pildyti vazoną žemėmis. Su pirštinėmis įmetusi į vazoną keletą kirmėlių, trylikametė pasiimė vazoną su obelimi ir patraukė savo darbo vietos link.
Pastačiusi vazoną ant stalo, grifė pasiimė žaliąsias trąšas ir supylė jas į vazoną. Truputį palaukusi tą patį padarė ir su mėlynosiomis trąšomis. Dabar klasėje buvo ramu. Kad ir kokia kova buvo įvykusi, profesorius, atrodo, su tuo susitvarkė. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad dabar pro skylę šiltnamio sienoje skverbėsi šaltis. Tačiau mergina tai tiesiog ignoravo.
Praktikos darbas buvo beveik baigtas. Beliko palaistyti augalą ir užsiklijuoti lapelį su savo vardu ant naujojo vazono. Taigi reikėjo vėl grūstis į klasės galą. Henrieta ramiu žingsniu patraukė prie laistytuvų, kuriuose šįkart buvo paprastas vanduo. Pasiėmusi melsvą laistytuvą mergina grįžo prie savo augalo ir ėmė pilti vandenį.
Neilgai trukus laistytuvo vidus ištuštėjo, o žemė vazone tapo drėgna ir prisisunkusi vandens. Poter išsitraukė rašymo reikmenis. Brūkštelėjusi ant lapelio savo vardą ir pavardę mergina burtų pagalba priklijavo jį prie vazono. Darbas buvo baigtas ir grifė ėmė laukti pamokos pabaigos.
-
- Ačiū, - padėkojo Alanui, kai šis kerais ištraukė jos sodinuką.
Draugui pasakius, kad jam atrodo, jog Alrisa vėl čia, mergaitės širdis sudunksėjo stipriau. Ji nenorėjo rodyti, kad jai rūpi, todėl nepradėjo dairytis. Bet buvo neramu, nes jeigu jau toji bjaurybė grįžo, tai kaži, ar dėl to, kad dalyvautų pamokoje. O klastuolės burtų lazdelė juk buvo pas profesorių.
Kai Mendel obelis jau buvo naujame vazone, mergaitė nuėjo prie tų specialių, kirmelėtų žemių. Dar išgirdo Alaną kerint ir šyptelėjo.
Šypsena nuo veido dingo, kai Dori įsispoksojo į kirmėles. Ar verta vargti? Juk vis tiek šita obelis - nebe Dori obelis... Kažkur viduje ir vėl pasijuto kartėlis. Jeigu Dori turėtų lazdelę... Jeigu Alrisa tikrai vėl šiltnamyje... Šitos kirmėlės...
Atsidususi žaliaplaukė įkišo ranką į tas šlykščias žemes ir surauktu veidu pradėjo jas krauti į vazoną. Kirmėlių buvo išties daug. Dori jautė, kaip jos kutena jai ranką. Trylikmetė prisiminė profesoriaus žodžius, kad gyvių reikia pridėti kuo daugiau, todėl prikrovusi pusę žemių ji dešinės rankos smiliumi ir nykščiu dar pririnko nemažai kirminų ir sumetė į vazoną, o po to juos apkrovė žemėmis su jau šiek tiek mažiau kirmėlių.
Grįžusi į savo darbo vietą ėmė valytis ranką ir tarė Alanui:
- Žinai, nėra jau taip blogai. Jeigu anksčiau pamokose padariau kažką ne taip, dabar nesiskaito. Juk šita atsarginė obelis bus tiesiog ideali. Na, iki dabartinio žingsnio.
-
Problemų, kaip ir kvailių, skaičius yra begalinis. Ir abu yra aiškiai matomi šiame pasaulyje. O Meghan greičiausiai buvo ir viena, ir kita.
Būtent dėl savo kvailumo ji sugebėjo atsivilkti į herbologijos pamoką. Kaip ji priėjo tokį sprendimą, pati nesuprato. Kaltintų girtumą, tačiau bėda ta, kad ji negėrė. Todėl teliko kaltinti kvailumą ir keikti save už tokį sprendimą.
Pamokos užduotis, savaime suprantama, buvo kvaila ir nenaudinga. Juk per šitą laiką buvo galima prasivartyti lovoje arba pasėdėti medyje... Deja, praleidinėti pamokas, kai tavo globėjas - profesorius nėra pats protingiausias sprendimas. Todėl ir teko sukandus dantis daryti praktiką.
Meghan prisiekė sau nedaryti nesąmonių herbologijos pamokose ir būti nematoma, nebent kas nors (t.y. profesorius) ją mirtinai užknis (t.y. pasakys ką nors jai). Ir šį pažadą ketino vykdyti. Nematoma, negirdima. Tokia ji pažadėjo sau būti ir tikėjosi, kad taip išvengs didžiosios daugumos problemų, kurių kaltininkė kartais (t.y. beveik visada) būdavo ji pati.
Susiradusi savo obelį, kuri per šį laiką jau visai neblogai paaugo, Meghan nusprendė imtis praktikos. Suėmusi už obels koto, pabandė išrauti. Tačiau ji, rupūžė, kokių reta, nepasidavė. Mergaitė galynėjosi gal penkias minutes, kol pasidavė. Tiksliau, jos dėmesį atitraukė veiksmas kitoje šiltnamio pusėje. Dori svaidėsi kerais, profesorius stovėjo akivaizdžiai pasimetęs. Vyko dar kažkokie dalykai, ir dar pakankamai ilgai, bet Meg prisivertė nusisukti, nes žinojo, kad, jei nepasisaugos, gali ir prisijungti. O to jai dabar mažiausiai reikėjo.
Vėl pažvelgusi į savo užsispyrėlę obelaitę, švilpiukė be ceremonijų numetė ją žemėn. Vazonas sudužo ir obelis buvo laisva.
- Reparo. - tarė mergaitė ir vazonas vėl stojo sveikas.
Padėjusi mažąjį vazoną po stalu, kaip ir liepė profesorius, paėmė savąją obelį ir įdėjo ją į didesnįjį vazoną. Tuomet pasiėmė jį ir nuėjo prie žemių. Mergaitė stengėsi viską padaryti greitai ir tiksliai. Tada, ką gali žinoti, gal profesorius teiksis anksčiau išleisti iš pamokos. Juk ji šiemet nepadarė nieko beveik nieko blogo.
-
Deja, užsimaskavimas nebuvo toks labai jau vykęs. Vos tik Alrisa panaikino kerus, kažkas - pro lapus gerai negalėjai įsižiūrėti - taip pat susidomėjo jos augintiniu. Negana to, dar ištarė kažkokius burtažodžius, kurių sugebėjo neišgirsti. Akimirką net kraujas gyslose sustingo - kas dar drįsta kankinti vargšą gyvūną? Juk viskas prasidėjo nuo paprasčiausio nervų neišlaikymo. Negalima kaltinti šiknašaudžio pliurziaus, kad šis gimė toks karštakošis, o ne! O tokiem žmonėm, kurie buvo linkę jį pažaboti, grėsė amžina klastuolės rūstybė.
Vis dėlto kerai pavyko tik iš dalies: Yuno sumažėjo tiek, jog galėjo lygintis su taksu, o prisišaukti tam grifui nepavyko. Alrisa pagaliau pamatė jį ir užvirė pykčiu. Juk jau įrodei, kad moki kerėti, ko gi tau daugiau reikia?! Tačiau juodaplaukė jautėsi dvejopai: nors ir tūžo, širdis tiesiog plyšo žiūrint į bejėgį bei visiškai nekaltą augintinį. Todėl nenuostabu, kad ji taip pat nusprendė susigrąžinti pliurzį, kol tas berniokas jo nenukankino ar dar ko baisaus nepadarė.
-Accio Yuno! - sušnibždėjo ketvirtakursė. Deja, nepavyko. Alrisa bandė tiek daug kartų ir taip atkakliai, kad iš apmaudo net šnypštė. Negi kerėjimo sugebėjimais pradėjo lygintis su tuo girtuokliu? Na jau ne! Ji šimtą, jei ne tūkstantį, kartų geresnė už Matthew! O šiltnamyje besidarbuojantys mokiniai galėjo pagalvoti, iš kur čia atsirado gyvatė, sprendžiant iš garso stiprumo, gana apkūni.
Vis dėlto kantrybė galiausiai trūko ir Alrisa išlindo iš krūmokšnių, čiupo savo mieliausiąjį bei rūsčiai apsižvalgė.
-Tu! - kreipėsi į kerus laidžiusį bernioką. Visokius profesorius, kurie buvo ją išgrūdę iš pamokos buvo nusiteikusi ignoruoti. - Kaip tu drįsti! Juk jis tau nieko blogo nepadarė! - klastuolė nesuprasdama pakraipė galvą. - Užtat tu atsiimsi. Bet ne šiandien.
Paskelbusi nuosprendį nusisuko ir išdidžiai, visai nesibaimindama galimo kerų lietaus, nužirgliojo nevisiškai užlopytos skylės link. Juodaplaukė iš pradžių pro ją iškišo gyvūną, o po to vos ne vos prasispraudė pati. Verčiau išeis savomis kojomis pro ten, kur nori, o ne pro duris bus išgrūsta į purvyną. Pasirodo, šis sprendimas buvo puikus: kitoje skylės pusėje žaliavo nesumindyta žolytė, kaip tik tinkama šiknašaudžiui pliurziui padidinti. Tad Alrisa pasiraitojusi rankoves ėmėsi šio darbo.
-
Meghan, pildama žemes į vazoną, svarstė apie savo santykius su profesoriumi Turner. Iš vienos pusės, jis šiemet jai dar nieko blogo nepadarė. Tačiau iš kitos pusės, praeitų metų pyktis vis dar pulsavo mergaitės gyslomis. Matthew atėmė iš jos tiek taškų... Kaip norėjosi tiesiog paimti vazoną ir
mesti jį į profesorių į jį dailiai įsodinti magišką obelį.
Švilpiukė šiuo metu baisiai nesutarė pati su savimi. Vėlgi, iš vienos pusės, labai norėjosi iškrėsti ką nors ir vėl pajusti tą malonumą, kuomet matai, kaip profesorius nervinasi, bet nieko negali padaryti. Tačiau iš kitos pusės, mergaitė prisiekė sau būti rami. Jei per šią pamoką jis man pasakys nors pusę žodžio, kitą pamoką atsiims. Jei ne - būsiu geriausia mokinė, kiek tik jėgos leis.
Taip susilažinusi pati su savimi, švilpiukė prikrovė dar daugiau žemių į vazoną drauge su tais šlykščiais kirminais. Kad ir kaip Meg mylėjo gyvūnus, kirminų baisiausiai nemėgo. Tiesą pasakius, nekentė. Tokie drėgni, besirangantys delnuose... Fui. Daug geriau mieli, minkšti ir pūkuoti padariukai, kuriuos galima paglostyti. Deja, čia tokių nesimatė mažiausiai penkių metrų spinduliu.
Baigusi krauti žemes, Meghan nusinešė visą vazoną atgal prie darbastalio ir, įtempusi likusius proto likučius ir privertusi paskutines septynias smegenų ląsteles dirbti, prisiminė, kad toliau reikia tręšti. Paėmusi nuo stalo vieną iš dviejų maišelių su trąšomis, mergaitė jį atplėšė ir supylė ryškiai mėlynas trąšas ant augalo. Tuomet ten subėrė žaliąsias ir sumaišė jas tarpusavyje. Tačiau tą akimirką iš jos augalo ėmė sklisti dujos. Rudaplaukės atmintyje šmėstelėjo profesoriaus balsas sakantis, kad pirma reikėjo dėti žalias trąšas. Velnias. Velnias, velnias, velnias. Stengdamasi neįkvėpti dujų Meg pabandė pakviesti profesorių.
- Profesoriau! Profesoriau! Man atrodo, kad aš sumaišiau...
Švilpiukė nespėjo užbaigti sakinio, nes tą akimirką ji įkvėpė dujų ir apalpo. Jos kūnas dungstelėjo ant grindų, dar labiau sujudindamas vazoną su neteisingai sudėtomis trąšomis.
-
Šie mokslo metai buvo... Keisti. Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, jie buvo netgi pernelyg ramūs. Tik iki šios pamokos, žinoma. Buvo velniškai apmaudu, kad būtent klastuolė turėjo prisidirbti ir atimti koledžui krūvą taškų. Vis tik priemonių imtis reikėjo, o arešto Turner tikrai neskirs. Tik jau ne Fuentes, kuri tokią garbę jau yra turėjusi. Ne, geriau atimti visiems koledžus taškus, kuriuos jie yra surinkę. Kažkodėl atrodė, kad kitose pamokose mokiniai elgėsi nepalyginamai geriau: jeigu prie kiekvieno profesoriaus vyktų toks chaosas, visi koledžai skendėtų neišbrendamame minuse.
Štai ši pamoka jau buvo panašesnė į tai, prie ko profesoriui nori nenori teko priprasti. Alrisa, aišku, grįžo į šiltnamį, bet paprasčiau buvo apsimesti, kad ji šiame pasaulyje neegzistuoja. Dori, atrodo, nutarė šiek tiek aptvarkyti jovalą, kurį pati sukėlė. Matthew pradžiugo, bet labai nenustebo. Nežinojo, ar mergaitė tik gerinasi jam, ar išties nėra tokia jau nevaldoma. Ką gi, per Kalėdas paaiškės.
Atrodė, kad viskas nusistovės. Pamoka baigsis ramiai, tuo labiau, kad Fuentes teikėsi išsinešdinti ir išsigabenti tą kvailą augintinį.
Ir tada atsibudo Meghan Natali Pritz. Jau kas nors ir turėjo susimauti, tai būtinai turėjo būti šita.
- Penkiasdešimt taškų iš Švilpynės! - užstaugė jis. - O dabar visi staigiai marš iš čia!
Skubiai priėjęs prie kelių išsigandusių pirmakursių ir teberagindamas kitus keliauti į lauką išgrūdo vaikus iš šiltnamio. Megan jau buvo nugriuvusi, tad ja rūpintis nebereikėjo. Taip jai ir reikia... širdo Turner. Nuvedė mokinius per keletą metrų nuo įėjimo į šiltnamį. Reikėjo laukti, kol dujos išsisklaidys, kad būtų galima tęsti darbą. Matthew stovėjo persiraukęs ir neslėpė nuo mokinių savo nepasitenkinimo. Ir koks kvailys privertė jį ir toliau dirbti šitoje mokykloje?..
[Turite du pasirinkimus: arba išeinate iš šiltnamio, palaukiate 15 min ir grįžtate, arba liekate šiltnamyje, ten apalpstate, o po 15 minučių atsigaunate. Jeigu pasirinkote pirmąjį variantą, galite rašyti, kad gavote Matthew leidimą grįžti, tačiau turi būti praėjusios 15 min.]
-
Gaila, bet pagal planą kaip visada neišdegė. Nors, savo tikslą Senkleris pasiekė. Pliurzio šiltnamyje nebeliko. Gaila buvo, kad Alrisa jį pastebėjo, bet Alanas tikrai nesuko dėl to galvos. Išgirdęs jos grasinimą pamojavo jai pavymui ir tiek.
Nebūtų jis nieko padaręs tam padariūkščiui. Būtų atidavęs arba po pamokos, arba kitą dieną. Na, bet jo čia nebuvo ir dabar jau tikrai atėjo laikas imtis savo augalo.
Bet jis nieko nespėjo padaryti.
Berniukas neklausė ką jam kalba Dori. Greičiau. Reikia dingti iš čia. Dar bebaigenčią sakinį Dori jis paėmė už rankos ir ėmė bėgti iš tos dujų kameros.
Mokiniai grūdosi pro duris, Jį pastūmė keli septintakursiai vaikinai iš Klastūnyno. O ne. Galva pradėjo keistai suktis.
Nualpti, kai mokiniai panikuodami grūdasi pro duris ir gali tave sužaloti būtų labai blogai. Bet tie Klastuoliai nustūmė Alaną nuo durų, atgal į mokinių tirštumą. Ne, mes čia neliksime nė už ką.
- Deprimo. - Nusitaikė į stiklinę sieną ir joje atsivėrė skylė, per kurią jis išstūmė Dori ir išlindo pats.
Užtruko ten gan ilgai, todėl galva vis dar svaigo. Ne, nenoriu dribti į purvyną. Pagalvojo, bet visgi klestelėjo ant žemės, kuri vis dar sukosi.
-
Dori jau buvo nusiraminusi ir įsidirbusi. Ji ėmė apžiūrinėti maišelius su trąšomis. Pirmiausia - žalios, o paskui - mėlynos, mintyse sau užtvirtino trečiakursė. Plešiant žalią trašų maišelį mokinę kažkaip apėmė miegas.
- Alanai, man kažkaip silp...
Tačiau nespėjus pabaigti sakinio draugas griebė Mendel už rankos ir ėmė kažkur tempti. Žaliaplaukė jautėsi kažkokia apdujusi ir viską matė tarpum per langą, už kurio siaubingai lyja. Ji nesuprato, kur Alanas skubėjo, tačiau tą patį darė ir visi kiti mokiniai: tarpduryje buvo tikra grūstis. Kažkodėl mergaitei pasidarė labai juokinga, ji ėmė kikenti.
- Alanai, kur mes einam? - keistai išsišiepusi paklausė ji, tačiau tą akimirką juos kažkas pastūmė. - Ei, tu, avingalvi, - tarė dičkiui klastuoliui.
Po to trylikmetė suprato, kad Alanas kažką buria, ir jis išstūmė Mendel į lauką.
- Ką tu čia darai? Man reikia patręšti obelį, - apdujusiu, bet piktu tonu pasakė žalių plaukų savininkė.
Bet tą akimirką raudonplaukis griuvo į purvyną ir Dori gerokai nusigando.
- Alanai! Eeei... Alanai...
Pasidarė taip silpna... akys merkėsi... merkėsi... Ir tik bumbt! Dori visu svoriu griuvo ant grifo, tačiau skausmo nejautė, nes jau buvo apalpusi.
-
Kiek laiko praėjo Alanas nežinojo. Bet kai pagaliau atgavo sąmonę pajuto, kad kojos žiauriai užtirpo, o ir šiaip, kažkas jį slėgė.
- Vardan dievo meilės... - Slopiai sumurmėjo ir pagaliau suprato, kad ant jo užvirto Dori. Ar mes čia taip ir praleidom visą tą laiką?
Alanas atsargiai išsikrapštė iš ten. Atsistoti kol kas nepajėgė, mat kojos buvo užtirpusios kaip reikiant. Raudonplaukis atsargiai papurtė Dori už peties.
- Ei, alio, ar tu mane girdi? - Purvinas ir apdujęs Senkleris pagaliau atsistojo ant pažliugusios žemės. Tegul tik pabando tas Profesorius bent pusę žodžio pasakyt, kad suvariau šiltnamio sieną... Aš jam pasakysiu, kad tegul išsivalo savo purvyną. Siuto jis.
Kai pagaliau visi galėjo grįžti į šiltnamį, Alanas parsivilko vidun. Buvo toks purvinas, kad tai, jog reikėjo į vazoną krauti žemes su kirminais jam buvo nė motais.
Jis pabandė bent kiek apsitvarkyti, bet gavos ne kažin kas.
- Einu žemių. - Pasakė jis Dori ir paėmęs vazoną nukėblino prie dėžės ir pradėjo dėti žemes vidun. Kraudamas kažką piktai burnojo mintyse.
Kai pagaliau baigė grįžo atgal.
- Kokias ten trąšas reikia pilti iš pradžių? - Paklausė Dori. Laiko jau nebuvo labai daug ir jam reikėjo paskubėti.
-
Tamsa. Kelintą kartą vien šiemet Meghan prarado sąmonę? Atsakymas paprastas, tačiau abstraktus - tokių kartų buvo daug. Gal net daugiau, negu reikėtų.
Pramerkusi akis švilpiukė pirmiausia pajuto svaigstančią galvą ir pykinimą. Neilgai trukus mergaitė susivokė, kad ji sumaišė trąšas, dėl to šiltnamyje pasklido kenksmingos dujos. Ačiū labai, brangus profesoriau, kad išlėkei gelbėdamas savo subinę vietoj to, kad padėtum mokiniams, kurie neturėjo galimybės išeiti. mintyse padėkojo rudaplaukė pastebėjusi, jog šiltnamyje nėra nei profesoriaus, nei mokinių.
Kol Meg sugebėjo atsistoti ant kojų, į šiltnamį sugrįžo pirmieji, matyt, drąsiausieji mokiniai. Kai kurie laikėsi už galvų taip, tarsi jiems būtų bloga. Aišku, nieko nuostabaus. Po tokių dujų niekas neturėjo jaustis gerai. Įdomu, kiek taškų profesorius atėmė iš manęs..? Gerai žinodama profesoriaus charakterį Meghan suprato, kad Matthew to tikrai nepaliks taip ir bus atėmęs mažiausiai dvidešimt taškų. Nors čia geriausias scenarijus. Buvo galima tikėtis ir penkiasdešimt, ir net šimto.
Atsistojusi rudaplaukė pajuto, kad pasaulis neįprastai svyruoja. Bijodama, kad mokinių vaizdo staiga nepakeistų besišypsanti žemė, lyg niekur nieko atsistojusi piestu, ji įsikibo į stalą ir palaukė, kol galva nustos svaigti.
Kai žemė nustojo suktis kaip karuselė, švilpiukė sugebėjo pasiimti laistytuvą ir į vazoną pripilti vandens beveik jo neišlaisčiusi. Jei jau išsiskyrė dujos, tai gal dabar trąšos veiks kaip reikia? Mergaitė tikėjosi, kad taip ir bus. Baigusi darbą ji užsirašė vardą ir, priėjusi prie profesoriaus tarė:
- Praktiką baigiau, o kadangi man vis dar bloga, keliausiu į ligoninę.
Grįžusi į darbo vietą susirinko savo daiktus ir tiesiu taikymu movė iš šiltnamio nuoširdžiai tikėdamasi, kad daugiau čia grįžti nebeteks.
-
Nusibodo Matthew tos pamokos, mokiniai ir namų darbai. Kodėl profesoriams negali mokėti už tai, kad jie, pavyzdžiui, dvi dienas nepakelia nė vienos vyno taurės? Tai daug didesnis nuopelnas už kvailos pamokos vedimą. O ir mokiniams būtų įdomiau stebėti, kaip suaugę burtininkai ir raganos gurkšnoja kokį gėrimą, o ne augina augalus ar žaidžia su gyvūnais.
Sulig ta mintimi Turner prisiminė kvailą šiknašaudį pliurzį, bet apsižvalgęs jo nepastebėjo. Ar Fuentes teikėsi jį išsinešti? Reikėjo tikėtis, kad taip - visai nesinorėjo, kad tas gyvulys naktį atsibustų ir pridarytų dar daugiau nemalonumų. O jų ir taip buvo per akis. Ką daryti, kad šiltnamyje ir vėl žiojėjo skylė, o viduje buvo daugiau nei netvarkinga?.. Ko gero, teks kreiptis į Rafael, gal padės... niūriai susimąstė profesorius nuskambėjus išganingam varpui.
- Mendel! - šūktelėjo profesorius, kol mergaitė nespėjo išeiti. Priėjo prie jos ir padavė lazdelę. - Gal blogo ir nenorėjai, bet, manau, supranti, kodėl turėjau taip pasielgti. Šiaip ar taip, padarei didelę žalą. Ir nė nebandyk atsivežti lazdelės į Aberdiną. Jeigu pamatysiu, kad ją turi, tą pačią akimirką keliausi atgal į Hogvartsą. Ar aišku?
Matthew kurį laiką žvelgė į mergaitę, bet galiausiai nusisuko taip duodamas suprasti, kad ji gali eiti sau. Buvo liūdna, pikta ir, kas svarbiausia, neramu: pats nesuprato, kodėl, bet jaunoji klastuolė jam buvo svarbi. Tai nebuvo šiaip sau koledžo vadovo ir globotinės ryšys. Turner pradėjo žvelgti į Dori kaip į kokią jaunesnę Deoiridh sesutę. Turint omenyje, kad šią mergaitė įsidukrino, tokios mintys gerokai gąsdino, tuo labiau, kad Dori turėjo tėvus.
Nenorėdamas daugiau apie tai galvoti juodaplaukis nužvelgė šiltnamį. Jis atrodė kaip po karo, bet prie to Matthew jau buvo pripratęs. Taip, reikės ieškoti kolegų pagalbos, čia nieko daugiau nepadarysi. Sunkiai atsidusęs herbologas nebekreipė dėmesio į pamokos vietą ir tiesiog išėjo. Nė nepasirūpino apžiūrėti, ar šiltnamyje neliko nei vaikigalių, nei jų augintinių.