Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magiškų gyvūnų priežiūra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Tristan Cadogan Balandžio 05, 2020, 06:34:18 pm
-
Pora mėnesių pralėkė beveik nepastebimai.
Žiema tai tyčiojosi, puldama žmones žvarbiu drėgnu vėju, tai džiugino leisdama nulipdyti sniego senį.
Šiandien buvo ta, pastaroji diena. Gruodžio vidurys, aplink daug sniego. Saulė kartais pasislepia už debesų, o vėjas vos pastebimai judina medžius, nuklotus baltu patalu.
Tristanas vėl žingsniavo Uždraustojo Miško link. Nors buvo žiema, vaikinas buvo įsitikinęs, kad dabar pats tinkamiausias laikas supažindinti moksleivius su velykiniais gyvūnais. Kodėl? Pavasarį žalumos pilname miške lengvai atrasi baltapūkį gyvūnėlį ir pamoka bus veltui.
- Sveiki, mokiniai. - Pasisveikino su atėjusiais. - Teorijai šiandien skirsiu labai mažai laiko, nes didžiąją dalį pamokos praleisite miške. Kas neturite noro dirbti, galite grįžti į pilį, jūsų čia neverčiu būti. Taigi, kokius žinote velykinius magiškuosius gyvūnus ir ką apie juos žinote?
[Teorija iki balandžio 9 dienos.
Gyvūnus galite išgalvoti, bet nepamirškite įterpti į savo atsakymą paaiškinimo kuo jie susiję su velykomis, kitaip atsakymas bus neteisingas.]
-
Daniela, iš prigimties nepakenčianti šalčio, pusę veido buvo apsimūturiavusi Klastūnyno spalvų šaliku, o pigiais aulinukais arė sniegą - link Uždraustojo miško. "Ar būtų sunku vieną vienutėlę pamoką pravesti kabinete? Bent jau tokiu metų laiku?" - piktai mastė klastuolė, susikišusi rankas į kišenes ir stebėdama pernelyg energingus pirmakursius, tolėliau žaidžiančius sniego gniūžtėmis.
Profesorius stovėjo tamsių medžių paunksmėje ir pradėjo pamoką apie velykinius gyvūnus. Gruodį. Nepatikliai papurčiusi galvą, tamsiaplaukė iškart sumąstė atsakymą, kuris, žinoma, buvo susijęs su žiobariškuoju Velykų simboliu - kiškiu. Sužvarbusi mergina neketino traukti rankos iš kišenės ir jos kelti, todėl skubiai išbėrė savo atsakymą, kol to nepadarė niekas kitas.
- Prancūziški triušeliai. Tai smulkūs balti triušiai, kartais išberti juodų dėmių. Jų ausys bent dvigubai didesnės už kūną. Su Velykomis jie susiję labiausiai dėl to, nes žiobarams triušiai tiesiog asocijuojasi su šia švente. Tačiau iš magiškos pusės jie geba keisti savo kailio tekstūrą ir/arba dėmių išsidėstymą, kad prisitaikytų prie aplinkos. Todėl jie gali priminti margučius.
-
Sniegas. Štai kas pastarosiomis dienomis labiausiai džiugino vienuolikmetę mergaitę ir štai dėl kokios priežasties pastarosiomis dienomis pamatydavai ją su plačia šypsena veide. Atrodo, kad sniegas yra tiesiog paprastas reiškinys, kuris ištinka beveik kiekvieną žiemą, bet ir tokie menki dalykai gali džiuginti. O ypač Cindy, kadangi ji labai mėgo žiemą ir sniegą. Ji ją mėgo taip pat stipriai kaip ir vasarą.
Besigrožėjimas baltomis, lengvesnėmis už pūkelį snaigėmis, kurios lengvai krito ant kito sniego ir sudarydavo dideles sniego krūvas, atvedė švilpukę į pamoką, kurią vedė jos koledžo vadovas, kurį mergaitė puikiai pažinojo. Susiradusi vietą, kurioje puikiai matytų mokytoją, mergaitė nusivalė apsnigusi savo žieminį apsiaustą ir pradėjo klausytis mokytojo, kadangi jis būtent tuo momentu pradējo kalbėti. Išklausiusi Tristan, vidutinio ūgio mergaitė susimąstė. Ji jau žadėjo kalbėti apie prancūziškuosius triušelius, bet apie juos pradėjo kalbėti kita mokinė. Kodėl būtent pasirinkai juos? Negalėjai palikti man? Kvailai pagalvojo mergaitė, nors ir žinojo, kad šių klausimų kita mokinė neišgirs. Jaunesnioji Grant vėlgi susimąstė. Staiga jai į galvą šovė pakalbėti apie vištą, tad ši taip ir padarė, prieš tai pakeldama ranką.
- Magiškasis velykinis gyvūnas, apie kurį norėčiau pakalbėti yra ugningoji višta. Tai višta, kuri yra normalaus dydžio ir būna geltonos, oranžinės arba raudonos spalvos. Turėdama menkos giminystės su drakonais, slibinais, ji menkai spjaudosi ugnimi. Ji yra susijusi su velykomis tuo, kad ji deda kiaušinius, kuriuos burtininkai numargina ir paverčia į margučius. Margučių marginimas taip pat yra būdingas ir žiobarams. - Pabaigė savo neilgą kalbą švilpukė, kaikuriuose vietuose šiek tiek nusikalbėdama ir pasakydama vieną kitą sakinį, kuris buvo visiškai ne į temą...
-
Du atsakymai. Visai gyvūnais nesidomintys paaugliai.
Tokiais momentais dingsta noras profesoriauti. Devyni mėnesiai dar nepraėjo. Mokslų pabaiga toli.
Garbanius pažvelgė į klastuolę ir švilpę. Abiejų atsakymai buvo teisingi, tačiau nei viena nepaminėjo gyvūno, kurį šiandien turės sugauti. Rudos akys žvilgtelėjo į uždraustąjį mišką. Praktikos metas nenumaldomai artėjo. Atsakymų daugiau nebebuvo.
- Panelės Kravitz ir Grant savo koledžams uždirba po du taškus. O dabar pradėsime praktiką. Jūsų užduotis savarankiškai arba poromis surasti miške pasislėpusį velykinį gyvūną. Pagrinde tai bus prancūziškų triušelių tolimi giminaičiai Reinaldo kiškiai, jie dvigubai didesni už žiobariškus kiškius, visus metus būna baltakailiai ir skirtingai nei kiti kiškinių šeimos gyvūnai, neša kiaušinius kaip vištos. Surastus gyvūnus pagaukite ir atneškite į šiuos narvus. - Mostelėjo lazdele ir netrukus prieš moksleivius atsirado narvai.
[Praktika iki balandžio 19 dienos vakaro.
Rašant poromis, iš vieno žmogaus užteks 2 pranešimų po 600 simbolių.
Vienas Reinaldo kiškis sveria apie 6-6,5 kg ir dydžiu prilygsta beveik suaugusiam meino meškėnui.]
-
Žiema. Nosį kutenantis šaltukas Liucijai patiko. Saulės spinduliai, atsispindėję nuo sniego, privertė viską mirguliuoti ir švilpė gailėjosi, kad nepasiėmė akinių nuo saulės. Apsauginiu kremu, kaip visada, buvo sąžiningai išsitepusi - žiemą vaikščioti nudegusiu raudonu veidu būtų buvę mažų mažiausiai keista. Pirštinėtomis rankomis pagriebusi sniego ir suminkiusi jį į tvirtą sniego gniūžtę, mergaitė stovėjo pamokoje.
Apie velykinius gyvūnus žinojo... Nieko. Ji Velykų gyvenime nebuvo šventusi, tad ir visų tų tradicijų bei simbolių nežinojo. Todėl tylėjo. Profesorius atrodė nusivylęs atsakymų gausa, bet ką Liucija galėjo pasakyti, jeigu jai visi tie kiškiai ir vištos buvo naujiena?
Galiausiai atėjo praktinės užduoties metas. Gaudyti gyvūnus ir kišti juos į narvus mergaitei atrodė labai nehumaniška. Kuo tie kiškučiai nusikalto mokytojui? Numetusi nereikalingą sniego gniūžtę ant žemės, baltaplaukė vis tiek patraukė miško link.
-
Pirmakursė tyliai stovėjo pasislėpusi už kitų mokinių atsakinėjančių į klausimus. Pati nusprendė geriau patylėti negu pasirodyti nieko neišmananti pamokoje, kuri buvo įdomi, tačiau visiškai nauja Dorotėjai. Galiausiai mokiniai nustojo šnekėti ir profesorius paskyrė užduotį. Teks eiti į mišką. Nebuvo galima pasakyti, jog ji degė nori klampoti po sniegą gaudant kiškius, tačiau mergaitė visada tikėjo, jog profesoriai žino geriausiai ir užduotys nebūna beprasmės.
Profesorius paminėjo, jog darbą jie gali atlikti poromis, tačiau apsižvalgiusi ji suprato, jog susirasti porą gali būti kiek sunku. Pažįstamų veidų nesimatė, o eiti prisistatinėti naujiems žmonėms atrodė per daug jėgų reikalaujanti užduotis. Galiausiai ji nusprendė nebetampyti laiko ir nusekė kitą pirmakursę į mišką. Laukia velykiniai nuotykiai žiemą.
-
Nors Cristal buvo pamiršusi pirštines, bent jau džiaugėsi, kad buvo pakankamai šiltai apsirengusi. Brisdama per sniegą ji galvojo apie taip kaip stipriai laukia pavasario. Grifei pabodo atsikelti ryte drebant iš šalčio ir vaikščioti apsimūturiavusiai drabužiais sveriančiais daugiau nei ji pati. Pasiilgo ji ir paukščių čiulbėjimo ir iš debesų šydo po truputį lendančios saulės.
Atėjusi prie Uždraustojo miško Cristal stovėjo mokinių grupės pakrašty, kadangi nelabai turėjo nuotaikos šnekėtis su kitais. Pro ausis praleidusi mokinių atsakymus apie velykinius gyvūnus pirmakusė klausėsi profesoriaus dėstomos praktikos užduoties. Išgirdusi, kad reikės keliauti į Uždraustąjį mišką žaliaakė kiek pralinksmėjo.
-
Daniela išdidžiai šyptelėjo, uždirbusi koledžui du taškus, o po to dar ir sužinojusi, kad jos atsakymas giminiavosi su šiandienine tema. Profesorius nedelsė paskiriant užduotį - teko eiti į jos pamėgtą Uždraustąjį mišką ir ieškoti Reinaldo ar Ronaldo kiškių. Iš mokytojo apibūdinimo klastuolė suprato, kad sniego gausa pasižyminčiu metu surasti didelius baltus triušius nelengva. Kažin, ar jie greiti? Neketinu lakstyti paskui kažkokį skeltalūpį tokiu oru.
Kravitz neskubėdama paskui kitus mokinius patraukė link miško, tačiau nujautė, kad keli kiškiai vienoje vietoje nesibūriuos, todėl po kelių metrų atsiskyrė. Klastūnyno globotinė brido per purų sniegą jausdama, kaip šlampa kojų pirštai, ir keikė tokį metų laiką.
Trečiakursė net nepastebėjo, kaip priartėjo prie didžiulio ąžuolo, kur ji skaitydavo magijos istorijos knygas ar ant sausos žievės braižydavo nesąmoningus sakinius (herbologijos mokytojas tikrai nepagirtų). Daniela įtempė akis ir pradėjo stebėti akis rėžiantį baltą sniegą.
-
Miške sniegas siekė Liucijos kelius, tad klampoti per jį buvo beveik kaip kokia treniruotė. Ant medžių šakelių nugulęs sniegas bei jį ant galvos mergaitei mėtantys žiemojantys paukščiai, pagyvino įprastai šiurpią vietą. Kiškiai balti, sniegas baltas, kaip man jį rasti? Dėl visa ko išsitraukusi lazdelę, švilpė stengėsi judėti lėtai, kad neišgąsdintų savo ieškomo padaro. Puri balta danga garsiai traškėjo po Liucijos kojomis, o aplink medžiuose tupintys paukšteliai garsiai čiulbavo. Galbūt Fortūna šiandien švilpei šypsojosi ar padėjo kokie protėviai, bet ilgas, nors ir baltas, kiškio ausytes mergaitė pastebėjo iš tolo.
-Petrificus Totalus,-sumurmėjo baltaplaukė, ore lazdele brėždama figūrą. Kerai nepataikė į kiškį ir šį pabaidė. Pasikėlusi uniformos skvernus, Liucija pasileido bėgti paskui jį.
-
Magiškų gyvūnų priežiūros profesoriui paskelbus, kad mergaitė gauna 2 taškus už atsakymą į teorinį klausimą, Cindy tikrai labai apsidžiaugė ir tai buvo galima matyti iš praplatėjusios šypsenos švilpukės veide. Ištiesų, pasakius savo atsakymą į klausimą vienuolikmetė mergaitė ir tikėjosi, kad gaus du taškus, kadangi manė, kad jos atsakymas buvo pakankamai tikslus ir teisingas. Neužilgo, nepraējus nei vienai minutei, Tristan paskelbė ir pamokos praktinę dalį. Išgirdusi ją oranžinių plaukų savininkė labai norėjo susirasti "porą" su kuria ieškotų ir bandytų pagauti kiškutį kartu. Apsižvalgiusi ši pastebėjo ryškius, violetinės spalvos plaukus ir iškart suprato kas jų savininkas. Nusišypsojusi vienuolikmetė prižygiavo prie Ryan ir pirštuku bakstelėjo jam į petį, nenorėdama jo labai išgasdinti.
- Labas, Ryan. Girdėjau, kad pamokos praktinę dalį galima atlikti ir poromis. Ką manai jeigu bandytumėme surasti ir pagauti kiškutį kartu? Žinoma jeigu dar neturi poros ir jeigu nori. - Linksmu balseliu prakalbo Cindy ir laukė švilpynės nario atsakymo. Ji tikėjosi, kad Ryan sutiks, kadangi mergaitė nelabai norėjo atlikti praktiką su kažkuo, ko nepažįsta arba atlikti ją viena, o taip pat Ryan jai patiko kaip draugas, žmogus ir asmenybė. Su juo jai visad būdavo linksma...
-
Kaip kokia močiutė iš senųjų filmukų, Liucija, pasikėlusi uniformos kraštus, striksėjo paskui kiškį. Viens, du, viens, du. Garsiai šnopšdama, švilpė vaikėsi ilgaausį, kol pailso. Iš burnos virto garų kamuoliai ir net matėsi, kaip nuo drėgnos, prakaituotos odos garuoja šiluma. Ot rupūžė, lengvai nepagausi. Pritūpusi už krūmo taip, kad matėsi tik jos balti, su sniegu susiliejantys, plaukai, mergaitė stebėjo savo ilgaausį taikinį. Prisimindama ilgai praktikuotą šmaukšt ir pliaukšt judesį, Liucija atsargiai nukreipė lazdelę į kiškį ir tarė:
-Wingardium Leviosa.
Baltapūkis, nesuprasdamas, kas vyksta, pamažu kilo į orą. Pavyko! Šypsodamasi, mergaitė priėjo prie gyvūnėlio ir atsargiai paėmė į rankas, nutraukdama kerus.
Kelią atgal rasti buvo nesudėtinga - Liucija nenuėjo toli nuo savo pradinės vietos. Rankose laikydama kažkaip nenatūraliai ramų triušį, švilpė priėjo prie profesoriaus ir tiesiai šviesiai paklausė:
-Ką su jais darysit?
Kiškučio ji nenorėjo atiduoti tol, kol neįsitikins, kad jis nebus skriaudžiamas. O ir vardą jau sugalvojo - Abas.
-
Miške buvo neįtikėtinai šviesu. Baltas ir purus sniegas beveik akino, o kiek išgirdo iš profesoriaus aiškinimo šie gyvūnai tokiu metų laiku būna visiškai balti. Varnanagė vos susilaikė nepuolusi į neviltį. Miškas didžiulis, o kerų galinčių padėti jai susekti tokį specifinį gyvūnėlį ji dar nemokėjo. Kurį laiką ji tiesiog klampojo kur akys veda, tačiau galiausiai prisiminė tėčio dažnai kartotą frazę - "Dirbk sumaniai, o ne sunkiai"- ir nesusilaikė nešyptelėjusi pati sau. Juk triušiai, ar magiški, ar ne, yra baikštūs. Taigi Dorotėja pasielgė taip, kaip nesitikėjo, jog kada nors teks elgtis. Ji ėmė bėgti giliau į mišką, spardyti sniegą ir suktis ratu. Kai jau buvo gan toli nuo starto dar pridėjo klykavimą ir garsų dainavimą. Iš tiesų net pati nepastebėjo kaip jai palengvėjo. Būtent tokios pamokos jai ir reikėjo. Galiausiai po dešimties minučių šokinėjimo ir rėkavimo šaltame ore, kai atrodė tuoj tuoj ir mergina pasigaus kokį plaučių uždegimą, akies krašteliu ji pastebėjo judesį. Prie pat medžio sujudėjo uodegytė. Reinaldo kiškis! Pats tikriausias! Kiek galėdama tyliau ir ramiau ji ėmė žingsniuoti link balto padarėlio iš jo nugaros. Galiausiai kai atsidūrė už pusės metro ir suprato, jog arčiau prieiti nepavyks, rudaplaukė vienu staigiu žingsniu liuoktelėjo ant gyvūno, čiupo ji abiem rankomis ir laikė visomis jėgomis. Iš ties jis buvo lengvesnis ir mažesnis negu ji tikėjosi. Galiausiai su savo laimikiu ji patraukė atgal į pamoką. Varnės skruostai buvo įraudę, o veidą puošė pasididžiavimas savimi. Be didelių nuotykių ji pristatė pamokos laimikį profesoriui.
-
Danielos galūnės stiro, plaukai pamažu bangavosi, o kojų pirštai visiškai nušalo. Mergina nenorėjo per daug judėti ir nubaidyti kiškį, tačiau po keliolikos minučių ji suprato veltui prastovėjusi tarp tų pačių medžių. Susinervinusi klastuolė jau sukosi atgal, kur girdėjo čežantį sniegą ir pavienius burtažodžius iš kitų mokinių, tačiau jos akis patraukė itin keista sniego gūbrio forma - ji beveik priminė... ausį?
Trečiakursė akimirką pamiršo kvėpuoti, mat po nesėkmingo stovėjimo geliančiame šaltyje ji nenorėjo nubaidyti to prakeikto gyvūno. Kol Dani nenuleisdama žvilgsnio nuo keistosios figūros ranka naršė apsiausto klostes ir ieškojo lazdelės, ji juto, kaip akyse kontūrai pradėjo lietis, didžiulis kiekis baltos šviesos tiesiog akino. O ir sužvarbę pirštai neskubėjo suimti burtų lazdelės; klastuolė beveik nejuto jos savo delne dėl nušalusios odos.
Kravitz suspaudė lazdelę taip, kad ši net įsirėžė į nejautrią odą, ir ištiesusi ranką, šūktelėjo:
- Sustink!
-
Vaikinas miegojo tik tris valandas. Jis labai ilgai žiūrėjo tuos nuostabius žiobariškus serialus. Ryte jis net nesugebėjo išlipti iš lovos. O pamokos teorijos metu jis miegojo. Sapnavo jis labai įdomų sapną apie kiškučius, morkytes, margučius ir šokoladą. Vaikiną prabudino tik penktą kartą skambinantis jo žadintuvas. Jis žaibo greičiu apsirengė ir nuskubėjo į pamoką, kuri šį kartą vyko prie uždraustojo miško. Jis spėjo iki praktikos ir išgirdo mokytoją pasakojantį apie tai ką vaikai darys. Greitai jis išgirdo sniego girgždėsį, o tai reiškė, kad kažkas ateina prie jo. Greitai jis išgirdo Cindy balsą.
- Labas. Taip, girdėjau. Praktiką galime daryti kartu. Man būtų malonu, - pasakė vaikinas nusišypsodamas. Jis nuėjo ir paėmė narvelį į kurį reikėjo sugauti kiškutį. Tada grįžo prie mergaitės.
- Taigi eime gaudyti kiškučio, - tarė berniukas vėl nusišypsodamas ir įeidamas į uždraustąjį mišką tikėdamasis, kad mergaitė eina paskui jį.
-
Danielai pamokos apie gyvūnus patiko, todėl net išgirdusi jog teks eiti į ne itin mėgstamą uždraustąjį mišką, nenusiminė. Kiškio į narvą kišti tikrai neketino, bet jei pavyktų pagauti ir paglostyti gražuolį baltapūkį... Žinoma, profesorius galėjo būti konkretesnis ir paaiškinti kas bus daroma su sugautais gyvūnais. Grifė dar būdama vaikas protestavo prieš gyvūnus laikomus narvuose. Mergina nestokojo empatijos, todėl puikiai įsivaizdavo kaip narvo sienos veikia gyvūnus. Danielai labiausiai patikdavo būti lauke, bet kokia uždara patalpa jai atrodydavo kaip kalėjimas. Įdomu, jei profesorių uždarytume į narvą, gal tada nebesiūlytų narvų kiškiams...
Nepaisant minčių dėl laisvės suvaržymo, Daniela džiaugėsi galimybe pajudėti ir pabūti gryname ore. Žinoma, logiškai mąstant kaip kitaip mokiniams parodyti gyvūnus? Narvai, kad ir ne pati geriausia priemonė, bet jei tik nereikia mokytis teorijos, Daniela susitaikys su faktu, kad greičiausiai atsiras mokinių, panorusių užsidirbti taškų...
Gausus sniego kiekis ir lengvas šaltukas raudonplaukei garbanei nė kiek netrukdė, ji pasileido bėgte miško link.
-
Luka nekentė žiemų, kurios susidėjo iš tiesiog šlapdribos, pelkių ir vėjo. Todėl dabar, išėjusi iš pilies sienų ir paslydusi ant ledo jos dažnai surauktą veidą iškreipė šypsena.
Paskutines savo dienas namuose mergaitė tik ir tegalėjo svajoti apie pasivaikščiojimą palei Uždraustojo miško ribą, todėl magiškų gyvūnų priežiūros pamokos mergaitė laukė ypatingai. Bandydama susilaikyti nuo kritimo į sniegą ir pasinerimo į pusnis, pirmakursė stengėsi susikoncentruoti ties mokytojo žodžiais. Laikydamasi mokinių grupelės krašte ir stengdamasi nekristi kitiems į akis, Luka atidžiai stebėjo kiekvieną Uždraustojo miško medžių ar krūmų krustelėjimą. Jai pasirodžius, kad pamatė greitai iš niekur išdygusias baltas, ilgas ausis Luka lėtai pasitraukė į šalį. Apsiausto kišenėje sugriebusi savo varganą, 8 colių ilgio lazdelę mergaitė slinko medžių link. Įsitikinusi, kad baltosios ausys jai nepasivaideno, ji ramiai, nedarydama staigių judesių nusitaikė į savo grobį. Padarėliui nespėjus net atsisukti mergaitė staigia suklykė:
-Sustink!
Baltas, paprastas triušiukas, kuris mergaitės akyse pasirodė tikrasis, kiaušinius ir saldainius vaikams nešantis Velykų kiškis, sustingęs griuvo ant šono.
[Burtažodžiai rašomi paryškintu šriftu.]
-
Mergaitė gan nekantriai ir ilgokai laukė Ryan atsakymo, bet sulaukusi jo labai apsidžiaugė. Iš tiesų ji labai norėjo šios pamokos praktiką vykdyti su Ryan, kadangi jis jau spėjo tapti Cindy draugu ir su juo vienuolikametei būdavo ištiesų linksma. Ji žinojo, kad švilpukai ras bendrą kalbą, bendrai susitars ir sugaus tą padykusį kiškutį.
- Eime. - Patenkinta tarė oranžinių, banguotų plaukų savininkė kai Ryan pačiupo vieną iš narvelių ir pradėjo eiti į uždraustojo miško gilumas. Vidutinio ūgio mergaitė greitu žingsniu pasivijo draugą, žingsniavo jam iš kairės ir atsisukusi į jį mielai šyptelėjo.
- Pasiruošęs? - Paklausė pirmakursė medžiaginė plaukų gumyte susirišdama plaukus į žemą "arklio uodegą", kad plaukai nemaišytų gaudant zuikutį.
- Žiūrėk, štai ir Reingaldo kiškis! - Patenkinta sušuko Cindy ir norėjo greit išsitraukti lazdelę, bet ji iškrito iš rankų ir gyvūnėlis buvo perdaug greitas bei spėjo pabėgti.
- Oj, atleisk. - Tarė kiek nepatenkinta savo nerangumu vienuolikametė. Jeigu ne jos nerangumas, mokiniai turbūt būtų jau pagavę baltapūkį gyvūną. Švilpynės koledžo narė pasilenkė ir paėmē savo nukritusią lazdelę, bet nebesidėjo jos į kišenę, o tvirtai laikė rankoje.. Ji su savo draugu pradėjo žingsniuoti toliau, kiek giliau į uždraustąjį mišką. Jos akys greit užmatė dar kelis šio miško gyventojus. Turbūt tai buvo mama su savo mažyliu vaikučiu, kadangi jie visur vaikščiojo kartu ir mažylis kiškutis buvo prigludęs prie didesniojo.
- Wingardium Leviosa. - Šįkart jau nesusimaudama išaukė burtažodį pirmakursė ir pakėlė du pasimetusius gyvunėlius į orą, kadangi šeimos ši nenorėjo atskirti.
- Ryan, daryk narvelį. - Kreipėsi į savo violetinios spalvos plaukų draugą mergaitė visdar laikydama velykinius gyvūnus ore...
-
Visi mokiniai, kaip ir reikėjo tikėtis, darbavosi. Matyt niekam nekilo noras kvailioti, kai profesorius priverčia ateiti tokį atstumą ir dar nieko neveikiant sušalti. Tristanas įdėmiai stebėjo mišką. Buvo pasiruošęs padėti nerangiam pirmakursiui arba kokiai nors trečiakursei, kuri neaišku kaip atitemps kiškį. Vis tik, buvo tikrai sėkmingų mokinių ir Kadoganas patenkintas pasižiūrėjo kaip jo auklėtinė atitempė tą gyvūnėlį. Tiesa, Liucija nustebino jį savo klausimu. Porą minučių juodaplaukis svarstė ar sakyti jai tiesą, bet galų gale nusprendė, kad reiktų.
- Šie kiškiai čia atvyko žiemos pradžioje, sakykim pailsėti, - nebuvo įsitikinęs, kad tokiai jaunai burtininkei dar galima pasakoti vyresniems skirtus dalykus, - reikiamas laikotarpis praėjo ir jie turėtų grįžti į savo natūralią ekosistemą, esančią Himalajuose. Jeigu jie liks čia ilgiau, juos vėliau bus sunku grąžinti į gimtinę. - Nusišypsojo atverdamas vieną iš narvų.
-
Danielos kerai šovė į matytą ausį. Akimirką ji pagalvojo, kad arba prašovė ir išbaidė gyvūną, arba sustingdymo kerais patakė į krūmą. Tačiau kai ta keistoji forma nusviro atgal ir dusliai dunkstelėjo į sniego paklotę, sušalusi trečiakursė vos susilaikė nesuplojus rankomis. Galbūt tai buvo vienintelis visos pamokos pliusas - pataikymas į triušį iš pirmo karto, nesvarbu, kad jo laukė gerą pusvalandį.
Klastuolė nubrido prie gyvūnėlio, kurį iš pradžių buvo nelengva pastebėti. O tai buvo nemažas kiškis - matyt, kad sunkus. Ne pirmą sykį pradėjusi bambėti, kodėl, po velnių, nepasiėmė pirštinių, Dani sukišo delnus į purų triušio kailį, aplipusį sniego gabalais. Pirštai pradėjo degti, ir Kravitz sugrįžo vaizdiniai iš ilgo kelio link laukiančio profesoriaus. Prispaudus šį gigantišką padarą prie krūtinės, mergina sudejavo: sniegas pradėjo tirpti ant jos ir tekėti link alkūnės.
Klampodama atgal, Daniela turėjo pripažinti, kad šis triušis tikrai minkštas. Gniaužymas švelnių gyvūno garbanų veikė kaip terapija prarandant pėdų pojūtį.
Pagaliau Dani akys užkliuvo už eilės narvų ir įvairaus amžiaus mokinių, besimalančių su triušiais ant rankų. Sukaupusi paskutines jėgas, mergaitė prisikasė prie profesoriaus ir pradarė narvo groteles. Ji išgirdo mokytoją Cadogan aiškinantį mokinei, kad triušiams narvai reikalingi grįžimui į Himalajus. Na, aš tai tikrai neketinau iškart jų paleisti į mišką po tokio vargo. Klastūnyno globotinė švelniai įkėlė gyvūnėlį ir, uždariusi groteles, atbūrė sustingusį draugužį. Jis kaip mat atgijo ir pradėjo traukyti rausvą nosytę, melsvos akys lakstė į visas puses. Daniela įkišo vieną ranką prie jo ir pradėjo glostyti švelnutėles ausis. Mergina pajuto, kaip atsileidžia širdis.
- Žinai, aš vis tiek neatleidžiu už šlapius batus.
-
Cindy ir Ryan jau buvo spėję tapti draugais. Matyt jie draugais tapo greitai, nes abu yra iš Švilpynės koledžo bei turi bendrų temų pokalbiams.
- Taigi kaip sekasi kitos pamokos? - paklausė vaikinas norėdamas, kad nebūtų nejaukios tylos. Vaikinas pastvarkė savo violetinės spalvos plaukus.Galbūt reikia keisti plaukų spalvą? pamanė vaikinas.
- Aš gimiau pasiruošęs, - tarė vaikinas nusišypsodamas. Jam patiko gyvūnai. Pats jų turėjo ne vieną ir jie dabar ramiausiai sėdėjo apleistame Hogvartso kampelyje kur niekas nesilanko. Staiga mergaitė sušuko, kadangi pamatė kiškutį. Vaikinas pasiruošė ir staigiai atidarė narvelį, bet mergaitei traukiant lazdelę ji nukrito ant žemės ir kiškutis išsigandęs pabėgo. Vaikinas atsidūso, bet šypsena nuo jo veido nedingo.
- Viskas gerai, Cindy, - tarė berniukas toliau neprarasdamas šypsenos. Jam patiko gaudyti kiškučius ir tai atrodė iš tiesų įdomi praktika. Vaikinukas pamatė, kad mergaitė nebeįsidėjo lazdelės į kišenę. Vaikinukas ramiai žingsniavo toliau. Miškas buvo labai gražus ir vaikinukas greitai pamatė mielus susiglaudusius kiškučius. Cindy iš karto pasakė burtą ir pakėlė abu kiškučius į orą. Vaikinas išgirdęs mergaitės pasakymą atidaryti narvelį vaikinas iš karto atidarė narvelio dureles. Kiškučiai greitai atsirado jame.
- Mums pavyko, - sušuko berniukas uždarydamas narvelio duris ir paglosto kiškučius per narvelį.
-
- Kitos pamokos man sekasi tikrai pakankamai gerai. Esu patenkinta rezultatais. O kaip tau? - Atsakė į klausimą Cindy, taip pat tą patį klausimą užduodama violetinių plaukų savininkui. Mergaitė atsargiai, nesužeizdama mažųjų draugų, burtų pagalba įdėjo mielus, gražius, baltapūkius velykinius gyvunėlius į narvelį ir nusišypsojo kai Ryan uždarė narvelį ir jų užduotis pavyko, buvo įvygdyta.
- Taip, mums pavyko! Mes įvygdėme užduotį! - Laimingu balseliu tarė švilpynės koledžo narė ir sumušė delniukas su draugu. Ji buvo laiminga, kad jiems užduotį atlikti sekėsi tikrai neprastai. Pirmakursė pasilenkė prie narvelio ir vienu piršteliu pakasinėjo mažojo reinaldo kiškio užausį, kas rodos, kad mažajam draugui tikrai patiko.
- Jie tokie mieli ir gražūs. - Numykė Grant ir atsitiesė bei pažvelgė į draugą linksmai nusišypsodama. Ji kartu su savo draugu, kuris taip pat buvo švilpis ir rankoje nešėsi narvelį su sugautais gyvūnais, grįžo prie mokytojaus ir parodė jam sugautus žvėrelius, o tada padėjo narvelį ant jau menkai pradėjusios žaliuoti žolės.
- Buvo tikrai smagu su tavim dirbti, bet dabar jau turiu eiti. Iki kito susitikimo, Ryan! - Tarė vienuolikametė švilpukė draugui, jį draugiškai apkabindama ir pamojavusi rankyte nužingsniavo savais keliais.
-
Morisas žingsniavo į Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Šioji pamoka buvo vienintelė kurios jis stengėsi nepraleisti ir į kurią visada rasdavo noro nueiti. Lauke termometro stulpelis buvo nukritęs žemiau nulio, tad išėjęs iš šiltų patalpų, kad ir pavasariniais drabužiais galėjai tai pajausti, sniego buvo visur, tad karts nuo karto nemažas kąsnis dribdavo žemyn nuo apsunkintos šakos, tad kiekvienas nelaimėlis ką tik buvęs po ja būdavo padengtas nedideliu sniego sluoksniu. Priėjęs pamokos vietą atsisėdo ant sniego, nes vienaip ar kitaip vėliau būtų pabodę stovėti ir būtų sėdėsis. Velykiniai gyvūnai žiemos viduryje? Visa šita teorija buvo labai keista, kalbėti apie velykinius gyvūnus žiemos viduryje greičiausiu atveju galėjo kalbėti vaikai iki aštuonerių metų na gal kiek vyresni dar, bet tokį klausimą išgirsti iš profesoriaus buvo kiek keistoka, tad beliko klausytis kitų atsakymų, na, o po to dar kokios nors informacijos iš profesoriaus jeigu teiksis ką pasakyti papildomai. Išklausęs atsakymus ir profesoriaus pastabas ir papildomą informaciją atsistojo ir ėmė dairytis pažįstamos galvos kuri galų gale šmėkštelėjo tarp kitų, tad pasiėmęs narvą priėjo prie jos ir kaip visada paklausė to pačio klausimo kuris būdavo papildomas žodžiais pagal pamokos temą:
-Nori bandyti sugauti tuos triušius kartu?
-
Karen žingsniavo į Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Nors tinginys ir vertė ją gulėti lovoje ir nieko neveikti, bet galų gale ji jį įveikė ir prisivertė išeiti į pamokas. Žingsniuojant koridoriais kurie buvo įstiklinti ir turėjo langus buvo galima pamatyti ši žiema apdovanojo juos sniegu, tad dabar net einant tamsiausią naktį buvo sunku pasiklysti, na nebent tu keliauji kokiais nors plačiais tuneliais be šviesos šaltinio. Priėjusi vietą kur turėjo vykti pamoka pasisveikino su profesoriumi ir atsistojo greta kitų sėdinčių ar stovinčių mokinių. Nors mergina pirštines dažniausiai naudodavo tokiu laikotarpiu tik imdama sniegą, bet šįkart lauke buvo kiek šaltoka, tad teko užsidėti dabar, kad stovėdama ir laukdama kol baigsis teorinė ir prasidės praktinė dalis nenušaltų rankos. Prasidėjus pamokai klastuolė kiek nustebo, kad klausimas kuris buvo užduotas yra susijęs su Velykomis nors dažniausiai tokiomis temomis buvo kalbama mėnesis ar kiek mažiau prieš Velykas. Kadangi Karen nieko nežinojo apie velykinius gyvūnus ji tiesiog stovėjo, bandė sušildyti rankas, kad po kurio laiko dar galėtų normaliai sulenkti pirštus ir klausėsi kitų mokinių atsakymų.
Kai jau taškai buvo padalinti ir profesorius dėstė ką reikės daryti praktikos metu mergina gaudė kiekvieną žodį, kad po to nereikėtų klausinėti ką reikės daryti. Atsiradus narvams ir Tristanui baigus kalbėti klastuolė pasiėmė vieną ir ėmė dairytis kažko su kuo galėtų dirbti, nes vienai klaidžioti miške ir ieškoti to triušio būtų buvę neįdomu. Jai taip bestovint ir besidairant priėjo tas pats septintakursis su kuriuo tekdavo dirbti vos ne per visas pamokas per kurias tekdavo dirbti poromis.
-Gerai, galim dirbti kartu.
-
Gavęs teigiamą atsakymą Morisas patraukė į mišką kur turėjo slapstytis velykiniai triušiai. Kadangi bent kiek turėjo patirties su žiobariškais triušiais didžioji jų dalis buvo baikštūs ir vos tik pajutę, kad kažkas artinasi prie jų bėgdavo šalin vaikinas pamanė, kad geriausia būtų eiti kiek galima tolyn į mišką ir tiesiog atsisėdus laukti kol jie priartės prie jų, o tuomet sugavus įdėti į narvą. Paėjėjęs keletą minučių išsirinko vietą kurią supo krūmai ir medžiai. Pasidėjęs ir atidaręs narvą vietomis šiek tiek atkapstė sniegą ir priskynė žolės kuokštelių, o tuomet dar nuo atsitiktinio medžio nulupęs žievės gabalėlį grįžo prie narvo ir viską sudėjo į jį, o tuomet atsisėdęs kitoje jo pusėje ėmė laukti kol pasirodys koks nors triušis, kad ir pats paprasčiausias, nes poto anksčiau ar vėliau jų pasirodydavo daugiau. Kadangi prie tokio laukimo buvo pratęs jam tai nebuvo sunku, bet nemanė, kad tai yra lengva daryti Karen, visvien sėdėti tyliai, beveik nejudant tikrai nebuvo labai lengva.
-Jeigu nori gali eit paieškot triušių, o tuomet bandyt juos čia atvyt.
Visas laukimas tęsėsi toliau, o per jį klastuolis galėjo apgalvoti įvairiausius dalykus kurių vėliau net neprisimindavo. Taip belaukiant vaikinas pagalvojo, kad būtų geriau sėdėti kur nors labiau šone, kad būtų lengviau sugauti triušius ant jų užmetus apsiaustą, tad persikėlė kiek labiau į šoną ir nusirengęs apsiaustą dabar stovėjo atsirėmęs į medį ir šiek tiek šaldamas laukė kol jie pasirodys. Ir štai pagaliau pasirodė kažkas panašaus į baltą sniego luitą kuris iš lėto šokliavo judviejų link, o iš paskos kiek mažesnis sniego gabalėlis. Jiems prišokavus į sniegu padengtos pievelės vidurį Morisas dar kiek palaukė ir išskėtęs apsiaustą krito ant jų. Nors jie ir buvo bepabėgą, bet šiaip ne taip sugavęs juos ant trijų pusių uždėjo sniego nors tai tikriausiai ir neturėjo padėti labai sulaikant juos, tad praradęs neuždengtą pusę griebė didesnejį velykinį triušį kuris buvo palyginus sunkus ir kiek per ilgas, kad būtų taip paprasta nešti, bet nunešęs jį įdėjo narvą, o tuomet grįžęs paimė kelių mėnesių triušiuką bei savo apsiaustą ir nunešęs įdėjo į Karen narvą.
-Na galim keliauti.
Paėmęs už narvo šonų pakėlė jį nuo žemės ir pradėjo nešti iki vietos kur prasidėjo ir turėjo baigtis pamoka. Išlindęs iš miško palei jo pakraštį grįžo prie profesoriaus įteikė šiam narvą, o tuomet ėmė vaikščioti aplink narvus apžiūrinėdamas kiekvieną triušį atskirai, jį paglostydamas, pasikalbėdamas, o kai bent jau jam atrodė visi narvai buvo vienoje vietoje juos vėl apėjo po vieną šiek tiek praverdamas visus, kad jie vėl galėtų grįžti į laisvę, na, o mažeznius iškeldavo iš narvelio ir paleisdavo į mišką.
-
Morisui pradėjus judėti miško pusėn Karen nusekė paskui, nes nelabai žinojo ką dar būtų galima daryti ir vis vien jis tikriausiai žino daug daugiau negu pirmakursiai esantys šioje pamokoje sudėjus. Jie mišku kaip atrodė merginai keliavo kažkur apie minutę nors tai galėjo būti ir kiek ilgesnis laiko tarpas. Vaikinui pasistačius narvą ir ėmus kasti sniege duobutes mergina stengėsi suprasti ką jis čia po perkūnais daro, bet pamačiusi, kad iš tų duobelių išrautas žolytes deda į narvą nusprendė sekti jo žingsniais. Prirovusi kuokštelį žolės ir nunešusi jį bei padėjusi į narvą pastebėjo, kad tenai dar puikuojasi ir žievės gabalėlis, tad nuėjusi prie artimiausio medžio nuplėšė žievės ir nunešusi taipogi įdėjo į narvo vidų, o tuomet atsitūpusi už jo kaip darė vaikinas, tik skyrėsi tai, kad ji tupėjo virš, o jis sėdėjo ant sniego. Visas tas laukimas buvo per daug nuobodus, todėl klastuolė tikėjosi, kad gaus kokią užduotį kuri reikalaus kokių nors pastangų, o ne per kurią reikia sėdėti ar tupėti ir laukti kol kažkas pasirodys, bet ji visu tuo abejojo, tad labai nustebo kai išgirdo, kad jai yra siūloma eiti paieškoti triušių kuriuos ji galėtų bandyti čia atvaryti. Išgirdusi pasiūlymą kurio laukė ji buvo trumpam šoke, bet nors ir gavo ko norėjo nesijudino iš vietos ir laukė kol velykiniai triušiai pasirodys čia patys. Karen stebėjo kaip Morisas nusirengęs apsiaustą dabar stovi atsirėmęs į medį ir tikriausiai laukė to paties ko laukė prieš tai. Dar po kelių minučių nors merginai atrodė, kad praėjo dešimtys jų pasirodė triušiai iš pradžių juos buvo sunku pastebėti, bet jų judėjimas išdavė jų buvimo vietą, jie buvo dviese mažesnis tikriausiai jauniklis ir žymiai didesnis tikriausiai mama ar tėtis kurie. Jiedu iš lėto liuoksėjo link narvų kai staiga ant jų atsirado apsiaustas ir jie dabar klaidžiojo tamsoje bandydami ištrūkti. Klastuolė vėl atsidūrė šoke, tad labai nustebo, kad kai ji pabudo iš jo mažas triušiukas jau buvo jos narve. Tai nustebino ją, nes Karen nesitikėjo, kad viskas jai bus patiekta kaip ant lėkštutės, tad pasiėmusi narvelį į dvi rankas dar kartą nusekė paskui Morisą į tą vietą kur ir prasidėjo šios dienos pamoka. Dar prieš paduodama profesoriui narvą mergina pravėrė narvelį ir įkišusi ranką paglostė persigandusį triušiuką, o tuomet vėl jį uždariusi padavė profesoriui. Kol laukė pamokos galo pastebėjo, kad tas pats klastuolis atidarinėja velykinių triušių narvelius ir išleidžia juos atgal į mišką. Nors ji ir norėjo kažką pasakyti, bet susilaikė ir leido įvykiams klostytis sava vaga.
-
Nesugalvodamas, ką daugiau veikti, Dafydd atsivilko į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Nors buvo šalta, tikėjosi, kad profesorius teiksis, pavyzdžiui, sukurti laužą, kad būtų šilčiau. Ką gi, tikėkis iš naujo. Profesorius tikriausiai mėgavosi šąlančiais mokiniais. Tai, savaime suprantama, nepagerino klastuolio nuomonės apie kiek vyresnį vyriškį. Raudonplaukis varstė profesorių žvilgsniu. Buvo galima pamanyti, kad mokinys svarsto būdus nužudyti profesorių žvilgsniu.
- Didžiąją pamokos dalį praleisime miške? - garsiai pasitikslino raudonplaukis. - Tai jau ne. Ar nežinojote, kad Uždraustasis miškas yra uždraustas? Jums tikriausiai reikėtų skirti areštą.
Savaime aišku, velsietis nesivargino atsakinėti į teorijos klausimą. Ir dar aiškiau, kad jis neketino eiti į mišką daryti kažkokių nesąmonių. Eiti gaudyti gyvūną? Juk tai magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka. Šitam kvaileliui visai galva susisuko.
Geri vaikučiai patraukė atlikti užduoties. Dafydd stovėjo vienoje vietoje ir neketino kur nors eiti. Tik jau ne gaudyti kažkokio idiotiško kiškio! Iki Velykų dar buvo toli, be to, ką, po galais, reiškia Velykiniai gyvūnai? Juk jie gyvena visada. Jeigu gyventų tik per Velykas, paprasčiausiai išnyktų, juk gyvūnas negali atsirasti iš nieko.
Kurį laiką panuobodžiavęs vaikinas pradėjo vaikščioti aplinkui ir spardyti sniegą. Aišku, į miško pusę jis net nežiūrėjo. Tiesą sakant, pagalvojo apie tai, kad profesorius tuoj pradės kabinėtis. Bet... O ką jis jam gali padaryti? Skirti areštą? Dafydd tiesiog į jį neis. O jeigu ir neis, neatlikinės kažkokios kvailos užduoties, kurią pakiš profesoriūkštis. Šitas bernužėlis tikrai nenusipelnė nė menkiausios pagarbos. Profesorius Greywindas, kad ir koks būtų idiotas, buvo geras profesorius. O šitas... Dėl jo užgaidų klastuolis tikrai nesivargins. Direktorei turbūt galva pavažiavo, kai priėmė į darbą šitą susimąstė Dafydd, dėl neaiškių priežasčių kuo toliau, tuo labiau negalėdamas pakęsti profesoriaus Cadogan. Tai buvo pirma jo pamoka, kurioje raudonplaukis apsilankė. Ir ji, sakykime taip, tikrai nebuvo verta dėmesio. Kažin, ar praėjusi buvo bent kiek geresnė. Bet dėl vieno velsietis buvo tikras: šito žmogaus pamokose jis daugiau nesirodys.
Kai nusibodo spardyti sniegą, Dafydd priėjo prie vieno iš narvų. Žinoma jis buvo tuščias. Velsietis susimąstė. Labai norėjosi panaudoti kokį nors burtažodį ir išburti kokią nesąmonę, kurią galėtų įkišti į narvą. Deja, galva buvo visiškai tuščia.
-
- Man irgi sekasi labai neblogai. Taškai renkasi gana lengvai, pamokų temos man atrodo labai įdomios ir man labai patinka Hogvartse, - atsakė vaikinas į mergaitės klausimą. Vaikinas per narvelio grotas dar kartą paglostė mieliuosius kiškučius. Tokius kiškučius jis visai norėtų laikyti ir pats. Jų baltas ir švelnus kailiukas, jie labai mieli, bet žinojo, kad kiškučiams čia netiktų gyventi.
- Taip, mums pavyko. Labai džiugu, kad ją įvykdėme gana greitai, - pasakė vaikinas nusišypsodamas. Džiugu, kad jam ir Cindy užduotį pasisekė atlikti labai gerai ir gana lengvai. Jis stebėjo kiškučius uždarytus narvelyje ir nešė juos labai atsargiai.
- Taip, jie iš tiesų labai mieli ir gražūs. Norėčiau juos laikyti, bet čia jiems gyvenimo sąlygos nelabai tiktų. Na, bent aš taip manau, - pasakė vaikinukas. Greitai Ryan'as ir Cindy pasiekė vietą kurioje buvo pradėta pamoka. Vaikinas padėjo narvelį prieš tai kartu su Cindy parodydamas gyvūnėlius mokytojui.
- Man taip pat buvo labai ir smagu su tavimi dirbti gaudant kiškučius. Ši praktika buvo smagi. Tikiuosi greitai susitiksime. Iki, Cindy, - tarė vaikinukas ir nukulniavo Hogvartso pilies link.
-
Mokiniai beveik pabaigė darbus. Pamokos laikas artėjo link pabaigos, tačiau gyvūnų buvo per mažai. Dabar jau nieko padaryti negalės, bet tikėjosi, kad sekančioje pamokoje dalyvių bus daugiau.
Vieno klastuolio elgesys Tristanui nepatiko. Uždraustasis miškas nebuvo natūrali Reinaldo kiškių buveinė ir juos iš čia reiktų išgabenti, ypač mažuosius, kol šie nepriprato prie šio klimato.
- Pamoka baigėsi, galite eiti atgal į pilį. - Trumpai tarė ir pats patraukė miško link. Teko gaudyti visus likusius kiškius, taip pat ir paleistus, atgal į narvus. Sugavęs likusius, burtų pagalba pakėlė narvus ir šiuos paliko prie apgriuvusios Hagrido trobelės - valandos bėgyje šiuos turėjo pasiimti jų rezervato prižiūrėtojas.