Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Transfigūracija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Adelė Ginger Liepos 12, 2020, 01:17:52 pm
-
Ankstyvojo pavasario saulė jau buvo pakilusi ir bent šįkart pamoka neprasidėjo iš pat ankstaus ryto. Kabinetas neatrodė toks niūrus, menka šviesa teikė šiek tiek pozityvo. Dar dieną prieš jaunoji profesorė sustumdė stalus prie sienų, palikdama pakankamai ploto mokiniams, kai šie žais praktiką. Paprasta balta kreida šaižiai bėgo per grindis, padalino kabinetą pusiau, ant lentos atsirado pamokos tema ir lentelė, skirta teorijos žinioms patikrinti.
Tiesa, Ginger dėl šios pamokos šiek tiek jaudinosi, nežinia, gal kas amžiams užstrigs kitame pavidale, o ji už tai turės atsakyti. Nebent... Niekas nepastebės, jog koks vaikas tapo barsuku? Ahem, jo. Dvispalvė jauniklė žvilgtelėjo į smėlio laikrodį, šalia buvusį varpelį. Ne, viskas bus gerai.
- Sveiki,- atsirėmusi į stalą linktelėjo susirinkusiems mokiniams.- Paprašysiu, kad pirmų, antrų ir trečių kursų mokiniai stotumėte vienas priešais kitą, o nuo ketvirtojo kurso irgi lygiai taip pat, nesusimaišykite su jaunesniais. Neperženkite linijos, visi turit būti poromis, jeigu trūksta, pakvieskite mane,- nejučiomis užkabino nagais lūpas. Tikrai, kad nervinosi.- Šiandien pakalbėsime apie žmonių perkeitimus, tai yra, jų transfigūraciją,- mostelėjo laisva ranka į lentą.- Kol kas trumpai apšilsime, su savo porininku turite tris minutes atmintyje atkapstyti kerus, transformuojančius žmogų ir tų kerų realius atvejus. Kas neturi poros, leidžiu naudotis vadovėliais. Pasibaigus laikui, paskambinsiu šiuo varpeliu,- paėmė į rankas tą skambeliuką.- Ir tuomet turėsite kažkuris iš poros pateikti savo atvejus. Iš viso galite surinkti keturis taškus. Laikas prasideda,- apvertė smėlio laikrodį ir leido ausų būgnelius virpinti šurmuliui.
Labai tikėjosi, jog nesusigalvos kokių itin sunkių burtažodžių, mat jie turėtų būti panaudoti praktikoje.
Jau esant pamokoje turite turėti realų partnerį, atvejai gali būti ir jūsų išgalvoti, bet poste atsispindėti kaip realūs. Teorija iki 07-16, 23h.
-
Dorotėja jautėsi neįprastai pozityviai nusiteikusi atsižvelgiant į faktą, jog paprastai transfigūracija nebuvo nei jos stiprioji sritis, nei mėgstamiausia pamoka. Dažniausiai pamokas ji arba pramiegodavo stengdamasi dalyvauti kuo mažiau arba išvis praleisdavo. Bet šiandiena ji ištempusi kaklą sėdėjo suole visa savo laikysena rodydama, jog yra pasiruošusi iššūkiams.
Išgirdusi, jog profesorė prašo susiskirstyti poromis jos entuziazmas kiek subliuško. Kaip stereotipinė varnanagė mergina nebuvo didelė darbo grupėmis gerbėja, ypač darbo poromis. Grupėse dar gali darbą pasiskirstyti maždaug po lygiai, tačiau poros dažniausiai reiškė, jog viską teks daryti jai.
Mergina apsižvalgė po klasę ir jos akys sustojo ties jos amžiaus grife su kuria prieš tai turėjo porą įvairaus pobūdžio susidūrimų. Ji nuoširdžiai šyptelėjo antrakursei ir linktelėjo tarsi klausdama ar nori dirbti kartu. Varnė atsistojo ir nužingsniavo prie linijos iš vienos pusės laukdama kol žaliaakė prisidės prie jos.
-
Po keletos praleistų transfigūracijos pamokų, Cristal vėl sedėjo niūrokame profesorės Ginger kabinete. Nors transfigūracija nebuvo brunetės mėgstamiausias mokomasis dalykas, vis dėl to antrakursė stengėsi blogoms mintims neleisti įsiskverbti į jos sąmonę ir išlikti geros nuotaikos.
Pamokos tema atrodė nepaprastai sunki. Cristal niekada negalvojo apie save kaip apie merginą, kuri turėtų drąsos paversti kitą žmogų kokiu nors gyviu, todėl suprato, kad jei reikės praktikuotis, mergaitė jausis labai nepatogiai. Kadangi pamoka buvo įdomi, grifė profesorės klausėsi ausis ištempusi ir kai ši pasakė, kad šią pamoką reikės dirbti poromis, Cristal kelioms akimirkoms labai apsidžiagė, o tada ją užplūdo mintys ir abejonės, kad neturi Hogvartse daug draugų, todėl nežino su kuo papuls į porą. Atidžiai apžvelgusi klasę rado labai nedaug pažįstamų veidų, tačiau šie nieko nelaukę jau stovėjo priešais kitą mokinį. Turbūt reiks pasikviesti mokytoją. Cristal didžiam nustebimui kitame klasės gale stovinti jos draugė Dorotėja jai palinksėjo ir grifė tai suprato kaip kvietimą dirbti poroje. Nepaprastai nudžiugusi ji nužirgliojo iki linijos, kur jos jau laukė varnė, ir pasisveikino su Dora.
-
Elliw stovėjo nusiminusi. Kadangi suolai buvo sustatyti prie sienų, ji nežinojo, ką daryti su teleskopu, kurį, žinoma, atsinešė į klasę. Teko stovėti su visu prietaisu rankose. Jis darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Deja, ji nieko negalėjo pakeisti, mat šita profesorė buvo kiek keista. Kažin kaip reaguos į tai, kad ji staiga prieina prie stalo ir palieka ten teleskopą? Ne, geriau jau stovėti ir nejudėti. Beliko tikėtis, kad teleskopas neiškris iš rankos.
Profesorei pradėjus šnekėti velsietė nieko nesuprato. Kur jai reikia stoti? Kodėl ji turi atsistoti prieš kažką kitą? Kas čia vyksta? Ir iš viso - kelintame ji kurse? Dar gerai, kad koledžo neklausia apmaudžiai pagalvojo švilpė, o tai smegenys jai visai nustotų veikti...
Galiausiai mergaitė nutarė tiesiog nieko nedaryti. Juk jeigu ji stovės ir tiek, profesorė pastebės, kad su ja niekas nedirba. Galbūt ateis pati? O kas bus, jeigu ji ateis? Ne, šita pamoka kėlė pernelyg daug streso. Velsietė jau norėjo nešdintis iš klasės, bet šiek tiek pabijojo. Neprisiminė, kad būtų kada tiesiog išėjusi iš transfikažkoten, tačiau su tokia atmintimi ji negalėjo būti tikra. Ne, geriau tiesiog pastovėti.
Rankos pamažu pradėjo virpėti. Elliw labai bijojo, kad galų gale tikrai išmes teleskopą iš rankos, tad galiausiai pasidėjo jį ant žemės. Jeigu teks kur nors eiti, būtinai pasiims. Ko jau ko, o teleskopo ji tikrai nepamirš.
-
Pasieniais sustatyti suolai atėmė iš Deoiridh imtis jos mėgstamiausios veiklos - pavirsti varle ir erzinti visą pasaulį. Ypač šitą profesorę, kuri ne itin myli žaviuosius šaltakraujus. Deja, panašu, kad šiandien reikės dirbti. Ir dar poromis. Deja, tokia idėja visiškai nepatiko grifiukei. Ji nužvelgė mokinius ir nutarė šiek tiek palaukti - gal kas prie jos prieis? Arba bent jau liks vienišas? Teliko tikėtis, kad tai nebus koks visiškas žioplys.
Besižvalgydama po klasę mergaitė pastebėjo ant grindų stovintį teleskopą. Ir smagiai išsišiepė. Jeigu ji negalės pasismaginti varlės pavidale, gal galima tą padaryti tos mergiūkštės sąskaita? Deoiridh kilstelėjo antakius ir patraukė prie jos.
- Ei, tu, darbas porom, - tarstelėjo ji. Čiupo teleskopą nuo grindų, mergaitę už rankos ir pritempė prie linijos ir tada subruko teleskopą jai į rankas. Na, jeigu nori, tegul vėl pasideda ant grindų, bet juk negalima mažylės palikti be jos šventojo daikto! - Stovi čia. Mes turime aptarti žmonių transfigūracijos atvejus.
Deoiridh atidžiai nužvelgė porininkę. Jau pasigailėjo, kad atsitempė ją čia. Juk akivaizdu - dabar visą darbą teks atlikti ne kam kitam, o jai. Grifiukė atsiduso.
- Gal žinai kokį atvejį? - paklausė ji, nors įtarė, kad tai yra beviltiška. Nelaukusi atsakymo pratarė: - Na, galima žmogų paversti kokiu nors gyvūnu ar daiktu. Skaičiau kažkokioje knygoje, kad kažkoks ten kvailys pavertė savo tėvą kaulu. Ar tu mane girdi?!
Deoiridh suirzo. Jai ne tik reikėjo pačiai viską daryti, tačiau ana, atrodo, net ir nesiklausė. Rudaplaukė užvertė akis. Daugiau nieko nespėjus pasakyti, suskambo varpelis. Ji, staiga prisiminusi įdomesnį atvejį, garsiai pratarė:
- Burtų trikovės turnyro metu tas bulgaras... Atrodo, Krumas. Bandė paversti save į ryklį, kad galėtų plaukti po vandeniu. Kiek žinau, jam ne visai pavyko.
Animagė nutilo. Net nustebo, kad prisiminė tokį faktą, kurį skaitė kažkokioje Magijos istorijos knygoje. Galbūt ji Hogvartse netgi ko nors išmoks?
-
Kol kas žvilgančiai melsvos akys stebėjo vieninteles dvi poras, kiti, matyt, nelabai norėjo užsiimti ieškojimu. Tačiau tai merginai netrukdė. Svarbiausia, jog bent kažkas teikėsi vykdyti josios paskirtą užduotį. Ausis pasiekė varlės pakeltas balso tonas, Adelė tyliai suprunkštė po nosimi. Rodos, josios bendrininkė nebuvo, hm, labai besigaudanti aplinkoje persona. Švelniai pasakyta. Iškrito iš kokio dangoraižio, matyt, arba koks gandras, nešęs ją, nutėškė žemėn nespėjus nutūpti. Kas ten žino tas žmonių istorijas. Niekas nežinojo Adelės, ji nesidomėjo kitų. Ir dar suabejotum, Dafydd (ak, Dafydd, mylimiausias Adelės mokinuk) tai žinojo apie josios, kaip dar mokinės, romaną su Marku. O su juo jau senokai normaliai kalbėjosi. Darbai kaip nesibaigiančios bangos vertėsi per galvą, skandino popierių jūroje.
Ir tuomet prisiminė apverstą smėlio laikrodį, įdėmiai stebėjo, kaip paskutinė smėlio dulkelė sukrenta. Smulkioje rankoje atsirado varpelis ir šaižus jo gaudimas nuvilnijo per patalpą. Net pati jaunoji profesorė susiraukė, nesitikėjo tokio nemalonaus garselio.
- Taigi,- atsikrenkštė.- Šiek tiek perplanavau visą jūsų atsakymų eigą. Kiekvienas iš poro turi pasakyti po du faktus apie jūsų pasirinktą atvejį. Kas dar nesusirado poros ir nežinot apie ką mus apšviesite, turite laiko kol kiti kalbės,- trumpai viską paaiškinusi, Ginger priėjo prie lentos.
Pirštais sugraibė šlykščią kreidą, žvilgtelėjo į susidariusias poras. Užrašė vardus, jei kas, tai papildys.
Kiekvienas iš poros pasakote po du faktus apie pasirinktą atvejį, tai gali būti bet kas, nuo istorijos iki burtažodžių, ar perkeitimas buvo sėkmingas, o galbūt pasireiškė kokie nors šalutiniai dalykėliai. Žodžiu, laisvė vaizduotei. Kas dar neturite poros, susiraskite. Užtenka kiekvienam iš poros po vieną postą iki 07-20, 23h.
-
Deoiridh susiraukė. Jau seniai pasigailėjo, kad susirado pačią tragiškiausią įmanoma porininkę. Nužvelgė klasę: atrodė, kad visi kiti normaliai dirba, tik jai teko šita tragedija. Vis dėlto juk pati kalta, kad artinosi prie prakeiktos teleskopo mylėtojos. Nieko nebuvo galima dėl to kaltinti - nebent profesorę, kuri sugalvojo padaryti pamoką poromis.
Rudaplaukė apdovanojo jauną merginą, stovinčią profesoriaus vietoje, ne pačiu maloniausiu žvilgsniu. Dar kartą žvilgtelėjo į Elliw ir tyliai sumurmėjo jai:
- Ar tu ketini ką nors iš viso pasakyti apie tai? Juk to mes čia ir susirinkome! Hrr!
Deoiridh labai sunkiai atsiduso. Neatrodė, kad kas nors norėtų šnekėti pirmas, o profesorės erzinti be reikalo nesinorėjo. Juk ir taip, kiek mergaitė atsiminė, ji niekada nebuvo kuo nors patenkina šitame gyvenime. Panašu, kad teks kalbėti jai vienai. Gal kitą kartą susivoks pasirinkti porininką, kuris bent jau tikrai yra šitame pasaulyje.
- Na... Tai kaip ir sakiau, yra galimybė pasiversti rykliu, - galiausiai burbtelėjo ji. Darbas poromis? Ką gi, jeigu taip neišeina, ji galės darbuotis ir viena - kol nusibos. Praktikos su šita nevėkšla atlikti tikrai nesinorėjo. - Kadangi Burtų Trikovės Turnyruose anksčiau būdavo nemažai užduočių vandenyje, šitie kerai būdavo gan populiarūs. Mano minėtas Krumo atvejis, tiesa, buvo pats sėkmingiausias, nes kitais atvejais dažniausiai kerai išsivadėdavo taip greit, kad burtininkas atgaudavo žmogiškąjį pavidalą ir vieną kartą netgi nuskendo. Dėl kerų sudėtingumo buvo svarstyta juos iš viso uždrausti, tačiau ta mintis buvo atmesta.
Deoiridh nutilo. Dar kartą pažvelgė į švilpę priešais save, tačiau jai pasirodė, kad ana ir toliau nesigaudo, kas vyksta šioje Žemėje. Grifiukė gūžtelėjo.
-
Prašneko tik varliokas. Ir su gana įdomia istorija, hm, sėkmės josios partnerei per praktiką. O ji netyčia nebuvo švilpė? Perkratė smegeninę, tačiau greitai ir ši mintis nuskriejo į dausas, kam ta nereikalinga informacija.
- Gerai, gauni maksimumą,- burbtelėjo sau po nosimi. Norėjo, kad ši pamoka kuo greičiau baigtųsi.- Žmonių transformacija yra sudėtingiausia transfigūracijos atšaka ar šaka, žodžiu, vykstant šiems virsmas, pasikeičia objekto molekulinė struktūra. Ir taip, galbūt gebate be jokio vargo paversti save ar kitą kokiu nors svetimu objektu, tačiau sudėtingumas pasireiškia ir tuo, ar gebėsite atversti į pradinę žmogaus būseną,- trumpai nusakiusi informaciją, kuri juodu ant balto šviečiasi vadovėlyje, pereidinėjo prie praktikos.- Likusį pamokos laiką praleisite praktikuodami savo pasirinkto atvejo kerus ant partnerio. Kas dar neišsirinkote poro ar atvejo, galite padaryti tai dabar,- profesorė mostelėjo savo juodmedžio lazdele į nubrėžtą liniją tarp mokinių. Prasivėrė begalinė praraja, suteliškavo vanduo. Dar viena kvaila magijos pasaulio iliuzija.- Deoiridh, išbandyk savo rykliuką,- su kažkokia keista gaida balse ištarė Adelė.
Jauniklė profesorė prisėdo ant stalo su viltimi, jog nei vienas neužstrigs kokiame šeško kūne. Nors čia juk kvailos tos viltys, kaip ten, viltis - durnių motina. Tačiau tuo pačiu Adelė nežadėjo nei vienam leisti nusimuilinti nuo šiosios užduoties. Iš tiesų, tai nežinojo, ar draudžiami žaidimai su žmonių perkeitimais Hogvartse. Eh, bet ar jai ir rūpėjo? Ne.
Praktikai bent trys postai po 600 arba du po 1300 simbolių. Pamoką uždarysiu 07-26, 23h.
-
Deoiridh nustėro. Ji gavo du taškus? Ir šita keista jaunutė profesorė neprišnekėjo daugiau jokių nesąmonių? Ir... Jai reikės išbandyti tuos kerus su šita? Ne, to jau buvo per daug. Juk Elliw ir taip nuolat kas nors atsitinka, o ją pavertus rykliu... Tie kerai juk baisiai sudėtingi, o ana, atrodo, net nesigaudo, kas vyksta šitame pasaulyje!
- Profesore, prašau, pasakykite, kad jūs juokaujate, - garsiai pasakė mergaitė, nors puikiai suprato, kad to tikėtis būtų naivu. Kur jau ten, dabar škotė gaus kankintis su šita kvailumo viršūne. Staiga į galvą atėjo mintis. - O jūs nemanote, kad aš pakankamai išmanau žmogaus transfigūraciją, jeigu galiu pasiversti į varlę?
Rudaplaukė atsiduso ir su juodžiausia neapykanta pažvelgė į Elliw. Tada išsitraukė lazdelę ir atsuko ją į "partnerę". Eilinį kartą prakeikė save dėl šitos užmačios. Tikėjosi pasilinksminti su ta žiople, o juodai įklimpo...
- Klausyk, tu bent kiek pasistenk ką nors naudingo nuveikti dar šitam gyvenime, gerai? - klaustelėjo ji. Tik dabar į galvą atėjo mintis, kad tikriausiai ir Elliw turės išbandyti kerus. Su ja. Deoiridh net sudrebėjo. Ši mintis buvo tokia neviliojanti, kad grifiukė suprato: reikia porininkę nuolat atakuoti kerais, kad ji paprasčiausiai neturėtų laiko. O gal kaip tik nieko nedaryti? Tada bus galima tikėtis, kad Elliw pamirš, apie kokį atvejį jos kalbėjo. Arba kad kalbėjo apie žmogaus transfigūraciją. Arba kad dabar iš viso yra transfigūracijos pamokoje. Deoiridh stovėjo su iškelta lazdele rankoje ir žiūrėdama į Elliw garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Buvo be galo pasiilgusi tų laikų, kai sėdėdavo klasėje varlės pavidalu ir nieko neveikdavo. Dar ypač kai kas nors atsinešdavo daugiau varlių... Ak, geras buvo gyvenimas! Reikės kitą kartą atsinešti rupūžę nutarė rudaplaukė. Ji mąstė apie viską iš eilės - tik tam, kad nereikėtų imti pamokos darbo. Juk jeigu šitai kvėšai kas nors atsitiks, kalta bus Deoiridh, ar ne? Bus laikoma, kad tai ji, dar būdama vyresnė, netinkamai panaudojo kerus. Ir taip bus net tuo atveju, jeigu Elliw nuskęs būdama ryklio pavidale... Rykliai gali nuskęsti? paklausė savęs animagė. Atsakymą žinojo ir taip: jeigu rykliai to padaryti negali, kaip tik tai ir atsitiks Elliw. Jeigu Deoiridh pasiseks kerai, žinoma. Grifiukė dar kartą atsiduso ir paleido kerus porininkės link.
-
Transfigūracija, neįtakojama kosmose skraidančio akmens, Marlenai atrodė kaip visai įdomus dalykas. Žinoma, realiam gyvenime mažai kur pritaikysi, nebent pasirinksi kokią specifišką profesiją, bet ji, kaip ir fizika, gerai priversdavo smegenis sukiotis ir dirbti. Tik, ech, varnė eilinį kartą tingėjo lįsti mokytojai, kuri akivaizdžiai norėjo, kad pamoka kuo greičiau baigtųsi, į užpakalį su savo pasakojimais, tad padarė ir jai, ir sau paslaugą patylėdama.
Grindys subangavo, sujudėjo ir dabar Marleną nuo kitos klasės pusės skyrė praraja. Mergaitė žioptelėjo ir žengė didelį žingsnį atgal. Ir ko taip mokinius gąsdinti, gi kerų nelaidai lazdelės sugrūdęs porininkui į nosį! Panosėje kažką suburbuliavusi, Hatfield išsitraukė lazdelę ir pavartė ją tarp pirštų nužvelgdama kitoje pusėje likusius mokinius. Jai reikėjo porininko, kuris sutiktų būti kankinamas.
Netrukus varnės akys apsistojo ties berniuku sidabriniais plaukais. Jis neatrodė žymiai vyresnis, o dar ir švilpis - tobulas kandidatas į nesertifikuotą ir nuo VMI besislaptantį Marlenos cirką.
-Ei, tu, sidabrini švilpi!-kreipėsi į būsimą auką Ashley.-Einam dirbt. Stok čia,-rudaplaukė atsainiai mostelėjo priešais save.
Teorija buvo skirta apgalvoti, į ką nori paversti bendramokslį. Žinoma, Marlena to nepadarė, tad dabar teko kitaip suktis iš padėties.
-Nesimuistyk,-įspėjo švilpį mergaitė ir mostelėjo lazdele. Nepasipraktikavusi, kas nebuvo pats geriausias žingsnis. Ir kerai, žinoma, nepavyko, nors pamatyt sidabraplaukį šešką tikrai būtų buvę įdomu. Ką gi, kaip kokiam JRPG, Marlenai teko praleisti savo ėjimą.
-Tavo eilė, nebent praleisi praktiką ir leisiesi kankinamas toliau?-apsimesdama, kad čia nieko neįvyko, paklausė varnė.
-
Elliw jautėsi visiškai pasimetusi. Net nepastebėjo, kaip ją kažkur nutempė. Kažką šnekėjo, tačiau mergaitei svarbiau buvo išsaugoti sveiką teleskopą. Laimei, prietaisas buvo jos rankose, tad nereikėjo rūpintis, kad jį pamirš. Kita vertus... Elliw bet ką gali pamiršti.
Nespėjus suprasti, ko iš jos nori mokslo draugė, profesorė pradėjo šnekėti, tada vėl kažką pasakė porininkė, tada vėl prašneko profesorė. Ar pagaliau prasidės praktika? paklausė savęs švilpė, bandydama įsiklausyti į profesorės žodžius. Staiga kabinete kažkas atsitiko, ir Elliw pamatė stovinti prie pat vandens. Mergaitė sutrikusi apsižvalgė. Kas čia bus? Ar jai gresia koks nors pavojus? Rudaplaukė nežinojo, ar reikėtų pradėti ko nors bijoti.
- Ką man daryti? - paklausė ji, išgirdusi ne itin patenkintus porininkės žodžius. Pamačiusi į save nukreiptą lazdelę, Elliw persigando: ar ji taip blogai ką nors padarė? Juk lyg ir nedarė iš viso nieko...
Švilpė stovėjo ir spoksojo į grifę. Niekaip nesuprato, už ką ji nori paleisti kerus. Kad tai gali būti pamokos praktika, kas yra visai logiška, kai dirbama poromis, jai ir į galvą neatėjo. Laimei, atrodo, vyresnė mokinė kurį laiką negalėjo apsispręsti, ar naudoti kerus, ar ne. Elliw turėjo laiko pasiruošti, tačiau švaistė tą laiką pagrįstoms ir nepagrįstoms baimėms.
- Aš juk nieko nepadariau! - liūdnai pasakė ji. Kaip tik tuo momentu grifė galiausiai paleido kerus. Išsigandusi velsietė atšoko. Nežinojo, ar kerai pataikė, ar ne (o ir kaip žinosi, kai neįsivaizduoji, ką kerai turi padaryti), tačiau kojos susipynė, ir Elliw sugebėjo pataikyti tiesiai į vandenį, kuriame kas nors turėjo atsidurti ryklio pavidale. Mergaitė nežinojo, ar tai ir yra tai, ką norėjo padaryti vyresnė mokinė, tačiau ji garsiai klyktelėjo:
- Gelbėkit!
-
Šiandien Jones visiškai neturėjo nuotaikos transfigūracijai. Ar ji iš viso kada nors sekėsi vaikinui ir jis eidavo į ją su nuotaika? NE. Jam transfigūracija nesisekė, o dar jis išgirdo, kad šioje pamokoje reikės trasfiguruoti žmones. Jones palikuonis sudėjavo ir atsistojo prie kitų antrakursių. Jis klausėsi vienos merginos atsakymo kadangi kalbėjo tik ji. Greitai profesorė pasakė, kad galima pradėti praktiką. Jones labai apsidžiaugė, kad dabar galės sėdėti kur nors kamputyje ir tylėti, bet jo džiaugsmas nesitęsė ilgai. Greitai ji pašaukė kažkokia mokinė iš Varno nago koledžo. Pilkaplaukis išleido gilų atodūsį ir priėjo prie jo.
- Gerai dirbam, bet nekaltink manęs jei vėliau liksi kokia nors žuvyte ar paukšteliu, - pasakė švilpis. Jis stovėjo ramiai visiškai nieko nedarydamas. Jo porininkė pirmoji turėjo pradėti šią sunkią praktikos užduotį. Deja. jai nepavyko paversti vaikino kažkuo.
- Ne, praktikos nepraleisiu. Noriu gauti taškų, - sumurmėjo vaikinukas. Jis pradėjo mąstyti, kad jo porininkei visai tiktų šikšnosparnės kailis. Jis kiek pasipraktikavo rankų judesius ir panašiaia. Tada ištarė burtažodį ir nutaikė lazdelę į mergaitę. Jos kūnas po truputį turėjo pradėti keistis ir ji turėjo virsti šikšnospraniu. Deja, vaikinui pavyko tik jos ranką paversti sparnu.
- Reparifarge, - pasakė jis norėdamas atšaukti nelabai sėkmingą transfigūraciją. Jis tikėjosi, kad varniukės ranka sugrįš iš sparno atgal į ranką.
- Tavo eilė, - tarė trypčiodamas Jones. jam buvo gėda, kad jam nepasisekė mergaitės paversti šikšnospraniu, bet žmonių transfigūracija juk sunki.
-
Marlena tik šyptelėjo iš švilpio replikos. Jai šmėstelėjo mintis, kad galėtų šoktelėti į šoną, kad berniuko paleisti kerai skrietų pro šalį, bet kuo ramiausiai stovėjo savo vietoje. Matant, kaip sidabraplaukis taikosi į ją, dar kilo pagunda panaudoti kokį apsauginį burtažodį, bet, pasipriešinusi visiems kvailiems įnoriams, mergaitė taip ir nepajudėjo.
Nežinia į kokią baidyklę tas švilpis bandė ją paversti, bet transfigūruota ranka nebuvo pats maloniausias jausmas. Tiksliau, jausmas buvo labai keistas. Pažvelgusi į savo galūnę, mergaitė vis tikėjosi pamatyti ją normalią, o išvysdavo... Kažką nelabai malonaus. Nepasitenkinimą turbūt išdavė ir Marlenos veido išraiška.
Gerai, kad varnės pasirinktas švilpis turėjo smegenų ir netrukus sugrąžino rankai pradinę formą. Atsargiai mergaitė palankstė pirštus, tada ranką ir ją papurtė, mėgaudamasi savo itin normalios galūnės jausmu. Dabar buvo laikas atkeršyti tam barsukui.
Nekartodama savo praeitos klaidos, Ashley šį kartą kelis kartos mostelėjo lazdele ir pažaidė su burtažodžio tarimu. Visa tai iš šono turbūt atrodė keistokai, o ir užtruko geras dešimt minučių, bet, galiausiai, Marlena jautėsi pasiruošusi. Nukreipusi lazdelę į berniuką, grakščiu mostu ore išvedžiojo figūrą kartu tardama ir burtažodį. Blykstelėjo žalsva švieselė, kuri pataikė į švilpį. Mergaitė labai stengėsi išlikti susikaupusi, bet pamačiusi kailiu apaugusį sidabraplaukį nesusilaikė ir prapliupo juoktis.
-Oi... Šeškas! Ahahah! Barsukšeškis!-rudaplaukė juokėsi net už pilvo susiėmus, visai pamiršusi, kad jos išsiblaškymas nutraukė transfigūraciją.-Ahaha... Gerai,-nubraukusi iš juoko ištryškusias ašaras, tarė varnė.-Jeigu pats atsiverti, leisiu mane dar kartą bandyti paversti į kokią tai šlykštynę.
-
Atrodo, netgi neegzistuojančio laikrodžio rodyklės pradėjo judėti greičiau, kai mokiniai vis dėlto susižavėjo vienas kito kankinimu. Mergina menkai šyptelėjo pasidabruotam švilpiui praktikuojant judesius prieš verčiant savąją porininkę į nežinia ką. Bent kažkas normaliai dirba.
Viskas buvo gerai, kol kas niekas neužstrigo ar nenuskendo. Ne, nuskendo. Beveik. Ak, nelaimėlė Elliw. Profesorė, dažytais plaukais ir atakuota motiniškųjų instinktų, visai ne elegantiškai pribėgo prie šūkaujančios skenduolės. Vargti ilgai nereikėjo, abiem rankom čiupo už mažikės pakarpos ir truktelėjo į save. Ramiai ištraukė pirmakursę iš vandens, apžiūrėjo, juk profesorė, negi paliksi vaiką priburbuliavusį? Pakraipė dažytą galvelę, švelniai tėkštelėjo per mokinės skruostus.
- Gyva? Šiandien morgas nedirba, stokis,- lazdelės mostu išdžiovino mergaitės drabužius, nors viskas tebuvo iliuzija.- Ir ne, brangioji, nemanau. Tu verskis nors ir į beždžionę, nepatikėsiu, jog esi proto bokštas,- šįkart kilstelėjo akis į varlioką.- Ir užmesk jai kokį gelbėjimosi ratą, o tai cunamį sukels su kitu kritimu,- atsitraukė nuo metų nelaimių maišelio.
Klausą sudirgino ir pirmą kartą matomos varnės juokas ir josios išsireiškimas apie barsukšeškį. Žavinga. Iškart dešimt plius iš praktikos.
-
Nespėjus susigaudyti, kas vyksta, Elliw jau stovėjo ant kabineto grindų. Pajuto plekštelėjimus per veidą, tačiau nežinojo, kas tai padarė. Jau buvo visiškai pamiršusi, kad šiuo metu yra pamokoje ir kad buvo įkritusi į įsivaizduojamą vandenį. Tuo labiau, kad drabužiai buvo sausi, tad kaip vaikui prisiminti?!
Apsižvalgiusi ji pamatė liniją ir abipus jos stovinčius mokinius. Į galvą atėjo mintis, kad kažkas turbūt stovėjo ir priešais ją. Pamatė stovinčią vyresnę mergaitę, kuri dabar buvo viena. Nutarusi, kad tai ir yra jos porininkė, Elliw priėjo ir atsistojo priešais. Tačiau ką daryti dabar, ji visiškai neįsivaizdavo. Tikriausiai reikėtų išsitraukti lazdelę. Velsietė pasičiupinėjo kišenę, laimė, pagalys buvo ten. O kur teleskopas?! staiga persigando švilpė. Tik tada susivokė, kad tebelaiko prietaisą rankoje. Lengviau atsidususi ji vėl pažvelgė į partnerę. Įtarė, kad ana ir vėl norės trenkti kažkokiais kerais, tačiau o ką jai daryti? Neįsivaizduoja, kaip apsiginti, nežino, ką vyresniokė daro... Situacija atrodė visiškai be išeities. Kad bent ką nors nuveiktų, Elliw išsitraukė lazdelę ir atsuko ją į vyresnę mokinę. Galbūt bent taip ji išsigąs ir nustos švaistytis kerais? Toks dabar buvo didžiausias pirmakursės noras.
- Ką aš tau padariau, kad tu mane puoli? - paklausė ji. Susimąstė, kad galbūt reikėtų kur nors saugiau pasidėti teleskopą. Tokiam daiktui atsidurti vandenyje tikriausiai nėra labai sveika. Elliw pasilenkusi pastatė brangenybę ant žemės. Deja, teleskopas atsidūrė pernelyg arti iliuzinio vandens: vos ne tą pačią akimirką rudaplaukė jį paspyrė, ir jis įkrito į vandenį. Siaubo kupinomis akimis Elliw žiūrėjo, kaip teleskopas "plaukia" tolyn.
-
Iš Deoiridh lūpų išsprūdo dar vienas atodūsis. Profesorė maloningai padėjo kvaišelei, kas, tiesa, gerokai nustebino animagę. Vis dėlto dabar jos porininkė lyg ir turėjo būti pasiruošusi darbui. Bet kur ten! Atrodo, ji visiškai pamiršo, kur esanti. Kaip ji susiranda kokią nors klasę? nesuprato grifiukė. Kartais būdavo tikrai neaišku, kaip Elliw išgyveno visus vienuolika metų.
Kai švilpė išsitraukė lazdelę, Deoiridh nustebo. Neišsigando, žinoma. Tik buvo keista, kad ana susiprotėjo padaryti tokį akivaizdų dalyką. Deja, džiaugtis ilgai neteko. Klausimas visiškai išmušė rudaplaukę iš vežių.
- Mes esame pamokoje, kvaiša tu, - burbtelėjo Deoiridh. Vis dėlto įtarė, kad ką nors anai aiškinti yra tiesiog beviltiška. Vadinasi, neverta ir vargintis. Et, koks jau skirtumas. Geriau grifiukė pati pasitreniruos kerus, o ką veikia ana, čia jau ne jos reikalas. Tegul tik ramiai pastovi, kad būtų galima ramiai bandyti. Deja, net ir toks noras neišsipildė. Elliw ilgai negaišusi nugabeno savo prakeiktą teleskopą į dar prakeiktesnį vandenį!
- Tu kada nors žiūri, ką darai?! - suriko Deoiridh, visiškai susinervinusi. Norėjosi tiesiog klykti. Deja, galimybė išsišokti nelabai žavėjo, tad ji tiesiog nukreipė lazdelę į nelemtą daiktą ir tarstelėjo: - Accio.
Teleskopas klusniai atskrido delnan. Deoiridh nutarė, kad atiduos jį tik po pamokos - vis dėlto reikėjo pasistengti dar bent kartą pabandyti laimę transfigūracijoje.
- Ačiū už galimybę pasipraktikuoti, - sarkastiškai tarstelėjo grifiukė. - Bet akivaizdu, kad supainiojai pamokas.
Ji nutilo. Bandė susikaupti. Norėjosi, kad kerai pavyktų. Ot būtų smagu pažiūrėti, kaip ta nelaimė išplaukia! Vaizdas būtų tobulas. Gal tada būtų galima nebepykti. Nors tai kažin ar buvo labai realu - Elliw grifiukę pernelyg erzino.
- Aš dar kartą pabandysiu kerus, kuriuos mes praktikuojamės šitoje pamokoje, - lėtai, kaip nevisprotei, paaiškino Deoiridh. Kelis kartus giliai įkvėpė ir ištarė burtažodį. Deja, ir vėl nepavyko. Bent jau taip iš pradžių pasirodė trečiakursei. Vis dėlto netrukus suprato, kad iš dalies pavyko: Elliw prarado kojas, vietoj jų išaugo kažkas panašaus į peleką. Ar gal uodegą?
-
Vaikinas mąstė apie tai kas nepasisekė jo transfigūracijoje. Gal ištarė burtažodį ne taip? O gal jo rankų judesiai buvo neteisingi ir tai pamaišė? Jones atsiduso ir nebemąstė apie tai. Juk jei nepasisekė tai nepasisekė.
Greitai Ryan'as sulaukė ir mergaitės transfigūracijos. Ji vertė vaikiną šešku! Berniukas pajuto kaip jo kūnas apaugo kailiuku. Jo kailiukas turbūt pilkšvos spalvos. Berniukas tikrai turėjo atrodyti labai juokingas. Tau atsirūgs pagalvojo vaikinas. Jis pavers mergaitę višta ir ji tikrai atrodys labai juokingai.
- Žinomas atsiversiu, - sumurmėjo panosyje vaikinas. - Reparifarge, - tyliai tarė nukreipdamas lazdelę į save. Greitai kaliukas dingo nuo vaikino kūno. Pilkaplaukis net nusipurtė norėdamas įsitikinti ar tikrai kerai suveikė ir jis neturi kailiuko. Galiausiai jis atsistojo į patogią poziciją ir ištarė burtažodį bei padarė tinkamus rankų judesius. Merginos rankos pradėjo virsti į sparnus. Vėliau jos kojos dar pavirto į vištos kojeles. Jones bandė sulaikyti juoką, bet jam nepavyko. Jis pradėjo gana garsiai juoktis, bet greitai užsičiaupė, kad profesorė jo neišgirstų.
- Atsiversk pati ir galėsi mane paversti dar kokia šlykštyne, - pasakė vaikinas mergaitišku balsu atkartodamas merginą. - Gerai, juokauju, atversiu tave pats, - tarė Jones. Berniukas labai norėjo palikti mergina su vištos sparnais ir kojelėmis, bet atvers mergaitę, kad neužsitrauktų profesorės rustybės.
-Reparifarge, - pasakė nukreipdamas kerus į atrodo Marleną. Greitai jos kojos ir rankos atgavo savo įprastinę būsena. Berniukui dėl to buvo gaila, nes jam tikrai patiko varnavištė, bet ką padarysi.
-
Sūri karamelė. Viliojanti kaip niekad. Būtent šią akimirką. O jeigu dar ragelis su ta karamele, tai iš viso, hm, rojus. Pabarstyta cukraus pudra. Toji karamelė lėtai tirptų merginos burnoje, o pudros likučiai ilsėtųsi ant josios žaviųjų lūpų. Ei, stop, po pamokos gausi tą bandelę.
Ir čia dvispalvių plaukų nešiotoja prabudo iš svajojamos maisto ekstazės. Ir nebuvo jokios karamelės priešais, tik tie patys veidai ir barsukšeškiai. O dangaus mėlynė klykte klykė kaip trokšta apsalti ar koks ten per žodis. Tuoj ir pati profesorė būtų paleidus kakarynę. Elliw buvo nutrenktas bulvių maišas. Primuštas obuolys. Žodžiu, su tais visais smegenų sukrėtimais. Ir tikrai suabejotum, jog tos mergužėlės galvoje bent likę šiek tiek smegenų masės, gal jau kur pametė. Adelę guodė tik tai, jog ši pamoka - paskutinė. Apskritai, o ne šiandien. Ir daugiau tik galės ramiai juos sukirtinėti per egzaminą, na, ne visus, pavyzdžiui normaliai dirbančius švilpį su varne. Jie atrodė gana stabilūs. Paskutinė pamoka, gal kai kurie net nelaikys to egzo, įkvėpk, iškvėpk ir neaprėk. Ir, nu, tu matku bože, teleskopininkė tuoj būtų įvarius jaunajai merginai diabetą, tačiau šiosios porininkė, matyt, irgi neapsikentė ir visai sėkmingai pavertė tosios savotiškos personos kojas pelekiukais. Aleliuja, dabar plauk.
Pamokos laikas bėgo į pabaigą, kuo Adelė taip džiaugėsi, kad net stryktelėjo vietoj. Khem, per daug džiaugsmo.
- Gerai, barsukšeškiai, varnavištės, puškuojat iš kabineto. Jūs du,- pamosavo pirštu į Jones ir Hatfield porelę.- Neprastai, dar pasipraktikuokit kur kitur. Nuo profesorių akių kuo toliau. Tik atsargiai,- mirktelėjo. Kažkur viduje tikėjo, jog mažikė Marlena nebus beviltiška šitoje pilyje.
Durys užsitrenkė. Vandens takelis užsivėrė, suolai grįžo į įprastas vietas, o Ginger sukrito ant kėdės. Karamelinės bandelės dar vis nebuvo. O gal jos ir baigėsi. Ką ten gali žinoti.