Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Pasaulio vietovės => Temą pradėjo: Bastiano Zuccarelli Gegužės 05, 2020, 10:14:31 am
-
Neapolis (išvertus iš italų kalbos - naujas miestas, o čia nuotaikai (https://www.youtube.com/watch?v=81pIF0VSfMo)) - trečiasis pagal gyventojų skaičių Italijos miestas, įsikūręs ant jūros kranto ir šalia Vezuvijaus ugnikalnio. Įkurtas dar Antikos laikais, apytiksliai VII amžiuje prieš mūsų erą, dabar laikomas pagrindiniu pietų Italijos kultūriniu ir ekonominiu centru. Svarbesnis faktas maisto mylėtojams (taigi, švilpiams) - 1830 metais čia įkurta pirmoji picerija.
Neapolio senamiestis su 17 km² teritorija yra didžiausias Europoje, dalis jo nuo 1995 m. paskelbta UNESCO pasaulio paveldu. Vienas garsesnių pastatų – barokinė Neapolio katedra, verta paminėti ir vieną įspūdingiausių pasaulyje Nacionalinį Archeologijos muziejų. Aplankyti verta ir seniausią ir vieną prestižiškiausių pasaulyje San Carlo teatrą. Reikia pasakyti, kad kainos čia taipogi dažniausiai nesikandžioja.
Siauros gatvelės, žydras vanduo, unikali atmosfera, kurios nerasi niekur kitur pasaulyje, - ar yra pasaulyje dar tobulesnis miestas? Deja, Neapolio pakaušyje irgi slypi kažkas panašaus į Voldemortą - miestas yra katastrofiškai prišiukšlintas, o dar jame veikia ir vietinė mafija Camorra – seniausias organizuoto nusikalstamumo sindikatas šalyje. Suerzinti, beje, gali ir visur ir nuolat plėvesuojantys iškabinti skalbiniai, o apie sienas ir bjaurojančius, ir puošiančius grafičius ir kalbėti nėra ko.
-
Aurora lipo per akmeninę sieną kažkur senamiesčio pakrašty, ant kalvos. Ji galėjo ir nelipti, galėjo įeiti pro namo, kuriam priklausė sodas už sienos, duris, pereiti vėsų kambarį ir pro galines duris išeiti į reikiamą sodą. Bet merginos manymu, lipti per sieną buvo kur kas smagiau, nei paprastai vaikščioti pro duris. Net jeigu tai nelabai patiko žolininkei, pas kurią mokėsi hilerės amato jau kokį mėnesį.
Leidosi saulė, ir miestas apačioje buvo nuklotas blankia, rausvai oranžine šviesa. Aurora tikėjosi, kad nuo sienos atsivers gražus vaizdas. Taip ir buvo, klastuolės akys išsiplėtė, į lūpas nuvinguriavo mažutis vypsnys. Tada ji nušoko į sodą ir pranyko už kampo, tik žalsvai mėlynas hilerės praktikantės apsiaustas švystelėjo vėjelyje.
Po akimirkos mergina pasirodė virtuvėje su glėbiu įvairiausių žolių, kurių žiobaro šiltnamyje turbūt ir nerastum. Sumetusi jas į kriauklę, užpylė vandeniu ir paliko. Šaltame vandeny nenuvys, ir sutvarkyti galės vėliau. Diena ėjo į pabaigą, baltaplaukė jautėsi pavargusi, o dar didesnį nuovargį varė ir mintis apie tai, kad keltis turės paryčiais, idant iki pusiaudienio spėtų sutvarkyti tam tikrus reikalus. Antroj dienos pusėj ketino nusileisti į miestą, galbūt prie vandens.
Staiga pasigirdo beldimas į duris. Aurora šūktelėjo savo mokytoją, tačiau šiai neatsiliepus, pati nužingsniavo prie durų delnuos gniaužydama lininį rankšluostį ir mintyse perkratydama visas savo varganas italų kalbos žinias. Temokėjo vos keletą žodžių, tuos pačius paprasčiausius ačiū, laba diena ir viso gero. Nujautė, kad teks imtis vertimo burtų pagalba (o šis, kaip žinia, buvo bjaurus, prastas ir kažin ko dažnai nukreipdavo kalbą į nelabai šventą pusę. Aurora nenorėjo įgyti pasileidėlės iš Norvegijos reputacijos).
Baltaplaukė atidarė duris.
- Ką? – paklausė itališkai, kaip galėdama mandagesniu tonu. Meldėsi savo pagoniškiems dievams, kad ištarė suprantamai.
-
Popietė Italijoje - šventas reikalas, kuomet tik turistai maklinėja kur nors gatvėmis - save gerbiantys bato žemės gyventojai karščiausią dienos dalį leidžia pietaudami su šeima ir snūduriuodami pokaičio. Ko gero, ir visoje pietų Europoje laikas po vidurdienio kelioms dienoms sustoja. Tik pietiečiai žino, kad per daug skubos ir pastangų varo tik į nervus, o nervai naudos nevaro niekam, tad kodėl gi neprisnūdus?
Popietės tylai pamažėle rimstant vienu Neapolio burtininkų kvartalu neskubriais, plačiais žingsniais žygiavo aukštas tipinis italas su nelabai tipiniu Italijoje šunimi. Pagal profesiją - šluotų meistras, ne per seniausiai pabaigęs mokslus, bet jau šiaip bei taip besisukantis (čia apie žmogų, ne šunį). Kai dirbi savo darbą sąžiningai ir neužsikeli kainų į neregėtas aukštumas, gali užsigarantuoti ramų ir užtikrintą kilimą patirties ir karjeros laiptais aukštyn. Kalbant apie šuns profesiją, jis buvo aklojo vedlys, kurio karjera irgi buvo sėkminga, jei ją matuosim šeimininko meile ir skanėstais.
Ant nosies pūpsojo juodi akiniai nuo saulės, ant peties jaunuolis buvo persimetęs nedidelę paprastą kuprinę. Priešais jį bėgantis už pavadėlio pririštas Labradoro retriveris sustabdydavo šeimininką priešais gatves ir karts nuo karto tam tikru judesiu pranešdavo priešais esant stulpą ar kitą kliūtį.
- Amico mio, Galileo, - garsiai pagyrė šunį italas, sustojęs prieš reikalingą namą. Pastarasis maršrutas jam buvo gana gerai žinomas, todėl kelionė per daug neišvargino nei jo, nei retriverio.
Palaukęs, kol šuo suras, per kurią vietą užeiti, iškviestasis šluotų meistras priėjo prie durų ir pasibeldė. Tuomet atsitraukė, kad, jeigu kas, durys nevožtelėtų jam per snapą.
- Labas vakaras, panele, - džiugiai itališkai pasisveikino jis, iš balso nusprendęs, kad kalbasi su mergina ar mergaite, žodžiu, kiek jaunesniu padaru. - Ar jūs - Fabiola Fiaschetti? - maloniai pasiteiravo.
-
Aurora atkėlė smakrą idant jai pasisektų pažvelgti į atėjūno veidą. Akimirką prisimerkė mėgindama nuspręsti, ar jį buvo kur mačiusi, tačiau ak, visi italai jos nepatyrusiai akiai atrodė vienodai, ar su akiniai nuo saulės, ar be. Mergina ant skruosto pajuto pro praviras duris įpūtusį šiltą vakaro vėjelį, kažkur nuo jūros, nešantį silpną druskos ir jūržolių kvapą.
Ji suprato tuos kelis išgirstus žodžius, ar bent jau manėsi suprantanti. Atėjusiajam reikėjo ne jos, aišku, kad ne jos. Baltaplaukės mokytoja tarp Neapolio burtininkų buvo žinoma, Aurora tai suprato iš gausių svečių užėjimų. Net viena kitas žiobaras, ir šiais laikais nepasitikintys tradicine medicina, užbėgdavo čia visokių tai arbatų ir tepalų, nuo kurių magiškai (nes į juos buvo prikišta ne tik žolių, bet ir magijos. Kad ir kaip skambėtų) pagydavo. Pati Aurora buvo vieną kartą pristatyta kaip atvykėlė iš šiaurės, o jos vaidmuo žaidime taip ir nebuvo atskleistas. Tačiau, regis, niekas jos buvimo pernelyg nesiskundė. Ar nepastebėjo.
Aurora menkai šyptelėjo, sumurmėjo pasisveikinimą, kurį pati buvo nemandagiai pamiršusi ir iškosėjo greitą prašymą luktelėti. Paliko praviras duris ir tarpdury stoviniuojantį svečią, šitaip tarytum be žodžių kviesdama įeiti, jei šis panorėsiąs.
Nulindusi giliau į namą, sustojo šalia siaurų laiptų ir užvertusi galvą garsiai šūktelėjo savo globėjos vardą. Ši neatsiliepė. Nepasigirdo ir skubrių žingsnių nei girgždančių laiptų. Aurora šūktelėjo dar kartą, o tada įsitikinusi, kad Fabiola ryškiai kažkur išėjusi, atsiduso. Akimirką pastovėjo nervingai gniaužydama apsiausto kampą, o tada galiausiai grįžo prie laukiančio atėjūno.
- Fabiolos nėra, - ištarė frazę, išmoktą ir jau daugybę kartų ištartą atėjusiems ieškoti jos mokytojos. Galbūt reikėtų nustebti, tačiau raganos dažnai nebūdavo. Ypač sekmadieniais. Į baltaplaukės lūpas įvinguriavo kreivokas vypsnys, akyse sužibo tarsi koks atsiprašau. Sekundę patylėjusi pridūrė:
- Ar galėčiau kuo padėti aš? – kalba buvo aplaužyta, pačios Auroros ausims vargiai suprantama ir turbūt šiek tiek juokinga. Akimirką Aurora susinervino, ar tik nebus nusikeikusi ar pasakiusi ko nors kito netinkamo. Nebūtų buvęs pirmas kartas, tačiau anais kartais jos netyčines nešvankybes girdėdavo tik Fabiola, ir ši tai priėmė kaip neišvengiamybę. Dabar situacija buvo kitokia.
-
Bastiano pakreipė galvą ir jau norėjo paprašyti merginos, kad pakartotų, ką sakė, bet netikėtai pasigirdus žingsniams beliko laukti. Na, ir tikėtis, kad pataikė į teisingą namą, o ne į kokį turistų, akinius nuo saulės siejančius su vietine mafija, viešbutį, kaip jau kažkada neseniai buvo nutikę. Aklasis vis pamanydavo, kad gal dėl šito reikėtų akinių atsisakyti, bet... Kažkaip pasijausdavo nejaukiai, kai jam bekalbant žmonės sutrikdavo ir imdavo klausinėti, kas negerai.
Nusiklausęs, kaip duris atvėrusioji šūkauja po tuščias gryčias, juodaplaukis jau sumetė, kame bėda. Net tokio ganėtinai paprastas vardas merginos lūpose skambėjo labai jau ne itališkai - greičiausiai šitas žmogus buvo iš užsienio. Pasilenkęs vaikinas pakasė Galileo paausius - šuo ramiai tupėjo jam prie kojos ir kantriai laukė. Greitai iš vidaus vėl pasigirdo žingsniai. Aklasis buvo įpratęs klausytis ir nagrinėti žmonių eisenas ir garsus, tad sugaudė, jog čia bus grįžusi ta pati mergina.
- Nieko baisaus, panele, tokiu atveju, patikinu jus, kad užeisiu rytoj, - plačiai numojo ranka dar plačiau besišypsantis Zuccarelli, išgirdęs aiškiai suprantamą pranešimą.
Tai, kad žmonės išsikviečia meistrą ir vėliau apie tai pamiršta, nebuvo naujiena. Italija buvo kartais per daug atsipalaidavusi šalis, nors kartais ir pačius italus tai šiek tiek erzino.
Jau buvo besisukąs, kai nepažįstamoji vėl prabilo. Šįkart jos kalbą suprasti buvo sunkėliau - kliuvo ir žodžių tvarka, ir tariamosios nuosakos vartojimo subtilybės. Atvirame italo veide pasirodė šioks toks sutrikimas, kai užsienietė baigė dėstyti savo mintį.
- Jūs susilaužėte stuburą, panele? - pasitikslino aklasis, pamintijęs, kad galgi netyčia tam tikra prasme susidūrė su likimo drauge. - Jums reikia pagalbos? - perklausė dar kartą, kiek labiau sunerimęs.
Be abejo, su sulaužytais stuburais šluotų meistras elgtis nemokėjo (nors būtų labai ne pro šalį - varžybose dažnai ne tik šluotų kotai lūžta), tad būtų iškvietęs pagalbą. Nors nemanė, kad šitokia trauma galėtų įvykti taip tyliai, jog stovėdamas prie atvirų namo durų ir klausydamasis visų mirtingosios žingsnių, jis būtų galėjęs praleisti tokį garsą.
Apie tai, kad žmonės sulaužytais stuburais negali vaikščioti, susijaudinęs net pamiršo pagalvoti.
-
Aurora visai susinervino. Raukšlės ant rūbo tikriausiai jokiu lygintuvu nebeatlygins, taip smarkiai sugniaužė tą nelaimingą melsvai žalią kampą. Buvo betraukianti iš kišenės lazdelę ir beburbanti pastarąjį mėnesį vis dažniau kartojamą burtažodį. Kam jau kam, bet Aurorai nepatiko būti nesuprastai ir nesuprantančiai. Ir gal būtų galėjusi kaip nors magiškai įsprausti sau italų kalbos pradmenis į galvą, tačiau tai prilygtų invazinei minčiai, nenatūraliam mąstymui, tad Aurora geriau kankinsis.
Taigi, ir buvo betraukianti lazdelę, kai išgirdo, jos ausis pasiekė milijoną kartų mokantis kartotas sau žodis, ano su niekuo supainioti ir negalėjo. Kaulų pavadinimus ji mokėjo it sveiką Mariją (sveikos Marijos nemokėjo), sau naktimis vietoj lopšinės dainuodavo, vardindavo pirštų, rankos kaulelius saulės atokaitoje ravėdama aplink mandragoras. Aurora akimirką nudžiugo taip, tarytum gegužės septynioliktoji būtų atėjusi anksčiau laiko. Tačiau tik akimirką, jos antakius keistai suraitė nesupratimas, o į balsą išsiliejo susierzinimas:
- Stuburą? Stuburą? – pakartojo ji. – Ne. Ne ne.
Ji nieko nesakė apie stuburą, bet ak, tai tebuvo vienintelis, kone neginčijamas įrodymas, kokia siaubinga buvo jos italų kalba. Veik negirdimai išsprūdo norvegiškas keiksmas. Už tokius Fabiola jai nesukinėjo pirštų, tai ir neatprato. Jeigu tik kaulų vardijimas lotyniškai jai padėtų, išvardytų. O ir ano balse tarėsi išgirdusi nerimą, svarstė, ką tokio baisaus apie stuburus būtų galėjusi pasakyti.
Staiga jai šovė mintis. Jeigu jau tarimas toks baisus, jeigu jau liežuvis lūžta ir lankstosi bekalbant, tebūnie kalba vyksta kitaip. Nenorėjo žingsniuoti pirmyn atgal nuo durų iki durų, tad siektelėjo atėjūno rankos ir truktelėjusi įtraukė į namą. Duris paliko atviras. Tada iš įvairių pakampių susižvejojo plunksną ir pergamento skiautę ir paskubomis ant šios suskrebeno tą patį klausimą. Ir galbūt gramatiškai neteisingai, bet dabar bent jau suprantamai. Atkišo popierėlį svečiui.
-
Tyla velniškai trikdė Bastiano, bet norėjosi viską išsiaiškinti iki galo. Laimei, greit mergina sureagavo į jo žodžius, kad ir ne itin džiuginančiai. Būkim optimistai - dabar buvo bent jau aišku, kad niekas neaišku. Galbūt italas turėjo pamėginti pakalbinti ją angliškai? Regis, jo anglų kalba buvo suprantama, kad ir gerokai palaužyta ir italizuota.
Nespėjęs nė žodžio ištarti, staiga jis pajuto, kaip šalta maža rankelė sugriebia jo delną ir stipriai trūkteli. Ant kokios harpijos jis čia užsirovė?.. Iš netikėtumo nebesusimąstė nė apie galimą slenksčio egzistenciją - ir vat ant šito pasimovė, visu ilgiu išsitiesdamas ant grindų. Šuo už nugaros piktai sulojo, prabėgo jam pro šoną ir atsistojęs priešais šeimininką piktai suurzgė ant mergiotės. Kitaip ir būti negalėjo - jis buvo ne tik vedlys, bet ir gynėjas, nors tokioj situacijoj Bastiano užpultas dar nebuvo. Netgi nežinojo, ar protinga būtų dabar pasakyti, kad mažumėlę neprimato.
- Uffa! Uffa! - lėtai stodamasis garsiai reiškė nepasitenkinimą.
Skaudėjo į sieną atsitrenktą galvą, dar blogiau, kad krisdamas iš rankų išmetė ir kuprinę - ir dabar priklaupęs rankomis užčiuopė, kad visa jo įrankija buvo pasklidusi plačiai po grindis. Savaime aišku, net nepastebėjo jam prieš nosį kišamo lapelio - veido oda pajuto tik kažkokį keistą vėjo dvelktelėjimą, dėl kurio juodaplaukis atšoko atgal, tikėdamasis smūgio.
- Galileo, Galileo! Einam, - Bastiano pasišaukė šunį ir nukreipė išskėstą delną į įrankius. Šie dailiai sušoko atgal į įrankių kuprinę.
Italas apgraibomis ieškojo durų - šičia jau nebesijautė saugiai. Sprendžiant iš to, kad kai buvo įtemptas vidun, durų trinktelėjimo dar nebuvo girdėti, jis laukan turėjo ištrūkti greitai. Nors jis galėjo ir suklysti - po miestą šiandien blaškėsi šioks toks vėjas, o jis visada kėlė problemas girdėjimui. Išskleidus pirštus į ranką įšoko ir Galileo pavadėlio kilpa. Su šunim, kuris matė, kurioj čia pusėj šviesa, buvo kur kas paprasčiau.
Prieš išeidamas italas čiuptelėjo sau už veido. Velnias! Ir akinius paliko ten. Trumpam stabtelėjo ant šaligatvio, tragiškai nelogiškai svarstydamas, ar verčiau pasiimti savo senus ir patogius akinius, ar visgi artimiausioj krautuvėj mėgint susiveikt naujus.
-
Kai ant Auroros ėmė loti ir urgzti atėjūno šuo, o pats atėjūnas atšoko nuo jos popierėlio it nudegintas, Aurora sutriko, vyzdžiai tik išsiplėtė kone užpildydami visas blyškiai žalias raineles. Šis atrodė sutrikęs, persigandęs, ir klastuolė žengė žingsnį atgal, nesuprasdama kas ir kaip. Delnas vėl susirado tą patį suniurkytą apsiausto kampą, pirštai į šį įsisuko it viesulas, it sūkurys.
Nenutuokė, ką padarė ne taip. O regis, ir nieko blogo nepasakė, vien kažką apie stuburus ir slankstelius sumakalavo. Akimirką dingtelėjo mintis, gal tai jos veidas, o gal tai rankos, nusėtos randeliais, bet ak, jos veidui viskas gerai, o randeliai vos įžvelgiami. Akimirką tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip šis, pašaukęs šunį ir pašėlusiai laikydamasis sienų išsinešdino lauk.
Fabiola jai nusuks pirštus, vieną po kito. Nebuvo galima taip elgtis su svečiais Italijoje. Jokiais. Su mafija, jai sakė, būk ypač atsargi. Nesvarbu, kad jie labiausiai žiobarai, daugelis jų turi prie savęs it pasaitėliu pririšę galios ištroškusį magą, kuriam nesvetima juodoji magija. Tačiau šis nebuvo panašus į juodąja magija užsiiminėjantį tipelį. Aurora atsiduso. Fabiola jai nusuks pirštus, visus. Ir atsisakys pritaisyti atgal. Žolininkė buvo griežta, net jeigu netyčinius itališkus keiksmus ir atleido. Už angliškus Aurora gaudavo sprigtą į smilkinį. Už norvegiškus nieko.
Mergina žingtelėjo uždaryti duris, kai akį patraukė ant minkšto vilnonio skraidančio kilimo nukritę juodi akiniai nuo saulės. Ji čiuptelėjo juos ir išlėkė pro vis dar praviras duris į gatvę.
- Ei! – šūktelėjo. – Palikai akinius! – šį kartą nebesivargino rasti itališkų žodžių, nemanė ir žinanti tokius. Galbūt šis italas nėra stereotipiškas italas, kuris tik linksi galva į tavo angliškus pasiteiravimus, o tada pašūkauja kažką savo įnoringa kalba ir išsišiepęs nueina. Prisivijusi toli nenuėjusį vyrą, buvo atsargi prie jo šįkart nesiliesti, nesiartinti per arti. Ir vis dėl to, atsidūrusi priešais ir pakėlusi akis šiam į veidą, žiojosi pakartoti, kad šis palikęs šį tą, tačiau iš burnos išsprūdo tylus aiktelėjimas.
Akimirką stovėjo prasižiojusi, tada siektelėjo šio delno, idant įtaisytų į jį pamirštuosius akinius nuo saulės, tačiau sustojo.
- Palikai akinius, - pakartojo. Laisvu delnu vėlgi sugniaužė apsiausto kampą.
-
Vis dar gaištant savo laiką ir gyvybę stoviniuojant ant šaligatvio, tai, dėl ko jis vis dar buvo čia, pats atsidūrė prie jo. Na, prieš tai išgirstas šūksnis jį dar labiau išgąsdino, bet vėliau išgirsti pakankamai aiškūs angliški žodžiai priminė ir patvirtino italo teorijas - taip, užsienietė. Aišku, pasitikėjimo ja tai anaiptol nepridavė.
- Mamma mia! Dėkoju, - prabilo ir jis angliškai, ko gero, kur kas blogesniu tarimu nei atėjūnės, tačiau visgi suprantamu.
Išgirdęs netikėtą aiktelėjimą ir numanydamas, kas iššaukė tokį garsą, Bastiano staiga susivokė, kad ne taip ir akivaizdu, kad jaunuolis su šunim ir juodais akiniais vidurdienį yra aklas. Juolab, kad tik vietiniai gerai žinojo apie Zuccarelli sveikatos sutrikimą, o šioji mergina akivaizdžiai nebuvo gimusi Neapolyje. Koks beviltiškas žioplys!
- Tu ne iš Italijos, panele? - pasiteiravo jis, pokalbį tęsdamas angliškai bei viltingai tiesdamas delną, kad atgautų savo akiliorius. - Reikėjo iškart taip sakyti, - apmaudžiai skėstelėjo rankomis jis, o atviram veide pasirodė beviltiškumas dėl visos šios situacijos.
Viską apgalvojus pasidarė visai aišku, kad tai galėjo būti viso labo nesusipratimas. Dievaži, kas gi daugiau? Nejaugi kas nors pultų dar netgi nepatyrusį ir ne per plačiai žinomą šluotų meistrą? Absurdas! Tik narcizas galėtų taip pagalvoti!
- Dovanokit, man, panele, už tokį nesusipratimą! - staiga susijaudinęs italas parpuolė prieš merginą ant kelių, jei nebūtų aklas, būtų išdrįsęs ir delną pasiekti, kad pabučiuotų jį, taip atsiprašydamas.
Deja, buvo visai žlibas ir rizikuoti paimti ne už delno negalėjo. Štai tokiais momentais labiausiai gailėjosi, kad neturi akių kaip akių - kaip normalus žmogus. Kai vienintelė gyvenimo šviesa - profesionalus ir protingas šuo, gyvenimas tampa gana sudėtingas.
- Buvau ponios Fabiolos Fiaschetti iškviestas sutaisyti jos šluotą. Ar galėtumėte atleisti aklam meistrui už neapdairumą ir tokį bjaurų nesusipratimą? - pakeltu tonu toliau tauzijo Zuccarelli.
Kažkas tolumoje atsidarė langą, kad pasigrožėtų žavinga pietų Europos drama, vykstančia tiesiog už keliolikos metrų.
-
Norėjo juoktis. Ir džiaugtis, kad šis nesąs iš tų, kurie angliškai nė mur mur. Kad ir su akcentu. Kad ir aplaužytai. Galų gale, negražu būtų buvę juoktis iš iškreiptos anglų kalbos, kai pati mėginusi lamdyti liežuvį idant ištartų ką kito, nei slankstelis, pasimovė ant savo pačios ieties. Mieto. Tvoros, karties. Kardo, kaip seras Kadogenas iš tų paveikslų netolimais ateities būrimo kabineto Hogvartse.
Nė sekundės nelaukdama įtalpino pamirštuosius akinius (ray-ban‘ai, pastebėjo Aurora. Neįprasta.) vyrui į delną, ir sukosi eiti atgal į savo (Fabiolos) vėsų prieglobstį su storu ir minkštu vilnoniu skraidančiu kilimu. Sumurmėjo, kad taip, ji tikrai ne iš šių kraštų. Argi nebuvo aišku nuo pat pradžių?. Buvo bežengianti tolyn, jau pakėlus vieną koją nuo grindinio, tačiau ak, jos visos viltys apie svečio netipiškumą buvo nupūstos, nutrenktos ir sudaužytos į šipulius.
Nieko kito turbūt ir negalėjo tikėtis. Aurora viešėjo Neapolyje per trumpai, kad būtų gavusi pilną Italų dramatizmo dozę, tačiau vis dėl to, gandai sklinda. Šluotų meistrui parkritus ant kelių ir ėmus maldauti atleidimo, šiaurietė sutriko ir susierzino. Kas taip daro, kokio velnio? Jie juk tegalėjo mandagiai vienas kitam linktelėti (nieko tokio, kad Aurora stovėjo kiek šonėliau) ir nueiti savais keliais. Ak, ne. Čia tokių dalykų nebūna.
- Taip taip, tau atleista, - skubiai išbėrė ir raminamai patapšnojo per petį. Norėjo, kad šis atsistotų ir baigtų visas nesąmones. – Nustok mane vadinti panele, - dar paliepė, o į balsą įsiliejo susierzinimo gaidelės. Panelė, panelė. Aurora gal ir atrodė paneliškai, gal jos balsas skambėjo taip, tačiau pati savęs jokiu būdu nebūtų taip nei pristačiusi, nei vadinusi. Fabiola irgi rinkosi mieliau ją vadinti vardu arba tiesiog mergiote. Bet gal čia buvo burtininkės meilės išraiška, ji pati ir težino tai.
Ausis pasiekė šluotų minėjimas, ir staiga ji prisiminė, kad Fabiola jai sakė, tikrai sakė. Gal prieš savaitę, gal prieš dvi dienas. Aurorai sudrebėjo delnai. Nusuks pirštus, nusuks pirštus. Ir neduos vakarienės savaitę.
- Šluotos! – šūktelėjo. – Tikrai. Eime, parodysiu šluotas, - ištarė kuo aiškiausiai ir lėčiausiai. Tada apsisuko ir nužingsniavo atgal į namą.
-
Atgavęs prarastuosius akinius Bastiano galų gale visiškai įsitikino visa tai tebuvus klaida bei merginos kilniaširdiškumu. Kokia laimė, kad jis sutiko tokį puikų žmogų, tik kaip ir gaila, kad susipažinimas buvo toks nesklandus. Sulaukęs dar ir draugiško patapšnojimo per petį, juodaplaukis lėtai atsistojo, jau visai atgavęs ūpą.
- Dėkoju tau! - šūktelėjo jis. - Jei negaliu į tave kreiptis panele, galbūt galėčiau sužinoti tavo vardą? - lipšniu balsu pasiteiravo.
Pietietis, gal ir ne pats inteligentiškiausias, nebuvo ir labai bukas - užsienietės balse išgirdo keistą irzulį ir piktumą. Savaime aišku, ji galėjo susinervinti, kai jiedu įpuolė į tokią keistą situaciją, nors jam ir nebuvo aišku, ko čia taip nervintis. Atsiprašė, susitvarkė - gi viskas. Na, bet būdamas tikrų tikriausiu neapoliečiu ir šiek tiek žinodamas turistų tipus, jis nuspėjo, kad šis padaras tikrai ne iš pietų Europos, jei išvis iš Europos.
- Galileo, sek, - italas suspaudė rankoje pavadėlį, leisdamas šuniui sekti paskui nepažįstamąją. - Sakei, šluotas? Maniau, kad ponia Fiashetti pageidavo pataisyti tik vieną, na, bet nieko baisaus, - linksmu tonu čiauškėjo jis, žirgliodamas užsienietei iš paskos.
Jaunasis šluotmeisteris atsargiai peržengė slenkstį ir pagarbiai uždarė lauko duris, lėtai praėjo minkštu geraširdžiu skraidančiu kilimu, besiramstydamas į sienas ėjo per kambarius, vadovaudamasis klausa bei šunim. Grindys menkai tegirgždėjo, namas buvo maloniai vėsus - dvelkė šiokia tokia prabanga. Turbūt nieko keista - žolininkė buvo garsi ir vertinama, gal kartais netgi pervertinama.
- Seniai tu čia Italijoj, pan..? Iš kur atvykai? - pažėrė klausimų Zuccarelli, atidarinėdamas lagaminą ir imdamas įrankius. - Ar ponia Fiashetti sakė, kas konkrečiai nutiko su šluotomis? - pasidomėjo jau profesionaliau, staiga nukreipdamas pokalbį kita linkme.
-
Nusivedė jį per namą, per minkštą skraidantį kilimą, kurį staiga panoro justi ne batų padais, o savo pačios kojų pirštais, kaip būdavo anksti rytais, saulei dar neperskrodus spinduliais tamsiai mėlyno dangaus už Vezuvijaus keteros, žvaigždėms dar nepasislėpus už jūros. Anksti rytais, o jos ir laukia toks pat rytas po keleto valandų. Svarstė, gal būtų protinga, protinga nueiti miegoti... Bet ak, vandeny mirksta žolės, o jų taip palikti negalima.
- Mano vardas - Šviesa Šiaurėj, - pusiau juokais atsakė. Vardo sakyti nenorėjo. Niekada nežinai, ar jo prašantysis nėra fėja ar koks kitas vardus išmanantis ir valdyti gebantis padaras.
Aurora sustojo priešais šluotų sandėliuko duris. Šis buvo įtaisytas po kitais laiptais (namas buvo didelis) netolies galinių durų, vedančių į sodą. Truktelėjusi jas atvėrė ir trputį nustebo, kai šluotos neišbarbėjo jai ant galvos. Fabiola neskraidydavo daug, Aurora čia atvyko žiobariškais būdais, tad mergina nelabai suprato, kam jai tiek šluotų (net penkios!). Nebent jos mokytoja pasirodysianti esanti fėjų giminės ir šluotas naudoja idant nušluotų laiptus. Tai buvo keista mintis, invazinė mintis, ir Aurora greitai nupurtė šią nuo minčių lentynėlės galvoje.
Ištraukė dvi šluotas, tas kurias kadaise (arba prieš savaitę, arba prieš tris dienas - šičia merginos prisiminimai buvo migloti) Fabiola nurodė kaip keistai besielgiančias. Atkišo jas šluotų meistrui.
- Štai šios. Nežinau, sakė, kad keistai elgiasi, - kone žodis į žodį persakė mokytojos mintį. Aurora šluotų neišmanė. Skristi mokėjo, tačiau ne per sniego audras ir ne per lietų. Skristi mokėjo, tačiau tik tiek, kiek prireikė nusigauti iš vienos vietos į kitą. Skraidyti nemėgo, jai labiau patiko žemė, nei oras.
Ji neatsakė į klausimus apie jos atvykimo aplinkybes. Nemanė, kad tai reikalinga anam vyrui žinoti informacija. Dar mėnesis, ir ji vyks atgal į Škotiją, į pilį, pabaigti savo oficialių mokslų, išlaikyti egzaminų. O tada... tada eis, kur pasaulio srovės nuneš. Galbūt grįš į Norvegiją.
Pristačiusi šluotas į patikimas (šluotoms patikimos, ne jai) rankas, pargrįžo į virtuvę ir ėmėsi žolių. Plovė, rūšiavo, skalavo, kai kurias suskabė ir sutraiškė, kai kurias surišo į kuokštus ir burtais nudžiovinusi vandenį ruošė sukabinti viršuj, palėpėj, arba rūsy, idant išdžiūtų, kitas... su kitom darė kitus dalykus. Vienos, turčinčios keistų, į piksių šūdukų miltelių poveikį panašių savybių, lapą sukramtė. Bet niekam nereikėjo to žinoti.
-
- Už kilniaširdingumą aš tave vadinsiu Neapolio Šviesa, - akinančiai išsišiepė italas, visai neblogai pagavęs ne itin gerą bajerį.
Jei jau mergina nenori atskleisti savo vardą - lai jį turisi, negi skauda. Nelabai jau tikėjo, kad tokį keistą vardą dalintų kur nors pasauly, nebent ji buvo kokia aborigenė ar indėnė. Deja, patikrinti jis kaip ir niekaip negalėjo. Nors...
- O esi kada nors žaidusi sportinius žaidimus su bumerangais? - kuo nuoširdžiausiai nuskambėjo klausimas Bastiano balse. - Australai išmoko apdumti varžovus, kai pritaikė bumerangų savybes savo šluotoms, - sukrizeno jis. - Girdėjau, belgai ir švedai bendram projekte vis dar laužo galvas, kaip australams pavyko į šluotkotį įkišti bumerangą, - smagiausiai įsirėmęs rankomis į šonus pasakojo toliau, net kai jau sustojo prie spintos.
Štai tuomet šluotų meistro veido išraiška visai pasikeitė, jis surimtėjo ir labai pagarbiai ir atsargiai paėmė abi šluotas iš merginos rankų. Šluotmeisteriui nevalia užmiršti, kad sugedusi šluota yra pavojinga gyvybei net nesėdint ant jos.
- Gal galėtum patikslinti, kuo pasireiškia tas keistumas? - pasiteiravo jis, pirštais lėtai skirstydamas ir tyrinėdamas žabus. Šluota pašoko jo rankose aukštyn, bet jaunuolis šitam jau buvo pasiruošęs - sulaikė ją, kad kotu ši neišmuštų lubų, ir tuomet raminančiai patapšnojo per kotą.
Pajuto, kaip mergina išėjo - tiesą sakant, labai jau nelaiku, nes dėl šluotų jis norėjo užduoti nemažai klausimų. Nebuvo tikras, kad į juos galėtų atsakyti ne jų savininkė, todėl kolei kas neskubėjo. Kita vertus, saugiau visada dirbti vienam.
Delnu tvirtai suspaudė, bet nesugniaužė, šluotkočio ir šluotos uodegos susikirtimo tašką. Kažką sumurmėjęs kelias sekundes stovėjo, taip laikydamas šluotą, o tuomet padėjo ją ant žemės, atsiklaupė ir atsegė kuprinę, kurioje visada patogiai laikė ir nešiojosi įrankius.
- Hmm, - murmėjo jis, kaip jam atrodė, panosėje, nors sprendžiant iš garsumo, itališka panosė turėtų būt velniškai didelė, - Aureolė 2013, smulkios problemos su pusiausvyra dėl nelabai tinkamo laikymo, - jis atsidarė spintą, kad įsitikintų, jog kabliukai nebuvo labai tinkami kaip tokio tipo šluotai. Tat patikrinęs vėl spintą uždarė.
-
Jausmas buvo it užspaudus nervus ir nutirpdžius visas galūnes. Aurora galėjo prisiekti, kad jos oda bėginėjo nematomi vabalai su adatėlėmis vietoj kojų. Ir tikėjosi, kad keitėsi tik jos fiziniai pojūčiai. Juk tai tebuvo vienas lapas to augalo, kurio pavadinimą Fabiola atsisakė jai išduoti (idant nepradėtų grįžus į Hogvartsą augint kur ant palangės ar tolimam šiltnamio kampe) ir dar pagrasino, kad jei atras dedančią ūgliuką į lagaminą, sumedžios ją per visą Europą ir išraus liežuvį. Nuo vieno lapo neturėtų kažin kas baisaus darytis, be to, ji buvo atsargi. Atsargi septyniolikmetė, kuri laipioja per sienas, nes naudotis durimis yra nešaunu. Kurgi ne.
Ji baigė tvarkytis su savo žolėm ir tas, kurios turėjo džiūti kabėdamos, užnešė į palėpę. Belipdama laiptais žemyn kone pajuto, kaip išsiplečia jos akių juodieji irisai (vyzdžiai) ir gaudo kiekvieną mažiausią šviesos blykstelėjimą. Vaizdas staiga įgavo ryškių spalvų, ir ak, turėjo dėkoti savo dievams, kad visam name tvyrojo prieblanda.
Vėlgi pasiekusi virtuvę, į rankas įsitaisė padėklus su žolėm, kurios turėjo džiūti dieną naktį lauke, gertis saulės ir žvaigždžių šviesos ir vėjo nuo jūros, vėjo. Taip, ponia Fiaschetti, atsimenu, kad vėjas būtinas, mintyse truputį susierzinusi Aurora kalbėjosi su Fabiolos veidu. Ji pražingsniavo apie šluotas ir aureoles kažin ką neįprastai garsiai (per garsiai) murmantį šluotmeistrį, kojos spyriu (mat rankos užimtos) atidarė galines duris, vedančias į sodą ir.. užsimerkė aiktelėjusi. Saulė, nors ir laidoj, nors ir ne tiesiai, tiesiog tvieskė. O ir žali sodo medžių lapai rodėsi pernelyg žali ir šiek tiek per garsiai šlamantys nekaltam, švelniam vėjely, kuris savo aštriais gūsiais truputį raižė vis dar nematomų vabalų su adatinėm kojom smaigstomą odą. Aurora nusisuko nuo durų, tėkštelėjo padėklą netoliese ant suolelio pasieny ir nusikeikė. Tas vienintelis lapas baisingai padidino jautrumą visą ko. Kažin, ar surijus rozmarino šakelę nenusidegins liežuvio. Ak, o kas būtų, jei lapai būtų buvę du? Šiaurietė buvo linkusi tikėti Fabiolos pasakojimais, kad įjunkusieji regi vaivorykštinius drakonus ir delno dydžio drugelius.
Ji pamažėle atsimerkė. Susivokė į lauką su savo per visą rainelę išsiplėtusiais vyzdžiais eiti negalinti. Nebent, ak, nebent turėtų kuo apsaugoti akis. Staiga į galvą jai šovė nelabai tinkama mintis. Kaip galėdama garsiau prisiartino prie šluotmeistrio ir neperspėjusi niekaip kitaip, tik pusėtinu murmtelėjimu esą ji tik pasiskolins, nukėlė šio nepaprastuosius ray-ban‘us jam nuo nosies ir užsisodino ant savosios. Pasaulis maloniai patamsėjo ir šiaurietė, netarusi daugiau nė žodžio, čiupo savo žoles ir išsibogino pro duris į sodą.
-
Neapolio šluotų meistras klūpomis toliau krapštinėjosi prie Aureolės, Labradoro retriveris kantriai drybsojo šalia jo, padėjęs galvą ant žemės. Atsargiai ir neskubėdamas aklasis išėmė iš žabinės uodegos porą sulūžusių žabų. Naujų kol kas nedėjo - šiuo metu neturėjo beržinių detalių, o šitam daiktui bet kokie netiko.
- Nekliudo dainavimas? - staiga šūktelėjo jis, mat muzika italui labai jau padėdavo susikaupti.
Neišgirdęs jokio atsakymo pamanė, kad jei šeimininkus tai erzins, jie taip ir pasakys. Kiek tyliau nei visada užtraukė kažkokią ryžtingą neapolietišką dainušką. Tiesą sakant, buvo pastebėjęs, kad šluotas, ypač šiltesnių kraštų, kad ir ne profesionalo atliekama muzika veikė. Skandinaviškas šluotas verčiau taisyti tyloje, arabiškų geriau visai netaisyti, nes šokinėja kaip pakvaišusios. Arabai šluotų daryt nemokėjo, jie labiau užsiiminėjo magiškais kilimais.
Bastiano perėjo prie pusiausvyros sistemos. Atlaisvino varinį žiedą, pritvirtintą prie šluotkočio, ir užčiuopė po juo kaži kokį gelžgalį, iš pirmo palietimo sprendžiant, einantį kiaurai šluotkotį. Prastas sprendimas. Italas nutilęs pakraipė galvą ir pajuto pro šalį kažką einant. Turbūt ta pati mergina - niekieno kito žingsnių pietietis negirdėjo. Neišgirdo, ką ši labai nepietietiškai tyliai murmtelėjo, tik pajuto kaip akiniai vėl dingsta nuo nosies, palikdami jo beveik visai baltas akis be apsaugos ir maskuotės.
- Ei, - šūktelėjo jis stodamasis dėl netikėtumo ir su siaubu pajuto, kaip šluota ištrūksta šiam iš rankų bei išdūzgia paskui keistuolę. - Saugokis! - užbliovė ant visų namų, taip išgąsdindamas ir nieko nenutuokiantį retriverį, ir paknopstomis, begraibstydamas už visų įmanomų paviršių, išbėgo laukan.
Išgirdo stuktelėjimą į kietesnį daiktą, žinodamas sugedusių Aureolių pomėgį taikytis į galvas, italas jau pilnai suprato, kad čia bus tikrai ne stuburo lūžis. O gal? Gal Neapolio šviesa labai profesionaliai užsiiminėjo ateities būrimu?
- Accio Aureolę! - sušuko jis, tiesdamas dešinės rankos smilių į priekį. Kairiąja sučiupo sau už riešo, numanydamas kad šluota magijai priešinsis. Po kelių įtemptų sekundžių šluota nugulė į jo delną, italas prispaudė ją prie žemės. - Ar jums viskas gerai, panele? - sustūgo, nedrįsdamas kažkur toliau eiti be savo vedlio.
-
Įtaisiusi žoles ten, kur didžiąją dienos dalį tvieskia saulė, Aurora pasuko gilyn į sodą, link sienos per kurią prieš kurį laiko ropštėsi idant pasižiūrėtų į saulę. Su ano akiniais vaizdas nebebuvo toks ryškus, tačiau spalvos, nors ir prigesintos, vis tiek švytėjo tarytum kaip neįprastai, nepaprastai, ir truputėlį erzino. Šiaurietė įsiveizėjo į sieną. Jai dingtelėjo, kad dar nė karto nemėgino jos perlipti iš sodo pusės. Čia ji buvo ne tokia lygi, kaip iš gatvės, daugiau rievelių ir duobelių, tinkamų įsikibti. Ir daugiau žolių, augančių iš plyšių, daugiau samanų. Nieko keisto; kokiam augalui gali patikti augti iš gatvės, kur ant jo nuolat nusimyža praeinantys šunys ir/arba žmonės, kur prabirzgiantys žiobarų motociklai (kurių šitam mieste velniškai daug, kaip pastebėjo Aurora) trukdo šventą ramybę, gadina orą, kur ledais apvarvėję ir lipnūs mažių pirštai trukteli iš sienos, išrauna su šaknim ir už keleto pėdų numeta. Jokiam augalui negali patikti, ir Aurora, būdama arčiau žemės nei dangaus, kartais miesto krūmus ir medžius užjausdavo. Joks malonumas, kai tavo lapus skabo pasilinksminimui.
Čiulbėjo paukščiukai, ir mergina girdėjo juos taip aiškiai, lyg jų visa plunksnuota krūva būtų susirinkusi jai ant peties atlikti Magisijaus koncerto fleitoms a mažore. Ir staiga iš paukščiukų orkestro ir savų apmąstymų apie augaliukus iš gatvės klastuolę ištraukė švilpimas, vis artėjantis ūžesys ir baisingai garsiai sukrioktas perspėjimas. Spygtelėjo ir šastelėjo į šoną, nė nežinodama, ko tikėtis, griuvo į kažkokį labai šauniai kvepiantį krūmą, šio piktos aštrios šakelės pradūrė apsiaustą, įdūrė į vis dar it nutirpusią alkūnę, ir ak. Ten, kur prieš mažiau nei akimirką buvo jos galva, į sieną stuktelėjo pašėlusiai lėkusi šluota ir nukrito ant žemės.
Tačiau ilgai ta šluota negulėjo, ėmė vėl krutėti, o tada it traukiama kokios nematomos virvės nuskriejo iš kur atlėkusi. Aurora tebesėdėjo krūme savo išsiplėtusiais vyzdžiais it sriubos lėkštėmis stebeilydama į sieną, akivaizdžiai sutrikusi ir sukrėsta. Jos žolių pajautrintas ausis pasiekė susirūpinęs šūktelėjimas, o panelinimas, kurį buvo prakeikusi ir bato kulnu metaforiškai į žemę įtrynusi iki pat Vezuvijaus gelmių, ją ištraukė it iš vandens.
Baisiu paklaikimu išsikrapštė save iš kvepiančio ir badančio krūmo, išsirankiojo šio lapus iš plaukų ir nedrįsdama žengti žingsnio ten, į kur nulėkė baisingoji šluota, it įkalta sustojo vidury takelio. Ray-ban‘ai vis dar dailiai tupėjo jai ant baltos nosies.
- Kaaaaas per šūdas? – užstaugė. Gal nebuvo labai gražu taip elgtis, bet ak, šluotas gal reikia valdyti, velniai rautų. – Marijos angelo subinė!
Delnas, įrėžtas krūmo, sugniaužė jau ir taip sugniaužytą apsiausto klostę.
-
Bijodamas ir paleisti šluotą, kad ši vėl kam nors kur nors nestuktelėtų, Bastiano pasilenkęs ją laikė prispaudęs prie žemės it pasiutusią katę drimbančiom kapučino spalvos putom iš nasrų. Aplinkui dairėsi lyg kažką matydamas - iš tiesų mėgino nors kokį garsą užčiuopti, kas padėtų identifikuoti šviesiosios panelės gyvumo lygį. Kurį laiką pastangos buvo bevaisės ir jis jau buvo beišsigąstąs, kad nevaldoma šluota pridirbo kažką neregėtai blogo. Net nežinojo, ar dėl šito būtų kaltas jis, ar jam dirbti trukdanti turistė, ar ponia Fiashetti, nesugebanti šluotų laikyti taip, kaip pridera. Galima nusipirkti suvenyrinį puodelį, galima nusipirkti spintelę, gėlę vazone ar dar kokią tik nori nesąmonę ir ją laikyti kur tik nori, bet su šluotomis taip neveikia!
Išgirdęs netikėtą Fiashetti namų gyventojos riksmą, pirmiausia krūptelėjo, o tada apsidžiaugė (viena džiaugsmo priežasčių galėjo būti į užsienietišką dūšią besišaknijantis itališkas triukšmingumas). Šitai rodė, kad, jei mergina ir nukentėjo, tai ji bent jau sąmoninga. Išgananti mintis - jis bent nebus įtrauktas į kokią nors tariamos žmogžudystės bylą. Dargi pripaišytų jį ir jo prabangius akiliorius nuo saulės į mafijos glėbį, ot tai būtų akibrokštas ir gėda visai giminei.
- Mamma mia! Mamma mia! Ar tau viskas gerai? - atsišaukė nervuotas pietietis, lyg jiedu ne kieme stovėtų per kelių metrų atstumą nuo viens kito, o vienas kalno viršūnėj, kitas - kalno papėdėj.
Kurį laiką jis šiek tiek panikuodamas galvojo, kaip čia prispaudus šluotą, kad pats galėtų nueiti, o šioji nesugalvotų jam pačiam akyse pažvaigždžiuoti. Pasišaukė Galileo, paguldė jį ant lenktyninės malkos ir pats apgraibomis pamėgino nueiti iki galimai nukentėjusiosios, žlibas didvyris. Kelis kartus neaiškiais daiktais susibadė rankas, braukdamas delnu per prastai nuobliuotą medieną įsivarė į delną rakštį, bet sustojo, kai jau visai netoli savęs išgirdo kvėpavimą.
- Ar šluota į jus nepataikė? - sunerimęs paklausė juodaplaukis, pirštais dabar užčiuopdamas kaži kokį duriantį krūmą. Kas šitiems namams negerai, kad taip dievina spygliuotus, pavojingus ir nevaldomus daiktus?
Ech, tokios nesėkmingos dienos kaip ši šluotmeisteris jau seniai neturėjo. Galgi, kaip sakoma, būna dienų lyg tyčia, mat būtent šiandien jis sužibėjo visu įmanomu neprofesionalumu ir bukumu.
-
Norėjo atsišaukti jam atgal, kad jokia motina, net jo paties, nepadės. Bet neatsišaukė, pamąstė, kad angliškai neskamba labai šauniai, o itališkai pasakyt nemokėjo. Be to, jos garbusis, šluotų nenulaikantis svečias labai daug nepraranda nesuprasdamas jos išradingų keiksmų, kurie nukreipti jau ne vien į Merliną ar Magisijų, bet ir visas pasaulio marijas su jos angelais, visus raguotus padarus, kuriuos gebėjo atminti, ir jį patį, garbųjį šluotų svečią.
Mėnesį turėjusi suturėti visus keiksmus burnoj, dabar Aurora plūdosi ne prasčiau už vežiką ir jūreivį kartu sudėjus. Žinoma, jai nieko nenutiko, bet ak, nemanykite, kad emocinės žalos negalima įrašyti prie kaltinimų ir pareikalauti už ją solidžios, galeonais ir sikliais blizgančios kompensacijos.
Ji regėjo, kaip prie jos graibstydamas už medžių ir susibadydamas į krūmą artinasi anas šluotų meistras, savo baltom rainelėmis blizgindamas lyg ir į nieką, lyg ir visur. Tai, kad jis artinosi, greičiausiai reiškė, kad šluota sulaikyta, kad daugiau į Auroros gyvybę ji nesikėsins ir ši galinti grįžti. Vargšas krūmas, į kurį ji nuvirto. Fabiola nusuks pirštus, neduos vakarienės ir pietų savaitę, ir Aurora paras turės ištverti gyva ant haliucinogeninių lapų ir bjaurios bjaurios košės. Mirtis nuo šluotos koto į galvą staiga pasirodė labai viliojanti.
- Taip taip taip, man viskas gerai, - nepatenkinta ir susierzinusi, ir gal dar vis mažumėlę išsigandusi suburbėjo šiaurietė. Jai šiek tiek svaigo galva, bet tai galėjo būti ir sukramtytos žolės šalutinis poveikis. Niekam nebūtina apie tai žinoti. – Nepataikė, atsimušė į sieną, - bestelėjo pirštu už savęs, tačiau prisiminė, kad šiam jokie vaizdai neprieinami, tad ranką nereikalingai nusvarino.
Staiga susivokė, kad anas stovįs kažkaip nejaukiai arti, o ji vis dar tebedėvi jo asmeninius ir baisiai, vis dėlto, madingus akinius. Kažko susigėdo. Neregėtas dalykas, Aurora nesigėdydavo, kad ją kur vikingai su savo kirviais. Nuleido galvą, atsitraukė žingsnį. Kostelėjo. Nusikrapštė akinius nuo nosies ir kilstelėjo šiuos ketindama sugrąžinti šluotmeistriui ant veido.
- Grąžinu ray-ban‘us, - pranešė, idant šis nepagalvotų ko nors netinkamo pajutęs jos rankų prezenciją sau prie veido. Vaizdas tebebuvo skaudžiai ryškus ir spalvotas. Baltaplaukė prisimerkė, delnu prisidengė akis nuo plieskiančios šviesos. Ak, prisimins anuos lapus valgyt prietemoj. Ir vaivorykštiniai drakonai, kuriuos visai norėjo išvysti, turėtų daug gražiau šviesti tamsoje.
- Ar ta šluota.. hm. Sutvarkyta?
-
Bastiano taikiai tylėdamas išklausė visus užsienietės žodžius - nebūdamas visišku idiotu, suprato, kad čia tikrai ne lotyniški gėlyčių pavadinimai vardijami, bet jei keikiasi, vadinasi, gyvens. Kas gi nežino daktarų mėgstamo posakio - dzin jau tik tiems, kas viena koja ant slenksčio į anapus. Šita mintis visai pralinksmino ir suteikė vilties ir kantrybės ir šitai, reikėtų pastebėti, visai jam nepamaišė.
- Džiaugiuosi, Neapolio šviesa, kad tau viskas gerai, - geraširdiškai nusišypsojo italas. - Dovanok man, išbalansuotos šluotos, kai tik pajunta meistro sutrikimą, iškart deda į... - būtų pasakęs ,,kojas" ar ,,kulnus", bet šiuo atveju šita frazė visai čia nelipo. - ... žabus.
Iš garso apytiksliai nusprendęs, kurioje vietoje ji maždaug yr, per žingsnį atsitraukė atgal ir ištiesė tamsesnio gymio leteną, kad galimai padėtų atsistoti.
Visgi vietoj rankos į ranką, jis tepajuto, kaip ant jo nosies vėl nugula gerai pažįstamas svoris, sušildytas svetimo snapo. Atviram veide vėl pasirodė šioks toks nustebimas ir jis sumišęs atitraukė delną atgal, supratęs, kad turbūt merginai pagalbos arba nereikėjo, arba nebereikia.
- Dėkoju, Šviesele, - linktelėjo jis. - Kam tau jų visgi prisireikė? - nusprendė pasidomėti, nors nuojauta sakė, kad tų neaiškių turistų kartais visai nereikia per daug klausinėti - ką gali žinot.
Atsiminęs, kad šuo vis dar guli ant šluotos, nors galimai nebuvo pats patikimiausias šio darbo darytojas (ką žinai, ką gali šluota dar sumąstyti, ypač, jei supras, kad nuo gauruotų letenų galima kur kas lengviau pasprukti), Zuccarelli išsyk apčiuopomis pasuko atgal. Šįkart ėjo kur kas drąsiau, mat atminty užsiliko potyriai, kur duria, kur rakštis, o kur - sąlyginai saugu.
- Deja, nespėjau. Turėjau kelis klausimus, bet abejoju, ar galėsi į juos atsakyti, jei tos šluotos nepriklauso tau, - gūžtelėjo pečiais juodaplaukis jaunuolis. - Beje, ten su problemomis abi, o ne tik viena, - pridūrė patikslindamas.
Pasilenkė, ištiesė delną ir juo susidūrė su drėgna šuns nosimi.
- Geras šuo, Galileo, - pakasė ausis italas ir pasiėmė šluotą į kur kas patikimesnes savo rankas. - Labai padeda, kai ištinka įvairūs neregėti atvejai. Velniškai protingi gyvūnai tie šunys, - besišypsodamas burbėjo italas sau po nosimi, neaišku, ar sau, ar merginai.
- Manau, eisiu tęsti savo darbų, - paskelbė jis po nedidelės pauzės.
-
Susiraukė šiam pavadinus ją šviesele, bet ak, pati kalta šitokią pravardę savom lūpom užsitraukusi kaip kokią negandą, kaip kirvį virš galvos. Galiausiai linktelėjo pati sau, apsimetė, kad viską apie šluotų dėjimą į žabus ir meistro sutrikimą suprato. Nesuprato nė velnio, Aurorai šluotos buvo svetimas dalykas ir dažnai, jeigu galėjo išvengti, keliavimo jomis vengdavo. Jos didūs protėviai Nortumbrijos krantus ne ant šluotų pasiekė, o laivais.
Anam pasiteiravus, kurių galų jai prisireikė akinių nuo saulės, akimirką pasvarstė, ar prisipažinti. Pasakydama galbūt surizikuos, kad jis prasitars Fabiolai, bet, kita vertus, kokio velnio jis turėtų kažką kalbėti jos mokytojai, kas nesusiję su šluotomis? Aurora karčiai pati sau šyptelėjo nepatraukdama delno nuo antakių, saugančio jos jautrius išsiliejusius vyzdžius nuo ryškių spalvų ir šviesos.
- Suvalgiau tokią žolę, nuo kurios man truputį pajautrėjo akys. Vaizdas per ryškus, - išdėstė angliškai. Tokiu atveju, į klausimą atsakė, o jei anas nesuprato – tai ne jos problema. Savo vargšo liežuvio daugiau nekankins.
Tolstanti meistro nugara leido suprasti, kad jau saugu grįžti, kad šluota lyg ir nebepavojinga, bet ar tikrai? Anas juk turėjo būti patyręs su šluotomis, o Aurora išgirdusi vieną atskrendant, puolė slėptis į krūmą. Eiti ten, kur pašėlęs medgalis, ji nebenorėjo.
- Tikrai jau ne! Aš nieko apie tas šluotas nežinau! – šūktelėjo jam, tolstančiam su savo ray-ban‘ais, pavymui. Į ketinimus grįžti prie darbų tik linktelėjo, nesvarbu, kad jis nematė. Kuo greičiau jis sutvarkys tas šluotas, tuo ramiau jai bus miegoti, ir nereikės baimintis, kad kuri nors prasimuš pro sandėliuko duris, užskris stačiais laiptais, įsiverš į jos kambarėlį kaip medinė furija ir savo žabais išdurs akis.
Aurora pasiliko sode. Kone gėdingai susižvejojo iš pakampių kuolelių ir virvelių ir pririšo aplaužytą krūmą, suburbėdama vieną kitą herbologinį užkeikimą. Tada pati nulindo į sienos šešėlį ir gerą valandą pratupėjo ant dulkėto takelio tarp šiaurietiškų sniego rožių(kurios gegužę nežydėdavo – žydėdavo gruodį ir sausį, Aurora šiek tiek liūdėjo, kad negaus pamatyti skaisčiai melsvų, kone permatomų žiedų, siūbuojančių vėjyje tarp žiemiškai liūdnų sodo krūmų ir medžių). Saulė pamažu visiškai nurausvino dangų, Aurorai pasidarė nuobodu, o sukramtytojo lapo efektas išsivadėjo. Kitą kartą suvalgys du. Be to, netrukus turėjo pargrįžti Fabiola. Nors, jeigu negrįžtų, mergina pernelyg nenustebtų.
Aurora patraukė atgal į namą. Kyštelėjusi galvą pro galines duris, išvydo vis dar su šluotomis tebesikrapštantį svečią, kurio vardo tik dabar susivokė, kad nežino.
- Saulė nusileido, - pratarė. Niekada nemokėjo mandagiai išprašyti žmonių iš savo valdų, aukštėliau Europoje žmonės patys susiprasdavo, kad užtrukti ilgiau – nebemandagu. – Jeigu reikalinga, gali šluotas pasiimti.
-
Praėjo jau visa savaitė po to, kai Matthew visai netyčia Sienoje susitiko įdomią rudaplaukę mergaitę, kuri be viso kito paaiškėjo esanti dar ir Hogvartso mokinė. Juodaplaukiui pavyko ją prakalbinti ir, atrodo, sukelti pasitikėjimą. Ji netgi sutiko atvykti čia, į Neapolį, kur vasaros saulė kaitino išties neblogai.
Pietų Italijoje jiedu praleido jau tris dienas. Nenoromis Turner turėjo pripažinti, kad teks ieškoti darbo, nes kitaip paprasčiausiai neišgyvens. Žinoma, papildoma burna, nors valganti ir itin nedaug, pinigų sutaupyti nepadėjo, tačiau vyras sprendimo pakviesti mergaitę keliauti kartu visiškai nesigailėjo.
Buvo gražus rytas. Herbologas jau spėjo sudalyvauti viename darbo pokalbyje. Atsakymą gaus tik po kelių dienų, tad dabar buvo galima ramiai pailsėti. Buvęs profesorius gerokai jaudinosi, mat suprato, kad jeigu negaus ir šio darbo, pasitikėjimas savimi kris. O tada bus sunkiau tęsti paieškas, ir viskas gali pradėti suktis uždarame rate.
Vis dėlto dabar buvo galima apie tai nemąstyti. Darbo pokalbis praėjo visai neblogai, potencialus darbdavys atrodė protingas žmogus ir, laimė, gerai šnekėjo angliškai, mat Matthew visai neturėjo noro pasitikėti savo italų kalbos žiniomis. Taigi dabar buvo galima ramiai pasitrinti po Neapolio senamiestį, ko jis dar nespėjo padaryti. Prieš tris dienas atvykęs čia jis iš karto puolė į darbo paieškas, teko prisiminti, kaip naudojamas kompiuteris ir internetas. Visas tas tris dienas jis Deoiridh nematė, tačiau tikėjosi, kad mergaitė neprapuls. Nepagalvojo palikti jai pinigų, tačiau kai ta mintis atėjo į galvą, buvo per vėlu. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad mažylė yra pripratusi gyventi ne pačiomis lengviausiomis sąlygomis.
Tą rytą, prieš eidamas į darbo pokalbį, Turner paliko raštelį ant mergaitės viešbučio durų. Siūlė vienuoliktą valandą susitikti prie Neapolio katedros. Tiesą sakant, buvęs profesorius visiškai nebuvo tikras, kad jis ras tą katedrą, tačiau spėjo, kad visada galima pasiklausti kelio. O štai Deoiridh tikriausiai visą tą laiką trynėsi po miestą, tad galima tikėtis, kad neblogai jį pažįsta. Tad susitikimo vietą tikrai ras.
Matthew sugebėjo rasti katedrą netgi kiek anksčiau ir žvilgtelėjęs į laikrodį pamatė, kad kelias minutes tikrai jam teks palaukti. Tai nebuvo problema, mat vyras norėjo pamąstyti. Nepaisant to, kad jiedu kartu praleido jau keletą dienų, Deoiridh vis dar buvo daugybę klausimų keliantis vaikas. Ir nors darėsi gana akivaizdu, kad ji niekur nedings (nebent nemaitinta tris dienas nuspręs, kad neverta čia gaišti laiko ir šiandien nepasirodys), juodaplaukis vis dar bijojo kelti tam tikrus klausimus. Kad ir toks paprastas dalykas: kaip ji visas tas tris dienas, kurias jiedu atskirai praleido Neapolyje, maitinosi?
Kažkada reikės tai išsiaiškinti, Matthew tai puikiai suprato. Vis dėlto jis nežinojo, ar jau galima klausti tokių dalykų. Vis dėlto pirmiausia reikėjo sulaukti, kol pasirodys pati Deoiridh. Vyras apsižvalgė. Mergaitės nebuvo matyti.
-
Per visą savaitę Matthew nė karto neparodė, kad yra kuo nors įtartinas. Jis davė Deoiridh pavalgyti, užsakė neblogą viešbutį ir, svarbiausia, nesidomėjo tuo, ką ji veikia naktimis, kuriomis tame viešbutyje net nepasirodo.
Viskas skamba lyg ir neblogai. Ar netgi puikiai. Vis dėlto tai ir buvo priežastis, dėl kurios Deoiridh niekaip negalėjo liautis įtarinėti Matthew. Ji ir pati nežinojo, kuo tiksliai buvęs profesorius yra įtartinas. Vis dėlto kažkas buvo ne taip. Labiausiai tai pasijuto traukinyje į pietus. Atrodė, kad jiedu ramiai šnekasi apie dalykus, kurie neturėjo kelti problemų nei jai, nei jam. Vis dėlto vyriškis atrodė kažkoks keistai įsitempęs. Tarsi vis tiek kažką slėptų ar bijotų paklausti. Ir tas jo nuolatinis siūlymas pavalgyti, kai net ir penkerių metų vaikas būtų supratęs, kad juodaplaukis piniguose nesimaudo... Ne, čia tikrai kažkas kliuvo. Ir reikėjo išsiaiškinti, kas.
Vis dėlto Neapolyje viskas tarsi susitvarkė. Matthew pasakė, kad kelias dienas negalės susitikti, nes bus užsiėmęs. Ir, žinoma, negalės jos maitinti. Užsakė kambarį viešbutyje (kiek jis už tai paklojo pinigų?!) ir dingo. Per tą laiką Deoiridh skersai išilgai išnaršė Neapolio miestą. Suprato, kad čia išgyventi būtų daug paprasčiau. Visų pirma, žmonės daugybę maisto išmesdavo tiesiog į šiukšliadėžę. Rudaplaukė niekad nemėgo raustis šiukšlėse, tad tokia perspektyva nebuvo itin viliojanti. Tačiau daugybę maisto būdavo galima rasti ir picerijų ir panašių vietelių vidiniuose kiemuose. Tereikėjo žinoti, kaip ten patekti, o tokios patirties rudaplaukei tikrai netrūko.
Taigi maitintis keletą dienų ji galėjo lengviau nei lengvai. Taip pat buvo šilta, tad tomis naktimis, kai negalėdavo užmigti, ramiausiai sėdėdavo lauke. Deoiridh atrado vieną kiek netikėtą viešbučio pranašumą: niekam neįdomu, kur tu eini, net jeigu tą darai antrą ryto. Ir net jeigu tau yra trylika metų. Vieną kartą ji buvo perspėta, kad Neapolyje naktį gali būti pavojinga, bet tai buvo viskas. Daugiau niekas netrukdė eiti kur nori ir daryti ką nori. Panašu, kad ši šalis yra daug tinkamesnė gyventi negu šalta ir ne itin draugiška Škotija.
Ir štai po trijų dienų tokio gyvenimo Deoiridh rado raštelį. Matthew siūlė susitikti. Ar, tiksliau sakant, prašė susitikti. Tiesą sakant, mergaitė pradėjo dvejoti. Taip, vyriškis jai užsakė šį kambarį ir taip itin palengvino gyvenimą. Vis dėlto juk ji galėtų pernakvoti ir kur nors lauke, tad viešbutis nėra toks jau mirtinai reikalingas. Ar jai tikrai verta ir toliau palaikyti ryšius su tuo žmogumi? Juk jis garantuotai klaus, kaip sekėsi, ką ji veikė... Ir, žinoma, iš kur gavo pinigų maistui! Rimtas ir suaugęs žmogus tikriausiai nė nepagalvoja apie galimybę prasimanyti maisto ir be pinigų.
Po ilgų svarstymų Deoiridh suprato pasiilgusi pokalbių su Matthew. Nors kažkas ir toliau ten buvo neaišku, jai patiko šnekėtis. Ir netgi ne kurkti, o šnekėtis žmonių kalba. Tai, ko gero, buvo pagrindinė (o gal ir vienintelė) priežastis, dėl kurios ji nutarė nueiti iki katedros. Juk dingti galima visada: ši galimybė, palaikiusi mergaitę nuo pat šios keistos pažinties pradžios, niekur nedingo.
Atėjusi iki katedros Deoiridh pamatė, kad Matthew jau yra vietoje. Atrodė labai prašmatniai. Mergaitė apsidžiaugė nepamiršusi pati nusiprausti, nors rūbai, kuriuos vilkėjo, neatrodė labai puošniai. Panašu, kad tai yra dar vienas dalykas, kurio reikės prasimanyti neturint pinigų. Bet apie tai vėliau. Pirmiausia reikėjo ištverti visas mandagybes.
- Labas rytas, - priėjusi prie juodaplaukio pasisveikino Deoiridh.
-
Jau atrodė, kad Deoiridh neateis. Matthew, žinoma, apmąstė ir tokį variantą. Ir tai padarė daugybę kartų. Kodėl mergaitė turi būti prie jo prisirišusi? Viešbučio kambarys jai užsakytas dar trims naktims, gali ramiausiai ten pailsėti, kažkaip pavalgyti, o po to jau mąstyti, ar dar verta tęsti pažintį su šiuo dosniu žmogumi, ar tiesiog dingti. Juk anksčiau ar vėliau jai teks grįžti į Hogvartsą, kur, be viso kito, ji turi lovą ir maitinimą tris kartus per dieną.
Vis dėlto galiausiai juodaplaukis pamatė besiartinančią mergaitę. Tik dabar, kai buvo apsirengęs darbo pokalbiui, atkreipė dėmesį į tai, kokia Deoiridh apšiurusi. Na, gal ir nereikia stebėtis. Juk vis dėlto mergaitė net valgyti neturi už ką, iš kur ji gaus naujų drabužių? Ar jam teks pasirūpinti ir tuo? Matthew, ko gero, net neprieštarautų, tik tokiu atveju būtinai reikėtų gauti darbą. O tai kol kas buvo visiškai neaišku. Vadinasi, apie tai geriau nė neužsiminti.
- Labas rytas, - draugiškai nusišypsojo Matthew. Neslėpė nuo savęs: džiaugėsi, kad mergaitė pasirodė. Net jeigu tai ir reikš, kad jam teks rūpintis jos drabužiais ir visais kitais dalykais. Vyras tik dabar suvokė, kad labiausiai šia pažintimi džiaugiasi dėl to, kad dabar gali jaustis esąs reikalingas. Jis nėra tas nevykėlis profesorius arba brolis, nežinantis, ką daryti su gyvenimu. Ne, dabar jis yra suaugęs ir atsakingas žmogus, galintis pasirūpinti maža mergaite ir jai padėti. Tai buvo labai malonus jausmas ir Matthew neketino visko sugadinti.
Kadangi miesto visai nespėjo pažinti, herbologas tikėjosi mergaitės pagalbos. Vis dėlto galvoje kirbėjo ir jau puikiai pažįstamas klausimas: galbūt ji nori valgyti? Vis dėlto šnekos nesinorėjo pradėti tokiomis nuobodžiomis temomis. Ką įdomesnio jis galėtų pasiūlyti? Deja, tai nebuvo toks jau lengvas klausimas. Visas jausmas, kad jis yra reikalingas ir atsakingas, pradėjo kažkur nuplaukti. Buvo labai apmaudu. Ir reikėjo kuo skubiau tą apmaudą nustumti į šoną.
- Manau, turėjai laiko pasivaikščioti po miestą. Aš, deja, šios prabangos neturėjau visiškai. Tikriausiai žinai čia viską daug geriau nei aš. Kaip manai, kur galėtume nueiti?
Matthew žvelgė į mergaitę. Nežinojo, ar jam pasirodė, tačiau susidarė įspūdis, kad kažkurioje vietoje pasakė kažką ne taip. Permąstė ką tik pasakytus žodžius, tačiau jokio kliuvinio nerado. Teliko tikėtis, kad mergaitės susierzinimas ar sutrikimas jam tik pasirodė. Vis dėlto taip atkakliai spoksoti į ją nesinorėjo, tad Matthew nužvelgė katedros bokštą. Ramiai laukė kokio nors atsakymo.
-
Deoiridh labai tingėjo terliotis su visomis mandagybėmis, tačiau pasisveikinti reikėjo - tad ji tą ir padarė. Nenuostabu, kad ir Matthew pasisveikino (mergaitė prisiminė, kaip Sienoje jis tik žvilgtelėjo ir nieko nepasakė. Tada tai buvo keista). Bet kam, po galais, dar ir šypsotis? Šito rudaplaukė niekaip negalėjo suprasti. Galbūt dėl to, kad šypsena jai buvo tarsi silpnumo ženklas. Ne, šypsotis be didelio reikalo tikrai negalima. Ji nė už ką to nedarys.
Taigi į draugišką šypseną ji neatsakė. Neparodė, kad jai tai nepatinka, tačiau pati to daryti neketino. Deoiridh susimąstė apie tai, kad ji iš viso labai jau retai šypsodavosi. Ar tai buvo bandymas įrodyti (sau?), kad ji yra stipri ir gali daug ką ištverti? Juk žmonės (ne Deoiridh) dažnai mėgo šypsenas. Galbūt jeigu ji pradėtų tai daryti dažniau, būtų šiek tiek paprasčiau gyventi? Tai buvo mintis, verta dėmesio. Tačiau tą dėmesį jai reikės skirti ne dabar. Artimiausioje ateityje reikia nuspręsti, ar verta tęsti pažintį su šituo žmogumi.
Deoiridh pati nesuprato, kodėl iškilo tokie klausimai. Matthew jai nieko blogo nepadarė. Netgi priešingai, jis jau padarė daug gero. Tad kodėl ji ir vėl svarsto šitos pažinties tęstinumą? Juk, atrodo, viskas, ką jai reikia daryti, kartais pabendrauti su šituo žmogumi. Ji jau pati pripažino, kad jai patinka su juo pasišnekėti. Tad kad gi čia yra?
Nespėjus daugiau nieko pamąstyti ją pasiekė naujas Matthew klausimas. Pati nesuprato, kodėl, tačiau jis gerokai nustebino. Argi dabar ji čia jau vietinė? Na, taip, negali sakyti, kad visai nesusipažino su miestu. Bet... Juk ji tik vaikas, kur jau ten ką nors papasakos suaugusiam burtininkui! Mergaitė sutriko. Žinojo, kas jai pačiai patiko, tačiau kaip ji gali žinoti, ar Matthew domėsis tais pačiais dalykais? Be to, kaip netyčia nepapasakoti, kur išmetamas geriausios kokybės maistas? Atrodo, toks paprastas klausimas, tačiau net ir jis galėjo pridaryti problemų. Deoiridh ilgokai mąstė.
- Manau, galime tiesiog pasivaikščioti po senamiestį, - galiausiai pratarė ji. Tikrai nežinojo, ką dar galėtų pasiūlyti. - Čia daug visokių suvenyrų parduotuvėlių, jeigu norite kažką nupirkti.
Deoiridh nutilo ir pati suprato, ką pasakė. Atrodo, nieko blogo, tačiau buvo daugiau nei aiški užuomina į šeimą, artimuosius, draugus ar dar ką nors, kas liko Jungtinėje Karalystėje. Kur buvo jos protas užsiminti apie tokius dalykus? Juk tai tik paskatins Matthew pradėti klausinėti!
Negalėdama atsistebėti savo kvailumu mergaitė žvilgtelėjo į vyriškį ir patraukė tolyn nuo katedros. Jeigu jis nori būti vedžiojamas trylikametės, ką gi.
-
Deoiridh nesišypsojo. Matthew galvoje šmėstelėjo mintis apie tai, kad tikriausiai dar nėra matęs jos šypsantis. Vis dėlto nutarė, kad tai yra ne jo reikalas, gal ji turi kokią rimtą priežastį? O net jeigu ir ne, tai vis dėlto yra visiškai ne Turner reikalas.
Pasiūlymas pasivaikščioti po miestą, atrodo, yra visiškai paprastas. Ir visai logiška manyti, kad Deoiridh miestą geriau pažino negu jis. Visų pirma, Matthew spėjo, kad ji yra pripratusi trintis gatvėje. Be to, juk ji čia gali daryti ką nori. Turi daugybę laisvo laiko. Tad nenuostabu, kad ji Neapolį pažįsta geriau nei jis. Tad ko čia taip nustebti ir netgi galbūt sutrikti nuo pasiūlymo? Rudaplaukės sutrikimas privertė sutrikti ir herbologą. Atrodė, kad viskas dabar turėtų būti daug paprasčiau nei Sienoje, tačiau susidarė įspūdis, kad viskas tarsi prasideda iš naujo. O gal Deoiridh padarė ką nors, dėl ko nenori trintis po miestą su kitu žmogumi? Gal spėjo susipažinti su kokiais nors (ne)gerais žmonėmis? Tokios idėjos Matthew buvo labai ne prie širdies, tačiau yra kaip yra. Vyras suprato, kad neatsako už mergaitę. Vis dėlto per tris dienas ji daug ką galėjo nuveikti. Ypač jeigu Matthew spėjimas teisingas ir ji net ir Škotijoje neturi tikrų namų - nors šitai dar reikės išsiaiškinti. Kažkaip.
Pasiūlymas, kurį pateikė Deoiridh, buvo pats paprasčiausias ir logiškiausias. Matthew paklausė savęs, kodėl reikėjo taip ilgai mąstyti, tačiau joks atsakymas į galvą neatėjo. O štai suvenyrų parduotuvės jo visai nedomino. Beklaidžiodamas tarp dviejų - magiškojo ir žiobariškojo - pasaulių jis beveik prarado ryšį su šeima ir net chemikais broliais, su kuriais visada taip puikiai sutarė. Neturi nei žmonos, nei vaikų, o ir artimų draugų nelabai... Pasidarė kiek liūdna. Ko gero, labiausiai dėl to, kad suprato: jeigu kam nors ir pirktų kokį suvenyrą, tai tikėtinai būtų šita mergaitė, pasiūliusi keliauti į suvenyrų parduotuves.
- Gerai, galime pasivaikščioti, - stengdamasis nustumti liūdesį atsiliepė Matthew. Jis matė, kaip mergaitė tolsta, tačiau kelias akimirkas dar pastovėjo. Kažkaip reikėjo nustoti galvoti. Deja, sunkiausia negalvoti yra būtent tada, kai labiausiai to nori. O štai kai ką nors apmąstyti reikia, galva sėkmingai lieka tuštutėlė...
Galiausiai Matthew tarsi atsitokėjo ir skubiai patraukė paskui mergaitę. Susimąstė dar ir apie tai, kad galbūt ir ji norėtų kam nors nupirkti kokį suvenyrą. Net apsvarstė, gal reikėtų duoti šiek tiek pinigų ir lai daro ką nori... Vis dėlto netrukus šią mintį buvęs profesorius atmetė. Juk jeigu ji turėtų kam ką nors pirkti, tikėtina, kad tai būtų šeima. O tokiu atveju jie būtų čia... Matthew ir į galvą neatėjo, kad trylikametė gali ką nors pirkti draugams. Kita vertus, tai būtų geras klausimas, ar ji iš viso turi draugų.
Herbologas pasivijo mergaitę ir lyg tarp kitko paklausė:
- Ar tu gerai sutari su savo koledžo draugais?
Jis prisiminė ją užsiminus apie tai, kad niekam neįdomu, ką ji veikia. Bet ar gali viskas būti taip blogai? Matthew tikėjosi, kad ne.
-
Buvo be galo apmaudu ir galbūt netgi pikta. Ant ko? To Deoiridh nežinojo. Galbūt ant savęs, galbūt ant Matthew. Bet labiausiai turbūt ant visos situacijos. Jiedu ir vėl grįžo į "aš tavim nepasitikiu"-"aš nenoriu tavęs įžeisti" stadiją. Atrodė, kad jiems pavyko šitai pereiti, tačiau ir vėl stojančios keistos ir nejaukios pauzės vertė manyti, kad taip vis dėlto nėra. Tad ką daryti? Kaip visiškai įveikti šitą kvailą būseną, kuri pradėjo jau gerokai erzinti? Deoiridh atsakymo nežinojo. Įtarė, kad reikia pačiai labiau pasistengti, tačiau iš kur jai žinoti, ar Matthew nustos tirtėti, kad tik neįžeistų? O tiesiai šviesiai išrėžti, ką galvoja, rudaplaukė nesiryžo. Šiaip ar taip, jis yra suaugęs žmogus.
Bet kam reikia tiek tylėti prieš pasakant "gerai"? Tai švilpei buvo visiškai nesuprantama. Norėjosi tik skėsčioti rankomis ir dūsauti. Vis dėlto ji pasistengė tokius jausmus nuslėpti. Ne, geriau nieko nesakys. O tai paims ir pati įžeis Matthew.
Ji ėjo kažkokios siauros gatvelės link ir ne iš karto suprato, kad vyras su ja neina. Vos spėjo tai suvokti, jis atsirado šalia ir paklausė klausimo. Deja, tas ir vėl buvo toks, kuris vertė susimąstyti. Deoiridh susiraukė. Įdomu, ar jis to paklausė dėl idiotiškos užuominos apie suvenyrų parduotuves (nors pats apie jas nepasakė nė žodžio tik dabar susivokė mergaitė), ar jam tiesiog nekaltai smalsu. Vis dėlto kažką atsakyti reikėjo.
- Aš su jais nebendrauju, - ramiausiai pareiškė Deoiridh. - Kartais pabandau ką nors išgąsdinti varlės pavidalu. Deja, neatrodo, kad burtininkai itin bijo šių nuostabių gyvūnų. Vis dėlto geriausiai Hogvartse sutariu būtent su keturkojais. Dvikojai man... Dažniausiai nelabai įdomūs.
Deoiridh nutilo ir susimąstė, kaip keistai turėjo skambėti jos žodžiai. Ir galbūt netgi pasipūtėliškai. Tai mergaitei ne itin patiko, mat visai nenorėjo pasirodyti esanti pasikėlusi. Vis dėlto ir teisintis nesinorėjo, tad ji nieko nebesakė. Patraukė siaurąja gatvele ir žvalgėsi. Esant ne vienai viskas atrodė kitaip. Visų pirma, ji įtarė, kad nereikės rūpintis, kur gauti maisto. Nesinorėjo apie tai galvoti, nes jautėsi taip, tarsi tik išnaudotų Matthew (o ar tai nebuvo tiesa?), deja, mintys, besisukančios mergaitės galvoje, leidimo neprašė. Buvo netgi sunku nesižvalgyti į kiekvieną pralindimą, kuriame turėtų būti įmanoma rasti maisto. Animagė susikaupusi žiūrėjo į pastatus ir tik dabar suprato, kad čia yra gražu. Ne tik daug išmetamo gero maisto, tačiau ir pastatai gražūs. Geriau nei Sienoje pasakė sau rudaplaukė ir atsisuko į Matthew.
- Man atrodo, klaidžioti šitomis siauromis gatvelėmis galima kad ir visą dieną. Jeigu norite, galime kaip tik tai ir padaryti.
Jeigu po to sustosime kur nors pavalgyti mintyse užbaigė Deoiridh. Ji suprato: jeigu jis nenupirks užkąsti, toks vaikščiojimas bus tik tuščias laiko švaistymas.
-
Matthew pasirodė, kad Deoiridh tarsi kažkuo nepatenkinta. Niekaip negalėjo suprasti, kas sukelia tokią reakciją. Ar tai kas nors, ką jis pasakė? Ar tai, kad jie yra kartu? Juk tada pati galėjo neateiti. Ne, viskas buvo pernelyg sudėtinga, kad Matthew norėtų į tai gilintis. Geriau jau leisti įvykiams klostytis toliau ir tikėtis, kad viskas nesibaigs blogiausiu. Nors... O kas būtų tas "blogiausias"? Tai buvo dar vienas klausimas, į kurį herbologas nebūtų galėjęs atsakyti.
Klausimas apie bendramokslius, ko gero, nebuvo pats tinkamiausias. Jis ir vėl privertė mergaitę susimąstyti. Ak, kaip gerai buvo traukinyje, kur jiedu tiesiog kalbėjosi! Matthew nebebūtų galėjęs pasakyti, ką jiedu aptarė, tačiau sugebėjo rasti temą, kuria galėtų diskutuoti be šitos kvailos įtampos. Deja, ko paklausė, to paklausė, juk žodžių neatsiims. Kažin ar yra burtažodis, grąžinantis ištartus žodžius? staiga susidomėjo Turner, tačiau suprato, kad net jeigu ir žinotų tą burtažodį, būtų neverta net bandyti. Jis ir vėl nukrypo prie nemalonių temų. Kas tai? Ar kažkoks iki šiol neatrastas pomėgis save kankinti? Ar bandymas įsijausti į mergaitės būseną? Ji tikrai nėra pats laimingiausias žmogus - tai buvo galima suprasti per kelias akimirkas. Negi Matthew bando pasijusti niekam tikęs tik tam, kad geriau suprastų ją? Tai būtų buvę siaubingai absurdiška. Ko gero, pakankamai absurdiška, kad buvęs profesorius taip ir padarytų.
Temos apie bendramokslius jis nutarė netęsti. Akivaizdu, kad mergaitei tema nėra pati maloniausia, o tęsti diskusiją varlių tema vyrui nesinorėjo. Puikiai suprato, kad jeigu ji bandytų taip išgąsdinti būtent jį, jai pasisektų tiesiog nuostabiai. Ne, apie tai geriau net negalvoti.
Vyras neskubėdamas ėjo paskui mergaitę ir bandė mėgautis akimirka. Deja, grožėtis itališka architektūra neleido galvoje besisukančios mintys. O jų buvo visokių. Ir tai, ką jis čia daro, ir klausimai, kodėl jis vis dar bando padėti šitai mergaitei, ir klausimai, kiek laiko jis nori šitame mieste dirbti (kad tik pasisektų gauti darbą!), ir netgi svarstymai, kada pagaliau kur nors nusės. Jau gal ir laikas, ar ne?
Sunkias mintis pertraukė Deoiridh žodžiai. Jie buvo visiškai "nepavojingi". Tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo Matthew. Tad jis pasistengė atrodyti kuo žvalesnis. Kažkaip reikėjo negalvoti.
- Visada mėgau siauras gatveles, - pratarė herbologas apsižvalgydamas. Pagaliau pastebėjo, kad čia išties gražu. - Tikrai galime čia neblogai pasivaikščioti. Vėliau kur nors stabtelėsime užkąsti.
-
Į gana keistą mergaitės pareiškimą, kad jai žmonės nesantys labai įdomūs Matthew tarsi nereagavo. Ar bent jau nieko nepasakė. Deoiridh nenorėjo nuolat nagrinėti vyro veido, tad nežinojo, ar iš veido išraiškos būtų buvę galima išskaityti daugiau. Dabar buvo įdomiau, kodėl jis nieko nesako. Ar pajuto mergaitės šaltumą šitoje temoje ar paprasčiausiai bijo varlių? Animagė nejučia išsišiepė. Pasvarstė galimybę kada nors pasiversti į varlę ir patikrinti šią prielaidą geriausiu - praktiniu - būdu. Vis dėlto jeigu Matthew varlių bijo, geriausia tą būtų daryti po pietų ar vakarienės. Progomis normaliai pavalgyti taip lengvai švaistytis negalima. Ir gal vis dėlto ne šiandien. Deoiridh nebuvo tikra, ar norėtų tranzuoti nuo čia iki pat kelto Prancūzijoje, kuriuo ir vėl tektų persikelti esant varlės pavidale.
Ši mintis mergaitei visiškai nepatiko. Nesinorėjo galvoti apie grįžimą į Angliją, net jeigu tai ir padarytų likus vos kelioms dienoms iki mokslo metų pradžios. Nors buvo akivaizdu, kad škotė į Uig miestelį šią vasarą nenukeliaus, galvoti apie Jungtinę Karalystę vis tiek nesinorėjo. Ne, geriau pabūti čia, kur šilta ir yra maisto.
Eidama gatve Deoiridh tylėjo. Atrodė, kad juodaplaukis yra giliai apie kažką susimąstęs, tad nesinorėjo trukdyti. Tylėti mergaitei niekada nebuvo problema. Nebent tais atvejais, kai virsdavo varle. Kurkimas buvo vienas iš mėgstamiausių jos užsiėmimų. Ak, tos naktys Hogvartso kieme su visomis žaliaodėmis draugėmis!
Vis dėlto anksčiau ar vėliau reikėjo atsakyti į Matthew klausimą ir tikėtis jo atsakymo. O pastarasis mergaitę labai nudžiugino. Žinoma, ne dėl to, kad vyras sutiko pasivaikščioti gatvelėmis - tas, tiesą sakant, jai buvo nei šilta, nei šalta. Paprasčiausiai herbologas paminėjo maistą. Tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo Deoiridh, kad ji varlės eksperimentą atidėtų kuriam laikui. Tiesa, mintis apie tai, kad Matthew galbūt tai nutuokia, nė nešmėstelėjo.
- Gerai, - trumpai tarstelėjo rudaplaukė. Stengėsi neatrodyti pernelyg laiminga, mat kadangi Matthew buvo ką tik paminėjęs žodį "pavalgyti", iš karto suprastų, ko ji džiaugiasi. Nebent yra visiškas kvailys (šitos hipotezės škotė dar nebuvo atmetusi). Vis dėlto, nepaisant to, kad pagrindinė priežastis ir toliau bendrauti su Matthew buvo maistas, Deoiridh pamažu suprato, kad jai patinka vyriškio kompanija. Žinoma, draugu jo vadinti tikrai negalima, tačiau pasišnekėti yra visai smagu. Tik reikia kažkaip išmokti bendrauti tokiomis temomis, kurios sukelia pernelyg daug minčių.
Deoiridh labai nemąstydama traukė ta pačia gatve, kai priėjo kažkokią siauresnę. Joje iš karto į akis krito kažkokia ledainė. Ledų mergaitė gyvenime nebuvo valgiusi, tačiau teko girdėti, kad visi vaikai tai dievina. Kaip išspręsti šitą problemą? Kelias akimirkas mąsčiusi švilpė lyg tarp kitko pasiūlė:
- Gal sukame čia?
-
Atrodo, tos įtampos nebuvo įmanoma nusikratyti. Matthew leido baigti nemalonią temą, tačiau nuo to, deja, nepasidarė ne kiek lengviau. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip bijo įžeisti tą mergaitę. Na taip, jeigu ji pabėgs, bus liūdna, nes bus prarasta tokia keista draugystė. Vis dėlto nieko tragiško neatsitiktų. O ta nuolat juntama įtampa nebuvo itin didelis malonumas. Tad herbologas suprato, kad reikia kažką keisti, jeigu nori išsaugoti bendravimo džiaugsmą. Tačiau kartu keisti buvo ir šiek tiek baisu, nes vis atrodė, kad kur nors padarys ką nors ne taip. Situacija atrodė šiek tiek be padėties.
Trumpas mergaitės pasakymas "gerai" tarsi bylojo, kad ir ji nesijaučia itin laisvai. Tai, ko gero, neturėjo stebinti. Juk, tiesą sakant, Matthew bet kada gali ja nusikratyti. Vis dėlto yra suaugęs burtininkas (ši mintis buvusį profesorių prajuokino), o ji - tik porą kursų baigusi mokinė. Tokiu atveju ji prarastų viską, ką šis bendravimas teikia. Tikėtina, kad pirmoje vietoje (o gal ir vienintelis sąraše) būtų šiltas maistas. Tačiau Matthew norėjo tikėti, kad jeigu tektų tokį sąrašą pildyti, Deoiridh į jį įrašytų ir dar ką nors. Galbūt jame atsirastų ir bendravimas, nors, ko gero, neužimtų itin aukštos vietos.
Norint, kad pokalbiai pakiltų prioritetų sąraše, reikėjo juos kažkaip tobulinti. Tereikėjo prisiminti, ką (ir, svarbiausia, kaip) jie kalbėjo traukinyje į Neapolį. Kodėl ten viskas buvo taip paprasta? Kas buvo atsitikę? Negi jiedu sukūrė kažkokį tvirtesnį ryšį, kuris sėkmingai subyrėjo vos per tris pietiniame mieste praleistas dienas? Tuo tikėti nelabai norėjosi.
Herbologas atkakliai svarstė, kaip jam pradėti lengvą ir nerūpestingą pokalbį, kai Deoiridh staiga sustojo. Vyras apsižvalgė ir iš karto išgirdo pasiūlymą. Kadangi mergaitė kaip ir turėjo būti gidė ir galėjo vesti, kur nori, klausimas buvo kiek keistas. Tam turėjo būti priežastis. Matthew žvilgtelėjo į gatvelę, tačiau nieko ypatingo joje nepastebėjo. Nebuvo ir priežasties neiti, tad jis linktelėjo ir pasuko į pasiūlytą gatvelę. Neilgai trukus akis užkliuvo už gan prabangiai atrodančios ledainės. Nepaisant to, kad Deoiridh nemokėjo itališkai, labai tikėtina, kad suprato, kas tai: ženklas buvo toks didelis, kad jo nepastebėti galėtų nebent aklasis. Matthew tarėsi supratęs, kodėl rudaplaukė paklausė leidimo eiti būtent čia. Tikriausiai ji norėjo ne leidimo eiti šia gatvele, o gauti ledų... Turner ir vėl susimąstė. Jeigu jis paklaus, ar ji norinti ledų, mergaitė tikriausiai iškart supras, kad buvo perprasta. Bet jeigu ji nedrįsta paprašyti, o Matthew, tai suprasdamas, nepasiūlys, ji galiausiai liks be šio skanėsto. Jau atrodė, kad tai yra dar viena padėtis be išeities. Vis dėlto herbologas tarsi netyčia stabtelėjęs priešais ledainę atsisuko į mokinę ir kuo nerūpestingiau paklausė:
- Gal norėtum ledų? Sakoma, kad Italija yra garsi šiuo saldėsiu.
-
Neatrodė, kad Matthew labai reagavo į klausimą. Tarsi iš viso nieko nei sakė, nei darė - tik pasuko į pasiūlytą gatvelę. Mergaitei buvo smalsu, ar vyras suprato užuominą. Ar pasiūlys ledų? Jeigu ne, ką daryti tada? Prašyti tikrai nebūtų malonu - juk vis dėlto šis beveik nepažįstamas žmogus jau kurį laiką ją ir taip šeria. Galbūt tokiu atveju išeitų prie pietų ar vakarienės gauti desertą? Deoiridh suprato: dabar nenusiramins, kol kokiu nors būdu neparagaus šito saldumyno. Nepaisant to, kad paprastai tokiais dalykais ne itin domėjosi (šiaip ar taip, tai nėra pirmo būtinumo dalykas, kai nuolat turi galvoti, kaip išgyventi), dabar atrodė, kad ledai Italijoje yra pats svarbiausias atlikti privalomas dalykas.
Matthew stabtelėjo ne kur kitur, o kaip tik prie tos pačios ledainės. Deoiridh bandė ką nors užuosti - juk baisiausiai skanūs dalykai turi kvepėti, ar ne? - tačiau niekaip nesisekė. Mergaitė pajuto kylantį nusivylimą, tačiau kaip tik tada Matthew pasiūlė nupirkti tų ledų. Ką daryti? Nesutikti būtų kvaila. Bet jeigu jie bus neskanūs, bus dar kvailiau! Kelias akimirkas galvojusi Deoiridh nedrąsiai tarstelėjo:
- Norėčiau. Niekada neteko ragauti, įdomu, koks skonis...
Turbūt buvo galima tikėtis, kad Matthew, pats pasiūlęs, sutikimo nepalaikys įžūlumu. Nors kas ten jį žino? Tiesą sakant, vyras buvo itin keista ir sunkiai suprantama asmenybė. Vis dėlto ledai pernelyg viliojo mergaitę, kad ji sugebėtų atsispirti.
Nužvelgusi įmanomus variantus pamatė tiesiog nuostabiai nupieštą braškę. Nė nežinojo, kad ledai būna skirtingų rūšių, tačiau piešinys ją papirko. Vėlgi ne itin drąsiai žvilgtelėjo į Matthew ir paklausė:
- Ar būna braškinių? Galima paragauti?
Pati nesuprato, kodėl, tačiau jautėsi labai kvailai. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmas kartas, kai ji beveik tiesiogiai kažko paprašė? Na, nepaprašė, bet gana aiškiai davė suprasti, kad nori. O tai tarsi reiškė, kad ji išties tik naudojasi tuo, ką gali suteikti ši pažintis. Deja, jausmas nebuvo pats maloniausias.
- Ačiū, - tyliai padėkojo mergaitė nežinodama, kaip pradėti valgyti ledus. Reikėjo tikėtis, kad juodaplaukis nusipirks ir sau, kad ji pamatytų, kaip tai daroma. Prisikišusi porciją prie nosies atsargiai pauostė. Pajuto kažkokį silpną kvapą, tačiau tai vis dar nebuvo tai, ko tikėjosi. Dabar mergaitė gana rimtai išsigando: ką daryti, jeigu jai tikrai nepatiks? Atrodys kaip idiotė!
Galiausiai įsidrąsino atsargiai lyžtelėti. Kelias akimirkas nesuprato, kas tai įvyko mat, nepaisant pavadinimo, nesitikėjo, kad ledai bus tokie šalti. Vis dėlto atrodė, kad jie yra gana skanūs, tad lyžtelėjo dar kartą.
- Oho! - nesusilaikiusi sušuko rudaplaukė. Pasirodo, buvo tiesiog pasakiškai skanu! Netikėtai atsirado kita problema: kažkaip reikėjo nepraryti per kelias akimirkas.
-
Neatrodė, kad Deoiridh būtų tikra dėl to, ar nori ledų, ar ne. Matthew toks dvejojimas, tiesą sakant, visai patiko. Galbūt tada mergaitė jaučiais nekaip, nes supranta, kad vis dėlto išnaudoja suaugusįjį? Galbūt jai patinka paplepėti, tad nenori, kad jų santykiai virstų "aš noriu bendrauti"-"jis man visko nuperka" ryšiu? Tai būtų labai gerai, mat Matthew buvo tikras: jeigu Deoiridh tęs bendravimą tik dėl gaunamo maisto, jis labai greit tą pajus. Ir, savaime suprantama, toks bendravimas nebus malonus nė vienam iš jų. Tad mergaitės neryžtas iš karto sutikti tarsi pakuždėjo mintį, kad ji nenori, kad Turner būtų tik maisto tiekėjas.
Vis dėlto rudaplaukė sutiko (na, stebėtis nereikia). Matthew nužvelgė kioskelį norėdamas patikrinti, kokie yra variantai, kad galėtų pasiūlyti mergaitei. Vis dėlto ji irgi buvo nepėsčia: užteko pamatyti piešinį, kad priimtų sprendimą. Buvo labai akivaizdu, kad jai nėra lengva paprašyti. Netgi dabar, kai tereikėjo pasirinkti skonį, Deoiridh, atrodo, svyravo nesiryždama. Galiausiai ji išdrįso, tad Matthew nieko nelaukdamas nupirko braškinių ledų. Kelias akimirkas pasvarstęs pasiėmė tokių pat ir sau.
- Tikrai nesi ragavusi ledų? - šiek tiek nustebęs paklausė Matthew ir, išgirdęs padėką, draugiškai nusišypsojo. Herbologas neprisiminė, tačiau buvo beveik tikras, kad net ir Hogvartse šio skanėsto galima gauti. Tad tas faktas buvo kiek keistas. Nebent... Deoiridh apsimeta, kad nėra ragavusi, kad atrodytų labiau nuskriausta. Vis dėlto tokia hipoteze tikėti nesinorėjo.
Iš to, kaip mergaitė apžiūrinėjo ledus, buvo galima spėti, kad ji nemelavo. Juk daugelis vaikų jau būtų pusę porcijos suriję! Matthew beveik automatiškai pradėjo valgyti savąją, kartkartėmis atsargiai pažvelgdamas į mergaitę. Galiausiai ji įsidrąsino paragauti. Matthew, pamatęs jos nuostabą, vos nepradėjo juoktis. Šiaip ne taip susivaldė, tačiau dabar puikiai suvokė: Deoiridh nemelavo, tai tikrai jos pirma ledų porcija.
- Kaip ir sakiau, Italijoje ledai yra ypatingai skanūs, - šyptelėjo buvęs profesorius išgirdęs džiaugsmingą mergaitės šūktelėjimą. Buvo akivaizdu, kad jis yra nuoširdus, tad Matthew džiaugėsi padaręs vaikui malonumą. Net jeigu ji daugiau nieko ir nenori, vis dėlto padėti nuo to yra nė kiek ne mažiau malonu. Vis dėlto norėjosi tikėtis, kad ji sutiks ir toliau apie ką nors pasišnekėti. Tereikėjo rasti tokią temą, kuri būtų kuo paprastesnė. Jiems abiems. Tokios temos kaip, pavyzdžiui, "kaip čia atsitiko, kad niekad nevalgei ledų?" galėjo ir palaukti. Dabar reikėjo ko nors visiškai paprasto ir nekalto.
Matthew neskubėdamas patraukė ta pačia gatvele tolyn. Neįsivaizdavo, kur jiedu nueis, tačiau tikėjosi, kad pasiklysti neteks.
- Ar esi kada pasiklydusi? - staiga paklausė juodaplaukis. Labai tikėjosi, kad toks klausimas nėra netinkamas.
-
Savaime aišku, Matthew nenorėjo patikėti, kad Deoiridh nėra valgiusi ledų. Mergaitė į klausimą tik papurtė galvą ir tikėjosi, kad herbologas tos temos nebetęs. Juk tai automatiškai iškelia per daug klausimų. Tokių kaip, pavyzdžiui, negi tėvai niekada nėra nupirkę? Tiesa, rudaplaukė įtarė, kad Matthew įtaria daugiau negu parodo. Ko gero, nėra visiškai kvailas. Bet vis dėlto daugiau aiškinti tikrai nesinorėjo. Dar ne laikas. Galbūt kada nors, jeigu jie tuo metu dar palaikys ryšį, mergaitė ryšis papasakoti, kur ir kaip gyvena. Vis dėlto dabar tai daryti dar yra tikrai per anksti.
- Norite pasakyti, Anglijoje ar Škotijoje jų pirkti neverta? - paklausė Deoiridh su tam tikru nusivylimu. Buvo akivaizdu, kad turint tuos pačius svarą ir trisdešimt pensų, kurie vis dar mėtėsi kažkur kišenėje, ledai nebūtų pirmo būtinumo prekė. Vis dėlto buvo taip skanu, kad rudaplaukė visai nenorėjo žinoti, kad tai pirma ir paskutinė artimiausioje ateityje jos porcija. Kadangi buvo labai skanu, ji buvo tikra: dabar norės šito maisto dažnai. O kadangi jis yra šaltas, tikriausiai įprastais būdais gauti nelabai pavyks. Vogti? Ne, ši veikla rudaplaukei patiko vis mažiau ir mažiau. Teks sugalvoti kažką kita.
Matthew patraukus gatvele tolyn Deoiridh atsidūrė jam už nugaros. Nepraleido progos atsikąsti itin didelį kąsnį, tačiau tą pačią akimirką pajuto net deginantį šaltį. Kelioms akimirkoms ji net sustingo, tačiau greitai prarijo šaltybę ir nuskubėjo paskui vyriškį. Nežinojo, kur jiedu eina, tačiau šituo klausimu kažkodėl visiškai pasitikėjo Matthew. Mergaitė nieko nesakė, vyras taip pat atrodė nenusiteikęs šnekėtis.
Vos tik ji taip pagalvojo, buvęs profesorius tarsi paneigė tą mintį, mat uždavė klausimą. O jis buvo itin keistas ir netikėtas. Toks netikėtas, kad Deoiridh kelias akimirkas net nerado, ką pasakyti.
- O, - galiausiai bent kažkokią reakciją išspaudė ji. Pasidarė kiek apmaudu. Klausimas nebuvo "pavojingas", tačiau ji vis tiek nesugeba normaliai atsakyti! Buvo pikta ant savęs. - Taip, teko. Vieną kartą. Ir tai buvo Londone, kai atvykau prieš pirmuosius mokslo metus Hogvartse. Atvažiavau į kažkokią kitą stotį. Labai ilgai ieškojau Kings Kroso, nors, kaip paaiškėjo, buvau visai netoli.
Dabar įvykis atrodė visai smagus, nors tada, kiek prisiminė, buvo labai persigandusi. Viena vos vienuolikos sulaukusi mergaitė klaidžioja po milžinišką Londoną... Ne, pakartoti nesinorėtų. Reikia tikėtis, kad kai grįš į sostinę dabar, neatsidurs kur nors pernelyg toli nuo Kings Kroso.
- O jūs? - paklausė ne tiek iš smalsumo, kiek norėdama palaikyti pokalbį. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad jos užsiminimas apie laiką prieš pirmuosius mokslo metus gali sukelti ir daugiau (nepageidautinų) klausimų, tačiau ji dar kartą lyžtelėjo ledus ir išstūmė tą mintį iš galvos.
-
Matthew reikėtų išmokti patylėti. Užuomina apie tai, kad Italijoje ledai yra ypatingai skanūs, aiškiai nuvylė mergaitę. Ar herbologas kaip tik to ir norėjo? Na, ko gero, ne. Ką gi, kitą kartą gaus patylėti, o dabar reikėjo pabandyti ištaisyti reikalą.
- Jungtinėje Karalystėje vien vasaros ne tokios šiltos, - pratarė jis ir nusijuokė. - Vis dėlto skanių ledų galima gauti, tikrai. Tikrai siūlau pabandyti, juk į Italiją neprivažinėsi, ar ne?
Nutilo ir suprato, kad pasakė kažkokią nesąmonę. Ir vėl sukrebždėjo mintis apie tai, kad reikėtų sužinoti burtažodį, grąžinantį jau ištartus žodžius. Dar vienas dalykas, kurio Matthew nežino ir tikriausiai niekada nesužinos. Apmaudu.
Kurį laiką buvęs profesorius net nepastebėjo, kad mergaitės nėra šalia. Tik uždavęs klausimą suprato, kad ji ką tik prisiartino jam už nugaros. Tai kiek nustebino juodaplaukį, tačiau stengėsi per daug negalvoti - jau pastebėjo, kad galvojimas dažniausiai prie gero nepriveda.
Ar jis ir vėl nepataikė su klausimu? Jeigu taip, bendravimas toliau bus itin sunkus, nes, atrodo, nieko negalima paklausti! Matthew negirdimai atsiduso, tačiau tada Deoiridh teikėsi atsakyti. Atsakymas buvo kiek keistas. Jis buvo platesnis nei buvo galima tikėtis, jeigu klausimas buvo netinkamas. O gal jis tiesiog buvo ne toks, kokio tikėjosi mergaitė?
Jai užsiminus apie pasiklydimą prieš pirmuosius mokslo metus Hogvartse Matthew susidomėjo. Iš to, ką ji pasakė, buvo galima suprasti, kad atvyko į Londoną viena. Kaip tai veikia? Kur buvo jos šeima ar globėjai? Kur buvo siųstas laiškas? Jeigu ji iš žiobariškos šeimos, kas nors juk turėjo atvykti ir paaiškinti, kas čia vyksta. Bet jeigu mergaitė jau tada buvo visiškai viena, kaip viskas įvyko? Deja, buvo akivaizdžiau nei akivaizdu, kad nė vienas iš tų klausimų nebūtų priskirtas tinkamų kategorijai. Panašu, kad smalsumą teks kuriam laikui atidėti. Paklaus, kai sulauks geresnių laikų - jeigu kada nors jų sulauks. Dabar galima bandyti tęsti šį pokalbį, kuris galbūt bus bent kiek lengvesnis.
- Turi omeny neskaičiuojant visų kartų Hogvartso pilyje? - nusijuokė Matthew. Ak, kiek jis klaidžiojo tik ten nuvykęs! Net Didžiosios salės nesugebėdavo rasti, ką jau kalbėti apie nuodų ir vaistų kabinetą. Nuo tos minties net sprandas pašiurpo. Laimei, nebėra reikalo ten būti ir galvoti apie visas nelaimes, kurios kada nors nutiko. - Žinoma. Teko pasiklysti ir Londone, kai brolis manė žinąs, kur eina. Pasirodo, nežinojo, ir atsidūrėme visai kitur. Tada nebuvo smagu, tačiau prisiminti visai linksma. Taip pat kartą pasiklydau ir Madride, Ispanijoje, tačiau ten sutikau tokią vyresnio amžiaus moterį, kuri labai maloniai padėjo, nors ir nemoka nė žodžio angliškai.
Matthew nutilo ir vėl užsigalvojo apie Ispaniją. Daug malonių akimirkų ten patirta. Tai padeda užmiršti tas, kurios nebuvo tokios malonios.
- O pati Hogvartse nepasiklysti? - tęsė lyg ir paprastą temą juodaplaukis. - Gal turi kokią mėgstamą vietą pilyje ar kieme?
-
Ak, Matthew buvo labai teisus, kai pasakė, kad vasaros Jungtinėje Karalystėje ne tokios šiltos. Juk labiausiai dėl to čia Deoiridh ir atsidūrė. Galbūt vyriškis neturėtų gailėtis, kad jų vasaros bjauriai vėsios? Jiedu nebūtų susipažinę, o atrodo, kad jis vertina šitą keistą reikalą. Draugyste Deoiridh nenorėjo to vadinti net ir mintyse. Taip, ko gero, tinkamesnis žodis būtų pažintis.
Na, jeigu jau taip siūlo pabandyti, gal reikės kada tą padaryti. Tik labai geras klausimas buvo, kada būtų galima išbandyti anglišką skanėstą. Visų pirma, iš kur reikės gauti pinigų? Negi dabar klausti, kiek kainuoja? Tai būtų šiek tiek kvaila. Ir net nepatogu.
Deoiridh atsakius į klausimą Matthew, atrodo, susidomėjo. Ar jis susidomėjo istorija, kaip maža mergaitė pasiklydo Londone, ar kitais dalykais? Dalykais, apie kuriuos jiedu dabar tikrai nesikalbės? Susimąsčiusi rudaplaukė lėtai laižė ledus. Buvo labai skanu, tačiau vėl apnikusios mintys beveik neleido pajusti to skonio. Pasidarė pikta. Kodėl viskas turi būti taip komplikuota? Juk jis paklausė paprasto klausimo, ji paprastai atsakė. Bet štai ir vėl kyla kažkokios problemos!
Laimei, Matthew, atrodo, nebuvo nusiteikęs tęsti pokalbio pavojinga linkme. Susidarė įspūdis, kad ir pats herbologas yra tarsi pavargęs nuo tokio sudėtingo bendravimo. Jam nusijuokus Deoiridh kiek palengvėjo. Ji dar kartą pajuto, kokį skanėstą laiko rankoje ir skubiai atsikando kąsnelį. Vis dar buvo šalta, nors mergaitė pajuto, kad ledai pradėjo tirpti. Taip tikriausiai neturi būti pratarė sau ji ir pradėjo valgyti šiek tiek greičiau. Tada prisiminė, kad Matthew kažką šneka, tad sutelkė dėmesį į jo žodžius.
Išgirdusi apie Ispaniją Deoiridh smalsiai pažvelgė į buvusį profesorių. Juk kaip tik ten jis sutiko tą paslaptingąją buvusią mokinę, ar ne? Ar ir vėl užsisvajos apie ją? Ne, vis dėlto šįkart užsiminė tik apie kažkokią vyresnio amžiaus moterį, kuri ryškiai nebuvo verta vyriškio užsisvajojimo. Labai norėjosi sukikenti, tačiau mergaitė šiaip ne taip susilaikė. Būtų pernelyg nemandagu!
Atrodo, kad jie abu nusprendė tęsti pokalbį taip, kad patiems būtų kuo lengviau. Tai Deoiridh visiškai tenkino, tik buvo apmaudu, kad įtampa jautėsi, tarsi stovėtų už nugaros ir ko lauktų. Vis dėlto reikėjo stengtis kažkaip ją nuvyti.
- Nelabai mėgstu vaikščioti po man nepažįstamas vietas, - pratarė rudaplaukė. Tai nebuvo visiškai tiesa, tačiau, galima sakyti, nebuvo ir melas. - Žinoma, pirmaisiais metais pasitaikydavo visko, tačiau netrukus išmokau kelią iki Didžiosios salės ir kabinetų. Natūralu, kad ir mėgstamiausios vietos neturiu. Mėgstu kartais nueiti prie ežero, tačiau dažniau tą darau vakarais. Ir susitinku su savo... Draugėmis.
Pauzelė, kurią padarė prieš pastarąjį žodį, mergaitei nepatiko. Teliko tikėtis, kad Matthew neatkreips dėmesio. Arba bent jau teiksis nieko nesakyti. Vis dėlto dabar svarbiau buvo tęsti pokalbį. Tiesa, nuo šios būtinybės mergaitę kelioms akimirkoms išgelbėjo tai, kad jiedu pasiekė ledų gatvelės galą. Reikėjo išsirinkti, į kurią pusę sukti.
Deoiridh apsižvalgė ir gūžtelėjusi pasuko į kairę.
- O kaip jums sekėsi Hogvartse? Ar iš karto patiko herbologija? Koks įdomiausias prisiminimas?
-
Kažin kas sukėlė tokį didelį susidomėjimą Ispanija? Matthew net sutriko. Jis neprisiminė, ką tiksliai buvo pasakojęs anksčiau, tačiau vos užsiminė apie šią šalį, Deoiridh, atrodo, baisiausiai susidomėjo. Juk ji tikrai nėra ten buvusi, tą herbologas atsiminė puikiai. O pats tikrai negalėjo pasakoti apie Daviną. O gal galėjo? Neatrodo labai realu, tačiau gal norėjosi užsiminti apie smagias akimirkas tos šalies sostinėje? Ak, kodėl jis negali atsiminti, ką pats pasakoja?
Laimei, Deoiridh nieko neklausė, tad nebuvo priežasties raudonuoti ir jaustis nepatogiai. Tai Matthew visiškai tiko. Juk jeigu jiedu bando palaikyti pokalbį, kuris nebūtų sudėtingas, Matthew nenori čiupinėti ir tų temų, kurios yra sudėtingos jam.
Mergaitės atsakymas nustebino Matthew. Jeigu ji nemėgsta vaikščioti po nepažįstamas vietas, ką ji veikia čia, Italijoje? Na, gerai, ką ji veikė Sienoje? Juk tikrai nėra buvusi. Vis dėlto kaltinti rudaplaukės melu nesinorėjo. Matthew mintyse pradėjo ieškoti visokių pateisinimų jai, nors dėl to jautėsi kiek keistai. Vis dėlto norėjosi tikėti, kad ji nemeluoja. Ar kad ką nors ne tai turi omenyje. O gal galima paprasčiausiai paklausti? Stabtelėjimas ir tada netiesioginė užuomina apie keturkojes drauges (herbologui vis dar buvo sunku tuo patikėti) tarsi pakuždėjo mintį, kad tą klausimą užduoti galima. Tad Matthew ilgai nebelaukęs ištarė:
- Sakei, kad nemėgsti tyrinėti naujų vietų. Atsiprašau, kad klausiu. Nesakau, kad meluoji, tačiau ką tuomet veikei Sienoje? Šiaip ar taip tai juk nauja vieta.
Staiga vyrui atėjo į galvą mintis: o gal ji čia atvyko ko nors ieškoti? Pavyzdžiui, kokių nors artimųjų? Juk visai gali būti, kad Matthew viskam tik sutrukdė, o Deoiridh nedrįso pasakyti. Mintis buvo nemaloni, tačiau dabar jis negalėjo nieko pakeisti: juk toks klausimas ir vėl nuvestų pokalbį ta linkme, kurios nė vienas iš jų nepageidauja!
Priėjus gatvelės galą buvęs profesorius leido rinktis mergaitei. Vienaip ar kitaip, bet gidė buvo ne kas kitas, o Deoiridh. Matthew nieko nesakęs nuėjo paskui ją ir netrukus išgirdo jos klausimą. Pati to nežinodama, ar bent jau to tikėjosi Turner, mergaitė dūrė tarsi durklu į pilvą. Na, kaip jam sekėsi Hogvartse? Tą turbūt žinojo visi kartu su juo mokęsi mokiniai. Herbologas sunkiai atsiduso.
- Esu iš žiobariškos šeimos, - nuo Adomo ir Ievos pradėjo jis. - Dėl to man viskas ten buvo nauja. Nežinojau, ko tikėtis. Nežinojau, kokios bus pamokos ir ko galima tikėtis iš mokytojų. Adaptacijos periodas truko gana ilgai. Siaubingai nesisekė nuodai ir vaistai. O ir profesorius buvo... Na, sakykime, taip, nejaukus. Gal netgi tebedėsto? Berods von Sjuardas... Taip, profesorius von Sjuardas.
Matthew klausiamai žvilgtelėjo į mergaitę. Neatrodė, kad tai būtų realu, bet argi jis nėra vampyras?
- Meilė herbologijai atsirado gerokai vėliau, praėjus ne vieneriems metams po Hogvartso baigimo. Matai, ilgą laiką maniau, kad nenorėsiu likti magijos pasaulyje. O štai įdomiausias prisiminimas... Tiesą sakant, vieno gal net ir neturiu. Tačiau visada žavėdavo tai, kad net ir naktį išėjęs pasivaikščioti galėdavai susitikti daugybę mokinių. Neatrodė, kad kam nors rūpėjo taisyklės.
Juodaplaukis nutilo. Net pats nustebo, kad galvoti apie laikus Hogvartse buvo visai smagu. Mokytis, žinoma, daugiau nenorėtų - kokia prasmė? Tačiau galgi ta mokykla nėra tik priemonė Matthew Turner kankinti?
-
Na, žinoma. Suaugęs žmogus, tuo labiau, burtininkas, nėra kažkoks paikšelis pirmakursis, kuriam sakyk bet ką, o tas ir priims be klausimų. Natūralu, kad Matthew atkreipė dėmesį į keistą faktą: Deoiridh nemėgsta tyrinėti naujų vietų, tačiau yra Italijoje? Logikos ne fontanai. Vis dėlto paaiškinimas nebuvo toks jau sudėtingas, kad mergaitei reikėtų dūsauti.
- Negaliu sakyti, kad nemėgstu keliauti, - pradėjo ji. O kaip gali sakyti, kai niekada gyvenime to nedarei? - Taip pat negaliu sakyti, kad nemėgstu naujų patirčių. Tiesiog su Hogvartso pilimi yra kažkaip kitaip. Nematau priežasties ištyrinėti kiekvienus laiptus ir koridorių. Juk vis tiek tai yra ta pati pilis, net jeigu ji ir burtininkų mokyklos.
Mergaitė sunkiai atsiduso. Pati jautė, kad šneka kažkokias pievas.
- Et, nemoku paaiškinti, - pakėlė ji akis į vyriškį. - Vis dėlto nenoriu, kad manytumėt, jog meluoju. Ne, tai, ką sakiau prieš tai, yra tiesa. Tik gal žodis "nemėgstu" nelabai tinka. Galbūt reikėtų sakyti "nematau prasmės". O į Italiją labiausiai norėjau dėl to, kad maniau čia rasianti šiltesnę vasarą. Ir nesuklydau.
Deoiridh nutilo ir pati nustebo. Ji moka tiek daug ir taip rimtai pakalbėti? Gal ši pažintis duos ir daugiau naudos, ne tik šiltą maistą du tris kartus per dieną? Sprendžiant iš to, kaip sunkiai mezgasi pokalbis, Matthew, ko gero, bendravime taip pat nėra labai patyręs. Galbūt tai bus naudinga ir jam?
Deoiridh su susidomėjimu klausėsi, ką juodaplaukis kalbėjo apie savo mokyklos laikus. Nepaisant to, kad nieko labai konkretaus nepasakė, atrodė akivaizdu, kad kalba apie tą pačią vietą, kurioje daugiausia laiko dabar praleidžia animagė. Matthew užsiminus apie kažkokį profesorių mergaitė trumpam susimąstė. Galėjo prisiekti, kad kažkoks Sjuardas mokykloje dabar nedirba, bet kas čia žino?
- Ne, tokio nėra, - kuo tvirčiau atsakė ji. Nenorėjo, kad Matthew pernelyg susidomėtų jos pamokų lankomumu. - Bet kuo jis buvo baisus?
Deoiridh susimąstė. Vienintelis profesorius, kuriam tiktų apibūdinimas "baisus", ko gero, buvo Džeimsas Greywindas. Pati jo nebijojo, tačiau įtarė, kad prieš jį drebančių yra nemažai. Gal jis dėstė ir Matthew? Nors ne, Matthew tikriausiai vyresnis. Staiga mergaitė susidomėjo seniau Hogvartse dirbusiais profesoriais. Gal kada reikės apsilankyti bibliotekoje? Žinoma, iki mokslo metų pradžios buvo likę dar nemažai laiko, per jį bet koks susidomėjimas išgaruos...
- Ar dėl to dabar ir keliaujate? Bandote suprasti, kuriame pasaulyje norite įsitaisyti? - paklausė Deoiridh tikėdamasi, kad toks klausimas neįžeis ir neįskaudins Matthew - juk jiems taip neblogai sekasi!
Mergaitė galiausiai pabaigė ledus ir apsilaižė.
- Dar kartą ačiū! - entuziastingai sušuko ji. Jau vien dėl to buvo verta šiandien susitikti su šituo žmogumi! - O dėl taisyklių... Galiu patvirtinti, kad naktį mokiniai mėgsta pasivaikščioti po mokyklą ir šiais laikais. Bet... - Deoiridh gudriai žvilgtelėjo į buvusį profesorių. - Jeigu tai sakote, vadinasi, ir pats mėgdavote tai daryti, ar ne?
Rudaplaukė pirmą kartą nuo judviejų pažinties plačiai nusišypsojo.
-
Vis dėlto atrodo, kad Matthew ir vėl nepataikė. Deoiridh tarsi puolė teisintis, ko vyras visai nenorėjo. Vylėsi, kad mergaitė pradės jaustis laisviau ir nespaudžiama, o štai... Buvo kiek apmaudu, tačiau nieko negalėjo padaryti. Galvoje jau kelintą kartą sušmėžavo mintis apie žodžius sugrąžinantį burtažodį. Et, jeigu jis būtų Hogvartso laikais ko nors išmokęs...
- Nemanau, kad meluoji, tiesiog pasidarė smalsu, - tarstelėjo juodaplaukis ir pasijuto dar kvailiau, nes suprato, kad dabar pats teisinasi. Toks paprastas pokalbis, o jiedu vis tiek sugeba įlįsti į kažkokią kebeknę! Na, kai nesiseka, tai nesiseka - šitą Matthew žinojo puikiai.
Vis dėlto atrodė, kad ši kiek nemaloni situacija praslydo be didesnių pasekmių. Deoiridh lyg ir buvo susidomėjusi tuo, ką apie Hogvartsą kalbėjo Matthew. Juodaplaukiui pasidarė kiek apmaudu, kad pats neturėtų, su kuo taip pasikalbėti. Tėvai - žiobarai, vyresnių kolegų nelabai ir turėjo, o negi imsi ir rašysi laišką Sorenui von Sjuardui? Tada atrodytų kaip visiškas kvailys.
Herbologo nenustebino mergaitės atsakymas, kad minėtasis profesorius nebedirba. O ir kiek būtų galima? Tuo labiau, kad bent jau jo laikais profesoriai mokykloje keitėsi itin dažnai. Matthew prisiminė, kaip jį tai erzindavo. Įdomu, ar taip pat yra ir dabar? Paprasčiausias būdas išsiaiškinti - paklausti.
- Mano laikais daugelis profesorių išdirbdavo vos vienerius mokslo metus. Ar dabar irgi yra taip pat?
Neilgai trukus Deoiridh paklausė klausimo, kuris pakišo mintį, kad ir ji gali paklausti ko nors "netinkamo". Vis dėlto rankoje buvo skanūs ledai, pokalbis sekėsi, sakykime taip, pusėtinai, tad Matthew nutarė tiesiog atsakyti į klausimą negilinant žaizdų.
- Taip ir yra, - pradėjo jis. - Matai, kai tik baigiau Hogvartsą, atrodė, kad iš viso nenoriu turėti nieko bendro su magija. Tad dirbau įvairius žiobariškus darbus. Vis dėlto ilgainiui pajutau, kad kažko trūksta. Kažką veikiu, dirbu, tačiau jaučiu, kad kažko tarsi nėra. Ilgai neleidau sau to pripažinti, bet galiausiai pasidaviau: tai buvo magija. Taip ir atsidūriau Hogvartse. Vis dėlto profesoriaus darbas man nėra pats tinkamiausias, tad išėjau. Ir, kaip matai, po to jau porą metu blaškausi po Jungtinę Karalystę ir Europą bandydamas susiprasti, kas esu ir ko noriu.
Matthew nutilo ir nustebo, kaip atvirai pasisakė. Vis dėlto tuo džiaugėsi - gal pavyks priversti ir mergaitę kalbėti kiek atviriau? Tuo labiau, kad svarbiausio dalyko buvęs profesorius vis tik nepasakė: Deoiridh ir toliau nežino, koks jis yra nevykėlis magijos srityje. O jeigu jau buvo profesorius, jai ir į galvą toks dalykas neturėtų ateiti.
Ir tada rudaplaukė dar labiau užspeitė Matthew į kampą! Padėkojusi už ledus iš karto prakalbo apie naktinius pasivaikščiojimus. Pati jau buvo apie tai užsiminusi, tad dabar kabinėtis prie to, kad ji pati laužo taisykles, kaip ir nebeišeina - ko jis nieko nesakė anksčiau? O štai ji pati galėjo ramia galva paklausti. Ir dargi nusišypsojo! Nors šypsenėlė buvo itin gudri, Matthew buvo patenkintas, kad pavyko tai pamatyti. Tereikėjo atsakyti į tokį ne itin patogų klausimą.
- Na, reikia pasakyti, kad nedarydavau to labai jau dažnai. Be to, negi manai, kad būsimieji profesoriai visada elgiasi pagal taisykles?
Juodaplaukis taip pat nusišypsojo. Nužvelgė aplinkui esančius pastatus ir pasijuto keistai laimingas.
-
Kadangi Matthew aiškiai ir pats pasijuto nepatogiai, Deoiridh sudėtingos temos nebetęsė. Svarbiausia, kad jis (lyg ir) patikėjo, kad ji nemeluoja. Visa kita... Jeigu kada nors norės, galės pasiaiškinti. Žinoma, jeigu tas "kada nors" egzistuos.
Kad profesorių kaita egzistavo ir Matthew mokymosi Hogvartse laikais, mergaitę gerokai nustebino. Ji visą laiką manė, kad tai yra šiuolaikinė problema. O Matthew... Na, lyg ir nėra labai senas, tačiau vis dėlto mokyklą baigė ne pernai ir ne užpernai.
- Kartais pasitaiko tokių, kurie grįžta, - atsakė į patį paprasčiausią įmanomą klausimą Deoiridh. Nors tema tikrai nebuvo įdomi, ja buvo galima šnekėti ilgai, nes tarsi tikrai nebuvo įmanoma patekti į pavojingus vandenis. - Tiesą sakant, tikrai nežinau, bet apie didelę kaitą mokiniai kalba nuolat. Vyresnieji dažnai yra tuo nepatenkinti. Aš, tiesa, negaliu skųstis, nes jie nėra blogi profesoriai.
Arba tiesiog tu neini į pamokas mintyse pridūrė sau rudaplaukė. Prisiminė kai kurias pamokas, kuriose teikėsi apsilankyti. Nesiverčiant varle būtų tragiškai neįdomu. Vis dėlto kai kurie profesoriai būna ne itin malonūs šiems gyvūnams. Deoiridh net nusipurtė. Apsigynimo nuo juodosios magijos patirtis nebuvo kažkas, ką ji norėtų pakartoti. Kažin ar Markas Moore dar dėstys? paklausė savęs mergaitė nuoširdžiai tikėdamasi, kad ne. Vis dėlto stiklainyje būti nebuvo super didelis džiaugsmas.
Buvusiam profesoriui pradėjus pasakoti apie save Deoiridh net sutriko. Tiesą sakant, tikrai nesitikėjo, kad jis pradės taip atvirauti. Tai natūraliai kėlė klausimą, ar jis to paties tikisi ir iš jos. O mergaitė to daryti dar nebuvo pasiruošusi. Viduje kirbėjo mintis, kad ji norėtų pasipasakoti apie savo gyvenimą. Bet dar ne dabar. Galbūt kada nors ateityje. O norint, kad taip įvyktų, reikia, kad ir ta ateitis egzistuotų. Ką gi, tokiu atveju ji įstrigo su šituo žmogumi ilgam.
Nenoromis pradėjo mąstyti apie tai, kas bus rudenį, kai ji turės grįžti į Hogvartsą. Ar Matthew sėkmingai pamirš apie judviejų bendravimą? Ar galbūt bus galima parašyti jam laišką? Staiga mergaitė suprato: ji nenori, kad viskas staiga nutrūktų. Reikia kažkaip sukurti tokius santykius, kurie leistų paskui pasiųsti pelėdą. Juk tai galbūt netgi suteiktų galimybę ir jai gauti laišką - pirmąjį mokymosi Hogvartse metu.
Herbologas maloniai nustebino Deoiridh. Atrodė, kad jis būtinai pasijus nejaukiai. Juk vis dėlto buvo profesorius, o anksčiau nepaisė taisyklių?! Vis dėlto Matthew sugebėjo priimti šią situaciją su humoru. Mergaitė pabandė dar kartą nusišypsoti, bet nelabai tepavyko - matyt, gudri šypsenėlė buvo vienintelė, kurią Deoiridh galėjo pasiūlyti šitam žmogui.
- Na... - nutęsė ji. - Man tikrai sunku įsivaizduoti, kad jūs galėjote laužyti taisykles. Vien jau dėl to, kad esate suaugęs žmogus. O dar kadangi buvote profesorius, tai atrodo absoliučiai neįmanoma! Žinau, kad skamba kvailai, bet...
Deoiridh neužbaigė minties. Ir vėl nežinojo, kaip pasakyti, tačiau įtarė, kad Matthew supras.
Apsižvalgiusi, kur yra, rudaplaukė suprato, kad visiškai to nežino. Matyt, per tris klaidžiojimo dienas iki čia atėjusi nebuvo. Pastatai buvo gražūs, tačiau absoliučiai nematyti. Deoiridh žvilgtelėjo į vyriškį ir pratarė:
- Kažkodėl įtariu, kad mums pavyko pasiklysti.
-
Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos profesoriai, atrodo, buvo tema, kuria jiedu galėjo gana lengvai kalbėtis. Tad nepaisant to, kad ši tema galbūt nebuvo pati įdomiausia, Matthew džiaugėsi, kad jiedu ją atrado. Jeigu pavyks susigrąžinti nerūpestingumą, turėtą traukinyje į Neapolį, bus iš viso puiku.
- Yra tokių, kurie grįžta? - susidomėjo herbologas. Galvoje sušmėžavo mintis, kad tokiu atveju galbūt ji pažįsta ką nors, kas dėstė ir jam? Vis dėlto buvęs profesorius suprato, kad jis vis dėlto Hogvartsą baigė jau seniai, tad tokia tikimybė nėra labai didelė. Nebent ten yra ir daugiau vampyrų pagalvojo Matthew ir net nusipurtė. Ir kaip galima leisti tokiems padarams dėstyti mokykloje? Tai buvo dalykas, kurio Turner niekaip negalėjo suprasti.
Deja, panašu, kad Turner atvirumas mergaitės prakalbinti nepajėgė. Tiesa, ji apie kažką giliai susimąstė, tačiau gana ilgai nieko nesakė. Matthew jau suprato, kad jos yra geriau nespausti. Kai norės, pati pasipasakos. Vyras buvo tikras, kad anksčiau ar vėliau ji tą padarys. Jis juto, kad būtent to ir nori: kad jiedu bendrautų pakankamai ilgai, kad mergaitė suvoktų, jog gal juo pasitikėti. Vadinasi, dabar reikia bendrauti kuo natūraliau, juk pasitikėjimo, šiaip ar taip, reikia nusipelnyti.
Dar viena tema, kuri, atrodo, itin patiko Deoiridh, buvo tai, kaip Matthew mokyklos laikais nepaisė taisyklių. Kadangi planų kada nors grįžti į Hogvartsą ir ten profesoriauti nebuvo, jis neturėjo nieko prieš šiek tiek pamaloninti mergaitę, juk dabar nebėra ko čia gėdytis. Be to, jis bet kuriuo atveju nebūtų geras pavyzdys...
- Juk ir suaugę žmonės praeityje buvo vaikai ir paaugliai! - draugiškai nusijuokė Matthew. Jam pačiam visai nebūtų patikę grįžti į tuos laikus. Vėl išgyventi tokias tragedijas kaip nuodų ir vaistų ar kerėjimo pamoka? Ne, dėkui... Tačiau prisiminti šviesesnes akimirkas - kodėl gi ne? - Be to, Hogvartso kiemas niekada nebūdavo toks gražus kaip vidury nakties.
Tiesą sakant, vyriškis visai pamiršo, kad jiedu vaikšto po jam nepažįstamą miestą. Vis dėlto jiedu čia, skaitosi, keliauja! Tačiau Matthew taip rūpėjo kuo draugiškiau ir natūraliau paplepėti, kad jis net pamiršdavo apsižvalgyti. Dėl to kai Deoiridh pasakė, kad jiedu pasiklydo, herbologas net sutriko. Skubiai apsižvalgė ir, savaime aišku, nežinojo, kur jiedu yra.
- Juk taip gali būti dar smagiau, ar ne? - smagiai paklausė Matthew, staiga pajutęs nuotykio paukštę sau ant peties. Dar kartą nužvelgė gatvę ir patraukė pirma pasitaikiusia kryptimi.
-
Hogvartso profesoriai - tikrai ne ta tema, kurią labiausiai norisi diskutuoti atostogų metu. Tad Deoiridh nieko nebeatsakė, nors mintyse ir pažymėjo sau, kad temos netęsia tik dėl to, kad dabar vasara. Tai tikra nebuvo "pavojinga" tema.
Laimei, Matthew neatrodė pernelyg sutrikęs, kai buvo kalbama apie jo paauglystės laikų išdaigas. O tai aptarinėti buvo tikrai smagiau negu Hogvartso personalą. Tad vyriškiui nusijuokus Deoiridh taip pat pasistengė išspausti šypseną. Nežinojo, ar pavyko, tačiau buvo galima tikėtis, kad herbologas įvertins pastangas.
- Negaliu nepritarti, - Matthew užsiminus, kad jam patiko Hogvartso kiemas naktį, pratarė Deoiridh. Tiek būnant varlės, tiek žmogaus pavidale, tai buvo geriausias laikas būti lauke. Visų pirma, ne tiek ir daug mokinių tamsoje išdrįsdavo išeiti į kiemą (ko gero, dar mažiau, įskaitant ir pačią Deoiridh, eidavo į mišką), taigi būdavo mažesnė tikimybė ką nors susitikti. Be to, puikiai girdėdavosi varlių kurkimas, tad mokyklos kiemas naktį buvo tikras rojus.
- Ar esate kada naktį plaukiojęs po ežerą? - pasmalsavo grifiukė. Pati to niekad nebuvo dariusi, tačiau nutarė, kad reikės galų gale pabandyti. Juk plaukia pakankamai neblogai, gal bus viskas gerai...
Tiesą sakant, buvęs profesorius atrodė keistai geros nuotaikos. Juk nemažai žmonių nebūtų patenkinti išgirdę, kad tikėtinai pasiklydo. O štai Matthew, atrodo, toks įvykių posūkis visai tiko.
- Gal ir taip, - atsakė Deoiridh. Stengėsi kalbėti bent kiek linksmai, nes vyriškis atrodė tikrai patenkintas, bet įtarė, kad balsas tokių smagių jausmų neparodo. Vis dėlto nesiskųsdama mergaitė patraukė paskui Matthew, nors neįsivaizdavo, kur jis eina. Maža to, įtarė, kad ir pats juodaplaukis to nežino.
Kurį laiką vyravo tyla, tačiau Deoiridh tam visiškai neprieštaravo. Ji norėjo paklausti klausimo, tačiau šiek tiek jaudinosi: neįsivaizdavo, kokią potekstę klausime gali įžvelgti Matthew. Mergaitė ėjo per porą žingsnių atsilikusi, nes nenorėjo, kad herbologas pamatytų jos keistai susimąsčiusį ir susirūpinusį veidą. Galiausiai ji nutarė nebešvaistyti laiko ir pratarė:
- Matthew? Ar galiu paklausti?
Mergaitė pasivijo vyriškį ir nedrąsiai pažvelgė jam į akis. Atrodo, klausimas nebuvo toks sudėtingas, tačiau Deoiridh jautėsi itin nepatogiai.
- Jeigu gausite darbą, turiu omenyje čia, Neapolyje... Kiek laiko planuojate likti Italijoje?
Rudaplaukė kiek išsigandusi nutilo. Kažin kaip tai nuskambėjo jam?
-
Deoiridh labai stengėsi nusišypsoti. Labai. Bent jau taip pasirodė Matthew, kai jis pamatė kažką panašaus į šypsenėlę. Nelabai žinojo, kaip reaguoti. Jeigu vėl nusišypsos, mergaitė gali tai palaikyti patyčia. Bet iš viso nereaguoti irgi atrodė nei šis, nei tas. Galiausiai juodaplaukis galiausiai šyptelėjo ir užsigalvojo. Netrukus išgirdo mergaitės klausimą. Nepaisant to, kad reikės atsakyti "ne", klausimas sukėlė daugybę prisiminimų. Kiek daug sėdėta prie ežero naktimis! Pirmaisiais metais Matthew tiesiog ten mokydavosi. Vėliau, kai suprato, kad jam magijos meno išmokti, ko gero, neįmanoma, eidavo ten tiesiog pasėdėti. Žinoma, nedarydavo to labai jau dažnai.
- Neteko, - su tam tikru nusivylimu pratarė buvęs profesorius. - Nesu labai didelis vandens mėgėjas. Vis dėlto įtariu, kad tai galėtų būti smagu. O pati?
Turner susimąstė: juk varlės negyvena vandenyje, ar ne? Vadinasi, ji turėjo tą daryti žmogaus pavidale. O vis dėlto įdomu ta animagija! Labai norėjosi daugiau paklausinėti apie šį gebėjimą, tačiau nebuvo tikras, ar Deoiridh neišsigąs, o šiuo metu jiems taip neblogai sekėsi!
Jiedu ėjo kažkur. Nė vienas nežinojo, kur. Matthew toks variantas tiko, tačiau jis nebuvo tikras, ar Deoiridh yra tuo patenkinta, nors žodžiai tarsi sakė, kad jai tai priimtina. Tačiau kas ten supras tą keistą mergaitę?
Herbologas ne iš karto pastebėjo, kad rudaplaukė žengia kiek už jo. Nustebęs atsisuko, bet kaip tik tuo momentu Deoiridh jį pasivijo. Ir pirmą kartą, kiek vyriškis prisiminė, kreipėsi į jį vardu. Tai išgirsti buvo tikrai smagu.
- Žinoma, gali, - ramiai pratarė buvęs profesorius. Buvo šiek tiek smalsu, ko gi jau tokio nori paklausti, kad taip jaudinasi. Negi grįš prie kokios nors "draudžiamos" temos? O klausimas, reikia pastebėti, buvo labai netikėtas. Jeigu Matthew būtų turėjęs daug laiko, gal kada nors ir būtų sugalvojęs, kad ji gali paklausti būtent to. Deja, juodaplaukis laiko neturėjo, tad gerokai sutriko. Įdomu, kodėl ji to klausia? pasiteiravo pats savęs. Tada nutarė, kad neiškiltų toks klausimas, jeigu Deoiridh nebūtų išpūtusi tokio dramblio. Jeigu ji paprastai būtų paklaususi, Matthew atsakytų ir tiek. Tačiau dabar ji atrodė gerokai sutrikusi, kas privertė Matthew ieškoti kažkokių gilesnių prasmių ir galiausiai visai susipainiojo. O atsakyti kažką reikėjo.
- Tiesą sakant, nežinau. Manau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu į Didžiąją Britaniją, galbūt netgi Škotiją. Tačiau labai norėjau pakeliauti po tolimesnius kraštus, galbūt Pietų Ameriką. Tad galvoju čia kiek padirbėti, susitaupyti pinigų, tada dar pakeliauti. Kas žino, kada keliausiu atgal. Kodėl klausi?
Tik ištaręs paskutinius du žodžius Matthew jų pasigailėjo. Jeigu pats klausimas buvo toks nepatogus, kaip Deoiridh gali atsakyti į tą, kurį uždavė jis?
-
Faktas, kad jiedu gali tiesiog paprasčiausiai kalbėtis, buvo šiek tiek keistas, bet labai malonus. Deoiridh pajuto pagarbą Matthew, kuris, būdamas suaugęs žmogus ir, maža to, dar buvęs profesorius, nebijojo kalbėti apie tai, kad naktimis eidavo paslampinėti į lauką. Mergaitė buvo įsitikinusi, kad didžioji dalis suaugusiųjų nebūtų išdrįsę to pripažinti. Tad Matthew laisvumas šia tema buvo vienas malonumas. Visų pirma, tai leido jiems tiesiog paprastai kalbėtis. Kadangi rudaplaukė buvo tikra, kad herbologas į Hogvartsą negrįš, ji galėjo ramiai pasakoti apie tai, kad naktimis dažnai būna prie ežero. Ypač dabar, kai jau prisipažino esanti animagė. Nors vis dar buvo šiek tiek neramu, kad Matthew gali ją įduoti, Deoiridh stengėsi nuginti tokias mintis į šalį.
- Neteko ir man, - atsakė į klausimą mergaitė. - Vis dėlto labai norėčiau tą pabandyti. Tik ne žiemą, jos labai nemėgstu! Tačiau mokslo metų pradžioje ar pabaigoje, manau, tikrai verta dėmesio.
Deoiridh suprato, kad dabar turės ką veikti rugsėjo naktimis.
Deja, neilgai trukus kalbėjimasis patogia tema buvo nutrauktas. Deja, jį nutraukė ne kas kitas, o pati Deoiridh! Klausimas, kurį ji sunkiai uždavė, atrodo, sutrikdė Matthew. Mergaitei į galvą neatėjo, kad jeigu ji būtų ramiausiai paklaususi, vyras būtų ramiausiai atsakęs. Dabar herbologo reakcija kuždėjo, kad gal klausimas tikrai nebuvo tinkamas. Tad ką reikėtų atsakyti į jo paties užduotąjį?
- Tiesiog smalsu, - sumurmėjo Deoiridh, tačiau suprato: Matthew ne koks mažvaikis, jis puikiausiai suuos, kad čia viskas ne taip paprasta. Vis dėlto prisipažinti mergaitė nenorėjo. Ko ji tikrai troško, tai kad Matthew grįžtų į Didžiąją Britaniją. Net jeigu jie niekad ir nebesusitiks, pelėdos mažesnį atstumą suskraidys arčiau. Žinoma, jeigu tik bus kam tas pelėdas siųsti. O dėl šito dar reikėjo pasistengti. O pirmas žingsnis to link, ko gero, buvo tiesos Matthew pasakymas.
- Norėčiau... - pradėjo Deoiridh, tačiau buvo be galo sunku. Tikėjosi, kad Matthew jos nepertraukinės, kad leis kalbėti pačiai. - Pagalvojau... Galbūt galėčiau kada nors... Atsiųsti... Parašyti laišką.
Sakinys buvo suregztas labai sunkiai. Ar vyras ką nors suprato, Deoiridh nežinojo. Mergaitė įsidrąsinusi įkvėpė ir išrėžė:
- Galbūtnorėčiaujumsparašytilaiškąirjeigu gyvensitečiapelėdaatskrisgreičiaunegutu oatvejujeigukeliausitepoPietųAmerikątad noriužinotikaiptoligyvensite.
Iš Matthew reakcijos Deoiridh pasirodė, kad jis nieko nesuprato. Žvilgsnis buvo... Suglumęs? Vis dėlto raiškiau pakartoti sakinio ji nesiryžo, tad tik apsižvalgė ir, įsitikinusi, kad vis dar nežino, kur jiedu yra, patraukė tolyn.
-
Ką gi, gal nereikia pernelyg stebėtis, kad Hogvartso mokinei yra smagu kalbėti apie tai, kad suaugęs žmogus - ir dar buvęs profesorius! - savo laiku toje mokykloje laužė taisykles. Normaliomis sąlygomis Matthew kažin ar būtų apie tai šnekėjęs. Vis dėlto dabar tiko bet kokia tema, kuri nekėlė įtampos. Ir kuri, atrodo, patiko mergaitei.
Deja, herbologas nerado, ką atsakyti į paskutinį sakinį naktinio ežero tema. Buvo be galo apmaudu, tačiau pokalbio tęsti dirbtinai irgi visiškai nesinorėjo. Teko mintis nukreipti kita linkme.
Ši, deja, nebuvo lengva. Panašu, kad Deoiridh sutrikimas sutrikdė Matthew, o šio sutrikimas - pačią rudaplaukę. Vyriškis negirdimai atsiduso. Štai ir vėl įklimpo į kažkokią nesąmonę...
Paprastu atsakymu, kad jai tiesiog smalsu, Matthew neketino tikėti. Vis dėlto nesinorėjo mergaitės spausti, dėl to jis tylėjo. Pats suprato, kad situacija yra šiek tiek kvaila, bet labai nesinorėjo gąsdinti mergaitės.
Kai ji nutarė pratęsti mintį, Matthew suprato priėmęs teisingą sprendimą: nepaisant to, kad kalbėjo itin sunkiai, Deoiridh bandė viską paaiškinti. Savaime aišku, jeigu jis būtų reikalavęs tiesos, mergaitė tik užsisklęstų ir daugiau nieko nesakytų. Neilgai trukus Deoiridh užsiminė apie laišką. Ar Matthew suprato ją teisingai? Jeigu taip, jis bus laimingiausias žmogus Žemėje! Juk jeigu ši mergaitė nori susirašinėti laiškais, reiškia, kad ji juo pasitiki! Vadinasi, bendravimą bus galima tęsti! Maloni šiluma užliejo Matthew. Jis jau norėjo kažką pasakyti, kai Deoiridh, tikriausiai nutarusi, kad jis vis dar nesuprato, pakartojo, ką norėjusi pasakyti. Žodžiai buvo pasakyti taip greit, kad nepasidarė aiškiau. Matthew žvelgė į ją ir kurį laiką nieko nesakė. Žinoma, galėjo perklausti, ar tikrai teisingai suprato mokinę, tačiau buvo kiek nejauku: o jeigu jis suklydo? Juk tada tik apsijuoks! Situacija atrodė esanti be išeities. Vis dėlto Deoiridh tikriausiai laukė kokio nors atsakymo - juk buvo akivaizdu, kad pačiai pasakyti tuos žodžius buvo be galo sunku. Matthew kelias akimirkas pamąstė ir nutarė, kad reikia galų gale kažką atsakyti.
- Nežinau, ar teisingai tave supratau, - pradėjo jis, stengdamasis laimėti šiek tiek laiko. Deja, smegenys nedirbo taip greit kaip liežuvis. Teko improvizuoti. - Ar tu nori parašyti man laišką, kai grįši į Hogvartsą?
Matthew nutilo. Dabar beliko tikėtis, kad jis nesusimovė.
- Būčiau labai dėl to laimingas! - po kiek laiko pridūrė jis. Ką gi, svarbiausias dalykas pasakytas. Kaip toliau viskas klostysis, nežino niekas. Vis dėlto jeigu dabar viskas nutrūks, bus aišku, kodėl. O jeigu viskas baigsis gerai... Ką gali žinoti, galbūt Matthew surado artimą žmogų? Keistai laimingas juodaplaukis nusekė paskui mergaitę.
-
Matthew tylėjo. Tai galėjo atrodyti kaip nenoras kalbėti ta tema, tačiau Deoiridh buvo dėkinga: ji juto, kad vyras tiesiog laukia, kol ji baigs. Ir leidžia jai tą padaryti savu tempu. Tai buvo geriausias dalykas, kokio rudaplaukė galėjo tikėtis. Žodžius išberti buvo labai sunku, tačiau ji puikiai suprato: jeigu Matthew būtų raginęs, iš viso nebūtų išdrįsusi to pasakyti.
Panašu, kad Matthew ją ne visai suprato. Ar ne taip išgirdo. Ar bent jau taip atrodė jam pačiam. Vis dėlto netrukus Deoiridh gavo įsitikinti, kad herbologas ją suprato puikiai. Teliko tikėtis, kad atsakymas nebus priešingas tam, kurio norėtų mergaitė.
Nežinia, kodėl, tačiau vyrui prireikė šiek tiek laiko pratęsti mintį. Deoiridh jau spėjo išsigąsti: tikriausiai jis palaikys šį norą kažkokia nesąmone ir atmes netiesioginį prašymą... Juk jeigu norėtų susirašinėti, galėtų tiesiog pasakyti "taip" ir tiek! Nereikėtų tampyti gumos - ir Deoiridh nervų.
Vis dėlto galiausiai Matthew pateikė teigiamą atsakymą. Prisigąsdinusi grifiukė jau buvo tokia tikra, kad sulauks "ne" arba ko nors blogesnio, kad kurį laiką nesuprato, kas čia įvyko. Jis būtų laimingas? Vadinasi, jis nori susirašinėti? Bet kodėl? Deoiridh staiga vėl išsigando, tik šįkart dėl visai kitų priežasčių. Išties, o kodėl Matthew norėtų su ja ir toliau bendrauti? Galbūt vis tik negalima juo pasitikėti?
Tyla ilgokai užsitęsė. Jiedu ėjo patys nežinodami kur - Deoiridh buvo tikra, kad ir herbologas to nežino - ir tylėjo. Galiausiai ji nutarė, kad reikėtų kažkaip išsiaiškinti tokį Matthew entuziazmą susirašinėti.
- Aš niekam nesu parašiusi laiško, - pradėjo mergaitė. Suprato, kad tokie žodžiai kelia bereikalingus klausimus, tačiau tikėjosi būtent taip sužinoti apie Matthew noro susirašinėti priežastis. - Tiesą sakant, jūs turbūt esat vienintelis, kuriam aš bent teoriškai galėčiau parašyti laišką. Matau, kaip kiti džiaugiasi atskridusiomis pelėdomis, tad...
Deoiridh staiga nutilo. Suprato išsiplepėjusi per daug. Dabar teliko tikėtis, kad vyriškis susikoncentruos į laiškus, o ne tai, kad mergaitė jų nėra gavusi. Nors... Jis juk jau seniai turėjo visų šitų klausimų paklausti. Neišdrįso jų klausti garsiai - ką gi, bent jau mintyse tikrai turėjo visa tai apgalvoti.
Deoiridh apsižvalgė. Buvo be galo baisu susitikti su Matthew akimis. Tai buvo pirmas kartas jos gyvenime, kaip gana atvirai parodė teigiamą jausmą. Prieraišumą ar kažką panašaus. Nepaisant to, kad šimtu procentų vis dar juo nepasitikėjo, mergaitė tikėjosi, kad Matthew šio veiksmo į šiukšliadėžę neišmes.
-
Tai, kad Deoiridh nereagavo, gerokai nustebino Matthew. Atrodo, ji turėjo apsidžiaugti, kai jis parodė norintis palaikyti ryšį. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad tai tik sukėlė jai daug minčių.
Jiedu bendravo jau kurį laiką, tačiau visapusiško pasitikėjimo akivaizdžiai vis dar negalėjo tikėtis. Tai buvo šiek tiek skaudu, tačiau herbologas suprato negalintis pakeisti mergaitės - ar bent jau ne taip greitai. Galbūt pasiūlymas susirašinėti buvo tik kažkoks išbandymas? Jeigu taip, ar Matthew jį išlaikė? Tuo metu buvo visiškai nuoširdus, mat neabejojo, kad ir mergaitė nuoširdi. Tačiau kas ją žino? Nors tokia maža, gyvenimo jau ragavusi nemažai. Tikriausiai nemažai ir išmoko. Vis dėlto sutrikimas ir sunkus žodžių rinkimas atrodė tokie nuoširdūs... Jeigu ji sugeba šitaip apsimetinėti, Matthew paprasčiausiai nemokės su ja bendrauti. Jeigu tas bendravimas tęsis, žinoma. Ne, reikėjo tikėtis, kad ji tiesiog apie kažką galvoja. Gal ją tiesiog nustebino toks džiaugsmingas suaugusio žmogaus šūktelėjimas?
Matthew labai knietėjo paklausti, kurgi jiedu eina. Vis dėlto jis puikiai suprato: dabar tai būtų tiesiog temos nukreipinėjimas, ko daryti tikrai negalima. Ne, geriau yra dar šiek tiek palūkėti ir tikėtis, kad Deoiridh prašneks. Ir štai pagaliau ji tai padarė.
Matthew buvo pasiryžęs nieko nesakyti, nepertraukinėti. Buvo daug svarbiau leisti mergaitei išsišnekėti. O gal netyčia ji pasakys ką nors, kas senokai domina herbologą?
Ir vis dėlto saugiklių ji neišjungė. Tai, kad mergaitė nėra rašiusi laiško, visiškai nenustebino juodaplaukio. Jau buvo galima suprasti, kad šeimos ir artimųjų neturi - o jeigu ir turi, santykiai nėra tokie, kad susirašinėtų. O vis dėlto ji pastebėjo tai, kad vaikai džiaugiasi gavę laiškus. Tikriausiai ji ne savo noru su niekuo nebendrauja. Vargšas vaikas... nežinia kelintą kartą pasakė sau Matthew. Ir vėl pagailo mergaitės, nors ir jautė, kad ji užuojautos visiškai nenori.
- Nereikia teisintis, - pagaliau pratarė buvęs profesorius, kai suprato, kad Deoiridh daugiau nieko nepasakys. - Tavo noras yra visiškai suprantamas.
Matthew kelioms akimirkoms nutilo, kol galiausiai susivokė, kad turėtų atsiprašyti. Juk galbūt išgąsdino mergaitę?
- Išsigandai mano reakcijos? - paklausė ji. - Tiesiog kartais pats pagalvodavau apie tai, kas bus po to, kai tu grįši į Hogvartsą. Tikrai norėčiau tęsti bendravimą, juk smagu paplepėti. O ir tau tikriausiai norisi pasipasakoti apie įdomesnę dieną mokykloje ar sunkius namų darbus. Juk bus neprošal, jeigu bus kas padeda su herbologija, ar ne?
Matthew nusišypsojo. Tikėjosi, kad šioks toks pajuokavimas padės sumažinti ir vėl sukilusią įtampą. Belieka tikėtis, kad Deoiridh teigiamai priims jo žodžius.
-
Viskas atrodė labai sudėtinga. Atrodo, turėtų būti priešingai: du žmonės, norintys ir po atsiskyrimo palaikyti ryšį laiškais. Tad galima tiesiog tai ir daryti! Deja, Deoiridh tikriausiai buvo pernelyg sudėtinga asmenybė, kad tokie paprasti gyvenimiški dėsniai jai veiktų. Ji viską dvidešimt kartų apgalvos, paklaus, ar tikrai galima taip daryti, o paskui jau priims sprendimą.
Mano noras jam suprantamas? Ką dar tai turėtų reikšti? vėl puolė savęs klausinėti rudaplaukė. Negi Matthew tikėjosi ir laukė šito klausimo? Jeigu taip, kokia to priežastis? Ir, svarbiausia, kodėl Deoiridh negali juo tiesiog pasitikėti?! Deja, ji vis dar negalėjo. Taip, buvęs profesorius įrodė esąs geras žmogus. Argi jis ja nesirūpino jau gana ilgą laiką nieko už tai neprašydamas? Visą laiką atrodė, kad jam išties užtenka tiesiog paplepėti, ką Deoiridh su mielu noru ir darė. Net ir ji suprato, kad ramiai pasišnekėti, kai tema nėra kažkokia neleistina, jai norisi. Tad kodėl ji vis dar jaučia įtampą? Ką Matthew gali jai padaryti? Net vogti iš jos nėra ką.
- Nesitikėjau tokio entuziazmo, - tyliai pratarė Deoiridh. Norėjo, kad Matthew suprastų, kaip jai buvo sunku to paklausti, tačiau garsiai pasakyti nesiryžo. Teliko tikėtis, kad vyriškis tą supras ir pats. Nors tikriausiai jau suprato. Mergaitė ir vėl bijojo susidurti su juodaplaukio akimis. Jis galvodavo, kas bus po vasaros? Ar jis taip labai nori su manimi bendrauti ir toliau? ir vėl paklausė savęs Deoiridh. Tiesą sakant, nuo tokių minčių ji jau buvo gerokai pavargusi, tačiau nieko negalėjo pakeisti. Pasitikėjimas tiesiog neatėjo. Atrodė, kad stovi už durų ir laukia, kada mergaitė jas atvers. Tačiau ji niekaip negalėjo to padaryti. - Na taip, su herbologija man pagalbos kartais tikrai prireikia, - pridūrė ji po kiek laiko. Apsižvalgė. Visiškai nežinojo, kur yra, tačiau ar galima dabar kalbėti apie tokius dalykus? Ne, daug svarbiau buvo išsiaiškinti visus (ne)pasitikėjimo klausimus. Tik prieš tai reikėjo sugalvoti, kaip tą pasakyti. Rudaplaukė kelis kartus giliai įkvėpė. Atsisuko į Matthew ir jau žiojosi, bet kelis kartus teko užsičiaupti nieko nepešus. Buvo pernelyg nejauku.
- Matthew... - galiausiai pradėjo ji. Deja, net ir pradėtas sakinys nepasidarė lengvesnis jį išrėžti. - Aš atsiprašau, - galiausiai ištarė ji. Dar kartą giliai įkvėpusi pratęsė: - Tikriausiai turi man daugybę klausimų. Turbūt atrodai nenormali ir keista. Bet aš... Tiesiog negaliu kitaip. Noriu. Bet negaliu.
Kiek išsigandusi Deoiridh nutilo. Tikriausiai pasakė per daug. Vis dėlto ji juto, kad nori pagaliau pradėti lipdyti kažkokį tvirtesnį ryšį, kas be pasitikėjimo yra visiškai neįmanoma.
-
Šiltos vasaros atostogos degino kiekvieno žiobaro ir burtininko odą ir pripildydavo vitamino D, o gyvūnai jau buvo išlindę iš savo urvų ir mesdavo kailį. Kiekvienas Hogvartso mokinys tupėjo namuose ir susitikdavo su šeimos nariais ar iškeliaudavo atostogauti. Deja, antrakursė Silverstone neteko galimybės pasigėrėti šiltais spinduliais ir šeimos šiluma. Mergaitei reikėjo viską paimti į savo rankas.
Birželio mėnesi Katherine jau buvo susidariusi detalų planą, kaip ir kada prasmukti į lėktuvo bagažo skyrių. Viskas turėdavo išeiti nemokamai ir paslaptingai, kad niekas nesuuostu, kad ji yra Italijoje - ilsisi ir valgo picas, makaronus.
Liepos antra diena. Neturėdama kišenėje nė galo ar euro, mergaitė jau buvo susidėjusi būtinus daiktus į kuprinę - juodus akinius nuo saulės ir papildoma megztinį kelionei, o kaip visada ir Italijos žemėlapį, kad žinotu kur rastųsi.
Antrakursė jau iš pačio ryto buvo susiruošusi ir jau buvo iškėblinusi prie oro uosto. Mergaitė stengėsi kiek įgalėdama užsimaskuoti, kad jos niekas nepastebėtu. Kiekviename savo žingsnyje sėlino iki bagažų skyriaus. Kai viskas sekėsi, kaip iš plano, jau gulėjo bagažo skyriuje.
Nebuvo komfortiška kaip įsivaizdavo grifė, bet kirsti nelegaliai Italijos sieną buvo ekstremalus įvykis jos gyvenime ir dar viena. Tai buvo vienintelis įvykis kuriuo ji džiaugėsi, kad nerūpi savo motinai - Abriellai Silverstone, kur bastosi jos dukra.
Skrydis nebuvo vienas geriausių, bet jau po kažkiek valandų atsidūrė Italijos Neapolio oro uoste. Stengėsi šiek tiek anksčiau išeiti iš bagažo skyriaus, kad jos nepastebėtu visi keleiviai ir stiuardesės, bet neišėjo. Per vėlai suprato, kada reikia išlipti.
Atsargiai prasmuko po ilgo skrydžio, bet kažkas buvo pastebėjęs (tikriausiai italas grįžęs į savo gimtinę) Antrakursė jau buvo išgirdusi žmonių balsus, kaip ja šaukė itališkai, bet ji bėgo kuo toliau nuo lėktuvo.
- Atrodo italai nėra beviltiški. - pratarė kelis žodžius ir žvelgė į apsuptus apsauginius.
Apsauginiai jau bėgo į jos pusę, o baltaplaukė jau buvo sumišusi į kuria puse reikia bėgti. Du apsauginiai jau buvo ja pagavę už alkūnių. Kiek įstengdama muistėsi į visas puses ir surėkė:
- Was habe ich dir getan!?
Kol muistėsi vokietė, sugebėjo pasprukti nuo stiprių rankų. Lėkė kur akys vedė. Į galą nesigrežė, bet jau nebesigirdėjo italų garsai ir šūksniai.
Mergaitė stiptelėjo ties senamiesčių ir giliai kvėpavo, kiek įgalėdama. Grifė apsižvalgė aplinkui ir jau matėsi kavinukės ir sklindantis kvapai - ka tik iškepusios picos ir išvirę makaronai. Tolimoje dar vis girdėjosi italų šūksniai ir policijos švyturėlių garsai.
Antrakursė nesusivaldžiusi prilėkė, prie vieno iš kavinukių ir lauke stovėjo staliukas su kėdute. Ant modernaus stalo gulėjo, patiektas vandens ąsotis su tuščia stikline.
Pridususi dvylikametė prisipylė stiklines vandens ir godžiai išgėrė. Pavargusi be pavolios bėgti grifė, prisėdo ant kėdės ir atsirėmė į kėdės atlošą.
Šilti spinduliai šildė antrakursės odą ir po ilgos ir varginančios kelionės užsimerkė ir gėrėsi saulės spinduliais.
-
Pats maloniausias metas. Vasaros atostogas. Per kurias gali pailsėti ir patirti nemažai nuotykių. Princesė per kiekvienas vasaros atostogas dažniausiai būdavo pilyje arba pas močiutę Rosą. Per šias atostogas, mergaitė gavo iš tėčio bilietą, kad pailsėtų ir nebevažinėtų į Niujorką, vis dėl to tenai mokinė užsibūdavo per ilgai. Gavusi bilietą ir pinigų, nusprendė keliauti arba savo rožine riedlente, arba traukiniu. Ne, važiuoti riedlente buvo prastas sumanymas. Susidėjusi visus savo daiktus, drabužius, riedlentę ir žinoma feneką, tvirtai užsegė lagaminą ir nužingsniavo link savo traukinio į kurį ir turėjo įsėsti. Maila vis norėjo pabėgti, dėl to ją įdėjo į lagaminą kur buvo ir visi daiktai. Atleisk man Maila, tačiau nenoriu aš tavęs prarasti... Christina įsėdo į traukinį ir pasisveikino su darbuotoju.
- O kiek mes laiko važiuosime į Italiją?- Paklausė princesė.
Vairuotojas nieko neatsakė, o tik atsigėrė savo alaus. Prakeiktas vairuotojas. Labai nekreipusi dėmesio, atsisėdo ant kėdės ir žiūrėjo pro langą, matėsi daug gražių vaizdų. Kol kas kelionė mergaitei labai patiko. Praėjo dvi valandos, mokinė jau miegojo. Tiesą sakant buvo jau naktis, tik griifiukę pažadino ne, bet kas, o to kvailo vairuotojo knarkimas.
- Ar tu užsičiaupsi?
Susinervinusi princesė užsidėjo sau pagalvę ant galvos ir prispaudė ausis, kad nieko nebegirdėtų. Siaubas, nemiegosiu aš čia.. košmaras tikras.. Visą naktį kankindamasi ir tik kelias valandas pamiegojusi, atėjo rytas. Reikėjo dar pavažiuoti kokias tris valandas ir jau princesė stovėtų Italijos senamiestyje. To be galo ir be krašto laukė. Kadangi buvo jau rytas, kažkokia pardavėja dalino traukinyje užkandžius, knygutę davė ir Christinai, kol ji išsirinko ko nori valgyti. Gal vyno? Ai ne.. neskanus jis, čia tik pusseserei jis patiktų..
- Taigi, aš noriu jogurto, o mano Mailai duokite salotų, spasyba. - Paprašė ji.
Padavėja išpildė princesės norą ir atnešė braškinio jogurto ir šviežių salotų. Salotas Maila kramsnojo kaip išprotėjusi, o jogurtą Granger negalėjo net per valandą suvalgyti. Per visą tą ilgą laiką, jau traukinys priartėjo Italijos, matėsi ir senamiestis ir gražios kavinės. Mergaitė atsistojo, pasiėmė savo lagaminą ir išlipo iš traukinio, o tam kvailam vairuotojui net nesiruošė duoti arbatpinigių. Tegul paspringsta su savo alumi.. Pasitaisiusi savo baltą sijonėlį, pradėjo žvalgytis ir žiūrinėti nuostabųjį senamiestį. Kadangi, jogurto mokinei neužteko, ji nusprendė užeiti į kokią nors kavinukę ir pasiimti kokio nors skanaus kokteilio. Ši tikėjosi, kad Maila neužduso toje kuprinėje, nes karšta buvo be galo. Garbanė nusprendė nueiti į pirmą pasitaikiusią kavinę, atrodė visai gerai. Užsidėjusi savo nuo saulės akinukus priėjo prie stalelio ir išvydo pažįstamą veidą.
- Janina? Oi, Katerina! Ką tu čia veiki? Nupirk man vanilinio kokteilio.
Šiek tiek pasidžiaugusi, jog yra ne viena dar pridūrė.
- O, žiūrėk, šiandien vakare, šioje kavinėje bus kažkoks italo koncertas, gal nuvarysime? Aš vis dar nežinau kokiame viešbutyje apsistosiu, galbūt rasiu kokią vietelę nakvynei.
Laukusi kol ji atsakys, Christina vis dar apsižiūrėjo kur randasi, o per nugarą perėjo šiurpuliai ne iš šio ne iš to.
-
Po ilgo laiko grifė patyrė poilsio. Veidą švietė saulės šilti spinduliai. Mergaitė buvo užsimerkusi, o pro vokus matėsi šviesa.
Tai buvo nuostabus patirtas malonumas - poilsis. Italų policijos mašinų garsai netrukdė, kaip ir iš tolo girdintys balsai, kol.. Savo akyse pasidarė tamsu. Atsimerkusi mergaitė iš pradžių išvydo juoda siluetą, bet dar karta pamirksėjus pamatė įkyrų veidą Christin'os Granger.
- Achh.. Ką tu čia veiki? - įniršusi antrakursė burbtelėjo ir atsiduso. - Labas, ar neturėtum būti savo Niujorke? Išvis kyla klausimas, ką tu čia veiki. Aaa.. Ir aš esu čia su šeima, o tu?
Eilinis melas, nors ne... Tiesos nuslėpimas, tai nebuvo nuodėmė antrakursei. Atsiduso ir pasiėmė kuprinę sau ant keliukų ir palengva atidarė užtrauktuką. Išsitraukė juodus akinius nuo saulės ir užsidėjo. Pasitvarkė plaukus ir atsistojo prie Christinos ir tarė:
- Tu jog princesė, nejaugi neįperki paprasčiausio kokteilio? Pernelyg žema, tavo šeimai.
Mergaitė jau norėjo eiti, kuo toliau nuo Christinos. Ji jautė, kad Christina gali sugadinti jos trumpas atostogas, bet kai Granger paklausė dar vieno klausimo, staptelėjo ir atsisuko:
- Ne mano bėdos, kad negali apsistoti viešbutyje. - šyptelėjo lūpų kampučių. - O dėl vakarėlio abejoju, kad vyks. Pranašavo, kad šiandien bus lietaus.
Pridurti kiekvieną smulkmeną galėtu ir daugiau, bet laikas vis bėgdavo greičiau.
Diena įpusėjusi, o būsto kuriame baltaplaukė apsistos, dar nebuvo žinia, bet svarbiausia, buvo, kad Katherine neprasitartu dėl savo nuotykių, kaip atkeliavo į Italiją, kitaip antrakursė galvojo, jei pasakys kilmingajai Christinai prasitars policijai.
- Be to turiu eiti. Ir turiu perspėti, jeigu nežinai žiobarų pasaulyje negalima naudotis burtais. - sušnibždėjo, kuo tyliau.
Galėtu kalbėti daugiau, bet Christinos veide, matė karalių - karūną ir pasipūtimą ir savimeilę, o ir garbė troškimas viską sugadindavo.
Nors ir Christina buvo uždraustajame miške maloni, Katherine nenorėjo toliau tęsti bendrauti su Christina ir dar karta tarė:
- Žiūrėk, štai ir šiurpuliukai jau eina. Paprastai šiurpuliukai eina nuo baimės arba oro pakitimų. Tai kuris iš jų tau dabar yra?
Įniršis kilo, kad ji jau sugebėjo sugadinti trumpas baltaplaukės atostogas ir žvilgtelėjo į Granger laukdama atsakymo.
-
Kas tai Katerinai? Visai nuoboda pasidarė..
- Kaip tai ne tavo? Tai tu kas ne žmogus gal? Taigi žiūrėk, jeigu princesė sako, kad neturi kur apsistoti, tai reiškia, kad tu turėsi man rasti vietą, nu mokyt tave ir mokyt reiks.. - Atsakė nesusiprasdama Christina.
O išgirdusi, kad ji paprasčiausiai išeis, dar labiau nusivylė.
- Nesupratau? Koks dar lietus? Taigi nesvarbu, dar smagiau, lyja, vakarėlis, koncertas, ai, bet kaip nori, nekankinsiu tavęs, vis dėl to buvai man draugė.
Pasielgiau ką tik visiškai ne princesiškai.. Numojusi mokinė ranka, pakvietė pardavėją ir užsisakė vieną vanilinį kokteilį. Palaukusi kol jai atneš, vėl pradėjo drebėti.
- Eik jau, aš princesė, geriau nusimanau, aš tiesiog esu pernelyg liekna ir dėl to mane krečia drebuliai.
Praėjo penkios minutės, visą tą laiką mergaitė pratylėjo, kol jai neatnešė gėrimo.
- Žinokite, aš nemokėsiu, aš karaliaus dukra, man viskas turi būti nemokamai. - Išdidžiai pasakė pardavėjai, Christina.
Gurkštelėjusi pro raudoną šiaudelį gėrimo, šiek tiek paspringo, tikriausiai atėjo karma už mintyse palinkėjimą tam vairuotojui. Pro kavinę, pralėkė apsauga, to vėliau ir policija. Ech, kiek šiais laikais nusikaltėlių.. Parodžiusi princesė liuksą policijai, atsisuko į Katherinę.
- Hm, liko valanda iki koncerto, aš tau sakau garsus italas dainuos, aš noriu autografo, bus linksma, bus daug picų, o vėliau galėsime eiti į viešbutį kurį tu ten užsakei, tik tau reikės pasakyti administracijai, kad atvežtų dar vieną lovą ir būtų aštuoni čiužiniai. Arba... arba galime neiti niekur ir visą dieną čia būti.
Christina net nenorėjo iš Katherines atsakymų "negaliu", "ne", "nežinau", ir taip toliau. Pirmąją dieną, mergaitė norėjo praleisti kaip nors smagiai, juk Italijoje būdavo tiek daug koncertų. Tikiuosi, kad ji sutiks..
-
Christin'os logika varė grifę į neviltį. Kai pranašauja lietų, turėtu dabar mergaitė ieškotis būsto, kuriame apsistos, bet leisti vakarą su Granger ir pasikėlusia asmenybe, nebuvo vilčių.
Katherine ir Christina buvo dvi skirtingos asmenybės. Katherine drėbta iš unikalaus požiūrio į gyvenimą ir keisto gyvenimo būdo, o Christina iš karališkos šeimos ir kokybės. Dvi skirtingos tapatybės žmonės, buvo nesuderinamos, o Katherine įsivaizduoti drauges su Granger nebuvo įmanoma, nebent pažįstamas, bet galvoje pradėjo svarstyti galimybes: Taip, taip. Jeigu Christina taps mano drauge, vadinasi ji man pagalboje pagelbės ir duos pinigų. Ir jei pakvies į svečius (pilį) galėsiu pasiimt keletas daiktų. Bet nejaugi turėsiu, dabar aukoti savo vaidinimo įgūdžius jai ir vaidinti jos drauge? Tikrai taip
Užsisvajojusi mergaitė po ilgo laiko grįžo į realybę ir pažvelgė į Christina. Mintis jau nebelėkė kaip anksčiau ir nusišypsojo mergaitei.
Katherine vaidinimas prasidėjo, bet ji geležine kantrybe nepasižymėjo, kartais galėjo pratrūkti ir išpilti ant ''princesės'' pažeminimo žodžius.
- Žinoma, galėsime čia pabūti. Paklausysime italo. - šyptelėjo lūpų kampučių.
Iš tolo dar girdėjosi policijos garsai, bet jie vis didėjo ir artėjo. Mergaitė jau pastebėjo ir greitu metu užsimaukšlino kuprinę ir nulėkė prie kavinukės šono. Tamsoje nesimatė grifės, bet kai žvelgė į Christina veido išraiška sakė ''ne eik čia, būk rami''. Policija jau buvo privažiavusi prie Christinos ir policininkas išlipo iš savo mašinos. Iš tolo girdėjosi keli pareigūno žodžiai:
- Laba diena. Ar nematėte čia prabėgančios mergaitės su baltais plaukais ir juodų megztinių? Ji nelegaliai prakirto Italijos sieną. Jeigu ką jus sužinosite, praneškite mums.
Deja Katherine negirdėjo, ką atsakė Christina, bet pareigūnas nuėjo link krautuvės ir greitu metu išbėgo iš jos ir įlipo į mašiną. Dūmai jau pasiliko senamiestyje nuo policininkų mašinos ir prilėkė prie Christinos:
- Ką jam pasakei? Nieko nesakei apie mane?
Mergaitė viduje jaudinosi, bet to neparodė išorėje ir žvelgė į Christiną laukdama atsakymo.
-
Atsakymas, mergaitę pradžiugino. Jaunoji princesė tik šyptelėjo.
- Tai va ir sakau, bus smagu, tas italas garsus dainininkas, tau patiks, tiesą sakant mano tėtis tą dainininką dievina.
Christina puikios nuotaikos, išgėrė visą savo kokteilį ir išsitraukė Mailą, vos gyvą.
- Dovanok, tiesiog tu būtum pabėgus..- Tarė kelis žodžius Mailai.
Fenekas ramiai sėdėjo prie Christinos kojų ir žiūrėjo keistu žvilgsniu į Katherinę, lyg kažką suprastų. Vėl buvo tie policijos garsai. Tiesą sakant, jie šiek tiek gąsdino princesę, nes pati mėgdavo kartais ką nors pavogti. Kai pareigūnas priėjo prie mergaitės, Granger išsigandusiu veidu klausėsi. Baltų plaukų? Juodu megztiniu? Kažką primena.. Garbanė negalėjo tiksliai prisiminti, ką tie bruožai priminė, bet stengėsi nieko nesakyti.
- Ne, aš tai nemačiau, beje nelyskite prie jaunosios princesės, ir išmokite dirbti patys, čia žmones už jus neieškos, eikite, netrukdykite, po galais koncertas turi prasidėt! - Klykavo mergaitė.
Kai policija nuvažiavo toliau, Christina keistai pasižiūrėjo į Katherinę.
- Am nesakiau, išvis nieko nesakiau, tegul patys ieško. - Atsakė vis dar įtartinai antrakursė.
Pro kavinės duris įėjo italas, dainininkas. Su aukštais batais, juodomis kelnėmis ir švarku. Va, Katherine pagaliau žinos kas yra tikrieji dainininkai. Kadangi pradėjo baisiai lyti, o garbanėlės sušlapo, mokinė vėl pradėjo klykauti.
- Mano plaukai! Mano šukuosena susigadino! O tas baltas sijonas irgi šlapias, tikiuosi, kad nepersišviečia. - Sunerimo rėksnė.
Ji greitai įbėgo į kavinę ir tikėdamasi, kad Katherine įėjo kartu, uždarė duris. Dainininkas pradėjo kaip koks laidų vedėjas pristatinėti savo sukurtą itališką dainą, buvo kiek keista, bet kalbėjo rusiškai, tą kalbą Christina šiek tiek mokėjo.
- Katerina? Nubėk prie kito stalelio man picos paimt, tik be sūrio.
Laukusi kol tai grifė padarys, pati išsišiepusi stebėjo italą. Kavinėje švietė violetinės lempos, pro langą lijo ir buvo tamsu, tačiau senamiestis vis tiek atrodė labai gražiai. Po kelių minučių, italas pradėjo dainuoti tikrą rokenrolą. Princesė pradėjo šokti ir netyčia nugriuvo ant žmogaus. Bet po to atsistojusi toliau šoko ir linksminosi. Mano tėvui čia patiktų.. Buvo kiek keista, kad Vaidilo kol kas nesimatė, jis dievino šią šalį, o ypatingai tą italą. Buvo vienintelis minusas būnant kavinėje, tai, jog sijonas niekaip negalėjo išdžiūti, tad greitai nubėgo į kavinės tualetą ir persirengė į gražią, rožinę suknelę, ją vežėsi visokiems vakarėliams, tačiau ir šį momentą buvo gerai ją panaudoti. Atbėgusi atgal, kur ir vyko visas "koncertas", Christinos vos nesumynė pilną žmonių, jų buvo tiesiog per daug, o kai kurie prisigėrę italai pradėjo lysti prie kažkokios mergaitės, Christina negalėjo įžiūrėti ar ten buvo Katherine. Ji tik pradėjo ieškoti draugės, kad gautų pagyrimą už suknelę, kurią kažkada padovanojo močiutė.
-
Laikas bėgo greitai. Kaip ir greitai įsiplėtė ir lietaus pliūpsnis. Plaukai po truputi sušlapo, bet tai nebuvo jokio skirtumo - jie vis dar buvo lygus ir lengvai judėjo palei vėją.
Katherine's norai nebuvo išgirsti ar išsakyti, ji galėjo ramiai palinksėti galvą ir sekti Christina, dėl svarios priežasties - tapti draugėmis ir vėliau atimti iš jos pinigus, jai nepastebėjus.
Mergaitė sekė Christiną ir atėjo į prašmatnia kavinukę. Viskas buvo nulieta kaip iš žurnalų, kuriuos žiūrėdavo prie fontano ir viduje kildavo pavydas. Violetinės lempos. Senamiestis. Pro langus buvo matyti lietaus smulkus lašeliai, bet viską sugadino Christin'os Granger balsas.
Baltų plaukų savininkė išgirdo Christin'os norą, bet ji nesiruošė to daryti, dar nebuvo pasiekusi dugno - žemo lygio. Mėlynos akutės nuvedė prie stalelio, kuris buvo prie lango, o pro jį matėsi senamiesčio gatvė.
Visgi nebuvo sunku prasibrauti pro žmonių minia.
Štai jau ir sėdėjo ant medinės taburetės ir žvalgė į vykusį koncertą, bet staiga iš išvaizdos primenanti abiturientas užkliudė už Katherine's peties.
- Hey! Ką tu čia dabar darai? - piktai atsisuko į abiturientą. - Jau ant tiek silpnas, kad puoli jaunesnius už save?
Nelaukus nė sekundės abiturientas atsisuko į antrakursę, kelias sekundes pažvelgė į grifę ir atrėžė:
- Ha! - Atsisuko į savo draugelius už nugaros ir vėl pažvelgė į mokinę. - Manai, ka galėčiau pasielgt taip su vaikais? Tikrai ne. O silpnesnių negaliu net paliest, jie iškart nugriūna nuo mano taiklumo. Panašiai kaip ir tu.
Šaipus abituriento juokas jau skambėjo grifės galvoje, bet ji viduje šiek tiek įsižeidė ir buvo kiek sumišusi, bet niekada nepasimesdavo tokiose situacijose ir atsistojo prieš abiturientą ir jo draugus.
- Ką vadini silpnais? - už mėlynų akučių užsikabino smiginis prie kurios dar nebuvo niekas priėję. - Gerai sakai dėl taiklumo, tai pažiūrėkime kuris yra taiklesnis prie smilkinio, o, kad būtų įdomiau lažinamės iš noro.
Vaikinas tik palinksėjo galva ir Katherine su abiturientų prasibrovė iki smilkinio.
Iš pradžių turėjo nuspręsti kas pirmas mes strėlytes, bet nelaukus iškart Katherine pataikė arčiausiai į taikinį. Iš abituriento akių matėsi, kaip jam buvo sunku, gal net pernelyg įtemptas. Katherine buvo atsipalaidavusi ir rami. Lengvai pataikydavo į vidinį žiedą ir į kraštinį, vis keisdavo savo metimą, kad neatrodytu per daug įtartina.
Aplink buvo daug susirinkę žmonių ir suteikė dėmesį lažyboms, nei italams kurie dainuodavo beveik kiekvieną vakarą.
- Atrodo, kad aš laimėjau, tad mano noras yra... - dvylikametė taip ir nepabaigė minties, nes pertraukė kažkoks kitas žmogelis.
-
Vis dar testovėjusi su savo prašmatnia suknele, ieškojo žvilgsniu draugės. Mergaitė džiaugsmingai atsistojo priešais dainininką ir klausėsi to nuostabaus rokenrolo. Po minutės, princesės kojos net pradėjo trypsėti. Nuostabu! Ji jautėsi tobulai ir visiškai nebuvo pavargusi. Trukdė įsijausti į muziką, kažkokie balsai, suprantama, jog jų buvo masė, bet tai buvo girdėtas balsas, Katerinos Silverstone. Christina susiraukė ir nupėdino link šauksmų.
- Ai tai va kur tu, matau, kad linksma, ką aš tau sakiau? Ach taip, sakiau, kad atneštum man picos, o tu dar ir sugebėjai nueiti toli nuo manęs, ir išvis kas jis toks? Gal jis man atneš picos? Nagi, nemėtykite jūs tų strėlių, nesąmones kažkokias darote, italas sakė, kad mano gražus sijonas!- Nusikikeno ji.
Prisiminusi dar vieną žinią, pridūrė.
- Ir beje, kažkokie trys paaugliai sakė, kad bus užduotėlės, kvies vos ne kiekvieną žmogų, bus smagu Katerina, einame! Ir tu Bevardi, eisi su mumis? - Paklausinėjo džiaugsmingai Christina.
Prieš smagias užduotėles, grįžo atgal į tualetą ir pasitepė lūpas avietiniu lūpdažiu, kuris dar ir kvepėjo, na ir žinoma, pasipurškė kaklą, levandų kvepaliukais. Na štai, tobulai. Po penkių minučių, vėl priėjo prie jų ir nusitempė iki pat scenos.
- Klausykitės, nu tu, Bevardi išvis čia ne prie ko, bet kaip mano tėvas sako, kuo daugiau kompanijos, tuo smagiau!- Vėl nusikvatojo princesė.
Trys kažkokie paaugliai, atrodantys kaip tikri blogiukai, pradėjo vesti savo programą.
- Tai sveiki, bondžiurno, aš Lukas, aš Fausta, aš Edgaras. - Prisistatė paaugliai.
Princesė nusišypsojo ir toliau klausėsi ką jie pasakys. Pradėjo pirmas kalbėti Edgaras.
- Taigi, greitai bus pirmoji užduotis, reikės drąsiausio žmogaus, kuris savimi pasitikėtų, mokėtų linksminti žmones ir turi žinoma, gerą stiliuką, tas kuris toks yra, pakelkite ranką.
Tada prakalbo ir Lukas.
- Taip, visiškai sutinku su Edgariuku, kelkite rankas, pirmas pakėlęs ateis ant didžiosios scenos.- Pridūrė Lukas.
Fausta ten atrodė tyliausia ir ramiausia. Christina šiek tiek prisibijojo užduoties, tad rankos nepakėlė, visko gi galėjo būti. Pakėlė pirmasis ranką, tas abiturientas. Fausta su ranka mostelėjo jam, kad ateitų ant scenos.
- Katerina? Tu matai? Eina sauu, kaip nekantrauju pamatyti kas bus. - Pašnibždomis tarė Katerinai, Christina.
Šis su savo puikiais judesiukais, užlipo ant scenos. Iš jo pradėjo beveik visi žmonėms šaipytis.
- Ė, ko čia juokiatės? Kas nepatinka? Aš šaunus!- Riktelėjo per visą kavinę, jis.
Princesė ir vėl nusijuokė, šią dieną tikriausiai juokėsi mažiausiai aštuonis kartus. Fausta pradėjo sakyti užduotį abiturientui.
- Taigi sveikas kietuoli, tu turi uždainuoti dainą, padainuok dainą žmogui, kurio galbūt nekenti, arba kaip tik, dievini. Taip, pirmoji užduotis pernelyg lengva, bet jus dar nenorite pamatyti kitų užduočių, bus dar sunkiau.
Edgaras nusikvatojo. Lukas irgi. Abiturientas po kelių sekundžių nusidainuodamas pradėjo dainuoti.
- Vienas, vienas, tu mergyte, esi manoji šviesaaaa, aš tavęs per daug nekenčiuuuu, tu laimėjai prieš maneeee, tegull, teguuul nepasiseka tau.... sugadinai tu man šventę, dink iš čia, nes būsi greit nebegyva, tavo norų niekas neišpildiiiiis. - Dainavo abiturientas.
Christina šyptelėjo ir tarė Katerinai.
- Palauk, ar čia jis tau dainuoja? Eina sau, kaip miela!
Tikriausiai, ši daina buvo skirta Katerinai. Daugiau tęsti tas berniokas nebegalėjo, jį sustabdė Fausta.
- Gerai užteks, kaip matau dainą pats sukūrei, siaubas, nemoki dainuoti, eik kur ir buvai, dabar bus antroji užduotis, joje prireiks dar daugiau drąsos! Kas pasisiūlys?
Fausta laukė norinčių, Christina gal ir būtų pakėlusi ranką, tačiau ir vėl prisibijojo.
-
Katherine nespėjo pabaigti minties ar labiau gal noro.
- Na tai random jaunuolis, kuris vykdys mano du norus, tai ačiū tau. - šyptelėjo, - O dėl picos, sakė, kad ją jau išpardavė, nes per daug lankytojų šiandien buvo. - padarė trumpa pauze ir leptelėjo. - Amm.. gerai galim eit. - neužtvirtintai pasisakė.
Mergaitė linktelėjo galvą abiturientui link savęs sakydama, kad ją sektu, o su laiku pasakys norus.
Katherine nusekė Christina, o paskui ją abiturientas su jo keliais draugeliais.
- Cirkas. - pagiežingai sumurmėjo antrakursė ir toliau stebėjo, ką sakys trys paaugliai.
Buvo nuobodu jaunajai Silverstone, kaip kokioje meno parodoje, kai pasakoja, kaip piešti šešėlius, o į galvą greitai pralėkė mintis, koks būtų pirmas noras. Pasilenkė prie abituriento ir pašnibždom pasisakė:
-Mano pirmas noras būtų nueik ant scenos ir kažką įdomaus nuveik. Bus įdomu pažiūrėt. - nusijuokė ir toliau stebėjo koncertą. Po minutės ar kelios jau girdėjosi, kad siūlėsi abiturientas dainuoti, o jau po kelių sekundžių girdėjosi melodija ir jaunuolio balsas.
Katherine negalė nustoti juoktis, kai daina buvo apie ja ir dar šmaikšti! Po truputi išgirdo ir Christinos balsą.
Baltaplaukė atsisuko ir vos išlaikė juoką savyje ir pradėjo kalbėti:
- Manau, kad taip. - nušvietė veidą didelė šypsena.
Staiga pasigirdo plonytis balselis dėl antros užduoties, tai buvo Fausta.
- Hey, hey! Dabar bus antra užduotis, ją padiktusuosime kai atsiras savanoris, tai kas ateis ant scenos? - Katherine staiga iškėlė Christinos ranką, kaip savanorės, o Fausta greitai atkreipė dėmesį ir sušuko, - O matau savanore. Ta mergaite su prabangia suknele, ateik čia! - baltaplaukė stumtelėjo Christiną į priekį ir jau matėsi ant scenos Christina, - Manau, kad laikas antrai užduočiai. Matau turi gražia suknelę. Pagirtina. Antra užduotis yra suderk savo suknelę su dažais ir apkarpyk ją, o ant plaukų užsipilk medaus. Jei neįvykdysi sąlygų į tave paleis bičių, kas tikėtina, kad įgels tau į veidą.
Fausta kaip mat parodė rankomis į stalą ant kurio gulėjo žirklės, įvairių spalvų dažai ir žirklės, o šalia matėsi ir medus.
Mergaitė pasiraižė į viena kita puse su kaklų ir nulėkė arčiau scenos. Žvelgė mėlynomis akutėmis į Christinos suknelę ir su pasitaikančiu telefonų greitai fotografo, kad parodytu progresą po užduoties.
-
Siaubingas momentas. Užduotyse, karališkosios šeimos atstovė visiškai nenorėjo dalyvauti, ji nebuvo kažkuo talentinga, mokėjo tik groti gitara ir važinėtis riedlente. Už pačią Christiną, pakėlė jos ranką, Katherine, kaip savanorės. Mergaitė piktai žvelgė ir jau stovėjo ant scenos. Ši jautėsi itin keistai, šie paaugliai buvo keisti, bet.. kaip sakoma, smagu. Užlipusi ant scenos, mojavo visiems žmonėms ir šypsojosi, kad atrodytų, jog nėra ji piktas žmogus. Užduotis išgąsdino jaunąją princesę, gal net per stipriai. Norėjosi alpti.
-Nereikia. Jus tikriausiai nežinote su kuo kalbate, na, turiu omenyje, aš jums ne kokia kaimo boba, o atvykusi iš Niujorko pilies, jus tikrai manote, jog aš tai padarysiu? Eikite geriau bulvių skųsti.
Užpykusi, spyrė Faustai į koją ir pradėjo eiti iš scenos. Asilai. Bet, bet... Lukas sustabdė ją ir atvedė atgal prie scenos. Ką?
-Juk tu žinai, kad privalai atlikti užduotį, nebent nori pabendrauti su bitutėmis.- Tarė Lukas.
-Jo, nebūk kvaila ir įvykdyk užduotį, o tai rimtai, paleisim bites.-Pritarė Edgaras.
Christina nebežinojo ką daryti, ar prašyti draugės pagalbos, ar bėgti kuo toliau, ar tiesiog įvykdyti užduotį. Princesei sąžinė to neleido daryti ir reputacija. Ta suknelė verta trijų tūkstančių. Kodėl turėtų ją karpyti?
-Gerai, aš įvykdysiu šią užduotį, bet užtai, turėsite man daug sumokėti.- Tarė ji ir pasiėmė žirkles.
Pasiėmusi tas žirkles, pradėjo karpyti suknelės rankoves ir kaklą, kuris buvo gražiai išpuoštas. Ant suknelės užpylė rožinių dažų. Ach, ta akimirka... Mergaitė pasiėmė medų ir apipylė Faustą, Edgarą ir Luką.
-Savo garbanų aš niekada, niekada negadinsiu, o jūs už suknelę, duodate pinigus, staigiai! Arba žinokite aš tuoj iškviesiu policiją.
Edgaras garsiai nusijuokė ir priėjo prie bičių "namelio". Taip pat, ten buvo servetėlių, su jomis nusivalė nuo veido medų. O ne...
- Bėkite, slėpkitės, čia žudikai.
Pro duris, įėjo kažkoks, su ilgomis kelnėmis, gražiu švarku vyras. Jis kažkur buvo labai matytas. Su juodomis garbanomis, aukštais batais. Tai tikrai buvo pažįstama išvaizda. Neatkreipusi dėmesio mergaitė į vyrą, greitai nubėgo prie staliuko ir prie Katerinos. Vyras atsisėdo prie kito stalo ir nusiėmęs nuo saulės akinukus tarė.
-Oi kaip senai buvau Italijoje, atvykau vienut vienas, pailsėti, o tai visai žmona išprotėjo.. Kur mūsų Italijos dainavimo žvaigždė? Kas čia per piemenys? O Jėzus, Marija, Antanai ir visi šventieji, dukra čia tu? Kokią tu gėdą darai, varyk greit iš čia su savo suknele, siaubas.
Princesė vos nemirė iš gėdos, ši greitai išbėgo iš kavinės ir nusprendė pabūti šalia jos, lauke. Ką tas čia veikia? Kodėl jis visur man turi pridaryti gėdos? Edgaras, Fausta ir Lukas, išpūtę akis, vos prakalbo.
-Atsiprašau ką? Ponaiti, jūs gal blogai miegojote šiandien? Koncertas senai baigėsi, o ir taip tyčiotis iš žmonių nėra mandagu, arba elgiatės normaliai, arba čiuošite iš kavinės, supratote?- Įsakė Edgaras.
Christinos tėtis nusijuokė ir praignoravo visa tai, jis tik atsivertė meniu ir žiūrėjo ką galėtų užsisakyti. Mergaitė norėjo dingti.
-
Christina Granger žinoma kaip princesė Niujorko apylankėse, jau Italijos mieste tik atvykusi pasinaudojo galimybe padaryti gėdą savo šeimos vardui ir gadino savo reputaciją norėdama atlikti menka užduotį, kuri turėjo didelės įtakos jos gyvenimui.
Katherine prasibrovusi pro nežinomus žmones, jau išvydo, kaip po truputi išdidi mergaitė su atšipusiomis žirklėmis karpė savo praštmatnia suknelę neturėdama pasirinkimo, kiekvienas jos pasirinkimas turėdavo atpildo ir įtakos jos išvaizdai.
Jaunoji Silverstone vaidinusi drauge toliau fotografavo Niujorko princesės veiksmus, kai Christina gadino savo suknelę, bet jau po kelių minučių stovyniuodama Katherine's bendrakursė su apdriskusia suknele apipylė medumi jaunuolių veidus, kurie žvelgė, kaip žemino save jaunoji Granger.
Grifų gūžtos įniršusi mokinė Granger ryšliai pradėjo viską sakyti, kad net Katherine patraukė kamerą ir nutraukė fotosesiją, o pati priėjo arčiau scenos, kad stebėtų vedėjų veido išraiškas į Christin'os pykčio priepuolį. Išlepintos mergužėles balsas girdėjosi per visas kavinukes valdas, kad net kai kurie žmonės atsitraukė kiek toleliau nuo scenos, kad negirdėtų jos cypavimų, kaip feneko, kuris yra kankinamas per naujuosius metus.
Viskas ėjosi taip greitai, kad po kelių akimirkų viską pertraukė grifų gūžtos mokinukė pradėjo klykauti per visą teritoriją apie artėjanti žudiką.
Baltų plaukų savininkė staigiai atsisuko į pusę, kuria žiūrėjo mėlynų akučių princesė. Iš tolo matėsi, kiek stambokas juodas siluetas, bet kūno forma šviesoje staigiai pasikeitė, kai vyriškis ėjo link kavinės centro, kurioje buvo puoselėjama daugiausia šviesos ir kuri apšvietė didžiają dalį kavinukės, per gūdanti lietų.
Gyvačių mylėtoja dar nespėjusi susiorientuoti aplinkoje, jau po kelių sekundžių pastebėjo, kaip Christina atlėkė prie jos, pati tyliai sužnibždėjo fenekų savininkei:
- Klausyk, kam tu rėkiai ant to vyriškio, kad jis žudikas? Ir kodėl jis komentuoja tavo nuostabia suknelę?
Staigiai rudaplaukė išbėgo į lauką, o šalimai vykstantis pokalbis pertraukė grifę. Baltaplaukė viena ausimi pradėjo klausytis pašnekesių tarp nežinomo juodo silueto ir trijų paauglių.
Baige kalbėti Fausta, Edgaras ir Lukas greitai pasišalino iš vyriškio akiračio, o Katherine negalėdama pabūti ramiai dėl savo sąžinės graužaties priėjo prie būsimos trečiakursės.
Balti plaukai staigiai sušlapo, o juodas megztinis pasidarė kiek sunkesnis. Mergaitė tyliai priėjo prie Granger ir monotoniškų balsų prakalbo:
- Ar tau viskas gerai? - atsiduso ir vėl tyliai prakalbo. - Kas tas vyras? Jis toks nemandagus buvo su tavimi.
-
Jausmas buvo tikrai nesmagus ir nejaukus. Visas šis chaosas, atrodė juokingai ir per žiauriai. Ir dar kai matėsi vienas žmogus,
Vladzė Vaidilas Granger. Tai buvo pats nemėgstamiausias Christinos tėtis, jis baisiai gadino jaunosios princesės gyvenimą ir na, netik jos, gadino ir motinos, kitų giminaičių. Susiėmusi už galvos, nuėjo prie gėrimų staliuko. Pasiėmė vieną plastikinį puodelį, kuriame buvo vynuogių sultys su ledukais. Pamaišė raudonu šiaudeliu gėrimą ir gurkštelėjo kelis gurkšnius. Galva sukosi baisiai, reikėjo gryno oro, bet ar tikrai norėjosi lysti po lietumi? Ne. Bent jau ne Christinai. Fenekų savininkė kažkiek nusiramino ir grįžo, kur ir buvo. Priėjus Katherinei, princesė netikrai šyptelėjo.
- Toks jau jis. Pasipūtęs, nieko nesuprantantis vyras,- Trumpai, papasakojo apie savo tėvą, tamsiaplaukė. Kad nepasirodytų liūdna, dar kartelį nusišypsojo ir stebėjo ką daro jos mielasis tėvelis. Ah taip, lindo prie žmonių ir kalbėjo nesąmones. Kartais, princesei atrodydavo, kad jis pastoviai girtas, nes ar taip kalbėtų sveiko proto žmogus? Toks, karalius nebuvo. - Tikrai nori žinoti ar man viskas gerai? Katerina, šis žmogus yra labai kvailas ir galėčiau pačiais blogiausiais žodžiais jį apibūdinti. Jis mano tėvas, - Prisipažino atvirai sunkaus charakterio mergaitė. Tiesą sakant, net nežinojo kodėl tokius dalykus pasakojo jai, bet tikriausiai dėl to, nes pasitikėjo. Ech, nebegaliu čia būti.-
Susinervino Christina ir išėjo iš kavinės ar restorano, net nežinojo kaip šią vietą pavadinti. Kol karalius sėdėjo ir rinkosi patiekalus, mergaitė greitai uždarė kavinukės duris ir nors ir lijo, jau geriau pasėdėti lietuje nei būti toje pačioje patalpoje kur Vaidilas. Kol kas, kavinėje fenekų mylėtojos nebebuvo. Gal tik buvo išlikęs jos rožių kvapas. Edgaras, Lukas ir Fausta, pamatę kokia persona buvo įėjus, išpūtė akis.
- Atneškite man keptų bulvių su sasyskom,- Paprašė, o gal labiau įsakė? Karalius. - Ir viskas? Gerai, o neprisijungsite prie mūsų žaidimo? Mokėsite grynais ar kortele?- Klausinėjo priėjęs Lukas. Princesė pajautė kaip jos plaukai, pasidarė šlapi ir nešvarūs nuo šalto lietaus. O ant megztuko, kapišono nebuvo. Šventas Jeronimai!- Nervinosi ji. Nebegalėdama būti lauke, sugrįžo į kavinę, nuėjo prie Katherines ir piktai žvelgusi, tarė.
- Žinai ką, man jau nusibodo, pamokome mano tėvą! Tu jam vožk per galvą, aš spirsiu, jis mirtinai mane užkniso,- Panikavo Christina. Vaidilas atsisuko į pusę, kurioje kalbėjo garbanė ir šyptelėjęs pakvietė prisėsti mergaites šalia.
-
Stovėjusi ant šalto lietaus ir sušlape plaukai styrojo ant asfalto gatvelės prie kavinukės, bet iš mergaitės akiračio fenekų garbintojo pasišalino ir vėl įlėkė į buvusia teritoriją, kurioje buvo, bet ten jau buvo pasikeitusi vieta, kai įžengė tas juodas nepagarbus siluetas.
Katherine jau, net nežinojo ar tikrai nori vėl lėkti paskui Christina į Italijos kavinukę, kurioje vykdavo pradedančiųjų daininkų kelias į žvaigždes, bet artėjantis policijos garsas privertė Katherine skubiai išsigręžti plaukus ir įžengti į vietą, kurioje buvo vyriškis ir ne, bet koks vyriškis, o Christin'os tėvas, kuriam turėjo parodyti gerą įvaizdį ir įrodyti, kad jaunoji princesytė nebendrauja su šiukšle iš gatvės.
Baltų plaukų savininkė išsigrežė purvinokus plaukus, nuo ilgos kelionės, bet nespėjus jau žengti pirmus žingsnius į kavinę, greitai pravažiavo per balą itališko stiliaus automobilis. Mėlynakės rūbai ir plaukai buvo daug purvesni nuo balos, prie kurios stovėjo, o ant skruostų matėsi keli taškeliai purvo. Plaukai tapo rudesni, jau buvo palaikyti Katherine rudaplauke, o rankoves kraštų nusivaliusi veidą, tapo dar labiau purvinesnė. Buvo galima teigti, kad būsimoji trečiakursė yra išlindusi iš urvo ar, net pelkės būdama tokia nešvari.
Vagilė numojo ranka, jog ji įėjusi į kavinę galėtų nueiti pasiimti servetėlių ir nusivalyti veidą ar paprašyti Christin'os naujų drabužių. Patraukė rankeną ir atsivėrė durys, ausyse skambėjo linksma muzika, bet išvydusi maža paslaptėlę jau buvo išaiškinta, tas piktas juodas stambokas siluetas, buvo Christn'os Granger tėvas. Jaunosios Silverstone akimis, matė jos tėvą storžievį ir garbėtroška, o patsai negerbė savo tikrosios dukros ir aplinkos, kurioje tikrai nebuvo karalius, o aplinkui nebuvo matyti jo tarnų.
Įžengusi į šildomą vietą iš tolumos išgirdo, ko ponaitis užsisakė ir jau buvo galima spręsti, kad bendrakursės tėvas aukštuomenės skonių negalėjo pasigirti, o grifė tik piktai nužiūrėjo sėdinti vyrą, kol grifų gūžtos mokinukės nesusitiko Granger.
-Žinai, turiu geresni pasiūlymą. - šyptelėjo bendrakursei, - Aš turiu dar antra norą iš to vaikino su kuriuo lažinome. Jam įsakysiu nugirdyti tavo tėvą ir išnešti jį iš šios skylės ir paguldyti jį į tavo viežbučio kambario, o jį pamokyti galėsi viežbučio kambaryje. Tai ar sutari? - atsidususi ir netikrai šyptelėjusi - Nekreipk dėmesio, kaip aš atrodau, buvo bloga diena. Tai ar pakviesti tą pralaimėtoją?
-
Ko tu nori? Aš tuoj pasiimsiu peilį ir mesiu jį tau tiesiai į širdį.- Ruošėsi kovai, Christina. Tikrai nesiruošė sėsti prie savo "tėvelio" ir dar su juo bendrauti! Jau geriau apsipiltų savo suknelę medumi, ir dar kartelį ją iškarpytų, nei nueitų prieš visus žmones, prie jo. Bet ką gi, ką jau padarysi, reikėjo tai reikėjo. Garbanė dar šiek tiek pastovėjo prie draugės ir nugirdusi jos tobulą planą, draugiškai šyptelėjo.
- Tiksliai,- Prisiminė abiturientą. - Įsakyk, jis privalo tai padaryti, tik... tik jis pas mane kambaryje, gulės ant grindų,- Visiškai sutiko su Katherine ir paėmusi jai už rankos, nusitempė iki karaliaus stalelio. Palauks, tas abiturientas, dabar turime pasišnekėti su mano tėvu. Nusitempusi ją kartu, atitraukė kėdes ir prisėdo net neprakalbėjusi. Ehem.. Vaidilas vėl nusišypsojo ir pradėjo tauškėti nesustodamas.
- Gal balsą praradai? Kaip pilyje dainuodavai, o dabar iš tavęs beliko tik pikčiurna ragana, su ne visai kokiu stiliuku, - Įžeidinėjo princesę, tėvas. Grifė norėjo mirti, žinojo, kad suknelė ne itin gera, bet ką ji galėjo padaryti jeigu tai buvo užduotis? Nieko. Nebent nueiti greit vėl persirengti. Ar buvo laiko? Nelabai. Ai, persirengsiu vėliau. - Pagalvojo garbanė ir piktu balsu, atsakė karaliui.
- Nieko tu nežinai ir nesupranti, protinguoli. Ko čia išvis atsigrudai? Žmona valgyti negamina? Veiklos trūkumas? Tikriausiai visi šie variantai teisingi, ir ne, Žanos čia nėra, tad gali pavalgyti ir dingti man iš akių.- Atsakė gal kiek per žiauriai, princesė. - O čia, mano geriausia draugė Katerina, tikiuosi proto pas tave bent kažkiek dar liko ir nepasiūlysi jai to pačio, ką siūlei Žanai,- Baigė savo ir atsivertė meniu. Vaidilo veide, pasimatė baisus pyktis, jis sukumščiavo rankas ir trenkė per stalą.
- Aš tau panašus į kvailį? Nebegaliu jau į Italiją važinėti? Neberūpi man ta Žana, tegul gyvena savo gyvenimą kaip nori, atsisakė tokių brangenybių, pati kalta. Be to, labai gražus vardas, Katerina, tikriausiai labai gera draugė. Tik man labai keista, kad išvis turi draugų su savo šlykščiu charakteriu,- Dar stipriau, įžeidinėjo Christiną, karalius. Princesė jau nieko nebeatsakė, o tik pakvietė tą patį Luką, kuris buvo kažkur nuėjęs ir paprašė ko norėjo. - Man kakavos, su daug pieno,- Paprašė ji, o Lukas mandagiai apsimetęs padavėju, nuėjo atnešti kakavos. Ant Vladzės stalelio buvo jau atnešta lėkštė, kurioje buvo dešrelės ir keptos bulvytės.Fu, sasyskos, tikras karalius, ką galiu pasakyti. Šiek tiek patylėjusi, pradėjo šnekėtis su Katherine.
- Kviesk savo abiturientą, kol nenumiriau.- Laikiusi rankas ant kaktos, sumurmėjo Katherinei ir tikėjosi, kad pakvies jį kuo greičiau.
-
Katherine į Christin'os ir nepažįstamojo, kuris dedas jos tėvas nenorėjo kištis į diskusijas, kurios beveik girdėjosi per visą kavinukę, bet ir nebuvo mandagu pertraukti tarp dviejų žmonių dialogo, o ir dar tokio intensyvaus! Žydros akutės tik stebėjo dviejų asmenų pokalbį, kaip jie ant vieno kito burnojo ir akyse atsispindėjo neapykanta vienam kitam, bet tai leido mergaitei suprasti, kad galbūt viduje Christina jaučia tėvišką meilė, kad ir ką bepadarė tas žmogus buvęs jos gyvenime nuo jos pirmų žingsnių ir padėjo atsikelti nuo paauksuotų plytelių.
Žydrų akučių savinkė suvokė, kad tai buvo eilinis šeimyninis barnis, kuris turėtų greitai išsispręsti, bet taip jau nebuvo lengva, kai CHristina Granger buvo bedotiriško ir įkyraus charakterio, o žmogus sėdintis ant kėdės buvo panašus su grife kaip du vandens lašai. Žinoma iš charakterio pusės, kurį spėjo pažvelgti baltaplaukė iš šono.
Su alkūne šiek tiek debtelėjo į ''princesės'' ranką, lyg norėdama sakyti, kad jau atėjo laikas vykti planui, bet ši iškart pradėjo kalbėtis su Silverstone. Gyvačių mylėtoja piktai žvilgetelėjo į rudaplaukę ir monotoniškų balsu tarstelėjo specialiai atsikosėjus:
- Visų pirma aš nesu tavo tarnaitė, kuri vykdo tavo įsakymus, o antra nevaidink baltos nuskriaustos avelės. Tavo Tėvas juoda avis, tavo Motina yra balta, bet Tu esi pilka ir linkusi į juodą spalvą, tai yra į savo tėvą.
Pasakius savo nuomuonę, leido susimąstyti Granger, kol pati ėjo prie abituriento ir kaip mažas vaikas patraukęs už jo rankoves sužnabždėjo:
- Jau laikas. Laikas, kad prigirdytum tą vyriškį. - su pirštų parodė į Karalių, kad abiturientas suprastu, ką reikėtų girdyti. - Šis yra mano paskutinis noras.
Abiturientas įsidėmėjo Katherine's žodžius ir priėjo prie Karaliaus. Jau matėsi, kaip maloniai jie kalbėjosi, o pati trečiakursė priėjo prie bendrakursės ir sukryžiavo rankas ir dešine ranka pastebimai padarė kumštį, kad sudaužtų kumščiais dvi ''draugės'', kaip laimėjimą.
-
Juzefas, Auris, Walgunas ir Erka ėjo Neapolio senamiesčiu. Tiesa, jie iš pradžių lankėsi visai kitur, bet nusigandęs, jog pažeidė burtininkų slaptumo statutą ir kad tuoj kas nors juos sučiups, Juzefas perkėlė oru visą ketveriukę į Neapolį.
Keliaujant oru plikšius jautėsi neramiai, mat jau seniai nebuvo perkėlęs tiek daug žmonių. Vyrukas jautė, kad jo įgūdžiai keliavimui oru ir nešyklių gaminimui darosi vis prastesni. Juk nekūrenama ugnis gęsta, mintyse pagalvojo. Tačiau grįžti į Ministeriją jis tikrai nenorėjo.
Laimei, kelionė pavyko sklandžiai. Tiesa, Juzefas net nežinojo, ar Erka kada nors keliavo oru. Todėl nebuvo tikras, jog merginai nepasidarė bloga. Juolab, kad ir prieš tai, atrodė, jai jau buvo kažkas ne taip. Walgunas su tėčiu yra keliavęs oru daug kartų, bet tai buvo labai seniai.
- Viskas gerai? - paklausė vaikų. - Kaip jaučiatės?
Auriui plikis nesakė nieko, tik tikėjosi, jog jis per daug Levinso neteis už tą neapgalvotą poelgį dėl kerų panaudojimo aikštėje ir šitokį persikėlimą oru.
- Gal einam čia? - ranka pamojo į artimiausią piceriją, kuri stūksojo visai šalia.
-
Taip, tėtis tikrai padarė jiems bėdą. Nors Erkai ir pavyko bent kelis vaikus įtikinti, kad čia nieko magiško, tačiau buvo aišku, kad jei jie ten bus ilgiau atsiras dar daugiau klausimų. Laimei, tėtis sugalvojo juos oru perkelti kitur. taigi jie atsirado Neapolyje. Walgunas nežinojo kodėl tiksliai tėtis juos perkėlė būtent čia. Jis galvojo, kad jie tiesiog atsiras tame pačiame mieste, tačiau jie gerokai nukeliavo.
- Taip, viskas gerai, - pasakė grifas. - Beje, kodėl mus perkėlei būtent čia? - dar paklausė vaikinas. Vis dėlto čia nebuvo tiek daug žmonių, todėl Walgunui čia patiko labiau.
Netrukus tėtis pasiūlė užeiti į kažkokią piceriją.
- Taip, taip! - lyg mažas vaikas nudžiugo grifas. Ką ką, tačiau picas jis mėgo labiau už viską ir jau seniai norėjo paragauti tikrų itališkų picų. Net nesulaukęs kitų atsakymo jis patraukė į picerijos vidų.
-
Auris vilkosi jų būrelio gale. Jam trūko oroo, atrodė, kad uždus. Kūnas reikalavo atsisėsti ir pasėdėti ramiai. Juk viskas gerai, niekur neužstrigai. Tai net neįmanoma. Sakė sau. Ta kvaila ankštų patalpų baimė, kurią sukėlė vaikystės traumos neleido jam keliauti oru. Juk kelionės oru jausmas priminė spaudimą, lyg būtum siaurame vamzdyje. O tai jį taip siaubingai baugino, kad kažkada net nenuėjo laikyti keliavimo oru egzamino. Kažkada Juzefas jį perkėlė oru, bet tada jis buvo toks apsvaigęs nuo alkoholio, kad nebuvo skirtumo. O dabar kelionės oru net nesitikėjo. Atrodė vaikinas išblyškęs labiau nei visada. Bandė apraminti savo greitą kvėpavimą. Jis vis dar nenorėjo, kad Juzefas pamatytų koks yra išties. Juk paauglystėje, kai jį sutiko sudarė apie save tokį nusikaltėlišką įvaizdį ir negalėjo leisti Juzefui pamatyti savų baimių. Jau užteko ir to karto, kai išmestas iš dvaro atėjo pas jį vidury nakties visiškai girtas. Buvo siaubinga tai prisiminti. Gana, suimk save į rankas tuojau pat. Liepė. Bet vis dar reikėjo prisėsti. Kojos atrodė netvirtos. Galop priėjo prie Erkos.
- Ar tau viskas gerai? - Paklausė stengdamasis, kad jo balsas skambėtų normaliai. Pasiūlymas eiti į kavinę patiko. Ten galės atsisėsti ir nurimti.
- Einam. - Tepasakė.
- Erkai reikia vėsios vietos.
-
Jie persikėlė į senamiestį. Negalėjo pasakyti, kad ten bus daug geriau. Visgi tarp pastatų vėjui buvo sunkiau pūsti, todėl atrodė dar karščiau. Ir vilkosi Erka grumdamasi su vėju mintyse. Deja, jis net gavęs įsakymą nesutiko pūsti. O taip gerai būtų... Pagalvojo violetinplaukė. Taip, šiandien buvo išties labai karšta.
Netrukus jie priėjo kažkokią kavinę. O ji teikė vilties. Tokią karštą dieną ten turėjo vėdinti. Tuo labiau Erka jau norėjo pavalgyti. Ką ką, bet va valgyti Erka tikrai mėgo. Ir gal ne tiek valgyti kiek gerai pavalgyti.
- Viskas gerai, - atsakė Auriui. - Bet į kavinę užsukti būtų smagu, - dar nusijuokė. Išties, nors ir buvo karšta, tačiau Erka jautėsi geriau. Matyt svarbiausia buvo, kad nebešoko tuo nenormalaus greitumo žingsneliu.
Erka pasuko į kavinę. Lyg visi sutiko, o jei ir ne jai tai nerūpėjo. Valgyt ji norėjo ir viskas.
-
- Nežinau, - gūžtelėdamas pečiais atsakė Walgunui. - Tiesiog šovė į galvą, - nusišypsojo.
Nuotaika iškart pagerėjo, nes Walgunas labai džiaugėsi dėl picerijos. Picos, kaip ir tėčiui, jam patiko labai.
Tačiau Levinso dėmesį atkreipė Auris. Jis kažkaip keistai atrodė.
- Kas yra? - sunerimęs paklausė draugo.
Po velnių, gal jiems koks virusas, pasakė sau mintyse galvodamas apie Erką ir Aurį. Galbūt jie kažkuo serga ir dabar apkrės mane su Walgunu ir mes visi mirsime?
Netrukus visi keturi jau sėdėjo ant patogių minkštasuolių kavinėje. Juzefas prieš paimdamas meniu užsakė du litrus stalo vandens. Dar nespėjus gerai išstudijuoti valgiaraščio padavė atnešė vandenį.
- Gerkite, - tiesiog paliepė Erkai ir Auriui. - Pasijusite geriau.
Nors gal jiems reikia vaistų, pamanė.
- Ir tu gerk, - pasakė Walgunui. - Ar gerai jautiesi?
Tikiuosi, Walgunas neperkaito galvos...
- Ką valgysite? - dabar jau kaip niekur nieko paklausė toliau vartydamas meniu.
-
- Tai kaip tu profesoriumi dirbi, kad tokių dalykų nežinai? - pajuokavo, tačiau tik paskui susiprato, kad galėjo tėtį įžeisti. O taip jam, tiesą sakant, nutikdavo vos ėmus kalbėti. Greičiau nei geriausias pasaulio gaudytojas apskristų aplink vieną iš lankų. Taip, dėl to Walgunui buvo sunku susirasti draugų, tačiau pradėjus lankyti Hogvartsą situacija po truputį pradėjo taisytis. Visgi po kiekvieno net menko žodelio jis pradėdavo jaustis negerai. Kaip ir dabar.
Jie nuėjo į kavinę. Ir tada Walgunas suprato, kad yra vienas žmogus, kuris vieną dalyką gali padaryti greičiau nei grifas ką nors leptels - tėtis užsakyti vandens. Tiesą sakant, Walgunas net negirdėjo kada tėtis jo užsakė ar kada jis buvo atneštas. Tik pastebėjo stovintį nemažą ąsotį. Gal man blogai su klausa? Pagalvojo jis, tačiau dabar tėčiui nieko nesakė. Žinojo kaip jis jaudinsis, todėl nusprendė apie tai pakalbėti po atostogų.
- kad jau liepi... - pasakė ir greitai įsipylė vandens į stiklinę, o paskui taip pat greitai ją išgėrė ir nusijuokė. Tada įsipylė dar. Bet jau nebegėrė taip, žinoma.
- Picą, - nusišypsojo.
-
Auris sėdėjo ant minkštasuolio kraštelio prie pat jo pradžios. Dabar net sėdėjimas prie sienos atrodė klaikybė. Purtė nuo minties, kad iš vienos pusės sėdės kitas žmogus, o iš kitos bus siena. Tai jam atrodė kaip įkalinimas po šitos trumputėlės kelionėlės oru. Todėl skubiai užsiėmė vietą, iš kurios galėtų bet kada išeiti. Ir dar žmonių galybė. Kavinė buvo triukšminga, prisigrūdusi. Aš uždusiu čia. Pamanė vaikinas.
- Nieko. Viskas gerai. Pažiūrėčiau kaip pats atrodytum po tokio karo šokio. - Šyptelėjo jis. Bet kažin ar šypsena atrodė normali. Kojos degė noru pašokti ir išlėkti į lauko kavinės dalį. Bet visi susitaisė čia ir jis nepasakė, kad norėtų pasėdėti lauke. Ši kavinė turėjo ir staliukų viduje ir lauke.
Ant stalo atkeliavo vanduo ir jis pripylė stiklinę ir pastūmė ją Erkai.
- Išgerk. - Pasakė. Pats laikė rankose valgiaraštį, akys slydo eilutėmis nematydamos maisto pavadinimų.
- Aš ne alkanas. Pasiimsiu ledų. - Taip. Cukrus jam dabar pravers. Galbūt. Na nusiramink. Nusiramink. Juk gali bet kada atsistoti ir išeiti į lauką. Tai kavinė, ne tėvo sandėliukas. Ta kelionė oru jį visiškai pribaigė. Matyt todėl, kad buvo tokia netikėta ir Auris negalėjo tam pasiruošti.
-
Jie įėjo į kavinę. Greitai pasirodė valgiaraštis. Gerai, ne valgiaraštis, o padavėja su juo. O gal padavėjas? Erka gerai nepažiūrėjo, tačiau skirtumo nebuvo. Taip... Pica. Mm. Nuostabu! Pagalvojo violetinplaukė išsišiepusi. Labai norėjo valgyt, o pica buvo tiesiog nuostabus pasirinkimas. Ypač ta tikra itališka.
- Tikiuosi čia tikrai itališkos picos, - pajuokavo Erka ir gavo stiklinę vandens. - Čia nuodai, kad taip siūlot? - nusijuokė ir atsigėrė. - Vanduo kaip vanduo. Jokio itališko skonio.
Greitai Erka išsirinko, todėl laukė kitų.
- Tikiuosi esat normalūs ir pasirinksit picas, - dar nusijuokė. Taip, Erka turėjo pripažinti, kad kavinėje buvo daug žmonių, todėl ne taip gerai kaip tikėjosi. Tačiau bent jau maistas turėjo būti skanus. Bent jau turėjo. Ką nors užmušiu jei bus neskanu. Pagalvojo ir nusijuokė.
-
- Negi manai, kad profesoriai turi viską žinoti? - kilstelėjo savo šviesų antakį plikis.
O tada Walgunas vos neleptelėjo, jog Juzefas liepia gerti vandenį. Kokia širšė jam šiandien įgėlė? Juzefas nebuvo sutikęs geresnio vaiko už savo sūnų. Bent jau su plikšiumi jis visuomet būdavo malonus ir taikus, nors buvusioji yra minėjusi, kad kartais sūnus pasielgia netaktiškai. Bet šituo Levinsas netikėjo. Norėjosi jai atkirsti, jog taip yra dėl to, kad per daug laiko praleidžia su ja.
Vaikas paklusniai gėrė vandenį. Aš sakau, kad jis geras.
- Puiku, o kokią? Tik su sūriu, su sūriu ir kumpiu, su sūriu ir saliamiu? - klausė atžalos vartydamas meniu.
Šnekant Auriui mėlynakis įtariai žiūrėjo į draugelį. Nebuvo panašu, jog jis šitaip jaustųsi tik dėl šokio. Gal tikrai kažkokia karštinė, gal dabar visi mirsime? O gal jie jau apkrėtė Walguną? Ką reikėjo dabar Juzefui daryti. Burtis kerais? Ieškoti medicininės žiobariškos kaukės? Vyrukas nelabai ir galėjo ką nors padaryti apart to, jog viduje panikavo, o išorėje privalėjo išlikti normalus.
Erka jau elgėsi visai įprastai. Neatrodė, kad sirgtų.
- Vandens karštą dieną organizmui reikia, - atsakė merginai ir pats atsigėrė parodydamas, jog tai tikrai ne nuodai. - Picos itališkos, nes esam Italijoje. Žinoma, ar bus skanu, aš nežinau. Nesu anksčiau čia buvęs.
Aš nesu normalus, bet imsiu picą, pagalvojo plikšius mintyse po Erkos pokšto.
- Tikriausiai ragausiu picą su Serrano kumpiu, brie sūriu ir rukola, - dabar jau garsiai tarė.
-
Nors ir buvo daug žmonių, tačiau vien picos kvapas viską atminusavo. Šioje kavinėje kvepėjo tiesiog dieviškai.
- Tai kodėl žinai per daug? - atsakė klausimu į tėčio klausimą ir nusijuokė. Walgunui atrodė, kad tėtis yra labai protingas ir žino tikrai daugiau nei reikėtų profesoriui.
Netrukus kalba vėl ėjo apie picas ir tai privertė net protą pamiršti viską kitą.
- Tik su sūriu. Nereikia per daug prikrauti picos pado. Paskui tas neatlaikys, - juokėsi, bet visgi ne tik dėlto pasirinko picą tik su sūriu. Walgunas ir šiaip mėgo valgyti picas su mažiau ingredientų. Jam taip buvo skaniau. O ir valgyti daug lengviau. Juk kai kurių picų ir nulaikyti neišeina. Ką ką, tačiau mažiau vargti Walgunas kartais irgi mėgo. Tėtis pasakė kokią picą išsirinko. Tiesą sakant, tačiau Walgunas nežinojo kas ta rukola. Bijojo tai pripažinti. Žinojo, jog tai kažkokia žolė. Kažkaip taip skambėjo jos kitas pavadinimas. Tačiau prie kitų žmonių jis bijojo prisipažinti, kad tokių dalykų nežino.
-
Visi kalbėjo apie maistą, o jam net mintis apie tai, kad ką nors teks valgyti kėlė šleikštulį. Auriui dabar reikėjo laisvės, o ne maisto.
Erka ėmė reikštis, o tai rodė, kad jaučiasi kuo puikiausiai. Auris nieko neatsakė, nors kitu atveju irgi būtų ką nors leptelėjęs.
- Einu parūkyt į lauką. Užsakyk man ledų jei ką. - Pasakė Juzefui. O tada greitai atsistojo ir kone prasibrovę pro žmones į lauką.
Rūkyti nei neketino. Tik šiaip ramiai pradėjo sukti ratuką aplink kavinę. Giliai kvėpavo ir vaikščiojo. Kol kaustęs siaubas ir šleikštulys po truputį pradėjo slūgti. Tai truko gal penkias minutes. Kol pasijuto normaliai. Ir dargi baisiausiai alkanas. Dabar jau galėjo ramiai įžengti į pastatą. Ką ir padarė. Grįžo prie jų stalo kur kas geriau nusiteikęs ir įsitaisė ant minkštasuolio.
- Ar jau buvo padavėja? - Paklausė. Tada pasiėmė valgiaraštį ir dabar jau tikrai pradėjo jį skaityti. Maisto kvapas dar labiau sužadino apetitą. Susiradęs kažkokią skaniai atrodančią picą nutarė ją užsisakyti.
- Tai bent įkliuvom. - Nusikvatojo Senkleris.
- Gerai, kad ten tik vaikai užklupo tave su lazdele Juzi. Kaip sakot, ar jie patikėjo ta mūsų istorija? - Turbūt atrodė kaip iš numirusių prisikėlęs. JO elgesys matyt pasirodė gana keistas. Bet Auris neėmė į galvą.
-
Taip, šiandien išties buvo puiki diena. ir nesvarbu, kad jai buvo pasidarę bloga, kad vos neįkliuvo pyplių būriui. Ne, šiandien vis tiek buvo puiku ir maistas turėjo tik prisidėti prie to.
Juzefas pradėjo savo nesąmones, kad karštą dieną vandens organizmui reikia. Jo reikia ne organizmui, o tam, kad tavo protelis dar kažkiek dirbtų. Nors panašu, kad ir taip nedirba, Levinsėli. Pagalvojo, tačiau garsiai šių žodžių pasakyti nespėjo - Levinsas sugalvojo dar vieną nesąmonę. Pasirodo picos tikrai bus itališkos, nes jie Italijoje. Erka pavartė akis. Ne, tokių nesąmonių ji dar nebuvo girdėjusi. O jei ir girdėjau tai neprisimenu. Pagalvojo ir mintyse šmėstelėjo Elliw veidas.
- Jei dabar būtume Anglijoje tikrai negalėtume nusipirkti itališkos picos, nes būtume Anglijoje.
Erka išgirdo, kad Auris ėjo parūkyti į lauką, o tai suerzino. Gerą pavyzdį vaikui rodo. Aš dar dar, bet tas grifas? O jei jis rūko tai ir aš galiu, ar ne? Pagalvojo, o netrukus tas tipelis ir sugrįžo.
- Ei, Auri, o jei tu rūkai tai ir aš galiu, ar ne? - paerzino, tačiau rūkyti tikrai neketino, žinoma. Jau kartą bandė, tačiau buvo pakankamai šlykštu, kad ji prižadėtų sau daugiau to nedaryti. Bet Auružį paerzinti juk reikia!
- Bent mažiausi tikrai patikėjo, o dėl vyresnių man dzin. Kuo mažesnis pyplys tuo labiau nepalieka ramybėje, - atsakė. Taip, matėsi, kad kai kurie dar netikėjo, tačiau mažiausi, kurių Erkai labiausiai ir nemėgo, tikrai buvo patiklūs.
-
Juzefas nusišypsojo Walgunui.
- Gerai yra būti apsišvietusiam, - atsakė.
Bet iš tikrųjų Juzefas šiuo metu buvo apsišvietęs tik apie žiobarus. Kartais toji mergaitė, Gruodė, paklausdavo ko nors apie magiją. Kažko, apie ką Levinsas nei nepagalvojo gyvenime. Ir tada jis net nežinodavo, ką atsakyti.
Erkai pajuokavus apie Angliją, Juzefas nusijuokė. Turėjo pripažinti, kad ši panelė jau kai skelia, tai skelia. Bet kai Erka pradėjo kalbėti apie rūkymą... Vyrukas pažvelgė į savo sūnų, gal net kiek piktai. Jis tikrai nenorėjo, jog Walgunas pabandytų šito brudo. Bet juk jis geras vaikas. Jis nebandys. Niekada.
Auris išėjo į lauką. Paprašė Juzefo užsakyt jam ledų. Plikio širdis stipriai daužėsi, žinoma, veide, kaip visada, jis to neparodė. Nors sunkiai susilaikė nepradėjęs nervingai krutinti kojos. Juk Auris serga. Tai akivaizdu.
Jis grįžo, bet padavėja dar nebuvo spėjusi prieiti. Ir štai, draugelis parėjo visai kitokios nuotaikos. O rūkalų kvapo nesijautė. Turbūt išgėrė kokio nors eliksyro. Bet to eliksyro reikėtų duoti ir Walgunui, ir Erkai, o galiausiai net man. Ką jis sau mano vienas besigydydamas, kalbėjosi su savimi mintyse.
Kai priėjo padavėja, Juzefas užsakė picą su sūriu Walgunui ir jau prieš tai išsirinktą picą sau.
-
- Tiesa, tačiau ne per daug. Žiobarai sako, kad jei per daug žinosi greičiau numirsi. Ar kažkaip panašiai. Juk neapsimoka žinoti dalykus, kurių tau nereikia, ar ne? - pradėjo diskutuoti. Suprato, kad tikrai nusišnekėjo, tačiau koks jam buvo skirtumas? Dabar jis tenorėjo linksmai pabendrauti, o pagalvoti ar kalba normalius dalykus juk galės ir vėliau.
Walgunas klausėsi Erkos priekaištų Senkleriui. Jie kada nors normaliai bendrauja? Dar nė karto to negirdėjau, tačiau juk gyvena kartu. Tai turėjo kaip nors susibendrauti, ar ne? Pagalvojo tamsiaplaukis. Norėjo to paklausti, tačiau nedrįso. Visgi papildomų konfiltų jis nenorėjo, o Hogvartse Walgunas vien dėl klausimų tokių prisidaryti tikrai mokėjo. Tam jis buvo neįtikėtinai gabus.
Po kiek laiko padavėja vis dėlto priėjo. Tėtis jam užsakė picą, todėl Walgunui beliko tylėti. Nieko daugiau jis nenorėjo.
-
- O kam tau sekti šiuo mano pavyzdžiu? Bet jei nori rūkyt prašom į sveikatą. - Rėžė. O ką? Jis negalės jos sukontroliuoti amžinai. Erka jau pilnametė magijos pasaulyje. O pavasarį tokia taps ir žiobariškame. Be to galėjo lažintis, kad tokio atsakymo ji nesitikėjo. Ir kad galimai suveiks atvirkštinė psichologija. Jei jis draus, ji norės. O jeigu ne, tada kažin.
Juzefas regis aptilo. O gal Auriui taip tik pasirodė. Na, bet klausinėti nepuolė.
- Ir kaip tu išvis sumąstei tokią istoriją? - Pasiteiravo Erkos. - Nieko keistesnio nebuvau girdėjęs. - Jei ten būtų vyresni vaikai tikrai nepatikėtų ta pasaka.
Kai pagaliau pasirodė padavėja užsisakė picą. Nežinojo ką išsirinko Erka, todėl nieko nesakė. Užsisakys pati. Pagalvojo. Ledų taip ir nepasiėmė. Dabar jau visai jų nebenorėjo.
Auris įsipylė vandens. Dabar jau galėjo ramiai atsigerti. Reikia kažką daryti su tuo keliavimu oru. Pamanė. Bet tai buvo tik šmėstelėjimas mintyse. Kažko imtis kol kas atrodė per sudėtinga.
-
Po kiek laiko atėjo padavėja ir Erka užsisakė picą bei kolos. Žinoma, ji negalėjo valgyti picos ir nieko negerti.
Erkai vis dėlto nepatiko, kad Auris garsiai reiškiasi, kad eina rūkyti.
- Gerai! Aš mielai, - pasakė ir nusišypsojo. Rūkyti, žinoma, neketino, tačiau negalėjo prarasti progos suerzinti Auružį. Toks jų gyvenimas jau buvo. Tiesa, buvo panašu, kad į rūkymą jam dabar nusišvilpt. O tai kas nenusišvilpt? Pagalvojo.
- O kur man geriausia rūkyti? Tavo namuose? - paklausė ir nusijuokė. O taip, erzinti Aurį tikrai buvo smagu. Labiau patikdavo kai pavykdavo, bet ir dabar jau buvo neblogai.
Auriui paklausus apie šį melą Erka nusijuokė. Ne, ji to nesugalvojo. Tik pasivogė kito idėją.
- Negi tu manai, kad aš tokia kūrybinga? - juokėsi. - Per vieną šventę vaikų namuose buvo spragėsių aparatas. Vyresnieji juos valgėme, o tada užsinorėjo ir mažiausieji. Vienas berniukas taip pamelavo. Mažiai atstojo - gūžtelėjo pečiais ir patylėjo. - Tad man nereikėjo galvoti. Jei Levinsas būtų ne džiovinęs, o daręs ką nors kitką būčiau viską palikus tau, - žvilgtelėjo į Levinsą. - Nesakysiu gi, kad čia lazda, kuria galima burti. O gal galėjau? - dar nusijuokė.
-
- Tikrai žiobarai taip sako? - mąstė Juzefas. Kažką panašaus gal ir girdėjo. - Na, tai jie tada tinginiai, - nusijuokė. - Bet, žinoma, nereikia žinoti visko, - nusišypsojo. - Tikriausiai rūkymas kelia apetitą, kai užsinori picos vietoj ledų, - patraukė per dantį Aurį.
Nors vis dar buvo neramu, ar čia nesiaučia kažkoks tai virusas. Juzefas stebėjo Erkos ir Aurio santykį. Ir vėl pasidžiaugė savo sūnumi. Jeigu Walgunas leistų sau šitaip juokauti su tėčiu, kaži, ar plikis būtų patenkintas. Bet ką reiktų daryti? Bausti? Levinsas tikėjosi, kad jo sūnaus paauglystė nebus sudėtinga.
- Kaži, ar kas nors būtų patikėję, - atsakė apie lazdą, kuria galima burti. - Bet, žinoma, gerai, kad taip nesakei. Privalome saugoti paslaptį.
Taip, pasakė tas, kuris kerėjo prie milijono žiobarų, tarė sau mintyse.
Nereikėjo labai ilgai laukti ir ant stalo atsidūrė keturios garuojančios picos. Levinsas dabar jautėsi išbadėjęs.
- Padažo prie jų nėra, - informavo vaikus. - Prie tikros picos jis nereikalingas, - pasakė kramtydamas. - Nori paragauti maniškės? - pasiūlė Walgūnui savo picos gabaliuką.
-
- O tu turėtum žinoti. Ar ne žiobarotyrą vedi? - nusijuokė grifas. Taip, šiandien buvo išties smagi diena. O dar laukiančios picos...
Walgunas klausėsi kitų pokalbio apie šią teoriją. Jam pačiam ji atrodė keista, tačiau ką pats būtų pasakęs? Kad vaikai nieko nematė ir jiems tiesiog pasivaideno? Vargu ar kas būtų patikėjęs. Vis dėlto Walgunas nebuvo toks kūrybingas. Nors dabar sužinojo, kad tokia nebuvo ir Erka.
- Na, bet kada būtų galima tiesiog visiems ištrinti atmintį, - pasakė ir gūžtelėjo pečiais. Jam ši idėja atrodė pati geriausia. Paprasta ir užtikrinta. Pagalvojo vaikinas.
Galiausiai atnešė picas. Walgunas jau labai norėjo valgyti, o jos buvo tokios gražios, taip skaniai kvepėjo, kad grifui net seilė tyško.
- Kaip nereikia? Jei kažkas jas valgo be padažo dar nereiškia, kad jo nereikia, - pasakė. Žinojo, kad italai picas valgo be padažo, tačiau pats buvo įpratęs kitaip. Visada būna pirmas kartas. Pagalvojo.
- Ne, ačiū - pavėluotai atsakė į klausimą.
-
- Kaip gerai, kad tavo kambaryje yra balkonas. Gali ten traukti dūmą į sveikatą jei jau taip nori. - Toliau nei neketino atkalbinėti. Atkalbinėjimais vis tiek nieko nepaveiktų. Keisčiausia buvo turbūt tai, kad juk išties šį kartą tai ėjo visai ne parūkyti.
- Aha. Labai kelia. - Atsakė Juzefui. Kažkodėl atrodė, jog tas žino, kad visai ne parūkyti Auris išėjo. Aišku, juk net cigarečių kvapas netvyrojo. Taigi nereikėjo būt detektyvu, kad suprastum.
- Na, svarbiausia išsisukome. O žinai Walgunai, keisti atmintį rizikinga. Reikia tikrai žinoti ką darai, kai tuo užsiimi. - Pasakė.
Pagaliau atkeliavo picos.
- Nori paragauti? - Paklausė Erkos. Buvo alkanas kaip vilkas. Ir ketino dabar pasinerti į valgymo malonumą. Bei pamiršti kelionę oru.
-
- O rūkysi kartu su manimi? Vienai neįdomu, - pasakė ir sekundei nutilo. - Tuo labiau net nemoku. Turėsi išmokyti, - gūžtelėjo pečiais ir nusijuokė. Erka išties dar nebuvo rūkiusi. Kiti mokiniai kartais tą darydavo, tačiau Erka nebandė. Kažkaip nenorėjo. Dabar noro irgi nebuvo, tačiau reikėjo paerzinti Aurį. Dėl to buvo pasiryžusi net parūkyti. - Vos grįšim iškart tą padarysim, gerai? - išsiviepė.
Išgirdusi kitų pokalbį nusijuokė ir greit viską paaiškino:
- Juk vaikams nieko nenutiks, jei netyčia ištrinsim ir kokį kitą prisiminą, taip?
O išgirdusi, kad padažo nėra Erka susiraukė. Kaip tai be padažo? Pagalvojo violetinplaukė. Ne, picai tikrai buvo reikalingas padažas.
- Kaip tai nėra? - paklausė ir atsisuko į Aurį. - Padažas yra maistas, juk taip? - paklausė ir atsiduso. - Ak, neištransfigūruosiu, - dar pridėjo ir sekundę patylėjo. - Ech, vis tiek nemokėčiau!
-
- Taigi jeigu per daug žinosiu, greit numirsiu, - juokadamas nusišypsojo sūnui.
Sūnus užsiminė apie atminties ištrynimą. Tai nebuvo paprastas dalykas, tačiau net ir su Auriu jie yra tuo užsiėmę, kai kartu darė visokius darbelius. Levinsas pažiūrėjo į draugelį tokiu keistai linksmu žvilgsniu, kuris bylojo, kad, o, žiūrėk. Dabar mes čia su vaikais, o ką veikdavom anksčiau?
Vaikams, regis, labai jau trūko to padažo. Tačiau jo juk čia tikrai nereikėjo. Picos nebuvo sausos. Tinkamai apšlakstytos alyvuogių aliejumi. Juzefas nusprendė nekreipti dėmesio į tas kalbas ir tiesiog valgė picą.
Erka ir toliau šnekėjo apie rūkymą. Jam tai nepatiko. O jeigu ir Walgunas sugalvos parūkyti? Reikėjo pasakyti ką nors, kas padėtų neužgimti tokiai baisiai minčiai sūnaus galvoje.
- Girdėjau, kad vienas vaikas sugalvojo pabandyti rūkyti ir netyčia apžiojo ne tą cigaretės galą, - pasakė. - Nusidegino burną iš liežuvį. Kiek žinau, buvo kraupu.
-
- Tokia ta gyvenimo filosofija. Žinai, patarčiau laikytis. - juokėsi. Buvo smagu, nors tas ne itin puikus įvykis dar laikėsi galvoje. Ir kelionė oru ne visai patiko. Na, bet buvo svarbiausia, kad visa tai jau praeity.
Kalbos apie rūkymą kiek erzino, tačiau vis tiek buvo geriau nei tylėjimas. Tylos grifas labai nemėgo. Jam labiau patiko šnekėti. Ir taip, tą veiklą jis labai mėgo.
- Uoj... Turėjo skaudėti... - pasakė išgirdęs apie vieną vaiką. Hogvartse tokios istorijos negirdėjo. Taigi arba tai nutiko žiobarų pasaulyje, arba tėtis meluoja. Bet gilintis į tai tamsiaplaukis neketino.
Walgunas valgė ir valgė. Buvo labai skanu, o jis buvo žiauriai alkanas. Po kiek laiko jo lėkštė jau buvo tuščia.
- Mmm... Uoj, kaip buvo skanu! - juokėsi ir atsigėrė vandens. Gal visos picos ir buvo kiek per daug, tačiau jam dabar tai nerūpėjo. Galės rūpintis tada, kai nuo to jau bus bloga.
-
- Gerai, gerai Erkuže. Apie tai galėsim paplepėt namie. - Neišvesi manęs iš kantrybės taip paprastai panelyte. Pagalvojo ir nusišypsojo. Šį kartą tai jai tikrai neišdegs.
- Nereikia čia jokio padažo. Geros itališkos picos yra skanios ir be jo. Ir net jei galėtum net nebandyk transfigūruoti padažo žiobarų restorane. - Ir gerai, kad neįmanoma to padaryti.
Kalbant apie atminties keitimą Juzefo žvilgsnis pasirodė šelmiškas. Auris prisiminė, kad jiems ne kartą reikėjo to imtis. Tada jis visai negalvodavo, kad nėra šio dalyko specialistas. Bet vis tiek lįsdavo kitiems žmonėms į galvą. Koks neatsakingumas. Jam visai tai nepatiko.
- Aišku tai būtų blogai. O jei tau kas iš galvos ištrintų kokį prisiminimą? - Pasakė Erkai.
Paskui valgė. Buvo labai alkanas. O pica puiki. Ir nereikia jokių padažų. Ji ir taip gardi.
Kai picą suvalgė pasijuto kiek mieguistas. Norėjosi arba pamiegoti arba eiti ramiai kur nors pasivaikščioti. Norėjosi pasiteirauti Juzefo ar tik ne jis buvo tas vaikas taip nelemtai apsideginęs su cigarete. Bet nutylėjo tą klausimą.
-
Į tai, kad galės paplepėti namie, Erka neatsakė nieko. Dabar tiesiog mėgavosi picomis, mat jos buvo labai labai skanios! Tačiau Auris nesugebėjo nustoti ginčytis.
- Eikit jūs, vis minit tikras ištališkas picas, joms padažo va nereikia. O šitoms reikia, tai kas čia, dirbtinės itališkos picos?! - nesutiko, tačiau šituo ir nusprendė baigti ginčą, nes šiandien daugiau pyktis nebenorėjo.
Išgirdusi kitus Aurio žodžius, violetinplaukei liko tik pavartyti akis. Mat man kas nors ištrintų kokį atsiminimą. Ojojoj... Visgi, kiek pagalvojusi, kad sugalvotų atsakymą, pasakė:
- O nori, kad kas ištrintų tave iš mano atminties?.. Ir gerai, taip ir padarysim!
Visi pabaigę valgyti ir dar kiek pailsėję prie stalo, susimokėjo ir pakilo eiti. Erka pirma išlėkė nuo šitos kvapų maišalynės, kuri, tiesą sakant, nekvepėjo vien picomis. O į piceriją prigužėjo eilėje laukusių žmonių.