Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pasaulis => Pasaulio vietovės => Temą pradėjo: Olivia Legrand Lapkričio 27, 2020, 06:19:39 pm

Antraštė: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Olivia Legrand Lapkričio 27, 2020, 06:19:39 pm
 Paryžius.. Pripažintas vienas iš gražiausių Europos miestų. Meilės, kultūros, romantikos, prabangos, meno ir nuostabaus vyno miestas. Įvairūs šaltiniai - istorijos vadovėliai, meno kūriniai, filmai nuo pat vaikystės piešia romantiško miesto peizažą galvoje. Sakoma, jog neišvydus Paryžiaus miesto savomis akimis nepatikėsime kokia nuostabi atmosfera ir romantiška aura gaubia visą miestą.
 Vienas iš didžiausių ir žinomiausių Paryžiaus simbolių - Eifelio bokštas. Tai nepakeičiamas simbolis iškylantis virš viso miesto pastatų. Bokštas puikuojasi Marso laukų parke (champ de Mars). Į bokšto viršų galima pakilti liftu arba pėsčiomis. Eifelio bokštas turi tris apžvalgos aikštelės. Iš aukščiausios apžvalgos aikštelės galima išvysti net ir Šartro katedrą. Tai vieta, kur kiekvienas žmogus gali atrasti ramybę ir pamaitinti sielą atgaiva.

Vasara. Gražiausias metų sezonas. Saulė, rodos, pati šypsosi melsvame danguje spinduliais džiugindama kiekvieną Paryžiaus gyventoją, kiekvieną turistą. Maloni šiluma gaubia žmonių kūnus. Marso lauke matomi keli ledų ir balionų vagonėliai. Maži vaikai trykšta džiaugsmu tampydami tėvams už rankų, mažesnieji nepasiekia rankų glaudžiasi tėvams prie kojų stabdydami. Beveik nei viena šeima neįstengia abejingai praeiti pro ledų vagonėlį. Bokštu viršuje matomos neryškios, išsikišusios ir visai visai mažytės žmonių galvos.
 Lėti žingsniai monotoniškai žingsniuoja draudžiamąją zona - žalia pievele. Ilgas, šokoladines garbanas lengvai velia vasarinis, veidą glostantis vėjelis. Žydros akys pakilo nužvelgdamos beveik identiško atspalvio giedrą dangų. Mergina norėjo nusišypsoti, tačiau neįstengė. Vidinis demonas stabdė bet kokias teigiamas emocijas. Brunetės kūną gaubia lengvi, vasariniai drabužiai, tačiau dominuoja tamsi spalva - bordinė palaidinė ir juodi šortai. Įprasto stiliaus, niekuo neišsiskiriantys pasiuvimai. Galbūt kiek per atvira iškirptė, tačiau Olivijai tai nė motais. Seniai nebekreipia dėmesio į aplinkinių nuomones, nepasitenkinimus ar moralus. Tamsiaplaukės lūpos padažytos ryškia, tačiau tobulai derančia tamsia bordine spalva prasivėrė palikdamos atodūsį. Emocijų chaosas slegiantis krūtinę neleido atsipalaiduoti. Mintyse bėgo atsiminimai.. tėvai, sesuo.. visi drauge kiekvieną šeštadienį keliaudavo po Paryžių pėsčiomis. Leisdavo laiką drauge, darydavo tai, ką daro įprasti gyventojai. O dabar mergina stovi visiškai viena. Be šeimos, be draugų. Brunetės kaktoje atsivėrė gilios pykčio raukšlės. Nesuvokė kodėl gyvenimas pasisuko būtent taip, kodėl gyvenimas nuskriaudė būtent ją. Juk vaikystėje buvo gera mergaitė.
 Saulė leidosi, dangus nusidažė akims malonia, rausva spalva. Tuo tarpu Olivijos lūpose smilko cigaretė, o dūmai lėtai sklaidėsi virš galvos. Dūmus vos per kelias sekundes išsklaidydavo lengvas vėjas. Tuščias merginos žvilgsnis pasisuko į bokštą. Laukė akimirkos, kol minios žmonių išsiskirstys. Trokšto užsikopti į patį viršų, pasimėgaut vienatve, susidėliot mintis į vietas. Perkėlusi cigaretę tarp pirštų priglaudė nugarą į medinį suolelio atlošą. Olivijos akys lakstė nuo vieno žmogaus prie kito. Buvo įdomu spėlioti kaip nepažįstamieji jaučiasi, kaip gyvena, matyti jų šypsenas, girdėti juoką. Pati brunetė susitaikė su faktu, kad niekada nebeįstengs būti laiminga, tad spoksoti į kitų laimę tapo hobis. Sėdėdama žmonių apsuptyje jautėsi visiškai vieniša ir žlugusi asmenybė. Cigaretei vis sparčiau smilkstant, įtraukė paskutinio, gilaus dūmo ir keliolika sekundžių užlaikiusi plaučiuose iškvėpė užversdama galvą. Mintyse jau dėliojo planą - pasimėgauti gimtojo miesto peizažu, o vėliau keliauti į barą. Būnant nepilnamete niekada nekilo problemų perkant alkoholį. Olivija iš prigimties atrodo vyresnė, o ir mąstymu yra subrendusi. Bent jau pati save tokią laiko.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Hayato Shinohara Lapkričio 27, 2020, 09:07:05 pm
   Bala žino, ko galėjai toj Prancūzijoj prisižiūrėt ir ko pritirt, tik veikiausiai dvimetrinis slendermenas, sliūkinantis gatve lyg vagis, lėtai, tyliai, aukštai keldamas kelius ir savotiškai kringeliuodamas tarp turistų minių, buvo vienas iš tų retesnių bei egzotiškesnių vaizdų netgi vietiniams. Jaunuolis atrodė toks savas, keistas ir gerai besijaučiantis vidury Europos „kultūros“ ir „meilės“ sostinės, kad galėjo būti tik arba paryžietis, arba narkomanas. Azijietiškam, bet keistai išbalusiam veide žėrėjo nenuoširdžiai plati šypsena šiurpinančiai baltais dantim, na, ir niekaip nepriskirtum būtybės žmonių rasei, ir geriau jau paslėpk savo vaiką, jei tik tokį spėjai jau pasidaryt, kur nors po skverneliu, nes neaišku, ar neiššoks iš po plėvesuojančio ir gerokai per didelio raudono kimono keliolika čiuptuvų. Visose nuotraukose slendermenai su čiuptuvais, tik neaišku, ką su jais iš tikrųjų jie daro; taip pat visose nuotraukose jie šalia pažeidžiamiausių pasauly žmonių.
   - Slepias šešėliai Paryžiaus dugne, - murmėjo sau Shinohara japoniškas eilutes. Paryžiaus gatvėse nebuvo inteligentų, suprantančių šią dievišką kalbą. - Civilizaciją Europa mato sapne, - purkštelėjo sau po nosim.
   Jau neatsiminė, kaip atsidūrė šitam keistam mieste, nors jau buvo ir išsiaiškinęs, ir vis dar atsiminė miesto vardą. Kaip ten bebūtų, lazdelė jo nepaves, o šiaip ar taip kelią į namus jis atras.
   - Ką pasakė prancūzas, pasukęs į Japoniją? - susistabdęs kažkokį nepažįstamą vyriškį, paklausė Shinohara angliškai. Užstojo kelią, kad šis nepraeitų, beveik gavo į snukį, bet miestietis nepasakė nei žodžio - matyt, nesuprato klausimo. - Betgi pa-ryžių turime ir mes čia, - nusikvatojo Hayato, patapšnodamas vyriškio petį per atstumą ir be palietimo.
   Jis dar nebuvo toks beprotis, kad liestų Europietį pliku delnu, be pirštinės.
   Paryžiaus gatvėmis sukosi šiltas vėjas, šiek tiek kedenantis raudoną kimono.
   Gigantiškais žingsniais svetimšalis matavo šaligatvį visai netoli Eifelio bokšto. Pamintijo, kad užsilipus į viršūnę galėtų pamatyti, į kurią pusę Anglija, ir pareiti namo, mat prancūziška atmosfera jį jau juodai nervino. Kišenėj pabarškino tabletes plastikiniame butelaityje.
   Gatvės buvo pilnos neblogos kokybės dūmo.
   - Bent apie kokybę jūs suprantat, - japoniškai dudeno Hayato visai Prancūzijai ir kartu tik sau. Jautėsi šiek tiek beprotiškai vienišas šalyje, kurioje niekas nieko nesupranta, ypač japoniškai.
   Kojos šaligatviais nešė labai greitai - ir staiga jaunuolis sustojo prie kažkokio suoliuko lyg įbestas, lyg atsitrenkęs į sieną. Robotiškai pasuko galvą į būtybę, sėdinčią ten, liežuviu apsilaižė sukepusias lūpas. Nenusibraukė prakaito nuo kaktos, nes tai kažkodėl jam neatrodė inteligentiškai.
   - Gal... gal... pavaišintumėt cigarete? - pasijautė lyg bomžas, bet visgi neištvėręs paklausė Shinohara. Veide nebuvo nei maldavimo, nei nuovargio apraiškų - tik tam tikro išdidumo. Kaip ir tvarkinga, subtiliai apie jo titulą bylojanti apranga, visa tai bylojo jį nesant kokį eilinį praeivį.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Olivia Legrand Lapkričio 27, 2020, 09:38:38 pm
 Saulė kaitino visą kūną. Termometras ant saulės tikriausiai rodytų gerokai virš skaičiaus trisdešimt, tačiau tamsių plaukų atstovė, rodos, net nejautė karščio. Kojos buvo nepastebimai paraudusios, tačiau ant odos, nei vienoje kūno dalyje nebuvo matomi prakaito lašiukai. Olivija toleravo ir dievino karštį. Priešingai nei šaltį. Žiemos metu retai kada išlįsdavo iš kambario. Kojų ir rankų pirštai sustingdavo ir nušaldavo iki nemalonaus lavono pamėlynavimo. Nebuvo nieko blogiau už sniegą, šlapdribą ir šventes. Supykindavo vien pagalvojus apie Šv. Kalėdas, nors pasikapsčiusi giliai širdyje suvokė, jog tokia neapykanta gražiausiai metų šventei vien dėl to, jog neturi su kuo praleisti Šv. Kūčių vakaro ir Kalėdų ryto. Šeimos nebėra.
 Žydros akys vis dar lakstė aplinkui sekundei pastebėdamos minioje išsiskirianti vaikiną. Iš tolo negalėjo pasakyti ar tai jaunuolis, ar suaugęs vyras, tačiau juokingai kvaila apranga ir dar kvailesnė eisena negalėjo neprikaustyti Olivijos dėmesio kelioms sekundėms. Nepažįstamasis priminė kvailą filmuko piktadarį. Mergina prunkštelėjo. Betrūksta meksikietiškos skrybėlės ir atrodysi kaip šiuolaikinis klounas. "Pagavusi" save ir vėl aptarinėjant pašalinius asmenis, atsiduso. Tiesą sakant, be aptarinėjimo galvoje nelabai turėjo daugiau ką veikti. Grakšti merginos koja pakilo, nusileisdama ant kairiosios šlaunies. Dabar tamsiaplaukė sėdėjo susikėlusi koją ant kojos, delnu švelniai perbraukdama juodą drakono tatuiruotę, kuri maloniai šilo saulės spinduliuose. Pirmą kartą po ilgo laiko jos veidą papuošę nepastebimas, tačiau nuoširdus šypsnys. Susimąstė apie dar vieną tatuiruotę. Šį kartą tikriausiai norėtų ant nugaros. Jautri, kaulėta vieta, tačiau Olivija įsitikinusi, jog yra pakankamai pakanti skausmui.
Suskleidusi pirštus į "sprikto" ženklą nušveitė nuorūką tolyn. Šį taikliai krito tiesiai į šiukšliadėžę. Vaikinas, kurį mintyse vos prieš tris minutes išjuokė išdygo šalimais išblaškydamas visus pamąstymus galvoje. Štai ką reiškia prisišaukti nelaimę. Mergina pakėlusi antakius nužvelgė jaunuolį nuo galvos iki kojų, pašaipiai prunkštelėdama. Niekada neslėpė įžūlumo. Nematė prasmės pataikauti ar apsimetinėti.
- Mieliau sušelpčiau tau padorių apdarų, bet tiek to, turėkis, - gūžtelėjusi apnuogintais petukais, atkišo cigarečių pakelį nepažįstamai personai. Merginos akys akimirkai pakilo aukštyn. Jaunuolis tikrai pasirodė labai aukštas.. na, bent jau iš Olivijos perspektyvos, kuri iš ties žema ir dar sėdimoje pozicijoje. Jau iš pirmo žvilgsnio į nepažįstamąjį galėjo drąsiai teigti, jog šis nėra vietinis gyventojas. Greičiausiai net ir ne turistas. Vaikino keistumas, kvaila eisena ir girdimas šioks išdidumas labai artimai priminė menininką, o tokių Paryžiuje galybė. Vien lankydamasi Luvro muziejuje regėjo pakankamai keistuolių.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Hayato Shinohara Lapkričio 27, 2020, 10:14:32 pm
   Giliose kimono kišenėse, be kita ko, reikalingo išgyvenimui, menui ir kitiems Hayato svarbiems dalykams, slėpėsi ir pora baltų pirštinių, kurias jaunuolis apsimaudavo tam reikalui, jei jau iškildavo tragiška, neišvengiama, nepaneigiama, neapeinama reikiamybė paliesti baltaodį ar juodaodį - žodžiu, ne azijietį - ar kokį nors daiktą, kurį toksai nepageidautinos spalvos žmogus buvo čiupinėjęs. Taigi, Shinohara nešiojo pirštines tik lankydamasis parduotuvėje ar atsiremdamas į sieną, jei tik tam iškildavo ūpas.
   - Prieš rūpindamasi kitais, pasirūpinkit savim, - sugergždė jaunuolis. - Jūsų siela nuoga, mergaite, - pridūrė jis ir visas keistai nusipurtė.
   Europiečiai buvo pasišlykštėtini.
   Menininkas mandagiai išsitraukė vieną cigaretę iš pakelio, linktelėjimu padėkojo už suteiktą miniatiūrinę pramogą ir sustojo priešais suolelį, netyčia užstodamas geraširdei, nors ne itin maloniai merginai saulę. Plėvesuojantis kimono truputį plepsėjo vėjyje, skvernui atsimušant į skverną, bet svetimšaliui turistui šitai buvo nė motais. Juodom akim stebeilydamas į dangų ir gainiodamas miniatiūrinius, žydram danguj beveik visai beišsisklaidančius debesėlius, buvęs Hogvartso moksleivis rausėsi po kišenes, ieškodamas žiebtuvėlio.
   Jam reikėjo degtukų ugnies - tik šitokia ugnim prisidegtos cigaretės poetui ir filosofui atrodė skaniausios ir kokybiškiausios. Antroj vietoj - žiebtuvėlis. Trečioj - lazdelės ugnis, nuo šito šlykštalo jis žiaukčiodavo ir kosėdavo. Balti, žiauriai ilgi delnai rausė kišenes, galiausiai išrausta dėželė su ugnies dievaičiais leido pradėti mėgautis tam tikru susiliejimo su dangum ritualu. Hayato išpūtė gigantišką gniutulą dūmų ir ilgokai vėpsojo į juos susižavėjusiom akimis.
   - Mano debesėlis, - sukrizeno jis ir pažvelgė į merginą ant suolelio taip, lyg ją pirmąsyk matytų. - Ar jums patinka debesėliai? - pasiteiravo juodaplaukis.
   Pažygiavęs į šoną, jis netyčia leido saulei vėl plieksti nepažįstamajai į veidą visu ryškumu. Pats vėl užvertė galvą dangun.
   - Aš kartais galvoju, jei būtų vilkų... šituos... laukuose... kur klajoju, gal bus man lengviau, jei sugrauš kaulelius, - trumpai atsikvėpė jis. - Neliktų sapnų apie rojų.
   Su paskutiniuoju iškvėpimu, sunkiu ir giliu, regėjosi, jis net sielą išpūtė laukan, jei tik tokios dar nebuvo paaukojęs kokiam poezijos dievui.
   - O Anglijos ministerija tiria MEILĘ! Ir dar jie TIRIA LAIKĄ! ŠVENTVAGYSTĖ! - sumaurojo jis po Eifelio bokštu.
   Kaži, ar kažkam buvo įdomu. Čia menininkų buvo daug.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Olivia Legrand Lapkričio 27, 2020, 11:58:25 pm
Jaunuoliui išsitraukus nuodingąjį pagaliuką, tamsiaplaukė pavartė akis po nepažįstamojo žodžių. Niekada neįstengdavo rasti bendros kalbos su žmonėmis, ką jau kalbėti apie tokius "keistuolius". Pašaipiai mintyse atkartojo kreipinį, tačiau išorėje veidas išliko ledinis. Nesuprasi ar brunetė džiaugiasi ar pasiruošus kažkam užpakalį išplakti. Nemėgo atsiskleisti. Savo tikrąjį veidą slėpė neprieidama lyg didžiausią lobį. Tikriausiai nebūtų įstengusi išgyventi dar kartą dužusios širdies, tad nusprendė daugiau nieko nebeįsileisti į gyvenimą. Vienišo vilko titulas jau ilgą laiką traukė tamsių plaukų savininkę.
- Mano siela mirus. Yra skirtumas, - su ironija balse atrėžė, delne vartydama cigarečių pakelį, kuris grakščiai kelis kartus apsisuko plaštakoje. Nepažįstamajam užstojus visus tiesioginius saulės spindulius, Olivija įžūliai pakėlusi antakius sunėrė rankas po krūtine. Kas jis mano esantis?
- Atleiskit, gerbiamasis, aš jums netrukdau? Ne per daug vietos užimu? - sarkastiška intonacija pasklidusi iš putlių merginos lūpų sujaukė kelioms sekundėms įsivyravusią tylą tarp šokoladinių plaukų savininkės ir lieso nepažįstamojo. Olivija niekada nemokėjo būti mandagi. O galbūt tiesiog nenorėjo. Sekantys jaunuolio žodžiai pasirodė it paukščių kalba. Taip, tikrai, jis priplaukęs menininkas išsilydžiusiomis smegenimis. Vien nuo savo vidinio balso tyliai sukrizeno. Dievino savo gebėjimą tyčiotis mintyse.
- Liūdna, jums, menininkams gyventi. Visur bandote įžvelgti prasme, - sumurmėjo tamsiaplaukė, tačiau žodžiai labiau buvo skirti pačiai sau, nei vaikinui priešais. Retais atvejais pajausdavo krūtinę spaudžiantį pavydą. Kad ir kaip žemintų ar peiktų "priplaukusius" asmenis, vis gi ir pati norėtų tokia būti. Iš šalies atrodo, jog tokie pakvaišę žmogystos neturi jokių problemų gyvenime, o tuo tarpu Olivija negali susitvarkyti su savo egzistencine krize.
Nors gimė menininkų apipintame mieste, niekada nesuvokė jų gilių frazių. Visos filosofijos merginos ausims skambėjo kaip kelias į savižudybę ir gyvenimo prasmės neturėjimas. Tikriausiai būtų pats laikas pagyti psichologiškai, jog įstengtų išgirsti kažką gilesnio, jautresnio.
- Po šitomis žemėmis tūkstančiai kaulų. Galiu teigti, jog tavuosius graužtų paskutinius, - dirbtinė šypsena papuošė merginos veidą. Dvi menkos šypsenos duobutės kelioms sekundėms atsivėrė. Saulės spinduliams su trenksmu grįžtant ties žydru žvilgsniu, mergina buvo priversta stipriai susiraukti. Akys jau spėjo priprasti prie menko pavėsio, kurį savo stovėjimu sukūrė nepažįstamasis. Buvo priversta žvilgsnį nuleisti pievos link. Prisiminė visas tėvo pasakotas istorijas apie žuvusius karius ir ankščiau šiame lauke egzistavusį milžinišką maisto ir sendaikčių turgų.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Hayato Shinohara Lapkričio 30, 2020, 10:42:06 am
   - Ak, mirus, - šyptelėjo Hayato iš paaugliškos prerogatyvos į viską žiūrėti per juodžiausią įmanomą prizmę. Jūs, europiečiai, dažniau greičiau sielą parduodat už blizgučius ir plastmasines vertybes, nei gebat ją numarinti.
   - Kaipgi galima užmušti sielą? - paklausė jis, užversdamas akys aukštyn ir išpūsdamas gigantišką debesėlį į dangų, kad kuo daugiau debesies iš jo plaučių ir jo sielos pasiektų dangų. - Jūs, europiečiai, visada per daug vietos užimat, - su aiškia neapykanta balse atsakė Hayato, po teisybe, visgi dar nesupratęs - ir niekada nesuprasiantis - kokio velnio iš tiesų šito dalyko paklausė ant suolelio besėdinti mergina, sušelpusi jį plaučių vėžio šaknele.
   Tatuiruočių meistras palinko į priekį ir veikiau kaip robotas, nei gyvas žmogus, keistai pakreipė galvą į merginą, kažką bepezančią apie menininkus ir sunkų gyvenimą. Kelioliką sekundžių jaunuolis vien dėbsojo į nepažįstamosios kaktą, kadangi akių kontaktas jam regėjosi besąs kraupiai sunkus ir bauginantis darbas.
   - Jūs nesuprantat, kad sunkiau gyventi be meno? - paklausė rūkalius, išmintingo ar gilaus atsakymo iš praeivės nei kiek nesitikėdamas. Paklausti tokio klausimo buvo labiau principo reikalas, tam tikra metafora ar tam tikras meninis performansas, tik ne noras iš tikrųjų kažką sužinoti.
   Per dieną jau atsiėdęs vaikščiojimo ir naudojimosi ne valdiškom, bet visgi nuosavom savo kojom, kad ir negebėjo pripažinti esąs visai pavargęs, Hayato neatsiklausęs prisėdo ant tolimiausio nuo merginos suolo krašto. Tiesa, jautėsi nemaloniai, būdamas taip arti baltaodės - ir dar merginos - bet, šiaip ar taip, visi kiti suoleliai buvo daugmaž belūžtantys nuo galimai 5G ryšį skleidžiančio bokšto ištirti ar pagaudyti romantikos atvykusių turistų ar ir pačių paryžiečių. Jei tik pastarieji dar matė šitoj velnio vietoj kažkokią romantiką.
   Cigaretė ėjo į pabaigą, o debesėliai, akylai stebimi juodos azijiečio akies, išsisklaidė, taip ir neprisijungę prie tik išvaizda panašių kolegų, kybančių kelių kilometrų aukšty.
   - Aš esu Hayato, - burbtelėjo Shinohara, nenuleisdamas galvos žemyn. Dangaus mėlynė gaivino akis, išvargintas europietiškų blizgučių ir absurdo. Ir sielą. Gyvą sielą. Neparduotą, nenubingtą, japonišką. - Ar kada ragavai čefyro? - be entuziazmo pastūmėjo klausimą pašnekovės link.
   Kairioji ranka, besikuičianti po kišenę, užtiko ten galeoną ar du.
   Įdomu, ar Prancūzijoje galima atsiskaityti galeonais.
   Gaila, negalima japoniškais pinigais. Japoniškumas čia nevertinamas visom prasmėmis, hm.
   - Esi piešusi testralio kepsnelį ant lubų?
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Olivia Legrand Lapkričio 30, 2020, 07:30:41 pm
- Pesimizmas ir neigiama lemtis nužudo sielą, - nė nemąsčiusi atšovė, tuščiu žvilgsniu įsispoksodama į tolyje besismaginančius Paryžiečius. Neketino plėstis, nors iš tiesų dažniausiai visiškai svetimiems žmonėms pasakydavo daugiau. Malonu išsikalbėti ir daugiau niekada nebesutikti asmens. Olivijos siela nebuvo žuvusi, tačiau pabirusi į nesuskaičiuojama kiekį atšakų. Kažin ar kada gyvenime sugebės viską suklijuoti į vietas, ar taip ir plėvesuos egzistencijoje su fiziniu kūnu, bet be dvasinio turto.
- Menas.. šią stichiją kiekviena akis mato kitaip, kiekvienas protas supranta skirtingai, - gūžtelėjusi faktą ramiai atrėžė. Be meno gyventi neįmanoma. Jis visur. Tiek materialus, tiek natūralus gamtos. Vienas materialiame meno kūrinyje gali matyti ir jausti visišką bedugnę, o kitam tai bus nuostabiausio atsiminimo atraižėlė. Nebuvo paaiškinimo menui. Bent jau ne tamsiaplaukės akimis. Meną kiekviena asmenybė paaiškintų kitaip.
- Ne visi turi meninių sugebėjimų. Ne visi turi galimybę mene įžvelgti palaimą. Kai kuriems ši stichija tuščia vieta ir nieko daugiau, nes tai ką jaučia žvelgdami į meno kūrinį negali paaiškinti. Arba nenori paaiškinti, - sumurmėjo žydraakė užslėpdama mintį apie skausmą. Brunetė ne kartą lankėsi Luvro muziejuje. Visada turėjo apdovanojimą neblogai dėlioti linijas, todėl žavėjosi nuostabiais piešiniais ir skulptūromis vaikystėje, tačiau jaunosios Olivijos mama priešingai.. jos akyse kas kartą kaupdavosi ašaros žiūrint į paveikslus. Gilus atodūsis paliko tabaku apnuodytus plaučius. Galvoje perbėgo mamos portretas. Nuliūdo. Neturėjo supratimo kaip ji gyvena. Ir vėl pasijautė visiškai viena daugelio žmonių apsuptyje.
Pirštai lėtai perbraukė drakono tatuiruotę. Tai buvo Olivijos kūryba. Ji pati sukūrė eskizą. Gebėjimą braižyti kažką akiai patrauklaus paveldėjo iš tėvo giminės medžio. Turėjo knygą - storą, seną, apiplyšusią. Kiekvienas lapo kampas pripaišytas. Ta knyga prilygo merginos gyvenimui. Ten, ji palikdavo viską kas nežmoniškai spaudė krūtinę ir apmirusią sielą. Mintis greit išblaškė nepažįstamojo prisistatymas.
- Olivija, - trumpai perteikusi vardą, akimirkai nutilo. Žvilgsnis vis dar buvo skandinamas tolumoje.
- Čefyras.. - prunkštelėjo aksominės odos savininkė.
- Mieliau degustuoju kavą, - subtiliai pareiškė. Teko ragauti to kartaus viralo. Jokio įspūdžio nepaliko. Po sekančio klausimo neprabilo tik bukai pažvelgė į nepažįstamąjį. Testralis.. testralis.. testralis. Sukdama galvoje vis tą patį žodį puikiai žinojo, jog kažkur jį buvo girdėjusi. BINGO! Hogvartsas! Magiškųjų gyvųjų pamokos teorija! Niekada nesigilino į mokomą teoriją, tačiau galėjo prisiekti, jog viena ausimi girdėjo, jog tai sparnuotis. Susiraukė. Ar tai turėjo reikšti, jog nepažįstamasis burtininkas?
- Menininke, ar bent žinai kas iš tiesų yra testralis? - pakėlė antakius tamsių plaukų atstovė. Galėjo apsirikti. Galbūt tai žiobaras kažkur nugirdęs žodį ir sudaręs klaidingą padaro atvaizdą naudoja jį mene.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Hayato Shinohara Gruodžio 02, 2020, 08:09:51 pm
   - Ane, - garsiai ir nebrandžiai susižvengė Hayato, menkai tekreipdamas dėmesio į mergiščią, pezančią neaiškius ir nė jai pačiai nesuprantamus dalykus.
   Ji vijo nuo jo įkvėpimą, ji vijo nuo jo eilėraščius, į mintis brukosi buki, neoriginalūs, paaugliški, pesimizmo kraštutinumus siekiantys pamąstymai. Balti delnai iš tam tikro egzistencinio siaubo prilipo prie skruostų, pirštų galais uždengdami ausis. Viskas aplinkui pasibjaurėtinai ūžė. Švilpė, dundėjo, ūžė, čežėjo, smuikai ir būgnai, akordeonai ir dūdos, visi išderinti, visi sudaužyti.
   Kaip senas variklis. Senas kaip šis pasaulis, galbūt šitą pasaulį ir varantis.
   - TYLOS! - suriko Hayato, dundesyje pradėjus aidėti skaudiems ir šventvagiškiems žodžiams apie meną.
   Europiečiai neturi teisės tam! JIE NETURI TEISĖS KALBĖTI APIE MENĄ! JIE SUTERŠIA VISKĄ, KĄ PALIEČIA, PRAKEIKTA ANTICIVILIZACIJA!
   Japonas nebuvo tikras, ar apie tai tik mąstė, ar prabilo garsiai. Visgi nelabai jam šitas ir rūpėjo.
   - Alyvuogės, - sukrizeno jaunuolis, triukšmui netikėtai nutilus. Jau spėjo ir pamiršti apie tą ūžesį - nėra ko pergyventi dėl to, kas jau nebeaktualu.
   Primynęs kulnu ir ištrėškęs užbaigtą cigaretę, staiga pasijautė tuščias ir beprasmis. Mėgino užkišti tą skylę savo viduj keistos melodijos niūniavimu ir bemaž absoliučiu aplinkos ignoravimu, bet nesunku nuspėti, jog sekėsi sunkiai. Apytuštėm akim susidomėjęs dėbsodamas į kažką didelio, gražaus ir japoniško, besidriekiančio prieš jį purvinam prancūziškam fone, bemaž pamiršo, kad ir šitoj dimensijoj turi pašnekovą. Buvo pavargęs, velniškai pavargęs. Per daug nusibaigęs, kad ilgam išlaikytų dėmesį šitokioms nereikšmingoms smulkmenoms.
   - Testralis? - pakartojo gergždžiantis, nelaimingas balsas iš pačių Hayato gerklės gelmių. Lyg visai kitas žmogus. - O kam gi tau tas rūpi?.. - lėtai, aiškiai, įtariai klausė juodaplaukis.
   A, tiesa. Gi europiečiai burtininkai viską slepia nuo sumautų žiobarų. Iš tiesų... Išmintinga.
[[Sorry, šiam momentui daugiau neišspausiu]]
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Olivia Legrand Gruodžio 08, 2020, 11:25:44 am
Jaunuoliui nutraukus malonią tylą savo klyksmu, mergina piktą žvilgsnį nukreipė į vaikiną. Antakiai suraukti, kaktoje nepasitenkinimo raukšlės.
- Neklyk kaip skerdžiamas paršas, - griežtu balsu sudrausmino akivaizdžiai ne vietinį Paryžiaus gyventoją. Vaikino egzistavimas šalimais ėmė nepaliaujamai erzinti. Kėlė norą kumščiu užvažiuoti snukin. Vien nuo tokios minties nusišypsojo, lengvai sugniauždama kumštį. Prakeikti menininkai. Neįstengė toleruoti jų išskirtinumo.
 Skaistus, žydras žvilgsnis ir vėl nukeliavo iki tolimo miesto peizažo. Ah.. atgaiva sielai. Gaila, jog nebeturi namų čia. Kaip įsilaužėlė atostogų metu turi brautis į savo pačios namus per šiek tiek pravertus langus. Pasiilgo ramaus gyvenimo. Tikriausiai vien dėl svetimybės jausmo savuose namuose beveik visą laiką praleisdavo kažkur mieste. Naktimis mėgaudamasi žvaigždėtu dangumi ilsindavo dužusią sielą ir širdį prie vandens telkinių. Vandens čiurlenimas ramino.
- Tu burtininkas, - konstatavo faktą iki galo neišklausiusi jaunuolio pareiškimų apie magiškąsias būtybes. Buvo beveik įsitikinusi, jog kvanktelėjęs menininkas priklauso burtininkų visuomenėj. Jei klysta - per daug nekvaršina sau galvos. Įprastas žmogus tokį pareiškimą priims kaip įžeidimą arba juokelį.
 Į kintančią japono būseną bei balso tembrą nekreipė dėmesio. Ir pati nebuvo stabili, tad nieko neįprasto tame nematė. Vieną sekundę gebėdavo meiliai ir kultūringai bendrauti, o kitą sekundę buvo pasiruošusi plikai nurauti pašnekovui viršugalvį. Atsiduso. Sėdėjo gryname ore, tačiau krūtinę spaudė, atrodė, jog lengvai trūksta oro. Susiraukusi delne pasukiojo stačiakampį cigarečių pakelį, vieną iš pagaliukų vėl įsistatydama tarp putlių ir tamsiu lūpdažiu dažytų lūpų.
- Akivaizdu, jog nemėgsti Prancūzijos. Ką veiki jos sostinėje? - nuraminusi pagreitėjusį širdies ritmą ir oro trūkumą, lyg niekur nieko paklausė, nukreipdama temą. Iš vaikino kalbų, manierų ir žvilgsnio galėjo teigti, jog japonui neteikė jokio malonumo būvimas Paryžiuje. Na, arba Paryžiaus gyventojų kompanijoje.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Hayato Shinohara Gruodžio 12, 2020, 12:36:46 pm
   Hayato išplėstom akimis dėbsojo į Olivia, net nesuprasdamas, kodėl išsakiusi tą pastabą dėl klykimo jinai vėpso į jį. Negi jai vaidenasi kažkokie klyksmai? Ar ji išvis sveiko proto, ar jos reikėtų pasisaugoti?.. Ne, ko čia saugotis japonui? Japonas yra japonas, jam visi pavojai yra nusišvilpt...
   Shinohara patylomis niūniavo vaikystėje girdėtą japonišką dainą. Visuomet didžiavosi savo fantastiška atmintim. Galbūt magiškas Azijos dvelksmas paveiks nemalonią personą, sėdinčią šalia. Hayato užvertė akis aukštyn, akimis nusivydamas praplaukiantį debesėlį. Kodėl persona buvo nemaloni? Jos akys truputį priminė debesėlius. Gaila, jog tai tebuvo akys, o į jas išstypėlis nemėgo žiūrėti. Akys buvo vienas iš bjauriausių pasauly gamtos išradimų. Žmogaus akys, jei konkrečiau.
   Kodėl žmonės negalėtų būti be akių?.. - iškilo klausimai Paryžiaus svečiui, neseniai kažkurioj vitrinoj mačiusiam naujutėlaičių virtuvinių peilių rinkinioką. Labai tinkamą visiem gyvenimo atvejam. Tik ne sušių pjaustymui, tik ne sušiams; sušius pjaustyti europietišku peiliu - nuodėmė.
   - Jo, ir tu, - patvirtino Shinohara, nenuleisdamas akių žemyn.
   Prisireikė dar vienos cigaretės, žiauriai.
   Dėmesį patraukė sučežėjimas, bylojantis apie dar vienos cigaretės išlaisvinimą iš uždaro ir tamsaus kalėjimo. Ne, Hayato neprašys daugiau. Jis daugiau nesuteiks jai garbės.
   Tik kodėl ji jos nenusipelnė? Kodėl ji jam nepatiko? Ar ji jam nepatiko?..
   - Įsivaizduok, jei papjautumėm jos driežą ir paruoštumėm kepsnelį su bazilikais, - sukrizeno Hayato, pamatęs tolumoj moterį su iguana ant kaklo. - Ji paklaustų, kas tai, nes taip skaniai kvepia ir atrodo, - kikeno jis kaip mergaitė. Garsyn, tankyn, aštryn - ir jis jau kvatojosi, atsilošęs ant suolelio ir beviltiškai skęsdamas groteskiško humoro pelkėje.
   Raudonas kimono truputį plaikstėsi nuo vasariško ir gerų dūmų pilno Paryžiaus vėjelio.
   - Nežinau, - prisipažino Shinohara ir staiga jam suspaudė širdį dėl tokios bjaurios Europos įtakos. - Jis traukia... juodoji magija, bet tu nesuprasi! - šūktelėjo jis įsiaudrinęs ir visas susisielojęs, net palinkęs prie Olivios. - Niekas nežino, kas vyksta šitam prakeiktam pasaulio kampe. Kas galėtų žinoti? - Hayato užvertė galvą aukštyn. Akys buvo paraudusios.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Magdelė Kovo 06, 2021, 09:29:48 pm
 Vilė lėtai slinko pagrindine Paryžiaus gatve. Buvo vakaras, danguje žibančios žvaigždės atsispindėjo merginos akyse. Ji vilkėjo paprasta, baltą suknelę, perjuostą odiniu dirželiu ir, kaip visad, avėjo rudais odiniais smailiakulniais aulinukais su sgatelėmis ir apvaliomis nosimis. Šie rūbai šalia visų madingų Paryžiaus šilkų, blizgesio ir kvepalų galėjo pasirodyti juokingi, bet jaunajai mamai tai buvo nesvarbu.
 Vilė atvyko į Paryžių aplankyti Semo ir Hanos, bet pirmają naktį dar norėjo patyrinėti šį miestą, pasidžiaugti jo malonumais. Merginos susitikimo su seserimi perspektyva nedžiugino, tad nevalingai jį atidėliojo ir klaidžiojo Paryžiaus gatvėmis, apimta abejonių. Ji mylėjo Semą, Islą ir troško su jais pasimatyti, tačiau įniršusi ir nekalbi Haną, kurią reikės kaip nors prakalbinti, kliudė svajingoms jos svajonėms.
 Vilė rankose gniaužė raudonų rožių puokštelę, perištą tamsiai raudonu kaspinu ir savos gamybos šokoladinių saldainių su viskiu dėžutę.Ne tik dėl brolio lankymo ji atvyko į Paryžių. Mergina norėjo pagaliau aplankyti tą romantikos karalystę ir, galbūt susitikti Rafael. Kažkoks slaptas drovumo jausmas, kurio jaunoji mama nenorėjo pripažinti, šnabždėjo jai, kad širdyje dėl šios galimybės verda džiaugsmas.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Rafael Beaumont Kovo 08, 2021, 09:21:01 am
Profesorius žingsniavo Prancūzijos gatvėmis. Jo lūpos niuniavo vieno gana populiaraus prancūzų atlikėjo dainą. Jo mintyse buvo labai daug klausimų į kuriuos atsakymų niekas nežinojo. Buvęs švilpynės koledžo atstovas atsiduso. Jis norėjo atsakymų, kurių gauti tikrai negalėjo. Jis dar kartą atsiduso ir atsisėdo ant vieno suoliuko, kuris stovėjo priešais Eifelio bokštą. Vaizdas buvo gražus, bet, deja, vaikino netraukė. Dabar jis visai nenorėjo romantikos. Jis norėjo būti vienas arba norėjo klajoti po Paryžių. Deja, klajoti nebegalėjo. Jam reikėjo susidėti visus taškus ant i. Jis norėjo būti ramus dėl savo pasirinkimų, bet galiausiai nusprendė, kad jam reikia sustoti galvoti apie tai. Rudaplaukis pasitvarkė savo plaukus ir nužvelgė Eifelio bokštą. Melsvai pilkų akių savininkas šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Magdelė Kovo 24, 2021, 07:18:20 pm
 Iki šiol Vilė buvo rami. Na, gal tik kiek susijaudinusi, bet stengėsi to neparodyti. Tačiau, dabar, kai išvydo Rafael. Per kūną nuvilnijo džiaugsmas. Iki šiol mergina nebuvo pastebėjusi, koks mielas yra Paryžius. Dabar jis tiesiog nusidažė rožine spalva.
 Tačiau jaunoji mama išliko pasibaisėtinai rami ir šalta. Tas jai pačiai ne itin patiko. Gal Vilei papraščiausiai susuko protą nelaiku užklupusi meilė. O gal laiku? Gal kaip tik to ir reikėjo, kad mergina pagaliau pasijustų pilnai laiminga?
 Priėjusi prie Rafael, raudonplaukė nedrąsiai nusišypsojo ir prisistatė:
 -Labas. Nežinau, tikriausiai manęs neprisimeni? Mano vardas Vilė. Praeitais metais Hogvartse dėsčiau Astronomiją. Tu esi Rafael, Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius, taip?
 Vilė nuleido galvą ir paraudo. Pasijuto siaubingai nepatogiai.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Rafael Beaumont Balandžio 28, 2021, 09:52:00 am
Profesorius mąstė. Juk Eifelio bokštas toks didingas statinys. Jis toks meniškas ir žavus, kad net vaikinui kėlė susižavėjimą. Jis netgi galėjo teigti, kad Eifelio bokštas buvo magiškas, turėjo kažkokių magiškų ir labai malonių prieskonių, kurie buvusiam Švilpynės koledžo atstovui labai patiko. Jis netgi galėjo pripažinti, kad čia jam gerti būtų netgi šiek tiek nesmagu, kadangi tai juk tokia vieta. Bet jis prancūzas, tad išgerti šampano taurę prie šio nuostabaus statinio juk nebūtų didelė nuodėmė. Tai, netgi būtų pagarba iš vyro pusės, tad jis pradėjo ieškoti vietos kur galėtų nusipirkti tą vieną taurę tikro, gero prancūziško šampano. Bet jo paieškas nutraukė moteriškas balsas. Vaikinas atsisuko į šio balso savininkę ir pamatė matytą Hogvartse profesorę. Greitai ji priminė ir savo vardą. Beaumont pavardės savininkas linktelėjo.
- Labas, taip aš Rafael ir pamenu tave. Nedaug bendravome kiek pamenu, bet iš matymo žinau tave, - ištarė magizoologas pasitvarkydamas savo plaukus.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Magdelė Balandžio 29, 2021, 09:54:03 pm
 Vilė net sudrebėjo iš netikėtai širdį persmelkusios baimės. Jau ketino nusigręžti, bet sukaupė visą drąsą ir pravėrė virpančias, išbalusias lūpas.
 -Taip, bendravome nedaug, kiek pamenu, iš viso nebendravome, - mergina tyliai, nervingai nusijuokė ir kurį laiką patylėjo. Tada nužvelgė Rafael veidą, šyptelėjo ir nedrąsiai tarstelėjo, - Bet jei nori, galime susipažinti dabar.
 Ji ištiesė jam rožių puoštelę ir saldainius ir kilstelėjo veidą. Jaunosios mamos skruostai plieskė iš raudonumo, o akys kažkaip keistai, droviai blykčiojo, lyg gaudydamos deimantus, krentančius gilyn, į rudą, aksominę jūrą. Raudonplaukė tyliai, kone pašnibždomis paklausė:
-Ar viskas gerai? Atrodai kažkaip…Na, sunerimęs, sutrikęs…
Vilės veidas vėl nuraudo, o blakstienos nusviro žemyn. Iš po jų ištekėjo šykšti ašara. Mergina nežinojo, ar ji džiaugsmo, ar skausmo. O gal kokio kito jausmo? Gal pykčio, kuris toks nebūdingas jautriai jos sielai, gal vienišumo,  kuris kyla dėl to, kad negali prisišaukti Rafael dėmesio. O gal meilės? Tikros, jautrios meilės. Dar niekada jaunoji mama nebuvo patyrusi tokio jausmo. Lyg kas švelniai glostytų jos plaukus, ramintų ir sakytų: „Nebijok, nurink, viskas bus gerai“. Nuo to jausmo, grįžo Vilės drąsa. Ji ir vėl atsigręžė, tikėdamasi, kad tamsiaplaukis nepastebėjo jos svyravimo, keisto virpėjimo ir ašarų rudose, išsekusiose, blizgančiose akyse.
 -Taigi, - giliai atsiduso ji, nežinodama nuo ko pradėti pokalbį, - Jau greitai baigsis mokslo metai...Ar planuoji grįžti į Hogvartsą?
 Merginai atrodė, kad Rafel'is gimęs profesoriauti, gimęs būti mokytoju, būti su vaikais.
Jis toks jaunas, gražus, kantrus ir dėmesingas...Gal kada nors prisišauksiu jo dėmesį...  svajingai ir meiliai pagalvojo raudonplaukė ir dar kartą kilstėljo akis. Rudas aksomas su deimančiukais gilumoje susidūrė su melsvai pilkšvomis, tai šaltomis it plienas, tai maloniai žydromis akimis.Jos veidas vėl užsiliepsnojo.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Rafael Beaumont Gegužės 24, 2021, 11:42:42 am
Rafael stebėjo aplinką. Jis tikrai labai mėgo Paryžių ir Prancūziją. Vis tik tai jo gimtasis miestas ir gimtoji šalis. Profesorius tyliai atsiduso.
- Na, taip, nebendravome. Aš labiausiai bendraudavau su Marku ir Matthew. Na, ir su Monica kartais, - ištarė profesorius. Na, jis dažnniausiai gerdavo su Marku, Matthew ir Monica, bet tai nebuvo labai svarbus faktas. Juk visi kartais mėgsta išgerti. - Galime, bet aš nesu labai įdomus ar išskirtinis žmogus, tad susipažinimas nebus įdomus, - ištarė jaunasis profesorius žvelgdamas į Eifelio bokštą. Toks didelis ir stambus statinys, balandėlių iš viso pasaulio magnetas, o iš pradžių juk tai buvo gėda Paryžiui, kurios niekas nemėgo.
- Taip, man viskas gerai, - linktelėjo profesorius sumeluodamas. Tikėjosi, kad Willy patikės jo nekaltučiu melu. Juk visiems bus tik geriau jei jis meluos. Na, jis galėjo ir patylėti, nes visada geriau tylėti nei kalbėti apie problemas, bet tyla būtų pernelyg nemandagu.
Po kelių akimirkų pasigirdo dar vienas profesorės klausimas. Beaumont kiek pamąstęs prakalbo.
- Planuoju grįžti į Hogvartsą, kad ir kaip atsibodau mokiniams, - ištarė jaunuolis.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Magdelė Gegužės 27, 2021, 02:07:46 pm
 Vilė žengė lėtai, derindama savo veržlius žingsnius prie Rafael. Merginos akys buvo pakeltos į dangų, rudose jų gelmėse atsispindėjo ryškėjančios, spindinčios kaip deimantai žvaigždės. Iš už debesų ją stebėjo apsiblausęs, randuotas ir duobėtas pilnaties veidas. Išgirdusi profesoriaus atsakymą, devyniolikmetė nelinksmai šyptelėjo ir kone pašnibždomis tarstelėjo:
-Na jau, nesakyk, ne toks jau blogas tas tavo charakteris. Pagirtuokliauti visi mėgsta, be to, svarbiausia, tu išmintingas. Nešvaistai savo gyvenimo bet kam. Mokytojauji, gyveni Hogvartse… Na, ir tikiuosi, esi laimingas.
 Vilės lūpas paliko liūdnas atodūsis. Ji nesitikėjo, kad Rafael jai meluos. Mergina tiesiog nujautė, kad profesorius sako netiesą. Pernelyg ramus ir abejingas jo balsas.
-Nemanau, kad viskas gerai. Neatrodai laimingas, - gana paprastai paprieštaravo Rafael teiginiui devyniolikmetė ir užjaučiamai pažvelė į mąslų veidą, pridengtą liūdesio šešėlių.
 Vakaras buvo ramus, dangų dažė romantiško miesto saulėlydis. Dekoratyvinių medžių, susodintų abipus gatvės, šakas šiureno lengvas vasaros vėjelis. Vilės batai kaukšėjo į lygius gatvės grindinio akmenis. Panašu, kad atėjo laikas tam, ko mergina taip kantriai laukė. Ji ištiesė ranką ir palietė šaltą profesoriaus ranką. Ji buvo tarsi ledas – vėsi ir kraupi, tarsi vaiduoklio. Raudonplaukę net šiurpas nukrėtė, tačiau ji , apsimesdama, kad viskas gerai, žingsniavo toliau, kas žingsnį vis krūpteldama nuo vakaro vėsumos ir prancūzo rankos šalčio.
 Vilės nosį palietė švelnus gėlių aromatas ir priminė apie delne paslėptą dovaną. Mergina kiek padvejojusi, ištiesė Rafael rožių puokštę ir savo gamybos saldainių dėžutę.
 -Čia tau. Pamaniau, gal…- neužbaigė sakinio devyniolikmetė ir nuleido galvą. Jos skruostai paraudo ir tapo panašūs į vieną iš puokštelėje esančių rožių. Tikėdamasi, kad jaunuolis to nepastebėjo, raudonplaukė pakėlė akis į debesis, skriejančius dangumi tokiu pat neįtikėtinu greičiu, kokiu lėkė jos mintiys.
 Išgirdusi profesoriaus atsakymą, Vilė vėl liūdnai šyptelėjo.
-Jei grįši, tai puiku. Neabejoju, tavo pamokos įdomios. Norėčiau vienoje jų apsilankyti. Turbūt ir aš grįšiu. Profesoriavimas sekėsi nekaip, bet kitamet dėsiu visas pastangas, kad būtų geriau.  O tu…Tu gimęs profesoriauti, - atvira išsakė savo jausmus mergina ir patraukė toliau, grožėdamasai romantikos miestu, ir tikėdamasi, kad meilės sostinėje jos svajonė išsipildys ir juodu su Rafael bus kartu.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Rafael Beaumont Birželio 04, 2021, 10:28:23 am
Profesorius žvelgė į Eifelio bokštą. Jam jis iš tiesų nebuvo meilės simbolis. Čia, jo dar jaunuolio širdis buvo sudaužyta į daug mažų šipuliukų. Vaikino simpatija čia atsisakė eiti į pasimatymą. Beaumont tyliai atsiduso ir nusuko savo galvą į medžius pasodintus čia.
- Nešvaistau savo gyvenimo, - nusijuokė profesorius. Argi bet kokia veikla nebuvo tiesipg laiko praleidimas ir švaistymas gyvenime? Juk kiekvienam žmogui laiko praleidimas smagiai gali atrodyti kaip laiko švaistymas. Pasivaikščiojimai, pokalbiai, mokymas galbūt kažkam yra laiko švaistymas.
- Na, bet man viskas gerai, - pasakė rimtu tonu. Jis tikėjosi, kad dabar mergina patikės jo melu, kadangi jis visiškai nenorėjo su ja šnekėtis apie savo problemas. Juk greičiausiai ir pati mergina turi problemų apie kurias taip pat nepasakoja vaikinui.
Vaikinas pažvelgė į suoliuką ant kurio sėdėjo pora. Ak ta meilė po Eifelio šešėliu. Staiga profesorius pajautė, jog Willy paėmė jį už rankos. Prancūzas nusistebėjo tokiu jos veiksmu ir ištraukė savo ranką iš jos. Tik dabar Beaumont suprato, kad jis greičiausiai patinka merginai. Tai buvo negerai, kadangi dabar vaikinas tikrai neieškojo santykių. Jis ištrauktąja ranka pasitvarkė plaukus tikėdamasis, kad mergina nesupyks ir galvos, kad jis tai padarė netyčiomis. Na, juk ir taip pasitaiko. Staiga į jo rankas buvo įduotos gėlės ir saldainiai. Beaumont susiraukė ir šyptelėjo, kadangi tai buvo netikėta.
- Ammm turbūt labai ačiū, - ištarė jis kiek pasimetęs. Jis akies krašteliu matė, kad raudonplaukė nuraudo, bet nieko apie tai nesakė.
- Na, nesu gimęs profesoriauti, bet ačiū. O tau gal pavyks patekti kitiems metams, - tarė vaikinas pažvelgdamas į romantiškiausias miesto gatves.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Sausio 24, 2024, 01:23:25 pm
Pasinaudojusios profesoriaus Levinso duota nešykle, Nelanna su Sakura atkeliavo į Paryžių. Vakare jos įsikūrė nedideliame viešbutuke, kiek tolėliau nuo visų žymių miesto vietų, ir buvo išėjusios apsižvalgyti. Visus planuojamus aplankyti objektus paliko savaitgaliui. Ir štai dabar, saulėtą kovo šeštadienio rytą, jos patraukė į Paryžiaus senamiestį. Pirmasis jų numatytas objektas - Eifelio bokštas. Laimei, joms pavyko rasti viešbutuką netoli šio bokšto, tad eiti nebuvo toli. Praėjusios siauromis, vienos pusės eismo gatvelėmis, jos pagaliau atsidūrė prie upės. Liko pereiti vos vieną tiltą per Senos upę ir draugės bus po Eifelio bokštu, kuris jau matėsi priešakyje. Įspūdingas fontanas su dailiomis skulptūromis liko už jų.
Oras buvo pasakiškas. Švietė saulė, buvo galima eiti atsisagsčius ploną paltuką. Panašiai, kaip namuose, tik čia mažiau apsiniaukę ir ne taip niūru, kaip Anglijoje.
- Visai ne toks, kokį įsivaizdavau! - nustebusi sušuko draugei, turėdama omenyje Eifelio bokštą.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Sausio 30, 2024, 01:18:07 pm
Šis savaitgalis Sakurai buvo ypatingas. Mat ji pirmą kartą keliavo į kitą šalį. Apie Prancūziją skaitė daug mielų dalykų. Jai turėtų patikti Paryžiaus atmosfera, čia populiari muzika, vynas. Senamiestis buvo gražus, tačiau vienas dalykas skaudino. Tai buvo šiukšlės.
Londono gatvėse mėtydavosi nemažai šiukšlių. Kartais Sakura jas rinkdavo, o kartais stengdavosi tiesiog nematyti. Kažkodėl manė, kad čia, Paryžiuje, šiukšlių ne vietoje tikrai nebus. Deja, buvo. Nei daugiau, nei mažiau, panašiai kaip Anglijoje.
- Kodėl žmonės negali išmesti tų šiukšlių į šiukšliadėžes, - atsiduso Sakura, kai jos ėjo viena iš siauručių gatvelių ir paėmė nuo žemės porą popierėlių bei kelias plastikines pakuotes, visa tai įmetė į tam skirtą vietą. - Juk patys vaikšto šiomis gatvėmis, negi malonu eiti tarp šiukšlių? Ir taip jau pasaulyje pilna bereikalingų pakuočių, ypač plastiko, o yra tų, kurie viską numeta tiesiog gatvėse, - reiškė nepasitenkinimą.
Bent jau oras buvo puikus. Sakura nusiėmė striukę, dabar ėjo tik su ilga balta suknele, kurią šiek tiek plaikstė švelnus vėjas. Norėjosi nusiauti batus, tą ir padarys, kai tik pasieks Eifelio bokštą, ten merginų lauks daug žalumos.
- Labai gražus fontanas, - susižavėjo juo baltapūkė, bet vis dėlto jautėsi sutrikusi, nes jos bokštą pasiekė, tačiau stovėjo tiesiog gatvėje. - O kaip jį įsivaizdavai? - paklausė Nelannos. - Kai žiūrėjau į nuotrauką, atrodė, jog Eifelio bokštas yra pievoje...
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Sausio 31, 2024, 08:49:49 pm
- Felissa sakė, kad galėsime pasidaryti pikniką pievoje prie bokšto, tai to ir tikėjausi - pievos, - neslėpė nustebimo Nelanna. - Bet bokštas štai ten, už tilto, tad gal pievą rasime priešingoje pusėje.
Merginos pasileido eiti į kitą upės pusę. Tiltu zujo mašinos ir joms reikėjo būti atsargioms, laikytis pėstiesiems skirtos dalies. Nelanna retai būdavo didmiesčiuose - užaugusi nedideliame miestelyje ir dabar, dirbdama gamtoje bei įvairiuose požemiuose, nebuvo pratusi prie tokio didelio mašinų srauto. Nepavydžiu tiems žiobarams..., pagalvojo supratusi, kad tiek daug laiko jie turi praleisti keliaudami iš vienos vietos į kitą. Burtininkams tikrai buvo lengviau gyventi ir keliauti.
Atrodė, kad mašinose sėdintys žiobarai nekantrauja. Jie leido garsinius signalus, tarsi galėtų šitaip paskubinti kitas mašinas ar priversti jas pasitraukti. Palaukusios, kada mašinos sustos prie perėjos, merginos galiausiai pasiekė bokštą ir buvo po juo.
- Štai rodyklė į kasas, reikia gauti bilietus, - pakreipė galvą pastebėtos lentelės pusėn. - Einam!
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Sausio 31, 2024, 09:38:07 pm
- Gal tą pievą panaikino, - su nusivylimo gaidele balse pasakė Sakura.
Jos ėjo tiltu. Šią akimirką baltapūkė nesijautė laiminga. Ištrūko iš triukšmingojo Londono tam, kad pabūtų ramesnėje vietoje, pažintų kitą šalį, o atsidūrė iš esmės ten pat. Tų, kurie nėra burtininkai, automobiliai, jie labai teršė orą. O dabar merginos pėdino šalia pat jų.
- Kam jie taip pypina? - susiraukė Levins. - Žmonės naudoja ne tik per daug pakuočių, bet ir leidžia begalę nereikalingų garsų, nemanai?
Sakura linktelėjo dėl bilietų ir patraukė kasų link. Kai jos atsistojo į eilę, strazdanė prisiminė tą kartą prieš maždaug dvejus metus, kai ji ir Nelanna apsilankė pramogų parke. Oi, dabar jau mėlynakė tikrai nedrįstų lipti į tuos atrakcionus. Ypač į tą, kuris apverčia žemyn galva.
Pagalvojo apie tai, jog jau tada mąstė, kad per mažai laiko praleidžia gamtoje. Kad jai miestas per triukšmingas. Ir štai, praėjus tiek laiko ji vis tiek renkasi tą patį. Šitą taršą ir triukšmą. Bet aš tikrai šitą vietą įsivaizdavau kitaip.
- Šis laukimas man primena tą apžvalgos bokštą, - pabandė nusijuokti, nenorėjo šį savaitgalį liūdėti. Atsidūrė, kur atsidūrė. Reikia bandyti džiaugtis. - Tikėkimės, nepradės pliaupti, - nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Sausio 31, 2024, 11:11:41 pm
- Taip, primena, - nusijuokė. - Bet neatrodo, kad čia prieisim taip greit, kaip atrakcionuose. Eilė vos velkasi..
Gretimoje eilėje žmonės judėjo daug greičiau. Ėjo ir praėjo, tarsi eilės net nebūtų. Nelanna nesuprato, kuo jų eilė yra prastesnė už tą kitą.
- Žinai, kai kalbėjom apie tas išmetamas pakuotes, mašinų keliamą triukšmą, - po ilgesnės pauzės ir dar ilgesnio stovėjimo vos judančioje eilėje prakalbo Nelanna, - na, tik noriu pasakyti, kad buvai teisi. Triukšmas čia nepakeliamas. Labai pasiilgstu gamtos. Gal dėl to ir pasirinkau keliauti, o ne dirbti Skutelyje, nors ten būtų daug saugiau. Manęs visai netraukia nei Londonas, nei šitas Paryžius, - atsiduso.
Kitą išvyką reikės organizuoti kur nors gamtoj, prie ežero, nusprendė.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Sausio 31, 2024, 11:56:35 pm
- Aš dažnai pagalvoju, jog man reikėtų išsikelti iš Londono. Kai atsikrausčiau į butą, buvau vos sulaukusi pilnametystės. Žinoma, tėtis norėjo, kad būčiau netoliese. Tačiau dabar juk galėčiau kraustytis kitur. Bet kažkodėl vis delsiu, nedrįstu imtis veiksmų. Kaip ir su darbu, kiek reikėjo laiko, jog jį pakeisčiau, - kalbėjo. - Kitą kartą galėsime aplankyti kokį nors gamtos prieglobstį. Na, o dabar turbūt teks pasitenkinti tuo, ką galime gauti, - nusišypsojo.
Eilėje jos stovėjo išties ilgai. Pagaliau priėjo, nusipirko bilietus ir štai, paskui kitus žmones ėmė lipti laipteliais į viršų. Kai kurie lankytojai laukė lifto, tačiau baltapūkės tokie išradimai nežavėjo. Įtarė, jog nežavės ir Nelannos, todėl net nesvarstė minties juo kilti. Bet ir laipteliais lipti nebuvo jauku. Be to, jos jau lipo kokias geras septynias minutes, o galo nesimatė.
- Kada... mes... užlipsime, - sustojo šiek tiek pailsėti.
Galiausiai po kokių penkiolikos minučių lipimo jos įžengė į pirmąją aikštelę. O aikštelių buvo trys. Dabar jau mergina pagalvojo apie tai, kad galbūt reikėjo rinktis liftą. O dar geriau - paprašyti Juzefo, jog jis parūpintų nešyklę Eifelio bokšto aikštelėms.
Šią akimirką draugės stovėjo ant stiklinių grindų. Vietoj panoramos žvelgė į bokšto konstrukcijas. Su nusivylimu baltapūkė pažvelgė į draugę.
- Na, kaip tau čia? - paklausė. - Dar reikia nueiti į tą terasą. Gal iš ten kažkas matysis.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Vasario 02, 2024, 01:34:03 pm
Nelanna galvojo apie Sakuros pasakojimą, kaip nori išsikraustyti iš Londono. Ji pati vis dar gyvena pas tėvus, apie savo būstą nesvarsto. O vat draugė jau ne vieną gyvenamąją vietą pakeitė, jei įskaičiuojant ir Hogvartsą. Bet Biburis jai patiko. Ramus miestelis leido jai jaustis laisvai, nesuvaržytai.
Lipant laiptais kalbėtis buvo sudėtinga. Mergina susitelkė tik į lipimą ir nereagavo į Sakuros dejones. O juk dar visai neseniai turėjo vaikščioti po pilį, kurioje begalės laiptų! Ypač, jei jie pasikeisdavo ir nukeldavo visai ne į reikiamą aukštą..
- Visai ne taip, kaip įsivaizdavau, - atsiduso. - Maniau, kad matysime visą Paryžių, o čia... Tik apačioj esančios konstrukcijos. Totali nesąmonė. Ten toliau kažkoks restoranas ar užkandinė, gal nepavyks mums pro tą vietą apžiūrėti miesto, jei nieko nevalgysime.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Vasario 06, 2024, 11:59:13 am
Nors ir kaip mergina stengėsi neįsileisti slogių minčių, nuotaikos nebuvo labai geros. Tiek Sakura, tiek Nelanna išties tikėjosi visai ne to. Nedžiugino ir tai, kad terasoje buvo užkandinė. Nelabai norėjosi brautis ten, kur žmonės valgo. Tačiau dėl ko apskritai tokioje vietoje reikėjo įkurti užkandinę, restoraną? Strazdanė nemanė, kad žmonėms, atvykusiems aplankyti Eifelio bokšto, svarbu pavalgyti.
- Užkandinės ir restoranai galėtų būti kur nors apačioje, - pasakė Sakura. - O čia, pačiame bokšte, jau galima būtų leisti žmonėms grožėtis, ar ne?
Žinoma, jeigu čia bus kuo grožėtis, pridūrė sau mintyse. Jei bus galima pamatyti daugiau nei bokšto konstrukcijas.
- Pabandykim nusigauti į tą terasą.
Sakura jau ėjo pro stalelius. Kai kurie žmonės gėrė arbatą, kavą. Ir šeima su vaikais bei vyresnio amžiaus žmonių kompanija užkandžiavo. Levins jautėsi nelabai jaukiai, tačiau į terasą traukė dar keli žmonės, todėl ji tiesiog nupėdino paskui juos.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Vasario 06, 2024, 04:02:44 pm
- Tikriausiai viskas dėl pinigų, - atsiduso Nelanna. - Žiobarams prireikė būdo užsidirbti ir panaudojo tokias dideles erdves pavalgymui, kai galėjo tiesiog palikti galimybę žmonėms grožėtis aplinka, - jai net į galvą neatėjo, kad restoranų savininkais galėjo būti ir burtininkai. Taip nebuvo pratusi prie žiobarų pasaulio ir jame įsitvirtinusių burtininkų pasaulio atstovų.
Nelannai nebuvo smagu eiti pro staliukus apsėdusius žmones. Jai pačiai nepatiko, kai į ją kažkas iš šono žiūri, kai ji valgo, tai galvojo, kad ir kitiems žmonėms taip pat.
Didžiam Nelannos nusivylimui, terasa nebuvo atvira. Ją dengė grotos, panašios į tinklą, ir norint pamatyti gražų vaizdą reikėjo prieiti prie tų grotų kaip įmanoma arčiau.
- Žiūrėk, čia tas parkas, pro kurį praėjome! - apsidžiaugė pastebėjusi pažįstamą vaizdą.
Šiek tiek apžiūrėjusios, kas pakeliui, jos pasiekė laiptus ir su dar didesniu kiekiu sustojimų užkopė į antrą aukštą. Šis buvo aukščiau, tad ir lipti teko ilgiau bei dažniau sustoti pailsėti. Čia jų vėl laukė panašus vaizdas - pro grotas matoma Paryžiaus panorama.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Vasario 07, 2024, 02:15:52 pm
Tai tikrai atrodė stebėtinai keista vieta pavalgyti. Na, nebent sėdint prie stalelio atsivertų lyg ant delno visa paranorama, tuomet gal ir būtų malonu žvelgiant į ją išgerti puodelį natūralios žolelių arba uogų tyrės arbatos.
Tačiau taip nebuvo, o jos tiesiog priėjo prie grotų ir Sakura, kaip kokia kalinė, kyštelėjo nosytę pro tarpelį. Čia buvo ankšta ir nepatrauklu, tad net gražus vaizdas pro grotas nežavėjo.
- Taip, tai išties tas pats parkas, - linktelėjo baltapūkė.
Ji abejojo, kad užlipus į kitą aukštą jų lauks geresnis reginys. Dabar merginos lipo dar ilgiau. Ėmė skaudėti kojas ir šią akimirką strazdanė tikrai gailėjosi, kad nepirko bilieto, kuris būtų suteikęs galimybę užkelti jas liftu į šiuos aukštus.
- Dabar šitas parkas atrodo mažesnis, - nusijuokė Levins žvelgdama į jį iš aukščiau.
Šita aikštelė Sakurai pasirodė patrauklesnė, tačiau grotos, jos vis tiek viską gadino. Mergina atsigręžė ir kilstelėjo galvą.
- Pažiūrėk, ten panoramą galėsime stebėti netrukdant grotomis, - tarė Nelannai ir nusivedė ją aukštyn, į tą vietą, kuri buvo kiek tolėliau nuo krašto, tačiau be grotų.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Vasario 07, 2024, 03:51:00 pm
- O, iš čia jau kažkas geriau matosi, - tarė apsižvalgiusi. - Ne tik tas anksčiau matytas parkas, bet ir kiti Paryžiaus objektai. Štai, pavyzdžiui, Triumfo arka! Būtinai turėsime prie jos nueiti!
Sakura pastebėjo laiptus, vedančius į aukščiau įrengtą aikštelę. Nelanna nuėjo paskui ją.
- Kaip šaunu, tikrai geresnė vieta stebėti miestui. Netrukdo tas tinklas!
Ir išties iš čia atsivėrė nuostabi Paryžiaus panorama. Nelanna vaikščiojo aplink ir gėrėjosi matomu vaizdu. Dabar ji jau galėjo pasakyti, kad čia yra tai, ko tikėjosi lipdama visais tais laiptais į viršų. Nors iš pradžių ir galvojo, kad bokštas labai keistas ir nieko įspūdingo jame nėra, bet dabar atsiėmė savo žodžius. Tikrai buvo verta čia lipti.
- Man čia labai patinka, - tarė draugei. - Gal pabūkim kiek ilgiau? Viršuje gal neturėsime tokio atviro vaizdo.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Vasario 09, 2024, 06:41:49 pm
- Gerai. Bent jau iš toli toji arka man patinka. Kur kas labiau nei šis bokštas, - nusijuokė.
Kai Sakura jau stovėjo aukščiau ir žvelgė į Paryžių netrukdant jokioms grotoms, jos nuotaika pasitaisė. Štai, dabar išties vaizdas buvo gražus. Tiesa, matant tokį pilną miestą į galvą lindo mintys apie pievą. Apie neaprėpiamus miškų plotus. Tai prisiminusi baltapūkė norėjo tarsi įkvėpti gaivaus, tyro oro. Tačiau čia jo nebuvo. Nepaisant visko, stebėti vaizdą šią akimirką buvo malonu.
- Iš tiesų čia daug geriau, galime pabūti, - nusišypsojo Nelannai.
Džiaugėsi, jog draugei patiko reginys nuo šitos vietos. Nors trukdžių čia taip pat atsirado. Kažkoks žmogus į Levins atsitrenkė, atsiprašė. Žmonių čia buvo daug. Baltapūkei patiko tuštesnės vietos. Pasidarė smalsu, ar tarp jų yra dar nors vienas burtininkas. Praktiškai visi mojavo telefonais ir žiūrėjo ne į vaizdą gyvai, o per ekranus. Tai liūdino strazdanę. Matydama taip besielgiančius žmones ji galvojo apie tai, kad jie nepamato tikrojo grožio. Jie žvelgia į nuotraukas, kurias gali pažiūrėti bet kada. O tikriems prisiminimams mažai palieka vietos.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Vasario 09, 2024, 07:22:20 pm
Nelanna stovėjo prie užtvaros ir stebėjo miestą. Netikėtai prie jos priėjo porelė ir paprašė pasitraukti. Mat nori būtent čia nusipaveiksluoti. Akivaizdžiai žiobarai, pamanė mergina. Pasijutusi šiek tiek nejaukiai, ji pasitraukė ir užleido tiems žiobarams vietą. Iš tolo pažiūrėjo, kokiame fone jie nori paveiksluotis. Šalia ištaigingos aikštės, apsupta neaukščių ilgų pastatų, matėsi stiklinė piramidė. Tikriausiai tai Luvras, pamanė Nelanna.
Nuotaika dėl tokio žiobarų poelgio merginai šiek tiek sugižo, bet ji savo dėmesį sutelkė į kitą miesto kraštą ir stengėsi apie šį nutikimą negalvoti. Čia buvo šiek tiek mažiau žmonių ir ji galvojo, kad niekam netrukdys.
Varniukės antrame Eifelio bokšto aukšte praleido ilgiau laiko, nei pirmajame. Kai jau abiems atrodė, jog užtektinai apžiūrėjo miestą, draugiškai nusprendė kilti į bokšto viršūnę. Šį kartą jau bus galima kilti liftu, nereikės lipti - tiesiog kitokio būdo ją pasiekti nebuvo. Tad merginos patraukė prie lifto.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Vasario 14, 2024, 12:40:33 pm
Kai Sakura apsiprato prie žmonių kiekio ir jų iškeltų rankų su telefonais, pavaikštinėjo po šį aukštą. Žiūrėjo į miesto tolius ir stengėsi pasidžiaugti. Juk tai - pirmoji jos kelionė, iki šiol ji matė tik pievą, kuri, nei pati mergina nežino, kur yra, ir Jungtinę Karalystę.
O dabar Levins, štai, yra Prancūzijoje. Nors turistai čia kalba įvairiomis kalbomis, bet gatvėje ji girdėjo ir prancūzų kalbą. Ji pamatys Paryžiaus lankytinus objektus, praplės savo akiratį.
Kai draugės nusprendė kilti į trečią aukštą, Sakurą sustabdė dvi moterys. Jos paprašė jas abi nufotografuoti ir viena jų įdavė strazdanei savo išmanųjį telefoną.
Mergina pasimetė. Ji turėjo mobilųjį telefoną, kai dirbo floristikos salone. Tačiau naudodavosi juo tik susisiekimui. Jai nepatiko ta visa elektra, prietaisai, kuriems jos reikia. Todėl dabar baltapūkė nelabai žinojo, ką reikia daryti.
Klausiamai pažvelgė į Nelanną, bet neprašė jos pagalbos. Tai pasirodytų labai keista tiems, kurie nėra magai. Be to, draugė juk neturi nieko bendra su tuo pasauliu. Sakura jį išmano geriau.
Levins kažką paspaudžiojo telefono ekrane. Matė, kad nufotografavo ne moteris, bet savo veidą. Jautėsi išties labai sutrikusi, todėl tik atidavė telefoną jo savininkei ir, visa nuraudusi, nusitempė Nelanną prie lifto.
Kai atėjo burtininkių eilė kilti liftu, Sakura ėmė jaudintis. Vos tik mėlynakė įlipo į liftą, pasidarė labai nejauku. Čia buvo per mažai vietos. Per mažai oro. Ir nesaugu.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Vasario 15, 2024, 12:02:59 pm
Laimei, oras buvo gražus, ir iš antrojo Eifelio bokšto aukšto puikiai matėsi Paryžiaus panorama. Nelanna suko ratus apžvalgos aikštelėje ir stengėsi kiek įmanoma daugiau įsiminti, kaip atrodo šis miestas. Jis tikrai buvo įspūdingas. Dabar suprato, kodėl Felissa nusprendė čia pasilikti ir nesiveržė grįžti į Jungtinę Karalystę.
Nelanna pastebėjo, kad žiobarės paprašė Sakuros jas nupaveiksluoti ir ši klausiamai pažvelgė į ją. Ji pabandė draugei nebyliai atsakyti nevelk manęs į šitai, juk žinai, kad nieko neišmanau, bet draugė ir pati puikiai žinojo Nelannos sugebėjimą susigaudyti žiobarų pasaulyje. Tiksliau to sugebėjimo nebuvimą.
Laimei, Sakurai kažkaip pavyko tais žiobarais nusikratyti ir jos galiausiai patraukė lifto link. Liftas buvo ankštas, o kai į jį susispraudė didelis kiekis žmonių, oro visai nebuvo. Gerai bent, kad pasikėlimas liftu ilgai netruko. Ir štai jos jau atsidūrė pačiame bokšto viršuje. Iš čia taip pat gerai matėsi miestas, bet jau iš aukščiau ir pro grotas. Pastatai buvo mažesni, bet iš kur bepažvelgsi, matėsi vien tik pastatai. Tarsi begalinis miestas be pabaigos!
- Antrame aukšte buvo įdomiau, o tau?
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Vasario 22, 2024, 12:28:10 am
Sakurai keltis liftu buvo tikrai baisu. Ji prisiminė, kaip tada su Nelanna užstrigo apžvalgos bokšto viršuje. O jeigu užstrigs ir lifte? Arba dar baisiau. Jei liftas nukris?
Laimei, kėlimasis liftu praėjo sėkmingai ir merginos jau žvelgė į miestą iš bokšto viršaus.
- Oho... - tarė Sakura. - Antrame aukšte ir man patiko labiau, be to, netrukdė grotos, tačiau čia... Mes esame tiesiog stulbinamai aukštai.
Baltapūkei buvo net nejauku žvelgti į apačią ir dabar jau ji džiaugėsi, kad čia yra grotos.
- Žinai, pagalvojau, - prikando lūpą. - Koks didžiulis miestas, ar ne? Tiesiog neaprėpiamas plotas pastatų... Kyla klausimas, ar tikrai žmonėms tiek daug visko reikia? Ar būtina buvo statyti tiek statinių, ar nebūtų geriau palikti bent kažkiek gamtos, - garsiai mąstė.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Vasario 22, 2024, 12:25:51 pm
- Tikrai įspūdingas vaizdas iš tokio didelio aukščio, - pritarė draugei. - Tokio dydžio mieste turėtų gyventi labai didelis kiekis žmonių. Jie tikriausiai jaučiasi čia nejaukiai, nes kur pažvelgsi vien betonas. O artimiausias gamtos lopinėlis gana toli, ar ne?
Nelanna labai džiaugėsi, kad užaugo nedideliame miestelyje, apsuptame gamtos. Galėjo bet kada maudytis upėje, lakstyti pievoje, gaudyti upėtakius žuvų fermoje. O šie, Paryžiuje gyvenantys žmonės, tikrai buvo nelaimingi.
Nelanna ir čia vaikščiojo apžvalgos aikštelėje ir apžiūrėjo miestą, bet vis tiek jautė, jog žemiau vaizdas buvo geresnis. Žinoma, negalėjo teigti, jog čia ir prastai - juk iš čia matosi tiek daug visko!
- Galbūt jau leisimės žemyn? Ką manai?
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Vasario 25, 2024, 04:55:02 pm
- Tikrai taip. Per daug toli, - atsakė Sakura, žvelgdama į miestą. - Tačiau gal jie apie tai nesusimąsto? Kadangi jie nežino, kaip gera būti gamtoje, kadangi jie niekada negyveno apsupti jos, tai jiems galbūt to ir netrūksta ir tikriausiai niekada netruks, - samprotavo. - Ak, kaip mums pasisekė, kad abi turėjome galimybę leisti laiką gamtoje. Kai išvykau iš pievos, apsipratusi prie šio pasaulio šiek tiek pykau ant mamos, kad ji tarsi uždarė mane. Tačiau dabar jaučiuosi jai dėkinga už galimybę augti ten, kur yra tikra.
Baltapūkė sutiko su pasiūlymu leistis žemyn. Iki antro aukšto jos nusileido liftu, o toliau jau lipo laiptais.
- Oho, mes prabuvome čia beveik keturias valandas! - sušuko mergina, tik dabar žvilgtelėjusi į ant rankos esantį laikrodį, kai jos kojos palietė pilką asfaltą.
Dabar pasijuto šiek tiek pavargusi. Ir alkana. Sugurgė pilvas, tačiau per šurmulį to nesigirdėjo.
- Tikriausiai laikas pertraukėlei, - nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Vasario 26, 2024, 07:02:12 pm
- Oi, kaip greitai praėjo laikas! - aiktelėjo Nelanna. - Net nepastebėjau, kad tiek ilgai praleidome bokšte. Bet buvo verta. Nuostabus vaizdas atsivėrė iš viršaus. Tikrai nesuvokiau iki tol, kad šis miestas toks didelis. Tarsi be galo, be krašto...
Merginos apėjo bokštą iš kitos pusės ir čia pamatė didžiulę pievą.
- Va! Čia maždaug tai, ką įsivaizdavau iš Felissos pasakojimų! - apsidžiaugė pamačiusi žalumos lopinėlį. - Galime čia prisėsti ir papietauti.
Suradusios nuošalesnę vietelę, jos iš krepšio išsitraukė pledą, jį pasitiesė ir apdėjo visokiausiais valgiais. Žmonėms iš šono galėtų pasirodyti, kad šitiek maisto neįmanoma sutalpinti į merginų turimą krepšį, bet su šiek tiek magijos viskas įmanoma.
- Primena tą iškylą su Gruode prie ežero, - tarė. - Graži diena buvo, tik kad pasibaigė liūdnai...
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Kovo 05, 2024, 03:36:47 pm
Ir Sakurai atrodė, kad verta. Tikrai buvo verta čia atvykti. Pamatyti, kaip žmonės šiukšlina gatvėse. Pažvelgti į nesibaigiantį, neaprėpiamo dydžio miestą, tarsi laukinių gėlių nuklotą pastatų. Ir suprasti, kiek jai daug reiškia gamta. Galbūt tai - dar vienas postūmis grįžti į save. Bent kažkiek supanašėti su ta, kuria baltapūkė buvo.
Jos įsitaisė ant žolės. Čia taip pat buvo žmonių, tačiau merginos atsisėdo kiek išėjo nuošaliau. Vis tiek trukdė įvairūs garsai, bet strazdanė stengėsi atsipalaiduoti. Ji nusiavė batus ir nusimovė kojines. Sėdėjo ant pledo, tačiau kojų pirštais žaidė su žole. Kitiems tikriausiai būtų šalta, bet mėlynakė jautėsi gerai.
- Ar nestebinsiu prisipažinusi, kad tą kartą man šmėstelėjo mintis, jog būtų buvę geriau, jei nebūtume pastebėjusios lankučio? - paklausė mergina.
Sakura griebė sumuštinį su kumpiu. Pastaraisiais metais ji nebesukdavo sau galvos dėl to, ką valgydavo. Bet štai, dabar pagalvojo apie tai, jog geriau jau būtų iškepusi ruginės duonos, nei krimstų pirktinį batoną. Ir papjovusį triušį, nei valgiusi perdirbtą mėsą.
- O tavo sesuo gyveno toli nuo šios vietos? - paklausė. - Kaip, ar jau apsipratai prie tos minties, jog ji su vyru turi vaiką? - nusijuokė. - Turiu pripažinti, jog Melinda išties šauni mergaitė. Nekelia visiškai jokių problemų. Net nepalyginsi su Dori dvynukėmis. Kaip ir tada per Naujuosius metus, taip ir dabar Amelija linkusi daug, daug rėkti. Ir viską mėtyti, ir muštis. Su ja nežmoniškai sunku, - atsiduso. - Bet nesigailiu, kad įsidarbinau darželyje. Man patinka. Kaip tau pastaruoju metu sekasi ekspedicijose? - domėjosi.
Sakura ir Nelanna bendraudavo nuolat, tačiau pastaruoju metu pavykdavo susitikti kiek rečiau. Mat Sakuros keičiama veikla pasigrobė išties daug jos laiko. Bet dabar baltapūkė įsivažiavo ir draugės vėl galės susitikti dažniau.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Kovo 06, 2024, 09:22:33 am
- Žinai, aš tą patį buvau pagalvojusi, tik nedrįsau prisipažinti, - turėjo omenyje nutikimą su lankučiu. - Tarp žolių ir medžių jis būtų kažkaip išsikapanojęs pats, o dabar... Jo tiesiog nebeliko.
Liūdna, kad bandydami padėti laukinėje gamtoje gyvenantiems gyvūnams žmonės neretai jiems dar labiau pakenkia. Juk kiek yra atvejų, kai priglaudę sužeistą laukinį gyvūną jį pripratina prie gyvenimo tarp žmonių, o sugrąžintas į laisvę jis nebesugeba prisitaikyti ir išgyventi. Neilgai trukus tokie gyvūnai tampa plėšrūnų grobiu... Tikriausiai taip būtų nutikę ir su jų lankučiu, bet plėšrūnas paukštis paankstino jo likimą.
- Iš tiesų tai aš gerai nežinau, kurioje vietoje ji gyveno, - prisipažino. - Ji sakė, bet aš čia gerai nesiorientuoju, tad tikrai nežinau. Tikiuosi, kad tu prisimeni kelią į mūsų viešbutį, nes su mano sugebėjimais visko gali būti, - nusijuokė.
Nelanna nenorėjo prisipažinti, bet tą kartą per Naujųjų metų sutikimo šventę tik ir galvojo, kad niekada nenorės turėti vaikų. Taip ją išvargino Dori dvynių elgesys. Arba tik vienos Amelijos. Nelanna jų neskyrė ir visiškai neturėjo noro stengtis atskirti. Sakura verta medalio, kad sugeba su jomis susitvarkyti.
- Jau keli mėnesiai praėjo, tad taip, jau apsipratau, - šyptelėjo. - Kaip ir rašiau laiške, mums visiems ši naujiena buvo nemažas šokas, kurio labai stengėmės neparodyti. Bet dabar jau viskas gerai. Džiaugiuosi, kad jie pagaliau grįžo į salą. O Melinda tikrai labai mielas vaikas. Ekspedicijose sekasi neblogai. Su kiekviena išvyka vis kažko naujo išmokstu ir patiriu. Bet, aišku, dar yra kur tobulėti, - nusijuokė. - Džiaugiuosi, kad būtent tu rūpiniesi Melinda darželyje. Geresnės auklytės savo dukterėčiai negalėčiau rasti, - tarė ir apkabino draugę.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Kovo 07, 2024, 10:01:09 am
Sakura nusijuokė, kai Nelanna prisipažino taip pat pagalvojusi apie lankutį. Ak, kaip barbariška, pasakė sau mintyse ji, bet su šypsena veide.
- Kaip manai, ir Gruodė taip pat pamanė? Įdomu, kaip jai sekasi, - susimąstė. - Po tų Naujųjų visai nesusirašėme. Net neįsivaizduoju, kaip jai su tuo Milanu. Reikės pasiklausti Dori, gal ji ką nors žinos. Man tas vaikinas nepatiko, - susiraukė. - Atrodė, jog nori jai vadovauti.
Sakura nebuvo tikra, ar ras kelią į viešbutį.
- Jeigu ką, kažkur slapčia pasigaminsime nešyklę, - pasakė.
Nelannai baltapūkę pagyrus ir apkabinus ši susidrovėjo, šiek tiek užraudo.
- Ačiū, - šypsojosi. - Tikrai taip, svarbiausia, jog jie grįžo ir dabar bendraujate, - tarė imdama dar vieną sumuštinį. - Na, tu turi daug drąsos, aš nedrįsčiau vykti į tokias ekspedicijas. Ar vis dar dažniausiai keliauji su Dereku? - domėjosi.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Kovo 07, 2024, 08:15:18 pm
- Nenustebčiau, jeigu ir ji taip galvojo, - tarė šyptelėdama. - Aš taip pat su Gruode nepalaikau ryšių, dėl to labai liūdna. Beje, Milanas man paliko tokį patį įspūdį. Tikrai jis per daug jai aiškino, ką daryti ir ko nedaryti. Aš vis nenustojau galvoti, kad jis primena Džordžą, - tyliai pridūrė. - Bent tokį, kokį jį įsivaizdavau pagal tavo pasakojimus.
Nelanna nelabai mėgo nešyklių, nors teko jas naudoti keliaujant į ekspedicijas. Nepatiko jai tas jausmas, apimantis persikeliant, ir niekaip ji nesugebėjo prie jo priprasti.
- O tu turėjai drąsos išbandyti daugybę skirtingų veiklų, - pagyrė draugę. - Aš mačiau tik ekspedicijas. Ir negaliu žinoti, ar kokia kita veikla man nepatiktų labiau. Derekas vis mane pasikviečia keliauti kartu, o kiti pabando vieną kartą ir dingsta. Bent jau sumoka už darbą, - nusijuokė.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Kovo 13, 2024, 12:29:46 pm
Sakura atsiduso.
- Ech, ir aš susipažinusi su Milanu pagalvojau apie Džordžą. Šiaip jau jie tikriausiai yra labai skirtingi, tačiau tas aiškinimas man priminė būtent Džordžą. Nors Džordžas elgdavosi daug bjauriau. Kita vertus, aš niekuomet nebuvau su juo išėjusi į kokį nors pasisėdėjimą, kur daugiau žmonių, - prikando lūpą.
Pasisotinusi sumuštiniais baltapūkė ėmė triaukšti raudoną obuolį.
- Dirbti tų, kurie nėra burtininkai, floristikos salone galėtų kiekvienas, - nusišypsojo. - Tavo profesija yra išties atsakinga, o kas svarbiausia, magiška. Išvykusi iš pievos ir baigusi Hogvartsą tikrai atitolau nuo magijos ir viską veikiau ne burtininkų pasaulyje. Džiaugiuosi, kad priartėjau iki tiek, jog dirbu burtininkams skirtoje vietoje. Beliks kada įsidrąsinti palikti daugiabutį Londone, - vis dar kalbėjo. - Būtų labai negerai, jei nesumokėtų. Džiugu, kad atsirado žmogus, kuris pasikviečia dažnai. Tikriausiai smagiau keliauti su jau žinomu, negu su visai nepažįstamu žmogumi? - domėjosi.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Kovo 15, 2024, 04:05:44 pm
Nelanna prisiminė, kaip jautėsi, kai Sakura jai papasakojo apie Džordžą. Ji dar ilgai negalėjo patikėti, kad egzistuoja tokie vaikinai, kurie visiškai nejaučia pagarbos merginoms ir nori jas laikyti po padu. Dar dabar ją nupurto pagalvojus. Ak, kad Sakura būtų anksčiau jai papasakosi apie tuometinį vaikiną, kaip jis ją skriaudžia ir kiek visko neleidžia daryti... Nelanna būtų bandžiusi įkalbėti draugę nedelsiant palikti skriaudiką ir apie jį kam nors pranešti. Deja, ji apie viską sužinojo jau po laiko ir nieko negalėjo padaryti. Laimei, bent jau Brendanas, jos draugas su privalumais, kad ir buvo gerokai už draugę vyresnis, jos neskriaudė. Ak, draugė vos pora metų už Nelanną vyresnė, bet vaikinų skaičiumi gerokai ją lenkia.
Žvelgdama į tolį, pasinėrusi į prisiminimus, mergina išsitraukė daugkartinį puodelį ir prisipylė sulčių.
- Aš negalėčiau, - nusijuokė Nelanna, reaguodama į Sakuros komentarą apie floristikos saloną. - Mane išmestų pačią pirmą dieną pamatę, kad spoksau išvertusi akis į keistus žiobarų daiktus. O kur galvoji persikraustyti? - pasiteiravo ranka siekdama sumuštinio. - Ir man reikėtų susirasti sau atskirą būstą, visą laiką su tėvais juk negyvensiu.
Sudorojusi sumuštinį, ji vėl gurkštelėjo sulčių.
- Negaliu pasakyti, kad labai smagiau, - tarė žvalgydamasi, ko čia dar užkąsti. - Taip, su jau žinomu porininku lengviau, nes žinau jo taktiką, kokius kerus naudoja, kada jam reikia pagalbos. Bet tas pats per tą patį irgi nusibosta, - nusijuokė. - Tad kartais įdomu nueiti į išvyką su visai nauju žmogumi, kad bent kažkiek paįvairinčiau kasdienybę. Aišku, būna, kad kokios nors jų savybės erzina, tarkim kažkas, ko nedaro Derekas, ir tuomet jau pradedu galvoti, kad jau geriau būtų Derekas mane pasikvietęs pirmiau.
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Sakura Levins Kovo 17, 2024, 02:06:57 pm
Sakura šyptelėjo bandydama įsivaizduoti Nelanną dirbančią vietoje tų, kurie nėra burtininkai.
- Bet pas ne magus kartais viskas būna daug paprasčiau. Jų augalai dažniausiai visiškai nepavojingi. O tie, kuriuos pardavinėjau, jie tai jau tikrai.
Paskui Sakura užsigalvojo bandydama įsivaizduoti vietą, kurioje norėtų gyventi.
- Norėčiau persikraustyti ten, kur yra daug gamtos. Tiesą pasakius, tikriausiai labiausiai džiaugčiausi gyvendama ne kur kitur, o miške. Bet po daugiabučio tiktų ir būstas kažkur arčiau gamtos, be miesto šurmulio, be triukšmo. Kad ir kažkas tokio, kaip Biburis, - svarstė. - O kokioje vietoje tu norėtum gyventi? - paklausė.
Sutriauškusi obuolį Sakura išsitiesė ant pledo basomis pėdomis vis dar liesdama žolę. Galvojo apie tai, jog draugei galbūt iš tiesų trūksta pažinčių. Kita vertus, gal geriau jokių pažinčių nei tiek ir tokios, kaip pas Sakurą anksčiau?
Antraštė: Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
Parašė: Nelanna Light Kovo 17, 2024, 03:12:18 pm
Taip, draugė buvo teisi, bet kai visus septynis metus mokaisi apie magiškuosius augalus ir staiga turi pradėti pardavinėti paprastus, apie kuriuos nieko nežinai, neatrodo labai lengvas darbas. Bet, tikriausiai, visko įmanoma išmokti.
- Taip, gamtoje būtų šaunu gyventi, - pritarė Sakurai. - Aš norėčiau kokio nors tarpinio varianto tarp Biburio ir didesnio miesto. Kad būtų ir gamtos, ir šiek tiek šurmulio. Bet iš tiesų tai miestas labai didelės reikšmės neturi, galėčiau ir miške gyventi, - nusijuokė. - Kai mano darbas nepririša manęs prie konkrečios vietovės, galiu gyventi bet kur.
Pavalgiusi, Nelanna taip pat prigulė ant pledo. Draugės stebėjo danguje plaukiančius debesis, ieškojo įdomesnių, į ką nors panašių debesų formų. Kai jau pasidarė vėsoka, jos susipakavo maistą ir patraukė apžiūrėti likusių žymių Paryžiaus vietų.