Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Magijos Ministerija => Londonas => Pasaulis => 10 lygis => Temą pradėjo: Fasiras von Sjuardas Lapkričio 17, 2019, 01:14:02 pm

Antraštė: Archyvai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Lapkričio 17, 2019, 01:14:02 pm
   Archyvai – vieta Magijos ministerijoje, kurios funkcija – laikyti ir saugoti istorinius įrašus, pavyzdžiui, informaciją apie Burtų Trikovės turnyruose įvykusias nelaimes. Spėjama, jog archyvuose galima atrasti informaciją ir apie įvairius ministerijos projektus, pavyzdžiui, apleistos Azkabano tvirtovės pavertimo į burtininkų kalėjimą darbus. Vieša prieiga prie archyvuose saugomų dokumentų vis didėja, nors vis dar yra dokumentų, kurie laikomi slaptai.

   Begalinės eilės lentynų, spintų, durelių ir oras, drebantis nuo stiprios apsauginės magijos alsavimo. Iš pirmo žvilgsnio šios prastai apšviestos patalpos primena Pranašysčių salę, esančią Paslapčių departamente, tačiau čia visko yra dar daugiau ir kur kas įvairesniais pavidalais: atsiminimais, knygomis, sąsiuviniais, užrašais ant tošies, akmens ar odos, lotyniškomis raidėmis, kirilica, runomis, elfų, gnomų ir kitais įmanomais rašmenimis. Yra gandų, jog archyvas driekiasi ne tik per ministerijos Dešimtąjį lygį, bet ir slaptą Vienuoliktą, Dvyliktą ir dar žemiau (kuo daugiau žmonės apie tai kalba, tuo giliau į žemę nusileidžia archyvai).
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Markas Moore Balandžio 03, 2020, 11:00:13 pm
 Archyvai glūdėjo Dešimtame lygyje. O į Dešimtą lygį gali patekti tik laiptais iš Devinto. O į Devintąjį mažai kas važiuoja, tad Markui teko palaukti, kol kažkoks popieriais užsikrovęs žmogelis pareikalaus jį ten nugabenti.
 Išlipęs iš lifto, Markas apsimetė, kad nemato durų, vedančių į Paslapčių departamentą, ir pasirinko netoliese buvusias kitas, kurio vedė į nemagišką laiptinę.
 Dešimtam lygy vyko šioks toks bruzdesys, mat netrukus turėjo prasidėti posėdis. Žinodamas, kad jam čia nevalia būti, o virš galvos yra aurorų štabas, Markas apsimetė Labai Svarbiu Ir Čia Turinčiu Teisę Būti Žmogumi. Gal čia suveikė saviapgaulė ar tai, kad kiti matė tik labai rimtu veidu su pusbrangiu paltu skubantį vaikiną, leido rudaplaukiui atsidurti archyvuose.
 Patalpoje magiją galėjai pajusti net savo kaulais. Giliai kelis kartus įkvėpęs, Markas apsidairė. Jam reikėjo rasti užpraeito dešimtmečio bylas. Jeigu pasiseks, koks nors jo giminaitis dar nesėdės Azkabane ar bent jau sužinos senelių vardus. Lėtai eidamas tarp spintelių, vaikinas į ranką pasiėmė savo lazdelę. Jeigu jį čia užklups - su giminaičiais galės susipažinti kitoje aplinkoje.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Emetas Rafaelis Prometis Balandžio 13, 2020, 02:57:02 pm
  Afro vaikis negalėjo orientuotis šioje aplinkoje, jo vidinis kompasas visiškai išsiderino (haha kaip ir jo įprastos dienos smuklėje, iš kurios buvo ištrauktas to šikniaus Marko). Rudos akys bėgiojo po neaiškias patalpas, sakykim, tos akys net kiek išsigandusios buvo, nes netrukus pametė savo Markusią. Nu, po aštuonkojais perkūnčikais. Septyniolikmetis suktelėjo galvą kairėn, tikėdamasis, jog ten pamatys savo draugužį. Bet vietoj to, buvo sugriebtas už pakarpos kažkokio didelės dėdės.
- Vaiki, tavęs jau laukia,- burbtelėjo nepažįstamasis.
- Man rodos, būsite apsipažinęs,- greit sugraibė kišenėje akinius ir užsidėjo juos ant nosies. Su jais visada atrodydavo rimtesnis ir protingesnis.- Tačiau, ar negalėtumėte manęs mestelėti link archyvų? Aš naujasis ministro pavaduotojo pavaduotojas, man liepė pačiam prasivest sau ekskursiją,- nekaltai šyptelėjo ir buvo paleistas.
  Trinktelėjo su delnu per kaktą. Ministro pavaduotojo pavaduotojas? Eksukrsiją? Mane tuoj supakuos aurorai. O apie pastaruosius žinojo neblogai, juk jie ir nusprendė sukišti Migelį į Azkabaną.  Mulatas buvo praleistas į archyvus, persibraukė ranką per garbanas ir akimis kažkur užmatė Marką. Mityse savo iškoliojo už tai, kad vilksi čia su juo ir peržvelgė visą patalpą, nemalonus skausmas nusirutuliojo krūtinėje, taip būdavo, kai nujausdavo kažką negero, juk, velniai rautų, jis juk arcyvuose, kuriuose gali sužinoti viską apie savo tėvo suėmimą.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Markas Moore Balandžio 17, 2020, 09:41:56 am
 Spintelės, spintelės... Numeriukai, numeriukai... Bylos... Archyvų aplinka buvo stebėtinai monotoniška. Turbūt net magija nepadėjo tokių vietų paversti įdomesnėmis paprastam žmogui. Kelis kartus Markas pasimetė, lyg neatsimintų, ko ieškojo ir kurioje patalpos vietoje buvo. Bet visada mintyse iššokdavo švelniai besišypsantis motinos veidas, toks, kokį jis matė nuotraukose, nes pats nelabai jau ką ir prisiminė. Štai ir reikiama spintelė: Bylos 1990-1999. Markas atsargiai pajudino pirmo pasitaikiusio stalčiaus dureles. Šios stebėtinai lengvai atsidarė. Walker... Walker... Emilija Walker... Kur ji? Vaikino pirštai greitai bėgiojo dokumentų viršeliais.
 Markas išgirdo, ne, pajuto, kaip prasivėrė archyvų durys. Atsargiai iškišęs galvą už kampo pamatė savo pamestąjį Rafaelo. Po velnių, ar kada nors jo atsikratysiu? Nukreipęs lazdelę į vaikinuką, kreipėsi į jį:
-Ko tau čia reikia, Emetai?
Nebuvo durnas, kerų į vaikį neleistų, ypač kai teismo salėje turbūt dabar sėdi keli žmonės, skirti tvarkai palaikyti ir kurie jį mielu noru supakuotų. Ne, reiktų tik pagąsdinti.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Emetas Rafaelis Prometis Balandžio 17, 2020, 01:36:58 pm
  Mulatas kilstelėjo antakius, Markui nukreipus į jį lazdelę, iš instinkto suėmė savąją, bet nepakėlė, nematė reikalo, gal ir buvo nesveikai pasimetęs šiame pastate, tačiau nebuvo ir toks durnas, kad pradėtų daužyt kerais savo profesorių ten, kur pačiam Promečiui visai nevieta būti. Atitraukė ranką nuo lazdelės, pavartė akis, liko nebylus. Nematė reikalo leisti kišti kažkam savo smalsią nosį į jo šeimos, jeigu taip galima sakyti, reikalus. Apsižvalgė aplink.
  Nežinojo, ko ieškoti, nuo ko pradėti. Net akimirką sudvejojo savo sprendimu, ateidamas čia, kur nežinia ką gali rasti, plius, ar išvis čia kas nors bus. Akių kampučius sugraužė skausmo ir nežinomybės pripildytos ašaros, leido kelioms išsiridenti. Ne, Emetas nebuvo max stiprus emociškai, dažnai jautėsi dar vis mažas berniukas, drebantis iš baimės, kad po lova tupi baubas, tik ir laukiantis, kada galės suėsti jo kojas.
  Šiurkščiai persibraukė per šlapius, išburkusius skruostus. Ir taip tamsios akys dar labiau pajuodavo, apėmė nenumaldomas noras išrėkti, jog jis visiškai vienas, be jokios istorijos ir be jokių žmonių, be daug pirmų kartų, jis turėjo tik kišenes, pripildytas nešvariais pinigais, tabaku ir nušiurusiomis kortomis, kurias kartais tekdavo rinkti nuo žemės bare ar užeigoje, kai koks įsiutęs vyrukas, pralošęs paskutinius knutus, sviesdavo jas, kur pasitaikydavo.
  Smegenų vingiais nuvilnijo nusivylimas savimi, mintis, jog jis eilėse mėnulis, o dienoje skylė. Sugniaužė kumščius, atleido. Jam reikėjo tik sužinoti, kas išdavė jo tėvą, kas privertė Rafaelį krautis daiktus į šiukšlių maišą prieš išsiųsdamas pas kitą globėją, kas privertė jausti fizinį bei emocinį skausmą, įvarė košmarus bei kas uždegė tokį nesveiką keršto jausmą.
- Man reikia Promečio pavardės,- galiausiai pasidavė kovoje su savimi ir prabilo.
  Mentališkai sudaužytas septyniolikmetis sudrebėjo, išgirdęs su kokia keista gaidele ištarė tėvo pavardę. 
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Markas Moore Balandžio 17, 2020, 08:44:45 pm
 Markas pastebėjo tą menkutį judesį, kuriuo visi burtininkai nejučiomis siekteli lazdelės. Tikėjosi, kad vaikinukas paleis į jį kokius sustingdymo ar nuginklavimo kerus. Visiškai nesitikėjo, kad iš jo tamsių akių pasipils ašaros. Abejodamas, Markas nuleido savo lazdelę. Jis nežinojo ar labiau nori Emetą apkabinti ir paguosti ar trenkti į spintelę, kad šis atsijungtų ir vėliau rudaplaukis galėtų jį pakasti kaip (jau atšalt spėjusį) lavoną. Pasirinkti buvusiam klastuoliui neprireikė, nes po šiokios tokios tylos iš mulato lūpų išskrido pavardė. Labai girdėta, o gal ir matyta pavardė.
 Tikėdamasis, kad vaikinas jam į nugarą nepaleis kokių kerų, kol jis rausis spintelėje, Markas sugrįžo prie bylų.
 Migelio Promiečio byla buvo viena iš storesnių ir lengviau randamų. Šalia jo rado ir kelis, greičiausiai, savo giminaičius, kuriuos siejo ta pati prakeikta pavardė. Vedamas smalsumo, Markas atsivertė aplanką. Jį pasitiko rūstus vyro žvilgsnis. Šis neatrodė labai patenkintas Azkabane suteiktu numeriu, bet kada kas ten vyko atostogauti?
 Akimis greitai bėgiodamas eilutėmis, Markas nubalo (jeigu tai įmanoma). Štai ir buvo ta pavardė. Emilija Walker (vėliau pakeista į Emilija Moore). Trumpa, nereikšminga eilutė, siejanti Marką su šia byla.
 Gal iš siaubingos tiesos suvokimo, o gal tiesiog smegenys suprato, į kokią vietą įsilaužė, bet vaikino širdis pradėjo daužytis kaip po maratono. Šiek tiek drebančiomis rankomis rudaplaukis vartė lapus, keli iš jų šnarėdami nukrito ant žemės, kol pasiekė kaltinimų sąrašą.
 Kuo daugiau skaitė, tuo mažiau norėjo tikėti popieriuje išdegintais žodžiais.
 Jo motina.
 Visada besišypsanti ir padedanti kitiems.
 Pažinojo žudiką ir galiausiai jį išdavė įduodama.
 Kodėl?
 Marko mintyse nuskambėjo vienintelis klausimas.
-Ne...-tylus, nevilties kupinas šnabždesys išsiveržė pro sustingusio vaikino lūpas.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Emetas Rafaelis Prometis Balandžio 17, 2020, 09:10:16 pm
  Rafaelis laukė, laukė kol tas su didžiule šieno kupeta ant galvos jam padės, o ne žiopsos į jį kaip į nudaužtą gyvenimo kombaino. Nervingai sukando lūpą, priartėjo, rankas jau tiesė prie surastos bylos, kai šios netrukus nusviro. Rudos akys stebėjo vyruką, labai keistai žvelgiantį į aplanką. Knietėjo nublokšti jį, pasiimti su savim visą jo tėvo bylą ir dingti ten, kur jo niekas nerastų, kur jis ramiai galėtų viską išsiaiškinti. Pats, be niekieno pagalbos, kaip įpratai. Tik kartėlį šiam jos prireikė, pasinaudojo tuo, kuris galbūt užtiko kažką ne itin malonaus Migelio Promečio lapuose.
- Gal malonėtum atiduot jį man?- grubiai išplėšė iš rankų bylą.
  Akys susidūrė su rūsčiojo vyro žvilgsniu nuotraukoje, širdis suspurdėjo, nežinia, iš baimės ar laimės, jog pagaliau teko jį pamatyti. Ir suknistai ne kokioje nors šeimos nuotraukoje, ne saldžiai šiltoje, ne. Suknistoje nusikaltėlio byloje, nors Emetui tai ir atrodė nė motais, giliai širdyje jis verkė dėl jo tėvo pasirinkimų, kažkas vertė jį akimirkomis nustot tikėti, kad visi buvo kankinami ir pašalinami kitų gerovės labui.
  Pirštais sugraibė kitus puslapius, jau norėjo versti, kai susitiko su užrašais: kaltinimai, liudijimai, įdavimai, kaltinamieji. Sustojo ties viena, jo manymu, svarbiausia pavarde. Jautė venose verdantį pyktį, staiga nebenulaikydamas svorio rankose, išmetė viską ant žemės. Kojos sudrebėjo, juodos akys pažvelgė į neseniai tyliai šnabždėjusį Marką. Staigiai pasiėmęs lazdelę, kuri jau troško kažką nudėt, atstatė jį prieš vyruką.
- Suknistai, juokauji? Moore?- išspjovė su skausmu ir besikaupiančiomis pykčio ašaromis.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Markas Moore Balandžio 17, 2020, 09:31:45 pm
 Regis, Marko smegenyse sustingo visi sraigteliai.
 Ledynmetis.
 Didysis išmirimas.
 Ne, tiesiog jį mylinčios, švelnios, globėjiškos motinos idealas buvo sudaužytas į šipulius.
 Sudraskytas į smulkesnius gabalus nei vilkolakio užsipultas vaikas.
 Vieną akimirką byla buvo Marko rankose, o kitą jau ne. Vaikinas to nepajuto. Nepajuto ir skruostais pradėjusių bėgti ašarų. Dabar jau buvo jo eilė verkti, o rudaplaukis verkdavo retai. Kiek prisiminė, paskutinį kartą ašaras liejo per motinos metines prie jos kapo. Dar būdamas vaiku. Berniuku, kurį staiga užgriuvo atsakomybė dėl kitų.
 Ir dabar vėl verkia. Ir vėl dėl mamos.
 Sunku stovėti akistatoj su tiesa ir savo jausmais, kai tiek metų bėgai nuo jų.
 Jo motina nepadėjo kitiems.
 Ji slėpė(si).
 Pykčio kupinas Emeto balsas pažadino Marką iš sąstingio. Abejingai žvilgtelėjęs į vaikiną, ašaroms vis dar riedant strazdanotais skruostais, rudaplaukis nusisuko į bylų spintelę ir drebančiu balsu tarė:
-Daryk, ką nori. Man gana.
 Vaikinui nusibodo šis žaidimas, kai visi viską nuo jo slepia ir supratingai šypsosi, kai jis palūžta. Tamsios Marko akys matė tik tuos tris aplankus, kuriuos ,,puošė" Walker pavardė.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Emetas Rafaelis Prometis Balandžio 17, 2020, 09:52:49 pm
  Kai jau jautė deginančias ašaras ant skruostu, vėl jas nusibraukė, tačiau jos vėl riedėjo. Ir kaip apgailėtina, ir kaip ironiška. Du vyrai, su tėvais, kurios siejo bendra praeitis, kuriuos siejo tie patys nelegalūs bei neteisėti dalykėliai, dabar verkė. Kas iš įsiūčio, begalinio skausmo ir šiek tiek mažesnės nežinomybės, o kas dėl kitų, ne ką mažiau skaudinančių priežasčių. Mulatas jau norėjo ištart kokius baisulingus žodžius, kai ranka vėl nusviro, vėl nedrįso. Akyse sušmėžavo tėvo praeitie šešėlis, jam ši situacija panašėjo į tą, vykusią daug seniau, Prometis ir Moore.
  Suktelėjo lazdelę link artimiausios lentynos, užriko baisų burtažodį, kurio nevalia vaikams sakyti, nes namų langus sudaužytų net sekundei nepraėjus. Bala žino, kas ten toms lentynoms įvyko, bet jos sprogo, griuvo ir buvo jau beužmušančios Marką, kai Rafaeliui ir vėl makaulėn trenkė suvokimas, šis griebė vyrui už pirmos pasitaikiusios vietos ir patraukė jį šalin. Gaudė orą, dar vis jautė sunkumą krūtinėje.
- Kas ji tau?- dar paklausė ir vėl atstatė lazdelę prieš vyruką, negalėjai žinoti, gal jis čia tik citrinos sulčių į akis prisipurškė, dėl to verkia, gal visai ne dėl pusprotės Moore, o Rafaelis visai ne dėl nukvakusio vyresniojo Promečio.
  Negalėjai pasitikėti.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Markas Moore Balandžio 17, 2020, 10:18:09 pm
 Regis, visas pasaulis susitraukė iki trijų aplankų apie žmones vienoda pavarde. Toks dėmesio susitelkimas leido Markui pamiršti apie į jį nukreiptą Rafaelio lazdelę ir vaikinas, jausdamasis kaip sulėtintame filmo kadre, ištiesė ranką bylų link. Jo pirštai tvirtai suėmė dvi pirmas, kai Emetas pagriebė jo ranką ir truktelėjo į šoną. Stori aplankai greitai buvo pritraukti prie Marko krūtinės, o pats vaikinas, neišlaikęs pusiausvyros, skaudžiai tėškėsi ant grindų.
 Spintelės garsiai sproginėjo, apsauginiai kerai laidė žiežirbas ir garbanius tikėjosi bet kurią akimirką išgirsti signalizaciją bei aurorų žingsnius.
-Mama,-mestelėjęs trumpą atsakymą į Rafaelio klausimą, Markas pašoko ant kojų, nusivalė ašaras, ir burtais susimažinęs bylas, įsimetė į palto kišenę.
-Dingtam iš čia, genijau,-šiek tiek susierzinęs dėl neatsakingo vaikino poelgio, prabilo rudaplaukis. Bent jau toks staigus emocijų pokytis pravertė, nes dabar vaikinas vėl galėjo mąstyti, nors ir nelabai blaiviai. Su jausmais, tikėjosi, susitvarkys vėliau. Tvirčiau suspaudęs lazdelę rankoje, Markas žvilgtelėjo į Rafaelį ir, tikėdamasis, kad vaikinas jį seks, dingo už durų.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Emetas Rafaelis Prometis Balandžio 17, 2020, 10:26:51 pm
  Dar akimirką gaudė savo pačio mintis, bandė nukišti viską, kas nereikalinga giliau nei įmanoma. Taip, vaikinas pasielgė visiškai neapgalvotai, veikiamas jausmų, kurie visiškai uždominavo šio kūną, tačiau negalėjo sakyti, jog tai neišėjo į naudą, Markas pagaliau pasirodė atsipeikėjęs ir nebenorėjo, jog mulačio(t)kas jį negyvai sudaužytų kerais. Ir deja. Išgirdęs Marko atsakymą, jau pats norėjo užmušt jį, nebegelbėti, bet jo nepatenkintas tonas dėl Rafaelio idiotiško elgesio, privertė kažkaip mąstyti racionaliau. Papurtė galvą, dar matė kaip Moore susipakuoja bylas kišenėn, nežymiai suraukė antakius, tačiau patylėjo. Nesiruošė jo vieno palikti su visomis bylomis, tad pradėjo sekti paskui, dar grįžtelėjo atgalios, mostelėjo lazdele ir viską atstatė vieton. Obuoliukas nuo obelėlės netoli rieda, jeigu Prometis netyčia atsidurs ten, kur jo tėvas. Tada bent jau galės drąsiai sakyti, jog Moore yra šiknių skundikų giminė.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Tobias Liam Walters Lapkričio 07, 2021, 11:17:53 pm
Kol Tobias knisosi po Magijos ministerijos archyvus, mėgindamas įveikti jam skirtą užduotį, jo mintys buvo kažkur už šios visatos ribų. Jei kas nors būtų mokėjęs skaityti jo mintis, garantuotai nieko nebūtų supratęs, mat ir pats Tobias nebuvo tikras, apie ką galvojo. Tačiau vieno fakto nepaneigsi - jo mintyse karts nuo karto, net dažniau, nei jam norėtųsi, šmėstelėdavo Britta. Po to įsimintino jų susipažinimo Brittos kabinete, jie matėsi dar keturis kartus. Du iš jų prasilenkdami koridoriuose, o kitus du - kabinetuose. Tobias visus kartus prisiminė aiškiai. Ir už tai jis save jau ne kartą buvo nubaudęs. Tačiau tai nepadėjo. Priešingai. Kadangi gaudamas į galvą ar kitaip save kankindamas galvojo apie Brittą ir apie tai, kad negali apie ją taip galvoti, dabar visoks skausmas iššaukdavo prisiminimus apie ją. Jis tapo tarsis koks išdresuotas šuo - pajutęs vieną, prisimena kitą. Ir tai buvo labai labai blogai.
Norėdamas nukreipti mintis kitur, Tobias nuleido galvą į dulkėtas bylas, po kurias knisosi ieškodamas konkrečios vienos, kurią liepė surasi Mayran. Tiesą pasakius, vaikinas ėmė nuoširdžiai nekęsti savo viršininko, mat juodaplaukiui kažkodėl atrodė, kad Murrell tyčia jam užkrauna pačius nuobodžiausius ir bjauriausius darbus. Tačiau ką darysi, Tobias nenorėjo netekti darbo. Na, norėjo, tačiau neleido sau norėti, nes kaip, netekęs darbo, galėtų būti "viskas" ir netapti "niekuo"?
Vaikinui pasilenkus, juodų plaukų sruoga užkrito jam ant akių. Juodaplaukis ją nusibraukė ir sau panosėj šyptelėjo. Kad ir koks šaltas buvo, jis vis dėlto buvo žmogus ir kartais tekdavo nusišypsoti. Tačiau po kelių sekundžių Tobias vėl pasislėpė už savo ledo sienos, mat išgirdo žingsnius, artėjančius link jo. Vaikinas ištraukė pirmą pasitaikiusią bylą, ruošdamasis mauti lauk, jei kas ir atsisuko pažiūrėti, kas atėjo. 
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Britta Hailey Lawrenz Lapkričio 08, 2021, 12:38:06 pm
 Ech, archyvai. Brittai jie toli gražu nepatiko. Čia buvo tiesiog popierizmo ir dulkių irštva. Ir būtent tuomet, kai mergina to mažiausiai norėjo, jai teko eiti į tą popierizmo būstinę susirasti kažkokio nusikaltėlio bylos, nes niekas rudaplaukei jos taip ir neatnešė. Tad dabar ji pati turėjo žingsniuoti į archyvą ir tarp milijonų bylų surasti tą vieną vienintelę. Tiesa, Heilė kelis kartus buvo apsilankiusi toje popierizmo lobių skrynioj, tačiau jai ten nepatiko. Daug smagiau buvo nagrinėt bylas savo mažyčiame kabinetėlyje, nei ieškoti kokios prakeiktos bylos.
 Lipdama mažais laipteliais žemyn, mergina galvojo ne apie ką kitą, o Tobią. Tas vaikinas buvo kaip reikalas apsukęs Brittos galvą. Nuo to karto, kai Liam apsilankė Vyriausiosios teisėjos kabinete, jaunuoliai matėsi kelis kartus. Prasilenkiant koridoriuose, kabinetuose. Ir kalbėjo tik apie bylas. Apie nieką daugiau. Na, Tobias buvo toks pat šaltas, bet Britta kažkodėl pradėjo matyti jį kitomis spalvomis. Tiesiog norėjo sužinoti, kas slepiasi po ta šaltumo kauke. O gal tas šaltumas nėra kaukė? Gal jis iš tiesų toks? Šaltas ir nenorintis bendrauti? Ne, to negali būti. Lawrenz nepriėmė tokios informacijos.
 Pagaliau atsidūrusi patalpoje, vadinamoje archyvais, mergina nužingsniavo prie jai reikiamo skyriaus. Vos priėjusi prie lentynos, kurioje buvo sudėtos bylos iš praeitų metų taisyklių pažeidėjų, mergina sulaikė kvapą ir žengtelėjo atgal. Čia pasilenkęs ir tikriausiai ieškodamas bylos stovėjo ne kas kitas, o Mayran darbuotojas Tobias. Nu kodėl dabar?.. Man jau užteko tos minčių virtinės, kuri kankino mane vien ateinant iki čia. Apsimesdama, kad jos čia nėra, mergina pamatė mažą šypsenėlę Walters veide. Britta pradėjo svarstyti, kas privertė šaltąjį vaikiną nusišypsoti. Mergina būtų kaži ką atidavusi, kad toji šypsena būtų skirta jai. 
 Ministrės sesuo per daug greitai prisileido žmones. Bet pati, toli gražu taip nemanė.
 Na, ką gi. Reikia su juo pasisveikinti. Ar stovėsi čia kaip stulpas, įaugusi į žemę?
-Sveikas,-nedrąsiai tarė. O ką sakyti toliau? Kodėl Britta sugebėdavo pliurpti iki negalėjimo apie nieką ir viską, bet kai reikėdavo pasakyti ką nors normalaus, jai pristigdavo žodžių?!
 Daili tamsi apranga gulėjo kaip nulieta ant vaikino kūno, o juodi plaukai traukė merginos akį. Tiesą sakant, Heilė pavydėjo tų plaukų. Ir norėjo per juos perbraukti ranka, taip, kaip darė Tobias. Dėl kruasanų ir kavos meilės, liaukis!
 Tai, kas vyko tarp Brittos ir Tobio, buvo keista. Lawrenz norėjo daugiau susipažinti su Tobiu, bet bijojo jį.. Užknisti? Taip, mėlynakė bijojo jį užknisti. Bet kalbėti reikėjo.
-Man irgi reikia surasti vieną bylą. Kokios ieškai tu?
 Taip, kalbos apie bylas buvo saugiausias variantas. Nesikišu į jo gyvenimą, bet ir netyliu. Merginos mintys buvo tokios nenuoseklios, jog jai pradėjo skaudėti galvą. Tai apie bylas, tai apie Tobią, tai apie jo išvaizdą, tai apie vidų. Siaubas.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Tobias Liam Walters Lapkričio 08, 2021, 10:52:12 pm
Archyvuose dulkių buvo daugiau nei bylų. Ir tai net nebuvo Tobio nuomonė, tai buvo faktas. Net keista, kad burtininkų įstaigoje, kur vienu lazdelės mostu gali sutvarkyti visą patalpą, buvo tokia netvarka. Archyvai buvo pamiršta ministerijos vieta, kur retai pamatysi kokį žmogų. Tik ne šį kartą. Vaikinas rimtai pradėjo matyti, kad jis kaip magnetas traukia nelaimes. Tiksliau, žmones, nes Tobio pasaulyje žmonės ir buvo nelaimės.
Atsisukęs į atėjūną, vaikinas pamatė žmogų, kurį pamatyti norėjo mažiausiai, o kartu ir labiausiai pasaulyje. Brittą. Brittą Hailey Lawrenz. Dar žinomą kaip nuostabiausių akių pasaulyje savininkę. Ir Tobijo kančios priežastis.
- Labas. - tarstelėjo, nežiūrėdamas į ją.
Juodaplaukis nusuko žvilgsnį, nenorėdamas pažiūrėti į merginos akis. Žinojo, kad, jei pažvelgtų, susimautų ir viskas nueitų, švelniai sakant, velniop. O tokios klaidos vaikinas negalėjo sau leisti. Niekaip, niekada.
- Ieškau Franko Artūro Alberto de sant-Morcollor bylos. - šaltu tonu atsakė vaikinas.
Juodaplaukis pastebėjo, kad nors ir kalbėjo su Britta šaltu balsu, jam darėsi vis lengviau jai atsakinėti. Ir, kad ir kaip bebūtų keista, maloniau. Taip pagalvojęs Tobias vėl save prakeikė ir prisiekė kaip nors save pamokyti. Nesvarbu kaip. Vaikinas kuo puikiausiai suprato, kad šitaip Brittos iš savo galvos neišmuš, tačiau vis tiek kartojo tą patį per tą patį. Tikroji priežastis buvo ta, kad, kankindamas save, jis galėjo legaliai galvoti apie Brittą, ko šiaip sau neleisdavo. 
- Jeigu neklystu, jos reikia ir tau. Ar tik ne tavo departamento darbuotojai turėjo ją surasti? - jie turėjo, o dabar vietoj to turiu ieškoti aš. Mayran, vieną dieną tu atsiimsi.
Vaikinas pagaliau pakėlė galvą nuo bylų ir drįso pažvelgti merginai į akis. Jos akys pasitiko jį, kaip visada, savo neišmatuojama gelme. Žalsvai mėlynos platybės kaip visada blizgėjo ir žavėjo. Tobias, mėgindamas nutraukti akių kontaktą, vos vos nuleido galvą ir jo nepaklusnioji plaukų sruoga vėl užkrito ant akių. Juodaplaukis lėtai pakėlė ranką ir ją nubraukė į šalį.
Tobijo viduje dabar virė arši kova. Viena jo pusė ragino ko nors paklausti, pratęsti pokalbį. O kita įtikinėjo, kad žmonės - tai skausmas ir geriausia jų saugotis pasislėpus už ledo sienos. Ir nė viena pusė negalėjo paimti viršaus.
- Galime apžiūrėti skirtingas lentynas. Greičiau pavyks surasti. - pasiūlė juodaplaukis. Jis turėjo jėga prisiversti ištarti kiekvieną žodį. Taip sunku kalbėti jam dar nebuvo buvę. Vaikinas vėl pažvelgė į Brittos akis laukdamas, o kartu ir ne, ką ji atsakys.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Britta Hailey Lawrenz Lapkričio 11, 2021, 10:03:07 pm
 Pasaulis keistas. Tai Britta suvokė jau senai, kai dar besimokant mokykloje nutikdavo visiškai merginai nepalankių, lyg norinčių pastoti kelią siekiant kažko, dalykų. Šį faktą aštuoniolikmetė prisiminė ir dabar. Nusprendusi, jog pilnametystės proga reikia atversti naują, švarų gyvenimo lapą, ji išsikėlė gyventi pas seserį, Magijos Ministrę, į Londoną. Tuo, jog sugebėjo tai padaryti, rudaplaukė labai didžiavosi. Na, be abejo, džiaugėsi tuo, kad Selena iš viso ją priėmė, tačiau čia atskira kalba. Ir tuomet, kai Heilė gavo darbą, pasiruošė produktyviai dirbti, atsiduoti savo kaip Vyriausiosios Teisėjos darbui, atsirado tylus, bet labai išvaizdus vaikinas, kuris sužavėjo jaunąją Ministerijos darbuotoją. Aišku, dabar jis tik ir sukosi mėlynakės galvoje bei trukdė didžiajai darboholikei dirbti. Toks jausmas, kad Lawrenz seka kažkoks nematomas baubas, kuris vis pakišdavo koją, kai mergina norėdavo kažką pasiekti ar padaryti.
 Tačiau mergina nesiskundė tuo, jog jos gyvenime atsirado Tobias. Tai buvo žmogus, apie kurį galvodama mergina užmigdavo ir atsikeldavo. Ir nors jie kol kas nebendravo ne Ministerijos reikalais, aštuoniolikmetė tikėjo, jog kažkada taip bus.
 Sugrįžusi iš minčių sūkurio, kuriame skendo, Britta ir vėl žvilgtelėjo Liamo pusėn. Juoda plaukų sruoga dailiai krito ant ryškių bruožų veido, o platoki pečiai buvo uždengti juodų marškinėlių. Šaltas vaikino balsas ir vėl nutraukė Brittos mintis. Argi jis ir vėl kaltina mano darbuotojus?..
-Man atrodo, kad reikėtų sunerimti dėl mano darbuotojų. Jie ištisai neatneša man bylų,-nevykusiai pabandė pašmaikštauti Ministrės sesuo.
 Toks jausmas, kad Tobias būtų ne Mayran, o mano darbuotojas,-pagalvojo Heilė ir žengtelėjo link kitos lentynos pusės, tuo pačiu atsakydama į juodaplaukio pasiūlymą.
-Taip, gera idėja,-tarstelėjo.
 Tačiau vos pažvelgus į tą kitą lentynos pusę, ji pamatė to Franko Artūro su keista pavarde storą bylą. Deja (O gal ir ne deja?), ta byla buvo labai aukštai-aukščiausioje lentynoje, ir jos aštuoniolikmetė tikrai nepasiekė. Taip, atėjo ta akimirka. Dabar turiu paprašyti jo pagalbos.
-Aš radau,-nedrąsiai pratarė Lawrenz,- tačiau ji labai aukštai ir aš jos nepasiekiu.
Tyla. Paprašyk pagalbos! Taip ir sakyk, kad tau reikia, jog jis padėtų!
-Em.. Gal galėtum padėti?
PAPRAŠEI. VISKAS GERAI, TU GYVA, BRITTA. KVĖPUOK.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Tobias Liam Walters Lapkričio 11, 2021, 11:10:27 pm
Gyventi ir egzistuoti yra du skirtingi dalykai. Egzistencija - kvėpavimas ir funkcionavimas. Darymas to, ką reikia. Kaip arklys - eini ten, kur tau nurodyta. O gyventi reiškia daryti tai, kas patinka. Džiaugtis ir juoktis. Išjausti kiekvieną momentą, pajusti kiekvieną tau skirtą akimirką.
Tobias žinojo, kad pastaruoju metu, tiksliau, visą gyvenimą, jis egzistavo. Bet tą sekundę, kai į kambarį įžengdavo Britta, jis pradėdavo gyventi. Kodėl taip buvo, vaikinas nežinojo. O ir nesigilino. Tiesą pasakius, jis norėjo sau uždrausti tai daryti, tačiau nevaliojo. Nesugebėjo. Nenorėjo. Juodaplaukis nesuprato, kas tokio ypatingo yra Brittoje ir nesuprato, ką jis iš tiesų jaučia. Tiek metų vengęs savo jausmų negali mokėti juos atpažinti. Ypač tokius, kurių niekada nepatyrei. Bet vaikinas jautė. Nors to neparodė, jis jautė. O tai buvo mažų mažiausiai keista.
Brittai sutikus, Tobias lengviau atsiduso. Aišku, viduje, o ne išorėje. Juk jis vis dar neleido sau rodyti to, ką jaučia. Mergina nuėjo link lentynos ieškodama bylos, tačiau juodaplaukis neprisivertė pajudėti. Jis kaip užkerėtas žvelgė į rudaplaukę, į jos judesius, plaukus, vilnijančius jai už nugaros. Kažkas apie ją buvo tokio stebuklingo, kad vaikinas net pamiršo, jog negali sau leisti taip galvoti. Pamiršo prižadėti sau įsivelti į muštynes ar šiaip ką nors tokio sau pasidaryti. Dabar jo galvoje egzistavo tik Britta.
Tačiau ši keistoji akimirka tęsėsi trumpai ir tyla greitai buvo nutraukta pačios rudaplaukės.
- Radai? - perklausė vaikinas eidamas link jos tik tam, kad ką nors pasakytų.
Atsistojęs prie merginos Tobias pirmą kartą apsidžiaugė, kad yra toks aukštas. Nors ir mergina nebuvo iš žemųjų, juodaplaukis vis tiek ją lenkė.
Įgudusios akys greitai surado, kur padėta Brittos nurodytoji byla. Keldamas ranką ją paimti, Tobias netyčia prisilietė prie šalimais stovinčios rudaplaukės. Per visą kūną perėjo šiurpai ir bylos siekianti vaikino ranka vos vos nepastebimai virptelėjo. Tačiau susivaldęs ir greitai pasiekęs bylą, juodaplaukis ją paėmė. Byla buvo labai stora ir sunki. Tobias pajuto, kaip įsitempia jo rankos raumenys ir paskubėjo tuo pasimėgauti. Fizinis krūvis, raumenų skausmas... saldi kasdienybė. Vaikinas mėgo ją. Labai.
Po poros sekundėlių Tobias jau stovėjo su byla rankose, pasisukęs į Brittą ir nežinodamas, ką daryti toliau. Nusprendęs, kad reikia atiduoti bylą jai, vaikinas ištiesė storąjį segtuvą priešais jį stovinčiai merginai.
- Štai. - tarė. - Juk jo tau reikia, ar ne?
Tobias labai nustebo supratęs, kad jis pats uždavė klausimą. Brittai. Kas tau darosi? Susiimk. Nieko iš to nebus. Ar girdi? N.E.B.U.S. Dabar vaikinas jau prisiminė visas savo nuodėmes, padarytas per pastarąsias dešimt minučių ir pažadėjo save pamokyti. Kaip, dar nebuvo sugalvojęs, tačiau tvirtai nusprendė - grįžus namo jo lauks pragaras ir vienintelė legali proga galvoti apie Brittą.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Britta Hailey Lawrenz Lapkričio 12, 2021, 08:30:15 pm
 Viduje Britta tirtėjo iš.. Iš nežinia ko. Tikriausiai iš jaudulio, o gal iš baimės, kad vaikinas tiesiog nusispjaus į Lawrenz ir pradings tarp dulkių ir bylų. Taip, tai šią akimirką buvo didžiausia merginos baimė. Ji be proto bijojo, jog Tobias nekreips dėmesio į rudaplaukę ir neateis jai padėti nukelti bylos. Ką iš viso reikėtų daryti, jeigu taip atsitiktų? Heilė tikriausiai prasmegtų skradžiai žemės..
 Tačiau jaunos merginos baimė nepasitvirtino, mat ji pastebėjo, kaip aukštaūgis žengia link kitos lentynos pusės. Jo ganėtinai didelius žingsnius lydėjo duslus aidas, kuris vos pradėjęs aidėt atsimušdavo į dulkinų bylų lentynas. Juodi plaukai ir platūs pečiai vis patraukdavo merginos dėmesį. Darėsi sunku kvėpuoti. Kas, po velnių, čia dėjosi?
 Kai Walters pagaliau priėjo prie Lawrenz, atstumas tarp jų buvo vos keli centimetrai. Antrojo departamento darbuotojui keliant ranką greičiausiai paimti bylos, jo ranka netyčia prisilietė prie aštuoniolikmetės rankos. Merginą nukrėtė šiurpas, o erdvė aplinkui įsielektrino. Trūko oro. Deguonies. Atrodė, kad Brittos plaučiai tuoj pritrūks oro ir ji kris čia pat aukštielninka. Tobio oda buvo tokia šalta, jog Ministrės seseriai atrodė, kad tas šaltis paliko randą ant jos dilbio.
 Vaikinas kažką pasakė ištiesdamas storą bylą Heilei, tačiau ši stovėjo savo vietoje absoliučiai nejudėdama. Tikriausiai atrodė kaip nevisprotė, tačiau šią akimirką ji buvo apsvaiginta to nedidelio prisilietimo. O tai buvo tik prisilietimas. Kas galėjo pagalvoti, kad šis mažas veiksmas gali turėti tokį stiprų atoveiksmį?
-Ak, taip, man jos reikia,-išraudusiais skruostais pažiūrėjo į išvaizdųjį juodaplaukį Britta. Dabar būtų reikėję paimti bylą iš jo rankų, tačiau mergina labai bijojo vėl prisiliesti prie tos ledinės odos. O kas, jeigu ji vėl prisilies ir šį kartą tikrai uždus? Na.. Ministerijos darbuotoja norėjo to prisilietimo. Čia nieko neapgausi. Tačiau bijojo, jog pasikartos prieš maždaug minutę įvykęs scenarijus. Bet juk kas nebando, tas nelaimi? Ar šis posakis iš viso tiko šioje situacijoje?
-Gali man ją duoti. Šiaip ne taip nusitempsiu į savo mažąjį kabinetuką,-tarė mėlynakė. Ji giliai širdyje tikėjosi, jog Tobias Liam Walters pasisiūlys tą bylą padėti panešti. Tačiau tuo pačiu metu ir neigė tai.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Tobias Liam Walters Lapkričio 12, 2021, 11:05:48 pm
Panika. Panika susimaišiusi su palengvėjimu, nuostaba, baime ir dar nežinia kokiais jausmais. Jų buvo tokia galybė ir tokių įvairių, kad Tobias visiškai nebesuprato, ką jis jaučia ir ko - ne. Tiesą pasakius, jis net nežinojo kai kurių jausmų pavadinimų, nes jų buvo tiek daug. Įstrigus ankštoje patalpoje su Britta ir dar netyčia prie jos prisilietus, vaikinui darėsi vis sunkiau išlaikyti savo bejausmį veidą. Jis stovėjo neramiai, kiekvienas raumuo buvo įtemptas, bet vaikinas vis dar laikėsi. Tačiau pastebėjus Brittos sumišusį, išsiblaškiusį ir dar nežinia kokį veidą, Tobias nebesusivaldė ir mažytei sekundės dalelei visi jausmai su kančios šešėliu perbėgo jo veidą. Iš karto po to jis vėl liko šaltas ir abejingas, nors viduje toks toli gražu nesijautė.
Juodaplaukiui ištiesus bylą, mergina akivaizdžiai sutriko. Tada nuraudo. Tobio galvoje šmėstelėjo mintis, kad Britta atrodo nepaprastai žavi. Tačiau vaikinas kaip mat nugrūdo tą mintį į toliausią pasąmonės kampą ir prisiekė sau daugiau taip negalvot.
Kad ir koks užsigalvojęs būtų, vaikinas vis dėlto negalėjo nepastebėti, kad rudaplaukė keistai žvelgė į jo rankas. Tarsi bijotų prisiliesti. Tačiau Tobias neturėjo laiko galvoti, ką tai galėtų reikšti, nes mergina vėl prakalbo.
Gudriai žaidi, saulyte. pagalvojo juodaplaukis, išgirdęs Brittos žodžius. Jis aiškiai suvokė, kad šiais žodžiais mergina nori jį priversti nunešti bylą jai į kabinetą. Tačiau jis visiškai nežinojo kaip elgtis. Viena vertus, protingiausia būtų kuo greičiau nešdintis iš čia, kad netektų daugiau būti su Lawrenz ir ko nors neprisidirbtų. Tačiau kita vertus, vaikinas negalėjo išeiti. Tiesiog negalėjo. Britta jį taip traukė, tarsi Saulė - Žemę. Tobias nukišo prieštaraujantį ir jam aiškinantį apie artumą su žmonėmis ir skausmą balsą į toliausią pasąmonės kamputį ir viena ranka tvirčiau suėmė bylą.
- Tuomet ją nunešiu aš. - absoliučiai lediniu tonu pasakė vaikinas. Jis galbūt ir norėjo pasakyti ne taip šaltai, tačiau jame vis dar virė per daug emocijų ir juodaplaukis tiesiog negalėjo jų išleisti čia. Tam buvo skirta jo sporto salė namuose. O kol kas Britta, jei nori jo kompanijos, turės kęsti šaltąjį veidą.
- Eini? - paklausė Tobias merginos, nusisukdamas nuo jos ir eidamas link durų.
Praėjęs lentynų labirintą ir pasiekęs duris, vaikinas atsisuko įsitikinti, kad rudaplaukė jį seka. Tada pravėrė duris ir išėjęs į koridorių palaikė jas, kad praeitų Britta. Tuomet, nenorėdamas kalbėtis, jis pasisuko ir nudrožė koridoriumi tolyn, laisvąja ranka mostelėjęs merginai sekti iš paskos.
Antraštė: Ats: Archyvai
Parašė: Britta Hailey Lawrenz Lapkričio 13, 2021, 04:42:07 pm
 Jausmų virtinė vis dar kankino Brittą, kai ši mintyse svarstė, ar tikrai nori, kad Tobias ją palydėtų iki kabinetėlio. Iš vienos pusės-taip, nes ji galėtų praleisti bent kiek daugiau laiko kartu su vaikinu. Tačiau iš kitos-Heilė vos galėjo kvėpuoti būdama netoliese jo, o dar ta greičiausiai gresianti nejauki tyla einant. Rudaplaukė jau iškrovė savo apsimetimo, kad absoliučiai nieko nejaučia bateriją. Geriau nusitemti tą bylą pačiai? Kas čia tėra, tik keli laipteliai, tu sugebėtum.   
 Mergina stebėjo Tobią, jo veiksmus. Atrodė, jog jis buvo be proto įsitempęs. Dar labiau įsitempęs, nei buvo prieš tai. Kelioms akimirkoms juodaplaukio veide pasirodė emocijos, kurios dar labiau sutrikdė merginą. Pasirodo, kad ir jis jas turi. Tą trumpą momentą dailiame vaikino veide galėjai pamatyti baimę ir nuostabą bei palengvėjimą, pervertą skausmu ir tai privertė Lawrenz susimąstyti. Ką aš darau blogai? Ar jam bendravimas su manimi yra kančios? Paskutinė mintis su trenksmu davė į pozityviosios Ministerijos darbuotojos paširdžius. Ne, vėlgi, gerietės smegenys nepriėmė tokios informacijos. Britta stengėsi būti kuo nuoširdesnė ir linksmesnė. Negali būti, kad Walters tai vertė jaustis tragiškai. Tiesiog ne.
 Išvaizdusis Murrell darbuotojas savo šaltu it ledas balsu pasakė, kad nuneš bylą. Aštuoniolikmetė nežinojo, kaip reaguot, nors giliai viduje ir tikėjosi, jog jis taip padarys.
-Em.. Ačiū,-tarstelėjo eidama link durų, paskui juodos spalvos gerbėją.
 Tobias net praleido Brittą, palaikydamas jai duris, kas privertė merginą suklusti, ar čia tas pats vaikinas, kuris kažkada nejaukiai stovėjo jos kabinete beveik nešnekėdamas. Jis tik palaikė duris man.
 Nedrąsiai žengdama pro duris, Heilė apsvarstė viską, kas čia įvyko. Nuo netikėto susitikimo tarp krūvos dulkių ir bylų, iki to netyčinio prisilietimo. Iki juodaplaukio veido išraiškos toms kelioms akimirkoms. Iki to, kaip jautėsi pati Britta. Merginos galva tiesiog dūzgė nuo minčių pertekliaus, ką jau kalbėti apie išvaizdą. Ji net nenorėjo pamatyti savęs veidrodyje. Šiuo atveju gerai, kad Ministerijoje veidrodžių nelabai ir pamatysi.
 Kažin, kas bus toliau? Šis klausimas neramino Lawrenz. Tačiau tikriausiai ateitis parodys.