Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Magdelė Spalio 30, 2020, 09:06:24 pm
-
Namukas buvo dideliame bukmedyje, medžio viršuje, tarp skaisčiai žalios lapijos. Į namuką galėjai užlipti sulankstomomis, medinėmis kopėčiomis. Jei prireiktų, galėtum jas sulankstyti ir nesuktum sau galvos dėl neprašytų svečių. Namukas buvo iš šviesaus medžio. Švarūs langai irblizgančios lentos rodė, kad jis reguliariai valomas. Stogas dengtas tamsaus medžio čerpėmis.
Vilė ėjo dailia aksomo spalvos pieva, kurioje augo daugybė bukmedžių ir gluosnių. Čia žydėjo viržiai, skraidžiojo daugybė drugelių, o pietinę pilies pusę juosė žiedais apsipylę rožių krūmai. Po kojomis čežėjo aksominė, rasota veja.
Turbūt ją ką tik nupjovėpagalvojo mergaitė, žiūrėdama į žolės kuokštelius, kurie nuo kaitros jau spėjo kiek padžiūti.
Pagaliau ji pasiekė didelį bukmedį.
Puiku pagalvojo mergaitė, žiūrėdama į jaukų namelį.Turbūt vaizdas pasakiškas
Vilė čia atkeliavo laukti Voveres - pagaliau ji sužinojo tos varniukės, sutiktos prie laiptų, vardą ir dabar atsikvietė ją čia, kad galėtų nors kiek pralinksminti.
Ji net nenutuokia, kaip čia gražu-pagalvojo mergaitė, kopėtėlėmis užlipusi į viršų ir grožėdamasi pasakišku peizažu. Iš čia matėsi ežeras, kuriame kaip tik pražydo baltosios lelijos, be to matyti ir uždraustojo miško medžiai, apgaubti prieblandos ir saulėlydis horizonte.
Vilė nusprendė išsikrauti savo krepšį. Kadangi ketino čia nakvoti ji pasiėmė porą daiktų. Naktys tebebuvo šaltos, tad pasigriebė pūkinę antklodę, minkštą pledą ir bagalvę, miegmaišį. Dar susikrovė visą maistą, kurį pavyko nugvelbti nuo stalo:kiaulienos ir višienos kulšelių, pasikepti virš laužo, du duonos kepalus, sviesto indelį, miltų, pieno, vandens ir dar bala žino ko. Taip pat pasiėmė ir būtinus stovyklavimo daiktus: žibintuvėlį, porą turistinių puodelių, katiliukų ir keptuvėlę. Padvejojusi įsidėjo ir nediduką žarsteklį ir degtukus, abu prieš tai kruopščiai susukusi į storą, rudą vyniojamajį popierių. Nenorėjo jų dėtis, nes pamanė, kad ugnį galėtų užsikurti ir magijos pagalba, o žarsteklį išsiburti iš oro.
Mergaitė nusileido ant žemės, parinko žagarų ir rūpestingai sukrovė lauželį. Kaip tik grįžo į šiltą jaukų guolį, kai pamatė merginą.
Vovereatpažino mergaitė šviesius plaukus ir mėlynas linų spalvos akis ir vėl nusileido pas draugę.
-
Voverei mintis ,kad reikės miegoti lauke nelabai patiko.Jinai nebuvo pratusi miegoti lauke.Tad pati pasiėmė tikrai nereikalingų daiktų.Kurie pagal ją buvo labai svarbūs .Mergaitė su savim pasiėmė dvi šiltas paklodes , purškalą nuo uodų, miegmaišį,keletą eliksyrų dėl viso pikto, pora mantijų , žibintuvėli ir didelę kuprinę kur galėjo viską susidėti.Jai dvylikametė turėtu kitus daiktus tai tikriausiai ji būtu ir juos pasiėmusi.Dar pakeliui varniukė užsuko į virtuvę ir pasiėmė kelis užkandžius.Kai jau ji buvo išėjusi iš pilies ji jau būtu ėjusi link tos vietos kur buvo Willy ,bet jinai nežinojo kelio.Kaip galėjau pamiršti paklausti kur eiti . Supanikavo mintyse antrakursė.Ir pabandė eiti į priekį. Pora kartų ji pašaukė ,bet nebuvo jokio atsako. Pagaliau Ji pamatė viržiais apaugusia pievą kurios vidurį buvo jaukus namelis medyje.Ji dar kartą ,bet tyliau pašaukė ir Ir pasigirdo švelnus jos vardo paminėjimas ir pasirodė iš namelio pati Willy.Voverei iškarto pasidarė geriau.Ir ji nusiramino.Po to nuoširdžiai nusišypsojo ir prabilo:
-Sveika , čia labai gražu,- apsižvalgė aplink,- ar galiu įsikurti?
Ir Vovere praėjo pro Willy ir užlipo ant namelio.Kur buvo pasakiškas vaizdas.
-
Vilė išgirdusi malonų balsą ir pamačiusi draugišką veidą nusišypsojo.
-Žinoma,-atsakė ji į klausimą ir parodė į jaukų kamputį pusiau dengtą stogu,-manau ten tau patiks miegoti.
Vilė nusileido prie laužo pakurstyti jį. Ugnis kaip reikiant įsiliepsnojo ir Vilė pakvietė sužvarbusią Voverę pasišildyti. Vilė sėdėjo prie laužo atkišui rankas, tol kol vos nenusvilo pirštų vienam liepsnos liežuviui kyštelėjus savo ilgus pirštus jai prie riešų.
Kai sušilo, mergaitė užlipo kopėčiomis ir priėjo prie kuprinės. Išsiėmė iš jos valgį. Viską išsidėliojo ir kiek pasvarsčiusi nusprendė, kad vištieną, kiaulieną ir duoną geriausia suvalgyti dabar, o rytoj pamėginti iš kitų produktų išsikepti blynų virš laužo.
Vilė vėl nusileido ant rasotos vejos. Šitas begalinis laipiojimas ją jau pradėjo erzinti. Staiga tarp pienių lapų pamatė keletą pažįstamų lapelių.
-Mėtos!-atpažino ji smailius kraštelius.
Prisirinko jų ir išvirė Voverei ir sau arbatos. Tada paklausė varnanagės:
-Ar jau nori valgyti? Padariau tau arbatos.
-
Namelis buvo labai jaukus ir iš tikrųjų ten buvo neapsakomai gražus vaizdas.Įdomu koks turėtu būti vaizdas naktį. Pasmalsavo savo mintyse Vovere.Ir jau norėjo paklausti Willy ,bet nusprendė ,kad geriau iš pradžių susidės daiktus .Tad ji nuėjo prie jaukios namelio vietelės kur rodė Willy.Ir pradėjo dėtis daiktus. Iš apačios girdėjosi daugybe garsų švelnus vėjelio pūtimas, paukščių giesmės ir kaip Willy kažką darė.Dvylikametė nebuvo miško ar gamtos žmogus ,bet jai patiko jame būti.Po dešimties minučių ji išgirdo raudonplaukės klausimą.Tad varniukė nulipo kopėčiomis ir pradėjo susimąsčiusiu balsu kalbėti:
- Na dar nelabai noriu valgyti, aš šioje pievoje pirmą kartą tad gal norėtum pasivaikščioti ?Ir taip pat galėtum aprodyti kur kas yra.
Ir tik po žodžių ji pastebėjo Willy rankose skaniąja mėtų arbatą.Ir šiek tiek pagalvojusiu vėl pasakė:
-Na gal arbatą būtu galima išgerti dabar arba einant .
Ir paėmė dar verdančią arbatą.Ir šiek tiek gurkštelėjo.Arbata buvo skani ,bet mergaitei atrodė ,kad dar per karšta.Ir padėjo ant lygaus akmens.Tegul šiek tiek atvėsta. Nusprendžia antrakursė.Ir pasižiūri į Willy maloniomis akimis kurios laukė atsakymo.
-
Vilė smagiai vaikštinėjo pamiške ir bendravo su varnanage. Kuo toliau, tuo labiau jai patiko ši mergina. Vovere jai atrodė graži, protinga ir rūpestinga-tikra draugė. Vilė kramsnojo sausainius ir gurkšnojo arbatą. Kai pasidarė mirtinai šalta pasiūlė naujai draugei šiltą apsiaustą, nes pati nejuto, kad mirtinai vėsu. Kaip visada ji vaikščiojo basomis, o suknelė (kaip visuomet balta) ir raudoni, nepaprastai ilgi plaukai plaikstėsi jai už nugaros ir išryškino jos blyškų, stazdanotą veidą ir žalias, lyg deimantai blyksinčias akis. Staiga kažkur tarp medžių kažinkas baugiai suurzgė ir kaukštelėjo. Vilė kiek išsigandusi pažvelgė Varniukei į akis. Ta mėlyna spalva ją ramino ir mergaitė nužingsniavo toliau. Staiga iš už medžių išpuolė kažkas didelis. Vilė išsigando, bet nepuolė. Laukė, kol paaiškės, kas tas padaras.
-
Vaikščioti po mišką jai su kiekvieną minutę vis labiau patiko. Ir tai buvo daug smagiau negu ji pati galvojo. Aukšti tiesiog neįkainojami medžiai, kvapnus žolės kvapas, kojas raižančios šakos ir tas malonus, gaivus gamtos oras. Ją tai labai džiugino ir tokie jausmai jai neleido būti nelinksmai ir niūriai. Viskas buvo tiesiog puiku ir kalbos su Willy irgi buvo tiesiog tobulos. Viskas buvo puiku iki tol kol ji išgirdo keistoką garsą už krūmų ją tai nesmarkiai išgąsdino ir ji pažvelgė į Willy atrodė, kad ir ji buvo susirūpinusi. Aišku po to garsas paaštrėjo ir už krūmų išlindo gauruotą leteną po to galvą, o po jos ir visas kūnas. Tai buvo didelė gauruotą mešką.Ji iš pradžių nieko nedarė, bet po to garsiai ir grėsmingai suriaumojo. Dvylikametės širdis pradėjo garsiai plakti. Ir jos visas kūnas paskendo baimėje ji labiau už visus bijojo lokių ar meškų. Ir tą baimė buvo stipri. Tą akimirką ji pamiršo visus miško patogumus ir gryną orą. Ji laisvai galėjo sušaukti, bet laikėsi sukandusi lūpą. Varniukė galėjo be jokio vargo pasiimti lazdelę ir įveikti mešką. Bet ji taip stipriai bijojo,kad bet negalėjo žvilgtelėti į Willy. O ką čia kalbėti apie burtažodį. Mešką vis labiau artinosi prie mergaičių ir kiekvienas jos žingsnis Voverei darė vis didesnią baimę.
-
Vilė matė, kad Vovere išsigandusi. Nors ir pati bijojo, bet neprarado šalto proto ir ėmė atsargiai artintis prie meškos.
Lokiai niekada nepuola be priežasties pamanė Vilė, žiūrėdama į urzgiantį lokį. Tada išsitraukė lazdelę ir atsargiai prisiartinusi paglostė meškai snukį. Pamačiusi, kad lokys nurimo, ji apžiūrėjo meškos kūną. Pamatė letenoje pliauską, skaudžiai įsmigusią tarp pirštų. Švelniai ramindama lokį, Vilė ištraukė pliauską. Be abejo skaudėjo, nes meška tarsi suurzgė ir sumojavo letenomis. Aštrūs nagai įsikirto į odą ir įrėžė du gilius brūkšnius. Skaudėjo, bet ne tiek, kad negalėtų paeiti, tad mergaitė draugiškai pamojo lokiui ir patraukė atgal prie namelio. Reikėjo nuplauti žaizdą, be to ji norėjo valgyti.
-
Vovere su baime stebėjo Willy veiksmus su meška. Kiekvienas jos judesys mergaitei teikė pasitikėjimo. Tad kai jau meška nuėjo dvylikametė nusišypsojo. Nors dar jautė baime. Kai jos ėjo varniukė pažvelgė į žaizdą kuria turėjo Willy ir ji dar bijančiu balsu paklausė:
- Ar labai skauda ? Ar reikia kažką pakviesti pagalbos ? - ir antrakursė jau visiškai pamiršusi meška pažiūrėjo link Hogvartso pusės tikėdamasi kažką pamatyti.
Bet aišku nieko nebuvo ir ji pajuto savyje visiškai netikėta alkį. Bet buvo gerai tai, kad jos jau buvo prie namelio. Tikiuosi niekas iš mūsų nieko nepavogė. Tikėjosi Vovere. Ir viskas buvo kai ir jos palikusios. Ji jau būtu ėjusi kažko užkasti, bet prisiminė grifės žaizdą. Tad užlipo ant namelio tikėdamasi kažką rasti, bet dvylikametė nerado jokių medicinos priemonių savo krepšį.Tikriausiai neįsidėjau. Prisiminė varniukė. Ir iš namelio sušuko:
- Vile, ar tu įsidėjai medicinos priemonių ?
Po klausimo ji pasiėmė lazdelę ir nulipo nuo namelio.Gal prireiks jeigu ir ji nepasiėmė priemonių. Galvojo žiūrėdama į lazdelę antrakursė. Ir dar kartą pažvelgė į kruviną žaizdą.
-
Kaip ir eilinę dieną pirmakursė neturėjo po pamokų ką veikti. Pilyje už lango snigo, lauke visur balta. Mergaitė nusprendė nebesėdėti pilyje ir nueiti į lauką kur nors pasivaikščioti. Vaikštinėdama liūdnai Veronika aptiko namelį medyje. Namelis medyje?? Galvojo klastuolė ir pabandė užlipti ten. Sunkiai lipdama į medį pasiekė savo nedidelį tikslą ir užlipo į namelį. Namelyje buvo labai jauku, šilta, net nesinorėjo iš jo išeiti. Mergaitė atsisėdo ant nedidelės sofutės ir išsibūrė sau su Katiniausius kerais arbatos, kaip ir mokino jos kerėjimo profesorė. Arbata gavosi iš ties skani ir ją gerti jaukiame namelyje buvo nuostabu. Bet kažko Veronikai trūko, ji ne iš tų žmonių kurie mėgsta būti vieni, tad jai norėjosi kokios nors kompanijos. Ji labai nesirūpino ir tikėjosi jog kažkas kaip ir ji atsitiktinai galbūt užsuks ir aplankys ją, bet labiausiai nenorėjo, kad ateitų koks nors švilpis ar švilpė, nes švilpynės narių ji nemėgo taip kaip moliūgų sriubos. Nu kodėl aš viena? Nesuprantu ar aš rimtai neturiu visiškai draugų?
-
Tai buvo viena iš idiliškų žiemos dienų, kai Etanas vėl susiruošė išsliūkinti į lauką pasivaikščioti. Vildamasis, kad dar kartą neteks gelbėti Danielos liepsnotosios pelėdos iš hipogrifo panosės, metamorfmagas gan laimingas klampojo per sniegą.
Snaigės kaip balerinos sukosi pilkšvame danguje ir kartu su jų judesiais Etanas užsisvajojo. Svajojo, kada galės pasakyti tiesą, svajojo pamatyti jų nustebusius, bet greitai persimainančius į karštą džiaugsmą, veidus. Berniukas pats nejučiomis įsišiepė.
Bet dar reikia palaukti...Nes juk ...žinai. Etano nuotaika iš karto surūgo.
Netikėtai nosį pakuteno šiltos arbatos kvapas ir išsivaikė visos blogos nuotaikos. Žmogus! Hogietis! Kad keksiukai pragare sudegtų! Kaip verdančio vandens apipiltas švilpis kaip mat atgijo, svajones nugrūdo į sielos gelmes ir vėl pasiruošė įvairiapusiškai toliau slapstytis.
Buvo nemandagu lyg niekur nieko praeiti medį su nameliu, kai žinai, kad jame kažkas tūno. Visgi dvivardis šiandien nenorėjo su niekuo bendrauti. Todėl ryžtingai patraukė tolyn, vengdamas bet kokio akių kontakto. Jo plaukai nusidažė pilkai mėlyna.
[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai (https://www.google.com/amp/s/aminoapps.com/c/harry-potter/amp/item/metamorphmagi/V2Tv_IPWkbGbnbdBjK2aplVY6KgQ4o)]
-
Kažkas įėjo. Mokinė išsitraukė lazdelę jeigu reikėtų gintis ir pasislėpė už fotelio. Kas čia per žilai mėlynas senis atėjo?
- Laba diena, aš esu Veronika Spellman, jeigu ką senų žiobarų neturi būti, burtų ir kerėjimo mokykloje ar kažkur šalia negalima rodytis žiobarams, pala, pala ar tu mokinys?
Taip, deja mergaitė klydo ir tai buvo jaunas mokinys, o senis atrodė tik iš jo negražios pilkai mėlynos spalvos.
- Labai atsiprašau, nu, bet ir tavo skonis, nepergyvenk aš esu labai puiki stilistė ir siuvu rūbus, galiu nudažyti plaukus, tau žinok labai netinka ši spalva, bet tiktų juoda, arba tamsiai ruda kaip ir mano. - Stengdamasi padėti tarė mokinė.
Ji nužiūrėjo berniuką nuo galvos iki kojų ir svarstė kaip jis galėjo turėti tokią plaukų spalvą.
- Žinai... kažkur esu skaičiusi.. ai taip, man net gi nereikia skaityti, nes aš esu ragana ir žinau jog esi metamorfmagas, ach, panašu, kad nesutarsime..
Kaip nekenčiu šių padarų..
-
Taigi Lestrange nusprendė apžiūrėti ką ši mokykla turi lauke ir pirmu žvilgsniu jai kliuvo namelis medyje ir Violeta nusprendė pažiūreti ko ten yra taigi užsilipo kopėčiomis. Čia turėtų būti saugu , o jai ką turiu ir lazdelę po šios minties mergaitė jau buvo viduje ir viską čia žiūrinėjo. - O čia visai miela,- pasakė ji balsu pati sau. Radusi ten kur atsisėsti tai ir padarė. Paskui išsitraukė lazdelę ir ištarė:Protego Maxima.po šių kerų ištarimo mergaitė pamanėŽinau , kad tai visų teritorija , bet taip saugiau be to noriu pabūti viena.Po šių minčių Lestrange jaunesnioji išsitraukė knygą iš kuprinės kurią buvo pasiėmusi iš bibliotekos ir ją atsivertė. Tai buvo knyga apie kvidičą. Violeta čia sėdėjo iki tol kol galėjo paskui prieš išeidama nuėmė apsaugos kerus ir laiminga su šypsena išėjo. Man čia patiko ateisiu čia kita karta .
-
Davidui pradėjo patikti Hogvartse. Jau kurį laiką nematė to bjauraus berniuko, viską sugadinusio magijos istorijos pamokoje. Vagilė, Davido voverė, pradėjo pateisinti savo vardą. Kas gali būti geriau?! Berniukas buvo viskuo patenkintas, nors prisiminęs tėtį jis vis dar nusimindavo.
Vis dėlto šiandien jis buvo itin patenkintas. Kažkur pilyje rado katę, kurią, savaime aišku, iš karto nusavino. Viskas buvo taip paprasta! Jeigu visi nesaugotų savo daiktų ir jeigu po kojomis nesipainiotų visokios "princesės", viskas būtų pernelyg lengva. Būtų net neįdomu! Dabar Davidas galėjo pasidžiaugti pergalės džiaugsmu. Jis nešinas kate keliavo ežero pakrante, kol pastebėjo kažkokį namelį medyje. Berniukas pamatė kopėčias ir užlipo jomis į viršų. Įsitaisė patogiai ir apsikabino nudžiautą katę.
- Kuo tu vardu? - paklausė jis gyvūno, tačiau atsakymo nesulaukė. Bet koks nemandagumas! pasipiktino Davidas tikėjęsis bent jau kniauktelėjimo. Laimei, čia sėdėti buvo visai smagu, vaizdas gražus, tad berniukas ant katės ilgai nepyko. Jis tiesiog įsitaisė patogiau ir nutarė pabūti čia ilgai. Jo tikrai niekas neras, katė kol kas buvo rami, tad kam jam kurs nors eiti? Ne, viskas buvo tiesiog nuostabu!
-
Ši žiema atnešė Deoiridh daug klausimų. Ji vis dar nežinojo, kas sieja ją ir Sigurdą, Sabrina čia padėti negalėjo, o apie tai kalbėti su Matthew nebūtų jauku. Natūralu, kad mergaitė dažnai paskęsdavo mintyse, kas galiausiai pradėjo atsiliepti ir mokslams. Deoiridh spėjo, kad anksčiau ar vėliau tėt... profesorius Turner ją vėl išsikvies rimtam ir nebaisiai maloniam pokalbiui, bet apie šitą situacijos dalį stengėsi negalvoti.
Dabar Deoiridh labiausiai norėjo atsipalaiduoti ir pabendrauti su varlėmis, tad su Matthew ir Davina kišenėje ji keliavo ežero pakrante. Šių dviejų varlių tarpusavio supratimas jau kurį laiką žavėjo grifiukę, tad ji vis dažniau ir dažniau pasiskolindavo Daviną iš Matthew (Turner), ir jos trys (Matthew varlė buvo mergaitė) leisdavo laiką drauge.
Pastebėjusi kažkokias kopetėles medyje Deoiridh susidomėjo ir pakėlė akis. Nustebo supratusi, kad nežinojo čia esant namelį medyje. Ta proga kažkuri iš varlių (būdama žmogaus pavidale grifiukė vis dar negalėjo atskirti jų balsų) garsiai kurktelėjo ir jau norėjo stryktelėti iš kišenės. Deoiridh staigiai čiupo apsiausto klostę ir suspėjo sulaikyti Daviną: dabar jau suprato, kad tai buvo ji.
- Ne. Užlipkime į tą namelį ir pabūkime ten, - sumurmėjo mergaitė. Šią akimirką ji labai tingėjo (nors tai ir yra Llewellyn'ų prerogatyva) verstis į varlę ir šią informaciją iškurkti, tad teliko tikėtis, kad Davina ją supras. Ir neapsimes nesupratusi. Dabar reikėjo paleisti kišenę ir užlipti kopetėlėmis į viršų, bet čia Deoiridh susidūrė su problema: Davina niekada nebuvo labai klusni varlė, tad vos paleidus kišenę ji tikriausiai stryktelės laukan. Vis dėlto azartas pagavo grifiukę, ir ji tiesiog privalėjo patekti į tą namelį.
- Matthew, pažiūrėk, kad ji nedarytų nesąmonių, - tyliai sumurmėjo Deoiridh ir neužtikrintai atleido kišenę. Porą sekundžių palaukė, bet Davina, atrodo, buvo nusprendusi elgtis tinkamai. Taigi rudaplaukė sėkmingai užlipo kopetėlėmis ir patogiai įsitaisė namelyje.
- Bus smagu, ar ne? - sumurmėjo ji varlėms išsitraukdama jas iš kišenės. Atsargiai padėjusi Daviną ir Matthew šalia savęs Deoiridh išsitiesė ant grindų. Kopetėlės liko kabėti, o iš namelio netrukus pradėjo sklisti malonus ausiai dviejų varlių kurkimas.
-
Rudų akių savininkas žingsniavo ežero pakrante. Kartu su juo buvo ir Varlytė. Jo varlės vardas taip ir nepasikeitė. Tas vardas tiesiog tiko. Varlytė net atsiliepia kviečiama į jį, o tai juk šioks toks pasiekimas jo gyvūnų dresūroje. Ak, kad greičiau sueitų aštuoniolika. Švilpis pagaliau galėtų įvykdyti savo svajonę - atidaryti zoologijos sodą. Tam santaupų turėjo, juk Burtų Trikovės turnyras labai gerai pasitarnavo kišenės pildyme. Prizas buvo tikrai labai geras.
Tylą ir vaikinuko mintis nutraukė garsus kurktelėjimas. Sukurkė ant jo peties tupinti Varlytė. Ji nusprendė ištraukti savo šeimininką iš susimąstymo. Na, arba tiesiog nusprendė sukurkti, kadangi pasigirdo kitų varlių kurkimas. Švilpynės koledžo atstovas apsižvalgė ieškodamas varlių, bet ant žemės jų nepamatė. Aplink nebuvo varlių. Jaunuolis suraukė savo antakius nesuprasdamas kas čia darosi kol vėl išgirdo kurkimą iš viršaus. Jones pavardė nešiotojas susiraukė, bet tada vaikinukas pamatė kopetėles. Matyt ten ir yra varlės. Tik kaip jos ten užlipo? Jos greičiausiai ne vienos ten mąstė rudaplaukis švilpis. Na, bet ir kas ten bebūtų, Jones gali užlipti viršun. tas kas yra viršuje neturėtų užmušti ar nužudyti vaikino. Tik geri žmonės gali auginti varles.
Galiausiai vaikinas pradėjo lipti viršun. Dar tai lėtai, kadangi ant jo peties vis dar tupėjo Varlytė. Jei vaikinas ją sužeistų sau tikrai neatleistų dėl to. Po kelių minučių švilpis atsidūrė viršuje. Jis buvo kažkokiame namelyje. O čia ir varlės su šeiminike.
- Deoiridh? - paklausė Ryan būdamas kiek nustebęs.
-
Nors buvo šiek tiek vėsoka, Deoiridh mėgavosi akimirka. Klausytis geriausių draugių kurkimo buvo be galo smagu. Šioje vietoje natūraliai į galvą ir vėl atėjo klausimas, kas galų gale yra Sigurdas. Draugas? Bet tai reiškia, kad jis blogesnis draugas nei Davina ir Matthew, ar ne? O gal jis yra daugiau nei draugas? Rudaplaukė persigando šitos minties, bet, laimei, ją nutraukė balsas. Žmogiškas balsas - Deoiridh buvo tikra, kad tai ne kurkimas. Pakėlusi akis pamatė Ryan. Tiesą sakant, Deoiridh pajuto palengvėjimą: jeigu tai būtų Sigurdas, ji čia ir dabar apalptų (jau alpstam nuo vaikinų, ar ne? Visai išskydai, mergaite).
- Labas, - galų gale susiprato pasisveikinti Deoiridh. Pamačiusi, kad Ryan ne vienas, šyptelėjo. Jiedu daug nebendravo, bet legendinė pamoka su trylika varlių Dorotėjai Hopes ant veido buvo įstrigusi į atmintį. - Išsivedei Varlytę pasivaikščioti?
Juk tai Varlytė, ar ne? Ne Alfonsa? Ne Markizas? Tai tikrai buvo ne Eylfá, dėl šito Deoiridh buvo tikra. Vis dėlto susimauti nesinorėjo, tik grifiukė apie tai, žinoma, pagalvojo vėliau nei pravėrė žabtus. Ir jau kitą akimirką ji ir vėl padarė tą pačią klaidą:
- Gali patupdyti saviškę šalia Matthew ir Davinos, tegul pakurkia. Jei nori, ir tu gali prisėsti šalia.
Ar aš ką tik išpliurpiau, kad mano varlės vardas Matthew?! persigando animagė. Šito be Sigurdo nežinojo niekas: jai visai nereikėjo klausimų, kodėl augintinė yra pavadinta herbologijos profesoriaus vardu.
Deoiridh atsisėdo ir pasislinko šiek tiek į šoną padarydama Ryan ir Varlytei vietos. Ją kiek stebino keistas entuziazmas bendrauti, bet netrukus atėjo supratimas: tik tai gali nustumti tas smegenis kankinančias mintis apie vieną tokį islandą, besimokantį jos koledže. Deoiridh apsimestinai nerūpestingai nusišypsojo ir vėl pažvelgė į Ryan tarsi laukdama pokalbio tęsinio.
-
Jaunuolis apžvelgė namelį. Jis atrodė gana jaukiai nors ir buvo nelabai didelis. Švilpiui buvo įdomu kas įrengė šį namelį. Juk koks jaunuolis ar jaunuolė jo negalėtų pastatyti visiškai pats ar pati. Jam ar jai turėjo padėti kažkoks profesorius ar profesorė.
Iš minčių jį pažadino Deoiridh balsas. Ji pasisveikino su Jones. Berniukas mintyse nusikeikė, kadangi pats juk nepasisveikino.
- Labas, - galiausiai atsakė rudaplaukis. Jis pažvelgė į dvi varles tupinčias čia. Keista, kad jų čia buvo taip mažai. Na, bet daug varlių be kokios nors kurpinės ar krepšio čia užkelti būtų tikrai sunku. Plius varlės galėtų iššokti iš prasegtos kuprinės ar iš krepšio, o vėliau jas sugaudyti būtų sunku, tad tai nėra labai patartina. Arba švilpis nelaikytų to labai patartinu dalyku.
- Taip, Varlytei labai patinka vakarais vaikščioti prie ežero. Ypač kai čia ji visada randa kitų varlių, - pasakė jaunuolis. Varlytė laiką vis tik labiau mėgdavo leisti su Hogvartso ežero varlėmis. Matyt su varlėmis esančiomis kuprinėje ir taip užtektinai laiko praleidžia pamąstė rudai gelsvų plaukų savininkas. Išgirdęs kitą Deoiridh sakinį linktelėjo ir patupdė Varlytę šalia merginos varlių. Varlytė smagiai sukurkė.
- Matthew ir Davinai labiau patinka stebėti ežerą iš aukščio? - pasidomėjo Švilpynės koledžo atstovas, kadangi animagę rado sėdinčia namelyje medyje, kuris, žinoma buvo aukštai.
-
Ryan pasisveikinimas kažkodėl pakišo mintį, kad jis sutriko ar nežinojo, ką sakyti. Ši situacija buvo pažįstama pernelyg gerai, tik dažniausiai jos kaltininkas būdavo Sigurd. Nebuvo galima leisti, kad bendravimas su kitais žmonėmis pasidarytų toks pat komplikuotas.
Tiesa, tolimesni žodžiai atrodė visai paprasti, tad Deoiridh nutarė sutrikimą tik įsivaizdavusi. Tik nepradėk pati daryti nesąmonių.
- Kuo daugiau varlių, tuo smagiau, - rimtu tonu pratarė rudaplaukė svarstydama, ar Varlytės šeimininkas prisimena Hopes pamoką. Ši tema buvo daug paprastesnė nei jos varlės vardas, tad Deoiridh ketino priminti tą nuotykį. Laimei, Ryan lyg ir neatkreipė dėmesio į Matthew vardą. Ar jam trūko pastabumo, ar netrūko takto, Deoiridh nežinojo, bet, žinoma, nė neketino aiškintis.
- Tiesą sakant, aš jų neklausiu, - ramiai pratarė grifiukė. Tik dabar susirūpino, kad Matthew ir Davina gali būti išsihandusios aukščio. Labai norėjosi pasiversti į varlę ir to paklausti, bet kartu nesinorėjo trikdyti čia esančio žmogaus. Nusprendusi, kad išsiaiškins vėliau ir prireikus atsiprašys, Deoiridh vėl pažvelgė į bendramokslį. Reikėjo kažko paklausti, tęsti pokalbį, kuris kol kas sekėsi visai neblogai.
- Kaip tau sekasi su visais gyvūnais? - galiausiai paklausė mergaitė. Labai nenorėjo būti siaubingai nuobodi, bet ji, ko gero, tokia ir buvo. Išimtis buvo tik minčių atkakliai nepaliekantis islandas. Kodėl jis norėjo bendrauti (ar tikrai norėjo?..) Deoiridh vis dar nežinojo. NE-GAL-VOK! dar kartą griežtai paliepė sau ji. Dar kartą žvilgtelėjusi Ryan pabandė šyptelėti. Labai tikėjosi, kad švilpis padarys ką nors, kas išsklaidys staiga sukilusią įtampą.
-
Išgirdęs Deoiridh pasisakymą apie varles vaikinukas šyptelėjo. Tai buvo tiesa. Visada kuo daugiau varlių - tuo smagiau. Varlės juk net ir nemalonią situaciją paversdavo malone ir svarbiausia varliška. O juk varliškos situacijos visada smagiausios ir geriausios.
- Sutinku. Varlės yra gėris, - ištarė Ryan'as pažvelgdamas į Varlytę. Ji ramiai kurkė. Šis namelis jai labai patiko, tai švilpis matė pagal jos elgesį. Jei Varlytei čia nepatiktų ji bandytų iššokti iš namelio arba šoktų Jones pavardės nešiotojui į rankas.
- Supratau. Na, manau, kad jos kažkaip rodytų jei joms čia nepatiktų, - pratarė jaunuolis. Tikėjosi, kad šis klausimas kaip nors neįžeidė merginos. Jis to padaryti tikrai nenorėjo. Jis tik bandė būti draugiškas.
Jones tyliai atsiduso pasitvarkydamas savo plaukus. Greitai išgirdo klausimą.
- Man sekasi gerai. Nors kuprinėje jiems darosi mažai vietos, kaadangi vis priglaudžiu naujų gyvūnų. Na, dar okamis nusprendė įsiplėsti ir kiek sugriovė kuprinę. Viską susitvarkiau, bet tam prireikė nemažai laiko. Taip pat varlės elgiasi vis nepaklusniau. Manau, kad reikia jas vestis į daugiau pamokų, kadangi jos apvers mano kuprinę, - papasakojo keletą nuotykių su gyvūnais švilpynės koledžo atstovas. - O kur tu laikai savo varles? - pasidomėjo Jones, kadangi šis klausimas jam ką tik iškilo mintyse.
-
Tai, kad Ryan išties mėgo varles, Deoiridh labai patiko. Ką gali žinoti, gal jis pernelyg neišsigąstų, jeigu ji staiga virstų vienu iš šių nuostabių gyvūnų? Mergaitė kilstelėjo antakius ir jau ketino kaip tik tai ir padaryti, bet laiku apsigalvojo. Rizikuoti nereikėjo. Žinoma, švilpis tikriausiai bent kartą matė, kaip ji verčiasi, bet be reikalo gąsdinti vieno iš nedaugelio draugiškų žmonių nereikėjo.
- Tikrai taip, varlės puikiai moka išreikšti emocijas, - atsipalaidavusi pratarė Deoiridh ir tik tada suprato, kaip tai turėjo nuskambėti. Ar neatrodys keistai, kad ji viską taip puikiai žino apie šiuos gyvūnus? Kitą kartą patylėk!
Laimei, Ryan išties, ko gero, buvo itin taktiškas žmogus. O gal kaip tik ne? Gal jis paprasčiausiai nesiklausė, ką kalbėjo šalimais įsitaisiusi grifiukė? Deoiridh susimąstė, bet nespėjus prieiti jokios išvados vaikinas vėl prabilo. Susitelkusi į jo kalbėjimą rudaplaukė suprato, kad daug gyvūnų turėti yra labai jau smagu. Tik kažin kaip visi tie okamiai sutaria su varlėmis? Deoiridh nenorėjo parodyti ypatingo susirūpinimo žaliaodėmis, tad šį kartą nieko nesakė.
O štai Ryan'o klausimas buvo gerokai trikdantis. Priežastis buvo labai paprasta: ji pati teturėjo vieną varlę. Kita varlė priklausė... Jos augintinės bendravardžiui - herbologijos profesoriui Matthew. Vis dėlto šito sakyti jokiu būdu nebuvo galima, tad teko rinktis melo kelią.
- Jos abi labiausiai mėgsta sėdėti mano kišenėje, - nerūpestingai pratarė Deoiridh. Tiesą sakant, tai nebuvo melas: tiek Matthew, tiek Davina išties mėgo tūnoti mergaitės apsiausto kišenėje. - Joms tai yra patogiausia vieta, iš kurios galima kur nors nušokti. Pavyzdžiui, kokiai nors Danielai Kravitz ant galvos, - pridūrė rudaplaukė ir nuoširdžiai nusijuokė. Prisiminti pamokas, per kurias kokios nors varlės sugadindavo tai pasipūtusiai mergiotei nuotaiką, buvo labai smagu.
-
Tai buvo viena iš tų dienų, kai norisi atitrūkti nuo pasaulio. Nematyti veidų, su kuriais susidurdavo kasdien, bet kurie taip ir likdavo nepažįstami. Negirdėti balsų, niekad nepaliekančių ramybėje. Nejausti smingančių tarsi strėlės žvilgsnių, šią dieną žalojančių kūną kur kas labiau nei įprastai. Tiesą sakant, įprastai jų nepastebėdavo - tai Deoiridh, tai pamokos, tai dar kas nors vis buvo užėmęs jo mintis. Tuomet jie ir nenaikindavo geros savijautos. Tačiau dabar net menkiausia nemaloni detalė galėjo suskaldyti nuotaiką į tūkstančius šukių. Todėl nenuostabu, kad islandas pasirinko vietą, kur sutiktų kuo mažiau žmonių - pilies apylinkes. Dauguma mokinių traukdavo į Kiauliasodį, prie ežero ar net Uždraustajan miškan, bet tik ne čia, kur, rodos nėra ką veikti. Tik be tikslo vaikščioti, iš paskos slenkant ištisam rūpesčių, emocijų ir dar bala žino kieno šleifui.
Sigurdas džiaugėsi gaubiančia tyla bei tuo, kad škotė nemato, kaip jis surūgęs vaikščioja kažkokiais pakampiais. Kodėl? Toks klausimas kilo natūraliai, tačiau atsakymą reikėjo išmąstyti. Gal dėl to, jog dažniausiai būtent šiaurietis išlikdavo gana šaltakraujiškas įvairiose situacijose. Tarkim, duobėje, kai sugebėjo stebuklingai surasti išeitį ir nepamesti galvos. Taip svarstydamas vaikinas nejučia nusuko į šoną, po gaiviai šlamančia lapija. Jis atsipalaidavo, mintys taip stipriai nebekankino, vietoj to paukščių balsai užpildė sąmonę, kol staiga… Staiga išgirdo juoką. Jis buvo toks netikėtas, toks keistai pažįstamas, bet kartu ir niekad nepatirtas, kad islandas sustojo kaip žaibo trenktas. Pavasariški potyriai iškart buvo užmiršti, venomis nutekėjus to nepaprasto garso aidui. Kažkas viduje kuždėjo, kad jis priklausė Deoiridh, nors protas nepriėmė to - atrodė per daug neįtikima. Vis dėlto, iš kur jis sklido? Susimąstė, smalsiai pakeldamas akis aukštyn. Ten, vaikino netikėtumui, slėpėsi medinis namelis su kopėčiomis.
Kadangi jos buvo nuleistos, tai reiškė nebylų kvietimą užkopti. Ir galų gale įsitikinti, jog nuplevenęs juokas egzistavo tik kaip iliuzija.
Nieko nelaukdamas pradėjo lipti viršun, iki tol, kol Sigurdas gerai galėtų ištyrinėti statinio vidų. O gal čia net ir šiek tiek pailsėti, mat jis buvo puikios būklės. Deja, vos tik galva iškilo pro kraštą, akys iškart užfiksavo nelauktą vaizdą - Deoiridh ir kadaise sutiktą Ryan, varlės (dabar gal net ir kelių) savininką. Gaila, bet ši lengvinančioji aplinkybė nė kiek nepadėjo išlikti nesmukus šviesiaplaukio akivaizdoje. Viskas aišku. Nutarė jis, sėdintiems mokiniams atrodantis tarsi rūstus skandinavų dievas, teisiantis paprastus mirtinguosius. Nors išoriškai nedaug pasikeitė, širdyje pasijuto kiek įskaudintas, iš dalies ir dėl savo kaltės. Ji jaučiasi daug geriau be manęs? Tai po šimts kalnų trolių, kodėl ji taip ilgai bendravo su… Neliko noro baigti minties. Kone pradėjo jausti, kaip kažkas degina viduje skylę, lyg degtuką būtum prinešęs prie popieriaus lapo. Tačiau gal išvados - neteisingos? Gal per greitai buvo priimti sprendimai? Štai tokia abejonė netruko nedrąsiai leisti savo šaknis.
Vis dėlto nejauki akimirka užsitęsė pernelyg ilgai, skvarbus žvilgsnis galėjo pasirodyti esantis pernelyg įdėmus.
-Sveiki, - iš pradžių neryžtingai, o po to kur kas užtikrinčiau prabilo šiaurietis, iš paskutiniųjų stengdamasis nedaryti nieko neapgalvoto. - Ką veikiat? Galiu prisijungti?
Tardamas šiuos žodžius daugiau žvelgė švilpio pusėn ir, nelaukdamas jo reakcijos, įsiropštė į namelį. Apėmė de javu, tarsi… taip! Ši situacija netikėtai priminė Sigurdui žiemą, kai lyg niekur nieko įsiveržė į kažkokį kambarį ir nutraukė herbologo bei škotės pasisėdėjimą. Dabar viskas panašu - tik profesorių pakeitė mokinys. Net anksčiau sklandžiusi atmosfera buvo patirta jau seniau. Tad nenuostabu, kad po kelių sekundžių jis gailėjosi įsiveržęs kaip rudeninis vėjas, be gailesčio nužudęs vykusį pokalbį. Bet iš tikrųjų viduje grūmėsi kelios jėgos. Troškimas išsiaiškinti, graužimasis dėl impulsyvumo, gaivališkas noras spjauti į viską ir elgtis pagal užplūdusią ne itin gerą nuotaiką. Vienintelis dalykas, kuriuo slapta džiaugėsi, tačiau gėdijosi pripažinti, buvo atskleista juoko kilmė.
-
Žieminis vėjas papūtė kiek stipriau. Švilpis silpnai pasipurtė. Nors čia vėjas užpūsdavo kiek silpniau, kadangi sienos vis tiek šiek tiek sudarė užuovėją nuo žvarbaus žiemos vėjo.
- Iš tiesų taip. Nors man teko gana ilgai jas analizuoti, kad suprasčiau visą jų elgesį, kadangi varles augina nedidelė dalis mokinių, - pritarė vaikinukas. Jis pats analizavo kiekvieno turimo gyvūno elgesį, kadangi tai kartais būdavo labai naudinga. Net ir magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokose šis dalykas buvo naudingas. Juk reikia kuo geriau suprasti visų gyvūnų elgesį ir tam, kad jei tave užpultų kažkur gamtoje ar per užduotį galėtum pabėgti ar išsigelbėti.
Kito Deoiridh atsakymo laukti teko kiek ilgiau nei praėjusio. Tai jaunuoliui buvo kiek keista, kadangi klausimas jam atrodė gana paprastas.
Antra atsakymo dalis nustebino vaikiną, bet jis ir pats nusijuokė.
- Ar jos dažnai šokinėja Danielai ant galvos? - pasidomėjo vaikinas su šypsenėle. Jo varlės kartais irgi mėgdavo pašokinėti kitiems ant galvų, bet Jones dažniausiai to nematydavo, kadangi atlikdavo praktiką ar šiaip kažką.
Po kelių akimirkų prie įėjimo į namelį pasimatė šviesūs plaukai. Greitai prie pasimatė, kad šie plaukai priklauso vaikinui. Sigurd. Švilpynės koledžo atstovas su juo buvo susitikęs, tada kai diskutavo apie varlių vardus. Atrodo, kad prie ežero.
- Labas, - tarė šviesiai rudų plaukų vaikinas draugiškai nusišypsodamas. - Mes kalbamės. Žinoma, kad gali prisijungti, - tarė rudų akių savininkas vis dar su šypsena veide. Jis visada stengdavosi būti draugiškas, tad tai darė ir dabar. Juk Deoiridh greičiausiai neprieštaraus Sigurd buvimui čia. Jones pavardės savininkas, berods ne kartą matė juos atliekančius praktiką kartu. Na, nebent jų praktikos atlikimo santykiai yra tokie kaip jo ir Marlenos. Tada tikrai bus keista.
-
Deoiridh suprato, kaip yra apmaudu, kad ji nepradėjo su Ryan nebendrauti seniau. Su šiuo žmogumi kalbėtis kažkodėl buvo lengva. Galbūt dėl to, kad jis mylėjo gyvūnus, o tapimas animage ir pačią Deoiridh privertė susidomėti daugiau kojų turinčiais Žemės gyventojais. Su švilpiu plepėti buvo tikrai paprasčiau nei su... Tos minties mergaitė nebaigė.
Nors kalbėtis nebuvo sunku, Deoiridh vis tiek nerado, ką pasakyti, tad teko paprasčiausiai tylėti. Vienas toks islandas, besimokantis šitoje mokykloje, prie to jau buvo pripratęs. Na, tikriausiai. Teliko tikėtis, kad Ryan tokio tylumo taip pat neišsigąs.
- Ne taip dažnai, kaip aš norėčiau, - sumurmėjo Deoiridh nelabai užtikrintai. Nesinorėjo parodyti, kokia yra neišauklėta ir bjauri - šis vaikinas buvo pakankamai draugiškas, kad norėtųsi nesusigadinti šiokio tokio bendravimo.
Nespėjus daugiau nieko pasakyti ar padaryti į namelį atėjo trečias asmuo. Deoiridh nerūpestingai pažvelgė į įėjimą ir tą pačią akimirką apsidžiaugė, kad nesėdi prie pat durų: būtų kuo gražiausiai nusivertusi ant žemės, užsigavusi ir apsijuokusi.
- Labas, - pagaliau pavyko pražioti burną. Ir kodėl Sigurdas turi nuolat apsireikšti pačiu netinkamiausiu metu? O jeigu jis pagalvos, kad... Ne, šitaip galvoti negalima.
- Kalbamės apie varlių ypatumus, - išspaudė grifiukė. Tai kažkuria prasme buvo tiesa, jie išties kalbėjo apie varles. Ką daryti, kad islandas nesupyktų ir neįsižeistų? Deja, mergaitė neįsivaizdavo, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose, tad visiškai nežinojo, kaip dabar elgtis. Galvoje sukosi įvairiausios mintys, tačiau nė viena iš jų nebuvo tinkama šiai situacijai. Kaip dabar paaiškinti, kad ji džiaugiasi, kad Sigurdas atėjo čia? O ar ji džiaugiasi? Kažkuria prasme tai nebuvo gerai - dabar galvoje buvo pernelyg daug nepatogių minčių. Kita vertus, susitikti visada smagu, nors bendravimas nėra pats paprasčiausias.
Atrodė, kad Ryan su situacija susitvarkė daug geriau, ir, ko gero, dėl to nereikėjo stebėtis. Jam viskas tikriausiai neatrodė taip komplikuota.
- Smagu, kad atėjai, - nei šį, nei tą sumurmėjo Deoiridh atsargiai pažvelgdama į Sigurdą. Tiesą sakant, dabar labai norėjosi bėgti iš čia kuo toliau.
-
Laimei, jis buvo mielai priimtas. Neaišku, ar Sigurdas būtų sulaukęs tokios pačios reakcijos, jei mintys plūduriuotų virš galvos, puikiai matomos visiems. O emocijos... Vylėsi, kad jų per daug neatskleidė savo žvilgsniu, kuris kažkodėl vengė susidurti su Deoiridh. Todėl žiūrėdamas į besišypsantį švilpį pasistengė kiek nusiraminti. Pavyko. Deja, draugiška bei atvira veido išraiška nelauktai priminė vaikinui, kad pats elgėsi priešingai. Kaltė vėl suspaudė širdį, nors troškimas veikti taip, lyg tų dviejų žmonių nė nebūtų, nedingo. Nedingo ir savanaudiška, grifui nebūdinga mintis, užsižiebusi vos tik išvydo mokinius. Vis dėlto jis šiek tiek linktelėjo galvą, įvertindamas rudaplaukio pastangas išlaikyti gerus santykius. Paskubomis susidaryta nuomonė greičiausiai buvo neteisinga.
-Ačiū. - sumurmėjo, nors padėką galėjai išskaityti tik iš lūpų. Vargu, ar kas nors išvis tai pastebėjo, juk islandas įsitaisė netoli įėjimo, tarsi bijodamas būti išvarytas. Tačiau dabar žinojo, jog buvo laukiamas. Net tai suvokdamas, arčiau nepasislinko. Arčiau Deoiridh, kuri pagaliau išdrįso prabilti. Ir kuriai kol kas adresavo tik vieną trumpą žodelį:
-Aišku. - reikėjo kažkaip leisti suprasti, jog jos tylus sakinys buvo išgirstas. Dvejojantis žvilgsnis vis dar liko nuleistas.
Vis dėto animagė kalbėjo lyg per prievartą, todėl Sigurdas suglumo, nenutuokdamas, kaip elgtis tųdviejų, o ypač jos, akivaizdoje. Tylėti? Klausti? Namelin atviliojęs juokas niekaip nepaliko sąmonės, bet jis nesirengė apie tai teirautis, nebent Ryan kažkokiu būdu pasišalintų. Net ir tuomet egzistuotų gana didelė tikimybė, jog tiesiog pabūgtų. Sutriktų. Ar… nuraustų. Po galais, juk aš ne kokia merga, kad raudonuočiau kaip burokas! Priekaištingai pagalvojo vaikinas, tamsesniajai sielos pusei užkariavus mintis. Jis kone iškart pasigailėjo taip pasvarstęs, tačiau buvo per vėlu. Susitvardė kaip tik laiku, kad išgirstų vos suprantamą murmesį.
Islandas greitai kilstelėjo galvą, tikriausiai norėdamas perklausti škotę - lyg tyčia, tą akimirką jų akys susitiko. Ar ilgam, sunku pasakyti, bet pasistengė kuo greičiau jas nukreipti kur nors kitur, mat grifas netikėtai krūptelėjo. Ne dėl to, kad pasijuto nejaukiai. Tas žvilgsnis… jis išsakė tai, kas buvo nepasakyta. Patvirtino tai, kuo buvo abejota. Jis įtikino, jog Deoiridh nemelavo - išties nieko nevyko tarp jos ir Ryan. Ryan! Sigurdas visiškai užmiršo apie namelyje esančią dar vieną žmogaus egzistenciją, tad dėdamasis, kad viskas yra gerai, pasisuko į rudaplaukį. Tyliai analizavo gautą informaciją, kuri netrukus atskleidė dvi nelabai malonias tiesas: neatrodė, kad mokinė trokštų čia būti, be to, bent dalies šiauriečio veiksmų priežastis buvo paprasčiausias pavydas. Nors mintyse vaikinas dėl to be gailesčio keikė save, pirmoji naujiena buvo kur kas svarbesnė.
-Ar tau neatrodo, kad Deoiridh prastai jaučiasi? - paklausė švilpio. Tai yra vienintelis dalykas, ką galėčiau padaryti, nesukeliant per daug… Kita vertus, gal Ryan jau seniai… Jis sunkiai atsiduso, nė nemėgindamas to slėpti. Na ir sunkus tas gyvenimas...
-
Nejaukumas pradėjo sklandyti ore. Gal švilpiui tik taip atrodė, bet jam nebuvo jauku. Iš tiesų švilpiui atrodė, kad tarp Deoiridh ir Sigurd kažkas įvyko. Tik jis vis dar nesuprato kas. Ar romanas ar koks nors pyktis ar dar kažkas. Variantų buvo tikrai daug. Deja, Švilpynės koledžo atstovas ne taip gerai analizavo žmonių veiksmus, kaip gyvūnų, tad jam teko tik svarstyti ir spėlioti, kuris variantas būtų tinkamesnis. Dėl to tylėjo ir mąstė. Mąstė apie visus galimus variantus ir apie tai ką reiktų daryti jam. Iš tiesų jis svarstė apie pabėgimo variantą. Jis, faktiškai buvo geriausias jam, bet pabėgdamas jis pasielgtų labai nedraugiškai, o jis tikrai nenorėjo atrodyti nedraugiškai. Juk nedraugiškumas visai ne švilpių bruožas, o jis stengėsi atitikti tą švilpišką švilpį. Apskritai jis visada stengdavosi atitikti kažkokius standartus. Visada stengėsi būti toks koks kiti tikisi, kad jis bus. Na, dažniausiai stengdavosi, kadangi kartais jam tiesiog nepavykdavo būti tokiu. Jis arba persistengdavo, arba spaudavo į viską ir tiesiog būdavo toks koks yra. Toks netobulai tobulas(o gal tobulai netobulas).
Tobulybės ir netobulybės klausimas dažnai kankindavo vaikiną. Kodėl iš viso vyrauja kažkokie standartai, kurie priverčia kai kuriuos jaustis nesmagiai, blogai. Kodėl dėl netobulybės ir tobulybės standartų iš kai kurių žmonių yra tyčiojamąsi? Kodėl dėl tų patyčių nyksta jaunuolių gyvybės? O ar tai opi problema tik žiobarų pasaulyje ar ir burtininkų pasaulyje? Juk burtininkai neveda statistikų apie savižudybes...
Iš minčių Jones pažadino Sigurd'o klausimas. Rudaplaukis nebuvo pastebėjęs kažko neįprasto Deoiridh elgesyje. Bet gal jis nepastebėjo nieko todėl, kad su Deoiridh nebuvo tiek daug bendravęs? Juk jie buvo susimatę vos keletą kartų Hogvartso teritorijoje ir keletą kartų pamokose.
- Na, man nepanašu, kad ji jaučiasi blogai... Deoiridh, kaip tu jautiesi? - paklausė švilpis. Vis tiek mergina girdėjo jų pokalbį, tad kodėl gi nepaklausus kaip ji jaučiasi jos pačios.
-
Deoiridh ir vėl sugebėjo pakliūti į kvailai nepatogią situaciją. Dar ką tik mėgavosi ramiu pašnekesiu su Ryan, o štai dabar nežino, ką daryti, ir, tiesą sakant, nori, kad švilpis tiesiog pasišalintų. Žinoma, to prašyti ar net drįsti apie galvoti nebuvo galima, tad mergaitė tylėjo. Atrodė, kad niekada nepakels akių: buvo pernelyg baisu susitikti su Sigurdo žvilgsniu.
Deja, kaip ir visada islandas sugalvojo pakelti akis pačiu netinkamiausiu metu, ir jų žvilgsniai susidūrė. Rudaplaukė stengėsi išlaikyti žvilgsnį ir spėjo pastebėti, kaip koledžo draugas krūptelėjo. Tai labai sutrikdė, ir ji sutrikusi žvelgė į vaikiną. Vis dėlto jis, atrodo, nusprendė skirti dėmesio ir trečiajam namelyje atsidūrusiam žmogui. Deoiridh liūdnai nuleido galvą. Neįsivaizdavo, ką dabar galvoja Ryan, bet kažkodėl atrodė, kad tuoj praras žmogų, kuris gali tapti draugu. Tyliai atsidususi Deoiridh išgirdo Sigurdo žodžius. Jie gerokai nustebino, tad mergaitė pakėlė akis ir jau žiojosi prieštarauti. Vis dėlto nespėjus nieko pasakyti galvą užplūdo mintys. Rudaplaukė sunerimo, kodėl Sigurdas pagalvojo, kad jai kažkas negerai. Negi pastebėjo, kad... O ką jis galėjo pastebėti? Ar padariau kažką ne taip? klausinėjo savęs grifiukė, bet atsakymo nerado į nė vien iš tų klausimų. Reikėjo kuo greičiau sugalvoti, kaip išsisukti iš šios (ne)patogios padėties. O galbūt tai buvo jos šansas? Šansas padaryti ką? Ką jai reikėtų padaryti?
Išgirdusi Ryan'o atsakymą Deoiridh suprato turinti pasinaudoti šia situacija. Nesinorėjo meluoti tam, kuris galėjo būti draugas, bet šią akimirką tai, kas vyko tarp jos ir Sigurdo, buvo svarbiau.
- Iš tiesų pasijutau nekaip... - pratarė Deoiridh negarsiai ir dar tyliau sumurmėjo Sigurdui: - Galbūt palydėsi iki Grifų Gūžtos bendrojo kambario?
Jeigu islandas šių žodžių nesupras kaip noro parodyti, kad ji vis dar nori bendrauti, situacija bus visiškai beviltiška. Vis dėlto mergaitė drįso tikėtis, kad Sigurdas yra pakankamai gudrus, kad užuominą suprastų. Daugiau nieko nesakiusi ji atsistojo ir nė nepažvelgdama į vaikinus nusileido kopėtėlėmis žemyn. Be galo tikėjosi, kad Sigurdas netrukus nusileis jai iš paskos.
-
Vieną baisią akimirką atrodė, kad Sigurdas viską išsigalvojo. Tiesiog savaip interpretavo Deoiridh žvilgsnį ir privertė smegenis suvokti, jog tai yra gryna tiesa. Tiesą sakant, toji sekundė truko žymiai ilgiau - ištisą siaubingą amžinybę. Švilpio abejonė tarsi tvirtino, kad islandas suklydo. Apsikvailino per visą pilvą. Todėl net nebandė pakelti namelio grindimis karštligiškai beklaidžiojančių akių. Nors giliai širdyje norėjosi paprieštarauti Ryan: ,,Argi tu nematai jos žvilgsnio? Ar nematai? Pažvelk!" Laimei, jis bent jau pasiteiravo to merginos.
Vis dėlto trečio žmogaus buvimas nedavė nieko gero. Tik sutrikimą, tylą ir nejaukumą. O gal kiekvienas tai skleidė sulig kiekvienu iškvėpto oro gurkšniu? Pamažu nuodijo patalpą, kol vienas neištvers ir išeis? Jei taip, tai kada? Vaikinas skendo niekur nevedančiuose apmąstymuose, kai išgirdo škotės atsakymą. Žaibiškai kilstelėjo galvą, spjovęs į tai, ką galėjo ir ko negalėjo pamanyti švilpis.
Keistai dilgtelėjo paširdžiuose. Islandas suvokė, kad idiotiška fantazija nuojauta pasitvirtino. Aišku, kiek palengvėjo, tačiau buvo dar ne laikas atsipalaiduoti. Vos girdimas klausimas - prašymas privertė jį atsitraukti nuo amžinai skubančio pasaulio ir žvilgtelėti Deoiridh veidan. Kažką ji tuo norėjo pasakyti... Tarė sau linktelėdamas Sigurdas, stengdamasis ignoruoti nelaiku sukilusias emocijas. Akimis nulydėjo tarsi saulė besileidžiantį merginos siluetą ir atsisuko į Ryan.
Vaikinas pasijuto nejaukiai - švilpis rodėsi gana malonus bei draugiškas, bet su juo taip elgiamasi nebuvo. Net atsisveikinimo neišgirdo iš škotės, tačiau... Eh, kas jis toks, kad teistų? Beliko pačiam išlaikyti malonų toną:
-Ee... Gal kurį nors kitą kartą susitiksim ir pasišnekėsim. Iki! - dar šūktelėjo imdamas leistis žemyn. Islandas drįso abejoti, ar tas pareiškimas kada nors išsipildys. Atsidūrus lauke tartum akmuo nusirito nuo krūtinės, jis atsiduso iš palengvėjimo. Apsižvalgęs pamatė laukiančią Deoiridh.
-Eime? - tyliai paklausė. Kažkodėl jautėsi geriau nei namelyje, nors... Nors... Šiaurietis pamėgino sutramdyti paklydusias mintis, kai jiedu pamažu žingsniavo pilies vartų link.
-
Švilpio žvilgsnis lakstė nuo Deoiridh iki Sigurd ir atvirkščiai. Šita situacija buvo labai keista ir netgi šiek tiek nemaloni. Kažkodėl būtent šias emocijas vaikinas jautė namelyje. Bet gal jam tik taip atrodė? Gal iš tiesų situacija nebuvo tokia? Deja, paklausti jis nelabai galėjo.
Jones pasitvarkė savo plaukus kiek susinervindamas. Ta tyla, kuri tvyravo čia buvo tikrai ne ta malonioji tyla. Ši tyla slėgė Ryan'o mintis. Greitai ji buvo nutraukta animagės žodžių. Pasirodo ji iš tiesų jautėsi blogai. O kaip Jones to nesuprato? Gal todėl, kad jis nelabai pažinojo Deo? Greičiausiai jo variantas buvo teisingas.
- Iki pasimatymo, gal, - ištarė vaikinukas draugišku tonu. Iš tiesų jis liko kiek nesupratęs visos situacijos, tad susirinkęs Varlytę, lėtai išlipo iš namelip ir nuėjo priešingon pusėn nei buvo Hogvartsas, mat į pilį grįžti nenorėjo.
-
Tą šiltą šeštadienio priešpietę Alanas iš pilies patraukė į namuką medyje. Jį buvo radęs praeitais metais, kai klajojo kartu su Dingu. Tas dabar linksmai liuoksėjo, traškindamas medžių lapus nukritusius ant žemės. Senkleris džiaugėsi, kad šiandien nuskilo toks puikus oras ir kad išeis čia pabūti.
Pagaliau pasiekė namelį. Išlankstė kopėtėles ir užsikorė viršun. Dingas liko apačioje, bet dėl jo Alanas nesuko galvos. Šuo atsidrėbė saulės atokaitoje ir patenkintas apsilaižė. Berniukas smagiai pagalvojo, kaip jam su tokiu kailiu gali patikti tysoti kaitroje? Bet tai buvo tik menkas minties šmėstelėjimas galvoje ir jis ėmėsi darbo.
Alanas nusiėmė nuo pečių kuprinę. Ji buvo puiki todėl, kad Auris užbūrė ją nesusekamaisiais išplėtimo kerais. Žinoma, toji kuprinė jam ir priklausė, Bet alanui pusbrolis ją paskolino.
Iš kuprinės gelmių raudonplaukis ištraukė porą buteliukų pasukų punšo, žvakutes, degtukus, Porą paprastų lentelių, iš kurių padarė mažą paaukštinimą, kad būtų kaip staliukas. Ant jo pastatė butelius ir dar šiltą kvapnų obuolių pyragą. Jis vaikinukui siejosi su jaukiais prisiminimais, buvo toks paprastas, todėl šį rytą paprašė Aurio, kad jį iškeptų. Keista, bet jo nereikėjo ilgai įkalbinėti. Senkleriai nuėjo į kambarį iki pareikalavimo, kuris jų prašymu virto virtuvėle ir ten smagiai kalbėdamiesi paruošė pyragą. Taip jauku su pusbroliu Alanui jau seniai nebuvo. Tuos senus prisiminimus dabar berniukas išgrūdo į šalį. Kol kas.
Taigi ant pyrago atsargiai sudėliojo žvakutes. Tiek, kiek Dori sukako metų.
Viską atlikęs, ėmė jos laukti. Truputį jaudinosi. Pats nežinojo kodėl. Ar jai patiks? Gal ji nori rimtai pasikalbėti ar dar ką. Bet Alanas tiesiog norėjo pasveikinti draugę su praėjusiu gimtadieniu.
Staiga, jis išgirdo Dingą smagiai suskalijant. Šuo užuodė kažką pažįstamą ateinantį prie namelio ir smagiai nubėgo pasitikti. Turbūt Dori. Pamanė Grifiukas ir skubiai sudegė žvakutes.
-
Buvo graži šeštadienio popietė. Pati mokslo metų pradžia, praėjo vos viena savaitė. Buvo tiek daug reikalų, kad trylikmetė taip ir nespėjo Alanui papasakoti nei apie svarstymą Magijos Ministerijoje, nei apie tai, kad Juzefas liepė jai ir Levandai iš herbologijos šiltnamių pavogti krameblijų lapų bei kad per tą siekėją numirė mergaitės voras.
Todėl ji tiesiog tekina lėkė link namelio medyje, kur jai nėra tekę būti. Kur tas namelis, ilgai ieškoti nereikėjo, mat prie reikiamo medžio buvo Dingas. Tamsiaplaukė paglostė gyvūną ir užlipo į namelį, o tada...
Tą pačią sekundę Mendel išsižiojo, o jos akyse sutvikos kelios laimės ašaros. Tada ji užsidengė delnais burną ir galiausiai nuleido galvą, užsimerkė ir ėmė pusiau šypsotis, pusiau juoktis. Ji negalėjo patikėti, ką mato prieš akis. Regis, Alanas bus sumanęs pasveikinti mergaitę su neseniai praėjusiu gimtadieniu. Tai štai kodėl jis to klausė, kai buvome susitikę Londone, mintyse pagalvojo klastuolė. Tėvai su gimtadieniu mergaitės išvis nepasveikino, todėl ta laimė dabar buvo dar didesnė, nei būtų buvusi šiaip.
Ant staliuko iš lentelių buvo pora butelių pasukų punšo, kvepiantis pyragas, į kurį buvo įsmeigtos žvakutės. Dori stovėjo ir žiūrėjo tai į stalą, tai į Alaną, ir staiga netikėtai puolė Alanui į glėbį. Stipriai stipriai jį apkabino taip norėdama padėkoti ir jau žiojosi ištarti padėkos žodžius, tačiau tą pačią akimirką kažkas atsitiko ir Mendel nežmoniškai susigėdo. Ji atsitraukė kiek tolėliau nuo draugo, o jos žandai buvo paraudę. Galiausiai atsisėdo prie staliuko ir tada tarė:
- Labai labai ačiū, Alanai.
Dori ir šypsojosi, ir kikeno. Ji visa buvo apimta teigiamų emocijų, net kažkokio adrenalino. Ir balo, ir raudo vienu metu, tiesą pasakius, nelabai suprato, kas su ja darėsi.
-
Jis pasijuto laimingas. Ne kitaip. Galbūt toks laimingas šioje mokykloje buvo pirmą kartą per visą čia praleistą laiką. Tokios džiaugsmingos Dori reakcijos tikrai nesitikėjo. Berniuko veide pasirodė plati šypsena. Ir jis vos spėjo ištiesti rankas, kai ji netikėtai puolė jam į glėbį. Norėjo tada pasakyti, kad ji be galo graži, kai šypsosi. Kai neslepia savo mielos šypsenos.
Dori atsisėdus prie stalelio, Alanas tebesišypsojo. Ir kai merginos emocijos kiek nuslūgo jis pasakė.
- Su gimtadieniu. Labai tikiuosi, kad šie metai atneš tau daug džiaugsmo ir laimės. - Ir ištiesė jai medinę dėžutę, gulėjusią šalia.
Ant dėžutės dangčio Alanas nutapė slibiną. Iš slibiniūkščio nasrų driekėsi liepsnos. Jis stovėjo ryžtingas, išskleidęs sparnus. Akyse žibėjo užsispyrimo kibirkštėlės. Alanas labai norėjo, kad slibinas atrodytų kuo tikroviškesnis. Sugadino daug dėžučių, kol gavo tokį, kokio reikėjo. Dabar slibinas atrodė tarytum gyvas. Regis palietus dėžutę galėtumei užčiuopti jo kietus žvynus. Viduje buvo knyga. Joje aprašyti įvairiausi įdomus burtai ir kerai. Taip pat ten buvo įvairių saldainių ir dėžutė. O ten du amuletai. Vadinamasis saugas.
- Sugalvok norą. Linksmai pasakė.
Šį nuostabų šeštadienį žvelgdamas į laimingą Dori veidą pajuto tikrą laimę, po Frederikos mirties.
-
Dori jau ketino pradėti kažką taukšti, bet... bet pasirodė, kad tai buvo dar ne viskas. Jai buvo taip malonu, jog Alanas suruošė tokią šventę, ir ji jau tikrai nebesitikėjo, kad gali būti dar kažkas, tačiau raudonplaukis įteikė jai medinę dėžutę, kurios prieš tai trylikmetė nematė.
Paėmusi dėžutę į rankas Mendel suprato, jog tai yra grifo pieštas slibinas. Ji nustebo, nes nesitikėjo, jog Alanas taip gražiai piešė. Taip, žinojo, kad berniukas mėgo tapyti, tačiau tikrai nemanė, jog jis tai daro šitaip gerai. Klastuolė pagalvojo, kad dėžutė skirta kam nors sudėti, ir ją atidarė, o tada laukė dar vienas nustebimo pliūpsnis, nes dėžutė nebuvo tuščia. Joje puikavosi knyga apie kerėjimą, saldainiai, du amuletai. Tamsiaplaukė vėl išsižiojo iš nuostabos, jau nežinia kelintą kartą šiandien, ir išėmusi dovanas jas apžiūrinėjo, akyse vėl sublizgo laimės ašaros. Galiausiai ji padėjo dėžutę su dovanomis kiek tolėliau ir pažvelgė į Alaną.
- Oho... Ačiū, - šypsojosi. - Oho... Aš... Vau. Aš net nežinau, ką pasakyti. Tu mane tikrai labai labai nustebinai. Ačiū. Labai labai.
Dori buvo taip keista jaustis tokiai svarbiai, net mylimai. Akimirką ji pagalvojo, ką ji darys vasario mėnesį, kai ateis eilė sveikinti Alaną su gimtadieniu. Juk jis jai padovanojo šitokią dovaną, o iš kur ji gaus pinigų, kad kažką gero nupirktų draugui? Tačiau vasaris buvo dar toli, todėl mergaitė stengėsi apie tai negalvoti. Dar buvo laiko.
Dori sugalvojo norą ir užpūtė žvakutes.
-
Viskas klojosi tiesiog super puikiai. Nuotaika buvo kuo šauniausia ir Šiandien Alanas nebegalvojo nei Apie Adrijo daromas nesąmones, nei apie savo mamą, nei apie bet ką kitą.
- Nėra už ką. Labai džiaugiuosi, kad tau patiko. Tik nežinau ar žinai kas yra saugas. Ir kodėl ten yra du amuletai. Žinai, kažkaip pagalvojau dar vasarą, kad tu amžinai įsiveli į visokias istorijas. Visokie eksperimentai ir taip toliau. Jei nešiosi saugą, jis nukreips užkeikimus ar kokių nors juodąja magiją užkerėtų daiktų poveikį nuo tavęs. Aišku, kautynėse jis nenaudingas, kerų nesulaikys. Bet užkeikimai ar kas panašaus, apie ką net nežinai tavęs nepasieks. Na o antras amuletas. Kada nors tu jį galėsi kažkam atiduoti. Bet gerai apie tai pagalvok. Turi atiduoti kam nors, kuo tu tikrai pasitiki. Jei tarkim tau nutiktų kas nors, ar tam žmogui, kuris turi antrą saugą, tereikia paimti jį į ranką ir mintyse pašaukti to žmogaus vardą ir pagalvoti, kad reikia pagalbos. Tas, ką šauksi pajus tai. Amuletas įkais ir nušvis melsva spalva. Pašauktasis ar tu pati žinos kur reikia lėkti padėti. - Baigus pasakoti, Dori užpūtė žvakes ir jos visos užgeso. Buvo jauku ir šilta.
- Na, tai pasakok, ko ten prisidirbai per vasarą?
Linksmai paklausė jis.
-
Dori įdėmiai klausėsi Alano pasakojimo apie saugą. Ji nesitikėjo, kad šie amuletai dar ir turi tokią didelę naudą. Mendel šypsojosi. Senkleriai tikri magai, mintyse pagalvojo prisiminusi Aurio pamoką apie laidininkus. Jai tai pasirodė šiek tiek panašu, ir Dori ėmė svarstyti, kiek dar daug magiškų dalykų ji nežino ir nepažįsta, ir kaip būtų įdomu pamatyti Alano namus. Tikriausiai ten pilna įvairiausių trylikmetei nepažįstamų, bet įdomių dalykų.
Dori norėjo čia ir dabar duoti antrąjį saugą Alanui, tačiau kažkodėl susilaikė. Ne dabar, taip pat mintyse pagalvojo. Nebūk per saldi, irgi mintyse pridūrė.
Kai grifas paklausė apie vasarą... na, Dori galvojo, kad apsibliaus pradėjusi visus tuos pasakojimus. Mergaitė buvo šiek tiek pasikeitusi, ne tokia linksma ir tauškalė kaip anksčiau, bet dabar to pastebėti tikrai negalėjai, nes šią akimirką ji jautėsi laimingiausia pasaulyje. Tiesą pasakius, nebuvo tokios akimirkos, kai tamsiaplaukė būtų džiaugusis labiau nei dabar. Todėl ir pasakoti apie tuos visus dalykus - svarstymą Magijos Ministerijoje, krameblijų paieškas ir Džo žūtį - nebuvo taip sunku, kaip būtų buvę įprastai.
- Pirmiausia norėčiau atiduoti tau knygą, - šyptelėjo ir išsitraukė ją iš kuprinės. - Perskaičiau nuo pat pradžios iki galo, buvo išties beprotiškai įdomi. Apie Delegardžius irgi buvo užsiminta. Bet nieko intriguojančio neradau, - padavė veikalą draugui.
Tiesa, Dori pastebėjo, kad Delagardžių giminės nuotraukoje viena moteris buvo stebėtinai į ją panaši, tačiau stengėsi šį faktą ignoruoti, todėl ir Alanui apie tai nieko nesakė.
- Pirmiausia, tai vasarą tas Juzefas pasikvietė mane ir Levandą ir liepė pavogti iš mokyklos tokį augalą. Kramebliją. Mes su Levanda tai jau padarėme. Vakar vėlai vakare. Nusliūkinome į šiltnamius ir paėmėme.
Iš tikrųjų krameblijos šiltnamiuose merginos pačios nerado. Tačiau rado visiškai nusitašiusį Matthew, kuris augalą joms ir atidavė. Dori nesakė to Alanui, nes nenorėjo, jog kas nors apie profesorių sužinotų tokį dalyką. Na, kad jis vienas gėrė šiltnamiuose, tamsoje. Tad šitą susitikimą su Turner mergaitė išbraukė iš pasakojimo.
- Perdavėme krameblijos lapus Juzefui, na, nes tik lapų jam ir reikėjo. Siūlėme visą augalą, tačiau jis nesutiko, sakė, kad nemoka auginti gėlių. Tas augalas, jis gali pasėti žmogui nerimą, baimę. Na, ir dar... apsaugoti nuo pagirių, - sukikeno. - Paskui mes... na, žinai, kitą savaitgalį laukia išvyka į Kiauliasodį. Tu tik niekam nesakyk, bet aš ir Levanda su juo susitiksime.
Dori nutuokė, kad tai Alanui nepatiks. Tačiau kažkas viduje neleido slėpti tai nuo draugo ar juolab meluoti. Klastuolė pati stebėjosi savo atvirumu ir nuoširdumu.
- Bet į Kiauliasodį aš negalėsiu neštis burtų lazdelės. Žinai, kodėl? Todėl, kad... kad vasarą aš susprogdinau savo tėvų televizorių, nes mama galutinai išvedė mane iš kantrybės. Ir mane svarstė Magijos Ministerijoje.
Per daug plėstis mergaitė nenorėjo, nes tie prisiminimai jai buvo labai nemalonūs.
- Mane išteisino, bet metus laiko aš burtų lazdelę galėsiu turėti tik Hogvartse, - susiraukė. - Pasirodo, kad neveikia žymikliai, tikriausiai yra tik tuščios kalbos. Tiesiog Magijos Ministerija galbūt ne visada sugaudo tokius nepilnamečių paleistus nepavojingus kerus. Gerai, kad tada vasarą kavinėje mes neįkliuvome, - atsiduso. - O kai panaudojau kerus namuose, iškart prisistatė Ministerijos darbuotojai. Gerai tu man sakei, Alanai, - Dori išspaudė šiokią tokią šypseną. - Prisižaidžiau.
Dori kiek pažiūrėjo kažkur į tolį tylėdama. Tada toliau tęsė pasakojimą.
- Ir Džo aš nebeturiu. Juzefas kažką testavo su tuo savo siekėju. Džo buvo prie pat to daikto kišenėje ir... nuo kažkokių Juzefo bandomų kerų jis mirė, - trylikmetė ir vėl žiūrėjo į tolį. - Žinau, kad nereikėjo laikyti to rutuliuko prie pat savo voro. Žinau. Bet nemaniau, kad gali kažkas tokio atisitikti... Pameni, kaip per herbologiją Levanda trumpam garsiai prabilo vyrišku balsu? Ir vėl Juzefo žaidimai. Idiotas. Kad jau buvo po pietų, tai galvojo, jog baigėsi pamokos. Gerai, kad Matthew. Tai yra, kad profesorius Turner, - pasitaisė, - pamanė, kad Levanda išsidirbinėja.
Pakili nuotaika šiek tiek išblėso. Tačiau šią akimirką Dori vis tiek buvo ramu ir jauku. Ji gerai jautėsi būdama šiame namelyje su Alanu ir jam viską pasakodama. Tiesiog to, kas buvo, neištrinsi.
-
Berniukas subruko knygą į kuprinę be jokio atsargumo ar pagarbos tai senai knygai. Reikės paskui užnešti Auriui.
Oho. Dori vasara buvo tiesiog stulbinančiai trenksminga. Jis net nežinojo ką pasakyti. Pagalvojo, kad ją galėjo pašalinti iš mokyklos ir pasidarė nyku.
- Na gaila, kad mano žodžiai išsipildė. O... Ar tavo tėvai. Gal tai keista mintis, bet ar jie tau leis grįžti namo per atostogas? - Jo tėvas šimtą kartų sakė, kad mielai atsižadėtų sūnaus, tai jei Dori taip prisiveikė, kad net gavo svarstymą, ką galvoja jos tėvai?
Tas Juzefas Alanui visai nepatiko. Reikėjo sudaužyti siekėją, kai tas buvo mano rankose.
- Nėra vadinasi tas eksperimentas toks nekaltas. Labai gaila, dėl tavo voriuko. Bet jei jis sugebėjo jį nužudyti, tai kas bus vėliau? - Viską Alanas būtų atidavęs, kad šeštadienį galėtų palydėti Dori į tą susitikimą. Tuo labiau, kad draugė negalės neštis lazdelės. Bet žinojo, kad tai neįmanoma. O jei aš būčiau kur nors netoliese? Kur nors, kur galėčiau matyti viską, o manęs niekas.
- O kam jam tie lapai? - Paklausė. Pagalvojus apie Herbologija pasidarė truputį šiurpu.
- Žinai, aš nieko nemačiau ir negirdėjau, kad Levanda pradėjo kalbėti kitu balsu. Adrijas panaudojo mano magijos galias. O aš tuo metu visiškai išėjau iš rikiuotės. - Tai buvo siaubinga. Alanas Nenorėjo to nė prisiminti. O dar ir visa kita, kas nutiko paskui. Negalėjo dabar išmesti tos sielos ar atiduoti Auriui, dėl Henrietos. Dėl to, kad Vendigo kažką su ja daro. O Alanas juk nieko apie tai neišmano.
-
- Manau, kad leis, - atsakė Dori į klausimą apie tėvus. - Tiesiog... ten yra mano kambarys ir aš galiu tuose namuose būti. Galiu eiti pavalgyti ir panašiai. Na, jie manęs neveja. Nors nieko man nebeperka, net drabužių, - tamsiaplaukė susiraukė. - Kalėdų atostogas praleisiu Hogvartse, o vasara dar toli. Dabar stengiuosi apie tai negalvoti.
Trylikmetė žvilgtelėjo į pyragą ir tarė į jį nutaikiusi burtų lazdelę:
- Diffindo!
Pyragas gražiai susipjaustė.
- Winggardium leviosa.
Vienas gabalėlis nuskrido šalia Alano ir Dori laukė, kol draugas jį paims. Ak, kaip gera būti ragana, mintyse pagalvojo klastuolė.
- Nežinau, kas bus toliau su Juzefu ir ta jo nesąmone. Tiesą pasakius, stengiuosi apie tai negalvoti. O krameblija, įtariu, jam reikalinga tokiam eliksyrui gaminti, su kuriuo jis gali kitiems sukelti nerimą. Tačiau nuojauta kužda, jog tas idiotas gal tik nori lengvesnių pagirių, - prunkštelėjo.
Dori labai apsidžiaugė, kai Alanas pasakė, kad negirdėjo, kaip per herbologiją Levanda prabilo vyrišku balsu. Tačiau tai, ką Alanas pasakė po to, trylikmetei nepatiko.
- Kaip suprasti, panaudojo tavo magijos galias? - pakėlė antakį. - Aš maniau, kad jis tiesiog veidrodyje įkalinta siela... Alanai, čia ne juokai. Juzefas bent žmogus, o Adrijus... Papasakok man plačiau apie tai, kas vyksta.
-
Alanas paėmė pyrago gabalėlį. Mintis, kad Dori teks praleisti atostogas mokykloje nebuvo labai smagi. Jis svarstė apie tai jau senokai. Ne, ne apie tai, kad ji bus mokykloje, bet apie kitką. Berniukas norėjo ją kada nors pasikviesti pas save į svečius. Gal dabar būtų pats metas? Bet gal... Ne, gal kitą kartą. Kai namie padėtis bus kiek paprastesnė.
- Gaila, kad tarp jūsų tokie įtemti santykiai. Dori, Bet jeigu tėvai nieko tau nebeduoda, tai kaip tu nusiperki tai, ko tau reikia? Gal tau reikia kokios pagalbos?
Jis tikrai norėjo padėti, jei tik to reikėjo.
Vėliau užsigalvojo apie tą keistą Dori pažįstamą. Kas per vienas tas Juzefas? pagirioms malšinti. Nusišypsojo Alanas. Nesąmonė. Vogti lapus tokiam tikslui. Juk jis galėtų jų nusipirkti.
- Na, įdomu, kaip pasibaigs tas jūsų susitikimas šeštadienį. - Pasakė berniukas.
Tuo tarpu, kai draugai kalbėjosi, Dingui nusibodo gulėti saulės atokaitoje. Šuo atsistojo, nusipurtė ir pasirąžė. Tada, kažką užuodė lapų krūvoje ir ėmė kasti, žerti juos į šalis. Žodžiu, susirado sau veiklos.
- Tai kad aš nežinau. Adrijas. Na jis pakėlė laistytuvą ir palaistė tas sėklas. Aš nežinojau, kad tai išvis įmanoma. Kažkas mus sieja. Bet aš nežinau kas. O jis nesako. Paskui vakare dar susitikau su Henrieta, ir vėl pasirodė vendigo ir ten vyko tokia istorija... Ai, žodžiu, negaliu aš dabar jo kur nors pradanginti. Vėliau kažkada.
-
Dori atsikando pyrago. Jis buvo toks kvapnus ir skanus. Kai Alanas paklausė, kaip trylikmetė nusiperka tai, ko jai reikia, tamsiaplaukė net kramtyti nustojo. Kol kas dar turėjo šiek tiek santaupų iš anksčiau, o šiaip jau pinigų vis pasiimdavo iš tėvų piniginių slapčia.
- Dabar man iš esmės nieko nereikėjo, - atsakė. - Ačiū. Jei reikės pagalbos, pasakysiu...
Nors Mendel tikrai nesiruošė prašyti finansinės pagalbos nei iš Alano, nei iš kažko kito. Kokia gėda! Mergaitė tik stengėsi negalvoti apie tai, kas bus toliau, ir nuvyti šias mintis šalin, nors jos vis dažniau ir dažniau aplankydavo, ypač tada, kai timpos pradėdavo darytis per trumpos.
- Pakėlė laistytuvą ir palaistė jo sėklas? - išpūtė akis Dori. - Alanai, bet juk tai... jeigu jis gali... - trečiakursė jautėsi pasimetusi. - Po velnių, o kur dabar yra tasai Adrijus? Tu jį nešiojiesi?
Kai Dori išgirdo apie Henrietą, širdis suspurdėjo tankiau.
- O kas vyko su Henrieta? Kodėl negali Adrijaus pradanginti?
Dori pagalvojo, kad ta istorija su Vendigo ir Adrijumi yra tikriausiai daug pavojingesnė, nei klastuolė manė iš pradžių.
- Žinai, ar nemanai, kad vertėtų pasakyti Auriui? Manau, jis šitą reikalą sutvarkytų vos per akimirką, - trylikmetė pakėlė antakius ir pažvelgė draugui tiesiai į akis.
-
- Na tu žiūrėk, jei tikrai reikės ko, sakyk. - Ramiai paragino jis. O tada grįžo prie tos temos. Ir kam reikėjo apie tai dabar užsiminti? Nenorėjo šiandien apie viską kalbėtis.
- Nežinau. Mudu turim kažkokią sąsają. Negaliu jo dabar pradanginti, nes Henrietą persekioja tas prakeiktas Vendigo. O aš nemoku jokios indėniškos kalbos, O juk Adrijas moka. Jau nuvijo tą padarą nuo jos. - Alanas neužsiminė, kad vėl vos neprarado savo kūno, savo gyvenimo. Kad buvo vėl pasikeitę.
- Neturiu jo čia. Dabar veidrodėlis guli lagamine. O Auriui. Papasakoti Auriui? - Vaikinukas nusikvatojo.
- Ne. Negaliu jam pasakoti, Jis pasiims Adriją ir sudegins pragaro ugnimi. Jam nerūpi Henrieta. Auris leis jai mirti, nes bijos, kad man kas nors gali nutikti. Aš jį pažįstu. Auris tikrai nemoka kovoti su senoviniais demonais. Bent jau aš taip manau. Jei aš jam pasakysiu, kad Adrijas gali naudotis mano galiomis, ar kad mes vėl apsi... - Jis nutraukė sakinį. Velnias. Įsivažiavau per daug plepėti.
- Žodžiu, Jei Vendigo dings iš horizonto, aš atiduosiu Auriui tą sielą. Bet negaliu dabar.
-
- Vendigo persekioja Henrietą?
Dori buvo išties sunerimusi. Tada, kai jos su Henrieta lankėsi tame neįprastame bibliotekos skyriuje, trylikmetė pajuto keistą jausmą. Ir draugė minėjo, jog jautė, lyg ją kažkas stebėtų. Vadinasi, tai tas pats Vendigo, mintyse pagalvojo trečiakursė. Vadinasi, jis išties grįžo, taip pat galvoje pridūrė.
- Tuomet tikrai turėtum jį laikyti lagamine, manau, - pasakė. - Jeigu jis sugebėjo kažkokiu būdu materializuotis ir neva tau padėti per pamoką...
Kai Alanas pasakojo apie Adriją ir apie tai, kodėl nereikėtų prasitarti apie tai pusbroliui, jis sustojo viduryje sakinio ir nepabaigė minties. Kažkas įvyko vėl, o kas įvyko, raudonplaukis nutylėjo. Ir tai akimirksniu nutraukė Mendel mintis apie visus pavojus, gresiančius Alanui ir Henrietai.
Dori žinojo, kad žmonės turėtų pasilikti sau tam tikrus dalykus. Kad nebūtina vieni kitiems visko pasakoti ir net sveika turėti kažkokių reikalų, kuriuos žinai tik tu pats arba tam tikri žmonės, kuriems tai žinoti reikia. Bet klastuolė apie save Alanui išklojo tiesiog viską ir kažkodėl buvo įsitikinusi, kad ir grifas neturėjo nuo jos jokių paslapčių. Dabar paaiškėjo, kad Dori klydo. Šią akimirką jai pasidarė taip skaudu. Tiesiog Alanas buvo tas žmogus, su kuriuo Dori jausdavosi svarbi ir reikalinga. Ir su Deoiridh šią savaitę kvidičo aikštejė ji taip pasijuto. Bet ji nesijautė grifei lygi. Grifė buvo kur kas vyresnė. Bet vis dėlto ir tu pati gi Alanui nepapasakojai apie tai, kad Deoiridh kvietė tave į svečius per Kalėdas, ir vėl mintyse pagalvojo. Taigi, ne viską ir pati išklojai. Tačiau juk tu negali pasakyti Alanui, kad Deoiridh gyvena su profesoriumi Turner. Tiesiog negali, nors ir norėtum, mąstė.
Mergaitė atsiduso. Taip, ji net ir labai norėdama negalėjo to išpliurpti, nes tai būtų buvę labai nesąžininga tiek Deoiridh, tiek Matthew atžvilgiu. Tai būtų kone išdavystė. Tad galbūt Alano gyvenime buvo kažkas, ko jis negalėjo pasakyti?
Dori žinojo, kad neturėtų taip jautriai reaguoti. Bet Mendel nieko negalėjo padaryti, ją apėmė toks apmaudas. Viduje ji pradėjo niršti. Norėjosi išmėtyti visas vaišes po namelį ir išbėgti, tačiau jai per daug rūpėjo Alanas, kad ji taip pasielgtų. Ir ji suprato, kad šita jos būsena tikrai logiškai nepagrįsta. Todėl Dori nieko nesakė, bet iš jos akių nuriedėjo kelios ašaros.
-
Jau ko šiandien Alanas nesitikėjo, tai ašarų. Kas čia dabar? Tos merginos... Kodėl? Zujo mintis po minties.
jis patylėjo kelias sekundes, bet net ir po to neturėjo supratimo ką čia dabar daryti. Kodėl Dori akyse pasirodė ašaros? Jis perkratė galvoj visą pokalbį. Na regis nieko tokio nepasakiau ar ne? Vaikinukui galvoj netilpo kas čia dedasi.
- Dori, kas? - Teišlemeno atsargiai uždėdamas jai ranką ant peties.
- Kas atsitiko? - Balse skambėjo neryžtingumas.
Gal Jai nutiko dar kas nors siaubingo? Ko ji nepapasakojo. Gal tas siekėjas, arba gal vilkolakiai. O gal iš viso kas nors, ko Aš net nežinau. Taip. Matyt nutiko kas nors blogo, ir tiesiog bekalbant apie viską, ką mes čia aptarinėjom Dori tai prisiminė.
- Dori, ar nutiko dar kas nors?
-
Na štai, mintyse pagalvojo Dori, dabar ir Alaną nuliūdinai, o jis tau surengė tokią šventę. Kvaiša tu kvaiša, nejau nori viską sugadinti, barė save galvoje trylikmetė.
Alanas, norėdamas paguosti Dori, uždėjo jai ranką ant peties. Dar praeitais metais Mendel prisiliesdavo prie Alano šimtus milijonų kartų. Tai kumšteldavo juokaudama ar nerimtai erzindama, tai į parankę įsikibdavo, ir jai vienodai žydėdavo sodai. Tačiau dabar, kai Alanas prie jos prisilietė, Mendel kažkaip pasimetė, pilve ėmė skraidyti drugeliai. Į prisilietimą ji iš to pasimetimo niekaip nesureagavo.
- Nieko, - tyliai tasakė nusišluostydama tas kelias ašaras. - Kažkaip per jautriai sureagavau, - atsiduso. - Nekreipk dėmesio, - pabandė šyptelėti.
Galbūt yra kažkas, ką Alanas nori pasilikti sau, ir vėl mintyse ėmė svarstyti. Nebūtina tau visko žinoti ir visur kišti nosį. Jeigu norės, ateis laikas ir pasipasakos pats, nutarė.
- Žinai, tiesiog šiaip kažkaip neramu dėl tavęs ir Henrietos, - pabandė nukreipti temą. - Jeigu kažkas... na, jei kažkas vyks, jeigu nori, gali man pasakyti, galbūt galėsiu kuo nors padėti... Ir būk atsargus su tuo Adrijumi. Tegul tupi dabar lagamine. Nesuprantu, kaip jam taip pavyko per herbologiją...
-
Nieko. Aha, kur gi ne... Ar tos ašaros pasirodė todėl, jog Dori galvoja, kad nepasitikiu ja? Bet nepasakojau visko tikrai ne dėl to. O gal tiesiog taip nutiko, nes jos pačios vasara buvo sudėtinga ir dar prisidėjo tai, ką pasakiau?
- Bet aš nieko neslepiu nuo tavęs. Tiesiog nenorėjau šiandien plėstis apie Adrijo nesąmones. - Pradėjo kalbėti Alanas.
- Žinai, jog tavimi pasitikiu. Tikrai. Ir na, tiesą pasakius aš pats nežinau kas čia dedasi. Henrietą persekioja Vendigo. Kaip sakiau Adrijas jį nuvijo šalin. Bet... Na tada tiesiog tau nepaminėjau, kad mes su juo vėl susikeitėme, kad aš kuriam laikui atsiradau veidrodėlyje vietoj jo. Adrijas turėjo kalbėti kažkokius užkalbėjimus, turėjo būti stiprus ir žodžiu mes susikeitėme vietomis. Dabar Henrietai atrodo viskas gerai, Adrijas lagamine, nes nežinau ką su juo daryti. Nežinau, ar gerai man jį visur nešiotis. Bet laikyti lagamine irgi nieko gero. Galvoju apie viską. Ką daryti su juo. Kaip sakiau jei atiduosiu Auriui, jei jis sužinos, kad mudu susikeitėm vietomis, kad jis gali naudotis mano galiomis, tai tikrai jį sunaikins. Bet aš nenorėčiau to. Tu jo beveik nepažįsti. Nemanau, kad Adrijas blogas. Bent jau kol kas kenkti kažin ar nori. Juk galėjo nebesugrįžti į veidrodėlį, palikti mane ten ir tiek. Bet taip nepadarė. - Jis nutilo. Išpasakojo viską, ką pats žinojo. Nereikėjo šiandien užsiminti apie tą nutikimą per pamoką ir vėlesnius įvykius. Vėliau, kitą dieną, bet ne šiandien.
Bet kadangi jau pradėjo apie viską kalbėti, tai ir pabaigė.
-
Dori išpūtė akis išgirdusi pirmąjį draugo sakinį. Nejau jis taip mane supranta? Nuotaika vėl ėmė keistis ir trylikmetė nusišypsojo. Tačiau šypsena išblėso, kai tamsiaplaukė išgirdo, jog Adrijas ir vėl naudojosi Alano kūnu. Tačiau juk tam, kad išgelbėtų Henrietą, pagalvojo mintyse.
- Keistas tas Adrijas... Jis jau tiek kartų ištraukė tave iš bėdos, - žvilgtelėjo į raudonplaukį. - Tačiau kurių galų, o svarbiausia, kaip... kaip jis panaudojo tavo laistytuvą, - mąstydama prikando lūpą. - Tai išties priverčia sutrikti, bet jis jau turėjo dvi progas pasiglemžti tavo kūną, o to nepadarė, - Dori pašiurpo sprandas pagalvojus apie tai, kad Alanas gyventų veidrodyje, o Adrijus - jo kūne.
Pyragas jau buvo gerokai nuvalgytas, o pasukų punšas - nugertas. Dori jau norėjosi išlįsti laukan ir pramankštinti kojas.
- Žinai, gal eikime pasivaikščioti? Pravėdinsime galvas, o ir Dingas, manau, bus nieko prieš, - nusišypsojo.
Dori susipakavo visas dovanas į gražiąją dėžutę. Paglosčiusi ją dar kartą padėkojo draugui:
- Ačiū. Ačiū tau. Beje, tu nuostabiai pieši.
Taip buvo gera jaustis svarbia, reikalinga ir suprasta. Dori išėjo iš namelio ir glostė Dingą laukdama, kol išlįs ir Alanas.
-
- Ai, matysim kaip ten viskas bus. Svarbiausia išsisukti nuo to suknisto Vendigo. - Atrodo niūrios nuotaikos pasitraukė į šalį. Buvo galima ramiau atsikvėpti. Diena, vis dar buvo kuo gražiausia, namų darbai kaip visada palauks.
Dori susidėjo viską į dėžutę ir pasiūlė eiti pasivaikščioti.
- Ačiū. - Pasakė jis ir nusišypsojo. Šiaip nebūdavo toks kruopštus piešiant, bet tą kartą norėjo, kad viskas atrodytų kuo puikiausiai.
Alanas sudėjo lentas, kurios atstojo staliuką į kuprinę. Gražins ją kažkada vėliau, Auris tikrai be jos nenumirs.
Jam išlindus laukan, Dori glostė šunį, kuris atrodė tuo labai patenkintas. Ir kai draugai žengė tolyn nuo namelio, Dingas pasileido priekin ir juos aplenkė.
Namelis liko tuštutėlis.
-
Buvo saulėta diena. Puiki pasivaikščiojimui. Erka neturėdama ką veikti patraukė prie namelio medyje. Erka jį susapnavo. Nors sapnas buvo neaiškus, bet Erkai jis patiko. Jame klastuolė užėjo į šį namelį medyje ir nebeišėjo. Klastuolė po dešimties minučių jau stovėjo prie namelio medyje. Klastuolė pamatė artyn einančią klastuolę. Ji atrodė kiek vyresnė už Erką. Geriau įsižiūrėjusi klastuolė suprato tai - Elliw.
- Labas Elliw. - šūktelėjo Erka, bet žinojo, kad veltui. Juk ji iškart tai pamirš.
Kodėl ji čia? Galvojo klastuolė. Turbūt pamiršo kelią į kokią nors pamoką. Mintyse juokėsi klastuolė. Bet pala... Ar ir aš dabar neturėčiau būti pamokoje? Susimąstė klastuolė žvelgdama į Elliw. Koks skirtumas? Klastuolė iš tiesų turėjo būti pamokoje, bet Erkai tai netrukdė.
-
Teleskopas... Ką jis ten darė? Šito Elliw, deja, neprisiminė, mat nė neįsivaizdavo, kur jos didžiausia brangenybė yra. Žinojo turinti ne vieną astronomijos prietaisą, bet kur jie visi išnyko? Juos pavogė neLiucija, ne neLiucija arba ne ne neLiucija! Tikrai taip! Dėl šito kaltos tik tos trys bjaurios mergiūkštės! Vadinasi, jas reikia gerai pamokyti. Norint tai padaryti reikėtų susirasti drauges, tad Elliw paliko bendrąjį kambarį ir išėjo į lauką ieškoti Liucijos, Sabrinos, Joanos trečiosios, Vėtratrūnės arba Sarah. Turint tiek daug draugių bent vieną iš jų pavyks rasti, ar ne? Nutarusi, kad būtent taip ir bus, Elliw jautėsi patenkinta. Netrukus pamiršo, kodėl ieško draugių, tačiau vis tiek atkakliai vaikščiojo po kiemą ir žvalgėsi.
- Liucija? - dėl visa ko kreipėsi Elliw, nors ir nežinojo, kodėl tai daro. Na, bet šią gerą mergaitę visada galima pakviesti. Šiaip ar taip, Liucija yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje!
Būdama visai prie pat mokyklos, kurios pavadinimo vis dar nežinojo, sienų Elliw pamatė kažkokį namelį medyje. Tai ją be galo sudomino. Be to, ji buvo visiškai įsitikinusi, kad būtent ten ras bent vieną draugę. O galbūt jos ten bus visos?! Tai buvo labai puiki mintis, ir velsietė nuskubėjo prie to medžio. Tiesa, ten buvo kažkokia mergaitė, kurią Elliw matė pirmą kartą gyvenime. Ji kažką pasakė, bet velsietė skubiai pamiršo, ką. Kiek sutrikusi spoksojo į nepažįstamąją ir svarstė, ką reikėtų daryti dabar.
- Kur mano teleskopas? - dėl visa ko paklausė, mat suprato prietaiso rankose neturinti. Tai gerokai liūdino, bet grįžti į lovą ji nė neketino. Tik jau ne be teleskopo! Kurį laiką dar paspoksojusi į pirmą kartą matomą mergaitę Elliw nutarė, kad jai reikia lipti į viršų. Jeigu tik atmintis neapgavo, būtent tame namelyje ji ras savo drauges. Tos kopėčios yra kaip tik tam reikalui, ar ne? Taigi velsietė pradėjo ryžtingai lipti į viršų.
Deja, visai netrukus neišsilaikė ant kopėčių ir drėbėsi žemyn.
- AUČ! - nuaidėjo per pusę kiemo.
-
Erka žiūrėjo kaip Elliw vis artėjo. Tikiuosi ji neužsigaus. Mąstė klastuolė. Jei tai būtų kokia nors mergaitė iš kito koledžo ar net kai kurios iš klastūnyno Erka būtų padėjusi susižeisti, bet Elliw Erkai kažkodėl rūpėjo. Elliw atėjusi paklausė kur jos teleskopas. Išgirdus šį klausimą klastuolė nenustebo. Bent jau aš nekalta. Galvojo klastuolė. Erka nežinojo ką atsakyti. Bet Elliw jau ėjo prie kopėčių. Bus bėdos. Nežinodama ką daryti galvojo klastuolė. Gan greitai Elliw atsidūrė ant žemės. Tiesiogine ta žodžio prasme ji skriejo. Erka priėjo prie jos.
- Labas. Aš esu Erka. Ar tau labai skauda? - paklausė klastuolė.
Tai vienintelė priežastis kodėl gerai turėti prastą atmintį. Juk greit pamiršti skausmą. Ar ne? Mąstė klastuolė žiūrėdama į Elliw kuri ir toliau buvo ant žemės. Klastuolė ištiesė jai ranką.
- Aš nežinau kur tavo teleskopas, bet galiu padėti jo paieškoti. - tarė klastuolė.
Kam šitai pasakiau? Mintyse savęs klausė Erka, bet jai tiesiog išsprūdo. Na ką darysi jau pasakiau. Toliau mąstė Erka.
-
Elliw neprisiminė, kad būtų kur nukritusi ar užsigavusi, tad mergaitės klausimas, ar jai labai skauda, kiek sutrikdė. Kodėl jai turėtų skaudėti? Ar ji ko nors neprisimena? Bet taip negali būti! Juk ji, Elliw, pasižymėjo tiesiog neeiline atmintimi! Ar gali būti, kad šita mergaitė yra bjauri mergiūkštė, tik ir ieškanti, kaip sugadinti gyvenimą? Velsietė pažvelgė į ją įdėmiau, bet neprisiminė, kad ji būtų buvusi dėl kažko kalta. Vadinasi, ne, ji nebuvo viena iš tų trijų bjaurybių. O gal jų yra keturios? Šito, deja, niekada nežinosi!
- Teleskopas?! - vos išgirdusi stebuklingą žodį baisiausiai apsidžiaugė Elliw ir pašoko nuo žemės. Patenkinta žvelgė į tą nepažįstamą mergaitę ir laukė, kada gi ji pagaliau sutaisys teleskopą. Vis dėlto pavyko prisiminti: teleskopas nėra sudužęs - jis dingęs! Tai privertė šiek tiek sunerimti, tad rudaplaukė sutriko. Ji pamiršo, kad šalia yra kažkokia mergaitė, tad apsižvalgė aplinkui tikėdamasi pamatyti kurią nors iš penkių draugių. Deja, pastebėjo tik kažkokią pirmą kartą gyvenime matomą nepažįstamąją.
- Kur mano teleskopas?! - piktokai paklausė ji. Jeigu kas būtų pasakęs, kad visai neseniai to klausė, Elliw būtų išties įtūžusi: jai tereikia sužinoti, kur yra didžiausia brangenybė! Kurį laiką spoksojusi į tą mergaitę visai pamiršo, kodėl tai daro, tad liovėsi. Pamatė kažkokį namelį medyje ir apsidžiaugė: gal astronomijos prietaisas yra būtent ten? Kopėčios tam ir pakabintos, ar ne? Atsargiai į jas įsitvėrusi pradėjo lipti viršun. Kelis kartus net įsikando dantimis, bet pagaliau pavyko užlipti į viršų. O ten jos laukė didžiausias įmanomas nusivylimas: namelis buvo visiškai tuščias: jame nebuvo nė vieno teleskopo! Tai buvo labai skausminga, tad Elliw susirietė į kamuoliuką ir graudžiai pravirko.
-
Kiek jai reikės kartoti? Klausė savęs klastuolė. Elliw vis dėlto užlipo į namelį medyje. Erkai kiek palengvėjo. Gal bus mažiau bėdos. Netikėdama tuo mąstė Erka. Tad klastuolė užlipo į namelį paskui Elliw. Tada pamatė ją verkiančią. Jo... Nebus bėdos. Nusiminė Erka.
- Elliw, neverk. - ramino ją Erka. - Nori kartu eiti paieškoti tavo teleskopo? - vėl paklausė klastuolė.
Erka žinojo, kad Elliw jos klausimą pamirš po dviejų sekundžių. O gal po trijų. Galvojo klastuolė žvelgdama į ją.
- Tai ar nori su manim paieškoti teleskopo? - vėl pakartojo klausimą klastuolė.
Tai beviltiška. Galvojo klastuolė, bet liko stovėti vietoje. Erka negalėjo palikti Elliw verkiančios vienos. O kas jei pamirš kelią į pilį? Mintyse savęs klausė klastuolė. Tad Erka tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į vis dar verkiančią Elliw.
- Na gerai. Nusivalyk ašaras ir einam ieškoti tavo teleskopo. - Pratarė klastuolė.
-
Ak, kaip Elliw nesisekė gyvenime! Teleskopas dingo, geros mergaitės nepadėjo jo surasti... Tiesą sakant, jos taip pat buvo dingusios! Tad ką daryti dabar? Kodėl negali bent kartą pasisekti? Juk Elliw - gera mergaitė. Ji tiesiog nori, kad teleskopas būtų sveikas. Ir dar būtų smagu pasišnekėti su Liucija, Sabrina, Joana trečiąja, Vėtratrūne arba Sarah. Deja, nė vienos iš draugių čia nebuvo. Buvo tik kažkokia nepažįstama mergaitė, apie kurios egzistavimą Elliw būtų pamiršusi, jeigu ji nebūtų vėl kažko pasakiusi. Žodžiai skubiai išnyko iš atminties, bet velsietei pasirodė, kad ta mergaitė šnekėjo apie astronomijos prietaisus.
- Ar tu žinai, kur mano teleskopas?! - apsidžiaugusi paklausė ji ir pakėlė nuo ašarų drėgnas akis į nepažįstamąją. Ji nebuvo kuri nors iš draugių, bet gal vis tiek grąžins didžiausią brangenybę pasaulyje? Ak, tai būtų taip smagu!
Kadangi nežinojo, kur esanti, Elliw apsižvalgė, bet tai, deja, nepadėjo atsakyti į tą sudėtingą klausimą. Viena buvo aišku: su savimi neturėjo nė vieno teleskopo. Tai labai liūdino, tad klastuolė ruošėsi pravirkti: jau buvo pamiršusi, kad kaip tik tą šiuo metu ir daro. Deja, būtent dėl šios priežasties apsiverkti nepavyko, tad Elliw supyko.
- Tai tu kalta! - riktelėjo ji, nors žodžiai, ko gero, buvo skirti neLiucijai, ne neLiucijai arba ne ne neLiucijai. O gal šitai mergaitei, kuri vis dar buvo čia? Bet ne, negali būti. Ji paminėjo teleskopą!
- Kur mano teleskopas? - garsiai paklausė klastuolė, galiausiai nustojusi verkti. Ji įsispoksojo į šalia esančią mergaitę ir atkakliai bandė prisiminti kur nors ją mačiusi. Toks stebuklas, deja, neįvyko: Elliw matė ją pirmą kartą gyvenime.
- Ar tu turi teleskopą? - dar paklausė. Nė neįsivaizdavo, kad nepažįstamoji kvietė ieškoti jos pačios brangenybės. Ne, ji buvo beviltiškai dingusi, vadinasi, reikėjo ieškoti kitų išeičių iš šitos beviltiškos situacijos.
-
Man jau atsibodo. Galvojo klastuolė. Po kiek laiko klastuolė išgirdo, kad yra kalta. Na dabar aš jau kalta. Ar ilgam būsiu kalta? Galvojo Erka žiūrėdama į bendrakoledžę.
- Einam jo paieškosim! - jau supykusi tarė Erka. - Ar nenori? - vėl pakausė jos Erka.
Erka jau buvo patraukusi prie durų, bet grįžo. Erka išsitraukė lazdelę. Erka galvojo, kad geriausia būtų tiesiog išeiti, bet liko. Nenorėjo jos palikti visišksi vienos. Tad nukreipė lazdelę į Elliw. Erka nusprendė, kad pati ją nusineš jo ieškoti. Kitos išeities nebuvo. Arba... Ieškojo kitos išeities klastuolė. Atiduosiu savo papildomą. Sugalvojo klastuolė. Taip! Tikrai! Džiūgavo klastuolė. Klastuolė dar nebuvo nuleidusi lazdelės.
- Wingardium Leviosa! - ištarė klastuolė nukreipusi lazdelę į Elliw.
-
Nepažįstamoji mergaitė kažką šnekėjo, tačiau Elliw netruko to pamiršti. Ji vis dar neišsprendė išnykusio teleskopo problemos, tad dabar galvojo tik apie tai. Neberūpėjo jai, kad gali atrodyti nemandagi. Neberūpėjo? Tiesą sakant, tai jai niekada nerūpėjo, nebent Elliw tą faktą pamiršo. Kita vertus, šita mergaitė pasižymėjo tiesiog neeiline atmintimi, tad kad ji kažką pamiršo, tikimybė nebuvo didelė.
- Ko paieškosim? Teleskopo ar Liucijos? - apsidžiaugė velsietė ir pašoko ant kojų. Neprisiminė, kodėl sugalvojo, kad jos kažko ieškos, tačiau jautėsi be galo patenkinta. Dabar tikrai suras geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje, kuri būtinai padės surasti ir astronomijos prietaisą?
Elliw nebuvo tikra, ar jai tik pasirodė, ar nepažįstamoji išties supyko. Susimąsčiusi pradėjo ieškoti priežasčių pykti, bet nė vienos nerado, o netrukus pamiršo, apie ką galvojo. Geriau jau taip neapsisunkinti ir tiesiog nemąstyti. Ne, jai būtinai reikia surasti... Kažką. Norėjo klausti tos mergaitės, ko planavo ieškoti, tačiau nespėjo - pakilo nuo namelio grindų.
- Liucija! Sabrina! Joana trečioji! Vėtratrūne! Sarah! - persigandusi kvietė visas drauges iš eilės, tačiau nė viena iš jų, deja, neatsiliepė. Elliw gyvenime nebuvo taip išsigandusi - ar bent jau to neprisiminė. Buvo be galo liūdna. - Tai tu kalta! - ir vėl apkaltino tris bjauriąsias mergiūkštes. Deja (laimei?), nė vienos iš jų čia nebuvo. Vis dėlto reikėjo kažkaip kapstytis iš situacijos, tad Elliw pradėjo blaškytis ore. Draskėsi ir spurdėjo tiek daug, kad jokie kerai nebūtų išlaikę, tad galiausiai nukrito atgal ant grindų ir, žinoma, stipriai prisitrenkė. Nesuprato, ką jai skauda, tačiau viena buvo aišku - tai tikrai nebuvo teleskopas. Po kelių akimirkų prisiminė kažko nepadariusi ir garsiai suriko:
- AUČ!
-
Ir ką man dabar daryti? Mintyse klausė savęs klastuolė. Juk ji net spardytis ore pradėjo. Vėl galvojo Erka.
Tad klastuolė pradėjo kalbėti:
- Aš nežinau kur tavo teleskopas, bet galiu padovanoti kitą. - pasiūlė Erka bendrakoledžei.
Gal dabar ji sutiks? Klausė mintyse savęs Erka. Ji iškart to nepamirš? Na bet gal teleskopus ji pamena? Vėl aišku klausė savęs Erka. Klastuolė apsižvalgė Dienos dar liko nemažai, bet jei ji niekur neis ir nieko neveiks tai amžinai čia sedėsim. Klastuolė jau norėjo eiti, bet nežinojo ar gali palikti Elliw vieną. Erka jau buvo nusprendusi eiti tad jau kelis žingsnius paėjo. Bet suprato, kad vienos Elliw čia nepaliks.
- Tai nori naujo teleskopo? - grįžusi paklausė klastuolė.
Erka nežinojo kodėl jai Elliw rūpi. Bet ji klastuolei tikrai labai rūpėjo.
-
Gyvenimas buvo siaubingai nesėkmingas, nors Elliw ir neprisiminė to priežasties. Buvo šiek tiek liūdna. Viską skaudėjo, teleskopas dingęs, draugės jai nepadeda, bjaurios mergiūkštės erzina... Blogiausia buvo tai, kad velsietė visiškai pamiršo, kur esanti ir ką čia daro. Ar gali būti, kad ieškojo teleskopo? O galbūt nutiko visai kas nors kito? Gal ji pamokoje? Nors ne: niekur nepastebėjo itin nuobodžiai šnekančios mergiūkštės ar berniūkščio, kuris galėtų būti profesorius. Vadinasi, čia atėjo dėl kitos priežasties. Tik kokia ji gali būti?..
- Teleskopas?! - nušvito Elliw, pamiršusi visas negandas. Atsisuko į pirmą kartą gyvenime matomą mergaitę. Pasidarė smalsu, iš kur ji čia atsirado, tačiau nespėjusi užduoti klausimo jį pamiršo. Taigi tiesiog spoksojo ir svarstė, kodėl jau kurį laiką nenuleidžia nuo jos akių.
- Mano teleskopas! Noriu teleskopo! - džiaugsmingai sušuko Elliw ir pašoko ant kojų. Jai pradėjo patikti šita mergaitė. Kad ir kas tokia ji buvo, panašu, kad turėjo teleskopą. Kas gali būti geriau?!
Priėjusi prie mergaitės Elliw pamiršo sustoti, tad atsitrenkė į ją. Jau neprisiminė, kodėl iš viso artinosi, tad dabar šiek tiek sutriko. Galbūt tai buvo susiję su teleskopu? Taip, tokia tikimybė buvo, bet velsietė nebuvo visiškai tikra. O jeigu šita nepažįstamoji nepadės išsiaiškinti, kur dingo astronomijos prietaisas, ar verta gaišti laiką?
- Kas tu? - galiausiai paklausė rudaplaukė atidžiai stebėdama nepažįstamąją. Nepanašu, kad turėjo su savimi teleskopą. Vis dėlto tikrai kažkada apie jį šnekėjo. Vadinasi, šita mergaitė nebuvo tokia jau ir bloga? Galbūt verta artimiau susipažinti? Žinoma, ji nebuvo Liucija, bet viskas buvo ne taip ir blogai.
Nutarusi, kad reikia eiti ieškoti teleskopo (ar tik ne tai pasiūlė šita mergaitė?) velsietė nukurnėjo šviesos link. Buvo pamiršusi, kad yra namelyje medyje, tad tiesiog ėjo pirmyn, kol žengė žingsnį laukan ir, žinoma, nukrito ant žemės.
- AUČ!
-
Erka išklausė ką jai sakė Elliw. Viskas buvo gerai. Kol Elliw neatsitrenkė į Erką. Erka šiek tiek sutriko. O paskui Elliw nukrito žemyn. Tad Erka nulipo paskui ją.
- Aš esu Erka. - vėl prisistatė Erka. - Ar skauda? - paklausė jos.
Be reikalo klausiu. Juk turbūt jau pamiršo. Galvojo klastūnyno trečiakursė žvelgdama į bendrakoledžę. Erka žinojo, kad jeigu jos dabar iš čia neišeis tai niekada neišeis.
- Gal nori kartu paieškoti tavo teleskopo? - paklausė Erka žvelgdama į nieką.
Erka žinojo, kad ir šio klausimo bendrakoledžė greičiausiai neprisimins. Tad nusprendė išeiti. Norės ieškoti teleskopo tai seks, o jei ne nuveiksiu ką nors. Galvojo Erka jau gerokai nuėjusi. Erka net neatsisuko pažiūrėti ar ji eina iš paskos. Tad tiesiog ėjo gana greitu žingsniu.
-
Slinko graži pavasariška popietė. Alanas, Gringo ir Judis Riešutas sėdėjo namelyje medyje. Judis miegojo kažkur jo apsiausto kišenėje. Gringo, vaikino voveraitė davėsi po namelį. Išties linksminosi straksėdama kur papuola. O Senkleris kaip visuomet sėdėjo skendėdamas savo svajose. Šį kartą prisiminė kaip čia šventė Dori gimtadienį. Buvo nuostabu. Tada daviau jai saugą. Ši vieta patiko Alanui, nes siejosi su gražiais prisiminimais.
O sėdėjo namelyje ne šiaip sau. Laukė Alisos. Tą mergaitę sutiko magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje. O dar šiandien ryte ji padėjo jam per herbologiją. Ir Senkleris pamanė, kad būtų pats metas susitikti. Todėl per pietus priėjo prie jos stalo ir pakvietė ateiti. Grifas įsivaizdavo, kad su ja pokalbis bus ramus ir malonus. Gal šnektelės apie gyvūnus ar šiaip ką. Bus galima atsipalaiduoti. Nes Alaną slėgė daugybė niūrių minčių. Visų pirma, apie Dori gyvenimą ir viską, ką jis turi nutylėti. O ir jo paties šeimos bėdos nedavė ramybės.
-
Alisa, vis dar nesistverdama džiaugsmu po sėkmingų Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos pamokoje panaudotų kerų, straksėjo Hogvartso pilies kiemu. Basos jos kojos lietė švelnią, smaragdinio žalumo žolę, pasidabinusią pavasariškos rasos lašeliais.
Ir taip jau nuostabią nuotaiką dar pakėlė trys dalykai. Pirmasis - diena tikrai nuostabi. Šviečia saulė, dangumi tingiai pūškuoja keli balti, pūkuoti debesėliai, primenantys svaigias, atostogų išsiilgusių mokinių mintis. Antra, jos krepšelyje tyliai kvarksi Džordžis, o Nimfa, nė kiek neatsilikdama nuo šeimininkės, linksmai straksi, braukydama uodega jai per čiurnas. Na, ir trečia, ji eina susitikti su Alanu, dar vienu tikru draugu, susirastu Hogvartse.
Taip džiugiai mintydama ir skriedama per žemę energingais šuoliais, mergaitė pasiekė judviejų su Alanu susitartą vietą - dailią, viržiais ir kvapniomis rožėmis dvelkiančią pievelę prie pietinės pilies sienos. Čia buvo šilta ir jauku, ore linksmai skraidžiojo bitės ir drugiai, o vešlios bukų šakos, palinkusios virš slaptingų duburių ir upelių, teikė malonų pavėsį. Švilpynukė apsižvalgė ir pamatė tai, ko ieškojo - aukščiausio ir didžiausio buko viršūnėje įrengtą namelį medyje. Tai buvo jaukus statinys iš dailių, blizgančų lentų, tvarkingų, medinių čerpių stogu ir tvirtomis kopėtėlėmis, vedančiomis aukštyn, link nusvirusių šakų.
Šypsodamasi, pirmakursė įsikibo medinių skersinių ir vikriai užsliuogė viršun.
Iš buko aukštybių atsivėrė nuostabus vaizdas. Buvo matyti visa pieva ir tolumoje telkšantis ežeras. Alisa tiesiog pasinėrė į nuostabų gamtos grožį. Nors buvo senojo buko viršūnėje, tarsi jautė, kaip jos kojas glosto vėsus visų šios pievos duburių vanduo, kaip per delnus slysta palsaptingos žolės ir lygūs akmenukai, kaip pučia vėjas, plevenantis gluosnų šakas ir kaip švelnūs popietinės saulės spinduliai glosto blyškius jos skruostus.
Netikėtai mergaitę prikėlė triukšmas. Ji atsipeikėjo, pasipurtė, nenoromis atsisveikindama su visais nuostabiais vaizdiniais ir atsigręžė į kampelį sau už nugaros. Ten sėdėjo Alanas ir jo gyvūnai - energinga voveraitė bei žiurkiukas, iškišęs uodegą iš vaikinuko apsiausto kišenės. Švilpynukė jam nusišypsojo ir mostelėjo ranka į pievą.
-Čia nuostabu, tiesa, - tarė mįslingu tonu. Ji troško, kad grifiukas pajustų bent dalį tų nuostabių atradimų, kuriuos neseniai patyrė ji. Kad ir pats pasinertų ir laimingas svajas, užmirštų šį pasualį ir visas jo problemas, kurių, kaip ji įtarė, Alanas turėjo tikrai nemažai.
-
Neilgai jam reikėjo laukti. Nespėjo ir užsigalvoti, kai pasirodė Alisa. Alanas šyptelėjo išvydęs tą mergaitę. Dar viena basakojė. Pamanė. Prisimindamas Sakura. Tikriausiai jos susidraugautų. Dar pagalvojo Senkleris. Alisa irgi atrodė kaip tikras gamtos vaikas.
- Aha. Gražu. Būtų ką nupiešti. Gautųsi gražus peizažas. - Sutiko Alanas su mergaitės žodžiais. Išties ši vieta atrodė toks mielas ir jaukus rojaus kampelis.
- Dar kart dėkui už pagalbą per herbologiją. Pasirodei išties laiku. - Nusišypsojo vaikinas. Gringo tuo tarpu liuoktelėjo jai ant kelių.
- Ramiau. - Sudraudė ją Alanas.
- Tikra pasiutvoverė. Vieną kartą pabėgo nuo manęs per pamoką ir pasislėpė spintoje. Kol radau, tai ji spėjo gerokai apgraužti profesorės knygas. - Ėmė jai pasakoti apie savo neramų augintinį.
- O kaip tau sekasi? Kaip šie mokslo metai? - Užklausė.
-
Per savaitę būvimo mokykloje aptiko kelias vietas, kuriose nelabai būriuodavosi mokiniai. Šiandien slinko graži šeštadienio popietė. Letė pasiėmė savo lego, kurį atsivežė iš namų ir išėjo į lauką. Ir nuėjusi į namelį medyje sėdėjo ir statė. Tai buvo naujas lego, ir Leticija įnikusi statė instrukcijoje pavaizduotą didelę pilį.
Šiaip jautėsi kiek pavargusi. Valgyti burtininkų maisto labai nenorėjo. O mama taip ir neatsiuntė parašiusi, kad ji neišsidirbinėtų. Bet ji gavo kitą siuntinį nuo tėčio. Iš jo kol kas ir gyveno. Bet jau liko ne kažin kas. Ir kas bus tada, kai maistas pasibaigs? O juk Letė taip taupė. Tėtis prisiuntė pyragėlių, sausainių, šokolado, traškučių, obuolių ir dar šio to. Tai valgė beveik vien saldumynus. Jis matyt nesuprato, kad Grifė rimtai nieko neima iš mokyklos meniu. Gal jam atrodė, kad ji šiaip užsispyrėliškai kvailioja. O išties Leticiją vis dar valdė mintis, kad pavalgiusi magų maisto pamirš tėvus, šeimą ir taps viena iš jų. Kaip pasakose.
Letė dažnai raudodavo naktimis nesuprasdama kodėl mama pasidarė tokia pikta ir šalta. O jeigu užmigdavo, tai sapnuodavo tą pabaissą Dori. Tą žiemos dieną, kai ji pasakė, kad ir jos tėvai atsisakys, jeigu bus bloga. Bet aš nenorėjau. Galvodavo pabudusi. Aš visai to nenoriu. Nenoriu mokytis magijos.
Mergaitė dėliojo. Kol kažkaip netyčia užkliudė dėžę, ji apvirto ir detalės pabiro ant žolės iš namelio. Atsidususi ji išlipo iš medžio ir ėmė jas rinkti.
-
Praėjo jau visa savaitė, bet kažkaip trūko nuotykių. Kambario berniukai atrodė labiau išsigandę ir sutrikę nei susidomėję ir norintys viską patirti. Tai buvo labai nuobodu, o ir pamokos tokios šiaip sau. Na, buvo ir neblogų, bet kol kas Eliotas jautėsi nusivylęs. Įsivaizdavo, kad jau pirmomis dienomis sužinos daugybę naujų dalykų, o kol kas smagiausia buvo plepėti su koridoriuose esančiais portretais. Laimei, trečiame aukšte pakabinta moteris daug mieliau nei Hestijas atsakinėjo į nesibaigiančius vienuolikmečio klausimus, tad didžiąją laisvo laiko dalį Eliotas praleisdavo ten. Bet šiandien pasitaikė graži diena, tad berniukas išsitempė brolį į lauką. Žinojo, kad jam čia nepatinka, bet vakar susitiko su tėčiu (ką daryti pats Eliotas griežtai atsisakė - jis jau ne mažas vaikas), tad šiandien atrodė šiek tiek linksmesnis. Vadinasi, pats laikas nuotykiams!
Nežinojo, kur nori eiti (o turbūt būtų nė neradęs kelio), tad slankiojo po kiemą, kol galiausiai prie pat pilies pastebėjo ne ką kitą, o namelį medyje.
- Oho! - patenkintas sušuko ir pamiršęs brolį pasileido bėgte. Deja, prie namelio pamatė mergaitę. Tai nebūtų blogai, jeigu ji žaistų futbolą ar kvidičą. Bet reta mergaitė norėdavo tuo užsiimti, tad kažin ar ji bus draugė.
- Labas, - vis dėlto nepraleido progos užkalbinti. - Aš Oliveris, - pakankamai garsiai, kad ir brolis išgirstų, prisistatė Eliotas. Matė ją pamokose, bet neabejojo, kad ji tikrai neatskirs dvynių. - Čia lego! - nušvito berniukas. Iš karto nutarė, kad ši mergaitė gal ne tokia ir nuobodi. - Ką statai? Ar dažnai ką nors konstruoji? Aš namie turiu lėktuvą! - kalbėjo su mergaite. Ilgesingai žvilgtelėjo į namelį, bet suprato, kad teks palaukti, kol ji susirinks visas detales. Padėti, žinoma, nė nepagalvojo.
-
Nuolatinis tėčio ir namų ilgesys šiek tiek nuslūgo. Trumpam. Jį pamatyti ir apkabinti buvo labai gera, bet, deja, susitikimas netruko labai ilgai, ir jis vėl liko vienas. Su Eliotu, žinoma, bet brolis norėjo viską tyrinėti, tad dažnai Oliveris iš tiesų būdavo paliktas. Tiesa, šiandien jie į lauką išėjo kartu, o tai visai džiugino. Nepasiėmė piešimo reikmenų, nes kol kas Hogvartse visai nenorėjo to daryti. Bet gal pamatys ką nors gražaus, tad pagaliau grįš prie piešimo?
- Palauk, - liūdnai paprašė, kai Eliotas nutraukęs visas mintis kažkur nubėgo ir, regis, visai pamiršo atėjęs čia su broliu. Oliveris nusekė iš paskos ir pamatė, kad dvynys jau pažindinasi su kažkokia mergaite. Išgirdo jį prisistatant ir nusišypsojo. Dvyniški dalykai padėdavo pasijusti geriau, o jeigu mergaitė nesupras esanti apgauta, bus tik smagiau.
- Aš Eliotas, - neketino visko griauti. - Kuo tu vardu?
Pamatė, kad aplinkui yra pribyrėję lego detalių, kurių Eliotas nė neketino padėti susirinkti. Tai buvo labai nemandagu, bet prie mergaitės broliui nepamokslaus. Iš viso to nedarys, nes neišdrįstų priekaištauti. Tiesiog pradėjo rinkti žolėje gulinčias dalis ir ištiesė jas mergaitei.
- Imk, - nedrąsiai pridūrė. Mielai būtų užlipęs į tą namelį, bet ką gali žinoti, gal ji nori pabūti viena?..
-
Keiksnodama mintyse ji rinkosi detales ir šiuo metu negalvojo nei apie bjaurų magijos pasaulį nei dar apie ką nors. Buvo viena, kaip jai ir patiko. Surinks tas detales ir pastatys didelę pilį. Bet deja... Ji atsiduso, kai prie Letės priskreto kažkokie du berniukai. Prisiminė juos iš paskirstymo eilės.
- Leticija.- Prisistatė. Bet nieko daugiau. Tiesa vienas iš tų berniukų padėjo rinkti detales. O ji buvo taip išsiilgusi kažkieno šilumos, malonaus elgesio. Nes nuo pat tada, kai gavo laišką namie tapo atstumtąja. Nejučiomis nusišypsojo tam berniukui Eliotui.
- Ačiū. Netyčia kažkaip išbyrėjo. - Jis atpažino lego tas Oliveris. Nejau burtininkų vaikai žaidžia su tokiais žaislais? O gal jis irgi toks pat, kaip ir aš. Tiksliau jie. Gal jų tėvai irgi paprasti žmonės?
- Taip lego. Mėgstu statyti. Turiu namie laivą, mokyklą ir dar vieną pilį. O šitas naujas. - Klausti ar jie žiobarai ar ne kažkaip nedrįso. Galvojo kaip tai suprasti. Kaip išsiaiškinti. Na, bent jau detales su Eliotu surinks greičiau. O tada, nepagalvojusi ką daro pasakė.
- O tau neatrodo, kad būtų visai mandagu padėti man rinkti. O ne vien klausinėti? - Klausimas buvo skirtas Oliveriui žinoma.
-
Laimei, Oliveris nesugalvojo, kad apsimesti vienas kitu būtų nemandagu ar panašiai. Tiesa, tai iš viso buvo jo idėja, tad viskas tiesiog puiku.
- Geras, - susižavėjo, kai mergaitė papasakojo apie savo lego. Pasigailėjo, kad nieko neatsivežė. Įsivaizdavo, kad čia nebus laiko tokiems dalykams: nuotykiai, nauji draugai ir kvidičas turėjo išeikvoti visas jėgas. Tik kad kol kas taip nebuvo. - Aš nieko neatsivežiau, bet namuose turiu nemažai lego ir kitokių konstruktorių. Mes su... Eliotu dažnai ką nors konstruojame. Dar man patinka futbolas. Ar tu kada nors žaidi futbolą? O kvidičą? - ir vėl klausinėjo bendramokslės. Norėjo apie ją sužinoti kuo daugiau - jeigu mergaitė neįdomi, neverta gaišti laiko ir bandyti susidraugauti.
Keisti žodžiai nustebino. Buvo nemalonūs, ir Eliotas neketino atsiprašyti. O kodėl turėtų?
- Juk ne aš išmėčiau tas detales, - gūžtelėjo pečiais. Galiausiai užlipo į namuką ir pamatė ten pradėtą konstruoti pilį. Ji sužavėjo. - Oho! Iš kur tu gavai tokią nuostabią pilį? Ar galime prisijungti? Eliotai, užlipk čia!
Pradėjo apžiūrinėti nebaigtą statinį ir, regis, visai pamiršo, kad yra Hogvartse. Dabar rūpėjo tik šitas nuostabus žaislas ir tai, kad galės su broliu pastatyti įspūdingiausią pilį visame pasaulyje. Nė nepagalvojo, kad vis dėlto lego priklauso Leticijai.
-
Mergaitė pasirodė esanti visai maloni. Be to, jai patinka konstruoti. Ką gali žinoti, gal jai patiks su juo bendrauti? Bet kaip jausis, kai sužinos, kad jie prisistatė vienas kito vardais? Tada ji tikrai nenorės būti draugė. Visa tai buvo sudėtinga, bet Oliveris stengėsi nepasiduoti liūdnoms mintims. Būtinai parašys tėčiui ir paklaus jo nuomonės šita sudėtinga tema.
- Man atrodo, jau visos, - pakėlęs dar kelias detales ir apžiūrėjęs žolę ištarė berniukas. Taip tarsi gynė brolį, kad jis nerinko detalių, tačiau viduje pritarė Leticijai. Tuo labiau, kad Eliotas jau buvo viršuje ir susidomėjo ten esančiu statiniu.
- Ar tu nieko prieš, jeigu aš užlipsiu pažiūrėti? - droviai paklausė mergaitės Oliveris. Labai norėjo tai padaryti, bet ir taip jau negražiai padarė, kad apgavo ją su vardais. Žinoma, neišsiduos, bet ji tikrai gali būti įskaudinta. Nenorėjo dar labiau pykdyti.
- O gal tu mėgsti piešti? - dar pasidomėjo. Tai būtų žymiai geriau nei futbolas ir kvidičas, bet tikimybė menka. Oliveris stovėjo prie kopėtėlių nesiryždamas lipti viršun ir laukė Leticijos atsakymo.
-
Futbolas ir lego. Juk tai įprasti dalykai. Bet kvidičas.
- Apie kvidičą sužinojau tik čia atvykusi. - Buvo įdomu kokia gi bus to plepaus berniuko reakcija. O gal ir tas gerasis supratęs, kad ji ne burtininkė susirauks ir pradės į Letę dėbsoti iš aukšto. Kaip tas raudonplaukis, kurį matė seniai prieš daug metų ir toji pabaisa jo draugužė Dori.
- Futbolo nežaidžiu. Šiaip mėgstu bėgioti. - Tas Oliveris nepatiko vis labiau ir labiau.
- O, nemaniau, kad padėti yra taip sudėtinga. - Atrėžė. Tas berniūkštis užsikorė viršun į jos tvirtovę ir aišku pradėjo lįsti prie pilies.
- Ar tavo brolis visada toks? - Paklausė. - Tėvai padovanojo. - Visgi atsakė. Turbūt tokia maloni buvo dėl Elioto. Kažkodėl pajuto jam prielankumą.
- Ačiū, kad padėjai surinkti. Gerai lipam viršun. Piešti gal kartais. Kartais paspalvinu spalvinimo knygeles. O tau patinka piešti? - Paklausė ir užlipusi atsisėdo ir pastatė dėžę ant grindų.
- Ateik, - Pašaukė Eliotą.
-
Panašu, kad mergaitė buvo iš žiobariškos šeimos. Nebent jos tėvai itin keisti ir nieko nepasakojo apie kvidičą.
- O lankei žiobarišką mokyklą? - pasidomėjo Eliotas. - Mes lankėme, tik man ten nepatiko. Ir buvo sunku niekam nepapasakoti, kad laukiame Hogvartso. Ir šiaip ten nuobodu. Čia žymiai geriau!
Tiesa, berniukas kalbėjo gerokai entuziastingiau nei iš tiesų jautėsi. Kažko čia trūko, tik kol kas nesisekė suprasti, ko. Turbūt tokių gerų draugų, kuriuos turėjo neįdomioje žiobariškoje mokykloje. Taip, vaikų čia netrūko, bet nemaža dalis jų buvo kažkokie keisti. Arba nedraugiški. Arba...
- Kurioj vietoj aš sakiau, kad tai sudėtinga? - nelabai patenkintas paklausė Eliotas. Akivaizdu, kad šita irgi pateks į tų keistų kategoriją. Bet netrukus jau įsigilino į lego. Gal ir gerai, kad sutiko šitą mergaitę.
- Vadinasi, tavo tėvai irgi geri! - patenkintas sušuko, kai išgirdo, kad Leticija būtent iš jų gavo šią dovaną. - Bet mūsų mama ir tėtis vis tiek patys geriausi!
Paėmęs instrukciją pradėjo ją tyrinėti ir nepastebėjo, kad įsitaisė taip, kad naujai užlipusiems vaikams nelabai bus kaip pro jį praeiti. Tai nelabai būtų ir rūpėję. Dabar Eliotui svarbiausia buvo viena - užbaigti statyti šią pilį ir pasimėgauti žaidimu.
-
Šitai mergaitei Eliotas tikrai nepatiko. Tiesą sakant, jis tikrai galėjo padėti susirinkti tas detales. Ar bent jau neužlipti į namelį taip, tarsi lego būtų jo. Bet Oliveris nieko nesakė. Tikrai nepriekaištaus broliui. Daug svarbiau išsaugoti draugystę.
- Mano brolis geras. Jis draugiškas ir mėgsta plepėti, - nelabai drąsiai gynė dvynį vienuolikmetis. - Jis tiesiog... Pamiršo savo lego namie ir dabar apsidžiaugė, kad tu turi tokį daiktą.
Tai nebuvo visiška tiesa, tad Oliveris visai nusiminė. Ne tik apgavo mergaitę su vardais, bet dar ir primelavo. Bet negalėjo sakyti, kad Eliotas tikrai kartais nepagalvoja apie kitus. Jis tikriausiai norėjo susidraugauti su Leticija. Tik kad kol kas visai nesisekė.
- Man labai patinka piešti, - droviai atsakė į klausimą. Šiek tiek nusivylė, kad mergaitė tik spalvina. Suprato tikėjęsis, kad rado draugę, su kuria galės smagiai kartu praleisti laiką su pieštukais ar teptukais rankose. Panašu, kad piešimas nėra labai dažnai mėgstama veikla, o tai Oliveriui tik įrodė, kad jis iš tiesų yra nuobodus. Visai nusiminęs užlipo ir užkliudė Eliotą. Suprato, kad jis galėtų ir pasitraukti, bet bijojo tai pasakyti.
- Atsiprašau, sumurmėjo ir šiaip ne taip prasispraudė pro brolį. Jis, atrodė, jau baigia pasisavinti lego. Sukaupęs drąsą Oliveris sumurmėjo: - Juk žinai, kad ši pilis ne tavo?
-
Štai ir viskas. Ji išsiaiškino ir pasidarė liūdna. Šie du berniukai niekada nesupras Leticijos.
- Taip lankiau. Ir kuo jau šita mokykla geresnė už normalią mokyklą? - Piktai paklausė žvelgdama į Oliverį.
- Nesakei, bet parodei, kad padėti sudėtinga. - Toliau kirtosi su tuo berniuku. O tada jis sugebėjo pasakyti kai ką, dėl ko akyse akimirksnį sužibo ašaros. O ji skubiai nusisuko, kad to liūdesio niekas nepamatytų. Net sustingo visa. Geri. Ar jos tėvai geri? Ar jie mane myli? Ėmė atrodyti, kad žinia apie šią mokyklą ataušino jų meilę. Bet aš juk visai nenorėjau. Nežinia kurį kartą pasiuntė mintį mamai.
Pasistengė suimti save į rankas. Negalėjo tokia pažeidžiama pasirodyti dviem burtininkams.
- Taip. Geri. Jie man viską perka ir mes visur važiuojame ir jie puikūs. - Nuskambėjo gal ir pagyrūniškai, bet reikėjo kažkaip laimėti dar daugiau laiko, kad pradėtų atrodyti įprastai.
- O taip Eliotai, plepėti jis tikrai mėgsta.Pastebėjau. - Nusišypsojo, bet nelabai linksma šypsena. Vis dar galvojo apie savo tėvus ir apie Dori. Beveik atrodė, kad jos pranašystės išsipildys.
- Būtų įdomu pamatyti tavo piešinius. - Nuoširdžiai pasakė.
- Tai gal pasitrauktum? Mes irgi čia esame. - Atėjo, užėmė mano vietą ir dar pasiėmė instrukciją. Tai visiškai nepatiko. Ji nelabai mandagiai įsispraudė į kampą. Iš pradžių pastatė dėžę ant grindų, bet paskui pasiėmė ją pas save.
- Jeigu jau statom visi, tai visi šitai ir darykim. Padėk instrukciją taip, kad ir mes galėtume matyti, kaip reikia statyti. Išvis reiktų pasiskirstyti kuris kurią dalį pastatysim.
-
Ne, šita mergaitė Eliotui visai nepatiko. Džiaugėsi, kad prisistatė jai brolio vardu. Aišku, vėliau ji įsižeis ir gal dar apsiverks, bet taip jai ir reikia. Nei jis privalo rinkti jos išmėtytus daiktus, nei ką. O jeigu galvoja kitaip, tegul bent trumpam įjungia smegenis. Jeigu tik jų nepaliko namuose, žinoma.
- Hogvartsas ir yra normali mokykla! O ten nuobodu ir niekada nieko neatsitinka! - pareiškė Eliotas ir nužvelgė mergaitę taip, tarsi jai visai būtų negerai su galva. Mielai būtų ėjęs sau, bet ta lego pilis labai jau viliojo.
- Geri tėvai yra ne tie, kurie viską perka, o tie, kurie kartu leidžia laiką! - pareiškė berniukas. Žinoma, labai gerai, kai tėčio gali išprašyti beveik bet ko, bet net ir jis suprato, kad kartu kažką veikti yra žymiai smagiau nei gauti vieną žaislą po kito. Mergaitė dar kartą įrodė esanti visai kvaila.
- Aš nesakiau, kad jūsų čia nėra, - apsimestinai nustebo Eliotas, bet teikėsi per kokį centimetrą pasitraukti link namelio krašto. Kodėl jai viskas negerai? Kažin ar tie jos tėvai tokie geri - jeigu ji būtų jo dukra, su tokiu skundų maišu, jis geras tikrai nebūtų.
- Aš statysiu šitą bokštą! - pareiškė rodydamas į instrukciją. Žinoma, išsirinko pačią aukščiausią ir įdomiausią dalį. Negalvojo apie tai, kad Leticija juos priėmė kartu pažaisti, kad lego yra ne jo. - Na, o jūs... Galite statyti visa kita.
Berniukas pradėjo raustis detalėse ir suprato, kad kelių nėra. Jos tikriausiai buvo tose, kurios iškrito, bet šitos mergaitės jis nieko neprašys. Taigi pasiėmė bet kokias ir pradėjo jungti tarpusavyje. Nei apie pilį, nei apie instrukciją nebegalvojo.
-
Įtampa augo. Eliotui nepatiko Leticija, o ir jai turbūt Eliotas nelabai. Tai skaudino. Pačiam mergaitė pasirodė esanti mandagi ir draugiška. Galbūt tokia, kuri net galėtų tapti drauge. Bet jeigu ji nesutars su Eliotu, kažin ar norės bendrauti su juo. Ypač kai galvoja, kad jis ir yra Eliotas. Būtinai reikės atsiprašyti. Tik kaip tą padaryti, kad brolis nesupyktų?
Leticijai staiga nusisukus Oliveris žengė arčiau. Pasirodė, kad jai kažkas atsitiko, tik berniukas nesuprato, ar tai jis kažką padarė, ar ji tiesiog ką nors prisiminė.
- Ar nutiko kas nors blogo? - rūpestingai paklausė. Eliotas, regis, to nė nepastebėjo. Jeigu būtent jis įskaudino mergaitę, tai labai negražu. Bet Oliveris broliui nepriekaištaus.
Tai, kaip Leticija pasisakė apie Eliotą, aiškiai neparodė, kad jai tikrai tas berniukas nepatinka. Deja, Oliveris tuo buvo visiškai įsitikinęs, ir tai jį gerokai slėgė. Eliotas buvo labai geras brolis, tik kartais išties šiek tiek nemandagiai elgdavosi su kitais.
- Jis draugiškas, - vėl bandė ginti brolį, tačiau namelyje paaiškėjo, kad Eliotas ir vėl elgiasi negražiai. Gerai, kad Leticija turėjo daugiau drąsos paprašyti jo pasitraukti. Ta mergaitė tikrai drąsi, ir Oliveris nejučia nusišypsojo. Galbūt pavyks kada nors papiešti. Su ta mintimi jis prisiminė, kad Leticija užsiminė apie jo piešinius.
- Aš nemoku piešti, - nykiai pasakė jis. Sėdėjo namelyje ir leido Leticijai pasirinkti, ką ji nori konstruoti. Šiaip ar taip, tai jos žaislas, be to, vėl pasidarė liūdna.
-
- Ir džiaukis, kad esi šitoje kvailoje mokykloje. - Aišku. Kur jau jam patiks paprasta, normali mokykla. Tie burtininkai visi tokie patys. Atmintyje iškilo raudonplaukio vaikino žodžiai. Vėl prisiminė, kaip tada jautėsi. Kaip šiukšlė. Taip. Jis į ją ir tėvus žiūrėjo kaip į šiukšles.
Pikčiausia, kad Oliveris buvo teisus kalbėdamas apie gerus tėvus. Žinoma, kad teisus. Ir Leticija nieko į tai neatsakė. Užspaudė graudulys. Ar jos tėvai geri? Jie net nėra tikrieji tėvai. O ar tikrieji sužinoję, kad ji burtininkė irgi išmestų lauk?
- Man... - Mėgino prabilti atsakydama Eliotui. Bet atrodė, kad jeigu dar kartą pabandys prapliups raudoti. Dviejų burtininkų akivaizdoje, niekada, niekada. Leticija užsimerkė, giliai įkvėpė ir nurijo tas ašaras.
- Man viskas gerai. - Pamelavo. Bijojo tuo berniuku pasitikėti. Nors jis ir atrodė draugiškas.
- O man pasirodė, kad tu manai, jog esi čia vienintelis. - Rėžė Oliveriui, kuris būtent taip ir elgėsi. Labiausiai norėjosi susirinkti lego ir eiti į savo kambarį.
- Ar seniai pieši? - Paklausė Elioto. Nesugalvojo kaip kitaip atsakyti į jo žodžius apie piešimą.
- Labai dėkui už leidimą. - Visai kitokiu tonu kalbėjo su Elioto broliu. Žiūrėjo kaip jis stato.
- Galėsiu pabaigoje pastatyti ginybinę sieną. - Pasakė palikdama Eliotui visą kitą. Vis tiek žinojo, kad paskui viena viską išardys ir statymu pasimėgaus iš naujo
-
Ir vėl jai kažkas nepatiko. Taip, nuotykių kiek trūko, bet Hogvartsas nė už ką nebuvo kvaila mokykla. Tai šita mergaitė kvaila ir nieko nesupranta. Kažin ar beverta jai kažką aiškinti.
- Hogvartsas yra geriausia mokykla pasaulyje, - atkirto jai Eliotas ir neketino daugiau šnekėtis. Taip, ji tikrai nieko nesupranta. Vakar Eliotas kalbėjo su berniuku iš žiobariškos šeimos, ir jam čia patinka. Kodėl tada šitai viskas negerai?
O tada ji dar beveik verkė, tik statyti bokštą norintis berniukas to visai nepaisė. Tai buvo labai neįdomu. Tuo labiau, kad ji vėl reiškė nepasitenkinimą.
- Ar tau kas nors šiame pasaulyje iš viso tinka? - neteko kantrybės Eliotas ir numetė rankose laikytas detales. Sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsispoksojo į tą verksnę. Ir pats mėgo skųstis ir reikšti nepasitenkinimą, bet palyginus su ja jis to visai nedaro.
- Taigi čia tavo pilis, - beveik pertraukė Leticiją, kai ji klausė kažko apie piešimą. Negi jai įdomu šnekėtis tokiomis kvailomis temomis. - Še, statyk. Matau, kad tau niekas neįtinka, - dar pridūrė, bet ir vėl paėmė instrukciją. Norėjo įsidėmėti, kaip ji atrodo, kad galėtų vėliau paprašyti tėčio tokio paties lego. Bet prie šitos verksnės jis tikrai nebestatys.
-
Eliotas ir Leticija aiškiai nesutarė Hogvartso klausimu, o Oliveris nebūtų galėjęs pasakyti, kurią pusę palaiko. Įsivaizdavo, kad jam čia patiks, bet gal kada nors vėliau. Kai pripras, kad mamos ir tėčio nėra su juo. O gal kitais metais bus smagiau, nes kartu bus ir Miriam. Taip, tada viskas turėtų būti visai neblogai.
O štai Leticija turbūt bijojo pasisakyti prie Elioto. Oliveris neabejojo: ji galvoja, kad jo brolis šaipysis. Bet jis to nedarys, jis geras. Nutaręs pabandyti tai paaiškinti berniukas priėjo arčiau ir tyliai sumurmėjo:
- Jis nesijuoks, jeigu tau liūdna. Man irgi liūdna, aš noriu pas mamą ir tėtį. Mano brolis geras, jis tik nori nuotykių.
Nesiryžo vadinti dvynio vardu. Pavadinęs Oliveriu meluotų, Eliotu - sugadintų visą reikalą. Taip, geriau jau tada sakyti brolis.
- Baik. Leticija gera, - dabar jau skyrė žodžius dvyniui, kuris ir toliau demonstravo, kad mergaitė jam nepatinka. O iš tiesų jai turbūt nepatiko tik tai, kad jis elgiasi negražiai ir nedraugiškai. Tik šito Oliveris pasakyti neišdrįso. Dvynių nebylia kalba prašė brolio nebeerzinti Leticijos, o į jos klausimą atsakė:
- Seniai. Nuo pat tada, kai buvau kaip Ezra.
Nepagalvojo, kad mergaitė nežinos, kas yra Ezra, bet būtent jauniausias broliukas buvo tarsi mažumo etalonas. Nusišypsojo pagalvojęs apie mažuosius broliukus ir sesutę. Jų buvo labai pasiilgęs. Bet jeigu bus smagu statyti pilį, galės parašyti laišką.
- Kodėl negalime visi kartu statyti? - liūdnai paklausė, kai Eliotas pareiškė to nedarysiąs. Leticija turėjo statyti ne tik gynybinę sieną, bet to Oliveris nepasakė. Sėdėjo nusiminęs ir galvojo, ar dar gali sutaikyti brolį ir draugišką mergaitę.
-
Tegul sau dievina šitą mokyklą. Bet jos niekas neprivers to daryti. Gal tėvai greitai supras, kad Leticijai nevieta Hogvartse ir leis grįžti namo.
Eliotas Letei tikrai patiko. Ir jeigu tai būtų kitas gyvenimas ir jie susitiktų ne čia, o normalioje vietoje, manytų, kad gali juo pasitikėti. O dabar nebuvo dėl to tikra. Ir visgi... Tai, ką berniukas pasakė atrodė svarbu, juk ji galėtų lygiai kaip ir jis pasijuokti dėl to, kad Eliotas ilgisi tėvų. Bet to aišku Leticija nedarys. Bent jau ne šitam berniukui.
- Aš noriu namo. Visai nenoriu čia mokytis. O mano tėvai neleidžia grįžti. - Taip pat tyliai papasakojo Eliotui.
- Tėvai tau turbūt rašo taip? Ir per atostogas susitiksit. Bus smagu. - Mėgino jį guosti mergaitė. O į tai, kad Oliveris geras nieko nesakė. Jau turėjo savo nuomonę apie tą berniuką.
Mergaitė išvis nebekreipė dėmesio į Oliverį. Elgėsi taip, lyg jo nebūtų.
- O kas yra Ezra? Ir ką tau labiausiai patinka piešti? - Domėjosi. O tada ėmė darytis gaila Elioto. Gal pabandyti gražiai kalbėtis su tuo Oliveriu dėl jo? Ėmė galvoti.
- Tai ir statysiu. Pastatyk bokštą, o aš pastatysiu sieną. Jei statysim iškart visi kartu, tai gausis chaosas turbūt. Geriausia pasidalinti dalimis.
-
Šita mergaitė atrodė vis bjauresnė ir bjauresnė. Eliotas mielai būtų šveitęs jos lego lauk ir pasprukęs. Bet ką daryti, kad ta pilis labai jau viliojo? Teko apsispręsti, kas geriau - kęsti šitą bjaurybę ir pastatyti pilį, ar pasprukti nuo nemalonios mergaitės, tačiau negauti pažaisti. Kokias dvi sekundes svarstęs Eliotas nutarė pasilikti. Tik kad toji Leticija staiga sugalvojo jį ignoruoti. O tai bendrauti mėgstančiam berniukui labai nepatiko.
- Jeigu nepastebėjai, aš irgi čia esu! - pačios Leticijos žodžius atkartojo Eliotas ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Pasitraukė šiek tiek toliau ir labai jau išdidžiai nė nežvilgtelėjo į lego pusę. Kad ir kaip norėjo pradėti statyti, su šita mergaite jis daugiau nežais.
- Nestatysiu, - stengėsi oriai pasakyti, bet labiau tas žodis nuskambėjo kaip įsižeidusio vaiko skundas. Nė nepagalvojo, kad netyčia pasirinko trečią variantą, kuris buvo dar blogesnis už anksčiau apsvarstytus du - jis ir toliau kentė bjaurią mergaitę, bet, panašu, nebegaus pažaisti.
-
Leticija norėjo namo. Kaip ir jis. Vadinasi, jie gali vienas kitą puikiai suprasti. Galbūt padėti kovoti su tuo ilgesiu, nors Oliveris neįsivaizdavo, kaip tą reikėtų padaryti. Pernelyg pasiilgo mamos ir tėčio. Ir, žinoma, broliukų bei sesučių. Norėjo pasigirti, kad vakar buvo susitikęs su tėčiu, bet nutylėjo. Ką gali žinoti, gal tada ir Leticija norės, kad jos mama ar tėtis atvyktų. Jeigu direktorė neleistų, ji turbūt nusimintų. Geriau nereikia.
- Aha, tėtis nupirko mums pelėdą, tad galime bet kada parašyti. O tau turbūt neleidžia grįžti namo, nes mokytis juk reikia. Aš tikiuosi čia priprasti. Gal ir tau kažkada pradės patikti.
Keista buvo guosti kitą žmogų, bet Eliotas atrodė užsiėmęs lego, tad galima ramiai pasišnekėti. Tiesa, brolis netrukus ir vėl papriekaištavo. Oliveris tyliai atsiduso. Kodėl Eliotas taip nedraugiškai kalba su šita mergaite? Ji buvo maloni ir sutiko pasidalinti žaidimu. O brolis elgiasi taip, tarsi ji būtų labai bjauri.
- Ezra yra jauniausias mūsų broliukas. Jis labai mažas, - paaiškino. Bus ir dar mažesnis, bet šito nepasakė. Tiesą sakant, pamiršo pasakyti ir Eliotui. Reikės tą vėliau padaryti, o dabar reikėjo atsakyti į labiau trikdantį klausimą. - Man patinka piešti mamą ir tėtį, - droviai pasakė. Kiek pasvarstęs pridūrė: - Bet aš nemoku piešti akių.
Eliotui pareiškus, kad jis nestatys, Oliveris visai nusiminė. Štai ir pradingo proga susirasti draugę. Nuleidęs galvą berniukas stengėsi nepravirkti. Kodėl mama ir tėtis nepasakė, kad jis taip nemoka bendrauti? Ir vėl viską sugadino. Nors Leticija nemėgo brolio, Oliveris vis tiek buvo įsitikinęs, kad dėl visko kaltas jis.
-
- Nežinau. Man atrodo, kad tėvai tiesiog labai pyksta ant manęs. Jie nemėgsta magijos. - Pelėdos Letė neturėjo. Kai rašė tėvams naudojosi mokyklinėmis. Tėvai matyt net nenori laiškų iš manęs, todėl ir nepirko pelėdos. Letė prisiminė kaip atrodė tas apsipirkimas skersinime skersgatvyje. Niekas nediskutavo kokių rūbų jai reikia, ar geri vadovėliai, kur užsukti pirmiausia. Niekas nediskutavo kokių smulkmenų ar kokių naudingų daiktų reiktų įsidėti vykstant į tolimą mokyklą. Jie tik tylomis apsipirko. Skubomis. Paskui ją nuvežė į stotį, nebuvo jokių apsikabinimų. Mama net iš mašinos nelipo. Į stotį ją palydėjo tėvas.
- O tu visada žinojai, kad atvyksi čia tiesa? Gal būtų lengviau įprasti, jeigu įsisuktum į mokslus. Gaila, kad čia nėra būrelių. Tada turėtum dar daugiau veiklos. - Jie sėdėjo namelyje. O Leticija kovojo su savimi, kad nepasakytų dar ko bjauraus Oliveriui. Bet visgi susiėmė. Dėl Elioto.
- Na gerai, žinau, kad čia esi. Gal pabandom iš naujo susipažint? - Mėgino draugiškai jam šyptelėti. Nors tiesą pasakius šio berniuko draugijos visai nenorėjo.
- O kiek tu turi brolių? Ar turi ir sesių? - Domėjosi, toliau kalbino Eliotą.
- Ar sunku išgauti norimą akių spalvą? - Nelabai sugalvojusi ko paklausti uždavė tokį klausimą.
- Nagi, tiesiog pastatykim visi tą pilį. Baikim pyktis. - Ėjo per save Leticija. Jei Oliveris būtų vienas, visai kitaip su juo kalbėtų.
-
Nors Eliotui Leticija labai nepatiko, tai, kad ji kalbėjo tik su Oliveriu, gerokai erzino. Šiaip ar taip, jie čia atėjo abu. Be to, ji dar buvo ir nuobodi. Kaip tėvai gali nemėgti magijos? Mama ir tėtis ją dažnai naudoja namuose, tad Eliotas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip. O jeigu ji nežinojo apie Hogvartsą, vadinasi, tėvai nežinojo apie magiją. Kažką ji čia nusišneka mintyse ištarė berniukas ir žvilgtelėjo į Oliverį. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis iš viso su ja šnekasi.
- Puiku, galim pabandyti, - neprieštaravo "iš naujo susipažinti", nors neabejojo, kad šitos mergaitės nepamėgs. Ji ir toliau kalbėjosi tik su Oliveriu (buvo bjauru net pagalvoti, kad Leticiją brolį laiko Eliotu), o tai erzino. Bet ta lego pilis labai jau viliojo. Teko pažeisti visus įmanomus principus ir elgtis mandagiau. Nors atsiprašyti už bjaurų elgesį ar padėkoti už galimybę pastatyti tokį nuostabų daiktą Eliotas nė nesiruošė. Nors kur ten nesiruošė - jis apie tai nė nepagalvojo.
Nebeklausydamas, ką kalba brolis su ta mergaite, Eliotas vėl ėmėsi statybų. Tik šį kartą nepasiėmė instrukcijos ir netgi nesusišlavė visų detalių. Gynybinei skirtas dalis sudėjo atskirai - jeigu kuris nors nori, gali kuo ramiausiai statyti.
-
Oliveriui buvo liūdna dėl Leticijos. Neįsivaizdavo ką darytų, jeigu jo mama ir tėtis būtų žiobarai, kuriems nepatinka magija. Ir taip buvo sunku palikti namus, o jeigu dar susipyktų su mama ir tėčiu...
- O kodėl jiems nepatinka magija? - nedrąsiai paklausė. Atrodė, kad ir ji pati nusiminė. Taip, jie iš tiesų gali padėti vienas kitam čia ištverti. Tik kad Oliveris visai nenorėjo tverti. Prieš atvykdamas nuoširdžiai tikėjosi, kad jam Hogvartse patiks. Suprato pasiilgsiantis tėčio, mamos ir mažesnių broliukų ir sesučių, bet negalvojo, kad taip kankinsis. O ir Eliotas nelabai tepadeda, ypač kai jau susipyko su keliais mokiniais.
- Taip, mes su broliu jau seniai laukėm Hogvartso. Tik man čia sunkiau nei galvojau, - išdrįso paatvirauti. Bet daugiau nieko apie tai nesakė. Reikėjo pagaliau iš tiesų grįžti prie statybų. Paėmė kelias detales, bet nenorėjo žiūrėti į instrukciją. Atrodė, kad Eliotas gali vėl supykti. O dar vienas Leticijos klausimas patiko. Oliveris giliai įkvėpė ir išdėstė:
- Mes, Miriam, Hannah, David ir Ezra. Ir... Broliukas, kurio nepamatysime. Ir bus dar vienas.
Tik viską pasakęs suprato ką padarė. Dabar brolis tikrai įsižeis, kad jam niekas nepasakė apie broliuką ar sesutę, kuris dar tik bus. Žvilgtelėjo į Eliotą stengdamasis paprašyti nesupykti, bet įtarė, kad jau per vėlu. Tada atsakė į klausimą apie spalvas:
- Man nepatinka maišyti dažų, todėl sunku. Bet tėtis tą daro labai gerai. Aš paskutiniu metu daugiau piešiu pieštukais. Jie niekada nebūna labai tikslios spalvos.
Vylėsi, kad kada nors pavyks papiešti su Leticija. Ji tikrai buvo draugiška, net jeigu liūdėjo dėl buvimo čia. Į pasiūlymą statyti tik linktelėjo. Tikėjosi, kad Eliotas ir Leticija imsis iniciatyvos ir pagaliau nustos pyktis.
-
- Nes... - Užsikirto. Nuleido akis. Ar gali pasakoti tokius dalykus beveik nepažįstamam berniukui? Tada dar paaiškėtų, kad ji įvaikinta.
- Nežinau. - Pamelavo. Nedrįso tiek pasakoti. O dar juk viską girdėtų ir Oliveris. O ir šiaip. Pirmą kartą matomiems žmonėms tiesiog negalėjo to pasakoti.
- Gal dar bus geriau. Juk pirmos dienos. Gal apsiprasi. - Nekaip jautėsi, kad pamelavo Eliotui. Bet vis tiek norėjosi jį paguosti.
Oliveris lyg ir sutiko taikytis. Gaila, bet dabar Leticija nebegalės apsimesti, kad jo nėra.
- O tau čia patinka? - Paklausė ir jo. Berniukas paskirstė detales. Ji paėmė instrukciją ir ėmė jungti sieną. Kurią paskui reikės uždėti pabaigoje.
- Kai reikės instrukcijos pasakykit. Paduosiu. - Dvyniai turėjo labai daug brolių ir sesių. Pati pagalvojo, kad norėtų vyresnio brolio ar sesers. Gal tada nesijaustų tokia vieniša. Bet pasidarė baisu, kad ir vyresnis brolis ar sesė ją atstumtų dėl magijos.
- Kurio nepamatysite? Jam kažkas nutiko? - Atsargiai paklausė ji.
Neįsivaizdavo ką sakyti apie spalvas. Nes nieko apie tai neišmanė. Paspalvindavo ir tuo viskas ir pasibaigdavo.
- Bet juk gali bandyti eksperimentuoti su dažais taip? Jei nepatinka viena kombinacija, gali kitą bandyti.
-
Statyti lego tikrai buvo įdomiau nei kalbėti su nuobodžia mergaite. Bet ši mintis vertė jaustis nejaukiai. Jeigu ji yra nuobodi ir neblogai sutaria su Oliveriu, ar tai reiškia, kad ir brolis nuobodus? Ne! mintyse atsakė į šitą klausimą Eliotas ir pradėjo jungti kažkokį stogą. Vis dėlto netrukus darbą teko nutraukti. Eliotas apstulbęs ir ne itin patenkintas įsispoksojo į brolį.
- Bus dar vienas broliukas ar sesutė, ir tu man nepasakei?! - sušuko jis. Aišku, viską papasakojo tėtis. Turbūt vakar, kai jie buvo Kiauliasodyje. Kada Oliveris ketino pasakyti jam? Kai tas broliukas ar sesutė jau bus? Ar kai mama per Kalėdas bus stora?
- Turėjai man pasakyti, - gerokai tyliau pakartojo. Dabar atrodė esantis labai įžeistas ir nuskriaustas. Tikra auka. Būtent taip ir norėjo pasirodyti šitai nemaloniai ir nuobodžiai mergaitei. Tada ji privalės geriau apie jį galvoti. Gal dar įmanoma tapti draugais?
Apie mirusį broliuką nesakė nieko. Retai apie jį galvodavo ir tokioje situacijoje tikrai nebūtų minėjęs. Tylenis Oliveris staiga pasidarė pernelyg šnekus. Priekaištingai dėbtelėjęs į brolį Eliotas vėl kibo į statybas. Bet jau planavo laišką, kuriame iškamantinės visų įmanomų smulkmenų apie broliuką arba sesutę.
- Man labai čia patinka, - kiek pavėluotai atsakė į Leticijos klausimą. Nuoširdžiai pamiršo atsakyti laiku - naujiena apie tai, kad bus dar vienas broliukas ar sesutė, pritrenkė. Atsiprašyti neketino, bet stengdamasis atrodyti draugiškas pratęsė: - Čia daug nuotykių ir magijos. O magija man patinka. Pamokos irgi įdomios. Manau, kad kai priprasi, ir tau patiks.
Paskutinis sakinys tiko ir Oliveriui, tad Eliotas žvilgtelėjo į brolį ir jam nusišypsojo.
-
Atrodė, kad Leticija kažko nepasakė, bet Oliveris nelindo. Jeigu ji nenori kalbėti apie tai, kad jos mamai ir tėčiui nepatinka magija, tai ne jo reikalas. Ir pats nepasakotų apie, pavyzdžiui, baimę triukšmui.
- Gal ir tavo tėvai apsipras, kad tu esi burtininkė, - pabandė padrąsinti mergaitę Oliveris. Gal jie tiesiog nustebo, kai dukra gavo laišką? Turbūt taip ir yra. Mama ir tėtis visą laiką žinojo, kad jie vyks į Hogvartsą, bet vis tiek liūdėjo. O ką daryti tiems, kurie apie magiją nežino? Bene pirmą kartą gyvenime Oliveris apsidžiaugė esantis iš burtininkų šeimos. Jeigu apie Hogvartsą būtų sužinojęs prieš porą mėnesių, niekaip nebūtų sugebėjęs į jį išvykti.
Eliotas, žinoma, įsižeidė. Jo brolis nuleido galvą ir bandė surasti geriausius atsiprašymo žodžius. Privalėjo tą pasakyti iš karto, kai tik grįžo iš Kiauliasodžio. Nutylėjo, ir dabar Eliotas nusiminė. O tai skaudino ir Oliverį. Vis dėlto ne čia buvo didžiausia problema. Leticija paklausė apie prarastą broliuką.
- Jis... Jis, na... - bandė paaiškinti Oliveris ir dirstelėjo į Eliotą. Deja, akivaizdu, kad šį kartą pagalbos nesulauks. - Jo nėra. Nebėra. Mes jo net nematėme. Jis... Mirė.
Pirmą kartą garsiai tą pasakęs Oliveris krūptelėjo. Mirties iki galo dar nesuprato, bet žinojo, kad tai kažkas labai baisaus. Ir vėl panoro susipažinti su broliuku. Akyse sužibo ašaros, bet dabar vienuolikmetis nė kiek nesidrovėjo. Gal Leticija ir šaipysis, bet labai norėjo pamatyti mažą broliuką, kurio nėra. Prisislinkęs prie Elioto jį apkabino ir nieko nebesakė apie dažus.
- Kodėl aš apie jį užsiminiau? - tyliai paklausė brolio ir galiausiai pravirko. Paslėpė veidą Elioto drabužiuose ir tyliai kūkčiojo. Žinojo nesakysiantis apie tai nei mamai, nei tėčiui - tai juos nuliūdintų. Taigi teliko džiaugtis, kad turi brolį dvynį, kuris visada yra ir bus šalia.
-
- Tikiuosi. - Pasakė, nors abejojo, kad taip bus. Tėvai nutolo. Ypač mama. Atrodė, kad jie kur nors kitoje planetoje.
- Tik nesipykit gerai? - Rimtai pasakė. Nežinojo kodėl Eliotas nepasakė broliui apie turbūt greit gimsiantį broliuką ar sesutę, bet gal tiesiog pamiršo, netyčia nepasakė ir tiek.
- Nežinau, galbūt kada nors ir aš norėsiu čia būti. O kokių nuotykių jau patyrei? - Stengėsi būti draugiška net su Oliveriu. Norėjo, kad ir jai čia patiktų, kad tėvai pasidžiaugtų dėl tokio keisto, neįprasto posūkio gyvenime. Bet...
O toliau pati pyktelėjo ant savęs, kad nesusiprato.
- Aš labai atsiprašau. - Tikrai nuoširdžiai pasakė.
- Labai užjaučiu tikrai. - Eliotas gal vėl išgyveno tą netekties jausmą, verkė. Bet tai visai nepasirodė juokinga, nekėlė jokio noro kažkaip pašiepti, kad jis verkia visiems dabar matant.
- Aš tikrai labai atsiprašau. - Dar kartą pakartojo mergaitė. Nustojo jungti detales. Visai nežinojo ką daryti.
-
Gal Eliotas būtų ilgiau pykęs ant Oliverio. Tuo labiau, kad Leticija ir vėl kišo snapą kur nereikia. Koks jos reikalas, ar jie pykstasi, ar ne? Norėjo tą jai ir pasakyti, bet tada viskas pašlijo. Aišku, Oliveris be reikalo užsiminė apie mirusį broliuką. Bet ir šita kvaila! Argi neaišku, kodėl jie nepamatys savo broliuko?! Dabar Eliotas supyko ant bjaurios mergaitės. Apkabino dvynį ir buvo šalia. Gal taip ir neatrodė, tačiau Eliotui tikrai rūpėjo jo brolis. Dabar buvo proga tai įrodyti. Nebeatsakė į Leticijos klausimus. Tik ji kalta, kad viskas susiklostė šitaip. Oliveris nenusipelnė liūdėti ir verkti.
- Užsiminei, nes jis vis tiek yra mūsų broliukas, - tyliai pradėjo kalbėti. Keista aptarinėti tokias temas - paprastai Eliotas rinkdavosi tokius pokalbius, kurie būdavo paprastesni. Bet dabar turėjo likti šalia brolio ir jam padėti.
- Argi tau nebuvo aišku, kai... Eliotas pasakė, kad nepamatysime? Pasirodo, esi dar kvailesnė negu galvojau! - staiga pradėjo šaukti ant mergaitės. Norėjo, kad ji greičiau dingtų iš akių, bet to nepasakė. Tvirčiau apkabino brolį ir kuo tyliau murmėjo jam palaikymo žodžius. Kad ir koks kartais būdavo savanaudis ir netgi bjaurus, nė akimirkai nepagalvojo iš tokios jautrios reakcijos šaipytis.
-
Skausmas buvo nepažįstamas. Nors nuo pat tada, kai sužinojo apie prarastą broliuką, dažnai apie jį pagalvodavo ir nusimindavo, šitaip nesijautė niekada gyvenime. Kodėl? Nežinojo ir pats, bet paklaustas turbūt būtų pasakęs, kad tą skausmą sukėlė vienas garsiai ištartas žodis. Daugiau niekada nekartos jo. Niekada. Tai pernelyg skaudina.
Kita vertus, dabar gavo puikų įrodymą, kaip gera yra turėti brolį dvynį. Eliotas jį ramino, ir nors skausmas nesitraukė, pasidarė šiek tiek lengviau. Jis neliks vienas. Kad ir koks būtų blogas brolis, Eliotas yra su juo.
- Aš taip norėčiau su juo susipažinti... - ištarė broliui. Gali būti, kad Leticija jį išgirdo, bet tai nerūpėjo. Visai ant jos nepyko - priešingai nei Eliotas. Jis dar ir apšaukė Leticiją. Bet juk ne ji kalta, kad jis, Oliveris, toks jautrus. Pavadintas Eliotu net kiek sutriko, bet, laimei, prisiminė tą ne itin vykusį pokštą.
- Nepyk ant jos, - tyliai pasakė vis dar nepaleisdamas brolio. Mielai dabar sukonstruotų tą pilį, bet ar kas nors dar norės žaisti. Galiausiai ištrūko iš Elioto glėbio ir neryžtingai pasakė Leticijai:
- Tu nekalta. Aš... Na, aš tiesiog...
Taip ir nepabaigė to sakinio. Tik žvilgtelėjo į lego. Nedrįso paprašyti tęsti žaidimą, bet gal kas nors jį supras? Nuotaika vis dar buvo prasta, bet kažkaip reikėjo bent šiek tiek užsimiršti.
-
Leticija sėdėjo ir niršo, kad paklausė to klausimo. Nesupyko net ant Oliverio, kuris ant jos šaukė.
- Aš tikrai nenorėjau įskaudinti. - Rimtai pasakė. Buvo labai nejauku, neramu, liūdna. Grifė nežinojo kur pasidėti.
- Atsiprašau. - Pakartojo, kai Eliotas kiek aprimo. - Aš suprantu, skaudu. Kaip daugiau galėtum reaguoti. - Gal dabar susirinkti detales ir išeiti? Įsivyravo nelabai jauki tyluma.
- Ar dar norit pažaisti? - Nedrąsiai paklausė po kiek laiko. Pati nedegė noru to daryti, bet ir išeiti neatrodė labai mandagu. O gal kaip tik geriau juos dabar palikti? Gal jai nesant šalia Eliotas nusiramintų. Be to Leticija nenorėjo prie nieko prisirišti, guosti. Nenorėjo, kad kažkokie žmonės iš šios mokyklos taptų svarbūs. Na ir įklimpau. Galvojo mergaitė.
-
Panašu, kad Leticija pasijuto tikrai blogai. Bet argi ji dėl to kalta? Negalėjo žinoti, kas atsitiko. Ne, tai jis pats kaltas, kad užsiminė apie tai, kas skaudino labiausiai. Ar jis gali kada nors tiesiog pasišnekėti ir pažaisti? Kodėl amžinai turi nutikti visokios nesąmonės? Dabar pats norėjo atsiprašyti mergaitės, bet žodis tiesiog strigo gerklėje. Prie viso šito atslinko dar ir gėda. Jis jau ne visai mažas, o vis tiek apsiverkė. Jeigu čia būtų koks nors kitas mokinys, patyčių turbūt neatsigintų iki pat septinto kurso. Bet Leticija gera.
- Nesigraužk, - galiausiai sumurmėjo Oliveris. Išgirdęs pasiūlymą pažaisti suprato, kad žaisti vis dėlto nebenori. Reikėjo pasislėpti nuo visų. Taigi tiesiog tyliai papurtė galvą ir žvilgtelėjo į Eliotą. Ar jis supras? Ar per daug nepyks, kad negavo pastatyti pilies? Oliveris neabejojo: brolis tikrai neliks čia su jam nelabai patikusia mergaite. Be to, jis privalo suprasti, kad reikia pareiti į kambarį.
- Einam iš čia, - vos girdimai paprašė brolio ir galiausiai ištarė Leticijai: - Aš atsiprašau...
Atsistojo ir priėjo prie kopėčių. Viskas prasidėjo taip neblogai, o baigėsi va šitaip. Ašarų srovelė vėl sustiprėjo, ir Oliveris žemyn nusileido beveik nieko nematydamas.
-
Taip, Eliotas irgi norėtų susipažinti su tuo broliuku. Jam dabar būtų jau kokie septyneri. Jau ne visai mažas. Na, panašus į žmogų. Bet viso šito, žinoma, nesakė. Tiesiog buvo šalia. Ko gero, tik dabar suprato, kaip gera yra ne tik turėti brolį dvynį, bet tokiu ir būti. Dažnai apie kitus nepagalvojantis berniukas mėgavosi tuo, kad yra reikalingas ir gali padėti. Gal reikia pasistengti dažniau tą padaryti?
- Ji nesišaipys ir niekam nepasakos, - pratarė broliui Eliotas. Nebuvo tikras, kad taip ir bus, bet žinojo: jeigu mokykloje pasklis kalbos apie mirusį jų broliuką ir Oliverio reakciją, šita Leticija to labai pasigailės. Paprašys Aurio papasakoti apie kokius nors geriausius kerus ir pavers jos galvą į moliūgą. Ar padarys dar kokią nesąmonę.
- Pastatysime pilį kitą kartą, - pasakė mergaitei, nors neabejojo daugiau su ja nežaisiantis. Bet Oliveris norėjo eiti iš čia, o šį kartą tai buvo svarbiau nei paties smalsumas. Tai Eliotui buvo labai nebūdinga, bet jis vis dėlto buvo brolis dvynys. Savanaudis ir karštakošis, bet dvynys.
- Jis ant tavęs nepyksta, - dar pasakė Leticijai ir stebėjo, kaip brolis leidžiasi žemyn. Netrukus ir pats atsidūrė ant žemės ir apkabinęs Oliverį patraukė pilies link.
-
Ne, ji tikrai nesiruošė šaipytis ar kam pasakoti. Ar juoktis. Abu jie susiruošė išeiti. Gal taip ir geriau.
- Tikrai nenorėjau įskaudinti. - Patikino. - Susitiksim per pamokas. - Kažkodėl pasakė. Nors juk buvo prisiekusi niekada su niekuo neprasidėti.
Mergaitė liko viena. Lėtai dėliojo detales. O kas laukia jos pačios? Vėl susimąstė. Šitas susitikimas liūdnai nuteikė. Leticija paniro į mintis apie savo padėtį. O jeigu neįtikins tėvų, kad nėra ragana kas tada bus? Pilis augo. Ji ten sėdėjo viena dar ilgai. Nenorėjo niekur kitur eiti. Pagaliau vakaro žvarba privertė pasiimti pusiau baigtą statinį ir likusias detales ir nulipti kopėčiomis. Mergaitė pasileido per kiemą. Ėjo į savo kambarį. Vakarieniauti juk negalėjo eiti. Jei jie mylėtų tave taip nedarytų. Išgirdo kažkokį liūdną šaltą abejonių balselį savo galvoje. Tėvai mane myli. Spyrėsi. Bet tuo nebuvo tikra.