Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Elias Andrew Ravengrave Vasario 24, 2020, 09:32:25 pm
-
((Ši tema skirta visiems, kurie nori turėti namus, bet nenori kurti jiems atskiros temos - bet kas gali turėti butą šiame daugiabutyje))
Vakarų Bromptonas - penktasis turtingiausias rajonas Londone, sekantis iškart po Noting Hilo. Ir jame, kaip daugelyje kitų didmiesčio rajonų, plačias gatves rėmina gražūs kelių aukštų namai, kuriuose įsikūrę įvairaus plauko turtingi (arba nelabai turtingi - čia jau kaip pažiūrėsi) londoniečiai. Tarp šių namų stovi ir dailus daugiabutis, kuriam šis aprašymas skirtas. Tai dailus triaukštis namas, kurio sienos iš gatvės nudažytos melsva it giedro dangaus skliautas spalva, o didelės tamsaus medžio durys pakilusios nuo švariai nušluoto šaligatvio keliais dailiais ir nė kiek nenudaužytais laipteliais. Šiame name būtų nedaug, tačiau pakankamai, kad jo gyventojai rytais prasilenktų laiptinėse (lifto name nėra - jis visai senas). Kiekvieno buto savininkas rinkosi jam patinkančias duris, tad koridoriai name puikuojasi įvairiausių spalvų ir formų durimis. Butai šiame pastate erdvūs ir šviesūs, kai kurie su langais į gatvę (pigesni), kiti su langais į vidinį kiemelį. Kai kurie gali džiaugtis ir balkonėliu, kyšančiu virš praeivių galvų.
Elijas Andrius gyveno Vakarų Bromptone visai neprastame bute Merington Roudo gatvėje. Jis visai džiaugėsi savo minimalistiškai apstatytu dviejų kambarių butu su erdve virtuve ir dideliais langais į gatvę. Be to, lubos buvo aukštos, o Andriui patiko aukštos lubos. Tačiau labai jaukiu buto pavadinti pašalinis žmogus turbūt nenorėtų - jis buvo pernelyg pilkas, ant grindų ir kavos stalelio nesimėtė asmeniniai daiktai ar knygos, galinčios liudyti apie šeimininko pomėgius ar dar ką. Tačiau Elijui tai netrukdė, priešingai - teikė laimės. Savo asmeninėje erdvėje jis negalėjo pakęsti netvarkos.
Tą rytą, kai nuo paskutinio susitikimo su Melisa buvo praėjusios dvi su puse savaitės, Andrius atbudo pusę šešių. Jo magiškas žadintuvas turėjo suskambėti po pusvalandžio. Vyras gulėjo savo didelėj patogioj lovoj vienais apatiniais, spoksojo į lubas ir mąstė apie tai, kaip jis nenori keltis ir kažkur eiti. Kartais intensyvų mąstymo procesą pertraukdavo mintis apie didelį puodą juodos arbatos su neįmanomu kiekiu pieno, šaukšteliu sviesto ir žiupsneliu druskos. Nepaisant to, jo rytas ėjo vangiai ir tyliai.
-
Kartais nutinka tai, ko visiškai neplanavai ir visiškai nesitikėjai. Dienos šliaužia įprasta vaga, o savijauta vis ne kokia ir net per keista. Dieną prieš strazdanotoji moteris, drebančiomis kojomis palikusi apžiūros kambarį, tekinom pasileido laukan, nėrė pro žmonių grūstynę, kuri tokiu laiku jau buvo užkimšusi, išleido savo skrandžio turinį pirmoje pasitaikiusioje šiukšliadėžėje ir visai apspangusi parsigabeno iš Londono į savo nelabai jaukius namus. Vienoje rankoje spaudė dokumentus, kitoje - pergamento skiautę.
Kitą rytą, gana ankstyvą, penktą valandą, ji išslinko iš savojo miestelio ir vėl atsidūrė Londone. Prireikė tik šiek tiek laiko, kol surado vietą, kurios taip ieškojo. Dangaus melsvumo daugiabučio. Akis užmetė į pergamentą. Sumurmėjo kažką sau po nosim, šmurkštelėjo vidun. Kūną sukaustė maloni atmosfera, vyraujanti vien laiptinėje. Net nepajuto, kai paraudę nuo ryto šaltuko skruostai kartu su menkai pamėlusiomis lūpomis pakilo.
- Taip, taip, taip,- subėrė sau staigiai.
Pasitvarkė tamsų paltą, lėtai nuleido žvilgsnį link rankos ties juosmeniu. O tada garsiai, žvėriškai stipriai pasibaladojo į duris ir laukė. Kantrybė daug neturėjo, tad greitu metu žadėjo ir pati, savavališkai įsilaužti į butą. Dar apsižvalgė aplink. Net nesinorėjo lyginti savosios laiptinės su šia. Ši netgi buvo jaukesnė už josios patį butą.
-
Iš savo rytinių apmąstymų buvo išmuštas baisaus baladojimo į jo paties asmenines duris. Andrius staigiai pakilo į sėdėseną ir šiek tiek išsigandęs pasuko galvą į garso pusę. Jo smegenyse žaibo greičiu prasisuko keletas scenarijų, kas už tų durų galētų stovėti ir taip skeryčiotis. Turėjo sau pripažinti, kad pastarąją savaitę jo miego kokybė smarkiai suprastėjo, ir dėl visko buvo kaltas nerimas. Vyras kone kiekvieną sekundę tikėjosi magiškos teisėsaugos išnyrančios iš už kampo ir (antrą kartą!) suimančios jį už žmogžudystę. Tad visai nenuostabu, kad ir dabar, bjauriai išplėštas ir vangios ramybės, pamąstė apie tą patį.
Tačiau piktų šūksnių, reikalaujančių atidaryti duris, nes aurorai, nesigirdėjo. Elijas išsiropštė iš lovos ir nė nesusimąstęs apie kokį chalatą ar ką nors panašaus, nužingsniavo prie durų, tyliai nusikeikdamas, kai kojos pirštu užkabino kilimo kraštą ir vos nepardribo ant savo gražių pilko medžio lentomis klotų grindų.
Beldimas nesiliovė, ir Andriui neliko nieko kito, kaip tik žvilgtelėti pro durų akutę, pakerėtą ir paburtą taip, kad rodytų kur kas platesnį laiptinės vaizdą, nei paprasta žiobariška. Prispaudęs skruostą ir akį prie akutės, nusikeikė. Nuvilnijo mažutis palengvėjimas, kad už durų - ne aurorai, tačiau tik tiek. Dar kartą nusikeikė, nirtulingai perbraukė delnu per ir taip nuo miego suveltus plaukus ir galiausiai čiupęs durų rankeną, plačiai atlapojo duris.
- Kas? - piktu ir nuo miego pakimusiu balsu paklausė įsispoksodamas į Melisą ant buto slenksčio.
-
Staigiai atsilapojusios durys privertė garbanę susigūžti, tačiau po akimirkos atsipalaiduoti ir plačiai atvėpti žandikaulį. Prieš ją visu gražumu stovėjo karštas vyrukas, susivėlusiais plaukai ir be jokio chalačiuko.
- Kad mane kur, tu ką, per šią pusantros ar kiek savaitės, sugebėjai trečią sixpeką prisiklijuot,- vis dar varvindama seilę sumurmėjo.
Tačiau kaipmat užsičiaupė išgirdusi irzlų, piktą jo balsą. Susiraukė. Lengvai stumtelėjo savo šalta ranka Eliją, pati įsigrūdo vidun.
- Mes, tfu, aš,- atšovė taip pat piktai.
Sugraibė durų rankeną, truktelėjo duris ir jas lengvai uždarė. Apgraibomis susirado palto kišenėje sulankstytą popiergalį, dar žinomą kaip išrašą iš medicinos įstaigos. Padavė jį tamsiaplaukiui, kuris vis tik suviliojo smaragdines akis vėl nužiūrėti nuo galvos iki kojų. Sunkiai atsidususi atsirėmė į sieną, batų nesiruošė nusiauti, neturėjo didelio noro čia pasilikti, troško tik paplūduriuoti vonioje, pripildytoje šilto vandenuko su putomis.
- Jeigu tau ten kas nelabai aišku, tai aš laukiuosi tavo palikuonio,- sumurmėjo priglausdama abu delnus prie pilvo.- Tad tik nepradėk dabar keiksnotis, nes anas, mano gimdoje, vis tiek viską girdės,- perspėjo.
Dešinės rankos pirštais perbėgo per tamsias garbanas, pajuto bendrą silpnumo jausmą, tačiau tik tikėjosi sulaukti ramios vyruko reakcijos ir šiaip ne taip nukeliauti namučio. Prisidirbau.
-
Jos grubus įsirovimas į asmenines Andruaus valdas nenustebino. Nieko kito ir nebūtų galėjęs tikėtis. Tačiau visai kitką būtų galima pasakyti apie popieriuką, įspraustą į delnus, informaciją jame ir žodžius, tuoj po akimirkos ištartus Melisos. Šie veiksniai gal ne tiek nustebino, kiek pritrenkė, kaip stiprūs pritrenkiamieji kerai. Elijas dvi sekundes jautėsi it praradęs plaučius. Tada staigiai įkvėpė, basais kojų pirštais labai aiškiai pajuto grindis ir suprato, kad nori atsisėsti. Gniauždamas delne popieriuką paliko Melisą prieangy ir nužingsniavęs į virtuvę sudribo ant kėdės, sukurtos žiobarų pasaulyje garsaus interjero dizainerio.
Žinoma, norėjo keiktis, bet išgirdęs merginą, kuri.. kuriai.. mintis buvo pernelyg keista. Ją išgirdęs prikando liežuvį. Staiga nebesuprato, kaip jam jaustis ir ką daryti. Šmėstelėjo mintelė, kad būtų pasibaisėtinas tētis, tačiau ją tučtuojau nušlavė kita, teigianti, kad bet koks ryšys su tuo vaiku Melisos įsčiose būtų apskritai neįmanomas. Andrius juto, kad viršų ima panika, ir prisivertė blaiviai ir racionaliai mąstyti. Analizuoti duomenis. Jis beveik didžiavosi savimi, kai, tebesedėdamas virtuvėje, vietoj to, kad paklaustų, ar ji visiškai tuo tikra (velniai rautų, popierius jo delne kaip tik tą ir nurodo), paklausė ko kito.
- Kas dabar bus? - jo balsas nesudrebėjo, o akys žvelgė ramiai, galbūt net šaltokai. Pasistengė į klausimą sudėti visus kitus klausimus: ar ji ketinanti vaiką pasilikti, jei taip, ar galvojo, ką darys tada. Jei ne, ko jai reikia iš Elijo? Ar ji apskritai kažko iš jo tikisi tuo klausimu? Pagalbos? Kodėl išvis ji nusprendė, kad labai gera mintis yra jam apie tai pranešti? Viso to jis norėjo paklausti ir dar pridurti, jad jam galvoje netelpa visas šitas... dalykas.
Lyg įvaidindamas savas mintis, pamosavo delnu į merginos pusę, o tada pakilo nuo dizainerio kėdės ir atsuko kraną virtuvėje. Tačiau neprisipylė nei stiklinės, nei arbatinuko, akimirką užmiršęs, kur esąs, paliko vandenį šniokšdamą veržtis iš krano.
-
Supratusi, jog šiek tiek, švelniai tariant, sukrėtė vyrą, atsitrenkdama čia su tokia žinia, vis dėlto nusiavė sportbačius, nusivilko paltą, jį atsargiai užmetė ant kėdės virtuvėje. Tylėjo. Mažumėlę netgi bijojo šiuo metu tamsiaplaukio, kurio meno kūrinį nešiojasi su savimi.
- Klausyk, aš nenoriu nei, kad tu dabar mane vestum pagal visokias senovines tradicijas, nei, kad lieptum... pašalinti jį,- balsas sudrebėjo.- Man tik reikia šiek tiek paramos iš tavo pusės, gerai? Nes aš sunkiai susitvarkau pati su savimi, tad pačiai rūpintis ir juo bus dar sunkiau. Nenoriu, kad mano ir tavo,- nevartojo ‘mūsų’, viso labo, jie vis dar buvo nelabai pažįstami. Vienintelis juos siejantis dalykas buvo besivystantis kūdikis.- Vaikas gimtų su komplikacijom ar dar bala žino kuo. Ir norėčiau, jog jis ar ji turėtų tėtį,- sumurmėjo paskutiniuosius žodžius.
Rodos, moteris lengviau susigyveno su mintimi, jog turi papildomą gyvybę su savimi. Žinoma, jos akyse vis dar plaukiojo vaizdai iš ankstesniųjų įvykių, kurie jai pačiai buvo baimę varantys. Ją jau tūkstančius kartų (ir vos per dvi nepilnas paras!) aplankė mintys, jog garbanė bus netikusi motina ir jai geriau pasidaryti abortą, tačiau viską permąsčiusi per naktį, nusprendė, kad vis dėlto verta jį pasilikti.
- Dievaži, Elijau, atsipeikėk,- pati net nepajuto kaip staigiai sušlapino delnus, užsuko vandenį ir švelniai paplekšnojo vyrui per skruostą.
Norėjo apvyti savo rankas aplink jį, prisiglausti, tačiau daugiau nedrįso pajudėti, nebežinojo kokios reakcijos laukti.
-
Mirktelėjo kartą, du, kilstelėjo delną prie skruosto ir nubraukė šlapio delno jausmą. Pažvelgė žemyn į Melisos veidą, sugniaužė kumštį. Nagus smarkiai suleido į minkštą delno odą. Vargšėje susivėlusioje vyro galvoje sukosi milijonas minčių apie tą patį. Žinoma, juk tai jos kūnas, kokią teisę apskritai jis turėtų reikalauti kažko, kas nuo jo paties priklausyti negali? Elijas norėjo išsilupti akis iš akiduobių. Pamanytumėt, kad toks baisingas perfekcionistas kaip jis, kurio geriausias draugas yra kirvis, o mėgstamiausias užsiėmimas - žmonių smaugimas virvele, numotų ranką į susiklosčiusią situaciją, rėžtų kokį nors baisią kalbą apie tai, kad čia visai ne jo problema ir mandagiai palaikytų duris, kol mergina, turėjusi daugiau niekad jo gyvenime nepasirodyti, kraustosi lauk. Tačiau žinia, ir prašymas (tai akivaizdžiai buvo prašymas) kažkokiu būdu būti šalia visus tuos devynis mėnesius ir jiems praėjus, kažką baisaus padarė negyvai ir šaltai Elijo širdžiai. Ji daužėsi vyro krūtinėje ir ruošdamasi iššokti.
Andrius atsiduso. Vėl perbraukė pirštais per plaukus dar labiau juos suveldamas.
- Aš būčiau šūdinas tėtis, - suburbėjo taip, lyg mintis keltų baisingą kančią. Negalėtum pasakyti, kad taip nebuvo. Elijas niekada neplanavo turėti vaikų. Jokiu būdu. Nesąmonė. Staiga prisiminė stovįs kone nuogas. Ilgos kojos greitai nunešė atgal į miegamąjį, kur vos vos drebančios rankos sugraibė chalatą. Eidamas tuos dešimt žingsnių atgal į virtuvę, prisiminė Melisos žodžius apie komplikacijas. Tada atminty iškilo ir įvykis, dėl kurio duomenų analitikas visą savaitę drebėjo laukdamas netikėtos teisėsaugos. Ir neabejotini bei nešvarūs Melisos ryšiai.
Elijas dar kartą atsuko vandenį, pripildė žiobarišką arbatinuką ir prieš paspausdamas mygtuką, atsisuko į merginą ir tiesiai šviesiai paklausė:
- Ar tu ką nors vartoji? - jis pasistengė, kad iš balso būtų aišku, jog jis klausia ne apie nekaltus vitaminus, o ir įdėmus žvilgsnis turėtų neleisti susidaryti klaidingos prielaidos. Spustelėjo arbatinuko mygtuką ir šis ėmė tyliai ūžti.
-
Burtininkė nusipurtė rankas, sudribo ant artimiausios kėdės, jautė, jog dar keletas akimirkų ir būtų praradus sąmonę dėl gana įtemptos atmosferos. Pasirėmė alkūnėmis į kelius, o delnais persibraukė per pavargusi veidą.
- Ne, tu būtum karštas tėtis,- murmtelėjo sunkiai atsidususi.
Tiesą pasakius, nežinojo, net nenutuokė, koks jis būtų tėvas. Savo puikioje galvoje tik kvailai idealizavo tamsiaplaukį. Rūpestingas, mylintis, karštas. Dėl paskutiniojo nebūtų klydusi, tačiau dėl pirmųjų dviejų abejojo, nepažinojo jo taip gerai, kad būtų galėjusi teigti pirmuosius variantus. Kilstelėjo galvą, tačiau vyro nebematė priešais. Kol šis grįžinėjo, ji dar kartą permąstė savo tvirtai priimtą sprendimą, nuoširdžiai, Melisai buvo baisu, mergina bijojo. Ne dėl savęs, tačiau vaiko. Anksčiau garbanė būtų buvusi gera mama, nuostabi, tačiau jos lengva priklausomybė viską stabdė, griovė. Virtuvėje vėl pasirodžius Elijui, smaragdinės akys pakilo, šis pagaliau buvo paslėpęs savo dievišką kūną, kuris Melisai taip patiko. Ši suraukė antakius. Prikando lūpą. Jautė geležies skonį burnoje, liežuviu suvilgė lūpas.
- Prieš keturias savaites buvo paskutinis kartas. Tačiau nesu įsitikinusi, jog daugiau jų nebus,- sumurmėjo drebančiu balsu.- Žinau, kad vien pastangų neužtenka, tačiau aš galiu pasistengti, nors ne, aš galiu susilaikyti. Visiškai,- per staigiai atsistojusi susiėmė už susisukusios galvos. Džiugu buvo tai, kad ją tik kartais supykindavo, dar neteko sėdėti vonios kambaryje, apsikabinus tualetą.- Gal galėčiau arbatos?- kilstelėjo vieną antakį, užmetusi žvilgsnį į arbatinuką.
-
Elijas linktelėjo ir apmąstė Melisos teiginį, kad galėtų "susilaikyti". Pasvarstė, kad keturios savaitės turbūt yra gana daug, nors iš tiesų juk nieko tikro apie ją nežinojo. Užklydo ir nelabai maloni mintis, kad vaikui gimus, jos susilaikymas labai greitai gali baigtis. Juk nebebus, ko saugoti ir dėl ko stengtis. Ak, kaip apgailėtina tai, kad Andrius jau, jos nė nepažinodamas, daro prielaidas ir nepasitiki. Pats sau mintyse šykščiai šyptelėjo. Mintis apie vaiką, auginamą priklausomos moters, pasirodė neįprastai bjauri.
Sugraibė du puodelius ir arbatos dėželę iš spintelės virš galvos. Atsisuko į Melisą, nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Pirmą kartą šį rytą. Apėmė jausmas, kad jis nervinasi daug smarkiau, nei ji pati, ir tai pasirodė keista. Prieš valandą būtų prisiekęs sau, dievui, ir visiems norintiems klausytis, kad tėvystė jam yra svetimas konceptas. Dabar nebebuvo toks tikras. Galbūt yra ne tik motiniški, bet ir tėviški instinktai, tačiau kadangi apie juos niekas nekalba, žmonės niekada nesusimąsto.
- Dabar... - skėstelėjo delnu, lyg ieškodamas žodžių. - Kaip tu įsivaizduoji... paramą? - be to, kad iš tavo buto bus išgabentos visos įtarimą keliančios medžiagos, sutinki su tuo, ar ne, pridūrė mintyse. Arbatinukas nustojo ūžti ir vyras užpylė abu puodelius kone iki pat viršaus. Verdantis vanduo kone akimirksniu nusidažė tamsia spalva.
-
Moteris nebyliai sukiojo plaukų sruogą tarp smulkių pirštų. Stebėjo vyruką, užtaisiusį jai atsakomybę. Ir norėjo žinoti, ką šis galvoja, kas vyksta jo gražioje galvoje. Bijojo pradėti nevalingai juoktis iš tokios suknistos situacijos, netroško pasirodyti dar labiau neadekvati nei po tam tikrų įvykių tapo gana... keistoka. Bjauriausia būtų buvę, jeigu šis tamsiaplaukis nuspręstų po gimdymo pasiimti vaiką su savimi, nes kokie nors užkampiuose užkišti popieriai bylotų apie strazdanės psichologinės būklės negalavimus, nors abu jau per pirmąjį susitikimą žinojo - jos galva puiki. Gyventi su juo kartu taip pat netryško noru. Buvusiai įstatymų sergėtojai tik buvo smalsu sužinoti apie Eliją, kuris su ja turės būti bent kelias savaites per devynis mėnesius.
- Kai būsiu kaip pusė arbūzo, privalėsi mane lydėti į apžiūrą,- burbtelėjo. Neketino pati tarabanintis pro nesaugius rajonus su tokiu lobiu įsčiose.- Šiek tiek pinigėlių visiems vaikiškiems dalykėliams, na, žinai, drabužėliai, vežimėliai, vystyklai. Nesakau, kad pati nesugebėčiau tuo pasirūpinti, bet tai, kad aš jį nešioju, nereiškia, kad jis tik mano, jis taip pat tavo, mielasis,- palinksėjo lyg sakydama 'ir įsikalk tai į galvą', menkai šyptelėjo.- Gyvent kartu, tai negyvensim, čia jau toks lengvesnis faktas,- pavartė akis.- Tik kai artės terminas gimdyt, prašyčiau, nes nemanau, jog labai norėsi, kad tau trečią ryto klykdama praneščiau, jog neštum savo gražią šikną į fleglį, nes jau lenda tas parazitas.
Rodos, viską susakiusi, lengviau atsiduso. Atsirėmė į virtuvinį stalviršį, delnais apgaubė deginantį puodelį, prisitraukė jį prie pat lūpų, kvailai paragavo deginančio skysčio. Neatsakinga, kvaila, nesirūpinanti. Bet tik savimi. Kiti jai rūpi žymiai labiau negu galėjo pasirodyti iš šalies.
- Kartais jaučiuosi kaip visiška idiotė. Beje, visai pasiilgau tavęs, nemeluosiu,- įsmeigusi tuščią žvilgsnį į sieną vėl prabilo.
-
Andrius būtų norėjęs ginčytis su ja dėl tokio žodžių pasirinkimo kaip parazitas ir panašiai. Būtų norėjęs, jei situacija nebūtų tokia velniškai neįprasta. Beklausydamas sąrašo dalykų, palinksėjo tada, kai atrodė tinkama. Susilaikė bjauriai nešyptelėdamas, veido raumenys vos sutrūkčiojo priminus apie jo nuosavybes teises į padarą, kuriam dar tik gręsia žiaurus ir baisus pasaulis. Iš naujo sukilusį nerimą ir nejauką paminėjus gyvenimą tam pačiam pastate nuramino suvokimas, kad iki to - dar devyni mėnesiai. O ir visa kita - tik po devynių mėnesių. Elijas iškvėpė palengvėjimo atodūsį, kurį nepajuto laikęs ir atpalaidavo smarkiai sukąstą žandikaulį.
- Neabejoju, kad kartais elgiesi kaip visiška idiotė, - atitarė nesivargindamas kaip nors paguosti. Nenorėjo, o įmanoma ir tai, kad nematė prasmės. Jis nebuvo švelnus ir dėmesingas vyras. Tik kartais, neįprastais gyvenimo momentais sutrikdavo jo įprastinis buvimas.
Komentarą apie ilgėjimasį nuleido negirdomis, vos su mažyte mintim, kad jis pats, jeigu jau kaip nors jos pasiilgo, tai tik kūniškai. Bet buvo velniškai ankstus rytas, o ankstyvais rytais tokie dalykai neminimi. Ne tokiam kontekste.
Andrius išpylė trečdalį arbatos į kriauklę, į likusią įdėjo šaukštelį druskos, įnirtingai pamaišė, iš šaldytuvo ištraukė pieną, gerokai jo šliūkštelėjo į puodelį, o tada šaukšteliu pakabinęs sviesto, vėl smarkiai pamakalavo. Taip, kad net sudzingsėjo. Nugėręs didelį grukšnį su palaiminga išraiška veide akimirkai užsimerkė.
-
Besilaukianti moteris padėjo puodelį su garuojančia arbata. Dar kartą pažvelgė į savo vaiko tėvą. Mintyse šmėstelėjo bjaurios mintys apie jos šlykščius poelgius, sugraužė akių kampučius, pagalvojus apie norą, kad jos vaikas augtų su tėvų, galinčiu jį aprūpinti, o ji kaip iškritikuota vartojanti visuomenės atmata, kurios rankos suteptos, taip ir nesirūpintų juo, paliktų taip, kaip visada palieka visus. Galbūt tik po tiek metų paaiškėjo, jog garbanė tėra naudos ieškotoja, o pasinaudojusi - numetanti it kokią šiukšlę, ne prastesnę už ją pačią. Melisa žinojo, jog vaikui negalės suteikti iš savo pusės nieko, išskyrus meilę, kuri ir taip nesilietų pro kraštus kaip koks perpildytas kibiras vandens. Keyes buvo nusiritusi, tai matėsi akivaizdžiai ir nebegalėjo, nebeturėjo jėgų grįžti į bent šiek tiek normalesnę būseną, bent kiek žmogiškesnę.
Staiga pagriebusi paltą nuo kėdės, užsimetė jį ant savų pečių, apsiavė sportbačius. Gerklę graužė, užkišo ašarų gumulas, kurį sunkiai sekėsi nuryti. Drebančiomis rankomis užsirišo raištelius, užsisagstė palto sagas.
- Man reikia eiti,- greit išbėrė bei atvėrusi duris, išlėkė.
O nespėjus jų užverti paliko garsi rauda, kuri ją negailestingai lydėjo iki pat Aukštutinio Fleglio.
-
Tatuiruotoji nesipriešino, leidosi vedama Elijo, praėjo nemažai laiko, kol suprato, stovinti priešais daugiabutį, į kurį paskutinį kartą įėjo nešina lapais apie jos nėštumą ir iš kurio paskutinį kartą išlėkė su didžiausiu skausmu ir rauda. Kojos lyg suakmenėjusios sustojo, pati norėjo žiotis ir sakyti, jog nenori net savo kojos mažojo pirštelio ten kelti, tačiau susiturėjo, žinojo, kad į Fleglį jau nebe parsigabens. Leidosi įleidžiama į pastatą, šiuo metu jau akys nieko nebematė, nežinojo kuriame aukšte ji atsidūrė, atsikvošėjo tik durims prasivėrus. Įžengė, apsižvalgė. Sunkiai nusispyrė pastelinius sportbačius.
- Aš, man vandens,- lyg su savimi kalbėdama įpuolė į virtuvę, kurioje tik ir teko apsilankyti.
Neieškojo nei stiklinių, nei puodelių, tik atsuko kraną ir pripildė rieškutes vandeniu, atsigėrė, nusiplovė ašaras, patapšnojo per paburkusius skruostus. Moters galvelė dar nesufunkcionavo, nesuvirškino visko, kas įvyko vos per pastarąją valandą. Kažkur giliai dar viskas atrodė kaip sapnas, iliuzija ir ji taip norėjo atsikvošėti pagaliau, tačiau visi išoriniai jausmai rėkte rėkė, kad visa ši situacija nevyksta jos pasąmonėje. Kiek atsipeikėjusi suprato stovinti virtuvėje, pasirėmusi į kriauklę ir jausdama dar vieną skrandžio atsako bangą. Baisus šleikštulys smaugė garbanę iš vidaus, susilaikė sunkiai, skrandžio tuštinimas ją tik dar labiau sekino.
- Norėčiau numigti,- kažkur patalpoje pasklido jos silpnas balas ir susigėrė į visas sienas bei aukštokas lubas.
Pati jautėsi kaip kūdikis, kuriam reikėjo pastovios priežiūros. Galbūt tai ir buvo ta riba, kurią peržengus, suprato, jog viena neištvers.
-
Grįžimas namo buvo niekuo neypatingas. Nieko neįprasto nenutiko, parytinės gatvės tuščios ir tylios, vos vienas kitas automobilis pravažiavo gatve. Toli rytuose dangus ėmė šviesėti, bet to nelabai matėsi, mat gatvės žibintai ir toliau sėkmingai savo bjauria šviesa teršė dangaus skliautą. Elijas nekreipė dėmesio.
Ir tik šiurkštaus paraginimo, rodos, tereikėjo, tik smarkiau sugniaužti alkūnę, ir it įbesta sustojus Melisa pasidavė, o tada jau, regis, savomis kojomis užlipo iki Elijo durų, pro jas įėjo ir paliko jį vieną prieangyje. Bent tiek, bent jau nereikėjo jos nešti. Nežinojo, ar būtų pajėgęs visą tą mylią parnešti ją persimetęs per petį kaip bulvių maišą. Juk visą parą nemiegojo.
Elijas akimirką pastovėjo prieangy, nusispyrė žaliuosius kroksus ir basas nužingsniavo paskui Melisą. Sustojo nepaprastai tvarkingos virtuvės tarpdury, sprigtelėjo mygtuką ant sienos. Kambarį užliejo lempos iš IKEA šviesa. Akimirką vyras savim nusistebėjo, kad prieš išlėkdamas užgesino šviesas namuose, tačiau tada dingtelėjo, kad galbūt nė nebuvo jų uždegęs. Nieko nesakė, paprasčiausiai stebėjo. Tylus pageidavimas pasiekė ausis, Elijas nebuvo tikras, ar ji pastbėjo jį, stovintį ir spoksantį, tačiau vis tiek linktelėjo.
- Gerai, - tarė tyliai ir pasisuko eiti iš virtuvės. Perėjo gyvenamąją erdvę, kurioje vaiduokliai negalėtų vaidentis, mostelėjo ranka į uždarytas duris taip pat tyliai tardamas, kad dušas vonia kriauklė tualetas už jų, jeigu kartais, o tada atvėrė duris į kambarį su lova ir mostelėjo vidun pernelyg daug nemąstydamas.
-
Garbanotoji nusivilko paltą, paliko jį virtuvėje ant kėdės ir patraukė link vonios kambario, kurį buvo nurodęs Elijas. Vos užsidarius durims moteris, priklaupusi ištuštino skrandžio turinį. Ou jė, skrandžio tuštinimo vakarėlis. Perbraukė delnu per lūpas, atsistojo, susirišo garbanas į netvarkingąjį kupstą ir nusimetusi drabužius pagaliau palindo po vandens srove. Pagaliau galėjo prisiminti, koks geras jausmas buvo tekantis vanduo odos paviršiumi. Ir toks raminantis. Į šį pojūtį Melisa sutelkė visą savo dėmesį. O vos po raminančios akimirkos sugraibė pirmą pasitaikiusį rankšluostį.
Iš vonios išėjo vilkinti marškinius (kad ir kokioje būsenoje buvo, atrodė stulbinamai, hehe), sijoną laikė rankose. Pavargusiomis akimis pažvelgė į rudaplaukį su menku švyturėliu akyse, pripildytu dėkingumo. Nors pats jai sukėlė tiek streso. O galbūt buvo tik paskutinis atsimušimas audrai pralieti. Basomis pėdomis nužingsniavo iki miegamąjį, padėjo sijoną ant lovos krašto ir netrukus pajautė minkštus patalus. Nenusakomai geras jausmas perėjo per nugarą, pasivertė ant šono, užsitempė ant savęs ant savęs antklodę. Nuovargis ėmė viršų, dar lyg ir buvo beatsisukanti kažką ištarti Elijui, bet labiau mėgavosi minkštais patalais. Viskas joje nurimo, pridėjo delną prie pilvo, o akis įsmeigė į sieną, jos kažkodėl nesimerkė.
-
Jis gana kvailai stypsojo netolies vonios kambario durų, kol Melisa buvo už jų, ir lyg vos vos primuštu protu nusikėlė kažkur į dausas. Velniai žino, apie ką mąstė ir svarstė nejudėdamas iš vietos. Galbūt apie tai, kad jam teks toms kelioms valandoms pakristi ant modernios, minimalistiško stiliaus sofos, mat mintis apie miegojimą toj pačioj lovoj, kaip ji, kažkodėl neatrodė nei labai tinkama, nei labai viliojanti. Tol, kol neatsivėrė durys ir tiesiai priešais jį išstojo ji, vilkinti vien jo paties marškinius. Mes neapsimesime, kad Elijo neįmanoma sujaudinti tokiu reginiu, ir tarsime, kad jis tikrai mažumėlę susijaudino. Truputį. Lygus kvėpavimas akimirkai sustojo, užstrigo gerklėj, o akys išsiplėtė. Akies mirksnį vyras tiesiog spoksojo į moterį, o tada, atsisakydamas kaip nors verbaliai išreikšti savo apstulbimą, staigia iškvėpė sulaikytą orą, numarino galvą ir perbraukė delnu per akis. Jis išsekęs, jam reikia prisiminti, kad jis išsekęs. O ji, neabejotinai, taip pat. Ir rodos, jis nė nepastebėjo keistai žibančio Melisos žvilgsnio.
Galiausiai, vis dėlto, psichopatiškas bejausmis duomenų analitikas buvo išgelbėtas, kai ši, netarus nė žodžio, pasisavino jo nuostabią lovą ir atsuko jam nugarą. Ką gi. Elijas dar akimirką pastovėjo tarpdury, susiraukė išvydęs bet kaip numėtytą sijoną, ir uždarė duris.
Žingsniuojant atgal į virtuvę, už akies užkliuvo ir į visas puses nuspirti batai, piktas žvilgsnis tik pagilėjo, o virtuvėj išvydus ant kėdės tiesiog į krūvelę sumestą paltą, pastarąjai valandai pasitraukęs pyktis pargrįžo. Prie jo greičiausiai prisidėjo ir miego trūkumas, ir erzinanti ikea lempos šviesa. Šmėkštelėjo mintis, kad ir užėjęs į vonios kambarį ras ant lempos pakabintą rankšluostį ir paskirus plaukus, tamsuojančius ant baltų paviršių. Galbūt pats Elijas būtų nurašęs tai kaip durnoką priežastį įsiusti, tačiau, velniai rautų, jo nerimas ir nemiegotos naktys tik sustiprino jo nenormalų apsėdimą tvarka. Andrius garsiai nusikeikė ir trinktelėjęs delnu į sieną suriaumojo:
- Melisa!
-
Tyla, vyraujanti kambaryje, Melisos ausyse net spengė. Smegenys po truputį jau atjunginėjo savo vingių tiltus, akių vokai apsunko ir lėtai užkrito ant akių. Nespėjo prabėgti net milišimtinės sekundės, kai riaumojimas privertė iššokti garbanę iš nuostabiųjų patalų taip, lyg į duris būtų beldusi jos motina rėkdama, kad baigėsi pienas ir laikas nupirkti. Visa drebėdama išėjo iš kambario, nuovargis lyg akimirksniu pradingo, baimė vėl užvaldė visą kūną.
- Ko tu stau- nutrūko pamačiusi visiškai įniršusį vyrą.
Protingosios smegenėlės liepė jai kuo greičiau nešt kudašių, tačiau kojos, panašu, net nemanė judintis. Tatuiruotoji tik stovėjo kaip įžeminta, rankos automatiškai prigludo prie pilvo, galbūt jau buvo išsivystęs instinktas saugoti tą mažąjį padarėlį, besikutuliojantį jos viduje. Tik žengtelėjo atgal, nugara atsimušė į sieną, rodės, bet koks prisilietimas ir ji tuoj apsivems, apalps arba, dar geriau (tik nežinia kam), numirs. Kūną išmušė šaltas prakaitas ir tuo momentu Melisa prakeikė dieną, kai sutiko šį vyrą.
-
Elijas vos vos, kruopelę, net ne kruopelę, o pačią dulkėliausią dulkelę kaltai susinervino, išvydęs, kokia persigandusi Melisa atėjo, kokio paklaikimo išsiplėtė jos akys. Bet, kai pagalvoji, dulkėliausia dulkelė vis dėl to nėra taip jau daug. Kažkur smegenų kamputy susivokė, kad turbūt ir pats atrodo paklaikęs, visai nučiuožęs, o bet tačiau mirtina tvarka jo asmeninėse erdvėse šį skaistų rytą atrodė pats svarbiausias dalykas. Jis susiprotėjo nepulti visu savo aukštu ūgiu link merginos, susiprotėjo jos neliesti (bet irgi turbūt tik dėl to, kad už fizinį smurtą jei jau ne azkabanas, tai bent jau žiobarų policijos nuovada arba koks jaukus kambarys Ministerijos požemiuos). Vėliau, praėjus kelioms valandoms, Elijas greičiausiai priims sprendimą gyvenime neberėkti ant Melisos, nes vis dėl to sugebės sau pripažinti, kad baimės perkreiptas jos veidas nekelia jokio teigiamo jausmo (kitaip, nei, pavyzdžiui, baimės perkreiptas šliužo bobo veidas) ir galiausiai palieka jį su milijoniniu noru išsiraut plaukus. Bet taip bus vėliau, tą akimirką Elijas Andrius stovėjo savo virtuvėje ir mirtinu žvilgsniu varstė Melisą. Praėjo sekundė, dvi, tada jis pakėlė ranką ir pirštu piktai bedė į palto, numesto ant kėdės, pusę.
- Kas per velnias? - suurzgė žiūrėdamas šiai į veidą. Pirštas nukrypo į koridorių. - Ir ten? - stojo kelių akimirkų mirtina tyla. - Dėl suknistų Merlino kelnių, - ištarė, tada išradingai nusikeikė, garsiai iškvėpė. Delnas beveik automatiškai pakilo prie plaukų.
-
Persigandęs garbanės veidas kažkaip žaibiškai persimainė į tokį, kuris sako tu-juokauji-biče-ar-tau-su-galva-negerai. Žybtelėjo ir menka pykčio ugnelė.
- Tu užstaugei per visą Londoną,-ir ji nemelavo, tikriausiai jo riaumojimas nusklido ir iki pat champs élysées Paryžiuje.- TIK TAM, KAD SUKNISTAI NE TEN PADĖJAU SAVO PALTĄ IR ŠIEK TIEK KREIVOKAI NUSISPYRIAU BATUS?- dabar staugė ji.
Dar niekad gyvenime nebuvo taip užrikusi ant vyro. O mažuti, iš šalies tai atrodė kaip meksikietiška melodrama, kurioje kokia nors Natalija su šlepete užvožia karštam Pablui, o galiausiai jie susirieja dėl dangaus spalvos: žalias ar smėlinis. Gal ji ir buvo jau netikusi motina, tačiau apsiskaičiusi, jog jai nervinti negalima. Pft, o tai svajonė. Visa pikta it širšė prasibrovė pro Eliją, susilaikius nenukando jo to piršto, kuriuo mosikavosi kaip koks sugedęs kompasas. Pagriebė paltą, nupuškavo į koridorių (oho, keista, nesuvimdė nuo tokio sporto), demonstratyviai užkabino paltą ant pakabos, labai elegantiškai sugrūdo šį į spintą, kojomis pataisė sportbačius. Galiausiai nusigavo iki jai vaiką užstačiusio vyruko. Įbedė pirštą į krūtinę.
- Gal kitą kartą paprasčiausiai bakstelk į nugarą ir pasakyk, kad aš kaip kiaulė elgiuosi tavo namuose? Vos nenumiriau iš baimės, MES nenumirėm,- patamsėjusios smaragdo akys įsistebeilijo į jo mėlynai žalias.- O dabar malonėk mane pagludyt į lovą, nes nebejaučiu kojų.
Ir tai buvo tiesa. Kojos tiesiog nutirpo, o ši sugriebė už vyro peties suleisdama nagus į odą. Per daug veiksmo kaip nėščiai.
-
Galbūt galima pamanyti, kad Elijas Andrius buvo nepratęs, kad ant jo kas rėktų. Paprastai žmonės per daug bijodavo, kad laidytų gerklę jo akivaizdoje, o jei vis dėl to tokių pasitaikydavo, vyras iš karto priskirdavo jiems visiško durnelio vaidmenį. Bet Melisai priskirti durnelės vaidmens nenorėjo ir turbūt negalėjo, o jos akimirksniu persimainęs veidas iš persigandusio į perpykusį atnešė net šiokį tokį palengvėjimą ir keistą linksmumo kibirkštėlę. Jis išplėtė akis, ir jos veidas staiga buvo labai arti, vyras net pajuto instinktyvų norą loštelėti atgal. Tačiau ji tik kaip įniršęs vėjelis praskriejo pro jį, tad Andriui neliko nieko kito, tik su piktdžiugišku pasitenkinimu akimis sekti pasiutėliškai besitvarkančią merginą. Savo tikslą jis pasiekė, pyktis išsivėdino akimirksniu vos paltas atsidūrė spintoj, o batai nebebuvo bet kaip išspardyti. Nebebuvo prasmės šūkauti, o bet vis dar norėjosi ką nors garsiai ištarti. Nepaprastasis nuovargis perėjo į kitą lygį, tą, kai viskas pasauly staiga pasidaro suknistai juokinga. Ir pirštas, įbestas į Elijo krūtinę, pasirodė esantis baisiai linksma instancija. Elijas išsišiepė, galbūt nelabai žavingai, tačiau neabejotinai linksmai.
O tada pajuto nagus odoje ir žemyn traukiantį svorį ant peties, ir stiprios jo rankos apsivijo Melisos juosmenį, ją pakėlė į nuo žemės ir prispaudė prie savęs. Jeigu jau krenta, tai reikia gaudyt, nėr čia ko du kartus per vieną naktį voliotis ant grindų. Tebelaikydamas merginą žingtelėjo žingsnį atgal, klubu spustelėjo mygtuką ant sienos ir išjungė šviesą, o tada blausioj ryto aušros šviesoj nužingsniavo link miegamojo.
Stebėtinai švelniai padėjo (paguldė? pasodino? who knows) Melisą ant lovos, kažkokiu keistu žvilgsniu pažvelgė į ją, vis dar, rodėsi, susierzinusią, vis dar jo paties marškiniuos, plaukais sruogom sprūstančiais iš netvarkingo mazgo ant viršugalvio, ir apimtas kažko nepaaiškinamo palenkė savo susivėlusią galvą ir priglaudė lūpas prie šiosios kaklo, kažkur prie ausies.
-
Dar vis suraukta nosyte leidosi nešina Elijaus į kambarį (bent jau taip tikėjosi, daugiau staigmenų nenorėjo). Garbanė vėl pajutusi tuos dieviškuosius patalus po savo stora (ehe, gal ir ne tokia) sėdyne, net išsišiepė kaip mažuliukas kačiukas ar vaikas, gavęs naują hot wheels rinkinį. Akimis dar užmatė sijoną, besimėtantį ant lovos krašto. Keistokai vyptelėjo.
- Nebaigiau tvarkytis,- mestelėjo žvilgsnį į sijončiką, tačiau greit jis ir išgaravo iš galvos, kuomet pajautė prisilietimą.
Ne tą šiurkštų, tą labai miela ir šiek tiek kutenantį. Oda pašiurpo. Kairiosios rankos pirštus įvėlė į jo ir taip jau susivėlusius plaukus, gal bandė kaip nors iššukuot, kas ten žino. Kitą delną priglaudė prie šio skruosto, nykščiu paglostė, o tuomet stumiama neaiškios jėgos panaikino tarpą, buvusį tarp jų. Atsitraukusi pilnai įsivyniojo į lovą, per patį vidurį lyg būtų viso pasaulio karalienė. Na, jeigu nepersistengiant, tai šios lovos. Patapšnojo šalia savęs, norėjo prisikviest tą parazitką, visą naktį (paryčius?) gadinusį jai nervus. Švelniai priglaudė delniuką prie mažosios būtybės geografinės zonos. Rimtai, jie kaip po kokio menko ginčo susitaikė, kaip vyyy laiminga šeima, nors velniai žino, ar tikrai susitaikė. Gal viskas tik iliuzija. Tačiau Melisa žvilgtelėjo jau šviesiomis akimis į Elijąir laukė kol šis pagaliau prisiartins dar begalvodama apie tai, ar įėjęs į butą nusiėmė tuos siaubingus kroksus.
-
Kadangi nebeliko ką daugiau daryt, Elijas, žiūrėdamas į Melisą jo asmeniniuos pataluos (išties be galo žavingas, jaudinantis vaizdas, kad ir kaip jį trikdytų delnas ant pilvo, kur, suprask, auga kažkoks pusiau merginos kūnui svetimas padaras), apsisprendė. Sofa tuščiam gyvenamąjam kambary staiga pasirodė esanti baisiai toli, o visas nuovargis pasigavo galutinai (jis suprato neatsikelsiąs nei į darbą, nei į pietus, nei turbūt ir vakarienę) ir tiesiog tempte tempė pakristi it pakirstam mirtino priešo. Bet jis gal dar turėjo užsilikusio padorumo ir racionalaus proto, kuriam patiko patogumai, dalelę, tad prieš griūdamas į minkštus debesėlinius patalus, išsirangė iš kelnių ir kaip tikras šiknius hipokritas nusviedė jas šalia lovos kažkur ant grindų. Ėmęs sagstytis marškinius nusprendė, kad tokiam darbui yra per daug pavargęs, ir prasegęs vos kelias sagas, tiesiog krito ant lovos šalia Melisos.
Mielas, išsvajotas, nerimo ir smarkiai plakančios širdies nuvytas, riksmais išstumtas iš buto ir akių, nuostabus miegas ėmė palaimingai reikštis. Elijas Andrius nusprendė, kad apie įvairius dalykus pagalvos tada, kai atsibus. O tą akimirką paprasčiausiai apsivijo staiga maža ir smulkia pasirodžiusią Melisą, pritraukė prie savęs ir tylutėliai atsidusęs įsikniaubė veidu į josios kaklo linkį, tarp peties ir ausies. Užsimerkė.
Tada viskas prasidėjo. Nedovanotina mintis įsibrovė į vyro smegenis. Elijas kurį laiką vidujai su ja grūmėsi ir laikė savo nelemtą liežuvį už dantų, mintyse argumentuodamas, kad išgirdusi Melisa ko gero apsipils ašaromis ir jiems teks kankintis su šlapia pagalve. Tačiau Mintis nugalėjo. Elijo kiekvienas raumuo staiga įsitempė ir jis lūžtančiu, dusliu ir tarytum prismaugtu balsu sumurmėjo:
- Atsiprašau.
-
Dar akimirką stebėjo kaip vyras ekstravagantiškai nusviedė savas kelnes kažkur į kambario pakampę (o šiaip tai klykia ant Melisos, kad jos batai koridoriuje išvartyti), kitą jau buvo įkalinta tarp jo rankų, tad užmetė savąją koją kažkur jam ant juosmens, labai nesigilino kur. Nagais vis užkabindavo neprasegtas marškinių sagas, jas išlaisvindavo. Negalėjo patikėti, kad vėl taip lengvai jį prisileido, nors nebuvo net reikalo sau meluoti, jai patiko artimas kontaktas, bet o kam nepatiktų, kai rudaplaukis buvo graikų dievų išvaizdos ir šiek tiek, net labai, kvaištelėjęs psichopatas. Kuris sugeba... atsiprašyt? Šiuo momentu Melisos smegenys apsivertė, širdis pradėjo kalatotis kaip pašėlusi, rodos, net gyvybė joje padarė triguba salto ir dar sušoko salsą, nors dar tik turėjo besiformuojančią galvą.
- Miegok, Elijau,- sumurmėjo ir įvėlė rankos pirštus į vyro plaukus.
Sukinėjo juo tarp pirštų, švelniai glostė ir tikėjosi, jog tai jį greičiau užmigdys. Pati dvidešimt penkerių persona liko atsimerkusi. Bijojo užsimerkti, bijojo, jog atsibudusi praras švelnųjį Eliją ir vėl teks susitikti su įtūžusiu ir ją sekinančiu šikniumi. Tačiau nebesusilaikiusi pasidavė ir paniro į spalvingųjų vienaragių karalystę.
-
Jau ir nebegalėjo suskaičiuoti, kiek kartų jie paryčiais ir naktimis įsiversdavo pro pilkas gražias jo buto duris į nepaprastai, iki vėmimo tvarkingus apartamentus. Elijas jokiu būdų nebegyveno čia vienas, Melisa ėmė pamažu pas jį įsikraustyti, ir regis, nei vienas iš jų tam neprieštaravo. Žinoma, neteisingai išrikiuoti peiliai ir vis kur paliekami puodeliai nervino, tačiau po kurio laiko jis pajuto pripratęs ir ant jos nebestūgavo už kiekvieną ne ten padėtą batą ar netvarkingai nusviestą rūbą. Taip jau buvo.
Šį kartą įsivertęs pro duris ėmė vieną po kito lupti nuo savęs dvelkiančius rūbus, eidamas koridoriumi kaip koks iš odos besineriantis žaltys ant grindų paliko po rūbą, kol galiausiai pasiekė vonios kambario duris vienomis kojinėmis ir apatiniais. Nekantravo palįsti po karšto vandens srove ir nusiplauti viską viską, ką įmanoma nusiplauti. Tiesdamas ranką link durų rankenos akimirką sudvejojo ir, grįžtelėjęs atgal, pažvelgė į Melisą. Žvelgė kelias akimirkas, o tada bjauriai, tačiau ir kažkaip žavingai nusišypsojo ir beveik pamerkė akį, bet nepamerkė. Nebuvo toks... keistas. Nors gal ir buvo, kas ten žino.
Įžengęs į baltomis labai gražiomis pytelėmis išklotą kambarį, paliko duris atdaras.
-
Pora įvirto pro duris, Melisa tvarkingai padėjo šonan batus, kad ir kaip tai būtų keista. Pastaruoju metu šiek tiek matėsi ir jos pastangos būti tvarkinga, pavyzdžiui, surinkdavo nuo vonios plytelių savo plaukus, nesinaudojo Elijo dantų šepetėliu, kartais paklodavo ir lovą (!!!). Ir jau žiojosi kažką sakyti Elijui, tačiau tas jau buvo bemėtantis savo drabužius žemėn, kas privertė ją nesveikai išpūst akis. O dar staugia ant manęs dėl peilių. Mėto kur papuola savo šmutkes. Dar sugavo jo žvilgsnį, žaismingai pavartė akis ir nusiėmė paltą, sugrūdo jį spinton. Burbėdama sau po nosim ir berinkdama jo išmėtytus drabužius priėjo tas nelemtai pravertas vonios duris. Kojos jau buvo bežengiančios į patalpą, kai staiga sustojo. Vaikiškai užsidengė delnu akis, o tada jau įžengė ten, kur, bala žino, kokį vaizdą pamatysi.
- Tavo drabužiai, juos išmest ar išplaut?- pamakalavo kita ranka, pilna jo skarmalų.
-
Išgirdęs Melisą, žengiančią paskui jį, grįžtelėjo į jos pusę, o lūpas perkreipė linksmas vypsnis, išvydus ją, ranka užsidengusią akis. Kažkokia žaisminga nuotaika jį apėmė, tačiau kol kas nieko nesiėmė, nieko pernelyg neįprasto. Pašnairavęs į savo drabužius, kuriuos ji dėl dievai žino kokių priežasčių surinko nuo grindų, burbtelėjo, kad tegul palieka, vėliau jis pats su jais susitvarkysiąs.
Elijas pažvelgė į save veidrodyje. Atrodė sutrankytas ir sudaužytas kaip reikiant, tarytum pervažiuotas traktoriaus ir sumaigytas arklio ar hipogrifo kanopų. Dešinioji ranka, dar ne taip seniai buvusi vsiškai sutraiškyta, ėmė reikšti pretenzijas ir silpnai maudė, o ant krūtinės formavosi kerų palikta mėlynė, kuri, jis žinojo, nedings dar labai ilgai. Atsiduso. Galvą perskrodė mintis, kad gal ir nelabai apgalvotai (jam dar kilo klausimas šitoj vietoj) trenkėsi į tą skersgatvį ir leidosi sumaitojamas tos piktavalės moters. Alisija, šmėkštelėjo vardas prisiminimų gilumose. Kilo jausmas, kad savo laukinės jaunystės laikais buvo ją sutikęs.
Dar kartelį atsidūsėjo. Atsisukęs į Melisą ištiesė ranką ir pirštais brūkštelėjo per plaukus, per kaktą, delnas nuslydo veido šonu, nykščiu perbraukė per skruostikaulį. Ji buvo graži, ir Elijas jau beveik ir nebesistebėjo savo abejotinais pasirinkimais.
Jis žingtelėjo atgal, nusisuko, nusimetė paskutinius drabužius ir įsiropštė į dušą. Pasigirdo vandens šniokštimas.
-
Mergina, pajutusi keliaujantį prisilietimą, patraukė delną nuo akių ir trumpam surakino akis su Elijo. Lėtai priglaudė savąjį, vis dar šaltą delną prie jo rankos, kurios nykštys braukė per skruostikaulį. Švystelėjo drabužius kriauklėn, menkai šyptelėjo. Buvo šiek tiek keista matyti kitokioje nuotaikoje nei įprastai, ne pykstantį šiknių, o gana šviesų saulės spindulėlį. Kol kas. Paprastai linktelėjo dėl jo burbtelėjimo apie drabužius, pati nieko nebesakė. Leido sau pasimėgauti vaizdu priešais, rimtai susiraukdavo užmačiusi sumušimus, o tuomet atleisdavo ir likdavo suraukta tik nosytė. Dar kartą nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, jam nusimetus paskutiniąsias medžiagas, dengiančias jo kūną, papurtė galvą.
- Tai, aš jau eisiu,- murmtelėjo ir apleido vonios kambarį.
Uždarė duris. Nupėdino į miegamąjį, surado kažką patogaus ir itin švaraus besiprausiančiam vyrui. Vėl sugrįžo prie durų, už kurių buvo graikų dievo egzistencija, tyliai pravėrė duris ir užėjo vidun. Padėjo treningus ant tualeto dangčio, jau sukosi išeiti, kai kažkaip viduje susisuko šilumos kamuoliukas, ir ši vis dėlto dar kartą nužiūrėjo vyruką. Sudaužytas, tačiau karštas. Ai, velniop. Nusiėmė nuo savęs tą baisią viršutinę dalį, kuria buvo aprengta ligoninėje, ir numetė ją ant baltų vonios plytelių.
-
Vanduo bėgo ir bėgo, o Elijas nesibaimino baisingos sąskaitos už vandenį, dujas ir elektrą. Jis nebuvo šaunus pilietis, ir žiobariškai Anglijos valdžiai mokesčių nemokėjo. Visokie atsakingi žmonės kažkokiu stebuklingu būdu pamiršdavo apie jo egzistenciją, o kadangi duomenų bazės ir kiti panašūs dalykai nebuvo apsaugoti magiškomis užtvaromis (kitaip, nei magiškoje Anglijos pusėje), tad jo taip ir nesusekė. Taigi vanduo bėgo.
Jis girdėjo Melisą išeinant iš kambario, girdėjo ir pro aprasojusį stiklą matė vėl sugrįžtant. Matydamas jos dvejones, o galiausiai ir šiokį tokį apsisprendimą, nusiviepė pats sau. Visad einama iš krašto stengiantis pabrėžti, kad, nepaisant to, kaip atrodė visas jo dieviškai sudėtas kūnas, jo šypsena nebuvo graži. Jis turbūt ir nemokėjo gražiai šypsotis, nemokėjo ir nuoširdžiai. Tokiais retais atvejais veidas buvo perkreiptas paniekos, pasibjaurėjimo ir grobuoniškumo atspindžiais.
Sulaukęs tinkamo momento, nusibraukė šlapias, prie kaktos prilipusias sruogas atgal, ir kyštelėjęs ranką lauk, čiupo merginos riešą ir primygtinai, tačiau pakankamai švelniai įsitraukė už aprasojusio, smulkiais vandens lašeliais nusėto stiklo. Kaip labai dėmesingas įsimylėjėlis žvelgė į ją savo žaliomis (ar kokios ten spalvos, vis pamirštu) akimis, ir velniai žino, kokios mintys sukosi jo galvoje. Vanduo vis dar bėgo, krito kriokliais žemyn ant jų abiejų ir tyliai šniokštė.
-
Kad ir kaip ten bebūtų, Melisa nespėjo nusimesti pilnai visų skarmalų, mat buvo įtraukta po tekančiu vandeniu. Netrukus jos kelnės buvo jau beveik permirkusios, tobulai išpešioti antakiai velniškai suraukti, o rankos sukryžiuotos ties krūtine. Strazdanomis tekėjo maloniai atpalaiduojantis vanduo, ji menkai pravėrusi lūpas užsimerkė ir leido sau mėgautis. Nes dušas visada buvo stebuklingas dalykas, čia jau be išimties. Nėščioji pramerkė akis ir pasijuto mažumėlę įkalinta tarp permirkusių kelnių, nelabai maloniai prilipusių prie šiosios šlaunų ir besidarančių vis sunkesnėmis, to tekančio vandens ir Elijo, į kurį norėjusi pažvelgti, pirmiausia turėjo šiek tiek kilstelėti ir atlošti savo galvą su šlapiom garbanom.
Ir tai buvo baisiai nuostabus vaizdas smaragdinėms merginos akims, kurios, tiesiogine ta žodžio prasme, rijo vyruką priešais. Gal apčiuopomis ir būtų norėjo sustabdyti tą srovę, tačiau esamoje padėtyje nelabai turėjo galimybės, tad kvailokai nusijuokusi atrėmė savo kaktą į šlapią Elijo krūtinę, praėjo akimirka, kita, ir akys vėl susitiko su jo mėlynai žaliomis (!!!taip, jos mėlynai žalios).
- Ar palaukt negalėjai?- rydama vandenį, keliaujantį jos veidu, prabilo ir, atidengdama save, priglaudė rankas prie šlaunų.
Ilgais nagais dar bandė užkabinti kelnių sagą, bet veltui, tad šįkart jau nesuraukus, o kilstelėjusi antakius susirakino žvilgsniais su Elijumi.
-
Ir jis turbūt gana kvailai pasielgė, mat jo "tinkamas momentas" nė velnio nebuvo tinkamas. Jis turbūt turėjo nusijuokti, ar ką nors, turbūt turėjo ir rankas pasilaikyti sau. Tačiau nieko panašaus nenutiko, tik jo alkanas mėlynai žalių akių žvilgsnis klaidžiojo po nepaprastai gražų ir viliojantį Melisos kūną, antakiai vos vos suraukti giliame susitelkime. Ir jos greitai permirkę džinsai jam visai netrukdė, galbūt, jeigu nebūtų kelioms akimirkoms praradęs kalbos dovanos, būtų pasakęs, kad netgi pagerina vaizdą.
Elijas kilstelėjo delną ir nykščiu nubraukė vandens lašą nuo merginos antakio, o tada pastebėjo, kad kelnės duše Melisai vis dėlto trukdo. Ir jos labai intensyvus žvilgsnis ir žalios akys, kone įsisiurbusios į jo paties raineles, sakė kažkokį tai ypatingą dalyką jam, kurį suvokęs ir pajutęs vyras sudrebėjo visu kūnu. Jo paties žvilgsnyje alkis tik pagilėjo.
Tačiau kartu su pagilėjusiu alkiu pagilėjo ir suvokimas, kad šlapi džinsai yra kaip rakštis šiknoj, ypač jeigu jie ne šiaip šlapi, o šlapi ant kieno nors kūno. Vyras kažin ką sumurmėjo, nusikeikė ir prisispaudęs prie Melisos (nes duše mažai vietos, duh) išslydo lauk. Nuo jo varvėjo. Jis apsidairė, išvydęs savo drabužius, sumestus į kriauklę, po juos panaršė, ir atradęs lazdelę, sugrįžo po karšto vandens kriokliais Merington Roudo oazėje, kur jo laukė nepaprastai nuostabaus pasakiško grožio amazonė.
Užteko vieno lazdelės suktelėjimo ore ir visi nereikalingi atributai pradingo, o tada Elijo Andriaus rankos Melisą apsivijo, o lūpos susirado jos.
-
Kai jos šlaunis spaudusios kelnės dingo, o pravertas lūpas atakavo Elijas, rodos, smegenų tilteliai pradėjo vienas po kito atsijunginėti, kūne susikaupė alkis ir troškulys. Moters rankos lyg vijokliai apsivijo tamsiaplaukio kaklą, nagais netyčia įdrėksdama. Praėjus tiek laiko, vėl dalinosi jausmais, galbūt kūnais ir visomis emocijomis, per tiek dienų ir naktų užliejusiomis garbanės mintis. Pamažu ji ėjo iš proto paties proto ribose, tirpstančios visko nuotrupos pynėsi su lavina niekaip neišsapnuojamomis būtimis. Tik godžiai svaiginosi natomis, virpinančiomis debesis, taip godžiai, kad Malijorkos palmės linko. Dalinosi viena šiluma keramikinio puodelio kraštu sujudindami žemę, pati sau leido iš karštų vandens garų išsiausti plaustą ir keliauti. Ten, kur jis.
Sumišusios akys vėl susirado mėlynai žalias, mergina jau nebebuvo neapčiuopama bei susigūžusi sielos gelmių dvaselė, ji su žvėrišku troškimu siekė meilės, jeigu taip galima pavadinti, akimirkos. Tai buvo tik jausminga poetika, atspindinti daugelį atspalvių, kylanti iš tų pačių gyvybės instinktų. Kažkuriame smegenų pusrutulyje nuskambėjo didinga revoliucinė muzika, o akys nebematė aiškių spalvų, vaizdas sutirštėjo, leidosi paliečiama taip, kaip Prometėjas erelio. Ir vėl įsisuko į jo akių gilumą.
-
Niekam nereikalingos detalės. Kai kam nors ką nors pasakoji, niekas nenori klausytis detalių. O dar jeigu jos susijusios su tuo, kas vyksta už uždarų durų (miegamojo virtuvės spintos rūsio - bet kokių), tada užmerkiamos akys ir vaikams užkemšamos ausys, o šypsenos, iššauktos prisiminimų, slepiamos už delnų, rankovių, kitų žmonių nugarų. Taip yra kalbama apie tai, kas vyksta už durų. Aprasojusių, vandens lašelių nusėtų stiklinių durų.
Ir galbūt kaip nedetalu, taip ir klišiška būtų sakyti, kad judviejų kūnai suėjo į vieną ir dar ten visaip kaip poetiškai. Jeigu paklaustime Elijo, jis išsuktų klausiančiajam visu kiekvienos rankos pirštus, lėtai ir skausmingai, tuo pat metu kerais kaitindamas padus it žarijomis. Ne, šiems dviems, kurių gyvenimas - padrika makalynė su savomis keistomis tendencijomis, tokie aprašymai netiko.
Galiausiai belieka tik tarti, kad buvo gera, ir tuo turėtume pasitenkinti. Taip, kaip pasitenkino jie.
Kai viskas baigėsi, o vanduo nei iš šio nei iš to ėmė bėgti šaltas, Elijas su Melisa rankose išgriuvo iš dušo ir susižvejojęs rankšluostį, lygiai vieną skaisčiai baltą rankšluostį, apsupo juodu abu. Po kelių akimirkų su mintiškais pasidžiaugimais, kad visi upės likučiai kanalizacijoje, kur jiems ir vieta, užsimetė švarius rūbus, permirkusiuosius lazdelės pamojavimu nusiuntė velniai žino kur (į magišką valyklą, kur neužduoda klausimų) ir išsvirduliavo it apkvaitęs iš vonios kambario, palikęs Melisą jame vieną pačią.
Virtuvėje uždegė šviesą, užtraukė žaliuzes ir delnais pasirėmęs į virtuvinį stalviršį, nunarino galvą ir užsimerkė. Galvoj labai garsiai suskambėjo Melisos inkščiantis pagalbos prašymas, ištartas vos prieš kokią valandą aikštėje. Andrius nusikeikė.
-
Pirmiausia, ar jau egzistuoja rankšluostis dviems plius ėdrūnėms nėštukėms? O gal jis buvo magiškai pratemptas, kad abu jie sulipto jame susivyniot? Pakibo klausimas ore, o atsakymas pabėgo. Hahaha.
Vyrui apleidus vonią, Melisa galėjo viena pasidžiaugti visu vonios kambariuku. Dar dingtelėjo mintis, jog nepasiėmė sau jokių drabužių, bet, matyt, kadangi nesutelkė į ją daug dėmesio, tai ir nebuvo problema. Pasirėmė viena ranka į kriauklę, kita papureno šlapias garbanas, nuo kurių dar varvėjo vanduo, nužiūrėjo save veidrodyje. Pasisuko šonu, pilvelio dar nebuvo matyti, tad tik palaimingai pasidžiaugė ir tuo. Susirinkusi visą savo egzistenciją pasišalino iš kambario, palikdama duris atviras, ten buvo karšta taip, kas uždust galima.
Miegamajame susirado savo kasdieninį kombį, buvusį nulėpausio iš mikės pūkuotuko pavidalo. O tuomet pasileido į virtuvę, ten sutiko Eliją, pasirūpino, jog arbatinyje pradėtų kaisti vanduo, o iš šaldytuvo pagriebė pieną. Be laktozės.
Žemaūgės puikioje bei gražioje galvoje iškilo eilinė iliuzija, kad viskas vėl gerai. Viskas nuostabu. Nors išlikę ir iškilę vaizdiniai iš šiandienos bylojo kitaip. Melisa turėjo, tiksliau, privalėjo baigti save traukti į padėtis, kuriose galėjo patirti persileidimą. Prisiminusi skausmą, kurį dar neseniai jautė ir dėl kurio, rodės, kankinos visą amžinybę, nejučiom akivaizdžiai nusipurtė suteliškuodama pieną pakelyje ir aptaškydama juo grindis. Nusikeikusi pagriebė pirmąjį pasitaikiusį skudurą ir pasilenkė valyti, kai psichologinė baimė persmelkė kūną, siųsdama signalus, kad jai nieko nereikia daryti, jog ji turi rūpintis tik vaiku. Baimės persmelktu veidu atsilenkė, iš įpročio ranka prigludo ties vaisiumi.
-
Taip ir prastovėjo delnais įsirėmęs į nepaprastai švarų, tiesiog tviskantį paviršių, klausėsi Melisos, vaikštinėjančios po butą, kaičiančios arbatinį, imančios šį tą iš šaldytuvo. Ir kvėpavo, tyliai, bet greitai, paviršutiniškai, nerimas ir susierzinimas iš anksčiau vėl pagrįžo, jautės nusivaręs nuo kojų ir tuo pat metu kažkodėl labai norėjo sulaužyt kokią kėdę ar ką nors panašaus. Be to, ūžiantis arbatinukas nepadėjo. Ir mintis apie jo nuostabią arbatą su sviestu ir druska irgi nepadėjo. O tada staiga į smegenis įplaukė vaizdinys jo paties, su mažu vaiku, ropinėjančiu po butą ir ant kristališkai baltų sienų savo purvinais, lipniais pirštais paliekantį nenuplaunamas dėmes, kurių jis nenorės maskuoti burtais, nes vistiek žinosiu, kad jos ten yra!!!
Elijo įkvėpimai pasidarė trūkčiojantys ir beveik skausmingi, o tada jis atsimerkė, žioptelėjo ir nusikeikė. Pasuko galvą į it mietas, įsmeigtas į betono balą, sustingusią Melisą, išpiltą pieną ant grindų, ir jos ranką ten pat, vėl ten pat, kur visad, visad sugrįždavo pastarosiomis dienomis. Dar kartą kvėptelėjo, apsilaižė kažko perdžiūvusias lūpas ir ištiesęs ranką plunksnos lengvumu prisilietė prie šios riešo.
- Ei. Kas yra? - paklausė kone šnabždesy, beveik užgožtam tebeūžiančio arbatinuko.
-
Šiurpuliukais, nemaloniais šiurpuliukais nusėtas kūnas atsigavo iš sąstingio. Protas liko pridusęs, garbanė vos spėjo beveik nutirpusia ranka pastatyti tą nelemtą, kol šis neišliejo savo turinio ant grindų. Atrodė, net nepajautė neryškaus, glotnaus ir galbūt, kai ši būtų neapkvaitusi, neįtikėtinai švelnaus prisilietimo. Lūpos išleido bemaž nebylų 'atsiprašau', nėščiosios buvimas virtuvėje netikėtai persikėlė į kitą erdvę. Vonios kambarį.
Mergina beviltiškai žvelgė į savo atspindį veidrodyje negyvomis, užgesusio smaragdo akimis. Gležna ranka vangiai pakilo, pirštai užkabino užtrauktuką. Melisą delsė. Su milžiniška dvejone pirštai, laikydami užtrauktuką, nuslinko žemyn. Apdaras sudribo ant baltų plytelių. Strazdanė dar kartą save nužvelgė. Bjauriai susiraukė. Giliai viduje suskambėjo pasąmonės rėkiantis balsas, kad ji tobula, neseniai pati žvelgė į save kaip į nuostabų kūrinį, o dar tas buvo įrodyta Elijo. Pirštų pagalvėlėmis slinko išblyškusiu veidu, iki kaklo, palei krūtinę ir sustojo ties juosmeniu. Abiem rankom suėmė šonus. Papurtė galvą. Kažkas ne taip. Per plona. Gražioje galvoje pakibo plonytis baimės siūlelis. Absurdiška mintis, jog nesugebės pagimdyti vaiko tokios būsenos, nors dar visi septyni mėnesiai buvo prieš akis. Privalėjo atsigauti. Net jos vienintelė racionaliai veikianti smegenų dalis nesuprato, kodėl ji save graužė dėl tobulo kūno, sutverto sunkiems išbandymams. Juk, po velniais, ji sugebėjo ištraukti vyrą iš kanalo. Tačiau mergina sau pirmą kartą neprisipažino esanti graži, esanti tinkama gimdyti.
- Ah, qu'est ce tu fais, Melisa?- šnabždesys pasigirdo tyloje skendinčioje patalpoje.- J'ai peur, j'ai peur,- pasigirdę prancūziški žodžiai galėjo atsirasti tik tada, kai nebesugebėjo jau blaiviai mąstyti, kai nežinomybė kopė viršun.
Delnai nuslydo prie šlaunų. Įsirėmė. Eilinį kartą norėjo susilenkti, atremti kaktą į kriauklę ir nuraminti savo mintis. Tačiau liko tokia. Be beveik nei vieno lopinėlio drabužių ant savo kūno, įrėmusi rankas į savo storas ir neviliojančias šlaunis, su bjauriom mintim, atakuojančiom galvą.
Ir galbūt ji jau buvo peržengusi sveiko proto ribą.
-
Jis staiga susimąstė, ar pasakė ką nors ne tokio, neteisingo, netinkamo. Tačiau racionalioji proto pusė šūktelėjo, kad jis išvis vargiai ką pasakė, nebent jau tik pagalvojo, tad Elijas paliko vienas stovėti virtuvėje, delnu įremtu į stalviršį, o kitu tebeištiestu, kabančiu ore. Pastarasis netrukus trinktelėjo į šlaunį atpalaiduotas. Elijas Andrius žiūrėjo Melisai pavymui, akimis sekė ją dingstančią už kampo, klausėsi tylutėlių žingsnių, bemušančių į lentelėmis išklotas grindis. Elijas pasijuto nieko nesuprantąs ir toks beveik bejėgis, o jaustis bėjėgiu jam buvo svetima, nepatiko ir erzino. Ir tokia bejėgystė neabejotinai turėjo potencialo prišaukti dar vieną panikos priepuolį, iš kurio štai ką tik išsivadavo.
Jis papurtė galvą, drėgni, džiūti pradėję plaukai prilipo prie kaktos, jis juos nubraukė dviem pirštais ir jau ruošėsi žengti žingsnį paskui moterį, kurios, jam dingtelėjo, gyvenimą galimai žiauriai sumovė. Tačiau stabtelėjo, beveik susipainiojo savo paties kojose, užkliuvo už savęs. Delnu grybštelėjo sienos, status aštrus kampas įsirėžė kone skausmingai. Kvėptelėjo, suskaudo visai neseniai vandeniu teliūskavusius plaučius. Įkvėpė dar kartą, ir dar, lėtai sumirksėjo. O tada vėl, šiek tiek skubotai, žengė koridoriumi.
Sustojo tarpudury nusvarinęs rankas ir įsispoksojo į vaizdą priešais. Mintyse aiktelėjo, tačiau nieko nesakė. Jei būtų buvęs protingesnis, galbūt būtų iškeikęs save, kam neturįs nė lašo empatijos nei smegenų kampo, dedikuoto moterų supratimui. Bet nebuvo protingesnis, tad už jo mėlynai žalių rainelių telėkė nerimo atspindžiai ir panikos kruopelės. O ką jis turėjo pagalvoti? Elijas juk ką tik parsigabeno ją iš švento Skutelio, visa, kas galėjo nutikti blogiausia, ūžė ir pynėsi jo galvoje.
Staiga visą betvarkę perskrodė mintis, kad jis nenorįs jos parasti. Nė dalelės jos pačios ir to, ką ji nešasi. Nė menkiausios dalelytės.
- Melisa, - ištarė. Tai tebuvo beveik šnabždesys, tačiau rodėsi nuaidėjęs sienų plytelėmis kaip varpo dūžis.
-
Suvirpėjęs oras nuo baisiai tylaus, tačiau tuo pačiu skambaus Elijo balso, privertė merginą atsitiesti. Širdis suvirpėjo. Ji dievino girdėti savo vardą, tariamą jo lūpomis. Kilstelėjo vieną koją, kitą, pastūmė ant grindinio nukritusį rūbą šonan. Ir vėl negebėjo atitrauki akių nuo veidrodžio. Niekada nebuvo taip į save žvelgusi, taip kritiškai, nesąmoningai kritiškai. Sudrebėjo, matydama, jog jos blyški oda beveik susiliejusi į vieną atspalvį su baltomis plytelėmis. Prisiartino prie savojo atspindžio, buvo taip arti, kad nuo šilto oro ant jo pasidengė rasa. Mirktelėjo kartą, antrą, trečią. Begalybę. Neįmanomai suprasti dėl kokių priežasčių norėjo matyti kitokį vaizdą.
Galbūt Melisa troško matyti save penkiolikmetės mokinės kūne, o gal vos dvidešimties ministerijos darbuotojos ir būsimos žmonos. Bet juk ji turėjo savyje viską, kas ir turėjo būti gražu. Ir kaip abstrakčiai skamba. Galima buvo sudvejoti pirmąjį kartą, jog mergina buvo praradusi pasitikėjimą savimi, nesižavėjo ir nebemylėjo. O gal paprasčiausiai išprotėjo. Atsitraukė nuo veidrodžio, kuriame net akys nespindėjo.
Atsisuko į Eliją. Ir suprato, prie jo ji jautėsi tobula. Gal tik su mažyčiais įtrūkimais, tačiau vis tiek tobula. Žengtelėjo arčiau jo, stovinčio tarpduryje. Nužvelgė. Iki dabar nebuvo suvokusi, jog dar niekad nebuvo mačiusi labiau žavingo, kad ir kiek pridaužyto, vyro. Šaltomis rankomis atsargiai suėmė jo riešą, priglaudė delną prie besislepiančio vaisiaus, atrėmė savo gražiąją galvą su šlapiomis garbanomis vyro krūtinėn.
Akyse vėl susikaupė ašaros, kaip bebūtų keista, ne liūdesio, ne nepaaiškinamos panikos ir sutrikimo, kuris dar vis buvo užvaldęs kūną, tačiau dėl palengvėjimo ir miniatiūrinio džiaugsmo. Kaip seniai garbanė norėjo, kad jos vaiko tėvo delnas prisiliestų.
-
Ką jis turėjo manyti, ką galvoti turėjo, jam ir šią dieną, šią suknistai gražią, šaltą balandžio dieną, neaišku. Net ir sėdint kažkokios mergaitės su sijonu galvoje, kuri tebarškina keistais žiobarų išradimais, galvoje.
Visa, ką Elijas žinojo apie save ir savo gyvenimą, buvo surinkta iš nuotrupų, pasiskolinta iš vaikystės ir motinos, apie kurią galvoti nemėgo, ir iš pusseserių, kurios iš jo šaipėsi. Kartais, labai tamsiomis naktimis, kai nelikdavo nieko kito, tik tarytum išeiti iš savęs ir apžvelgti iš viršaus, Elijas jas prisimindavo, savo gyvenimo moteris, ir jausdavosi kruopelę dėkingas. Nepagalvotum, kad apskritai gebėjo jausti kažką daugėliau, nei pyktį, panieką ir pasibjaurėjimą, tačiau ak, kartais taip tiesiog nutikdavo.
Dėl Merlino kelnių ir viso kito, Melisa tikrai nebuvo pirmoji moteris, visaip kaip moteriškai pasireiškusi vargšo nukankinto trisdešimtį perkopusio duomenų analitiko gyvenime (ir galbūt nė ne paskutinė - labai tikėtina), tačiau neabejotinai pirmoji ta, kuri su juo kone kaip motina susisiejo - per įsčias, kad ir kaip keistai skambėtų. Taigi, Elijas nežinojo kaip jaustis ir ką jam galvoti ir ką manyti.
Melisos oda po jo delnu (stebėtinai švelniu, drįstu pastebėti) buvo šilta ir lygi, ir Elijas sutrikęs suvokė, kad pirmą kartą šitaip liečia ją, be jokių ketinimų savo pirštus įdarbinti žemesnėse srityse. Siaubelis.
- Melisa, - vėl sušnabždėjo, lyg iškvėpė jai į plaukus, į jos šlapius plaukus, kutenančius pasmakrę ir varvančius jo marškiniuota krūtine. Lyg maldą kokią, lyg amen. Elijo Andriaus delnas ėmė kilti jos oda aukštyn, brėždamas tiesų takelį tarp krūtų, glostydamas raktikaulį, galiausiai sustojo ties skruostu, kilstelėjo veidą. Elijas nežvelgį merginai į akis ilgai ir svajingai, jis taip nemokėjo. Į akis turbūt išvis nė nepažvelgė, tiesiog pabučiavo švelniausiai kaip mokėjo (nemokėjo labai švelniai).
- Puiki. Tavo galva puiki, - sumurmėjo it atgarsį jų pirmo susitikimo. - Tu puiki, - tyliau pridūrė, kone vildamasis, kad neišgirs. Tada atsitraukė žingsnį, į savas lūpas įspraudė kreivą vypsnį ir nusisukęs pargrįžo į virtuvę su pienu nutaškytomis grindimis ir jau seniai nebeūžiančiu arbatinuku. Delnu įsirėmė į palangę, kaktą priglaudė prie šalto lango stiklo. Apačioje, gatvėje tamsavo, ir vien žibintas skleidė blausią, bjaurią šviesą. Elijas nusikeikė, šįkart mintyse.
-
Moteris virpėjo neįtikėtinai švelniam delnui kylant jos kūnu. Tikriausiai tai buvo viena iš tų daugiau niekada nepasikartojančių, vienetinių, originalių (?) akimirkų, kai Elijos prisilietimas buvo sakantis daugiau nei įprastai. Ir ši pasiliko viena. Tarpduryje. Kažkaip skausmingai įrėmė rankas į šonines durų staktas (lyg ir taip vadinasi). Galbūt norėjo nuslysti jomis žemėn, vėl pasivolioti kaip bare. Galbūt ne.
Apsisuko, lėtai ir su baime pasilenkė, sugraibė drabužį. Šmurkštelėjo. Prieš užtraukiant užtrauktuką dar pažvelgė į tą tiesų takelį tarp krūtų. Papurtė galvą. Savo puikią galvą. Tačiau vis dar nesutiko esanti pati puiki. Ir velniai žino, ar ji išgirdo tuos paskutiniuosius vyro šnabždesius. Jeigu būtų išgirdusi, matyt, nespoksotų į save veidrodyje lyg kažkokio kito vaizdo ištroškusi mergaitė. Užsimerkė, užtraukė apdaro užtrauktuką ir, nebepažvelgusi atgalios į veidrodį, apleido patalpą.
Virtuvėje rado Eliją. Nenorėdama labai trukdyti, palengva pasistiebė, iš spintelės ištraukė bjauriausios arbatos pripildytą dėžutę, įmetė kelis lapelius į puodelį ir užplikė vandeniu. Paslinko lango pusėn. Pieno nevalė. Kilstelėjo ranką norėdama perbraukti per vyro nugarą, įvelti pirštus į plaukus. Sudrebėjo ir su menku atodūsiu ši nusviro. Nesugebėjo. Vėl kažkodėl neišdrįso. Nesuprantama jėgą suspaudė širdį, rankas, kojas.
- Išgerk, žinau, kad bjauru,- gerklėje užsiveržė žodžiai, galvoje praskrido vaizdas, kaip Elijas atsisako jos pagalbos, kaip sako, kad jam nereikia.- Dėl savęs.
Nepasakė 'ir dėl manęs'. Mažų mažiausiai dabar tetroško eilinių pykčių. Apleido ir virtuvę. Koridoriuje pasikniso spintoje, iš palto išėmė nuotrauką, užlankstytais kampais, su prierašu kitoje pusėje. Pagaliau atėjo tas laikas, kai mergina lėtai nuslinko į miegamąjį, įgriuvo į nuostabiuosius patalus ir pažvelgė į savo motinos veidą nuotraukoje. Ir pasijautė tik nenusisekusi kopija.
-
Jis girdėjo ją vėl įeinant ir kuičiantis aplink, jautė jos esatį šalimais kaip nieko kito turbūt nėra jautęs ir troško, spoksodamas pro langą į tamsią gatvę, kad viskas dingtų, kad jis liktų vienas, o gyvenimas sugrįžtų į senas vėžias. Taip paprastai prasidėjęs jų nuotykis galiausiai išvirto į visai netenkinančią būseną, kuri reikalavo komunikacijos ir atvirumo. Elijas nemokėjo nei komunikacijos, nei atvirumo, ir nelabai norėjo mokytis.
Ak, o pagalvojus, kad vos prieš akimirką prisiekė sau nenorįs jos prarasti. Ir dabar nenorėjo, jautė, bet nebebuvo toks mirtinai užtikrintas.
Jai išėjus, Elijas nugėrė gurkšnį arbatos ir išspjovė. Vėl ta pati, pateikta jam prieš nosį ir po pirmojo sutrankymo. Jis išpylė skystį į kriauklę ir išplovė puodelį. Tada sutvarkė likimo valiai paliktas grindis ir akimirką sėdėjo, atsirėmęs nugara į virtuvės spintelių dureles. Svarstė, kas bus toliau. Jautėsi pavargęs, ne tik įprastiniu nakties nuovargiu, bet ir šiaip pavargęs. Jis nebuvo geras žmogus, ir Melisa anksčiau ar vėliau turės tai suprasti. Kitaip jis abu juos nusitemps į šoną ir griovy paliks nukraujuoti.
Sustojęs miegamojo tarpudury, ilgai žvelgė į ją ir jos miego išlygintą veidą. Tada apsisuko ir pakeliui susižvejojęs pagalvę ir dekį, grįžo į svetainę, kur susirangė ant sofos, nekreipdamas dėmesio į mintį, kad jo subaladotam kūnui nuo to nebus labai gerai. Dar ilgai nemiegojo, spoksodamas į lubas be įtrūkimų, tačiau galiausiai, artėjant aušrai, miego karalystė jį pasiėmė.
-
Negalėjo patikėti, tiesiog negalėjo, tas vyrukas dar vis kaip kokia uodega vilkosi paskui ją, gal prie jos. Tačiau vis tiek uodega. Ir nepageidaujama. Nėščioji kuo lėčiau (tačiau norėjo kuo greičiau) slinko link Merington Roudo gatvės. Vis pasitaisydavo susivėlusias garbanas, o gal ir nebuvo jos tokios susivėlusios, gal tik iš susierzinimo bandė kažkur laikyt rankas, kad tik nenustumtų vyruko nuo savęs. Kad ir kokia nemandagi buvo, niekada nebūtų drįsusi atstumti vyruko gatvėje, kurioje pilna smalsių akių ir liežuvio už dantų nenulaikančių asmenų.
Pakilo laiptais į antrąjį aukštą, pasiknisusi kišenėse susirado raktus (vis dar nebuvo pratusi jų turėti su savimi, fleglyje visad palikdavo virš durų), atrakino ir meldėsi, jog jos vaiko tėvas būtų namie ir nuspręstų nuvyti šalin tą prielipą. Na, Starkas buvo kaip musė prie šūdo. Tik tai baisiai nekaip apibūdinama Melisa. Ji labiau buvo deivė. Įėjo vidun, jautėsi... kaip namuose.O ir nekvietė už jos buvusio vyro vidun, dar kokių parazitų prineš.
- Aš grįžau!- sušuko, nors to niekad nebuvo dariusi, tad gal Elijas bus susipratęs, kad kažkas negerai, neįprasta.
Grįžtelėjo atgalios. Gal, ne, tikrai būtų leidusi sau kaip nors nustebinti vyrą, jeigu nebūtų nėščia ir niekad sutikusi Elijo. O gal ir nebūtų, kas čia žino, juk tik jos vaiko, esančio įsčiose, tėvo dėka moteris nebevartojo, o apie tai priminė tik bjauri tatuiruotė ant pėdos. Ne, nebūtų, jų keliai net nesugebėtų susikirsti.
-
Starkas buvo atkaklus, net užsispyręs. Nutarė nepasiduoti, kol nepasieks savo tikslo – jos. Ir buvo gana rimtai nusiteikęs tam tikslui pasiteikti bet kokias priemones, net nelabai legalias. Tačiau tokioms priemonės laikas ir aplinkybės visada rasis.
Atsidūrė prie buto durų. Nustebo, tačiau nė vienas veido raumuo nepajudėjo.
– Tai visgi užeisim arbatos pas tave? – piktdžiugiškai šyptelėjo, beveik pasilenkdamas prie merginos.
Truputį stebėjosi tokiu staigia jos nuotaikos permaina, tačiau argi kas nors kada nors galėjo suprasti tas bobas?
Jo pasipūtimui buvo lemta tuoj pat nukristi. Hm? Negi ji gyvena ne viena?, kiek sunerimęs pamintijo. Aišku, jei turėtų vyrą, Starkui tas nerūpėtų – ot, tik įdomiau. Tačiau eiti pas ją, tam vyrui esant namie? Tokio dar patyręs nebuvo.
Na, visada būna pirmas kartas. Gal jiems taip patiko? O teisti kitų nebuvo linkęs.
O ir pavydo nebijojo. Mokėjo pasirūpinti savimi.
Pakvietimo vidun jam nereikėjo, tuojau pat nusekė paskui garbanę.
– Jauku čia pas tave, – pradėjo nuo banaliausios frazės, peržengdamas buto slenkstį.
-
Jis buvo kone ką tik įėjęs pro duris, ir tai tesakyti galėjo jo baisiausiai tvarkingai sustatyti batai. Butas tikriausiai atrodė kone negyvenamas. Elijas buvo susinervinęs, pirštais susiėmęs už ištaršytų plaukų, o kitą ranką įtempęs, kad netvotų į sieną ir nepaliktų joje skylės, neramiai žingsniavo po virtuvę. Kone sienomis lipo. Jis grįžo neįprastai anksti, bet tiek to - daugiau nebūtų ištvėręs ko nors nepasmaugęs (kirvį kaip pametė, taip ir paliko tam bjauriam Koukvorto skersgatvy). Ir dabar, išgirdęs rankinamas duris ir paskui necharakteringą, pernelyg familiarų, erzinantį Melisos pranešimą esą ši grįžo iš velniai žino kur, galugerkly suurzgė ir šoktelėjęs kaip koks didelis nepatenkintas pasipūtęs katinas iš virtuvės į koridorių, žiojosi ją apšaukti, kam šūkauja.
Tačiau sustojo kaip įbestas. Akys nuslydo nuo tos gražiausios pasauly merginos veido tolyn už jos peties. Elijas įsmeigė savo žaliai mėlynų rainelių apsuptus vyzdžius į vyrą, kurį regėjo pirmą kartą gyvenime, ir negalėjo nusukti akių. Smegenų kamputy kažkas sudrebėjo, bet jis nekreipė dėmesio. Galima sakyt, buvo pakerėtas. Ir gal kažkaip neįprastai, ir nesuprato, kodėl tas grožis prieš jo akis stovi tarpudury, ir jo mintys tuoj pat pakeitė kryptį ir jis staiga užmiršo ketinęs šaukti ant Melisos, tad stovėjo bukai išsižiojės, tarytum iš nuostabos, ir stebeilijo.
- Kas per velnias? - galiausiai tyliai paklausė, negalėdamas vis dar atplėšti akių nuo ką tik pro jo duris įžengusio žmogaus. Melisos tarsi nebematė.
-
Giliai širdyje apsidžiaugė. Elijas namie. Ir tuoj Starko nebeliks patalpoje. O gal ir ne. Moters nuotaikos vėl susimaišė, padarėlis jos viduje tik viską apsunkino. Kaip ir nesuprantama vyro reakcija. Melisa buvo pakalusi ne tik gydančiuose keruose, tačiau ir jausmų maišalynėse ir emocijose kitų veiduose. Rodos, net oro dalelės lėtai nusėdo aplink prasižiojusį vyrą. Ir dabar ji negalėjo patikėti. Jos puikioje galvoje, per kurią, atrodė, kažkas būtų trinktelėjęs, vinguriuojančiai atplaukė arijos melodija. Kažkaip nostalgiškai, su visais sentimentais skaudindama. Nepatiko. Reakcija. Ir kaip kvaila, juos siejo tik vaikas. Ne, moteris nemylėjo, dievino tik savo vardą jo lūpose ir rankas, lakstančias šiosios kūnu. Neturėjo pavydėti, nebuvo ko.
Smaragdo akys patamsėjo. Už jos buvo vyras, kurio norėjo atsikratyti, prieš ją - kitas vyrukas, nepaprastai keistu atspindžiu veide. Ir šio akys nežvelgė josios pusėn, viskas vyko tolėliau. Galima sakyti, šiek tiek, visai nedaug, bet skaudėjo. Kaip dėmesio centras galėjo būti kažkas kitas jo akims? Melisa netgi buvo nusiteikusi išprovokuot bent menkiausią žvilgtelėjimą iš jo. Stipriau suspaudė rankas. Galimai galvojo apie demonstratyvų išėjimą pro duris, grįžimą į savo varganą butą. Tačiau akyse raibuliavusios pykčio, susierzinimo, kruopelyte pavydo užgriovusios rainelės, privertė susiturėti.
- Jis prilipo,- su nenatūraliai šaltoku balsu prabilo garbanė.
Juk jos galva puiki, ji puiki. Nuostabi. Ir puikiai perprantanti kitus. Tik šįkart nesuprato, kodėl Elijas nė nepažvelgė į ją, Merington Roudo amazonę.
-
Vos tik Dafydd ir jo glėbyje laikoma Mayra atsirado Merington Roudo gatvėje, jiedu peršlapo iki paskutinio siūlo galo. Raudonplaukis žinojo, kad merginai kažkas yra negerai, tad stengėsi ją laikyti taip, kad kuo didesnė dalis lietaus kliūtų jam. Jis jau kaip nors, o štai Mayrai būtinai reikia kuo greičiau atsidurti namie, sušilti ir, žinoma, pavalgyti.
Apsižvalgęs pamatė išvaizdų namą, ant kurio puikavosi jiems reikiamas numeris, ir nusivedė merginą ten. Tik priėjęs prie durų susiprato, kad negalės įeiti. Susimąstė. Nežinojo, kaip Mayra reaguos, nes gal ji iš tiesų norėjo eiti į Kiaurą katilą? Nesinorėjo supykdyti prastai besijaučiančios merginos. Galiausiai sustojo prie sienos ir atrėmė juodaplaukę į ją - tikėjosi, kad išsilaikys ant kojų. Nelabai norėjo to daryti, tačiau raktus rasti reikėjo, tad pradėjo žiūrėti į ją tarsi svarstydamas, kur reikėtų pradėti. Uždėjęs ranką ant peties norėjo paprasčiausiai paprašyti, bet nesiryžo. Ką gi, teks ieškoti. Patikrino palto kišenes, tačiau jose nieko nerado. Susiraukė. Įtarė, kad jeigu pradės atseginėti viršutinį rūbą, Mayrai nepatiks. Deja, kitos išeities nebuvo.
- Nebijok, - tyliai sušnibždėjo Dafydd ir pabučiavo merginai kaktą. Tuo metu atsegė dvi apatines palto sagas. Norėdamas išvengti jokių netinkamų minčių kelis kartus giliai įkvėpė, bet tai nelabai padėjo. Ne dabar! griežtas vidinis balsas neleido suabejoti.
- Nieko blogo nepadarysiu, - sumurmėjo velsietis. Nelabai žinojo, kur galėtų būti laikomi raktai, bet nutarė pradėti nuo kelnių kišenių. Nors prisiekė sau, kad nepadarys nieko, kas merginai gali nepatikti, ranka ant jos kojos gulėjo ilgiau nei buvo būtina. Tuo labiau, kad raktų nebuvo ir ten. Pamažu pradėjo jausti, kad jeigu artimiausiu metu neatsitrauks, viskas gali baigtis labai blogai. Tad kuo skubiau apčiuopomis rado švarko kišenes ir vienoje iš jų - raktus. Nesusilaikęs švelniai perbraukė merginai per pilvą, tačiau tada vos ne bėgte atsidūrė prie durų ir drebančiomis rankomis jas atrakino. Žvilgtelėjęs vidun pamatė, kad lifto nėra. Tyliai atsiduso ir grįžo prie Mayros.
- Eime, - vėl ją apkabinęs sumurmėjo Dafydd. Nežinojo, kaip normalūs žmonės elgiasi tokiose situacijose, tik tikėjosi, kad neatrodo kaip visiškas idiotas.
Kelionė laiptais buvo gana ilga, tačiau galiausiai jiedu pasiekė tryliktuoju numeriu pažymėtas duris. Dafydd jas atrakino ir kiek pamąstęs grąžino raktus ten, kur jie ir buvo. Stengėsi tai padaryti kuo greičiau, tačiau ranka pati panoro pasisveikinti su vaikais.
Pagaliau tarsi atsitokėjęs raudonplaukis įvedė Mayrą vidun ir pasodino ant sofos. Jam pasirodė, kad mergina stipriai nesveikuoja, tad pasilenkęs uždėjo ranką ant kaktos ir tyliai paklausė:
- Ko norėtum? Vandens? Arbatos? Kažką suvalgyti?
-
Ji tikėjosi, kad Dafydd nudangins ją į Kiaurą Katilą, bet ne. Jie atsidūrė prie kažkokio daugiabučio. O dar ir pylė kaip iš kibiro, tad merginos plaukai iškart pradėjo garbanotis. Ak, bet ji nieko nesakė, mat tai tik būtų pabloginę situaciją, kuri, deja, ir taip buvo bloga. Šį kartą prisidirbo ne tik Mayra, bet ir ji.
Vis dar tylėdama, juodaplaukė žiūrėjo vaikinui pro petį į dangų, kai šis ją čiupinėjo. Nuo jo prisilietimo darėsi dar labiau bloga, bet teko tik sukąsti dantis, kentėti ir tikėtis, kad viskas greitai baigsis. Nei ,,raminantys" žodžiai, nei dar kas nepadėjo. Buvo taip bloga, kad ji galvojo, kad čia ir dabar apsivems.
Laimei, suradęs raktus, Dafydd nuo jos kuriam laikui atsikniso. Ir tikrai laimei, nes jei būtų pradėjęs lįsti, ji nežinojo, kaip būtų reagavusi.
Ji vis dar nežinojo, kur ją vedėsi raudonplaukis. Tiesą pasakius, mielai būtų išsitraukus lazdelę ir pabėgus, bet kadangi tai suknistai Mayrai santykiai su juo buvo svarbu, teko tylėti ir lipti laiptais kažkur. Gal į dangų. O gal tai Dafydd pagaliau įsigijo namus už savo algą. O gal...
Atsirakinus buto durims, mergina vos nesuriko, kai vaikinas vėl prie jos prisilietė. Buvo dar blogiau, kai jis ją kaip kokią lėlę pasodino ant sofos. O gal kaip tik geriau.
Mayra atsiduso ir atsigulė. Net kojas, vis dar apautas batais, susikėlė. Ji neprisiminė, kaip atsidūrė savo bute, bet Dafydd, regis, ant jos nebepyko. Tai gal viskas pasitaisė. Spoksodama į lubas, ji tarė:
-Arbatos. Spintelėje virš kriauklės puodeliai, arbata spintelėje iš kairės. Ir braškinių ledų. Gal dar bus šaldikly,-Mayra susiraukė ir atsisuko į buvusį klastuolį.-Dafydd, kaip mes atsiradom mano bute? Ir iš kur tu žinai mano adresą?
Pasigirdo garsus kniauksmas, panašus į klyksmą.
-Katine!-mergina atsisėdo ir netrukus jai į glėbį įšoko oranžinių pūkų kamuolys, kuris nepatenkintas šnypštelėjo Dafydd link.-Katine, o kur kiti?
Ištiesusi kaklą, Mayra apsidairė, bet rado tik aukštai ant spintelės tupintį ir ją stebintį Edgarą.
-Dafydd, atsargiai, virtuvėj guli Rozmarinas!-pabandė įspėti vaikiną ji, kol jos katė nesudraskė jo paskutinių kelnių.
-
Mayrai atsigulus Dafydd susirūpinęs žvelgė į ją. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų elgtis su besilaukiančia moterimi, tad įtarė, kad niekuo negalės padėti. Vis dėlto merginos elgesys buvo toks įtartinas, kad jos palikti vienos nebuvo galima. Išgirdęs atsakymą sukluso. Balsas ar tonas buvo kažkoks kitoks. Atrodė, kad Mayra šnekėjo ramiau (?). Ar ją taip teigiamai paveikė grįžimas namo? Galbūt viskas, ko jai reikėjo, tebuvo sofa, ant kurios galima susikelti kojas?
Pro Dafydd šoną pralėkė kažkoks judantis daiktas ir atsidūrė Mayros glėby. Vaikinas žiūrėjo į gyvūnėlį ir netrukus suprato jam pavydintis. Ak, koks tu apgailėtinas... Mintis buvo skirta jam, o ne katinui. Vis dėlto nieko negalėjo pakeisti. Jis švelniai perbraukė merginai per plaukus ir pajuto, kad jie yra šlapi. Dafydd susiraukė: visai nesinorėjo, kad Mayra dabar peršaltų. Į galvą nekviesta atėjo ironija, sakanti, kad prieš keletą dienų jis tikrai nebūtų patikėjęs, kad šitaip rūpinsis buvusia koledžo drauge. O dabar puikiai suprato: jos palikti tikrai negalima.
- Kas tau yra? - klausimu į užduotus klausimus atsakė raudonplaukis. Jautė, kad balsas kiek dreba, tačiau negalėjo to pakeisti, bet tai dabar ir nebuvo svarbu. - Tu buvai kaip apdujusi... Negi neprisimeni, kaip išėjome iš ministerijos ir persikėlėme oru? Kaip atėjome čia? - Kaip aš pernelyg greitai radau raktus? - Ar tu ant manęs pyksti?
Labai norėjosi pastumti katiną ir pačiam prisiglausti prie merginos, tačiau šnypštimas aiškiai liudijo, kad tai nebūtų gera mintis. Tad jis tik dar kelis kartus perbraukė ranka per plaukus ir kiek padvejojęs pabučiavo į lūpas. Nenoromis atsistojo. Labai nesinorėjo palikti Mayros vienos net ir kelioms akimirkoms, tačiau atsiminė jos prašymą.
Pakeliui į virtuvę vaikino ausis pasiekė perspėjimas dėl dar vieno katino. Norėjo paklausti, kiek jų čia yra iš viso, tačiau nutarė, kad padarys tai vėliau. Jeigu tik tas "vėliau" bus, žinoma. Vis dėlto Dafydd buvo tikras: jeigu Mayra jo neišmes, jis pats tikrai niekur nedings.
Vos neužlipęs ant minėto katino buvęs klastuolis keiktelėjo, bet tikėjosi, kad Mayra to neišgirs. Surado arbatą ir puodelius. Sutrikęs žiūrėjo į juos - ar darytis ir sau? Galiausiai įdėjo arbatžolių į abu puodelius ir užkaitęs vandenį grįžo pas Mayrą. Teko labai atsargiai perlipti Rozmariną, nes tas neatrodė patenkintas.
- Ar tikrai nori ledų? - paklausė jis stengdamasis valdyti rankas, kad nepradėtų ir vėl jos liesti. - Ką tik sakei, kad nori valgyti, be to, esi sušalusi. Gal geriau norėtum kažko šilto?
Dafydd pagalvojo apie tai, kaip viskas atrodys, jeigu jis bandys kažką gaminti. Mintis nežavėjo, tačiau jeigu Mayra paprašys, jis kažkokiu būdu išpildys tą norą.
-
Katinas labai garsiai murkė, beveik kaip koks varikliukas. Glostydama jo kailį, Mayra prisiglaudė padarą prie savęs ir atsiduso. Jau vis dar buvo sunku susiorientuoti, kas čia ką tik įvyko, bet buvo aišku, kad Dafydd ant jos nebepyksta, o ir Gynėja nieko nepaaiškino. Na, žinoma, bent jau savo užduotį ji atliko. Kad ir kreivai šleivai, bet štai ji nebesėdi ant ministerijos grindų apsižliumbus.
Pro kampą mergina stebėjo Dafydd. Jis atrodė... Kažkoks šeimyniškas. Buvo tuo sunku patikėti, mat kažkaip ankstesnis elgesys smarkiai kirtosi su dabartiniu Dafydd. Na, bet štai, tas keiktelėjimas privertė Mayra nusišypsoti.
Tik ore vis dar kabėjo klausimas. Kas tau yra? Katinas, kažką sumurkęs apie nebaigtus reikalus, ištrūko iš šeimininkės glėbio ir nutipeno į virtuvę. Rinkdama nuo savęs pūkus, Mayra dūsavo.
-Ačiū, Dafydd,-pakėlusi akis, nusišypsojo vaikinui ji.-Galim išsivirt sriubos. Bet pirma reikia susitvarkyti. Su darbiniais rūbais nesivoliosiu ant purvinos sofos. Dabar, kur mano lazdelė...
Pradėjusi čiupinėti savo kišenes, juodaplaukė pagaliau susirado taip ieškotą raudonmedžio pagaliuką ir atsistojusi pradėjo burbėdama vaikščioti aplink ir svaidytis kerais. Na, valomaisiais. Purvas ant sofos tikrai neatrodė gerai. Prie durų nusispyrusi batus ir palikusi kažkur pakeliui paltą, mergina dingo miegamajame ir netrukus šūktelėjo:
-Dafydd, nusiauk batus ir iškart kišk kojas į šlepetes arba nešiosi mano kojines.
Žaibiškai persirengusi į namų aplinkai skirtus žymiai per didelius marškinėlius ir kelnes su mažais besmegeniais, Mayra atšlepsėjo atgal į svetainę.
-Ne, noriu pupelių sriubos. Pupelės, pupelės... Dafydd, nuskusk bulves, jos po kriaukle. Kokias... Hm... Nežinau, kad mum abiem užtektų.
Kuisdamasi po spinteles, mergina traukė ingredientus sriubai, bet jos mintyse vis sukosi klausimas: kas tau yra? Žinoma, jei Dafydd nuspręs likti jos gyvenime, viskas kažkada išaiškės.
-
Na, žinoma, koks jis kvailys! Nė į galvą neatėjo, kad viską čia išpurvins. Vis dėlto Mayra buvo įgavusi energijos susitvarkyti, tad vaikinas galėjo šiek tiek lengviau atsikvėpti. Graužė save, kad tai jis turėtų atlikti tokį darbą, tačiau mergina taip greit viską sutvarkė, kad sutrikęs Dafydd nespėjo nieko padaryti.
Juodaplaukei dingus miegamajame velsietis nejučia atėjo iki jo durų. Visi instinktai rėkė užeiti ir jam, galva, atrodė, tuoj sprogs. Vis dėlto raudonplaukis nesiryžo to padaryti. Neišdrįso netgi žvilgtelėti vidun. Stovėjo užsimerkęs, kol išgirdo jos šūktelėjimą. Kaip klusnus šuniukas nuėjo iki buto durų padaryti tai, ką liepė Mayra. Tik šlepečių neapsiavė - pernelyg seniai nebuvo naudojęsis tokiais namų patogumais.
Basomis atėjęs į virtuvę Dafydd žiūrėjo, kaip Mayra sukiojasi tarp spintelių. Nesuprato, ką dabar jaučia, tačiau netrukus į galvą atėjo suvokimas: nesvarbu, ką dar ne taip seniai apie ją galvojo vaikinas, jo buvusi koledžo draugė bus labai gera motina. Jis nežinojo, kodėl, bet buvo tuo tikras. Kaip buvo tikras ir tuo, kad nesugebės būti geras tėvas, kad ir kaip to norėtų. Širdį vėl sugniaužė skausmas. Jis žinojo, kad Mayros nemyli, tačiau suprato mylįs kitką. Dafydd nė už ką dabar nebūtų paleidęs galimybės būti savo vaikų gyvenimo dalimi. Būtų paaukojęs bet ką. Netgi galimybę dar kada nors gyvenime pamatyti Mioną.
Vaikinas klusniai ištraukė iš po kriauklės keletą bulvių, tačiau Mayrai užsiminus, kad turi užtekti jiems abiems, vėl sutriko. Jau seniai nevalgė kažko tokio normalaus kaip sriuba. Netgi Magijos ministerijos valgykloje pasiimdavo pigiausią bandelę... Ar jis buvo vertas to, kad Mayra jį taip paprastai priimtų?.. Reikėjo kažką daryti, kad sužinotų atsakymus bent į kažkokius klausimus. Raudonplaukis padėjo bulves ant kažkokio stalviršio ir priėjo prie merginos.
- Mayra... - labai tyliai sušnibždėjo jis ir paėmė jai už rankos, nes nenorėjo, kad dabar reikėtų dalintis dėmesį su pupelėmis. - Aš... - akyse sužvilgo ašaros, kelios jų nubėgo skruostais žemyn. Dafydd mintyse prakeikė savo silpnumą, tačiau pabandė pratęsti: - Aš juk tik... Ar tu manęs bijai? Ar nori, kad išeičiau? Ką turiu padaryti, kad suprastum, jog išties man rūpi?..
Dafydd nutilo. Labai norėjo priglausti savo būsimų vaikų motiną ir justi jos artumą. Vis dėlto nesiryžo daryti nieko, kas galėjo prieštarauti merginos valiai. Tad tik laikė jai už rankos ir nežiūrėjo jai į akis.
Ir kaip, po galais, įrodyti savo nuoširdumą, kai visą gyvenimą buvai nepakenčiamas šlykštynė?..
-
Netrukus ant stalo stovėjo dvi skardinės pupelių ir ryžių maišas. Pajutusi Dafydd prisilietimą, mergina krūptelėjo, mat nei matė, nei girdėjo, kaip jis priėjo. Tiesiog nustebusi žiūrėjo į vaikiną, vis dar nesuprasdama, kas ir kodėl vyksta. Ji nieko apie baimę neužsiminė, ji net apie ją ilgą laiką nežinojo! Siaubas, kaip dabar viską reikės paaiškinti? O galvoje lyg tyčia mirtina tyla...
-Dafydd,-atsargiai tarė mergina ir, priglaudusi delną prie jo veido, pirštais nuvalė išbėgusias ašaras.-Aš nenoriu, kad tu išeitum. Man... Gera su tavimi. Nenoriu, kad tu dingtum, o dėl baimės... Na, apie tai pasikalbėsim, kai virs sriuba. Nusiplauk rankas, nuskusk bulves, pasidaryk ramunėlių ir mėtų arbatos, prisėsk prie stalo ir aš tau tuoj viską paaiškinsiu, gerai?
Mayra prisiglaudė ir pabučiavo Dafydd. Ji nemelavo - šalia jo jai buvo gera, kad ir kaip buvo sunku tuo patikėti. Tiesiog jos gyvenimas buvo tokia nesibaigianti makalynė, kad mergina nežinojo, kaip jai reikės bent mažą dalį jo išaiškinti.
Na, o dabar - sriuba. Šyptelėjusi, Mayra toliau sutelkė dėmesį į gaminimą. Puodas, vanduo, šakar makar lazdele, burbuliukai, primenantys nuodų ir vaistų pamokas, šis bei tas ir galiausiai ji buvo pasiruošusi. Na, tiksliau sriuba dar turėjo virti apie penkiolika minučių, kurias ji galėjo išnaudoti Itin Svarbiam Pokalbiui. Atsisėdusi prie stalo, Mayra sunėrė rankas priešais save ir labai rimtai paklausė:
-Dafydd, ką aš tau sakiau ministerijoje, kai nustojau verkti?
-
Mayros krūptelėjimas nepraslydo vaikinui pro akis. Labai norėjo tikėti, kad tai buvo tik dėl to, kad ji nelaukė jo prieinant, bet galvoje vis skambėjo žodžiai, kuriuos ji pasakė apie baimę. O jeigu išties mergina jo paniškai bijojo, tik daugeliu atveju mokėjo tai meistriškai slėpti? Bet kam - na, kam - tokiu atveju kažkuo apsimetinėti? Rankos prisiglaudimas prie veido buvo malonus, žodžiai, palydėję tą prisilietimą, dar malonesni. Bet kaip jam žinoti, kad Mayra to nesako tik kažko siekdama? Gal prieš reikalaudamas pasitikėjimo tavimi pradėk pasitikėti kitais? sušnibždėjo vidinis balselis galvoje. Labai norėjo tikėti, kad tai, ką kalba mergina, yra tiesa.
Prisiglaudimas ir bučinys, kuris Dafydd atrodė nepadoriai trumpas, tarsi bylojo, kad taip ir yra. Kad jai iš tiesų gera su juo. Vis dėlto nedaug gerų žmonių per gyvenimą sutikęs vaikinas nesiryžo tvirtai tikėti, kad taip ir yra. Vis dėlto jis tikėjosi, kad dar turės galimybę tiek įrodyti savo nuoširdumą, tiek patikėti Mayros gerais norais.
Nieko nebesakydamas velsietis padarė, ką lieptas, tik arbatos stadiją praleido. Labai norėjo toliau kalbėtis, norėjo jausti merginos artumą, tačiau prisiminė, kaip ji tiesiog reikalavo valgyti. O bent kiek prisidėti buvo mažiausia, ką raudonplaukis galėjo padaryti.
Galiausiai sriuba virė, o Mayra sėdėjo priešais jį. Uždavė labai keblų klausimą. Na, Dafydd puikiai prisiminė, ką ji tada kalbėjo, tačiau kam reikalingas toks klausimas? Ar tai išbandymas? Ar ji dėl to neprisiminė ir kaip jiedu atkeliavo čia?
- Na, tu... - pradėjo vaikinas žvelgdamas į jos rankas. Kaip dabar viską paaiškinti? Nenorėjo, kad juodaplaukė palaikytų jį dar didesniu idiotu. - Labai mane išgąsdinai. Pradėjai apie save kalbėti trečiu asmeniu. Sakei, kad tau nerūpi vaikai, bet rūpi... Sakei, kad bijai, kad aš tave daužysiu. Liepei išeiti, jeigu ne...
Vaikinas nutilo. Kažkodėl tai pasakyti garsiai buvo be proto sunku. Atsistojęs nuo kėdės priėjo prie merginos. Apkabino ją iš už nugaros ir pabučiavo viršugalvį. Labai tyliai sumurmėjo:
- Aš nenoriu išeiti. Žinau, kad tuo sunku patikėti. Žinau, kad nenusipelniau tavo pasitikėjimo. Bet...
Jis vėl nutilo. Kelis kartus giliai įkvėpė, paleido merginą ir atsitūpė šalia. Žiūrėdamas į ją iš apačios pridūrė:
- Reikalavai valgyti. Sakei, kad to neprisiminsi, bet apie "susitikimą" pasakyti tau. Ar... Ar visa tai tiesa?
Vaikinas nutilo. Nežinojo, ką jam dabar svarbiau išsiaiškinti: ar tiesa tai, kad Mayra neprisimena to, ką kalbėjo, ar tiesą apie jos baimes. Vėl grįžęs ant kėdės pridūrė:
- Galiu prisiekti, kad nemušiu tavęs. Esu šlykštynė, žinau, bet to tikrai nepadarysiu. Bet ar gali pasakyti, kas tau yra?..
-
Mayra klausėsi Dafydd ir juto, kaip pamažu įsitempia. Negi negalėjo būti blogiau? Žinoma galėjo, bet dabar irgi ne vaivorykštės ir debesėliai. Ir kaip gaila, kad negali trenkt žmogui, kuris egzistuoja tik tavo galvoje. Na, ačiū. Tu irgi ne aukselis, tik pažiūrėk, ką pridirbai. Ir Mayra žiūrėjo į priešais ją klūpintį Dafydd, kuris niekaip nenurimo ir, regis, tuoj apeis visą butą bekalbėdamas. O juodaplaukės galvoje tik ir sukosi keiksmažodžiai, kaltinimai ir labai vaizdingai išreikštas nepasitenkinimas. Galiausiai, vaikinas vėl grįžo į kėdę.
-Gerai, supratau. Dafydd, niekur tavęs neveju, jei nori, gali atsikraustyt ir man padėti. Ir taip, aš nieko neatsimenu nuo tada, kai verkiau kažkokiam tuščiam skyriuje ant grindų iki tada, kada atsibudau ant sofos savo namuose. O dabar atidžiai paklausyk,-Mayra pakilo nuo stalo ir netrukus grįžo su markeriu ir popieriaus lapu. Atsisėdusi, ji nupiešė kreivą ir šleivą žmogeliuką.-Įprastai viename kūne būna ir vieno žmogaus mintys, štai taip,-ji nupiešė kažką panašaus į smegenų ertmę žmogeliuko galvoje.-Ir kartais gyvenime nutinka taip, kad viename kūne gyvena keletas minčių. Štai taip,-dabar smegenys buvo padalintos į nelabai lygias tris dalis.-Aš esu čia. Dažniausiai, hm, valdau kūną,-Mayra vidurinėje smegenų dalyje parašė savo vardą.-Bet kartais atsitinka taip, kad kita asmenybė gali perimti kūno valdymą. To aš neatsimenu ir nieko negaliu daryti, tarsi, na, būčiau komoje. Taigi, tu susitikai su...,-ji sustojo, nežinodama, kaip įvardinti būtent tą asmenybe. Evelina,-Taigi, tu susidūrei su Evelina. Ji, beje, ir papasakojo, kas nutiko bendrajame kambaryje, nes tai buvo ji, o ne aš. Ir dabar, ministerijoje, buvo ji. Todėl ir kalbėjo ir elgėsi keistai - nes tai buvo tau nepažįstamas žmogus. Ir... Ką ji pasakojo, yra tiesa. Na, klausimų yra?
Lyg ką tik būtų pasakojusi kokią įdomią istoriją, Mayra nusišypsojo, sukiodama markerį tarp pirštų.
-
Galiu atsikraustyti... Čia? netikėdamas savo ausimis Dafydd žvelgė į Mayrą. Gal ir būtų buvę galima patikėti, kad ji jo neišmes iš vaikų gyvenimo. Bet tai... Tai jau buvo visiškai kas kita. Praktiškai metus laiko gyvenęs kanalizacijoje raudonplaukis galėjo turėti namus? Ne, tuo patikėti buvo pernelyg sunku. Vis dėlto šito klausimo analizę reikėjo atidėti vėlesniam laikui, nes mergina tęsė savo kalbą. Ir, atrodė, pasakys kažką tikrai svarbaus. Jai staiga dingus Dafydd visai sutriko, tačiau juodaplaukė netrukus grįžo. Vaikinas žvelgė į ją nieko nesuprasdamas.
Klausydamasis Mayros aiškinimo velsietis glumo vis labiau. Jos žodžiai tarsi sutapo su... jos pačios, kai kalbėjo ministerijoje. Bet tai buvo taip sunkiai suvokiama, kad Dafydd nežinojo, kaip reaguoti. Taip paimti ir patikėti šitokiomis beprotybėmis nesinorėjo. Kita vertus... Kam Mayrai meluoti? Dar ką tik galvojo, kad visas jų bendravimas yra persmelktas nepasitikėjimu vienas kitu. Tai, ką dabar pasakė buvusi koledžo draugė... Buvo pernelyg neįtikėtina, kad būtų melas. Dafydd paprasčiausiai neįsivaizdavo, kad kas nors galėtų tokį dalyką sugalvoti. Vadinasi, beliko patikėti.
Dabar iškilo kitas klausimas. Mayros žodžiai, sakantys, kad toji... Evelina sakė tiesą. O ji sakė, kad jis, Dafydd, rūpi Mayrai. Bet taip pat sakė ir kad ji jo bijo.
Virtuvėje pasklido sriubos kvapas, tačiau Dafydd to nejautė. Buvo pernelyg susitelkęs į tai, ką dabar turi pasakyti ir padaryti. O pagrindinė užduotis buvo įtikinti Mayrą, kad jo smurto tikrai nereikia bijoti. Net Brajanas to nedarė karčiai pagalvojo velsietis, bet skubiai nuvijo tą mintį į šalį. Vėl atsistojo nuo kėdės ir priėjo prie Mayros. Švelniai pastatė ją ant kojų ir apkabino. Šiuo momentu labai reikėjo jausti, kad ji išties čia yra. Glostė merginos nugarą ir juto kylantį geismą. Deja, tam dabar nebuvo laikas. Ir vėl. Pirmiausia jis privalėjo išsiaiškinti, ar viskas, ką sakė toji Evelina, yra tiesa.
- Mayra, - ir vėl kuo tyliausiai prabilo Dafydd. Kol kas akys buvo sausos, o tai buvo gerai. Bent kartą. - Man reikia žinoti... Em... Ministerijoje... Tu... Na, Evelina... Sakė, kad aš nesu svarbus jai. Bet rūpiu tau. Kodėl? Už ką? Juk aš tik...
Sakinio vaikinas neužbaigė. Žmogui, kuris tave ką tik pakvietė apsigyventi kartu, pasakyti, kad esi tik niekam nereikalinga kanalizacijos šiukšlė, nebuvo lengva. Dafydd pažvelgė Mayrai į akis. Bandė ką nors išskaityti, tačiau nesisekė. Uždėjo ranką ant pilvo, pasipriešinimo lyg ir nepajuto. Pasilenkęs pabučiavo merginą. Mintimis sugrįžo į laiką prieš tris mėnesius. Nedaryk nieko, ko ji nenori perspėjo save vaikinas. Vis dėlto pabandyti privalėjo, tad atsargiai stumtelėjo ranką aukštyn.
-
Dafydd atrodė sutrikęs nors toks apibūdinimas turbūt būtų per švelnus. Tik va, Mayra niekaip nesuprato, ką čia taip sunku suprasti - keli žmonės viename kūne ir viskas. Negi tai skambėtų įtikinamiau, jei ji būtų pasakiusi, kad yra kokio nepavykusio magijos eksperimento auka? Na, jau per vėlu.
Virtuvėje pakvipo sriuba ir mergina prisiminė, kokia ji išalkusi. Ir kaip, regis, visai neseniai ji raudojo dėl pasibaigusių kavinės bandelių, o dabar... Dabar laikrodis rodė, kad jos kolegos visi ramiai žingsniuoja namo, o viršininkas matyt jau ruošiasi kalbą, kurią skels vos tik ji rytoj įžengs į kelionmilčių skrydžio tinklo vadybą. Cha, ji dar pažiūrės, kuris iš jų juoksis, kai ją iki kabineto palydės antro lygio vadovas! Žinoma, jei Dafydd sutiks su tokia mintimi.
Prisiglaudusi prie vaikino, Mayra klausėsi tylaus sriubos burbuliavimo, laikrodžio tiksėjimo ir kaip kažkuris katinas draskėsi nagus į draskyklę. Turbūt tai buvo namai. Namai, kuriuose neskambėjo riksmai, nesitrankė durys ir neskraidė stalai pro langus. Namai be rūsio, skaudžiai trinančių virvių ir antausių už pratartą žodį.
Nuo Dafydd prisilietimo, pašiurpo merginos oda ir ji nejučiomis nagais perbraukė per jo kaklą. Mielai būtų nusitempusi raudonplaukį į miegamąjį, bet, deja, sriuba, o tiksliau, tuščias skrandis, šaukė. Vis dar nelabai suprantanti vaikino susižavėjimo dviem mažo avokado dydžio padarais jos pilve, juodaplaukė atsakė į bučinį ir, atšlijusi, suėmė Dafydd veidą delnais, atsiduso ir tarė:
-Klausyk, man, na, mums tavęs reikia. Tavęs, o ne kažkokio nuo žurnalo paimto berniuko saldainiuko. Pasivadink kad ir kanalizacijos karaliumi, bet tu dabar esi mano gyvenime ir atlieki jame svarbų vaidmenį. Plius, nebesielgi su manimi kaip su šūdo gabalu. Evoliucija. Ir pirma maistas, po to pramogos.
Trumpam suglaudusi jų lūpas, Mayra nuskubėjo prie sriubos puodo kaip išalkęs žvėris.
-Pupelės, pupelės... Didelės, raudonos...-maišydama skaniai kvepiantį marmalą murmėjo mergina ir prisipylė lėkštę sriubos.
-Tikiuosi, kad apsitarnausi pats. Man reik pamaitint šitus padarėlius,-pasidėjusi lėkštę ant stalo, besijuokdama ji paglostė savo pilvą ir prisėdusi suskubo valgyti.
-
Mayros prisilietimas vertė Dafydd dar labiau jaudintis. Atrodė, kad viskas, ką ji daro, verčia imtis skubių veiksmų. Vis dėlto prieš bet kokį veiksmą reikėjo sulaukti atsakymo. Atsakymo, kurio raudonplaukis tiesiog paniškai bijojo. Nežinojo, kodėl taip jaučiasi, tačiau įtarė, kad tai, ką pasakys Mayra, bus be galo svarbu. Ir neįtikėtinai daug priklausys, ar jis galės tuo patikėti.
Mergina sugebėjo jį taip nustebinti, kad tiesiog neliko ką sakyti. Ko gero, keisčiausia buvo tai, kad atsakymas atrodė absoliučiai nuoširdus. Dafydd buvo įsitikinęs: taip atrodo dėl to, kad jis nebuvo šleikščiai saldus. Mayra nepradėjo suokti, kad staiga jį pamilo ar panašiai. Argi ji nepasakė tiesos? Žmogeliukams, kuriuos mergina nešiojo po širdimi, tėvas, žinoma, bus reikalingas. O kokia motina nenori, kad jos vaikai būtų laimingi? Nebent tavo motina... pats sau skausmingą dūrį smeigė Dafydd. Tolimesni Mayros žodžiai sužeidė tik dar labiau. Dafydd puikiai žinojo, kad iki pat tos lemtingos dienos - netgi ir tą dieną! - jis su Mayra elgėsi tiesiog pasibaisėtinai. Na, kaip ir su visais, čia mergina nebuvo kažkuo ypatinga.
- Aš... - pradėjo velsietis, tačiau dar vienas sakinys sukėlė dar daugiau klausimų. Ką ji turėjo omenyje sakydama "pramogos"? Dafydd pirma mintis buvo ta pati, kuri sukosi jo galvoje vos ne visą šiandieninio susitikimo laiką. Vis dėlto jis negalėjo būti tikras, kad Mayra galvoja tą patį. Ką gi, tokiu atveju gerai, pirmiausia maistas.
Dafydd stebėjo, kaip mergina prisipylė sriubos ir įsitaisė valgyti. Staiga suprato turintis dar vieną problemą: jis jau beveik metus rankose nelaikė normalios lėkštės. Ką jau kalbėti apie karštą viralą joje. Norėjosi garsiai rėkti iš beviltiškumo. Kada nors ji vis tiek supras, koks aš kvailys ir tikrai nenorės tokio idioto savo vaikų gyvenime... liūdnai susimąstė vaikinas. Galiausiai priėjo prie puodo ir sunkiai įsipylė lašą sriubos. Atsisėdo prie stalo ir, savo siaubui, vėl pajuto akyse ašaras. Eilinį kartą save prakeikęs jis nusisuko nuo Mayros. Nebegalėjo sau leisti, kad ji ir vėl eilinį kartą pamatytų jį praskydusį. Apmaudžiausia buvo tai, kad vienintelis žmogus, kuriam tai rūpi ir kuris galbūt galėtų paguosti, buvo tas, nuo kurio jis atkakliai bandė silpnumą slėpti. Tai, žinoma, buvo ta pati mergina, sėdinti virtuvėje kartu su juo. Ta mintis kažkodėl buvo dar skaudesnė, tad Dafydd kokį penkišimtąjį kartą šiandien pradėjo kūkčioti.
-
Pupelių sriuba gavosi pasakiškai skani. Ar čia tie prieskoniai, kuriuos jai įdavė ta krautuvės savininkė indė? Hm, o gal pagaliau ryžiai normaliai išvirė? Sriubos pasakiškumo paslaptis liko Mayrai neatskleista, o vos tik pradėjusi valgyti, mergina nebeturėjo ir laiko tokiems apmąstymams. Jos mintyse liko tik sparčiai nykstanti sriuba, ant liežuvio žaidžiantys skoniai ir skambėjimas, šaukštui atsitrenkus į dubenį.
Deja, greitai visą šį malonų ir jausmingą merginos romaną su sriuba nutraukė keistai besielgiantis Dafydd. Pakėlusi galvą, Mayra dar kurį laiką nesuprato, kas negerai, matė tik praktiškai tuščią lėkštę ir nežinia kelintą kartą per parą verkiantį vaikiną.
Vaikai dar negimė, o jau mama... Sulaikiusi atodūsį, mergina atsistojo, atsirėmė rankomis į stalą ir tarė:
-Na, jau taip nebus!
Pasičiupusi beveik tuščią Dafydd lėkštę, pripylė ją šiltos sriubos, atsisėdo priešais vaikiną. Šaukštu pakabinusi pupelę, iškėlė ją ir tarė:
-Čia pupelės kūnas, kurį mums skardinės ir fabrikai atidavė. Dafydd, viskas, šventa. Nebegali nesuvalgyti.
Šaukštas priartėjo prie raudonplaukio lūpų.
-Jei nevalgysi, sugrūsiu tau šlangutę pro nosį ir vis tiek tą sriubą supilsiu tau į skrandį,-tyliai pagrasino Mayra.
-
Keistas Mayros šūktelėjimas privertė Dafydd atsisukti. Labai nenorėjo rodyti jausmų, tad skubiai vėl nusisuko, tačiau mergina, atrodo, nebuvo nusiteikusi leisti jam išsiverkti. Dafydd užsimerkė ir pakėlė galvą. Nesuprato, ką dabar jaučia. Aišku buvo viena: jo mintys ir jausmai yra be galo susipainioję. Norėjosi eiti ir daužyti sienas - toks jautėsi apgailėtinas ir piktas ant savęs. Bet dabar reikėjo valdytis. Argi ne taip seniai prisiekė nesmurtausiąs? Sienų daužymas tikrai įrodytų žodžių nuoširdumą...
Atrodo, kad Mayros nuotaika kažkodėl labai pasitaisė. Dafydd šito nesuprato, tačiau klausti neklausė - buvo nejauku. Mergina aiškiai buvo nusiteikusi jį pavalgydinti. Raudonplaukis žvilgtelėjo į jo lūpų link besiartinantį šaukštą. Nesipriešindamas suvalgė, kas buvo jame. Pajuto, kad sriuba buvo tiesiog pasakiško skonio (o ko kito buvo galima tikėtis iš pastaruoju metu žiurkėmis besimaitinusio žmogaus?), tačiau maistas dabar vaikinui nerūpėjo. Ko jam reikėjo? Pirmiausiai kažkokiu būdu patikėti, kad užsimerkus viskas neišnyks. Velsietis buvo be galo išsigandęs. Vis dar atrodė, kad tuoj pabus iš sapno ir supras tebesantis kanalizacijoje. Jis pasižiūrėjo į ryžtingai nusiteikusią Mayrą.
- Mayra... - sumurmėjo jis ir padėjo ranką jai ant kelio. Norėjo paklausti, ar ji išties čia yra, ar niekur nedings. Pirmiausia - maistas bandė paliepti sau Dafydd. Galvoje sušmėžavo mintis, kad reikėtų pavalgyti jau vien tam, kad neįžeistų buvusios koledžo draugės. Bet valgyti atpratęs organizmas nesijautė alkanas. Labai tyliai Dafydd sušnibždėjo: - Mayra... Ar aš sapnuoju?
Ištraukęs šaukštą merginai iš rankos prisivertė dar kiek užvalgyti. Deja, metus badavęs skrandis negalėjo priimti daug sriubos, tad vos po poros šaukštų raudonplaukis papurtė galvą.
- Ačiū... - sumurmėjo jis. Pasilenkęs padėjo galvą jai ant kelių ir stipriai užsimerkė, tarsi tai galėtų įrodyti, kad viskas aplinkui yra tikra ir niekur nedings. Nežinodamas, kur dėti rankas, Dafydd pradėjo švelniai glostyti merginos nugarą.
-
Matydama, kad Dafydd stengiasi valgyti, Mayra šypsojo. Jai nepatiko, koks sulysęs buvo vaikinas, jau vien prisiminusi tą rytą prie Tauerio, kai pro suplyšusį megztinį tiesiog švietė ksilofono klavišus primenantys raudonplaukio šonkauliai, mergina sunerimdavo. Jai reikėjo Dafydd šalia, o ne kapinėse. Išvis, kada paskutinį kartą jis buvo pas gydytoją? Dar vienas darbas įšoko į juodaplaukės mintyse sudarytą darbų sąrašą.
Mergina leido raudonplaukiui ją liesti, vien tas rankos padėjimas ant kojos tarsi pakratė elektra milijonus skruzdėlių po jos oda ir šios dabar apimtos panikos bėgiojo.
-Dafydd, aš esu ir būsiu čia rytoj, poryt, gal dar ir už savaitės, o toliau neaišku, ką mums duos Likimas,-kalbėdama Mayra pirštais švelniai braukė per vaikino plaukus.
-Aš... Tikiuosi, kad rytoj atsikelsiu ir nebūsiu viena. Na, dabar jau niekada nebūnu viena, tiesiog... Norisi kažko šalia. Kažko gyvo, mąstančio ir ne katino. Kažko, kam rūpėčiau. Ir tas kažkas esi tu. Dabar tuo tereikia patikėti tau. Pasiimkim kelias dienas atostogų ir praleiskim jas čia, bute. Dar nueitume nupirkti tau naujų rūbų, o vėliau iškepčiau pyragą.
Ministerijos darbuotoja trumpam nutilo ir girdėjosi tik laikrodžio tiksėjimas. Tada mergina atsiduso ir tarė:
-Jeigu aš tavo sapnas, tai vadink jį košmaru. Ir užsegimo nerasi ir šįkart, bet galiu parodyti, kaip ją nuimti,-šyptelėjusi, mergina pakreipė galvą, labai akivaizdžiai siūlydama pereiti prie pramoginės vakaro dalies.
-
Mayra neatsitraukė, leido Dafydd netrukdomam ją glostyti. Jos žodžiai, lydimi švelnaus prisilietimo, teikė didžiulę palaimą. Velsietis iš visų jėgų stūmė bet kokias negatyvias mintis sau iš galvos. Kadangi Mayra ir toliau kalbėjo viską, apie ką tik jis galėjo pasvajoti, pagaliau tai pavyko. Dafydd suprato, kad sugebėjo netgi atsipalaiduoti. Neįsivaizdavo, kiek laiko tai truks, tačiau pirmą kartą šiandien galėjo tiesiog pasimėgauti akimirka be jokių klausimų apie tai, kas gali ar negali įvykti ateityje.
- Žinoma, nebūsi viena, - sumurmėjo vaikinas atsitiesdamas. Atostogų idėja skambėjo tiesiog nuostabiai. Keletą dienų niekur neiti ir galbūt net nesikelti iš lovos, kur jis mielai gulėtų su mergina glėbyje? Kas galėjo būti geriau? Jis tik linktelėjo, kai Mayra pratęsė savo kalbą.
- Tu - košmaras? - nepatikėjęs paklausė Dafydd, tačiau visus kitus žodžius nutraukė labai aiškūs merginos ketinimai. Nuo pat susitikimo Magijos ministerijoje pradžios, kai Mayra verkė jo glėbyje, apie nieką daugiau beveik negalvojęs vaikinas, atrodė, tuoj sprogs iš laimės. Jis atsistojo ir paėmęs buvusiai koledžo draugei už rankos pastatė ją. Nedviprasmiškai apkabinęs apdovanojo ilgu bučiniu. Deja, užsegimo (tiksliau, atsegimo) neegzistavimas vertė Dafydd laukti merginos pagalbos, o kol kas tegalėjo nusivesti ją kur nors, kur tikėjosi būsiant patogiau. Eidamas nugara į priekį, žinoma, nieko nematė, tad už kažko užkliuvo. Kažkur lyg ir pasipynė katė, tačiau raudonplaukis to nepaisė. Visas dėmesys buvo sutelktas į Mayrą, kurią jis taip greit kaip drįso vedėsi sofos link. Staiga stabtelėjo ir susimąstė: visai netoliese juk buvo merginos miegamasis. Vis dėlto ten eiti kažkodėl buvo nedrąsu, o ilgiau laukti jis nesijautė galįs. Dabar, kai užsidegė žalia šviesa, nebebuvo galima delsti. Dafydd trumpam paleido merginą, bet tik tam, kad paliktų ant jos viršutinės kūno dalies vienu rubų sluoksniu mažiau. Vėl paėmęs į glėbį žingtelėjo žingsnį atgal, ir jiedu nusivertė ant sofos.
-
Vos atsistojusi ant kojų, Mayra puolė Dafydd į glėbį tarsi nebūtų mačiusi jo keletą metų. Ir štai, basoms kojoms vis limpant prie grindų, katinams bei baldams maišantis kelyje, merginos marškinėliai pasisveikino dulkėmis ir katinų plaukais.
-Atsidžiauk, kol dar gali,-juodaplaukė sukikeno ir nubraukė ant Dafydd akių užkritusią raudonų plaukų sruogą. Ji negalėjo nusakyti, kodėl po tiek metų tarp jų nusitiesė nematomi braškantys laidai, kurie, vos jiems prisilietus vienas prie kito, pradėdavo laidyti žiežirbas.
Ir štai, laikrodžiai skaičiavo dar vieną vakaro valandą, dangus apsiniaukė ir prapliupo lietus, žmonės iš gatvių sulindo kur kas sau, o Mayra, šildoma Dafydd kūno šilumos, rankomis keliavo per vaikino kūną, stebėdamasi ir kartu gėrėdamasi kiekvienu pajaustu kauleliu. Tai buvo keista, jausti kažką taip arti savęs fiziškai ir kartu jaustis gerai. Kartais nejučiomis mergina palygindavo Dafydd su Luku ir vis negalėdavo nuspręsti, kurie santykiai patiko jai labiau. Na, su Luku ji visada turėdavo eiti pirma ir stumtelėti jį į tinkamą pusę, bet... Bet tada žinojo, kad ir ką padarys, jis visada ją priims atgal. Su Dafydd buvo kebliau, nors jis vertė ją jaustis savotiškai gerai. Bet ji raudonplaukio nepažinojo, o tai sukurdavo savotiškų problemų.
Nepaisant viso to, ji dabar buvo čia, su Dafydd. Marškinėliai sugrįžo ant nuogo Mayros kūno ir galiausiai jaunuoliai nuo vakarinio šalčio pasislėpė po pledu.
-Dafydd... Pasilik per naktį pas mane,-sušnabždėjo juodaplaukė, glausdamasi prie vaikino. Padėjusi galvą ant jo krūtinės, mergina klausėsi ramaus širdies plakimo.
-
Atrodė, kad jeigu laiku nesiims veiksmų, Dafydd tiesiog susprogs. Užliejęs palaimingas jausmas visiškai atpalaidavo vaikiną, jis jautėsi taip, tarsi skristų.
Deja, visa tai truko labai trumpai, o po to sekęs ramus gulėjimas atrodė keistai tylus ir lėtas. Mayros prisilietimai buvo be galo malonūs, tačiau raudonplaukis puikiai suvokė: dabar mergina puikiai jaučia, koks perkaręs yra jo kūnas. Dėl to velsietis pasijuto kiek nepatogiai, tačiau nieko nesakė - nenorėjo, kad Mayra liautųsi. Kojos pirštais perbraukė juodaplaukei per blauzdą, bet tą akimirką akys kažką užkliudė. Iš pradžių nesuprato, kas tai, tačiau galiausiai suvokimas atėjo: Mayros rankos atrodė kažkaip keistai, tik jis, matyt, tamsoje to nebuvo pastebėjęs. Atsargiai paėmęs dešinę juodaplaukės ranką ją kilstelėjo, kad bent kiek apšviestų blausi šviesa, sklindanti iš virtuvės. Dafydd nustėro: ranka atrodė taip, tarsi būtų nuolat draskyta ar netgi pjaustyta.
- Kas tau atsitiko? - neslėpdamas nuostabos paklausė vaikinas. Nepaisant to, kad neturėjo daug patirties tokiuose reikaluose, puikiai suprato: jis to negalėjo padaryti. Nei dabar, nei po Tauerio tiltu. Patikrinęs ir antrą ranką dar labiau sunerimo, tačiau nespėjo daugiau nieko pasakyti, nes Mayra staiga atsistojo. Dafydd spėjo sutrikti, tačiau ji tik pasiėmė marškinėlius (tiesa, šito vaikinas norėjo mažiausiai). Žiūrėdamas į merginą raudonplaukis pastebėjo, jeigu akys prietemoje neapgavo, kad ir Mayros kojos atrodo neką geriau. Jis jau žiojosi kažką sakyti, tačiau nespėjo, nes Mayra grįžo į glėbį, nors dabar Dafydd jautė medžiagą, kuri atrodė labai nemaloni. Labai norėjo išsiaiškinti, kas jai atsitiko, tačiau mergina sugebėjo pateikti prašymą anksčiau nei raudonplaukis spėjo ką nors pasakyti.
- Žinoma... - iškvėpė jis ir nejučia susimąstė, kad lovoje nakvojo jau labai seniai. Deja, kažin ar Mayra teigiamai pažiūrėtų, jeigu jis sugalvotų miegoti ant grindų, tuo labiau, kad jis neketino to daryti neapsikabinęs liauno jos kūno.
- Mayra... - sumurmėjo jis nežinodamas, ką nori pasakyti. Mintys grįžo prie baisiai atrodančių rankų ir kojų, bet nutarė išsiaiškinti vėliau. Rytoj.
Dafydd juto merginos artumą. Atrodė, kad šiuo momentu nereikia nieko daugiau. Atminty iškilo Mayros žodžiai "džiaukis, kol gali" ar panašiai. Nelabai suprato, ką tai reiškia, bet baimės šešėlis persmelkė vaikiną: o jeigu jam reikia suprasti, kad visa tai tėra laikina? Vis dėlto dabar labai nesinorėjo apie tai galvoti, tad Dafydd tik stipriau apglėbė buvusią koledžo draugę. Gulėjo išsitiesęs ir paprasčiausiai mėgavosi akimirka. Šiuo momentu jis neturėjo ko nerimauti.
-
Tankus Dafydd širdies plakimas pasiekdavo Mayrą ir tarsi nuaidėdavo merginos galvoje. Juodaplaukė jau buvo bepradedanti snūduriuoti, mat po pledu buvo šilta, o ir gulėti ant Dafydd - malonu. Pramerkusi akis, ministerijos darbuotoja pakėlė ranką, kurią neseniai taip atsargiai lietė raudonplaukis. Apšviesti virtuvės ir gatvės žibintų šviesos, matėsi tie patys randai, bjaurojantys jos kūną. Mayra nusikeikė ir atsisėdo. Visai buvo pamiršusi apie maskuojamuosius kerus, kurie vos išlaikydavo pilną darbo dieną (bendradarbiai jau ir taip laidė keistus žvilgsnius dėl mažiau reikšmingų ir skandalingų dalykų), o apie kojas irgi nepriminė, nors, regis, po Taueriu Dafydd jų nepastebėjo. Nors ką ten jis išvis matė...
-Dafydd?-vėl padėjusi galvą ant jo krūtinės paklausė Mayra.-Ar tu kažko klausei? Aš galiu viską paaiškinti...
Prasideda. Aš GaLiU vIsKą PaAiŠkInTi. Bandydama ignoruoti pašaipų Evelinos toną, mergina kalbėjo toliau:
-Čia... Na, pasidariau pati. Kai dar mokiausi Hogvartse. Ne, kai aš pradėjau mokytis Hogvartse. Atsiprašau, jei išgąsdinau. Tiesiog, viskas jau praeityje. Man viskas gerai. Tikrai. Man jau viskas gerai.
Melagė melavo, po tiltu bučiavos, tiltas sugriuvo, melagė pražuvo... Mayra nusišypsojo iš itin netiksliai atkartoto eilėraštuko. Trumpam priglaudusi lūpas prie Dafydd žando, juodaplaukė atsistojo ir uždegusi šviesą tarė:
-Einu nusipraust. Eik į miegamąjį ir nejunk šviesos. Aš tuoj ateisiu.
Mayrai įėjus į vonią, pasigirdo rakinama spyna, o netrukus ir vandens šniokštimas.
-
Garsus pokštelėjimas, ir šalia vieno iš daugiabučių Merington Roudo gatvėje Vakarų Bromptone iš niekur atsirado perkaręs vaikinas ryškiai raudonais plaukais, glėbyje laikantis juodaplaukę merginą.
Visą kelią iki kanalizacijos dangčio Dafydd mintyse kartojo keturis žodžius, kuriuos tokiomis skirtingomis akimirkomis ištarė Mayra. Namo. Pasidžiauk, kol gali. Raudonplaukis vedėsi ją taip greitai, kiek jam leido drąsa: labai bijojo savo veiksmais vėl išgąsdinti ir taip įsibaiminusią merginą.
Dabar, stovėdamas prie daugiabučio durų, lengviau atsikvėpė: tikėjosi, kad namuose visos baimės praeis. Ar tai paskutinis kartas, kai aš matau šitas duris? neprašyta mintis užgniaužė vaikinui kvapą. Prieš akis iškilo vaizdas kaip jis berods dar vakar prie tų pačių durų daug ilgiau nei buvo būtina čiupinėjo merginą "ieškodamas raktų". Abu atrodė laimingi - viskas šviesu ir gražu.
Deja, viską sugriovė vienas nelemtas jo, Dafydd, įsiūčio priepuolis. Nepaisant to, kad netrukus po to Mayra prisiglaudė ir verkė jo glėbyje tarsi rodydama pasitikėjimą, Dafydd beveik neabejojo: ji nebenorės jo matyti. Viskas baigta.
- Aš tik paimsiu raktus, - sumurmėjo jis atsegdamas Mayros paltą. Padaręs, ką ir sakė padarysiąs, Dafydd atrakino duris ir jau antrą kartą beveik nešte užnešė merginą į viršų. Atrakinęs butą velsietis pajuto skausmo dūrį: jau spėjo priprasti prie šitų namų. Svetainė, virtuvė, netgi Mayros (jų abiejų?) miegamasis su keistais ir nelabai suprantamais atributais... Ar jis dar kada nors tai pamatys?
Dėl vieno Dafydd buvo tikras: geriau išeiti pačiam. Geriau neleisti to padaryti žmogui, kurį taip neseniai pasakei mylįs. Raudonplaukis nuvilko merginai paltą ir pakabino į vietą. Nuvedė prie tos pačios sofos ir kuo švelniau pasodino. Atsiprašau! Tikrai šito nenorėjau! mintyse klykė Dafydd, bet į dienos šviesą šie žodžiai neišlindo. Vaikinas nužvelgė kambarį ir suprato, kad nebėra ko gaišti. Atsistojo ir mintyse kartodamas pasidžiaugei, užteks lėtai patraukė prie durų. Jau laikydamas durų rankeną, visai neketinęs to daryti, jis griebėsi paskutinio vilties šiaudo. Atsisuko į Mayrą ir paklausė:
- Man išeiti?
Klausimas buvo užduotas pakankamai garsiai, kad būtų išgirstas, bet nepakankamai, - kad būtų palaikytas rėkimu.
-
Tyras oras, pripildęs visai neseniai panikos užspaustus plaučius, vėjelis, glostantis veidą ir plaukus - to dabar reikėjo merginai, kad pasijustų geriau. Liestis prie Dafydd buvo keista, kad ir kaip ji bandė į šoną nustumti savo baimes, o ir nemaloni tyla tik slėgė. Nors gal gerai, kad raudonplaukis nieko nesakė - mergina vis tiek nieko nebūtų girdėjusi.
Po panikos priepuolio ji jautėsi išvargus. Mintys tarsi klimpo nematomame smėlyje, o kiekvienas įkvėpimas reikalavo vis daugiau ir daugiau pastangų. Bet ji jau buvo arti namų, net nepajuto, kaip greitai jie grįžo. Dafydd dar neturi raktų... Mayra planavo rytoj nunešt saviškius, kad padarytų kopijas kol ji sėdės kabinete. Bet vis tiek eitų su Dafydd namo, nors tas ėjimas buvo iki artimiausio skersgatvio prie ministerijos ir nuo artimiausio kampo prie namų. Vis tiek, kažkokia kelionė namo.
Ji leido vaikinui paimti jos paltą, pati kažkaip nusispyrė batus ir, pasodinta ant sofos, vos neužmigo. Dar kniauktelėjo pasisveikindamas Katinas, kuris jau nustojo ignoruoti Dafydd, nors jo glostomas dar nesileido. Pūkų kamuolys patenkintas trynėsi aplink šeimininkės kojas, kai nuskambėjo nieko gero nežadantys žodžiai. Katinas, jų nesupratęs, nuskubėjo pasiglaustyti prie Dafydd, o Mayra tyliai pravirko. Ji norėjo tikėti, kad vaikinas bus su ja. Pamatys jų gimusius vaikus. Juodaplaukės skruostais nusirito dar keletas ašarų. Ji buvo per daug pavargusi, kad maldautų ar prašytų, tad tiesiog tarė:
-Jeigu nori. Sakiau, kad gali bet kada išeiti, bet aš tavęs neveju. Gali ir pasilikti.
Sunkiai atsidususi, Mayra atsirėmė į sofos atlošą ir užsimerkusi tyliai sušnabždėjo:
-Bet aš noriu, kad pasiliktum.
-
Buvo galima pamanyti, kad Katinas tik ir laukė tokių Dafydd žodžių. Vaikinas žinojo, kad jis gyvūnėliui toli gražu nėra toks artimas kaip Mayra; to net ir nenorėjo. Bet vis dėlto dabar, kai buvo pasiryžęs išeiti negrįžtamai, keistas glaustymasis buvo kiek keistokas.
Vis dėlto visas vaikino dėmesys buvo skirtas Mayrai. Jos skruostais tekančios ašaros draskė širdį. Norėjo prieiti, apkabinti ir laikyti ją savo glėbyje tol, kol mergina patikės, kad klaida, kurią šiandien padarė raudonplaukis, daugiau nepasikartos. Vis dėlto jeigu ji paprašys daugiau nesirodyti jos akyse, vaikinas taip ir padarys.
Žodžiai, kuriuos ištarė Mayra, atrodė esantys visiškai abejingi. Ne, ji neišvijo Dafydd, tačiau neatrodė, kad jai svarbu, ar jis liks, ar ne. Tarsi būtų susitaikiusi su viskuo, taip pat ir... smurtu? Ta mintis išgąsdino velsietį. Jis ir toliau žiūrėjo į merginą įsitvėręs durų rankenos. Nežinojo, ką daryti. Noras priglausti merginą prie savęs grūmėsi su kylančia baime ją dar labiau nuskriausti. Vis dėlto galiausiai jis paleido vargšę durų rankeną ir žengė merginos link. Ausys pagavo žodžius, kuriuos visai tyliai sušnabždėjo Mayra. Jeigu jie buvo nuoširdūs - o Dafydd tikėjo, kad taip ir yra - buvo galima tikėtis, kad viskas dar bus gerai. Svarbiausia, kad ta siaubinga klaida nepasikartotų. Raudonplaukis priėjo prie merginos ir atsisėdo šalia. Apkabino ją ir priglaudė prie savęs.
- Aš atsiprašau, - pradėjo murmėti jis tiesiai jai į ausį, tarsi norėdamas, kad Katinas nieko neišgirstų. - Atleisk man, maldauju. Aš galiu viską paaiškinti. Prisiekiu - nebūsiu kaip... jis. Tu man per daug svarbi. Aš nemelavau. Niekada nepaliksiu tavęs, nes... Aš myliu tave.
Dafydd švelniai pabučiavo merginą. Tamsa, tvyranti kambaryje, slėgė vaikiną, tačiau jis dabar neketino trauktis nuo sofos.
- Atsiprašau... - dar kartą ištarė jis.
-
Mayra susidėjo rankas ant iškilusio pilvo ir atsiduso. Vaikams buvo negerai tokie panikos priepuoliai, bet ar ji galėjo suvaldyti savo reakciją? Ne, bet ji galėjo pasistengti greičiau nusiraminti. Arba išvis iškeliauti tai į kokią atokią salą ir gyventi be rūpesčių iki gimdymo.
Artėjantys Dafydd žingsniai priminė, kad vaikinas visai neseniai ketino ją palikti. Nemaloniai suspaudė širdį. Ar tai ne jis sakė, kad ją myli? Ne tai kad sakė, bet melavo. Kaip galima palikti vieną žmogų, kurį myli? Mayra negalėjo apibūdinti savo jausmų Dafydd, bet žinojo, kad nenori, kad jis dingtų iš jos gyvenimo. To žinojimo užteko, kad skaudėtų kažkur giliai viduje.
Juodaplaukė apsikabino vaikiną ir beveik visu kūnu prisispaudė prie jo, tarsi net negalvotų leisti jam ištrūkti iš jos glėbio. Visi tie atsiprašymai kaip smulkūs akmenėliai daužėsi į ją, o dar vienas ,,myliu"... Mayra nenorėjo atsakyti. Bijojo atsakyti. Bijojo, nes nežinojo, kas yra meilė. Ar ji mylėjo Luką? Ar ji myli Dafydd? Katiną? Save? Nežinia.
Bučinys tarsi bandė patvirtinti tą ,,aš myliu tave", bet Mayra taip ir nepripažino tokio jausmo. Jai užteko to, kad sutarė su Dafydd ir jo buvimas šalia ją ramino. Lėtai atmerkusi akis, mergina žiūrėjo į raudonplaukį. Atsargiai perbraukė pirštais per jo plaukus ir liūdnai nusišypsojo:
-Atsiprašymas priimtas,-dar vienas trumpas bučinys.-O dabar eik išsimaudyt. Smirdi kanalizacija. Aš einu suveiksiu ką nors valgomo. Ir atsargiai, kartais Edgaras tupi ant dušo durų, tai tada pakviesk mane, nes už apliejimą vandeniu jis prišiks tau į batus.
Dar kartą perbraukusi per Dafydd plaukus, Mayra atsistojo ir nuėjo į virtuvę, kur Katinas ir Rozmarinas jau reikalavo skanėstų.
-
Atrodė, kad Mayra nieko nesakys. Dafydd juto jos kūną šalia savęs ir tai padėjo šiek tiek aprimti, tačiau kurį laiką besitęsusi tyla gulė tarp judviejų tarsi koks juodas šydas, kuriam nuimti reikės labai daug pastangų ir laiko.
Liūdna šypsena iškėlė dar daugiau klausimų. Vaikinui reikėjo žinoti, ką Mayra galvoja, kaip ji jaučiasi. Deja, jis, švelniai tariant, nebuvo patyręs kitų žmonių jausmų analizėje. Jausmų, kuriuos jis suprato, sąrašą tesudarė pyktis, nepasitikėjimas ir baimė. Čia nė vieno iš jų nebuvo. Dėl to Dafydd neįsivaizdavo, kaip reikėtų elgtis. Tuo labiau, kad merginos atsakymas buvo toks, tarsi nieko nebūtų įvykę. Atrodė, kad viskas buvo kaip anksčiau. "Kaip anksčiau"? Ką tu turi omenyje? Tai truko vos kelias dienas... Panašu, kad Dafydd vis dar nebuvo nusiteikęs savęs kankinti.
Atsistojęs nuo sofos vaikinas lėtai nuslinko į miegamąjį pasiimti švarių drabužių. Buvo keista čia eiti vienam, mat paprastai jiedu čia atsidurdavo kartu ir viskas baigdavosi vienodai. Vis dėlto dabar tam nebuvo tinkamas laikas, tad vaikinas susirado tai, ko atėjo, ir išlindo į svetainę. Ketino eiti tiesiai į dušą, kaip ir liepė Mayra, tačiau staiga sustojo ir galiausiai nužingsniavo į virtuvę. Prieš pat įeidamas į patalpą kelias akimirkas stebėjo merginą. Svarstė, ką daryti, bet galiausiai įžengė į vidų. Priėjęs prie Mayros eilinį kartą ją apkabino. Pabučiavo ją ir kurį laiką žvelgė į akis. Viskas atrodė gerai, bet viduje Dafydd jautė baimę. Baimę, kad viskas rytoj sugrius, kad anksčiau ar vėliau šita laimė baigsis. Kol kas vaikinas nežinojo jokių būdų tai baimei įveikti.
- Neprisijungsi? - nedrąsiai nusišypsojo jis.
-
Katinai tvarkingai tupėjo ant palangės ir laukė, kol Mayra paims maišelį su skanėstais. Atskaičiavus mažas traškias pagalvėles, padalino jas augintiniams stebėdama, kad šie nesusipeštų. Dar pabraškino maišelį, tikėdamasi prisikviesti Edgarą, bet jis, kaip visada, dingo, vos tik jo prireikė.
Pamaitintus katinus, atėjo laikas ieškoti maisto. Pasičiupusi obuolį, Mayra jį kruopščiai nusiplovė ir, atidariusi šaldytuvą, ieškojo pašildomo maisto. Paspoksojusi į pustuščią erdvę, mergina suprato, kad jai teks gaminti. Vidinis tinginys labai aiškiai pasisakė už makaronus, tad, atėmusi iš šaldytuvo sūrį, juodaplaukė pradėjo traukti makaronų dėžutes, vis nesugalvodama, ką čia suvalgius. Užtat obuolys buvo labai skaniai sunaikintas.
Pastebėjusi stoviniuojantį Dafydd, Mayra nusišypsojo, bet nieko nesakė. Ji toliau atidžiai stebėjo nežinia kada nusipirktus makaronus. Išvis, kas čia per nesąmonė tos rūšys? Kuo skiriasi tie suktukai nuo kokių kaspinėlių? Absurdas! Apsikabinusi raudonplaukį ir išgirdusi pasiūlymą, mergina tik pavartė akis:
-Nori, kad paslysčiau ir užsimuščiau? Eik maudytis, šiandien aš per daug pavargus. Plius, noriu valgyti, o dar reikės virti.
Palikusi tik vieną dėžę makaronų ant spintelės, Mayra ištrūko iš Dafydd glėbio ir toliau intensyviai (supraskit - labai daug vaikščiodama ir vis kažko ieškodama) ruošėsi virti makaronus. Kai vanduo kaito, dar sugalvojo padaryti ir padažą prie jų, tad ir vėl prasidėjo intensyvus vaikščiojimas tyliai burbant po nosimi.
-
Ak, tas noras valgyti. Dafydd vis dar nepriprato prie tokio dažno maisto kišimo į burną, tad faktas, kad mergina renkasi maistą, o ne intymias akimirkas su juo, buvo nesmagus, tačiau raudonplaukis bandė įtikinti save, kad taip išties yra tik dėl to, kad mergina pavargusi.
Laimei, Edgaras prie dušo durų nesitrynė, tad velsietis galėjo paprasčiausiai įeiti į vidų. Durų nerakino.
Po kelių minučių išlindęs pajuto maisto kvapą, tačiau tai nesukėlė nei alkio, nei dar kokio nors jausmo. Dafydd suprato, kad žmonės, metus laiko nesimaitinę tik žiurkėmis, valgo dažniau nei jis, tad stengėsi nustumti apmaudą, kad teks paprasčiausiai švaistyti laiką. Basomis (dar vienas dalykas, prie kurio buvęs klastuolis nepriprato, buvo Mayros nupirktos šlepetės) grįžęs į virtuvę vėl užsižiūrėjo į besidarbuojančią merginą. Viskas atrodė labai nuostabu, jis būtų galėjęs taip žiūrėti į ją valandų valandas. Priėjęs iš už nugaros švelniai apkabino ir uždėjo rankas ant ryškėjančio pilvo. Pabučiavęs į pakaušį nedrąsiai ištarė:
- Esu tau skolingas. Už viską. Bet labiausiai už tą baimės laiką, kurį tau suteikiau. Labai prašau... Pasakyk, ką aš galėčiau padaryti, kad tau palengvėtų?
Rankos pradėjo virpėti. Atrodė, kad nori papasakoti viską, kas sukėlė įsiūčio priepuolį. Vis dėlto kartu jautė ir tai, kad apie tai kalbėdamas pradės elgtis neprognozuojamai. Arba ir vėl apsižliumbs, arba vėl įsius, arba...
- Aš... - bandė pradėti vaikinas. Atrodė, kad kiekvieną žodį reikia tiesiog išmušti iš gerklės. - Nuėjau ten... Kai kas ten buvo. Man svarbaus. - Idiote tu, ką tu čia šneki?! - Bet dabar man svarbi esi tu. Tai nepasikartos. Aš... Prisiekiu.
Jis apsuko merginą tikėdamasis, kad ji nepastebėjo drebančių rankų. Apkabino ir pasidėjo galvą jai ant peties.
-
Daugiau diskusijų apie vakaro programą nebuvo, tad Mayra vėl pasinėrė į maisto gaminimo meną. Iš dalies tai netgi priminė eliksyrų virimą, kurį vargais negalais perprato paskutiniais metais Hogvartse. Makaronai ramiai vartėsi puode, gilioje keptuvėje burbuliavo padažas, o mergina sau patenkinta sukiojosi, vis prisimindama per trumpas atostogas nepadarytus darbus. Galiausiai makaronai atidūrė keptuvėje, dar šakar makar su prieskoniais ir vakarienė buvo paruošta. Besidėdama makaronus į lėkštę, Mayra pajuto, kaip ją apsikabina Dafydd ir sukikeno, bet supratusi, kad jų vėl laukia pokalbis, paliko maistą ramybėje. Besiklausydama raudonplaukio žodžių, ji nejučiomis atsilošė atgal ir prikando lūpą. Buvo keista, kad kažkas rūpinasi dėl jos, net ir žinodamas, kas ir kodėl. Ir, nežinodama vaikino pykčio priežasties, ji negalėjo numatyti, kiek jos reakcija buvo per smarki. Nors ji visada per smarkiai reagavo - ar bent jau tuo buvo įsitikinusi.
-Dafydd,-švelniai kreipėsi į jį Mayra, pirštais braukdama per šlapius plaukus.-Jeigu tu nori... Galiu padėti tai tau surasti, juk šiandien radau tave. O ypač jei tai yra taip svarbu tau ir tu nori... Ir ačiū, kad manimi rūpiniesi. Tai.. Ha, tai labai keista. Ir aš tavimi tikiu, matau, kad jaudiniesi ir gailiesi. Ir nereikia atsiprašinėti. Jeigu būčiau lankiusis pas psichologą, to nebūtų įvykę, taigi, čia ir mano kaltės dalis yra. Tiesiog pabūkim šiandien ramiai kartu. Manau, mums abiems to ir reikia. O dabar pasakyk - ar nori valgyti?
-
Buvo labai keista ir galbūt netgi nejauku, kad būtent Mayra pradėjo jį raminti. Tiesa, kai ji užsiminė galinti padėti surasti, raudonplaukis pajuto pykčio gaidelę savyje, tačiau šį kartą pavyko ją užgniaužti. Dafydd suprato, kad reikės kažkada būnant vienam (kas reiškė darbo metu) išmokti apie tai galvoti neįsiuntant.
- Ačiū, - ištarė vaikinas. - Bet...
Sakinio ir vėl neužbaigė, įtarė, kad garsiai apie tai prabilęs arba apsižliumbtų, arba vėl įsiustų. Tad tik klausė tolimesnių Mayros žodžių. Norėjosi pasakyti, kad tai jam yra neįprasta tas, kad ji nelaiko jo paskutiniu šlykštyne, kad rūpinasi, kad ištraukė iš...
- Nekaltink savęs... - sumurmėjo Dafydd ir galiausiai susipratęs, kad juodaplaukė yra alkana, pabučiavo ją ir paleido. Dėl poreikio ramiai pabūti kartu ji buvo velniškai teisi. - Nenoriu, nepyk...
Vaikinas žiūrėjo į Mayrą ir įtemptai mąstė apie viską, kas nutiko šiandien. Atrodė, kad rytas, kai jis paskutinį kartą pabučiavo ją šeštajame ministerijos lygyje, buvo prieš milijoną metų. Kokį pakylėjimą jautė matydamas visų to lygio darbuotojų žvilgsnius! Ir kaip viskas keitėsi dienos eigoje... Daugiau to leisti negalima. Kažkokiu būdu reikėjo pamiršti tai, kas įvyko kanalizacijoje, ir daugiau niekada ten nebegrįžti. "Pasidžiauk, kol gali." labai ne vietoje ir nelaiku mintyse vėl nuskambėjo ta frazė, bet Dafydd pasistengė nustumti ją į šalį.
- Pasiilgau tavęs šiandien darbe, - staiga pasakė jis, iš paskutiniųjų stengdamasis leisti jai pavalgyti. Kad ir koks tai būtų laiko gaišimas, normaliems žmonėms to reikia.
-
Vakaro tamsa apgaubė Londoną, o pravirkęs dangus užgrojo niūrų savo maršą. Sniego dar nebuvo, tik rytais tas prakeiktas plikledis, tad jei ne kalėdinė muzika parduotuvėse, nepasakytum, kad jau gruodis.
Mayra išėjo iš darbo keliomis valandomis anksčiau. Vis dar buvo keista, kad neturi niekam prisistatyti, penkis kartus atsiprašyti ir tada padėkojusi išeiti. Ne, užteko užrakinti savo kabinetą ir kuo ramiausiai išžingsniuoti ant durų palikus raštelį, kad grįš rytoj.
Sėdėdama ant sofos ir glostydama Katiną, Mayra vis negalėjo suprasti, ko nori. Buvo aišku tik viena - kažko valgomo. Televizoriui kažką burbant fone, mergina gavo žinutę, kuri jai padėjo suprasti, kas tas paslaptingasis jos trokštamas dalykas.
Gilioje keptuvėje burbuliavo padažas, o jame - mėsos gabaliukai. Visi namai kvepėjo pasakiškai ar bent jau taip atrodė merginai, kuri negalėjo sulaukti, kada galės paragauti patiekalo. Galiausiai ji nusprendė, kad neverta laukti, kol mėsa pilnai iškeps ir, atidariusi keptuvę, susižvejojo vieną garuojantį gabalėlį. Iš malonumo Mayra net užsimerkė - ak, kaip ji pasiilgo šito!
-
Pabaigęs darbą Dafydd kaip visada išlipo iš lifto ir ėmė lūkuriuoti Mayros. Ilgokai jos nesulaukęs pradėjo šiek tiek nerimauti. Galiausiai neiškentė ir nulėkė iki jos kabineto. Ant durų kabantis raštelis visai sutrikdė vaikiną. Galiausiai nutarė nukeliauti namo - galbūt ras ją ten? Vis dar buvo keista, kad mergina nieko nepasakė, nors visų pirma buvo gerokai baisu: o jeigu kas nors atsitiko? Vis dėlto pirmiausia reikėjo nusigauti į Vakarų Bromptoną ir viltis, kad mergina ten.
Oru persikėlęs prie daugiabučio Dafydd pirmą kartą pradėjo raustis savo kišenėse ieškodamas rakto. Nepaisant to, kad Mayra jam parūpino raktus jau senokai, buvo daug maloniau jų ieškoti merginos kišenėse vis "pamirštant", kurioje tiksliai raktai yra.
Galiausiai atsidūręs bute vaikinas iš karto užuodė maisto kvapą. Per pietų pertrauką prisivertęs suvalgyti tris atsineštas morkas, dabar visiškai nenorėjo daugiau nieko kišti į burną, tad teliko tikėtis, kad pavyks išvengti ginčo.
Kuo greičiau nusiavė batus ir net nenusivilkęs palto lėkte atlėkė į virtuvę, kur Mayra ramiausiai mėgavosi tuo valgymo malonumu, kuris vaikinui buvo nesuprantamas.
- Mayra, ar tau viskas gerai? - skubiai paklausė Dafydd ir priėjęs ją tvirtai apkabino. Tik dabar suprato, kaip iš tiesų buvo persigandęs, visas net drebėjo. - Aš taip išsigandau...
-
Trinktelėjo buto durys ir Mayra, kaip vaikas, kurį tėvai pagavo valgant saldainius prieš pietus, uždengė vakarienę dangčiu, lyg bandydama ją paslėpti. Visai pamiršo, kad vaikino neįspėjo apie savo dingimą iš ministerijos, o dar ir matydama, koks jis susirūpinęs, pajuto viduje kirbant kaltę.
-Dafydd, man viskas gerai. Tiesiog pasijutau pavargus ir grįžau namo. Ir, am... pasidariau vakarienę. Žinau, kad jos nenorėsi, tai čia tik man. O dabar...-Mayra pabučiavo vaikiną ir prisiglaudė prie jo.-Nusipirk telefoną, jeigu ką, galėsi man paskambinti. Arba išėjęs iš ministerijos gautum žinutę, kad aš jau namie ir galėtum nelaukt. Ir kitą kartą nusiųsiu tau į kabinetą laiškelį, gerai? Dabar eik nusirenk.
Kad ir kaip ji norėjo dar pabūti Dafydd glėby, tas viduje nagučiais besidraskantis alkis privertė merginą sugrįžti prie keptuvėje buvusio patiekalo. Maldauju, nepaklausk, ką čia valgau, nepaklausk, ką čia iškepiau, nenoriu tau meluoti, prašau, apsimesk, kad kvapas normalus ir aš elgiuosi normaliai. Su šakute rankiodama mėsos gabaliukus, Mayra dėjosi juos į burną, bandydama negalvoti, kad visai šalia jos buvo Dafydd. Ji tikrai nesielgė įtartinai.
-
Dafydd beveik negirdėjo, ką šneka mergina. Ji buvo sveika ir gyva, glaudėsi prie jo, o tai dabar buvo svarbiausia. Buvo kiek apmaudu, kad Mayra nutarė išeiti anksčiau ir nepasikvietė jo - laikas, kurį jiedu galėdavo praleisti dviese, atrodė nemaloniai trumpas. Vis dėlto juodaplaukės buvimas šalia šią akimirką atpirko bet kokį apmaudą, tad jis atsakė į bučinį ir stipriai prispaudė merginą prie savęs.
- Aš tiesiog išsigandau, - sumurmėjo raudonplaukis tarsi susigėdęs tokios savo reakcijos. Tokios baimės, kokią juto, kai pagalvojo, kad Mayrai kažkas atsitiko, nejuto jau seniai - gal netgi ir niekada gyvenime. Ar tai reiškė, kad jis iš tiesų myli merginą? Dafydd dėl to nebuvo tikras, tačiau vis labiau tikėjo, kad būtent taip ir yra.
- Gerai, nusipirksiu, - kaip klusnus vaikas pratarė jis, nors nelabai suprato, ką tas žodis reiškia. Nenoromis vėl prisiminė brolį, tačiau pasistengė kuo greičiau išmesti jį iš galvos. O malonesnio prašymo nei eiti nusirengti, ko gero, negalėjo būti. Dafydd, tikėdamasis, kad jis turi omenyje tą patį ką ir Mayra, liko tik su naminėmis kelnėmis ir marškinėliais. Vis dėlto jis, būdamas kambaryje, staiga į kažką atkreipė dėmesį. Iš pradžių nesuprato, kas tai, tačiau netrukus atėjo suvokimas: tai buvo kvapas. Buvo labai nesmagu prisiminti, tačiau jis priminė tą, kuris pasklido po kanalizaciją, kai netoli Dafydd "kambario" buvo išgaišinta daugybė žiurkių. Vaikinas nuskubėjo į virtuvę. Atidžiai pažiūrėjęs į keptuvę atsisuko į Mayrą:
- Kas čia? Kur tu tai pirkai? Ši... mėsa... pašvinkusi!
Paėmęs merginai už rankos švelniai timptelėjo į save - toliau nuo vis labiau smirdančio maisto. Tikėdamasis nukreipti jos dėmesį nuo nebaigtos vakarienės Dafydd nutraukė jai per galvą megztinį. Vieną ranką uždėjęs Mayrai ant pilvo pabučiavo. Kita ranka nejučia palindo po marškinėliais ir pradėjo ieškoti atsegimo, kurio, deja, nerado. Ir kaip jam, po galais, žinoti, kada tas atsegimas yra, o kada - ne?..
-
Tas salstelėjęs skonis ir unikali tekstūra - Mayra nesuvokė, kaip viso šito pasiilgo. Nuo tada, kai sužinojo, kad laukiasi, tapo žymiai atsargesnė ir tokių užkandžių atsisakė. Negali sukontroliuoti kitų, ypač tų, kuriuos jie parenka savo puotai - šiais laikais net vaikai prigrūsti visokio šlamšto. Bet dabar Silvijos išrinkta auka buvo tobula. Gal ir visai gerai dirbti ligoninėje.
Tik štai Dafydd reakcijos ji nesuprato. Sutrikusi, Mayra stovėjo su šakute rankoje ir žiūrėjo į vaikiną kaip į kokį nevisprotį. Kurį laiką net nesusivokė, ką tas bando padaryti, tiesiog stovėjo, rankoje vis dar tvirtai spausdama šakutę. Ak, vėl reikės megztinį skalbt. Ir tada tarsi suvokė, kas Dafydd netiko.
-PAŠVINKUSI?! ŠIANDIEN KARTU LAVONĄ PJAUSTĖM, KOKIA DAR PAŠVINKUSI?! PATS TU PAŠVINKĘS!-užriko mergina, stumtelėdama raudonplaukį nuo savęs.-Manai mane bando nunuodyt?! Tu šitaip apie mus galvoji, kad man, jų šventikei, jie norėtų pakenkti?! Jei nieko protingo negali pasakyti, verčiau patylėk, Dafydd.
Pasmeigusi vieną mėsos gabaliuką keptuvėje, ištiesė šakutę vaikinui.
-Pats paragauk ir įsitikink,-piktai tarė mergina ir pagalvojo, kad turbūt neturėtų raudonplaukiui bandyti sumaitinti žmogienos.
-
Dafydd nesuprato, ar Mayra nori užsiimti tuo, ką jis atvirai pasiūlė, ar ne. Deja, labai jau greitai tai tapo aiškiau negu aišku: mergina pradėjo siaubingai rėkti. Pirmiausia vaikinas baisiausiai sutriko, nes nesitikėjo tokios audringos reakcijos. Vis dėlto kažkuriuo momentu suprato, kad reikia įsiklausyti, ką buvusi koledžo draugė šneka, mat ji kalbėjo visiškai neįtikėtinus dalykus. Pjaustė ką? Kokį lavoną? Negi tai...? su siaubu klausinėjo savęs vaikinas nuoširdžiai tikėdamasis, kad Mayrai ir vėl kažkas užplaukė - kaip ir tada, kai ji pradėjo keistai elgtis kanalizacijoje, ar tada Magijos ministerijoje. Evelina? mintyse sugebėjo šitai išspausti Dafydd, tačiau garsiai šis žodis buvo per sudėtingas ištarti.
- Nesuprantu, ką tu kalbi, - stengėsi kalbėti kuo ramiau Dafydd, tačiau kai mergina atkišo smirdantį gabalėlį jam, vaikinas supyko. Vis dėlto pyktis nebuvo toks, kad jis prarastų kontrolę, tad sugebėjo gana ramiai paimti šakutę. Iš paskutiniųjų stengėsi nekelti balso, tad juto, kaip jis dreba: - Šito nevalgysiu nei aš, nei, tuo labiau, tu.
Raudonplaukis prisivertė prieiti prie keptuvės ir ją paimti. Kuo greitesniais judesiais išmetė viską į šiukšlių dėžę. Ir tik tada suprato, kad dabar atleidimo geriau tikrai nesitikėti - atrodė, kad Mayra yra tarsi pamišusi dėl šitos šlykštynės. Nėščiosios poreikis valgyti nesąmones? paklausė savęs buvęs klastuolis ir kuo tyliau atsiduso: juk jeigu taip, jis ką tik ir vėl baisiausiai susimovė!
Dafydd nuėjo prie sofos ir atsisėdęs užsidengė delnais akis. Ašarų nebuvo, tik baimė: o kas jeigu tai, ką kalbėjo Mayra - apie lavonus, jų pjaustymą ir šventikus, - buvo tiesa? Iš kur jam žinoti? Juk taip menkai ją tepažįsta! Vis dėlto labai norėjosi, kad tai būtų tik besilaukiančioms moterims galbūt būdingas keistas elgesys. Vaikinas svarstė, kaip pasielgti.
- Mayra, nepyk, - gailiai paprašė Dafydd ir vėl atsistojo. Norėjo grįžti pas ją ir stipriai apkabinti, tačiau vidinis balselis perspėjo, kad tai dabar nesibaigtų geruoju. Taigi raudonplaukis taip ir liko stovėti prie sofos nežinodamas ką daryti.
-
Pyktis kunkuliavo Mayros viduje. Nesupranta, ką ji šneka? Kai ne kartą apie tai užsiminė? O kai Dafydd dar teikėsi išmesti jos maistą, mergina visai pasiuto. Kodėl jis negali tiesiog jos paklausyti?
-Durnius!-suriko juodaplaukė taip, kad turbūt girdėjosi kituose butuose. Dar akimirką šmėkštelėjo mintis, kad lygiai taip pat galėtų susipjaustyti ir išsikepti Dafydd, bet sveikas protas greitai ją nudangino kažkur giliai. Nereikia patraukti teisėsaugos dėmesio.
-Nepyk, nepyk, o su kuria savo vieta galvoji? Tu bent girdi, ką tau sakau?!-toliau šaukė Mayra, sparčiais žingsniais pereidama per visą butą iki miegamojo. Uždariusi duris, pasigedo spynos, tad tiesiog prisėdo ant grindų ir įsikniaubusi į delnus pravirko. Niekam niekada neįtiko tai, ką ji darė. Turbūt niekam ir nerūpėjo tai ar jos norai. Eilinį kartą iš jos buvo padaryta tik kažkokia lėlė, kuri turi elgtis taip, kaip jie liepdavo kiti. Ir eilinį kartą Mayra suprato, kad jos niekas niekada nemylės. Ji turi tik save. Net Dafydd, kurio žodžiais beveik patikėjo, regis, nesugebėjo suprasti, kad ji - atskiras suaugęs žmogus, priimantis sprendimus. Ne, jis buvo tik dar vienas besmegenis, norintis ja pasinaudoti.
-
Panašu, kad šį kartą Mayra supyko rimtai. Dafydd neįsivaizdavo, kaip reaguoti. Kai ant jo staugdavo Brajanas, jis paprasčiausiai išeidavo iš namų ir negrįždavo kelias dienas. Deja, dabar įtarė, kad jeigu išeitų, tikriausiai negrįžtų niekada. Užsidarius durims vaikinas atsisėdo ant sofos ir giliai susimąstė. Padėtis atrodė visiškai be išeities. Ką tu padarei, kvaily? Visiškas idiotas! plūdo save raudonplaukis. Kadangi per laiką, praleistą Mayros bute, dar nespėjo pamiršti kanalizacijos įpročių, nepasibodėjo nueiti ir gerai apžiūrėti šiukšliadėžės: gal ką nors dar galima išgelbėti? Pats, žinoma, būtų galėjęs nuryti kelis tos šlykštynės gabaliukus, bet kažin ar jie tiktų merginai. Apmaudas pradėjo imti viršų. Dafydd juto: tuoj arba prapliups ašaromis, arba puls viską daužyti, nors labiausiai norėjosi trenkti sau. Kelis kartus giliai įkvėpęs priėjo prie miegamojo durų. Net nebandė jų atidaryti, tik prisiglaudė ir klausėsi, ar ką išgirs. O išgirdo tai, ko labiausiai ir bijojo - merginos raudą.
- Mayra, atleisk man, maldauju. Žinau, kad esu kvailys, žinau!.. Prašau tavęs... Ateik, primušk mane, jeigu tik tau nuo bus geriau. Mayra, aš myliu tave... Tave tokią, kokia tu esi. Ar tai buvo... Žmogus? - nuo tos minties vaikiną supykino, tačiau pasišlykštėjimo savo vaikų motina jis nejuto. Spėjo priprasti prie jos keistenybių? Galbūt. O galbūt tiesiog pernelyg brangino tą jausmą, kurį jai jautė. Giliai įkvėpęs pridūrė: - Jeigu reikia, nueisiu ir pats parnešiu tau... Maisto. Mayra, aš padarysiu bet ką, kad tau būtų gerai. Galiu dabar pat nueiti ir... - Užmušti žmogų? - Gauti bet ko, ko tu paprašysi. Kalbu rimtai, Mayra. Jeigu reikia, aš... - buvo labai nedrąsu ištarti tuos žodžius garsiai, tačiau vaikinas buvo tikras - jeigu mergina to paprašys, jis tai ir padarys. - Pasiaukosiu. Savanoriškai. Kad tik tu būtum laiminga...
-
Bjaurus kūkčiojimas supurtė merginos kūną. Ji nebežinojo, kodėl taip žliumbia. Nebenorėjo pykti, bet vis tiek ta bjauri emocija niekur nedingo, o tamsus miegamasis tarsi budino visus malonius prisiminimus apie vaikiną, kuris stovėjo už durų ir maldavo jos pasigailėjimo. Nuo jo žodžių mergina įsiverkė dar smarkiau. Ji nesijautė verta jokios aukos ir jai reikėjo Dafydd gyvo ir šalia. Netik jai, bet ir dviems mažiems berniukams jos viduje, kurie kitais metais išvys pasaulį. Atimti iš vaikų galimybę augti šeimoje atrodė tiesiog žiauru.
Sunkiai atsistojusi ant kojų, Mayra apgraibomis surado rankeną ir atidarė duris. Šviesa, sklindanti iš svetainės, kelioms sekundėms apakino ją, bet nelaukdama, kol akys apsipras su ja, juodaplaukė priėjo ir apsikabino Dafydd. Parėmusi galvą ant jo peties, ji žagtelėjo.
-Dafydd...-tyliai nutęsė ji.-Ar tu angelas, pasiųstas manęs globoti?-karštos ašaros vėl pabiro iš akių.-Dafydd... Nepalik manęs. Niekada. Prašau. Aš tau viską atleisiu, tik nepalik manęs.
Mayrai buvo sunku suprasti, kodėl vien mintis, kad raudonplaukis gali išeiti ją taip gąsdino. Ir kodėl skaudėjo kiekvieną kartą, kai jis kalbėdavo apie pasiaukojimą. Ir kodėl jo žodžiai nebeatrodė melagingi...
-
Dafydd stovėjo ir laukė. Neįsivaizdavo, ar Mayra juo patikės, nežinojo, ar dar iš viso ją kada nors pamatys. Atrodė, kad pasakė viską, ką galėjo. Dabar teliko sužinoti, ar mergina išlįs iš kambario.
Tiesą sakant, raudonplaukis, pamatęs atsidarančias duris, kiek sutriko ir netgi išsigando. Tai buvo tai, ko jis labiausiai ir norėjo, bet neįsivaizdavo, ką Mayra darys. Staiga pajutęs ją savo glėbyje velsietis nesuprato, ką jaučia, tačiau nutarė apmąstyti tai vėliau. Dabar tvirtai apglėbė merginą. Aš? Angelas? apstulbo vaikinas, tačiau nieko nesakė. Tik stovėjo ir leido Mayrai išsiverkti. Beveik laukė jos pykčio ar gal netgi smurto, tačiau merginai, atrodo, to nebereikėjo.
- Aš tikrai nesu angelas, - sumurmėjo Dafydd. Užmerkė akis ir pabandė suprasti, kodėl Mayra jam viską atleidžia. Negarsiai pratęsė: - Aš esu tik kvailys, nesugebantis suprasti kito žmogaus. Aš... Man reikia tavęs. Būtent tavęs, - vaikinas nutilo ir pradėjo svarstyti, ar vertėtų užsiminti, kad jam reikia ir Evelinos, kurios, tiesą sakant, nereikėjo visai. - Tokios, kokia esi. Aš nemeluoju. Taip - Tauerio tiltas buvo... Prisipažinsiu, kad tai buvo tik... - buvo labai sunku surasti tinkamą žodį. - Neturiu kaip to pateisinti, - galiausiai suprato, kad žodžio nesuras. - Bet... Kai pasakei apie vaikus... Neįsivaizduoji, kiek daug man tai reiškia. Ir... Aš nemeluoju, kai sakau, kad myliu tave. Padarysiu dėl tavęs bet ką. Tai tu esi angelas, kuris priima į savo gyvenimą tokią gyvenimo šiukšlę kaip aš. Niekada nepajėgsiu tau už tai atsilyginti.
Vaikinas švelniai perbraukė merginai per plaukus ir nejučia prisiminė Mioną. Ko gero, pirmą kartą širdies neperdūrė skausmo strėlė. Tai tapo tarsi įrodymu jam pačiam, kad jis išties jaučia tą meilę, apie kurią tiek šnekėjo. Šis supratimas padrąsino jį paprašyti:
- Tik prašau - papasakok viską, ką turėčiau žinoti. Aš išsigandau. Aš priimsiu bet ką, tik maldauju - pasakyk man.
Dafydd laikė merginą glėbyje. Pakėlė jos galvą, kad galėtų pažiūrėti į akis. Įtarė, kad jo paties akys buvo šaltos ir galbūt netgi piktos, tačiau labai tikėjosi, kad Mayra sugebės iš jų išskaityti, kad dabar kalbėjo vien tik tiesą. Juk, šiaip ar taip, už gyvenimą kanalizacijoje blogiau nieko negali būti. O kuo žmogiena blogiau nei žiurkiena?..
-
Jai kartais atrodė, kad skendo jausmų jūroje. Tai buvo audra, talžanti ją iš visų pusių, kol ji nustodavo suvokti, kur viršus, o kur - apačia. Taip dabar stovėjo Mayra, pasimetusi savyje, o jos pirštai spaudė Dafydd marškinėlius taip, kad pabalo krumpliai. Vaikinas buvo tarsi inkaras, laikantis ją realybėje ir neleidžiantis pasimesti. O ir raudonplaukio žodžiai pamažu ramino šėlstančią vidinę audrą. Ji rūpi. Ją myli. Bet ar ji gali atsilyginti tuo pačiu? Pirmą kartą gyvenime Mayra išsigando, kad nemoka mylėti. Nemokės mylėti ir savo vaikų ir niekada nepamils Dafydd. Bet štai, stovėdama taip arti vaikino, ji pati nenorėjo tikėti savomis mintimis, bet bijojo, kad viskas pasibaigs taip pat, kaip ir su Luku - ji jausis suvaržyta ir vieniša. O tada puls pirmam pasitaikiusiam žmogui ant kaklo, kaip kad tada nutiko prie Tauerio. Vienkartinis primityvių poreikių patenkinimas ir viskas. Ir štai kaip tai baigėsi.
-Dafydd...-prikimusiu balsu kreipėsi į raudonplaukį Mayra,-Aš... Manau, kad tave myliu,-žodžiai nuskambėjo neužtikrintai ir baikščiai, kaip kokia nederama paslaptis.-Ir ne, tu angelas, nes tik angelai moka mylėti. Demonai nepažįsta to jausmo, jiems tenka tik kūniška šiluma. Ir mūsų laukia labai ilgas pokalbis. Ar tikrai to nori dabar?
Žiūrėdama Dafydd į akis, ak, tokias panašias į jos, Mayra atsargiai ištiesė ranką, palietė vaikino veidą ir kaip maldą sušnabždėjo:
-Atsiprašau. Atsiprašau... Atsiprašau...
Ir pabučiavo raudonplaukį atsargiai, tarsi viską vėl darytų pirmą kartą. O gal tiesiog norėjo suprasti, koks jausmas juos sieja.
-
Jiedu stovėjo apsikabinę beveik remdamiesi į sieną. Dafydd jautė, kad abiems reikia šiek tiek laiko pabūti ramiai ir tyliai. Bent jau jam pačiam reikėjo jausti, kad Mayra išties yra čia, su juo. Kad ji niekur nesiruošia dingti, kad jis jai yra reikalingas - net jeigu ir ne tiek, kiek jam pačiam reikalinga mergina. Pabučiavęs juodus jos plaukus Dafydd suprato, kad jaučiasi netikėtai gerai. Dabar atėjo suvokimas, kad Mayros išėjimas iš kambario galbūt įtikino ją jo pasakytų žodžių nuoširdumu. Vienintelis žmogus iki tol, su kuriuo taip nuoširdžiai kalbėjosi Dafydd, buvo Miona. Bet ji jau buvo praeitis. Dabar raudonplaukiui reikėjo Mayros buvimo šalia.
Merginai prakalbus jis pajuto, kad jai baisu. Balsas skambėjo... Neužtikrintai? Nedrąsiai? Dafydd nebuvo tikras - kaip ir dėl to, ar Mayros žodžiai apie meilę buvo tiesa. Vis dėlto dabar tai nebuvo labai svarbu - jeigu ji apie tai prakalbo, vadinasi, sutinka priimti jausmą iš jo - o tai jau buvo didelis žingsnis.
- Ką tu kalbi? - kuo švelniau paklausė Dafydd, nors keista užuomina apie demonus jį kiek išgąsdino. Žiūrėjo merginai į akis ir bandė ką nors iš jų išskaityti.
- Nereikia atsiprašinėti, - sumurmėjo jis ir atsakė į bučinį. Atrodė tarsi Mayra būtų keistai įsitempusi, tačiau Dafydd suprato: ji turi pasakyti kažką išties svarbaus. Įtarė, kad tai nebus kažkas, ką norėtųsi išgirsti, tačiau žinojo: jis priims bet ką, net jeigu... Į galvą neatėjo niekas pakankamai baisaus, kas galėtų sukelti bent menkiausią abejonę. Kiek pasvarstęs nuvedė Mayrą iki sofos ir apgaubė juos abu pledu - pačiam darėsi vėsu, o ir merginai kaip koks kvailys pasiskubino nutraukti megztinį...
- Aš čia. Ir esu pasiruošęs išklausyti bet ko, ką turi pasakyti. Vienintelis dalykas, kurio prašau, - nieko neslėpk nuo manęs, - tyliai, kad netyčia nenugirstų buto sienos, ištarė Dafydd priglausdamas merginos veidą sau prie krūtinės.
-
Dafydd ramino ją vien savo buvimu šalia. Tai buvo pavykę tik dar vienam žmogui, kuris atrodė kaip tolima praeitis - negi tiek daug visko įvyko per kelis mėnesius? Laikas taip sparčiai bėgo, o ji net nepajuto.
Mayra prisiglaudė prie vaikino, kuris kaip kokia krosnis skleidė šilumą. Jeigu būtų įmanoma ignoruoti, kas čia įvyko mažiau nei prieš pusvalandį, reikėtų tik kokio kvailo filmo fone ir jie galėtų taip snūduriuoti. Bet raudonplaukio prašymas niekaip nedingo iš merginos minčių, tad teko tik pradėti viską pasakoti nuo pradžių:
-Nežinau, nuo kur pradėti, bet... Na, galima sakyti, kad bendradarbiauju su tam tikromis būtybėmis, kurias žiobarai bei dauguma burtininkų vadina demonais. Aš vykdau jų paskirtas užduotis, o jie man... Padeda. Viena iš užduočių buvo suburti grupę žmonių, kuriais pasinaudodama galėčiau atlikti... Tam tikrus dalykus... Kaip kad ritualinės aukos. Ir kanibalizmas. Ir... Keletas kitų dalykų, turbūt įsivaizduoji, ką veiktų apsvaiginta suaugusiųjų grupė. Bet matai, su manim kitaip. Aš galiu su jais bendrauti tiesiogiai, galiu juos... Jausti, jei jau taip įvardinus. Mūsų ryšys daug artimesnis. Jeigu norėsi, galėsiu supažindinti tave su jais. Manau patiksi.
Vos vos šypsodamasi, Mayra pakėlusi akis, kuriose matėsi kažkas jai nebūdingo, žiūrėjo į Dafydd.
-Dafydd, negi nesmalsu?-sušnabždėjo mergina.
-
Dafydd laikė apsikabinęs merginą ir laukė, kada ji prabils. Neskubino, nes buvo tikras: dabar atėjo tas laikas, kada ji pasakys tiesą. Nežinojo, kodėl, tačiau šituo raudonplaukis net neabejojo.
Ir štai Mayrai prakalbus jis nebežinojo, kaip reaguoti. Tiesą sakant, vaikinas kažkodėl labai nenustebo. Ar kažko panašaus ir tikėjosi? Gal ir ne. Tačiau vaizduotė jau buvo pripiešusi tiek baisiausių scenarijų, kad tai, ką pasakė mergina, nebuvo kažkas visiškai neįsivaizduojamo. Vis dėlto Dafydd nežinojo, ką sakyti. Visų pirma, jis nelabai ką suprato. Buvo sunku patikėti, kad tokie dalykai, apie kuriuos kalba Mayra, gali būti tiesa. Vis dėlto kažkas viduje kuždėjo, kad būtent taip ir yra. Merginai užsiminus galimybę su "jais" susitikti, Dafydd nustebo. Kiek jis prisikankino kiekvieną mielą šeštadienį likdamas vienas namuose... Tai atrodė kaip galimybė to išvengti, bet kartu ir gerokai gąsdino.
Žvelgdamas Mayrai į akis bandė kažką iš jų išskaityti, tačiau nesisekė. Nuolatinė baimė su kuo nors susidurti akimis, matyt, atėmė iš vaikino bet kokį sugebėjimą iš jų ką nors sužinoti.
Smalsumo buvo. Ir jo buvo daug. Deja, Dafydd įtarė, kad jeigu išties reikėtų su "jais" susidurti, baimė jame nugalėtų. Kaip reikėjo atsakyti į šitą klausimą? To vaikinas nė neįsivaizdavo.
- Ar tai... - bandė pats užduoti klausimą Dafydd. - Ar aš su jais susipažindamas nepakenkčiau tau? Ir berniukams?
Ar ir jiedu turės tai daryti? Ar yra būdas tave iš to ištraukti? Ar... Aš aš "jiems" nebūsiu kliūtis? klausimų lavina užgožė vaikino mintis, tačiau garsiai jų jis neuždavė. Tik pabučiavo merginai kaktą ir stipriau priglaudė prie savęs stengdamasis suvirškinti tai, ką išgirdo.
-
Mayra sukikeno, kai Dafydd prisiglaudė ją arčiau. Vaikinas reagavo stebėtinai ramiai, o tas jai patiko. Nežinia kodėl, bet mergina tikėjosi prieštaravimų ir draudimų, ką buvo girdėjusi iš kitų moteriškių, kai šių vyrai sužinodavo, ką jos veikia laisvalaikiu. Na, suvalgyti Dafydd būtų buvę gaila - jis Mayrai per daug patiko, o ir valgyt nebūtų buvę ką. Ne, geriau leisti jam prisijungti, suprasti, kad su jos sargų pagalba, jis galėtų pasiekti viską ir tada pamažu plėsti savo grupę. Ar tikrai nori visą gyvenimą vergauti? Šiek tiek susiraukusi, Mayra pradėjo tylėdama mąstyti. Ne, ji nenorėtų, kad jos vaikai nueitų tais pačiais klystkeliais kaip ji. Savo rankomis atimsiu tai, ką gavau, išmainysiu save į taiką tarp žemės ir dangaus. Evelinos mintyse pašnabždėta pranašystė trenkė ne prasčiau už kokią kuoką. Ji niekada neištrūks, niekada nesugebės pakelti rankos prieš tuos du padarėlius, tūnančius jos viduje. Mayra nejučiomis padėjo ranką ant pilvo. Net jei ji negali ištrūkti, turėtų daryti viską, kad jos vaikų nepasiglemžtų Tamsa. Ir Dafydd. Jie neturėtų kentėti dėl jos klaidų.
-Dafydd, ar tu krikštytas?-po ilgokos pauzės pakėlė akis į raudonplaukį mergina ir paklausė. Tada, prisiminusi anksčiau užduotą klausimą, pridūrė:
-Ir aš nežinau. Negaliu numatyti jų reakcijos.
Tave matytų kaip įrankį. Kaip ir mane. Dvi marionetės kažkokiame žaidime. Užsimerkusi, šeštojo lygio vadovė atsiduso ir sumurmėjo:
-Ar turime braškinių ledų?
-
Dafydd laikė glėbyje Mayrą ir mąstė. Iš paskutiniųjų bandė iki galo suprasti tai, kas jam dabar buvo paaiškinta. Klausimų vis dar buvo milijonas, tačiau vaikinas net neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Tad kol kas tiesiog tylėjo.
Klausimas, kurį uždavė Mayra, buvo toks netikėtas, kad raudonplaukis net sutriko.
- Ee... - teištarė jis. - Manau, ne. Nežinau. Niekam, hm... Nerūpėjo.
Nespėjus net susimąstyti, ar brolis krikštytas, Mayra vėl prabilo, ir Dafydd tik tada prisiminė uždavęs klausimą. Atsakymas, deja, buvo toks nekonkretus, koks tik galėjo būti. Vaikinas puikiai suprato, kad jeigu kada nors ir susipažins su jais, tai atsitiks ne artimiausiu metu. Jam reikėjo labai rimtai apie tai pagalvoti.
Atrodė, kad jiedu taip sėdėjo labai ilgai. Dafydd net spėjo pagalvoti, kad Mayra užmigo, kai išgirdo jos tylų klausimą. Prisiminęs, kaip į jį pažiūrėjo parduotuvės darbuotoja, kai jis šeštadienį iš neturėjimo ką veikti nuėjo į parduotuvę ir nupirko gal dešimt litrų braškinių ledų, nusišypsojo.
- Žinoma, - ištarė jis ir atsargiai atsistojo nuo sofos. Pasiekęs virtuvę pajuto, kad kvapas tebėra stiprus. Nejučia sustingo. Stengėsi apie nieką negalvoti, kuo greičiau nuėjo iki šaldytuvo ir paėmė vieną pakuotę pageidautų ledų. Pačiupęs ir patį didžiausią šaukštą grįžo prie sofos. Drebančiomis nuo šaltų ledų rankomis Dafydd atplėšė pakuotę ir padavė Mayrai šaukštą. Iš galvos niekaip nėjo vienas klausimas, tik neįsivaizdavo, kaip jį užduoti.
Vėl įlindo po pledu ir apsikabino merginą. Pakštelėjęs į žandą sumurmėjo:
- Aš sakiau, kad priimsiu viską. Taip ir yra, prisiekiu. Tik noriu paklausti... Ar vaikams yra galimybė to išvengti? Ar... Tu darai tai savo noru? Jeigu esi verčiama, ar negali... To užbaigti?
Tik nemanyk, kad aš pykstu, tik nemanyk, kad aš pykstu... kartojo sau Dafydd. Tarsi norėdamas įrodyti, kad tai yra tiesa, priglaudė savo lūpas prie jos.
- Aš myliu tave, - sumurmėjo vaikinas ir pirmą kartą nė akimirkai dėl to nesuabejojo.
-
Negerai. Buvo labai negerai. Būtybės, su kuriomis ji dirbo, labai gražiai priklausė krikščioniškajai savo padermės atšakai. Namuose kryžių, šventintų popiežiaus, ji neprisikabins, Dafydd turi pats pasistengti, kad jos nedarytų jam įtakos.
Paėmusi iš raudonplaukio ledus, Mayra pakabino tos rožinės gėrybės ant šaukšto galo ir susimąstė. Eilinį kartą nusišypsojusi dėl vaikino žodžių, įsitaisė patogiai šalia jo ir sušnabždėjo:
-Man atrodo, aš tave irgi,-tada atsikrenkštė ir Labai Rimtu Balsu pratęsė:
-Dafydd, turi pasikrikštyti. Bet kurioje bažnyčioje, svarbu, kad krikščioniškoje. Berniukus irgi krikštysim, reikia surasti jiems krikšto tėvus. Ir galėtum parnešti šventintų žvakių. Tų vaškinių, ne parafino. Reikės kartais uždegt vaikų kambaryje. Ir... Ir...
Mayra vėl įsidėjo į burną šaukštą ledų. Nelabai suprato, kodėl juos per nėštumą taip pamėgo, bet dabar tai buvo vienas iš mėgstamiausių desertų. Saldžios, saldžios netikros braškės indelyje.
-Aš tai darau savo noru. Tai - mano pasirinkimas. Kai jie suaugs, galės daryti, ką panorės, o dabar aš tiesiog... Bandysiu juos apsaugoti. Nuo klaidų, kurias dariau pati. Tikiuosi man padėsi, nes daug kur mano rankos surištos kontrakto. Hm,-dar vienas ledų šaukštas buvo iškastas iš dėžutės.-Ir... Blogiausiu atveju, išsinešdinsiu aš.
Bandydama suprasti, ar tikrai paminėjo visus svarbius punktus, Mayra toliau naikino ledus, o jos susimąstęs žvilgsnis atidžiai sekė laikrodžio rodyklę. Lygiai septintą virtuvėje pradėjo skambėti merginos telefonas, bet ji net nesiruošė judintis iš vietos.
-
Ar Dafydd reikėjo Mayros meilės? Jis to nežinojo, kol kas užteko to, kad ji buvo šalia. Kad nebepyko. Ir vis dėlto jos žodžiai vertė jaustis geriau. Vaikinas įtarė, kad Mayra nori jį mylėti, o su noru galbūt kada nors ateis ir pats jausmas. Tad kol kas užteko to, ką turėjo: vis dėlto tai buvo daug daugiau negu kada nors anksčiau gyvenime.
Toks krikšto sureikšminimas nustebino Dafydd. Jis žiūrėjo į Mayrą ir mąstė, kodėl tai turėtų būti taip svarbu. Vaikinas neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo bažnyčioje - ar iš viso ten buvo buvęs.
- Kodėl tai taip svarbu? - galiausiai paklausė raudonplaukis. - Aš, na... Kaip tai daroma?
Dafydd klausė, ką kalba mergina. Tiesą sakant, išgirdęs, kad ji tai daro savo noru, pajuto šiokį tokį nusivylimą. Nors konkrečiai nieko apie jos šeimą nežinojo, suprato, kad ten būta daug problemų, tad, ko gero, tikėjosi, kad šitai nutiko dėl šeimos priežasčių.
- Žinoma, padėsiu, - tuoj pat pratarė Dafydd, vos tik Mayra ištarė pakankamai suprantamus žodžius. Jis nežinojo, apie kokias klaidas kalba mergina, tačiau lyg ir suprato: ji nori apsaugoti vaikus nuo "viso šito".
- Ne, - staiga griežčiau nei ketino pasakė velsietis. - Niekur tu nesinešdinsi. Kad ir kas atsitiktų, mes pergyvensime tai kartu.
Dafydd nutilo ir susimąstė. Šiek tiek nustebo, nes suprato: prieš kelias savaites jis būtų padaręs bet ką, kad tik galėtų likti vaikų gyvenime. O štai dabar... Pirmiau galvojo apie tų vaikų motiną. Jis glostė Mayros nugarą, kai pasigirdo telefono skambesys. Dar nepripratęs prie to garso Dafydd beveik pašoko. Vis dėlto nenustojo bėgioti pirštais po juodaplaukės marškinėlius ir, nors ir labai nenorėdamas nuo jos pasitraukti, galiausiai paklausė:
- Atnešti?
Vis tik Dafydd tikėjosi neigiamo atsakymo: suprato labai norintis, kad šiuo atveju Mayra pasirinktų jį, nes įtarė, kad skambina kažkas iš jų.
-
Nuostaba. Tokią reakciją iššaukė Dafydd žodžiai. Mayra netik kad nežinojo, kaip reaguoti, bet nežinojo ar ji išvis to nusipelnė. Nors, koks vyras norėtų likti su dviem mažais vaikais? Bet dabar didelė Mayros dalis troško ramybės ir rutinos. Be pykčių, be netikėtumų, be suknistų skambučių vakare. Todėl ji leido dėmesio reikalaujančiai melodijai skambėti per visą butą, susigerti į sienas ir pradingti kažkur, o pati padėjo galvą ant raudonplaukio krūtinės, vis dar apsikabinusi aptirpusius ledus.
-Nereikia. Jei labai svarbu, paskambins dar kartą,-abejingai valgydama šaltą desertą tarė Mayra.-Žinai, kartais žmonės per daug paklūsta tavo nuomonei. Kartą užsiminiau, kad melsva jai labiau tinka nei žalsva, tai ji žalsvą suknelę sudegino. Ir dar man padėkojo. Koks keistas žmogus.
Po minutė telefonas nutilo ir juodaplaukė kalbėjo toliau:
-Dėl krikšto nežinau. Manęs nekrikštijo bažnyčioje, turėsi eit ten ir pasiklaust. Nepamiršk žvakių. Reikės laikyti jas svetainėje, nes miegamajame negalima. Į ten ir kryžių nenešk. Žodžiu, nieko švento.
Pasimuisčiusi, Mayra padėjo ledus ant staliuko ir pakišo savo ledines rankas Dafydd po marškiniais. Greitai perbraukusi per nebe taip ryškius šonkaulius, sukikeno.
-Dafydd, tai nori gyvent kartu su manimi? Amžinai?-prisiglaudusi, sušnabždėjo mergina.
-
Mayra pasirinko jį, o ne tą telefoninį skambutį, kuris galėjo būti svarbus, teikė neapsakomą malonumą. Dabar Dafydd galėjo jaustis išties svarbus. Ar bent jau norėjo taip jaustis. Tad dabar tik glostė merginai plaukus ir mėgavosi akimirka. Klausėsi merginos kalbėjimo, tačiau nieko nesakė - jautėsi taip, tarsi nieko čia ir nereikia.
Melodijai pagaliau nutilus Mayra vėl pradėjo šnekėti kažką apie krikštą ir bažnyčią. Dafydd vis dar nesuprato, kodėl tai yra taip svarbu, tačiau žinojo: jeigu mergina tai šitaip sureikšmina, jis būtinai ir pasikrikštys, ir parneš žvakių, ir padarys bet ką, ko ji paprašys.
Ledinių rankų prisilietimas privertė vaikiną kiek krūptelėti, bet netrukus Dafydd priprato prie šaltų rankų ir per suėmė jas savosiomis - nenorėjo, kad mergina jas patrauktų.
- Visada, - sumurmėjo vaikinas.
Dafydd suprato, kad daugiau nieko jam šiandien daugiau nebereikia. Jis nenorėjo trauktis nuo sofos ir merginos. Tad atsargiai atsistojęs kuo greičiau nunešė ledus į šaldiklį ir grįžo pas merginą. Buvo dar visai nevėlu, tačiau Dafydd visai neprieštaravo likti čia iki pat ryto. Išsitiesė ant sofos ir prisitraukė Mayrą prie savęs.
- Niekada niekada tavęs nepaliksiu, - tyliai sumurmėjo vaikinas laikydamas juodaplaukę glėbyje. Pabučiavo ją ir ilgai žiūrėjo į akis. Tvirčiau apglėbė Mayrą ir įsitaisė patogiau. Nė nepajuto, kaip visai netrukus nugrimzdo į miegą.
-
Tylus varpelio skambtelėjimas nuvilnijo per tuščią butą. Aplink degančios storos, vaškinės, juodos ir raudonos žvakės, švelniai aitrūs dūmai ore ir indas, iki kraštų pripiltas tamsaus skysčio. Mayra, giliai įkvėpdama, dar kartą skambtelėjo varpeliu, leisdama garsui pasiekti atokiausius jos minčių kampelius. Viskas keitėsi. Jei pernai būtų praleidusi šią naktį prie laužo pasinėrusi į geismo sūkury, dabar... Namai. Delnai, priglausti prie šaltų miegamojo grindų, nusilenkimas, tyliai šnabždant pasveikinimo žodžius ir už rato judanti gyva Tamsa. Gerai, kad Dafydd dar nebuvo grįžęs - paaiškinti, kas ir kodėl čia vyksta užtruktų per ilgai, o laiko ir taip nebuvo daug. Tamsūs lašai, žaidžiantys ant durklo ašmenų, šnabždėjimas, judesiai ir šviesos, žaidžiančios po akių vokais.
Tu ir vėl sugrįžai pas mane.
Ne viena. Ateities būrėjos žodžiai vis sukosi mintyse kaip ir pranašystė. Kad ir kaip ji stengsis apsaugoti juos nuo Tamsos, galiausiai Likimas viską suriš savaip. Ak, kad galėtų ji perimti vaikų naštą ant savo pečių. Galbūt.
Durklas smigo į švelnią odą.
Namuose net ir po intensyvaus vėdinimo vis dar buvo justi lengvas smilkalų kvapas. Turbūt, jei nežinotum, nepasakytum, kad visai neseniai Mayros ranka bėgo jos pačios kraujo lašeliai, o šnypštimas, sklidęs iš šešėlių, buvo beveik kurtinantis. Bet viskas buvo praeity. Juodaplaukė jautėsi šiek tiek pavargusi, tad susisupo į pledą, įsijungė televizorių ir pradėjo snūduriuoti su arbatos puodeliu rankose. Ji laukė Dafydd. Nežinia kodėl, bet labai pasiilgo raudonplaukio ir norėjo, kad jis būtų šalia su braškinių ledų dėžute. Mayra, žinoma, būtų pasiėmusi jų pati, bet skaudėjo nugarą, o ir pasilenkti nebuvo patogu, tad vis dažniau tekdavo išnaudoti savo... Sugyventinį? Vaikiną? Na, jų santykiai buvo itin neapibrėžti, o artėjantis vaikų gimimas tarsi spaudė nuspręsti, kas jie yra. Todėl lengviausia buvo pasakyti, kad ji laukė grįžtančio Dafydd.
-
Dafydd žinojo, kad šiandien kelionės namo metu jausis be galo vienišas. Žinoma, tai truko vos kelias minutes, bet net ir jų be labai rimtos priežasties nesinorėjo praleisti atskirai nuo Mayros. Vis dėlto šiandien priežastis buvo. Reikėjo nupirkti merginai gimtadienio dovaną. Namuose, kuriuose velsietis užaugo, šventė būdavo tik per jo brolio gimtadienį. Vis dėlto to užteko, kad Dafydd suprastų: reikia kažką padovanoti. Ilgai laužęs galvą, galiausiai nupirko prabangaus šokolado saldainių dėžutę ir, kiek padvejojęs, puokštę gėlių. Prie namų esančioje parduotuvėje paėmė ir dešimties litrų braškinių ledų dėžę - net jeigu ne šiandien, Mayra vis tiek juos suvalgys.
Galų gale atsidūręs prie buto durų Dafydd pradėjo šiek tiek jaudintis. Mergina nieko neminėjo apie savo gimtadienį, galbūt ji švenčia su savo... draugais? Juk jo broliukas visada per gimtadienius eidavo pasilinksminti, gal ir Mayra daro tą patį ir jis jos net neras namie?
Laimei, vos pravėręs duris išgirdo televizorių, kas leido spėti, kad mergina yra namie. Neskubėdamas nusivilko paltą ir nusiavė batus. Prie šlepečių niekaip nepriprantantis vaikinas basomis patraukė padėti ledų į kamerą ir tada - sėdinčios merginos link. Atsargiai paėmė iš jos arbatos puodelį ir padėjo ant staliuko. Ir tik dabar suprato, kad visai nežino, kaip ją pasveikinti. Rankoje laikė saldainius ir gėles, tačiau neįsivaizdavo, ar juos reikia paduoti, ar ką padaryti. Plūsdamas save už kvailumą Dafydd galiausiai atsisėdo šalia ir laisva ranka apkabino Mayrą.
- Su gimtadieniu, - negarsiai ištarė jis ir pakštelėjo į žandą. Padėjo galvą jai ant peties, o kita ranka, jausdamasis be galo kvailai, ištiesė dovanas merginai.
-
Mayra nesuprato, ar ji tik miegojo ir sapnavo košmarą, ar visos tos keistos spalvos ir nesuprantami gerkliniai garsai sklido iš televizoriaus. Merginos pirštai gniaužė atšalusį arbatos puodelį, o lūpas kartais palikdavo sunkus atodūsis. Čia jos namai, tai kodėl ji negali pabūti viena? Kada grįš Dafydd ir pažadins ją iš šio košmaro? Ne, ji nenori būti viena, tegul kažkas pasilieka šalia. Kad ir tas keistas spaudžiantis jausmas, kad kažkas ją laiko prispaudęs šalia savęs. Bet tai ne Dafydd, jai šalta, šalta, šalta...
Mayros košmarą išvaikė tylus durų trinktelėjimas. Pamačius raudonplaukį, merginos veidą papuošė šypsena. Ak, ji seniai taip džiaugėsi jo grįžimu! Prieblandoje nesimatė, ką vaikinas parsinešė (nėštukės nuojauta vis tiek kuždėjo, kad tai - braškiniai ledai), bet vis dar pilnai neatsibudusi juodaplaukė akimis sekiojo mylimąjį, kol šis galiausiai sustojo priešais ją su puokšte ir saldainiais. Susipratusi, kad jos išganingasis atvėsusios arbatos puodelis dingo iš rankų, mergina tik žioptelėjo, visiškai nesuprasdama, kas čia ir kodėl.
Bet ištartas pasveikinimas, apkabinimas ir dovanos... Mayra pajuto, kaip skruostu nubėgo karšta ašara.
-Tu... Stengeisi. Dėl manęs...-vis dar nelabai tikėdama, kad kažkas sveikina ją su gimtadieniu, mergina atsargiai glostė gėlių žiedlapius. Tokių visada augo prie jos namų, bet pirmą kartą jos buvo skirtos jos gimtadieniui. O ir saldainių dėžutė - tai buvo vieni iš brangesnių ir skanesnių šokoladinių triufelių. Regis, tokią matė pernai pas savo vadovą ant stalo. Pro ašaras šypsodamasi, Mayra atsargiai padėjo dovanas ant stalelio, puolė Dafydd į glėbį ir kūkčiodama vis kartojo: ačiū.
-
Tiesą sakant, Mayros reakcija tikrai nebuvo tokia, kokios tikėjosi Dafydd. Kadangi net jis žinojo, kad per gimtadienius yra "normalu" kažką padovanoti ir pasveikinti, neabejojo, kad mergina kažko panašaus tikėsis. O ji... Pirmiausia, žinoma, vaikinas pagalvojo, kad kažką ir vėl padarė ne taip. Sutrikęs sėdėjo ant sofos ir nieko nesakė. Jautėsi kvailai: gal Mayrai gimtadienis visai ne šventė? Kodėl jis nepasiklausė iš anksto? Norėjai pradžiuginti, o ką pridirbai? spėjo apkaltinti save raudonplaukis, kai mergina atsidūrė jo glėbyje. Tai tarsi leido galvoti, kad vis dėlto ne čia šuo pakastas. Galbūt Mayra tiesiog nėra pripratusi prie sveikinimų? Kartojama padėka tą lyg ir patvirtino.
- Tikiuosi, šitie metai tau bus geriausi, kokius iki šiol turėjai, - stipriai apkabinęs merginą sumurmėjo jis. Įtarė, kad pačiam šie metai tikrai gali būti geriausi gyvenime. Tereikėjo kažkokiu būdu visko nesugadinti. Priglaudęs juodaplaukės delną prie apšepusio savo skruosto Dafydd ilgai žiūrėjo jai į akis. Pastaruoju metu nebebuvo taip nejauku tai daryti, nors išskaityti dar nieko nepavykdavo. Ir vis dėlto raudonplaukis tikėjosi, kad išmoks ir tai.
- Ar nori ledų? - nusišypsojęs paklausė jis. Galvojo, kad galbūt reikėtų pasisiūlyti ta proga pagaminti vakarienę, tačiau spėjo, kad tai nebūtų pats protingiausias sprendimas. Nelaukdamas atsakymo pabučiavo Mayrą ir nenoromis ją paleidęs nuėjo iki šaldytuvo. Paėmęs dėžę, kurią ką tik parnešė, grįžo prie merginos. Susigrąžinęs ją į savo glėbį uždėjo ranką ant nepaliaujančio storėti jos pilvo ir tyliai sumurmėjo:
- Noriu, kad ši diena tau būtų ypatinga. Ar yra kas nors, ką galėčiau padaryti?
-
Visą anksčiau ją kamavusią baimę išsklaidė Dafydd buvimas šalia. Mayra buvo įsikibusi į vaikiną kaip į vienintelį išsigelbėjimą nuo pasaulio žiaurumo, jos skruostus plovė karštos ašaros, kurios netrukus susigerdavo į raudonplaukio rūbus. Mergina negalėjo patikėti, kad jai taip pasisekė. Ją myli, ja rūpinasi ir net jos gimtadienį prisimena! Dovanos!
-Jie jau tokie yra,-tarsi pamiršusi įvykusį mūšį, išsiskyrimą su Luku, priklausomybę ir protą aptemdžiusią psichozę, Mayra tikėjo, kad šie mėnesiai buvo geriausi jos gyvenime. Kai jai nieko netrūko ir nereikėjo bijoti. Buvo sunku tą net bandyti sudėlioti į žodžius, tad viską pavyko pasakyti tik plačia šypsena. Ir štai, žiūrėdama Dafydd į akis, ji galėjo tik šypsotis ir dėkoti tam Kažkam, kad jos pasigailėjo.
Gavusi ledų dėžę, Mayra nebenorėjo nieko, nes viskas jau buvo čia. Šaukštu kabindama tą saldžią ir netikromis braškėmis atsiduodančią košę, mergina sukikeno, kai pajuto raudonplaukio prisilietimą.
-Tu net neįsivaizduoji, kokia ši diena man ypatinga. Tu turbūt net nežinai, kokia aš laiminga. Dafydd, mes turim namus! Ir braškinių ledų! Ir štai, Katinas miega prie šildytuvo, tu esi šalia ir aš tave myliu vien dėl to, kad esi. Ak, Dafydd, ko man gali reikėti daugiau? Na, galėtų nebeskaudėti nugaros, bet čia šitų dviejų neklaužadų nuopelnas,-nusijuokusi, mergina uždėjo savo šaltą delną ant pilvo.-Myliu jus visus.
-
Dafydd klausėsi, ką kalba Mayra, ir beveik juto nusivylimą: be galo norėjo padaryti ką nors, kad mergina būtų laiminga. O ji jau tokia ir buvo! Nepaisant to, kad raudonplaukis tikėjo esąs iš dalies dėl to "kaltas", jam norėjosi padaryti dar ką nors. Juk gimtadienis būna tik kartą metuose...
Pajutęs vėsius Mayros pirštus Dafydd perkėlė savo delną ant jų. Rankos šaltumas kiek nustebino ir išgąsdino vaikiną.
- Ar tau šalta? - susirūpinęs paklausė jis ir tvirčiau susupo merginą į pledą. Sėdėjo ją apkabinęs ir stebėjosi, kiek tų nelemtų braškinių ledų ji gali suvalgyti. Nieko nesakė, tik mėgavosi akimirka. Jau pamiršo, kad turėjo sunkią darbo dieną, kad teko tris kartus apšaukti merginos brolį, kad rytojus nusimatė neįtikėtinai bjaurus. Ne, dabar Dafydd rūpėjo tik tai, kad Mayra jaučiasi laiminga. Ir kad jis yra viso to dalis.
- Gal reikia masažo? - staiga paklausė vaikinas. Vos susilaikė nenusipurtęs. Nenoromis prisiminė, kad lygiai tokius pačius žodžius vos prieš tris savaites jis ištarė vioplei ar, kaip pasakytų dabar, Adelei Ginger. Žinoma, dabar situacija buvo visai kita, mat Dafydd nuoširdžiai norėjo kuo nors padėti Mayrai. Jis pabučiavo merginą ir pasinaudojo proga paragauti to skanėsto, kurio ji niekaip negali atsivalgyti. Sušiaušė jai plaukus - visai kaip tada savo kabinete, mat vis dar buvo tikras, kad tokia šukuosena merginai puikiai tinka. Tada vėl įsmeigė žvilgsnį į jos akis ir laukė atsakymo. Labai tikėjosi, kad jis bus teigiamas, mat tai buvo vienintelis pagelbėti galintis dalykas, atėjęs Dafydd į galvą.
-
Mayra tikrai jautėsi laiminga. Tą akimirką net nebijojo, kad viskas pradings ir ji vėl liks viena. Ne. Mergina tikėjo, kad Dafydd visada bus šalia jos. O ir jo susirūpinimas jos nuo ledų dėžutės šaltu delnu privertė merginą šyptelėti.
-Ne, man viskas gerai,-susirangydama prie raudonplaukio tarė Mayra ir toliau valgė ledus. Braškinė gėrybė, rausvas auksas, kitaip nepavadinsi. Taip besimėgaudama mėgstamiausiu skanėstu, juodaplaukė vos nepraleido klausimo, kuris nuskambėjo iš oro. Net televizoriuje pasirodžiusi įkyri spalvota bei triukšminga reklama negalėjo nupūsti nuo merginos veido sutrikimo. Ji taip ir nesuprato, kodėl Dafydd pradėjo elgtis taip keistai. Gerai, jos gimtadienis, gėlės, sveikinimas ir gana. Viskas toliau jai atrodė tik nenatūralu.
Savo braškiniais ledais išteptomis lūpomis atsakiusi į bučinį, Mayra padėjo ranką ant šiurkštaus Dafydd skruosto ir sukikeno, kai šis pradėjo velti jos tamsias sruogas.
-Dafydd...-mergina, žiūrėdama raudonplaukiui į akis, šypsojosi,-Tau nereikia verstis per galvą, kad padarytum mane laiminga. Vien tai, kad šiandien prisiminei, kad mano gimtadienis... Pirmas gimtadienis, kurį švenčiu... Jau vien dėl to esu laimingiausia moteris pasaulyje,-kelios ašarėlės nuriedėjo paraudusiu Mayros skruostu.-Dafydd, tiesiog pabūk su manimi. Ir, prašau, nunešk ledus. Nebenoriu.
Tai tarusi, mergina įteikė dėžutę, kurioje trečdalis ledų jau buvo dingę, raudonplaukiui, o pati dramatiškai išsitiesė ant sofos ir pasirąžė kaip kokia katė.
-
Atrodė, kad Mayra yra labai laiminga. Dafydd suprato, kad tam jausmui užteko tik dėmesio, kurį jis parodė. Vis dėlto vaikinas spėjo priprasti prie nuolatinių pastangų kažką daryti dėl mylimosios. Tad dabar, kai buvo galima tiesiog atsipalaiduoti ir būti drauge, velsietis jautėsi sutrikęs.
Paėmęs ledų dėžutę Dafydd atsistojo nuo lovos ir atsisuko į Mayrą. Nusišypsojęs jai sparčiu žingsniu nužygiavo iki šaldytuvo ir netrukus jau gulėjo šalia jos. Viena ranka apkabinęs merginos liemenį kurį laiką tiesiog buvo su ja, kaip ir buvo prašytas. Deja, kažkokios mintys neleido ilgai mėgautis akimirka. Jautėsi, tarsi kas būtų pradėjęs graužti iš vidaus ir skleisti kažkokią juodumą, kuri, deja, vis plėtėsi. Raudonplaukis vis dar buvo šalia Mayros, tačiau juto tokią įtampą, kad teko šiek tiek atsitraukti. Netrukus ją pakeitė nepaaiškinama baimė. Velsietis neįsivaizdavo, kodėl, tačiau prisiminė nutikimą Škotijoje - nuo pradžios iki pabaigos. Žūtbūt reikėjo išsiaiškinti šiek tiek daugiau.
- Mayra, - tyliai pratarė jis vėl prisiglausdamas. Vis dar buvo įsitempęs, tačiau labai tikėjosi, kad mergina šito nepajus. - Aš labai nenoriu gadinti tau šventės. Bet... Aš turiu žinoti. Labai prašau, pasakyk tiesą. Kodėl tavo motina taip reagavo į faktą, kad aš esu auroras? Ar neturėjau to pasakyti?
Paėmęs merginai už rankos priglaudė ją prie lūpų. Žvilgsnis įsmigo Mayrai į akis: Dafydd labai reikėjo sužinoti atsakymą. Maža to, jam reikėjo būti visiškai tikram, kad tas atsakymas nėra melagingas.
-
Mayra gulėjo atsirėmusi į Dafydd krūtinę ir džiaugėsi gyvenimu. Kad egzistuoja čia ir dabar. Ji užsimerkė ir įsiklausė, norėdama išgirsti raudonplaukio širdies plakimą. Įdomu, kaip jų vaikai girdį josios? Ar todėl vėliau mamoms vis kyla noras prisiglausti mažylius prie krūtinės? Ar jie tada dar atsimena, kaip plaka mamos širdis?
Tai buvo labai malonios mintys, beveik migdančios. Kažkaip net ir televizoriaus nelabai ausiai malonūs garsai nebeerzino juodaplaukės. Švelni šypsena papuošė jos veidą. Ramuma.
Bet tarsi į lygų kaip stiklas ežero vandenį įmestas akmenėlis, Dafydd tariami žodžiai viską sujaukė. Žinoma, Mayra stengėsi to neparodyti - vaikinas juk tiek daug stengėsi, kad šis vakaras jai būtų malonus! - bet aiškiai jautėsi nuliūdus, o gal ir kiek suirzus. Norėjosi tiesiog mestelėti, kad jis susirastų jos motinos bylą archyvuose, prie kurių kaip antrojo lygio vadovas turėjo prieigą, bet nusprendė, kad paprasčiau ir aiškiau bus viską paaiškinti pačiai. Na, istorijos dalį, kurią ji žino. Detales, jei norės, jis išsiaiškins pats.
-Mano... Visa giminė turi reikalų su teisėsauga. Tiesą pasakius, mano dėdė, senelis, abi močiutės, du proseneliai ir keli kažkelintos eilės pusbroliai ir pusseserės atsidūrė Azkabane. Na, arba mirė besipriešindami patekimui į jį. Žodis auroras daugumai prilygsta žmogžudžiui. Tiesiog, na, nieko prieš tave, bet... Tokia ta istorija. Mano motina, norėdama pabėgti nuo tos prakeiktos pavardės, vedė mano tėvą, o tam, kad jis ją vestų, na, buvau aš. Tiesiog painiava. Nežinau, Dafydd, nežinau, kodėl būtent taip. Tik galiu spėti, kad po keliasdešimties metų būsiu viena iš tų, dėl kurios keiks tavo bendradarbius. Toks jau tas mūsų likimas. Bet aš tikiuosi, kad mūsų vaikai nenešios tos žmogžudžio, vagies ir prievartautojo dėmės, kad bent jau aš nutrauksiu šią grandinę. Dafydd, tu juk supranti mane, tiesa?-žiūrėdama į tamsias vaikino akis, Mayra tarsi net bijojo įkvėpti, kol laukė atsakymo, o lūpos nebyliai sudėliojo: prašau.
-
Dafydd nežinojo, kokios reakcijos ir, tuo labiau, kokio atsakymo tikėtis. Kuriam laikui atėjusi tyla privertė vaikiną graužtis - štai ir sugriovė Mayrai šventę... Deja, netrukus faktas, kad jis paklausė nepatogaus klausimo, vaikinui rūpėjo mažiausiai. Protas lyg ir suvokė, ką kalba mergina - ir ką tai reiškia. Bet širdį jos žodžiai tiesiog draskė. Jis yra auroras, o šios profesijos žmonės jo mylimos merginos šeimoje nebuvo patys mėgstamiausi. Tai nieko tarp jūsų nekeičia sušnibždėjo balselis galvoje, bet Dafydd jautėsi lyg krentąs į duobę: jis ir vėl yra tik šiukšlė, niekam nereikalingas padaras. Visai kaip namuose. Tiesiog nepakeliamas skausmas plėšte plėšė širdį. Sunkiausia buvo tai, kad šio jausmo visiškai nenorėjo parodyti Mayrai - protas atkakliai bandė perrėkti širdį ir įtikinti, kad merginai tai nėra svarbu.
- Kodėl nieko nesakei prieš... vykstant į Škotiją? - tyliai paklausė raudonplaukis. Garsiau kalbėti bijojo - tai būtų išdavę skausmą, šiuo metu draskantį vaikiną. Klausimo tonas nebuvo kaltinamas - ne jis buvo persmelktas kančia, tik Dafydd tikėjosi, kad Mayra to nepajus. Ar jis vylėsi, kad įsidarbinęs rimtame darbe nustos būti gyvenimo atmata? Et, naivuolis! Patikėjo, kad išties gali mylėti ir būti mylimas? Jis, Dafydd Carwyn Llewellyn? Ne, akivaizdu, kad tai neįmanoma. Deja, dabar atsistoti ir išeiti vaikinas nebegalėjo - būtų pernelyg skausminga.
- Kodėl visada turiu būti tas, kurio niekam nereikia, tas šlykštynė, kurio vieta Londono kanalizacijoje? - netyčia balsu ištarė vaikinas, tačiau to net nesuvokė. Beveik nejuto Mayros buvimo šalia. Galvojo apie vaikus, kurių atėjimas į šį pasaulį nenumaldomai artėjo. Ar jam verta stengtis neatrodyti šiukšle? O gal berniukai nuo pat gimimo žinos, ko vertas jų tėvas? Ši mintis buvo tokia skaudi, kad norėjosi kaukti kaip sužeistam šuniui. Protas pakuždėjo, kad Mayra pasakė norinti nutraukti tą neapykantos grandinę, bet skausmas viduje ėmė viršų.
Dafydd išsinėrė iš Mayros glėbio ir atsisėdo ant sofos krašto. Užsidengė delnais akis, kurios, jo paties nuostabai, vis dar buvo sausos. Giliai kvėpavo ir vylėsi, kad mergina prisiartins jo apkabinti. Dabar to reikėjo labiau nei bet kada anksčiau, bet širdis ir toliau kankino vaikiną: jis tik šiukšlė, kurios niekam nereikia.
Staiga velsietis kai ką prisiminė. Bijojo pažvelgti į Mayrą, tad prabilo neatsisukdamas:
- Tavo motina... Juk ji nežinojo, kad aš esu "auroriūkštis". Kodėl ji su tokia neapykanta žvelgė į mane nuo pat pradžių? Ar tu pasakei jai, kad... eee... Kur aš gyvenau? Ar... - vaikinas prisiminė randus ant Mayros rankų ir kojų. - Ji taip nekenčia tavęs, kad nenori tavo laimės? Ji bijo, kad tu gali su manimi būti laiminga?
Ta mintis buvo keistai maloni. Gal jis išties gali suteikti kažkam laimę? Pagaliau išdrįsęs susitikti su Mayros akimis Dafydd pabandė šyptelėti. Viduje atkakliai grūmėsi du jausmai: protu nesuvokiamas skausmas ir viltį nedrąsiai kelianti laimė. Velsietis įtarė, kad mūšis puikiai atsispindi jo akyse, tačiau jų nenuleido - žiūrėjo į mylimą merginą ir stengėsi negalvoti.
-
Kad ir kaip stengėsi Dafydd tai nuslėpti, Mayra viską išskaitė iš jo akių, ne, tiesiog pajuto vidumi. Tai buvo tarsi dar vienas peilis į širdį. Skausmas, kurį kad ir netiesiogiai, ji sukėlė mylimajam. Ašaros kaupėsi merginos akys ir su kiekvienu mirktelėjimu riedėjo skruostais žemyn. Ji norėjo įsikibti į raudonplaukį, kartoti jam, kaip jį myli, kad jos šeima yra visiškai nesvarbu ir jei reikės - pasirinks tik jį, žmogų, kuris jai parodė, kas yra meilė ir laimė.
Ar paliksi mane? Tai buvo pabaiga. Ji vėl pati sugriovė tai, ką susikūrė. Sunaikino laimės trupinius, ištrauktus iš gyvenimo smalos, vėl save pasmerkė nagais kabintis į bedugnio šulinio sienas ir jausti, kaip pamažu ji slysta ir krenta vis gilyn ir gilyn...
-Dafydd, atsiprašau...-nežinia kada ir kodėl ištarė tuos žodžius Mayra. Labiau tai buvo kaip įprotis. Atsiprašyti už sukeltą garsą, numestą puodelį, egzistavimą toje pačioje erdvėje, tuo pačiu metu... Visa tai slėgė iš vidaus, traukė gilyn, atgal į bedugnę. Ji bijojo. Persigando, kai Dafydd ištrūko iš jos glėbio, kartu pasiimdamas ir tą raminančią šilumą.
Atsisėdusi, Mayra susisupo į pledą. Ir tiesiog žiūrėjo. Bandė suprasti, kas ir kodėl bei ką jai daryti. Ir tas šypsnis, toks nenatūralus, netinkantis. Juodaplaukė, vis dar verkdama, prisiglaudė prie vaikino.
-Dafydd, ji tiesiog manęs nekenčia. Aš jai buvau reikalinga tik kaip užtvirtinimas, kad santuoka bus. Po to aš niekam nebuvau reikalinga. Nežinau, kodėl ji taip tavęs nekentė, bet aš tik užsiminiau, kad kartu mokėmės, dirbi, gyveni su manimi ir esi vaikų tėvas. Viskas. Aš prisiekiu, tikrai jai nieko nesakiau apie tai, o apie aurorus... Pamiršau. Tiesiog pamiršau, nes man tai nėra svarbu. Aš tave myliu, prašau, Dafydd, nepalik manęs. Prašau...-drebančiu balsu kalbėjo Mayra, kol galiausiai liko tik šnabždėjimas. Mergina stipriai užsimerkė, pirštais įsikibdama į Dafydd, lyg šis grasintų pranykti.
-
Mayros atsiprašymas buvo tarsi dar vienas dūris į širdį. Vadinasi, ji suprato. Suprato, kokį skausmą jam sukėlė. O jeigu tai, ką jiedu sukūrė, buvo tikra, dabar turėtų būti skaudu ir jai pačiai. Vaikinas neįsivaizdavo, ką daryti. Nepaisant to, kaip dabar jautėsi pats, dar labiau liūdinti merginos nenorėjo. Viduje raudonplaukis tiesiog klykė, tačiau garsiai nepasakė nieko. Nežinojo, ką ir sakyti. Matė Mayros ašaras, bet neįsivaizdavo, ką dabar turėtų padaryti, nes atrodė, kad kažkur iš jų šiuo atveju turės kentėti. Negaliu leisti kentėti jai apsisprendė Dafydd. Nežinojo, ką ketino daryti, tačiau nieko ir nespėjo, mat Mayra tuo metu padarė tai, ko vaikinui taip reikėjo - prisiglaudė prie jo. Nieko nelaukdamas stipriai ją apkabino - ko gero, žinoti, kad ji čia yra, reikėjo lygiai taip pat kaip ir Mayrai patikėti, kad jis niekur nedings. Tiesą sakant, supratimas, kad merginai jo reikia, buvo malonesnis už bet ką.
- Atsiprašau, Mayra, atsiprašau... - sumurmėjo priglausdamas jos galvą sau prie krūtinės. - Aš būsiu čia, su tavimi. Aš niekada tavęs nepaliksiu. Nenorėjau sukelti tau skausmo...
Dafydd nutilo ir susimąstė. Puikiai suvokė, kad Mayra kalbėjo dalykus, kurių nebuvo sakiusi niekada anksčiau. Visada atrodė, kad jiems tų atvirumo akimirkų nelabai ir reikia - bent jau jam pačiam buvo pernelyg gera leisti laiką drauge, kad rūpintųsi, kad buvo kada nors anksčiau. Tačiau dabar... Žinoma, Mayros žodžiai sukėlė dar vieną savigraužos priepuolį: raudonplaukis pradėjo galvoti, kad ji tokia prisirišusi tik dėl to, kad anksčiau nebuvo niekam reikalinga, o jam, Dafydd, jos labai reikėjo. Tarsi pats būtum kitoks ir vėl ramybės nedavė prakeiktas balselis galvoje.
- Aš myliu tave, Mayra, - tarsi norėdamas nustumti bet kokius balselius tolyn pratarė Dafydd. - Tu tik neverk, maldauju. Aš nenorėjau tavęs įskaudinti. Aš tik... Aš nemoku būti reikalingas...
Vaikinas nutilo. Laikė glėbyje mylimą merginą ir stengėsi nusiraminti. Patikėti, kad viskas gali būti gerai. Mayros žodžiais, kad jai nesvarbus šeimos požiūris, Dafydd patikėjo iš karto. Deja, jis netikėjo pats savimi.
-
Dafydd niekur nedingo, nepaliko jos ir neatstūmė. Bet Mayra vis tiek verkė. Nelabai suprato, kodėl jai taip skaudu ne tik dėl savęs, bet ir dėl Dafydd. Koks ironiškas tas Likimas, suvedantis du žmones, kurie bijo vienas kitą prarasti, bet kartu bijo ir mylėti. Negi gyvenimo teatro repertuare taip trūko dramų?
Susirangydama kaip mažas vaikas į kamuoliuką raudonplaukio glėbyje, mergina šniurkščiojo. Nenorėjo skausmo - troško ramybės. Jai atsibodo kentėti. Tokiu momentu, jei ne dvynukai, turbūt būtų kilusi pagunda vėl pasinerti į oranžinių diazepamo piliulių sukuriamą rūką, bet sveikas protas čia dar nugalėdavo. Ji - nesvarbu, išgyvens, o vaikai negali rinktis.
Apsikabinusi Dafydd, Mayra bandė perkošti jausmus per visus žinomus filtrus ir išsiaiškinti, ką jaučia. Kaltė? Nerimas? Liūdesys? Kodėl tai skambėjo kaip koks bingo psichiatrijos skyriuje?
-Dafydd, išmoksim. Viskas išmokstama. Ir nesijausk kaltas, be mirties nebūtų vietos gyvybei, be griovimo - kūrybai, be, be...-juodaplaukė nutilo ir nusivalė rankove nosimi.-Papasakok apie save. Kodėl mes tokie panašūs. Kodėl... Kodėl viskas yra kaip yra...
Televizorius, negavęs patvirtinimo, kad jį dar kažkas žiūri, išsijungė ir kambarys paskendo tamsoje ir tyloje. Girdėjosi tik tylus laikrodžio tiksėjimas, kažkoks katinas pasirąžęs nutipeno prie draskyklės, o šaldytuvas pradėjo burgzti. Mayra užsimerkė ir įsitaisė patogiau, tyliai klausydama Dafydd širdies plakimo.
-
Dafydd laikė glėbyje merginą, tačiau mintys nebuvo šviesios. Keikė save už tai, kad pradėjo šitą pokalbį. Atrodo, norėjo pradžiuginti mylimąją, bet ir vėl susimovė. Diena, kuri jai turėjo būti labai laiminga, perėjo prie tragiško skausmo ir ašarų...
Vaikinui nerūpėjo, ką apie jį galvoja Mayros šeima, jeigu tik ji pati negalvoja to paties. O dėl šito raudonplaukis buvo visiškai tikras. Deja, dėl kažkokios priežasties skausmas vis tiek nenorėjo atsitraukti. Ar tai buvo baimė? Gal ir taip, tačiau Dafydd šito nežinojo. Jis tik juto, kaip kažkas degina jį iš vidaus. Jautėsi dėl to bjauriai, tačiau įtarė, kad taip jį veikia ir merginos buvimas čia. Ko gero, pirmą kartą nuo tada, kai sužinojo, kad Mayra laukiasi jo vaikų, Dafydd norėjo pabūti vienas. Reikėjo sudėlioti mintis. Deja, dabar to padaryti nebuvo įmanoma, nes palikti merginos jis negalėjo nė akimirkai. Tad tik sėdėjo ant sofos apsikabinęs mylimąją ir stengėsi pernelyg nesigraužti.
Ar jis galėjo nesijausti kaltas? Labai norėjo, mat nuo to buvo gerokai pavargęs. Deja, savęs kaltinimas buvo vienas iš tų dalykų, kurių Dafydd teko išmokti gyvenant su motina ir patėviu. Vis dėlto to nagrinėti dabar nesinorėjo, tad velsietis nieko nesakė.
Deja, visai netrukus Mayra tiesiai paklausė apie tai, ko diskutuoti vaikinas neketino. Jis nuleido galvą, ryškiai raudoni plaukai užkrito ant akių. Dafydd pradėjo virpėti. Mintis apie Brianą jį įsiutino, o juk net nepradėjo kalbėti... Kaip viską paaiškinti Mayrai ir nesukelti sau pačiam dar vieno įsiūčio priepuolio, kurio ji taip išsigando kanalizacijoje?
- Nesu tikras, ar turėčiau apie tai kalbėti, - galiausiai išspaudė jis. - Mintis apie motinos namus mane pykdo. Nenoriu, kad tu mane tokį matytum. Aš jų nekenčiu - kaip ir jie manęs.
Dafydd nutilo. Jautė, kaip pradeda virti kraujas. Giliai kvėpuodamas iš paskutiniųjų stengėsi nusiraminti. Priglaudė lūpas Mayrai prie kaktos, tačiau juto, kaip jos virpa. Tvirčiau priglaudęs ją prie savęs velsietis labai stengėsi negalvoti apie praeitį. Deja, sekėsi itin prastai.
-
Karamelinė gatvės žibintų šviesa, atsimušusi į purų, neseniai iškritusį sniegą, tragiškai tiško ant sienų, sukurdama ilgų, neproporcingų šešėlių šokį. Mayra klausėsi, kaip krūtinėje daužosi Dafydd širdis. Toks paprastas garsas, bet toks raminantis - įrodymas, kad šalia tavęs gyvas žmogus. Kaip kokia emocijų išdavikė, ji šnabždėjo, kad kažkas negerai, bet mergina vis sau kartojo: kartu, kartu, kartu... Jos Dafydd nepaliks, jie bus kartu, amžinai. Jie išgyvens visas gyvenimo audras ir duobes.
O pyktį, atsiradusį, vos raudonplaukiui buvo priminta jo šeima, buvo galima pajusti ne prasčiau nei saulės spindulius ant odos. Tokia vaikino reakcija jau pasakė viską, ką Mayra norėjo žinoti. Tik štai, kiekviename sielos lopinėlyje įrėžta baimė vėl kėlė savo apipuvusią galvą, šnypšdama apie tai, kas buvo ir bus, ir tik pasitikėjimas kaip narvas laikė ją prispaustą.
-Dafydd, ačiū,-sumurmėjo juodaplaukė.-Jų čia nėra. Čia tik tu, aš ir berniukai. Tik ateitis, kurią kuri tu. Viskas bus gerai.
Vos Mayra pabaigė kalbėti, garsiai apie save pranešė Katinas bei užšoko ant sofos. Trindamasis tai į raudonplaukį, tai į merginą, ji įsitaisė jos glėbyje garsiai kaip koks variklis murkdamas.
-Matai, net Katinas atėjo pas tave. Mes dabar visi esam šeima. Tavo šeima. Tu nebesi vienas, Dafydd,-šypsodamasi kalbėjo juodaplaukė, glostydama pūkų kamuolį. Ji jautėsi per daug patogiai, kad kažkur eitų, visai kaip Katinas.
-
Kažkodėl buvo be galo keista girdėti raminančius žodžius. Žinoma, jausmas buvo nuostabus, tačiau kartu ir gana neįprastas.
- Ačiū, - sušnibždėjo į ausį Dafydd. Tiksliai nežinojo, už ką dėkoja. Galbūt už supratimą, galbūt už tai, kad ji yra čia su juo, galbūt už tai, kad sugeba priversti jį patikėti, kad viskas išties bus gerai. - Kada nors papasakosiu. Kai būsiu tam pasiruošęs. Pažadu...
Išgirdęs Katino balsą raudonplaukis nebuvo labai patenkintas, tačiau Mayros augintinis, atrodo, pamažu pradėjo jį pripažinti, kas, ko gero, buvo bene didžiausias įrodymas, kad jis yra reikalingas ir gali būti laimingas.
- Mano šeima... - sumurmėjo vaikinas. Niekada apie tai nebuvo daug galvojęs, tačiau šią akimirką suprato, kad jam tai yra be galo svarbu. Ne, jis niekada nepaliks Mayros. - Ačiū tau už viską, - pakartojo vaikinas. Jautėsi emociškai išsekęs, spėjo, kad ir mergina jaučiasi panašiai. Nors galvoje dar buvo pernelyg daug minčių, tikėjosi, kad pavyks viską apgalvoti vėliau. Geriausia darbo metu.
- Einam į lovą? - negarsiai paklausė jis ir nelaukęs atsakymo atsistojo pakeldamas ir Mayrą su Katinu. Mergina ir taip darėsi vis sunkesnė, tad papildomas svoris nelabai patiko raudonplaukiui, tačiau jis dabar to nepaisė. Jautėsi be galo laimingas: per kelias akimirkas jis išgyveno ir sunkiai pakeliamą skausmą, ir pyktį. Mayra juos abu tikriausiai pajuto, tačiau ji tebebuvo čia, su juo. Jam pavyko neišgąsdinti mylimosios. Tai teikė tiek džiaugsmo, kad Dafydd būtų galėjęs ir kalnus nuversti. Vis dėlto dabar vartyti nieko nereikėjo. Vaikinas pabučiavo Mayrą ir neskubėdamas nužingsniavo miegamojo link.
Koja uždaręs duris atsargiai paguldė merginą į lovą. Atsigulęs šalia apsikabino ją. Pajutęs, kad emocijų išvargintas organizmas iš karto grimzta į miegą, dar sumurmėjo:
- Myliu tave...
-
Dafydd į jos pasiūlymą švęsti Kalėdas reagavo... Keistai. O pati Mayra, tiksliau, nė viena iš Mayrų nebuvo šventusios Kalėdų. Kiek prisiminė, namų kampe stovėdavo papuošta eglė, kad užsukusiems svečiams nekiltų klausimų, o pačios Kalėdos tebuvo eilinė diena, per kurią per televizorių rodydavo visokias šventiškas nesąmones. Ne tai, kad jas mergina būtų mačiusi - pro duris viskas puikiai girdėdavosi. Jeigu televizorius būdavo įjungtas. Dažniau namuose vyraudavo slogi tyla.
Bet čia buvo jos namai, jos šeima. Net ir nežinodama, ko tikėtis ir ką kaip daryti, Mayra, kol Dafydd buvo darbe, svetainės kampe pastatė eglę, kurią visą savaitę iki Kalėdų teko ginti nuo katinų. Edgaras puldavo žaisliukus, Roz taikydavosi vis pasitrint ir nuversti medį, o Sor bandydavo nugraužti spyglius. Tik Katinas, kaip tikras katinas, kartą šoko ant eglės, su ja nusivertė ant žemės ir dabar apeidavo tą daiktą aplink.
Kalėdų rytą, nors turbūt jau buvo pietūs, kol Dafydd dar miegojo, Mayra sukosi virtuvėje. Ji itin norėjo paruošti kalėdinius pietus. Štai, ant raudona staltiese padengto stalo jau puikavosi mažas torčiukas marcipaniniu glaistu, tos keistos popierinės dėžutės, kurių reikšmės mergina dar nesuprato, o bulvės su kalakutiena, paruoštos pagal kaimynės padovanotą receptų knygą, kepė orkaitėje.
Pataisiusi girliandą, Mayra pravėrė miegamojo duris, atsigulė šalia Dafydd ir jį apsikabino.
-Su Kalėdom, miegaliau,-šypsodamasi tarė ji ir padėjo galvą vaikinui ant krūtinės.
-
Dafydd kažką sapnavo. Vėliau tiksliai neprisiminė, ką. Tik tiek, kad sapnas buvo keistai slogus ir nemalonus. Tad kažką pajutęs net pašoko. Staigiai praplėšęs akis pamatė, kad tai Mayra. Prireikė laiko susivokti, kad jis yra savo namuose su savo mergaite. Giliai kvėpuodamas ir stengdamasis nustumti sapno sukeltą nerimą perbraukė merginai per plaukus.
Švęsti Kalėdų nenorėjo visai - neparodė, ką iš tiesų apie jas mano, tik nenorėdamas įžeisti mylimosios. Daug svarbiau buvo tai, kad tai buvo papildoma nedarbo diena, kai jis gali praleisti laiką su Mayra, o ne kvailame popieriais nukrautame kabinete.
- Labas rytas, - nusišypsojo jis. Apie Kalėdas neužsiminė. Tiesą sakant, net neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti, nes "ačiū" šioje situacijoje būtų skambėjęs itin keistai. Jautė Mayros buvimą šalia ir svajojo, kad jiedu galėtų taip gulėti bent kokias dvi savaites, o ne dvi prakeiktai trumpas dienas... Atkreipęs dėmesį, kad Mayra apsivilkusi ne pižamą, Dafydd sutriko: kada gi ji atsikėlė? - Ar tu jau seniai nemiegi? Kiek valandų?
Raudonplaukis perbraukė merginai per nugarą. Pakštelėjęs į žandą stipriai priglaudė ją prie savęs. Tikėjosi, kad jiedu galės drybsoti lovoje visą dieną. Galbūt netgi pavyks pamiršti to žalio daikto, keliančio labai blogus prisiminimus ir dabar stovinčio svetainėje, vaizdą.
- Myliu tave, - ištarė vaikinas šelmiškai nusišypsodamas.
-
Matydama vis dar apsimiegojusį Dafydd, Mayra sukikeno. Nosį jau pradėjo kutenti maisto kvapas, o, regis, ir Edgaras jau vėl kovojo su eglutės papuošimu. Turbūt taip rytas prasidėjo daugeliui Britanijos šeimų. Bet ar juos būtų galima pavadinti šeima? Ir vėl mergina prisiminė, kad ją ir Dafydd sieja tik du maži žmogeliukai, augantys jos pilve. Ir negi jam taip tinka? Mayrai, žinoma, norėjosi saugumo ir to užtikrintumo, kad vieną dieną raudonplaukis tiesiog neatsistos ir neišeis, palikdamas ją vieną. Bet tai buvo sudėtinga tema - per daug sudėtinga šiai dienai.
-Jau po pietų, gal pirma. Sakiau - miegalius. O aš nuo dešimt sukuosi virtuvėj. Paruošiau mums pietus, net nupirkau kalėdinio pyrago,-atsisėdusi, juodaplaukė suplojo ir išbėrė:
-Niekada nesu jo ragavusi. Ir paruošiau tau dovaną. Katinai jau gavo skanėstų, tai neklausyk jų.
Pasilenkusi, Mayra pabučiavo Dafydd ir sušnabždėjo:
-Myliu myliu myliu tave. Apsirenk ir ateik prie stalo, lauksiu.
Išsiridenusi iš lovos, mergina sunkiai atsiduso ir sunkiai nutrepsėjo gelbėti bulvių. Netrukus ant stalo buvo visas maistas - liko tik abiems susėsti.
-
Viskas atrodė puikiai. Žinoma, buvo apmaudu, kad jis tiek laiko iššvaistė miegodamas, tačiau dabar tikėjosi atsigriebti. Deja, viltys dužo tą pačią akimirką, kai Mayra paminėjo žodį "kalėdinis". Dafydd nurijo be galo sunkų atodūsį. Nenoromis prisiminė paskutines Kalėdas, praleistas su šeima. Motinos šeima iš karto pataisė save vaikinas primindamas sau, kad jo paties šeima yra čia, kartu su juo. Net praėjusių metų Kalėdos kanalizacijoje buvo geresnės - ant galvos bent jau nedribo sniegas.
Vis dėlto merginai tai atrodė svarbu, tad Dafydd pasistengė nuslėpti bet kokį nenorą net galvoti apie šią šventę.
- Dovaną? Man? - pasitikslino vaikinas, pats, žinoma, nieko Mayrai neturintis. Užsimerkė ir stengėsi negalvoti, kad toks neapsižiūrėjimas gali nuvilti mylimąją.
Labai nesinorėjo išleisti jos iš miegamojo, tačiau raudonplaukis pasistengė įvertinti pastangas, tad tik nulydėjo merginą akimis. Kai ji nebegalėjo girdėti, tyliai sudejavo. Nenoromis prisiminė kaip jis, būdamas gal šešerių, paragavo kalėdinio sausainio ir už tai buvo išmestas pro namo duris. Čia esi reikalingas. Mayra daro tai dėl jūsų abiejų. Pasistenk dėl jos! įtikinėjo save Dafydd ir galiausiai prisivertė išlipti iš lovos ir persirengti. Atrodė, kad "ta proga" galbūt reikėtų atsikratyti šerių ant smakro, tačiau paprasčiausiai patingėjo.
Priėjęs prie Mayros atsistojo jai už nugaros ir apkabinęs padėjo rankas ant pilvo. Bandė įtikinti save, kad jiedu tiesiog susės kartu pavalgyti, kad gavo porą papildomų dienų pabūti kartu. Deja, eglė svetainėje neleido tuo patikėti.
- Kaip yra švenčiamos Kalėdos? - paklausė jis padėjęs galvą merginai ant peties.
-
Mayra žiūrėjo į papuoštus namus (ypač eglę, kuriai trūko vieno raudono burbuliuko) ir džiaugėsi. Štai, ji gali švęsti Kalėdas su Dafydd ir katinais! Dabar susėdę jie (be katinų) pavalgys pietus, o vakare galės įsijungti kokį filmą ir su puodeliu karštos kakavos pabūti kartu. Po tokių minčių net už lango purškiantis lietus nesugebėjo sugadinti jai nuotaikos.
Pamačiusi Dafydd, Mayra dar labiau išsišiepė, o šiam ją apsikabinus, atsirėmė į vaikiną, padėdama savo rankas ant jo rankų.
-Nežinau,-prisipažino atsakydama į raudonplaukio klausimą mergina.-Gyvenime jų nešvenčiau. Bet! Daug skaičiau, net buvau nuėjus pas kaimynę dėl maisto paklausti. Ji man ir davė to pyrago. Aš labai tikiuosi, kad tau patiks šios Kalėdos. Gal kitais metais viskas vyks, na, sklandžiau. Gal susikursim savų tradicijų. Galbūt praleisim laiką kaip... Šeima,-ji atsiduso.-Noriu valgyt, o tuoj ir bulvės atšals. Kalakutas ne iš parduotuvės - pasistengiau gauti iš turgaus.
Pabėgusi nuo Dafydd, Mayra prisėdo prie stalo ir pradėjo dėtis maistą į lėkštę.
-Jeigu ko nors trūksta, sakyk. Dariau tiek, kad užtektų ir rytojui, bet, na, pamatysim,-toliau sau laiminga kalbėjo mergina. Jos gaminimo įgūdžiai per tuos metus, kai ji gyveno savarankiškai, žymiai patobulėjo, nors kam nors pakišti savo gamybos maistą kartais vis dar būdavo baisoka. Bet šiandien viskas privalėjo būti gerai.
-
Tai, kad Mayra nežino, kaip reikia švęsti Kalėdas, Dafydd kiek nustebino. Tiesa, iš to, ką buvo galima suprasti apie jos šeimą, tuo stebėtis gal ir nereikėjo. Jos motinai toks dalykas tikriausiai iš viso neegzistavo. Bet iš kur tada tas poreikis? Kodėl? Kodėl? Kodėl? nepaliovė savęs klausti vaikinas. Žinoma, jis buvo girdėjęs, kad daugelis žmonių šitą laiką mėgsta, jis yra skirtas pabūti su artimais žmonėmis... Vis dėlto kadangi pačiam Kalėdos kėlė tik siaubą, visai nenorėjo viso to pakartoti.
Kitais metais, kitais metais, kitais metais aidėjo Dafydd galvoje. Tai, ko gero, buvo vieninteliai žodžiai, išties pasiekę jo smegenis. Vadinasi, Mayra tikėjosi, kad jis kitais metais dar bus čia. Tai buvo, ko gero, svarbiausias dalykas šiandien. Ši mintis padėjo nuslėpti nenorą sėdėti prie stalo. Šito noro, deja, nebuvo visai. Nepaisant to, kad jo valgymo įpročiai apsigyvenus su Mayra pradėjo taisytis, sėdėjimas prie stalo vis dar atrodė kaip laiko gaišimas. Ypač tada, kai buvo galima visą dieną gulėti lovoje ir džiaugtis vienas kito draugija.
Vis dėlto Dafydd puikiai suprato, kiek pastangų įdėjo mylimoji ir kaip jai tai svarbu. Tad nesiskųsdamas atėjo prie stalo ir atsisėdo priešais ją. Visiškai nesijautė alkanas, tačiau prisivertė įsidėti kažką į lėkštę. Labai tikėjosi, kad Mayra nepradės vėl šnekėti, kad jam reikia daugiau valgyti.
- Kuo Kalėdos tokios ypatingos? - pasistengė nutaisyti kuo žvalesnį balsą vaikinas. - Juk susėsti ir pavalgyti galime bet kada.
Ar jos ypatingos tuo, kad šią dieną galima nepatinkantį šeimos narį išgrūsti lauk? su apmaudu mintyse pridūrė vaikinas. Kažkurių metų prisiminimas, staiga stojęs prieš akis, buvo toks gyvas, kad Dafydd garsiai suriko:
- Leisk man pasilikti! Ne! Aš nenoriu niekur eiti! Aš nieko nepadariau!
Užsidengęs rankomis veidą ilgokai sėdėjo ir bandė susigaudyti, kur esąs. Galiausiai susivokė, kad jis ne motinos namuose. Ne, šitas Kalėdas jis švenčia su vieninteliu brangiu žmogumi. Raudonplaukis stryktelėjo nuo kėdės ir priėjęs prie Mayros ją apkabino.
- Atsiprašau. Atsiprašau... - kelis kartus pakartojo jis.
-
Maistas nebuvo Mišelino žvaigždę turinčio restorano lygio, bet Mayra vis tiek buvo patenkinta pirmą kartą išbandytu receptu. Nežinia kodėl, bet jai taip reikėjo laikytis įsikibus šeimos iliuzijos, kad viskas gerai ir gyvenimas gražus. Kalėdos pagal viską net prieštaravo jos pačios įsitikinimams, bet štai, dabar ji atsargiai pasmeigė bulvę šakutę ir intensyviai sukramtė, galiausiai užsigerdama vandeniu.
-Nežinau. Bet smagu padaryti kažką nekasdieniško,-gūžtelėjusi pečiais tarė juodaplaukė. Išties, kas tos Kalėdos? Tikroji tamsiausia metų naktis praėjo kartu su jos gimtadieniu, o ir šventė jai nei turėjo kažkokį religinį atspalvį, nei siejosi su vaikystės prisiminimais. Negi čia buvo kažkoks bandymas susikurti savo tradicijas, siejančias šeimą?
Bet štai, išgirdusi Dafydd šauksmą, Mayra krūptelėjo iš išgąsčio ir sustingusi stebėjo panikos apimtą raudonplaukį. Širdį suspaudė kaltė. Štai, ji eilinį kartą negali padėti žmogui, kurį labiausiai myli. Apglėbusi vaikiną, prispaudė jį prie savęs ir švelniai pirštais braukė per jo plaukus.
-Dafydd, viskas gerai. Tavęs niekas neveja, tu saugus, savo namuose. Neturi už ką atsiprašyti. Tiksliau, tai aš turėčiau atsiprašyti, kad tave verčiau daryti tai, ko tu nenori. Dafydd, aš tavęs niekada nepaliksiu. Mano namai visada bus tavo namai. Kad ir kas nutiks, tu visada turėsi mus,-bandydama nuraminti raudonplaukį, kalbėjo Mayra.
-
Dafydd jautė siaubingą gėdą ir kaltę. Puikiai žinojo, kad Mayros gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, tačiau ji vis tiek stengėsi dėl jų. Suorganizavo šituos pietus, kurie turėtų būti itin svarbūs. Netgi turi jam dovaną. Kodėl tuomet jis negali bent penkias minutes pabūti normalus žmogus? Kodėl jam visą laiką kas nors turi sutrukdyti? Deja, vaikinas neįsivaizdavo, kaip išsivaduoti iš prisiminimų, kurie dabar, bandant švęsti Kalėdas, buvo itin skaudūs.
- Aš noriu su tavimi švęsti Kalėdas, - vis dar laikydamasis merginos sumurmėjo raudonplaukis ir staiga suvokė, kad tai yra tiesa. Prieš penkias minutes būtų pasakęs, kad ši šventė tėra eilinė žmonių sugalvota nesąmonė. Tačiau dabar suprato: jeigu laiką leidi su tais, kuriuos myli, tai įgyja visiškai kitokią prasmę. - Man... Sunku negalvoti apie... Man Kalėdos nereiškia nieko gero. Bet aš labai vertinu tai, ką tu darai. Aš myliu tave.
Dafydd kurį laiką stovėjo apkabinęs merginą. Pagaliau pavyko nustumti prisiminimus į šoną. Labai tikėjosi, kad daugiau nebegalvos nei apie motiną, nei apie tai, kaip šventės vykdavo Velse. Pabučiavęs Mayrą jis galiausiai grįžo į savo vietą prie stalo. Prisivertė suvalgyti vieną bulvę iš tų dviejų, kurias buvo įsidėjęs į lėkštę. Kiek nedrąsiai pakėlė akis ir ištarė:
- Aš niekada tau neatsidėkosiu už viską, ką tu dėl manęs darai. Aš padarysiu viską, kad tavęs nebegąsdinčiau.
Virpančia ranka susiradęs Mayros pirštus vaikinas stipriai juos suspaudė. Nė nepastebėjo, kad galbūt tą padarė netgi per stipriai.
-
Jų gyvenimas buvo keistas. Tarsi per dykumos smėlį klampojo jie, ieškodami savo laimės ir oazės, bet kaskart vis kažkas sutrukdydavo. Dažniausiai tas kažkas būdavo vaiduokliai iš praeities, kurie dabar ir kankino Dafydd, o kartais tai būdavo dabarties demonai, pašaipiai žiūrintys į du laimės bei ramybės ištroškusius gyvenimo dykumos keliautojus.
Tylėdama, Mayra glostė Dafydd plaukus ir stengėsi negalvoti apie savo namus. Tik štai, jai buvo įdomu, kaip laikosi jos motina, kai ji paėmė iš jos lazdelę. Ar ji nusipirko kitą? O gal draskosi po Londoną, bandydama susirasti savo dukros butą? Nors ne, turbūt jau būtų atėjusi į Ministeriją, o iš ten nelabai gražiai išprašyta apsaugos. Ech, šeima - didžiausias turtas!
Stebėdama prie stalo grįžtantį raudonplaukį, Mayra tarė:
-Dafydd, aš džiaugiuosi, kad esu šalia ir tikiuosi, kad vieną dieną prisiminimai su tavo šeima išstums tuos negerus. Ar gali patikėti, kad per kitas Kalėdas nebebūsim dviese?
Suvalgiusi dar kelis maisto gabalėlius, mergina toliau klausėsi vaikino. Nieko nesakė apie beveik traiškomus pirštus, tiesiog ramiai šypsojosi.
-Atsidėkosi rūpindamasis mūsų vaikais. Tai yra viskas, ko iš tavęs prašau. Būk šalia. O dabar, pavalgau, paragaujam to keisto pyrago ir duosiu tau dovaną,-vis dar žvaliai ir linksmai kalbėjo Mayra, toliau lėkštėje gaudydama bulves ir kalakutienos gabalėlius.
-
Mayros buvimas šalia buvo viskas, ko Dafydd reikėjo. Bent jau taip jis galvojo dažniausiai. Deja, kai į atmintį grįždavo vizijos iš praeities, merginos nebeužtekdavo - norėdavosi ir užsimiršti. Ir vis dėlto mylimoji darė viską, kad jam padėtų. Raudonplaukis nežinojo, ar ji pati supranta, kiek daug dėl jo padaro, tačiau puikiai tą žinodamas jautėsi be galo dėkingas.
- Juk tai nuostabu, ar ne? - ištarė vaikinas. Jautė, kad balsas dar šiek tiek dreba, tačiau mintis, kad jau pakankamai greit jų vaikai ateis į pasaulį, išties buvo žavinga. Dafydd vis dar buvo kamuojamas baimės, mat neįsivaizdavo, kaip viskas atrodys po to, kai dvynukai gims, tačiau tikėjo, kad viskas gali būti gerai. Ar bent jau bandė save tuo įtikinti.
Ar jis buvo pajėgus pasirūpinti vaikais? Net tuo atveju, jeigu jie yra jo paties vaikai? Dėl šito Dafydd visiškai nebuvo tikras, ir tai buvo pati baisiausia dalis. Kaip jis gali mokėti tai padaryti, jeigu gyvenime neteko susidurti su tikru rūpesčiu? Ar meilės, kurią jis galbūt jaučia dar negimusiems vaikams, užteks? Tai buvo klausimai, į kuriuos atsakymo Dafydd tikrai nežinojo. Vis dėlto dėl vieno jis buvo tikras: liks šalia Mayros ir vaikų.
- Būsiu. Visada, - negarsiai sumurmėjo pagaliau paleisdamas Mayros ranką. Žiūrėjo į merginą ir galiausiai ryžosi prisipažinti: - Aš tau neturiu jokios dovanos...
Pažvelgęs į lėkštę kuo tyliau atsiduso - alkio nejautė visai, bet lygiai taip pat nejautė ir poreikio įžeisti Mayrą. Įsidėjęs bulvę į burną vėl pakėlė akis į merginą ir nusišypsojo - tikėjosi, kad jai užteks ir tokios dovanos, kuria iš anksto rūpintis nereikia.
-
Regis, viskas išsisprendė. Pamažu į namus pradėjo grįžti ta lengva šventinė nuotaika, tad Mayra toliau jautėsi laiminga. Pirmos Kalėdos, kurias ji švenčia. Turbūt tai buvo ir pirmos Dafydd švenčiamos Kalėdos, tad stengtis, kad viskas būtų gerai, merginai norėjosi dvigubai.
-Man nereikia jokios dovanos. Užtenka, kad tu šalia. Ir, hm... Dar nebuvau Trafalgo aikštėj. Ten įžiebta eglutė ir vyksta mugė. Žinoma, šiandien niekas nedirba, bet, kaip manai, verta nueit pasidairyti? Taip pat Oksfordo gatvėj įžiebtos lemputės. Girdėjau, atrodo pasakiškai. Galėtume rytojų praleisti kartu mieste,-linksma čiauškėjo Mayra. Pamačiusi, kaip nenoriai vaikinas valgo, pridūrė:
-Jei nenori, nevalgyk. Neįsižeisiu,-skambus merginos juokas pripildė virtuvę,-Žinau, kad tau kartais sunku tiek suvalgyti. Svarbu paragauk ir pasakyk, ką manai. Netrūksta druskos? Pipirų? Ne per aštriai? Gi pirmą kartą kepiau šitą!
Netrukus maistas dingo nuo juodaplaukės lėkštės ir ji patraukė ją į šalį, pasiruošdama atpjauti miniatiūrinio torčiuko gabalėlį. Vienas, du, trys ir vaisinis gabalėlis jau buvo lėkštutėje. Atsargiai šaukšteliu atsignybusi torto, Mayra ištiesė jį Dafydd.
-Paragauk ir pasakyk, ar patiko,-lyg abejotų, ar tas pyragas valgomas, tarė mergina.
-
Smagus ir žvalus Mayros balsas kažkodėl nepadėjo Dafydd atsipalaiduoti. Nors, atrodo, pavyko išstumti iš galvos motinos namus, vaikinas vis tiek jautėsi įsitempęs. Iš paskutiniųjų stengėsi tą nuslėpti, mat labai nenorėjo gadinti šventės merginai. Tad bandė šypsotis ir atrodyti bent kiek entuziastingas. Vis dėlto labiausiai norėjosi eiti su mergina į miegamąjį ir užsidaryti duris - bent tai padėtų patikimai apsaugoti nuo tos nelemtos eglės vaizdo.
Tad nenuostabu, kad pasiūlymas eiti į miestą žiūrėti visų tų "puošmenų" neskambėjo labai smagiai. Nagi juk būsite tik judu. Matai, kad Mayra to nori, nedaryk nesąmonių išbarė pats save velsietis. Lyg ir pavyko save įtikinti, kad mergina nusipelnė bent kartą išeiti į miestą. O jeigu ji nori eiti kartu su juo, nuo to tik smagiau.
- Žinoma, - nusišypsojęs sutiko Dafydd. Susimąstė, ar yra kas nors, ką galėtų pasiūlyti Mayra, kad jis nesutiktų. Nutarė, kad tai, ko gero, būtų nebent susitikimas su tais žmonėmis. Vis dėlto dabar apie juos galvoti nesinorėjo, tad vaikinas išmetė tą mintį iš galvos.
- Ne, viskas tiesiog nuostabu, - nuoširdžiai atsakė Dafydd, pagaliau teikdamasis praryti kalakutienos kąsnelį. Pamatęs priartėjusį pyragą vaikinas atsiduso: jam ir toliau atrodė, kad šitoks dažnas valgymas yra tik laiko švaistymas. Nepaisant to, kad Mayra sakė neįsižeisianti, raudonplaukis bijojo tai padaryti, tad nerangiai paėmė šaukštelį ir įsidėjo pyragą į burną. Pyragas buvo skanus, su tuo ginčytis negalėjai. Vis dėlto Dafydd jau pabodo sėdėti prie stalo, tad jis atsistojo ir priėjo prie merginos.
- Labai skanu, ačiū tau, - ištarė jis apglėbdamas juodaplaukę. - Bet aš nebegaliu daugiau kimšti. Ar galime ramiai pabūti kartu be maisto kišimo į skrandį?
-
Matyti valgantį Dafydd buvo vis dar buvo smagu, nors vaikinas nuo pat atsikraustymo pas ją sparčiai taisėsi. Turbūt šonkaulius, kuriuos prie Tauerio galėjo pajusti pro rūbus, dabar mergina rastų tik šiek tiek pasistengusi. O ir pats raudonplaukis nebeatrodė išblyškęs kaip šmėkla. Taigi, turbūt viskas buvo gerai. O Mayra galėjo pasidžiaugti dar it tuo, kad, regis, Dafydd patiko jos gamintas maistas. Turbūt net Gordono Ramsio komplimentas tam neprilygtų, tad juodaplaukė tiesiog nušvito iš laimės.
-Žinoma, eime į svetainę. Paduosiu tau dovaną,-pritarė mergina ir atsistojo. Ji nesijautė soti, tad žinojo, kad po kokios valandėlės vėl atsėlins į virtuvę ieškoti maisto. O dar ir pyrago neparagavo! Ech, nieko tokio, vėliau atsigriebs - juk mažieji parazitai reikalavo daug energijos iš jos.
Dingusi miegamajame ir tvirtai uždariusi duris, Mayra pradėjo ieškoti mažos, į žalią blizgantį popierių suvyniotos dėžutės, svarstydama, ar raudonplaukiui dovana patiks. Hm, gal jis net nenori to prisiminti, nors realiai tą dieną būtų galima pavadinti jų santykių pradžia. Ak, ir vėl tas kvailas klausimas - tai kaip apibūdinti jų santykius? Sugyventiniai? Vaikinas ir mergina? Mayrai atrodė, kad juos sieja kažkas daugiau, tik nežinia, kaip ir kada prie tokio pokalbio prieiti. Dėžutę, žinoma, ji rado ten pat, kur ir buvo palikusi - viename iš rankinukų. Greitai atgal sukabinusi į spintą rūbus, kurie netyčia nukrito besikuičiant, mergina grįžo į svetainę.
Ant lubų žaidė girliandos švieselės. Visa diena buvo apniukusi, tas kambaryje vyravo spalvota prieblanda. Na, bent jau šalta ir drėgna nebuvo, o ir katinai buvo supratingi ir per Kalėdas neatakavo eglutės.
-Čia tau,-šypsodamasi, Mayra priėjo ir ištiesė dėžutę Dafydd.
-
Atrodė, kad Dafydd pavyko pradžiuginti Mayrą. Tai, žinoma, suteikė laimės ir jam pačiam, tuo labiau, kad pagirdamas maistą jis kalbėjo visiškai nuoširdžiai.
Atėjęs į svetainę vaikinas sustojo ir pradėjo neramiai mindžikuoti. Labai norėjo nusekti paskui Mayrą į miegamąjį, tačiau uždarytos durys tarsi parodė, kad dabar to daryti nevalia. Dafydd labai jaudinosi: mergina pasakė paduosianti jam dovaną. Dovaną. Jam. Vienintelį kartą kažką tokio yra gavęs iš Mionos Heros gal trečiame kurse. Bet ir tai gavo tik dėl to, kad tokia buvo pamokos užduotis. O juk tada irgi buvo Kalėdos prisiminė raudonplaukis. Krūptelėjo ir skubiai apsidairė, ar Mayra dar neišlindo iš kambario. Laimei, nepamatė jos. Dafydd susimąstė apie tai, kaip verkė Mionos dovaną praradęs. Ta nelemta paskutinė diena kanalizacijoje, kuri vos nesibaigė jo ir Mayros išsiskyrimu. Nors Dafydd buvo visiškai tikras, kad buvusi grifė yra praeitis jo gyvenime, netekti dovanos vis tiek buvo skaudu.
Laimei, šias nelinksmas mintis nutraukė grįžusi Mayra, Dafydd gyvenimo dabartis ir, kaip jis labai tikėjosi, ateitis. Vaikinas nusišypsojo mylimajai, bet staiga susidrovėjo: kaip yra elgiamasi su dovanomis? Juk jis pats visai neseniai sveikindamas merginą su gimtadieniu nepasivargino kažkaip supakuoti pirkinių.
- Ačiū, - pratarė Dafydd paimdamas dėžutę. Nežinojo, ar turi iš karto ją atidaryti, tad norėdamas laimėti šiek tiek laiko priglaudė merginą prie savęs. Kiek pasvarstęs išdrįso pasakyti: - Tai yra pirmas kartas, kai man kas nors kažką dovanoja, nors neprivalo to daryti. Ačiū tau... Už viską.
Iš jaudulio drebančiomis rankomis Dafydd išpakavo ir atidarė dėžutę. Ištraukęs daikčiuką net nesuprato, kas tai. Vis dėlto Tauerio tiltas buvo pavaizduotas pernelyg tikroviškai, kad vaikinas jo neatpažintų. Stiklinis kamuoliukas buvo tikrai gražus, tačiau kėlė dvejopus jausmus: prisiminti tą dieną buvo gera - juk ji, nepaisant visko, tapo dabartinės laimės kalve. Ir vis dėlto dovana kartu priminė ir tai, kad viskas įvyko netyčia, atrodo, to, kas vyksta dabar, nė neturėtų būti. Ir vis dėlto velsietis labai norėjo tikėti, kad Mayra šią dovaną nupirko vedina ne piktų minčių, tad nusijuokė ir vėl ją apkabino vienoje rankoje tvirtai laikydamas dovaną.
- Gal nori ledų? Ar arbatos? - pasiūlė Dafydd atsisėsdamas ant sofos ir šalia pasisodindamas merginą. Pažvelgė jai į akis, vėliau - į stiklo rutuliuką. Galiausiai vaikinas patikėjo, kad Kalėdos nebūtinai yra visiškas blogis.
-
Mayra taip tikėjosi, kad jos maža sentimentali dovanėlė patiks Dafydd, tačiau kai vaikinas ją apsikabino sutriko. Nors iš pradžių nesuprato, iš kur tas dėkingumas, raudonplaukio žodžiai tarsi viską sustatė į vietas. Pirmoji dovana? Gal taip gaunasi, kad ji savotiškai atsilygino už gimtadienį? Nors kaip keista, kad jie tokie panašūs. Mayra bandė prisimint, ar gavo kokią dovaną iš Luko, bet, kiek žinojo, nieko net apie savo gimtadienį jam nesakė. Kalėdas jie praleido kartu, bet kažkaip... Nuobodžiai. Išvis, su Dafydd ji turėjo daugiau prisiminimų nei su buvusiu sužadėtiniu, o laiko kartu jie praleido perpus mažiau. Ir dabar mergina galėjo drąsiai sau pasakyti - kad ir ką jautė Lukui, tai nebuvo meilė. Taip, jai patiko, kad kažkas ja rūpinasi ir skiria dėmesio, bet tai ir tebuvo tai. Galbūt dėl to buvo taip lengva apsisukti ir išeiti, tarsi jų niekas nesietų. Su Dafydd ji negalėtų taip pasielgti. Jai dabar ne tik kad patiko būti su juo, bet rūpėjo ir vaikino savijauta bei laimė. Štai dabar Mayra jautėsi laiminga, nes nujautė, kad pradžiugino raudonplaukį. Ir stebėdama, kaip jis išpakuoja sniego rutulį, ji atidžiai laukė auroro reakcijos. Laiminga, kad Dafydd irgi laimingas, juodaplaukė apsikabino jį ir nusišypsojo. O juk taip bijojo, kad dovana nepatiks!
Įsitaisiusi šalia, ji atsargiai papurtė vaikino laikomą sniego rutulį:
-Tu pažiūrėk. Sninga. O kai pasidaro tamsu,-Mayra pridengė miniatiūrinį tiltą rankomis. Pamažu ant jo užsižiebė šviesos,-Matai? Žiba. Čia yra dar vienas dalykėlis, bet turėsi jį surasti jau pats. Gal arbatos? Ir kokį filmą pažiūrim? Ar filmuką! Nemačiau nė vieno, bet man jie visai patiko. Turėtų tuoj rodyti kažkokį apie besmegenius ar dar ką nors, tai ką manai? Tingiai pasibūtume kartu...-kalbėdama, mergina prisiglaudė prie raudonplaukio ir švelniai perbraukė per jo ranką, žiūrėdama maldaujančiu žvilgsniu.
-
Mayra šypsojosi. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad ji laiminga. O ko daugiau reikėjo Dafydd, kad ir pats taip jaustųsi? Nors dėl dovanos vis dar jautėsi kiek nejaukiai, šiuo momentu sugebėjo tiesiog džiaugtis akimirka, Mayros šypsena ir, žinoma, stiklo rutuliuku.
Merginai pradėjus rodyti dovanos paslaptis Dafydd pasijuto taip, tarsi kažkas grąžintų nuvogtas vaikystės akimirkas. Spėjo, kad taip turėtų mama ir tėtis bendrauti su mylimais vaikais. Vaikinas šypsodamasis pats uždengė Tauerį nuo šviesos, kad jis įsižiebtų. Buvo pasakiškai gražu. Ir, svarbiausia, tai buvo pamoka, kaip reikia bendrauti su šeimos nariais. Dafydd viena ranka apkabino Mayra ir klausėsi jos pageidavimų. Spoksoti į televizorių visai nejuto noro, mat tai dažniausiai jį per kokias penkias minutes užmigdydavo. Bet štai tingus pasibuvimas kartu skambėjo daug geriau. O jeigu Mayra nori, kad fone dudentų kažkoks filmukas, kodėl gi ne.
- Aha... Išsirink patį geriausią, - atsiliepė vaikinas žiūrėdamas į juodaplaukę. O ji pasiūlė tą žvilgsnį, kuriam atsispirti buvo tiesiog neįmanoma. Ranka perbraukęs merginai per nugarą Dafydd ją pabučiavo ir atsistojo. Vis dar laikydamas dovaną rankoje patraukė į virtuvę, kur netyčia užlipo Rozmarinui ant uodegos. Pasigirdo garsus keiksmas ir neką tylesnis kniaukimas. Kažkodėl susierzinęs vaikinas sunkiai prisivertė neįspirti katinui, o tiesiog ramiai užkaisti arbatinį. Pasidėjo dovaną ant stalo ir atsisėdo ant kėdės. Užsidengė rankomis veidą. Atrodo, dar prieš akimirką mėgavosi Kalėdomis, viskas buvo tiesiog tobula. O štai dabar vėl buvo be galo liūdna - ir kažkodėl pikta. Dafydd iš paskutiniųjų stengėsi surasti to priežastį, tačiau labai nesisekė. Ir tada jis prisiminė: kai buvo kokių šešerių, jo broliukas krisdamas iš medžio uždribo tiesiai ant kaimynų katės ir sulaužė jai visus įmanomus kaulus. Apkaltintas, žinoma, buvo Dafydd. Nuo tada jis tiesiog negalėjo pakęsti kačių. Šitas prisiminimas gerokai išgąsdino raudonplaukį. Tai paskatino jį pagalvoti apie tai, kad tiesiog negali gyventi su keliais katinais. Nugramzdintas užmarštin prisiminimas netrukdė beveik pamėgti Katino, tačiau dabar vien nuo minties apie to padaro glaustymąsi purtė.
Dafydd sėdėjo prie stalo ir nematė nieko aplinkui - net nesuvokė, kad vanduo arbatai jau seniausiai užviręs ir reikalauja dėmesio.
-
Išsireikalavusi, ko norėjo, Mayra patenkinta susisupo į pledą ir pradėjo naršyti po pažymėtų filmų ir filmukų kolekciją. Prie jos, jei gerai prisiminė, nebuvo prisilietus nuo tada, kai jos bute apsigyveno Dafydd. Gal tada reikėtų pažiūrėti kurią tai iš Kalėdų klasikų? ,,Kalėdų giesmė"? Na, turės tikti gerai žinoma istorija apie Kalėdų dvasias, šmėklas, kaip išversi, taip tiks.
Piktai suklikus, Roz šmurkštelėjo po sofa. Mayra dar bandė pakalbinti katę, bet ši tik piktai spoksojo virtuvės link, kas buvo keista - įprastai Rozmarinas dėl netyčinio užlipimo nepykdavo. Tai būdavo Edgaro darbas. Merginos viduje vėl sukirbėjo retai klystanti nuojauta, tik, žinoma, be papildomų įrankių ji negalėjo pasakyti, kas negerai. Tai galėjo būti tai, kad Dafydd nusiplikys pirštus nešdamas arbatą arba sprogs visas jų namas. Jausdama kylantį nerimą, Mayra laukė pasirodančio raudonplaukio. Namuose girdėjosi tik tylus arbatinuko burbuliavimas, kol, galiausiai, kliktelėjęs, jis nurimo. Bet nesigirdėjo nei plikomos arbatos, nei netyčiomis barkštelėjusių puodelių. Tyla. Juodaplaukė dar šiek tiek palaukė, o tada, įsisupusi į pledą kaip į apsiaustą, nutipeno į virtuvę.
Pamačiusi Dafydd, Mayra nuliūdo. Ji net nespėjo pastebėti savo reakcijos, kai viską, kas negerai, priskyrė sau. Tai ji vertė vaikiną švęsti Kalėdas, tai buvo jos idėja, tai ji kažką ne taip padarė. Atsargiai, lyg laukdama pykčio protrūkio iš raudonplaukio, ji priėjo prie jo. Pritūpusi, mergina apsikabino savo mylimąjį.
-Atsiprašau, Dafydd, nenorėjau. Atsiprašau, tik nepyk, daugiau nešvęsim Kalėdų, gerai? Daugiau neįkyrėsiu tik, prašau, nepyk,-prisiglaudusi, ji maldavo atleidimo, mintyse vis save plakdama už tai, kad kažko norėjo.
-
Jeigu Dafydd būtų pajėgęs galvoti apie kažką, kas nebuvo susiję su katėmis, tikriausiai būtų supratęs, kad anksčiau ar vėliau Mayra supras, kad jis keistai ilgai nesirodo. Vis dėlto smegenims tokie apmąstymai buvo pernelyg sudėtingi, tad kai mergina jį apsikabino, raudonplaukis krūptelėjo. Pirmiausia pagalvojo, kad tai motina, tuoj nusitempsianti mažą berniuką į šalį, kad galėtų jį aprėkti. Patraukęs delnus nuo veido pamatė ne šviesius Siuzanos plaukus, o mylimos merginos veidą. Spoksojo į ją nesuprasdamas, kas čia vyksta. Buvo pamiršęs, ką čia veikė, kad šiandien Kalėdos, kad ant stalo guli pirmoji jo gyvenime gauta dovana...
Vis dėlto Mayros žodžiai sugebėjo pasiekti smegenis. Raudonplaukis žiūrėjo į ją ir bandė suvokti, kas jam yra sakoma. Ir galiausiai suprato: mergina už tai, kad jis nežinia kiek laiko nesirodė svetainėje, kaltina save. Širdį užgulė siaubinga kaltė, greitai nustūmusi bet kokias mintis apie katinus. Dafydd apsivijo mylimąją rankomis ir bandė surasti žodžius, kuriais galėtų viską paaiškinti. Deja, kažkodėl tai buvo beprotiškai sunku.
- Ne, tai aš atsiprašau, atleisk man, - galiausiai sumurmėjo vaikinas. - Aš noriu švęsti su tavimi Kalėdas. Dabar ir kitais metais. Ir dar kitais. Visada. Aš tik... - esu sumautas idiotas, nesugebantis atsikratyti praeities šmėklų. - Atsiprašau, kad esu toks... Kvailys. Tai ne tavo kaltė. Kitais metais turėsime pačias geriausias Kalėdas pasaulyje. Tik maldauju - nekaltink savęs dėl mano... Nesąmonių.
Vaikino lūpos susirado mylimosios, ir jis apdovanojo ją ilgu bučiniu. Tvirčiau priglaudęs Mayrą prie savęs pabandė nusišypsoti, tačiau tai padaryti buvo pernelyg sunku. Glostydamas juodus merginos plaukus Dafydd svajojo apie vienintelį dalyką - kad pagaliau galėtų džiaugtis laimingomis akimirkomis nepersekiojamas praeities šešėlių.
- Ar išsirinkai filmuką? - tyliai paklausė jis, tikėdamasis, kad tai padės bent šiek tiek sugrąžinti šventinę nuotaiką. Širdyje, deja, jos nebuvo nė kvapo, tačiau dėl Mayros Dafydd buvo pasiryžęs padaryti bet ką.
-
Mayra buvo pasiruošusi atsisakyti visko, kad tik Dafydd būtų patenkintas ir laimingas. Bandydama sulaikyti ašaras, mergina vis galvojo - ką ji ne taip padarė? Kodėl visada ji tik klysta ir klysta, niekada neįtikdama kitiems, o svarbiausia - sau? Kodėl ji tiesiog negali būti tobula? Kodėl?
Per visą jos gyvenimą Mayrai kilo tokie klausimai, bet niekas negalėjo pateikti atsakymo į juos. Dažniausiai tai būdavo banalus ,,niekas nėra tobulas", kartais kai kas (supraskit, ne itin patikusi psichologė) pradėdavo viską sieti su kažkokiu tėvų spaudimu ir kažko trūkumu. O atsakymas buvo itin paprastas - Mayra būdavo palikta ramybėje tada, kai jos tėvas būdavo patenkintas jos elgesiu. Taigi, jeigu kitas žmogus bus patenkintas, ji galės jaustis laiminga. Bet tada kodėl pasaulis atsisakydavo paklusti šiai taisyklei?
Mayra klausėsi Dafydd žodžių, juto skruostais bėgant karštas ašaras ir bandė patikėti viskuo, kas jai buvo sakoma. Deja, kaltė niekur neišnyko, kaip ir įsitikinimas, kad viskas kažkaip jos kaltė. Galbūt jei būtų įspėjus, jei būtų ką praleidus ar padarius, galbūt, galbūt, galbūt... Galbūt jie dabar sėdėtų laimingi ant sofos su Katinu ir Roz, o už lango toliau purkštų lietus, viską stebėtų pilkas tamsus dangus ir jiems nereiktų kaip mažiems vaikams raustis prisiminimuose bei nuoskaudose. Gal pagaliau jie būtų laisvi.
Kiek visko daug viduje...
Mayra papurtė galvą. Nebenorėjo nieko daryti, nebent dar šiek tiek pavalgyti ir atsigulti lovoje su telefonu rankoje. Turbūt gerai, kad burtininkai tokiais dalykais nesinaudojo - matyti, kaip kiti laimingai švenčia Kalėdas būtų buvęs dar vienas smūgis, kurio ji neatlaikytų.
-Dafydd, einam,-atsistojusi, juodaplaukė nusivalė ašaras į pledą ir timptelėjo vaikino rūbus. Tyliai nusėlinusi į svetainę, išjungė televizorių ir atsisėdo ant sofos. Liūdnai spoksodama į sieną, mergina sunkiai atsiduso. Ji nieko nebenorėjo. Nieko.
-
Graudus Mayros verksmas - argi tai buvo tai, ko labiausiai norėjosi pirmų gyvenime Kalėdų dieną? Žinoma, ne, tad Dafydd dėl to jautėsi labai blogai. Puikiai suprato, kad dėl to buvo kaltas tik jis. Jeigu tik sugebėtų nusikratyti visų nereikalingų prisiminimų ir elgtis kaip normalus žmogus, viso šito nebūtų. O dabar... Nesugeba net arbatos užkaisti be dramų.
- Mayra, maldauju, nesigraužk. Tu nieko blogo nepadarei. Aš nemoku išreikšti žodžiais, kiek tu gero man padarei ir padėjai. Aš padarysiu bet ką, kad tai daugiau nepasikartotų. Atleisk man. Jeigu reikia, panaudosiu obliviate prieš save. Ar... nueisiu pas daktarus, kad jie man padėtų, - iš to, kaip tai pasakė vaikinas, atrodė, kad užsimaršinti kerais būtų daug normalesnis dalykas nei kreiptis pagalbos. - Padarysiu viską, kad tik tau nereikėtų savęs kaltinti esą kažką ne taip padarei. Tai tik mano kaltė...
Paskutinius žodžius Dafydd ištarė gerokai tyliau, tad negalėjo būti tikras, kad Mayra jį išgirdo. Iš to, kaip ji į viską reagavo, neatrodė, kad jo kalbėjimas būtų davęs kokios naudos. Labiausiai norėjosi gerai trenkti galvą į sieną - gal paprastas fizinis skausmas numalšintų tą degimą viduje?
Nesipriešindamas atsistojo ir nusekė paskui merginą. Dabar labai nuoširdžiai norėjo padrybsoti sofoje su televizoriumi fone. Deja, Mayra jį išjungė, kas tik dar kartą įrodė, kad diena ir vakaras bus visiškai sugadinti. Dafydd apėmė siaubingas pyktis. Jis pyko ant savęs, pyko ant motinos ir patėvio, pyko ant to, kuris sugalvojo Kalėdas... Raudonplaukis pradėjo vaikščioti po svetainę bandydamas bent kiek nusiraminti, tačiau tai nepadėjo. Galiausiai teko pripažinti: jam reikėjo kelių akimirkų vienatvės.
- Aš... Tuoj grįšiu, - sunkiai tramdydamas pyktį išspaudė vaikinas ir išlėkė pro duris. Žinoma, neapsivilko palto, be to, buvo basas. Išlindęs į lauką pabėgėjo pakankamai toli, kad Mayra jo negirdėtų, ir pradėjo staugti kaip sužeistas šuo. Kelis kartus dešine ranka trenkė į kažkokio namo sieną. Nenuostabu, kad susižeidė plaštaką, ir iš įbrėžimų pradėjo sruventi kraujas. Ir vis dėlto tai šiek tiek padėjo. Dafydd pasijuto ramesnis. Sparčiu žingsniu grįžo namo. Nors lauke praleido vos kelias minutes, į butą įžengė visas sušalęs, sušlapęs ir drebantis.
-
Mayra sėdėjo ir žiūrėjo į sieną. Ten, kur anksčiau buvo kaltė, dabar buvo tuštuma. Arba ji tiesiog nesugebėjo jausti. O gal nežinojo, ką jaučia? Viskas atrodė taip netikra. Pasilenkusi, mergina perbraukė per stalą. Tai nelabai padėjo, bet lakuoto medžio tekstūra buvo maloni.
Tada trinktelėjo buto durys. Nuo garso Mayra krūptelėjo. Nežinia kodėl, bet tą akimirką jai taip suspaudė krūtinę, kad buvo sunku kvėpuoti. Pasilenkusi, juodaplaukė užsidengė veidą rankomis. Kodėl? Ką ji ne taip padarė? Kad ir kaip Dafydd bandė ją įtikinti, kad čia ne jos kaltė, Mayra žinojo, kad tai - tik saldus melas, skirtas nuraminti ją.
Kodėl?
Susisupusi į pledą, mergina pašoko nuo sofos ir dingo miegamajame, po savęs tyliai uždarydama duris. Miegamasis irgi atrodė kažkoks netikras, kaip koks filmas ar žaidimas, o štai, pažvelgusi į veidrodį, juodaplaukė nustebo, matydama neatpažįstamą moterį jame.
Todėl užsidarė spintoje. Čia vyravo tamsa bei pažįstamas kvapas. Susisukusi į pledą, ji pasislėpė nuo pasaulio tamsoje.
Trinktelėjo durys. Mayra krūptelėjo. Iš pradžių nesuprato, kur ji yra, bet, pajutusi rūbus, apsiramino. Ji spintoje, bet kodėl? Atsargiai pravėrusi duris, mergina išlipo kartu su pledu. Kaip pastebėjo, kažkas dar gyveno su ja. Lukas? Dėl visa ko nuo spintelės pasiėmusi lazdelę (nors šia dar pilnai mokėtis nemokėjo), Mayra patraukė koridoriaus link. Atidariusi duris, apsidairė, išėjo ir suklykė. Nutaikiusi lazdelę į pirmą kartą matomą vyrą, sukliko:
-Kas tu?! Kur Lukas?!
-
Drebėdamas Dafydd stovėjo prie durų ir juto kylančią paniką: pastebėjo, kad Mayra buvo dingusi. Mintyse plūsdamas save užsimerkė tikėdamasis, kad taip pavyks surikiuoti mintis. Kur ji galėjo būti? Negi spėjo kažkur išeiti? O gal sekė iš paskos, o jis tik dar labiau ją išgąsdino? Kad mergina galėtų būti kambaryje, jis nė nepagalvojo. Iki to laiko, kai per visą butą nuskambėjo klyksmas. Dafydd persigandęs net pašoko ir apsižvalgė. Nepaisant išgąstingo juodaplaukės šūksnio, vaikinas pajuto, kaip atlėgo širdis: ji sveika ir gyva. Namie. Tai buvo svarbiausia.
Deja, į jį nukreipta lazdelė ir klausimas, kur Lukas, nebuvo tai, kam Dafydd būtų galėjęs pasiruošti. Lipdamas laiptais dėliojo atsiprašymo žodžius, tačiau dabar jie visiškai nebetiko. Kas buvo dar blogiau, faktas, kad Mayra ieško buvusio sužadėtinio, gerokai skaudino. Atrodė, kad griūna viskas. Negi ji visą šitą laiką galvojo, kad aš esu Lukas? Buvo be galo apmaudu, tačiau Dafydd puikiai žinojo: dabar visko be kovos jis prarasti nebegali. Lazdelės su savimi neturėjo, tad buvo beginklis. Norėdamas tai įrodyti, pakėlė abi rankas į viršų. Visai pamiršo, kad iš dešinės plaštakos bėga kraujas.
- M-m-mayra... - pradėjo Dafydd kalendamas dantimis. Neįsivaizdavo, ką sakyti toliau. Vis labiau krėtė drebulys, tačiau vaikinas stengėsi to nepaisyti. - Č-č-čia aš... Dafydd.
Raudonplaukis stovėjo prie durų ir bijojo net krustelėti. Širdį spaudė skausmas, kūną - kaustantis šaltis. Jis žiūrėjo į mylimą merginą ir bandė suprasti, kas čia atsitiko. Puikiai suprato, kad dėl šitos situacijos kaltas jis pats - neturėjo teisės net kelioms minutėms palikti Mayros vienos. Bandė teisintis, kad nebūtų buvę geriau, jeigu lietų įtūžį čia, tačiau tai nelabai padėjo. Dafydd jautėsi blogiau negu kada nors anksčiau - tiek fiziškai, tiek emociškai.
- Mayra... Aš nesu Lukas, bet aš myliu tave, - jausdamas, kaip senka jėgos, sumurmėjo velsietis. Norėjo žengti žingsnį merginos link, tačiau drebančios kojos nebeatlaikė, ir jis nugriuvo ant grindų.
-
Nepažįstamasis spoksojo į ją keistu žvilgsniu. Mayrai pasidarė nemalonu ir ji tvirčiau susisupo į pledą. Lazdelė, laikoma šiek tiek drebančios rankos, vis dar buvo nukreipta į raudonplaukį, o akys įtariai sekė kiekvieną jo judesį. Basas, sušalęs, drebantis - bomžas. Bet ką jis veikia jos namuose? Ir kodėl jis žino jos vardą? Visa tai buvo taip keista ir nemalonu. Mayra norėjo, kad vaikina kuo greičiau dingtų iš jos namų ir ji galėtų patikrinti, kas slepiasi šaldytuve bei spintelėse.
Netikėtas prisipažinimas meilėje, iš nuostabos žioptelėjusi, o vėliau ir atšokusi nuo nukritusio nepažįstamojo Mayra ir tik sekundę trukusi tyla.
-PEDOFILAS!-užklykė juodaplaukė.-LAUK IŠ MANO NAMŲ!
Nežinodama, kaip atsikratyti nepageidautino svečio, kuris, regis, visiškai ignoravo faktą, kad jai tik penkiolika, o dar ir buvo to bjauraus klastuolio bendravardis, Mayra mostelėjo lazdele ir tarė:
-Depulso.
Žinoma, ji nenorėjo užmušti raudonplaukio (ji - ne kokia nors žmogžudė!), ji tiesiog itin norėjo, kad jis dingtų iš jos namų. Ir kad grįžtų Lukas, ak, kaip ji jo pasiilgo! Tik štai, pamačiusi, kad ant jos rankos nebėra žiedo, juodaplaukė papurtė galvą.
-Ne, ne...-kelios ašaros pasirodė akyse.-Kur jis? Kur Lukas? Kodėl aš viena? Kas tu? Ko tu nori iš manęs? Atsakyk!-bandydama sulaikyti kūkčiojimą, mergina nukreipė lazdelę į vaikiną tikėdamasi, kad daugiau nereikės panaudoti kerų prieš jį.
-
Griūdamas ant grindų Dafydd sugebėjo nudribti tiesiai ant sužeistos rankos, todėl dabar skausmas, prieš tai labiau kutenęs nei rimtai erzinęs, dabar pasidarė sunkiai pakenčiamas. Maža to, prie jo prisidėjo ir naujas Mayros klyksmas, dar labiau sutrikdęs vaikiną. Pedofilas? Ką tu?.. Ir tada Dafydd suprato. Tai nebuvo ta Mayra, kurią jis pažinojo ir mylėjo. Ar tai buvo Evelina? Raudonplaukis spėjo, kad ne, tačiau žinojo, kad yra ir trečioji, jam iki šiol nepažįstama, asmenybė. Deja, jis nė neįsivaizdavo, kaip dabar reikėtų elgtis. Lengviausia atrodė išeiti ir kurį laiką palaukti. Tikėtis, kad jam grįžus jo Mayra bus sugrįžusi. Deja, lengviausia išeitis retai kada būna tinkamiausia - jeigu mergina pamatys, kad jo čia nėra, viskas bus tik blogiau. Vadinasi, reikėjo nuraminti šitą merginą.
Nespėjęs net pradėti galvoti, kaip reikėtų tai padaryti, Dafydd išgirdo burtažodį. Pajuto, kad ridenasi žeme, kol galiausiai atsitrenkė į duris. Prie rankos skausmo ir vis dar krečiančio šalčio prisidėjo ir sutrenkta galva. Ar tai yra Kalėdos? paklausė savęs vaikinas. Vis dėlto net ir dabar jam tai buvo geriausios Kalėdos gyvenime. Tik kažkokiu būdu reikėjo susigrąžinti savo mergaitę.
Laikydamasis durų vaikinas šiaip ne taip atsistojo. Atkreipė dėmesio, kad krauju ištepė pusę koridoriaus, tačiau kol kas to nepaisė. Suprato, kad dabar sužeidimo nuo Mayros nuslėpti nepavyks, tačiau dabar daug labiau rūpėjo tai, kad bute tebebuvo... kažkas.
- Aš Dafydd, - kuo ramiau pakartojo vaikinas. - Tavo... - jis nutilo. Išties - kas gi jis buvo? Mayros vaikinas? Niekad nebuvo apie tai pagalvojęs, bet kaip jam reikėtų save apibūdinti? - Tavo vaikų tėvas, - galiausiai užbaigė jis manydamas, kad net ir šita Mayra turėjo pastebėti, kad yra nėščia. Juk jos kažkaip komunikuoja, ar ne? beviltiškai pagalvojo Dafydd. Teliko bandyti laimę: - Manau, tau reikėtų pasišnekėti su... Mayra. Ji tau viską paaiškins.
Kalbėdamas jis laikė pakeltas rankas tarsi norėdamas parodyti, kad nekelia grėsmės. Labai norėjo prieiti ir apkabinti merginą, tačiau bijojo rizikuoti.
-
Kuo toliau, tuo mažiau ji suprato. Kodėl šis ryžpalaukis klastuolio vardu jos namuose, kodėl ji čia, kas nutiko ir išvis, kas čia per nesąmonė. Negalėdama patikėti girdimais žodžiais, Mayra lėtai nuleido lazdelę. Regis, vaikinas nebandė jai nieko padaryti. Kol kas.
-Vaikų... Tėvas..? O tai kur Lukas? Kas nutiko?-iš baimės išplėstomis akimis paklausė ji, o tada supykusi suraukė antakius,-Pasišnekėt su Mayra?! Aš ir esu Mayra! Jokios kitos Mayros neži... Oi. Oi, oi, oi... Štai kodėl viskas negerai! Negerai, negerai, negerai...,-vėl nukreipusi lazdelę į nepažįstamąjį, kreipėsi į jį:
-Tu. Įrodyk, kad tikrai tave pažįstu. Kitaip turėsi išeiti.
Ignoruodama, kad labai keistai jaučiasi (o kas tokioje situacijoje nesijaustų keistai), juodaplaukė susisupo į pledą. Ji prisiminė, kad atrodydavo žymiai vyresnė. Žymiai - jai juk tik penkiolika! O ir nepažįstami žmonės ir nepažįstamos vietos... Paskutinį kartą ji buvo name su katinais. Tada kepė keksiukus ir piešė, ir rašė, ir verkė, nes netikėtai pasidarė liūdna... Tada grįžo Lukas ir ji... Daugiau nieko neprisimena. Tai irgi buvo liūdna mintis, nes panašu, kad Luko šalia nebuvo. O jei šis vyras buvo jos vaikų tėvas, tai kas nutiko? Ar ji... Apgaudinėja Luką? Ar todėl ant jos piršto nėra žiedo?
Mayra atrodė liūdna. Tiksliau, mergina vos sulaikė ašaras, bet prie kažkokio nepažįstamo vyro nenorėjo verkti. Nežinia, kaip jis sugalvotų tuo pasinaudoti.
-
Mayrai nuleidus lazdelę Dafydd vis tiek laikė rankas iškėlęs. Labai tikėjosi, kad pirmas žingsnis, kad ir koks mažas, buvo žengtas, tačiau iki pergalės atrodė dar labai toli. Tuo labiau, kad mergina, tikriausiai pati to nežinodama, be galo skaudino raudonplaukį. Visai nesinorėjo galvoti apie Luką. Neįsivaizdavo, ką pasakyti, kai lazdelė ir vėl buvo nukreipta į jį.
Dafydd puikiai suprato, kad ši mergina nėra jo Mayra. Buvo labai sunku priprasti prie tos minties, tačiau suvokimas buvo. Bet kodėl, na, kodėl žodžiai "kitaip turėsi išeiti" vis tiek šitaip gąsdino? Juodaplaukei ištarus šį "grasinimą" vaikinas pajuto kaip nutirpo širdis. Tai netgi privertė pamiršti vis dar krečiantį drebulį. Dafydd stovėjo iškėlęs rankas ir karštligiškai galvojo. Kaip jam įrodyti, kad gyvena čia jau kurį laiką? Jeigu ši Mayra išties nieko neprisimena, ar yra kas nors, ką jis gali padaryti, kad ji patikėtų? Ko jau ko, o išeiti visam laikui jis tikrai nenorėjo.
- Ar tu... nieko neprisimeni? - liūdnai paklausė jis. - Kartu keliaujame į darbą, apsilankėme pas tavo mamą, šventėme tavo gimtadienį... Neprisimeni, kaip mane išgąsdinai anksčiau grįždama iš ministerijos?
Šis klausimas priminė tai, kas galbūt galėjo tapti jo viltimi: po to karto Mayros paliepimu jis nusipirko telefoną. Niekad jo nenaudojo, dabar jis gulėjo stalčiuje kambaryje. Tačiau pirmą dieną Dafydd sugebėjo pasidaryti merginos nuotrauką. Žinojo, kad ir ji savo telefone turi jo paties fotografiją.
- Kambaryje, viršutiniame stalčiuje, yra mano eee... telefonas. Jame turiu tavo nuotrauką. Aš vidun neisiu - nenoriu tavęs gąsdinti. Bet gali nueiti ir pažiūrėti. Be to, eee... Savo telefonu fotografavai mane, gali pasižiūrėti...
Žodžius pertraukė negarsus kniaukimas. Katinas atėjo prie Dafydd ir pradėjo glaustytis apie kojas. Raudonplaukis labai stengėsi nustumti pasišlykštėjimą į šalį: juk ne kas kitas, o vienas iš katinų - Rozmarinas - tapo šios situacijos kaltininku.
- Katine, - gan draugiškai kreipėsi į gyvūną Dafydd. Pasilenkęs paglostė jo kailį, tačiau tuoj pat vėl išsitiesė iškeltomis rankomis. Jeigu tai nebus įrodymas, kad ji mane pažįsta, man teks išeiti... Ši mintis pervėrė Dafydd širdį tarsi nuodais ištepta ietis.
-
Ji nieko nesuprato. Viskas ką sakė raudonplaukis skambėjo kaip grynas melas. Ji? Ministerija? Motina? Taip, jį atsiuntė motina, kad ją prižiūrėtų. Nenustebtų jeigu ir jų santuoka jau būtų suorganizuota. Vaikai. Vien nuo minties apie juos Mayrai darėsi bloga. Kaip? Ne, nereikia kaip, viskas ir taip aišku. Kodėl? Kodėl... Jo vaikai. Ir jos motina. Bent jau kai buvo su Luku jai nereikėjo net prisiminti apie ją, o kas jeigu Dafydd dabar tik ir laukia progos iš jos atimti lazdelę ir.... Ir... Ir...
-Mano motina. Tai ji viską suplanavo, tiesa? Aš įstrigus su tavimi vien dėl jos?!-beveik isteriškas merginos balsas pakilo oktava, o skruostais nubyrėjo kelios ašaros. Matydama, kaip Katinas dar drįso pradėti glaustytis aplink to pabaisos kojas, Mayra visai pratrūko. Išdavikas, išdavikas! Viskas buvo taip blogai, taip neteisinga, kad juodaplaukė svarstė apie pabėgimą. Žinoma, duris saugojo Jis, bet ji turėjo lazdelę. Na ir kas, kad dalies burtažodžių neprisimena - išgyvens. Pabėgs iš čia. Susiras Luką.
-MAN NESVARBU!-sukliko Mayra,-TU MELUOJI, NES AŠ NET NETURIU TELEFONO! IR NIEKUR TU ČIA NEISI, NEBENT LAUK!
Kūkčiojimas sustiprėjo. Juodaplaukė paleido lazdelę, barkštelėjusi ji nukrito ant grindų, o mergina atsisėdo ant žemės ir susivyniojo į pledą. Katinas, matydamas šeimininkę verkiant, tuoj atskubėjo jos guosti, bet Mayra tik nustūmė gyvūnėlį tolyn.
-
Dafydd, išgirdęs, kad Mayra mano esą jis čia tik per jos motiną, nustėro. Neįsivaizdavo, ką sakyti, tačiau buvo akivaizdu: ji išties nieko neprisimena. Kadangi šita Mayra atrodė esanti jaunesnė negu jo Mayra, vaikinas kažkodėl buvo tikras, kad ji negali šitaip apsimetinėti.
- Ne... - galiausiai pavyko ištarti. - Tavo mama bandė mane nužudyti ar sužeisti...
Ar mergina juo patikėjo? Kažin. Tuo labiau, kad netrukus pradėjo ant jo šaukti. Dafydd iš paskutiniųjų įtikinėjo save, kad tai nėra ta mergina, kurią jis myli, kad jis turi stengtis ją susigrąžinti, kad dabar pasiduoti nevalia. Vis dėlto akivaizdus juodaplaukės nenoras, kad jis čia būtų, labai gąsdino vaikiną. O jeigu ji išties to nori, tik visą laiką sėkmingai tai slėpė? skausmo dūris pervėrė Dafydd širdį.
Laimei, tada atsirado proga. Vos tik Mayra atsisėdo ant žemės, jis kiek galėdamas greičiau priėjo prie jos. Tvirtai apkabino ją - visai kaip tą dieną, kai sužinojo, kad mergina laukiasi jo vaikų. Apglėbė taip, kad ji niekaip negalėtų išsprūsti, tačiau stengėsi ir nelaikyti jos pernelyg stipriai, kad dar labiau neišgąsdintų.
- Mayra... - sumurmėjo vaikinas tiesiai jai į ausį. - Aš tau nieko nepadarysiu. Prisiekiu. Tik labai prašau - nusiramink ir patikėk manimi. Aš myliu tave, mūsų vaikams reikia, kad būtume laimingi ir pasitikėtume vienas kitu.
Dafydd vis dar nepaleisdamas iš glėbio merginos paėmė jos lazdelę ir paguldė šalia - taip, kad pačiam pasiekti nebūtų patogu. Vis dėlto paėmė jai už rankos nenorėdamas būti užpultas. Labai norėjo pabučiuoti Mayrą, bet įtarė, kad tai tik dar labiau ją išgąsdins. Tad švelniai prisiglaudė lūpomis prie jos kaktos ir priglaudė prie savęs. Teliko tikėtis, kad viskas kada nors - greitai - išsispręs.
-
Stambios ašaros biro iš tamsių akių ir gėrėsi į pledą lyg į dykumos žemę. Mayra norėjo namo. Norėjo pabūti viena. Kad ir su Katinu, kuris vis tiek atkakliai bandė užlipti ant
ne jos kūno. Šlykštu. Koktu. Pasibjaurėtina, kaip išdarkytas jos kūnas. Kokia ji nepanaši į save. Verčiau jau būtų nusilupusi odą ir paskendusi savo kraujyje nei nusigyvenusi iki šito. Pajutusi, kaip tas kažkas jos viduje sujuda, juodaplaukė norėjo apsivemti. Kaip šlykštu. Kaip ji sau tai leido?
Priėjęs Dafydd ne itin padėjo šioje situacijoje. Tiksliau, būti taip arti nepažįstamo vyro atrodė beveik taip pat blogai kaip parazitas jos viduje. Jau vien tai, kaip jis tarė jos vardą, kaip ją lietė, kaip į ją žiūrėjo buvo šlykščiau nei šlykštu. Bet Mayra tik nusuko veidą nuo jo ir sumurmėjo:
-Palik mane vieną.
Mergina tikėjo, kad raudonplaukis jai nieko nepadarys. Atrodė per daug prisirišęs prie jos kūno. Gal tuo ir buvo įmanoma pasinaudoti, bet dabar viskas buvo taip šlykštu, ją taip pykino, bet ne, ne fiziškai, jai tiesiog buvo bloga nuo savęs ir savo fizinio kūno. Fizinio kūno, kuris turėjo būti visai ne toks.
Švelniai stumtelėjusi Dafydd šalin, Mayra pasigriebė Katiną, nusivalė ašaras į jo švelnų bei sutankėjusį kailį ir atsigulė ant grindų, pavirsdama kažkokiu neaiškiu kauburiu po pledu.
Ak, kaip tai buvo nepatogu. Ir kaip tai priminė, kad viskas ne taip. Katinas dar piktai kniauktelėjo, bet netrukus susitaikė su tuo, kad glausdama jį prie krūtinės šeimininkė tiesiog spoksojo į sieną apimta kaltės, pasibjaurėjimo ir beviltiškumo.
-
Atrodo, mergina nusiramino. Žinoma, ji nenorėjo būti kartu su juo, tačiau bent jau nebeklykė ir, atrodo, neketino daugiau jo pulti. Tai jau buvo pažanga. Ir vis dėlto prašymas palikti ją vieną skaudino Dafydd. Jis iš paskutiniųjų kartojo sau, kad tai nėra ta Mayra, kurią jis myli, tačiau vis tiek buvo apmaudu. Vaikinas labai norėjo, kad jį pripažintų visos Mayros. Deja, atrodė, kad teks laukti, kol grįš jo Mayra.
Atstumtas Dafydd nesipriešino. Pasislinko kiek toliau ir žiūrėjo, ką toliau darys mergina. Dabar ji atrodė visai rami, tik, ko gero, liūdna ir išsigandusi. Raudonplaukis įtarė, kad dabar reikia padaryti tai, ko ji prašo: galbūt tada bus galima tikėtis, kad ši Mayros versija užleis vietą jo mergaitei? Kurį laiką nepatogiai sėdėjęs ant grindų Dafydd kuo tyliau atsistojo. Stengdamasis neišleisti nė garselio ant pirštų galų nusėlino pasiimti burtų lazdelės - dėl visa ko. Kartu pasičiupo ir megztinį, mat vis dar buvo siaubingai šalta.
Išlindęs iš kambario kurį laiką žiūrėjo į merginą, kurios iš po pledo net ir nesimatė. Atrodė, kad ji galbūt miega. Vis dėlto Dafydd šitos versijos nebandė patvirtinti ar paneigti. Apeidamas Mayrą kuo platesniu lanku jis galiausiai atsėlino iki buto durų. Atsisėdęs atsirėmė į jas. Apsigaubė megztiniu, tačiau tai nelabai padėjo: dabar, kai galėjo šiek tiek atsipalaiduoti, grįžo drebulys. Be to, ir vėl sustiprėjo kraujo, tekančio iš sužalotų krumplių, srovė. Vis dėlto Dafydd to nepaisė: sėdėjo remdamasis į duris, drebėjo ir laukė.
-
Katinas murkė kaip koks motoriukas, o Mayros viduje siautė jausmų audra. Mergina nebežinojo, ką jautė, ir ar tai išvis buvo jausmai. Dėl kūno pokyčių gulėti ant žemės buvo itin nepatogu, bet niekur judintis juodaplaukė nenorėjo. Tiesiog ji, Katinas ir niekas čia.
Ignoruodama vaikštantį Dafydd, Mayra žiūrėjo į šviesią sieną, ant kurios šoko šešėliai iš gatvės. Cha, benamiai šešėliai, visai kaip ji. Šis kūnas ne jos, ji jam nepriklauso, o jis nepriklausė jai. Žmogus be namų, o namai be žmogaus. Net šakos turi draugę. O ji jautėsi išniekinta pati savęs, tarsi viduje gyventų jos nekenčianti pabaisa.
Vieniša ašara kaptelėjo ant grindų. Kodėl? Kodėl gyvenimas toks neteisingas? Štai, kažkur tiksėjo laikrodis, vaikščiojo žmonės ar kiti padarai, o ji tik gulėjo ant grindų ne savam kūne, ne savo namuose, viena. Gal todėl ramybės Mayra ieškojo savo vokų tamsoje. Sapnų karalystėje.
Košmaras? Sapnas? Ne. Tai tebuvo ligoninės koridorius. Palatos į kairę, į dešinę, mirganti lempa, veidrodžiai. Štai ji. Perkarusi juodaplaukė mergaitė atidžiai tyrinėjo savo atspindį. Nusišypsojusi sau, ji patraukė toliau, pirštais vos vos liesdama šiurkščią raudoną sieną. Nuo kada ligoninėse sienos buvo tokios agresyviai raudonos ir suskeldėję, Mayra nebegalvojo. Jos kojos nešė ją kažkur toli. Juodaplaukė sustojo tik išgirdusi balsus, o gal balsą? Atrodė, kad kažkas už juodų durų kalbėtųsi su savimi. Mayra nedrąsiai jas pravėrė.
Toliau jos nebesapnavo. Gal todėl, kad nebuvo kam, o gal tiesiog niekas nenorėjo. Mergina per visą tą laiką, kai miegojo, net nekrustelėjo. Vienu momentu Katinas ištrūko iš šeimininkės gniaužtų, skambtelėjo telefonas ir Kalėdos tęsėsi toliau.
-
Dafydd nežinojo, kiek laiko sėdėjo ramstydamas duris. Atrodė, kad kažkuriuo metu buvo užmigęs. Gal tai ir buvo tiesa, tačiau staiga vaikinas staigiai atsimerkė ir apsižvalgė. Mayra tebegulėjo ten pat, turbūt miegojo. Tad Dafydd liko sėdėti.
Po kurio laiko suprato, kad jau turėtų būti vakaras, o gal ir naktis. Vaikinas sunkiai atsistojo ir stengdamasis nekreipti dėmesio nei į niekaip nesitraukiantį šaltį, nei skausmą rankoje priėjo prie ant grindų gulinčios merginos.
- Mayra... - labai tyliai sušnibždėjo jis, tačiau atsakymo neišgirdo. Buvo galima tikėtis, kad ji išties miega. Kuo atsargiau pakėlė juodaplaukę nuo žemės ir nunešė į miegamąjį. Paguldęs į lovą Dafydd užklojo merginą ir kuo švelniau pabučiavo į kaktą.
Nuėjęs į virtuvę pradėjo plauti jau apdžiūvusį kraują. Kažką įtemptai galvojo, nors ir pats nebūtų pasakęs, apie ką. Išlindęs į svetainę pamatė, kad visur prilašino kraujo, tad išsitraukė lazdelę ir viską sutvarkė. Sunkiai atsiduso. Puikiai suprato, kad tik jis kaltas dėl to, kaip baigėsi ši diena. Ar gali jiedu turėti bent vieną šventę, kurios jis, Dafydd, visiškai nesugadins? Prisiminė, kaip pradėjo klausinėti nereikalingų klausimų per gimtadienį. Dabar viskas buvo dar blogiau.
- Idiote tu... - sumurmėjo pats sau vaikinas. Neįsivaizdavo, ką daryti dabar, kad (at)gautų Mayros pasitikėjimą ir atleidimą. Atsisėdęs ant sofos ilgokai sėdėjo ten. Po kurio laiko pažiūrėjęs į laikrodį pamatė, kad jau yra rytas. Neįsivaizdavo, ko reikės tikėtis, kai mergina pabus. Ar jo Mayra jau bus grįžusi? Jeigu kūną vis dar valdys ta, kuri jo nepažįsta, ką reikės daryti toliau? Deja, klausimai buvo pernelyg sudėtingi.
Dafydd grįžo į miegamąjį. Akims apsipratus su tamsa žiūrėjo miegančiai merginai į veidą ir jautė, kaip jį drasko skausmas. Stovėjo ir nenuleido akių nuo Mayros. Vis dėlto neilgai trukus pajuto, kad ilgai ant kojų neišstovės, tad nenusirengęs atsigulė šalia merginos. Po antklode nelindo, tad nieko nelaukęs vėl pradėjo purtyti šaltis. Stengdamasis nekreipti į tai dėmesio raudonplaukis viena ranka apkabino Mayrą ir sumurmėjo:
- Atleisk man. Atleisk...
Nė nepagalvojo, kad apkabino ta ranka, kuri buvo stipriai sužalota, kad Mayra atsibudusi iš karto tai pastebės - kad ir kuri asmenybė valdytų kūną. Mintims apie tai jėgų neužteko, ir Dafydd užmigo neramiu miegu.
-
Kai Mayra prabudo, pirma pajuto, kad jai skaudėjo nugarą. Siaubingai skaudėjo nugarą.
-Šėtone, padėk,-sumurmėjo apsimiegojusi mergina ir pabandė apsiversti ant nugaros. Tas veiksmas nepavyko, mat juodaplaukė jau buvo atsirėmusi į Dafydd. Atmerkusi aptraiškanojusias akis, pirmiausiai Mayra nustebo, kad miegojo su rūbais. Antra, ji visiškai neprisiminė, ar raudonplaukis grįžo. Atsisėdusi lovoje, mergina net lengviau atsiduso pamačiusi, kad jos mylimasis šalia gyvas ir sveikas. Na, nelabai sveikas. Atsargiai paėmusi ranką, mergina apžiūrėjo sužeidimus. Paprastų gydomųjų kerų turėtų jiems užtekti, bet jų be vaikino leidimo ji net nesiruošė naudoti.
Šalimais buvęs telefonas rodė aštuntą ryto. Išsiridenusi iš lovos, Mayra pasičiupo rūbus ir nusėlino į dušą. Jautėsi itin nešvari, o prie to turbūt prisidėjo ir tai, kad ji nežinojo, ką veikė beveik pusę paros. Katinas koridoriuje garsiai pasisveikino su šeimininke, lyg skųsdamasis apie praeitą dieną, bet juodaplaukė nešnekėjo katinų kalba, tad nesuprato, kas jai sakoma.
Penkiolikai minučių dingusi vonioje, mergina į miegamąjį grįžo jausdamasi kitu žmogumi. Žinoma, ji galvojo, kad viską kuriam laikui buvo perėmusi Evelina, tad per daug nesijaudino - jei kas jau žino, kaip pasirūpinti, kad nieko nenutiktų, tai buvo ji.
-
Dafydd miegojo prastai. Taip ir nesužinojo, kada užmigo, tačiau jį sapnuose iš karto pradėjo pulti katinai, tad kelis kartus atsibudo. Vienu metu pasirodė, kad kažkas juda, tačiau vaikinas pamanė, kad tai tėra dar vienas sapnuojamas katinas, tad neatkreipė dėmesio.
Kai pagaliau atmerkė akis ir susivokė, kur esąs, iš karto pastebėjo, kad Mayros nėra. Dafydd stryktelėjo iš lovos ir pradėjo žvalgytis po kambarį. Juto, kaip jį pamažu apima siaubas: buvo tikras, kad mergina išėjusi. Neįsivaizdavo, kuri Mayra tai padarė, tačiau tai neguodė. Skausmo plėšoma širdimi atsisėdo ant grindų šalia lovos ir nugara atsirėmė į ją. Užsidengė veidą rankomis ir svarstė, ką dabar daryti. Eiti jos ieškoti? Bet kaip jis žinos, nuo ko pradėti? Jeigu tai yra ta asmenybė, kuri jo baisiausiai bijojo, ji gali būti pabėgusi nežinia kur.
Vaikiną kamavo siaubingas nuovargis, be to, vėl pradėjo krėsti šaltis, kurį miegas, kad ir koks prastas jis buvo, kuriam laikui nustūmė į nebūtį. Kelioms akimirkoms išsitiesęs ant grindų Dafydd pastebėjo po lova kažką keistai rausvo. Susidomėjęs beveik palindo po ja, kad ištrauktų daiktą. Iš karto suprato, kas tai yra, deja, dabar tai suteikė tik daugiau skausmo: jis taip ir nespėjo įteikti dovanos Mayrai... Ir vėl susimovė - paprasčiausiai pamiršo apie tą rūbą, kurį jam netikėtai atidavė Adelė. Argi jis ne visiškas kvailys?..
Taip save grauždamas Dafydd išgirdo, kad kažkas įėjo į kambarį. Kiek išsigandęs pakėlė galvą ir pamatė, kad tai ne kas kitas, o Mayra. Svarbiausia, vaikinas buvo visiškai tikras, kad tai jo Mayra. Nekreipdamas dėmesio į šaltį ar dėžutę jis pašoko nuo grindų ir pripuolė prie merginos.
- Mayra! - stipriai ją apkabinęs raudonplaukis pajuto, kaip dreba: tikriausiai tai buvo ir šaltis, ir laimė, kad ji yra čia. Sveika ir gyva. - Atleisk man, maldauju. Atleisk... Pažadu, kad kitos Kalėdos bus geresnės, tik prašau - atleisk man...
Dafydd stovėjo laikydamas glėbyje merginą ir svajojo tik apie tai, kad galėtų nepaleisti jos visą dieną.
-
Įėjusi į kambarį, Mayra vis dar šluostėsi rankšluosčiu plaukus, tad nepastebėjo, kad Dafydd jau buvo atsikėlęs. Nors apsikabinimas merginą šiek tiek išgąsdino, ji, džiaugdamasi, kad vaikinas jos nevengė, apglėbė jį rankomis, o pamirštas rankšluostis nukrito ant grindų. Juodaplaukė net neįsivaizdavo, kas nutiko, kol jos nebuvo, tad sutrikusi klausėsi visų atsiprašymų, o drebulys, purtęs visą vaikino kūną, kėlė tik susirūpinimą, tad mergina palietė Dafydd kaktą. Karšta.
-Dafydd, tu sergi. Gulk į lovą, tuoj ką nors sutaisysiu,-pirštais braukdama per raudonas mylimojo plaukų sruogas, tarė mergina susirūpinusiu balsu.-Ir neatsiprašinėk. Viskas gerai.
Norėdama paguldyti raudonplaukį atgal į lovą, Mayra išsilaisvino iš jo glėbio ir paėmė už rankos. Pirštai iškart užčiuopė, kad kažkas ne taip. Žvilgtelėjusi, mergina aiktelėjo - negi tai jos darbas? Ar ji privertė Dafydd šitaip elgtis? Per kelias akimirkas juodaplaukė perbalo.
-Dafydd, prašau, pasakyk, kad tai ne aš...-tyliai sušnabždėjo ji, nedrįsdama pakelti akių į vaikiną.-Atsiprašau, aš atsiprašau, kad ir ką padarė kitos. Bet kas nutiko? Ką aš padariau?
Maldaujančiu žvilgsniu Mayra pažvelgė į auroro akis, bandydama neapsiverkti.
-
Neatrodė, kad Mayra ant jo pyksta. Priešingai - ji atsakė į apkabinimą ir, rodos, tą pačią akimirką susirūpino Dafydd sveikata. Vaikinas niekaip negalėjo patikėti, kad visa tai yra tiesa.
- Ne, prašau, nepalik manęs, - sumurmėjo jis išsigandęs, kad jeigu Mayra išeis iš kambario, gali ir nesugrįžti. Nepaisant to, kad ji neatrodė supykusi, baimė niekur nedingo. Buvo be proto baisu, kad mergina tiesiog slepia jausmus, kad jie netrukus prasiverš, ir ji pasakys, jog jis išėjęs galėjo ir negrįžti...
Kai Mayra išsilaisvino iš glėbio, Dafydd spėjo susikurti visokiausių baisių scenarijų. Vis dėlto netrukus baimintis teko dėl ko kito: mergina staigiai išbalo ir, raudonplaukio siaubui, dėl sužeidimo pradėjo kaltinti save.
- Neturi už ką atsiprašyti, - ištarė Dafydd žiūrėdamas Mayrai į akis. - Nepadarei nieko, dėl ko turėtum save kaltinti, prisiekiu. Tai... Mano paties darbas. Dabar viskas gerai. Esame kartu. Sveiki ir gyvi.
Nuovargis ir aiškiai kylanti temperatūra trukdė vaikinui viską tiksliai suprasti ir prisiminti. Tai, kas įvyko vakar dieną, atrodė tarsi matoma pro rūką. Vis dėlto viena velsietis suprato puikiai: jis negali leisti Mayrai galvoti, kad ji kažką padarė ne taip. Ir negalima dabar jos paleisti. Vėl apkabinęs mylimąją jis nuėjo iki lovos ir pasodino ją šalia savęs. Jautė, kaip senka jėgos, tačiau vėl prisiminė paslaptingąją dėžutę.
- Aš turiu tau dovaną, - tyliai sumurmėjo jis - pasakyti ką nors garsiau tiesiog nepajėgė. - Visai pamiršau.
Dafydd neaiškiai mostelėjo ranka, tarsi parodydamas, kur turėtų būti dėžutė visai pamiršęs, kad ji ir toliau voliojasi ant grindų. Jis laikė Mayros ranką kiek pajėgdamas tvirčiau, mat šiuo momentu tikrai nenorėjo, kad ji pasitrauktų net ir kelioms akimirkoms.
-
Dafydd akyse pasirodžiusi baimė vos tik ji užsiminė, kad trumpam išeis, tik padidino Mayros nerimą. Kol jos nebuvo tikrai įvyko kažkas negero, bet ar tai galėjo būti Evelinos darbas? Ji juk žino, kokia jai svarbūs santykiai su Dafydd! Ne aš, kita. Prabėgusias merginos gyvenimo valandas vis dar gaubė nerimą kelianti paslaptis. Ką jau tokio pridirbo mažoji Mayra?
Nusprendusi tikėti raudonplaukiu, kad tai ne ji kalta dėl jo sužeidimų, juodaplaukė atsiduso ir leidosi pasodinama ant lovos. Dabar jau aiškiai suprato, kad tokios būklės vaikino ji negali palikti vieno, tad tiesiog apsikabino jį ir priglaudė sau prie krūtinės. Neberūpėjo Mayrai nei Kalėdos, nei dovana, nors ji pasižadėjo sau vėliau ją pažiūrėti. Svarbiausia dabar buvo pasirūpinti Dafydd.
Vis dar priglaudusi raudonplaukį prie krūtinės, mergina atsigulė ant lovos. Atsargiai braukdama vaikinui per plaukus, ji kalbėjo:
-Aš būsiu kambaryje, o tu atsigulk į lovą po antklode. Patogiai. Kur mano lazdelė? Lygtais dar turėjome eliksyro nuo peršalimo. Aš būsiu šalia. Visada būsim šalia.
Paėmusi vieną vaikino ranką, Mayra padėjo ją ant savo pilvo, kuriame, regis, dvynukai jau prabudę krutėjo.
-Visada būsim kartu. Pažadu,-sušnabždėjo juodaplaukė ir pabučiavo mylimąjį.
-
Mayra buvo čia, šalia, kartu su juo. Dafydd tūnojo jos glėbyje kaip mažas vaikas ir stengėsi apraminti drebulį, kuris vis dar purtė visą kūną. Buvo siaubingai šalta, tačiau stengėsi to neparodyti - nesinorėjo gąsdinti Mayros. Tuo labiau, kad tas šaltis krėtė tik dėl to, kad jis išlėkė iš namų basas ir tik su marškinėliais. Šito prisiminti dabar tikrai nesinorėjo.
Išsitiesęs šalia merginos jis pajuto, kaip nori miego, tačiau užmigti buvo baisu: vis dar atrodė, kad mylimoji per tą laiką gali kur nors dingti. Tad Dafydd iš paskutiniųjų laikėsi neužmigęs, nors tai kainavo labai daug jėgų.
- Tik neišeik, - vėl tyliai sumurmėjo raudonplaukis. Pajuto, kaip Mayra uždėjo jo ranką sau ant pilvo, pajuto judančius vaikus. Tai buvo be galo raminantis jausmas, tačiau viduje vis tiek liko kažkokia baimė.
Nelabai žiūrėdamas, ką daro, Dafydd užtempė ant judviejų antklodę. Taip buvo šiek tiek šilčiau, tad vaikinas visai ėmė snausti. Beveik nepajuto bučinio, tik pasistengė nusišypsoti.
- Pabūk su manim, prašau, - dar sugebėjo ištarti raudonplaukis. Kilstelėjęs ranką norėjo apkabinti merginą, tačiau paprasčiausiai nespėjo - užmigo stipriai peršalusio žmogaus miegu.
-
Balandžio 18 dieną auštant pasaulį išvydo Eliotas ir Oliveris Llewellyn. Mayrai laikyti naujagimius buvo... Baisu. Atrodė, kad vienas netinkamas judesys juos sužeistų. Dar baisiau buvo paklausti, kaip Dafydd jaučiasi tapęs tėčiu, nes ji tikra mama tai nesijautė. Tačiau bėgo dienos ir po savaitės nutarę, kad viskas naujagimiams ir Mayrai gerai, gydytojai išleido trijulę namo.
Sugrįžti į butą buvo keista. Panašiai kaip buvo keista apsiprasti su faktu, kad berniukai jau nebe jos viduje, o guli šalia. Kaip ir naujoji rutina - mergina vis dar prisiminė, kaip buvo baisu pirmą kartą paimti berniukus į rankas ar juos aprengti. Bet viduje vis tiek buvo kažkas, kas traukė ją prie jos vaikų, pažadindavo naktį dar prieš jiems pravirkstant ar šnabžtelėdavo, kada patikrinti sauskelnes.
Mama. Koks keistas žodis. Mayra nežinojo, kokia turi būti mama. Ji buvo tik idėja, sudėliota iš kitų įteiktų nuotrupų ir skiaučių. Ir dabar ji turėjo būti ta mistine mama, nors ji ir jautėsi pavargus, vis kažką tai skaudėdavo ar tiesiog nesinorėdavo net pakilti iš lovos. Hm... Mama.
Mayra per kelias sekundes susižvejojo raktus kišenėje ir atrakino duris. Dafydd paliko nešti krepšius su jos ir vaikų daiktais, o pati atsargiai atidariusi duris iškart nužingsniavo į miegamąjį ir padėjo lopšius su dvynukais, kurie visą kelionės laiką pramiegojo. Ir gerai. Mayra nebūtų žinojusi, kaip tvarkytis su klykiančiu vaiku vidury miesto. Uždariusi duris, kad katinai nelįstų prie berniukų, mergina sugrįžo į koridorių. Sunkiai atsidusi, ji atsirėmė į sieną ir sušnabždėjo Dafydd:
-Namai.
-
Visą savaitę Dafydd naktimis negalėjo užmigti. Labai trūko Mayros, be to, kelis kartus per naktį jis pašokdavo iš lovos manydamas, kad jai ar dvynukams kažkas atsitiko. Niekaip negalėjo sulaukti momento, kada jie visi - dabar jau keturi - bus namie.
Iš pradžių Dafydd bijojo ir paliesti berniukus - jie atrodė tokie maži ir trapūs. Be to, jis net nebuvo tikras, kad myli dvynukus. Puikiai prisiminė, kad viskas nutiko tik dėl jų egzistavimo. Vis dėlto iki jų gimimo Dafydd spėjo pamilti Mayrą, tad ar jiems tikrai reikia vaikų?
Deja (laimei?), šito pakeisti nebuvo įmanoma, tad Dafydd užduotis buvo padaryti viską, kad tiek Mayra, tiek Oliveris su Eliotu būtų laimingi ir patenkinti. Tam, visų pirma, jis turės būti geras vyras ir tėvas. Tik kaip, po galais, tokiu būti?
Raudonplaukis uždavė sau šį klausimą daugybę kartų, tačiau kai keliavo su Mayra ir vaikais namo, atsakymo radęs dar nebuvo. Tuo labiau, kad jautėsi visiškai pasimetęs, o mergina, jo nuomone, elgėsi tvirtai ir užtikrintai, tarsi ligoninėje būtų spėjusi praeiti kokius kursus.
Mayrai palikus berniukus kambaryje ir grįžus pas jį, Dafydd jau buvo padėjęs krepšius ant žemės. Neįsivaizdavo ką daryti. Žvelgė į mylimąją ir stengėsi negalvoti apie tai, ką jai jautė, kai paskutinį kartą ją matė tokią - liauną ir nenešiojančią vaikų po širdim. Jo vaikų.
- Pasiilgau tavęs, - sumurmėjo vaikinas prieidamas ir apkabindamas mylimąją. Buvo drovu prisipažinti, kad būdamas čia vienas beveik išėjo iš proto. Teliko tikėtis, kad nuovargis ir rūpinimasis berniukais neleis Mayrai pastebėti pajuodusių paakių ir beveik neliesto maisto šaldytuve. Dafydd pabučiavo merginą ir pajuto, kad privalo pasakyti. Tylėti nebegalėjo.
- Man baisu, - pradėjo Dafydd nepaleisdamas merginos iš glėbio. Mintyse meldėsi, kad iš kambario neatsklistų verksmas. - Aš nežinau... Nemokėsiu... Kaip reikia... Ką man daryti, kad dvynukai nejaustų man neapykantos?..
Velsietis laikėsi įsitvėręs Mayros kaip vienintelės atramos gyvenime. Smegenis įkyriai draskė mintis: kaip žmogus, nesugebantis tinkamai pasipiršti mylimai merginai, gali būti bent kiek tinkamas tėvas?
-
Mayra buvo pasiilgusi Dafydd ir net po gimdymo prasidėjęs chaosas negalėjo numalšinti šio ilgesio. Mergina, atsidūrusi mylimojo glėbyje, net atsiduso iš palengvėjimo. Taip, ji ne viena. Jie viską išgyvens. Kartu.
-Ir aš tavęs. Myliu. Myliu tave,-sušnabždėjo juodaplaukė pirštais braukdama per vaikino plaukus. Per tas kelias dienas pavargusi kaip tikra mama, Mayra būtų užmigusi čia ir dabar. Tik štai, visą kūną dar sopėjo, o ir vidinis laikrodis sakė, kad mažyliai tuoj prabus ir reikalaus maisto.
Bet kol kas namuose vyravo tyla, tik kažkur nušoko Katinas, skubėdamas pasitikti grįžtančios šeimininkės. Užsimerkusi, Mayra klausėsi raminančiai veikiančio Dafydd balso.
-Viskas bus gerai. Aš tau padėsiu. O dvynukai tave mylės vien už tai, kad esi. Tik nebijok jų. Man ligoninėje sakė, kad labai svarbu vaikus liesti ir glausti prie savęs, nes tai padeda užmegzti ryšį. Galėsi man padėti. Taip pat turiu knygų apie vaikų priežiūrą. Jas viena mama iš tos grupės labai pigiai pardavė man,-glostydama raudonplaukio nugarą kalbėjo Mayra. Atėjęs Katinas garsiai pasisveikino ir pradėjo glaustytis aplink poros kojas. Kaip bebūtų keista, kniauktelėjimai irgi buvo du - lyg po vieną kiekvienam. Štai, lyg iš kažkur išlindęs, prabėgo Sor, greitai tipendamas nežinia kur. Tiksliau, žinia kur - prisėsti ant knygos. Tikras inteligentas. Edgaras kaip visada buvo nežinia kur.
Mayra dar kartą pabučiavo Dafydd ir tarė:
-Paimk krepšius, reikia sudėt vaikų daiktus, kol jie nepridarė į kelnes ar neužsimanė valgyt.
Nusimovusi batus ir pasikabinusi striukę, juodaplaukė patraukė miegamojo, kur buvo palikti dvynukai, link. Pamačiusi praviras duris įsiveržė į patalpą, pačiupo prie vaikų tupėjusį Edgarą už pakarpos ir išmetė iš už durų. Šis, lyg pajutęs, kad nieko gero nebus, mikliai pasišalino.
-Ot bjaurybė tas Edgaras,-sušnabždėjo mergina tikrindama ar berniukai nesušilo begulėdami namuose.
-
Ak, kaip jam viso šito trūko! Justi Mayros buvimą šalia, justi, kaip ji velia plaukus, girdėti be galo ausiai malonius žodžius... Ar tai ir buvo laimė? Nepaisant to, kad buvo baisu, Dafydd jautėsi laimingas. Tiesą sakant, mielai būtų pamiršęs, kad kambaryje guli vaikai, kurie bet kuriuo momentu gali pareikalauti mamos dėmesio. Žinojo, kad reikės prie to priprasti: dabar didžiąją dalį laiko, kuris anksčiau buvo skirtas tik jam, pasiglemš tie du maži padarėliai. Dėl to buvo kiek liūdna, tačiau šią akimirką buvo galima apie tai negalvoti.
Mylės mane vien už tai, kad esu? negalėjo patikėti vaikinas. Nors Mayra ne kartą buvo prašiusi jo tiesiog pabūti šalia, visada atrodė, kad jai reikia kažko daugiau. Vadinasi, ir dvynukams neužteks to, kad jis bus. O tai palieka pernelyg daug vietos neapykantai, prie kurios Dafydd buvo pripratęs.
- Aš bijau ką nors ne taip padaryti, - atvirai prisipažino vaikinas. Juk jis visą gyvenimą kažką darė ne taip. Per daug valgė. Išdrįso ateiti į svetainę. Turėjo tiek įžūlumo kvėpuoti Briano deguonį... Nors jau pusę metų gyveno visiškai kitaip, atsiradę vaikai kažkodėl sugrąžino senas baimes. Atrodė, kad jam tuoj čia neliks vietos: Mayra, atrodo, viską žino, o jis... Belieka tikėtis, kad bent jau katinai palaikys jam kompaniją.
Labai nenoromis paleidęs mylimąją iš glėbio Dafydd paėmė mažylių daiktus. Lėtai nuėjo į berniukų kambarį, kur susiprato neįsivaizduojantis, kur reikėtų viską padėti. Tai ir vėl nuliūdino vaikiną: ar toks turėtų būti tėtis? Atsidusęs paprasčiausiai paliko krepšius kambary ant grindų ir atėjo į miegamąjį, iš kurio beveik skriste išskrido Edgaras.
Atsistojęs šalia Mayros Dafydd pažvelgė į vaikus. Jie jam atrodė absoliučiai vienodi. Kaip man reikės juos atskirti? išsigando vaikinas. Pakėlė akis į mylimąją, bet šito klausti nesiryžo. Pajuto, kad norėtų palaikyti vieną iš jų ant rankų, bet buvo be proto baisu. Aš nepasiruošęs! mintyse suklykė raudonplaukis. Viduje maišėsi įvairiausi jausmai.
- Mayra... - tyliai sumurmėjo Dafydd. - Aš negaliu.
Vaikinas, pats save be galo nustebindamas, grįžo į svetainę. Atsisėdo ant sofos ir užsidengė delnais veidą. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl, bet apėmė neviltis.
-
Mayra girdėjo, kaip atėjo Dafydd. Mažyliai vis dar ramiai miegojo, o štai Eliotas šiek tiek suraukė nosytę. Mergina nusišypsojo, tik štai, netrukus teko sunerimti dėl Dafydd. Kartais jai atrodė, kad ne tik dvynukų, bet ir vaikino mama. Atsegusi vieną iš krepšių, ji išėmė berniukų gimimo liudijimus ir padėjo ant spintelės, o tuo metu tyliai prabudęs Oliveris kažkur žiūrėjo savo mėlynomis akimis. Atsidususi, Mayra paėmė mažylį ant rankų ir išėjo į svetainę.
Švelniai glausdama berniuką prie savęs, mergina jį supo ir atsisėdo šalia Dafydd.
-Tu gali. Nesi vienas - aš šalia. Tik nebijok. Rytoj ateis pribuvėja, galėsi jos visko išsiklausinėti. Pamokys kaip elgtis ir ką daryti. Ji ateis padėti mums. Eliotas tuoj prabus, jis mažiau valgė, tai eisiu pirma jį pamaitinsiu. Nori palaikyti Oliverį? Jei bijai, kad juos sumaišysi, tai dar nenuėmiau apyrankių. Svarbiausia prilaikyti galvą. Matai, vieną ranka čia, kita taip. Dabar aš tau atsargiai jį perduosiu. Tik atsargiai su galva. Na, imk,-baigusi kalbėti, Mayra ištiesė naujagimį Dafydd. Kiek prisiminė, jis dar nebuvo laikęs nė vieno iš berniukų, tad jam turėtų būti, švelniai tariant, baisoka. Ir pati Mayra iš pradžių bijojo ką nors padaryti ne taip, kad ir kaip seselės ragino laikyti dvynukus priglaudus. Na, bet savaitė maitinimo, sauskelnių keitimo ir nešiojimo suteikė juodaplaukei drąsos, kurios dalį ji dabar bandė perduoti raudonplaukiui šypsena.
-
Pajutęs, kad Mayra atsisėdo šalia, Dafydd pažvelgė į ją ir viena ranka apkabino. Baimė tiesiog kaustė vaikiną. Jis negalėjo net įsivaizduoti, ką reikėtų daryti, jeigu, pavyzdžiui, mergina kelioms valandoms mažylius paliktų jam. Ši mintis sukėlė tokį siaubą, kad norėjosi tiesiog pasislėpti nuo visko, kas jį supo. Deja, tokios galimybės nebuvo. Dafydd puikiai žinojo, Mayrai jo reikia. Ar jis reikalingas dvynukams, nežinojo, tikriausiai būtų pasakęs, kad ne. Bet jų mama jam buvo svarbesnė už viską. Vadinasi, turėjo likti čia ir kažkokiu būdu nustoti bijoti.
Bet o kaip nebijosi, kai Mayra duoda tau tą mažą žmogutį, kuris aiškiai nemiega ir tikriausiai tuoj pradės spurdėti? Dafydd norėjo paimti sūnų ant rankų, tačiau baimė atrodė stipresnė už viską. Galiausiai, kokius penkiolika kartų nurijęs seilę, raudonplaukis paėmė mažylį. Atrodė, kad daro viską, kaip rodė Mayra, tačiau Oliveris tą pačią akimirką pradėjo spurdėti ir verkti. Dafydd iš netikėtumo vos neišmetė vaiko ant žemės. Vaikinas iš paskutiniųjų stengėsi valdyti tą kaustančią baimę, tačiau ji buvo stipresnė. Ištiesęs rankas merginos link Dafydd labai tikėjosi, kad ji paims berniuką. Širdį suspaudė skausmas. Nebuvo reikalingas savo motinai, neatrodo, kad bus labai reikalingas ir vaikams...
- Mayra, aš negaliu būti tėčiu, jis jau dabar manęs bijo. Aš noriu, Mayra, labiau už viską... Bet matai, kad negaliu... Jis žino, kad esu piktas ir negeras žmogus...
Dafydd užmerkė akis ir pajuto, kad jose pradėjo kauptis ašaros. Atrodė, kad baimė, kurią jis jautė tik sužinojęs, kad mergina laukiasi jo vaikų, pasitvirtino: jis jiems bus tik kažkur egzistuojantis šlykštynė, kuris nėra išties reikalingas. Ar Mayra norėjo susituokti, nes bijojo, kad aš pabėgsiu? susimąstė Dafydd. Vis dėlto jis tikėjo - ne, jis žinojo, kad mergina jį myli. Vaikų gimimas negalėjo to pakeisti, kaip tai nepakeitė ir jo paties jausmų.
- Atsiprašau, - staiga pasakė jis. Nežinojo, už ką atsiprašo, tačiau nuo to pasidarė šiek tiek geriau. - Mayra, aš myliu tave. Aš padarysiu viską, kad tik jums viskas būtų gerai. Aš pasikeisiu, aš būsiu geresnis žmogus, kad tik apsaugočiau jus nuo... - savęs?
Raudonplaukis nutilo. Labiausiai norėjosi atsigulti ant tos pačios sofos, įsijungti televizorių ir praleisti vakarą tyliai ir ramiai. Deja, tai nebuvo įmanoma. Dafydd suprato, kaip pasiilgo to meto, kai vaikai dar buvo Mayrai po širdimi...
-
Deja, su naujagimiais dažniausiai viskas nevyksta taip, kaip suplanuoji. Štai Oliveris, laikomas Dafydd, nusprendė, kad išalko čia ir dabar. O gal prisidirbo į kelnes. O gal... Ech, Mayra net neįsivaizdavo, dėl ko kūdikis galėtų neverkti. Atsistojusi, mergina nusirengė marškinėlius (taip jai būdavo patogiau maitinti), numetė juos kažkur ir nužingsniavo į miegamąjį tikėdamasi, kad Eliotas dar miega. Žinoma, berniukas dar kuo ramiausiai miegojo, ignoruodamas brolio verksmą, tad Mayra tyliai susirado žindymo pagalvę ir grįžo į svetainę pas verkiantį Oliverį ir iš baimės mirštantį Dafydd.
Įsitaisiusi ant sofos, juodaplaukė pasiėmė sūnų pas save. Keistas jausmas maitinti kūdikį. Sunkiai paaiškinamas, nors mokslininkai ir bando išvardinti visus prieraišumą skatinančius ir laimę keliančius hormonus, kurie tuo metu siautėja motinos smegenyse. Bet Mayrai tai tebuvo kaip koks mažas ritualas, kurio metu nusistovėdavo šiokia tokia tyla. Ir dar tos giedros mėlynos mažylio akys, taip atidžiai tiriančios jos veidą. Mayra nusišypsojo. Tuo metu ji net pamiršo, kad šalia sėdi Dafydd. Liko tik ji ir mažylis.
-Ėdrūnas,-sušnabždėjo ji.-Jei taip toliau, tai praaugsi brolį.
Pasisotinęs, Oliveris pradėjo muistytis.
-Imk. Priglausk prie krūtinės, turi atsirūgti. Ir atsargiai, gali atpilt, tai nespausk pilvuko, o aš einu pažiūrėt kaip laikosi Eliotas.
Ir Mayra vėl dingo miegamajame.
-
Atmerkęs akis Dafydd spėjo pastebėti, kaip Mayra nusivilko marškinėlius. Tą pačią akimirką pamiršo visas baimes ir netgi tai, kad laiko naujagimį ant rankų. Deja, mergina, atrodo, nė nežinojo, kad raudonplaukis sėdi ant sofos ir ryte ryja ją akimis. Visas jos dėmesys buvo sutelktas į mažylius. Dafydd suirzo, tačiau šį jausmą netruko pakeisti nauja baimė: o jeigu jis, jusdamas, kad Mayra visą dėmesį atiduoda dvynukams, pradės jų nekęsti? Labai norėjosi, kad mylimoji dėmesį skirtų tik jam, kaip tą darė prieš vaikų gimimą. Dabar tai buvo neįmanoma. Dafydd buvo nustumtas į antrą planą (geriausiu atveju).
Nenorėdamas žiūrėti, kaip Mayra maitina judviejų sūnų, raudonplaukis atsistojo nuo sofos ir pradėjo vaikščioti po svetainę. Deja, vos tik prisiartino prie merginos, ji įsigudrino paduoti jam Oliverį. Žinoma, ne dėl to, kad sūnui reikėjo ir tėvo. To priežastis buvo ta, kad kambaryje laukė dar vienas dėmesio trokštantis žmogutis. Dafydd sėdėjo priglaudęs mažą berniuką prie krūtinės, kaip ir sakė Mayra. Širdį degino siaubingas skausmas ir kartu su juo atėjusi kaltė. Vaikinas juto, kaip viskas slysta iš rankų. Atrodo, iš anksto žinojo, kad gimus vaikams viskas pasikeis. Deja, neįsivaizdavo, kad Mayrai grįžus namo jis jos ilgėsis daug labiau nei tada, kai ji su tik gimusiais vaikais gulės ligoninėje. Raudonplaukis gyvenime nesijautė toks vienišas kaip dabar, net ir gyvendamas kanalizacijoje. Ar aš suklydau? Ar man nereikėjo likti vaikų gyvenime? Galbūt neturėjau leisti sau pamilti? Vaikinui pirmą kartą iškilo šie klausimai. Jeigu būtų galėjęs, būtų paprasčiausiai atsistojęs ir išėjęs: buvo tikras, kad vienumoje šį skausmą pakelti būtų lengviau. Vis dėlto jis pernelyg stipriai mylėjo Mayrą, kad galėtų taip pasielgti. Tik ką daryti, kad tik vaikams skirtas dėmesys ir laikas šitaip nedraskytų širdies? Net ir jiems miegant motina tikriausiai stebės, kad nieko neatsitiktų. Arba miegos pati. Dėl šito Dafydd kažkodėl buvo visiškai tikras. Tai reiškė, kad jis šiuose namuose bus reikalingas lygiai tiek pat, kiek šuniui yra reikalinga penkta koja. Ir vėl. Jis užaugo, pamilo ir sukūrė šeimą, bet niekas nepasikeitė...
- Mayra? - gailiai ištarė jis, nors neįsivaizdavo, ar mergina gali jį girdėti. Oliveris, atrodo, užmigo jam ant rankų.
-
Kai Mayra įžengė į miegamąjį, Eliotas jau buvo prabudęs. Suraukęs nosytę, mažylis jau ruošėsi verkti, bet vos tik mama jį prisiglaudė, apsiramino. Greitai patikrinusi vystyklus, Mayra įsitaisė pamaitinti antrąjį dvynį. Kaip mergina jau spėjo pastebėti, Eliotas buvo šiek tiek ramesnis už Oliverį. Kartais net pačiai Mayrai atrodydavo, kad kažkas visada šalia jo. Prisiminusi šventintas žvakes, juodaplaukė apsidairė ieškodama, kur galėtų tokią padėti. Dabar keistai atrodė jų miegamasis su dvejomis vaikiškomis lovytėmis ir papildoma spintele visiems kūdikių daiktams, o Mayra norėjo, kad Dafydd išsimiegotų, tad planavo išsikraustyti į kitą, būsimą vaikų, kambarį. Na, jai gerai, kad ilgą laiką tiesiog nedirbs, o aurorų vadovas nusipelnė gero miego.
-Taip?-atsiliepė Dafydd mergina,-Atnešk ir paguldyk Oliverį, jeigu jis tavęs neapvėmė.
Eliotas vis dar gulėjo Mayros glėbyje tingiai mirksėdamas. Su juo juodaplaukė buvo pasirengusi išsėdėti pusvalandį, viskas vien dėl to, kad berniukas pavalgytų. Kadangi miegamajame buvo vėsiau, mergina pagalvojo, kad galėjo užsimesti kokį apklotėlį ant pečių. Bet ji jau nieko nesakė tikėdamasi, kad jos oda ne taip smarkiai pašiurpusi, kad matytųsi.
-
Atnešti... ir paguldyti? persigando Dafydd. Ar Mayra tikrai tikėjosi, kad jis sugebės atsistoti ir nueiti iki kambario su tuo mažu padarėliu rankose? Vaikinas mielai būtų pasilikęs svetainėje, tačiau nenorėjo, kad Mayra jiems vis nesirodant išsigąstų, tad galiausiai įsidrąsino atsistoti ir nueiti iki miegamojo. Net pats nustebo, kad viskas sekėsi gana neblogai. Oliveris nepradėjo bliauti netgi paguldytas į lovytę. Mažytė pergalė? Ko gero, galima ir taip pasakyti, deja, nuo to liūdesys nė kiek nesumažėjo. Skausmo draskoma širdimi Dafydd atsisuko į Mayrą, laikančią ant rankų antrąjį mažylį. Jis prisiartino prie mylimosios ir atsisėdo šalia. Labai nesinorėjo trukdyti tokio, hm, delikataus proceso, tačiau merginos reikėjo ne tik vaikams - jos reikėjo ir tų vaikų tėvui. Perbraukęs ranka jai per nugarą Dafydd pastebėjo, kad Mayra sušalusi. Nenorėdamas niekur atsitraukti nusivilko savo megztinį ir apgaubė juo merginos pečius. Atsargiai, kad neužgautų merginos rankose esančio berniuko, raudonplaukis priglaudė ją prie savęs ir pabučiavo į žandą. Skausmas ir liūdesys niekur nedingo, tačiau šią akimirką Dafydd buvo šalia mylimosios ir galėjo pasidžiaugti bent tuo. Nežiūrėdamas į besimarkstantį Eliotą jis sukuždėjo merginai į ausį:
- Myliu tave.
Ak, kaip jis norėjo apkabinti mylimąją, stipriai suspausti glėbyje, apdovanoti daugybe bučinių... Deja, supratimas, kad jis Mayros prioritetų sąraše užima tikrai ne pirmą ir ne antrą vietą, tebegrasino skausmo dūriais. Dabar teko tenkintis tik galimybe glostyti merginai plaukus ir pasidėti galvą ant jos peties.
-
Pamačiusi pas Dafydd miegantį Oliverį, Mayra nusišypsojo. Štai tas vaikas galėtų užmigti net medienos apdirbimo ceche, o Eliotui reikėjo tylos. Ir mamos. Raudonplaukiui prisėdus šalia ir palietus ją, juodaplaukės kūnu nubėgo šiurpuliukai. Ji taip pasiilgo tokių prisilietimų ir prisiglaudimų, gal dabar mielai būti puolusi Dafydd į glėbį ir viską užmiršusi.
Bet nuovargis darė savo. Jau ligoninėje gyvenant dvynukų diktuojamu ritmu Mayrai buvo sunku pasiilsėti, o dar visa ta kelionė namo... Tiesą pasakius, mergina jautėsi prasčiau nei ligoninės grindų skuduras. Na, gerai bent tas, kad neatsidavė kažkokia prasmirdusia žuvimi. Kol kas.
Pajutusi vaikino šiltą megztinį ant savo pečių, Mayra susigėdo. Visai nepagalvojo apie tokius dalykus, bet buvo malonu, kad Dafydd buvo šalia ir ja rūpinosi.
-Ir aš tave. Beprotiškai tavęs pasiilgau. Turėsim keletą laisvų valandų, tai ką norėsi paveikti? Noriu pabūti ir su tavimi, ne tik šitie maži pabaisiukai nusipelnė susigrobti visą mano dėmesį,-šypsodamasi kalbėjo mergina, švelniai prisiglausdama prie raudonplaukio.
Myliu tave, myliu tave, myliu tave. Myliu jus visus tris, mano dėmesio aukas. Ak, Dafydd, tik nesakyk, kad pavydėsi manęs savo vaikams? Nesakyk, kad jų bijosi. Nesakyk, kad bijosi progos keliauti pirmyn.
Mažylis atrodė sotus ir dabar savo šviesiomis akimis žiūrėjo į mamą.
-Nenori paimti Elioto? Man reikia susitvarkyti, o gulinčio negaliu palikti,-tyliai paklausė mergina, tarsi gėdydamasi, kad ir vėl turi prašyti pagalbos.
-
Buvo be proto gera jausti Mayrą šalia, nors viduje maišėsi įvairūs ir vienas kitam prieštaraujantys jausmai. Vis dėlto dabar ji buvo čia, tuo buvo galima mėgautis, na o vaikai... Gal pavyks kažkaip priprasti ir prie jų. Dafydd nenustojo braukti pirštais per merginos plaukus, tiesiog mėgavosi akimirka, kai išgirdo jos žodžius. O jie trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Žinoma, buvo labai gera žinoti, kad jiedu turės laiko tik sau, tačiau vaikinas gerokai išsigando: negi Mayra suprato, kaip jis jaučiasi? Pastebėjo skausmą ir liūdesį spinduliuojančias akis? Pajuto, kad kažkas ne taip? Nepaisant to, kad be galo norėjo jaustis reikalingas ir nelikti nuošaly, nenorėjo, kad Mayra dėl jo jaudintųsi ar graužtųsi.
- Žinau, kad esi pavargusi. Galime įsijungti kokį filmą ir tiesiog pabūti kartu, - ištarė jis tyliai, mat bijojo, kad balsas gali išduoti jausmus, kuriuos geriau būtų nuslėpti. Ko gero, pirmą kartą būtent jis pasiūlė paleisti tą spalvotą rėkiantį ekraną, tačiau tikėjosi, kad Mayra į tai neatkreips dėmesio. - Galiu padaryti ko nors užkąsti, jeigu esi alkana.
Žinoma, Dafydd kulinariniai sugebėjimai, švelniai tariant, buvo nekokie, tačiau norėjosi bent kuo nors padėti merginai. Be to, kol kas geriau į virtuvę jos neįleisti - bent jau ne iki to laiko, kol šaldytuvas neatrodys visą savaitę nejudintas.
Nenoromis teko atitraukti ranką nuo Mayros ir paimti vaiką. Nors mintyse Dafydd klykte klykė, kad Elioto paimti nenori, suprato, kad to sakyti negali. Ir tai buvo dar vienas dalykas, kurį teko slėpti. Kaltės slegiama širdimi jis paėmė berniuką ir bijojo net pakrutėti. Tiesa, šį kartą teikėsi žvilgsnį nukreipti į mažylį.
-
Matydama, kad Eliotas įdėmiai, kiek tik gali šviežias kūdikis, spokso į Dafydd, Mayra šypsojosi.
-Jam turbūt patinka tavo ryškūs plaukai,-meiliai nosimi perbraukusi per apšepusį vaikino skruostą, tarė mergina. Paėmusi raudonplaukio rankas, ji švelniai priglaudė Eliotą Dafydd prie krūtinės.
-Pamaitinus reikia leist atsirūgt. Nebijok, tuoj perprasi viską,-raminančiai kalbėjo Mayra glostydama mylimojo plaukus ir Elioto nugarytę. Supratusi, kad baigia sušalti, juodaplaukė nusiėmė megztinį nuo pečių ir lengvu judesiu jį apsivilko. Žinoma, rūbas šiek tiek kabėjo nuo jos, bet perbraukusi per medžiagą, Mayra jautėsi tarsi būtų apsikabinusi megztinio savininką.
Paėmusi Eliotą iš Dafydd rankų, Mayra paguldė jį į lovytę. Oliveris jau seniai sapnavo, o ir jo brolis atrodė mieguistas. Stovėdama prie dvynių, mergina žaismingai nusišypsojo ir paklausė:
-Sakai filmą? Kokį?
Juodaplaukė žinojo, kad vaikinui televizorius buvo, na, švelniai tariant, svetimas daiktas. Vadinasi pasiūlydamas žiūrėti filmą jis bandė įsiteikti jai, kas buvo... Miela. Nors dabar Mayra mielai eitų pasnausti kartu su mažyliais tik nenorėjo apie tai prasitarti Dafydd. Juk dabar jos laikas priklauso jam. Ir gal filmas nebuvo tokia bloga mintis, jei ji tik gaus pailsėti.
-Gali padaryti kokį sumuštinį ar ką? Pasirūpinu, kad Eliotas užmigtų, ir ateinu,-sušnabždėjo mergina.
-
Ak, kaip buvo malonu jausti Mayros prisilietimą, būti šalia. Tik kodėl viduje vis tiek kerojo baimė ir kažkoks nepaaiškinamas liūdesys? Dafydd iš paskutiniųjų stengėsi priglausti Eliotą taip, kaip sakė mergina, tačiau daug labiau norėjosi priglausti ją pačią. Vis dėlto tai nebuvo tai, ką reikėtų sakyti garsiai, tad raudonplaukis tik nusišypsojo. Su tam tikru apmaudu stebėjo, kaip Mayra apsivilko jo megztinį, tačiau ir vėl nieko nesakė. Tylomis padavė jai berniuką ir nenuleido nuo jų akių.
O kokių tų filmų būna? Mayros klausimas gerokai sutrikdė. Turint omenyje, kad jis nieko per televizorių nematydavo, poreikis kažką į tai atsakyti šiek tiek gąsdino.
- Nežinau, ką nors ramaus, kad galėtume tyliai pagulėti ant sofos ir kad niekas ten nešaudytų.
Dafydd atsistojo ir tyliai priėjo prie mylimosios. Pažvelgė jai į akis ir pajuto kaltės jausmą: turėtų leisti jai pamiegoti, kol tai darys vaikai, tai būtų geriausia, ką jis gali padaryti. Deja, tiesiog negalėjo taip pasielgti, mat jautė, kad negavęs progos ramiai pabūti su mergina, galutinai išeis iš proto.
- Myliu tave, - kuo tyliausiai sukuždėjo Dafydd ir švelniai pabučiavo merginą. Nenoromis palikęs ją su vaikais nuėjo į virtuvę, kur susidūrė su kita problema: reikėjo kiek įmanoma greičiau sutepti sumuštinių. Turint omenyje vaikino valgymo įpročius, ko gero, nereikia stebėti, kad beskubant viskas krito iš rankų. Šiaip ne taip užbaigęs pirmąjį sumuštinį, savo nuostabai, suprato, kad ir pats nori valgyti. Vis dėlto nebenorėjo gaišti laiko, tad tik užkaitė vandens arbatai ir tikėjosi, kad Mayra nespės pasirodyti iki jam nugabenant viską į svetainę.
-
Mayra nusišypsojo ir nusuko žvilgsnį. Ką nors ramaus... Per Kalėdas jie taip ir nepažiūrėjo nieko, tad gal dabar pavyks atsigriebti? Nors turbūt Kalėdos taip ir liks prakeikta švente, kaip ir visa kita jos gyvenime.
Dafydd priėjus, mergina atsirėmė į jį, vis dar nenuleisdama akių nuo Elioto. Ji tikėjosi, kad galiausiai vaikinas apsipras su tėvo vaidmeniu ir pamils mažylius - šiuo metu vien mintis, kad ji gali likti visiškai viena su vaikais, gąsdino Mayrą. Visai kaip motina. Nors ne, jai jos vaikai rūpėjo. Dėl jų ji paaukotų savo gyvybę, viską, kad tik jie būtų laimingi ir saugūs. Paaukotų visą save. Merginos akys apsistojo ties šešėliais. Kažkas vis dar jos neramino - negi teks dėti apsaugas miegamajame? Kaip visa tai paaiškins Dafydd?
Vaikino žodžiai pažadino Mayrą iš apmąstymų, o bučinys dar kartą priminė, kad ji - ne viena. Jie viską išgyvens. Viskas bus gerai. G e r a i . . .
-Ir aš tave,-paskubomis šnipštelėjo, vėl sugrįždama prie mažylių. Kadangi šie, regis, kuo ramiausiai miegojo, juodaplaukė iškraustė krepšius, patikrino, ar viskas gerai, ir, palikusi praviras miegamojo duris, krito į sofą. Išvargusį kūną skaudėjo, o susisupusi į pledą mergina pradėjo snūduriuoti, kai prisiminė tą nelemtą filmą. Sugraibiusi pultelį, ji ištiesė kojas ir pradėjo žiūrinėti sąrašą. Galiausiai eilinį kartą ekrane pasirodė animaciniai baibokai.
-
Mayrai vis nesirodant Dafydd jautėsi gana patenkintas: ramiai užplikė arbatą ir paėmęs viską į rankas nužygiavo į svetainę. Tą pačią akimirką pastebėjo merginą, ir širdį užgulė nepakeliamas sunkumas: atrodė, kad ji snaudė ir per didžiausius vargus įjungė prakeiktą televizorių, nes to prašė jis, Dafydd! Atodūsis paliko vaikino lūpas, tačiau jis labai tikėjosi, kad Mayra to negirdėjo: jai nebuvo galima suprasti, kaip jis kankinasi.
Atsargiai padėjęs maistą ant stalelio įsitaisė šalia mylimosios ir apkabino ją. Atrodė, kad Mayra iš paskutiniųjų laikosi neužmigusi - ir darė tai tik dėl to, kuris šią akimirką buvo šalia. Prieštaringi jausmai ir vėl ėmė draskyti vaikiną. Protas atkakliai piršo mintį, kad jis mylimajai ir toliau yra svarbus, tačiau širdis tiesiog plyšo iš skausmo: laiką, kuris turėtų būti skirtas tik jiems, Mayra praleis miegodama, o po to vėl skubės pas išalkusius mažylius... Nekenčiu jų! siaubinga mintis tiesiog nutvilkė Dafydd smegenis. Jis pats jos išsigando ir tarsi norėdamas pasislėpti nuo šios siaubingos minties tvirčiau priglaudė merginą prie savęs. Švelniai ištraukęs pultelį jai iš rankos, raudonplaukis sunkiai išjungė televizorių - jautė, kad to fono čia visai nereikia. Glostydamas Mayros plaukus ilgokai nieko nesakė, kol nutarė, kad ji užmigo.
- Mayra, aš myliu tave, - tylutėliai sumurmėjo jis. - Myliu tave labiau už viską pasaulyje. Man reikia tavęs. Bet, maldauju, suprask, kad turiu būti reikalingas ir pats. Visą gyvenimą buvau tik šiukšlė. Leidai man patikėti, kad taip nėra, bet ar tikrai esu reikalingas, kai tu turi mylimus ir mylinčius vaikus? Mayra, aš negaliu be tavęs gyventi, bet jeigu nustumsi mane nuo kalno, į kurį padėjai užlipti, aš neištversiu. Aš noriu būti tavo šeimos dalimi, bet ar jums tikrai manęs reikia?
Vaikinas staiga nutilo. Tik dabar susivokė, kad nebuvo visiškai tikras, ar Mayra miega, o kuždėjo žodžius tiesiai jai į ausį. Sukaustęs siaubas neleido net pakrutėti. Dafydd sėdėjo su mylimąja glėbyje ir negalėjo apsispręsti, kaip būtų geriau: ar kad Mayra jau miegotų, ar kad būtų išgirdusi atviriausiai kada nors gyvenime parodytą jo vidinę būseną.
-
Akys merkėsi pačios ir išlaikyti dėmesį ties susiliejusiu televizoriaus ekranu darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Regis, miegas tuoj pasiims ir ją. Mayra girdėjo, kaip atėjo Dafydd, bet jautėsi per daug pavargusi, kad nusišypsotų ar bent krustelėtų, o vaikino apsikabinimas ją tarsi sušildė iš vidaus ir juodaplaukė patogiau įsitaisiusi nusišypsojo. Namai. Dafydd dabar jai tapo tokia neatsiejama namų dalimi, kad be vaikino Mayra negalėtų įsivaizduoti savo dienos.
Ramu. Ji saugi. Mergina girdėjo, kaip plaka raudonplaukio širdis. Tas garsas buvo toks migdantis, kad netrukus ji pradėjo snūduriuoti. Buvo gaila tik dėl to, kad jie negalėjo skirti šio brangaus laiko kam kitam. Viską pasiglemžė nuovargis.
Gal taip juodaplaukė ir būtų užmigusi mylimojo glėby, jei ne tylus šnabždesys. Ramiai gulėdama, Mayra klausėsi Dafydd žodžių ir merginai atrodė, kad kiekvienas sakinys tai tik dar vienas peilis suvarytas į jos kūną. Ji nežinojo, kaip parodyti, kad jai reikia, kad vaikinas būtų šalia.
-Atsiprašau... Kad pamilau tave,-sušnabždėjo Mayra ir įsikniaubė į vaikino krūtinę, eilinį kartą liedama ašaras,-Tavęs niekas nepakeis. Tu esi mano visko dalis. Noriu... Kad visada būtum su manim. Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau...
Mergina pirštais įsikibo į Dafydd marškinėlius tarsi šie būtų vienintelis jos išsigelbėjimas. Tamsoje girdėjosi tik tylus merginos šniurkščiojimas.
Didžiausia bausmė - mylėti.
-
Pasigirdo atsakymas. Pasirodo, Mayra nemiegojo. Dafydd labai išsigando ir nežinojo, ką daryti toliau. Labiausiai sutrikdė tai, kad tokios reakcijos jis visiškai nesitikėjo. Atsiprašymas? Už ką? Šito vaikinas niekaip negalėjo suprasti. Jis leido mylimajai laistyti savo krūtinę ašaromis, glostė jai plaukus, kol galiausiai atėjo siaubingas suvokimas: Mayra tikriausiai atsiprašo už tai, kad leido jam pasijusti reikalingu. Ar dabar nutarė pranešti, kad tai tebuvo laikina? "Pasidžiauk, kol gali." Jau senokai iš atminties išnykusi frazė grįžo su trenksmu. Nudiegė toks skausmas, kad Dafydd tik per plauką susilaikė nesurikęs.
Žodžiai, kuriuos vėliau pasakė mergina, pasiekė ausis, bet iki smegenų kelias buvo pernelyg tolimas. Kartojamas atsiprašymas aiškiai pasakė: viskas baigta, Dafydd gali keliauti sau. Ar Mayra gavo, ko norėjo? Negi toks buvo jos planas nuo pat pradžių?! Privertė jį pamilti ir galiausiai duoti savo pavardę. Su Lewis pavarde ji nebeturi nieko bendro, be to, turi du mylinčius vaikus. Tad kam jai bereikalingas Dafydd, eilinė kanalizacijos žiurkė?
Labai nesinorėjo taip galvoti apie merginą - Dafydd pernelyg ją mylėjo. Atkakliai galvojo apie laimės akimirkas, kurių Mayra padovanojo tiek daug. Bet kaip jam žinoti, kad visa tai nebuvo tik gudraus plano dalis?
Ir tada Dafydd suprato - jis turi išeiti ir nebegrįžti. Dabar pat. Žinojo, kad tiesiog nusiskandins Temzėje, bet šią akimirką tai atrodė kaip geriausias įmanomas variantas. Niekas jo net nepasiges.
Atsargiai atsistojęs paėmė merginą ant rankų - kokia ji buvo lengvutė! - ir nunešė į lovą. Užklojo antklodę ir kelias akimirkas nenuleido nuo jos akių - įgyvendinti sumanymą staiga pritrūko ryžto.
- Aš myliu tave, - sumurmėjo jis ir galiausiai nusisuko. Nežinojo, kodėl, bet priėjo prie vaikų. Miegančių mažylių vaizdas keistai ramino. Tai buvo ir jo vaikai. Jo dalelė. Ar nori, kad tavo vaikai žinotų, jog tėvas vos jiems gimus nusižudė? staiga susimąstė. Ilgokai stebėjo dvynukus ir bandė rasti skirtumų. Sekėsi sunkiai, tačiau Dafydd suprato: jis neturi teisės palikti vaikų be tėvo. Argi dėl to vos tik apie juos sužinojęs prisiekė liksiantis jų gyvenime? Vien tam, kad savaitės sulaukę mažyliai taptų našlaičiais? Gal jis čia ir nereikalingas, bet vaikai turi teisę pasakyti tai patys. O iki to laiko... Jis pasistengs padėti Mayrai, pasimėgaus artumo akimirkomis, jei tik mergina jų suteiks.
Dafydd skauda, jis blogai jaučiasi? Et, kam rūpi tokie menkniekiai? Dafydd tiesiog pasistengs dėl tų, kurie jam svarbūs - net ir tuo atveju, jei nėra svarbus pats.
Kankinamas šių minčių vaikinas vėl atsisuko į Mayrą. Nusivilkęs nuo jos ašarų šlapius marškinėlius atsigulė šalia ir tvirtai apsikabino.
- Myliu tave, - vėl sušnibždėjo jis, nors nežinojo, ar Mayra gali jį girdėti. Kaip ir nežinojo, ar šie žodžiai Mayrai yra reikšmingi ir svarbūs.
-
Tyliai tiksėjo laikrodis. Trys minutės po antros. Mayra it kokia šmėkla slankiojo iš virtuvės į svetainę ir atgal. Kiekviena lempa bute buvo uždegta, o vietomis degė ir žvakės. Peilio rankena, nedrąsiai spaudžiama ilgų merginos pirštų, baimingai lakstantis žvilgsnis ir tyliai per grindis velkamos kojos. Eliotas ir Oliveris buvo miegamajame su Dafydd. Jie saugūs. Jie visi saugūs nuo jos. Ir nuo jų.
Beldimas. Lygus tuk tuk tuk, tris kartus, beveik kaip širdis. Mayra sustojo ir užsimerkė. Regis, net nustojo kvėpuoti. Šiurpas nubėgo juodaplaukės oda. Jie jau čia, bet jie neįeis. Ne ne, ji jiems neleis. Jei reikės, pasidurs, persipjaus kaklą, bet ką padarys, kad jie nesučiuptų jos gyvos ir nepakenktų mažyliams.
Prisiminus dvynius, Mayros akyse susikaupė ašaros. Ji kėlė jiems nenusakomą pavojų vien savo egzistavimu.
Apėjus dar vieną ratą vėl pasigirdo beldimas. Tuk tuk tuk. Šįkart agresyvesnis.
Mayra...
Vienas iš jų braukė nagais per stiklą. Mergina paleido peilį iš rankų, užsidengė ausis ir įpuolė į miegamąjį, po savęs užtrenkdama duris. Atsigulus tarp dvynių lovyčių, Mayra susirietė į kamuoliuką ir sukūkčiojo. Kokia ji apgailėtina motina ir žmona - negali net apginti tų, kurie jai svarbiausi. Bailė. Kam tu bandai įrodyti savo vertę? Žinai, kad esi tik tam, kad tave išnaudotų. Niekam nerūpi, kas tu.
-Dafydd,-kūkčiodama sušnabždėjo Mayra, stipriau prispausdama delnus prie ausų.
-
Garsus trinktelėjimas. Dafydd buvo kažkokiame lauke, pilname gėlių, tad negalėjo suprasti, iš kur atsklido tas keistas garsas. Apsižvalgė, tačiau nieko įtartino nepastebėjo.
Tą akimirką vaikinas atsibudo. Atmerkė akis, tačiau jį iš karto apakino kambario šviesa.
- Mayra? - sumurmėjo jis ranka ieškodamas merginos. Iš karto pajuto, kad jos šalia nėra, o ir deganti lempa sukėlė pernelyg daug klausimų. Dafydd persigandęs atsisėdo lovoje. - Mayra?! - garsiau pakartojo jis. Pajuto kylančią paniką. Vaikai neverkė - teliko tikėtis, kad jie ramiai miega savo lovelėse. Bet kur, po galais, dingo Mayra?
Per ryškią šviesą vis dar nieko nematydamas Dafydd išlipo iš lovos. Tuo metu išgirdo kažką panašaus į kūkčiojimą. Prisivertęs pakankamai ilgai išlaikyti akis atmerktas, vaikinas pastebėjo mylimąją, gulinčią ant žemės.
- Mayra! - suriko jis nė nesusimąstydamas, kad gali pažadinti vaikus. Vis dėlto pripuolė prie jos kiek atsargiau - stengėsi neužkliudyti lovelių. Atsisėdęs šalia merginos stipriai ją apkabino. Buvo be galo sunerimęs: jau kurį laiką Mayros elgesys kėlė įtarimą, bet šitai?.. Kažkas tikrai buvo negerai, ir Dafydd privalėjo išsiaiškinti, kaip reikia reaguoti.
- Aš čia, su tavimi. Tu saugi, - tyliai ištarė jis glostydamas merginos plaukus. Kuo patogiau įsitaisęs vaikinas priglaudė merginą prie savęs ir nenustojo šnibždėti raminančių žodžių. Nežinojo, ką pasakyti, tad tikėjosi, kad Mayrai užteks girdėti jo balsą.
- Ar yra kas nors, ką galėčiau padaryti, kad tau padėčiau? - galiausiai užbaigė jis nė akimirkai nepaleisdamas mylimosios iš glėbio.
-
Baimė spaudė iš vidaus, net ašaromis išlieti jos krisleliai nepadėjo nusiraminti. Mayros pirštai įsivėlė į jos kelias dienas neplautus plaukus. Šaltos grindys taip derėjo prie įkaitusios odos. Viduje iš paskutiniųjų laikomas riksmas, vis artėjantis beldimas - jis dabar jau buvo viršuj - mergina nežinojo, kas jai darėsi. Mintys buvo visur ir niekur, judėjo kaip koks reaktyvinis traukinys, keleivius nusinešantis su visomis stotelėmis. Iš pradžių mergina net nepastebėjo ir neišgirdo atsikėlusio Dafydd - per daug buvo susitelkusi ir net per delnus girdimą beldimą - o atsidūrusi jo glėbyje, tik pradėjo muistytis. Tačiau vaikino balsas prasimušė per panikos šydą.
-Dafydd,-sumurmėjo Mayra, prisiglausdama prie mylimojo.-Aš bijau. Jie atėjo manęs.
Staiga atėjęs suvokimas, kad ji negali čia būti, privertė merginą ištrūkti iš raudonplaukio glėbio ir pripulti prie durų. Laimei, vaikai vis dar miegojo.
-Kai aš išeisiu... Jie ateis tavęs...-pridususi šnabždėjo juodaplaukė, paklaikusiomis akimis žiūrėdama į Dafydd,-Paimk vaikus ir bėk. Kai išauš. Dabar tamsu, jie visur. Man reikia eiti.
Atidariusi duris, Mayra įvirto į svetainę, pasičiupo ant grindų gulėjusį peilį ir atsistojo. Vėl kažkas beldė į duris.
-
Iš pradžių Dafydd pasirodė, kad pavyko nuraminti merginą. Jai prisiglaudus raudonplaukiui ir pačiam šiek tiek atlėgo širdis. Deja, tai tęsėsi vos akimirką, mat netrukus Mayra privertė Dafydd be galo nustebti. Jis jautėsi visiškai pasimetęs, o jai staigiai ištrūkus iš glėbio, ir išsigando.
- Ko tu bijai? Kas atėjo tavęs? - tespėjo išspausti vaikinas, kai išgirdo dar vienus žodžius, sukėlusius paniką. Kažkodėl jis bijojo artintis prie mylimosios. Ko gero, tai lėmė itin klaikus žvilgsnis.
- Mayra, kur tu eisi? Kas ateis manęs? Mayra, maldauju!
Merginai išvirtus pro kambario duris, Dafydd išsigando, kad ji paims ir išeis. Ko gero, pirmą kartą bijojo ne dėl to, kad Mayra jį nori palikti, ne, šį kartą gąsdino juodaplaukės elgesys. Vaikinas išpuolė iš kambario ir spėjo pamatyti, kaip ji pasiima peilį. Staigiai atsidūręs šalia išplėšė ginklą merginai iš rankos. Neįsivaizdavo, kas čia vyksta, tačiau tikėjosi grąžinti situaciją į bent kiek suprantamas vėžes.
- Ar sapnavai košmarą? Kas atsitiko? Pasakyk man. Čia nieko nėra, tik mudu ir berniukai.
Dafydd padėjo peilį ant grindų ir nuspyrė jį kuo toliau. Vėl tvirtai apkabino Mayrą ir beveik tempte ją nutempė prie sofos. Jautėsi labai pavargęs, tačiau turėjo susikaupti. Norėjo tikėti, kad tai tebuvo blogas sapnas, tačiau nuojauta kuždėjo, kad taip nėra. Mayros elgsena pastarosiomis dienomis buvo pernelyg keista.
- Tu su manimi. Čia nieko nėra. Aš tavęs nepaliksiu, - murmėjo jis tiesiai merginai į ausį. Atsisėdęs pasisodino ją ant kelių, tačiau jautė, kad gali bet kurią akimirką gali prarasti paskutines jėgas - lyg tyčia pasitaikė itin sudėtinga darbo diena... Vis dėlto laikė apkabinęs kiek galėdamas stipriau ir nenustojo šnibždėti - kad tik ji suprastų su juo esanti visiškai saugi.
-
Jokie Dafydd žodžiai negalėjo jos sustabdyti. Nuraminti taip pat. Sąmonę aptraukusi nelogiškumo migla iškreipė realybę ir paskandino Mayrą savyje.
Beldimas. Tas prakeiktas beldimas. Jie galėtų apsispręsti - užeiti į butą ar ne - ir nebekankinti jos. Bet dabar juodaplaukė spėjo tik baikščiai pakelti akis į tobulai baltas lubas, kai ji pajuto, kaip iš jos atimamas vienintelis turimas įrankis.
-Ne!-suriko mergina, bandydama atsiimti peilį, bet netrukus vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitikėjo, pradėjo ją tempti kažkur. Įsirėmusi kulnais į grindis, Mayra bandė priešintis, bet galiausiai vėl atsidūrė prie Dafydd. Ją spaudžiantis apkabinimas ir šnabždesys, susiliejęs su beldimu, kėlė dar didesnę baimę, bet mergina pasistengė ramiai sėdėti. Užsimerkusi, ji tarsi skaičiavo savo širdies dūžius. Viens, du, trys.
-Dafydd...-tyliai sušnabždėjo Mayra,-Aš juos supykdžiau. Šešėliai, jie ateina pas mus. Jiems reikia manęs, bet jie nuskriaus tave ir berniukus, jeigu aš būsiu čia. Jie beldžiasi. Ateina, Dafydd, jie ateina. Mes niekur negalim eit, kur tamsu. Jiems reikia manęs čia.
Nagais iki šiol braižiusi savo plaštaką, Mayra įspaudė į odą nagus ir kasė tą vietą tol, kol pamažėle, sluoksnis po sluoksnio, ten pradėjo luptis oda.
-
Dafydd kovojo su kylančiu nuovargiu. Labiausiai norėjo nunešti Mayrą į lovą, atsigulti šalia ir ramiai išmiegoti iki ryto. Deja, neatrodė, kad tai yra įmanoma. Vaikinas pradėjo nerimauti, kad mylimoji jam nepastebėjus išgėrė kokių vaistų ar ko nors blogesnio. Negi ji pamiršo, kad tebemaitina vaikus? Ši mintis buvo gerokai gąsdinanti, bet dabar nebuvo galima apie tai galvoti - kažkokiu būdu reikėjo susitvarkyti su pasekmėmis.
- Viskas gerai, tu saugi, tu su manimi, - nepaliovė murmėti vaikinas. Deja, neatrodo, kad jo žodžiai davė kokios nors naudos. Tiesą sakant, jis nebuvo tikras, kad Mayra iš viso jį girdi. Tuo labiau, kad netrukus pradėjo kalbėti visiškai nesuprantamus dalykus.
- Kokie šešėliai? - sutrikęs paklausė raudonplaukis, nors nesitikėjo gauti suprantamo atsakymo. - Nieko čia nėra, niekas nesibeldžia. Esam tik mes ir vaikai. Niekas tavęs nenuskriaus.
Dafydd tebelaikė Mayrą glėbyje, kai netikėtai gavo naują užduotį - teko apsaugoti merginą nuo jos pačios. Paėmęs jai už abiejų rankų tvirtai laikė, kad tik ji nustotų save žaloti. Raudonplaukis neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti toliau, kaip padėti mylimajai. Vis dėlto nuovargis pakišo idėją.
- Gerai, palikime šviesą, jeigu nori. Pažadu - nepaleisiu tavęs, būsime kartu. Bet ar galime eiti miegoti? Pamatysi - ryte viskas atrodys kitaip, niekas tavęs nebegąsdins.
Dafydd nebežinojo, ar geriau tvirtai priglausti merginą prie savęs, ar neleisti jai draskytis, tad tiesiog tebelaikė už rankų ir pabučiavo į kaktą. Jautėsi vis labiau pasimetęs ir sutrikęs. Ir tada labai nelaiku į galvą atėjo mintis: jeigu Mayra išties kažko išgėrė, ar ji taip pasielgė dėl to, kad jis, Dafydd, kažką padarė ne taip?
-
Negi jis negirdi jų beldimo? Negi nesupranta šnabždamų grasinimų ir melų? Na, bent jau Mayra tai tikrai nesuprato tokio abejingo Dafydd elgesio. Gal jam nerūpėjo nei ji, nei vaikai? Gal jis tik džiaugsis, kai jos negyvas kūnas bus paliktas tiršto kraujo klane, o mažyliai - dingę šešėliuose amžiams? Merginai norėjosi klykti iš nevilties.
-Be manęs šviesa nepadės. Jie ją užgesins,-maldavo juodaplaukė savo tamsiomis ir giliomis kaip bedugnė akimis žiūrėdama į vaikiną. Sėdėti vietoje buvo nemalonu, tad Mayra pradėjo muistytis. Jai norėjosi vėl pašokti ant kojų ir eiti, eiti, eiti... Iš nudraskytos vietos bėgo limfa, skaidriu lašeliu nukeliavusi per riešo linkį ir susigėrusi į naktinius.
Bet Mayra toliau žiūrėjo į Dafydd. Klausėsi to nelemto beldimo ir keistų šnabždesių. Dar kartą pasimuisčiusi, mergina įsitaisė taip, kad sėdėtų veidu į raudonplaukį. Šyptelėjus ir jos mintyse iškilus dar vienai idėjai, Mayra pasilenkė ir pabučiavo mylimąjį. Tai nebuvo tas paprastas ,,aš tave myliu" ar ,,tu man rūpi" bučinys - tarp jų lūpų ši kartą daugiau žaidė geismas. Ir gal bučinio įkarštyje, gal anksčiau ar vėliau, bet viena merginos ranka ištrūko į laisvę ir įsivėlė į varį primenančius vaikino plaukus.
-Dafydd,-sušnabždėjo beveik maldaujančiai Mayra, akimis vis dar ieškodama kažko.
-
Dafydd nebežinojo, ką daryti. Atrodo, Mayra buvo visiškai įsitikinusi, kad kažkas beldžiasi ir galbūt netgi grasina. Kad ir ką vaikinas darė, niekas nepadėjo, ir tai stūmė į neviltį. Merginai pradėjus muistytis, Dafydd bandė tvirčiau ją apkabinti, bet jėgos seko tiesiog nepadoriai greitai. Vaikinas žiojosi sakyti, kad atsineš lazdelę, kad bus pasiruošęs gintis - nors ir buvo tikras, kad to nereikės. Vis dėlto tai buvo vienintelis būdas nuraminti merginą, atėjęs raudonplaukiui į galvą. Nespėjus nieko pasakyti, Mayra apdovanojo Dafydd bučiniu. Ir tai buvo ne bet koks bučinys, vaikinas pajuto tai tą pačią akimirką. Nieko nelaukdamas sukilo geismas, ir Dafydd jau buvo pasiruošęs priimti tokį malonų pasiūlymą. Vis dėlto velsiečio protas jį staigiai sustabdė. Ne. Dar ne! Ši mintis tarsi nuvylė vaikiną, tačiau kartu ir kiek išgąsdino: kodėl Mayra tai daro? Ar galima atsiliepti taip, kaip labiausiai norisi? Ji tavęs pasiilgo ne mažiau nei tu - jos! klykte klykė veiklą tęsti norinčios smegenys. Atsilaisvinusi ranka braukė Mayrai per nugarą, tačiau antroji tebelaikė merginos pirštus. Tai, ko gero, buvo dalykas, privertęs Dafydd suprasti, kad čia kažkas ne taip, ir sustoti.
- Ne, Mayra, - sunkiai išspaudė vaikinas. Norėjosi klykti iš apmaudo, bet nė akimirkai nebuvo galima prarasti budrumo. Ak, kad taip būtų galima atsipalaiduoti ir leisti sau užsimiršti!
Deja, noras labai greitai pasirodė esantis stipresnis už protą. Apie nieką nebegalvodamas Dafydd kuo švelniau paguldė Mayrą ant sofos ir visu kūnu prisiglaudė prie jos. Ranka perbraukė mylimajai per kaklą ir pradėjo keliauti žemyn.
-
Vien nuo Dafydd prisilietimo Mayros kūnu perbėgo šiurpas. Ji taip pasiilgo jo. Tik tas pasipriešinimas merginai nepatiko - atrodė dar šiek tiek ir viskas nepavyks. Bet ji per daug gerai pažinojo raudonplaukį, tad nenustebo, kai netrukus atsidūrė ant sofos. Regis, kažkada seniai seniai viskas vyko panašiai. Lygiai taip pat už lango tamsu ir lygiai taip arti esantis Dafydd. Tik šį kartą juodaplaukei teko sukąsti dantis, kad neišleistų nė vieno garso - jie negalėjo žinoti, ką ji daro. Bet sunku laikytis savo plano, kai protas ir tas išdavikas kūnas taip nesutaria. Jei galėtų (ir tikrai norėtų), ji atsiduotų tam, kurio vaikus neseniai savyje nešiojo, čia ir dabar. Bet ne, negalima - visa šitai turėjo kitokį tikslą.
Ant šalimais buvusio stalelius stovėjo žvakidė. Turbūt viena iš tų sunkių metalinių, paimtų nuo altoriaus. Nenuleisdama akių nuo Dafydd veido, Mayra siektelėjo staltiesės ir, kai ją truktelėjo, nejučiomis aiktelėjo. Viskas tarsi vyko netyčia. Žvakidė nukrito ant grindų, žvakė užgeso ir vaškas išsiliejo ant grindų.
-Dafydd,-sušnabždėjo mergina ir vėl pabučiavo raudonplaukį, pirštais atsargiai siekdama potencialaus ginklo. Jeigu jis ja netikėsi, tai tik trukdys. Žvakidė atsidūrė Mayros rankoje ir ja buvo labai nesmagiai trenkta vaikinui į galvą.
Greitai iš po jo išsirangiusi ir ant grindų nukritusi mergina pašoko ant kojų ir dingo miegamajame. Drebančiomis rankomis ji susirado savo lazdelę ir nukreipusi į duris tarė:
-Colloportus.
Tik klausimas, ar tie kerai suveikė ant durų, kuriose nėra spynos.
-
Dafydd patikėjo, kad viskas kaip anksčiau. Kažkokia smegenų kertelėje paslėpta mintis neleido skubėti, tad vaikinas kelias akimirkas nieko nedarė. Keistas Mayros aiktelėjimas kiek nustebino, bet nieko įtartino Dafydd nepastebėjo.
Turint omenyje, kad pirmoji iniciatyvos ėmėsi mergina, raudonplaukis tikėjosi daugiau... veiksmo? Atrodė, kad Mayra susitelkė ties kažkuo kitu, kas privertė Dafydd sustoti. Ne, dar ne neprašyta mintis grįžo į smegenis. Vaikinas jau buvo beatsitraukiąs, kai Mayra padarė tai, ko Dafydd ir reikėjo: tyliai ištartas jo vardas ir tas saldus bučinys...
- Mayra... - vos girdimai iškvėpė raudonplaukis. Vos spėjo pagalvoti, kad reikia paspartinti procesą, kai pajuto keistą smūgį, ir viskas aptemo.
Dafydd sunkiai atmerkė akis. Suvokęs, kad guli ant sofos, nustebo: kas čia atsitiko? Per kelias akimirkas galvos skausmas pranešė apie save, ir vaikinas viską prisiminė. Vėl iškilo legendinis klausimas: už ką? Kita vertus, buvo ir dar svarbesnis dalykas, kurį reikėjo sužinoti: kur Mayra? Dafydd sunkiai atsiduso - ką šį kartą padarė ne taip? Ar mergina norėjo jį užmušti? Kodėl negalėjo paprasčiausiai paprašyti išeiti? Dafydd buvo tikras, kad Mayra žino: jeigu ji būtų davusi bent menkiausią užuominą, kad nebenori jo čia matyti, jis būtų tą norą išpildęs.
Vaikinas sunkiai atsisėdo. Buvo šalta, be to, galvoje garantuotai kilo gumbas. Atsargiai pačiupinėjęs skaudamą vietą Dafydd kraujo nepajuto. Tai kiek nuramino, bet į jokius klausimus neatsakė.
- Mayra, juk žinai, kad myliu tave, - sumurmėjo velsietis. Nesitikėjo, kad mergina jį girdi: neatrodė, kad būtų svetainėje. - Mayra, ką padariau ne taip?
Klausimas buvo užduotas gerokai garsiau, tačiau vaikinas atsako nesitikėjo. Jeigu Mayra už kažką taip supyko, kad nutarė pabandyti užmušti ar bent sužeisti, tikrai nenorės dabar šnekučiuotis.
Jai tikrai kažkas negerai ankstesnę išvadą prisiminė Dafydd. Ar ji nieko nedarė savo protu, o staiga sukilusi aistra buvo vaistų ar dar ko išdava? Galbūt Mayra laiku atgavo protą ir nubaudė vaikiną už tai, kad jis taip lengvai pasidavė?
Dvynukai! Sulig ta mintimi raudonplaukis pašoko nuo sofos ir norėjo pasileisti kambario link. Deja, galva iš karto apsvaigo, ir jis sudribo atgal. Pakėlęs nelabai ką tematančias akis atkreipė dėmesį, kad kambario durys uždarytos. Kiek prisiminė, išeidamas paliko jas atviras, tad dabar vaikiną sukaustė baimė: pirmą kartą jis išsigando to, ką, jo nuomone, Mayra galėjo padaryti berniukams.
- Mayra... - bandė surikti Dafydd, bet jo lūpas paliko tik tylus šnabždesys. Sukaupus visas jėgas kitą kartą jam pavyko surikti garsiai: - Mayra!
Dar kartą pabandė atsistoti, bet vėl nesėkmingai - skausmas galvoje ir išsekimas neleido pakilti nuo sofos. Dafydd susigūžė į kamuoliuką ir bandė nepanikuoti. Deja, tai atrodė misija neįmanoma.
-
Kerai pavyko... Turbūt. Mayra negalėjo pasakyti, ar kas nors pasikeitė, bet dabar jautėsi šiek tiek saugiau. Merginai vis tiek viduje skaudėjo dėl to, ką ji turėjo padaryti Dafydd, bet kito pasirinkimo nematė - jis netikėjo jiems gresiančiu pavojumi. Tik ji galėjo apsaugoti mylimus žmones. Ir save.
Lovytėse budo dvynukai. Jų mažas biologinis laikrodukas rodė naktipiečių metą. Vis dar žiūrėdama į duris, už kurių turėjo būti įskaudintas ir sužeistas vaikinas (išties, kokia moteris - užsipuola naktį aurorų štabo viršininką! Su paprasta žvakide!), Mayra atsargiai priėjo prie mažylių. Mamai skaudėjo širdį vien žinant, kad jos vaikams gresia mirtinas pavojus, o vienintelis dalykas, kurį ji gali padaryti dabar, tai buvo bėgimas ir slėpynės. Paėmusi Eliotą, juodaplaukė prisiglaudė jį prie savęs.
Dafydd šauksmas sutrukdė tą mažą ramybės akimirką su mažyliu. Oliveris, nepatenkintas dėl ryškių šviesų ir triukšmo, pradėjo verkti. Jam irgi reikėjo mamos ir tėčio. Mayra irgi norėjo verkti. Jai reikėjo Dafydd palaikymo. Juk ji bandė jį įspėti, bandė paaiškinti, o jis... O jis pasirinko toliau viską ignoruoti. Skaudu...
Su abiem mažyliais ant rankų, mergina atsisėdo ant lovos. Tyliai niūniuodama lopšinę, ji ramino savo sūnus tikėdama, kad jeigu kas nutiks, jos aukos pakaks jų išgelbėjimui.
Keista, kad dėl triukšmo į duris dar nesibeldė policija.
-
Dafydd pasirodė, kad jis užmigo. Jis buvo visiškai vienas ir neįsivaizdavo, ką daryti. Bandė šaukti Mayrą, bet kažkas užspaudė gerklę.
Staiga Dafydd atsimerkė ir vos nenusivertė nuo sofos. Apsižvalgė po svetainę - niekas nebuvo pasikeitę, kambario durys vis dar uždarytos. Kažkokiu būdu reikėjo sutelkti jėgas ir atsistoti. Neįsivaizdavo, kas dedasi kambaryje. Tiesą sakant, bijojo įsivaizduoti. Prisivertęs atsistoti vaikinas iš karto susvyravo, bet pavyko išsilaikyti ant kojų. Didžiausiomis pastangomis nušliaužė iki durų. Įtempė ausis, tačiau nieko neišgirdo. Buvo be galo baisu.
- Mayra, - kimiu balsu išspaudė vaikinas. - Maldauju, pasakyk, ką ne taip padariau? Kodėl?..
Antrasis klausimas nutrūko vos tik prasidėjęs: Dafydd suprato, kad jeigu mergina išties kažko išgėrė ar prarijo, ji nesielgia sąmoningai. Tokiu atveju atviras klausimas apie bandymą nužudyti (?) viską tik labai pablogintų.
- Padarysiu viską, ko tu nori, - sunkiai tęsė Dafydd. Apie nieką dabar taip nesvajojo, kaip apie lovą ir Mayrą joje. Net iki mėlynių spaudžiamos rankos dabar atrodė beveik kaip palaima, kad tik jiedu galėtų ramiai būti kartu.
Vaikinas suėmė durų rankeną. Neabejojo, kad Mayra bus sugalvojusi būdą jo neįleisti, tad kai durys atsidarė, jis net sutriko ir vos neįgriuvo į kambarį.
Vaizdas, kurį ten pamatė, buvo labai netikėtas: mergina kaip bet kuri mylinti motina glaudė vaikus prie savęs. Pasirodo, bijota visai be reikalo. Bet tuomet vėl iškilo klausimas: kuo staiga nusikalto jis? Padarius prielaidą, kad šiuo metu mergina yra sąmoninga, atėjo supratimas, kad jai net nerūpėjo, ar jis begyvas. Skausmo dūris vėl pervėrė širdį. Negalvok apie tai. Jai reikia pagalbos vėl įsikišo tas įkyrus balselis, dar taip neseniai aiškinęs, kad Mayra to nori.
Dafydd neketino eiti artyn, tiesą sakant, prisibijojo merginos reakcijos. Deja, nuovargis padarė savo: sukaupęs jėgų likučius raudonplaukis atšliaužė iki lovos ir atsisėdo netoli Mayros su vaikais. Bene pirmą kartą nė nepabandė jos apkabinti.
-
Krinta sniegas palengva, džiūsta žemė raudona. Mik, mažyli, nebijok, mama dar šalia... Tyliai niūniuodama, Mayra supo vaikus. Kaip laikrodžio švytuoklė - pirmyn, atgal... Jos viduje virė emocijos. Ir ką ji padarė, kad viso šito nusipelnė? Du sveiki, gražūs berniukai, mylintis vyras, namai ir kiekvieną sekundę persekiojanti baimė ir tamsa. Svarstyklės vis tiek kažkaip išsilygina.
Mergina, žiūrėdama į savo sūnus, vos vos matomai šypsojosi. Kokia ji puiki mama! Eliotas, įsikibęs į naktinius, stebėjo savo gimdytoją išplėstomis akimis. Turbūt jei vaikai galėtų kalbėti, jie mums išplepėtų nenumanomas Visatos paslaptis. Todėl viskas slepiasi regimoje ir neregimoje mėlynėje. Oliveris, atsargiai priglaustas prie Mayros krūtinės, jau vėl snūduriavo. Ir mamai ramiau, kai jis šalia, ir jam ramiau, kai girdi mamos širdies dūžius.
Atsidarė durys ir į kambarį įžengė, ne, įvirto Dafydd. Mayra pakėlė akis ir įsitempė - ji net neįsivaizdavo, kokia bus vaikino reakcija. O būtent jokios reakcijos nebuvo ir gąsdino juodaplaukę, bet ką jei daryti, jei ją niekas netiki? Jei jis nusprendė ignoruoti šešėlius, jų beldimą ir šnabždesius? Ką jai daryti?
Tylėdama, mergina atsistojo. Ji žinojo, kad padėtas Eliotas prapliups verkti, nes buvo alkanas. Oliveris jau miegojo, nors vietoj jo lovelėje gulėjo lazdelė. Na, kažkaip apkeitusi vaiką su magiškuoju įrankiu, Mayra pasiėmė skarą, Eliotą ir išėjo į svetainę.
Aplink vis dar degė žvakės, taip pat kažkodėl galėjai užuosti lengvą sieros kvapą. Atsisėdusi, ji susiruošė maitinti mažylį. Viskas tarsi ėjosi gerai, kai sumirgėjo lempos ir pokštelėjusios užgeso. Liko tik žvakių šviesa.
Mayros akys išsiplėtė iš siaubo. Jie jau čia.
-Dafydd?-drebančiu balsu išspaudė juodaplaukė, ašaroms besikaupiant jos akyse.-Jie vėl beldžiasi.
-
Tyla tiesiog spengė ausyse. Dafydd laukė, kol Mayra ką nors pasakys. Labai norėjosi atsiprašymo ar klausimo, kaip jis jaučiasi. Nebuvo nei vieno, nei kito. Tiesą sakant, nebuvo nieko. Visas merginos dėmesys buvo nukreiptas į vaikus. Raudonplaukis labai norėjo paklausti, už ką, tačiau taip ir neišdrįso. Sėdėjo nejudėdamas ir mąstė, ką daryti dabar. Šią akimirką Mayra atrodė grįžusi į savą protą. Ar vertėjo kažko klausti? Ar jis gautų atsakymą? Deja, Dafydd šito nežinojo, tad taip ir liko sustingęs. Jau norėjo apkabinti mylimąją, bet tuo metu ji atsistojo. Kiek nusivylęs raudonplaukis žiūrėjo į vieną tašką nieko nematančiomis akimis.
Vos Mayra išėjo į svetainę, Dafydd išsitiesė ant lovos ir tą pačią akimirką užsnūdo. Deja, nepanašu, kad šią naktį jam buvo lemta pamiegoti. Gavo pasnausti vos kelias sekundes, kai išgirdo Mayros balsą. Velsietis nebuvo tikras, kad gerai išgirdo, ką ji sako, tačiau viena buvo aišku: mergina be galo išsigandusi. Vėl? Dafydd pajuto tam tikrą susierzinimą. Praplėšęs akis pirmiausia atkreipė dėmesį į tamsą. Tyliai atsidusęs prisivertė išlipti iš lovos ir susirasti lazdelę. Iš nuovargio vos pavilkdamas kojas Dafydd išlindo į svetainę. Žinoma, be Mayros ir Elioto nieko ten nebuvo. Vaikinas atsivilko iki jų ir atsisėdo šalia.
- Kad ir kas tai, aš jus apginsiu, - iš nuovargio balsas skambėjo kaip tylus šnabždesys, bet Dafydd tikėjosi, kad mergina jį išgirs - kaip ir tikėjosi to, kad nauja taktika pasiteisins. Neigimas akivaizdžiai neįtiko, bet gal Mayrą nuramins paruošta lazdelė?
Deja, ginklą laikyti paruoštu buvo labai jau sudėtinga: raudonplaukis sugebėjo kaire ranka apkabinti mylimąją, tačiau vos padėjęs galvą jai ant peties vėl užmigo. Panašu, kad Dafydd ir nuovargio mūšį laimėjo pastarasis.
-
Beldimas įgavo ritmą. Tuk tuk, tuk tuk. Juoda širdis. Tuk tuk, tuk tuk. Beldimas dabar sklido iš visų pusių. Mayra užvertė akis į viršų. Ant baltų lubų šviečiantys gelsvi atšvaitai priminė saulę arba kaitrias liepsnas. Mėlynos liepsnos visada kvepia siera, tiesa?
Ir Dafydd, nors atėjo šalia, nors kažką sakė, net jis negalėjo atsispirti liepsnų žaismui. Mayra kaip užhipnotizuota stebėjo šviesą ir tik Eliotui pradėjus muistytis suprato, kad baigė maitinti kūdikį. Pasitaisiusi naktinius, mergina prisiglaudė mažylį prie savęs ir vėl pravirko. Baimė buvo nepakeliama, kaip ir tas beldimas. Dafydd galva ant peties buvo per sunki, o rankos švelniai liečiančios jos kaklą ir pečius - per daug pažįstamos. Mayra atsilošė. Karšti vandens lašeliai bėgo jos skruostais, o kūkčiojimą sulaikė tik tvirtai suspaustos lūpos.
Ir aš visada būsiu šalia...
-Ne, ne, prašau, ne,-sukūkčiojo Mayra, papurtydama galva lyg bandytų nuvaikyti už jos stovinčią būtybę.
Tu pirmiau buvai mano nuotaka.
-Palik mane vieną,-lūžinėjančiu balsu išspaudusi žodžius, juodaplaukė pasislinko į šoną, leisdama miegančiam Dafydd nukristi ant sofos. Bet šešėlinės rankos toliau ją lietė.
Pūstelėjo iš nežinia kur atsiradęs skersvėjis, žvakės užgeso ir sumirgėję užsidegė lempos. Bet Mayra toliau kūkčiojo, jausdama tą nepakenčiamą sieros kvapą aplink save.
-Nenoriu, nenoriu nieko matyt. Pasiimk mane ten, kur amžinos šviesos nėra...-siūbuodama pirmyn ir atgal šnabždėjo mergina.
-
Nuovargis, pusę nakties kankinęs vaikiną, neketino niekur trauktis. Atrodė, kad viskas gali būti gerai: nors Mayra ir vėl persigandusi, o jis nesijautė galintis padėti, jiedu buvo kartu, o jis pats galiausiai gavo pamiegoti.
Deja, neilgai trukus tai baigėsi. Kažkoks staigus judesys pažadino Dafydd. Iš nuovargio jis nepajėgė pramerkti akių, tačiau to net ir neprireikė: suprato, kad Mayros šalia nebėra. Vėl sukilo panika, tačiau vienintelis dalykas, kurį raudonplaukis sugebėjo padaryti, buvo atplėšti akis. Tiesa, teko jas vėl skubiai užmerkti, nes kažkodėl vėl deganti šviesa staigiai apakino.
- Mayra, - sumurmėjo velsietis, stengdamasis atsisėsti. Girdėjo, kad mergina kažką šnabžda, tačiau nesugebėjo išskirti žodžių. Kai pagaliau pavyko išsitiesti, Dafydd gerokai išsigando: atrodė, kad Mayrai vėl blogiau. Ko gero, dar baisiau buvo tai, kad ji rankose tebelaikė Eliotą.
Neįsivaizduodamas, kiek laiko gavo nusnausti, vaikinas atsistojo. Vos laikėsi ant kojų, tačiau dabar apie tai galvoti nebuvo galima. Mayrai reikėjo pagalbos, or Dafydd galų gale nusprendė, kad tos pagalbos jis suteikti nesugebės. Labai nesinorėjo atskirti mamos nuo vaikų, bet buvo akivaizdu, kad kitos išeities nėra.
Sunkiai prisiartinęs prie mylimosios Dafydd kuo atsargiau paėmė Eliotą.
- Jis miega, nunešiu į lovelę. Tuoj grįšiu, - ištarė vaikinas. Stengėsi judėti kiek įmanoma greičiau, tačiau nepakankamai greitai, kad pabudintų sūnų ar dar labiau išgąsdintų to sūnaus motiną.
Galiausiai grįžęs į svetainę paėmė Mayrai už rankos ir kuo švelniau pastatė ją ant kojų. Apkabinęs pradėjo abejoti, ar kelionei oru užteks jėgų, tačiau kitos išeities paprasčiausiai nerado.
- Aš tau padėsiu. Visada būsiu šalia, - sumurmėjo vaikinas. Suprato tiesiog tempiantis laiką, bet ilgiau to daryti nevalia: vaikų vienų ilgam palikti negalima. Tad Dafydd aiškiai įsivaizdavo ligoninę, iš kurios taip neseniai Mayra grįžo, ir apsisukęs ant kulno išnyko išsigabendamas merginą drauge.
-
Dafydd kuo tyliau išlipo iš lovos. Pastaruoju metu darbas taip vargino, kad šeštadieniais miegodavo ilgiau nei Mayra, bet galiausiai vaikinas nutarė, kad atėjo laikas palepinti mylimąją. Jautėsi neišsimiegojęs, tačiau vylėsi, kad geri norai pradžiugins merginą, o tai buvo viskas, ko reikėjo, kad Dafydd jaustųsi laimingas ir patenkintas.
Nė neapsirengęs dieninių rūbų raudonplaukis basomis patraukė į virtuvę. Kad ir kaip nesinorėjo, kad visa namų ruoša sukristų Mayrai ant pečių, neegzistuojantys kulinariniai sugebėjimai neleido jam dažniau pasisukioti virtuvėje. Nutaręs pasinaudoti tuo, kad yra vasara, Dafydd buvo pripirkęs įvairiausių šviežių vaisių, kuriuos dabar kiek pjaustė šiek tiek drebančiomis rankomis. Viską kaip galėdamas gražiau sudėjęs į dubenėlį susirado šokoladines lazdeles ir įsmeigė jas į apelsino skiltelę. Vaikinas labai stengėsi, tačiau vis tiek nebuvo patenkintas rezultatu. Netgi galvojo pasinaudoti magija, bet, nutaręs, kad taip tik viską sugadins, šitos minties atsisakė.
Po labai daug vargų dubenėlis galiausiai buvo paruoštas, tad Dafydd ištraukė iš šaldytuvo plaktą grietinėlę ir patraukė atgal į miegamąjį. Tikėjosi, kad Mayra dar miega. Įžengęs pro duris žvilgtelėjo, kaip laikosi dvynukai, kurie, atrodo, dar nebuvo nusiteikę pabusti. Šypsodamasis vaikinas patraukė prie lovos. Padėjo dubenėlį ant staliuko šalimais, o pats atsigulė šalia merginos ir tyliai ją apkabino.
- Labas rytas, - sušnibždėjo tiesiai į ausį leisdamas plaukams užkristi mylimajai ant veido. Tvirtai laikydamas merginą glėbyje Dafydd pabučiavo ją į žandą ir svarstė, ar jo pastangos bent kiek pradžiugins tą, dėl kurios buvo stengtasi.
-
Vasarą naktys buvo vienintelis laikas, kada Mayra galėdavo pasiilsėti. Dieną į langus spiginanti saulė paversdavo butą orkaite, o ir lakstymas aplink berniukus nepadėjo atsivėsinti. Tačiau vėsi pagalvė tiesiog džiugino savo šaldančiu glėbiu, nusinešdama merginą į sapnų karalystę, kur išnykdavo visi žemiški rūpesčiai.
Ji juto, kad Dafydd sujudėjo, bet nusprendė apsiversti ant pilvo ir dar pasidžiaugti likusiomis ramybės minutėmis tikintis, kad vaikinas netrukus grįš.
Nežinia kaip ten viskas įvyko, bet turbūt Mayra vėl užmigo. Ją pabudino tik kutenantys mylimojo plaukai bei švelnus balsas, kviečiantis keltis. Tingiai pramerkusi traiškanotas akis, juodaplaukė nusišypsojo ir paslėpė veidą pagalvėje.
-Atrodau baisiai,-sumurmėjo ji, nors tai buvo ne pirmas rytas, kai ji pabusdavo šalia jo. Šiek tiek paniurnėjusi, Mayra galiausiai atsisėdo ir patrynė akis.
-Rytas,-vis dar pusiau miegodama sumurmėjo ji. Dvyniai vis dar sapnavo, laikrodis rodė dešimtą, o nosį kuteno šviežių vaisių kvapas.
-Ar tu man padarei pusryčius?-apsikabinusi vaikiną paklausė Mayra ir pasitrynė nosimi į apšepusį Dafydd žandą.-Myliu tave.
Ir nors pusryčiai, atnešti į lovą, pradžiugino merginą, itin nepatenkintas skrandis priminė apie kai ką kitą, kas, saugiai padėtas stalčiuje, laukė savaitgalio. Bet, nenorėdama skaudinti mylimojo, Mayra pasiėmė dubenėlį ir patogiai įsitaisė lovoje. Organizmas prieštaravo bet kokiam maisto patekimui į vidų, bet mergina lėtai valgė vaisių gabalėlius, vis nusišypsodama ir pakeldama akis į raudonplaukį.
-Dafydd...-ji galvojo, kaip čia dabar pranešti naujienas. Klausimas, ar jis nori dar vieno vaiko? Klausimas, kiek jis žino apie vaikus bei kaip jie atsiranda?
-Aš nėščia. Vėl,-tiesiai šviesiai galiausiai pasakė ji pasmeigdama braškės gabalėlį.
-
Kas gali būti mielesnio širdžiai už mylimosios šypseną vos ji pabunda? Dafydd jautėsi be galo laimingas. Panašu, kad gyvenimas stojo į savo vėžes, jis išmoko nesigąsdinti praeities šešėliais, tad viskas buvo taip, kaip tik ir galėjai pasvajoti.
- Ne, atrodai puikiai, - paprieštaravo raudonplaukis. Vienas iš dalykų, kuriuos jam dar reikėjo išmokti, buvo komplimentai. Dažniausiai pasakęs ką nors gražaus kažkodėl pasijusdavo kaip kvailys. Taip buvo ir dabar, tačiau Mayra buvo jo glėbyje, ir daugiau nieko nebereikėjo.
- Privalau bent retkarčiais palepinti savo mergaitę, - nusišypsojo jis. - Ir aš tave myliu.
Dafydd puikiai žinojo, kad nemoka būti nei švelnus, nei romantiškas. Niekad gyvenime to nepatyręs, viso šito turėjo mokytis pats. Neįsivaizdavo, kaip jam sekasi, tačiau ta, dėl kurios stengėsi, atrodė laiminga, tad galbūt buvo galima tikėtis, kad pasitaiko atvejų, kai jis nesusimauna.
Išgirdęs savo vardą raudonplaukis kiek sutrikęs pažvelgė į Mayrą. Atrodė, kad ji ruošiasi pasakyti kažką labai svarbaus. Viduje galvą pradėjo kelti bjauri baimė, tad vaikinas turėjo iš paskutiniųjų kovoti, kad jai nepasiduotų. Laimei, netrukus mergina pasakė svarbiuosius žodžius. Pirmiausia Dafydd pajuto, kaip jam atlėgo širdis, mat spėjo įsitikinti, kad mylimoji praneš kokią baisią naujieną. Suvokimas, ką pasakė mergina, atėjo tik po kelių sekundžių. Raudonplaukis žiūrėjo į ją ir nežinojo, ką pasakyti. Pirmiausia pagalvojo apie blogiausią gyvenimo mėnesį, kurį, jo supratimu, paskatino dvynukų gimimas. Vis dėlto netrukus vaikinas suprato, kad džiaugiasi dėl to, ką pasakė Mayra.
- Ar esi tuo tikra? - dėl visa ko paklausė. Tą pačią akimirką suprato, kad jeigu čia paaiškėtų esanti klaida, jis jaustųsi nusivylęs. - Bet juk tai nuostabu!
Nusijuokęs jis apkabino merginą. Niekad nebuvo susimąstęs apie tai, kad jiedu galbūt kada nors susilauks dar vieno vaiko, tačiau dabar labai nuoširdžiai džiaugėsi.
- Ar žinai, kada... Na... - bandė paklausti Dafydd, tačiau kažkodėl buvo nejauku, tad jis tiesiog užsičiaupė ir plačiai šypsodamasis laikė mylimąją glėbyje.
-
Braškė visiškai neviliojo, o Mayra, tiesą pasakius, bijojo Dafydd reakcijos, nes net neįsivaizdavo, kokia ji bus. Dvynukų gimimas iš pradžių sukėlė jiems daugiau problemų nei norėjosi, o dabar netikėtas dar vieno vaiko atsiradimas... Tai gąsdino merginą. Ji pati nežinojo, kaip jaučiasi, o pasaulis toliau beprotišku greičiu lėkė į ateitį, nevaldomo Likimo gijos supančiojo jos rankas ir beliko tik pasiduoti.
Bet viskas išėjo tik į gerą. Džiaugsmo žiburėliai, atsiradę Dafydd akyse, nustebino juodaplaukę, tačiau skųstis ji negalėjo - mylimojo reakcija atrodė nuoširdi, o svarbiausia - jis nepradėjo jai priekaištauti, tarsi vaikui atsirasti užtektų tik vieno žmogaus.
Šypsodamasi, Mayra glaudėsi prie Dafydd.
-Jeigu nebūčiau tuo įsitikinusi, nebūčiau pasakius,-ranka atidariusi stalčių ir ištraukusi nėštumo testą, ji parodė jį raudonplaukiui,-Antras. Pasidariau vakar.
Ir nors pusryčiai toliau neviliojo, mergina įsidėjo į burną tą vargšę pasmeigtą braškę. Mąstydama, ji toliau stengėsi suvaldyti pykinimą, kai galiausiai priėjo vieną išvadą:
-Turbūt birželį. Tuo metu iškrenta tik vestuvės.
Vestuvinė dovana nuo Valdovo, ane... Vien nuo tokios minties Mayra prapliupo juoktis.
-Dovana... Kas porai dovanoja vaiką...-tyliai sumurmėjo juodaplaukė kikendama.
-
Dafydd laikė glėbyje Mayrą ir bandė suprasti, kodėl jį taip pradžiugino ši naujiena. Negalėjo nustoti šypsotis, tačiau niekaip nesuprato, kas būtent sukėlė tiek laimės. Galiausiai į galvą atėjo mintis, kad taip jaučiasi dėl to, kad šis vaikas atsirado iš meilės.
Žiūrėdamas į daikčiuką, kurį jam parodė Mayra, Dafydd nejučia susimąstė apie tai, kad praėjusį kartą ji tai turėjo išgyventi viena, jo šalia nebuvo. Širdį suspaudė kaltė. Žinojo to niekada nepakeisiantis, tačiau ta mintis neguodė. Pabučiavęs merginą sumurmėjo:
- Kai sužinojai apie dvynukus, buvai viena. Jaučiuosi dėl to kaltas. Norėčiau sugrįžti laiku atgal ir būti šalia tavęs tą akimirką. Buvau - ir tebesu - bailys, niekada tavęs neatsiprašiau už... - tai, kad tris mėnesius tavęs vengiau?.. Tai, kad dvynukai atsirado netyčia ir neplanuotai? Pabaigti sakinį garsiai buvo pernelyg sunku. Vis dėlto dabar buvo laimės akimirka, tad Dafydd pratęsė mintį kiek linksmesne gaida: - Bet dabar esu su su tavimi ir niekada nebebūsi viena.
Žiūrėdamas, kaip nenoriai mylimoji valgo, suprato, kiek daug kantrybės ji turėjo turėti tais vakarais, kai jis pats neprarydavo nė kąsnelio. Tokių dienų vis dar pasitaikydavo, tad Dafydd jau norėjo paimti dubenėlį iš merginos, kad ji nesikankintų, kai paaiškėjo, kad nepabaigtą klausimą ji suprato.
- Vestuvės... - nutęsė raudonplaukis ir nusišypsojo. Tiesą sakant, to ir reikėjo tikėtis: juk tai buvo laimingiausios jo gyvenimo akimirkos. Galiausiai paėmęs dubenėlį pridūrė: - Jeigu nenori, nevalgyk.
Padėjęs maistą toliau vaikinas tvirtai apglėbė mylimąją ir išsitiesė ant lovos. Nepaleisdamas jos iš glėbio perbraukė per nugarą ir sumurmėjo:
- Žinai, kad be proto tave myliu, ar ne?
-
Dafydd palaikymas buvo viskas, ko norėjo Mayra. O dabar, apipilta meile ir dėmesiu, mergina sunkiai su tuo tvarkėsi. Ji vis dar nelabai suprato, kodėl Dafydd reakcija buvo būtent tokia, bet beliko tik džiaugtis, kad viskas baigėsi gerai.
O dvynukai... Kai sužinojo, kad laukiasi, tai buvo košmaras. Tuo metu ji vis dar buvo susižadėjusi su Luku, o kas įvyko su Dafydd... Mayra iki šiol nesuprato, kokiam transe ji buvo, kad taip pasielgė. Nesuprato, kodėl taip troško pajusti kito žmogaus šilumą, kad susidėjo su Dafydd Carwyn Llewellyn. Ir užteko to vienintelio karto, kad jos likimas pasikeistų amžiams. Mažas ląstelių gumulėlis gimdoje ir beprotiška baimė ir kaltė, persekiojusi iki pat lemtingos dienos ministerijoje.
Ir dabar, beveik metai po to dienos, ji rytais prabunda prie ją mylinčio vyro, dėkinga, kad jos gyvenimą valdančios jėgos ją taip apdovanojo.
Iš rankų netikėtai paimtas dubenėlis ir saldūs kaip medus žodžiai, priverčiantys nusišypsoti.
-Žinai, kad be skausmo nevertintume džiaugsmo,-sumurmėjusi, dar kartą suglaudė jų lūpas juodaplaukė. Jeigu galėtų, būtų pasilikusi lovoje taip visą dieną, bet dabar teko džiaugtis, kad jiedu turi kelias akimirkas sau.
-Dafydd, jei ne tavo meilė, manęs čia nebebūtų. Bet ar tikrai džiaugiesi dėl vaiko?-rūpestis atsispindėjo merginos akyse.-Ar pagalvojai apie mūsų laukiantį gyvenimą? Aš nebedirbsiu, o ir bute neišsiteksim. Netrukus prie dvynukų atsiras dar vienas mažylis ir man reikės tavo pagalbos. Ir laiko tau liks dar mažiau.
Švelniai glostydama vaikino plaukus, Mayra prisiglaudė taip, kad girdėtų jo širdies plakimą.
-
Mayros šypsena buvo dalykas, kuris priversdavo Dafydd pasijusti visiškai laimingu. Vis dar klausė savęs, už ką jam buvo padovanota galimybė taip jaustis. Visiškai nesijautė nusipelnęs taip mylėti ir būti mylimas.
- Bijau, kad suteikiau tau per daug skausmo, - nenoromis nutraukęs saldų bučinį pratarė vaikinas. Jis gulėjo su mylimąja glėbyje ir bandė suprasti, kaip jaučiasi. Žinia, tiesą sakant, buvo netikėta, tačiau Dafydd buvo visiškai tikras: jo džiaugsmas yra nuoširdus ir šitai nepasikeis. Deja, atrodė, kad Mayra kažkodėl negali tuo patikėti. Tai privertė Dafydd susimąstyti: galbūt mergina pati nenorėjo dar vieno vaiko ir dabar kaltina jį? Akyse sužibo baimė, kurią vaikinas atkakliai stengėsi nuslėpti.
- Žinoma, - pratarė jis stengdamasis nenusukti žvilgsnio nuo merginos akių. - Bet dar labiau džiaugiuosi tuo, kad dabar galiu atsilyginti už tą laiką, kada turėjai galvoti, kad auginsi dvynukus viena...
Mayra netruko parodyti savo praktiškumo, mat Dafydd, kaip visada, apie tokius dalykus nė nesusimąstė. Žinoma, pasakymas, kad jam laiko liks mažiau, nebuvo smagus. Tačiau viskas bus gerai, Dafydd dėl to buvo tikras. O ir galbūt atsirasianti būtinybė išsikraustyti negąsdino. Nepaisant to, kad tai buvo pirma vieta, kurią jis galėjo vadinti namais, kartais vis dar jautėsi čia kaip svečias. Tai buvo Mayros namai, į kuriuos jis buvo priimtas. Dabar jiedu turės galimybę susikurti jų abiejų - jų visų penkių - namus.
- Žinoma, aš tau padėsiu. Kai mažylis gims, pasiimsiu ilgų atostogų, kad galėčiau būti su jumis ir kad tau nereikėtų visko daryti vienai. Dėl manęs nesirūpink, aš jau kaip nors, kad tik tu ir vaikai būtumėte laimingi.
Dafydd jautė mylimosios kūno šilumą ir mėgavosi šia ramybės akimirka su ja. Ilgokai nieko nesakydamas glostė jai nugarą ir apie kažką galvojo. Galiausiai pabučiavo į viršugalvį ir paklausė:
- Jeigu jau teks ieškoti didesnio būsto... Kur norėtum įsikurti? Gal kur prie jūros? Ar nori likti Londone?
Pastarasis variantas raudonplaukio visai netraukė, tačiau jis žinojo: kad ir ką Mayra pasirinks, jam tiks, kad tik galėtų būti su ja.
-
Galbūt tai ir buvo jos laimė? Šeima, vaikai ir namai. Mama - vis dar keistas žodis. Kaip ir žmona ar sutuoktinė. Regis, gyvenimas neturėjo nueiti taip toli. Turbūt kažkur pakeliui senoji Mayra, kuri susidėjo su beveik dešimčia metų vyresniu vyru, mirė ir vietoj jos buvo... Ji.
Dafydd širdies plakimas ir balsas kaip visada veikė merginą raminančiai, primindami, kad čia saugu. Jai nereikėjo nerimauti ar jaudintis, kai jis būdavo šalia. Ir nors ji suprato, ką jai nori pasakyti raudonplaukis dėl suteikto skausmo ir nebuvimo šalia, ji šito niekada nelaikė priekaištais prieš jį. Ne, jų santykiai prasidėjo vėliau negu tai, jis ir negalėjo padaryti kažko kitaip - taip jau lėmė aplinkybės.
Buvo galima džiaugtis nebent tuo, kad tas keistas pasibuvimas prie Tauerio tapo viso šito pradžia.
-Mmmm... Ačiū,-išklausiusi mylimojo pasiūlymą, tarė Mayra ir susimąstė. Nauji namai skambėjo kažkaip neįtikėtinai, nors su pinigais niekada nebuvo ir nebus problemų. Prie jūros? Ar ji kada buvus prie jūros?
-Londone smirda. Manau vaikams bus smagiau prie jūros. Bet ne visai užkampy,-prisiminusi Voy, Mayra nusipurtė. Laukai, laukai, laukai ir avys. Košmaras! Pasimuisčiusi, mergina pažvelgė Dafydd į akis ir švelniai perbraukė ranką per skruostą.
-O kaip tu įsivaizduoji mūsų gyvenimą? Kur norėtum, kad augtų mūsų vaikai?
-
Dafydd jautėsi be galo laimingas. Mėgavosi tuo laiku, kurį gali praleisti su mylimu žmogumi, visai netoliese miegojo jų vaikai, neilgai trukus jiedu susilauks dar vieno mažylio. Viskas atrodė tiesiog nuostabiai. Ir vis dėlto kažkodėl vaikino neapleido neaiški baimė. Raudonplaukis svarstė, kodėl ji niekaip neatsitraukia, kol priėjo išvadą: kad ir kokie jie dabar laimingi ir mylintys vienas kitą, jų istorijos pradžia niekada nepasikeis. Dafydd nežinojo, kaip dėl to jaučiasi Mayra, tačiau pačiam nebuvo lengva. Labai norėjosi tikėti, kad mergina jį myli ne dėl to, kad jis sužinojęs apie vaikus nepasislėpė po lapais. Norėjosi žinoti, kad Mayra myli jį - tokį, koks jis yra. Tarsi pats būtum kitoks! balselis galvoje nenorėjo palikti Dafydd ramybėje.
Vis dėlto dabar nebuvo galima apie tai galvoti. Reikėjo išmokti nustumti į šalį visas abejones. Dafydd visomis valios pastangomis susikaupė ties Mayros žodžiais ir stengėsi negalvoti apie jokius neigiamus dalykus. Tai, kad mylimoji lyg ir nenorėjo likti Londone, džiugino vaikiną. Deja, tokių rimtų sprendimų priimti jis nemokėjo. Norėdamas laimėti bent kelias akimirkas laiko, jis prisitraukė juodaplaukę arčiau ir apdovanojo ilgu bučiniu.
- Svarbiausia, kad visi būtume kartu, - galiausiai pratarė jis nejučia susimąstydamas, kad pačiam tiktų ir Londono kanalizacija. Žinoma, Mayrai ir vaikams tokių "namų" jis nė už ką nebūtų siūlęs, tad kiek pasvarstęs pridūrė: - Kur nors prie jūros skamba gerai. Tik... Maldauju, nesikelkime į Velsą...
Dafydd kilstelėjęs ranką sušiaušė mylimajai plaukus ir nusišypsojo. Atrodo, tik dabar suprato, kad jis kalbasi su mylimu žmogumi apie tai, kur norėtų kurti savo šeimos bendrą gyvenimą. Mintis buvo tokia džiuginanti, kad vaikinas negalvodamas stipriau priglaudė prie savęs merginą ir nusijuokė. Šią akimirką tikėjo: net ir Dafydd Carwyn Llewellyn šiame pasaulyje gali pasijusti laimingas.
-
Šis rytas atrodė tobulas, net jeigu Mayrą pykino ir ji norėjo pasnausti dar kelias minutes. Bet mergina niekada nesigailėjo laiko, skiriamo Dafydd ir mažyliams. Būdama tvirtame raudonplaukio glėbyje, ji kartais susimąstydavo visko pradžią. Tuo metu jie buvo tokie panašūs ir tokie skirtingi. Du Ministerijos darbuotojai be namų, šeimos ir savos vietos pasaulyje. Tik ji, deja, pasaulyje klaidžiojo dvasia, o ne kūnu. Jos laukdavo tuščias namas, meilūs katinų prisiglaudimai ir skausmo kupinos ašaros.
Ir būtent tą akimirką, besiglausdama prie Dafydd, ji suprato, kodėl viskas nutiko taip, kaip nutiko. Kiek kartų jie vienas kitam kartojo, kad tai jie išgelbėjo vienas kitą? Ir nors Mayrai būdavo sunku suvokti, kaip Tamsos jėgos valdo jos gyvenimą, dabar toks paprastas kūniškas dalykas kaip aistra buvo akivaizdi detalė, kurią iki šiol ji pražiūrėdavo.
Taip turėjo būti.
Tu mane išgelbėjai, Dafydd.
Ir visko laikinumas ir trapumas leido gyvenimu džiaugtis dar labiau. Džiaugtis mylimojo prisilietimais, bučiniais ir juoku. Būti čia ir dabar.
-Ir velniop Škotiją,-prisiminusi nelemtąjį Voy bei Glazgą tarė Mayra ir bakstelėjo raudonplaukio nosį.-Dėl tavo darbo sakyčiau apsigyvenam netoli Londono, bet prie jūros. Patikėk, keliauti į ministeriją židiniais kas rytą nėra maloniausias dalykas, o su aurorais ką žinai - tavęs gali prisireikti bet kada ir bet kokiomis sąlygomis. Hm, manai rasim tokią vietą? Būtų gerai persikraustyti iki šalčių. Dėl pinigų nesirūpink, jų nepritruks.
Besiglausdama prie Dafydd, Mayra išgirdo, ne, pajuto, kad prabudo mažyliai.
-Padėsi su dvynukais?-išsirangiusi iš vaikino glėbio paklausė mergina. Nuėjus prie mažylių, ją pasitiko smalsus Elioto žvilgsnis.
-Tu tik pažiūrėk, kas atsibudo,-imdama berniuką iš lovytės kalbėjo juodaplaukė ir šypsojosi. Eliotas išsišiepė savo meilia bedante šypsena ir pabandė sugriebti mamos plaukus.
-
Dafydd pagaliau sugebėjo apie nieką nebegalvoti. Jis tiesiog mėgavosi akimirka ir tuo, kad galėjo būti su brangiausiu žmogumi. Vaikinas suvokė, kad šeima ir vaikai priverčia priimti daug svarbių sprendimų, tačiau šią minutę norėjosi apie tai pamiršti, o tiesiog jausti Mayrą šalia ir tuo mėgautis.
Ji, žinoma, nepamiršo galvoti, kas raudonplaukiui neleido visiškai užsimiršti. Ką aš be tavęs daryčiau? susimąstė Dafydd klausydamasis, ką kalba mylimoji. Puikiai suprato jos nenorą grįžti į Škotiją, tad pratarė:
- Žinoma, manau, galime apsistoti kur nors netoli Londono.
Mayrai palikus jį vieną ir patraukus prie dvynukų, vaikinas pasistengė nuryti atodūsį. Štai ir baigėsi jų artumo laikas, kurio netrukus bus dar mažiau. Ar jis tikrai džiaugėsi dėl to, kad turės dar vieną vaiką? Taip! tvirtai atsakė pats sau į šį kiek nepatogų klausimą. Dabar atidžiai stebėjo, kaip Mayra ima ant rankų Eliotą. Nepaisant to, kad mergina buvo išsitaršiusi ir, atrodo, vis dar pusiau mieganti, Dafydd nebūtų sugalvojęs vaizdo, kurį jam būtų maloniau stebėti. Vis dar tebegulėdamas lovoje jis nenuleido akių nuo mylimosios ir šypsojosi.
Po kelių akimirkų tarsi prisiminė, kad galbūt reikėtų pagaliau keltis ir prisijungti prie Mayros. Atsistojęs priėjo prie merginos pabučiavo ją į kaktą. Paglostė Elioto galvytę ir sumurmėjo:
- Myliu jus.
Pamatęs, kad ir Oliveris jau nemiega, vaikinas paėmė jį ant rankų. Grįžęs prie lovos atsisėdo ir ilgokai žvelgė sūnui į veidą. Nepaisant to, kad vis dar buvo baisu kažkur suklysti, laikydamas kūdikį ant rankų jautėsi laimingas. Buvo tikras vis dar nesąs pasiruošęs būti tėvu, tačiau svarbiausia tai, kad laikyti savo vaiką buvo gera. Švelniai nusišypsojęs Dafydd pakėlė akis ir persigando: nežinojo, ar jam tik pasirodė, tačiau susidarė įspūdis, kad Mayra buvo keistai išblyškusi.
- Mayra, tau viskas gerai?! - pašoko jis beveik pamiršęs, kad ant rankų tebelaiko sūnų. Melsdamasis, kad tokį įspūdį sukėlė tik saulės spinduliai, patekę pro langą, Dafydd be galo susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėjo mylimajai į akis.
-
Laikydama Eliotą, Mayra vis tiek juto Dafydd žvilgsnį. Bet neprieštaravo - jai buvo malonu, kai į ją taip žiūrėdavo mylimasis. Vis dar matoma, mylima ir norima - nors dauguma moterų kalba apie save po gimdymo kiek kitaip.
Eliotas, vis dar šiek tiek lenkiantis savo brolį ūgiu ir svoriu, visaip muistėsi ir spardėsi, lyg norėdamas išlieti per naktį susikaupusią energiją. Mažas smirdantis ėdrus kamuoliukas, bandantis savo didelėmis akimis aprėpti pasaulį. Pajautusi pagaliau iš lovos išlipusio Dafydd lūpas ant savo kaktos, Mayra užsimerkė ir tarė:
-Būtų keista, jei nemylėtum.
Nusinešusi Eliotą prie vystyklų keitimui skirto staliuko, mergina šiek tiek vargo su besimuistančiu ir su kiekviena sekunde vis labiau alkstančiu mažyliu. Tačiau kai atsisuko pažiūrėti, kaip sekasi Dafydd, liko maloniai nustebinta - žiūrėdamas į savo sūnų raudonplaukis atrodė laimingas. Ir tokiomis akimirkos visos tos slaptos baimės, kurios tik ir laukdavo, kada galės įkąsti, pradingdavo. Viskas bus gerai.
Ir kadangi taip ramiai žiūrėjo į Dafydd, Mayra krūptelėjo, kai šis sušuko. Eliotas, tarsi pajutęs motinos nuotaikos pasikeitimą, pradėjo piktai niurgzti. Priglaudusi mažylį prie savęs, mergina šyptelėjo ir atsisėdo ant lovos.
-Tik truputį pykina. Gal praeis. Žinai, kaip būna pirmom savaitėm,-ruošdamasi maitinti sūnų kalbėjo mergina. Jai ne itin patiko, kad Dafydd jaudinosi dėl jos, nors kuo puikiausiai suprato vaikino rūpestį. Tiesiog... Nesinorėjo būti dar viena problema, keliančia galvos skausmą.
Stebėdama Eliotą, kuris buvo itin užsiėmęs pusryčiavimu, juodaplaukė šyptelėjo.
-Prisimeni, kai parsivežėm berniukus ir tu net bijojai prisiliesti prie jų? Ir tada aš tau įdaviau Oliverį. Ir buvo chaosas,-ji nusijuokė,-Gali užimti Oliverį, kol pamaitinsiu Eliotą?
-
Dafydd stebėjo, kaip Eliotas muistosi tarsi norėdamas įspirti mamai. Labai norėjosi priglausti merginą tarsi parodant sūnui, kaip reikėtų elgtis. Vis dėlto raudonplaukis suprato, kad mylimosios dėmesio reikia ir berniukams, tad liko sėdėti su Oliveriu ant rankų. Galvoje siautė įvairiausios mintys. Bene sunkiausia buvo ta, kuri atkakliai ėdė smegenis kartodama, kad jis nemoka bendrauti su savo vaikais. Nors dabar nebijojo paimti mažylių ant rankų, ištarti jiems bent kelis žodžius kažkodėl buvo labai sunkus uždavinys: vos ką nors pasakęs Dafydd pasijusdavo kaip visiškas idiotas.
Ne. Nežinau mintyse paprieštaravo vaikinas, ir širdį vėl persmelkė kaltė. Labai stengėsi negalvoti apie tai, ko nebegali pakeisti, tačiau buvo labai sunku. Vėl atsisėdęs ant lovos apkabino Mayrą viena ranka ir tiesiai į ausį sušnibždėjo:
- Ar yra kas nors, ką galėčiau padaryti? Ką nors atnešti? Vandens? Jeigu tik ko nors nori, pasakyk man...
Padėjęs galvą merginai ant peties Dafydd kelis kartus perbraukė ranka jai per nugarą. Buvo be proto gera jausti ją ir vaikus šalia. Ko gero, geriausia buvo tai, kad tai, ką jiedu su Mayra turi, yra statyta jų pačių. Dafydd pats savo meile ir veiksmais sukūrė šią akimirką. Ir tai turbūt buvo pagrindinė priežastis, kodėl šią akimirką namuose nebuvo nei paniekos, nei pykčio, nei neapykantos. Ne, vaikinas spinduliavo meile ir džiaugsmu.
Galbūt dėl to, kad jautėsi toks laimingas, Mayros žodžiai trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Dafydd labai norėjo tikėti, kad ji nieko blogo neturėjo omenyje, tačiau pasijuto krentąs į duobę. Puikiai prisiminė, kaip pirmąjį vakarą po to, kai mergina ir dvynukai grįžo namo, paskutinę akimirką save sustabdė nuo stryktelėjimo į Temzę. Labai tikėjosi, kad Mayra to niekada nesužinojo, bet ar galėjo dėl to būti tikras?
Nežinodamas, ką atsakyti į tokius kažkodėl labai stipriai paveikusius žodžius, Dafydd atsistojo. Užsimerkęs kelis kartus giliai įkvėpė. Tvirčiau priglaudė Oliverį prie savęs. Nenorėdamas žiūrėti, kaip Mayra maitina Eliotą, vaikinas patraukė pervystyti antrojo sūnaus. Atkakliai kartojo sau, kad Mayra neturėjo jokios blogos minties, bet jautėsi taip, tarsi būtų sudavusi jam nepakeliamai stiprų smūgį. Stengdamasis išlikti kuo ramesnis pradėjo vystyti Oliverį. Vaikinas vijo bet kokias blogas mintis į šoną, tačiau labai nesisekė. Jis nė nepastebėjo, kaip pradėjo krūpčioti pečiai, o iš akių pasruvo ašaros.
-
Toks nuostabus rytas atrodė šiek tiek keistas. Turbūt nei Mayra, nei Dafydd nematė savo tėvų taip šeimyniškai besielgiančių, o vadovėlio, kaip būti gerais tėvais ir sutuoktiniais, dar niekas jiems neįteikė. Beliko tik mokytis klaidų ir bandymų metodu.
Eliotas, susikaupęs tarsi spręstų sunkiausią pasaulio uždavinį, ramiai žindo. Ak, kad toks ramus būtų ir jos skrandis - merginą vis dar pykino ir ji svarstė, ką čia padarius, kad netektų atsiprašyti mylimojo paruoštų pusryčių. Nors ji jau įspėjo jį, kad pykina - gal neįsižeis?
Tačiau kad ir kas nutiko toliau, Mayra kaltino tik save. Taip, ji buvo beprotiškai pavargusi tą dieną, kai grįžo iš ligoninės su mažyliais, ir dieną po tos, ir dar dieną po tos ir dar dieną, ir dar dieną, ir dar dieną... O dabar mergina ir vėl pajuto, kaip pasikeitė nuotaika, tačiau laikydama mažylį prie savo krūtinės ji negalėjo atsistoti ir paguosti mylimojo. Galėjo tik nulydėti raudonplaukį akimis ir matyti, kaip krūpčioja jo pečiai, kiekvieną kartą suduodami nematomą smūgį jai.
-Dafydd, aš atsiprašau,-tyliai tarė Mayra. Ji žinojo, kad su Eliotu dar ilgai sėdės ir negalės prieiti arčiau, kas dar labiau skaudino.
-Gal nori apie tai pasikalbėti?-ištarusi psichologų mėgstamiausią frazė, juodaplaukė pasijuto šlykščiai, bet daugiau nieko negalėjo padaryti.
-
Dafydd labai tikėjosi, kad Mayra nepastebės staiga sugedusios jo nuotaikos. Stovėjo nusisukęs ir kuo ramiau pervystė Oliverį. Deja, tuo metu išgirdo tylų atsiprašymą ir sustingo. Ne, jam kaip ir visada nepavyko nuslėpti blogos emocijos nuo mylimosios. Dafydd buvo tikras, kad jausmus moka sukišti labai giliai į save. Ar tai reiškė, kad Mayra puikiai jį pažįsta? Galbūt taip ir buvo, bet šią akimirką tai visai neguodė.
Laimei, burtų lazdelė gulėjo kaip tik ant vystymo staliuko, tad norint viską sutvarkyti nereikėjo niekur eiti. Raudonplaukis neskubėdamas tai ir padarė. Labai bijojo momento, kai reikės atsisukti į Mayrą, nes visiškai nenorėjo, kad ji dėl kažko jaustųsi kalta: juk jis pats buvo tas kvailys, abejojęs merginos meile; ji darė viską, kad jis tuo patikėtų.
Galų gale neliko priežasties stovėti nusisukus, tad Dafydd nedrąsiai pažvelgė į mylimąją. Jautė drėgnas akis, girdėjo klausimą, tačiau nieko nesakė. Priėjęs prie lovelės atsargiai paguldė ten Oliverį ir vėl pakėlė akis į Mayrą. Ilgą laiką ją stebėjo ir nejučia nusišypsojo: nepaisant to, kad širdį tebedraskė skausmas, vaizdas, nuo kurio negalėjo atitraukti žvilgsnio, buvo mieliausias širdžiai.
Kiek padvejojęs vaikinas atsisėdo Mayrai už nugaros ir uždėjo rankas jai ant pilvo atsargiai prisiglausdamas. Labai norėjosi apdovanoti mylimąją daugybe bučinių, bet to svarbaus proceso trukdyti nebuvo galima, tad Dafydd trumpam priglaudė lūpas prie jos peties ir į ausį sušnibždėjo:
- Neturi už ką atsiprašinėti. Tai tu man atleisk. Neturi dėl ko jaustis kalta, atsiprašau...
Vaikinas jautė, kad galbūt turėtų Mayrai papasakoti, kaip išties jautėsi tą dieną. Ir vis dėlto jis žinojo neišdrįsiąs to padaryti. Tuo labiau dabar, kai mergina pranešė vėl besilaukianti.
- Myliu tave ir visada mylėsiu, - dar tyliau pridūrė jis. Kiek atsitraukęs kelis kartus perbraukė ranka per švelnią mylimosios odą, kai staiga į galvą atėjo mintis. Niekada to nebuvo daręs, tad jautėsi kiek nejaukiai, tačiau susikaupęs uždėjo abi rankas be proto mylimam žmogui ant pečių ir pradėjo atsargiai masažuoti. Pirštai nevikriai bėgiojo po nugarą, bet Dafydd labai tikėjosi, kad Mayrai yra bent kiek malonu. Klausti, tiesa, nesiryžo, mat pačiam buvo pernelyg gera.
Laimei, Oliveris laikėsi tyliai.
-
Mayra jaudinosi, kad vėl nejučiomis savo žodžiais užgavo Dafydd. Tiesa - jie juk tik metai kartu, per tiek laiko žmogaus pilnai nepažinsi net jeigu tai išvis yra įmanoma.
Bet eilinį kartą raudonplaukis išsklaidė visas merginos abejones. Mėgaudamasi atsargiu sutuoktinio prisilietimu, juodaplaukė prisiglaudė arčiau jo ir nusišypsojo.
-Kvailys,-sumurmėjo ji,-Ir aš tave myliu, bet jei dar kartą pasakysi atsiprašau, būsiu priversta įdėti dvigubą pietų porciją.
Ir štai, užsimerkusi nuo netikėtai malonių prisilietimų, privertusių jos odą pašiurpti, Mayra atsiduso. Jai buvo malonu jausti Dafydd taip art savęs, net jei kasdieninė buitis kartais grasino paversti jį tiesiog namų fonu. O ir toks neįtikėtinai ramus rytas, kai nereikėjo iškart šokti prie dvynukų, buvo reta prabanga.
Jausdama sutuoktinio pirštus, šiek tiek nedrąsiai spaudžiančius jos įsitempusius raumenis Mayra stengėsi atsipalaiduoti, o Dafydd vėl pasiekus pečius, mergina atlošė galvą ir sukikeno:
-Ten kutena. Ir ačiū. Pravers, kai jau vėl būsiu balionėlis.
Merginos juokas pripildė miegamąjį, o ir Eliotas, rekordiškai greitai pavalgęs, didelėmis akimis spoksojo į savo tėvą, mat Mayra berniuką iš įpročio prisiglaudė prie peties. Žinodama, kad ji ne viena, juodaplaukė nesijaudino per daug dėl nėštumo. Ne pirmas kartas, o ir Dafydd turbūt ši kartą žinos, kaip elgtis, jei ji ketvirtą ryto verktų, nes suvalgė visus ledus.
-Eliotai, paklausk tėčio, ko jis norės pusryčiams, ką?-tarė mergina ir priglaudė lūpas prie mažylio žando prieš įteikdama jį Dafydd, mat Oliveris jau zirzė iš alkio.
Laikydama antrąjį dvynį prie savęs, Mayra grįžo į ankstesnę vietą.
-Ar jautiesi tėčiu?-vos vos šypsodamasi atsisuko į vaikiną juodaplaukė ir paklausė.
-
Buvo keista taip vėlai grįžti net ne namo. Beveik paryčiais. Ketvirta ryto? Elijas galėjo jau dabar jai pro langą akmenį paleist, kad tik ši nedrumstų ramybės. Tik moteris ir taip vos besilaikė ant savų kojų. Dėkojo sau pačiai, jog išsiderėjo su Alchemiko savininku neavėti aukštakulnių batelių, o apsieiti sportbačiais. O ir prabangių grindų neišmušė dar nė karto dėl to.
Žingsnis po žingsnio ir Melisa pasiekė savo vyro duris, į kurias atsidususi atsirėmė. Galvojo, belstis, nesibelsti. O gal jis pats atidarys? Ne. Bet sakė, kad lauks. Sakė. Kilstelėjo laisvąją ranką link durų rankenos, tačiau susiturėjo. Kita ranka gniaužė seną cilindrinę dėžutę, kurios turinys neturėjo jai būti įdomus, tačiau buvo. Na, kad ir kaip ten bebūtų, garbanė iki šiol dar turėjo Merington roudo raktus. Tikėjosi, kad josios graikų dievas nebus pakeitęs spynos ar panašiai. Ir tiko. Tiko taip, kaip ir buvo nulietas. Tyliai įžengė į vidų, nusispyrė batus, tačiau ne taip, kaip kažkada, rodos, prieš dešimtmetį, nepaliko siaubingos netvarkos. Užrakino duris, o koridoriuje liko tik josios kvapas, pati egzistencija persikėlė į tą plytelėmis išklotą patalpą ir pasigirdo vandens šniokštimas.
Ir kodėl būtent duše pradedama ten kažkaip giliai mąstyti apie gyvenimą? Ne, Melisa nemąstė pernelyg giliai, viso labo, apsiėjo vien tik mintimi, ar Elijas miega. Bet ir tai tapo nebesvarbu, kai paliko vonios kambarį drėgnais plaukais ir vyriškais marškiniais. Lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Seni įpročiai neišnyko. Spargtelėjo jungiklį, virtuvėje nušviso ikea angelai, arbatinuko ūžimą nutildė kerais. Cilindrinę dėžutę paliko jos turinys, popierius išsitiesė ant grindų, o šalia prisėdo ir pati amazonė. Smaragdai nužvelgė banko saugyklų planą. Kreivas vypsnis pasirodė pavargusiame, tačiau vis dar žaviame veide.
-
Nešyklei atgabenus Mayraną su Sabrina ir Lordu tiesiai į miegamąjį, vaikinas atsargiai paguldė merginą į dvigulę lovą, o pats vos paeidamas, žengė kelis žingsnius link kambaryje esančio veidrodžio. Vaizdas, pamatytas veidrodyje nepradžiugino šio. Pro prasegtą šviesų paltą ir šviesų megztinį buvo įdurtas durklas ir gana smarkiai sunkėsi kraujas, o vaikinuko jėgos vis mažėjo, galva pradėjo kiek suktis.
- Lordai, stebėk Sabriną, - žvilgtelėjo į liūdnai cypianti, verkiantį ir viską puikiai suprantantį šunytį vaikinas, o pats šiaip ne taip nusirengė paltą ir megztuką, numetė juos ant grindų, taip kiek jas išmurzindamas krauju. Kelios skausmo aimanos paliko Wallflowerio lūpas, tačiau jis žinojo, kad negali palikti čia draugės vienos ir vykti į gydymo įstaigą, bijojo, kad likus viena su Lordu, ji nebūtų saugi, vėl būtų atrasta ir užpulta. Durklas vis dar pūpsojo liemenyje ir tikrai turėjo būti ištrauktas, tačiau taip kraujavimas tik dar labiau paspartėtų, atsirastų daugiau galimybių nukraujuoti. Bet stovėti ir nieko daryti Mayranas taip pat negalėjo, turėjo kažko imtis, turėjo rizikuoti.
Garbanius pačiupo ant veidrodžio nuo ryto vis dar besimėtantį rankšluostį, giliai įkvėpė ir susikaupęs ištraukė durklą iš šono, išleido skausmo aimaną, akys kiek sudrėko nuo skausmo, tačiau nė viena ašara iš jų nepabėgo. Amenuotą ginklą numetęs ant grindų, užspaudė labai smarkiai kraujuojančią žaizdą rankšluosčiu.
- Kur mano burtų lazdelė...? - savęs paklausė vaikinukas. Jo balse aiškiai girdėjosi patiriamas skausmas, kurio, kad ir kaip norėtų, nebūtų pavykę paslėpti. Laisvąja ranka burtininkas čiupinėjo kelnių kišenes ir ieškojo jos ten.
Šūdas, burtų lazdelė liko palte, o be jos aš tikrai nukraujuosiu.
Tikėdamasis geriausio vaikinukas sukrito ant šaltų miegamojo grindų, užmerkė akis nuo skausmo, tačiau toliau tvirtai spaudė rankšluostį prie šono. Raumenys buvo įsitempę nuo skausmo, tačiau stengdamasis negaišti daugiau laiko, prarasti kuo mažiau kraujo, laisva ranka aptikrino abi palto kišenes ir pagaliau radęs, iš vienos ištraukė burtų lazdelę su škotiško vandenio plauku, dar kartelį išleisdamas skausmo aimaną, sunkiai atsisėdo.
-
Egzistavęs pasaulis išnyko taip greitai, kad Sabrina nė nesuspėjo suvokti. Nesipriešindama leidosi stumiama tamsos link ir tą akimirką viskas atrodė taip daug paprasčiau. Nebuvo jėgų nei priešintis, nei pritarti.
Nežinojo, kiek laiko prabuvo be sąmonės, bet pabudus nelabai bebuvo svarbu. Dar neatmerkusi akių bandė suokti, kas nutiko. Sąmonei ne iškarto sugrąžinus paskutinio įvykio prisiminimus, atrodė, kad ji paprasčiausiai guli savo kambaryje, aplink tamsu, tylu ir... Rauktelėjo kiek antakius. Į nosį švelniai plūstelėjo švelnus vyriškų kvepalų aromatas. Nejučia mintyse iškilo garbaniaus atvaizas.
Mayran.
Sunkiai pramerkė auksines akis, tačiau tuoj pat užsimerkė. Mintyse iškilo susitikimas su nepažįstamaisiais ir liūdnai pasibaigęs jos bandymas padėti nepažįstamai merginai. Tylus atodūsis paliko auksaakės lūpas. Negalėjo patikėti, kad buvo tokia naivi ir įkliuvo į spąstus.
Sukaupusi jėgas sunkiai praplėšė akis ir šįkart neužsimerkė. Apsidairė bandydama suvokti, kur yra. Mintyse netgi ėmė regzti planą, kaip pabėgs iš užpuolikų buveinės ir grįš pas Mayran įrodyti, kad jai viskas gerai.
Gavo nustebti - jos niekas nelaikė jokiame rūsyje ar... Ji paprasčiausiai gulėjo ant lovos jaukiame kambaryje, kur šalimais sukiojosi vokiečių aviganis. Dar ne visu pajėgumu dirbančios smegenys atkūrė ir šio vardą. Akimirką toptelėjo, kad ne tik ji pakliuvo į spąstus, o ir vaikinuką su Lordu įtraukė. Pasiremdama rankomis atsisėdo ant lovos ir pravėrusi lūpas ketino šūktelėti, tačiau akys užkliuvo už veidrodžio. Šiame atsispindėjo prie lovos sėdintis garbanius. Auksinės akys susidūrė tamsiomis, vos sekundei, tačiau to užteko, kad Sabrina suspėtų pastebėti, kad jis kankinamas skausmo, o jo drabužiai permirkę krauju.
Kaip stryktelėjo iš lovos, keturiomis nukrito nuo lovos, mat kojos dar tvirtai nelaikė, ir prišliaužė prie Mayran paklaikusiomis akimis iš baimės, neprisiminė. Tarsi protas vis dar būtų aptemęs.
Dabar ji be žodžių viską suvokė. Ji buvo tamsiaplaukio namuose, saugiai pargabenta į saugią vietą, o kol ji gulėjo be sąmonės, jos draugas spėjo nukraujuoti. Neabejojo, kad žaizda padaryta per susirėmimą su užpuolikais. Per jos kvailumą ir naivumą Mayran liko sužeistas.
- Tu... Tu kraujuoji... - nė pati nepastebėjo, kad buvo užmiršusi vampyriškus instinktus, verčiančius trokšti žmogaus kraujo.
Galbūt čia pasitarnavo dar kūne veikiantys migdomieji, slopinantys visus instinktus, o galbūt baimė netekti draugo buvo stipresnė už instinktus. O gal ir abu.
Nežinodama, ką daryti, beviltiškai apsidairė ieškodama bet ko, kas galėtų padėti. Nieko nerado. Vaikinas laikė savo rankose burtų lazdelę, bet ji jai nenaudinga, negalės su ja padėti. Akimirksniu ėmė ieškoti savo, tačiau vos tik lazdelė atsidūrė jos rankose, prisiminė, kad su burtais jai nelabai sekasi. Tiksliau visai nesiseka.
- Aš atsiprašau... - Balsas taip virpėjo, jog atrodė, kad jaunoji von Sjuard tuoj pravirks. - Aš labai labai atsiprašau... - beviltiškai sušnabždėjo.
- Nurimk, ir duok jam eliksyrą, įduotą Soreno.
Fandango balsui nuskambėjus galvoje, auksaakė nieko nelaukdama prasisegė viršutinė marškinių sagą, o tada ištraukė nedidelį buteliuką, prikabintą ant grandinėlės. Turbūt Sorenas žinojo, kad jaunesnioji jo sesuo anksčiau ar vėliau prisidirbs. Atsukusi buteliuką pridėjo prie Mayran lūpų ir palaukusi, kol šis bus ištuštintas, kiek ramiau atsikvėpė. Per siaubą neprisiminė, ką šis apskritai daro, tačiau žinojo, kad jis padės. Turi padėti. Privalo.
- Aš galiu pamėginti sutvarstyti žaizdą, bet iš manęs prasta hilerė, - liūdnai šyptelėjo.
Sukaupusi visą drąsą ir įsakiusi sau nepulti į dar didesnę paniką, atsargiai pirštais suėmė Mayrano marškinius, o tada kilstelėjo juos atidengdama bronzinės spalvos kūną. Turbūt, jei ne kraujas, merginai būtų prireikę kelių akimirkų atsigauti, tačiau dabar ši tik pabandė įvertinti žaizdą. Mintyse suvokusi, kaip šią akimirką jai reikalinga Davina, apsidairė. Pirmiausia reikėjo nuvalyti kraują. Griebusi rankšluoštį stryktelėjo ant kojų ir nėrė iš kambario. Prireikė laiko suvokti, kur yra vonia. Radusi šią ir sušlapinusi rankšluostį grįžo atgal į kambarį. Suklupusi prie garbaniaus kiek padvejojo, trumpam žvilgtelėjo į šio tamsias akis, o tada pasinaudodama vampyriška jėga perplėšė marškinius. Sagos išsilakstė į visas puses.
Mintyse įtikinusi save, kad tai daro tik dėl jo gerovės, ji visai nenorėjo matyti savo draugo pusnuogio, pridėjo vėsų rankšluostį prie žaizdos, nuvalė kraują, o tada jau kiek nurimusi, mat iš durtinės žaizdos kraujas nebesiveržė čiurkšle, burtų pagalba sutvarstė ją. Ne iš pirmo karto, bet pavyko. Ir derėtų pasakyt, jog visai neblogai.
Giliai atsidususi iš palengvėjimo susmuko šalimais rankose tebelaikydama tą patį permirkusį, kruviną rankšluostį.
-
Rodosi, kad vakaras prasidėjo tikrai be galo gražiai. Garbanius papasakojo apie ilgai net pačiam nežinotą problemą, von Sjuard prisipažino esanti vampyre ir jie vienas kitą gražiai priėmė, neatstūmė ir palaikė. Geresnio vakaro vaikinas ir negalėjo norėti, tačiau pasirodo, kad ne viskas baigiasi taip sėkmingai, vakaro įvykiai pasisuko visai kita, daug blogesne ir nesmagesne kryptimi.
Palisandrinei burtų lazdelei atsiradus rankose, Mayranas jau ruošėsi burtų pagalba bandyti išgydyti žaizdą arba bent kažkiek pristabdyti smarkų kraujavima, bet staiga pabudusi Sabrina visiškai išblaškė jį, vaikinui daug svarbiau tapo ši, negu tai, kad jis čia sėdėdamas baigia nukraujuoti, prarasti sąmonę.
- Sabrina... Skruzdelyte, tau viskas gerai? - nusilpusiu, skausmo pritvinkusiu balsu paklausė vaikinas ir toliau spaudė rankšluostį prie kraujuojančio šono. Šiai išsiridenus iš lovos, Wallfloweris jau norėjo stotis nuo grindų, tačiau tik suaimanavo nuo skausmo, grįžo į seną, sėdimąją poziciją ir toliau mintyse keikė save, kad nesugeba padėti draugei tada, kai jai reikia pagalbos. Nors tiesą pasakius, tamsiaplaukiui šią akimirką pagalbos reikėjo labiau...
- Viskas man gerai. Nesijaudink, man nieko nenutiks, kaip tu? - stengdamas paslėpti skausmą nuo veido, neparodyti kaip šią akimirką prastai jaučiasi(nors tai buvo ganėtinai akivaizdu) tarė. Laisva ir švaria, nekruvina ranka, kurioje buvo burtų lazdelė, vaikinas prilietė Sabrinos skruostą, liūdnu ir skausmo pilnu žvilgsniu pažvelgė į ją, tačiau ranka greit nusviro, kadangi ši besijaudindama vis krutėjo, vaikščiojo, kažko ieškojo ir stengėsi padėti.
- Ne, viskas gerai, man nieko nereikia... - dar bandė prieštarauti vaikinas, tačiau vis vien paklusniai, visiškai pasitikėdamas ja, ištuštino nežinomą buteliuko turinį, kurio skonis nebuvo pats maloniausias, bet buvo ganėtinai pakenčiamas. Vaikinas kaip mat pasijautė geriau, žaizda pamažu pradėjo gyti, kraujas nebebėgo, tačiau silpnumo jausmas ir galvos sukimasis, skausmas vis vien išliko.
Nors Mayranas ir jautėsi prastai, tačiau sekantys Sabrinos veiksmai privertė kiek nustebusiai prasižioti, kilstelėti antakius ir įsitempti jau ir taip įsitempusiam kūnui. Šis suprato, kad viso to priežastis yra viena: tamsiaplaukė nori jam padėti, tačiau tai vis tiek privertė kūnui sureaguoti kiek kitaip negu derėtų.
Merginai tvarstant žaizdą, buvęs auroras nesakė nieko, nesikišo ir leido daryti tai, ką reikia. Jo žvilgsnis nebebuvo toks persmelktas skausmo, tačiau jautėsi beprotiškas silpnumas, nuovargis.
Šiai baigus tvarkyti žaizdą, burtininkas atsargiai paėmė kruviną rankšluostį iš jos rankų, padėjo jį jau ir ant taip kruvinų grindų bei susirūpinusiai nužvelgė auksaakę. Supratęs, kad turbūt ne vienas jis, tačiau ir von Sjuard nesijaučia per geriausiai, sunkiai atsistojo, sekundėlę pastovėjo, įsitikino, kad nenuvirs ir išsilaikys ant kojų be nieko pagalbos ir pakėlė šią ant rankų, paguldė į lovą. Tačiau viskas nesirutuliavo taip gerai, kaip šis tikėjosi. Silpnumas padarė savo ir vaikinas neišlaikęs pusiausvyros, vos pats neužgriuvo ant Sabrinos.
- Atleisk, kad nesugebėjau pasirodyti vietoje greičiau ir išgelbėti tave nuo visų pasekmių, - būdamas gal net kiek per arti žemaūgės, tylesniu balsu tarė Mayranas, tačiau tarsi kažko sulaikytas, nė nesistengė atsitraukti nuo jos, rankomis prisilaikydamas savo svorį, buvo "pakibęs" virš Sabrinos.
Dar minutėlę pažvelgęs į liūdnas, tačiau įtraukiančias akis, vaikinas šyptelėjo pavargusia, silpna šypsena ir išnaudodamas savo paskutines jėgas, atsistojo.
-
Lėtai kryptelėjo galvą į šalia sėdinčio vaikino pusę. Rausvos, putlios lūpos išsilenkė į nedidelį šypsnį, o susirūpinusios auksinės akys nuslydo Mayran kūnu. Kelioms sekundėms stabtelėjus žvilgsniui ties nuoga, raumeninga krūtine, Sabrina tuoj pat nudelbė akis į aptvarstytą vietą, o tuomet staigiai - į tamsias akis.
- Man viskas gerai, - liūdnai šyptelėjo. - aš sveika ir gyva tik tavo dėka, - auksinės akys dėkingai sužibo, o šalimais vietos nerandantis vokiečių aviganis prisistatė į apžiūrą.
Norėdamas įsitikinti, kad jo šeimininkui viskas gerai, keturkojis pirmiausia apuostė jį, ištyrinėjo tvarstį, o tada nosimi bakstelėjo merginą.
- Ir tau, Lordai, - plačiai nusišypsojo pasilenkdama ir pakštelėdama vokietukui į pakaušį, šio uodega kaip mat atkuto, čia pat pasigirdo ir linksmas, žaismingas inkštimas. - Nusipelnei dar vieno? - nusijuokė ir dar kelis kartus pakštelėjo į gauruotą pakaušį.
Vizgindamas uodegą, netverdamas laime dėl sulaukto dėmesio Lordas kelis kartus sulojo pažvelgdamas į Mayran. Nusijuokusi iš tokios reakcijos mergina atsirėmė į lovą ir trumpam užsimerkė. Staigiai pramerkti akis privertė iš rankų išslidavęs kruvinas rankšluostis. Sutrikusi rauktelėjo antakius, tačiau tuoj pat pastebėjo, kad šį paėmęs garbanius nusviedė ant kruvinų grindų. Papurčiusi galvą ir nusijuokusi lengviau atsikvėpė, o tada vėl gavo nustebti. Pravėrusi rausvas lūpas ketino prieštarauti tokiam tamsiaplaukio veiksmui, tačiau nespėjus nieko pasakyti atsidūrė šio glėbyje.
Išgąsčio pagauta automatiškai apsivijo rankomis šio kaklą, bet tuoj pat atitraukė ketindama prieštarauti, protestuoti ir klykti, kad būtų paleista, tik mintis, kai suvokė, kad tamsiaplaukis pusnuogis, nustelbė visus prieštaravimus. Pasijutusi itin nejaukiai kiek pasimuistė, o tada atsirado minkštoje, patogioje lovoje.
- Mes turėtume apsikeisti vie... - nesuspėjus užbaigti sakinio auksaakė krūptelėjo.
Užsimerkusi tikėjosi sunkaus papildomo svorio bei kelių sumušimų, tačiau vietoj to į nosį plūstelėjo gaivus vyriškų kvepalų aromatas sumišęs su metalo skoniu. Kraujas. Ir tik dabar von Sjuard suvokė, kad pastarasis jai visai nerūpėjo. Ji laikė kruviną rankšluostį, sutvarstė kraujuojančią žaizdą ir visą laiką užuodė kraują, tačiau tai jos neblaškė, neviliojo ir...
Lėtai atmerkusi akis nejučia pravėrė lūpas. Mayran buvo taip arti jos, kad ji galėjo justi jo iškvepiamą orą ir tą akimirką jai niekas nerūpėjo. Nei vampyriški instinktai, nei jos naivumas ar kvailumas, kurių dėka garbanius liko sužeistas.
Suvirpėjusi nuo šilto oro ir neįprasto artumo, pajuto, kaip kūnas įsitempia, širdis krūtinėje kelis kartus suplaka dažniau, o kvėpavimas tampa tankesnis. Auksinės akys nejučia nukrypo į putlias, rausvas vaikino lūpas ir von Sjuard bejėgiškai mintyse ėmė melstis, kad šis palinktų kiek arčiau ir ją pabučiuotų.
Nusivylusiai stebėdama, kaip Mayran atsitiesė, papurtė galvą. Atsisėdusi ir apkaltinusi dėl tokių minčių suleistus migdomuosius ir dar velniai žino ką, nuvijo tokias mintis kuo toliau. Ji ką tik norėjo, kad jos draugas ją pabučiuotų! Na ir stiprią dozę gavo.
- Tai aš atsiprašau, kad per mane likai sužeistas... Juk ne aš nukentėjau, o tu... - pagaliau atgavusi kvapą, nežiūrėdama į pusnuogį garbanių, tyliai pratarė.
-
Keistas, šiltas, malonus, visą kūną apimantis ir laimę skleidžiantis, tačiau dar nejaustas jausmas buvo aplankęs Mayraną, šiam žvelgiant ir būnant taip arti Sabrinos. Tačiau ta visa nežinomybė ir visai neseniai įvykę ne patys maloniausi įvykiai, silpnumo jausmas, nusilpęs organizmas bei žinojimas, kad Sabrina yra jo draugė, šis negalėjo taip elgtis, negalėjo gadinti draugystės, privertė atsitraukti vaikinuką nuo jos.
Išstovėti ant kojų ir nenuvirsti praradus tiek kraujo, nebuvo lengva, tačiau ir toliau būti pusnuogiu kūnu prigludus prie draugės, vaikinas negalėjo, manė, kad Sabrinai tai buvo nejauku, nemalonu, tad teko kaip nors išstovėti.
- Mažyte, neatsiprašinėk. Gi viskas man gerai, aš gyvas, - šyptelėjo silpna šypsenėle, - aš tau gi sakiau, kad visad padėsiu ir nepaliksiu bėdoje. Tu man esi svarbi. Tam ir yra skirti draugai.
Dar minutėlę pastovėjęs žvelgdamas į tamsiaplaukę, o tada kiek svirduliuodamas nuo jėgų trūkumo šis nužygiavo prie spintos, nusimetė marškinius nuo savo kūno(arba bent tai, kas iš jų liko) ir iš spintos išsitraukęs džemperį, užsimovė jį. Supratęs, kad kambaryje gan žvarboka, šaltoka, nebuvo labai šilta, vaikinas pagriebė dar vieną džemperį ir sunkiai pasiekęs kelionės tikslą – lovą, padavė jį merginai.
- Apsirenk. Nenoriu, kad susirgtum, - šyptelėjo ir nusprendęs, kad jovalą ant grindų išvalys tada, kai turės daugiau jėgų, organizmas nebus toks nusilpęs, sukrito į dvigulę lovą šalia von Sjuard. Kūnas kaip mat atsipalaidavo, jam nebereikėjo atlaikyti svorio.
Pasukęs galvą į auksinių akių savininkę, vaikinas nužvelgė ją, tarsi dar kartelį bandydamas įsitikinti, kad šiai viskas gerai, pats nuo savęs slėpdamas faktą, kad tuo pačiu metu ir pasigrožėjo ja. Kur buvęs, kur nebuvęs, į lova, į viduriuką tarp Sabrinos ir Mayrano, atbėgo ir įsitaisė kiek sunerimęs, tačiau pakankamai laimingas vokiečių aviganis. Jam pradėjus cypti ir maldaujančiu žvilgsniu žvelgti į šeimininką, reikalauti dėmesio ir tarsi patvirtinimo, kad viskas yra gerai, iš lūpų pasigirdo silpnas juokas. Vaikinas pakėlė ranką ir pakasė Lordo užausius, paglostė jį, be žodžių pagyrė, padėkojo už pagalbą išgelbėjant draugę. Šunytis patenkintas nusižiovojo ir susiraitė prie tarp dviejų žmonių, prisiglaudė prie šeimininko ir užmerkė akis.
- Aš tikiuosi, kad šis įvykis labai nesugadino vakaro ir noro su manim bendrauti, - su pavargusia, nusilpusia šypsena veide, tarė garbanius ir žvilgsniu surado merginos žvilgsnį.
Vakaro pradžioje šis norėjo pasikalbėti ne tik apie savo psichinę problemą, kurią dar visai neseniai sužinojo pats, tačiau ir apie kai ką kitą, sulaukti patarimo iš moteriškosios pusės. Tačiau vakarui pasisukus kita linkme, Mayranas nebežinojo, abejojo ar tai gera mintis ir ar tai buvo tiesa.
- Galbūt neleiskim tiems įvykiams sugadinti mūsų paskutinio pasimatymo Londone ir bent jau apie ką nors pasikalbėkim? Nenoriu, kad prisimintum mane tokį silpną, koks esu dabar, - trumpam nuleido žvilgsnį, pažvelgė į augintinį, tačiau tuoj pat ir vėl grąžino jį ties akimis.
- Man kaip ir reiktų tavo patarimo... Na žinai, tu mergina ir aš tiesiog... Aš nežinau kaip elgtis, nes nenoriu suklysti, - pradėdamas kalbėti, kiek jaudindamasis ir vis dar dvejodamas, tarė, - Aš susipažinau su viena tokia mergina. Na... Ji graži, miela ir man visai patinka. Ji viskas ko gali norėti vaikinas, tačiau aš nė neįsivaizduoju kaip elgtis toliau... Turėčiau pasikviesti ją į pasimatymą, padovanoti gėlių ir pasakyti, kad ji man patinka, pasiūlyti būti mergina ar ką?
Aukštaūgio balsas skambėjo kiek susinervinusiai, nepatogiai. Jis norėjo gauti patarimą iš Sabrinos, tačiau vis dar abejojo, vis dar nežinojo ar tai, kad ta mergina jam patinka, yra tiesa, ar ne, buvo pasimetęs.
-
Visomis išgalėmis stengėsi negalvoti apie šalia stovintį pusnuogį vaikiną, tačiau mintys, kaip įkyrios bitės prie cukraus, vis zujo neleisdamos nė sekundei to pamiršti. Sabrina negalėjo pamiršti ir tos akimirkos, kai trūko tiek ne daug, jog jo lūpos paliestų jos.
Dar kartą papurtė galvą. Reikėjo nustoti apie tai galvoti antraip sugalvos iškrėsti, kokią nors kvailystę ir skaudžiai nudegs. Susikaupusi ir išstūmusi visas mintis lauk, kilstelėjo galvą, pažvelgė į Mayran ir palaimingai mintyse padėkojo šiam susivokus, kad derėtų apsirengti. Laimei, dabar jos nebeblaškė matomas vaizdas. Išskyrus tai, kad jis amžiams įstrigo atmintyje.
Draugai... Juk tam ir skirti draugai...
Žodžiai skaudžiai pasiekė tamsiaplaukę. Ji ką tik troško, kad garbanius ją pabučiuotų, o dabar gavo prisiminti, kad nieko panašaus niekada nebus, jis jos draugas, ne vaikinas. Ir nieko daugiau.
Pasibaisėjusi savimi ir savo mintims, tebekaltindama nelemtus migdomuosius ir keistą jų poveikį, nežymiai šyptelėjo. Pastebėjo, kad Mayran sunku išsilaikyti ant kojų, bet šis didvyriškai ir užsispyrusiai neketina pasirodyti silpnas.
- Ačiū, - kiek per tyliai atsakė, bet pakartoti nenorėjo.
Balsas skambėjo keistai abejingai. Turbūt per daug minčių sukėlė šalutinių poveikių. Sulaukusi pasiūlymo apsivilkti šiltą, keliais dydžiais per didelį, tačiau gražų džemperį, kiek padvejojo. Jai nebuvo šalta, tiksliau niekuomet nebūdavo, juk ji - šaltakraujė, tačiau neatsispyrusi pagundai paėmė džemperį jau vien dėl to, kad nenorėjo priversti tamsiaplaukio pasijusti nejaukiai, kad užmiršo faktą, jog bendrauja su vmapyre.
- Ačiū už rūpestį, - dar kartą padėkojo apdovanodama vaikiną nežymia šypsena.
Lovai susiūbavus nuo papildomo svorio, o tada ir dar kartą nuo antrojo svorio šaltinio, Sabrina nusijuokė ir švelniai pakasė Lordui paausius. Kurį laiką stebėjusi laimingą šunį, nudelbė žvilgsnį šalin. Mintis, kad ji vienoje lovoje su Mayran, tapo nepakenčiamai nejauki, ypač po to, kai ji troško būti pabučiuota, o jis skaudžiai priminė, kad ji viso labo tik draugė.
Kelis kartus giliai įkvėpusi, šitaip nurimusi ir vėl išstūmusi niekam tikusias mintis, atidžiau nužvelgė kambarį. Pabandė įsiminti kiekvieną baldą, net mažiausias detales. Reikėjo pripažinti, kad Wallflowerio butas išties buvo gražus.
- Ne, - papurtė galvą nedrįsdama pažvelgti į šalimais gulintį pašnekovą, tebesidairė po kambarį. - Tu išgelbėjai man gyvybę, dabar visą gyvenimą būsiu dėkingą, - nusijuokė švelniai paglostydama miegančio vokiečių aviganio kailį.
O, aš tikrai tavęs neprisiminsiu silpno ir pavargusio. Jei nesapnuosiu tavęs pusnuogio - tai jau bus gerai.
- Prisiminti tave galėčiau nebent tik, kaip žmogų, kuris išgelbėjo mane ir per mane nukentėjo, - liūdnai šyptelėjo pagaliau pasukdama galvą ir pažvelgdama į garbanių.
Matyti jį apsirengusi buvo daug lengviau ir jaukiau, o ir įkyrios mintys nebelindo į galvą. Visgi tokios vakaro pabaigos nesitikėjo. Iš nuostabos rausvos lūpos automatiškai prasivėrė, o auksinės akys apsiniaukė. Nė pati nesuprato, kodėl buvo taip skaudu išgirsti tokius žodžius. Sutrikusi ji klausiamai sužiuro į vaikiną, tačiau iš akių suvokė, kad šis kalba rimtai.
- Taip... Manau, kad taip ir turėtum padaryti, - priverstinai plačiai šyptelėjo išsiropšdama iš lovos ir paslėpdama rankas džemperio kišenėse.
- Be to, manau, kad man metas. Mano brolis turbūt nerimauja, o migdomųjų poveikis pamažu blėsta, todėl bus geriau, jei išeisiu, - žvilgsnis nuslydo prie kruvino rankšluosčio ir krauju išteptų grindų.
Vampyriški instinktai pamažu budo, o tai nieko gero nežadėjo.
- Be to, tau taip pat reiktų pailsėti, - dirbtinai šyptelėjo žengdama durų link. - Ir... džiaugiuosi dėl tavęs. Man daug ramiau bus išvykti žinant, kad tave palieku ne vieną, - paskutinį kartą šyptelėjo, o tada graužiama kaltės nusigręžė dėl tokio melo ir staigaus atsisveikinimo stabtelėjo ties durimis.
- Iki, Mayran, - grįžtelėjusi per petį tarstelėjo ir dingo iš buto nebeatsigręždama.
-
Vaikinas puikiai girdėjo merginos padėką ir tikrai širdį paglostančius žodžius, tačiau nieko į tai neatsakė, kadangi jau tikrai ne vieną kartą kartojo, kad viskas gerai, jis tai darė ne dėl pareigos, o dėl to, kad Sabrina jam labai rūpi, ji jam tikrai svarbi draugė.
Ar esi įsitikinęs, kad tik draugė?
Užsičiaupk, ji tik draugė. Man patinka kita.
Vaikinas tarsi kariavo su savomis mintimis ir pačiu savimi, bet iš tiesų pats nežinojo, kuri iš šių dviejų minčių buvo tiesa, o kuri ne, buvo pasimetęs, bet pats nenorėjo to pripažinti. Ir toliau sau kalė į galvą, kad jam patinka kita mergina. Mayranas nežinojo, ar norėjo užtildyti tą kvailą, pašaipų balselį galvoje dėl to, kad tai, ką jis sakė, buvo netiesa, ar dėl to, kad šis nenorėjo pripažinti, kad tai iš tiesų tiesa.
Nejauki tyla nebuvo labai maloni, garbanius jau pradėjo gailėtis ir keikti save mintyse, kad nesugebėjo patylėti ir būtinai turėjo paklausti šio klausimo (nė pats nežinodamas ar jis tiesa), kuris turbūt Sabrinai nebuvo labai malonus, privertė pasijausti nemaloniai.
Nusukęs žvilgsnį ties tamsiaplaukės veidu, akimis, šis dar labiau to pasigailėjo. Von Sjuard veido išraiška nebuvo pati geriausia, rodė, kad ji yra ne tik nustebusi, bet ir kiek susinepatoginusi ir įskaudinta?
Nejaugi aš ją priverčiau taip jaustis? Tikiuosi, kad man tik vaidenasi.
- Bet... - norėjo pratęsti savo pasakytą mintį vaikinas, bet tuoj pat buvo nutrauktas Sabrinos, šio veidas kaip mat persimainė, jame pradėjo atsispindėti liūdesys, kaltė. Liūdnas žvilgsnis žvelgė į kambarį paliekančią ausaakę, kol ši dingo, paliko tamsiaplaukį vieną kruviname kambaryje ir trinktelėjo durimis.
- Aš atsiprašau... - liūdnai ištarė garbanius, nors ir žinojo, kad ši jo nebeišgirs. Visos mintys apie jam patinkančią merginą buvo dingusios ir šis pagaliau pamažu pradėjo suprasti, kad jam nereikia jokios kitos merginos. Sabrina buvo tai, ko jam reikėjo, reikia ir reikės. Nė su viena kita mergina Wallfloweris nesijautė toks laimingas, nesišypsojo ir nesijuokė tiek daug, nesijautė toks savas ir suprastas.
- Gaidys. Eilinį kartą viską sugadinau, - apgailėtinu, nusivylusiu savimi balsu tarė vaikinas ir paėmęs pagalvę, nesulaikydamas nervų ir išnaudodamas paskutines savo jėgas, sviedė ją į sieną. Minkšta, nieko nenusikaltusi pūkinė pagalvė atsimušė į kambario sieną ir nukrito ant kruvinų grindų. Baltas pagalvės užvalkalas tuoj pat pradėjo sugerti raudoną kraują nuo grindų ir dažytis raudona, kraujo spalva. Bet ne tai šią akimirką Mayranui rūpėjo. Šis negalėjo patikėti, kad tai, kad Sabrina jam svarbi daugiau negu draugė, suprato tik tada, kai jau buvo viską sugadinęs ir vampyrė jau buvo palikusi jo namus. Ir dėl viso to buvo kaltas tik jis pats, niekas kitas.
Aš sugadinau paskutinį mūsų pasimatymą Londone, kuris turėjo būti kitoks...
Tamsios akys buvo aptvinkusios nuo liūdesio, silpnumo ir nusivylimo savimi. Tuščias žvilgsnis spoksojo į miegamojo sieną. Susigūžęs vokiečių aviganis miegodamas cyptelėjo ir prisiglaudė arčiau šeimininko.
Aš negaliu taip imti ir pasiduoti vien dėl vienos kvailos klaidos. Ne, aš susigrąžinsiu ją ir pasakysiu jai visą tiesą. Man pavyks.
Prieš miegui ir silpnumui pasiglemžiant burtininką į savą, kitą pasaulį, užsibrėžė be galo sau svarbius tikslus šis.
-
[RPG iš laikų, kai Mayra dar gyveno su Dafydd bute]
Ant viryklės tyliai burbuliavo puodas su troškiniu. Dar tyliau tiksėjo laikrodis, skaičiuodamas vakaro valandas. Mayra sėdėjo virtuvėje ir įtartinai žiūrėjo į telefoną.
Dafydd dar negrįžo namo.
Nerimas persmelkė juodaplaukės širdį ir ji sugniaužė rankoje laikomą skudurėlį. Jos akys vilties kupinu žvilgsniu stebėjo tamsų stiklą. Mergina tikėjo - jeigu raudonplaukį būtų užlaikęs kas nors darbe, kad ir netikėtas iškvietimas, ji būtų gavusi žinutę. Vadinasi, ši kurtinanti tyla galėjo reikšti tik vieną - kažkas negerai.
Mayra atsistojo nuo kėdės ir vėl apėjo virtuvę, įsipildama prie kriauklės vandens, pamaišydama puodą, žvilgtelėdama pro langą ir, galiausiai, vėl sugrįždama ant tos pačios kėdės.
Šį nerimo ir baimės transą nutraukė iš miegamojo pasigirdęs bruzdesys, dėl kurio stebėtis nereikėjo - pabudo Eliotas. Nelaukdama, kol atsikels ir berniuko brolis, Mayra pasiėmė jį ant rankų ir tęsė savo nerimastingą vaikščiojimą po namus. Mažylis vis nerimo, lyg sugerdamas mamos jausmus į save, o juodaplaukės akyse pradėjo kauptis ašaros. Tyliai niūniuodama suirzusiam sūnui, mergina toliau kaip šmėkla slankiojo tamsiuose namuose, jos šešėliui kartais pasirodant pro langus besiveržiančios žibintų šviesos ruožuose.
-
Dafydd lipo laiptais. Pagaliau buvo beveik namie. Tarsi norėdamas išpirkti kaltę, kad grįžta gerokai vėliau nei paprastai, užsuko į artimiausią parduotuvę ir pripirko galybę karamelės. Tai šiek tiek praskaidrino nuotaiką, tačiau dabar širdį ir vėl apėmė didžiulis skausmas, liūdesys ir baimė.
Priėjęs buto duris drebančia ranka pradėjo krapštyti raktus. Atrodė, kad užtruko ištisą amžinybę, kol pagaliau pavyko jas atrakinti. Iš karto pastebėjo, kad bute tamsu.
- Mayra? - nelabai tvirtai ištarė Dafydd. Pajuto kylančią paniką: kur ji galėtų būti? Kiek garsiau pakartojo: - Mayra?!
Skubiai užtrenkęs buto duris, nenusivilkęs striukės ir su visais batais nulėkė svetainės link. Ar mergina kažkur išėjusi? Kur dvynukai?! Kažkuriuo metu pastebėjo kažką judant ir už kažko kliuvinėdamas pripuolė prie Mayros. Atsargiai, bet tvirtai ją apkabino. Dafydd stovėjo glėbyje laikydamas tą, kurios šią akimirką taip reikėjo. Galvoje sušmėžavo klausimas, kodėl bute buvo visai tamsu, tačiau garsiai jo neuždavė. Buvo pernelyg gera jausti šalia savęs mylimus žmones.
Tik dabar supratęs, kad tebelaiko rankoje maišelį su karamele, vaikinas padėjo jį ant grindų. Kelis kartus perbraukė merginai per nugarą. Pasirodė, kad ji labai įsitempusi, tad širdį iš karto užgulė kaltė: Mayra tikriausiai buvo baisiausiai persigandusi, o dabar, kai ji laukiasi judviejų vaiko, tikrai nebuvo galima to leisti. Dafydd išsižiojo atsiprašyti, bet vos tik pravėrė lūpas, nutiko tai, ko, ko gero, ir reikėjo tikėtis: vietoj žodžių iš burnos išsprūdo kūkčiojimas, palydėtas iš akių skubiai pasileidusių ašarų upelių. Tai tikriausiai buvo pirmas kartas, kai vaikinas to visiškai nesigėdijo. Pasidėjo galvą mylimajai ant peties ir paprasčiausiai verkė.
- May-r-ra… - sugebėjo tarp kūčiojimų išspausti Dafydd. Nepamiršdamas, kad mergina rankose laiko berniuką, raudonplaukis dar tvirčiau ją apkabino. Laikėsi kaip skęstantysis - paskutinio šiaudo. Ašaros nė neketino nustoti tekėti iš akių. Lygiai taip pat Dafydd nė neketino paleisti Mayros iš glėbio.
-
Išgirdusi Dafydd balsą, Mayra sustojo. Negi tai buvo tik dar viena haliucinacija, norinti iš jos pasityčioti? Bet balsas skambėjo taip tikroviškai… Ir negi ji susimąsčius neišgirdo, kaip buvo atrakintos durys? Juodaplaukė sustojo ir įsiklausė.
Žingsniai. Pro šalį prabėgo Katinas, už kurio kažkas užkliuvo. Dafydd namie. Tarsi akmuo nusirito nuo merginos širdies ir ji lengviau atsikvėpė. Vos vaikinas prisilietė prie jos, Mayros akyse sužibo laimės ašaros.
Jis gyvas. Viskas gerai. Dafydd namie.
Ore kybojo taip ir neištartas klausimas: kodėl jis parsirado namo žymiai vėliau? O ir prieblandos apgaubtame raudonplaukio veide mergina įžiūrėjo nuoširdžią baimę, sugraudinusią jos sielą. Net Eliotas, ir jis nurimo sekundės daliai.
Sušiugždėjo pirkinių maišelis ir jie žiūrėjo vienas į kitą per tamsos skraistę. Bet tik akimirką. Akimirką, per kurią Mayra pamatė tai, ko labiausiai ir bijojo - sugniuždytą ir skausmo apimtą žmogų.
Karštos raudonplaukio ašaros gėrėsi į jos palaidinę kaip lietus į išpurentą dirvą, o Eliotas, bandydamas paguosti tėtį, o gal vėl pasigriebti kuokštą jo ryškiaspalvių plaukų, tiesė rankutes ir vieną delną net priglaudė prie šiurkštaus vaikino skruosto. Mayra tylėdama braukė per mylimojo plaukus ir nugarą, bandydama jį paguosti savo buvimu šalia, bet jos viduje degė pyktis - kas? Kodėl? Ir, svarbiausia, kaip? Mergina puikiai prisiminė, kas atsitiko Dafydd motinai miške ir ji neabejojo, kad tą pakartotų ne vieną kartą - vien tik tam, kad visi, nuskriaudę jai artimus žmones, neliktų nenubausti. Net jei ji turės būti budelis ir jo kirvis.
-Dafydd. Kas,-tarsi labiau reikalaudama nei klausdama tarė Mayra ir atsiduso,-Kas nutiko? Prašau, netylėk, noriu tau padėti,-žymiai sušvelnėjęs ir meilės kupinas merginos balsas nuskambėjo tamsiuose namuose.
-
Dafydd verkė. Mayros palaidinė tikriausiai jau buvo šlaput šlaputėlė, bet vaikinas niekaip negalėjo nustoti jos dar labiau skalbti. Pajuto mažą rankytę ant skruosto, ir tai sušildė širdį. Vis dėlto skausmas buvo toks didelis, kad jam numalšinti to neužteko. Ašaros nemalštančiais upeliais ir toliau liejosi iš akių, o Dafydd nepaliovė glostyti mylimajai nugaros. Jautė jos prisilietimus, mėgavosi jais, tačiau jautė, kad širdy ir toliau viešpatauja tiesiog nepakeliamas skausmas ir sunkumas.
Išgirdęs griežtą Mayros toną Dafydd pasijuto geriau. Ji buvo čia, su juo. Ji buvo dėl jo. Tai buvo supratimas, padėjęs vaikinui šiek tiek apsiraminti. Nepaleisdamas mylimosios iš glėbio raudonplaukis nusivedė ją iki sofos ir pasisodino šalia savęs.
- Mayra… - sumurmėjo. Ašaros vis dar tekėjo skruostais žemyn, tačiau srovė buvo kiek susilpnėjusi. Viena ranka apkabinęs mylimąją Dafydd vėl pasidėjo galvą jai ant paties, kurį jau buvo sušlapinusios jo paties ašaros. Kita ranka paglostė Elioto galvelę ir pasijuto netikėtai gerai: čia jis reikalingas ir mylimas. Dabar tiesiog galės daugiau laiko skirti brangiausiems žmonėms, o ministerija tegul keliauja velniop.
Pabučiavęs merginą į skruostą žaismingai perbraukė ranka jai per nugarą. Kažkodėl šis veiksmas priminė nuvogtas valandas šeštajame lygyje. Tai vėl perdūrė Dafydd širdį skausmo dūriu, ir jis pradėjo drebėti.
- Mayra… - vėl pratarė jis jusdamas, kad ašarų srovė ir vėl grasina sustiprėti. - Aš… Manęs ir vėl nereikia. Ministerija… Von Sjuardas… Tiesiog išspyrė…
Dafydd ir vėl pradėjo kūkčioti. Žinojo, kad čia gali tai daryti. Jis rūpi, jis mylimas ir reikalingas. Čia buvo galima nebijoti parodyti, kaip skauda.
- Mayra, pabūk su manim, - tylutėliai paprašė raudonplaukis abiem rankom atsargiai apkabindamas merginą ir priglausdamas ją prie savęs. Jautėsi labai blogai, tačiau mylimosios buvimas šalia reiškė neišpasakytai daug.
-
Mayros kūnas kaip visada savotiškai reagavo į Dafydd prisilietimus. Galbūt ją ramino dar ir tai, kad tie prisilietimai įrodė, kad šalia jos buvo tikras ir gyvas žmogus.
Jis ja pasitikėjo. Nebijojo parodyti, kaip jaučiasi. Tai merginai reiškė neįtikėtinai daug - iki šiol nebuvo tokio žmogaus, su kuriuo ji galėtų bendrautų taip atvirai. Kaip sakoma, apnuoginti sielą ar bent jau jos supuvusius likučius. Ir, jei šią akimirką ji būtų galėjusi, Mayra būtų perėmusi vaikino skausmą. Būtų padariusi viską, kad svarbiausio jos gyvenime žmogaus akių neplautų karčios ašaros.
Vedama kažkur Mayra nesipriešino tik nustebo pajutusi, kad atsidūrė ant sofos. Dabar tamsa apgaubė judu ir liko tik kažkokie neryškūs siluetai bei šiluma sklindanti nuo jų. Jos vardas, ištartas mylimojo, nuskambėjo keistai. Ne, šią akimirką jos čia nebuvo, visas dėmesys buvo skirtas raudonplaukiui.
Įvėlusi pirštus į mylimojo plaukus, mergina užsimerkė ir atsiduso. Jai taip norėjosi pajusti Dafydd širdies plakimą, pamatyti jo džiaugsmo ar malonumo išryškintas akis ar tiesiog savo šaltus pirštus lepinti svetimo kūno šiluma.
Kaip kad dabar, prisiglaudusi prie raudonplaukio, Mayra prisitraukė Eliotą arčiau savęs. Trūko tik Oliverio, kuris turbūt dabar atsibudęs lovelėje spoksojo į savo atvaizdą plastikiniame veidrodėlyje ar kramtė tą miela avytę. Jų maža šeima. Jų burbulas. Ir nesvarbu, kad pasaulis aplink juos galėtų sugriūti per kelias valandas, čia buvo ramuma. Čia buvo Namai.
Žaismingas Dafydd prisilietimas sukėlė merginai tokiai situacijai visai netinkamas mintis ir prisiminimus. Regis, tai kažką priminė ir raudonplaukiui, mat vos tik šis pradėjo drebėti, Mayra nejučiomis suspaudė jo ranką.
Būtent tokių žodžių ji ir nesitikėjo išgirsti. Karčiai pamynusi savo savigarbą, ji pati nutylėjo, kodėl ant ministro stalo vieną dieną atsidūrė prašymas išeiti iš darbo. Bet Dafydd? Mergina sustingo. Susijungė visi taškai, kurie piešė ne itin maloniausią Von Sjuardo ir Ministerijos vaizdą.
Pyktis, iki šiol tik rusenęs viduje, užsiplieskė, tekėdamas jos venomis ir šildydamas net ir amžiname įšale įkalintas vietas. Išspyrė. Kaip nereikalingą šunį.
-Dafydd, brangusis, gal nori eit į miegamąjį? Paguldyčiau Eliotą, atneščiau vandens ir galėtume pabūti kartu ramiai,-švelniai priglaudusi lūpas prie raudonplaukio šiurkštaus skruosto pasiūlė Mayra, prisimindama, kad tuoj turėtų pabaigti troškintis troškinys, o namų padegti, deja, nesinorėjo.
-
Jausti šalia savęs vienintelį žmogų, kuriuo gali pasitikėti, buvo tai, ko Dafydd ir reikėjo. Nepaisant to, kad širdį tebedraskė skausmas, kad jis jautėsi ir vėl išmestas pro duris, pamažu pasijuto šiek tiek geriau. Plaukus veliantys pirštai ir prisiglaudimas padėjo Dafydd bent kelioms akimirkoms pamiršti tą nepakeliamą sunkumą. Jis žinojo taip greit neatsigausiantis, tačiau dabar buvo truputį geriau.
Tai, kad Mayra sustingo, neprasprūdo Dafydd pro akis. Jis išsigando: buvo tikras, kad mergina arba tuoj klaus, už ką, arba jau suprato ir dabar kaltina save. Viduje sukilo baimė, ir Dafydd, tarsi norėdamas ją nustumti į šoną ar bent jau nukreipti mintis, ranka perbraukė per mylimosios plaukus gerokai juos sutaršydamas. Stengėsi nusišypsoti, bet tai padaryti buvo labai sunku. Ašaros pagaliau nustojo tekėti iš akių, tačiau vaikinas vis dar nebuvo nustūmęs baimės į šoną. Mayros žodžiai buvo visiškai netikėti, tačiau keistai raminantys.
- Tik nepalik manęs, maldauju, - sumurmėjo Dafydd. Mintis, kad gali tekti bent akimirkai paleisti mylimąją iš glėbio, siaubingai gąsdino vaikiną. Tik dabar prisiminęs, kad taip ir nenusivilko striukės, padarė tą dabar ir vėl skubiai apkabino merginą.
- Myliu tave, - pratarė jis ir priglaudė lūpas jai prie kaklo. Skausmas niekur nedingo, tačiau buvo taip gera, kad pavyko jį beveik pamiršti. Vaikinas nejučia pakišo ranką mylimajai po palaidine ir uždėjo ant pilvo. Vis dar laikė ją apkabinęs taip stipriai, kaip galėjo, kad nesužeistų ant rankų esančio Elioto. - Ačiū, kad esi… - pridūrė tiesiai į ausį, kurią netrukus ir pakštelėjo. Tikėdamasis, kad Mayra sukikens, Dafydd pirštais kelis kartus perbėgo per pilvą ir galiausiai atsistojo. Nenorėdamas trauktis nuo merginos ten pat pagaliau nusiavė batus.
- Man nesvarbu, ar miegamajame, ar kur, jeigu esu su tavimi, - ištarė Dafydd atidžiai nužvelgdamas merginą. Tiesą sakant, labai norėjosi dabar pat nueiti į lovą, tačiau nosį pradėjo kutenti iš virtuvės atsklidęs maisto kvapas. Širdį užgulė kaltė: raudonplaukis visiškai nesijautė alkanas, tik kaip tą pasakyti? Kaltai nuleidęs akis vaikinas sumurmėjo: - Mayra, nepyk, bet aš visai nenoriu valgyti… Aš...
Dafydd prisiminė, kad beeidamas į ministro kabinetą netgi svajojo apie maistą. Deja, naujienos, visa jėga užgriuvusios vaikiną, atėmė bet kokį apetitą. Dabar jis pasijuto dar blogiau: ne tik sužinojo, kad yra nereikalingas, bet ir negalės įvertinti mylimosios pastangų…
- Atsiprašau, - vos girdimai sukuždėjo Dafydd. Apkabinęs merginą vieną ranka jis neskubėdamas nužingsniavo miegamojo link. Skausmas tebebuvo gyvas, tačiau brangiausių žmonių artumas padėjo jį šiek tiek numalšinti.
-
Mayrai patiko jaustis reikalingai. Tai įprasmino jos būtį. Jos reikėjo dvynukams ir jos reikėjo Dafydd. Kaip kokia saulė ir aplink ją besisukančios planetos, tik mergina taip apie save negalėjo galvoti. Jos nuomone, ji galėjo geriausiu atveju būti tik vienišas asteroidas, kartais pagrasinantis kokiai pakeliui pasitaikiusiai planetai.
Todėl raudonplaukio maldavimas nepalikti Mayrai pasirodė šiek tiek keistas. Žinoma, ji niekur neis ir net nesiruošė to daryti, bet… Tai, kad kažkam jos taip reikėjo, šiek tiek gąsdino. Atsakomybė, kurios ji neprašė ir gležnas žmogus, per smarkiai veikiamas jos žodžių ir veiksmų.
Kad ir kokie jausmai tuo metu buvo užvaldę juodaplaukę, viską pakeitė planavimas - vienintelis būdas, kuris padėdavo merginai išgyvent. Pirma, reikėjo nepadegt namų ir kažkaip išgelbėti troškinį. Antra, reikėjo nuramint Dafydd ir nuvyti jį miegoti - rytas už vakarą protingesnis. Trečia - Eliotas su Oliveriu dar negavo vakarienės, o pastarasis dar ir dėmesio. O žinant kūdikius, turbūt pastebėjęs, kad jos šalia nėra, pagalvos, kad mama dingo amžiams į nežinomybę.
-Visada būsiu šalia, nesijaudink,-sušnabždėjo Mayra raminančiai. Jautrią kaklo odą kutenanti barzda, vėsi ranka po palaidine ir juodaplaukė užsimerkė. Ne čia ir ne dabar ir, svarbiausia, ne prie vaikų - kad ir kaip norėtųsi. Užsimerkusi ir sukandusi dantis ji šypsojosi, o, atmerkusi akis, mergina pajuto atidų mylimojo žvilgsnį ir tamsoje.
Atsiprašymas buvo tarsi ledinio vandens pliūpsnis ant galvos. Mayra visiškai nesuprato, kas, kodėl ir kaip, bet nenorėjo per daug lįsti su savo klausimais, kai Dafydd ir taip akivaizdžiai prastai jautėsi. Žioptelėjusi kaip žuvis ant kranto, mergina atsistojo ir patraukė miegamojo link. Kažkur jos minčių gilumoje suskambo pavojaus varpai, kad troškinį būtina išjungti, o ir rankose laikomas mažylis pradėjo muistytis iš nuobodulio.
-Ar gali paguldyti Eliotą į lovytę? Prašau,-perduodamą sūnų jo tėvui, tarė Mayra ir įjungė kambaryje šviesą. Laimei, jos lazdelė buvo palikta ant spintelės, tad greitai pasičiupusi magiškąjį įrankį, mergina iškišo galvą ir vienu mostu išjungė viryklę. Atsisukusi į raudonplaukį, ji pabandė išspausti šypseną.
-
Mayra visada žinojo, ką pasakyti, kad nuramintų Dafydd. Jis įtarė, kad tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios tapo, ko gero, netgi pernelyg priklausomas nuo mylimosios. Šią akimirką atrodė, kad neištvertų be jos nė dienos. Ką ten dienos - kelios valandos be Mayros palaikymo atrodė kaip baisiausios įmanomos pragaro kančios.
Vaikinas neprieštaraudamas paėmė nerimstantį berniuką ant rankų. Žvelgė į jį liūdnu, tačiau švelniu žvilgsniu, kol galiausiai, nutaręs, kad Eliotas neprieštaraus, paguldė jį į lovelę. Kiek pasvarstęs paėmė ant rankų pabudusį Oliverį, kuris tą pačią akimirką mažomis rankytėmis pradėjo gaudyti ryškias tėvo plaukų sruogas. Dvynukai mėgo tai daryti, Dafydd jautėsi laimingas, kai kuris iš jų sugniauždavo jo plaukus kumštelyje. Deja, dabar kažkodėl viskas atrodė kitaip. Vaikinas prisiminė, kaip aplinkiniai mėgo kabinėtis prie jo plaukų spalvos. O dabar jis buvo ne tik kvailas ryžpalaikis, bet ir tas, kuris nesugeba išsaugoti darbo…
Ši mintis buvo tokia skausminga, kad jis turėjo labai pasistengti, kad nenumestų Oliverio. Vis tik pavyko jį paguldyti švelniai, tad Dafydd galėjo atsisukti į Mayrą. Jis pastebėjo merginos pastangas nusišypsoti, tačiau pačiam akyse ir vėl kaupėsi ašaros.
- Mayra, - sumurmėjo jis prieidamas prie mylimosios. Paėmė ją už rankos ir skausmo kupinu tonu pratarė: - Jie manęs gėdysis. Jie jokiems draugams nenorės pasakoti, kas yra jų tėvas…
Dafydd žinojo, kad berniukams reikia mamos dėmesio, bet nieko negalėjo padaryti: šią akimirką jo reikėjo ir pačiam. Dar prieš kelias valandas kūrė scenarijų, kaip palepins mylimąją karamele, o dabar ji gulėjo kažkur svetainėje ant grindų ir buvo visai pamiršta. Tai pervėrė ir taip skausmo sudraskytą Dafydd širdį dar viena strėle. Ašaros vėl pasileido upeliais. Raudonplaukis nepaleisdamas Mayros rankos priėjo prie lovos ir įsitaisė ant jos. Pasisodinęs merginą šalia susigūžė į kuo mažesnį kamuoliuką, pasidėjo galvą jai ant krūtinės ir stipriai apkabino. Ir toliau liejo ašaras, viena ranka pradėjo lėtai braukti mylimajai per nugarą. Stengėsi apie nieką negalvoti, mat vylėsi, kad merginos buvimas šalia padės nusiraminti. Deja, smegenis atkakliai graužė mintis, kad jis šį vakarą įsivaizdavo visai kitaip. Nežinojo, kodėl, bet norėjo, kad jis būtų ypatingas. Kad ir kaip būtų ironiška, to, kas vyko dabar, tikrai nebuvo galima pavadinti eiliniu vakaru. Ši mintis kažkodėl privertė Dafydd šyptelėti. Jis, žinoma, vis dar jautėsi tragiškai, tačiau staiga suprato norintis bent pabandyti pataisyti situaciją: vakarą jau sugadino, tačiau gal ne viskas prarasta?
- Myliu tave, Mayra, - sumurmėjo jis pakėlęs galvą. Apdovanojęs ilgu bučiniu švelniai stumtelėjo merginą, kad ji išsitiestų ant lovos. Atsigulęs šalia vėl priglaudė vėsų delną prie jai pilvo. Pažadėjo sau nedaryti nieko, kam mylimoji gali paprieštarauti, tad teliko tikėtis, kad Mayra sutiks pabūti šalia “neperžengiant ribų.” Nepaliaudamas glostyti mylimajai pilvo Dafydd susimąstė apie jos tvirtumą ir ryžtą būti su juo. Ta mintis buvo miela širdžiai, tad vaikinas pakėlė galvą silpnai šypsodamasis. Trumpam priglaudęs lūpas prie merginos kaktos, Dafydd vėl tvirtai ją apkabino ir prisiglaudė visu kūnu.
Čia jis buvo saugus. Tik čia galėjo parodyti, kaip jaučiasi, ir tik čia išgirdęs priekaištą pasijustų jo vertas.
-
Per prievartą įtempti veido raumenys nesugebėjo paslėpti tuštumos, slypinčios merginos viduje. O galbūt tai buvo ne tuštuma, o jausmai, kurie kaip kokia tamsi ir gliti košė nesileido išvalomi ir viduje tik puvo ir puvo…
Per prievartą išspausta besielė šypsena taip pat neleido nepastebėti ašarų, kuriose skendo tamsios mylimojo akys. Jo balsas raižė kaip nematomi peiliukai, palikdami juodaplaukės viduje ilgus, gilius rėžius, iš kurių sunkėsi tirštas raudonas kraujas, o jį sugerdavo ta pūvanti ir burbuliuojanti tamsa.
Ši atsakomybė gąsdino ją. Deja, šį kartą nebuvo įmanoma pasislėpti už kitos asmenybės, apsimesti, kad ji neegzistuoja, kad tai ne jos gyvenimas ir ne jos kūnas. Ji pati pasirinko.
Ir dabar čia pasirinkimų pasekmės. Užsimerkusi, Mayra išleido viduje sulaikytą oro gurkšnį ir prisėdo ant lovos šalia Dafydd. Apglėbusi raudonplaukį, rankomis, ji stengėsi negalvoti apie situacijos absurdiškumą. Ji, galima sakyti, turėjo tris vaikus. Tris, o ketvirtas vis dar jos viduje. Šią akimirką mergina bijojo gyvenimo, su kuriuo susidurs tas mažas kūdikėlis. Šią akimirką mintys grįžo prie išganingųjų oranžinių piliulių ir jų sukelto atbukimo.
Vienas, du ir tamsi smala jos viduje būtų paslėpta pilko debesies, besiaučiančio galvoje.
Vienas, du ir jai neberūpėtų niekas.
Ak, kaip ji pasiilgo betikslės ir beprasmės egzistencijos. Be namų, be šeimos, tik ji, ji ir ji.
Koks apgaulingas sapnas, nuspalvinantis kruviną realybę gražiausiomis spalvomis!
Dafydd pirštai, keliaujantys jos nugara, geismas, rusenantis kažkur giliai viduje, ir vis dar stipriai užmerktos akys, atsisakančios gyvenimo.
Juodaplaukė nieko nesakė. Ji dėl Dafydd padarytų viską. Net ir tai, kas jai nemalonu. Gal todėl vaikinas prioritetų sąraše buvo padėtas aukščiau nei ji? Ir vis tiek galvoje nusipiešė nemaloni paralelė tarp dabar, jų miegamojo ir namų ir rūsio.
Žmogus, kuriam ji atiduotų viską.
Juodaplaukės kūnas švelniai dunkstelėjo ant lovos. Myliu tave, Dafydd. Mintyse nuskambėjusius žodžius tyliai sudėliojo lūpos, kaip kokią paslaptį. Vėsus delnas ant pilvo privertė jos odą pašiurpti. Daug vėsių dalykų lietėsi prie jos. Žmogus, kuriam atiduočiau viską.
Emocijos užgriuvo kaip cunamis. Nevaldoma banga nuplovė viską savo kelyje. Mayros gerklę tarsi užspaudė tas šiurkštus, su nuo rašymo šiek tiek iškraipytais pirštais, delnas. Mergina krūptelėjo, atsimerkė ir šiurkščiai, lyg skęstantysis, įkvėpusi oro, metėsi į šoną, nukrisdama nuo lovos. Net ir skausmas, nudiegęs rankas alkūnėms susidūrus su grindimis, negalėjo prilygti tam, raižančiam jos vidurius. Orą perskrodė klyksmas, ištrūkęs iš juodaplaukės vidaus. Užsidengusi delnais akis, ji gaudė orą. Nebenorėjo ji girdėti vaikų verksmo, nei žmogaus, kuriam atiduotų viską, žodžių. Ne, ji norėjo būti viena.
Viena.
-
Skaudėjo. Ir skaudėjo viską: širdis buvo sudraskyta ir suplėšyta į mažiausius gabalėlius, viduje besiplečianti tuštuma darė skausmą tiesiog nepakeliamą. Tarsi to būtų maža, pradėjo perštėti ir akis - ko gero, buvo išlieta pernelyg daug ašarų. Blogiau nebegalėjo būti, ir tik Mayros buvimas šalia gelbėjo vaikiną nuo… Neaišku, ko, tačiau jis puikiai žinojo: jeigu mylimosios nebūtų šalia, jis tiesiog neištvertų. Įtarė, kad jeigu ne žinojimas, kad namuose bus galima parodyti skausmą, būtų galiausiai įgyvendinęs sumanymą išokti į Temzę.
Blogiau nebegalėjo būti? Deja, netrukus Dafydd suprato, kokia klaidinga buvo šita mintis. Jis neįsivaizdavo, kas atsitiko, bet Mayra staiga metėsi nuo jo tolyn. Raudonplaukis nespėjo nė sureaguoti, kai mergina nukrito nuo lovos. Žmogus, kurio buvimo šalia taip reikėjo, jį atstūmė. Ašarų upeliai buvo nustoję tekėti, liko tik perštinčios akys. Dafydd gulėjo lovoje sustingęs ir bandė suprasti, ką galėjo padaryti ne taip. Nespėjus prieiti jokios išvados, tylą perskrodė riksmas. Vaikinas pašoko iš lovos, tačiau artintis prie mylimosios bijojo: vos prieš kelias akimirkas ji nuo jo paspruko - tada, kai jos reikėjo labiausiai. Kokia to galėtų būti priežastis? Ką jis padarė ne taip? Ar Mayrai nusibodo pernelyg jautrus vyras? Ar jis padarė kažką, ko neturėjo daryti? O gal Mayrai nereikalingas vyras, sugebantis tik būti išspirtas iš darbo? O gal merginai nereikalingas jis? Pastarąją mintį Dafydd atkakliai stūmė į šoną: jis žinojo, kad čia yra mylimas ir reikalingas. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad jo egzistencija nėra ta klaida, lėmusi tokią skaudžią reakciją. Vaikinas žiūrėjo į mylimąją ir bandė suprasti, ką turėtų daryti toliau. Leisti jai pabūti vienai? Kaip žinoti, ar jai to ir reikia? Gal ji kaip tik nori, kad jis prieitų ir apkabintų? Raudonplaukis stovėjo ir nenuleido akių nuo Mayros. Galiausiai ryžosi: žinojo, kad nepriėjęs ir nepabandęs išsiaiškinti, ką padarė ne taip, jausis dar blogiau. Prisiartinęs įsitaisė šalia mylimosios ir kiek padvejojęs tvirtai ją apkabino. Jautė, kad šį kartą tas apkabinimas kitoks. Jis ne ieškojo paramos - jis pats norėjo ją suteikti.
- Mayra, - sumurmėjo Dafydd. - Kad ir ką padariau ne taip, pasakyk man. Atleisk man. Prisiekiu - nenorėjau įskaudinti. Ką man padaryti, kad pasijustum geriau? Ar man išeiti, gal nori pabūti viena? Ar man grįžti į ministeriją ir maldauti, kad priimtų atgal? Gal ko nori? Vandens, užkąsti, karamelės? Maldauju, pasakyk, kur suklydau, ir aš padarysiu viską, kad tai atitaisyčiau. Tik netylėk, prašau…
Vaikinas sėdėjo ir kuo tvirčiau laikė mylimąją. Tik dabar pagalvojo, kad jo verksmas galėjo nulemti tai, kad kūno valdymą perėmė kita asmenybė - ta, kuri jo paniškai bijojo.
Ir vis dėlto sunkiausia buvo tai, kad Dafydd taip ir nesuprato, ką padarė ne taip - dar visai neseniai atrodė, kad Mayra yra pasiryžusi padėti jam ištverti šiandienos įvykius.
-
Priglaudusi kaktą prie kelių, Mayra bandė kvėpuoti. Bandė, nes vis dar rijo oro gurkšnius tarsi būtų skendusi tamsioje Temzėje. O gal kažkuria prasme ji ir skendo, tik ne šaltame vandenyje, o toje juodoje, beformėje jausmų košėje. Taip norėjosi išnirti, taip norėjosi iškilti! Bet prisiminimų grandinės toliau traukė ją dugno link ir taip akis paliko šviesa…
Dafydd prisilietimas privertė merginos kūną įsitempti. Per daug panašumų, per daug prisiminimų, per daug giliai viduje užslėptų pojūčių… Bet Mayra nesipriešino. Leidosi apkabinama ir priglaudžiama prie vaikino krūtinės. Mintyse vis dar sukosi nemalonios ir net atstumiančios mintys, lyginančios mylimąjį su jos tėvu, kuris seniai puvo po žeme. Atsargiai ištiesusi ranką, Mayra perbraukė per raudonus Dafydd plaukus. Taip, jie ilgi, bet švelnesni. Ir dvynukai juos mėgsta. Jos tėvas taip pat niekada nebuvo užsiauginęs barzdos. O gal negalėjo? Ta mintis sužibo tarsi saulės spindulėlis nevilties rūke. Kaip akloji atsargiai braukdama pirštais per Dafydd veidą, mergina bandė ieškot kuo daugiau skirtumų tarp žmogaus, vis dar gyvenančio jos mintyse, ir to, kuris čia, šalia.
Negrabia pirštais įsikabinusi į megztinį, Mayra, vis dar užsimerkusi, sušnabždėjo:
-Tavęs. Man reikia tavęs. Tik tavęs.
Lėtai atmerkusi akis, juodaplaukė į šiek tiek gal per daug išbalusį mylimojo veidą. Kad ir kaip norėjosi būti kartu su juo, per ryškiai jos mintyse gyveno kito vyro veidas. Šleikštulys eilinį kartą įsitaisė viduriuose. Sunkiai nurijusi seiles, Mayra švelniai suglaudė jų lūpas. Sumirksėjo šviestuvas, pasigirdo klektelėjimas ir stojo tamsa. Maloni tamsa, kaip šilta paklodė žiemą.
Negi buvo kažkas, ko apie save jos nežinojo?
Mayra kelis kartus perbėgo pirštais megztiniu aukštyn ir žemyn. Reikėjo kažko, kas neleistų jai galvoti. Būdo pabėgti nuo realybės ir įsitikinti jos tikrumu.
Jos ranka sustojo ties mylimojo kelnių kraštu.
-
Dafydd netruko pastebėti, kaip Mayra įsitempė. Niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko. Ko ji staiga išsigando? Atkakliai bandė prisiminti padaręs ką nors, kas galėjo iššaukti tokią reakciją, deja, niekaip nesisekė.
Mylimosios žodžiai paglostė širdį, tačiau viduje vis tiek liko nerimas: kur jis suklydo? Kodėl mergina tokia išsigandusi?
- Mayra, ar tu vis dar manęs bijai? - kiek liūdnai paklausė Dafydd. Taip, šiandien jam buvo tikrai bloga diena, bet jis niekada nepakeltų rankos prieš svarbiausią žmogų gyvenime. Ar Mayra vis dar juo nepasitiki? - Gyvenime tavęs nenuskriausčiau, Mayra. Aš myliu tave ir niekada nepaliksiu. Tau nėra ko bijoti, su manim esi saugi…
Dafydd be galo reikėjo artumo, tad bučinys, nors ir kažkoks keistas, buvo malonus. Staiga stojusi tamsa kiek išgąsdino vaikiną, bet jis stengėsi to nepaisyti: be galo malonūs prisilietimai šią akimirką buvo daug svarbiau.
- Mayra… - sumurmėjo Dafydd. Berniukai… nenoromis pagalvojo jis, tačiau garsiai to neištarė - mergina, būdama dėl kažko labai išsigandusi, pasirinko būti su juo. Kas jis toks, kad prieštarautų tokiam norui?
Raudonplaukis mielai būtų nunešęs mylimąją į lovą, tačiau nenorėjo atsitraukti nė akimirkai. Pirštai neryžtingai palindo po palaidine ir nuslydo atsegimo, su kuriuo vaikinas galiausiai išmoko susitvarkyti, link.
- Mayra… - neryžtingai sumurmėjo Dafydd, atlikęs tą uždavinį. Nenorėjo, kad mergina manytų, jog jis tik naudojasi situacija, tad kad ir kaip norėjosi, paspartinti procesą buvo šiek tiek baisu. - Myliu tave, Mayra. Myliu, myliu, myliu…
Ar tu to nori, Mayra? Garsiai to paklausti kažkodėl buvo nejauku. Vis dėlto Dafydd tikėjosi, kad laimės akimirkos su mylimąja padės jiems abiems: jai nustumti baimes į šoną, jam - pamiršti tą širdį draskantį skausmą. Galiausiai vaikinas ryžosi. Skubiai nusitraukęs megztinį ir marškinėlius, nuvilko vis dar nuo jo paties ašarų šlapią mylimosios palaidinę. Vienos rankos pirštais bėgiodamas po merginos nuogą kūną antrąja sutaršė plaukus.
- Myliu tave, - vėl sumurmėjo Dafydd prisiglausdamas. Vis dar nebuvo tikras, kad elgiasi teisingai, tad teliko tikėtis, kad Mayra neprieštaraus.
-
Jos vardas, ištartas Dafydd, buvo persmelktas meilės ir geismo. Taip, ji buvo čia, šalia to, kuris buvo besąlygiškai jai atsidavęs. Tas pats žmogus, su kuriuo ji praleido tą lemtingą dieną prie Tauerio.
Iš gatvės pro langus sklindančioje šviesoje raudonplaukio oda atrodė šviečianti. Mano angelas. Pajutusi mylimojo ranką keliaujant jos nugara, mergina užsimerkė ir nusišypsojo.
-Ne tavęs bijau. Bet tai nebesvarbu. Niekas nebesvarbu,-sumurmėjo Mayra. Netrukus drabužių sluoksniai keliavo savais keliais ir juodaplaukės nugara susirėmė su šaltomis grindimis.
-Dafydd, beprotiškai tave myliu,-kaip malda ištrūko žodžiai iš jos sielos gelmių.
Kaip gera jausti kito kūną šalia. Fizinį kūną, neleidžiantį pamiršti, kur ji buvo ir ką neseniai veikė. Nuo įraudusio veido sklido karštis, o plaukai lipo prie drėgnos odos.
Atsargiai kažką pirštu vedžiodama ant Dafydd krūtinės, Mayra mąstė. Atslūgus emocijoms vėl iškilo klausimas: kodėl? Kas iššaukė tokią reakciją? Negi ji neprisimena ir to, ką turėtų prisiminti?
Bet dabar buvo gera ir net tokios niūrios mintys negalėjo aptemdyti trupinėlio laimės. Paėmusi raudonplaukio ranką, mergina priglaudė ją prie savo vos vos pastebimai iškilusio pilvo ir sunėrė judviejų pirštus.
-Ar tu laimingas?-tyliai paklausė mergina. O ji - ar ji laiminga? Nejučiomis Mayros akys nukrypo link mažylių lovelių. Sulaužyta anksčiau tvirta atrodžiusi taisyklė dėl vaikų ir miegamojo veiklų privertė juodaplaukę susigėsti. Ir ta gėda, kaip kokie juodi dažai, sugadino visas teigiamas emocijas.
-Šlykštu,-beveik negirdimai šnabžtelėjo Mayra ir atsiduso. Bent jau galėjo pailsėti mylimojo glėbyje.
-
Mayra neprieštaravo. Kad ir kas atsitiko, kad ir ko ji išsigando, sunkią akimirką norėjo praleisti su juo, Dafydd. Tai buvo taip gera, kad buvo galima bent kelioms akimirkoms pamiršti širdį tebevarstantį skausmą.
- Mayra… - iškvėpė jis. Brangiausio žmogaus buvimas šalia buvo tie vaistai, kurie galėjo bent kiek išgydyti širdies žaizdas. Nesustodamas glostyti mylimosios vaikinas pasidavė emocijoms. Galbūt dėl sunkumo, kankinusio visą vakarą, dabar Dafydd jautėsi be galo laimingas.
Jis gulėjo ant grindų ir mėgavosi Mayros prisilietimais. Laikydamas ją glėbyje nepaliovė švelniai braukyti kojos pirštais jai per blauzdą. Atrodė, kad turi viską, ko gali reikėti, kad pasijustų laimingas.
- Žinoma, juk esu su tavimi, - pratarė jis, kai Mayra, tarsi perskaičiusi mintis, uždavė klausimą. Pažvelgė jai į akis ir padarė tai labai laiku: spėjo pagauti į dvynukų loveles nukrypusį žvilgsnį. Dafydd nepatraukė rankos mylimajai nuo pilvo, tačiau pajuto, kaip širdį užgulė siaubinga kaltė: jis laiku pagalvojo apie berniukus, tačiau paprasčiausiai patylėjo, nes pernelyg norėjo. Visa laimė staiga kažkur dingo, liko tik pasišlykštėjimas savimi.
- Atsiprašau, Mayra. Atsiprašau, - sunkiai išspaudė Dafydd išgirdęs tą vienintelį merginos ištartą žodį, puikiai apibūdinantį dabartinę raudonplaukio būseną. Taip, jis tikrai šlykštus padaras, atrodo, pasižymintis tik gyvuliškais instinktais… - Atleisk, Mayra, aš atsiprašau…
Dafydd pajuto, kad ir vėl ima graudulys. Dar nė karto nesijautė taip bjauriai. Net ir po Tauerio tiltu, kai pamanė, kad mergina apsivėmė dėl jo, nebuvo taip šlykštu pačiam dėl savęs. Nenustojo murmėti atsiprašymų, nors nuo to jautėsi tik blogiau: žinojo, kad tai nepakeis jo pasirinkimo patylėti.
Vis dar nepaleisdamas mylimosios iš glėbio Dafydd pradėjo glostyti jai plaukus. Labai norėjo paklausti, kas atsitiko, kodėl ji išsigando, bet kartu buvo ir nejauku: o jeigu Mayra pagalvos, kad jis tik bando išpirkti kaltę?..
- Myliu tave, - tyliai sumurmėjo raudonplaukis ir neištvėręs paklausė: - Kas atsitiko? Gal galiu kuo padėti, kad tau nebereikėtų bijoti? Mayra, gali manimi pasitikėti…
Ištaręs paskutinius žodžius pasijuto dar šlykščiau: kas pasitikėtų tėvu, savo gyvuliškus poreikius iškeliančiu aukščiau nei jo paties vaikų gerovė ir saugumas? Iš akių ištryško kelios ašaros, tačiau Dafydd vis dar nepaleido mylimosios.
-
Kūnas prie kūno, oda prie odos. Kaip išvaizdžiai autoriai aprašo - du tampa vienu. Mayra nesijautė verta tokios meilės ir dėmesio. Kito žmogaus pasitikėjimo. Ji buvo tik dar viena klaida ir tą kuo puikiausiai parodė jos pasirinkimai.
Kaip ir dabar. Pasišlykštėjimas keliavo po jos oda kaip kokiu čiuptuvai, godžiai liesdamas ir galiausiai susisukdamas lizdą kažkur po šonkauliais. Kokia ji motina? Ar ji verta to vardo lygiai taip pat kaip ir jos gimdytoja? Ir net malonūs Dafydd prisilietimai negalėjo išvaryti šio kaltės demono iš jos gelmių.
Atsiprašymai kaip maži akmenukai barbeno į sąžinės stogą, sukurdami kakafonišką simfoniją.
-Aš turėjau pagalvoti apie tai, neatsiprašinėk,-iš gėdos slėpdama savo veidą raudonplaukio kaklo linkyje sumurmėjo ji, nesuprasdama, ar ją kas nors girdėjo. Ak, kokios dar moterys elgėsi kaip ji? Negi tai būtų eilinės miesto kekšės ir valkatos, kurioms galimybė išskėsti kojas buvo svarbiau už bet ką. Net ir už vaikus. Už bet kokią atsakomybę.
Anksčiau maloniai viską gaubusi tamsa pavirto gličiais čiuptuvais, o daugybė besavininkių akių galvoje ją stebėjo skanduodamos: kalta, kalta, kalta… Ir lengva tiems, kurie tiki Dievu - užtenka suprast, kad yra kažkas, kas visada tau atleis. Nesvarbu, ar mokestis už tai būtų kraujas ar gera mintis. Svarbiausia sielos ramybė.
Mayra to neturėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad visas Pragaras kvatojasi iš jos žmogiškų klaidų ir emocijų. Dar viena lėlė nesibaigiančiame pasaulio teatre. Lėlė, valdoma ne itin protingo lėlininko, negirdinti žiūrovų šauksmų, nesuprantanti daugelio dalykų.
Lėlė… Pykčiui sugerti…
Atsargiai apsidairiusi, mergina panoro, kad šviesa niekada nepasirodytų. Jei būtų buvę per daug gėda žiūrėt į savo nuogą kūną. Juokinga, bet visai taip pat, kaip ir Ievai.
-Nieko neatsitiko,-keldamasi nuo grindų sumurmėjo ji.-Prisiminimai. Praeitis. Susitvarkysiu. Kaip nors,-iš spintos išsitraukusi marškinius, juodaplaukė užsimetė juos ant savo nuogo kūno,-Bet šitai negali pasikartoti, supratai?-Mayra susirūpinusiu žvilgsniu stebėjo Dafydd. Pasičiupusi rankšluostį, numetė apatinius vaikinui ir tarė:
-Einu maudytis. Pažiūrėk berniukus.
Nepalikdama laiko sutuoktiniui paprieštarauti ar kitaip pasireikšti, mergina dingo už durų.
-
Tu apie tai ir pagalvojai, šlykštyne, bet tavo poreikiai tau svarbesni už viską, ar ne? nelemtas balselis galvoje ir vėl nepaliko Dafydd ramybėje. Žinoma, Mayra negalėjo skaityti jo minčių, tad nežinojo, kaip viskas buvo iš tiesų, tačiau nuo to, deja, nebuvo geriau. Vaikinas jautėsi kaip niekada purvinas ir pasišlykštėtinas. Nenoromis prisiminė laiką, kai gyveno kanalizacijoje, bet net ir tada galėjo jaustis esąs švaresnis ir vertesnis vietos po saule.
Nebepajėgdamas kovoti su sunkiomis mintimis jis tiesiog tylėjo. Nenutuokė, apie ką galvoja mergina, tačiau tikėjosi, kad jai yra bent truputį lengviau. Nors, žinant ją, to tikėtis tikriausiai buvo naivu.
- Mayra… - vien lūpomis ištarė Dafydd net nežinodamas, ką nori jai pasakyti. Nepaisant to, kaip dabar jautėsi, paleisti mylimąją iš glėbio vis tiek nebuvo lengva.
- Leisk tau padėti, prašau, - žinodamas, kad mergina nieko nepasakys, vis tiek paprašė raudonplaukis. Liūdnai pagalvojo apie tai, kad dabar buvo, ko gero, pirmas kartas, kai Mayra prieš palikdama jį meilės guolyje (nors kažin ar grindis buvo galima taip pavadinti) jo nepabučiavo. Kaltė? Pasišlykštėjimas savimi ir juo? Dafydd nežinojo, tačiau buvo liūdna. Žiūrėjo, kaip mylimoji velkasi marškinius, ir juto, kad žvilgsnis yra toks pat kaip ir visada: be galo akylas ir, ko gero, alkanas.
- Ne, jokiu būdu nepasikartos, - pratarė jis susidūręs su Mayros akimis. Bandė suprasti, kaip ji jaučiasi, tačiau nepavyko. Kaip visada. Nenoromis rengdamasis susimąstė apie tai, kad vos tik jiedu atsidurs lovoje, viskas bus kaip anksčiau: neapsikabinęs merginos Dafydd paprasčiausiai negalėdavo užmigti. Dabar, po nesėkmės darbe, tai atrodė tiesiog neįmanoma. Šis supratimas sukėlė dar didesnį pasišlykštėjimą savimi. Raudonplaukis žinojo mylintis Mayrą - ir tą jautė ne tik artumo akimirkomis. Tačiau kodėl - kodėl - šitai buvo taip svarbu, kad buvo galima paminti bet kokią pagarbą savo paties vaikams?
Priėjęs prie snaudžiančių mažylių Dafydd liūdnai žvelgė į juos. Nepasisekė vaikams su tėvu - kad ir ką bedarytų, niekada nebus pakankamai geras, jis paprasčiausiai tam nebuvo tinkamas.
- Atsiprašau, - sumurmėjo Dafydd. - Labai myliu jūsų mamą, bet daugiau taip netinkamai prie jūsų nesielgsiu. Pažadu.
Nutilęs vaikinas suprato, kad tai buvo pirmas kartas, kai jis dvynukams pasakė daugiau nei du žodžius. Nei skausmas, nei pasišlykštėjimas savimi niekur nedingo, tačiau vaikinas pajuto šiokį tokį palengvėjimą.
-
Sausio pradžia prasidėjo su tikru trenksmu. Pirmomis metų dienomis Noelei buvo užkrauta nemažai darbų, kadangi beveik pusė žvėrių skyriaus darbuotojų išėjo atostogų, o kita pusė vis dar negalėjo atsigauti po dviejų įtakingų darbuotojų žūties. Angelica nepažinojo ponios ir pono Evardsų, tad niekaip į tą nesureagavo. Kaip dirbo, taip ir dirbs. Kiekvienam duotas savas laikas pasidžiaugti gyvenimu. Vieniems ilgiau, kitiems trumpiau.
Kaštonplaukę išmušė iš vėžių skyriaus vadovo jai paskirta užduotis. Vaikas...
Dar vieno vaiko tėvų nebėra šiame pasaulyje, dar vienas našlaitis. Ilgai sėdėjo savo kabinete susigūžusi. Prisiminė kaip pati gavo žinią, kad jos tėvas Eduardas Sebastianas Harperis, vienas iš gabiausių aurorų, žuvo nuo juodojo mago rankos. Nenorėjo pranešti savo likimo sesei ar broliui tokią siaubingą naujieną. Tačiau pasirinkimo neturėjo, už nepaklusnumą gali ir iš Ministerijos būti išmesta.
Suėmė visą valią į kumščius. Apsirengusi viršutinius rūbus paliko Ministerijos pastatą ir patraukė adresu, kurį jai pranešė. Kitaip keliauti nenorėjo arba nemokėjo, tad pėščiomis greitai žingsniavo link Merington Roudo. Visą tą laiką kol keliavo link ten negalėjo iš minčių išmesti to prisiminimo, kuriame vienas iš aurorų (tėvo komandos narys, tapęs komandos vadu) jai pranešė apie tėvo žūtį. Motina buvo priversta grįžti iš Albanijos ar Austrijos kaip vienintelis likęs Noelės globėjas. Deja, namie pasirodė ji tik kelis kartus ir vėl išplazdėjo į savo nuolatinius nuotykius.
Paskambino į duris. Jas netrukus atidarė senyvo amžiaus moteriškė. Jaunuolė žvilgsniu permetė moteriškės užnugarį, ieškodama bent vienos užuominos, kad nesuklydo adresu. Vis tik, pro šalį praskridusi šluota leido lengviau atsipusti.
- Ar čia gyvena panelė Evards? - paklausė žilaplaukės.
- Taip, - atsakė senolė, - ar jūs jos draugė? - nusišypsojo.
- Aš esu iš Ministerijos, norėčiau pasikalbėti su ..., - nežinojo kas Azalea'i yra ši moteris.
- Mano anūke? Žinoma, užeikite, - įleido Noelę kiek sutrikusi. Ne kasdien priimi į svečius Ministerijos darbuotojus. Žvėrių skyriaus darbuotoja įėjo ir apsižvalgė detaliau.
- Azalea, pas tave atėjo! - močiutė šūktelėjo anūkei. Angelica tuo metu nusiavė batus.
-
Su šventėmis į Hogvartsą kartu visuomet atkakdavo ir atostogos, kurių nekantriai laukdavo tiek dideli, tiek maži. Azalija nebuvo išimtis vyresnių moksleivių tarpe, todėl vis užrašinėje žymėdavosi likusias dienas iki Kalėdų ir nekantriai laukdavo kelionės Hogvartso ekspresu namo į Londoną. Šįmet ji tikėjosi sutikti šventes drauge su tėvais, tačiau dar atsakymo iš jų nebuvo sulaukusi. Vis dėlto šviesiaplaukė buvo sulaukusi senelių iš mamos pusės laiško su pakvietimu šventes kartu sutikti Londone, Anglijoje. Varnė gerai sutarė ir su seneliais, gal net geriau su tėvais, kurie buvo labiau pasišventę darbui Magijos Ministerijoje nei vaiko auginimui. Žinoma, negalėjo sakyti, jog jie prasti ir neatsakingi tėvai, nes iš tiesų visada nupirkdavo viską, ko tik širdelė geisdavo, žinojo, ką mėgsta labiausiai, o ko ne. Tačiau Evards reikėjo ne materialių daiktų, o šeimos pasibuvimo laiko drauge. Visgi būdama vienturte dukra išmoko nusivylimą, liūdesį nešiotis slapta savyje ir gyventi diena iš dienos su vis naujai širdyje atgimstančia viltimi.
Šventės išties praėjo gražiai ir nuostabiai, su sniegu už lango, apšalusia Temzės upe, tingiai skalaujančios Anglijos sausumos plotus. Kaip ir visada po eglute rado įmantriai supakuotų knygų, visokio saldumynų gėrio bei dar daugybę dalykų. Tačiau kažkas vis neramino jos sielą ir kankino protą keista bei negera nuojauta, žinojo, kad kažkas nutiko, tačiau tikėjosi, jog tai nebus susiję su tėvais ar seneliais. Tikrai negalėjo įsivaizduoti savęs, išsimušančios iš vėžių po vienos, itin nemalonios žinios, kurią praneš ne kas kitas, kaip magijos ministerijos darbuotoja. Tad kol viešnia atsirado prie durų slenksčio, šeštakursė visą šį laiką kuitėsi savo kambarėlyje ties užrašine ir kažką sau patenkinta paišė, o tada apvedžiojo juodu bei matiniu markeriu. Į močiutės šauksmą neiškart ir atsiliepė, tik kažką sumurmėjo panašaus į tai:
- Aha, palauk, tuoj... - o tada pasidėjusi visas rašymo priemones į šoną, tiksliau numetusi ir palikusi bardaką ant stalo, pakilo bei grakščiais žingsniais nutipeno iki prieškambario. Kažkas atėjo? Nepamenu, jog kažką būčiau kvietusi pas save į svečius per atostogas... Visgi gan sutriko išvydusi nepažįstamąją rausvaplaukę, besiaunančią žieminius batus, o tada klausiamai žvilgtelėjo į močiutę.
-
Galvoje pinasi vis naujas scenarijus - ką ir kaip pasakyti tam vaikui. Tiesą pasakius, Harper nebuvo informuota kokio amžiaus buvo nepilnametė Evards ir bijojo, kad sugadins mergaitei vaikystę. Ką bekalbėt apie vaiką, jei pati būdama penkiolikos buvo itin sukrėsta artimiausio žmogaus mirties žinia.
Nereikėjo čia eiti, povelnių! Galvotų, kad tėvai tėra dingę be žinios... Laikui bėgant pati sužinotų. Ne tokį sukrėtimą gautų. Kaštonplaukė norėjo išnykti iš Merington Roude esančio daugiabučio. Gaila, buvo per vėlu. Azalėjos žingsniai jau buvo girdėti. O ir išnykus oru ją būtų lengva rasti, prisistatė esanti iš Ministerijos. Gerai, kad šiame bute nebuvo legilimantų, lengvai perskaitysiančių Noelės mintis. Nežinia, kokia būtų reakcija - juokas ar gėda, kad magijos pasaulį atstovauja tokie netikę žmonės. Herper visai nesijautė netikusi. Tiesiog kartais jai būdavo sunku susikoncentruoti ties tikslais, o ne ties jausmais. Per dažnai pastaruoju metu jausmai ėmė viršų, reikia kažką keisti.
Giliai įkvėpė ir iškvėpė, pakeldama akis į Azalėją Muriel Evards. Dėkui Perkūnui, tai buvo pakankamai subrendusi ir rodos paskutinių kursų mokinė.
- Laba diena, panelė Evards, aš esu Noelė Harper, - padarė trumpą pauzę, - Magijos ministerija, magiškų gyvūnų kontrolės departamentas, - prisistatė. Baimė, kad teks kalbėtis su mažu vaiku vis mažėjo ir mažėjo, pasitikėjimas savimi grįžo ir jaunuolė išsitiesė.
- Atvykau laikino departamento vadovo prašymu, tai liečia jūsų tėvus poną ir ponią Evardsus, - lėtai, su įžanga, ėjo prie pagrindinio apsilankymo čia tikslo. Tokiais dalykais skubėti niekada nereikia, nes skubotos naujienos priveda prie nesusipratimų. Rudos akys žvilgtelėjo į šeštą dešimtmetį perkopusią moterį ir šešiolikmetę paauglę. Iš Azalėjos močiutės gavusi pakvietimą arbatos, nužingsniavo paskui abi Evards į virtuvę. Neskubėk pati sau kartojo, prisimindama tokią pačią dieną prieš devynerius metus, tik Evards vietoje buvo pati ir ministerijos atstovas nesiteikė ilgam užsilikti. Burbtelėjęs naujieną, lyg tai būtų "sveikinu, gavai dešimt taškų, viso gero" jis skubotai išsinešdino, palikdamas Noelę aiškintis viską pačiai.
Atsigėrusi arbatos, žvilgtelėjo į Murielę. - Man labai gaila, tačiau jūsų tėvai žuvo prieš kelias savaites. Jiems buvo paskirta atgabenti drakoną iš Albanijos į Jungtinę Karalystę, kadangi Albanijos Magijos Ministerijoje nebuvo patyrusių drakonologų, kaip pas mus. Deja, drakonas išsilaisvino ir sunaikino arčiausiai buvusius objektus ir žmones, - kalbėjo lėtai, su ilgomis pauzėmis, kurių metu atsigerdavo arbatos.
-
Kol jiedu parėjo, Sakura spėjo šiek tiek prasiblaivyti. Jai buvo tuo pačiu ir gėda prieš Aurį Senklerį, kad mergina išgėrė tiek vyno, tačiau kartu baltapūkė ir džiaugėsi, mat šiandien šį bei tą sužinojo apie profesorių. Tiesa, tai, kad jo mama buvo mirusi, skambėjo labai liūdnai. Bet Sakura stengėsi apie tai dabar negalvoti ir, juolab, nekamantinėti raudonplaukio.
Septyniolikmetė nebuvo labai patenkinta tuo, kad profesorius ją lydėjo namo. Ji nesijautė pasiruošusi tokiam svečiui, be to, žinojo, kad nieko nebus. Žinoma, ji galėjo imti ir užtrenkti duris Auriui Senkleriui palei nosį, bet to nepadarė.
- Deitai! Ša! Fu! Negalima! Deitai!
Sakuros balsas skambėjo itin neįprastai. Griežtai ir piktai. Tačiau tik taip ji galėjo nuraminti šunį, kuris dabar grėsmingai šiepė dantį žiūrėdamas į svečią.
- Atsiprašau, - pasakė strazdanė profesoriui. - Jis visada taip ant vyrų, bet paskui pripras. Maistą galite dėti čia, ant stalo, - pamojo ranka į stalą svetainės viduryje.
Namuose vyravo prietema, tačiau jauki. Tankios užuolaidos buvo užtrauktos, o Sakurai mostelėjus burtų lazdele virš galvų ėmė šviesti geltoną šviesą skleidžiančios žvaigždutės. Čia kvepėjo eteriniais aliejais, kurie jau spėjo įsigerti į sienas.
Butas - pakankamai erdvus. Viena zona, į kurią ir įžengė Sakura su profesoriumi, buvo skirta koridoriui, svetainei ir virtuvei. Taip pat čia puikavosi dar dvejos durys. Vienos vedė į vonios kambarį, o kitos į miegamąjį.
Svetainės zona atrodė išties jaukiai. Čia kabėjo nemažai paveikslų, moderniai vaizduojančių gamtą. Prie sienos stovėjo didžiulė lentyna. Joje sukrautos ir perskaitytos arba ne ilsėjosi knygos. Dalis jų buvo apie įvairių šalių kultūras, o kita dalis... na, istorija nutyli. Taip pat lentynoje matėsi didžiulė eterinių aliejų kolekcija. Prie palangės kitoje lentynoje augo įvairūs augalai ir gėlės.
Namuose vyravo netvarka, tačiau ir ji atrodė pakankamai jaukiai. Šen bei ten mėtėsi kokie nors užrašai, eliksyrų sudedamosios dalys. Ant minkštos kampinės sofos gulėjo vyriškas megztinis, kurį Sakura iškart pradangino burtais ir tikėjosi, kad profesorius jo nepastebėjo.
- Turiu išvesti Deitą. Tuoj grįšiu, - pasakė ji ir išlėkė su šuniu į lauką palikusi Aurį Senklerį namuose vieną.
-
Auris įžengė pro duris paskui Sakurą. Kad viskas nutinka taip, kaip jis neplanuoja visai nebestebino. Norėjo tik vienumos. Bet gavosi visai kitaip. Eidamas gatvėmis galvojo apie viską. Apie pokalbį tame koncerte. Apie jos žvilgsnius. Auris suprato ką jie reiškė. Arba jam atrodė, kad suprato. Galvojo ar nereiktų jiems šnektelėti rimtai. Bet pats visai nenorėjo nei pradėti. O dar tas šokis ir nelemtas susidūrimas su Amyru antruoju. Gavosi makalynė kaip visada.
Planavo palydėti ją namo ir dingti savo keliu. Bet pakeliui jie dar nusipirko maisto. Taigi taip jau išėjo, kad jo viešnagė čia užsitęs ilgiau nei reikėtų.
Įžengus į merginos butą juos pasitiko šuo. Pro akis jam nepraslydo niekas, netgi tas staigus mojis lazdele, kuris pradangino nuo sofos kažkokį drabužį. Bet Auris nieko nesakė. Norėjo paglostyti šunį, bet nutarė nekišti prie jo rankų.
Maistą padėjo kur palieptas. Ir tada ji pareiškė, kad tuojau grįš.
- Pala... - Norėjo pasakyti, kad tada jau jis eis sau. Bet durys užsitrenkė ir raudonplaukis liko bute.
Apžvelgęs pagrindinį kambarį rado lentynas su knygomis. Nevartė jų, tik permetė akimis pavadinimus. Taip. Dabartinės Sakuros Levins jis tikrai nebepažįsta. Tas jam buvo aišku.
Vaikinas klestelėjo ant sofos. Nesijautė nejaukiai nepažįstamame bute. Jam čia perkūniškai patiko. Patiko viskas. Nuo šiokios tokios betvarkės iki aliejukų dvelksmo pasklidusio po namus. Patiko augalai ir tiesiog jautėsi kaip čia buvęs.
Nusprendė, kad palūkės jos dėl visa ko. Visgi Sakura buvo išgėrusi nemažai vyno. Norėjo įsitikinti, kad grįš. Todėl išsitraukė telefoną. Įsijungė kažkokį žaidimą ir pradėjo žaisti. Įsijautė į žaidimą, kuriame buvo daug šaudynių, muštynių ir lakstymo.
-
Sakura greit apėjo aplink namą su Deitu, nors šis mielai būtų lauke pasivaikščiojęs ilgiau. Grįžusi ji rado Aurį Senklerį žaidžiant telefonu. Tą kartais darydavo ir Juzefas. Baltapūkę šis užsiėmimas labai erzino.
Deitas dabar atrodė kur kas ramesnis ir ėmė uostinėti Aurį Senklerį. Pauostinėjęs užšoko ant sofos ir įsitaisė kitame jos gale bei akylai stebėjo svečią.
Per tą laiką Sakura įjungė ramią foninę muziką ir uždegė žvakę, virš kurios į specialią talpą įpylė šiek tiek vandens bei įlašino mandarinų ir bergamotės eterinių aliejų. Nežinojo, kokius kvapus mėgsta profesorius, bet su šiais paprastai neprašaudavo, jie patikdavo visiems. Netrukus pasklido malonus aromatas.
- Kokius kvapus mėgstate? - paklausė.
Tada sumaišė dvi stiklines džino su toniku. Neklausė raudonplaukio, ar jis norės. Tikėjosi, jog neatsisakys. Klestelėjo ant sofos šalia taip, jog jų pečiai susilietė. Padavė gėrimą.
- Bet juk tai siaubinga, - pasakė žvilgtelėjusi į telefono ekraną. - Laiko švaistymas, ne kitaip. Nors gal kitaip. Tai smurto skatinimas. Štai už tai gyvenimui pievoje esu dėkinga. Kad nebuvo tokių dalykų.
Strazdanė gurkštelėjo gėrimo, o tada padėjo jį ant stalo ir išpakavusi maistą ėmė valgyti savo porciją.
- A... aaaštru, - tarė. - Bet labai skanu.
Sakurai patiko aštrus maistas. Pievoje tokio niekada ragauti neteko.
- Negausi, Deitai! - sudrausmino šunį, kuris ėmė prašyti maisto. - Tau aštriai negalima.
Tada šuo nusitaikė į Aurį. Žvilgsnis klausė: o gal tu kažką duosi?
-
Auris užsišaudė kaip reikiant. Vykstant karingai ganksteriškai kovai sugrįžo buto šeimininkė. Baisiai ne laiku. Pamanė. Nei nesiruošė išjungti. Norėjo pabaigti šitą gaujų susirėmimą.
- Aš tuoj. - Tarstelėjo pliekdamas automatu.
- Ai, čia tik šiaip laiko praleidimas. - Lakoniškai pasakė. Dabar jį vijosi ir reikėjo greitai kur nors slėptis.
- Ką? - Paklausė. Buvo visai išsibalansavęs. - A. Kad nežinau. - Ak, dabar buvo tokia įtempta akimirka ir jis tikrai nežinojo ką atsakyti.
- Kad gal labai nėra man skirtumo. Niekada apie tai negalvojau.
Mergina ištiesė jam gėrimą. Ir Auris akimirkai nusisuko nuo ekrano. Kai vėl žvilgtelėjo į telefoną pamatė, kad yra nušautas ir žaidimas baigėsi.
- Po šimts, turėsiu pradėti iš naujo. - Dabar jau Auris paliko telefoną ramybėje. Tik parašė Erkai, kad greitai grįš namo.
- Labas drauguži. - Pasakė ir atsargiai ištiesė ranką. Pabandė jį paglostyti.
- Aš tai tikrai negersiu. Dėkui. - Teko išsiimti lazdelę. Ir jo stikle atsirado paprastas vanduo. Einant pas Sakurą spėjo išblaivėti. Ir neketino vėl imtis alkoholio. Ne. Neketino sau įkaušusiam leisti grįžti namo.
Sakura atsisėdo labai arti. Tas prisilietimas priminė kitą akimirką. Kai jie parvirto ant žemės ir kai buvo dar arčiau. Ką ji čia dirba vardan Merlino meilės? Auris nusipurtė tas mintis ir pasitraukė arčiau šuns.
- Girdėjai? Tau aštriai negalima. Aš nieko neturiu. - Jei būčiau Alanas turėčiau. Bet nesu ir nesinešioju visur šunims skirtų skanėstų. Pagalvojo. Maistas buvo puikus.
- Jaukiai čia įsikūriai. - Pasakė. Ketino pavalgyti ir išeiti. Bet kol kas nutarė tęsti pokalbį. Nors reikėjo pasikalbėti kita tema. Bet Auris nei nemanė jos liesti.
-
Labai jau nevykęs laiko praleidimas, mintyse pagalvojo Sakura, tačiau nieko nesakė. Juk kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam patinka. Tad jeigu Auriui Senkleriui tai patinka, jo reikalas. Kaip ir tai, jog profesorius gėrimą pavertė vandeniu. Bet baltapūkė vis tiek atsiduso.
- Ačiū, - padėkojo, kai raudonplaukis pagyrė jos namus. - Tačiau norėtųsi ko nors arčiau miško. Bet tada būtų sunkiau pasiekti įvairius objektus. Keliavimas oru tikrai ne man, kaip ir skraidymas šluota. Naudotis kelionmilčiais taip pat nemėgstu. Tad nusprendžiau pagyventi čia.
Sakura baigė valgyti, o jos burna tiesiog degė, bet tai jai buvo malonus jausmas. Ji atsinešė dėžutę. Joje buvo įvairiausių eterinių aliejų. Levandų, arbatmedžio, mirtos, čiobrelių, citrinų, mandarinų, bergamotės, apelsinų, nerolio, rožių ir kitų.
- Pauostykite, - pasiūlė. - Kuris jums skaniai kvepia?
Sakurai išties buvo įdomu, kas patiktų Auriui Senkleriui. Mėgiami kvapai daug pasako apie žmogų.
- Accio, - mostelėjo burtų lazdele ir į rankas strazdanei atskrido kažkas panašaus į vytintą mėsą. - Čia yra mano medžioto triušo džiovinta mėsa, - pasakė. - Tai yra Deito skanėstai. Galite jam duoti, jei norite susidraugauti, - nusišypsojo ir padavė triušieną profesoriui.
O pati pasiėmė skiautelę pergamento, kažką ant jos parašė, užbūrė taip, jog skiautelė atrodė kaip paukštelis ir paleido skristi pro langą. Tai buvo žinutė tėčiui, jog Sakura namie.
-
Maistas greitai pasibaigė, nes Auris buvo alkanas. Atrodė, kad sukirstų dar vieną tokią pat porciją. O gal ir dvi.
- Man irgi nepatinka keliauti oru ar kelionmilčiais. Man visi tie būdai per ankšti. Nemėgstu jausmo, kad esu mažoje erdvėje. Daug geriau skrieti motociklu. - Nei nebūtų pradėjęs apie tai. Bet buvo sotus. Beveik sotus. Ir jam čia patiko. Todėl ir papasakojo šį tą apie save.
Buvo keista. Auris niekada nesidomėjo kvapais. Bet paėmė tą dėžutę. Ir iš tų kvapų išsirinko apelsinų kvapo aliejuką ir čiobrelių. Nes tiesiog tie kvapai buvo gerai pažįstami. Citrinos aišku irgi. Bet jos jam nepatiko. O rožių tai visai negalėjo pakęsti.
- Šitie gal. - Pasakė raudonplaukis padėdamas juos ant stalo.
- Mandarinai irgi nieko. Bet šitie gal labiausiai patinka. - Jis paėmė mėsą. Tai, ką išgirdo taip nesiderino su Sakura.
- Medžioji triušius? Oho. - Nusistebėjo. Ir ištiesė šuniui mėsos gabalėlį.
Turėjo jau eiti. Ką čia daugiau galėjo veikti? Dar porą minučių ir varysiu. Nusprendė.
-
- Motociklu? - kilstelėjo savo šviesius antakius Sakura.
Ji jau žinojo, kas yra motociklas. Tačiau ar būtų išdrįsusi ant jo atsisėsti? Su Auriu Senkleriu - tikriausiai taip.
- Bet tai tų, kurie nėra burtininkai, keliavimo būdas. Aišku, aš neturiu prieš jį nieko bloga. Na, išskyrus tai, kad jis teršia gamtą. O ar mėgstate skraidyti šluota? O, čiobrelis. Man jis irgi labai patinka. Čiobrelis priklauso prieskonių kategorijai. Sakoma, kad prieskoninius kvapus mėgstantiems žmonėms patinka atsipalaidavimas, laisvė, gyvenimas be įsipareigojimų.
Deitas skaniai sukrimto mėsą ir ėmė vizginti uodegą. Į Aurį Senklerį pradėjo žiūrėti žymiai mažiau įtariai.
- O kaip jūs galvojate, iš kur pievoje gaudavome maisto? Ir triušius medžioti moku, ir žuvauti, - nusišypsojo. - Žinote, noriu jums kai ką padovanoti. Tik prieš tai turėsite pats pasigaminti, - nusijuokė.
Sakura atsinešė du stiklinius buteliukus. Vienas buvo didelis ir puspilnis, o kitas mažas ir tuščias. Ji mažiuką buteliuką pripildė turiniu iš didelio.
- Čia yra vynuogių kauliukų aliejus. O dabar įlašinkite į jį šiek tiek tų eterinių aliejų, kurie patinka. Bent penkis, o dar geriau, jei daugiau, - padavė mažą stiklinį buteliuką profesoriui.
-
- Aha. Išmokau vairuoti kai buvau šešiolikos. Man patinka. Žinau, kad tai žiobariškas daiktas. Bet man patinka. O gamtos jis neteršia. Aš jį užbūriau. Visų pirma, jis gali skraidyti. O antra, jis nenaudoja degalų. Tikrai nebūriau jo taip todėl, kad tausojau gamtą. Man tiesiog nepatinka mokėti už degalus ir aš tingiu kas kart jų pripilti. Todėl jis važiuoja dėl magijos, kurią panaudojau. - Apie savo motociklą galėjo ilgam užsikalbėti. Bet abejojo, kad tai buvo pati įdomiausia tema Sakurai. O be to planavo eiti.
- Nelabai. Bet turbūt todėl, kad motociklas man jaukesnis ir jaučiu jam daugiau sentimentų nei šluotoms. - Buvo nustebintas, kai ji papasakojo apie tuos prieskoninius augalus. Čiobrelį pasirinko tik todėl, kad jo kvapas priminė Ramintą. Tą moterį kuri buvo jį priglaudusi, kai pabėgo nuo tėvo. Kai peršaldavo ji išvirdavo čiobrelių arbatos. Ir tas kvapas siejosi su saugumu.
- Kaip pirštu į akį. - Pasakė.
- Gali duoti dar mėsos? - Buvo vis tiek keista įsivaizduoti šitą šviesiaplaukę mergaičiukę medžiojančią triušius ar diriančią jiems kailius.
- Vis tiek negaliu įsivaizduoti, kad tai darai. - Pasakė.
- Padovanoti? Kad gal nerei... - Bet ji jau pasiėmė buteliukus.
- Na gerai. - Vis gi šyptelėjo ir paėmė tą mažesnį buteliuką.
- O kas čia bus? Rimtai? Pilti bet ką? Bet jei nesiderins, tai gausis kažkokia kvapų mišrainė ir tiek. - Jis pradėjo rinktis. Įpylė truputį mėtomis dvelkiančio skysčio. Paskui truputi to apelsininio ir su čiobreliais. Dar kažko, kas dvelkė lyg ir sakais. To kažko įpylė labai mažai. Pasijuto kaip vaikas gavęs naują konstruktorių ar panašiai. Nejučia ėmė šypsotis.
- Panašu į nuodus ir vaistus. - Pasakė. Ir rinkosi toliau. Aptiko eukaliptinį aliejuką, tai įpylė ir jo. Pridėjo dar to, kuris kvepėjo arbatmedžiu. Na visai kažkokia nesąmonė bus. Galvojo bet žaidė toliau. Paskutinį pasirinko tą, kuris kvepėjo mandarinais ir įlašino lašelį.
- Septinį. Bus gerai? - Žvaliai paklausė.
-
- Gaila, kad burtininkai negali padėti tiems, kurie nėra magai. Juk važinėti motociklais be kuro gamtai būtų išties naudingiau, - garsiai pasamprotavo. - Ne. Deitui jau užteks mėsos. Na, nebent jei užsuksite kada kitą kartą, tuomet galėsite duoti, - sukikeno. - Kantrybės, - tarė ir nusišypsojo, kai profesorius ėmė klausinėti apie kvepaliukus.
Mergina stebėjo, kokius eterinius aliejus renkasi profesorius. Jis įlašino mėtos, kas septyniolikmetės visai nenustebino - tai pakankamai vyriškas kvapas. Tuomet apelsino ir čiobrelio bei vos vos frankincenso.
- Į nuodus ir vaistus tai visai nepanašu, - nusijuokė. - Nuoduose ir vaistuose nėra vietos kūrybai. Ten svarbu tikslumas, o čia svarbesnis jausmas. Lašinama tai, ko norisi šią akimirką, - kalbėjo žiūrėdama į kitus eterinius aliejus, kuriuos rinkosi raudonplaukis. - Taip, bus puiku. O dabar reikia labai švelniai sumaišyti, - ji paėmė iš Aurio Senklerio buteliuką ir atsargiais judesiais suliejo jame esančius kvapus į visumą. - Čia yra kvepalai, - pasakė Sakura.
Atidarė buteliuką ir pauostė. Pirmiausia pajuto apelsiną ir mandariną. Netrukus ėmė ryškėti arbatmedžio, eukalipto ir čiobrelio kvapas. Stiprokai jautėsi ir mėta, kuri pridėjo gaivumo, bet labiausiai baltapūkei patiko frankincenso natos. Ji užpylė lašelį kvepalų sau ant piršto.
- Juos reikia tepti čia, - patepė profesoriaus riešą. - Ir čia, - perbraukė jo kaklą žemiau ausų.
Iš tiesų reikėtų tepti paausius, tačiau paausius Sakura kaso Deitui. O Auris Senkleris - ne šuo. Jis gražus vyras, kurio mėlynakė tiesiog geidžia, todėl... Todėl bus geriausia, jeigu jis išeis, kol nepadariau kokios nors kvailystės, pasakė Sakura sau mintyse.
- Tikriausiai jums laikas namo, - visai netikėtai kiek griežtoku tonu tarė mergina ir atidavė Auriui Senkleriui kvepalų buteliuką.
-
- Aha. Bet to niekada nebus. Bent jau aš taip manau. - Kaip priklausantis grynakraujiškai visuomenei abejojo, kad kada gyvenime pasaulis susilies į vieną.
- Bet jis taip žiūri. - Auris paglostė šunį. Abejojo, kad kada čia užsuks. Nors jam čia patiko. Bet žinojo, kad dėl visa ko nekels į šį butą kojos.
- Nepagalvojau apie tai. Tu teisi. Nuodai ir vaistai ir jausmai bei kūrybiškumas neturi nieko bendra. - Šyptelėjo.
Taigi pasirodė, jog gamino kvepalus. Kaip keista. Juk pylė bele ką. Galvojo, kad gausis kokia nesąmonė. Bet užuodė tą kvapą, nes pats dabar juo ir dvelkė. Jam patiko. Bet visgi. Ne, čia taip neturėtų būti. Jie žengia ribą tarp formalumo ir visai kitokio bendravimo. Ir jis buvo kvailys, kad leido tam vykti. Kai Sakuros švelnūs pirštai palietė jo odą vėl prisiminė tą akimirką, kai juos pargriovė šokių aikštelėje. Prisiminė ką tada pajuto... Ne. Auris pasitraukė tolyn. Buteliuką gražino merginai.
- Teisingai. Norėjau tave palydėti, nes taip reikėjo. O dabar eisiu. - Jiems reikėjo pasikalbėti. Jis turėjo su ja pakalbėti. Bet pasisuko eiti.
- Iki pasimatymo mokykloje Sakura. - Tarė ir patraukė prie durų. Atvėrė jas ir išėjo.
-
Auris Senkleris nepasiėmė savo pagamintų kvepaliukų. Sakura numetė juos kažkur į kambario kampą. Pasidarė liūdna. Šiandien, kai šiek tiek labiau pažino profesorių, ji pajuto, kad jiedu galėtų būti visai gerais draugais. Galbūt juos net galėtų sieti tokia draugystė, apie kokią Sakura svajoja. Nuoširdi, bet neįpareigojanti. Draugystė su šiek tiek daugiau nei draugiškumu, bet be jokių pasakų, apie kurias baltapūkė girdėdavo pievoje.
Nei su vienu pažintu žmogumi ji negalėjo taip atvirai kalbėtis. Pati nežinojo, kodėl su Auriu Senkleriu jai taip paprasta atvirai bendrauti, o dar ta keista trauka, nepaaiškinamas geidulys. Ar jis tai pajuto? Kodėl ji negalėtų būti vyresnė? Kodėl ji jo mokinė?
Akyse susikaupė ašaros. Kurį laiką strazdanė žiūrėjo pro langą. Ji žinojo, kad profesorius su ja bendraus šaltai. Tiesiog žinojo. Žinojo, kad jis privalės išlaikyti ribą. Bet septyniolikmetė vis tiek laukė rugsėjo. Nes bus gera jį pamatyti.
Galiausiai ji atsigulė į lovą, apsikabino Deitą ir užmigo.
-
- Bet žinai, man tikra garbė, jog su manimi laiką leisti smagiau negu su mokyklos sesele, - draugiškai, bet su ironijos gaidele pasakė Sakura, o paskui nusijuokė.
Pagalvojo apie tai, kad tai skambėtų džiaugsmingai, jeigu mokyklos seselė būtų kokia nors jauna gražuolė. Bet ji buvo, pasak Sakuros, rūškana vidutinio amžiaus moterėlė. Na, nebent darbuotoja pasikeitė.
Sakura atrakino duris ir įjungė šviesą. Burtų lazdele. Šviesa buvo magiška. Tai - permatomi nemaži rutuliai, skraidžiojantys palubėje. Jie buvo arba sidabrinės, arba oranžinės spalvos. Šiek tiek priminė Mėnulį.
Kai jiedu įžengė į namus, juos pasitiko ne tik Deitas, bet ir eterinių aliejų bei augalų kvapas. Čia išties skaniai kvepėjo, o susijungusi kvapų visuma kūrė tokį įspūdį, lyg būtum įžengęs ne į gyvenamąsias patalpas, o į kokią nors jaukią eterinių aliejų krautuvėlę.
Deitas šokinėjo palei Sakurą ir bandė palaižyti jai veidą, o į Aurį nekreipė jokio dėmesio. Šuo jau nebeurzgė ant vyrų, nes buvo prie jų pripratęs, nors šiuo metu jų užsukdavo labai retai. Tačiau simpatijų vyriškos lyties atstovams gyvūnas vis tiek nerodė.
- Aš, aišku, atsiprašysiu, o tu prisėsk, - pasakė ji buvusiam savo profesoriui ir išbėgo su Deitu.
Stengėsi aplėkti aplink namą kuo greičiau. Jos visai nežavėjo mintis, kad Auris Senkleris dabar baltapūkės namuose vienas.
Namai atrodė panašiai, kaip ir aną kartą, kuomet raudonplaukis juose lankėsi. Tik dabar jau čia buvo kur kas daugiau įvairiausių augalų, knygų, visokių dėžučių su žolelėmis ir antpilais. Ant sofos gulėjo gitara, o šalimais - lapai su natomis. Kur ne kur mėtėsi tai koks popierėlis, tai koks drabužis.
Mergina su Deitu užtruko gal penkias minutes, o grįžusi be ceremonijų tarė:
- Na, rodyk tą petį.
Tai visai neskambėjo keistai. Balse nesigirdėjo jokių užuominų. Ji išties šią akimirką norėjo tiesiog pamatyti petį ir nieko daugiau. Kad sužinotų, kaip gali padėti. Nors buvo beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad tai - patempimas. Todėl jau dabar naršė po kažkokią mažą dėžutę ir atrinkinėjo reikiamas priemones.
- Dabar sėsk čia, - ji akimirksniu burtais atskraidino virtuvės kėdę į vidurį svetainės.
-
- Kam dabar šita ironija? - Jie įžengė į merginos butą. Aurį apgaubė gardus visur tvyrantis aromatas. Čia kaip ir aną kartą buvo jauku. Vieta buvo tokia, kurią miela vadinti namais.
- Aha gerai. - Jis prisėdo ant sofos. Sakura išėjo. Ant sofos gulėjo natų lapai ir gitara. Auris norėjo išbandyti tas natas. Bet to neleido padaryti dešinėje pusėje išplitęs skausmas. Nes kerų jis taip ir nepanaudojo.
Taigi tiesiog paėmė šalia gulintį lapą primargintą natomis ir ėmė niūniuoti pagal jas. Melodijos nepažinojo. Jis padėjo lapą atgal. Sėdėjo ir laukė. Nuotaiką vis labiau niaukėsi dėl skausmo ir dėl tokio kvailo nevėkšliško paslydimo.
Ji pagaliau sugrįžo ir tuojau pat ėmėsi medicinos.
- Koks valdingumas. - Nusijuokė ir atsikėlęs nuo sofos persėdo ant kėdės.
Nelabai dvejojo, jam tikrai reikėjo pagalbos. Taigi nusiėmė megztinį ir pusiau nusivilko marškinėlius. Pagalvojo, kad dabar ji pamatys jo praeitį paliktą ant odos. Randus. Kurie driekėsi ant nugaros ir visur kitur. Vieni buvo labai seni gauti vaikystėje. Kiti ne tokie seni užsitarnauti dėl jo neramaus gyvenimo kol suko nelegalius reikalus.
- Nieko ten tokio ypatingo tai rankai nenutiko.
-
- Ne, ne, nėra jokios ironijos, - pasakė ji plačiai šypsodamasi. - Galiu būti ir griežta, kai labai reikia, - atsakė taip pat nusijuokdama.
Matė, kad Auris Senkleris atsisėdo. Akies krašteliu besikuisdama toje dėžutėje matė ir tai, kad jis nusivilko megztinį. Ir apnuogino petį. Mergina vos ne galvą sukišo į tą dėžutę, kad tik nežvilgtelėtų. Pilve suplazdėjo drugeliai ir mintyse pasigirdo klausimas: kodėl jis čia? Smegenys liepė neprisigalvoti. Žmogų tiesiog ištiko bėda.
Sakura norėjo atsidusti, bet tą atodūsį sulaikė. Aš turiu pažiūrėti, kas yra jo pečiui. Nieko daugiau, kalbėdamasi su savimi mintyse atsistojo. Nereikėjo nei prieiti arti, kad ji pamatytų, jog tai patempimas. Petys buvo akivaizdžiai patinęs. Tačiau Sakura taip ir liko stovėti už raudonplaukio nugaros. Ir tikrai ne todėl, kad ji gerėtųsi jo kūnu.
Baltapūkė buvo mačiusi jo randą ant rankos. Bet niekada nepagalvojo, kad tų randų yra daug. Ant viso kūno. Ji žinojo, kad privalo kuo greičiau patepti petį šaldomuoju tepalu. Bet minutėlę tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į randus.
- Tau patempimas. Kaip ir maniau, - galiausiai pasakė ji. - Iškart įspėju, dabar skaudės. Bet tik trumpai.
Ji paėmė delnu kažkokios tai košės ir dar prilašino į ją kitų ingredientų. Tada uždėjo ranką ant peties. Žinojo, kad Auris turi pajusti didelį šaltį. O po akimirkos - ir skausmą. Mat Sakura petį trynė taip stipriai, jog tikrai nepasakytum, kad tai daro gležna mergina. Dabar ji pašalino visas mintis iš galvos. Ir tai, kad Aurio Senklerio kūnas pilnas randų, ir tai, kad jis sėdi čia, beveik pusnuogis, jos namuose šeštadienio vakarą.
- Apsirenk marškinėlius, - pabaigusi pasakė mėlynakė. - Tuoj nustos skaudėti, o šaltį jusi dar dvidešimt minučių. Taip ir turi būti. Po pusvalandžio pažiūrėsim, ar yra efektas. Na, aišku, jeigu viską gerai padariau, - pajuokavo. Nors buvo iš tiesų šiek tiek neramu. Juk ji - ne hilerė.
Sakura nusiplovė rankas ir klestelėjo ant sofos. Žvilgsniu pakvietė ir vaikiną atsisėsti šalia. O tada paklausė:
- Kas tau tai padarė?
Ant sofos įsitaisė ir Deitas.
-
Auris sėdėjo ir laukė. Dabar negalvojo apie tai, kad tai tokia nelabai jauki padėtis. Jam paprasčiausiai reikėjo pagalbos, o Sakura išmanė ką daryti. Jie baigs gydyti tą nelemtą petį ir galės lėkti kažkur kaip ir planavo.
Baigusi ieškoti medžiagų ji atsistojo Senkleriui už nugaros. Delsė. Kas dabar? Bet jam nespėjus paklausti ji ėmėsi veiksmo. Auris sukando dantis, įsitempė. Sugniaužė sveikosios rankos kumštį, nes skaudėjo kaip reikiant. Sakura pasirodo turėjo nemažai jėgos. O jis iš senesnių patirčių žinojo, kad patemptą vietą reikia gerai įtrinti tepalu. Taigi kentėjo ramiai. Pagaliau tai pasibaigė. Ir jis su palengvėjimu atsikvėpė. Tada dar kiek lėtokais judesiais apsivilko marškinėlius. Perėjo ant sofos. Petį pamažu pradėjo gerokai šaldyti.
- Tai bus viskas gerai. Manau. Ačiū. Galėsim tuojau varyti kaip ir planavom. Jei dar norėsi. - Pasakė. Bet tada ji paklausė vieno klausimo. Auris žinojo ką gi mergina turi omeny. Nepastebėti tų randų buvo tiesiog neįmanoma. Ar sakyti kaip yra? Galėjo pasakyti, kad tai kokia sena kelionėje patirta trauma bet...
- Na... - Nutęsė. - Mano tėvas dėl kai kurių pasistengė. O kitus pats įsitaisiau.Matai, prieš pradėdamas eiti doro mokytojo keliu buvau gana smarkus vyrukas ir susipešdavau. Taigi yra ir randų. Bet gi mes šiandien planavom smagiai pasibūti ar ne? Gal tu tiesiog pamiršk tai ir tiek.
-
- Žinoma, norėsiu, - šyptelėjo. - Tik reikės šiek tiek palaukti. Nors ir burtininkų pasaulis, tokio patempimo neišgydysi per kelias minutes. Kai petys tinkamai atsišaldys ir greituoju būdu nuo burtų patinimas išnyks, tada reikės patepti gydomuoju tepalu, o paskui, jam tinkamai susigėrus, pamasažuoti. Ir viskas. Būsi sveikas. Bet gali būti, kad šaldymą teks kartoti. O gal ir ne. Matysim.
Auris yra Sakurai užsiminęs, kad anksčiau buvo kitoks. Nors Sakurai ir buvo smalsu, ji nelindo į vaikino praeitį. Kiek pats raudonplaukis papasakodavo, tiek.
- Ką turi omeny sakydamas, jog tavo tėvas dėl kai kurių pasistengė? - išpūtė akis Levins. - Taip, žinau, bet mes be rimtų temų turbūt niekada neapsieinam, - graudokai šyptelėjo. Juk ir tada žiemą jie pirmiausia aiškinosi santykius, o tik paskui grojo gitaromis ir nerūpestingai bendravo. - Tu pasakai, kad tavo tėvas tikriausiai paliko ant tavo kūno šitokių randų ir prašai manęs pamiršti. Aš... aš negaliu. Negaliu to pamiršti.
Deitas visai netikėtai šoko nuo sofos ir pradėjo šiepti dantį. Jis urzgė ant Aurio.
- Deitai! - subarė šunį mergina. - Kartais jam užeina, - atsiduso.
Ji paėmė nuo stalo kažkokios džiovintos mėsos ir padavė jos Auriui.
- Duok, tada būsi draugas, - pasakė.
Sakura pamojo burtų lazdele ir kambaryje pasigirdo muzika. Tai buvo ramus džiazas. Jai norėjosi kokio nors fono. Taip pat ji mostelėjo lazdele dar kartą ir kambaryje neliko eterinių aliejų, augalų ar bet kokio kito kvapo.
- Žinojai, kad yra kerai, kurie panaikina kvapus? Tai nuostabu. Nes kartais aromaterapijoje nuo kvapų gausos gali visai susimaišyti. O kerai kvapus išvalo ir padeda susikoncentruoti ties esamu kvapu.
Ji uždegė žvakę ir įdėjo ją į specialią žvakidę, skirtą naudoti su eteriniais aliejais. Tada į talpą įpylė šiek tiek vandens ir įlašino eterinių aliejų. Pasirinko balansuojančius, raminančius kvapus. Bergamotę ir nerolį. Tiesa, pastararasis buvo dar ir afrodiziakas, tačiau Sakura stengėsi save įtikinti, jog jo įlašino tikrai ne dėl tų savybių, nes jis turėjo juk ir begalę kitų, be to, išties skaniai kvepėjo.
Sakura grįžo ant sofos ir pažiūrėjo į Aurį keistu žvilgsniu. Tą žvilgsnį būtų sunku apibūdinti. Tuo pačiu jis ir draugiškas, ir susidomėjęs, ir besigrožintis. Tuo pačiu svajingas, paslaptingas bei nepasiekiamas.
- Papasakok man apie tuos randus, Auri, - švelniai paprašė ji. - Apie tuos, dėl kurių pasistengė tėvas.
-
Auris klausėsi apie jo dar laukiančias procedūras ir galvojo, kad apsieis ir be masažo. Kai jau neskaudės, jie galės traukti kur akys veda ir pamiršti šitą mažą traumą.
Dabar skausmas apmalšo. Liko tik šaldantis pojūtis. Iš pradžių tai nebuvo labai malonu. Bet paskui jausmas pasidarė visai geras.
- Galėtume atsisakyti šitos tradicijos kalbėtis apie rimtas temas. - Pasakė praleisdamas jos klausimą pro ausis. Visai nenorėjo apie tai kalbėti. Kam to reikia? Jie visai ne to čia susirinko. Bet žinoma mergina negalėjo to ką jis pasakė palikti ramybėje. Atrodė, kad net jos šuo jautė šeimininkės nuotaikas ir ėmė urgzti ant Senklerio.
Auris paėmė mėsą. Ištiesė šuniui. Gyvūnas padvejojęs suėdė gabalėlį. Bet ir toliau neatrodė, kad būtų labai nurimęs.
Auris nekreipė į šunį dėmesio. Stebėjo Sakurą. Jam patiko žiūrėti kaip ji užtikrintai kažką ruošia.
- Ne. Nežinojau. - Ir vėl praleido kalbas apie tėvą negirdomis. Gal taip ji supras, kad tos temos jis nenori dabar aptarinėti.
Suskambo muzika. Atrodė, kad betrūktų taurės vyno ir galėtų visai atsipalaiduoti čia.
Sakura sugrįžo ant sofos. Ir perliejo jį keistu žvilgsniu. Nuo kurio staiga pasirodė, kad visos mintys ėmė ir išrūko iš galvos. Kažkodėl jis nusišypsojo. Norėjosi ją apkabinti. Prisiglausti ir papasakoti savo istoriją. Juk tai nebūtų sunku. Auris galėtų viską jai pasakyti. Kodėl ne.
Raudonplaukis sumirksėjo. Pabandė išsivaduoti nuo tos merginos akių.
- Tu labai ypatinga mergina Sakura. - Pasakė nei šį, nei tą. Tai buvo labai toli nuo jos klausimų. Galvoje tvyrantis rūkas kiek apmažėjo. Auris ir pats negalėjo pasakyti kas gi jam atsitiko.
- Jei tau tai labai svarbu. Galiu papasakoti. - Kiek patylėjo. Sugaudė išlaksčiusias mintis. Kas taip galėjo paveikti neįsivaizdavo. Gal tokia jam jauki aplinka. O gal žavi mergina šalia. Bet tas keistas jausmas buvo kažkoks antgamtiškas. Kaip ten bebūtų dabar jautėsi tvirčiau.
- Tiesiog mamai mirus tėvas ėmė smarkiai gerti. Pasidarė piktas. Ir pyktį liejo ant manęs. Taip ir gavau tuos randus. Man atrodo jis išėjo iš proto. Nežinau. Tiesiog po mamos mirties jis pasikeitė.
-
Sakura nuvijo Deitą nuo sofos. Kerais nuskraidino ir gitarą nuo jos bei natas. Namai nebuvo tvarkingi. Ar tikrai reikėjo čia kviestis Aurį Senklerį? Juk jis išties galėjo numalšinti skausmą burtų pagalba ir jiedu šiuo metu kur nors smagiai leistų laiką. O ne lauktų, kol įsigers šaldomasis tepalas. Ir nekalbėtų apie randus, kuriuos jam parūpino jo tėtis.
Tačiau ji žinojo, kad Auris prisidarytų sau bėdos. Kuo ilgiau būtų delsęs, tuo petį išgydyti taptų sudėtingiau.
Sakura abejojo, kad raudonplaukis papasakos apie tuos randus ką nors plačiau. Ji laukė, ką atsakys vaikinas. Bet prieš tai jis pasakė kai ką, kas privertė sutrikti. Ar tai nerolis jį šitaip veikia? Tai neįmanoma, eteriniai aliejai negali taip paveikti žmogaus. Ir per tokį trumpą laiką, kalbėjosi su savimi mintyse. Bet Auris pasakė, kad Sakura yra labai ypatinga mergina.
Kartais Senkleris vesdavo Sakurą iš proto. Būdavo akimirkų, kuomet jis elgdavosi šaltai ir, regis, visai nenorėdavo bendrauti. Kitom akimirkom tapdavo draugiškas ir linksmas, kaip šio susitikimo pradžioje turguje. O kartais jai pasirodydavo, jog ir ji jam patinka, ne tik jis jai. Tada, kuomet per šokį griūvant jų lūpos netyčia susiglaudė. Tada, kai jis pasakė, jog mato, kur veda jų bendravimas. Auris elgdavosi taip, lyg save stabdytų.
Žinoma, anksčiau ji buvo jaunutė jo mokinė. Ir dabar ji jaunutė, tačiau nebe mokinė. Ne pirmi metai, kaip pilnametė. Aišku, jis matė ją paauglę. Tikriausiai jis kitaip į ją žiūrėjo. O gal galvojo, kad Sakura norės kokių nors įsipareigojimų. Nors nieko panašaus nebūtų buvę. Aš niekada niekam neįsipareigosiu, pamanė. Sakurai norėtųsi sugirdyti Auriui Senkleriui tiesos eliksyro ir sužinoti, ką jis iš tikrųjų galvoja. Taip, jis turi omeny petį. Jam geriau. Todėl ir pasakė, kad esu ypatinga. Nieko daugiau, padarė išvadą savo galvoje.
- Nieko ypatingo nepadariau. Tai tik šaldomasis tepalas, - tarė.
Tai, ką jis pasakė apie tėvą, buvo kaip ir savaime aišku. Bet jis nepapasakojo, kada jį mušdavo. Kai jis buvo mažas. Ar kai vyresnis. Nepasakė ir už ką. Kiek laiko. Ar kada visa tai baigėsi. Galbūt jam sunku buvo apie tai kalbėti. Vis dėlto randai nuo pliaukštelėjimo neišlieka. Juolab visam gyvenimui.
- Žinau, kad jis gerdavo. Tiesą pasakius, man Dori, na, kuomet ji pas mane gyveno, papasakojo, jog tavo tėtis buvo pasirodęs Senklerių dvare. Ir... ir reikalavo pasakyti, kur tu gyveni.
Jai norėjosi sužinoti daugiau. Ar Auris kam nors sakė. Ar tiesiog kentėjo. Bet ji nesiruošė klausinėti, jeigu jis nenori sakyti. Vis dėlto panašaus atsakymo, kokį gavo, Levins ir tikėjosi.
Iki peties patikrinimo dar liko penkiolika minučių.
- Man labai gaila, kad turėjai tai patirti. Užplikysiu arbatos.
Atsistojusi Sakura ėmė ruošti arbatą iš aviečių lapų ir mėtos. Juk jis sakė, kad jie galėtų apsieiti be pokalbių rimtomis temomis. Tad reikėjo kažkokio veiksmo, kuris tas kalbas nukreiptų. Tačiau taip išeidavo natūraliai. Taip tiesiog išeidavo. Tos kalbos. Ir ką ji galėjo dėl to padaryti? Ji pagarsino muziką.
-
- Šaldomasis. Taip... Bet aš ne... - Vargeli. Kas man yra? Jis aišku ne šaldomąjį tepalą turėjo galvoje. Ne. Norėjo jai pasakyti, kad primena jam Linėja. Bet kiek atsitokėjęs nieko tokio taip ir neišsakė.
- Kada jis buvo pasirodęs dvare? - Paklausė. Ta Dori. Kartais visai nemoka palaikyti liežuvio už dantų.
Auris atsistojo ir nusekė paskui Sakurą. Kur ji ruošė arbatą. Sustojo kiek atokiau ir ėmė kalbėti.
- Tada buvau mažas. Mama mirė, kai man buvo šešeri. Visai neseniai man buvo tiek suėję. Tėvas labai greitai puolė į dugną. jis manęs nekentė, nes aš panašus į motiną. Todėl gal todėl ir liejo pyktį ant manęs. Nežinau. - Pradėjus kalbėti nebuvo taip paprasta sustoti. Be to jei jau pradėjo kažką pasakoti, tai turbūt turėjo ir pabaigti. - Praėjo beveik metai. Sunkūs metai. Ir kartą aš pabėgau iš namų. Man tada atrodė, kad nueisiu į šeimos dvarą. Nors mes gyvenome net ne Londone. Nenuėjau ten žinoma. Porą dienų blaškiausi ir mane surado kažkokie žmonės. Su jais aš gyvenau porą metų. Ir paskui taip jau nutiko, kad pakliuvau atgal į Senklerių globą. Visa tai ilga istorija. - Pasakojo jai ruošiant arbatą. Keistai kažkaip pasisuko tas vakaras. Visai neplanuotai.
-
Sakura sukluso. Bet tu ne... bet tu ne... Tu ką? Tačiau tai ji ištarė tik savo mintyse. Stengėsi nekreipti dėmesio. Gal tai nuo šaldomojo tepalo? Tačiau apart raumenį raminančių žolelių ji ten nieko daugiau papildomai neįdėjo...
- Nežinau kada, - atsakė. - Neklausiau. Sakė tik tai, jog buvo šventė. Daugiausiai pasakojo apie savo ir Alano draugystę. Dori tada buvo visiškai girta. Merline, kaip ji tada gerdavo... - prisiminė Sakura. - Tą vasarą. Be Alano jai buvo sunku. O aš paskui žinojau, kad ji laukiasi. Kaip manai, ar blogai padariau? Kad tylėjau. Ji daug išgyveno. Ji išsikraustė, bet aš tylėjau. Nes ji paprašė. Man tikriausiai reikėjo pasakyti. Kažkam. Kad ir tau.
Sakura dėl to save grauždavo. Beliko džiaugtis, jog viskas susiklostė sėkmingai.
O tada Auris papasakojo. Apie savo vaikystę. Baltapūkei širdis ėmė tankiau plakti besiklausant. Tai gal jos gyvenimas vis tik nėra toks blogas? Nepaisant to, jog ji pardavinėja gėlių lavonus.
- Bet tai... kaip jis galėjo pykti? Juk tu... juk tu turėjai būti jam kaip tik... šiltas prisiminimas... - ji žvilgtelėjo į Aurį ir pabandė įsivaizduoti jo mamą. - Tu pabėgai iš namų būdamas toks mažytis? - apstulbo. - O... o kas tai buvo per žmonės? Ar jie tave mylėjo? Ką turi omeny sakydamas, jog vėl pakliuvai į Senklerių globą? Atleisk... Atleisk, jeigu per daug klausinėju. Gali neatsakyti, jeigu nenori, - pridūrė.
Mergina padavė Auriui puodelį arbatos, pravėsintos kerais. Grįžo ant sofos tikėdamasi, jog ir jis vėl prisės. Iš Dori pasakojimo suprato, kad Aurio tėtis - puolęs žmogus. Tačiau net negalėjo pagalvoti, jog Auriui yra tekę tiek patirti.
-
- Nesvarbu. Svarbiausia, kad jam taip ir nepasisekė sužinoti kur gyvenu. O tai jau tikrai būtų atsivilkęs. - Taip svarbiausia buvo tai, kad tėvas nežinojo jo adreso. Ir Auriui patiko, kad Erka su juo nesusidurs.
- Ar ji gerdavo ir tada, kai pradėjo lauktis? - Rimtai paklausė Auris. - Alanui irgi buvo visai nekas. Jis nesimokė ir šiaip kraustėsi iš proto. - Nenorėjo to prisiminti.
- Žinai, nesvarbu kaip ten buvo. Svarbiausia, kad dabar jie viską išsiaiškino. Vaikai turi abu tėvus ir Dori su Alanu kartu. Viskas jiems tikiuos bus gerai. Geriau negalvok apie tai ką turėjai ar neturėjai daryti. Nes viskas dabar yra gerai. - Tikrai šitaip manė. Auriui neatrodė, kad reikėtų save graužti dėl kažko, ką galėjai daryti kitaip. Ypač dabar, kai viskas gerai. Bet kita vertus. Pats negalėjo pamiršti Eion dingimo. Pats apie tai galvodavo ir galvodavo. Pats niršdavo ant savęs, kad tada nekvietė policijos, o priėmė jį pagyventi pas save. Taigi ar galėjo švaistytis patarimais.
- Nesijaudink taip. Viskas buvo seniai. Nežinau kas virė tėvo galvoje. Bet jis tiesiog manęs negalėjo pakęsti. Bet visa tai praeitis. - Praeitis? Tai kodėl tu dabar negali bendrauti su Dafydd? Kodėl neturi žmonos, juk galėjai. Bet pabėgai nuo jos. Kodėl esi toks nestabilus? Auris niršo, kad vakaras susiklostė taip ir jis vėl ėmė galvoti apie dalykus, kurių nenorėjo kelti į paviršių.
Jis paėmė arbatą. Atsisėdo ant sofos.
- Kad jau pradėjom apie tai kalbėtti papasakosiu kaip viskas buvo. Viskas gerai. Kaip jau sakiau visa tai praeitis. - Kuri toliau sėkmingai griauna tavo gyvenimą. Jei man nereikia draugysčių tai nereiškia kad... Ginčas su savimi pasirodė beprasmis. Nes Auris vis tiek išties žinojo kaip yra.
- Taip. Pabėgau iš namų. Nes tiesiog negalėjau su tėvu gyventi. Jie buvo geri žmonės. Lietuviai. Atvykę į Angliją padirbėti. Gyvenome vagonėlyje ant ratų. Norėjau pas juos likti. Jie mane mylėjo. Man taip atrodo. Tai buvo pora labai gerų metų mano gyvenime. Jie net sužinojo laikui bėgant, kad esu magas. Bet kartą netyčia susitikau su seneliu ir savo dėde. Mano tėvo broliu dvyniu. Mes kiek pakalbėjom. - Auris prisiminė kaip tada jaudinosi. - Senelis užsiraukė. Jam nepatiko, kad gyvenu pas beturčius žiobarus. Tada staiga sugalvojo, kad turiu grįžti atgal. Jie atvyko pas tuos mano globėjus. Ir viską jiems išdėstė. Tie žmonės nenorėjo manęs palikti. Tada mano dėdė pagrasino jiems lazdele. Jie vis tiek nenorėjo manęs išleisti, nes aš to nenorėjau. Bet aš supratau, kad bus blogai. Išėjau su giminaičiais. Nuo tada gyvenau dvare. Kaip priklydėlis. - Auris prisiminė kaip girdėjo Rolandą ir Augustiną ginčyjantis ką daryti su staiga atsiradusiu sūnėnu. Rolandas aiškino, kad neturi laiko auginti Aurio ir kad Augustinas turėtų vežtis jį į Paryžių. Augustinas aiškino, kad to nedarys. O jis visą tai girdėjo. ir visada žinojo, kad ten yra niekam nereikalingas.
-
- Nelabai, - pasakė Sakura. - Daugiausiai gėrė vasarą. Paskui apsiramino. Šiek tiek gal išgerdavo... Bet ne taip. Paskui ji tiesiog... Nežinau. Pasikeitė. Nesupratau, kas jai darosi. Iš pradžių galvojau, kas serga.
Ji nutylėjo, kad nuvijo tas mintis šalin žiemą. Kai susitiko Aurį. Kad galvojo apie Dori ir tai, kas jai yra. Kai dar nežinojo, jog ji laukiasi.
- Džiaugiuosi, kad jiems viskas gerai. Bet vis tiek kartais apie tai pagalvoju, - liūdnai šyptelėjo. - Praeitis mus persekioja, Auri Senkleri. Aš žinau tai, - ji trumpam sučiaupė lūpas. - Man atrodo, ir tu tai supranti, - gurkštelėjo arbatos. - Ar ne per daug medaus? - paklausė.
Buvo gera kalbėtis. Bet ji bijojo peržengti kažkokią ribą. Bijojo, kad jeigu ją peržengs, Auris išeis. Todėl vis norėjosi nukreipti temą. Bet tada jis atsivėrė. Papasakojo apie savo vaikystę daug plačiau. Auris žinojo apie Sakurą itin daug. Na, apie jos praeitį. Ji jautėsi dėkinga raudonplaukiui, kad ir jis jai atsakė atvirumu.
- Kaip gaila, kad tau teko išvykti iš tų lietuvių namų. O kaip dabar, Auri? Ar tu žinai, kaip jiems sekasi? Ar palaikai kokį nors ryšį? Nori pasakyti, kad tave užaugino Alano tėvai? - paklausė ir vėl gurkštelėdama arbatos. - Taip, Dori minėjo, kad tu daug laiko praleisdavai su Alanu. Tačiau nežinojau, jog kartu gyvenote, - ji nusišypsojo. - Juk ten buvo geriau nei pas tėtį, ar ne?
Ji žinojo, kad laikas eina į pabaigą. Na, kad tuoj reikės tikrinti Aurio petį. Iš pradžių norėjo, kad tas laikas kuo greičiau praeitų. Kad jie kuo greičiau galėtų lėkti į miestą. O dabar. O dabar, atrodė, ji būtų galėjusi visą vakarą su juo tiesiog kalbėtis. Nutarė naudotis likusiu laiku. Dar nieko jam nesakė.
-
- Tai gerai. Būtų buvę labai negerai, jei Dori svaigintųsi besilaukdama vaikų. - Sakura buvo teisi dėl praeities. Dėl to, kad jos kartais atrodo neįmanoma paleisti. Bet Auris nenorėjo apie tai kalbėti. Jis juk troško grįžti į save tokį, koks buvo seniau. Jis nebenorėjo sukti galvos dėl kitų žmonių, nenorėjo, kad kas nors pažintų ir jį patį. Nenorėjo draugysčių, nes jos jį keitė visiškai keitė ir dėl to jam buvo baisu. Bet štai pats įsivėlė su Sakura į temą apie savo vaikystę. Jam niekaip nepavyko grįžti į tai, kas buvo seniau. Žmonės, kurie Auriui rūpėjo paliko per daug žymių ir net nuo jų bėgdamas negalėjo pabėgti. Jau nebegalėjo.
- Taip. yra dalykų, apie kuriuos galvojame ir galvojame. Suprantu. - Trumpai atsakė. Dabar troško pakeisti temą ir baigti šitas kalbas. Bet kaip tą padaryti? Juk galėtum išeiti ar gi ne? Kodėl čia sėdi? Tu visai nenori grįžti į seną savo gyvenimą. Štai kur esmė.
- Ne per daug. - Atsakė ir tik tada suvokė, kad arbatos tai dar negėrė.
- Aš jų nemačiau ir nieko negirdėjau apie juos nuo tada, kai turėjau išeiti. - Ir niekada nesirodytų tiems žmonėms akyse. Kažkodėl jautėsi juos nuvylęs.
- Na. Mane užaugino auklė. O gal aš pats. Ar manai, kad net jei gyvenau dvare tėvas dingo? - Puikiai eini link temos pabaigos.
- Alano tėvams nerūpėjo nei Alanas. O toks priklydėlis kaip aš tuo labiau. - Pajuto tokį pyktį savo šeimai, kad negalėjo užsičiaupti. Nors ir norėjo.
-
- Kad ir kiek stengčiausi negalvoti apie pievą, ji vis tiek mano mintyse, - liūdnai šyptelėjo. - Noriu negalvoti nei apie mamą, nei apie pievą. Keista, kad kitų joje gyvenančių žmonių visai nepasiilgau. Gal dėl to, kad jų ir nematydavau itin dažnai. Tik tada, kai susirinkdavome toje pievoje, o šiaip gyvenom atskirai miške. Nors bendruomenė maža. Ir, galvojau, kad buvo artima.
Ji ir vėl norėjo atsidusti. Juk Sakura ir Auris sutarė, kad bus smagus, nerūpestingas, linksmas vakaras. O štai, jie dabar abu vaikščiojo savo prisiminimų takeliais.
Auris dabar atrodė visai be nuotaikos. Sakura jautė, kad apie tai kalbėti vaikinui nėra malonu. Ji norėjo pasakyti, kad jis galėtų susirasti tą šeimą. Iš Lietuvos. Užteks, vietoj to pasakė sau mintyse. Gana. Gana šnekėti rimtom temom, galvojo.
Bet kalba pasisuko apie Senklerius. Pasidarė įdomu, ką Auris turėjo omeny sakydamas, jog tėvas nedingo, kai Auris gyveno Senklerių dvare. O ir Alano tėvai... Sakura žinojo, kad tai jų dėka Dori gyvenimas pasisuko gera linkme.
- Ar jis pas tave ateidavo? - ramiai paklausė Sakura. - Keista, kad jiems nerūpėjo Alanas. Dori man sakė, jog tai būtent Alano tėvai padėjo išlipti jai iš duobės, - pasakė.
Aišku, Sakura žinojo, jog žmonės keičiasi. Vis dėlto kokia ji atvyko į Londoną, o kokia yra dabar? Ir vis tik ji privalėjo pažiūrėti jo petį. Tik prieš tai įlašino dar po lašelį bergamotės ir nerolio virš žvakės.
- Jau laikas, Auri, - tarė. - Pažiūrėti petį, - metė žvilgsnį į kėdę, ant kurios raudonplaukis sėdėjo, kai Sakura petį tepė šaldomuoju tepalu.
-
- Ar daugiau niekada nematei mamos? Kiek pamenu buvai ant jos kažkodėl pikta. Kažką sužinojai apie pievą? Ką nors naujo? - Prisiminė kaip žiemą keistai ji atsiliepė apie pievą ir savo mamą. Tai buvo seniai. Tai galbūt dabar sužinos kas ten atsitiko.
- Na... Kai grįžau į dvarą tėvas ten kartais pasirodydavo. Mačiau koks jis smukęs. Buvau kvailas vaikas ir sekiojau jį. Tempdavausi iš barų ir panašiai. O paskui net sprukdavau iš mokyklos. Buvo visko. Taigi jis niekur nedingo. Iki tada, kol nustojau būti kažko besitikintis kvailys. O Alano tėvai pasikeitė po dukters netekties. Kažkaip iki to laiko, kol ji atgulė į karstą jos nepastebėdavo. Bet tada turbūt prisiminė, kad turi, tai yra turėjo du vaikus. Aišku gerai. Jie netyčia surado Dori, dabar jiems tikrai geriau ir Alano tėvai prie to prisideda. Nieko nesakau. - Išdrožė viską gana niūriai.
- O, tikrai. Aš jau jį ir pamiršau. - Pasakė pastatydamas puodelį ant stalo. Persėdo ant kėdės. Vėl nusivilko megztinį ir taip pat kaip seniau marškinėlius.
-
- Jau kurį laiką nieko naujo. Bet aš nenoriu apie tai kalbėti. Bent jau ne šiandien, gerai? Tiesiog viskas ten... na, ne taip, kaip galvojau.
Tada ji išklausė, ką dar Auris papasakojo apie savo tėtį ir apskritai apie Senklerius. Dabar jau žinojo, koks nelengvas buvo raudonplaukio gyvenimas. Galėjo tik stebėtis ir gerėtis, koks jis išaugo geras žmogus. Tiesa, jis dažnai sakydavo, kad tikrai ne visada toks buvo. Tačiau Levins žinojo, jog Auriui rūpi mokiniai.
- Pamiršai? - nusišypsojo. - Na, čia man tikrai didelis pagyrimas, jeigu neskauda.
Jis ir vėl apnuogino petį. Ir vėl Sakura stengėsi nežiūrėti. Atsistojusi už nugaros ji bandė koncentruoti dėmesį tik į petį.
- Padėjo, - pasakė ji. - Labai gerai. Tinimas atslūgęs. Dabar reikia pamasažuoti, kad po nakties peties neskaudėtų ir kad judinant nebūtų jautrus. Tik, na... Supranti, tau reikės nusivilkti marškinėlius, - rimtai pasakė ji. - Vieno peties aš nepamasažuosiu.
Ji žinojo, kad jų bendravimas nėra vien tik draugiškas. Aišku, žinojo tai ir Auris. Ir dabar baltapūkė nerimavo, jog jis atsisakys. Nenorės nusirengti iki pusės prieš ją. Tačiau tas masažas, jis raudonplaukiui išties buvo reikalingas. O ir Sakurai tai puiki praktika. Bet ir ji bijojo. Nebuvo tikra, ar nepasielgs netinkamai.
Dar nesulaukusi vaikino atsakymo mėlynakė pradėjo ruošti kažkokią mikstūrą. Dabar sėdėjo ant sofos ir į augalinio aliejaus buteliuką lašino eterinius aliejus. Tada pakėlė akis ir žvilgtelėjo į Aurį švelniu žvilgsniu. Nusišypsojo. Nors šiandien ir nebuvo kažkokių linksmybių, tačiau jie gana atvirai kalbėjosi. Galbūt ne toks jau ir blogas šitas vakaras. Auris juk tiek daug žinojo apie Sakuros praeitį, dabar jis tarsi atidavė skolą ir atsilygino tuo pačiu. Bet dabar reikia išgydyti petį.
-
Tai kas ten jau tokio dėjosi? Auris norėjo labiau pakamantinėti. Bet iš savo praktikos žinojo, kad atkaklūs klausimmai dažnai duoda priešingą efektą. Ne atsakymus, o tylą.
- Tai gaila. Labai gaila, kai viskas yra ne taip, kaip visada manei. - Jei visa vaikystė, visas buvęs gyvenimas apgaulė. Jei taip yra, tai labai skaudu.
- Aha. Visai neskauda. Galėtum būti hilere. - Sakurai vėl prabilus apie tą masažą papurtė galvą.
- Man ir taipp gerai. Ačiū. - Dar ko. Ir taip jam viskas buvo puiku. Kam čia reikia tų masažų. Nenorėjo nusivilkti marškinėlių. Jau ir taip buvo pakankamai. Sakura ne jo gydytoja, tai kažkaip nelabai tinkama šitame bute. Bet ji kaip niekur nieko ruošė savo tepalus. Ir dar jos akys. Tos akys. Tas merginos žvilgsnis ir vėl keistai paveikė Senklerį.
- Tau taip atrodo, kad to tikrai reikia? - Pasakė ir pats žvelgdamas jai į akis. Atrodė, kad merginos akys jo nepaleidžia. Na, nusivilkti tuos marškinėlius juk labai lengva. Argi jam sunku? Aišku ne. Jaigu jai atrodo, kad taip bus geriau. Tai kažkaip anomališka. Jis nusisuko nuo Sakuros. Tai kažkaip keista. Norėjosi pasipurtyti, nusipurtyti tą rūką nuo smegenų. Bet kartu ir nesinorėjo.
- Taip keistai dar niekada nesijaučiau. - Pasakė gal labiau sau nei Sakurai.
Ir visgi padarė kaip ji norėjo. Nors pats stebėjosi savimi. Bet nusivilko marškinėlius.
-
- Yra kaip yra. Reikia džiaugtis, kad iš ten ištrūkau, - pasakė Sakura.
Ir vis tiek jos gyvenimas buvo tūkstantį kartų geresnis ir paprastesnis nei Aurio. Jai neteko patirti nieko panašaus, ką vaikinas patyrė nuo pat vaikystės.
- O, esu galvojusi apie hilerės darbą, - tarė. - Bet kol kas užteks gėlių lavonų pardavinėjimo.
Iš pradžių, kaip Sakura ir nutuokė, raudonplaukis spyriojosi. Sakė, kad jam ir taip gerai. Paskui vis dėlto sutiko. Baltapūkei pasidarė šiek tiek juokinga.
- O tu ką, bijai? - šypsodamasi paklausė ji.
Kai jis užsiminė, kad taip keistai dar niekada nesijautė, mergina šiek tiek sutriko. Mat tai nebuvo pirmas kartas, kai vyrukai sakydavo jai, jog keistai jaučiasi. Lyg apduję, nesavi.
- Gal čia tave eteriniai aliejai taip veikia, - pasakė. - O gal nuovargis? Papasakok man, ar pastaruoju metu nesijauti pavargęs? - lakštingalos balsu paklausė ji.
Sakura nei nežvilgtelėjo į Aurio kūną. Nors tai buvo beprotiškai sunku. Ji pasiruošė aliejų ir atsistojo vaikinui už nugaros. Užpylė mišinio sau ant delno, patrynė, kad viskas sušiltų. Tiek rankos, tiek aliejus.
- Dabar neskaudės. Turėtų būti malonu ir šildyti. Tai saldžiųjų migdolų aliejus, sumaišytas su levandų, ramunėlių ir frankinsenso eteriniais aliejais. Žinai, šita sinergija daro stebuklus. Šių eterinių aliejų mišinys veikia priešuždegimiškai. Juo galima gydyti praktiškai viską. Ausį, gerklę, nugarą. O nuostabiausia tai, kad čia jau nieko magiško nerasi. Ir tie, kurie nėra burtininkai, šituo naudojasi, - pasakojo. - Ar skaniai kvepia? - pasiteiravo.
Kvapas buvo malonus, bet vaistiškas. Sakura prisiminė, kad frankinsensas Auriui patiko. Tada. Kai jis čia buvo.
Mergina uždėjo rankas ant Aurio pečių. Dabar judesiai buvo kur kas lėtesni nei tepant šaldomuoju tepalu. Tačiau vis tiek stiprūs. Jeigu viskas pavyks gerai, tai turėtų Aurį atpalaiduoti.
- Tu įsitempęs. Nurimk. Gi nesuvalgysiu tavęs, - nusijuokė. - Nagi, pasakyk man, Auri, ar tave kas nors slegia? Užsimerk. Ir atsipalaiduok. Giliai įkvėpk, - ramiai kalbėjo ji, bet masažavo vis dar stipriai.
Žiūrėjo tik į savo rankas ir į Aurio pečius.
-
Va tai tau. Tai nejau ten dėjosi kas pavojingo? Tai atrodė taip keista. Iš pievos Sakura atvyko tokia geraširdė ir naivi, kad Auris negalėjo įsivaizduoti, jog pievoje galėtų dėtis kas blogo.
- Ko? Tavęs? - Pagaliau atgavo sveiką nuovoką. Bent kol kas.
- Ne. Tiesiog man atrodo, kad man viskas gerai ir tiek. Bet jeigu jau taip sakai... - Išties ko jis suka galvą kas teisinga ir kas ne? Juk apsisprendė apie tai negalvoti. Apsisprendė grįžti į laiką, kai nesirūpino dėl savo elgesio. Tada gyveno lengvai ir paprastai. O ne taip, kaip dabar.
- Turėjau tokį sudėtingą laikotarpį. Bet apie tai nesiruošiu kalbėti. - Ne. Daugiau Levins kerams, nei jos balsui, nei akims pasiduoti neketino. Ji keista labai keista mergina. O gal tikrai tai aliejai? Bet jis abejojo.
Net Sakuros prisilietimas veikė kažkaip. Kitaip. Auris stengėsi klausytis ką ji kalba apie savo paruoštą mišinį. O ne galvoti apie jos rankas sau ant odos. Tai beprotiška. Taip keistai, taip neįprastai nesijausdavo prie jokios kitos merginos žemėje.
- Aha visai patinka. - Pasakė apie mišinio aromatą.
Nejau jis įsitempęs? Visai ne. To net nejautė. Gal įprato gyventi nuolat įsitempęs.
- Tiesiog turėjau laikotarpį, kurį ketinu pamiršti. Priėmiau netinkamą sprendimą. Bet tai nesvarbu. Aš neįsitempęs. Aš visada toks esu. Tai nuolatinė mano būsena.
-
Ne manęs, kvailiuk. O to, kas tarp mūsų gali nutikti, pasakė ji. Bet tik sau mintyse. Žinojo, kad tokiais žodžiais ne tik išmuštų Aurį iš vėžių, bet jis ir išeitų. Juk Sakura jautė, kad vaikinas su savimi kovoja. O galbūt ne todėl, kad ji buvo jo mokinė? Gal ne todėl, jog ji jaunesnė?
Galbūt Auris Senkleris yra įsimylėjęs. Skaudžiai įsimylėjęs. Bet juk jis stabdys savo gyvenimą galvodamas apie tą, kurios negali gauti. Paaukos gražiausius savo gyvenimo metus širdgėlai. Štai, dar dėl ko gerai neįsimylėti, pamanė baltapūkė. Niekada nereiks kentėt.
Jis pasakė, kad jam viskas gerai, o tada vis tik ėmė kalbėti apie sudėtingą laikotarpį, bet apie jį pareiškė nenorįs pasakoti. Tačiau netrukus ir vėl apie tai užsiminė. Ir čia Sakura jautėsi pasimetusi. Nežinojo, ką jai daryti. Ar bandyti nukreipti Aurio mintis nuo to laikotarpio, kad ir kaip jai buvo smalsu, kokį neteisingą sprendimą vaikinas priėmė, ar švelniai pakalbinti jį, kad papasakotų. Galbūt tai susiję su mergina, su moterimi? Ji jautė, kad gal sugebėtų išsiaiškinti, kas tai per sprendimas. Kartais Auris atrodydavo toks stiprus ir griežtas, o kartais visai pažeidžiamas. Kaip dabar. Nors vis tik Levins nutuokė, kad tas pažeidžiamumas gali greitai išblėsti. Auris mokėjo stebinti.
- Taip, tikriausiai visada esi įsitempęs, Auri Senkleri, - pasakė Sakura. - Galbūt pirmą kartą tai jaučiu ant tavo kūno, tačiau nuotaikų kaitos ir poelgiai visada tai rodė. Jau esu sakiusi, kad tau reikia balanso, - paskutinis sakinys nuskambėjo ypatingai švelniai.
Sakuros rankų judesiai visai sušvelnėjo. Ji ėmė Aurio pečius ne masažuoti, o glostyti. Kilstelėjo rankas aukščiau ir perbraukė pirštais per kaklą. Ką tik stovėjusi už nugaros ji atsidūrė prieš vaikiną. Visą vakarą save tvardžius mėlynakė nužvelgė pusnuogį raudonplaukio kūną, o tada pažvelgė jam į akis. Tuo švelniu, paslaptingu žvilgsniu.
- Tai pamiršk šiandien tą laikotarpį, - liepė ji lakštingalos balseliu, o žvilgsnis lyg pastiprino paliepimą. - Sakei, aš ypatinga mergina? - dabar jau perbraukė pirštais per vaikino žandikaulio liniją.
Žinojo, kad blogai elgiasi. Juk jis dabar tikriausiai išeis. Ir jų draugystė bus baigta, nors jie nuo to karto Trafalgaro aikštėje gražiai sutarė. Na, o jeigu Auris pasiduos, jų draugystė vis tiek pasibaigs. Turbūt po to Auris bus kankinamas savo sąžinės. Jeigu jie, tarkim, tiesiog pasibučiuos, net ir tada viskas bus baigta, ji žinojo. Tiesiog dabar Sakura viską sugadino, ar ne?
Galbūt būtų viską galima išgelbėti, jei Sakura ir vėl jam lieptų išeiti. Kaip tada, aną kartą. Kai jie gamino kvepalus. Tačiau dabar ji neliepė, tik žvelgė saldžiu žvilgsniu jam į akis.
-
Taigi. Man trūksta ne tik balanso. Dar ir sveiko proto. Ką tarkim dabar aš čia darau? O ką blogo? Ar aš kaltas, kad paslydau ant to laipto. Tu beviltiškas. Štai kur esmė.
Merginos prisilietimai jam taip patiko. Žadino visus tuos norus, kuriuos jautė tada, kai jie šoko koncertų rūmuose.
Dabar jau Sakura stovėjo ne už nugaros. Ji stovėjo čia pat, žiūrėjo jam į akis. Ir jei prieš tai Aurio smegeninę buvo užliejusi migla, tai dabar ten tvyrojo visiškas rūkas. Norėjo dabar pat ištiesti į merginą rankas, prisitraukti artyn. Vaizduotė piešė jam tai, kas galėtų vykti. Visus tuos vaizdinius prišaukė jos švelnūs prisilietimai. O dar tos akys, balsas. Ji atrodė tokia nuostabi, kad jis nebegalėjo, nenorėjo atsispirti savo norams.
- Sakura. - Ir pats nusistebėjo kaip keistai skambėjo balsas. Į tą vardą sudėjo daug jausmų, troškimų. Tai lyg pažadino iš keisto transo. Privalau apsirengti, eiti. Aš negaliu. Taip neturi būti. Protas diktavo tuojau pat apsirengti. Kūnas deja nenorėjo paklusti. Jis suspaudė marškinėlius pirštais. Kad tik neištiestų rankos ir jos nepaliestų. Nes jei paliestų, tada nesustotų. O paskui gailėtųsi. Ir jis ir ji.
Dabar turėjo prisiversti pasakyti Sakurai ne. Bet kaip galėjo, ji tikrai buvo tokia ypatinga mergina.
Mažutė proto dalelė keikė jį ir ragino tuojau pat užsivilkti marškinėlius ir pasakyti Sakurai ką galvoja. Bet tas svaigus jausmas dar vis laikė sukaustęs Senklerį.
-
Sakura, nuskambėjo Aurio Senklerio balsas mintyse. Toks geidžiantis ir pasiekiamas. Bet jo kūno kalba. Ji rodė kitus dalykus. Raudonplaukis taip stipriai gniaužė marškinėlius pirštais, tarsi stabdytų save merginos nepalietęs. Ji žinojo, kad užtektų švelniai sunerti savo rankų pirštus su Aurio pirštais. Ir tie marškinėliai mėtytųsi pamiršti ant grindų.
Baltapūkė glostė Aurio smakrą ir pasilenkė jį pabučiuoti. Jo žvilgsnis pasirodė maldaujamas. Tik negalėjai pasakyti, ko Auris maldavo. Ar greičiau viską pradėti, ar užbaigti to nepradėjus.
Šią akimirką Sakura sutriko. Taip, Auris Senkleris - be proto patrauklus vyras. Tačiau tokių vyrų yra daug. O ar daug yra žmonių šiame pasaulyje, kurie Sakurai būtų padėję prie jo prisitaikyti?
Ji jo nepabučiavo. Dabar pasižiūrėjo į Aurį jau kitu žvilgsniu. Ir prisiminė save, ką tik atvykusią į Londoną ir į Hogvartsą. Prisiminė Aurį, taip besistengiantį jai padėti įveikti savo baimes. Suprasti šitą pasaulį. Ir prie jo priprasti.
Tada buvo dar tokia jauna mergaitė, paauglė. Gal ir nieko keisto, kad ji Auriu susižavėjo. Žinojo, kad yra ir kitų profesoriumi besižavinčių mokinių. Taip, ji dabar nebe mokinė. Yra jauna, graži mergina. Žinojo tai. Ji jautė, kad gali gauti ne vieną vyrą, kurio tik užsigeis. Auris, regis, nebuvo išimtis. Bet kodėl ji norėjo gauti būtent jį?
Juk jis kovoja. Gal jis vis dar mato tą nedrąsią keturiolikmetę. O gal mato Erką, kuriai suteikė pagalbą. Galbūt mato merginą, kurią myli, jeigu tokia yra. Jis buvo jos draugas. Nežinojo, kas pati tokia yra Auriui Senkleriui, tačiau jis jai tikrai buvo draugas. Jis jai tiek kartų padėjo. Išmokė groti gitara. Buvo ir rimtų, atvirų pokalbių. Ir smagių akimirkų. Kodėl ji nori viską sugadinti? Kaip pati vėliau jausis? Auris juk nėra pirmą ir paskutinį kartą kokiame nors renginyje sutiktas vyrukas.
Levins nežinojo, ar Auris Senkleris norėtų įsipareigoti. Ar galėtų įsimylėti Sakurą ir su ja sieti savo ateitį. Tačiau ji puikiai žinojo, kad to nenorėtų. Ji nenorėtų, kad Auris Senkleris būtų jos vaikinas, jos vyras. Tai kodėl dabar turėtų elgtis taip, kaip elgiasi?
Sakura atsitraukė nuo jo. Nusišypsojo, o paskui ir nusijuokė. Paplekšnojo jam delnais per pečius. Dabar jau be jokių užuominų, tiesiog draugiškai. Tada išplėšė jam iš rankų tuos marškinėlius ir numetė ant galvos.
- Tavo petys jau sveikas, - pasakė ji. - Tiesa, kelis rytus dar gali būti jautresnis, rytais pasistenk jį pamankštinti. Tu apsirenk, o aš einu nusiplauti rankų. Ir galėsim eiti į miestą. Aišku, jeigu vis dar nori.
Tuo ji abejojo. Galvoje sukirbėjo mintis, kad galbūt pavyktų jį įtikinti, jeigu jis nenorės. Tačiau Sakura neketino to daryti. Tik norėjosi paklausti, kas yra. Ką Auris jaučia, kai jai pasiduoda. Akimirkom tai padėdavo jaustis Sakurai ypatinga, situacijos šeimininke. Bet kartais ir pačią gąsdindavo. Tačiau šiandien gal jau užtenka tų rimtų temų. Ji tikrai neketino pasakoti raudonplaukiui apie situacijas su vyrais.
-
jos veidas dabar buvo taip arti. Reikėjo pasilenkti ir jam, vos vos. O tada galėtų pabučiuoti ją. Tai nesveika. Tu nesveikas. Kaip įmanoma taip išsikraustyti iš proto? Dar niekada nesijautė taip valdomas kažkokių savo instinktų. Kurių nesuprato. Pasijuto labai keistai. Lyg įkalintas. Ir tai visai nepatiko. Tai padėjo kiek prablaivėti. Kas tai daro? Jos namai, tokia aplinka, aliejukai, magija? Ar ji pati. O kaip? Kaip galima taip paveikti žmones? Truputį atsitraukė nuo Sakuros. Svarbiausia buvo tai, kad merginos ranka jo nebeliestų. Taip veikia velos. Toptelėjo. Bet ji ne vela. Juk ne.
Tada staiga Sakura atsitraukė. Auris dabar pat ketino apsirengti, bet ji paėmė drabužį jam iš rankų ir galimai bandydama visą tai išsklaidyti užmetė ant galvos. Auris nusitraukė juos nuo savo iškamuotos makaulės ir užsivilko. Pats nesijuokė. Neatrodė juokinga. Tai buvo neįprasta ir gal net baugino. Ar jam kas nors ne taip? Bet juk jokios merginos šitaip neveikė ligi šios dienos.
- Einam į miestą. - Kojos čia daugiau nekelsiu. Pasakė sau mintyse. O jei kada ir užeisiu, tai reikės amuleto. Nežinojo kokio, bet Sakura buvo kažkas, ką jam reikėjo išsiaiškinti.Jai išėjus atsistojo, išgėrė savo arbatą keliais gurkšniais. Tada pasistengė sėdėti ant sofos ramiai ir jos laukti. Reikėjo pravėdinti galvą. O jeigu man vėl užeis? Na jau ne. Nutarė, kad jeigu jiedu bus kartu nežiūrės sakurai į akis. Nors po galais tai juk juokinga. Norėjo jos paklausti ar kartais giminėje nepasitaikė velų. Bet gal vėliau. Gal dabar apsimes, kad nieko nebuvo.
Į galvą dar kartą grįžo tai, ką įsivaizdavo sėdėdamas ant tos kėdės. Prisiminė kaip pats tada atrodė. Prisiminė kaip gniaužė marškinėlius rankose. Negalėjo savęs suprasti. Kad ir koks buvo emocionalus dėl merginų galvos nepamesdavo. Niekada. O dabar kas? Auris užsivilko megztinį. Nekantravo išeiti. Galvojo, kad norėtų eiti be Sakuros. Bet jei dabar taip pasielgtų, tai matyt atrodytų dar keistesnis. Taigi sėdėjo kaip niekur nieko ir laukė jos.
-
Sakura stovėjo prieš veidrodį. Nusiplovė veidą šaltu vandeniu ir spoksojo pati sau į akis. Kas jai yra? Kas ką tik atsitiko tarp jos ir Aurio Senklerio? Jų santykis buvo toks keistas. Tačiau vaikinas sutiko eiti į miestą. Ir lai jie būna tik draugai. Kodėl Sakura nesugeba turėti vaikino draugo? Na, Adrijas. Bet jis jaunesnis. Išvaizda jis jaunesnis už Sakurą, todėl ji niekada apie jį nepagalvojo kažkaip kitaip nei apie draugą. Tiesa, nors tikrai aukštas, bet Sakurai patiko bent septyneriais - aštuoneriais metais vyresni vyrukai.
Kai mergina grįžo, Auris apsirengęs jau laukė jos ant sofos. Šalia jo buvo atsisėdęs ir Deitas. Šuo atrodė nelabai patenkintas tokia draugija. Lyg saugotų Sakurą ir namus, nors iš tiesų atrodė, kad čia Auris turėjo saugotis.
Pati Sakura įsispyrė į batus, apsimuturiavo šaliku. Ėmė kažką taukšti apie tai, jog nesupranta, kaip anksčiau žiemą galėjo vaikščioti basa ar juolab maudytis lediniame vandenyje. Ir tada jie abu išėjo palikę Deitą laukti, kol šeimininkė grįš namo.
-
Palei pat namo duris, prie įėjimo į laiptinę, pykosi pora. Vaikinas atrodė agresyviai, plaikstėsi rankomis. Mergina kažką įnirtingai aiškino, atrodė taip, lyg teisintųsi ar atsiprašinėtų. Vaikinas ją pastūmė, o tada griebė už alkūnės ir nusitempė vidun.
Kai Sakura ir Džordžas įžengė į butą, durų jie nei vienas neužrakino. Sakura nebūtų turėjusi tam laiko, o Džordžui dabar rūpėjo visai kiti dalykai.
Sakuros namai jau neatrodė taip, kaip anksčiau. Čia nebegalėjai rasti nieko magiško, mat Džordžas nebuvo burtininkas ir apie magiją nieko nežinojo. Baltapūkė jam nepasakojo. Taip pat namuose nebeklestėjo nei vienas augalas. Vazonėliai su augalais buvo dingę. Kaip ir knygų lentyna. Tačiau čia stūksojo stalas su kompiuteriu. Eterinių aliejų kvapo bei apskritai kažkokių užuominų, kad jų čia yra būta, taip pat nesimatė. Tiesa, knygas ir juos dvidešimtmetė pasislėpė. Tačiau su augalais jai teko atsisveikinti. Nepatiko Džordžui nei knygos, nei augalai, nei eteriniai aliejai. Jis sakė, kad tie kvapai vaikiną erzina. Beje, namuose nesimatė ir Deito.
- Bet ten buvo tik Džaredas, aš nežinau, kodėl Liudui pasigirdo, kad Brendanas! Aš jokio Brendano nepažįstu! - teisinosi Sakura.
- Nemeluok man! Džaredas neaukštas! O man Liudas sakė, kad tas vyras buvo aukštas! Vyresnis! Tu pavadinai jį Brendanu ir su juo burkavai! - Džordžas stipriai trenkė delnu Sakurai į veidą.
Šiandien Džordžui jo draugas Liudas pasakė, jog matė merginą su aukštu vyresniu vyru, kurio vardas Brendanas. Taip, tai tikrai galėjo būti tiesa. Sakura elgėsi per daug neapdairiai taip atvirai su Brendanu leisdama laiką įvairiose miesto vietose.
- Tai kažkoks nesusipratimas, Džordžai, prisiekiu!
- Nemeluok man! - grėsmingai suriko jis ir, suėmęs merginai už plaukų, bloškė ją ant grindų.
Sakura suklykė iš skausmo.
- Nereikia! - sušuko ji. - Prašau, Džordžai, liaukis!
Vaikinas buvo labai įpykęs. Lenkėsi prie jos akivaizdžiai ketindamas smurtauti toliau.
-
Auris išsiruošė pasikalbėti su Sakura. Jau nuo gegužės jie visai nepalaikė ryšio. Ji net neatrašydavo jam. Ir dėl to pasidarė neramu. Būtų jau seniau ją aplankęs. Bet Timotis, o ir Eion ir Erka. Jis nerado laiko. Bet dabar jau turėjo kur vaiką palikti. Ir žygiavo gatve į Sakuros namus. Nutarė net jos neįspėti, kad ateis. O kam. Ji vis tiek nieko neatsakytų.
Sustojęs kiek atokiau išvydo merginą, su kuria ketino pasikalbėti. Ir kažkokį nevalyvai atrodantį tipą šalia. Jis atrodė agresyvus. O tada stvėrė ją už rankos ir nusitempė. Auris pajudėjo namo link. Jie jį pralenkė. Tas žmogėnas skubėjo. Auris atlapojo laiptinės duris ir uždūmė į Sakuros butą. Norėjo belsti, bet iš pradžių paklebeno rankeną. Duris buvo atrakintos, o iš buto girdėjosi riksmas. Aurio laimei durys atsidarė ir jis įsiveržė vidun. Duris uždarė ir nubėgo į kambarį.
- Sakura. - Priblokštas ištarė. Namai buvo kitokie. Nebuvo net šuns. Bent jau nesigirdėjo lojimo ir jo nesimatė. Nesimatė nei knygų, nedvelkė aliejukais. O kur augalai? Namai numirė. Jų dvasios nebuvo. O buto šeimininkė tysojo ant žemės. O tas žmogiūkštis buvo prie jos pasilenkęs ir šaukė.
- Tu... Kas tu toks? Ką čia darai? - Auris žengė artyn prie jo.
-
Sakura užsimerkė ir susigūžė. Taip, ji buvo pati kalta. Ji pati prisiprašė. Ar Džordžas jai atleis?
Ji buvo pasiryžusi priimti smūgius. Tiesa, ne visada elgdavosi taip nuolankiai. Kartais jie abu apsistumdydavo. Tai vykdavo tokiais atvejais, jeigu Sakura gaudavo visai nepelnytai. Pavyzdžiui, kai Džordžui nepatikdavo maistas ar kaip Sakura apsirengusi. Bet dabar ji buvo kalta, todėl nusprendė nesipriešinti. Be to, Džordžas buvo ypatingai smarkiai supykęs. Jei priešinsis, turbūt mergina pasidarys tik sau blogiau.
Tačiau nespėjus sulaukti daugiau smūgių kažkas kreipėsi į Džordžą. Baltapūkė pažino balsą. Tą akimirką Džordžas atsitraukė. Ant kojų pašoko ir pati Sakura.
- Kas aš toks?! - subliuvo Džordžas. - Aš šių namų šeimininkas! Tai čia tavo Brendanas, ar ne? Čia tavo meilužis, tu šlykšti paleistuve, - gniaužė kumščius žiūrėdamas į Sakurą.
Tada Džordžas nužiūrėjo Aurį, tarsi vertindamas, ar verta stoti į kovą, ar ne, ir atrodė, tarsi būtų apsisprendęs, kad ne. Auris buvo gerokai aukštesnis už Džordžą ir bent vizualiai - stipresnis. O ir atrodė Džordžas iš tų vyrų, kurie drąsūs tik merginą mušti.
- Ne! - suspigo Sakura žiūrėdama į Džordžą, o į Aurį nekreipė nei menkiausio dėmesio. - Ne, Džordžai, nėra jokio Brendano, aš prisiekiu, aš tave myliu, paklausyk!
Ji nusibraukė plaukus nuo veido, o ant žando matėsi raudonis nuo smūgio. Dvidešimtmetė bandė prieiti arčiau vaikino, paliesti jo ranką, tačiau šis iškart nusipurtė jos ranką tarsi šuo vandenį po lietaus.
- Aš tave myliu, Džordžai, - kartojo ji, - prašau, paklausyk, maldauju.
Sakura atrodė ne kaip. Akys paklaikusios, buvo panašu, kad tuoj verks.
- Čia tik mano mokytojas, jis mokė mane mokykloje, - dabar ji pirmą kartą pažvelgė į Aurį. - Pasakyk jam, kad tu mano mokytojas! - suriko. - Pasakyk!
- Neknisk tu man proto, kvaiša, ir ko gi mokytojėlis mokė? Kūno pažinimo? - Džordžas vis dar gniaužė kumščius.
- Pasakyk jam! - vėl sušuko Sakura ir tarsi nesitvėrė savam kailyje.
Ji taip supyko ant Aurio Senklerio. Nesuprato, kada jis čia pasirodė. Kodėl? Ir išvis, kaip įėjo? Jis pridarė daug probelmų. Dabar Džordžas galvos, kad Auris yra Brendanas.
- Pasakyk jam, kas toks esi ir nešdinkis! - suspigo.
-
Tas beprotis rėkė ir skeryčiojosi. Sakurai aiškiai pakriko protas. Kaip jinai susidėjo su tokiu...
- Tu šių namų šeimininkas? - Nejuokink gerai. Pagalvojo Sau. Jis išgujo Sakuros dvasią iš namų. Greičiausiai atsikraustė pas ją ir įvedė savo tvarką. Labai smarkus vyrukas. Galintis tik kumščiais mosikuoti. Jis pastebėjo žymes merginos veide ir pasiuto.
- Šalčiau gerai? Raminkis. - Šaltai pasakė. Pats balso nekėlė. Jam nereikėjo rėkti. Ir taip mokėjo kalbėti taip, kad būtų aišku, jog su juo geriau neprasidėti.
- Mokytojas ir ką? Dabar taip. Tu apsiramini, arba aš iškviesiu policiją. O gal padarysiu ką nors blogesnio. - Niūriai dėbtelėjo į tą vyrioką. Sakura visai pakriko. Kaip tokia mergina galėjo pamesti protą dėl šitokio... Auriui buvo aišku kas jis per vienas tik į jį pažvelgus.
- Sakura, tu save girdi? Jis tave muša ir kaip kalba su tavimi. Jis pavojingas. Ar tu nesupranti?
-
Džordžas atrodė pasimetęs. Tarsi norėtų pulti Auriui į atlapus, bet nedrįstų.
- Neiaškink man, - pasakė jis Auriui, bet kalbėjo kur kas ramiau nei prieš tai. - Ką aš norėsiu, tą ir darysiu, - smurtautojas priėjo prie Sakuros ir suspaudė jai ranką. - Ką šitas pašlemėkas veikia mūsų namuose?! - dabar jau suriko ant merginos. - Ką man su tavim daryti, Sakura, tu maža paleistuve, - jis paleido jos ranką ir nestipriai pastūmė baltapūkę.
- Eik iš čia, ne tavo reikalas, tiesiog išeik! - ir vėl suspigo Sakura Auriui. - Džordžai, paklausyk. Ten tikrai buvo Džaredas. Liudas suklydo, negalėjo taip būti, gal ten išvis buvau ne aš! Džordžai... - ji ir vėl priėjo prie vaikino ir pabandė paliesti jo ranką.
- Užsičiaupk! - surėkė jis ir patraukė ranką. - Po velnių, Sakura, užsičiaupk! Liudas matė tave vakar, o šiandien šitas, - dėbtelėjo į Aurį, - atsivelka pas mus, tu manai, kad aš kvailys? Sumanei mane palikti, Sakura? - dabar jis šiurkščiai suėmė merginai už pečių ir ėmė ją purtyti.
-
Tas mulkis nebandė jo pulti. Pyktį liejo ant merginos. Auris juo bjaurėjosi ir tai galėjai aiškiai išskaityti iš Senklerio veido. O baisiausia, kad Sakura jam teisinosi, meilinosi kaip beįmanydama. Koks siaubas. Tai atrodė klaikiai.
Tas vaikinas pradėjo ją purtyti. Ir ji nori, kad išeičiau? Auris tuojau pat žengė prie jų ir atitraukė smurtautoją nuo Sakuros.
- Ką man su tavim daryti? Hm... Gal nustumti nuo laiptų? - Šnekėjo tokiu tonu, kaip jis su Sakura. Dabar Auris tiesiog nuvilko žmogėną prie durų.
- Jei dar kada nors tave čia pamatysiu, taip ir padarysiu supranti? Skrisi nuo laiptų jei aiškiau. Supratai? O dabar varyk iš čia. - Viena ranka atidarė duris ir išstūmė kur kas smulkesnį vaikiną lauk.
Dabar įsivaizdavo, kaip Sakura nirš, pyks ant jo. Dėl visa ko liko prie durų. Jeigu ji kartais bandytų tą tipą vytis.
- Sakura, jis tave skriaudžia. Bet tu nematai to. Kai čia užlipau klykiai, tai girdėjosi už durų laiptinėje. Tai normalu? Tokie santykiai normalūs?
-
- Tau dar atsirūgs, Brendanai! - pasigirdo Džordžo balsas, bet tik tada, kai jis jau buvo už durų. - Vakare mes pasikalbėsime, Sakura! Oi, kaip mes pasikalbėsime!
Pasigirdo spyris į duris, o paskui - tyla. Sakura stovėjo ir žiūrėjo, buvo netekusi amo.
- Džordžai! - paskui sušuko, nors vaikinas jau buvo išspirtas iš buto. - Džordžai... - pakartojo, bet šį kartą liūdnai.
Mergina pribėgo prie lango. Pamatė nueinantį Džordžą. O tada atsisuko. Į Aurį.
- Kodėl tu čia atėjai, Auri Senkleri? - piktai paklausė ji. - Tu neturi teisės kištis! Tai mano gyvenimas! Aš jį myliu. Tu nesuprasi. Jis... jis... - užsikirto. - Džordžas nėra blogas. Jis tik supyko. Tai aš dėl visko kalta, jis yra geras, bet įvyko nesusipratimas. Aš...
Ji atsisėdo ant sofos ir užsidengė rankomis veidą. Šiek tiek pasėdėjusi nusivilko striukę. Buvo dar su lauko drabužiais. Namie pasidarė nežmoniškai karšta. O kai striukė atsidūrė ant sofos, ant Sakuros rankos galima buvo pamatyti kelias senas mėlynes.
- Tai per tave jis išėjo! - dabar suriko. - Jis tave palaikė Brendanu, o tu nesugebėjai normaliai prisistatyti! Jis nepatikės! Kodėl taip padarei, Auri?! Kodėl taip padarei???
-
- Nei nebandyk čia ateit! - Šūktelėjo. Ir galop įsivyravo tyla. Ir kas galėjo pamanyti, kad viskas išsirutulios štai taip? Auris manė, kad gal šiaip kas nutiko. O pasirodė, kad Sakura susidėjo su kažkokiu ją mušančiu tipu.
- Atėjau, nes tu kažkur dingai. Norėjau paklausti kas atsitiko. Ir aptikau va šitą situaciją. Klausyk, ar gali rimtai pagalvoti? Tu gyveni su žmogumi, kuris tave skriaudžia. Nesvarbu kodėl. Tai nenormalu. Ir jei būtum mano vietoje, sakytum tą patį. - Ji kliedėjo apie meilę ir savo kaltę. Kodėl įsimylėję žmonės tokie akli? Kaip išvis galima mylėti kažką, kas taip su tavimi elgiasi?
Tyla. Paskui Sakurai nusivilkus striukę pasirodė mėlynės. Labai geras? O taip. Geručiukas ir švelnučiukas bernužėlis.
- Kada aš turėjau jam prisistatyti? Ar kai klykė ant tavęs? O gal tada, kai purtė? Atsibusk Sakura. Tas žmogus vieną dieną galėtų tave taip sužeisti, kad atsidurtum ligoninėje.
-
Sakura sėdėjo susiraukusi. Sukryžiavusi rankas ir sučiaupusi lūpas. Viduje ėmė kilti pyktis. Kaip Auris Senkleris drįsta ateiti čia, į jos namus, ir aiškinti apie tai, su kokiu žmogumi turėtų būti ar nebūti Sakura? Ji pasijautė taip, lyg kalbėtų su tėčiu ar Juzefu. Tiesa, jie nei vienas nežinojo, kad Džordžas baltapūkę muša. Bet vis tiek buvo prieš jos vaikiną nusiteikę priešiškai.
- Tu neturi jokios teisės neleisti jam čia grįžti! - suriko Sakura. - Čia yra Džordžo namai! Jis čia gyvena! Kaip tu drįsti šitaip elgtis? - Sakura atsistojo. - Kaip tu drįsti čia įsiveržti ir aiškinti man, kas yra normalu ar nenormalu? Aš Džordžą myliu ir jis myli mane!
Sakura apsigalvojo. Ne, ji čia nesėdės ir nelauks, kol Džordžas grįš. Mergina vėl paėmė savo striukę. Užsimetė ją ant pečių ir iš kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną.
- Dabar bus taip. Aš jam paskambinsiu. Paklausiu, kur jis yra. Ir mes kartu ten nueisime. Tu, - priėjusi prie Aurio bakstelėjo jam pirštu į krūtinę taip, kad akimirką pamanė, jog susilaužė tą pirštą. - Tu, Senkleri, jo atsiprašysi. Ir pasakysi, kas toks esi. Prisistatysi. Atsiprašysi ir paliksi mane ramybėje. Nieko man nėra. Tiesiog Džordžas nesuprastų, jeigu turėčiau vyriškos lyties draugų. O dabar einam.
Ji laukė. Negalėjo išeiti pirma, mat Auris, kaip koks sargybinis, stovėjo užstojęs duris.
-
Nulis, nulis progreso. Sakura visai išėjo iš proto dėl to vaikino.
- Aha. Čia tikrai jo namai. Net ne tavo. Kur šiuose namuose esi tu? Kur viskas, ką branginai? Kur knygos, aliejai, augalai? Kur Deitas? Kaip matau jis atėmė ir tavo namus ir tavo savigarbą Sakura. Tas psichas tave muša. - Jis parodė ranka į merginos veidą. - Mačiau, kaip gulėjai ant žemės prieš jį. Jis tave kontroliuoja, rėkia, stumdo. O tu maldauji jo, teisiniesi. Tu susimąstyk gerai? - Jau irgi kėlė balsą.
- Kaip aš drįstu? Įdomu ką sakytum savo draugei, kurią rastum tokioje situacijoje? Žinai ką? Jei taip, kviesiu tavo tėvą čia. Pats metas sužinot kas dedasi tavo gyvenime. - Ji taip bedė pirštu jam į krutinę, kad jei ne striukė būtų gerokai skaudėję. Nesmagu buvo ir dabar. Bet iš vietos nesijudino. Tik išsitraukė lazdelę ketindamas kviestis Juzefą.
- Niekur aš neisiu. Ir tu ne.
-
Sakurai su kiekvienu Aurio Senklerio ištartu žodžiu vis labiau ir labiau kilo pyktis. Taip, ji žinojo. Ji žinojo, kad elgiasi kvailai. Ji suprato, kad Džordžas nėra tinkamas vaikinas. Suprato ir tai, kad dėl jo visko atsisakė, pamiršo save ir tai, kas jai miela. Ir negalėjo suprasti, kodėl. Kodėl ji kenčia? Kodėl ji šitaip leidžiasi?
Savigarba, nuskambėjo jos mintyse. Tikriausiai ji taip elgiasi būtent dėl savo savigarbos. Juk ją tiek laiko slėgė tai, kad ji negali nesivelti į trumpalaikius romanus. Po to karto, kai sugebėjo atsispirti pačiam Auriui ir pagaliau paliko jį ramybėje kaip romantinį objektą, ji pasižadėjo sau, kad gana. Būdavo, kad to pažado laikytis pavykdavo. Būdavo, kad ne ir Sakura parsivesdavo į namus kokį vieną kitą vyruką. Dabar ji žiūrėjo į Aurį ir negalėjo suprasti, kaip anksčiau jis jai patiko? Bet koks skirtumas. Auris ir simpatija jam buvo senų seniausia praeitis, o Džordžas...
- Tu nesuprasi! - sušuko Sakura. - Džordžas neatėmė man savigarbos, o pabandė grąžinti man ją! Tačiau aš neturiu savigarbos, žinai? Nes aš nesugebėjau, aš...
Ji norėjo pasakyti, kad vis tiek nesugebėjo būti ištikima, nors ir pasirinko veltis į ilgalaikius santykius. Tačiau tie žodžiai užtrigo gerklėje.
- Aš pati kalta dėl to, kaip jis su manimi elgiasi! Tai ne jis kaltas, tai aš kalta! - vis garsiau šaukė.
Sakura apsidairė po namus. Auris buvo teisus. Čia ne jos namai. Sakuros namai taip neatrodė. Ir Deitas... Mergina taip buvo pasiilgusi Deito. Ji jau beveik žiojosi teisintis, tačiau staiga Auris Senkleris visiškai išvedė baltapūkę iš kantrybės. Ji pažiūrėjo tiesiai tiesiai jam į akis, tačiau žvilgsnis, jis nei iš tolo nepriminė to svajingo ir paslaptingo, kuriuo Sakura retsykiais į Senklerį pažiūrėdavo. Šitas žvilgsnis visai netiko Sakurai, buvo persmelktas neapykantos.
- Tu nesi mano draugė, kvailys tu! - išrėkė. - Tu neturi teisės kviesti mano tėčio, aš esu suaugęs žmogus! Ir nei tu, nei tėtis, nei dar kas nors man neaiškins, kaip gyventi!
Sakura pastūmė Aurį Senklerį. Aišku, iš to naudos didelės tikėtis nereikėjo. Ji suprato, kad bus per silpna nustumti jį nuo durų.
- Tik pabandyk. Tik pabandyk pakviesti mano tėtį ir aš tave užmušiu, - pasakė ji.
Atrodė visai ne kaip Sakura. Visa pikta, paklaikusi. Dar ėmė sau panosėje keiktis. Nusisuko nuo Aurio Senklerio. Nusprendė, kad reikia nusiraminti. Tačiau nepavyko. Pyktis kilo stipriau ir stipriau.
- Atiduok lazdelę! - atsisukusi ji šoko prie Aurio ir bandė ją iš jo atimti. - Atiduok lazdelę ir sėdėk čia, jei tau reikia, o mane praleisk, aš turiu eiti pas Džordžą, atiduok ją, nekenčiu tavęs, nekenčiu, nekenčiu! - staugė ji.
Juk kiekvieną sekundę, per kurią Auris čia kalbėjo nesąmones, Džordžas vis labiau ir labiau tolo. Pati Sakura to nejautė, tačiau šią akimirką ėmė keistis jos nosis. Vietoj nosies atsirado ilgas, juodas snapas.
-
Buvo ir gaila ir pikta. Ji šnekėjo tokias nesąmones, kad net baisu. Tas tipas bandė jai gražinti savigarbą? Kokiu būdu? Būtų nusijuokęs, bet juokinga nebuvo.
- Mylintis vaikinas niekada taip nesielgtų su savo mergina. Tai, ką aš čia mačiau nėra meilė. Tai smurtas. Psichologinis ir fizinis smurtas. Kurio paveikta tu dar ir save pradėjai kaltinti. - Ne ji pirma ir ne ji paskutinė, kuri taip elgėsi. Liūdnas reikalas.
Bet tai, kas čia dėjosi pasirodo buvo tik mažyčiai nesutarimukai. Toliau Sakura pradėjo elgtis kaip apsėsta paties šėtono.
- Atstok, visai nenoriu tavęs sužaloti. - Atsargiai ją atstūmė nuo savęs. Sakura suaugęs žmogus? Galbūt. Bet...
- Nenori, kad kviesčiau tavo tėvą nes pati žinai,kad tai, kąas su tavim vyksta yra blogai, nesveika. Jei viskas būtų gerai, jei tarp jūsų tvyrotų meilė, tai tėvas tau ir netrukdytų. O dabar tu taip įklimpai, kad pačiai baisu. - Pati supras tai kada nors. Tikiuosi. Į grasinimus nekreipė dėmesio. Na, tai šiurpino. Būtent tai, kad šita mergina šitaip kalbėjo. Bet buvo svarbesnių dalykų.
Jo veido išraiška staiga pasikeitė. Visai kaip jos pačios išvaizda. Snapas. Ji turėjo snapą.
- Vela... - Tyliai pasakė žiūrėdamas į ją. Ne. Gal ne vela. Velų snapas didesnis, o ir išvaizda dar labiau pasikeičia. O jei ji kaip ir velos galėtų mėtyti į jį ugnies kamuolius? Va tada tikrai sužeistų, užmuštų, kaip ir pasakė. Piktos velos ne juokas. Na, gal ji ne vela. ne. Auris nusprendė, kad gal pusiau vela. Tai daug ką paaiškintų. Jo keistą elgesį. Dabar dėl jo palengvėjo. Bet dabar ji buvo ne jo draugė. Ji buvo pikta ir gal net pavojinga. Auris žinojo, kad jeigu Sakura turi daugiau veliškos magijos, tai jam reiktų gerokai pasistengti. Jis turėtų ją sužeisti. Arba sustingdyti. Neabejojo, kad laimėtų. Visgi kadaise Dolohovai jį taip paruošė, kad nugalėti būtų sudėtinga. Bet rimtai kerėti Senkleris visai nenorėjo.
Auris išsikerėjo veidrodėlį ir nutaikė Sakurai į veidą.
- Pažiūrėk į save ir apsiramink. Gerai, nekviesiu tavo tėvo. Bet tu turi apsiraminti.
-
- Tu nežinai! Tu nesupranti! Mylinti mergina niekada nepasielgtų kaip aš!
Ji turėjo omeny išdavystę. Šiuo metu negalvojo apie tai, kad Džordžą išdavė tik rugsėjį ir kad iki šiandien jis nieko apie tai neįtarė. Be to, ir dabar negalėjo būti tikras. Juk pagal Liudo pasakojimą Sakura tiesiog kalbėjosi su kažkokiu Brendanu. Ar tai nusikaltimas? O Džordžas pradėjo skriausti Sakurą jau daug seniau ir visai dėl kitų dalykų.
- Tu ką, žinai, kad jis trukdo? - toliau siuto Sakura. - Tu dar pasakyk, kad bendrauji su mano tėčiu! Po galais, tu apie tai šnekėjai su Juzefu? Tai jis čia tave atsiuntė tam, kad mane išskirtum su Džordžu, nes pačiam nepavyko?! - ji ėmė daryti įvairias išvadas.
O tada ji kažką pajuto. Kažką keisto prie savo nosies. O gal ant nosies. Ji palietė nosį, o ten jautės kažkas kieto. Kažkodėl Auris laikė prieš Sakurą veidrodėlį. Ir mergina į jį pažvelgė.
- Aaa! - suspiegė.
Atrodė, kad vietoj nosies Sakura turėjo... snapą?! Baltapūkė puolė bandyti jį nusiimti, bet šis buvo pritvirtintas taip, tarsi augtų iš jos pačios.
- Ką čia padarei?! Nuimk! Ar išprotėjai?! Ką čia man išbūrei?! - siuto Sakura. - Gerai, aš nusiraminsiu, tik nuimk tą snapą, prašau, - dabar jau išties ramiau tarė Sakura.
Ji giliai įkvėpė. Jau buvo paėmusi iš Aurio rankų tą veidrodėlį ir į jį spoksojo. Regis, ir Auris nusprendė jos nebekankinti. Jis panaikino savo kerus, mat tas snapas ėmė keistis ir galiausiai vietoj jo Sakura ir vėl turėjo savo nosį.
- Puikus triukas, tiesiog nuostabu, - ironiškai murmtelėjo Sakura. - Gerai, Auri, - dabar jau ji kalbėjo ramiai ir maldaujančiai. - Aš tau parašysiu, pažadu. Parašysiu, tik leisk man eiti, gerai? - ji atidavė vaikinui veidrodėlį. - Aš eisiu, man reikia susirasti Džordžą, o paskui tikrai tau parašysiu, tik praleisk mane, prašau, - maldavo ji.
Tiesa, jos balsas ir žvilgsnis visai nebuvo kerintis, kaip kad kai kuriais atvejais. Sakura vis tiek atrodė paklaikusi, nesitverianti savame kailyje. Šiuo metu jai nebuvo nieko svarbiau už Džordžą.
-
- Apie ką tu kalbi? Ką tokio padarei? Ir išvis nesvarbu. Jei ir ką nors padarei, tai žmonės gali aiškintis normaliai. O ne taip, kaip jis tą darė. O tos mėlynė ant tavo rankų. Jis tave seniai muša. Ir neskiesk, kad ne. Jau aš tai atpažįstu kur senos ir šviežios mėlynės. - Kas žmonėms pasidaro, kad įsikimba į tuos, kurie prieš juos smurtauja? Bet kantrybės jis turėjo per akis.
- Nieko su tavo tėvu ar Juzefu nekalbėjau. Jei jie norėtų išskirti tave su tuo vaikinu, tai manęs nesiųstų. Patys ateitų čia. Tiesiog iš tavo reakcijos aišku, kad tėvas trukdo. Turiu omeny tai, kaip nenori jo čia matyti. Tu pati žinai, ką tėvas pasakytų viską pamatęs. Jam tai nepatiktų. Niekam nepatitų. Tu pati žinai, kad tėvas bet ką padarytų, kad apsaugotų tave nuo to žmogaus. Bet to nenori. Nes esi į jį įsikibusi. Nes savęs pati negerbi, viskas dėl tokių siaubingų santykių kokius turi su tuo vaikinu. - Ji ką nežino, kad yra vela? Tai yra pusiau vela?
- Ką? Galvoji, kad tai aš? Tai tu pati. Sakura, tu turbūt esi pusiau vela. Tai tavo galios ir pykktis pakeitė tavo išvaizdą. - Ji pasiėmė veidrodėlį. Tyrinėjo save. Pagaliau snapas dingo.
- Ne. Nes jei jį rasi maldausi, kad jis tau atleistų. Galiu lažintis, kad jis tau šiandien atleistų tavo baisias kaltes. Pasakytų, kokia tu siaubinga, bet jis tave myli ir atleis tau. O kitą ar dar kitą dieną viskas bus iš naujo. Jis vėl smurtaus prieš tave ir taip toliau ir taip toliau. Gali man niekada gyvenime nerašyti, gali manęs nekęsti kiek tau patinka. Bet tu turi pabūti nuo to žmogaus atskirai ir suprasi, kaip jis tave varžė. Ir kokia dėl jo įtakos pasidarei. - Tada Senkleris pradėjo galvoti, kad jeigu ji toliau veršis nesulaikys jos. O ką galėtų padaryti? Galėtų iškviesti jos tėvą ir jam palikti visa tai. Bet ką pats galėtų pakeisti? Pasidarė klaikiai liūdna. Situacija truputį priminė Deoiridh. Kai nieko negalėjo pakeisti kad ji mestų narkotikus. Dabar tik pati Sakura galėjo susimąstyti ir suprasti, kad tas žmogus ją blogai veikia,ir kad tokio jai nereikia.
-
Sakura tikrai neketino aiškinti Auriui Senkleriui apie savo klystkelius, todėl apie tai, ką ji padarė, neatsakė nieko. Kažkas viduje sukirbėjo, kai vaikinas pasakė, kad jis atpažįsta, kurios mėlynės yra šviežios, o kurios - senos. Dabar ji šiek tiek pradėjo klausytis, ką raudonplaukis sako. Ji žinojo, kad Auris teisus. Bet Džordžas... Juk jis nėra vis dėlto toks blogas, ar ne? Jis tikrai ne toks blogas, kaip Auris sako.
- Bet jis turėjo sunkią vaikystę, - ėmė teisinti Džordžą Sakura. - Ir jis tikrai mane myli, tik gal ne visada moka tai parodyti. Draugystės pradžioje jis man buvo padovanojęs gėlių...
O tada Auris pasakė, kad Sakura turbūt yra pusiau vela.
- Ką?! - dabar ir vėl šūktelėjo mergina. - Kokia pusiau vela, ką tu čia šneki, Auri!
Jis tikriausiai taip kalba, nes nori nukreipti mano dėmesį nuo Džordžo, pagalvojo mintyse.
- Viskas, aš nusiraminau. Tikrai, - tikino ji. - Nebereikia man burti snapo ir kalbėt nebūtų dalykų.
Galiausiai ji atsisėdo ant sofos ir ėmė verkti. Juk Sakura dabar buvo tarsi nuvytusi gėlė ir ji pati tai žinojo. Negalėjo suprasti, kodėl yra taip įsikibusi Džordžo. Juk tikrai ne dėl to, kad gyventų gražų gyvenimą. Jis nebuvo gražus. Vien tik konfliktai ir smurtas. O ir išduoti vis tiek sugebėjo.
- Nežinau, kas man yra, - išlemeno Sakura. - Nežinau, kodėl jį ginu. Ir taip pikta, kai aplinkiniai sako, kad jis man netinka, kad galėčiau susirasti geresnį. Bet juk jie teisūs. Aš... aš išvis nenoriu jokių santykių, supranti? Bet man kitaip neišeina. Kartais atrodo, kad... kad kaip magnetas traukiu vyrus, tas dėmesys man patinka, o paskui negaliu sustoti, pamaniau, kad jeigu draugausiu su Džordžu, tai... tai viskas nusistovės. Nenorėjau, kad šitaip būtų. Aš nežinau, ką man daryti. Aš labai pasiilgau Deito.
Sakura atrodė kaip kamuoliukas ant sofos, dabar buvo apsikabinusi sau kelius. Pradėjo skambėti jos telefonas. Aišku, skambino Džordžas. Prieš tai ji būtų pakėlusi ragelį ir ėmusi maldauti atleidimo, bet dabar numetė telefoną ant grindų palikusi jį toliau skambėti.
-
Oho. Gėlių padovanojo. Koks šaunuoliukas.
- Sakura, o jei jis turi tų problemų iš vaikystės. Ar bando kažką taisyti? Eiti pas psichologus ar dar ką daryti? Jeigu tik išsilieja ant tavęs reiškia, kad jam patogu taip gyventi ir jis nenori taisyti savo problemų. Labai lengva aiškinti, kad turėjai blogą praeitį ir tada su kitais žmonėmis elgtis pasibjaurėtinai. Aš irgi taip dariau. O gal ir kartais darau. Labai lengva skaudinti kitus ir visada prisidengti savo problemomis. Bet taip neturi būti. Žmogus turi kažką savyje keisti, stengtis. - Pasirodo ji tikrai nežinojo, kad yra pusiau vela.
- Rimtai. Pati pagalvok ar kartais nebūna, kad užtenka tik pažvelgti į kokį vaikiną ir jis lyg apsvaigsta. O dabar aš tikrai nebūriau. Kam to man reikia? Pati pasikeitei. Nes supykai. - Ji atsisėdo ant sofos. Auris atsisėdo ant grindų. Dar vis buvo budrus. Nors Sakura niekur nesiveržė. Ji sėdėjo ir verkė. Gal taip ir gerai. Žmogus turi suprasti, kad tai, kas vyksta neturi vykti.
- Santykiai toks dalykas, dėl kurio turi stengtis abu žmonės. Jei tu viena bandysi traukti šiuos santykius, tai sudegsi supranti? O dar ir tai, kad jis smurtauja prieš tave. Bet suprantu. Gerai, aš nebekalbėsiu apie jį kažkaip negražiai gerai? Bet tu pati tiesiog pagalvok kokie jūsų santykiai. Ir ar tau to reikia? - Suskambo telefonas. Sakura šveitė jį ant žemės. Jei tai tas vaikinas, tada gerai. Gal jiems pavyks pasikalbėti. Gal ji visgi paklausys ir neįsileis jo atgal.
- To, ką čia pasakei išspręsti tokie santykiai nepadės. Man atrodo, kad tau reiktų porą dienų nuo visko atsiriboti ir pabūti tik sau. Pagalvoti ko tu išties nori. - O kur Deitas? Pagalvojo. Bet dabar dar neklausinėjo šito.
-
- Ne, Auri, tu taip nedarai, - paprieštaravo. - Kiek žinau, neturi merginos, kurią muštum ir dar už nieką. Ir abejoju, ar kada esi mušęs savo merginą ar apskritai kaip nors skriaudęs moterį.
O tada Sakura aiktelėjo. Prisiminė savo mamą. Tada, kai ji labai supyko. Mamai irgi išaugo snapas, tik žymiai didesnis ir baisesnis. Ir dar jai išaugo kažkokie keisti žvynuoti sparnai. Sakura nelabai kreipė į tai dėmesį. Tiesiog galvojo, jog taip mama padarė iš pykčio. Bet juk baltapūkė Hogvartse skaitė apie velas. Kiek ji atsimena, būtent taip atsitinka veloms, kai jos supyksta. Tačiau ji niekada apie tai nepagalvojo. Niekada to nesusiejo. O po akimirkos merginą aplankė baisus nusivylimas savimi. Negi tas visas susižavėjimas iš vyrų pusės yra ne todėl, kad ji pati žavinga, o dėl to, jog ji... pusiau vela?
- Nori pasakyti, kad dabar, jeigu norėčiau, akimirksniu tave suviliočiau? - paklausė Sakura. - Manai, turėčiau džiaugtis dėl to? Kaip galvoji, tai dovana? Tai siaubinga! Tai tikrai siaubinga! Vadinasi, tai ne aš jiems patinku. Taip yra tik dėl to, jog esu pusiau vela... Nesėdėk ant tų grindų! - sušuko. - Aš nieko nedarysiu, pažadu! Dabar manęs bijosi?..
Sakurai ėmė skaudėti galvą. Viskas, kas ką tik įvyko su Džordžu. Jis išėjo, o Sakura nebėgo iš paskos. Štai, telefonas, numestas ant grindų, jis ir vėl skambėjo. Netikėtai pasirodė Auris, kuris pranešė Sakurai, jog ši esanti pusiau vela. Ar tai tik sapnas, ar realybė?
- Gali kalbėti, - vėl prabilo dvidešimtmetė. - Aš žinau, kad jis blogai su manimi elgiasi, - dabar jau pripažino. - Bet... bet ką man daryti? Juk jis čia gyvena... Čia jo daiktai... Be to, jis manęs taip lengvai nepaliks. Aš... - mėlynakė atsiduso. - Aš negaliu su juo išsiskirti. Jis labai supyks...
-
Aurį nupurtė šiurpas. Sakura klydo. Oi, kaip ji klydo...
- Turėjau įvairių puslapių savo gyvenime Sakura. Bet gal ne laikas dabar juos vartyti. - Rimtai pasakė. Džamilė. Raitosi jam prie kojų. Paklaikęs Alanas. Visos merginos, kurias jis paliko. Linėja, kuri turbūt daugiau niekada nemuzikuoja. Na jis tikrai nebuvo šventas.
- Tikrai ne. - vos šyptelėjo. Dabar, kai jau žino apie Sakuros galias tikrai ne.
- Pirma, tai dabar visai mano kitos emocijos. Tu nemanyk, kad vos žvilgtelėjusi į kokį vyruką jį imsi ir suviliosi. Tu pusiau vela, ne vela. Yra turbūt aplinkybių, kai sugebi paskleisti tuos kerus. Na ne galbūt. taip tikrai būna. Neneigsiu. - Ką čia neigti? Juk šitame pačiame bute jam tiek teko kovoti su savimi. - Tai, ką čia dabar sužinojai nereiškia, kad niekas tavimi nesižavi iš tikrųjų. Esi puiki, žavi ir protinga mergina. Kodėl vaikinai turėtų nesižavėti tavimi? - Tai pasakė išties nuoširdžiai.
- Aš nebijau tavęs. - Ramiai pasakė. Tada nutaręs, kad ji tikrai nešoks pro duris atsikėlė, perėjo per kambarį ir atsisėdo ant sofos.
- Taigi čia tavo namai. Sukrauk jo daiktus ir pasakyk viso gero. Bijai jo? Galiu čia pabūti šiandien jeigu nori. O šiaip tu ragana Sakura. Tu gali nuo jo apsiginti.
-
Ką reiškia pasakymas, jog jis turėjo įvairių puslapių savo gyvenime? Ar jis kalba apie meilės reikalus? Būtų įdomu išgirsti, kaip gi dailiajam profesoriui sekėsi ar sekasi su merginomis. Tačiau ne dabar. Dabar tam nėra laiko. Kad ir kaip ten bebūtų, dvidešimtmetė žinojo, jog jis niekada nei vienai nebūtų nieko blogo padaręs.
Sakura nusijuokė valydamasi veidą nuo ašarų, kai Auris šiek tiek šyptelėjo.
- Taip nesąžininga, - pasakė surimtėjusi. - Aš nenoriu skleisti jokios magijos. Man tai nepatinka.
Dabar baltapūkė atsistojo ir vėl nuėjo prie lango. Žinoma, Džordžo jau nebebuvo matyti. Seniausiai bus nuėjęs. Sakura net nenutuokė, kur. Gal pas tą patį Liudą.
Paskui mergina pradėjo mindžikuoti po svetainę. Ji žinojo. Ji suprato. Ji privalėjo žengti šį žingsnį dabar ir čia. Nes jeigu to nepadarys, turbūt neišdrįs niekad.
Nieko nesakiusi ji kerais atsiskraidino kelis medžiaginius maišus. Tada atsisėdo ant sofos. Mosavo burtų lazdele, o iš įvairiausių kampų skrido Džordžo drabužiai ir kiti daiktai. Jie tvarkingai nuguldavo maišuose. Kai kuriuos drabužius Sakura atidėdavo į šalį.
- Aš negalėčiau nuo jo apsiginti, - galiausiai tarė mėlynakė. - Nesugebėčiau. Aš... aš nežinau, ar išdrįsiu. Jam pasakyti. Liepti išeiti. Nežinau, ar pajėgsiu, - kalbėjo rankose sukiodama vyrišką dezodorantą. - Pauostyk, kaip jis dvokia, - atkišo tą dezodorantą Auriui. - Tai visiška chemija. O būčiau galėjusi pagaminti natūralų iš čermigito, pačiulių ir frankincenso. Bet jis nenorėjo.
Tada Sakura ir vėl atsistojo. Šį kartą drabužius nunešė į vonią, tuos, kuriuos buvo atidėjusi. Pajungė tų, kurie nėra burtininkai, skalbyklę prieš tai į vidų pripylusi cheminio skysčio drabužiams plauti. Grįžo atgal.
- Negaliu juk sudėti purvinų drabužių, - paaiškino. - Paskui kerais išdžiovinsiu. Skalbiklis smirda dar baisiau. O skalbinius turiu džiauti tiesiog svetainėje. Yra tokios specialios džiovyklės, kurios veikia elektros pagalba, bet jos brangios, o aš...
Tada Sakura užtilo. Ji buvo įklimpusi. Nežinojo, kaip išsimokės tas ne burtininkų paskolas. Ji pasiėmė labai daug greitųjų kreditų draugaudama su Džordžu.
- Tikrai pabūsi? - paklausė. - O kaip tavo brolis? Žinau apie jį... Na, aš praleidau Naujuosius Metus pas Juzefą, ten buvo ir Alanas, ir Dori. Nepyk, kad tave ignoravau. Juk supranti, kad Juzefas yra mano dėdė. O draugiško bendravimo su kitu vyru Džordžas nebūtų supratęs.
-
- Dabar tu žinai kas esi. O juk visai neseniai nežinojai. Dabar gali kontroliuoti tą magiją. - Auris sėdėjo ir stebėjo kaip to vaikino daiktai lekia į maišus. Nesitikėjo, kad ji tikrai sutiks sukrauti jo daiktus. Bet aišku džiaugėsi, kad čia taip išėjo. Senkleris atsitraukė nuo buteliuko. Visai nenorėjo jo užuosti. Jam visai to nereikėjo.
- Kodėl jam nepatinka natūralūs produktai? - Paklausė. Tu jam per gera. Dar skalbia jo rūbus. Bet dėl šito nieko nesakė.
- Gal galėtum pasakyti telefonu? Arba parašyti jam laišką? Pabūsiu. Mano brolis manęs neturėtų pasigesti. Aš nemanau, kad pasiges. - Jis tik pasiuntė gynėją bibliotekininkei, kad jei gali paguldytų Timotį pas save. Nes jam atsirado problemų. Po minutėlės pasirodė jos gynėjas.
- Gerai. Bet tik šį kartą. - Atsakė ir dingo.
- Viskas. Brolis pabus su bibliotekininke. - Auris nežinojo kaip Timotis reaguos į tai. Bet nemanė, kad labai nusimins.
- Jos brangios žinau. Ar jums trūksta pinigų? Ar jis tau padėdavo išlaikyti butą? - susirūpino. - Aš nepykstu. Užėjau patikrinti ar viskas gerai. O gal tu perėmei mano manierą dinginėti. - Nusišypsojo. - Ar smagiai atšventėt naujus metus?
-
- Aha, ir kaip ją kontroliuoti? - sutriko. Net nenutuokė, kaip galėtų tai padaryti. - Nežinau, kodėl jam nepatinka. Ir tau nepatinka, - balse pasijuto sarkazmas. - Ar žinojai, kad aš vis dar turiu tuos kvepalus?
Sakura atsiskraidino kadais Aurio gamintus kvepaliukus kerais iš nežinia kur ir padavė juos jam.
- Arba pasilik, arba išmesk, - tarė.
Po akimirkos baltapūkė susijuokė. Nuotaikos keitėsi, regis, kas kelias sekundes.
- Laišką. Taip, tikrai rašysiu Džordžui laišką, - ironiškai kalbėjo. - Kodėl manai, kad nepasiges? - Sakura nustebo ir dabar jau rimtai paklausė apie vaikino brolį. - Kiek girdėjau, jam penkeri? Tu turbūt esi jam visas pasaulis.
Sakura žiūrėjo į savo telefoną ir svarstė. Žinojo, kad neišdrįs paskambinti. Vienintelis būdas - nieko nesakius paduoti Džordžui daiktus. Kol čia yra Auris. Ir būtų gerai, jei Džordžas pareitų kuo greičiau. Kol Sakura neapsigalvojo. Kol dar jaučia savyje ryžtą.
- Nesvarbu, - murmtelėjo apie pinigus. - Nežinau, kiek tas smagiai, - atsakė apie Naujuosius. - Buvo tėtis, o tai mane trikdė. Dar neapsiėjome ir be dramų. O kaip tu atšventei? - paklausė.
-
- Aš tau negaliu pasakyti kaip. Bet dabar tu žinai kas esi ir išmoksi kontroliuoti savo galias. Tikrai išmoksi. - Juk nėra Sakura tokia vienintelė. Galvojo Senkleris.
- Aš niekada nesakiau, kad man nepatinka. Tiesiog... Tada kažkaip. Na, taip jau išėjo. Tada negalėjau aš jų paimti ir viskas. - Mergina juos ir atskraidino. Auris paėmė. Nesiruošė išmesti. O kodėl turėtų? Dabar jau viskas buvo kitaip nei seniau. Ji jau seniai nebe jo mokinė. Ir šiaip jau senokai jų ryšys buvo pasikeitęs.
- Aš juos paimsiu. Ta diena buvo labai jau pilna prisiminimų. - Prisiminęs tą sceną, kai pasirodė Amyras antrasis tyliai nusijuokė. Dievuliau, tada tikrai ketino lėkti iš Anglijos į kitą pasauliio kraštą.
- O ką? Laiške daug ką gallima parašyti. arba žinutėje. Na, vienaip ar kitaip pabūsiu čia šiandien. - Visas pasaulis? Kur gi ne...
- Sakura, tėvas jį tiesiog man nudrėbė. Kažkokiam nepažįstamam žmogui. Paliko jį ir išėjo. Jam net nebuvo svarbu ar aš Išsivesiu Timotį ar paliksiu toje aludėje. Vaikas gyveno mano vaikystės namuose pamiškėje. Vienas. Matė tik geriantį tėvą ir narkomanę motiną. Ir kitus sugėrovus. Maisto nebuvo. Žaidimų, nieko nebuvo. Tik mušimas ir baimė. Jis visai traumuotas. O aš didžiausias jo košmaras gyvenime. Ir kol kas nežinau kaip iš to išeiti. - Šiurpas ėmė galvojant apie brolį.
- Kažkas negerai ar ne? - Uždavė klausimą apie pinigus.
- Dramų? O kas nutiko? Gaila, kad negalit su tėvu rasti bendros kalbos. O aš. Ramiai pabuvau su visu savo trejetu namuose.
-
Sakura pajuto gėdą. Prisiminė tą kartą, kuomet pakvėpino Aurį tais kvepalais. Buvo labai nemalonu prisiminti abu kartus su Auriu Senkleriu šiuose namuose. Kodėl ji taip elgėsi? Kuo jis ją sužavėjo? Juk jis net nėra tamsiaplaukis. Šiaip jau Sakuros akies niekada netraukė raudonplaukiai. Rudaplaukiai irgi, pasakė sau mintyse ir pagalvojo apie Brendaną. Ką reikės daryti dėl jo? Kaip Sakura jam viską paaiškins? Na, Brendanui. Jis gyvenime nebenorės jos matyti, jeigu ji pasakys. Bet ar ji pajėgs slėpti?
Tačiau Auris, Brendanas. Jie buvo tik devintas vanduo nuo kisieliaus. Baltapūkės pilve ne drugeliai pradėjo skraidyti, o ėmė lakstyti žiurkės, kai ji pagalvojo apie tai, kas bus, kai grįš Džordžas. Dabar mintyse kilo dvejonių. O gal ji elgiasi neteisingai? Gal nereikia skirtis su Džordžu? Gal Sakura iš tiesų tokia niekam tikusi ir visko, ką patyrė, ji nusipelnė?
- Ta diena buvo siaubinga, - pasakė Sakura. - Kaip aš kvailai elgiausi. O dar laikiau save labiau subrendusia už bendraamžius. Kur gi ne, - atsiduso prisiminusi, kiek tą kartą išgėrė vyno ir kaip paskui elgėsi. - Nežinau, kada jis grįš, - turėjo omeny Džordžą, prikando lūpą, o balse pasigirdo nerimas.
Ėmė svarstyti, kur Džordžas galėtų būti. Pas Liudą? Bare? O gal kur nors su kita mergina? Tačiau mintis apie Džordžą atitolino tas mažas berniukas. Sakurai pasidarė jo labai gaila išgirdus iš Aurio lūpų, ką tam vaikučiui teko patirti.
- Aišku, jūsų tėvas... jis... jis mušė ir berniuką, ar ne? Jis mušė tavo brolį... - tai buvo labiau ne klausimas, o teiginys. - Bet kodėl tu jo košmaras? Ar jis tavęs bijo? Tikriausiai tam vaikui reikia kuo daugiau švelnumo ir meilės...
Paskui Sakura susinervino. Ji stengėsi apie tai negalvoti, tačiau skolos lipo ant kulnų.
- Turiu krūvą greitųjų kreditų. Ir ką? Nekamantinėk manęs. Nenoriu apie tai galvoti, - susiraukė.
Tai buvo užburtas ratas. Sakura gaudavo algą, o tada iš jos padengdavo didžiąją dalį skolų. Tuomet pritrūkdavo pinigų. Ir reikėjo imti greituosius kreditus iš kitur. Ir taip sukosi, sukosi... Tiksliau ne sukosi, o augo. Didėjo palūkanos, nors Sakura ir nelabai suprato, ką tai reiškia, nes Džordžas sakė, jog viskas bus gerai. Tačiau esmė buvo tame, jog pasiskolinus vieną pinigų sumą reikėdavo atiduoti ženkliai didesnę. Ir kuo ilgiau skola likdavo neatiduota, tuo didesnius pinigus paskui reikėdavo mokėti.
- Gruodė atsivedė draugą, - pasakė Sakura. - Ne vaikiną, o draugą. Na, ten buvo ir Gruodė. Tai yra bendras Gruodės ir Alano draugas, aišku, tu jį žinosi iš mokyklos. Milanas. Išėjo taip, kad Dori su Milanu apsipyko. Tai ji pasiėmė Ameliją ir nulėkė į Juzefo miegamąjį. Amelija labai rėkė. Tada Alanas iš Walguno paėmė ir Arielę ir irgi ten nuėjo, - šiek tiek papasakojo apie tą vakarą. - Juzefas sakė, kad norėjo pakviesti ir tave bei Erką, bet žinojo, kad broliukui tokia šventė būtų tikrai per sunki, todėl nekvietė. Atleisk, bet aš džiaugiausi, kad tavęs ten nebuvo, - nusijuokė. - Ką būčiau tau tada pasakiusi, kodėl dingau...
O tada Sakura sukluso.
- Kaip suprasti, su visu savo trejetu? Erka, broliukas. Ir kas dar? - susidomėjo.
Žinojo, kad Erka turi gyvūnų. Tačiau ne vieną. Kaži, ar Auris kažkurį iš jų įskaičiavo į kompaniją.
-
- Ai, buvai jaunesnė, tik pradėjai kitą gyvenimą. Aš tai irgi nemažai kvailysčių per savo gyvenimą pridirbau. - Oi, jau jam tai tikrai buvo dėl ko gailėtis. Dėl vienų dalykų nelabai, dėl kitų tikrai reikėjo pasukti galvą.
- Grįš, atiduosi jam daiktus ir galės varyti savo keliais. Sakura, jei jis turi bėdų ir jų nesitvarko, o geriau išgiežia viską ant tavęs, tai tau tokio žmogaus tikrai nereikia. Su juo pražūsi. - Gerai, kad ji atėjo į protą. Svarbiausia, kad tik dabar nesumanytų apsigalvoti.
- Taip. Tėvas mušė ir jį. O manęs tai manau, kad bijo. Labai bijo. Turbūt labiausiai iš visų savo pažįstamų žmonių. Kol kas nežinau kodėl tiksliai taip yra. Ar todėl, kad primenu jam tėvą. O gal todėl, kad jis taip žiauriai man paliko Timotį. Nežinau. Bet kol kas yra blogai. - Dar gražiau. Auris įsitempė.
- Nenori, bet reikia apie tai galvoti. Ar paskolų prisiėmei savo vardu? Jeigu negražinsi jų bus blogai. Galiu tau kažkiek paskolinti, kad padengtum bent dalį skolų. - Aišku geriausia buvo pinigus išmušti iš to Sakuros vaikino. Bet klausimas ar jis jų turės.
- Na, turbūt kartais šventės be dramų neapsieina. Kaip manai, ar Dori su Alanu gerai sutaria? Gal Dori tau ką pasakojo? Milaną? Ar Milą Lestreindžą turi galvoj? Jis su Gruode draugauja? - Keistumėlis.
- Nebūčiau ėjęs. Timočiui tikrai būtų per daug žmonių. O Eion. Vienas iš mano trejeto. Žodžiu su Juzefu jis nesutaria, jis net nežino, kad Eion pas mane gyvena. Papasakočiau, bet Eion labai nenori to. Prisimeni vaikas, kuris kartą vasarą pabėgo iš namų ir aš vos neišprotėjau.
-
Su juo pražūsi, mintyse tarsi aidas girdėjosi Aurio Senklerio balsas. Sakuros širdis suspurdėjo stipriau. Dabar, kai Džordžo daiktai jau buvo sukrauti ir kai mergina nusiramino, ėmė slėgti laukimo ir išsiskyrimo baimė. Vis dėlto ne savaitę, ne dvi mėlynakė su juo gyveno.
Kai Auris patikino, jog jo tėvas mušė ir broliuką, mergina pajuto pyktį. Įsivaizdavo bejėgį, mažytį berniuką, kuris neturi kitos išeities, tik kentėti. Kuris yra luošinamas visomis prasmėmis nuo pat vaikystės. Sakuros situacija - visai ne ta pati. Ji suaugusi. Ir šią akimirką jautėsi pati kalta dėl visko. Džordžas - jos pačios pasirinkimas. O buvusio Sakuros profesoriaus brolis... Jis to nepasirinko.
- Kaip apmaudu, jog taip yra, - liūdnai pasakė. - O tu jam bandei aiškinti, kad negalima mušti kitų, todėl dabar jį augini tu? Patikink jį, jog niekuomet neskriausi... Pasakyk, kad su tavimi gali nebijoti nieko... Atkreipk dėmesį į tai, ką jis mėgsta veikti ir darykite tai, - stengėsi ką nors patarti. - Nereikia skolinti, - gana piktai tarė. - Taip, paskolos mano vardu. Bet prašau, ne šiandien. Nelieskime šiandien šitos temos. Man ir taip nelengva, Auri. Nenutuokiu, ar jie gerai sutaria, - gūžtelėjo pečiais. - Mes su Dori kažkaip nebebendraujam... Nežinau Milano pavardės. Toks gana išvaizdus vaikinukas, aukštas, tamsus, tik kad labai jaunas, - pabandė apibūdinti. Tada nejučiom dar ir susijuokė.
O tuomet Sakura kilstelėjo antakį, kai Auris prakalbo apie Eion. Tik dabar suprato, jog berniukas, apie kurį pasakojo Auris ir Juzefas, yra tas pats.
- Juzefas man yra pasakojęs apie tą mokinį. Sakė, jog tikras košmaras, bet šiais metais jau geriau nei anksčiau. Ir dabar galvoju, kad juk tai tikriausiai tavo dėka, ar ne? - nusišypsojo. - Tai tu turbūt padedi tam vaikui jaustis svarbiam, motyvuojį jį stengtis. Esi išties geras žmogus. Labai šaunu, jei priėmei dar vieną vaiką. Aš Juzefui nieko nesakysiu. O kaip jie visi ten sutaria? Erka, Eion, tavo brolis? Ir kaip apskritai sekasi Erkai? Juk ji jau... didelė, - balse pasigirdo šiek tiek sarkazmo.
Sakurai niekada nepatiko Erka. Ji jai atrodė be ribų, įžūli. Juk yra vos metais už baltapūkę jaunesnė. Negi nieko neveikia, juk šiuo metu Auris atsakingas už du kitus vaikus.
-
Auris liūdnai šyptelėjo. - Aš jam sakau. Kad negalima mušti. Bet aš nežinau ką jis girdi, kai jam sakau. Jis toks įsibaiminęs. Aš nežinau ką jam patinka veikti. Matai, jeigu pasakyčiau, kad Timotis turi eiti per stiklo šukes basas, tą ir darytų. Jis tiesiog prie manęs nieko neveikia. Nebent liepiu ką nors daryti. O tai varo mane iš proto. Gal jam patinka papiešti ar pažaisti. Esu netyčia užtikęs tai darant. Bet jei aš pasirodau viskas. Nežinau Sakura. Jei taip ir toliau. Galbūt atsigauti ir augti jam reiktų pas ką kitą. Pas žmogų, kuris nieko neprimena. Aš tikrai nežinau. - Beviltiškumo jausmas dėl brolio atrodė labai klampus. Auris niekada nesiruošė turėti brolio, nesiruošė jo auginti. Vaikas tiesiog ėmė ir atsirado jo gyvenime. Kaip ir Auris Timočio gyvenime.
- Gerai. Bet tu pamąstyk apie tai kokią ramesnę minutę. Skolos ne juokas. Aišku. Aš irgi nežinau ar jie gerai sutaria. Alanas sako, kad taip. Bet nesu tikras. - Dėl to vaikino nebesiaiškino. Nelabai ir rūpėjo tiesą pasakius.
- Nežinau kiek mano, kiek ne. Manau, kad gal Eion nori pats kažką keisti, nes jei nenorėtų, tai mano kalbos ar veiksmai neturėtų įtakos. Su Juzefu pakalbėčiau, paaiškinčiau jam viską. Bent pabandyčiau. Bet Eion nenori. Negaliu kažko dabar daryti prieš jo valią. Ir taip viskas, ką statome gali bet kada subyrėti. Apie Eion ne tiek ir daug žinau. Daug ko iš jo vaikystės nežinau. Galiu tik numanyti pagal jo veiksmus. Bet kažkas buvo labai negerai. - Mušimas. Apie jį žinojo dėl matytų mėlynių. Bet Eion bodėjosi labai bijojo prisilietimų. Bet kokių. Kodėl? Taip. vaikai, kuriuos muša gali išsigąsti pakeltos rankos, gali išsigąsti greito judesio. Bet čia buvo dar kažkas.
- Erka ir Eion nesutaria. Nežinau ką su jais daryti. Nelabai su Erka susišneku pastaruoju metu. Eion ir Timotis gerai sutaria. Eion labai gražiai su juo elgiasi. - Ar Eion ir Erka laimingi? Jų ketveriukė kartais Auriui atrodydavo visai padrika. O jis kartais galvodavo, kad prisiimdamas už juos atsakomybę padarė klaidą.
- Erka dirba magijos ministerijoje. Nežinau ar labai patenkinta dėl savo darbo. Kaip jau minėjau. Su ja man nelabai sekasi susišnekėti. - Ar tai tikrai taip šaunu? Kartais atrodydavo, kad taip. Kad ir tą dieną, kai Eion pasakė, jog norėtų jį vadinti tėvu. Arba kai prisimindavo tą pirmą savo ir Erkos rytą namie. Bet labai dažnai atrodydavo, kad suklydo viską užvesdamas.
-
Sakura liūdnai atsiduso.
- Išties negerai, jei vaikas visada toks įsitempęs. Žinai, teko girdėti, kad šiuo metu populiarūs yra psichologai. Aišku, nežinau, ar jų yra burtininkų pasaulyje... Bet galbūt vertėtų pasidomėti? - pasiūlė. - Negali visų sunkumų įveikti vienas, - pabandė padrąsinamai nusišypsoti.
O man ir pačiai psichologas praverstų, mintyse pagalvojo baltapūkė. Nors gal užtektų tik šiaudinio namo kur nors miške ir tyro oro, gamtos...
Sakura nenoriai linktelėjo dėl pamąstymo apie skolas.
- Eion tikriausiai irgi buvo mušamas, - liūdnai tarė Sakura. - Galbūt augo panašiai kaip tavo brolis... O dar vaikų namai. Man Dori pasakojo, kad ne visiems juose lengva...
Sakura visai nenustebo, jog Erka nesutaria su Eion. Ji atrodė išties konfliktiškas ir nesubrendęs žmogus.
- Dirba Magijos ministerijoje? Oho. Na, tai šaunu. Gal pagaliau suaugs, - nusijuokė. - Džiugu, jog Eion sutaria su Timočiu. Galbūt abiems bus naudingas bendravimas, gal padės jaustis ne vienišiems, suprastiems, jeigu abu patyrė panašius dalykus.
Taip besikalbėdama Sakura net užsimiršo apie Džordžą. Pasijuto taip, lyg kiek mažiau nei prieš metus bendraudama su Auriu, kai jie susitikdavo paplepėti. Na, tik šį kartą temos buvo išties rimtos ir baltapūkė jautė, jog raudonplaukiui reikia palaikymo. Jam sunku. O kokia Sakura buvo draugė, kai taip dingo... Ir vis dėlto Auris sugebėjo net ir apie ją pagalvoti nepaisant to, kokia situacija paties gyvenime.
-
- Taip. Galvoju apie psichologus. Reikės ieškoti. Tik... - Jis nutilo. Tiesiog visko nespėjo. Vis sakė sau, kad juk niekas nevertė visko užsikrauti. Ir Auris nenorėjo skųstis, kad nebespėja. Taigi ir dabar kažkodėl nutylėjo. O labai norėjosi kažkam užkrauti bent dalį savo rūpesčių.
- Taip. Jis buvo mušamas. Mokyklon kartą atvyko su mėlynėmis. Ir man atrodo, tai ne pirmas kartas. - Dori. Prisiminė kaip dabar kai atidavė ją į vaiknamį. O ar turėjo kokį kitokį pasirinkimą? Auriui nepatiko, kad turėjo ten Dori palydėti ir palikti. Nors ir sutarė su auklėtoja, kad toji teiks informaciją.
- Taip. Ten nelengva. Taip. Erka dirba ministerijoje. Galbūt tai padės jai surimtėti. Organizuoja renginius. Manau jai tinka. - Kad tik ten neprisivirtų košės. Galvojo Senkleris.
- Aha. Taip. Gal kartu jiems bus lengviau įveikti savo sunkumus. Man labai patinka, kad jie sutaria.
-
- Tik kas? Kas yra, Auri? - rūpestingai paklausė Sakura.
Visai pasidarė liūdna dėl Aurio Senklerio. Ir dėl jo brolio. Ir to kito berniuko, Eion. Mergina pagalvojo, kad raudonplaukis išties yra stiprus. Juk jis - vienas. Mama mirusi. Tėvas nuėjęs šunkeliais. Skriaudė ir antrą savo sūnų... Pas Aurį namuose - du mušti vaikai. Baltapūkė pajuto ir pyktį. Kaip galima mušti bejėgį vaiką?
- Dabar tie vaikai pas tave saugūs, - pasakė. - Abu. Kad ir kaip kartais tau atrodys sunku, pagalvok apie tai, jog jeigu ne tu, nežinia, ką dabar kiekvienam iš jų tektų patirti. Na, šaunu dėl Erkos. Sėkmės jai.
Mėlynakė vėl ėmė galvoti apie Džordžą. Kada jisai grįš? Kaip viskas bus? Ir ne tik šiandien. Ryt, poryt... Už savaitės.
Sakura atsistojo. Nuėjo užplikyti arbatos.
-
Jam tikrai atrodė, kad jeigu dabar pasakys, kad nespėja, kad yra pavargęs. Kad kartais norėtų nuo jų pailsėti, nematyti kurį laiką. Tai pasirodys, jog skundžiasi, o juk tie vaikai nesiprašė jo pagalbos. Jie tiesiog atsirado ir viskas taip išėjo. Ar Auris norėtų viską keisti, padaryti taip, kad Eion visgi būtų traukęs pas direktorę, o Timotį iš alubario pasiimtų vaikų teisės. O Erka taip ir liktų visai viena. Ne. Nenorėtų to. Kiekvienas iš jų Auriui daug reiškė. Visų pirma, tai atspindėjo kažkiek patį Senklerį. Vsų antra, visi buvo tokie skirtingi ir susipažinti su jais atrodė taip įdomu. Pažinti juos, suprasti. Pamažu bandyti susijungti bent kažkiek į vieną šeimą. Auris neįsivaizduotų namų be kažkurio iš jų. Ir visgi jautėsi labai pavargęs. Ir vienišas. Turbūt jei su kuo nors augintų tuos vaikus, dalintųsi visais džiaugsmais ir vargais būtų paprasčiau.
- Tiesiog nerandu dar tinkamos psichologės. - Pateikė Sakurai visai kitą atsakymą. Tolimą nuo tiesos. Gal todėl taip darė, kad pačiam atrodė, jog per daug savo mintyse susireikšmina, skundžiasi. Kai pradėdavo mąstyti apie tai, kad yra pavargęs ir nežino ką daryti pertraukdavo save tokia mintimi, kad jie patys neužsikorė jam ant galvos. Tai buvo jo paties sprendimas ir nereikia čia rodyti kažkokio nepasitenkinimo. Todėl ir dabar taip ir nieko ta tema nepasakė.
- Galbūt. Bet aš irgi sakyčiau esu problematiškas žmogus ir nežinau ar auginu juos teisingai. - Nelabai turiu į kokį pavyzdį remtis. Norėjo pasakyti. Turėjo vaikystės prisiminimus iki mamos mirties. Bet jie atrodė kiek blankūs ir labai tolimi. Ir dar apie juos galvoti visai nenorėjo, nes jie labai skaudino.
Sakurai atnešus arbatą jie dar kalbėjosi. Bėgo laikas. Nežinia kiek jo praėjo, Auris nežiūrėjo į laikrodį. Nors protarpiais vis pagalvodavo apie tai ar Timotis jau ramiai miega. Ar bibliotekininkė jį užmigdė. Bet dar manė, kad turbūt būtų pasakiusi, jei kas nepavyktų. Taigi po kurio laiko suskambo Sakuros telefonas. Turbūt antras veiksmas prasidės. Pamanė Auris.
-
Sakurą šiek tiek nustebino Aurio atsakymas. Jai atrodė, kad yra kas nors daugiau.
- Na, tuomet paskubėk ją surasti, - šyptelėjo. - Laikas eina. O Timočiui reikia pagalbos.
Po to mergina nusijuokė.
- Problematiškas ar ne, visiems jiems su tavimi geriau. Ir tu puikiai tai žinai. O klaidų, jų darome visi. Ir patirtis ateina tik su laiku.
Ir dabar ėjo laikas. Ėjo laikas, Sakura su Auriu kalbėjosi, o Džordžas dar negrįžo. O jei jisai visai negrįš? Juk mergina negali čia pralaikyti raudonplaukio visą naktį. Tai - ne išeitis. Jai vis tiek teks su tuo tvarkytis pačiai. O galbūt nesiskirti? Gal jai pasakyti, kad Auris išeitų, o kai Džordžas grįš, priimti bausmę ir gyventi su smurtautoju toliau?
Nežinia kelintą kartą svarstant šį variantą suskambo telefonas. Besidaužančia širdimi baltapūkė pakėlė ragelį. Įtarė, jog Auris tikrai negirdėjo, ką kalbėjo Džordžas, bet girdėjo, jog rėkė. Jis buvo girtas, šaukė, klausinėjo, ar Brendanas išėjo. Ar Sakura jau viena. Ji patikino, kad taip, kad namuose be jos daugiau nieko nėra. Tuomet skriaudikas numetė ragelį, o po minutėlės įsiveržė į namus su didžiausiu garsu.
- Tu! - užrėkė jis, o tada sustojo. Žiūrėjo į Aurį. - Įtariau, kad meluosi, kvaiša, - paniekos kupinu balsu pasakė. - Taip ir žinojau, todėl pasiruošiau susitikimui su tavimi, Brendanėli.
Dabar Džordžas atrodė kupinas drąsos. Tikriausiai alkoholis darė savo. Sakura spėjo tik suklykti, mat Džordžas puolė Aurį netikėtai iš kišenės išsitraukęs peilį.
-
- Taip. Žinoma. Surasiu. -Būtinai tai ir padarys. O kitas teiginys prajuokino. Bet juk aš to ir nežinau. Nebuvo tikras ar jiems geriau su juo ar ne. Ypač šiais metais taip abejojo, kad kartais tai labai neduodavo ramybės. Bet vėl nutylėjo, kaip ir daugybę jį kamuojančių dalykų nutylėdavo.
Prasidėjo antras veiksmas, tikra kulminacija. To tipelio bliovimą telefono ragelyje buvo įmanoma išgirsti gal per kilometrą. Ką jis ten klykė Auris negirdėjo. Bet balselį tai Sakuros draugas tikrai turėjo.
Ir štai atsidarė durys, Auris įsitempė, pasiruošė šokti. Turėjo daug patirties su girtais žmonėmis. Ypač su agresyviais. O nuo jo tiesiog tvoskė pyktis.
Kaip girtas tas vaikinas judėjo greitai. Labai greitai. Viskas dabar galėjo pasibaigti kraujo praliejimu, ligonine, o gal ir karstu. Peiliui Auris nebuvo pasiruošęs, bet vos tik tas vaikinas krustelėjo Senkleris pašoko nuo sofos ir vaikinukas drėbėsi ant jos. Peilis žibėjo rankoje. Turiu jį išmušti. Kalė vienintelė mintis galvoje.
- Eik į vonią, kur nors. - Paliepė Sakurai. Akių neatitraukdamas nuo įkaušusio vaikino. Raudonplaukis nelaukė, viena ranka stvėrė to vaikinno ranką, kurioje buvo peilis. Kita ėmė jį smaugti.
- Mesk peilį. - Sušnypštė piktai. Vaikinukas bandė muistytis, spurdėjo, judėjo, Auris žūtbūtinai nepaleido jo gerklės ir rankos laikančios peilį. Išvis išsisuko per plauką, jei nebūtų spėjęs atsitraukti nuo sofos, dabar jau kraujuotų. Taigi, negalėjo nei už ką jo paleisti.
O tas vaikinas duso, gal pagaliau suprato, kad Auris nepaleis jo kaklo ir išmetė peilį. Auris paleido jį ir nuo žemės pačiupo peilį. Džordžas sėdėjo ant sofos ir gaudė orą.
- Kaip,. gal dabar nori, kad pats tave suraižyčiau? - Kol jis dar neatsigavo priglaudė ašmenis prie veido.
- Arba dingsti, arba aš tą ir padarau aišku? - Kad įrodytų tai spustelėjo, vos vos. Iš įdrėksto skruosto ištryško lašelis kraujo.
-
- Džordžai! Nereikia! - sušuko Sakura.
Bet Auris buvo vikrus. Jis išsisuko nuo peilio dūrio ir netrukus ėmė smaugti girtą vaikiną. O šiam jau akivaizdžiai trūko oro.
- Paleisk jį! - toliau šaukė Levins, tik dabar jau raudonplaukiui. - Gana! Jis dūsta! Paleisk! Juk tu turi lazdelę!
O tuomet Auris Senkleris padarė tai, ko mergina tikrai nesitikėjo.
- Ką tu darai?! Liaukis! - ji pribėgo prie vyrų ir ėmė stumti Aurį šalin. - Džordžai, ar tau viskas gerai? - palietė vaikino veidą, ėmė jį glostyti, nuvalė mažytį kraujo lašelį.
- Traukis, paleistuve, - jau beveik atgavęs kvapą iškvošė Džordžas ir šiurkščiai nustūmė baltapūkę, ši nukrito ant žemės.
Džordžas šiaip ne taip atsistojo, akys buvo kupinos neapykantos.
- Dabar jau kietas, Brendanėli, kai su peiliu, ką? O man jo nereikia, aš vis tiek tave sumalsiu! Atsiimsi tu, atsiimsit jūs abu, šlykštynės, - Džordžas vėl puolė Aurį, tik šį kartą kumščiais.
-
- Dar jį ginsi? - Šį kartą pasiuto ir ant Sakuros. Šaltai ir piktai ją nužvelgė, dar niekada taip į ją nežiūrėjo.
- Dar gal jam arbatytės išvirsi? Po velnių taigi ir tave pripjaus kada su peiliu. - Piktai kalbėjo. Absurdas. Jį puola, o ką jis turi nesiginti?
- Atsiknisk nuo jos. - Dabar jau pasakė Džordžui, peilį apdairiai nušveitė kuo toliau ir puolė švaistytis kumščiais. Visai kaip ir tas vaikinas.
- Ar tau neaišku? Susirenki savo daiktus ir nyksti lauk. Tu čia nepageidaujamas. - Žodžius palydėjo kumščių smūgiais. Pats irgi gavo, bet nekreipė dėmesio. O gal Sakura persigalvojo? Prisiminus kaip valė jo bjaurų veidą pasidarė koktu. Galėjo Auris aišku ir nespustelėti to peilio. Bet reikėjo taip Džordžą įgąsdinti, kad gyvenime kojos į šį butą nebekeltų.
Darai nesąmones. Pasakė pats sau ir pakeitė kursą. Dabar jau pasistengė sugriebti besimalančias Džordžo rankas. Ketino jį nutempti prie durų ir išmesti. O paskui švystelėti ir jo daiktus pakeliui. Tvinksėjo pamuštą akį. Ir kaip galima taip įsivelti į tokią istoriją? Siuto. Džordžą matyt valdė pasiutimas, nes niekaip nesisekė jo sugriebti. Galiausiai pakišo jam koją ir girtas vaikinas išsitiesė ant grindų. Ir tik tada Auris jį sučiupo.
- Dabar apsisprendi. Arba aš metu jį lauk, arba gyvenk kaip išmanai. - Pasakė Sakurai. Vis dar pyko ant jos už tą rūpestį į to vaikino pusę. Nors jis pats puolė Aurį su peiliu.
-
Auris, regis, supyko ant Sakuros dėl to, kad mergina gynė Džordžą. Bet... bet ji kitaip negalėjo. Tačiau nebuvo kada kalbėtis, nebuvo kada nei žodžio ištarti, nes čia prasidėjo muštynės. Jaunų vyrų smūgiai buvo stiprūs, žymiai stipresni nei tie, kuriais Džordžas skriausdavo Sakurą. Mergina nežinojo, ką daryti. Įsiterpti pačiai? Bėgti į laiptinę prašyti pagalbos? O gal kviesti tų, kurie nėra burtininkai, policiją?
Galiausiai Auris paguldė ant žemės Džordžą. Viskas aprimo. Abu vaikinai buvo sumušti, tiesa, Džordžas gavo stipriau. Bet juk jis puolė Aurį su peiliu, mintyse sau pasakė Sakura. Kažkaip tik dabar pajuto pyktį ant Džordžo. Emocijos ėmė kauptis. Ji apsidairė po savo namus, kurie jau nebebuvo jos namai. Pro akis tarsi šmėstelėjo kiekvienas kartas, kuomet jis, Džordžas, baltapūkei sudavė.
- Palaikyk jį, - šaltai tarė ir žvilgsnis buvo piktas, neįprastas Sakurai, žvelgė ji į Džorždą, nors žodžius adresavo Auriui.
O tada priėjo prie jo. Stipriai spyrė į tarpukojį, vaikinas susirietė. Iš jo lūpų pasipylė didžiausi keiksmai, skirti tiek Sakurai, tiek Auriui. Džordžas grasino, stengėsi išsilaisvinti iš Aurio gniaužtų. O Sakura paėjėjo toliau ir nusisuko. Auriui nieko neatsakė, tačiau tikėjosi, kad jis susivoks, ką daryti.
-
Piktas kaip vilkas spaudė besirangantį vaikiną prie žemės. Jeigu ji dabar panorės su šituo mulkiu taikytis nusiplaunu rankas. Niršo. Bet merginos veiksmas buvo iškalbingesnis už tūkstančius žodžių.
- Tau manau aišku ane? Kad daugiau čia nekištum snukio, nes kitą kartą aš peiliu pasidarbuosiu labiau supratai? - Tada nuvilko vaikinuką per grindis, pasigrumdė dar su juo prie durų ir pagaliau išmetė lauk. Duris užtrenkė. Nuėjo atgal, pasiėmė visus Sakuros sukrautus daiktus ir atlapojęs duris antrą kartą išmetė viską į laiptinę.
- Varyk kol gyvas. - Palydėjo Džordžą tokiais žodžiais ir užrakino duris. Tada grįžo atgal ir susmuko ant sofos.
- Man reikia parūkyt. - Susikišo rankas į kišenes, bet ten cigarečių nerado. Piktai atsiduso. Bjauriai tvinksėjo pamuštą kairę akį. Ryškėjo didelė mėlynė ant skruosto. Skaudėjo šoną, kur buvo pataikęs Džordžas.
- Gal tavo princas rūkė? Gal kartais užsiliko jo cigarečių? - Dar pasiteiravo.
- Nesužeidė tavęs?
-
Sakura atsigręžė tik tada, kai išgirdo, kaip Auris Senkleris užrakino duris. Džordžas dar kažką rėkė apie savo kompiuterį. Nors kompiuterį pirko Sakura. Bet ji jam jį atiduos. Bet kitą dieną.
Mergina galvojo, kad Džordžas bandys ir vėl patekti į butą, tačiau suklydo. Už durų nieko nesigirdėjo, o galiausiai baltapūkė jį pamatė apačioje, lauke, kol žiūrėjo pro langą. Džordžas, pakėlęs galvą, ėmė maskatuoti viduriniuoju pirštu. Levins nuėjo nuo lango. Pradėjo graudintis.
Niekas čia namuose daugiau nerūkys, rėžė. Bet tik mintyse. Garsiai to nepasakė.
- Rūkė, - dabar jau prabilo. - Bet viską sudėjau.
Ji žiūrėjo į Aurį ir jautė kaltę. Juk per ją raudonplaukis dabar sužeistas.
- Dėl manęs nesirūpink, - atsakė. - Geriau pasižiūrėk į veidrodį. Nežinau, kaip tu grįši pas brolį.
Sakura pasiėmė savo burtais praplėstą tašytę ir kerais ėmė šauktis kažkokius buteliukus. Pradėjo kai kuriuos atsukinėti, delne sumaišė mikstūrą.
- Nejudėk, - paliepė ir ėmė tepti raudonplaukio akį, o paskui dar kažko papildomai įlašinusi ir skruostą. - Dabar skaudės, bet pakentėk. Ir tikrai skaudės. Tačiau galbūt mėlynė bus mažesnė. Kaip tu vesi pamokas? Siaubas. Viskas per mane. Be reikalo čia atėjai, aš... - žodžiai ėmė strigti gerklėje, sakinys taip ir liko nebaigtas.
-
- Po velnių. - Vėl piktai atsiduso. Dabar norėjosi sutraukti cigaretę ir pastovėti prie atviro lango, kad vėjas prapūstų sužalojimus ir neskaudėtų. Jo paties cigarečių pakelis turbūt gulėjo kur nors pamirštas stalčiuje. Jau seniai jo neprisireikė.
- Niekai. Pora varganų mėlynių. Seselė pagydys. O Timotis net nepamatys. Jau miega turbūt. - Visai dėl tų mėlynių nesijaudino. Paskutinį kartą tikrai gerai sudaužytas buvo labai seniai. Kai pirmą kartą susimušė su Fredžiu, tai yra Bretu. O tada tai tikrai varganai atrodė. Tiesa, tada ir tas terminatorius gavo, bet Auriui irgi buvo labai nekas. O čia... Varganas reikalas. Vieni niekai.
- Ot galvoju jei ne mano tėtukas, tai matyt jau būt buvę amen. - Nusivaipė Senkleris prisiminęs kaip Džordžas šoko su peiliu. Tėvas jį tikrai gerai paruošė šiandienai.
- Ką be reikalo? Dar kada būtų ir prieš tave peiliu pamosavęs. Kas tas Brendanas? - Paklausė. O tada klaikiai susiraukė, nes užskaudo Sakuros išteptas vietas. Mintyse ėmė keiktis.
-
- Aha, niekai, - ironiškai pasakė Sakura baigdama tepti. - Jei nieko nedarytum, ir seselė nepagydytų. Rytoj visas užtinęs būtum. Bet aš ne hilerė. Matysis tai tikrai. Nežinau ar labai. Bet tikrai kažkas bus. Po poros minučių skausmas praeis, - pranešė. - Ar be veido dar kur nors skauda? - paklausė.
Tada pati atsisėdo ant sofos. Atsiduso. Šiurpuliai perėjo per kūną, kai Auris Senkleris pasakė apie tėtuką.
- Bet aš jį myliu, - turėjo omeny Džordžą. - Žinau, kad esu kvaila. Tačiau myliu jį.
Auriui prabilus apie Brendaną per kūną vėl perėjo šiurpuliukai, tačiau kitokie.
- Tavo kolega, štai kas yra Brendanas, - pasakė. Taip užsinorėjo su kažkuo tuo pasidalinti. - Jis nežino, Auri, jis nieko nežino... Tai aš dėl to kalta, pati išdaviau Džordžą. Ir dar drįstu sakyti, kad jį myliu? Privalėsiu pasakyti Brendanui, negaliu jo maustyti. Bet tu negali prasitarti, kad mes draugai. Negali sakyti, kiek man metų. Ir Juzefas. Jis tikrai neturi sužinoti. O aš žinau, kad esu kvaila. Tikrai esu kvaila. Jau geriau būčiau likusi pievoje, - mergina ėmė verkti.
-
- Nerūpi man. Praeis. - Vis dar nesigilino į savo sumušimus ar tai, kaip atrodys rytojaus dieną vesdamas pamokas.
- Ne. Viskas gerai. - Na ir kas, kad kiek skaudėjo šoną. Pasigydys paskui. Dabar neturėjo ūpo valkstytis drabužių. Pats savim pasirūpins kai ateis laikas.
- O dieve Sakura, ką tu čia šneki? Myliu. Ne meilė čia, o kažkoks prisirišimas. Mesk tu jį iš galvos ir kuo greičiau. - Na gerai. Jis pats ne meilės ekspertas. Bet kokios čia meilės, kai vaikinas yra grynas psichopatas?
- A, šitas Brendanas. Aišku. Gerai, niekam nieko nepasakosiu nesijaudink. - Sakurai pradėjus skęsti ašarose dar labiau panoro užsirūkyti. Jau ko nemėgo, tai santykių dramų.
- Na nurimk gerai? Lyg tu vienintelė padarai kažką, dėl ko tenka gailėtis. Nereikia pulti į šitas savikritikas. Tiesiog praeis laiko, atsistatys viskas. Viskas bus gerai. - Gal ir nelabai guodžiamai skambėjo, bet šią akimirką nieko nesumąstė.
- Nori išvirsiu tau arbatos? - Pasiūlė. Gal Sakura turi kokios mėtų ar melisų arbatos, aprimtų nuo jų.
-
- Tau galbūt nerūpi, bet ar esi tikras, kad broliui nerūpės? Ryte patarčiau pasirūpinti, jog jis nepamatytų, - patarė.
Lengva jam kalbėti, mintyse pagalvojo Sakura. Jis nesupras. Niekas nesupras.
- Tu manęs nesmerki? - kiek apsiraminusi, besivalydama ašaras paklausė baltapūkė. - Kad aš išdaviau Džordžą. O Brendanas... Jis vyresnis. Jis daug už mane vyresnis. Tėtis nuolat kartodavo, jog susirasčiau sau amžiumi artimesnį vaikiną. Susiradau. Prašom. Kas iš to? - ji atsiduso. - Daugiau niekada nenorėsiu jokių santykių. Jokių, - tvirtai tarė.
Kai Auris pasiūlė išvirti arbatos, mergina papurtė galvą. Jeigu ko nors šią akimirką ji ir norėjo, tai miego. Bet buvo baisu. O jeigu Džordžas naktį veršis? Tačiau aš juk esu burtininkė. Užsibursiu namus, pasakė sau galvoje.
- Tikriausiai jau norėtum eiti, - vėl prabilo. - Suprantu, kad yra broliukas. Darbas. Auri, aš tikrai atsiprašau, - gailiai nužvelgė sumušimus ant raudonplaukio veido. - Ir ačiū tau. Labai. Jei ne tu, nežinau, kas man šiandien būtų nutikę... O tu rizikavai šiandien dėl manęs. Ir nebe pirmą kartą, - ji prisiminė tą kartą, kuomet buvo užpulta.
-
Įdomu ką Timotis pamanytų išvydęs jo žavingą veidelį?
- Gerai, Gerai, susitvarkysiu ir nieko Timotis nepamatys. - Na aišku, kad Timočiui tokių dalykų matyti nereiktų. Tą suprato.
- Jau ne man smerkti. Aš tai ne doro elgesio pavyzdys tikrai. Įprasta susirasti savo amžiaus porą. Bet nežinau. Jei žmogus labai patinka, tada gal nieko. Tu jau ne vaikas, tai gali nuspręsti su kuo nori būti. - Tiesa tie vyrai, apie kuriuos pasakojo Juzefas. Bet Auris dabar juk negalėjo pasakyti, kad apie tai žino.
- Išgysi po šių santykių ir gal kitaip galvosi. Dabar aišku, kad nieko nenori. Turi praeiti laiko. - Truputį bijojo palikti merginą. Bet juk turėjo kažkada išeiti.
- Labai gerai, kad apsisprendei visą tai baigti. Mano atėjimas galėjo visiškai nieko neįtakoti. Turbūt eisiu jau. O tu užsirakink ir užsiburk duris. O jeigu ką, jeigu jis labai trankysis tiesiog pašauk mane gerai? Aš ateisiu.
-
Sakura vėl papurtė galvą.
- Nepatinka jis man. Na, patinka. Bet ne taip... Turiu omeny... Man atrodo, jis į visa tai žiūri rimtai. O aš ne... - mergina atsiduso.
Pasijuto kaip kažkokia bjaurybė. Viliotoja. Brendanas to nenusipelnė. Jis geras vyras.
- Nenorėsiu niekada, - laikėsi savo. - Gerai, - linktelėjo. - Dar kartą ačiū, Auri. Juk abu žinome, kad padėjai, - baltapūkė pabandė nusišypsoti.
Sakura išleido raudonplaukį. Užsirakino duris. Užsibūrė. Tada nuėjo į miegamąjį, susirangė lovoje ir ilgai ilgai verkė. Džordžas dar skambinėjo, tačiau Levins galiausiai išjungė telefoną. Po to dar ilgai ji vartėsi lovoje. Norėjosi kam nors pasiguosti. Pasipasakoti. Bet kažkaip nedrįso naktį pasiųsti pelėdos Nelannai. Galiausiai Sakura paryčiais užmigo galvodama apie Deitą.