Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pasaulis => Skersinis skersgatvis => Temą pradėjo: Džeimsas Greywindas Kovo 11, 2020, 02:25:34 pm

Antraštė: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Džeimsas Greywindas Kovo 11, 2020, 02:25:34 pm
      Firminės kvidičo prekės yra tikra užkietėjusių kvidičininkų svajonė bei duona, nesvarbu kurioje lygoje šie ir šios žaistų: nacionalinėje Anglijos ir Airijos ar Hogvartso mokinių. Būtent toks mažulytis rojus stovėjo Skersiniame Skersgatvyje.
      Krautuvės vitrinose nuolatos ant pakylų blizgėjo naujausios, greičiausios sportinės šluotos. Jas mėgdavo apspisti susižavėjusi, šurmuliuojanti vaikų ir jaunuolių minia, godžiai skaitanti prie šluotų prikabintas informacijos lenteles. Vidus buvo ne ką prastesnis: sienos apkabinėtos pasaulio ir nacionalinių komandų plakatais, šalia – žaidėjų drabužiais apvilkti manekenai, sukabinti apsauginiai šalmai, įvairios apsaugos, kiti drabužiai, šluotų priežiūros rinkiniai, kvidičo kamuoliai bei taktikų knygos. Puiki vieta išleisti visą Gringotso saugyklą.
      Ši vieta nuolatos gyveno rungtynių dvasia.

((Paveikslėlis#1 (https://images.fineartamerica.com/images/artworkimages/mediumlarge/1/quality-quidditch-supplies-jim-thompson.jpg), paveikslėlis#2 (https://www.bromefields.com/wp-content/uploads/2017/09/harry-potter-sorcerers-stone-2.jpg)))
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Kajus Arno Wintersas Rugpjūčio 04, 2020, 05:22:02 pm
Tai buvo iš tų triukšmingų dienų Skersiniame Skersgatvyje, kai Kajus su pernelyg didele gelsva megzta kepurėle, skirta apdengti arbatinukus, jog šie ilgiau išlaikytų arbatos karštį, apsilankė kvidičo parduotuvėlėje. Visas nusiplūkęs po treniruotės dvidešimtmetis lėtai yrėsi pro žmonių jūrą link parduotuvės durų, tačiau ir viduje žmonių netrūko. Buvo beprotybė kažką pasižiūrėti pro tiek parduotuvės lankytojų, bet tai Kajui nebuvo bėda, nes vos parduotuvės savininkas užmatė jo ryžą galvą ir ant peties užmęstą Jungtinės Padlmiro komandos krepšį, skubiai pamojo ateiti artyn jo. Kajus tą padarė ir buvo nuvestas į kitą kambariuką - va, ką gali padaryti kvidičo ryšiai. Nuo bala kažin kokių laikų, jo komandos kapitonė buvo pažįstama su Aukščiausios rūšies kvidičo prekių savininku ir nuo to laiko, vyras vos pamatęs žaidėją iš kapitonės komandos, visados jį nuvesdavo į kitą kambariuką, ten, ramiai apsižiūrėti norimų kvidičo prekių. Kajus neabejojo, jog čia lankėsi ir kitos komandos iš Jungtinės Karalystės lygos, todėl nesijautė kuo nors išskirtinesnis. Suprato savininką - kuo geriau rūpinsis profesonaliomis komandomis, tuo daugiau uždirbs. Viena komanda tau nesukraus turtų.
Vos tik užsidarė durys ir savininkas pradingo už  jų, baigęs taukšėti apie naujausias šluotas, apsaugas ir visokiausius šluotų priežiūros reikmenis, Kajus pagaliau atsipalaidavo. Visą laiką nulaikyti rimtą ir profesonalų veidą jam nesisekė (kapitonė reikalavo jam atsikratyti vėjavaikiškumo ir šelmiškumo, antraip niekas jo rimtai nepriims ir įsiūlys pirkti šlamštą), ypač, kai tavo kišenėje transfigūruotas tupėjo Sniegas. Taip...Ta gelsva didelė megzta kepuraitė buvo Sniegas. Pasikuitęs senuose transfigūracijos vadovėliuose rado vieną burtažodį, kuris transfigūravo kates (na, prie kačių buvo prikirstos vampus katės) į tas minėtasias arbatinukų kepuraites. Pasikuitė, palaužė galvą ir po trijų valandų Kajui pavyko Sniegą paversti į kepuraitę. Kodėl? Dažnai būnant išvykęs į kitą JK kampą, retas kas galėjo išleisti Sniegą prasimankštinti ir šiam jau pradėjo atsibosti tos pačios vietos (Ūdrų Žabangų miškas buvo jo  jau skersai ir išilgai apeitas). Kajui nebeliko kitos išeities kaip pasiimti Sniegą kartu apsipirkti, tačiau nutuokdamas, jog savaitgalį žmonių Skersiniame Skersgatvyje bus kaip priperėta, nusprendė savo augintinį apkerėti, nes bijojo, jog Sniegui neužteks legilimantijos gebėjimų visus pirkėjus apmulkinti, jog esąs kažkas kitas, o ne didelė magiška šešiakojė katė, panaši į pumą. Nors užaugintas nuo pat mažumės ir visiškai nelaukinis, XXXXX kategorijos Sniegas buvo visiškai nepavojingas, tačiau ar tą visiems pasakysis - visuotinės panikos nenorėjo sukelti, todėl ėmėsi atsargumo. Todėl ir išėjo, jog megzta arbatinuko kepuraitė buvo gelsva ir per didelė - kaip senai kažką transgifūravęs, Kajus didžiavosi šiuo bandymu, nors negalėjai pasakyti, kad tai buvo visiškai vykęs bandymas.
Kajus išėmė kepuraitę, kelis kartus mostelėjo, kažką burbtelėjo po nosimi ir po kelių minučių priešais jį stovėjo visiškai nepatenkintas Sniegas.
-Ką? - suniurzgė Kajus,- Nežiūrėk į mane taip. Juk sutikai dėl to, dabar nesiraukyk ir neurzk. Žinau, mažokai vietos, bet galėsi prasimankštinti kojas. Patikėk, ilgai neužtruksiu ir galėsi po to bėgioti tiek kiek širdis norės.
Sniegas tik linktelėjo galva, net nesinaudojo legilimantija, jog sužaistų su Kajus mintimis ir pasakytų "taip". Dvivardis kvidičininkas pusę lūpų šyptelėjo ir apsisuko aplink kulną ir pradėjo žiūrinėtis ką čia jam gero nusipirkus.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: domutis Rugpjūčio 04, 2020, 05:49:34 pm
Vasara.
Savaitgalis.
Baigėsi paskutinis Domanto gyvenime Hogvartso semestras. Danguje švietė skaisti saulė. Skersiniame skersgatvyje gužėjo šimtai žmonių. Grifai, Klastuoliai, Švilpiai, Varniukai prekinosi naujiems Hogvartso metams. Buvęs Grifas kaip įprastai dėvėjo rudus rūbus. Nors lauke ir buvo šilta burtininkui tai įpratsi rūbai. Dauguma tikriausiai jau buvo pripratę prie apsiausto keliamos šilumos. Domantas įžengė į kvidičo prekių parduotuvę. Nors ir šis žmogelis nežaidė kvidičo niekas neuždraus žengti į krautuvėlę. Parduotuvėje gužėjo labai daug žmonių. Grifo dėmėsį patraukė daug įdomių prekių. Kokia man iš jų nauda jei aš jų nenaudosiu? Parduotuvėje įmanoma buvo pasiklysti. Grifas nepastebėjo kaip įžengė į kažkokį kambariuką . Jame stovėjo vyras ir jo gyvūnas. (Tikriausiai gyvūnas) Man atrodo šią akimirką man nederėtų čia būti.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Kajus Arno Wintersas Rugpjūčio 04, 2020, 07:15:01 pm
Visokiausi šveitikliai, tepalai ir kitos valymo priemonės, replės sulūžusiams šluotos virbalams ištraukti - tarp tokių niekų Kajus kuitėsi, žiūrėjo vieną, tai kitą prekę, lyginosi kainas. Sau priminė, jog reikės naujas apsaugas nusipirkti, nes kaip nekeista pastarosios greitai susidėvėdavo. Šluotos dar nereikėjo keisti. Sniegas pradėjo pirmyn ir atgal žerglioti, kartais atsistodavo taip, kad galėdavo su priekinėmis kojomis atsiremti į lentynas ir kartu su Kajumi žiūrėdavo į kokią prekę. Galiausiam vampus katinui atsibodo taip daryti ir...
Kajus atsisuko ir išvydo berniūkštį, ne, jaunuolį, rodos, vos tik keliais metais jaunesnį už jį. Aukštesnis už jį, toks pats garbanius kaip ir jis, tik rudų plaukų (nejučiomis pats prisiminė, kai pats turėjo panašios spalvos plaukus, tik užkerėtus. Net nepastebėjo, kai vieną dieną atrado, jog turi ryžus, bet nuo to laiko nekvaršino galvos kodėl jo plaukai buvo užkerėti. Galbūt dėl to, kad nesurastų savo giminaičių, gal pats mažas būdamas užsikerėjo, bet kas žino...). Kajus pakėlė antakius, nežinodamas kaip reaguoti - vaikinas atrodė per jaunas būti kvidičininku profesonalioje komandoje, gal Hogvartse žaidė kvidičą. Bet tokių savininkas tikrai čia neįleistų.
-Jis visiškai nežaidžia kvidičo, jis užklydo, - tik vienas Kajus išgirdo Sniego balsą ir tą pačią akimirką Kajus suprato, jog Sniegas nesužaidė su atėjūno mintimis ir nepasirodė jam kaip koks nekaltas baltas kačiukas su lino mėlynumo akimis (kad ir kiek buvo patyręs legilimantas, Sniegas negalėjo naudotis legilimantija dviems frontais)  ir tikrai pamatė, jog kambariukyje yra XXXXX kategorijos magiškasis gyvūnas, bet gal laimė nusišypsos ir tas užklydėlis nė vienoje magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje nebuvo girdėjęs apie vampus kates.
Tyla, atrodo, truko įtartinai per ilgai, tad Kajus susigrizbo pasisveikinti:
-O, labas...
Nė neįsivaizdavo kaip šis reaguos. Gal neištiks baimės priepuolis, gal taip stipriai neišsigąs. Tuo trapu Sniegas, kaip cekava bobutė turge, turbūt jau susirinko viso atklydusiojo biografiją, nes nemirksėdamas įsispitrino į jaunesniojo vaikino blausiai mėlynas akis. Tačiau dar nieko nesakė Kajui - būtų per daug įtartina, jog jis lyg iš niekur nieko žinotų viską apie šį rudaplaukį, kurį mato tik pirmą kartą. Kajus akies krašteliu pamatė kaip vos pastebimai įsitempė Sniegas - kvidičininkui nuojauta sukuždėjo, jog katinas sutiko žmogų, panašų į tą, kurį sutiko Uždraustajame Miške per areštą, skirtą Lorijan, tuo metu buvusią magiškų gyvūnų priežiūros profesore.
-Gal kažko ieškai? - nežinia kodėl toks klausimas išsprūdo iš Kajaus lūpų. Turbūt taip noras ištrūkti iš šios keistos situacijos taip padiktavo taip pasielgti.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: domutis Rugpjūčio 05, 2020, 11:48:55 am
Domantas stovėjo taip lyg būtų paveiktas paralyžiaus. Grifas pajuto ,kad kažkas ne taip. Galiausiai atsitokėjo ,kad jo mintis skaitė ne kas kitas ,o prakeikta vampus katė.
-Tavo prakeiktas gyvūnas labai jau įžulus ir neturi nei lašo sąžinės!
Domantas supyko. Susigraibęs lazdelę ją ištraukė labai greitai ir nukreipė į vampus katę.
-Aš tai tikrai padarysiu!
Domantas prisiminė ,kad ir jis pats legilimantijoje ne baltas. Juk jis taip pat skaitė žmonių mintis kerais jų netsiklausęs ,bet tai jam buvo ne motais. Grifas pamiršo pasisveikinti.
-Labas.,-Kandžiai tarė.
Domantas lazdelę kraipė tai į vampus katę tai į jos šeimininką. Jis juk nekaltas. Negaliu paleisti į jį kerų ,bet į jo prakeiktą katę galiu. Domantas nukreipė lazdelę į katę ir užsimerkęs tarė:
-Sectumpsempra.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Kajus Arno Wintersas Rugpjūčio 05, 2020, 01:11:04 pm
O, taip, rudaplaukis rodės kaip stabo ištiktas ir Kajus jo negalėjo kaltinti. Kai kažkas narstosi tavo mintyse yra tikrai nemalonu, bet Sniego irgi negalėjo kaltinti. Jam nepatiko svetimi žmonės, ypač, tokie, kurie jam priminė Aleksą Gilbertą - klastuolį, besirovusį ant visų, negerbusį nei vieno profesoriaus ir manantį, jog yra pasaulio bamba.
Rudaplaukio žodžiai tik patvirtino Sniego nerimą.
-Greitai įsiplieskia, įpyksta, svaidosi nedovanotinais kerais, bando nugirdyti už save jaunesnes ir pats neturi sąžinės, nes pats narstosi po kitų mintis. Pats prasčiausias, pats apgailėtiniausias grifas, kokį galėjau tik sutikti. Net Fiadh ar Džeimso asmenybė yra labiau pakenčiama nei šio,- staigiai atraportavo Sniegas legilimantijos pagalba pašiurpusiam Kajui nuo tokio persimainusio atvykėlio.
Kajus mikliai išsitraukė savąją lazdelę, jau norėjo šaukt, jog nusiramintų, įspėt, jog jei taip pasielgs jam bus blogai. Deja, kaip sužinojo, kitas vaikinas nesiklausė, nes jau rėkė, jog kažką tikrai padarys, bet Kajus nesuprato ką.
-Ei!- tik spėjo šūktelti Kajus, pats nukreipdamas lazdelę į mėlynakį, pro ausis praslydo kandus pasisveikinimas.
Žaibo greitumu atmintyje iškilo Magijos Ministerijos penktojo lygio vadovės kabinetas, Magijos Ministerijos mūšis. Dvivardis kvidičininkas turėjo patirties kaunantis, ypač su tais, kurie nesilaikė moralės taisyklių.
Jaunesniojo burtininko lazdelei krypstant tai į Kajaus, tai į Sniego pusę, Kajaus nukreipė saviškę burtų lazdelę į mėlynakį, bet kaip vėliau sužinojo, jam lazdėlės reikės tik vėliau, nes atėjūnas ničnieko nežinojo apie vampus katinus. Tai buvo jo šiurpi klaida.
Vos tik iššovus kerų plūpsniui iš lazdelės galiuko, Sniegas žaibišku greičiu šoktelėjo Kajaus pusėn, išvengdamas puolimo, o kitą sekundę jau šoko ant jaunuolio, pargriaudamas šį, priekine letena stipriai voždamas per šio ranką, jog išmuštų laikančią lazdelę iš delno. Geltonos vampus katino akys vėl įsmigo į mėlynas atėjūno akis, tačiau šį kartą užhipnozuodamas jį, kad nesipriešintų.
Sniegas piktai urzgė, šiepdamas savo iltis. Jei ne šalia stovintis Kajus, kuris nė nesusigaudė kas ką tik įvyko čia (viskas įvyko per daug greitai), Sniegas būtų paprasčiausiai susidorojęs su šiuo vargšeliu.
Sutrikęs Kajus, sukando dantis, ir papurtė galvą. Na ir jam sekasi. Mintyse ištarė bežodžius kerus accio ir Incarcerous ir atėjūno lazdelė atsirado jo rankose, o kietos virvės supančiojo atėjūną, leisdamos Sniegui atsitraukti.
Hipnozė, neleidžianti rudaplaukiui pajudėti, baigėsi. Sniegas nulipo nuo savo aukos, tiek Kajaus juodos, tiek Sniego geltonos akys sinchroniškai pasisuko į vietą, kuri nukentėjo nuo Sectumpsempra. Kajus pavartė akis ir tyliai atsiduso. Šitam berneliui reikės atsakyti už jo padarytą žalą savininkui.
Netrukus Sniegas jam pyškino viską ką sužinojo iš to rudaplaukio vardu Domanto minčių. Kajus tylėjo, jo veidas niaukstėsi. Ką jam daryti su šiuo kvaileliu? Nusiųsti į Magijos Ministeriją? Gera mintis, bet ten dar tvyroja anarchija. Domantas galėtų paprasčiausiai iš ten pabėgti.
Kajus nesijautė kaltas. Domantui nereikėjo taip jautriai sureaguoti į suvokimą, jog jo mintyse buvo kapstomasi. Na, kas taip jautriai nesureaguotų, turėdami kažką nuslėpti.
-Tau reiktų lazdelę atimti,- sumurmėjo Kajus, tik dabar patikrindamas kambariuko duris, ar šios sandariai uždarytos, ar tik kažkieno dėmesio nepatraukė ši mini dvikova,- Tikiuosi, pats žinai dėl ko. Tokie kerai...Kalbu apie praeitį, ne apie šiandieną,- Kajus atsisėdo visai ne toli prie supančiojo Domanto, bet ne taip arti, kad grifas galėtų jį kažkaip pasiekti.
-Be to, taip, galbūt, mano augintinis neturi sąžinės,- išgirdęs tokius Kajaus žodžius, Sniegas nepatenkintas sušnypštė, bet Kajus nekreipė dėmesio į tai,- Tačiau tai buvo tik iš savigynos. Jei bent būtai kažką žinojęs apie vampus kates, tau tai nebūtų nutikę,- mostelėjo į virvęs ir parodė rankoje belaikąs Domanto lazdelę.
Tada kai ką prisiminė. Šelmiškai šyptelėjo. Tebunie, gal šiandien kažko nenusipirks, bet bent padarys vieną gerą darbą. Po tokio dažno kerėjimo, Kajaus ranka šiek tiek virpėjo, mat senai taip daug kerėjo, tačiau vis vien jam pavyko išaukti vokiečių aviganio gynėją. Sidabrinis gynėjas nulėkė su žinia į aurorų štabą, tiksliau pas vieną buvusią grifę - Mioną Herą, jai pranešti apie vieną personą, kadaisę naudojusią nedovanotinus kerus ir išaukęs Mirties Valgytojų ženklą ore. Kajus nežinojo ar kažkas kitas jau tuo pasirūpino ir aurorai sulauks antrą kartą tokį patį pranešimą, bet Kajui buvo nemotai.
Kajus žvilgtelėjo į Domantą, laukdamas ką šis naujo pasakys.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: domutis Rugpjūčio 05, 2020, 01:28:55 pm
Domantas nepyko ,kad į jį buvo paleisti surišimo kerai ,bet dėl atimtos lazdelės pyko. Dar labiau pyko ,kad prakeiktas gyvūnas užpuolė Grifą. Domantas užsimerkė kai gyvūnas pradėjo jį hipnotizuoti. Na ką ne toks ir protingas esi kvailas katine. Domantas taip pamastė ,nes galvojo ,kad vampus katė vistiek skaitys jo mintis. Kai prakeiktas gyvūnas nušoko Domantas bandė išnarplioti iš virvių. Vieną ranką šiaip ne taip ištraukė. Su šia ranką galėjai atlikti daug dalykų. Domantas pabandė ištraukti antrą ranką. Dėja jam taip nepavyko ,nes ranka buvo stipriai supančiota. Domantas vartėsi taip lyg jį kankintų konvulcijos. Man pavyks. Grifas prisiminė ,kad skaitė apie tai ,kad kerus galima atlikti ranka be lazdelės. Bet aš nesugebėsiu ,bet bent pabandysiu. Domantas išlaisvintą ranką pridėjo prie virvės. Finite. Nieko neįvyko. Finite. Nieko. Tai galėjo sudaryti ir tai ,kad ranka vos vos klausė. Domantas jau ketino sakyti ,,Gerai tu laimėjai,, ,bet susilaikė. Grifas vėl pradėjo kratytis taip lyg jį kankintų konvulcijos. Bandė išskiesti kojas ,bet tai buvo beviltiška. Ką čia sugalvojus? Domantas ilgai bandė išslaisvinti. Po pusvalandžio bandymų virvės truputėlį atsilaisvino tiek užteko ,kad Grifas sugebėtų išsimti pusseserės Erikos Van Houten lazdelę kurią ji jam paliko prieš vykdama namo į Ūdrų žabangus. (Prieš tai Domantas turėjo Eriką nuginkluoti ,kad lazdelė jo klausytų. Domantas nepastebimai ją išsitraukė ir mintyse tarė : Finite. Lazdelė nors ir neklausė ,bet virvės pagaliau išslaisvino ir bandė atsistoti tai buvo labai sunku ,nes neklausė nei kojos nei rankos. Galiausiai visas svirduliuodamas atsitojo ir sunkia pasiražęs nusijuokė tardamas:
-Pasiuntei gynėją į ministeriją su žinia ,kad mane suimtų labai įdomu ,bet ,kas patikės kvailiu?
Domantas nukreipė lazdelę į rudaplaukį:
-Obliviate.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Kajus Arno Wintersas Rugpjūčio 17, 2020, 01:38:04 pm
Deja, nieko naujo neišgirdo iš grifo.
Stebėdamas, kaip Domantas knibinėjasi su virvėmis, Kajus mąstė ką šiam toliau daryti. Jam buvo iškilę pora klausimų, susijusių su jaunesniuoju kraštakošiu, tik buvo bėda tame, jog nesitikėjo galintis sulaukti Domanto atsakymų, ne tada, kai neketina pasiduoti. Ką jis bando įrodyti? Ko negali ramiai pabūti ir paprašyti jį atlaisvinti ir prie to pačio pasakyti, jog daugiau nei manęs, nei Sniego nepuls? Ech, tas jaunimas, galvoj tik plaukioja pupelė ir jokių smegenų nerasta. Taip, pats Kajus dar buvo jaunas, tačiau šioje situacijoje, matydamas Domanto poelgius, suprato - būdamas tokio amžiaus kaip Domantas, taip keistai nesielgė. Kažin, kaip profesoriai išgyveno šį? Galbūt neišgyveno, nes paprasčiausiai tasai nėjo į jų pamokas,- dingtelėjo teorija Kajaus galvon, pastebėjęs nepasisekusį Domanto bandymą burti be lazdelės.
Sniegas dėbtelėjo Kajaus pusėn, nebyliai klausdamas, ką jiedu dabar darys, negi leis šiam ištrūkti?
Kajus pats neturėjo atsakymo. Nežinau. Turbūt. Žinau, neprotinga, bet kas mus belieka? Mes nesam kaip jis, neketinsim jo žudyti, kaip šis bandė. Kajus tyčia kelioms sekundėms su Sniegu palaikė akių kontaktą, leisdamas vampus katinui perskaityti šio mintis su legilimantijos pagalba. Šią akimirką Kajus žinojo - jis su Sniegu yra daug labiau emociškai stabilūs nei Domantas (Sniegas papasakojo apie ankstesnį Domanto pyktį, kai šis buvo užpultas), kas leido blaiviai mąstyti ir nedaryti kvailų klaidų.
Visgi, šiokia tokia ramybė kambariukyje ilgai neužsitesė, nes Sniegas kitą akimirką staigiai įspėjo apie Domanto ketinimus. Deja, žinių supratimas Kajui kainavo kelias brangias akimirkas, per kurias, kaip matė, svirduliuodamas Domantas atsistojo. Prieš savo akis išvydo antrąją burtų lazdelę Domanto rankoje. Vaje, tasai be magijos negali išgyventi nė akimirkos. Žaibišku greičiu Kajaus lazdelė irgi buvo paruošta dvikovai (o atimta tikroji Domanto lazdelė gulėjo jo kišenėje), bet paskui, buvo šiek tiek nuleista, nes Kajaus taip sutriko, kad net pakėlė abu antakius.
-Jei manai, kad aš kvailys, ir manai, kad Ministerija manimi nepatikės, tai kodėl laikai burtų lazdelę? Ko tada tu bijai? - suprato apie ką kalba eina, juk Sniegas šį perspėjo, o ir dabar, įbedęs savo dvi geltonas akis, narstėsi po Domanto galvą, ir karts nuo karto perduodavo šiokią tokią informaciją apie grifą. Kajui vos ne pasidarė gaila dėl grifo, nes šis neturėjo jokių galimybių pasipriešinti Sniego legilimantijai. Nes būten tai ir iliustravo tai, kas įvyko po kelių akimirkų: užmaršinimo kerai nepalietė Kajaus, nes tasai papraščiausiai pasislinko į šoną ir kerų plūpsnis trenkėsi į sieną. Kitą akimirką Kajaus apsikerėjo save stipriais praskiedimo kerais ir išnyko iš Domanto akių (dar prieš tai pasitikrindamas, ar šalia turi savo kvidičo krepšį, kuris per visą šį pokalbį išgaravo iš atminties, ir švilpiškumo prispirtas, numetė atimtą lazdelę ant grindų). Sniegas paprasčiausiai pasinaudojo legilimantija, apsukdamas priešininko galvą nebūtais dalykais, ir kartu su Kajum išdūmė iš kambariuko, o paskui ir į pagrindinę Skersinio Skersgatvio gatvę, taip ir nieko doro nenusipirkę.
Kajus nusprendė daugiau nesiterlioti su tokiu burtininku, suprato, jog per šį laiką būtų galėjęs paprasčiausiai paskirti svarbesniems darbams nei kova su šiuo grifu. Pasitaisė krepšį ant peties, po kelių minčių vargo pavertė Sniegą į vėl tą pačią didelę megztą kepuraitę arbatinukui ir šią sugrūdo į kišenę. Giliai širdyje jautėsi šiek tiek nepatenkintas, nes taip ir nepaklausė Domanto jam rūpinčių klausimų: kodėl, jei jis yra žiobarų kilmės burtininkas, nešioja senos burtininkų giminės pavardę, kurios viena atstovė įkūrė Varno Nago koledžą? Kaip jis tapo šnypštūnu, kai jis yra žiobarų kilmės burtininkas? Kajus manė, jog šnypštūniškumas yra paveldimas. Ir su tokiais klausimais skubiais žingsniais patraukė iš Skersinio Skersgatvio.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: domutis Rugpjūčio 17, 2020, 09:09:15 pm
Domantas vis dar svirduliavo kai vampus katė skaitė jo mintis. Vaikinas priešais kažką sumurmėjo ,bet Domantas to negirdėjo. Eina jis velniop. Domantas stebėjo ,kas vyksta aplinkui. Vyras susipakavo ir išejo ,o katė prieš tai dar skaitė mintis ir pudrino smegenis. Grifas greit pasiėmė lazdelę
-Protego.
Galbūt tai padės nuo minčių skaitymo ,bet katė jau susipakavo su savo šeimininku ir išėjo.
-Finite.
Kerai išsiklaidė. Grifas apsižvalgė. Kambarys buvo apgadintas nuo Domanto paleistų kerų.
-Reparo.
Visos nuolaužos grįžo į savo vietas. Smagu. Domantas dar trumpam prisėdo ant fotelio ir pamastė apir šiandieną. Gerai reikia pakuotis ir man kol ministerija neatmynė ir manęs nesupakavo į azkabaną. Viską susirinkęs Grifas išejo iš kambario ir įėjo į pagrindinę skersinio skersgatvio gatvę.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Selena Lawrenz Balandžio 22, 2021, 04:35:06 pm
  Skersiniame skersgatvyje, Selena nesilankė mažiausiai penkis metus, tačiau šioje vietoje niekas per ne lyg pasikeitę nebuvo. Na, tik vaikų keliaujančių į burtų ir kerėjimo mokyklą nebuvo regėti, o ir suaugusių burtininkų matėsi vienas kitas, tačiau tai buvo visiškai paaiškinima, šiuo metu, pavasarį, kai ant medžius puošė dailūs pumpurai, mokiniai mokėsi mokykloje, o ne vaikštinėjo Skersinio Skersgatvio gatvėmis, takeliais ar spoksojo pro parduotuvių vitrinas.
  Tamsiaplaukės plaukus kedeno pavasarinis vėjelis, o ši susisupusi į paltuką stovėjo prie vienos iš parduotuvių. Mintyse dar kelis kartus perskaičiusi pavadinimą, patraukė rankeną ir žengė tvirtą žingsnį pro raudonas, jau nežinia kiek metų stovinčias šioje vietoje „Aukščiausios rūšies kvidičo prekės“ parduotuvės duris. Žinojo, kad kišenėje gulintys galeonai būtų buvę mielai išleisti šioje vietoje, tamsiaplaukė ne kartą svajojo užlipti ant šluotos ir skraidžioti tarp debesų, o čia jų buvo ne viena ar dvi, Lawrenz vien tik pažvelgusi į jas suskaičiavo bent dvidešimt. Deja, kad ir kaip būtų norėjusi, sąžinės balsas galvoje buvo stipresnis. Ji juk neturėjo visų burtininkų banke saugomų santaupų, o ir tie galeonai smėlinės spalvos paltuke gulėjo ne šiam tikslui. Liūdnai šyptelėjusi, įdėmiai apžiūrėjo visas šluotas ir ištyrinėjo kiekvienos įbrėžimą. Jeigu būtų turėjusi fotoaparatą su malonumu būtų ir nufotografavusi, tačiau ir be šio, žinojo, kad šluotų vaizdas jos atmintyje išliks ilgą laiką. Taip pat buvo užtikrinta, kad nepraėjus nei mėnesiui bus priversta dar kartelį atkulniuoti čia nuveikti ne ką kitą, o tiesiog apžiūrėti šluotas ir visas kitas aukščiausios rūšies kvidičo prekes. Ak, jeigu tik tos šluotos būtų buvusios pigesnės, Selenos rankose viena iš jų būtų atsidūrusi akimirksniu.
  Magijos ministerijos magijos įstatymų priežiūros vadove dirbanti panelė, nenorėjo suteikti nereikalingos vilties parduotuvės savininkui, kad ši iš čia išeis nešina šluota, taktikų knyga ar kitais labiausiai kvidičui svarbiais drabužiais ar daiktais, tad dar kartą liūdnai šyptelėjusi pravėrė duris ir dar dešimtį minučių prastovėjusi prie „Aukščiausios rūšies kvidičo prekės“ parduotuvės vitrinos nukulniavo toliau nuo šios ypatingai jos dėmesį patraukusios vietos.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 04, 2021, 04:52:32 pm
Valio, per žiemos atostogas Dori vis tik pavyko nukeliauti vienai į Skersinį Skersgatvį! Ji, kaip ir žadėjo, pasiėmė visas savo žiobariškas santaupas, nugvelbė pinigų ir iš mamos, ir iš tėčio piniginių, ir visa tai išsikeitė į normalius pinigus. Pirmiausia Dori nubėgo nupirkti Svogūnui džiovintų musių. Voriukas skaniai jas sušlamštė ir dabar ramiai miegojo žieminėje klastuolės mantijos kišenėje. Dar Dori užsuko į kelias parduotuves pasipildyti rašalo, pergamento atsargų, taip pat nusipirko porą gerų knygų ir gerokai nusiaubė Magiškų Vizlių šunybių krautuvėlę. Na, o jai labiausiai rūpinčią parduotuvę paliko pabaigai. Taip, čia ji pirks šluotą.
Įėjus į kvidičo prekių parduotuvę mergaitė ilgai po ją dairėsi. Čia buvo gausu sportinės aprangos: nuo pirštinių iki apsiaustų; akinių; šalmų; kvidičo kamuolių; priežiūros rinkinių; knygų. Bet labiausiai vienuolikmetę, žinoma, domino ne kas kita, o šluotos.
- Laba diena, panele, dairotės šluotos? - prie Dori prilėkė pardavėjas.
- Laba diena. Taip.
- Sau? - nužvelgė mergaitę.
Velnias, nejau jis išsiaiškins, kad aš pirmakursė ir man šluotos neparduos?
- Taip, sau, - rimtai atsakė Dori. - Šiais metais patekau į kvidičo komandą mokykloje, - melavo klastuolė, - ir dabar žaidžiu su valdiška šluota. Tiesiog siaubinga, - pavartė akis. - Nutariau, kad reikia nusipirkti savo.
- Puiku, puiku, - mikliai atsakė pardavėjas. - Šluota, na, kaip ir burtų lazdelė. Turi turėti tik vieną šeimininką.
Dar šiek tiek pasikonsultavusi su pardavėju išsirinko šluotą. Jos kotas buvo baltos spalvos, o pati ji - tamsiai rudos. Tai nebuvo pati geriausia šluota, nes geriausioms pinigų Dori nebūtų sukrapščiusi, tačiau jau viena iš geresnių.
- Žinokite, šia šluota skraido ir suaugę burtininkai, - patikino pardavėjas. - Ne visi tėvai mokiniams trinti mokykloje perka tokias kokybiškas ir brangias šluotas, - nusišypsojo. - Jums, raganaite, pasisekė.
Kur jau ne, pagalvojo Dori. Išleidau beveik visus savo pinigus, ir tų dalis vogta iš tų pačių tėvų... Tačiau šluota, Dori turėjo pripažinti, buvo nuostabi. Visiškai kitokia negu tos, su kuriomis teko skristi mokykloje. Jos buvo mažos, aplūžusios, o ši daug didesnė, matosi, kad bus patvaresnė ir patogesnė. Deja, man ją teks paslėpti žiobarų tėvų namuose, galvojo Dori. Nes jei mane pričiups atsigabenus į Hogvartsą savo šluotą, tai dar atims, atsiduso. Kaži, ar vasarą bus galima ja skraidyti? Kur nors naktį, paslapčia? Ar tai irgi skaitysis kaip magijos naudojimas nepilnamečiams? Ji tai išsiaiškins.
Supakuotą į gražią dėžę Mendel išsinešė savo svajonių pirkinį. Dabar jau nuotaikos vienuolikmetei nieks nesugadins. Aš nešuosi savo baltąją žvaigždę.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 14, 2023, 12:28:06 am
Tiek daug vilčių teikęs vizitas pas psichologą tapo visišku fiasko. Oliveris tikrai nesijautė geriau. Kur ten - viskas buvo priešingai. O ir pačiam nuotaika gerokai subjuro. Vadinasi, reikėjo ko nors smagaus ir, geriausia, magiško. Taip mažylis galbūt prasiblaškys, o jo tėvas nustos jausti nemalonų kartėlį.
Būtent dėl to du Llewellyn šeimos atstovai atsidūrė Skersiniame skersgatvyje. Iš pradžių Dafydd galvojo nusivesti Oliverį į Vizlių parduotuvę, bet nutarė, kad ten vyraujantis triukšmas jam nepatiks. Po nesąmonės, vadinamos vizitu pas psichologą, to reikėjo mažiausiai. Taigi nauju taikiniu tapo kvidičo prekių parduotuvė. Oliveris, žinoma, ne Eliotas, kitaip sakant, šia sporto šaka taip nesidomėjo. Vis dėlto kvidičas buvo tik burtininkų reikalas, tad ir šiam sūnui turėtų būti smalsu. Ar bent jau to tikėjosi jo tėvas.
Sausį čia nebuvo daug žmonių, o tai Dafydd visiškai tiko. Galės ramiai apžiūrėti prekes ir gal net ras ką smagaus Miriam. Jos gimtadienis jau ne už kalnų, o mamą taip šauniai pasveikinęs Oliveris gali turėti idėjų ir sesutei.
- Esame magiškoje gatvėje, - pratarė sūnui Dafydd. - Atvyksime čia, kai tau ir Eliotui reikės apsipirkti Hogvartsui. Vis dėlto turėjome sunkų pokalbį, tad pagalvojau, kad reikia tave apdovanoti. Bet, Oliveri, - staiga pridūrė. - Labai girtis, kad čia apsilankei, negalima. Ar supranti?
Paties jausmai buvo dvejopi. Pirkti mokyklos prekes nemėgo - motina nušveisdavo kelis galeonus, o tu manykis kaip nori. Vis dėlto jau po mokyklos (bėda ta, kad “baigęs Hogvartsą” čia netiko) lankėsi čia su tais, kuriuos galbūt gali vadinti draugais. Ir dažniausiai ieškojo dovanų Mayrai ar mažyliams. Vadinasi, ši vieta ne tokia jau ir bloga, ar ne?
- Eime apžiūrėti kvidičo prekių, - paragino sūnų Dafydd stengdamasis nuvyti mintis apie praeitį. Dabar jis čia buvo su Oliveriu - nuostabiausiu mažyliu pasaulyje (kartu su Eliotu, Miriam, Hannah ir David, žinoma). Nėra ko galvoti apie tai, kas buvo.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 14, 2023, 12:28:38 am
Oliveris jautėsi prislėgtas. Nesuprato, kodėl jie vyko į Londoną. Žmogus, su kuriuo kalbėjosi, jam labai nepatiko. O kam šnekėti su tuo, ko nemėgsti? Mokykloje jis nebendravo su bjauriais berniukais. Tad kas čia buvo kitaip?
Be to, tėtis jį išdavė. Kalbėjo su tuo žmogumi apie viską, ko jis, Oliveris, gėdijosi. Buvo skaudu. Aišku, po to bandė guosti, bet vis tiek buvo liūdna. Atrodė, kad sugriuvo visas turėtas pasaulio supratimas. Kaip tėtis galėjo taip pasielgti?
Tai, kad jie liko Londone, tarsi turėjo džiuginti. Deja, Oliveris buvo pernelyg liūdnas. Norėjo namo - pas mamą. Bet ir ji padrąsino čia važiuoti. Kas vis dėlto čia vyksta?
- Gerai, nesigirsiu, - vis dar liūdnai pratarė. Labai reikėjo išsiaiškinti ką nors daugiau.
Gatvė tiesiog alsavo magija, bet net ir tai menkai sudomino. Berniukas suprato, kad reikėtų naudotis proga ir semti magiją saujomis. Deja, širdelė tiesiog plūdo skausmu ir nusivylimu. Blogiausia tai, kad tėtis nusivylė tėčiu.
- Kodėl taip padarei? - neištvėręs paklausė vos tik įžengė į parduotuvę. Nežiūrėjo nei į šluotas, nei į kitas prekes. Ne, rudos akys žvelgė tik į tėtį ir nematė daugiau nieko aplinkui. - Kodėl pasakei jam apie mano baimę triukšmui?
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 14, 2023, 12:29:07 am
Oliveris buvo liūdnas ir nė nebandė to slėpti. Taip jautėsi, nes nevykėlis tėvas nusitempė jį pas psichologą, kuris ne tik nedavė naudos, bet dar ir viską sugadino.
Ši situacija tarsi adatėlėmis badė Dafydd širdį. Buvo be proto skaudu. Ilgą laiką apie tai galvojęs galiausiai ryžos kreiptis pagalbos. Ir kuo viskas baigėsi? Mayra būtinai klaus, kaip sekėsi. Ką į tai atsakyti?
- Oliveri, būk gerutis, neliūdėk, - pratarė Dafydd. Liūdnas sūnaus tonas labai slėgė. Tai turėtų būti įspūdinga diena - pirmas kartas Londone. Deja, kol kas viskas klojosi tiesiog tragiškai. Sunkiausia tai, kad Dafydd nežinojo, kas būtent nuliūdino ir įskaudino sūnų. Ar tai Graham, ar kažkas, ką padarė jis? O gal tik nuvylęs Londonas? Pastarasis variantas atrodė mažiausiai tikėtinas. Kita vertus, jis būtų mažiausiai ir skaudus…
Ir tada atsakymas atėjo pats. Oliveriui turbūt reikėjo daug drąsos, kad užduotų tą klausimą. Jis ryžosi, nes mylimas tėvas viską sugadino.
- Ak, Oliveri, - sumurmėjo Dafydd ir uždaręs duris apkabino sūnų. Laimei, parduotuvėje žmonių nebuvo. Auditorijos visai nereikėjo. - Prašau, nepyk ant manęs, sūnau. Tas žmogus gali tau padėti nebijoti. Tam jam reikia žinoti kuo daugiau. Labai svarbu, kad suprastum: baimė triukšmui nepadaro tavęs prastesniu. Esi mano nuostabus mažylis. Bet ar nenorėtum nustoti bijoti?
Atrodė, kad Oliveriui bet kas bus geriau nei bendravimas su Graham. Jis nepatiko ir Dafydd, tačiau eiti pas psichologą žiobarą nebūtų ryžęsis, o Skutelio ligoninė kito neturėjo. Jeigu paaiškės, kad fiziškai su Oliverio klausa viskas yra gerai, teks ten apsilankyti dar kartą.
- Labai reikia, kad suprastum, - tęsė Dafydd nepaleisdamas sūnaus iš glėbio. - Mes su mama darome viską, kad tiek tau, tiek tavo broliams ir seserims viskas būtų kuo geriau. Niekada jūsų neįskaudintume.
Atsitūpė prie berniuko norėdamas suprasti, ar pavyko bent kiek paguosti. Šiandiena įrodė, koks jis tragiškas tėvas, bet reikėjo gelbėti situaciją.
- Ar einam apžiūrėti šluotų? - pasiūlė paimdamas Oliverį už rankos.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 14, 2023, 12:29:42 am
Tėtis tikrai jį mylėjo - dėl šito Oliveris buvo daugiau nei tikras. Bet būtent tai ir trikdė. Jeigu tėtis myli, kodėl reikėjo vežtis čia ir šnekėti su tuo žmogumi? Ar gali būti, kad tėtis suklydo? Bet jis žino viską! Ir visada sakė, kad nei jis, nei broliai ir seserys nesančio broliuko nepamatys. Nepažįstamas žmogus tik įskaudino apie tai šnekėdamas ir suteikdamas netikrą viltį. Tėtis bent jau nemelavo.
Nedarė to ir dabar, ar ne? Jis ir mama tikrai neskriaustų savo vaikų. Oliveris pažvelgė į tėtį nuo ašarų žvilgančiomis akimis. Norėjo pasakyti, kad nepyksta, kad atleidžia, kad viskas bus gerai. Bėda ta, kad nemokėjo to sudėti į žodžius. Turėjo būti nuoširdu, tik ar tėtis tai supras?
- Aš noriu nustoti bijoti, - sumurmėjo pasirinkęs pradėti nuo lengvesnės temos. - Aš tik… - įsikniaubė į tėčio drabužius ir pradėjo kūkčioti. Nežinojo, kodėl taip verkia, bet buvo labai jau liūdna. - Nemaniau, kad tu jam pasakysi.
Ašaros tekėjo upeliu. Liūdesys nustelbė bet kokį džiaugsmą dėl apsilankymo magiškoje vietoje. Tik kaip tėčiui pasakyti, kad jis dėl to nekaltas?
- Žinau, kad tu ir mama mane mylit. Aš irgi myliu - ir tave, ir ją, - vis dar ašarų plaunamomis akimis, bet labai rimtai ištarė Oliveris. - Aš tik…
Jis vėl prisiglaudė prie tėčio. Nuo to visada pasidarydavo geriau. Jo tėtis geriausias pasaulyje.
- O gal galime pirmiau eiti prie aprangų? - atsiliepė išgirdęs pasiūlymą. Nutaisęs maldaujantį žvilgsnį pakėlė akis į tėtį.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 14, 2023, 12:30:25 am
Graham nusišnekėjo. Visiškai. Kaip jis gali sakyti, kad Dafydd (ir galbūt Mayra) stabdo Oliverio psichologinį augimą? Dvynukai buvo labai protingi, o Oliveris - ne pagal amžių rimtas. Ką tas šunpsichologis (na, šundaktaris, tik psichologas) išmano? Per pirmą (ir vienintelį, nes Dafydd čia negrįš) susitikimą sužinojo apie berniuką viską? Absurdas!
Būtent apie tai galvojo Dafydd, kai sūnus pranešė norintis nustoti bijoti. Graham aiškiai nusikratė darbo. Su berniuko klausa viskas gerai, tiks tik tikisi, kad Llewellyn’ai negrįš. Ką gi, būtent taip ir padarys. Mayra, išgirdusi apie nevykusį psichologą, tikrai padrąsins eiti pas žiobarą. O gal žino kokį kitą burtininką.
- Labai gerai. Padarysiu viską, kad tau padėčiau. O tau labai svarbu nesigėdyti. Viskas gerai.
Nesuprato, kodėl sūnus toks įsiskaudinęs. O gal labiau nusiminęs. Nesąmonę ligoninėje galima pamiršti, nors tyrimą teks pasidaryti. Maža ką, gal tas žioplys vieną dalyką netyčia pasakė teisingai.
- Ačiū, sūnau, - į žodžius, kuriuos visada gera išgirsti, atsakė Dafydd. Neskubino berniuko, leido jam būti glėbyje tiek, kiek reikės. Ko gero, taip ir turi elgtis geras tėvas. Na, iki tokio jam toli, bet galbūt pastangos duos kokių vaisių.
Išvydęs puikiai pažįstamą žvilgsnį nejučia nusišypsojo. Jau ką vaikai išmoko iš mamos, tai maldauti akimis. Dafydd mokėjo tą žvilgsnį mintinai. Ir vis tiek niekada neatsispirdavo. Ypač dabar, kai įskaudino sūnų, o ir prieštarauti nebuvo prasmės.
- Žinoma, eime prie aprangų, - pritarė ir pro šluotas nusivedė sūnų į spalvotesnį kampą. Daugelis drabužių buvo pažymėti profesionalių komandų emblemomis, bet buvo ir Hogvartso koledžų apsiaustai. Dafydd sutrikęs žvelgė į žaliai sidabrinę Klastūnyno aprangą.
- Mes su mama abu mokėmės Klastūnyne, - pratarė parodydamas minėtą apsiaustą. Tiesą sakant, nelabai žinojo, kiek Mayra vaikams pasakojo apie Hogvartsą, nes pats tą daryti privengė. - Bet mums nesvarbu, į kokį koledžą jūs pakliūsite. Svarbiausia, kad būtumėte laimingi.
Tiesą sakant, jeigu atėjus laikui dvyniams vykti į Hogvartsą, Klastūnynui tebevadovaus Matthew Turner, Dafydd savo mažyliams palinkės bet kurio kito koledžo.
Vis tik apie jį geriau negalvoti. Dafydd žvilgtelėjo į Oliverį laukdamas bent kokio susidomėjimo tuo, kas vyksta aplinkui.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 14, 2023, 12:30:54 am
Nors tėtis tvirtino, kad nėra ko gėdytis, tuo patikėti buvo sunku. Oliveris nežinojo nė vieno kito berniuko (ar netgi mergaitės), kuris taip jautriai reaguotų į triukšmą. O kuris guvus septynmetis lauktų apibūdinimo, kad yra jautrus?
Kurį laiką laikė apsivijęs tėtį rankomis, bet kažkada reikėjo įjungti maldavimo režimą, ar ne? Gerai, kad tėtis niekada neatsispirdavo, taigi netrukus jiedu žygiavo aprangų link. Spalvos patiko netgi kvidiču ne itin besižavinčiam Oliveriui.
- Man patinka, - vos tik tėtis prasitarė apie Hogvartsą, suskubo pranešti berniukas. Net raudonplaukis iš galerijos apie mokyklą pasakojo daugiau. Kodėl tėtis to vengia?
- Koledžas nesvarbu, bet papasakok daugiau apie Hogvartsą, - atvirai paprašė septynmetis. Patampė mylimą žmogų už skverno ir vėl įsmeigė maldaujantį žvilgsnį į jo akis. Labai norėjo sužinoti bent šiek tiek daugiau.
- Noriu pasimatuoti, - po kelių akimirkų pratarė berniukas.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 16, 2023, 09:34:00 am
Esant emocinėje duobėje apie Hogvartsą geriau nepasakoti. Tai buvo aišku kaip dieną, bet argi Dafydd susiprato? Aišku, kad ne - paminėjo mokyklą, kuri visada liks tamsia dėme jo gyvenime. O kaip tik tai (mokykla, ne dėmė, mat apie pastarąją vaikai nežinojo) labiausiai ir sudomino Oliverį. Žinoma, jo entuziazmas džiugino, bet ar būtina priminti tą gėdą? Kita vertus, jis pats iškėlė sūnaus paslaptį, tad dabar negalėjo skųstis.
- Nemanau, kad tau įdomu mokyklos istorija ar struktūra, - bandė kažką pasakyti Dafydd. - Anksčiau klastuoliai - kokie ir buvome mes su mama - labai nesutarė su kitais. Dabar to nebėra. - Nebent esi Dafydd Carwyn Llewellyn. Bet tada nesutari su niekuo. - Visi valgo milžiniškoje menėje. Ten yra ežeras, nemažas kiemas. Ir miškas, bet į jį mokiniams negalima.
Pasakoti buvo sunku. Dafydd net nežinojo, ką pasakyti. Kalbėti apie pamokas buvo gėda. Laisvalaikis buvo vienišas ir neįdomus. Apie Mioną sūnui tikrai nepasakos.
- Hogvartsas turi didelę biblioteką, tik aš retai ten užeidavau, - nervingai nusišypsojo Dafydd. Visa širdimi troško, kad šis mažylis ir jo broliai bei seserys Hogvartse turėtų geresnį laiką nei turėjo jis.
- Mokytis nėra lengva, todėl tikiuosi, kad neseksi mano pėdomis. Į biblioteką eiti reikia - ten daugybė įdomių ir naudingų knygų. Visai norėčiau sugrįžti.
Paskutinis sakinys jį ištarusiam žmogui buvo labai netikėtas. Ko ten grįžti? Patirti dar vieną gėdą? Pamatyti, kaip Turner apsijuokia, nes nemoka kerėti? Šitas, tiesa, būtų smagus reginys.
Laimei, Oliveris nutraukė nepatogias mintis. Aplinkui darbuotojų nesimatė, tad Dafydd pats nukabino Klastūnyno apsiaustą.
- Paprastai pirmakursiai į komandą nepatinka, o tau iki to laiko dar ketveri metai. Bus per didelis.
Apvilko sūnui apsiaustą ir pajuto nenusakomą pasididžiavimą. Jo mažylis atrodė kaip tikras komandos kapitonas ir mokyklos legenda. Legenda, verta to vardo, žinoma.
- Na, kaip jautiesi? - nusišypsojęs paklausė Dafydd.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 16, 2023, 09:34:26 am
Kažkodėl tėtis vengė kalbėti apie Hogvartsą. Tą Oliveris suprato, kai Alanui kažko paklausus nesugebėjo atsakyti. Bet kodėl? Negi tėtis nesupranta, kad būtent tai ir yra įdomiausia? Laimei, dabar nespruko nuo temos, nors Oliveris suvokė, kad mielai būtų kalbėjęs ne apie tai.
- O kaip tau ten sekėsi? Kas patiko? Ar bendravai su mama? - pradėjo klausinėti. Tėtis jau ne pirmą kartą patarė nesekti jo pėdomis. Tai trikdė.
- Bet aš noriu būti kaip tu! - liko ištikimas sau Oliveris. Jo tėtis - geriausias pasaulyje, kodėl jis turėtų nenorėti būti toks? - Ar galėsi grįžti su manimi?
Nuoširdus vaikiškas klausimas išdavė visą baimę. Ta mokykla domino, bet Oliveriui buvo baisu. Kaip jis paliks mamą ir tėtį?
- Treji su puse, - išdidžiai pataisė berniukas. Taip, jis bijojo palikti mylimus suaugusiuosius, bet kartu ir laukė tos mokyklos. Be to, jis ir Eliotas yra vyriausi vaikai, juk gali būti, kad vyks ten visi kartu, ar ne? O kai Miriam ir mažieji pradės mokytis, mamai ir tėčiui tiesiog nebereikės niekur važiuoti.
- Jaučiuosi kaip mergaitė, - apžiūrinėdamas ilgą drabužį pasiskundė Oliveris. - Argi negalima apsivilkti ko nors normalesnio?
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 16, 2023, 09:35:11 am
Kodėl itin nesmalsaus septynmečio klausimai atsiranda tada, kai jų norisi mažiausiai? Tiksliau, kodėl jie turi suktis pačia sudėtingiausia tema?
- Man? - kiek neužtikrintai perklausė Dafydd. Taip, šis pokalbis skandino jį į vis didesnę kebeknę. - Nebuvau geras mokinys. Nemėgau mokytis, už tai profesoriai nemėgo manęs. Mėgdavau būti lauke. O su mama prasilenkdavome koridoriuje, bet nebendravome.
Tai buvo maždaug tiesa. Ilgą laiką Hogvartse Mayros nežinojo. Na, o po to, kai susipažino… Tai buvo Evelina. Ne Mayra teko sau priminti. Atlėgo širdis - pavyko nemeluoti savo mažyliui.
- Man labai smagu tai girdėti. Bet nenoriu, kad būtum kaip aš, nes nesimokiau gerai. Į Hogvartsą keliausi kažko išmokti. Ir kad ir kaip norėčiau vykti su tavimi ir Eliotu, negalėsiu to padaryti. Visi atvyksime į traukinių stotį, bet į traukinį įlipsite tik judu.
Tai gąsdino. O dar labiau gąsdino tai, kad Oliveriui reikėjo jo ir Mayros. Mažylis jau dabar suprato, kad jam nebus lengva palikti namus.
Ir vis dėlto jis laukė Hogvartso. Išdidus tėčio pataisymas tą tik įrodė.
- Gerai. Treji su puse, - neprieštaravo Dafydd ir nusišypsojo sūnui. Būtent po tiek laiko jo lauks bene sunkiausias gyvenimo išbandymas.
Gal be reikalo atėjo į Skersinį skersgatvį? Gal po labai sudėtingo vizito pas psichologą nereikėjo ateiti į vietą, pernelyg susijusią su Hogvartsu? Ar jis kada išmoks priimti teisingus sprendimus?
- Atrodai šauniai. Kaip tikras kvidičininkas, - neslėpdamas pasididžiavimo mažyliu ištarė Dafydd. Kaip tik priėjo pardavėja paklausti, ar nereikia pagalbos.
- Ačiū, tik apžiūrinėjame, - atsiliepė Dafydd ir susiradęs gynėjo pirštines grįžo prie Oliverio. - Nori pasimatuoti? Ką gali žinoti, gal kada žaisi gynėjo pozicijoje. Esi mano šaunus berniukas, - pridūrė ir sušiaušė sūnaus plaukus. Tokia šukuosena taip priminė Mayrą, kad norėjosi suspausti vaiką glėbyje. Vis dėlto pavyko prisiminti, kad šis susivėlęs žmogutis yra ne mylima mergaitė, o jų sūnus. Taigi Dafydd tik nusišypsojo ir toliau stebėjo nuostabų mažylį.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 16, 2023, 09:35:45 am
Akys tiesiog degė iš nekantrumo. Oliveris troško daugiau sužinoti apie tai, koks tėtis buvo Hogvartse. Kažkada vyks ten ir pats, tad turėjo kuo daugiau sužinoti. O tėtis buvo pats geriausias informacijos šaltinis.
- Mes su Eliotu vyksime dviese? - užduotas klausimas išdavė nuoširdžią baimę. Dar niekada nebuvo taip gera žinoti, kad turi brolį dvynį. Bet kaip jie ten išbus dviese? Labai pasiilgs jaunesnių brolių ir seserų. Ir mamos su tėčiu. - Ar bus būtina?
Entuziazmo ten vykti neliko visai. Oliveris ketino paklausti, ar ir jis Hogvartse sutiks tą, kuri vėliau taps tuo, kas tėčiui yra mama. Deja, nuotaika jau buvo subjurusi. Visai nenorėjo palikti mamos ir tėčio.
- Ar aš galėsiu ten piešti? - paskutinio vilties šiaudo griebėsi Oliveris. Jeigu ir tai bus atimta, nė už ką nevyks į tą nelemtą Hogvartsą.
Vos tėtis pasakė, kad jis atrodo šauniai, prisistatė darbuotoja. Teko skubiai nusisukti - dar betrūko, kad ir ji pamatytų taip mergaitiškai apsitaisiusį berniuką.
Paėmė iš tėčio pirštines, bet jos buvo labai didelės. Vieną pabandė užsidėti, bet nieko iš to neišėjo. Nusitraukęs liūdnai padėjo jas ant lentynos.
- Gal eikime prie šluotų, - nelinksmai pratarė ir ištiesė rankas į šonus, kad tėtis padėtų nusivilkti kvailą uniformą.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 16, 2023, 09:51:49 am
Oliverio baimė trikdė. Blogiausia tai, kad nebuvo kaip jo nuraminti, mat ir pats jautėsi labai panašiai. Kaip per tuos trejis su puse metų paruošti mažylį Hogvartsui?
- Mielai jus palydėtume, bet to niekas nedaro, - bandė paaiškinti sūnui. - Kiti vaikai juoksis, jei tu ir Eliotas būsite vieninteliai, kuriuos kažkas palydėjo. Be to, mums net negalima. Bet paklausyk, Oliveri. Rytoj dar nevažiuoji. Būsi vyresnis ir drąsesnis. Dabar tau tikrai nereikia dėl šito jaudintis.
Nuotaika aiškiai pasikeitė. Jis ir vėl pridirbo. Ne tik atėjo į gatvę, kurioje pilna Hogvartso prekių, bet dar ir atėjęs į parduotuvę pats prašneko apie mokyklą. Kiek laiko jis dar skriaus savo vaikus? Norėjosi trinktelėti pačiam sau.
- Žinoma, galėsi piešti, - atsakė į klausimą vildamasis, kad tai bent kiek paguos šį nuostabų mažylį. - Laiko po mokslų tikrai liks, tad galėsi ramiai puoselėti savo talentą.
Vakarai prie stalo su teptuku ar pieštuku rankoje yra tai, ko jis pasiilgs labiausiai. Nebent Hannah ar David parodys susidomėjimą daile. Bet jie ne Oliveris. Viskas bus kitaip. Visi vaikai lygūs! teko dar kartą sau priminti. Kad ir kaip ten būtų, du mažieji nėra prastesni už šitą kvidiču nusivylusį berniuką.
- Nagi, nesigėdyk. Ir duokš tas pirštines. Dar užaugsi, ir tau šie rūbai puikiai tiks.
Paėmė pirštinęs ir atsargiai nuvilkęs apsiaustą pakabino jį į vietą. Paėmęs sūnui už rankos patraukė prie šluotų. Savos niekada neturėjo - čia tau ne kvailas futbolo kamuolys, už kurį verta pakloti šimtus svarų.
- Nesu daug skraidęs, - teko vyti mintis apie brolį ir motiną į šoną. Ką gi, jeigu gadini nuotaiką kitiems, susigadink ir sau. - Bet čia yra labai greita šluota “Žaibas”. Gali atsargiai paimti, bet nelipk. Tu nulėksi, o aš nebepagausiu.
Dafydd atsargiai paėmė virpančią šluotą ir padavė sūnui. Gal vis dėlto jis šį sportą dar pamils?
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 16, 2023, 09:52:18 am
Visos viltys žlugo. Kai reikės vykti į Hogvartsą, mama, tėtis, Miriam, Hannah ir David su jais nevyks. Kaip reikės išgyventi? Ksa žiobariškoje mokykloje apgins Miriam? Apie tai tėčiui Oliveris niekada nesakė, tad tylėjo ir dabar. Tiesiog stovėjo ir stengėsi per daug nesigraudinti.
Laimei, bent piešti galės. Truputį pralinksmėjęs berniukas pakėlė akis į tėtį, bet netrukus vėl nusiminė - koks piešimas be jo?
- O tu net ir piešti kartu negalėsi? - viltingai paklausė. Ar negali gyvenime tiesiog niekas nesikeisti?
Tiesa, dabar reikėjo prisiminti, kad yra kvidičo parduotuvėje. Visai neprieštaravo nusivilkti kvailą uniformą, tad netrukus pasijuto kiek geriau. Tėtis visada žino, ką daryti, kad paguostų ir padrąsintų.
Prie šluotų Oliveris atsidūrė kiek pralinksmėjęs. Žinoma, Eliotui čia patiktų labiau, bet ir ramusis dvynys sugebėjo nusišypsoti. Skubiai ištiesė rankas šluotos link, bet virpesys išgąsdino. Atrodė, kad “Žaibas” jį išskraidins nė neatsiklausęs.
- Ir ant jos galima skristi? - susižavėjęs paklausė Oliveris. Tiesą sakant, labai norėjosi pabandyti, kad maldaujančios akys netrukus smigo į tėtį ir tarsi kuždėjo: “nagi, leisk…”
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 16, 2023, 05:29:52 pm
Ar Hogvartso tema jau baigta, ir jie gali bent pabandyti smagiai praleisti laiką? Deja, kad ir kaip to norėtųsi, Oliveris sudėtingų klausimų taip lengvai nepaleido.
- Kartu piešti galėsime per tavo atostogas. Susirasi draugų ir vėliau juos nupiešęs parodysi man, kaip jie atrodo. Ar sutariam?
Bene pirmą kartą gyvenime Dafydd nudžiugo, kad egzistuoja kvidičas. Būtent jis padėjo šauniam mažyliui pralinksmėti.
- Galima. Išmoksi skraidyti ir galėsi pakilti labai aukštai. Jeigu kuris norėsite žaisti koledžo komandoje, su mama nupirksime šluotą, - kalbėjo Dafydd. Tai, žinoma, buvo drąsus pareiškimas, mat vaikų poreikiai augo greičiau nei jo alga. Bet tikrai nepagailės šluotos savo berniukams, jei tik to reikės.
Ak, tas pernelyg gerai pažįstamas žvilgsnis. Oliveris maldavo, o jo tėvas niekada nemokėjo tam atsispirti.
- Na, gerai, - sumurmėjo ir apsižvalgęs pamojo darbuotojai. - Gal turite ne tokių greitų šluotų ir vietą, kur jas galima išbandyti? Oliveriui septyneri.
- Žinoma, eime, - nusišypsojo mergina. Dafydd paėmė šluotą iš sūnaus rankų ir padėjo į vietą. Paėmęs mažą delniuką nusekė darbuotojai iš paskos. Buvo smalsu, kaip mažyliui seksis, bet kartu ir kilo viltis - jeigu patiks skraidyti, galbūt atėjus laikui bus paprasčiau išvykti į Hogvartsą? Ten kvidičo ir skraidymo gerokai daugiau nei namie.
Netrukus atsidūrė nedideliame kiemelyje. Iš karto atsisuko į sūnų ir grąžino kepurę ant galvos.
- Nagi, nesušalk, - pratarė, o darbuotoja išsitraukė šiokią tokią šluotą.
- Gana lėta ir visiškai saugi. Pats tas pirmam kartui, - vėl nusišypsojo. Dafydd įtarė, kad Oliveris bijos imti tokį daiktą iš nepažįstamo žmogaus, tad ištiesė ranką ir paėmė skraidymo įrankį pats. Atsisukęs į sūnų padavė šluotą ir raminančiu balsu ištarė:
- Neleisiu, kad tau kas nors nutiktų. Gali užlipti ir pabandyti. Nebijok - nepaleisiu.
Kad ir kaip tragiškai jautėsi psichologo kabinete, dabar Dafydd juto esąs tikras tėvas. Ir tai buvo tiesiog nuostabu.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 16, 2023, 05:30:39 pm
Hogvartso temos turbūt geriau nejudinti - ji pernelyg skaudino ir gąsdino. Gal ir tėtis apie tai vengė šnekėti, nes galvojo, kas bus, kai jis ir Eliotas paliks namus? Bet mamai ir tėčiui liks Miriam ir mažieji, o ką reikės daryti jiems? Reikės tai aptarti su Eliotu nutarė Oliveris, o dabar susitelkė ties kitu bauginančiu dalyku - kvidiču.
- Tik Eliotui to nesakyk. Jis pakils ir paliks mane, - tyliai paprašė Oliveris. Tiesą sakant, šie su šluotomis susiję žodžiai pasakė labai daug - berniukas bijojo būti paliktas vienas. Brolis susiras galybę draugų, o ką teks daryti jam?
Vos tik išgirdo, kad tėtis nusileido, visas nusiminimas dingo. Jis paskraidys ant šluotos pirmiau už brolį! Vos tik atidavė “Žaibą”, norėjo pulti tėčiui į glėbį ir taip padėkoti. Bet jis - didelis vyras, kuris atvirai nerodo, kaip myli šeimos narius. Taigi tiesiog paėmė už rankos ir nužygiavo į kiemelį.
- Nesušalsiu, - pasiskundė ir bandė išsprūsti iš kepurės. Deja, nesėkmingai. Vis dėlto dabar labiausiai norėjo išbandyti šluotą.
Pagaliau gavo ją paimti, bet tada pasidarė baisu. Tėtis, aišku, jį apsaugos, bet kas, jeigu netyčia pakils? Gal net nebandyti? Bet kartu taip norisi…
- Ar tikrai galiu? - pasitikslino Oliveris, bet galų gale užlipo ant šluotos. Išsigandęs pažvelgė į tėtį ir netyčia pakilo kelis centimetrus. Neišlaikė pusiausvyros ir persigandęs klyktelėjo:
- Tėti?!
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 16, 2023, 05:31:11 pm
Tylus ir tarsi neryžtingas Oliverio prašymas nesakyti Eliotui sutrikdė. Nors nelabai išmanė dvynius, visada atrodė, kad jie turi būti ypatingai artimi. Oliveriui ir Eliotui šito trūko, bet tokia paprasta frazė parodė, kad broliai vienas kitam reikalingi. Tai keistai sušildė širdį.
- Eliotas sužinos, kai ateis laikas, - pratarė Dafydd eilinį kartą susimąstydamas, kad Oliveris yra ypatingas vaikas. Be galo mylėjo šitą mažylį.
Tai, kaip Oliveris bandė išvengti kepurės, sutrikdė. Nors dvynukai dar buvo maži, toks žingsnis buvo pernelyg greitai artėjančios paauglystės link. Visada teisūs ir viską žinantys vaikai. Ką tada darys toks nevykęs jų tėvas? To laiko Dafydd nuoširdžiai bijojo.
Bet iki jo dar liko bent keleri metai, tad dabar reikia būti mylimu ir mylinčiu tėvu. Tuo, kuo Dafydd labiausiai ir norėjo būti. Na, antroje vietoje, mat visų svarbiausia užduotis vis dar buvo mylimojo ir vyro vaidmuo.
- Žinoma, gali. Esi saugus, - patikino sūnų Dafydd ir su pasididžiavimu stebėjo, kaip Oliveris ruošiasi skristi. Jam, žinoma, buvo baisu, bet vis tiek ryžosi. Ne veltui jis yra šauniausias berniukas.
- Aš čia, sūnau, - pripuolė prie vaiko Dafydd, kai tik jis pradėjo kristi. - Pirmą kartą daug kam taip nutinka, - iš karto pradėjo raminti mažylį. Labai reikėjo, kad jis dėl nesėkmės nenusimintų. Atsargiai pastatė Oliverį ant žemės ir apžergė šluotą.
- Kurį laiką ramiai pastovėk. Neskubėk kilti. Po to labai švelniai atsispirk. Va šitaip, - Dafydd kiek nerangiai pakilo porą centimetrų. Labai jau seniai nebuvo skridęs. Šiaip ne taip nusileidęs vėl padavė šluotą sūnui. - Matai - net ir man sunku. Viskas bus gerai, aš tave laikysiu.
Širdyje buvo labai gera tarti tuos žodžius. Mokyti sūnų skristi (darbuotoja kažkur dingo) buvo kažkas, ko Dafydd nesijautė nusipelnęs. Tai buvo pernelyg… šeimyniška ir normalu.
- Ar bandysi dar kartą? - paragino sūnų ir švelniai jam nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 16, 2023, 05:31:40 pm
Tėtis tiesiog nuostabus. Jis visada žino, kiek galima ir reikia sakyti Eliotui ir kitiems šeimos nariams. Net jei jis, Oliveris, apsijuoks, tėtis to neišpliurps. Tai privertė nusišypsoti. Berniukas džiaugėsi užlipsiąs ant šluotos anksčiau nei brolis. Gal net ir į koledžo komandą pateks? Nors šito bent jau kol kas visai nenorėjo.
Kokia koledžo komanda, kai jis nė sekundės nenusėdi ant šluotos? Visą džiaugsmą nustūmė liūdesio banga. Jis tiesiog nevykėlis. Nemoka nei piešti, nei skraidyti, nei atsakyti į klausimus. Buvo skaudu.
Žinoma, tėtis laiku atsidūrė šalia ir taip apsaugojo nuo smūgio į žemę. Deja, tai menkai guodė. Oliveris ką tik įrodė, kad yra niekam tikęs. Ir visai nesvarbu, kad taip nutinka daug kam (jei tik tėtis sakė tiesą). Jis tiesiog nevykėlis.
Žiūrėjo, kaip tėtis įsitaiso ant šluotos, bet buvo liūdna. Norėjo būti pranašesnis už Eliotą, bet ir vėl nepasisekė.
- Tu moki, - niūriai pratarė, bet paėmė šluotą. Nebuvo tikras, kad nori bandyti dar kartą, bet negi nuvilsi tėtį? - Aš pasistengsiu. Bet laikyk mane, gerai?
Užlipo ant šluotos, bet laikėsi instrukcijos ir neskubėjo pakilti. Tai buvo visų baisiausia akimirka. Galiausiai ryžosi ir atsargiai atsispyrė nuo žemės. Vos vos pakilo, bet šį kartą jautėsi kiek tvirčiau.
- Tėti? - dėl visa ko kreipėsi.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 18, 2023, 05:26:09 pm
Turbūt nepavyko apsaugoti sūnais nuo savęs menkinimo ir plakimo. Berniukas tėvas pernelyg gerai jį pažinojo, tad dvejonių nekilo - Oliveris buvo nusiminęs ir nusivylęs. Savimi. Vadinasi, kažką reikėjo daryti kitaip, ir tai buvo berniuko tėvo darbas.
- Aš esu anksčiau skridęs. Tu ne. Žinoma, kad man sekasi geriau. Štai jeigu paimtume į rankas po smuiką, pamatytum, kaip tavo tėtis moka apsijuokti.
Beliko viltis, kad Oliveris neužsimanys pagroti smuiku. Ar bet kokiu kitu muzikos instrumentu. Jau ko ko, o muzikuoti Dafydd tikrai nemokėjo.
- Žinoma, laikysiu. Niekada tavęs nepaleisiu. Neleisiu, kad tau kas nutiktų - esi pernelyg brangus, - ramino sūnų Dafydd. Stovėjo visai šalia skrydžiui besikaupiančio mažylio ir bandė būti pasiruošęs bet kam. Tai, žinoma, nebuvo lengva, mat tokie išbandymai vis dar buvo komplikuoti. Netgi pernelyg komplikuoti - dabar labai norėjosi, kad daug tvirtesnė ir daugiau žinanti Mayra būtų šalia.
- Nagi, - vien lūpomis paragino sūnų Dafydd, ir berniukas galiausiai ryžosi. Jo tėvas rankas laikė prie pat mažylio, bet jo nelietė. - Aš čia, Oliveri. Bet tai puikiai sekasi. Esi tikras mano šaunuolis.
Atidžiai stebėjo sūnų ir nejučia prisiminė, kaip niekam nerūpėjo jo pirmas skrydis. Nukrito nuo šluotos iš beveik dviejų metrų aukščio, bet nei profesorė, nei, tuo labiau, kiti mokiniai nė nepastebėjo. Tik vėliau iš motinos atėjo Žvieglys, grasinantis nieko nesusilaužyti. Juk tai padaręs berniukas būtų priverstas grįžti namo…
Dabar situacija buvo visai kita. Dafydd stovėjo kitoje barikadų pusėje. Ir sulaužytų kaulų nenorėjo ne dėl to, kad tada tektų rūpintis sužeistuoju. Ne, jis pernelyg mylėjo ant šluotos sėdintį žmogutį. Savo sūnų.
- Kai norėsi leistis, neskubėdamas pasilenk į priekį. Svarbiausia nebijoti. Esu šalia, jeigu tik prireiks, pagausiu. Ir tau puikiai sekasi.
Dafydd nemelavo. Bent jau jam atrodė, kad Oliveris ant šluotos dabar jaučiasi žymiai geriau. Naujokas, žinoma, bet pirmas žingsnis žengtas, ir tai jau buvo daug. Šiaip ar taip, mažylis tiesiog nuostabus.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 18, 2023, 05:26:40 pm
Smuiku grojo labai nemaloni mergaitė iš mokyklos. Ir nuolat tuo gyrėsi. Dėl tos priežasties tėčiui paminėjus tą daiktą Oliveris susiraukė.
- Geriau paskraidyk, o ne grok, - paprašė.
Berniukas žinojo esąs mylimas, bet kiekvienas priminimas, kad jis brangus, džiugino. Tėtis turbūt tą žino, kitaip to nesakytų.
- Ačiū, tėti, - sumurmėjo Oliveris.
Pagaliau jis buvo ore. Labai bijojo, bet kartu ir džiaugėsi. Tėtis jo didžiuosis, o Eliotas pavydės. Nors varžytis su broliu nebuvo labai svarbu, kartais norėjosi būti šaunesniam už jį. Pirmas skrydis šluota padėjo tai pasiekti.
- Truputį baisu, - prisipažino Oliveris nežiūrėdamas į tėtį. Rankomis spaudė šluotą ir spoksojo tiesiai prieš save. Tik dabar suprato kabantis ore, bet niekur nejudantis. Tai buvo dar vienas naujas dalykas, kuris baugino, bet kartu ir masino būti išbandytas.
- Ar galiu paskristi? - dėl visa ko paklausė. Ką gali žinoti, gal tėtis neleis ir paliks jį skraidyti vieną. Tai būtų baisiau už patį skrydį.
Berniukas atsargiai pažvelgė į visa žinantį ir leidžiantį žmogų. Tiesa, nutaisyti maldaujantį žvilgsnį neliko laiko - teko vėl pažvelgti į šluotą ir stengtis nenukristi.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 18, 2023, 05:27:07 pm
Padėka už žodžius, kuriuos taip gera tarti, privertė nusišypsoti. Žinoma, kartu buvo ir kiek neramu: Oliveris nuo pat gimimo buvo mylimas ir reikalingas. Kodėl jis reaguoja taip, tarsi meilė ir šiluma stebintų? Negi ir šias savybes perėmė iš nevykusio tėvo? To turbūt reikėtų klausti psichologo, bet tam reikės rasti geresnį specialistą už Graham. Bet jei toks nepasitikėjimas iš tiesų paveldėtas, Dafydd tikrai sugadino šito nuostabaus mažylio gyvenimą.
Bet dabar jis atrodė laimingas. Išbandė kažką naujo ir magiško. Padarė tai pirmas iš penkių Llewellyn vaikų. Turbūt tuo didžiavosi, nors kažin ar prisipažins tėvui. Nuostabus ir ypatingas vaikas.
- Suprantu, kad baisu, bet viską darai teisingai. Jeigu norėsi, kad nukelčiau, pasakyk, - ramino sūnų Dafydd. Mažyliui turbūt buvo nesmagu prisipažinti, kad bijo, bet ištarti žodžiai parodė pasitikėjimą tėvu. Tai buvo nuostabiai gera.
- Žinoma, gali. Atsargiai vos vos pasilenk į priekį. Pradėsi leistis, todėl iš karto ištiesink šluotą. Rankomis pabandyk šiek tiek kilstelėti kotą. Tik nepersistenk - šluota nežino, kad ant jos sėdi pirmą kartą. Nepabėk nuo manęs, nes galiu ir nesugaudyti.
Pasidarė smalsu, ar galėtų pats užlipęs ant šluotos kiek paskraidinti sūnų. Žinoma, su jo sugebėjimais tai būtų pavojinga, bet jei Oliveris to norės, reikės ir pasiūlyti. Norėjosi, kad berniukas iš gyvenimo gautų viską, kas tik įmanoma. Na, vieno niekada negaus - normalaus tėvo.
- Puikiai žinau, kokį žvilgsnį man ruoši, - gudriai nusišypsojo Dafydd. - Bet maldauti nereikia - esi tikras šaunuolis, tad turėtų pavykti ir paskristi.
Liko tikėtis, kad nieko nenutiks. Jeigu Oliveris antrą kartą susižeistų tik dėl jo kaltės, Dafydd neištvertų. Jau užteko fiasko psichologo kabinete. Jeigu jis ir toliau susimaus, Mayros kantrybė anksčiau ar vėliau išseks. Ne, negalima to leisti.
- Na, pamėgink, - dar paragino sūnų Dafydd jausdamas milžinišką susikaupimą.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 18, 2023, 05:27:31 pm
Prisipažinti, kad bijai, geriausia mamai ir tėčiui Jie nesišaipys. Priešingai - palaikys ir padės tą baimę įveikti. Žinoma, su triukšmu viskas buvo kitaip, bet baimė skristi taip nekaustė. Dabar labiau buvo ne baisu, o tiesiog neramu. Bet tėtis vis tiek žinos, ką pasakyti. Ir pasakė.
- Dabar dar nenoriu, bet jeigu reikės, pasakysiu. Ačiū, - susikaupęs atsiliepė Oliveris. Ne, kol kas visai nenorėjo lipti ant žemės. Be to, ir baimė sumažėjo. Tėtis neleis nutikti jokiai nelaimei.
- Bet ar neįsirėšiu į žemę? - iš naujo išsigando berniukas. Nors jo tėtis žino viską pasaulyje, gal mokyti turėtų geresnis skraidytojas?
Būtent dėl to kurį laiką Oliveris neatliko nurodytų veiksmų ir tiesiog kabojo toliau. Labai norėjo pabandyti, bet nesiryžo. Pradėjo tos baimės gėdytis, ir tai, kad tėtis perprato net neparuoštą žvilgsnį, visai nepadėjo. Ir dar pavadino šaunuoliu. Koks iš jo šaunuolis, jeigu bijo skristi? Eliotas turbūt jau būtų apskridęs kokius penkis ratus.
Mintis apie brolį paskatino imtis veiksmų, ir berniukas šiek tiek pasilenkė į priekį. Šluotos galas kiek nusileido, bet Oliveris trūktelėjo jį į viršų ir, kaip pasirodė jam pačiam, šovė į priekį. Laimei, nespėjęs nė išsigąsti, suprato judantis visai lėtai. Bet jis judėjo. Skrido!
- Man pavyko! - apsidžiaugės sušuko. Žinoma, vylėsi, kad tėtis niekur nedingo, bet dabar buvo smagu. Tiesa, netrukus pradėjo grėsmingai artėti sienos link, bet instinktyviai pasuko šluotą į kairę ir sėkmingai išvengė kliūties. Dabar mažas veidelis dar labiau nušvito.
- Matei? - patenkintas paklausė Oliveris.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 23, 2023, 11:50:46 am
Mažylis bijojo. Nuoširdžiai bijojo, tik jo tėvas negalėjo pasakyti, ko. Ar tai baimė nukristi ir užsigauti? Ar nesinori apsijuokti prieš tėvą? Bet turėtų žinoti, kad iš jo niekada nebus pasišaipyta. Ištikus nelaimei ar nesėkmei Dafydd visada palaikys savo mažylį. Mayra darytų lygiai tą patį, ar ne? Tereikėjo, kad tai suprastų ir Oliveris, bet čia vėl iškilo nepasitikėjimo klausimas. Jeigu berniukas nustemba pagirtas ar išgirdęs, kad yra svarbus, gal mano, kad tėvai tyčiosis? Bet iš kur tai galėjo atsirasti? Šeimoje nieko panašaus į tai nebuvo. Negi mokykloje?.. Nutaręs, kad šį klausimą reikės aptarti su Mayra (ir ką jis be jos darytų?..), vos nepraleido sūnaus žodžių.
- Žinoma, ne. Neleisiu tau užsigauti, - ir vėl ramino berniuką. Buvo apmaudu, kad Oliveris taip ilgai nesiryžta skristi. Ko gero, kaltas ne vaiko nepasitikėjimas, o tėvo nevykėliškumas. Geras tėvas žinotų, ką pasakyti, kad sūnus jaustųsi geriau. Kaip žinia, Dafydd į šią kategoriją niekaip neįtilpo.
Pagaliau Oliveris ryžosi. Jam sujudėjus pasidarė baisu, bet netrukus paaiškėjo, kad šluota, ko gero, tokiems skrydžiams ir yra skirta. Berniukas judėjo, tačiau darė tą ypatingai lėtai. Bet to užteko, kad emocija pasikeistų. Mažylis džiaugėsi, tad ir jo tėvas darė tą patį. Plačiai šypsojosi ir žvelgė į sūnų kone sprogdamas iš pasididžiavimo. Oliveris - nuostabus mažylis.
O gal net ir apsigimęs kvidičininkas. Jam artėjant prie sienos pasidarė nejauku, bet meistriškas posūkis padėjo išvengti susidūrimo ir smūgio. Šį kartą net ir Oliveris suprato pasirodęs šauniai. Tokio manevro Dafydd gyvenime nebuvo atlikęs.
- Mačiau. Sakiau, kad esi šaunuolis! Visai tau nepadėjau, - patenkintas sūnumi atsakė. Visą laiką buvo šalia, bet iš tiesų berniuko nelaikė. Kaip pirmam kartui sudėtingas posūkis buvo tik Oliverio nuopelnas.
- Dar truputį paskraidyk, jei nori. O po to, jeigu gausime leidimą ir šluotą, pasisodinsiu tave ant greitesnės ir pakilsime aukščiau. Ar norėsi?
Regis, nesmagus pokalbus su psichologu buvo pamirštas. Dabar visos mintys sukosi apie kvidičą ir šluotas. Tiesa, Dafydd neabejojo, kad emocijoms nurimus (traukinyje ar namuose) mintys vėl prislėgs. Bet kola kas buvo galima apie tai negalvoti ir mėgautis aktyviu laiku su sūnumi. Sulig ta mintimi Dafydd nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 23, 2023, 11:51:24 am
Tėtis žadėjo apsaugoti. Ir būtų tą padaręs, bet neprireikė. Viskas ir pačiam sekėsi neblogai. Buvo netgi visai smagu. Žinoma, per kvidičo rungtynes būtų daug daugiau greičio, bet į jas Oliveris nesigviešė. Ne, jam užteko tiesiog smagiai leisti laiką su tėčiu. Ypač kai išgirsta esąs šaunuolis. Dabar, gražiai išvengus sienos, tuo patikėti buvo lengviau.
- Bet tu padėjai, - teko paprieštarauti. Akys įsmigo į tėtį, bet ilgai ten neužsilaikė - reikėjo stebėti aplinką. - Be tavęs nebūčiau išdrįsęs.
Būtent taip mažylis ir jautėsi. Pretekstu pakilti tapo brolis dvynys, bet to priežastis buvo tėtis. Tik dėl jo ši šluota pakilo aukštyn. Reikėjo, kad tėtis tai suprastų. Tik ar pavyko aiškiai pasakyti?
- Tikrai. Jei ne tu, iš viso nebūčiau pakilęs į orą, - užtvirtino savo žodžius Oliveris.
Kurį laiką skrido palei sieną. Buvo smagu, nors visų geriausia buvo čia būti su tėčiu. Toks laikas yra pats vertingiausias.
- Žinoma, norėsiu! - baisiausiai apsidžiaugė berniukas išgirdęs tėčio pasiūlymą. Būtų net pašokęs iš džiaugsmo, bet esant ant šluotos tą padaryti sunku. Baugiai susvyravęs nutarė, kad laikas leistis. Tai buvo baisu, bet tėčio pagalbos prašyti nesinorėjo. Teko ryžtis.
Oliveris pasilenkė į priekį, kaip kad sakė tėtis. Šluota pradėjo leistis, bet berniukas neįsivaizdavo, kur dėti kojas. Dabar jos tik trukdė. Tik būdamas visai prie žemės pagalvojo jas ištiesti ir taip pastatyti ant žemės. Jau buvo labai žemai, tad nusileidimas nebuvo grakštus, bet bent jau pavyko nepragriūti. Viduje virė įvairios emocijos, bet Oliveris išliko ramus. Pagaliau galėjo įsmeigti akis į tėtį ilgiau nei sekundę, tad tą ir padarė. Žvilgsnis spinduliavo džiaugsmą, nors daugiau niekuo berniukas neišsidavė.
- Man patiko, - pasakė paprastai. - Skriskime kartu!
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 23, 2023, 11:51:57 am
Jo mažylis iš tiesų sėdėjo ant šluotos ir skrido. Tai buvo visiškai neįtikėtina, bet buvo būtent taip. Tai tokia nuostabi akimirka, kad Dafydd beveik džiaugėsi atvykęs į Londoną. Jei ne vizitas pas nevykusį psichologą, jie nebūtų čia atėję.
Kažkodėl Oliveriui buvo svarbu įtikinti, kad jis, Dafydd, padėjo skristi. Nors nesijautė nusipelnęs tokių žodžių, berniuko tėvas buvo labai laimingas. Tai tarsi priminė, kad jis yra mylimas ir reikalingas.
- Mano darbas yra tau padėti. Bet tai nereiškia, kad tu nesi mano šaunuolis, - kalbėjo sūnui. Atidžiai jį stebėjo ir sulaukęs entuziastingo pritarimo pasiūlymui pakilti aukščiau nusišypsojo ir linktelėjo. Neketino skubinti šio skrydžio ir kantriai laukė. Lauks tiek, kiek reikės. Mayra viską supras, be to, tik jos priekaištą Dafydd priimtų kaip tikrą.
Netrukus mažasis šaunuolis pradėjo leistis. Tai buvo baisoka akimirka - pradėjo atrodyti, kad Oliveris tiesiog rėšis į žemę. Dafydd neįsivaizdavo, ką tokiu atveju sau padarytų.
Teko pripulti prie sūnaus, bet jis, regis, nesusižeidė. Žiūrėdamas jam į akis Dafydd matė, koks jis yra laimingas. Kaip septynmečiui, jis gal buvo pernelyg santūrus, bet ko tėvas dėl to neketino skųstis. Šis mažylis tiesiog nuostabus.
- Džiaugiuosi, kad patiko, - pratarė Dafydd ir apkabino sūnų. - Laikyk šluotą ir eime paieškoti tos merginos. Tikiuosi, kad ji leis paskristi mums abiems.
Staiga pasidarė gerokai baisu. Jis skraidymo patirties turėjo tik šiek tiek daugiau neu sūnus. Gal be reikalo iškėlė šį pasiūlymą? Bet dabar nebegali nuvilti savo berniuko. Ak, ir kada pagaliau jis išmoks priimti teisingus sprendimus? Kodėl jis po beveik aštuonerių metų tėvystės vis dar nieko nesugeba? Ką pasakys Mayrai, jeigu Oliveris vėl bus sužeistas tik dėl jo kaltės?
Bet pasiūlymas kabojo ore. Vadinasi, reikėjo eiti ir susirasti tą merginą. Gal ji išgelbės situaciją ir dviese skristi neleis? Tai, žinoma, taip pat nuviltų. Bet tai jau būtų ne jo, o tos merginos kaltė. Tai galvoti buvo bjauru, bet Dafydd suprato kaip tik to ir norintis. Tu tiesiog esi šlykštus pasakė pats sau.
O mergina leido ir netgi paėmusi iš Oliverio šluotą noriai padavė kitą. Netrukus du Llewellyn vyrai vėl buvo kiemelyje. Dafydd nurijo seilę ir apžergęs šluotą pritūpė, kad Oliveris pasiektų užlipti.
- Tvirtai laikykis, - pratarė mintyse melsdamasis, kad balsas neišduotų jaudulio.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 23, 2023, 11:53:01 am
Paprastai tėčio pagyros versdavo jaustis nejaukiai, ypač jei jos būdavo susijusios su piešiniais. Vis dėlto paskraidęs Oliveris buvo toks patenkintas, kad netgi dar kartą pavadintas šaunuoliu ne sutriko, o apsidžiaugė. Kia galiausiai buvo ant žemės ir galėjo ilgiau paspoksoti į tėtį, taip ir padarė.
- Ačiū, - dar pridūrė.
Rankoje laikydamas šluotą ir su tėčiu eidamas ieškoti kažkokios moters jautėsi neįprastai išdidus. Norėjosi visiems pranešti, kad ką tik paskraidė, kad jam pavyko tai padaryti. Mielai būtų tą priminęs ir viską mačiusiam tėčiui, bet tam sutrukdė drovumas. Mamai būtinai pasigirs! Eliotui ir Miriam girtis negalima, bet apie mamą nieko nebuvo pasakyta. Oliveris jau įsivaizdavo, kaip praneša skraidęs, o mama apkabina ir gal netgi pavadina šaunuoliu. Tos akimirkos berniukas jau laukė su didžiausiu nekantrumu.
Užsigalvojęs apie laiką, kada grįš namo ir viską papasakos mamai, Oliveris beveik nepastebėjo, kad jie nuėjo kažkur, o netrukus jau buvo tame pačiame kiemelyje. Akimirka, kada jis pakils dar aukščiau, artėjo. Buvo kiek baisu, bet Oliveris pasitikėjo tėčiu. Viskas bus gerai.
Vos užlipo ant šluotos ir prisiglaudė prie tėčio, pajuto, kad ji virpa gerokai stipriau. Tai tikriausiai rodė, kad ši šluota gerokai greitesnė. Bet tėtis moka skristi, ar ne?
- Aš pasiruošęs, - pratarė Oliveris, prieš tai tvirtai sugniaužęs švelnią medieną.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 24, 2023, 01:20:25 am
Iki nusitempė Mayrą po Tauerio tiltu - tiksliau, iki laiko, kada ji pranešė, kuo baigėsi tas susitikimas - Dafydd nebūtų pagalvojęs, kad gali taip gerai suprasti kitą. Ir, tuo labiau, nebūtų pasakęs, kad kas nors supranta jį. Vis dėlto ta nuostabi mergaitė kažką padarė ir privertė ją iš visos širdies pamilti. Nepaisant to, vaikinas niekada nebūtų pasvajojęs apie tokį ar bent panašų supratimo lygį su savo sūnumi. Visą tą laiką, kol Mayra laukėsi, netgi mažyliams gimus atrodė, kad jo ir tų vaikų niekas nesies. Jis bus kažkas, kas padėjo vaikams atsirasti, bet ryšio nebus. Dafydd dėl to tikras buvo labai ilgai. Netgi pernelyg ilgai.
O Oliveris įrodė, kad gali būti kitaip. Žinoma, penkių vaikų tėvas mylėjo juos visus, bet nei Eliotas, nei Miriam, nei mažieji tokio ryšio tarsi nesukūrė. Žiūrėdamas į berniuką, dabar esantį kvidičo prekių parduotuvėje, Dafydd jautėsi taip, tarsi matytų Mayrą. Ir taip buvo ne dėl išvaizdos panašumo (čia didžiausią pranašumą turi Hannah, nuo pat gimimo esanti visiška mamos kopija), o dėl to, kad buvo galima justi vidinį supratimą.
Nenuostabu, kad Dafydd suprato, už ką sūnus padėkojo. Žinojo, kad čia daugiau nereikėjo nieko sakyti. Užtenka nusišypsoti ir būti kartu.
Tiesa, netrukus to toli gražu nebeužteko. Reikėjo pasiruošti skristi. Galvą ėdė mintys apie tai, kad jis yra siaubingai neatsakingas tėvas. Mergina ir vėl dingo - turbūt neabejojo, kad tokios paslaugos paprašęs suaugęs vyras skraido tiesiog puikiai.
Gal vis tik reikėtų pasakyti Oliveriui? Bet ar jis nenusivils? Supratimo, kuriuo ką tik taip džiaugėsi, tarsi neliko visai. Dafydd buvo pasimetęs.
- Kadangi seniai skraidžiau ir neturiu daug patirties, labai greitai ir aukštai neskrisime. Kai užaugsi, galėsi paskraidinti mane, - bandė numušti įtampą Dafydd. Pabučiavo sūnaus pakaušį ir tvirtai apkabino kaire ranka. Dešine suėmė šluotkotį ir labai susikaupė.
Bet per ilgai laukti negalėjo - natūralu, kad Oliveris nekantravo. Taigi galiausiai atsispyrė ir pakilo nuo žemės. Pradėjo nelabai ryžtingai, bet nesustodamas kilti. Tiesą sakant, buvo tragiškai baisu.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 24, 2023, 01:20:49 am
Nors skristi patiko, pakilimo su tėčiu Oliveris laukė dar labiau. Kodėl, ir pats nebūtų pasakęs. Gal dėl to, kad labai mylėjo tą žmogų, o toks pakilimas tarsi parodys, kad ir tėtis jaučiasi panašiai. O gal naujovių nemėgstanti širdelė nutarė, kad šiandien yra ypatinga diena. Žinoma, ji tokia ir buvo - septynmetis pirmą kartą sėdėjo ant šluotos. Tad kodėl neišbandžius ir ko nors dar?
Tėtis buvo įsitempęs, ir Oliveris netruko tą pajusti. Nežinojo, kodėl, mat pats vis labiau nekantravo. Gal bėda ta, kad tėtis dažnai neskraido? Namuose turbūt nėra nė vienos šluotos. O gal nebrangią (bet greitesnę nei Oliveris jau išbandė) nupirks ir iki Hogvartso? Reikės būtinai paklausti. Bet maldaujančio žvilgsnio į tėtį nesmeigs - tai bus tik prašymas.
- Aš nenukrisiu. Tau irgi negalima, - rimtai atsakė į žodžius. Apkabinusi ranka labai ramino, ir Oliveris vis labiau nekantravo. Atrodė, kad tėtis kažko laukia. Jau norėjo jį paskutinti, bet pagaliau jie atsiplėšė nuo žemės. Įspūdinga!
- Ar aš tikrai skridau? - teko pasitikslinti. Dabar atrodė, kad ant kitos šluotos jis vis dėlto taip ir prakabojo ore. Dabar greitis buvo visai kitas.
Buvo labai smagu, o už nugaros sėdintis tėtis suteikė saugumo jausmą. Norėjosi muistytis ir kaip nors gauti daugiau greičio. Bet prieš tai tėtis buvo labai įsitempęs, tad trukdyti negalima.
Nors nuotykis patiko, Oliveriui buvo tik septyneri. Natūralu, kad netrukus pasidarė nuobodu. Nenorėjo nieko sakyti, kad neatrodytų priekaištaujantis. Vis dėlto galiausiai išdrįso sumurmėti:
- Gal jau galim leistis? Man užtenka…
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 26, 2023, 09:43:15 pm
Prieš išeidamas iš namų dieną planavo visai ne taip. Spėjo, kad po pokalbio užsuks kokios keksiuko ar ledų. Bet kas būtų pagalvojęs, kad jie skraidys? Žinoma, tai buvo nenusisekusio pokalbio pasėkmė - Oliveriui reikėjo užsimiršti. Psichologo konsultacija irgi nepraėjo kaip planuota. Pagalvojęs apie Graham Dafydd suirzo ir padarė tai pačiu netinkamiausiu metu - skraidindamas sūnų ant šluotos. Čia reikėjo susikaupimo.
Laimei, Oliveris uždavė klausimą, tad buvo paprasta nukreipti mintis kitur. Tikrai nuostabus mažylis, ar ne? Tik jis ir jo mama turėjo talentą nuolat padėti ir (turbūt) to nė nesuprasti. Už tai Dafydd savo šeimą ir mylėjo.
- Žinoma, skridai, Oliveri, - atsakė į klausimą ir pasuko į dešinę. Siena dar buvo tolokai, bet minimalūs įgūdžiai viską gerokai apsunkino. - Tavo šluota buvo specialiai sukurta pirmam kartui, taip sakė darbuotoja. Dėl to ji buvo labai lėta. Man ji davė vidutinę šluotą, su kuria būtų galima netgi dalyvauti rungtynėse. Bet tai nesumenkina tavo šaunaus skrydžio.
Nedidndamas greičio skraidė ratais ir vylėsi, kad sūnui smagu. Kadangi sekėsi visai neblogai, pavyko atsipalaiduoti. Ne iki galo, žinoma, o nusileidus drebės rankos ir kojos. Bet buvo tikrai geriau nei pirmomis akimirkomis.
Netrukus susidūrė su dar vienu neeilinio tarpusavio supratimo įrodymu. Jau norėjo klausti sūnaus, ar dar nenori leistis, kai mažylis pats pateikė būtent tokį prašymą. Širdyje pasidarė taip gera, kad kokią minutę net neįvykdė to prašymo. Laimei, pavyko atsitokėti.
- Atsiparšau, Oliveri. Žinoma, - skubiai atsiprašė ir pradėjo leistis. - Kai aš atsistosiu, tu turbūt nesieksi kojomis žemės, bet geriau dėl visa ko jas sulenk.
Nusileidimas buvo šiurpinanti dalis, bet viskas baigėsi sėkmingai. Pritūpęs, kad sūnus galėtų nulipti, Dafydd ir pats pagaliau įsitaisė ant žemės. Kaip ir galvojo, kojos pastebimai drebėjo.
- Kaip jautiesi? - paklausė ir sušiaušė sūnaus plaukus. - Na ką, eime prie kamuolių?
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 26, 2023, 09:43:48 pm
Tėtis nereagavo į prašymą. Tai ir sutrikdė, ir išgąsdino. Tiesą sakant, Oliveris gyvenime nebuvo tai bijojęs. Iš karto pradėjo savęs klausti, ką padare ne taip, kad tėtis jį dabar baudžia. Gal pasakė kažką netinkamo tam nemaloniam žmogui ligoninėje? Ar ką nors padarė čia? Ar… Jis tiesiog blogas sūnus?
Iki tėčiui atsiliepiant galvoje atsirado tiek priežasčių, už ką jis gali pykti, kad Oliverio akyse susikaupė ašaros. Jis labai norėjo būti geras sūnus, kurį mama ir tėtis myli. Bet ką padarė ne taip? Atsakymo į šį klausimą nerado, bet pagaliau išgirdo atsakymą ir nurodymą sulenkti kojas. Taip ir padarė, nes jis yra geras sūnus.
Vos tik nusileido ir nulipo nuo šluotos, puolė tėčiui į glėbį. Kažkuriuo metu ašaros pasileido upeliu, tad dabar berniukas garsiai sriūbavo. Kodėl jis nesugeba būti geras sūnus? Už ką tėtis jį baudė? Ir kodėl viskas pasikeitė taip staiga?
Į užduotą klausimą atsakyti buvo sunku. Jautėsi prasikaltęs, bet to sakyti nesinorėjo. Kita vertus, kaip tada išsiaiškinti?
- Skristi patiko, - galiausiai išspaudė ir netrukus pridūrė: - Aš atsiprašau, tėti. Atsiprašau…
Dar kurį laiką verkė jo glėbyje. Atrodė, kad dabar jau nepadės niekas. Viskas sugriuvo. O ir šluotos nebeverta prašyti…
- Einam, - neprieštaravo pasiūlymui. Gal bent taip bus nors truputį geresnis sūnus?..
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 26, 2023, 09:44:19 pm
Jau ko Dafydd nesitikėjo, tai kad Oliveris verkdamas puls į glėbį. Viduje iš karto pradėjo sproginėti kaltinimai sau. Šis laikas turėjo būti pramoga, bet ką jis ir vėl pridirbo? Kas nulėmė tokią sūnaus reakciją? Ar reikėjo nusileisti anksčiau? Ar tai liūdesys, nes jis nereagavo iš karto, ar baimė? Ar Oliveris pasakys ką nors pats, ar verta klausti?
Per daug klausimų ir per mažai atsakymų. Teko laikyti apkabinus mažylį ir laukti bent kokio paaiškinimo. Ir viltis, kad jei jo nebus, susivoks, kad jau laikas klausti.
Pagaliau pasigirdo atsakymas. Skrydis nebuvo problema, tad kas galėjo nutikti? Kodėl šis nuostabus mažylis verkia?
- Už ką tu atsiprašai, Oliveri? Tai aš atsiprašau, kad ne iš karto sureagavau į prašymą nusileisti. Tu neturi, už ką atsiprašyti. Esi mano šaunus berniukas. Labai prašau - neverk.
Aiškinti septynmečiui apie tarpusavio supratimą ir ryšį turbūt nebūtų labai protinga. Oliveris, ko gero, nesuprato, kad jo tėvas neatsakė, nes džiaugėsi tuo ryšiu. Negi tai ir įskaudino šitą nuostabų vaiką? Tai tik dar kartą įrodo, koks nevykęs tėvas jam kliuvo. Ši tiesa skaudino, bet  ji buvo labai jau akivaizdi. Visa ši diena buvo vienas didelis fiasko.
Ko gero, reikėtų tiesiog keliauti namo ir apsikabinus Mayrą maldauti jos atleidimo. Ji supras ir paguos, tad labai norėjosi taip ir padaryti. Vis dėlto Oliveris priėmė pasiūlymą eiti prie kamuolių, tad dar ir to atimti iš sūnaus Dafydd tikrai neketino. Šiandien jau pridirbo pakankamai.
- Gali panešti šluotą, - ištiesė skraidymo įrankį sūnui. Tarsi tai galėtų išpirkti kaltę, kad visiškai sugadino dieną… Kodėl jis nesugeba bent kartais visko atlikti tinkamai? Atrodė, kad net ir eidamas į parduotuvę pieno ras būdą susimauti. Už ką tokiai nuostabiai šeimai teko toks nevykęs vyras ir tėvas?..
- Eime, - paragino Oliverį Dafydd ir apkabinęs jį per pečius nusivedė atgal į parduotuvę, o ten - prie kamuolių.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 26, 2023, 09:44:52 pm
Žinoma, tėtis puolė raminti, tad viskas pasidarė labai sudėtinga. Oliveris nė už ką ant jo nepyko (jeigu kada tai jaustų, vis tiek neišdrįstų prisipažinti, net ir sau), bet buvo pasimetęs. Jį nubaudė, bet nereikia atsiprašyti? Ir kodėl tėtis pats tai daro?
- Maniau, kad baudi mane, dėl to nenusileidi. Nežinau, ką padariau, bet už tai atsiprašau. Aš noriu būti geras sūnus, - išdrįso paatvirauti Oliveris. Gal dabar kas nors paaiškės?
Nors jautėsi prasikaltęs (vis dar nežinojo to priežasties), vis tiek glaudėsi prie tėčio ir nuo to pasijuto geriau. Taip būdavo visada, ir šis kartas nebuvo išimtis.
- Atsiprašau, - dar kartą tylutėliai sumurmėjo ir po kiek laiko paleido tėtį. Jis tikrai pats geriausias.
Paėmė šluotą ir pakėlė akis į mylimą žmogų. Norėjo žinoti, ar viskas aišku. Ar jie suprato vienas kitą.
Neprieštaraudamas nuėjo su tėčiu į vidų ir atidavė šluotą moteriai. Jau visai netrukus buvo prie kamuolių. Labiausiai, žinoma, sudomino šmaukštas.
- Gal galima jį palaikyti? - išdrįso paklausti. Baimė, kad jis yra blogas sūnus, atsitraukusi dar nebuvo. Jis nevertas nieko, prašyti negalima. Bet tėtis geras, tad gal leis?..
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 01, 2023, 12:11:25 am
Sūnaus ištarti žodžiai buvo smūgis žemiau juostos. Gal ir smagu, kad jis ryžtasi kalbėti. Uždaras berniukas, pasakęs, kaip jaučiasi, visada džiugindavo. Deja, ne šį kartą. Dabar ištarti žodžiai tik įrodė, kad viską sugadino to berniuko tėvas. Jis šį mažylį pažįsta visą j ogyvenimą. Ir vis tiek nesugeba elgtis teisingai. Ką gali žinoti, gal per savo nevykėliškumą skriaudžia bei skaudina ir Mayrą? To sau neatleistų niekada gyvenime. Dabar dar labiau norėjo apkabinti tą nuostabią mergaitę ir priminti, kaip ją myli.
- Esi nuostabus sūnus, Oliveri, - pratarė Dafydd. Vaikiški, bet kartu tokie rimti žodžiai ir džiugino, ir skaudino. Buvo be proto gera, nes Oliveris dar kartą įrodė esantis neeilinis vaikas. Bet tas jo nepasitikėjimas kėlė vis daugiau klausimų. Tai buvo skaudu. - Tikrai taip tavęs nebausčiau, net jei ir būtų už ką. Tau galėjo būti baisu, negi manai, kad tuo pasinaudočiau? Be to, esi labai geras ir šaunus mano mažylis. Neturiu už ką tavęs bausti.
Nuotaikų ir atmosferos kaita ėmė gerokai varginti. Dar ką tik viskas buvo nuostabu, o dabar vėl teko bandyti išspręsti sudėtingą situaciją. Nors taip nutikdavo nuolat, Dafydd vis dar nemokėjo tvarkytis. Jis ir vėl buvo pernelyg nevykęs.
- Nereikia atsiprašinėti, - dar pridūrė ir galiausiai atsidūrė prie kamuolių. Tikėjosi, kad ilgai čia netruks - verkiant reikėjo grįžti namo, pasiimti į glėbį Mayrą ir taip nusiraminti. Ta nuostabi mergaitė padės vien buvimu šalia.
Oliverio noras palaikyti šmaukštą kiek gąsdino. Pasakyti “ne” būtų labai negerai - jau ir taip sugadino sūnaus dieną. Bet sutikti irgi nebuvo paprasta - jeigu Oliveris netyčia išleis kamuoliuką, galės gaudyti jį po visą parduotuvę. Žinant Dafydd sėkmę, kas nors dar būtinai atidarys duris, ir šmaukštas išlėks į lauką.
- Reikėtų atsiklausti, - bandė laimėti laiko vaikinas, bet pamatė dėžutę pirštinių. Ant jos buvo užrašas, kad norint paimti šmaukštą būtina mūvėti pirštines. Ištraukė dvi poras. Vieną užsidėjo, kitą padavė sūnui.
- Tik nepaleisk jo, nes teks po to ieškoti, kur jis pasidėjo. Jis tikrai greitas, patikėk.
Atsargiai išlaisvino šmaukštą iš apsauginio laikiklio. Kamuoliukas iš karto pradėjo spurdėti.
- Atsargiai paimk, - nurodė sūnui ir padrąsinamai nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 01, 2023, 12:12:02 am
Mažoje širdelėje siautusi audra pamažu aprimo. Tėtis kalbėjo tai, ką kiekvienas vaikas norėtų išgirsti. Jis geras sūnus. Tėtis apie tai nemeluotų, ar ne? Dabar atrodė, kad kaltinti esą mylimas žmogus baudė, buvo tiesiog kvaila. Viskas yra gerai, jie dar pabus čia, o po to keliaus namo - pas mamą bei brolius ir seseris.
- Gerai. Ačiū tau, - sumurmėjo Oliveris. Gerai, kad netrukus dėmesį patraukė kamuoliai, tad buvo galima negalvoti apie sudėtingus dalykus. Be to, tėtis pasakė, kad jis geras sūnus, tad beliko patikėti.
Nesinorėjo ieškoti tos moters ir prašyti jos leidimo. Pirštai tiesiog niežtėjo iš noro paimti kamuoliuką. Jau tiesėsi jo link, bet tada iš kažkur atsirado pirštinės.
- Kodėl? - susiraukė Oliveris, bet nesiginčydamas užsidėjo paduotas pirštines. Jis pasitikėjo tėčiu, tad žinojo: jeigu jau duoda, reikia užsidėti.
- O jis pats skraido? - nuoširdžiai nustebo Oliveris. Tą kartą, kai su tėčiu ir Eliotu buvo stadione, tokio kamuoliuko iš viso nepastebėjo. Aišku, jis buvo visai mažas, tad gal ir nereikia stebėtis.
Paėmęs iš tėčio šmaukštą Oliveris pajuto, kaip jis virpa. Panašiai kaip šluota, tik buvo gerokai mažesnis. Atrodė labai gražus ir įspūdingas.
- Man jis patinka. Bet skraidydamas padangėje gyvenime tokio nepastebėčiau.
Nenorėdamas būti atsakingas už praganytą aukso šmaukštą grąžino jį tėčiui. Buvo įdomu apžiūrėti tą daikčiuką iš arčiau, bet mintis, kad jis gali pasprukti, gąsdino. Šiaip ar taip, Oliveris ne koks išsišokėlis, kad norėtų darbuotojų dėmesio.
- Šitam nepatinka būti pririštam, - pratarė rodydamas į juodą kamuolį, atkakliai bandantį išsiplėšti iš jį laikančių diržų. - Gal galime paleisti?
Ranka pati išsitiesė dirželio sagties link. Oliveriui pasidarė nuoširdžiai gaila to kamuolio.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 01, 2023, 12:12:44 am
Regis, krizė praėjo. Tai buvo labai gerai - iki kito karto. Kiek galima skaudinti tuos, kuriuos myli labiausiai? Matyt, amžinos dramos buvo įaugusios Dafydd į kraują. O jis tenorėjo tylos ir ramybės… Dabar žvelgė į aprimusį sūnų ir nežinojo, kaip atsiprašyti už sukeltą liūdesį ir išgąstį. Šitas nuostabus berniukas nusipelnė žymiai daugiau nei niekam tikęs tėvas, per dieną sukeliantis visą krūvą dramų.
- Nereikia dėkoti. Viskas gerai, - pratarė apkabindamas sūnų. Trumpam, nes dabar dėmesio reikalavo kamuoliai.
- Pirštinės reikalingos ne šiaip sau, - nusišypsojo Dafydd. - Šmaukštas turi savybę atpažinti jį sugavusį žmogų - tą, kuris prisiliečia pirmas. Jeigu paliesi be pirštinės, jis nebebus tinkamas naudoti - kamuoliukas galvos, kad tu jį sugavai.
Oliveris tikrai buvo neeilinis vaikas. Buvo su pirštinėmis nė neišgirdęs paaiškinimo. Jas užsidėjo, nes toks buvo tėvo nurodymas. Tai vis dar stebino.
- Žinoma, skraido. Kaip manai, kam jam reikalingi sparneliai?
Perleidęs aukso šmaukštą sūnui sutaršė jo plaukus. Dabar Oliveris atrodė kai kvidičo komandos kapitonas, ką tik atlikęs savo darbą ir atnešęs pergalę. Dafydd pasijuto taip, tarsi iš tiesų taip ir būtų. Širdis kone sprogo iš pasididžiavimo šituo mažyliu.
- Tam ir reikia treniruotis. Kad išmoktum pastebėti. Tai, žinoma, nėra lengva, bet tikrai įmanoma.
Nesinorėjo priminti nepatikusių rungtynių, kurios, maža to, tapo baimės triukšmui pradžia. Taigi šį kartą turėjo užtekti teorinių žinių.
Paėmęs iš sūnaus mažąjį kamuoliuką Dafydd atsargiai grąžino jį į dėklą ir vos spėjo prišokti prie Muštuko, tik ir laukiančio, kada galės ištrūkti.
- Oliveri, ne, - skubiai perspėjo. - Šis kamuolys pavojingas. Jis labai greitas ir sunkus. Be to, mėgsta taikytis į žaidėjus. Kad nuo jo apsigintum, reikalingas blokštas, - suradęs įrankį parodė sūnui. - Bet tu dar per mažas. Tinkamai neatmušęs Muštuko gali labai susižeisti. Tik nenusimink, gerai? Kai paaugsi, tikrai galėsi išbandyti.
Vildamasis, kad bent šį kartą neįžeidė ir neįskaudino sūnaus, padėjo blokštą ir vėl apkabino savo berniuką. Be galo jį mylėjo, tik vis nesisekė to tinkamai parodyti. Dabar stengėsi suprasti, ar nesugadino nuotaikos.
- Parodysiu Kritlį, - po kiek laiko pasakė ir paleido sūnų. - Jis visai paprastas, bet nekelia pavojaus. Jei norėsi, galėsime pasimėtyti.
Paėmęs Oliverį už rankos Dafydd nusivedė jį prie raudonų kamuolių lentynos. Nusišypsojo sūnui taip padrąsindamas vieną jų paimti.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 01, 2023, 12:13:08 am
Kaip ir visada, tėtis paaiškino, kodėl. Šį kartą tai buvo pirštinės. Išties jo tėtis geriausias pasaulyje. Bet paaiškinimas berniukui nelabai ir terūpėjo - tėtis sakė, kad reikia, vadinasi, taip ir yra. Šis žmogus yra labai protingas ir, be to, nemeluoja.
Pamatyti skraidantį Šmaukštą būtų įdomu, bet šis nuotykis turės palaukti kito karto. Į galvą atėjo mintis.
- Jeigu Hogvartse nežaisiu koledžo komandoje, ar vis tiek galėsiu žiūrėti rungtynes? - paklausė. - Tada pamatyčiau šitą kamuoliuką aikštėje!
Treniruotis ir daug skraidyti nesinorėjo. Taip, pabandyti buvo smagu, bet tik dėl to, kad darė tai su tėčiu. Komandoje būtų klasės draugai, ar ne? Pagalvojęs apie berniukus iš mokyklos Oliveris net nusipurtė. Ne, kvidičą žais tik su tuo atveju, jeigu jo komandoje bus mama, tėtis, Eliotas, Miriam ir mažieji. Bėda ta, kad Eliotas mielai žais su vaikais iš mokyklos…
Tėtis ir vėl išgelbėjo. Supratęs, kad paleidęs besimuistantį kamuolį galėjo susižeisti ar sužeisti mylimą žmogų, Oliveris išsigando. Atsargiai pažvelgęs į blokštą, bet nė nepabandęs jo paimti, prisiglaudė prie tėčio.
- Atsiprašau, - sumurmėjo. - Man jie nepatinka.
Laimei, tėtis nepyko, ir netrukus jie jau buvo prie Kritlių. Šie ramiai gulėjo nesupančioti. Atrodė visai tokie, kokius Eliotas su draugais spardo mokykloje, tik buvo ryškiai raudoni. Tai septynmečiui patiko. Paėmė artimiausią kamuolį ir pratarė:
- Tėti, gaudyk!
Paleido jį tiesiai į tėtį ir vylėsi, kad jis sugebės Kritlį pagauti. Ką nors - ypač mylimą žmogų - sužeisti norėjosi mažiausiai.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 01, 2023, 03:05:21 pm
Kalbėti apie kvidičą buvo keista. Pats tuo sportu niekada nesidomėjo, o ir Oliveris rugntynėse nebuvo itin sužavėtas. Ir, aišku, po sunkaus pokalbio su psichologu atsivedė sūnų būtent į kvidičo prekių parduotuvę… Jis išties nevykęs tėvas. Nors buvo visai smagu (neskaitant “privalomų” dramų, žinoma) atrodė, kad turėjo sugalvoti geresnę vietą užsimiršti. Tikras kvailys, ar ne? Nežinia, ką pasakys Mayra…
- Žinoma, galėsi. Rungtynes stebi visa mokykla, tai yra didelė šventė. Tai, žinoma, nėra privaloma, tačiau visi eina žiūrėti.
Net ir aš nejučia pridūrė mintyse. Žinoma, sėdėdavo kur nors kampe ir savo koledžo nepalaikydavo, bet dažniausiai į kvidičo aikštę nueidavo. Prisiminė, kaip persirengimo kambaryje susipjovė su Adele Ginger. Ak, argi toje mokykloje yra vietų, kur jis su niekuo nesusipyko? Nebent ten, kur niekada nesilankė.
Bet jo vaikai ne tokie. Nors tiek pačiam, tiek Mayrai nebuvo lengva būti tėvais, jie savo mažylius myli. Visi penki yra reikalingi ir, reikia tikėtis, tai žino. Ir jie visi yra geri vaikai, nors ir labai skirtingi. Visokie Matthew Turner ir panašūs kvailiai gali galvoti ką nori - jaunoji Llewellyn šeimos karta yra nuostabūs žmogučiai. Kaip ir jų mama, žinoma. Nė vienas iš jų nekaltas, kad gavo tokį tėvą ir vyrą.
- Už ką tu atsiprašai? - atsitraukęs nuo minčių paklausė Dafydd ir paglostė sūnaus galvelę. Atsiprašymai tikrai buvo per dažni (negi ir tai perimta iš tėvo?), bet kol kas visai nebuvo aišku, ką reikėtų dėl to daryti. O gal viskas gerai? - Tu nežinojai apie Muštuką. Tam čia ir esu, kad tau paaiškinčiau ir parodyčiau.
Laimei, nauja krizė neatėjo. Nors nėra ko stebėtis - Oliveris tikrai neeilinis vaikas. Rimtas ir protingas. Šį berniuką reikėtų nešioti ant rankų - ir vis tiek tai nebūtų pakankamas įvertinimas.
- Tikras Mayros sūnus, - sumurmėjo Dafydd taip tarsi parodydamas, kad ir jo mergaitė yra nuostabi. Kaip tik tokia ji ir buvo. Tik laiko mintims nuklysti prie nuostabiausios merginos pasaulyje neliko - reikėjo gaudyti kritlį. Gerai, kad tiek dirbdamas Auroru, tiek banke turėjo nuolat lavinti miklumą - be problemų sučiupo kamuolį.
- Geras metimas, - nuoširdžiai pratarė. Išties - sugauti atlekiantį Kritlį nebuvo taip jau paprasta. - Ar pasiruošęs?
Žengė arčiau ir pusiau perdavė, pusiau metė kamuolį sūnui. Kad ir koks šaunus, Oliveris buvo mažas berniukas, tad reikėjo pasistengti kamuolį paleisti itin atsargiai.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 01, 2023, 03:05:53 pm
Nors kvidičo rungtynės nepatiko, atrodė, kad stebėti jas Hogvartse bus labai įdomu. Tuo labiau, kad Eliotas garantuotai bandys patekti į komandą. Bus smagu!
Deja, tėčio žodžiai, kad kvidičą stebi visa mokykla, gerokai apkarpė entuziazmą. Tai reiškė daug mokinių ir triukšmą. O Hogvartse nebus tėčio, kurio glėbyje iš karto pasidaro ramiau. Kaip jis ten ištvers?
- Aš jau nebenoriu žiūrėti kvidičo, - tyliai sumurmėjo. Tėtis, regis, apie kažką susimąstė, o Oliveris tiesiog nusiminė. Mielai iš viso nevažiuotų į tą Hogvartsą. Argi jis negali likti namie ir padėti mamai rūpintis Hannah ir David? Gal kada nors turės ir daugiau broliukų ir sesučių. Taip, tikrai bus naudingiau likti namie. Taip tėčiui ir pasakys, bet padarys tą kitą kartą. Dabar tiesiog smagiai praleis laiką.
Nesinorėjo daugiau kalbėti apie Muštukus, tad į žodžius apie juos tik linktelėjo. Gal atsiprašyti ir nereikėjo, bet tą padaręs Oliveris pasijusdavo geriau.
Tėtis, žinoma, sugavo Kritlį, ir berniukas nusišypsojo. Nesuprato, kaip jis galėjo dėl to abejoti, bet žinojo netrukus turėsiąs gaudyti jį ir pats. Į pagyrą tik linktelėjo. Nesijautė jos vertas, bet labai susikaupęs laukė kamuolio. Tėtis užsiminė apie galimybę pasimėtyti, tad tą jie ir daro, ar ne? Nesvarbu, kad pasiūlymo neužtvirtino. Oliveris ir taip puikiai viską suprato.
- Taip! - atsakė į klausimą ir netrukus jau laikė Kritlį rankose. Buvo labai patenkintas, bet netrukus gerą nuotaiką išstūmė keistas liūdnumas. Atsargiai padėjo kamuolį į vietą ir neryžtingai pakėlė akis į mylimą žmogų.
- Tėti, aš jau noriu namo, - negarsiai pratarė ir gerokai tyliau pridūrė: - Bet labai noriu šluotos…
Ne, jis to tikrai nenusipelnė, žodžiai išsprūdo visai netyčia. Užraudęs berniukas nuleido akis ir įsistebeilijo į žemę. Jautėsi prasikaltęs.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 01, 2023, 03:06:52 pm
Nuotaika pakito, ir Dafydd, aišku, buvo dėl to kaltas. Oliveris norėjo pamatyti kvidičą, netgi buvo entuziastingas. O ką pridirbo jo tėvas? Pasakė, kad rungtynėse bus daug žmonių, kas reiškia didelį triukšmą - ir baimę. Tikras prakeiktas nevykėlis, toli gražu nevertas turėti tokį nuostabų sūnų.
- Mažyli, dar juk neišvažiuoji į Hogvartsą. Suprantu, kodėl išsigandai, bet gal dar pavyks tai sutvarkyti.
Nesinorėjo baimės minėti garsiai, bet Oliveris jį tikrai supras. Ir, reikia tikėtis, iki jis išvyks į mokyklą, išties pavyks išspręsti šitos baimės klausimą.
Santūri reakcija į pagyrą patiko, bet tai, žinoma, galėjo būti tiesiog susikaupimas. Pačiam buvo baisu kažką pridirbti, bet viskas baigėsi gerai - netrukus Kritlis jau buvo sūnaus rankose.
- Šaunuolis, - pagyrė berniuką Dafydd ir laukė dar vieno perdavimo. Sūnui pasielgus kitaip, kiek sutriko.
- Ar viskas gerai? - iš karto susirūpino ir pritūpęs pažvelgė mažyliui į akis. - Gal kas nutiko?
Pradėjo galvoti, ką pridirbo šį kartą. Niekaip nesisekė nusikaltimo atrasti, o tai ir gąsdino, ir trikdė. Tokios nuotaikų kaitos buvo dar vienas nerimauti verčiantis klausimas.
- Žinoma, galime keliauti, - tikai neketino prieštarauti. Ir pačiam reikėjo apkabinti savo mergaitę. Netrukus pasigirdęs nedrąsus prašymas nustebino ir privertė susimąstyti. Ar jis turėtų pirkti šluotą tik Oliveriui? Eliotas ir Miriam jau kelionės į Londoną pavydi, tad kas bus dabar? Bet ar jis gali atmesti prašymą, pareikalavusį daug drąsos? Dafydd neabejojo, kad sūnus tiems žodžiams ilgai kaupėsi.
- Gerai, - galiausiai sutiko ir paėmęs sūnų už rankos vėl nusivedė jį prie šluotų. - Bet turi pažadėti vieną dalyką. Tai bus tavo šluota, bet paprašytas visada turėsi paskolinti ją ir kitiems. Visada. Ar supranti mane?
Vėl priėjo darbuotoja, ir Dafydd pradėjo tartis, kokia šluota geriausia beveik aštuonerių berniukui. Tai buvo neplanuotos išlaidos, bet Oliveris tikrai to vertas.
Galiausiai išsirinko ir sumokėjęs reikiamą sumą įteikė skraidymo aparatą sūnui.
- Na ką, eime? - nesureikšmino pirkinio ir apkabinęs mažylį per pečius išsivedė jį iš parduotuvės.
Antraštė: Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 01, 2023, 03:07:42 pm
Aišku, tėtis kažką suprato. Na, gal ne tai, kad jis nenori į Hogvartsą (bent jau to Oliveris tikėjosi), bet… kažką.
- Žinau, tėti. Tikiuosi, kad pavyks…
Prisiminti baimę triukšmui ir apie ją galvoti buvo gėda. Nors tėtis ne kartą sakė, kad tai neparodo silpnumo, Oliveris negalėjo pakeisti savo jausmų. Taip, jam iš tiesų buvo gėda.
Dar viena pagyra. Nors ką tik džiaugėsi sugavęs Kritlį, dabar nebesijautė laimingas. Ir nenorėjo būti giriamas. Ne, tiesiog norėjo namo - pas mamą. Tik ar tėtis neįsižeis?
- Nieko nenutiko. Viskas gerai, - trumpai atsakė pažvelgdamas į akis. Tėtis nekaltas, kad jis staiga užsimanė namo. Ir, žinoma, tam neprieštaravo.
Prašymas pareikalavo daug drąsos, ir Oliveris nutarė, kad bus atmestas. Tai nebuvo smagu, bet šluotos jis nevertas. Privalo būti geresnis sūnus. Jis labai pasistengs ir kitą kartą tėtis galbūt išpildys tą prašymą.
Buvo toks įsitikinęs, kad prašyto daikto negaus, kad išgirdęs žodžius, bylojančius priešingai, sutriko. Žiūrėjo į tėtį ir bandė suprasti, kas čia įvyko.
- Tikrai? - negalėjo patikėti. - Žinoma, paskolinsiu. Ačiū, tėti!
Stipriai apkabino mylimą žmogų, bet netrukus teko jį paleisti - jam reikėjo susitarti dėl šluotos. Oliveris tiesiog spirgėjo iš nekantrumo, bet nieko nesakė. Suprato, kad tėčio skubinti nereikia. Jis ne daro kažką nuobodaus, o šnekasi apie šluotą, kuri bus skirta jam.
Ir galiausiai išrinko. Oliveris nekantravo, kada galės paimti įrankį ir jį išbandyti. Žinoma, pirmiausia reikia grįžti namo. Tai nebuvo blogas variantas, tad berniukas šypsojosi.
- Ačiū, - dar kartą padėkojo ir laimingas kartu su geriausiu tėčiu pasaulyje paliko kvidičo prekių parduotuvę.