Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Žiobarotyra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Ariella Annė Brown Spalio 18, 2021, 03:56:27 pm
-
Ariella atsipalaidavusi stebėjo palengva ant žolės nusileidžiančias snaiges ir karts nuo karto šypteldavo. Žiema jau buvo įsismarkavusi, mokiniai jau buvo pasimėgavę Kalėdų atostogomis ir grįžę į mokyklą. Viskas buvo senose vėžėse ir su tokia sinchroniška nata artėjo ir dar viena žiobarotyros pamoka. Šios pamokos tema azijietei labai patiko, praktiką sugalvojo pati, mat nemanė, kad skaityti vadovėlius, kai už lango buvo pusnys sniego, vaikai galėjo statyti besmegenius ar mėtytis gniūžtėmis, buvo naudinga. Moteris nujautė, kad mokiniai atžingsniuojantys į šią pamoką ir buvo nusiteikę kažkam įdomesniam, tad kodėl gi trisdešimtmetei nepagelbėti šiai grifų, klastuolių, švilpių bei varniukų svajonei išsipildyti?
Brown nusprendė, kad mokinukų lauks klasėje, o tik tada praneš, kad keliauja laukan. Vis dėl to, buvo pasiryžusi išdėstyti visą teoriją, o profesorės monologo geriausia buvo klausytis klasėje, čia visad buvo ramiau.
Neilgai trukus vilkolakė pastebėjo, kad vaikai jau susirinkę klasėjo, o tuomet jos ausis pasiekė varpas, kuris pranešė tai, jog žiobarotyros pamoka jau prasidėjo. Ši šyptelėjo vaikams ir su jais pasisveikino, vildamasi, kad per daug laiko tiek nuobodesniais dalykais užgaišti neteks.
- Jokia paslaptis, kad šios pamokos tema yra čiuožinėjimas ant ledo, - gūžtelėjo pečiais. - Pirma jus noriu supažindinti su teorija, kurią jums būtų puiku žinoti egzaminams. Esu garantuota, kad klausimas iš šios temos tikrai bus, tad jei nesate užtikrinti, kad viską prisiminsite, laisvai galite išsitraukti pergamentus ir užsirašyti svarbiausią informaciją. Tai, žinoma, nėra būtina, - atsiduso. - Žiobarai mano, kad čiuožinėjimas ant ledo buvo sugalvotas suomių žiobarų, prieš maždaug tris tūkstančius metų ir tiesa, neklysta. Praėjus nemažai laiko, ši veikla tapo ir sportu, o ne vien tik keliavimo priemone. Įdomu yra tai, kad burtininkai supratę, jog įvairios čiuožimo varžybos (tokios kaip ledo ritulys, dailusis čiuožimas ir panašiai) yra gana pelninga veikla, sukūrė burtažodį, kurio pagalba galėjo lengviau pagaląsti pačiūžas. Šio burtažodžio pradininkė buvo vokietė, Maria Müller, kuri buvo daugelio pasaulio dailiojo čiuožimo varžybų laimėtoja. Po šio burtažodžio glaciesio sukūrimo, porą metų tai buvo bene labiausiai naudojamas burtažodis sporto srityje, tačiau 1897 metais magų valdžia nusprendė šį burtažodį uždrausti naudoti žiobariško sporto varžybų metu, - giliai įkvėpė ir iškvėpė pabaigusi savo monologą.
- Taigi, - šyptelėjo mokytoja ir nieko nelaukusi nužvelgė vaikus ir tęsė: - šiandien praktikos darbas vyks lauke, tad viliuosi, kad turite savo žiemines mantijas. Nutuokiu, kad tokia naujiena jums ir buvo naujiena, tad dėl visa ko, visad galite pasiimti žieminę mantiją nuo mano stalo, - mostelėjo ranka į apsiaustus, kurių čia buvo daugybė. - Šios dienos užduotis bus keliauti pačiuožinėti ant ledo, tačiau pirmiausia tam reikės panaudoti minėtąjį burtažodį. Šis nėra labai sunkus, jums turėtų pavykti iš pirmo karto, na, o jei ne, pakvieskite mane ir užbursiu jūsų pačiūžas pati, kadangi man tikrai nesinori, jog jūs čia vargtumėte kaip per kerėjimo profesorės vedamas pamokas. Norint, kad burtažodis pavyktų jums reikia lazdelę nukreipti į daiktą ir garsiai ištarti burtažodį, jeigu jums pavyko, pačiūžos porą minučių spindės taip tarsi ant jų būtų užberta daug blizgučių. Tai padarius turėtumėte užsidėti pačiūžas ir užlipti ant ledo, pradėti čiuožinėti. Tikiu, kad dauguma tai darysite pirmą kartą, tad čiuožkite kartu su tai daryti mokančiu draugu, na arba bent jau mėginkite kristi taip, kad neužsimuštumėte, - pridurė moteris. - Praėjus maždaug penkiolikai ar dvidešimt minučių jums reikės nulipti nuo ledo ir užsidėti kitas pačiūžas, kurios nebus užburtos. Pačiuožinėjus su jomis turėsite prieiti prie manęs ir pasakyti ar burtažodis ir tikro yra toks veiksmingas, kaip burtininkams atrodė seniau.
Mokytoja nutilo ir nužvelgė klasę, sulaukus tų, kurie pasiėmė žieminę mantiją nuo jos suolo, šyptelėjo vaikams ir lazdelės pagalba pravėrusi duris, su mokiniais, iškulniavo iš klasės.
Nepraėjus porai minučių visi atsidūrė prie užšalusio ežero, šalia jo buvo krūva pačiūžų, kurios turėjo tikti kiekvienam, Ariella mostelėjo ranka, leisdama pradėti praktiką, o pati tik sunėrė rankas ir mėgino neapakti nuo daug daug baltumos, kurį skleidė sniegas.
[Taigi jūsų personažas turėtų išeiti iš klasės ir atsidūrus prie ežero užburti pačiūžas ir jas užsidėti, pačiuožinėjus veikėjas turėtų užsidėti kitas pačiūžas, kurios nėra užburtos kerais ir dar kartą čiuožinėti. Galiausiai personažas turėtų prieiti prie profesorės ir jai pasakyti ar burtažodis iš tikro yra toks naudingas. Tiesa, jūsų veikėjas neprivalo elgtis kaip pasakė Ariella. Jeigu jūsų personažas tikrai neatliktų visko puikiai, tai yra dar geriau, mat skaityti originalius, įdomius ir nevunderkindiškus įrašus yra daug įdomiau. Taip pat ir tikimybė, kad magui viskas pavyks tiesiog nepakartojamai, yra maža, tad nepadarykite savo veikėjų per daug galingų. Toliau, manau, viskas turėtų būti aišku, tačiau jei turite klausimų, visad klauskite ir į juos atsakysiu.
Praktikai reiktų bent dviejų įrašų po mažiausiai 1500 simbolių, arba trijų, kurie būtų trumpesni, tačiau bent 600 simbolių, taip pat jeigu norite, kad Ariella jūsų personažui pagelbėtų/skirtų areštą ar šiaip atkreiptų dėmesį - parašykite į pm.
Pamoką uždarysiu spalio 28 dieną]
-
Sniegas, pusnys, baltuma. Dori jau visa tai gerokai užkniso. Mergaitė norėjo pavasario. Daugelis mokinių džiaugėsi žiema. Tiesą pasakius, tą vakarą, kai dvylikmetė su Alanu čiuožė rogėmis tempiami to jo šunėko, mergaitė irgi kurį laiką džiaugėsi. Na, bet kaip viskas baigėsi? Suknistai, pavartė akis. Tai buvo klaida. Tikiuosi, kad niekas nematė.
Todėl kai tamsiaplaukė išgirdo užduotį, jai teko gerokai nusivilti. Ji tikėjosi, kad šią pamoką prabus jaukiame žiobarotyros kabinete. O mintys sukosi apie šokoladinius keksiukus ir karštą kakavą. Ne, Dori tikrai nenorėjo kišti nosies į lauką.
Apskritai, po žiemos atostogų mergaitė tiesiog pyko ant žiobarotyros, kad ir kaip tai atrodė neįmanoma. Po laiko, praleisto pas nekenčiamus tėvus, ši pamoka buvo lyg supelijusi vyšnia ant prašvinkusio torto.
Be jokio ūpo Mendel nešė savo kumpelius į kiemą. Ji neturėjo su savimi šiltos mantijos, tačiau ir iš profesorės nenorėjo jos imti. Apsieis. Pasiekusi ežerą klastuolė be jokių ceremonijų griebė pirmas pasitaikiusias pačiūžas ir, nutaikiusi į jas burtų lazdelę, tarė:
- Glaciesio.
Pačiūžos, kaip ir sakė profesorė, ėmė žibėti, ir Dori jas apsiovė. Labai atsargiai mergaitė užlipo ant ledo. Apsidairė. Laikytis nebuvo už ko. Ir aš nemoku čiuožti, pagalvojo.
-
I šią pamoką pirmakursis atėjo nusiteikęs kuo puikiausiai. Kadangi daug bendravo su žiobarais, tai kažin kokių sunkumų nesitikėjo. Ir štai, vos atėjo ir prasidėjo.
Pačiūžų Alanas labai nemėgo. Enrika, jo draugė skriedavo ant jų taip paprastai, tarytum eidama neslidžia žeme. O jis...
Atsiminė kaip šiandien, kai buvo dar visai mažas juodu su Enrikos mama išėjo pačiuožinėti. Viskas baigėsi tuo, kad Alanas paslydo ir susilaužė ranką. Nuo to laiko pačiūžų nemėgo.
Berniukas atsiduso ir išėjo iš klasės. Apsirengęs buvo tinkamai, tai ir mantijos neėmė. Nukėblinęs prie ežero pasiėmė pačiūžas, o tada nuotaika kiek pragiedrėjo, mat pamatė Dori, kuri jau stovėjo ant savųjų pačiūžų. Alanas priėjo prie Klastuolės. Apie tai, kad reikia užsidėti tas bjaurybes nė negalvojo. Vėliau. Kada nors.
- Labutis Panele iš Klastūnyno. Kaip einas? Tiksliau kaip čiuožiasi? - Pasisveikino jis. Tiesą sakant nesijautė tvirtai nes žinojo, ką tuojau reikės daryti ir šimtu procentų griūti daug kartų. Gal su užkerėtomis pačiūžomis ir ne, bet paskui...
-
- O, Alanai!
Ir kodėl Dori nudžiugo? Susizgribusi apsidairė. Ar niekas nemato? Aišku, kad mato! Dėl Merlino barzdos. Na ir kas, kad grifas. Bet iš gerai žinomos grynakraujų burtininkų šeimos. Ir dar tokios, kur visi, bet kažkodėl ne jis, mokėsi Klastūnyne. Galima bendrauti.
- Dar nežinau. Nečiuožiau jau... - sekundėlei mergaitė užtilo. - Aš nečiuožiau niekada, - prisipažino. - O kaip tau? Ar po to vakaro miške tavo šuo nepradėjo ieškoti laukinių gyvūnų desertui? - pajuokavo.
Dori netyčia susverdėjo ir praradusi pusiausvyrą vos nenukrito. Po velnių, profesorė galėjo išburti kokius nors turėklus ar ką.
- Na, burk, aukis tas nesąmones ir čiuožiam, - pasiūlė.
Dori įkyriai spoksojo į Alaną, mat norėjo nepražiopsoti, kaip jam seksis šie kerai. Grįžusi po nuotykio miške mergaitė daug galvojo apie tai, kad grynas kraujas daro didelę įtaką magiškiems gebėjimams, ypač tokiems, kaip kerėjimas. Kažkodėl ji buvo beveik tikra, jog Alanui kerai pavyks puikiai. Tokia mintis šiek tiek erzino, nes negi pirmakursiui pasiseks geriau nei pačiai Dori? Tačiau tuo pačiu klastuolė ir norėjo, kad jam pavyktų. Juk tada ji ir toliau galės liaupsinti gryną kraują.
-
Kai Dori susverdėjusi vos neparkrito, Alanas jau tiesė ranką, norėdamas ją sulaikyti, bet to neprireikė.
- Baik jau, Dingas nemedžioja gyvūnų aš tau sakau. Čia vilkpalaikių darbas. - O tada išsitraukė lazdelę iš apsiausto kišenės. Jis taip nenorėjo čiuožti, taigi kerėti visiškai nesistengė.
- Glaciesio. - Pasakė visai be entuziazmo ir nieko nenutiko. Su tomis pačiūžomis susitvarkė tik iš trečio karto. Ir tai dar per greitai. Pagalvojo jis ir ėmė jas autis.
- O dabar, tai pamatysi ko nemačius. Parodysiu tokį cirką. Sumušiu visus kritimo rekordus. Pamatysi. - Vos šyptelėjęs pasakė berniukas. Stovėjo ant pačiūžų netvirtai.
- Man daug labiau patinka šluotos arba rogės. Man patinka lėkti motociklu. Na, bandom. - Ir Alanas lėtai ir neužtikrintai pasileido ledu.
-
Dori primerkė akis. Nemedžioja gyvūnų? Netikiu. Dvylikmetė nuoširdžiai netikėjo, jog Dingas nepasidarbuotų pamatęs kokį silpnesnį gyvūną. Žinoma, gal ne prie Alano. Kažkodėl tamsiaplaukė tą šunį matė kaip kokį beširdį padarą, gal dėl to, kad šis buvo pasisavinęs klastuolės burtų lazdelę.
Kai Alanui kerai pavyko tik iš trečio karto, Dori nelabai apsidžiaugė. Ji stebėjosi, nes vis tik berniukas buvo taip gerai panaudojęs šaukiamuosius kerus tą vakarą. Gal dabar jis jaudinasi. Yra pamoka. Stebiu aš ir greičiausiai profesorė, susirado šią akimis.
- Motociklu? - susidomėjo mergaitė.
Greičiausiai žiobarišku, pagalvojo jau be entuziazmo.
Alanas pradėjo lėtai čiuožti. Jis bent jau yra čiuožęs ir žino, ko iš savęs tikėtis, pagalvojo. Dar minutėlę pastovėjusi Mendel atsiduso ir pabandė nučiuožti Alano link. Tiesą pasakius, atrodė visai smagu, tačiau buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą. Reikėjo už kažko laikytis. Pričiuožusi prie Alano mergaitė įsikibo jam į parankę.
- Jei krisim, tai abu, - nusijuokė.
Tą akimirką antrakursė pasijautė kiek stabiliau. Jau buvo galima iš lėto čiuožti. Tačiau Dori galvojo apie tai, kad jeigu vaikai įsibėgės, klastuolei sunku įsivaizduoti, kaip jie sustos.
-
Sniegas, sniegas ir dar daugiau sniego. Viskas buvo taip balta, kad net nebeatrodė, kad kokia nors kita spalva pasaulyje egzistuoja. Tačiau Meghan dėl to per daug nesuko galvos. Taip, jos mėgstamiausias metų laikas buvo ruduo, tačiau žiema irgi neblogai. Be to, švilpiukė kaip visada buvo apsirengusi nuo galvos iki kojų juodai, tad negalėjai sakyti, kad jos pasaulyje spalvų labai trūko.
Žiobarotyros pamokos paprastai buvo įdomios, tad Meg per daug nesiskųsdama iškeliavo į kiemą. Tačiau rudaplaukė nebuvo apsirengusi žieminės mantijos, tad jau po kelių minučių buvo sustirusi. Pastebėjusi pačiūžas švilpiukė nepastebimai krūptelėjo. Ji gyvenime nebuvo stovėjusi ant ledo, nei su pačiūžomis, nei be jų. Tad užduotis Meghan pasirodė mažų mažiausiai neįgyvendinama. Tačiau prašyti pagalbos profesorės švilpiukė neprisivertė. Įprastu atveju būtų priėjusi prie Dori, nes ji apie žiobarų pasaulį išmanė labai daug, juk pati buvo žiobarų kilmės. Tačiau Dori jau buvo ant ledo, įsikibusi į kažkokį grifą. Atodūsiu palydėjusi paskutinę viltį išgyventi šią pamoką, Meg priėjo prie pačiūžų krūvos ir čiupo pirmas pasitaikiusias. Pasitraukusi kuo toliau nuo kitų mokinių, rudaplaukė išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į pačiūžas.
- Glaciesio. - tarė mergaitė ir jos pačiūžos nušvito.
Po kelių minučių sunkaus darbo, Meg jau stovėjo apsiavusi tą prakeiktą žiobarų išradimą ir vėžlio žingsniu nukėblino link ežero, šlitiniuodama kaip girta.
Ant ledo išstovėti ramiai buvo įmanoma. Kol nejudini nė mažiausios kūno dalies ir nekvėpuoji, stovėti galima. Tačiau vos pasijudinusi Meghan tik per plauką neprarado pusiausvyros. Išsilaikyti ant kojų jai pavyko, tačiau nepraėjus nei sekundėlei, Meg susvyravo darkart ir šį kartą žemės traukai vis tik pavyko atlikti savo darbą. Susiraukusi nuo skausmo, antrakursė ant kelių nuropojo arčiau sniego pusnies ir, šiaip ne taip, per didžiausius vargus atsistojo ant kojų. Šį kartą nusprendė nieko nelaukdama čiuožti, gal tada išsilaikyti bus lengviau. Meg pabandė atsispirti, kaip kad matė darant kitus mokinius. Ir, kad ir kaip būtų neįtikėtina, jai pavyko. Rudaplaukė ėmė čiuožti tolyn, kartais susvyruodama, tačiau išsilaikydama ant kojų. Meghan vis didino greitį, pačiūžos ant jos kojų žėrėjo vis ryškiau, rodėsi, kad ji nečiuožia ledu, o skrenda oru. Tačiau šioms linksmybėms ankščiau ar vėliau turėjo ateiti galas. O tas bjaurybė atėjo gerokai ankščiau, nei Meg būtų norėjo. Priešais ją iš niekur atsirado milžiniška sniego krūva. O švilpiukės greitis buvo nepaprastai didelis ir pasukti šonan ji nemokėjo ir net nebūtų sugebėjusi. Sniego krūva grėsmingai artėjo ir artėjo, kol galiausiai jos tiesiog...nebeliko. Nebeliko švilpiukės matymo akiratyje, nes ji užsimerkė. O užsimerkusi tėškėsi tiesiai į tą krūvą ir iš inercijos nušvilpė porą metrų tolyn ant pilvo.
-
Henrieta nebuvo tikra, kodėl sugalvojo atsivilkti į žiobarotyros pamoką. Ši pamoka jai nesisekė ir nebuvo per daug įdomi. Tačiau ji vis dėlto sėdėjo suole ir, atrodo, klausėsi profesorės. Tad, kadangi jau kažkokiu būdu čia atsivilko, nusprendė pabandyti sudalyvauti pamokoje.
Teorijos nebuvo. Henrietos tai nė kiek nenuvylė. Jai netgi buvo geriau, kad nereikės atsakinėti, nes nors draugavo su žiobariško kraujo turinčiais burtininkais, pati buvo grynakraujė ir ne ką nusimanė apie žiobarų gyvenimą.
Sužinojusi, ką reikės daryti per praktikos darbą antrakursės nuotaika dar pagerėjo. Ji tiesiog dievino čiuožti su pačiūžomis. Šiuo sportu ji susidomėjo penkerių, kai su tėvais pirmą kartą užlipo ant ledo. Šis sportas buvo jos ir tėvų mėgstamiausias užsiėmimas, o jiems mirus, padėdavo nuvyti liūdesį, ilgintis jų. Dėl to žiema ir buvo grifės mėgstamiausias metų laikas.
Profesorei paliepus eiti prie ežero Henrieta prisiminė palikusi savo žieminę mantiją grifų gūžtos bendrajame kambaryje. Mergina nesitikėjo, kad teks eiti į lauką ir tam paprasčiausiai nepasiruošė. Tačiau atrodo profesorė pasiruošė tokiems atvejams, nes ant stalo gulėjo krūva žieminių mantijų. Priėjusi prie stalo antrakursė pasiėmė juodą mantiją ir traukdama klasės durų link užsimetė ant pečių.
Išėjusi iš pilies, Henrieta trumpam stabtelėjo ir palaukė kol akys apsipras su baltais atspindžiais. Apsidairius aplinkui grifės veidą nušvietė šypsena. Aplinkui buvo balta, balta, tik ir norisi pulti žaisti su sniegu, svaidyti gniūžtes ir čiaužyti pačiūžomis. O aplinką dar pagyvino palengva besileidžiančios snaigės.
Priėjusi prie ežero, grifė iškart pripuolė prie pačiūžų. Išsirinkusi gražias baltas pačiūžas, Henrieta pasiimė lazdelę ir nukreipė į jas.
- Glaciesio, - tarė ir pačiūžos akimirkai nušvito.
Atlikusi šią praktikos dalį, antrakursė per kelias minutes apsiavė pačiūžas. Atsargiai dėdama kojas, kad nenuvirstų į pusnį, dvylikametė nuklampojo iki ežero. Ir, nors žvelgiant kaip ji brido per pusnis negalėjai pasakyti, kad ji gera čiuožėja, vos tik pačiūžos palietė ledą, grifė, glotniu jo paviršiumi, nuskriejo taip lengvai, lyg būtų gimusi su pačiūžomis.
-
Tiesą pasakius, čiuožti užburtomis pačiūžomis Alanui visai patiko. O kai Dori įsikibo į jį, tai patiko dar labiau, mat jautėsi kur kas stabiliau.
- Aha, motociklu lėkti grynas smagumas. Mano vyresnysis pusbrolis Auris Senkleris turi. Jis vis mėgina mane perauklėti, bet... Žodžiu, kartais dėl darbo reikalų jam reikia atrodyti gana paprastai, na žinai, žiobariškame pasaulyje. Mašinos jam nepatinka, bet motociklai nieko. Užbūrė saviškį taip, kad lėktų kaip vėjas ir pasiima mane kartais. Tai va.
Jis ir visai įsijautė, lėkti buvo smagu, greitis vis didėjo.
- Ei, tuoj galėsim šokti šokius ant ledo, visai nieko ką? - Smagiai pasakė ir staigiai suktelėjo į šoną. Ir lėkė toliau. Tik va liūdino tai, jog tuoj ateis laikas pradėti su paprastomis pačiūžomis.
Tada, berniukas pamatė, kaip viena mergina skaudžiai krito ir net pačiuožė tolyn.
- Ei Dori, ar ten ne tavo draugė ką tik nukrito? Gal jai reikia padėti? - Paklausė jis.
-
Jau buvo beviltiška apsimesti, kokio velnio jis tempė savo kaulus į žiobarotyrą. Deoiridh čia lankėsi greičiausiai dėl tos pačios priežasties. Bet kažkokiu būdu mokiniai sugebėdavo susitikti pamokose nesitarę. Tai jam patiko, nes bendravimas nebuvo pats sklandžiausias, tačiau jau tikrai pažengęs priekin. Vis dėlto Sigurdas grifės kol kas nepastebėjo, tad stengėsi koncentruotis į tai, ką pasakojo profesorė. Ši buvo tikrai kur kas geresnė už kerėjimo mokytoją, kuri siekė vaikus paversti riebiomis kiaulaitėmis be saiko šerdama maistą, it kokia ragana iš pasakos. Vien nuo tokio vaizdo vaikino veide pasirodė išraiška, panaši į sunkiai slepiamą pasibjaurėjimą. Ne. Tučtuojau sudraudė save jis. Negalima taip galvoti. Nors susiraizgiusos minčių vijos nebuvo iki galo išnarpliotos, nujautė, kad šis laikas, ši pamoka bus skirta škotei, o ne nemėgstamai profesorei.
Be to, pamokos temos pastaruoju metu pasitaikė gana įdomios. Ši diena irgi nebuvo išimtis, nors čiuožimas, žiemos sporto šaka, nelabai sekėsi. Atrodė sunku, gal net neįmanoma suvaldyti ilgas kojas ant ledo, jau nekalbant apie idiotišką mosikavimą rankomis. Bent šį kartą jis galėjo pasijusti kaip visiškas burtininkas, pirmą kartą susipažinąs su žiobarų pasauliu.
Islandas atsiduso iš nuobodulio, žengdamas kartu su kitais iš kabineto - reikėjo pripažinti, jog be varlių vienokiu ar kitokiu pavidalu pamoka nebūdavo gera. Kai tik akys pamatė iki skausmo pažįstamą rudą ševeliūrą, jis kaipmat prisiartino - abejonių dėl veiksmų nebuvo. Veidas kiek nusigiedrijo, tarsi iš po debesų marškos nedrąsiai būtų pažvelgusi skaisti saulė. Be abejo, Sigurdas džiaugėsi Deoiridh pasirodymu.
-Labas. Kaip laikaisi? Gal norėsi kartu pačiuožinėti? - paklausė, žingsniuodamas šalimais. Tylomis nusprendė neužsiminti apie savo sugebėjimus šioje sporto šakoje - o gal dėl to bus kaip tik smagiau? Vaikinas vylėsi puikiai praleisti laiką su grife.
-
Po praeitų dviejų nelabai sėkmingų žiobaratyros pamokų Gloria nelabai norėjo eiti ir į kitą pamoką, bet ji prisiminė, kad šią pamoką dėsto vieną jos mėgstamiausią profesorė ir jos nuvilti nebuvo galima. Kol garbanė laukė varpo ji vis galvojo apie žiemos atostogas jos buvo pas negeraširdžius globėjus kurie ją privertė grįžti "namo" ir padėti jiems pasiruošti šventėms. Ir vienintelis geras dalykas buvo nuolatiniai mąstymai apie Hogvartsą ir naktį vadovėlių skaitymas. Visas mintis nutraukė garsus varpas ir tuomet britė pradėjo klausytis profesorės. Praktiką jai pasirodė gan smagi ir per daug neišgąsdino, nes kai dar gyveno su močiutę jaunoji Mechel čiuožinėdavo ant ledo ir sekdavosi visai neblogai. Bet kaip visada bent kažkas turi būti blogai tai, kad rudaplaukė paskutinį kartą čiuožinėjo prieš ketverius metus ir beveik viską pamiršo. Bei ji neturėjo žieminės mantijos, o ir jos pasiimta nuo profesorės stalo buvo gerokai per didelė. Na bent jau pačiuožinėsiu ir kiek prisiminu tai buvo labai smagu. Su džiugiomis mintimis nuskubėjo į lauką našlaitė. Nuėjusi prie ežero ji rado jį visiškai sušalusi ir jis pirmakursei pasirodė neatpažįstamas. Ką gi metas pradėti dirbti. Nutarė irisinių akių savininkė ir pasiėmė pirmas pasitaikiusias pačiūžas. Jos buvo maišytos švelniai mėlynos ir mėtinės spalvos. Ir ne kaip mantiją buvo tobulo dydžio. Varniukė jas pasiėmusi išsitraukė lazdelę ir aiškiai pasakė burtažodį:
- Glaciesio.
Pačiūžų spalvą nusidažė į šlykščiai rudą. Tikriausiai kažką ne taip padariau. Jeigu britė ne būtų tokia užsispyrusi tikriausia jau eitų prie profesorės, bet vienuolikmetė buvo tokia kokia yra ir dėl to ji dar sykį pasakė burtažodį :
- Glaciesio .
Pačiūžos atgavo savo senas spalvas ir sužibėjo. Tikriausiai jau dabar gerai. Nudžiugo varno nago mokinė ir pradėjo mautis pačiūžas.
-
Tokių gerų Kalėdų atostogų Deoiridh neturėjo niekada gyvenime. Tai, žinoma, lėmė ir tai, kad nė karto nesusipyko su Matthew, o oras buvo tiesiog tobulas išsivolioti sniege. Vis dėlto visų svarbiausias buvo Kalėdų vakaras, kurį praleido kartu su Sigurdu. Turbūt nebebuvo ko slėpti - kažką veikti kartu buvo be proto smagu.
Būtent dėl tos priežasties vos išgirdusi žiobarotyros pamokos temą Deoiridh nušvito. Jau seniai buvo pastebėjusi, kad Sigurdas klasėje yra, tad pamoka nusimatė tikrai smagi. Tiesa, norėjosi, kad būtent islandas prieitų pirmas, tad teko elgtis kuo natūraliau. Deoiridh niekada nebūdavo ta, kuri pirma puola atlikti praktikos. Kur ten - daug smagiau yra susprogdinti klasės sieną ar su keliolika keturkojų draugų įsitaisyti profesoriams ant veido. Taigi ir dabar mergaitė buvo kažkur mokinių būryje. Ne pačiame priekyje, bet ir ne paskutinė: nereikėjo visiems atvirai parodyti, kad ji kažko laukianti.
Išgirdusi lauktą pasisveikinimą, nenustebo, bet, reikia pastebėti, apsidžiaugė. Žinoma, mokinių būryje to parodyti nebuvo galima, tad Deoiridh kuo ramiausiai pakėlė akis į Sigurdą ir atsiliepė:
- Labas. Žinoma, bus smagu!
Žinoma, ji nė karto nebuvo bandžiusi čiuožti ant ledo. Laimei, per Kalėdas išbandė kitą žiobarišką pramogą - boulingą, - tad dabar buvo galima tikėtis, kad visiškai nesusimaus. Na, susimaus, žinoma, bet gal bent kokią akimirką pasirodys, kad ji viską atlieka tinkamai.
Pasiekusi ežerą grifiukė buvo pasiryžusi pasirodyti nesanti visiška nevėkšla. Ryžtingai paėmė pačiūžas ir bakstelėjusi į jas lazdele tarstelėjo:
- Glaciesio.
Kaip profesorė ir minėjo, burtas pavyko. Deoiridh nusišypsojo ir atsisuko į Sigurdą. Mergaitė nė kiek neabejojo, kad jam viskas pasiseks. Deja, pačios dabar laukė daug baisesnis darbas: pačiūžas užsidėti ir kažkokiu būdu atsidurti ant ledo. Vis dėlto Deoiridh negalėjo parodyti, kad kažko bijo, tad atsargiai apsimovusi tą baisų apavą atsistojo.
- Tuoj pamatysi, kaip aš gražiai moku plotis ant ledo, - bandė pajuokauti rudaplaukė ir žengė žingsnį ant ežero. Net pati nustebo, kad ištisas tris sekundes pavyko nenusiversti. Apsidžiaugusi ji norėjo pasigirti šiuo laimėjimu, tad bandė atsisukti į islandą, tačiau tuo metu atsitiko tai, ko ir reikėjo laukti: ji plojosi ant ledo ir gerą metrą pačiuožė tolyn.
-
Šalta. Tamsu. Šlapia. Kitaip sakant, visiškai nieko gero. Meghan atsargiai pramerkė akis ir sumirksėjo, bandydama išryškinti vaizdą. Švilpiukė gulėjo ant pilvo didelėje sniego krūvoje. Visą kūną maudė, be to, buvo labai šalta. Tiesą pasakius, jau ir ankščiau nebuvo karšta, mat Meg, vedama savo kvailumo, nepasiskolino žieminės mantijos iš profesorės. Tačiau dabar, kai ištirpęs sniegas buvo kiaurai permerkęs jos drabužius, rudaplaukė sustiro į ožio ragą.
Meghan pabandė atsikelti, ignoruodama skausmą ir šaltį, geliančius visą kūną. Deja, ne taip gerai pavyko, nes vos pajudėjus švilpiukę nusmelkė nauja skausmo banga. Čiuoždama vožėsi ji tikrai neprastai. Dar stebuklas, kad nieko nesusilaužė.
Didžiulėmis valios pastangomis Meg atsiklaupė. Pati nustebo, kaip jai pavyko tai padaryti, mat buvo tokia sušalusi, kad net negalvojo, jog gali pajudėti. Atrodė, visas jos kūnas buvo vienas didelis ledo gabalas. Panašiai ir buvo, nes jos drabužiai buvo snieguoti, o kai kur jau ir kabojo mažyčiai varvekliai, atsiradę ir ištirpusio, o paskui vėl sušalusio sniego.
Rudaplaukė minutėlę kitą paklūpėjo giliai kvėpuodama, o tada atsisėdo ir pabandė nusiimti tą velnio išradimą pačiūžas, kurios vis dar buvo ant jos kojų. Kad ir kaip bebūtų keista, žinant Meg sugebėjimus tvarkytis su žiobarų daiktais, ši užduotis jai pavyko. Laikydama pačiūžas rankoje, švilpiukė net nebandė atsistoti. Ir taip žinojo, kad nepavyks. Vietoj to ji keturiomis nuropojo iki kranto ir tik tada atsistojo ant kojų. Sekundėlę palaukusi, kol galva sugrįš į savo vietą ir nustos suktis kaip karuselė, Meghan patraukė link profesorės. Eidama ji kiek lingavo ir greičiausiai atrodė lyg padauginusi alkoholio, bet jai buvo atleistina. Juk vis dėl to, po tokio smūgio sunkoka eiti normaliai.
Pasiekusi profesorę, Meg numetė pačiūžas ant žemės ir, stengdamasi išstovėti tiesiai, pareiškė:
- Profesore, neketinu atlikti antrosios praktikos dalies, todėl iš karto pasakysiu savo išvadas. Pačiūžos yra velnio išradimas ir su jomis lengviau nei lengva nusisukti sprandą. O kadangi savo gyvybę aš vis dar branginu, net nesiartinsiu prie šito kvailo žiobarų išradimo. O dabar, jums leidus, keliauju į ligoninę, kol dar nenukritau čia.
Pareiškusi savo nepaprastai svarbią nuomonę, Meghan nušlitiniavo pilies link. Ji jau žinojo, kad geriausiu atveju susigavo slogą, tačiau gal ir kokį peršalimą ar plaučių uždegimą. Todėl reikėjo kuo greičiau keliauti į ligoninę pas madam Pomfri, kad duotų kokio nors eliksyro ar panašaus dalyko, nes Meg visai netroško sirgti. Be to, reikėjo susitvarkyti sumušimus, kurių dėka švilpiukė net negalėjo tiesiai paeiti. Ši žiobarotyros pamoka Meg paliko labai prastą įspūdį ir gerokai numušė pagarbą profesorei. Tačiau ką darysi. Juk negali viskas tobulai sektis.
-
Dori iš tiesų buvo visai smagu. Smagiau nei su rogėmis, vien dėl to, kad nebuvo Alano šuns, kuris galėtų nuknisti antrakursės burtų lazdelę. Apie tai galvodama klastuolė sukikeno.
- Gal visai ir nieko, - pritarė Alanui.
Kai bendrakeleivis suktelėjo į šoną, Mendel šiek tiek prarado pusiausvyrą ir vos neapsivožė. Piktokai sužaibavo akimis į grifą, tačiau šis tikriausiai nepamatė, nes žiūrėjo į Meg.
- O vargeli, - čiuoždama spoksojo į reginį, kaip draugė gadinasi savo sveikatą. - Taip, ten Meg. Ji susitvarkys.
Išrinktasis Poteri, kas per gerumas, Dori papurtė galvą mąstydama apie Alaną ir čiuožė toliau. Nei sugalvot nesugalvočiau eit padėt kokiam nors apsivožusiam mokiniui, na, nebent žmogus jau pats šauktųsi pagalbos. Tačiau tą pačią akimirką Dori prisiminė kvidičo komandos šventę prie ežero, kuomet šoko į vandenį gelbėti Elliw ir kerais nuo Indio atbaidė tą keistą vandens gyvį. Dori atsiduso. Bet o kaip žmogus šauksis pagalbos, jeigu jam yra blogai? Normalus tas Alano rūpestis, dabar jau galvojo mergaitė.
Dori dar kartelį metė žvilgsnį į Meg. Dabar ši kažką jau sakė profesorei ir galiausiai ėmė traukti pilies link.
- Nesijaudink, - pasakė klastuolė Alanui. - Hogvartse pamokos kartais būna, na, nežinau... pavojingos? Priprasi.
Mendel pagalvojo apie save pirmame kurse. Šyptelėjo. Vis dar vėpsodama į Meg Dori suko su pačiūžomis į dešinę ir susverdėjo. Tėškėsi ant ledo. Dar nematė, ar kartu išsitėškė ir Alanas. Riebiai besikeikdama mergaitė pradėjo stotis.
-
Parkritusi mokinė regis buvo tvarkoj, na, bent jau padėti jai tikrai nebereikėjo. Alanas vėl susitelkė į tai, kad tuojau prasidės pats smagumas. O tada, Dori susverdėjo ir krito, o iš paskos jis kartu.
- Šimts perkūnų. - Sumurmėjo ir atsisėdo. Truputį susitrenkė nugarą, bet niekai. Iš berniuko kišenių pasipylė viskas, ko ten buvo prikišta. Šuns skanėstai, popierėliai nuo saldainių, pakelis kramtomos gumos, pakelis sproginėjančiųjų kortų. Alanas mikliai visą tą šlamštą susirinko ir sugrūdo atgal.
- Kaip tu? Viskas gerai? Gal jau išmėginkime čiuožti be burtų?
Paklausė ir nusiavė užkerėtas pačiūžas ir atsistojo ant tvirtos žemės.
Jeigu su šiomis pačiūžomis sugebėjome nusiversti, tai kas bus su įprastomis? Nerimastingai pagalvojo.
-
Kasi jau pačiūžos buvo visiškai uždėtos ant Glorios kojų ji atsistojo ir pradėjo lėtai čiuožti su pačiūžomis. Jos buvo patogios ir labai gerai čiuožė. Tikriausiai dėl to, kad yra užburtos. Pamanė mergaitė ir toliau sau ramiai čiuožė. Stebėdama kitus varniukė pastebėjo, kad kiti čiuožia geriau ir greičiau. Tikriausiai jie mano, kad aš esu tikrą nevykelė. Pirmakursės galva užvaldė pesimistiškos mintys. Čiuožinėdama jaunoji Mechel pastebėjo Dori kuri nebuvo labai gerai įvertinta britės galvoje. Ir dėl to ji nučiuožė kuo toliau nuo jos į visai kitą ežero pusę. Norėdama daugiau niekada nesusitikti su tą klastuolę. Kuo daugiau čiuožinėjo tuo geriau ir greičiau gavosi. Tikriausiai pradedu prisiminti vaikystės įgūdžius. Laimingai galvojo vienuolikmetė ir tuo metu nusprendė užsimerkti, kad pajustų adrenaliną. Ji taip ir padarė. Čiuožinėjimas tuo met jai patiko dar labiau, bet ji nematė kur čiuožinėjo ir taip atsitrenkė į kažkokį žmogų, o gal net ne į vieną.
-
Dori kikeno, kol Alanas rinkosi šmutkes atgal į kišenes, ir tuo pat metu bandė atsistoti.
- Viskas gerai, - atsakė draugui, kai šis pasiteiravo apie klastuolės būklę. - Taip, jau metas pamėginti čiuožti žiobarišku, - pavartė akis, - būdu.
Mendel užsigavo kelį, tačiau stengėsi ignoruoti skausmą. Antrakursė atsargiai čiuožė žemės link, bet staiga... kažkas į ją trenkėsi!
Tamsiaplaukė ir vėl tėškėsi ant žemės, tačiau šį kartą milijoną kartų stipriau. Mergaitė drėbėsi ant veido. Stiprus skausmas pervėrė nosį. Lūžti ši tikrai nelūžo, tačiau smūgio užteko, kad pasipiltų kraujas. Mikliai atsistojusi ir palietusi šnipą bei pamačiusi raudoną skystį mergaitė susivokė: aš kraujuoju! Apėmus pykčiui klastuolė atsisuko ir ėmė akimis ieškoti įvykio kaltininko.
- Mechel! - sušuko Dori. - Vat dabar tai tau šakės!
Dvylikmetė išsitraukė iš apsiausto kišenės burtų lazdelę ir sušuko nusitaikiusi į Glorią:
- Locomotor mortis!
Susiraukusi Dori nuėjo prie Alano.
- Tu tik nieko nesakyk, - tarė grifui besivalydama kraujus.
Susitvarkiusi antrakursė persiovė pačiūžas. Tikiuosi, daugiau jokios kvėšos neatsitrenks į mane, sužaibavo akimis.
- Na, bandom? - mirktelėjo Alanui ir dar atsargiau nei prieš tai atsistojo su neužburtomis pačiūžomis ant ledo.
-
Alanas nusisuko tik minutėlei. Nuėjo pasiimti pačiūžų ir Grįžęs Pamatė kaip Dori nusitaikė lazdele į kažkokią mokinę ir užkerėjo ją. Ji ir pati atrodė nelabai kaip, nes bėgo kraujas iš nosies.
- Tik nusisukau... Kas čia vyksta? - Paklausė. Dori jau susitvarkė veidą. Jis užsiavė pačiūžas.
Atrodė, kad Klastuolei kaip ir viskas gerai ir Berniukas atsistojo ant ledo. Jautėsi ne taip tvirtai, kaip su užkerėtomis pačiūžomis.
- Nesutari su ja? Kam paleidai kerus?- Paklausė ir pasileido ledu.
Iš pradžių, ėmė čiuožti lėtokai, bet paskui pamažu didino tempą.
- Vykis! - Šūktelėjo jis draugei. Įsibėgėjo, iš galvos išdūko mintys apie tai, kad gali tuojau pat kristi. Neįsivaizdavo kiek taip laikysis, bet užsinorėjo palenktyniauti.
Kas bus tas, pamanė.
-
Jausmas čiuožiant su pačiūžomis be kerų buvo panašus, tik kad su kerais, regis, ant ledo stovėjosi stabiliau. Ką gi, tuomet yra dar didesnė tikimybė nukristi, pavertė akis Dori.
- Nežinau, - susimąstė Dori išgirdusi Alano klausimą. - Niekada apie tai per daug negalvojau, - gūžtelėjo pečiais. - Tiesiog ji man ne itin patinka, - prisiminė tą vakarą, prasidėjusį koridoriuje prie virtuvės, ir pasibaigusilį ėjimu į pilį iš miško su magijos istorijos profesore.
Bet man buvo smagu.
- Aš su ja nesu turėjusi labai daug reikalų, tačiau kiek turėjau, nepasakyčiau, kad kažkas buvo blogai.
Tai kurių galų į ją paleidai kerus?
- Ak, vytis? Tuoj tuoj! - išsišiepė Mendel ir padidino greitį.
Antrakursė čiuožė tiesia linija, todėl sekėsi visai neblogai ir buvo smagu.
- Bet ta višta į mane atsitrenkė! Negalėjau to taip palikti! - klastuoliškai sužaibavo akimis prisivujusi draugą ir tęsė temą. - Matai, Alanai, - rimtai prakalbo, - Gloria mane erzina. Aš norėjau apie ją daugiau sužinoti, tačiau ji nesileido į kalbas. Su tavim, su savo draugėmis Henrieta ir Meg viskas paprasta. Jūsų paklausi, jūs šnekat, o ten...
Tačiau Levanda ir ypač Deoiridh yra visiškai nelinkusios atvirauti, ar ne? Bet jos man vis tiek patinka.
- Man žmogus arba patinka, arba ne! Nežinau, kodėl! - gana piktai sušuko Dori. - Džiaukis, tavęs aš neužbursiu, nes man su tavim smagu, ir tikrai ne dėl kraujo.
Iš tiesų, Dori patiko leisti laiką su Alanu ir dabar ji suprato, jog net jei jis būtų ne iš senos grynakraujų šeimos, vis tiek būtų buvę įdomu. Aišku, jo šeima Dori vis tiek buvo nepaprastai didelis pliusas.
- Neužbursiu, žinoma, kol neužknisi, - pridūrė juokaudama ir erzindama grifą bei švelniai kumštelėjo jam į petį.
Tada prarado pusiausvyrą ir nukrito ant užpakalio.
- Suknistas ledas ir pačiūžos, - burnodama atsistojo.
-
Kai Gloria pagaliau atsimerkė ji suprato, kad ji atsitrenkė į Dori. Į žmogų su kurio ji daugiau niekada nenorėjo susitikti. Aš labai sėkminga. Pagalvojo garbanė, bet tada pastebėjo, kad Dori bando ją užburti. Bet kaip visada mergaitę išgelbsti jos greitą reakciją ir šį kartą dar labai padėjo greitas čiuožimas. Varnriukė negarsiai prunkštelėjo ir pradėjo stebėti klastuolę. Ji po užkeikimo paleidimo su kažkokiu grifu nučiuožė pasiimti kitų pačiūžų. Šiek tiek pagalvojusi pirmakursė nusprendė padaryti tą patį, o kai pasitaikys gera proga užburs ir Dori. Dažniausiai jaunoji Mechel nebūna tokia kerštinga, bet jos viduje tiesiog virė pyktis už paleista burtažodį ir praeities įvykius. Su tuo pykčiu britė pasiėmė neužburtas pačiūžas ir užsimovė. Kai pradėjo su jomis čiuožti suprato, kad jos jai labiau patinka. Nes iš vaikystės ji prisiminė būtent tokias pačiūžas, o ir su užburtomis jai buvo šiek tiek per lengva. Laisvai ir greitai čiuožinėdama vienuolikmetė čiuožė link Dori ir jos draugelio kurie atrodė lenktyniavo. Bet vis tiek čiuožė gan lėtai ir ne per geriausiai. O tai labai padėjo Mechel pavardės savininkei, bet vis tiek užtaikyti gera proga buvo sunku. Na, bet gana greitai ta proga atsirado - kai Dori nukrito ant užpakalio. Ir tuomet našlaitė nieko nelaukdama nusitaikiusi į dvylikmetės pačiūžas tvirtai pasakė:
-Glacius.
Ištarusi burtažodį rudaplaukė kiek galėdama grečiau nučiuožė į kitą ežero dalį, kad jos irgi neužburtų. Nors jeigu burtažodis pavyko Dori negalės jos pasivyti, bet galės burti iš vietos arba pasiųsti savo drauga.
-
Dori atsistojo ir pasivalė drabužius.
- Neužsigavau, - pamelavo grifui.
Dvylikmetė jau norėjo rauti į priekį ir sušukti Alanui, kad bus greitesnė už jį, tačiau prieš tai akimis susirado Mechel - norėjo pažiūrėti, kaip šiai sekasi čiuožti, o galbūt paleisti dar kokius nors kerus į varnę, mat anais nepataikė. Tačiau antrakursė pamatė ją nustebinusį vaizdą: Gloria paleido kerus į Dori! Kai šie buvo šalia pat klastuolės, akimirksniu mergaitė išsitraukė burtų lazdelę ir sušuko:
- Finite incantatem!
Pačią paskutinę sekundę nuo Dori pačiūžų kerai išnyko. Ačiū Merlinui, jie nespėjo pakenkti antrakursei.
Tokio atsako iš Mechel tamsiaplaukė nesitikėjo, mat ši jai pasirodė per rami kerštavimui.
- Ak, tu šitaip, Gloria?! - sustaugė Mendel.
Pykčio kupinom akim ji apsidairė.
- Nečiuožk į tą pusę, - pasakė Alanui žiūrėdama į kitą ežero krantą. - Tuoj grįšiu.
Dori, pamiršusi visas baimes ir kritimus bei atsargumą, tiesiog skuodė Glorios link. Tiesa, sugebėjo išsitėkšti tiesiame kelyje, tačiau iš pykčio net nejautė skausmo. Šita pamoka mane pražudys, tik spėjo pagalvoti.
Atsistojusi gerokai tolėliau Glorios, kad pati nenukentėtų, iškėlė burtų lazdelę ir nusitaikiusi ten, kur stovėjo šios dienos priešininkė, sušuko burdama į ledą:
- Diffindo!
Ledas paklusniai skilo.
- Bombardo!
Į visas puses pažiro ledo gabalėliai.
- Bulijux vandentikius!
Vanduo iš susidariusios skylės lede šovė į viršų ir mergaitės valdoma jėga susikaupė kaip debesys, o tada pasipylė lyg šaltas ir stiprus lietus. Mokiniai klykė ir čiuožė į šalis, griuvo. Ar Gloria papuolė, ar ne, antrakursė nematė, tačiau klastuoliškas šypsnis taip ar anaip papuošė jos veidą: pirmą kartą jai pavyko sukurti visiškai idealią sumaištį.
- Pagaliau Sabrinos mylimas mokytas burtas gerai pasitarnavo! - kvatodama kaip beprotė džiūgavo Dori.
Ji skuodė Alano link ir jį pasiekusi tarė:
- Ledas skilinėja. Bent jau man tai šiandien užteks. Lauksiu tavęs krante.
Dori pričiuožė prie kranto, tiesa, dar vieną kartą nukritusi, ir apsiovė batus.
-
Alanas stovėjo ir siuto. Žiauriai pyko. Jis matė ką išdarinėja Dori, ir kas nutiko vėliau. Neįsivaizdavo ką dabar daryti. O jei kas įkris į skylę, arba, na nežinau kas. Ir kai ji pričiuožė ir ėmė kalbėti, Alanas nusivijo ją link kranto.
- Velniai tave griebtų Mendel! Kokį mėšlą čia išdarinėji? - Jis Taip pyko, kad net pamiršo, jog stovi ant pačiūžų ir sujudėjęs per greitai išsitėškė ant ledo. Suskaudo alkūnę, bet jis nepaisė to. Piktai nusiavė pačiūžas ir atsistojo ant kojų.
- Reparo, Finite.- Berniukas apvedė lazdele visą tą išgriautą plotą. Žinojo, kad veikiausiai nieko gero tai neduos, bet tiesiog tai šovė į galvą. O tada, neatsigreždamas ir nežiūrėdamas ar Dori seka paskui, nuėjo link profesorės.
Alanas drožė spėriu žingsniu, alkūnę diegė, o tai dar labiau kurstė pyktį.
-
- Nesupratau?! - suriko Dori. - Dėl Merlino barzdos, Alanai, na tu ir gerietis!
Dori skruostai nusidažė raudoniu. Ji nesuprato, kurių galų Alanas bandė sutvarkyti jos atliktą šaunų darbelį. Kaip jis išgyvena toj klastuolių šeimoj. Jei jis sako tiesą, turėjo būti dar ne tokių dalykų matęs. Arba jis meluoja!
Dar prieš keliolika minučių Dori galvojo, kad su Alanu smagu. Ir pasakė, kad neužburs jo tol, kol šis neužknis mergaitės. Ką gi, man atrodo, dabar jis mane užkniso. Alanas piktas pėdino profesorės link, o Dori iškėlė lazdelę ir nusitaikė į jį. Tačiau kažkas viduje neleido paleisti kerų į jį. Dar ne dabar. Ne šiandien. Tačiau klastuolė gerokai užpyko ant grifo. Pati kalta, kad šlaistaisi su visokiais grifais. Retas klastuolis būtų supykęs dėl tokių dalykų. Dori buvo taip susinervinusi, kad tą akimirką norėjo nudėti ir Alaną, ir jo šunį. Mendel pakartojo kerų kombinaciją ir sumaištis kilo dar didesniame plote. Dar čia kažkoks grifas man aiškins, ką daryti ir ko ne.
Eidama profesorės link Dori kerais paėmė kelias sniego gniūžtes ir nutaikė jas Alanui į užpakalį. Sviedusi jas burtų pagalba mikliai įsikišo burtų lazdelę atgal į apsiaustą ir ėjo profesorės link žiūrėdama kažkur į šoną, todėl nematė, ar gniūžtės pataikė.
-
Jis vėl išgirdo traškant ledą ir pažvelgė ton pusėn. Na nuostabu. O jei ką nuskandintų? Alanas dar spėriau patraukė link profesorės. Kada ji pagaliau įsikiš? Siuto jis vis labiau.
Aš puikiai suprantu kas yra juokinga, linksma, Bet tik jau ne tai.
Į nugarą jam pataikė kelios gniūžtės. Berniukas žinojo kieno tai darbas ir pats paleido kelias į Dori pusę. Ir kuo ji man patiko? Bandė prisiminti jis. Na žinoma, jo šeimynoje dėdavosi įvairiausi dalykai. Tada Alanas pasiimdavo seserį ir išlėkdavo pas Enriką ar bet kur kitur.
- Profesore, užburtos pačiūžos visai nieko, o ant paprastų nugriūti kur kas paprasčiau.
Jis neįėjo į pilį, liko laukti Dori. Ir kurių galų aš tai darau? Pats neįsivaizdavo kodėl, bet žinojo, kad su ja susitaikys. Na bent jau jis kitą dieną ar vakarą ar dar bet kada vėl prieis prie jos pasikalbėti.
-
Nučiuožusi į kitą ežero dalį Gloria atsisuko norėdama pamatyti supykusią Dori. Bet turėjo nusiminti. Dori atmušė užkeikimą ir paleido dar vieną. Bet šis turėjo pakenkti ne tik jai. Ar ji išprotėjo ? Gali kažkas paskęsti ir mirti. Logiškai pagalvojo mergaitė. Čiuoždama ji labai sušlapo, bet bent jau tai buvo vienintelis dalykas ką jai padarė blogą Dori. Bet užtat ta akimirką priminė kvidičo varžybas kuriose laimėjo klastūnynas. O klastūnyno komandoje buvo ir Dori. Dėl to britė baigė apie tai galvoti. Kai pagaliau kojos pajautė ledą varniukė nusimovusi pačiūžas kažkur jas sviedė ir nuėjo prie profesorės. Ir tada tyliai prabilo:
- Laba diena, su pirmosiomis buvo lengviau čiuožti, bet su antrosiomis man labiau patiko.
Viską pasakiusi garbanė pažvelgė į Mendel ir pagalvojo. Aš tau vėliau atkeršysiu. O po minties Mechel ėjo link Hogvartso svajodama apie šiltą arbatą ir šiltą gulėjimą lovoje.
-
Henrieta netvėrė džiaugsmu skriedama ant ledo. Tai buvo tiesiog nuostabu. Mergina negalėjo nepastebėti, kad dauguma mokinių vos užlipę ant ledo krintą žemyn ir jos veide nušvito svajinga šypsenėlė. Antrakursė prisiminė kaip pati, pirmą kartą užlipusi ant ledo tėškėsi žemėn ir nebenorėjo apie čiuožimą nė girdėti. Tačiau tuomet tėvai jai parodė koks smagus užsiėmimas gali būti čiuožimas pačiūžomis ir ilgainiui tai tapo mėgstamiausiu Poter sportu.
Galiausiai, iki soties atsičiuožusi užburtomis pačiūžomis, grifė patraukė žemės link. Vėl pajutusi tvirtą pagrindą po kojomis, Henrieta kiek nejaukiai susvyravo. Čiuožiant ledu reikėjo prisitaikyti prie slidaus paviršiaus ir merginai prireikė keleto akimirkų, kad atsigautų ir nenuvirtusi sugebėtų pasikeisti pačiūžas.
Po maždaug dešimties minučių, grifė apsiavusi rusvas pačiūžas jau plumpino per pusnis ledo link. Buvo aiškiai matyti, kad pačiūžos nesutvertos vaikščioti žeme, nes Poter kiekviename žingsnyje susvyruodavo, o vieną kartą net sugebėjo nusivesti į pusnį, lyg koks vaikas, neseniai pradėjęs vaikščioti.
Tačiau, kad ir kaip nesisekė klampoti po pusnis, antrakursė vėl sužibėjo ant ledo. Žinoma, su užburtomis pačiūžomis čiuožti sekėsi lengviau, tačiau grifė nekreipė į tai dėmesio. Čiuožti jai sekėsi ir be burtų, tad dvylikametė buvo geros nuotaikos.
Čiuoždama Henrieta negalėjo nepastebėti, barnio kilusio tarp kažkokios varnės ir klastuolės. Geriau įsižiūrėjus suprato, kad ta klastuolė tai jos draugė Dori. Tai, kad ji įsivėlė į konfliktą Poter nenustebino. Kiek pažinojo klastuolę, ši buvo linkusi įsivelti į panašius įvykius, tad per daug nekreipdama dėmesio nučiuožė tolyn. Jai nebuvo ūpo kištis.
Nebegalvodama apie ką tik stebėtą incidentą, antrakursė nučiuožė tolyn. Tačiau po kokių dešimties minučių ji, nori to ar ne, vėl turėjo atkreipti į tas merginas dėmesį, nes čiuoždama, staiga pūkštelėjo į ledinį vandenį. Kūną iškart sukaustė šaltis ir Henrieta kuo greičiau šoko iš vandens.
Grifė buvo permirkusi iki paskutinio siūlo. Antrakursė drebėdama patraukė kranto link, kur gulėjo jos batai, kad galėtų persiauti ir grįžti į pilį. Dvylikametė pamiršo, kad dar reikia pasikalbėti su mokytoja, jai dabar svarbiausia buvo persirengti šiltais drabužiais. Poter nežinojo kas prakirto lede skylę ir nė nenorėjo žinoti. Bent jau dabar kol tirta iš šalčio.
Persiavusi apavą, Henrieta paliko mokytojai priklausantį apsiaustą ant sniego greta pačiūžų, jis vienaip ar kitaip jau buvo šlapias, ir patraukė pilies link, kad pagaliau liautųsi drebėjusi.
-
Nors Alanas į Dori net neatsisuko, tačiau paleido kelias gniūžtes už savęs ir Mendel gavo vieną ir į taip skaudamą kelį. Netrukus antrakursė pamatė Henrietą, kuri buvo nukentėjusi dėl mergaitės iškrėstų eibių. Čia Mendel šiek tiek susopo širdį. Juk ji nenorėjo, kad jos draugai nukentėtų, bet ką padarysi.
Klastuolė neskubėdama ėjo profesorės link ir tada jai į galvą toptelėjo mintis: juk ji greičiausiai viską matė!
Dvylikmetės skruostai dar labiau nuraudo ir ji pagalvojo, kad galbūt pas profesorę neiti ir pabėgti. Tačiau kelio buvo likę tiek nedaug ir greičiausiai žiobarotyrė jau matė antrakursę atpėdinant. Tamsiaplaukė kelioms sekundėms sustojo, tačiau vis tik nusprendė išdrįsti prieiti prie profesorės.
- Ee... tai ji mane išprovokavo! - ėmė šaukti Dori rodydama pirštu į Glorią vietoj to, kad pasakotų įspūdžius, patirtus čiuožiant. - Ta... - iš dvylikmetės lūpų ėmė piltis riebūs, įžeidžiantys keiksmažodžiai, - į mane atsitrenkė ir man vos nesulaužė nosies, įsivaizduojate?! Ir dar bandė paleisti į mane kerus! - tačiau kad pati pirma pradėjo kerų karą, klastuolė nutylėjo.
Dori dar šiek tiek pasikeikė ir toliau tęsė pasakojimą:
- Tai ką, dėl Merlino barzdos, man reikėjo daryti?! Ot ir gavo, ko nusipelnė, ta šlapia višta! - didžiavosi, jog bent vandeniu aplieti Mechel pavyko, matė, kad ji buvo šlapia. - Ir dar tas, - pamojo ranka į tolėliau stovintį Alaną, - ant manęs supyko, bandė viską sutvarkyti, ar jis visai pakvaišo?! Ko jis ten laukia? - nustebo Dori. - Manęs! - netikėtai nudžiugo. - Jis laukia manęs!
Mendel išsišiepė ir nuėjo Alano link, o profesorei nepasakė nei vieno žodžio apie pačiūžas. Pamiršo.
-
Palengva ant raudonų plauku nusileisiančios snaigės Ariellą ramino. Pats faktas, kad būdama burtų ir kerėjimo mokykloje neturėjo slėpti tapatybės, galėjo elgtis kaip tik nori ir tiesiog beveik būti savimi, ją džiugino. Tiesa, mokytoja privalėjo nepamiršti, kad apie savo praeitį vaikams užsiminti nevertėtų, kaip ir apie tai, kad į Hogvartsą atvyko ne vien tik dėl to, nes be galo mylėjo vaikus, o juos mokyti Brown tiesiog dievino, tačiau ir dėl to, nes čia buvo viena saugiausių vietų Europoje, iš atitinkančių Annės reikalavimus. Ir nors dabar žiobarotyros dalyką dėstanti moteris turėjo stebėti vaikus, žiūrėti, kad kažkoks mažas mokinukas nesusilaužytų kiekvieno kaulo savyje. Gi tada būtų kalta ji, nors ne, tai azijietei nebūtų svarbu, juk vaikas kentėtų milžiniškame skausme, o to Ariella dar kartą ištverti nepajėgtų. Tą pripažino sau, žinoma, nepripažino to kitiems. Savo skausmu dalintis ji taip pat nemėgo - kam?
Jos mintis išvaikė kažkokios švilpės pasipiktinimas, kurį Ariella visuomet stengdavosi priimti kuo ramiausiai. Giliai kvėpuodama, išklausė kiekvieno Meghan žodžio, tačiau neprabilo, nes neįsivaizdavo ką pasakyti mergaitei. Derėjo pripažinti, kad informacijos apie paauglių supratimą galvoje ji turėjo mažiau nei informacijos mokomųjų dalykų tematika. Brown neviltingai atsiduso ir tiesiog nusekė Natali žvilgsniu. Pakalbės su ja kitą pamoką, na arba pasakys visas naujienas Švilpynės vadovui. Nenorėjo švilpiukei privirti košės, tad manė, kad tai, kaip pasiielgs su ja nuspręs jau pasibaigus pamokai. Prie jos jau prilėkė kiti vaikai, dalis su pasipiktinimais, dalis su atsakymais. Kiekvienas buvo individualus, savotiškas ir įdomus, apie Meghan galvoti žiobarotyros profesorė paprasčiausiai nespėjo.
- Šaunu, - tarstelėjo. - Kiekvienas puikiai padirbėjote, o dabar galite bėgti pilin ir išgerti karštos kakavos. Jeigu reiks pagalbos su namų darbais ar šiaip neturėsite su kuo paplepėti, visad galite atlėkti į mano kabinetą, ar prieiti, jei kur nors pamatysite, - pasakė likusiems vaikams ir taip neformaliai užbaigė žiobarotyros pamoką, leisdama sau pasimėgauti ta įsivyravusia ramybe ir vidine šiluma, ignoruojant tai, kad lauke iš tikro buvo minusinė temperatūra.