Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magiškų gyvūnų priežiūra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Rafael Beaumont Liepos 16, 2021, 02:59:29 pm
-
Tema: Magiški žinduoliai
Lėti žingsniai girdėjosi koridoriuje. Jaunuolis žingsniavo savo kabineto link. Šiandienos pamokos tema jam asmeniškai labai patiko. Na, ne tiek pati tema kiek gyvūnas, kuriuo reikės pasirūpinti. Beaumont šyptelėjo ir atsirakinęs duris įėjo į kabinetą. Tada duris paliko pilnai atlapotas ir magijos pagalbą sunešė narvus su gyvūnėliais. Tada juos uždengė brezentu, kad vaikai teorijos metu jų nematytų. Vis tik šios pamokos gyvūnas yra paslaptis.
Vos profesoriui baigus vaikai ėmė rinktis į klasę. Rafael'is nusišypsojo. Šiandien jis buvo geros nuotaikos. Nežinojo kodėl, bet tiesiog jautėsi gerai.
- Sveiki susirinkę į magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Šiandien gausite teorinį klausimą, tad galite užsidirbti papildomų taškų sau ir savo koledžui, - tarė Rafael, o tada ant lentos dėl visą ko užrašė klausimą. Juk jo mokiniai tokie užmaršūs. - Pasakykite vieną magišką žinduolį ir įvardinkite jo magišką savybę, - pasakė klausimą ar labiau užduotį mąstymui jaunuolis. Jo veide vis dar puikavosi plati šypsena. Tikėjosi, kad į tokį lengva klausimą sulauks daug teisingų atsakymų.
(Teorija iki liepos 19d.)
-
Dori linksmai atžingsniavo į magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Šiandien jai buvo gera nuotaika. Tikiuosi, niekas jos nesugadins, pamanė juodaplaukė. Profesorius, regis, irgi buvo nuotaikingas.
Mergaitė matė kažkokius uždengtus narvus. Suprato, kad po jais slepiasi kokie nors įdomūs gyvūnai. Tai sužadino smalsumą. Ji būtų norėjusi, kad tai būtų kokie nors šalti gyviai. Kas nors iš driežų ir panašiai. Tačiau aiškiai matėsi, jog gyvūnai yra narvuose, o Dori pageidaujamos būtybės būtų terariumuose. Be to, prabilus profesoriui paaiškėjo, kad gyvūnai tikrai bus šiltakraujai, nes jis užklausė apie žinduolius.
- Testraliai, profesoriau, - pakėlusi ranką prabilo Dori. - Sako, kad jie yra šiurpūs. Panašūs į arklius, bet turi sparnus. Jie yra ypatingi tuo, kad juos regi tik tie, kurie yra rengėję mirtį, - prisiminė, ką skaitė vadovėlyje.
-
Luna sėdėjo Magiškujų Gyvūnų priežiūros pamokoje ir kaip ir dauguma atvejų pirmame suole. Evanns buvo be galo įdomu ką gi profesorius Rafael paruošė mokiniams šį kartą. Nors ir esu puikios nuotaikos ir tikiuosi jos niekas nesugadins ,bet vis tik tikiuosi ,kad profesorius Rafael neužduos ko nors labaijau sunkaus ,nes tai gali sugadinti mano nuotaiką. Luna atsiduso išgirdusi pamokos teorija tai atrodė be galo lengva ,tačiau vienas dalykas vis tik nedavė mažajai švilpiukei ramybės ir tai buvo neaiškūs padarai narveliuose kurie kaip tyčia buvo uždengti. Gal būt profesorius ir gerai padarė ,kad uždengė šiuos gyvūnus ,kad mes nežinodami ramiai sau galėtumėm atsakyti į klausimą ,bet nejaugi jis nepagalvojo ,kad tai gali neleisti mums visiems susikaupti? Dar kelias minutes Evanns tylėjo ir mąstė paskui šyptėlėjo ir vis tik nusprendusi atsakyti ištarė:
- Žinau profesoriau ,aš jų daug ,bet pasirinkau tik vieną tai yra Vienaragis kiek man yra tekę girdėti jų kraujas yra labai vertinamas ,nes jeigu koks burtininkas jo išgertų tai išgelbėtų jo gyvybę net gi tada kai jis beveik prie mirties.- Luna šypsojosi ,nes galėjo garantoti ,kad atsakė teisingai. Na ką gi pažiūrėsim ką atsakys kiti.
-
Henrieta laiminga atžygiavo į klasę. Magiškų gyvūnų priežiūros pamokos visada būdavo įdomios ir mergaitė spėliojo kokia praktikos užduotis jų laukia.
Įėjus į klasę akį patraukė uždengti narvai. Pirmakursė atsisėdo į klasės priekyje esantį suolą ėmė spėlioti ką teks prižiūrėti šįkart. Galėtų būti knisiai ar kas nors panašaus... Spėjo Henrieta ir čia jos speliones nutraukė prakalbęs procesorius.
Profesoriui Beaumont pradėjus pamoka grifiukė negalėjo patikėti tuo ką girdi. Jis uždavė teorijos klausimą. Kas, nebuvo įprasta šioje pamokoje. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Teorijos klausimas buvo lengvas ir mergaitė ilgai negalvodama pakėlė ranką.
- Knisiai, - be užuolankų pradėjo pasakoti grifų gūžtos mokinė. - Jų magišką savybė tokia, kad jie negali atsilaikyti prieš žinančius daiktus. Jie ypač naudingi kišenvagiams, nes vos pamatę ką nors žibant jie privalo tai pasiimti.
Būdama tikra, kad niekur nesuklydo Henrieta ramiai žvelgė į tolį ir laukė kol bus paskirta praktikos užduotis.
-
Davidas daugiau niekada gyvenime neis į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką! Dėl šito jis buvo visiškai tikras. Nelaimei, kažkaip ir vėl atsidūrė tame kabinete, kuriame vyko tos nuobodžios pamokos. Savaime suprantama, kartu su juo buvo ir knisius - geriausias Davido draugas ir pagalbininkas.
Kai profesorius uždavė klausimą, Davidas nusišypsojo. Argi gali būti dar paprasčiau?! Jis norėjo pasisakyti pirmas, bet visi mokykloje ir taip jau žinojo, kad jis genijus, taigi reikėjo leisti kažką pasakyti kitiems. Savaime suprantama, Davidas kalbės apie knisių. Ir tada kažkokia mergaitė pradėjo kalbėti būtent apie šį gyvūną! Kaip "genialu" - kalbėti apie žinduolį, kurį jis, mokyklos genijus, atsivedė į pamoką!
- Labai protinga, - sumurmėjo berniukas ir garsiau tarė: - Trigalvis šuo. Labai pavojingas gyvūnas, kurį užmigdyti galima tik muzikos garsais. Kitu atveju jis savo trimis galvomis mielai nukąs jūsų vienintelę.
-
Po suolu tupintis Kriu nebuvo magiškas gyvūnas. Deja. Apie jį Mulungu galėtų kalbėti be galo ir be krašto. Tai buvo nuostabus paršelis, pasižymintis puikiu elgesiu (išskyrus tuos atvejus, kai nusiaubia klasę, žinoma) ir idealiomis manieromis. Afrikietis be galo didžiavosi savo augintiniu, nors prisiminęs dabartinio Kriu pirmtaką vis dar nusimindavo. Bet svarbiausia tai, kad juodaodis turi naują draugą, kuris yra puikus kompanionas.
Mulungu dėl visa ko apsižvalgė, ar klasėje nėra Truputį Tyliau. Jeigu ją pastebėtų, reikėtų atsitraukti Truputį Toliau. Laimei, jos nesimatė, tad berniukas jautėsi ramus. Deja, tik iki to laiko, kai profesorius pradėjo šnekėti. Su anglų kalba niekaip nesusidraugaujantis vaikas vis dar sunkiai sekė profesoriaus mintį ir tik užrašytas klausimas padėjo susigaudyti, apie ką yra ši pamoka. Tiesa, žodis "žinduolis" buvo labai sudėtingas, bet ne veltui Mulungu tėvas buvo medžiotojas. Apie žinduolius vaikas išmanė tiesiog puikiai. Ar bent vienas iš jų yra magiškas, jis neįsivaizdavo, bet kažką pasakyti reikėjo.
Mulungu ilgokai mąstė apie tėvo medžiokles, galų gale susimąstė ir apie patį tėvą. Mintys apie jį netruko priminti ir vakarinių istorijų, kurių Hogvartse, ko gero, trūko labiausiai. Viena istorijų buvo apie skraidantį arklį, kuris tikrai turėjo atitikti profesoriaus reikalavimus. Deja, afrikietis susidūrė su problema: kaip viską paaiškinti angliškai? Bandyti reikėjo.
- Granianas! - Mulungu užbaubė taip, kad nuaidėjo per visą Hogvartsą. Jis tik dabar pagalvojo, kad profesorius tokio gyvūno tikriausiai nežinos. Bet profesoriaus darbas yra žinoti, ar ne? Reikėjo tęsti. Angliškai. - Jis yra... Arklys. Skraidyti. Sparnai. Skraido. Skraidantis arklys! - plati šypsena nušvietė Mulungu veidą. - Greitas! - patenkintas dar garsiau pridūrė klastuolis.
Mulungu neįsivaizdavo, ar profesorius jį suprato, nežinojo, ar menkų anglų kalbos žinių užteko paaiškinti viską, ką norėjo paaiškinti. Bet berniukas atsakė į teorinį klausimą, tad galėjo didžiuotis savimi. Taigi jis sėdėjo kėdėje ir didžiavosi. Savimi.
-
Po perkūnais! Tik dabar Nikolei daėjo, kad paskutinėje savo Magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje ji turėjo... (Ar galimą sakyti nelaimingiausią? Nors ne, nelaimingiausias buvo prieš porą metų, čia visai kas kitą. Taigi...) vieną iš nelaimingiausių susidūrimų su Elliw. Ir kodėl ta mergina šika jai gyevnimą? Juk Nikolė nieko jai nepadarė! Vieną kartą net sutaisė jos begalinio kvailumo "brangenybę" - teleskopą! Koksai velnias sutvėrė tą būtybę ir pasiuntę ją pas rožinių plaukų savininkę?!
Koks skirtumas, jugi ji - viso labo trenkta, pakritusios psichikos mergiotė, į ją mažų mažiausiai reikia kreipti dėmesį, ypač tada, kai šios... (Ach... Elliw vadinti jos nesinori, reikia sugalvoti kokį kitą žodį. Bet kokį? Velnio įsikūnijimas? Per daug ilga, bet tiesą sakant "velnias žmogaus pavidalu" būtų geriausias pavadinimas. Gal tokį ir palikt?) šio velnio žmogaus pavidalu nėra numatyta dienotvarkėje. Bet pala ką?! Nuo kada Nikolė numato velnius ar net juos pati planuoja? Žodžiu, tą velnią žmogaus pavidalų reikia tiesiog pamiršti, taip būtų to-bu-liau-sia.
Pamiršusi velnią, Parker pagaliau sugrįžo į klasę (aišku ne fiziškai, tiesiog mintimis ir visa esybe). Tiesa, sakyti "pačiu metu" būtų absurdas, nes ji akivaizdžiai pavėlavo - teorijos klausimas, jei toks iš vis buvo... O buvo! Ant lentos aiškiai, tik nelabai tvarkingu šriftu, užrašytas teorijos klausimas.
Perskaičiusiai teorijos klausimą merginai atvipo žandikaulis. Žinduoliai?! Kokius žinduolius ji žino? Na... yra vienas dalykas. Ne dalykas, kvaila karve tu! O gyvūnas! Bet... Jis per daug žinomas, gali būti, kad jį jau paminėjo, kol rožinių plaukų savininkė klaidžiojo antirealiuose Elliwiškuose pasauliuose. Bet, pamėginti vis dėl to verta.
- Vienaragis?.. Ne? Jau paminėjo? - nusiminė Parker padariusi tokią išvadą iš aplinkinių veido išraiškos. - Tadaaaa... Nežinau, - numykė, bet greit prisiminė vieną padarą, kurį buvo galima vadinti žinduoliu. - Lankutis! Lankutis jugi žinduolis, tiesa? Taip taip taip... Lankutis... Lankutis nededa kiaušinių... Vadinas... Vadinas jis turi būtti žinduolis! Žinduolis! Taip - žinduolis. O apie patį lankutį... Na, jis lanko savo šeimininką, todėl yra lankutis - juk akivaizdu, tiesa?
Tada trinktelėjo sau per galvą. Mulkė! Durnė! Neišmanėlė! Pakvaišusi mergiotė! Kokias nesąmonės ten šneki? "Lankutis lanko žmones"! D-U-R-N-Ė! Nežinia kodėl, bet po mulkino pasyrodymo prieš klasę, Nikolės mintys staiga grįžo prie Elliwizmo. Ir kodėl? To mažiausiai trūko, jugi sakoma, jog tai ką galvoji virsta realybe...
- NE! TIK NE VELNIAS ŽMOGAUS PAVIDALU REALYBĖJE!!! - nejučia suspigo.
-
Kodėl trumpaplaukė yra tokia idiotė? Kokios nesąmonės jai teko priėsti, kad taip susikvailinti? Mergaitė nė pati nesuprato. Rodos, praeitą sykį ji ramiai ir normaliai ėjo į dar vieną Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros pamoką, bet kiek prisiminus rodos nevisai taip buvo. Varnė labiau neramiai skubėjo į ją, nes kvaila galva pramiegojo. Bet, kažkodėl kažkokiam durnizmui į britės galvą įsiveisus, vos ji išgirdo itin netylius paukštyno garsus iš už durų, apsisuko ir parėjo toliau miegot. Kas tau užėjo, asilę juodoji!? Taip, kaip absoliuti kvailė tiesiog nepasirodyti pamokoje, tau tai kainavo net dešimt galimų taškų varniams! Ką pasakysi vadovei? Nu kaip totali kvaiša pasielgiau...
Šiuo metu būtent dėl to ji, besėdint suole tos pačios prancūzo pamokos, pasirėmusi kumštukais į kaktą, nestipriai daužė vis sau. Galiausiai klasėje aidu pasigirdo truputėlį prancūzišką akcentą turintis balsas, dėl kurio Elodie susivokė, kad gana savę peikti, ir laikas atsigriebti už prarastus taškus šioje pamokoje. Bet išgirdusi gan lengvą klausimą juodaplaukė truputį suglumo, nes tikėjosi tikrai kažko sudėtingiau. Visgi tuo nesiskundžianti, ji pradėjo klausytis greitų kitų mokinių atsakymų, ir žvalgytis aplink. Štai, jos rudos akys užkliuvo už prieš tai nematytų uždengtų narvų, kurie akivaizdžiai kažką slėpė. Ji susidomėjusiu žvilgsniu stebėjo, iki kol susiprato nebegirdinti balsų, tad greitai sumąsčiusi kažką tinkamo, prabilo iš savosios vietos:
- Žinau hipogrifą, profesoriau. Tai yra paukščio galvos, arklio kūno bei grifo priekio pavidalo gyvūnas. Jo sudėjimas jau parodo jo magiškumą, bet didelė išsiskirianti sąvybė, irgi savotiškai magiška, yra jų įžeidumas. Šiuo jie yra labai jautrūs, tad, norint bent prieiti prie vieno, reikia žemai nusilenkti, ir melstis, kad hipogrifas nusilenks atgal. - šaltai, niūriai bei monotoniškai išdėsčiusi trumpaplaukė sunėrė rankas ant krūtinės ir toliau nukreipė žvilgsnį link įdomiųjų ir paslaptingųjų narvų. Ją labai domino, kas slėpėsi juose.
-
Stela labai dvejojo ar eiti Magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Juk atsimeni, kad profesorius neuždavė teorijos kuri gal būtu buvusi lengvesnė nei ta prakeikta praktika kurios atlikti nepavyko. Nors gal aš šia pamoka galėsiu uždirbti taškų ir sau, ir koledžui jeigu užduotys bus iveikiamos pirmakursiams. Na ne, geriau jau gryžk Stela atgal ir uždirb taškų kitose pamokose. Tačiau bekalbėdama su savimi akiniuotė nepastebėjo kaip atsidūrė klasėje ir jai niego kito neliko kaip tik susirasti kur sėdėti. Selinos sėsuo pasielgė neyprastai ir jet čia būtu buvusi Selina būtu apibėrusi seserį klausimais mat Stela niekada nemėgo sėdėti klasės ar šiaip kažkokios patalpos gale, o šykart atsisėdo į klasės gale esanti laisvą suolą. Staiga varniukė pastebėjo kalsėje esančius uždenktus narvus. Tikiuosi ten ne gyvatės. Mergaitė tikrai manė, kan profesorius atsinešęs į praitą pamoka 1 gyvate gali kita karta atnešti ir daugiau gyvačių. Pagalvojus apie gyvates samlsumas sužinoti kas narvuose dingo. Mergaitė nustebo išgirdusi teorija nes praita pamoka jos nebuvo, tačiau ir apsidžiaugė nes ji buvo labai lengva. Mokiniai atsakinėjo labai greitai todėl kai tik nutilo Stela nelaugdama pasinaudojo proga atsakyti.
- Profesoriau jau daug žinduoliu pasakė bet manau, kad Kniubutis irgi tinka. Jis turi uodega kaip liūto. - varniukė šiek tiek nutilo bandydama dar ką nors prisiminti. - Kniubutis gali atskirti įtartinas ir nepatikimas asmenybes. - pasakiusi viska ką žinojo apie Kniubutčius raganiukė atsisėdo tikėdamasi, kad atsakė teisingai.
-
Mergaitę apėmė panikos ataka. Įprastai užknisančios magiškų gyvūnų priežiūros pamokos šiandienos teorinis klausimas pasirodė per daug lengvas. Keista- jokio karvelių treniravimo ar plaukiojimo su medūzomis. Bet čia tik teorinė dalis. Nesusidaryk nuomonės, Abigaile. Pamoka dar tik prasidėjo.
Stebint besirenkančius mokinius, Nestrof širdis pradėjo ramintis. Nagi, nusiramink. Nieko nevyksta. Be abejo, aukštaūgis profesorius mergaitei patiko. Tad ko čia nervintis? Juk jis ne baltapūkė višta Sabrina Spellman. Už ją blogiau nieko negali būti. Ji tiesiog tragedija. Iš varnės galvos mintys apie tą kerėjimo pamoką, kurioje reikėjo kerais pjaustyti svogūnus, lentas arba šakas nekrito iš galvos. Būtent apie tai galvojant žaliaakė prisiminė kitas dvi varnes, Elodie ir Arletę, su kuriomis dirbo per tą nelemtą pamoką. Apsižvalgiusi pamatė juodaplaukę ir.. Davidą! Kokie vėjai jį čia atpūtė?! Nestrof nukrėtė šiurpas, tad ji pabandė susikoncentruoti į Elodie. Ji atsakė tuojau pat, kai baigė kalbėti mergaitė rožiniais plaukais. Taip, rožiniai plaukai Hogvartse buvo tikrai retas reginys, dėl to varnė labai nusistebėjo tuo.
-Knisius. Tai yra šlykštus padaras. Aš nieko daug apie juos nežinau, bet jie yra šlykštūs vagišiai,- pasižiūrėjo Davido pusėn,- Tai tiek.
Abigailė nusipurtė ir įsižiūrėjo į profesorių.
-
Profesoriaus veido išraiška su kiekvienu atsakymu vis keitėsi. Tai šypsena sugrįždavo tai ir vėl išnykdavo. Kai kurių mokinių atsakymai buvo tobuli, o kai kurių, deja, bet pro šalį. Galiausiai atsakymai pasibaigė. Profesorius kiek lengviau atsiduso ir priėjo prie lentos.
- Panele Mendel, jūsų atsakymas, deja, yra neteisingas. Testraliai nėra žinduoliai, bet kadangi išpildėte antrą klausimo dalį gausite vieną tašką. Panele Evanns, jūsų atsakymas yra visiškai teisingas. Bet, nors, vienaragio kraujas ir gali išgelbėti nuo mirties, jo gėrimo kaina yra labai didelė. Kadangi jūs nužudote tyrą gyvūną, imate gyventi prakeiktą gyvenimą, - papildė švilpės atsakymą profesorius. - Panele Poter, jūsų atsakymas taip pat yra visiškai teisingas. Knisiai, beje, labai įdomus gyvūnas ne tik dėl žibančių daiktų vagimo, bet ir dėl kūno sandaros. Ponaiti Dominguez, jūsų atsakymas šmaikštus, bet teisingas. Trigalvis šuo yra labai įdomus gyvūnas apie kurį galbūt mokysimės kiek vėliau. Ponaiti Kinyonga, jūsų pasirinktas gyvūnas yra puikus augintinis, žinoma jei turi vietos jam laikyti. Ir jūsų atsakymas yra teisingas, - tarė šypteldamas profesorius. - Panele Parker, - prancūzas atsiduso. - Jūsų atsakymas yra visiškai neteisingas. Lankučiai nėra žinduoliai, o ir faktas, deja, bet neteisingas. Todėl gaunate nulį taškų. Panele Gold, hipogrifas nėra žinduolis, jis yra paukščių klasės gyvūnas, tad prie žinduolių, deja, netinka, bet vieną tašką už teisingai įvardytą faktą gausite. Panele Dragring, jūsų atsakymas yra visiškai teisingas, - tarė Beaumont. Jaunuolis kažkodėl nesitikėjo, kad kas nors paminės kniubutį. - Panele Nestrof, knisių, deja, jau minėjo, o ir antroji atsakymo dalis panaši į panelės Poter atsakymą. Deja, taškų negausite, - tarė profesorius lengviau atsikvėpdamas. Tada lėtais žingsniais nuėjo į klasės galą ir atidengė narvus. - Šiandien pamoka irgi bus susijusi su magišku žinduoliu - knisiumi. Knisius yra žinduolis turintis pieno liaukas ir yra graužikas. Taip pat turi sterblę, o gal labiau maišelį sau ant pilvo. Tame maišelyje jie ir laiko savo privogtus svetimus lobius. Knisiai yra labai mieli gyvūnėliai, bet kaip supratau iš atsakymų kai kurie jų nemėgstate, tad praktika matyt jums nebus pati maloniausia, - ištarė Rafael'is tyliai nusijuokdamas. Tada vienu lazdelės mostu atidarė visus narvus ir paleido knisius. - Šią pamoką jums reikės sugauti knisius ir gražinti juos į narvelius. Prieš pat gražinant juos į narvus pakratykite, kadangi šie maži vagiliautojai tikrai bus prigrobę blizgių daiktų iš kabineto, kadangi nemažai blizgių daiktų yra prislėpta. Linkiu jums sėkmės, - tarė profesorius nužvelgdamas klasę.
(Pamoką baigsiu liepos 31 dieną. Dešimtukus gaus tik tie, kurie knisius gaudys organaliausiai. Jei gaudysite knisius su burtažodžiu Accio nesitikėkite gauti visųb taškų. 3 postai po 750 simbolių arba 2 postai po 1300 simbolių. Jei kas neaišku laukiu pelėdų.
-
Dori klausėsi, ką sako profesorius. Tai žinoma, kad testraliai nėra žinduoliai, subarė save pirmakursė. Juk jeigu jie būtų žinduoliai, visi juos matytume, ar ne? Klastuolė atsiduso. Reikėjo paminėti vienaragius, o ji norėjo pasirodyti kuo kiečiau ir, deja, suklydo.
Kai profesorius paleido knisius, vienuolikmetė aiktelėjo. Mažieji nenaudėliai, regis, ėmė slapstytis į visas puses, kad jų jau nelabai ir matėsi, bet tai ten, tai šen šmėstelėdavo kas nors prabangaus, kas, Dori galėjo galvą guldyti, nukeliaudavo knisiaus sterblėn.
Mergaitė bandė dairytis po klasę ir akimis sekti bent vieną knisių, kad galėtų jį pradėti gaudyti. Tačiau padarėliai buvo tokie vikrūs, jog kokį vieną ir akyse sunku sugaudyti buvo. Staiga Dori pamatė, kad vienas knisius rausiasi jos kuprinėje.
- Ei, nenaudėli! - sušuko Dori pradėjo bėgti savo kuprinės link.
Dori pamatė, kaip knisius nugvelbė jos auskariukus iš mažojo kuprinės skyrelio. Mergaitė padarėlį ėmė vytis.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia teleskopo ant stalo gulėjo mokinė ir bandė neužmigti. O gal ji darė ką kita, tiksliai jau negalėjo prisiminti. Tiesą sakant, iš atminties išnyko ir faktas apie patį teleskopą, tad Elliw jautėsi keistai, tarsi ko trūktų.
Į teorinį klausimą, jeigu toks buvo, ji nė neketino atsakinėti. Mergaitė nesuprato, kodėl guli ant šito stalo, bet jeigu jau atsigulė, matyt, kažkokia priežastis buvo. Taigi Elliw priėjo vienintelę logišką išvadą ir gulėjo toliau.
Po kurio laiko velsietė vis dėlto pradėjo mąstyti, ko ji čia guli, tad pabandė atsisėsti. Vos nenusivertė nuo stalo. Elliw nenusivertė, bet štai teleskopas smagiai suskambo ir drėbėsi ant grindų.
- Ne! - garsiai sušuko klastuolė ir nieko nelaukusi nudribo šalia teleskopo. Prie jo jau buvo priskretęs kažkoks neaiškus padaras, kurį mergaitė bandė pagriebti rankomis, bet nepavyko. Ji taip ir nesuprato, kas tai buvo (nors buvo tikra, kad tai nebuvo neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija), kai tas bjaurybė dingo.
- Palik mano teleskopą ramybėje! - garsiai suriko mergaitė. Ji neprisiminė esanti pamokoje ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl čia toks chaosas. Pro ją pralėkė kitas toks pat bjaurus padaras (jeigu tik mergaitė sugebėjo įsiminti jo išvaizdą), bet velsietė nebekreipė dėmesio. Jeigu ji dabar pamokoje, čia vyksta kažkokie negeri dalykai.
Šiaip ne taip atsistojusi ir netyčia numetusi ant žemės dar vieną padarą, kuris kažką veikė ant jos stalo, Elliw apsižvalgė. Nelabai toli nuo savęs pamatė šlykščią mergiūkštę. Ne neLiucija. Taip, ji dėl visko kalta! Kad ir kas čia vyksta, dėl visko kaltinti reikia ne ką kitą, o ne neLiuciją! O kad ir ji tai suprastų, reikia gerai pamokyti. Velsietė čiupo savo teleskopą ir nudrožė prie ne neLiucijos stalo. Pakeliui užkliuvo dar bent už dviejų padarų, iš kurių vienam bandė įspirti, bet netyčia įspyrė stalui. Laimei, ant jo nestovėjo teleskopas.
- Tai tu kalta! - iš tolo suriko Elliw artindamasi prie ne neLiucijos. Ji jau pamiršo, dėl ko kaltina tą bjaurią mergiūkštę, bet dėl vieno buvo visiškai tikra: tai yra tik jos kaltė!
- Taip! Tai tu kalta! - dar kartą pranešė svarbią žinią velsietė ir pagaliau prisiartino prie ne neLiucijos. Neaišku, ar tyčia, ar ne, bet netrukus Elliw teleskopas smagiai kaukštelėjo ne neLiucijai į galvą.
-
Miegas atrodė tai buvo vienintelė Voveres mintis. Akys merkėsi protas nereagavo į jokius veiksmus vykstančius išorėje. Taip ji visiškai neišgirdo teorijos ir dėl to šiek tiek liūdėjo. Dėl to kai profesorius sakė praktiką mergina stengėsi kuo daugiau ištempti ausis, kad galėtu nors ir mieguista, bet vis tiek atlikti praktiką. Kai profesorius viską išdėstė varnė dar tiksliai nesuprato ką daryti, bet kai po visą klasę ėmė lakstyti knisiai atrodo pačios smegenys persitvarkė.Na gal su tokia praktiką galėsiu prasibudint bandė spėlioti mėlynakė. Gerai ką man sugalvoti ? ėmė jau rimtai mąstyti šviesiaplaukė. Pirmoji idėja buvo tiesiog kuprinėje { nes ji neišgirdo, kad profesorius minėjo, kad tie daiktai yra paslėpti po visą kabinetą } rasti kažkokį spindintį daiktą ir jį padėti, o kai jį ras knisius mergina galės jį pačiupti. Bet tada iškilo bėda, kai ji iškratys knisių kitas knisius galės pačiupti daiktelį, o paskui pasaka be galo { ne visai, nes Voverei kažkada baigsis spindintys daiktai }. Dėl to ėmė dar stipriau eiti per savo proto saugyklas. Kol į galvą šovė visai neblogą idėja. Reikėjo rasti spindintį daiktelį ir knisių su juo atvilioti, sugauti ir iškratyti. Visi daikteliai turės sukristi į kažkokį kitą daiktą iš kurio kitas knisius negalėtu nieko paiimti.
-
Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokos yra grynas laiko gaišimas! Gaudyti knisius?! O jeigu kas nors sugaus Davido knisių? To leisti negalima! Kaip jį apsaugoti nuo visokių mokinių? Davidas nežinojo, bet suprato: reikia likti savo vietoje ir ginti augintinį.
Bet tai taip nuobodu! Knisiai yra geriausi gyvūnai pasaulyje! Jeigu Davidas bent vieną pasigaus, turės jau du. Tada bus dar lengviau įgyvendinti vagišiaus užmačias! Tik kaip apsaugoti savąjį knisių?
Davidas sėdėjo kėdėje ir galvojo planą. Nelaimei, sekėsi blogai. Davidas buvo genijus, bet vis tiek nieko nesugalvojo. Ką reikės daryti, jeigu kas nors pavogs jo knisių?!
Davidas atsistojo ir paėmė augintinį ant rankų. Profesorius negalės sakyti, kad jis nedirba - iš kur jam atskirti, ar tai vienas iš pamokos knisių, ar ne?! Galbūt genijus Davidas jau vieną sugavo ir neša į narvą! Kaip tik taip ir yra.
Davidas buvo patenkintas šituo planu. Jis buvo vertas tikro genijaus! Berniukas lėtai vaikščiojo po klasę ir įnirtingai "gaudė knisius".
-
Mergina greit rankomis užsidengė burną. Ach! Kiek dar durnų klaidų pridarysi šioje pamokoje? Paskaičiuokim: vienas - nuklydimas mintimis nuo pamokos ir klaidžiojimas Elliwiškuose pasauliuose, du - nesąmoningas ir neteisingas atsakymas, trys - galvojimas apie velnią žmogaus pavidalu, keturi - rėkimas per visą klasę ir atkreipimas visų dėmesį į save, bei penki - pasirodymas tikrai kvailei prieš visą klasę. PENKI! Taip daugiau negalima. Dabar reikia susikaupti ir dirbti tik ties praktika. Tvirtai nusprendė mergina ir apsidairė po klasę norėdama įsitikinti, jog savo durnomis mintimis neprikvietė čia velnio žmogaus pavidalu.
Lyg ir nieko, galima eiti prie darbo... Pamanė Nikolė, bet kur tau! Štai, visų dėmesį atkreipiantis savo rėkimu "Tai tu kalta!", tiesiai link jos bėga ne kas kitas, o pats Šetonas (net ne velnias) žmogaus pavidalu mosikuojantis rankoje ne trišakiu, o teleskopu!
- Ach... Baigei? - ironiškai užriko tam velniui priartėjus pakankamai arti merginos. - Tik tavęs čia ir betrūko, velniau žmogaus pavidale! Bet taip, tu teisus, čia mano kaltė, kad tu čia atsiradai! - pridūrė mintyse. - Nejau negali nors vieną pamoką nesekioti paskui mane kaip kokia mano asmeninė uodega?!
Tikėdamasi, jog tokie žodžiai nors trumpam atėmė žadą tam velniui, rožinių plaukų savininkė greit apsisuko ir nėrė tarp suolų. Jos planas buvo... Ar galima sakyti idealus? Taigi, kad ir kokio idealumo jos planas buvo, Nikolė tuojau pat puolė jį vykdyti. Pirmiausia jai, žinoma, reikėjo kokio papuošalo. Jugi profesorius minėjo, kad jų klasėje yra visur prislapstyta. Tik Nikolė ne knisius, jų taip greit nesuras. Bet... knisių tai tikrai lengviau pastebėti negu papuošalą, taigi galima ieškoti knisiaus puolančio prie papuošalo. Taip būtų netgi dviguba nauda, nes šiam planui reikėjo tiek knisiaus, tiek blizgančio daikčiuko.
-
Dori vaikėsi po visą klasę knisių, kuris jau buvo klastuolės auskarus pasislėpęs kažkur giliai sterblėje.
- Čia mano auskarai! - vydamasi vagį rėkė Dori. - Tu privalai atiduoti!
Kai kurie mokiniai dirbo ramiai, tačiau kiti buvo visiškame chaose: aplink lakstė galybė mažų padarėlių, griebiančių įvairius blizgučius, jie šmėžavo akyse taip greitai, kad čia jie kažką ima, čia jų nebėra. Mokiniai lakstė tai į vieną, tai į kitą pusę. Kai kurie juokėsi. O Dori visiškai nebuvo juokinga, nes tas knisius nukniaukė jos auskarus.
Regis, Dori tik sekundei nusuko žvilgsnį į aplinką, tačiau jos gaudomo knisiaus nebebuvo nei kvapo. Mergaitė susierzino ir puolė vytis pirmą pasitaikiusį vagiliautoją, tačiau nepastebėjo kažkieno atitrauktos kėdės ir už jos užkliuvusi tėškėsi ant žemės. Užsigavusi visą kūną, o ypač nosį, vienuolikmetė ranka ją pasivalė. Kraujas. Nekenčiu šitos pamokos, pamanė Mendel. Tikrai, ši pamoka klastuolei velniškai nesisekė. Jau nuo pat pirmos pamokos ji žiauriai susimovė, ėmė skęsti; nesisekė jai ir dresuoti karvelį, nors ta užduotis buvo visiškai paprasta. O apie šiandieną nėra net ką kalbėti, Dori susižeidė. Mergaitė klestelėjo ant tos pačios kėdės, už kurios užkliuvo. Giliai įkvėpusi kelias minutes ignoravo šurmulį. Atsipūtė, susitvarkė žaizdą. Netrukus išgirdo kažkokį krizenimą. Pakėlusi galvą pamatė tą patį švilpį, prieš kurį norėjo pasipuikuoti magijos istorijos pamokoje, tačiau apsišovė.
- Na, tikriausiai ir ši užduotis tau pasirodė labai lengva? Atsipalaidavimui, - tarė jis, rankoje laikydamas sustingdytą knisių.
- Oi, tik jau nereikia, - atrėžė Dori. - Ko čia kabinėjies?
- Gal to, kad tu sėdi mano vietoje, - pakėlė antakius ir nuėjo profesoriaus link.
Dar labiau paniurusi tamsiaplaukė atsistojo. Vėl ėmė dairytis knisių, tik šį kartą ji veiks su planu. Švilpis pakišo jai mintį. Knisių reikia bandyti sustingdyti. Dori bandė atsiminti sustingdymo burtažodį.
-
Alrisa abejingai stebėjo aplinkui verdantį chaosą ir čiaumojo tąsų karamelinį saldainį, įkyriai limpantį prie dantų. Buvo taip nuobodu, kad net pradėjo ieškoti priežasties, dėl kurios atsitrenkė į šią pamoką. Bjaurybė su teleskopu? Spėjo ji ir tą pačią akimirką visai netoliese išgirdo puikiai pažįstamą balsą. Laimei, astronomijos prietaiso šeimininkė buvo užsiėmusi su kažkuo kitu, regis, vadinančią savo priešę velniu. Taiklu. Šiek tiek susidomėjusi nusprendė klastuolė, džiaugdamasi, kad liko nepastebėta. Kol kas. Ką gali žinoti, gal po minutės šlykštynė pamatys ir ją? Mergaitė visai neturėjo nuotaikos kovoti žodžių, teleskopų ar kažkokių ten knisių karo. O dabar... dabar buvo svarbiausia įveikti ramybės neduodantį karamelės gabaliuką.
-Hnnngh, - suirzusi sumykė. - Aš...nnng... jau šimtą milijonų kartų sau sakiau, kad daugiau jų nevalgysiu. Bet jie tokie skanūs... - atsiduso juodaplaukė, pagaliau laimėjusi kovą prieš saldainį.
- Gal dar vieną? - kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė sidabriškame popierėlyje įvyniotą gardumyną. - Ė, čia ne tas.
Mokinė jau norėjo jį gražinti prie kitų likimo draugų, kai prieš akis žybtelėjo juoda dėmė bei staiga dingo. Delnas buvo tuščias. Koks greitis! Nusistebėjo Alrisa, beveik nepykdama už pavogtą ne itin mėgstamą saldėsį. Vis dėlto norimas saldainis irgi buvo blizgiame raudoname apvalkale, kuris šiugždėjo neįtikėtinai garsiai. Galbūt pavyks taip jį sučiupti? Atsakymą buvo galima sužinoti tik pabandžius, todėl ji sukrebždino popierėlį ir lėtai ištraukė iš kišenės. Nuobodulys jau seniai dingo - jį pakeitė lengvas azartas.
-
Elliw buvo gera mergaitė. Ji per galvas teleskopais nesidaužydavo, o jeigu taip atsitikdavo, tai tikrai nebūdavo planuota. Na, dažniausiai. Jeigu toks planas ir būdavo, Elliw po teleskopo susitikimo su kieno nors (dažniausiai kokios nors bjaurios mergiūkštės) galva tą planą sėkmingai pamiršdavo.
Dabar ji neprisiminė, ar planavo trenkti ne neLiucijai į galvą, kaip ir neprisiminė, ar bjaurioji mergiūkštė smūgį jau gavo. O jeigu negavo, gal reikėtų trinktelėti? Bet kaip žinoti, ar gavo, ar ne? Jeigu susidūrimas jau įvyko, antrą kartą to daryti negalima: ne neLiucijos galva to tikrai nėra verta. Taigi dabar Elliw įtemptai mąstė ir bandė prisiminti, ar jau trenkė ne neLiucijai į galvą teleskopu, ar dar ne. Apie tai, kad ji yra gera mergaitė, kuri teleskopais per galvas nesidaužo, velsietė jau buvo pamiršusi.
- Aš neturiu uodegos, kvaila mergiūkšte! - garsiai suriko Elliw. Ji tiksliai neprisiminė, ką ten pliurpė ne neLiucija, o netrukus pamiršo ir tai, ką sakė pati. Tiesą sakant, atmintyje neliko ir jos atsidūrimo čia priežasties. Taip. Kodėl ji ėjo pas šitą ne neLiuciją? Visi ir taip žino, kad viskas yra tik jos kaltė! Na, kartu su neLiucija ir ne ne neLiucija, žinoma.
- Netrukdyk man mokytis! - riktelėjo Elliw ir nusisuko nuo bjauriosios mergiūkštės. Tebelaikydama teleskopą rankose ji bandė grįžti į savo vietą, tik, deja, neprisiminė, kur sėdėjo. Pamačiusi klasėje ir neLiuciją, Elliw visai pakraupo. Kiek dar bjaurių mergiūkščių čia yra?! Skubiai nuo jos nusisuko, bet nepastebėjo prie jos prisiartinusio padaro, už kurio skubiai užkliuvo ir nudribo ant grindų. Ko gero, nereikia ir sakyti, kad pasigirdo ausiai puikiai pažįstamas, bet labai jau nemėgstamas trakštelėjimas. Velsietė sunkiai atsiduso ir garsiai suriko:
- Tai tu kalta!
Ji nežinojo, ar ši žinia skirta neLiucijai, ar ne neLiucijai, bet misija buvo įgyvendinta: dabar tikrai visa klasė žino, kad tai yra jos kaltė.
-
Meg sėdėjo savo vietoje visiškai pasimetusi. Ji praleido pirmąsias Magiškų gyvūnų priežiūros pamokas ir nesuprato apie ką kalba profesorius ar klasės draugai. O išklausiusi užduotį pasijuto taip, tarsi būtų gavusi kažkuo sunkiu per galvą. Nuostabu, Meg.pagyrė save mintyse. Dabar ne tik būsi vienintelė teorijos nemokanti pirmakursė, bet ir vienintelė nesugebanti įvykdyti praktikos. Švilpiukė apžvelgė klasę. Knisiai siautė visur aplinkui, nekreipdami dėmesio į nieką kitą, tik į blizgučius. Ak, kaip man juos sugauti? Aš juk nieko nežinau apie knisius. Mergaitė įtempė atmintį mėgindama prisiminti ką nors, kas padėtų įvykdyti profesoriaus užduotį ir nelikti kvailės vietoje. Pirmoji rudaplaukės mintis buvo panaudoti Accio kerus, tačiau ji kaip mat atsisakė šios minties. Meg dar nebuvo įvaldžiusi šių kerų, todėl greičiau jau būtų sukėlusi didžiulį šurmulį klasėje nei sugavusi tą prakeiktą knisių. Nagi, Meg. Tarė ji sau, patogiai atsilošdama kėdėje. Prisimink viską, ką žinai apie knisius. Taigi, pirma: jie yra nedideli ir labai greiti, todėl plikomis rankomis jų niekaip nepagausi. Antra, jie mėgsta blizgius daiktus, todėl yra geriausi vagių pagalbininkai. Nespėsi nei mirktelėti, o jau nebeturėsi nieko blizgančio. Trečia, jie turi sterbles ant pilvukų, kuriose laiko savo lobius. Ketvirta, jie valdomi instinktų. Jei pamatys blizgų daiktą, bėgs prie jo nesidairydami. Švilpiukė suraukė antakius ir mintyse dar kartą pakartojo paskutinį punktą. Staiga Meg susivokė, ką turi daryti ir pergalingai nusišypsojo. Ji tikrai sugebės pagauti knisių. Rudaplaukės planas jai pačiai atrodė genialus ir ji skubiai nuėjo jo vykdyti.
-
Meg nusprendė nenaudoti kerų, o pasikliauti gudrybėmis. Švilpiukė kaip mat ėmėsi vykdyti savo sugalvotą planą. Pirmiausia ji surinko keletą blizgių daikčiukų, kuriuos rado klasėje ir sudėjo į nedidelę dėžutę. Dėžutė buvo maža, galėjo tilpti pro knisių narvelio virbus. Tada prie dėžutės pririšo raištelį, kurį rado viename iš suolų. Spąstai buvo beveik paruošti. Pirmakursė pasiėmė savo dėžutę ir ryžtingi nužygiavo į klasės priekį, prie narvelių. Akimirką mergaitė sudvejojo savo plano genialumu. Juk vis dėlto tai buvo magijos pamokos, o ji ruošėsi gaudyti knisius žiobarišku būdu. Tačiau Meg patikino save, kad tai ne kerėjimo, o Magiškų gyvūnų priežiūros pamoka, kur magija ne visada reikalinga. Įsidrąsinusi švilpiukė priėjo prie narvelio ir įdėjo į jį dėžutę, virvelę ištraukusi pro virbus į kitą pusę. Tuomet mergaitė atsitūpė už stalo laikydama virvelę ir ėmė laukti pasirodant knisių. Kurį laiką nė vienas neatkreipė į ją dėmesio. Meg pyktelėjo, atsistojo ir kiek pažvangino žiedus ir monetas, esančius dėžutėje. Tada vėl atsitūpė. Šį kartą rudaplaukei pasisekė. Akies krašteliu mergaitė stebėjo, kaip link jos spąstų bėga trys knisiai. Meg širdis pradėjo smarkiau daužytis. Dabar viską lems jos reakcija ir greitis. Kad tik nesusimaučiau! pagalvojo ji. Du knisiai liuoktelėjo į narvelį, trečias kažkur pradingo. Švilpiukė staigiai truktelėjo už virvelės neleisdama knisiams pasigrobti lobių, o tada stryktelėjo iš už stalo ir užvožė narvelį. Knisiai buvo įkalinti, jai pasisekė! Meg pergalingai nusišypsojo. Nepaisant to, kad praleido kelias pamokas, jai pasisekė sugauti net du knisius! Švilpiukė dar kartą šyptelėjo ir laiminga grįžo į savo vietą įsitikinusi savo sėkme.
-
Planas nebuvo geras, o tai Vovere suprato vis daugiau apie tai galvodama. Deja jai daugiau niekas nešovė į galvą, dėl to reikėjo kuo greičiau imtis darbo. Blizgantį daiktą buvo lengvą rasti, nes šią dieną buvo užsidėjusi nelabai įspūdingą auksinį žiedą, su mažu mėlynu kristalu. Užtat ji abejojo ar nori paaukoti savo brangenybę. Dėl to turėsi labai stengtis ir viska daryti pagal planą pasakė sau mergina ir pasidėjo žiedą ant magiškų gyvūnų priežiūros vadovėlio, tikėdamasi, kad iki laiko jo joks knisius nepaims. Daiktą kuriame galėtu įkristi blizgūs daiktai ir žiedas. Vienintelis daiktas kurį ji rado buvo plati gertuvė. Varnė išgėrė paskutinį gurkšnį ir padėjo gertuvę ant stalo vidurio, paėmė žiedą { ačiū dievui jis dar buvo savo vietoj } į rankas ir apsižvalgė. Visoje klasėje bėgiojo knisiai tad buvo lengvą išsirinkti vienam iš jų pamesti žiedą. Tiks staiga vienas knisius užbėgo už kojų ir penktakursė nuvirto aukštielninką paleisdama žiedą ir galvą atsitrenkė į suolą kuris buvo už jos. Skausmingu balsu sušuko penkiolikmetė:
- AI !!!
Nors ir koks buvo didelis buvo skausmas akinių nešiotojai, ji vis tiek atsistojo ir apsižvalgė ieškodama žiedo. Deja niekur nieko nematė. Kodėl man visada taip ? klausė savęs mėlynakė. Ir toliau bandė ieškoti savo brangenybės. Deja dėl tokios sumaišties kuri vyko klasėje nieko nepavyko rasti. Dėl to varno nago mokinė baigė ieškoti ir pradėjo mąstyti ką jai reiktų daryti.
-
Na taip, tiesiog moti į kažką lazdele ir liepti sustingti, prisiminė Dori, kaip sustingdyti kitą. Pakilusi nuo to nelemto švilpio kėdės pirmakursė ėmė karštligiškai dairytis knisių. Vienu metu jų iššoko keli.
- Sustink! - šaukė Mendel. - Sustink! - bandė pataikyti į bet kurį.
Ir staiga... staiga ant šono griuvo kažkoks kitas vyresnis klastuolis. Velnias, pamanė Dori. Aš nuoširdžiai nekenčiu šitos pamokos. Nespėjus mergaitei nei apsidairyti, klastuolio draugas atstingdė nelaimėlį ir pagrūmojo tamsiaplaukei kumščiu.
Toliau Mendel visą pamoką knisius pagauti bandė įvairiausiais būdais: rankomis; užkliudyti juos; sustingdyti; vienu metu net pagalvojo, kad reikia užmušti, bet susilaikė. Negalima, o juolab mokykloje, naudoti nedovanotinų kerų, ir kas, jeigu jie vis tik pataikys ne į knisių? Čia tau nesustingdyti.
Mergaitė matė, kaip vienas po kito mokiniai pagauna knisius ir tai ją dar labiau varė į neviltį. Nejučiom klastuolė pagalvojo apie kvidičą ir suprato, kad jeigu kitais metais pavyktų papulti į komandą, gaudytoja ji tikrai nebus. Tu net ant žemės nesugebi pagauti judančio padarėlio, tai ką nekalbėti apie aukso šmaukštą danguje, sukritikavo save Dori. Galiausiai ji visa sušilusi ir susižeidusi atsisėdo į suolą ir užsimerkė. Ir čia dar vienas vagišius knisius sugebėjo ją apiplėšti: pavogė auskarą tiesiai nuo ausies. Na štai, dar vieni auskarai, atsiduso vienuolikmetė. Šiandien ne mano diena, o gal vis tik mano diena nebus niekada, kai vyks magiškų gyvūnų priežiūra, galvojo Dori ir laukė šitos sumautos pamokos galo.
-
Džeinė nusiėmė nuo kaklo savo žėrinčią grandinėlę su gyvatės ženklu ir pasidėjo ją ant stalo. Blondinei ji pradėjo griaužti kaklą nugaros pusėje, ties užsegimu- keista, nes to niekad nebūdavo, nors grandinėlę gavo kartu su Plefiu ir sėkmingai nešiojo jau metus. Be abejo, Klerei buvo šiek tiek gėda nusiimti klastuolišką aksesuarą. Juk tai dalinai yra nepagarba savo nuostabiajam koledžui..
Besiklausant varginančio išvaizdaus profesoriaus balso, klastuolė ėmė snūsti. Teorijos klausimas buvo akivaizdžiai reikalaujantis per daug, nei Bromley su savo tingia šiandienos savijauta galėjo atsakyti. Galima buvo suprasti, kad praktikos tema bus susijusi su žinduoliais, tačiau klastuolė nesugalvojo, koks būtent magiškas žinduolis galėtų būti pamokos tema. Nesivarginusi mąstyti apie pamokos temą, Klerė susnūdo ir pabudo tik išgirdusi žodį "knisius". Tai buvo be proto šlykštūs padarai ir blondinė, be abejonių, jų nekentė. Sugauti?? Jie greiti, kaip aš po velnių turėčiau sugauti juos?? Mergaitė žudančiu žvilgsniu pervėrė profesoriaus Išvaizdžiojo sielą ir visa susiraukusi pažvelgė į bebėgiojančius po klasę knisius- jie, be abejonių, išgąsdino Klerę. Tačiau už klastuolės akių užkliuvo vienas tamsiaplaukis berniukas. Džeinė netrukus pastebėjo, kad kažkas ne taip- juodaplaukio gaudomas knisius, regis, kad pažinojo jį patį. Ar jis sukčiauja??
-Ė, tu,- kreipėsi Bromley į keistąjį knisiaus gaudytoją,- man atrodo, kad tu gaudai savo knisių!- kuo garsiau konstatavo savo spėjimą blondinė.
Laukdama berniuko reakcijos, ji pasišlykštėjo magiškais žinduoliais ir net nesvarstė gaudyti bent vieno. Ji nesiteps rankų tais šlykštalais! Nors.. Klastūnynui reikia taškų. Klastuoliai juk turi laimėti metų taurę!
Klerė atsiraitojo uniforminio apsiausto rankoves ir nusižiūrėjo vieną iš knisių- jį reikia čiupti.
-
Iš mąstymo jokios naudos nebuvo, o ir galvos skausmas bei klasės sumaištis tikrai nepadėjo. Kai galvos skausmas aprimo ir mąstymas labiau pagyvėjo tuomet Vovere nusprendė savo kuprinėje susirasti blizgų daiktų ir pradėti įgyvendinti planą. Paieškos praėjo veltui, nes mergina nieko nerado. Ką man dabar daryti ? Gaudyti, bet kokį pasitaikiusį knisių ir vėl susimušti galvą ? Pradėjo savęs klausinėti varnė ir kaip tik tą akimirką ant grindų pastebėjo sidabrinį blizgantį segtuką. Gal kažkas pametė pagalvojo penkiolikmetė ir paėmė daiktą. Na šį tą prarandi ši tą gauni. Bei po šiokių tokių minčių mėlynakė sagutį numetė po netoli esančiu stalu. Neužtruko nei pusę minutės kai prie jo pribėgo žinduolis ir čiupo blizgutį. Nors ir britė nebuvo tokia greita, bei vis tiek turėjo neblogą reakciją ir kol dar knisius toli nenubėgo čiupo už kojytės. Padarėlis buvo labai energingas ir visai nenorėjo būti sugautas, dėl to kiek galėdamas bandė išsilaisvinti iš akinių nešiotojos gniaužtų. Nors ir penktakursė nebuvo labai stipri ryžtas gerai atlikti užduotį buvo stiprus. Deja knisius buvo stipresnis ir išsmuko iš vano nago mokinės rankų. Ah tu bjaurus padare bjauriai pagalvojo šviesiaplaukė ir pradėjo bėgti link jo. Po kelių minučių ji pagaliau jį pagavo ir nors kaip jis bandė pasprukti šį kartą jam nepavyko. Ir laiminga žemaūgė jį iškratė ir užrakino į narvą. Na pagaliau praktiką baigtą, nors ir praradau savo žiedą pagalvojo mergina išeidama iš klasės.
-
Gal Alrisa ir būtų pagavusi knisių, jei ne toji šlykštynė, kuri kaip tik sugalvojo nukreipti dėmesį. Per visą klasę nuaidėjęs kaltinantis riksmas privertė pasisukti garso šaltinio pusėn. Lūpos grėsmingai susičiaupė, o akys pavojingai žybtelėjo. Kaipgi
galima įmanoma tokiomis sąlygomis dirbti? Pasipiktinusi pagalvojo ji, stebėdama ant žemės išsitiesusią bjaurybę, kuri ten pateko ne ko kito, o to juodo padarėlio pagalba.
-Užsičiaupk, kūtvėla! - riktelėjo klastuolė, visiškai užmiršusi apie neseniai sukurptą planą.
O jis, pasirodo, buvo tikrai geras, nes prie rankoje blizgančio popierėlio kažkas jau artinosi. Taip pat tyliai ir nepastebimai tas kažkas ir dingo, su savimi nusinešdamas saldainį. Tik juodaplaukė įvykusio incidento nepamatė - vis dar tūžmingai spoksojo į kvaišos nugarą. Tokią viliojančią spardymui. Mergaitė jau kilo, kadangi nekenčiamiausias klasėje objektas nugriuvo vos už kelių metrų, bet kaipmat sustingo, pajutusi, kad jauko delne jau nėra. Tas prakeiktas knisius spėjo pasidarbuoti. Dar sunkiau besitvardydama sumetė ji ir žengusi porą plačių žingsnių atsidūrė prie savo tikslo. Maži gyvūnėliai palauks. Atėjo laikas susitvarkyti su šituo padaru.
-Dėl! Tavo! Kaltės! Man! Nepavyko! Tu! Šlykštyne! - sulig kiekvienu šūksniu juodas batas skaudžiai smigdavo į mokinės kūną. Pagaliau neapykanta nežymiai atslūgo ir buvo galima lyg niekur nieko apsižvalgyti. Alrisa su palengvėjimu atsiduso. Tvarka.
Grįžusi prie suolo nusprendė tęsti savo darbą tuo pačiu metodu. Ji greitai išsiėmė saldainį, išvyniojo jį ir įsidėjo karamelę burnon. Klastuolė šyptelėjo, su kitu jauku laukiant knisiaus pasirodymo.
-
Stela sėdėjo ir graužėsi svarstydama ar teisingai atsakė. Taip! Aš tikrai negalėjau suklysti. Kaip gerai, kad nepaminėjau Testralių arba Hipogrifų. Jie pasirodo net nėra žinduoliai. Mergaitei norėjosi, kad pamoka greičiau baigtusi. Ji buvo išalkusi, tačiau ir laiminga, kad teisingai atsakė. Varniukė pradžioje dar kartais pagalvodavo, kad gal ji ne į tą koledžą buvo paskirta. Tačiau dabar ji jau nebeabejojo ir kiekviena karta kai atsakydavo teisingai, labai džiaugdavosi. Kai profesorius atidengė narvelius su knisiais pirmakursė net nemetusi žvilgsnio į mieluosius padarėlius, isistebeilijo į nervelius. Negi jam nenusibosta į pamokas vis temtis tuos narvelius. Tik idomu kam tiek knisių. Praktikos darbas akiniuotiai visai nepatiko. Negi man dabar teks lakstyti paskui tuos mažuosius vagilius. Kita vertus man pasisekė. Kokia laimė, kad į šia pamoką neužsidėjau nieko blizgančio, pasielgiau kaip nujauzdama. Gal ateities burime vis dėlto ir yra tiesos. Paklaidžiojusi mintyse mokinė pagaliau gryžo į klasę ir pradėjo sukti galvą kaip sugauti knisius. Sugauti Knisių sugebėsiu. Pavargti reiks, bet manau, kad man pavyks. Jei tik turėčiau kaž ką blizgančio Knisiai patys pas mane atbėgtu. Gal netaip ir gerai jog neturiu blizgučių. Teks pabandyti pagauti Knisių savo rankomis. Staiga vienas knisius užšoko ant stalo, nuo stalo ant jos galvos, o tada mėgino šokti dar kažkur tačiau įsipainiojo į Dragring plaukus ir vos neišrovė gero kuokšo jos banguotų plaukų.
- Auuu! Nenaudėli tu. Ar žinai kiek laiko šukavausi plaukus. Na palauk aš tavę dar pagausiu! - ir paraudonavusi iš pykčio puolė gaudyti knisiaus.
-
Davidas labai sunkiai dirbo pamokoje, bet kažkam tas vis tiek nepatiko. Kai knisius atsidurdavo arti jo, berniukas bandydavo jį sugriebti. Bet kadangi jis nešė savo augintinį ant rankų, buvo sunku. Ir lyg tyčia prie jo turėjo prisikabinti kažkokia mergaitė. Ji buvo klastuolė, todėl Davidas nesuprato, kodėl jai nepatinka, ką jis daro. Davidas norėjo ignoruoti tą mergaitę, bet tada ji pagalvos, kad yra teisi. Reikėjo kažką atsakyti, ir tik genijaus protas žinojo tą atsakymą.
- Aš savo knisiaus į pamokas nesivedu, o tu tik bandai mane apkaltinti, - pasakė berniukas ir atsisuko į tą mergaitę. Neatrodė, kad ji iš viso ką nors daro šioje pamokoje. - Tu net nebandai apsimesti, kad dirbi, galbūt tau reikėtų skirti areštą?
Davidas nusisuko ir išdidžiai nuėjo prie narvų. Ten papurtė savo augintinį, bet žinojo, kad į narvą jo nekiš. Kadangi Davidas yra genijus, tai jam nebuvo problema: jis paleido knisių ir apsimetė, kad jis pabėgo neplanuotai. Po pamokos pasigaus ir parsineš į kambarį, o ta mergaitė tegul galvoja ką nori.
-
Akiniuotė pašoko iš suolo ir nulekė paskui knisių. Ja buvo apėmes pyktis. Kodėl pogalais profesorius turėjo atsinešti tuos vagilius į pamoką? Stela akimirkai nusisuko - tam, kan gelįtu mesti piktą žvilgsnį į profesoriu - ir nepastebėjusi užkliuvo už kažkokio stalo.
- Aiii! - pasigirdo riksmas. Mergaitė apsidairė, ji suriko gan garsiai ir kažkas galėjo atkreipti dėmesį, o to ji visai nenorėjo. Tačiau klasėje buvo tokia sumaištis, kad niekas net neatsisuko jos pusėn. Tačiau jos dairymasi po klase nutraukė vaizdas kury ji išvydo. Priešai ja ant stalo ušoko knisius! Čia tu nenaudėli? Na palauk. turėjai proga pabegti, o dabar tu jau nebeištrūksi. Atsimsi už tai ka padarei. Dragring nebuvo tikra, kad čia tas pats knisius kuris jai baisiai begėdiškai suvėlė plaukus, kuriuos ji šyrit šukavo rodos visa amžinybe. Net jeigu tai ir ne tavo darbas - parodė rusvaplaukė į savo plaukus - vistiek atsiimsi už tai ką pararei tu arba tavo kitas nenaudėlis giminaitis. Vienuolikmetė bandė sugriebti knisių ir šykart jai pavyko sugauti gyvunėli. Tik bėda, kad mergaitė nelabai stipriai jį laikė, o knisius - kuriam visai nepatiko mintis būti sugautam kai klasėje dar tiek blizgučių kuriuos galėtu sau pasiimti - stengėsi ištrūkti kamp pašėles. Stela napasebėjo, kad vagilius taikosi jai kasti. Nedoras gyvūnas. Kam tokie iš viso reikalingi? Galvojo žaliaakė spauzdama skaudama ranką ir žiurėdama kai knisius bėga tolyn. Pirmakursė jau norėjo eiti bet jos dėmesi patraukė kažkas blizgančio. Tai buvo auksinė sagė. Dabar aš tave pagausiu. Greičiau ar vėliau, bet pagausiu. Ir pakėlusi sage nuo žemės stela nužinksniavo link narvelio mintyse džiaugdamasi, kad pavojingos gaudynės baigėsi. Mergaitė pakėlė sagę ir papurtė ja ore norėdama atkreipti knisių dėmesį. Suveikė, vienas jau bėgo jos link. Dragring padėjo sagę ant stalo ir išsitraukė lazdelę. Ji žinojo, kad turės tik viena progą. Knisius matydamas tik papuošalą pribėgo prie jo ir trumpam stabtelėjo, kan isidėtu jį sterblėn.
- Petrificus totalus! - riktelėjo Stela ir gyvunėlis sustinges nuvirto ant stalo. Taip man pavyko! Laiminga varniukė apvertė knisių ir gerai papurtė. Išbyrėjo kelios sagės ir žiedai. Tada mergaitė idėjo gyvunėlį į narvelį, uždarė durelęs ir jį atstingdė kinisių. Pagaliau baigėsi ši pamoką. Aš tokia išalkusi, kad suvalgyčiau visa dramblį. Toliau galvodama apie valgį Stela išėjo iš klasės.
-
Sudužęs teleskopas labai liūdino Elliw, bet ji nežinojo, ką galėtų daryti dabar. Iš viso, ką ji darė prieš atsitinkant šiai nelaimei? Jeigu atmintis neapgavo (o tai, žinoma, niekada neatsitinka), šioje klasėje buvo bjaurių mergiūkščių. Taip. Vadinasi, dėl visko, kas atsitiko, kaltos tik jos. Tik kurios bjaurios mergiūkštės jai šiandien trukdė? Jų buvo daugiau nei viena, dėl šito Elliw buvo visiškai tikra. Ne(nenenenene)Liucijų egzistavimas šiame pasaulyje gyvenimą darė pernelyg sunkų.
Netrukus kažkas jį dar labiau apsunkino. Elliw niekaip nesuprato, kas atsitiko, bet kažkodėl pradėjo siaubingai skaudėti nugarą. Buvo galima pamanyti, kad ant jos nukrito bent dvidešimt teleskopų. Velsietė bandė apsiversti, bet skausmas buvo toks stiprus, kad ji tiesiog nežinojo, ką daryti.
- Tai tu kalta! - sugebėjo ji surikti tą akimirką, kai skaudėjo šiek tiek mažiau. Neprisiminė, kodėl ir kam tai sako, bet šios tiesos patvirtinimas padėjo pasijusti šiek tiek geriau. Deja, tik trumpam, mat skausmas, apie kurį klastuolė jau buvo pamiršusi, ir vėl grįžo. Iš atminties išnyko faktas, kad teleskopas yra po ja, kad jis sudužęs... Tiesą sakant, Elliw neprisiminė nieko. Net ir skausmo, kuris ir toliau varstė nugarą.
Po kiek laiko smūgiai baigėsi. Velsietė neprisiminė, ar jie išties egzistavo, ar jai tik taip atrodė, bet dabar jautėsi šiek tiek geriau. Galbūt viskas dar gali būti gerai? Tiesa, Elliw jau nežinojo, kas buvo blogai, bet į šį klausimą atsakymą netruko gauti: ji pabandė atsisėsti, bet skubiai sugrįžęs skausmas priminė apie save, ir Elliw vėl išsitiesė ant grindų teleskopo. Juto, kad traiško jį dar labiau, bet kadangi sudužimo fakto atmintyje jau nebuvo, nė neišsigando.
Deja, buvo daug rimtesnė problema: jai skaudėjo. Jau neprisiminė, kodėl skaudėjo, bet Elliw juto būtent tai. Mergaitei labai reikėjo Liucijos. Geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje galbūt išgelbėtų nuo šitos naujos ir nelabai pažįstamos negandos. Elliw draugės nematė jau labai seniai, bet vis tiek viltingai sumurmėjo:
- Liucija?..
-
Profesorius su malonumu stebėjo vaikus, kurie gaudė knisius. Daugeliui nesisekė taip gerai kaip jis galvojo, kad seksis. Juk užduotis nebuvo tokia tragiškai sunki. Na, jei žinoma, pasirinktas knisius nebuvo koks nors super vagis. Tada jau viskas, jo gaudymas tikrai užsitęs.
Varpas. Ak, tas malonus garsas pranešantis apie pamokos pabaigą. Jaunuolis šyptelėjo ir vaikams išėjus sugaudė keletą užsilikusių knisių. Tada surinko visus blizgančius daiktus ir sudėjo juos į dėžę. Galbūt kada nors kokioje kitoje pamokoje pravers. Na, jei jis nepasiliktų tų daiktų jų greičiausiai tikrai prireiktų ir tada Beaumont tektų pykti ant savęs, kad šitų blizgančių daiktų nepasiliko.
Profesorius po truputį išnešė visus knisius iš kabineto. Norėjo pasivaikščioti juos nešiodamas ne su burtais, o kojomis. Viską baigęs užrakino kabinetą ir įsidėjo raktus į kišenę.