Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Ateities būrimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Elride Endlercat Gruodžio 14, 2020, 12:29:38 am
-
Taip. Pagaliau. Elridė juto jauduliuką, bet tuo pačiu ir nežmonišką motyvaciją pagaliau kažką daryti. Po tiek laiko ji turėjo darbą ir dar tokioje vietoje, kurioje, kad ir kaip sunku būtų pripažinti, tačiau, iš tikrųjų turėjo, palyginus, pakankamai gerus metus.
Mergina kelis kartus perbėgo per savo minčių lauką, kad susistyguoti, ką po ko nori sakyti, nors puikiai suprato, kad kalbės visišku ekspromtu ir jai padės tik tikėjimas, kad susakytų viską, kaip reikia. Bet ką padarysi, nuo savęs nepabėgsi, o ir ateities būrimas, akivaizdu, su savęs pažinimu ir tobulinimu, ne ką padėjo.
Pamokos pradžios laukti ilgai nereikėjo, o jai pagaliau prasidėjus Elridė ramiai atsistojo iš savo vietos ir greit peržvelgė pamokoje dalyvaujančius mokinius.
-Sveiki, aš esu Elridė Endlercat, mokysiu jus Ateities būrimo, jei netyčia nežinote, į kokią klasę papuolėte...-tik tarp kitko pridurdama tarstelėjo baltapūkė. Jos rankoje buvo burtų lazdelė, nors burti mergina nežadėjo. Aišku, norėjo padaryti "šou" ir išburti savo vardą ore, bet nusprendė susilaikyti ir negaišti laiko.
-Taigi, Ateities būrimas nėra lengvas mokslas, jei kas galvojate, kad lengvai prasmuksite labai klystate... Šiam mokslui nieko per daug neprisimokysite, galiu parodyti būdus burti, pasakyti, kaip tai daryti geriau, kad viskas gautųsi sėkmingai, tačiau jei neturėsite dovanos, vargu, ar galiu jums padėti,-pradėjusi gan liūdnesne maldele mergina neužsičiaupė.-Vertinsiu jūsų pastangas, jei jums puikiai sekasi reikalausiu daugiau, nei iš tų, kuriems sekasi vidutiniškai, kad tektų padirbėti, o ne tinginiauti... Jei turėsite klausimų neužilgo galėsite juos paskelbti, bet dabar noriu žvilgtelti į jūsų teorines žinias,-mergina mostelėjo lazdele ir už jos atsirado didelė, senovė lenta ant kurios greit išdygo žodžiai "Ateities būrimo būdas:" ir "Ko jam reikia:".
-Pasakote būrimo būdą ir kokių medžiagų, ar aplinkos jam reikia. Pilnai atsakę į abi dalis turite galimybę užsidirbti du taškus, jei atsakysite tik į vieną dalį gausite vieną tašką.
Komentarus, jei jų prireiks po postais rašysiu raudona spalva, tad kaskart patikrinkite. ar nieko nepalikau.
Dėl teorijos klausimų, vertinu originalumą, galite išgalvoti bet kokį būrimo būda, bet jokiu būdu nesikartokite!
Atsakinėti galite iki trečiadienio, tą dieną kažkuriuo metu atsiras antrasis postas, kai prasidės praktika.
-
Daniela jaudinosi, tačiau mažytis jaudulys sako padeda dar geriau veikti smegenims. Tad uždavus profesorei klausimą ji kone žaibiškai iškėlė ranką:
- Gana plačiai žinomas būrimas iš kavos tirščių. Išgėrus kavą puodelis apverčiamas į lėkštutę ir bandoma įžiūrėti siluetus ar kažkokias figūras. Pavyzdžiui pamačius didelį juodą šunį galima spėti, kad to žmogaus, kuris išgėrė kavą laukia nemalonumai.
Raudonplaukė iš kart suprato, kad jei nusišnekėjo, tiesiog negaus taškų. Kažkodėl savo klaidingų atsakymų pamokose nesureikšmindavo. Mokinė bandė dar kažką prisiminti ir papildyti savo atsakymą.
- Geriausia burti iš kavos tirščių susikaupus, tyloje. Galima sukioti puodelį, nereikia skubėti. nepatyrusiems buriant prireikia daugiau laiko įžiūrėti siluetus ar kokią figųrą.
-
Šaltas ruduo ,bet ateities būrimo klasėje visgi labai tvanku ir šilta. Naujoji profesorė ir pirmoji ateities būrimo profesorė Vegard'o gyvenime atrodė labai įdomi ir maloni. Juodaplaukis padarė išvadą: ateities būrimas bus įdomus. Berniukas išgirdęs mokytojos vardą nustebo. Keistokas vardas. O išgirdęs teorinę dalį visiškai suglumo. Staigiai pradėjęs ieškoti knygose atsakymo liko nieko neradęs. Beveik jau praradus viltį į galvą ,,šovė'' nuostabus atsakymas. Išsišiepęs iki ausų berniukas atsistojo ir tarė:
-Vienas iš ateities būrimo būdų yra būrimas iš arbatos lapelių, procesas vyksta panašiai kaip ir su kavos tirščiais.,-Iš besišypsančio vaikinuko iškirto liūdnas veidelis.,-Nežinau ko reikia tam būrimui...
Liūdnas ir gana piktas Vegard atsisėdo į suolą ir laukė praktinės dalies.
-
Kristinai sėdėti pirmame suole be galo patiko, nes viską geriausiai matė ir girdėjo, bet nepatiko, nes negalėjo plepėti su klasės draugais. Ateities būrimo grifė visados labai laukė, jai būdavo įdomu kas jos laukia ateityje ir ko ji išmoks. Grifų gūžtos mokinei profesorė visai patiko todėl atsakė į klausimą kiek tik žinodama:
- Yra labai gerai burti iš imbiero ir moliūgų sulčių. Taip anksčiau senovėje burdavo suaugusieji arba tik pradedantys burti. Imbiero jokiais būdais negalima išplauti, kuo jis nešvaresnis tuo geriau, jį reikia įdėti į lėkštę ir kartu supilti moliūgų sulčių. Šiam būrimui reikia būti tamsioje vietoje kaip kokiame rūsyje kur labai tamsu arba miške.
Grifiukė baigė atsakinėti į mokytojos klausimą ir laukė kol atsakys kažką jai.
-
Švilpė sėdėjo vidury kabineto, nes ir šiek tiek tingėjo šiandien ką nors daryti, ir prisiminė, kad mergaitės prosenelė turėjo talentą burti ateitį. Pirmakursė tikėjosi, kad jai nesiseks, nes ateities būrimas mergaitei neatrodė būtinas dalykas. Michelle galvojo, kad reikia gyventi ir tiek, nežinant kas atsitiks po dienos ar metų. Tačiau ji, vis dėlto, sėdėjo pamokoje ir klausėsi profesorės.
Išgirdusi teorinio klausimo, geltonplaukė pradėjo klausytis kitų mokinių ir pati kažką galvoti.
Staiga italė prisiminė, kad jos močiutė saugo prosenelės dienoraštį, kuriame buvo surašyta viskas apie ateities būrimą. Kodėl kai reikia kažką atsakyti visada užmirštu?!
Rivera jau buvo praradusi viltį, kad atsakys į duotą klausimą, bet, po kelių akimirkų, ji prisiminė.
- Ateitį išburti galima su žmogaus plauku, - švilpė šiek tiek nutilo. - Tokiam ateities būrimui reikia šalto vandens ir to burtininko plauko, kurio ateitį norima išburti. Plaukas įdedamas į vandenį ir teisingai pamaišius ir kažką sumurmėjus vandenyje pasirodo plauko savininko ateitis.
-
Nyki, liūdna diena. Liucijos mintyse siaučiantis chaosas atsispindėjo ir merginos išvaizdoje - nešukuoti plaukai, juodi paakiai ir suglamžyta uniforma. Liesi pirštai taip spaudė suolo kraštą, kad net pabalo.
Nepakeliamas, nepakeliamas galvos skausmas. Tarsi kažkas iš vidaus bandytų suskaldyti jos kaukolę. Atsargiai švilpė pakėlė delnus prie akių. Tamsa nepadėjo, tyla irgi, net ir eliksyrai, kuriuos iš nežinia kur traukė hilerė Ligoninės sparne - niekas.
Kitų mokinių buvimas šalia tik stiprino skausmą. Šnabždesiai, susimaišantys su garsiai tariamais žodžiais, buvo kaip mažos adatėlės, nematomos rankos spaudžiamos į smilkinius. Užsičiaupkit. Mintyse maldavo ji jų.
Mokinių masės aprimimas reiškė, kad nuskambėjo teorinis klausimas. Liucija net neįsivaizdavo, koks jis, mat buvo susikaupusi ties savo pačios kančia. Šį kartą padėjo beveik prieš pat nosį stovinti lenta, ant kurios kas parašyta ji, deja, neįskaitė.
Akiniai... Kišenėje susiradus dėklą, merginos akys pasislėpė po stiklais. Pakėlusi ranka, baltaplaukė tarė:
-Mėnulio šviesos būrimas. Reikalingos šešios gryno sidabro monetos, nors teigiama, kad tinka ir kruopščiai nuvalyti sikliai. Ant popieriaus nupiešiama heksagrama ir jos viršūnėse tam tikru kampu išdėliojamos monetos. Per pilnatį, reikia šį darinį padėti mėnulio apšviestoje vietoje ir ištarti užkalbėjimą. Tada dalis monetų nugriūna, o likusios atspindi Mėnulio šviesą ir iš jos susidaro ženklas, kurį gali paaiškinti Jerahas - speciali šio būrimo knyga.
-
Aurora atsisėdo į galinius suolus. Jos galvoje sukosi mintis apie viską kas jos laukia ir kaip prastai miegojo kankinama kažkokių neaiškių košmarų ir jai pradėjus gilintis į detales, jos mintis nutraukė mokytojos balsas.
Išgirdusi klausymą Aurora šyptelėjo, pakėlė ranką ir norėdama padaryt gerą įspūdį bendraklasiams ir mokytojai, protingu, profesionaliu, bet abejingu balsu tarė:
-Paprasčiausias būrimo būdas, tai būrimas iš kavos tirščių, taip pat chiromantija...arba runos... Ir dar kortos, nenoriu girtis, bet puikiai būriu kortomis...
Tingiai suviniojo žodžius ir tuomet dar kart tarė:
-Mano teta, ji buria meilę iš kairiosios rankos nagų. Reikia užauginti nagus, bent vieno centimetro ilgio ir tada nukirpti juos, sutrinti, padaryti pudrą ir įpilti į švelniai kaitintą vandenį ir tuomet žiūrėti į kokią spalvą pasikeis vanduo, o tuomet spalvų aiškinimas... ir...aaa...
Ji pamiršo. Pamiršo spalvų reikšmes, bet nusprendė, kad pasakė pakankamai, kad padarytų gerą įspūdį. Tuomet patenkintu veidu atsisėdo, pasitvarkė plaukus ir toliau vaidino abejinga, nes galvojo, kad išmano tiek pat kiek ir mokytoja. Ji aišku klydo.
-
Violeta nelabai turėjo nuotaikoms kam nors, net ir galvoti. Tačiau vis dėl to įdėmiai išklausė profesorės bei teorinis klausimas pasirodė nei per lengvas, nei per sunkus. Taip ir žinojo, kad nėra ji originalumo viršūnėje, tad ir savęs nesitikėjo nieko įspūdingo.
- Paukščio plunksnos būrimas, - tarė prisimindama vieną iš knygų, kurioje skaitė būtent apie tai, nors tuo metu nekreipė atidžiai dėmesio į jokius burtus. - Reikia plunksnos paukščio, kuri gali būti bet kokio dydžio, dubenėlyje vandens, geriausia, kad dubenėlis būtų pailgas, kad tilptų plunksna ir viena žvakė priešais, o aplinka... neturėtų būti per daug šviesos, tamsesnė aplinka geriau paveikia burtus, - trumpai papasakojo. Šiek tiek bijojo prašauti ar nusišnekėti, bet vis dėl to pabandė ką nors atsakyti.
-
Laukiant profesorės, Žaneto sėdėjo lyg pakerėta, visada laukdavo pamokų kur galėdavo pasikliauti savo jėgomis ir kuriose dažniausiai netekdavo išsitraukti burtų lazdelės. Taip pat nors aiškiaregystės talento neturėjo, per pamokas sužibėti pavykdavo, na bent dažniausiai. Na, o ateities būrimo profesorė tik sustiprino kabinete tvyrantį paslaptingumo jausmą, ir kartu sustiprino grifės pamokos laukimą.
Išgirdusi praktikos klausimą, mergina nusprendė, kad padarys viską ką galį, kad pasirodytų šiaip baltaplaukei profesorei. Pradžia buvo puiki nes atsakymą žinojo, tai teliko sulaukti savo eilės ir tikėtis, kad niekas kitas nepasakys to paties būrimo. Pabaigus kalbėti paskutinei mokinei šviesiaplaukė drąsiai atsistojo ir prabilo:
- Sveiki, aš esu Ž... - Prisiminusi ne pačią geriausią patirtį su kitais profesoriais ji sustojo vidurį nepabaigto sakinio ir greitai atsikrenkščiusi tęsė. - Mano močiutė nors ir neužsiimdavo tokiais dalykais dažnai, kartais matydavau ją buriant iš medžio lapų. Man daug apie tai nepasakodavo, bet pabandysiu pasakyti tiek kiek supratau. Visų pirmą, žinau, kad tam reikia medžių lapų, kiek supratau medis turi būti ypatingas, nes močiutė visada burdavo iš vieno ir to paties medžio. Taip pat esu pastebėjus, kad burdavo tuo pačiu metu kiekvienais metais, tai yra vasaros lygiadienį. - Supratusi, kad į savo pasakojimą įdėjo per daug nereikalingų detalių ir užsitęsė kaip reikiant, įkvėpė ir greitesniu tempu užbaigė savo pasakojimą. - Viskas vykdavo taip, kad ji lapus uždegdavo burtais ir pelenus suberdavo į vandens kupinus puodelius. Na, o kaip nustatyti reikšmes, deja, nežinau.
-
Mergaitė visiškai be didžiulės nuotaikos ir noro mokytis sėdėjo ateities būrimo pamokoje. Ji iš tikrųjų joje tikrai nebūtu, bet ji žinojo, kad neturi jokios teisės nedalyvauti pamokose. Bei žinoma, kad Vovere norėjo savo koledžui uždirbti kuo daugiau taškų { net jeigu reikia dalyvauti netokiose naudingose pamokose }. Šį kartą jau pasisveikinimo kalbą sakė visiškai naują ir nematytą profesorė. Bet buvo keista tai, kad ji neatrodė kaip ką tik baigusi Hogvartsą. Bet jai tai buvo visiškai nesvarbu ir ji apie tai nemąstė. Jai pačiai nelabai buvo neįdomu klausyti pamokslų. Netgi tada kai pradėjo sakyti teoriją trylikametė tik per savo pačios prievartą galėjo klausyti. Varnė nesidomėdavo ateities būrimu tad ji nežinojo atsakymo, bet norėjo vis tiek gauti tuos du taškus. Ji nesivargindama prisiminti { nes vis tiek žinojo, kad neprisimins } atsivertė užrašinę ir bandė kažką surasti. Kol ji ieškojo į teorini klausimą atsakė kiti mokinai. Trečiakursė visoje užrašinėje rado tik vieną kaip ir iš kitų negirdėta būda. Tad nieko nelaukdama žiūrėdama į užrašinę pakartojo keletą kartų būdą ir pradėjo netvirtai sakyti :
- Yra toks dažų būdas. Reikia pasiimti baltą nesvarbu kokios formos popierinį lapą ir taip pat reikia pasiimti šešių pagrindinių spalvų dažus. Na tai yra raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta ir juoda. Po to reikia užsimerkti ir,- trylikametė pamiršo ką toliau daryti tad pabaiga pasakė skaitydama,- ir išpilti dažus po visą lapą. Ir kai atsimerki reikia pažiūrėti kuri spalvą išsiliejo geriausiai ir kurios yra daugiausiai. Ir tada tą spalvą kažką reiškia. Ir taip galima nuspėti ateitį.
Viską pasakiusi pradėjo laukti įvertinimo.
-
Daniela sėdėjo ateities būrime ir neslėpdama gerklės gilumos žiovavo. Jos akys merkte merkėsi, pagalvojus apie ateinančią valandą. Ir apie ateinąnčius metus.
Kodėl aš čia sėdžiu? - piktai galvojo ji, knebinėdama stalo veržles. - Hmmm, jei stalas subyrės, ar mane paleis? Ateities būrimas jai pasidarydavo vis baisesnis kiekvienais metais. Visada atsėdėdavo pirmą pamoką o tada - iki, kankyne! Tačiau šiais metais jai reikėjo pasitempti. Vis dėl to nedaug iki egzaminų... O jeigu ji ir planuoja būti genialiausia Magijos Ministre istorijoje arba viso pasaulio valdove, jai greičiausiai prireiks visų dėstomų dalykų. Na, bent jau patenkinamų pažymių.
Puikus, realistiškas planas.
Todėl baltapūkei profesorei uždavus klausimą, ji staigiai pakėlė ranką. Jos kalbos apie ateities būrimo "sunkumą" klastuolei kėlė juoką, tačiau dėl taškų galėjo susiimti.
- Ahaa, esu girdėjus apie būrimą iš mėlynų mezgimo siūlų, - (ji neketino užsiminti, kad šį dalyką ant jos išbandė kvaištelėjusi merginos tetulė. Būrimo rezultatas - ankstyva mirtis.) - Jam tereikia mėlynų mezgimo siūlų (staigmena) ir būrimo aukos, ahem, žmogaus, apie kurį bursite.
-
Veronika ateities būrimo labai ilgai laukė, nes jos visa šeima buvo raganiai, na, o ji vienintelė burtininkė. Klastuolė nebuvo mandagi, nes jos kojos buvo užkeltos ant stalo ir slapta piešė savo jausmus patinkančiam berniukui. Bet naujokė ir tai turėjo mažai taškų, todėl atsakė į klausimą:
- Na yra toks meilės burtas, panaudojus burtus įmanoma užkerėti patinkantį žmogų, kad jis tau taip pat kažką jaustų. Šiems burtams reikia vyšnių ekstrakto, cukraus ir patinkančio žmogaus vieno plauko. Reikia būti tamsioje vietoje ir, kad kur nors šalia būtų tas patinkantis žmogus.
Klastuolė baigė atsakinėti. Mokinė pastebėjo, kad tas klastuolis Vegard'as visiškai blogai atsakė, o Veronika mėgdavo kartais pasityčioti todėl tarė prieš visą klasę:
- Tai kam sakai jai nežinai ir kas per arbatos lapeliai? Pats sugalvojai? - nusikvatojusi kaip kokia pamaiva paklausė Veronika.
-
Adelė jau pakankamai ilgą laiką sėdėjo nuostabioje klasėje, kurioje vykdavo ateities būrimo pamokos. Ateities būrimas Mokslinčei visai patiko. Tiesą sakant mergaitė nemanė, kad jis visiškai išpranašauja ateitį, bet tie keistoki metodai Adelę visada prajuokindavo ir prastumdavo laiką, jeigu nebūdavo veiklos.
Mokslinčė išklausiusi profesorės kalbos ir išgirdusi klausimą kelias minutes pasvarstė, kurį gi čia būdą jai pasirinkti ir palaukusi kol keli pirmakursiai ir vyresni mokiniai tars žodį pirmi ji tarė.
- Laba diena, aš esu Adelė Mokslinčė iš Klastūnyno. Žinau, kad galima burti iš eglės spyglių. Tai nėra labai populiaru, tačiau tai daryti nėra labai sunku. Tereikia paimti saują šviežių eglės spyglių ir mesti ant pergamento lapo. Tada reikia užmerkti kairią akį ir žvelgti į paveikslėlį, kuris susidarė. Manau, kad tai skamba labai kvailai, bet šitokį būdą kažkada bandžiau ir pasakysiu, kad visai neblogai ir pavyko.
Adelė prisėdo ir laukė profesorės atsakymo, vis gi norėjo pelnyti bent vieną tašką savo koledžui, kuris jau buvo nusiritęs į prastąją antrąją vietą.
-
Amelija žiūrėjo kas vyksta klasėje ir stebėjo profesorę. Ji labai norėjo sužinoti ar jai seksis ateities būrimas. Amelijai tai buvo visai įdomu, notrs ji abejojo ar šitas mokslas jai labai prie širdies. Buvo keista, kad yra galimybė matyti savo ateitį ir mergaitė buvo labiau linkus galvoti, kad jos ateitis priklauso nuo jos pačios ir jokie burtai negali jos nuspėti.
Amelija klausė kaip pradėjo kalbėti profesorė. Teorija jai nebuvo labai įdomu ir tai reiškė, kad kol kiti atsakinės teks truputį panuobodžiauti. Mažoji varnanagė nukreipė žvilgsnį į langą, kad susirastų objektą, kurį galės akimis tyrinėti per teoriją. Paklaidžiojęs po dangų ir ežerą mergaitės žvilgsnis galiausiai sustojo prie vieno medžio. Amelija nesugalvojo nieko geriau, kaip skaičiuoti jo šakas ir lapus. Nuobodu. Mergaitė paliko vaizdą pro langą ramybėje ir sugrįžo į klasę. Vieną šitos pamokos pliusą jau žinojo - jai visai patiko profesorė. Amelija pabandė klausytis paskutinių mokinių atsakymų, kad ir pati ką nors sugalvotų. Galvodama ar dar spės atsakyti Amelija po daug mokinių atsakymų pakėlė ranką.
- Žinau, kad yra toks būrimas vašku. Jam reikia indo su vandeniu ir žvakės. Uždegus žvakę reikia ją laikyti virš vandens, nejudinant rankos ir lašinti vašką. Kai pajusi, kad jau gana, reikia žiūrėti kokį simbolį sudarė išlašėjęs vaškas, - Amelija nežinojo ką kokie simboliai reiškia todėl nutilo. Manė, kad visko pasakė pakankamai.
-
Kai Nikolė šiaip ne taip atsidūrė ateities būrimo klasėje, kur turėjo dabar vykti pamoka, mergaitė pastebėjo, kad suolai jau užpildyti ir nebėra vietos kur sėstis. Ji dar labiau nusivylė kai kažkas šūktelėjo, kad dar yra viena laisva vieta. Ji buvo prie merginos - Elliw! Nikolė buvo daug girdėjusi apie ją nelabai gerų dalykų, bet pačiai dar su Elliw gyvai susitikti neteko. Varniukė nedrąsiai nuėjo iki suolo, kur sėdėjo ta mergina ir labai jaudindamasi, kad negautu iš teleskopo į galvą, prisėdo šalia.
Sėdėdama ir kiek (nelabai juntamai) drebėdama varniukė nugirdo teorinį klausimą. Labai abejojo, ar ryšis į jį atsakyti, nes bijojo neįtikti Elliw. Bet galiausiai po ilgų abejonių Nikolė pakilo iš vietos, atsigręžė į profesorę (pažvelgt į šalia sėdinčią net nedrįso) ir pradėjo kalbėti. Antrakursės balsas kiek virpėjo.
- Taigi, esu knygoje skaičiusi, ir pati stebėjusi kaip atliekamas šis ateities spėjimo burtas. Jis atrodo gana paprastai, bet taip galų gale nėra. - varniukė dar labiau pradėjo nervintis. - Taigi, šio burto metu, reikia ypatingų sąlygų. Turi būti penktadienis, Spalio, Vasario arba Liepos mėnuo, nelyginė diena ir pilnatis. Taigi sulaukti tinkamų sąlygų tikrai nėra lengva, bet kai sulauki, tada turi dar iškentėti iki vidurnakčio. Kai ir jis galų gale ateina, galima pradėti. Pirmiausia reikia turėti kambarį, kuriame nėra jokių paveikslų. Tada uždengti visus langus juodom skarom ir stalą nustumti iki kambario durų. Ant stalo turi būti pateikta 7 patiekalai (pagaminti visiškai be magijos), sudėti įrankiai (išskyrus šaukštą) 2 žmonėm ir priešais vieną padėta babilono žvakė. - Nikolė netgi virpėti pradėjo, jai buvo labai nejauku apie tai kalbėti šalia Elliw, bet tęsė. - Tai reikia padaryti dar prieš vidurnaktį, o kai lieka 15 sekundžių iki vidurnakčio, žmogus (kuris nori atlikti burtą) turi atsisėsti į kėdę priešais žvakę. Tada ją uždegti, o kai išmuša lygiai vidurnaktis žvakę reikia užpūsti. Tai atlikti reikia be jokio streso, antraip burtai nepavyks. Tada, jei viskas gerai atlikta, po kiek laiko turi prasiverti durys ir pro jas įžengti tas žmogus, už kurio tu ištekėsi. Jis prisėda šalia stalo ir ima vakarieniauti. Vakarienės pabaigoje žmogus užduoda mįslę, atsistoja ir nepadėkojęs išeina. Jeigu per valandą įmeni mįslę, galėsi sužinoti savo vestuvių datą. Ir dar šis tas, niekas negali žinoti už ko ištekėsi. Jei bet kam nors išsipliurpsi, ar kaip nors kitaip praneši, dieną prieš savo vestuves mirsi negailestinga mirtimi.
Baigusi kalbėti mergaitė nedrįso atsisėsti atgal į suolą. Ji vis negalėjo išmesti tos minties iš galvos, kad gali suerzinti Elliw, todėl liko taip stovėti (kas žino, gal iki pamokos pabaigos).
-
Mokiniams baigus atsakinėti mergina vos vos linktelėjo.
-Gerai, pradedame nuo pradžių,-ji mostelėjo burtų lazdele ir prie užrašo "Ateities būrimo būdas:" šiek tiek žemiau atsirado "būrimas iš kavos tirščių", o šalia kito užrašo išvardinti mokinės paminėti reikalingi dalykai būrimo metu.-Puiku, uždirbai savo koledžui du taškus, judame toliau,-baltapūkė vėl mostelėjo burtų lazdele ir lentoje atsirado dar vienas užrašas žemiau kavos tirščių - "būrimas iš arbatos lapelių", tačiau prie antrojo nebuvo nieko.-Manau, ponaiti, tikrai galėjai logiškai pamąstyti ir pasakyti, ko reikia šiam būrimui,-ant lentos atsirado dar vienas užrašas, kuris buvo identiškas aukščiau esančiajam, tačiau skyrėsi vienu dalyku.-Gauni vieną tašką, kadangi pilnai neatsakei klausimo... Kas toliau? Taip, imbieras... du taškai, puikiai,-Elridė dar kartelį mostelėjo burtų lazdele ir reikalinga informacija atsidūrė lentoje. Sekundei mergina sudvejojo kokio velnio ji nusprendė viską dėti ant lentos, bet na, patogiau juk.
-Toliau... Aha, plaukai, puiku, du taškai... Tada... Mėnulio šviesos būrimas, be jokių komentarų. Du taškai, man patinka jūsų pasirinkimas, panele,-šyptelėjusi mokinukei mergina toliau tęsė savo vertinimą.-Taip, kaip suprantu spalvos turės savo reikšmę dėl ateities meilėje? Kitą kartą pasistenk būti konkretesnė, o dar būtų geriau, jei nekaišiotum papildomų būrimų, kadangi prašiau tik vieno, bet gauni du taškus,-atkreipusi dėmesį į dar vieną mokinę Elridė trumpam sustojo ir žvilgtelėjo į lentą. Ji pilnėjo, o mokinių atsakymai dar nevisi buvo aptarti. Taigi, o ji tikėjosi, kad atsakys keli mokiniai ir bus galima judėti toliau... Naivu.
-Paukščio plunksna... du taškai. Toliau, medis... Hm, tiesą sakant sudominai, jei netyčia turi galimybę paklausti kokia esmė šio būrimo būtų labai šaunu išgirsti,-lengvai pripažindama, kad nėra girdėjusi apie tokį būrimą profesorė vis tiek užskaitė atsakymą ir tuo pačiu pasižymėjo savo galvelėje, kad privalo apie jį paskaityti.-Taip, toliau... Dažai, du taškai, puiku... Siūlai, taip pat du taškai... Ir... Meilės burtas, na čia jau atsakei tik į vieną dalį. Prašyčiau nemaišyti užkerėjimo su ateities būrimu, tačiau, kadangi paminėjai, ko reikia tavo pasakytam būrimui, gauni vieną tašką,-giliai atsidususi Elridė nieko neužrašė lentoje, kadangi negalėjo užskaityti pilnai atsakymo.
-Eglės spygliai, puiku, du taškai, vaškas taip pat. Irrr kas mums liko? Ai, taip, na, vestuvių būrimas, gerai, du taškai, nesikabinėsiu, kad iškart nepasakei pavadinimo.-šyptelėjusi dar vienai mokinukei Elridė bakstelėjo į lentą.
-Viską privalote turėti užsirašę, čia ypač tiems, kurie nieko nesiklausė, naudokitės lenta... Kadangi ateityje to prireiks, duodu laiko nusirašyti, o tada pakalbėsiu apie būrimą, kurio nepaminėjote ir pradėsite savo praktikos darbą.-Elridė kuriam laikui atsipūtė stebėdama mokinius. Kas rašėsi, kas ne, o koks jai skirtumas? Troliukus rašyti merginai buvo ne problema, juk tai ne jos kaltė, kad jie nesimoko, juolab, kad pati ne ką ten mokydavosi labai, nors, regis, mokyklą baigė puikiai.
-Taip, taigi, jūs nepaminėjote nei vieno būrimo iš sapnų. Jų yra įvairių, bet šią pamoką turėsite išnagrinėti juos ir man palikti savo darbus. Pasiruoškite pergamentą ir su kuo rašysite. Įsitaisote kaip norite, kai kambaryje pasklis muzika kiekvienas po kurio laiko pajusite, kad jus apima jausmas, lyg esate po ilgos, sunkios dienos, kad sunkėja vokai, o tada užmigsite. Sapnai nebus ilgi, dažniausiai jie nebūna logiški, sutrikdo savo neaiškumu, vienas du įvykiai. Kai sapnas baigsis pabusite, o tada ir prasidės jūsų analizavimas ir tikrasis praktinis darbas.-Lenta, kurioje buvo prirašyta daugybė informacijos ištuštėjo ir joje atsirado daugybė klausimų.
- Ką tau sapnas priminė? Ką jautei sapnuodamas? Kas sapne vyko? Ar mąstydamas apie sapną kažką jauti? Kokia perkeltinė prasmė galėtų už to slypėti? Ar pastebėjai kažkokius išskirtinius simbolius? Kaip tai atspindi tavo dabartinė būseną? Visi klausimai yra svarbūs, jei neatsakysite į vieną ne problema, tačiau tikiuosi rasti atsakymų į kuo daugiau klausimų, ar bent jau bandymą pamąstyti. Sapnų analizavimas svarbus ne tik ateities numatymui, bet ir praeities, dabarties suvokimui. Jausmai, kuriuos jaučiate gali būti ir dabartis ir ateitis, simboliai, kuriuos pamatysite, tai ženklai, kas jūsų laukia. Ateities būrimas nebūna plynas atsakymas, kas bus. Tai yra didžiulis, klaidingas labirintas, kuriame nesunku pasiklysti,- pagaliau baigusi kalbėti Elridė pasiėmė iš kišenės ausų kamštukus.
-O dabar opapa, einate miegoti ir darote savo praktinį darbą,-ramiai tarstelėjusi mergina užsikimšo ausis, o jai mostelėjus burtų lazdele po kambarį pasklido tyli, švelni muzika.
Veikėjas užmiega, pamato kažkokius įvykius, vienas arba du. Pavyzdžiui: veikėjas atsiduria miške, kuriame pamatė triušį, jis ima jį gaudyti ir įkrenta į duobę, jam krentant pasikeičia vaizdas į tai, kad jis skęsta vandenyne. Vėliau atsibudęs ima mąstyti apie viską, kas įvyko ir atsakinėti į klausimus naudodamasis vienu, ar kitu epizodu. Juos atsakykite citatos formoje, kad man būtų lengviau vertinti. Pavyzdys: Ką sapnas priminė? Didžiulę vandenyno baimę.
Kas sapne vyko? Vijausi triušį, kritau į duobę, ėmiau skęsti.
Ar mąstydamas kažką jaučiu? Jaučiu nemalonumą pilve.
Kokia perkeltinė prasmė galėtų slypėti? Bėgu paskui kažką, kas vėliau mane „paskandins“ ir sukels kančią.
Išskirtinis simbolis: triušis.
Dabartinė būsena: imuosi bet ko (dėl to nieko nemąstydamas vijausi tą triušį, nes tiesiog galėjau)
Jei dar turite klausimų rašykite A.Ž. ar į peledyną, jei būsiu gyva.
P.S. prašau bent trijų postų.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw nepatenkinta sėdėjo šalimais ir raukėsi. Prie jos prisigretino kažkokia mergiūkštė, kuri tikrai nebuvo Liucija. Ji tikrai nebus pajėgi sutaisyti teleskopo, jeigu netyčia prireiktų. Tai reiškė, kad vieta, kur galėtų sėdėti geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje, buvo užimta. Taigi velsietė dėbčiojo į nepažįstamą mergaitę ir laukė, kada ji teiksis išsinešdinti. Ir štai vienu momentu spėjo apsidžiaugti, kad ji susiprato išeiti. Vos tik mergaitė atsistojo, Elliw patenkinta sušuko:
- Liucija!
Ji lyg ir buvo pastebėjusi draugę klasėje, tad dabar galėjo tikėtis, kad ji ateis ir atsisės šalia. Deja, netrukus paaiškėjo, kad šita nemandagi mergiūkštė tiesiog ketino paplepėti. Tai dar labiau suerzino rudaplaukę: ji tikėjosi, kad pagaliau galės pasišnekėti su Liucija, o šita nesiteikia šiek tiek pasitraukti! Supykusi velsietė atsistojo ir, žinoma, nepraleido progos nuversti kėdę.
- Tu užėmei Liucijos vietą! - užriko ji ant nemaloniosios mergaitės nepaisydama nei profesorės, nei kitų mokinių. Piktai stumtelėjo mergaitę tolyn nuo savo stalo: prie jo be jos pačios galėjo sėdėti nebent geriausia ir protingiausia mergaitė, o šita plepė tikrai tokia nebuvo. Rudaplaukė dar ilgokai piktai spoksojo į nemandagiąją mergaitę. Norėjo išlieti visą pyktį, tačiau nerado tam tinkamų žodžių. Laimei, bent jau teleskopas vis dar buvo sveikas.
Netrukus pasigirdo muzika. Elliw visai sutriko: pamiršo esanti pamokoje, tad niekaip negalėjo suprasti, kas čia groja. Apsižvalgė po klasę, tačiau vis tiek atsakymo į šitą klausimą nerado. Buvo tikra dėl vieno: tai tikrai ne teleskopas. Deja, toliau bandyti išsiaiškinti, kas čia vyksta, ji nebeturėjo laiko: muzika privertė ją užsimerkti ir pajusti siaubingą nuovargį. Kadangi buvo stačia, nugriuvo ant grindų. Begriūdama užkliudė stalą, ir nuo jo garsiai atsimušdamas į žemę nukrito teleskopas.
-
Na grifė visai džiaugėsi, kad gavo du taškus, o dabar reikėjo eiti miegoti. Pala ką miegoti??
- Mokytoja? Ar viskas bus gerai?
Kristina išsidrąsinusi nuėjo miegoti ir klausėsi muzikos. Ji net gi nepajuto kaip greitai atsirado sapne. Ji atsirado tiesiog paprastoje krautuvėlėje kurioje buvo daug visokiausių saldainių, taip pat buvo ir pardavėjas. Jis maloniai paklausė:
- Sveika, ar norėtum kažko? Yra nauji ledai.
Kristina visiškai nebijojo ir stebėjosi koks kvailas sapnas, bet pardavėjui paduodant ledus, Kristinos ranka prilipo prie pardavėjo.
- Ką jus darot? Paleiskit mane!
Šaukė ji, bet jos pardavėjas nepaleido ir nustūmė į apačią. Apačioje buvo pajūris, ji buvo visiškai viena, bet atsisukus dar kartą pamatė tą patį pardavėją rodantį kažkokius ženklus.
-
Naujokėlė Veronika iš ties sutriko, ji bijodavo visados kaip siaubo sapnų, košmarų, bet raganiukė buvo ne kartą tai ištvėrusi todėl nebuvo bent pirmas kartas. Klastuolė nugirdo kaip jos nemėgstama mokinė Eliw kažką kalba, Veronika net nesiklausiusi pradėjo kalbėti prieš visą klasę:
- Klausyk panelyte, ar tavęs kažkas klausė? Man regis ne ir šiaip kaip matau tau jau naujų batukų reikia hahaha - nusikvatojus tarė Veronika.
- Taigi, aš jau pasiruošusi, o jus zuikučiai galite likti čia- dar kartą tarė klastuolė.
Veronika įsitaisė patogiai ant stalo ir net nepastebėjo kaip pateko į sapną. Ji pirmiausiai atsirado kažkokiame raganų dideliame name, jis buvo visas juodas, aplūžę langai ir baisiai nešvaru. Klastuolė žengė pirmą žingsnį į namą ir išvydo kažkokį vyrą.
-
Staiga, Nikolės nelaimei ar baimei, pakilo iš suolo Elliw. Varniukė nustojo kvėpuoti, ji jau laukė smūgio iš teleskopo į galvą... Bet staiga Elliw pradėjo nežmoniškai rėti (antrakursė neapsisprendė kas geriau - gauti iš teleskopo į galvą ar būti aprėktai Elliw). Kai tik klastuolė kiek apsiramino Nikolė pradėjo kaip nežinau kas drebėti, ji labai bijojo ir nebegalėjo prisiminti ką katik rėkė mergina priešais ją. Nikolė per tą riksmą net neišgiirdo praktinės užduoties, tik stovėjo kaip įbesta ir drebėjo. Labai smarkiai drebėjo.
Kai pagaliau varniiukė suprato, kad Elliw vėl kalbėjo apie Liuciją, ji apsidairė. Jokios Liucijos ji nematė. Ji pažvelgė į profesorę su viltimi, kad ji padės, bet buvo per vėlu. Staiga nei iš šio, nei iš to užgrojo labai keista muzika ir Elliw sudribo prie mergaitės kojų, atrodė kad ji mirė (varniukė slapta apsidžiaugė, bet tik trupam), bet netrukus paaiškėjo, kad ji užmigo.
Tada Nikolę apėmė lengvas svaigulys, pasijuto nuovargis ir prisimerkė akys. Po kiek laiko, varniukė nukrito tiesiai ant Elliw (bent jau minkštai) ir skaniai užsnūdo.
-
Ženklai atrodė tai viena sudaužyta širdelė prie jos trikampis, trikampyje akis. Kristina nesuprato kas vyksta tad ji tik nuėjo prie jūros. Grifei kažkas užėjo ir ji užsimanė pasimaudyti. O kas čia tokio? Taigi linksma ir be to jokių žmonių nėra, tas vyras taip pat dingo.. Grifiukė su savo suknele pradėjo plaukioti jūroje. Jai patiko, vanduo nebuvo šaltas, bet besimaudydama pamatė elnią kuris bėgo ir prašė pagalbos na ir tuo pačiu rodė Kristinai signalus, kad liptų greičiau iš jūros. Grifų gūžtos mokinė greitai visa šlapia norėjo pasivyti elnią, bet jūra pasidarė visa raudona ir ji pradėjo skęsti. Kristina jau galvojo, kad mirs, bet pasinaudojo kerais kurie padarė, kad ji nebeskęstu. Kristina visa šlapia pradėjo bėgti paskui elnią.
-
Na ir kas galėjo pagalvoji, kad būtent Elridės klasėje prasidės pykčiai. Ar jie jai rūpėjo? Tiesą sakant, nelabai. Mergina puikiai galėjo atsiminti save ir kaip netgi norėjo nudėti vieną merginą, bet čia jau kita istorija. Dabar reikėjo sugalvoti kažką, kas sustabdytų vaikus nuo tokio siautėjimo.
Bet, na, ilgai galvoti nereikėjo. Muzika tiesiog ėmė ir sutvarkė visas problemas. Ką baltapūkė darys kitų pamokų metų - neaišku, bet bent jau dabar buvo ramu, kai vaikai sukniubo į savus miegus. Tik, va, netvarką reikėjo vis tiek sutvarkyti.
Elridė priėjo prie dviejų išdribusių lavonėlių ir šiaip ne taip atsargiai juos pakėlė ir pasodino į savo vietas. Jų kūnai buvo kaip didžiuliai bulvių maišai, o profesorė tikrai nebuvo pasižymėjusi didžiule fizine jėga. Na, juk, kam tai, jeigu turi magiją?
-Taigi, įdomūs čia vaikai paliko...-tyliai sumurmėjusi mergina žvilgtelėjo į ant žemės gulinti teleskopą.-Sumaišė su astronomija?-toliau garsiai mąstydama ji pakėlė teleskopą nuo žemės, na, tiksliau, kas iš jo liko ir sudėjo ant stalo. Profesorė puikiai suvokė, kad šį reikaliuką reikėjo sutvarkyti, vis dėl to, nesinorėjo, kad vaikas neturėtų su kuo dirbti kitoje pamokoje tik todėl, kad netikėtai užmigo. Reikėjo jiems duoti daugiau laiko ir neignoruoti... Reikėjo.
Mergina mostelėjo savo lazdele ir pasitelkusi šiek tiek magijos sutaisė tą nelemtą teleskopą. Ačiū Dievui, kad magija egzistavo, nes kaip tokį daiktą sukonstruoti baltapūkė neturėjo jokio žalio supratimo.
-Na, tikiuosi problemos ties tuo ir baigsis,-garsiai burbtelėjusi, kadangi mokiniai miegojo, profesorė patraukė į savo vietą iš kurios ramiai galėjo stebėti miegančius mokinius.
-
Elliw kažkur bėgo. Nežinojo nei kur esanti, nei ką čia daranti, tačiau dėl vieno buvo tikra: tiesiog būtina patekti į priešais esantį mišką. Užkliuvusi už kažkokio akmens plojosi ant žemės, tačiau nepaisydama skausmo atsistojo ir skuodė toliau. Blogiausia buvo tai, kad miškas visiškai neartėjo, galbūt netgi tolo. Kai visai neliko jėgų, Elliw sustojo ir apsižvalgė. Buvo labai akivaizdu, kad medžiai nepriartėjo. Jeigu ji jų nepasieks... Atsitiks kažkas blogo, tik mergaitė, deja, neįsivaizdavo, kas. Tai ir buvo baisiausia.
Leidusi sau pailsėti vos kelias akimirkas rudaplaukė vėl pasileido bėgti. Atrodė, kad lekia dar greičiau, tačiau prakeiktas miškas tik tolo. Elliw juto pamažu pradedančią kilti paniką.
Už nugaros sušmėžavo kažkoks šešėlis, privertęs trylikametę suklykti. Kojos susipynė ir jau atrodys, kad mergaitė vėl grius ant žemės, tačiau tą akimirką ji į kažką atsitrenkė. Vos spėjo susivokti, kad galiausiai kažkaip atsidūrė miške, į kurį taip stengėsi patekti, pabudo.
Prireikė nemažai laiko, kad susivoktų kur esanti. Prie to nemaža dalimi prisidėjo sveikas teleskopas, stovintis tiesiai prieš akis.
- Ačiū, Liucija! - patenkinta ištarė Elliw. Bandydama iki galo suprasti, kas čia ką tik atsitiko ji pamatė bjauriąją mergaitę, vėl įsitaisiusią šalia jos. Rudaplaukė nepatenkinta susiraukė: - Sakiau, kad čia sėdėti galima tik Liucijai!
Baisiausiai supykusi ir įsižeidusi ji stipriai pastūmė nepažįstamą mergaitę, kuri jai užkliuvo, nes... To Elliw jau neprisiminė, bet turbūt pakankama priežastis buvo ta, kad šis žmogus nebuvo geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje.
Kiek padvejojusi rudaplaukė paėmė teleskopą ir nesigailėdama trinktelėjo juo nemaloniajai mergatei į galvą. Patenkinta išsišiepė, bet tik tada pastebėjo, kad prietaisas įskilo.
- Liucija?.. - gailiai pašaukė Elliw.
-
Mergina vos spėjo susivokti, kad mokytoja baigė šnekėti kai išgirdo muziką. Lygiai taip pat vos pradėjus suvoki atsikirus muzikos garsus jai pradėjo merkits akys, taip greitai pasireiškė melodijos poveikis. Mergina net nespėjo patogiai įsitaisyti suole, todėl taip ir sedėdama, nusivirusia ant krūtinės galva ji užmigo.
Viskas vyko taip greitai, kad tik užmerkus akis iš karto pradėjo rodytis vaizdai. Iš pradžių tai tebuvo padrikos spalvos ir daiktai, ir tik po kelių akimirkų jos susiliejo į vieną bendrą vaizdą. O vaizdas buvo tikrai įspūdingas. Merginos fantazija sukūrė labai tikrovišką paplūdymio vaizdą. Kiek prisiminė tokiame ji dar nėra buvusi, todėl nežino ar tai buvo grynas jos pasamonės vaisius ar kelių atskirų paplūdymių, kuriuos ji buvo mačiusi, derinys. Smėlis buvo baltut baltutėlis, o jūros vanduo švarus ir skaidrus. Niekada nemanė, kad bet koks papludimys kuriame lankosi žmonės galėtų būti toks švarus. Galbūt tame ir buvo esmė, šis paplūdimys buvo nelankomas žmonių. Matė lėtai banguojančias, putą nešančias jūros bangeles. Be to jūra buvo ramut ramutėlė, kaip ežeras. Tolyn horizonte nesimatė visiškai nieko, tik nesibaigiantys kilometrai jūros vandens. Žaneta galėjo prisiekti, kad ji galėjo užuosti sūrų jūros kvapą. Keista, bet savo kūno nematė ir dar keisčiau buvo tai, kad negalėjo jo valdyti. Atrodė lyg žiurėtų filmą ir svarbiausia - ji pirma kartą sapnuodama suprato, kad sapnuoja.
-
Staiga varniukė užmigo. Jos miegas buvo labai saldus, o sapnas... Sapnas labai keistas:
Nikolė atsidūrė Magijos Ministerijoje, tamsiame ir ilgame koridoriuje. Ant juodų plytinių sienų visur kabėjo ministro Fasiro Von Sjuardo plakatai, kuriuose jis šypsosi plačia šypsena. Mergaitei pasidarė vėsoka ir nejauku. Ji išvydo labai toli, tiesiai prieš ją duris. Dvylikmetė pasileido link tų durų. Ji paspartino žingsni. Tada pradėjo palengva bėgti. Galiausiai Nikolė išvystė greičiausią galimą greitį ir pasileido bėgte. Durys artėjo. Staiga, kai liko gal kokie dešimčia metrų iki paslaptingųjų durų, tiesiai priešais mergaitę, lyg iš po žemių išdygo ministras. Hogvartso mokinė nespėjusi stabdyti, rėžėsi tiesiai į Von Sjuardą. Jie abu susivyravo ir tada Nikolė nukrito ant nugaros, o ministras tiesiai ant jos. Po kiek laiko Fasiras atsikėlė, pasivalė dulkes, pasitaisė kaklaraištį ir kritiškai nužvelgė į jį katik atsitrenkusę mažvaikę. Staiga jis prabilo:
- Už tokį BAISŲ nusižengimą, sodinu tave 5 metam kalėti Askabane.
Tai paskęs jis apsisuko ir nuėjo pakviesti psichų. Dar po kurio laiko vėl pasirodė Fasiras Von Sjuardas, bet šį kartą jau su 9 psichais. Vienas iš jų rankose laikė teleskopą, jis prisiartino prie drebančios Nikolės ir užsimojęs teleskopu vožė jai per galvą.
- Aaaaaaaaaa! - Nikolė pabudo ir pamatė, kad psichas yra visai ne psichas su teleskopu, o Elliw su jau įskilusiu teleskopu. Varniukės pranašystės išsipildė, ji tikrai jai davė per galvą. - Skauda! Profesore! Elliw daužosi per galvą teleskopais! Labai skaudžiai!
Staiga Elliw nei iš šio, nei iš to, Nikolę pavadino Liucija.
- Aš nesu Liucija. Aš esu NeLiucija. O jei dar tiksliau, tai Nikolė, Nikolė Parker! - nežinia kodėl taip smarkiai užgriaudėjo varniukė.
-
Ar Elridė buvo pasiruošusi tokiai pamokai, kokia jos laukė? Žinoma, kad ne, ji nebūtų patikėjusi, kad Hogvartse vis dar yra tokių vaikų, kurie yra lygiai taip pat netekę proto kaip ji. Dar geriau būtų, jei viskas taip sujaugtų profesorės smegenis, kad ji grįžtu į senus laikus ir pradėtų šaukti ir rėkti ant visko, kas ją erzino. Bet deja, dabar mergina stebėjo, kaip mokinė, kurią tik buvo pasodinusi ant kėdės, kad nedribsotų ant žemės, trenkia naujai sutvarkytų teleskopų kitai merginai?
Kokioj velniavoj atsidūrė ši baltapūkė? Kodėl čia visi taip netekę proto? Profesorė nuskubėjo prie mokinių jau kiek per vėlai, mergina buvo įsižeidusi, kad viskas vyko būtent jos pamokoje, kad čia nebuvo jokios ramybės ir tvarkos, o juk pakankamai nuolaidžiavo visiems.
-Netrukdau jūsų pykčių?-palyginus griežtu balsu paklausė baltapūkė, tada nužvelgė abi mokines.-Nežinau kokį velnią čia sukate, bet prašysiu jūsų išsiskirti, o tu,- atkreipusi dėmesį į merginą, kuri gavo iš teleskopo.-Būtinai po pamokos nueikt pasitikrink ar viskas gerai, tačiau dabar susirask kitą vietą ir tikiuosi būsi pajėgi pabaigti savo darbą... Jei labai stipriai skauda sakyk, padėsiu ir aš. Na, o jūs... Panele, prašyčiau šiek tiek pagarbos, paskutinį kartą sutvarkysiu teleskopą jei pažadi nebesmurtauti MANO klasėje ir atlikti tai, kas užduota... Sutarta? Kitu atveju lauksiu po pamokų.
-
Bėgdama mergaitė elnią buvo labai sunku pasivyti jis tik bėgo, o Kristina visa šlapia vos pabėgo. Taip ir buvo ji jo nepasivijo ir atsibudo. Mokinė atsibudusi vos galėjo prakvėpuoti.
- Prašau vandens, vandens!!
Po kelių minučių šiek tiek atsipeikėjo ir pasiėmė lapelį atsakinėti:
1. Nepažįstamą vyrą kuris mane sekė.
2. Nepažįstamo vyro ranka prilipo prie manosios, o vėliau atsidūriau prie pajūrio kuriame vos nepaskendau ir gaudžiau elnią.
3. nemalonumą rankoje lyg būtų koks šuo įkandęs.
4.Signalai nuo elnio, kad galiu paskęsti.
5.viena sudaužyta širdelė prie jos trikampis, trikampyje akis, elnias.
6. norisi vandens, alkana pasidariau ir skauda galvą.
Grifiukė atsakė į klausimus ir sėdėjo vaitodama.
-
Elliw pasipiktino. Šita mergiūkštė ne tik užėmė Liucijos vietą, bet dar ir rėkauja! Tai jau buvo aukščiau bet kokių įžūlumo ribų.
- Ne, tu ne neLiucija, - išrėžė rudaplaukė pagalvojusi apie tą šūdinomis bandelėmis besimėtančią bjaurią mergaitę, kuri išties buvo neLiucija. Laimė, jos čia nesimatė, tad buvo galima jaustis šiek tiek geriau.
- Ji man trukdo, - nepraleido progos pasiskųsti Elliw, kai tik pasirodė profesorė. Ji buvo kiek keista ir nejauki, tačiau sutaisė teleskopą, o tai dabar buvo svarbiausia. Pradėjo atrodyti, kad gal ši pamoka nėra tokia jau bloga. Galėtų tik šita nemandagi mergiūkštė nuo jos greičiau pasitraukti! Elliw apsikabino teleskopą ir žvilgtelėjo į lentą, ant kurios tebebuvo klausimai. Sutrikusi bandė prisiminti, kas įvyko prieš kelias minutes. Kažkokiu būdu į atmintį grįžo faktas, kad ji miegojo. Deja, sapnas jau buvo išnykęs nebūtyje.
- Sabrina? - liūdnai kreipėsi Elliw tikėdamasi, kad draugė padės suprasti, ką reikia padaryti dabar. - Joana trečioji?
Kad ir kaip būtų gaila, šioje klasėje buvo tik šita be galo bjauri ne neLiucija. Velsietė pažvelgė į ją neapykantos kupinomis akimis.
- Tai tavo kaltė, kad aš nežinau, ką reikia padaryti! - suriko ji. Piktai pasidėjo ant stalo pergamentą ir išsitraukė aplūžusią plunksną. Suirzusi pradėjo skrebenti:
Ką sapnas priminė? Neprisimenu.
Kas sapne vyko? Atsitrenkiau į medį.
Ar mąstydamas kažką jaučiu? Nemąstau.
Kokia perkeltinė prasmė galėtų slypėti? Nesupratau klausimo.
Išskirtinis simbolis: Teleskopas.
Dabartinė būsena: Mane labai erzina ne neLiucija!
Numetusi plunksną kažkur paėmė pergamentą ir atsistojo. Teleskopas vis dar stovėjo ant stalo ir netgi buvo sveikas. Elliw patenkinta apsižvalgė ir jau žengė profesorės stalo link, kai susiprato, kad pergamento rankoje nebėra. Atsisukusi į ne neLiuciją rudaplaukė visai supyko:
- Tu sugadinai mano pamokos darbą!
Mergaitė norėjo žengti tos nemandagios bjaurybės link, tačiau tada pastebėjo, kad prie bato kažkas prilipo ir pasilenkusi susiprato, kad tai yra tas pats pergamentas, kurį ji laikė dingusiu. Noras dar kartą vožtelėti teleskopu bjauriajai mergaitei į galvą niekur nedingo, tačiau Elliw pagailėjo savo didžiausios brangenybės, tad tik galiausiai nunešė purviną ir sutryptą pergamentą profesorei ant stalo.
Grįžusi į savo vietą atsisėdo ant kėdės, kuri tą pačią akimirką subyrėjo.
-
Įžengusi Veronika pirmąjį žingsnį, name buvo šalta, apdulkėta, nešvaru. Mokinė atidarė kambario duris ir išvydo moterį kuri sakė:
- Tu turi greitai slėptis esi vienintelė kuri įkalinta sapne, nes esi ragana labiau negu burtininkė sapnų demonas tave gali užmigdyti mirtinai slėpkis!
Visa išsigandusi Spellman pasislėpė spintoje, joje labai nepatogu buvo, bet dėl gyvybės viskas įmanoma. Ji išgirdo kaip demonas eina link jos todėl ne nekvėptelėjo. Raganiukė žinojo kuo imtis todėl pasakė burtus kurie gali trumpam sustabdyti sapnų demoną, o per tą laiką gali išbėgti iš namo.
- Lekrusto kuršėlis laivasta brumdėjis - tyliai sumurmėjo lotyniškai burtus Veronika.
Sapnų demonas trumpam užmigo, bet neilgai. Per tą laiką Veronika bėgo kiek galėdama iš namo ir prašė pagalbos.
-
Nikolė atsisuko į katik priėjusią profesorę ir (kadangi joje nebetilpo pyktis) ant jos pradėjo baisiausiai rėkti:
- Ar matote klasėje kokią nors dar vieną laisvą vietą?! Ne! Nes jos čia nėra! O aš sėdžiu čia, nes daugiau nėra kur sėdėti, ir... ir manot, kad man tai labai patinka?! - kiek išsirėkusi rožinių plaukų savininkė kiek aprimo. Ji apsidairė ir pamatė lentoje aiškiai užrašytą praktinį darbą. Ji staiga prisiminė, kad visai užmiršo savo sapną per tą nelemtą Elliw. Ir dar, negana to, Elliw pradėjo rėkti ant Nikolės, o ši nesusitvardžiusi jai taip pat atsakė rėkdama.
- Manai, aš čia tik rėkiu ant tavęs?! Tu tai visai nerėki ant manęs?! Dar ir kaip rėki! Manai - aš dėl visko kalta?! Aš taip nemanau... Tai TU dėl visko kalta!!! - varniukė buvo prakaitu išmušta, visa raudona ir seilės jei berėkiant tiško į šalis. Ji dar taip supykus nebuvo seniai. Ir dėl visko kalta ta kvaila mergina Elliw! Jau geriau jos visai šiame pasaulyje nubūtų buvę.
Tada mergaitė klestelėjo į suolą, užsimerkė ir pabandė nurimti. Kažkiek tai padėjo, bet labai mažai. Kai jau Elliw ant jos neberėkė, varniukė pabandė prisiminti sapną.
Taip, leidžiuosi tamsiu koridoriumi Magijos Ministerijoje. Ant sienų kaba... Pala kas kaba ant sienų? Ai tiek jau to... Tada aš atsitrenkiu į netikėtai atsiradusį ministrą ir jis mane paskiria kažkeliems metams (neprisimena keliems) į Askabaną. Jis išeina, paskui grįžta su psichais, vienas iš jų su teleskopu (Elliw), kuris po kiek laiko man trenkia į galvą... Pavyko prisiminti! Nudžiugo Nikolė, bet ne ilgam... Staiga Elliw vėl pradėjo rėkti ant Nikolės. Šį kartą dėl kažkokio sugadinto pamokos darbo. Bet antrakursė jau nebekreipė į tai didelio dėmesio, tiesiog pabandė ignoruoti, bet gavosi nelabai gerai, nes po kiek laiko ji atsistojo ant kėdės ir vėl suriko treptelėdama stipriai koja į kėdę.
- Nusibodai tu jau man! Vis gadini ir gadini man pamoką! Neliečiau jokio tavo pamokos darbo ir nedrįysk kaltint manęs! - ji ir vėl buvo išmušta raudoniu.
-
Miegoti? Šito Amelija mažiausiai tikėjosi pamokoje. Pradžioje ji galvojo, kad gerai pailsės ir tik įgaus energijos kitoms pamokoms, bet išgirdus apie sapnus ji susiraukė. Visai nenorėjo sapnuoti kažko pranašiško. Ką žinai, ką gali iškrėsti jos vaizduotė? Skęsti ar būti užpultai, nors ir sapne, Amelija labai nenorėjo. O ko tu tikėjaisi? Kad ramiai pamiegosi be jokios prasmės per pamoką? Juokinga! Mintyse pasityčiojo iš savęs Amelija. Daugiau ji nespėjo nieko padaryti, nes pasigirdo kažkokia labai į miegą traukianti muzika. Amelija spėjo pagalvoti, kad ta muzika labai graži ir tada užmigo.
Amelija atsirado labai gražiame pastate. Tiksliau ant laiptų, link kažkokios menės. Mergaitei atrodė, kad tai pilis. Grojo labai graži muzika, Amelija pamatė, kad ten orkestras. Taip pat ten buvo didelis stalas su daug skaniai atrodančių valgių ir vaikščiojo daug gražiai pasipuošusių žmonių. Jie atrodė labai malonūs. Amelija pradėjo leistis laiptais ir tada visi žmonės pažiūrėjo į ją ir pasitraukė. Amelija norėjo prie jų prieiti, bet negalėjo. Atrodė, kad tarp jos ir žmonių buvo nutverta siena. Amelija pagalvojo, kad gal ji kaip vaiduoklis ir nieko negali padaryti. Ji priėjo prie stalo ir paėmus vynuogę suvalgė. Dar ji pamatė kažkokį instrumentą, pabandė pagroti ir jai išėjo. Amelija nesuprato kas tada jai darosi, kad negali prieiti prie žmonių. Ji vis bandė pasiekti žmones. Jie stovėjo vienoj menės pusėje ir kalbėjosi, ir juokėsi, o Amelija kitoje. Amelija labai nuliūdus pradėjo verkti, tada visi žmonės išėjo, o menė pradėjo tolti.
-
Adelė niekada negalvojo, kad per bet kokią galima
nemiegoti. Tačiau mergina tam visiškai nebeprieštaravo. Ji tiesiog buvo per daug pavargusi pratarti net žodelį ar kelis.
Mokslinčės pavardę nešiojanti mergaitė prigulė ant stalo ir apglėbė savo pilką ir pūkuotą katiną. Tikiuosi, kad katinus šioje pamokoje urėti galima, na, o jei ir ne, aš nemirsiu. Žanos jaunesnioji sesė užmerkė akis ir pradėjo sapnuoti. Mergaitė sapnavo, kad su savo katinu buvo mėnulyje. Ji ten nusileido su laivu (kas buvo labai neįprasta ir neįmanoma) į šį žemės palydovą mergina žvelgė iš viršaus, nors jautė, kad ten buvo ji. Mėnulyje jos katinas šokinėjo ir leido muilo burbulus, kurie dėl gravitacijos skrido labai aukštai. Kaip nekeista Adelė visiškai nesuprato, kas vyksta ir staiga pastebėjo šokinėjančią mumiją. Po kelių minučių Žanos jaunesnioji sesuo atsibudo ir pradėjo glostyti katiną.
-
Bėgdama Veronika paspruko iš namo, bet atsirado prie restorano kuriame visiškai nebuvo žmonių. Kodėl čia nėra nieko? Spellman ėjo ir už jos išvydo tą patį demoną. Sapnų demonas pradėjo ją smaugti kiek tik galėdamas. Vargšė Kristinos pusseserė su skausmu ir jau atsikėlė.
- Mokytoja, padėkite man aš dustu negaliu įkvėpt mane tikriausiai vis dar smaugia!
- Gal padėsite ar tik su ta Eliw bendrausite?!
Veronika visa susipiktinusi pati atsikėlė ir pradėjo visa su stresu pildyti lapą:
1. Ką sapnas priminė? Kai buvau maža mane dažnai aplankydavo sapnų demonai.
2. Kas sapne vyko? Pristojo sapnų demonas ir mane smaugė.
3.Ar mąstydamas kažką jaučiu? Jaučiu tik jaudulį ir, kad tuoj apsivemsiu.
4. Kokia perkeltinė prasmė galėtų slypėti? Neįsivaizduoju.
5. Išskirtinis simbolis: demonas
6.Dabartinė būsena: jaučiuosi silpnai.
Veronika Spellman po akimirkos prieš visus mokinius nualpo.
-
Amelija pabudo išmušta šalto prakaito. Ji puikiai suprato ką reiškė jos sapnas. Ji buvo vieniša. Mergaitė visą laiką bandė tai nuo savęs nuslėpti ir meluodavo sau, kad viskas tikrai gerai. Dabar Amelija sėdėjo ir didelėm akim žiūrėjo į klasės priekį. O tiksliau - niekur. Jos širdis plakė labai greitai. Amelija jautė, kad jos akyse po truputį atsiranda ašaros ir iš paskutiniųjų bandė jas sulaikyti. Viskas gerai. Čia tik pamoka, tavo sapnas nieko nereiškia ir viskas yra gerai. Atlik pamokos darbą ir viskas baigsis. Mintyse Ameliją bandė raminti kažkoks balsas. Bet mergaitė jau nebegalėjo nuslėpti nuo savęs tiesos. Ne! Viskas labai labai blogai! Aš visai neturiu draugų! Nei vieno draugo! Aš niekam nerūpiu! Net tėvams, jie užsiėmę savo darbais... Viskas labai labai blogai!!! Šaukė Amelija mintyse, bet išore to neparodė. Ji tik ramiai sėdėjo ant kėdės spoksodama pirmyn. Galiausiai pamačius, kad nespės atlikti darbo nenoromis paėmė plunksną ir tikėdamasi, kad niekas jos nemato paskubomis nubraukė vieną netyčia išriedėjusią ašarėlę.
-
Liucijos atsakymas, žinoma, tiko - mergina ne kartą buvo atsivertusi vadovėlį iš smalsumo. Bandydama susikaupti per tą nelemtingą galvos skausmą, baltaplaukė plunksna atsargiai vedžiojo raides pergamente, norėdama suspėti pasižymėti svarbiausią informaciją, kuri, deja, netrukus išnyko. Ką gi, jos laukė praktika.
Nusiėmusi akinius, mat šių sulaužyti netyčia griuvus veidu į suolą iš nuovargio nesinorėjo, Liucija padėjo galvą ant rankų ir užsimerkė. Seniai sapnavo, o jei ir sapnuodavo, tai būdavo košmarai, varginantys ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
O ji... Ji tokia pavargus. Muzika kaip šilta antklodė uždengė ją, traukdama į malonią tamsą. Švilpės akys užsimerkė, kvėpavimas sulėtėjo ir ji buvo nebe ateities būrimo klasėje, bet miške.
Ji traukė į save pušų kvapą, taip skaudžiai primenantį kažką. Liucijai atrodė, kad ji tą kažką pametė, o gal tai buvo atimta iš jos? Sutrikusi mergina dairėsi. Minkštos samanos po kojomis bangavo kaip jūra, o gal kaip ežeras. Kaip vanduo. Štai, ir vėl tas jausmas, kažką viduje skauda, ji kažką pametė. Bet kaip jai tai surasti? Visos pušys vienodos, kur pasisuksi, nebežinosi, į kur žiūrėjai prieš tai.
Bandydama pasitikėti savo intuicija, Liucija žengė pirmuosius žingsnius pirmyn.
-
Adelė suglumusi pabudo. Na, būtina duoti tiek mažai miego tokiai „svarbiai“ užduočiai. Na bent jau Snaigius gali pabūti kartu. Šis katinas gelbėja mane nuo mirimo iš nuobodulio kiekvieną pamoką. Mokslinčė išsitraukė pergamento ir su plunksna pradėjo raityti raides.
1. Ką sapnas priminė? Mamą, nes ji visad su manimi pūsdavo muilo burbuliukus.
2. Kas sapne vyko? Sapne vyko tai, kad aš kartu su Snaigiumi (mano katinu) atsiradau mėnulyje.
3. Ar mąstydama kažką jaučiu? Jaučiu, kad visas organizmas sukilo prieš mane.
4. Kokia perkeltinė prasmė galėtų slypėti? Gal, kad į viską reikia žiūrėti ramiau ir paprasčiau.
5. Išskirtinis simbolis- laivas mėnulyje.
6. Dabartinė būsena- jaučiuosi šiek tiek suglumusi, truputį pykina.
Adelė Mokslinčė ir klastūnyno koledžo.
Adelė nesijautė gerai, tačiau pažvelgusi į Christiną suprato, kad ji dar geroje situacijoje. Tiesą sakant mergaitė dažnai taip jautėsi po sapnų, dėl to ji visiškai nenerimavo.
-
Žemė bangavo. Dabar Liucija įsitikino, kad vaikšto ant ežero. Kaip Jėzus. Šita mintis prajuokino baltaplaukę. Ji, šventa Liucija su vainikėliu ir žvakėmis ant galvos, vaikšto vandeniu kaip Jėzus! O Jėzų galiausiai nukryžiavo! Neįtikėtinai juokinga arba kaip tie keisti anglai sako - hilarious!
Liucijos juokas pripildė tuščią erdvę tarp pušų. Baltaplaukei jau skaudėjo šonus nuo juoko, trūko oro ir akyse pasirodė ašaros, bet ji negalėjo nustoti juoktis. Graudžiai juokinga! Savo Išganytoją, Dievo Sūnų - nukryžiuoti!
-Kaip va-gį!-suriko Liucija ir besikvatodama nukrito ant banguojančių samanų. Kaip jai skaudėjo! Skaudėjo šonus, pilvą ir galvą, o pušys tik pasityčiodamos lingavo ir lingavo negirdimu ir nematomu ritmu!
-Jie nukryžiavo Jėzų!-vis dar besikvatodama skausmo kupinu balsu sušuko mergina kaip beprotė. O gal ji tokia ir buvo?
Susiėmusi už šonų, mergina pabandė atsistoti, bet besikvatodama iš skausmo kelis kartus nusivertė.
-Viešpatie, nebenoriu... Cha cha cha... Nebenoriu juoktis!-atsirėmusi į vieną iš tų keistai guminių medžių, besijuokdama maldavo Liucija, o ašaros pasruvo jos veidu.
Šiaip ne taip išsilaikiusi ant kojų, ji patraukė prie kito medžio, tada prie kito ir vėl prie kito... Ir visą laiką tramdė ją apėmusį juoką.
Ak, kaip skaudėjo viską! Ir kodėl jos kojos nelaikė, o nagai smigo į raudoną žemę, kur Golgota, kur jos kryžius!
Vėl nuskambėjo isteriškas juokas.
-
Amelija visai nenorėju užrašyti to, ką katik patyrė. Jos jausmai buvo jos jausmai ir kodėl juos turėtų skaityti koks nors visiškai nepažystamas žogus? Kuris niekada nesupras to ir ne padės, ir gal dar ir pasijuoks. Kodėl? Amelija jautėsi kaip atversta knyga, kurią gali skaityti kas nori, galvot apie ją ką nori, elktis su ja kaip nori ir juoktis, tyčiotis, nesuprasti... Ir dar tokia kvaila ir neįdomi knyga, kad net nėra turėti vilties, kad ji kažkam patiks ar bus paimta ir suprasta.
Amelija apsvarstė variantą visai nerašyti tiesos. Nemanė, kad būtų sunku išgalvoti kokį nors sapną. Bet iš kitos pusės profesorė gali suprasti apgaulę, juk ji turi, vadinamąją, vidinę akį, buria ateitį... Mergaitė atsiduso ir vis dėl to pradėjo rašyti tiesą:
Ką sapnas priminė? Kad aš esu vieniša.
Kas sapne vyko? Buvo daug malonių žmonių, bet aš negalėjau prie jų prieiti, jų pasiekti.
Ar mąstydamas kažką jaučiu? Liūdesį ir vienatvę.
Kokia perkeltinė prasmė galėtų slypėti? Kad neturiu tikrų draugų ir jokio tikrai artimo žmogaus.
Išskirtinis simbolis: Muzika, maistas, vynuogė, puošnūs rūbai.
Dabartinė būsena: Jaučiuosi labai liūdna.
Amelija, melsdamasi, kad profesorė niekam neparodytų ar nepapasakotų jos išpažinties ant apgailėtino lapelio, atidavė jį į profesorės ir likimo rankas.
-
Jos nevaldomas kūnas staigiai pasisuko ir ėmė bėgti paplūdimio smėliu. Ne bent iš pradžių tai buvo paplūdimys, po kelių akimirkų kraštovaizdis ėmė keistis ir paplūdimys tapo mišku. Jei tiksliau beržynu. Beržynas, kitaip negu paplūdimys jos atmintyje atgaivino prisiminimus, tai buvo miškelis priklausantis jos mamos valdoms. Buvusioms valdoms. Dabar jos, valdos, teoriškai priklausė pačiai Žanetai. Buvo keista matyti šį beržyną, nes jau labai ilgą laiką nebuvo jame lankiusis, ar tiesą sakant net pagalvojusi. Jis buvo gražiai sutvarkytas - medžiai susodinti lygiai vorelėmis, žolė nors ir buvo laukinė, augo gražiai, krūmai ir gėlės augo lygiai. Jei nežinotu, būtų galėjusi prisiekti, kad šis miškelis gauna reguliarią žmogaus rankų priežiūrą. Tikriausiai prie to bus prisidėjusi močiutė. Arba sapnas buvo sapnas ir logiškumas čia negaliojo.
Kad ir kaip norėjo varstyti savo atminties gijas ir sapno prasmę, kūnas, kuriame ji buvo kaip svečias, jos nelaukė ir bėgo toliau. Beržyną taip pat staigiai kaip paplūdimį pakeitė kitas miškas. Tik šį kartą daug tankesnis ir mažiau prižiūrėtas. Toks prižiūrėtas ir tankus, kad net šis sapno kūnas jo neįveikė. Šis liko vietoje ir ėmė žvalgytis aplinkui. Matė daugybė įvairių medžių, pradedant nuo paprastų lapuočių ir spygliuočių ir baigiant įvairiais magiškais augalais. Visi augo netvarkingai ir kiekvienas sau. Žemės galima sakyti nesimatė, ji buvo uždengta apaugusiais krūmais, piktžolėm ir senais lapais. Kur ne kur taip pat gulėjo nuvirtę, seni, mirę medžiai. Galiausiai žvilgsnis sustojo su labai netikėtu ir trikdančiu vaizdu. Žaneta žvelgė į didžiulį rudąjį lokį ir, kaip atrodė, jo pietus. Kad tai jo pietus mergina suprato iš išvirtusių elnės žarnų bei kruvino lokio snukio.
Paskutinis dalykas kurį šviesiaplaukė matė, ar tiksliau girdėjo, buvo kraują stingdantis lokio riaumojimas. Ji tik per plauką susivaldė nepradėjusi klykti, susilaikė vien dėl to nes sėdėjo kabinete pilname miegančių bendraklasių. Miegas buvo magiškas ir ji nenorėjo jo, ir kartu pamokos, kaip nors sugadinti.
-
Švilpė sėdėjo ir klausėsi profesorės. Pirmakursė, išgirdusi, kad gavo du taškus, pralinksmėjo ir su dar didesniu pozityvumu pradėjo klausytis praktinės užduoties.
Išgirdusi, jog reikės lankytis savo sapne, nustebo, kas ateities būrimo pamokoje galės pamiegoti. Vienuolikmetė tyliai nusijuokė ir pradėjo ruoštis užduočiai. Geltonplaukė išsitraukė pergamentą, plunksną ir rašalą.
Michelle, išgirdusi muziką, atsirėmė į kėdės atlošą. Ji pajuto, kad staiga susirgo labai sunkia liga ir užmerkė akių vokus. Ji užsnūdo ir pradžioje matė tik tamsą. Tik staiga Rivera pamatė paplūdimį, kuris išniro iš tamsos.
Pirmakursė pamatė banguojančią Tirėnų jūrą.
- AŠ NAMIE!!!- staiga sušuko mergaitė ir bėgo link jūros. Tik švilpė pėda palietė vandenį, ji pasivertė į mažą save su maudimuku. Michelle labai nustebo ir staigiai įbėgo į vandenį.
-
Ji dabar šliaužė keliais, maniakiškai šypsodamasi ir kartais sukikendama. Vainikas, taip, vainikas su žvakėmis, nemaloniai smuko ant akių, bet kiekvieną kartą jį pasitaisydama Liucija prapliupdavo juoktis. Pirštai smigo į minkštas samanas, po kuriomis slypėjo drėgnas raudonis. Kaip kraujas. Kaip kūnas.
Juokas vėl supurtė baltaplaukės išvargintą fizinę buveinę. Vėl parpuolusi ant paraudusių samanų, mergina kvatojosi. Kūnas ir kraujas, kraujas ir kūnas - ji būna kūnas, ir ji buvo kraujas, stebima ritmingai linguojančių pušų. Pirmyn, atgal.
Vienas.
Du.
Trys. Ji toliau lėtai judėjo šakų raizginio link. Ar ji jo ir ieškojo? Liucija nebeprisiminė. Ji nebežinojo, kada jai kelią pastojo ta keistai gyva raizgalynė. Ištiesus keistu raudoniu nuspalvintą ranką, baltaplaukė stebėjo, kaip tamsios vijos atgyja ir viena iš jų apsiveja jos riešą.
Ji lėtai artėja, kabinasi. Čia jos namai. Čia jos tamsa.
Liucija pabudo su šypsena veide. Skaudėjo šonus ir pilvą - matyt ji juokėsi ir sapnuodama. Gerai buvo bent tas, kad pranyko tas prakeiktas galvos skausmas. Pakėlusi akis, švilpė pastebėjo, kad nebuvo pirmoji atsibudusioji, o jos, regis, laukė dar viena užduotis. Pergamento lapelis ir į tamsų rašalą pamerkta plunksna. Tamsa.
Ką ji sapnavo? Minkštos banguojančios samanos, pušys, vaikinas, raizgai, pasiglemžę ją ir tamsa. Užsirašiusi klausimus, Liucija spoksojo į svetimai atrodančius žodžius. Ar ji nori suprasti sapno reikšmę? Kažkas viduje sakė, kad po to kažkas pasikeis. Kažkas svarbaus.
Deja, užduotis buvo užduotis.
Ką sapnas priminė? Namus.
Kas sapne vyko? Aplink lingavo medžiai, šliaužiau samanomis ir kvatojausi. Galiausiai mane apraizgė tamsa ir susiliejau su ja.
Ar mąstydamas kažką jaučiu? Kylantį juoką, kuris veikia mano minčių tėkmę.
Kokia perkeltinė prasmė galėtų slypėti? Kad ir ko ieškau, kelias bus atimantis protą, pilnas kančios ir nelengvas. Galiausiai,
Išskirtinis simbolis: Jėzus Kristus.
Dabartinė būsena: Pagaliau mano mintyse ramybė.
Mergina dar norėjo pridėti, kad galiausiai ji pati ties rankas į tamsą, bet nusprendė, kad to minėti nereikia. Ir tai sapnas atskleidė per daug.
-
Elliw gulėjo tarp kėdės lūženų ir stengėsi apie nieką negalvoti. Nesisekė: pernelyg rūpėjo, ar teleskopas išliko sveikas, mat neprisiminė, ar spėjo padėti jį ant stalo. Tarsi šitos nelaimės būtų maža, dar ir bjaurioji ne neLiucija vėl pradėjo rėkauti!
- Ar užsičiaupsi tu pagaliau?! - suklykė Elliw kiek galėdama garsiau. Nutarė, kad reikia galų gale atsistoti ir kaip nors atkeršyti tai nemandagiai mergiūkštei.
Deja, tai padaryti nebuvo taip paprasta. Bandydama išsivaduoti iš lūženų gniaužtų rudaplaukė kaukštelėjo galvą į stalą. Laimei, nuo jo niekas (tiksliau, teleskopas) nenukrito. Kita vertus, jeigu žvaigždžių stebėjimo prietaisas nenukrito nuo stalo, kur jis iš viso dingo?! Ši nežinia gerokai trikdė, tad reikėjo greičiau stotis ir viską išsiaiškinti. Dar kokius tris kartus trenkusi galvą į suolą Elliw pagaliau sugebėjo išsitiesti stačia. Atidžiai nužvelgė klasę. Akys užkliuvo už ne neLiucijos.
- Kur mano teleskopas?! - piktai suriko velsietė. Buvo įsitikinusi, kad dėl prietaiso dingimo kalta būtent ta mergaitė. Ilgokai spoksojusi į ją Elliw pamatė prietaisą ant stalo. Tai ją kiek pradžiugino, bet neapykantos ne neLiucijai nesumažino: ji buvo pernelyg bjauri ir nemandagi. Pasilenkusi paėmė nulūžusią kėdės koją ir paleido ne neLiucijos link.
- Profesore! - suriko Elliw. Nežinojo, kaip tiksliai apibūdinti tai, kas vyksta šitoje pamokoje. Ji jau buvo pamiršusi, kad atdidavė darbą, kad ir kaip prastai jis atrodė. - Šita bjauri mergiūkštė... Ji man trukdo dirbti!
Rudaplaukė skubiai atsisuko į stalą. Laimei, teleskopas tebebuvo ten. Ir galbūt netgi sveikas.
-
Išsirėkusi Nikolė kiek aprimo. Ji piktai pažvelgė į Elliw, tarsi sakydama "Jau gana, ir taip daug pridirbai" ir išsitraukusi pergamento lapelį ėmė skrebinti plunksną. Staiga nemandagioji klastuolė subliuvo, kad dingo jos nelemtas teleskopas ir vėl kaltino rožinių plaukų savininkę. Nikolė atsisuko į Elliw ir rėžė tiesą jai į akis.
- Ko tu su savimi visur tampaisi tą prakriktą teleskopą? Niekur nebūni be jo. Ir jeigu tau vaidenasi, tai nereiškia, kad turi rėkti ant manęs. - tai pasakiusi varniukė mostelėjo ranka į ant stalo tvarkingai stovintį teleskopą ir daugiau nebekreipusi ddėmesio į nemaloniąją mergaitę, ėmėsi pamokos paskutinės darbo dalies. Ji pamirkė plunksną į rašalą ir ėmė rašyti. Kol panelė Parker prisiminė sapno visas dalis ir užrašė, praėjo nemažai laiko, bet galutinis darbas buvo tobulas. Antrakursė nunešė lapelį profesorei ant stalo, padėjo jį tvarkingai, o tada dar perbėgo per jį akimis pasitikrindama ar tikrai viskas gerai.
Ką sapnas priminė? Magijos Ministerijoje vykstantį košmarą.
Kas sapne vyko? Bėgau link durų, tada netyčia atsitrenkiau į ministrą, jis paskyrė mane 5 metam kalėti Askabane, o kai atsitempė paskui save psichų gaują, vienas iš jų man trenkė į galvą teleskopu (realybėje Elliw).
Ar mąstydamas kažką jaučiu? Šiokią tokią baimę ir nemalonumą.
Kokia perkeltinė prasmė galėtų slypėti? Kad nereikia bendrauti su Elliw
Išskirtinis simbolis: Magijos Ministerija, Ministras, Psichas su teleskopu, Durys.
Dabartinė būsena: Jaučiu didelį skausmą galvoje.
Kai rožinių plaukų savininkė buvo patenkinta savo darbu, ji apsisuko eiti link durų. Eidama dar specialiai užkliudė Elliw, o paskui trenkusi duris išėjo iš klasės. Pagaliau! Jokios Elliw!
-
Vis dėl to, ar Elridė tikrai norėjo tapti profesorė? Ar ji suvokė, kokie kartais žiaurūs vaikai buvo. O juk galvojo, kad ištvers su vienu kitu vaiku, kuris bus kaip ji. Pasirodo tokių kaip ji buvo daugiau. Pasirodo yra tokių, kurie yra kaip trys jos. Merginai atsibodo jų pykčiai, atsibodo viskas, ką ji girdėjo iš dviejų merginų.
-Suolų yra, o jei su regėjimu prastai patarčiau įsigyti akinius, beje, jei neišsiskirsite tikrai bus labai malonus areštas,-taip pareiškusi mergina patraukė prie kitos mokinės, kuri reikalavo dėmesio. Taip. Dusulys, o kokio velnio? Atsikėlus sapnų poveikis neturėtų pasilikti, jokiu būdu, tai yra didžiulė loginė klaida. Bet vis dėl to, galbūt tai ne sapno poveikis, o padarinys?
Elridė išbūrė stiklinę vandens, matydama, kad panelytė supykusi, nes negauna dėmesio atsiduso. O galėtų panelytė ir pagarbos turėti, o galėtų ir nereikšti savo pretenzijų. Tiesą sakant, būtent dėl jų profesorė nebenorėjo padėti, bet, ką padarysi - reikia.
-Prašau, darbą spėsi pabaigti, atsisėsk ir nurimk, vanduo čia, o jei bus visiškai blogai galėsiu palydėti pas sesele,-kuo ramesniu balsu tarusi mergina šyptelėjo klastuolei ir apsidairė aplink klasę. Ir, rodos, dvi merginos vis tiek nesugebėjo išsiskirti. Joms pasisekė, kad nutilo, nes Elridė jau buvo pasiruošusi paleisti kerus, kad tik susitvarkytų su tokiu nemandagumu.
-Ar dar kažkas nori bandyti mano nervus, ar jau užteks?-kreipdamasi į dvi merginas, tačiau tuo pačiu ir į klasę garsiai paklausė baltapūkė.
pamoką uždarau lygiai vidurnaktį pereinant į 24 dieną.
-
- Aš nežinau kodėl, aš žinokit labai pavargau ir dar ta Eliw atsiprašant mane nervuoja. Labai ačiū jums už vandenį gal viskas bus gerai. O varge, mano manikiūras... jis, jis nusitrynė!!! Viskas, man reikia stotis gi aš esu stipri mokinė, o ne ten kokia dramų karalienė.
Veronika atsistojo ir dar atsigėrė vandens. Dusulys praėjo ir jai šiek tiek pagerėjo. Klastuolė džiaugėsi, kad jai jau geriau todėl nenorėdama prisidaryti dar daugiau gėdos parašė raštelį Eliw:
Tu, tu mane nervuoji per tavo tą rėkavimą ir nesąmonių kalbėjimą aš vos nenualpau tiesą sakant lengvai būčiau nualpus todėl žinai ką? Aš žinau, kad vis tiek būsi per šiandien lauke ar kada, o kadangi lauke daug sniego aš į tave mesiu sniego gniūžtę už šita chaosą!
Perdavus Veronika raštelį sėdėjo visa nelaiminga. Nu ir dienelė..
-
Kol Žaneta atsigavo, praėjo šiek tiek laiko. Mergina stebėjo aplinkui ją miegančius ir jau besi budinančius mokinius. Mergina ir pati jau nesuprato kodėl taip persigando kvailo sapno. Laukinių gyvūnų ir laisvėje ir nelaisvėje yra mačiusi pakankamai, aiškų jų beėdančių dar nėra regėjusi. Galbūt tai ir sukėlė jos stiprias emocijas. Tačiau šiek tiek pakvėpavus ji pyktelėjo ant savęs už tokias paikas reakcijas. Kai, jos nuomone, nusiramino pakankamai ji išsitraukė pergamento ir plunksną. Ėmė rašyti, nors ir sapnas sutrukdė, nenorėjo dėl jo neatlikti pamokos užduoties.
1. Ką sapnas priminė? Mamos (arba teoriškai mano) miško valdą. Taip pat paplūdimys buvo sudarytas iš kelių atskirų paplūdimių kuriuos jai yra tekę matyti.
2. Kas sapne vyko? Kūnas kuriame buvau bėgo pro skirtingus kraštovaizdžius, stebėjo ėdantį lokį.
3. Ar mąstydama kažką jaučiu? Pačiam sapne - ne, tik atsikėlus mane užplūdo emocijos.
4. Kokia perkeltinė prasmė galėtų slypėti? Nesu tikra, galbūt kažkas susiję su atleidimu mamai, arba kad reiktų pakeisti mąstysena (kalbant apie mamą).
5. Išskirtinis simbolis - Lokys ryjantis elnės vidurius.
6. Dabartinė būsena - Sutrikusi, šiek tiek išsigandusi. Pykstu ant savęs už tokias paikas emocijas dėl nelemto sapno.
-
Kai tik švilpė atsidūrė vandenyje, tolumoje pastebėjo didžiulį laivą plaukiantį tiesiai į ją. Mergaitė nekreipė dėmesio ir toliau maudėsi vandenyje. Po kelių akimirkų, laivas buvo tiesiai prie Michelles, kuri pradėjo cypti. Laivas visu smarkumu trenkėsi į pirmakursę, kuri, po to, atsidūrė gilioje tamsioje duobėje. Aplinkuj nieko nesimatė. Geltonplaukė gulėjo kaip negyva iki tol, kol ant kojų nepajuto kažko ropojančio. Rivera staigiai atsisėdo ir iš kažkur įsijungė šviesos ir mergaitė sėdėjo virtuvėje pas močiutę. Ji pažvelgė į savo kojas ant kurių buvo didžiulis riebus voras. Vienuolikmetė pradėjo klykti, bet, deja, didžiulis voras įšoko į švilpės burną.
Tuoj pat italė prabudo su labai pagreitėjusiu kvėpavimu. Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė kelis kartus, kol mergaitė visiškai nusiramino. Daugiau niekada gyvenime nedarysiu tokių užduočių. Pradės kiekvieną naktį vorai sapnuotis. Ot tada smagios naktelės bus! Šiek tiek suirzusi Michelle pasiėmė ant stalo anksčiau padėtą plunksną, pamirkė ją į rašalą ir pradėjo rašyti apie savo ką tik susapnuotą sapną.
Ką sapnas priminė? Beprotišką vorų baimę.
Kas sapne vyko? Maudžiausi Tirėnų jūroje, į mane atsitrenkė didžiulis laivas ir tada atsidūriau gilioje tamsioje duobėje. Pajaučiau kažką ant savo kojų ir atsisėdau. Atsidūriau močiutės virtuvėje ir pamačiau didelį vorą, kuris įšoko man į burną.
Ar mąstydamas kažką jaučiu? Nupurto šiurpuliai.
Kokia perkeltinė prasmė galėtų slypėti? Leisiu laiką linksmai iki tol, kol susidursiu su savo didžiausiomis baimėmis neįtikėtiniausiose situacijose.
Išskirtinis simbolis: voras.
Dabartinė būsena: bandau nusiraminti, nes vorai stovi akyse.
Viską išsakiusi lape, Michelle padėjo lapelį ant profesorės stalo ir, baigus pamokai, išėjo iš kabineto.
-
Laikas tiksi, pamoka ėjo į galą ir ta mintis tik ramino mergina. Taip, pirmoji pamoka buvo lengvas iššūkis jai. Elridė turėjo permąstyti tai, kaip ji nori daryti pamokas pamačiusi, kokie iš tikrųjų vaikai yra. Jai teko permąstyti savo dėstymo būdą, nors kurso tai nepakeisi...
Taip. Puiku, kad ji išgyveno tokią pamoką. Puiku, kad visi vaikai gyvi ir niekas nieko nepaskerdė, nors dabar Elridė buvo įsitikinusi, kad kažkurioje pamokoje, nebūtinai jos, tai gali tikrai įvykti. Ir būtų sunku pripažinti, kad baltapūkė nenorėjo, kad tai įvyktų jos pamokoje. Vis dėl to, gera kova tikrai įdėtų prieskonių jos gyvenimui Hogvartse. Bet, turbūt, ir be tokio dalyko jos metai bus pilni "prieskonių". Vis dėl to, su tais pačiais vaikais teks kamuotis visus metus, o šie per tiek laiko neaišku kiek dalykų gali susigalvoti...
-Bent jau nenuobodu...-tyliai sau tarusi mergina žvilgtelėjo į laikrodį ir sau linktelėjo.-Na ką, pamoka baigta, kiek padarėte tiek, kas dar nepadavė padėkite lapus ant mano stalo ir sėkmės nepribaigiant vieni kitų kitose pamokose,-pabaigusi kalbėti ji prisislinko prie krūvelės prikrautų lapų ir giliai atsiduso. Ir kodėl mergina davė sau tiek darbo?
Ačiū dalyvavusiems, dėl vertinimų, kada jie atsiras, nepažadu, tačiau turėtų iki naujųjų metų