Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Pasaulio vietovės => Temą pradėjo: Sabrina von Sjuard Vasario 24, 2021, 08:33:21 pm
-
Modernus, pakankamai prabangiai atrodantis, tačiau jaukus namelis laukė savo naujų šeimininkų Veniso pakraštyje, kiek toliau nuo viso šurmulio. Vieta iš tiesų buvo viena ramiausių, o iki paties miesto centro vos keli kilometrai, tad nusigauti iki ten – vieni juokai.
Namą supo dideli, aukšti medžiai it galinga, bet natūrali tvora. Be abejo, be šios buvo ir tikroji – taipogi medinė. Nulakuotas lentas jungė juodi, neseniai perdažyti strypai. Tvora – aukšta, tačiau nepakankamai, jog priėjęs negalėtum įžvelgti to, kas vyko už namo teritorijos. O ir su kaimynu pasikalbėti galėjai, tik pastarųjų čia nelabai buvo. Vienas kitas kaimyninis namas.
Didelį plotą apjuosusi tvora saugojo ne tik medžius, tačiau ir nedidelį darželį gėlių, kuriuos prižiūrėjo jaunoji vampyrė Heidi, kelis dar tik augančius mažus, plonakamienius medelius bei kiek toliau nuo namo esančią pavėsinę ir šalia jos stovinčią keistą statulą. Išdrožinėta iš medžio statula priminė angelą, tik vienas sparnas keistai nuleistas, tarsi būtų sužeistas. Angelo veide taip pat išpjautas ir randas, o rankose sparnuotasis laikė skeptrą, su bumbulu, panašėjančiu į leliją. Matyt, buvusiems šeimininkams itin patiko angelai ir lelijos.
Be pavėsinės ir keistos skulptūros čia buvo ir kai kas daugiau. Priešais terasą iš didelių, baltų, į marmurą panašėjančių akmenų sukrautas didelis, apskritas įdubimas, kurio viduje geriausia dalis - patogi, apvali sofa, daugybė minkštų pagalvėlių, o viduryje - laužui skirta vieta. Puiki vieta praleisti ilgus vasaros vakarus.
Kalbant apie augmeniją, prie pat tvoros, vienoje pusėje augo didelės, vešlios palmės ir saldūs, prinokę bananai. Vietiniai šiuos medžius itin pamėgę sodintis savo namų kiemuose.
Pats namas pasižymėjo modernia architektūra, dideliais langais. Prie pat durų kiekvieną pasitikdavo erdvi lauko terasa su trim baltais foteliukais ir staliuku per vidury. Įžengus į vidų neretai galėdavai išgirsti maloniai spragsinčių malkų garsą. Namo savininkai židiniu galėjo pasigirti – didelis, gražus ir kiek neįprastas.
Taigi, įžengus į vidų atsiveria erdvi, didelė svetainė su garsiuoju židiniu, kuri sujungta su virtuve. Baltų spalvų sienas išryškina juodos, marmurinės virtuvės spintelių durelės, o prie šių prisideda juodai balta sofa su tokiais pat foteliais. Prie šių stovi didelis stalelis, o kiek toliau – valgymui skirtas stalas su septyniomis kėdėmis. Čia taip pat gausu paveiklsų, stovi pianinas ir teleskopas. Turbūt senieji namo gyventojai nusprendė, kad šis jiems nebereikalingas.
Antrame aukšte – 5 miegamieji ir du vonios kambariai iš abiejų miegamųjų pusių. Naujosios šeimininkės kambarys – vidurinis. Ant vienos sienos puikavosi ne kas kitas, o pats Niujorko fototapetas. Prie šios sienos stovėjo didelė lova. Šalia lovos esanti siena – beveik vien langai, leidžiantys grožėtis vešliomis palmėmis ir nokstančiais bananais. Priešais langus didelis, bent keliems žmonėms skirtas sėdmaišis. Prie kitos sienos – didelė spintelė su stalčiais vietoj spintos, nedidelė kabykla drabužiams, netinkantiems gulėti sulankstytiems, bei stačiakampio formos veidrodis su mažytėmis lemputėmis.
Kambarys, kurį išsirinko antroji vampyrė, nebuvo labai didelis. Įėjus pro duris, kairėje pusėje, pasitiko iš eglės medienos pagaminta spinta. Priešais ją stovėjo, taip pat eglinė lova, o nuo jos į dešinę ąžuolinis stalas, su keliais stalčiais kairėje pusėje, bei kėdė. Virš jų kabojo lentynėlės daiktams susidėti su nedidele vazele gėlėms. Grindys buvo padengtos švelniu pūkiniu kilimu. Kambario langai buvo į pietų pusę, tad nemažą dalį dienos kambarys buvo pripildytas saulės šviesos.
Kalbant apie slapčiausius namo kampelius ir vyriausius gyventojus... Rūsys anksčiau buvo padalintas į kelias dalis, tačiau naujasis namo gyventojas tuoj pat ėmėsi perversmų: nesunkiai išgriovė visas sienas ir požeminę pastato dalį išsyk pavertė viena didžiule erdve saviems poreikiams, kitaip sakant, naktinių būtybių tyrinėjimams ir nuodų ir vaistų šventovei. Susiveikęs ir Amerikoje akmens stalą, jis pūkštdamas laiptais nusigabeno jį žemyn, taip pat prie sienos pastatė stiklinę dėžę bei geležines grotas, jei tik kada nors to prireiktų. Tiesa, name jis turėjo ne tik požeminę laboratoriją, tačiau ir nedidelį padorų kambarėlį poilsiui bei nedidelei bibliotekai laikyti. Be kelių knygų lentynų, minkštos sofutės, supamojo krėslo ir siurrealistinio dramblių paveikslo ant sienos, kampe stovėjo kelioninis pelėdos narvas, lakta ir ryškiai raudonas paties Spaiko nusimegztas hamakas.
Likusieji du miegamieji buvo labiau prisitaikę prie modernios namo architektūros. Matyt, šiais nebuvo dažnai naudojamasi.
-
Bangasupės dienos, laivablokštės naktys - šitaip ir lingavo per Atlantą trijų vampyrų kompanija ištisą savaitę moderniame ir šauniame laive, tiesiai iš niūraus gimtojo krašto peizažo šaunančio į tolimą ir nepažįstamą Floridą. Palapinėje pagyventi teko nedaug - visiems patikusį namuką gana nuošaliame, bet jaukiame kaime keliautojai atrado veikiai, dar veikiau sutvarkė piniginius reikalus ir jį įsigijo.
- Ir vėl jis blaškosi, - turbūt nelabai vykusiai imituodamas amerikietišką akcentą, prie koridoriuj besiblaškančio dar neiškraustyto lagamino pasilenkė Sorenas.
Pro atviras duris iš lauko parbėgo haskis, šiomis dienomis turintis kaip niekada daug darbo bei visur tik ir baksnojantis juoda drėgna nosim. Žaismingai kiauktelėjęs pasileido laiptais aukštyn, matyt, Sabrinos ieškoti. Vampyras nespėjo nei už uodegos, nei už ausies sučiupti, kad paglostytų. Ai, ir velniop. Kai tik įpras prie amerikietiško akcento ir klimato ir išlėks į pelkes pasižvalgyti įdomesnių rūšių, prisiglostys ir prisičiupinės dar ne tiek...
Toptelėjo mintis apie magišką fotoaparatą - net neatsiminė, ar kada buvo tokį įsigijęs. O kaip praverstų, o kaip būtų įdomu vėliau persižiūrinėti senas nuotraukas!
- Lipkit iš lovų, jei dar norėsit laukan išlįst. Po pietų praneša gerą audrą! - iš virtuvės šūktelėjo Sorenas, prie lūpų kilstelėdamas naują nusipirktą stiklinį puodelį. Po teisybe, dvejojo, kad Sabrina ir Heidi dar drybsotų, bet leido sau seniokiškai pajuokauti.
Ant spintelės stovėjo senoviškas radijas su gana modernia per jį einančia populiaria magizoologijos laida. Ant radijo tupėjo Spaikas, priekinėm kojukėm šen bei ten kraipantis anteną ir vis sukiojantis rankenėlę, kadangi šiandien garsas kažkodėl buvo ganėtinai prastas ir vis traškėjo.
-
Nors Heidi naujajame žemyne jau gyveno keletą dienų, tačiau vis dar negalėjo atsikratyti keisto jausmo. Kadangi mergaitė nemažą savo gyvenimo dalį praleido paprastuose, dvidešimtą amžių menančiuose pastatuose, jai buvo per daug keista gyventi moderniame name.
Diskutuodama su Balsu ir Reuben tamsiaplaukė praleido kelias valandas ryto. Nors jaunoji vampyrė nepasižymėjo greitu atminties praradimu, tačiau nesugebėjo prisiminti nei vienos temos, kuri buvo aptarta. Sulaukusi kvietimo leistis į apačią, mergaitė iš lėto pakilo nuo lovos ir patraukė laiptų link.
Atsidūrusi apačioje mergaitė išlindo į lauką ir atsisėdo į vieną iš baltų krėslų. Žvelgdama į toliau esantį miš klastuolė mėgavosi rytiniu oru. Kažkur sulojo haskis, matyt džiaugdamasis nauju atradimu, o galbūt norėdamas kažką parodyti. Ramų pasisėdėjimą sutrukdė šnaresys sklindantis iš toliau. Tamsiaplaukė kiek pakilo iš patogios sėdimos vietos ir ėmė bandyti kažką įžiūrėti.
Praėjo kelios minutės ir šnaresys dar kartą pasikartojo, o priedo iš miškelio išlindo ir meškėnas, kažko dairydamasis. Buvo panašu, kad jis dairėsi ar nėra pavojaus galbūt bandydamas pravesti šeimą pro pernelyg modernaus namo kiemą. Klastuolės spėlionės pasitvirtino ir iš krūmų išlindo dar bent dešimtis meškėnų, kurie patraukė tiesiai namo link. Neilgai trukus jie jau stovėjo keli metrai nuo Heidi ir įėjimo į vidų, tačiau mergaitė nieko nedarė, kad juos sustabdytų, kadangi jai buvo pernelyg įdomu pamatyti kas bus toliau.
-Turim svečių, -pranešė vyresniesiems vampyrams tamsiaplaukė, stebėdama pulkelį gyvūnų einančių į namo vidų.
-
Auksinės akys žvelgė į paprastu pieštuku išpaišytą popieriaus lapą. Piešdama šį portretą Sabrina užtruko kur kas ilgiau. Nebuvo lengva gyvaus žmogaus bruožus perteikti gyvai ant plono, lengvai plyštančio popieriaus lapo. Piešti teko iš atminties, leidžiant valandas bandant prisiminti kiekvieną veido bruožą, kiekvieną lūpų liniją. Turbūt sunkiausias ir daugiausiai laiko pareikalavęs darbas. Geriausias darbas.
Ranka nevalingai susirado kėdės atlošą leisdama dalį kūno svorio perkelti ant šios. Lūpos suformavo nedidelį šypsnį. Išvykusi iš Khomricho, palikusi Europą už nugaros ir įkėlusi koją į Ameriką Sabrina suprato, ką iš tiesų reiškia artimo žmogaus ilgesys. Pirmosiomis dienomis taip sunku nebuvo, turbūt smalsumas ištyrinėti namą ir jaukiai įsirengti, buvo stipresnis už ilgesį ir mintis, tačiau slenkant dienomis darėsi vis sunkiau. Kiek ilgai tai truks?
Auksinės akys nuslydo puikiai pažįstamo žmogaus veidu, nė neketinančio pažvelgti į ją. Pernelyg įtemptai stebėjo tai, kas vyko šone. Galbūt taip ir geriau. Tyliai atsidususi, nuaidėjus Soreno balsui, o prie šio prisidėjus ir Saiko kaukimui bei nagų barbėjimui laiptais, rudaplaukė sudėjo visus savo darbus į aplankalą ir paslėpė tarp kitų. Grįžtelėjus per petį žvilgsnis susidūrė su ryškiai melsvomis akimis. Juodai balta uodega it vėduoklė lakstė į šonus, o rausvas liežuvis kyšojo ant šono.
- Ir kas gi čia dabar atėjo pas mane? Kur buvai? A? - puolusi prie savo augintinio apglėbė šį panardindama pirštus pūkuotame kailyje.
Šuns laimei čia nebuvo ribų. Amsėdamas, strykinėdamas ir sukiodamasis aplink šeimininkę haskis netvėrė džiaugsmu, o juk, regis, nematė šios vos kelias akimirkas. Ak, ta tyra ir neįkainojama šunų meilė...
- Mano gražuolis, - dar kelis kartus pataršiusi šio kailį atsitiesė. - Einam, nes Sorenas vienas miršta iš liūdesio, - nusijuokė paragindama Saiko leistis laiptais.
- Kur Sorenas, Saiko? Ieškok Soreno, - davusi komandą lėtai lipo laiptais, kol tuo metu haskis gavęs komandą pasileido į apačią ir radęs vyriausią vampyrą ten, kur ir paliko, garsiai sulojo, pribėgo prie šio ir bakstelėjo puoduką nosimi, tuomet vėl sugrįžo prie šeimininkės.
- Šaunuolis, geras Saiko, - paglosčiusi ir pakasiusi paausius nutipeno iki virtuvės. - Už arbatos nesidalijimą išmesiu iš namų be leidimo sugrįžti, - papurčiusi galvą apsimestinai pasipiktinusi susirado puoduką.
Susiradusi vaisinės arbatos, įsidėjusi į puodelį ir pateliuškavusi kelis kartus arbatinuką bei įsitikinusi, kad vanduo dar tinkamas arbatos plikymui, pripildė puodelį.
- Heidi, turi galimybę gauti arbatos be jokių pastangų! - šūktelėjo šitaip pasiūlydama jaunesniajai vampyriukei padaryti arbatos.
Saiko, apžiūrėjęs, jog arbatos plikinimo procesas vyksta sklandžiai, nusprendė patikrinti, kas gi vyksta lauke ir ko gi ten šūkaujama. Radęs svečius, kurių nesitikėjo, haskis ėmė loti iš laimės ir didelėmis letenomis daužyti į grindis žaisdamas.
-
Kol voras tvarkėsi su radijuku, Sorenas, kaip visiškai save gerbiantis patyręs vyras, alkūne pasirėmęs į stalą ir delnu prilaikydamas nuo minčių apsunkusią galvą, stebeilijo į antenėlę, perdėtai supratingu veidu klausydamasis kintančio traškėjimo. Idiliškas kelininkų, suvirintojų ar šiaip bet kokios profesijos, kur tik esti įprasta vienam dirbti, o kitam stebėti ir, pageidautina, patarinėti, vaizdelis, miniatiūrinė magiška parodija - tik velniava, kaip Sorenas, buvęs dviejų didžiausių Europos magijos mokyklų profesorius, eliksyrų ir magizoologijos mokslininkas, filosofiško mąstymo inteligentas, pasaulio senbuvis, galėjo pastatyti save į šitokią negarbingą ir niekaip prie jo nederančią situaciją?..
„Kai matau tave tokį, pagalvoju, kad visai tau negresia beprotystė“, - pašiepė, o kartu ir paguodė Spaikas, jau gerokai susipažinęs su senojo vampyro baimėmis.
Traškėjimas švelniai hipnotizavo, tik net išplaukusio, į tolimus laiko ar erdvės prisiminimus stalviršyje įsižiūrėjusio imigranto veide žybtelėjo subtili liūdnoka šypsenėlė. Amerika gal ir būtų leidusi jam čia pragaišti taip, kaip Leopoldas pragaišo Leipcige... Gerai, kad laiptai dundėjo nuo kojų, besileidžiančių žemyn, gerai, kad aidėjo balsai, pranešantys apie...
- Ką? - atsigręžė Sorenas ir skubiai nuturseno prie Heidi. - Ei, negalima šitų leist vidun. Visas šiukšles išknis. Jau sykį buvo, ale nei viena nepadėjot išvalyt, - burbtelėjo von Sjuardas, už kupros pačiupdamas ir laukan išsviesdamas du meškėnus kaip pasišlykštėtino charakterio dėl prasidėjusios magiškos paauglystės trečiakursius iš Nuodų ir Vaistų pamokos.
Penki išgazavo atgal į lauką patys, o trys likę ir neišspirti cypdami nėrė į vidų, vienas - laiptais aukštyn, o kitas - į virtuvę, trečias... O kur trečias, po perkūnais, dingo? Ar ne dešimt jų buvo?
Sorenas sunkiai atsiduso ir dėbtelėjo į Sabriną, su šunimi išsidirbinėjančią iš jo.
- Aš parvešiu į namus krokodilą ir jį šersiu meškėnais, pasižadu, - pridėjęs ranką prie krūtinės burbtelėjo von Sjuardas, užtrenkdamas lauko duris ir dūlindamas į virtuvę. - Saiko, gaudyk! Gaudyk meškėną! - šūktelėjo, nors nesitikėjo, kad ne pačio šviesiausio proto šuo susipras ir sučiups bent vieną potencialų chaoso nešėją.
- Užplikyk ir man, - paprašė Sorenas, matydamas seserį su arbatinuku. - Beje, paragaukit Miegašniokščių arbatos, neseniai užtikau augant už namo, labai savotiškai kvepia. O ir poveikis geras, - paslaptingai šyptelėjo.
Tik nereikia prisigalvoti kokių nesąmonių.
-
-Ačiū, bet dabar nenoriu, -atsisakė arbatos Heidi, vis dar stebėdama meškėnus po truputį judančius į vidų.
Nors mergaitė ir bijojo, kad namai bus apversti, tačiau stebėti laukinius gyvūnus buvo kiek įdomiau. Eidama į vidų tamsiaplaukė prasilenkė su senuoju von Sjuardu, kuris pagriebęs du nedidukus miškinukus, burbėdamas, nešė juos laukan.
-Aną kartą pats atsivedei juos į vidų, o dabar jie grįžo, pasiilgę tavęs, -draugiškai atsikirto klastuolė ir ėmė dairytis pabėgėlių.
Kadangi vienas nubėgo aukštyn Heidi nusekė jį, tačiau pakeliui išgirdo kažką apie Miegašniokščių arbatą ir sustojusi, vidury laiptų, pabandė pajuokauti:
-Nemanau, kad visi šiuose namuose gali vartoti narkotikus.
Kažkur viršuje jau girdėjusi daiktų vertimas, tad Heidi paskubėjo aukštyn, norėdama juos išvyti, iš tikriausiai savo kambario. Praėjusi pro mergaitė neišvydo nieko keisto, na, nebent tik šiek tiek praviras duris į spintą, tačiau to per daug neėmė į galvą, nes retai kada pilnai uždarydavo jas, dėl sunkoko atidarymo. Jau norėdama išeiti ir ieškoti toliau, ši išgirdo kažką krebždant viduje. Pravėrusi duris, tamsiaplaukė rado mažutį meškėną, bandantį išlįsti iš po vienintelės vakarinės, klastuolės, suknelės. Atsargiai jį ištraukusi, Heidi paėmė šį ant rankų ir ėmė nešti laiptais žemyn. Nors šis ir bandė pasprukti iš rankų, tačiau mergaitė nenorėjo jo paleisti iki tada, kada šis atsidurs lauke, kur galės (ne)laimingas bėgti pas savo gentainius iš kurių gavo savo turimą DNR.
Pasiekusi duris, tamsiaplaukė išleido mažių kiek tolėliau nuo namo, o po to apsisukusi grįžo vidun, paskui save uždarydama lauko duris, kad kartais šie apsisukę negrįžtų.
-Uždarau duris, tad jeigu dar jų yra, nevykit kaip kokios bandos tikėdamiesi, kad šie išeis laukan, -pranešė Hogvartsiečiams jaunoji vampyrė.
Kadangi nenorėjo, kad dar meškėnų užliptų aukštyn, klastuolė atsisėdo ant laiptų, pasiryžusi jų nepraleisti toliau negu pirmas laiptelis. Na bent šį kartą nėra taip blogai, negu tuomet, kai Sorenas pats atsivedė juos į vidų.
-
Viskas šiuose namuose vyko sklandžiai: Heidi, sėdėdama prie įėjimo į namą, globėjiškai ir rūpestingai stebėjo, kaip visa meškėnų šeima pūškuodama veržiasi į vidų, tuo metu Sorenas, pasipiktinęs laikinos globotinės neįprastais leidimais neįprastiems svečiams, šiuos už kuprų įspyrė lauk. Ir, tiesa sakant, teisingai. Laukiniai padarai turi gyventi laukinėje gamtoje. Na, o Sabrina - ji, kaip atsakinga, suaugusi ir visus prižiūrėti turinti namo savininkė plikė arbatą. Geras gyvenimas - rūpiniesi arbata, kol kiti rūpinasi dėl meškėnų.
Visgi pastebėjusi, kaip du mažučiai meškėnai apsižvalgę ima skuosti prie išsirinktų slaptaviečių, vampyrė žaibišku greičiu čiupo šiuos už pakarpų ir lygiai taip, kaip darė Sorenas, išprašė nelauktus svečius iš namo. Su paskutiniuoju puikiai susitvarkė Heidi. Gal ir neblogai laikyti namuose kelis papildomus gyventojus?
- Daugiau jokių meškėnų namuose, - papurtė galvą uždarydama duris ir pakasydama Saiko paausius. - Antraip abu galėsit prisijungti prie jų ir mėgautis laukine gamta, - pasijutusi it motina, aiškinanti vaikams, kaip nedera elgtis, sukikeno, o tuomet kryptelėjo galvą į Soreno pusę, netrukus į Heidi.
Arbata visuomet žavėjo jaunąją von Sjuard. Be abejo, žavioji brunetukė turėjo savo skonį arbatai, tačiau niekuomet neatsisakydavo išmėginti, ko nors naujo. Pokyčiai kartais gerai, tiesa?
- Na, dabar bent jau aišku, kodėl pastarąsias kelias dienas tu toks keistas. Ką tik atskleidei savo paslaptį, - nusijuokė kur kas linksmiau nei prieš keletą mėnesių.
Auksaakės gyvenime pasirodžius Mayran ši tarsi užsikrėtė jo gera nuotaika ir visai nesvarbu, kad juos skyrė šimtai kilometrų, Sabrinai užtekdavo tik priminti pirmąjį, antrąjį ar bet kurį kitą jų susitikimą ir veidą papuošdavo kukli, bet laiminga šypsena. Garbanius tarsi išsklaidė visas abejones ir baimes, privertė kur kas linksmiau žvelgti į viską ir...
- Saiko, ne! - žaibiškai sureagavusi, kaip haskis nuo spintelės pačiumpa maišelį su arbata, dar pabandė šį atimti, tačiau susierzinęs, kad netikėtai pasirodę draugai buvo taip pat netikėtai išvaryti, nusprendė dėmesio gauti iš kitur. O kada lengviausia gauti dėmesio? Iškrėtus kvailystę.
- Saiko, atiduok, - kovodama su dideliais haskio nasrais dirstelėjo į Soreną, o tuomet į Heidi. - Saiko, Sorenas! - išgirdęs pažįstamą vardą juodai balto kailio šuo staigiai pasisuko į vardo savininką ir pamiršęs arbatą vizgindamas uodegą pririsnojo prie šio.
Užplikiusi du puodelius arbatos, o likusią su maišeliu padėjusi į saugią vietą, šaukšteliu pamaišė dar garuojantį skystį.
-
- Ne aš! - užginčijo Sorenas, nors ir ne per gausiausiai kišenėse turėjo argumentų.
Buvo neretai juokais puolamas ir ujamas (kas šiaip vadinama emociniu smurtu, o kur dabar tos sumautos lygių vampyrų teisių organizacijos), kas jį šiaip bei taip kartas nuo karto trikdydavo. Namuose aiškiai galėjai justi ramybę ir atsipalaidavimą - vidury svetimo žemyno jiems greitai pavyko susikurti jaukų vampyrlizdį, tik... Tik po kiek laiko von Sjuardas suprato, kad tai, kas jo viduje prieš jį patį kėlė sumaištį ir keistai nesmagų poskonį burnoje, buvo suvokimas, per kokius šviesmečius nuo jo gimtosios kultūros nutolo pasaulis. Net jei von Sjuardai galėjo save laikyti aukštesniosios klasės atstovais ir buvo išsilavinę, niekada saulėtoje verandoje nebūtų galėję nuskambėti tokie pašaipūs žodžiai, kokie skambėjo dabar.
- Hm?.. - pakilęs iš atsiminimų burbtelėjo, visai praleidęs pro ausis sesers pašaipą. Atsekdamas Sabrinos žvilgsnį suprato, kad tai buvo - greičiausiai - klausimas apie arbatą. - Miegašniokščiai, mhm... Leidžia ramiau pailsėti ypatingai karštomis dienomis. Savotiški ledai, po teisybe, - pratęsė.
Meškėnų namie jau nebebuvo, tad von Sjuardas, stumiamas haskio, prisėdo prie stalo ir ėmėsi niurkyti šunį. Patylom linktelėjo Heidi, sukančiai iš namų į lauką.
- Ačiū, kad užplikei, - padėkojo Sabrinai, maišančiai puodelį kažkuo tarp mėtų ir čiobrelių kvepiančios arbatos. - Hm, kadangi jūs jau apsipratot čia, aš planuoju kelioms savaitėms išvykti į Okefenokee vietovę. Susipažinimas su keliomis vietinėmis žvėriukų rūšimis ir slampinėjimas po pelkę. Jau parašiau laišką vienai vietinei magizoologijos tyrimus prižiūrinčiai organizacijai... Jūs nebūsit prieš tai?
-
Heidi buvo smagu, kad ji galėjo čia jaustis savimi labiau, negu tuomet, kada būna Hogvartse ar gyveno vaiknamyje. Sorenui paneigus tai, kad jis kaltas dėl pirmojo meškėnų antplūdžio mergaitė mintyse nusijuokė, tačiau turėjo pripažinti, kad dėl to ji taip pat buvo šiek tiek kalta. Tačiau visišką kaltę buvo lengviau ir smagiau suversti kitam, negu prisiimti bent dalį sau.
Jaunoji vampyrė leido laiką ant laiptų, stebėdama aplinką ir stengdamasi išvengti retų saulės spindulių. Gyvūnėlių daugiau nesimatė, tad tamsiaplaukė nusprendė, kad šie išsigandę ir nesupratę, kodėl šį kartą nieko negavo ir buvo išmesti, pabėgo į mišką, tikriausiai miesto link. Įkvėpusi dar šiek tiek oro, kuris atėjo tiesiai iš miško ir nepraėjo pro langus ir kitas atviras namų vietas, klastuolė pakilo ir grįžo į vidų, pripildytą arbatos kvapo.
Nors šio kvapnaus ir augalų skonio pripildyto skysčio Heidi nelabai ir mėgo, tačiau dabar mielai būtų išgėrusi šio gėrimo. Tačiau tam jau buvo kiek per vėlu, tad praeidama pro virtuvę, prisipylė stiklinę vandens ir nusinešė prie stalo, prie kurio ir prisėdo su skaidriu skysčiu. Haskis ir vyresnėlis vampyras dūko prie jo, tad mergaitė akylai prižiūrėjo savo stiklo gabalą, kad po juo netyčia nesusidarytų nedidelė bala.
Senajam von Sjuardui ėmus kalbėti apie kelių dienų kelionę ir paklausus ar jos nėra prieš tai, jaunoji vampyrė susimąstė ką turėtų atsakyti tokiu klausimu. Tai buvo keistas klausimas ir kiek tamsiaplaukė prisiminė, jos retai kas klausdavo panašių dalykų ir nesvarbu kaip atsakydavo ir ar norėdavo to ar ne, vistiek įvykdo priešingai. Panašiai nutiko su tėčio mirtimi ir Edgaro išvežimu į Azkabaną. Aišku nei vieno įvykio ji nebūtų pakeitusi, tačiau būtų buvę malonu bent sulaukti klausimo.
-Aš bent, nebūsiu prieš, -vis dar šiek tiek pasimetusi ir grįžusi iš gilių prisiminimų atsakė klastuolė ir gurkštelėjo vandens. -Jeigu pamatysi, gal galėsi parvežti kokį įdomesnį augalą iš ten? -kiek pagalvojusi, paklausė Heidi Soreno, tikėdamasi, kad šis paaukos keletą minučių, savo išvykos, augalo iškasimui ir pasodinimui į vazonėlį.
Mergaitė stebėjo laimingą haskį, kuris pavojingai vizgino uodegą virš stiklinės, tad šioji nusprendė stiklo gabalą pasiimti į ranką, kad taip šiek tiek sumažintų, galbūt artėjančios nelaimės tikimybę.
-
Sabrinos antakiai pakilo į viršų vos tik išgirdo Soreno naujos arbatos poveikį bei palyginimą. Apie augalus nusimanė ne daugiau nei apie žiobarų technologijas ar kitas įdomybes, kuriomis von Sjuard nesidomėjo. Na, išskyrus keletu, kaip kad kokybiškesni pieštukai ar popieriaus lapas. Visgi ypatingi augalų poveikiai niekad nesiliaudavo stebinti ir rudaplaukė tikrai nebūtų jokiais būdais patikėjusi apie tokius augalus, jei nežinotų, kad su augalais įmanoma išgauti ir kur kas daugiau. Pavyzdžiui - pasiversti puma.
- Tai visgi, kaip narkotikas, - linktelėjo dar kartelį paerzindama Soreną.
Atitraukusi žvilgsnį nuo puodelio žvilgtelėjo į Saiko, nusprendusį nepalikti vyresniojo von Sjuardo ramybėje. Juodai balto kailio haskis mėgavosi dėmesiu. Tiesa sakant, šis daugiausiai ir gaudavo dėmesio. Buvo susimąstęs tiek įvairiausių būdų, jog Sabrina kiekvieną kartą gaudavo nustebti. Pelnyti jos, Heidi ar Soreno dėmesį Saiko sekdavosi geriau nei gerai. Jei nepavykdavo gauti paprastuoju būdu, imdavosi mielo šunyčio pozicijos, jei tai nesuveikdavo, žaismingojo, o jei ir šitai nepavykdavo, tuomet į pagalbą pasitelkdavo prievartą. Neleisdamas jo nepastebėti Saiko įnirtingai trindavosi aplink kojas, liūdnai inkšdavo ar net gi apsimesdavo visų pamirštu ir nuskriaustu.
Nežymiai papurčiusi galvą ir apglėbusi rankomis puodelį nusijuokė iš savo augintinio. Jai patiko matyti, kaip greitai haskis prisitaikė prie naujos vietos, ir koks laimingas čia buvo. Net jei klimatas ir nebuvo pats maloniausias storo kailio šuniui.
- Ką? - nustebusi taip staigiai kilstelėjo galvą, jog vos puodelio neišmetė.
Arbata pavojingai suteliuškavo, tačiau mergina nekreipė dėmesio. Ji taip stipriai buvo prisirišusi prie vyresniojo brolio, jog nė nemirktelėdama paliko Angliją ir atsibeldė čia, į JAV. Ji nebuvo pasirengusi prarasti dar vieno brangaus žmogaus, tik, žinoma, šįkart nieko panašaus ir nebūtų nutikę. Sorenas tik savaitei ar kelioms būtų išvykęs, o tada sugrįžęs, tačiau... Atvykusi į Venisą ji nuoširdžiai vylėsi, kad jie visas vietoves apkeliaus kartu. Visi trys galės ištyrinėti kokį įdomesnį magišką padarėlį, o vėliau ji, Sabrina von Sjuard, galės stebėti, kaip Sor su Heidi tyrinėja kokį nors naują augalą. Šitaip jie būtų praleidę laiką kartu ir...
Tyliai atsidususi linktelėjo. Nederėjo rodyti savo emocijų, nederėjo nieko sakyti. Žinojo, kad ji jau suaugusi ir pati turi imtis magizoologijos ar to, kas jai patiko. Juk neketino visą gyvenimą būtų Soreno uodega, tik visgi...
- Žinoma, kad ne, - abejingai gūžtelėjo pečiais nusisukdama ir nužingsniuodama koridoriumi į lauką.
Savo brolį pažinojo per daug gerai, tad buvo visiškai tikra, kad ir jis ją pažinojo geriau nei ji save, o kur dar visas įžvalgumas ir išmintis, įgyta per tiek metų? Nujautė, kad pateikdamas klausimą, stebėjo tiek jos, tiek Heidi emocijas ir veido išraišką. Ir visai nereikėjo, jog jis pastebėtų nusivylimą.
-
- Ne narkotikas, - Sorenas paėmė rankšluostį nuo stalo, lėtai ir su pasimėgavimu susuko jį į nedidelę skudurinę gniūžtę ir sviedė į seserį. Beveik nedvejojo, kad ši pagaus - na, nebent jau bus prisikvėpavus tos arbatos garų, ups. Ne, ne, tai tebuvo pajuokavimas.
Su tais žodžiais į von Sjuardo galvą atsibeldė ne toks ir senas, bent palyginus, prisiminimas iš Europos. Uždraustajam miške, kur tiek laiko jis buvo praleidęs tiek magizoologijos tikslais, tiek ieškodamas įdomesnių ingredientų (ta giria buvo kuo tikriausia tokių dalykėlių kasykla, velniaižin, kaip ji galėjo būt tokia puiki), tiek ir šiaip slampinėdamas. Tąsyk jis aptiko ant šakos tiesiai viršum laimės krūmo besėdinčią ale išmintingiausio koledžo atstovę su saldžia suktine pabalusiuose pirštuose.
Galima tik spėlioti, kokį būdą profesorius panaudojo Cannabaceae šeimai priklausančius lapuočius.
- Be abejo, - pasižadėjo Heidi eliksyrininkas, pasvarstydamas, kad jau dabar ir reikėtų į krepšį įsimesti kelis skirtingo dydžio vazonus, kadangi šiaip sau jų išsiburti nelabai tesugebės, o papulti į bėdą vidury svetimos šalies svetimos pelkės visai nesinorėjo. Tiksliau, papulti į dar didesnę bėdą, negu jau ir šiaip jis būtų. - Gal svajoji apie ką nors konkretesnio? - pasiteiravo mergaitės.
Faktiškai užauginęs sau sesutę ir savo kailiu atkentėjęs visus jos paauglystės cirkus (kurių šiaip jau nebuvo tiek daug, kiek galima pamanyti - Sabrina buvo atsakinga, nors ir užsispyrusi, tad brolio į bėdas nestūmė; tiesa, Sorenas turėjo pagrįstų teorijų, jog jam žinomos ne visos sesers paauglystės "nuodėmės"), jis išsyk pastebėjo pokytį jauniausiosios von Sjuard veide ir elgesyje.
Sekundėlę pastypsojo sutrikęs, žvilgtelėjo į Heidi, į Spaiką, tuomet - pro langą. Svarstė, kodėl mergina galėtų atrodyti taip nusivylusi, nusiminusi ar net pyktelėjusi.
- Viskas gerai? - nevykusiai paklausė lyg tai palikdamas miniatiūrinę galimybę Sabrinai apsiginti ir sumeluoti.
-
Atsargiai laikydama puodelį, Heidi stebėjo Soreną ir Sabriną bandydama iš jų veido išraiškų ir veiksmų suprasti, kas dabar dedasi jų galvoje. Kadangi nuo jų pirmo susitikimo praėjo vargiai savaitė, mergaitė taip stengėsi juos pažinti. Aišku tai buvo labiau sunku, negu bendravimu, tačiau kalbant buvo galima lengviau nuslėpti emocijas ir kai kuriuos svarbesnius faktus, o tuo pačiu atsakydamas, gali pagalvoti ir apsvarstyti, o emocijų atveju, tai padaryti vargiai gali.
Išgirdusi, kad vyresnis vampyras pavadino savo žoleles ne narkotikais ir sviedė rankšluostį į Sabriną, jaunoji vampyrė apsidžiaugė, kad kalta liko ne ji, nors ir ne tiesiogiai pavadino jas taip. Sulaukusi sutikančio atsakymo, tamsiaplaukė tuo labai apsidžiaugė, nes tai reiškė, kad beveik nieko nedarydama, na tik paruošdama ir sudėdama reikalingus dalykus, gaus naują augalėlį į savo kolekciją. Kas buvo labai smagu.
-Ne neturiu, -nenorėdama apkrauti Soreno ieškojimo darbais atsakė tamsiaplaukė, -tik pasistenk neparvežti spanguolių krūmelio, -pridurdama, nusijuokė klastuolė.
Nusprendusi, kad kelis šimtus metų pragyvenęs von Sjuardas, gavo pakankamai informacijos, Heidi pakilo ir kartu nešdamasi puodelį vandens, patraukė kambario link.
-Aš einu surinkti to, ko gali prireikti kelionėje, -lyg sau, lyg namo pirkėjui ir savininkui, pasakė mergaitė, iš lėto lipdama laiptais.
Jau būdama antrame aukšte, išgirdo dar vieną klausimą, tačiau nusprendė, kad jis skirtas ne jai ir kad tikriausiai reikėtų juos abudu, bent kuriam laikui palikti vienus. Kadangi jaunoji vampyrė nelabai norėjo kištis į šeimos reikalus, kuriai priklausė tiek pat, kiek jos augalai gyveno lauke. Tai reiškė, kad jie kurį laiką ten gyveno, tačiau dabar yra apsistoję tamsiaplaukės kelioniniame krepšyje.
-
Atsargiai kilstelėjusi puodelį prie lūpų nugėrė nedidelį gurkšnį dar šiltos arbatos. Įvairų žolelių kvapas švelniai sukuteno vampyrišką uoslę, o malonus skonis vertė gerti gėrimą su pasimėgavimu. Neprieštaraudama tokiam reikalavimui Sabrina giliai įkvėpė įtraukdama kiek galima daugiau arbatos kvapo, lėtai iškvėpė ir užsimerkė. Jausdama, kaip nuo puodeliu kūnu sklinda šiluma, nežymiai šyptelėjo, o tada staigiai atsimerkė. Auksinės akys akimirksniu susirado objektą, paleistą į ją. Šyptelėjusi laisva ranka sugavo mestą rankšluostinę gniūžtę. Vampyriški genai ir vėl pasitarnavo.
- Vienas - nulis mano naudai, - iškišusi liežuvį pažvelgė į vyresnėlį.
Žvilgsnis trumpam nukrypo į Heidi. Ši, regis, būdama saugioje vietoje ir nesiveldama į brolio ir sesers santykius, atidžiai juodu stebėjo. Toptelėjo, kad tamsiaplaukė turbūt jau ėmė mąstyti, kad vertėjo pasilikti su Fasiru ir Davina, o ne atsibelsti čia, kad patektų į beprotnamį su dviem nupušusiais von Sjuard. Nuo tokios minties Sabrina tyliai nusijuokė, mirktelėjo Mollson ir vėl sugrįžo prie niūrių minčių.
Derėjo pripažinti, kad nusivylusi ji buvo ir dėl kitų kelių priežasčių. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Likusios vienos su Heidi jos turės galimybę labiau suartėti, pažinti viena kitą ir ištyrinėti Venisą. Galbūt ką nors nuveikti smagaus.
- Taip, viskas gerai, - stabtelėjusi prie lauko durų, uždėjusi ranką ant rankenos, grįžtelėjo per petį. - Paprasčiausiai nesitikėjau, kad taip greitai išvyksi, - gūžtelėjo pečiais pasakydama vieną iš priežasčių, mat kitas nusprendė pasilikti sau.
Suvokęs, kad svetainėje nebeliko žmonių, išskyrus Soreną, haskis apsidairė, kelis kartus sulojo ir prieš durims užsiveriant nėrė į lauką paskui šeimininkę. Šį, kaip ir von Sjuard, pasitiko kaitri saulė, ir tą pat akimirką toptelėjo, kad arbata čia visai netinka. Būtų neprieštaravusi, jei ši stebuklingu būdu būtų pavirtusi į ledus ar šaltą kokteilį. Toptelėjus minčiai apie kokteilį, nusprendė, kad pabandys tokį pasidaryti pati ir būtinai į pagalbą pasikvies Heidi. Galbūt tuo metu, kaip tik svečiuosis ir Mayran, tuomet visi trys drauge galės pasidaryti gaivinantį, nealkoholinį kokteilį, ramiai susėsti terasoje ir mėgaudamiesi atgaiva šnekučiuotis. Tokia idėja Sabrinai patiko. Liūdniausia buvo, kad turbūt su Sorenu tai įvykdyti teks kitą kartą. Ką gi, laiko jie turėjo įvalias. Bent jau ji su Sorenu.
Patogiai įsitaisiusi viename iš fotelių pasidėjo puodelį ant staliuko ir trumpam užsimerkė. Saiko susirangė čia pat prie kojų.
-
- Jokių nulių ar vienetų, jokių naudų, - šyptelėjo Sorenas, visas sutrintas į smulkius vampyriškus gabalėlius, kad tik užimtų mažiau vietos šiame miniatiūriniame šešių šimtų simbolių postuke, iš kurių nemažai jau buvo iššvaistyta bemaž veltui šiam nereikšmingam pastebėjimui išsakyti.
Tiesa, čia dar buvo ir arbata - Sorenas gurkštelėjo jos, kadangi sesutė, kaip taisyklė, retai kada įvykdydavo savo grasinimus - galų gale, ji net ir negalėjo daug šakotis, mat žinant šiokį tokį jos vaikiškumą ir nesavarankiškumą, kaip žinia, ji pasauly be vyresniojo brolio būtų veikiai prapuolus.
- Mhm, - numykė vampyras, paslapčia liūdnai šyptelėdamas.
Sesuo suprato, kad laikai keičiasi, o jis vėl prikabino save už virvelių, tampomų aiškaus magizoologo ir eliksyrininko profesijų pašaukimo. Kaži, kiek jai užtruks suprasti, kad ne tik tai jam kelia tas skausmingas metaforines vidines konvulsijas, tempiančias į senųjų padarų pasaulį. Gal šito ir pats dar nebuvo įsisavinęs.
- Eisiu ruoštis, - sumurmėjo jis, apsimestinai ryžtingai pėdindamas į rūsį.
-
Mėnesis būnant vienam Londone bėgo lėtai. Paskutinis Sabrinos ir Mayrano susitikimas, kuris nesibaigė taip gerai, kaip šis norėjo, kad baigtųsi, vis lindo šiam į galvą ir priminė apie neteisingą, viską sugadinusį šio elgesį. Vaikinas gailėjosi savo paskutiniųjų žodžių, per vėlai suprato, kad jie nebuvo tiesa, bet deja, tai pasakyti jau buvo per vėlu, kadangi Sabrina jau buvo išėjusi. Per tą mėnesį garbanius taip ir nepakvietė tos merginos į pasimatymą, kaip tik, buvo su ja susitikęs tik kartą ir pasakė, kad tarp jų nieko negali būti, kadangi jo mintis ir širdį yra užvaldžiusi kita. Ir tai buvo visiška tiesa. Per šį mėnesį retai būdavo diena, per kurią tamsiaplaukis nebūtų pagalvojęs apie Sabriną, tačiau vis vien delsė atvykti ir aplankyti šią...
Tačiau mėnesis prabėgo. Wallfloweris stovėjo prie von Sjuard priklausančio namo durų, o šalia stovintis, prie pavadėlio prisegtas Lordas, nekantriai ir džiaugsmingai trypė, nenustovėjo vietoje, vizgino uodegą ir cypė. O geriausia šios kelionės dalis buvo ta, kad vampyrė nežinojo, kad šios draugas atvyksta būtent šiandien. Nors šie ir tarėsi, kad po kurio laiko šis atvyks jos aplankyti, pas ją pasisvečiuoti, tačiau jie nesusitarė tikslios datos, o Mayranui to ir nereikėjo. Jis mėgo stebinti ir tikėjosi, kad tai kiek pradžiugins žemo ūgio merginą.
Žinoma, per mėnesį kiek pasikeitė ir pats vaikinas. Jo anksčiau nugaros vidurį siekę garbanoti plaukai dabar buvo nurėžti ir siekė tik pečius. Prie išvaizdos pokyčio prisidėjo ir naujasis šio darbas. Dėl didelio darbo krūvio, daugiau laiko praleisto sporto salėje, kūno sudėjimas tapo dar tvirtesnis ir sportiškesnis, o po paskutinio susirėmimo saugant svarbius magijos pasauliui žmones, ranka nuo peties iki alkūnes buvo subintuota, bet tai nedarė jokių pokyčių. Šią akimirką vaikinas tik norėjo pamatyti ir praleisti smagų laiką su jo mintis ir širdį užgrobusią mergina, galbūt net per savo viešnagė pas ją, prisipažinti savo jausmus.
- Lordai, nekantrauji, ką? Aš irgi pasiilgau Sabrinos, aš irgi, - su plačia šypsena veide, kuri visad atsirasdavo jam leidžiant laiką su tamsiaplauke, vaikinas paglostė augintinio, vokiečių aviganio pakaušį ir žvilgsniu dar kartelį nuskanavo aplinką aplink namą, kuri buvo tikrai įspūdinga .
Menkas jauduliukas lakstė po apsauginio darbą dirbančio vaikino kūną, šis vis dar neišdrįso paspausti duro skambučio ir taip pranešti apie savo atkeliavimą, tačiau žinojo, kad ilgiau stovėti čia negali, tad sukaupęs visą drąsą, paspaudė durų skambutį ir kantriai laukė.
-
Po Soreno išvykimo, namuose nemažai kas pasikeitė. Heidi namo šone įsiveisė nedidelį darželį, kuriame augo kiek paprastesni ir šiam klimatui tinkami augalai. Taip pat šioji ėmė elgtis kiek drąsiau ir Sabrina pasitikėjo dar labiau. Vienaip ar kitaip, mergaitės gyvenimas žymiai pasikeitė ir tuo šioji labai džiaugėsi, kadangi nemanė, kad per tas kelias, vasaros pradžios savaites, tiek pasieks.
Pasiėmusi laistytuvą, jaunoji vampyrė pasirūpino savo augalėliais, o tuomet grįžusi į kambarį, susitvarkė su pagrindiniais. Atlikusi ir kitas rytines veiklas bei darbus jaunoji vampyrė prisėdo svetainėje, vartydama praeitos dienos laikraštį ir bandydama rasti kažką, kas šią sudomintų ir leistų prastumti laiką iki kiek vėlesnės valandos. Tikriausiai vienintelė įdomi dalis buvo nusikaltimų skiltis, kurių per dieną įvykdavo ne vienas ir ne du bei kurie užimdavo nemažą dalį laikraščio. Aišku nusikalstama veikla neretai kartodavosi, tačiau žalsvos spalvos akių savininkei tai nebuvo svarbu.
Pasigirdo durų skambutis, kurį vargiai galėdavai išgirsti, tad susidomėjusi tuo, klastuolė patraukė durų link.
-Atidarysiu, -pranešė Sabrinai, jau rakindama ir verdama duris. Nors Heidi ir nesitikėjo kažko įstabaus, o tuo labiau nieko nesitikėjo, tačiau nustebo išvydusi stovintį vyriškį su vokiečių aviganiu šone. -Sveiki? -įtariai ir bandydama suprasti kas jis ir ko jam čia prireikė pasisveikino mergaitė. Vienintelis spėjimas, kurį turėjo jaunoji vampyrė buvo, kad vaikinas pasiklydo ir atėjo paklausti krypties iki miestelio centro ar kitokio žinomesnio objekto.
-
Sunkiai praplėšė akių vokus apsidairydama po kambarį. Name tvyrojo tyla ir Sabrina buvo bepradedanti prie jos priprasti. Žinojo, kad Heidi turbūt atlieka savo rytinę rutiną gėlių darželyje, Saiko tuo metu ramiai išsidrėbęs snūduriavo šalia von Sjuard kojų retkarčiais sukarpydamas ausimis, o rūsyje, Soreno pasirinktoje vietoje įkurti savotišką laboratoriją, neįprastai ramu. Tiesa sakant, auksaakė nuoširdžiai vylėsi, kad vos tik išvyks jos brolis, pasirodys Mayran ir užpildys tą keistą tuštumą, tačiau, regis, vaikinas delsė atvykti. Ir Sabrina dėl to nekaltino, turėjo būti sunku palikti savo mylimą merginą be jokio konflikto ir išvykti pas draugę į kitą pasaulio kraštą kelioms savaitėms. Turbūt per daug tikėjosi, mat retkarčiais vidinis balselis leptelėdavo, kad Wallfloweris čia neapsistos ilgam, geriausiu atveju - kelioms dienoms.
Kurį laiką snūduriuodama klausėsi krebždesio kieme, neabejotinai skleidžiamo Heidi. Suvokdama, kad šiai viskas gerai ir joks pavojus negresia, ir vėl paniro į tamsą. Šįkart vos kelioms akimirkoms, nors rodėsi, kad tai truko ištisą amžinybę. Nusprendusi, kad palikti visam rytui jaunąją vampyrę vieną būtų nederama, von Sjuard dar kiek pasivartė lovoje, o tada nuropojo į vonią.
Vėsus, gaivus vanduo kaip mat privertė pabusti ir pasiruošti naujai dienai. Kiek tiksliai išstovėjo po bėgančiu vandeniu, nežinojo, tačiau atrodė, kad ten praleido daugiau nei kelias valandas, visgi iš tiesų prabėgo vos keletas minučių.
Džiugiai nusiteikusi ir atsigavusi įsispraudė į juodus šortus, baltą džemperį, gautą iš paties Mayran su juodu užrašu ant nugaros, kiek per didelį jai ir pasuko laiptų link, kaip tik tuo metu, kai į duris ėmė skambinti. Kiek stabtelėjusi rauktelėjo antakius svarstydama, koks gi paklydėlis galėjo čia pasirodyti. Išgirdusi Heidi įsipareigojimą pasirūpinti nekviestu svečiu, Sabrina kuo ramiausiai nusileido į apačią. Tiesa, smalsumas vedė durų link ir mergina per daug neslėpdama to jausmo, nupėdino prie Mollson kedendama dar drėgnus, jau kiek ataugusius plaukus.
- Heidi, kas... - rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos.
Tarpduryje stovėjo ne pašalietis, o Mayran su Lordu. Negalėdama tuo patikėti von Sjuard kelis kartus sumirksėjo taip ir negalėdama sučiaupti lūpų. Čia pat pasirodė ir juodai baltas haskis, pasiryžęs susipažinti su nauju draugu. Iš pradžių atsargiai, laukdamas puolimo sėlino prie vokiečių aviganio, o šiam neparodžius jokio agresyvumo, linksmai ėmė vizginti uodegą vis dar kiek prisibijodamas būti užpultas.
Ar jis visuomet buvo toks gražus?
Papurtė galvą. Tarpduryje stovintis vaikinas buvo pasikeitęs. Ilgos garbanos, kurias ji ketino surišti į dvi kasytes, buvo gerokai patrumpintos, o visas garbaniaus kūnas dar labiau ištreniruotas, pripumpuotas raumenų ir žavesio. Akimirką Sabrinai pritrūko kvapo ir tik dėka minčių, kad Wallfloweris negali būti daugiau nei draugu, privertė pabusti iš keisto transo.
- Mayran... - pagaliau teikėsi prabilti nusijuokdama ir žengdama kelis žingsnius arčiau. - Užeik, - žengusi į šalį praleido šį į vidų, o tada užvėrė duris.
Dabar reikėjo viską paaiškinti Heidi, supažindinti ją su jos simpatija ir viltis, kad Mollson neprasitars nė žodeliu apie jų pokabį.
- Heidi, čia Mayran, mano draugas apie kurį pasakojau, - maudaujančiu žvilgsniu žvilgtelėjo į mergaitę. - Mayran, čia Heidi, Soreno globotinė, mano sesuo nuo kitų tėvų, - gūžtelėjo pečiais nusijuokdama.
Širdis krūtinėje kelis kartus apsivertė kūliais, nusirito į kulnus ir vėl grįžo į savo vietą. Sabrina negalėjo apsakyti žodžiais to jausmo, kurį jautė išvydusi Mayraną. Ji iš visų jėgų bandė tvardytis, neišsiduoti ir elgtis kaip įmanoma santūriau, nežymiai šypsotis ir išlikti draugiška, tačiau nuojauta kuždėjo, kad auksinės akys ją išdavė geriau nei būtų išsakiusi žodžiais.
-
Durims pradedant prasiverti, Mayrano veidą nušvietė tik dar platesnė ir džiaugsmingesnė šypseną, tačiau vos tik šis pamatė už jų stovinčią ne Sabriną, o nepažįstamą, tamsiaplaukę mergaitę, gavo nustebti ir kiek pasimesti. Tačiau atrodo, kad Lordui tai per daug nerūpėjo. Jis džiaugsmingai, makaluodamas uodega priėjo prie tamsiaplaukęs, snukučiu laimingai patrynė jai į koją, taip tarsi prašydamas dėmesio, prašydamas būti paglostytu.
- Umm, sveika. Ar čia gyven... - išpradžių kiek pasimetęs bandė paklausti vaikinas, tačiau taip klausimo ir nepabaigė, kadangi prieš jo akis tuoj pat pasirodė ir šio ieškota mergina. Mayrano veidą kaip mat nušvietė plati, laiminga šypsena ir šis nė nebesistengė pabaigti pradėto klausimo.
Tiesą pasakius, po tokio laiko tarpo matyti Sabriną, buvo palaima jo akims. Mergina vaikinui šią akimirką atrodė kaip deivė, pati gražiausia mergina, kuri tik egzistuoja šioje planetoje ir Mayranui buvo nesvarbu, kad ši aiškiai ką tik pabudusi, išlipusi iš dušo, vis dar su šlapiais plaukais ir neapsirengusi nieko ypatingo. Mergina tiesiog jam atrodė tobula tokia, kokia buvo ir to jam niekas nebūtų pakeitęs.
Minutėlę paspoksojęs į Sabriną, galbūt net kiek per daug akivaizdžiai ją nužiūrinėjęs, vaikinas pagaliau atsigavo iš transo būsenos ir trumpam nukreipė laimingą žvilgsnį į augintinį, kuris nedrąsiai žvelgė į tolumoje link jo atžingsniuojantį haskį, nekantravo susipažinti. Lordui šią akimirką neberūpėjo nė mergaičiukė, nė ką tik prie durų pasirodžiusi Sabrina. Šią akimirką vokiečių aviganį buvo sudominęs kitas šuo ir aiškiai matėsi, kad vaikino augintinis tikėjosi, kad galės pažaisti su savo naujuoju draugu.
- Elkis gražiai, - šunims rodos susipažinus, nedrąsiai pasidžiaugus vienas kito kompanija, tarė vaikinas ir paleido augintinį nuo pavadėlio, taip jam leisdamas laisvai lakstyti ir pasidžiaugti nauju draugu, su juo pažaisti. Lordas kaip mat sureagavęs į tai patenkintas pribėgo prie haskio ir nosimi bakstelėjo į jo nosį, taip tarsi kvietė pažaisti. Suprasdamas, kad viskas bus gerai, vaikinui daugiau nereikia rūpintis dėl gyvūnėlių sutarimo, šis vėl grąžino žvilgsnį į dvi namų šeimininkes.
- Staigmena? - klausiamai nusijuokdamas tarė vaikinas ir nieko nelaukdamas, pirmas imdamasis iniciatyvos, priėjo prie Sabrinos, ją tvirtai apkabino ir kiek kilstelėjo nuo žemės, taip pasisveikindamas, - nė neįsivaizduoji kaip tavęs pasiilgau, - tyliai, kad girdėtų tik ji, merginai prie ausies sušnanždėjo Mayranas ir atsitraukęs nuo tamsiaplaukės, tik dar plačiau ir laimingiau išsišiepė.
- Tikiuosi, kad labai nepykstat dėl to, kad atsivežiau ir Lordą. Neturėjau kur jo daugiau palikti, o vieno tikrai nebūčiau palikęs, - trumpam žvilgtelėjęs į laimingai ant pievos jau pradėjusius žaisti, lakstyti šuniukus, tačiau tuoj pat ir vėl grąžindamas žvilgsnį į merginas, tarė vaikinas.
- Heidi, malonu susipažinti, - linktelėdamas galva, šyptelėdamas, bijodamas per daug išgąsdinti mergaitę ir todėl nepuldamas jos apsikabinti, tik ištiesdamas ranką ir laukdamas kol ji bus paspausta, tarė garbanius. Tiesą pasakius, geriau įsižiūrėjus į šių namų gyventojas, vaikinas galėjo drąsiai teigti, kad šios turėjo gan nemažai panašumų, tad drąsiai būtų jas palaikęs bet tikromis seserimis.
- Och, skruzdelyte, nemaniau, kad aš čia toks populiarus, kad apie mane pasakoji, - kiek paerzindamas merginą, žaismingu žvilgsniu pažvelgdamas į ją ir nusijuokdamas, o galiausiai ir užeidamas į namus, tarė vaikinas.
Per tą mėnesį, kurį Wallfloweris praleido nematydamas Sabrinos, Londone, šis nebūdavo toks linksmas, žaismingas ar nesišypsodavo tiek daug. Tačiau vos tik atvyko čia ir savo akyse išvydo jo mintis užkaraviusią tamsiaplaukę, jo nuotaika pagerėjo šimtą kartų, kas tik įrodė, kokia svarbi jam buvo Sabrina, kaip ji jam rūpėjo ir beviltiškai patiko, ūžėmė svarbią vietą jo širdyje.
Dar kartelį nužvelgęs taip pasiilgtą merginą, vaikino akys sustojo ties jos apranga, o plačią ir laimingą šypsenėlę pakeitė patenkintas ir žaismingas šypsnis.
- Gražus džemperis, skruzdelyte, - su aiškiai girdimu džiaugsmu balse dėl to, kad Sabrina apsimovusi būtent jam priklausantį džemperį, tarė.
-
Nebuvo panašu, kad vyriškis būtų tikėjęsis, kad durims jam atvers kažkas kitas, kaip pavyzdžiui Sabrina ar Sorenas ir neteks susitikti su jaunąja paaugle. Tikėdamasi, kad jaunoji von Sjuard tuoj pasirodys, Heidi vis dar įtariai žiūrėjo į jį, neketindama jo praleisti, na nebent tik tuo atveju, jeigu sumanytų palikti vokiečių avigani, kuris trynėsi palei koją. Keletą kartų perbraukusi per šio švelnią ir gauruotą galvą bei taip suteikusi šiam džiaugsmo, mergaitė sulaukė dviejų skirtingų klausimų, iš kurių nei vienas nebuvo užbaigti. Tai šiek tiek priminė filmo sceną, kurioje susitikę du priešai ima kautis, kai kitas, šalutinis ir nieko neįtardamas veikėjas stovi netoliese visą tai stebėdamas ir vėliau žūsta. Tačiau jaunosios vampyrės džiaugsmui ir šiokiam tokiam nusivylimui, tai neįvyko ir jie tiesiog vienas kita nužiūrinėjo.
Nusprendusi, tariamai tik draugus, palikti trumpam vienus, išleido du laimę trykštančius šunis į kiemą, tikėdamasi, kad darželis liks sveikas, o duobių liks tiek pat kiek ir dabar - nulis. Grįžusi prie skirtingos kūnų šilumos asmenybių, žalsvos spalvos akių savininkė atsistojo kiek tolėliau, norėdama išsiaiškinti tiek ore tvyrančius santykius tarp jų, tiek su kokiais ketinimais Mayran atvyko čia. Vienintelis aiškus dalykas buvo tas, jog vaikinas nenujautė, kad yra apsuptas ne tik artimą ryšį turinčių merginų, tačiau ir vampyrių, tad dabar nors ir kaip to nenorėjo, tamsiaplaukei teko klausytis meilių šnabždesių.
-Jeigu darželis po Lordo ir Saiko žaidimų išliks sveikas, tuomet nepyksiu, -nusijuokė klastuolė, ištiesdama ranką garbaniui, -man taip malonu susipažinti, Mayran.
Norėjosi pridurti, kad ji yra vampyrė ir kad šnabždesiai nepadės, tad jeigu jie norėtų pasišnibždėti, turėtų ją kažkur išvaryti, tačiau nusprendė leisti šiam tai susiprasti pačiam, na ar bent tikėtis, kad šis susiprotės. Nukreipusi žvilgsnį į Sabriną, kuri žvelgė į ją maldaujančiu žvilgsniu, Heidi linktelėjo, leisdama suprasti, kad ji nieko, apie jų buvusį pokalbį, neužsimins. Aišku mintyse pasižymėjo punktą, kad jeigu nei vienas iš jų, per kelias dienas, nesugebės pasakyti „Aš tave myliu“ ar kažko panašaus, ji imsis vienokių ar kitokių veiksmų. Kadangi tiesiog negalės stebėti, kaip Sabrina kankinasi, manydama, kad vaikinas myli kitą, kai net ir pašaliečiui matėsi, kad taip nėra. Aišku tai galėjo būti ir artima draugystė, tačiau mergaitei taip neatrodė. Vienaip ar kitaip, visada buvo galima užsiimti gąsdinimu ir taip įvaryti bent šiek tiek proto į garbaniaus galvą, kad šis pagaliau susiprotėtų ir nebesipriešintų meilei.
-Norit arbatos? -klausiamai sužiuro į porelę, uždarydama lauko duris ir traukdama virtuvės link, ketindama šiandien, bent jau iš ryto, šeimininkauti čia.
-
Auksinės akys akimirkai susidūrė su tamsiomis, kūną užplūdo jausmai, taip ilgai slėpti ir slopinti. Mergina ėmė būgštauti, kad šitaip išsiduos, sulaužys sau pačiai duotą pažadą, tad skubiai nusuko žvilgsnį į šalį, krimstelėjo apatinę lūpą ir kelis kartus giliau įkvėpė. Reikėjo susitvardyti ir normalizuoti savo pulsą, nes širdis kėsinosi iš šokti iš krūtinės.
Laimei, spoksodama į grindis, nepastebėjo į ją įsmeigto, nužiūrinėjančio žvilganio, tad jaudintis ir nereikėjo. Kurį laiką spoksodama į žemę vis krimstelėdavo apatinę lūpą. Reikėjo neparodyti tos plačios, džiugios šypsenos, sukeltos pasirodžiusio vaikino. Pakelti galvą nuo grindų privertė linksmas, džiugus Saiko amtelėjimas. Haskis akivaizdžiai džiaugėsi radęs naują bičiulį, o kol šie džiaugsis vienas kito draugija, jų šeimininkai ir kita jaunoji vampyriukė galės ramiai pasibūti. Jau ketindama eiti atidaryti duris ir keturkojus išleisti į lauką buvo sustabdyta. Nesitikėdama tokio veiksmo iš vaikino, ypač šalia būnant Heidi, tik aiktelėjo iš nuostabos ir paskutinę akimirką vos suspėjo apglėbti šį, kad nebūtų sutraiškytos jos rankos. Švelniai apsivijusi vaikino pečius nusijuokė, tačiau į ištartą sakinį nieko neatsakė. Pirmiausia dėl to, kad žinojo, jog visa tai girdės ir Heidi, o Sabrina nenorėjo parodyti Mollson, kad yra neabejinga Mayranui. Ji juk pasižadėjo, nelaužys savo pažado. Kita priežastis buvo pats Mayran. Jam taip pat nereikėjo žinoti, kad von Sjuard jo velniškai ilgėjosi ir troško visai ne apkabinimo. Tiesa, ištarti žodžiai, sušnabždėti į ausį visu kūnu pasiuntė malonius virpuliukus ir tą akimirką auksaakė nekentė savęs už tai, kad šitaip jos kūnas reagavo į Mayran.
Paleista iš glėbio taip papurtė galvą, jog teko atsiremti į sieną, kad nesitėkštų ant žemės. Laimei, bjaurias mintis pavyko išvyti. Toptelėjo, kad derėtų pasakyti, kad visus jo išsakytus žodžius girdėjo ne tik ji, tačiau nusprendusi, kad statyti vaikino į nemalonią padėtį nederėtų, pasiliko šitai vėlesniam laikui. Likus dviese, ko mergina visai netroško, nors tuo pačiu norėjo klykti iš noro pabūti dviese, pasakys.
- Žinoma, kad ne, - papurtė galvą. - Saiko dabar turi draugą, - gūžtelėjo pečiais.
Kambaryje stojo tyla. Na, ne visai tyla, dabar nesigirdėjo dviejų keturkojų keliamo triukšmo, liko tik jie trys. Dėkingai žvilgtelėjusi į Heidi, sutalpindama į savo žvilgsnį daugiau nei galėjo ištarti žodžiais, sugrįžo auksinėmis akimis prie garbaniaus. Iš galvos niekaip nepavyko išmesti minties - priešaia stovintis vaikinas buvo tikras gražuolis.
- Na, pasakojau apie Lordą, teko keletą sakinių papasakoti ir apie tave, - sukryžiavusi rankas ties krūtine išsiviepė neleisdama būti erzinama. - Ačiū, - nusijuokė.
Tik dabar toptelėjo, kad ji stovėjo priešais garbanių su jo džemperiu. Šį visuomet užsidėdavo, kai netgi nesąmoningai jausdavo ilgesnį. Mintis, kad nešioja jo džemperį, keistai sušildydavo.
- Nugvelbiau iš draugo, - gūžtelėjo pečiais ir klausiamai sužiuro laukdama atsakymo į arbatos pasiūlymą. - Kaip sekėsi kelionėje? Ar Lordas nebijojo skrydžio? - susidomėjosi paklausė nesugebėdama atitraukti žvilgsnio nuo garbaniaus.
Negalėjo apsakyti džiaugsmo matydama jį savo namuose, priešais save. Regis, jų laukė ilgas pokalbis. Reikės viską paaiškinti dėl praėjusio karto.
-
Vaikinas spėjo pastebėti, kad Sabrina buvo kažkokia keista, tarsi kažką slėpė nuo jo. Tai jam nelabai patiko, tačiau savo nepasitenkinimų šis nežadėjo reikšti ar rodyti, taip gadinti ir taip trumpo laiko, kurį galės praleisti čia, pas Sabriną, tad teko tiesiog susitaikyti su tuo, palikti savo nepasitenkinimus savoje galvoje.
Nors ir matėsi, kad tamsiaplaukė nesitikėjo apsikabinimo, kas iš tiesų buvo keista, kadangi jie beveik visad apsikabindavo susitikę, tačiau vaikinas pripažino. Laikyti Sabriną savam glėbyje buvo tikrai malonu ir gera. Nors lieknas merginos kūnas ir visad būdavo šaltas, tačiau Mayranui jis skleidė keistai malonią ir artimą šilumą, malonų jausmą ir vertė šypsenai veide tik dar labiau praplatėti. Tačiau ilgai apsikabinę jie negalėjo stovėti, kadangi Heidi būtų pasidarę nepatogu, o ir pati Sabrina būtų galėjusi pradėti kažką įtarinėti, kas vaikino nuomone būtų buvę per daug anksti.
- Na, bent Lordas nėra mėgėjęs iškasinėti žemes ar lakstyti po jas, tad tikiuosi, kad jis ir liks sveikas, o jeigu ką, pažadu už tau atsakyti, - šyptelėdamas ir švelniai spustelėdamas Heidi ranką, ištarė vaikinas.
Pirmą kartą nusukęs žvilgsnį nuo dviejų vampyrių ir lauke laimingai lakstančių bei žaidžiančių šunų, vaikinas greitai akimis perbėgo per namus, taip tarsi susipažino su jų aplinka, tačiau ilgai neužsižiūrėjęs, grąžino žvilgsnį į merginas.
- Jeigu nesunku, norėčiau, - trumpam dėkingai žvilgtelėdamas į, kaip spėjo Mayranas, virtuvės link keliaujančią mergaitę, tarė. "Draugams" likus dviese, vaikinas plačiau išsišiepė, dar kartelį nužvelgė Sabriną, pagalvojo kokia ši graži ir grąžino žvilgsnį ties jos auksinėmis akimis.
- Turėjai omenyje, kad pasakojai apie mane, tad keliais sakiniais užsiminei ir apie Lordą? - toliau sėkmingai erzindamas von Sjuard ir žaismingai kilstelėdamas antakius, paklausė.
- Matyt tavo draugas turi labai gerą skonį, kad nešioja tokius gražius džemperius, - savotiškai pagyrė save, o gal labiau pajuokavo ir dar kartelį trumpam žvilgtelėjo į džemperį, kuris ant merginos atrodė daug kartų geriau negu ant pačio Wallflowerio, - Tiesą pasakius, Lordas kiek prisibijojo skrydžio, bet buvo pakankamai paklusnus ir iškentėjo visą skrydį ganėtinai ramiai. Tačiau grįžtant, tikrai rinksimės kokį nors kitą būdą, o ne skridimą lėktuvu. Nenoriu jo gąsdinti ir kankinti.
Supratęs, kad šis prie durų stovi vis dar su batais, vaikinas kaip mat pasilenkė ir nusimovė juos, tvarkingai pasidėjo šone ir vėl atsitiesė.
- O pas jus čia daug šilčiau, negu tikėjausi. Niekad nesu čia buvęs. Gausi aprodyti man Venisą, skruzdelyte, - mirktelėjo akimi ir šyptelėjo
-
Stovėdama kiek tolėliau, Heidi stebėjo porelę kuri bandė įrodyti, kad jie vienas kitą myli tik kaip draugus. Vien jau stebint šių veiksmus buvo galima susidaryti kitokį įspūdį, tačiau nebuvo panašu, kad jiedu nori tai pripažinti. Nors tai ir nebuvo santykiai, kuriuose mergaitė turėjo svarbią rolę, tačiau nešiodama Sabrinos paslaptį, norėjo jai padėti. Aišku Mayran apie tai negalėjo nieko sakyti, tačiau galėjo uždavinėti klausimus, kurie šiam tikriausiai būtų pasirodę kiek nemalonūs, jeigu šis tikrai mylėjo merginą ir taip šį paskatinti prisipažinimui.
Išgirdusi, kad Lordas nėra linkęs į žemės grožio naikinimą, jaunoji vampyrė linktelėjo, pildama vandenį į arbatinuką ir kaisdama šį. Laikas ėjo, tačiau nei vanduo, nei porelė niekur nesiskubino, tačiau buvo panašu, kad skystis ims garuoti greičiau nei jiedu pasijudins svetainės link. Taip ir įvyko, arbatinis neužilgo pranešė, kad vanduo jau paruoštas vartojimui, tad tamsiaplaukė į tris puodelius įdėjo arbatžolių maišelius ir šiek tiek pamaišė. Dabar tik liko sulaukti, kol šie sumanys baigti meilintis vienas kitam ir pasirodys svetainėje.
-Kiek žinau, namuose yra ne tik prieškambaris, -nusijuokė klastuolė, norėdama juos kiek paerzinti tuo, kad šie jau kelias minutes trynėsi ten, -taip pat, arbata jau paruošta, -pranešė, traukdama į lauką, ketindama pasižiūrėti ar darželis bei Lordas su Saiko vis dar sveiki.
Buvo panašu, kad šunyčiai tiek pat gyvi, kiek ir buvo prieš keletą minučių bei jėgų turėjo panašų kiekį. Tad šiek tiek juos pastebėjusi, Heidi grįžo į vidų, nužvelgdama danguje besikaupiančius debesis, kurie pranašo ateinančią liūtį. Nunešusi dvejetą puodelių ant svetainės stalelio, likusį pasiėmė į ranką ir užvertusi nusikaltimų skyrių, laukė kol šie sugebės palikti vienintelę namo vietą, kurioje teko buvoti Mayran.
-
- Atsakyti? Prisiimsi kaltę už Lordą? Ką gi, tavęs laukia ilgos kančios, kurias sukels Heidi, o aš prisidėsiu, - nekaltai suklapsėjo blakstienomis, leisdama veidą papuošti šypsenai. - Užkutensim iki mirties, - sušnibždėjo mirktelėdama, o tada lyg niekur nieko, tarsi tokio pokalbio nė nebūtų buvę, išsitiesė ir surimtėjo. Paslaptis reikėjo išlaikyti saugiai.
Pasiilgau tavęs, Mayran...
Giliai įkvėpė. Buvo taip gera ir vėl šnekučiuotis su garbaniumi, erzinti vienas kitą ir nesiliauti šypsotis. Šiam būnant šalia viskas atrodydavo paprasta. Būtų galėjusi su vaikinu kalbėtis valandų valandas, dienų dienas, mėnesių mėnesius ir kiekvieną akimirką mėgaudamasi visu tuo: artumu, draugyste, keistu ryšiu ir... Skaudžiu suvokimu, kad jis myli kitą. Priminusi pati sau, kad derėtų laikytis pagarbaus atstumo ir nė už ką neparodyti savo jausmų, liūdnai vyptelėjo. Mayranui būnant už tūkstančių kilometrų viskas buvo lengviau. Daug lengviau buvo negalvoti apie jį, apie savo jausmus ir visas tas akimirkas, praleistas kartus. Kaip skaudu bus jį išlydėti...
- Ne, - daug liūdniau nei norėjo atsakė, tad akimirksniu papurtė galvą dirbtinai nusijuokdama. - Lordas mielesnis ir fainesnis, todėl nusipelnė daugiau dėmesio, - nelikdama skolinga paerzino ir šį.
- Koks pagyrūnas, - apsimestinai pasibaisėjusi išplėtė akis pasipiktindama, stengdamasi nesusigūžti dėl Mayrano žvilgsnio.
Šįkart tamsių akių žvilgsnį, įsmeigtą į save, pastebėjo ir tą akimirką viduje pajuto priešingus jausmus. Mintis, kad vaikinas niekaip nenuleidžia nuo jos akių, glostė savimeilę, tačiau žinodama, kad šis priklauso kitai, jautėsi dėl to kalta ir už tai nekentė savęs. Jis atvyko pas ją, palikęs savo merginą už tūkstančių kilometrų, tad kodėl ji, Sabrina, negali išmesti jos iš galvos?
- Nes tu pavydi.
- Nepavydžiu. Džiaugiuosi, kad jis laimingas.
- Meluoji pati sau, Sabrina.
Juto, kad Fandangas nori dar kažką pasakyti, o ji norėjo atsikirsti, tačiau, regis, Marso sakalas persigalvojo nusprendęs palikti viską jaunuoliams. Jiems patiems reikėjo išsiaiškinti savo jausmus.
- Narsuolis, - šyptelėjo žvilgtelėdama pro langą ir akimis susirasdama ramiai pievelėje besiilsinčius keturkojus.
- Eime, nes Heidi tuoj numirs ten iš nuobodulio likusi viena, - garsiau, kad ir ši girdėtų, šūktelėjo patraukdama į virtuvę. - Už ekskursiją teks susimokėti, - kreivai šyptelėjo trumpam grįžtelėdama į Mayran.
Nė nepastebėjo, kad taip ilgai užsibuvo su garbaniumi prie durų. Būnant su šiuo Sabrina prarasdavo laiko nuovoką, mat laikas pralėkdavo nepastebimai. Nujautė, kad Heidi stebėdama iš šalies darosi savo išvadas ir aiškiai mato merginos pastangas paslėpti savo jausmus nevykusiu būdu.
- Įsitaisyk, - žvilgsniu parodė patogią sofą ant kurios retkarčiais užsnūsdavo priešais židinį. - Jeigu iš tiesų norėtum pamatyti daugiau Veniso, ne tik mūsų namą, galėtume kurią nors dieną išeiti visi pasivaikščioti, o tuomet prieš grįžtant į namus - nueiti į paplūdimį? - žvilgtelėjo į abu pašnekovus.
-
- Ar man jau gailėtis, kad atvažiavau ir bėgti pro duris, kol dar turiu progą ir nesu įkalintas šių dviejų raganaičių pinklėse, kol dar nenukentėjau? - prunkštelėdamas paklausė ir vyptelėjo žaisminga šypsena, - Mieloji, teks tave nuvilti... Užkutentos būsit jūs, nes aš kutenimo nebijau, - taip pat tyliai, kaip ir Sabrina, sušnabždėjo ir Mayranas, o galiausiai linksmai, trumpai nusijuokė ir pakedeno savo garbanas.
Tačiau šypseną veide tuoj pat pakeitė kiek sunerimęs veidas. Tamsus vaikino žvilgsnis žvelgė į kiek liūdnoką, kažką slepiantį ir keistų jausmų apimtą merginos veidą, tarsi analizavo jį ir taip bandė suprasti, kas Sabrinai ne taip, kodėl ji liūdna.
Jau norėdamas prabilti ir paklausti ar Sabrinai viskas gerai, taip pat greitai kaip ir prasižiojo, taip greitai ir užsičiaupė. Nusprendęs, kad apie tai būtinai su ja pakalbės kiek vėliau, kai jie liks dviese ir tai nesukels jokių nepatogumų Heidi, nevers jos pasijausti nemaloniai, vaikinas vėl grąžino savo įprastą, laimingą šypsnį veidan.
- Tu nori pasakyti, kad aš ne mielas? Ar aš jau turėčiau įsižeisti? - apsimesdamas labai įžeistu ir įskaudintu, paklausė tamsiaplaukis. Vaidindamas šis pridėjo ranką sau prie širdies, tarsi taip bandydamas parodyti, kad šis pasakymas skaudus, ir išsižiojo. Tačiau kaip visad, toki "cirko" vaikinui ilgai išlaikyti nepavyko ir šis sukikeno.
- Žinoma, o kas daugiau save pagirs, jeigu ne pats? Nejaugi tu pasakysi, kad tau mano džemperis labai patinka ir dėl to tu jį nešioji dažnai ir nešiodama prisimeni šitą tavo mylimą, gražuolį pagyrūną? - juokaudamas, tačiau iš tiesų tikėdamasis, kad ištartuose žodžiuose yra bent kažkiek tiesos, tarė.
Iš virtuvės pasigirdus perspėjamam šūksniui, Mayranas rodosi tik dabar prisiminė, kad šie vis dar stovi prieškambaryje, kas privertė jį nepastebimai vyptelėti. Gavęs pakvietimą ir iš kitos šių namų gyventojos, jis nusekė ją, kol atsidūrė jaukioje ir mielai atrodančioje svetainėje.
- Dėkui, - padėkojo už arbatą jaunajai šių namų šeimininkei vos tik spėjo klestelėti ant sofos ir vos tik puodelis atsidūrė ant stalo.
- Skamba įdomiai. Aš už šią idėją, - šyptelėjo vaikinas ie žvilgtelėjo į Heidi, taip tarsi laukdamas jos nuomonės. Deja, tačiau rodosi, kad ilgai užsisėdėti ant sofos šiam nebuvo lemta, kadangi prie durų tuoj pat pribėgo ir lodami pradėjo prašytis į vidų du energija trykštantys šunyčiai.
- Aš juos įleisiu, - savanoriškai tarė Wallfloweris ir atsistojęs, nužingsniavo prie durų bei pravėrė jas.
Lordas kaip mat patenkintas pribėgo prie šeimininko, priekinėmis letenomis pasirėmė į jo kojas bei suamsėjo, taip tarsi išdidžiai bandydamas pasigirti, kad susirado naują draugą. Vokiečių aviganiui nubėgus į vidų, vaikinas perbraukė per švelnų haskio pakaušį, kas tik paskatino jo uodegai laimingai makalotis dar greičiau. Tačiau ilgai ir šis neužsibuvo prie durų, nubėgo paskui Lordą į namą, tad Mayranui liko tik užverti duris ir grįžti į svetainę, prie šio namo šeimininkių.
Rodosi, kad ne vien mano širdis džiūgauja pamačiusi Sabriną, tačiau ir Lordas džiaugiasi susiradęs naują draugą...
Dar kartelį klestelėjęs ant sofos, vaikinas pasiėmė šiltą arbatos puodelį į rankas ir gurkštelėjo mažą kiekį skysčio.
- Taigi, kaip jums sekasi? Ką gero nuveikėt per šį mėnesį, kai atsikraustėt į Venisą? Kaip jums jis? - iš tiesų domėdamasis paklausė aukštaūgis bei žvilgtelėjo į abi merginas.
-
Sėdėdama ant vieno iš fotelių ir laukdama pasirodančios porelės, Heidi stebėjo šuniukus, kurie karts nuo karto prabėgdavo pro durų stiklą ir nurūkdavo tolyn. Buvo smagu stebėti jų tokius nedidelius, bet daug laimės atnešančius žaidimus, kurie nebuvo panašu, kad bent kažkiek vargintų šiuos ar atsibostų. Taip pat stebėdama juos, mergaitė galėjo prisiminti ką ji patyrė su jai svarbiais žmonėmis, kas šiek tiek ir liūdino, nes nemaža jų dalis buvo per tūkstančius kilometrus nuo jos. Tačiau šioji liūdesiui neleido apimti akių, nenorėdama pasirodyti kaip liūdna asmenybė ir kad naujam svečiui atrodytų, kad šioji visuomet yra liūdna.
Tariama „draugų“ porelė matyt susiprato, kad jau neaišku kokį kiekį laiko praleido prieškambaryje ir nusprendė prisijungti prie jos. Greitai nužvelgdama šiuos, mergaitė susidarė išvadą, kad bent Sabrina stengiasi kiek galėdama apsimesti, kad ji jį myli tik kaip draugą, kas jai nelabai sekėsi ir viduje virto judesiu. Sulaukusi padėkojimo, linktelėjo apmąstydama vyresnėlės pateiktą pasiūlymą. Nors ir nesinorėjo trukdyti judviejų laiko kartu, tačiau tuo pat metu nesinorėjo atsisakyti, o tuo pačiu palikti tamsiaplaukės vienos, pasimetusios tarp savo emocijų.
-Man tinka, -šyptelėjo, žalsvos spalvos akių, savininkė, ketindama kilti ir įleisti prie durų besimalančius šuniukus, tačiau Mayran buvo greitesnis.
Šiam nutolus, tamsiaplaukė trumpam pažvelgė į jaunąją von Sjuard, lyg klausdama, kada šioji žengs lemtingą žingsnį. Aišku abejojo, kad tai atsitiks greitai, tačiau bent buvo galima to tikėtis. Gurkštelėjusi šiltos arbatos, klastuolė perbraukė per prabėgančių šuniukų kailį, o tuomet žvilgsnį vėl grąžino kažkur į tolį, karts nuo karto pažvelgdama tai į vieną, tai į kitą.
-Įkūriau darželį, o daugiau kaip ir nieko, -gūžtelėjo pečiais Heidi, nežinodama ką atsakyti ir tikėdamasi, kad Sabrina turės ką pasakyti daugiau. Mergaitė nukreipė žvilgsnį kiek toliau, kur pagal garsus turėjo rastis Lordas su Saiko ir ėmė stebėti šių mielą ilsėjimąsi, saulės pripildytame kvadrate.
-
Sutramdyti šypsenos šįkart nepavyko, kad ir kaip Sabrina bandė. Nuo anksčiau buvo pratusi prie Mayran jai parenkamų pravardžių ar įvardžių, tačiau šįkart ištartas vaikino žodis privertė kūnu pasklisti šilumą. Žinojo, kad tai tebuvo tik pajuokavimui skirtas žodis, visiškai neturintis reikšmės žodis, tačiau mergina nebandė nuvyti to keisto jausmo. Juk niekas to nežinojo, o slėpti nuo savęs, kaip jau suprato, beprasmiška. Tik apgaudinėtų. Nieko paaiškinti Mayranui taip pat nereikėjo. Jos šypsena - jo pajuokavimo padarinys, tad jaudintis taip pat nebuvo dėl ko.
- Kur gi ne, - papurtė galvą dėbtelėdama į vaikiną ir sukikendama.
Buvo spėjusi pasiilgti to lengvumo jausmo būnant su garbaniumi. Tas mėnesis prilygo ištisai amžinybei... Laimei, visuomet šalia buvo Heidi, bet kaip ji ištvers, kai Heidi grįš į Hogvartsą, Mayran išvyks, o Sorenas nesuspės sugrįžti? Nuo tokios minties kūną nupurtė šiurpas. Per visus beveik dvidešimt metų ji niekuomet nebuvo likusi viena, na, neilgiau nei kelioms valandoms, tad dabar... Tuoj pat nuvijo tokias mintis šalin. Ji niekuomet ir nebus viena, šalia bus Fandangas ir Saiko.
- Ne, - papurtė galvą. - Visiškai ne mielas. Neturi nei kailiuko, nei mielo snukučio, - liūdnai vyptelėjo pažvelgdama vaikinui į akis ir tą pat akimirką pasigailėjo.
Kūną užplūdo taip ilgai ir kankinančiai slopinti jausmai. Norėjosi čia pat išrėkti, ką ji jaučia, sulaukti tokio pat atsako ir atsidurti garbaniaus glėbyje. Vietoj to auksaakė tik papurtė galvą. Nieko panašaus nebus.
Sekantys Wallflowerio žodžiai privertė garsiai ir nuoširdžiai nusikvatoti. Skruostai dailiai nusidažė raudoniu paryškindami auksines akis. Negalėdama nustoti juoktis ir tuo pat metu jaustis nepatogiai, mat garbanius itin detaliai išsakė viską, ką Sabrina jausdavo nešiodama tą džemperį. Papurčiusi galvą ir trokšdama kaip nors paslėpti savo rausvus skruostus nėrė į svetainę. Pokalbis buvo baigtas.
Garbaniui trumpam pasišalinus iš svetainės, Sabrina patogiai įsitaisė kaip įmanoma toliau nuo šio pasirinktos vietos ir nenoriai žvilgtelėjo į Mollson. Kaip reikėjo tikėtis, ši klausiamai žiūrėjo į ją. Giliai įkvėpusi mergina tik papurtė galvą. Ji neketino nieko daryti, žinojo, kad vaikinui patinka kita, o jo laimės ji negriaus.
Netrukus prie trijulės prisijungė porelė keturkojų. Laimingai nusiteikę abu šunys puolė prie šeimininkų, tik ne savo. Lordas džiaugsmingai pasilabino su von Sjuard kelis kartus bakstelėdamas nosimi į koją, o Saiko apuostė Mayran ir įsirėmęs šiam į krūtinę kelis kartus suamsėjo. Sabrina kikendama stebėjo tą sceną. Netrukus abu keturkojai prisistatė prie Heidi. Regis, Saiko nekantravo supažindinti Lordo su ja.
Sulaukusi atsakymų linktelėjo tuo pat metu susimąstydama apie tai, ką gero nuveikė per šį mėnesį. Pasigirti niekuo negalėjo, viskas, ką ji darė, tai bandė išmesti Mayran iš savo galvos. Deja, ir šitai nepavyko.
- Ištyrinėjom Venisą, iškraustėm Soreną iš namų, - nusijuokė gūžtelėdama pečiais. - ir laukėm pasirodančio Lordo, - padarė trumpą pauzę rauktelėdama antakius, tarsi bandytų prisiminti kažką, ką buvo pamiršusi. - Ak, taip, ir tavęs su Lordu, - nusijuokė paerzindama.
-
Matyti plačią šypseną ir rausvus, paraudusius skruostus vampyriukės veide, žinoti, kad to priežastis yra jis, vertė jaustis patenkintam, laimingam, o šypsenai veide tik dar labiau praplatėti. Vaikinas nesuprato, kaip anksčiau nepastebėjo kokia nuostabi Sabrina yra ir, kad jam reikia jos, tik jos, o ne kažko kito. Jokia mergina nebuvo tokia graži kaip Sabrina, jokia mergina neturėjo tokios gražios ir tirpti privertančios šypsenos, jokia mergina nebuvo tokia miela ir neturėjo tokio gero, žaismingo ir mielo charakterio. Tiesiog jokia mergina Mayranui neatrodė tokia tobula, kokia atrodė Sabrina.
Vaikinas puikiai suprato, kad buvo įklimpęs giliai, visiškai pametęs galvą dėl tamsiaplaukės, tačiau jis to nesigailėjo. Taip jaustis šiam net visai patiko, kadangi žinojo, kad šis jausmas skirtas ne kažkam kitam, o Sabrinai.
Haskio veislės šuniui prisiartinus prie garbaniaus, pasirėmus letenomis į jį ir pradėjus uostyti, o galiausiai ir laimingai suamsėjus, šis nusijuokė.
- Žinau, žinau, aš irgi manau, kad dėl plaukų kiekio mes atrodom gana panašūs. Nejaugi mes būsim broliai? - pajuokaudamas, tarsi bendraudamas su šunimi ir norėdamas tik dar labiau pakelti šių namų šeimininkių nuotaiką, tarė vaikinas. Paglostęs šuns, kuris atrodo gan džiaugėsi jo atvykimu, švelnu pakaušį, vaikinas kiek susidomėjęs išklausė merginų trumpų pasakojimų. Kiek rauktelėjo antakius, kadangi šis tikėjosi, daug platesnių ir išsamesnių pasakojimų iš jų pusės, daugiau įspūdžių ir įvykių.
Rodosi, kad tik pas mane gyvenimas nebuvo ramus ir visko vyko tikrai nemažai...
- Taip trumpai? Nejaugi Venisas nesužavėjo, kad taip nesusidomėjusios šnekat? - susidomėjęs paklausė ir pažvelgė į augintinį, kuris rodosi, kad labai džiaugėsi jaunosios vampyrės kompanija, vizgino uodegą, visas patenkintas spurdėjo ir cypdamas prašėsi dėmesio. Šyptelėjo.
- Ai, tai reiškiasi, kad aš galiu palikti čia Lordą, o pats grįžti atgal į Londoną? - apsimesdamas liūdnu paklausė, tuo pačiu metu erzino Von Sjuard, prisidėjo prie šio žaismingo erzinimo.
Turbūt Heidi galvoja, kad mes kažkokie nesubrendę, tačiau suaugę, dideli vaikai.
Nuo minties tik plačiau šyptelėjo visiškai nesirūpindamas tuo ir tiesiog būdamas savimi. Būdamas laimingas, turėdamas savo širdies savininkę visai netoliese savęs.
Trumpam nukreipęs žvilgsnį nuo merginų, vaikinas nusimovę džemperį ir liko tik su marškinėliais. Šis visiškai nesitikėjo, kad čia bus taip šilta, tad buvo pasiruošęs kiek šaltesniems orams, bet pasirodo, kad prašovė.
Džemperiui dingus nuo aukštaūgio kūno, darbo metu sužeista nuo alkūnės iki peties ranka, kuri buvo apibintuota, aiškiai pasirodė, tačiau į tai šis nelabai atkreipė dėmesio, nepastebėjo to, ko kaltininkas turbūt buvo nuovargis. Prieš pat skrydį Mayranas dirbo naktinėje pamainoje, o skrydis taip pat išvargino, tačiau šis stengėsi to neparodyti, nors kiek pajuodę paakiai tam visiškai nepadėjo.
-
Lėtai gurkšnodama arbatą, Heidi stebėjo tai kas vyko priešais ją. Tiek Sabrina, tiek Mayran priminė vaikus, kurie po ilgo nesimatymo tik ir norėjo vienas kitą paerzinti. Iš dalies tai buvo miela, tačiau tuo pačiu ir kiek keistoka. Aišku per tuos penkioliką gyvenimo metų, mergaitė jau buvo pripratusi ir prie keistesnių dalykų, tad tai nebetaip stebino. Karts nuo karto, plačiau šyptelėdama dėl vienas kitam mėtomų komentarų. Jaunoji vampyrė kiek nuliūdo, kad gyvenime neturi draugo, su kuriuo galėtų taip laisvai bendrauti, ignoruodama esamą situaciją. Aišku iki to meto, kai bus per sena turėti draugų ir žmonės su kuriais ji bendraus bus tik trumpi pažįstami, buvo pakankamai daug laiko. Tad todėl, žalsvos akių spalvos savininkė tikėjosi, kad iki tuomet pavyks atrasti tą vienintelį draugą.
-Pažiūrėsim kaip pats apibūdinsi miestą, -ant stalo pastačiusi puodelį, nusijuokė tamsiaplaukė, išgirdusi atsakymais nepatinkantą Mayran kalbant.
Kasydama aviganio paausius, klastuolė stebėjo situaciją nežinodama ką turėtų dabar daryti. Jautėsi lyg pašalietė šioje situacijoje ir norėjo keliauti į kambarį rūpintis augalais, tačiau tuo pat metu nenorėjo, kad Sabrina jaustųsi nepatogiai, jeigu ji dėl tokių dalykų taip jaustųsi. Lordo likimas čia skambėjo smagiai ir Heidi nebūtų supykusi dėl dar vieno keturkojo draugo, tačiau žinojo, kad tai yra tik pajuokavimas ir vargu ar tai įvyks, tačiau galimybė visada egzistavo.
Gurkštelėdama dar vieną gurkšnį, mergaitė padėjo jau beveik tuščią puodelį ant stalo. Trumpam nužvelgusi kūno proporcijos, jaunoji vampyrė susidėmojo ant rankos palikta žaizda. Nors ir norėjosi patenkinti savo smalsumą ir išsiaiškinti kokiomis aplinkybėmis ji ten atsidūrė, tačiau vien jau mintis apie klausimą atrodė kiek keistoka, tad nusprendė tai palikti Sabrinai. Aišku, jeigu šioji iš viso norės apie tai kažką girdėti, kas atrodė kaip beveik neįmanomas dalykas, tačiau niekada negali žinoti, kaip pasisuks pasaulis.
-
Von Sjuard švelniai krimstelėjo apatinę lūpą mėgindama sutramdyti besiveržiantį juoką. Galiausiai po nesėkmingo mėginimo tyliai sukikeno. Niekaip negalėjo suprasti, ką Mayran turėjo tokio, kas nuolat ją vertė juoktis ir be perstojo šypsotis. Ji nebuvo ta, kuri į visas šalis dalintų savo šypsenas ir rodytų laimingas emocijas, tačiau šalia būnant garbaniui, išlikti niūrios nuotaikos atrodė neįmanoma.
Stebėdama savo augintinį ir su juo kalbantį vaikiną, rudaplaukė kilstelėjo lūpų kampučius. Saiko, regis, nuoširdžiai buvo susidomėjęs naujuoju svečiu ir lygiai taip pat, kaip ir Sabrina, spėjo jį pamėgti.
- O aš vis mąsčiau, kur tu matytas, - sukikeno šitaip atkreipdama haskio dėmesį į save.
Palikęs garbanių ramybėje keturkojis patogiai įsitaisė prie šio, mėlynomis it vandenynas akimis stebėdamas sėdinčius žmones.
- Ne, - tuoj pat papurtė galvą paprieštaraudama. - Venisas žavus, manau, kad visiems, - turėdama omenyje Heidi, Saiko, Spaiką, Soreną ir Fandangą. - čia patinka, tik mums kur kas įdomiau, ką spėjai nuveikti tu, - susidomėjusi pakreipė galvą žvilgtelėdama į Mayran.
Netrukus svetainėje nuskambėjus apgaulingai liūdnam klausimui, mergina žvilgtelėjo į jaunąją vampyriukę. Šiai, regis, tokia mintis patiko. Lordas iš tiesų buvo be galo draugiškas ir mielas aviganis, von Sjuard taip pat nebūtų prieštaravusi, kad keturkojį garbanius būtų palikęs joms. Tiesa, daug labiau troško, kad čia pasiliktų ir pats Mayran. Tokiu būdu ji galėtų jį matyti kasdien, kalbėtis, juoktis ir žinoti, kad jis šalia. Ir tuoj pat tokia mintis buvo nustumta į šalį.
- Manau, kad Heidi tam neprieštarautų. Be to, Lordą mes gerai prižiūrėsim, - nusijuokė pakasydama šiam paausius ir prieš skuodžiant prie tamsiaplaukės dar spėjo brūkštelėti per nugarą.
Pagaliau išgėrusi visą puodelį arbatos pastatė šį ant stalo. Žvilgsnis užkliuvo už Mollson ir Wallflowerio puodelių. Nieko nelaukdama paėmė tuščius puodelius ir trumpam palikusi juos svetainėje, nuskubėjo į virtuvę. Palikusi indus kriauklėje ir nusprendusi juos išplauti vėliau, grįžo atgal. Akimirksniu pasigailėjo. Čia pat stovėjo džemperį nusivilkęs Mayran, kurio raumenys pūpsojo iš po marškinėlių. Sabrina neįstengė suprasti, kodėl jis taip ją veikė. Nė į vieną vaikiną von Sjuard nekreipdavo dėmesio, šie tarsi jai nė neegzistuodavo, bet Wallfloweris priversdavo pasijusti taip, tarsi jis būtų vienintelis vaikinas žemėje. Nekęsdama savęs už tai pabandė nukreipti žvilgsnį į šalį, bet akies krašteliu pastebėjusi subintuotą ranką, akimirksniu žengė arčiau tamsiaakio.
- Kas nutiko? - sunerimusi atsargiai ištiesė ranką švelniai priliesdama sutvarstytą vietą. - Pasakyk, kad tai tik menkas sužeidimas, - kilstelėjo galvą pažvelgdama tiesiai į tamsias akis tą pat akimirką suvokdama, kaip arti ji stovėjo.
Išsigandusi ir sunerimusi pamiršo sau duotą pažadą, tad dabar prie vaikino stovėjo vos per kelis centimetrus. Tereikėjo žengti dar vieną žingsnį ir ji būtų galėjusi atsitrenkti į šį it į kokią sieną. O rudaplaukė nujautė, kad būtent taip ir būtų, mat ji tebuvo silpna, gležna mergaitė palyginus su raumeningu, plačiapečiu aukštaūgiu. Žinoma, pasinaudojusi vampyriška jėga ji būtų šį nusviedusi per visą kambarį ir turbūt išdaužusi langą.
- Ammm... - nenoriai žengė atbulomis keikdama save mintyse. - Eime, nuvesiu tave į kambarį, galėsi pailsėti, - bandydama paslėpti savo sutrikimą ir tą maloniai nejaukų artumą, kurį ką tik sunaikino, pratarė nerdama laiptų link.
Garbanius buvo akivaizdžiai pavargęs. Spėjo, kad ne tik skrydis išvargino, bet ir darbas. Jam iš tiesų reikėjo poilsio, o ji to nė nepastebėjo, buvo per daug apakinti laimės, kad jis čia.
- Kol tu ilsėsiesi, mes su Heidi ką nors pagaminsim, - tarsi pažadėdama nepalikti vampyriukės vienos ir netrukus sugrįžti, - grįžtelėjo per petį. - Tikėkimės virtuvės nesudeginsim, - nusijuokė.
Užlipusi į antrą aukštą pabandė nusiraminti, nuraminti krūtinėje besidaužančią širdį ir susikaupti. Pravėrusi savo kambario duris pirmiausia praleido vaikiną, o tada įžengė ir pati.
- Pasigrožėk kambariu, kurio negausi, kol paruošiu tavąjį, - sukikeno dingdama koridoriuje.
Pro praviras balkono duris į kambarį skverbėsi vėjas kedendamas permatomas, plonytes užuolaidas. Ant tvarkingai paklotos lovos gulėjo sukramtytas, kiek paplyšęs Saiko žaislas. Nieko ypatingo, išskyrus tamsų rašomąjį stalą ant kurio stovėjo didelė raudonų rodžių puokštė. Savo grožiu jos būtų pakerėjusios visus. Atrodė, kad nuskintos jos tik vakar, bet dideli, tamsūs žiedai buvo spėję prasiskleisti visu savo grožiu. Čia pat gulėjo ir krūva piešinių. Vieni iš jų buvo nuspalvinti ir priminė tikrovę, mat Sabrina buvo spėjusi neblogai patobulėti šioje srityje, kiti tebuvo nupiešti su paprastu pieštuku, bet dailiai ir kruopščiai. Vienas iš tokių piešinių ir buvo Mayrano Wallflowerio portretas.
-
Gurkštelėjęs paskutinį gurkšnį arbatos, kuri buvo tikrai skani, kas buvo gan keista, kadangi vaikinas anksčiau visad gerdavo kavą ir arbata jam nepatikdavo, padėjo tuščią puodelį ant svetainės stalo, linktelėjo galva, taip tarsi padėkodamas. Trumpam nusukęs žvilgsnį į augintinį, kuris buvo skyręs visą savo dėmesį Heidi, patenkintas gautu dėmesiu ir glostymu vizgino uodegą ir susižavėjusiu žvilgsniu žvelgė į naująją draugę, šyptelėjo nuo mielo vaizdo ir vėl grąžino žvilgsnį į merginą, dėl kurios čia ir atvyko.
- Jau dabar galiu apibūdinti tai, kad čia daug karščiau, negu aš įsivaizdavau ir rodosi, kad teks eiti nusipirkti naujų rūbų, nes tokiems orams aš nebuvau pasiruošęs, - pasidalino savo pirmuoju įspūdžiu apie Venisą ir taip tarsi atsakė į jaunosios vampyriukės žodžius, - O aš nieko ypatingo nenuveikiau. Darbo krūvis padidėjo, buvau paaukšintas, tad ir dirbau daugiau, dažniau apsilankydavau sporto salėje ir šiaip leisdavau laiką su Lordu ar mieste.
Akies krašteliu žvilgtelėjęs į šalia jo įsitaisiusį haskį, vaikinas pradėjo glostyti jį, nuo ko šis išleido keistus, kiek juokingus, tačiau patenkintus garsus. Nenustodamas glostyti šuns, vaikinas žvelgė į Sabriną ir tarsi laukė jos sekančiųjų žodžių. Išgirdęs juos, buvo priverstas susimąstyti.
Lordui čia būtų daug geresnės sąlygos gyventi, negu pas mane... Čia yra ir didžiulis kiemas, kuriame jis galėtų kada tik nori išsilakstyti, ir didžiulė patalpa namuose, ir kitas šuo, draugas, su kuriuo galėtų žaisti ir džiaugtis vienas kito draugija... O ir Sabrina su Heidi jis labai patinka, kaip ir jos patinka jam...
- Galbūt jam tikrai reiktų pasilikti čia? Aš nesuteikiu jam to, ką jūs suteiktumėt jam, o be to, tokiu atveju dar dažniau atvažiuočiau jus aplankyti... - išreiškė savo mintis garsiai, tačiau pats vis dar buvo kiek susimąstęs, nežinojo, ką reikia daryti, kad pasielgtų teisingai.
Žvilgtelėjęs į Lordą, kuris šią akimirką atrodė laimingas kaip niekad gyvenime, šyptelėjo ir įtikino, kad čia jam gyvenimas būtų daug geresnis, negu gyvenimas su juo bute. Kad ir kaip nenorėjo to pripažinti...
Numautas džemperis vis dar buvo vaikino rankose, tad tvarkingai perlenkęs jį vieną kartą, padėjo ant sofos, o atsisukęs, susitiko su gintariniu žvilgsniu, stebinčiu jį. Akimirkai pasimetė, pats užsispoksojo į tamsiaplaukės akis, tarsi paskendo jose, nors jos ir žvelgė ne į jo akis, o į jo ištreniruotą kūna, kas iš tiesų kėlė Mayrano ego. Garbanius atsigavo, nusuko žvilgsnį nuo merginos akių tik tada, kai išgirdo klausimą iš jos lūpų. Prisiminimas apie žaizdą, kuri buvo paslėpta po bintų sluoksniu, kaip mat šovė į galvą, tačiau jis jos nesureikšmino. Jam nerūpėjo jokie bintai ar jokios žaizdos. Vienintelė mintis galvoje šią akimirką buvo ta, kad von Sjuard stovi taip arti šalia jo ir jam užtektų tik pasilenkti, kad jaunuolių lūpos susijungtų.
Sabrinos švelnus prisilietimas prie jo rankos tarsi silpna ir malonia elektros srovele perbėgo per visą jo kūną, vaikinas šyptelėjo, kad ir kaip nenorėjo parodyti, kad tokie maži veiksmai gali taip smarkiai jį paveikti.
- Man viskas gerai, nesijaudink. Tai tik menkas įpjovimas, kurį gavau dirbdamas, darbe gindamas svarbius žmones, - kiek pameluodamas dėl žaizdos dydžio, nenorėdamas, kad vampyrė jaudintųsi, tačiau toliau sakydamas visišką tiesą, tarė ir kiek nusiminė kai ši atsitraukė, tikėjosi, kad ji nepastebėjo to nusiminimo, nusivylimo.
Merginai greitai sumalus žodžius, tada dar labiau atsitraukus, nubėgus į savo kambarį ir liepus jam jį sekti, vaikinas sutrikusiu, tarsi klausiančiu "kas čia ką tik įvyko?" žvilgsniu, pažvelgė į mergaitė. Tačiau atsakymo taip ir nesulaukęs, atsiduso, nebeturėdamas jokio kito pasirinkimo, pasigriebęs ant sofos gulintį džemperį kartu su savimi, nusekė namų savininkę.
Pagaliau pasivijęs merginą, vaikinas įžengė į jaukų, mielą ir gražų kambarį, kuris, kaip jis suprato, priklausė Sabrinai. Dar kartelį apsižvalgęs ir nespėjęs nieko pasakyti, Mayranas kambaryje buvo paliktas vienas. Šis nesuprato, kodėl von Sjuard elgėsi taip keistai, tarsi truputį prisivengė jo, tačiau to pakeisti negalėjo, atsiduso ir trūktelėjęs pečiais, padėjo kuprinę su džemperiu ant žemės, prie sienos, ėmė apžiūrinėti kambarį. Pirmas dalykas, kuris užkliuvo už jo akių, buvo ant stalo paskleisti balto popieriaus lapai, kuriuose buvo įvairiausi piešiniai. Prižygiavęs prie stalo, vaikinas peržvelgė visus piešinius, tačiau už jo akių labiausiai užkliuvo vienas vienintelis piešinys. Jame buvo pavaizduotas ilgų, garbanotų plaukų vaikinas, kurį šis pažinojo geriau negu niekas kitas. Jame buvo pavaizduotas pats Mayranas Walllfloweris.
Pasiėmęs piešinį į rankas, patenkintai ir plačiai išsišiepė, akimis atidžiai analizavo jį, viduje džiaugėsi.
Tačiau apsauginio darbą dirbančio vaikino žvilgsnį užkliudė ne tik piešinys. Greitai šypsena iš jo veido dingo, jame pasirodė pavydas, šioks toks pyktis ir nusivylimas, o žvilgsnis žvelgė tiesiai į rožes.
-
Buvo panašu, kad Mayran rimtai susimąstė apie Lordo palikimą čia, kas skambėjo džiuginančiai, tačiau tuo pat metu ir kiek liūdnokai. Heidi spėjo, kad juos sieja stiprus ryšys ir išsiskyrimas būtų per daug liūdnas abiems. Aišku vaikinas būtų greičiau susitaikęs su šia mintimi, tačiau šunelis vargu ar suprastų kodėl jį taip staigiai paliko mažai pažįstamoje vietoje. Nuo stalo dingus puodeliui, mergaitė linktelėjusi padėkojo Sabrinai.
Akies krašteliu stebėdama apibintuotą ranką, jaunoji vampyrė susidarė įvaizdį, kad šiam visai neseniai teko dalyvauti muštynėse ir iš jų parsinešti didesnį ar mažesnį įpjovimą. Tačiau nenorėdama darytis klaidingų spėjimų pirmiau laiko, nusprendė neteisti šio. Merginai prie vaikino prie vaikino prisiartinus per daug arti, nei šioji tikriausiai norėjo, žalsvos spalvos akių, savininkė tikėjosi, kad tai prives prie bučinio ir nebe teks matyti jaunosios von Sjuard liūdnos dėl to, kad šis tariamai myli kitą. Tačiau jos liūdesiui tai neįvyko ir buvo sulaukta tik paaiškinimo, kodėl ranka apvyniota bintu.
Merginai pasišalinus, tamsiaplaukė šyptelėjo ir linktelėjo, sulaukusi pasakymo, kad nebus palikta viena čia ilgai. Sulaukusi klausiančio žvilgsnio į kurį nors turėjo atsakymą, klastuolė tik gūžtelėjo pečiais, akimis palydėdama jaunuolius. Neturėdama labai daug veiklos, Heidi patraukė virtuvės link, ketindama išplauti užsilikusius trijulės puodelius. Greitai atlikusi šį darbą, mergaitė grįžo į savo vietą, tikėdamasi, kad Sabrina viršuje neužtruks per daug ilgai. Aišku tai jai nebuvo labai svarbu ir lengvai galėjo pabūti viena, tačiau tuo pat metu ir norėjo pasikalbėti su ja ir galbūt išaiškinti, kad yra kitaip, nei ji mano.
-
- Ne, - tuoj pat paprieštaravo Mayran ėmus svarstyti apie keturkojo palikimą čia, Venise. - Jei ketini palikti Lordą mums, teks pasilikti ir pačiam, nes neleisiu Lordui manyti, kad šeimininkas jo atsisakė, - šyptelėjo žinodama, koks brangus vokiečių aviganis yra garbaniui.
Nors pūkuotąjį Mayrano draugą tematė vos antrą kartą, bet spėjo pastebėti, koks tvirtas ryšys juos sieja. Vokiečių aviganiai ypatingai pasižymi ištikimybe, todėl toks išsiskyrimas sukeltų tik liūdesį Lordui. Mayranui taip pat ir nesvarbu, kad jo augintinis būtų mylimas ir globojamas bei turėtų draugą, jam vis tiek truktų šeimininko. Sabrina nė neįsivaizdavo, ką darytų, jei tektų palikti Saiko kam nors. Turbūt atsisveikintų plyštančia širdimi ar paprasčiausiai atsisakytų visko, kad tik galėtų likti su šiuo. Nebūtų atleidusi sau už Saiko palikimą, nujautė, kad tamsiaakis taip pat.
- Menkas įdrėskimas ir toks didelis tvarstis? - netikėdama tuo, kas buvo pasakyta, kiek prisimerkė, tačiau nusprendė, kad toks rūpestis gali sukelti įtarimų, galiausiai linktelėjo.
Stengdamasi paskubėti, kad nei Wallfloweris, nei Heidi neužsibūtų per ilgai vieni, mat nenorėjo, kad kuris nors jaustųsi nuliūdęs ar vienišas, suruošė kambarį naujajam svečiui. Lova dabar buvo apvilkta balta, pavasarinėmis gėlėmis kvepiančia patalyne, atneštas rankšluostis, padėtas ant tualetinio staliuko bei kiti reikalingi daiktai. Prieš grįždama į savo kambarį dar trumpam stabtelėjo grįžtelėdama per petį, įsitikindama, kad viskas suruošta, o tada koridoriumi nėrė savojo kambario link.
- Žinau, kad pasielgiau negerai, bet nebūtina į jas žiūrėti taip piktai, - kikendama pratarė stovėdama tarpduryje ir stebėdama, kaip garbanius šaudo žaibais žvilgsniu į ant stalo stovinčias rožes. - Pamaniau, kad neteisinga leisti joms nuvysti vien dėl to, kad buvo nuskintos pradžiuginti keletui dienų, todėl po to, kai padovanojai jas, susiradau burtą, kuris tarsi užmigdė jas ir neleido joms nuvysti, - žengusi kelis žingsnius ir sustojusi prie savo rašomojo stalo, pakankamai toli nuo Mayran, kad išlaikytų pagarbų atstumą, nusijuokė.
Tiesa, tikrosios priežasties von Sjuard taip ir neatskleidė. Nepasakė, kad vaikino dovanotas gėles saugojo dėl to, kad jos buvo brangios jai. Rožes padovanojo ne kas kitas, o Wallfloweris ir mergina žinojo, kad jas saugos visus likusius savo gyvenimo metus, o tai reiškė ateinančius kelis šimtus metų. Beveik, kaip pasakoje...
- Ei, - auksinis žvilgsnis nukrypo į piešinį, esantį tamsiaakio rankose. - Padėk jį, jis nevykęs, reiktų patobulinti arba perpiešti, - atsiduso surimtėdama.
Pokalbis, kurio rudaplaukė taip nelaukė su kiekviena akimirka artėjo. Kas sekundę į ausį sušnabždėdavo, kad jis niekur nedingo ir ji netrukus privalės viską pasakyti. Šitai visai nežavėjo vampyrės, ji mieliau būtų skradžiai žemėn prasmegusi nei šitaip save skaudinusi, bet buvo davusi sau pažadą, todėl privalėjo laikytis jo. Norėjo, kad Mayran būtų laimingas.
- Beje... Aš atsiprašau, kad praėjusį kartą pabėgau... - nudelbusi auksines akis į žemę prakalbo. Balsas buvo liūdnas ir netvirtas tarsi Sabrina kažko bijotų. - Turbūt tądien visko buvo per daug, bet tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti... Turėjau deramai atsakyti į tavo klausimą... Turbūt dabar su ta mergina esat pora ir mano patarimo tau nebereikia, - tarti šiuos žodžius buvo nepaprastai skaudu, akimirką pasirodė, kad balsas ėmė drebėti, bet tuoj pat rudaplaukė giliai įkvėpė ir susivaldė. - Tik manau, kad jai pasisekė. Labai pasisekė. Tu draugiškas, rūpestingas, linksmas, geras ir niekuomet neleidi liūdėti. Manau, kad tau tereikia apgaubti ją savo rūpesčiu ir ji bus laiminga. Na, ir tai, ką tuomet sakei, - dirbtinai nusijuokė pasitraukdama į šalį, mat išstovėti šalia vaikino buvo nepaprastai sunku.
Kūną ėmė slėgti sunkumas, nepaaiškinamas, nemalonus sunkumas. Nežinodama, ką daryti, kad neatrodytų įtartinai, patraukė prie lovos. Nuėmė paliktą Saiko žaislą ir padėjo šį į jo guolį netoli lovos.
-
Piktas, liūdnas ir nusivylęs vaikino žvilgsnis buvo nukreiptas į nuostabaus grožio, puikiai išsilaikiusias, gražiai prasiskleidusias ir rūpestingai prižiūrėtas rožes, kurios šiam buvo kažkur matytos, bet jis niekaip neprisiminė kur. Kad ir kaip bebūtų, vaikinas buvo piktas ir nuliūdęs dėl to, kad suprato pavėlavęs. Jis žinojo, kad šios rožės merginai turbūt buvo skirtos ne nuo ko kito, kaip nuo šios širdies savininko ar simpatijos, kas reiškė, kad jis pavėlavo, nespėjo prisipažinti, kad myli ją ir dėl to kaltas buvo tik jis pats.
Vaikino veidas šiuo momentu priminė supuvusią bulvę. Jame atsispindėjo daugelis įvairiausių jausmų, kurių jis net pats nesuprato, nesugebėjo perprasti. Tačiau viską greitai pakeitė į kambarį įžengusi Sabrina ir jos ištarti žodžiai. Iš pradžių Mayranas liko nesupratęs, bet viskas pasikeitė kai jis suprato. Šios rožės nebuvo padovanotos kokio nors vaikino, kuris patinka tamsiaplaukei. Jos buvo tos pačios rožės, kurias pats Mayranas įteikė Sabrinai per jų pasimatymą kavinėje.
Patenkinta, laiminga ir tuo pačiu metu žaisminga šypsenėlė pasirodė garbaniaus veide, jis jautėsi laimingas, patenkintas ir pagerbtas už tokius merginos veiksmus. Jautėsi ypatingas Sabrinai, dėl ko tiesiog nesugebėjo paslėpti laimės.
- Nesitikėjau, kad taip su jomis pasielgsi, bet aš laimingas, kad jos tau patiko ir, kad jos tau yra ypatingos, - su plačia šypsena veide tarė ir atsisuko į Sabrina, laimės žiburėliais spindinčiomis akimis pažvelgė į jos gintarines, įtraukiančias ir nuostabaus grožio akis.
Rodosi, kad visą vaikino dėmesį buvo pasiglemžusios rožės ir šis visai buvo pamiršęs apie rankose laikomą piešinį, portretą, kuriame buvo pavaizduotas. Atitraukęs žvilgsnį nuo vampyriukės akių, tarsi pabudęs iš transo būsenos, vaikinas grąžino žvilgsnį į piešinį, kuriame kiekvienas jo veido bruožas buvo tobulai pavaizduotas, tarsi nukopijuotas. Wallflowerio veidą nušvietė tik dar platesnė šypsena ir šis grąžino žvilgsnį ties tamsiaplauke.
- Ne, jis puikus. Nežinojau, kad taip gražiai pieši, o taip pat nežinojau, kad esi taip apsvaigusi nuo manęs, kad net pieši, - laimingu balso tonu, kiek paerzindamas merginą, tačiau neturėdamas to iš tiesų omenyje, tarė apsauginio darbą dirbantis vaikinas. Bet vis dėlto šis paklausė von Sjuard ir padėjo tikrai įspūdingą piešinį ant stalo, šalia kitų piešinių.
Temai pasisukus kiek rimtesne linkme, Sabrinos veide ir balse pastebėjus liūdesį, kiek surimtėjo ir suraukė antakius. Mayranas norėjo paprieštarauti jai tik pradėjus kalbėti, sutabdyti ją ir pasakyti, kad tai nėra tiesa, tačiau nenorėjo jos pertraukti, tad kantriai laukė, kol ši nustos kalbėti.
- Skruzdelyte, mažute, tu neturi atsiprašinėti. Tu nepadarei visiškai nieko blogo ir tikrai neturi atsiprašinėti. Aš puikiai, suprantu, tą dieną visko buvo tiesiog per daug ir dėl šios priežasties viskas įvyko savaime. Pagalvok, jeigu ne tu, aš būčiau mirtinai nukraujavęs. Tikrai neturi manęs atsiprašinėti ar daryti ko nors panašaus. Aš turėčiau dėkoti, kad turiu tave šalia, - kalbėdamas švelniu balso tonu, prieidamas kiek arčiau Sabrinos ir užkišdamas jos vieną nepaklusnią plaukų sruogą jai už ausies, tarė, - Tarp mūsų su ta mergina nieko nėra. Aš supratau, kad ji nėra man skirta ir tiesiog nenorėjau nieko tęsti su ja. Mano širdį jau tada buvo užkariavusi kita mergina, nors aš to pats nesupratau ir ji dar ir dabar to nežino, - prisipažino ir atsiduso, tačiau jo veidą neužilgo ir vėl papuošė plati šypsena.
- O už tai, kad panelė Von Sjuard šią akimirką labai nusišneka ir dar yra nusiminusi, jos laukia bausmė, - žaismingai išsišiepė vaikinas ir merginai nė nespėjus sureaguoti, nenaudodamas jokios jėgos, rankomis pakėlė Sabriną už liemens ir paguldė ją į lovą. Nepraėjus nė sekundei, pats pakibo virš jos ir pradėjo ją kutenti. Merginos juokas tik platino ir taip plačią šypseną jo veide, vertė norėti ir pačiam juoktis.
-
Garbaniaus veidas persimainė taip pat greitai, kaip orai Lietuvoje praėjusias kelias savaites. Niūrus žvilgsnis, kietai sučiauptos lūpos, akyse atsispindintis nusivylimas ir liūdesys. Visa tai dingo taip greitai, kad Sabrina nė nesuspėjo pastebėti. Po jos ištartų žodžių vaikinas tarsi atkuto ir ėmė šypsotis taip plačiai, kad pati mergina buvo priversta šyptelėti nejučiomis.
- Gavau jas nuo brangaus žmogaus, - gūžtelėjo pečiais suskubdama pridurti dar sakinį, kad nekiltų įtarimų. - Draugų dovanas branginu, - nejaukiai šyptelėjo pasijusdama prastai dėl savo melo.
Visą šį laiką buvo pasiryžusi slėpti savo jausmus, tylėti ir nė žodeliu neprasitarti ar neleisti niekam to suvokti, tačiau dabar jautėsi nepaprastai kvailai ir blogai. Ji nebebuvo maža mergaitė, kuri bijo prisipažinti savo jausmų, netrukus sulauks savo dvidešimto gimtadienio, o elgėsi taip kvailai... Šitai vertė jaustis blogiau nei blogai. Mayran ji iš tiesų brangino ir mylėjo, nenorėjo nuo jo nieko slėpti, jis visuomet su ja būdavo geras, mėgindavo pralinksminti, o ji... Giliai įkvėpė. Visa tai darė tik tam, kad neatimtų tamsiaakio iš tikrosios merginos. Negalėjo šitaip pasielgti.
- Taip, mirštu iš meilės tau, - nusijuokė manydama, kad toks juokelis nieko blogo nepadarys.
Jie juk vienas kitą visuomet erzindavo, kikendavo kartu ir puikiai perprasdavo vienas kito mintis, tad ir dabar, regis, nieko blogo neturėjo nutikti. Tai tebuvo tik paprasčiausias juokelis, nieko daugiau. Tiesa sakant, buvo, jis reiškė labai daug jaunajai von Sjuard, bet to visai nereikėjo žinoti garbaniui.
Išgirdusi žodžius rudaplaukė tik vyptelėjo. To ir reikėjo tikėtis. Wallfloweris buvo tas, kuris kaip įmanydamas bandydavo ją paguosti ir nuraminti. Ir jam visuomet tai sekdavosi, tačiau ne šįkart. Sabrina nuoširdžiai bandė nuvyti liūdesį šalin, bet šis it užsispyręs ožiukas nesijudino iš vietos.
- Mayran... - tyliu balsu kreipėsi purtydama galvą. - Jei ne aš, tądien tu nebūtum nukentėjęs. Jei būčiau geriau apgalvojusi savo veiksmus, nieko panašaus nebūtų nutikę, - atsiduso krūptelėdama nuo vaikino prisilietimo.
Nekaltas, švelnus prisilietimas privertė suvirpėti visą kūną. Kilstelėjo galvą ketindama atsakyti, bet gintarinėms akims stabtelėjus ties garbaniaus lūpomis, visi žodžiai kažkur išgaravo. Mintys tapo nepaprastai susijaukusios, bet tuo pat metu - šviesios. Sutelkusi dėmesį ne į tariamus Wallflowerio žodžius, o į pašalinius objektus, dalį žodžių mergina paprasčiausiai praklausė. Tik po kelių akimirkų sugebėjusi atsitokėti papurtė galvą nusukdama žvilgsnį šalin.
- Nepasisekė jai, - vyptelėjo išsiblaškiusi.
Pirmiausia, mintis, kad Mayran nebesieja niekas su ta mergina, maloniai paglostė savimeilę, beveik leido nusišypsoti ir pasidžiaugti, tačiau sekantys žodžiai sunaikino visas viltis. Nusivylusi Sabrina tik menkai šyptelėjo ketindama pasiūlyti eiti pailsėti, kol ji tuo metu nusileidusi į apačią su Heidi paruoš vakarienę.
- Ką? - tespėjo paklausti prieš tamsiaakiui griebiant ją už liemens ir paguldant į lovą.
Nė įkvėpti nespėjo, o buvo užkutenta. Raitydamasi ant lovos, garsiai kikendama ir sunkiai gaudydama orą kentė baisiausią bausmę - kartu keliančią juoką, bet tuo pat metu verčiančią norėti numirti. Susiprotėjusi pasinaudoti vampyriška jėga, trūktelėjo vaikiną už rankos ir lengvu judesiu pervertė šį ant lovos šalimais.
- Nekentėsiu viena, - juokdamasi atsilygino tuo pačiu, o tada sunkiai gaudydama kvapą, stengdamasi negalvoti apie jo ir tos nežinomos merginos santykius, krito šalimais Mayran. - Papasakok, ką veikei vis šį mėnesį. Tik plačiau, - dėbtelėjo patogiau atsiguldama, įsmeigdama žvilgsnį į tamsias akis.
Klausytis raminančio, švelnaus Wallflowerio balso buvo nepaprastai malonu. Aksominis balsas ramino, vertė atsipalaiduoti, tad Sabrina nė nepajuto, kaip auksinės akys užsimerkė ir ji nugrimzdo į tamsą.
-
Vaikiną labiausiai prajuokino merginos reakcija, šiam pagrasinus apie jos laukiančią bausmę. Tačiau stebėti besijuokiančia, besivartančią lovoje, laimingą, su plačia šypsena veide Sabrina, Mayranui buvo viskas, ko šis tik galėjo norėti ir tai jį patį vertė šypsotis taip, kad net pradėjo skaudėti skruostus.
Toks artumas su vampyre tik ir kvietė pasilenkti ir sujungti judviejų lūpas, pabučiuoti ją, įtraukti į savo glėbį ir niekad nepaleisti, tačiau nors vaikino kūnas ir protas beprotiškai to reikalavo, taip pasielgti jis negalėjo. Sabrina dar nežinojo apie jo jausmus, kurie buvo taip aiškiai rodomi ir skirti jai. Wallfloweris dar turėjo palaukti, sulaukti tinkamos progos ir nepasielgti neapgalvotai...
Iš minčių vaikiną prikėlė netikėtas merginos veiksmas. Pasinaudojusi savo vampyriška jėga Von Sjuard parvertė vaikiną ant lovos ir pradėjo kutenti. Iš šio lūpo pasigirdo ne kutenimo bijantis, tačiau kiek pašaipus juokas.
- Skruzdelyte, tu tikrai manai, kad aš bijau kutenimo? Čia tik tu bijai jo ir aš galiu tave pakankinti, - erzindamas merginą, tarė ir šiai atsigulus šalia jos, pažvelgė į jos akis ir šyptelėjo, nesusilaikęs nubraukė jai kelias ant veido užkritusias plaukų sruogas ir užkišo už ausies.
Kokia ji graži...
- Ar tau taip įdomu ką aš veikiau per tą mėnesį? Iš tiesų nelabai ką turiu papasakoti, - pradėjo kalbėti ir patogiau įsitaisė lovoje, - Tau išvykus buvo liūdna, trūko susitikimų su tavimi ir to smagaus praleisto laiko, tad ieškojau veiklos, kad tai pakeistų susitikimus, užimtų laisvą laiką. Nusprendžiau pabandyti apsilankyti sporto salėje ir ten man visai patiko, o ir pasitarnavo darbe, tad pradėjau vis dažniau ten laikytis. Buvau paaukštintas darbe, dabar prižiūriu, saugau daug svarbesnius ir įtakingesnius magijos pasauliui žmones, tad ir susidūrimų būna daugiau, ko pasekmės matosi ant mano rankos. Vakarais dažniausiai išeidavom pasivaikščioti, išsilakstyti su Lordu, dar labiau ištyrinėjom Londoną, atradom nemažai jaukių, gražių vietų, praleidom daugiau laiko kartu, kadangi man ten daugiau nieko be jo neliko. O galiausiai bandžiau pasiimti darbe atostogas kuo ilgesniam laikui, kad galėčiau praleisti daugiau laiko su tavimi. Manęs išleisti nenorėjo, tai buvo gan sunkoka, bet rodosi, kad man pavyko ir čia galėsiu praleisti dvi savaites jeigu tu esi nieko prieš. - šyptelėjo nuo minties, kad su Sabrina galės praleisti daug laiko, o galbūt net prisipažinti savo jausmuose ir tikėtis sulaukti tokio pačio atsako, o blogiausiu atveju, būti sudaužytu į mažas šukeles...
Grąžinęs žvilgsnį ties tamsiaplauke merginą, šis pastebėjo, kad jos akys užmerktos, kūnas atsipalaidavęs ir kvėpavimas sulėtėjęs. Šyptelėjo.
- O, kad tu žinotum kaip aš tave myliu... - liūdnai nutęsė Wallfloweris ir nenorėdamas trauktis nuo jo širdį pavergusios merginos, leisdamas sau pasielgti taip, kaip trokšta širdis, apsikabino merginą per liemenį, priglaudė jos liekną kūnelį prie savęs, pakštelėjo jai į pakaušį ir net nepajuto kaip jį patį pasiglemžė miegas.
-
Būdama viena apačioje ir neturėdama ką veikti, Heidi prisijungė prie šunelių, atsisėsdama netoliese jų ir imdami su šiais žaisti. Nebuvo panašu, kad šie būtų pasigedę savo šeimininkų ir vieno šoklaus kamuoliuko, kuris būdavo numetamas vos jį atnešus ir dėl kurio galėjo žaismingai peštis užteko. Aišku mergaitė draugiją būtų mieliau leidusi su Sabrina, tačiau Saiko ir Lordo nebuvo tokia prasta, kad labai liūdėtų dėl to, tad tik teko džiaugtis, kad nėra palikta visiškai viena.
Praėjo dar keletas minučių, du draugai pagaliau šiek tiek pavargo ir nebe taip lengvai bėgiojo kamuoliuko link. Šiems sumanius prigulti, jaunoji vampyrė pasidėjo kamuoliuką šalia, lyg besididžiuojanti savimi augintinių savininkė. Greitai pasigirdo šnarpštimas pranešantis, kad pirmame namo aukšte, vienintelė dar nemieganti būtybė buvo žalsvos spalvos akių savininkė, kuri neįsivaizdavo ką dabar turėtų daryti. Jaunosios von Sjuard nesirodymas šiek tiek gąsdino tamsiaplaukę, tačiau ji abejojo, kad jai kažkas gali nutikti, kol ji yra su, vos mažiau nei valandą pažįstamu, vaikinu. Na nebent jis yra vampyru medžiotojas, kuris tik apsimetinėjo tuo, kuo buvo dabar. Tačiau greitai buvo atmesta ši galimybė, kadangi abejojo, kad šis būtų laukęs taip ilgai.
Pakilusi nuo grindinio, klastuolė patraukė laiptų link, tik ketindama įsitikinti ar viskas yra gerai. Šuoliuodama per kelis laiptelius iš karto, šioji greitai atsidūrė viršuje ir patraukė kambario link.
-Sabrina? -būdama per kelis žingsnius nuo durų, pašaukė Heidi. Neišgirdusi atsakymo, šiek tiek paspartino žingsnį, staigiai sustodama tarpduryje, šiek tiek nustebusi dėl išvysto vaizdo. Jaunuoliai miegojo susiglaudę, nepalikdami tarpo įsiterpti nei mažam puodeliui. Tik atsikėlė, o jau vėl guli lovoje papurtė galvą, džiugiai pasibaisėjusi šiais. Nors ir abejojo, kad mergina po šito pakeis savo nuomonę ir supras, kad šis ją myli, tačiau tikėjosi, kad tai bent kažkiek prives prie to. Lėtai už savęs uždariusi duris, palikdama tarpelį šuneliams praeiti, mergaitė patraukė kambario link, ketindama šiek tiek padirbėti su augalais.
-
Pirmiesiems ryto spinduliams pradėjus šviesti ir spiginti į akis pro atitrauktas užuolaidas, vaikinas nepatenkintai susiraukė ir norėjo pagriebęs užklotą užsitempti jį ant veido, tačiau neradęs jo, buvo priverstas atsimerkti. Reikėjo kelis kartus pamirksėti, kol šis priprato prie staigios šviesos pasirodžiusios kambaryje, o tada dar gerai pasukti galvą, kol suprato kur randasi. Visiems prisiminimams staiga šovus į galvą, garbanius išsišiepė ir pažvelgė į jo glėbyje ramiai miegančią merginą, pakštelėjo jai į kaktą ir atsargiai, nenorėdamas jos pažadinti, atsitraukė nuo Sabrinos, išlipo iš lovos
O, kad mano kiekvienas rytas prasidėtų taip... Man daugiau nieko nereiktų, nes būčiau pats laimingiausias vaikinas pasaulyje...
Prasiražęs, dar kartelį pažvelgė į lovoje miegančią mielą ir trapią būtybę, tačiau per ilgai neužsispoksojęs(nors ir kaip norėjo tai daryti ir grožėtis mergina jai nematant), nužingsniavo iki savo kuprinės, kurioje magišku būdu buvo sutalpinta tikrai daug reikalingų daiktų. Iš kuprinės išsitraukęs sau priklausančius rankšluosčius ir kitas vonios priemones, visai pamiršdamas apie lovoje miegančią merginą, išėjo iš kambario ir šiaip ne taip susirado vonios kambarį. Rūbai ir bintas buvo tvarkingai palikti prie skalbimo mašinos, o vaikinas mėgavosi vėsoku, raumenis pabudinančiu dušu. Tačiau išlipus iš dušo viskas taip sėkmingai nevyko. Vėl apsukus žaizdą bintu, į dar vis sunkiai dirbantį, mieguistą protą atėjo priminimas, kad švarių rūbų šis neatsinešė, kas reiškė, kad vaikinas gaus grįžti į kambarį tik po vienu rankšluosčiu.
Tikėdamasis, kad koridoriuje nesutiks Heidi, o grįžus į kambarį Sabrina dar nebus pabudusi, Mayranas pradėjo savo rizikingą kelionę kambario link. Nuo pečius siekančių, garbanotų ir šlapių plaukų ant veido ir viso kūno lašėjo vandens lašeliai, rankšluostis buvo tvirtai apsuktas aplink tamsiaplaukio liemenį, o visas kūnas dar vis buvo drėgnokas, ant jo matėsi vienas kitas vandens lašelis. Namuose vaikinas buvo pripratęs taip vaikščioti po dušo, kadangi gyveno vienas, tik su Lordu, tačiau tai toli gražu nebuvo jo namai, juose gyveno dar dvi merginos. Jeigu jos būtų pamačiusios tokį vaikiną, šis spėjo, kad nei joms, nei jam tai nebūtų buvę labai malonu ar smagu.
Giliai įkvėpęs Wallfloweris įžengė į kambarį ir apsidžiaugė pamatęs, kad jo širdies savininkė vis dar saldžiai snaudžia lovoje, jiems neteks patirti nemalonios akimirkos. Daugiau nešvaistydamas laiko, apsauginio darbą dirbantis vaikinas patraukė kuprinės, kurioje buvo sudėti visi jo rūbai, link ir pradėjo ieškoti rūbų, su kuriais nebūtų taip karšta čia, Venise.
-
Visą naktį Sabrina nesąmoningai glaudėsi prie Mayran it mažas šunytis prie motinos, ieškantis šilumos, tikėdamas, kad bus apsaugotas nuo visų pavojų. Nors pati nejuto, kad šitaip glaudėsi prie vaikino, visą laiką išmiegojo nepaprastai ramiai. Šiluma, sklindanti nuo garbaniaus ramino, vertė kūną atsipalaiduoti ir nė už ką nenorėti išnirti iš tos tamsos.
Viską sugadino staiga pasitraukusi šiluma. Dar miegodama von Sjuard rauktelėjo antakius, kažką neaiškiai sumurmėjo sau po nosimi ir patogiau susirangė atlaisvintoje lovos pusėje. Per miegus spėjo pajusti vėsias lūpas sau ant kaktos, tačiau tokį prisilietimą nusinešė tamsa. Nusinešė ir tą keistą čiužinio sugirgždėjimą, nedidelį pasvirimą ir daug didesnį plotą.
Pabusti ir pramerkti akis privertė kažkur tolumoje tekantis vanduo, o kiek vėliau - žingsniai. Dar gerai visko nesuvokdama, apsimiegojusi, sunkiai išlaikydama pakeltus akių vokus kelis kartus sumirksėjo. Mayran šalia nebebuvo. Lovoje ji gulėjo vienui viena, o ir kambaryje buvo viena. Saiko su Lordu turbūt liko miegoti pas Heidi. Rauktelėjusi antakius pabandė viską prisiminti. Paskutinės detalės, sugrąžintos į atmintį, aksominis garbaniaus balsas, švelnus prisilietimas ir tamsa... Ji užmigo šalia jo, o vaikinas tai pastebėjęs turbūt dingo palikdamas ją vieną, bet čia pat į minčių srautą prasibrovė ir menka nuojauta, spėjimas. Visą naktį ji prie kažko glaudėsi, kažkas ją laikė glėbyje, o tai reiškė, kad Wallfloweris užmigo su ja ir tik paryčiais nusprendė palikti ją.
Nežymiai šyptelėjusi atsisėdo lovoje. Tingiai nusižiovavo, išsitiesė ketindama ropštis iš lovos ir tą akimirką auksinės akys susidūrė su kambaryje stovinčiu beveik nuogu vaikinu. Kelis kartus tankiai sumirksėjo, rauvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Pabudusi Sabrina tikrai nesitikėjo išvysti tokio vaizdo.
- Ammm... Labas, - vis dar gerai nepabudusi, sutrikusi pabandė ištarti kelis žodžius, bet atrodė, kad kalbėjimo dovana iš jos atimta.
Giliai įkvėpusi oro spoksojo vaikinui į veidą. Iš visų jėgų stengėsi neleisti žvilgsniui nuslysti prie raumeningos krūtinės ar pilvo preso. Su šlapiais plaukais, kiek sutrikęs tamsiaakis atrodė nepaprastai mielas ir žavus. Nesusilaikiusi rudaplaukė šyptelėjo, o tada staigiai nusuko žvilgsnį į šalį neleisdama žvilgtelėti į šlapią Mayran kūną.
Skruostai nusidažė tamsiai raudona spalva, lūpos pagaliau buvo sučiauptos, o akys paslėptos delnų. Vylėsi, kad delnai uždengs ir skruostus ir jai neteks raudonuoti dar ir dėl savo tokios kūno reakcijos.
- Nieko nemačiau, - tarstelėjo nusigręždama lovoje į priešingą pusę ir sunkiai gaudydama orą.
-
Besikrapštydamas po savo kuprinę, ieškodamas rūbų, su kuriais nebūtų buvę taip karšta čia, Venise, vaikinas jau manė, kad viskas bus gerai ir šis grįš į vonios kambarį, apsirengs ir liks nepastebėtas. Tačiau atrodo, kad likimas iš jo tyčiojosi ir viskas netekėjo tokia linkme, kokia norėjo vaikinas, kadangi nepraėjus nė minutei, pasigirdo sutrikęs, pasimetęs merginos pasisveikinimas.
Šūdas...
Jausdamasis nemaloniai, Mayranas pilnu profiliu atsisuko į Sabriną ir nejaukiai šyptelėjo, pažvelgė į jos nustebusį ir paraudusį veidą.
- Labas rytas. Atleisk, pamiršau į dušą pasiimti rūbus, - kiek nejaukiai tarė, pavėlė savo šlapius plaukus ir nusijuokė, nenutraukdamas žvilgsnio nuo mielai atrodančios, kiek užtinusiu veidu merginos. Šiai paraudus, užsidengus veidą rankomis, o galiausiai nusisukus nuo jo, vaikinas nesusilaikė ir nusijuokė. Sabrina tiesiog elgėsi per daug mielai ir galbūt net kiek vaikiškai, kas Wallfloweriui patiko ir vertė plačiai nusišypsoti.
- O tu miela dar mielesnė kai raudonuoji, - nesusilaikė neištaręs vaikinas, o galiausiai tik dar kartelį nusijuokęs, grįžo prie kuprinės ir rūbų ieškojimo. Susiradęs rūbus, kurie buvo geriausias pasirinkimas iš jo turimų karštai dienai, vaikinas dar kartelį žvilgtelėjo į merginą, o galiausiai grįžo į vonios kambarį. Apsimovęs juodus, paprastus šortus ir juodus marškinėlius, vaikinas žvilgtelėjo į veidrodį, pavėlė savo vis dar šlapius plaukus, padžiovė rankšluostį ir grįžo į kambarį, kuriame Sabrina vis dar gulėjo nusisukusi į sieną.
- Jau saugu, jau gali atsisukti, - nusijuokė tamsiaplaukis žvelgdamas į vampyriukę.
Šis rytas toli gražu nepriminė eilinio Mayrano ryto Londone. Paprastai šis būtų atsikėlęs, išvedęs Lordą pasivaikščioti, išsilakstyti, tada paskubomis nubėgęs po dušu ir nė nespėjęs papusryčiauti ir su šlapiais plaukais, išbėgęs į darbą. Čia viskas buvo kitaip. Wallfloweriui nereikėjo niekur skubėti, jis galėjo būti su žmonėmis, su kuriais jam buvo malonu leisti laiką, galėjo džiaugtis jų kompanija ir atsipalaiduoti, pasidžiaugti laiku, kuriame gali veikti ką tik nori.
- Nagi, skruzdelyte, lipk iš lovos arba užkutensiu. Man jau darosi liūdna čia vienam, - vaikiškai patempė lūpą, apsimetė liūdnu ir tarė vaikinas. Prižygiavęs prie lovos, sukrito į ją, šalia Sabrinos ir padėjo galvą ant merginos liemens, taip tarsi įkalindamas ją. Šlapi plaukai krito ant lovos ir ant pačios merginos, o vaikinas elgdamasis gal kiek vaikiškai, tačiau to per daug nesureikšmindamas, žvilgsniu žvelgė į tamsiaplaukę, šypsojosi ir tarsi reikalavo dėmesio.
-
Girdėjo tylų Wallflowerio kikenimą bei ištartus, jai skirtus žodžius, tačiau nieko neatsakė. Praverti lūpas atrodė nepaprastai sunku. Regis, po tokio reginio prireiks laiko atsigauti, priešingai nei vaikinui. Šio balse vos po kelių akimirkų nebeliko jokio sutrikimo pėdsakų. Tiesa sakant, jis ir tokioje nejaukioje, nemalonioje situacijoje sugebėjo išlikti toks pat žavus, lengvai ir nerūpestingai kikenti bei priversti ją nejučia šyptelėti. Kad veidą papuošusi šypsena suprato kiek vėliau, kai vampyrišką klausą pasiekė nutolstantys žingsniai. Ji nė nekrustelėjo, nors buvo tikra, kad Mayran kambaryje nebėra.
Giliai įkvėpusi susivokė, kad šypsosi. Paprastutės, tačiau nepaprastai mielos replikos padarinys. Vaikino žodžiai sušildė Sabriną, nors raudonuoti išties nebuvo malonu. Auksinėmis akimis spoksodama į priešais esančią sieną ir vis dar nedrįsdama atsigręžti, nors pati nesuprato kodėl, pabandė galvoti apie ką nors kito. Pirmiausia į galvą šovė idėjos veiklai. Jiedu turėjo ribotą laiko kiekį, todėl reikėjo greičiau viską nuveikti, o, kaip spėjo suprasti, garbanius norėjo pamatyti miestą. Be abejo, apsilankyti paplūdimyje taip pat buvo būtina. Nusprendusi, kad kitą dieną jie galės nueiti apsipirkti ir jos su Heidi išrinks jam drabužių, o šiandien smagiai pasipliuškens vandenyje, krūptelėjo. Užsigalvojusi neišgirdo žingsnių.
Kiek palūkuriavusi, pasitarusi su savimi mintyse ryžosi atsisukti. Nežymiai šyptelėjo dailiai atrodančiam vaikinui, o tada patogiai įsitaisė lovoje. Dar penkias minutes ir jie galės keliauti į paplūdimį... Dar penkias minutes...
Trumpam užsimerkusi lengviau atsikvėpė, o tada pramerkusi auksines akis susirado žvilgsniu Mayran akis ir iškišo liežuvį erzindama, kad šiam tenka stovėti, kol ji patogiai guli lovoje. Tiesa, neilgai tai truko. Vos po akimirkos garbanius išsitiesė šalia padėdamas galvą jai ant pilvo. Sutrikusi Sabrina rauktelėjo antakius. Kūnas automatiškai įsitempė, tačiau tuoj pat atsipalaidavo. Kiek padvejojusi kilstelėjo ranką panardindama pirštus dar drėgnuose vaikino plaukuose. Kikendama ėmė žaisti su šiais, retkarčiais vieną kitą sruogą susukdama sau ant piršto. Mėgaudamasi tokiu artumu kurį laiką von Sjuard taip ir gulėjo, galiausiai kiek įsidrąsinusi, pamiršusi apie pažadą sau, švelniai nykščiu perbraukė tamsiaakiui per skruostą. Pirštai slystelėjo prie kaklo ir švelniai brūkštelėjo ir per šį.
Šyptelėjo ketindama pakartoti veiksmą, tačiau suvokusi, ką daro, staigiai atitraukė ranką, išsiropštė ir po Mayran ir stryktelėjo nuo lovos. Į galvą brovėsi dar viena mintis: ji pamiršo Heidi duotą pažadą nepalikti jos. Keiktelėjusi mintyse nėrė prie spintos, pasiėmė reikalingus daiktus ir trumpam stabtelėjusi atsisuko į vaikiną.
- Pasiruošk, keliausim į paplūdimį, o aš taip pat pasimėgausi dušu ir įspėsiu Heidi, - tarsi mėgindama paslėpti savo tokį keistą ir netikėtą elgesį dirbtinai šyptelėjo ir nėrė iš kambario.
Palikusi vonios kambaryje ant spintelės švarius drabužius ir maudymosi kostiumėlį, patraukė prie mergaitės kambario. Kelis kartus pabeldusi pravėrė duris. Pirmiausią Sabriną pasitiko du pūkų kamuoliukai linksmai amsėdami ir nekantraudami būti paglostyti. Nusijuokusi mergina pritūpė prie šių, pakasė paausius, paglostė ir atsitiesė.
- Atsiprašau... Labai atsiprašau... Žinau, kad žadėjau pasilikti su tavimi, tačiau... Nemaniau, kad užmigsiu... Užmigsim... - Kiek tylesniu balsu pridūrė kaltu žvilgsniu žvelgdama į tamsiaplaukę. - Bet pažadu, kad šiandien tikrai tavęs nepaliksiu ir išpirksiu savo kaltę. Jei keliausi su mumis į paplūdimį, nupirksiu ledų, - gūžtelėjo pečiais nekaltai šyptelėdama.
-
Artumas su mergina savaip ramino, leido pasijusti savam, suprastam ir laimingam. Vaikinas užmerkė akis ir plačiai nusišypsojo. Jis pagaliau, po ilgo laiko tarpo, jautėsi esantis toje vietoje, kurioje ir turėtų būti. Toje vietoje, kurioje norėtų praleisti savo visą likusį gyvenimą. Jis jautėsi laimingas vien dėl to, kad buvo šalia žmogaus, kuris buvo užgrobęs jo širdį ir su kiekviena mažyte šypsenėle priverčia ją plakti greičiau.
O, kad tik Sabrina žinotų kaip ji mane veda iš proto...
Merginos pirštam įsipynus į šio garbanas, šypsena vaikino veide tik dar labiau praplatėjo. Šis jausmas buvo keistai malonus, artimas ir leidžiantis atsipalaiduoti, pasijusti dar laimingesniam ar net mintimis skraidyti padangėse. Vaikinas norėjo prisipažinti, norėjo išsakyti ką jaučia, norėjo tapti tuo vieninteliu jai, norėjo kiekvieną vakarą užmigti šalia Sabrinos, o kiekvieną ryta pabusti laikant ją savame glėbyje. Tačiau, kad ir kaip šis to norėjo, jis negalėjo to padaryti taip paprastai. Tam reikėjo daug drąsos, susikaupimo, o galiausiai ir tinkamos progos, kadangi tai nebus kažkoks paprastas įvykis jo gyvenime. Jis Mayranui reikš daug, labai daug ir visiškai nesvarbu koks bus vampyriukės atsakas, jis tai prisimins visą savo likusį gyvenimą. Wallfloweris nenorėjo prisipažinti kaip nors paprastai. Šis norėjo, kad tai būtu ypatinga ir svarbu ne tik jam, tačiau ir pačiai Sabrinai...
Kiekvienas prisilietimas pasiųsdavo šiurpuliukus vaikino kūnu, tarsi įelektrindavo jo odą ir palikdavo randą, malonų randą susilietimo vietoje ir įplieksdavo šypseną veide. Vaikinui nereikėjo nieko daugiau. Tai buvo viskas ko jam reikėjo, to jam užteko ir šią akimirką jis jautėsi turbūt pats laimingiausias vaikinas pasaulyje.
Švelnūs vampyriukės pirštai braukė per skruostą, ant kurio jau buvo pasirodę šiokie tokie barzdos šereliai, per kaklą, kuris tarsi sureaguodamas į merginos prisilietimą menkai sudrebėjo. Šios akimirkos Mayranas nenorėjo užbaigti niekad ir norėjo, kad ji tęstųsi amžinai, tačiau taip nebuvo. Viskam ateina pabaiga, tad ir mergina tuoj pat atsitraukė nuo tamsiaplaukio, pakilo nuo lovos. Mayranas buvo priverstas atsimerkti. Žvilgsniu suradęs jau ant žemės stovinčią žemaūgę, švelniu žvilgsniu pažvelgė į ją ir šyptelėjo, atsisėdo ir pavėlė savo šlapias garbanas.
- Pabėgai nuo manęs, - vaikiškai patempė lūpą ir pasiskundė apsauginio darbą dirbantis vaikinas. Alkūnėmis pasirėmęs į lovą šis žvelgė tiesiai į von Sjuard akis ir sugrąžino į savo veidą šypseną.
Atsakydamas į merginos sakinį šis tik linktelėjo galva ir nulydėjo išeinančią tamsiaplaukę žvilgsniu. Tingiai minutėlę pagulėjęs lovoje, šis šiaip ne taip išlipo iš jos ir sutvarkė ją bei nužygiavęs prie savo kuprinės, pakeitė savo paprastus šortus į maudymosi šortus ir tik vos spėjo tai padaryti, buvo užpultas dviejų laimingų šunyčių, kurie pribėgo prie jo ir pradėjo reikalauti iš jo dėmesio. Nusijuokęs vaikinas atsisėdo ant grindų ir pradėjo žaisti su dvejais laimingais augintiniais.
-
Nors ir buvo šiek tiek liūdna, kad buvo palikta viena, tačiau per daug dėl to nepergyveno, kadangi darbo turėjo daugiau negu reikia, o Lordas ir Saiko iki miego laiko, šiai palaikė draugiją. Ramiai išmiegojusi naktį, buvo pažadinta vandens bėgimo garsų, o vėliau ir balsų sklindančių iš gretimo kambario. Vis dar gerai nesuprasdama, kas vyksta, Heidi pramerkė akis, apsidairydama aplinkui, pamatydama šunelius, kurie ramiai snūduriavo kitoje lovos pusėje. Aišku tai nesitęsė ilgai, nes tuoj pat šie pabudo ir užsiropštę ant šios mažo kūnelio, ėmė džiaugsmingai ją trypti.
-Sveiki, -nusijuokdama pasisveikino su kailio kamuoliukais, kurie dabar laimingi vizgino uodegas ir bėgiojo nuo durų iki šios, laukdami kol vėl galės susitikti su savo šeimininkais, kurių vakar dieną nepavyko pažadinti ir iš šių nesulaukė dėmesio. -Palaukit, palaukit, -ramindama šiuos ir lėtai bei sunkiai ropšdamasi iš lovos, nusijuokė mergaitė.
Jau stovėdama ir ketindama atverti duris, išgirdo beldimą, tad nusprendė palaukti, kol beldėjas atvers duris. Išgirdusi atsiprašinėjimus, jaunoji vampyrė pagailo Sabrinos, matant, kad ši gailėjosi, kad paliko ją vieną.
-Viskas gerai, neatsiprašinėk. Aš ir viena galiu pabūti, -nuramino šią, nenorėdama, kad ši jaustųsi kalta, -atrodėt mielai, -šyptelėdama ir susirasdama merginos žvilgsnį, pridūrė žalsvos spalvos akių savininkė. Neįsivaizdavo kaip į tai reaguos jaunoji von Sjuard, tačiau tikėjosi, kad nepablogins situacijos, o galbūt net gi kažkiek padės šiai susiprotėti ir tapti ne tokiai uždarai, jausmų srityje.
Likusi viena kambaryje, tamsiaplaukė, šiek tiek pasiknisusi spintoje, susirado paplūdimiui tinkančius drabužius ir jais apsirengusi, pasiruošė šiandienai.
-
Venisas. Vaikinas nė pats nežinojo kas jį atvedė būtent čia, tačiau šiame mieste jis blaškėsi jau trečia diena. Nors ne, šis puikiai žinojo kodėl būtent per vasaros atostogas pasirodė Venise niekam to nežinant. Čia buvo Heidi, o po paskutinio susitikimo su ja, Quentin jautėsi kaltas, tarsi nesavas. Nors šis ir buvo piktas ant jos dėl tokio neapgalvoto elgesio, tačiau jis taip pat pyko ir ant savęs. Jis pasielgė labai negražiai taip apšaukdamas, įskaudindamas merginą ir palikdamas ją ten vieną, išsigandusią prie ežero. Turbūt net sugadino jų draugystę neatgražinamai... Jis norėjo atsiprašyti, tačiau dvejojo, keista, tačiau bijojo ir dėl šių priežasčių per šias kelias dienas nenuėjo pas ją, nors puikiai žinojo jos adresą, slankiojo po Venisą...
Bet vis dėlto ši diena buvo išskirtinė. Gaila, bet išskirtinė ne gerąja, o blogąja prasme. Vaikinas sutiko tėvo buvusius draugus, dar vienus girtuoklius, kurie po jo mirties persikraustė į Venisą. Primindami jam jo tėvą, baisius to vakaro įvykius, jie tarsi siekė nugirdyti jaunuolį, speceliai kišo jam alkoholinius gėrimus ir pasakojo apie jo tėvą, kas rodosi, kad jiems puikiai pavyko. Įvygdę savo siekį, girtuokliai patenkinti pasišalino ir paliko Yann'a vieną girtą paplūdimyje, o vaikinas į tai visai nė nesureagavo. Alkoholis jam leido užmiršti apie tėvą, į jo atmintį vis dar giliai įsirėžusį baisų įvykį, tačiau suteikė daugiau drąsos ir tik skatino šį nueiti pas Heidi. Pats nesuprasdamas ką daro, vaikinukas jau stovėjo prie tvarkingo namo durų, o ant šio peties tupėjo ištikimas draugas, kuris pats susirado Beaux – marso sakalas.
Kiek susvirduliuodamas, tačiau vis dar šiaip ne taip išsilaikydamas ant kojų, vaikinas kelis kartus iš eilės paspaudė durų skambutį. Blaivioji jo pusė tarsi rėkė, kad šis elgiasi negerai, neturėtų būdamas girtas ateiti pas Heidi, nes garantuotai prikalbės nesąmonių, o girtoji jo pusė tik šaukė, kaip pasiilgo šios merginos ir nemelavo sau, norėjo ją aplankyti ir apkabinti, atsiprašyti net tokioje stadijoje.
-
Po laiko praleisto paplūdimyje, Heidi jautėsi šiek tiek pavargusi, tad dabar tiesiog gulėjo lovoje, bandydama užmerkti akis ir bent trumpam užmigti, kol sulauks Mayran ir Sabrinos grįžimo. Tačiau keistai neėmė miegas ir net gi vėjo ošimas nepadėjo ties tuo. Dabar kaip niekada buvo tylu ir mergaitės mintys sukosi apie Quentin. Neprisiminė, kada paskutinį kartą mąstė apie jį, aišku, šiandien tai darė jau antrą kartą, tačiau kitas dienas, net šio vardas, bent trumpam nešmėkštelėdavo į galvą, kas buvo šiek tiek liūdna, nes prieš išsiskiriant jie buvo pakankamai geri draugai. Gerai pamąsčius, nebuvo keista, kodėl šiai niekaip nepavyko užmigti ir akys vis dar buvo praviros.
Jaunosios vampyrės galvoje dabar bėgo prisiminimai, kurie nors tuomet ir buvo džiaugsmingi, tačiau šiuo metu buvo pakankamai liūdnoki. Staiga tarp jų iškilo vienas iš šios dienos, kai išeidama iš smėlio zonos, pamatė kažką, kas buvo panašu į vaikiną, tačiau tuomet šią mintį atmetė į šalį, tiesiog sau pasakydama, kad tai tiesiog nėra įmanoma. Juk jis pagal logiką dabar turėjo būti per daug toli, kad sugebėtų per kelias minutes atsidurti čia. Nors žalsvos spalvos akių savininkė ir nejautė, kad miegas bando užklupti šią, tačiau akys ėmė po truputį merktis ir uždengti vaizdą, kurį dabar matė.
Kai jau atrodė, kad pavyks užmigti, pasigirdo durų skambutis, kuris pažadino sunkiai aplinkoje besiorientuojančią tamsiaplaukę. Iš lėto nusileidusi į apačią, patraukė durų link, spėdama, kad už jų stovi raktus pamiršę jaunuoliai. Pasukusi užraktą, šias atrakino ir pravėrusi nustebo. Klastuolės viduje ėmė maišytis emocijos. Ji negalėjo patikėti, kad Quentin dabar stovi prieš ją ir svirduliuoja į šonus. Tiek kvapas, tiek vaizdas pranešė, kad šiam teko gerti alkoholio, dėl ko Heidi pyko ant jo. Mergaitė negalėjo patikėti, kad šis visiškai be jokios gėdos pasirodė prie Sabrinos namų ir dabar tikriausiai tikėjosi, kad jis bus džiugiai sutiktas. Tačiau tuo pat metu, ji džiaugėsi jį matydama. Vis dar negalėdama suprasti ką jaučia šiam, jaunoji vampyrė iš lėto priėjo prie šio ir apsikabino, stengdamasi jo neparversti ant žemės.
-Sveikas, pasiilgau tavęs, -liūdnoku balsu, prisimindama paskutinį kartą, kai šiems teko susitikti, pasisveikino žalsvaakė. -Gal nori įeiti? -atsitraukusi nuo šio ir atsistojusi prieangyje, pasiteiravo tamsiaplaukė, nenorėdama, kad juos kas pastebėtų būnančius lauke. Klastuolė neįsivaizdavo ką galėtų pasakyti ar net gi pasiteirauti. Tos kelios savaitės Hogvartse, kurių metu šioji laiką leido daugiausiai viena, atrodė, kad atitolino vieną nuo kito ir jie buvo praradę ryšį vienas su kitu.
-
Vaikinas niekad nepasižymėjo pačia geriausia kantrybė, bet rodosi, kad alkoholis situaciją tik pablogino ir šis tapo dar nekantresnis, kadangi neramiai ir nelabai tvarkingai išsilaikydamas ant kojų bei laukdamas kol durys bus pravertos, šis neiškentė, nesulaukė ir dar kelis kartus paspaudė durų skambutį. Jeigu vaikinas nebūtų nugirdytas ne savo noru, šis turbūt nebūtų taip elgesis, būtų buvęs kantresnis ir tiesiog, žinotų, kad rytoj nereikės gailėtis veiksmų, kuriuos įvygdys šiandien
Durims pagaliau prasivėrus, tamsiaplaukis pakėlė žvilgsnį nuo žemės ir savo kiek blizgančiomis nuo alkoholio akimis, pažvelgė į Heidi liūdnu, nusikaltusiu ir gėdos pilnu žvilgsniu. Nors šis ir buvo girtas, tačiau puikiai prisiminė ir suprato ką buvo prisidirbęs, jautėsi kaltas ir norėjo dėl to atsiprašyti, tikėjosi, kad Heidi jam atleis.
Sulaukęs netikėto tamsiaplaukės apkabinimo, vaikinas kiek susvirduliavo nuo alkoholio kiekio jame, tačiau išlaikė pusiausvyrą ir taip pat apvyniojo rankas aplink liekną merginos liemenį, prisitraukė ją arčiau savęs ir spustelėjo savam glėbyje. Tiesą pasakius, šis tikrai nesitikėjo tokio Heidi elgesio. Quentin manė, kad nesuvaldydamas savo pykčio ir kitų susikaupusių jausmų tada, prie ežero, sugadino jų draugystę negrįžtamai, supykdė Heidi ir turėjo labai mažai vilties, kad ši jam atleis. Tačiau pasakymas, kad ji jo pasiilgo ir apkabinimas suteikė vilties ir vertė save keikti dėl to, kad neišdrįso čia ateiti būnant blaivus, jo girtas protas sugalvojo tai padaryti pačiu blogiausiu momentu.
Atsakydamas į merginos klausimą Yann'as linktelėjo galva ir lėtai įžengė į jaukius namus, kurie nors ir buvo įspūdingi, tačiau šią akimirką jaunuolio nesudomino. Žinoma, dėl to buvo kaltas alkoholis, kuris išblaškė vaikiną, tačiau didžiausia įtaką turėjo Heidi, nes visas grifuko dėmesys buvo skirtas jai, merginai kuri buvo pats svarbiausias žmogus jo gyvenime, ką šis sugebėjo sau ir kitiems pripažinti tik tada, kada buvo girtas, kas buvo tikrai apgailėtina...
- Heidi, aš tavęs labai pasiilgai. Jaučiuosi kaip paskutinis kvailys, kad taip pasielgiau su tavim prie ežero ir įskaudinau tave kai tau labiausiai reikėjo mano palaikymo. Aš atsiprašau ir tikiuosi, kad kada nors sugebėsi man atleisti. Tu esi man vienintelis svarbus žmogus likęs šioje žemėje ir turbūt vienintelė priežastis, dėl kurios aš dar esu gyvas. Tu man tikrai rūpi ir tiesiog... Atleisk, - vos tik vampyriukei užvėrus namų duris, vos apversdamas liežuvį pradėjo kalbėti Beaux. Žinoma, jeigu jis būtų atėjęs čia blaivas, jis nebūtų buvęs toks atviras su Mollson, nebūtų išdrįsęs būti tokiu atviru, tad šiuo atveju alkoholis galbūt ir davė bent šiokių tokių pliusų. Kaip ir buvo sakoma, girtas žmogus nemeluoja.
Žalios Quentin akys buvo įsmeigtos į lygiai tokios pačios spalvos klastuolės akis. Tik vaikino akys skyrėsi tuo, kad jose atsispindėjo liūdesys, gėda ir pyktis ant paties savęs.
- Manau aš turėčiau jau eiti... - nuleisdamas galvą į namų grindis, nesitikėdamas gauti atleidimo, tarė grifas ir susvirduliavęs, patraukė namų durų link
-
Šiam sutikus įeiti į vidų ir tai padarius, Heidi užvėrė duris paskui save, palikdama šiuos dalinai atskirtus nuo pasaulio. Vis dar nesuprasdama, kodėl Quentin iš viso atvyko čia, mergaitė įtariai stebėjo šį, mąstydama ką galėtų pasiūlyti, kad šlykštus kvapas bent kažkiek pasišalintų. Tačiau jokia idėja neatėjo į per daug perkaitusią jaunosios vampyrės galvą, tad šioji ėmė mąstyti kodėl ir kaip šis atsidūrė čia. Tikriausiai paprasčiausia buvo atsakyti į klausimą „kaip“, kadangi vargu ar šis atsidūrė čia kitaip, nei su žiobariška transporto priemone, o tuo labiau šiai, atsakymas į šitą klausimą nebuvo labai svarbus. Tad teko galvoti priežastis, kodėl jis galėtų čia būti.
Vienas iš žalsvaakės spėjimų buvo tai, kad šis gailėjosi savo poelgių ir sukorė tokį ilgą kelią tik dėl to, kad atsiprašytų. Tačiau greitai tai atmetė, kadangi tai tiesiog skambėjo kaip dalykas, kuris vargu ar būtų įvykęs. Juk jie po poros mėnesių turėjo susitikti Hogvartse ir tenai galėjo išsiaiškinti santykius, tad pagal šią, šiam nebuvo labai logiška atvykti iki Veniso, vien tik dėl to.
Laukdama bent kokio pasiaiškinimo, tamsiaplaukė akimis gręžė Quentin, bandydama anksčiau, negu šis pasakys, išsiaiškinti šio tikslą. Nors anksčiau jie ir buvo draugai, tačiau klastuolę vistiek nustebino atsakymas, kurio sulaukė. Nors klastuolė ir matė, kad šis gailisi savo poelgių, ir norėjo šiam atleisti, tačiau jai vistiek tai buvo sunku padaryti.
-Quentin, viskas gerai. Tuomet visko buvo tiesiog per daug, tad suprantu kodėl taip tą dieną atsitiko, -Heidi trumpam nutilo, nežinodama ką turėtų pasakyti, -aš tau jau seniai atleidusi, -gūžtelėjo pečiais, manydama, kad tai leis vaikinui suprasti, kad viskas yra gerai ir šiam nereikia atsiprašinėti.
Tai, kad tamsiaplaukis prisipažino, kad ji jam yra svarbi, mergaitę pamalonino. Buvo keista tai girdėti, o tuo labiau žinoti, kad tai yra tiesa ir jos nėra bandoma pradžiuginti ar kitaip pakelti nuotaiką. Išgirdusi, kad šis ruošiasi eiti, jaunoji vampyrė susiraukė. Neketino šio paleisti tokio, o tuo labiau nenorėjo, kad šiam kažkas atsitiktų ir ji jaustų dėl to kaltę.
-Niekur tu neeisi, -atsistojusi priešais Quentin, sunėrė rankas žalsvaakė. Nors tamsiaplaukė ir jautėsi nemaloniai, žinodama, kad šis yra girtas ir dabar viską sakė nieko neslėpdamas, tačiau norėjo tuo šiek tiek pasinaudoti. Aišku abejojo, kad sąžinė jei leistų tai padaryt, tačiau jeigu kas, visada tai galėjo padaryti, kol turėjo šansą. Kadangi stovėti ir kalbėtis buvo nelabai patogu, o tuo labiau tamsiaplaukė nenorėjo, kad grįžę jaunuoliai juos čia užtiktų, šioji nusprendė pokalbį pratęsti šios kambaryje, kur buvo mažesnis šansas būti užkluptiems. Nors ir abejojo, kad Sabrina būtų kažką padariusi dėl to ir tikriausiai net gi palaikiusi klastuolę, tačiau mintis, kad šį, o dar tokios būsenos pamatys Mayran, neskambėjo kaip geras dalykas. Spėjo, kad palaikęs šį girtuokliu, kuris įsilaužė į namus, būtų išmetęs į gatvę ir ties tuo būtų pasibaigęs šių laikas kartu.
-Gal nori pokalbį pratęsti mano kambaryje? -pasiteiravo Heidi, judėdama laiptų link. -Galbūt turėčiau ką apsirengti, kas tiktų tau, -dar pridūrė, spėdama, kad galbūt tai suviliotų šį ir priverstų susiprotėti, kad rūbai, kuriais vilki šis, buvo per daug prisikaupę bjauraus alkoholio kvapo.
-
- Ne, viskas nėra gerai. Aš pasielgiau kaip paskutinis idiotas tave ten palikdamas vieną ir išsigandusią, o negana to, dar aprėkdamas ir išsiliedamas ant tavęs. Aš net nesugebėjau pas tave pasirodyti tada, kai buvau blaivas. Pasirodžiau čia tik tada, kai mane nugirdė kažkokie kvaili seniai ir taip leido man pamiršti visas nuoskaudas, išskyrus pačią svarbiausią. Aš tiesiog... Per daug bijau prarasti ir tave, - sunkiai paversdamas liežuvį, tačiau kalbėdamas kaip niekad nuoširdžiai ir nusikaltusiai, neslėpdamas nieko ką mano ar ką jaučia, tarė jaunuolis bei apgailestaujančiu žvilgsniu pažvelgė į merginos akis, minutėlę tarsi užhipnotizuotas žiūrėjo į jas, tačiau greit ir vėl grąžino žvilgsnį ties durimis.
- Aš dar vis nesuprantu, kaip tu gali norėti bendrauti su tokiu sugadintu žmogumi kaip aš ir kaip tu gali man už viską taip lengvai atleisti... - ranka jau siekdamas durų rankeną, ruošdamasis palikti šią teritoriją ir tikėdamasis, kad jaunuolių bendravimas kada nors dar sugrįš į tokį pat lygį, koks buvo prieš Quentin padarant didelią klaidą ten, prie netoliese Hogvartso esančio ežero, tarė šis.
Deja, tačiau rodosi, kad jo planams, palikti šią teritoriją tarsi nė nebūtų čia atėjęs, o kitą dieną, kai šis jau bus išsiblaivęs, gailėtis to ir keikti save, nebuvo lemta išsipildyti. Rodosi, kad Heidi nenorėjo jo išleisti ir kūdučiu savo kūnu užstojo jam kelią, pasitikėdama savimi stovėjo ir nė nesiruošė pasitraukti. Grifo veidą papuošė nežymi, sunkiai pastebima šypsena, o akys greitai ir nepastebimai nuskanavo žemaūgę, kuri nors ir Yann'o nuomone bandė apsimesti rimta, tačiau jai tai visiškai nepavyko. Ji atrodė tik dar mielesnė.
Ji graži...
Nežinia kieno kaltė čia buvo. Ar vaikiną veikė vis dar jo kūnę aiškiai pasilikęs ir bent kol kas dingti neplanuojantis alkoholis, ar tai buvo visiška tiesa, tačiau šis klatuolėje sugebėjo pastebėti tikrai be galo gražią ir vidumi ir išorę merginą. Girti žmonės nemeluoja ir sako tiesą...
Tačiau nors ir kaip Heidi šį sugebėjo apkerėti savu grožiu, tačiau jis turėjo suprasti, kad ši situacija tikrai nebuvo pati tinkamiausia ja grožėtis, ar ją nužiūrinėti. Išvis, jam to geriausia būtų nedaryti matant merginai. Tamsiaplaukis tiesiog nenorėjo, kad ji tai pastebėtų, net pats nesuprasdamas kodėl.
- Bet aš negaliu čia likti. Tu tik pažiūrėk į mane, aš beviltiškas. Nusigėręs mieste, kurio visiškai nepažįstų, atkeliavęs tokį galą dėl merginos, kuri nors yra nuostabi, tačiau aš nesu vertas jos atleidimo, jau trejetą dienų miegantis paplūdimyje dėl savo kvailumo. Aš turiu eiti, tiesiog negaliu likti... - pradėdamas vepėti visiškas nesąmones, kuriose iš tiesų buvo ir šiek tiek tiesos, prakalbo vaikinas, nors buvo visiškai aišku, jog jeigu reiktų, šis laisvai pasiduotų ir darytų tą, ką pasiūlytų ar paprašytų tamsiaplaukė, neišeitų pro šių namų duris.
- Gerai. Jeigu jau siūlai... - šiek tiek užkimti pradedančiu balsu tarė, ir netvirtais, kiek svirduliuojančiais judesiais, nusekė šių namų šeimininkę, - atleisk, kad aš atėjau čia tokioj būsenoj. Turėjau pasilikti paplūdimyje, - mintyse keikdamas save, nevisiškai aiškiai ištarė.
-
-Quentin, viskas gerai, aš tau jau atleidau už tai, -bandydama nuraminti vaikiną, dar kartą tą patį pakartojo Heidi. Mergaitė spėjo, kad šiam buvo sunku priimti tą faktą, kad šioji taip greitai atleido jam, tačiau kitaip ji negalėjo. Jis jai buvo per daug svarbus, kad ji tiesiog galėtų imti ir pykti ant jo visą likusį gyvenimą, o tuo labiau, kai šis sukorė visą tokį kelią dėl jos. Visą tai skambėjo net gi šiek tiek romantiškai. -Tu esi mano draugas ir per daug rūpi, kad nesugebėčiau atleisti tau už bet kokias tavo padarytas klaidas. Žinau, kad tai sunku priimti, tačiau tiesiog turi patikėti manimi.
Nebuvo panašu, kad tamsiaplaukis būtų buvęs patenkintas tuo, kad jam nėra leidžiama pasišalinti iš namo teritorijos, tačiau jaunoji vampyrė neketino nusileisti ir patenkinti šio norų. Galų gale pasiekusi laiptų viršų, žalsvaakė atsiduso, sulaukusi dar vienos liūdesio bangos. Nors ir žinojo, kad grifiukui yra sunku, tačiau negalėjo klausytis šio nusiskundimo, žinodama, kad jie yra tik dėl to, nes jis vis dar bijo ją prarasti ir šia nepasitiki.
-Quentin, man nesvarbu koks tu esi, kol aš esu gyva, tol aš tavęs niekada nepamiršiu ir nepaliksiu.
Pravėrusi kambario duris, greitai atvėrė ir spintos, imdama ieškoti kažko, kas tiktų šiam. Radusi šiai per didelį, tačiau šiam puikiai tiksiantį džemperį bei kiek didokus šortus, juos padėjo ant kėdės.
-Imk, persivilk, -tiesdama rūbus tarpduryje pasirodžiusiam vaikinui, prakalbo tamsiaplaukė. -sudėsiu rūbus skalbtis ir jau ryt turėsi apsivilkti ką geresnio, -klastuolė nutilo, neįsivaizduodama ką galėtų pridurti. -Čia miegosi tu, -ranką nukreipusi į gražiai paklotą lovą, parodė Heidi. Mergaitė tikėjosi, kad šis yra ant tiek girtas, kad nesusiprotės paklausti kur miegos ši, o sužinojęs, kad kokioje nors nepatogioje vietoje, neims ginčytis su šios nurodymais. -Taip pat, paėjęs labiau į dešinę, rasi vonios kambarį. Pasiūlyčiau nusiprausti dabar, tačiau nesinori tavęs palikti ten vieno, o ir vargu ar norėtum, kad padėčiau tau, tad palikim tai rytojui, -kiek paraudusi, pasiteisino mergaitė.
Dar kartą nužvelgusi Quentin, jaunoji vampyrė nusprendė pasišalinti iš kambario ir suteikti šiokio tokio privatumo, kol ji tuo tarpu atneš dar nespėjusius atšalti vištienos sparnelius, šiam užkasti, kad nenumirtų iš bado.
-
Žalsvų, ryškių akių žvilgsnis žvelgė į prieš jį stovinčią merginą, kuri turėjo per daug gerą ir tyrą širdį, kuri buvo per gera jam ir taip lengvai atleido visas jo padarytas klaidas, nors šis iš tiesų ir nebuvo to vertas. Vaikinas vis dar nesuprato, kuo buvo toks ypatingas, kad turėjo proga bendrauti su tokiu tyru, ir geru žmogumi kaip Heidi. Šis nesuprato, ką padarė tokio, kad šiam būtų atleista už viską, tačiau suprato vieną. Visa to priežastis buvo ne jis, o Heidi su savo neįprastu ir ypatingu gerumu.
Tamsiaplaukė buvo tokia tyra, kad šią norėjosi apsaugoti nuo kiekvieno pasaulyje egzistuojančio pavojaus. Ją norėjosi įtraukti į savo glėbį ir niekad iš jo nepaleisti. Tačiau vaikinas šiuos norus pateisino alkoholiu. Jis manė, kad būdamas blaiviu tikrai to nenorėtų, tačiau tokiu būdu melavo net pats sau.
- Ačiū, - nuoširdžiai padėkojo vaikinukas žaliomis akimis žvelgdamas tiesiai į vampyriukės žalias akis. Šio veide atsirado nežymi, girta, tačiau nuoširdi šypsenėlė, kuri aiškiai rodė, kad šie žodžiai ir šis pažadas yra labai svarbūs grifukui.
Įžengus į kambarį, prieš akis pasirodė graži ir jauki vieta, kuri buvo pripildyta ir tarsi papuošta įvairiais augaliukais. Jeigu ši situacija būtų buvusi kiek kitokia, jeigu Quentin šiuo metu nebūtų girtas, tai būtų daug labiau atkreipę šio dėmesį, tačiau taip greitai išsiblaivyti kaip norėjosi, nebuvo įmanoma.
Merginai ieškant rūbų spintoje, Yann'as jau norėjo paprieštarauti, pasakyti, kad ir pats turi rūbų, į kuriuos gali persirengti, tačiau šiai įteikus juos jam į rankas, buvo priverstas užtilti ir nesiginčyti, galvos linktelėjimu tik padėkojo.
- Heidi... - jau norėjo prieštarauti dėl miegojimo vietos vaikinas, tačiau nespėjo to padaryti, kadangi mergina net nespėjus sureaguoti dingo iš kambario ir paliko jį jame vieną. Nusprendęs, kad šis vis vien privers klastuolę miegoti lovoje, o pats mieliau miegos ant grindų, kai ši grįš, padėjo rūbus ir savo kuprinę ant lovos. Atodūsiui palikus lūpas, žvilgsniu įvertinęs merginos duotus rūbus, vaikinas nusprendė, kad paieškos savo rūbų kuprinėje, bet prieš tai jam reikia apsilankyti duše.
Nesunkiai radęs vonios kambarį, šis greit, tačiau kiek nerangiai nusimetė ne pačios geriausios būklės drabužius nuo kūno, palindo po šalta vandens srove, kuri kiek atgaivino, prablaivino ir davė energijos Quentin.
Pašalinęs šlykštų alkoholio kvapą nuo kūno, šis paliko dušą. Baltas, gaiviai kvepiantis rankšluostis kabėjo ant šio liemens, o nuo plaukų, kurie jau reikalavo kirpimo, lašejo vanduo. Įžengęs į kambarį vaikinas susirado apatinius ir treningines kelnes, kurie greitai atsirado ant šiojo kūno. Toliau ieškodamas rūbų, grifas kuprinėje ieškojo marškinėlių ir tikėjosi, kad spės juos surasti ir apsivilkti iki tol, kol Mollson įžengs į kambarį.
-
Kraudama vištienos sparnelius į lėkštę, Heidi vis dar bandė atsigauti nuo tos minties, kad Quentin sukorė tokį kelią vien dėl to, kad atsiprašytų šios. Juk jie, jau vos po poros mėnesių, turėjo susitikti Hogvartse ir tenai būtų galėję išsiaiškinti visą tai, kas mergaitės nuomonę būtų buvę geriausia. Vienaip ar kitaip, jiems būtų tekę tai išsiaiškinti, tad tikriausiai visą tai buvo geriausia padaryti anksčiau, negu vėliau.
Išgirdusi vandens bėgimo garsą, jaunoji vampyrė kiek persigando, kadangi visiškai nenorėjo tvarstyti praskeltą galvą, jeigu šis kaip nors sugebėtų paslypsti ir nukristi, pakaušį atkišdamas į aštrų kampą. Aišku, tikriausiai tamsiaplaukė tiesiog per daug bijojo ir toks dalykas vargiai būtų atsitikęs, net ir kiek per daug išgėrusiam jaunuoliui. Vienaip ar kitaip, to nebuvo galima garantuoti, tačiau šioji labai tikėjosi, kad taip neatsitiks.
Baigusi savo tariamą „darbą“, nusprendė, kad su tokiu patiekalu tamsiaplaukis laisvai išsivers be įrankių, na, o jeigu reikės, visada būtų galėjusi nueiti į apačią. Dar pripildžiusi stiklinę vandens, numalšinti alaus sukeltam troškuliui, žalsvaakė ėmė kilti aukštyn. Lėtai ir atsargiai lipdama laiptais, šioji stengėsi neišpilti nieko ir taip sau neprisidaryti, papildomo ir vargu ar kieno labai mėgstamo, darbo. Galų gale, per mažiau nei dvi minutės, klastuolė pasiekė viršų ir jau kiek greitesniu žingsniu patraukė kambario link. Kiek labiau pravėrusi gyvenamasios patalpos duris, Heidi kiek nustebo ir trumpam sustingo, išvydusi Quentin be viršūtinės aprangos. Nors tai ir nebuvo pirmas kartas, kai matė, tačiau pirmas kartas, kai regėjo visą tai sveiku ir vandens neperpildytu protu. Nusprendusi, kad taip spoksoti yra kiek nemandagu, mergaitė aplenkė šį, padėdama maistą, kartu su gėrimu ant stalo, o tuomet prisėsdama ant kėdės netoliese lango.
-Atnešiau maisto, jeigu kartais norėtum, -jaunoji vampyrė neįsivaizdavo ką dar galėtų pasakyti. Šiai šią dieną visko tiesiog buvo per daug ir smegenys buvo sumaniusios atsijungti ir šiandien nepriimti beveik jokios pateiktos informacijos, kas nebuvo labai geras dalykas, tačiau nelabai galėjo ką dėl to padaryti, na nebent ilgesniam ar trumpesniam laikui numigti.
-
Kuprinė buvo užkerėta, kad joje tilptų tiek daiktų, kiek tik buvo galima panorėti, kas darė jų radimą tik dar sudėtingesniu. Žinoma, vaikinas galėjo pasinaudoti savo burtų lazdelės pagalba tam, tačiau vis dar jį veikiantis kiek menkesnis negu prieš tai alkoholio kiekis, neleido jam apie tai pagalvoti, tad teko marškinėlių ieškoti ne pačiu lengviausiu būdu, kas kiek prailgino jų radimo laiką. Quentin pagaliau užčiuopus kuprinėje medžiagą, kuri buvo gan panaši į marškinėlius, šis labiau patenkintas savimi ištraukė juos iš kuprinės, tačiau vos tik šiam spėjus tai padaryti, kambario durys prasivėrė ir jų tarpe pasirodė Heidi.
Vaikinas pasimetė, net kiek sustingo ir vietoje to, kad apsimautų rankose laikomus marškinėlius, pasimetęs stovėjo vienoje vietoje ir nieko nedarė. Žinoma, šis pro akis nepraleido ir Heidi žvilgsnio, kuris akivaizdžiai spoksojo ir nužiūrinėjo jį, tačiau šią akimirką jam tai per daug nerūpėjo, arba tiesiog girtas protas nesugebėjo per daug į tai atkreipti dėmesio.
Merginai pajudėjus iš vietos ir prakalbus, Yann'as taip pat atsigavo ir greitu judesiu apsimovė marškinėlius, taip paslėpdamas savo viršutinę kūno dalį po nestoru rūbų sluoksniu. Kiek nesusipatoginęs, kas buvo šiam tikrai neįprasta, ranka perbraukė per pakaušį ir pažvelgęs į Heidi, atsisėdo prieš ją, ant lovos.
- Nereikėjo taip stengtis dėl manęs, aš nesu labai alkanas. Bet ačiū, - tarė kiek prikimusiu balsu, pats sau meluodamas, kadangi per gana ilgą laiko tarpą praleista čia, Venise, šis tikrai nebuvo valgęs daug. To priežastis tikrai nebuvo ta, kad šis neturėjo su savimi pasiėmęs pinigų. Ne, visai kas kita. Jis buvo jų pasiėmęs, tiesiog visai pamiršdavo apie tai, kad reikia pavalgyti, nors iš tiesų valgydavo gan nemažai.
- Ir aš dar vis nesutinku dėl tavo žodžių, kad lovoje miegosiu aš. Man tiks, kad ir grindys, aš nenoriu, kad tu išsimiegotum blogai ar tau skaudėtų nugarą, - kiek per daug atviraudamas dėl išgerto alkoholio, tarė grifukas.
Tiesą pasakius, nors šis ir buvo alkanas, tačiau maistas šią akimirką jo nelabai viliojo. Jis buvo labai pasiilgęs Heidi ir nenorėjo atitraukti savo žvilgsnio nuo jos, norėjo kalbėtis su ja visą vakarą ar net visą naktį, tačiau nors ir buvo išgėręs, tačiau nebuvo toks girtas, kad prisipažintų. Be to, šis nenorėjo įžeisit Heidi ir padaryti jos pastangas bevertes, tad tiesiog atsidusęs, visgi prisislinko arčiau lėkštės ir pradėjo valgyti. Maistas, kaip bebūtų keista, buvo tikrai skanus, tad neužtrukęs ilgai, jis visą jį ir pabaigė, o galiausiai išgėrė ir atneštą gėrimą. Pakilęs nuo lovos vaikinas vėl nužygiavo į vonios kambarį, nusiplovė rankas ir neužtrukęs ilgai, grįžo.
- Ačiū, maistas buvo iš tiesų skanus, tačiau tikrai nereikėjo stengtis. O be to, kaip jau sakiau, aš tau neleisiu miegoti kur nors kitur, negu lovoje, - Tarė Quentin ir išspaudęs nežymią, tačiau kažką žadančią šypseną veide, priartėjo prie vampyriukės. Lengvu judesiu šis pakėlė ją nuo kėdės ant rankų, kiek susvyravo nuo alkoholio, tačiau išlaikydamas pusiausvyra tvirtais žingsniais nužygiavo prie lovos ir paguldė į ją merginą.
-
Šiam atsigavus po tokio staigaus užklupimo ir apsirengus marškinius, Heidi dėl to apsidžiaugė ir apsisuko, nuo kojų iki galvos nužvelgdama vaikiną. Mergaitė jautėsi kiek nemaloniai, kadangi siūlydama jam rūbus nepagalvojo apie tai, kad šis gali turėti ir savus, tad dabar ta krūvelė liūdnai gulėjo ant lovos. Šio ginčijimasis dėl miegojimo vietos, jaunajai vampyrei nepatiko. Ji buvo tvirtai nusprendusi, kad šis miegos jos lovoje, o šioji kaip nors išgyvens vieną naktį nepamiegojusi ant minkšto paviršiaus. Vistiek, amerikietiškos grindys nebuvo labai kietos ir net gi kartais ant jų būdavo patogiau sėdėti ar gulėti, negu ant lovos ar kokio kito minkšto paviršiaus.
-Taip tikrai nebus, tu miegosi lovoje, o ne aš. Viena naktis ant kietesnio paviršiaus, man tikrai nepakenks ir tau tikrai reikia bent vienos nakties ramaus bei patogaus miego, juk ne aš keletą dienų blaškiausi po miestą, tikriausiai normaliai neišsimiegodama.
Quentin padėkojus už maistą, tamsiaplaukė linktelėjo, džiaugdamasi, kad bent kažkaip galėjo prisidėti prie šio gerovės, o jis neatsisakė pateikto „patiekalo“. Pajutusi, kad yra pakeliama nuo medžio gabalo ant kurio pakankamai patogiai sėdėjo, žalsvaakė negarsiai klyktelėjo, šiek tiek išgąsdinta tokio staigaus „užpuolimo“, tačiau nesipriešino ir leidosi nešina. Paguldyta į lovą, klastuolė ketino priešintis, kadangi tikrai neketino nusileisti grifiukui.
-Na jau ne, čia miegosi tu arba niekas, tad tikrai nemanyk, kad paguldyta tampu visiškai nejudri iki ryto ir nebandysiu šitam priešintis, -pareiškė savo nuomonę Heidi.
Bandydama pakeisti roles ir dabar stovėti ant žemės, o ne gulėti, mergaitė pabandė išsilaisvinti, tačiau tik užsivertė vaikiną ant savęs ir dabar gulėjo prispausta šio ir su mažesnėmis galimybėmis ištrūkti.
-
Merginai dar bandžius ginčytis dėl miegojimo vietos, vaikinas verstelėjo akis, nė nemanydamas sutikti su šiais jos norais. Jeigu šis leistų merginai miegoti ant žemės, visų pirma, pats nesijaustų gerai, visų antra, negalėtų užmigti, žinodamas, kad jam turbūt vienitnelis svarbus žmogus miega nepatogiai, o šis pats guli minkštoje, šiltoje lovoje. Tad atsakymas buvo aiškiai žinomas ir neužginčijamas. Nebent...
- Tšš, klykaliuke tu, - sukikendamas nuo tokios merginos reakcijos, dėl atsiradimo vaikino glėbyje, ant vaikino rankų, tarė. Žinoma, jeigu Quentin kraujyje nebūtų likę alkoholio, šis nebūtų besielgęs taip atsipalaidavusiai, nebūtų taip laisvai kikenęs ir reiškęs visas savas mintis, kurios tik šaudavo jam į galvą.
- O ar tu galėtum priešin... Ooo, - norėjo pašaipiai ištarti vaikinas, tačiau merginai užvertus jį ant savęs, taip ir nepabaigė sakinio, kiek nustebo. Nenorėdamas užspausti šios savu svoriu, Yann'as pasirėmė viena ranka į lovą, žvilgsniu susirado jos žvilgsnį ir tarsi paskendo, nebegalėjo atitraukti akių. Jaunuolių veidai buvo ganėtinai arti vienas kito, galbūt net kiek pavojingai per arti ir tai privertė keistam, tačiau maloniam ir dar niekad nejaustam jausmui siųsti savą srovę po visą grifo kūną. Pakėlęs vieną ranką, o su kita vis dar tvirtai laikydamas savo svorį, vaikinas nubraukė kelias nepaklusnias sruogas nuo merginos veido, jo veide pasirodė nežymi šypsena.
- Ir ką gi čia sugalvojai, Heidi? - su nežymia, tačiau keistą prieskonį turinčią šypsena veide, ganėtinai tyliai paklausė vaikinas, žinodamas, kad mergina išgirs jo užduotą klausimą. Alkoholis vis dar veikė jaunuolio protą, vis dar klaidžiojo po jo kūną, tačiau nuo tokio artumo su Mollson šis jautėsi dar labiau apsvaigęs, negu buvo prieš tai. Jautėsi keistai, bet nesuprantamai gerai, maloniai. Tarp jaunuolių tvyranti keista įtampa siuntė keistą elektros srovę kūnu, o Heidi lūpos keistai traukė vaikiną, tačiau paskutinė blaiva proto dalelė privertė jį atsitraukti ir sukristi šalia merginos lovoje.
Nežinau kokie tai kerai buvo, bet man jie patiko... Galėtų ji ir dažniau juos panaudoti...
- Gerai, kadangi tu nesutinki miegoti lovoje, aš pabūsiu savanaudis ir padarysiu savaip, - su vis dar išlikusia paslaptinga, nežymia šypsenėle veide, tarė Quentin ir su iš kažkur atsiradusia drąsa, apglėbė liekną vampyriukės liemenį, įsitraukė ją į glėbį ir tvirtai laikė jame.
- Labos, - tarsi lyg niekur nieko tarė jaunuolis ir užmerkė akis. Nežinia ar jį paveikė nuovargis, ar alkoholis, ar kelios dienos praleistos miegant ant nepatogių suoliukų, tačiau nepraėjus nė minutei, jo kvėpavimas sulėtėjo ir grifukas užmigo. Tylus balselis galvoje jam šnabždėjo, kad tokį greitą užmigimą paveikė ne kas kitas, kaip tik glėbyje tvirtai laikoma jam artima mergina...
-
Nebeturėdama jokios galimybės ištrūkti, Heidi tiesiog gulėjo, tikėdamasi, kad Quentin nesuspaus jos ir nepadarys žmogienos tyrės. Stebėdama vaikino veidą, mergina stengėsi suprasti, kaip į tokį netikėtą įvykių posūkį reaguoja šis, nors pati ir žinojo, kad taip neturėjo nutikti, tačiau tamsiaplaukis vargu.
-Bandžiau ištrūkti, -sulaukusi klausimo apie praėjusią veiksmų seką, atsakė jaunoji vampyrė, -tačiau, nelabai pavyko, tad jeigu būtum toks malonus ir galėtum pasitraukti į šoną ir leisti man užleisti tau vietą.
Tamsiaplaukė labai abejojo, kad taip įvyks, tačiau bent buvo verta pabandyti, ką žinai, galbūt grifiukas jau bus pakeitęs savo mąstyseną ir teiksis miegoti lovoje, neversdamas jos jaustis blogai. Kuo ilgiau, žalsvaakė stebėjo Quentin veidą, tuo jai labiau norėjosi jį pabučiuoti, tačiau neprisivertė to padaryti ir nors jų lūpas skyrė vos dvi dešimtys centimetrų, jis atrodė per daug toli. O gal labiau ji bijojo tokiam žingsniui. Juk jie buvo tik draugai, draugai ir daugiau nieko. Taip? Geri draugai, kurie vienas kitam padeda ir palaiko.
Klastuolės mintis nutraukė judėjimas, kuris atrodė pranašiškas, tačiau pajautusi, kad yra tik dar labiau suspaudžiama ir paliekama be galimybės išsigelbėti. Aišku, šioji galėjo ištrūkti panaudodama savo vampyriškas jėgas, tačiau kodėl taip turėtų daryti. Juk ji gali tiesiog, leisti įvykiams rutuliotis taip, lyg ji neturėtų jokios didesnės ir paprastam žmogui nesuvokiamos galios.
-Ei, taip nesąžininga, -išgirdusi dažniausiai prieš nueinant miegot girdimą atsisveikinimą, pabandė prieštarauti Heidi, tačiau buvo per vėlu. Vaikinas jau buvo paskendęs sapnų pasaulyje ir net per miegus, dažniausiai atsipalaiduojantis kūnas, neketino šios paleisti. Neturėdama kito pasirinkimo, mergaitei teko dar vieną kartą susitaikyti su likimu.
-Labos, -įsitaisydama į kiek patogesnę padėtį, sušnibždėjo šioji, pakštelėdama šiam į lūpas ir taip pat užmerkdama akis.
-
Rausvais skruostais tekėjo ašaros. Buvo sunku įžiūrėti taką, vedantį link namų. Vaizdas liejosi, buvo neryškus, akis perštėjo nuo sūrių ašarų. Laimei, nė vieno praeivio nesutiko, tad niekas nematė, kokia įskaudinta ji buvo.
Nežinojo per kiek laiko sugrįžo iš centro, tik vylėsi, kad namuose jos lauks Mayran. Buvo pasiryžusi pamatyti jį piktą, liūdną, nusivylusį, nebenorintį bendrauti su ja, ar dar kokį nors, tačiau pamatyti jį namuose. Galvoje sukosi tik ši viena mintis. Ji meldė, kad grįžusi pamatytų tą mielą, linksmai besišypsantį tamsiaplaukį, priverčiantį ją nuolat kikenti. Atrodė, kad nieko daugiau ir nereikėjo – tik pamatyti jį. Negalėjo pakęsti, kad jie taip išsiskyrė po visko, kas nutiko. Jei tik ji būtų mačiusi, kur jis nuėjo...
Niekaip nepajėgė suprasti, kas šitaip išprovukavo vaikiną. Žinojo, kad garbaniaus nuomonė apie Marką nėra pati geriausia, tačiau ji parodė, kad jos širdis priklauso jam, ne kam nors kitam. Nebuvo nė menkiausios priežasties taip jautriai sureaguoti, juk ji nepultų kokiai nors merginai tampyti už plaukų, veidą brūžinti į grindinį, jei ši apkabintų garbanių. O gal...
Papurtė galvą. Lėtai nusibraukė ašaras. Reikėjo nustoti verkti ir susiimti, antraip nesugebės atskirti sienos nuo durų. Pravėrusi namų duris akimirksniu peržvelgė koridorių ir įsiklausė. Namuose buvo nepaprastai tylu, Heidi turbūt kažkur išėjo pasivaikščioti, o galbūt ilsėjosi kieme, bet per užverktas akis ji nepastebėjo jos. Mayran taip pat nebuvo, girdėjosi tik letenų dudnėjimas. Netrukus pasirodė ir kaltininkai. Išsiilgę savo šeimininkų, pasitikti atbėgo Saiko su Lordu, mosuodami uodegomis į visus šonus.
- Mayran? – pamėgino nenorėdama patikėti, kad namai tušti. Balsas skambėjo liūdnai ir tyliai.
Paskutinė viltis užgeso, nebuvo jokio atsako. Nusivylusi, pikta ir liūdna paleido krepšius kristi ant žemės. Susidomėję augintiniai apuostinėjo šiuos. Lordas neabejotinai užuodė savo šeimininko kvapą, nes uostė įdėmiai, vizgindamas uodegą. Jaunoji vampyrė nebeturėdama jėgų lipti į savo kambarį, susmuko prie sienos paslėpdama veidą delnuose. Netrukus pasigirdo tylus kūkčiojimas. Labiau už viską mergina norėjo, kad šalia atsisėstų Daniela ir ją nuramintų. Motiniškai ją apkabintų ir pasakytų, kad viskas bus gerai, kad Mayran netrukus sugrįš.
Pastebėję tokią liūdną rudaplaukę, abu keturkojai šlapiomis, vėsiomis nosimis ėmė baksnoti merginą, tačiau atsako nesulaukė. Negalėdama nustoti kūkčioti ji tik gūžėsi ir slėpė veidą delnuose.
-
Kvailys, idiotas, šiknius...
Mintyse skrajojo keiksmažodžiai, įžeidžiantys žodžiai, tačiau vaikinas nė pats nežinojo kam šie buvo skirti. Galbūt tam idiotui Markui, kuris kęsinosi į jo mergytę? O galbūt tai idiotiškai savo pusei, dėl kurios Mayran nekentė savęs? Turbūt ir vienam, ir kitam, nes jie puikiai šiuo metu tiko abiems vaikinams apibūdinti.
Širdis skaudžiai tukseno krūtinėje. Šonkaulius, veidą, kumščius ir visą kūną maudė didelis skausmas, bet šis neprilygo tam, kurį vaikinas jautė krūtinėje. Jautėsi nusivylęs savimi, nekentė savęs už savo poelgius ir staiga pasirodžiusį pykčio priepuolį. Jautėsi kaip pabaisa.
Garbanius nė nenorėjo pagalvoti, kaip tuo metu, kai šis pasišalino iš įvykio vietos, turėjo jaustis Sabrina. Šis nenorėjo pagalvoti, kaip ši jautėsi dabar, kokia įskaudinta ši buvo. Jis ja paliko. Vieną. Nenorėjo apie tai pagalvoti, bet tai nė sekundei nepaliko jo minčių. Bijojo, kad šį kartą nebūtų paliktas jis.
Aš monstras. Aš viską tik gadinu.
Kuo labiau vaikinas artėjo link namų, tuo rodosi žingsniai darėsi tik dar labiau sunkesni. Ne, visa tai nebuvo dėl to, kad vaikinas šiandien buvo sumuštas du kartus(viena, Marko, kitą, Marko ir jo draugų), kad jam be galo skaudėjo visą kūną, kad jį puošė šimtai mažų ir didelių sužeidimų, ko šis iš tiesų nusipelnė. Visa tai buvo dėl to, kad šis bijojo. Mayranas bijojo išvysti įskaudinta Sabrinos veidą, bijojo pamatyti bent vieną ašarėlę, riedinčią jos skruostu. Bijojo būti dėl viso to kaltas.
Nagi, Mayran, tu ir esi kaltas. Pripažink tai, tu sužlugdysi ją, jeigu dar to iki šiol nepadarei.
Prieš jo akis ir vėl pasirodė vienas iš jo įsivaizduojamų, be galo seniai beregėtų draugų, kuris, kas buvo neįprasta prieš tai, šypsojosi pašaipia šypsena. Tačiau šį kartą Mayran žinojo - jis netikras, nors jo žodžiai, buvo tikri ir kirto skaudžiau už bet kokį smūgį.
- Išnyk, - pro sukastus dantis pats sau ištarė garbanius, šiam net pasirodė, kad šis kraustosi iš proto. Deja, tam laiko jau nebebuvo. Prieš jo akis, vos už keletos metrų, stūksojo Sabrinos namai, jų durys. Nors visa tai ir tebuvo už kelių metrų, tačiau tie keli metrai atrodė tokie sunkūs, tokie tolimi ir tokie nepasiekiami.
- Aš negaliu, - tyliai sau sušnabždejo vaikinas. Buvo įskaudintas pačio savęs ir nekentė savęs vienu metu.
Šiaip ne taip įveikęs tuos kelis, sunkius metrus, leido kūnui sudribti visai šalia durų, nugarai atsiremti į šaltą pastato sieną, skausmui dar labiau užvaldyti kūną ir širdį.
Nagi, būk vyras. Stokis ir įeik į vidų.
- Aš ne vyras... Tikri vyrai taip nesielgtų... Aš šiukšlė, aš viską sugadinau, - gan garsiu balso tonu atkirto savo mintims vaikinas, tačiau ties paskutiniu žodžiu jo balsas užlūžo, po daugelio metų savęs tvardymo ir laikymo jis leido sau išsilieti, kelios išdavikės ašaros deginančiai nutekėjo skruostais. Viena po kitos šios leidosi žemyn, o palietusios marškinėlių medžiagą, šušlapindavo ją.
Praėjo penketą minučių, ašaros nustojo plauti skruostus, tačiau buvo aišku, jam būtų užtekę vieno skaudesnio žodžio ir visa tai pasikartotų, galbūt net trigubai stipriau.
Skystas idiotas. Koks iš manęs vyras?
Per skausmus ir keletą inkštelėjimų šis pagaliau išdrįso atsistoti, nuspaudė durų rankeną ir pradėjo atidarinėti duris. Durys atrodė sunkios kaip niekad, jo raumeningos, sužalotos rankos, sunkiai sugebėjo jas atverti. Tačiau žvilgsnis, sumuštas ir nuverktas veidas, vis dar liko nudelbtas į tarpdurį, apačią.
-
Sūrios, karštos akys degino skruostus. Oda ir akys jau buvo spėję parausti ir paburkti nuo tokio kiekio ašarų, tačiau Sabrinai niekaip nepavyko nustoti lieti ašarų. Nė nežinojo, kad įmanoma tokį ilgą laiką paprasčiausiai sėdėti ir verkti. Žinoma, ji verkė ir tuomet, kai mirė Daniela, bet tada ji tebuvo vaikas, į viską žiūrėjo tik vaiko akimis, be to, ilgą laiką manė, kad Gilbertas jai meluoja. Šįkart jai niekas nemelavo, ji pati viską matė savo akimis, tačiau vis tiek negalėjo patikėti, kad tas vaikinas, kurį ji pažinojo - mielas, geras ir be galo rūpestingas, galėjo šitaip pasielgti. Galbūt ji nepažinojo Mayran taip, kaip manė?
Trūkčiojamai įkvėpusi, kelis kartus dar sukūkčiojusi atitraukė šlapius delnus nuo veido. Saiko bakstelėjo nosimi į skruostą, liūdnai suvizgino uodegą. Pakėlė liūdnas akis į savo augintinį. Jei kas nors ir nusipelno meilės pasaulyje, tai šunys. Atsidavimas ir ištikimybę šiems buvo didžiausios vertybės. Priešingai nei žmonėms. Ištiesusi ranką panardino pirštus į purų kailį. Netrukus prie Saiko, prašydamas dėmesio prisijungė ir Lordas. Jam akivaizdžiai trūko dėmesio. Tarsi žinodamas, kad vos už kelių akimirkų pasirodys Mayran, jis vis grįžtelėjo per petį žvilgtelėdamas į duris, tačiau niekas pro jas neįėjo.
Žinodama, kad visą likusį vakarą taip sėdėti negali, nenoriai atsistojo. Nupėdino į pirmame aukšte esantį vonios kambarį. Kelis kartus nusipraususi veidą šaltu, beveik lediniu vandeniu giliai įkvėpė. Kurį laiką taip ir stovėjo vonios kambaryje tuščiu žvilgsniu spoksodama į sieną. Auksinės akys žvelgė į marmurinę sieną, tačiau nieko nematė. Tarsi šios nė nebūtų buvę. Koridoriuje kažkam sukrebždėjus kelis kartus sumirksėjo, papurtė galvą ir naiviai vildamasi, kad ten Mayran nėrė iš vonios. Teko nusivilti. Saiko paprasčiausiai užkabino vieną iš krepšių.
Atsidususi paglostė savo augintinį. Ašaros ir vėl ėmė tekėti skruostais. Buvo skaudu matyti pirkinių krepšius ir prisiminti, kaip jiedu linksmai rinkosi visą jų turinį. Kaip aistringai garbanius ją bučiavo prirėmęs prie sienos, laikydamas savo glėbyje. Paskutinę akimirką, kai von Sjuard ketino palikti krepšius gulėti koridoriuje, o pati dingti savo kambaryje su abiem keturkojais, namo durys prasivėrė. Sustingusi giliai įkvėpė. Nematė, tačiau žinojo, kad jai už nugaros ką tik į vidų įžengė garbanius.
Grįžtelėjo per petį. Auksinės akys akimirksniu susidūrė su tamsiomis. Širdis krūtinėje kelis kartus apsivertė ir ėmė daužytis it pašėlusi. Lordas su Saiko taip pat džiugiai nubėgo prie tamsiaplaukio vizgindami uodegas.
- Mayran! - šūktelėjo pasileisdama ir apsivydama šį rankomis.
Jai nerūpėjo, kaip stipriai jautėsi įskaudinta, kokia vieniša ir nereikalinga dar neseniai buvo, tačiau rūpėjo tai, kad garbanius grįžo ir jam viskas gerai. Na, iš dalies, ant kūno dabar buvo daug daugiau sužeidimų nei prieš jiems išsiskiriant.
- Eikš, tau reikia dezinfekuoti žaizdas, - kiek atsitraukusi, nusivaliusi ašaras paėmė už rankos ir nesiklausydama jokių priešinimosi, nusivedė į virtuvę.
Atsinešusi visas reikalingas priemones kruopščiai ir atsargiai ėmė valyti veidą, kaklą, o tada visą likusį kūną. Nesuvokė, kur tamsiaplaukis dar galėjo spėti įsipainioti. Toptelėjo, kad šis paprasčiausiai užsipuolė gatvėje visiškai nekaltą žmogų, tačiau tuoj pat tokią mintį nuvijo šalin. Mayran nebuvo toks. Jis buvo geras ir mielas.
- Kas nutiko? - vis dar kiek užkimusiu ir lūžinėjančiu balsu paklausė. - Labai skauda? - liūdnos auksinės akys nužvelgė kiekvieną vaikino kūną puošiančią žaizdą.
-
Ašarų gumulas tarsi buvo užstrigęs burnoje, rodosi, kad bet kurią sekundę šis gali išsiveržti, o ašaros vėl kaip pupos pabirti skruostais, deginti juos, šlapinti odą ir marškinėlių medžiagą, parodyti, koks nusikaltęs ir suknistai nevertėlis jautėsi. Monstras.
Žvilgsnis dar vis tuščiai žvelgė į tarpdurį. Vaikinas bijojo jį pakelti, bijojo sutikti liūdną, įskaudintą ir ašarotą Sabrinos žvilgsnį, bijojo būti viso to priežastis. Jis norėjo būti jos šypsenos, laimės ir džiaugsmo priežastis, o tikrai ne skausmo, liūdesio ir ašarų. Jautėsi didžiausiu šikniu pasaulyje.
Garsiai nurijęs seiles, delnu persibraukęs per smarkiai susivėlusius plaukus, stengdamasis juos tvarkingai paguldyti ant pečių, kas be šukų pagalbos buvo neįmanoma, vaikinas pagaliau išdrįso pakelti žvilgsnį, tačiau iškart to pasigailėjo. Jo tamsus žvilgsnis susitiko su gintarinėmis akimis, kurios buvo be galo liūdnos, įskaudintos ir perpildytos skausmo. Ašaros vis dar spindėjo tyrose, tačiau labai liūdnuose akyse, viena kita ašara nutekėjo švelniais merginos skruostais, kas pridėjo tik dar kelis skaudžius smūgius, dar kelis dūrius
šio krūtinėj. Naujos žaizdos atsivėrė ir dėl jų kaltas buvo tik jis pats, niekas kitas.
- Mažy... - užkimusiu nuo ašarų balsu pradėjo sakyti vaikinas, tačiau nespėjo nė pabaigti žodžio, kai pajautė liekną, tačiau be galo artimą kūnelį savo glėbyje. Kūno skausmas pasmarkėjo, bet nuo sielos skausmo nukrito vienas mažas akmenėlis, esantis ant didelios akmenų krūvos. Vaikinas užsimerkė, paslėpė veidą merginos plaukuose, įkvėpė jos aromato ir stipriai, nenorėdamas niekad gyvenime jos paleisti, suspaudė savame glėbyje. Tačiau ta amžinybė ilgai netruko, rankos buvo priverstos atlaisvėti ir paleisti trapią būtybę iš glėbio.
- Pra... - Ir vėl buvo pertrauktas Sabrinos. Paklusniai, nusikaltusiu ir pavargusiu, liūdnu, skausmo pilnu žvilgsniu pažvelgė į ją, leidosi vedamas į virtuvę. Tiesą pasakius, Mayranas tikrai nesitikėjo tokio merginos reakcijos, tikėjosi visko ko blogiausio ir buvo pasiruošęs tam, jautėsi vertas to. Tačiau džiaugėsi, kad mergina suprato jį, nebuvo taip, kad ši nekęstu jo, nors tai ir buvo neteisinga.
Nesipriešino, leido merginai nuvalyti, nudezinfekuoti visas žaizdas jam ant veido ir ant krumplių. Nesipriešino net tada, kai ši nuvilko jo marškinėlius, kurie jau buvo išteplioti jo pačio ir ne tik krauju, leido jai dezinfekuoti ir ant krūtinės, nugaros bei rankų esančias žaizdas. Skaudėjo, bet skausmas viduje buvo smarkesnis, griaužė jį. Vis dar jautė žiaurią kaltę. Vis dar jautė esantis monstru, ir nevertas tokio gero merginos elgesio. Galbūt dėl savo elgesio nevertas ir pačios Sabrinos.
- Mažyte... Aš atsiprašau, pasielgiau kvailai. Dieve, aš toks idiotas... Tik prašau, nepalik manęs, aš myliu tave, - praignoravo merginos užduotus klausimus. Švelniai, dilkčiojančiu delnu suėmęs merginos skruostą, kilstelėjo jos veidą aukščiau, kad ši žvelgtų jam į akis. Tamsios akys apgailestaujančiai, liūdnai, tačiau su meile žvelgė į gintarines vampyriukės akis. Mayran nebebijojo prisipažinti savo jausmuose, norėjo tai padaryti ir padarė, nors tai ir nebuvo pati geriausia akimirka tam.
-
Auksinės akys stebėjo skausmo perkreiptą veidą. Sužalotas kūnas turbūt prie šio neprisidėjo, o jei ir prisidėjo, labai maža dalimi. Vaikinui skaudėjo ne kūną ir Sabrina gailiai stebėjo jo liūdnas, aavimi nusivylusias akis. Niekad nebuvo mačiusi tiek skausmo kieno nors akyse. Nė nebūtų pagalvojusi, kad kas nors gali taip kankintis.
Pyktis, kuris slėpėsi viduje, užgožtas liūdesio ir baimės, išnyko. Auksaakė paprasčiausiai negalėjo pykti ant garbaniaus ir ne tik dėl to, kad jį mylėjo. Jis nenusipelnė to, kad ir kaip kvailai ir neatsakingai pasielgė. Jis gailėjosi, o tai buvo svarbiausia. Von Sjuard būtų atidavusi viską, kad tik skausmas vaikino akyse išnyktų. Jis nepadarė nieko dėl ko turėtų taip kankintis.
Stengėsi kuo švelniau prisiliesti prie žaizdų, kuo švelniau jas išvalyti ir užtepti rastu tepalu tarp Soreno daiktų. Jei gerai prisiminė, o vylėsi, kad būtent taip ir yra, tepalas turėjo imti veikti vos po kelių akimirkų ir visus nubrozdinimus bei mėlynes ir sužalojimus panaikinti.
Dezinfekuodama žaizdas ir gydydama spėjo nusiraminti. Auksinės akys kiek atsigavo nuo ašarų. Susikaupimas ir minčių nukreipimas kitur padėjo, be to, dabar ji žinojo, kad Mayran saugus ir beveik sveikas. Jam niekas nebegresė. Netrukus žaizdos užgis. Netgi pati sau šyptelėjo pastebėjusi, kad garbaniaus kūnas atrodo daug geriau nei prieš tai. Oda pamažu atgavo savo tikrąją spalvą, o tai reiškė, kad tepalo ji nesumaišė. Štai, kam reikalingas brolis eliksyrininkas - gydyti vaikinų sužalojimus.
Atsistojusi priešais vaikiną atidžiai šį nužvelgė auskinėmis akimis tyrinėdama kūną, bandydama įstikinti, kad nepaliko jokios žaizdos nedezinfekuotos. Regis, iš jos buvo visai nebloga hilerė, tik eliksyrų ir burtų klausimu jei nesisekė. Nedrįsdama pakelti akių, pažvelgti į tamsiaplaukį, pravėrė rausvas, dailias lūpas ketindama pakartoti klausimą, mat atrodė, kad vaikinas neišgirdo, tačiau netrukus suvokė, kad vaikinas puikiai girdėjo, tik šiam nerūpėjo jie. Jis jaudinosi dėl jos.
Nesipriešindama, jausdama, kaip švelnįs delnai nugula ant jos skruostų, kilstelėjo galvą. Auksinės akys susidūrė su tamsiomis. Norėdama kiek išsklaidyti liūdną atmosferą, nežymiai šyptelėjo. Prie nuotaikos gerinimo prisidėjo ir abu keturkojai, linksmai besitrindami į jaunuolių kojas. Šie akivaizdžiai nemėgo, kai jų šeimininkai liūdėdavo.
- Tu tikras idiotas, - nusijuokė. - Bet kartu esi be galo mielas ir žavus, tavo žavumas neleidžia ilgai pykti ant tavęs, - pakštelėjo šiam į skruostą.
Nuskambėję žodžiai privertė plačiai nusišypsoti. Nesitikėjo, kad Mayran prisipažins savo jausmuose, bent jau ne tokiu būdu, tačiau buvo gera girdėti tuos tris žodžius.
- Žinau, - linktelėjo. - Todėl tikiuosi, kad tai, kas įvyko, daugiau nepasikartos, antraip... - neužbaigė sakinio, tačiau žinojo, kad garbanius suprato jos mintį.
- O dabar eime, tau reikia pailsėti. Mums abiems reikia, - pasukusi prie laiptų patraukė į antrą aukštą, o tada įsitikinusi, kad Mayran nuėjo į savo kambarį, krito į savo lovą ir užmerkė akis.
-
Kiekvienas švelnus merginos prisilietimas prie vaikino kūno, privertė jį dilkčioti. Ne, tai nebuvo skausmingas dilkčiojimas(nors vaikinui ir skaudėjo kūną dėl žaizdų), tai buvo reakcija į Sabrinos prisilietimus, rūpestį ir turbūt juo išreiškiamą meilę. Mayran nesuprato ir tiesiog nesugebėjo suvokti, už ką jis nusipelnė tokio angelo kaip Sabrina, tačiau ir neklausinėjo, tiesiog džiaugėsi turėdamas ją šalia savęs.
Pamažu žaizdų kiekis pradėjo mažėti, jos susitraukinėjo, kol galiausiai visai išnyko, paliko įdegusią odą be jokių sužeidimų pėdsakų ar randų. Žaizdoms dingus nuo kūno bei veido, veide išryškėjo nuovargis. Šią dien visko, gražių ir liūdnų akimirkų, įvairiausių jausmų, buvo tiesiog per daug, tai išvargino.
- Žinau, mažyte, žinau, - jau kiek labiau atsipalaidavęs, vos pastebima šypsena vyptelėdamas, tačiau vis dar jausdamas kaltę, tarė Mayranas.
Bet šis idiotas per smarkiai tave myli.
- Aš pažadu, daugiau tai nepasikartos. Aš pasistengsiu, nenuvilsiu tavęs.
Bet jeigu tas nevykėlis dar kartą kiš rankas prie tavęs...
Aplink kojas vis dar pynėsi du šunyčiai, kurie ne tik troško visą dieną nematytų šeimininkų dėmesio, tačiau tuo pačiu metu norėjo ir patikrinti, ar šiems viskas gerai, norėjo pakelti jaunuolių nuotaiką, neleisti šiems būti nusiminusiems. Vaikinas švelniai perbraukė per abiejų keturkojų viršugalvius, taip tarsi parodydamas, kad šiems nėra dėl ko jaudintis, stengdamasis juos nuraminti ir skirti bent žiubsnelį dėmesio ištikimiausiems padariūkščiams.
Vaikinas dar ruošėsi paprieštarauti merginos pasakymui, kad šiems reikia pailsėti, tačiau supratęs, kad taip bus geriau, užsičiaupė, tyliai atsiduso ir nusekė vampyriukę laiptais į antrą aukštą. Jų pavyzdžiu pasiekė ir augintiniai, kurie aplenkė jaunuolius ir patys pirmieji nubėgo į miegamuosius.
Sustojęs kambario tarpduryje, tarsi vis dar dėl kažko abejodamas, norėdamas eiti kartu su mergina, garbanius žvilgsniu nulydėjo į savąjį kambarį nuėjusią Sabriną. Minutėlę pastovėjęs, apmąstęs visus dienos įvykius, šis neturėjo kitokio pasirinkimo, kaip tik įžengti į kambarį.
Ilgai besivartęs lovoje, vis dar nesugebėdamas iš galvos išmesti visos dienos sumaišties, po kelių gerų valandų nuovargis galiausiai pasiglemžė vaikiną ir šis užmigo. O rūbai taip ir liko mėtytis pirmo aukšto koridoriuje. Kai kurie - maišuose, o kai kurie - numesti ant žemės.
-
Pramerkė auksines akis. Žvilgsnis susidūrę su aklina tamsa kambaryje, laimei, antgamtikės regėjimas leido matyti daugiau nei paprastam žmogeliui. Pro didelius kambario langus galėjai stebėti, kaip įsismarkavęs vėjas laužia medžio šakas. Iš pirmo žvilgsnio atrodė baugiai, tačiau galiausiai galėdavai į tai žiūrėti it užhipnotizuotas.
Būtent tai Sabrina ir darė. Kiek apsimiegojusi ji stebėjo, kaip vėjas laužo.medžio šakas, kaip šios iš visų jėgų mėgina pasiekti jos kambario langus. Veltui. Nežymiai kilstelėjo galvą. Ką tik snaudęs, keturkojis taip pat kilstelėjo galvą. Mėlynos akys susitiko su auksinėmis. Apsidairęs ir įsitikinęs, kad nėra nuo ko ginti šeimininkės, kad kambaryje saugu, tingiai pasislinko arčiau jos, įstiaisė šalia palįsdamas po ranka, saugiame glėbyje. Šyptelėjusi kelis kartus perbraukė juodai baltą kailį, o tada užmerkė akis. Dar kurį laiką neužmigo, mintimis klaidžiojo po praėjusios dienos įvykius, vis mąstė, ką galėjo padaryti kitaip, kad viso to būtų išvengusi. Niekaip negalėjo patikėti, kad Mayran šitaip pasielgė. Užmigo su ta mintimi, kad jis pažadėjo daugiau jos neskaudinti.
Vos pabudus medžioklė nusisekė itin gerai. Nebuvo sunku pasigauti savo pusryčius ir atgauti pilnai jėgas po visko, kas įvyko. Kiek geresnės nuotaikos sugrįžo į namus, kur, kaip ir tikėjosi, Mayran dar miegojo arba buvo ką tik pabudęs. Heidi, regis, taip pat dar snūduriavo, nes tiek pirmame, tiek antrame aukšte buvo tylu, tik du keturkojai klajojo. Pašėrusi šiuos ir stengdamasi labai netriukšmauti, nuėjo į dušą, nusiprausė ir dar drėgnais plaukais ištipeno iš vonios kambario. Vis dar nenorėdama prižadinti kitų, tyliai užkaitė arbatinuką, įsidėjo į puodelį arbatos ir netrukus sėdėdama prie stalo mėgavosi dar garuojančia, nuostabiai kvepiančia arbata.
Būtų buvusi visai patenkinta tokiu rytu, jei ne skrandis, nusprendęs, kad pusryčiai, o gal ir arbata, jam visai nepatinka. Kelias sekundes ramiai palaukusi, naiviai vildamasi, kad viskas bus gerai, netrukus iš vonios kambario išėjo su tuščiu skrandžiu, prasta savijauta ir kruvinomis lūpomis. Kriauklėje nusipraususi likusį išstumtų pusryčių kraują nuo lūpų, sunkiai kvėpuodama atsirėmė į spintelę. Vaizdas ėmė keistai suktis, buvo tikra, kad buvo išbalusi labiau nei baltas popieriaus lapas.
-
Pirmieji saulės spinduliai prasiskverbė pro langus, neužtrauktas užuolaidas. Mayran susiraukė, penketą minučių pasivartęs lovoje dar bandė užmigti, tačiau tai jam nesisekė labai gerai, šis buvo priverstas pramerkti akis. Keletą kartų pamirkčiojęs, galiausiai, pripratęs prie šviesos, vaikinas atsisėdo lovoje ir pasiražė. Lordas, kuris jau buvo pabudęs kiek anksčiau, vos pamatęs pabudusį šeimininką, patenkintas makalavo uodega.
- Ir tau labas rytas, drauguži, - prikimusiu nuo miego balsu tarė garbanius ir keletą kartų perbraukė per augintinio purų kailį, taip sulaukdamas iš jo patenkinto sulojimo. Vaikinas prunkštelėjo nuo tokios augintinio reakcijos.
- Gerai, laikas keltis, - tingiai tarė pats sau šis ir nusižiovaujęs, išlipo iš lovos, dar kartelį pasiražė. Trukdomas besimaišančio ir norinčio žaisti Lordo, Mayran pasiklojo lovą ir ant kūno užsimetęs tik treningines kelnes, basas kojas įsispyręs į šiltas šlepetes, išėjo iš kambario. Ant galvos buvo didelis, nuo miego susivėlęs garbanotas gandralizdis – rytinė šukuosena. Keletą kartų ranka persibraukęs per plaukus, taip bandydamas juos bent kažkiek sutvarkyti, tačiau vis vien nepagerindamas situacijos, pasidavė ir nusileido laiptais į pirmą aukštą.
Rodosi, ne vien jis buvo ankstyvas. Keturkojai jau bežaisdami pusryčiavo, kas reiškė, kad kažkas iš namų gyventojų jau taip pat buvo pabudę. Gi patys šunys negalėjo sau įsidėti maisto? Ar galėjo...?
Vos tik įžengęs į virtuvę, Mayran išgirdo keistus garsus skilndančius iš vonios kambario. Susiraukė ir kaip mat nužingsniavo į vonią. Rastas atrakintas ir net kiek pradarytas vonios duris, sutriko, tačiau surizikavo ir įžengė į kambarį.
- Sabrina, mažute, kas nutiko? - išsigandęs, susirūpinęs paklausė garbanius, vos tik pamatė mylimąją prastoje būklėje. Kaip mat pripuolė prie Sabrinos ir rankomis apglėbė jos liemenį, nenorėjo, kad ši neišlaikytų pusiausvyros ir nuvirstų. Mergina iš tiesų atrodė ne kaip, lūpos ir oda buvo pabalusi, iš akių ir veido buvo matyti, kad ši jautėsi prastai.
- Nagi, skruzdelyte, - atsidusdamas ir jausdamasis kiek kaltas dėl to, dėl tokios von Sjuard būklės, tarė, pakėlė vampyriukę ant rankų ir kartu su ja išėjo iš vonios kambario. Nužygiavo laiptais į antrą aukštą, o galiausiai, ir į merginos kambarį. Paguldęs ją lovoje, apklojo.
- Kas nutiko? Jautiesi labai prastai? Atnešti arbatos, vaistų? - dar kartelį pasiteiravo
-
Trumpam užmerkė auksines akis. Vaizdas nustojo suktis, regis, net savijauta pagerėjo, deja, vos kelioms akimirkoms. Netrukus rudaplaukė ir vėl jautėsi it sėdėdama greitai besisukančioje karuselėje, kuri nė neketino sustoti. Giliai įkvėpė, trumpam sulaikė kvėpavimą, o tada lėtai atmerkdama akis iškvėpė. Kilstelėjo galvą į veidrodį. Auksinės akys susidūrė su išbalusiu veidu, liūdnomis auksinėmis akimis ir baltomis lūpomis. Niekad nebūtų patikėjusi, kad lūpos gali įgauti tokią spalvą. Raudonis, įprastai puošiantis merginos lūpas, buvo kažkur dingęs. Dabar šiose maišėsi balta su mėlyna. Ji iš tiesų panašėjo į gyvą numirėlį.
Stipriau sugniaužė spintelės kraštą. Pirštai virpėjo ir atrodė, nesvarbu, kaip stipriai ji gniaužtų spintelę, galiausiai ji vis tiek išslys iš jos rankų ir vampyrė plosis ant grindų. Jautėsi siaubingai, bet pajudėti iš vietos bijojo. Nenorėjo nualpti, o ir vaistus vargiai ar surastų tokios būklės. Beliko viltis, kad savijauta netrukus pasitaisys.
Visi pojūčiai buvo keistai atsilikę. Tarsi viskas, kas vyko aplink, būtų surežisuota kokiame sulėtintame filme. Ji sunkiai, bet girdėjo, kaip laiptais kažkas lipa. Pajėgė suvokti, kad tai turbūt Mayran, nes žingsniai buvo sunkūs ir lėti. Ir atrodė, kad aidėjo iš tolumos. Buvo sunkiau suvokti, kaip garbanius taip greitai pasirodė vonioje. Iš jo judančių lūpų, susirūpinusio žvilgsnio suprato, kad jis išsigandęs ir sunerimęs, bet ką tiksliai sakė, nepajėgė suprasti. Atrodė, kad žodžius dengia kažkoks šydas, o gal vaikinas kalbėjo jai nesuprantama kalba? Aidas per daug apsunkino viską. Viskas atrodė taip tolima...
Užsimerkė papurtydama galvą. Nepajėgė atsakyti, o ir nežinojo, ką atsakyti, juk nesuprato, ko buvo klausiama. Troško, kad šis jausmas kuo greičiau dingtų. Toptelėjo, jog kitą kartą reiks įsitikinti, kad bėgiojantys pusryčiai yra sveiki. Jei kitas kartas apskritai bus... Ne, nuo šiol ji taps vegetare...
Pajutusi, kaip jos liemenį apglėbia tvirtos rankos, o vėliau kilsteli ir šitokiu būdu atplėšia nuo žemės, pravėrė pabalusias lūpas ketindama prieštarauti, tačiau tik susičiaupė atlošdama galvą ir užsimerkdama. Tiesa sakant, jai nebelabai rūpėjo, ką Mayran su ja darys ir kur ją neš. Sunkiai bematė aplinką, tik suvokė, kad atsidūrė savo lovoje, nes užuodė savo pačios kvepalus ir gėlėmis kvepiančią patalynę. Kažkur iš apačios atsklido tylus inkštimas. Nežinojo, kaip tai suvokė, bet suprato, kad Saiko su Lordu reikia išleisti į lauką. Žinoma, juk pirma šiuos ji pamaitino, o duris atidaryti užmiršo, tiksliau, nesuspėjo.
- Lordas... - nepajėgė pabaigti sakinio, bet vylėsi, kad garbanius supras ir taip, todėl sunkiai išsiropštė iš lovos ir virpančiomis kojomis, sunkiai belaikančiomis kūno svorį, ėmė svirduliuoti link savo kambario durų. Paskutinę akimirką, vos tik atmerkė akis, vaizdas aptemo, kojos ėmė nepaprastai drebėti ir Sabrina netekusi sąmonės krito ant grindų.
-
Mergina atrodė be galo silpna, nusilpusi. Atrodė, kad bet kurią sekundę ši galėjo tiesiog subliukšti vaikino rankose, jo glėbyje, prarasti sąmonę. Mayran tikrai nesitikėjo, kad šiam teks patekti būtent į tokią situaciją, o kas svarbiausia, nežinojo ką tokioje situacijoje daryti. Merginos nekalbumas, tylėjimas, o galbūt net neturėjimas jėgų net kalbėjimui, visiškai tam nepadėjo.
- Šūdas, mažyte, baigi išvaryti mane iš proto, kalbėk su manimi. Kas vyksta? - aiškiai persigandęs tarė vaikinas ir priklaupė ant kelių prie lovos, kurioje gulėjo Sabrina, išsigandusiai pažvelgė į akis ir delnu švelniai prilietė jos kaktą, - šūdas, tu degi. Pabūk ramiai, pagulėk, aš tuoj grįšiu su vaistais ir arbata.
Magijos ministerijos darbuotojas buvo be proto išsigandęs, tiesiog nežinojo ką turėtų daryti, bijojo padaryti kažką ne taip, jam tiesiog trūko patirties. Visgi vaikinas visą savo gyvenimą pagrinde buvo vienas, neturėjo pavyzdžio, kuris parodytų kaip turėtų elgtis įvairiose situacijose. Pats turėjo tapti savo pavyzdžiu ir turėjo pats būti savu mokytoju, mokytis iš gyvenimo ir paties savęs. Tiesa, savimi pasirūpinti buvo daug paprasčiau, nereikėdavo bijoti, kad padarysi kažką blogai, nes taip pakenktum tik pačiam sau, o ne artimajam. Tačiau ši situacija buvo visiškai kitokia. Mayran turėjo pasirūpinti ne savimi, o sau brangiu ir mylimu žmogumi, kurio visiškai nenorėjo nuskriausti, nenorėjo dar labiau pabloginti situacijos. Tačiau stovėti ir nieko nedaryti taip pat negalėjo.
- Aš tuoj grįšiu, - dar kartelį pakartojo, norėdamas įsitikinti, kad vampyriukė nejudės iš lovos, ramiai gulėdama lauks sugrįžtančio jo su vaistais ir arbata.
Deja, tačiau Sabrina visai nesiruošė paklausyti garbaniaus ir kad ir kaip sunkiai, kad ir kaip neturėdama jėgų, stengėsi kažką pasakyti, kilo iš lovos ir ruošėsi kažkur eiti.
- Lordui ir Saiko bus viskas gerai. Aš juos išleisiu, nesijaudink, - norėdamas nuraminti mylimąją, tarė, pradėjo artėti šios link, norėdamas ir vėl ją paguldyti į lovą, tačiau nesuspėjo to padaryti ir mergina susmuko ant grindų tiesiai prieš jo akis. Išgąstis dar labiau apėmė visą kūną, tačiau šį kartą šis iš karto ėmėsi veiksmu, nestovėjo. Paėmė von Sjuard ant rankų ir nunešė atgal į lovą. Iš galvos visiškai buvo išgaravę Saikas su Lordu, žinojo, kad jiems nieko nenutiks ir neišėjus į lauką. Šią akimirką buvo svarbiausia tai, kad mergina atgautų sąmonę ir pasijustų geriau.
Paguldęs merginą į lovą, greit nubėgo iki vonios, šaltu vandeniu sušlapino rankšluostį, prisipylė į stiklinė vandens ir grįžo prie Sabrinos. Uždėjęs rankšluostį jai ant kaktos, kiek apšlakštė jos veidą vandeniu. Nežinojo ką daryti, bijojo ir improvizavo.
- Nagi, mažyte, negąsdink manęs. Maldauju, pabusk, - persigandusiu balsu tarė, švelniai paglostė pabalusį skruostą, pakštelėjo į kaktos lopinėlį, kuris nebuvo uždengtas šaltu rankšluosčiu. Dėl ramumo įsitikino. Taip, mergina kvėpavo ir jos širdis plakė. Kiek ramiau atsikvėpė, bet vis vien buvo apimtas išgąsčio, nė sekundei akimis nepaliko merginos veido.
-
Saulė jau buvo gerokai pakilusi, kai auksinės akys lėtai ir sunkiai prasimerkė. Net Lordas su Saiko, supratę, kad šeimininkei kažkas negerai, dabar gulėjo ant šios lovos šalia kojų ir suglaudę ausis, liūdnomis akimis, retkarčiais suinkšdami stebėjo ją. Mergina ištisas valadanas gulėjo nejudėdama, tik lėtas kvėpavimas ir tyliai plakanti širdis pranešė, kad ji vis dar gyva.
Pirmiausia, ką išvydo pramerkusi akis, buvo susirūpinęs Mayran veidas. Nejučia Sabrina plačiai nusišypsojo. Nebuvo tikra, ar šis visą laiką buvo su ja, tačiau žinodama, ką jis jai jaučia ir mintyse iškilus prisiminimui, koks išsigandęs jis buvo prieš jai nuaplstant, nujautė, kad ji nė akimirkai nebuvo palikta. Šitai atrodė labai miela, nors ir jautėsi kalta, kad privertė garbanių pulti į paniką. Jai viskas, regis, dabar buvo gerai. Veidas atgavo įprastą spalvą, o lūpos ir vėl buvo rožės raudonumo.
- Labas, gandralizdi, - užkimusiu, tyliu balsu pratarė nusijuokdama iš susivėlusių vaikino plaukų.
Turbūt budėdamas šalia jos Murrell net nespėjo tinkamai susitvarkyti plaukų ir... Žvilgsnis nuslydo prie apnuogintos raumeningos krūtinės. Sunkiai nurijusi seilias Sabrina staigiai kilstelėjo žvilgsnį į viršų. Jis nespėjo nė apsirengti padoriai. Nuo tokio vaizdo bet kokia mergina staigiai pabustų ir iš komos. Šalia tavo lovos pusnuogis, išsigandęs vaikinas, kuris pamėgęs protą dėl tavęs. Nelengva atsilaikyti.
- Man viskas gerai, tikrai, - suskubo patikinti Mayran, kad šis daugiau nesijaudintų ir nurimtų. - Kalti pusryčiai, bet dabar viskas gerai, gali eiti ruoštis, aš tiesiog dar šiek tiek pagulėsiu, - šyptelėjo tuoj pat vydama lauk mintį, kuri įkyriai zujo galvoje. Nors ir gundančiai atrodė susirangyti garbaniaus glėbyje ir dar kartą snusteltėti, tačiau lūpos neprasivėrė ir tokio pasiūlymo garsiai neišsakė.
Ji nebe karščiavo ir jautėsi puikiai, todėl netrukus turės keltis ir nuveikti, ką nors įdomesnio nei gulėjimas patogioje ir minkštoje lovoje. Čia pat pastebėję pabudusią merginą, pas šią suskubo ir abu keturkojai. Vienas susirangęs tarp jos ir Mayran, kitas tarp sienos ir Sabrinos. Abu vizgindami uodegas, šlapiomis nosimi baksnodami savo šeimininkus džiugiai strykinėjo ant lovos.
- Saiko, sutraiškysi mane, - stumdama haskį sau nuo pilvo, garsiai nusijuokė. - Aš gyva ir sveika, - sukikeno paglostydama abu pūkuotusius.
Nežymiai, akies krašteliu žvilgtelėjo į vaikiną. Būtų atidavusi viską, jei tik šis būtų pakartojęs tą bučinį persirengimo kabinoje. Tarsi kažkas būtų stumtelėjęs iš už nugaros, padrasinęs, mergina pati pasirėmusi alkūnę į lovą, kita švelniai slystelėjo Mayran kaklu, įsisiurbė į lūpas. Bučiavo godžiai ir aistringai, o su kiekvienu bučiniu godulys vis augo. Atrodė, kad šitai jai gyvybiškai svarbu, kol nesuvokė, kad ją valdo alkis. Mayran buvo vienintelė auka čia, kambaryje, kuria ji galėjo pasisotinti, kuri ją taip viliojo.
- Atleisk, - susitvardžiusi ir sunkiai atsitraukusi nėrė iš lovos it žaibas. Dar akimirka ir merginos nebeliko kambaryje, o netrukus ir namuose.
-
Su laiku, merginos karščiavimas vis mažėjo, o veidas pradėjo įgavinėti normalią spalvą, pabalusi oda ir vėl įgauti raudonį, dėl ko vaikinas galėjo kiek ramiau atsikvėpti. Tačiau mergina vis vien neatgavo sąmonės, vis dar gulėjo be sąmonės ilgą laiką, kas kiek gąsdino jaunuolį, neleido jam nė sekundei atsitraukti nuo lovoje gulinčios Sabrinos, neleido žvilgsniui pabėgt nuo raudoną atspalvį atgaunančio veido. Vaikinas kantriai laukė, kiek susirūpinusiu ir išsigandusiu žvilgsniu stebėdamas ramų mylimosios veidą.
Praėjus valandai, vaikinas pavargo taip klūpėti prie lovos, nuėmęs rankšluostį nuo Sabrinos kaktos, padėjo jį ant spintelės ir atsisėdo ant žemės, šalia lovos, nugara atsiremdamas į prie jos esančią spintelę. Vis dar buvo sunerimęs. Nesuprato, kas galėjo tokio nutikti, kad mergina taip ėmė ir staigiai pasijautė blogai, galiausiai ir apalpo. Galvoje pradėjo suktis mintys, kad galbūt prie viso to prisidėjo ir praeito vakaro patirtas stresas, ašaros, dėl ko buvo kaltas ne kas kitas, o tik pats Mayran. Pasijautė kaltas dėl šios situacijos, vylėsi, kad galėtų atsukti laiką atgal ir viską pakeisti, nepasielgti taip idiotiškai. Nors tas idiotas, buvo nusipelnęs tų smūgių. Niekas nelįs prie mano mažytės.
Praėjo dar viena valanda, o garbanius vis dar sėdėjo ant žemės, kantriai laukė kol mergina pramerks akis. Nenorėjo, kad jai atgavus sąmonę, ši būtų viena. Bijojo, kad atgavus sąmonę ši ir vėl galėjo pasijusti prastai. Galiausiai į vaikino kompaniją prisijungė ir keturkojai, kurie buvo labai susirūpinę ir išsigandę dėl savo šeimininkės, suprato, kad kažkas čia ne taip.
- Viskas gerai, draugužiai. Sabrinai bus viskas gerai. Aš pasirūpinsiu ja. Pažadu, - atsidusdamas tarė vaikinas, taip bandydamas paguosti ne tik augintinius, tačiau ir patį save. Turbūt jam ir reikėjo daugiau paguodos, negu augintiniams.
Laikrodžiui išmušus dar pusvalandį, pagaliau pasigirdo šioks toks sukrutėjimas. Vaikinas kaip mat pašoko iš vietos ir pripuolė arčiau merginos, kuri rodosi, jautėsi pakankamai gerai. Norėjo kaip mat ją užpulti įvairiais klausimais, bet iš pradžių, leido susiorentuoti aplinkoje ir situacijoje.
- Sveika, skruzdelyte, gerai jauties? - pamatęs šypseną merginos veide ir pats menkai vyptelėjo, delnu paglostė jos švelnius plaukus. Šunims padarius aptikrą, įsitikinus, kad šeiminkei viskas gerai, o galiausiai, suspaudus ją viduriuke, Mayranas nusijuokė, bet greitai visi juokai baigėsi.
Švelnus merginos delnas, slystantis jo kaklu ir karštos, minkštos lūpos, kurių nesinorėjo paleisti. Tai buvo netikėta, tačiau be galo malonu. Sureagavęs į saldų, gilų bučinį, vaikinas kiek pasikėlė ir atsakė į bučinį, pasidavė kerams, nesugebėjo susitvardyti ir jokia kaina nenorėjo jo užbaigti. Bučinys, rodosi, tik traukė jį vis giliau, Sabrinos keliami kerai tik stiprėjo, vaikinas dar labiau klimpo, pasidavė tam geram jausmui, aistrai ir meilei.
Murrell jau ruošiantis veiksmus perimti į savas rankas, juos perkelti tolyn, mergina tarsi kažko išsigandusi atsitraukė ir pabėgo. Vaikinas dar vis apsvaigęs nuo to keistai malonaus jausmo, minutėlę pasėdėjo, o tada nusijuokė.
- Gyvenimas su vampyriuke – pašelusiai tobulas, - prunkštelėjo kalbėdamas su savimi ir nuėjo dušan, palikdamas keistai besižvalgančius keturkojus lovoje, tarsi žinodamas, kad Sabrinai viskas bus gerai.
-
Už lango jau buvo gerokai sutemę, o laikrodžio rodyklė rodė beveik vidurnaktį, kai vampyriukė įsėlino į namus. Buvo tikra, kad visi jau miegos, todėl ji liks nepastebėta ir dar kurį laiką galės nesusitikti su Mayran. Žinojo, kad pasielgė bjauriai pabėgdama, o tada visą dieną jo vengdama, negrįždama į namus. Įkyrios mintys nuolat lindo į galvą ir neleido ramiai visko apmąstyti. Atrodė, kad jei ši ir toliau bus toli nuo garbaniaus, ji galiausiai išprotės.
Kiekvieną kartą prisiminusi vaikino bučinius, atrodydavo, kad lūpas iš tiesų bučiuotų jis ir Sabrina kaskart nestipriai įsikąsdavo sau į apatinę lūpą, jog tas jausmas dingtų. Kad ir kaip ši stengėsi pamiršti tai, kas buvo, niekaip nepavyko. Visas jos mintis buvo okupavęs karštas ispanas ir jo bučinys. Mintyse iškeikusi save ir galiausiai kiek nurimusi nusprendė, kad reiks pasikalbėti, atsiprašyti ir viską paaiškinti. Iš dalies, ji bučiavo jį, nes buvo alkana, o tai atrodė taip kvaila ir nesuvokiama. Neįsivaizdavo, kaip tamsiaplaukis į ją žiūrės, supratęs, kad tada ją valdė alkis. Tiesa, ne visai, jis tik pastūmėjo imtis tokių veiksmų ir per stipriai įsijausti, bet juk Mayran alkis nevaldė...
Kelis kartus giliai įkvėpusi, pasiėmusi pižamą, tyliai nupėdino į dušą ir gerą pusvalandį stovėjo po šiltu bėgančiu vandeniu mėgindama surikiuoti mintis. Ir čia jos visai nesirikiavo, nors dėl to Sabrina nebesuko sau galvos. Stovint po dušu minčių išvis nebuvo, kažkur dingusios jos leido bent trumpam atsikvėpti. Visgi kiaurą naktį stoviniuoti po dušu neketino, todėl apsivilkusi šilkinę pižamą nužingsniavo į kambarį, kur patogiai susirangęs ilsėjosi Saiko. Išvydęs šeimininkę sumuskotavo uodega ir tyliai amtelėjo. Žinodamas, kad netrukus jiedu susirangys patogioje lovoje, šis it vaikas išsitiesė timptelėdamas Mayran padovanotą jam triušį. Auksaakė trumpam stabtelėjo žvilgtelėdama. Keturkojis atrodė be galo mielai.
- Tuoj sugrįšiu, - paglosčiusi purų kailį, tyliai, vos girdimai nulipo į apačią.
Svetainė ir virtuvė skendėjo tamsoje, kaip ir visas likęs namas. Tyla net spengė ausyse ir pirmą kartą mergina pasijuto liūdna. Tiek laiko praleidusi kartu su Heidi ir Mayran, šiandien ji po ilgo laiko buvo viena. Tyliai atsidususi prisileido stiklinę vandens ir liūdnomis auksinėmis akimis žvilgtelėjo pro langą. Mėnesienos šviesa nežymiai skverbėsi pro stiklą.
-
Po rytinio, o gal taisyklingiau pasakius, pietinio dušo, mergina taip ir nesugrįžo namo. Tai privertė vaikiną nežinant ką daryt slankioti po namus visą dieną. Šis žaidė su gyvūnais, gamino maistą, truputį apsitvarkė, net paslapčia buvo užsukęs į Sabrinos kambarį ir vedamas smalsumo, išnagrinėjo jos piešinius, , kurie iš tiesų buvo įspūdingi(labiausiai jam patiko jo pačio portretas), tinginiavo. Taip ir praėjo vaikino diena, atrodo, nieko naudingo ir nenuveikus. Į šio galvą dar bandė lįsti mintys, kaltinančios save patį dėl merginos negrįžimo, tą galbūt kiek per daug įsivažiavusį bučinį, bet vaikinas stengėsi paneigti ir išmesti iš galvos visas tokias ir panašias mintis.
Mayran vis vartėsi lovoje, niekaip negalėdamas užmigti. Nežinia ar jam trukdė ta nerami mintis apie negrįžtančią Sabriną, ar už lango žybsinti pilnatis, tačiau akys nė trupučio nenorėjo merktis. Galiausiai pasidavęs, laikrodžiui mušant beveik vidurnaktį, vaikinas vien tik po apatiniais išėjo iš kambario ir pradėjo leistis laiptais žemyn. Tikėjosi, kad atsigėręs vandens, galės užmigti.
Nusileidus laiptais žemyn, vaikiną pasitiko pajungta šviesa virtuvėje, kas kiek nustebino. Įžengęs virtuvėn, šis pamatė vien po šilkine pižama stovinčią ir vandenį geriančią Sabriną. Garsiai nurijo staiga burnoje susikaupusias seiles. Visas troškulys staiga dingo, o galvon ir prieš akis pradėjo rodytis prisiminimai apie karštus bučinius persirengimo kabinoje, Sabrinos miegamajame. Giliai įkvėpęs ir dar kartelį atidžiai nužvelgęs merginą, Mayran pajudėjo jos link, atėmė iš jos rankų stiklinę ir padėjęs ant kriauklės, uždėjo rankas ant jos klubų.
- Man rods, mes dar kai ko neišsiaiškinome, - pasilenkęs vampyriukei prie ausies, tyliai sušnabždėjo. Keistų prieskonių turintis šypsnis švietė jo veide, vaikinas atsuko merginą taip, kad ji žiūrėtų tiesiai į jį ir tik į jį. Dar plačiau vyptelėjo ir staigu judesiu, užkėlė ją ant virtuvės spintelių, pats atsistojo tarp jos kojų. Apsilaižė staiga išdžiuviusas lūpas. Jų veidai buvo vienam aukštyje, visai netoli vienas nuo kito. Sabrinos lūpos viliojo, tiesiog traukte traukė.
- Šūdas, skruzdelyte, tu taip mane trauki, - sunkiai atsidusdamas sušnabždėjo ir nykščiu lėtai perbraukė per jos lūpas, - nustok svaidytis savais kerais.
Vėlgi garsiai nurijo seiles, adomo obuolys kiek šoktelėjo. Vaikino žvilgsnis lakstė nuo merginos veido, merginos kūnu ir atgal. Galiausiai pasidavęs slegiamai įtampai, sumažino likusį mažą atstumą ir sujungė lūpas karštam bučiniui.
-
Pro langą besiskverbianti mėnesiena keistai hipnotizavo. Vampyrė visai užmiršo, jog rankoje laiko stiklinę ir ketino atsigerti. Net toptelėjo mintis, kad galėtų išeiti į lauką ir pasigrožėti vaizdu, tačiau tuoj pat nuvijo šią mintį, mat nujautė, kad derėtų kuo greičiau grįžti į savo kambarį ir nieko nepažadinus susirangyti po antklode ir sulaukti ryto.
Deja, tokiam planui buvo jau per vėlu. Už nugaros mergina pajuto tylų kvėpavimą ir nė neatsisukusi galėjo pasakyti, kad visai netoliese stovi garbanius. Kūnas akimirksniu įsitempė, oda nežymiai pašiurpo. Mintis ir vėl okupavo prisiminimai apie bučinį.
Susiimk ir viską jam paaiškink.
Giliai įkvėpė, trumpam užsimerkė, o tuomet... Tuomet rankoje esanti stiklinė dingo, išgirdo tik tylų skimbtelėjimą, tačiau galvos nepasuko į kriauklės pusę, spoksojo į priešais stovintį vaikiną. Nebebuvo šansų nuvyti tas įkyrias mintis šalin, todėl dabar Sabrina it užhipnotizuota stebėjo garbanių. Iki šiol ir taip įsitempęs kūnas, įsitempė dar labiau vos tik tvirtos rankos nugulė ant klubų. Von Sjuard buvo tikra, kad ne tik jos gerklė išdžiuvo, bet ir širdis nustojo plakti. Sunkiai nurijo seiles jausdama, kaip visu kūnu nubėga malonūs šiurpuliukai po tylių Mayran žodžių, sušnibždėtų į ausį. Nejučia atsirėmė rankomis į spintelę, nes akimirką atrodė, kad kojos nebeatlaikys ir ji susmuks ant žemės visai, kaip prieš kelias valandas. Stipriai sugniaužė stalviršio kraštą, o tada lėtai atleido kartu iškvėpdama. Nebuvo tikra, ar širdis jau plakė.
- Aš... - pradėjo dar kartą suprasdama, kokia išdžiuvusi buvo jos gerklė.
Ką ji norėjo pasakyti? Kažką paaiškinti ir... Mintys šuoliavo taip greitai, kad mergina nebe suspėjo jų sugaudyti, o galiausiai ir nė nemėgino. Auksinėmis akimis stebeilėjo į tamsias, užburiančias magijos ministerijos darbuotojo akis. Atstumas tarp jų buvo toks mažas, kad Sabrina juto nuo rudaplaukio sklindančią šilumą.
Dar kartą pravėrė rausvas lūpas ketindama paaiškinti (nors gerai nebeatsiminė, ką), tačiau jai nespėjus nė žodžio pratarti, netrukus kojomis nebesiekė žemės ir dabar galėjo būdama vienodame aukštyje su vaikinu, stebėti jo veidą iš arti. Tik garbaniaus veidas jos nelabai domino. Auksinis žvilgsnis nuslydo prie putlių lūpų. Švelniai krimstelėjo apatinę lūpą.
- O tu pasiduok jiems, - tyliai sušnibždėjo.
Nelabai suprato apie kokius kerus vaikinas kalbėjo, jei atvirai, ji ir pati nelabai suvokė, ką kalbėjo, nes burną ir smegenis jungiantis laidelis buvo nutrūkęs. Buvo tikra, kad jis susijungs, kai tik ji atsidurs savo kambaryje ir liks viena, o kol kas...
Ji vos matomai šyptelėjo, o tuomet nieko nelaukdama atsakė į bučinį, kurio visą dieną laukė. Kuris taip vedė iš proto. It alkanas žvėris ji atsakė į bučinį ir nors nežiūrėjo į laikrodį, kai atsitraukė, jautė, kokios sutinusios lūpos buvo. Tyliai nusijuokė apsilaižydama jas ir žvilgtelėdama į Mayran.
-
Bučinys buvo magiškas. Lūpos judėjo vienu ritmu, tarsi buvo skirtos vienos kitoms, troško vienos kitų. Jaunuoliai lyg alkani žvėrys, gavę savo grobį, bučiavosi, troško artumo. Bučinys buvo stebuklingas, stebuklingesnis už visą magiją, egzistuojančią magijos pasaulyje. Kūnų lakstė niekad nejausti šiurpuliukai, visi organai, esantys Mayran viduje, keletą kartų apsivertė, viduje tarsi skraidžiojo keistai malonūs padarėliai.
Laimingas ir savas.
Vaikinas nerado daugiau žodžių apibūdinti šiam nuostabiam jausmui, o ir nelabai norėjo jų ieškoti, neturėjo tam laiko. Jam užteko to, ką turėjo, to, ką jautė, to, kas vyko. Rodosi, tik toks vienas nekaltas bučinys, negalėjo sukelti tiek daug malonios sumaišties, laimės ir jausmų, tiesa? Bet būtent tai jis ir padarė, sumaišė, o galbūt kaip tik atrado tobulą vietą vaikinui šiame pasaulyje.
Jaunuoliams pritrūkus oro, atsitraukus vienas nuo kito, jų abiejų lūpos buvo sutinusios, bet atrodė tik dar labiau gundančiai, dar labiau traukė dar vienam giliam bučiniui. Negalėdamas tvardyti laimės, vaikinas plačiai nusišypsojo, dar bandydamas tą šypseną slėpti prikasta lūpa, kad nekaip sekėsi.
- Tu net neįsivaizduoji... - nepabaigdamas pasakyti teiginio, palikdamas tai nežinioje, tyliai sušnabždėjo. Giliai alsavo, krūtinė kilnojosi. Kad ir koks malonus buvo bučinys, tačiau jis išsiurbė daug deguonies, organizmas jo reikalavo daugiau. Bet kvailai laiminga šypsena nuo veido nedingo.
Nors mielai pakartočiau dar milijoną kartų ir daugiau... Deguonis - palauks.
Minutėlei praėjus, vaikinas atgavo normalų kvėpavimo tempą, pasilenkė ir dar kartelį pakštelėjo vampyriukei į lūpas. Tik šį syk švelniai ir labai trumpam bučiniui. Delnu perbraukė per šios kiek pasišiaušusius plaukus.
- Tu nuostabi, - plačiai besišypsodamas tarė ir kiek geriau pagalvojęs, atsitraukė nuo merginos, paliko ją sėdėti ant spintelės. Keistas tuštumo, kažko trūkumo jausmas, aplankė. Tačiau bandydamas tai panaikinti, vaikinas ištiesė rankas į šonus, tokiu gestu tarsi parodydamas norą artumui, kviesdamas apsikabinti. Taip, gal tai ir nebuvo labai logiškas veiksmas, tačiau būtent to šis šią akimirką ir norėjo, ramaus, meilaus apsikabinimo ir jaukaus laiko su jo širdies savininke. Paslapčia pasigrobiant vieną kitą bučinį... Ir nesvarbu, kad dabar buvo vidurys vidurnakčio.
- Eime į lovą? - nedrąsiai, gal kiek baugiai paklausė, neturėdamas omeny nieko blogo, norėdamas tik laikyti mergina savam glėbyje ir niekad nepaleisti, kiek bijodamas merginos reakcijos į klausimą, - ar galėčiau kartu...?
-
Niekuomet netikėjo, kad tai, kas aprašoma knygose, rodoma filmuose gali būti tikra. Niekad nebūtų pagalvojusi, kad kada nors atsidurs pagrindinės herojės vietoje iš to svaiginančio romano. Nė nebūtų pagalvojusi, kad įmanoma ką nors šitaip mylėti. Ir nors ją velniškai traukė prie Mayran, lūpos vis dar jautė jo lūpas, Sabrina negalėjo patikėti, kad garbanius myli ją ir ką tik aistringai bučiavo.
Tankiai kvėpavo leisdama plaučiams prisipildyti deguonies, nes nujautė, kad šio pritrūkus ji dailiai, arba ne, nukris nuo spintelės ir vėl neteks sąmonės, Murrell bus priverstas nešti ją iki jos kambario ir vėl slaugyti. Šito vampyrė visai nenorėjo. Ne, ji troško mėgautis tuo, kas ką tik įvyko.
- Ne, neįsivaizduoju, - vis dar gaudydama kvapą tyliai atsakė, - bet aš žinau, - šyptelėjo ištiesdama ranką ir sunerdama judviejų pirštus.
Kurį laiką žvelgė auksinėmis akimis į sunertus pirštus. Toptelėjo, kad laikas nepaliaujamai gretai bėgo ir Mayran netrukus turės palikti Venisą ir grįžti į Londoną. Širdį pervėrė nemalonus jausmas. Ne, ji nenorėjo paleisti vaikino. Neįsivaizdavo, kaip skaudu bus stebėti jį nusigręžiant ir pamažu tolstant nuo jos. Gintarinės akys apsitraukė keistu liūdesio šydu. Kaip tik tą akimirką vaikino ranka ėmė slysti ir Sabrina paniškai ją sugniaužė savo mažame delniuke. Deja, tai nepadėjo. Kiek nustebusi kilstelėjo galvą. Nesuprato, kodėl garbanius atsitraukė ir paliko ją. Negi visa tai tebuvo tik linksmas žaidimas jam? Ar jis perskaitė jos mintis iš akių ir suprato, kad viso to nereikia, nes bus tik skaudžiau? Pravėrė rausvas lūpas ketindama sustabdyti garbanių, tik taip ir liko nieko nepasakiusi. Mayran nereikėjo sustabdyti, šis pats sustojo ištiesdamas rankas į ją.
Nusijuokusi vampyrė dailiai stryktelėjo nuo spintelės ir pasileido link tamsiaplaukio. Auksinės akys ir vėl buvo linksmos, o veide švietė plati šypsena. Visos blogos mintys kažkur dingo ir von Sjuard buvo tikra, kad jų tikrai nepasiges ir paieškos neskelbs. Tiesa sakant, ji jau užmiršo jas.
Švelniai apglėbė nuogą Murrell nugarą prisiglausdama prie šio ir užsimerkdama. Juto, kaip į kūną smelkiasi nuo vaikino dvelkianti maloni šiluma. Niekaip nesuprato, kodėl visuomet jo kūnas būdavo toks šiltas. Žinoma, ji suprato, kad priešingai nei ji, Mayran ne vampyras, tačiau žmogaus kūno temperatūra taip pat keičiasi. Įprastai rankos būna vėsios, tačiau vaikinas... Atrodė, kad jis nejaučia aplinkos temperatūros ir savo viduje turi židinį.
- Kad ir į pasaulio kraštą, - nusijuokė pakeldama galvą ir auksinėmis akimis pažvelgdama į garbanių, o tuomet nežymiai linktelėjo prisikasdama apatinę lūpą.
Netrukus abu jaunuoliai patogiai buvo įsitaisę minkštoje Sabrinos lovoje, saugomoje Saiko ir Lordo. Vampyrė įsitaisė Mayran glėbyje paslėpdama auksines akis.
-
Matyti Sabriną, savo skruzdelytę, laiminga, buvo viskas ko Mayran norėjo ir troško. O žinojimas, kad prie jos laimės prisidėjo ir pats jis, vertė ir patį jaustis laimingu, veide išlįsti tik dar platesnei šypsenai.
Merginai šoktelėjus nuo virtuvės spintelių ir bėgte atbėgus į jo glėbį, vaikinas sukikeno, apglėbė liekną šios liemenį stipriomis rankomis ir prisiglaudė kaip įmanoma arčiau savęs. Nenorėjo paleisti Sabrinos nei šią sekundę, nei šią minutę, nei visą pasaulio egzistencijos laiką. Laikyti mylimą merginą savo glėbyje buvo per daug gera, tarsi netikra. Tarsi norėjosi sau įžnybti, norint įsitikinti, kad visa tai realybė, o ne vienas, ilgai besitęsiantis sapnas, svajonė. Tačiau to nereikėjo. Užteko vien jausti Sabrinos kūną, prigludusį prie savojo, kad suprastum, kad tai ne vienas tobulas sapnas.
Dar minutėlę pastovėję apsikabinę, jaunuoliai patraukė Sabrinos kambario link, visai neužilgo jau gulėjo šiltoje, minkštoje lovoje, vienas kito glėbyje, su veiduose atsispindinčia laime, apsupti puikios akimirkos.
- Myliu tave, - nežinia kodėl, bet jautė, kad turi tai pasakyti. Pridėjo lūpas prie tamsiaplaukės kaktos, tik dar stipriau suspaudė ją savame glėbyje, tarsi bijodamas, kad ši gali pabėgti.
- Žinai, niekad neįsivaizdavau, kad gyvenimas gali būti toks nuostabus, kol manajame nepasirodei tu, - kiek meilikaudamas, tačiau tuo pačiu metu sakydamas tiesą, tai, ką iš tiesų manė, tarė.
Bėgo sekundės, minutės, o galiausiai valandos. Jaunuoliai meiliai susiglaudę gulėjo, retkarčiais persimesdavo keletą žodžių, keliais sakiniais, tačiau jiems užteko ir tos nuostabios akimirkos, tų nuostabių jausmų. Žodžių nereikėjo, kad suprastų vienas kitą. Tai buvo paprasta, jauku ir beprotiškai gera.
Pamažu akys merkėsi, mintys pynėsi, miegas jau baigė pasiglemžti Mayran, matyt, norėjo nutraukti šią nuostabią akimirką. Kad ir kaip šis nenorėjo tam pasiduoti, tačiau tai nebuvo taip lengva, kaip atrodė.
- Mielai padovanočiau tau visą visatą, - pats nebesuprasdamas ką kalbą, jau beveik miegantis, veikiamas nuovargio, tarė. Galiausiai šio akys visiškai užsimerkė, kvėpavimas sulėtėjo, o rankos prisitraukė merginą tik dar arčiau savęs, tarsi bijodamos, kad ši gali išnykti, pabėgti.
-
Užmerkus akis atminty iškilo prisiminimas. Tuščia Trafalgaro aikštė ir ji vienui viena. Tą kart norėjo pabėgti nuo savęs, išmesti visus bjaurius prisiminimus iš galvos ir užmiršti nelemtą įvykį. Ir, tiesa sakant, ji tai ir padarė, tik ne viena. Trafalgaro aikštėje ją užkalbinęs vaikinas, kurio glėbyje Sabrina kaip tik ir gulėjo, ne tik padėjo įveikti visas baimes, blogus prisiminimus, tačiau suteikė tai, kuo niekuomet mergina netikėjo. Dabar ji buvo laiminga. Tokia laiminga, kiek tik įmanoma šiame pasaulyje.
Lūpų kampučiai nejučia išsilenkė į plačią šypseną nuo kurios netrukus ėmė skaudėti skruostus. Ir nors vampyrė stengėsi nustoti taip plačiai šypsotis, nepajėgė. Tai kiek erzino, tačiau tuo pat metu buvo be galo malonu. Niekaip nepavyko nuslėpti tos keistos laimės, tų pilve plazdančių drugelių.
- Aš irgi tave myliu, - kiek atsitraukusi nuo vaikino, atlošusi galvą tyliai ištarė.
Žodžiai nuskambėjo keistai tyliai, prikimusiu, kiek gundančiu balsu, tačiau Sabrina buvo tikra, kad garbanius išgirdo ją. Žinoma, kiek pati nustebo dėl tokio tono, bet per daug į tai dėmesio nekreipė. Turbūt nė nebūtų sureagavusi, jei už lango būtų praošusi baisi audra.
- Tu meilikauji, - priekaištingai dėbtelėjo į tamsiaplaukį rauktelėdama antakius ir tuoj pat nusijuokdama. Gal Murrell ir meilikavo, tačiau su jo žodžiais mergina sutiko. Būtų pakartojusi kiekvieną savo gyvenimo akimirką, jog galiausiai atsidurtų jo glėbyje.
- Juk supranti, kad verti mane pamiršti sveiką protą, - dar kartą paprieštaravo nusijuokdama ir prisiglausdama prie garbaniaus.
Akys pamažu ėmė merktis ir Sabrina taip nesipriešino. Dar girdėjo tylius vaikino žodžius, sugebėjo nežymiai šyptelėti, o tuomet paniro į tamsą. Dailių bruožų veide šypsena taip ir neužgeso.