Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Ateities būrimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Cessiondi Shetaka Khanna Liepos 01, 2021, 10:40:21 pm
-
Ji net nežinojo, kuo labiausiai buvo nusivylusi - neapgalvotais savo sprendimais ar nepastovumu. Ar šitokią lemtį pasirinko pati, ar nulėmė kartu susėdę dievai bei deivės?
Anksčiau dar galėdavo sakyti - esu jauna, surasiu savo kelią, tačiau slenkant metams kilo tik dar daugiau klausimų. Smulki viltis galvoje atvertos Pandoros skrynios dugne mėgino prasiveržti ir pagaliau pasiekti tą smegenų dalį, atsakingą už mąstymą (arba bent jau emocijas, jei vėjai nukreiptų priešinga kryptimi). Trisdešimt septyneri. Siaubas. Nebebuvo smagu klausyti sėdant traškančių kelių sąnarių - išleidžiamų oro burbuliukų. Net jos mokiniai buvo apsisprendę dėl karjeros (nuo Ministerijos galvos, iki Azkabano, kas iš tiesų nėra lengvas darbas sėdėti su save graužiančiomis mintimis), kai kurie - sukūrę šeimas (ar net susilaukę vaikų), o ji per praktiškai dvidešimt metų negalėjo apsispręsti, kuri valstybė labiau prie širdies - speiguotos žiemos ar nepakeliamas karštis. Turbūt tereiks sulaukti stipresnio globalinio atšilimo, o kuomet Škotijoje vidutinė temperatūra pakils penkiais laipsniais ir Britanija bus labiau prie širdies.
Bet va - sėdėjo ir miglotu žvilgsniu žvelgė į staliukus, kuriuos palengva apsėdo mokiniai, nusprendę suteikti šansą ateities būrimui. Po šitiek metų mokymo, koks ateities būrimas yra svarbus, pati pradėjo abejoti, ar nauda atsveria žalą. Juk jie tokie jauni...
Prie staltiesėmis uždengtų apvalių staliukų stovėjo pufai, priešais klasę buvo palikta mažesnė lenta, kurią dengė užuolaida, sumažėjo profesorės stalas, vietoj kėdės atsirado fotelis, padaugėjo knygų, lentynų, prasiplėtė visokių daiktų, skirtų būrimams, kolekcija. Klasėje buvo jaučiami stiprūs smilkalai, kurių kvapo išvengti negalėjo nė vienas. Ant profesorės kelių gulėjo Adhira, pašokusi ir pažadinusi iš minčių gūsio Cessiondi sulig varpu. Profesorė atsistojo.
Milijonas akučių, nukreiptų į ją ir ne į ją... Anksčiau dar būtų pasinervinusi, galvojusi, kaip prisistatyti, tačiau kas blogiausio gali nutikti, jeigu nebeturi ką prarasti?
- Sveiki visi... Susirinkę. Esu Cessiondi Shetaka Khanna ir šiais metais mokysiu jus ateities būrimo. Jeigu matysiu, jog dirbate noriai, gausite lengvesnių ir įdomesnių užduočių, tačiau visuomet yra variantas išsitraukti apdulkėjusius krištolinius rutulius ir į juos žiūrėti tris mėnesius bent valandą per savaitę. Taigi, esate patys savo likimo kalviai,- stabtelėjo ieškodama pažįstamų veidų. Kiek nusivylė matydama šitiek daug mažiukų, kurių nei vardų, nei pavardžių, nei koledžų nežinojo (bet savuosius varniukus įsiminti tikrai reikės). Ko tikėjosi? Jog vaikai neaugs ir nepaliks Hogvartso? Kvaila.- Jeigu jau susirinkote, greičiausiai apie jį bent kažką žinote. Pradėkime nuo to, ko daryti negalima. Ką žinote apie dažniausias ateities būrėjų klaidas? Gerai pagalvokite, greičiausiai jau kažką žinote. Įvardinkite vieną klaidą.
[Teorija iki sekmadienio (07-04) vakaro. Nekartokite kitų mokinių atsakymų.]
-
Dori, kaip ir daugelis kitų mokinių, į ateities būrimo kabinetą, o tiksliau - kambarį, nes jis kabineto pirmakursei visiškai nepriminė, atėjo skeptiškai nusiteikusi. Pff, ateities būrimas, pamanykit! Įjunkit fantaziją ir kurkit, galvojo ji.
Tačiau įžengusi į šią erdvę mergaitė pati nustebo, kaip jai čia pasirodė jauku. Apvalūs staliukai, pufikai, maloniai svaiginantis smilkalų kvapas. Dori įsitaisė ant pufo, kuris yra arčiausiai profesorės, nors šiaip jau nebuvo mėgėja sėdėti mokytojams prieš nosį.
Ji įsivaizdavo ateities būrimo profesorę kaip nukvakusią moteriškę, juolab, kad buvo girdėjusi, jog ji yra šiek tiek vyresnė už daugelį kitų profesorių. Tačiau Cessiondi klastuolei paliko gerą įspūdį, pasirodė protinga ir įdomi, o svarbiausia - ne saldi, kaip kad kerėjimo ar net nuodų ir vaistų profesorė, kurias Dori manė esant per švelnias kaip dėstant tokius dalykus. Dėl to kerėjimo pamokos, nors ir atrodytų mergaitei kaip įdomus dalykas, įspūdžio nepaliko. Nejaugi jį paliks ateities būrimas, nors klastuolė čia eidama neturėjo visai jokių lūkesčių? O profesoriaus asmenybė daug ką lemia, susimąstė Mendel.
Dori įsivaizdavo krištolinius rutulius ant staliuko, net ir jie nuskambėjo įdomiai, nors iš to, kaip sureagavo dalis vyresnių mokinių, kai profesorė juos paminėjo, mergaitė pagalvojo, kad tai ko gero siaubingai nuobodus dalykas.
Profesorei uždavus klausimą mergaitė labai norėjo kažką į jį atsakyti, tačiau nelabai žinojo, ką, nes magijos pasaulis jai vis dar buvo didelis ir tamsus miškas. Tačiau Dori šiek tiek žinojo apie žiobarų būrėjas, apie kurias mokykloje kalbėdavo mergaitės, kartais net ir pačios bandydavo spėti ateitį iš delno linijų ar kortomis. Tačiau viena kitą įspėjinėjo, kad jokiu būdu nekviestų dvasių ir kitaip neprisižaistų. Todėl pagalvojusi Dori prabilo.
- Aš manau, kad didžiausia klaida yra burti pasitelkiant juodąją magiją. Kad tuomet galime pakreipti likimą į blogą pusę.
-
Štai, pagaliau, pagaliau ta ateities būrimo pamoka. Šis dalykas buvo vienintelis pažįstamas britiškojo Hogvartso aspektas jaunąjai indėnei. Klastuolei jau teko patirti, kad pamokos čia vedamos remiantis vien anglų papročiais, gyvūnais, ir, baisiausia, istorija, tačiau ateities būrimas? Nee, jie negalėtų nusisavinti tokio slėpiningo dalyko... Nepakaktų smegenų.
Taip, Čilali toli šaukė iki jos motinos gebėjimų, tačiau mergaitė per daug save dievino, kad pripažintų rimtą faktą: ateities burti ji negebėjo. Todėl aukštai iškėlusi galvą lingavo užsiimtoje vietoje, vaidindama, kad taip juda dėl įsivaizduojamos dangiškos genijų muzikos. Ne dėl neklusnaus trigalvio šuns prie kojų, kuris vis taikėsi išlysti iš po stalo ir "pasisveikinti" su mokytoja.
Teorija buvo ganėtinai lengva, todėl nieko nelaukusi pirmakursė atsikrenkštė, kone pertraukė prieš tai kalbėjusią klastuolę ir prabilo:
- Nemokšiškas techinkų kratinys. O Dieve, mes su motina tiek tokių durnelių matėme... Jie supina tris skirtingus būrimo būdus, įmeta vienos kitos kultūros ypatybes ir vaidina, kad tai rodo jų "įvairiapusiškumą". Ne! Ne, jūs nesate ateities būrimo tyrinėtojai ar ekspertai, jei negalite atskirti rūšių. Ir juo labiau nesate "draugiški svečioms kultūroms", pasivogdami kelias detales ir taip suknisdami visą būrimą. Žinokit, galiu papasakoti tiek istorijų... Vienas Aliaskos smidrų augintojas atvyko pas mus, į El Montę, ir sako... - susijaudinusi Liepsnutė jau ropštėsi ant kėdės, kad ją geriau girdėtų, tačiau visa laimė, kad išsprūdo KPC ir begaudydama augintinį klastuolė pametė minčių vagą.
-
Ateities būrimo kabinetas, kuris labiau priminė senoviniais artefaktais apkrautą muziejaus sandėlį, Reina iškart patiko. Ji buvo pripratusi prie vienodai atrodančių klasių su nepatogiais suolais, o štai šis kambarys turėjo minkštus pufus, stiprų, tačiau visai malonų smilkalų kvapą ir sukūrė tamsią, jaukią atmosferą. Reinai patiko ta tradicinė raganiška energija, kurią dažniausiai pašiepdavo šiuolaikiniai burtininkai. Būtent taip žiobarai ir įsivaizduodavo magus - kvaištelėjusius raganius su krištolo kamuoliais ir juodomis katėmis. Ateities būrimas turbūt ir buvo tas dalykas, kuris geriausiai atspindėjo žiobarų fantazijas, ir ši ironija Reinai patiko.
Priešingai nei kitose pamokose, klastuolė nusprendė atsisėsti arčiau klasės priekio, kad geriau girdėtų profesorę. Pati profesorė taip pat pasirodė įdomi. Ji neatrodė nei pasikėlusi kaip patyrę profesoriai, nei per daug drovi kaip mokytojai naujokai. Reinos akį taip pat patraukė ant profesorės kelių sėdinti gražuolė katė. Palyginus su ja, Reinos katinas Ozas atrodė kaip iš devintojo pragaro rato atsitrenkusi žiurkė. Atleisk, Ozai, bet kitaip tavęs nepavadinsi...
Išgirdusi užduotį, Reina susimąstė ir ilgai nedrįso kelti rankos. Ji neturėjo jokios patirties su ateities būrimu, mat jos šeima laikė tai apgaule, tai iš kur ji galėjo žinoti apie būrėjų klaidas? Po kiek laiko Reinai į galvą šovė mintis. Ji pakėlė ranką:
- Manau, kad dažniausia būrėjų klaida yra tiesos iškraipymas arba melavimas. Ateities būrimas, tiems, kurie juo tiki, yra labai svarbus dalykas, nes žmonės tikisi naudingų patarimų ar perspėjimų. Tačiau dažnai burtininkai, norėdami užsitarnauti klientų dosnumą ir gerumą, nepasako jiems tikrosios pranašystės, nuslepia kokias nors nelaimes ar nesėkmes, kad tie žmonės pasijaustų geriau dėl savo ateities. Tuomet jie nebesisaugoja, galvodami, kad jų gyvenimai bus tobuli, ir gali priimti neatsakingus sprendimus arba patekti į nelaimes, kurių ateities būrėjai galėjo padėti išvengti, jei tik būtų pasakę tiesą.
-
Šios pamokos Arletė laukė nuo pat tos dienos, kada sužinojo, kad vyks mokytis į šią burtų ir kerėjimo mokyklą. Russell manė, kad tai tik sutapimas, o gal ir likimas, na kad ir kaip būtų buvę, vienuolikmetė buvo nudžiugusi, kai sužinojo, tai, kad šių mokslo metų varniukų koledžo vadovė, ir buvo ateities būrimo profesorė. Lyg moteris būtų supratusi, jog šiais metais į Varno Nago koledžą buvo paskirtas tikriausiai talentingas vaikas, norintis tobulėti šiame dalyke ir pasiekti aukštumas pranašaujant kitiems jų gyvenimo vingius.
Nors profesorės Cessiondi teorinis klausimas šviesiaplaukei nepasirodė lengvas, visgi nusprendė palaukti, kol atsakys kiti mokiniai sėdintys klasėje, po to tarstelėti kažką ir pati. Manė, kad taip galėjo įsitikinti, kad jos mintys nebuvo labai prastos, juk nenorėjo susigadinti reputacijos prieš mėgstamiausio dalyko mokytoją.
Nusprendusi, kad privalo pasakyti savo hipotezę mergaitė kilstelėjo savo ranką, ir pastebėjusi profesorės linktelėjimą (didelė galimybė, kad ši žalsvų akučių savininkė jį tiesiog išsigalvojo, kadangi galėjo pasigirti išskirtinai lakia vaizduote) prakalbo:
- Ateities būrėjų nesusikaupimas, išsiblaškymas. Taip netgi patyrusiam būrėjui išburti tikslią ateitį būtų sunkiau arba ženklus jis galėtų suprasti ne taip, kaip turėtų.
Suabejojo savo atsakymu, tačiau stengėsi save įtikinti, kad nieko blogo nutikti negalėjo. Juk geriau bent jau bandyti kažką pasakyti, negu tylėti, lyg manęs šioje klasėje net nebūtų, - toptelėjo varniukei, o ši pasirėmusi smakrą ranka nukreipė savo žalsvas bei blankias akutes profesorės link.
Marso sakalo vis dar neregėjo, net gi nepradėjo viralo ingredientų ieškojimo ekspedicijos, nesusirado nei asmens norinčio kartu keliauti uždraustojo miško link, nei vietos, kurioje ir virs tiesios serumą. Tai mergaitę šiek tiek glumino, tačiau nenorėdama, kad panašios mintys užgožtų ateities būrimo pamoką tik papurtė galvą, taip mėgindama išvyti svarstymus, kur nors toliau.
-
Levanda jautėsi pavargusi, jai lengvai galėjo pajusti kiekvieną maudžiantį kūno raumenį, kuriam trūko poilsio. Mintyse ji įsivaizdavo save gulinčią minkštoj lovoj, įsikniaubusią į pagalvę ir saldžiai miegančią. Ji tiesiog visu kūnu jautė patalų minkštumą ir apie tai galvojant merginai darėsi silpna.Reikėjo anksčiau eiti miegoti, o ne skaityti tėčio iš Prancūzijos atsiųstą knygą... Be to, klastuolei atrodė, jog bus persišaldžiusi gerklę vakare sėdėdama Pelėdyne.
Levanda sunkiai vilkdama kojas įžengė į ateities būrimo klasę. Nors ateities būrimas jai visad atrodė kiek keistokas ir ne itin patikimas mokslas, tačiau merginai buvo įdomu kokia bus šiandienos pamokos tema. Išsirinkusi atokesnę vietelę, klestelėjo ant kėdės ir vylėsi, jog pamoka bus nenuobodi ir raudonplaukė neužmigs klausydama profesorės, o, svarbiausia, nepradės žiovauti pamokos metu.
Profesorei kalbant Levandos akys užkliuvo už ketvirtakursės Reinos, su kuria pastaruoju metu ji itin dažnai susiduria. Keista, nors ketverius metus būdamos tame pačiame koledže beveik viena kitos nematydavome, dabar susitinkam vos ne kiekvieną dieną. O gal jai tik taip atrodė, mat anksčiau į bendrakursę nekreipdavo dėmesio.
Raudonplaukė vėl mintimis sugrįžo į pamoką ir išgirdus profesorės klausimą bandė kažką išmąstyti pasitelkusi tas kelias dar nemiegančias smegenų ląsteles. Jau norėjo kelti ranką, tačiau išgirdusi kitų mokinių atsakymus kiek sudvejojo. Galų gale susikaupusi prakalbo:
- Didžiausia klaida, kurią daro ateities būrėjai yra ta, jog jie ne taip interpretuoja simbolius. Galbūt svarbu gerai interpretuoti ženklus, kad galėtum tiksliai nuspėti ateitį. Taip pat manau, jog ateities būrėjai kartais stengiasi kuo daugiau išburti per labai trumpą laiko tarpą ir tuomet ne taip tiksliai nuspėja ateitį, - viską susakiusi greitakalbe Levanda pajuto, jog kalbėdama buvo taip stipriai sugniaužusi kairįjį delną, kad jame liko nagų antspaudai.
-
Raudonplaukė klastuoliškai žvelgė į duris, kurios buvo nebetkokios, o Ateities Būrimo klasės durys. O, Jėzau, Marija! Negi Hogvartsas, tas Hogvartsas nusirito iki tokio lygio, kad tiki tuo, kad iš arbatos lapų galima išburti ateitį?- Su dideliu nusivylimu pagalvojo Sofi. Ji nenorėjo žeisti naujosios profesorės, nes ji buvo Varno Nago vadovė, o ten mokėsi jos pusseserė kurios tėvai Sofi buvo tokie geri.
Na kai Cessiondi (Sofi ją praminė harmoniškąją laiko trukdytoja) pradėjo pamoką ji susijaudino ne dėl kažin kokio kito dalyko, o dėl užduoties. Ji buvo tragiška! Na Sofi pasirinkimo neturėjo nors ir galėjo nemandagiai parodžius špygą išeiti iš klasės.
- Jopapa,- sumurmėjo eilinį kartą,- tai, aš esu Sofi ir manau pasakysiu visišką nesamonę. Gal viena iš klaidų yra, kad ateities burėjai yra per daug sukoncentruoti ir išsinervavę, kai jiemm jų darbas yra kančia. Vat mano pusseserės teta- Ateities burėja buvo. Ji tiek nervavosi dėl darbo, o kai kiti sakydavo, kad išpranašavo nesamone būdavo dar blogiau. Vėliau ji metė tą darbą. Aš manau, kad šitam darbe reikia šiek tiek daugiau atsipalaiduoti. Bet ši problema reta. manau.
-
Henrieta ramiu žingsniu įžengė į klasę. Ateities būrimas jos neviliojo, bet tai buvo pamoka ir joje reikėjo dalyvauti. Tad grifiukė ir nebandė išsisukti. Vos įžengus į klasę pirmakursę pasivijo keistas kvapas. Tai smilkalai. Pastebėjo mergaitė, užmačiusi klasėje tūkstančius pagaliukus. Apsidairiusi pastebėjo ir kitų rytietiškų šalių akcentų.
Nieko nelaukusi mergaitė atsisėdo į vieną iš priekinių suolų ir įdėmiai pažvelgė į profesorę. Iš jos veido buvo galima spręsti, jog ji nelabai džiaugėsi pirmakursiais. Tačiau Henrieta nekreipė į tai dėmesio ir tiesiog laukė teorinio klausimo. Nors būtų visai nieko, kad kaip per magiškų gyvūnų priežiūros pamoką teorija praleistų. Pamanė grifiukė.
Tačiau klausimas nuskambėjo ir pirmakursė ėmė naršyti atmintį ir ieškoti tų prakeiktų ateities būrimo klaidų. Šiaip ne taip kažką atsiminusi pakėlė ranką ir tarė:
- Aš esu Henrieta Poter iš grifų gūžtos. Manyčiau, kad tai galėtų būti netinkamų priemonių naudojimas. Pavyzdžiui kai burdamas per stiklo rutulį naudoji tą pačią strategiją kaip burdamas iš arbatos tirščių.
Nežinoma ar atsakymas tinkamas ar, atvirkščiai, visiška nesąmonė, Henrietai nekantriai laukė mokytojos verdikto.
-
Nors šventai tikėjo Magija, ateities būrimo tikėjimu Abigailė nepasižymėjo. Kaip galima imti ir sužinoti ateitį iš kažkokio ženklo? Tai neįmanoma! Ir ta profesorė tokia keista.. Koks jos vardas? Cesendi? Ceciondi? Net vardo neina suprasti. Kažkokia priplaukusi.
Ateities būrimo kabinetas buvo lyg pritemptas šlamšto. Galbūt tai buvo keisto Cessiondi stiliaus detalė, tačiau tokio stiliaus varnė nesuprato. Ir dar- ta priplaukėlė šiais metais vadovaus Varno Nago koledžui! Nestrof tikrąja ta žodžio subjuro ir sėdėjo suole visa susiraukusi. Kai kurie mokiniai bent jau turėjo su kuo pasišnekučiuoti, o Abigailė ne. Ji neturėjo draugų. Nors praeitais metais buvo susidūrusi su grife ir klastuoliu, nei su vienu nepatapo draugais. Su Davidu ypač. Ji jo nekentė.
Mergaitė visiškai nesidomėjo jos koledžo vadovės dėstomu dalyku, tad neturėjo ir ką atsakyti. Nusiklausiusi kelių atsakymų, ji sumanė interpretuoti sujungiant kelis- juk vis dėl to reikia pasirodyti tai priplaukėlei. O gal geriau patylėti ir nieko nesakyti? Rudaplaukės pasamonė patarė- nesidaryk sau gėdos. Patylėk.
-
Hmf, Ateities Būrimas mat. Koks išvis jo tikslas? Padarams be kantrybės išduoti sau savo ateitį? Tiesiog gyvenkit ir nekvaršinkit sau galvos, kvailiai. Su tokiu tiesmukišku mąstymu, varnanagė sėdėjo taip vadinamame minėtojo dalyko kabinete. Nors, tiesą pasakius, čia net neatrodė kaip mokomasis kabinetas. Apvalūs staliukai su staltiesėmis bei pufai šalia jau absoliučiai apvertė aukštyn kojom įprastą klasės išvaizdos stereotipą. Tai juo labiau pirmakursės nežavėjo, jos nuomone, viskas išvis atrodė kvaila ir net labai persistengta. Bet deja, pasirinkimo čia nesėdėti ji neturėjo. Bent ne absoliučiai viskas taip apgailėtinai atrodė, nes rudaakė netruko pastebėti tos pačios veislės katę ant profesorės kelių, kokią ir pati varnė turėjo. Tamsiaplaukė tyliai maldavo, kad ir toji katė nebūtų tokia tragiška, kaip šis dalykas.
Išanalizavus ir nuteisus visą patį dalyką ir čia supančią aplinką, galiausiai Elodie savo akimis priėjo profesorę. Buvo akivaizdu, kad moteris nebuvo kilusi iš Didžiosios Britanijos, o iš Indijos kraštų. Pagalvojus, tai visai buvo logiška šiam dalykui. Profesorės išvaizda varnanagei netrukdė, visgi šioji buvo mergaitės koledžo vadovė, tad pasirinkimo didelio ir nebuvo. Bet galutinės nuomonės juodaplaukė neskubėjo susidarinėti, galiausiai norėjo išgirsti indės mokymo būdus. Ir štai, po akimirkos tokios pat katės savininkė prabilo. Na, neatrodo kažkas labai tragiško ar perdėtai nuostabaus, gal visai įmanoma išgyvent. Taigi, varnė nusprendė bent sykį pabūti truputį labiau tolerantiška savosios vadovės pamokoje, nors ir tai ne itin ją žavėjo. Žinau, žinau, kaip taip galima, Gold?! Bet ko norėt, katė yra, tada ir Elodie yra, viskas paprasta.
Pirmakursė ir toliau dėkojo savo protingąjai galvai už tai, kad per vasarą nusprendė domėtis labiau apie mokomiesiems dalykams reikalingą informaciją, dabar tai ją gelbėjo iš gėdos padėtiės priešais profesorę, norint išlaikyti topinius taškų skaičius. Tad į profesorės Khanna teorinį klausimą vienuolikmetė jau turėjo atsakymą, tyliai laukiantį eilės. Žinoma, nebuvo absoliučiai 100% tikra jo teisingumu šiam klausimui, bet pas motiną varnę privalėjo kažką sakyti. Prie to, išgirdo nemažai mokinukų prisistatant, tad nusprendė nuvogti šią idėją ir pati.
- Elodie Gold iš Varno Nago. Mano manymu, dažniausia ateities būrėjų klaida yra apgaulingas pasitikėjimas, kad kažką įmato ar išburia, kai iš tikrųjų būtent tokiems niekas nesigauna, bet jie bando savę kitaip įtikinti, taip būnant dažnai išburdami neteisingas pranašystes. - ramiai, be emocijų veide, su savo niūriaus ir šalto tono balsu trumpaplaukė išdėstė savąjį atsakymą. Toliau ji tik ignoravo kitų atsakymus, ir tyliai laukdama verdikto stebėjo profesorės nebelungo veislės katę.
-
Šitiek daug klastuolių... Cessiondi švelniau šyptelėjo varniukams, lyg juos drąsintų, tačiau jiems išsibarsčius po visą klasę raginimas turbūt nepadėjo, nes atsakinėti suskubo klastuoliai. Tiesa, jų uždirbtų taškų globojamo koledžo mokiniams priskirti negalėjo. Protingi jie, nepražus.
- Nesitikėjau, jog tai paminėsite taip anksti, tačiau anksčiau būrimai pasinaudojant juodąja magija siekiant išsiaiškinti kuo tikslesnę ateitį buvo gan populiarūs. Nenoriu pasakoti, kaip jie būdavo atliekami, jog nesugalvotumėt atkartoti, tačiau į tai įeina nedovanotinų kerų naudojimas ir numirėlių prikėlimas. Žinoma, to pasėkmės yra gerokai didesnės už gaunamą informaciją. Šaunuolė, du taškai. Panele...- įspėjamu žvilgsniu pažvelgė į per daug įsijautusią mokinę.- Jūsų atsakymas teisingas, tačiau galima į klausimą atsakyti ir šiek tiek ramiau. Taip pat siūlyčiau augintinį palikti už kabineto durų, nes pati matote, jog jis jus blaško,- dėmesį patraukė kita mokinė, kurios išsakymas buvo tikrai išsamus, nors ir kiek skausmingas.- Profesionalūs ateities būrėjai yra išmokę pasakyti visko tiek, kiek reikia. Bent jau dažniausiai. Tačiau labai geras pastebėjimas, jog šitaip elgiasi būrėjai, norintys pelnyti klientų dosnumą. Sakyčiau, ne visai patyrę būrėjai. Apie etiką bei kiek reikėtų atskleisti klientui galėtų vykti atskiras pokalbis, tačiau pranešti tik geras naujienas dažniausiai yra labai didelė klaida. Šaunu, du taškai.
Atsakinėjančių mokinių buvo tikrai nemažai, kas ir patiko, tačiau ir šiek tiek vargino. Kodėl po šitiek metų vėl įkišai save čia?
- Labai gerai! Iš tiesų būrimas nesusikaupus ir išsiblaškius yra pagrindinė klaida, kurią įveikti mėginsite pamokose,- nusišypsojo varniukei. Gal visai ir įdomūs mokslo metai nusimato.- Netinkamai interpretuotų simbolių priežastis dažnai ir būna skubėjimas. Turbūt net neverta minėti, jog žalos pridaro ne tik žmogui, kuriam išburiama, bet ir būrėjo reputacijai. Tačiau jūs dabar mokotės. Galite klysti, tačiau stenkitės nekartoti savo ir kitų klaidų. Sofi, nereikia iškart taip nusiteikti. Supratau, ką norėjai pasakyti - būrimas esant netinkamos psichologinės būklės. Kartais išsiblaškymo ir susikaupimo negalima įveikti taip lengvai, jeigu būrėjo psichologinė būklė nėra gera. Tuomet reikėtų pirmiausia užsiimti savimi, tik tuomet burti kitiems žmonėms. Ir ši problema nėra tokia reta, kaip gali atrodyti, tiesiog kai kurie būrėjai atlieka savo darbą ją valdydami. Kadangi ne visai tiksliai įvardinai - vienas taškas,- stabtelėjo įvertinusi dar tris mokines ir apsižvalgė, ar dar nėra snūduriuojančių.- Panele Poter, deja, tačiau jūsų spėjimas yra klaidingas. Nėra dažnas variantas, jog kas nors, atsisėdęs prie krištolinio rutulio, pradėtų jį sukioti bei du kartus apversti, kas yra daroma buriant iš arbatos tirščių. Teisingas, panele Gold, jūsų atsakymas teisingas.
Sekundėlę luktelėjo, tačiau nesulaukus daugiau atsakymų, toliau tęsė pamoką.
- Taip pat reikalingas ir pastabumas. Visi, įėję į kabinetą, pajautėt smilkalų kvapą. Kodėl? Žinoma, pirma mintis buvo, jog tai nematytai profesorei labai patinka smilkalai ir juos reikės iškęsti. Taip, tai tiesa, tačiau jie turi dar vieną paskirtį. Indijoje dalis smilkalų yra gaminami autentiškai, rankomis. Ir į tą pastą, kuri dabar smilkdama išskiria kvapą, yra įmaišyta tam tikros medžiagos, kuri sužadina nuojautą. Kadangi visai nemažai atsakinėjote ir visą laiką kvėpavote, dabar ji jus pradės veikti. Nors turi keletą šalutinių efektų, tačiau sukuria jausmą, lyg jūs žinotumėte, jog kažkas nutiks. Iškart nesidžiaukite - jeigu turite atsiskaitymą po šios pamokos, teisingų atsakymų atspėti nebepavyks, nes poveikis trumpalaikis. Tačiau pamokos darbui tikrai pakaks,- stebėjo klasę, laukdama, kaip sureaguos. Reikalavo nemažo pasitikėjimo, nes jeigu nebūtų buvusi kvalifikuota ateities būrėja, turbūt mintis apie kažkokį nežinotą poveikį gąsdintų.- Taigi, praktikos užduotis. Išeisite iš klasės ir šiek tiek pavaikščiosite koridoriais. Galite vaikščioti su draugu, ne po vieną, tačiau neužmirškite savo užduoties. Ji yra pastebėti bent tris dalykus, kuriuos nujautėte ir jie įvyko. Nesitikėkite žemės drebėjimų ar kažkokių ypatingų įvykių - tai greičiausiai bus gan kasdieniniai dalykai, prieš jiems įvykstant nujausite, jog kažkas nutiks ar kažkas yra ne taip. Nepamirškite bandyti išlaikyti gan skaidrias mintis, negalvoti apie kitus dalykus, nes kartais jausmas būna subtilus. Nesinervinkite, jeigu kurį laiką nieko nepajusite. Kai pastebėsite bent tris dalykus, kuriuos nujautėte, galite grįžti į klasę, tuomet papasakokite man, kas įvyko. Nepamirškite sugrįžti, nes kitaip negalėsiu jūsų įvertinti. Jeigu turite kokių klausimų, klauskite, jeigu ne, galite pradėti praktiką.
[Pamokos darbas turi būti atliekamas šioje temoje, įrašai kitose temose vertinami nebus. Nepamirškite, jog jūsų veikėjai nėra vunderkindai, o dauguma dalykų, kuriuos jie nujaus, bus gan kasdieniški bei tai, jog reikia grįžti bei papasakoti. Praktikos užduočiai prašau bent dviejų 1500+ simbolių post'ų arba 3, jeigu rašote trumpesnius. Jeigu turite kokių klausimų, galite parašyti a.ž. Praktikos darbas iki 14d. Sėkmės!]
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw sėdėjo ant žemės šalia to stalo ir atidžiai stebėjo savo brangenybę. Rudaplaukė niekaip negalėjo prisiminti, į kokią pamoką atėjo. Tiesą sakant, ji nebuvo tikra, ar iš viso atėjo į pamoką. Gal jai čia reikia susitikti su Liucija? O gal Sabrina ar Joana trečiąja? Elliw viltingai apsižvalgė, bet nė vienos iš draugių nepastebėjo. Dėl šios priežasties mergaitė jautėsi labai liūdna ir sutrikusi. Tiesa, netrukus ji pamiršo, kodėl buvo liūdna, bet tai nepadėjo pralinksmėti.
Elliw susimąstė, nors neaišku, ar ji kada nors iš viso mąsto. Tik tada prisiminė prieš tai žiūrėjusi į teleskopą. Skubiai susikoncentravo su šita ypatingųjų pajėgų reikalaujančia užduotimi ir suprato, kad teleskopas, ačiū dievams, tebestovėjo ant stalo. Tą akimirką Elliw pamiršo, kad buvo liūdna, bet teko susikaupti ties kitais dalykais: aplinkui buvę žmonės, kurie tikriausiai buvo šitos mokyklos mokiniai, atsistojo ir kažkur pradėjo eiti. Elliw taip pat pabandė atsistoti ir taukštelėjo galvą į stalą. Dar kartą ačiū visiems dievams, teleskopas nenukentėjo, tad buvo galima eiti ir atlikti pamokos (jei tai tikrai buvo pamoka) užduotį.
Elliw nepagalvojo, kad ji net nežino tos užduoties, tačiau ryžtingai žingsniavo durų link. Paskutinis prieš ją išėjęs mokinys, matyt, duris buvo uždaręs, mat Elliw įžingsniavo tiesiai į jas. Baisiausiai suskaudo kaktą.
- Tai tu kalta! - suriko ji, nors nebuvo tikra, ką kaltina. Kaip ir visada, tai tikriausiai buvo neLiucija arba ne neLiucija, bet Elliw nebuvo dėl to tikra.
Verta pastebėti, kad smūgis į duris atnešė savo naudos: Elliw prisiminė palikusi ant stalo teleskopą. Rudaplaukė skubiai apsisuko ir grįžo jo pasiimti. Netrukus gavo baisiausiai nustebti: teleskopo ant stalo nebebuvo. Velsietė išsigando, bet netrukus pastebėjo jį stovint ant kito stalo. Ji nesuprato, kaip astronomijos prietaisas galėjo peršokti į kitą vietą, bet svarbiausia, kad jis buvo sveikas ir gyvas (?). Mergaitė čiupo brangenybę ir vos nenumetė jos ant žemės. Teleskopų dievas šį kartą pažvelgė į Elliw priklausantį prietaisą, ir tas nenukentėjo.
Velsietė vėl nuskubėjo prie durų ir jas netgi atidarė. Tik išėjusi iš klasės ji suprato pamiršusi paprašyti profesorės priminti pamokos užduotį. Deja, ji pamiršo, pro kurias duris išėjo, tad negalėjo sugrįžti.
-
Užsidirbusi pirmuosius du taškus už savo atsakymą, Reina pajuto šiokį tokį palengvėjimą, mat praktikos užduotis jai pasirodė neįmanoma. Mergina skeptiškai žiūrėjo į smilkalus ir netikėjo, kad jie kažkaip padės nuspėti ateitį. Intuicija buvo logiškas dalykas - klastuolė kartais galėdavo pajausti, jog kito žmogaus ketinimai ne patys geriausi, arba kad nereikia priimti kažkokio sprendimo, kuris greičiausiai turės nekokių pasėkmių. Tačiau konkretus ateities nuspėjimas skambėjo kaip visiškas prasimanymas iš pasakų knygos.
Vis dėlto tai buvo pamoka, už kurią Reina tikėjosi gauti ir daugiau taškų, todėl ji išėjo iš klasės pasiryžusi ką nors nuspėti. Na, o jeigu tai ir nepavyks, ji galės tiesiog išgalvoti bet kokią istoriją. Juk profesorė pasiliko klasėje, ji negalės žinoti, kas atsitiko už klasės ribų.
Ketvirtakursė lėtai žingsniavo mokyklos koridoriumi, žvalgydamasi aplinkui. Jis nesistengė per daug galvoti apie užduotį, be to, vis dar jautė tą įkyrų smilkalų kvapą nosyje. Jis jau pradėjo ją erzinti. Kažkur giliai galvoje Reina jautė dilgčiojantį skausmą, todėl ji buvo dėkinga, kad galėjo išeiti iš tos prikvėpintos klasės.
Pro šoninį įėjimą mergina išėjo į Hogvartso kiemelį. Oras buvo geras, debesų nesimatė, švelniai švietė saulė. Reina nužingsniavo iki kiemelio vidurio, kuriame augo medis, ir atsisėdo ant žemės sukryžiuodama kojas. Blogiausiu atveju ji galėjo tiesiog praleisti valandą kiemelyje, mėgaudamasi saule, o tada grįžti pas profesorę ir pasakyti jai, kad nuspėjo kokią po kojomis pasimaišiusią voverę ar pelėdą. Tačiau kai Reina vėl pažvelgė į dangų, ją apėmė keistas jausmas. Tai nebuvo bloga nuojauta, tik tolima mintis, jog galbūt šiandien lis. Tačiau dangus buvo skaidrus, ir toks spėjimas pasirodė visai nelogiškas.
Po kelių minučių saulė dingo. Mergina vis dar buvo įbedusi akis aukštyn, bet ji nepastebėjo staiga atsiradusių debesų. Nespėjus net suvokti, kas vyksta, Reina ant kaktos pajuto lietaus lašą. Paskui dar vieną. Paskui lašai nukrito ant jos apsiausto ir nosies. Kai klastuolė atsistojo ir grįžo į vidų, lauke jau lijo.
Negali būt, pagalvojo ji, stebėdama oro pokytį, kiek žinau, aš nemoku kontroliuoti oro sąlygų. Arba tie smilkalai paveikė mano smegenis, arba aš kątik nuspėjau lietų...
-
Teleskopas nebestovėjo ant stalo. Ne, jis buvo Elliw rankose ir, atrodo, buvo labiau nusiteikęs atlikti pamokos užduotį nei jo šeimininkė. Vis dėlto ne teleskopas, o Elliw buvo gera mergaitė, tad užduotį teko atlikti jai, o ne astronomijos prietaisui. Problema buvo ta, kad ta gera mergaitė net neįsivaizdavo, kokia ta pamokos užduotis.
- Ar tu žinai, ką čia reikia daryti? - paklausė ji teleskopo. Deja, jis neatsakė, ir velsietė susiraukė. Negi jos teleskopas pasidarė tokia pati bjauri mergiūkštė kaip neLiucija ar ne neLiucija? Elliw jau norėjo šveisti astronomijos prietaisą žemėn, bet laiku susivokė: tai jos teleskopas, tad taip elgtis tikrai negalima.
Kurį laiką spoksojusi į teleskopą mergaitė susiprato stypsanti koridoriuje visiškai viena. Geniali Elliw logika, kad ir kaip nesiderintų šitie žodžiai, pakuždėjo, kad pamokos užduotis yra kažkur eiti. Tad ji ir ėjo. Ne veltui Elliw yra gera mergaitė, nors iki Liucijos gerumo ir protingumo jai buvo labai toli. Na, gal ir nelabai, bet vis tiek Liucija yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje.
Žengusi kelis žingsnius Elliw atsitrenkė į sieną. Suskaudo kaktą, bet dar labiau skaudėjo teleskopą. Bet jis vis dar buvo sveikas ir gyvas (?), tad buvo galima dirbti toliau. Elliw giliai įkvėpė ir patraukė koridoriumi tolyn. Ji neįsivaizdavo, kur eina, kaip ir neįsivaizdavo, kodėl kažką čia iš viso daro. Kad ji dalyvauja pamokoje, ji jau pamiršo. Nors kažin ar galima sakyti, kad ji tai pamiršo, mat niekada nebuvo įsitikinusi, kad šiuo metu vyksta pamoka.
Po kurio laiko (ne)sėkmingo ėjimo (ko gero, jis buvo sėkmingas, mat teleskopo dejonių dar nesigirdėjo) Elliw atsidūrė... Kažkur, kur skaniai kvepėjo. Tai galėjo būti koridorius prie virtuvės, tačiau dėl to mergaitė nebuvo tikra. Šiandien vakarienei bus patiekta ypatingai skanių keksiukų netikėta mintis sušmėžavo galvoje. Elliw nustebusi apsižvalgė: kodėl ji tai pagalvojo? O teleskopai valgo keksiukus? susirūpino ji. Nebuvo galima palikti astronomijos prietaiso be vakarienės. Tą akimirką velsietė prisiminė, kad teleskopai iš viso nevalgo. Kuo tada čia dėti keksiukai, mergaitė tikrai nesuprato, o netrukus tą mintį ir pamiršo.
Elliw apsisuko ir nutarė pabandyti grįžti ten, iš kur atėjo, bet kadangi neprisiminė, kur eiti, žingsniavo bet kur ir kažkaip atsidūrė kieme. Vos išėjusi į lauką, ji prieš akis išvydo dūžtančio teleskopo vaizdinį. Tai mergaitę taip išgąsdino, kad ji vos neišmetė to, kurį tebelaikė rankose.
Ne, dabar reikėjo tiesiog kuo greičiau grįžti į pilį ir susirasti Liuciją.
-
Arletė įdėmiai stebėjo profesorę, nors jos galvoje galvoje mirgėjo tūkstančiai ar šimtai minčių, kurios, žinoma, nebuvo susijusios su ateities būrimu. Iš tiesų, mergaitė nusivylė pati savimi, juk taip troško išmokti ateities būrimo, o dabar netgi negalėjo susikoncentruoti į tai, ką pasakojo Varno Nago vadovė, kuri Russell pasirodė visai draugiška bei maloni.
Varniukės veidą papuošė šypsena, kai ši suprato, jog į mokytojos teorinį klausimą atsakė teisingai. Galvojo, kad jeigu taip pat nuostabiai seksis ir praktiniame pamokos darbe galės tapti pirmąja vienuolikmete, kuri tapo ateities būrėja vis dar besimokant pirmame kurse, burtų ir kerėjimo mokykloje. Uždirbtus pinigus galėtų panaudoti saldainiams bei žaislams, tad toks Arletės noras privalėjo būti įgyvendintas. Ir mergaitė norėjo jo siekti, na, bent jau truputį.
Galvodama apie tokius dalykus mergaitė mokytojos praktikos darbo užduoties aiškinimo laiką prasvajojo, o tai reiškė, kad anglė nė nenutuokė ką privalėjo padaryti norint uždirbti varniukų koledžui taškų. Žalsvomis akutėmis regėjo, kaip mokiniai išeina iš klasės, tačiau nemanė, kad vertėjo tai daryti, jeigu nesuprastų ką turėjo nuveikti išlindus į painius Hogvartso pilies koridorius, kuriuose dažniausiai mokinių būdavo daugiau, nei visose pamokose, kuriose teko apsilankyti šiai šviesiaplaukei.
Jautėsi kvailai, galbūt kiek nemaloniai. Porą minučių tiesiog stūksojo klasėje ir dairėsi: galbūt atsiras toks pasakiškai draugiškas vaikas, kuris paaiškins ką šiuo metu turėjo veikti mokinukė? Deja, net pati netikėjo tokiomis mintimis, tad nusprendusi, kad taip nieko nepeš palengva nuėjo link ateities būrimo profesorės, kurio vardą prisiminti pasirodė lengviau, nei buvo iš tikro ir kelias sekundes negalėjo praverti burnos.
- Profesore, - nedrąsiai kreipėsi žvelgdama į tamsiaplaukę moterį. - Gal galėtumėte dar kartą paaiškinti, ką reikia daryti? - paklausė ir nežymiai atsiduso. Ar reikėjo priminti, kad ši vienuolikmetė jautėsi kvailiausia būtybe, kuri įžengė pro ateities būrimo klasės duris?..
-
Klausimų niekam kaip ir nekilo, vaikai skirstėsi, turbūt apsidžiaugę, jog galės bent kartą beveik nesistengiant atlikti pamokos darbą. Naivoki, gyvenimo dar turbūt nesugadinti, tačiau ką pati Khanna galėjo pasakoti apie gyvenimą?
Vieni klasę paliko anksčiau, kiti dar pasižvalgė, it netikėdami sėkme, tačiau buvo ir pasilikusių. Nedidukė mergaitė šviesiais plaukais, varniukė - prisiminė iš paskirstymo. Ar čia tas negirdintis vaikas? Po nemažos pertraukos buvo sunku greitai prisiminti tiek naujų veidų, ypatingai, jog reikėjo įsiminti ne tik mažiukus pirmakursius, bet praktiškai visus mokinius, kurie tik teikėsi pasirodyti ateities būrimo pamokose (ir dar tuos padaužas, apie kuriuos įspėja kiti profesoriai). Anksčiau nebuvo mokinusi negirdinčių ar neprigirdinčių mokinių, tad tiesą sakant, nelabai žinojo, kaip reiktų elgtis. Kalbėti lėčiau? Tikriausiai.
- Gerai... Taigi, jūs klasėje sėdėjote ir užuodėte šitus smilkalus,- parodė į ant jos pačios stalo stovintį smilkalų laikiklį su vis dar smilkstančia lazdele.- Juose yra tokios medžiagos, kuri sustiprina nuojautą. Dėl to reikia išvalyti mintis ir einant koridoriumi pajusi, jog tuoj kažkas nutiks. Tai bus labai paprastas dalykas. Pavyzdžiui... Pamatysi prabėgantį namų elfą ar katę. Labai svarbu, jog prisimintum, kas nutiko ir būtinai grįžtum papasakoti, ką nujautei ir kas įvyko. Gerai? Tai turėtų būti bent trys dalykai. Supratai? Koks tavo vardas? Jeigu reikia pagalbos, padėsiu.
Nežvelgė su gailesčiu, nes tai nebūtų padėję. Turbūt mergaitė ir taip ne pirmus metus kovoja už lygiateisę vietą tarp bendraamžių.
-
Taip ir toliau bestebėdama pilkąją katę, Elodie nė nepajuto, kaip taip įsistebėjo, kad prarado laiko ir aplinkos nuovoką nejučiomis. Susivokusi ji papurtė savo trumpų juodų plaukų galvą, ir pamirksėjusi apsižvalgė. Erzinantys atsakinėtojų balsai buvo nutilę, o girdėjosi vienui vienas profesorės balsas. Varnanagei buvo šiek tiek sunkoka susigaudyti apie ką ji šneka, nes dalies nenugirdo, bet nusprendė, kad pagal viską taip turėtų skambėti praktika. Užtat užduotis "išeiti lauk ir, pajutus tris nutikimus, grįžti" skambėjo visiškai nelogiškai. Mergaitė šiek tiek pakreipusi galvą į šoną tebežiūrėjo į profesorę, bebaigiančią litaniją, visiškai sumišusiu žvilgsniu. Kodėl išeiti?.. Ką pajusti?.. Ką?.. Negavusi atsakymų varnė jau matė mokinius šalinantis iš klasės ir nusprendė sekti jų atžvilgiu. Žinoma, ji net nežadėjo eiti klausti profesorės pakartojimo, bereikalingai bendrauti ji neturėjo jokio ūpo. Ech, bus kaip bus. Su tokiu nusiteikimu žemaūgė išėjo pro duris viena iš paskutiniųjų.
Vos išėjus lauk į koridorių, rudaakė iškart pastebėjo kažką kitokio. Ne, tai nebuvo kitokia aplinka, ji dar neišprotėjusi, kitoks vaizdas kitokioje patalpoje yra normalu. Bet tas vienintelis dalykas, kuris buvo stipriai kitoks ir ne itin normalus buvo atmosferos kvapas. Kažkaip kabinete pirmakursė nejuto jokio neįprasto kvapo ar ko, o čia iškart skirtumas pasijuto. Nujaučiu, kad dabar praktikos klausymąsis būtų pravertęs... Pala, čia lyg ne ta nuojauta, kurios reikia? Nebežinau jau, nesąmoninga praktika ir dalykas! Geriau jau būtų davus katei maistą išburt, hmf... Vargiai atsidususi, vienuolikmetė nusprendė pasukti koridoriu dešinėn, tolyn nuo daugumos šios pilies dvikojų. Kadangi buvo ruduo, bent pilyje nereikėjo dvėsti iš karščio dar ir judant. Užsiknisusi su viskuo, varnė žingsniavo tiesiais koridoriais tolyn. Šiaip įprastai mergaitės galvelė būtų pilna minčių, ir ji spėtų su savimi susiginčyti, bet kažkodėl dabar smegenyse vėjai švilpė. Tikrai bus to kvapų pokyčio kaltė. Kažin, smirda klasė ar koridoriai... O ar išvis smirda? Pala, pala, pala, kas tau darosi, Elodie? Susiimk, idiote, nesi kokia lėkšta filosofė. Netrukus po kažin kiek laiko trukusio vaikščiojimo, varnanagė priėjo didžiąją daugybę laiptų. Ji net nežinojo kur einanti, bet visgi norėjo pasilikti aukštesniuose aukštuose, tad tiesiog žengė ant pirmųjų atjudėjusių pakopų. Bet ant jų bestovint, Gold pradėjo justi kažkokią nuojautą, kuri jai suteikė vaizduotėje vaizdinį, apie laiptus, kurie praskristų vienas virš kito, bet su tokiu mažu tarpeliu, kad tektų žemai pritūpti net ir jos ūgio mergaitei. Rudaakė tuo aklai nenorėjo pasitikėti, neatrodė itin įtikinamai, bet idėja pasėdėti ant laiptų, kol sklando, jai neatrodė itin bloga, tad taip ir padarė. Pasidarė iškart patogiau, ir varnė pakėlė akis aukštyn, norint pasižiūrėti į laiptų galybę virš josios. Bet netikėtai visą tai užblokavo itin arti labai arti virš jos praskrendantys laiptai, kas truputėlį pirmakursę išgąsdino. O jergau, jie buvo taip arti, būtų būvę labai negerai, jeigu būčiau stovėjusi... Pala, bet aš tai jau mačiau? Ką?... Mergaitė dar labiau sumišo, ir bandydama suvokti tai, kas ką tik nutiko, padėjo galvą ant aukštesnių laiptelių, taip beveik gulėdama ant savojo gabalėlio laiptų. Jos jaunoje galvoje sukosi spiečius nesuvokiančių minčių, kol ji stebėjo laiptų daugybę judant virš galvos.
-
Levanda kiek nusivylė sužinojusi, jog smilkalai jai nepadės nujausti artėjančio egzamino užduočių, nes mergina jau buvo pradėjusi giliai kvėpuoti, kad tik smilkalų poveikis ilgiau išliktų.
Kartu su visa mokinių minia raudonplaukė išėjo į koridorių. Ji bandė surasti kokį nuošalesnį kampą, bet ne per daug toli nuo kabineto, kad neprarastų laiko nuovokos ir laiku sugrįžtų į pamoką. Lėtai vilkdama kojas ji dairėsi aplinkui vis bandydama "įsiklausyti į save", kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų. Nors ši užduotis, iš pirmo žvilgsnio pasirodė ne itin sudėtinga, bet klastuolė pradėjo abejoti, ar smilkalai tikrai ją veikia, o gal ji paprasčiausiai giliai nekvėpavo ateities būrimo pamokoje.
Ketvirtakursė klestelėjo ant suoliuko ir sukryžiavo kojas, tikėdamasi, jog tokia meditacijos būsena padės jai nurimti ir pagaliau kažką pajausti, kad ir abstraktaus. Gerai, Levanda, tiesiog apie nieką negalvok, o ypač apie maistą ir kepinius, kurie laukia Didžiojoje salėje. Ji net ore galėjo užuosti cinamoninių bandelių kvapą, nors atsimerkusi ir apsidariusi nepastebėjo jokio mokinio kur netoliese valgančio šitas bandeles pamokos metu. Levanda visaip kaip bandė nuvaikyti mintis apie cinamonines bandeles, tačiau nesėkmingai. Staiga ji išgirdo lėtus žingsnius, artėjančius jos pusėn. Ir vėl tas bandelių kvapas, nagi, jei taip ir toliau, niekada nesugebėsiu net vieno artėjančio dalyko nujausti. Suirzusi klastuolė nusprendė susirasti kitą, nuošalesnę vietą, tačiau vos atsimerkusi išvydo pro ją einančią merginą, laikančią šviežią, šiltą cinamoninę bandelę. Ar man pavyko? Klastuolė šyptelėjo ir nusprendė, jog tai ne kas kita, bet būtent ta nuojauta, apie kurią kalbėjo profesorė, o gal tiesiog ji, būdama alkana kaip vilkas, iš tolo užuodė cinamonines bandeles. Pirmoji versija ją tenkino labiau.
Paėjėjusios tolėliau ir jau kiek nusiraminusios raudonplaukės žvilgsnis užkliuvo pro langą, lauke ant žolės sėdinčius kelis, turbūt pirmakursius, grifukus, kurie žaidė šachmatais. Klastuolė iš taip toli negalėjo įžiūrėti nei žaidimo figūrų, nei kuris moksleivis, kurios spalvos šachmatais žaidžia. Nepaisant to, klastuolė negalėjo nusukti akių. Jai atrodė, jog šis ramus pokalbis ir gera šachmatų partija tuoj pasibaigs kažkokia drama, o Levanda visad mėgo stebėti dramas. Jai tai atrodė taip pat įdomu, kaip ir žiobarų spektakliai ar muilo operos. Nebūk kvaila Levanda, dabar tu vis bandai vaikytis vėją laukuose ir visai nesusitelki į profesorės užduotį. Tu tiesiog pasiilgai dramų. Pati su savimi mintyse kalbėjosi klastuolė, tačiau, vos jai nusisukus, vienas iš grifukų ranka nubloškė visas šachmatų figūras ir staigiai nuskuodė į priešingą pusę, dar kažką šukteldamas savo porininkui. Klastuolė visai sumišo, atrodo, jog jos protą ir mintis valdo kažkas kitas, bet ne ji. Merginą pradėjo bauginti visi smilkalai ir ši keista nuojauta, kuri tarsi užvaldo ją.
Levanda jautėsi kiek sutrikusi, tad nusprendė grįžti atgal į pamoką. Aš veikiau nebūsiu pati pažangiausia mokinė, bet bent jau neleisiu kažkam kitam kuistis mano galvoje. Klastuolei beeinant sparčiu žingsniu, į jos raudoną galvelę toptelėjo paranoiška mintis, jog ji kažkur išsipurvino savo mantiją. Atidžiai apžiūrėjusi kiekvieną tamsios mantijos kampelį ir neradusi jokios dėmės, nurimo. Levanda atsikvėpė taip ir nesupratusi, ar tai tebuvo jos paranojiškumas ar vėl tas smilkalų poveikis. Man jau viso šito gana. Žinoma, kaip ir visos prastos nuojautos, nesvarbu ar jas sukelia smilkalų kvapas, ar jas įsivaizduoja pati mergina, pasitvirtina. Vis dar nuleidusią galvą ir tyrinėjančią savo mantiją ją kliudė kažkoks vaikinas, rankoje nešęs krūvą buteliukų, matyt, reikalingų nuodų ir vaistų pamokai. Raudonplaukės mantijos rankovė vietomis pasidengė kažkokiu gličiu skysčiu. Vaikinas atsiprašė, tačiau Levandos nuotaika vis tiek liko paniurusi. Puiku, mano pilvas dar labiau pradėjo gurgti, nes geras penkiolika minučių negalėjau galvoti apie nieką kitą, išskyrus cinamonines bandeles. Kivirčo, kurio tikėjausi taip ir nespėjau viso pamatyti, mat nusisukau geriausiu metu. O dabar ir mano rankovė padengta velnias žino kieno gleivėmis.
Levanda klestelėjo į savo suolą vis dar bandydama nuvalyti gleives nuo savo mantijos rankovės, tačiau jai nieko dorai nepavyko. Mergina priėjo prie profesorės ir papasakojo, kaip jai sekėsi.
-
Elliw Liucijos nerado. Gal ir rado, bet šito neprisiminė. Nors ne. Jeigu Elliw rastų Liuciją, ji tikrai tą prisimintų. Vienintelis logiškas paaiškinimas buvo tas, kad Elliw geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje nerado. Velsietė jau neprisiminė, kodėl ieškojo draugės, tačiau ją rasti visada smagu, tad priežasties tarsi nelabai ir reikėjo.
Kažkur eidama Elliw atsitrenkė į paveikslą. Kažkas suspiegė, tad ji nutarė, kad tai teleskopas: kas dar daugiau galėjo nukentėti, jeigu pačiai neskauda? Atidžiai apžiūrėjusi savo prietaisą ji nepastebėjo sužeidimų. Ko jam tada spiegti? Negi jos teleskopas pasidarė toks išlepęs? Ką gi, tikriausiai teks mažiau duoti valgyti. Ir tada jau antrą kartą šios pamokos metu (nors kokia čia pamoka, jeigu mergaitė vaikšto po mokyklą ir ieško Liucijos?) ji prisiminė, kad teleskopai nevalgo.
- Kažką reikia su tavimi daryti, - sumurmėjo Elliw, nors jau buvo pamiršusi, už ką ketino teleskopą pamokyti. Jau norėjo eiti didžiosios salės link, bet nežinojo, ką ten galėtų veikti. Ko gero, reikėtų grįžti į klasę, bet Elliw neįsivaizdavo, kur ta klasė yra, o teleskopas šiandien nebuvo nusiteikęs bendradarbiauti.
Kažkokiam mokiniui praėjus pro šalį, velsietė nuskubėjo iš paskos. Labai tikėjosi, kad jis eina kaip tik ten, kur jai reikia (juk jai reikia kažkur nueiti, ar ne?). Iš pradžių sekėsi neblogai, Elliw netgi pakilo į kažkelintą aukštą (tiesa, slystelėjusi ant laiptų vos neišmetė teleskopo). Deja, ten mokinys kažkur dingo. Ir dingo taip, kad net Elliw negalėjo jo rasti. Rudaplaukė su siaubu prisiminė vaizdinį, kuriame teleskopas nukrito ant grindų ir sudužo. Gal čia buvo kažkas panašaus? Gal iš tiesų to mokinio net nebuvo? Kaip dabar Elliw gali tą žinoti? Žinoma, Elliw nėra visiškai kvaila, bet tokie sunkiai suprantami dalykai ją kiek erzino. Dar kartą pažvelgusi į teleskopą velsietė priėmė sprendimą: ji eis tol, kol ras jai reikiamą klasę ir pabaigs pamokos užduotį. Tiesa, Elliw nebuvo tikra, kad ji tą užduotį jau pradėjo. Ji netgi nebuvo tikra, kad užduotis iš viso egzistuoja.
Elliw atrodė, kad ji klaidžioja labai ilgai. Kažkuriuo momentu ji pamiršo, kad vaikšto po mokyklą, tad vos nenusivertė ant žemės. Keletą kartų atsitrenkė į sieną, o kartą netgi išmetė teleskopą (ačiū dievams, jis nesudužo). Po ilgų svarstymų, ką ji čia daranti, Elliw užlipo kažkokiais laiptais ir prisiminė (!!!) kažkada čia buvusi. Gal tai ir buvo šitos sudėtingos kelionės tikslas? Kažkoks mokinys praėjo pro ją ir įėjo pro vienas duris. Elliw nuskubėjo iš paskos, tik, žinoma, visų pirma į tas duris atsitrenkė. Gal dvi minutes ieškojo rankenos, bet pagaliau pavyko įeiti į patalpą. Velsietė neįsivaizdavo, ar ji pataikė ten, kur reikia, bet garsiai išdrožė:
- Man nepatinka matyti vaizdinius, kaip dūžta teleskopai. Liucija yra dingusi, tad jų niekas negali sutaisyti. Be to, mokykloje vaidenasi mokiniai, kurie klaidina kitus. Be to...
Čia Elliw pamiršo, kad šneka, tad tiesiog užsičiaupė. Gerai apsižvalgiusi, ar kur nepamatys Liucijos, mergaitė visai suirzo ir apsisukusi pabandė išeiti iš klasės. Tiesa, iš pradžių supainiojo duris su langu, tad atsitrenkė į stiklą, bet netrukus sugebėjo ateiti iki durų. Nepamiršusi jų atidaryti Elliw išėjo į koridorių.
Ir tik tada mergaitė suprato, kad nė neįsivaizduoja, kur yra jos teleskopas. Kad jis tebebuvo jos rankose, Elliw nepastebėjo.
-
Dori nesuprato, kuo ją taip pakerėjo ateities būrimas. Ji tikrai nemanė, kad ši pamoka ją gali kuo nors sužavėti, o ypač - sukelti susidomėjimą. Mergaitė ausimis gerte gėrė kiekvieną profesorės žodį. Išgirdusi praktinę užduotį šiek tiek nusivylė. Ji nenorėjo niekur eiti iš šio jaukaus kambario. Troško gerti arbatą ir burti iš jos tirščių, troško pamatyti tą neva nuobodųjį krištolo rutulį. Tačiau reikėjo išeiti.
Dori atsistojo ir pasijuto kiek apsvaigusi. Jai labai patiko smilkalų kvapas. Patiko nuo pat pirmos sekundės, kai koja žengė į ateities būrimo klasę ir nosis padarė pirmą įkvėpį giliai į plaučius. Klastuolės negąsdino ir tai, kad smilkalai ją gali kažkaip paveikti, tačiau apdujimo pojūtis išties buvo labai nemalonus. Man jo nereikia, instinktyviai pagalvojo Mendel. Aš ir taip sugebėčiau nujausti.
Vis dar šiek tiek apsvaigusi, bet pasitikinti savo jėgomis pirmakursė nupėdino į koridorių. Mergaitei iškart pasidarė šalta ir ne itin malonu, kai ji žinojo, kad gali jaukiai sėdėti ant pufo prie apvalaus staliuko švelnioje prietemoje.
Dori žingsniavo kaip ir daugelis kitų mokinių ir dairėsi į visas puses. Pabandė susikaupti. Gerai, pasakė ji sau. Kas gali nutikti? Ką galima pamatyti sumautuose koridoriuose? Mergaitė sustojo. Mąstė. Gal tas mokinys nukris. Regis, jaučiu tai, bandė sau įteigti. Bet nenutiko nieko. Kažkoks varnis kaip nuėjo koridoriumi, taip nuėjo. Mhm... Eee... Tai gal aš nukrisiu, vis dar bandė kažką įteigti sau, o gal pačiai aplinkai. Sekundę Dori pagalvojo, kad galbūt dabar reiktų specialiai už kažko užkliūti ir išsitėkšti. Nagi, juk ji kaip ir būtų nuspėjusi ateitį, ar ne? Ji pagalvotų, kad nukris, ir iš tikrųjų nukristų. Ne ne, mintyse kalbėjosi su savimi, taip pasielgti aš negalėčiau.
Mergaitė vis dar mindžikavo koridoriais ieškodama kokių nors keistų, neįprastų dalykų, kurie galėtų įvykti, bandė už kažko užsikabinti. Ir čia staiga, mintyse nuskambėjo jos pačios žodžiai. Beveik begalvis Nikas. Dori apie jį visiškai negalvojo. Jis tiesiog ėmė ir pasirodė mergaitės mintyse, iš niekur nieko. Ir... netikėtai, visiškai po kokios vienos vienintelės sekundės... grifų vaiduoklis išniro iš už kampo ir prapleveno pro klastuolę. Dori sustojo. Aiktelėjo. Aiktelėjo ne dėl to, kad jai pavyko kažką nuspėti ir net be pastangų. Aiktelėjo todėl, kad ji suprato: šitas jausmas yra jaustas šimtus tūkstančių kartų, kone kasdien. Tik mergaitė niekada į jį nekreipė dėmesio.
-
Pabėgusi nuo lietaus Reina pasileido giliau į mokyklos koridorius, visai pamiršdama apie vykstančią pamoką. Dabar, kai suprato, jog greičiausiai smilkalai veikė ir ji sugebėjo nuspėti, kad lis, merginą pagavo adrenalinas. Ji jautėsi, lyg būtų staiga gavusi per daug galios, su kuria nežinojo, ką daryti. Greitai eidama koridoriumi Reina įdėmiai žvalgėsi aplinkui, laukdama savo kito nuspėjimo.
Kažkur toli klastuolė išgirdo žingsnius. Žmogus palengva artėjo prie jos iš kito koridoriaus galo. Reina atsistojo, pasidėjo rankas ant klubų ir įbedė akis į tuštumą priešaky. Spėsiu, jog ateina...Magijos istorijos profesorė! Tačiau kai nepažįstamasis pasirodė iš už kampo, tai tebuvo kažkoks žemas švilpynės mokinys, kuris nuleidęs galvą greitai prasispraudė pro Reiną ir dingo. Ketvirtakursė nuleido rankas. Kaip ji galėjo suklysti?
Subjurus nuotaikai, mat Reina negalėdavo pakęsti, kai jai kažkas nesisekdavo, ji nužingsniavo atgal prie mokyklos kiemelio. Galbūt tai buvo vienintelė vieta, kurioje ją aplankydavo sėkmė ir ji galėdavo kažką nujausti. Netoli kiemo ji staiga sustojo. Jos žvilgsnis pakrypo prie paveikslo, pakabinto šalia įėjimo į kiemelį. Paveiksle ramiai snaudė kažkokia prabangiai apsirengusi moteris. Reina negalėjo nusikratyti jausmo, kad tai moteriai kažkas atsitiks.
Staiga už jos pasigirdo greiti žingsniai ir ji pajuto, kaip į ją atsitrenkė mokinys. Vaikinas grifų gūžtos uniforma kažką sumurmėjo, bet prarado balansą ir trenkėsi į paveikslą. Jame esanti moteris pašoko atsibudusi ir nusirito nuo savo kėdės. Grifiukas ėmė įnirtingai atsiprašinėti, kol ši moteris jį plūdo. Reina lengviau atsikvėpė. Vadinasi, šis spėjimas buvo teisus. Manau, reikia tiesiog apie tai negalvoti, ir viskas savaime pasirodys...
Po dar kelių nesėkmingų bandymų, Reina pasidavė ir patraukė atgal į klasę. Ji niekaip nesurado dar vieno dalyko, kurį būtų nuspėjusi. Jai atrodė, kad visi jau buvo grįžę į klasę ir pabaigę savo užduotį. Sąžinės balsas Reina kuždėjo, kad reikia pabandyti dar kartą. Galbūt ji pamatys kokį balandį už lango. Nieko nesitikėdama, Reina atsirėmė į palangę ir pažvelgė į pirmą pasitaikiusį bokštą. Ant jo tūpėjo balandis. Kai tik mergina jį pamatė, paukštis nuskrido.
Valandėlę Reina stovėjo sustingusi ir negalėjo patikėti, kad įvykdė visą užduotį. Paskui atsipeikėjusi ji grįžo į klasę ir papasakojo profesorei viską, kas nutiko:
- Sugebėjau nuspėti lietų, nelaimingą atsitikimą su paveikslu ir ant bokšto tupintį balandį. Bet turiu vieną klausimą... Kai nujaučiau, jog kažkas atsitiks paveikslui, aš nesitikėjau, kad vaikinas iš pradžių kliūdys mane. Man tai pasirodė keista. Ar neturėčiau iš pradžių nuspėti savo ateities, o ne kažkokio daikto? Juk aš esu sau svarbesnė?
-
Kai pro Dori ore praplaukė beveik begalvis Nikas, nors tai tetruko vos kelias sekundes, klastuolė sunkiai galėjo atsigauti. Ji paėjėjo tolyn koridoriais ir klestelėjo ant palangės nuošaliau, nuo visų akių. Pažvelgusi pro langą pamatė gražų horizontą, sniegu pasipuošusius medžius, baltas eglių viršūnes. Kažkur tolumoje skrido didelis paukštis.
Regis, pirmakursė pamiršo, kad šiuo metu vyksta pamoka. Ji sėdėjo ir žvelgė į tolį tuo pačiu mąstydama apie tūkstantį dalykų, bet kartu ir negalvodama apie nieką. Tikriausiai man šokas, mintyse kalbėjosi su savimi.
Regis, Dori turėtų neatrodyti keista, kad prisiuosčius kažkokių specialių smilkalų ji paėmė ir regėjo ateitį. Nors ar tai... ar tai tikrai ateitis? Verčiau tai kažkokia keista nuojauta. Ir viskas dar klampiau atrodė ne dėl to, kad ji pagalvojo apie Grifų gūžtos vaiduoklį sekundei iki jam pasirodant, bet todėl, kad mergaitė puikiai atpažino šį jausmą. Atpažino taip kasdieniškai ir įprastai, ir jį tikrai žinojo, kas smilkalai su tuo nesusiję. Nuo pat mažų dienų, ir žiobariškame pasaulyje, ir šiame. Kartais nujausdavo. Visai apie tai negalvodama. Lyg netyčia, tarp kitko. Nejaugi tai yra kažkas ypatinga? Vienuolikmetei būtų sunku suvokti, kad tai nėra įprasta, nes kiek ji save prisimena, tiek su šia nuojauta ir gyvena; bet tuo pačiu ji žinojo, jog žmonės nei iš šio nei iš to nenujaučia tokių dalykų.
Dori užsidengė delnais akis ir jas pasitrynė. Skaudėjo galvą. Mergaitė žinojo, kad turi nuspėti dar du kokius nors dalykus, todėl pakilo nuo palangės ir vėl ėmė šlaistytis koridoriais bandydama ką nors nuspėti. Aplink vaikščiojo daug mokinių, bet nei vienas nepasakė to, ką ji pagalvodavo; pro šalį praėjo profesorių, bet nei vienas nebuvo tas, apie kurį pagalvodavo išgirdusi tolyje žingsnius. Ne, aš negaliu! Aš negaliu nuspėti tyčia! Dori susinervino. O gal veikiau sumišo. Gerai, jeigu aš esu tokia suknistai ypatinga, tuomet ar neturėjau šios užduoties įvykdyti tiesiog akimirksniu, samprotavo. Galbūt yra atvirkščiai. Gal beveik begalvis Nikas tebuvo sutapimas, o gal sužaidė tie keistieji smilkalai. O aš jau sau pripaišau kažkokių ypatingų galių, kvaiša... Bet širdyje Dori žinojo, kad vis tik įvyko kažkas ypatingo. Ne nutikime, bet jos supratime. Ji pagaliau suprato, kad jos kasdienės nuojautos yra mažų mažiausiai keistoka.
Laiko iki pamokos pabaigos jau beveik nebuvo likę. Dori grįžo į klasę. Toli ji nuėjusi nebuvo. Grįžusi profesorei klastuolė neatskleidė savo minčių.
- Eee... aš pasakau sau mintyse, kad čia tuoj praskris grifų vaiduoklis, taip ir atsitiko, - pasakojo profesorei. - Ir tada... ir tada pagalvojau, kad į paveikslą grįš jame gyvenantis žmogus, taip ir nutiko, - melavo. - Ir kažkoks varniukas pargriuvo prieš man apie tai pagalvojant, - pamelavo dar.
Dori nenorėjo meluoti profesorei ir juolab šiai, kuri jai, bent kol kas, nuoširdžiai patiko. Tačiau girdėjo, kaip kiti mokiniai pasakoja nuspėję po tris dalykus. Bet to, Dori ateities būrimo pamoka paliko gerą įspūdį. Jeigu ji prisipažins nuspėjusi tik vieną dalyką, tikriausiai profesorė per kitas pamokas iš jos nieko nesitikės, o pirmakursė nenorėjo, kad taip nutiktų. Mergaitei kažkaip sukirbo sąžinėje. Ji vis dar jautėsi sumišusi. Norėjo kuo greičiau lėkti į bendrąjį kambarį, kad dar kartą galėtų viską apmąstyti.
-
Visa laiptų raizgalynė rodės užbūrė mergaitę, ji tik gulėjo ir stebėjo. Bet staiga sustojus laiptams pastebėjo kažką stovint ir laukiant. Varnė net nepažvelgusi į žmogystą staigiai pakilo ir pasišalino nuo laiptų į kažkurį koridorių iš gėdos.
Dabar ji jau stovėjo vidury languoto koridoriaus ir bandė susivokti, kur esanti. Ją erzino tokia nežinomybė, tad tiesiog užsispyrė ir pasuko kairėn, pasikliaudama pačiu koridoriumi. Kaip tyčia, tai buvo ilgoji koridorių raizgalynės dalis, bet Elodie per daug dėl to nepyko, nes galėjo pamąstyt daugiau, o dabar galvoje spiečius tik didėjo. Ir štai, ji tik ėjo ir ėjo, o koridorius mainėsi į beslenkantį vaizdą už langų ir sienų. Hm, šioji profesorė gan keistoka iš tiesų. Paleisti mokinius laisvai lakstyt po pilį be jokios logiškos užduoties. Matosi, ne angliškas mąstymas. Įdomiai, kaip žemai varniai kris su ja... Rudaakė ėjo kaip transe, paskendusi savosiose mintyse, iki kol ji vėl pajautė tą keistą, nepaaiškinamą jausmą, o gal ir balselį, viduje. Šį sykį jisai varnei liepė laikytis dešiniosios koridoriaus dalies, kas pasirodė dar keisčiau vienuolikmetei, bet nespėjus nė pagalvoti, kojos jau suko link dešiniosios pusės. Na, ką dabar, visgi bent vaizdas gražesnis pro langus iš arčiau. Bet staiga, einant po stebėtinai daug durų turintį koridorių, vienos iš durų taip staigiai atsilapojo, išleisdamos beklykaujančius vyresniuosius vaikus, kad tamsiaplaukė net krūptelėjo iš netikėtumo. Tai ją privertė sustoti, nes pagalvojusi ji suprato, kad jeigu tebūtų ėjusi ta pačia puse, šios nemažos ir sunkokai atrodančios durys būtų pavertusios ją benosiu Voldermortu. Gal taip tasai Voldis ir prarado savo nosį? Gan logiškai atrodytų. Atsitokėjusi pirmakursė nusprendė tiesiog tęsti pasivaikščiojimą, net nežiūrint į tai, kas už durų. Ką aš žinau, o galbūt ten kokia dar viena klastūnyno gyvatė, norinti sviest iš knygos galvon, atsarga gėdos nedaro.
Neilgai trukus, besimainantys koridoriai jai pasirodė jau panašesni, vadinasi - artėjo grįžimas į indės klasę. Elodie to visai ir laukė, nes toks bąstymasis po pilį jai pradėjo jau nusibosti, o jeigu dar ilgiau reikės taip slampinėti, tikrai kas nors susilauks jos irzulio išliejimo per makaulę.
Po daug laiptų ir koridorių, žemaūgė jau matė reikiamas kabineto duris priešais. Tad link jų, neskubėdama, pradėjo eiti. Jau beveik prie pat prisiartinus, senasis vidaus balselis liepė jai luktelt. Ne itin tuo patenkinta, suniurzgėjusi ji su tuo sutiko. Pačiu laiku, nes pro ją prazvimbė keletas mokinių, nežiūrėdamų kur eina, ir kaip audra, sugūžėjo vidun. Žemutei būnant, ji būtų buvusi arba nuskraidinta šonan, arba sutrypta. Anaiptol, džiugu buvo dėl abiejų, žinant, kad visiems nutikimams trūko akimirkos iki Gold nudėjimo. Gan įsižeidusiai atsidususi, ji nieko nelaukusi įėjo vidun, atgal pas keistuolę indę. O jergutėliau, buvau pamiršusi kaip nesąmoningai čia viskas atrodo. Nors imk ir padek viską. Pasišlykštėjusi, varnanagė visgi pasijudino iš vietos, ir nuėjo prie pagaliau laisvos profesorės.
- Nujaučiau vieną iš skraidančių laiptų norint man nunešti galvą, nujaučiau sunkias duris, norint man sumalti nosį keletos puskvailių mokinių dėka, bei nujaučiau dar keletą pusgalvių, norinčių iš manęs padaryti blyną ant grindų. Vienu žodžiu, tris sykius išvengiau nujausti mirties nuosprendžio išvengimo, manau tam būtų atitinkamai lygūs maksimalūs taškai. - šaltu, monotonišku balsu rudaakė išdėstė visas jos nelaimes su trupučiu pasipiktinimo. Ji tiesiog nekantravo iš čia nešdintis, viskas čia atrodė nesąmoninga.
-
Vos ižengusi į Ateities Būrimo klasę Stela panoro apsisukti, išeiti ir jei kas nors klaus apsimesti, kad blogai jaučiasi. Nors nereikėtu ir apsimesti, ja tikrai pykino nuo smilkalų kvapo. Varniukės močiutė labai mėgo smilkalus. Jos namai, visada būdavo pilni ivairiu smilkalų kvapų, todėl Stela ižengusi į klasę iš pradžiu net pagalvojo, kad ne ten pataikė ir kažkokiu stebuklingu būdu atsidūrė močiutės name. Dabar būtu juokingiausia jeigu pasirodytu, kad profesorė yra mano močiutė. Nors tai neimanoma nes močiutė niekada nemėgo Ateities Būrimo. Kiek kartu ji man sakydavo, kad Hogvartsas nuostabi mokykla, tačiau jos gerumas stipriai sumažėja vien dėl to, kad joje dėstomas Ateities Būrimas.
Galiausei Stela susitvardė ir žengė į klasės gilumą, į smilkalų karalyją. Apsižvalgiusi po klasę varniukė pastebėjo, kad vietoj kėdžiu prie staleliu pastatyti pufikai. Ši klasė šauni. Galėtu kiekvienas mokytojas savo klasėja vietoj kėdžiu pastatyti pufus. Parlinksimnta minčiu apie pufikus mažoji raganaitė - visai pamiršusi nemalonu smilkalų kvapą - pradėjo dairytis kur atsisėsti. Greičiau apsispresti kur sėdėti Dragring padėjo tai, jog pamatė prie vieno staliuko sėdinčia savo draugę Lisą. Stela linksma klestelėjo į pufą ir pasisveikino su drauge.
- Labas.
- Labas. Kaip manai smagi bus pamoka. - paklausė Lisa kuriai, iš jos veido išraiškos aiškiai nepatiko smilkalų kvapai ir kita klasės aplinka.
- Manau, kad man patiks ir, kad bus smagi bet ar tau patiks ir bus samgu nežinau.
Vos tik draugės baigė tylu pasisveikinimą kurio niekas klasėje negirdėjo profesorė paskelbė teorija. Šeip Stela visada norėdavo kuo greičiau atsakyti be habar jai buvo smagiau tylomis aptarinėti su Lisa kitų atsakymus. Bekalbėdamos jos net nepastebėjo, kad visi jau baigė atsakineti teoriją ir profesorė Khanna pradėjo pasakoti apie praktikos darbą Varniukė pradėjo nerimauti, nes pilnai neišgirdo praktikos, o klausti ji nesiryžo. Tačiau jai šendien buvo sėkminga diena nes profesorė pakartojo praktikos užduoti ir šykart Stela Dragring klausėsi ištempusi ausis. Kagi... nuostabi praktika. Galėsiu išeiti iš šito smilkalų krašto ir pasivaikščioti. Laiminga raganiukė taip greitai atsistojo, kad teko pasitaisyti akinius kurie buvo benukrentantys. Išėjusi iš klasės mergaitė giliai atsiduso. Dabar savrbu naujausti tris dalykus ir gryžti į klasę gerai atlikus praktiką. Taip galvojo Stela eidama koridoriumi.
-
Cessiondi stebėjo, kaip paskutiniai mokiniai išeina iš klasės. Reikėjo tikėtis, jog nė vienas nesugalvos numirti pamokos metu, mat būtų gan prastas mokslo metų startas. Laisva minutėlė atrodė trumpa it akimirka, netrukus tai po vieną, tai po du pradėjo rinktis mokiniai bei pasakoti, ką tokio jau spėjo nujausti. Kadangi nebuvo kažko labai ypatingo, negalėjo pasakyti, jog buvo labai įdomu klausytis, geriau jau stebėti mokinius (kurie, tiesą sakant, nustebino. Deja, ne visi ypatingu protu, tačiau nesugebėjimas išeiti pro duris irgi neprastas talentas). Visgi ši pamoka buvo skirta ne kažką išsiburti, o įrodyti mokinukams, jog ateities būrimas iš tiesų egzistuoja ir jų profesorei nereikia gultis į Skutelio psichiatrijos skyrių.
Sulaukė ir klausimo, kurį uždavė klastuolė. Ne viskas sukasi aplink tave, mieloji. Susitaikyk.
- Geras pastebėjimas. Iš tiesų ateities būrimas nėra pats tiksliausias mokslas ir kai kurie būrimai nėra visai tikslūs. Tai, jog nujautei, kad kažkas nutiks su paveikslu yra labai gerai. Jeigu nuojauta būtų buvus silpnesnė, būtum galėjus tik nujausti, jog šitoj vietoj kažkas nutiks, ne konkrečiai su paveikslu. Ateitis yra gan paslaptinga. Taip, mes galime tobulėti mėginant atspėti ateitį, tačiau ji gali visko neatskleisti. Tačiau tavuoju atveju tai greičiausiai tėra patirties trūkumas. Nesijaudink, dar visi metai priešaky ir tikrai patobulėsi. Jeigu tik norėsi.
Tuomet sekė mergaitė, kuri atrodė gal kiek nervinga, tačiau Cessiondi nebuvo dėl to tikra, tad tik įdėmiau pažiūrėjo ir nieko nedarė. Jeigu bent kartą šie mokiniai kažką pajuto, tai pamoka nebuvo veltui. Ir galiausiai - varnanagė, kuri atrodė nepatenkinta šia pamoka, o gal ir visu gyvenimu.
Kai kurie mokiniai susiteikė sau teisę palikti kabinetą patys, kai kurie dar nelabai patenkinti sėdėjo, o ir pati Cessiondi apsidžiaugė išgirdusi varpą ir galinti paleisti mokinius iš pamokos.
- Dėkui visiems už darbą, susimatysime per kitą pamoką.
[Taškai bus surašyti netrukus]