Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Pelėdynas => Temą pradėjo: domutis Birželio 11, 2020, 08:40:18 pm

Antraštė: Pelėdyno stogas
Parašė: domutis Birželio 11, 2020, 08:40:18 pm
Pelėdyno stogas - paprastas, šiek tiek status stogas, nuklotas rudomis čerpėmis, kurios vietomis apsamanojusios, bet užlipti ant jo nėra lengva, nes nėra laiptų - yra tik siauros girgždančios kopetėlės, nugrūstos į tolimiausią pelėdyno kampą, tad jas pastebėti labai sunku. Ant stogo geriausia būti naktį, o ypač vidurnaktį, nes tada ten vyksta stebuklai...

Vieną nuostabų vakarą Domantas atėjo į Pelėdyną išsiūsti laiško mamai. Staiga Domantas pamatė kopėtėlės. Kopetėlės buvo siauros ir labai girgždėjo. Tad Domantas jomis užlipo ir atsidūrė ant Pelėdyno stogo. Tikiuosi nenukrisiu nuo to stogo per savo smalsumą. Galvojo jaunasis Grifas. Buvo beveik vidurnaktis. Varpas išmušė vidurnaktį. Nors varpinė buvo labai toli nuo Pelėdyno stogo vistiek buvo galima girdėti jo gaudimą. Staiga čerpės pradėjo šokti. Domantas greitai gulėsi ant stogo ,kad nenukristų žemyn. Jei nukristum žemyn gyvas tikriausiai neliktum. Domantas buvo labai išsigandęs. Kaip Grifui tai buvo nebūdinga ir labai nepaprasta. Keista labai keista. Kaip aš neišsigandau pamokų užduočių ,o dabar čia išsigandau. Juk čia Hogvarstsas čia juk visada kažkas vyksta labai keisto. Domantas pasiryžo ir atsistojo ant stogo ir staiga išgirdo ,kad kažkas lipa kopetėlėmis.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Gerda Marqeen Birželio 12, 2020, 12:44:08 am
Buvo naktis, šešiolika minučių iki vidurnakčio. Gerda išėjo iš bendrojo Vano Nago kambario ir pasuko pelėdyno link. Trečiakursė norėjo, tiesiog troško aplankyti savo rudąją pelėdą Nelę, kurios nematė jau ilgą laiką.
Likus dešimt minučių iki vidurnakčio, kaštonplaukė pasiekė savo tikslą ir glostė ant rankos tupinčią Nelę.
Keturios minutės iki vidurnakčio. Koks ten daiktas?  Žalsvai pilkos akys tamsiausiame kampe pastebėjo kažką, panašu į kopetėles.
- Tu skrisk, aš tuoj ateisiu, - sumurmėjo pelėdai Gerda ir pradėjo lipti siauromis kopetėlėmis, kurios, rodės, niekad nesibaigs.
Dvi minutės iki vidurnakčio. Švelnus vėjelis pakedeno ilgus Gerdos plaukus, o žalsvai pilkos akys pažvelgė į žvaigždėtą dangų. Rusvos pelėdos aplink nesimatė, tad jos savininkė nusprendė, jog Nelė bus išskridusi.
Minutė iki vidurnakčio. Varniukė nužvelgė statų apsamanėjusį stogą ir čerpes, kurios vos laikėsi.
Laikrodis sumušė vidurnaktį. Vienuolikmetės žvilgsnis sustojo ties kažkokiu vaikinuku, kurį ji jau buvo mačiusi.
- Tu - Domantas, tiesa? - pasitikslino pirmakursė, prisimindama matytą žmogų. - Ką čia veiki? 
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: domutis Birželio 12, 2020, 11:45:36 am
Domantas išgirdo merginos klausimą ir su lazdele rankose atsisuko į merginą. Ta mergina buvo Gerda Marqeen su kuria prieš dvi savaites Domantas pykosi prie suoliuko.
-Tavęs galėčiau paklausti to paties ,o aš atėjau pasigrožėti nuostabiuoju vidurnakčiu. Mergina buvo pasikeitusi ne be tokia graži kaip prie suoliuko buvo. Daug vyresnė.
-Jei tu man ką darysi aš ginsiuos nemanyk jei esu pirmakursis nemoku kitokių kerų nemoku. Domantas nubuvo nusiteikęs svaidytis kerais su trečiakurse. Juk ji vistiek daug vyresnė ir kerų moka daugiau nei Domantas. Grifas lazdelę nuleido ,bet į apsiaustą jos neįsidėjo. Ir paklausė:
-Ar tu prieš mane panaudosi kerus? Ar tu nori man pakenkti? Jei taip paleisiu kerus kurie tau nesisapnavo ir tu jų greičiausiai nesapnuosi ,o jei nieko nedarysi tada labas.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Gerda Marqeen Birželio 12, 2020, 07:43:47 pm
Keistai staigus Domanto pasisukimas ir lazdelė mostas privertė Gerdą pasijusti neramiai. Geriau jau nebandytumėm kerų ant tokio stataus stogo.
- Tau neturėtų rūpėti, kodėl aš čia atėjau. Be to, ar nematei praskrendančios rudosios pelėdos? - atsainiai mestelėjo žodžius kaštonplaukė.
Ramiai išklausiusi tuščias pirmakursio pagyras, varniukė pakėlė akis į nuostabų dangų. Ten spindėjo akinanti mėnulio pilnatis.
- Labas ir tau, - žalsvai pilkos akys nužvelgė nuleistą, bet vis dar iš grifo rankos neišsprūdusią lazdelę. - Neketinu nieko daryti, nebent tu pats kažką nuveiksi, nors nelabai tikiu, jog kažką gali, - piktdžiugiškai šyptelėjo trylikametė. - O jei kažką ir sugebi, tau nutiks kaip jai, - paspyrė vieną iš daugelio slidžių čerpių ir pažvelgė žemyn domėdamasi, kur ji nukrito. - Ir aš nė kiek nejuokauju, - draugiškai šyptelėjo trečiakursė.
Gerda ramiai prisėdo ant stogo ir nužvelgė visas žvaigždes, kurių buvo nesuskaičiuojama galybė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: domutis Birželio 14, 2020, 07:51:57 pm
Mergaitė buvo labai nemaloni tokia pat kaip ir praeitą kartą prie suoliuko. Domantas įsidėjo lazdelę į apsiaustą ir nurimo.
-Pelėdos nemačiau.
Atsakė Domantas su pykčiu savyje.
Tu nežinai kokių kerų aš moku. Didžiavosi savimi Grifas. Mergina atsisėdo ant stogo ir pradėjo stebėti žvaigždes. Kvailas dalykas tas žvaigždės. Mintyse galvojo Grifas ir nuėjo prisėsti prie merginos.
-Galėtum ne taip ir piktai atsakyti ir aš atsiprašau ,kas tada atsitiko prie suoliuko aš tik buvau labai įniršęs. -Ramiu balsu pasakė Domantas.
Nors ir žvaigždės Domantui nepatiko ,bet vistiek gėrėjosi nuostabiu žvaigždynu.
-Ir aš atėjau čia pasmalsauti jei toks tau didelis skirtumas. -Atsakė Grifas.
Mėnulis pradėjo dar labiau spindėti ,bet pirmakursis nekreipė dėmėsio.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Gerda Marqeen Birželio 18, 2020, 06:56:57 pm
Žalsvai pilkos akys nulydėjo Domanto burtų lazdelę, dedamą į apsiaustą. Pagaliau bus ramu. Arba ne.
- Gaila, - neslėpdama apmaudo giliai įkvėpė Gerda. - Pranešk, jei pamatysi, - susivokusi, jog galimai per daug prikalbėjo, kietai sučiaupė rausvas lūpas.
Kaštonplaukė stengėsi klausytis pirmakursio, bet nieko negirdėjo. Ji liūdėjo, nes tikėjosi pamatyti Nelę - šioji būtų labai padėjusi varniukei, nes tupėdama ant peties siurbtų visą baimę, kurią ji jautė. Vis dar tikėdamasi, kad nenuslys nuo stogo, trečiakursė stengėsi patogiau įsitaisyti ir klausytis grifo žodžių. Kas kelias akimirkas žalsvai pilkų akių savininkė pasitikrindavo, ar vis dar vidinėje apsiausto kišenėje turi savo lazdelę.
- O, krentanti žvaigždė! - sušuko Gerda. - Kokį norą sugalvojai? - staiga trylikametė susivokė, kad pati nesugalvojo noro. Jos galvoje sukosi tiek minčių, kad jei kas nors būtų pažvelgęs į jas, dabar stovėtų išpūtęs akis.
- Aš taip pagalvojau, - pradėjo garsiai reikšti mintį Varno Nago mokinė, - dabar būtų nuostabu vilkėti žiobariškus drabužius. Na, gal ne nuostabu, bet tikrai patogiau nei šitie apsiaustai. Ką manai? 
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: domutis Birželio 18, 2020, 07:11:24 pm
Domantas pamatė krentančia žvaigždę. Mergina iš kart paklausė kokį norą Domantas sugalvojo.
-Jog tapsiu Hogvartso profesoriumi.,-atsakė Domantas.
Netrukus mergaitė vėl paklausė.
-Taip gerai būtų dabar vilkėti ne mokyklos uniformą ,o žiobarų drabužius atleisk negaliu padaryti ,kad būtume su žiobarų rūbais nors ir norėčiau. Domantas šalia savęs jautė keistą jausmą ,bet tai buvo ne mergaitės pusejė. Šalia Domanto sedėjo jo pelėda su laišku sapne. Domantas tuo nustebo juk dabar vidurnaktis ,kas gali rašyti laiškus vidury nakties.
-Žiūrėk laišką gavau.,-Su didele nuostabą pasakė Domantas.
Ant laiško buvo tik du žodžiai ''Domantui Varnanagiui'' ir nieko kito. Domantas atplėšė laišką ir ištraukė tekstą. Tekste buvo parašytas tik du žodžiai ''Grifų Gūžta'' ir nieko daugiau.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Gerda Marqeen Birželio 21, 2020, 03:17:56 pm
- O, didūs norai, - nusišypsojo Gerda savo šaltu žalsvai pilkų akių žvilgsniu perliedama Domantą ir sustodama prie jo šviesiai mėlynų akių. - Kokio mokomojo dalyko mokytoju nori tapti?
- Visai neseniai, prieš kelias minutes, grasinai paleisti kerus, kokių nesu sapnavusi, o dabar gailiesi, kad nemoki kerų, kurie galėtų pakeisti tavo aprangą, - šaipydamasi nusijuokė varniukė. Jos juokas nuaidėjo per visą dangų, pripildytą mažų ir didesnių žvaigždučių. Aukštai aukštai virš Uždraustojo miško glaudėsi debesys, bet jie buvo tokie maži ir reti, kad mintis, jog iš jų gali lyti, buvo mažų mažiausiai kvaila.
- O, geras, - apsidžiaugė kaštonplaukė. - Kas jame parašyta? - paklausė trečiakursė ir pasilenkė pažiūrėti į laiško turinį, nes pabijojo atrodyti itin nemadagiai išplėšiant laišką iš grifo rankų, bet pilkaakė nepabūgo žvilgtelėti į laišką, kuris galėjo būti asmeniškas. - Grifų Gūžta? Gal žinai, ką tai reiškia? Kaip manai, ar tai sveikinimas patekus į Grifo Gūžtą? Ir nuo ko šis laiškas? - pasipylė klausimai iš rausvų Gerdos lūpų. - Be to, ši pelėda labai miela. Ar ji tavo? - nesusilaikė nepaklaususi dar vieno klausimo.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: domutis Birželio 21, 2020, 04:32:15 pm
-Norėčiau dėstyti Kerėjimą.,-Į pirmą klausimą atsakė Grifas.
Netrukus išgirdo ir kitą klausimą.
-Nesišaipyk moku tuos kerus tik dabar neturiu ką apsirengti.,-Atsakė į klausimą.
Mergina ir vėl paklausė. Tikra pleputė.
-Nemanau ar tai sveikinimas juk senai jau esu Grifų Gūžtoje ir čia neparašyta kas parašė tą laišką man ir taip tai mano pelėda Narciza.,-Atsakė Domantas.
Domantui kilo nerimas dėl šio laiško. Ką tai galėtų reikšti? Savęs klausė Domantas.
-Sugalvojau.,-Džiaugsmingai pasakė Domantas. Tad nukreipė lazdelę į laišką ir tarė.
-Atskleisk savo paslaptis.,-Tarė Grifas.
Ant pergamento kur buvo parašyta Grifų Gūžta atsirado ir dar keli sakiniai. Tie sakiniai buvo tokie: Rytoj 3 valandą nakties ateik į Grifų Gūžtos bendarjį kambarį ,Senelis.
-Tai laiškas nuo senelio.,-Tarė Domantas.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Gerda Marqeen Liepos 20, 2020, 12:08:15 am
- Kerėjimas labai rimta tema. Esi įsitikinęs, kad pavyks? - nutaisiusi kvailą rūpinimosi miną kalbėjo Gerda.
- Oi, tik nereikia, - prunkšelėjo varniukė. - Moksliukų niekas nemėgsta, tad nemeluok, - jos žalsvai pilkos akys spėjo pagauti išsiplėtusius tamsokų Domanto akių vyzdžius, tad arba jis melavo, arba tai buvo tik tamsios, vėsios nakties apgaulė.
- Gražus vardas, - negalvodama leptelėjo trečiakursė. Negi sakysiu kad vardas šlykštus? - Na, tu teisus - tai tikrai nėra sveikinimas.
Kaštonplaukei nespėjus nė mirktelėti grifas kažką pabūrė ir ant pergamento atsirado daugiau žodžių. Bet tada trečiakursė jau nebesusivaldė: išplėšė laišką iš Grifų Gūžtos mokinio rankų ir pradėjo skaityti.
- Domantai... Galiu eiti kartu? - nesuprasdama rizikos ir galimos ne itin gražios pirmakursio reakcijos (arba net pykčio priepuolio) nedrąsiai, bet garsiai sušnabždėjo Gerda.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: domutis Liepos 20, 2020, 11:19:35 am
-Žinok, tai labai nemandagu išplėšti laišką iš rankų. Ir tu esi Varno Nago mokinė į Grifų Gūžtos bokštą tavęs nepriims.,-Tarė Grifas.
Pagalvojęs dar tarė:
-Jei turėtum nematomajį apsiaustą tuomet prasmuktum į bokštą ,bet esu beveik įsitikinęs ,kad tu jo neturi.
Domantas atsistojo ant šlapio stogo. Ir vos nenuslydo. Širdis gavo nemažai adrenalino. Čia maždaug 20-30 metrų aukštis. Grifas nejuokais išsigando ,nes mirti šiąnakt nenorėjo.
-Pąžysti Harold Namber? Jis mokyklos vaiduoklis, mano pusbrolis ir kvailys.,Tarė nusiminęs Domantas. Man jis beveik artimiausias žmogus įskaitant močiutę. Per atostogas reiks skristi pas ją ir parvežti į Godriko Daubą. Mastė Grifas ,nes jis jautėsi labai vienišas ,o tuos kuriuos sutikdavo mokykloje geriau nešnekėti.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Gerda Marqeen Liepos 29, 2020, 01:15:03 am
Domanto pastaba apie nemandagumą išmušė Gerdą iš vėžių.
- Apie nemandagumą prakalbo tas pats žmogus, kuris visai neseniai taip įkyriai ir neetiškai grasino kerais, kurių galimai net nemoka, - varniukė pavartė akis, nemaloniai nusišypsojo ir grąžino laišką grifui. - Na, žinau, kad nepateksiu taip paprastai, bet galvojau, gal tau pavyktų mane kažkaip ten įleisti, - ji greitai pamerkė kairę akį. - Beveik įsitikinęs? - natūraliai nusišypsojo. - Na, kad ir kaip gaila, neturiu aš tokio daikto, - kaštonplaukė nubraukė netikrą ašarą ir išsišiepė.
Stikliniuose Grifų Gūžtos mokinio akinių lęšiuose atsispindėjo mėnesiena. Rūkas, susimaišęs su tokiais išretėjusiais, kad beveik nematomais debesimis, sklendė tarp aukštų medžių viršūnių ir kėsinosi paslėpti rasotą pievą bei mišką. Trečiakursė nusisukusi nuo pašnekovo, tuščiu žalsvai pilkų akių žvilgsniu tyliai žvelgė į pasakiškai nuostabų reginį virš miško ir stengėsi išlaikyti galvą virš savo minčių, kuriose skendo. Ji buvo tarsi kitoje planetoje, mat net nepastebėjo, kaip vaikinukas šalia jos atsistojo. 
- Nepažįstu, - trumpai atsakė neatsisukdama. - Vaiduokliai manęs nedomina, - toliau skęsdama leptelėjo.
Keistą apmąstymų ritualą nutraukė pažįstamas pelėdos ūbavimas. Nelė. Rudoji pelėda ramiai nutūpė ant ištiestos Gerdos rankos. Mergina nusižiovavo. Jai aiškiai trūko miego.
- Labanakt, Domantai, - atsistojusi švelniai nusišypsojo. - Aš jau eisiu, - tyliai sušnabždėjo pelėdai.
Nusileidusi siauromis, girgždančiomis kopetėlėmis, varnė pasuko bendrojo kambario link. Šiąnakt nuotykių užteks.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Vegard Saeterhaug Lapkričio 15, 2020, 07:59:39 pm
Vakaras. Lauke kvepia dūmais. Vegard lipo bokšto laiptais, lipo labai greitai kol pasiekė pelėdyną. Palipęs jau pavargusiomis metalinėmis kopėtėlėmis kurios vedė ant gana stataus pelėdyno stogo. Danguje jau spėjo įsiropšti mėnulis kuris skleidė ramią ,bet menką šviesą. Danguje šokinėjo žvaigždės. Oro temperatūra buvo gana aukšta ,kad galėtum atsigulti ant čerpių ir įsipatoginti žvaigždžių stebėjimui ,bet klastūnyno mokinį traukė ne poilsis ,o adrenalinas. Berniukas lėtai priėjo prie stogo krašto ir pažiūrėjo žemyn. Nušokus liktų tik šlapia vieta. Iš tikrūjų aukštis buvo nenormalus. Vaikinukas visgi atsigulė ant nuo samanų suminkštėjusio stogo ir pažvelgė į milijonus žvaigždžių...
-Sakoma ,kad čia vyksta stebuklai.,- Tyliai sau tarė Vegard ir užsimerkė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Cassidy Melens Lapkričio 16, 2020, 08:10:40 pm
Tylus, ramus vakaras. Tai buvo puiki proga Voverei užsukti į pelėdyną, nes ji buvo šimtu procentu tikrą, kad jau gavo laišką iš mamos. O ji visada laiškus ir siuntinius {kas būdavo kitiems keistą} atsiimdavo pelėdynę ir dažniausiai vakarę. Kai nėra jokių durnelių ar šeip žmonių kurie vaikšto po pelėdyną.Tad ji kaip visada užsidėjo apsiaustą. Ir išėjo iš kambario. Eiti tikrai buvo tolokai, bet mergaitė buvo pripratusi prie tokių ir didesnių atstumų. Ir dvylikametė gal per septynias minutes jau buvo pelėdyne.Iškarto į jį įėjusi ėmė dairytis savo pelėdos. Bet deja jos niekur nebuvo.O kaip gaila be reikalo sugaišau tiek laiko . Ir ji jau norėjo eiti, bet išgirdo kažkokį garsą virš jos.Gal mano pelėda pasimetė ar pasiklydo per tokia tamsą. Mintyse su viltimi pagalvojo varniukė. Ir beveik bėgdama pradėjo ieškoti laiptų. Bet deja jų nerado. Ir antrakursė paskutinį kartą apsidairė ir tik šį kartą pastebėjo siauras ir šiek tiek aplūžusias  kopetėlės. Ir mergaitė labai atsargiai pradėjo jomis lipti. Ji lipo labai lėtai ir atsargiai, kad niekur nenugriūtų ir nesusižeistu. Ir taip lipdama pasiekė viršų.Kai jau buvo ten ji pastebėjo, kad kažkas ten gulėjo.Deja tikrai ne mano pelėda. Ir Vovere prislėgtu balsu prabilo:
-Kas tu, ir ką čia tu veiki ?
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Vegard Saeterhaug Lapkričio 17, 2020, 01:37:34 pm
Nuostabi naktis, tokia šilta ir rami tikiuosi dar keletos naktibaldų nesutiksiu arba koks nukvakęs profesorius neužklys ir nepradės kaukti kaip vilkolakis ,kad aš ne lovoje. Tik po šios minties Vegardas išgirdo kopėčių girgždėsi jei profesorius, prefektas ar Markas Moore man kapai,bet ne vietoj profesoriaus arba prefekto pamokslų Vegardas išgirdo švelnų merginos balsą. Ji paklausė: -Kas tu, ir ką čia tu veiki? Vegard nenorėjo atsakyti ,bet vis dėl to ramiai ,kad nenukristų nuo stogo atsistojo ir tarė:
-Aš esu Vegard Saeterhaug iš Klastūnyno ,o tu kas tokia?,- Su įtarimu paklausė juodaplaukis vaikinukas ir vėl prigulė. Dar viena naktibalda per vieną vienintelę naktį?! Iš kur jos lenda? Po šios minties Klastuolis gulėdamas pažvelgė į mergaitę.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Cassidy Melens Lapkričio 19, 2020, 12:11:41 pm
Po kelių minučių pasigirdo balsas. Ir po to paaiškėjo, kad ten buvo kažkoks vaikinas kuris gulėjo ant stogo. Kaip keista, kas galėtų gulėti ant stogo. Mintyse nusistebėjo Vovere. Ir pasistengė įžiūrėti per tamsą kaip jis atrodo. Bet jai tik pavyko įžiūrėti žaliais akis ir blyškų veidą. Ir ji šiek tiek abejodama priėjo arčiau vaikinuko. Ir tyliu balsu atsakė į jo klausimą :
-Aš esu Vovere Krisina iš varno nago.
Gal man nereikėjo sakyti savo vardo. Dar kartą mintyse apmąstė mergaitė. Bet ji suprato, kad negali grąžinti žodžių. Apsižvalgė aplink dar tikėdamasi išvysti pelėda. Ir ji dar žvalgydamasi garsesniu balsu paklausė:
-Ar tu Vegard matei pelėda ?- baigė žvalgytis ir pažiūri į vaikiną ,- jinai turėjo skristi iš ten,- parodo su ranką į vakarų pusę.
Ir dar šiek tiek palaikiusi ją nuleido.Ir smarkiau įsmeigė akis į jį. Nors gali būti, kad pelėda turi ne šiandien atskristi. Pagalvojo dvylikametė. Ir atsargiai šiek tiek bijodama atsisėdo ant stogo. Ir pažvelgė į vaizdą. Gražus ,bet ne  toks koks buvo ant kito stogo . Palygino varniukė  ir pažiūrėjo į mėnulį.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Vegard Saeterhaug Lapkričio 19, 2020, 02:20:56 pm
Mergina priėjo prie gulinčio Vegard. Ko žiūri? Akis išsinarinsi. Pagalvojo Vegard.
-Malonu susipažinti.,-Gulėdamas tarė juodaplaukis.
Mergaitė prisėdo šalia.
-Pelėdos nematytum ,net jei norėtum, juk taip tamsu.,-Garsiai ,kad mergaitė išgirstų tarė Vegard.
Berniukas atsargiai atsistojo ir pasakė:
-Gal nori tavo pelėdžiukės paieškoti kartu? Žinau tokius lengvus II kurso kerus, jie vadinasi owlelus, prie šių kerų reikia pasakyti pelėdos vardą ir pamatysi viziją kur tavo gyvūnėlis, bet čia ant šio stogo kerus atlikti pavojinga...jeigu...jeigu nukrisi ant ryto gulėsi karste jeigu neišgelbės tavęs.,-Pasakęs ilgą sakinį padarė tyla ir vėl pradėjo- Tai kaip einam?
Berniukas nelaukęs atsakymo po truputį nuėjo link kopėtelių ir greitai dingo.
-Einu į biblioteką be to!!
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Žaneta Froz Lapkričio 28, 2020, 09:04:20 pm
Ant pelėdyno stogo grifiukė ateiną nebepirmą kartą. Bėgant metams mokantis Hogvartso burtų mokykloje ši vieta dažnai būdavo nusiraminimo ir paprasto atsipalaidavimo vieta. Nors čia ir pasitaikydavo ir kitų lankytoju, vieta buvo gana nenaudojama ir pagrindinė to priežastis - ne toks pastebimas priėjimas. Siauras kopetėles Žaneta aptiko visai netyčia ir jau tikrai nebe prisimena kaip, tiesiog taip atsitiko ir dabar kas kurį laiką vis ateidavo čia pastebėti dangaus ar naktį dar paslaptingiau atrodantį Uždraustąjį mišką. Dažniausiai čia eidavo jau sutemus, kad jaustųsi paslaptinga atmosfera ir jau būtų matyt žvaigždės, šiandien neapsiskaičiavus iš koledžo bendrojo kambario išėjo kiek anksčiau ir dabar, saulei dar pilnai nenusileidus sėdėjo ant pelėdyno stogo krašto. Dienomis šalta dar nebuvo, tačiau esant vėlesniam metui ir sėdint aukščiau esančioje atviroje vietoje tikrai nebuvo šilta. Tačiau tikriausiai vienas keisčiausiu merginos bruožų - mėgti šaltį - privertė ją apsirengt visiškai netinkamai vėsiam vakarui. Džinsai ir trumparankoviai marškinėliai, net ir šalčio mėgėjai, buvo per mažai ir jau net buvo apsvarstyta grįžimo atgal idėją, bet ją sustabdė pritrenkiantis besileidžiančios saulės vaizdas. Nors truko tik kelias akimirkas paskutiniai saulės spinduliai nudažė mokyklą ir jos apylinkes nuostabiomis aukso spalvomis, todėl ir jau sutemus mergina nusprendė pasilikti.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 29, 2020, 06:25:27 pm
Pelėdyno stogas - vieta kur Nikol nedažnai užsukdavo, bet vis tiek čia lankydavosi. Šiandien Nikol čia užsuko visai netikėtai. Ji ėjo iš bibliotekos į koledžą, bet beeidama paklydo (niekada dar nebuvo taip atsitikę). Ji nuklydo iki pelėdyno, o tenai taip užsimanė užlipti ant jo stogo, kad negalėjo atsispirti. Kai ji užsiropštė senomis kopėčiomis aukštyn, nuščiuvo. Dangus saulei besileidžiant atrodė nuostabus. Nikolė prisėdo ant pelėdyno krašto ir pažvelgė tolyn. Jos žvilgsnis buvo kaip niekad skverbus ir ji matė tai, ko turbūt niekas kitas nebematys. Po kiek laiko Nikolė išsitraukė knygą "Hogvartso įkūrėjai" ir puolė ją skaityti. Staiga po kiek laiko kopėčios pradėjo krebždėti ir varniukė suprato, kad kažkas lipa ant stogo. Tada ant stogo užlipo mergina, ji nužvelgė Hogvartsą, bet Nikolės nepastebėjo. Tai supratusi mergaitė, ėmė ir pasisveikino:
- Labas. Gražus vakaras, ką? Beje, mano vardas Nikolė. Bet gali kreiptis tiesiog Nikol.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Žaneta Froz Lapkričio 30, 2020, 01:55:58 pm
Iš apmąstymu visai netikėtai buvo ištraukta nepažįstamo balso, sklindančio iš čia pat, pelėdyno stogo. Labai daug negalvodama mergina staigiai atsistojo ir išsitraukė burtų lazdelę, besimokant kerėjimo tai jau tapo paprasčiausias refleksas. Pamačiusi jauną mergaitę truputį nusiramino, tačiau vėlgi gyvendamas magijos pasaulyje nieko negali žinoti todėl lazdelės nenuleido. Leido sau kelias akimirkas nužvelgti mergaitę. Didelį įtarimą kėlė rožiniai plaukai, ne dėl to, kad buvo rožiniai, o dėl to nes anksčiau nėra mačiusi tokios plaukų spalvos mokykloje. Tam gali būt dvi priežastys: pirma - mergina juos nusidažė arba yra naujoke, kas būtų gana logiška atsižvelgiant ir į merginos amžių. O antra - ji ne iš burtų mokyklos, šis spėjimas galimai buvo perdėtas, todėl Žaneta nusprendė geriau pradžiai išsiaiškinti, o ne pulti į kraštutinumus. Supratusi, kad vis dar laiko nukreipusi lazdelė į mergaitė, ją nuleido, tačiau pasiliko rankoje vien tam, kad jaustų saugumo jausmą ir reikalui esant galėtų apsiginti.
- Mmm... Jo. Taip. Labas - šiaip ne taip sumikčiojo. Bandydama išlyginti mikčiojimą ir vis dar pasirodyti drąsi ir ori, grifiukė išsitiesė visu ūgiu. - Nikolė taip? Labas aš Žaneta. - Nors jau buvo pradėjusi kelti ranką - pasisveikinti, persigalvojo ir apsimetė ir norėjusi ją atremti į klubą. - Ar ilgai čia buvai? Ką čia veiki? - Nors, kad ir kaip tvardėsi paskutinis sakinys nuskambėjo visiškai nedraugiškai.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Nikolė Parker Gruodžio 01, 2020, 06:43:30 pm
Staiga mergina labai netikėtai ir netinkamai sureagavo į mandagų Nikolės pasisveikinimą. Ši apstulbo, ką blogo aš jai padariau?
- Labas. - nedrąsiai ištarė Nikol, - Na, nežinau kiek tau yra ilgai, bet pabūvėjau čia jau kokias 20 min. Ir... Ar galiu sužinoti kodėl taip kritiškai į mane reaguoji, juk nieko nepadariau.
Tada varniukė nepatenkinta Žanetos reakcija, apsisuko ir nuėjo į kitą stogo galą. Ten ji prisėdo patogiai ir vėl įkniubo į knygą. Tik staiga priešais pat Nikolę pralėkė didžiulis paukštis, didesnis nei pelėda. Jis nagais įsikabino į knygą ir nusitempė ją su savimi. Mergaitė buvo apimta siaubo ir streso, nelabai suprasdama ką daro Nikolė stovėdama ant pat stogo krašto, pasistiebė ant pirštų galiukų ir pasilenkė bandydama dar pagriebti paukštį-vagį už uodegos, bet neišlaikiusi pusiausviros krito. Ji krito nuo labai aukšto pelėdyno stogo. Staiga antrakursė pirštų galiukais sugriebė stogo čerpę. Jos pirštai buvo prakaituoti, todėl ji negalėjo normaliai laikytis ir slydo. Dar kelios sekundės ir Nikolė jau gulės ant žemės, vargu ar gyva. Pagalvojusi apie tokią istorijos pabaigą varniukė iš paskutiniųjų jėgų laikėsi už čerpių.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 01, 2020, 08:31:00 pm
Gavus atitinkamą reakciją į savo nedraugiškumą, Žaneta pasigailėjo dar labiau, visai nenorėjo įžeisti mergaitės, išvis nors ir nebuvo labai bendraujanti, niekada nebuvo nedraugiška nepažįstamiems, taip laikėsi atstumo ir šalto mandagumo, tačiau niekada neatstumdavo. Nespėjus pateisinti savo veiksmų, grifiukė nužvelgė nueinančią mergaitę. Pradžiai galvojo atsakymą vis tiek sakyti, bet žinojo, kad taip šneka tik nedrąsumas ir ji kaip ir tikėjosi, kad mergaitė neišgirs ir viską pamirš. Jos planus visiškai sujaukė iš niekur nieko atsiradęs didžiulis paukštis, buvo didesnis už paprastą pelėdą, bet grifiukė niekaip negalėjo suprasti kas tai per paukštis. Jos mintis ir vėl pertraukė dabar jau antra nelaimė ištikusi nepažįstamąją - Nikolę, dabar ji jau vos ne vos pirštais laikėsi už stogo krašto. Prabėgus kokiomis keliomis akimirkomis dvejonių ir daugybė prabėgusių minčių Žaneta suriko:
-Accio knygą. - Ir pagriebusi atskridusią knygą numetę ant žemės kartu su savo lazdelę. Tuo pat nieko nelaukdama nubėgo gelbėti Nikolės. - Štai griebk mane už rankos! - suriko mergaitė tiesdama savo ranką. Labai pyko ant savęs, kad viskas ką galėjo galvoti buvo tai, kad dabar Nikolė nebegalės pykti ant jos.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Nikolė Parker Gruodžio 01, 2020, 09:32:45 pm
Nikolė vos vos laikėsi ant pirštų galiukų. Staiga Žaneta panaudojusi Accio kerus sėkmingai gražino knygą "Hogvartso įkūrėjai" ir pripuolė gelbėti varniukės. Ji ištiesė ranką ir suriko:
- Štai griebk mane už rankos!
Bet nieko gero nesigavo, nes Nikolės ranka buvo smarkiai prakaituota ir ji pabandė tai pasakyti:
- Bandau, bet mano ranka prakaituota!
Galiausiai šiaip ne tai Nikol atsidūrė ant stogo ir sunkiai alsavo. Ji prisiminė vieną sceną (iš knygos "Haris Poteris ir paslapčių kambarys") su Hariu ir Roniu, kaip Haris beskrendant mašina iškrito iš mašinos, o Ronio ranka buvo prakaituota. Tai čia labai panašiai įvyko. Tada Nikolė susmuko ant pelėdyno stogo ir pasėdėjo truputi. Tada atsisuko į Žanetą ir žiūrėdama jai tiesiai į akis pasakė:
- Aš labai atsiprašau, kad taip negražiai apsisukau ir nuėjau. Ir esu labai tau dėkinga, kad išgelbėjai man gyvybę. Kaip galėčiau tau atsidėkoti?
Tada Nikolė nuleido akis ir žiūrėdama į grifės batus pagalvojo Na, galėjo ji ir tos knygos negelbėti, juk mano gyvybė kabojo ant plauko! Kiekviena sekundė buvo svarbi... Bet visgi, nepaisant tų minčių Parker buvo dėkinga Žanetai.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 01, 2020, 10:40:50 pm
Rimtai?! Pirma tavo mintis buvo gelbėti knygą?Nepaisant to mergina ramiau atsikvėpė, nes nors ir be jos pagalbos Nikolė saugiai sėdėjo ant stogo, ji pati irgi kiek atsitraukė nuo stogo krašto. Išgirdusi padėką merginą užplūdo labai dviprasmės emocijos. Žinoma ji džiaugėsi ir atsikvėpė, kad ant jos nebepykstą už šaltą priėmimą, bet užplūdo ir šiltos emocijos kurios privertė dar labiau kaltinti save. Štai mergina ką tik vos nenukrito nuo stogo, ir pati savo jėgomis išsigelbėjo ir dėkoja jai, po jos isterijos susitikimo pradžioje. Žaneta atsisėdo priešais Nikolę ir apsikabino savo kelius. Kelias minutes skyrė surikiuoti mintis ir jau šį kartą geriau apgalvoti ką sakys. Nors ir sukūrė nejaukią tylą, žinojo, kad taip bus geriau.
- Baik, atsidėkoti? Tikrai nereikia. - Šį kartą jai pavyko geriau. Balsą pavyko kiek pašvelninti ir jis nebeskambėjo taip piktai. Bent jau taip jai atrodė. - Atsiprašau už tai kas ten įvyko. Nesitikėjau sutikti čia ką nors kitą. Dažniausiai čia būnu viena. O jei tiksliau tai dažniausiai visur būnu viena. - Mintis sustabdė tada kai suprato, kad gali skambėti per daug depresiškai. Padarė pauzė, kad ir ji ir mergaitė galėtų atsigauti po įvykių. Vykstant tiek daug net nepamatė kaip pakilo mėnulis. Šiandien buvo viena tų dienų kai dangus buvo giedras ir galėjai matyti žvaigždes. Mergina skyrė kelias akimirkas jomis pasigrožėti. Prabilo tik tada kai jau ir jai pasidarė nejauku tylėti. - Ar galim pradėti iš naujo? Aš Žaneta, ir man labai patinka tavo plaukai. Rimtai.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Nikolė Parker Gruodžio 03, 2020, 10:14:29 pm
Žaneta šį kartą prisistatė kaip pridera ir Nikolei buvo kur kas maloniau, tad ji atsakė:
- Žinoma galima pradėti viską iš naujo, tik aš niekada nepamiršiu to, kaip mane išgelbėjai. Taigi, malonu susipažinti Žaneta. Aš Nikolė. Nikolė Parker. Beje, mano plaukai taip natūraliai spalva yra, - pridūrė pamačiusi smalsų grifės žvilgsnį. Tada Nikolė pažvelgė į dangų - pilnatis. Hogvartsas tiesiog spinduliavo savo grožiu mėnesienos šviesoje. Varniukė kumštelėjo su alkūne Žanetai ir dešine ranka parodė į dangų.
- Pilnatis. - sušnibždėjo ji. - Kaip manai, ar Hogvartse yra vilkolakių? - vis dar tyliai kalbėjo mergaitė. Ji pažvelgė dar katą į Hogvartsą ir jau ketino leistis žemyn, bet ją sustabdė kauksmas, panašus į vilko. Jis sklido iš visai arti. Tada antrakursė su didžiule baime pažvelgė žemyn nuo stogo. Ji apmiro. Iš apačios į ją žiūrėjo didelės geltonos vilkolakio akys. Vilkolakiui seilės jau varvėjo. Jis galėjo akimirksniu užšokti ant pelėdyno stogo ir pagriebti mergaites.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 04, 2020, 10:21:21 pm
Klausantis Nikolės atsakymo, mergaitė negalėjo atitraukti akių nuo rožinės spalvos plaukų. Jautėsi labai bjauriai, bet negalėjo atitraukti akių, tikėjosi, kad bent pavyko nutaisyti neutralų veidą. Tiesą sakant, spalvos nemėgo ir matant jos tiek daug ir pagal nepažįstamąją dar ir natūraliai augančios, buvo kiek per daug ir vėl, Žaneta tikėjosi, kad jos veidas neišduoda jos diskutuotinų jausmų. Jau kaip ir sugebėjusi pagerinti ne patį geriausią prisistatymą Nikolei, mergina nesusivaldė ir pakėlė į dangų, ir kiek leido mandagumas nusisuko nuo naujai sutiktos mergaitės, tikėdamasi, kad mergina supras užuomina ir paliks ją vieną. Buvo gana vėlu ir grifė dar nespėjo pabūti viena su savo mintimis, todėl ji leido sau elgtis kiek nedraugiškai. Tačiau gavusi niuksą ir užduotą klausimą, suprato, kad mergina neatkreipė dėmesio į jos šaltumą. Tik po paignoruoto klausimo, Nikolė buvo belipanti žemyn nuo stogo. Viskas ką ji matė toliau buvo siaubingas išgąstis Nikolės veide. Emocijai persidavus ir grifiukei, ji staigiai atsistojo ir pribėgo prie krašto. Ką pamatė ant žemės įvarė jai siaubą iki pat kaulų smegenų. Į ją stebeilijo dvi didžiulės, pavandenijusios akys ir ne bet ko kito, o vilkolakio. Sustingusi iš baimės ji gavo kelias akimirkas nužvelgti šį padarą. Iš turimų žinių viskas ką galėjo pasakyti buvo, kad tai (tikriausiai) buvo patelė ir gana jauna. Tai nusprendė iš gyvūno dydžio ir kailio atspalvių. Šiek tiek pakvėpavus sugebėjo suimti save į rankas, bet daugiausia ką padarė buvo apsisukus ir nubėgus į stogo vidurį. Jei jis manęs nematys gal pamirš ir paliks ramybėje? O galbūt reikėtų nukreipti jo dėmesį? Visoms šioms mintims besisukant merginos galvoje jis suvokė padariusi siaubingą dalyką. Ji pamiršo Nikolė. Ji buvo jaunesnė, todėl pagal viską grifės pareiga turėtų būti - apsaugoti jaunesniąją. Bet neradusi jėgų kažkam drąsesniam, sugebėjo tik surikti:
- Ei! Nikole, ateik čia, nestovėk prie krašto!
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Abigailė Nestrof Balandžio 27, 2021, 07:54:50 pm
Abigailė suprato, jog nuo to laiko, kai mokosi Hogvartse, nei karto nerašė laiško tėvams. Tad šį vakarą buvo pats metas tai padaryti. Varnanagė pasiuntė Relę į tėvų namus. Tada, kai suplasnojo margos pelėdos sparnai, mergaitė pastebėjo smulkias kopetėles kitoje Pelėdyno pusėje. Priėjusi arčiau pamatė, jog tai kelias aukštyn, ant stogo. Mh, gal vertėtų užlipti? Ir vakaras toks gražus...
Šiaip ne taip užlipusi mažomis kopetėlėmis Nestrof atsidūrė ant stataus, rudomis čerpėmis nukloto stogo. Gaila, kad Reilę išsiunčiau pas tėvus, jai čia būtų patikę,- pagalvojo pirmakursė. Nuo stogo matėsi visos Hogvartso apylinkės ir net lopinėlis Uždraustojo miško.
Abigailė ilgai gėrėjosi horizontu. Bet būtent tada, kai akimis tyrinėjo mažą pievos plotelį netoli pilies, išgirdo kažką trepsint apačioje. Kažkas atėjo į pelėdyną. Derėtų pradėti melstis, kad čia ne tas kvailas ūkvedys Filčas. Jeigu mane pričiups čia, išvis neatgausiu savo lazdelės. Varnanagė pradėjo svarstyti pabėgimo galimybes, tačiau suprato, jog vienintelis išėjimas-nusileidimas kopetėlėmis tiesiai ten, kur stovi kažkoks žmogus. Na, bus kaip bus.
Tačiau kai tas žmogus pradėjo lipti laipteliais (ar kažkas nori mane pričiupti, ar nori užimti mano vietą?), pirmakursė pamatė visai ne žilus ir riebaluotus plaukus, o rudų, ilgų plaukų kupetėlę.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Evelina Džonson Balandžio 27, 2021, 08:37:35 pm
Buvo drėgnokas vakaras. Būtent šį Evelina nusprendė apsilankyti pelėdyne. Ji jau buvo parašiusi laišką tėvams ir ketino jį išsiūsti. Labai skubėjo kadangi nenorėjo ilgai užtrukti. Jau veikiau būtu paskaičiusi knygą bibliotekoje nei praleisti iššvaistydama visą vakarą smirdančioje pelėdyno pastogėje. Ji išėjo iš pilies maždaug apie pusę aštounių. Nusprendusi ten ilgai neužsilikti ji surizikavo ir pasirinko vėlesnį laiką (knygai paskaityti jai reikėdavo daugiau ne valandos, o poto dar reikėdavo grįžti į bendrąjį kambarį). pasičiupusi laišką pirmakursė patraukė per ilgą žolę pelėdyno linkui. Labai tikėjosi nieko nesutiksianti - taip būdavo beveik kiekvieną vakarą. Juk Džonson tikrai nebuvo pati "bendraujančiausia" mergaitė. Vėnoulykmetė pasiekė pelėdyną greit. Jai beeinant pasirodė jog ant jo stogo tupi didžiulė varna, o gal pelėda? Ji visai nesuprato nes paukštis (o gal ir ne) pasirodė milžiniškas. Gal net žmogaus dydžio. Ech, bet ką aš čia galvoju, juk Hogvartse pusę pamokų vyksta naktį! Todėl ji nukreipė mintis kitur ir po penkių minučių pasiekė ir patį pastatą. Jis buvo aukštas ir apvalus. Mergaitė dar pažvelgė į stogą. Ir tikrai, kaip ji tikėjosi jis buvo tuščias. Tačiau Džonson nenumanė, kad tikriausiai neilgam. Ji pradėjo lipti stačiais pelėdyno pastato laiptais. Jie kol kas dar nebuvo slidus tokie kaip būdavo žiemą. Ji užsikabarojo laiptais ir atsidūrė viduje. Čia buvo daugybe pelėdų, laktų ir... Mergaitė! Prieš ją stovėjo maždaug jos amžiaus mergaitė. Evelina greit nutaisė yprasta savo miną - rimtą ir kuklią. Laiškas vis dar buvo rankoje. Evelina tenorėjo jį išsiusti ir eiti skaityti...
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Abigailė Nestrof Balandžio 28, 2021, 12:04:53 pm
Hmmm, gerai, kad atėjo ne Filčas. Nekenčiu jo. Kaip tokį galima priimti dirbti į mokyklą? Kažkoks aiškiai atsiskyręs nuo šio pasaulio žmogus. Varnanagės kvėpavimas jau buvo aiškiai pagreitėjęs, tačiau dabar ir vėl grįžo į įprastas vėžias, nors ji ir nesidžiaugę, kad nebegalės pasidžiaugti šia dieviška ramybe.
Mergaitė rankoje turėjo laišką ir sutrikusi žiūrėjo į Abigailę. Nepažįstamoji buvo panašaus amžiaus kaip ir varnanagė (ar visus pirmakursius traukia šis keistas pelėdyno stogas?..), tad ji nusprendė pasisveikinti.
-L...Labas..?-nedrąsiai ištarė Nestrof.- Aš jau čia ilgai sėdėjau, galiu už...užleisti tau vietą...
Rudaplaukės mina šiek tiek išgąsdino Abigailę- ar ji ant manęs pyksta? Bet kodėl turėtų...
Kol nepažįstamoji rezgė atsakymą, pirmakursė pastebėjo mergaitės akis- jos buvo pilkos ir labai gilios. Priminė apsiniaukusį dangų, bet tuo pačiu buvo ir labai gražios, kitokios. Būtų įdomu sužinoti, ką ji galvoja, nes akys, kad ir kokios gilios, nieko nepasako.
Oras žvarbo, ir Abigailė suprato praradusi laiko nuovoką. Nežinia, kiek sėdėjo ant šio kreivai stataus stogo dar prieš ateinant kitai mergaitei.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 04, 2021, 03:01:06 pm
Evelina stovėjo ir stengėsi atrodyti "normaliai". Tai buvo kiek keistoka nes jos manymu žmonės ir atrodydavo normaliai. Tačiau ji - drovesnė - nemėgo bendrauti taip kaip kiti todėl galbūt ir atrodė kitaip. Atrodė, kad mergaitė priešais ją, taip pat nelabai bendraujanti. Bent jau taip apsirodė venuolikmetei Džonson. Netrukus pasigirdo mikčiojantis pasisveikinimas. Jis nebuvo nei labai šiltas, nei labai aiškus. Tačiau Evelina suprato kitą pirmakursę. Ji visada jausdavosi taip pat (bent jau kaip atrodė iš nepažįstamosios veido) kai susitikdavo nepažįstamus žmones akis į akį. Evelina nedrąsiai pakėlė akis į mergaitę ir sumurmėjo atsakymą:
- La... Labas...
Ji vėl skubiai nuleido akis. Tai buvo tik dar vienas eilinis susitikimas Hogvartso teritorijoje kuri jo nei norėjo, nei tikėjosi. Ji labai tikėjosi, kad jos balsas neišdavė skubos. Dar kartą pasigirdo žaliaakės mergaitės žodžiai. Evelina nežinojo ką į jous teatsakyti todėl tik nežymiai linktelėjo - jų  reikšmės ji šiek tiek nesuprato, bet tai tikriausiai reiškė, kad ji turėtu likti pelėdyne viena... Arba tai, kad beveik nebendrauju su žmonėmis ir imu tapti ta kuri nesupranta paprasčiausių sakinių! Bet turbūt pirmoji mano mintis yra teisesnė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Abigailė Nestrof Gegužės 04, 2021, 03:52:29 pm
Abigailė girdėjo, kaip vos už kelių dešimčių metrų plazdena sparnais paukšteliai. Jų gyvenimas atrodė toks lengvabūdiškas, nors tikriausiai toli gražu taip nebuvo. Varnanagei patiko klausytis paukščių skleidžiamų garsų, ir ji lyg netyčia mintimis nusikėlė į Londoną, parkelį netoli namų. Ten (kol gyveno žiobarų pasaulyje) ji eidavo skaityti knygų, kadangi išmoko atpažinti raides labai anksti.
Nestrof grįžus iš kelionės mintimis į Londoną, pirmakursė pastebėjo, jog priešais stovinti mergaitė net nepajudėjo iš savo vietos. Kelių minučių nejauki tyla jau pradėjo gąsdinti. Tiek Abigailė, tiek keistoji mergaitė stovėjo ir žiūrėjo viena į kitą. Išgirdusi bailų pasisveikinimą šiek tiek atsitokėjo- Vis dėl to, ji moka kalbėti. Tačiau nebuvo panašu, jog toji mergaitė būtų išgirdusi antrąją Nestrof pasakytų žodžių dalį. Ji tiesiog tylėjo.
Abigailė sukaupė visą likusią drąsa ir prabilo:
-Ar norėtum, kad palikčiau tave vieną?..
Trumpa pauzė.
-Šiaip, mielai dar pasėdėčiau čia. Esu Varno Nago mokinė Abigailė Nestrof, beje,- varnanagė supylė žodžius lyg žirnius į sieną.
Ar ji negalėtų tiesiog išeiti?- beviltišku tonu mintyse savęs paklausė pirmakursė. Tačiau buvo labai tikėtina, jog ta mergaitė galvojo visiškai tą patį, tiesiog iš mandagumo nieko neatsakė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 04, 2021, 04:19:11 pm
Džonson vis dar nejaukiai stovėjo. Bijojo pajudėti. Nežinojo: gal išeiti, kad mergaitė galėtų pabaigti viską čia. O, gal ji laukia kol Evelina įeis, o pati išeis. Evelinos pilkos akys žiūrėjo į savo batų galiukus. Nors ir būtu norėjusi (to ji tikria nenorėjo) nebūtu galėjusi pakelti akių. Vienas iš jos "inkstinktų" ispėjo ją nepakelti akių. Žinoma, tai buvo labai kvaila ir ji tikrai nekaltino mergaitės, nemanė, kad ji turi piktų kėslų (tai būtu buvusi visiškai absurdiška nesąmonė). Jos "inkstinktas" tebuvo kvailas žaidimas. Vis dėlto pirmakursė stovėjo nekrustelėdama ir visgi nepakėlė akių. Ji nežinojo kiek laiko čia stovi, bet matoujant jos liako nouvoka kažkur apie vieną dieną. Mergaitė norėjo apsisukti ir nueiti, tačiau tai būtu buvę nemandagu. Norėjo išviso čia nebūtu atėjusi. Netrukus pasigirdo dar vieni mergaitės žodžiai. Ar norėčiau pasilikti viena? Mano noumone visi žmonės to turėtų norėti! Dar vieni to paties balso žodžiai.
- O... Jei tik nori pasilik, - nelabai įtikinamai atsakė Evelina. Po trumpo žvilgsnio nuleido akis. - Aš Evelina Džonson, iš Grifo Gūžtos, - gal Abigailė Nesfort (ar koks ten jos vardas?) nepatikės, kad ji grifiukė - tokia baili - nors Evelina kai kepurė ištarė tą žodį irgi nelabai patikėjo.
Evelina nusprendė dar pastovėti ir palaukti ką darys jaunoji varniukė priešais. Pamindžikavo kojomis.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Abigailė Nestrof Gegužės 04, 2021, 05:41:21 pm
Tylioji mergaitė kelias minute dar patylėjo, o tada pagaliau kažką pasakė. Tačiau buvo nepanašu, kad mergaitės žodžiai būtų buvę nuoširdūs. Ji tiesiog tai pasakė iš mandagumo, ne kitaip...Bent būtų sakiusi tiesą...
-Hm.. Tuomet malonu susipažinti, Evelina,-tyliai, bene kuždant pasakė Abigailė.
Ir kas toliau?? Taip ir stovėsime šioje nejaukioje tyloje?...
Abigailė sumišo. Pasitvirtino viena iš didžiausių jos baimių- neturėjimas apie ką kalbėti su žmogumi. Tai buvo pirmakursės didžiausia ir nejaukiausia baimė po vorų ir tamsos.
-Be abejo, būčiau buvusi protinga, būčiau išėjusi. Na, bet... Na, nieko. Tad kokie tavo pomėgiai?- pradėjo banaliausią įmanomą temą varniukė. Tą pačią akimirką pasigailėjo pasakiusi kažką, nes pasitaikė puiki proga pasprukti logiškiausiu būdu: grifiukė pasitraukė nuo kopetėlių. Jau per vėlu... Reikėjo veikti iš karto.  Ir vis gi Abigailei teks kalbėtis Evelina Džonson apie nieką.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 07, 2021, 01:56:26 pm
Kelias minutes pelėdyno pastogėje stovėjo lyg užšaldyta tyla. Evelinai tai buvo vienas iš baisiausių košmarų. Ji stovėjo ir nwgalėjo ištarti žodžio. Jautė, kad nors priešais stovinti mergaitė ir nelabai nori bendrauti vis tiek yra drąsesnė. E eliną visada erzino tai jog kai reilia kalbėti ji negali net praverti burnos. Tai  buvo lyg  jos "įprotis". Jei žinoma taip galima pavadinti. Pasigirdo tylus kaip lietaus lašo atsitrenkusio į langą balsas. Jis priklausė Abigailei. Evelina Džonson trumpam pakėlė akis. Ji pažvelgė į gan rimtą varniulės veidą. Vėl nuleido savo pilkas akis ir nežinodama ką galėtų paaakyti tik linktelėjo galvą.
- Man irgi malonu su tavim... susipažinti, - atsakė.
Pagalvojusi ji aysakė į sekantį Abigailės Nesfort klausimą.
- Na... Aš mėgstu skaityti. Dar man patinka vaikščioti, mėgstu gyvūnus. Kartais piešiu... - nors kažkam tai ir atrodė mažai Evelinap ati nustebo tiek pasakiusi. Skruostai šiek tiek paraudo. Saulė pašvietė dviems pirmakursėms  į veidą.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Abigailė Nestrof Gegužės 13, 2021, 09:42:45 pm
Abigailė stovėjo lyg įbesta į žemę ir žiūrėjo, kaip Evelina nedrąsiai pakėlė akis ir jas tuoj pat nuleido. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl pasiliko čia, kas paskatino ją pasilikti. Galbūt ta keista baimė kalbėti su kitais pasinaikintų, kai pradėtų bendrauti su tokia pačia? Kažin. Niekas negali žinoti.
Hmmm, ji mėgsta skaityti. Kaip "netikėtina" žinant, kad Džonson yra rami ir nedrąsi. Abigailė nemėgo knygų, tačiau mandant nusiraminti jai tai padėdavo.
-Aš nemėgstu...skaityti. Bet man tai kartais padeda atsipalaiduoti. Kartais,- nedrąsiai išbubino vienuolikmetė. -Ar turi kažkokį gyvūną? Aš...aš kaip tik išsiunčiau savo pelėdą Relę l-laiškui.
Vienuolikmetė stengėsi atrodyti drąsi ir jai beveik pavyko. Bent jau pati taip manė.
Saulė leidosi, darėsi žvarbu. Abigailės rudi plaukai, susukti į kuodą pakaušyje, pradėjo sklaidytis ir skleistis į visas puses. Mergaitės kojos pradėjo nežymiai tirtėti, ir ji užsisvajojo apie šiltus patalus ir dienoraštį, laukiantį Varno Nago mergaičių miegamajame.
Išsijudino, kai išgirdo nedrąsiosios grifės bailų atsakymą. Kam mes vaidiname šitą cirką?.. Ar ne geriau būtų tiesiog išsiskirstyti?,- pagalvojo varniukė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 14, 2021, 02:16:40 pm
   Evelina stovėdama čia šiek tiek sustiro. Vis tiek buvo vakaras tad - ne taip šilta kaip dieną. Pasigailėjo neužsidėjusi mantijos. Vėjas įsisisiautėjo stipriau ir ėmė taršyti jos palaidus plaukus. Dėl to gailėjosi dar labiau. bet labiausiai ji tiesiog norėjo išsiųsti laišką seneliams ir grįžti į šiltą, skaniai kvepiantį Grifo Gūžtos bendrąjį kambarį, kur pabaigtu skiatyti knygą. Ją iš minčių pažadino Abigailės klausimas. Kartais sakydama sakinį užsikirsdavo. Nežinia kodėl, bet Eveliną tai padrąsino.  Gal vis dėlto ne vienntelė tokia esu Hogvartse?.. Bet ją suglumino varniukės atsakymas. Keista, ji juk iš Varno nago, turėtų mėgti knygas.. Bet galvoje nuskambėjo dar ivenas įkirus balselis: O grifai turėtu būti drąsus ir nebijoti pasakyti "labas". Giliai viduje ji tam pritarė (juk šiaip ar taip, tai pasakės jos galva). Nekreipdama dėmesio į atsakymą, atsakė į Nesfort klausimą:
   - Aš turiu feneką. Jis liko bendrajame kambaryje. Jo vardas Morfis.
   Atsakymas buvo visiška tiesa. Tiesa sakant Evelina ir neketino meluoti. Pirmakursė priešais atrodė patikima. Nenorėdama pradėti (o poto gal ir užbaigti) nejaukios tylos Evelina atkartojo klausimą:
   - O, ar tu... gal... gal turi gyvūną?
   Nenorėjo būti viską karotjančiu robotu, bet nieko kito nesugalvojo, be to buvo įdomu sužinoti kokių dar augintinių gali turėti Hogvartso moksleiviai.                                                                     
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Abigailė Nestrof Gegužės 16, 2021, 09:03:19 pm
Fenekas. Hmm, tradiciškai miela.
Abigailė svajojo turėti feneką, tačiau tėvai nupirko pelėdą. Tamsiaplaukė net neprasitarė apie tai, jog Relė iš pradžių jai absoliučiai nepatiko. Būtų tiesiog gėda. Reikia įvertinti dovaną. Tačiau vėliau jos susibendravo- Nestrof pelėda tapo tikru išsigelbėjimu. Regis, jos suprasdavo viena kitą be žodžių. Nors ir Abigailė neidavo dažnai lankyti pelėdos, ji visiškai dėl to nepykdavo.
Išgirdusi pakartotą klausimą vienuolikmetė šiek tiek sutriko.
-Aš sakiau, jog turiu pelėdą, jos vardas Relė. Ar tu.. Ar tu neišgirdai?-pabandė nutaisyti draugišką toną.- Taigi... Ar tu neatėjai išsiųsti l-laiško? Regis tu...Regis, jog vis dar jį laikai savo rankoje,- nerūpestingai pratarė Abigailė.
Žaliaakė spoksojo į Džonsonų mergaitę. Staiga prisiminė kažkur daugiau girdėjusi šią pavardę.
-Ar tu neturi sesės ar brolio? Regis...Atrodo, kad girdėjau šią pavardę kažkur, galbūt kažkurioje p-pamokoje...- susimąstė mergaitė. Tačiau tuojau pat suskubo apsidrausti nuo didžiulės gėdos- o kas, jeigu priešais stovinti tamsiaplaukė neturi nei sesės nei brolio? Didžiausia gėda apsijuokti.- Atleisk, jeigu susimaišiau...
Mažoji Nestrof pažvelgė grifiukei už nugaros- ten praskriejo kelios varnos. Ar juodos varnos reiškia nesekmę ir turėčiau bėgti? Gal ta tyli grifė turi piktų kėslų?
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 17, 2021, 11:54:50 am
   Evelina iškart paraudo (suprato tai išksrt) kai Nesfort pasakė jau minėjusi savo gyvūną. Suprato, kad pasirodė labai kvaila.
   - O!.. Atleisk... A-aš viską išgirdau aiškiai... tiesiog... - Nežinojo ką pasakyti, todėl tik nuleido balso toną, - Man patinka pelėdos, - nei iš šio nei iš to pasakė. Taip pasakė tik norėdama užglaistyti nesusipratimą. Bet dabar skambėjo dar kvailiau ir panoro būti visai neprabilusi. Beto pelėdos jai iš tiesų buvo labai mielos.
   Staiga prisiminė laišką Nesfort tai ištarus. Suprato visai jį pamiršusi per susitikimą su nžvarniuke.
   - O-o... Aš jį išsiųsiu.
   Trumpą laiką jos stovėjo tyloje. Evelina norėjo dar ką nors pasakyti, bet nenorėjo dar kartą susimauti. Būtų buvę visai gėda. Gal Abigailė skirtingai nuo Evelinos turėjo draugų, gal būtų visiems papasakojusi ir tada Evelina tikriausiai būtų tapusi didžiausiu pašaipos objektu visoje mokykloje. Gal ir papasakos?.. Džonson visai nenorėjo, kad jos laimingiausi gyvenimo metai Hogvartse praeitų taip. Vis dėlto tikėjosi, kad nepraeis, ir jos vaizduotės vaisius netaps tikrovę. Pirmą kartą ilgesniam laikui pakėlė akis į Nesfort.
   - G-gali būti, kad girdėjai. Taip, aš turiu sesę. J-jos vardas Tesa, Tesa Džonson. - Pagalvojusi pridūrė: - tu tesi, turiu.
   Nežinojo kam Abigailė Nesfort to klausia, bet tikriausiai nesugalvojo ko daugiau, kaip ir Evelina. Mergaitė vėl nuleido akis. Bet greit pakėlė:
   - Aš-š manau... išsiųsiu laišką.
   Nenumanė ar bendrakursė eis drauge, bet tai nebelabai rūpėjo. Gal jos ima susidraugauti? O, gal ir ne...
Ji perėmė laišką į kitą ranką nekantraudama išsiųsti.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Abigailė Nestrof Gegužės 20, 2021, 10:29:39 pm
Tačiau Abigailės mintys apie tai, jog Evelina gali turėti piktų kėslų, greitai išsisklaidė. Ji atrodė tokia nedrąsi ir sutrikusi, kad būtų tiesiog nelogiška taip galvoti.

Nestrof pasijuto nekaip, kai išgirdo trūkčiojančius atsakymus. Gal aš ją priverčiau pasijusti blogai su tuo savo klausimu? Koks normalus žmogus kalbėtų taip sarkastiškai...Ir kam dar ta pavardė? Kas buvo ant liežuvio galo, tą ir pasakiau. Pati pradėjo save kaltinti. Varniukė tarsi jautėsi blogai už tai, jog prieš ją stovinti mergaitė taip pasimetė ir sutriko, kad net paraudo. Visas tas mintyse vykstantis dialogas su savimi apie tai, ką ji padarė ne taip, ilgai netrukus baigėsi.
Mažoji Abigailė pastebėjo, kaip Džonson pakelia akis. Keista, tačiau mergaitė visada stovėjo jas nuleidusi. Kaži kodėl? Jai tikriausiai buvo labai nedrąsu.

Ji eina išsiųsti laiško...Kaip turėčiau pasielgti?
-Galbūt..-vienuolikmetė trumpam nutilo. Ar ji tikrai dar nori pratęsti šį nejaukų pokalbį?
-Gal tu norėtum...dar pabūti čia?..-tarė eidama link pelėdyno stogo krašto.-Vakaras gražus, gal pasėdėkim dar čia?
Pati pasimetė, pasakius tuos žodžius. Kodėl tai padarė? Net nesuprato. Ar normalus žmogus taip pasakytų, kai daugiau nei pusvalandį neturėjo apie ką kalbėti? Greičiausiai, kad ne.
Tačiau Abigailė surizikavo. Galbūt grifė nepalaikys jos nenormalia?..
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Evelina Džonson Birželio 08, 2021, 06:18:11 pm
   Kiek abejodama Evelina vis dar stoviniavo įėjime į pelėdyną. Per visą šį pokalbį ji taip ir neįėjo net į vidų. Gal tiesiog turėtų įeiti pro duris nelaukdama Abigailės atsakymo. Juk jau aišku ką ši atsakys. Ir vis dėlto būtu mandagiau sulaukti tų žodžių, taigi Evelina vis dar stovėjo graibydama laišką. Net jeigu Abigailė būtu atsakiusi kitą atsakymą negu tikėjosi Evelina vis tiek būu turėjusi išsiųsti laišką. Žinoma taa šiek tiek vėliau. Tačiau kam svarstyti ką darys sulaukusi atsakymo kurio visai nesitikėjo. Juk su ja - Evelina - nuormaliai pabendrauti nelabai pavyks, juk ji tokia drovi ir visai nekalbi. Man reikėtu dažniau pabendrauti, gal tada bent jau išmokčiau nedaryti nedaryti... to ką darau dabar... Kiek keistokai nuskambėjusios mintys, netrukus išsisklaidė ir ji grįžo į tikrovę.
   - O... - Nesfort atsakymas kiek išmušė ją iš vėžių, bet ji greit susigriebė. - Manau, kad galėčiau... - atsakė. Vis dėlto Hogvartse ji neturėjo draugų todėl tikriausiai reikėjo bent vieno, kad vienišė neliktu iki septintų metų burtų ir kerėjimo mokykloje. - Vakaras iš tiesų gražus, - pritarė ji varniukei ir lyg "įrodymą" įsikišo laišką į kišenę - išsiųsiu jį vėliau.
   Pažvelgusi į dangų ji droviai vėl žvilgtelėjo stovinčiai priešais mergaitei į veidą. Tikriausiai Abigailė Nesfort tai padarė tik iš mandagumo. Galbūt būtu buvę geriau labai maloniai  atsisakyti ir neužkrauti jos savo kompanija ir tiesiog išsiuntus laišką ir grįžti į bendrąbūtį kur galėčiau ramiausiai paskaityti. Tačiau dabar tai tikriausiai jau per vėlu padaryti, kadangi tai pasakydama - esu tikra - skambėčiau kaip aikštinga panelė. To tikrai netrūksta!
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Abigailė Nestrof Birželio 27, 2021, 10:54:24 pm
Galbūt, o galbūt ne. Vienas dalykas buvo aiškus kaip blynas- Abigailės prašymas išmušė Eveliną iš vėžių. Ji tiesiogine ta žodžio prasme pasimetė. Tikriausiai ji pasijautė nejaukiai. Ką daryti? Dabar jau per vėlu pasakyti "Ne, gal jau skirstykimės". Nestrof erzino tai, jog ji neturėjo apie ką kalbėti su tyliąja grife. Tai verste vertė pasijusti nesmagiai.
Atsisėdusi ant Hogvartso Pelėdyno stogo krašto, varnė mąsliai žvelgė į dangų. Jis visada gelbėdavo per nejaukias situacijas- tiesiog žiūrėjimas į dangų ramina. Abigailė atsisuko atgal ir pažvelgė į Džonson. Ji, regis, artėjo prie Pelėdyno stogo krašto. Jis buvo ganėtinai status, tad tai trukdė saugumui. Bet ar šįvakar vienuolikmetė darė kažką saugaus? Ne. Tad, bijoti buvo ko, tačiau kartais reikia rizikuoti ir lipti per baimes.
Besėdint ant to netvirto stogo krašto ir tylint, mergaitė pajuto, kad reikia.. kažką pasakyti.
-Ką žadi veikti rytoj? Gal.. norėtum susitikti, pavyzdžiui, bibliotekoje, ir kartu mokytis?- paklausė rudaplaukė. Mieloji, ar tau viskas gerai? Nejauki tyla, o tu dar siūlai jai susitikti? Abigaile, kas po velnių vyksta?!
Tačiau vos žaliaakė norėjo pasisukti į Eveliną, Pelėdyno stogo kraštas pradėjo girgždėti. Mergaitė susijaudino ir jau norėjo stotis, tačiau dedant koją ant palei kraštą besidriekiančio lietvamzdžio jis ėmė ir nukrito. Su juo kartu nukrito ir mažoji Abigailė. Ji, be abejo, pradėjo klykti. Dar spėjo pajusti, kaip jos apsiaustas trukteli ir pasilieka ant stogo. KAS VYKSTA?
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Roma Keit Gruodžio 26, 2021, 06:25:56 pm
Buvo šalta naktis, bet Romai tai patiko. Buvo likę gal dešimt, o gal penkiolika minučių iki vidurnakčio. Roma atėjo į pelėdyną. Ji net neįsivaizdavo, kodėl ten atėjo, bet atėjo. Ji pasišvietusi lazdele pamatė senas kopėčias. Jos stovėjo pačiame tolimiausiame pelėdyno kampe, tas jas pastebėti buvo labai sunku. Nežinia kodėl, bet Roma būtent į tą kampą pasuko lazdelę. Kopėčios buvo aprūdijusios ir tikrai labai senos. Roma pabandė jomis užlipti. Atsargiai žinoma. Ji atsidūrė ant pačio pelėdyno stogo. Vaizdas buvo neapsakomas. Laikrodis sumušė dvyliktą. Roma liko ten sedėti. Po kelių sekundžių įvyko neįtikėtinas dalykas - per kelis centimetrus nuo jos išovė fejeverkai. Jie buvo neapsakomai gražūs. Roma pasižiūrėjo prie savęs, bet ten nieko nebuvo. O fejeverkai ir vėl šovė į dangų. Kai jie pagaliau baigėsi Roma galvojo. Tai neįtikėtina. Jie kažkokie stebuklingi ir tokie gražūs. Na bent jau Romai jie buvo gražūs. Labai gražūs. Galima sakyti net begalo gražūs. Romai tai labai labai patiko.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 05, 2022, 11:08:30 am
Auris traukė iš nuodų ir vaistų kabineto. Girdėjo, kad paskui jį eina tie du. Pats jis įžengė į pelėdyną. Priėjo prie siaurų kopėčių ir užlipo jomis į viršų ant stogo. Sėdėjo dabar jau lauke. O jam aplink galvą zujo pelėdos. Jam patiko taisyti mokinių namų darbus keistose vietose. Jam nepatiko būti kabinete. O dabar turėjo laisvo laiko. O darbų, kuriuos reikia pataisyti buvo visuomet. Auris sėdėjo ir galvojo kaip dabar reikės būti mokytojų kambaryje ar kitose vietose, kuriose bus Clarke. Bet aš kartais ir mulkis... Bet kaip ji klykė ir siautėjo...
Raudonplaukis pamatė kaip Alanas vis nudelbia jį akimis. Tie du irgi čia atsigrūdo.
- Ir kodėl gi pasakiškoji porelė nutarė čia ateiti? Jums dar pamoka jei kas. Žinau ką pradėsi sakyti Alanai. Bet geriau neaušink burnos. O tu Dori, verčiau jau niekada neimk cigaretės į rankas. O dabar verčiau eikit iš čia. Man reikia taisyti namų darbus.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Alanas Senkleris Rugpjūčio 05, 2022, 11:18:52 am
Alanas išlėkė iš to kabineto. Neturėjo supratimo kaip dabar reikės lankyti tas pamokas. Gal tiesiog reiktų pasikeisti pavardę ir tiek? Svarstė. Norėjosi pasiteirauti savo pusbrolio kas dedasi kartais jo galvoje. Todėl nusekė paskui jį.
- Nori eiti kartu Dori? - Paklausė jos.
Kai jie užsikeberiojo ant seno pelėdyno stogo Alanas nutarė, kad Auris vis dar kraustosi iš proto.
- Taisysi čia namų darbus? Juk turi savo kabinetą. - Stebėjosi jis.
- Pala, ką tu pasakei? - Pasakiškoji porelė? Ar čia šiaip kokia nesąmonė ar čia Sakura jam irgi pradėjo pasakoti apie porą iš pasakos?
- Turėtum jos atsiprašyti. Įsiveržei į Clarke pamoką. Nieko keisto, kad ji siuto ant tavęs. Ar tau patiktų, jei kas tavo pamokoje darytų tokias kvailystes? Ypač jei tai būtų suaugęs žmogus? - Nors jam tai tikriausiai patiktų. Svarstė. Jis tikriausiai pasakytų: O, sulaukiau svečių. Ar dar kokį panašų dalyką ir sugalvotų kaip iš tokio įsiveržimo pasidaryti pramogą.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 05, 2022, 12:18:23 pm
Dori užsikabarojo ant Pelėdyno stogo. Stovėdama kiek atokiau nuo vaikinų klausėsi Alano pamokslų į Aurio pusę.
- Atsiprašyti Clarke? - nusikvatojo. - Alanai, tu rimtai? Dėl Merlino, kas jam darosi? - klausiamai pažiūrėjo į Aurį. - Kartais elgiesi kaip Sakura, - dabar jau žvilgtelėjo į Alaną. - Atrodo, kad tau ne penkiolika, o šimtas penkiasdešimt, - nusišypsojo. - Koks tau skirtumas, ką daro tavo suaugęs pubsrolis? Tegul bučiuoja jis kad ir varlę. O, idėja kitai užduočiai, - mirktelėjo vyresniajam Senkleriui. - Atsipalaiduok, - toliau kalbėjosi su Alanu. - Žinoma, nereikia daryti tokių nesąmonių, kokias aš kartais darau, - turėjo omeny savo nesiskaitymą su kitais apėmus emocijų pliūpsniams, - bet jau ir tu, mažuti, perspaudi, - priėjo prie Alano ir pašiaušė jam plaukus. - Nesinervuok, - švelniai pasakė bandydama nuraminti draugą ir pažvelgė į jį vilioklišku žvilgsniu, kuris turėtų privesti Alaną užmiršti viską aplink, bet dabar tamsiaplaukė nebuvo tikra, ar tai suveiks. Vis dėlto tai ji davė Auriui tokią užduotį.
Tada mergina atsitraukė nuo grifo ir atsisėdo. Sukryžiavusi kojas kreipėsi į Aurį.
- Tikiuosi, tu per daug nepyksti? Na, žinai, tai žaidimas, - gūžtelėjo pečiais. - Be to, tavo užduotis jau baigėsi, o aš ir šiandien turėsiu mokyti tą mažių.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 08, 2022, 04:24:02 pm
Tie du nei nemanė klausyti Aurio ir lipti žemyn bei palikti profesoriaus ramybėje. Priešingai. Tiek vienas, tiek antras įsitaisė kuo patogiausiai ir atrodė nusiteikę paplepėti.
- Sakai atsiprašyti profesorės Alanuk? Geeerai, jei jau taip nori, aš galiu jos atsiprašyti. Bus smagu. - Bet jau kas dėjosi paskui tai...
- Tai gal judu dinkit iš čia ir eikit paburkuoti kur nors į kitą vietą? - Pasiteiravo Auris.
- Girdi mažuti, atsipalaiduok. Teisingai tau sako. Atsipalaiduok ir nykit man iš akių. Nes jeigu ne, aš pradėsiu tikrinti paskutinio jūsų rašyto testuko atsakymus. Aš jau mačiau, kad ten prirašinėjot visokių keistų dalykų. Norit, kad pradėčiau aptarinėti judviejų atsakymus? Geriau nereikėtų. - Deja. Juos nukrapštyti nuo stogo sekėsi labai prastai. Tai atrodė tiesiog neįmanomas reikalas.
- Aišku pykstu Dori. Sakai mano užduotis pasibaigė? O kaip mano reputacija? Ji prasmego skradžiai. Kaip aš dabar pažiūrėsiu kolegoms į akis? Net nežinau... Siaubas...
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Alanas Senkleris Rugpjūčio 08, 2022, 04:56:06 pm
Gal ir tikrai truputį viską sureikšminau. Bet nežinau... Vis tiek. Galvojo sau Alanas. Jei taip būtų padaręs koks mokinys, tai dar suprasčiau. O čia...
- Gal nereikia... - Pasakė Auriui žinodamas, kad iš to atsiprašymo irgi gautųsi kažkokią Auriška nesąmonė.
- O kodėl blogai elgtis kaip Sakura? - Pasiteiravo žiūrėdamas į Dori. Tik dabar jau akyse nebeliko rimtumo.
- Na gal truputį ir perdedu gerai jau. - Pasakė.
- Bet va tu pati ir sakai. Suaugęs... Tai ir turėtų elgtis kaip suaugęs žmogus ar ne? - Nors kalbėjo apie tai, šiuo metu mintyse sukosi visai kas kita. Ir balsas nebeskambėjo taip rimtai kaip anksčiau. Dabar jis pasislinko arčiau prie merginos. Alano vaizduotėje dabar jie buvo čia tik dviese naktį. Vaizdas nuo stogo turėtų būti tikrai įspūdingas. Manė. Įsivaizdavo visur aplinkui zujančias pelėdas. Naktį juk paukščių būtų daug daugiau. Visokių, pačių įvairiausių rūšių pelėdų. Ar tai būtų labai keista vieta pirmam tikram pasimatymui?
- Ai nutilk. - Rėžė Auriui į kažkokią pusbrolio repliką,  kurią tiesą pasakius praleido pro ausis.
- Vargšelis. - Ironiškai pasakė vaikinukas išgirdęs paskutinius Aurio žodžius.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 08, 2022, 07:30:54 pm
- Auri, ko tu toks piktas? - nusijuokė Dori. - Nepatinka, kad kažkas burkuojasi? Aš ir sakau, tau reikia merginos. Juk jam reikia merginos, Alanai, ar ne? - mirktelėjo grifui. - Pabandžiau supiršti, bet nepavyko. Ji tikrai velniškai graži, na, Clarke. Pripažinkit. Bet tikra pasiutėlė. Sakura yra minėjusi, kad kiekviename žmoguje yra gėrio, tik reikia jį atrasti. Sakė, kad mūsų nuostabiajai profesorei galbūt reikia meilės, kad ji sušvelnėtų. Gal tikrai? - ėmė kvatotis. - Nors dabar ji nepasirodė švelnumo įsikūnijimas. Kai ji paleido į tave Erkos katilą, - metė žvilgsnį į Aurį, - oi, tai jau buvo tikra viršūnė.
Regis, kad Alanas išties truputį atsipalaidavo. Tad Dori jam nusišypsojo. Viduje pasidarė jaukiau ir ramiau, kad jis nepyksta.
- Sakura tiesiog, nežinau, kartais per daug gera ir visais susirūpinusi, - atsakė į Alano klausimą apie basakoję. - Tiesą pasakius, gal dabar ji jau kitaip galvoja apie Clarke. Nežinau. Nuo žiemos ji truputėlį pasikeitė, - Alanas žinojo, apie ką Dori kalba, nes buvo tai papasakojusi grifui ir paprašiusi visiškai niekam nesakyti. - Bet vis tiek ji į viską žiūri taip atsakingai. O dėl tavo pusbroliuko, - toliau kalbėjo su Alanu, - jis tikrai visiškai suaugęs ir daug išmano. Juk žinai. Tiesiog kartais Auris mėgsta pakvailioti, - nusijuokė. - Nenukentės ta tavo reputacija, - dabar jau tarė vyresniajam Senkleriui. - Manai, kad toji rėksnė kam nors pasakos? Kam? Matthew, kuris girtas miega šiltnamiuose? Ar Roux, kuris kartą per pamoką panaudojo kerus prieš Meg? Galiausiai pažiūrėkime į pačios Clarke elgesį. Nieks jos nenurungs. O mokiniai. O prieš mokinius tu būsi kietas, Auri. Drįsti kabinti tą ugnikalnį pasiryžtų ne kiekvienas. Be to, nuo kada tau rūpi, ką pasakys kiti? O jeigu dabar ji tave įsimylės? - ėmė kurti scenarijus ir suprunkštė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 09, 2022, 09:52:22 pm
Aurio Senklerio aptarinėjimas jam pačiam visai nepatiko. Viršūnė, ta mergiotė visai... Mano reikalai, yra tik mano reikalai po galais.
- Klausyk tu, Mendel, kraustykitės man iš čia kuo greičiau. Gi sakau, kad trukdot man. - Tik ištaręs tuos žodžius suprato, kad taip tik pakurstys visą šitą pliurpalų lauželį.
- Žinai tu reikia man ko ir ko nereikia. Vienu žodžiu lauk iš čia. - Supiršti matai ji bandė. Kiek nusigręžęs nuo tų dviejų šypsojosi Senkleris.
- Džiaukis, kad tas katilas nepataikė į jus abu. Va tada būtų buvusi tikra viršūnė. Dievo bausmė tau Mendel už visokius bandymus. Supiršti matai ji bandė. - Bet išties įdomu kodėl Clarke taip į viską reaguoja. Kodėl ant viso pasaulio taip siunta. Ar čia šiaip toks charakteris ar kas nors atsitiko jos gyvenime. Susimąstė Auris. O gal susimąstyti privertė taip dažnai minimas Sakuros vardas. Šią žiemą jis labai gerai atsiminė. Sakurai ji buvo sunki.
- Ką žinai apie žiemos įvykius Dori? Tik nesakyk nieko. Nes aš irgi žinau pakankamai. - Staiga absoliučiai surimtėjo Auris.
- Tik šiaip kvailioju. - Pasakė trumpai jai prašnekus apie jo reputaciją. Nuostabus pedagogų kolektyvas. Problemos su alkoholiu, nusikaltimais, nervais. Tobula... Visas rinkinukas. Nusivaipė mintyse Senkleris.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Alanas Senkleris Rugpjūčio 09, 2022, 10:07:25 pm
Alanas pradėjo juoktis. Visos mintys apie tokį gedingą Aurio elgesį kol kas pasimiršo.
- O taip. Aš tau pritariu Dori. Gal tada ir rimtesnis pasidarytų. - Toliau erzino pusbrolį Alanas.
- Aš prisimenu kai jam buvo šešiolika... Auri, pameni tą vasarą, kai mes ėjom į Lizdą? Kartu ėjo ir Linėja. Su kuria grojote grupėje. Kad tu būtum tada jį mačiusi vaje... Toks susikaupęs, rimtas. Alanai, pasitrauk. - Mėgdžiojo tuometinį Aurį Alanas.
- Vaikščiojo kartu, o man reikėjo sėdėti ant sofos. Bet aš vis tiek juos visur sekiojau. - Tik Aurio nuotaikos galėjo keistis tokiu tempu. Staiga tas regis pamiršo visas praeitas kalbas ir prakalbo apie Sakurą. O Alanas nežinojo ką atsakyti. Ar jis ką nors žino apie tą žiemos rytą? Susimąstė vaikinas. Jam viską papasakojo Dori. Alanas manė, kad tai blogai, niekam nieko nesakyti. Bet tylėjo. Nors žinojo, kad jei kas panašaus pasikartotų, jo tyla tikrai pasibaigtų.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 10, 2022, 01:09:31 am
- O gal tu turi merginą? - toptelėjo mintis galvon. - Alanai, prašau, pasakyk, kad jis neturi merginos, - kone maldaujamai pažiūrėjo į draugą. - Nes jeigu turi, tai aš labai atsiprašau, - nuoširdžiai pasakė.
Jeigu dabar kas nors Alanui dėl kažkokio kaip ir žaidimo lieptų pabučiuoti kitą panelę, mintyse ėmė galvoti Mendel, dėl Merlino, aš nudėčiau tiek žmogų, liepusį tai padaryti, tiek tą merginą, tiek Alaną. Taip, taip. Mudu kaip ir nesam pora. Bet vis tiek, galvoje užbaigė mintis.
Vėliau Alanas papasakojo apie kažkokią Linėją, kurią, kaip klastuolė suprato, Auris buvo įsižiūrėjęs paauglystėje. Dori ėmė kvatotis, nes raudonplaukis juokingai pamėgdžiojo pusbrolį. Paauglė pagalvojo, kad Alanas turėjo būti tikra rakštis pašėlusiam Auriui. Na, arba pedagogas iš prigimties, pamanė ir šyptelėjo.
O paskui kalba pasisuko rimtesne linkme. Apie Sakurą. Juk Dori, o ne kas kitas, suruošė basakoję į papildomą transfigūracijos pamoką praėjus vos porai dienų po to įvykio, kai ją kažkas užpuolė miške. Penktakursei taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas tai padarė. Ir daugiau merginos apie tai nesikalbėjo. Tačiau Mendel žinojo, kad vyresnysis Senkleris - tikras pastabumo įsikūnijimas. Jis turėjo kažką įtarti.
- Neturiu teisės tau pasakoti, - rimtai atsakė Dori Auriui. - Manęs Sakura paprašė su niekuo apie tai nekalbėti. Kad ir kaip ten bebūtų, žinai, ji mano draugė. Negaliu jos išduoti.
Tada dar metė žvilgsnį į Alaną tarsi bandydama pasakyti, kad jis neva nieko apie tai nežino.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 12, 2022, 11:06:43 pm
Už viską tenka atkentėti. Ir už kvailystes nuodų bei vaistų kabinete deja taip pat. JO bausmė šį kartą buvo du niekaip ramybėje nepaliekantys vaikigaliai.
- Ot iš kur Alanui dabar žinoti turiu aš merginą ar ne? - Paklausė Auris Dori. Vis tiek jau buvo neverta liepti jiems dingti iš akių. Tai Auris daugiau to ir nebedarė.
- Neturiu aš laiko merginoms Dori. Nes man ir jūsų visų per akis. Ir baigiam šitą temą. - Rimtai, metas dėti tašką šiame pokalbyje. Tik kur tau. Alanas pradėjo kažką skiesti apie senus laikus.
- Tai gal dabar tu pasikviesk į Lizdą Dori? - Į Linėjos temą Auris nutarė nekreipti dėmesio. Merginos jam trūko. Bet kažin ar kada nors jie dar kalbėsis.
- Apipaišei ten visas sienas. Ten tave prisimins ir įleis, jei kartais sugalvosi ten nulėkti. - Į lizdą įleisdavo nuo pilnametystės. Nebent aišku būdavai su tėvais ar panašiai. Bet Auris buvo Felicijos, kuri ten prižiūrėjo tvarką senas pažįstamas. O Alaną ji tikrai turėjo prisiminti.
Na žinoma Dori neketino nieko aiškinti apie Sakurą net jei ir žinojo ką nors. Tai keistuolė. Čia yra išdavystė? Jos draugę kažkas sužeidė, bet ne, reikia tylėti. Tie paaugliai... Jeigu tai būtų pasikartoję, Auris nebūtų taip lengvai pasidavęs. Bet jo žiniomis tas kartas buvo vienintelis.
- O jeigu dėl tavo tylėjimo tai pasikartos antrą kartą? - Pasakė. Greičiausiai ir didysis teisuolis Alanas viską žino. Bet kaip visada...
Pasidarė aišku, kad bent jau šią popietę namų darbai ir seniau rašyti testai taip ir liks nepatikrinti. Susikraus kitam kartui. Bet tada Auris prisiminė, kad yra dar visas vakaras ir naktis. Taigi laiko tokiems darbams per akis.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Alanas Senkleris Rugpjūčio 12, 2022, 11:17:41 pm
- O Lizdas dar veikia? Buvai ten? - Paklausė Alanas Aurio. Pagalvojo, kad ten nueiti su Dori kada nors būtų visai smagu. Gal vasarą, per atostogas. Tik aišku reikėjo paaiškinti jai kas tai išvis yra.
- Žinai, ten tokia vieta, kur groja pradedančios grupės. Toks pusrūsis. - Pradėjo pasakoti jai Alanas.
- Bet aš neatsimenu kur ten važiuoti reikia. Tau reiktų mus pavežti. - Vėl kreipėsi į Aurį. Tais laikais buvo dar mažas. Vakarais piešdavo, klausydavo muzikos. Visada kas nors duodavo ką nors skanaus. Būdavo su kuo pakalbėti. Paskui dažnai užmigdavo ant sofos. Jausdavo tik, kad kažkas, dažniausiai Auris, Linėja arba Felicija užklostydavo jį apklotu. Lizdas buvo ne visai kavinė. Alanas net nežinojo kaip tiksliai tą vietą pavadinti.
Regis Auris nebuvo nusiteikęs daugiau aiškintis apie Sakurą. Gal ir gerai, Alanas nenorėjo apie tai kalbėti. Vis tiek jie nežinojo kas ją nuskriaudė. O jei tikrai tai pasikartotų? Susirūpino jis. Vėl tyliu, kaip tada, kai niekam nesakiau apie Dori. Bet aš vis tiek nieko tikro nežinau. Ramino save tokiomis mintimis.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 14, 2022, 09:00:35 am
- Nepasikartos, - rimtai atsakė Auriui. - Tai atrodė kaip... na, kaip vienetinis atvejis.
Norėjosi pridurti, kad veikiausiai ne tiek daug jis ir žino apie tą įvykį, bet nepridūrė. Nenorėjo skatinti vyresniojo Senklerio smalsumo, o dar labiau - tiesiog noro iš principo sužinoti tai, ką žino Dori. Aišku, tamsiaplaukė negalėjo būti tikra, kad tai nepasikartos. Vis dėlto ji nežinojo, kas per paukštelis varnę nuskriaudė.
Po to Dori norėjo paklausti, kas gi tas Lizdas, tačiau Alanas tarsi perskaitė penktakursės mintis ir pats papasakojo. Vieta, kurioje kažkas groja, ir dar pradedantieji, Mendel nelabai domino, tačiau ji tikrai nebūtų atsisakiusi ten nueiti su Alanu. Galvoje kirbėjo mintis, kad tai galėtų būti kaip pasimatymas ir Dori šyptelėjo.
- O mielai nueičiau su tavimi į Lizdą, - pasakė žiūrėdama tik į Alaną.
Tada visiškai netyčia taip sušnairavo į Aurį, lyg nebyliai sakydama, kad jeigu jau jis pametės paauglius iki tos vietos, kad tik nedrįstų pasilikti pats ir negandintų pasimatymo.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 15, 2022, 03:13:20 pm
- Gal ir nepasikartos. Jei taip, tai puiku. - Dėl tokių dalykų niekada negalėjai būti tikras. Auris susimąstė apie tuos bepročius mokinius, kurie užkerėjo laiptus. Per juos pats susilaužė ranką ir dar pirmakursė Varniukė koją. Kas būtų, jei manęs nebūtų tada šalia? Kiek laiko ta mergaitė ten pragulėtų? Ar laiptai ir Sakura nesusiję? Ar tai padarė ne tas pats žmogus?
- Veikia dar. Buvau ten neseniai. Ir jūsų nevežiosiu. Tu jau didelis berniukas, duosiu adresą ir susirasi pats. - Bet tada pastebėjo kaip į jį pažvelgė Mendel ir jos nebylų grasinimą akyse.
- Nors gal ir nuvešiu. Kas jus prižiūrės jei ne aš? Dori iki kokios dešimtos turės jau grįžti į vaikų namus. O ir tau Alanai, toli iki namų. Gerai nuvešiu. - Dabar Auris kuo plačiausiai šypsojosi. Nei jis ketino kažkur trenktis nei ką. Bet truputį užnervinti Dori visada būdavo smagu.
- Bus be galo linksma. Pasėdėsime visi trise. Paplepėsime. Idilė.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Alanas Senkleris Rugpjūčio 15, 2022, 03:27:14 pm
Nueiti vasarą į Lizdą jam dabar pasirodė puiki mintis. Galėtų paklausyti muzikos, pašokti. Ir pabūti kartu. Bet tik Auris ėmė išsidirbinėti. Alanas išgirdęs ką pusbrolis kalba pradėjo juoktis.
- Eik tu. Prižiūrėtojas atsirado. Man dar įdomu ką reiktų prižiūrėti. Ten su tais savo draugais prisigalvotum visko. Iki ryto negrįžtume namo. Ne. Duosi man adresą ir mes patys nuvažiuosim. - Pareiškė vaikinas. Gal teks truputį paklaidžioti, kol toje gatvelių raizgalyneje atras reikiamas duris, bet tai juk niekis.
- Tai puiku. Mes būtinai ten nueisime šią vasarą. - Pasakė jis merginai.
- Ten smagu. Laisvė. Ir muzika groja dažniausiai visai nebloga. - Toliau kalbėjosi su ja.
Aišku, Alanas nemėgo šokti. Bet tai visai kas kita, nei šokiai šventinėje mokyklos aplinkoje.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 17, 2022, 02:48:19 pm
- Aha, imsiu ir tavęs klausysiu, - pavartė akis Mendel, kai Auris ėmė kalbėti apie grįžimą į vaiknamį iki dešimtos valandos vakaro.
Kai Alanas pasakė, kad ten groja nebloga muzika, penkiolikmetė ėmė svarstyti, kokia. Tikiuosi, kad bus kas nors roko stiliaus, mintyse pagalvojo. Tada pažiūrėjo į Aurį ir sukirbėjo viltis, kad gal tame Lizde bus visai neblogai. Vis dėlto vyresnysis Senkleris nėra kažkoks nevykėlis, ar ne? Ir Alanas sako, kad tai nebloga vietelė, nors galbūt tik iš vaikystės jam taip gali atrodyti. Bus matyt. Kantrybės, vėl kalbėjosi su savimi mintyse.
- Taip, nueisime ten, o jeigu ateis Auris, jį išspirsime, - pasakė ir sukikeno. - Alanai, gal vis tik palikime gerbiamą profesorių vieną? - pasiūlė išeiti. - Tikriausiai jis norėtų vienas apmąstyti visą šitą reikalą apie savo gyvenimo meilę Glorią, - prunkštelėjo, o paskui pradėjo juoktis. - Sėkmės, profesoriau, - mirktelėjo Auriui ir nusitempė Alaną žemyn nuo stogo.
Antraštė: Ats: Pelėdyno stogas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 19, 2022, 02:14:56 pm
- Tik pabandytum neklausyti. - Pasakė Auris. Mintyse jau svarstė apie tai ar tikrai gerai padarė pakišdamas jiems tą Lizdą. Faktas, kad jie ten užsibus. O kur dėsis paskui? Gal į dvarą? Na vienaip ar kitaip, ten bus Felicija. Reikės ją perspėti.
- Atsiprašau ką aš turėčiau apmąstyti? - Jis atsiduso. Dabar aišku prasidės. Įdomu kada jie pamirš tą kvailystę? Gal po metų jau viskas bus pamiršta?
- Teisingai. Pagaliau susipratot. Viso gero. - Pasakė, kai pasakiškoji porelė pagaliau teikėsi dingti jam iš akių. Ir kodėl kai Dori sako gerbiamas profesorius, o žodį profesorius pakartoja du kartus girdžiu tame didelį kiekį ironijos? Pasijuokė mintyse Senkleris.
Kadangi tie du iškeliavo savais keliais Auris ėmėsi daryti to, ko ir atėjo. Pradėjo taisyti mokinių namų darbus ir neseniai rašyto testo atsakymus.
Kai pagaliau baigė susidėjo viską į kuprinę ir nulipęs kopėčiomis žemyn paliko stogą. Puiki vietelė dirbti. Nutarė išeidamas iš pelėdyno.