Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magijos istorija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Gloria Clarke Birželio 30, 2021, 10:06:03 am
-
Ir... Sakyčiau „pagaliau“, bet Gloriai tai tikrai nebuvo „pagaliau“, tai veikiau dar viena kančia su nieko neišmantiems mokiniais. Taigi sakinys skamba šitaip: Ir vėl atėjo ta diena kaip Gloriai vėl, eilinį kartą, tenka žengti į Magijos istorijos kabinetą ir vėl kalti informaciją už ją daug daugiau neišprususiems. O vien pagalvojus apie tai, jog pamokoje pasirodys ir grifiukai... Klark pagriežė dantį ir toliau pasisuko link savo stalo, ant kurio šiuo metu ruošėsi pamokai. Taip, šią pamoką Gloria nevėluos, ji ateis pirma. Na tiksliau jau atėjo, o ne tik ateis.
Taigi, Gloria jau laukė klasėje ir užbaiginėjo paskutiniuosius elementus būsimai pamokai, kurių nespėjo prieš tai padaryti. Galiausiai baigusi ji prisėdo ir pažvelgusi į kišeninį laikrodį suprato, jog jau nebespės atsipūsti. Po velnių! Ir kur tas laikas visas prabėgo? Katik buvo likusios net penkiolika minučių, o dabar jau tik dvi minutės iki pamokos pradžios! Nepatenkinta, jog susidūrimas su mokiniais įvyks jau visai visai netrukus, ji pakilo iš suolo ir nuėjusi prie durų jas pravėrė. Kaip tik tada pasigirdo mokyklos varpas ir mokiniai plūstelėjo pro atdaras duris į klasę. Košmaras...
Vėl nukakusi į priekį priešais mokinius ji nužvelgė visus atšiauriu žvilgsniu.
- Kaip minėjau pirmąją pamoką... - net nepasisveikinusi savo monotonišku balsu pradėjo varyti. - ... tema „Antrasis Voldemorto teroro valdymo laikotarpis“ užims mums ne vieną pamoką. Taigi, ši tema, kaip jau supratot, skaidosi į smulkesnes temas. Aną pamoką tyrinėjome „„Fenikso brolijos“ ir „Dumbldoro kariaunos““ temą.
Ji kiek nutilo, norėdama pagąsdinti mokinius šituo:
- „Hario Poterio ieškojimas Horokrusų“! - suriko baisiausiu garsumu po ilgos tylos, aiškiai matydama, jog jos planas išdegė ir mokiniai - kai kurie net pašoko nuo suolų - išsigando tokio netikėto šaukimo. Na o tada tęsė ramiu monotonišku balsu: - Tokia šiandienos tema. Taigi, per daug nekvaišinsiu jums galvų ir iškart skelbiu teoriją - pasirinkite vieną iš septynių Voldemorto Horokrusų ir papasakokite apie jį. Kaip jis sukurtas, kaip jį sunaikino, kur jis buvo slėptas ir taip toliau. Nekartokite jau paminėtų Horokrusų, imkite kitą! Ir kad man nebūtų man taip kaip su tuo Bleku aną pamoką, o tai areštą uždėsiu. - pagrasino Gloria ir nužvelgusi kiekvieną žudančiu žvilgsniu klestelėjo atgal į suolą.
[Atsakyti gali tik septyni žmonės, nes yra tik septyni Horokrusai.
Teorija iki 07/10]
-
Išaušo dar viena magijos istorijos pamoka, ir Čilali jau žinojo (nes, be visų savo talentų, pasižymėjo ir stipriu ateities būrimo meno suvokimu), kad pasirodys geriausiai. O kai atsisėdo į suolą ir išklausė teorijos, suprato - atsakinės dar ir greičiausiai, mat aplinkui sėdintys besmegeniai nesugebėjo net burnos pražioti. Nugludinusi atsakymą klastuolė pasiruošė kažkelintą kartą pakerėti profesorę savo žiniomis ir manieromis.
- Norėčiau pakalbėti apie Rovenos Varnanagės diademą, profesore, - prabilo mergaitė, o jos pasitikėjimui savimi iššokus iki lubų susidėjo pirštų galiukus priešais nosį. Deja, pamiršo, kad viena ranką spaudė savojo cerberio pavadį. Vadovaujamas Pelenio galvos, šuo šoko į priekį, apvertė nenaudojamą kėdę ir pripuolė prie mokytojos. - Nesijaudinkite, jis nekanda, - pasakė klastuolė, KPC kandžiojant profesorės stalo kampą. Neketindama leisti augintiniui sugadinti jos triumfo akimirkos, Čilali kuo oriai nusekė paskui šunį ir, sugriebusi už pavadėlio, pratęsė atsakymą stovėdama priešais klasę: - taigi, Rovenos Varnanagės diadema, nustokmaltiskvailisšunėkė, priklausiusi Varno Nago koledžo įkūrėjai. Kažkada diademą pavogė jos dukra ir prieš mirtį paslėpė Albanijos miške, kur po daugelio metų ją ir surado Voldemortas. Kai diadema tapo Hororkrusu, ji buvo paslėpta tame Kamabaryje Iki Pareikalavimo. O ją sunaikino, jei neklystu, magiška ugnis? Ačiū už dėmesį, - dar ištarė mergaitė, prieš nusitempdama besispyriojantį KPC į savo vietą.
-
Vos atsidarius durims Henrieta nedrąsiai įžengė į klasę. Grifiukė jautė, kad profesorė Clarke nelabai mėgsta grifų gūžtos koledžo moksleivių. Ką jau nelabai... Mokinukė jautė, kad profesorė grifų neapkenčia. Todėl nenuostabu, kad magijos istorijos klasėje ji jautėsi nejaukiai. Pirmakursė greitai nužingsniavo per klasę ir šleptelėjo į suolą greta Dori.
Henrieta stengėsi kuo labiau įsigilinti į mokytojos sakomą teorijos klausimą, tad vos girdimai sumurmėjusi draugei ,,- Labas", toliau stebeilijo į profesorę. Taip įsiklausiusi į profesorės Clarke žodžius ir trukusią ilgą tylą, kad vos nepašoko iš suolo. Profesorė atrodė laiminga, kaip devintame danguje. Ir tai pirmakursę sunervino. Kaip galima gąsdinti savo molinius vien savo malonumui?! Pagalvojo grifiukė. Kuo toliau, tuo labiau ši profesorė jai nepatiko.
Nors ir įpykusi ant profesorės Clarke, Henrieta ėmė naršyti galvą bandydama išsirinkti geriausią horokrusą. Diademą jau paminėjo... Galvojo pirmakursė. Reikia rinktis ką nors iš kitos srities. Gal tiktų Tomo Marvolo Ridlio dienoraštis? Ir staiga jai nušvito.
Grifiukė pakėlė ranką ir gavusi leidimą prakalbo:
- Haris Poteris. Jis pusę savo gyvenimo nežinojo, kad yra horokrusas, nors pats jų ieškojo ir juos naikino. Voldemortas jį pavertė horokrusu net pats nežinodamas, nes bandė nužudyti Harį. Šį horokrusą sunaikino pats Voldemortas, uždraustajame miške bandydamas nužudyti Harį Poterį.
Patenkinta savo atsakymu Henrieta atsisėdo suole ir ėmė laukti praktikos užduoties.
-
Oh, kaip visada. Naujas laikotarpis ir visada atsiranda individų, trokštančių sumalti su žemėmis kitus, kad tik pasijustų viršesni ir geresni už kitus. Aš viena buvau tarp jų. Visados su panieka žvelgiau į tuos naujus veidus, drįsusius paneigti esamą tvarką ir patys pasirodyti kietesni. Bet ką gi. Toks jau gyvenimas, kai vieni išeina, kiti sugrįžta, treti - tik atranda šį pasaulėlį. Ant ko paslapčia griežiai dantį, žiūrėk, patapo tavo geriausiu draugu, pažįstamu, su kuriuo ne kartą juokeisi, raginai pasilikti prie senojo darbo. Tai yra gražiausia. Gražiausia, kad suklydai, pripažinai ir dabar turi draugą. ar draugę. Danieli, nepamesk Christinos ir būk pakantus kitiems. Daugiau nedaryk mano klaidos, tačiau jei suklysi, nekalk savęs prie kryžiaus - nebijok klysti, bet savo širdį atverk tik artimiausiems. Nereikia priminti - gyvenimas yra pavojingas žaidimas. Nežinai, ar rytoj atsikelsi. Taip, dabar ramu ir tvyrauja taika bent mūsų globalinių problemų burbule, bet žiūrėk, kad neįsiveltum į kitų žaidimus. Būk atidus, bet niekam neišsiduok. Esi Igorio ir Emilijanos sūnus, metamorfmagas ir švilpis. Nepamiršk to ir, prašau, daugiau nesakyk, kad esi niekas.
Ramių mokslo metų, Danieli. Mes greitai susitiksim.
Tavo teta, Mela.
Antrą kartą antrą kursą kartojantis Danielis jau seniai buvo perskaitęs dar mokslų metų pradžioje iš Egipto atsiųstą laišką, bet ši dalis ilgam įsirėžė į švilpiuko atmintį ir ji vėl iškilo prieš akis, kai sužinojo, jog Gloria Clarke, bjauriai blyški albinosė moteriškė, dėstys magijos istoriją. Tas jos liguistas baltumas nejuokais priminė švelnų ir artimą mamos baltą kaip rožės grožį. Danielis negalėjo įsivaizduoti, kaip mama galėtų kalbėti tokiu pačiu monotonišku balsu ir regimu nepasitenkinimu Grifų Gūžta (?). Tačiau, sukylusį pyktį (ypač dėl neprofesonalaus šaukimo) švilpis užgniaužė. Tiesiog, pakėlė ranką ir tiesiai pažvelgė į Klastūnyno vadovę.
-Helgos Švilpynės puodukas. Voldemortas pasirūpino tuometinio puoduko sergėtojo gyvybe ir pavogė ir pabėgo su šia relikvija. Tas nužudymas padėjo puoduką pavertsi horokrusu ir atsidūrė Belatriks Lestreindž šeimos saugykloje Gringotse. Be sustiprintos banko apsaugos, Švilpynės puodukas buvo apkerėtas Geminio kerais, bet vis tiek Trio pavyko jį surasti ir sunaikinti su basilisko iltimi Paslapčių kambaryje.
Dvylikametis nutilo. Jis buvo nusprendęs kalbėti dar trumpiau, bet ką gi. Tikiuosi, jai užteko, nes nežinau, ko tada jai reikia - vaikščiojančių enciklopedijų ar visiškų neišmanėlių.
-
Charlotte labai laukė pamokų per kurias ji galės uždirbti taškų koledžui. Arba visiškai susimauti ant užduočių ir gauti areštą. Tas rytas jai turėjo prasidėti magijos istorija. Todėl skubiai pavalgiusi ji įsimetė vadovėlį į kuprinę ir išdūmė iš didžiosios salės nenorėdama velouti. Iki kabineto durų nusigavo lygiai laiku ir drauge su kitais mokiniais plūstelėjo vidun. Mėlynos su žalia akys vis žvalgėsi po kabinetą. Jis visiškai nepanašėjo į žiobarų mokyklos kabinetus. daugybe magiškų dalykėlių ir neregėtų keistenybių. Atsisėdo viename iš vidurinių suolų nenorėdama per daug kristi į akis. Iš savo vietos ji taip pat patogiai galėjo apžiūrinėti Hogvartso kiemą, kurio per pastarąsias dienas dar nebuvo ištirynėjusi.
Pradėjus profesorei kalbėti Charlotte pamanė, jog vis dėlto kai kas turi būti panašu į žiobarus - profesorės balsas buvo monotoniškas ir griežtas.
Į žodį horokrusai ji reagavo keistokai. Nedaugelis turjo gerai apie juos numanyti. Ypač pirmakursiai. Tai buvo viena iš labiausiai saugojamos informacijos. Vis dėlto varniukė buvo apie tai girdėjusi. Tuo labiau apie Hogvartos įkūrėjų daiktus. Ji kiek nusiminė jog buvo paminėta Varno nago diadema apie kurią garbanė žinojo daugiausiai, tačiau ji prisiminė Klastūnyno medaliona ir pakėlusi ranką, nedrąsiai bet garsiai ėmė pasakoti.
- Klastūnyno medalionas taip pat vienas iš horokrusų. Jis buvo lyg simbolis atspindintis jam paskirtą koledžą. Voldemortas buvo jį paslėpęs uolose, kažkur Britanijoje. Bet vienas iš jo Mirtes valgytojų pavogė jį ir žadėjo sunaikinsiąs, tačiau taip ir nespėjo - mirė. Nuo tada jis liko Blekų namuose, Grimaldžio aikštėje 12. Ten po kelių metų ji rado Poteris, Vizlis ir Įkyrėlė. Jie jį sunaikino už Londono ribų kažkokiame miške pasitelkiant Grifo kardą. - Baigė savo pasakojimą žiobarų kilmės Charlotte. Jai vis dėlto pravertė visos žinios perskaitytos vadovėliuose dar prieš mokslo metus.
Ji tikėjosi neužrūstinti profesorės savo atsakymu.
-
Dar viena diena, dar viena pamoka, dar viena valanda, kurią reikės ištverti..
Arletė pavargusi sėdėjo viename iš suolų magijos istorijos pamokoje, šiandien neturėjo nuotaikos dirbti, net nenorėjo keltis iš patogios lovos stūksančios Varno Nago koledžui priklausančiame bokšte. Taip pat suprato, kad neapsilankiusi antroje šio dalyko pamokoje negalės išlaikyti egzaminų, o galvojo, jog motinai būtų atrodę, kad likti pirmame kurse antriems metams būtų buvę baisiau, nei susitikti su benose būtybe, kitaip žinoma Voldemorto vardu.
Russell bijojo pažvelgti profesorei Klark į akis, tačiau jai atrodė, kad toks mokytojos tikslas ir buvo. Žudantis, ledinis ir sustingdantis žvilgsnis kitokio pateisinimo neturėjo, bent jau vienuolikmetės akimis. Kaip ir tai, kad savo balsu privalėjo gąsdinti kitus mokinius, juk šie ką tik vos neišgriuvo iš suolų! Žinoma, jei varniukė to būtų nepastebėjusi į viską būtų reagavusi paprastai, tačiau, deja, laiko atsukti algal nemokėjo, jos mintys jau sukiojosi apie tai, ką tokio žiauraus galėjo pasakyti staugianti profesorė, kurios žodžių rėkiant šviesiaplaukė suprasti nesugebėjo.
Visa laimė, kad teorinį klausimą mokytoja pasakė normaliu tonu, kurį suprasti buvo daug paprasčiau. Šyptelėjusi mergaitė palaukė, kad nebūtų pirmoji pradėjusi atsakinėti, tačiau suprato, kad neatsakyti į tokį klausimą ir neuždirbti taškų Varno Nago koledžui būtų buvę kvaila.
- Tomo Ridlio dienoraštis. Tai buvo pirmasis jo sukurtas horukrusas, - prabilo mergaitė ir trumpam nutilo, šią dieną susikoncentruoti buvo velniškai sunku, tad įkvėpusi ir iškvėpusi tęsė, nors ir nebuvo susitelkusi į tai. - Sukūręs horokrusą Voldemortas jį perdavė Liucijuj Smirdžiui, kuris kaip žinia slapta jį atidavė Džinei Vizli, kuri turėjo pagelbėti dienoraščio pagalba atidaryti Paslapčių Kambarį, - su kruopelyte entuziazmo papasakojo. - Haris išsiaiškinęs, koks dienoraštis pavojingas ir antrą kartą susigrūmęs su Tomu Marvolu Ridliu, norėjo jį sunaikinti. Tam jis naudojo Basilisko iltį ir su ja „perdūrė“ dienoraštį, - nuprendusi, kad to, ką papasakojo papildyti negalėjo nutilo ir įsmeigė žvilgsnį į profesorę. Vylėsi, kad moteris supras vienuolikmetės norą mokytis šio dalyko ir jo nesudaužys į šipulius. Juk ji stengėsi..
-
Pagaliau durys atsidarė ir Stela įžengė į Magijos istorijos klasę. Nors per praita pamoką varniukė suprato, kad jai nepavyks susidraugauti su profesore Gloria Clarke, tai nereiškia, kad ji negali mėgti Šaltosios Profesorės vedamos pamokos. Mokantis Magijos Istorijos nereikia, kad profesorius patiktu ir dėlto, kad profesorius patina pamoka nebūtinai pasidarys idomi. Magijos istorija yra pati iš saves idomi. Taip nusprendusi pirmakusė atsisėdo į suolą ir pradėjo klausytis profesorės. Profesoriai sušukus temos kuria kalbės šia pamoka pavadinimą Stela pašoko ir vos nesuriko, tačiau poto greitai susitvardė ir atsisėdo. Kokio galo ji sugalvojo taip išgazdinti vaikus? Negi jai dar negana, kad ji tokia šalta ir šiurkšti? Tačiau varniukei nespėjus iš širdies pasipiktinti, profesorė G. Clarke paskelbė teorija. Stela džiaugėsi, kad teorija nebuvo praleista. Kad ir ką kiti mokiniai sakytu, varniukei kolkas nebuvo pasitaike išgirsti neidomios teorijos. Pirmakursė jau norėjo atsakyti ir paminėti kaip Horokrusą Harį Poterį tačiau kažkuris mokinys pirmasis jį paminėjo. Na koks gi dar Horokrusas nepaminėtas? Gyvatė? Ne apie ją per mažai žinau. Žiedas? Taip žiedas. Ir ji iškart pakėlė ranką, kad tik kas nepasakytų jos minties.
- Gonto žiedas yra vienas iš Horokrusų. Voldemortas žiedą rado apsilankes savo giminės Gonto namuose. Aš nesu tikra be man rodos, kad žiedą horokrusu Tomas Ridlis pavertė nužudes savo giminaitį. Voldemortas nežinojo, kad žiedas dar buvo ir vieną iš mirties relikvijų - prisikėlimo akmuo. Gonto žiedą Gonto namuose rado Dumbuldoras. Dumbuldoras žiedą ir sunaikino perkirtęs Godriko Grifo kardu.
Viską pasakiusi Stela Dragring atsisėdo į savo suolą baimindamasi, kad per mažai pasakė. Gal vis dėlto reikėjo kalbėti apie gyvate? Nors ne, apie ją būčiau pasakiusi dar mažiau. Ir galiausiai savę itikinusi, kad pasakė viską ką žinojo, varniukė sutelkė savo dėmesį į tai kas vyksta klasėje o ne jos galvoje. Atidžiai apžvelgusi klasę pirmakursė susimastė kas kitas atsakys į profesorės klausimą mat jos manymu atsakyti galėjo dar tik vienas žmogus, nes liko tik vienas Horokrusas.
-
Ši diena bus gera. nusprendė Elodie. Saulė nešvietė, diena nebuvo šilta (ir ko gi norėt, gi jau spalis), o dar ir šiandieną varnanagei kliuvo laimė pamatyti Magijos Istoriją tvarkaraštyje! Nuostabioji Klark tebeatrodė tokia pati šalta ir griežta, kas dar labiau tenkino britę. O dar ir galėjo pasijuokti iš apgailėtinų bailių, net kvailai drebančių dėl profesorės. Tai, žinoma, rodė akivaizdų nevykėliškumą iš jų pusės, bet bent buvo vietoje komedijos filmo pirmakursei.
Ir štai - ji sėdėjo vėl gi tame pačiame suole prie lango, iš kur vaizdas buvo puikus. Na, stebėjimui profesorės teroro mokiniams, bet ir už lango buvo neprastai. Mergaitė įdėmiai klausėsi monotoniško praeitos pamokos priminimo, ir prisiminusi vargšus, kurie gavo ypatingai daug albinosės teroro, dėl pačios Gold atsakymo kartojimo, patyliukais prunkštelėjo. Bet iškart po to, ją netikėtai išmušė iš vėžių profesorės staigus balso tono pakėlimas, kas, matėsi, keletą dar ir pažadino. Varnė greitai atsitokėjo nuo menko šoko ir toliau klausėsi Nuostabiosios Klark.
Hm, horokrusai, sakote. Visi jie tokie iš tiesų įdomūs, ypač toji gyvatėlė. Netrukus miestietės ausis pasiekė profesorės priminimą, apie Bleko situaciją, dėl ko varnė vėl patyliukais prunkštelėjo, negalėdama patikėti tokiu įmanomu mokinių kvailumu. Bet šypsnis jos veide greitai pradėjo dingti, kai susiprato, kad jeigu atsakymai negali būti kartojami, jų gali būti tik septyneri. O po akimirkos ir patys minėtieji atsakymai pradėjo piltis. Juodaplaukė tikrai nežadėjo prasėdėti tylėdama, tad atsargiai gaudė įvairius atsakymus. Jos vaizduotėje jau mažėjo atsakymų skaičius greitai, ir vienišė pradėjo justi trupučius panikos. Jau priešpaskutiniam atsakymui apie žiedą skambant, ji greitai susivokė, kad įdomioji gyvatėlė ir teliko, tad rudaakė neturėjo jokių planų kam nors šį atsakymą užleisti. Vos pavienės varnanagės atsakymui pasibaigus, niūrioji Gold nieko nelaukusi staigiai prabilo apie paskutinįjį horokrusą:
- Voldermorto gyvatė Nadžinė buvo paskutinysis horokrusas. Pati gyvatė buvo mergina, kuri buvo prakeikta ir paversta į gigantišką gyvatę. Ji buvo paversta jo horokrusu po to, kai jis nužudė Bertą Džorkins. Ši gyvatė buvo naudinga ne tik būdama horokrusu, bet dar ir su jos nuodais buvo sukurtas eliksyras, padėjęs Voldermortui atgimti. Pats Voldermortas ją visada laikėsi šalia, jai sušerdavo savo nužudytus kūnus. Iš žinomesnių įvykių, Nadžinė buvo puolusi Artūrą Vizlį, kai abu buvo pasiūsti į Paslapčių Departamentą. Galiausiai, gyvatė buvo nužudyta Nevilio Nevėkšlos su iš Paskirstymo Kepurės ištrauktu Godriko Grifo kardu, būdama paskutiniu sunaikintu Voldermorto horokrusu, kas padarė jį mirtingu. - pasakiusi paskutinius faktus, varnė nutilo ir giliau atsikvėpė, kadangi viską kaip tiradą susakė. Dabar, būdama rami su garantuotais taškais, ji sunėrė savo rankas virš krūtinės, ir klusniai laukė atsakymų verdikto.
-
Dori įžengė į klasę. Tai buvo antra šiais metais magijos istorijos pamoka, bet kad ir kaip gaila bebūtų, klastuolė pirmoje šio dalyko pamokoje nepasirodė: pirmiausia ji sumaišė tvarkaraštį, paskui nebegalėjo rasti atsakymo, kokia jai dabar pamoka, ir galiausiai atsidūrė astronomijos bokšte. Kai pagaliau susivokė ir pasiekė magijos istorijos kabinetą, pamokos atgarsiai jau seniausiai buvo išgaravę. Žiobarų mokykloje gal ir būtų kieta nedalyvauti pirmoje pamokoje, tačiau čia viskas kitaip. Nors kartais tingėjo ar neturėdavo ūpo, mergaitė norėjo kuo daugiau išgirsti ir sužinoti apie magijos pasaulį, kad nebebūtų balta varna jame. Dėl šios priežasties jai atrodė, kad magijos istorija ir kerėjimas bent jau šiais metais turėtų būti pačios svarbiausios pamokos mergaitei.
Tačiau Mendel atliko namų darbus, skaitė ir apie Fenikso broliją, ir apie Dumbldoro kariauną, todėl jau šiek tiek žinojo apie tai, kas yra garsusis Haris Poteris ir jo priešininkas Voldemortas.
Netrukus šalia jos klestelėjo Henrieta. Dori nusišypsojo, pasisveikino ir jau buvo bepradedanti kažką plepėti, tačiau profesorė kaip tik tuo metu kalbėjo, dėl to Dori užtilo.
Profesorę klastuolė matė pirmą kartą. Ji jai patiko. Bent iš pirmo žvilgsnio. Negaišo laiko, netuščiažodžiavo, nesimeilino, kaip kad kerėjimo profesorė. Kalba buvo monotoniška ir nuobodi, o kaip kitaip per istorijos pamokas? Bet čia Dori stryktelėjo ir nusijuokė, kai profesorė suriko apie Harį Poterį ir horokrusus.
Horokrusai? pakartojo mintyse Dori. Kas, po velnių, išvis yra tie horokrusai? Tačiau daugelis sėdinčių suoluose, regis, puikiai žinojo, kas yra horokrusai. Jie paeiliui ėmė apie tai pasakoti ir Dori susidarė bendrą vaizdą apie šito reikalo paieškas, tačiau kas yra tas horokrusas, vis dar nesuprato. Mergaitė stebėjosi, nuoširdžiai stebėjosi, kad mokiniai kalba tartum iš vadovėlio: pasakoja apie vietas, apie datas, vardina vardus ir pavardes, žino įvykių seką. Kurių galų tada jie išvis eina į šitą pamoką, jeigu ir taip viską žino, suprunkštė. Jautė kažkokį kartėlį. Gal pavydą? Ji žinojo, kad kabinete nemaža ir pirmakursių. Tai kaip jie šitiek žino? O kaip mokiniai iš žiobarų šeimų? Tai jeigu čia jie tokie visažiniai, greičiausiai, aš čia viena kilusi iš žiobarų, atsiduso. Dori tikėjosi, kad profesorei prabilus paaiškės, jog dalis informacijos yra visiškai neteisinga, o gal net išgalvota bandant pataikyti ir tokiu būdu laimėti savo koledžui taškų. Nejau iš septynių mokinių, pilančių žodžius apie kadaise vykusius įvykius, nei vienas nesuklydo, vis dar stebėjosi pirmakursė ir galvojo, tarp kokių moksliukų ji čia papuolė.
Tačiau netrukus ir pačiai klastuolei kažkas pakirbėjo mintyse.
- Eee... - pakėlė ranką. - Kažką skaičiau apie kažkokią lazdelę, - tarė Dori. - Kad Voldemortas norėjo su ja būti labai galingas, bet jam nepavyko... - bandė ką nors dar prisiminti. - Šeivamedžio. Tai buvo šeivamedžio lazdelė, - prisiminė.
Ji tikrai kažką apie tai skaitė. Tik kadangi nežinojo, kas yra horokrusas, sumaišė su juo viena iš mirties relikvijų. Tačiau vis tiek džiaugėsi, kad kažką pasakė. Tikėjosi, kad pataikys, nes buvo tikra, jog šeivamedžio lazdelė šioje istorijoje turėjo svarbos, o horokrusai skamba kaip svarbūs dalykai.
-
Šarlotė sėdėjo klasės priekyje - tikėjosi, kad bent šitaip jai pavyks ką nors pagaliau suprasti... Profesorė šnekėjo visiškai nesuprantamus dalykus, kurių grifiukė neturėjo šansų suprasti. Bet ji juk stengėsi... Bet kaip ji gali ką nors išmokti, kai profesorė šneka taip, kad niekas tiesiog nelenda į galvą? Šarlotė šniurkštelėjo. Ar jie tikrai kalbėjo apie tuos dalykus, apie kuriuos kalba dabar? Šarlotė šito nežinojo. Ji tikriausiai apsilankė ankstesnėje pamokoje, bet akivaizdu, kad nieko neišmoko... Dabar labai norėjosi verkti, bet ir vėl tą padaryti viduryje klasės buvo gėda. O čia ir vėl ta bjauri klastuolė pradėjo skeryčiotis priešais klasę... Tas pasipūtimas... Nelaimei, Šarlotė sėdėjo pačiame priekyje, tad ta pasipūtėlė galėjo ją kuo puikiausiai matyti. Ką daryti, kad dabar neapsijuoktų dar labiau?.. Mergaitė nė neįsivaizdavo. Ir dar didesnė problema buvo ta, kad ji visiškai nesuprato, ko profesorė klausė. Kas tie "horokrusai"? klausė savęs Šarlotė, bet puikiai žinojo, kad atsakymo nesuras. Tikriausiai teks prašyti profesorės, kad pakartotų klausimą... Nelaimei, tą daryti buvo labai nedrąsu, tad mergaitė ilgokai sėdėjo. Per tą laiką atsakė dar keli mokiniai. Ar ji dabar atrodys esanti dar kvailesnė?..
- Profesore, - pagaliau įsidrąsino Šarlotė. - Gal galėtumėte pakartoti klausimą? Nesupratau, ką turime pasakyti...
Grifiukė nuleido akis. Jose jau kaupėsi ašaros, bet mergaitė nieko negalėjo padaryti. Argi ji kalta, kad nieko nesupranta, kad vyksta per pamokas?..
-
Gloria nuobodžiaudama klausėsi atsakymų. Na, galbūt nereikėtų taip pabrėžti žodžio nuobodžiaudama, nes vis dėlto nė vienas mokinys nekartojo horokrusų. Albinosė profesorė jau būtų sakiusi:
" - Ką gi, ką gi, ką gi... Matau, kad mokinių nesiplaunančių ausų nebuvo - džiugu. Visiems po pora taškų..."
Bet... Jos "pasidydžiavimą" ausų plovimu nutraukė iš suolo pakilusi paika, ausų nesiplaunanti mokinukė, katik užisidirbusi areštą! Kas po paraliais tiems vaikams datos?!
- Tamsta Mendel, malonėkite paaiškinti kodėl nesiplaunanate ausų?! Juk mes kalbame apie ho-ro-kru-sus, o ne apie Mirties realikvijas!! Užsidirbate areštą, rytoj po pamokų užeinate pas mane į kabinetą.
Po kiek laiko dar vienas neišmanėlis nesiplaunantis ausų!
- Kad tave kur burtai! Iš kur čia ta nesiplaunančių ausų kolonija?! Tamsta Evans, ryt po pamokų žygiuojate kartu su tamsta Mendel pas mane į kabinetą mokytis plauti ausų! Klausimas buvo apie horokrusus, bet dabar tam jau nelaikas, dabar žygiuojame prie praktikos. - toliau monotonišku balsu varė profesorė Klark. - Praktiką pradėsite nuo to, jog trauksit lapelį... - Gloria parodė į dėžę ant savo stalo. - ... su Voldemorto Horokrusų pavadinimais. Traukiate po vieną lapelį ir kai ištrauksite bei sužinosite savo Horokrusą, išgeriate vieną iš ant stalo esančių eleksyrų - tik žiūrėkite pavadinimus, kad savo Horokruso eleksyrą išgertumėte! - ir nusiteleportuojate į vietą, kur buvo paslėptas Horokrusas. Jūsų užduotis yra rasti tą Horokrusą ir jį paimti. Kai paimate Horokrusą, eleksyras jus gražina į klasę. Visi patirti sužeidimai išlieka, tad stenkitės nesusižeisti. Nors grifiukai galite, ir dar kaip smarkiai. Na o jeigu netyčia mirsite ar nespėsite paimti Horokruso laiku, jus eleksyras taip pat gražins į klasę. Grįžę nepamirštate Horokruso kopijos padėti man ant stalo prieš tai prie jo užsirašę vardą! Taip pat ieškodami horokrusų remkitės istorijos žiniomis! - baigusi aiškinti praktiką Gloria pakilo iš suolo, pasiėmė dėžę su lapeliais ir „nuplasnojusi“ iki pirmojo suolo padėjo ten dėžę ir grįžo atgal į suolą, prieš tai, kaip visada, paplevėsavusi savuoju juodu apsiaustu ir nužvelgusi visus žudančiu žvilgsniu. Tada išsitraukė užrašus ir pradėjo rašyti....
[Parašote savo pirmą postą, ir palaukiate kol aš parašysiu pastabą po Jūsų postu, kurioje bus parašytas Horokruso, kurį Jūsų veikėjas ištraukė, pavadinimas. Patys nesirenkate Horokruso! Taip pat nepamirškite jog Accio kerai nepadės (nors visad galima pamėginti).
Horokrusų vietos, kur jie buvo paslėpti (atminkite, jog Jūsų personažai nežino kur tiksliai yra paslėptas Horokrusas):
Dienoraštis - paslapčių kambary, užrakintoje skrynioje už Salazaro Klastuolio skulptūros. Raktas nuo skrynios yra skaidriame vandenyje priešais skulpūrą, reikėtų pakaišyti ranką ir galiausiai užčiuptumėte jį.
Medalionas - Magijos ministerijoj, Ambridž kabinete, Ambridž palto kišenėje. Jūsų personažas atsiranda Magijos ministerijos priimamajame, iki Ambridž kabineto jam reikia nukakti pačiam, beje - jis nežino, jog Horokrusas būtent ten.
Taurė - Gringotso banke, Belatriks Lestreindž saugykloje, dėžėje pilnoje kitų auksinių daiktų.
Žiedas - Marvolo Gaunto (atsiprašau jei padariau klaidą, nežinau ar tikrai taip verčiasi) namuose, ant jo dešinės rankos piršto. Marvolas labai atšiaurus, taigi nuimti žiedą nuo jo rankos menki juokai.
Diadema - Hogvartse, kambary iki pareikalavimo, tarp milijonos kitų daiktų krūvų, melsvoje uždaroje dėžutėje.
Nadžinė - Smirdžių dvare, svetainėje, prie Voldemorto kojų. Jos ieškoti nereikia, gerai matoma, tik reikia saugotis Voldemorto.
Haris Poteris - Landynėje (Vizlių namuose), Ronaldo Vizlio kambary. Kai Jūsų personažas randa Harį, neužtenka paliesti, reikia įkalbėti Harį eiti kartu su juo, jei nepavyksta - Jūsų personažas tiesiog grįžta į klasę.
Pamoką užrakinsiu 24-tą.]
-
Vovere buvo antroje magijos istorijos pamokoje ir dėl to, kad negalėjo dalyvauti pirmoje labai gailėjosi netgi dėl dviejų dalykų. Pirma dėl to, kad atsirado nauja profesorė kuri varnei buvo matyta pirmą kartą ir magijos istorijos ir pamokose. O jos manymu kuo ankščiau susipažįsti su profesorę tuo ankščiau gali geriau suprasti juos krausimus ir užduotis. O antrą iš profesorės kalbos ji suprato, kad praeitoje pamokoje kalbėjo apie susijusia temą. Dėl to mėlynaakei nuojautą sakė, kad praeitos pamokos žinios padės ir šią pamoką. Kai klausimas buvo užduotas ji norėjo pakelti ranką ir atsakyti, bet deja ji nespėjo ir kiti mokiniai išvardijo visus horukrusus. Dėl to šviesiaplaukė tikėjosi gerai pasirodyti praktikoje. Kai jau ir praktiką buvo pasakytą britė nieko nelaukė ir nuėjo prie pirmojo suolo kur buvo dėžė su lapeliais. Nes tikėjosi, kad kuo ankščiau pradės tuo daugiau laiko bus skirta pačiai praktikai ir taip galės geriau ją atlikti. Kai lapelis buvo jos rankose ji nežinia kodėl grįžo į suolą. Akinių nešiotoją labai tikėjosi, kad gaus gerą horukrusą kuris nebus paslėptas labai sunkiai. Nors tai buvo labai keista, nes varno nago mokinė mėgo iššūkius ir išbandymus. Po kelių sekundžių mąstymo ji atvertė balta popieriaus lapelį.
Horokrusas: Varnanagės diadema
-
Dori tiesiog išplėtė akis, o tuo pačiu, regis, ir ausis. Areštas? Už ką, po velnių, areštas? Klastuolės skruostai nusidažė lengvu raudoniu. Kaip visada, kai susinervina. Na ką, prie šitos profesorės jau geriau patylėti, jei nežinai atsakymo, pamanė Dori ir prunkštelėjo. Ir vis tiek nepajuto antipatijos profesorei. Toks griežtumas jai atrodė kur kas geriau, nei liaupsinimas ir saldumas. Tik čia tikriausiai reikės kaip reikiant paplušėti, pagalvojo pirmakursė ir suaimanavo. Po galais, kaip nepasisekė, kad ji praleido praeitą pamoką. Dabar bus vargo pasivyti!
Išgirdusi apie laukiančią užduotį klastuolė nustebo. Išsigando. Ir susižavėjo. Viskas tuo pačiu metu. Ji įsivaizdavo magijos istoriją esant pačia nuobodžiausia pamoka pasaulyje, o čia, pasirodo, reikės kažkur keliauti! Bet negi ji ten iš tikrųjų gali susižeisti? Mergaitės širdis sudunksėjo stipriau. Nejau profesorė leistų, kad mokiniams nutiktų kažkas bloga? Ir kas, po velnių, yra tas horoksrusas?
Dori ištraukė baltą lapelį ir atsiduso.
Horokrusas: Tomo Marvolo Ridlio dienoraštis
-
Stela manė, kai atsakė teisingai ir tikėjosi užsidirbti taškų, todėl ji labai džiaugėsi kai profesorė pasakė jog atsakymas teisingas. Varniukei buvo gaila ir tuo pačiu juokinga kai viena mergaitė atsakė paprašė pakartoti. Jos manymu profesorė galėjo pakartoti teoriją, tačiau mergaitė tikrai galėjo ir pasistenkti suprasti ir taip lengvą dalyką. Po pamokų būtinai reiks parašyti laiška namo Selinai apie šia pamoką. Ot galės ji pasijuokti iš manęs, turinčios kesti šia profesorę. Poto Stela prisiminė salvo mažaji nebelungu veislės kačiuką kuriam nereikėjo eiti į jokias pamokas ir jis galėjo dabar sau smagiai dūkti. Nieko kačiuk, nieko. Aš dar tave pasiimsiu rytoj į pamokas tad dabar išsidūk. Beto kai gryšiu aš sutavimi pažaisiu. Mergaitės mintis pertraukė profesorė aškinanti praktikos darbą. Tikiuosi ištrauksiu patinkanti Horokrusą. Pala kaji pasakė, mes galime mirti. Turbūt ji juokavo ar šiaip norėjo tik pagazdinti. Bet reiks būti atsargiai, dėl viso pikto. Stela pasistengė nubaidyti baimę ir nuėjo išsitraukti lapelio su Horokruso pavadinimu. Ji šiektiek padvejojo, o tada greitai kyštelėjo ranką į dėžutę ir nedarasiai išvyniojo lapeli su Horokruso pavadinimu.
Horokrusas: Helgos Švilpynės taurė
-
Tomo Marvolo Ridlio dienoraštis.
Po velnių, kas tas Ridlis? Aš esu girdėjusi... Aš tikrai esu girdėjusi... Dori, atsimink... Mergaitė užsimerkė. Pamasažavo pirštais smilkinius, tartum tai padėtų išjudinti smegenis. Ir, atrodo, padėjo!
- Voldemortas! - garsiai sušuko Dori.
Oi... Dauguma mokinių atsisuko į juodaplaukę ir keistai pažiūrėjo. Gerai, Tomas Marvolas Ridlis yra Voldemortas. Tas blogietis, kuris kovojo su Hariu Poteriu. Juodasis magas. Aš tikrai skaičiau. Dori vėl masažavo smilkinius. Šį sykį niekas į galvą nešovė. Bet kas, po paraliais, yra tie horokrusai? Voldemorto dienoraštis bus horokrusas. Tačiau kas tai per daiktas...
- Ee, tu! - sušuko ji kažkokiam netoliese sėdinčiam švilpiui. - Kas yra tie suknisti horokrusai? - paklausė jo.
Švilpis suraukė antakius, nužvelgė Klastūnyno emblemą ir nusukęs akis, taip nieko ir neatsakęs, nuėjo prie profesorės stalo, išgėrė eliksyrą ir dingo. O taip, pyktelėjo Dori, jei esi iš Klastūnyno, tai niekieno nieko negali paklausti. Mergaitė pasijuto kvailai.
Ką gi, tikriausiai teks eiti ieškoti dienoraščio nežinant jo paskirties. Na ir gerai, svarbiausia, kad Mendel žino, kaip tas daiktas turi atrodyti. Sąsiuvinys arba knygutė. To ir užteks. Kas yra horokrusas, išsiaiškins kada nors vėliau.
Mergaitė nuėjo prie eilės eliksyrų. Ji jau buvo pasimokiusi, rudenį per magiškų gyvūnų priežiūros pamoką pirmiausia išgėrė ne tą tabletę, kurią reikia, ir vos nepaskendo. Todėl šį kartą eliksyrą paėmė labai atidžiai: prieš gerdama kelis kartus pasitikslino, kad šis eliksyras skirtas būtent dienoraščio paieškoms. Paėmusi buteliuką klastuolė jį atkimšo. Eliksyras buvo tamsus, beveik juodas, ir iš jo tarytum padvelkė šaltis. Kvapo nebuvo jokio. Dori giliai įkvėpė ir vienu gurkšniu skystį išgėrė.
Tą pačią akimirką plaučius sustingdė ledinis šaltis. Dori pabandė įkvėpti, tačiau nepavyko. Akyse aptemo, ir, nors mergaitė buvo plačiai atsimerkusi, priešais save ji matė tik juodumą, į kurią pradėjo suktis. Pilve skraidė drugeliai, tačiau ne tie malonūs, kaip kad pamačius patinkantį berniuką. Tie drugiai tikriausiai buvo juodi ir dar turėjo porą aštrių ašmenų.
Taip pasisukusi gal dešimt sekundžių Dori bumbtelėjo ant kažkokių kietų pabirusių daiktų. Patalpoje buvo šalčiau nei nuodų ir vaistų klasėje. Mergaitė iškart suprato, jog yra požemiuose.
Atsistojusi ir pasivaliusi apsiaustą Dori palaukė, kol akys pripras prie prietemos. Papildomai įsižiebė lazdelę.
- Lumos. Aaa!!! - suklykė pirmakursė ir pradėjo žviegdama šokinėti.
Tie kieti pabirę daiktai buvo ne kas kita, o kaulai. Dori stovėjo apskritoje patalpoje ant jų, o į šonus vedė daug baisių tunelių.
- Na nieko sau profesorė, - šiek tiek atgavusi amą garsiai tarė klastuolė, o jos balso aidas nudundėjo požemiais. - Pasiųsti mokinį į tokią vietą.
Mergaitė stengėsi pilnai nusiraminti.
- Tai tik profesorės sukurta vieta užduočiai atlikti, - kalbėjo ji su savimi. - Tai netikra, ir man čia nieko negali nutikti.
Visi patirti sužeidimai išlieka, tad stenkitės nesusižeisti. Na, o jeigu netyčia mirsite, pacitavo Dori profesorės žodžius. Ne ne, ji tik juokavo, isteriškai nusijuokė mergaitė. Dori, tau nieko negali nutikti, tvirtai pasakė ir pasiryžo eiti ieškoti Tomo Marvolo Ridlio dienoraščio.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Ant šalia esančios kėdės sėdėjo mergaitė trumpais rudais plaukais ir laikė rankose antrą teleskopą. Ar jį irgi reikėjo pastatyti ant stalo, Elliw neprisiminė, o netrukus pamiršo, kad iš viso apie tai galvojo. Astronomijos prietaisas nebuvo labai sunkus, tad kol kas buvo galima jį ir palaikyti. Bet ar antras teleskopas buvo vertas to, kad mergaitė jį laikytų? Iškėlusi šį klausimą ji pastatė prietaisą ant stalo, ir tas tą pačią akimirką nusivertė ant žemės. Elliw sutrikusi žiūrėjo ir niekaip negalėjo prisiminti, iš kur šiame kabinete atsirado du teleskopai. Gal kas nors be manęs pagaliau susiprotėjo atsinešti teleskopą?! apsidžiaugė velsietė. Tai, žinoma, turėjo būti Liucija, Sabrina arba Joana trečioji. Elliw buvo labai patenkinta ir apsižvalgė po klasę. Deja, nė vienos iš draugių nepastebėjo. Mergaitė labai nusiminė, nors netrukus pamiršo, kas ją taip nuliūdino.
Pamačiusi, kad mokiniai stojasi ir eina, Elliw suprato, kad ir jai tą reikia padaryti. Juk Elliw - gera mergaitė ir visada atlieka pamokos darbą. Deja, ji pamiršo, kad visai šalia stalo sudaužė teleskopą, tad netruko įlipti į tas lūženas.
- Kas čia?! - per visą klasę suriko klastuolė ir nusivertė ant grindų. Kad ir kas ten buvo, labai ją išgąsdino. Susiėmusi už sutrenktos kojos ji netrukus pamiršo, kodėl jai kažką skauda, o netrukus iš atminties išnyko ir pats skausmo faktas. Bet ant grindų gulėjo iš kažkur atsiradęs teleskopas.
- Poore?.. - tyliai kreipėsi ji, o kiek garsiau pridūrė: - Liucija?
Nei profesorius, besidaužtantis teleskopais, nei geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje nepasirodė. Elliw netruko pamiršti, kodėl laukia kurio nors iš tų dviejų žmonių, bet vis tiek atkakliai laukė. Vis dėlto tik iki tos akimirkos, kai prisiminė esanti pamokoje (juk ji pamokoje, ar ne?). Į atmintį įsiveržė netgi faktas apie tai, kad reikia kažkur eiti. Na, reikia tai reikia. Elliw vėl atsistojo ir įsitvėrė stalo, ant kurio tebestovėjo teleskopas. Mergaitė sutriko: kodėl šioje klasėje yra du teleskopai? Ar jie moka daugintis? Atsargiai pačiupinėjusi stovintįjį įsitikino, kad jis tikras. Gūžtelėjo pečiais ir nusisuko į profesorės stalą. Labai tikėjosi, kad astronomijos prietaisas išgyvens iki ji grįš atgal, nors jau neprisiminė, kodėl nusprendė, kad kažkur reikia eiti. Paspartinusi žingsnį, nors neįsivaizdavo, kodėl tai daro, Elliw ėjo iki profesorės stalo tol, kol į jį atsitrenkė.
- Auč! - garsiai suriko ji. Nuo stalo nukrito kažkokia dėžė, iš kurios pabiro lapeliai. Elliw neprisiminė, ar ji čia ėjo pasiimti vieno iš tų lapelių, bet čiupo artimiausią ir jau norėjo grįžti į savo vietą. Tada ji prisiminė, kad Elliw yra gera mergaitė, tad pakėlė dėžę nuo grindų ir padėjo į vietą. Dabar ji stovėjo ant stalo - visai kaip teleskopas. Velsietė patenkinta keliavo savo suolo link, bet ji buvo ir vėl pamiršusi apie duženas, gulinčias ant grindų. Žinoma, ir vėl į jas įlipo, ir kažkas garsiai trakštelėjo.
- Susirinkit savo kvailus teleskopus! Šioje pamokoje jų tikrai nereikia! - supykusi sušuko Elliw. Atsisėdusi į savo vietą skubiai apžiūrėjo, ar jos brangenybė tebėra sveika.
Horokrusas: Haris Džeimsas Poteris
-
Kai Dori nusiramino, jai ši vieta pasirodė ne tokia jau ir baugi. Vis dėlto mergaitė dalyvauja pamokoje. Kad ir kaip bebūtų, pasibaigus eliksyro veikimo laikui ji pargrįš į klasę. Žinoma, gal būtų visai smagu turėti kokį porininką, tada pirmakursė jaustųsi drąsiau. Bet bus gerai, kaip yra. Pirmyn ieškoti dienoraščio!
Klastuolė turėjo pasirinkti, kuriuo tuneliu eiti. Kaži, ar jie visi veda į tą pačią vietą? Ar teks daug klaidžioti? Dori švietinėjo burtų lazdelę į tunelius, kol šalia vieno jų ant sienos pamatė baltą rodyklėlę. Rodyklėlė matėsi tik tada, kai tiesiai į ją buvo sviečiama. Oho, čia koks nematomas rašalas ar ką, stebėjosi klastuolė. Net negalvodama ji žengė į būtent tą tunelį, o jį lydėjo stebuklingosios rodyklės. Jos ir vedė mergaitę į priekį. Atsigręžusi Dori pastebėjo, kad rodykles praėjus jos dingsta. Pirmakursė nusigando: ji neras kelio atgal. Kita vertus, klausimas, ar kelias atgal bus reikalingas. Juk pasibaigus pamokai visi bus sugrąžinti į klasę. O jei... o jei čia suklaidinimas? Jei iš tiesų visai nereikėjo sekti pagal rodykles? Tačiau tokias mintis pertraukė kažkokia lentelė ant sienos. Ant jos buvo parašyta:
Paslapčių kambarys jau visai netoli
Ir Ridlio dienoraštį rasti turi.
Gebėjai ateiti jei iki čionai,
Galbūt pasiseks ir kiti tau darbai!
Dori šelmiškai sukrizeno ir pašokinėjo. Taip, tai yra patvirtinimas, kad ji eina teisingu keliu. Bet jos sukelti garsai taip baugiai nuaidėjo. Tas garsas, kai tu esi vienas milžiniškų milžiniškiausioje erdvėje. Mergaitei pašiurpo sprandas, bet ji tiesiog nuėjo tolyn.
Dar pavingiavus paslaptingais tuneliais tolyje pasimatė didžiulė erdvė. Joje buvo šviesiau. Mergaitė minutėlę sustojo. Ji bijojo eiti. Širdis ėmė daužytis paklaikusiais dūžiais. Galiausiai, su baime akyse, Dori, prisiglaudusi prie sienos, prisliūkino prie tunelio pabaigos. Atsargiai iškišusi galvą į erdvę ji aiktelėjo.
Vaizdo, esančio priešais, negalėjai pavadinti patalpa. Tai buvo didžiulė, tiesiog milžiniška erdvė. Atrodė kraupiai. Pilkos ir šaltos sienos, šlapios, slidžios grindys. Tolumoje matėsi keletas skulptūrų, gyvačių išnarų, kažkokių vandens telkinių. Dori atsargiai žengė kelis žingsnius į priekį. Jos pačios žingsnių garsas irgi buvo šiurpokas.
Netrukus mergaitei prieš akis, ore, atsirado įmantriu raštu išrašyti žodžiai:
Dabar tu esi kambary paslapčių,
Ar žinai, kiek iš čia teišėjo gyvų?
Jei užduotį tu čia kažkokią turi,
Tada gal paliks čia visi ir sveiki,
Bet jeigu tu trokšti garbės ir šlovės,
Pabėgti iš čia tau jau nieks nepadės!
Dori skrandis pradėjo diskoteką. Baltas veidas dar labiau pabalo. Čia tik taip, ramino save mergaitė. Nuotaikai sukurti. Bene čia ir taip mažai baisybių...
Žodžiai, mergaitei juos perskaičius, akimiksniu dingo, ir ji nušlepsėjo tolyn į kraupiąją salę. Batai jau prisisėmė vandens, o mantijos apačia sušlapo.
Pasivaikščiojusi po salę klastuolė įsidrąsino. Laikas bėgo, ir ji ėmė vis įnirtingiau ieškoti dienoraščio. Pirmiausia ieškojo ko nors ant sienų, net ore. Erdvė buvo didžiulė ir palyginus tuščia, o anksčiau atsiradusios užuominos Dori paskatino toliau jų ieškoti. Bet, regis, daugiau užuominų nebuvo, ir Dori jau ėmė abejoti, ar jos tikrai buvo skirtos jai. Kad ir kiek kartų vaikštinėjo, o paskui jau bėgiojo kambaryje, jokio dienoraščio ji čia nematė. Ji apžiūrėjo vandens telkinukus, gyvačių išnaras ir skulptūras. Nieko! Šitame kambaryje tikrai nieko nėra! Nieko, išskyrus baisų šiurpą. O jeigu Dori nepavyks grįžti iš paslapčių kambario? Akyse ėmė tvenktis ašaros. Mergaitė susinervino, bet ne taip, kaip visada. Čia daugiau buvo nerimo ir baimės, negu pykčio bijant neįvykdyti užduoties.
-
Henrieta atjaučiamai pažvelgė į greta sėdinčią draugę. Pati dar niekada nebuvo uždirbusi arešto ir nė nenumanė kas ten lauks Dori. Klastuolė nebuvo kalta, kad kilo iš žiobarų šeimos ir tiek nedaug žino apie burtų pasaulį. Bet profesorei tai, rodos, buvo nesvarbu.
Išgirdus praktikos užduotį Henrietai užvirė kraujas. Jai patiko keliauti į naujas vietas, o čia dar reikės kažką surasti. Bus panašu kaip per magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, kai reikėjo ieškoti posalgio medūzų. Prisiminė grifiukė.
Ilgai nelaukusi ji pakilo iš suolo ir negreitu žingsniu nusigavo iki priekinio suolo ant kurio buvo padėta dėžė su lapeliais. Nežinodama ko tikėtis mergaitė drebančiais pirštais išsitraukė lapelį ir grįžo į suolą. Giliai įkvėpusi Henrieta atsargiai išlankstė lapelį ir perskaitė jai paskirtą horokrusą.
Horokrusas: Marvolo Gaunto žiedas
-
Dori pradėjo nervuotis. Baimės jau buvo beveik nelikę, tik kažkoks baisus nepasitenkinimas užduotimi. Gal ir geri specialieji efektai, bet kuo tai mane išmokys istorijos, ėmė kritikuoti Dori, kaip visada, kai susierzindavo. Tikiuosi, suknistas areštas bus įdomesnis, niurnėjo mintyse. Klastuolė ėmė vaikščioti po paslapčių kambarį tartum be jokio tikslo. Na ir gerai, kalbėjo ji su savimi galvoje, pasakysiu, kad neradau, ir viskas, dabar reikia pravaikščioti likusį pamokos laiką, kurio jau tikriausiai ne tiek daug ir liko, galvojo paspirdama gyvatės išnarą. Fuui, pamanė, kai ši šlykščiai sutraškėjo. Čia viskas šlykštu, baisėjosi. Nesąmoningas kambarys, toliau kritikavo.
Atsidususi klastuolė nuėjo link kažkokio vyro skulptūros.
- Salazaras Klastuolis, - perskaitė ji be jokio susidomėjimo.
Mergaitė spoksojo į Salazaro veidą, kol galiausiai susiprato.
- Klastuolis? Klastuolis! - suriko ji, o balsas nuaidėjo per visą pasalpčių kambarį. - Juk Salazaras Klastuolis yra Klastūnyno įkūrėjas! O Voldemortas šį garbino! Dienoraštis turi būti čia! - mergaitė jautė, kaip pulsas padažnėja, kaip vėl atsiranda motyvacija ieškoti.
Dabar Dori vėpsojo į skulptūrą ir galvojo, ką reikia padaryti, kad Salazaras pasakytų, kur yra dienoraštis. Pirmakursė pabandė prakalbinti skulptūrą, tačiau veltui: ši stovėjo suakmenėjusi ir negyva, kaip ir prieš tai. Sekundėlę vienuolikmetė įsivaizdavo, kad skulptūra vis dėl to atgyja. Gal geriau nereikia, pagalvoji ji ir pajautė, kaip nukrato šiurpas. Nelabai norėčiau būti čia su gyva statula. Praėjus kelioms minutėms Dori ūpas nukrito lygiai taip pat, kaip ir pakilo. Deja, dienoraščio čia nėra. Tikriausiai, kad Salazaras niekuo nėra susijęs su tuo dienoraščiu. Juk vis dėlto dienoraštis buvo Tomo, o ne Salazaro. Porą kartų riebiai nusikeikusi Dori prisėdo ant statulos krašto, tačiau iš nugaros pusės, kad gerai matytų tunelio angą, pro kurią atėjo. Taip jautėsi saugiau. Sukryžiavo rankas ir vėl nusprendė tiesiog laukti, kol pasibaigs pamoka. Tačiau klastuolės žvilgsnį atkreipė kažkoks medinis dėžutės kampas. Jau iš čia matėsi, kad dėžutė yra prabangi. Tamsus medis nusėtas žalios spalvos rubinais taip tviskėjo, kad pirmakursė nusuvokė, kaip iki šiol to nepastėbo, nors aplink statulą buvo apėjusi jau mažiausiai dvidešimt kartų. Dori širdis ir vėl puolė daužytis kaip pašėlusi ir ji atsistojo, priėjo prie nedidelės angos už Salazaro Klastuolio skulptūros. Iš jos ištraukė gražiąją dėžutę.
-
Marvolo Gaunto žiedas.
Henrieta perskaitė žodžius užrašytus ant iš dėžės ištraukto lapelio. Apie šį horokrusą iš visų kitų ji žinojo mažiausiai. Bus proga artimiau susipažinti su šiuo objektu. Gužtelėjo pečiais mergaitė ir pagriebusi nuo stalo purpurinės spalvos gėralą su ištraukto horokruso pavadinimu išgėrė iki dugno.
Nejučia aptemo akyse. Kai atsipeikėjo buvo parkritusi ant kelių greta kažkokio namo vartelių. Aplinkui tvyrojo tyla. Nežinia kas širdyje sakė, kad jos laukia įdomus išbandymas. Nejučia ranka nusileido prie kišenės. Ir mergaitė apmirė.
- Kur mano lazdelė?! - tyliai suvapėjo ir ėmė isteriškai knistis po kišenę. - Nejau palikau klasėje?!
Neradusi toje, ėmė knistis po antrąją kišenę ir, o ačiū dievui, rado lazdelę tarp kišenėje esančių kitų daiktų.
Tvirtai sugniaužusi lazdelę mergaitė pravėrė vartelius ir šie tyliai sugirgždėjo. Bet ir tas tylus garsas privertė mergaitę krūptelėti. Aplinka tikrai neatrodė svetinga. Lėtais žingsniais Henrieta nužingsniavo iki kiemo viduryje stovinčio didelio pastato. Sustojo tik prisiartinusi prie stiprių ąžuolinių durų su grėsmingai atrodančiu geležiniu belstuku.
Tyliai nurijusi sukilusias seiles, grifiukė stipriai pabeldė į duris.
- Kas ten?! - iš vidaus ataidėjo piktas vyriškio balsas.
Henrieta suprato, kad per šią užduotį greičiausiai teks meluoti, tačiau tas laikas dar neatėjo ir mergaitė nusprendė kalbėti tiesiai šviesiai.
- Esu Henrieta Poter, pone, - pradėjo mergaitė. - Gal galėčiau užeiti?
Vėl pasigirdo piktas balsas:
- Nešdinkis!
Pabandžiusi dar kelis kartus, įkalbėti vyriškį ją įsileisti, nutarė, jog taip nieko ir nepeš. Teks įsibrauti. Suprato pirmakursė. Henrieta išsitraukė lazdelę ir nukreipė į senąją spyną.
- Alohomora, - tyliai, bet aiškiai ir tvirtai ištarė mergaitė.
Spyna tyliai trakštelėjo ir durys girgždėdamos prasivėrė.
-
Teorijos dalį Reina prasėdėjo tylėdama, ir dabar tuo džiaugėsi, kadangi magijos istorijos profesorė aiškiai turėjo užslėptų pykčio problemų, apie kurias dar nespėjo pasikalbėti su savo terapeutu. Iš dalies tai gąsdino, bet iš dalies ir žavėjo. Reinai patiko nenuspėjami žmonės.
Kalbant apie nenuspėjamus žmones, merginos dėmesį eilinį kartą patraukė dar viena klastūnyno mokinė, ta pati kuri nuolatos rėkavo apie teleskopus ir vadino praeivius Liucijom ir ne Liucijom. Koridoriuose buvo nugirdusi, kad mergaitė buvo vardu Elliw. Dabar, kai visi kiti mokiniai stojosi imti lapelių iš dėžės, Elliw rėkavo kažką apie teleskopus, braidydama po vieno iš minėtų prietaisų lūženas. Reina kelias sekundes ją stebėjo, svarstydama, ar verta prieiti ir pradėti, ar geriau tiesiog susikoncentruoti ties savo užduotimi ir nesivelti į problemas, kurios gali baigtis teleskopu į galvą.
Reina apsisuko, priėjo prie profesorės stalo ir pasičiupo pirmą pasitaikiusį popierėlį. Grįždama į suolą, klastuolė stabtelėjo ties Elliw vieta. Ant jos suolo stovėjo vienas sveikas teleskopas. Kitas gulėjo šukėmis ant grindų. Reina atsiduso ir išsitraukė lazdelę. Ką gali žinot, gal gaus geros karmos už tai, kad padeda bepročiams...
- Reparo, - ištarė ji ir mostelėjo į teleskopą. Šis burtažodis jau tapo dažniausiai vartojamu, nes kažkas aplink Reina nuolat nuspresdavo kažką sudaužyti. Mergina stebėjo, kaip sulūžęs prietaisas palengva vėl tapo vientisu daiktu. Ji pastatė teleskopą ant Elliw stalo ir netarusi žodžio grįžo į savo vietą.
Horokrusas: Gyvatė Nadžinė
-
Kai Dori paėmė dėžutę, ši pasirodė esanti visai ne dėžutė, o sunki, prabangi, paslaptinga skrynia. Klastuolė pasidėjo ją ant Salazaro Klastuolio statulos krašto. Kaip ir prieš tai pastebėjo, skrynia buvo iš tamsaus medžio, o ant jos puikavosi daug tviskančių žalių kristalų. Čia pat buvo ir spyna. Šalia jos tviskėjo iš aukso suraityta gyvatė. Nieko negalvojusi Dori, nusitaikiusi į spyną, tarė:
- Alohomora.
Nieko neįvyko.
- Alohomora, - pabandė dar kartą.
Ramuma. Pirmakursė tikrai žinojo, kad čia slypės kažkokia užuomina į tolimesnį kelią norint surasti Tomo Marvolo Ridlio dienoraštį. Susierzinusi ji pabandė atidaryti skrynelę rankomis, ėmė krapštyti spyną. Staiga viršum Dori galvos pasigirdo keistas aidintis garsas ir ore išsiraižė aukso spalva išrašyti žodžiai:
Pasiekti apgaule tau to nepavyks,
Jei tu nesistengsi, tai visa išnyks.
Auksinis tau raktas dabar tepadės,
Nepamirški lazdelės ir ja pasišviesk.
Pirmakursės širdis ir vėl ėmė daužytis kaip patrakusi. Mane tuoj ištiks žiobariškas infarktas, pagalvojo ji. Gerai, pasišviesti lazdele. Nepamirški lazdelės ir ja pasišviesk, pakartojo mintyse. Dori įtarė, kad bus kažkas panašaus kaip ir einant tuneliais. Juk logiška, ar ne? Ji vėl pradėjo vaikščioti po paslapčių kambarį, skrynelę palikusi ant statulos. Dabar Dori vaikščiojo kambario pakraščiais atidžiai šviesdama į sienas.
-
Du teleskopai. Iš kur šioje klasėje galėjo atsirasti du teleskopai? Nepaisant to, kad kažkada tikriausiai šitą žinojo, Elliw dabar nė neįsivaizdavo, kas galėjo priversti dėtis tokius neįtikėtinus dalykus. Ant profesorės stalo teleskopo nesimatė. Kadangi velsietė nebuvo vagilė, ji tiesiog negalėjo nušvilpti astronomijos prietaiso iš Poor... na, profesorės kažkokios ten (o ar ji iš viso turi pavardę?). Bet jeigu profesorė teleskopo neatsinešė, ar tai reiškia, kad ji yra kvaila, ar... Sakinio pradžią Elliw jau buvo pamiršusi, tad tiesiog nusprendė, kad profesorė yra kvaila.
Ji nė nepažvelgė į savo lapelį. Tiesą sakant, net neprisiminė, kad jį turi, nors jau tikriausiai ir nebeturėjo. Tokie smulkūs daiktai buvo labai linkę kažkur išnykti.
- Ačiū! - sušuko Elliw Liucijai, kai ji sutaisė teleskopą. Problema buvo ta, kad tai nebuvo Liucija. Tai buvo kažkokia nepažįstama mergaitė. Velsietė ilgai spoksojo į ją ir svarstė, ar tai galėtų būti labai pasikeitusi Sabrina arba Joana trečioji. Netrukus ji pamiršo tą svarstymą ir atsistojo. Neprisiminė, kodėl tai padarė, bet nuėjo į klasės priekį ir čiupo pirmą pasitaikiusį buteliuką ir vos neišvertė visų kitų. Laimei, jie, kaip ir vienas iš dviejų teleskopų, buvo nusiteikę šiandien ramiai stovėti ant stalo, tad Elliw galėjo grįžti į savo vietą. Ji pamiršo, kuriame suole sėdi, bet teleskopas (tiksliau, du, bet iš kur atsirado antrasis?!) matėsi tik ant vieno suolo, tad klastuolė nuskubėjo ten. Net jeigu tai ne jos teleskopas, šių astronomijos prietaisų per daug nebus.
Žiūrėdama į du teleskopus, stovinčius ant stalo, Elliw prisiminė, kad vieną iš jų sutaisė kažkokia mergaitė. Velsietė nebuvo tikra, ar sugebės suvokti, kuri tiksliai mokinė tai buvo. Kita vertus, ta mergaitė (juk tai buvo mergaitė, ar ne?) sutaisė teleskopą, Elliw tiesiog privalo atsiminti jos veidą. Taip! Apsižvalgiusi ji pamatė tą gerą mokinę, kuri taiso teleskopus. Skubiai griebė vieną iš prietaisų (nors nežinojo, kodėl paliko antrąjį) ir nužingsniavo prie gerosios mergaitės. Pakeliui užkliuvo bent už dviejų stalų, tačiau to nepaisė.
Sustojusi prie tos, kuri taiso teleskopus, Elliw giliai įkvėpė, bet tą akimirką pamiršo, ką ketino jai sakyti. Tiesą sakant, pamiršo ir tai, kad ji sutaisė teleskopą (kaip nemandagu iš Elliw pusės...). Kurį laiką sulaikiusi kvėpavimą spoksojo į tą mergaitę ir tada prisiminė rankoje laikanti žvaigždžių stebėjimo prietaisą.
- Ar tai tavo teleskopas? - paklausė velsietė pastatydama minėtą daiktą ant stalo. Tiesa, ji nė neįsivaizdavo, kodėl uždavė tokį keistą ir nelabai logišką klausimą.
-
Varnanagės diadema. Vovere nežinojo kaip jaustis, kad gavo savo koledžo įkūrėjos diademą. Jai dėl to nebuvo nei šaltą nei šiltą. Vis tiek mergina nuėjo ten kur buvo eliksyrai ir pasiėmė vieną iš jų. Įsitikinusi, kad tas kurio jai reikia nedrąsiai gurkštelėjo. Po kelių akimirkų ji stovėjo didžiosios salės vidurį. Nors šviesiaplaukė žinojo, kad diadema yra Hogartse vis tiek buvo labai nejauku atlikti praktinį darbą jau atmintinai žinomoje vietoje. Gal bus lengviau pamanė varnė ir išėjo iš didžiosios salės. Išėjusi iš salės ji nusprendė eiti į varno nago bokšto. Nes mėlynakė galvojo, kad diadema susijusi su varno nago koledžu turėtu būti to koledžo bendrajame kambaryje. Per kelias minutes britė jau buvo kambaryje. Akinių nešiotoją apieškojo visas bendrojo kambario kertes ir pakampius. Paskui apieškojo ir mergaičių bei berniukų kambarius, bet deja nieko nerado. Gal geriau nešvaistysiu laiko ir eisiu kitur jos ieškoti, o jeigu kas grįšiu dar sykį. Nusvarstė varno nago atstovė ir vėl ėmė mąstyti kur dar galėtu rasti diademą. Jai į galvą šovė tik :mokytojų kambarys ir Dumbldoro kabinetas. Bet greitai ji viską atmetė ir tada prisiminė, kad profesorė buvo minėjusi, kad praeitą pamoką buvo kalbamą apie fenikso brolija ir Dumbldoro kariauna. Nors ir nebuvo pamokoje žemaūgė žinojo, kad Dumbldoro kariauna praktikavosi Hogvartse kambarį iki pareikalavimo. Juk aš vis tiek nieko neprarasiu jeigu ten nueisiu nusprendė Vovere ir jau pradėjo eiti link kambario.
-
Šiandien Dori nuotaika, jausmai, motyvacija keitėsi tiesiog akimirkomis. Regis, vyksta vienui vienintelė ta pati pamoka, tačiau kiek jau pirmakursė šiandien patyrė! Kai jai sekdavosi, tai atrodydavo, jog tai yra pati šauniausia ir įdomiausia pamoka pasaulyje. Tačiau kažkam nepavykus ir atsidūrus aklavietėje klastuolės ūpas nusimušdavo ir ji imdavo burbėti, jog šita pamoka - grynų gryniausia nesąmonė. Taip tamsiaplaukė galvojo ir šią akimirką, nes jai niekaip nepavyko surasti nei rakto, nei kažkokios užuominos, kur jis yra.
Netrukus paslapčių kambaryje nuaidėjo pranešimas, kad iki pamokos galo liko vos penkios minutės.
- Na viskas! - kojomis į šlapias grindis sutrepsėjo Dori. - Aš nespėsiu!
Nuėjau šitokį kelią ir dabar, kai liko tiek nedaug, aš susimausiu, mergaitės akyse susitvenkė ašaros. Šią akimirką ji apsidžiaugė, jog užduotį atlieka viena. Pala, o kodėl liko nedaug? O gal toje skrynoje bus tik dar viena užuomina? Gal aš atlikau tik kokį trečdalį užduoties? Tokia mintis privertė mergaitę suglumti. Tikrai, o gal jai visiškai nesiseka?
Vienuolikmetė užsidengė veidą delnais ir pravirko. Dabar profesorė manys, jog esu tikra netikėlė. Jeigu neparnešiu dienoraščio, tikriausiai ji galvos, kad visą pamoką praklykiau stovėdama ant tų kaulų, tikrai nepatikės, kad nuėjau iki skrynios! Tačiau Dori žinojo, kad nėra laiko ašaroms. Kažkur širdyje tikėjo, kad jai pavyks. Jai turi pavykti. Nepaisant visų šitų jausmų, kurie apėmė būnant kambaryje, pirmakursei ši užduotis patiko, pasirodė įdomi, ir atrodė, kad visai neblogai sekėsi. Na, tai sužinotų, jeigu pavyktų atrankinti skrynią. Klastuolei buvo labai smalsu, ar joje slepiasi dar viena užuomina, ar yra padėtas dienoraštis.
Mendel nutarė dar kartelį apšviesti lazdele visas statulas ir gyvačių išnaras. Ant sienų tikrai nieko nėra, galiausiai, kaip ji galėjo tikėtis užuominų ant sienų, jeigu jos jau buvo einant į patį kambarį? Tai kvaila. Kaip Dori nesusiprotėjo, jog jeigu jau atėjo iki čia tokiomis užuominomis, kitos užuominos bus kitokios. Juk taip?
Ir vėl besidaužančia širdimi, apėmus azartui labiau ne surasti dienoraštį, o sužinoti, kad užrakinta skrynelėje, Dori ėmė blaškytis po paslapčių kambarį švietaliodama burtų lazdele į objektus.
Bėgant link tos pačios Salazaro Klastuolio statulos, nors Dori nesitikėjo, kad raktas bus paslėptas kažkur ant jos, bet juk reikia patikrinti, Dori netyčia pašvietė į vieną iš vandens telkinukų. Ir čia akimirksniu sustojo. Sekundėlę, nes minutėlės jau nebeturėjo, vėpsojo į erdvę virš vandens, kuri spindėjo žalia spalva, lygiai tokia pat, kaip ir perliukai, kurie žėrėjo ant skrynios. Klastuolė greitai įšoko į tvenkinuką, kuris siekė tik kulkšnis, ir ištraukė iš jo auksinį raktą. Tuo pat metu pagalvojo, kad lipti į vandenį tikrai nebuvo būtina, bet padaryta, kas padaryta: nėra laiko save kaltinti.
Kambaryje pasigirdo balsas, kad pamoka tuoj pat baigsis, ir Dori su širdimi, kuri jau ne daužėsi, o tiesiog šokte šoko iš krūtinės, tekina bėgo skrynelės link. Vos spėjus ją paimti į rankas mokinė suprato, kad grįžta atgal į klasę, ji vėl sukosi kažkur erdvėje. Viena ranka tvirtai laikė suspaudusi raktą, o kita po pažasčia saugojo sunkią skrynelę ir reikėjo daug pastangų, kad šios nepamestų į niekur.
Galiausiai Dori atsidūrė klasėje. Prie eliksyrų staliuko, kurių buteliukai dabar jau buvo tušti. Klastuolė nesidairė aplink, nematė, kas vyksta. Bijojo, jog prie jos prieis profesorė, paims skrynelę su raktu ir pasakys, kad Dori nesugebėjo, todėl mergaitė nesidairiusi nubėgo į savo suolą palikdama ant grindų šlapias pėdas ir nekreipdama dėmesio į aplinką. Atsisėdusi ji drebančiais pirštais bandė kišti raktelį į spynelę. Sekundėlės dalį nusigando, kad raktas netinka, o ne, pagalvoji ji, o jeigu tikrai visiškai susimoviau? Tačiau tai tik buvo pirmakursės jaudulys. Kelis kartus giliai įkvėpus ir gerai įsižiūrėjus į spynelę raktą lengvai pavyko įkišti. Spynelei spragtelėjus taip pranešant, kad skrynelė yra atrakinta, Dori atsargiai ją atidarė.
Ji norėjo rėkti. Norėjo rėkti, klykti ir dar nežinia ką daryti, tačiau tik sėdėjo bandydama nutaisyti abejingąjį ir pašaipųjį klastuolio veidą.
- Oi, - atsisuko į už jos sėdintį švilpį, kuris buvo paniuręs ir išsipurvinęs ne kokį kvapą skleidžiančia gličia mase, - užduotis buvo išties įdomi, tačiau paprasta, - išdidžiai tarė. - Atsipalaidavimui pats tas.
Žinoma, Dori žodžiai iš dalies buvo melas. Taip, užduotis buvo tikrai įdomi. Tikriausiai įdomiausia, kokią jai yra tekę vykdyti. Tačiau anaiptol ji nebuvo nei lengva, nei skirta atsipalaidavimui. Ji iš mergaitės tiek daug pareikalavo, kad atrodė, jog pirmakursė padės galvą ir užmigs.
O kas slėpėsi skrynioje? Žinoma, kad Tomo Ridlio dienoraštis! Aišku, kad jis yra netikras, tačiau paėmus jį į rankas mergaitę nukratė šiurpas. Tai buvo nedidelė juodos spalvos knygytė minkštu viršeliu. Tačiau atvertus ją ši buvo tuščia. Tuščia? Rimtai? Aš šitiek vargau dėl kažkokios suknistos tuščios knygutės? Koks čia dienorašts, po galais!
Tačiau užduotį vienuolikmetė įveikė ir tai buvo svarbiausia. Po pamokų ji pasidomės horokrusais ir išsiaiškins, kas tai per daiktai, tuomet gal viskas atrodys kur kas logiškiau. Pirmakursė pamatė, jog vyresnė mokinė kažką užrašė prie savo surasto horokruso ir tada nunešė į profesorei ant stalo. O, tikrai, prisiminė Dori. Jau būtų laikiusi tą dienoraštį iki kol profesorė išleis iš pamokos ir tikriausiai užduotis nebūtų įskaityta. Ačiū tau, vyresnioji grife, žvilgtelėjo į tą mokinę ir išsitraukė skiautelę pergamento, ant kurios užrašė savo vardą, pavarę, koledžą ir kursą. Tuomet aukštai iškėlė galvą, nutaisė pašaipią miną, išdidžiai pakilo nuo kedės ir nuėjo, o tiksliau - nušlepsėjo, prie profesorės stalo. Padėjusi dienoraštį ant profesorės stalo grįžo atgal į savo vietą. Švilpis, kuriam Dori gyrėsi lengvai atlikusi užduotį, prunkštelėjo.
Ir tada Dori atsisėdusi atgal į savo vietą pagalvojo, jog galbūt vertėjo ničnieko nesakyti. Ji gyrėsi, kaip viskas buvo paprasta, tačiau tikriausiai nei nenumano, kaip atrodo. Kojos šlapios, apsiausto apačia - taip pat. Rankos purvinos, plaukai susivėlę, o veidas suprakaitavęs. Ir dar kaip tyčia Dori šiandien pasidažė kažkokiu vyresniosios klastuolės paskolintu magišku tušu, kuris blakstienas padaro itin ilgas ir riestas. Nusigandusi Dori išsitraukė iš kuprinės veidrodėlį ir į jį pažvelgė. O siaube, išplėtė ji akis. Tikrai, ji galėjo patylėti. Atrodė ne ką geriau už švilpį, kuris kikeno jai už nugaros. Visi žandai buvo ištepti juodu tušu, kuris rankomis išterliotas po visą veidą. Tikriausiai tai įvyko mergaitei valantis prakaitą ir ašaras. Dori jautė, kaip jos skruostai nusidažo raudoniu. Laimei, o gal atvirkščiai - nelaimei, niekas to nematys per jos veidą dengiančią juodumą. Kaip Dori galėjo apie tai nepagalvoti? Jai tiesiog ant kaktos parašyta, kokia sunki vienuolikmetei buvo ši užduotis ir kiek jėgų iš jos pareikalavo. Na, bet man bent jau pavyko, ramino save mergaitė ir daugiau nepakėlė nuo suolo galvos.
-
Gretimame kambaryje pasigirdo žingsniai. Kažkas ėjo į prieangį! Grifiukė skubiai apsidairė ir šmurkštelėjo į ten stovinčią drabužinę prigrūstą paltų. Pasislėpti spėjo kaip tik laiku. Po kelių akimirkų prie pat durų aiškiai buvo girdėti, kad kažkas atėjo į koridorių. Tas kažkas tarė:
- Kas paliko atidarytas duris?!
Henrieta nutirpo. Ir kaip galėjo pamiršti uždaryti duris? Dabar jau nebesvarbu. Žingsniams nutolus grifiukė atsargiai pravėrė drabužinės duris ir apsidairė. Aplinkui tvyrojo tyla. Atsargiai išlindusi ėmė sukti galvą kaip surasti, o juo labiau paimti žiedą. Mergaitei nesinorėjo eiti giliau į namo vidų. Nežinia kas laukia už artimiausių durų.
Staiga pirmakursė prisiminė, kad yra kažkokie kerai, kuriais galima prišaukti daiktą. Po šios minties ėjo ne tokia džiugi kita - Horokrusų šie kerai neveikia. Bet vis dėlto pabandyti galima.
- Acio, - pabandė Henrieta. - Acio, Acio, Acio.
Nieko neįvyko. Mergaitė atsiduso. Teks eiti vidun.
Atsargiai prisėlinusi prie artimiausių durų įsiklausė ar ten nieko nėra. Nieko neišgirdusi pravėrė duris ir apsižvalgė. Kambaryje nebuvo nė gyvos dvasios. Tačiau kitame greta esančiame kambaryje girdėjosi plunksnos garsai. Kažkas rašė. Ant kambario durų buvo spyna, užrakinta iš vidaus. Mergaitė nuryjo seiles ir vėl atrakino spyną Alohomora kerais.
-
Pažeminusi profesorę Clarke, Sofi laimingai besijuokdama žingsniavo į Magijos intorijos pamoką. Ji pro praviras duris įžengusi į klasę greitai atsisėdo į suolą kuris buvo švarus. Kaip keista, jis švarus. Ji perklausė teorija, nes nenorėjo kalbėtis su panele Clarke ir atsakinėti į kvailus klausimus. Kad ir kaip ten bebūtų ji laukė praktikos.
Horokrusai!?- Su dideliu pykčiu širdyje užriko raudonplaukė ir vos nenualpo. Ne ne ne, negi reiks jų ieškoti, mirsiu. Na ką jau padarysi ji gailiai atsiduso. Antrakursę pakišo ranką po suolu ir suraitė profesorei špygą. Žaliaakė neturėjo pasirinkimo privalėjo nurioglinti pas profesorę Gloria ir ištraukti likusį lapelį, nes atėjo labai paveluotai. Na ir kas ten bus?- Sarkąstiškai nusišaipė.
Horokrusas: Salazaro Klastuolio medalionas
-
Kai priėjo prie kambario iki pareikalavimo, galvoje buvo tiktai viena mintis ką man dabar galvoti ? Mergina puikiai žinojo, kad reikia pagalvoti apie kažkokį kambarį ir toks kambarys atsiras. Deja ji nežinojo kuriame kambaryje diadema gali būti. Dėl to ji pasirinko pati akivaizdžiausia variantą. Noriu kambario kuriame yra Varnanagės diadema. Ir su jos noru prieš ją išdygo didžiulis kambarys kuriame buvo pilna ne/reikalingų daiktų. Ko tu tikėjaisi ? Ar manei, kad diadema išdygs tau prieš nosį ? Įžūliai savęs paklausė varno nago mokinė ir įėjo į kambarį. Iš pradžių tik tai dairėsi tikėdamasi kažkur išvysti diadema kurią kiekvieną dieną mato bendrajame kambaryje. Deja kaip ir mergina tikėjosi diadema nebuvo paslėptą lengvai. Todėl įėjo į kambaryje ir nuo pat pradžių bandė ieškoti. Ieškojimas buvo labai nuobodus, bet ir tuo pačiu metu atėmė daug laiko ir net vargino penkiolikmete. Ji rasdavo daugybę knygų, plunksnų, sagučių, keistų ir nebrangių papuošalų. O net kartą rado visai sveiką burtų lazdelę, kurią pamačiusi mėlynakė sumąstė panaudoti Acio kerus. Kaip aš nepagalvojau nusistebėjo britė savo nepagalvojimu ir laimingu balsu ištarė:
- Acio diadema.
Nieko neįvyko. Pabandė dar keletą kartų kol įsitikino, kad kambaryje neveikia šie kerai. Nusivylusi šviesiaplaukė ir toliau ieškojo. Kol pagaliau už suplyšusios kuprinės rado melsvą, dailią, bet šiek tiek ir purviną skrynelę kurioje buvo gražiai padėta Varnanagės diadema. Žemaūgė ją atsargiai paėmė ir dar spėjo pagalvoti pagaliau kai jau atsirado klasėje. Varnė užsirašiusi vardą ant diademos atnešė ant profesorės stalo. Ir nuskambėjus skambučiui laimingą išėjo iš klasės.
-
Ji žvilgtelėjo į lapelį. Oi kaip nustebino, medalionas. Dabar teks visai sunaikinti tą Ambridž.- nusijuokė. Staiga grindys po kojomis ėmė virpėti, o ir Sofi vos nepargriuvo. Negi tai jau vyksta! Atsidūrusi Magijos ministerijoje buvo labai baugu. Raudonplaukė ten buvo pirmą kartą tad buvo tikrai sunku surasti medalioną. Ji iš Hario Poterio istorijos prisiminė, kad Ambridž jį pasisavino.
Žaliaakė pasitaisė Klastūnyno kaklaraištį ir pradėjo žiūrinėti visas pakampęs. Ji mąstė visų pirmas tiesiog apžiūrėti tuščius kabinetus. Visuose nieko nerado. Ji žingsniavo link Magiškųjų nelaimių ir katastrofų departamento. Jį praėjusi link Magiškųjų žaidimų ir sporto departamento. Bet nei ten nei ten nieko nerado.
-
Ji žvilgtelėjo į lapelį. Oi kaip nustebino, medalionas. Dabar teks visai sunaikinti tą Ambridž.- nusijuokė. Staiga grindys po kojomis ėmė virpėti, o ir Sofi vos nepargriuvo. Negi tai jau vyksta! Atsidūrusi Magijos ministerijoje buvo labai baugu. Raudonplaukė ten buvo pirmą kartą tad buvo tikrai sunku surasti medalioną. Ji iš Hario Poterio istorijos prisiminė, kad Ambridž jį pasisavino.
Žaliaakė pasitaisė Klastūnyno kaklaraištį ir pradėjo žiūrinėti visas pakampęs. Ji mąstė visų pirmas tiesiog apžiūrėti tuščius kabinetus. Visuose nieko nerado. Ji žingsniavo link Magiškųjų nelaimių ir katastrofų departamento. Jį praėjusi link Magiškųjų žaidimų ir sporto departamento. Bet nei ten nei ten nieko nerado.
-
Helgos Švilpynės taurė.
Perskaičiusi ištraukto Horokruso pavadinimą varniukė susiraukė. O ne. Aš tikrai esu skaičiusi apie Švilpynės taurės Horokrusą. Tai nežada nieko gero. Šiek tiek išsigandusi vienuolikmetė atsistojo ir nužingsniavo link stalo su buteliukais. Susirado viena ant kurio budo parašyta:
- Helgos Švilpynės taurė. - tyliai perskaitė pirmakursė.
Atsisuko ir nežiurėdama kas viduje greitai išgėrė. Skystis buvo labai neskanu. Tačiau ji nespėjo pasibjaurėti nes pastebėjo atsidūrusi prieš kažkoki baltą pastatą. Dievulėliau kur aš esu. Kur tas eleksyras manę atgabeno... Ir tada pasimetusios mergaitės žvilksnis užkliuvo už blato užralo ant pastato prše kury ji stovėjo.
Gringotsas
Na žinoma ir kaip aš anksčiau pie tai nepagalvojau. Dabar Stela jau žinojo, kur ji. Raganaitė buvo Skersiniame skersgatvyje, o priešais ją esantis didelis, baltas pastatas tai Gringotsas, Burtininku bankas kuriame yra ir gan didžiulės Dragringų brangenybiu ir turtų atsargos. Kurios kažkada priklausis man. Nors kita vertus jos jau dabar priklauso man. Pogalais, susikaupk mergyt. Tu turi užduotį, o laikas eina ir gali papraščiausiai gryžti į klasę apsikvailinusi. Varniukei reikėjo apsispresti kur jieškoti. Tikrai žinojau kur ta taurė bet, kai nerimauji svarbius dalykus pamiršti. Nieko gal dar atsininsiu. O kol kas teks pateisinti Varno Nago koledžo vardą ir būti protingai... Akiniuotė apsidairė ir ir pasiryžusi žengė įėjimo į Gringotsą link. Jai atrodė jo ji nebereikalo atsidūrė priešais banką ir jog ten ir reikėtu jieškoti. O jeigu ne ten, tai ji nežinojo kur daugiau. Aš nesuprantu kaip profesorė galejo sugalvoti užduoti pirmakursei tokio sunkumo, kad net Haris Poteris turėjo labai, labai pasistenkti, kad pavyktu. Nors man bent jau nereikės rasti kelio atgal iš Belatrix, o tik pirmyn. Mokinukė sustojo it besta, juk tai būtent tai ko jai reikėjo. Belatrix Lestreindž saugykla. Juk būtent ten ir yra Horokrusas. Kaip galėjau anksčiau to neprisiminti. Dabar jau galvojenti nekur yra taurė, o kaip ją pasiimti Stela žengė į burtininkų lobių saugyklą. Ižengusi į banką Raganaitė pasitiko kažkoks goblinas ir pasiulė jai nusipirkti kažą iš jo parduodamu daiktų. Dragring nustebo ir jau ketino atsisakuyti, bet pamatė pakalnučiu puokštele ir nesugebėjo atsispirti pagundai. Pasiraususi kišenėje atrado kelis knutus ir davė goblinui penkis bronzinius pinigėlius už gražiaje puokštele. Eidama Gringotso aptarnavimo skyriumi sutiko sena raganą.
- Prašau ar gali man parduoti ta puokštele už šitą, - ir ištraukė iš kišenės aprudyjusi raktą.
Anglė jau ketino atsakyti , kad ne. Juk puokštelė jai pakėlė nuotaiką ir iškeisti ją į aprudyjusi raktą atrodė neišmintinga ir beprasmiška.Tačiau senutė atrodė toia nelaiminga jog net Stelos kartais gan užsispyrusi širdis nusileido ir atidave puokštę senajai poniai. Senutė labai apsidžiaugė. Mergaitės paėmus raktą jis pasidarė auksinis, ji jau norėjo rakta - kuris pasirodo buvo vertingas - gražinti senajai raganai, bet ji buvo dingusi, o Dragring galvoje pasigirdo balsas.
- Išbandymą šį tu iveikei jau, prizu tu naudokis ir keliauki toliau, nes laiko deje tau nėra baisiai daug.
Ižgirdusi pie priza jaunoji raganaitė iškarto pagalvojo apie raktą ir prima karta jį Geriausi apžiurėjo. Raktas auksinis, taigi prizu gali būti bet kaip jis man padės... ei! Čia gi mūsų saugyklos seniai pamestas raktas, tikrai prisimenu šitus sudėtingus ornamentus. O jeigu čia mūsų saugyklos raktas tai aš galiu patekti iki savosios saugyklos ir iš ten kaž kaip susirasti keli link tikslo. Nudžiuginta genialios minties, kuri vis dėlto turėjo viną gan kėblų minusą - Bankas gigantiskas kaip ten rasti viena saugykla - varniukė patraukė tiesiai prie vieno iš goblinų.
- Atsiprašau pone, norėčiau patekti į Dragringų giminės saugyklą. Štai raktas. - ir ištiesė auksini raktuką. Goblinas kaip visada apžiurėjo raktą norėdamas isitikinti ar tikras.
- Prašau čia panele Dragring. - ir nusivedė ja iki vagonėlio kuris nevežė juos iki Stelos giminės saugyklos. Prieš išlipant pimakursės galvoje vėl pasigirdo paslaptingasis balsas.
- Tu dar pirmakursė bet užvaldymo burtą tau deje reiks išbandyt, dar tu jo nemoki todėl pasistenk ir goblino kišenią, tuščia paversk. Gal tau pavyks. - Varniukė susimastė. Tas balsas galėtu lengviau patarti. Negi būtina tokius sunkius palengvinimus uždavinėti. Varniukė pasirausė atmintyje bet jokiu kišenės pavertimo tuščia kerų neatsiminė. Gražu, užvaldymo užkeikimo nežinau. Kišenės paversti tuščia burų pagalba negaliu... pala ju balsas nesake kokiu būdu ja paversti tuščia. Aš galiu tiesiog viską iš jos išimti. Kadangi jokia kita mintis neatėjo mokinė nusprendė išbandyti sumanyma apvogti. Stela atsistojo ir nesekė paski gobliną link saugyklos. Tada susikaupė pastūmė šalin ikyru dvejoniu balselį ir lyg netyčia pastūmė mažaji Gringotso darbininką. Jam nugriuvus gudriuolė greitai kyštelėjo ranką į goblino kyšenę ir užčiuopusi kelis buteliukus viršutini greitai ištraukė ir paslėpė savo apsiausto kišenėje.
- Labai atsiprašau. Aš netyčia. Labai atsiprašau. - Melavo vagilė goblinui kuris piktas stojosi nuo žemės. Jam nusisukus Dragring apžiurėjo pavogtą buteliuką. Ant jo buvo žaliu rašalu parašytas tekstas.
Jei ižgersi galėsi naudotis kerais kurie Gringotsą apvogti padėjo prieštai.
Pirmakursė neturėjo laiko išsiaiškinti mįslės atsakymo nes goblinas galėjo pasigesti buteliuko. Todėl isiminusi mįsle Stela greitai atsisuko buteliuka ir viską išgėrė. Ją nukretė drebulys ir varniukė išsigando. Gal nereikėjo išgerti neiminus mįslės. Tačiau ji nieko nebegalėjo pakeisti. Greitai pasilenkė ir padėjo tuščia buteliuką ant žemės taip jog atrodytu, kad ji iškrito iš goblino kišenės jam pargriuvus. Žaliaakė vos spėjo atsitiesti, o goblinas pasigedes dalelės savo turto atsisuko ir pakėles nuo žemės buteliuką isidėjo jį atgal į kišene mergaitės laimei nepastebėjes, kad buteliukas tuščias.
Goblinas ir margaitė dar turėjo šiektie paiti kol preis reikima saugykla todėl dabar buvo tinkabas metas įminti mįslei. Varniukė pradėjo raustis atmintyje. Kadangi šias pamokas mokomės apie Voldemorto teroro laikotarpi taigi ir apiplėšimas turėtu būti įvykes tuo metu. Na aišku apvogė Haris Poteris. O kokiais jis kerais naudojosi? Nagi Stela atsimink, tu tikrai žinojai. Tai uždrausti kerai... tikrai susyje su Rukna Baisiaja Akimi. Saugykla jau buvo už dvieju posukiu. Mastyk, mastyk. Liko vienas posukis. Nagi tu tik rai žinai. Nepasiduok. Pasirodė saugyklos durys. Pirmakursė buvo labai susijaudinus - jai niekaip neišėjo iminti mįslės - ir iš to jaudulio padarė pirma dalyka šovusi į galva, kad turėtu daugiau laiko.
- Petrificus totalus! - riktelėjo varniukė, o goblinas tespėjo ištarti:
- Štai i... - jis norėjo pasakyti ,,štai ir atėjome'' tačiau nespėjo ir lyg būtu koks rąstas nukrito sustingdytas kerų. Mergaitei iš susijaudinimo jau nebeišėjo mastyti todėl ji tik vaikščiojo ratais ir kartojo - pati to nesuvogdama - paskutinį išgirstą garsą. Iii... iii... iii... Kas pogalais tau negerai su ta i? Gal koks burtažodis kuris galėtu mūms padėti presideda iš i? Incendio? Najau, kokia nauda iš ugnies ieškant Horokruso!? Impervius? Dievulėlėliau! Stela juk tu esi gilai po žeme. Iš kur čia gali lyti? Dragring minutėle stabtelėjo ir viduje pajutusi, kad atsakymas į mįslę jau netoli pabandė prisiminti daugiau burtų.
-
Galiausiai ją taip sunervavo, kad klastuolė sušnibždėjo:
- Acio medalionas,- aišku jai nepavyko. Ji tyliai pražingsniavo Džono Dolišo bei Barčio Susitraukėlio vyresniojo kabinetus.
Tuomet ji priėjo Doloresos Džeinės Ambridž kabinetą prie kurio ji stabtelėjo, nes jo durys buvo šiek tiek praviros. Ji žvilgtelėjo pro tarpelį. Ten stovėjo neaukštą moteris. O iš jos kišenės buvo matyti grandinėlė. Manau, kad ji medaliono. Reikia įsitikinti. Ji su koja netyčia pastūmė duris.
- Kas ten? Nagi, išlysk,- suskambėjo atšiaurus balsas. Sofi įėjo į kabinetą ir pradėjo net gi intriguojančią melo serija.
- Laba diena, Aš Sofi Barbierato, mokausi Hogvartse ir atėjau pasiskūsti,- pradėjo melavimo seriją.
- Pasiskūsti? Juk galėjote parašyti laišką,- Sofi nebežinojo, ką sakyti, pamatė, kad Ambridž ją įtarinėja.
- Šis reikalas per daug svarbus, kad rašinėčiau laiškus. Na savo mokykloje turiu mokytis kartu su žiobarais, tai pasibaisėtina. Jie neišauklėti stuobriai ir maniau, kad man padėsite.
- Na aš pagalvosiu kaip tau padėti, o dabar eik,- pasakė lyg nuoširdžiai bet, atrodė, kad pasakė vien tam, kad Sofi atstotų.