Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Morgana Buterfield Lapkričio 24, 2019, 01:02:56 am
-
Juoda bažnyčia, londoniečių meiliai vadinama Šėtono Katedra, stovėjo pačiame Londono pakraštyje. Anksčiau čia buvo miestelis, kurį vėliau prijungė, o jo gyventojai bijojo - ko, nežinia. Visi kartojo, kad tas, kas čia gimė, čia ir mirs. Kartojo, kol visi išmirė ir liko tik bažnytėlė. O sklido gandai, kad joje vykdavo visokios tamsios velniavos: nuo pagoniškų aukojimų iki satanistinių orgijų. Tikima, kad ten net buvo iškviestas Demonų Valdovas. Katalikų Bažnyčia bandydama sugrąžinti šviesą ir tikėjimą į tą šaltą pastatą, vis dar prižiūrėjo bažnytėlę, nors seniai jau niekas nesilankė mišiose. Bet net ir kunigai nenutuokė, kad tikrasis blogis slypi bažnyčios rūsiuose, kuriais beklaidžiodamas galėjai atsidurti kitoje šalies pusėje. Tiesiai po bažnyčia buvo skliautuota salė, jos vidury stovėjo akmeninis altorius, o ant grindų buvo giliai įrėžti magiški simboliai ir užkalbėjimai. Gerai apšvietus salę būtų galima rasti grimuarų, kaulų bei kokį pūvantį lavoną.
***
Jau seniai Morgana galvojo apie kelionę į įvairiomis ir baisiomis istorijomis apipintą vietą, šiauriau Londone, vadinama Šėtono Katedra. Ji buvo girdėjusi, kad ten vyksta baisūs ir antgamtiški dalykai, dėl kurių visą kaltę miestelėnai meta bažnyčiai, jei tik tokių bebuvo, esančiai miesto centre. Morganai, aišku, iš karto pasidarė velniškai įdomu, kas tai per vieta ir vien tik dėl smalsumo nusprendė nuvykti ten.
Pasigavusi vietinę Londono taksi, ji nurodė vietą, į kurią nori nuvykti. Taksistas į ją keistai pasižiūrėjo.
- Mergyt, tu ne vietinė tiesa?- jis lyg ir paklausė lyg ir pateigė.- Ta vieta yra prakeikta, ten dedasi keisti dalykai, tau nereikėtų ten važiuoti vienai.
- Pone,- kaip keista, tačiau mandagiai kreipėsi garbanė ir padoraus amžiaus vyriškį,- Aš žinau, kas tai per vieta, tačiau netikiu tokiais dalykais. Man tiesiog įdomu. Vežkit, prašau.
Žilstelėjęs taksistas kažką suburbėjo po nosimi, tačiau daugiau nieko taip ir nebesakė. Pati sau nusišypsojusi garbanė įsikišo į ausį ausinukus ir pasileido sunkujų metalą. Buvo pasiilgusi šios muzikos. Ypač, kai Hogvartse neveikė jokios elektroninės priemonės.
Po valandos kelionės jie pasiekė savo tikslą, tiksliau, tai ženklą, nurodantį, kad šie atvyko į vietą, buvo kiek keista, kad čia dar stovėjo ženklas, kiek mergina girdėjo, tai apylinkė buvo prijungta prie Londono. Deja, nesimatė normalaus miesto pavadinimo, nes šis buvo apdegęs ir su grafiti dažais užpieštas padavinimas „Šėtono katedra“.
- Labai jūsų atsiprašau, panele, tačiau toliau nebevažiuosiu,- ištarė taksistas.- Nenoriu būti prakeiktas ar kokių nors problemų sulaukti.
Ugniaplaukė kiek susiraukė, tačiau tik linktelėjo ir padavė vyriškiui krūvą šlamančių. Tarstelėjusi „grąžą pasilikit“, ji išlipo iš mašinos. Išgirdusi sucypiant padangas, Morgana pamatė, kaip greitai nurūko geltona taksi mašina. Atsidususi ji pasitvarkė kuprinę ant pečių ir susirišo vešlias garbanas. Iki miestelio nebuvo toli, bet vis tiek reikėjo paėjėti.
Po penkiolikos minučių kelio Morgana jau buvo pasiekusi miestelio centrą. Jai buvo keista, kad šis buvo tuščias, jokios dvasios ar žmogystos. Atrodė, kad miestelis apleistas. Išplėtusi akis ji žvalgėsi, tačiau vis tiek nieko gero nepamatė, tik priešais save šviesią bažnyčią. Papūtusi lūpas mergina tik pasitvarkė kuprinę ir sparčiu žingsniu nulėkė bažnytėlės link. Ši buvo juoda, ant kai kurių vietų matėsi keli grafiti užrašai, velnio atvaizdas ir porą šlykščių žodelių. Garbanė tik gūžtelėjo pečiais ir pravėrė plačias metalines duris. Tik įžengus į vidų ją pasitiko šaltis. Kiekvienoje bažnyčioje buvo šalta, o šioji, nebuvo išimtis. Bandydama užmatyti nors kokią gyvą sielą, apart savęs, Morgana paėjo bažnyčios altoriaus link. Netrukus išlindo senstelėjęs kunigas. Rankose jis turėjo seną ir storą knygą su išraižytu kryžiumi ant jos. Šiam pastebėjus garbanę, vyriškis kilstelėjo antakius.
- Ką jūs čia veikiate?
Garbanė krūptelėjusi įsikando į lūpą. Sodrus senojo kunigo balsas ją išgąsdino.
- Atėjau apsižvalgyti,- drąsiai atsakė ši.
- Neturėtum čia būti, ši vieta yra prakeikta,- ištarė,- Eik lauk, nenorėk susilaukti bėdų.
Ugniaplaukė suraukė strazdanotą nosį ir apsisuko. Grįžusi prie durų ji pažiūrėjo atgal. Kunigo jau nebebuvo. Pati sau šyptelėjusi ji šiek tiek pasuko galvą į kairę ir pamatė laiptus vedančius žemyn. Dar kartą, už kolonos ji paslėpė kuprinę, kurioje buvo keli rūbai ir kiti ne taip reikalingi daiktai, apsižvalgiusi ar nėra to šlykštaus senio ji greitai pasuko tų laiptų link, tikėdamasi pamatyti kažką įdomaus.
-
Mayra išlindus iš metro požemių net lengviau atsikvėpė. Tie metaliniai laužai buvo blogiau net už šluotas per audrą. Apsidariusi aplinkui, ji nenustebo nematydama nė vieno žmogaus. Ši Londono dalis buvo pusiau apleista, net traukiniai čia stodavo tik du kartus per dieną. Dar kartą žvilgtelėjus į žemėlapį telefone, Mayra padėkojo Šėtonui už naująsias technologijas ir nužingsniavo tolyn.
Po beveik dviejų valandų ėjimo klastuolės kojos degė ir ji tylomis keikė tuos kelis mėnesius iki septyniolikto gimtadienio, kurių dėka jos lazdelė turėjo būti saugiai paslėpta kuprinėje tik ekstra atvejui. Vos įžengus į rajoną, kuriame buvo jos ieškoma bažnyčia, Mayra užsuko į parduotuvėlę. Suirzusi, ji vos netyčiomis neišdaužė parduotuvėje lempučių (kas sakė, kad tik maži vaikai nekontroliuoja savo magiškų galių?), kai užsuko nusipirkti vandens. Galiausiai, vis dar suirzusi ir pavargusi klastuolė stovėjo priešais bažnyčią. Tamsa skverbėsi iš žemės ir maloniai kuteno Mayros pirštų galiukus. Užplūdus netikėtai ramybei, mergina šyptelėjo ir įžengė į tamsų pastatą.
Vos tik įėjus, jos nosį pasitiko pigių smilkalų ir senio kvapas. Pastebėjusi klausykloje miegantį kunigą, Mayra nusivaipė. Suknistas pedofilas. Ji vėl atsisuko į altorių, jausdama kylančią panieka, bet kai jos akys užkliuvo už laiptų vedančių į rūsį, ją pakeitė ryžtas.
Lipdama laiptais žemyn, Mayra vis dar keikė kvailus burtininkų įstatymus, dėl kurių ji dabar maklinėjo tamsoje, ir taip beburbėdama beveik nusirideno paskutiniais laiptais žemyn. Jos laukė labai ryža ir pikta staigmena - Morgana - kuri netyčiomis sukliudė Mayrai išsitėkšti ant grindų.
-
Jeigu Morgana nebūtų tiek daug užsiėmusi mąstymų, ji tikrai būtų išgirdusi, kaip kažkas burbėdamas panosėje lipa laiptais paskui ją. Tik pasiekusi paskutinį laiptelį, dėl kurio ji taip atsargiai lipo laiptais kokį pusvalandį, kadangi rūsy buvo tamsu kaip šiknaskylėj, Morganą parvertė keista žmogystą. Tamsoje tas padaras atrodė kaip koks demonas, kad akimirką garbanė pamanė, jog ši vieta, tikrai prakeikta pačio Šėtono. Nustūmusi tą keistą padarą nuo savęs ugniaplaukė išsitraukė burtų lazdelę, tačiau ją sustabdė staigi mintis, kad jai tik šešiolika. Mintyse išpeikusi Magijos Ministerijos įstatymus, klastuolė susigraibė išmanųjį telefoną ir pašvietė. Tas mistiškas padaras, pasirodo, buvo klastuolė Mayra.
- Po paraliais, pamaniau, kad tu koks prakeiktas demonas,- garsiai ir negražiai nusikeikė mergina.- Jau žadėjau kerus ant tavęs paleisti,- dar užsipuolė, tačiau šiek tiek apsiraminusi ištiesė ranką merginai, kad padėtų atsistoti.- Ką tu čia veiki iš viso?- kiek susiraukusi ji paklausė tamsiaplaukės merginos.
Šviesdama aplink mergina pradėjo žvalgytis po tamsiąją „blogio“ irštvą. Plytinės rūsio sienos buvo aptrupėjusios, drėgnos ir dvokė puvėsiu bei dvėselėna. Susiraukusi nuo kvapo mergina užgniaužė nosį, tačiau žvalgytis nenustojo. Ugniaplaukės nestebino tokia rūsio aplinka. Šia vieta niekas padoriai nesirūpino amžiais. Kažkur kampe išgirdo cyptelint kelias žiurkes, o po to sekė maži ir greiti jų žingsneliai.
Paėjusi kelis metrus tuneliu link mergina vos vos išvengė visur kabančių kibių voratinklių. Tai šiek tiek priminė Uždraustąjį Mišką, tačiau ši vieta buvo baisesnė, negu ta pragaro skylė, kurioje Morgana praleido dalį savo vaikystės lakstydama nuo įvairiausių padarų. Nusipurčiusi dėl prisiminimų garbanė pasuko telefono žibintuvėlį atgal, pažiūrėdama ar ją užpuolės demonas-Mayra seka garbanę.
- Maniau, kad tik aš viena žinau šią vietą. Jau seniai tikėjausi ją aplankyti, tačiau taip niekada nepasiryžau viena eiti. Tikėjausi, kad bus kokia nors kompanija iš mano grupelės, deja, tie kvailiai per dideli bailiai, kad ryžtųsi čia eiti, taigi sumaniau viena atvykti,- galiausiai ji pratarė toliau eidama tuneliu.- O tu kokio velnio čia atsibastei? Jau išnaršiojai visą Uždraustąjį Mišką, paskerdei ten visus esančius gyvus ir švelnius padarus? Nusprendei čia kokį nors ritualą atlikt?- užpuolė klausimais keistąją klastuolę.
Sustojusi vidury kelio garbanė atsisuko į Mayrą. Ugniaplaukė niekada normaliai nebendravo su šia klastuole. Ji visada atrodė lyg išskridusi į savo keistą pasaulį, ir kaip kada elgėsi kaip nesava. Tai buvo keista ir šiurpu, todėl Morgana nerodė didelės iniciatyvos bendravimui su Mayra, tačiau apie jos egzistenciją žinojo.
-
Tas kažkas, į ką Mayra taip nedėkingai atsitrenkė, greitai ją nusipurtė ir, kai mergina skaudžiai tėškėsi savo kaulėtu pasturgaliu ant žemės, dar ir apakino telefono žibintuvėliu. Prisidengusi akis, klastuolė sušnypštė. Ryškiajai antrojo Kristaus atėjimo šviesai pasitraukus, priešais ją pasirodė Morgana, viena iš žymesnių klastuolių. Velnią mini, velnias čia. Paėmusi klastuolės ištiestą ranką, Mayra atsistojo ir nusivalė dulkes, kurios nemeiliai prikibo prie jos juodų džinsų.
-Aha, būtum paleidus ir tada bam - tu Magijos Ministerijos teismo suole. O aš lankausi man svarbioje vietoje,-Mayra parodė į salę, iš kurios sienų sunkėsi tamsa ir šaltis,-Negi nejauti? Tos tamsos, kuri apsiveja aplink rankas, kojas ir šnabžda kviesdama?
Kvapelis rietė nosį, bet mergina nieko daugiau nesitikėjo iš žiurkių graužiamų lavonų.
-Reiktų prašluot. Eh, būtų galima sutvarkyt lazdelės mostu, bet ne…-garsiai su savimi kalbėjosi juodaplaukė.
Garbanei, einančiai priešais ją, pradėjus klausinėti, Mayra prunkštelėjo.
-Uždraustasis miškas yra Uždraustasis miškas. Ten yra tamsos, bet čia… Kitokia koncentracija… Kaip nešvenčiausia vieta. O gyvybė tėra valiuta - nesvarbu ar tai žiurkė ar žmogus. Skiriasi kiekis. Ir ne, kiek mačiau, vienaragiai dar sau laimingai gyvena.
Klastuolei paminėjus ritualą, Mayros veide nušvito šypsena ir ji pažvelgė merginai į akis.
-Ritualui reikia aukos. Gyvybė, nekaltybė, siela… Deja, aš nė vieno iš savo trijų nežadu atiduoti šiandien. Nebent, aišku, tu savanoriauji arba mes tą pedofilą, kur viršuje, kaip nors ant altoriaus užtempsim. Nors be magijos… Tai sudėtinga.
Mayra iš kuprinės šoninio kišeniaus išsitraukė durklą ir pritūpus pagramdė linijas ant grindų.
-Čia jau viskas paruošta. Tereikia žvakių ir aukos. Tai ką manai apie Juodąsias Mišias?
-
Morgana kiek susiraukusi pažiūrėjo į Mayrą. Ji tikrai buvo velniškai keistas žmogus. „Tos tamsios, kuri apsiveja aplink rankas, kojas ir šnabžda kviesdama? Apie ką ji šneka, po velnių?“ - Morgana pagalvojo, tačiau daugiau dėmesio į tai nekreipė daug.
Tamsiaplaukei pradėjus atsakinėti į garbanės klausimus, klastuolė pasijautė nejaukiai. Jai nelabai patiko, kaip kalba mergina už jos. Morgana jau buvo pradėjusi gailėtis, kad atsidūrė šioje vietoje. Ypač, su tokiu žmogumi, kaip Mayra.
- Gerai, kad bent vienaragius palikai gyvus,- sumurmėjo mergina ir pašvietė kažkur į tolį.
Jai pasirodė, kad matė kažką prabėgant. Po vienmetės klastuolės kalbų Morganai perėjo šiurpuliukai per nugarą.
Išgirdusi Mayros pasiūlymą dėl Juodųjų Mišių, garbanė dar labiau suraukė strazdanotą veidelį. Pilnai atsisukusi į tamsiaplaukę mergina su žibintuvėliu pašvietė jai į veidą. Mergina pritūpusi gramdė kažkokias linijas ant grindų. Jos akys keistai žibėjo, o šypsena veide nieko gero nežadėjo. Vis dar jausdamasi nejaukiai garbanė susimąstė. Apsvarsčiusi visus minusus ir pliusus garbanė krūptelėjo, kai ant jos užlašėjo vandens lašelis. Nurijusi seiles ji pritūpė prie Mayros.
- Gerai,- pakratė garbanas sutikdama.- Įdomu, kaip tos Juodosios Mišios vyksta. Žvakių galima paimti iš bažnyčios, o dėl aukos nežinau. Žiurkę kokią?
-
Pravalius vieną iš senų įrėžtų linijų, Mayra atsistojo ir nusivalė rankas.
-Auką galime irgi iš bažnyčios. Kiek žinau, ten tupi labai riebi Dievo žiurkė,-su šypsena lūpose atsakė Morganai klastuolė, savo tamsiomis bejausmėmis akimis spoksodama į raudonplaukę,-Bet reiktų apsitvarkyti, gėda kviesti Valdovą į tokį... Hm... Šiukšlyną, švelniai tariant.
Išsitraukusi telefoną, Mayra irgi įsijungė žibintuvėlį ir priėjo prie akmeninio altoriaus. Jį dengė pakankamai storas dulkių bei sudžiuvusio kraujo sluoksnis. Besigėrėdama priešais ją buvusių tikinčiųjų darbu, ji atsargiai pirštu apvedžiojo ten įkaltus simbolius, įsivaizduodama, kaip juos užpildo kraujas. Jaudulys sukirbėjo viduje ir, užsikišusi peilį už diržo, Mayra atsargiai pasidėjo kuprinę. Ant žemės, prie altoriaus, gulėjo greičiausiai kažkada krauju permirkęs skudurėlis. Klastuolė pakėlė jį ir padėjo ant altoriaus. Vėliau nuvalysiu. Buvo akivaizdu, kad čia kažkada rinkosi žmonės, kurie net šluotą (bent jau turėjo būti šluota), kuriai dabar trūko pusės ražų, palikę.
-Taigi, apsitvarkom, patrepsim, atbėga Filas senas pedofilas, tu, stipresnė, jam su akmeniu kaukšt ir turim auką. Tada ir žvakių ramiai pasiimsim. Na, o dabar altorių valysi ar voratinklius surinksi?-Mayra kreipėsi į Morganą ir mostelėjo ,,šluotos" pusėn.
-
Pažvelgusi į pakilusią tamsiaplaukę, kuri tamsoje atrodė kaip demonas. Nustūmusi visas baimes ir įtarimus į šalį mergina irgi atsistojo.
- Tu nori žudyti kunigą?- nustebusi ji paklausė Mayros ir pasuko laiptų link, nuo kurių sklido menka šviesa.
Tokiam faktui ugniaplaukė nebuvo pasiruošusi. Sustėrusi iš nuostabos ji vėl pažvelgė į Mayrą, tada jos mintys nuslydo iki senstelėjusio kunigo. Tai merginai tikrai pasimaišęs protas. Šalti šiurpuliukai vėl perėjo per ugniaplaukės garbanės nugarą tarsi sakydami, kad ji turėtų pasišalinti, kol dar nevėlu. Morgana pati sau papurtė galvą ir priėjo arčiau Mayros. Pačiupusi apšepusią šluotą, mergiotė pradėjo nurinkinėti voratinklius. Klastuolė tikrai nežadėjo lįsti prie to krauju permirkusio altoriaus.
-
Morganos reakcija šiek tiek nustebino Mayrą. Ji manė, kad, jei klastuolė pati atsivilko tokį kelią iki čia, ji tikrai bus žymiai entuziastingesnė. Juk čia Morgana, ko tikėjausi. Bet klastuolės mintims sugrįžus prie altoriaus, ji pralinksmėjo ir atsakė Morganai, kuri nežinia kur kovojo su voratinkliais:
-Na, nebent pati siūlaisi būti auka, tai yra geriausia išeitis. Kunigas senas, o dar ir gerai prisidirbęs. Amžinybėn ankščiau ar vėliau nukeliaus pats, o mes tik ekspres paštu pristatom jo sielą Šėtonui. Ir dar už tai mums sumokės.
Užpylusi vandens iš buteliuko ant altoriaus, Mayra atsiraitojo marškinių rankoves ir patenkinta ėmė valyti altorių, išsipurvindama rankas senu sukrešėjusiu krauju bei dulkėmis beveik iki alkūnių. Ypatingą dėmesį skyrusi raštams akmenyje, ji jautė, kaip pamažu ši vieta ir joje slypinti tamsa atbunda. Galiausiai atsiklaupus ant grindų, Mayra niūniuodama pravalė griovelius grindyse ir paklausė Morganos:
-Tai, apsisprendei dėl to kunigo ar man vienai teks viską daryt?
-
Vis dar valydama altorius ji pastebėjo metalinę lazdą ant žemęs. Šią pakėlus, ugniaplaukė pastebėjo, kokia ji sunki. Klausydamasi, ką Mayra sako, klastuolė atsisuko į bendrakursę.
- Gerai,- galiausiai sutiko pavartydama lazdą rankose.- Tu suviliok tą seną kunigą, o aš jį padaušiu lazda. Tinka?- kiek sarkastiškai paklausė.
Jai vis dar nepatiko idėja nužudyti niekuo nekaltą žmogų. Žiobariškajame pasaulyje tai būtų nusikaltimas, žmogžudystė. Nors ir nelabai nusimanė apie burtininkų pasaulio taisykles, tačiau, ji manė, kad žmogžudystė vis tiek nėra gerai. Morgana bet kurią akimirką galėjo laisvai pasišalinti iš šios vietos, kuri tiesiog persisunkusi blogiu ir tamsa buvo, tačiau tai ją tuo pačiu kažkuo ir traukė. Akimirką ar dvi ji pagalvojo, kad tai galėtų būti ta pranašystė, kurią jai pasakė jos mamos brolis. Papurčiusi galvą garbanė atsirėmė į drėgną sieną ir žvelgė į tamsiaplaukę merginą.
- Velniop, įvykdom tavo sumautą planą.
-
Morganai sutikus, Mayra šyptelėjo. Ji žinojo, kad daugumai žmonių sunku atsispirti draudžiamiems dalykams, kurie lyg paslėpti po paslapties ir baimės šydu. O ir pati žmogžudystė klastuolei seniai nebekėlė jokių neigiamų minčių. Kaip darbas - ėmei ir padarei. Panašiai kaip pasaulio bei visuomenės šiukšlių išnešimas. Pragaro ekspresas. Atsistojusi nuo grindų, Mayra nusivalė žemes nuo kelių.
-Aš riktelėsiu ir jis bematant atlėks, tad žiūrėk, kad nereiktų man ankščiau nei reikia kraujo praliet,-Mayra numetė purviną skudurą po altoriumi ir iš kuprinės išsitraukė durklą. Priėjusi prie laiptų, nuo kurių sklido truputis šviesos, Mayra labai persigandusiu balsu suriko. Ir iškart turėjo save tramdyt, kad nepradėtų juoktis iš klyksmo, dėl kurio atrodė, kad ją visa Pragaro kariauna vejasi. Sudundėjus viršutiniams laiptas, Mayra atsitraukė atgal, galva mostelėdama Morganai, kad prieitų ir pasiruoštų. Netrukus su žvake pasirodė persigandęs senis, kuris taip ramiai prieš tai snaudė klausykloje.
-
Išplėtusi akis Morgana pažiūrėjo į neseniai sublizgėjusi durklą Mayros akyse. Ji susilaikė nuo išsižiojimo iš nuostabos. Papurčiusi galvą tik pametė šluotą kažkur į šalį ir nusekė tamsiaplaukę. Šiai taip tikroviškai suklykus Morgana pati išsigando. Žiūrėdama į Mayrą tyliai sušnabždėjo:
- Kaip tu taip padarei? Gal kokius aktorystės kursus lankei?
Tačiau atsakymo ji nesulaukė. Po klausimo sekė garsus dundesys, kuris reiškė, jog nekaltas senasis kunigas leidosi laiptais žemyn, patikėjęs merginų apgaulę. Žingsniams garsėjant Morgana stipriau suspaudė metalinę lazdą ir iškėlė ją. Kai tik vyriškis pasirodė garbanė stipriai užsimojo ir užvožė. Pasigirdo tik sunkus vaitojimas ir tada slopus kritimo garsas. Garbanė nė pati nesuprato, kad buvo užsimerkusi. Šiai pravėrus žalias akis pamatė, kad ant lazdos buvo šiek tiek kraujo. Iš vyro nosies upeliais tekėjo raudona srovė. Matyt, bus sulaužiusi nosį.
-
Morgana vožtelėjo seniui į nosį ir šis vaitodamas nugriuvo. Mayra bakstelėjo kunigą koją ir įsitikinusi, kad šis nejuda, tarė:
-Nuridenam iki altoriaus, o tada tu imk už kojų, aš - už rankų.
Kunigo atsinešta žvakė nors buvo numesta ant grindų, bet vis dar degė. Mayra pakėlė ir pastatė ją atokiau, kad neužliptų, bet taip, kad liepsna apšviestų didžiąją dalį kambario. Įsikišusi durklą į jam skirtą dėklą dirže, klastuolė suplojo rankomis ir pagalvojo, kad supjausčius dalimis, kunigas taptų lengvesniu. Bet supratusi, kad lengvai ne visada yra gerai, pritūpė ir parideno kunigą link altoriaus, kurį kraupokai apšvietė žvakės liepsna. Dievo tarnas lyg koks rąstas pasirito, bet greitai sustojo. Taip susidarė beveik komiškas vaizdelis: kunigas po truputį kreivai ridenosi altoriaus link, o paskui jį keliais ropojo besikeikdama Mayra, purvinomis rankomis vis pastumdama senį. Galiausiai kunigui galva švelniai trinktelėjus į altoriaus pamatą, Mayrą atsistojo ir šnopuodama atsirėmė į altorių. Klastuolės širdis seniai buvo atpratus nuo bet kokio fizinio krūvio, tad dabar panikuodama blaškėsi. Tyliai kažką neaiškaus sumurmėjus, juodaplaukė kreipėsi į Morganą:
-Na, viens, du, trys ir keliam?
-
Kiek susiraukusi Morgana pažiūrėjo, kaip Mayra paspyrė kunigą. Ranka perbraukusi per šiurkščius, garbanotus plaukus, mergina pagalvojo, kad jai reiktų geresnės plaukų priežiūros. Kažkur į šalį pametusi krauju aptaškytą lazdą, ji nusekė Mayrą, kuri klūpėdama, purve stūmė kunigą. Garbanė tyliai sukikeno, tačiau greitai susivaldė, suprasdama, kad taip pat pradėjo keistai elgtis. Kunigui prisiridenus prie altoriaus, Morgana greitai priėjo prie Mayros. Paėmusi jį už kojų, kurias vos ėjo apčiuopti. Giliai įkvėpusi ji įtempė visus raumenis. Mergina nebuvo puiki kilnotoja daiktų, jos rankos buvo kaip viščiukų sparneliai, tačiau ji puikiai sugebėjo bėgti ir puikiai valdė liežuvį.
- Vienas, du, trys,- garsiai pasakė Morgana ir pradėjo kelti senį.
Šis buvo sunkus. Žiauuuriai sunkus. Mergina porą kartų vos jo nepaleido, tačiau kažkaip šiaip ne taip šnopuodama jį užkėlė ant altoriaus.
- Dabar kas? Perpjausim jam gerklę? Išnagrinėsim visus jo vidaus organus?- ironiškai paklausė mergina rankas sudėjusi ant liemens ir vis dar giliai kvėpuodama.- Po galais, tas senas pirdžius, velniškai sunkus.
-
Mayra bandė kelti kunigą. Bandė. Bet vos užkėlusi norėjo prigult šalia ant to pačio altoriaus, bent jau kol praeis nugaros skausmas. Neleisdama sau tokios prabangos ji atsisuko į raudonplaukę ir nusijuokė iš jos kvailų klausimų.
-Ne dabar. Dar reik žvakių. Ir rankas nusiplaut,-Mayra iškėlusi rankas pajudino pirštus.-Gali eit paieškot žvakių.
Gūžtelėjusi pečiais Mayra užkopė atgal į bažnyčią. Smilkalai vis dar graužė klastuolei gerklę, todėl ji greitai šmurkštelėjo į kunigo kambarį. Pirmiausiai mergina apvertė ten kabojusį kryžių. Tada kruopščiai nusiplovė rankas su muilu ten stovėjusioje kriauklėje. Tada jos akys užkliuvo už didžiulės spintos. Atvėrusi jos duris, Mayra pamatė daugybę kruopščiai sukabintų liturginių rūbų. Atsargiai rankomis liesdama švelnią bei prabangią medžiagą, klastuolė prisiminė, kad nepasiėmė kitų rūbų persirengimui. Nukabinusi pirmą pasitaikiusį šviesų rūbą, mergina užsidėjo jį. Baltas audinys, kuris suaugusiam vyrui būtų iki kelių, beveik siekė Mayros kojas. Šypsodamasi juodaplaukė apsisuko kelis kartus, gėrėdamasi, kaip oru sklendžia rūbas. Kam kunigams tokių prabangių rūbų? Neturėtų jie būti lininiai ar medvilniniai? Apžiūrinėdama kitus spalvotus audinius. Mayra dar užsimetė sutaną bei pagriebė tokiu pat rūbus Morganai, nes žinojo, kad ji nebus pasiėmus atsarginių drabužių kaip ir ji. Gražiai persimetusi rūbus per ranką, Mayra paskutinį kartą žvilgtelėjo į save veidrodyje. Jai patiko, kad atrodė kaip kokia kunigo parodija.
Nusileidusi laiptais, ji pamatė laukiančią Morganą ir suprato, kad bežaisdama su rūbais užtruko ilgiau nei planavo.
-Turi žvakes?-priėjusi Mayra padavė Morganai rūbus.-Apsirenk. Nebent patinka vaikščiot kruvinais drabužiais.
-
Pavarčiusi akis Morgana nusekė tamsiaplaukę merginą. Jos užkopė atgal į bažnyčią, kuri dabar atrodė baugesnė ir tamsesnė. Šalti šiurpuliukai perėjo per Morganos kūną, tačiau ji į juos nebekreipė dėmesio. „Kas bus tas“,- pagalvojo mergina ir gūžtelėjo pečiais. Nusekusi Mayrą jos atsirado kunigo kambary. Šis buvo mažas, ant sienų iškabintos įvairūs paveikslai su Jėzu Kristumi ir kitokiais biblijiniais personažais. Nusiplovusi rankas Morgana paliko Mayrą kambary ir pati išėjo ieškoti žvakių. Priėjusi prie aukojimo dėžutės su mažomis žvakėmis mergina pavartė vieną kitą rankose, tačiau vėl padėjo jas į vietą. Jos buvo per mažos ir plonos, netiko. Papūtusi lūpas ji nuėjo prie altoriaus. Užvertusi galvą pažiūrėjo į kryžių ant kurio vaizdavo prikaltą žiobarų dievą. Keistai jam nusiviepė ir apsisuko. Šalia buvo altorius. Priėjusi prie jo mergina pavartė storą pamaldų knygą, tačiau greitai tai nusibodo. Jos akys užkliuvo už ganėtinai didelio vyno butelio padėto prie altoriaus. Pati sau šyptelėjusi mergina pagriebė taurę, kuri buvo ant altoriaus ir vyno butelį. Jeigu jos jau kvies patį Šėtoną, kodėl gi neišgėrus? Mergina jau žadėjo eiti atgal į rūsį, kai prisiminė, kad reikia ir žvakių, tad tuo pačiu pačiupusi kelias storesnes žvakes, kurios buvo prie altoriaus nuskubėjo į rūsį.
Ugniaplaukė tikėjosi, kad ten jau bus Mayra, tačiau ne. Ji buvo viena prie kunigo pasliko kūno. Padėjusi žvakes ir taures šalia kito altoriaus mergina pirštu prilietė kunigo žandą. Šis buvo minkštas ir raukšlėtas. Pasibjaurėjusi mergina greitai atitraukė pirštą.
- Senatvė užknisa,- tyliai pati sau sumurmėjo.
Po sekundės ji išgirdo keistą ir tylią aimaną. Kunigas, kurio, pasirodo, ji vis dėlto neužmušė buvo prasimerkęs ir susiraukęs. Akimirką ar dvi mergina nežinojo ką daryti.
- Ką tu man padarei?- vyriškis šiek tiek pasisuko į merginą ir paklausė skausmingu balsu.
Pamatęs, kad jie yra rūsyje kunigo akys išsiplėtė, tačiau daugiau nebespėjo nieko pasakyti, nes ugniaplaukė klastuolė ir vėl jam užvožė per galvą, tik šį kartą su vyno buteliu. Tą pačią akimirką ji išgirdo žingsnius, kas reiškė, kad Mayra grįžta. Mergina rankose turėjo liturginius rūbus.
- Taip, turiu,- ranka pamojo į žvakes prie altoriaus.- Taip pat ir kai ko daugiau pačiupau,- iškėlė kiek krauju suteptą vyno butelį ir nusišypsojo.
Juodaplaukei padavus rūbus garbanė greitai juos užsivilko ir atidarė vyno butelį. Atsigėrusi vyno tiesiai iš butelio ji nusivalė lūpas.
- Visai neblogas, bet maniau, kad kunigai negeria alkoholio.
-
Pažiūrėjus į kruviną butelį, o po į kruviną kunigo kaktą, Mayra nusijuokė. Oi tie seniai... Kaip jie sunkiai miršta. Paėmusi iš Morganos butelį, pauostė, keikdama save, kad pasirodė čia visiškai nepasiruošus. Eh, pakankamai stiprus. Sueis. Gurkštelėjusi kelis kartus, atidavė butelį Morganai. Mayrai haliucinogeninių augalų dūmai bei antpilai buvo malonesni. Jie suveikdavo ne taip greitai. Ir nuo alkoholio klastuolei būdavo sunku mąstyt bei kalbėti. Pasiraususi kuprinėje, Mayra džiaugėsi, kad susiprato pasiimti žiebtuvėlį. Vaikščiojantis ritualų rinkinys. Šyptelėjusi nuo tokios minties, mergina padėjo žiebtuvėlį ant altoriaus ir parodė į taurę su žvakėmis:
-Užkandos nepaėmei? Tu vafliukų? Ai, ir mums liko tik žvakes sudėti ant tų išorinių apskritimų.
Mayra eidama aplinkui batu patrynė už grindyse įrėžto rato buvusius penkis apskritimus su ženklais, seniau naudotais kviečiant demonus iš tos pusės. Beeinant ratu, Mayra juto, kaip pamažu ją pradeda veikti tie keli gurkšniai vyno. Tamsiame kampe šmėstelėjus pažįstamai figūrai, Mayra pavartė akis ir kreipėsi į savo vedlį:
-Liuciferi, jei jau atėjai tai ir pasirodyk. Žinai, kaip aš ir alkoholis kartu. Niekada nebuvo gerai.
Nuskambėjus žemam juokui, klastuolė vėl pavartė akis ir atsirėmė į altorių, ant kurio vis dar nejudėdamas gulėjo kunigas.
-
Žiūrėdama kaip Mayra knisasi po savo kuprinę kažko ieškodama Morgana vėl atsigėrė vyno ir šiek tiek pašoko su savo liturginiais rūbais. Tai jai visai patiko. Galbūt, kai su Mayra baigs tą kvailą ritualą ji galės nulėkti ir prisiminimui pasiimti. Tamsiaplaukei ištraukusi žiebtuvėlį ir juo pašvietus į Morganą, mergina susiraukė. Tačiau nespėjo nieko pasakyti.
- Ne, nepaėmiau,- piktai sumurmėjo Mayrai užsiminus apie vaflius.
Ji vis dar buvo susierzinusi dėl trumpo apakinimo. Stebėdama kaip Mayra vaikšto aplink ir batu trina apskritimus, garbanė sudėjo žvakes ant išorinių apskritimų ir grįžo prie merginos. Per ugniaplaukės kūną perėjo šalti šiurpuliukai, pasistojo visi plaukeliai. Paauglė greitai akis nukreipė į kažkur šmėstelėjusią figūrą, tačiau nustūmė baugias mintis į šalį. Jai tik pasivaideno. Užteko pora gurkšnių vyno.
Mayrai prabilus klastuolė nežinojo ką daryti, tad tiesiog stovėjo šalia ir stebėjo aplinką. Nuskambėjus žemam juokui mergina krūptelėjo.
- Ir tu tai girdėjai?- kreipėsi į Mayrą.- Kas po velniais tai buvo?
-
Pamačiusi Morganos reakciją, Mayra atsiduso ir kaip mažam vaikui paaiškino:
-Mano demonas vedlys. Demonas sargas. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Priėjusi prie žvakės, klastuolė du kartus suplojo ir iškėlė žiebtuvėlį.
-Iš rytų šaukiuos Tamsos ir savo sargo. Mano vedly. Žinių šviesos nešėjau. Prisijunk prie mūsų!
Mayra pasilenkė ir uždengė žvakę. Beveik iškart pajuto, kaip Liuciferis spustelėjo jai ranką praeidamas.
Gavusi tokį nežymų padrąsinimą iš demono, mergina ratu ėjo toliau.
-Iš pietų šaukiuos Tamsos. Teatneša ji liepsnas, į kurias numesim savo auką.
Uždegus žvakę, pūstelėjo karštas vėjas, kuris nesujudino žvakių liepsnų, kartu atsinešdamas degančios sieros kvapą. Vis labiau pasitikėdama savimi, Mayra nuėjo prie kitos žvakės.
-Iš vakarų teatplūsta Tamsos upės, įtraukiančios nuodėminguosius ir nuplaunančios Tirono žymę.
Su žvakės liepsna temperatūra salėje nukrito beveik dešimčia laipsnių. Gal man tapti kokia Šėtono šventike?
-Šiaurės Tamsa tegul ateina su savo gyviais, kurie surenka pasaulio šiukšles ir paslepia mus nuo akinančios Tirono šviesos.
Mayrai net nespėjus uždegti žvakės, iš kampų išlindo žiurkės, smalsiai stebinčios apeigas savo blizgančiomis akutėmis. Visoms žvakėms degant vienoda ryškia liepsna, mergina grįžo prie altoriaus. Iškėlusi durklą aukštyn, kupina pasitikėjimo savimi, Mayra kreipėsi į Valdovą:
-Tamsos Tėve, Pabaigos Žvėrie, kviečiu tave į šią salę! Amžiams užmigdyta, pamiršta, prikelk ją su mūsų auka! Paleisk galią iš žemių gelmių, sėk mirtį jos žodžiu!
Mergina net nežinojo, iš kur jos galvoje atsirado toks kvietimas. Tik švelnus jos globėjo prisilietimas priminė, kad ji - ne viena, ir jei reikės, Tamsa visada bus šalia. Ore buvo justi įtampa. Kontrastas tarp šešėlių ir šviesos pasidarė dar ryškesnis. Nežinia kodėl pridusus, Mayra atsisuko į Morganą ir ištiesė jai durklą.
-Manau ši auka priklauso tau.
-
Mayrai atsidusus ir paaiškinus, kas per vienas buvo tas padaras, kuris čia aplink sukiojosi, Morganai nė kiek nepalengvėjo. Tik išplėtusi akis panosiui sumurmėjo: „Demonas vedlys. Dar tokių būna. Šit kaip.“ Nežinodama ką daryti tik paėmė vyno butelį į rankas ir dar gurkštelėjo. Dėl drąsos.
Stovėdama šiek tiek atokiau ji stebėjo, kai Mayra pasakiusi kažkokį kvietimą pasilenkė ir uždegė žvakę. Taip pat užkliuvo ir tamsus šešėlis, kuris nenustojo sukiotis aplink merginą. Šiam, rodos pastebėjusi ugniaplaukę garbanę ir kiek arčiau priėjus, Morgana greitai žengė kelis žingsnius atgal, tačiau pakliuvo į spąstus - už jos buvo šalta, drėgna, prisisiurbusi vorų ir velnias žino kokių kitų gyvių. Akimirkai, rodos, susidūrusi akistatoje su pačiu demonu, mergina nė nepajuto, kaip grėbėsi lazdelės, kuri buvo užkišta rankovėje. Burtų pagalvos neprireikė. Jautrią garbanės nosį pasiekė aštrus sieros kvapas. Rūsy pasidarė karštoka, bet netrukus temperatūra nukrito dar labiau. Kas čia per suknisti temperatūros pokyčiai?- piktai pagalvojo mergina ir įsispoksojo į tamsiaplaukę. Šiai vis dar bekalbant, ugniaplaukė tik dar labiau prisispaudė prie sienos. Rūsio žiurkės, tarsi sudomintos išlindo iš pakampių ir susispietusios spoksojo, ką darė ta beprotė.
- Štiš!- piktai pavarė tuos šlykščius kanalizacijos padarus, tačiau tos naglos žiurkės tik dar labiau priėjo ir viena net kėsinosi grybštelėti garbanei, kai ši tik paspyrė ją su savo varžtais pakaustytais kerzais.
Padarėlis cypdamas nuskriejo kelis metrus atgal. Mergina pati savimi patenkinta šyptelėjo. Ji nė nepastebėjo šalia esančio Mayros demono sargo. Šešėlis kone įsiskverbė į merginą. Jis pradėjo raustis giliausiuose ir tamsiausiuose merginos pasąmonės kampeliuose. Radęs ko norėjo, tuos prisiminimus jis ištraukė. Demonas, patenkintas savo darbu atsitraukė atgal į tamsą.
Garbanė akimirkai ar dviem buvo praradusi pusiausvyrą ir vos ne apalpo, vyno butelys buvo nukritęs prie kojų. Kai prasimerkė, nebesimatė tos ryškiai žalios, samaninės akių spalvos. Merginos vyzdžiai buvo išsiplėtę per visą akį. Iš keistos transo būsenos, ji prabudo tik tada, kai Mayra, pabaigusi savo keistą ritualą, rodos, kiek pridususi ištiesė durklą garbanei. Bedvasiu žvilgsniu spoksodama į kiek išlenktą durklą, kuris priminė jauną mėnulį, Morgana pakėlė akis (o gal tiksliau vyzdžius?) į Mayrą.
- Taip, ir aš taip manau,- jos balsas buvo šaltas, praradęs gyvastį, neįprastas.
Lėtai paėmusi durklą iš Mayros delno, mergina priėjo prie pasliko kunigo kūno. Iškėlusi smakrą iš viršaus pažiūrėjo į to šlykštaus senio veidą. Lyg grobuonis, žaisdamas su savo auka, ji pradžiai durklu švelniai perbraukė per senio skruostą. Jautė šalia nerimaujantį demoną. Pakėlusi vieną lūpų kamputį, garbanė nusprendė nebekankinti demono, durklu perrėžė kaklą. Vis dar šilta kraujo srovė pradėjo tykšti į šonus, aptaškydamas išbalusį merginos veidą, rankas. Pora kraujo lašelių pateko ir ant prisirpusių, žemuogės spalvos, merginos lūpų. Liežuviu nusilaižiusi lūpas, merginas pajuto kiek saldoką, šiek tiek primenantį, lyg ir geležies skonio kraują. Kraujas vis dar tryško srovele, tačiau ne tiek daug ir ne tiek aukštai, tačiau to užteko, kad senis paskęstų savo kraujuje. Su šypsena veide mergina atsisuko į Mayrą. Pridėjusi durklą prie lūpų ir nuo jo nulaižė kraują.
- Ką dabar daryti?
-
Šaltis švelniai lietė Mayros rankas, bet merginai kuo toliau, tuo labiau darėsi karšta. Šiluma degino iš vidaus ir mergina, bandydama suvaldyti šį netikėtą vidinį atšilimą, nusimetė kunigų rūbus. Jai atrodė, kad akies krašteliu matė lengvą švytėjimą, sklindantį iš raižinių grindyse, bet visą tai nurašė apeigų poveikiui. Apsilaižiusi išsausėjusias lūpas, klastuolė iš atokiau stebėjo, kaip Morgana, dabar kažkuom primenanti narkomaną stotyje, perrėžia kunigui gerklę ir iš žaizdos ištrykšta kraujas. Vos tik pirmas lašelis pasiekė grindis, atmosfera pakito. Žvakės, lyg pasirodžius pačiam Tamsos Valdovui, šoktelėjo aukštyn melsva liepsna, beveik siekiančia lubas, raižiniai grindyse sutvisko taip pat melsvai ir po kojomis pasijuto lengvas drebėjimas. Ankščiau ore tvyrojusį šaltuką pakeitė pragariškas karštis, o kai žvakės sudegę užgeso, stojo Tamsa, tirštesnė nei Mayra buvo kada nors buvo mačiusi. Drebėjimas stiprėjo, bet rūsiuose niekas nei krito, nei dužo - visi garsai ataidėdavo iš bažnyčios.
Mayra užsimerkė ir ją iškart apėmė keistas kritimo jausmas. Išsigandusi, ji atsimerkė, kai suprato, kad vis dar tvirtai stovi ant kojų. Viskas pamažu rimo, bet smalsumo vedama, Mayra dar kartą užsimerkė, tik šįkart nebesipriešino kritimui. Atsitrenkusi į ,,dugną", klastuolė krūptelėjo ir, žengdama į priekį, atsitrenkė į altorių, įmerkdama savo rankas į atšalusio bei pusiau sukrešėjusio kraujo balą. Aplinkui, lyg siena, stovėjo Tamsa, nieko neįleisdama bei neišleisdama. Mayra atsisuko ten, kur paskutinį kartą matė stovint Morganą bei tyliai (nors tokioje tyloje šnabždesys atrodė toks pat garsus kaip ir riksmas) paklausė:
-Tau viskas gerai?
Ji norėjo pridurti, kad nelabai žino, kas dabar bus, bet jos veidą sukuteno kažkieno kvėpavimas, išblaškydamas visas mintis. Netrukus pasigirdo vyriškas balsas:
-Niekada neateina tokios jaunos.
Mergina nesuprato, ar tai tikrai išgirdo, ar viskas vyko jos mintyse. Prisiminusi taisykles, pagal kurias patartina bendrauti su demonais bei kitomis nežemiškomis būtybėmis, Mayra įsidrąsino ir paklausė:
-Kas tu? Prisistatyk.
Nuskambėjo pašaipus juokas, privertęs klastuolės odą pašiurpti.
-Sugebi mane prikelt, bet nesugebi pažint, šventike?-paskutinį žodį demonas išspjovė su panieka.-Ko tada esi verta mūsų Tėvo kariaunoj?
Mayra sugniaužė kumščius. Ginčytis su demonu? Visada prasta idėja. Ypač kai šis nenuleidžia savo kiauliškų akučių nuo tavęs. Klastuolė išsižiojo, jau norėdama kažką sakyti, bet pečius suspaudusios rankos išgąsdino merginą ir ši tik aiktelėjo.
-Kur tavo žymė, raganiūkšte?-demonas sušnypštė Mayrai į ausį prieš jai prarandant sąmonę.
-
Mayrai nespėjus nieko atsakyti, iš raižinių, kurie buvo išraižyti ant krauju permirkusio altoriaus pradėjo sklisti menka šviesa. Žvakių liepsna aukštai pakilusi nusidažė šviesiai mėlynai. Į merginą tvokstelėjo pragariškas karštis, prieš pasinerdama į tamsą, mergina dar pagalvojo, kad galbūt panašiai jautėsi vaikai kepami krosnyje. Pajutusi drebėjimą mergina pabandė kažkur įsikibti, tačiau netyčiomis sau perrėžė delną. Ji greitai išmetė peilį ir kluptelėjo ant grindų. Visur buvo tamsu, nors į akį durk. Kiek sutrikusi mergina paropojo arčiau altoriaus link, jausdama kaip ant jos veido pradėjo kapsėti kraujo lašeliai. Kažkur užkliuvus su ranka ji vėl pajuto tą aštrų skausmą perrėžtame delne. Išgirdusi Mayros balsą mergina jau žadėjo atsiliepti, kai ją pertraukė. Tai buvo vyriškas, gilus ir grėsmingas balsas. Po akimirkos tylos vėl sekė Mayros balsas, šį kartą drąsesnis, ne toks bailus, kaip prieš tai.
- Ei, kaip galėsim žinoti, kokį velnią iškvietėm? Gal būsi kokia nors seniai nudvėsusi antikvarinė šiukšlę, kurią, ta žebenkštis, nusprendė iškviesti,- netikėtai, aršiai, užsipuolė demoną ugniaplaukė.
Tamsoj ji dar pastebėjo, kaip tas demonas atsirado Mayrai už nugaros ir, kaip tamsiaplaukė susmuko ant grindų. Du tamsūs žiburėliai, kas turėjo būti jo akys, priartėjo prie garbanės ir suėmė ją už smakro. Priešais merginos akis pasirodė dailus jaunuolis. Jis turėjo kiek įkypas, bet tamsiai mėlynas akis, ilgus, kone juodus it varno plunksnos plaukus, išsišovusius skruostikaulius, ir ne plonas, bet ir ne putlias lūpas. Morgana galėjo prisiekti, kad jis buvo Peter Steele dvynys.
- Tu, kvaila, bet drąsi mergiščia, jeigu drįsti įžeidinėti patį Melų Tėvą,- jis sušnypštė merginai į veidą.- Turėtum priklaupti ir atiduoti man pagarbą, raganiūkšte.
Morgana, net ir su skaudančiu delnu nustūmė demono rankas ir krauju, kuris, aišku kaip dieną, nebuvo jos, nusispjovė demonui prie kojų.
- Mano pagarbos negausi,- tvirtai pasakė ir paėjo kelis žingsnius atgal prie altoriaus.
Ji tikėjosi rasianti durklą, kurį pametė, nors tiksliai nežinojo ar galėsianti kažkaip sužeisti demoną. Merginai nespėjus nieko padaryt, Peter Steele dvynys prilėkė prie jos, sugriebė už garbanotų plaukų ir stipriai vožtelėjo jos galvą į šaltą altoriaus akmenį. Ausyse pradėjo spengti, vaizdas pradėjo dvejintis, ji jautė kaip apsunko merginos kūnas ir ši pradėjo lengvai smukti. Mėgindama nuryti seiles, Morgana pajuto kraujo skonį, šį kartą savo, turbūt buvo sukandusi liežuvį, kai tas prakeiktas demonas trenkė jos galvą.
- Prikąsk liežuvį prieš šnekėdama, kale tu,- demonas vėl sušnypštė ir atleido merginos plaukus.
Vis dar jausdamasi apsvaigusi mergina kiek priklaupė ant kelių ir iš apačios pažiūrėjo į demoną, kuris buvo keistai nusiviepęs. Prie jo, ji pamatė kitą vaikiną, šviesių, trumpai kirptų plaukų. Jis kažką pasakė Melų Tėvui. Tuo tarpu, Morgana, kairėje pamatė švystelint metalui. Stengdamasi žiūrėti į demoną ir tuo pačiu pačiupti durklą, ji kiek pasilenkė. Šviesiaplauksi demonas tai pastebėjo ir paspyrė durklą. Peter Steele dvynys tik dar plačiau nusiviepė ir sugriebęs už plaukų pakėlė Morganą. Garbanė susiraukusi ir aiktelėdama iš skausmo įsistiprino į demoną.
- Taigi, taigi,- jis lėtai ištarė,- tu nori sužinoti apie savo prarastą šeimą ir apie savo ateitį, argi ne?
Ugniaplaukė išplėtė akis. Vyzdžiai nebebuvo išsiplėtę, matėsi jos tikroji akių spalva.
- Paleisk mane tu prakeiktas padare! Ir ką tu galėtum žinoti apie mane ir mano šeimą?- kone sušaukė įsikibusi į tvirtas demono rankas.
Demonas šiurkščiai nustūmė merginą prie altoriaus ir prirėmė, suimdamas už plono ir blyškaus Morganos kaklo.
- Daugiau negu tu gali įsivaizduoti. Žinau, kas nutiko tavo tėvams, žinau, dėl ko jie mirė, žinau kas tau buvo įvykę praeitį, žinau kas tau bus ateity...
-
Mayrai tik iš pradžių atrodė, kad prarado sąmonę. Dabar jai atrodė, kad tas demonas ją įstūmė į tą pačią duobę, iš kurios pats neseniai išropojo su jos pagalba. Tik ta duobė dabar buvo panaši į mišką ir Mayra nebe krito, o gulėjo ant keistos, žvynus primenančios žemės. Neįtikėtinai lengvai pašokusi ant kojų, mergina apsidairė. Kiek jos akys užmatė, aplink stovėjo pilkšvi medžiai, tolumoje susiliejantys į niūrią, pilką sieną. Puiku, dar viena vizija ir aš jos pagrindinė veikėja. Netoliese kažkas sukrebždėjo ir be garso tolumoje nuvirto medis. Nelaukdama, kol sužinos, koks ten padaras siautėja, Mayra sparčiu žingsniu patraukė pirmyn.
Orientuotis tokiam miške buvo neįmanoma, o nežinoma grėsmė tik trukdė klastuolei galvoti. Galiausiai Mayra iš nevilties atsirėmė į medį, tikėdamasi, kad kai ją žvėris sučiups, o vizija - pasibaigs. Arba aš pragare ir tai niekada nesibaigs. Nors savo pragarą įsivaizdavau kiek kitaip. Bemąstydama, Mayra suprato, kad ji negirdi kitų asmenybių, kurios tikrai nepraleistų tokios progos papanikuoti ar šiaip pasišaipyti. Norėdama įsitikinti, kad naujai užgimusi teorija teisinga, mergina trenkė kumščiu į medį. Ji skausmo nepajuto, tik menką smūgio bangą pereinančią jos ranka. Ak tas rupūžė, ar jis mane tiesiog išmetė iš mano kūno? Palauk, sugrįšiu dar, įgrūsiu į tą pačią duobę, iš kurios atėjai. Pajutusi kylantį pyktį, Mayra sušuko:
-Liuciferi! Po velnių, bent kelią parodytum.
Nelaukdama, kol ją persekiojęs žvėris pasirodys, juodaplaukė pusiau bėgomis žingsniavo toliau, mintyse keikdama visus, apie kuriuos tik pagalvodavo. Kuo toliau ėjo, tuo piktesnė jautėsi - ją, kaip visada, visi paliko vieną. Pykčio vedama, Mayra nepastebėjo, kad jau kurį laiką lipa aukštyn į kalvą. Kai kelias pasidarė per status ėjimui, mergina pirštais kabinosi į žemę, pasiryžusi užropoti ant to suknisto kalniuko.
Pasiekusi viršūnę, Mayra visiškai negalvodama priėjo prie ten stovėjusio juodo akmens. Tik sustojusi priešais ant jo buvusią odinę knygą, mergina pradėjo mąstyti. Ji niekada netikėjo pasakomis apie raganas, kurios pasirašo sutartį su Šėtonu mainais už savo galias ir nešioja ženklą, rodantį jų paklusimą valdovui. Bet stovėdama ant kalvos, mirtinoje tyloje, Mayra matė tik du pasirinkimus - parašyti savo vardą arba leistis sudraskomai žvėries. Abejodama savo pasirinkimu, Mayra paėmė prie knygos buvusią juodą plunksną ir pradėjo rašyti. Nebaigus piešti pirmos raidės, po kairiu raktikauliu suskaudo, tarsi kas nors nagais lėtai rėžtų per odą. Sukandusi dantis, klastuolė baigė rašyt savo vardą, nežinodama, kaip ištvers pavardės rašymą. Kairė jos marškinėlių pusė jau buvo permirkusi krauju ir Mayra atsargiai palietė ten, kur turėjo būti žaizda. Kaip mergina ir nujautė, po raktikauliu buvo trys gilūs rėžiai. Žinodama, kad tuoj ši pusiau košmariška vizija pasibaigs, Mayra pradėjo rašyt savo pavardę. Nuo skausmo jos ranka truputį drebėjo bei keli lašai jos kraujo užtiško ant pustuščio lapo, bet ten dabar puikavosi ir jos vardas. Juodaplaukei išraičius paskutinę r, aplink ūžtelėjo šilta melsva liepsna ir mergina jai nebesipriešino.
Mayra norėjo atsimerkti ar pajudėti, bet kažkieno tvirtos rankos laikė ją prispaudę prie žemės. Demonas? Taip. Bet pažįstamas. Vietą, kur vizijoje buvo palikta žymė, truputį skaudėjo, bet dabar Mayra norėjo atsimerkti ir apsidairyti, nes neįsivaizdavo, kiek laiko buvo išspirta iš savo pačios kūno.
-Klausykis,-pažįstamas ir kartu ne balsas tyliai sušnabždėjo ir mergina nustojo priešintis slegiančiam jausmui, bandydama suprasti, kas vyksta aplinkui.
-
Išgirdusi demono žodžius mergina akimirkai sustojo priešintis. Jos rankos nusviro ir ji išplėtusi akis pažvelgė į Peter Steele dvynį. Ji suspaudė lūpas ir nežinojo ką sakyti. Tą sekundę visos nuoskaudos ir neįmintos paslaptys iškilo jai prieš akis. Morgana nežinojo ar jai tikėti demonu ar ne. Jos žalios akys užkliuvo už paslikos, ant grindų gulinčios Mayros. Nejučia kaip ji vėl turėjo jėgų priešintis demonui.
- Net jeigu tu ir sakai tiesą, tai nereiškia, kad aš tavimi patikėsiu,- krauju spjovė Morgana demonui į veidą.- Viskas, ką tu galėtum apie mane žinoti, yra tik paviršutiniškumas. Tu nežinai, kas nutiks ateity, nes tik aš viena galiu spręsti savo ateitį,- jos balsas pažemėjo ir mergina iš po lėto pradėjo stotis.
Žemė aplinkui pradėjo drebėti, ugniaplaukė pajuto, kaip demono ranka, kuri vis dar buvo apsivijusi jos kaklą pradėjo deginti. Ji nekreipė į tai dėmesio. Skausmas dar buvo pakeliantis, bet kas kart vis labiau degino.
- Tu tik prakeiktas demoniūkštis, kuris pagaliau išlindo iš savo kančių Tartaro ir bando įrodyti, koks šis galingas, nors tiesa ta, kad tu tik šlykštus, įkyrus ir nesumindomas šliužas,- grėsmingai ištarė.
Jos akys vis slinko prie Mayros, kuri atrodė, kad nejudėjo. Morgana bijojo, kad šios nebūtų nuskriaudęs ta pragaro žiurkė. Stengdamasi nesiblaškyti mergina vėl atkreipė savo žvilgsnį į demoną, kuris atrodė keistai išsigandęs. Ji nė nepajuto, kaip nuo altoriaus paėmė kažkokią geležtę. Morgana tikrai nežinojo, kaip viskas įvyko vėliau, tačiau kitą akimirką prasimerkusi ji pamatė, kaip demonas susitraukęs ir staugdamas iš skausmo susiėmė už kaklo. Paskutinę sekundę, prieš apalpstant, ji matė savo rankas, kurios buvo juodos kaip derva, kaip iš jų ropojo įvairūs šliužai ir kirmėlės.
-
Mayra gulėjo paslika. Lengva buvo apsimesti, kad ji - negyva ir negali judinti nei rankyčių, nei kojyčių. Užtat mergina įdėmiai gaudė kiekvieną garselį - štai Morgana visokiausiais epitetais vadina demoną, o štai šalia prabėga riebi žiurkė, švelniai prisiliesdama kailiuku prie juodaplaukės rankos. Mayros galvele praplaukė mintis, kad Liuciferis sėdi ant jos ir stebi grumtynes vien dėl to, nes jam nuobodu, bet nežinodama ar demonai gali jausti tokius dalykus kaip nuobodulys, klastuolė nuvijo tokias mintis šalin. Taip gulėdama Mayra turėjo ir laiko sukurpti šiokiam tokiam planui ir dar užklausti kelių dalykų savo vedlio, pavyzdžiui: ar įmanomą demoną uždaryt butelyje?
Demono stūgavimas išblaškė visą svorį, suparalyžiavusį ir spaudusį merginą prie žemės. Giliai įkvėpusi oro, Mayra atsisėdo ir apsidairė. Nebūtų sveiko proto, galėtų save įtikinti, kad tai - naujausias siaubo filmas į kurį ją nusitempė pusbrolis, bet likusios smegenų ląstelės laiku sukomunikavo ir klastuolė, ignoruodama Morganą, kuri kaip pigių tablečių prisirijęs narkomanas spoksojo į savo rankas (atrodė irgi panašiai), pakniopstomis puolė prie vienišo ir visų pamišto vyno butelio. Nurijusi du gurkšnius gėrimo, Mayra atsisuko į demoną, kuris jau baigė nudažyti grindis savo tamsiu krauju. Nužvelgusi raguotą pabaisą, mergina nusiplėšė juostą audinio butelio užkimšimui ir ištiesė ranką demono link:
-Mūsų ir Tamsos Valdovo man suteikta galia...
-Vėl tu čia. Negi tokios įkyrios raganiūkštės ir pats Pragaras nenori?-demonas bandė sutrikdyti klastuolę toliau kalbėdamas nesąmones. Mayra nemirksėdama kartojo demoną surišančius žodžius, bandydama nustumti baimę ir abejones į šalį. Paprastas stiklinis butelis tokio galingo padaro ilgam nesulaikys - čia juk ne džinas. Užkalbėjimo pabaigoje pasigirdo garsus pokšt ir demonas dingo butelyje. Prieš demono jėgai nuteškiant klastuolę į sieną, ji spėjo medžiaga užkimšti butelį.
Taip ir sėdėjo Mayrą nutėkšta prie sienos - apsiverkus, apsikabinusi vyno butelį ir didelėmis akimis spoksanti į grindis, nes tik tą akimirką ji suprato savo pasirinkimo svorį. Atsargiai liesdama žymę, Mayra sau tyliai kartojo, kad neplanavo taip toli nueiti.
-
Morgana vis dar stovėjo ir spoksojo į savo rankas, kuriomis vis dar ropojo įvairios kirmėlės. Ji juto, jos gerkle viršun kylantį šleikštulį ir klyksmą, kurio taip ir nesugebėjo išleisti. Drebanti ji nusisuko nuo altoriaus ir paėjusi šiek tiek toliau išsivėmė. Nežinia dėl ko ją supykino, bet visko buvo per daug. Kai vėl pažvelgė į savo rankas, šios buvo grįžusios į normalią būseną. Mergina nurijo seiles ir sučiaupė lūpas. Ji vis dar drebėjo ir nesuprato, kas po galais ką tik nutiko. Ji nenorėjo to. Ji nemanė, jog viskas baigsis taip... keistai. Morgana pažiūrėjo į Mayrą. Šioji atrodė norėjo įlįsti į sieną ir daugiau iš jos nebeišlįsti. Ugniaplaukė prikando lūpą ir priėjo arčiau Mayros. Atsisėdusi šalia vėl nusispjovė krauju.
- Iš tavo veido išraiškos suprantu, kad ne taip viską planavai?- pabandė pajuokaut,- Linksmas vakaras, huh?
-
Šalia atsisėdus Morganai, Mayra krūptelėjo ir grįžo iš savo katatoniškos būsenos. Trumpam žvilgtelėjusi į raudonplaukę, klastuolė lėtai papurtė galvą. Jos kūnas vis dar atrodė truputėlį svetimas ir sustingęs.
-Butelis jo nesulaikys. Reikia rasti jau paruoštą indą,-Mayros akys beviltiškai lakstė po tuščią rūsį. Supratusi savo vienintelį išsigelbėjimą, ji sukikeno.-Rūsys. Mano namų rūsy turėtų kažkas būti, gi tėvas su demonais irgi bendravo. Bent jau knygos. Jei motina visko nesudegino. Tada galėsiu normaliai jį išklausinėti. Šis ratas, matai, jis per silpnas. Trūksta užrakto,-padėjusi butelį į šoną, lyg visai nuprotėjusi, Mayra ropojo grindimis ir braukė pirštais per dar šiltas linijas,-Tie, kas padarė šį ratą, norėjo sulaikyti kitą, silpnesnį demoną. Todėl jis ir nesuveikė. Jeigu juos abu čia uždarė, anas suvalgė tą ir sustiprėjo. Dar demonas rėkavo apie kelis šimtus metų, bet šis pastatas... Jis... Senesnis... Nuo pagoniškų laikų. Todėl čia ir stovi bažnyčia.
Supratus savo klaidą, Mayrai norėjosi tik juoktis. Juoktis iš savo kvailumo, dėl prarastos istorijos ir dėl to, kad jai reikės įžengti į rūsį, kuriame nebuvo nuo pat tėvo mirties.
-Oi, Morganą, koks čia mėšlas. Arba egzorcistai, su kuriais, na, nelabai gerai sutariu dėl religinių skirtumų, arba mano tėvo šiukšlynas, kur tikrai kažkas bus. Tu kartais nežinai, kaip iškviesti vaiduoklį, a?
Mayros akyse vėl degė ta ugnelė ir mergina vėl turėjo šiokį tokį planą. Priropojusi prie butelio, pačiupo jį ir tavo šiaip ne taip atsistojus nusėlino prie kuprinės ir įsidėjo. Visą tą laiką niūniuodama po nosimi kažkokią melodiją. Obuolys nuo obels netoli ritas...
-
Praleidusi Mayros klausimą su vaiduokliais ir taip pat atsistojusi nusekė tamsiaplaukę merginą.
- Ei, aš nieko prieš varyti pas tave į namus, tik manęs nebelabai rūsiai traukia, žinok,- prasitarė lipdama laiptais į viršų ir paskutinį kartą žvilgtelėdama į tamsų kampą.- Ir nežinau ar mane traukia dar kokie nors reikalai su tuo padaru.
Ugniaplaukė prikando lūpą ir pažvelgė į butelį tamsiaplaukės rankose. Ji norėjo sužinoti, apie ką tas demonas šnekėjo, sakydamas, jog žino apie jos ateitį ir kaip viskas bus. Garbanė atsiduso ir mintyse trenkė sau per galvą.
- Nesvarbu, varysiu su tavimi. Kur tu gyveni?- paklausė, kai užlipo į patį viršų ir netoliese švietė altorius.
Ji pamatė merginų paliktus kraujuotus pėdsakus ir susiraukė.
- Visų pirma, mums reiktų atsiprausti.
-
Šiaip ne taip saugiai įgrūdusi butelį į savo kuprinę, Mayrai apsidairė. Salė buvo gerokai apteršta po jos kvietimo. Paėmusi liūdnai paliktą savo durklą, mergina nuvalė jį savi suplėšytų marškinių apačia ir susiraukė. Ji nesitikėjo, kad teks vaikščioti po miestą su kruvinais ir suplėšytais rūbais, tad atsarginių rūbų, akivaizdu, nepasiėmė. Užsimetusi kuprinę ant pečių, Mayra tarė Morganai:
-Glazge. Škotijoj. Londone turi būti kažkas, kas nuomoja nešykles, žiobarišku transportu per ilgai užtruks. Man nerūpi ar tai legalu, reikia kuo greičiau ten nusigauti, kol mūsų draugas dar butelyje.
Lipant laiptais į viršų, klastuolei atrodė, kad sienos pradeda spausti ją. Ar tai klaustrofobija? Pagaliau išlindusi į bažnyčios šviesą, mergina prisidengė akis ir apsidairė. Atrodė, kad niekas nepasikeitė. Vis dar ramiai degė žvakės, o nosį erzino smilkalų kvapas. Pažiūrėjusi į savo purvu ir sukrešėjusiu krauju aplipusias rankas, Mayra iškart pasuko kunigo kambarėlio, iš kurio ėmė rūbus link. Atsukusi karštą vandenį, ji intensyviai trynė savo rankas su muilu, net kai ant jų nebuvo likę nė trupinėlio purvo. Norėdama nusiplauti prie veido prilupusias dulkes, Mayra apsitaškė veidą vandeniu ir iš spintos pačiupusi pirmą pasitaikiusį rūbą nusivalė į jį. Pakėlus akis, mergina pastebėjo marškinius. Matyt vienus iš tų, kuriuos dėvi prie altoriaus patarnaujantys berniukai. Pasičiupusi juos, nekreipdama dėmesio į Morganą, Mayra nusivilko savo suplėšytus marškinius ir užsimetė naujus. Susikišusi kabančius skvernus į kelnes, juodaplaukė užsimetė kuprinę ant pečių ir paklausė Morganos:
-Pasiruošus?
-
Morgana pasuko paskui Marya link kunigų kambarėlio. Kelis kartus nusičiaudėjo, vien dėl įkyrių smilkalų kvapo. Palaukusi kol tamsiaplaukė mergina susiruoš ir atsipraus, ji pradėjo vaikščioti po kambarėlį. Netrukus ji prisiminė, kad kažkur bažnyčioje pasimetė savo kuprinę, kurioje turėjo būti keli švaresnį rūbai. Nubėgusi prie bažnyčios įėjimo ji užlindo už kolonos. Netoliese buvo laiptai žemyn į rūsį, tačiau Morgana net nepažvelgė į juos. Greitai pačiupo kuprinę ir sukosi link kunigo kambario, kai išgirdo tylų šnabždesį iš rūsio. Kažkas šnabždėjo jos vardą.
Ugniaplaukė susiraukė ir lėtai pasisuko link rūsio. Nuo jo sklido šaltis ir jis atrodė tamsesnis, negu anksčiau. Kažkas vėl sušnabždėjo jos vardą. Merginos lūpa virptelėjo. Ji greitai apsisuko ir nulėkė link kunigų kambario. Mayra jau rengėsi, tad ji greitai nusiplovė kruvinas rankas ir veidą nors šiek tiek. Jos rankos drebėjo ir mergina jautėsi šiek tiek apsvaigusi. Pakėlusi akis į veidrodį, ji pastebėjo kaip stipriai jos vyzdžiai buvo išsiplėtę. Neskaitant to, ugniaplaukė buvo išbalusi labiau nei įprastai, net jeigu jos oda ir buvo rausva nuo kraujo. Tamsiaplaukei paklausius ar ji pasiruošusi, Morgana krūptelėjo.
- Ne, aš noriu palįsti po dušu. Mano plaukai sulipę ir kraujuoti ir pati jaučiuosi... nešvari,- sumurmėjo ir greitai pasičiupo kuprinę su rankšluosčiu.
Dušas buvo čia pat, kartu su tualetu, tad ji daiktus pasidėjo ant tualeto. Nusimetė nešvarų ir kraujuotą kunigo rūbą. Šviesesnius rūbus, kurie slėpėsi po kunigo liturginio apsiausto. Šie irgi buvo permirkę krauju. Mergina giliai atsiduso ir palindo po dušu. Vanduo buvo deginantis. Netoliese ji pamatė kempinę. Žinojo, kad turbūt ja savo kūną valė tas prasmirdęs senis, kuris dabar paskerstas gulėjo savo kraujuje, bet mergina vis tiek ją pasiėmė. Morgana pradėjo agresyviai šveisti savo kūną, tarsi tai būtų padėję nusišveisti viską, ką patyrė tame rūsy. Šveisdamasi pilvą, ji pastebėjo keistus ženklus ant jos pilvo, rankų, krūtinės. Kuo toliau į juos žiūrint, atrodė, kad jie tampa gyvi. Jiems pradėjus švytėti Morgana aiktelėjo ir išlėkė iš dušo. Drebančiom rankom, žiūrėdama kažkur į tolį nusisausino kūną, greitai užsimetė šviesią, gėlėtą suknelę, ant viršaus užsimetė švarkelį ir išlėkė iš kambarėlio.
- Dabar esu pasiruošusi. Einam iš čia, nebenoriu daugiau būti šioje vietoje,- sumurmėjo ir perbraukė per vis dar šlapius ir varvančius plaukus.
Merginai einant per bažnyčią, ji dar prigriebė kelis pigius butelius vyno, žvakę, kurią po to numetė ant kilimo. Tuo pačiu dar suplėšė kelias knygas, kad tik greičiau įsidegtų. Atsiradusi lauke ji lengviau atsiduso. Žvilgtelėjo į šalimais stovinčią Mayrą.
- Jaučiuosi kaip Varg Vikernes, kai šis Norvegijoje degino bažnyčias,- tarsi savimi patenkinta nusišypsojo.
Pastebėjus kaip ugnis pradeda plėstis, ji atsiduso iš palengvėjimo ir apsisuko eiti toliau.
- Žinant, kad čia niekas nevažiuos, galvoju reiktų pasižiūrėti kokią nors mašiną čia. Aš moku sužaisti su laidais, bet reiktų pasižiūrėti kiek kuro joje yra ar užteks iki artimiausio miesto. Taip pat šiek tiek moku vairuoti,- pasiūlė.
-
Morganai dingus duše, Mayra tik pavartė akis ir pradėjo vaikščioti po kunigo kambarį, ieškodama, ką veikti. Priėjusi stalą, atitraukė pirmą stalčių. Biblija, juodas su su sidabru rožančius, kuris greitai dingo merginos kišenėje, laiškai, parašyti lotyniškai ir kalbantys apie nuobodžius bažnyčios reikalus... Mayra įsitaisė kunigo kėdėje ir užsikėlusi kojas vartė popierius. Tarp pageltusių lapų rado šaukimą į teismą. Matyt tas mūsų kunigėlis nebuvo toks jau nekaltas. Pavarčiusi jos susidomėjimą jau spėjusį prarasti popierių, Mayra į rankas paėmė Bibliją. Vos tik ją atvertus, iškrito vokas. Mergina atsargiai jį atidarė ir išsižiojo iš nuostabos. Kupiūromis tvarkingai sudėti buvo mažiausiai du šimtai svarų. Atsargiai perlenkusi voką, klastuolė paslėpė jį giliai kuprinėje. Jeigu norės greitai grįžti į Glazgą, pinigų prireiks, bet Morganai kol kas nieko nesakys.
Raudonplaukei išlindus iš dušo, Mayra patraukė kartu su ja išėjimo link.
Stebėdama merginos veiksmus ir augančią ugnį, Mayra pagalvojo, kad reiktų parašyti kelis laiškus šen bei ten ir vietoj šios pasigailėtinos pašiūrės, išdygtų normali bažnyčia, žinoma, garbinanti Šėtoną. Su tokiais rūsiais vieta bus kaip tik. Pakėlusi akis į Morganą, Mayra tarė:
-Tikiuosi tas tavo šiek tiek mūsų nepražudys ar neuždarys areštinėje. Mum iki Londono, tada galėsim rasti ką nors, nuomuojantį nešykles, kitaip iki Glazgo keliausim metus.
-
Juanas jautė vieną dieną prakeiksiąs Angliją. Dar vakare jam sesuo Izabelė (ar koks ten jos vardas bebūtų) atnešė jam dailų voką. Adresuotą tiksliai jam. Ne Meridos katedrai. Meksikiečiui tiesiai iš Šėtono katedros. Ir kaip jam reikėjo reaguoti? Vos neįmetė to laiško į šventiną vandenį. Bet tik vos. Prisivertė ir atidarė tą nelemtą bei jo gyvenimą jau gadinantį voką. gavo žinių iš kažkokio Petro, pavadinkime siuntėją taip, nes iš tikro meksikiečiui nė motais kaip jo gimdytoją jį praminė. Kad ir pačiu šėtonu. Raštas neskoningai, kreivai, šleivai mirgėjo popieriaus lape. Akivaizdu, jog tasai kunigas iš kito pasaulio galo dėjo į kelnes vien rašydamas apie tuos siaubus. Tokie ir siaubai, karštasis mūsų kunigas nebijojo būt pasmeigtas ant altoriaus vien dėl savo išvaizdos. Per daug gaila tokį grožį būtų prarasti.
O kitos dienos pavakarę jau vilkosi į Londoną. Jo pakraštį. O dievai, galėtų bent kartą užmiršti jo egzistavimą šios niūrios žemės paviršiuje. Laiko zonų kaitaliojimas per mėnesį keturis kartus nebuvo širdžiai (kaip organui, ne jausmas ar kažkam kitam, sveikata, svarbiausia sveikata) miela, tuoj infarktą būtų gavęs nuo tokių zbitkų. O jam dar tik dvidešimt šešeri. Tuoj ir septyneri. Pagalvodavo, reiktų mesti kunigystę, užteko būti geruoju samariečiu.
Su tokiom mintim priėjo ir tą nelemtą pastatą. Meridos gražesnė katedra. Įėjo vidun ir buvo iškart sutiktas Itin Jam Jau Nepatinkančio Kunigo. Žodžiu, IJJNK arba Petras. Tasai persižegnojo lyg sutikęs Jėzų, Juanas tik perkreiptu veidu linktelėjo. Kuo greičiau baigsis šitas jovalas, tuo geriau. Į Adeles vestuves dar gyvas norėjo pasirodyti. Niekam kitam nebūtų leidęs tuokti jos.
- Sveikas, Juanai, ar viską skaitei, ką rašiau?- Piotras prabilo.
- Aha, viską,- nutylėjo, jog nesidomėjo šio vardu, tad sau mintyse pasižymėjo tą IJJNK plius Petras. Siaubelis. Išpažintis jo laukė vos tik įvirs pro Meridos katedros duris.
- Še, čia šventinas vanduo, šviežiai ir smilkalai ir visokie raštai,- Juanui nespėjus net žioptelėti šis jau buvo apkrautas įvairių daiktų.- O aš turiu bėgti,- Piotras, pasipustęs padus išnyko iš katedros.
Dar vis menkame šoke mulatas apsidairė kiek leido matymo laukas, daiktai rėmėsi į jo nosį, o kažin koks bidonas su vandeniu jau slydo. Tačiau neišslydo ant grindų. Kažką prisiminęs apie rūsį, ramiai sau patraukė ten. Nubildėjo žemyn, padėjo daiktus ant žemės. Ko jau ko, bet čia jų net nereikėjo, jo manymu, čia tik išvėdint visą patalpą nuo lavonų dvoko reikėjo. Bet visada kažkodėl aš. Pašlakstė aplink to šventino vandens, tiesa, kvapas nepranašavo, jog šviežias, verčiau jau kelių savaičių buvimo nejudintas. Smilkalų neėmė, galvojo, padus čia nuo jų dar. Vietoj to pradėjo apžiūrinėti simbolius ant grindinio, lėtai prisiartino prie altoriaus.
- Aš čia atsivilkau tik paveizėt į simboliūkščius?- susikišęs ranką į juodas kelnes apčiuopė lazdelę, kita atsilaisvino marškinių sagą. Atrodė kaip pats velnias, ha, dar vienas Dievo siųstas ženklas, jog jam nereikėjo būti kunigu.
-
Ryšys tarp merginos ir padarų, glūdinčių Tamsoje, nenorėjo nutrūkti. Kasnakt išpilta prakaito Mayra prabusdavo po košmaro, kur ją vejasi ne kas kitas, o Tamsos Valdovas. Tas pats miškas, ta pati kalva, tik vietoj sutarčių knygos - laužas jai. Demono įtūžis buvo justi net ir juodaplaukės sapnuose. Ji niekada nepriklausys sau. Pasmerkta amžiams degti Pragare.
Galbūt todėl Mayrą traukė ten, kur ankščiau buvo jautusi Tamsą. Tarsi ji šnabždėtų merginai, kviesdama vėl panirti. Dabar jau buvusi klastuolė pasirinko tokį patį kelią kaip ir pirmąjį kartą. Sustojo toje pačioje parduotuvėje nusipirkti vandens, tik šįkart iš pykčio lempų neišdaužė. Ir, lėtai gurkšnodama tą nuostabiai vėsų divandenilio oksidą, juodaplaukė atsidūrė priešais tą nušiurusią bažnytėlę. Po to kai jį Morganą sudegino, šį pastatą valdžia atstatė Bažnyčios prašymu. Matyt dar niekas neišsiaiškino, kad demonas, ankščiau įkalintas po altoriumi, dabar piktas tupi jūros dugne.
Pravėrus bažnyčios duris, merginos nosį pakuteno taip pažįstamas smilkalų kvapas. Buvo keista stovėti visiškai identiškoje salėje, kai pati dar savo akimis matė, kaip viską surijo liepsnos. Per daug nesigilindama pokyčius ar jų trūkumą čia, Mayra patraukė į rūsį.
Laiptais lipo lėtai ir atsargiai, mat buvo tamsu kaip subinėj, o lazdelės nenorėjo traukt - dar sutiks kokį žiobarą, o tada tik ir lauk bėdos. Netrukus juodaplaukės ausis pasiekė nepažįstamas vyriškas balsas. Kiek ji buvo skaičiusi, į praeito kunigo vietą perkėlė dar vieną senį, o visai neatrodė, kad balso savininkas žiūrėtų į Rojaus vartus. Akimirką sudvejojusi, Mayra lipo toliau.
Su kiekvienu žingsnius Tamsa vis labiau glaudėsi prie merginos, kaip ją maitinančio šaltinio. Nulipusi nuo paskutinio laipto, Mayra papurtė galvą, bandydama bent šiek tiek atsikratyti tos šaltos, lipnios, nematomos glitynės, aplipusios ją. Susidomėjusiu žvilgsnius stebėjo kunigą. Mergina išsitraukė lazdelę ir sunėrė rankas už nugaros.
-Keista sutikti burtininką, pasirinkusį tokį kelią,-tarė juodaplaukė. Dabar jau suprato, kodėl Tamsos likučiai taip lipo prie jos - ant grindų matėsi pašlakstyto šventinto vandens. Be demono, kuris maitintų, šiam reiškiniui reikėjo naujo šeimininko.
-
Susiraukė išgirdęs moterišką balsą. Apsisuko. Pavartė akis, Piotras bijodamas pasipustė padus, o ši mergina jau pakilo Juano akyse aukščiau už nemėgstamą kunigą.
- Man irgi keista gaunu vis ženklus, kad nešdinčiausi iš kunigystės laukų. Matyt, per karštas šiam reikalui,- meksikietis tikrai nebuvo geros nuotaikos.- Ką čia veiki?
Lazdelė, kažkaip intymiai besivoliojanti tarp pirštų, išvydo dienos (nors labiau tiesiog rūsio) šviesą, tačiau liko nepanaudota. Pradės čia dar svaidytis kerais, tai kaip beprotis sadistas pasirodys ir iškart bus atimta kunigystė. Nors iš kitos pusės. Gal būtų visai neblogai. O ką, pagaliau galėtų Meksikoje po mišių pasigaudyti merginų. Ir tikrai ne išpažinties tikslams. Siaube, Juanui taip baisiai netiko kunigystė. O, rodos, svajonė nuo pats virkštelės nukirpimo.
Tamsios, geltonomis dėmelėmis papuoštos akys perbėgo per patalpą dar kartą. Tas šventintas vanduo dabar pasirodė visai ne į temą, tad mostelėjęs erškėčio lazdele panaikino visas tas balutes. Nepatiko jam nei ši aplinka, nei šiaip Londonas. Šūdinas miestas, jo akimis. Išvis kam reikalingas Londonas su savais pričiūdais, kai viskas, ko reikia buvo Meiksikoje? Na, gerai, nelabai viskas. Tačiau Juanui viskas. Ir dėl kokių itin svarbių priežasčių jis nesudegino to laiško iš Piotro? (Dar vis nesiteikė susižinoti tikrojo vardo) Galėtų sau po kaitria saulute degintis.
- Jau dingsiu iš čia, Meksikoj geriau,- pavartęs akis prasibrovė pro merginą.- Beje, negerk to vandens, senas kaip ir tas kunigas, kuris mane čia prisikvietė.
-
Kunigui atsisukus, Mayros veidą papuošė šypsena. Taip atrodantis Dievo tarnas turbūt buvo tikras išbandymas į mišias susirinkusioms moterytėms. Ir jis pats tai suprato. Štai koks tas kunigėlis.
-Lankausi bažnyčioje, argi neaišku? O kokiais reikalais jūs, tėve, čia atvykote? Nesate vietinis,-įdėmiai savo tamsiomis akimis stebėdama kunigą, kalbėjo Mayra. Ji nesiruošė paleisti šio vyro taip lengvai. Kad ir buvo susižadėjusi, tas žiedas ant piršto tikrai netrukdė sugadinti dar vieną Dievo žaisliuką. Juodaplaukė trumpam susiraukė. Jai nepatiko Tamsos poveikis jos mintims. Nenorėjo būti kokia tai pasileidėle ir išdavinėti Luką su suknistu kunigu.
Kad ir Dievo tarnas panaikino balutes ant žemės, švęsto vandens žymė jau buvo palikta ir visi tie šešėliai toliau glaudėsi prie demonų vergės. Vyrui taip nemaloniai prasibrovus pro ją, Mayra beveik negalvodama čiupo jam už rankos. Nesitikėtum tokios jėgos iš smulkios merginos, bet šį kartą jai padėjo aplink susikaupusi Tamsa. Truktelėjusi kunigą link savęs, dar stumtelėjo jį altoriaus akmens link, kol galiausiai pasiguldė lyg kokią auką ant jo. Beveik negalvodama, juodaplaukė atsisėdo ant vyro. Mayra jautėsi patenkinta savimi ir jos veide švietė pergalinga šypsena.
-Niekur neisi... Koks tavo vardas? Ak, kaip gaila,-kaire ranka švelniai braukdama per vyro veidą juodaplaukė kuo ramiausiai kalbėjo,-Tu toks jaunas, apdovanotas nežemišku grožiu, o jau save dusini su ta sutana. Nenorėtum jos nusiimti?-timptelėjusi už apykaklės, žaismingai šyptelėjo mergina, rankoje tvirčiau suspausdama lazdelę. Nežinia, kada jos gali prireikti.
-
Laikėsi nesikvatojęs, išties, nors ir buvo kunigas ir visos bobulytės jį vadindavo tėvu, iš jaunesniųjų merginų taip dar niekas nesikreipė. Ir visai neturėjo būti keista. Bet buvo.
- Piotras iškvietė, o pats pridėjęs į kelnes dingo,- meksikietis paprasčiausiai gūžtelėjo pečiais.
Jau norėjo brautis viršun, kai iš pirmo žvilgsnio silpna mergina sučiupo Juanui už rankos. Na, pasirodo nebuvo tokia jau ir silpna mergiotė. Ir vietoj to, kad kaip normalus kunigas, neprieštaraujantis Bažnyčios įstatymams, būtų nustūmęs juodaplaukę nuo savęs, tik įdėmiai stebėjo, ką ši krės toliau. Siaube, gyvenimas su Adele jį sugadino. Pats jai smegenis kratė, jog negultų su kuo papuola, o dabar, žiūrėk, vartos ant altoriaus su gal dešimčia metų jaunesne panele. Nekeliaus jis į rojų, užstrigs skaistykloje geriausiu atveju, o, šiaip, pragaras laukia.
Ir negalėjo sakyti, jog tokia būsena jo nejaudino, kad jis ir buvo tas Dievo tarnas, tačiau turėjo ir savų norų bei gamta sutvėrė taip, jog jeigu moteris virš arba po, arba tiesiog šalia (ypač visai patraukli ir žavinti), tai viskas, kas tik nori bunda. Kvėptelėjo nepažįstamosios pirštams slenkant jo tamsesne veido oda. Geltonosios dėmelės akyse šiek tiek išsiplėtė, sužibėjo kažkaip nežemiškai.
- Juanas. Tavasis?- iškvėpė orą. Kad jau pažindinasi, tai iki galo.- Jeigu tokią būčiau apsivilkęs, tai gal ir nusimesčiau,- nejučiomis atkabino dar vieną viršutinę marškinių sagą.
Kovojo su ta minti, jog jis - kunigas. Suknistas kunigas iš Meksikos. Meridos katedros. Nekenčiu Londono. Vos vos juntamai priglaudė delnus prie merginos juosmens, o tuomet, stipriau suspausdamas, pakėlė ją nuo savęs. Pastatė abu ant kojų ir apsuko. Dabar šioji buvo įkalinta jo rankų, o Martinas keistai tuo mėgavosi. Dievaži, po viso šito, tai jau tikrai mes kunigystę.
- Ar nemanai, jog elgiesi šiek tiek nepadoriai?- akcentas, persipynęs žodžiuose, suteikė balsui nepaaiškinamos aistros.
Akimirką, kitą dar tyrinėjo blyškų jos veidą, o tuomet atsitraukė. Nėr čia ko senam kunigui aistruotis su jauna mergina. Visai nejuaniška.
-
Mayra mėgavosi visomis kunigo valingomis ir nevalingomis reakcijomis. Galiausiai nusprendusi, kad iki peštynių čia dar toli, grąžino lazdelę į jos vietą kišenėje.
-Juanas,-kunigo vardas kaip švelnus atodūsis paliko merginos lūpas. Pasilenkusi, juodaplaukė, ištęsdama balses, sušnabždėjo Dievo tarnui:
-Mayra.
Žinoma, visa ši situacija vertė ir merginą instinktyviai reaguoti, bet protas vis dar buvo valdžios pozicijoje. Mayra net nesiruošė permiegot su Juanu. Užtekdavo akimis užkabinti sužadėtuvių žiedą ir tokios mintys pasitraukdavo, nors Tamsa saldžiai šnabždėjo, žadėdama nepakartojamas malonumo akimirkas. Kunigo delnams atsidūrus ant jos juosmens, Mayra aiktelėjo. Nesitikėjo tokio prisilietimo. Nesitikėjo ir atsidurti taip arti Juano. Mayra prikando lūpą ir nukreipė žvilgsnį kažkur kitur. Išties, kuo labiau bandai nustumti savo primityvią prigimtį, siekiančią kūniškų malonumų, tuo stipriau ji bando prasiveržti. Ir kunigai buvo puikus to pavyzdys. Nuo Juano balso merginos kūnu perbėgo šiurpuliukai. Ak, kaip sunku valdytis.
Vyrui atsitraukus, vėsaus oro tarpas, atsiradęs tarp jų, pakuteno merginos įšilusią odą. Ji žinojo, kad jei pridėtų ranką prie veido, galėtų pajusti nuo žandų sklindantį karštį.
-Ar padoru kunigui geisti svetimo moters, Juanai? Ir kas nusprendžia, kas padoru, o kas ne? Juanai, niekas apie tai nesužinos. Viskas liks tarp manęs, tavęs ir šių sienų,-žiūrėdama Juanui į akis, kalbėjo Mayra. Lėtais žingsniais priėjusi prie kunigo, atrėmė rankas jam į krūtinę. Jų veidai buvo itin arti vienas kito. Apsilaižiusi lūpas, Mayra sušnabždėjo:
-Dievas tau čia nepadės, Juanai. Jis seniai mus apleido.
-
Tas išsiplėtęs paauksuotas geltonis akyse dar nežadėjo susitraukti. Rodė, išvis niekada nebenorėjo palikti Juano be kūniškų įnorių patenkinimo. Štai tau ir kunigas. Visada būdamas doras priėjo liepto galą, susitikimą su paprastais žemiškaisiais, kurie nestovėdavo prieš kito žmones ir neskleisdavo Bažnyčios mokymų. Gal jo motina buvo teisi, sakydama, jog Martinas nesutvertas kunigystei. Jo akys visad kryps į uždraustuosius vaisius, rankos virpės, kai šias bandys suvaldyti. Žinoma, jog Emmanuela buvo teisi, visuomet. Nė karto nesuklydo. Žinojo savo artimuosius kaip nuluptus, permatydavo kiaurai ir sūnus, žinoma, nebuvo išimtis. Ypač sūnus.
Tas menkas aiktelėjimas, liežuviu suvilgytos lūpos, delnai, liečiantys krūtinę nemotiniškai privertė jaunuolio širdį sutrūkčioti. Spaudžiantys džinsai ir marškinių sagos norėjo atitrūkti nuo kūno. Dieve, atleisk man. Meksikietis jautėsi susitikęs su pačiu velniu, tuo, kuriuo nevalia pasitikėti. Kurio, ypač jam, nevalia priimti į savo asmeninę erdvę. Niekas nemato. Nė velnio, mulatas žinojo, jog matomas bus visur, kur tik besidės po čia įvykusių akimirkų. Ir galiausiai pasidavė. Nebyliai kilstelėjo merginos smakrą, laisva ranka lyg kokios virvės ar gyvatės apsivijo jos liemenį, kilstelėjo ir šie atsidūrė vėl prie altoriaus. Delnas nuslydo kaklu, vos užkabindamas jos drabužių medžiagą, žemyn, ties juosmeniu. Dar vienas kilstelėjimas ir juodaplaukė jau puikavosi prieš Juano tamsias, aistros ir dėmelių pripildytas akis. Ir galbūt tuo metu nusispjovė ant visų mokymų, visų draudimų ir tik paprasčiausiai pasidavė žmogiškiesiems norams. Nejusdamas viduje kaltės jausmo susigundė josios lūpomis, kurios netrukus liko nebevienišos. O su karštuoju meksikiečiu.
-
Tai buvo išbandymas jiems abiems. Nuodėmingas malonumas, pasiekiamas ranka. Ištikimybės patikrinimas. Ir Mayra, eilinį kartą vaikštanti ta plona riba tarp laisvės ir vergovės.
Ji negali pasiduoti Tamsos įtakai.
Pergalinga šypsena švietė merginos veide, kai kunigas ranka apsivijo jos liemenį. Pralaimėjai. Mayra būtų pati sau melavusi, jei būtų pasakiusi, kad jai nebuvo sunku atsispirti tam norui spjauti į viską ir daryti tai, ko nori kūnas. Bet proto šviesa išvedė žmoniją iš urvų, o ne jų fiziniai potraukiai ir įgeidžiai. Prisiminus Liuciferį, juodaplaukė suprato, kas negerai. Tamsa kabinosi prie jos ne tik dėl šaltinio nebuvimo, bet ir dėl to, kad neturėjo jokios paskirties. Niekieno Tamsa, iš eilės viską naikinanti. O Mayrai jos nereikėjo, priešingai, juodaplaukė vis stengėsi nuo šio reiškinio pabėgti. Demonų vergė čia jau viena neišsivers, o ir iš tokio kunigo naudos jokios.
Ir štai, sėdėdama ant daugybės žmonių krauju aptaškyto akmens, mergina akimirką įsižiūrėjo į puolusio kunigo akis. Jų lūpoms susilietus, Mayra drąsiai atsakė bučinį ir apsivijo rankomis Juano kaklą, beveik užsiversdama jį ant savęs. Švelniai krimstelėjusi lūpą, truputėlį atsitraukė. Visą tą susikaupusią Tamsą jau galėjai matyti kaip tirštą rūsio prieblandą ir neįtikėtinai ryškius šešėlius. Gal ir pati Mayra nebeatrodė taip žmoniškai su savo tamsiomis akimis. Liuciferi, kelrode žvaigžde, žmonijos globėjau...
-Juanai. Tau negėda? Nejauti kaltės giliai viduje?-mergina lėtai, neatitraukdama savo akių nuo Juano, atsisegė savo juodus marškinius.-Ar dabar žinai, ką iki šiol iš savęs atimdavai?
Mayra atsigulė ant altoriaus. Aplink jos blyškų veidą kaip aureolė pasklido juodi plaukai. Šypsodamasi, mergina ištiesė kunigui ranką.
-Juanai, ar būsi mano auka?
Už kiekvieną paslaugą reikia sumokėti, o tokios bažnyčios Mayra palikti nenorėjo. Tai ji nepabaigė tą dieną darbo ir šiandien laikas bet kokia kaina viską užbaigti.
-
Tai buvo tik akimirka, kuri sunaikino visus Juano dorumo kelius. Ir kiek nedaug reikia, jog visas tas gėris greitai būtų užgožtas tamsybių gelmės. O kalbant apie gelmes, kažkur meksikiečio sielos gelmės iro po siūlą, centimetras po centimetro. Rodės, jau tuoj te nebebus likę nieko. Tuštuma su griaužiančiu kaltės jausmu.
- Visada žinojau,- lyg apspangęs stebėjo jaunesniąją merginą, traukiančią jį į vulgarumo požemius.
Žieduoti pirštai slydo per josios apnuogintą odą, blyškią, visiškai atvirkščią Juanui. Šaltas metalas kabinosi už kiekvieno jos išsikišusio šonkaulio. Niekada, niekada negalvojo, jog drįs tai paliesti moterišką būtybę, nesvarbu, kad ir vyrišką. Negalvojo, jog išvis liesis prie bet kokios kitos būtybės per daug intymiai. Neatitraukė akių nuo jos smegduobės gilumo ir nakties tamsumo akiduobėse. Net neatrodė, jog ten egzistuotų akys, lyg tik beprotiškas troškimas nusitempti vyruką į pragaro ratus. Mayra buvo patraukli, žavi. Ir meksikietis nesistebėjo, jog nebegalėjo atsispirti pagundoms. Kryžiaus tatuiruotę šiek tiek degino, lyg kas būtų žinojęs, jog kažkada bandys nusidėti. Lyg menkas kankinimas. Tačiau nekreipė dėmesio. Visas dėmesys buvo skirtas jai.
- Visi mes aukos, Mayra, vienos vertingesnės, kitos išvis bevertės,- pasilenkęs sušnabždėjo prie pat ausies, o tuomet kiek šiurkštokai paliko žymę kažkur ties žandikauliu ir ausies, žodžiu, ant kaklo, ras gal kada nors.
Lūpų prisilietimais nukeliavo kaklu žemyn, prie raktikaulio. Ir sustingo lyg įžemintas. Nugaroje buvusi tatuiruotė pradėjo nežmoniškai deginti, kryžius, rodė, ruošėsi pratrūkti su kraujais. Žymė. Velnio žymė. Puolęs kunigas lyg rakete numuštas atšoko. Akies kampučius užgraužė ašaros. Skausmas nugaroje vertė trūkčioti visą kūną, drebančios rankos įsivėlė į garbanas. Nusidėjau. Dieve, aš taip nusidėjau. Pasidaviau velnio vergei. Suklupo, nutirpus kojoms, pro akis veržėsi nevaldomi, karšti ašarų takai. Deginanti linija nugaroje, kryžius tarp nykščio ir smiliaus pranašavo jo baigtį kaip krikščioniui. Tikrai, kad Londonas buvo prakeiktas miestas Juanui.
-
Turbūt taip ir atsirado istorijos apie raganas, viliojančias ir pražudančias vyrus. Mayra mėgavosi jai skiriamu dėmesiu bei Juano prisilietimais. Ta akimirka, kai žmogus supranta, kad neturi paklūsti kažkokioms taisyklėms ir pasirodo taip ilgai spausta ir užslėpta, dalis būna intensyviausia. Šitiek metų kovoti su savimi... Kvaila.
Juano šnabždesys švelniai pakuteno Mayros odą ir mergina prisitraukė kunigą arčiau savęs. Seniai ji nejautė tokio geismo. Turėjo pripažinti, kad dabar spjautų į viską ir nusitemptų šį žavų kunigą su savimi į Pragarą. Juano lūpos ant kaklo privertė merginą kelis kartus atsidusti iš malonumo ir prikąsti lūpą, kad neišleistų nė garso. Nenorėjo parodyti, kaip ją visa tai veikia.
Kai jau atrodė, kad Mayra pasieks savo, atmosfera per kelias sekundes pasikeitė. Negi jis tik dabar suprato, kam priklausau? Juanui atsitraukus, šaltas rūsio oras nemaloniai erzino nuogą merginos odą, kol ši, šiek tiek priblokšta, bandė kažkaip reaguoti. Galiausiai iš jos gelmių pasigirdo kikenimas, virtęs juoku. Vyras, pasišventęs ganyti kitų sielas, puola nuo vienintelio demonų vergės prisilietimo. Atsisėdusi, Mayra žiūrėjo į verkiantį Juaną. Jai buvo gaila kunigo. Pati neseniai išgyveno tą sukrėtimą, kai viskas, kuo ankščiau tikėjai, sugriūna, nes atsisakai kažkam paklusti. Bet dabar visas tas jausmų mišinys, svaiginantis juodaplaukę, priminė jai, ko atsisako. Ką ji galėtų turėti ir pasiekti.
Apėjusi Juaną, Mayra atsiklaupė priešais vyrą ir apsivijo jį rankomis. Padėjusi galvą ant peties, patenkinta klausėsi, švelniai nagais vis perbraukdama per nugarą. Galiausiai suėmė delnai veidą.
-Juanai, per vėlu. Tavo Dievas paliko tave dėl vienos klaidos. Ateik pas mane,-švelniai prilietusi lūpas prie vyriškio žando, Mayra nusilaižė ant jų likusias sūrias skausmo ašaras.
-
Meksikiečio smegenys vargiai veikė, net ir smogtas suvokimas nebuvo toks stiprus. Jautė jos rankas, glostančias nugarą. Norėjo atitraukti, dar vis skaudėjo juodąją rašalo liniją. Jos lūpų prisilietimas buvo net malonesnis už vasaros gaivų vėjelį, už drungną vandenį ryte. Už viską. Nustūmė, atkabino svetimas rankas nuo savosios nugaros. Nieko nesakydamas suėmė delnais įkaitusį Mayros veidą. Žvelgė be jokios meilės, be jokių tų mielų jausmų, tik su žmogiška, visiems suprantama aistra. O tuomet tik prisilietė prie tų žymių, po raktikauliu, jas vilgydamas liežuviu.
- Tikrai vilioji,- lyg dusdamas prabilo.- Todėl atsiprašau,- pirštais perbėgo per liemenį, nugarą, galbūt užkabino ir virš šonkaulių.
Atsiprašė ne už tai, jog planavo išsivolioti šitam lavonyno rūsyje su ja, o dėl to, kad paprasčiausiai atsišliejo. Svyruodamas atsistojo ir nieko nepasakęs apleido patalpą. Tatuiruočių vietose dar vis jautė deginimą, tačiau ignoravo. Jau taip žemai pulti nesitikėjo. Vis dar sutrikęs, su mintimis, spaudžiančiomis galvą, sustojo. Gal nebuvo nužudytas, kaip kiti kunigai, tačiau akivaizdžiai tapo auka. Iki išprotėjimo.
-
Juano akyse matėsi tik aistra. Mayra mielai būtų į jas panirus, bent jau šį vieną kartą, be jokios kaltės ar gailesčio. Ji dar spėjo pasimėgauti paskutiniais kunigo prisilietimais, kai vyras atsišliejo ir išėjo. Jo žingsniams nutilus, mergina vis dar klūpėjo ant purvinų rūsio grindų. Nesuprato to atsiprašymo. Norėjo kunigą pasivyti ir susigrąžinti, bet taip žemai dar nenusileido. Tiesiog atsistojo, nusivalė kelnes ir, atsisėdusi ant altoriaus, vieną koją užmetė ant kitos.
-Patenkintas?-lyg niekur nieko tarė kurį laiką juos stebėjusiam šešėliui. Be Juano kūno šilumos, Mayrai darėsi šalta, tad ji turėjo užsisagstyti marškinius. Kai baigė tvarkytis savo išvaizdą, išgirdo atsakymą. Žinojau, kad sugrįši. Regis, jos demonas-vedlys liko patenkintas žmogiškųjų emocijų spektakliu. Be kunigo ir Tamsos dingo ir geismas. Šešėliai taip pat prasisklaidė. Mayra vėl liko viena. Ne, ji neišdavė Luko, kaip ir aktorius neišduoda mylimojo pabučiavęs kitą per spektaklį. Nejautė kaltės ir gėdos dėl savo veiksmų. Kurį laiką mergina sėdėjo, nagrinėdama raštus ant žemės. Išsitraukusi lazdelę, nuvalė grindis. Tikėjosi, kad dar nereikės čia sugrįžti. Nujautė, kas sekantį kartą auka būtų ji.
Išlindus į dienos šviesos pilną bažnyčią, Mayra jau nebesutiko Juano. O ir nenorėjo. Kunigas liko tik kaip dar viena auka jos sąraše. Net ir jo išvaizda nebeturėtų tokio efekto jai.
Su kasdieninėmis mintimis ir rūpesčiais, juodaplaukė paliko bažnyčią ir dar vieną paslaptį, kuri glūdėjo giliai rūsyje.
-
Ilgą laiką jiedu su Elijah'u klaidžiojo ilgomis ir plačiomis Londono gatvėmis. Oras spėjo atvėsti, saulė pasiekti horizontą, žmonės - išskubėti į namus, palikti gatves tuščias. Turbūt būtų į namus traukę ir jie. Sugrįžę į Ūdrų Žabangus, patogiai susirangę ant sofos ir ramiai praleidę vakarą. Ir tik toptelėjusi mintis, visai atsitiktinai ir netikėtinai, privertė patraukti į Londono pakraštį ir aplankyti daugelio pamirštą ir privengiamą lankyti Šėtono katedrą.
Šiurpą keliančiais gandais ir pasakojimais apipinta katedra atrodė geriausia vakaro dalis. Bebaimė ir smalsumui pasitarnaujant Luna stabtelėjo prie juodo pastato. Lėtai šį nužvelgė. Kiekvieną smulkmeną, kiekvieną architektūrinį bruožą ištyrinėjo savo antgamtiškomis akimis. Katedrai palikus nemenką įspūdį, nors šiaip pastatais nesidomint, kryptelėjo galvą į šalia stovintį vaikiną. Šyptelėjo kilstelėdama antakius į viršų, tarsi mesdama iššūkį.
Giliai įkvėpė. Mirties tvaikas trenkė stipriau nei tikėjosi. Tiksliau - visai nesitikėjo tokio pastato bruožo. Apleista ir seniai nenaudojama ji turėtų būti išsivadėjusi, o galbūt... Mirtis niekada niekur nedingsta.
-Manai, kuris nors gandas tikras?-gana garsiai ir aiškiai ištarė žengdama į vidų. Čia tas "pasakiškas" aromatas tik sustiprėjo. Teko suraukti antakius ir trumpam sulaikyti kvėpavimą. Keistas, neįprastas tvaikas troškino ir keistai pykino. Galėjo prisiekti, kad užuodė seniai pamirštą lavoną, mažiausių vabalų susėstą iš vidaus. Ir seniai supuvusį.
Kūnu perbėgo šiurpuliukai, tik ne dėl baimės, o neapsakomai keisto susidomėjimo, smalsumo. Kojas statė atsargiai, kaskart žiūrėdama ar ten stotis pakankamai saugu. Nuojauta kuždėjo, kad jie čia ne vieni. Gal ne veltui ši katedra turi pragaro valdovo vardą? Įdomu, ar čia ir buvo garbinamas jis? Aukojamos aukos, paplūdusios krauju.
Lėtai žingsniuodama patraukė rūsio link. Ten, iš kur buvo stipriausias mirties tvaikas. Rūsys, derėjo prisipažinti, nustebino. Nieko nelaukdama priėjo prie altoriaus, stabtelėjo. Safyrinės akys įsmigo į šį. Lūpos kietai susičiaupė.
-
Saulei leidžiantis vis žemiau, oras ėmė bjurti: atšiaurus vėjas darkė, kedeno plaukus, o lietaus debesys vis labiau gožė padangę, tipiška rudens pradžia, kuri viliodavo visus susirangyti šiltai namuose prie židinio ar televizoriaus, tačiau ne Elijah. Žinoma, jis pastaruoju metu - pasikeitęs, tą paneigti būtų sunku, tačiau ta kibirkštis tūnanti kažkur giliai krūtinėje, neleido jam pamiršti to kas svarbiausia, to kas dar Hogvartso laikais sujungė dvi jaunas sielas - nuotykiai. Net pasiūlydamas šią mini ekskursiją po Londoną, jis tikėjosi, kad jie ras kažką, kas patenkins jo lūkesčius. Ir štai.
Pačio velnio nešta ir pamesta katedra. Iš dalies tai tiesa, juk šiame legendų ir gandų apipintame pastato pavadinime egzistuoja žodis - Šėtonas. Kiek jis realus? Žino, tik išrinktieji, bet patys londoniečiai jos privengia. Kas juos atgraso? Galbūt baimė ir šiurpi aplinka? O gal praeitis ir baisi šios vietos istorija? Na, arba koks kitas faktorius nulemia ta keistą jų baikštumą, tačiau antgamtikas, vargu ar būtų galėjęs atsilaikyti ten neįžengęs.
- Rimtai? - Sarkastiškai šyptelėjo. Negalėjo patikėti, kad pati Gardner išdrįso mesti jam tokį intriguojantį žvilgsnį, kuris reiškė tik viena - iššūkis. - Eime, - švelniai ranką padėjo jai ant juosmens ir drąsiai žengtelėjo arčiau to apkręšusio pastato, nors jo architektūra iš ties, žavėjo vampyrą, tačiau geležies kvapo dvelksmas - nepatiko. Jis nujautė ten tūnantį blogį, o sužadėtinei stabtelėjus ir pateikus klausimą, Chris' as gūžtelėjo pečiais.
- Vargu, bet ką ten gali žinoti.. kol nieko nematei, - kilstelėjo lupų kampučius nusekdamas merginą į vidų. Ir kas tiesa tas ne melas. Galbūt suabejoti tomis visomis legendomis - nebuvo geriausia mintis. Mat čia įžengus, mirties dvelksmas, tik dar labiau sustiprėjo, nors grynakraujis buvo prie to pratęs, tačiau pasakyti, kad tai jo visiškai nebaugino - sudėtinga. Juk kas nebijo to Dievo pamesto - velniuko, dar kitaip žinomo kaip Liuciferis?
Rudaplaukis žengė šalimais mylimosios, kuri, rodosi traukė rūsio link. Drąsu! - Pamintijo šis. Lunos atsargumas privertė ir jį kas nuo karto pažvelgti po kojomis, kad ko nors nesumindžioti, pavyzdžiui negyvėlio.
- Nieko nesakyk.. - Užsimerkė, tikėdamasis, kad matomas vaizdas išnyks. Po kelių sekundžiu atvėrė akių vokus, bet niekas nepakito. Žvelgti į altorių vampyrui, nebuvo itin jauku. Gal net galima teigti - saugu? Ten kraujo buvo daugiau, nei turi vienas asmuo visame organizme. - Nors verčiau, kalbėk, - pažvelgė į stabtelėjusią juodaplaukę, - turi kokių nors, tai paaiškinančių teorijų?
-
-Tu pasikeitei, taigi... Domiuosi, ar ir čia atėjęs drebėsi, kaip triušis,-gūžtelėjo pečiais pašiepdama savo sužadėtinį.
Viduje ošianti jausmų jūra neleido susivokti, ką iš tiesų jaučia po visko, kas įvyko. Kartais atrodydavo, kad Elijah'us visai kitas žmogus ir juodaplaukė jo nepažįsta. Drąsumas, vėjavaikiškumas ir nerūpestingumas kažkur dingo. Net melsvai žalios akys atrodė kitaip. Galbūt jis iš tiesų suaugo? Tik ar ne dailioji lytis suauga greičiau, anot mokslininkų? Jei taip - ji velniškai atsilieka.
Pastebėjusi ryžtą ir drąsą, suspindusią vaikino akyse, vos matomai linktelėjo. Bent jau noras stačia galva nerti į pavojų niekur nedingo. Nors ramybės vis dar nedavė pokalbis su Joseph'u ir keistas rudaplaukio elgesys. Vylėsi, kad tai tik aplinkybių paveiktos emocijos. Nieko daugiau. Antraip... Negi Elijah'us tapo skystablauzdis?
Linktelėjo. Gandais netikėjo ir tikrai nemanė, kad šioje katedroje vaidenasi ar vyksta, kas nors panašaus. Turbūt paprasčiausiai norėjo pabūti ten, kur galės pamiršti apie tą nelemtą susitikimą. Įdomu, ar Jospeh'as galvojo apie savo sūnų, kai šis pareiškė atsisakantis sugrįžti?
-Bijai šito altoriaus ar to, prie kurio teks eiti...-nuo tokios minties nusipurtė džiaugdamasi, kad apie tai dar nekalbėjo,-kada nors,-užbaigusi mintį atsargiai žengė altoriaus link. Kilstelėjo ranką. Sudvejojo. Klausiamai žvilgtelėjo į už nugaros stovintį rudaplaukį. Galiausiai pirštų galiukais perbraukė per šio paviršių vengdama tų vietų, kuriose puikavosi sudžiuvę kraujo lašeliai.
Aukojimas?
-Ne, bet mąstau apie vampyro paaukojimą šėtonui,-kilstelėjo antakius šelmiškai išsiviepdama ir atsistodama už altoriaus. Nuo aukštesnės platformos nužvelgė priešais stovintį rudaplaukį. Vyptelėjo apsižvalgydama. Safyrinės akys nuslydo skliautu.
-
- He he.. - pašaipiai nusivaipė, - tu mėgsti iš musės padaryti dramblį, tiesa? - Ėmė gailėtis, jog pasiėmė ją kartu, rodosi, ramybę teks pamiršti, nes ši jos neduos visą amžinybę. Nebent dabar pats šėtonas jos pareikalaus - Elijah neprieštaraus.
Ši popietė rudaplaukiui tikrai nebuvo maloni, tas nenatūralus, labai keistas susitikimas su Joseph' u iki šiol neapleido dalies jo minčių, jis stebėjosi jo - kantrybe, bei šaltu protu, kada Luna, švelniai tariant, drąskė jam akis. Anksčiau jis už tokį poelgį būtų atsikirtęs ir daug stipriau įgėlęs. O dabar? Nieko. Sunku patikėti, kad tai buvo realu, bet geriau pasikliauti nuojauta ir susivokti, kad tai tik - apgaulė. Dar vienas jo triukas. Žaidimas, kurio tikslas - pelnyti palankumą.
Ši velnio pamesta katedra atrodė pati tinkamiausia vieta - prasiblaškyti. Išvaryti ar bent jau užgniaužti tas bevertes mintis apie kūrėją.
- Labai bijau, - sukišo rankas į džinsinio švarko kišenes, - bet ne altoriaus, o tavęs. - Akyliai stebėjo Luną, besiartinančią vis arčiau tos prakeiktos vietos. Jos drąsa - jis nesistebėjo. Atvirkščiai - žavėjosi. Išskyrus tą skaudų faktą, kada ji aukojasi dėl kitų - tuo vaikinas patenkintas niekada nebuvo.
- Jei paaukosi mane šiandien, - vyptelėjo, - aš prisiekiu tau vaidentis amžinai. - Kilstelėjo antakius į viršų, sarkastiškai šyptelėjo - ir dar.. Taip išvarysiu tave iš proto.. Nors, geriau pagalvojus, tu jau seniai pamėtei galvą dėl manęs. - Mirktelėjęs dešine akimi pridūrė ir nužingsniavo paskui vilkę.
- Tu čia ką, pati velnią kviesiesi? - Apsisukdamas aplink savo ašį klaustelėjo sužadėtinės, kuri, rodosi, tam po truputį ruošiasi.
Lunos safyriniam žvilgsniui nuslydus ties skliautu, rudaplaukis ėmė mindžioti grindinį, kuris sukėlė jam įtarimų. Tie keisti grioveliai juntami pėda, jam visiškai nepatiko, nes jis jautė sinchroniškumą, kas padėjo suprasti, jog tai nėra atsitiktiniai seno pastato elementai.
- Ateik čia, - pamojo ranka mylimajai, - čia kažkas ne taip, - šmestelėjo entuziazmo kupinas akis, jis jautė, kad nuotykiai tik prasideda. Ar bent jau pats Elijah juos inicijuos. Nuobodulio gyvenime pakako, laikas įjungti fantaziją.
-
Nesusivaldė. Garsus prunkštelėjimas išsprūdo iš rausvų lūpų. Safyrinės akys linksmai suspindo. Tačiau – tik akimirkai. Netrukus lūpos buvo suspaustos į tiesią liniją, o akys – veriančiai šaltos.
–Nori pasakyti, kad... Tu musė ir iš tavęs darau... Dramblį? –Tokiu rimtu balso tonu pateikė klausimą, jog nė abejonių nebūtų kilę, jei tik ne ta žaisminga, nevaldoma šypsena. Ir ką ji bandė apgauti? Nė pati savęs nesugebėjo įtikinti, kad kalba rimtai, o bandyti įtikinti žmogų, praleidusį daugiau nei dešimt metų kartu... Absurdas.
–Manęs? – Akių nepakėlė. Nė negalvojo, visą dėmesį skyrė altoriui. Ką tik svarstė, kokia būtybė buvo paaukota, o dabar... Ta būtybė ir buvo ji. Tik ne čia, ne tada, kai šį altorių nudažė kraujo lašai. Ji nebuvo paaukota ant altoriaus, bent jau ne materialaus. Kaip alfa ji aukojosi, savo noru, neprašyta, be jokio atlygio. Puldavo mirčiai į nasrus vien tam, kad gaujos nariai būtų saugūs. Vien tam, kad tuos, kuriuos myli, galėtų apsaugoti. O visi bandė ją atitraukti, nebeleisti aukotis, lieti kraujo, dvokiančio metalu. Ir ji priešinosi, neklausė ir nepaisė. Darė tai, kas jai atrodė teisinga. Visada taip darė.
–Kodėl turėtum bijoti manęs? –Susimąsčiusiu balsu paklausė, pakeldama galvą. Susirasdama melsvai žalias akis. Buvo taip pripratusi prie tokios spalvos, jog jau spėjo pamiršti tikrąją. Ir vėl raudona.
–Ar tai – amžinos meilės prisipažinimas? –Šyptelėjo nuvydama mintis šalin. Atėjo čia prasiblaškyti. Pamiršti tą nelemtą pokalbį su Joseph‘u ir niekam tikusią jo apgaulę.
Atsigręžė į šalia stovintį vaikiną. Prisimerkė. Šyptelėjo išvydusi begalinį pasitikėjimą savimi ir savimeilę. Ar jie iš tiesų kvailiojo ir kalbėjo apie meilę Šėtono katedroj? Išties tinkama vieta tokiam pokalbiui.
–Mano galva ant pečių, taigi ponuli, jūs klystat,–gūžtelėjo pečiais kilstelėdama antakius, –ar aš panaši į tą, kuri su velniu sandėrius sudarinėja? –prunkštelėjo. Tiesos buvo, tik ji nesudarė jokio sandėrio. Bent jau ne tiesiogiai, bet atsižvelgiant į tai, kiek kartų turėjo mirti ir tebevaikščiojo žemės paviršiumi, ją saugojo arba pats Dievas, arba šėtonas. Na, arba turėjo labai gerą angelą sargą, jei tikėtume visomis istorijomis.
–Kas? –grįžtelėjo per petį, –bandysi mane išgąsdinti? –kiek prisimerkė apsidairydama. Giliai įkvėpė. Dar kartą nužvelgė pastato architektūra, kuria nesidomėjo, ir nupėdino pas sužadėtinį. Pritūpė prie įtarimų sukėlusios vietos. Perbraukė pirštais per griovelius.
–Kokią išvadą turėčiau padaryti? –klausiamai žvilgtelėjo nesuprasdama, kas gi privertė atkreipti dėmesį į kiek keistokas grindis. Abejojo, kad jos kaip nors susijusios su tuo, ką įtarė Elijah. Ir tik tada, kai pažvelgė kitu kampu pastebėjo, kad grindyse simboliai. Keisti, nesuprantami.
–Kažkur čia guli dvokiantis lavonas, altorius – kruvinas, o ant žemės simboliai... Ne, netikiu. –Papurtė galvą neigdama bet kokį faktą apie demonus ar kitokius padarus. Neįprasta bažnyčia, tik tiek.
-
Primerkęs akis įtariamai nužvelgė surimtėjusią merginą ir padarė tik vieną išvadą: aktorinių sugebėjimų ji neturi. Juk akivaizdu, kad ir kaip stengėsi tramdyti tą žaismingą šypseną, apgauti rudaplaukio nepavyko.
- Originalu, brangioji, - sarkastiškai pasivaipė iš kvailo juodaplaukės teiginio, tačiau jos humoro jausmu liko sužavėtas, mat retai, kada jį girdėdavo, bet ilgai netrukus vėl visą savo dėmesį skyrė katedrai.
Šis legendų ir gandų apipintas pastatas kėlė daug klausimų: kruvinas altorius, dvokas lyg čia kažkur gulėtų kelių savaičių, pūvantis lavonas, sinchroniški simboliai ant grindinio. Ar vertėtų neabejoti šėtono egzistencija? O galbūt tai tik puikiai pasirinkta vieta nusikaltimui, kurį įvykdė žemiška būtybė, o tie simboliai tik šio statinio komponentai? Teorijų galima primąstyti įvairių, tačiau kaip išsiaiškinti, kas iš tiesų čia įvyko?
- Kaip tai kodėl? - Akimirkai nutraukęs savo hipotezių kūrimą, akimis susirado vilkę. - Na, juk ne aš dabar sukinėjuosi aplink kruviną altorių susimąstęs? - Retorinis klausimas prasiskverbė pro vos pravertas rausvas lupas, nes dar vis visos jo mintys buvo sutelktos teisybės ieškojimui bei įrodymų pagrįstumui. Norėjo pats save įtikinti, kad jis neveltui visą laiką į Liuciferio egzistencija žiūrėjo skeptiškai.
- Galime sakyti ir taip, - kilstelėjo antakius į viršų, o veide vėl buvo galima įmatyti šelmišką šypseną. Visos teorijos akimirksiu išgaravo. - Tik, - pabrėžė šio žodžio svarbą, - tai praktiškai įgyvendinsime, kada kartu žengsime prie altoriaus ir sakysime santuokos įžadus vienas kitam.. - Sarkastiškai šyptelėjo erzindamas merginą, žinojo, kad ši tema, jai dar nėra viena jaukiausių, nors kita vertus, tai neišvengiama, juk ji ištarė - taip.
- Tavo galva ant pečių tik tuomet, kai manęs nėra šalia, - prisikando apatinę lupą ir nė akimirką nesuabejojo savo žodžiais. - Tiesa sakant, panaši.. - Gūžtelėjo pečiais atmindamas visus atvejus, kada giltinė kesinosi į jos gyvybę, jų ženkliai per daug, tad galbūt, tas sandėris su šėtonu - sudarytas?
Dabar Dawson' as mindydamas tuos griovėlius sportbačiu, norėjo tikėti, kad jie visiškai nieko nereiškia, nors nuotykių, pavojų ir lengvo streso jis buvo išsiilgęs, tačiau būti paaukotas velnio tikrai nenorėjo. Nors pažvelgus iš kitos pusės, sutikti tą pragaro valdovą būtų ganėtinai įdomu.
- Nea, nebandysiu - pažvelgė į giliai išraižytą simbolį, kurį netyčia priminė pėda. Šis sukėlė dar daugiau klausimų, todėl rudaplaukis priklaupė tikėdamasis ką nors įžiūrėti, bet buvo pernelyg tamsu net vampyriškai regai, tad tik rankos pirštais braukė per grindis taip atrasdamas vis daugiau tų savotiškai keistų griovių, kuriuos vaizduotė piešė lyg penkiakampes žvaigždes, na arba kažką panašaus į tai. Dar lyg užčiuopė raides, žodžius, tačiau dėl to nebuvo tikras - nesureikšmino.
- Čia jų pilna, - susidomėjusiomis akimis pažvelgė į Luną, - netikiu ir aš, - pritariamai linktelėjo merginai, tačiau neįprastos pastato detalės kalbėjo pačios už save, - jei mes norime paneigti tą padarą, reikėtų surasti kažką, kas įrodytų, jog tai paprasta žmogžudystė, nemanai? - Atsistojo, patrindamas delnus, juk vistiek lietė tuos ale kažką reiškiančius ženklus. - Be to, žiobarai irgi netiki antgamtinėmis būtybėmis, bet kaip matai.. mes čia. - Visiškai pasitikėdamas savimi išlemeno pagrįstą faktą, kuris tik dar labiau vertė abejoti seniai nusistovėjusiais stereotipais.
-
–Per ilgai mane pažįsti, kad manęs imtum bijoti. Dažniausiai sprandus nusuku po kojomis pasimaišiusiems nelaimėliams, arba bandau jo nenusisukti pati. –Išbėrė it pupas tingiai nusižiovaudama. Kiek kitokia, neįprasta diena išvargino, o susikaupusios emocijos nepadėjo, kūnas juto nuovargį ir reikalavo poilsio. Šėtono katedra nebuvo tinkamiausia vieta prigulti ir nusnūsti. Tik nuovargiui nugalėjus tinka ir drėgna, šalta žemė. Arba ir kruvinas altorius.
Išsitiesė persibraukdama ranka per juodus plaukus. Nepaklusni sruoga nugulė ant veido. Netrukdė matyti, bet erzino odą švelniai kutendama. Netrukus buvo nupūsta. Pasirąžiusi žengė kelis žingsnius tolyn nuo altoriaus. Keista drėgmė ir šaltis pamažu ėmė sunktis gilyn į kūną. Darėsi nejauku. Akimirką pasirodė, kad kažkas stovi už nugaros, tačiau neleisdama savo vaizduotei įsišėlti, tik papurtė galvą apsisukdama ant kulno ir atsigręždama į vaikiną.
–Gal apseikim be šito? –Kilstelėjo antakius nutaisydama nekaltą veidelį. Galėjai pamanyti, kad ji nekalsčiausias avinėlis bandoje.
Niekaip nesuprato, kaip kažkas gali trokšti taip užsivilkti tą milžinišką, pūstą suknelę, atrodyti, kaip tortas, ir laiminga strykinėti iš laimės. Ir išvis, kaip tortai gali strykinėti? Su ta suknele turbūt būtų sunku prakvėpuoti, o kur dar pokalbiai ir vaikščiojimas? Ar atrodytų per daug keistai, jei į vestuves ateitų su kelnėmis? O ką? Juk XXI amžius, galima viskas.
–Tu per gerai galvoji apie save. –Mirktelėjusi nusliūkino prie akį patraukusios arkos, išdidžiai stypsančios nuošalyje. Atrodė gana įspūdingai, tik mergina jau buvo spėjusi prarasti susidomėjimą.
–Tada gali ruoštis aukojimui, atsiviliojau tave čia ir dabar tu mirsi, –suvaidintai pikdžiugiškai nusikvatojo po akimirkos iš tiesų imdama juoktis iš savo žodžių, –negaliu patikėti, kad ką tik tai pasakiau. –Beviltiškai papurtė galvą nusivylusi savimi.
–Nori žaisti detektyvus? –Dabar jau iš tiesų imdama nuobodžiauti sugrįžo prie altoriaus, –šiais laikais vaikai labiau pamišę nei psichiatrinėj gulintys pamišėliai, prasimo įvariausių žaidimų. Neketinu aiškintis, kodėl kažkoks mažvaikis čia atitipeno su grupele draugų ir atliko kokios nors žiurkės aukojimą. –Sunėrusi rankas ties krūtine dėbtelėjo į vaikiną. Žvilgsnis bylojo, kad ginčytis beprasmiška.
–Gerai... –supratusi, kad niekur nedings linktelėjo, – koks planas?
-
- Kartais susimąstau ar išvis tave pažįstu, - gūžtelėjo pečiais atsigręždamas į merginą, - gal tavo manieras ir perpratau, tačiau tu iki šiandien man esi neišnarpliojama paslaptis, - abejingu žvilgsniu nužvelgė Luną ir grįžo ties tuo, kas jo dėmesį traukė labiausiai - Šėtono Katedra.
Na, į Liuciferio egzistenciją jis žiūrėjo dviprasmiškai, tačiau į šį statinį - ne, jo dizainas bei architektūra antgamtiką žavėjo, išskyrus kelis ginčytinus elementus: kraują ir lavono dvoką. Na dar, žinoma, galima užsiminti apie simbolius ant grindinio, kurie turėjo tam tikrą eiliškumą, sinchroniškumą, o galbūt ir reikšmę, tačiau juos Dawson' as įvertino kaip šio pastato komponentus. Tik tiek. Kas gi dar galėtų būti?
- Nepavyks.. Tu puikiai žinai, kad nuo to nepabėgsi, nors kita vertus, niekada nevėlu persigalvoti, - rankomis nagrinėdamasis keistas sienų konstrukcijas, kažką ten suburbėjo nelabai galvodamas, tačiau tik nuaidėjus paskutiniems žodžiams mintyse, atsitokėjo. Dawson' as nieku gyvu nepaleistų Lunos taip lengvai, tačiau kodėl dar vis, praslinkus tiek metų po jų pažinties dienos jis nesijautė saugus?
- Neh.. Nemanau. Aš tik kalbu tai, kas akivaizdu. - Vos matomai šyptelėjo, patraukdamas link to kraupaus altoriaus. Stengėsi surasti kokį svarų įrodymą, kad įtikintu save, jog čia vyko ne žmogaus aukojimo ceremonija, tačiau faktai kalbėjo patys už save. Raudono, pridžiūvusio skysčio buvo tiek, kiek turi vienas individas, o ir kvapą rudaplaukis skyrė. Tai niekaip negalėjo būti - pukuotas padarėlis.
Keistas šaltis perskrodė vampyro vidų, lyg tais klaidžiojanti siela būtų jį persmelkusi kiaurai, tačiau jis papurtė galvą ir nuo ten pasitraukė. Keista vieta..
- Ar išties, - pasitraukęs nuo siaubu dvelkiančios vietos, nutipeno prie merginos, - norėtum mane paaukoti? - Ištraukęs dešinę ranką iš džinsinio švarko kišenės, apjuosė juodaplaukės liemenį. - Uoj, či ne vieta, - kilstelėjo antakius į viršų ir žengė kelis atatupstus žingsnius atgal.
Meilikautis ir flirtuoti "velnio valdose" tikrai ne pati patraukliausia mintis. Nederėtų. Dar po to, prisišauks jaunimėlis bėdos, o jos jų gyvenime ir taip nestigo.
- Tiesa sakant, nelabai, - pirštais nusibraukė užkritusią trumpą, rudą sruogą ant akių. O išgirdęs kiek keistokus vilkės appmąstymus, neišlaikęs prunkštelėjo. - Tavo teorija, neatitinka detalių, egzistuojančių čia, - bedė pirštu į kruviną altorių, šalia kurio stovėjo Gardner. - Ir, dar štai, aš nesu ekspertas, bet ką reiškia lavono kvapas, žinau. - Užbaigęs mintį, apsidairė aplinkui tikėdamasis greitų ir lengvų atsakymų, tačiau pernelyg tamsu.
- Nieko gero, - sarkastiškai šyptelėjo, - o plano nėra, nežinau. - Pasikasė pakaušį lyg tai padėtų, tačiau deja. - Gal pirma reikia surasti negyvėlį, kuris tave įtikintu, kad tai ne "mažvaikių" darbas. - Pasivaipydamas iš sužadėtinės nupiešė ore kabutes. – O tada, jau galėsim iš čia nešdintis. Štai tau ir planas. – Mirktelėjo ir nusekė paskui mylimąją.
-
Stabtelėjo. Susigūžė it gavosi per veidą. Įprastai tokiu atveju tik pasipūsdavov ir smogdavo atgal, tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Elijah‘aus žodžiai įskaudino. Atrodė, kaip priekaištas.
Ir jis neklydo. Ji pati savęs nebepažinojo. Dorai nesuvokė, kodėl elgdavosi vienaip ar kitaip. Kodėl jausdavosi vienaip ar kitaip.
– Ar tai buvo komplimentas? – Prisimerkė bandydama paslėpti savo jausmus. Dažnai artimiausias žmogus skaudžiausiai suvaro durklą į nugarą ir nors vaikinas įrodė, kad taip nepasielgtų, ji nedrįso parodyti, kaip iš tiesų jaučiasi. Nemokėjo būti atvira. Demonstruoti savo jausmų. Jausdavosi pažeidžiama. Giliai viduje jautė poreikį pasakyti, parodyti, kaip jautėsi, tačiau principai buvo stipresni.
– O galbūt aš ir nenoriu, kad nepavyktų? – Pateikusi galimą versiją vyptelėjo. Reikėjo nustumti ramybę drumsčiančias mintis šalin.
– Tu žinai, kad savo nuomonės nekeičiu, net jei ji ir neteisinga. Dabar irgi nekeisiu, – abejojo, kad šitokiu būdu įrodys užtikrintumo jausmą dėl priimto sprendimo, bet kitaip ji nemokėjo. O galbūt nenorėjo.
Suirzo. Mintis, kad tenka aptarinėti tai, kaip ji jautėsi, erzino.
– Ne, – trumpai atsakė per daug neskirdama tokiam klausimui dėmesio.
Nesitikėjo, kad rudaplaukis priims pajuokavimą taip rimtai. Ji nedrįstų jo sužeisti. Buvo bjauraus charakterio, menkai terūpėjo svetimi, tačiau ji niekuomet sąmoningai nedrįstų sužeisti to, kurį myli. Įskaudintų save. Įskaudintų artimą žmogų. Neatleistų sau. Kaip netleido ir dėl Kailo mirties.
Kvailė.
Prabėgo penkiolika metų, o ji taip ir nesugebėjo pamiršti. Atleisti sau.
– Kas taip sakė? Bijai? – erzindama šyptelėjo mėgaudamasi dėmesiu ir keista Elijah‘aus baime. Šėtono katedra veikė vampyrą geriau nei ji tikėjosi. Paliko didesnį susidomėjimą. Šitai irgi erzino. Ji stovėjo priešais jį, o rudaplaukis domėjosi katedra.
– Galbūt aš nesivadovauju teorijomis? – Kilstelėjo antakį. – Teorija nuobodus reikalas, – atmestinai gūžtelėjo pečiais įsiremdama rankomis į klubus. Giliai įkvėpė. Norėjo iš čia nešdintis.
– O jei pasiūlyčiau įdomesnę veiklą nei dirbti detektyvais? – plačiai išsiviepusi kilstelėjo galvą. Sugalvos, ką nors pakeliui, dabar reikėjo dingti, kol nenumirė iš nuobodulio.
Vilkiška uoslė it erzindama priminė apie čia gulintį lavoną. Šio dvokas turbūt spėjo persismelkti ir į drabužius.
-
Ilgą laiką stovėjo įsisteiblijas į subtilaus grožio konstrukcijas, kiekvieną jų išnagrinėjo, tarytum būtų to specialistas, tačiau tai truko vos momentą, mat jo dėmesį patraukė Luna ir jų pokalbis, kuris rodosi, nieko gero nežadėjo.
- Nežinau, - atsigręžė į merginą, - gal labiau teiginys? - Nedrąsus ir negarsus retorinis klausimas prasiskverbė pro vos pravertas rausvas lupas, o žalsvai melsvos akys nepakilo nuo keistai išraižyto grindinio paviršiaus. Chris' as jautėsi susikaustęs ir atrodo prisidirbęs, tačiau jis norėjo nuoširdumo ir pavargo nuo mylimosios baimės pasirodyti pažeidžiamai? Kiek sykių jis toks buvo šalia jos, bet ji juk nepabėgo, neatsukė nugaros ir jo nepašiepė. Taigi, galbūt kartais žmogiškumas, atvirumas ir kai kurių barjerų įveikimas nėra kenksmingas?
- Tau geriau žinoti ir suprasti tai, ko tavo širdis geidžia. - Nuoširdžiai tarstelėjo Dawson'as, kas jam, išties buvo nebūdinga, tačiau metai keičiasi, o su jais kartu ir patys individai, tad nieko stulbinančio, kad po daugiau nei dvidešimt penkerių metų antgamtikas suaugo ir išmoko valdyti pyktį bei kontroliuoti savo smalsumą. Tačiau iki šios dienos, dar vis, nesugebėjo perprasti savo busimos žmonos. Ar dėl to derėtų sunerimti?
- Ne, mieloji, neprašau, kad tu ją keistum, net jei tu tai ir neigi, aš tiesą žinau. - Kilstelėjo antakius į viršų, taip pareikšdamas jai, kad verčiau nesiginčytų, mat jis dėl savo ankstesnės frazės tikrai neklydo, o josios pritarimas jam nebuvo, pernelyg reikalingas.
Nors prieš geras dešimt minučių Elijah mintys buvo sutelktos tik ties Katedra ir jos istorija, dabar jis buvo priverstas persiorentuoti į diskusijas su Luna, kad daugiau nieko nesąmoningo neprišnekėtų, nes pagal viską jis jau paleido savo liežuvį.
- Aš bijau? - Sarkastiškas šypsnis papuošė rudaplaukio veidą. Ar kada Elijah' us kažko bijojo? Na, nebent savęs. - Nejuokauk, tačiau pagalvok, velniūkštis gali užpavydėti jei tave čia pabučiuosiu, nors, kita vertus, manau verta rizikuoti, - prieš tai jaunuolius skyręs atstumas dingo. Ir dabar antgamtikas, vėl stovėjo apglėbęs sužadėtinę, tik šįkart kur kas stipriau ir užtikrinčiau. - Matai, aš drąsus, - vyptelėjo ir pasilenkė arčiau josios lupų, tačiau susilaikė. Ir ne dėl to, kad išsigando, o dėl to, jog buvo priverstas. - Velnias, - kilstelėjo galvą žvelgdamas į priekį. - Mhh.. Radom lavoną, - bakstelėjo pirštu į vos tamsoje matomą kūną, kaip anksčiau jie jo nepastebėjo, nežinia, tačiau dabar jis gulėjo per šešis ar tai aštuonis metrus nuo jų.
- Vertėtų pradėti vadovautis, šįkart mano teorija nėra tokia klaidinga, - dar vis besistebėdamas pūvančiu lavonu, pažvelgė į juodaplaukę, o tada vėl grįžo ties negyvėliu.
Chris' as visą savo gyvenimą netikėjo paistalais apie Liuciferį. Tad nesiruošė patikėti ir dabar. Vis dar buvo manąs, kad tai paprasčiausiai - tobula žmogžudystė, kurią surengė eiliniai skerdikai. Juk tai įmanoma? Kiek nužudymų įvykdoma per metus Londone? Daugybė, tad, galbūt, tai vienas iš jų, kurio tyrimas dar net neprasidėjo, o šio vargšo vyruko, niekas, iki šiandien, ir nepasigedo.
- Žiūrint, ką įdomesnio gali pasiūlyti už tai, nebent..? - Susimąstė, nukreipdamas intriguotą žvilgsnį į Lunos pusę, - nors ne, čia bus įdomiau, - mirktelėjo. - Na, kaip sakoma panelėms pirmenybė, taigi... - Paleidęs ją iš glėbio paskatino žengti pirmai, žinojo, kad jai dominuoti - svarbu, todėl tam, beveik, niekada grynakraujis neprieštaravo.
-
Atidžiai stebėjo vaikiną. Turėjo puikią progą: rudaplaukis pernelyg rimtai žvelgė į atrastas konstrukcijas ir jų reikšmės paiešką. Ji netrukdoma galėjo dar kartą, turbūt nesuskaičiuojamą tūkstantąjį kartą įsisąmonti visus veido bruožus. Jai patikdavo, kai Elijah'us šypsodavosi. Ir šypsodavosi ne bet kam, o jai. Jai patikdavo jo žvilgsnis, įsmeigtas į ją, veriantis ir verčiantis iškloti viską tuoj pat.
Tyliai sukikeno. Jautėsi keistai. Turbūt katedra šitaip veikė.
-Pažįsti mane geriau nei aš pati, - burbtelėjo apsidairydama, stengdamasi negalvoti apie pokalbį. Abu jautė, kad tokia tema nieko gero nežada, bet naiviai vylėsi, kad viskas bus gerai. Visi naiviai tiki, kad kada nors viskas bus gerai. Ir kada nors bus. Kada nors...
- Aš žinau, ko noriu, - ramiai pradėjo abejodama savimi, tačiau ne dėl žodžių, o dėl to, ką ketino pasakyti. Eijah'us aiškiai parodė, kad nuo atvirumo ji neišsisuks. O jei išsisuks - geruoju nesibaigs.
- Ir tu tai puikiai žinai. Nesvarbu, kur, kada, kaip, svarbu su tavim, - nejaukiai pasimuistė. Pastarasis jausmas smaugė. Tokia vieta nebuvo tinkama tokiam pokalbiui. Visgi prisivertė būti nuoširdžia.
Žengtelėjo kelis žingsnius atgal. Safyrinės akys sekė vaikino veiksmus. Atrodo, jai pavyko. Galbūt nevykusiai, bet jai pavyko. Elijah'us suprato, kaip ji jautėsi ir to užteko tiek jam, tiek jai.
- Negaliu patikėti, kad šitai girdžiu iš tavo lūpų. Tu iš tiesų bijai. Velniškai bijai, - provokuodama šyptelėjo. Atstumas tarp judviejų staiga išnyko vampyro dėka. Dabar juodaplaukė galėjo justi šiltą, iškvepiamą orą, kutenantį veidą. Girdėjo ir tylius, bet greitus širdies dūžius. Šyptelėjo trumpam žvilgtelėjusi į rudaplaukio krūtinę. Vietą, kurioje plakė širdis.
- Galbūt, - vyptelėjo tuoj pat pavartydama akis ir žvilgtelėdama į tą vietą, kur žiūrėjo melsvai žalios akys. - Ką tik viską sugadinai, - burbtelėjo išsivaduodama iš vaikino glėbio ir sukryžiuodama rankas ties krūtine.
Tik lavono čia ir trūko. Nuostabu. Dabar tikrai neišeisim iš čia iki ryto.
Suirzusi, bet vedama keisto smalsumo žengė lavono link. Klausą pasiekė sarkastiškas sužadėtinio balsas. Neištvėrusi dramatiškai atsiduso.
- Tai tik dar kartą įrodo, koks tu bailys, - vyptelėjo nužingsniuodama iki mirusiojo. Kūnu perbėgo šiurpuliukai. Dvokas trenkė stipriau nei tikėjosi. Trumpam sulaikiusi kvėpavimą, stengdamasi nežiaukčioti užsidengė nosį. Nusigręžė. Pirmą kartą taip jautėsi šalia lavono. Galbūt dėl to, kad šis čia pragulėjo ilgą laiką.
- Mintis apie keksiukus ką tik išgaravo, - tvardydamasi ir sunkiai kvėpuodama dėbtelėjo į vaikiną.
-
Apžiūrinėjant kiek neįprastus konstrukcinius šio pastato elementus, Dawson' as kvailai šyptelėjo. Negalėjo nepajusti, jog vogčiomis esąs stebimas.
- Ir ką tu manyje matai? - Sarkastiškai klaustelėjo paskutinį sykį, pirštais brukštelėdamas per grublėtą sienos paviršių, taip įsitikino, kad tai nėra lotyniški ar tai nežinomos kilmės reikšmę turintys simboliai, o tada grįžo ties svarbiausiu subjektu, kuris jį akylai stebėjo - juodaplauke.
Žalsvai melsvos akys įsisteiblijo į Luną. Merginą bėgančią nuo atvirumo, nuoširdumo bei savęs. Naivu tikėtis, kad metai ar slenkantis laikas tai pakeis, ji pati turi įveikti tą barjerą ar sieną, kurią nejučia pasistatė.
- Eh.. Pamirškim, - numojo ranka, tą temą užrakindamas, tam tikram laikui uždarydamas. Nebenorėjo daugiau į tai gilintis, žinojo ir nujautė, kad visa tai baigsis dar vienu sudėtingu - neišnarpliojamu ginču.
- Tikrai? - Sukluso ir leido kalbėti jai. Nepertraukė, matė, jog merginai kalbėti apie savo jausmus, kad ir kokie jie yra sudėtinga. Bet ji stengėsi - jis tai įvertino.
- Miela. Ačiū tau, - dėkingas žvilgsnis įsismelkė į safyrines akis. Keletą sekundžių mąstė pridurti kokį bereikšmį juokelį, jog išvaikytų tą nejaukią atmosferą, tačiau nusprendė užsičiaupti. Nenorėjo sugluminti sužadėtinės. O dar su tokiu aštriu liežuviu - pripils žibalo į ugnį. Verčiau - patylėsiu.
Nors kita vertus, tyla netrūko amžinai. O Gardner, nebūtų Gardner, jei nepasimėgautu tokiomis saldžiomis akimirkomis, tik ji gaus progą įgelti - jos nepraleis.
- Tu nebūtum tu, jei, nors momentą nebandytum man įkasti, tiesa? - Debtelėjo akis į provokuojantį šypsnį. Troško paneigti tą kvailą jos sumąstytą frazę, tačiau tai priligtų absurdui, taip jis nelaimėtų. O ir juodaplaukės kandžių pasakymų jis niekad nesureikšmindavo. Dawson' as puikiai žinojo, kad baimė jam tolima ir nepažįstama.
- Sorry? - Klausiamai sužiūro į vilkę, - be to, ką aš sugadinu, tu visada gali ištaisyti, - gūžtelėjo pečiais ir nusekė paskui ją, nors gal derėtų sakyti, šalia jos.
- Aš ne bailys, tik džentelmenas?.. - Primerkė akis, įtariai nužvelgė alfą. Susimąstė. Nuo kada jai nepatinka būti pirmai? Vaikinas sutriko, tačiau atsakymą giliai viduje žinojo. Su Elijah’ um ji nėra alfa.. Galbūt, grynakraujui derėtų apie tai kitą sykį pamąstyti.
Išvaikius kandų vidinį balsą bei mintis apie Luną, rudaplaukis pritupė šalia negyvėlio. Po minutės padarė vieną akivaizdžią išvadą: vyrukas čia esą jau savaitę, sprendė iš to, jog jo kūnas dar tik įpusėjąs irimo procese. Kad išsiaiškinti ką nors daugiau jis privalėjo apversti tą dvokiantį padarą, kuris gulėjo susmukęs veidu į grindinį, o ant nugaros nusikaltimo ženklų nematyti. Tad nusprendęs ilgiau nedelsti pažvelgė į juodaplaukę, o po sekundės jau koja paspyrė pilvotą nepažįstamąjį.
- Po šins, - žengė atatupstą žingsnį atgal, - keksiukai palauks, - vos girdimai burbtelėjo Chris' as. - Jam nepasisekė, - nužvelgė durtines žaizdas, kurių buvo begalė. Nors Dawson' as buvo šaltakraujis žvėris, tačiau šito asmens jam nuoširdžiai buvo gaila.
- Tai ką darom? Dingstam ar.. - Atsitraukė nuo kūno, mat šio skleidžiamas pūvimo kvapas per stipriai dirgino jo uoslę, - ar.. Eh.. neturiu idėjų.. - Apsižvalgė aplinkui, tarsi stengtųsi ką nors iš to išpešti.
-
- Ką? - Kvailai paklausė sumirksėdama. Žinojo apie ką Elijah kalba ir kokį atsakymą norėjo išgirsti. Žinojo geriau nei pati suprato.
- Pasipūtusį, arogantišką vampyrą, - gūžtelėjo pečiais žengdama kelis žingsnius į šalį. Staiga pasijuto nejaukiai, kai sulaukė taip laukto dėmesio. Juto, kaip vaikino žvilgsnis slysta jos kūnu ir tai erzino. Jis žaidė su ja. Eilinį kartą ją erzino atsakydamas tuo pačiu.
Išklojus dalį apie savo jausmus, nesvarbu, kad ji buvo maža, tačiau tapo lengviau. Atrodė, kad vampyras ėmė žvelgti į ją kiek kitaip. Turbūt net po daugelio meto jie vis dar mokėsi bendrauti. Ne, mokėsi bendrauti ji. Juodaplaukei reikėjo išmokti būti atvira ir nuoširdžia.
Kvailas atvirumas.
- Ačiū? Tai viskas? - rauktelėjusi antakius skėstelėjo rankomis, galiausiai pasidavė. - Štai kodėl nemėgstu būti atvira, - burbtelėjo nupėdindama tolyn nuo rudaplaukio. Dabar jautėsi kaip niekad pažeidžiama. Ir ji iš tiesų pasijuto sužeista. Vaikino žodžiai keistai ją paveikė. Ne to tikėjosi iš jo. Nors tai buvo teisinga. Jis irgi ne to tikėjosi.
Slampinėdama iš vieno kampo į kitą po Šėtono katedrą atidžiai stebėjo vampyrą. Dabar visas dėmesys buvo skirtas jai, o ne keistiems išraižymams grindyse. Turėjo džiaugtis, tačiau juto nerimą. Nepaaiškinamą nerimą.
- Tiesa, - linktelėjo patvirtindama, trumpam žvilgtelėdama į Elijah'ų. - Man patinka kandžiotis. Visomis prasmėmis, - gūžtelėjo pečiais paslaptingai šyptelėdama. Ji ne tik mokėjo svaidytis žodžiais nuolat mėgindama "įkąsti kitiems", bet puikiai tai perteikdavo ir vilkės pavidale suleisdama iltis savo aukai į kaklą ar mentę.
- Kur gi ne, - dramatiškai atsiduso, pavartė akis, o tada mintyse jau ėmė kurpti planą, kaip tinkamai ir kuo greičiau reikėtų iš čia nešdintis. Jei tik ji būtų žinojusi...
Vieną suprato puikiai - keksiukų nebus. Teks laukti Marlenos, jei norėjo dar kartą pasimėgauti tais saldžiais, minkštais gardėsiais. Arba Selenos įkvėpimo suktis virtuvėje. Įdomu, kaip jiems sektųsi su Elijah? Ar virtuvė būtų sveika?
- Man ką tik dingo apetitas. Nebenoriu keksiukų, - sumurmėjo tvardydamasi, bandydama nežiaugsėti. Vaizdas nebuvo vienas iš maloniųjų.
Pilvotas vyriškis čia akivaizdžiai gulėjo ilgiau nei kelias dienas. Dvokas trenkė, kaip cunamis. Blogiau nei cunamis. Metalo skonis, susipynęs su dvoku, grasino priversti išstumti lauk pietus, o tai nieko gero nežadėjo. Sudžiūvę dideli kraujo krešuliai aplink žaizdas, ant drabužių ir žemės liudijo apie nusikaltimą. Laimei, ji nebuvo farė ar detektyvė. Galėjo ramiai iš čia dingti, kol šalia negyvėlio nepaliko ir savo suvirškintų pietų.
- Pirmas variantas, - įnirtingai palinksėjo. - Pirmas variantas, - dar kartą pakartojo ir nė negalvodama atsitraukė nuo lavono, kaip įmanoma toliau.
- Šitai turėtų sutvarkyti, kas nors kitas. Tai ne mūsų darbas, - burbtelėjo nusigręždama.
-
- Na, tiesos yra, - kandžiai šyptelėjo, antakiai šoktelėjo aukštyn. - Bet, kad ir kaip tai keista, šis „arogantiškas“ ir „pasipūtęs“ vampyras tave sužavėjo, - žalsvai melsvos akys įsisteiblijo į Luną. Sekė ją nė akimirkai nenukrypdamos į šalį. Jis matė ir per daug gerai ją pažinojo, jog nepajustu to, ką jautė Gardner - Jai buvo nejauku, ji nenorėjo būti taip akylai stebima.
Visgi, akivaizdu, kad žodis „ačiū“ tokiose situacijose nėra naudingas, atvirkščiai kenksmingas. Na, bent juodaplaukė jį interpretavo ne taip kaip Dawson' as norėjo. Galbūt derėjo ir jam atsakyti tuo pačiu, gal kitokiomis aplinkybėmis, ar kitoje vietoje jis būtų tai padaręs, tačiau dabar.. Čia.. Šėtono katedroje, vietoje, kur greičiausiai apsilankydavo pats Liuciferis kalbėti apie meilę, atrodė keista ir absurdiška.
- Ne viskas, juk pati žinai, kad su tavimi aš visada atviras, kad tu esi vienintelis asmuo, kuriuo šioje žemėje pasitikiu, kad tu esi ta, kuriai atidaviau ne tik širdį, bet ir dalelę savęs.. - sekundei užsimerkė, lengvai dustelėjo ir nuoširdžiai šyptelėjo. Vaikinui nebuvo sunku kalbėti apie tai, ką jis jai jautė, jis tai galėtų daryti dieną - naktį ir jam neatsibostu.
Po to karto, kada jis paprašė josios būti sąžiningai su juo, akivaizdu, Elijah ją sutrikdė. Ji nerimastingai trypė išraižytą grindinį, taip glumindama antgamtiką. Šią akimirką jis jautėsi nusikaltęs.
- Nenustebau, - prisimerkė, sarkastiškai nusišypsojo, gal kiek neakivaizdžiai pavartė akis. Chris' as šituo klausimu ją puikiai žinojo: tik Luna ras progą kam nors įkasti, nesvarbu kuria prasme, ji ja pasinaudos, o gailesčio, o žmogau, jo nelauk - verčiau bėk.
Dar prieš dešimt minučių jis buvo tikras, kad nori išsiaiškinti šio statinio istoriją, tačiau tas varginantis atvirumo protrūkis, kurio grynakraujis pats pareikalavo - išblaškė. O dar tas šaltakraujiškai subadytas kūnas, situacijos nepalengvino. Galva įsiskaudo, norėjosi prigulti, pailsėti, o ne kęsti to pūvančio lavono dvoką. Ten viskas maišėsi, pasenęs kraujas ant altoriaus, sukrešėjęs raudonas skystis ant nepažįstamojo, o kur dar visas kūno irimo procesas, kada ląstelės ima nykti - fuj.
- Žinai, gal dingstam, tu teisi, - atsitraukė dar toliau, mat uoslė buvo visiškai sutrikusi, - gal iš čia išėję ir galėsim pamąstyti apie keksiukus, nes dabar, galiu galvoti, tik apie skrandžio turinio sulaikymą, jo neatpilus, - žvilgtelėjo į Luną.
- Nešdinamės. - Pritariamai linktelėjo, nebebuvo pajėgus to tverti, pavargo.
Vos tik nutolo nuo lavono, apleido tą rūsį, pasidarė geriau. Gaivus oras buvo puikus vaistas, kuris padėjo atgauti ne tik uoslę, bet ir išnaikino tą šlykštulį keliantį pykinimą.
-
Pavartė akis beviltiškai purtydama galvą. Niekaip nesuprato, ką Hogvartso laikais matė jame tokio, kas privertė įsimylėti. Ak, taip, visos charakterio savybės. Šyptelėjo nuo tokios minties. Bėgant laikui Elijah'us pasikeitė. Susiformavo stiprus būdas. Ką gi, jos charakteris buvo sunkensis.
- Koks pasitikėjimas savimi, - vyptelėjo. Safyrinės akys akimirkai susitiko su melsvai žaliomis. Nejučia nusišypsojo. Tokiomis akimirkos ji nesuvaldomai šypsodavosi ir dėl to nesidrovėdavo, nesukdavo galvos ir apie tai paprasčiausiai negalvodavo. Ji šypsodavosi jam ir tai ramino.
Nusigręžė nežinodama, kaip elgtis. Abejojo, kad tokia vieta tinkama atvirauti. Visgi vaikinas ryžosi būti atviras ir Luna nujautė, o tiksliau žinojo, kad jos sumurmėtus žodžius jis girdėjo. Kartais pamiršdavo, kad ne ji viena taip puikiai viską girdi.
- Žinau... - tyliai sumurmėjo. Tikėjo rudaplaukio žodžiais. Atsiskyręs ir palikęs vampyrus jis įrodė, kurią pusę pasirinko. Įrodė, kas iš tiesų jam svarbu. Kas nulems jo ateitį. Tik kokią ateitį įsivaizdavo ji pati?
- Nepasakei nieko naujo, - burbtelėjo dar kartą. Giliai viduje džiaugėsi, kad pokalbio tema ką tik buvo nukreipta kita linkme. Ji mielai būtų pasikalbėjusi ir apie lavonus. Ne, nežiūrėjusi, pasikalbėjusi apie juos.
Vaikštinėdama po rūsį ir skaičiuodama žingsnius. Tokiu būdu bandė atsikratyti nemalonių minčių apie už nugaros gulintį lavoną, dvokiantį ir subjaurotą. Laimei, netrukus viską puikiai suprato ir Elijah'us. Lengviau atsikvėpusi dėkinga žvilgtelėjo į vaikiną.
- Džiaugiuosi, kad susiprotėjai, bet keksiukų nebenoriu, - papurtė galvą laukdama savo sužadėtinio ir nekantraudama iš čia dingti. Pasižadėjo daugiau čia nebekelti kojos. Nebent smalsumo vedama, kada nors dar norės pasižvalgyti po Šėtono katedrą ir paspoksoti į lavoną.
Sekdama paskui visai netrukus dingo iš tiek jausmų sukėlusios katedros.
-
Londonas. Vienintelė šalis kurioje Kristina mėgo leisti savo laisvą laiką apart mokyklos vietų. Šį kartą ji nusprendė pasivaikščioti ir stebėti eidama krentančius lietaus lašelius. Vieniša mergaitė ėjo ir sumanė nueiti į bažnyčią, pasimelsti už padarytas klaidas gyvenime. Grifiukė visados būdavo nuostabios nuotaikos, visuomet šypsodavosi, bet jautėsi šį kartą per daug vieniša. Na ir kaip gi be feneko Mailos, ją nešiojosi visur ir visada, dėl to ir ėjo į bažnyčią, nes fenekas elgėsi labai blogai, dažnai neklausydavo, tad manė jeigu feneką pašventins, ims ir klausys mergaitės. Praėjo tik trisdešimt minučių, o Kristina stovėjo jau pačioje katedroje. Buvo tylu ir ramu, bet kiek keista, nes bažnyčia buvo juoda. Šventieji Jeronimai, gal čia dar kokios raganos atsiras arba vienuolės? Man atrodo reikia nešti iš čia kudašių.. Mokinukė stovėjo vietoje ir žvalgėsi aplinkui, kad tik neatsirastų kokia vienuolė, jų labai bijodavo. Na.. galbūt kunigai ar kas mano jog juoda gražesnė spalva negu balta, todėl ir perdažė juodai, nereik bijot, reik pabandyt užeit.. Atvėrus duris, stovėjo juoda vienuolė, kaip statula, na gal ir ne vienuolė, gal dar blogiau - demonas. Mergaitė irgi sustingo ir rankose laikiusi feneką prakalbo:
- Laba diena, vienuole.. oi.. nekreipkit dėmesio, kunigaikšte, aš atėjau pašventinti savo gyvūnėlį ir truputėlį pasimelst.. a..a... ,gera šukuosena. - Su didžiausiu šiurpuliu, tarė mergaitė.
Ji negalėjo visą laiką stovėti, tad patraukė su drebančia ranka stovinčią vienuolę, ir atsisėdo ant kėdės. Jeigu būtų dabar koks mokinys atėjęs iš Hogvartso, aš būčiau pati laimingiausia burtininkė.. man čia baisu..
- Maila, viskas gerai? - tyliai paklausė feneko, Kristina.
-
Atostogos. Londonas. Švilpynės mokinys jaudinosi, tik pats nelabai suprato kame problema. Vilkolakis stovėjo su skėčiu rankoje ir dairėsi. Aplink pilna neaiškių pastatų, o žiobarų telefonas kaip sykis neveikė. Pliaupė kaip iš kibiro. Paltas jau neapsaugojo nuo drėgmės ir šalčio. Švilpynukas irzo ,nes aiškiai galėjai suprasti ,kad šis pasiklydo dideliame mieste Londone. Aplinkui berniukas matė tik didžiulę kraupią katedrą, kelis namus ir apleistą viešbutį. Šventas Kristau kur aš patekau? Ant bažnyčios stogo matėsi kryžius, bažnyčia. Na neturiu kur kitur eiti. Lietus, kraupi katedra, pasiklydimas jau panašėjo į siaubo filmą. Berniukas giliai įkvėpė ir nedrąsiai žengė link Katedros durų. Juoduos durys visiškai neviliojo. Netrukus Švilpis jau stovėjo katedroje, kurioje buvo šiurpi akustika ir nemalonus supuvusios mėsos kvapas. Priešais stovėjo vienuolė su klaikiai juodu abitu. Man tuoj pačiam kryžiaus reikės. Vaikinukas nedrąsiai žengė į priekį ir pažvelgė į altorių kuris atrodo jau nenaudojamas tris amžius. Bažnyčia greičiau panaši į velnio namus, klaiku, šiurpu, dvokia ir keista. Richard išvydo tai ko tikrai nesitekėjo - merginą panašiai berniuko amžiaus. Giliai įkvėpęs berniukas žengė link jos. Nenorėdamas atskleisti tapatybės užsimetė palto kapišoną ir nežymiai kostelėjo kaip ženklas ,kad mergina turi atsisukti.
-
Galbūt ir nebuvo viskas labai blogai, nes ji išgirdo kaip kažkas nusikosėjo, o tai buvo jaunas vaikinas. Atsisukusi mergaitė į jį pribėgo prie jo ir nesustodama kalbėjo.
- Labas, žodžiu viskas vyko taip, aš atėjau pašventinti savo feneką, nes neklauso manęs ir sutikau kažkokią juodą bobą ir ji kaip kokia statula žiūrėjo į mane, ir jo! O pala kuo tu vardu? Ar tu irgi vaiduoklis? O gal tu chuliganas? Jeigu taip, tai žinok aš rėksiu per visą bažnyčią.- Griežtai tarė mokinė.
Kiek nusiraminusi vėl atsisėdo ant kėdės ir kartojo ką sakė juodas kunigas, nors net nesuprato kodėl. Nors buvo aišku tai jog ją privertė sakyti tas maldas, kad iškviestų demonus. Na ir žinoma ji kartojo tą patį ką ir juodasis kunigas.
Tamsa užgaubs mus visus
ateik greičiau ir gerbsim tave
užliek krauju mus
klausyk ką sakome
Tamsus šešėlis prisikėlė, o mergaitė baisiai išsigandusi atsipeikėjo ir nubėgo atgal pas tą patį vaikiną.
- O Dieve, ką aš ką tik padariau? Ką man daryti?
Karštos kaip ugnis ašaros tekėjo nuo akių, o širdis plakė nesveiku greičiu iš baimės. Labai blogai, viskas labai blogai.
-
Safyrinės akys nuslydo juodos bažnyčios paviršiumi, apsistojo ties kiek praviromis durimis, taip ir kviečiančiomis užeiti į vidų, tuomet šovė į viršų. Trumpam žvilgtelėjusi į danguje šviečiančią saulę prisikando lūpą, patikrino, ar abu dviašmeniai juodojo kristalo kardai pritvirtinti prie diržo ir žengė vidun.
Lūpas dar spėjo palikti niūrus vypsnis, vėjo dėka nusinešęs ir katedros pavadinimą. Pasvarsčiusi, kas gi privertė šitaip keistai išsiviepti - juokingas pavadinimas ar neaiškus noras, viliojantis čia apsilankyti po paskutinio karto, nusiėmė juodo apsiausto gobtuvą. Tiesūs, varno plunksnų juodumo plaukai, surišti aukštai į uodegą, dailiai nugulė už nugaros.
Kilstelėjusi galvą įvertino matomą vaizdą. Kaip ir praėjusį kartą, čia nieko ypatingo nebuvo. Nežinodamas istorijos palaikytum tokią bažnytėlę eiline ir neverta dėmesio. Išskyrus kelis intriguojančius faktus. Faktus, kurie itin domino Luną.
Negaišdama laiko viršuje pasisuko rūsio link ir it vaiduoklis, ilgo apsiausto dėka, nusklendė į apačią. Tyliai keiktelėjusi mintyse, kai užkliuvo už paskutinio laiptelio, bet stebuklingai išlaikė pusiausvyrą, rauktelėjo antakius. Čia, rūsyje, tamsiaplaukę pasitiko nemalonus kvapas, tačiau priešingai nei praėjusį kartą, nepanašėjo į lavono. Greičiau nudvėsusios žiurkės. Arba kelių nudvėsusių žiurkių.
Atsargiai statydama kojas, jog batu nesutrėkštų kur nors besivuliojančios nudvėsusios žiurkės, patraukė altoriaus link. Noras viską išsiaiškinti iki smulkmenos, ko nepadarė praėjusį kartą, būtent čia ir atvedė merginą. Suvokusi, kad nuo Hogvartso laikų ji taip ir nepasikeitė, išliko tokia pat, tik papurtė beviltiškai galvą, o tada kiek aštrių bruožų veidą nušvietė pasitenkino šypsena. Nekantravo viską išsiaiškinti, kad ir be Elijah.
-
Peilio smaigalys užlindo už nago, lėtai judėdamas palei odą ir pagaliau išstumdamas tą keistą į panagę įsmigusį šapelį. Setas nuleido ištiestą į viršų ranką ir apžvelgė iš arčiau. Taip, kažkokios rakšties jau nebebuvo, nors nemalonus jausmas vis dar egzistavo. Pamėgino sprigtelt pirštu. Ne, nebeskaudėjo.
- Reiktų nagus nusikarpyt, - sumurmėjo jis, jau kasdamas nagą.
Gulėdamas ant bažnyčios suolo, su kaire ranka nepatogiai remdamasis į jo atlošą spoksojo į lubas ir svarstė, kad šiandien susitiktas vyrukas buvo tikras iššūkis. Net peilį sugebėjo išmušti, dėl ko vėliau, kai pagaliau nusiuntė jį į sapnų šalį, gavo raustis po rudenį neišvežtus lapus ir šakas, ieškodamas savojo ginklo. Tikriausiai tuomet tas bjaurastis po nagu ir įlindo.
Mintyse vaikinas vis bandė suprasti, kaip sugebėjo paleisti peilį. Kas vyko, kaip smogė, kur smogė, kas nukreipė jo dėmesį. Tokia klaida galėjo jam daug kainuoti. O kas būtų dėjęsi, jei būtų netekęs to peilio!.. Ne... Apie tokią netektį vaikis nė galvoti nenorėjo.
Bažnyčioje buvo vienas, todėl kaip mat išgirdo prasiveriančias duris. Sustingęs klausėsi, tačiau žingsnių praktiškai negirdėjo. Vaiduokliais netikėjo, ne. Šėtono katedra jam tebuvo poilsio vietelė. Porą sekundėlių palaukė, o tuomet pakilo iš gulimos pozos į sėdimą. Prie laukujų durų nebuvo nieko. Spėjo suraukti antakius, kai išgirdo keiksmo aidelį. Liesą šešiolikmečio veidą nušvietė šypsena. Lankytojas! Neee... laaaaankytoooja! – mintyse atgaminęs balsą mažne išdainavo jis. Vikriu judesiu pašoko ant suolo, jau kišdamas peiliuką į jam skirtą garbingą vietą prie diržo, ir suolų atlošais linksmai nušuoliavo ligi klaupkų galo. Tyliai it katė nušoko ant kietų grindų ir pasuko tų pačių laiptelių, kuriais ką tik nusileido žmogysta – ar kas ten bebūtų – linkui.
Nuolatos čia besilankančiam brunetui kiekvienas laiptelis, jo duobutė, nuskilimas ar išvis netyčinis neegzistavimas buvo pažįstamas, todėl be jokių problemų ir be garso – juos sugėrė jo nutrinti batai su minkštučiais padais - nusileido į rūsį. Salės viduryje žibėjo pora žvakučių. Suraukė antakius, bandydamas prisiminti, ar kas galėjo uždegti. Ai, jo, gi buvo tas šiandien čia.. kaip jis... – svarstė jis, kol akys apsiprato su tamsa ir atpažino žmogaus siluetą. Pamiršęs apie kunigą ir tai, kad planavo atsiminti jo vardą, džiugiai nusišypsojo ir į šalis ištiesęs rankas išdainavo:
- Laaaaabutis!
Vaikino riešus jau maloniai šaldė pora užkištų ir, jo nuomone, smagiajai daliai paruoštų peilių.
-
Staigiai kryptelėjo galvą. Galėjo prisiekti, kad išgirdo kažką viršuje ir tikrai didesnį už žiurkę, tačiau ateidama čia nepastebėjo, kad ją kas nors būtų sekęs, o ir bažnyčia, rodos, buvo tuščia. Jau vien katedros išvaizda turėjo atbaidyti lankytojus, ką jau kalbėti apie sklandančius gandus. Šėtono irštva tikrai nebuvo pati maloniausia vieta ekskursijai. Nebent buvai visiškas beprotis. Arba nuotykių mėgėjas.
Atidžiai nužvelgusi rūsį ir įvertinusi savo padėtį ir aplinkybes, įnirtingai ėmė ieškoti vietos pasalai. Derėjo pasislėpti ir užpulti pasirodantį lankytoją pirmiau nei tą padarys jis. Galimybių pasislėpti iš tiesų buvo ne viena, jai tereikėjo žengti kelis žingsnius kolonos link ir pasaloje palaukti savo aukos. Arba prisiploti prie sienos šalia laiptų ir vienu judesiu perpjauti gerklę aukai. Nuo tokios minties Luna vos susilaikė neprunkštelėjusi, bet slėptis nebeketino. Nusprendė priešininką pasitikti atviroje kovoje. Žinoma, jei to prireiks.
Įsiklausė. Net vilkiškai klausai buvo sunku išgirsti žingsnius. Akimirką net pamanė, kad jai tik pasigirdo ir viršuje nieko nebuvo, tačiau išgirdusi širdies dūžius nežymiai šyptelėjo. Stovėdama nugara į laiptų pusę atidžiai klausėsi, bandė iš žingsnių ir įvairiausių garsų suprasti, kur tiksliai yra auka. Tiek metų tobulintas gebėjimas pasitarnavo, nors sekėsi ne itin gerai, tačiau sekėsi neblogai.
- Labas, - taip ir neatsisukdama į vaikiną, tik kryptelėjusi galvą tarstelėjo.
Balsas nuskambėjo šaltai, tačiau kartu keistai linksmai. Tarsi tamsiaplaukę domintų už nugaros pasirodęs vaikinas. Spėjo, kad šis gerokai už ją jaunesnis, nors iš balso galėjai suprasti ir priešingai.
-
Setas nebuvo religingas žmogus. Tiesa, kažkada jis bandė suprasti, kodėl žmonės tiki tuo, ko niekada nematė ir negirdėjo - pirmąsyk lankydamas Šėtono katedroje nukniaukė kunigo kambarėlyje (ar kaip tai vadinasi) esančią seną, vabalėlių apkandžiotą Bibliją ir pamėgino paskaityti. Smulkios raidės jo vos neatbaidė, bet neturėdamas ką veikti, o ir visai nakčiai nutaręs pasilikti bažnyčioje, nusprendė suteikti tai knygų knyga vadinamam veikalui šansą. Viskas galų gale baigėsi tuo, kad Bibliją užmetė kažkur už čia rūsyje esančio altoriaus ir apmąstymų veikiamas (keliasdešimt neįtikėtinų puslapių jam vis tiek neatskleidė, ką gi tas tikėjimas žmogui duoda) savuoju peiliu šalia keistesnių, įmantresnių ir žymiai gilesnių simbolių išraižė kitus kelis, reikšmės neturinčius, bet visai gražiai atrodančius, ant kurių, jei tik vaikis neklydo, dabar stovėjo jo naujoji pažįstama. Buvo sunku tiksliai pasakyti – raižiniai jau galėjo būti smagiai numindžioti ir paskandinti po sluoksniu purvo. Bet jie tikrai kažkur čia slypėjo.
Jis buvo girdėjęs, kad čia vyksta visokie egzorcizmai, prakeikimai, aukojimai ir panašūs keisti dalykai, bet vaikiui tas pernelyg nerūpėjo ir nekėlė diskomforto – per tuos metus, kai vis čia užsukdavo, nėsyk negirdėjo ir nematė tų visus šiurpinančių dalykų. O gal niekada nesureikšmino to, kas gąsdino kitus, - juk pats sukeldavo ne pačius smagiausius jausmus jį susitikusiems žmonėms.
Priešais jį stovinti persona praktiškai nesuragavo į jo apsireiškimą, priversdama brunetą susimąstyti. Taip, tai tikrai buvo mergina, - galimai žymiai už jį senesnė. Jos stovėsena ir balso tonas išdavė, kad toli gražu ši vieta, o juolab ir smagus vaikino pasisveikinimas nei baugino, nei darė kažkokį įspūdį iš viso. Būtent toks jos abejingumas padarė įspūdį pačiam Setui.
Vaikio šypsena tapo kiek santūresnė, nors akys dar žibėjo. Lyginant su kitais savo pažįstamais, vaikis išsiskyrė gebėjimu tramdytis, nepulti daryti to, ko norėjo, o pirma blaiviai įvertinti susiklosčiusias aplinkybes ir apmąstyti, ar dar yra prasmė vykdyti planą. Kaip tik dabar ir buvo toji pauzė. Kita vertus, jam dar trūko informacijos apie priešais jį esantį žmogų, kad galėtų atšaukti arba, priešingai, tęsti veiksmus.
Blankioj žvakių šviesoj įžvelgė tu „rimtesnių“ simbolių kontūrus ir, veik pasišokinėdamas, jais nužingsniavo link altoriaus, padarydamas lanką ir apeidamas dvi kolonas, taip nedideliu lankeliu aplenkdamas ir merginą. Žvakių šviesa už altoriaus nesiekė, todėl kojos ten vaikinas ir nekėlė. Ko ko, bet nekęsdavo, kai užmindavo ant žiurkės. Priešais altorių jų beveik nebuvo, bet už jo... Vajė.
Stovėdamas priešais tą vietą, kur ką tik taip svetingai pasveikino lankytoją, jautėsi kiek pranašesnis. Iš to, kad mergina keiktelėjo lipdama laiptais, buvo aišku, jog vietos ji nepažįsta. O Setas žinojo bent dar vieną būdą nert iš šitos vietos, jeigu laiptai netyčia nebebūtų tas variantas, o persona, kaip dabar nuojauta jaunuoliui kirbino, pasirodytų esanti gerai pasikausčiusi.
Ranka pasirėmęs į altorių – tarsi būtų šios vietos šeimininkas - kryptelėjo galvą ir, visai neslėpdamas smalsumo, guviai paklausė:
- Ką gi čia veiki?
-
Kurį laiką stovėjo nejudėdama, tik klausydamasi tylaus, gal kiek pernelyg ramaus širdies plakimo. Nujautė, kad už nugaros stovintis vaikinas bus vienas iš dviejų, čia besilankančių kategorijas atitinkančių žmonių. Greičiausiai - beprotis. Tik visiškai nemąstantis padaras šitaip ramiai reaguotų į gandais apipintos bažnyčios rūsyje stypsantį asmenį. Tiesa, galėjo būti ir priešingai - jis turbūt nė nesivargino patikintis visais tais gandais apie velnią, demonus ir kitus dvasių pasaulio reiškinius. Tokia mintis Lunai patiko. Ji irgi netikėjo, kad čia, šioje bažnyčioje buvo iškviestas pats šėtonas. Vadinasi išvada tokia: jie abu nuotykių mėgėjai, nesukantys per daug galvos dėl gandų ir paskalų, nusprendę praleisti dieną kitaip.
Nuojauta kuždėjo, kad į ją įsmeigtas žvilgsnis. Būtų galėjusi prisiekti, kad pajuto jį fiziškai, o tai galėjo reikšti tik vieną - vaikinas bando įvertinti ją ir nuspręsti - pavojinga ji ar ne. Šitai ir pačiai tamsiaplaukei nuspręsti buvo nelengva.
Pirma pajutusi, vėliau išgirdusi, kaip į akmeninis iškloto rūsio grindis tyliai kaukšteli batai, kryptelėjo galvą akimis nusekdama nepažįstamąjį. Žvakių šviesoje safyrinės akys blykstelėjo it katės.
Pastebėjusi, kokiu lanku vaikinukas ją aplenkė, kreivai šyptelėjo. Turbūt pasiliko prie teorijos, kad ji gali būti pavojinga ir derėtų vengti. Ką gi, neklydo, mat juodojo kristalo durklai buvo pasiruošę veikti, nors nujautė, kad jų neprireiks. Jis neatrodė tinkamas varžovas.
Įvertinusi nepažįstamąjį ir nusprendusi, kad jis visiškai nepavojingas, apsisuko ir patraukė tos vietos link, kur praėjusį kartą kartu su Elijah matė lavoną. Pastarojo čia nebebuvo. Nė kvapo. Papūtusi apatinę lūpą ir nužvelgusi nišą, kur gulėjo negyvas kūnas, tyliai atsiduso. Bent jau dvoko tokio siaubingo nebebuvo.
Ranka perbraukusi nišą, tačiau nieko nerado. To ir reikėjo tikėtis. Būtų pernelyg lengva. Tyliai atsidususi pakreipė galvą. Vaikinukas ir vėl ją stebėjo, šįkart pasitikėdamas savimi it tikras šios bažnyčios savininkas. Iš tokios jo pozicijos mėlynakė tik nusijuokė, visgi klausimo negirdomis praleisit neketino. Ryžtingais žingsniais ėmė žingsniuoti altoriaus link. Juodi it varno plunksnų plaukai subangavo už nugaros, surišti aukštai į kasą. Akys dar kartelį suspindo, o juodas apsiaustas kiek prasiskleidė, tačiau kardų, prisegtų prie diržo iš šonų, neatidengė. Leido pastebėti tik patogią treniruočių aprangą. Nieko daugiau. Pastaroji taip pat buvo juoda, tad toptelėjo, kad nepažįstamasis nesugebės ir jos įžiūrėti. Žvakių šviesų neužteko tam, kad galėtum deramai nužvelgti žmogų. Tiesa sakant, to nepakako paprastam burtininkui, ne jai, ne vilkolakei.
Prisiartinusi prie altoriaus tvirtai rankomis įsirėmė į jį, akimirksniu sumažino atstumą tarp savęs ir jaunuolio, o tada kreivai vyptelėjo. Safyrinės akys atidžiai stebėjo jo reakciją.
- To paties galėčiau paklausti tavęs, - pasirėmusi viena ranką smakrą, atsistojo į tvirtą poziciją, jog kartais nebūtų užklupta iš pasalų.
-
Kilstelėjo antakius, stebėdamas kaip mergina žvalgosi į vieną patalpos kampų. Tą pačią akimirką karštligiškai galvojo, ar nebus kokiam tos nišos plyšy įkišęs vienos iš aukų piniginės ar asmens tapatybės kortelės. Ai, ne, ne ten... – mintyse apsidžiaugė jis, prisiminęs, kad patogių plyšiukų ten nebuvo. O ir šiandien pelnytą bevertį trofėjų sudegino kartu su kitais vyruko daiktais.
Žalsvai mėlynomis akimis sekė atžingsniuojančią merginą. Iš jos žingsnių ir eisenos buvo galima spręsti, kad sudėjimo – tvirto. O jau ūgis... Setas galėjo duoti ranką nukirsti, kad buvo aukštesnė už jį, nors to įvertinti, kai ji buvo kiek tolėliau, tiksliai negalėjai. Vaikinukas pagalvojo, kad Lukas, jo dvejais metais vyresnis kolega, būtų jau susilydęs. Tik kurgi jis dabar? Paskutinį sykį jiedu matėsi bendrabutyje prieš du mėnesius. Tiesa, nė vienas iš jų ten dažnai negyveno, bet apsilankydavo tikrai neretai. Juk jis, kaip ir Setas, darbus atlikdavo greitai, o „ataskaitą“ pristatyti reikėdavo kuo skubiau.
Ah, nebent nenorėjo grąžinti skolos. Su šia mintimi bruneto galvą paliko nerimas ir jis vėl susikoncentravo ties priešais jį stovinčia, jau į altorių atsirėmusia mergina. Ji keistai šypsojo, dėl ko Setas mažne neprunkštelėjo. Tiesą sakant, moterėlė ėmė jam visai patikti. Galgi visai ir sutartų. Kiek kvaištelėjusi, regis, nelabai ir bailė, pasitikinti savimi. Kita vertus, šešiolikmetis juste juto, kad nėra ji tokia, kokia dabar atrodo. Galgi kiek panaši į jį?
- Galėjai sugalvoti kokį nors... – pasukęs galvą ir pamatęs pūkuoto avinėlio skulptūrą pyptelėjo jam nosį, - originalesnį atsakymą. - Linksmai nusišypsojęs pabaigė. Kad juodaplaukė mergina būtų žinojusi, kaip dažnai jam šitaip naglai atsiliepdavo. Tik Setas tokiais atvejais nuosekliai ramiu tonu supažindindavo vargšą žmogelį su savais planais, kuriuos netrukus ir įgyvendindavo. O dabar... Na, juk negalėjo iš pažiūros šauniam žmogui išdėti, kad prieš keletą minutėlių norėjo jį nudaigot. Juolab kad to nė nebetroško. Labiau norėjo sužinoti, kas tai per mergina.
- Jei ieškojai demonų, jų čia nėra. Net naktį nemačiau, - su pirštais sukiodamas diskelį, ant kurio anksčiau stovėdavo Ostija, o kitoj pusėje – indas su paplotėliais. Nieko gero neradęs, vėl pasisuko į merginą. – Bet ne to tu ieškai, ar ne?
Akys nukrypo žemiau nuo merginos veido ir Setas susidomėjęs pritūpė, jau nebesibaimindamas, kad moteris pašoks ir pasmeigs su kokiais nors paslėptais durklais.
Kiek labiau išklypusios plytelės, kuri patraukė vaikio dėmesį, anksčiau nebuvo pastebėjęs. Išsitraukęs peilį su ilgesniais ir kiek tvirtesniais ašmenimis užkišo už briaunos ir pamėgino pakelti plytelę bent tiek, kad užkištų pirštus ir galėtų ją atplėšti jau be peilio.
Po betono plokštele, pasirodo, gulėjo į seną audeklą įvyniota graži masyvi knyga. Setas linksmai švilptelėjo ir pašokęs ant kojų švelniai padėjo, regis, kažkokią apeigų knygą ten, kur parimusi buvo juodaplaukė.
- Pasitrauk, - burbtelėjo merginai ir ėmėsi peiliuku nuo viršelio krapštyti tamsų, žvakelės liepsnoje spindintį akmenėlį.
-
Rami reakcija privertė nustebti, rudi antakiai nežymiai šovė į viršų. Atrodė, kad vaikinui nė motais, jog priešais jį stovi nepažįstama mergina ir bet kurią akimirką gali perpjauti jam gerklę. Arba šiam buvo viskas nė motais, arba ji atrodė nepavojinga net ir stovėdama taip arti.
Kiek kryptelėjusi galvą atidžiau nužvelgė jaunuolį. Iš veido nebuvo įmanoma nieko išskaityti, net ir geriausias profesionalus to turbūt nebūtų pajėgęs. Jis per daug gerai slėpė emocijas. Arba jų visai neslėpė. O ir amžiumi gerokai atsiliko nuo Lunos. Buvo viso labo paauglys, nieko neišmanantis apie gyvenimą ir tykančius pavojus.
- Originalumu nepasižymiu, - atmestinai gūžtelėjo pečiais. - Bent jau ne šioje srityje, - žvilgsniu nusekusi jaunuolio pirštus, atsirėmusius į avinėlio nosį, žvilgtelėjo į šį patį.
Nors nepažįstamasis ją domino ir keistai traukė savo drąsa, mat tokių metų paaugliai įprastai tokiose vietose lankosi tik grupelėmis, tačiau reikėjo pripažinti, kad tamsiaplaukė jo buvimas galiausiai ėmė erzinti. Ji nemėgo, kai kas nors ją stebėdavo ar trukdydavo daryti tai, ką ji norėdavo, o dabar ji norėjo pabūti viena ir viską nuodugniai apžiūrėti.
Trumpam paskendusi savo mintyse, ne iškarto teikėsi atsakyti į tamsiaplaukio klausimą. Lėtai kilstelėjusi galvą kreivai šyptelėjo.
- Vadinasi, buvai čia ir naktį? - pabandė spėti. - Bet ne, ne demonų atėjau čia ieškoti. - Prisipažino taip ir nepateikdama konkretesnės informacijos apie savo tikslus ar planus.
Safyrinės akys akimirksniu pastebėjo blyksteliant peilio ašmenis.
Štai, kodėl tu toks drąsus. Įspūdinga.
- Kad jau pasiėmei tai, kas tave domina, gal malonėtum mane palikti vieną? Širdingai dėkoju, - perdėtai dėkingai nusišypsojo ir pamojo laiptų link.
Reikėjo, kaip nors sugalvoti būdą likti vienai. Nepažįstamojo buvimas šalimais ir įžūlumas erzino.
-
Susidomėjęs Setas kilstelėjo antakius. O kurgi? – pakreipęs galvą nebyliai paklausė, bet garsiai smalsumo šįsyk nusprendė neišreikšti.
Akimis perbėgo merginos profilį, tačiau nieko, kas vėliau padėtų jam išsiaiškinti, kas gi tai per žmogus, nepastebėjo. Trukdė blanki žvakių šviesa. Ir apsiaustas. Kita vertus, ką gi žinojimas jam būtų davęs? Jei būtų kada apie ją girdėjęs ar matęs jos nuotrauką, tai tikrai ne tam, kad vėliau susėstų kavos išgerti ir pasišnekučiuoti.
Apie kavą pagalvojęs pajuto besikaupiančias seiles. Taip, būtinai užlėks L dydžio puodelio. Tačiau pirma, - su kančia prisiminė, - reikia į bendrabutį prisistatyti.
- Naktį? – perklausė Setas, sulaikydamas besiveržiantį „Dažniausiai“. Ne, pasisakyti, kad čia viena mėgstamiausių jo vietų apsistoti nakčiai nebuvo galima. Jau vien tai, kad čia jį pamatė toks pavojumi ir paslaptimi dvelkiantis žmogus nebuvo gerai. Maža ką, gal ji dirba kam kitam. Gal išvis ji tik apsimetinėja, neva jo nepažįsta. Sebastianas, Seto darbdavys, turėjo konkurentų. – Aha, - neišsiplėsdamas baigė.
- Tuomet ko ieškai? – įkyriai užklausė. Tiesą sakant, Setui jau nebe taip rūpėjo, kiek norėjosi išerzinti juodaplaukę. Ji atrodė pernelyg šalta, gal net kiek pasipūtusi, kas tiesiog masino šešiolikmetį patampyti jai nervus ir gal net išjudinti. Būtų buvę visai smagu pamatyti ją piktą. Tokiu atveju išaiškėtų, kas ji per viena.
Brangakmeniai, pasirodo, buvo pritvirtinti ne šiaip su „momentiniais“ klijais. Sekundėlę pasvarstęs nusprendė parduoti visą knygą, ne atskiras jos dalis, todėl apsiželgė, dairydamasis, kur nutėškė medžiagos gabalą ir pasilenkęs paėmė. Jei kas visą paimtų, gal netgi gautų daugiau.
Kilstelėjo galvą į suirzusią mergelę ir nusišypsojo. Neva svarstydamas pasiūlymą pasikasė tvirta peilio rankena aukščiau smilkinio. Kažkas blykstelėjo prie vaikino ausies – žvakės švieselės atspindys ant nedidelio auskaro.
- Radau toookį lobį, - paplekšnojo per knygos viršelį, - ir man sakai jau nešt mėsas? O jeigu aš noriu dar pasižvalgyti, a? Negi manai, kad galimai čia esančias paslėptas brangenybes paliksiu vien tau? – apsimestinai pasipiktinęs šūktelėjo jis.
-
Susidomėjimo kupinas žvilgsnis neliko nepastebėtas, tik Pusmėnulio gaujos alfa neišsidavė pastebėjusi, kad savo tikslą pasiekė - privertė susidomėti paauglį numesta užuomina. Abejingai žvelgdama į šį, tarsi vaikinukas jos visai nedomintų, kilstelėjo vieną antakį. Abejingumas visuomet pasitarnaudavo.
- Tu prastai girdi ar tiesiog per kvailas suprasti iš pirmo karto? - šyptelėjo mesdama klausiamą žvilgsnį į vaikiną ir žengdama prie kitos nišos.
Praėjusį kartą matytas lavonas buvo kelių dienų senumo, o nuo paskutinio apsilankymo čia praėjo ne tiek ir daug laiko, kad šis būtų tiesiog sunykęs. Kažkas burtų pagalba pagreitino irimo procesą, arba išgabeno šį. Mintis, kad negyvas kūnas buvo išneštas pro paradines duris, nebuvo įtikinama. Nebent, žinoma, tai padarė teisėsauga, tačiau tokiu atveju čia visur būtų daugybę nereikalingų niekučių, "STOP" juostų ir kitų dalykėlių. Naktį lavono taip pat niekas nebūtų gabenęs iš čia, nors ir buvo miesto pakraštys, paradinės durys per daug matoma vieta, o ir pro kitas vargiai kas nors būtų šį išnešę. Be to, merginos neapleido nuojauta, kad rūsys slepia kur kas daugiau paslapčių.
Vedama smalsumo ir tokio įsitikinimo, įsitaisė vienoje iš nišų. Kad apžiūrėtų nuodugniai rūsį, reikėjo priversti nepažįstamąjį apleisti patalpas. Ištraukusi iš apsiausto ranką ir pasidėjusi šią ant kelių žvilgtelėjo į neseniai darytą tatuiruotę. Iltis šiepiantis vilkas pažvelgė į vaikino pusę, tuomet kryptelėjo galvą į mišką ir pakėlęs galvą dramatiškai užkaukė.
- Šio bei to, - kilstelėjo galvą ir ji, tačiau priešingai nei vilkas, nekaukė, tik pateikė ir vėl nieko konkretaus nenurodantį atsakymą.
Na, bent jau buvo aišku viena - jai kažko reikėjo iš rūsio. Tai buvo pernelyg akivaizdu, kad galėtų nuslėpti, o ir trumpaplaukis rodėsi ne kvailas, tad išvadas turėjo padaryti teisingas. Turbūt dėl to ir nenorėjo nešdintis lauk.
Vilkišką klausą pasiekus tyliam krebždenimui, beveik negirdimam, Luna instinktyviai pasuko galvą garso link, įsiklausė, o tada lengvu judesiu išsitraukusi į dešinės kojos bato durklą - švystelėjo šį garso link. Nuaidėjo tylus cyptelėjimas, o tada stojo tyla. Durklo ašmenys perskrodė nekaltos žiurkės kūnelį.
Šlykštus padaras.
Burtų pagalba susigrąžinusi durklą pasukiojo šį rankoje, o vėliau ir vėl paslėpė specialioje dėtuve, pritvirtintoje prie bato.
- Būtent to ir tikėjausi, - palinksėjo prisipažindama ir nugara atsiremdama į nišą.
Nusprendusi, kad vertėtų išsiaiškinti daugiau apie vaikiną, stovintį prie altoriaus, mat šis akivaizdžiai neketino palikti jos vienos, abejingai tarstelėjo:
- Laivą pamiršai, pirate, - nusijuokusi papurtė galvą. - Ir kurgi dėsi tą lobį?
-
- Nea, bet jei domina mano sveikata, tai yra tekę turėti ausies uždegimą, dėl ko dešine ausimi tuo metu beveik negirdėjau. Bet dabar viskas gerai, dėkui už susirūpinimą, - nusišypsojo ir keliskart neva naiviai sumirksėjo. Tiesą sakant jį džiugino
Moteriškei pasitraukus iš vietos Setas ėmėsi apžiūrinėti altorių įdėmiau, viena akimi vis stebėdamas, ką gi daro jo naujoji pažįstama. Merginos vardo vis dar nežinojo. Ir nors šioji akivaizdžiai nerodė jokio noro žinoti šešiolikmečio, vaikis vis tik nusprendė neapsimetinėti.
- Kaip galiu tave vadinti? Kol kas vieninteliai variantai yra pamaiva ir... – akimirką, peiliu bandydamas praplatinti nedidelį plyšiuką visai šalia kryžiaus, nutilo. Supratęs, kad plyšys ir tėra nekaltas, nieko neslepiantis įtrūkimas, lyg niekur nieko baigė, - pasipūtėlė. Norėčiau tave vėliau prisiminti kaip nors mieliau.
Pakreipęs galvą pamatė, kaip mergina įlindo į vieną iš nišų ir kažką krapštinėjosi. Susidomėjęs nusprendė geriau ją pastebėti, o ne bandyti iškrapštyti kažką, ko galimai net nėra. Juk, vis tik, pinigų jam taip smarkiai nereikėjo. O dabar šalia jo gulinti knyga – vaikis jau sėdėjo ant altoriaus ir net pasilenkęs stebėjo, ką gi veikia moterėlė – galimai tebuvo sėkmės vaisius. Nesiruošė švaistyti energijos ten, kur pergalę lemia tik sėkmė.
Vaikis kilstelėjo antakius, išvydęs, kaip ant ištiestos tamsiaplaukės rankos kažkas judo. Netruko nė trijų sekundžių, kaip atsidūrė prie merginos ir išplėstom akim žiopsojo į jos ranką.
- Kaip... Kaaaaip kietai! – iš nuostabos ir susižavėjimo sušuko jis. Jis buvo matęs paprastų tatuiruočių, bet tokių... – Kur tatuiravaisi? – staigiai paklausė, pro ausis netgi praleidęs trumpą mėlynakės atsakymą.
Apie tatuiruotę vaikis svajojo jau seniai, tačiau vis neišsirinkdavo, kokį piešinį visam gyvenimui užtvirtinti ant odos. Žinoma, galėjo jį lengvai panaikinti – vienas draugų gebėjo mosikuoti stebuklinga lazdele ir daryti smagius dalykėlius, tai būtų padaręs ir šitai, - tačiau nesinorėjo pačią pirmą turėti dar ir nevykusią.
Žiurkės jis beveik negirdėjo. Gal dėl to, kad buvo jau įpratęs prie tokių garsų, gal dėl to, kad jam ji nelabai ir trukdė. Tačiau merginai, pasirodo, buvo priešingai. Akimirką, kai šioji ištraukė durklą, vaikiui toptelėjo, kad vis tik buvo teisus – tai nėra šiaip eilinis žmogus. Kitą sekundės dalį suprato, kad ginklas galėjo būti skirtas jam nudaigoti, tačiau laiko tolimesniems veiksmams nepakako, todėl liko stovėti nugara atsirėmęs į sieną. Jai sviedus peilį ir sucypus nelaimingam gyvūnui, Setas pasvarstė, kad šitaip eikvoti jėgas ir purvinti peilį – visai nenaudinga. Ir nors ką tik buvo nužudytas padaras, brunetas iš vietos mažne užsiliepsnojęs pašoko ne dėl to.
- Kodėl... Nenuvalei durklo!? – pasibaisėjęs riktelėjo jis.
Akimirksniu išgaravus visam susižavėjimui, grįžo atgal prie savo brangenybės ir atsirėmė į stalą primenančios altoriaus dalies.
- Pasidėsiu ant naktinio stalelio, kad kas rytą ir vakarą galėčiau iš jos melstis, - sudėjęs rankas it maldai ir pagarbiai aukštyn pakėlęs galvą atsakė jis. Betrūko aureolės. Po sekundėlės ją nuleido ir, paėmęs knygą, it velniukas nusišypsojo – ko ko, bet šito tai jis nedarys.
Tiesą sakant, vaikiną vis dar svilino smalsumas, ką gi čia veikia toji ilgaplaukė. Žinojo, kad ji taip jau paprastai neatsakys, todėl lyg niekur nieko išdainavo spėjimą:
- Jeigu ieškai angos, žiūri visai ne ten. – Reikšmingai patylėjo. – Bet tau manęs, aišku, čia nereikia, o ir šiaip, neatrodo, kad esi tokia kvaila. Nors faktas, kad toj pačioj vietoj rausies šitiek laiko, verčia abejoti šiuo tavo įvaizdžiu, - jau stovėdamas prie laiptų veik susirūpinęs kalbėjo šis. – Sėkmės, pamaiva! – ir, kaire ranka apsikabinęs knygą, ėmė kopti laiptais aukštyn.
-
Sutrikusi staigiai kryptelėjo galvą į vaikiną. Šis ne tik nesuirzo, tačiau ir neatsakė tuo pačiu, priešingai - visiškai ramiai pateikė dalį, kad ir labai nedidelę, apie save. Žinoma, jei tai apskritai buvo tiesa. Kiek rauktelėjusi antakius kurį laiką stebėjo jaunuolį svarstydama, ką šiam teko patirti, kad taip ramiai ir neultraliai reaguotų į nepažįstą asmenį ir be jokios baimės kalbėtųsi. Knietėjo išsiaiškinti, kokius gyvenimo smūgius jis patyrė. Nuojauta kuždėjo, kad nepilnametis - našlaitis, užaugęs gatvėje.
- Būtinai pasižymėsiu, - linktelėjo užtikrindama tamsiaplaukį, o save įtikindama, kad tokią informaciją užmirš prabėgus dešimčiai minučių.
Paslapčia nusijuokė iš lengvai pastebimo žvilgčiojimo į ją. Kol ji sėdėjo vienoje iš nišų ir galėjo nieko netrukdoma stebėti beveik visą rūsį, nepažįstamajam reikėjo vis dirstelėti į ją, įsitikinti, kad tamsiaplaukė būtybė nesumąstė šio paskersti tiesiai ant altoriaus. Koks dramatiškas įvykių posūkis būtų. O jei vaikinukas būtų jos mylimasis... Ak, kaip romantiška.
Visgi be erzinančio buvimo čia pat buvo ir susidomėjimas. Atidžiai, tačiau neišsiduodama, vaidindama abejingą stebėjo, kaip kruopščiai it tiksliai su peiliu darbuojasi vaikis. Už tokį įrankio valdymą būtų galėjusi pagirti jį ir netgi paplekšnoti per petį, tačiau liko sėdėti tokia pat abejinga, šalta ir tyli.
- O, - nustebusiai kilstelėjo antakius. - Man patinka tokie įvardžiai, - palinksėjo užversdama galvą į viršų, žvalgydamasi po tamsias rūsio lubas.
Nieko ypatingo čia taip pat nerado, išskyrus senas, niekam neįdomias plytas, laikomas sienų ir betono. Kiek nusivylusiai atsidususi dar kurį laiką žvilgsniu klaidžiojo rūsio lubomis. Galiausiai teikusis atsakyti į klausimą, mat nujautė, kad pokalbis greitai nesibaigs, dėbtelėjo į paauglį.
- Mieliau? Maniau, kad tai jūsų, vaikinų, fantazijai priskirta užduotis sugalvoti mieliausius, kvailiausius ir šlykščiausius įvardžius panelėms. Bet į mane gali kreiptis Luna, nežinomasis, - šyptelėjo patogiau įsitaisydama nišoje.
Kad šitaip staigiai vaikis prisistatys prie jos, mėlynakei nė netoptelėjo. Apstulbusi kilstelėjo galvą ir kelis kartus išplėstomis akimis sumirksėjo stebėdama, kaip šis grožėsi jos tatuiruotę. Tamsiaplaukis akimis gerte gėrė meno kūrinį, o vilkas, įrėmęs žvilgsnį į jį spoksantį asmenį, nežymiai iššiepė iltis. Patenkintas dėmesiu nebuvo. Visgi Lunai tai nelabai rūpėjo, ši svarstė, ar ji tik nepastebėjo, ar priešais stovintis vaikinukas buvo vampyras ir dėl šios rasės sugebėjimų taip greitai atsidūrė prie jos.
Kad ir kaip ten bebūtų, per daug nusprendė į tai nesigilinti, kuo ramiausiai stebėjo susižavėjusį pašnekovą, vis dar spoksantį jai į riešą.
- Gal jau gana? O tai ir skylę išdeginsi, - paslėpusi ranką apsiausto rankovėje nusijuokė. - Kiauliasodyje, - įvertinusi, kad tokia informacija jai nepakenks, paprasčiausiai gūžtelėjo pečiais. - Su tatuiruočių meistru puikiai turėtumėt sutarti. Abu trenkti, - gana rimtu tonu tėškė stebėdama, kaip gi dabar bus sureaguota.
Mintyse susimąstė, kuris gi buvo keistesnis - Hayato ar jis, priešais stovintis vaikinas. Pasižymėjusi mintyse, kad sugrįžus į namus reiktų prie kiekvieno sudėti minusus ir pliusus, šitaip priimant nuosprendį, nustūmė tokias mintis šalin.
- Norėjau pamatyti tavo reakciją, - prisipažino, mat retam rūpėdavo švarus ar ne durklas būdavo padedamas į jam paskirtą vietą. - Tau patinka ginklai, tiesa? - trumpam žvilgtelėjo į apsiaustą, kabantį prie pat žemės.
Išvydusi tokį apsurdišką spektaklį, nors derėjo pripažinti - jis išties buvo įtikinamas, beviltiškai papurtė galvą, tačiau iš rausvų lūpų visgi išsprūdo tylus juokas. Geriau pažinus, vaikis nebuvo toks jau ir erzinantis.
- Jei dar pasakysi kokią maldą be klaidų - tikrai patikėsiu, - dėbtelėjo į tamsiaplaukį. - Sėkmės nenusisukant sprando! - šūktelėjo pavymui žvilgsniu stebėdama, kaip tamsi figūra kyla laiptais.
3... 2... 1...
-
Pati įsimintiniausia ir geriausia diena, turėjo įvykti būtent šiandien. Ar Sabrina jaudinosi? Kaip niekad. Visą naktį svarstė, ruošėsi, šiek tiek verkė. Negalėjo patikėti tuo, jog gyvenimas šitaip pasikeitė. Atrado tą savo vienintelį, greitai taps jo žmona. Atsiras daug rūpesčių, šeimyninis gyvenimas. Merginai sunku buvo apie tai net pagalvoti. Šešios suknelės kabėjo ant spintos. Viena juoda, ilgomis rankovėmis, su šiek tiek blizgučių. Kita, balta kaip pagalvės plunksna, ilga, šiek tiek pūsta. O kitos dvi žydros, šiek tiek trumpesnės, ne itin vestuvinės. Pagal Spellman'ų tradiciją, Sabrina turėtų dėtis juodą, primenančią raganą, susijusią su Šėtonu. O su balta, atrodys kaip eilinė žiobarė, per daug krikščioniškai. Išsirinkusi juodą suknelę, dar kartą ją palygino su lygintuvu, nors ir buvo nauja. Ką gali žinoti, gal ji sulamdyta, bet man atrodo kitaip? Aš vis tiek ją liečiau, buvau užsivilkusi.- Lygino suknelę, ir galvojo. Vienas, du, trys, Sabrina nusidegino pirštą. Iš rozetės, greitai ištraukė laidą, kad nesugedinti ir pačios suknelės. O kas svarbiausia, nusidegino ne tik pirštą, bet ir gražiai, nulakuotą nagą! O ir nagai, buvo ne už mažą sumą, lakuoti. Dar neprasidėjo vestuvės, o jau nesiseka. Sabrina užsivilko juodą suknelę ir sėdo prie makiažo staliuko. Neplanavo daug dažytis, o tik brūkštelti juodais šešėliais per vokus ir uždažyti lupas, ryškiai, violetiniu lūpdažiu. Pasidažiusi, atsistojo, atsidarė užuolaidas, per kurias buvo dar tamsiau aštuntą ryto ir su suknele, pasimaivė prieš veidrodį. Nuotaika buvo jau kiek geresnė, mažiau jaudulio, daugiau pasitikėjimo savimi. Nekantravo pamatyti Nojų su kostiumu, jam tikrai labai tiko. Iki Katedros, mergina norėjo eiti pėsčia. Kol eis, galės apgalvoti tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui ar gerai, jog sutiko būti Nojaus gyvenimo dalimi, ar gerai padarė, jog nepakvietė Christinos į savo vestuves ir visokiausius, svarbius menkniekius. Tačiau, jos laukė jau limuzinas su pilną svečių.
Fotografė užsidėjo pūkuotus, juodus, kailinukus, kad ir kaip būtų karšta tokią pavasario dieną, ir išėjo iš užsakyto viešbučio. Londonas nebuvo pats didžiausias miestas, tad ir nebuvo sunku rasti tą Šėtono katedrą. Ši įsėdo į limuziną ir stengėsi išsėdėti vietoje. Žiūrėjo pro langą, laukė kol atvažiuos. Visi draugai, tėtis, mama, didžiavosi Sabrina, motina grįžusi iš Bulgarijos, net apsiverkė. Tik klausimas, ar Sabrina išdrįs į ją įeiti... gal taip, gal ne. Išlipusi iš limuzino, pradėjo kulniuoti savo aukštais, aukštakulniais, o pamergės laikė už suknelės galo, kad ši nesivilktų per gatvę ir nebūtų išpurvinta. Priėjusi Šėtono Katedrą, pravėrė duris ir išgirdo kažkokią muziką. Greitai nusiėmė savo kailinius ir pasidėjo ant kėdutės, o vėliau kibo tėčiui už parankės ir pradėjo eiti takeliu.
-
Pavasaris. Ta diena atėjo, šiandien Nojus ,kad ir kaip kvailai tai skambėtų tuoksis. Vaikinas vis dar gulėjo savo lovoje kažką stipriai galvodamas. Ant rankos esantis laikrodis padėjo susigaudyti. Šešta valanda ryto, iki vestuvių dar marios laiko, pasiruošti tikrai galima. Pasigirdo durų skambutis, tikriausiai atėjo Nojaus draugas, padėti pasiruošti vestuvėms. Šokęs iš lovos vaikinas nuskubėjo prie durų ir skubiai jas atidarė. Jis neklydo, tai tikrai buvo jo draugas. Vaikinai pasisveikino ir rudaplaukis nuėjo į savo kambarį ruoštis. Nereikėjo labai daug laiko, bet reikėjo tai padaryti kuo galima greičiau. Reikėjo pasirinkti, dėtis kostiumą ir eiti kaip įprastose vestuvėse, ar visgi užsivilkti burtininko drabužius? Norėtusi pirmą kartą atrodyti neįprastai. Galima užsidėti ir abu, ir kostiumą ir apsiaustą, tik ar šis derinys tiks? Kostiumas visgi pilkas, o apsiaustas juodas. Colovaria? Nuo spintelės kuri stovėjo prie lovos, vaikinas griebė lazdelę ir priėjęs prie savo kostiumo suriko:
-Colovaria!,-Kostiumas nusidažė juoda spalva. Praėjo gal jau pusvalandis, bet vaikinas dar tik stovėjo su vienais apatiniais, po galais juk tuoj teks važiuoti į katedrą! Greitai apsirengęs, rudaplaukis išskuodė pro miegamojo duris, greitai užkrimto ir pažvelgęs į savo seną bičiulį nusišypsojo, tik dar pats nežinojo kodėl.
-Einam, Sabrina gali ten atvykti bet kurią minutę.,-Žiūrėdamas tiesiai į akis savo bičiuliui ištarė vaikinas.
Pažvelgęs į laikrodį pamatė, jog čia praleido jau dvi valandas! Išbėgęs pro duris, su savo draugu sėdo į juodą bentlį ir išvažiavo į reikiamą vietą. Štai, vaikinas jau stovėjo priešais katedros duris ir įžengė į vidų. Svečiai jau buvo pradėję rinktis, visa laimė nebuvo Sabrinos, tai buvo nuostabu. Greitu žingsniu nužingsniavęs iki altoriaus prie kurio jau stovėjo dvasininkas vaikinas suprato jog eidamas apsiaustu palietė beveik kiekvieną. Atsisukęs į mintį, tyliai pasakė - Atsiprašau. Laikas tiksėjo, laikas tiesiog šviesos greičiu lėkė. Atsidarė durys, įėjo Sabrina, pasipuošusi juoda suknele. Mergina atrodė nuostabiai. Lėtu žingsniu ji atėjo prie altoriaus, ir Noah paėmė ją už rankos.
-Labas, brangioji.,-Nusišypsojo rudaplaukis.
-
Buvo graži, saulėta pavasario diena. Akinamai mėlynu, vaiskiu dangumi vangiai plaukė keletas baltų debesėlių. Pro juos prasiskverbę spinduliai auksiniu savo glėbiu apgaubė Grindeilą ir didelį, iš pažiūros baugų juodą namą ant kalvos.
Alisa stovėjo nedideliame Spellman'ų namų kambarėlyje ir žvelgė į veidrodį paauksuotais rėmais. Jame atsispindėjo droviai besišypsantis laimingiausios pasaulyje šešiolikmetės veidas. Mergina pirštų galiukais palietė savo atvaizdą ir pamojo. Veidrodžio gyventoja taip pat kilstelėjo ranką.
- Žinai, šiandien laimingiausia diena mano gyvenime. Mamytė pagaliau susituoks, aš turėsiu tėtį, visi būsime laiminga ir darni šeima, - pasakė vela. Ji jau senokai įprato kalbėtis ne tik su Mila, bet ir su savimi. Atvaizdas supratingai linkčiojo ir dar plačiau šypsojosi.
Šeštakursė atvėrė baltos spintos duris ir žvilgtelėjo vidun. Ten kabėjo kuklūs švilpės drabužiai: keletas megztinių, išblukę džinsai, marškinėliai ir viena ypatinga suknelė, skirta šiai šventei. (https://www.google.com/url?sa=i&url=https%3A%2F%2Fwww.pinterest.com%2Fpin%2F542261611384148866%2F&psig=AOvVaw0kKbPKgdQLG3bNDmTVVkJv&ust=1625825854278000&source=images&cd=vfe&ved=0CAoQjRxqFwoTCNjGgbif0_ECFQAAAAAdAAAAABAX)
Alisa paėmė šią suknelę ir švelniai perbraukė per dailias klostes. Nusipirko ją būtent šiai dienai. Ypatingai dienai. Mergina apsivilko suknelę ir įsiavė į bordinius aukštakulnius. Ji dar nebuvo įpratusi avėti tokių batų, tačiau pasiryžo įveikti bet kokius sunkumus tokios šventės proga.
Šeštakursė paėmė nuo stalelio plaukų šepetį ir keletą kartų perbraukė per šviesias, žvilgančias sruogas su sidabro atspalviu. Susukusi plaukus į kuoduką, švilpė papuošė jį smulkiomis tamsiai raudonomis gėlytėmis ir paėmė nuo lovos nedidelį rankinuką su aukso grandinėle vietoje dirželio.
Alisa klestelėjo ant kėdutės greta makiažo staliuko, stengdamasi nesulamdyti suknelės ir greitai brūkštelėjo per lūpas lūpdažiu. Išbalusius merginos skruostus tuoj pat užklojo švelni pudra, akinamai žydras akis paryškino ilgos blakstienos ir lengi šešėliai.
Dar kartą nužvelgusi save veidrodyje, vela patenkinta linktelėjo ir išėjo iš kambario. Vos tik užvėrė duris, šeštakursė pasileido bėgte ir jau po minutės uždususi išlėkė pro duris, nuskuodė kalnu žemyn ir skubiai įsiropštė į limuziną, laukiantį jos gatvėje.
Kai atgavo kvapą švilpė pajuto kylančią pagarbią baimę. Limuzinas buvo labai prabangus ir puošnus, jo šešėlyje šešiolikmetė jautėsi dar menkesnė. Šiaip netaip prisivertusi nedrebėti, Alisa įsmeigė žvilgsnį į vaizdus, lekiančius už lango. Grindeilas dingo, akmenimis grįsta gatvė virto miško keliu, vingiuojančiu per kalvas. Mergina taip paskendo apmąstymuose, kad net nepastebėjo, kaip pralėkė valanda. Netikėtai limuzinas sutojo prie Šėtono katedros. Tai buvo didingas šiurpus pastatas su dangų remiančiomis kolonomis. Katedros pavadinimas kiek baugino velą, tačiau ji nenorėjo pasirodyti baile. Išsiropštė iš limuzino, padėkojo ūsuotam vairuotojui ir nužingsniavo prie milžiniškų durų.
Įėjus į salę, šeštakursės veidą paglostė maloni vėsa. Svečiai dar tik rinkosi. Įgudusios pastebėti mamą švilpės akys lakstė po minią, kol apsistojo ties nuostabiai gražia mergina juoda suknele ir trumpais, baltais plaukais. Be abejonės, tai buvo Sabrina. Džiugiai šypsodamasi, šešiolikmetė prilėkė prie mamos ir puolė jai į glėbį.
- Sveikinu, mamyte. Myliu tave, - tylutėliai sušnabždėjo žydraakė.
Staiga Alisa pastebėjo greta mamos stovintį rudaplaukį vaikiną su juodu fraku.
Tikriausiai tai Nojus. Man jis patinka, - dingtelėjo merginai. Ji išraudo kaip rožės žiedas, nudelbė akis į savo batų nosis ir iki kraujo prikando lūpą. Sutrikusi pamindžikavo, nežinodama, ką sakyti ar daryti ir galų gale apsisprendė. Vela švelniai apkabino rudaplaukį, ir tuoj pat atsitraukė, išsigandusi savo poelgio. Žvilgsnis atkakliai smigo į minkštaą aksominį kilimą po kojomis, skruostai tiesiog plieskė, rankos drebėjo.
-
Visi tie žvilgsniai, baugino fotografę. Merginos suknelė buvo matomai per ilga, pusė jos vilkosi ant žemės. Jau.... Greitai.... Bus.... Tas... Momentas... kai... būsiu... ištekėjusi...- Jaudinosi Sabrina. Širdis baisiai plakė, atrodė, kad tuoj iššoks. Na, reikėjo tikėtis, kad vidury vestuvių, nereikės kviesti greitosios. Priėjo prie altoriaus, viskas, stresas. Net tėtis, nepastebimai paleido kerėjimo profesorės ranką. Pagaliau fotografė nusiramino, nes pamatė savo gyvenimo meilę ir savo dukrelę, su gražia, nepakartojama suknele. Atrodė, kad tuoj apsiverks. Tik žinoma, ašaras stengėsi sulaikyti, juk atrodytų kvailai jei vidury vestuvių apsiverktų kaip koks mažas vaikas. Taip, mažas vaikas ji ir buvo, tačiau ne šiandien. Baltaplaukė plačiai nusišypsojo ir viena ranka, apkabino dukrelę.
- Ačiū, saulyte, atrodai kaip rožė, - Pagyrė mamytė savo angelėlį ir tuomet nužvelgė vyrą, kuris irgi atrodė pasakiškai. - Labas, - Įprastai pasisveikino ir nusišypsojo. Panašu, kad Alisa stipriai jaudinosi, kaip ir Sabrina. Pamačiusi, jog ši apsikabina Nojų, dar plačiau nusišypsojo. Jai patiko, kad dukra taip gražiai pradeda bendrauti su tėveliu, na gerai, nebendrauti, bet bent jau pasirodė tikrai mielai, o blondinė jautė, jog jie tikrai susidraugaus ir gausis puiki šeima.
Kunigas jau stovėjo prie abejų žmonių, kurie ruošėsi tuoktis. Sabrina pajautė kaip dreba kojos. Norėjo apsikabinti Nojų ir Alisą, bet turėjo stovėti ir laukti kol baigsis ta graži, kunigo, kalba. Įdomu bus alaus ar ne.. išgerčiau dabar visą bokalą.- Mąstė visiškai ne į temą, devyniolikmetė. Pasibaigus kunigo kalbai, pasigirdo balsas "Sabrina, pasakyk jam taip!". Galbūt tai buvo Veronicos balsas, arba kažkieno kito, tačiau tas sakinys, davė pasitikėjimo savimi. Po vyro šnektų, kunigas paklausė to klausimo "Sabrina, ar sutinki....?". Žinoma. Aš jį myliu, jis myli mane. Kodėl turėčiau nesutikti?
- Nojau Erikai Wolfhard'ai, aš sutinku būti tavo žmona ir praleisti su tavimi visą savo gyvenimą,- Paraudusi nusišypsojo. Tik klausimas, ar Nojus sutinka būti Sabrinos vyru ir priimti šios religijas, tarnavimą velniui ir įvairius merginos įpročius. Nežinia. Buvusi varno nago mokinė laukė, laukė kol bus oficiali rudaplaukio žmona. Sutik, mielasis. Sutik. Vilkolakė sukryžiavo du pirštus ir tikėjosi, jog tai kažkiek padės. Staiga pasigirdo dar vienas balsas, nuo kurio Sabrina vos nenualpo, tai buvo "Ar galite greičiau? Aš noriu cepelinų". Šį kartą, buvo kažkokios, panašu, kad jaunos mergaitės balsas. Arba Christinos, arba Arletės. Tik nelabai tikėtina, jog šios žinos tokį patiekalą. Kaip negražu taip elgtis... baisu...
-
Sataniškoje bažnyčioje buvo kiek nejauku, ramino tik būsimos žmonos ir įdukros veidai. Už altoriaus stovėjo gana senas jau pražilęs vyras su juodu apeiginiu apsiaustu. Noah rankos drebėjo, jis jaudinosi ir nerimavo. Galbūt jis pasirinko neteisingai? Galbūt ši santuoka tik žaidimas? Susiimk. Vaikino žvilgsniai bėgiojo po patalpą, mėlynos aksominės akys palietė kiekvieną, ir ne kartą. Atsidusęs jis pajuto kaip kažkas prisiglaudžia ir apsikabina, tai buvo Noah būsima įdukra, jis deja jos vardo nežinojo.
- Labas. - Tyliai tarstelėjo rudaplaukis ir pamerkė akį įdūkrai.
Kurtinančią tylą (gal ir nebuvo ji tokia kurtinanti) perskrodė vargonai ir dvasininko balsas. Kiek pašokęs iš išgąsčio jis įdėmiai klausėsi. Iš minios dauguma rėkavo, bet šiandien tai atrodė lyg pelių cypimas garsioje muzikoje. Erikas išgirdo tai, santuokos patvirtinimą. Užsimerkęs jis giliai įkvėpė. Sabrina pasakė - TAIP! Tik Noah dar nežinojo ką atsakyti, jis ilgai svarstė, laikas ėjo nepastebimai greitai. Kunigas ištarė klausimą ir kreipėsi į Noah, šis nieko nelaukęs atsakė:
- Sabrina Spellman, aš sutinku būti tavo vyru ir su tavimi praleisti visą amžinybę. - Tokie žodžiai, kiek panašūs į Sabrinos paliko Wolfhard lūpas. "Šėtono akivaizdoje skelbiu jus vyru ir žmona" - Tarė dvasininkas. Rudaplaukis nusišypsojo, visi ošė ir pasigirdo vestuvių maršas, tik jis grojo kiek neįprastai, tarsi atliekamas metalo stiliumi. Visi svečiai dar ošė, švilpė ir visaip kitaip džiaugėsi.
- Nuo šios akimirkos esi Sabrina Wolfhard, brangioji. - Garsiai, jog girdėtų Sabrina išlemeno buvęs grifas. Paėmęs už rankos jis atsisuko į minią (žinoma apsuko ir Sabriną, per prievartą) ir su laisva ranka pakedeno įdukros plaukus. Jis džiaugėsi, tikriausiai.
-
Na ir štai, atėjo ta akimirka kai viskas, Sabrina
Spellman Wolfhard, oficialiai yra Nojaus Eriko žmona. Merginai persivertė širdis, pilve skraidė drugeliai, o galva svaigo. Visi šie trys jausmai buvo vienu metu. Ši pasižiūrėjo į tėvelį, kurio akyse galima buvo įžvelgti ašaras. Tas pats ir pas motiną Zeldą, visa, Sabrinos, šeima tiesiog verkė. Devyniolikmetei ir vėl pasidarė gėda. Po galais, juk niekas nemiršta, juk tai laimė, kad pagaliau kerėjimo profesorė pradės šeimyninį gyvenimą, bus tikra moteris. Baltaplaukė nusišypsojo tėvams, kad bent kiek jie pralinksmėtų ir atsisuko į savo mylimąjį.
- O Dieve...- Susijaudinusi sumurmėjo, vos galėdama patikėti, kad iš tikro, tuokiasi. - Myliu tave!- Suriko priblokšta, tokių, vyro žodžių. Širdis drebėjo, kojos drebėjo, visas kūnas drebėjo. Kunigas paskelbė juos vyru ir žmona, Sabrina stengėsi išstovėti nenualpstant. Pasigirdo muzika, stiprus metalas. Šią muziką, Sabrina dievino, negalėdavo pakęsti paprasto popso arba klasikos, rokenrolas buvo pats geriausias stilius, buvusiai varno nago mokinei. Fotografė nusišypsojo, pasižiūrėjo į aplinkui šokančius žmones. Jautė tai, jog yra iš tikro laiminga. Geras, aš rimtai esu jo žmona? Atrodo, kad neseniai vienuolikos buvau.- Nusijuokė profesorė, nuo savo minčių.
- Taip, esu Wolfhard, - Pritarė Sabrina. Kokia graži ši pavardė. Visos merginos man pavydės tokios pavardės. - Tu net neįsivaizduoji kaip mano širdis plaka, jaučiuosi, lyg sapnuočiau.- Pasitaisė savo garbanas ir stengėsi nusiraminti.
Wolfhard apsisuko, stebėjo kaip gražiai elgiasi Nojus su dukra. Devyniolikmetė kol dar ne per vėlu, pabučiavo Nojų. Jautė tai, kad išvis, širdies nebeliks. Tuomet atsitraukė ir žvelgė jam tiesiai į akis.
- Ačiū, kad esi mano gyvenime, - Šyptelėjo ji, savo gražiąja šypsenėle. Visi pradėjo valgyti, kiti šokti. Baltaplaukė norėjo labiau valgyti, nei šokti. Atsisėdo prie tėvo, įsidėjo į lėkštę cepelinų. Tėvelis pakėlė antakius ir toliau, žiūrinėjo savo laikraštį. Taip, net per vestuves, jis sugebėjo visą savo dėmesį atsukti į nuobodžius popieriaus lapus. - Nepasveikinsi? - Supjaustė cepeliną ir žvelgė į tamsias, Fausto, akis. Kažkodėl jis praignoravo. Sabrina laukė, kol Nojus atsisės iš kitos pusės ir nebeliks tos nejaukios tylos. Galėjau jo nekviesti į vestuves, tik paėsti atvarė. Įdomu, kur Veronika? Arba Christina?- Pamąstė ji.
-
Metalo stiliumi atliekamas, vestuvių maršas rodos niekaip nesustos. Verta panaudoti Immobulus? Ar užteks ir kitų kerų? Noah išties nebuvo įsitikinęs ar čia yra žiobarų ar ne, jeigu nėra galima naudoti kerus be jokios baimės, bet jeigu yra... Dvasininkas pats atrodo buvo žiobaras, dėl to geriausia buvo nerizikuoti viso Magijos pasaulio slaptumu. Sabrina ir Noah nulipo nuo pakylos ir visi išvyko į salę kurioje turėjo vykti vestuvių puota. Ten nukeliavo ir Sabrina, bei Noah. Visi jau valgė, gėrė ir šoko. Viskas mirgėjo nuo kerų sukurto poveikio. Gražu. Wolfhard meldė jog nepaskambintų iš darbo ir skubiai neiškviestų, visgi, vestuvės jau būtų sugadintos. Prisėdęs prie stalo jis į lėkštę įsidėjo Sabrinos tėvo gamintų cepelinų ir tikėjosi jog neužsprings. Ką ten gali žinoti? Gal tas Faustas įbėrė kokių nuodų į būtent tą cepeliną? Noah pažvelgė į Sabriną su klausimu: "Dingstam iš čia?"
-
Ačiū Petrams..- Atsiduso, pasižiūrėjusi į savo vyrą. Pagaliau nebėra to nejaukumo prie tėvo. Sabrina ruošėsi pabaigti valgyti tą didelį cepeliną ir eiti pašokti su Nojumi per tokią gražią, gal kiek bauginančią, muziką.
- Gerą vyrą susiradai, - Šiek tiek užspringęs, tarė Sabrinos tėvas. - Svarbu, kad pinigų turi, kas daugiau pasirūpins vaikais jei ne pinigai? - Pasitaisė savo šukuoseną, kuri priminė Drakulą. Merginai pasidarė gėda. Už tai, kad tėvui rūpi tik tie prakeikti pinigai. Juk ne pinigai šeimoje svarbiausia, o rūpestis ir meilė. Pažvelgusi į Nojų, pastūmė lėkštę toliau ir atsistojo. Tuo tarpu, pasigirdo kažkokie diedų balsai. Žvelgusi į kairę pusę, ten buvo prisigėrę tėvo draugeliai. Nu už ką man taip... Vienas išvertė visą stalą, kitas užmigo ant grindų, o dar kitas pradėjo šokti ant lėkščių. Faustas atrodė įpykęs. Tai buvo gan keista. Tai juk jo draugai, ne Sabrinos. Gal jis po mažu keičiasi? Nesvarbu. Jaunoji vilkolakė tik laukė Nojaus ir geresnės muzikos šokiams. Kažkas metė cepeliną į baltaplaukės suknelę. Devyniolikmetė piktai nužvelgė visus stalus. Kažkokia maža mergiūkštė! Tikriausiai dar viena tėvelio draugė. Juk normalių draugų jis niekad nesusiranda. Nuotaka priėjo prie mergaitės. Paėmė vieną servetėlę ir apsivalė suknelę. Atleisk, Nojau, turiu tiesiog sutvarkyti šį reikalą. Ta kvaila mergaitė pradėjo juoktis.
- Cha, mane Faustas labiau myli. Cha, cha. - Juokėsi ji.
- Klausyk, tuojau čiuoši iš vestuvių, tau čia ne turgus, tai mano diena, jei ruošiesi ją gadinti tai eik tu... cepelinų kepti? - Susimovė visiškai Wolfhard, negalėdama geriau atsikirsti.
- Cepelinus reikia virti, cha cha, aš Laima, - Toliau kikeno septynmetė.
Lyg man rūpėtų kuo tu vardu.. Vilkolakė paliko Laimą stovėti, o pati nuėjo atgal, prie stalo, prie kurio valgė cepelinus. Kažkas paleido rusišką muziką. Mergina užvertė akis. Nežinau kas čia vyksta.. bet tikriausiai būsiu čia ne ilgai. Į naują taurę, kerėjimo profesorė įsipylė šampano. Stipraus. Gurkštelėjusi šiek tiek susiraukė. Padeda tik alkoholis, tik alkoholis.. Išgėrusi pirmą taurę, išgėrė antrą na ir taip iki šeštos taurės. Sabrina vos pastovėjo ant kojų. Ant kažko užkrito. Tikėjosi, jog ne ant Nojaus. Net ta rusiška muzika, pradėjo patikti nuotakai. Atsistojusi pradėjo šokti.
- Ye ye, Nojau, pašokim. - Vos girdimai, tarstelėjo.
(( rusiška muzika kuri groja per vestuves (https://youtu.be/MtZTFMwxgNo) ))
-
Noah išties džiaugėsi. Norėjo rėkti, klykti ir verkti iš laimės. (Na gal ir nebuvo taip gerai.) Jis lėtai atpjovė cepelino kasnelį ir įsidėjo į burną. Bent cepelinus moka virti, gal bus toks pat geras ir tuomet kai prižiūrės anūkus. Wolfhard žinojo jog greitai susilauks vaikelio, tiksliau dviejų. Sabrina buvo nėščia, bet to dar nesimatė.
- Faustai, jūsų cepelinai nuostabūs. - Burbtelėjo uošviui.
Greitai sutalpinęs į skrandį du gardžius cepelinus su mėsa atsistojo ir akimis ieškojo Sabrinos Spellman Wolfhard. Pamatęs su kažkokia kvaila mergiūkšte greitai prilėkė.
- Laima dink iš čia. - Piktai tarė pusseserei. - Atleisk, mieloji, čia kvaila mano nežinia kelintos kartos pusseserė. Laima Šapokliak.
Giliai atsidusęs jis griebė Sabriną už švelnios ir šiltos rankos ir ištempė į kiemą. Buvo vėsu, stipriai pylė. Bet Nojui tai nerūpėjo. Pritraukęs arčiau savęs Sabriną ją pabučiavo į skruostą. Ilgesingai ir meiliai pažvelgęs į jos mielas akis jis nusijuokė.
- Ar žinojai jog esi pati gražiausia?... - Labai lėtai ir tyliai išlemeno vaikinas ir tą pačia akimirką aistringai ją pabučiavo į lūpas. Lietus pradėjo pilti dar stipriau. Wolfhard pradėjo tyliai kažką nuniuoti ir stipriai laikė žmoną glėbyje. Po keletos minučių ją paleido ir tempė link automobilio. Dabar jie vyks į Noah butą ir paliks visus svečius. Atėjo paėst - tegul viską dabar ir tvarko. Nors pagrinde ten ir burtininkai, taigi daug vargo nebus. Įsėdęs į mašiną ir įlaipinęs Sabriną išvažiavo. Vestuvių balius baigėsi.