Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Skersinis skersgatvis => Temą pradėjo: Džeimsas Greywindas Kovo 11, 2020, 01:45:58 pm
-
Gringotsas – vienintelis Didžiosios Britanijos burtininkų bankas. Jo saugyklos įsikūrusios šimtų mylių gylyje, giliau už patį Londono metro. Sakoma, jog Gringotsas – saugiausia vieta pasaulyje. Tikra beprotystė apiplėšti banko turtus: juos saugo ne tik kerai, bet ir slibinai.
Pats pastatas buvo sniego baltumo, tviskančiomis žalvarinėmis durimis, iškilęs viršum visų parduotuvėlių. Burtininkai ir raganos įžengę pro paradines duris patekdavo į fojė su kitomis, šiuokart sidabrinėmis, jose buvo išraižyti tokie žodžiai:
„Eikš, ateivi, tik, šiukštu,
Nesigviešk svetimų turtų,
Nes kas ima, bet neduoda,
Moka brangiai už aukso puodą.
Tad jei pogrindin įlįsi
Ir ne savo lobio prašysi,
Perspėjam, vagie, griežtai,
Ne vien grobį rasi tenai.“
Kiekvienas iš šių durų sergėjo goblinai, apsirengę raudona ir aukso spalvos uniformomis. Nusilenkę jie lankytojus praleisdavo į vidų. Pastato šerdimi buvo didelė, puošni marmuro salė. Apibus sienų už dviejų ilgų aukštų darbastalių ant aukštų kėdžių sėdėjo gal šimtas gobtinų ir skrebeno didelėse sąskaitų knygose, žalvario svarstyklėmis svėrė monetas, pro didinamuosius stiklus apžiūrinėjo brangakmenius. Salė turėjo baisybę durų, pro visas goblinai įleidinėjo ir išleidinėjo klientus. Goblinai buvo nedideli, ilgais pirštais ir pėdomis.
Saugyklas buvo galima pasiekti su goblino pagalbininko pagalba: jis nuvesdavo link specialių durų, kurios slėpė siaurą akmeninį koridorių, apšviestą deglų. Smego šis žemyn, o asla ėjo siauručiai bėgiai. Jais atlėkdavo vieno greičio barškantys vagonėliai, kai tik goblinas sušvilpdavo. Pastarasis vagonėlių nevairuodavo, šie patys žinojo kur važiuoti. Kelias driekdavosi tunelių labirintu, kurio nebuvo įmanoma įsidėmėti. Vaizdą paįvairindavo požeminis ežeras, kur iš urvo lubų ir dugno augo stalaktitai ir stalagmitai, kartais tunelio gale plykstelėdavo ugnis, kartais kelias nudundėdavo požeminiu tarpekliu. Apačioje buvo velniškai šalta.
Privažiavus saugyklą, jos duris kliento raktu dažniausiai atrakindavo goblinas. Ypatingiausios, kuriose buvo saugomos didžiausios vertės objektai, turėdavo magiškąsias duris. Jei šias pabandydavo atrakinti ne goblinas, nelaimėlis būdavo įtraukiamas vidun be galimybės išeiti. Tokias saugyklas goblinai tikrindavo kas dešimt metų.
((Paveikslėlis#1 (https://images.ctfassets.net/usf1vwtuqyxm/6435tO7LoIWKIygUaiq0aq/8d758d02843f150d5456f38dd066050e/WB_F1_Gringotts_HarryAndHagridEnterGringotts_2431.jpg), paveikslėlis#2 (https://images.ctfassets.net/usf1vwtuqyxm/2g7IizxkriA2aWkY8osi2C/6176892c13f3859f8d30223e7714d023/7.26.1_Gringotts_Colour_04CB.jpg), video (https://www.youtube.com/watch?v=DwC6IFi6RuU)))
-
Auksinės spalvų paletės buvo nuliejusios medžių lapus, o tie - žemę po medžiais. Pilki šaligatviai mirguliavo raudonomis, oranžinėmis ir rudomis spalvomis, tarsi kas būtų padegęs žemę ir palikęs degti. Rudeniškas peizažas aplink atrodė lyg nutapytas įgudusia dailininko ranka, tik kur ne kur įsipaišė nuobodžiai atrodantis, kažkur lekiantis žmogelis. Ta peizažo detalė, jei būtų Kupidono valia, neegzistuotų. Žmonės, ypač rudenį, griežė jo nervais baisiau nei profesorius nagais griežtų per lentą.
Kupidonas sukando dantis, bandydamas sulaikyti kažkur gerklėje gulinčią keiksmažodžių laviną.
Šešiolikmetis vaikinukas dabar atrodė beveik pasigailėtinai - natūraliai įdegęs veidas pavargęs ir išbalęs, pats susisupęs į ploną, tokiam šaltokam orui tikrai netinkamą paltą ir dar šlapias nuo nuolatos pliaupiančio lietaus. Priminė vieną iš youtube randamų video apie katinėlius, kuriuos ištraukia iš po tiltų ir pasiima namo. Tiesa, šiuo metu jis nieko nebūtų prisileidęs artyn.
- Velniava, - sumurmėjo Monro, išsitraukdamas iš kišenės suglamžytą popierėlį su nurodymais kaip nueiti iki to prakeikto banko.
Pasirodo bus ne ten pasukęs. Pro suskirdusias lūpas lyg vandens srovelė nuvilnijo keli tylūs keiksmai. Blondinas pasuko kiton pusėn, sausas ir nugairintas rankas susigrūsdamas į kišenes, pilnas daiktų.
Melijandra Julija Lorijan. Vardas Kupidonui nieko nesakė, bet jis tikėjosi, kad moteris bus verta jį treniruoti. Tai, vis dėlto, buvo garbė - Kupidonas Monro žinojo, kad ugnies taurė neklydo, kad momentą, kai žibuoklių spalvos liepsnos išspjovė jo vardą, ne, momentą kai jis ĮMETĖ ten savo vardą, jis jau buvo laimėjęs ir pergalę tvirtai gniaužė savo suskirdusiose rankose. Dabar jam tereikėjo pagerinti savo įgūdžius, kad net vyresnio kurso kerai nesukeltų jokių problemų. Ir nesukels - jis buvo tuo tikras.
Lyg mantrą kartodamas savo pergalės kalbą (o jūs manot, kad toks suskis kaip Kupidonas nebus tokios pasirašęs? Žinoma buvo - su pagražinimais, įmantriais, net pačiam nesuprantamais žodžiais ir daug savęs aukštinimo) jis pasiekė didžiulį, įmantrų pastatą. Niekada dar nebuvo čia lankęsis - nebuvo reikalo - sąskaitos neturėjo. Visi pinigai (o jų buvo visai nedaug) ramiau nei nabašnikai, sugrūsti gulėjo palto kišenėje.
Atidaręs duris pasijuto kaip patekęs į tylos burbulą, izoliuotą nuo visko. Vaikinas su pasišlykštėjimu nužvelgė prie stalų dirbančius padarus. Kupidonui, kuriam ir taip visi atrodė verti būti nebent jo kojų kilimėliais, šie padarai atrodė trys metrai po žeme
Švilpis, pakėlęs nosį aukštyn, lyg kažkas baisiausiai smirdėtų, priėjo prie vieno iš goblinų, atsisakydamas pažvelgti jam į akis.
-Man reikia pas Melijandrą Lorijan.
Toliau nelabai klausėsi, nes goblinas tik murmėjo ir keiksnojo vaikinuką - kol jie lipo į vežimėlį, kol važiavo.
- Dar pasimatysim, kai čia viską valdysiu, - drąsiai pareiškė Monro išlipdamas ir nusukdamas į požemius, kur buvo nurodyta.
-
Šalti Gringotso požemiai buvo pustuščiai - retas kuris nors užsukdavo čionais pasiimti savo santaupų, tačiau Mela dėl to nepergyveno. Jai tai buvo kaip tik į naudą. Iš gandų, atskriejusių iš paties Hogvartso, sužinojo, jog Švilpynė nusprendė vėl grumtis Burtų Trikovės Turnyre. Švilpynės čempionas pasirodė esąs šeštakursis vaikinas, apie kurį ničnieko nebuvo girdėjusi, tik vėliau, iš Kajaus sužinojo, jog tasai vaikinukas į Hogvartsą pateko tik ketvirtame kurse. Taigis...
Tikėkimės, jog jis nevėluos,- vylėsi naujai iškepta lobių atkeikėja, stoviniuodama prie vienos saugyklos. Per daug nemąstė apsiimdama šį paruošti pirmąjai užduočiai - numanė, koks tas Monro galėjo būti patrakęs, nesitikėjo, jog koks profesorius ar vyresnio kurso mokinys sugebėtų šį sutramdyti. Beje, ji pati nemanė, jog galėsinti Kupidoną kažko išmokyti ar priversti jos klausyti - dar profesoriavimo laikais suprato, kaip jai nesisekė mokytojauti, tačiau nenorėjo jog Švilpynė, laimėjusi pirmąjį Burtų Trikovės turnyrą po pertraukos, apsikvailintų prieš kitus du koledžus: Klastūnyną ir Varno Nagą. Todėl, turės stengtis kaip išmanydama.
-Labas, - po nežinia kiek laiko pagaliau išvydo šeštakursį purvinai blondiniškais plaukais,- Sek paskui mane. Parodysiu vietą, kur iš tikrųjų treniruosiesi.
Kelionė nebuvo ilga, o galbūt būtų buvusi, jei ne Lorijan einančios pareigos šiame burtininkų banke. Retas kuris nors pamatytas goblinas užklausdavo kur ši porelė traukia, nesustabdydavo jiems pasukus į slaptus tarnybinius kelius.
-Čia,- staiga Melijandra sustojo apskritoje salėje, kurios lubas laikė apvalios akmeninės kolonos,- Kadaise Hario Poterio laikas čia buvo drakonas, bet jam pasprukus su trio, ši vieta liko tuščia ir apsaugojama tik stiprių kerų, - atsisuko į šešiolikmetį,- Čia niekas mums netrukdys.
Jauna moteris sunėrė rankas ant krūtinės.
-Aš tavęs nepažįstu, nežinau, kiek ko tu moki ir kiek ko žinai, tačiau vis vien pasakysiu - ką dabar tave išmokysiu, naudosi tik šiame turnyre ir savo savigynai, ar aišku? O dabar įdėmiai klausykis: Incarcerous yra labai sudėtingi VSMT lygio kerai, tačiau būta vieno atvejo, kai viena mergaitė šiuos kerus sėkmingais išmoko dar būdama penktame kurse, o Poteris - savo šeštame kurse. Su Incarcerous gali iš oro sukurti virves, kurie apsivys aplink tavo priešininką. Tau tereikia nukreipti lazdelę į priešininką...Incarcerous! - virvės sušvilpė ore ir kaip mat apsivijo Kupidono kojas, tuoj pat kaip replės jas stipriai suverždamas.
Mela nuleido staigiai pasigriebtą burtų lazdelę iš savo kišenės.
-Dabar tu pabandyk.
-
Pamatęs moterį, nė nepasisveikino, tik kuriam laikui sustojo, nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. Nevertino jos grožio ar kažko tokio - ieškojo kuo ji tokia ypatinga.
Nieko išskirtino nerado.
Ar ši moteris išvis gerai buria? Gal šiaip kokia šarlatanė-mąstė jis, klausydamasis ką nepažįstamoji šneka ir sekdamas iš paskos greitais žingsniais.
Jam nepatiko ši vieta - nuo drėgnų, atrodo dusinančių sienų iki rūsį primenančio kvapo - burtininkai tikrai laikė savo pinigus peraugusiame sandėlyje.
Stengdamasis ignoruoti aplinką, jis vis akimis netyčiom sugaudavo gobliną, o tada kilstelėdavo blondinišką galvą šiek tiek aukščiau ir ėjimo tempą paspartindavo. Praėjęs tuntą tų šlykštinių veik bėgo ristele.
Kupidonas buvo dėkingas, kad kelionė ilgai netruko, nors patalpa, kurioje atsidūrė nebuvo kažkuo geresnė. Apžiūrinėdamas didžiulę, siaubo filmų aikštutę primenančią salę, Monro klausėsi. Jis žinojo visą tą istoriją - patekęs į magijos pasaulį perskaitė itin daug knygų, žutbūt norėdamas prisivyti bendramokslius ir narpliodamas "berniuko, kuris išgyveno" atvejį, ieškodamas kuo tas Poteris toks nuostabus. Prisivyti nebuvo taip ir sunku, didžiausia problema buvo kaip greičiau juos pralenkti. Jis nė neabejojo, kad tai jam pasiseks, tiesiog viskas vyko nepakankamai greitai.
Naudosiu tik šiame turnyre... - pats sau pamintijo švilpis Aha, išgraužk
- Aš ne ką prastesnis už tą istorijos vadovėlių išaukštintą Poterį! - drąsiai pareiškė šeštakursis, jau traukdamas iš kišenės lazdelę. Kaip ji išvis drįso juo abejoti!? Vien jo išvaizda, stovėsena, viskas susiję su Kupidonu šaukte šaukė, kad jis gabesnis nei kiti (šiaip - tik save liaupsinantis suskis, bet to jam pačiam nereikėjo žinoti), be to - juk pats žinojo kokius kerus mokytis - užuomina buvo lengviau išsprendžiama nei pirmos klasės matematika.
Paskendęs mintyse, vos nesuriko kojas netikėtai apsivyjus magiškoms virvėms. Vaikinukas susiraukė - čia jam ką, demonstravo ką jis jau ir taip žinojo?
- Diffindo! - mostelėjo lazdele vaikinas, atsargiai, kad tik netyčia nenusirėžtų kojų.
Kupidonas giliai įkvėpė prieš bandydamas kerus pats. Negalėjo apsikvailinti. Mintyse dar kart perbėgo per tai, kaip tiksliai ištarti burtažodį ir kokį lazdelės mostą naudoti.
- Incarcerous! - pabandė Kupidonas, pasiruošęs matyti, kaip magiškos virvės, lyg klastingos gyvatės apsiveja priešininkę, bet nieko neįvyko.
Monro stovėjo, atrodo negalėdamas patikėti savo akimis. Kaip gi jam galėjo nepavykti iš pirmo karto?
- Incarcerous! - dar kart mostelėjo lazdele vaikinas, šį kart dar raiškiau ir aiškiau tardamas kerus.
Nieko, visiškai nieko, net lazdelės galas neužsižiebė.
Kupidonas treptelėjo purvinu, raudonu sportuku apauta koja, tarsi mažas vaikas, kuriam tėvai nenupirko norimo žaislo parduotuvėje. Norėjo klausti priešais stovinčios Melijandros ką daro ne taip, kodėl nepavyksta ir panašiai, bet išdidumas tiesiog neleido to padaryti.
- Incarcerous, - dar kartą ištarė Monro, mosuodamas lazdele lyg patyręs dirigentas. Na, dirigentas tikriausiai iš blondino būtų prastas, nes ir trečią kart (kuris, beje, pagal visus prietarus turėtų būti sėkmingas) nepavyko.
Kupidonas sukryžiavo rankas ant krūtinės, tada atkryžiavo, o galiausiai vėl sukryžiavo.
- Kodėl man nepavyksta? Turėjo pavykti iš pirmo karto! - nepatenkintas, bet vis dar išdidžiai pareiškė jis Melijandrai.
Jam visada atrodė, kad jei kas nepavyksta iš pirmo karto, tai būtinai pamintas jo išdidumas.
-
Nenustebo, kai Kupidonas su ja nepasisveikino - vaikinas priminė Aleksą ar Dafyddą, todėl prie tokio tipo vaikų jau buvo pripratusi.
Tačiau nustebo, kai tasai išdidžiai išrėžė, išaukštino save. Iš nuostabos atankiai pakilo vos ne iki lubų, Melijandros lūpos persikreipė iš sumišimo.
-Oo...Nuostabu...-lėtai prabilo, atidžiai nužvelgdama nuo galvos iki kojų Kupidoną, tarsi nenorėdama patikėti savo ausimis ir akimis. Išdidus kaip povas? Turbūt, bet Mela neužsiuto, ji tik nusišypsojo švilpiui. Povas kaip povas, tačiau ji girdėjo, jog pasipūtėliai garsiai rėkia, kai nusvyla.
-Tada puiku, iš karto, kai tau pavyks atlikti šiuos kerus, galėsim surengti dvikovą,- iš tiesų apie tai Lorijan anksčiau ir mąstė. Dvikovos privalumai buvo tie, jog kai treniruojiesi - viską aiškiai mąstai ir matai, o kai stoji į ringą - viskas apsitraukia migla. Jai knietėjo sužinoti, kaip šis Švilpynės čempionas elgtųsi tokioje situacijoje. Bet atrodo, jau išsiaiškino tai - Kupidonas visu gražumu tėškėsi ant savo sėdimosios, taip užtarnaudamas dar vieną Melos šypsnį.
-Visados būk budrus,- patarė šiam, pasiukiodama vieną riešą,- Ta pabaisa tau nepasakys kada tave puols.
Su pirmuoju Kupidono mostu, Mela inkstinktyviai pakėlė lazdelę, jau pasiruošdama apsiginti, tačiau šios eilinei nuostabai, jokių skydų kerų nereikėjo panaudoti. Paprasčiausiai Kupidonui nepavyko. Nepavyko ir antrą ir trečią kartą išburti virvių iš oro. Vaikinas atrodė suirzęs, nepatenkintas, Melos akimis, Kupidonas per daug didžiavosi ir pūtėsi. Ši atsiduso.
-Neperšokęs griovio, nesakyk "op",- sumurmėjo po nosimi - nenorėjo su juo veltis į žodinius ginčus, neturėjo laiko šį auklėti, reikėjo jį paruošti pirmąjai Burtų Trikovės turnyro užduočiai, todėl nuogirdomis praleido šio poviškus žodžius. Galiausiai garsiau paaiškino Kupidonui,- Tau nepavyksta dėl tavo burtų lazdelės mosto. Lazdele turi besti į priešininką, taip kaip ketintum jam išdurti akis. Tari gerai, tikiuosi, įsivaizduoji virves, tačiau nurimk, ir pabandyk iš naujo.
Dėl visa pikto lobių atkeikėja dar kartą pademonstravo šiuos kerus - virvės šį kartą apsivijo tolimiau stovinčią koloną. Dar kartą mostelėjusi lazdele, virvės išnyko. Grįžtelėjo į švilpį. Dar ketinsi save aukštinti?
-Viskas aišku?
-
Kupidonui norėjosi rėkti ir keiktis, kai priešas stovinti moteris atrodė beveik patenkinta, kad jam taip nepatiko. Jam tiesiog norėjosi imti ir išrėžti, kad galėtų su diffindo ją supjaustyti į skutus, su Ventus paleisti į orą pasiskraidyti baisiau negu per uraganą, su...
Mintys, besisukančios klastingumo kiek per daug pripildytoje galvoje, šiuo metu buvo šiek tiek per daug sadistiškos, bet jis paprasčiausiai nemokėjo priimti fakto, kad kerai nepavyko iškart. Kupidonas tiesiog buvo toks žmogus, kuris, vos susidūręs su menkiausia nesėkme nepavykusį dalyką mesdavo. Cha, kad dabar taip galėtų - kerus, nors ir per kraują ir dar daugiau kraujo (posakis "ir per ašaras", bet Kupidonas atsisakė pripažinti tokio dalyko egzistavimą) reikėjo išmokti.
- Aš ir esu budrus, man ką - užsidėt akinius ir išpūst akis, kad atrodyčiau atsakingesnis? Gi stengiuosi, po velnių, - kaip visada piktai atkirto jis. Nežiūrėjo Melijandrai į akis, o smelkiančią nepasisekimo gėdą slėpė po pykčio kauke, - Be to, kiek proto gali turėti chimera? Galėčiau imti ir perrėžti jai kaklą, jei tik būčiau mažiau humaniškas, - bandydamas daryti lygius įkvėpimus pareiškė Monro.
Reikėjo nusiraminti, nes kai emocijos jį perimdavo, viskas visada pasisukdavo netinkama linkme. Krumpliai vis dar buvo bjauriai nubrozdinti nuo praeitų muštynių.
Susiimk, nepasirodyk silpnas,-pats sau paliepė Kupidonas ir pasukiojo lazdelę rankoje.
Išgirdęs paliepimą (tai veikiau buvo patarimas, bet jaunuoliui nepatiko kai kažkas jam aiškina kaip ką daryti) dantimis pagavo apatinę lūpą ir sukando taip smarkiai, jog beveik prakirto odą. Rankos, laikančios lazdelę, krumpliai buvo pabalę nuo spaudimo.
- Gerai, ramus, - pagaliau pasakė šis ir galvoje pasikartojo ką reikia daryti. Besti lyg bandytum ką nors apakinti? Tai buvo pakankamai lengva ir ne kartą praktikuotasi.
Vaikinas pažvelgė į Melijandrą, tikriausiai pirmą kart per šią treniruotę iš tikro spoksodamas į akis, lyg sakydamas "stebėk, dabar pamatysi kas aš toks."
- Incarcerous, - galiausiai garsiai ištarė šeštakursis, drąsiai bęsdamas pirmyn, leisdamas mintims paskęsti vizijose apie virves, iššaunančias iš lazdelės galo, besirangančioms vien dėl jo valios, pagal jo įsakymą galinčios apsivyti pasmerktą žmogų ne silpniau negu smauglys. Lazdelės galas žybtelėjo, bet virvės, kad ir kaip didingai Kupidonas jas įsivaizdavo, nepaliko lazdelės. Šį kart, tiesa, jis nedarė pauzės, kad bandytų vėl - negalėjo dar kart ištverti to pažeminimo, tad dabar bedė su didesniu pasitikėjimu savimi negu prieš tai (O tai išvis įmanoma?), - Incarcerous!
Lazdelė sužibo ir, lyg sulėtintame filme, iš jos išsiveržė storos, magiškos virvės, apsivydamos moters kojas, beveik lygiai taip pat kaip Monro įsivaizdavo. Beveik negalėjo patikėti - žinojo, kad anksčiau ar vėliau pavyks, bet viskas išėjo ganėtinai greitai. Cha, kas dar gali sakyti, kad jis prastesnis už patį Poterį?
Pergalinga šypsena nušvietė suvargusį veidą ryškiau negu saulę, o stovėsena, išraiška, akys - viskas šaukte šaukė koks patenkintas šiuo pasiekimu vaikinas buvo.
Dar kelis kartus pasipraktikavo kerus ant didžiulių akmens kolonų, nepaisant fakto, kad mieliau būtų praktikavęsis ant žmonių, o tada, lyg atsisveikindamas pasisuko į moterį:
- Padėkosiu laimėjęs turnyrą, - ištarė jis, o tada painiais, prasmirdusiais ir klaustrofobiją keliančiais tuneliais pasuko atgal, jau jausdamas kaip nieži nagai kerus pasipraktikuoti iki tokio lygio, kad būtų lengviau ir natūraliau negu kvėpavimas.
-
-Jei būtai dar daugiau budresnis, nebūtai dribęs,- suniurnėjo Melijandra, šiam vos pravėrus povišką burną,- Jei taip būtų taip lengva nudėti chimerą...- sunkiai atsiduso, suimdama nosies kuprelę iš šonų su nykščiu ir rodomuoju pirštu,- Pažiūrėsim kaip sekasis tau su ja susidoroti, bet viliuosi, jog tau mažai teks paprakaituoti,- lyg sau pasakė.
Kupidonas iš tiesų buvo sunkus vaikis, jauna moteris užjautė šio mirusius ar gyvus tėvus. Turbūt šešiolikmečio vaiko asmeninis gyvenimas ne taip susiklostė, jog taip raunasi.
Pro rudai pilkas akis nepraprūdo pabalę vaikino krumpliai. Lorijan žaibiškai iškėlė lazdelę gynybai -Kupidonui vėl nepavyko, tą akimirką atsipalaidavo, tačiau tapo jos klaida. Į ją vėl skriejo transfigūraciniai kerai ir tik antgamtiškos reakcijos dėka, spėjo išsisukti nuo atšvilpiančių, gyvatiškai besiraitančių virvių. Pergalingas šypsnis pasirodė Melos lūpose, tačiau kitoks nei - Kupidono - šiltas, ramus, globėjiškas.
-Šaunuolis,- pagyrė Kupidoną, tuo pat metu, akimis susiradusi ant grindų begulinčias virves, bežodžiais kerais jas panaikino. Kupidonas iš tiesų rodės esąs gabus kerėtojas, tačiau Mela dvejojo dėl šio asmenybės. Nė per nago juodymą neįsivaizdavo kaip toksai pasipūtėlis galėjo atsirasti Švilpynėje, jo poviškas elgesys jai kėlė pyktį, giliai slepiamą širdyje, o ir jam nusileisti nebuvo galima - dar labiau išpuiks. Narcizas, egoistas? Griežti žodžiai tik dar labiau iššauks vaikino agresyvumą, bet kaip švelnumas? Atstumimą, paniekinančius žodžius, vienu žodžiu, nedorą elgiasį. Mela nerado jokios išeities, kaip šį vaikį atvesti į mandagų elgiasį, kartkartėmis susimąstydavo apie skaudžią patirtį, kuri galėtų atvesti Kupidoną į protą, tačiau tai jos nežavėjo - nemėgo matyti kenčiančius žmones. Stebėdama kaip šis praktikuodavosi ant kolonų, suprato, jog bet koks elgiasys Kupidoną privestų prie agresijos. Jam reikia vėl suprasti, jog gali kuo nors pasitikėti,- toptelėjo mintis galvon,- O tada...Ne...Nuo švelnumo kieti žmonės pašiurpsta, užpyksta, nes to nebuvo anksčiau pajautę...Bet ar gali būti kokia nors galimybė, jog anksčiau ar vėliau jie nuo to atsileis, nes supras, kaip to yra pasiilgę...? Pasiilgę būti saugūs, mylimi, išklausyti ir paguosti?
Apie Monro nustojo galvoti tik šiam išėjus, į jo paskutiniuosius žodžius nieko neatsakė - akimirką nežinojo, ar jo pergalė jam pačiam į gerą išeis.
Galiausiai ir ji išėjo iš salės.
-
Saulės spinduliai skverbėsi į svetainę, o atvertą langą vos vos judino
šiltas žiemiškas vėjas. Nojus įkvėpė gaivaus oro. Lauke, nepaisant žiemos buvimo, buvo pakankamai šilta. Penkiolikos laipsnių šiluma kepino kiekvieną žmogų, apsirengusį žieminį paltą. Pavasaris atėjo greičiau, nei tikėjosi žiobarai. Kalendorius primygtinai teigė, kad šiandien - sausio pradžia. Iš lauko girdėjosi krykštaujančių vaikų balsai. Atostogos. Prieš porą dienų prasidėjo nauji metai. Nauji metai, naujas gyvenimas. Amneta atsiduso, pasiimdamas savo išmanųjį. Eilinį sykį iPhone neatpažino jo veido pasityčiojimas, teko suvesti pin kodą. Atsidaręs vieną iš tų populiarių "to do" programėlių, Nojus pasižiūrėjo savo planus. "Apsilankyti Gringotse" teigė vienas iš punktų. Laikrodis rodė pusę dviejų. Telefoną mestelėjo šalia ir išlipo iš lovos. Šiandien ilgai miegojo. Persirengęs iš pižamos į kasdienius rūbus, ant viršaus užsimetė apsiaustą. Kišenėn įgrūdo burtų lazdelę, kapšelį galeonų ir telefoną. Daugiau jam nieko neturėtų prireikti. Dėl visą ko į džinsų kišenę įsidėjo piniginę. Galbūt teks užtrukti Londone.
Pasigirdo spragtelėjimas. Nojus dingo ore, netrukus atsirasdamas Londone, Kiaurame Katile. Apsižvalgė. Kampe sėdėjo vienas žmogelis, o prie prekystalio darbavosi smuklininkas. Pasižiūrėjęs į žilaplaukį, prisiminė neseniai čia matytą mergaitę. Iš amžiaus atrodė panaši į Hogvartso mokinę, deja, globėjo ar tėvų šalia nesimatė. Kelias dienas apie ją mąstė, tačiau šiandien pasiklausęs praplikusio senolio, sužinojo ši daugiau čia nebesirodžiusi. Padėkojęs, patraukė įėjimo į Skersinį Skersgatvį link ir netrukus atsidūrė pagrindinėje gatvėje. Neskubėdamas nužingsniavo Gringotso link. Užėjęs pajuto kelis nepatenkintus goblinų žvilgsnius. Jau buvo pripratęs, kad šie padarai nemėgsta žmonių. Priėjęs prie vieno net nepasisveikino, goblinas vis vien tai ignoruotų:
- Tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt pirma saugykla. Padėkite ten šiuos pinigus. - Padėjo kapšelį ir padavė raktą. Atsako nelaukdamas atsistojo nuošaliau ir pradėjo laukti savo rakto. Pilkos spalvos plaukai iškart atkreipė rudaplaukio dėmesį. Ta pati mergaitė, matyta Kiaurame Katile. Ir vėl viena. Nusprendė prieiti pirmas.
- Mergaite. Kur tavo tėvai? - Priėjo arčiau.
-
Žiemos atostogas Liucija būtų mielai praleidusi Hogvartse, bet paskutinę savaitę jai pelėdą atnešė raktą su lapeliu, kuriame puikiai pažįstamu raštu buvo parašytas vienas žodis: Gringotsas. Mergaitė galėjo padaryti dvi logiškas išvadas - tėvas dar gyvas ir ja vis dar rūpinasi. O kaip ilgai užteks pinigų, priklausė tik nuo jų kiekio saugykloje. Kadangi paukštis, atnešęs raktą, atrodė kaip keliavęs pro Pragarą, baltaplaukė žinojo, kad jos tėvas kažkur toli. Toli ir, galbūt, saugus. Bet jie vis tiek ilgai nepasimatys.
Purvinos balos pakelėje atspindėjo danguje šviečiančią saulę. Sausis, o oras - pavasariškas. Betrūko tik medžiuose čiulbančių paukščių. Nuo tada, kai grįžo iš Hogvartso, Liucija pakankamai daug sukiojosi Skersiniame Skersgatvyje. Visuomet prireikdavo šio bei to bei buvimas tarp kitų burtininkų ir raganų mergaitę guodė. Ji dar ne viena tokia pasaulyje.
Baltaplaukė nedrąsiai pasuko prie šiek tiek gąsdinančio banko pastato.
Tai, kad goblinai buvo vos vos žemesni už ją, švilpę privertė jaustis geriau, nors aplinkinių burtininkų stumdymas tikrai nebuvo smagus. Stojusi į eilę, baltaplaukė neramiai griaužė rankoje raktą. Kadangi veikti nebuvo kas, o eilė judėjo pakankamai lėtai, mergaitė dairėsi aplinkui. Akys užkliuvo už tamsiaplaukio, kuris ją praeitą kartą įtartinai stebėjo Kiaurame Katile. Šiam priėjus, Liucija šiek tiek atsitraukė ir besigindama išrėžė:
-Atsitrauk, pedofile.
Jei bandys paliesti - klyks. Tą rodė jos žvilgsnis. Vyriškis turbūt nebus toks kvailas ir dabar jos nebandys pasigrobti, o iki vaikų namų kelias ilgas ir ne pats saugiausias. Velniava...
-
Maža. Gera. Mergaitė. Atrodo ką ji tokio galėtų pasakyti suaugusiam, dvidešimt aštuonis metus greit sulauksiančiam vyrui, kuris besirūpindamas nepilnametės saugumu, prieina ir paklausia kur šios tėvai. Jeigu jie netoli - gerai. Tiesiog atsiprašysiąs už sutrukdymą ir palinkės geros dienos. Tada gavęs raktą dings iš banko ir dar ilgai čia nesirodys, o pilkaplaukės niekad gyvenime nebematys (nebent jai šaus į galvą neštis į tolimą užkampį pavadinimu Doveris ir ten sutiks šį menininką). Jeigu tėvų nėra šalia - pasiteiraus ar šie žino, kad mergaitė čia ir pasiūlys ją palydėti atgal pas tėvus. Na, žinokit, dabar tokie laikai, kad net burtininkas burtininkui gali būti priešu. Neaišku kas dedasi su vilkolakiais, bet bent Roana teigė, kad pacientų skaičius nemažėja. Gresia karas, kuris Nojui jau neberūpėjo. Visa jo šeima saugi, o ir jis pats tolokai nuo burtininkų susibūrimo vietų gyvena.
- Apsiramink, - buvo šokiruotas šios žodžiais, tiksliau vienu iš žodžių, - nepilnamečiams tokioje vietoje nedera būti vieniems. Tik norėjau pasiūlyt pagalbos.
-
Liucija, kad matytų prie jos priekabiaujančio vyriškio veidą, turėjo atlošti galvą, kas buvo pakankamai nepatogu. Va, ir būk goblino ūgio. Mergaitė, įžūliai spoksodama, atsikirto į tamsiaplaukio žodžius:
-Jei man reiktų pagalbos ar mamytės su tėveliu tai atrodyčiau kitaip. Ir spoksoti į įdomias baltaplaukes mergaites užeigose ir po atsekti jas iki banko irgi yra ne-de-ra-mas elgesys, jeigu nežinojote,-šiek tiek supykus, Liucijai pradėjo veltis greitai tariami žodžiai ir vėl išlindo tas prakeiktas akcentas. Vis dar pikta, mergaitė prikando lūpą. Eilė, galėjusi išgelbėti ją nuo nepažįstamojo, kaip tyčia, nejudėjo. Švilpė puikiai atsiminė, kaip ją mama mokė nekalbėti ir nepasitikėti nepažįstamais žmonėmis, plaukus susirišus paslėpti po kepure einant į miestą (ką, dėl žvilgsnių trūkumo, burtininkų pasaulyje pamiršdavo daryti mergaitė) ir nieku gyvu neišsiduoti, kad jos tėvų nėra šalia. Beveik visų taisyklių švedė vis dar laikėsi, o ir priežasties pasitikėti vyru jokios neturėjo. Eilė pajudėjo ir mergaitę stumtelėjo už jos stovėjęs nepatenkintas pilvūzas. Trys žmonės, trys žmonės ir man gana, noriu namo, nusipirksiu bandelę iš kepyklėlės, išsikeist tris galeonus į svarus, pasiimti penkiolika, patikrinti sąskaitą, nepamiršk, trys, penkiolika patikrint... Tikėdamasi, kad prie jos pristojęs vyras dings greičiau, nei iš akių pasipils pykčio ir liūdesio ašaros, Liucija nusisuko, apsimesdama, kad šalia jos nieko nėra ir niekada nebuvo.
-
Kodėl ne visi žmonės tokie kaip Melisa? Tiesa pasakius pasiilgo tos nutrūktgalvės, tačiau net nežinojo ką ji dabar veikia. Aukštutiniame Fleglyje šios ištisai nėra, gal net persikraustė. Liucija buvo visiška priešingybė, o juk Nojus tenorėjo jai padėti. Buvo tikras, kad jos tėvai ne šalia ir nelaukia jos prie Kiauro katilo.
- Taigi, buvai mane ir užeigoje pastebėjusi. Tavo žiniai, tavęs neplanavau sekti, taip jau susiklostė likimas, kad irgi atvykau čionai. - Suraukė antakius. Mergiotė tikrai buvo nekalbi. O ir pats jau neturėjo ką veikti banke, raktą jam grąžino. - Vis dėlto, kaip auroras, negaliu leisti nepilnamečiams būti tokiose vietose vieniems. Kai sutvarkysi tavo reikalus, palydėsiu tave pas tėvus ir daugiau manau nebepasimatysim. - Kantrybės židinys geso buvusio auroro viduje, niekas anksčiau neatsikalbinėdavo, nors jis ir nesiūlydavo pagalbos.
-
Liucija, norėdama nusiraminti, žaidė su savo kasytėmis, kurias greitai bei šleivai ir kreivai susipynė ryte, mat pramigo tvarkymosi laiką. O po pusryčių turėjo tvarkyti tuos šlykščia koše aplipusius indus bei klausytis auklėtojos riksmų. Regis, kiekviename žingsnyje, žmonės ją laikė protiškai neįgalia. Toks buvo ir prie jos prikibęs vyriškis - akivaizdžiai ignoruodamas Liucijos visus akivaizdžiai siunčiamus ženklus, kad tas nuo jos atsiknistų, toliau kažką jai aiškino Itin Protingo Ir Suaugusio Žmogaus balsu.
Auroras.
Liucija krūptelėjo, tarsi kažkas būtų ją apliejęs šaltu vandeniu. Visas pasipriešinimas dingo, liko tik pernelyg rami ir neutrali veido išraiška. Neįtikėtinai greitai išsiskirstė priešais mergaitę stovėję žmonės ir Liucija atsidūrė prie goblino stalo. Stalas buvo tokio pat aukščio kaip ir baltaplaukė, tad ji turėjo į jį įsikibti ir pasistiebti. Goblinas, šiek tiek sudomintas tokios neįprastos klientės, irgi labiau pasilenkė į priekį kėdėje. Šiaip ne taip, raktas atsidūrė padaro rankoje. Pavartęs metalą rankoje, šis susierzinęs paklausė:
-Leidimas?
Išsitraukusi iš kišenės storoką voką su popieriais, Liucija padavė juos goblinui. Kankinamai lėtai slinko laikas, kol banko darbuotojas vartė dokumentus ir sau kažką rašinėjosi. Galiausiai, klausiamu pažvelgė į baltaplaukę.
-Penkiolika galeonų ir dar tris svarais, prašau,-prakeiktas ,,prašau" išlindo iš įpročio. Auklėtojoms net norint nusiperst ,,prašau" reikėdavo sakyti, tad Liucija jautė, kad tuoj ir leidimo kvėpuoti iš kitų prašys. Darbuotojas dingo. Nemaloniai mergaitės galvoje tiksėjo sekundės. Darbuotojas atsirado, o kartu ir su juo mažas krepšelis ir krūvelė banknotų. Švilpei renkantis pinigus, goblinas ištiesė jai kažkokią metalinę kortelę su skaičiais.
-Iki pilnametystės, panele Andersson,-padaras vėl prabilo savo šlykščiu balsu. Liucijos akys, išgirdus jos pavardę, iš baimės šiek tiek išsiplėtė. Jeigu prie jos prikibęs vyriškis tikrai auroras - apie jos tėvą žinos. O kas, jeigu jis jau susiprato ir tik laukia progos nusitempti apklausai? O gal jis laikraščių neskaito ir viskas bus gerai? Mergaitės galvoje sukosi daugybė baimės persmelktų minčių. Eidama, Liucija vos neatsitrenkė į į jos laukusį vyrą. Galiausiai tik tarė:
-Tai sakei palydėsi?
Pas mama į Švediją vest buvo per toli, o tėvas ir taip nežinia kur (ir tai, auroro pas jį nieku gyvu nevestų), tad galėjo baltaplaukė vyrui parodyti tik dabartinius savo namus.
-
Gal kiek per stipriai pristojo prie nepilnametės. Tačiau negalėjo padaryti kitaip. Burtininkų pasaulyje buvo neramu. O dar iš akcento suprato - ši esanti ne vietinė. Gal net nežinojo kas dedasi Jungtinėje Karalystėje. Rudaplaukis vis dar stebėjo mergaitės, ūgiu jam panašios į coliukę, elgesį. Įdėmiau pasižiūrėjo į pilkaplaukę. Netvarkingai supinti plaukai, įžūlūs atsakymai ir bandymas pasiųsti Nojų patys žinot kur. Nebuvo panašu, kad šia mergaite rūpinosi tėvai. Jeigu pats Amneta dirbtų vaikų teisių tarnyboje, tokie tėvai jau seniai netektų įgaliojimų rūpintis savo vaikais.
Nepastebėti neįprastos vaikui reakcijos, išgirdus, kad Nojus - auroras (nesvarbu, kad jau buvęs, tikrai niekam neįdomu bus tikrinti visą aurorų sąrašą ieškant mėlynakio, o aurorų skyriuje buvo nei daug nei mažai). Pastebėjęs, kad jau Liucijos eilė, nutarė šiek tiek atsitraukti ir palaukti kol ši sutvarkys savo reikalus. Nejučia šyptelėjo, matydamas kaip jai sunku bendrauti su goblinais, kai "kasos langelis" yra aukščiau už save pačią. Pasisekė, kad aukštaūgio šypsnį pastebėjo tik vienas kitas eilėje stovintis burtininkas ir net nesureikšmino to.
Prašau? Ji dar sugeba būti mandagi? nustebo buvęs Durmštrango mokinys. Kol laukė, vyriškis pasižiūrėjo į laikrodį. Jau beveik pietūs, o jis net rytinės kavos išgerti nespėjo. Laikas prabėgo kažkaip per greit. Sekėsi, kad nebuvo italu - principai netrukdė gerti kavos net vakare. Nors prieš metus šio gėrimo švelniai tariant nekentė, dabar be jo neįsivaizdavo gyvenimo.
Andersson? Sutriko išgirdęs ieškomiausio burtininko pavardę. Tačiau netikėjo, kad ši akiplėšišką elgesį vaidinanti vargšelė galėtų būti jo dukra. Galbūt... galbūt kokia nors giminaitė tolima. Tačiau vien tas faktas, kad ji Londone, reiškė, kad su tėvu negyvena. Aleksandrą iškart surastų, jei šis pasirodytų Jungtinėje Karalystėje.
- Taip, palydėsiu. - Šį kart savo pasirinkimu buvo tikras. Jei Aleksandrui kaip nors pavyko atvykt į Angliją, ministerijai pranešti būtinai reikės.
-
Durys girgždėdamos atsivėrė ir goblinas žengė į šalį.
- Pone, - jis kreipėsi mostelėdamas susiraukšlėjusia ranka į saugyklos pusę. - jūsų.
Lumos.
Beveik tuščia patalpa buvo nepasikeitusi: netvarkingos galeonų krūvelės gulėjo apraizgytos voratinkliais, dėžė ir urna stovėjo šone. Pinigai kartu su brangakmeniais blizgėjo šviesoje. Džeimsas, kurį laiką žvelgęs į urną, žvilgsnį nusuko. Jis, paėmęs kapšą, skubiai išsinešdino iš Greywindų saugyklos.
Gerklėje buvo prastas skonis. Niekad nemėgo lankyti šeimos palikimo, čia, Gringotse, tačiau dabar - ypač.
Išlindęs į šaltą, akmeninį požemį, vyras, paslėpęs lazdelę ir galeonus, laukė, kol skaisčia uniforma vilkintis goblinas uždarys magiškąsias duris.
Greywindai buvo nesveiki.
-
Gobtuvas vaikštant po didėlesnį nei Godriko Dauba miestą jau buvo tapęs nuolatiniu jo palydovu - bemaž kaip smagaus mirtingumo žiobarams tapo kaukės. Sorenas nebuvo nusikaltėlis, anaiptol, na, bent jau kol kas, jei neskaitysim šiaip net padoriems piliečiams priimtinų smulkių nusižengimų, pavyzdžiui, kartkartėm nelegaliai pigiau susiveikiamų arba retesnių ingredientų eliksyrams. Kol ministerija buvo valdoma velniai žino kokių padarų, būti von Sjuardu gatvėje geriau nerizikuoti - štai todėl šitaip eliksyrininkas dūlino ir Skersiniu Skersgatviu.
Pirmiausia dėmesį atkreipė kažkuo įsimintinas kvapas, dėl kurio vyras kilstelėjo galvą aukštyn. Tik tada, pastebėjęs gal kiek labiau nei įprastai suvargusį, gal kiek alkoholio jau paliestą bei brandesnį nei anksčiau veidą - nieko keisto, žmonės bręsta ir sensta, o ne eina jaunyn. Von Sjuardas iš įpročio panoro persibraukti ranka per barzdą, bet čia jos nebuvo - sužaidė multisulčių eliksyras.
Žengiant paskui nusižiūrėtą žmogų per Gringotso slenkstį, maskuotė pranyko dėl goblinų magijos. Vampyras tai pajuto nesunkiai, bet susilaikė nesusikeikęs. Patylom paprašė goblino leidimo nuvykti į savo saugyklą. Trokštamas vagonėlis nusuko kita kryptim, o von Sjuardas, žvelgdamas į goblino ranką, bereguliuojančią jų pačių kelionės kryptį, vis dar sprendė, kiek iš tiesų verta kankinanti moralė.
„Šitokioj situacijoj mes galėtumėm išsikovot ekskursiją į Azkę, primeti?“ - sučeksėjo voriški žabtai. Sorenas mažumėlę persikreipusiu iš pasibjaurėjimo veidu dėbsojo į jį. Šlykštėlį kėlė ne mintis apie amžinybę klaikiam kalėjime.
„Man vis tiek jau nebegalima čia likti.“ - po minutėlės pauzės atsakė juodabarzdis, apsiausto kišenėlėj sugraibydamas Gyvosios Mirties eliksyrą. Ko tik jis nesinešiojo su savim. Įgudusiu judesiu sugirdė reikalą goblinui, patogiai įtaisė jį vagonėlyje ir iššoko ant bėgių laukan. Visu greičiu movė prie gerai įsiminto posūkio, išgirdo kažką atidardant. Pasislėpęs luktelėjo, bet šitam vagonėly važiavo kažkas kitas.
Šiems prašėlus, auksaakis padaras ėmė žygiuoti tolyn. Išvysti taikinį neužtruko.
-
Goblinas darbavosi greitai - užraktai jau kitą minutę sugrįžo į savo vietas. Saugykla ir vėl tapo nepasiekiama. Buvo tikras, kad Ministerija nesugebės iki jos prisikasti, o jei sėkmė ir nusišypsos, goblinai durų neatidarys gerą dešimtmetį.
Jiedu jau buvo besiruošiantys sugrįžti, kai bėgiais praskriejo vienas vagonėlis: jame sėdintis goblinas buvo surūgęs, o elegantiška ragana šnairavo į kairę, skeletiškomis rankomis gniauždama slibino rankinę. Abudu ryškiai nesimėgavo vienas kito draugija. Porelei dingus už kampo, iš blankios tamsos išniro ir antrasis. Pastarasis jau buvo tuščias. Goblinas, jį pamatęs, sustingo ir jau ketinęs lipti į saviškį, žengė atgal. Padaro veide švietė pasimetimas.
- Lempą! - jis cyptelėjo, tačiau nestabdomas vežimėlis nuriedėjo. Sutrikęs goblinas atsisuko į burtininką, o tada akimis nulydėjo ištrauktą lazdelę.
- Jūs?...
- Ne.
- Meluojat, pone.
- Nematėt kerų.
- K-kerų yra visokiausių! Jei ketinate vogti, jums gresia prasta pabaiga! Geriau papasakosite apsau... - staiga suparalyžiuotas padaras griuvo.
Duslus kūno bumbtelėjimas ir tyla.
Džeimsas neramiai apsižvalgė. Juto, kaip širdis ėmė stipriau mušti. Nelanksčią vyšnios lazdelę suėmė tvirčiau ir pagalvojo, kaip tai jį užkniso. Tai buvo Džono pomėgis nusisukti sprandą, ne jo.
Rodos, požemiuose nieko nebuvo. Tačiau, žinojo, galėjo būti apgaulė. Buvęs auroras, Transfigūracijos profesorius ir Klastūnyno vadovas mintyse ištarė dar vieną burtažodį:
Homenum Revelio.
Deglai ramiai liepsnojo.
-
Skaudžiai skambantis numanomos galvos dunkstelėjimas į metalą... Sorenas, mažumėlę sutrikęs, stabtelėjo ir įsižvelgė per tamsą į vienintelį ten likusį blaivaus proto ir neapriboto judėjimo padarą.
Kam sulaužei nugarą, nutrenkęs į medį, (jei galėjai iškart pribaigt, tik turbūt nelabai klauseis savo nuojautos arba pas tave ji šūdina), - klausė likimo dvaselė svetimom lūpom. O gal ir visai nesvetimom - ką iš tiesų galėtumei įvardyti kaip savą, o ką - svetimą? Ne dvaselė ten buvo, o dvasia, o gal ir visas gigantiškas ir monstriškas likimo demonas, su kuriuo juodabarzdis eliksyrininkas, o ne Gendalfas, galėtų kryčio metu susiremti...
Tik pradžiai susiremti reikia su šituo.
Sorenas von Sjuardas, prakeiktai nelaimingos giminės atstovas, išėjo iš tamsos į deglo apšviestą laukelį ir nusiėmė gobtuvą nuo galvos, žėrinčiom akim stebeilydamas į žmogiškąsias akis, nematančias jo nei šiaip, nei su lazdele, nematančios ir ne tik jo, bet galimai ir moralės kelio savo gyvenime. Pamėgino gerai įsižiūrėti į Džeimso Greywindo veidą. Dabar, kai jau žinojo teisybę, ar bent tarėsi žinąs, nes patikėjo svajingu pranašės balsu, pamanė, jog veido bruožai labai būdingi tokiam padugnei. Vampyras jau neišplėtė akių, bet jautėsi keistai, kai netikėtai didžiulį, sunkiai vaizduote aprėpiamą žudikų būrio paveikslą išstūmė vienas vienintelis portretas. Žudikas – Džeimsas. Jis kaltas dėl to, kad Fasiras per anksti suaugo, o Sorenas dar kartą neteko šeimos.
„Expeliarmus“, - paleido kažką labai paprasto. „Petrificus Totalus.“
-
Tai buvo ruduo, laikas, kuomet Hogvartso Ekspresas pajudėdavo dar kartą, o mokytojai sutikdavo mokinius. Pamokos, jos irgi prasidėdavo.
Iš šešėlio išniro neaukštas vyras ir nusimetė gobtuvą.
Džeimsas pakėlė antakius, atsiduso, o po to kreivai šyptelėjo.
- O aš nerimavau dėl nieko, - jis žengė į priekį, - profesoriau.
Senasis Grifų Gūžtos vadovas buvo bemaž nepasikeitęs. Sorenas vis dar buvo žemas, tvirtai sudėtas, bet geraširdis nuodų ir vaistų mokytojas. Tik auksinės akys, deja, keistai degė, šios, tiesą sakant, labai priminė Sabrinos.
Kur šuo pakastas ir kodėl vagonėlis tuščias, suprato neiškart. Nusikeikė pakeliui, išvengdamas kerų pliūpsnio.
Kvailys, - pagalvojo, - jis žino. Širdis nusirito į kulnus. Kūnas apsunko. Baimė surakino. Išbalo.
Tačiau senis, ko gero, dvejojo. Jo kerai buvo paprasti, žinomi kiekvienam ketvirtakursiui - iš spalvos atspėjo.
Šaltis nepadėjo. Veidas ir pirštai pamažu virto nejautriais mėsos gabalais, darėsi sunku nulaikyti lazdelę. Nujautė, jog ilgai netemps. Jo kerai, suparalyžiavę gobliną, irgi. Turi suktis greitai. Kaip Durmštrange.
- Tau nerūpi pilna istorija, tiesa? - Džeimsas atsitiesė, žengdamas atgal. Suvaldė balsą. Netgi vyptelėjo. - Mane norėjo nužudyti.
Adrenalinas plūstelėjo venomis.
Tai buvo tik dar vienas darbas.
Profesoriaus siluetas tapo tik dar viena žmogaus figūra.
- Jūs niekuo nesiskiriate.
Nė vienas.
O tada metęsis į šoną puolė.
-
Tai jau tikrai, vaikine, smulkmenėlė, tik prieš dešimt metų tu stovėjai ir pasakojai, kaip Natalie von Sjuard kaulai virto trąšomis. Kažkam buvo geras derlius, privalgė ligi soties, girdėjom, pragare maistas kaip ligoninėj, gal ir tau teko bent kąsnį? Vienam krašte gidė pasakojo, kaip didelėj šeimoj gyvendama taip retai valgydavo, kad prispjaudavo į bliūdą, kad visiem pasidarytų šlykštu, ir tada gaudavo lupt, bet priėsdavo iki soties; Džeimsai, o tu ar spjaudei į bliūdelius Pragare? Gal todėl ir randuotas snukis?
Bet jis gi buvo vaikas, galimai neturėjo kito pasirinkimo, gal netgi nematė ir neįsivaizdavo, kad galima kitaip...
Tik kodėl visi antgamtai ateidavo su taika ir pagalbos prašymu, o šitas - su neapykanta ir krauju?
Išvis, kur dingo jo antgamtiškas kvapas?
- Rūpi, rūpi, - Soreno veide sustingo negyva šypsena, grynai iš tų laikų, kai buvo apskritai nustojęs šypsotis, nes pasauly nebematė nei prasmės, nei džiaugsmo. - Tai papasakok, Džeimsai. Išklausysiu, - atsirėmė į drėgną ir žemėtą sieną.
Kaip velniškai keista stebėti tą metamorfozę - nuo momento, kai Sorenas von Sjuardas tėra geros dūšios profesorius, iš širdies dėstantis Nuodus ir vaistus, iki sekundės, kuomet jis tampa padaru, žinančiu, kas yra atsakingas už jo skausmą. Gal tokio padaro netgi nederėtų vadinti Sorenu, tai būtų panašiau į vardo teršimą. Paskutinįsyk, kuomet šis padaras užmušė žmogų, jis teigė esąs Aleksandras Čiorninovas - gal čia kaip antroji šešėliuos pasislėpus slibino galva? Ta, kuri pasirodo tik labai jau specifiniais gyvenimo momentais?
- Turbūt, - tebevypsodamas burbtelėjo Sorenas.
Gal ta šypsena buvo labiau... Dėl šiokios tokios įtampos? Tik todėl ji nedingo nuo veido?
Sorenas nesunkiai išvengė kerų, atsitraukęs į tamsą. Lazdele mostelėjo pirmyn, į Džeimsą nukreipdamas Dolohovo užkeikimą.
-
Vėliau metų metus savęs klausė, kodėl niekas neatėjo padėti. Kodėl visi manė, jog tai - normalu, o tai - tik jo būdas. Caroline buvo paskendusi savo problemose, tuomet nė vienas iš jų nežinojo tiesos; Igoris - įsipainiojęs vilkoliškume ir įsižiūrėjęs gražuolę sireną; Beatričė, kaip ir Wilding, daugiau žiūrėjo savęs; Sorenas dalyvavo visur, bet kartu ir niekur. Kiti... arba santykiai buvo per daug pašlyję, arba paprasčiausiai nekreipė dėmesio.
Mintyse dingtelėjo, jog galbūt tokia lemtis laukia tiek Dafydd, tiek Alekso.
Mokytojas pasižymėjo vikrumu. Jis dingo tamsoje.
Vampyras, - prisiminė sugrieždamas dantimis. Jo žmogiškumas tikrai nieko nepridėjo.
- Puolei pirmas.
Žinoma, o po to dėkis susidomėjęs.
Negelbėjo ir faktas, kad tai - pirmas kartas. Niekada nematė kovojančio von Sjuardo. Girdėjo, kad šis nemokėjo gerai valdyti lazdelės. Bet jis senas, kaip velnias.
Aidą pildė batų aidas, užtat liepsnos mirgesį papildė kerų žaibas.
Greywindas atmušė, apsisuko, išbūręs šviesos rutulį paleido į tamsą; pastebėjęs vyrą, buvęs profesorius metė tai, ką geriausiai mokėjo - transfigūracinius kerus. Taikėsi panaikinti galūnes.
Rafaelis stūmė senąjį Soreną atgal, mikliai judėdamas į priekį. Bežodžiais kerais nedavė nė minutės atsikvėpti, puolė aštriai, be abejonių, greitai.
Gringotso požemyje mirgėjo burtažodžiai, oras pamažu ėmė kaisti.
Buvusiam aurorui tai buvo tik dar viena dvikova. Nesvarbu, jog taikinys - jo laikų mokytojas. Galbūt tokia dalia... pribaigti visus von Sjuardus. Visus išžudyti.
-
- Be abejo, - linktelėjo galva Sorenas, nors kaži, ar tas gestas iš tamsos buvo matomas. - Pokalbyje mėgstu jaustis saugiai.
„Pasitikėk manim, jei tavo sąžinė švari.“ Paskutinis kartas, kuomet atsiminė smurtavęs, buvo stuburo sulaužymas šitam jaunuoliui. Prieš tai - du kartai Hogvartsi mūšiuos. Ar jau trys? Tokia blanki reikšmė, kad šių įvykių prisiminimai susiliejo. Viename iš jų jis dar netgi svaidė peilius. Po to turbūt jau niekada jų nebesvaidė - na, kalbant apie gyvus taikinius.
Neilgai vampyriškos akys tesimėgavo tamsa - į juodumą paleista miniatiūrinė saulė trumpam net apžilpino, kol profesorius mostelėjo lazdele, ją pasiųsdamas tolyn ir aukštyn. Dabar šachta buvo neblogai apšviesta, nors dienos nė iš tolo nepriminė. Tai antgamtui nedavė jokio pranašumo. Dvikova regėjosi sąžininga - ne taip, kaip mirė trys von Sjuardai.
Soreno veide nesujudėjo nei raumuo, jis tik sekė Džeimso žvilgsnį ir bandė įsivaizduoti, kaip atrodė šio veidas žudymo momentu. Patirtis sakė, kad šį momentą neverta pasiduoti įniršiui ar melancholijai, patirtis leido dabar atidėti juodumą į šalį, ar, gal dar geriau, nukreipti ją reikiama kryptimi, kad nesuėstų paties savęs.
„Kaip suėdė Fasirą...“ - niauriai atsiminė Sorenas.
Į kairę, dešinę, kairę, dešinę, prakeiksmai šen bei ten sutrinksėdavo, atsimušdami į šachtos sienas. Negalėtum pasakyti, kad von Sjuardui buvo lengva ar jis mėgavosi dvikova - tai, ką dabar darė, tebuvo kelių šimtų metų senumo treniruočių rezultatas, iš tolimos atminties iškasti įgūdžiai ir žinios, mat su niekuo ir nebetekdavo susiremti.
„Bombarda!“ - nukreipė lazdelę į erdvę kelis žingsnius prieš jaunuolį. „Bombarda Maxima!“ - iškėlė lazdelę aukštyn, į šachtos lubas virš priešininko. Rizikavo ir pats būtų palaidotas po griuvėsiais, bet bent jaustųsi geriau. Baltas žaibas nuskriejo per dulkes aukštyn, perskrosdamas ir Džeimso saulę.
-
Sorenas buvo pernelyg ramus ir tai kėlė nerimą. Tokioje situacijoje žmonės paprastai pamesdavo galvą, jie keršydavo aklai, su įniršiu. von Sjuardas to nedarė.
Gali būti, jog sau sutiko lygų priešininką.
Kažkur tolimoje pasigirdo metalo dardėjimas. Džeimsas dirstelėjo per petį, tačiau juoduojantis goblino kūnas vis dar gulėjo toje pačioje vietoje. Judviejų vagonėlis - taip pat. Buvęs grifas mąstė greitai - akimis suradęs senąjį profesorių, apsisprendė, kad šią kovą verta baigti. Tačiau žinojo, kito karto nebūsiant.
Dingti, dingti kuo greičiau iš šitos šalies. Su Džonu ir Livi galėtų apsistoti Luko arba jo gimtinėje - Jungtinėse Amerikos Valstijose vietose užteks visiems.
Kerai išsprogdino lubas. Akmenys kaukdami lėkė žemyn, traiškė grindis. Dulkės pakilo. Paskutinę minutę pagalvojo apie Demonų metro mūšį. Pagalvojo, jog šitaip mirti nenorėtų.
Išsisukęs nuo Soreno paleisto žaibo, bet nespėjęs paleisti savo, Greywindas sugebėjo atšokti atgal. Krentančios nuolaužos grasino visiems. Perbėgęs iki mirties išsigandusį gobliną, nėrė į Gringotso gilumą. Akmenų siena virto užtvara, skiriančia du grifus, du profesorius. Bėgiai liko sumaitoti.
Tarp dantų girgždėjo smėlis.
Jis suvokė pakliuvęs į spąstus.
-
Šachta vėl užtemo, gal netgi blogiau - griausmo sukelti oro gūsiai užgesino deglus.
- Lumos, - Sorenas prisišaudė būrelį ore kabaliuojančių ir blausiai švytinčių burbuliukų.
Mąsliai persibraukė per barzdą. Sprogdinamieji kerai nebuvo gerai apgalvotas problemos sprendimo būdas - gal labiau mėginimas apsisaugoti nuo jį į kampą varančio Džeimso. Vampyras labai dvejojo, kad transfigūracijos specialistas nebus pabėgęs nuo akmenų, tad mažumėlę sunerimęs pasilypėjo ant akmenų. Lipdamas nekvėpavo, mat oras buvo pilnas dulkių. Tuoj oras bus pilnas ir aurorų bei goblinų, tik kurčias neišgirs tokio griausmo, nebent per stebuklą šachtos tą minutę būtų buvusios tuščios.
Paluby buvo siaura skylė - pro ją net ne toks ir stambus vyriškis pralindęs nebūtų. Gerai būtų gebėti kada panorėjus pasiversti į kokį šikšnosparnį, žiurkę ar dar kokį briedą. Auksaakis pasilenkė, mėgindamas ką nors įžiūrėti. Nesėkmingai - per tokius dulkių sluoksnius ir dievas nepražiūrėtų, nors von Sjuardas ir girdėjo tolstančius žingsnius. Į galvą šovė pasišlykštėtina mintis, Sorenas atsiduso, paniuręs žvelgdamas į juodus akmenis.
„Man dar yra kur nusiristi, Spaikai?“ - paklausė eliksyrininkas, saugesniu atstumu nuo skylės patraukdamas galvą. Iš dulkių išniro aštuoniakojė būtybė, stabtelėjo. Vampyras būtų galėjęs siųsti pro skylę jį, bet labai jau nenorėjo rizikuoti dar viena gyvybe.
„Liūdna, bet taip.“
Spaikas jau seniai nesugalvojo jokio sarkastiško komentaro. Sorenas kiek pasvarstęs pasiėmė vorą į rankas, nušoko nuo akmenų krūvos tolėliau ir nukreipė Sprogdinamuosius kerus į sieną. Šitai padaręs staigiai nėrė per mažumėlę praplatėjusią skylę pirmyn. Dar daugiau dulkių ir chaoso dar pasunkino matomumą.
„Confundus, Incarcerous“, - aklai skirtingomis kryptimis paleido kerus, o tuomet skubiai pakeitė lokaciją, kad Džeimsas nenumanytų, kur šis stovi.
-
Atsirėmęs į sieną, sunkiai ja nuslydo. Gaudydamas kvapą, spoksojo į tamsą, į ten iš kur pabėgo, klausėsi, ar neišgirs žingsnių, tačiau pasaulis po griūties buvo tylus. Šioje požemio dalyje deglai vis dar degė, o stalagmitai ir stalaktitai stovėjo, kaip nebylūs aurorai.
Aurorai. Jie turėjo pasirodyti bet kada. Turbūt šie jau vietoje. Galbūt jie jau sugavo ir patį von Sjuardą, aišku, jei šis dar gyvas.
Džeimsas iškvėpė ledinį orą, gniauždamas kumščius. Kaip visada dėvėjo juodą paltą, tačiau pirštinių neturėjo. Visai kaip Olivija. Šaltis pamažu žudė.
Mintys buvo tykios. Jokios šviesos ir spalvos, išduodančios kerus, jokių žingsnių, pavojus sąlyginai toli. Greywindas užsimerkė. Pabandė skaičiuoti, ramindamas išsinėrusį kvėpavimą it lazdelės šerdį. Saviškę, sveiką, laikė šalia. Nutrinta vyšnios mediena vis dėlto nedavė ramybės. Kitą akimirką ūmiai atsimerkė pasivaidenus kažkam esant. Vis dar tamsu. Tylu.
Iš lėto atsistojo. Prisiminė Grifų Gūžtos stalą Kalėdų metu, savo ketvirtą kursą. Tada visai buvo gerai. Bet ne dabar.
Prie sienos jis neketino grįžti, tai būtų buvęs absoliutus įsidavimas Ministerijos teismui ir Azkabanui. Jei Sorenas žino, reiškias kažkas dar taip pat. Nors nesuvokė iš kur - jo dienoraštis sunaikintas, o žmonės, galintys jį išduoti, to nepadarytų; Džonas ir Livi ne tokie.
Dundesys buvo nesupainiojamas, jis iškart atkreipė dėmesį. Kol spėjo pašokti, kerai jau skrido. Visi jie nesėkmingai pataikė į sienas. Burtininko nespėjo pamatyti ir tai buvo sunki klaida.
-
Sliūkindamas pagal sieną pirmyn ir stengdamasis neišleisti nei garso, Sorenas tik vos alsavo, atidžiai klausydamasis, kur išgirs galimai nuo bėgimo kvapą praradusį Džeimsą. Dabar jis buvo purvinas medžiotojas, pasibjaurėtinas plėšrūnas, antgamtas ir antžmogis, dėl keršto persekiojantis žmogų, kurio pasiekimais moksluose kadaise didžiavosi, kurį pats kadaise mokino.
„O ar jis dar turi ką prarasti?“ - parūpo vampyrui. Įdomu, ar bėgimas nuo giltinės tokiu atveju tebuvo menkas ir primityvus instinktas, ar Džeimsui pasisekė ir jis jau turi mylinčią šeimą ar artimųjų. Ar bent jau šunį namuose? Katę? Pelėdą? Kaip gyvena žudikai, kai būna laisvi? Kaip pavyksta susidoroti su mintimi, jog po tavo prisilietimo kažkieno dūšia kaip fejerverkas išlėkė aukštyn arba kaip karkvabalio lerva prasmego į pragarus?
Alsavimas.
Džeimsas buvo gudri žiurkė, nusiraminęs mėgino kvėpuoti kuo tyliau.
Ranka iš tamsos žiebė Džeimsui į petį taip, kad šis trinktelėjo į sieną. Turėjo skaudėti.
Sorenas pasilenkė ir paėmė lazdelę, užsimojo ją numesti tolyn, bet pagailėjo. Pavartė rankose, svarstydamas, ką daryti, bet visgi pasiliko delne. Tolumoj iš dulkių išniro vagonėlis - neskubėdamas vampyras nuėjo prie jo ir subaigė eliksyrą, sukliukindamas visą goblinui į gerklę. Norėjosi turėti kuo daugiau laiko.
Keistas jausmas.
Atsitraukęs nuo jaunuolio ir laikydamas abu magijos įrankius nukreiptus į jį, sunkiai atsiduso ir atsisėdo ant žemės, auksinėm akim įsispitrydamas į suvargusio ir dulkėto veido vyriškį. Žudikas žvelgė į žudiko akis. Vampyro žvilgsnis buvo susitelkęs ir skaidrus kaip niekada, veidas ramus, be išraiškos.
- Tai papasakok, Džeimsai Greywindai.
-
Smūgis sulaužė petį. Iš skausmo akys išsiplėtė, silpnai riktelėjo. Susiėmęs sudribo šalia sienos, taip ir nepaėjęs toliau.
Tai buvo dešinė, bet valdyti lazdelę ir taip neišeis - ją pagriebė Sorenas. Džeimsas, prisimerkęs iš skausmo, matė, kaip mokytojas vartė trečiąją lazdelę. Turbūt jos grožis arba paprasčiausias gailestingumas sulaikė nuo sulaužymo. Bet vis dėlto, trečioji - tiek prireikė pogrindyje.
Vampyras sujudėjo, Džeimsas labiau prisišliejo prie sienos, bet jo nuostabai, šis pasuko tolyn. Vyras pamatė, kaip goblinui buvo sugirdomas eliksyras ir sprandas pasišiaušė. Norėjo keltis, deja, skausmas surakino tuojpat.
Profesorius grįžo.
- Reikėjo tą sugirdyti man dar esant mokiniui, - Greywindas savo koledžo vadovui vyptelėjo. Jis priminė judviejų susitikimą akromantulų lizde. Tada dar buvo Solveiga, visgi, mažai kas pasikeitė: Sorenas, naudodamas jėgą, sulaužė vaikino stuburą. Skirtumas tik tas, kad Rafaelis nesigūžė. Bet ar buvusio auklėtinio skirtumai Soreną jaudino, sunku pasakyti.
Grynakraujis burtininkas nejudėjo prieš dvi atstatytas lazdeles. Profesorius, rodos, norėjo užtrukti. Atsisėdęs, įsmeigė skvarbų auksinį žvilgsnį, veidas nesutrūkčiojo. Per skausmą pasidingojo, kad mokytojas ketinąs naudoti legilimantiją. Vieta to, paprašė pilnos istorijos.
Džeimsas tylėjo. Neturėdamas galimybių ištrūkti, vyras neturėjo kitos išeities. Vieninteliai aurorai juos galėjo užtikti, nutraukdami kankynę. Istorija buvo arba tiesus kelias į Azkabaną, arba viltis išsigelbėti, kartu ištraukiant Džoną bei nepaliekant Livi likimo valiai. Nežinojo net, ar seseriai tai būtų į naudą.
- Sutikau jį iškerėtoj pelkėj, Demonų metro, - Džeimsas nutylėjo, jog Raveną buvo pagrobęs iš pačio Hogvartso, - ten jį ir pribaigiau.
Prisiminė savo dar aštuoniolikmečio siaubą. Vėliau, žinoma, jau buvo daug lengviau. Buvo taip lengva, jog dabar šnekant, rudos - nebe skaisčiai mėlynos - akys neprisipildė ašarų, o balsas nesudrebėjo. Tai labiau panašėjo į pavargusio Magijos ministerijos darbuotojo balsą po dar vienos darbingos dienos, kurios rezultatai ir uždaviniai, nors ir kūrė užslėptą naštą, bet apskritai gyventi netrukdė. Juk pabaigoje laukė ugninė.
- Turėjau pribaigti ir kitus, bet nesugebėjau. - Greywindui skausmas užėmė kvapą. Kiek tvers, jis nežinojo. - Tada jie sugalvojo manimi atsikratyti nužudydami. Neturėjau kitos išeities. Nė vienas iš jūsų manęs negelbėjot. - randuotas veidas persikreipė, galiausiai jis iškošė:
- O dabar norit teisingumo.
-
- Kaip galvoji, kas ten buvo? - blausiai šyptelėjo Sorenas, numanydamas, jog Džeimsas tiki goblinų gerkles tirpstant nuoduose. - Miego eliksyras. Toks nebūtų išgelbėjęs nei tavęs, nei manęs, - pats aiškiu tonu užbaigė spėlionių žaidimą, kadangi šitie požemiai nebuvo Nuodų ir Vaistų kabinetas, o jiedu - nebe profesorius ir moksleivis.
Profesorius pasuko galvą į tą pusę, iš kurios jiedu atėjo. Vis dar tylu, nei žodžio, nei žingsnio. Tik tiek, kad neprotinga būtų sėdėti ir laukti... Sorenas nežinojo, kiek Džeimsas bus kalbus, o kiek - principingas. Ne, jo principai turėtų slėptis visai kitur.
Dulkės nugulinėjo ant kietos, vietom šlapios, vietom sausos žemės. Apgulė apsiaustą. Įdomu, kas per uoliena, kad taip byra ir dulka - tokioj gelmėj viskas susislegia ir grasina užgriūti patį.
Vienoj vietoj bėgiai buvo visai išdraskyti, paskui šen bei ten sulamdyti ir užversti antrosios Soreno ištėkštų akmenų bangos, į gilumą vedantys - visai sveiki. Visai sveikas buvo ir vežimėlis, kuriame be sapno ir be košmaro parpė goblinas. Jam viskas bus gerai, savi ištrauks, pabars ir grąžins į darbus kur nors prie popierių.
Sorenas linktelėjo galva. Seniai buvo aišku, kad Ravenas nebėra gyvas.
- Kaip jis ten atsidūrė? - paklausė auksaakis, mat ir pagrobimo istorija nebuvo aiški.
Vieną dieną Ravenas tiesiog dingo iš Hogvartso ir tiek. Pradžioj jie jo net nepasigedo - grifas buvo linkęs į pokštus ir landumą. Tik paskui pasirodė, kad čia jau turbūt ne pats prisidirbo.
Bet gi jau mūšis buvo pasibaigęs...
Turbūt per stipriai smogė - dabar bus sunkoka pasakoti. Sorenas atsistojo, be didelio vargo iškėlė gobliną iš vežimėlio ir paguldė ant žemės. Vežimėlį šiaip ne taip užkorė ant sveikos bėgių dalies, pavėžino pirmyn atgal. Važiavo. Kad nenuriedėtų tolyn į gilumą, prieš jį padėjo didėlesnį akmenį.
Darbuodamasis klausėsi, ką kalba Greywindas.
- Teisingumo? - vyptelėjo Sorenas. - Ar tu manai, kad galima pasiekt teisingumą?
Sekundėlę patylėjo, vėl žvilgtelėdamas į akmenų sienos pusę. Vis dar nieko. Atlenkė kairiąją apsiausto rankovę ir žvilgtelėjo į savo dilbį. Neliko labai patenkintas rodmenimis, bet vylėsi geriausio.
- Tuomet... Dar du klausimai, - padelsęs pradėjo vampyras. - Kodėl nesugebėjai ir ar paeisi?
Regis, iš tolumos jau aidėjo žingsniai - žmogui tokių dar neišgirst, netgi ir vampyras dvejojo, ar klausa neapgaudinėja. Kodėl žingsniai, kodėl ne vežimėliai?
Svarbiausius klausimus pasiliks pabaigai... Jei ne šiam kartui, tai kitam. Pasaulis mažas, pasaulis mažas.
-
Sorenas, čia, matyt, arba nupušo, arba išties turėjo bjaurų humoro jausmą. Deja, seni laikai jau buvo praėję. Džeimsas susiraukęs klausėsi senojo profesoriaus. Miego eliksyras? Atrodė visai tikėtina, žinant vampyro geraširdiškumą, kuris dažniausiai baigiasi ties šiuo mokiniu (ne pirmas sulaužytas kaulas).
Greywindas nusekė von Sjuardo žvilgsnį. Jis nieko negirdėjo, bet nujautė, kad artinasi pabaiga kaip ir tas klausimas. Vyras sukando dantis. Viltis, jog galbūt išsikrapštys, ėmė menkti. Galbūt laikas meluoti? Ne, kurgi, teisme tikrai bus pareikalauta Tiesos eliksyro, guldė galvą, iš pačio Magijos Ministro. Reikėjo abu. - dingtelėjo.
- Pagrobiau.
Iškeltą klausimą praleido tylomis, nenorėdamas aušinti burnos, užtat stebėjo atitraukiamą apsiausto rankovę. Jis vis dar stebėjosi mokytojo valdymusi ir savotišku laisvumu. Suprato, kad Soreno niekada taip gerai ir nepažinojo. Ką jau pasakyti apie tolimesnius šio žodžius.
Džeimsas susirado vampyro veidą, galėjo užuosti dvejonę. Žudikas - nežinia ar apgailestaudamas, ar guosdamas - šyptelėjo. Skausmą nustūmė į šoną. Jis žinojo atsakymą, tačiau nenutuokė ar sugebės jį ištarti. Kita vertus, Džeimsas palengva, bet kiek nerangiai atsistojo, laikydmasis už dešinio peties, nes nujautė, jog tokiame kontekste vienam geriau nelikti. Jei senis iš tikrųjų nuspręs jam gelbėti kailį (kas atrodė šiek tiek nerealu, nors Sorenas tikrai elgėsi netradiciškai), geriau pasinaudos proga pakeliui išsprukti.
-
Buvo šiek tiek gaila Džeimso, susiraukusio stebinčio Soreną. Susiraukusio, regis, ne tik dėl skausmo, bet ir dėl šiokios tokios nuostabos. Negi dar nesuaugo? Žmonės, stovintys prieš klasę ir diktuojantys vadovėlio puslapį, skiriasi nuo žmonių, besikalbančių su savo šeimos žudikais.
Von Sjuardas mažumėlę palinko prie Greywindo, atidžiai įsistebeilydamas šiam į akis. Iš tiesų, nemelavo. Kažin, kodėl nemelavo? Būtų logiškiau, juk Sorenas negalėtų to patikrinti. Na, tiksliau, gal...
Akys mažumėlę užtemo, bet vampyras tylėjo. Balsai vis artėjo, laiko - mažėjo. Greitai svečius, tiksliau, požemių šeimininkus, galės išgirsti ir šis žmogus. Juodabarzdžiui nepatiko jo tylėjimas tokiu atveju, bet ką gi - kol kas tylėti yra jo pasirinkimas.
Nusisukęs į vagonėlio pusę Sorenas išsibūrė šviesos burbuliuką, susigūžęs kurį laiką perpylinėjo skystį iš buteliuko į dozavimo indelį.
Bent jau teikėsi atsistoti. Atrodė, kad jis šiek tiek apsimeta - taip blogai būti negalėjo. Tad lūkuriuodamas ir tylėdamas juodaplaukis nuspyrė nuo bėgių akmenuką ir užkėlė dešiniąją koją ant įėjimo į vagonėlį. Vėl patikrino kompaso rodyklėlę, deja, rodmenys nesikeitė.
- O tu dar turi ką prarasti, Džeimsai? - vėl paklausė Sorenas, dešiniąją ranką laikydamas kišenėj, kairiojoj spausdamas svetimą vyšnios lazdelę, nukreiptą į jaunuolį, ir neketindamas paprastai praleisti šio į vagonėlį į galimą išsigelbėjimą.
Tik gal palikti jį čia būtų mažesnė kankynė jam pačiam.
-
Soreno klausimas jį nustebino. Vyras susiraukė, tylėjo, o vėliau apsisprendė:
- Taip. - tyliai ištarė Greywindas prisipažindamas. Ir išties, daug ką jis turėjo prarasti: Džoną, Oliviją... Caroline. Jau praėjo tie laikai, kai rūpinosi te savo kailiu. Galbūt prieš gerą dešimtmetį būtų paklausęs ir mokytojo, ar turįs ką nors ir jis.
Vis dėlto, galiausiai nusprendė, jog pirmoji mintis, kad Sorenas ketina konfliktą pabaigti taikiai, yra verta paniekos, kai kitą akimirką žmonių - aurorų - balsai suskambo čia pat. Džeimsas krūptelėjo, jo akys išsiplėtė ir pirmą kartą po šitiekos metų jį paėmė gilų giliausias siaubas.
Beginklis. Vienas. Giliai po žeme. Nėra išėjimo.
Požemis ėmė spausti, kuomet Greywindas suprato, jog grįžta sena klaustrofobijos baimė.
[Tęsinys (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=8370.msg161185#msg161185)]
-
- Hm, - sudūzgė senis panosėj, svarstydamas, ar tai, ką Džeimsas vertina ir jaustų skausmą praradęs, iš tiesų yra to verta.
Būtų galima sudvejoti, ar menkystos autoritetai ir vertybės ir verti bent lašo dėmesio, kita vertus, Sorenas negalėjo būti užtikrintas dėl to, kad silpnas padaras būtų tikrai ištvėręs Greywindo likimą. Ar jis, savo rasę ir tikrąją biografiją besvarstantis vampyras, galėtų užimti Dievo vietą ir nustatyti?..
Matyti siaubą, įsikūnijusį akyse, Sorenui nebuvo nauja, ne pirmąsyk matė baimę ir Džeimso, savo buvusio vadovaujamo koledžo moksleivio, veide. Tik gal niekada nematė tokio stipraus. Na, pastaraisiais metais.
Atodūsis. Šiais laikais... saugu.
Kumštis suspaudė už pakarpos ir įmetė nepakankamai greitai besisukantį Džeimsą į vagonėlį. Nepasakytum, kad tai buvo labai šiurkštus judesys, tiesa, ir netrykštantis supratingumu bei užuojauta. Barzdočiaus veide, be kažkokios negyvos įprastinės vypsenėlės, negalėjai įžvelgti jokio padoraus jausmo - na, ir nepadoraus taip pat. Tykštelėjimas buvo veikiau kaip skudurinės lėlės numetimas ant lovos. Ar pliušinio zebro. Arba kelnių, kai paskubom persirengęs po mokyklos skubi į kiemą. Ar tai šiuolaikiniam jaunimui dar pažįstama?
– Kaip būtų sąžininga man pasielgti su tavim? - burbtelėjo eliksyrininkas, numanydamas, jog žmogėnas to net neišgirs.
Vagonėlis švilpė ir ūžė, geležinkelis nemaloniai metališkai dardėjo ir tratėjo. Į kairę, aukštyn, į dešinę, žemyn - ir visiškai nemokamai. Ei, jūs, nevykėliai iš Palangos, už tokias pramogas kasmet iššvaistantys dešimtis eurų!
Kaipgi jam su juo elgtis? Jis nenorėjo patenkinti alkio tokio niekingo padaro krauju - ne, šitas nenusipelno to, kad Sorenas iš neapykantos mestų savus principus.
Paleisti jį būtų silpna.
Nužudyti jį būtų silpna.
„Kas gi nėra silpna šiuose skurdžiuose laukuose, šiuose purvinuose miestuose, į kuriuos buvo ištremta žmonija?“ – retoriškai, teatrališkai išsidirbinėdamas paklausė Sorenas.
„Kiekvienas renkasi savo silpnumą“, – paslaugiai tuo pačiu tonu atitarė Spaikas.
Vampyras stebeilijo pirmyn, į vis temstančius ir temstančius tunelius.
– Kaip galvoji, kokia tikimybė, kad kelio pabaigoj mudu suims aurorai? – paklausė Sorenas labiau tokiu tonu, lyg teirautųsi, kaip laikosi Džeimso pelargonijos, kurias jis neseniai pasikabino savo pavėsinėj. Šimtametė patirtis sakė, jog nėra ko nervintis dėl to, ko neišvengsi.
Sienose veikiai neliko jokių durų. Auksinės akys nukrypo į blausų siluetą, subliuškusį vagonėlio kampe. Ganėtinai jaunas, ganėtinai prisikentėjęs. Netgi savotiškas senųjų laikų atminimas - kaži, ar pats tai nujaučia. Pragaro sūnelis, ar gal veikiau pragaro žiurkė - arba vaikas, užaugintas pragaro mėgintuvėlyje.
Vyšninės lazdelės gale vampyro minčių valia įsižiebė blausi liepsnelė.
- BOMBARDA MAXIMA! - sumaurojo vampyras dar kartą ir vagonėlis, užuot sunkiai žiebęsis į aklą sieną, išskrido į saulės šviesą - ir pradėjo kristi. Sorenas prisidengė akis nuo saulės, bet tik tiek ir spėjo.
Sūrus vanduo kurį laiką stipriau paraibuliavo ir pabangavo. Vampyras vėl sugriebė už pakarpos mažumėlę sulaužytą jaunuolį. Krantas buvo netoli, tad tik pasiekęs jį vyras suprato, kad tempia jaunuolį be sąmonės.
Pulsas buvo. Normalus. Magizoologas žinojo, kad taip jaunuolis nemirs - nei taip šalta, nei jo savijauta tokia bloga. Gal būtų galėjęs pasistengti, kad Džeimsas atgautų sąmonę ir dar daugiau pašnekėti, bet jau dvejojo, ar verta tam gaišti laiką.
Kažkada Sorenas piešė ugnimi. Degantis lazdelės galiukas tinkamose rankose bet ką galėjo paversti šedevru. Nueidamas tolyn von Sjuardas patyrusiu, senu judesiu prisikimšo pypkę tabako. Ugnies neturėjo - degtukų gavo pirmoje pasitaikiusioje krautuvėje. Kandiklis dantyse maloniai sušilo ir pripildė plaučius kartaus dūmo. Ech, tas nedidelis malonumas, tas silpnumo pasirinkimas.
Ant Džeimso nugaros tamsavo jau užgydytos, bet aiškios nedidelės raidės. „Innocentes“.
Į delną buvo įsprausta vyšnios lazdelė be jokio įbrėžimo.
[[RPG baigtas, tęsinys čia. (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=5049.msg160838#msg160838).]]
-
Buvo ankstus rytas, kažkur šešta valanda. Žanos aukštakulniai kaukšėjo ilga ir paslaptinga gatve, kuri vedė ne, kur kitur, o į Gringotsą. Šis bankas buvo vienas dižiausių, o jį saugojo ne kas kitas, o goblinai. Pro šiuos padarus praeiti napastebėtam, buvo nelabai įmanoma, tačiau Mokslinčė to tikrai labai nenorėjo. Mergina niekur neskubėjo, kadangi jokiam kitam burtininkui ar žiobarui tą dieną nedirbo. Ši prieš savaitę turėjo kelias nuostabias fotosesijas, tačiau tai buvo merginos vardu Žana kasdienybė, taigi ji nejautė jokio nuovargio nuo buvimo profesionaliu modeliu. Mergina dirbo modeliu nuo pusantrų metukų, taigi šį darbą turėjo ir iš jo uždirbo duonai apie dvidešimt aštuoneris metus.
Burtininkė pasitaisė šviesios violetinės spalvos suknelę, kuri labai derėjo prie jos aukštakulnių ir niekur neskubėdama keliavo link pastato iš, kurio jai reikėjo pasiminti bent penkiasdešimt galeonų, kadangi mergina tuščiai laiko neleido. Burtininkė nuo to laiko, kai buvo atleista iš Hogvartso profesorių rašė savo pirmąją knygą, aišku neskaitant vaikystės rašliavų, kurios vis dar gulėjo jos kambario trečioje nuo apačios lentynoje. Taigi šiai pirmąjai knygai mergina skyrė labai daug dėmesio. Niekada negalvojau, kad mano gyvenimas pakryps į tokią pusę - mąstė burtininkė. Mergina šiek tiek užsigalvojo, pakėlė savo šokoladinės spalvos akis ir pažvelgė į tamsų dangų, kuriame matėsi spindinčios žvaigždutės ir saulės šviesą atspindintis mėnulis. Jai buvo šiek tiek baugu, kadangi buvo tamsu, o Nikolės mama ėjo be jokios palydos. Tikiuosi, kad manęs niekas neužpuls, vis gi neesu pratusi gintis nuo blogo norinčių žmonių - suko galvą Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė. Moteris šiek tiek pagalvojusi išsitraukė savąją iš guobos pagamintą lazdelę ir tyliai sušnibždėjo burtažodį, kurio pavadinimas buvo Lumos. Buvo šviesiau, tačiau vis tiek mergina nerimavo. Aišku, kad mergina neparodė, kad bijo, gali būti tik dar blogiau, jeigu kažkas supras, kad jaudinuosi eidama ankstų rytą. Mergina persimetė plaukus, vis gi nenorėjo atrodyti pasišiaušusi ir kiek greitesniu tempu ėjo link banko įėjimo, kol pagaliau išvydo duris, kurias pasiekė be jokių nemalonumų. Šios durys neturėjo nė dulkelės, kadangi tai buvo vienas lankomiausių bankų visame Skersiniame Skersgatvyje. Na tiesą sakant, Mokslinčės žiniomis Gringotsas buvo vienintelis bankas šioje vietoje. Burtininkė atverė milžiniškas duris ir letai įėjo į įspūdingo pastato vidų.
-
Buvo baisiai liūdna diena. Pliaupė kaip iš kibiro, linksmybių pas Kristiną nebeliko, o nebeliko dėl to jog pastebėjo, kad nebeturi nei naujos plunksnos, nei kokių nors skanumynų užkasti slaptai per pamoką kai profesorius nemato ir norėjosi mergaitei tokių linksmybių kurios praskraidina dieną ir nesijauti visiškai be nieko. Žinoma, visi pinigai buvo palikti banke, burtininkų saugiausiame banke. Mokinė visados bijodavo iki ten nuvykti, o dėl ko bijodavo, niekados nesuprasdavo, bet visados atrodė jog užėjusi ten, baisūs goblinai išsineš visus jos pinigus ir daugiau nebegražins. Baisiai niūrią dieną, Kristinai niekas neberūpėjo ir ji nusprendė ten nuvykti ir bent kažkiek gavusi pinigus, papramogauti. Vaikščioti mergaitei patiko, tad ji pamanė jog galėtų nueiti be šluotos ir be kitokių magiškų sugebėjimų. Eidama link banko ji stebėjo krentančius lietaus lašelius, o plaukai buvo visi šlapi. Praėjo dvidešimt minučių, o grifų gūžtos pirmakursė stovėjo jau prie įėjimo. Įdomu.. O jeigu tas goblinas dar suės mane? O jeigu aš jam nepatiksiu ir jis mes į mane knygą, o jeigu paleis į mane nedovanotinius kerus? O išvis jie moka kalbėti? Nelogiškai pagalvojusi Kristina, įžengė pirmąjį žingsnį į vidų ir ėjo apsimesdama jog yra aukšto lygio mergina. Viduje matėsi labai matyta moteris, gerai įsižiūrėjusi mergaitė pastebėjo jog ten buvo kerėjimo profesorė. Nu čia dabar? Ko čia ji dabar atėjo? Dar kokia liūdna, ai gal su vyru susipyko.. arba man tik taip atrodo.
-
Šiek tiek pastovėjusi mergina išgrįso nueiti pas nemalonų gobliną, kuris Žanai žadėjo atidaryti jos galeonams skirtą saugoti vietą, tačiau išgirdo kažkokį pažystamą jauną balselį. Tikiuosi, kad tai tai ne koks pirmakursis iš burtų ir magijos mokyklos - Hogvartso, vis gi šiems mažiams laiko aš tikrai neturiu - meldėsi burtininkė. Modelis pasuko galvą ir išvydo, ne, bet ką, o pirmakursę Grifų Gūžtos mokinę Christiną Granger. Na va, su šia mergina mačiausi gal prieš mėnesį ir labai tikėjausi daugiau jos nebeišvysti, tačiau, kadangi pirmakursė jau mane pastebėjo aš privalau nueiti pasisveikinti - suko galvą Mokslinčė. Gringotse buvo tylu, goblinai tvarkė savo reikalus, o daugiau burtininkų buvo vienas ar kitas, dėl šios priežasties Nikolės mama nesivargino nueiti link mergaitės ar, nes atsisukti į ją.
- Sveika, Christina, - šaltu ir šiek tiek piktu balsu tarė burtininkė. Su mažiukais bendrauti per tą mėnesį buvo jau atpratusi, kaip ir su bendraamžiais. Ši moteris kelias savaites negalėjo daryti nieko, grįžusi namo visą laiką praleido su savo mylimuoju ir tvarkydamasi aplinką, o po to kibo į darbus ir šeimos nebematydavo, kaip besimokydama Hogvartso pilyje.
-
Pamačiusi mergaitė jog tai tikrai buvusi kerėjimo profesorė, pasisveikino taip pačiai.
- Sveika, Žana. - Piktokai pasakė mergaitė.
Nu ir kodėl aš ją būtinai turiu sutikti? Pala, gal ji mane pastoviai sekioja? Ir nori kažką blogo padaryti? Kiek pasvarsčiusi nelogiškai Kristina, nuėjo prie goblinų apsimesdama jog jų nebijo.
- La.. laba diena aš esu Kristina Granger, esu iš kilnios šeimos, tiesą sakant mano tėtis buvo karalius, bet dabar ne apie mane ir ne apie mano šeimą, man atrodo jog ta Žana nori man kažką padaryti ir būtų gerai jai neduotumėte jai pinigų ir nuvestumėte kur nors toli arba uždarytumėte ją kažkur? - Kiek išsidrąsinusi tarė Kristina.
Tamsiaplaukė žiūrėjo į buvusią profesorę ir galvojo ką ji veikia ir ar nesiruošė ką nors padaryti blogo. Užsižiūrėjusi ji atgal atsisuko į gobliną ir išgirdo kaip jis irgi kalba, ir dar labai keistai.
- Panele Granger, ši moteris nėra niekuo bloga, mes ją pažįstame.
- Iš kur jus žinote?! - Suriko per garsiai ilgaplaukė.
Granger užpykusi atsisėdo ant fotelio kuri stovėjo, tikriausiai buvo naujas. Pasidarė labai keista, goblinai per dešimt minučių kažkur išėjo, tik vienas buvo likęs ir pasidarė labai tylu. Į tai Kristina labai nekreipė dėmesio, bet pajuto labai keistą kvapą ir garsą. Pala, ar, ar tai slibinai?
-
Žana pakėlė savo rudas akis, merginai Gringotsas atrodė nuostabiai, atrodė, kad visas pastatas buvo pastatytas pagal jos mintis. Ji šiek tiek užsisvajojo: gal jeigų būtų geresnės emocinės buklės kažką daugiau pasakytų Christinai, o gal pakalbėtų su banke dirbančiais goblinais? Ji tiesiog stypsojo begalvodama ką daryti dabar, kadangi beveik nebebendravo su niekuo jai buvo sunku daryti kažką taip, ką darė prieš visą jos gyvenimą pakeitųsį atleidimą.
- Christina Granger, gal nemeluosite goblinams. Šie dori padarai tikrai supranta, kad meluojate, - pašaipiai šaltu tonu visą informaciją dėstė Mokslinčė, kuri kalbėjo, taip garsiai, kad visas Gringotsas skambėjo nuo jos atšauraus balso skambesio.
- Su šiais mielais goblinais bendrauju jau nuo vienuolikos metų, taigi devyniolika metų, ir, kaip ir girdėjote su jais aš esu pažįstama, - kiek pikčiau sumurmėjo dizainerė. Vis gi ji tikrai nenorėjo ginčytis su pirmakurse, kuriai net gi nebedėstė jokio dalyko Hogvartse, kadangi buvo iš ten išmesta, kaip šiukšlė. Nusiritusi iki tokio žemo lygio burtininkė dar nebuvo, todėl net kelias minutes patylėjo, nors iš tikro skendo savo mintyse, kurios buvo tik apie vieną ir tą patį. Tikiuosi, kad londone yra kokia kavinukė, kurioje daro mano mėgstamą juodą arbatą, nes kitaip aš tikrai nualpsiu. Samprotavo Mokslinčės pavardę nešiojanti Žana. Kadangi mergina nieko nevalgė, o gėrė tik arbatą, rasti vietą, kur bus tobulos arbatos jai labai reikėjo, tačiau pirmiausiai turėjo pliurpti su kažkokia mažvaike, kuri rėkia per visą londoną.
-
Ar mano ausys girdi Žanos pyktį? Kristina atsisuko į buvusią kerėjimo profesorę ir paklausė:
- O ką aš jums padariau? Jus ant manęs rėkiat, pykstat juk aš tik paprastas vaikas su nuostabiu charakteriu, o šiems padarams tikrai nemeluočiau, nagi baigiame pyktis, žinau tapote dizainerė, tai gal užsuksiu kada pas jus ir nusipirksiu baltą vestuvinę suknelę, nu, o jeigu pavyzdžiui reikės man tuoktis? Tai vis tiek kai užaugsiu man jūsų suknelė nebus per maža, nes aš esu liekna ir išliksiu liekna, vienu žodžiu pasakant aš ateisiu kažkada pas jus suknelės. - Šyptelėjusi tarė Kristina.
Kvapas ir garsas nedingo, vidus buvo vis dar tuščias, o kodėl tuščias mergaitė suprasti negalėjo, juk vieną akimirką goblinai sėdėjo šalimais, o kitą, vidus tuščias. Kažkokie labai lipnus lašai, pradėjo kristi ant tamsiaplaukės plaukų. Ka.. kas čia dabar? Aš šiandien išsiploviau galvą.. Atsisukusi mokinė išvydo du slibinus, vienas slibinas atrodė geras, iš kažkur atnešė Žanai juodos arbatos, o Kristinai atnešė servetėlę lyg mintimis suprastų ko žmonės burtininkai užsigeidžia. Mokinė džiaugėsi jog su servetėle apsivalė plaukus, bet antrasis slibinas kuris buvo piktas, laikė burnoje goblino galvą. Šventas Jeronimai, aš tuoj numirsiu.. Geras slibinas stengėsi išvyti blogąjį, bet blogasis pasiėmė Kristinai už kaklo ir kaip kvailelis mėtė pinigus ant žemės. Žinoma, tie pinigai buvo išvogti slibino. Buvo labai blogai, nes Trutis ( gerasis slibinas) buvo daug, daug silpnesnis, o mergaitė nežinojo ar atsisveikinti su Hogvartsu ar vožti kumščiu į veidą slibinui.
-
Aš tik paprastas vaikas su nuostabiu charakteriu, tikrai? Tegu šita mergiūkštė nenusišneka, klykia per visas pamokas ir viskas. Suko galvą burtininkė, aišku, ilgai netrukus ji ir vėl pradėjo malti liežuviu:
- Jūs, Granger, tikrai ne stebuklingo charakterio, taip pat nedrįskite taip šnekėti su vyresniais asmenimis, o jeigu jūsų tėvas buvo karalius, tai tada, kur jūsų princesės titulas? Skambate, kaip mažvaikė ir pati žinote, kad tokia ir esate, todėl prašau savo dailų balselį, kuris kalba visiškus melus pasilaikyti sau.
Mergina nutilo, na daugiau pratarti žodžių ji nenorėjo, visų pirma, tai modelis nebuvo pačios geriausios nuotaikos ir tikrai nenorėjo bendrauti su kažkokia vienuolikmete "princese" Christina. Antroji priežastis buvo tai, kad jos mintys sukosiu apie visai kitokius dalykus, jai dabar nebuvo svarbu, kaip kur ir kodėl Granger taip elgiasi, bet palaikyti liežuvio už dantų dizainerė nesugebėjo.
Pastebėjusi slibiną ji apsidžiaugė. Kodėl? Nes jis merginai atgabeno arbatos ir, kad ir, kaip tai kvailai skambėjo - arbata buvo vienintelis dalykas, kuris ją bent kiek pradžiugino, na kol buvo londone. Mokslinčė net nekreipė dėmesio, kad kitas slibinas bando nužudyti mergaitę, tai jai buvo visiškai nusispjaut.
-
Viskas man galas.. Mergaitė tik žiūrėjo į buvusią kerėjimo profesorę ir stebėjosi kaip jai nerūpi
žmogaus burtininkės gyvybė.
- Kaip jus galėjote! Jeigu aš mirsiu, jus tikrai sau nebeatleisite, jums nei kiek manęs negaila? Jus suprantate, kad aš nenoriu dar atsisveikinti su savo mama Vile, aš nenoriu dar palikti Hogvartso ir nenoriu atsisveikinti su jumis! Aš maniau, kad jus man ir liksite geriausia buvusi profesorė, bet galbūt aš klydau, ir čia tikriausiai mano paskutiniai žodžiai jums! - Negalėdama sustabdyti ašarų, sakė mergaitė.
Kristina verkė, o širdis plakė taip greitai jog įkvėpti buvo sunku. Karštos kaip ugnis ašaros liejosi ant slibino, o tas paleido grifiukę ir pats apsiverkė, matyti verkiantį slibiną iš ties buvo keista. Gerasis slibinas išvijo blogąjį ir atnešė servetėlių Kristinai. Iš kažkur sugrįžo ir goblinai, bet jie laikė du auksinius raktus ir nešėsi pilną maišą pinigų. Nu čia dabar? Gal jie mano jog aš pati išsilaisvinau.. Vienas goblinas priėjo prie Žanos ir davė raktą, tuomet kitas goblinas priėjo prie Granger ir davė tą patį raktą.
- Granger ir panele Mokslinčė, jums atiduodu saugyklos raktus ir dar.. pinigai, kaip gi be jų, dovana jums už tai, kad nesityčiojote iš mūsų, nes dažniausiai atėję burtininkai šiuo metu iš mūsų išsityčiodavo, tai ačiū jums, galbūt ne į temą atėjau, bet slibinai yra toli, toli nuskridę, tad jūsų nebesužeis.
Kristina laikė maišelį pinigų, kitoje rankoje raktą ir pažvelgė nustebusi į Žaną.
-
Lyg to būtų negana Granger parodė savo balso galingumą. Atrodė, kad Christina tikrai tikėjo, kad Žanai rūpi kažkokia vienuolikmetės Grifų Gūžtos mokinės nuomonė, kad ir, kaip dizainerei būtų nesvarbu ji privalėjo tarti kelis žodelius.
- Christina, man nusispjaut kokia jūsų nuomonė apie mane ir jeigu jums taip geriau, kad jus, Granger, girdi visas londonas, tai rėkite ir toliau, nes man tiesą sakant ir tai nelabai rūpi, - piktai malė liežuviu Nikolės mama. Atrodė, kad Granger, Žana rūpėjo labiau, negu jai pačiai, kas buvo šiek tiek blogiau, nes Mokslinčę tai vedė į dar didesnę neviltį. Ji jau stovėjo kryžkelėje, o pati, bet kada galėjo nutraukti savo egzistavimą, kad ir, kaip būvo gaila, pastaruoju metu kažkokie kvaili pirmakursiai tai labai skatino, tačiau Mokslinčė privalėjo įjungti savo vaidybos sugebėjimus ir apsimesti, kad jaučiasi normaliai, gyvena linksmą gyvenimą ir nesigail jokių praeities klaidų, nors viskas buvo atvirksčiai.
Žana atsisuko ir prie jos atsirado gal trisdešimt galeonų, o raktas buvo Granger rankoje. Buvusi kerėjimo profesorė lyg niekur nieko pagriebė raktą iš pirmakursės plaštakos ir įsakmiu balsu tarė:
- Pas mane šis raktas bus tikrai saugesnis, negu pats jus, klykiančioji panele.
Ji lyg niekur nieko įsidėjo raktą ir pažvelgusi pastebėjo, kad tai buvo jos galeonų saugyklos raktas. Na va, dar koks knisius (arba Christina) nukniaukė mano raktą, bent jau šį daiktą atgavau, nes kitaip galeonų lyg nebūta. Suirzusi suko galvą burtininkė. Tiesą sakant po kelių minučių ir tai jai jau buvo nusispjaut, todėl stipriai rankose suspaudė raktą ir nenorėdama turėti daugiau reikalų su Granger ištarė:
- Viso gero, Christina.
Jos aukštakulniai nukaukšėjo gatve, net neišklausius mergaitės atsisveikinimo, na jeigu toks buvo ji jau keliavo gatve begalvodama ką gi darys su savo tridešimt žvilgančių pinigėlių.
-
Ankstų rugpjūčio rytą Džonsonų šeima ėjo Skersinio skersgatvio gatvėmis. Anksti išėje iš "Kiauro katilo" keliavo Gringotso pusėn. Evelina priėjusi jį nusistebėjo dėl dydžio. Pastatas buvo milžiniškas. Jis buvo iš balto marmuro. Viršūnė atrodė beveik siekia dangų. Gringotsas išties atrodė didingai. Kai evelina tai pasakė seneliui jis tik nusijuokė ir tarė:
- Gal jis ir yra didingai atrodantis, bet viduje laukia patys "vėmeliškiausi" keliavimo būdai, - matydamas, kad mergaitė nesuprato jis tik nusišypsojo.
Evelina itarė, kad tai vienas iš jo pokštų, bet iš magijos pasaulio galėjai laukti visko. tad kas žino ar tai tik nevykęs pokštas ar tikrovė. Kartais net senelio pokštai tam tikra prasme būdavo tikri. Džonsonai įėjo į banką. Vidus irgi buvo iš balto marmuro. senelis ir senelė ramiausai ėjo pro aukštus goblinų stalus. Bet sesės Roma, Tesa ir evelina niekaip neatplėšė akių nuo keistai atrodančiu padarų - goblinų. Jie pašaipiai žvelgė į mergaites. Seneliai pasuko prie vieno goblino stalo. Mergaitės nusekė paskui juos.
- Norėtume patekti į Džonsonų saugyklą, - pasakė senelė Felicė.
Goblinas pažvelgė į ją atšiauriai ir tarė:
- Raktas?
Senelis Frodas ėmė raustis kišenėse tikriausiai ieškodamas raktos. Goblinas sėdėdamas laukė.
- Na, štai. Pagaliau, - tarė senelis iš kišenės išsitraukęs žibantį daikčiuką. Nemalonusis goblinas pavartė raktą kelis kartus rankoje ir nežymiai linktelėjo. evelina nespėjo nė apsidairyti, o jie jau ėjo paskui žemaūgį padarą. Goblinas juos vedė kažkus giliai į požemius, o ten jie susėdo į keistai atrodančia transporto priemonę. Kai visi šeši susėdo, dalyks pradėjo lėtai važiuoti. Žynojau, kad senelis juokavo pamanė Evelina. Bet vos tik ji apie tai pagalvojo, netikėtai daiktas ėmė greitėti, o po minutės jau lėkė visu greičiu. Evelina vos neapsivėmė. Galvoje buvo vienintelė mintis "kada visa tai baigsis?". Sesės šalia atrodo galvojo apie tą patį. Gal senelis ir nejuokavo... O, gal tai buvo pusiau juokas pusiau tikrovė? Visi su tokiomis mintimis pasiekė kelio galą ir išlipo iš vagonėlio. Pagaliau pagalvojo Evelina Dar minutė ir būūčiau apsivėmusi. Gerai, kad visą tai baigės. Visi pasuko prie vienintelės saugyklos tame aukštę. Goblinas įkišo raktą į skilutę ir durys (jei jas taip buvo galima pavadinti) atsivėrė.
-
Vasaros atostogos. Pirmosios Džeinės atostogos lankant Hogvartsą. Ji negalėjo patikėti, jog jau praėjo mokslo metai. Pilni mokslo metai nuo tada, kai ji žengė per tvirtąsias ąžuolines burtų ir kerėjimo mokyklos duris. Metai nuo tada, kai ji pradėjo naudotis burtų lazdele, nešioti Hogvartso uniformą, ieškotis sau šutvės. Deja, šutvės taip ir neatrado. Visi (ir visos) atrodė arba per daug kvaili arba per daug moksliukai. Tokių kietuolių kaip Bromley Hogvartse rasti buvo sunkoka ir tai tik patvirtino faktas, kad blondinė per visus metus nesugebėjo rasti žmonių sau.
Nusprendusi į burtininkų banką keliauti viena, palikusi šeimą, atvykusią iš Kembridžo, stovėti prie ledų kavinukės, mergaitė lipo laiptais į Gringotsą. Sniego baltumo pastatas atrodė nepritampantis prie Skersinio skersgatvio parduotuvėlių. Jos buvo niūrių spalvų, o burtininkų bankas- tarsi gryna priešingybė.
Žengusi pro tviskančių žalvarinių durų slenkstį, vienuolikmetė atsirado keistame fojė. Ten buvo dar vienos durys.
Tačiau šviesiaplaukė nesivargino skaityti užrašo ant tų durų, nes pamatė tai, ko nesitikėjo pamatyti būtent čia. Klastuolė išvydo vidutinio ūgio tamsiaplaukę garbanę, žengiančią pro tas keistąsias antras duris. Tai buvo ta pati mergaitė, su kuria darbavosi poroje per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Ta, kuri nepagarbiai šnekėjo su Bromley ir svaidėsi kerais bene geriau nei pati klastuolė. Tai buvo toji Elizabeth Elena Phoenix, ta mergiotė iš grifų gūžtos. Staiga, kaip buvo galima nuspėti, Klerės mintis užvaldė pyktis ir neapykanta. Mergaitė norėjo čia ir dabar paleisti kažkokį daiktą jai į galvą.
Būtent tą akimirką, regis, Elizabeth pamatė Džeinę. Grifė į šią nemalonią akistatą, panašu, kad sureagavo taip pat. Džeinė, šiukštu, nepasisveikino su Phoenix, o tik nudiegė ją bjauriu žvilgsniu. Kas galėtų taip nusižeminti ir sveikintis su savo priešu? Tik jau ne aš.
-
Per tokias vasaros atostogas, norėjosi kur nors išvykti, ar tai būtų visiems žinoma Italija ar Prancūzija. O, kad kažkur keliauti- reikia pinigų. Iš tiesų, mergaitė buvo turtinga, gal net per stipriai turtinga, tik tai burtininkams skirti pinigai buvo saugiausiame banke- Gringotse. Christina leido laiką pilyje, žinoma, jos namai buvo pas naująją mamytę, Ferlio laukymėje, tačiau tėvelį aplankyti kartais reikia, o ypatingai kai jis pykstasi su motina ir kankiną gyvūnus. Princesė įsitaisė patogiausioje pilies kėdėje, kuri buvo visa raudona kaip kraujas. Ilgai čia būti ji nesiruošė, kaip ir planavo, nuvykti į gerai žinomą vietą ir turėti pinigus sau po nosimi. Suvalgiusi vieną gabalėlį vaisinio tortuko, užsimetė raudoną skarelę, kuri buvo tik dėl grožio, rožinę suknytę ir juodus batelius. Juk gyvenime nesidėtų kelnių ar kažko panašaus. Net neatsisveikinusi su tėvais, išlėkė iš pilies su šypsenėle veide. Ji jau turėjo bilietus į Londoną, o kai bus Londone, ne sunkiai pateks ir į skersinį skersgatvį. Atostogų mokinė įsėdo į lėktuvą, pasiėmė dar su savimi savo mėgstamiausios- rožių arbatos. Karštą puodelį kuriame buvo arbatėlė, padėjo ant staliuko ir vartaliojo savo madų žurnalą. Kokios baisios kelnės... gerai, kad dar maišo ant savęs neužsidėjo..- Žiūrinėjo nepatenkintai į žurnalą, kuriame buvo pavaizduota mergina su pačiomis nemėgstamiausiomis Christinos kelnėmis, taip, plačiomis kelnėmis. Tokias kelnes, ji vadino "plačiakelnis kaip maišas". Tokį posakį išmoko ne iš, bet ko, o iš pačios siaubingiausios motinos Dorotėjos Granger. Per visą tą laiką, princesytė tiesą sakant miegojo, išgėrė savo arbatos ir užmigo. Net žurnalas taip ir liko užkritęs ant garbanės kojų. Antrakursė, beveik trečiakursė net nepastebėjo kaip greitai praėjo laikas ir ji jau radosi pačiame Londone. Praėjusi pro užburtą skersgatvį, atsirado jau skersiniame skersgatvyje. Tereikėjo tik surasti Gringotsą. Nuo šilto vėjelio, mosikavosi garbanės plaukai, o suknelė lingavo. Viskas, pagaliau Gringotsas! Ši įskuodė vidun ir garsiai užtrenkė duris. Nenorėjau...- Nusikikeno ji. Mėlynos, it guašas akys pamatė pažįstamą veidą... Ar ten ta Džinė?- Net neteisingai prisiminusi vardą, pasvarstė ir susiraukusi priėjo prie jos.
-Oooo, ką čia veikia mūsų pikčiurna klastuolė Džinė?- Pašaipiai paklausė. Mano šukuosena geriau atrodo nei jos..
-
Klastuolė vis dar piktu žvilgsniu žiūrėjo į pasipūtėlę Elizabeth, kai toji pradėjo judėti link tos pusės, kur stovėjo Džeinė. Klerė norėjo tiesiog dingti iš Gringotso tą pačią akimirką. Arba kitas variantas- smogti grifei kažkokiais stipriais kerais. Deja, jokių stiprių kerų mergaitė nemokėjo, o ir už Hogvartso ribų magijos naudoti nevalia.
Garbanė su kiekviena sekunde artėjo vis arčiau, o Bromley dar nesugalvojo, kaip ją užgauti. Buvos ir taip aišku, jog Elizabeth kažką pasakys- kokio velnio, kitu atveju, čia eiti? Jeigu vietoje tos kvailos grifės Elizabeth Elenos būtų kažkas kitas, Džeinė netgi džiaugtųsi, nes galėtų laisvai pasityčioti iš to žmogaus. Tačiau toji mergiotė mokėjo atsikirsti ir tai beprotiškai erzino būsimą antrakursę.
Džinė?? Tuoj aš jai parodysiu, Džinė matai. Bent vardą mokėtų pasakyt!
-Aš nesu Džinė, tu, kvaila grife. Bet gal tau nelemta mokėti ištarti mano vardą, tebūnie,- su ironija balse leptelėjo klastuolė.
Burtininkai aplinkui dūzgė lyg bitės- visi skubėjo į banką ir iš jo. Matyt, ankstus šeštadienio rytas buvo pats metas aplankyti savo saugyklas bei pasiimti ar padėti ten galeonų. Klerė net pamiršo, ko atėjo, ir viskas tik per tą Grifų gūžtos mokinę! Ji taip išstūmė vienuolikmetę iš vėžių, kad baisu.
-Ką aš čia veikiu? Trumpai sakant- nekišk savo mažos nosies į ne savo reikalus!-piktai išrėžė.- Išvis, kam tu man gadini dieną?
Klastūnyno mokinė nužvelgė Elizabeth aprangą ir pasišlykštėjo- kaip nesuderinta! Juodi bateliai prie rausvos suknelės! Tačiau pasisukusi į sieną, kurioje matėsi atvaizdas, Džeinė susimąstė. Pati apsirengusi buvo ne ką geriau, o gal net ir prasčiau- trumpas, šviesios spalvos sijonėlis, kuris nedengė kelių, visai nesiderino prie šviesių marškinėlių ir žalio žaketo, o žalsvi žiobariški sportbačiai atrodė lyg per dideli. Man būtinai reikia į prekybos centrą, reikia pasakyti mamai.
-
Vis dar žiūrėjusi piktai, į jos aprangą, suraukė antakius. O Jeronimai, kaip negražiai kalba ta mūsų Džinė..- Stebėjosi princesė. Vis dar pastovėjusi ir galvojusi ką atsakyti, pradėjo baisiai skaudėti galvą. Skaudėjo taip, lyg kas nors su adata badytų smegenis. Smilkinius irgi dūrė su šakute. Pasilenkusi, pamatė goblinus. Tuos baisūnus. Christina išpūtė akis. Juos buvo mačiusi ne vieną kartą, niekada nebus užmirštama kaip ją užpuolė slibinai, o Žana nieko nedarė, tik sėdėjo ir laukė kol princesė numirs. Garbanė tikėjosi, kad taip neatsitiks, dar kartelį, o ypatingai, kai Džeinė buvo dar įkyresnė, nei Žana Mokslinčė. Galėjo tikrai, pasiimti savo katiną- Ocelį, šis būtų kaip reikiant ją pamokęs ir gerokai sudraskęs. Bet deja, katinas buvo paliktas Hogvartse. Fenekai taip pat.
- Tu ne esi Džinė,- Visiškai pritarė Christina. - Tu esi višta!- Riktelėjo per visą, ji. Gal kiek per stipriai. Bet dėl žodžių, kuriuos pasakė ji pati, nesigailėjo. Jos manymu, Džeinė turėjo žinoti, kad bando pasirodyti viršesnė už pačią karališko kraujo mergaitę. O tai grifei, labai nepatiko. Kas per intonacija? Jau aš normaliau šneku, nei ji. Na, gal jos tiesiog nemokino mama kaip reikia šnekėti su kilniaisiais.- Ramino save, fenekų mylėtoja. Nuo paskutinių klastuolės žodžių, Vilės dukrai dar labiau apsvaigo galva ir ji ruošėsi kristi ant žemės.
- Ar tu nori mane nužudyti? AR TU TIKRAI NORI MANE NUŽUDYTI?- Vos ne staugė princesė. Uždėjusi ranką ant kaktos, laikė ir meldėsi mintyse, kad tik neatsitiktų nelaimės ir ji nenualptų, nes tai tikrai, buvo įmanoma.- Ilgai tariant, tu nemoki valdyti emocijų ir tu tikrai labai nervini, aš negaliu, man tuoj infarktas bus,- Vaitojo Chris. Susinervinusi, priėjo prie goblino ir pasakiusi savo vardą ir pavardę, ruošėsi gauti savo galeonus.
- Christina Granger,- Tarstelėjo ir vis dar laukė. Velnias, aš Džeinei prisistačiau kaip Elizabeth! Dabar ir melage išvadins.. Greitai, keitusi temą ir tikėdamasi, kad ji neišgirdo, atkirto Džeinei. - Aš nesugadinau tavo dienos, ką aš padariau? Oi, nebent tu labai greitai įsižeidi jei žmogus suklysta vardą, na gal tiesiog, per daug jautri esi,- Nusijuokė pašaipiai grifiukė.
-
Kol Džeinė bandė susitaikyti su tuo, kad atrodo ne per geriausiai, pro šalį praėjo keli goblinai. Tai išblaškė mergaitę, tad ji ir vėl atsisuko į pasipūtusią it povas grifę Elizabeth. Višta? KĄ? Klerės smilkiniai iš pykčio pradėjo tvinkčioti, o galva, atrodė, sprogs. Klastuolė kaip niekas kitas kiekvieną ant jos pasakytą, jos nuomone, įžeidimą labai ėmė į širdį. Kaip galima praleisti pro ausis tokius įžeidinėjimus? Tai pikčiurna Džinė, tai višta. Taip juk negalima, Bromley neleis, kad su ja taip būtų elgiamasi!
-Višta? Aš tau višta? Pradėk nuo savęs, pasipūtėle!- ir vėl supykusi tarstelėjo vienuolikmetė.
Klerė tiesiogine ta žodžio prasme norėjo susimušti su ta Elizabeth. Na, kodėl ne? Ji nebuvo verta mandagaus pokalbio. Nebuvo verta išgirsti Džeinės balso iš viso, tiesiog va situacija tokia susiklostė. Realiai pagalvojus- kas iš viso buvo vertas kalbėtis su Džeine? Niekas. Būtent dėl to su mergaite nė vienas ir nebendrauja, nes visi yra per daug prasti, kad galėtų nuolat bendrauti su ja.
Prie ko čia dėtas nužudymas? Aš ne tokia žiauri. Nors gal.. Mėlynakę užplūdo pasitenkinimas. Aiškiai matėsi, kad grifė prastai jaučiasi ir tai Džeinei patiko. Kaip galima nesimėgauti kito vaitojimais?
Džeinė patylėjo iki tol, kol Elizabeth Elena Phoenix pasirodė esanti Christina Granger. Blondinė pasimetė. Pala, ji melavo?
-Ė, tu. Tu nesi Elizabeth, tu Christina Granger? Dėl Merlino barzdos, turi neblogą vardą, kokio velnio apsimetinėjai kažkokia Elena Phoenix?- lyg įsižeidusi paklausė mergaitė. Ar tai nuskambėjo draugiškai? O ne.- Aš per jautri? Ar tik ne tu ką tik alpėjai, kai aš pasakiau, kad esi tik kvaila grifė? Tai buvai ne tu?
Džeinė spoksojo, kaip dabar jau Christina elgiasi. Tai mergaitei patiko.
-
Žiūrinėdama aplinkui, dėbtelėjo į gobliną ir paėmė savo pinigėlius. Christina, pasiimi pinigus ir dingsti. Tau čia nereikia būti.- Nervinosi princesė. Mergaitei nepatiko čia būti, nenorėjo išvis dabar su kažkuo bendrauti. Norėjo kuo greičiau žingsniuoti namo, pas mamytę arba net į pilį, pas tėtuką. Bet miestas, kuriame pilis, toliau nei mėnulis, o pas mamytę, irgi tolokai reikėtų važiuoti. Išgirdusi klastuolės žodžius, eilinį kartą įsižeidė ir nenorėdama rėkauti vėl, tyliai, bei ramiai tarstelėjo atgal.
- Ė tu? Visų pirma, ne "ė, tu", o gerbiamoji princese ir čia ne tavo reikalas kaip man save pasivadinti, jei norėsiu, būsiu ir Marytė Asilytė Karvienė, tad žiūrime savo reikalus. - Grubiai atsakė ir pasitaisė šukuoseną. Už šiokį tokį Džeinės komplimentą, mergaitė nesiruošė dėkoti, ruošėsi toliau tęsti ginčus. - Ir kokio dar Merlino barzdos? Aš joks tau ne Merlinas! Ir aš ne alpėjau, išvis, niekada nebuvau nualpusi. Nieks čia tavęs nebijo, turėtum lenktis prieš mane.- Tarstelėjo. Nebežinojusi ką daugiau sakyti, išdidžiai su pinigais rankose pamojavo Džeinei, bandydama atsisveikinti ir baisiai blogos nuotaikos, dingo iš Gringotso.
-
Nors Klerei patiko stebėti, kaip Granger nervinasi, ji pasijuto šiek tiek.. keistai. Matant, kad Christina pasiėmė iš šlykštaus goblino pinigus, Džeinė suprato, kad mergaitė tuoj išeis. Net pati nesuprato, kaip jautėsi- ar džiaugėsi, kad neteks matyti to pasipūtėliško veido ar liūdėjo, kad neteks daugiau pasikapčiuoti su ja. Nors, juk ta grifė iš Hogvartso- su ironija vidiniame balse pagalvojo Bromley.
-Tau tikrai tiktų Marytė Asilytė Karvienė. Tikrų tikriausiai apibūdintų tavo pasipūtėlišką bei kaimietišką asmenybę,-nieko nelaukdama pametėjo žodžius blondinė.
Be abejo, ko ir reikėjo tikėtis, klastuolei pasišiaušė plaukai išgirdus antrąją šlykštynės pasakytų žodžių dalį. Kaip šita niekinga būtybė gali sau taip leisti kalbėti?! Kaip?! Ir vėl jau nustoję tvinksėti smilkiniai pradėjo skaudėti. Bromley pasidarė bloga. Labai bloga. Klastuolė dar norėjo apšaukti tą šlykštynę, tačiau kai norėjo į ją pažvelgti, grifės jau nebebuvo.
Su skaudančia dabar jau visa galva, mėlynakė sugniaužusi kumščius priėjo prie vieno iš goblinų ir paprašė jo išimti iš panelės saugyklos dvidešimt galeonų. Kol ji laukė, apgalvojo visą šią situaciją. Nors čia nebuvo ką galvoti- kalta buvo apsimetėlė Christina!
-
Ar gali būti, kad praėjo jau daugiau nei pusė metų? Ar išties jiedu su Mayra neteko savo mažylio jau prieš daugybę mėnesių? Po laidotuvių Dafydd neleido iš akių ištrykšti nė vienai ašarai, tačiau nuo to skaudėjo nė kiek nemažiau. Vaikinas vis dar nebuvo atsigavęs, vis dar bijojo palikti namus. Be galo ilgėjosi Mayros - savo laimingos ir besišypsančios mergaitės, dėl kurios padarytų viską. Žinoma, velsietis ir toliau ją beprotiškai mylėjo, bet atrodė, kad nelaimė pakeitė mylimąją tiesiog neatpažįstamai. Ar visas dar grįš į savo vėžes? Ar jiedu dar išvyks į Maljorką praleisti nuostabių romantiškų akimirkų dviese? Ar...
Deja, apie tai galvoti nebuvo galima. Reikėjo pagaliau susikaupti ties tuo, ką turėjo padaryti. O tai buvo darbo pokalbis su kažkokiu Alehandro. Dafydd permetė akimis jo gyvenimo aprašymą, bet nieko ten neįsidėmėjo. Ko gero, baigęs Hogvartsą, kažkur dirbęs. Dabar dirba apsauginiu, ar ne? Tuo geriau, bus galima penkias minutes paklausinėti ir priimti į darbą. Dafydd visiškai nesuprato, kodėl būtent jis buvo pasirinktas šitai užduočiai. Į misijas užsienyje vaikinas po šeimą ištikusios tragedijos nevyko: nė už ką nebūtų palikęs brangiausio žmogaus pasaulyje tokiam ilgam laikui. Ar viršininkai nusprendė, kad sudaužytas ir dar tylesnis pasidaręs darbuotojas bus tinkamas tokiam darbui? Kaip jis gali kažko klausti, kai neturi nei jėgų, nei noro šnekėti? Kai norisi tik apkabinti žmoną ir pasistengti, kad jai būtų nors kiek lengviau?
Dafydd žvilgtelėjo į laikrodį, bet net nepastebėjo, kiek yra valandų. Neprisiminė, kelintą valandą turi pasirodyti kandidatas. Kažkada maždaug šiuo metu, bet ar jis vėlavo, ar dar iki jam pasirodant yra laiko, velsietis neįsivaizdavo. Tai jam nelabai ir rūpėjo. Kol kas nežinojo nė vieno klausimo, bet tikėjosi, kad Alehandro nebus kandus žmogus, mėgstantis pasišaipyti iš to, kad kalbintojas nežino, ką pasakyti. Myliu tave, Mayra... mintimis vėl grįžo į Sautendą Dafydd nieko nematančiomis akimis spoksodamas į kabineto, kuriame laukė kandidato, duris.
-
Juodas, tobulai išlygintas kostiumas, tvarkingai atgal krentantys plaukai ir rimta veido išraiška. Vaikinas atrodė tvirtas ir stiprus vien išvaizda, bet toks pat jautėsi ir viduje. Laukiantis darbo pokalbis taip pat negąsdino. Jaunuoliui kaip tik buvo ganėtinai smalsu, kaip jis vyks ir ko iš jo bus reikalaujama. Buvo smalsu, kuo jis skirsis nuo kitų apturėtų darbo pokalbių ir ar pavyks gauti šį darbą. Iš tiesų, Alehandro ganėtinai abejojo ar dar vis norėjo jo. Šis jau turėjo gerai apmokamą ir mylimą darbą, be to, visai neseniai dar buvo paaukštintas pareigose. Trumpai pasakius, pastaruoju metu jo gyvenimas tikrai buvo ganėtinai sėkmingas. Tačiau papildomi pinigai niekam nepamaišydavo, tiesa? Tiesa?
Žinoma, antras darbas turėjo ir šiokių tokių minusų. Du darbai reiškė žymiai didesnė nuovargį ir mažą laisvo laiko turėjimo, ką vaikinukas jau patyrė dirbdamas apsauginiu ir aurorų vadovu. O visa tai taip pat reiškė, kad jis negalės praleisti tiek daug laiko su savo augintiniu bei mylimąja, kurią kiekvieną sekundę rodosi įsimylėdavo tik dar smarkiau.
Ak Sabrina...
Iš tiesų, mergina buvo tarsi angelas, nusileidęs iš dangaus ir nušvietęs Murrell gyvenimą. Žaismingas, linksmas, pasakiškai gražus ir mielas angelas. Per tokį trumpą laiko tarpą būnant kartu tamsiaplaukis galutinai pametė sveiką protą dėl merginos, kaip ir ši dėl jo, kas pavertė jį tik dar laimingesniu. Laimingiausiu šikniumi pasaulyje.
Papurtęs galvą, išvaręs mintis apie mylimąją bei grąžinęs veidan rimtą išraišką, paslėpęs platų šypsnį, sustojo prie banko durų. Žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. 10 minučių anksčiau. Patenkintas šyptelėjo ir pravėręs duris, kilstelėjęs galvą aukštyn, tokiu būdu parodydamas pasitikėjimą savimi, žengė vidun. Kojos tarsi aiškiai žinojo kur veda, nepavedė jaunuolio ir už minutėlės jis jau stovėjo prieš atitinkamą asmenį.
- Sveiki. Aš Alehandro Murrell. Atėjau dėl darbo pokalbio, - tarė, tokiu būdu kiek atitraukdamas gobliną nuo darbų. Kilstelėjęs galvą ir įdėmiau pažvelgęs padaras pasitaisė akinius, linktelėjęs galva žvilgtelėjo į dokumentus.
- Taigi... Ponas Murrell, prašome į 108 kabinetą. Jį rasite po dešine. Ten jūsų lauks ponas Llewellyn, - lėtai tardamas žodžius atsakė goblinas.
Linktelėjęs galva, taip savotiškai padėkodamas, jaunuolis nieko nelaukdamas patraukė nurodyto kabineto link. Batų kaukšėjimas aidu sklido koridoriuje. Priartėjęs prie atitinkamų durų ir perskaitęs vardą ant jų, minutėlei sutriko, tačiau nusprendęs, kad tai tik kvailas sutapimas, pakėlė kumštį ir pabeldė į medines duris.
-
Dafydd neabejojo, kad viršininkai pernelyg gerai apie jį galvoja. Tai jam tenka mokyti mažiau patyrusį kolegą, tai dalyvauti darbo pokalbyje... Vaikinas nė kiek neabejojo, kad tiek vienai, tiek kitai užduočiai kandidatų galima rasti ir geresnių. Tokių, kuriems bent kiek rūpėtų darbas, kurie siektų kuo geresnio rezultato... Ir, žinoma, kurie sugebėtų tokias užduotis atlikti tinkamai. Mokymai su Tobiu buvo visiškas fiasko, Dafydd tuo nė kiek neabejojo. Kam reikia ir vėl jį painioti į sudėtingą situaciją, iš kurios išbristi bus pernelyg sunku? Kaip jis gali žinoti, ko klausti, kai pats vos sugebėjo pateikti tinkamus atsakymus, kai pats buvo kalbinamas? Ką jam daryti, kad tasai Alehandro visiškai nerūpi? Tiesiog norėjosi grįžti namo ir daugiau niekada gyvenime nekelti kojos į Anglijos sostinę.
Deja, tokio pasirinkimo nebuvo. Dafydd Carwyn Llewellyn privalėjo sėdėti kabinete ir laukti pasirodant to, kuris norėjo (arba ne, kas čia žino) įsidarbinti Gringotso apsauginiu. Atrodė, kad sėdi čia jau be galo ilgai, bet kiekviena akimirka, praleista atskirai nuo šeimos, išsitempdavo iki begalybės, tad nebuvo galima atmesti tikimybės, kad laukia tik kelias minutes.
Pagaliau pasigirdo beldimas. Dafydd pasirodė, jog jis buvo beveik užmigęs, tad kiek nesusigaudydamas pakėlė galvą. Prireikė kelių sekundžių, kad susivoktų: jis sėdi kabinete ir laukia kandidato į laisvą darbo vietą. Tikriausiai būtent jis ir beldžia.
- Prašom, - beveik užtikrintu tonu pratarė raudonplaukis nė nepažvelgdamas į duris. Pradėjo sklaidyti kažkokius lapus. Norėjo atrodyti rimtas ir pasiruošęs, nors žinojo, kad taip toli gražu nėra. Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Norėjosi kaip įmanoma greičiau užbaigti šitą reikalą, tik kaip tai padaryti, kai nė neįsivaizduoji, ko būtų galima paklausti? Mayra, padėk man... mintimis dar kartą kreipėsi į mylimąją vaikinas ir pagaliau pakėlė akis į kandidatą.
Vaizdas, kurį išvydo prieš save, vos neišvertė iš kėdės. Pirmiausia Dafydd pamanė išties užmigęs - tai tiesiog privalėjo būti nelabai malonus, bet labai netikėtas sapnas. Alehandro Murrell priminė sau velsietis ir atidžiau pažvelgė į atėjusįjį. Bet ne, jis nesuklydo. Galbūt kiek pasikeitęs ir, žinoma, vyresnis, bet tai išties buvo...
- Mayran?.. - vos girdimai tarstelėjo Dafydd. Ar tai galėjo būti Mayros brolis? Bet kodėl tuomet?.. Kas čia vyksta? Negi kažkas ir vėl nusprendė pasityčioti? Galvoje kirbėjo per daug klausimų, bet vaikinas, deja, nežinojo nė vieno atsakymo.
-
Per dideli balti marškiniai ir kiek per laisvos juodos klasikinės kelnės nugulė ant Zoey kūno. Nušiurę mėlyni plaukai buvo surišti į netvarkingą kuoduką, o rankose laikė segtuvą pilną dokumentų. Ten buvo ir jos darbo aprašymas, kadangi praėjusią vasarą Richter dirbo žiobariškoje riedučių arenoje. Taip pat ten buvo rekomendacijos iš vaikų namų ir panašūs dalykai, kurie turėjo padėti vasarą atlikti praktiką banke. Zoey žinojo, kad nepateks į Magijos Ministeriją, kadangi prastai mokėsi ir praleidinėjo pamokas ankstesniuose kursuose, tačiau tikėjosi, kad į banką ją priims. Ji labai nenorėjo dirbti kokio nors žiobariško darbo, nes tokie darbai jai paprasčiausiai nebuvo prie širdies.
Nors visi dokumentai buvo tvarkingi, mėlynplaukė nervinosi. O kas jai per ryški jos plaukų spalva sutrukdys? Arba darbdavys pamatys jos riešus ir supras tai, ko neturėtų sužinoti? Kas bus tada? Kur Zoey dings? Į vaikų namus grįžti nenorėjo, o organizacija, kurią jai surado viena iš auklėtojų neleis gyventi savo bute, jei merginai niekur nedirbs.
Galiausiai atėjo jai paskirtas laikas. Žalsvų akių savininkė tyliai atsistojo nuo žemės, ant kurios sėdėjo, ir pasibeldė į kabineto, kuriame turėjo vykti darbo pokalbis, duris.
-
Vasara buvo tas laikas, kada Dafydd stengdavosi dirbti iš namų. Jeigu nereikėdavo vykti į misiją ar būtinai būti banke, likdavo Sautende ir dirbdavo namų kieme. Taip kiekvieną laisvą minutę galėdavo skirti pernelyg greitai augantiems mažyliams ir vis labiau mylimai žmonai. Tada ir darbas atrodydavo ne toks baisus.
Deja, šiandien viskas buvo kitaip. Tik vakar vakare grįžęs iš porą dienų užtrukusios sunkios misijos negalėjo likti namie, nes reikėjo pasišnekėti su kažkokia praktikante. Tiksliau, kandidate. Kadangi merginą kalbinti teko būtent jam, tikriausiai viršininkai ketino siųsti ją į misijas. Tai buvo labai kvaila - jeigu jau praktikantė, garantuotai bus jauna, galbūt nė nebaigusi Hogvartso (sulig šia mintimi Dafydd krūptelėjo). Ką ji nuveiktų sunkioje misijoje?
Raudonplaukis sėdėjo kėdėje ir snūduriavo. Žinoma, tai, kad naktį galėjo apkabinti Mayrą, labai padėjo, bet vis tiek miego trūko. Argi negali su šita mergužėle pasišnekėti kas nors kitas? Na, bet gal ji pasirodys esanti protinga su sumani. Nereikia išankstinių nuostatų. O jeigu jauna, tai neturėtų būti pažįstama iš praeities. Keista tai suvokti, bet nuo tamsios praeities praėjo jau ne tiek ir mažai laiko.
Pasigirdo beldimas, ir Dafydd teko atmerkti akis. Nurijęs atodūsį lazdele atidarė duris ir pamatė jauną merginą mėlynais plaukais.
- Labas rytas, - pasisveikino. - Užeikite ir sėskitės. Galbūt galite papasakoti, kodėl nusprendėte praktiką atlikti čia?
Kol kas nesakė, kad darbas bus pavojingas. Ir nejučia prisiminė bent porą tokių darbo pokalbių Magijos ministerijoje. Vos nenusipurtęs Dafydd žvilgtelėjo į kandidatę ir stengėsi per daug negalvoti.
-
Nors laukė vos keletą sekundžių, Zoey atrodė, jog ji laukia visą amžinybę. Ji netgi norėjo pabėgti, kadangi labai bijojo, jog darbo vadovui ji nepatiks arba nepasirodys tinkama darbui. O ji iš tiesų labai norėjo patekti čia, kadangi šios praktikos aprašymas buvo įdomiausias.
Kai durys buvo atidarytos, Richter gana drąsiai įžengė į darbdavio kabinetą, kadangi norėjo padaryti jam gerą įspūdį, norėjo pasirodyti drąsi, nors kartais jai pritrūkdavo drąsos.
- Labas rytas, - taip pat pasisveikino. Tada lėtai atsisėdo ant kėdės ir padėjo savo segtuvą su dokumentais ant savo kelių.
- Čia praktiką norėčiau atlikti, kadangi darbas man pasirodė labai įdomus ir baigusi Hogvartsą norėčiau mėginti čia įsidarbinti. Taip pat būtent ši praktika man padėtų labiau pasikliauti savimi ir aš galėčiau išlipti iš savo įprastinės komforto zonos, - pasakė mėlynų plaukų savininkė. Ji bandė performuliuoti atsakymą, kurį buvo perskaičiusi kažkokiame žiobarų žurnale. Galvojo, kad toks atsakymas jai padės, kadangi visi kiti atsakymai, kuriuos ji buvo sugalvojusi prieš pokalbį svarstydama kokie bus klausimai, išgaravo iš galvos. Jos galvoje buvo visiška tuštuma, ji kiek pasimetė ir nežinojo ar toks atsakymas bus tinkamas ar ne. Tikėjosi, kad jeigu jis nebus tinkamas, ji galės pasitaisyti kituose klausimuose atsakydama geriau ir gudriau.
-
Jauna mergina atrodė esanti drąsi, bet kažko tarsi trūko. Galbūt ta drąsa buvo apsimestinė, bet argi Dafydd galėtų ją dėl to smerkti? Pats dažnai būdavo pernelyg susikaustęs ir įsitempęs. Todėl dabar stengėsi nevertinti kandidatės pagal tai, kaip ji jaučiasi. Iš viso nutarė, kad jeigu ji pernelyg nesusimaus kalbėdama ir nepasirodys esanti visiškai kvaila, nebus priežasties jos nepriimti. Tik kada vis dėlto perspėti, kad darbas gali būti pavojingas? Jeigu viršininkai siūlytų vietą prie stalo pačiame banke, kalbėti su mergina tikrai atsiųstų ne jį.
Į atsakymą linktelėjo. Nors tai nebuvo pirmas darbo pokalbis, vis tiek nelaikė savęs kažkokiu ekspertu. Ar tai tebuvo išmoktas atsakymas, pateikiamas taip, kad įtiktum? Galbūt. Bet tai Dafydd nelabai rūpėjo. Merginos išsakyta priežastis buvo pakankamai normali.
- O kaip įsivaizduojate šį darbą? Ką, jūsų nuomone, čia veiksite, jeigu jus atrinksime? - paklausė. Viduje juto įtampą, tačiau vylėsi, kad pavyko ją nuslėpti. Ką reikės daryti, jeigu jauna mergina iš tiesų galvoja, kad teks sėdėti prie stalo ar palydėti klientą iki jo saugyklos? Skelbime buvo parašyta, kad ieškome praktikanto į užkeikimų skyrių, ar ne? beviltiškai klausė savęs Dafydd.
- Taip pat galbūt galite pasakyti, kurie dalykai Hogvartse sekasi geriausiai? - dar pridūrė. Tiesa, nebuvo tikras, ar tai labai svarbu - pats mokyklos nebaigė, jokie dalykai nesisekė itin gerai, tačiau dirba čia jau šešerius metus. Negi susirasti ne tokį ir blogą darbą padėjo prieš milijoną metų vykusios Mionos pamokos?.. Dafydd nebuvo blogas burtininkas, tiesiog mokykloje, sakykime taip, ne itin norėjo mokytis.
Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Vaikinas prisivertė pažvelgti į kandidatę, tačiau viduje siaučianti audra, regis, nė neketino nurimti.
-
Mergina stengėsi išlikti rami. Ji norėjo sudaryti rimtos merginos įvaizdį ir gauti nors ką nors savo gyvenime. Norėjo kada nors būti tinkama kažkam, kas būtų ne pabuvimas nuotykiu, o kas rimčiau. Mėlynplaukė norėjo, jog ją priimtų į darbą, kadangi pati sau būtų įrodžiusi, jog nėra niekam nereikalinga.
Išgirdusi klausimą apie darbo pobūdį susimąstė. Ji žinojo, jog reikės atkeikinėti daiktus, tačiau nežinojo ar tokio atsakymo pakaks. Tiesa, ji nežinojo ir kaip išplėsti atsakymą, tad galiausiai nusprendė sakyti paprasčiausią į galvą šovusį variantą.
- Žinau, jog reikės atkeikinėti daiktus, manau, kad darbas nebus vienoje vietoje, - pasakė. Mergina puikiai suprato, jog darbas nebus lengvas, gal net bus pavojingas, tačiau tai jai tik padės įrodyti, kad ji yra verta kažko daugiau. Richter pavardės savininkė nebenorėjo jaustis nieko verta, niekam nenaudinga šiukšle. Ji norėjo būti naudinga.
Klausimas apie dalykus privertė suglumti. Švilpė retai lankydavosi pamokose, o jei ir lankydavosi, tai tik todėl, kad būtų perkelta į aukštesnį kursą. Tiesa, jai visai patiko kerėjimas ir transfigūracija, kadangi šių pamokų metu buvo galima daryti tikrus stebuklus.
- Sakyčiau, jog kerėjimas ir transfigūracija, - ištarė rimtu balsu, nors dabar pat norėjo kalbėti tyliau, kadangi stresas ėmė viršų.
-
Kokią jis turi teisę vertinti ir kritikuoti kitus žmones? Nė kiek neabejojo, kad būdamas šitos merginos amžiaus buvo pasiekęs žymiai mažiau. Visų pirma, tuo metu mokėsi kokiame penktame kurse. Bet apie tai geriau negalvoti. Jis buvo pakankamai geras darbuotojas, kad galėtų spręsti, ką verta priimti į darbą, o ko - ne. Vadinasi, tai reikia ir padaryti.
- Iš esmės teisingai, - visai patenkintas atsakymu pratarė. Kada, jei ne dabar, perspėti apie laukiančius pavojus? - Tik turiu pasakyti, kad kartais tai nėra paprasta. Juodosios magijos artefaktai, su kuriais dirbame, dažniausiai būna gerai apsaugoti. Kerais, o kartais juos saugo ir žmogiškos arba nežmogiškos būtybės. Darbas gali būti išties pavojingas. Ar esate tam pasiruošusi?
Įdėmiai stebėjo Zoey. Šioje vietoje, ko gero, svarbiau buvo kūno kalba, kurios, tiesa, Dafydd iki šiol taip ir neišmoko skaityti. Vis dėlto tikėjosi, kad bent šiek tiek supras, kaip kandidatė iš tiesų reaguoja į galimus pavojus.
Kerėjimas ir transfigūracija. Kaip banalu. Keista, kad nepasakė apsigynimo nuo juodosios magijos kandžiai mintyse ištarė velsietis. Štai šis atsakymas atrodė kaip toks, kuriuo bandoma įsiteikti, tačiau nieko apie tai nesakė. Ką gali žinoti, gal kai kuriems kandidatams šie dalykai iš tiesų geriausiai sekasi.
- Tai yra naudingi dalykai, puiku, - pratarė. Tikrai nematė priežasties atsakyti šitai merginai. Nebent... - Kai kurios misijos trunka visą dieną, kartais - net ir keletą dienų. Ar tai nesukeltų problemų? Net jeigu jau turite septyniolika, esate labai jauna. Ar tėvai neprieštarautų tokiam darbui?
Taip, tai buvo svarbu. Kaip svarbu ir tai, kad jam pačiam tenka švaistyti laiką misijose, o ne leisti jį su mylimais žmonėmis. Bet Dafydd kito pasirinkimo neturėjo. Jaunai merginai, norinčiai per atostogas save išsibandyti, variantų turėtų būti žymiai daugiau.
-
Zoey pati savimi stebėjosi. Ji gana neblogai susitvarkė su visu sukilusiu stresu, ramiai sėdėjo ir netgi galėjo mąstyti apie atsakymus į klausimus ar tiesiog patį darbą. Tiesa, savo galvoje vis išgirsdavo balselį, jog ji nebus pakankamai gera šitam darbui ar jog jos nepriims ir ji nieko negaus. Bet jis stengėsi užtildyti šitą įkyrų balselį.
- Na, manęs šie dalykai nelabai gąsdina, tad manau, jog esu pasiruošusi, - tarė. Sakė visišką tiesą, kadangi jos baime ir košmarais buvo visiškai kitas dalykas. Tai buvo tas vaikinas, kurį ji, deja, bet sutiko ne vieną kartą. Kiekvieną naktį merginai tekdavo su juo susidurti ir sapnuose. Už tai nieko blogiau negalėjo būti ir atkeikinėjat lobius. Juk ten nebus panašių į tą vaikiną? Na, bent jau neturėtų būti. Juk juodiesiems burtininkams ne tokių dalykų reikia... Ir jų pabaisoms to nereikia.
Išgirdusi, jog dalykai bus naudingi, lengviau atsikvėpė. Su atsakymu neprašovė, o iš dalies jis ir buvo tiesa.
Kiti klausimai privertė Zoey pasimesti. Kaip jai reikėtų atsakyti? Ji žinojo, jog meluoti neturėtų, tad reikėtų sakyti tiesą, bet ar tada ji bus priimta į darbą? Ar kam nors reikia toks mergaitės, kuri neturi nei tėvų, nei namų?
- Man tai nesukeltų problemų, kadangi tėvų neturiu. Gyvenu vaikų namuose, - sunkiai tardama žodžius galiausiai pasakė tiesą. Richter iš karto pasidarė sunkiau kalbėti, gal net ir kvėpuoti, tačiau ji bandė ir toliau gniaužti viską savyje. Ji negalėjo paleisti visko, negalėjo visko sugadinti būtent dabar. Jai taip puikiai sekėsi save suvaldyti, o ir interviu sekėsi neblogai, tad dabar ji tiesiog bandė kvėpuoti. Viskas bus gerai, Zoey tarė sau mintyse laukdama kito klausimo.
-
Arba šita mergina buvo tobula kandidatė, arba tiesiog puikiai pasiruošė pokalbiui, arba tiesiog turi tiek daug patirties, kad bet koks klausimas darbo pokalbio metu jos nesutrikdytų. Tiesa, pastarasis variantas atrodė menkai tikėtinas - ji vis dėlto dar buvo labai jauna, kažin ar daug kartų bandė kur nors įsidarbinti.
- Ar tik manote, kad esate pasiruošusi, ar taip yra iš tiesų, dar sužinosime, - tarstelėjo Dafydd, nors toks sakinys jauną merginą, ko gero, galėjo labai išgąsdinti. Ne toks buvo tikslas, tačiau kažką pasakyti reikėjo, o velsietis norėjo tiesiog priimti šitą merginą į praktiką ir greičiau keliauti namo.
Atsakymas į kitą klausimą gerokai sutrikdė. Informacijos apie Zoey šeimą ir namus Dafydd neturėjo, tad dabar pasijuto paklausęs kažko, ko nederėjo. Tuo labiau, kad ir atsakymas skambėjo nedrąsiai, o gal neužtikrintai. Vis dėlto prisipažinti, kad gyveni vaikų namuose, yra ne taip jau paprasta. Ką aš pats būčiau atsakęs į tokį klausimą, kai man buvo septyniolika? Kad motina nė nepastebėtų, jeigu griūčiau negyvas? pats sau skaudų smūgį dūrė vaikinas ir nusuko akis. Nieko nesakė apie ką tik sužinotą faktą, o tik linktelėjo. Jam visai nebuvo svarbu, kad Zoey neturi tėvų, bet ar kas nors banke tai žino? Jo viršininkas nebuvo pats maloniausias žmogus, tad gali iškilti bėdų. Bet jeigu jis, Dafydd, turi progą padėti kitam žmogui, tą ir padarys. Tol, kol tai nekainuoja brangaus laiko su šeima, žinoma.
- Atsiprašau, nenorėjau užgauti, - po kiek laiko negarsiai pratarė. - Nematau priežasties jūsų nepriimti. Nueikite į šimtas trečią kabinetą ir pasakykite, kad jus priėmiau. Ten susitvarkysite dokumentus. Rytoj ateikite nuo dešimtos valandos, pamokysiu naudingiausių kerų ir kitų dalykų. Kada bus artimiausia misija, pasakyti tiksliai negaliu, bet ilgai laukti nereikės. Jeigu neturite daugiau klausimų, galite eiti. Iki rytojaus.
Viskas nebuvo taip jau sudėtinga, bet Dafydd vis tiek jautėsi įsitempęs. Buvo smalsu, ar ši rami ir neįžūli mergina nesukels problemų. Bet ką gi, tas paaiškės vėliau.
-
Išgirdusi komentarą Zoey tiesiog linktelėjo. Ji nenorėjo sugadinti savo įspūdžio, kurį tikėjosi, jog padarė Richter. Ji norėjo čia dirbti, jai labai reikėjo šito darbo. Ji pagaliau sau įrodė, jog yra ko nors verta.
- Viskas gerai, aš su tuo susitaikius, - ištarė mėlynplaukė nuleisdama savo akis žemyn.
Išgirdusi kitus jo žodžios, mergina nusišypsojo.
- Labai jums ačiū. Iki rytojaus, - tarė mergina atsistodama ir išeidama iš kabineto. Jos veide buvo plati šypsena. Ji pagliau bus kažkam naudinga, ji pagaliau yra ko nors verta. Kažkas mano, jog ji sugebės čia dirbti ir būtent dėl to mergina pati savimi didžiavosi. Ji laikė save šaunuole, kadangi ji pagaliau pasiekė ko nors, kas bus naudinga ir gera jai pačiai.
Su šypsena veide ji paliko ir banko pastatą.