Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Jungtinė Karalystė => Temą pradėjo: Džonas Lukas Viljamsas Greywindas Sausio 04, 2020, 12:57:33 pm
-
Auksinių sienų stadionas, didysis kvidičo pasidižiavimas, savy talpinantis šimtą tūkstančių, buvo įsikūręs už miško. Į jį buvo galima patekti miško taku, kurį naktį ir vakare prie rungtynes apšviesdavo žali ir auksiniai žibintai, kai tik nuskambėdavo garsus gongas.
Pats stadionas buvo apsaugotas visais įmanomais kerais, neleidžiančiais Žiobarams prasiskverbti į vidų - tai garantavo visišką ramybę burtininkams, raganoms ir jų vaikams. Tačiau ministerija ne tik pasirūpino saugumu, bet ir tvarka - prie įėjimo vartų bilietus patikrindavo ministerijos darbuotojai, kurie vėliau atvykėlius nukreipdavo į jų vietas. Nepaslaptis, jog pačiu geriausiu stadiono kampeliu buvo tituluojama viršutinė nedidelė ložė, įrengta aukščiausioje tribūnų vietoje tiesiai tarp auksinių stulpų su lankais. Čia dviem eilėm stovėjo gal dvidešimt raudono aksomo kėdžių paauksuotais ranktūriais ir atlošais. Tačiau nesvarbu kur sėdėtų stadiono žiūrovai, apsiginklavę omnibinokliais, įsigytais stovyklavietėje (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=9294.msg147459#msg147459), visų tribūnų laiptai buvo iškloti raudonais kilimais, o milžiniška švieslentė (ši puikiosios ložės svečiams buvo kone akių aukštyje) užtikrino, jog kiekvienas iš jų pamatytų komandų taškus. Prieš žaidimą, per ją slinkdavo auksinės raidės, lyg jas būtų rašiusi ir paskui nutrynusi milžino ranka. Joje keitėsi reklamos: nuo Berti Bot visokio skonio pupelių iki „Didžmusės“ sportinių šluotų šeimai.
Pati pasaulio kvidičo aikštė buvo ovali, nuo kurios tarsi kilo paslaptinga auksinė šviesa, jos veja rodėsi glotni tarsi aksomas, o abiejuose aikštės galuose stovintys po tris penkiasdešimties pėdų aukštumo stulpus su lankais kamuoliui mesti, tik kurstė kvidičo fanų vaizduotę.
Kadangi ne visais metais (tačiau tokia proga vis dar pasitaiko karts nuo karto) čia vykdavo pasaulio čempionatas, ministerija nusprendė aikštę atiduoti Aglijos ir Airijos kvidičo lygos komandų treniruotėms ir varžyboms.
((video (https://www.youtube.com/watch?v=CpXp1L7xB4o)))
-
[Pradžia (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=8370.msg161185#msg161185)]
Tribūnos triukšmavo. Šios rungtynės jau buvo nulemtos. "Čadlio patrankoms" liko tik viena mirtis.
Horacijus Perkūnėlis ore atliko suktuką, išvengė į jį paleisto Muštuko ir nėrė žemyn su Kritliu rankose. Jį vijosi Serena Gud, "Tornado" puolėja. Su kitu komandos puolėju ji surėmė Perkunėlį iš šonų, atėmė Kritlį ir čia pat metė kitam tornadiečiui.
Oras virpėjo.
Dar vienas Muštukas suzvimbė.
Katerina Amelija Gėrietė pastebėjusi Aukso Šmaukštą šovė tolyn nuo stadiono tribūnų. Ji iš nevilties riktelėjo, kai paskutinį šansą išsigelbėti visu greičiu ėmė vytis priešininkų gaudytojas.
Iš šono sėdėjęs Ministerijos darbuotojas išsprogino akis, jo kolega tuo tarpu vos nepašoko ant kojų. Džeimsas Greywindas stėbėjo tik vieną figūrą.
Mirtis.
Pasaulio kvidičo stadiono tribūnos pašėlo. Aukštai iškėlęs ranką, spausdamas Aukso Šmaukštą, pergalingai džiūgavo "Tornado" gaudytojas.
220-80.
-
Serena Gud buvo paskutinė, kuri įžengė į drabužinę. Durų trinktelėjimas užkišo sirgalių šūksnius ir komanda liko pusėtinoje tyloje. Tornadiečių pašnekesiai šiek tiek pritilo, apsaugos jau nebekrito į šoną bei prakaitu permirkę drabužiai nebebuvo plėšiami nuo nuogo kūno. "Tornado" kapitonė rūgščiai nužvelgė visus susirinkusius.
Džonas Lukas Viljamsas-Greywindas baigęs varstytis batus, per petį persimetė krepšį. Jis buvo geros nuotaikos, net jei ir sopėjo kiekvieną kūno raumenį. Pro įėjimus link Pasaulio kvidičo čempionato stovyklavietės plūdo džiaugsmingos minios, skambėjo juokas ir dainos, nardė vaikai ir būreliais spietėsi paaugliai. Apniukusi diena ir kiek pažliugusi žemė niekam nuotaikos nesugadino.
Greywindas pasuko link tribūnų. Jį pašaukė tornadiečių gynėjas.
- Neprisijungsi Londone? - rudaplaukis vaikinas nustebo. - Tik nesakyk, kad tave atbaidė ta ragana.
Buvęs auroras išsišiepė.
- Klausyk, aš ne to matęs. Deja, bet manęs laukia, - "Aureolės-2000" priekiu parodė į tribūnas, - geriau kitą kartą palaikysiu kompaniją, a?
Gynėjas kreivai šyptelėjo.
- Kaip jau nori. Girdėjau, Kiauriame Katile pradėjo rodytis gražios merginos, o ir ugninė pagerėjo.
-
Tribūnos pamažu ėmė tuštėti. Kažkas paleido fejerverkus, kad ir kaip bjauriai jie atrodė dienos metu. Žemyn kartu su minia leidosi ir triukšmas.
Džeimsas liko sėdėti.
Šiltas, švelnus vėjas šalin pūtė raganų kvepalus.
Sukišęs rankas į lengvo palto kišenes - jau artėjo pavasaris - vyro žvilgsnis klajojo stadiono peizažu. Rungtynės ir kilusi pergalės euforija jo nejaudino.
Gyvas ir laisvas. Ši mintis Greywindą išmušė iš vėžių. Krūtinėje vartėsi suvokimas, kuris buvo toks nepaprastas, šviežas ir keistas, jog buvusį profesorių šis ėmė gluminti. Numirėlis išvengė mirties - kitas būtų patyręs laimės priepuolį, bet Rafaelį užklupo minties krizė, vidinė sumaištis. Daugelį metų, nuo pat Hogvartso mokinio laikų, Džeimsas bėgo, slapstėsi ir kovojo dėl savo išlikimo. Dabar tam nebeliko prasmės. Niekas daugiau jo nevys, o Mirtis, gniaužusi ir kankinusi, pasitraukė.
Vienintelis Greywindo gyvenimo tikslas subliuško.
Jis dar labiau sukando žandikaulį, lyg toks menkas skausmas ir vėl leistų mąstyti, kišenėje apčiuopė Soreno grąžintą lazdelę, randuotą veidą įsmeigė į storus, pilkšvus debesis. Jei ne šiluma ir skruostus glostantis vėjelis, atrodytų, jog diena ruoštųsi pravirkti.
-
Krepšys bumbtelėjo į šalimais esančią kėdę, šluotą čia pat atsargiai atrėmė.
- Atrodai, lyg praknisęs horokrusą, - Džonas perlipo eilę, atsisėdo ir sukėlė nuvargusias kojas ant pirmutinio atlošo. Jis atsainiai nužvelgė paliktą purviną brydę, įsilipusią į raudonus kilimus. Tiesa, visa aikštė atrodė nekaip - aksominė veja virto tešlynu, paslaptinga auksinė šviesa pradingo.
Vyras pramankštino keistai nejudrius pirštus. Atlošė pečius, patogiau įsitaisė ir įsispoksojo į milžiniškoje švieslentėje pranykstančias reklamas. Jiedu sėdėjo bemaž vienas prie kito.
"Visokiausio skonio Berti Bot pupelės! Hogvartso vadovėlių išpardavimas Gražmenose ir Juoduliuose! Naujausia pavasarinių skrybėlių kolekcija Madam Malkin drabužių salone!"
- Seni, tai, kas ten vyko tarp tavęs ir von Sjuardo... pamiršk. Ne pirmas kartas, dėl Merlino meilės, svarbiausia, kad gyvas. - Lukas žvilgtelėjo į prislėgtą bičiulį. Šviesaplaukis "Tornado" puolėjas sunėrė rankas, švariai nuskustu smakru parodė į švieslentę. - Juk gyvenimas vyksta toliau.
Raganos ir burtininkai jau beveik visai apleido Airijos ir Anglijos kvidičo lygai atiduotą Pasaulio kvidičo čempionato stadioną. Dainos, šūksniai tilo, fejerverkai seniai spalvomis nebeplėšė niūraus dangaus skliauto.
-
Laisvė tapo galimybėmis. Tai dar labiau trikdė Džeimsą. Niekada jis neturėjo galimybės naudotis pasirinkimo teise. Dabar buvo kiek kitaip.
Juodaplaukis įkvėpė, tarsi norėdamas atsidusti. Baltame veide persikreipė lūpos.
Pasirinko tylėti.
Džono filosofiją suprato gana gerai. Daug patyręs, Viljamsas nenorėjo toliau kentėti, todėl pasirinko gyvenimą čia ir dabar. Purvakraujis nusprendė pamiršti ne ateitį, bet praeitį. Skirtumas tik tas, kad šis visada turėjo galimybę tvarkytis savo gyvenimą kaip tik nori - jis tapo savo likimo šeimininku. Vis dėlto, draugas nesuvokė į kokį dugną Džeimsas buvo patekęs. Jis ir vėl tylėjo.
Paukščiai dar nebuvo grįžę, todėl stadionas nuščiuvo.
Visgi, išnyko ne tik gyvenimo tikslas - sukirbėjo suvokimas, jog vaikystės, paauglystės ir dvidešimtmečio jaunuolio dienos pasibaigė. Atėjo laikas pasirinkti kaip gyventi, o Greywindas turėjo du kelius: likti nusikaltimų šešėlyje arba kurti ateitį.
Žudikas pažvelgė į stadiono švieslentę. Išniro laimingos grynakraujės šeimos atvaizdas: jie šypsojosi; motina apkabinusi laikė berniuką, o paauglei merginai ant peties ranką laikė tėvas. Sportinei šeimos "Didžmusė" šluotai buvo taikoma penkiolikos procentų nuolaida.
Buvęs profesorius ir Klastūnyno vadovas galėjo pasipiršti Olivijai, susilaukti vaikų, sukurti šeimą. Pradėti ir tęsti stabilų, kiek įmanoma, gyvenimą, grįžti į Hogvartsą dėstyti arba priimti privačius mokinius. Tikslu ir būties pagrindu paversti nepažįstamą kasdienybės rutiną.
Arba panirti į iki gyvo kaulo žinomą pogrindžio arba pavojų pasaulį. Vėl kentėti, žudyti, bijoti, kovoti.
Dar niekada taip Džeimsas nesijautė pasimetęs. Laisvė iš tiesų buvo siaubinga.
-
Džonas kurią minutę tylėjo. Nykščiais jis masažavo krumplius. Džeimso kamantinėjimas būtų buvęs bevaisis - kaip visada reikėjo laukti tinkamo momento, kada pats sugalvos atsiverti.
Apie vyriausiojo Greywindo susitikimą su buvusiu auklėtoju jis žinojo mažai. Nutuokė, kad įvyko lūžis. Matyt, pribaigė akistata. Pamatyti senojo gyvenimo atvaizdą, ypač žmogų, su kuriuo jungė kažkokie ryšiai, visada sunku išgyventi.
Geriau lieka ateitis.
- "Tornadas" gali sulaukti pakeitimų, - Džonas nerūpestingai pradėjo, - mane nori iškeisti su Bulgarijos rinktinės puolėju, tiesa, nežinau, ar sutiksiu.
Nors tornadiečiai triuškinamai laimėjo varžybas prieš "Čadlio patrankas", jų kapitonei nepatiko paskutiniųjų rungtynių žaidimas, tuo labiau šiandienos. Ji siekė pokyčio pakeisdama ir kitus komandos narius. "Tornado" vadybininkas Aigustas Tūla nesipriešino, kadangi ir taip rezervininkai neišsėdėjo ant atsarginių suolo. Jaunuolių kraujas virė. Galimas vienos kartos atėjimas ir kitos išėjimas, Luko veide suveikė tik linksmą šypsnį.
- Galbūt baigsiu karjerą ir tapsiu treneriu... kol kas aš nieko nežinau, bet į Ministeriją nenoriu grįžti. Kita vertus, o ką tu darysi?
[Tęsinys (https://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=8492.msg161713#msg161713)]
-
Padlmiro jungtinė komanda tik dešimčia taškų pirmavo prieš Čadlio patrankas. Atmosfera buvo tokia įsikarčiavusi, jog buvo galima lengvai pamanyti, kad yra vidurvasaris, o ne žiemos pradžia. Sniegas stadione buvo ištirpęs.
Kajaus galva plyšo nuo žiūrovų gausmo, jis buvo visas šalput šaluputėlis, neesmė, kad jį jau buvo pakeitę penkis kartus kitas puolėjas. Rungtynės jau vyko keturias valandas.
Pagaukit tą prakeiktą šmaukštą! - jau irzulys, nuovargis ėmė viršų, tačiau vis dar galva svaigo nuo netikėtos laimės žaisti kvidičą kaip lygus žaidėjas.
Čia jo debiutinės kvidičo rungtynės! Po šitiek laiko, po šitiek įdėto darbo jis pagaliau buvo įtrauktas į rungtynių komandos sudėtį! Winterso protas neaprėpė tokio džiaugsmo...ir žiaurios atsakomybės.
Per jį komanda gali prakišti...Jo viena klaida....NE!
Netoliese atmušėjas su visu griausmu atmušė oranžinio varžovo pasiūstą muštuką, ir Kajus gavo nežinia kelintą progą kritlį į savo rankas. Kitą mili sekundę tamsiai mėlyna su ant krūtinės ir nugaros išsiųstais sukryžiuotais auksiniais švendrais uniforma apsirengęs puolėjas šovė priešininkų lankų link.
Vėjas užė ausyse. Sudrėkęs nuo prakaito kritlis slydo iš Kajaus rankų.
Palauk, palauk...!
Iš kairės lyg iš požemių atsirado Čadlio patrankų puolėjas, jo rankos kaip mat atsirado prie kritlio.
-Ne!
Kajus metėsi į šoną, į kažką įsirėžė, bet nebuvo jokios reikšmės. Pasiutusiu greičiu smigo žemyn, atliko suktuką ir tada vėl kaip raketa šovė į vakarėjančio dangaus padangę. Vėsuma...
Kajus negirdėjo, ką rėkė komentatorius, tik žinojo vieną - šią akimirką niekas jo nepgaus. Išlygino šluotą horizontaliai.
Šalia jo atsirado bendrakomandė puolėja, ir nieko nelaukdamas sviedė kritlį į šios rankas. Pro šalmą ir prie kaktos prilipusias savo garbanas neįžvelgė puolėjos veido. Ji iškėlė nykštį. Abu nušvilpė prie puolėjų lankų.
Tada jau nelabai prisiminė, kas įvyko. Jo vos nenutrenkė muštukas, trečiasis jo draugas puolėjas laiku sugavo jų kritlį ir įmetė į lanką, o aukso šmaukštas buvo pagautas...jų komandos. Padlmiro jungtinė laimėjo rezultatu 360- 200.
*
Dar seniai nutilus pergalės dainoms, sunkiomis, skaudančiomis kojomis ir nugara Kajus nusimetė kvidičo krepšį su šluota ant žiūrovų tribūnų grindų ir sunkiai atsūdusęs, klestelėjo ant suolo.
Galva buvo praūžta euforija, šokiais, dainomis, spontaniškai kilusiomis persirengimo kambaryje. Mėtyta į viršų buvo gaudytoja, bet ir keletą paplekšnojimų per nugarą gavo ir Kajus. Nusišypsojo.
Sugirgždėjo metalas. Šalia Kajaus atsirado Sniegas. Šešiakojė puma įsitaisė šalia ant suolo, padėjo galvą ant buvusio švilpio kojų.
-Pasirodei nuostabei,- legilimantijos pagalba sumurkė Sniegas.
-Ačiū,- sumurmėjo Kajus,- Nematei, kur Adelė? Aš jai gi siunčiau pelėdą su kvietimu...
Wrenai irgi buvo nusiuntęs kvietimą į kvidičo rungtynes, bet žinojo, kaip ši yra užsiėmusi su herbologija, todėl nenusivylė šios nepamatęs per rungtynes. Visgi jos egzistencijos šalia jo pasiilgo.
-
Adelė nebuvo didžiulė kvidičo gerbėja, o tuo labiau ir neturėjo laiko stebėti varžybas. Tačiau dėl artimiausio draugo, kurio nemačiusi jau metus, galėjo ir paaukoti vieną savo poilsiui skirtą dienelę. Įsisukusi į striukę žydromis akimis lakstė per stadioną. Kad ir iš visur buvo matyti rezultatas, blondinei tai atrodė sunku, mat jos ūgis dar vis nežadėjo jai leisti laisvai gyventi. Spaudžiama šalimais ūžiančių sirgalių, merginą pasistiebė kiek įmanydama, kiek leido orientacija ir pačios kojos. Sugaudė ant šluotos švilpaujantį vaikiną, šyptelėjo. Kad ir ką jis ten darė, nieko nesuprato, tačiau lyg ir laiminėjo? Tai to ir užteko. Iš viso, koks skirtumas, pasiklaus šalimais esančių kas laimėjo. Ir visai nesvarbu, jog pasirodys kažkokia kvaiša. Ką jai daryt, jog tik ir užsivertusi skudurynu namuose bei patalpų ieškojimu Dublino centre.
Jos laimei, varžybos baigėsi, o mažai jos galvelei netrukus ir dašilo, kas laimėjo. Pasitaisiusi ant pakaušio užmaukšlintą geltoną kepurę, kurioje puikavosi jos mylimiausio kvidičininko inicialai, brovėsi pro kitus gyvus padarus. Neturėjo ji nei kokios atributikos, nei ką, tad nusprendė pati susikurpti. O gal dar ir Kajaus merchą išleis, ką galėjai žinoti čia su tokia panele. Prilaikydama pačią save prie savęs, jog nepasimestų, slinko link vis dar jos akiračiui nelabai matomo buvusio švilpio. Kelis kartus teko pasinaudoti savo alkūnėmis, jog vienam, kitam trinktelėtų, nes jautėsi siaubingai prastai tokioje minioje. Kelis kartus vos nepersisvėrė ir nenudribo. Bet tik vos, tai nesiskaitė. Galų gale pamatė jai pažįstamą ševeliūrą ir jau su didesniu entuziazmu pasileido judėti objekto link.
Jos smulkūs, sušalę delnai iš už nugaros prigludo prie vaikino akių, jas uždengdami. Žinoma, Adelei nebuvo itin patogu stovėti viena eile aukščiau, tačiau koks ten skirtumas. Ir kažkaip pamerkė akį sujudusiam Sniegui. O gal ir nepamerkė. Kas ten žino.
-
Sniegas kaip ir neatsakė, rūpūžė,- pagriežė dantį kvidičininkas, jau morališkai besiruošdamas pakilti ir pradėti ieškoti buvusios varnės. Na, jam ir neteko to daryti. Vos tik pajutęs mažus, šaltus delnus prie pat akių, Kajus nusišypsojo. O varge, užkrito jam Adelės pravardė.
-Kuriam šaldytuve laikei tas savo rankas,- šelmiškai pasidomėjo, šiltomis rankomis nuleido Ginger rankas, grįžtelėjo per petį,- Labas Adele, kažką bent pamatei?- kilstelėjo antakius. O taip, per tiek laiko buvusi transfigūracijos profesorė nė kiek nepūgėjo, liko tokio pačio goblino ūgio kaip ir nuo to pirmo susitikimo grotoje su chimera. Uf, PTSD.
Sniegas sukrutėjo, pakėlė galvą, pasisveikinačiai murktelėjo Adelei ir vėl nuleido galvą. Wampus katinas buvo mieguistas ir troško grįžti namo. Kvidičo šurmulys nebuvo jam.
-Pagaliau tavo plaukų taip dažnai ir neperdažai, tiesa?
Kajus ką geriausiai prisiminė iš Hogvartso laikų, tai Adelės nenuilstamus plaukų dažymus. Žėk, atėjo į transfigūraciją su tokias plaukais, o va ten - dar su kitais.
Buvo keista matyti vienspalvę (natūralių?) plaukų kupetą. Nors...tai nebuvo vienintelis ryškus prisiminimas. Prefektų vonia. Žinoma, kaip būčiau galėjęs pamiršti! Tam rankšluoščiui taip nepasisekė...Bent mes pasilavinome transfigūracinius įgūdžius. Ech, kaip jis norėtų vėl grįžti į Hogvartsą.
Paglostė Sniego galvą, šis pradėjo murkti kaip traktorius. Stadione užsilikę tvarkytojai nekreipė dėmesio į šį garsą. Visi jau buvo pripratę prie keistojo puolėjo augintinio.
-Kaip gyvuoji? Kas pas tave gero? Pala, man rodos, tu kadaise minėjai, jog turi vaikiną? Tiesiog, pasipasakok! Senai tave mačiau, man būtų malonu tave išklausyt!
-Ale, nebūtų tikę tau tapti dvasininku, a?- į mintis pasibrovė Sniegas, Kajus užvertė akis į dangų,-Užsičiaupk, Sniege! Ir nesinaudok legilimantija!
Apie save mažai ką turėjo papasakoti. Jo gyvenimėlis būtų buvęs ramus, jei ne globėjų problemos. Negalėjo jų kaltinti, iš tikrųjų džiaugėsi, jog visa vienaip ar kitaip tai pagaliau išsisprendė. Tik truputį save graužė, kad galėjo daugiau pagelbėti.
Wrena. Uch, įsesrė animagė ir daugiau nei draugė buvo tabu mintis Kajaus galvoje. Jis jautėsi keistai, nepatogiai, buvo neapsisprendęs dėl savo jausmų Kanopėlei. Norėjo, kad ši greičiau pargrįžtų į Ūdrų Žabangus iš universiteto ir jiedu galėtų atvirai pasikalbėti. Kajui ant širdies būtų lengviau. Jai gal būtų lengviau.
Kajus toliau glostė Sniegą, šis toliau murkė kaip traktoriukas.
-
Net visas kūnas nusipurtė pajutus šilumą. Menkai šyptelėjo. Kvidičo stadiono šaldytuve. Specialiai užsisakė vietą savo delnams. Haha, kaip šmaikštu.
- Tyčiokis, tyčiokis,- nusivaipė. Perisirioglino pas vaikiną.- Na, tai labas,- išsišiepusi apsikabino Kajų, tačiau taip pat greit ir atšlijo.
Su šypsena žvelgė į kvidičininką, nors pasąmonės kampai kažkaip keistai juodavo. Po mokslų baigimo mergina tiek vinguriavo, o jis, ko norėjo, tą pasiekė. Kvidičininkas. Plaukai. Žinoma, paskutinį kartą, kai matėsi, ji dar puikavosi termometro stulpelio spalvomis.
- Natūrali. Atsiauginau, o nukepintus nusikirpau,- pasigirdama pamakalavo trumpų plaukų galus.
Tikriausiai, dar besimokydama galvojo, jog po visko niekas nepasikeis. Adelė būtų norėjusi matytis su biču dažniau, tačiau, svajone, lik sveika. Per josios darbus, sunkiai kur pati galėdavo išnirti. Blondinė kone miegodavo tarp eskizų ir medžiagų bei adatų. Jos kiti kambariai bute Dubline beveik nebeturėjo reikšmė. Vonia, darbo kambarys/miegamasis. Virtuvėje apsilankydavo nebent arbatos. O svetainė su mylimu balkonėliu jau kiek laiko buvo neliesti.
- Bandau įgyvendinti savąją svajonę ir kalu pinigus dizaino srityje,- gūžtelėjo pečiais.- Susiradau pastovių klientų, ieškausi patalpų Dublino centre. Nebegaliu kasdien lakstyti į Londoną dėl valandinio susitikimo, pavargstu,- vyptelėjo.
Gal koks nepažįstamasis ir nebūtų pastebėjęs vos per akimirką apniukusių buvusios varnės/transfigūracijos profesorės/esamos dizainerės akių, tačiau jos keistai patamsėjo. Ne, ašarų nebuvo. Galbūt tik koks vienas, kitas dygsnis širdin šovė. Tikriausiai, beveik metus laiko melavo pati sau ir vis dar nepamiršo vienintelės savo gyvenimo meilės. O gal tiksliau būtų sakyti obsesijos objekto.
- Aha, vieniša aš,- nejučiomis užkabino kepurę, lyg norėdama kažkur padėti rankas, kurios šiek tiek drebėjo. O kaip gi nedrebės, kuomet melioną metų nekalbėjo apie savo (itin nevykusius) santykius.- Žodžiu, ne širdies reikalai man galvoj,- pernelyg greitai išbėrė. Kad ir koks artimas jai buvo Kajus, nenorėjo užkrauti jam savų problemų ar sunkesnių išgyvenimų.- O kaip tu, geriausias pasaulio kvidičininke?- mirktelėjo nukreipdama dėmesį nuo savęs.- Beje, čia tavieji,- pirštu bakstelėjo į inicialus, kurie puikavosi ant megztos kepurės.
Galbūt buvo ne itin mandagu akivaizdžiai spoksoti į žmogų, tačiau Adelė jau buvo pernelyg išsiilgusi jaunuolio, tad leido tai sau padaryti. O gal jį nužvelgė ir savo kūrybine akimi, lyg mąstydama, kas jam tiktų iš jos esamų ar būsimų kūrinių.
-
Kajus pavartė akis ir taip pat šią apkalbino.
Šyptelėjo. Apie plaukuos niekuo nenutuokė, todėl tik kelisyk palikčio galva. Na, o toliau turėjo pramankštinti atmintį. Ar per paskutinį susitikimą ji užsiminė kažką apie dizainą?
-Oo. Aš tikėjausi, kad sukiesi transfigūracijos srityje. Nežinau, ar mūsų profesorius Džeimsas Grewindas apsidžiaugtų, sužinojęs, jog jo viena geriausių mokinių sukasi dizaine,- šelmiškai įgėlė kvidičininkas.
Iš tiesų, nenutuokė Adelės svajonių. Neįsivaizdavo, ko ji iš viso nori iš savo gyvenimo.
Tolimesni buvusios varnanagės žodžiai Kajų sunepatogino, net Sniegas nutilo. Greitai abu nusuko akis į šalį.
Kajus nujautė nelaimingą Adelės gyvenimo tarpsnį. Norėjo atsiprašyti dėl klausimo, tik neįsivaizdavo kaip. Prieš akis likęs nuliūdusęs žvilgsnis vis graužė Kajaus sąžinę. Nereikėjo užklausti.
-Atsiprašau,- sumurmėjo ir paėmė Adelės rankas į savo delnus,- Tikrai nenorėjau tavęs nuliūdinti.
Kajus nesipriešino temos pakeitimui. Taip buvo geriau.
Papurtė galvą.
-Nagi, nesu geriausias pasaulio kvidičininkas! Jei tik galėtai pamatyti, kas yra numeris vienas puolėjas...-užsisvajojo, Sniegas švelniai urgztelėjo, primindamas apie Adelės egzistenciją,- Ai...po truputį. Kaip matai, prakaituoju kvidiče,- įsišiepė. Pats mažai turėjo ką papasakoti Adelei. Gi nepasakosi visos velniavos su Lorijanais, kas kam nutiko, kas ką pasakė, kiek naujų augintinių atsirado.
Animagas susiraukė. Neprisiminė, kada buvo davęs savo incialus Padlmiro jungtinės komandos atributikai. O gal davė? Bet kada?
Šį vakarą Kajui šlubavo atmintis. Bet staiga, kai ką prisiminė. Pradėjo kuistis savo kvidičo krepšyje. Netrukus davė tamsiai mėlynas ir geltonas megztas pirštines draugei.
-Imk, čia tau. Davė komanda, bet nepergyvenk. Gausiu antras,- įsišiepė,- Nešaldyk tų savo rankų, man gaila jų,- ir atsistojo.
Sniegas taip pat pakilo, pasiražė ir nubendzeno paskui Wintersą.
Jau beeinantis prie laiptų, Kajus pažvelgė per petį į Adelę.
-Ateik, noriu, kai ką tau parodyti,- paslaptingai įsišiepė.
-
Papurtė savo blondinišką galvelę. Ne, transfigūracijos nebuvo atsisakiusi, atvirkščiai, dar vis buvo genijė. Tačiau Džeimsui to sužinoti nebuvo būtina. Kam čia praeitį versti.
Vyptelėjo. Tas patas mielas ir rūpestingas Kajus. Kitaip ir būt negalėjo.
- Viskas gerai, nesijaudink,- silpnai spusteli vaikino delnus. Ir tiesa, Adelei pagaliau buvo gera kalbėtis nuoširdžiai, tomis ne su darbu susijusiomis temomis. Ne, ji nesiskundė savo pasirinkta kryptimi, tačiau būtų mieliau kiekvieną dieną leidusi bent minutėlę prabilti apie kokius nors pomidorus su bazilikais. Mm, bazilikai.- Man esi,- draugiškai kumštelėjo kvidičininkui į petį. Tačiau gana sunkiai. Ūgių skirtumai ir panašiai.
Ginger(bread cookies) sukikeno gavusi prie josios kepurės derančias pirštines. O dar ir šiltas. Ir megztas. Svajonė, ne kitaip. Norėjau pridurti kokį nors ačiū ar, kad nešaldo tų savo rankų, o tuo labiau nėr čia ko jų gailėt. Bet nespėjo, užsisvajojusi greitai kilstelėjo išplėstas akis į Kajų, kuris jau šlubavo nuo jos.
Nepatiko merginai tas keistas vaikino išsišiepimas. Oi, kaip nepatiko. Nors vidujais gurguliavo ir smalsumo sriubytė. Suraukusi antakius prisiartino prie laiptų. Parodyti? Klausiamai žvilgtelėjo į Sniegą lyg norėdama iš jo išgauti kokią nors užuominą apie tai, ką Kajus žadėjo jai parodyti.
Ir vis dėlto. Tik užsisegė tos pūstos kaip pagalvėlė striukės kišenes, neduok iškris kokie raktai ar lazdelė. Nujautė, į Dubliną sugrįš tik vakare. Gal dar vėliau, bet sutemus.
- Na, tai rodyk,- mostelėjo rankomis į šalis. Išties, juokingas vaizdelis buvo pati Adelė. Kaip mini pingvinukas. Ir vis dar kaip vaikas. Tik tas žvilgsnis mėlynėje buvo žymiai brandesnis.
-
Kajus nežinia kelintą kartą užvertė akis į dangų.
-Tiek to,- nesiginčijo. Galbūt kažkada tokiu ir tapsiu.
Plačiau įsišiepė, kai Adelė juo pasekė. Kajus palyginant greitai nubildėjo laiptais žemyn, Sniegas irgi nė kiek neatsiliko. Vos tik atsidūrę ant žemės, šluota po pažastimi, krepšiu ant peties Kajus patraukė miško link, želiančio netoliese kvidičo stadiono.
Buvo kiek tamsoka, gal viena būtų ir baugu eiti, bet kai šalia tipena vampus katinas ir geriausia draugė (po Wrenos) buvusi varnanagė, net antrą kartą sutikti chimerą neatrodė taip baisu.
Pasiekę mišką, Kajus su Sniegu susižvalgė kaip du nelemti išdaigininkai ir kaip nurūkė į miško gilumą! Nes sniegas dribo į šalis.
Miške įsivyrsvo tyla. Bet tokia malonu, jauki. Tarsi rymotai prie Joninių laužo ir žvelgtai kaip žiežirbos spiralėmis kyla į dangų ir greitai užgęsta. Čia irgi buvo kažkas panašaus, bet vietoj žiežirbų...
Staiga pradėjo lūži šakos, girgždėti sniegas, ir į orą pakilo tūkstančiai padarėlių, panašių į jonvabalius. Miškas buvo nutviekstas mažų geltonu švieselių, kurios kaip žuvų guotas skriejo tolyn nuo triukšmo epicentro. Kartkartėmis buvo galima išvysti į viršų šoktelėjančią magišką pumą, o kita kartą ir vokiečių aviganį. Galiausiai viskas nurimo ir magiški vabalėliai pasklido po visą apsnigtą mišką.
-Sakiau, kad pavyks!- patenkintas amtelėjo vokiečių aviganis Sniegui,- O tu sakei - ne, ne! Matai? Mums pavyko!
-Tau pasisekė, kad ši magiškų jonvabalių rūšis nemiega per žiemą,- sumurkė geltonakis katinas,- Geriau eikim pas Adelę, antraip pasiges mūsų. Pala, ji žino, kad tu animagas?
-Ne, lyg?
Dabar jau Sniegas užvertė akis į vakarėjantį dangų.
Kajus šuniškai įsišiepė ir nulėkė pas šviesiaplaukę.
-Na, gražu?- čia pat prie jos atvirtęs į savo žmogišką formą užklausė su šypsena Kajus,- Kaip manai, Wrenai tai patiktų?
-
Mergina nespėjo gaudytis. Vieną akimirką Kajus su maxi katinu dar šmirinėjo šalia, o kitą - ji jau liko viena. Sniege įsitaisiusios pėdos, apautos dėvėtų drabužių parduotuvėje pirktais kerzais, nešalo. Bent tiek. Per pastaruosius dvejus metus buvo sugebėjusi susirgti jau tris kartus. Daugiau nenorėjo. Taip, ateinantys metai bus be jokių ligų. New year's resolution kaip ten sakoma.
Kol jos mėlynės akiratyje dar vis nesirodė prašapęs draugas, Adelė apsižvalgė. Tiesa, senokai jai teko leisti laiką ne mieste, o kažkur arčiau gamtos. Pilki dangoraižiai buvo jau visai pabodę ir užknisę. Kaip prancūzai mėgo pasakyti, o Adelė pagalvoti j'en ai assez. Šiek tiek patrepseno vietoje, hm, tikėjosi, jog ilgai čia vienai neteks kaip stulpui įsižeminti. Širdį šildančios gyvos švieselės nutvieskė Dublino širdyje įsikūrusios burtininkės veide šypseną. Itin nuoširdžią. Kuri netrukus dingo, kai tiesiai priešais save užmatė... Šunį? Pala, ką? Išpūtus akis stebėjo jau žmogiškoje versijoje Kajų. Mostelėjo rankomis lyg prašydama paaiškinimo kaip, kada ir panašiai.
- Ir aš turiu sužinoti apie tai būtent šitaip? Kad man širdis sustotų?- apsimetė, o gal ir išties jautėsi šiek tiek pikta.- Gražu,- jau nudėjusi visą kunkuliavimą vidujais, murmtelėjo.- Kajau, nepažįstu jos. Bet patiktų. Tikrai patiktų.
Kas tampa animagu, o kas praknisa metus po mokslų baigimo profesorės vietoje. Kas įsitaiso kvidičo komandoje, o kas išsiskiria, nemiega, piešia ir siuva. Galbūt nebūtų lyginusi savų pasiekimų prie kitų asmenų, tačiau prie Kajaus. Velniai rautų, Adelė visada jautėsi kažkaip prasčiau prie jo. Ne ta prasme, jog pavydėjo ar linkėjo jam prasmegt giliai žemėn dėl savo super gyvenimo. Kaip tik labai juo džiaugėsi, bet būtent prie jo susimąstydavo apie tai, kiek ji prašvaistė laiko. Kaip kartojo kursus, sekėsi jai tik transfigūracija ir dizainas. Ai, dar mokėjo ir alaus bokalus nerealiai švariai iššluostyti. Bet, šiaip, koks skirtumas. Neturėjo ji jaustis prastai, tad jau ir pati greitai nusikratė to jausmo.
- Kada paskutinį kartą buvai Dubline?- netikėtai užklausė su intencija pasikviesti jį į savo butą. Ten jau senokai reikėjo šviežios kojos.
-
Buvo vėlus vakaras (oi, ne, greičiau nakties pradžia), kai pagaliau pasibaigus treniruotei Kajus galėjo ramiai atsipūsti tuščioje stadiono aikštėje. Nudribo ant suolų ir įsižiūrėjo į žvaižgdėtą rudens dangų.
Kvidičą mėgo. Bet tai ir užknisdavo. Neprisiminė nė dienos, kai raumenys neklykė iš skausmo, o ką kalbėti, kai net ir per sapnus matė kvidičo aikštę, mąstė kokią strategija pasinaudoti, kam permesti kritlį, ką išgelbėti nuo muštuko... Kajus jautėsi visiškai išsekęs.
Wrena, ką ji veikia? Tos mielos animagės be proto pasilgo. Rodės, viską atiduotų, kad su ja galėtų bent pasišnekėti, bent išvysti jos veidą. Tas herbologijos universitetas! Kuo puikiausiai žinojo, kad ši yra užsiėmusi, bet...kodėl kaip durnius kaip jis nenuskrenda pas ją į svečius? Šluotą turi. Lazdelę turi. Pelėdą turi. Laiko? Neturi.
Kajus sunkiai atsiduso.
O dar dvejojau savo jausmais jai... Šviesūs "ryži" plaukai, tos linksmos akys, ypač tos stirnos juodos, ta šypsena, kai pagaliau prisipažįsta, kad šokti nelabai moka. Kajaus smegenys neveikė, buvo tamsu kai kažinkur, bet jis šypsojosi. Alder. Kaip skambėtų? Wrena Winter...Olivija...
Kajus kietai užsimerkė. Olivija. Net skausmas suspaudė krūtinę. Taip ir neužklausia tos bendrapavardės!
Netikėtai iš kažkur pasigirdo murkimas. Kajus kaip nuplikytas karšto vandens pašoko. Sniegas tai taip dažnai nemurkė!
O tada...atsisėdęs sustingo.
Į jį žvelgė dvi poros geltonų akių.
-Vaje,- išsprūdo Kajui,- Ar aš sapnuoju?
Sniegas (?) prislinko arčiau prie buvusio švilpio.
-Atsiprašau, bet šį tą turiu paaiškinti.
-KĄ?! - po keliolikos minučių vampud katino legilimantiško pasakojimo Kajud išsižiojo,- AR TU RIMTAI?! NEJUOKAUJI!? AA! SUPRATAU! VA, KUR VISĄ LAIKĄ SLANKIOJAI, KAI MAN VYKDAVO VARŽYBOS IR TRENIRUOTĖS! VAREI PAS SAVO PANĄ!
Sniegas užvertė akis į dangų. Kitas vampus katinas ramiai sedėjo.
-Nebūtina taip rėkti.
-Aš nerėkiu! Aš-aš....
Kajus nutilo. Jis buvo priblokštas. Igoris, dabar Sniegas...Tik vargas ir vargas!
Jam netilpo galvoje, kad jo katukas...taip greitai suaugo. Nors...augo normaliai, tik jis, Kajus, to nepastebėjo.
Sniegas atrodė daug ramesnis, gal kiek tylesnis (?), o tas kitas katinas... Katė,- save pasitaisė Jungtinės Padlmiro komandos puolėjas.
Ji kaip traukta iš akies buvo panaši į Sniegą. Toks pats gelsvas kailis, tos apaulingos geltonos akys. Bet ji buvo daug jaunesnė.
-Tai tavo vardas Ledaudrė, tiesa?- pagaliau kreipėsi animagas į Sniego dukrą.
Ši katiniškai nusišypsojo.
-Taip.
Ką gi, teks man mokytis oklumantijos! O varge, kaip Wrena ir kiti sureaguos, sužinoję apie pagaisėjusią augintinių šeimą!
-Ar teisingai supratau? Tu gimei, kai pabaigiau Hogvartsą?
Abu vampus katinai linktelėjo.
Kiek Kajus žinojo, Sniegui buvo apytikriai dvylika metų, atlikęs greitai matematiką, Ledaudrei būtų penkeri...Visai jauna.
Kajus kietai sučiaupė lūpas.
-Na, Sniege, - grįžtelėjo į draugą-augintinį,- ir nustebinai. Bet kodėl dabar man tą pasakei?
-Nes todėl, aš pagaliau apsisprendžiau, jog noriu būti su savo tėčiu,- pati Ledaudrė prabilo,- Motina yra nusistačiusi prieš žmones. Sužinojusi, jog tėtis yra augintinis, jį išvarė...-Sniegas, atrodė, suirzo, Kajus nujautė, kad jo meilės žodžiai jį kažkaip žiauriai įskaudino, bet neišdrįso paklausti,- Aš nenorėjau be jo gyventi. Tik ne tada, kai viską sužinojau apie Lorijanus.
Kajus nurijo seiles.
-Taigi, tu žinai viską?
Ledaudrė linktelėjo antrą kartą. Puikumėlis. Sniegas turi dukrą, o pats buvo išvarytas! Tik dabar sužinau ir o taip, man teksis kraustytis gyventi kitur, nes su Etanu nepasidalinsim vietos! Etanas...
Sniegas padėjo galvą ant Winterso kojų.
-Nesirūpink ta vieta, Kajau, visi išsiteks.
Kajus norėjo tuo tikėti. Tikėjo net tada, kai jau tryse išpliumpino iš kvidičo aikštės.
-
Šeimos moteris palikę namie trys Llewellyn’ai - Dafydd, Oliveris ir Eliotas - išvyko į kvidičo varžybas. Dafydd plyšo širdis matant Miriam veidą, bet ji vakarykščiai buvo apsirgusi, tad keliauti negalėjo. Ne dėl to, kad yra mergaitė. Ne dėl to, kad yra prastesnė už brolius. Jokiu būdu. Dafydd mielai būtų pasiėmęs ir ją. Tiesą sakant, būtų smagiausia, jeigu ir Mayra su mažąja Hannah keliautų kartu.
Vis dėlto dabar jie buvo trise, ir Dafydd užduotis buvo kaip galima smagiau praleisti laiką. Ir galbūt paaiškinti kvidičo taisykles, nors jas ir pats sunkiai prisiminė.
- Kurioje pozicijoje žaidei, tėti? - zyzė Eliotas tampydamas rankovę. Dafydd kilstelėjo antakius. Jau ne kartą sūnums sakė, kad Hogvartse koledžo komandoje nežaidė. Regis, tai Eliotą itin nuvylė, tad jis, pakartodamas klausimą dvidešimtą kartą (dvidešimt antrą, jei skaičiuosime kartus, kai klausimas buvo paslėptas sakinyje), vylėsi pakeisti praeitį.
- Kuri pozicija geriausia? Kam reikalingas blokštas? - nerimo Eliotas nė neduodamas laiko atsakyti į klausimus.
- Blokštu negalima mušti žaidėjų, - pamokomai pratarė Dafydd ir priėjo prie karštais gėrimais prekiaujančio kioskelio. Šaltis kandžiojo rankas, tad vaikinas nupirko visiems po didelį puodą arbatos. - Nesiraukykit, šalta, - pratarė ir pagaliau grįžo prie klausimų. - Visos pozicijos svarbios. Jeigu esi vienišius, geriau tapk gaudytoju. Bet tam reikia greičio ir pastabumo. Jeigu puolėjai primes daug taškų, net gaudytojas nepadės. Dėl to tiek jie, tiek gynėjai svarbūs. O atmušėjai gina komandos draugus nuo muštukų ir atmušti juos į varžovus. Gavus iš tokio kamuolio galima prarasti nuovoką ir išmesti iš rankų kritlį ar praganyti šmaukštą.
Bekalbėdamas Dafydd pasiekė savo vietas ir pasodinęs berniukus įsitaisė pats. Žinoma, čia labai trūko trijų nuostabių Llewellyn mergaičių, bet vis tiek buvo smagu. Tą, ko gero, tik įrodė ilga prakalba. Viduje kirbėjo nerimas, kad kažkas gali nutikti - kad Dafydd tiesiog pasisektų, tiesiog nebuvo įmanoma. Vis dėlto jis pasistengė nustumti tą mintį į šoną ir šypsodamasis pažvelgė į sūnus.
- Jau tuoj pradės, - pratarė parodydamas į aikštę.
-
Oliveris su nekantrumu laukė išvykos į kvidičo rungtynes. Nežinojo, ar tai patiks, bet buvo smalsu. Nė karto neteko matyti žaidimo, tad toji diena artėjo nepakeliamai lėtai.
Pagaliau! Oliveris su tėčiu ir broliu jau buvo prie stadiono. Daugybė žmonių kiek gąsdino, bet berniukas laikėsi įsitvėręs tėčio rankos. Norėjo likti šalia. O štai Eliotas elgėsi priešingai - atrodė, kad reikia ištyrinėti kiekvieną kampą.
- Tėtis nežaidė, - labai rimtu šešiamečio balsu pratarė Oliveris, kai Eliotas uždavė daugybę kartų girdėtą klausimą. Berniukas labai mylėjo savo brolį dvynį, bet kartais jis pliurpdavo per daug. Ir kam vis klausti to paties?
- Ačiū, - sumurmėjo tėčiui, kai gavo karštos arbatos. Ji kvepėjo labai skaniai, tad Oliveris neketino raukytis ar prieštarauti. Nė per žingsnį neatsilikdamas nuo tėčio uostė gėrimą ir klausėsi, ką jis sako. Suprato, kad jam geriausiai tiktų gaudytojo vieta, o štai Eliotas turbūt rinktųsi atmušėjo poziciją.
Įsitaisęs kėdėje Oliveris apsižvalgė. Visi nekantriai žiūrėjo į aikštę, kurioje matėsi nedidelės figūrėlės. Berniukas ne iš karto suprato, kad tai žmonės.
Garsiai nuaidėjęs švilpukas išgąsdino. Oliveris net pašoko ir vos neišlaistė arbatos. Norėjo pulti tėčiui ant kelių, bet to daryti prie Elioto nesiryžo. Toks artumas tiko tik tada, kai jie būdavo dviese. O dabar vaikas žvelgė į tėtį ir akimis maldavo patikinimo, kad viskas yra gerai.
-
Rimtu tonu ištartas priminimas, kad Dafydd kvidičo paauglystėje nežaidė, kažkodėl reiškė labai daug. Žvelgdamas į Oliverį vaininas tarsi matė save - tokį, koks galėjo būti, jei tik būtų turėjęs vaikystę. Gal dėl to tas berniukas buvo tarsi artimesnis nei kiti vaikai? Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, Dafydd vis dažniau jautėsi būtent taip. Eliotas atrodė kaip berniukiškas Mayros vaikystės variantas - bent jau taip mylimąją vaikystėje įsivaizdavo Dafydd. Deja, šis klausimas buvo neįmanomas atsakyti - Mayros vaikystė buvo lygiai taip pat pavogta. Tai, ko gero, buvo vienas iš daugelio dalykų, suartinusųių Llewellyn šeimos suaugusiuosius.
Nuaidėjęs švilpukas aiškiai išgąsdino Oliverį - Dafydd tai kuo puikiausiai suprato. Lygiai taip pat suprato ir nenorą tą baimę parodyti. Taigi ir pats nepaėmė sūnaus ant kelių, net neperbraukė ranka per plaukus. Tik nusišypsojo ir linktelėjo - viskas yra gerai.
O Eliotas nenustygo vietoje. Atrodė, kad dar minutė, ir jis pats puls į aikštę žaisti. Dafydd pažvelgė į abu berniukus ir priminė:
- Gerkit arbatą, kol neatšalo. Ką pasakys mama, jei grįšite sužvarbę?
Pats paragavo savosios - visai nebloga. Vėl pažvelgęs į mažylius pagaliau susitelkė ties žaidimu. Ten vienas gaudytojas jau buvo spėjęs pastebėti šmaukštą, tad įtampa buvo milžiniška. Vis dėlto auksinis kamuoliukas sugebėjo pasprukti, tad viskas prasidėjo iš naujo.
- Nedaug trūko, kad rungtynės baigtųsi vos prasidėjusios, - pratarė Dafydd berniukams. Gal ir gerai, kad taip nenutiko - nors ir norėjo pamatyti ir apkabinti Mayrą, šitaip leisti laiką su dvynukais buvo smagu.
- Žiūrėk! Žiūrėk! - garsiai suriko Eliotas rodydamas į aikštę. Puolėjas buvo toli nuo priešininkų ir sparčiai skrido lankų link. Jam pelnius dešimt taškų žiūrovai pradėjo džiūgauti, kilo tikros ovacijos. Eliotas prisidėjo prie visuotinio sujudimo, bet Dafydd skubiai pažvelgė į Oliverį - kaip reaguos jis?
-
Oliverio tėtis - nuostabiausias tėtis pasaulyje! Šypsena ir linktelėjimas nuramino berniuką, ir jis pažvelgė į aikštę. Kol kas nelabai ką suprato, kad išgirdęs priminimą apie arbatą mielai jos paragavo. Ji buvo skani, nors ir ne tokia, kokios duoda mama.
Visi aplinkui spoksojo į vieną žaidėją, tad ir Oliveris nukreipė žvilgsnį į jį. Kažkokia blizganti dėmė skriejo visai netoli nuo to žaidėjo, bet berniukui jau buvo nuobodu. Jis puikiai matė, kad Eliotui čia patinka, bet pats norėjo namo. Apkabinti mamą ir ką nors nupiešti.
- Gaila, kad nesibaigė, - sumurmėjo tyliai, bet nenorėjo, kad tėtis išgirstų. Jo liūdinti visai nereikia.
Eliotui paraginus kažkur žiūrėti pažvelgė į žaidėją su kamuoliu. Dabar bent suprato, kas vyksta. Deja, stadionui pašėlus Oliveris persigando. Norėjo pasislėpti tėčio glėbyje, bet tiesiog negalėjo. Pažvelgė į jį ir susidūręs su jo akimis vien lūpomis ištarė:
- Noriu namo…
-
Oliveriui čia nepatiko - Dafydd puikiai tą matė. Pradėjo kankinti dvejopi jausmai. Eliotas mėgavosi žaidimu, o ir pačiam čia buvo smagu. Pagaliau išėjo su vaikais toliau nei iki prie namų esančio paplūdimio. Bet Oliveris kankinosi, tai buvo aišku. Dafydd suprato, kad vaikas nenori to parodyti, bet nuslėpti tokį akivaizdų dalyką nuo tėvo, ko gero, yra neįmanoma. Bent jau ne tokiam geram vaikui kaip Oliveris.
Eliotas šokinėjo iš džiaugsmo ir entuziazmo. Puolėjai jau kovojo naujoje kovoje, ir tai jam patiko. Bet Dafydd buvo įsmeigtos tik į Oliverį, kuris akivaizdžiai buvo išsigandęs. Tai privertė sunerimti: rungtynės dar tik prasidėjo, tad situacija visai be išeities.
Vien lūpomis ištarti žodžiai Dafydd visai nepatiko. Akivaizdu, kad teks nuliūdinti kažkurį sūnų. Kaip jis gali priimti tokį sprendimą? Pradėjo svarstyti, ar nereikėtų parašyti Mayrai ir paprašyti, kad ji atkaktų čia pasiimti Oliverio į namus. Vis dėlto burtininkų pilname stadione išsitraukti žiobarišką telefoną ir rašyti žinutę (o tai dar ir užtruktų ištisą amžinybę) Dafydd nesiryžo. Be to, mažylį vis tiek tektų išvesti iš stadiono, tad Eliotas liktų nuskriaustas - nė už ką nepaliktų jo vieno. Vadinasi, Oliverį reikėjo nuraminti. Ir padaryti tą taip, kad jis nesijaustų nepatogiai. Niekada nebuvo to sakęs, bet Dafydd neabejojo, kad berniukas nenori prieš brolį pasirodyti silpnas. Tai buvo puikiai suprantama, tad vaikinas neketino visko griauti.
Eliotas vėl pradėjo krykštauti iš džiaugsmo - kažkas įmetė. Pasinaudojęs tuo, kad sūnus susitelkęs į aikštę, Dafydd paglostė Oliverio galvą ir padrąsinamai nusišypsojo. Norėjo apkabinti berniuką, bet žinojo, kaip tai būtų gėdinga. Visai nieko daryti irgi negalėjo. Tai, ko gero, buvo rimčiausias išbandymas tėvystės karjeroje. Tik ar Dafydd tam buvo pasiruošęs?.. Pasitikėjimas savimi, kurį su Mayros pagalba pamažu ugdėsi, išnyko kaip dūmas.
Galiausiai Dafydd, vis dar nenuleidžiantis akių nuo Oliverio, paplekšnojo per savo kelius. Kvietė sūnų įsitaisyti ten, bet sprendimą paliko jam: parvesti namo tiesiog nebuvo galimybės. Be galo skaudėjo širdį, bet nieko geriau sugalvoti nepavyko.
-
Oliveris pavydėjo Eliotui. Brolis mėgavosi viskuo, kas dėjosi aplinkui. O štai jam buvo baisu. Žiūrėjo į tėtį laukdamas, kol jis ištrauks iš tos baimės. Nematė nieko - tik tėtį. Jis turbūt viską suprato, bet gėdos neliko. Buvo pernelyg baisu. Akyse sužvilgo ašaros, kurioms nutekėti skruostais žemyn sutrukdė tik patenkinti Elioto šūkčiojimai. Nesinorėjo verkti prieš brolį…
O tėtis buvo tiesiog nuostabus! Jis tikrai viską suprato. Nepuolė sodinti ant kelių, ir Oliveris neabejojo, kad taip yra tik dėl Elioto. Dėl tokio supratingumo tėtį mylėjo tiesiog beprotiškai. Vis dėlto ir toliau graudžiomis akimis žvelgė į jį. Negi negalima eiti namo? Rungtynes jau pažiūrėjo, jos spėjo ir nusibosti.
Pakviestas įsitaisyti ant kelių Oliveris atsargiai pažvelgė į Eliotą. Jam, regis, rūpėjo tik aikštė, o ne tai, ką daro tėtis ir brolis. Tai paskatino ryžtis priimti pasiūlymą, ir netrukus Oliveris jau buvo įsitaisęs pasiūlytoje vietoje. Apsikabinęs nieko nesakė, bet galiausiai neišlaikė - iš akių pasipylė ašaros, o berniukas veidu įsirausė į tėčio megztinį.
-
- Pataikė! Pataikė! - šūkavo Eliotas, bet Dafydd rungtynių visai nebesekė. Atidžiai stebėjo Oliverį ir pamatęs akyse ašaras dar labiau sunerimo ir sutriko. Tai buvo per sunku, tik ką vis dėlto daryti? Ar vis tik teks kviesti Mayrą? Nebuvo tikras, kad ji galės palikti mergaites net ir kelioms minutėms. Dafydd juto kylančią įtampą ir baimę. Kai jis galėjo nepagalvoti, kad žaidimas Oliveriui nepatiks? Žinoma, berniukas norėjo į rungtynes, bet Dafydd užduotis buvo apgalvoti tokius dalykus. Štai toks iš tavęs tėvas pats sau smeigė dūrį vaikinas. Jau buvo beatslenkanti savigrauža, bet tuo metu Oliveris persikraustė ant kelių, tad buvo galima bent pabandyti jį nuraminti. Apglėbęs sūnų kurį laiką nieko nesakė. Trumpam žvilgtelėjo į Eliotą ir netgi aikštę. Antrasis sūnus kol kas nieko nepastebėjo - jį labai domino žaidimas. Vadinasi, reikėjo padėti Oliveriui. Deja, Dafydd jautėsi kaip tomis akimirkomis, kai reikia padėti Mayrai ir ją palaikyti, o jis nė neįsivaizduoja, kaip tą padaryti.
- Oliveri, - tyliai sušnibždėjo. Nežinia, ar vaikas per triukšmą galėjo ką nors girdėti, bet tylėti būtų nei šis, nei tas. - Dar negalime eiti namo. Eliotui čia patinka. Bet esu su tavimi ir nepaleisiu. Nesi vienas. Gal nori ausinių, kad negirdėtum triukšmo?
Visą laiką, kol kalbėjo, glostė sūnaus nugarą. Juto, koks jis išsigandęs. Tai draskė širdį. Blogiausia buvo tai, kad nelabai ką galėjo padaryti.
- Matei?! - susižavėjimo kupinas šūksnis privertė pakelti akis. Eliotas stebėjo vieną iš gaudytojų, kuris, regis, atliko kažkokį triuką. Visi aplinkui plojo ir šūkavo “valio”. Nesulaukęs tėčio atsakymo Eliotas galiausiai atsisuko ir apstulbo.
- Kas jam? - paklausė. Dafydd nežinojo, ką atsakyti. Tai, kaip neryžtingai parodė bijąs, bylojo, kad Oliveris nenori visko pranešti broliui. Negi imsi ir viską išpliurpsi?
- Išgąsdino triukšmas, - galiausiai atsakė Dafydd ir perbraukė ranka Oliveriui per plaukus.
-
Tai, kad tėtis buvo šalia, šiek tiek padėjo. Deja, tik šiek tiek. Oliveris vis tiek norėjo namo. Norėjo ką nors nupiešti ir pulti mamai į glėbį. Tada kaip didelis vyras panešiotų mažąją Hannah ant rankų. Argi jie dar neprisižiūrėjo to kvidičo?
- Noriu, - sumurmėjo išgirdęs pasiūlymą išvengti triukšmo. Vis dar buvo sulindęs į tėčio megztinį, tad patraukęs galvą pakartojo kiek garsiau: - Noriu.
Rudos akys žvelgė tik į tėtį. Būtent jis buvo gelbėtojas, tik prie jo Oliveris jautėsi saugus.
O štai Eliotas, deja, galiausiai atkreipė dėmesį į juos. Norėdamas nuslėpti gėdą Oliveris vėl įsirausė į tėčio megztinį. Norėjo atšauti broliui, kad tai ne jo reikalas, bet to nepadarė. Ne, geriau likti prie tėčio.
O jis buvo tiesiog nuostabus! Atsakymas nesugėdino, o Eliotui, regis, jo užteko. Oliveris kiek pradžiugo. Jo tėtis yra geriausias pasaulyje! Kaip ir mama. Brolį ir seseris jis taip pat myli. Ką gi, gal galima iškentėti ir kvidičą.
- Myliu tave, tėti, - sumurmėjo pakėlęs galvą taip, kad žodžiai nueitų tiesiai tai ramybės ir saugumo salai į ausį.
-
Oliveris glaudėsi prie tėčio, ir tai vertė pastarąjį jaustis tiesiog puikiai. Mažylis prie jo jautėsi saugus, ir tai buvo nuostabu. Gal ne taip ir blogai tas kvidičas - būtent Dafydd pajuto esantis tas, kuris gali padėti nurimti, jeigu yra baisu.
Berniukui kažką sumurmėjus Dafydd neišgirdo, tačiau netrukus prašymas buvo pakartotas. Teliko išsitraukti lazdelę ir išpildyti tą prašymą. Mokyklos taip niekada ir nebaigusiam žmogui Sukūrimo kerai negali būti paprasti, bet Dafydd žinojo: dėl savo sūnaus padarys ir daugiau.
Netrukus laikė rankose ausines. Žvelgė sūnui į veidą ir džiaugėsi galėdamas būti tuo, kuris suteikia saugumo jausmą. Nusišypsojo ir paglostęs galvelę atsargiai uždėjo ausines.
- Nebijok, viskas gerai, - sumurmėjo pasilenkęs. Rungtynių beveik nebesekė, tad Eliotui pradėjus džiūgauti kiek nustebo. Pakėlęs akis į aikštę netruko atsisukti į sūnų.
- Tikri šaunuoliai, ar ne?
Nebuvo galima pamiršti Elioto, tad Dafydd kelias minutes akylai stebėjo žaidimą. Kvidičas jam patiko, ir tai buvo proga jį prisiminti. Viskas privalėjo būti gerai.
Netrukus bet kokias mintis apie kvidičą nutraukė tiesiai į ausį tariami žodžiai. Širdis net pašoko iš laimės. Atrodė, krūtinė tuoj sprogs. Dafydd prisiminė, kaip buvo gera išgirsti tą frazę iš Mayros. Tada ji dar nemylėjo - norėjo mylėti, - tačiau vis tiek buvo nuostabu. Dabar viskas buvo kitaip. Oliveris tai pasakė iš visos širdies - dėl šito Dafydd buvo daugiau nei tikras. Jis reikalingas savo berniukui. Oliveris mėgsta leisti laiką kartu ir, maža to, myli. Dafydd nusišypsojo.
- Ir aš tave myliu, mažyli, - atsakė priglausdamas berniuką prie savęs. Neįsivaizdavo, ar kada nors ištarė tą frazę ne Mayrai. Ir vis dėlto buvo be proto gera.
Dar kartą nusišypsojęs pažvelgė į siaučiančią aikštę. Nepaleido Oliverio ir mėgavosi akimirka.
-
Oliverio tėtis tikrai nuostabiausias tėtis pasaulyje! Jau netrukus jis iš oro ištraukė ausines, kas šešiametį berniuką labai sužavėjo. Mielai būtų užsikabinęs tėčiui ant kaklo, bet prie Elioto nenorėjo to daryti. Oliveris mylėjo savo brolį, bet jie buvo tokie skirtingi… Eliotas ir piešti nemėgsta! Nesinorėjo sulaukti pašaipų.
Su ausinėmis Oliveris pasijuto gerokai saugesnis. Vis dar šiek tiek girdėjo, kas vyksta aplinkui, bet garsas buvo gerokai tylesnis. Tik tėtis galėjo tai padaryti. Prisiglaudęs prie jo berniukas stengėsi negalvoti apie tai, ką vėliau pasakys Eliotas. O jeigu bandys šaipytis, jis viską pasakys mamai. Nenorėjo būti skundikas, tad vylėsi, kad brolis jį supras.
Tėčiui susitelkus į žaidimą Oliveriui teko padaryti tą patį. Nelabai ką ten suprato, bet Eliotui aiškiai patiko. Kai tėtis negirdės, būtinai paklaus brolio apie taisykles. Kitą kartą būtinai nustebins tėti savo kvidičo žiniomis.
Tėtis jį myli! Po šių žodžių maža širdelė prisipildė laimės. Oliveris tiesiog švytėjo. Kažkam įmetus Eliotas vėl pradėjo džiūgauti, bet jo brolis matė tik vieną žmogų - tą, kuris suteikė nuostabų saugumo jausmą.
- Esi geriausias tėtis pasaulyje, - labai rimtai ištarė Oliveris pakeldamas akis. Vėl apkabinęs nutarė nepaleisti tol, kol baigsis šitos prailgusios rungtynės.
-
Oliveris laikėsi jo įsitvėręs ir tai teikė tiesiog nenusakomą palaimą. Mažyliui turbūt nebuvo lengva tai daryti prie brolio, bet vis tiek buvo galima apkabinti savo nuostabų berniuką ir tuo mėgautis. Gal buvo kiek apmaudu, kad vienas iš dvynių pernelyg nesidomi žaidimu. Vis dėlto net ir dabar jis sugebėjo tvirtinti ryšį. Ant kelių sėdintis Oliveris buvo tai, apie ką savimi nepasitikintis tėvas, koks ir buvo Dafydd Carwyn Llewellyn, galėtų tik pasvajoti. Glaudė mažylį prie savęs ir tiesiog jautėsi laimingas. Ko gero, tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai jis taip jautėsi be Mayros šalia. Pagalvok, kur būtum, jei ne ji, kvaily pats save supeikė taip tarsi atsiprašydamas mylimosios, kad išdrįso pasijusti laimingas be jos. Širdį nusmelkė nerimas ir kaltė, bet tada Oliveris sugebėjo dar labiau nudžiuginti.
Žinoma, jo ištarta frazė tiesiog negalėjo būti tiesa - Dafydd buvo pernelyg netikęs, kad būtų “geriausias pasaulyje.” Bet šešiametis mažylis kalbėjo nuoširdžiai - jis tikėjo, kad būtent taip ir yra.
- Esu toks tik todėl, kad turiu tokius nuostabius vaikus, - pratarė vaikinas pažvelgdamas sūnui į akis. Negalėjo pasakyti, kad jis taip pat yra geriausias pasaulyje sūnus. Toks buvo ir dar vienas. Ir dabar jis be galo džiaugėsi dar dešimčia taškų.
- Jūs visi esat mano nuostabūs mažyliai, - dar pridėjo Dafydd ir nusišypsojo. - O mama… - nelabai žinojo, kaip perteikti, kokia ypatinga yra Mayra. Nežinojo, kiek vaikai supranta apie tėvų jausmus vienas kitam. Kelias akimirkas švelniai šypsojęsis tai, kuri liko namie, pridūrė: - Tavo mama yra pati nuostabiausia mergina ir mama.
Tai toli gražu neperteikė to, ką norėjo pasakyti apie mylimąją, bet kažkodėl atrodė, kad tai, kas čia tiktų labiausiai, nebuvo skirta šešiamečio ausims. Mintimis grįžo į Sautendą ir stipriai apkabinęs savo mažylių mamą kuždėjo į ausį visus įmanomus švelnius žodžius.
- Pagavo!
Garsus šūktelėjimas privertė atsisukti. Tai Eliotas pranešė apie pasibaigusias rungtynes. Pavyko grįžti į stadioną, tad Dafydd pažvelgė į vaikus ir paklausė:
- Eime ar dar norite pabūti?
-
Oliveris jautėsi laimingas. Nors aplinkinis triukšmas gąsdino, užteko tiesiog apkabinti tėtį, kad būtų geriau. Čia, ant geriausio pasaulyje tėčio kelių, jis jautėsi saugus. O ir Eliotas nesakys nieko blogo. Visi trys žinojo: jei padrąsinimo ar apkabinimo prireiktų antrajam dvyniui, tėtis jį lygiai taip pat suteiktų.
- Mama yra geriausia mama pasaulyje! - tvirtu balsu ištarė Oliveris. Tėtis apie kažką susimąstė, bet tai netrukdė dar tvirčiau jį apkabinti. Berniukas atsistojo ant tėvo kelių ir rankomis apsivijo jo kaklą. Taip būdavo visų smagiausia.
Garsus brolio šūktelėjimas privertė pašokti ir gąstelėjus vėl susirangyti sėdomis. Oliveris paslėpė veidą tėčio megztinyje - aplinkui ir vėl buvo per daug triukšmo. Jis norėjo namo - pas mamą. Gerai, kad tėtis kaip ir visada buvo supratingas ir pasiūlė būtent ten ir keliauti. Oliveris žvilgtelėjo į brolį - Eliotas akivaizdžiai dar norėjo pasilikti. Pasitempęs, kad pasiektų tėčio ausį, Oliveris tiesiai į ją sušnibždėjo:
- Aš labai noriu namo…
Po šių žodžių vėl susigūžė į kamuoliuką, bet maldaujantis žvilgsnis įsmigo į tėvo akis ir nė neketino trauktis.
-
Entuziastingi Oliverio žodžiai apie Mayrą sušildė širdį. Jie tarsi parodė, kad Llewellyn šeimoje vyrauja tai, ko Dafydd norėjo labiausiai - visapusė meilė ir pagarba. Žinoma, baimė, kad vaikai pareikšt nenorintys pažinti tėvo, niekur nedingo, bet dabar viskas buvo kitaip. Kad yra reikalingas Oliveriui, Dafydd neabejojo. Eliotas buvo visai kitoks, tad dėl jo buvo gerokai neramiau. Tam vaikui reikėjo tik pramogų ir žaidimų. Ar jis, Dafydd, pajėgus tai suteikti? Miriam buvo labai gera mergaitė - atrodė, kad nė neišdrįstų ištarti tokių žodžių. O štai mažoji Hannah nuo pat gimimo buvo tokia panaši į Mayrą, kad atstūmimas iš jos pusės būtų skaudžiausias. Laimei, Dafydd dar turėjo laiko pelnyti jauniausios šeimos narės meilę ir taip užsitikrinti, kad nebus atstumtas.
- Ar tik mes visi nesam pernelyg nuostabūs? - nusišypsojęs paklausė Dafydd, kai sūnus vos nenurovė jam galvos. Reikėjo sutelkti visą valią, kad liktų stadione - labai jau norėjosi grįžti pas nuostabiausią mamą pasaulyje ir jai šį faktą priminti. Kaip ir tą, kad ji yra nuostabiausia žmona ir mylimoji.
Vėl teko raminti Oliverį, o atviras prašymas parodė, kad nebėra ko gaišti. Dafydd, vis dar laikantis sūnų ant rankų, atsistojo. Eliotas iš karto suraukė nosį.
- Nagi, prisibuvome. Tavo brolis nori keliauti, - švelniai pratarė vaikinas ir paglostė kvidičininko galvelę. Vaikas priekaištingai pažvelgė į brolį. - Tai jūsų pirmos kvidičo rungtynės. Manau, kad įspūdžių per akis. Ateisime kitą kartą ir galėsime pabūti ilgiau, - bandė guosti nusiminusį Eliotą. Nelabai pavyko, tad Dafydd pasijuto nekaip. Atrodė, kad iškelia Oliverį aukščiau, o kaip tik to prisiekė nedaryti niekada gyvenime.
- Eliotai… - tyliai kreipėsi į sūnų norėdamas parodyti, kad jo norai lygiai taip pat svarbūs. Atsargiai pastatė Oliverį ant žemės ir vėl atsisuko į nusiminusį dvynį. - Esi jau didelis berniukas. Nesiraukyk. Būtinai ateisime vėl. Kai tik Miriam bus sveika. Ar gerai?
Vis dar nusivylęs Eliotas linktelėjo, bet kiek švelniau pažvelgė į brolį. To užteko, kad Dafydd nusišypsotų. Paėmęs savo nuostabių mažylių rankutes neskubėdamas traukė paskui minią. Jau visai netrukus sėdės traukinyje, vežančiame į geriausią vietą pasaulyje - namus.