Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Selena Lawrenz Balandžio 28, 2021, 11:11:13 am
-
Butas daugiabutyje, bemaž neišsiskyrė iš kitų. Vos tik užlipus nublukusios rudos spalvos laiptais ar užkilus moderniu liftu buvo galima išvysti dailias naujutėles juodmedžio duris, patraukus rankeną vos tik įžengus pro duris taip ir kviečiančias užeiti pirmasis baldas, kurį galėjo išvysti buvo ąžuolinė spinta prikimšta įvairiausių šaltesniam metų sezonui skirtų paltų ir švarkelių. Čia pat svečias ar svečiai galėjo nusiauti batus ir pradėti ilgai lauktą pokalbį. Tiesa, jei visgi namų šeimininkė pasiryždavo namus aprodyti labiau, pirmasis kambarys buvo paprasčiausias miegamasis, kuriame mergina praleisdavo visą naktį. Į jį įeiti buvo galima pro šviesios rudos spalvos duris, kurios dažniausiai ir taip buvo praviros. Jau ilgą laiką, namuose lankėsi tik ji pati, tad uždarinėti jas buvo beprasmiška.
Sienos šiame kambaryje buvo papuoštos dailia kremine spalva. Netoli lovos stovėjo nedidelė juoda it smala spintelė ant kurios puikavosi žiobariškas žadintuvas, kurio nekentė kiekvienas miegalius. Taip pat ant tos pačios spintelės buvo pastatytas cinamoninės spalvos rėmelis, kuriame įrėminta šeimos nuotrauka. Visgi Selena ilgėjosi jų kiekvieną minutę, tad tokie minimalistiniai dalykai, šiek tiek ją pralinksmindavo. Miegamajame stovėjo ir spinta, kurioje buvo laikomi paprasčiausiai sukabinti drabužiai. Nieko ypatingo, tačiau šiame kambaryje, jautėsi jaukiai ir ramiai, ypač po varginančios darbo dienos.
Išėjus iš miegamojo buvo ir paėjus kelis žingsnius mažu koridoriuku buvo galima išvysti nedidelę svetainę, kurią Isabella naudojo ir, kaip valgomąjį ir darbo kambarį. Svetainėje puikavosi juodas stalas ir tokios pat spalvos kėdės aplink jį. Ant stalo dažniausiai buvo palikta vaisių pilnas indas ar kažkas valgomo, dažniausiai grįžusi iš Magijos ministerijos, mergina tingėjo ir tiesiog neturėjo noro kuistis virtuvėje.
Viso kambario sienos buvo baltos it sniegas spalvos, taip pat kiek tolėliau buvo patogi sofkutė, ant kurios sėdėdama dieną dažniausiai pradėdavo karčios kavos puodeliu ir stebėdama žiobarišką televiziją, per televizorių, kuris taip pat egzistavo svetainėje. Taip pat ant sienos buvo pakabinti keli paveikslai, kuriuose buvo vaizduojamas miškas. Iš tikro nesuprato, kuo šie jai taip patiko, bet nukabinti jų tikrai nežadėjo.
Išėjus iš šio kambario ir paėjus truputį toliau buvo įrengta virtuvė, tačiau čia nebuvo jokios puikios atmosferos. Tik virtuvei būdingi baldai, šaldytuvas ir panašiai. Virtuvės sienos buvo nublukusios gelsvos spalvos, tačiau dėl to Lawrenz nesirūpino, čia per dieną praleisdavo vos pusvalandį, o kartais ir mažiau.
Netoli virtuvės buvo įrengtas vonios kambarys, čia sienos buvo išklotos marmurinės spalvos plytelėmis, stovėjo balta kriauklė, egzistavo ir vonia. Visi šiame kambaryje stovintys daiktai buvo įprasti, tad nieko ypatingo čia išvysti nebūtų pavykę.
-
Švelniai melsvos akys, primenančios saulėtą dieną ramiai banguojančią jūrą, susidūrė su daugiabučiu, pasižyminčiu ne tik dideliu kiekiu butų, bet ir nemažu skaičiumi aukštų. Kaip ir reikėjo tikėtis, Selena gyveno viename iš daugelio Londono daugiabučių. Atsidūrus prie vieno iš jų, kūną užplūdo prisiminimai ir keista nostalgija.
Nuo pat vaikystės ji augo dideliame, erdviame name. Turėjo galimybę bet kurią akimirką įveikti vos kelis laiptelius, sėsti ant žirgo ir pasileisti laukais. Sėsti ant žirgo persikrausčius pas Fasirą nebebuvo galima, tačiau ji vis tiek turėjo puikų priėjimą prie gamtos, kad ir nedidelės. Visgi nemažai metų teko pagyventi ir bute, kol mokėsi Hogvartse, tad dabar stovint prieš daugiabutį, Davina pati sau pripažino, kad tai iš tiesų sužadino keista ilgesį.
Nežymiai šyptelėjusi priešais stovinčiam gigantui, dairydamasi ar nieko aplink tikrai nėra ir Selena gali jaustis saugi, patraukė į vidų. Liftas šiuo metu buvo geresnis pasirinkimas, nors nujautė, kad įveikti keletą laiptelių būtų neprošal, visgi nerimaudama dėl tamsiaplaukės leido nuspausti reikiamo aukšto mygtuką ir atidžiai stebėdama šios būklę laukė tylaus spragtelėjo, kad liftas jau vietoje.
Tik atsidūrusi prie auksaakės buto durų ispanė pajuto, kaip kūnas pamažu atsipalaiduoja dėl laiptinėje esančios šilumos. Persibraukusi ranka per plaukus, leisdama šiems kristi už nugaros didelėmis, dailiomis garbanomis, kiek apšerkšnijusioms nuo šalčio, apsidairė.
Siūlydamasi palydėti Seleną nepagalvojo apie visas smulkmenas, bet vylėsi, kad tai didelių kliūčių nesudarys. Ji neketino pakenkti Lawrenz, priešingai, buvo pasiryžusi padėti ir apsaugoti, bet įskiepytos vertybės ir sąžinė neleido pasielgti negarbingai.
- Selena, - dvejodama, nesijudindama iš vietos švelniai kreipėsi į merginą.
Trumpa pauzė leido apmąstyti tolimesnius žodžius, kuriuos šviesiaplaukė ketino ištarti. Nors ji niekuomet nesielgė, kaip kiti vilkolakiai ir per daug nekreipė dėmesio į savo rasę, tačiau nujautė, kad kitiems tai gali būti svarbu, o nuojauta kuždėjo, kad auksaakei tai taip pat bus svarbu. Kiek tiksliai - nežinojo, bet nenorėjo, kad ši nieko nežinodama į namus įsileistų vilką, ypač, jei bute - jos šeima.
- Prieš pakviesdama mane į vidų turėtum žinoti, kad kvieti mane tik kaip hilerę, bet ir, vilkolakę, - vis dar stovėdama pakankamai atokiai nuo durų, palikdama Selenai pasirinkti savarankiškai, giliai įkvėpė. - Aš niekuomet nesu sužeidusi kito asmens ir tikrai niekuomet nesužeisiu tavęs, esu pasiruošusi tau padėti, bet prieš kviesdamasi į vidų, turi žinoti, kas esu, - kilstelėjo vieną lūpų kamputį.
Buvo pasiruošusi priimti bet kokį atsakymą. Nesvarbu, jog būtų tekę apsisukti ir nusileidus laiptais išeiti į šaltą orą, ji bent jau žinotų, kad Selena saugi, saugiai sugrįžo į namus ir bando nurimti, o praėjus kiek laiko galėtų pasiteirauti Fasiro apie jo darbuotojos sveikatą. Kitu atveju ji buvo pasiryžusi padaryti viską, kas buvo jos galioje, kad padėtų auksaakei.
-
Tamsiaplaukė beveik visą laiką, kol link daugiabučio keliavo pėsčiomis buvo nuleidusi gintaro atspalvį turinčias akis į žemę. Nors ir vylėsi, priėmusi teisingą sprendimą, kažkur giliau, kur mintys buvo kiek suprantamesnės ir nesisuko vien tik apie tai, kas nutiko šį vieną baisiausių vakarų, aštuoniolikmetės gyvenime, nebuvo patenkinta tuo, kad savo problemomis užkrovė kitą žmogų. Tikriausiai būtų išgyvenusi ir pati, tad gaišindama ministro antros pusės laisvą laiką, jautėsi kiek nepatogiai.
Isabellos nuostabai, daugiabutis, kuriame gyveno nebuvo taip jau toli, kaip galvojo. Vos dešimt minučių ir vos Sjuard kartu su Magijos ministerijos darbuotoja stovėjo kryžkelėje, ar kilti liftu ar kopti laiptais. Nors pati panelė įprastoje situacijoje būtų pasirinkusi antrąjį variantą, šį sprendimą leido priimti hilerei. Vylėsi, kad von Sjuard žinojo ką daro ir net gi tikėjo savo viltimis.
Nereikėjo slėpti ir to, kad skruostu riedančių ašarų, mergina neatsikratė, o ir tos pačios mintys lindo galvon. Minutėlę, kitą buvo pamintyjusi ištrinti prisiminimą, tačiau pati, to daryti neketino. Galbūt bijojo, o galbūt ir ne, šito auksaakė pasakyti paprasčiausiai negalėjo, o ir abejojo, kad šalia stovinti šviesiaplaukė būtų sutikusi tai padaryti. Atrodė per daug profesionali, kad vykdytų visai ne nuostabius, jaunesnės už save, panelės norus.
Kelioms minutėms laiptinėje, kur buvo šilta ir tylu apsigyveno tyla. Selena tuo nesiskundė, tyla ir ramybė nebuvo prastas sumanymas, tačiau ši, nenorėdama ilgiau užtrukti ne tokioje nejaukioje vietoje iš palto kišenės išsitraukė raktą ir pasuko spynoje.
- Kodėl tai sakai? Juk...galėtum paprasčiausiai nuslėpti ir niekados neprasitarti...- sumišusiu žvilgsniu apsižvalgė ir tyliai pratarė. Daugiau nieko nesakė, galbūt dėl to, kad galvoje vis pasikartodavo tas pats prisiminimas, galbūt dėl to, kad Magijos ministerijoje dirbančiai panelei, tai iš tikro nebuvo milžiniška tragedija. Gaila, būdama lauke nepažvelgė į tamsia spalva nusidažiusį dangų, tačiau vylėsi, kad šiuo metu pilnaties nesimatė. Nors mėlynakės ir nesibaimino, na bent jau ne taip stipriai, kaip užpuolikės atokiame skersgatvyje, išvysti ją, kaip vilką netroško. Ir taip šį vakarą visko nutiko per daug. Vis dar tikėjosi, kad tai tebuvo košmaras iš kurio atsibusti turėjo, bet kurią minutę, tačiau tuo pat metu papurtė galvą. Ne. Šį vakarą visko nutiko per daug, tai tiesiog negalėjo būti tik baisus sapnas.
Plačiai pravėrusi juodmedžio duris priverstinai šyptelėjo, tačiau žvilgsniu parodė, kad Lawrenz bute, mergina buvo laukiama. Ilgiau nelaukusi ištraukė raktą iš spynos ir pirma palaukė, kol įeis Davina, po to paprasčiausiai uždarė duris ir kiek drebančia ranka įkišusi tą patį raktą į spyną užrakino jas iš vidaus. Šį vakarą elgėsi atsargiau, nei visados, tačiau galvojo, kad tokie veiksmai buvo visiškai pateisinami.
-
- Žinoma, - linktelėjo patvirtindama merginos žodžius. - Bet aš vertinu sąžiningumą, - kilstelėjo lūpų kampučius tebestovėdama toje pačioje vietoje ir išlaikydama pagarbų atstumą, jog Selena galėtų jaustis pakankamai drąsiai būnant šalia vilkolkės.
Tiesa, ispanė tamsiaplaukės akyse neišvydo nė kruopelytės baimės. Auksinėse akyse suspindo tik sumišimas ir sutrikimas, bet baimės, patvirtinančios Davinos spėjimus, nebuvo. Galbūt Magijos ministerijos darbuotoja buvo drąsesnė nei ji pati ar Fasiro žmona manė, o galbūt vienam vakarui šiai buvo jau per daug visko.
- Šiandien ne pilnatis, - pabandė nuraminti vos tik pastebėjo, kad Lawrenz apsidairė. - Be to, antivilkinis eliksyras neleidžia prarasti gebėjimo mąstyti, todėl net blogiausiu atveju negalėčiau tavęs sužeisti. Blogiausia, kas galėtų nutikti - išsigąstum vilko savo bute, - kiek linksmiau šyptelėjo mėgindama išsklaidyti tą nejaukią atmosferą.
Ji puikiai suvokė, kad savo rasę paprasčiausiai galėjo nutylėti ir nekvaršinti merginai galvos su dar vienu, gana sudėtingu klausimu - įsileisti vilkolakę į butą ar ne, bet nujautė, kad anksčiau ar vėliau Selena būtų sužinojusi jos tikrąją prigimtį, be to, kaip pati minėjo, vertino sąžiningumą ir atvirumą. Naiviai vylėsi, kad ir kiti seks jos pavydžiu.
Sulaukusi pritariamo žvilgsnio ir nebylaus pakvietimo užeiti į butą, linktelėjo įveikdama nedidelį atstumą ir atsidurdama šiltame, jaukiame bute. Nejučia von Sjuard šyptelėjo. Butas iš tiesų buvo jaukus ir vertė keistai jaustis. Visos kankinančios mintys išgaravo. Turbūt šitaip veikė maloni šiluma.
Nusirengusi paltą ir palikusi batus prie durų, grįžtelėjo į buto savininkę. Ši, regis, buvo kiek nurimusi ir taip pat labiau atsipalaidavusi, nors auksinėse akyse Davina vis dar galėjo įžvelgti baimę.
- Galėčiau padaryti raminančios arbatos bei pažadu pabūti tiek, kiek reikės, - šyptelėjo.
Pirštų galiukai kiek erzinančiai tvinkčiojo nuo staigios temperatūros permainos, bet ispanė į tai nekreipė dėmesio. Mintims vėl sugrįžus prie Selenos, mėlynakė įnirtingai mąstė, kaip derėtų pasielgti dabar. Lengviausiu keliu einant, ji paprasčiausiai galėjo duoti raminantį eliksyrą, leisti merginai pailsėti, kitu keliu - pabūti šalia ir būti to žmogumi, kurio, kaip ji manė, dabar Magijos darbuotojai labiausiai reikėjo. O tiek, kiek leido girdėti vilkiška klausa, bute be jų nieko daugiau nebuvo. Čia karaliavo tyla. Pradžioj toptelėjo, kad visi jau miega, bet jokio kito garso, išskyrus jų dviejų širdis ir tylų kvėpavimą, Davina negirdėjo.
-
Giliai įkvėpė, vos tik įžengė į butą, nusisiautė smėlinės spalvos paltuką ir pakabino jį ant pakabos. Nė nepažvelgė į jį. Pirma reikėjo pasistengti susitvarkyti su savo emocijomis ir jausmais, kurie šiuo metu neatrodė lengvai kontroliuojami. Tamsiaplaukė jautėsi kaip paauglė nesusitvarkanti su savimi, o galbūt niekada ir neišaugo iš to amžiaus arba tiesiog dramatizavo, kas irgi buvo galimas ir ne toks ir keistas variantas.
- Ir taip dėl manęs padarei labai daug... - tarė ir gūžtelėjo pačiais. Nesijautė gerai, kad savo problemomis gaišo hilerės laisvą laiką. Davina tikriausiai turėjo daug reikalų, kuriuos buvo suplanavusi atlikti šį vakarą, o gal skuodė namo, juk ji turėjo šeimą, vyrą, kuris laukė jos kiekvieną vakarą, o ji - niekuo neypatinga persona leido sau drumsti vos Sjuard laisvalaikį...
Mergina giliai įkvepė, rodėsi, kad išverkė visas ašaras, tačiau vis tiek perbraukė ranka per veidą. Panelė norėjo kažką pasakyti Davinai, tačiau nenutuokė ką, taigi nusprendė patylėti ir tikėjosi, kad šiokį tokį pokalbį pradės mergina. O galbūt dabar reikėjo tiesiog tylos, susitaikyti su tuo, kas nutiko atokiame skersgatvyje, Magijos ministerijos darbuotojai atrodė neįmanoma. Net neįstengė bandyti, tai skambėjo beviltiškai, o ir jėgų tam nebuvo.
- Ar turi baimių? - paklausė, nesugebėjo nulaikyti klausymo savyje ir pažvelgė į Daviną. Suprato, koks neįprastas klausimas paliko rožės raudonumo spalva padažytas lupas, tačiau Selena negalėjo atsikratyti šios minties. Kažkas viduje kuždėjo, kad vienintelė šiuo metu buvo paniškai įsibaiminusi kiekvieno. Vienintelė kažko bijojo. Nors tikrai nenorėjo būti išskirtinė, buvo užtikrinta, kad atrodė ir skambėjo kvailai ir palaužiamai, nenorėjo įsivaizduoti savęs tokios, kokia šią dieną tapo. Isabella neįstengė suprasti kodėl, tačiau jautėsi beviltiškai. Kodėl viskas turėjo atsitikti būtent jai? Šis klausimas, skambėjo burtininkės ausyse visą laiką, kulniuojant gatve, stūksant atokiame skersgatvyje, net gi jos pačios namuose. Vis labiau ir labiau norėjo viską pamiršti ir gyventi, kaip ankščiau. Troško ramybės.
- Gal...galėtum užmaršint? Viskas būtų daug paprasčiau, - neužtvirtintu, virpančiu balsu prabilo ir eilinį kartą jautė, kaip skruostu riedėjo ašara, nuo sūrių ašaros lašelių paraudusias akis šiek tiek perštėjo.
-
Patyliukais stebėjo vidinį konfliktą. Auksinėse akyse emocija keitė emociją, mintis mintį, o Selena, regis, nė pati nesuvokė, kad taip lengvai leidžia analizuoti ją hilerei. Galbūt ji nė nenorėjo pasislėpti, priešingai, troško parodyti, kaip jaučiasi, nors tuo Davina nuoširdžiai abejojo. Magijos ministerijos darbuotoja kovojo pati su savimi, neturėjo laiko apgalvoti kiekvienos savo veido grimasos.
Bestebint tokį konfliktą, nejučia susimąstė. Tamsiaplaukei buvo vos aštuoniolika, todėl puikiai suprato, kad toks nutikimas nemenkai turėjo sukrėsti, tačiau... Būdama tokių metų ispanė buvo patyrusi daug daugiau ir nė karto nebuvo taip palūžusi. Sulaukusi vos šešiolikos, sulaužė burtą, atskleidė savo tikrąją šeimos istoriją ir turėjo būti prislėgta, bet užuot gūžusis kamputyje, ji ryžtingai, kaip jai ir pridera, žengė į priekį. Besimokydama Hogvartse buvo pagrobta kartu su Klara, turėjo iškęsti baisiausius vaizdus, kaip kankinamas kitas, jai brangus asmuo ir netgi tuomet nepalūžo. Iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti juokinga, kad tiek iškentusi mergina užjaučia ir bando padėti tai, kuri ką tik patyrė užpuoliką, fiziškai jos nesužeidusią. Bet visgi, jas skyrė esminis dalykas - Davina niekuomet nebuvo viena, ji visuomet turėjo žmones, kurie ją globojo. Viljamas darė viską, kad ją apsaugotų, Klara niekuomet nepalikdavo vienos, abu apgaubė neišpasakyta meile ir netgi dabar, būdama Londone, ji nebuvo viena, šalia visada buvo Fasiras, o Selena... Kaip spėjo suprasti, ji neturėjo nieko, kas ją šią akimirką paguostų.
- Bet ne per daug, - draugiškai šyptelėjo apsidairydama.
Įvertinusi nediduką, bet erdvų butą ir spėjimo būdu pasirinkusi kryptį, kaip ji manė į virtuvę, kiek nedrąsiai, abejodama žengė kelis žingsnius. Pasijuto nejaukiai šitaip drąsiai elgdamasi, tačiau nujausdama, kad magijos ministerijos darbuotojos beprasmiais klausimais geriau neapkrauti, o ir prireiks visai ne daug priemonių, pasiekė virtuvę. Užkaitusi arbatinuką ir fortūnai plačiai nusišypsojus, mat du švarius puodelius rado šalia kriauklės, kiek atsipalaidavo. Mintis raustis svetimame bute visai neviliojo.
Iš savo rankinuko ištraukusi raminančių žolelių, kurias ėmė nešiotis vos tik pradėjo dirbti hilere bei dar kelis svarbius dalykėlius, sudėjo šias į puodelius.
- Baimių, - tiesdama ranką į arbatinuką prakalbo. - Turi visi, tik baimė nelygi baimei. Be to, bijoti - normalu, - liūdnai šyptelėjo užplikydama vieną puodelį maloniai kvepiančios arbatos.
Iš balto puodelio kulersčiais ėmė ristis dideli garų debesys, skaidrus vanduo įgavo švelniai rausvą spalvą, kas akimirką kiek tamsėjančią.
- Mano baimė gilesnė... - atitraukusi arbatinuką nuo puodelio lėtai pernešė prie kito, tačiau prieš pradėdama pilti kilstelėjo galvą į Seleną, tada vėl žvilgtelėjo į puodelius. - Tavo taip pat, bet tai nereiškia, kad jos nenugalėsi, - galiausiai pripildžiusi ir antrąjį puodelį, šyptelėjo.
Padėjusi arbatinuką į vietą bei atsargiai paėmusi abu puodelius, įsitaisė šalia merginos. Iš puodelių vis dar ritosi garų debesys, o nuo įkaitusio paviršiaus kūnu sklido maloni šiluma.
- Galėčiau, - linktelėjo. - Bet to nedarysiu. Tai, kas įvyksta, įvyksta ne šiaip sau, todėl mums belieka tik pasimokyti ir kiekvieną kartą žengti žingsnį tik dar tvirčiau. Žinau, kad nelengva, bet tu drąsi ir stipri mergina. Be to, tu ne viena, - draugiškai nusišypsojo.
-
Šiltas žvilgsnis pasiekė tamsiaplaukę. Magijos ministerijos darbuotoja dirbanti panelė galvoje bandė suprasti ar iš tiesų rūpėjo Davinai, ar ministro antra pusė taip elgėsi dėl kažkokios, ką tik baigusiai mokyklą merginai, nesuprantamos pareigos. Kad ir koks variantas tai bebuvo, Selena merginai buvo nepaprastai dėkinga. Net pati pilnai nesuvokė to ir neįsivaizdavo, kaip tai išreikšti žodžiais. Turėjo vilties, kad hilerė viską supras pati ir bent jau dėl to jaudintis neteks.
Isabella suglumusiomis akimis pažvelgė į von Sjuard. Nereikėjo slėpti, kad Lawrenz neįstengė įsivaizduoti, ko galėjo bijoti šviesiaplaukė. Aišku, klausti nežadėjo, kas ji buvo, kad būtų išdrįsusi domėtis tokiomis asmeniškomis vilkolakės paslaptimis...
Selena kelias minutes paprasčiausiai tylėjo ir klausėsi Davinos. Nors hilėrės žodžius mergina suprato, jei būtų sugebėjusi ir išdrįsusi tikriausiai, būtų jiems paprieštaravusi. Tamsiaplaukė tikrai nebuvo drąsi, negi von Sjuard neužteko Magijos ministerijoje dirbančios panelės išvysti atokiame skersgatvyje, kad tai suprastų? Ir Magijos ministerijos nematė savęs, kaip stiprios asmenybės. Bent jau ne šiandieną.
Aštuoniolikmetė papurtė galvą ir auksinėmis akimis nužvelgė virtuvę, ir visą butą, kuriame pastaruoju metu dažniausiai vyravo tyla ir ramybė. Net buvo pamiršusi, kada paskutinį kartą kažkas lankėsi pas ją. Neleido bereikalingoms mintims lįsti galvon, tačiau ar iš tikro buvo kažkam reikalinga?
Nepastebėjo, kaip atsirado svetainėje ir patogiai įsitaisė ant sofos. Isabella į rankas paėmė puodelį ir šyptelėjo vilkolakei. Nuo hilerės veido niekad nedingstanti šypsena šiek tiek suglumino tamsiaplaukę. Kaip pasaulyje galėjo būti tokių nuoširdžių asmenų, mergina nesuprato, tačiau neslėpė to, kad toks šviesiaplaukės elgesys nepastebimai ramino.
- Neįsivaizduoju ką būčiau dariusi, jeigu nebūtum pasirodžiusi skersgatvyje, - liūdnai tarė. - Ačiū, - gurkštelėjusi arbatos pabaigė teiginį ir giliai atsiduso. Norėjo pasakyti ką nors daugiau, bet nenutuokė ką, tad taip ir liko tylėti, savo žvilgsniu vis apdovanodama Daviną.
Šiek tiek paraudusios akys nuslydo prie lango, kurį dengė užuolaida. Tiesa, iš už užuolaidos nesiskverbė saulės spinduliai, kas reiškė, kad šiuo metu už lango egzistavo naktis ir tamsus dangus buvo pasipuošęs dailiomis, ir kerinčiomis žvaigždėmis.
Aštuoniolikmetė nežinojo, kiek valandų buvo šiuo metu, nors laikrodis rodė valandas, tačiau nuo nuovargio net nepakėlė akių į jį. Mergina tik atrėmė galvą į vieną iš pagalvių ir kelioms minutėms užmerkė akis. Staigi nuovargio banga užplūdo auksaakę, Magijos ministerijoje dirbanti tamsiaplaukė tik dabar pajuto, kaip pavargo po visų įvykių, kurie nutiko šiandieną.
-
Ilgai netruko, kol Davina pastebėjo jai skirtą žvilgsnį, kupiną nuoširdaus dėkingumo. Šįkart nereikėjo žodžių, mergina viską suprato be jų ir tik vos pastebimai linktelėjo bei kilstelėjo vieną lūpų kamputį. Keista, kiek daug buvo galima suprasti be žodžių. Nereikėjo nieko sakyti, nereikėjo nė veiksmu to parodyti, paprasčiausiai užtekdavo viską išsakyti akimis. Toks kalbėjimo būdas buvo sunkesnis, bet daug reikšmingesnis.
Selena nebuvo jai nei brangus žmogus, nei koks nors giminaitis, tačiau bendrauti buvo nepaprastai lengva. Iš pradžių ispanė to nė nepastebėjo, tačiau patogiai įsitaisiusi ant sofos, stebėdama tamsiaplaukę, pasijuto rami ir atsipalaidavusi, o šitaip jaustis neturėjo, žinant, kad buvo svetimame bute su vos pažįstama mergina. Ne, von Sjuard nebijojo, paprasčiausiai retai kada lankydamasi pas kitus jausdavosi tokia artima tai aplinkai ir tam žmogui. Galbūt nederėjo šitaip atsipalaiduoti ir nusiraminti, tačiau, regis, ir magijos ministerijos darbuotoja kiek ramiau jautėsi. Galėtum pamanyti, kad tai arbatos poveikis, bet ši jos dar nė neparagavo, o tai reiškė, kad Selena pati tvarkosi su savo emocijomis.
Nieko nesakydama, bet paslapčia didžiuodamasi nežymiai šyptelėjo. Vylėsi, kad netrukus tamsiaplaukei viskas bus gerai. Ji išsigando, bet taip pat nepuolė į paniką ir negavo širdies smūgio, o tai jau buvo visai nebloga pradžia.
- Būtum viena susitvarkiusi su viskuo, - nė neabejodama, kad Lawrenz taip ir būtų padariusi, gūžtelėjo pečiais. - Tebuvau vietoje ir laiku pasirodžiusi pagalbininkė, - šyptelėjo stebėdama, kaip magijos ministerijos darbuotoja galutinai atsipalaiduoja atsirėmusi į keletą pagalvėlių.
- Turėtum pailsėti, - šyptelėjo, nors Selena to ir nematė.
Apsidairiusi ir šalimais, po pagalvėmis radusi nediduką, minkštą pledą ištraukė šį ir atsargiai apklojo merginą. Norėjosi pasakyti, kad dabar ji saugi, nieko blogo nebenutiks, bet praveriant lūpas toptelėjo, kad šitaip tik primintų tą siaubingą įvykį, tad tik šyptelėjo kryptelėdama galvą į lango pusę.
Juodame lange spindėjo tolumoje spindinčios kitų pastatų šviesos, gatvės žibintai ir retkarčiais girdėdavo pravažiuojančių automobilių garsas.
-
Karštos kavos puodelis garavo ant svetainėje stovinčio stalo ir savo aromatu taip, ir kvietė Seleną pagaliau bent porą minučių skirti šiam ryto ritualui, kurį pastarosiomis dienomis Magijos ministerijos darbuotoja nenoromis spėjo užmiršti. Žinoma, ši diena buvo šiek tiek kitokia, tad ir rutina privalėjo skirtis. Juodaplaukė net nekulniavo į darbą ir ruošėsi visą dieną praleisti namuose, šnekučiuotis su viešnia, kuri galėjo pasirodyti, bet kurią akimirką. Nors pati sumąstė paskambinti Sabrinai, žinoma, pilnai nesuprasdama tikslios priežasties, kodėl ji - Selena Lawrenz taip troško su ja pasikalbėti, atsisakyti pokalbio devyniolikmetė neketino. Šiomis dienomis užsidariusi savame bute nė burnos nepraverdavo, tad bent jau menka draugija tokiomis akimirkomis nebuvo prasta idėja. Tuo pačiu galėjo pamiršti gyvenime vyraujančias problemas, kurių niekuomet nesinorėjo prisiminti.
Ši rudens popietė pasirodė žvarboka, tad susitikimas lauke nei Selenai, nei kerėjimo profesorei tikęs nebūtų, pinigų keliauti į kavinukę, taip pat nebuvo labai daug, tad ir liko vienintelis, tačiau neblogas variantas pasikviesti baltaplaukę į svečius.
Vizengamoto teisėja pakilo nuo sofos ir užkaitė virdulį palaukdama, kol šis užvirs, tuomet atitraukė užuolaidas ir pažvelgė laukan. Nors žvarbus vėjas nepatiko niekam, gatvėje matėsi žaidžiantys žiobarų vaikai, suaugusieji skubantys darban. Selena šyptelėjo pastebėjusi, kaip kamuolys nuriedėjo po mašina ir porą minučių mąstė ar burtų pagalba negalėjo pagelbėti vaikams. Deja, noro tai padaryti nebuvo tiek daug, tad ilgai tokios mintys juodaplaukės galvoje neužsibuvo. Ši tik dar kartą šyptelėjo ir pažvelgė į horizontą savo prastu regėjimu bandydama įmatyti Sabriną. Galiausiai supratusi, kad taip nieko nepeš pagriebė šiuo metu skaitomą romaną ir apsigaubusi pledu pradėjo vartyti jo puslapius, taip tikėdamasi prastumti laiką.
Selena, ar tau viskas šiandien gerai? - kreipėsi į save ir susimąstė, atsakymo sugalvoti nesivargino, tačiau ir pati jautėsi truputėlį keista. Galbūt po susitikimo su mėlynake reikės nukeliauti pas gydytoją, mat daugelis veiksmų būdingi jai nebuvo. Kaip ir tai, kad į svečius pasikviesti sumanė pačią Sabriną Spellman, su kuria net nebuvo pilnai susipažinusi.
-
Kelios suknelės jau gulėjo ant lovos. Reikėjo tik išsirinkti kurią užsimauti ir eiti į svečius, vis dėl to, dvylikta nakties, Sabrinos gimtadienis ir šiurpi šventė- Helovynas. Sabrina džiaugėsi, jog buvo pakviesta į svečius. Galbūt galėjo nueiti su dukrele į kokį siaubo filmą, tačiau nenorėjo įvaryti šešiolikmetei traumos, o sužadėtinis buvo užsiėmęs. Draugų Sabrina turėjo mažai. Atsiminė vienintelę gerą pažįstamą iš Oksfordo gatvės. Ji pasirodė draugiška ir išklausanti, tokie žmonės kerėjimo profesorei patiko. Visos suknelės atrodė prastai, per daug ilgos, atsibodusios, senamadiškos. Aš noriu, kad mano drabužius pagirtų.- Pagalvojo ir pradėjo ieškoti giliau, juodoje, nulakuotoje, spintoje. Pasirinkimas buvo, balti marškiniai, rudas sarafanas, juodi aukštakulniai. Vilkolakė jautėsi gražiai. Kad mane dabar pamatytų Nojus.. kaip aš norėčiau jį apkabinti. Aš Selenai būtinai turėsiu apie jį papasakoti! Ši mintis dar labiau trukdė ramiai Sabrinai susiruošti. Norėjo kuo greičiau lėkti iš namų, ir pasakoti viską kas buvo nutikę žydraakei. Buvo smalsu pamatyti Isabellos butą, mintyse, ji įsivaizdavo didelį, dailų, butuką. Užtrenkusi dureles, žingsniavo link parduotuvės. Joje nupirko vynuogių sulčių, vyno, tortuko, spragėsių ir šaldytos picos. Toje žiobarų parduotuvėje, tikrai nieko gero nebuvo. Užsimetusi ant veido, šypsenėlę, nuėjo link traukinių stoties. Radosi toje pačioje šalyje kaip ir Selena, dėl darbo reikalų, fotografijos, tad reikėjo tik nuvažiuoti iki Londono. Sabrina įlipo į traukinį. Traukinyje, pavartaliojo knygą, nuėmė nuo torto vieną vyšnią ir sukramsnojo. Nieko ji neįtars.. Gal net nenorės to torto..- Stengėsi save nuraminti, jaunoji motina. Šis savaitgalis tikrai turėtų būti geras. Daugiau laiko sau ir malonumams, nors ir vaikų buvo pasiilgusi. Privažiavus Londonui, Spellman išlipo iš traukinio. Net nepastebėjo kaip skaityta knyga, pasiliko ant sėdynės. Svarbu pasiėmė telefoną, rankinuką, raktus ir maistą, o visa kita buvo vienodai. Ratais kvadratais, pradėjo ieškoti Lawrenz namų. Visi jie atrodė kažkuo panašūs.
Na, tikriausiai tas namas. Sabrina pasuko link jo. Atidarė duris, nulėkė prie Selenos gyvenamojo buto. Šiek tiek pastovėjo ir paspaudė pagaliau, skambantį miktuką. Garsas buvo keistokas. Laikiusi tortą rankose, išsišiepė. Nekantravo kol ji atidarys duris. Vis dėl to, laiptinėje darėsi šiek tiek šaltoka.
-
Skaitomas romanas iš tikro nebuvo prastas. Selena susimąstė ar šios knygos jau nebuvo skaičiuosi anksčiau, tačiau suabejojusi tuo tik gurkštelėjo pravėsti spėjusios kavos ir įniko į skaitymą. Greitai pamiršo, kad išvis laukė svečių, bet neilgai trukus suskambėjo įgrįsti spėjęs skambutis, kuris tai ir pranešė. Mergina ramiai sulankstė pledą, kuriuo buvo apsigaubusi ir padėjo jį ant sofos, tada pakilo nuo jos ir savo auksinėmis akimis nužvelgė svetainę. Įsitikinusi, kad viskas stovėjo tvarkingai ir drybsojo savose vietose burtininkė neskubėdama nužingsniavo atidaryti juodmedžio spalvos durų, keista, visiškai nesijaudino ir tai nustebino net pačią Vizengamoto teisėją.
Lawrenz suskubo patraukti šaltą durų rankeną ir pravėrė duris. Šyptelėjusi mėlynakei merginai Isabella įsisupo į megztinį ir stebėjo dailiai išsipuošusią Sabriną. Pasijautė kiek nejaukiai, kai pati apsirengė taip, kad tik būtų šilčiau. Juk artėjantis Helovinas pranašavo ir tai, kad greitai žiema, kuri Londone, iš tiesų, nebuvo šilta. Žinoma, šis metų laikas nebuvo prastesnis už beprotiškai karštą vasarą, ar žvarbų rudenį, kada Selena dažnai vos neįkrisdavo balon, dėl krūvos spalvingų lapų, kurių niekas nesivargino sugrėbti, tad juodaplaukė nė nemėgino skųstis.
- Sveika, - pasisveikino ir žvilgsniu pakvietė užeiti. Nenutuokė, ką turėjo pasakyti daugiau, taigi tik tylėjo, o pažinodama Sabriną suprato, kad kerėjimo profesorė ir pati puikiai užves pokalbį.
Vildamasi, kad baltaplaukė ėjo kartu nukulniavo ir patogiai įsitaisė ant tos pačios sofos, ant kurios sėdėjo ir prieš į šį butą prisistatant Spellman pavardės nešiotojai.
- Pasakiškai atrodai, - nusijuokė pagyrusi Sabrinos aprangą. - Bet juk neprivalėjai puoštis, pakviečiau tik šiaip kavos, ar arbatos išgert, - pridūrė ir nužingsniavo link virtuvės, kurioje garavo arbatos pilnas puodelis Sabrinai. Prastoka atmintis suteikė leidimą prisiminti, kad tokiu gėrimu Hogvartse dėstanti moteris pavaišino Magijos ministerijos atrojo skyriaus vadovę pirmą kartą joms susitikus. Pamaniusi, kad atsilyginti tuo pačiu nebuvo blogas sumanymas, juodaplaukė jau laikė mėtinės spalvos puodelį savo delnuose, indas maloniai šildė sušalti mėginančias plaštakas, tačiau mergina greitu žingsniu nunešė jį Spellman ir nežinia kelintą kartą įsitaisė ant to pačio baldo įsitikinusi, kad yra pasiruošusi klausytis juokingų, o gal ir šiurpių moters pasakojimų, kurių Selena neįstengė užmiršti.
-
Na štai, duris prasivėrė. Jas atidarė Selena. Pastovėjusi, apkabino draugę. Vis dėl to, matėsi seniai, net buvo užmiršusi šios juodaplaukės, balsą. Turbūt dėl to, nes ilgą laiką su ja nebendravo, arba dėl to, nes praeitą kartą, ši ir tai mažai kalbėjo. Sabrina šį kartą ruošėsi papasakoti viską, galbūt net siaubo istorijų, juk.. greitai Helovinas, ir profesorės gimtadienis. Aišku, Helovonas Spellman narei, buvo dar priimtinesnė šventė, nei gimtadienis. Saldainių rinkimas, kostiumai ir visa kita, tik šį kartą, kostiumo Sabrina nebuvo užsidėjusi. Apsikabinusi, greitai įlėkė į butuką. Buvo daug šilčiau ir jaukiau, nei laiptinėje. Tortą padėjo ant virtuvės stalo.
- Dieve, - Susijaudino dėl to, nes nepasisveikino. - Selena, labas! Kaip gražiai čia įsikūrei, nu super, super, - Gyrė magijos ministerijos vadovės, gyvenamąją vietą. Sabrina atsisėdo ant sofutės, ištiesė kojas. Laukė kol, atneš jai kas nors kokios kavos ar arbatos. Juk be gėrimų, kalbėtis ne taip smagu. Išgirdusi tokį komplimentą, šyptelėjo. Užtat ir puošėsi, kad kas nors pagirtų ją.
- Žinau, - Pati gyrė, savo aprangą, baltaplaukė. Ką? Kaip ji užmiršo? Na, gal ji nešvenčia šios šventės... - Galvojau ateiti su treningais, bet po to prisiminiau, kad Helovinas! Mano gimtadienis! Užtat ir nupirktas tortas, spragėsiai,- Šitaip paaiškino, kodėl rengėsi į išeiginius rūbus. Nuėjus Selenai kažkur, mergina užkėlė koją ant kojos ir laukė kol juodaplaukė sugrįš. Kadangi buvo per daug tylu, Sabrina įjungė televizorių. Rodė kažkokias laidas, kurios nelabai domino kerėjimo profesionalę, bet vis geriau, nei baisi, kaip mirtis, tyla. Gavusi karštą puodelį arbatos, padėkojo Isabellai. Gurkštelėjo gėrimo. Puodelis kiek pasviro, ir mergina apsitaškė. Dar to betrūko..- Susinervino buvusi varno nago mokinė. Nuėjo greitai prie veidrodžio ir kėdutės, pasiėmė savo rudą rankinuką ir išsitraukė baltas servetėles. Apsivalė sarafaną, veidą. Išdžius.. Apsivaliusi, grįžo ant sofutės, jau atsargiau paėmė puodelį.
- Kaip aš čia taip apsipyliau,- Nusijuokė pati iš savęs, jaunoji motina. Kokia skani arbatytė, jau senai tokią begėriau. Neatsiklausiusi, paėmė pultą ir perjungė kanalą. Dabar rodė kažkokią besipykstančią kaimo šeimą. Dar ir mušasi.. Ech, nieko nuostabaus, žiobarai..- Pagalvojo, nukreipusi piktą, o gal keistoką, išraišką. - Siaubas, mušasi, pykstasi. Ar negali žiobarai normaliai išsiaiškinti kas vyksta?- Rodė savo neapykantą, jiems. Nebuvo taip, kad nekęstų žiobarų, tačiau ir nejautė jiems kažko gero.
- Gerai, geriau pasakok kaip laikaisi, kokių nuotykių patyrei? Nemanau, kad nori, jog aš pirmiau tauškėčiau nesustodama,- Nusijuokė dar kartą. - Be to, ar patinka gyventi vienai? Aš manau, kad negalėčiau gyventi viena, per daug bijočiau, - Net nežinodama, ar Selena gyvena viena, užklausė ką mano. Viena akimi žvilgtelėjo į televizorių, pamatė siaubingus dalykus, kaip vyras voliojasi po tiltu girtas, plika galva, baisiu megztiniu.
- O Jeronimai,- Nebesusilaikė Sabrina. - Išjunk, arba perjunk kitą kanalą, - Perdavė pultą Selenai.
-
Atsirėmusi į rausvą pagalvėlę mergina gurkštelėjo nuo pat ryto ant stalo pastatytame puodelyje esančios kavos. Apsidairė ir nustebo išgirdusi, kad namuose nebekaraliavo tyla, kuri pastarąsias dienas, savaites ar mėnesius nė nežadėjo apleisti Selenos buto teritorijos. Susimąstė, kodėl pati retkarčiais neįsijungdavo televizoriaus, nors laidos rodomos per jį Magijos ministerijos darbuotojos ir nedomino. Bent jau ištisas valandas nebūtų paskendusi mintyse, kurios po truputį pradėjo gąsdinti.
- Niekuomet nešvenčiau Helovino, mano šeimoje ši šventė net nebuvo priimtina, - paatviravo juodaplaukė, savo balso tonu užtikrindama, kad tai nebuvo įžeidimas Sabrinai. - Na, tačiau nuo šių metų ši diena įgavo naują prasmę, - šyptelėjo turėdama omenyje Hogvartse dėstančios merginos gimtadienį ir pažvėlgė į ant sienos tiksintį laikrodį. Šis nerodė net vidurdienio, tad Lawrenz nesijaudino, nors ir negalėjo nerimauti, kadangi porą dienų nė kojos darban nežadėjo kelti. Na, nebent būtų gavusi laišką iš pačio ministro, kas buvo vargu ar tikėtina.
Faktą, kad nenutuokė, kad ši diena buvo Spellman gimtadienis, Isabella nusprendė nutylėti dėl visai paprastos priežasties. Dauguma artimųjų žinojo, kad panelės atmintis nebuvo nuostabi, tad jeigu būtų lengvabūdiškai užmiršusi šią naujieną jaustųsi tikrai nemaloniai ir nė neįsivaizduotų, ką tokioje situacijoje, tektų pasakyti. Juk ir bendravimo įgūdžiai tikrai nebuvo geriausi..
- Viskas gerai? - pasidomėjo pastebėjusi, kad baltaplaukės sarafanas buvo permirkęs nuo arbatos. - Aš galiu panaudoti burtažodį, o ir tu pati šiaip jau galėtum, kuris tai tuoj pat sutvarkytų, - prabilo auksinių akių savininkė, kai mėlynakė jau stovėjo prie veidrodžio.
Galimas daiktas, kad Sabrinai burtai yra įgrisę iki gyvo kaulo, juk ištisas paras vaikus turi mokinti šio meno, dėl to ir nepanaudojo burtažodžio tam, - Selena labai norėjo tuo tikėti, juk negalėjo tokia kerėtoja, kaip Spellman to nežinoti, na Isabella bent jau to tikėjosi, kad baltaplaukė tokioje situacijoje galėjo panaudoti ir burtažodį.
- Na, gal tai vis tiek geriau, nei nedovanotinų kerų naudojimas burtininkų pasaulyje, - pasidalinusi savąja mintimi susimąstė, tačiau nenustebo, kai galvojimui laiko pritrūko. Juk Sabrina buvo tokia plepė, kurių šioje žemėje pastaruoju metu ėmė trūkti.
- Visad gali būti ir geriau, tačiau viskas nėra tragiškai blogai, - liūdnai vyptelėjo nesumanydama ar vertėjo kažką ir bepridurti šioje situacijoje. - Šie metai nebuvo labai ypatingi, na žinai, darbas, namai ir taip toliau. Jau nervinti pradėjusi rutina, jokių geresnių nuotykių, kaip ir nepatyriau, tik porą nelabai laimingų žmogiukų teko nuteisti ir tiek. Na, bet be manęs Azkabanas būtų tuščias, o to aš sau tikrai neatleisčiau, - rimtai, gal šiek tiek dalykiškai pašnekėjo ir nutilo. Tik pačiai Selenai Isabellai Lawrenz buvo įmanoma suprasti ar ji kalbėjo rimtai, ar ne, tačiau, kaip nekeista, mergina dėl to buvo rami. Juk šiame daugiabutyje nieko tragiško nutikti negalėjo ir ji turėjo teisę čia jaustis ramiai, saugiai ir pasimėgauti maloniu pokalbiu su viešnia.
Žinoma, Sabrina Selenai uždavė krūvas klausimų, į kuriuos Magijos ministerijos darbuotoja troško atsakyti, tačiau jautėsi kiek nemaloniai, kai šiuo metu plepėjo daugiau, nei pati burtininkė sėdinti prieš akis. Kelias minutes leisdama sau atsikvėpti panelė nukreipė auksines akis į televizorių ir pastebėjusi ištiestą pultelį perjungė kitą kanalą, kuriame rodė kažkokius lakstančius liūtus, zebrus ir antilopes. Nusprendusi, kad tai neturėtų erzinti juodaplaukė padėjo tą daiktą ant svetainėje stūksančio stalo ir prabilo:
- Aš neturėjau pasirinkimo ar noriu gyventi viena, ar ne. Tikriausiai, visur yra pliusų ir minusų, nemanau, ir kad galiu kažką pakeisti..
-
Jaukiai sėdėdama, vis dar stebėjo televizorių ir laukė dvyliktos valandos. Juk Gimtadienis... ir Helovinas ir dar kai kas. Dar "kai ko" mergina nesiruošė pasakoti, bet kai bus pasirengusi tą pranešti, praneš. Dabar tik norėjo pažiopsoti televizorių, pasikalbėti su senai nematyta drauge ir ką nors pavalgyti. Šiuo metu, Spellman narę ėmė kamuoti visokios mintys, užtat ir gan mažai kalbėjo, kas buvo tikrai neįprasta Sabrinai Spellman. Išgirdusi Selenos atsakymą, draugiškai šyptelėjo ir tęsė pokalbį.
- Suprantu. Na, jei nebūtum radusi buto, būčiau galėjusi pasiūlyti pagyventi kurį laiką pas mane, bet džiaugiuosi, jog radai,- Tarstelėjo ir nuėjo link virtuvės. Jautėsi kaip namuose, vaikščiojo kur nori, darė ką nori, kalbėjo ką nori. Priėjusi prie torto, pastebėjo, jog per mažai vaišių, tad grįžo prie rūbinės ir pasiėmė iš rankinės tris maišus, kuriuose buvo vynuogės, traškučiai, visokiausi vaisiai. Tuomet pasižiūrėjo į valandas, kurios rodė, kad greitai dvylikta valanda. Valio.. Grįžusi prie virtuvės, ant torto uždėjo žvakutes, kurias pirko iš geriausio pardavėjo ir uždegė žiebtuvėliu. Mergina žiūrėjo į degančią ugnį ir galvojo nežinia ką. Galvojo, kas būtų jei Nojus ją paliktų.. ar ji mirtų iš skausmo, ar susirgtų dar viena, papildoma liga? Tokios mintys gadino dvi.. ar tris, šventes. Pasikėlusi savo nuotaiką net nesuprasdama kaip, linksma nuėjo su tortu ant sofos ir padėjo jį ant staliuko.
- Dar ne gimtadienis, bet tuojau!- Riktelėjo, nuoširdžiu, patenkintu, balsu. - Liko dar visas pusvalandis iki dvylikos nulis, nulis, tad galime pasikalbėti,- Pasiėmė tos pačios arbatos puodelį ir gurkštelėjo. Kas minutę, vis žvilgčiojo valandas ir pagaliau, atsipalaidavusi, pradėjo pasakoti.
- Souuu... Žodžiukas, sakei nešventi Helovino, bet privalėsime atšvęsti. Aš atvežiau du kostiumus, vieną vaiduoklio ir kitą moliūgo. Nagii, Selenaa, pasijaučiame bent kartą kaip vaikai, aš pasiilgau to laikotarpio. Ai ir... kadangi gimtadienis visai netrukus, aš atvežiau mums du butelius šampės, vyno ir te.. ir tekilos. - Išsitraukė iš rankinės butelius ir padėjo juos prie torto. Per televizorių rodantys lakstantys liūtai ir kiti gyvūnėliai, šiek tiek juokino Sabriną, buvo smagu žiūrėti. - Tas liūtas vos kūlversčio nepadarė!- Nusijuokė. Prisiminusi Selenos šnektas apie burtininkų kalėjimą, tarstelėjo vėl:
- Oi... Azkabanas, išvis buvau pamiršusi, kad toks dalykas egzistuoja. O kaip ten? Labai žiauru? Labai baisūs žmonės?- Susirūpinusiu veidu žvelgė į magijos ministerijos darbuotoją. - Be to, aš išteku. Pagalvojau.. gal kaip nors atšvęstume mano mergvakarį?- Nedrąsiai paklausė ir šyptelėjo.
-
- Nejuokauk, - nusijuokė. - Juk gyveni, hm, kažkur Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiesa? Nuo ten iki Magijos ministerijos turėčiau keltis židiniais, na, o jų stengiuosi išvengti. Daug geriau palengva pasivaikščiojus bei atsikėlus anksčiau pasimėgauti gaiviu ryto oru, o ne praleisti saulėtekį stovint suodiname židinyje, tuo labiau, juk ne visi tuos židinius ir turi, - gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo kavos. Vertėjo paminėti ir tai, kad tą minutę gėrimo ir nebeliko, tik Isabella tingėjo jį nunešti virtuvės link, tad ir laikė delnuose, nė nesumąstydama, kad galėjo puodelį pastatyti ant stalo.
Tačiau, regis, Sabrina buvo kupina energijos ir slampinėjo po auksinių akių savininkės buto kambarius. O galbūt nuėjo tik iki virtuvės, ak, ką ji galėjo žinot?..
Prieš išskirtines akis užsiplieskusių žvakučių ugnis nustebino merginą, kadangi ši net nepastebėjo, kaip Hogvartse dėstanti kerėjimo profesorė grįžo iš ten, kur buvo nuėjusi.
Selena nužvelgė tortą, kuris daugeliui ir simbolizavo gimtadienio atšventimą. Savojo Vizengamoto teisėja niekuomet nešvęsdavo, ypač, kai Londone neturėjo bendraminčių ar bičiulių, su kuriais norėtų praleisti ištisą dieną. Bet tai negalėjo būti pasiteisinimas praleisti tokią svarbią šventę baltaplaukei bendraamžei. Tuo labiau, devyniolikmetei netgi buvo malonu.
- Sabrinaaa, aš tikrai nesivilksiu tavo atvežtų kostiumų, ir be jų atrodau baugiai, - tarė. - Tačiau spintoje turiu dar nuo mokyklos laikų likusią mantiją ir panašius dalykėlius. Galėčiau apsimesti burtininke, jei tu, žinoma, to trokšti, - pateikė pasiūlymą, ir tik tada susiprato, kaip nelogiškai skambėjo paskutinysis pasakytas sakinys. - Na, apsimesčiau, jei eitume gatve, - pridūrė.
Į pranešimą, kad atsivežė maisto, nieko neatsakė. Tik linktelėjo, kadangi škotei tai nebuvo labai svarbu. Taip pat Spellman šnekėjo vos spėdama atsikvėpti, bandyti įsiterpti stengiantis nepertraukti moters būtų buvę beviltiška.
- Galbūt nustebsi, tačiau per metus, kuriuos išdirbau ministerijoje, Azkabane apsilankyti neteko, tačiau kiek teko skaityti iš ataskaitų, ten viskas, kaip ir gerai... O gal kada nuvyksiu ir patikrinsiu, ką gali žinot, - atsimestinai kalbėjo. Lyg darbas jai iš tikro nerūpėjo, nors tai ir nebuvo tiesa. Tik šiuo metu nenorėjo kalbėti nuobodžiomis temomis. Taip pamirštų, ko čia susirinko.
- Taprasme išteki? - kilstelėjo antakius Isabella nesugebėdama pratarti nė žodelio daugiau.
-
Pasirodo, Selena dar nežino, už ko Sabrina ištekės. Mergina manė, jog tą jau jai senai pasakė. Spellman nusišypsojo ir nuėjo prie savo rankinės. Iš jos, pasiėmė savo magišką, naują, raudoną, fotoaparatą. Grįžusi ant sofos, pradėjo ieškoti nuotraukos, kurioje gyvenimo meilė. Rado nuotrauką kai pirmą kartą jį pamatė, taip, kai jis paslydo ant kelio. Bet tos nuotraukos geriau nerodyti. Šiaip ar taip, nesimatė joje to gražaus veidelio. Radau vieną. Ach, ta jo šypsenėlė. Sabrina atsisėdo arčiau draugės ir priartino nuotrauką.
- Jo vardas Nojus Erikas Wolfhard,- Pristatė savo vyrą, su didžiausia šypsena, bei pasiruošė ilgam pasakojimui. - Jis yra verslininkas, taip pat mados ,,ENER" namų savininkas. Jo mėgstamiausia spalva pilka, buvęs grifas, gimtadienis Birželio pirmą, jis labai myli vaikus, turi rudus plaukus, aukštas, lieknas, tiesiog nuostabus. Taip pat, mes auginsime su juo Alisą, mano dukrą. Ir... su šiuo žmogumi aš tuoksiuosi. Selena, esi vestuvėse laukiama,- Apkabino juodaplaukę. Tuomet paleido, ir vėl, pasižiūrėjo į laikrodį. Beveik dvylikta valanda. Devyniolikmetė paėmė taurę ir įsipylė šampano. Geriau nei arbata, tiesa? Atsigėrusi įpylė ir Selenai.
- Selena, o tu supranti, kad su moliūgo kostiumu, neatrodysi baisiai? Ir prašau nenusišnekėti, esi labai graži, su moliūgo kostiumu būsi kaip modelis!- Kiek per vėlai, atsakė, kad turėtų ką šnekėti. - Bet žinoma, daryk kaip nori, galiu būti vietoj tavęs moliūgas, arba vaiduoklis. Geriau vaiduoklis, moliūgai stori,- Nusijuokė Sabrina ir dar išgėrė šampano. Negali būti, kad nuo tokio kiekio šampano jau darėsi girta, bet žodžiai, nebuvo jos. Apie Azkabano šnektas, Sabrina nieko nebesakė. Nelabai jai tai rūpėjo, ypatingai ar Lawrenz lankysis tenai, ar ne. Pati profesorė, tikriausiai neįkeltų nė kojos. Kadangi valandos vis didėjo, vilkolakė nusprendė, kad nori jau persirengti. Visiškai nepersirengė, tik užsimetė ant plono golfiuko ir sijonėlio, platų, audinį, ant kurio buvo išpieštos vaiduoklio akys ir burna. Priminė baltą antklodę, tačiau tai buvo nepaaiškinamas drabužis. Kerėjimo profesorė pasižiūrėjo į tortą. Aš noriu, kad per kitą Heloviną, Selena būtų moliūgas.- Sugalvojo norą ir užpūtė žvakutes, vos sulaikydama juoką.
- Na ir štai, gimtadienis, mergvakaris, Helovinas. Einam žiūrėti siaubo filmą ar einam prašyti saldainių pas kaimynus?- Dar kartą nusijuokė ir laukė šios atsakymo.
-
Juodaplaukė tylėjo. Vestuvės. Tai juk buvo toks svarbus įvykis kiekvieno burtininko gyvenime, tad Vizengamoto teisėja negalėjo patikėti, kad Sabrina Selenai šią naujieną pasakė taip paprastai. Žinoma, tai ją pradžiugino, mat negalėjo pakęsti įvairių sunkiai suprantamų litanijų, taip pat ir žodžių, kurie buvo įgrisę iki gyvo kaulo.
Išgirdusi baltaplaukės sužadėtinio vardą mergina kilstelėjo antakius. Tai juk buvo tas pats žmogus, kuris Seleną kvietė kavos madų namuose, tas pats burtininkas, su kuriuo ji gėrė alkoholonius gėrimus. Isabella viską prisiminė taip, lyg tai būtų nutikę vakar ir tai ją šiek tiek neramino.
Troško pasakyti Hogvartse dėstančiai devyniolikmetei, kad galbūt Noah nebuvo toks, kokį Sabrina jį įsivaizdavo, tačiau nusprendė nekišti nosies, kur nereikia ir pasistengti džiaugtis dėl Eriko bei Spellman vestuvių.
- Žinai, nemanau, kad galėsiu atvykti, - prabilo giliai atsidususi, - darbo Magijos ministerijoje kaip niekad daug, tai na, žinai, nenoriu visko pasilikti paskutinei akimirkai ir taip prisidirbti, - kaltai šyptelėjo nutylėdama tai, kad į šią šventė nenorėjo atvykti ir dėl kitokios priežasties.
Ant stalo stovėjo pora taurių skirtų kažkam stipresniam nei arbatai. Neilgai trukus jos buvo pripildytos Sabrinos atvežto šampano, tad Lawrenz nesikuklindama ištiesė ranką ir paėmė taurę. Šampano skonis buvo tiesiog pasakiškas, tačiau, žinoma, magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė nenorėjo prisigerti ir tokiu būdu apie nuėjimą darban rytoj tik pasvajoti. Tiesa, vargu ar tai buvo įmanoma, tačiau žinant tai, kad personažo autorė alkoholio vartojusi nebuvo, nežinojo, kaip daugiau nei pora taurių šio gėrimo galėjo paveikti devyniolikmetę.
- Aš tikrai nesidėsiu moliūgo kostiumo. Juk man ne ketveri, - nusijuokė ir papurtė galvą, nenorėdama suteikti Sabrinai bent menkiausio šanso ją perkalbėti sumurmėjo kažką panašaus į tai, jog kulniavo persirengti į ką nors labiau tinkančio šiai bauginančiai šventei.
Kaip ir reikėjo tikėtis pasivaikščiojimas ilgai netruko. Juk gyveno tik bute, o ne visoje pilyje, kur nuėjimas iš vieno pastato kampo į kitą kainuotų bent dvidešimtį minučių.
Pravėrė miegamojo duris ir prieš savo auksines akis išvydo ąžuolinių porą spintų, kurias pravėrus matėsi įvairiaspalviai drabužiai. Žvilgsniu peržiūrėjo visus, tačiau nieko ypatingo neatrado, galiausiai kažkur spintos gilumoje pastebėjo lagaminą, kuriame gulėjo mokyklinė uniforma. Aišku, vilktis šios nežadėjo, tačiau vien tik prisiminus tai, kad dar neseniai stūksojo mokykliniame suole ją apgaubė nostalgija.
Pastebėjo porą mantijų, raganišką kepurę ir kitų, ne žiobarams, žinomų daiktų. Juos išsitraukusi užsimetė ant juodos, prigludusios suknelės ir nusprendė, kad atrodė visai neblogai. Būtų užsimaskavusi po storu makiažo sluoksniu, tačiau suprato, kad nenorėjo to, kad viešnia jos lauktų. Tai neskambėjo mandagiai, tad per lūpas perbraukė tamsiu lūpdažiu ir išlindo iš savo gūžtos.
- Sabrina! - entuziastingai kreipėsi į kerėjimo profesorę vienoje iš burtininkų mokyklų, - su gimtadieniu, - pridūrė ir apkabino draugę, - siaubo filmas skamba įdomiau nei lindimas į nesavo teritoriją. Visgi čia ne Amerika, o Londonas, prakeiktas Londonas, - vos girdimai sumurmėjo ir krestelėjo ant sofos gurkšteldama šampano.
[RPG tęsiamas nebus]
-
Darbas Magijos ministerijoje, šią daugumai įprastą ir niekuo neypatingą dieną, dar nebuvo pasibaigęs. Tiesa, Selena jau buvo susikėlusi koją ant kojos namuose, ant jos įsitaisiusi Karamelė meiliai murkė ir savo minkštomis letenėlėmis vis perbraukė per tamsios, purpurinės spalvos suknelę, kurią vilkėdama Isabella praleido visą dieną.
Viceministrė net nežadėjo pasijudinti, mat viskas buvo it iš pasakos. Rankoje laikoma vyno taurė tiesiog spindėjo prabanga, ant stalo jau puikavosi sviestiniai kruasanai bei įvairiausi sausainiai, kurių liesti kol kas juodaplaukė dar nesiruošė. Derėjo pripažinti, kad mergina net nesiruošė pasistengti ir iškepti sausainių pati, tiesiog grįžinėdama iš darbo užsuko į artimiausią kepinių parduotuvę, kurioje asortimentas buvo pasakiškas. Ech, o ką ji galėjo padaryti, jei jos šedevrų į burną nepaimtų joks gyvis?
Tačiau šiuo metu tai nebuvo svarbu. Kiekvienam buvo žinoma, kad dvidešimtmetė šiaip sau iš darbo neišeitų anksčiau, na, bent jau dabar, kai reputacija buvo bene svarbiausias dalykas damos gyvenime. Ši dažniausiai atlikdavo darbus laiku, daug skaitydavo bei mokydavosi... Ir nors motyvacijos tam vis dar neatsirado, ši nieko pakeisti negalėjo. Dar apsikvailins prieš ministerijoje dirbančius žmones, šeimos narius ir apie tobulą reputaciją galės tik pasvajoti. O to Ministro patarėja tikrai nenorėjo.
Netroško panelė ir to, kad atrodytų tragiškai, dėl to nenoromis paėmusi Karamelę į glėbį, pakilo nuo sofos ir lengvu žingsniu nukulniavo link artimiausiai esančio veidrodžio, kuriame porą minučių tiesiog stebėjo save, galiausiai supratusi, kad jos benguoti plaukai neatrodė taip gerai, kaip turėjo, juodas plaukų bangas tvarkėsi bent pusvalandį. Škotė vis padūsavo, nes tai galėjo padaryti ir burtų pagalba, tačiau rizikuoti taip ir neišdrįso, kas bus, jei kerai suveiks ne taip, kaip turėtų? Nuostabioji Anglijos viceministrė to nesugebėjo įsivaizduoti.
Galiausiai, nužvelgusi save dar kartą, Lawrenz šyptelėjo, net pati nesuprasdama ar šypsena buvo pašaipi, ar nuoširdi, tiesa, į tai neįstengė įsigilinti, kadangi švelnaus kailiuko padarėlis jau trynėsi jai į kojas, retkarčiais vis sumiaukdamas ir maldaujančiu žvilgsniu pažvelgdamas į šeimininkę. Karamelė tuo ir buvo ypatinga. Katė savo žvilgsniu pakerėdavo savo šeimininkę, tarsi priversdavo padaryti tai, ko norėjo katytė, o ne pati augintinį auginanti dvidešimtmetė. Tik šiam atvejui tai negaliojo, nes Selena ir pati norėjo priglausti poros mėnesių katytę prie savęs ir leisti Karamelei jaustis saugiai bei ramiai.
Dėl to viceministrė ir paėmė katinėlį į rankas, tačiau grįžti į svetainę nesiruošė. Šiandien iš darbo ištrūkusi anksčiau dėl atvykstančios sesers, jos jau lūkuriavo prie pat buto durų. Jaudulio net nespėjo pajusti, tačiau galėjo nuspėti, kad šis buvo minimalus, juk Britta buvo per didelė jos gyvenimo dalis, jog Magijos ministerijos jaudintųsi dėl susitikimo su ja.
-
Britta pagaliau priėmė vieną didžiausių sprendimų per savo aštuoniolika metų. Išsikelti iš tėvų, kurie gyvena Edinburge, Škotijoje. Mergina buvo pakanti, tačiau vos sukakus pilnametystei nusprendė ieškoti atskiro būsto nuo tėvų. Na, neturint darbo tai tiesiog nebuvo realios mintys. O kažką daryti reikėjo.
Liko viena galimybė-Selena. Aštuoniolikmetės keliais metais vyresnė sesuo buvo geriausia jos draugė. Heilė visą laiką nuo to, kai Isabella paliko namus, gailėjo merginos išsikraustymo, tačiau šią akimirką rudaplaukė negalėjo pagalvot apie geresnį pasirinkimą, kur pagyventi bent kelis mėnesius. Tiesiog pasaka! Gyventi su geriausia drauge visą gyvenimą buvo viena iš Brittos svajonių, o dabar pasitaikė puiki galimybė svajonei išpildyti.
Problemų dėl apsistojimo pas Seleną neiškilo. Mergina nesipriešino tokiai Brittos minčiai. Tad, regis, jog seserys buvo išsiilgusios viena kitos. Londonas be proto žavėjo Lawrenz-dvelkė prabangiu gyvenimu.
Eidama sesers nurodyto adreso link, mergina be proto jaudinosi. Palikti tėvus vis dėl to nebuvo taip lengva, kaip ji įsivaizdavo, kad bus. Susirūpinusiu veidu Britta užkilo liftu, rankose laikydama kelioninį krepšy. Jame buvo sukrauti beveik visi Lawrenz rūbai ir daiktai. Na, viskas tilpo į vieną krepšį dėl to, nes aštuoniolikmetė buvo minimalizmo auka-kuo mažiau, tuo geriau. Jokių suknelių ar sijonų pilnametė neturėjo, nes jų tiesiog neapkentė. Tad krepšyje gulėjo tiesiog kelios poros kelnių, marškinėlių bei normalių marškinių, pora sportbačių ir formalesnių batelių. Na, Heilė nelabai įsivaizdavo, ko dar galėtų reikėti keliems mėnesiams gyvenimo pas Seleną.
Pasiekusi apynaujas juodmedžio duris, mergina pabeldė. Viskas bus gerai, Britta, nusiramink! Tu tik atvažiavai pas savo seserį!
-
Karamelė meiliai sumurkė juodaplaukės glėbyje ir privertė Seleną šyptelėti. Įsigyti katę buvo bene geriausias priimtas sprendimas per pastaruosius mėnesius, viceministrė tiesiog negalėjo įsivaizduoti ką galėtų daryti be šio minkšto, pūkuoto ir žavaus katinėlio.
Lawrenz perbraukė per švelnų miškinės katės kailiuką ir apsidairė. Pro langą pastebėjo, kad šiuo metu siautėjo pūga, ne dažnas žmogus išlįsdavo tokiu metu laukan. Beviltiškai atsiduso pagalvojusi, kad Britta turės susipažinti būtent su tokiu Londono grožiu kai kiekvienas kelias buvo padengtas purvinu sniegu, buvo slidu, šalta ar šlapia... Lygiai tokiu pat, kaip ir Selena prieš porą metų. Ech, o galėjo šiandieną šį Anglijos miestą nušviesti saulutės spinduliai, juk tokiu būdu miestas pasirodytų dailiausiomis savo spalvomis ir neatrodytų tos negatyvus, pesimistiškas. Tiksliau toks, koks atrodė Isabellai vos atvykus į šį miestą, kadangi per du metus suprato stipriai klydusi. Londonas tikrai nebuvo prasta vieta, gi tai buvo Lawrenz naujojo gyvenimo pradžia.
Naujo gyvenimo pradžia čia buvo ir Karamelei, apie kurią Selenos mintys sukosi kiaurą parą. Mergina numanė, kad taip pat buvo ir su Kleo, o šiuo metu - Britta. Kiekvienas gyvis turėjo naują gyvenimo etapą, o juodaplaukė su džiaugsmu norėjo prisidėti prie jo darymo kuo tobulesniu. Ne, nereikėjo suprasti neteisingai, tačiau tokiu būdu pelnyti dar didesnę ir puikesnę reputaciją buvo visai neprasta idėja. Jau nutuokė, kaip galės pasigirti tuo, jog yra tokia draugiška, kad net leido savo ką tik pilnametystės sulaukusiai seseriai apsigyventi pas ją, aprodys jai visą miestą, supažindins su dalykais, kuriuos turėjo žinoti kiekvienas Londone gyvenantis burtininkas.
Tai buvo tiesiog nuostabi galimybė, kuri pasitaikydavo vos porą kartų gyvenime, tad vos Selena išgirdo beldimą į duris, žengė porą tvirtų žingsnių pirmyn ir pravėrė duris, glėbyje vis dar laikydama Karamelę. Prieš Anglijos ministro pavaduotojos auksines akis pasirodė sesuo, kurios visą šią dieną Lawrenz ir laukė.
- Sveika, - šiltai šyptelėjo, užmiršusi visus formalumus, kurių, tiesa, čia ir nereikėjo. - Sveikinu, išgyvenai pūgą, kurios, šiaip jau, dažnai Londone nebūna, - gūžtelėjo pečiais žvilgsniu pakviesdama seserį į vidų. - Jauskis kaip namuose ir keliauk link svetainės, tikiu, kad turi daug ką papasakoti, - užbaigė savo kalbą viceministrė ir pati, vis perbraukdama per miškinės katės kailiuką nuėjo link svetainės ir krestelėjo ant sofos, susikeldama koją ant kojos.
-
Brittos širdis daužėsi be proto stipriai. Paskutinį kartą vyresniąją seserį mergina matė prieš maždaug du metus, kai ši išvyko į Londoną. Tas išsiskyrimas šiek tiek apdaužė jautriosios Heilės širdį. Na, kažkiek ramino bent susirašinėjimas laiškais ir telefoniniai skambučiai, bet tai tikrai neatpirko buvimo kartu, tų jaukių vakarų su arbatos ar kakavos puodeliu rankoje ir nesibaigiančiais pokalbiais apie šių dienų aktualijas, jausmus, įvairiausias naujienas ir prisiminimus. Be abejo, kažkur viduje aštuoniolikmetė tikėjo, jog vieną dieną ji grįš į Lawrenz'ų namus, pas tėvus. Bet va, kaip stalai pasisuko-visai ne sesuo grįžo į Škotiją, o pati Britta atvyko į Londoną.
Selena duris atidarė labai greitai. Toks jausmas, lyg jau būtų stovėjusi prie durų ir laukusi atvykstančios sesers. Išvydusi žemesnę už save juodaplaukę merginą, Lawrenz puolė ją apkabinti nepaisant sakomų žodžių. Absoliučiai šlapias rudaplaukės paltas tikriausiai sušlapino Isabellos prašmatnius rūbus, bet tiesą sakant, jai buvo nė motais. Po dviejų metų pamatyti savo sesę-ne kasdienis reikalas.
-Selena, labas!!-krykštavo Heilė, braukdama ašarą. Šios akimirkos mergina laukė ilgai, ir štai, jos ir vėl kartu. Dvi geriausios draugės seserys.
Pakabinusi varvantį paltą prieškambaryje ir pasidėjusi krepšį, minimalistė žengė svetainės link. Selenos būstas buvo visai gražiai įrengtas. Tiesa, pagal jos pasakojimus, šviežia pilnametė butą įsivaizdavo šiek tiek kitaip, bet daugmaž galvoje sukurtas vaizdinys atitiko realybę.
-Kaip jaukiai tu čia įsikūrusi.. Klausyk, aš siaubingai dėkoju tau, kad priėmei mane pagyventi pas tave. Ne kiekvienas priimtų tokią hiperaktyvią aštuoniolikmetę gyvent pas save,-lyg ir nusijuokė pati iš savęs trumpaplaukė.-Na, tai pasakok, kaip tu?
Laukiant sesės atsakymo į klausimą, grynakraujė burtininkė ir toliau apžiūrinėjo gyvenamąją vietą. Na, jai čia viskas labai patiko. Tiesiog svajonių vietelė. O pagaliau atsisukusi į Isabellą, jos rankose mergina išvydo ne ką kitą, o katiniuką! Labai mielą juodo kailio kačiuką. Visai ne paslaptis, jog Britta labai mylėjo katinus, tad puolė jo paglostyti.
-Koks šio gražuolio vardas? Lyg ir nepasakojai apie jį. Bene naujas pirkinys?-uždavė jau nežinia kelintą klausimą Heilė. Tad susiprotėjusi, jog ir vėl per daug kalba bei klausinėja, žaliaakė pasiruošė išklausyt sesers.
-
Tamsiaplaukė šyptelėjo. Britta elgėsi lygiai taip pat, kaip elgdavosi ir anksčiau, o tai Anglijos ministrę pradžiugino. Vadinasi, kad ne viskas Isabellos gyvenime pasikeitė ir įgavo naują prasmę. O šiuo metu dvidešimtmetei politikei tai buvo svarbiau nei įprastai. Dažni pokyčiai, naujos pareigos bei krūva nematytų žmonių kartais varė į neviltį. Jos reputacijai, aišku, tai nepakenkė, tačiau emocinė ir psichologinė sveikata taip pat buvo svarbus dalykas politikės pasaulyje. Iš proto išsikrausčiusi Magijos ministrė, vat tai jau būtų tragiškai blogai, tačiau šiandieną tokie apmąstymai tikrai nebuvo reikalingi. Žinoma, jų galėjo nebūti niekados, tačiau to tikėtis buvo naivu.
- Nėra už ką, - šyptelėjo. - Nenorėjau, kad tėvai tave nužudytų, tad jei tau gerai pas Anglijos ministrę, man gerai taip pat, - tarstelėjo ir atsiduso. Regis, dabar nebuvo tinkamiausias laikas pradėti kalbėti apie darbą, tačiau Selena nesugebėjo susilaikyti. Ypač prieš seserį, kuri pažinojo dvidešimtmetę geriau nei save pažinojo pati mergina. Juk jos praleido visą vaikystę kartu, kovojo su tomis pačiomis problemomis, išklausydavo viena kitą, žinojo ir nuo kiekvieno slėpė baisiausias judviejų nuodėmes, dėl to ir meluoti Isabella čia net nesiryžo - kam?
- Gyvenu keistai, tačiau produktyviai. Aš turiu daug darbo, kitomis dienomis įvairūs dokumentai bei bylos būtų sukrautos ant šio stalo, kadangi darbo metu visko padaryti nespėju, - nedrąsiai gūžtelėjo pečiais. - Netyčia visą savo gyvenimą atidaviau politikai. Net neįsivaizduoju, kaip į tai reaguotų jaunesnė mano versija, - pasilenkė ir nuo stalo paėmė garuojančios kavos puodelį. Porą minučių palaikiusi jį rankose, gurkštelėjo skysčio, tačiau nusprendusi, kad daugiau prabilti apie darbą nevertėjo, liko tylėti. Hiperaktyvi sesutė (kaip save Heilė ir pavadino) galėjo paklausti, jei kas neaišku, o ir šiaip... Negi vos mokyklą baigusiai panelei turėjo rūpėti tokie, hm, ganėtinai monotoniški darbai? Auksaakė papurtė galvą, bet suvokė, kad tai padarė visiškai be reikalo. Darbo pasiūlymas jau ilgą laiką tūnojo jos galvoje, kodėl gi juo nepasidalinus kuo greičiau, leidžiant aštuoniolikmetei suprasti, kad negaus kiekvieno galeono iš Selenos kišenės?
- Taip pat... Ministerijoje yra vykdomi pagreitinti kursai, mokantys dirbti tam tikruose skyriuose. Žinau, kad apie darbą, galbūt, galvoti tau per anksti, tačiau laisva ranka galėčiau parūpinti vieną geriausių vietų ministerijoje. Darbo ten, tiesa, yra, tačiau ir alga nebloga. Galėtum sau leisti valgyti sviestinius kruasanus kiekvieną dieną, - pamėgino pajuokauti, nors tema, kuria šnekėjo dvidešimtmetė buvo ganėtinai rimta.
-
Britta stebėjo katiną ir Seleną. Ji šyptelėjo, o tai privertė jauną merginą pasijusti daug geriau, jaukiau. Tiesą sakant, sesuo atrodė pavargusi. Jos veidas tai atspindėjo, ar bent Heilė tai įžiūrėjo. Jai sesers sveikata be proto rūpėjo, ypatingai dabar, kai ji šitiek dirbo..
Tai tik patvirtino pačios vyresniosios Lawrenz pasakyti žodžiai. Turi daug darbo, dirba viršvalandžiais. Taip negalima.. Ji visai nusivarys savo psichologinę sveikatą. Staiga rudaplaukei pagailo sesers. Šioji taip sunkiai dirba.. O dabar dar ir patapo Ministre, kas reiškė, jog mergina turės dar daugiau darbo nei įprastai. Šitą suprato ir aukštaūgė Britta, nedirbusi Ministerijoje ar kur kitur.
-Manau, kad tau reikia šiek tiek poilsio.. Atrodo, jog nuovargis tave išties kankina,-nedrąsiai pratarė mergina. Ji norėjo Selenai ko geriausio.
Na, be abejo, labai lengva kalbėti ir sunku padaryti. Ką Britta žino, gal dabar Ministerijoje vyksta kokie labai svarbūs dalykai? Bet žiūrint iš kitos pusės, nėra nieko svarbiau, nei psichologinė sveikata. Visuomet egzistuoja bent trumputės atostogos..
Tai, kaip pasisuko sesers kalba, šiek tiek išmušė aštuoniolikmetę iš vėžių. Net ne šiek tiek. Aš Magijos Ministerijoje. Palaukite. Jetau. Kaip suprast. Heilė atidžiai pasižiūrėjo į Seleną. Gal ji juokauja? Tačiau, darbo merginai reikėjo. Juk iš kažko pirkti kavą ir kruasanus reikės. O ir negyvensi visad ant vyresnėlės galvos. Ką dabar daryti?..
-Oho,-tesugebėjo pasakyti mėlynakė, tačiau juk reikėjo atsakyti kažką normalaus. Isabella nuoširdžiai jai pasiūlė darbą, o ji tegali pasakyti "oho"?
-Nesitikėjau taip greitai gauti darbo pasiūlymą, o dar tiesiai į Ministeriją..-su džiaugsmu ir nuostaba pasidalino mintimis Britta.-Tikriausiai normalus žmogus leistų sau pagalvoti. Na, bet aš ne viena iš jų, tad mielai sutinku.
Ar viskas vyksta per greitai? To Lawrenz ir pati nesuprato. Kiek ji daug nesuprato.. Na, bet mergina nesiskundė darbo nemėgimu. Pilnametė mėgo padirbėti, tai jai patiko. Aišku, būdavo svarbu, kad darbas nebūtų nuobodus, bet ką gi. Juk visad nepasirinksi.
Taigi, ar hiperaktyvioji Britta dirbs Magijos Ministerijoje? Štai, kur klausimas.
-
Karamelė saldžiai sumiaukė ir Selenai pasirodė, kad katytė ir nedrąsiai šyptelėjo. Klausimas, ar taip galėjo būti ir iš tiesų, tačiau ministrei tai nebuvo svarbu. Na, buvo, bet ne taip stipriai, kad pokalbį su Britta iššvaistytų savo visai nereikalingiems apmąstymams. Jos mintis išvaikė ir sesers žodžiai, kurie buvo kitokie, nei Lawrenz įsivaizdavo. Sumišusi mergina kilstelėjo antakius ir savo auksines akis nukreipė į Heilę. Sesuo ją tikrai pažinojo tiesiog puikiai, o juk jos nesimatė porą metų. Tai tamsiaplaukę nuoširdžiai nustebino.
- Suprantu, kad aš tau rūpiu, tačiau politika jau yra toks dalykas. Pati sau pasirašiau šį nuosprendį, - mergina atlaidžiai gūžtelėjo pečiais paleisdama Karamelę iš glėbio. Augintinė panoro pašmirinėti palei namų sienas, savo aštrius nagučius pagaląsti į jas... Tai buvo tiesiog kasdienybė dvidešimtmetės politikės gyvenime. Ir ji bemaž nebekreipė dėmesį į netobuliausiai atrodančiais sienas. Svarbu, kad pasakiškai atrodė ji - Selena Isabella Lawrenz, na, o visa kita jau kaip nors.
- Užtat tavo darbas ministerijoje mano dieną padarytų porą kartų lengvesne. Minėtame skyriuje yra veiklos, kurios neatlikus departamento vadovui, viskas keliauja tiesiai pas mane, - susimąsčiusi pasakė. Britta tikrai sutiks, tuo Isabella buvo beveik garantuota, negi kažkoks ką tik paauglystės metus perkopęs asmuo, atsisakytų tokios puikios karjeros pradžios? Lawrenz nežymiai papurtė galvą ir taip tarsi sau atsakė į klausimą. Teliko viltis, kad Magijos ministrės vidinė intuicija nežadėjo jos apmauti, mat tokiu būdu Bella nebūtų sau atleidusi. Jaustųsi tikrai kvailai, net prie sesers susimąstytų apie savo reputaciją. Tiesa, dvidešimtmetė visai nepajuto, kad tai padarė jau dabar.
Tačiau sesers atsakymas ir buvo toks, kokio Isabella tikėjosi. Lawrenz pergalingu žvilgsniu pažvelgė į šviesiaplaukę merginą ir nenusprendė, ką dabar jai pasakyti. Galbūt vertėjo pranešti, kada galės pradėti mokytis, o galbūt likusį darbo pokalbį perkelti kitai dienai? Burtininkė mintijo, kad Britta buvo pavargusi, o čia Selena, vos susitikusi su vienu iš mylimiausių ir labiausiai branginamų žmonių žemėje, užkrovė juos tokiais dalykais. Jeigu nebūčiau to padariusi aš, būtų padaręs kas kitas... Dabar sesuo bent jau bus patikimose rankose, - patikino save, kad priimtas sprendimas buvo teisingas. Tiesa, spėjo savęs paklausti ar Magijos ministerijoje iš tikro buvo taip saugu, kaip ir galvojo ministrė. Mergina pati prisiminė, kaip jos valdomos darbovietės gyvenimas skyrėsi Fasirui būnant kažkur netoliese, ir jam išvykus. Kažkur viduje kirbėjo mintis, kad taip buvo ir dabar, tačiau šiai hipotezei išlįsti iš tamsių ir sunkiai suprantamų minčių gaubto, leista nebuvo.
- Darbą galėsi pradėti, kad ir rytoj. Na, žodžiu, pati darbo pradžia nėra svarbi, mat tau vis tiek reiks atvykti į ministeriją užpildyti porą dokumentų. Darbo pokalbiui gali ir nesiruošti, - žaviai mirktelėjo sesei, pranešdama, kad ne viskas čia buvo taip sąžininga, kaip turėjo būti. - Na, o dabar pasakok, ką praleidau būdama Londone, o ne kartu su tavimi bei kitais šeimos nariais. Tikiu, kad visko per telefoną papasakoti negalėjai, - patogiau įsitaisė ant sofos ir gurkštelėjo kavos.
-
Mergina niekaip negalėjo atitraukti akių nuo sesers katino. Šviesiai rudos, į oranžinę linkusios spalvos kailis atrodė toks minkštutis.. Britta norėjo katės. Visad pavydėjo tiems, kas jų turėjo. Šis padarėlis buvo tiesiog kažko iš dangaus kūrinys, toks tobulas minkštas kamuoliukas. O miauksėjimas, kurį skleisdavo katės, visad nuramindavo neramiosios aštuoniolikmetės mintis.
Selenos atsakymas sutrikdė Heilę. Na, ne jokia čia paslaptis, kad Selenai be proto rūpėjo darbas, o dar dabar, kai tapo Magijos Ministre, tikriausiai viskas dar labiau apsunko. Na, bet tai buvo jos pasirinkimas. Būtent dėl tos priežasties rudaplaukė nutylėjo tai, ką norėjo pasakyti, gerbdama mylimos vyresniosios sesers nuomonę bei sprendimą. Vis dėl to, tai buvo jos gyvenimas.
Kalbos apie darbą Ministerijoje šiek tiek privertė Brittą surimtėti. Kita vertus, ši mintis-kad ji galėtų dirbti Ministerijoje-skambėjo šiek tiek ne realiai. Tai atrodė kaip merginai nepasiekiama galimybė. Bet tai, jog darbą ten siūlė ne kas kitas, o Isabella sakė, jog tai gali būti realus dalykas. Supratusi, jog įsidarbindama valdžios institucijoje ji padėtų seseriai apmažinti krūvį, mėlynakė neabejotinai apsisprendė. Ji turi padėti seseriai, o ir užsidirbtų pinigų. Nuostabus pirmasis darbas.
-Gerai, gerai, įkalbinai mane,-draugiškai pratarė jaunuolė. Ji jaudinosi. Tai bus pirmasis oficialus darbas, kuriame rudaplaukė dirbs ir tas faktas tiesiog kirbino širdį.
Lawrenz nusižiovavo prisidengdama burną delnu. Ilga kelionė ją išvargino, o kur dar visi įspūdžiai vos susitikus su Selena? Netikėtas darbo pasiūlymas pritrenkė Brittą, aišku, iš gerosios pusės.
-Tiesą sakant, nieko įdomaus. Kasdienė buitis. Tik paskutiniu metu tėvas su mama vis dažniau apsižodžiuodavo.. Mane tas pradėjo slėgt.. Žinai, gaila mažių, kad jie ten turi kentėt tuos pykčius. Bet gal kažkas pasikeis,-su abejone ir liūdesiu balse užbaigė škotė.
Sesuo jau senai matė šeimą. Ji net neįsivaizdavo, kaip viskas pasikeitė išvykus į Londoną. Iš šono pažiūrėjus, galbūt ir nepastebėtum, kas vyksta. Tačiau namuose vis dažnėjo pykčių, kas anksčiau būdavo reta Lawrenz'ų šeimoje. Bet ką gi. Britta nenorėjo plėstis ir dar labiau apsunkinti Selenos su savo pamąstymais ir realia situacija. Jai ir taip užteko problemų.
-
Kavos skonis Selenai priminė vaikystę. Pirmą kartą, kada burtininkė slaptai gurkštelėjo šio gėrimo iš mamos puodelio ir tuoj pat jį įsimylėjo. Kavos skonis tarsi dar kartą pasakojo ir vaikystės dienas su Kleonu, kuomet jos antra pusė stengėsi išvirti pačią tobuliausią kavą savo, tuo metu, geriausiai draugei. Ir De la Gardie tai pasisekė tiesiog puikiai, kas stebino politikę, kurios gaminimo sugebėjimai nebuvo nuostabūs, anaiptol. Šyptelėjo prisiminusi, kad gardėsiai, ant stalo, nėra kepti pačios jos. Kas gi būtų norėjęs, kad viena artimiausių personų žemėje apsinuodytų maistu ir pačią pirmąją dieną, atskirta nuo tėvų, praleistų Skutelyje?..
- Taip ir žinojau, - norėdama paerzinti seserį tarstelėjo ir saldžiai bei nuoširdžiai šyptelėjo. - Tik Magijos ministerijoje net nemėgink sutikti su kiekvienu pasiūlymu, kurį tau pateiks. Per ne lyg pavojinga ir naivu, - norėdama šį bei tą priminti Brittai, pridūrė, tačiau vylėsi, kad ką tik paauglystės ribą perkopusi jaunėlė supras, kad Bella jai norėjo tik gero. Heilė paprasčiausiai privalėjo tai suprasti, kaip ir kiekvieną žodį, kurį pasakydavo bendrapavardė, bet kokia tema.
Matėsi, kad aštuoniolikmetė sesuo buvo pavargusi po kelionės. Tačiau Selena jos nekaltino. Kas gi galėtų mėgautis kelione nuo gimtinės iki Londono?.. Mergina prisiminė, kad panašiai jautėsi ir ji, tuomet, kai pirmą kartą išlipo iš traukinio, žinodama, kad šiame mieste praleis ilgesnę savarankiškojo gyvenimo dalį. Žinojo ir tai, kad tada tai jai atrodė it košmaras, tik po metų suprato, kad gyvenimas be tėvų, brolių ir seserų nebuvo toks tragiškas, kaip atrodė iš pradžių. Žinoma, kiekvieną dieną tekdavo dirbti, gamintis maistą, skaičiuoti pinigus, kad užtektų kiekvienam, ministrei reikalingam, daiktui, tačiau apart to, viskas buvo gerai. Na gerai, viskas nebuvo gerai, tačiau gyvenimas buvo pakenčiamas, o panelė tobulybė daugiau jo ir nesureikšmino.
Selenos mintis išdarkė šviesiaplaukės teiginiai apie situaciją šeimoje. Vien tik iš balso tono buvo galima suprasti, kad Britta buvo susikrimtusi, tamsiaplaukė mėgino ją suprasti ir dabar jos galvoje dėjosi sumaištis. Isabella tiesiog privalėjo paguosti seserį, tačiau empatiškus jausmus buvo pamiršusi, mat ministerijoje empatija nebuvo pati reikalingiausia savybė.
- Bet jie visuomet susitaiko, tiesa? - prabilo, liūdnesniu, tačiau užtikrintu tonu. Nuslėpė tai, kad kalbėjo kiekvieną žodį improvizuodama. - Galėsime mažuosius kažkada pasikviesti pas mane, - gūžtelėjo pečiais ir apsidairė, leisdama Karamelei ir vėl liuoktelėti pas Bellą ant kelių. - Arba pačios nuvyksime pas juos, gi prie mūsų tėvai pykti neišdrįs. Pažįstu juos, - nusijuokė ir laukė Heilės reakcijos į ką tik sugalvotą sprendimą keistai, tačiau šeimyniškai ir ganėtinai sunkiai problemai.
-
Britta nusižiovavo. Jau buvo spėjusi pamiršti, jog pavargo, mat turėjo apgalvoti daug nenumatytų dalykų ir pasiūlymų, kai šis veiksmas aplankė aštuoniolikmetės kūną.
-Taip, žinau, kad negalima sutikti su kiekvienu pasiūlymu Ministerijoje,- tarė mergina, atsakydama į sesers mintį.-Šitai galioja visur. Reikia išlaikyt blaivų protą visose situacijose,-su menka šypsena žvelgdama į tolį pasakė ji.
Mergina tikrai nebuvo iš tų, kuri galėtų nuolatos išlaikyti tą "blaivų protą". Ji buvo emocionali ir šiek tiek per daug greitai priimanti sprendimus, tačiau tai buvo dalis jos ir rudaplaukė negalėjo, o ir nenorėjo to pakeisti. Nes kam? Aišku, tokios Brittos savybės visai neretai jai pakišdavo koją rimtose situacijose, bet ką gi.
Bellos paklausus, ar tėvai susitaiko, Lawrenz vėl patempė lūpą. Jai buvo liūdna dėl to, kas dėjosi namuose. Galvon vėl grįžtelėjo prisiminimai iš paskutinio tėvų ginčo. Jaunai merginai suspaudė širdį. Sesutė ir trys mažesni broliukai. Aišku, viskas nebuvo taip blogai. Jokių muštynių ar dar ko. Bet anksčiau taip gražiai sutarusi šeima dabar vis dažniau susikapčiuodavo.
-Taip, jie susitaiko..-nepasakiusi, jog ne visada, atsiduso rudaplaukė.-Tikiuosi, jog nuvažiuosime pas juos arba pasikviesime čia.
Lengvai dar kartą atsidususi ji palinkėjo seseriai labos nakties ir nuėjo ruoštis miegui. Ilga kelionė, vis dėl to, išvargino, tad merginai tikrai labai reikėjo poilsio.