Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Astronomija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Ariella Annė Brown Balandžio 06, 2021, 01:11:15 pm
-
Giedra naktis buvo vienas tobuliausių laikų astronomijos pamokai. Nors profesorė, buvo pavargusi, kaip niekad, šią dieną buvo nusiteikusi pravesti sekančią kankynę tiek jai, tiek mokiniams. Tiesa, jau buvo pradėjusi gailėtis dėl to, kad nepasiėmė tų motinystės atostogų. Deja, nieko pakeisti ji jau nebegalėjo, tad teko grįžti į ne tokį ir prastą darbą Hogvartse. Čia jai patiko, buvo nemažai keblumų, tačiau pastaruoju metu stengėsi įžvelgti kažkokio kvailo pozityvumo tame. Sekėsi sunkiai, žinojo, jog nepavyks. Visada mąstė taip pat, ir kuo šis kartas skyrėsi nuo kitų?
Astronomijos klasėje tvyrojo ta nepakenčiama tyla, ant stalo net nebuvo visų daiktų, jau suprato, kad teks viską slėpti žobarišku, miniatiūriniu rakteliu užrakinamoje spintelėje, kuri stūksojo kabinete.
Fenekas irgi snaudė tarp mėtinių sienų, o ir pati profesorė nežadėjo žadinti gyvūnėlio naktį. Nematė prasmės kankinti jį, taip nemandagiai.
Profesorė sunerimusi žvelgė į tolį. Nors kabinete dar nesimatė nei vieno mokinio ji buvo tikra, kad vaikai pasirodys čia, vos tik prasidėjus pamokai. Per tą laiką spėjo pasiimti kakavinės spalvos puodelį, pilną karštos arbatos, vis gi astronomijos bokšte pasimėgauti pasakišku vaizdu su puodeliu arbatos bus tikras malonumas. Žana prieš grįždama į realybę, norėjo pasimėgauti bent trupučiu prabangos, kurią ir imitavo puodelis arbatos.
– Labanaktis? – neužtikrintai pasisveikino ir nužvelgė mokinius, kurie visgi sugebėjo atsibelsti į naktį vykstančią pamoką. – Kaip ir pastebėjote antroji astronomijos pamoka vyksta naktį, tad ir kabinete nesėdėsime. Už lango yra giedra, žvaigždės matosi puikiai, prigriebkit savo vadovėlį, teleskopą ir žieminę mantiją. Suprantu, kad nežinojote apie tokią naujieną, bet galėjote bent nuspėti ir dėl visa ko pasiimti apsiaustą. Deja, šį kartą nenoriu, kad po mano pamokos nuskubėtumėte tiesiai ne į lovas, o į ligoninės sparną, tad žieminės mantijos yra sukabintos prie kabineto durų, – tarė, kelias minutes palaukė, kol vaikai susivoks, kas vyksta ir mergina galės tęsti savo darbą toliau. Po poros minučių žvilgsniu paragino vaikus žingsniuoti iki astronomijos bokšto.
Aišku, kulniavo pati pirma, tuo pat sau po nosimi burbėdama paprasčiausias taisykles.
– Neužsimuškit tik. Dėkoju, – perbraukė per tamsius plaukus ir giliai įkvėpė. Astronomijos bokštas, jau buvo paruoštas pamokai. Ne be reikalo mergina čia triūso kelias valandas prieš ją. Vienoje dailioje vyšninės spalvos dėžėje buvo dailiai sulankstyti gal trisdešimt įvairiausių spalvų pledų: pradedant dangaus mėlynumo mėlyna ir baigiant rožės raudonumo raudona.
– Tokią giedrą naktį, kai žvaigždės matosi pasakiškai, puikiai kviečiu kiekvieną pasistatyti savo teleskopą ir galėsit tiesiog stebėti žvaigždes. Žvaigždžių šią naktį, taip pat ne mažai, tad prie teleskopo gali tekti praleisti ir daugiau laiko, – tarė ir šyptelėjo. Per didelis pozityvumas. Kodėl? Atsakymo nežinojo ir pati, tačiau negalėjo pasakyti, kad tai buvo blogai.
– Siūlau dirbti poroje, taip bus įdomiau, – galiausiai tarė ir atsigėrė gurkšnį jau šiek tiek pravėsusios arbatos.
[Jūsų praktikos užduotis parašyta mano pranešime (jeigu norite pranešimo dėl jūsų veikėjo veiksmų, būtų smagu, jeigu parašytumėte į asmenines žinutes).
Du įrašai po 1200 simbolių arba 4 įrašai po 600. Praktika iki 2021.04.17]
-
Aurora apsimiegojusi įžengė į Astronomijos kabinetą. Buvo tamsu, vieninteliai šviesos šaltiniai buvo žvakės blyksinčios klasės kampuose. Regis, ne viena Gler buvo neseniai pažadinta iš neilgo, bet gilaus miego. Prieš išeidama iš bendrabučio ji pasiėmė pamokai reikalingus daiktus - teleskopą ir vadovėlį, o viską dar gerai apmąsčiusi pasiėmė ir termosą karštos arbatos bei savo šiltą žieminę mantiją, mergaitė neklydo, tai tikrai pravertė.
Ji apsikabinusi šiltą termosą ir Astronomijos vadovėlį laukė tolesnių profesorės nurodymų, teleskopas stovėjo atremtas į jos kojas. Kai profesorė Mokslinčė patvirtino Auroros teoriją, kad šią pamoką jie praleis lauke, Gler užsivilko iki tol rankose laikytą mantiją ir išėjo iš kabineto.
Visi mokiniai besigrūsdami lipo į Astronomijos bokštą. Brrr...,- Mergina nusipurtė nuo šalto vėjo gūsio. Ji pasiėmė šiltą tamsiai mėlynos spalvos pledą ir jį užsimetė ant pečių, dėl papildomos šilumos.
Gler apsižvalgė įsitikindama ar kiti mokiniai turi poras ir nedrįsdama nieko paklausti, ar norėtų su ja atlikti praktiką, nuėjo toliau nuo šurmulio ir pasistačiusi teleskopą gurkštelėjo dar karštos ramunėlių arbatos. Ji padėjo vadovėlį ant grindinio ir ramiai atsikvėpė.
Kurį laiką bokšte dar buvo triukšmas ir tai neleido mergaitei susikaupti. Ji stovėjo prie turėklų gurkšnodama arbatą ir žiūrėdama į tolį, kol visas chaosas ėmė rimti. Staiga Aurora už nugaros, prie pat savęs išgirdo švelnų mergaitišką balsą. Atsisukusi ji išvydo mergaitę sniego šviesumo plaukais, jos akys spindėjo žvakių šviesoje. Ji buvo labai daili.
-
Maria tinginiavo nors ir buvo tokia graži naktis. Ji taip saldžiai miegojo ir prisiminė, kad reikia rioglinti į dar nuobodesnę pamoką už Ateities Būrimą. Kad ir kaip nenorėjo ten eiti ji žinojo, kad išeities nėra tad reikės žingsniuoti į Astronomiją. Prieš eidama ji pasiėmė žieminę mantija, nes nuo žiemos šaltuko net ir Hogvartse ją purtė. Maria jau stovėjo prie Astronomijos klasės durų. Netrukus, kai įžingsniavo į klasė ji pamatė profesorė kuri nežinia kodėl užsispyrusiai norėjo visus pažadinti iš saldaus kaip medus miego. Kai atsisėdo į suolą ji pradėjo mąstyti apie visiška visišką nieką. Pamoka prasidėjo. Vienuolikmetė išgirdusi pamokos tema pagalvojo rimtai, profesorė ištraukė mus iš lovų tam, kad pažiūrėtume į žvaigždes. Ačiū dievui paėmiau žiemine mantiją kitaip būčiau sustirus ir šiaip reikia apmąstyti ar būti vienai...tu kvaila Maria juk aišku, kad vienai, tie mulkiai tau tik trukdys. Poroje būti tikrai nereikia. Ji galvojo, kad bus viena, bet nors taip galvojo ji pati manė, kad kažkas prie jos prikibs, taip būna visada.
-
Sapnas buvo nuostabus. Iš jo net nesinorėjo pabusti, ypatingai kai tas sapnas sukosi apie patinkantį vaikiną. Bet tai trūko neilgai, reikėjo eiti kuo skubiau iki astronomijos kabineto. Ir dar per tokį gražų sapną, reikėjo eiti pasimatyti su teta Žana! Mergaitė jau sėdėjo antrame suole ir klausėsi profesorės.
- Atsiprašau, bet ką? Eisime naktį į lauką? Ponia Žana, jums nesimiega? - Paklausė pašaipiai Niujorko princesė.
Antrakursė nužvelgė sukabintas mantijas prie durų ir pasiėmė savo mėgstamiausią, raudoną mantiją su gėlytėmis. O užsidėjusi, pradėjo eiti kaip ir kiti mokiniai, į astronomijos bokštą, stebėti žvaigždžių.
- Nu man šalta! - Staugė ji.
Šiaip ne taip, užsilipus tenai, pasistatė savo prabangų teleskopą. Dirbti ji ruošėsi tikriausiai viena, vis dėl to draugų daug ji neturėjo, o ir pati mėgsta vadovauti sau. Kaip ir nutarė, tą ir padarė, priėjo prie teleskopo ir pradėjo žiūrinėti dangų kuriame matėsi net gi jau trys žvaigždutės. Christina nusišypsojo, jautėsi puikiai, o tos žvaigždės juodame danguje, atrodė pasakiškai. Tai buvo pirmasis kartas, kada princesė galėjo normaliai pabūti prie teleskopo ir pastebėti žvaigždžių. Tuomet ji dar prisiminė, kaip motina jai sakydavo, jog jai matai daug žvaigždžių gali sugalvoti norą. Mokinė nukreipė akimis iki vienos, gražios, spindinančios žvaigždės ir sugalvojo norą. Aš noriu, kad teta Žana paslystų. Noras neturėjo būti toks, bet galvoje maišėsi jau nesąmonės. Sugalvojusi tokį norą nusijuokė ir laukė kol tai įvyks.
-
Evelinai labai nepatiko keltis naktį. Ji buvvo tas žmogus kuris mėgdavo būti visur būtent tada kai reikia (kartais šiek tiek paveluodavo). Tai reiškė, kad nėra nei miegalė, nei ta kuri keliasi valanda anksčiau. Astronomijos pamoka naktį jai neatrodė kaip pati geriausai mintis. Gyvendama su visuomet aktyviu feneku ji nelabai galėdavo išsimiegoti, o ką jau kalbėti apie kėlimasi naktį pastebėti žvaigždėms. Bet į pamoką reikia ir ji neketino jos praleisti. Atsikėlusi vidury nakties apsivilko Grifo Gūžtos uniformą ir išėjo į astronomijos bokštą. Koridoriai einant buvo apgaubti mėnesienos šviesos. Žvaigždžių už lango išties buvo daug ir Evelina pamanė, kad gal ir visai gera naktis žvaigžds stebėti. Po keliolikos minučių mokiniai pasiekė astronomijos bokštą. Profesorė Žana Mokslinčė jau laukė klasėje. Jai pradėjus kalbėti grifiukė kaip ir visada labai įdėmiai klausėsi norėdama išgirsti užduotį. Profesorei baogus kalbėti apmąstė užduotį. Eiti į aukščiausią pilies bokštą tam, kad pastebėti žvaigždes lauke? Tai jai atrodė šiek tiek nelošką. Bet ką padarys mokytojai kartais būna nelogiški. Po kelių minučių jie jau stovėjo lauke su mantijomis. Evelina apžvelgė dangų prieš statydamasi teleskopą. Nusprendė dirbti viena. Vis tiek buvo naktis ir ji nebuvo pačios geriausios nuotaikos atsikėlusi ir prisiminusi, kad teks eiti į astronomiją. Taip pat kol kas nenorėjo bendrauti. Nebūtu išmaniusi ką sakyti. Dabar norėjosi pabūti vienai ir pamąstyti. Pasistatė teleskopą. Aplink buvo tamsu. Vos galėjo matyti kitus ir profesorę. Bet tai Evelinai netrukdė. Jausmas buvo toks lyg būti vienai. Tai taip pat nekenkė. Mergaitė šiek tiek pritūpė prei teleskopo, pridėjo akį ir pasuko jį į pirmąją pamatytą žvaigždę. Ji spindėjo bronzinę ar auksinę spalva. Evelina pagalvojo, kad dar niekad mėra mačiusi žvaigždėsi ir taip arti.
-
Dar viena naktis ir dar viena naktinė pamoka. Aišku šioji pamoka pagal visą logiką ir turėtų vykti naktį ar bent jau vakare, tačiau dėl keistų priežasčių, Heidi tai vistiek atrodė kiek keistoka. Profesorei pakalbėjus apie šaltį ir kad jie į pamoką susirinko vidurį nakties, mergaitė labiau susisuko į apsiaustą, nenorėdama praleisti dalyko, apie kurį ką tik buvo kalbėta. Buvo kiek nuobodu laukti, kol nesusipratėliai sumanys apsivilkti apsiaustus ar mąstys apie to darymą jį nusivilkdami ir apsivilkdami dar kartą. Galų gale Žana nusprendė, kad jau būtų metas keliauti į Astronomijos bokštą, kurį praeitais metais atakavo Kobra-20. Buvo smagu ir kiek pikta prisiminti, kaip jaunoji švilpė, netyčia išgelbėjo pasaulį, o po to buvusi Astronomijos profesorė bandė prisiimti nuopelnus už tai, net gi prie to dar paleisdama keletą burtažodžių, kad atrodytų tikroviškiau. Aišku visi žinojo tiesą, tačiau niekas neišdrįso jos išrėžti tiesiai Willy į akis. Tikriausiai jeigu būtų žinoję, kad šiais metais ji nebedėstys, būtų išlieję viską tiesiai į akis.
Praėjo dar keletas minučių ir visi jau buvo susirinkę į tą patį bokštą, kuris per tuos keletą metų, tikriausiai dar nebuvo pasikeitęs daugiau nei dešimtį kartų, lyginant su populiaresniais kabinetais, kaip pavyzdžiui: Nuodų ir vaistų ar Apsigynimo nuo juodosios magijos. Išklausiusi ką profesorė turėjo pasakyti apie praktiką, jaunoji vampyrė kiek nusivylė ja, tačiau greitai priėjo išvadą, kad iš Astronomijos pamokos praktikos, retai kada buvo galima tikėtis įvairovės. Lėtai artėdama prie vieno iš langų, tamsiaplaukė mąstė ar iš viso vertėtų atlikinėti praktiką, ar ją reikėtų atlikinėti su trumpomis pertraukomis, kurių metu galėtų mąstyti apie kažką kitą, o ne apie žvaigždes. Nusprendusi, kad stengsis užduotį atlikti iki galo, prisiartino prie vieno iš teleskopų ir per keletą stiklų, pažvelgė į giedrą dangų. Nors jame ir spindėjo daug žvaigždžių, tačiau klastuolė nepažinojo nei vienos iš jų, kas nebuvo labai gerai, ypač tuomet, kai ėjai į Astronomijos pamokas keletą metų iš eilės.
-
Didžiausia Davido viltis buvo nepamatyti astronomijos pamokoje "princesės". Deja! Vos įsitaisęs suole jis pastebėjo tą pasipūtusią mergužėlę. Berniukas niekaip neapsisprendė, kuri jam bjauresnė: ta mergaitė ar profesorė, skyrusi jam areštą. Taip, jos abi buvo labai bjaurios!
Kaip ir ši pamoka! Kodėl jie turi kažkur eiti? Davidui visai tiko pasilikti kabinete. Jis visai nenorėjo stotis ir kažkur eiti su ta mokytoja. Berniukas vis dar nebuvo jai atleidęs už areštą. Ne, jis jai neatleis niekada!
Pakeliui link bokšto Davidas kelis kartus taikėsi pabėgti, tačiau nesiryžo to padaryti. Keista! Juk tamsoje pasislėpti būtų taip paprasta! Kažkodėl jis kartu su visais atėjo į bokštą ir labai nenorėdamas klausėsi profesorės. Nesąmonė! Tiesiog žiūrėti pro teleskopą?! Ką aš čia galiu išmokti?! piktinosi berniukas.
Jis pasistatė prietaisą ant žemės ir pažvelgė į jį. Gal užtenka pažiūrėti ne pro, o į teleskopą?! Vis būtų įdomiau! nusprendė Davidas. Kas gi žiūri į teleskopą?! Taip, jis pabus originalesnis už visus kitus! Davidas akylai stebėjo savo prietaisą, tarsi jis turėtų kažkaip pasikeisti. Po kokios minutės nusibodo, tad berniukas piktai pažvelgė į mokytoją. Taip, tik ji dėl visko kalta! Kam reikia tokios pamokos?! Nesąmonė! nutarė Davidas. Jam būti šioje mokykloje patiko vis mažiau ir mažiau. Ar jis gali važiuoti namo?.. Deja, dabar reikėjo apsimesti, kad mokosi astronomiją, tad galiausiai nukreipė teleskopą į dangų ir pažvelgė pro jį. Vis dar buvo klaikiai nuobodu, tad Davidas demonstratyviai nusižiovavo. Ir kas sugalvojo pamokas naktį?!
-
Heidi pro teleskopą žvelgė į dangų, bandydama pamatyti bent vieną žvaigždę ar žvaigždyną, kuris pasirodytų įdomus ir vertas dėmesio. Nors tai padaryti žiūrint per pailgą ir auksinį daiktą buvo lengviau, tačiau rasti vieną iš tokių dalykų, per jį, buvo sunkiau, negu atrodė. Tai buvo dar sudėtingiau, kai astronomijos menas, mergaitės visiškai nedomino, tad šioji pasistengė apsimesti, kad tai yra įdomu. Atitraukusi akį, nuo stiklo, jaunoji vampyrė pažvelgė į pliką ir nepriartintą dangų. Gražu. Žymiai gražiau, -stebėdama natūralų dangų, pagalvojo tamsiaplaukė. Būtų nesupykusi, jeigu reikėtų stebėti tokį dangų keletą valandų iš eilės, tai buvo žymiai įdomiau, negu jo stebėjimas per teleskopą.
Šiek tiek apsvarsčiusi galimybę praktiką atlikti ne taip, kaip reikia klastuolė vistiek nusprendė, kad ją atliks kaip priklauso, nesvarbu kaip nuobodu pasidarytų po tam tikro laiko. Išsirinkusi, vieną ryškesnę žvaigždę, Heidi pažvelgė per teleskopą, nukreipdama jį į ją. Nors matė tik didelį švytintį kamuolį, tačiau spėjo, kad patyręs astronomas, jame pamatytų daugiau, negu tik šviesos šaltinį, bet tikriausiai prikelta naktį net negalėtų pasakyti, kad iš žvaigždžių sklinda šviesa. Aišku mergaitė nieko nežinojo ir nesuprato apie į Saulę panašius dangaus kūnus, tačiau kai kurie iš jų, iš arti atrodė labiau įdomūs, negu būdami toli. Na, nebent ten būdavo grupė žvaigždžių, dar kitaip - žvaigždynas.
Mintimis perbėgusi per profesorės pasakytus žodžius, jaunoji vampyrė priėjo išvadą, kad būtų buvę geriausia dirbti porose. Tada bent galėtų su kažkuo pabendrauti apie kiek nuobodokas žvaigždes arba jeigu labai pasiseks, išsiaiškinti daugiau apie tai, ką mato per teleskopo stiklus. Dar kiek pavarginusi akis, tamsiaplaukė atsitraukė nuo teleskopo ir kiek pagalvojusi nusprendė susipakuoti šį ir pro langą žiūrėti taip, kaip žiūri nemaža dalis žiobarų.
Praleidusi dar šiek tiek laiko prie lango, pro kurį veržėsi šaltis, klastuolė apsidairė po bokšto viršuje esančią patalpą, tikėdamasi išvysti pažįstamą veidą, tačiau dėl prasto matomumo nieko nematė ir neatpažino. Nusprendusi su tuo nesivarginti, Heidi ėmė laukti pamokos pabaigos.
-
Ir ji neklydo. Po sekundės ar dviejų prie jos pribėgo gan linksma mergaitė. Maria manė neeeeee! Ji prakalbo nors vos kai ištarė žodžius ,,sveika, gal nori...'' vienuolikmetė ją pertraukė:
- Aha aha dar viena ,,gerbėja'', aš norėčiau ramybės,- nusišaipė, kad visi atstotų nors nenorėjo nieko įžeisti. Mergaitė šiek tiek paniuro ir apsisuko, bet Maria išlemeno.- Cha cha tu patikėjai, juk aš juokavau,- nenorėjo, kad išplepėtų profesorei.- Norėjai paklausti ar stebėt žvaigždes kartu? Gerai jau gerai, tai kas tu ten sakei esi, ai nesvarbu einam.
Maria pasidėjo teleskopą ir stebėjo žvaigždes. Jos manymu žvaigždės yra žvaigždės, bet mes gyvenam žemėje, tad šis mokslas jos nedomino. Vienuolikmetė ilgai spoksojo į tamsios spalvos blyną su daug mažų taškelių ir nieko įdomaus nematė.
-
Davidas tupėjo prie savo teleskopo ir žiovavo. Išties - argi mokiniai neturėtų naktimis miegoti?! Šita kvaila profesorė turi būtinai prisigalvoti kažkokių nesąmonių! Jeigu ji yra burtininkė, privalo mokėti padaryti taip, kad būtų galima stebėti žvaigždes ir dieną! Berniukas buvo tikras: jis būtinai pasiskųs tėčiui, kad šioje mokykloje jam neleidžiama išsimiegoti.
Nukreipęs prietaisą į dangų Davidas žvilgtelėjo pro jį. Na gerai, gražu, šito berniukas negalėjo nuneigti. Bet kokia iš to nauda, jeigu viskas, apie ką jis gali galvoti, yra saldus miegas?! Nesąmonė! Toli gražu ne pirmą kartą apie pamoką būtent tokią nuomonę turėjo Davidas. Jis dar kartą pažvelgė pro teleskopą ir nusižiovavo. Apsižvalgė. Galbūt profesorė atsinešė ir savąjį? Galbūt reikėtų dar kartą pabandyti padaryti tai, kas pirmą kartą nepasisekė? Tiksliau, pasisekė. Argi jis kaltas, kad kažkokia "princesė" viską sutrukdė?! Šį kartą Davidas tai padarys be jos! Kol kas jis norėjo nukreipti nereikalingą dėmesį, tad pakėlė akis į dangų. Kažkodėl taip buvo dar gražiau nei žiūrint pro teleskopą. Davidas ilgam sustingo. Taip, buvo tikrai gražu! Tad kam jam iš viso tas teleskopas?! Jis tikrai nesineš jo į kambarį tik tam, kad vėliau vėl temptųsi į pamoką! Jeigu prisireiks, paims iš profesorės. Kelias akimirkas berniukas nedrįso to padaryti, bet galiausiai apsisprendė. Atsistojo ir paėmė savo teleskopą į ranką. Lėtai priėjo prie lango ir žvilgtelėjo į mokytoją. Pasirodė, kad ji į jį nežiūri, tad tyliai atidarė langą ir išmetė teleskopą pro jį. Daugiau tokių nesąmoningų pamokų nebus! Davidas pasijuto visai patenkintas ir vėl užvertė galvą. Profesorė turi matyti, kaip jis sunkiai dirba!
-
Šarlotė sėdėjo klasės gale. Jai buvo liūdna. Dar neišmoko nė vieno burtažodžio, vis dar painiojo astronomijos ir herbologijos pamokas, o vakar iš tėčio gavo laišką, klausiantį, ar ji pasiruošusi egzaminams... Kaip mergaitė gali pasiruošti, jeigu jai į galvą grūdama per daug informacijos, kurios lėtos smegenys nespėja įsisavinti?..
Vos spėjo išsitraukti teleskopą ir susigaudyti, kad tai yra ne herbologija, prisireikė kažkur išeiti. Šarlotė bijojo ką nors sakyti, tad tiesiog atsistojo ir nusekė paskui kitus mokinius. Astronomija - teleskopai ir dangus. Herbologija - augalai... Reikėjo kažkaip išmokti šitą dalyką. Deja, Šarlotė viską mokėsi itin lėtai. Mama neteko kantrybės mokydama ją rašyti, net ir brolis beveik supyko, kai mokė mergaitę važiuoti dviračiu. Ne, ji nebuvo visiškai kvaila, ji gebėjo išmokti. Jai tik reikėjo daugiau laiko nei daugeliui...
Atsidūrusi astronomijos bokšte Šarlotė nieko nelaukė ir pasistatė teleskopą ant grindų. Nukreipė jį į grindis ir pažiūrėjo, ar elgiasi teisingai. Atrodė, kad kiti mokiniai daro tą patį, tad mergaitė buvo beveik laiminga. Visai laiminga ji nemokėjo būti, tačiau dabar viskas buvo gerai. Bent jau iki to laiko, kol ji pažiūrėjo pro savo teleskopą. Deja, nieko nepamatė. Akyse sužvilgo ašaros. Šarlotė nuoširdžiai tikėjo viską padariusi teisingai, tačiau panašu, kad kažkur suklydo... Įsispraudė į tolimiausią kamputį ir tikėjosi, kad mokytoja jos nepastebės. Žvelgė į savo teleskopą ir stengėsi neverkti.
-
Auroros ir nepažįstamosios žvilgsniams susitikus, mergaitės dar valandėlę pastovėjo stebeilydamos viena į kitą, o tada mergaičiukė nusisuko ir nuėjo į kitą bokšto galą. Keista...,- pagalvojo susimąsčiusi Gler. Grifė dar norėjo pašaukti mergaitę ir pasiūlyti jai praktiką atlikti kartu, bet Aurora nebuvo tokia drąsi ir praleidusi progą susirasti naują draugę, nusisuko į savo teleskopą.
Aurora pasilenkusi pro teleskopą stebėjo juodą kaip derva dangų, su daug mažų šviečiančių taškelių - žvaigždučių. Ieškodama žvaigždynų ji viską užsirašinėjo ant nedidukės popieriaus skiautelės, karts nuo karto gurkštelėdama arbatos. Akys vis labiau ir labiau merkėsi, bet ji žinojo, jog negali pasiduoti miego gniaužtams. Ji kovojo su tokiu dideliu noru užmerkti akis ir vis dar stengėsi įžiūrėti kažką pro teleskopą kuris žvaigždes pateikė kaip ant delno. Su miego noru atėjo ir šaltis. Rodės, jog bokšte darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Aurora visa drebėdama godžiai gėrė arbatą.
Grifiukė nė nenumanė kiek laiko praėjo. Apsižvalgiusi įsitikino, kad kiti mokiniai vos stovi ant kojų, o žiovulys sklido po erdvę kaip užkratas. Ašarojančiom akim Aurora visaip stengėsi nepasiduoti, ji net padarė nedidelę mankštelė, kad pabustų, bet tai vargiai padėjo.
Ši naktis tikrai buvo giedra, žvaigždės puikiai matėsi, neskaitant vieno ar kito užplaukiančio debesėlio. Buvo tikrai gražu. Didžiuosius ir Mažuosius Grįžulo ratus buvo lengviausia pastebėti, o Šiaurinė žvaigždė buvo vienas iš pirmųjų objektų kuriuos rado Gler.
Pamokos pabaigoje niekas nesijuokė ir neišdykavo, visi apglėbę daiktus nuslinko į Astronomijos kabinetą, o vėliau išsiskirstė po bendrabučius.
-
Profesorė laikė karštos arbatos puodelį delnuose ir šis šildė tamsiaplaukės rankas. Praktikai tik prasidėjus, Žana manė, kad galės ją praleisti ramiai, be jokių sunkumų, paprasčiausiai vaikštinėjant tarp mokinių, o pavargus tiesiog prisėsti ant pledo ir stebėti žvaigždes. Toks buvo jos planas. Planas, kuris aišku, eilinį kartą neišdegė.
Tamsios akys negalėjo nepastebėti mergaitės, nesugebančios pastatyti teleskopo, kaip reikia. Mokslinčė kelias minutes stovėjo įbedusi rūstoką žvilgsnį į ją, turėdama kruopelytę vilties, kad grifiukei viskas pavyks. Deja, taip nebuvo, tad astronomė su malonumu prižingsniavo prie jos.
- Teleskopas turėtų būt statomas šitaip, - kalbėdama paėmė Šarlotės prietaisą ir apsuko jį taip, kaip ir reikėjo. - Nors ir esi pirmakursė turėtum žinoti, kaip turi būti statomas teleskopas. Ne visi profesoriai bus tokie geri ir padės tokioje situacijoje, - pridūrė. Eilinį kartą jautėsi, kaip pasaulio gelbėtoja ar didvyrė, tačiau nelaukiant aplodismentų kulniavo į kitą astronomijos bokšto kampą. Mokslinčė atsirėmė į bokšto sienelę ir gėrėjosi vaizdu pro jį. Mėnulio apšviestas astronomijos bokštas atrodė pasakiškai.
Trisdešimtmetė niekada nebūtų pagalvojusi, kad naktinė pamoka bus tokia puiki idėją, tačiau mintyse pradėjo kurti planą, ką gi nuveiks ryte. Miegojimas ištisas valandas jos nedomino, buvo per ne lyg nuobodu, tačiau bent jau kol kas profesorė šiuo klausimu atsakymo neturėjo, tad jeigu nieko nesugalvos, tikriausiai teks šmirinėti po mokyklą ir ji nieko daugiau nenuveiks.
-
Alisa, plačiai pramerkusi savo žydrai pilkšvas akis, stovėjo tarp kitų mokinių Astronomijos kabinete. Buvo rami, pasakiška naktis, labai tinkama Astronomijai. Giedrame, tamsiame lyg mėlynas aksomas danguje žibėjos spindinčios tarsi deimantai žvaigždės. Pūtė gaivus, vėsus vėjelis, medžiai, šnareno, šnibždėjosi ir tik mokytojos balsas bei aukštakulnių kaukšėjimas trikdė gamtos ramybę.
Užlipusi kokį tūkstantį laiptelių, vela atsidūrė Astronomijos bokšte. Jame buvo vėsoka, švilpę ėmė krėsti drebulys.
Kad tik greičiau pradėtume darbuotis...Bent sušilčiau...
Kai buvo paskelbta praktika, mergina paėmė iš pledų krūvos šiltą, tamsiai raudoną pleduką, susisupo jį, nužingsniavo į Astronomijos bokšto kampą ir pasistatė savo teleskopą. Šalia sėdėjo kone verkianti maža grifiukė. Jos teleskopas buvo pastatytas ne ta puse. Penktakursė jau norėjo jai padėti, tačiau šį reikalą sutvarkė profesorė Mokslinčė.
Kai mokytoja nuėjo tolyn, penkiolikmetė prisislinko arčiau mažosios grifės.
-Labas. Gal reikia pagalbos? – pašnibždomis, nenorėdama gąsdinti tos ir taip įsibaiminusios vienuolikmetės mergaičiukės, maloniai pasiteiravo Alisa ir šyptelėjo.
Laukdama atsakymo, ji įbedė akį pro teleskopo akutę. Viskas matėsi pasakiškai. O jos kaimynei, regis, sekėsi ne taip gerai.
Prisislinkusi arčiau, norėdama sušildyti tą mažutę mergaičiukę, mergina apgaubė ją savo mielomis, šiltomis, kvepiančiomis rankomis, tikėdamasi, jog tai padės grifiukei nurimti ir atsipalaiduoti.
-
Henrieta saldžiai miegojo savo lovoje, Grifų gūžtos bendrąjame kambaryje. Šįvakar mergaitė nuėjo miegoti kiek anksčiau, nes žinojo, kad vidurnaktį teks kėblinti į pamoką. Tačiau kai prie jos galvos suskambo iš namų atsivežtas žadintuvas vistiek buvo sunku keltis. Bet pamoka yra privaloma ir grifiukė nenoriai išlipo iš lovos.
Mokinukė stipriai nusižiovavo. Pamažu apsivilkusi apsiaustą pirmakursė nuėjo krautis daiktų. Vienuolikmetė į kuprinę įsimetė plunksną, kelis pergamento ritinius, rašalo buteliuką (o jei prireiks ką nors rašyti?). Taip pat neužmiršo ir teleskopo su vadovėliu. Susikrovusi daiktus jau norėjo keliauti, bet prieš išžingsniuodama į pamoką, dar dėl visa ko pasigriebė ir žieminę mantiją.
Atskubėjusi į klasę mergaitė šleptelėjo į suolą ir snūduriuodama pradėjo laukti pamokos pradžios. Henrietai tikrai nesinorėjo mokytis tokiu metu, ji labiau norėjo gulėti savo lovoje apsikabinus kukutį - Dži. Tačiau, geriau jau būti pamokoje, negu netekti keleto taškų už pamokos praleidimą. Prasnaudus keletą minučių pamoka pagaliau prasidėjo.
Vienuolikmetė stengėsi atidžiai klausytis, ką sako profesorė, bet kai pamoka vyksta vidurnaktį tai pasidaro daug sunkiau. Pirmakursė vos laikėsi neužmigdama. Tačiau profesorės aiškinimą ji suprato. Gerai. Vadinasi reikės keliauti į astronomijos bokštą ir su teleskopu stebėti žvaigždes. Nieko sudėtingo. Galvoje veiksmų planą pasikartojo grifiukė.
-
Žvaigždžių žiebėsi vis daugiau. Pro teleskopo galą jos matėsi labai aiškiai. Teleskopo spalvos negalėjai įžiūrėti per tirštą tamsą. Dangus buvo visiškai nedebesuotas. Tai tikriausiai buvo numačiusi profesorė Žana Mokslinčė. Žinoma, kad buvo numačiusi. Kitaip kam eiti iš saldaus miego į astronomijos pamoką jei nė nematyti žvaigždžių? Pirmakursės apmąstimai jai skambėjo tikrai logiškai. Grifiukė šiek tiek pasuko teleskopą. Dabar ji galėjo matyti žvaigždes šone. Tuo astronomija ir buvo gera - galėjai stebėti kurias tik nori žvaigždes (bent jau šią pamoką), o taip pat puikiai tiko apmąstymams kaip ir beveik betkuri praktika. Įsitaisė patogiau ant neseniai iš bendros krūvos paimto tamsaus pledo. Jei būtum pažiūrėjes iš šono tikrai būtu atrodę, Džonson sėdi ant žolės. Tamsa nors ir dangus buvo šviesus, buvo tiršta. Su mantija tikrai nėra taip šalta kaip maniau esant pakeitė mintis savo galvoje grifiukė. Apsiaustas tikrai plonesnis. Jos mantija buvo juoda ir jidėlto nesigailėjo. Ji sunkiai išsitepdavo (tai Hogvartse tirkai buvo įmanoma) , o jei išsitepdavo beveik nesimatydavo.
Dar vienas pasukimas į kitas žvaigždes. Žolėje kur kurį laiką stovėdavo teleskopas įsispausdavo jo žymės ir beveik visa žolė aplink Eveliną taip atrodė. Jai rpadėjo pabosti darbas. Juk vis tiek kuo skiriasi žvaigždės? Ji to neįsivaisdavo. Gal dydžiais, arba spalvomis. Neįsivaizduoju. Netgi jai tai buvo sunkoka įsivaizduoti. Bet jai tam nebeliko laiko. Profesorė Mokslinčė ėmė garsiai barti mergaitę kuri nesugebėjo pasistatyti teleskopo. Evelinai tai neatrodė jau toks didelis "nusikaltimas". Bet ji nusisuko nuo tos pirmakursės. Dar kartą pasuko teleskopą.
-
Akys jau buvo pilnos ašarų, kai kažkas priėjo prie Šarlotės. Mergaitė susigūžė savyje ir kai išgirdo balsą, suprato, kad tai profesorė. Kodėl ji priėjo būtent prie manęs? Juk aš nesu vienintelė, kuri kažką ne taip padarė... Ar vienintelė? Ar būtina mane žeminti visų akyse?.. liūdnai mąstė mergaitė. Ji nežiūrėjo į profesorę, nežiūrėjo ir į teleskopą. Ji tiesiog užmerkė akis ir tikėjosi, kad niekas nepastebės ašarų. Kodėl visi būtinai turi ją peikti ir žeminti? Kuo ji ir vėl neįtiko?.. Taip stengiasi gerai mokytis, bet vis tiek visiems kažkas negerai...
Mokytoja nepasakė jokio blogo žodžio, tačiau Šarlotei vis tiek atrodė, kad ji buvo pažeminta. Dėl tos priežasties buvo labai skaudu ir norėjosi verkti. Mergaitė atsisėdo ant grindų ir nė nežiūrėdama į teleskopą apsikabino kelius ir galiausiai neišlaikiusi pravirko. Ji niekam ir niekada neįtinka. Dabar šita profesorė turbūt parašys tėvams, kokia ji nevykėlė, nesugebanti net pasistatyti teleskopo. Ką tada pasakys tėtis?..
- Aš juk nieko blogo nepadariau... - tyliai pratarė ji, bet tikėjosi, kad jos niekas neišgirs. Ak, ir kodėl jai nuolat taip nesiseka? Kodėl iš visų mokinių mokytoja turėjo išsirinkti ir supeikti būtent ją? Šarlotė sėdėjo ant grindų ir verkė.
Šarlotė tikėjosi, kad per verkimą kažkieno balsas jai tik pasigirdo, bet pakėlusi akis pamatė, kad prie jos prisiartino kažkokia daug vyresnė mokinė. Mergaitė išsigando ir dar labiau susigūžė savyje. Negi ir ji nori iš manęs pasityčioti? Šarlotė nusprendė ignoruoti tiek teleskopą, tiek tą vyresnę mokinę. Nelaimei, pastaroji tokiai idėjai, atrodo, nepritarė. Kai nepažįstama mergina ją apsikabino, Šarlotė dar labiau išsigando. Norėjosi bėgti ir kur nors kampe išsiverkti, tačiau nė nesuprasdama ką daro ji įsikniaubė į tos merginos apsiaustą ir pradėjo gausiai jį laistyti ašaromis.
-
Kai profesorė paprašė apsivilkti žiemines mantijas Henrieta tuoj pat pagriebė saviškę ir vangiais judesiais, šiaip ne taip įvykdė prašymą. Neužilgo visi mokiniai jau žygiavo paskui profesorę į astronomijos bokštą. Kai mergaitė užlipo į tokį aukštį jai truputį pradėjo svaigti galva, nes pirmakursė bijojo aukščio. Dabar jai neberupėjo miegas. Vienuolikmetė sukandusi dantis pagalvojo: Reikia atlikti pamokos darbą. Linkstančiomis kojomis grifė nurėgliojo prie vyšninės dėžės ir išsitraukė rausvos spalvos pledą.
Virpančia širdimi priėjusi prie lango, Henrieta drebančiomis rankomis pasitiesė pledą ir pasistatė teleskopą. Mokinukė pasilenkė ir pažvelgė pro teleskopą į dangų. Tai buvo nuostabu! Žvaigždės iš arti pirmakursei atrodė daug gražiau nei žiūrint plika akimi. Kokias dešimt minučių tyrinėjusi dangų mokinukė jau buvo radusi didžiuosius ir mažuosius Grįžulo ratus, žuvų ir dvynių žvaigždynus.
Pamačiusi tiek daug žvaigždynų mergaitė nusprendė padaryti trumpą pertrauką ir trumpam atsistojo. Henrieta apsidairė po astronomijos bokštą. Grifiukei jis pasirodė gana jaukus (neskaitant aukščio). Pirmakursė atsargiai atsitraukė nuo savo darbo vietos ir ėmė vaikštinėti po bokštą. Jis buvo pilnas dangaus kūnų stebėjimui skirtų rakandų ir šiaip įdomių daiktų. Grifų gūžtos moksleivė bevaikščiodama prisiminė, kad jai dar reikia pabaigti darbą ir skubiai grįžo prie savo teleskopo.
Per likusią pamokos dalį pirmakursė sėdėjo prie savo teleskopo, susisukusi į žieminę mantiją, ir stebėjo žvaigždes. Tai buvo magiška! O kai pasibaigus pamokoms mergaitė grįžo į savo šiltą lovą dar ilgai nesisekė neužmigti, nes ji negalėjo pamiršti naktinės pamokos įspūdžių. Nors, Henrietą, pamokoje ir kankino aukščio baimė, pamoka vienuolikmetei vis vien atmintyje įrėžė nepamirštamą įspūdį.
-
Po minutės, ar kelių, nieko neįvyko, nei Žana nukrito, nei Christina kažką naudingo nuveikė. Kažkokia mergiotė net teleskopo nemoka pastatyti, siaubas kas šiais laikais.. Karališkosios šeimos atstovė vis dar žiūrėjo į žvaigždes ir skaičiavo vieną po kitos. Galbūt ir nebuvo taip blogai eiti naktį stebėti žvaigždžių, gal tai buvo kaip tik gerai? Akys vis labiau merkėsi pas mergaitę, kai žiūrėjo į žvaigždes.
- Tetule Žana, aš matau, kad čia yra kažkur e... atlantensko žvaigždynas, man tokį pasakojo mama..
Padariusi pauzę, pasiėmė pleduką ir užsiklojo save, visą smulkutės kūną kratė šaltis. Šitaip, buvo jau žymiai šilčiau ir geriau. Į galvą ėjo visokios keistos mintys, išties buvo keista, jog princesė šioje pamokoje sudalyvavo, juk miegoti ji tikrai mėgo, gal net per daug. Taip pat, matėsi gražus mėnulis, kuris simbolizavo kažkiek Christiną, juk ji turėjo mėnulio akmens pakabuką, tad mėnulis visada būdavo jos simbolis. Ilgai užsižiūrėjusi, atsisėdo ant žemės, užsiklojo pleduku ir sumanė stebėti žvaigždes gulinčiai, juk taip buvo įdomiau ir patogiau. Tik, kad be teleskopo ne taip stipriai matėsi. Atsigulusi, ištiesė kojas ir bandydama neužmigti, svajojo ir žiūrėjo žvaigždes, net nekreipė dėmesio į tai, jog į ją kažkas žiūri, ji daro tą ką nori, gali žiūrėti žvaigždes, kad ir atbulai, svarbu kaip jai patinka. Po gerų dešimt minučių, Christinai užsimerkė akys, o ji pati įėjo į gilų miegą, vis dėl to buvo nemažai valandų, o užmiršus žvaigždes, užmigo ant žemės.
-
Alisa krūptelėjo, pajutusi, kad maža, smulkutė figūrėlė jos glėbyje kūkčioja ir verkia. Ramindama mažąją grifiukę, mergina glostė jos ilgus, šilkinius, rudos spalvos plaukus ir žiūrėjo į tas nuo ašarų kiek paraudusias, nuostabiai mėlynas akis.
-Viskas gerai, nurimk...,-švelniu balsu prabilo vela. Ji nenorėjo, kad pirmakursė bijotų jos, - Kuo tu vardu?
Penkakursė nusimetė nuo pečių savo raudonąjį pledą ir užklojo juo mergaitę. Tada išsitraukė burtų lazdelę, mostelėjo ja ir išbūrė sušalusiai mėlynakei puodelį karšto šokolado. Tada prisitraukė savajį teleskopą arčiau, kad galėtų padėti grifiukei, jei to prireiks.
-Žinai, kai buvau pirmakursė, taip pat bijodavau žmonių. Jaučiausi vieniša, nes...Nes...Matai, mano tėvai mirė, o brolių, seserų arba kitų giminių neturiu.Taigi, teko gyventi prieglaudoje...Ten buvo siaubinga. Visi iš manęs šaipėsi, vadino lenta, mušė, tampė už plaukų...Niekam aš nerūpėjau. O tada atvyko Sabrina, kerėjimo profesorė, - penkiolikmetė stabtelėjusi nusišypsojo, prisiminusi malonų įvykį, - Ji mane įsivaikino ir dabar man daug geriau. Ir tavo gyvenime atsiras toks gelėbtojas, Dievas niekieno nepalieka vienbo, pamatysi, - švilpė paglostė mergytės nugarą, laukdama, kol ši galutinai nurims.
-
Šarlotė sriūbavo. Ji bandė pasislėpti vyresnės merginos apsiauste, tarsi tikėdamasi, kad tada jos niekas nematys ir nesityčios. Nebenorėjo nė galvoti apie teleskopą, astronomiją ar mokytojus. Mergaitei norėjosi pasislėpti po lovą ir ten netrukdomai išsiverkti.
Šarlotė vis dar šniurkščiojo, bet paėmė puodelį į rankas. Pakėlė blizgančias akis į švilpę ir norėjo padėkoti, bet žodis užstrigo gerklėje. Mergaitė tik dar kartą sukūkčiojo ir vos neišpylė gėrimo.
- Aš niekam niekada neįtinku, - vos girdimai pratarė Šarlotė, kai mergina baigė kalbėti. Ji nežinojo, kodėl pradėjo kažką pasakoti - buvo tikra, kad merginos tikslas yra tik pasišaipyti. Kodėl likimas ją taip skriaudžia?.. - Visi iš manęs šaiposi, o mama visada randa prie ko prikibti...
Mergaitė nutilo ir prisitraukė arčiau teleskopą. Labai bijojo, kad profesorė pamatys ją nedirbančią ir vėl ateis priekaištauti. Ši mergina, dabar sėdinti šalia, jau ir taip atkreipė dėmesį, kai mokytoja supeikė Šarlotę. Ar ji gali būti tikra, kad antrą kartą to neišgirs dar daugiau mokinių? Geriau jau nebeatkreipti į sve dėmesio...
Mergaitė žvilgtelėjo pro teleskopą ir, savo nuostabai, pamatė daugybę žvaigždžių. Kelias akimirkas žiūrėjo į jas, kai prisiminė, kad toji švilpė berods klausė jos vardo. Tik jam jai? Negi nori pasišaipyti?..
- Šarlotė, - nedrąsiai prisistatė mergaitė. Nė nepakėlusi akių į merginą paklausė: - O tu?
Atrodo, nė nejudino teleskopo, bet dar kartą pažvelgusi nieko nepamatė. Negi ir vėl kažką padarė ne taip? Akyse vėl susikaupė ašaros, ir Šarlotė dar kartą pradėjo kūkčioti.
-
Alisa gailesčio kupinomis akimis žiūrėjo į Šarlotę. Ją užplūdo tyli užuojauta šiai mažai, susigūžusiai pirmakursei, sėdinčiai priešais. Mergina priglaudė grifiukę prie savęs ir švelniai glostė jos rudus, žvilgančius plaukus. Išgirdusi nedrąsų atsakymą, penktakursė nusišypsojo ir ištarė:
-Mano vardas Alisa. Man penkiolika metų, bet daugelis sako, kad atrodau kur kas jaunesnė. Gali nebijoti manęs. Patikėk, Hogvartse tau nėra ko baimintis. Žinau, profesoriai atrodo labai griežti, bet viskas bus gerai, pamatysi. Žinok, jie nepyksta, tik nori tau padėti ir pamokyti.
Šarlotė vėl ėmė kūkčioti, tad švilpė pasielgė labai netikėtai:pasisodino mergaitę sau ant kelių, priglaudė jos nuo ašarų paraudusį veidelį prie peties ir tyliai sušnibždėjo:
-Viskas gerai, nusiramink. Jei reikės pagalbos, visada gali kreiptis į mane ir į profesorius. Jie nesikandžioja, - neįmantriu juokeliu pamėgino praskaidrinti grifiukei nuotaiką, - Žinau, gali atrodyti, jog niekam nerūpi, esi viena, o visi nori tik tyčiotis. Ir mane pačią prieglaudoje vadindavo lenta dėl mano liesumo, apmėtydavo akmenimis, vos tik pasirodydavau. Bet pamatysi, dabar viskas pasitaisys. Hogvartsas taps tavo namais.
-
Astronomijos bokštas skendėjo prieblandoje, tačiau tai astronomijos profesorei visai patiko, ypač žinant tai, kad tiksėjo paskutinės antrosios pamokos minutės. Per tą laiką dar apsižvalgiusi ir suskaičiavusi mokinius su viltimi, kad koks vienas pirmakursis netyčia neiškrito ar neiššoko iš bokšto gurkštelėjo vėsios arbatos ir giliai įkvepė.
– Džiugu, kad nei vienas neužsimušėte, o dabar eisite pasiimti astronomijos klasėje jūsų paliktų daiktų, o tada jau tiesiai miegot, – šyptelėjo ir perbraukė per tamsius plaukus. Per tą laiką, kol Hogvartse dienas leidžiantys vaikai susivokė, kas vyko trisdešimtmetė surinko pledus ir sudėjo juos į dėžę, kurią paėmė, nunešti į klasę. Nors naktis ir buvo giedra, nesimatė nė vieno lietų pranašaujančio debesėlio tikimybė, kad lis ryte ar po kelių valandų vis gi egzistavo.
Tamsiaplaukė nusekė mokinius, kurie žingsniavo klasės link. Profesorė kulniavo, pati pirma, patraukė už kabineto rankenos, atvėrus kabineto duris žvilgtelėjo į vaikus, duodama leidimą įeiti pirmiems.
– Tie, kurie pasiėmėte mantijas iš manęs, tai prašau jas palikit, nepavokit, dėkui, – vis dar stovėdama tarpduryje, pavargusi pasakė ir po penkių ar mažiau minučių klasėje neliko nė gyvos dvasios. Patalpos neapleido tik ta mirtina ir bauginanti tyla, dėl kurios astronomijos profesorė neliko savo klasėje ilgesnį laiko tarpą, nei privalėjo.