Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: ShadyRa Spalio 24, 2019, 11:43:33 am
-
Kadaise ir šiame nuostabiame kabinete, kuris yra beveik stačiakampio formos, vyko pamokos. Tačiau jau daugiau nei penkis dešimtmečius jis buvo apleistas. Beveik niekas nesilankė patalpoje esančioje trečiame pilies aukšte.
Mėlynomis, labiau turkio spalvos plytelėmis nuklotos grindys buvo pasidengusios storu sluoksniu dulkių. Pėdsakų nesimatė. Kabinete stovėjo viso labo trys stalai irgi padengti dulkėmis. Vienas profesoriui, kiti du mokiniams. Ant sienos, už profesoriaus stalo buvo dvi lentos. Ant vienos buvo surašyti skaičiai, kurių eiliškumą suprastų nebent tikrai besimokantis aritmijos. Ant kitos lentos dar išliko kreida rašyti kiti skaičiai. Klasės gale, priešais duris, kitoje sienoje buvo anga su didele knygų lentyna. Kai kurios knygos gulėjo ant žemės, buvo išplėšti puslapiai.
Aeronas sugebėjo surasti ir šį kabinetą. Puikiai žinojo, kad jis vienas iš tų nenaudojamų kabinetų, kuriuose nesilankoma. Durys ilgai nenorėjo prasiverti, bet galiausiai pasidavė ir prasivėrė garsiai girgždėdamos. Vaikinas užėjo vidun. Fu kiek dulkių. Iškart atsirado noras palikti šią vietą. Tačiau prieš tai apsižvalgė. Pastebėjo ir skaitmenis ant lentos ir knygas ant grindų. Suprato, kad kažkada čia mokėsi Hogvartso moksleiviai. Tačiau dabar šis kabinetas kaip ir daugelis kitų, dulkėjo. Vos nepradėjęs čiaudėti nuo kylančių dulkių, Desiderijus patraukė išėjimo link. Galbūt čia atsives kokią nors bendraamžę. Pavyzdžiui varnanagę Gerdą arba dažnai bendrajame kambaryje matomą Delfę. Turėjo nuojautą, kad jas išgąsdinti pavyktų. Uždaręs duris, patraukė savais keliais.
-
Vieną vakarą klaidžiodama po pilį Deoiridh atsidūrė trečiame aukšte. Nežinojo, ką čia veikia ir kodėl būtent čia atėjo. Bet kad jau atėjo, reikėjo gerai apžiūrėti koridorių, kuriame atsidūrė. Jis neatrodė niekuo ypatingas. Vis dėlto vieno kabineto durys buvo kiek praviros. Deoiridh susidomėjo. Neskubiu žingsniu prisiartinusi prie durų atsargiai jas stumtelėjo. Durys bjauriai sugirgždėjo, tačiau daugiau jokių pretenzijų nereiškė. Girgždesys, reikia pasakyti, škotei nepatiko. Buvo pakankamai vėlu, kad koks profesorius ar prefektas prisikabintų. Deja, Varno Nago mokinė vis dar buvo tik trečiame kurse, kas reiškė, kad ji jau turėtų ramiai tūnoti bendrajame kambaryje. Tačiau Deoiridh to daryti nemėgo, tad ir atsidūrė šiame tuščiame kabinete.
Įėjusi į vidų rudaplaukė nežinojo, kuo užsiimti. Nustebusi pamatė, kad čia yra vos trys suolai - ir tie patys dulkini. Nusivilkusi Varno Nago ženklu pažymėtą apsiaustą nuvalė dulkes nuo vienos kėdės ir atsisėdo. Tikėjosi, kad neateis joks profesorius.
-
Rugsėjo lietui pliaupiant už langų, mergina, užkėlusi koją ant kojos sėdėjo buvusioje profesoriaus kėdėje prieš visą klasę. Filipinietiškų bruožų mergina tarp pirštų sukiojo pergamento ritinėlį, nuobodžiavo, tačiau tuo pat metu buvo susikaupusi ir rimta. Naujieji mokslo metai jau prasidėjo, todėl vakare koridoriai buvo tušti, visi sėdėjo prie namų darbų krūvos, tačiau ne ši persona - ji net neatrodė priklausianti šiai mokymosi įstaigai. Eva tingiai užkišo išsprūdusią juodą sruogą už ausies. Laukti jai niekados nepatiko, o tuo labiau, kažkokių pyplių, kurie nenori būti punktualūs ir gerbiantys vyresnį asmenį, net ir jei jis yra prisigėręs multisulčių eliksyrų.
Eva - Avery nežinia kelintą kartą dėbtelėjo į buvusios klasės duris. Dar viena minutė ir nešdinsiuosi iš čia. - nutarė mintyse. Pasimuistė, perdėjo koją ant kojos. Ji ir taip turėjo daug planų, daug ką aplankyti, daug kam (ar sau pačiai) nervų patampyti, o čia turi laukti, šį niūrių, lietingą rudens vakarą, kai laikrodis tiksi paskutines minutes iki komendanto valandos. Po šimts kentaurų, kur jis?
-
Tingi diena. Julian'as, nesiruošdamas rodytis nei vienoje pamokoje, visą dieną prasivartė lovoje, kolei prisiminė, kad buvo pakviestas susitikti 7A kabinete. Klastuolis nežinojo, nuo ko buvo šis pakvietimas, bet vistiek susidomėjo tuo ir nusprendė nueiti. Galiausiai prisiryžęs išsiridenti iš lovos, Gilbert apsimovė uniformą ir išžingsniavo kabineto link. Julian'as nesuprato, kas ir ko iš jo gali norėti, bet menko susidomėjimo vedamas vistiek ten nuėjo, nors mielai būtų ir toliau vartesis po savo lovą. O ypač kai už lango buvo toks oras...
Atžingsniavęs prie reikiamų durų, tamsių plaukų savininkas trūktelėjo pečiais ir pravėrė jas. Pirmas dalykas, kuris krito jam į akis, buvo filipinietiškų bruožų mergina. Oho. Kažkokia mergiotė kažko užsimanė Pagalvojo vaikinas ir verstelėjo akis. Įeidamas į kabinetą klastuolis smarkiai trinktelėjo durimis.
- Na, ir ko gi tau prireikė? - Atmestinai paklausė vaikinukas alkūne atsiremdamas į šalia jo esančią sieną bei akylai stebėdamas merginą.
-
Vos atsivėrus kabineto durims, šelmiška šypsena atsirado Evos lūpose.
-Pagaliau. Pasirodei. O jau man rodės, jog jau nepasirodysi,- grakščiai pakilo nuo kėdės it kokia katė, pergamento ritinį padėjo ant stalo. Nė nekrūptelėjo, kai klastuolis visu grasumu užtrenkė 7A kabineto duris,- Mano vardo nereikia žinoti, Julianai. Žinau, jog turi brolį dvynį. Jūsų abiejų šlykštus elgiasys pasiekia visų ausis,- vyptelėjo,- Tačiau ne apie tai. Viliuosi, jog žinių klausaisi...Turiu tau pasiūlymą. - parodė į pergamento ritinį,- Ianas labai tau atsidėkos, jei tu su saviškiais jam padėsi,- atsisėdo ant stalo krašto, permetė koją ant kojos, piktžiunišką liepna blykstėlėjo Evos tamsiai rudose akyse,- Juk nenori, jog tavo brolis, o vėliau ir tu, būtai užguiti šios Magijos Ministerijos valdžios, mmm? O dabar...- mikliai, tačiau taip pat grakščiai pasičiupo ritinį,- Klausyk mano pasiūlymo - čia Sąrašas. Susirask Sąraše personas, įvykdyk užduotis, ir užsitarnausi Iano pasitikėjimą tavimi. Po šios visos velniavos, būsi gausiai apdovanotas. Pakilo nuo stalo krašto, nužingsniavo link klastuolio, sustojo tik tada, kai vos galėjo pasilenkti ir sušnibždėti į ausį.
- O galbūt, Ianas išpildys tavo vieną norą,- sumurmėjo Gilbertui, jam įduodama ritinį. Atsišliejo, garsiau tardama, - Be to, susirask klastuolę Mayrą, jai atgamtikų laisvės yra itin svarbios, tau ji labai padės šiame reikale,- mirktelėjo ir patraukė link durų.
Julianas nežinojo, jog jis ne vienintelis gavo Sąrašą ir ne vien tik jis bus įtrauktas į Iano planą užgrobti Magijos Ministeriją.
-Nenuvilk manęs, Julianai, po kurio laiko vėl susitiksim,- ir 7A kabineto durys tyliai užsidarė ir filipinietiškos išvaizdos mergina dingo koridoriuje. Niekas jos jau neberado ir niekas jos nesutiko. Koridoriai buvo tušti, tarsi kėlė mintį, jog Eva tiesiog išnyko oru. Bet juk gi, keliauti oru iš Hogvarsto -neįmanoma, tiesa?
-
Vaikinas kiek pasimetęs visą laiką klausėsi merginos, kurios nei karto nebuvo matęs nė hogvartse, nė kurnors kitur. Galiausiai viską supratęs šis pasukinėjo rankoje turimą susuktą sarašą, kurį mergina jam įdavė ir linktelėjo galva. Jis buvo tvirtai pasiryžęs atlikti visas užduotis ir jam buvo nesvarbu, kokios tos užduotys bebūtų. Julian'as dar norėjo paklausti tapsiaplaukės kelių klausimų, bet kaip ji greitai atsirado, taip greitai ir išnyko. O galbūt Ianas išpildys vieną tavo norą Prisiminė penkiolikmetis ir patenkintas nusišypsojo. Jis jau puikiai žinojo, koks tai noras būtų, bet perdaug nesitikėjo, kad jis išsipildys. Ir be to jis kovotų ir darytų tai ką reikia, bet žinoma, Gilbert'as taip pat norėjo gauti ir savo atlygį už tai, ką jam ir pažadėjo filipinietiškų bruožų mergina.
Atsivertęs sąrašą, penkto kurso mokinio akys sustojo ties pirmu punktu. Jis nusprendė, kad jį įvygdys jau šiandien ir su ta mintimi paliko kabinetą...
-
Artėjo VML. Tai reiškė viena: motina būtinai pasidomės, kaip sekėsi juos išlaikyti. Lyg tyčia rezultatai būna atsiunčiami paštu. Tada, kai mokiniai būna namie. Vadinasi, motina tikrai nepražiopsos to momento. Tokios mintys privertė Fiadh o'Ceallachain vis daugiau ir daugiau laiko praleisti bibliotekoje. Transfigūracija jau seniai buvo palaidota. Mergaitė žinojo, kad tokios nesąmonės ji niekaip neišlaikys. Tai ne tik be proto sudėtingas dalykas, bet dar ir profesorius beprotis!
Tad šiandien šiaurės airė dėmesį skyrė kerėjimui. Nors profesorius nebuvo daug malonesnis, dalykas atrodė šiek tiek tinkamesnis. Na, toks, kur gal ir įmanoma išlaikyti egzaminą. Gal.
Vis dėlto Fiadh puikiai suprato: jeigu ji neišlaikys tik transfigūracijos, gal mama ir neužmuš. Bet jeigu ji neišlaikys transfigūracijos ir kerėjimo, tada jau gero nelauk. Kita vertus... Jeigu motina ją užmuš, tada nebereikės važiuoti į šitą prakeiktą mokyklą. Daugiau niekada nepamatys Džeimso Greywindo ir visų kitų pabaisiškų žmonių, kurie nuolat atsirasdavo Hogvartse. Skambėjo ne taip ir blogai.
Vis dėlto grifiukė kelias valandas praleido bibliotekoje besimokydama kerėjimo teoriją. Žinojo, kad labiau reikia praktikos, tačiau teorija buvo bent jau šiokia tokia pradžia. Ar bent jau pasiteisinimas prieš save. Dabar jau negalės sakyti, kad iš viso nieko nedarė. Fiadh ir pati suprato, kaip tai yra apgailėtina, tačiau dabar ne tai buvo svarbiausia. Reikėjo kažkokiu būdu išlaikyti prakeiktus egzaminus.
Vakare keliaudama atgal į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį ji priėjo kažkokio kabineto duris. Ir pati nesuprato, kodėl, tačiau durys kažkuo sudomino. Šviesiaplaukė priėjo arčiau.
- 7A, - negarsiai perskaitė Fiadh. Susimąstė. Tikriausiai niekad neteko čia lankytis. Durys buvo užrakintos, tačiau alohomora išsprendė šią problemą. Šiaurės airė atidarė duris. Kaip ir reikėjo tikėtis, kabinetas buvo tuščias ir aiškiai seniai nelankytas. Galbūt tai yra gera vieta kerus naudoti praktiškai? Žinoma, tai nėra Kambarys iki pareikalavimo, kuris pasiūlo visas reikiamas priemones. Tačiau į tą kambarį grifiukė eiti bijojo. Galbūt ką nors pavyks nuveikti ir čia.
Fiadh uždarė duris. Nerakino: bijojo, kad iš vidaus alohomora gali ir nesuveikti. Teliko sugalvoti, kaip ir ką pradėti mokytis.
-
Dienai krypstant vakaro link Dafydd eilinį kartą paliko bendrąjį kambarį ir patraukė pasišlaistyti koridoriais. Visiškai nežinojo, ką veikti ir kur eiti. Į lauką nesinorėjo, per šalta. Jau sušalo per magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Daugiau be rimtos priežasties į pilį vaikinas neis.
Į galvą lindo įvairiausios mintys. Visų pirma, jis prisiminė, koks vienišas pasijuto per žiemos atostogas. Nors pats nekentė visų iš eilės aplinkinių, Dafydd suprato, kad pats toks nekenčiamas būti nebenori. Atrodo, viskas paprasta: reikia pradėti keistis pačiam. Tereikia nustoti rėkauti ant bet ko, kas atsiduria per arti. Užtenka kapotis su visais iš eilės mokiniais. Nė nepastebėsi, kaip pagerės situacija. Deja, šiuo metu Dafydd noras nustoti pykti nebuvo pakankamai didelis. Širsti buvo daug paprasčiau. Tikriausiai tik todėl, kad klastuolis buvo pripratęs tai daryti. O keistis niekada nėra lengva.
Tad koridoriais klaidžiojo gerokai susimąstęs, bet vis dar toks pat piktas raudonplaukis paauglys. Galvoje šmėstelėjo mintis parašyti laišką. Nors tas žmogus, kuriam laiškas būtų skirtas, mokėsi toje pačioje mokykloje, velsietis suprato, kad tai būtų lengviausias būdas su tuo žmogumi susisiekti. Kažin kaip jai sekasi? paklausė savęs Dafydd, tačiau atsakymo į klausimą nė neįsivaizdavo.
Priėjęs vieną iš koridorių vaikinas pamatė kažkokią mergaitę. Nesuprato, kas ji tokia, tačiau pastebėjo, kaip ji įėjo į vieną iš kabinetų. Tikrai nežinojo, kurį, tačiau įtarė, kad tai gali būti kažkuri čia turinti būti nenaudojama klasė. Dar nežinojo, ką darys, tačiau Dafydd priėjo prie durų, kurias ką tik uždarė mergaitė, ir pamatė, kad tai iš tiesų yra nenaudojamas 7A kabinetas. Velsietis kiek nustebo ir stumtelėjo duris. Jos buvo nerakintos.
- Nemokam užsirakinti - negerai, - tyliai sumurmėjo klastuolis, piktdžiugiškai išsišiepdamas. Visos mintys, kad gal reikėtų pasikeisti, kažkur paslaptingai išnyko. Kiek pravėręs duris vaikinas aiškiai pamatė mergaitę. Ji stovėjo su lazdele rankose. Gerai įsižiūrėjęs velsietis atpažino, kad tai yra ta pati mergiūkštė, kuri nuolat susimauna per transfigūraciją. Juk ji paniškai bijo Greywindpalaikio, ar ne? paklausė savęs ir kilstelėjo antakius. Į galvą šovė mintis. Vaikinas plačiau atidarė duris ir apsižvalgė.
- O, labas, gerai, kad tave radau, - kuo rimtesniu balsu ištarė Dafydd. Buvo nelengva, nes labai norėjosi juoktis. - Mane atsiuntė profesorius Greywindas, jis ieško tavęs.
-
Fiadh jau buvo išsitraukusi užrašus, kuriuose ketino susirasti kerus, kuriuos galėtų praktikuotis. Puikiai žinojo, kad tų kerų yra tiek, kad ji nespės visko išmokti net iki VSMT egzaminų, ką jau kalbėti apie tuos, kurie laukia vos po kelių mėnesių...
Vis dėlto neįdėjus pastangų egzamino išlaikyti iš viso neįmanoma. O tada mamytė jau nebūtų itin patenkinta. Aišku, ji nebus patenkinta bet kokiu atveju, nebent grifiukė gaus visus "Nuostabiai" pažymius. O tai tikrai nebuvo įmanoma. Pagrindinė to priežastis buvo pono Džeimso Greywindo egzistavimas šiame pasaulyje.
Ir vėl šiaurės airė grįžo mintimis prie jo. Savaime aišku, tai ir vėl sukėlė baimę ir norą verkti. O tada jau mokykis nesimokęs, nieko gero iš to nebus. Akyse pradėjo kauptis ašaros. O juk ji tik norėjo pasimokyti! Kodėl visada turi viską sugadinti? Apmaudžiausia buvo tai, kad nebuvo, ko kaltinti, tik save pačią.
Šviesiaplaukė stovėjo nusisukusi nuo durų ir bandė tramdyti ašaras. Ir tada išgirdo, kaip tos durys atsidarė. Tiesą sakant, pirmiausia ji pagalvojo, kad tai jos minčių objektas, pamatęs ją vaikštančią ir nusprendęs nubausti. Fiadh staigiai atsiduso. Ne, tai nebuvo Džeimsas Greywindas, bet vaizdas nebuvo daug malonesnis. Dafydd... pagalvojo mergaitė pamačiusi ryškiai ryžus plaukus.
Išgirdusi keistai draugiškus klastuolio žodžius Fiadh vos neapalpo.
- Ko jam iš manęs gali reikėti? - tyliai ištarė ji. Labai tikėjosi, kad Dafydd šito klausimo neišgirs. Absoliučiai nesinorėjo eiti iš šitos klasės. Jai reikėjo mokytis. Tuo labiau nesinorėjo eiti pas tą pabaisą profesorių, kuris turbūt yra pasiruošęs ją nuskalpuoti! Tik įdomu, už ką. Už tai, ką ji pridirbo per praėjusią pamoką? Na, taip, tada reakcijos beveik nebuvo. Už blogai padarytus namų darbus? Kiek pamena, ji transfigūracijos iš viso nedarė. Tarsi aš esu vienintelė, kuri neatlieka namų darbų! beviltiškai pagalvojo šiaurės airė.
Ji žvilgtelėjo į Dafydd. Tas atrodė visiškai rimtas ir kantriai laukė, kada gi grifiukė teiksis eiti kartu su juo. O toks ryžaplaukio elgesys sukėlė įtarimą. Fiadh kelias akimirkas žiūrėjo į jo pusę, kol galiausiai ištarė:
- Neisiu.
Ji puikiai suprato, kad jeigu profesorius iš tiesų jos ieško, jai labai rimtai klius. Kita vertus, jeigu Greywindas jos ieško, ji jau yra prisidirbusi. O jeigu tas pabaisa jos neieško, ji eidama kažkur su Dafydd tik apsikvailins. Taip, nė vienas iš variantų nebuvo itin viliojantis. Teko rinktis mažesnę blogybę. Fiadh priėjo prie vieno dulkino suolo ir atsisėdo.
-
Dafydd vos nepradėjo kvatoti. Nesuprato, ar jam tik pasirodė, ar tai buvo tiesa, tačiau susidarė įspūdis, kad mergužėlė tuoj nusivers nuo kojų. Vaizdelis buvo tikrai vertas pamatyti! Ji kažką suburbėjo po nosimi, tačiau klastuolis neišgirdo. Tiesa, tarėsi įsivaizduojąs, ką ji sako. Tikriausiai tai buvo ir taip gana akivaizdu.
Velsietis kantriai laukė, kada gi grifė teiksis eiti su juo. Tiesą sakant, jis nė neįsivaizdavo, ką darys, kai jiedu išeis iš kabineto. Suplanavo tik ją išgąsdinti. O ką daryti paskui? Nuvesk prie jo kabineto ir nustebk, kad dingo. Tegul laukia piktdžiugiškai pasiūlė sau raudonplaukis.
Jam jau beveik nusibodo laukti, kol ta mažė nustos į jį spoksoti. Ir tada sulaukė atsakymo, kuris, reikia pastebėti, jį gerokai pribloškė. Dafydd taip nustebo, kad net nežinojo, kaip į tai atsakyti.
Kita vertus, toks atsakymas privertė susimąstyti. Juk jeigu ji ignoruotų tikrą profesoriaus Greywindo kvietimą, būtų negerai. Jai pačiai. Ir ji tikrai turi tą žinoti. Pakankamai dažnai prisidirbdavo per pamokas. Negi jau geriau yra dar labiau užrūstinti tą profesorių negu eiti koridoriumi su juo, Dafydd? O galbūt klastuolis tiesiog yra toks nepatikimas? Ką ji, po velnių, apie mane žino? pasipiktino velsietis. Pajuto, kaip viduje pradeda virti.
- Na ir neik! - rėžė vaikinas, nors suprato, kad toks pykčio protrūkis gali tik įrodyti mergužėlei, kad pakvietimas nebuvo rimtas. Buvo apmaudu. Juk jis ramiai atėjo ir pasakė ištisą sakinį. Ar net du. Kaip normalus žmogus - ne tas, kuris su visais iš eilės pykstasi. Negi jis turi tokią blogą reputaciją, kad niekas juo nepasitiki? Net ir eilinė ir iš pažiūros ne itin protinga mergaitė?
Tokios mintys davė peno itin rimtiems apmąstymams. Vėl sukirbėjo mintis apie "poreikį pasikeisti". Kita vertus... Juk dabar niekas nepatikėtų, kad Dafydd iš tiesų yra geras ir malonus žmogus, net jeigu vaikinui pavyktų tokiam būti. Visi garantuotai manytų, kad jis tik apsimeta. O kodėl man turi rūpėti, ką galvoja kažkokios kvailos mergiūkštės? iškėlė sau klausimą velsietis. Dabar labiausiai jam reikėjo pabūti vienam ir tikrai gerai viską apmąstyti. Deja, reikalas čia dar nebuvo baigtas. Vaikiną pagavo azartas: reikia kažkokiu būdu priversti šitą blondinę nukeliauti iki transfigūracijos kabineto. Klastuolis ramiai įėjo į kabinetą ir uždarė paskui save duris.
- Tavo vietoj aš labai rimtai apgalvočiau tokį apsisprendimą, - ištarė jis.
-
Tikriausiai to ir reikėjo laukti. Dafydd supyko. Tai įtikino grifiukę, kad jos sprendimas buvo teisingas. Jeigu jis iš tiesų būtų pasiųstas to žmogaus, taip nepyktų. O ko čia pykti? Tik normaliai pasiklaustų, kodėl. Ar bent jau taip pasielgtų bet kuris normalus asmuo įtikinėjo save Fiadh. Kita vertus, tikriausiai visa mokykla žinojo, kad Dafydd Carwyn Llewellyn tikrai negalima apibūdinti kaip "normalaus asmens". Tad gal vis dėlto...
Fiadh ir vėl apniko abejonės. Mergaitė sunkiai atsiduso.
- Ko rėkauji? - galiausiai paklausė ji kaip galėdama drąsiau. Taip tikrai nesijautė, bet nenorėjo leisti ryžajam vaikinui suprasti, kaip jaučiasi.
Šiaurės airė sėdėjo suole ir nieko nedarė. Tikriausiai Dafydd galvojo, kad ji mąsto, ką daryti su šiuo kvietimu. Tačiau penkiolikmetės galva buvo užimta daug svarbesniais dalykais. Ji svarstė, kokius kerus pirmiausia mokytis. Ir tada sugalvojo: jai labai sunkiai sekėsi juoko kerai. O čia turi porininką, su kuriuo galės tuos kerus išbandyti. Tikriausiai niekas Hogvartse nėra girdėjęs Dafydd juokiantis. O jeigu ir girdėjo, tai greičiausiai tam žmogui nereiškė nieko gero. Puiki proga tą pakeisti.
Fiadh tarsi nebekreipdama dėmesio išsitraukė iš kuprinės vadovėlį. Rankove šiek tiek nubraukė dulkes nuo stalo ir pasidėjo knygą ant jo. Tereikėjo susirasti sąsiuvinį, kuriame buvo visa reikalinga informacija apie reikalingą burtažodį.
Lyg tyčia beieškodama sąsiuvinio ji rado kažkokį seną transfigūracijos namų darbą. Ant jo buvo parašyta didelė S. Fiadh pajuto, kaip virpa lūpa. Lyg tyčia tuo momentu ji išgirdo Dafydd perspėjimą. Labai norėjosi atšauti ką nors pikto. Deja, šiuo metu buvo daug svarbiau kažkaip neapsiverkti. Ji ir šiaip nemėgo to daryti prieš žmones. O čia dar tuoj apsiašaros prieš šitą asmenį!
Šiaurės airė pradėjo dar atkakliau raustis kuprinėje. Beveik sukišo galvą į ją. Žinojo, kad atrodo kvailai, tačiau tai buvo vienintelis būdas bent šiek tiek pasislėpti. Vaikino perspėjimą ji paprasčiausiai ignoravo - jautė, kad jeigu išsižios, balsas neskambės tvirtai, o ašaros tą pačią akimirką pasileis upeliu.
Fiadh besirausdama kuprinėje atsargiai metė žvilgsnį į kabinete vis tebesantį klastuolį. Nepanašu, kad jis ketina kur nors greitai eiti. Grifiukė susiraukė.
- Niekur aš su tavim neisiu, gali palikti mane ramybėje, - bandė piktai pasakyti ji, tačiau balsas labai virpėjo. O ašaros, atrodo, savo tikslą pasiekė: žmogus jų nebesulaikė, tad nieko nelaukdamos pasileido visu upokšniu.
-
Kai tave pagauna azartas, tenka rinktis: arba kovoti su tuo azartu, arba kažkokiais būdais stengtis atlikti tai, ko azartas iš tavęs "reikalauja". Iš pradžių, žinoma, atrodo, kad užduotį tiesiog būtina atlikti. Vis dėlto jeigu to nesiseka padaryti pakankamai ilgai, azartas kartais paima ir išgaruoja.
Apie tai mąstė Dafydd, kai iš grifės susilaukė ne itin draugiško klausimo. Jis, matote, rėkauja?!
- Ak, aš dar net nepradėjau rėkauti, - burbtelėjo klastuolis. Tiesą sakant, jis nė nežinojo, kad Fiadh yra pajėgi užduoti klausimą tokiu tonu.
Kita vertus, po šio klausimo mergiūkštė pradėjo raustis kuprinėje. Argi tai nėra puikus įrodymas, kad tas klausimas buvo jos galimybių riba? Ji dabar garantuotai tik stumia laiką. Laukia, kol Dafydd išsinešdins. Arba kol pavyks nuryti garantuotai jau besikaupiančias ašaras. Arba ir to, ir to.
- Oi, tik nepradėk čia sriūbauti, - griežtai perspėjo velsietis, kai grifiukė sukišo galvą į kuprinę. Tiesą sakant, ją stebėti buvo visai įdomu. Klastuoliui iškilo klausimas: kaip atrodytų išsitiesęs žmogus, kuriam ant galvos yra užmauta kuprinė? Hm... Ar jam teks ir vėl eiti į apsigynimą nuo juodosios magijos ir dar kartą pabandyti supykdyti koledžo vadovą? Apsvarstęs tokią galimybę jis žvelgė, kaip Fiadh padėjo ant stalo kažkokį pergamentą. Buvo be galo smalsu, kas tai. Tai akivaizdžiai nebuvo kažkas malonaus, nes aiškiai matėsi: tuoj tuoj šita verksnė ir vėl paleis dūdas.
Žengęs žingsnį arčiau Dafydd įžvelgė S raidę. Jis kilstelėjo antakius. Ar tai buvo kažkokio namų darbo įvertinimas? Klastuolis atkakliai spoksojo į pergamentą, tačiau niekaip negalėjo suprasti, ar prielaida teisinga. Pasinaudojęs momentu, kai grifės dėmesys buvo sutelktas į kuprinę velsietis priėjo prie stalo ir čiupo pergamentą. Ir tada patenkintas išsišiepė. Taip, tai buvo namų darbas. Tačiau ne bet koks namų darbas, o lyg tyčia transfigūracijos. Panašu, kad dabar planas gali ir išdegti.
Tiesa, mergužėlė sugebėjo dar kartą nustebinti Dafydd. Ji ir vėl piktai jam kažką pasakė! Tiesa, tada visi siurprizai ir baigėsi: Fiadh apsižliumbė.
- Sakiau nepradėti sriūbauti! - riktelėjo velsietis. Tiesą sakant, šiuo momentu jam neberūpėjo priversti grifės keliauti pas profesorių Greywindą. Dabar norėjosi tik sugalvoti ką nors įdomaus su tuo prakeiktu namų darbu ir kuo greičiau nešdintis iš šitos klasės. Tegul ta verksnė virkauja čia viena.
-
Ak, ir kodėl likimas ją taip skriaudžia? Vargšė Fiadh nuoširdžiai norėjo pasimokyti. Taip, priežastis nebuvo ta, kad ji tikėjosi kažko išmokti. Visų pirma, ji tikėjosi bent kiek įtikti mamai. Vis dėlto ji į šį kabinetą atėjo mokytis. Lyg tyčia iš paskos atėjo ne kas kitas, o Dafydd Carwyn Llewellyn, turbūt bjauriausias šitos mokyklos mokinys... Dabar Fiadh ne tik nebegalėjo mokytis. Ji jautėsi pažeminta ir sugniuždyta. Tikriausiai nebeatsivers vadovėlio iki pat egzamino... Mergaitė buvo tikra: vos tik pasiims į rankas bet kokią kerėjimo knygą, iš karto prisimins šitą klaikų susitikimą.
Dafydd ją vis labiau ir labiau gąsdino. Tiesą sakant, kažkurioje smegenų kertelėje krustelėjo klausimas "kuo jis tave gąsdina?" tačiau likusi smegenų dalis buvo pernelyg įsitempusi, kad Fiadh pajėgtų bent pabandyti atsakyti į tą klausimą.
Grifiukė ilgokai rausėsi kuprinėje. Staiga žvilgtelėjusi į stalą, ant kurio buvo padėjusi namų darbą, šio pasigedo. Labai tikėjosi, kad jis tiesiog nukrito ant žemės, tačiau užteko akimirksnio, kad suvoktų: tas prakeiktas daiktas dabar yra Dafydd rankose.
- Atiduok! - suklykė šviesiaplaukė ašarų plaunamomis akimis. - Tai yra visiškai ne tavo reikalas!
Logiškai mąstant, nieko baisaus neatsitiko. Juk Dafydd neturi draugų. Jis net neturi kam papasakoti, kokia šiaurės airė yra nevykėlė, tesugebanti gauti S. Be to, net jeigu jis ir pasakotų, kažin ar atsirastų bent vienas nustebęs žmogus. Jos nuolatiniai susimovimai per transfigūraciją jau tapo mokyklos legenda. Ar bent jau taip atrodė pačiai grifiukei.
Vis dėlto leisti, kad šitas ryžas bernas taip įžūliai spoksotų į jos prastą namų darbą? Ne, to nebuvo galima leisti. Grifiukė pašoko ir priėjusi prie klastuolio bandė ištraukti namų darbą jam iš rankos. Nebuvo keista, kad tą padaryti nebuvo lengva.
- Atiduok! - dar kartą suklykė Fiadh, visiškai nebevaldydama ašarų. Dafydd neatrodė nusiteikęs padaryti būtent taip. Šiaurės airė piktai stumtelėjo gerokai tvirtesnio sudėjimo vaikiną ir atsisėdo į tą patį suolą, iš kurio ką tik buvo pakilusi. Suprato, kad šios kovos nelaimės. Ji pasidėjo galvą ant suolo ir net nebesistengė suvaldyti ašarų. Iš šono buvo galima matyti tik krūpčiojančius mergaitės pečius.
-
Dafydd patenkino savo smalsumą: sužinojo, kad S raidė, kuri puikavosi ant pergamento lakšto, buvo transfigūracijos namų darbo įvertinimas. Nebuvo jokios kitos priežasties, dėl kurios jam reikėtų to daikto. Būtų galima paprasčiausiai jį atiduoti šitai verksnei. Na, tegul turisi, o jam kas? Ir pats ne vieną tokį turėtų, jeigu vargintųsi atlikti namų darbus.
Vis dėlto ta nepakenčiama ašarų liūtis privertė klastuolį ir toliau laikyti pergamentą rankose. Vien dėl to, kad mergiūkštė yra šleikščiai nepakenčiama. Tad kodėl jis turi maloniai elgtis? Ji vaikiną erzina kur kas labiau!
- Nagi, nustok klykusi, - piktai atsiliepė raudonplaukis. Tiesą sakant, besiskeryčiojanti blondinukė atrodė kiek juokingai, tačiau velsietis stengėsi iš jos nesijuokti: juk taip įsiskaudinusio žmogaus negalima dar labiau skriausti, ar ne? Jis mindžikavo ir svarstė, ką gi jam dabar daryti. Pergamento atiduoti nesinorėjo. Išeiti su visu pergamentu irgi nesąmonė. Bet likti čia ir klausyti visų šitų klykavimų? Tiek kantrybės raudonplaukis neturėjo.
Kai gerokai žemesnė Fiadh bandė atimti prakeiktą namų darbą iš Dafydd rankų, jis nesusilaikė. Pradėjo garsiai prunkšti. Tai atrodė taip juokingai, kad velsietis suprastų: buvo tikrai verta ateiti į šitą kabinetą. Galima netgi ir klyksmus pakentėti. Grifiukė atrodė labai juokingai.
- Neatiduosiu! - neką tyliau negu mergaitė riktelėjo Dafydd. Jis susimąstė, kad kas nors einantis pro šalį gali išgirsti šūkavimus, tačiau stengėsi apie tai negalvoti. O tu dieve atsiduso velsietis. Ir iš kur atsiranda tokių verksnių? Juk ji jau tikrai ne pirmame kurse!
Kai Fiadh vaikiną stumtelėjo, tas apsimetė esąs be galo įžeistas.
- Kaip tu taip gali?! Ko čia stumdaisi?!
Vis dėlto ir pats suprato, kad tai atrodo kiek juokingai. Tad Dafydd tik nutilo ir žiūrėjo į suolą grįžusią mokinę. Ji atrodė daugiau nei apgailėtinai. Galiausiai klastuolis neteko kantrybės ir nutrenkė garsųjį namų darbą ant suolo priešais Fiadh. Jeigu mergaitė būtų pakėlusi akis, ko gero, būtų dar graudžiau apsiverkusi, nes Dafydd nesugebėjo nuslėpti paniekos. Jis žiūrėjo į sriūbaujančią mergaitę ir nesusilaikęs paklausė:
- Kas tau negerai su galva? Juk esi Grifų Gūžtoje. Be to, tikrai nesi jaunesnė negu kokia ketvirtakursė. Ko čia žliumbi dėl kiekvieno šūdo?
Buvo smalsu, ar mergaitė teiksis atsakyti, ar ne. Dafydd įtarė, kad gali tekti palūkėti, tad nuėjęs atsisėdo į gretimą suolą. Nenuleido nuo verksnės akių ir pasiruošė kantriai laukti.
-
Mokykloje buvo daug žmonių, kurių Fiadh bijojo. Pirmoje vietoje, savaime suprantama, buvo Džeimsas Greywindas. Tačiau pabaisų čia buvo ir daugiau. Vis dėlto Dafydd sąraše taip pat užimtų itin garbingą vietą. Ypač dabar, kai, atrodo, specialiai kankina mergaitę.
Maža to, jis dar ir juokiasi! Kai klastuolis suprunkštė, Fiadh suvokė, kad atrodo itin juokingai. Deja, ji nieko negalėjo padaryti. Ašaros tikrai nebuvo pasiruošusios išeiti atostogų. Vis dėlto kai ryžaplaukis užklykė, grifiukė kelioms akimirkoms sustingo. Ji spoksojo į jį, bet ašaros netrukus priminė apie save.
- Kad tu žinotum, koks esi šlykštynė... - norėjo užrikti Fiadh, tačiau jau nebeturėjo jėgų, tad sumurmėjo tai itin tyliai. Ir tada klastuolis tik patvirtino šiuos žodžius. Kai jis pradėjo apsimetinėti esąs be galo įžeistas, grifiukė pamanė, kad tuoj apsivems nuo šito žmogaus egzistavimo. Deja, šiuo metu jai labiau rūpėjo pagaliau nustoti verkti, mat tai vis dar atrodė misija neįmanoma.
Kurį laiką ji tiesiog kūkčiojo, kai išgirdo trenksmą. Pakėlusi akis pamatė prakeiktą pergamentą ir skubiai griebusi jį įgrūdo į kuprinę. Puikiai žinojo, kad tokius namų darbus reikia gerai peržvelgti ir suprasti, kodėl gavo būtent tokį įvertinimą. Vis dėlto ji buvo tikra: vos tik pareis į koledžo bendrąjį kambarį, pergamentas atsidurs ugnyje. Ji tikrai nebenorės žiūrėti į tą prakeiktą S raidę. Tai, savaime aišku, nepadės jai išlaikyti transfigūracijos egzamino. Ir tada mama tikrai nebus patenkinta...
Tokios mintys dar labiau sugraudino šviesiaplaukę. Neatrodė, kad tai gali būti įmanoma, tačiau netrukus ji sriūbavo dar labiau. Gerai, kad neturėjo laiko net pažiūrėti į kitą mokinį šioje klasėje.
Bet klausimą vis dėlto išgirdo. Ir girdėjo, kaip jis atsisėdo. Įtarė, kad sėdi ir laukia, kada ji ką nors atsakys. Šito daryti visiškai nesinorėjo, tad mergaitė net nesistengė sutramdyti ašarų, kad galėtų atsakyti į klausimą. Ji planavo išsiverkti ir tada tiesiog išeiti iš kabineto. Ką gi, teks pasimokyti kur nors kitur. Ji ir vėl bus praradusi galimybę gerai pasipraktikuoti. Labai nesinorėjo to daryti Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje: ten nuolat pilna žmonių ir, ko gero, visi tik ir spoksos, kaip ji susimauna. Ne, geriau jau dabar nebesimokyti, o kitą kartą susirasti slaptesnę vietelę. Kad ir kambarį iki pareikalavimo.
Fiadh sėdėjo tame pačiame suole ir verkė. Stengėsi apie nieką negalvoti, tačiau net ir tai jai nesisekė.
-
- Dėkui už gražius žodžius, - burbtelėjo Dafydd, kai verksnė išvadino jį šlykštyne. O ką jam daugiau daryti? Jeigu jis išgyvens dėl kiekvieno tokio pasakymo, daugiau nieko gyvenime ir neveiks - per daug jau žmonių vadina vaikiną šlykštyne... Tai, atrodytų, yra susimąstyti verčianti mintis. Gal jau reikėtų išties pabandyti pasikeisti? Elgtis bent kiek maloniau? Galbūt. Vis dėlto dabar Dafydd to nedarys. Reikia iki soties pasilinksminti čia, o po to... Kas bus, tas bus.
- Ar tu nežinojai, kad namų darbų negalima glamžyti? - su nauja idėja galvoje paklausė Dafydd. - Juk profesorius Greywindas pasakė, kad mokslo metų pabaigoje norės susirinkti visus namų darbus. Matyt, nesilankai pamokose, jeigu nežinai. Kvėša...
Velsietis susimąstė. Jeigu tik Greywindas nebūtų toks nesukalbamas idiotas, būtų visai smagu šitą mergiūkštę gerai prigąsdinti. Ot būtų, jeigu artimiausioje pamokoje jis išties pasakytų, kad namų darbus reikia išsaugoti iki mokslo metų pabaigos! Aišku, būtų dar smagiau, jeigu pavyktų su juo susitarti, kad gerai įkrėstų šitai mažei už tai, kad ji nenuėjo kviesta.
Galvoje sukirbėjo mintis apie multisulčių eliksyrą. Vis dėlto klastuolis nutarė, kad šitaip rizikuoti nedrįs. Greywindas šiaip ar taip ne prakeiktas Moore. Gal geriau nereikia...
Raudonplaukis sėdėjo prie stalo ir kantriai laukė verksnės atsakymo. Jis žiūrėjo į krūpčiojančią mergaitę ir vis dar negalėjo patikėti, kai tai įmanoma. Ar Paskirstymo kepurė visai nusivažiavo, kai šitą verksnę paskyrė į "drąsuolių" koledžą? Juk ji akivaizdžiai tiktų į... Tiesą sakant, netiktų niekur. Tegul sėdi namučiuose ir ten virkčioja.
- Tai... Atsakymo nebus? - galiausiai neištvėrė Dafydd. Pradėjo darytis pernelyg nuobodu. Raudonplaukis atsistojo ir priėjo prie grifės. Prisikišo prie pat jos ir sušnypštė. - Alio, tau sakau!
Vis dėlto buvo akivaizdu, kad mergiūkštė verkti nenustos. Bent jau ne šitame šimtmetyje. Klastuolis garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Et, vis dėlto tik sugaišo daugybę laiko. Ne tik kad neišviliojo šitos kvėšos iš kabineto ir nenuvedė jos iki transfigūracijos klasės. Jis net normaliai nepasilinksmino! Daug naudingiau būtų buvę padaryti tai, ką profesoriui Cadogan pasisakė darantis jau senokai. Tikrai reikia kur nors susirasti kokį nors šlykštų gyvį, kuriuo bus galima gąsdinti mažius. Ir ne tik mažius pridūrė sau velsietis dar kartą pažiūrėdamas į šviesiaplaukę mergaitę.
Galiausiai netekęs kantrybės jis greitu žingsniu išėjo iš klasės. Duris užtrenkė taip garsiai, kad viduje likusi mergiūkštė turėjo išgirsti net ir per savo žliumbimą.
-
Fiadh nebepaisė Dafydd sarkazmo. Ji tik visa širdimi troško, kad klastuolis nuo jos atstotų. O kuo daugiau su juo kalbėsi, tuo labiau jis smaginsis. Tad mergaitė tik sėdėjo suole ir verkė. Nekreipė dėmesio į nieką pasaulyje. Tik visaip stengėsi apie nieką negalvot.
Ak, užsičiaupk tu! mintyse aprėkė mergaitė šlykštynę, kai jis pradėjo aiškinti kažką apie namų darbus. Nė akimirkai nepatikėjo, kad Džeimsas Greywindas galėtų daryti tokią nesąmonę. Nepaisant to, širdis vis dėlto kiek sudrebėjo. Jeigu netyčia vieną kartą gyvenime Dafydd pasakė ne kokią nors nesąmonę, jai gali labai liūdnai baigtųsi. Jeigu gali baigtis dar liūdniau negu viskas vyksta per kiekvieną mielą (tiksliau, labai nemielą) transfigūracijos pamoką. Fiadh sudrebėjo, tačiau kadangi ji visą tą laiką kūkčiojo, buvo galima tikėtis, kad vaikinas to nepastebės.
Jiedu ilgokai sėdėjo tylėdami. Šiaurės airė niekaip nenustojo verkti. Įtarė, kad ji bus labiausiai niekinamų mokinių sąraše, tačiau tai dabar nebuvo pats svarbiausias dalykas. Kaip ir reikėjo tikėtis, raudonplaukis galiausiai neištvėrė. Pradėjo rėkti. Tada Fiadh iš viso persigando, tačiau vis tiek nepakėlė akių. Jau geriau su to raudonplaukio žvilgsniu nesusidurti.
Vis dėlto kai jis priėjo prie pat jos, mergaitė net pašoko. Šitaip išsigandusi nebuvo jau seniai.
- Ko reikia? - spygtelėjo ji, nors kaip ir buvo aišku, kad jis tebelaukia kažkokio atsakymo. Tiesa, per tą išgąstį Fiadh pamiršo, koks tas klausimas buvo.
Išgirdusi atodūsį atsiduso ir pati. Tai jai pakuždėjo mintį, kad tas berniokas pagaliau nešdinsis. O tai bus geriausias šitame kabinete nutikęs dalykas.
Savaime aišku, Dafydd durų nesiteikė uždaryti kaip normalus žmogus. Trenkė taip, kad tikriausiai girdėjo visas Hogvartsas. Fiadh susiraukusi papurtė galvą. Tiesa, tas garsas dėl kažkokios priežasties padėjo jai nustoti verkti. Mergaitė netgi išsitraukė kerėjimo vadovėlį ir kažkokį pergamentą - laimei, ne tą, kuriame buvo prakeiktoji S raidė. Ji ilgokai žiūrėjo į tekstą, kol suvokė, kad vis tik nieko išmokti šiandien nepavyks. Ir vėl... Taip, šį kartą ji galėtų kaltinti Dafydd. Juk ji tikrai ketino... Deja, motinai tokia priežastis nebūtų tinkama. O tai reiškė, kad prieš egzaminą Fiadh turi kažkaip prisiversti išmokti kiek įmanoma daugiau. Tik, žinoma, ne transfigūracijos.
Mergaitė liūdnai susidėjo knygą ir pergamentą atgal į kuprinę ir atsistojo. Apsižvalgė po klasę, kuri tiesiog tapo dar viena nekenčiama mokyklos vieta. Giliai atsidususi ji išėjo iš kabineto.
-
Už lango spindėjo žvaigždės, o ką veikė Delilah? Delilah labai „linksmai“ sau gulėjo lovoje. Sunku pasakyti, ar ji jautėsi gerai. Iš gyvenimo liko tik egzistavimas, o iš ramaus miego – naktys, praleistos lovoje neužmerkiant akių. Nebegaliu šitaip. Luella išsiropštė iš lovos. Melsvus naktinius marškinėlius ir kelnes kedeno iš kažkur atsiradęs skersvėjis. Brrr. Apsiavusi minkštas šlepetes, Grant žvilgtelėjo į laikrodį – be penkiolikos minučių vidurnaktis. Švilpė norėjo puodelio šiltos arbatos, bet buvo ryškiai per vėlu išpildyti tokį įnorį nepastebėtai. Tyliai išslinkusi iš miegamojo, antrakursė atsirado bendrajame kambaryje. Kaktusai ant palangių gėrė degančių dujų kamuolių, esančių keliolikos tūkstančių šviesmečių atstumu nuo jų pačių, skleidžiamą šviesą. Kambarys, kuriame praleido jau ryškiai per daug laiko.
Atsiradusi šaltame koridoriuje, dviejų vardų savininkė nusipurtė. Klaiku. Pirmame kurse po Hogvartsą ji neklaidžiojo tiek, kiek norėjo, tad geriausiai pažinojo Švilpynės bendrąjį kambarį – vietą, kurioje nakčia nuostabiai mintys liejosi į eilėraščius. Stovėti ir laukti, kol kas pastebės ne visai tinkamu paslampinėti po pilį nusprendusią šviesiaplaukę, neatrodė kaip gera mintis, tad buvo pats laikas kažkur judėti. Švilpiukė patraukė į kabinetą 7A, apie kurį buvo truputį girdėjusi.
Durys vos atsidarė, o ir tai girgždėdamos taip garsiai, kad rodės, prikėlė bent pusę pilies. Nusižiovavusią paauglę pasitiko kabinetas su turkio spalvos plytelėmis nuklotomis grindimis. Atrodė, kad dulkės buvo neatsiejama kabineto dalis – jų buvo visur ir tiek daug, kad Delilah ėmė čiaudulys, bet paauglė sukaupė visas jėgas, kad nenusičiaudėtų ir taip jos niekas neišgirstų. Kaip įmanoma tyliau (medinis daiktas atkakliai girgždėjo) privėrusi, bet ne pilnai uždariusi duris, Luella nusprendė apsižvalgyti kiek atidžiau.
Jos dėmesį patraukė mažas stalų kiekis. Tik trys? Švilpė pažvelgė į lentas už profesoriaus stalo. Tiek vienoje, tiek kitoje buvo išrašyti skaičiai, kurie antrakursę tik glumino. Žalios akys nukrypo į knygų lentyną sienoje. Priėjusi arčiau, pirštais perbraukė per nušiurusių knygų nugarėles. Po kojomis mėtėsi pageltę knygų puslapiai, kai kurių kampai buvo nuplėšti.
– Kerų poveikis burtininkams, jaunesniems, nei dveji metai, – paėmusi vieną iš išplėštų puslapių, pašnibždomis pradėjo skaityti Delilah. – Maži vaikai neretai nepastebėti paima suaugusiųjų burtų lazdeles ir..., - nepabaigus skaityti, dviejų vardų savininkė garsiai nusičiaudėjo. O ne. Iš baimės išplėstomis žaliomis akimis, paauglė sustingusi laukė kokio nors ženklo, galėjusio parodyti, kad jos niekas neišgirdo.
-
Sidabrinė naktis vėl atvyko į Hogvarstą. Eilinį kartą Vegard'ą vėl kankino nemiga. Erzino jau ir tas dalykas ,kad tai ne pirma ir dėja ne antra naktis. Ilgas ir neramus vartymasis lovoje kvietė keltis lovos ir keliauti ieškoti nuotykio po Hogvartsą. Palikęs drėgnus nuo prakaito patalus ir užsivilkęs Klastūnyno uniformą berniukas noriai paliko savo mylimą koledžą. Šiurpuliukai ėjo per kūną, traukė skersvėjis ir tai priversdavo nusipurtyti vaikinuką. Languose galėjai matyti spindinčias žvaigždes ir sidabru padabintą mėnulį. Snigo. Girliandos kuriomis buvo papuošti Hogvartso koridoriai teikė šviesos ir jaukumo ko nepasakysi kai jų čia nebuvo. Vegard galvojo apie gyvenimą. Pesimistiškas mąstymas apie žiobarus ir kitus koledžas visai nedžiugino vaikino. Darėsi vis labiau šaltą ir neramu. Tušti koridoriai varė į neviltį. Juodaplaukis svarstė kur pasukti kad tęstų nuotykį. Laiptinė visgi traukė labiausiai ir įdomiausiai. Spiralės stiliaus laiptai ir lazdelė rankoje paveikta Lumos kerų sudarė keistą jausmą. Trečias aukštas. Paslaptinga vieta ne tik todėl ,kad daug durų ,bet ir dėl savo istorijos kurios juodaplaukis nei lašo nežinojo. Durys, senos medinės durys labai patraukė dėmesį. O ,kad jos praviros adrenalino jausmą.
-Nox.
Berniukas stovėjo ant purvinų turkio spalvos grindų. Kažką užkliudęs numetė kažkokią vazą ir ši garsiai sudužo.
-
Susirinkusi reikalingus ingredientus Heidi patraukė ieškoti ramios vietos, kur ji galėtų išvirti jėgos eliksyrą. Tam galėjo tikti, bet koks nebenaudojamas kabinetas ar netgi ne pilnai užpildytas sandėliukas, tačiau kiek mergaitė tikrino duris, tiek jos visos buvo užrakintos.
Ėjo minutė po minutės, sekundė po sekundės, duris po duries, tačiau tamsiaplaukė vis dar nesugebėjo rasti vieno vienintelio, neužrakinto kabineto. Atrodė, kad šią dieną visi kabinetai susivienijo ir bendrai užsirakino nuo nepageidaujamų svečių. Juk paprastomis dienomis netgi kabinetai, kuriuose buvo vertingų dalykų buvo atrakinti, tačiau šiandien nebuvo nieko atrakinto.
Klastuolė pradėjo vėl kiek liūdėti, nes nesugebėjo atlikti pačios paprasčiausios užduoties, tačiau susiėmė ir priėmė mintį, jog tai nėra niekaip nesusiję su ir čia ne jos kaltė, kad nėra atrakintų ramių vietų. Praėjus liūdesiui atsirado ir duris, kuri, ją pastūmus, atsidarė daugiau. Sukaupusi jėgas Heidi įsirėžė į duris ir su galingu garsu jas šiaip ne taip atidarė.
Įžengusi vidun mergaitė apsižvalgė ir pamačiusi laisvesnę vietą klasės priekyje nužingsniavo link jos. Pasidėjus katilą priešais save, išsitraukė iš jo ingredientus ir susidėliojo netoli savęs. Nors tai ir buvo paprastas eliksyras, tačiau tamsiaplaukė vistiek turėjo skaityti vadovėlį jog sugebėtų jį pagaminti. Tai skambėjo kiek liūdnokai, žinant tai, jog ši buvo jau penktame kurse, o jį jau turėjo mokėti nuo pirmojo ar bent antrojo kurso. Greitai perskaičiusi pateiktą medžiagą klastuolė dalinai prisiminė, ką ir kaip reiktų daryti, jog išeitų normalus, nieko nužudyti neketinantis eliksyras.
Dėdama, maišydama ir kitokius su eliksyru susijusius darbus darydama Heidi įsitraukė į diskusiją apie pirmąją užduotį. Judviejų mintys nelabai buvo pasikeitusios nuo tų, kurios buvo plėtojamas dar prieš mažiausiai trisdešimt minučių.
Apmąstydama visus girdėtus dalykus mergaitė priėjo keletą sprendimų. Pirmasis iš jų buvo didelė būtybė, kurią būtų reikėję įveikti. Antrasis - kokia nors užduotis + didelės būtybės. Trečiasis - užduotis. Tamsiaplaukė buvo bent penkiasdešimt procentų įsitikinusi, jog pirmoji užduotis bus panaši į jos antrąjį variantą. Pirmasis ir trečiasis variantai buvo per daug nuspėjami, tad klastuolė abejojo, kad jie bus kaip pirmoji užduotis. Juk Magijos Ministerijoje turėjo dirbti kažkas, kas turėtų protingą galvą ir galėtų sugalvoti įdomesnių užduočių.
Mąstydama Heidi nespatebėjo kaip eliksyras jau buvo išvirtas ir skystis burbuliavo morkos spalva. Aišku, tai buvo keista, tačiau mergaitė to per daug neėmė į galvą ir perpylė skystį į buteliukus, taip galutinai pasiruošdama pirmąjai užduočiai.
-
Naktis. Viena maloniausiai paros dalis vaikinukui. Klastuolis kaip ir visada negalėjo užmigti ,nes išmiega per pamokas. Tyliai išsliūkinęs iš Hogvartso požemių Vegard patraukė trankytis mokyklos koridoriais. Norvegas nepastebėjo jog iš paskos šuoliavo ir jo varliukas Leonas. Pritūpęs prie varlės Vegard tarė:
-Leonai, ir vėl tu su manim trankaisi, juk sakiau jog būtum Klastūnyno kambaryje, dievaži gali mane išduoti., - Pašnibždomis išlemeno vaikinas. Atrodė jog Leonas nekreipė dėmesio ir toliau šokavo. Kam aš jį pirkau? Kvaila varlė. Bet šį vėlų vakarą Vegard'ui tai vienodai švietė ir visiškai nerūpėjo. Juk naktis - maloniausias paros laikas. Pro langus ramiai pūtė vėjelis ir glostė žalių akių savininką. Tolumoje girdėjosi varpo dūžiai pranešdami apie vidurnaktį, arba tik klastuoliui taip atrodė. Vaikinas priėjo laiptus kurie vedė į įvarius aukštus. Paėmęs Leoną į rankas Vegard užskuodė mokyklos laiptais į trečią aukštą ir pradėjo žygiuoti link jau žinomos vietos - Kabineto 7A. Pasišokinėdamas jis išgirdo sunkius žingsnius, tai išgąsdino ir Vegard bandė pasislėpti. Giliai įkvėpęs ir užsimerkęs jis pagalvojo : Dabar tai man tikrai kapai. Visa laimė jog sunkių žingsnių savininkas nuėjo į kitą pusę. Atsikvėpęs Saeterhaug toliau patraukė link Kabineto 7A. Išsitraukęs lazdelę jis atsistojo priešais duris ir tyliai ištarė:
-Alohomora
Duris atsivėrė ir vaikinas pateko į dulkėmis apklotą kabinetą. Niekas nepasikeitę, niekas nepajudinta, viskas kaip turi būti. Klastuolis prisėdo ant grindų ir užsimerkęs pradėjo medituoti.
-
Žaliakė vėl eilinę naktį negalėjo užmigti.Ji vis mastė apie savo tėvus Kas jos tėvai?Kodėl jie ją paliko? Gal ji jiems nesvarbi? O gal jie jos nenorėjo? Kadangi Morgan kambariokės miegojo ji nenorėjo ju žadinti.Tai mergina nusprendė nueiti į kabinetą 7A.Ji išėjo iš koledžo kambario su baimę jog ją kažkas.Pagaus kadangi ji nieko nematė tarė burtažodį:
-Lumos
Iš lazdelės pradėjo šviesti šiltai balta spalva.Jai atrodė jog ši šviesa neikiek nepadėjo ir tai buvo keistą gal taibuvo tesiog per tamsi naktis?O gal burtažodį neteisingai ištarė.Bet tai jau buvo nebesvarbu iki kabineto buvo likę vos keli žingsniai priejusi duris ji tyliai sušnabždejo:
-Alohomora
Bet neišgirdo jokio trakštelėjimo kad duris atsirakino tai buvo labai keistą ir šiek tiek švilpę baugino.Bet ji atidarė duris įžengusi ji pamatė šviesaus gymio berniukas su juodais plaukais medituojant.Ji persigando ir drąsinosi įeiti į kabinetą gal jei tai būtų nauja draugystė?Ji sustojo bandė buti kuo tyliau mergina atsikvepė ir sušnabždėjo sau:
-Nėra ko bijoti jis toks pat mokinys kaip ir aš
mergina pagaliau įsidrąsino ir įžengė i kabinetą tai atrode labai bauginančiai bet pagaliau aprimo ir tarė:
-Labas mano vardas Morgan esu pirmakursė iš švilpynės
ji pasijautė keistai kadangi vos nepapasakojo visko apie save
-
Šalia Vegard tūpėjo Leonas ir palaikė kompaniją Klastuoliui.
-Leonai, žinojai jog tu mano geriausias draugas?
Iš tiesų, ta varlė buvo geriausias ir vienas maloniausių Vegard draugų kurių jis netūrėjo dėl savo charakterio ir būdo. Vaikinas meditavo toliau, bet jo meditaciją nutraukė jaunos merginos balsas. Vegard netūrėjo noro su niekuo šnekėtis ar kitaip užmegzti ryšius. Giliai įkvėpęs jis atsimerkė ir pažvelgė į ramybės trikdytoją. Pirmakursė ir dar švilpė. Ši mintis buvo kiek ironiška. Jis nieko nesakė tik pasiėmęs Leoną atsistojo ir priėjo prie merginos kuri buvo beveik dvejomis galvomis žemesnė. Piktai ją nužvelgęs Klastuolis nuėjo į kabineto galą ir atsisėdo prie didžiulio stalo, tikriausiai profesoriaus, užkėlęs kojas ant stalo jis galiausiai tarė:
-Labas Morgan, aš Vegard.,-Su dideliu nenoru kalbėtis prisistatė vaikinas.
Iš apsiausto kišenės išsitraukęs obuolį pradėjo jį valgyti. Kabinete buvo tamsu, bet kaip jau žinoma Morgan lazdelės šviesa degė ir apšvietė kabinetą. Leonas strikinėjo nuo vieno kampo ant kito.
-Leonai, raminkis, dievaži kur aš tave paskui rasiu? Nesiruošiu čia miegoti.,-Tarė savo varlei.
Juodaplaukis pažvelgė į knygų lentyną kuri buvo beveik tuščia ,o visos knygos buvo išmėtytos. Vis dar negaliu patikėti jog čia kažkas buvo. Su šia mintimi žaliaakis užsimerkė.
-
Morgan negalėjo atsižiurėti į mielą varliuką kuris šokinėjo per kabinetą. Mergina mintyse sprende klausimą ar nori gyvuno?. Staiga prie jos priejo vaikinas kuris buvau žymiai aukštesnis nei Morgan iš jo veido matėsi jog jis buvo pasišlykštėjes mergina. Gal tai buvo dėl to jog ta varlytė buvo jo vienintelis draugas?. Vaikino vardas buvo keistas kaip ir jis pats Vegard? tai skamba keistai. Gerai reikia pagaliau nutraukti tą nežmonišką tylą kabinete ir kažką pasakyti. o gal nereikėjo sakyti nieko? Ir staiga ji garsiai ištarė savo mintis
-Koks jis gražus
Morgan tik dabar suprato ką pasakė ji rankomis uždengė savo burną ir iš gėdos paraudo. Mintyse kartojo tik vieną tą patį sakinį Kodėl taip nutinka tik man?! Staiga pradėjo skaudėti kojas, mergina apsidairė ir rado vieną švarią bei laisvą kėdę kuri nebutu užkrauta knygom ar pilna dulkių.Ji atsisėdo ir vėl gryžo į savo apmastymus.
-
Leonas ir toliau nerimo ir tai žinoma labai erzino klastuolį, o ką dar kalbėti apie tos Morgan egzistenciją. Giliai įkvėpęs ir atsidusęs Vegard ir toliau valgė savo obuolį kuris nebuvo itin skanus. Kodėl negalima paleisti kokius Imperio ,jog ta švilpė drožtų iš čia? Ai, kam rūpi. Vegard išsitraukė lazdelę ir buvo pasiruošęs bent kaip nors atsikratyti tos švilpukės. Morgan kažką pasakė tik juodaplaukis nesiklausė, nes jam nei buvo įdomu, nei jis turėjo noro. Vaikinas rankose sukinėjo savo lazdelę ir mąstė, kažką gilaus, bet svarbaus.
- Petrificus totalus! - Pasigirdo kerų burtažodis per visą kabinetą ir balta šviesa lėkė tiesiai į švilpynės mokinę. Vegard buvo tikras jog pavyks, juk čia tik kvaila pirmakursė. Kerų šviesa nemenkai apšvietė kabinetą, buvo linksma žiūrėti. Ant stalo užšoko Leonas. Protinga varlė, tokia pati kaip ir aš. Kerai vis dar lėkė į mergaitę. Vegard nusprendė jog jam baisiai nebeįdomu čia būti ir paliko kabinetą.
-
Šią keistą naktį Victoriai Juliai Seaterhaug visiškai nesimiegojo todėl ji nusprendė išeiti pasivaikščioti po mokyklą kartu su savimi pasimdama savo katinuką Damiano. Varniukė išėjusi iš Varno nago bendrojo kambario visiškai neįsivaizdavo kur jai eiti taigi kurį laiką tiesiog klaidžiojo neturėdama menkiausio supratimo kur ji buvo. Po kurio laiko pirmakursė susirado kažkokias keistas duris ir tuo labiau keistą kabinetą kuris buvo apleistas ir jame jau seniai nebevyko jokios pamokos. Na ir kokiam velniui šitas kabinetas apskritai reikalingas? Ir ką jame aš turėčiau veikti? Kartais aš rimtai nesuprantu šios vietos žmonių.. Be mąstydama mergaitė padėjo savo katinuką ant žemės leisdama jam apžiūrėti šią keistą vietą. kodėl keistose vietose aš visada atsiduriu viena tik su Damiano..? Įdomu kiek dabar valandų..? Tikriausia čia dar kiek pabūsiu kol nesugalvosiu kur man iš čia eiti... Klausimai ir kitos mintys nepaleido Varno nago mokinės todėl ji tik atsisėdo ant šaltų grindų prie sienos ir atrėmė galvą į sieną, o prie Victorijos priėjo Damiano. O Julia keikėsi sau mintyse.. Visiškas prakeikimas! Noriu namo. Nekenčiau šitos vietos! Ne kenčiu!
-
Alorai nesimiegojo, tiksliau ji nesistengė užmigti, jai reikėjo nuotykių ypač šitoje skylėje, Hogvartse. Klastūnyno bendrasis kambarys išties buvo įdomi ir paslaptinga vieta, tačiau labai šalta, o mokyklos mokytojai ir kita mokyklos grietinėlė nesiruošė rūpintis mokinių jaukumu. Alora nekentė to fakto, jog jai reikia dėvėti sijoną, dėl to dar prieš atvykdama į mokyklą, juodaplaukė pasirūpino sau panašias į Hogvartso uniformines kelnes. Greitai persirengusi iš naktinių drabužių į uniformą, mergaitė susitvarkė kaklaraištį, užsimetė apsiaustą ir paslapčia išsliūkino iš merginų kambario. Šiąnakt ji tikėjosi patyrinėti Hogvartsą ir jo slaptas vieteles. Iš sesers pasakojimų, Alora prisiminė Kabinetą 7A, trečiame „dangoraižio“ aukšte. Tiesiu taikymu pasileido ten, tiesa, neskubėjo, kaip sakoma „Neskubėk ir būsi pirmas“. Tikėjosi, nieko pakeliui nesutikti, ypač kokio šlykštaus profesoriaus, ar dar blogiau vadovo, tas ne tik trenktas, bet dar ir galimai užbaigs visus naktinius pasilinksminus po Hogvartsą. Alora stengėsi neslėpti savo homoseksualumo, dėl to ir nebijojo Hogvartse sutikti ir homofobiškų replikų. Visai netrukus Harmon atėjo prie kabineto ir patraukusi už rankenos nustebo, durys atrakintos, tai reiškė, jog čia jau kažkas yra. Mintyse riebiai nusikeikusi, įėjo į vidų.
- Gerą vakarą.
-
Dar kurį laiką Victoria Julia sėdėjo viena tik su Damiano , bet jai buvo visiškai gerai net gi geriau nei gerai. Tačiau visą tai kas gera deja truko neilgai , nes viską nusprendė sugadinti į kabinetą įžengusi mergaitė. Varno nago mokinė akimirksniu atsistojo ir paėmė savo katiną ant rankų ,o dar po kiek laiko iš kišenės išsitraukė savo burtų lazdelę , bet dar kol kas nesitaikė tik laikė. Na būtinai ji čia turėjo ateiti dabar. Ir kokio velnio ir jai šią naktį turi nesimiegoti? Aišku ir man nesimiega , bet būtinai ji turi ateiti būtent čia. Eitų ji lauk iš čia. Jaunoji Saeterhaug supykusi nužingsniavo arčiau tos nelemtos mergaitės priėjusi prie jos pakankamai arti Vic suprato , kad ji klastuolė. Na šaunu ar gali būti dar blogiau?! Victoria Julia ne juokais įpyko todėl pakėlė lazdelę tiesiai į klastuolę. - Labas vakaras ir tau. Dabar reiškia taip. Kas tu ir ko tau čia reikia? Aš tave įspėju jeigu aš varniukė tai nereiškia , kad aš esu švelni ar dar kokia nors. Žinok man čia dabar mažiausiai reikia kokių nors klastuolių ,o ypač tavęs! eik lauk iš čia man tavęs čia nereikia! - Ir tai buvo viskas jaunoji Saeterhaug išsiliejo ant nelemtos mergaitės , klastuolės ir jai visiškai nerūpėjo kaip ji jautėsi , juk tai gyvenimas.
-
Alora išties nesitikėjo tokio sutikimo. Mergina įtūžo.
- Klausyk, tu šiukšle. Nedraskyk man akių, nes gausi taip, kad savaitę žliumbsi. Neprivalau tau prisistatinėt, jeigu kas nepatinka, visada gali drožt iš čia, parodysiu kur išėjimas, nes matosi, kad smegenų nelabai daug turi. - Pašaipiai ir piktai išdėstė, tiksliau išrėkė Harmon.
Juodaplaukė gerai įsižiūrėjo į merginos kurią aprėkė bruožus. Velnias, ji graži. Celeste pasijautė keistai, ji išties buvo patraukli, tačiau jau charakteris... Ar Harmon pradėjo jaustis kalta? Taip. Nevisai. Taip. Harmon priėmė ko gero kvailiausia sprendimą per visą savo nereikšmingą gyvenimą. Ji priėjo arčiau merginos, giliai įkvėpė ir įsisiurbė jai į lūpas.
- O Dieve, atsiprašau... Nereikėjo to daryt... Kokia aš kvailė...
-
Victoria Julia Saetrhaug tikrai nesiruošė ilgai kentėti šitos kvailės ir jos kvailo charakterio nesvarbu ką ji čia susiruošė veikti ir kas ji įsivaizduoja esanti bent jau kol kas Varno nago mokinėj ši kvaila klastuolė buvo visiškai niekas ir jai nei kiek nerūpėjo kaip ji jautėsi. Šitame pragare Victoriai nerūpėjo beveik niekas išskyrus jai vienintelį gerai pažįstama žmogų jos brolį Vegard saeterhaug. Vienintelis dalykas kurio dabar labiausiai norėjo mergaitė tai , kad šita nevykėlė dingtų iš čia ir kuo greičiau. Varno nago mokinė nusprendė nežaisti durnų žaidimų su šia kvaile ir pratarė:
- buvau visiškai teisi manydama , kad klastuoliai yra blogiausi kas gali būti šiame prakeiktame magijos pasaulyje. Klastuoliai niekada neturėjo , neturi ir niekada neturės jokios pagarbos ir patikėk nors ir nežinau apie tave visiškai nieko tavęs nekęs visas Hogvartsas ,o gal jau nekenčia? Bet kokiu atveju patikėk aš tuo tikrai pasirūpinsiu gali tuo net neabejoti , kvaila klastuole. Ir dar tai vis tik kas tu? - Tai buvo viskas ką norėjo pasakyti jaunoji Saeterhaug ir jai nerūpėjo kaip dabar jautėsi kita mergait!ė Vic pasakė viską ir tai buvo taškas. Ir po visų šitų žodžių įvyko tai ko Victoria Julia Saeterhaug greičiausiai mažiausiai tikėjosi. Ta klastuolė tiesiog priėjo prie varniukės ir ją pabučiavo. Na ir kur tai matyta?! Pirmakursė galutinai sutriko , bet ir negalėjo pasakyti , kad jai tai nepatiko , bet pasakyti tai tiesiai šviesiai Victoria Julia tiesiog negalėjo todėl užrėkė:
- Ką tu manai jog išdarinėji?! Iš pradžių mane vadini šiukšle o dabar šitaip?! - Kas toliau mergaitė neturėjo jokio supratimo , bet Victoria tikrai nežinojo ką daryti dabar. Tų klastuolių niekas ir niekada nesupras.- Pagalvojo sau Saeterhaug.
-
Alora pradėjo apmąstyti viską, kas čia nutiko. Ji nesiruošė atsiprašinėti už nieką, nei už prasivardžiavimą, nei už pabučiavimą, viską ką ji padarė buvo tik į naudą. Alora viduje jautėsi "gerai", tačiau ją išdavė jos akyse besikaupiančios ašaros, kurios bylojo apie viduje tvyrantį skausmą. Dar nei vienas žmogus jos neatstūmė, klastuolė pyko ant nepažįstamos mergaitės ir galiausiai pravirko.
- Aš tau atvėriau savo širdį, o tu pasielgei su manim taip? Aš tavęs nekenčiu, tikiuosi, kad degsi pragare ir degs visa tavo šeima ir artimieji! - Per ašaras ištarė Alora ir garsiai išėjo iš kabineto palikdama tą bjaurią mergiūkštę vieną, tarp dulkių ir tamsos. Bėgdama ji verkė, verkė dar labai ilgai, įėjusi į Klastūnyno bendrajį kambarį trumpam nusiramino, tačiau įlipusi į lovą pravirko dar skaudžiau ir po gerų dviejų valandų verkimo ramiai užmigo su viltimi, kad rytoj bus viską pamiršusi.
-
Nors lauke buvo dar visai gražus oras Olive juo per daug nesižavėjo. Dėl to nusprendė truputį apsižiūrėti pačioje pilyje. Ji Hogvartse mokėsi jau antrus metus, bet dar toli gražu apie jį mergaitė nežinojo daug. Jeigu būčiau gimusi burtininkę, spėju daug geriau susigaudyčiau. Pamanė dvylikametė vaikščiodama vienu painiu koridoriumi. Ji apie jį žinojo tik vieną, kad jis yra trečiame aukšte. Visą kitą grifiukei buvo nematytą ir keistą. Gal būtų pats metas apžiūrėti kokią patalpą. Nutarė Cate vardo savininkė ir atidarė arčiausiai buvusias duris ir įžengė į patalpą. Kambarys kuris vėliau paaiškėjo buvo kabinetas turėjo tris dulkėtus stalus, dvi lentas, knygų lentyną ir buvo išklotas mėlynos turkio spalvos plytelėmis. Dar didelį antrakursės dėmesį patyrė ant grindų numestos suplėšytos knygos. Jos gal labai svarbios ar kas, kad jas taip plėšė ? Paklausė savęs šviesiai tamsių plaukų savininkė. Tada pajutusi didelę smalsumo bangą ji priėjo prie knygų ir paėmė vieną plonesnę, viršelio jau nebebuvo, bet užtat pirmas puslapis skelbė:
Jie gyvena tamsoje ir minta tuo ką randa. Kartais būna šešėliai, šviesos ruožai , kartais mintys.
Daugiau nebuvo nieko parašyta. Pala ką ? Kas tie jie ? Ir kodėl jie valgo tokiu dalykus ? Apie ką aš čia skaitau ? Klausimų laviną užpuolė aukštaūgę. Ir ji žvelgdama į tą lapą bandė į klausimus atsakyti mintyse.
-
Nors Sakura jau buvo susiradusi keletą draugių, tačiau vis dėlto šviesiaplaukei netrūko ir patyčių į jos pusę, kurias patirdavo todėl, kad neavi batų, kad keistai rengiasi, kitaip elgiasi. Varno Nage patyčių sulaukdavo mažiau, tačiau pasitaikydavo mokinių iš Klastūnyno, kurie nuolat prie jos kabinėdavosi. Taip pat kartą keli jaunesni švilpiai šaipėsi iš Sakuros net dėl to, kad ji kalbėjo apie miško svarbą. O ir iš grifų yra sulaukusi pajuokų.
Žinoma, kad Sakura visą savo laisvą laiką norėjo leisti lauke, todėl ir šiandien pilyje neketino užsibūti. Ji ėjo pro trečio aukšto koridorius, ketino keliauti prie ežero, bet tolumoje pamatė būrelį klastuolių. Pastebėjo, kad vienas iš jų buvo tikrai tas, kuris yra tyčiojęsis. Penkiolikmetės širdis stipriai suspurdo ir ji, nieko negalvodama, atidarė šalia jos esančias duris. Įsmukusi į patalpą ir užtrenkusi duris atsirėmė į jas bei užsimerkė. Iš akių norėjo ištrykšti kelios ašaros, bet Sakura stengėsi to neleisti. Jai buvo skaudu, kad iš jos šaiposi, nors pati mergina nedaro niekam nieko blogo. O dar tai, kad dažniausiai kabinėjasi jaunesni mokiniai... Šis dalykas priversdavo strazdanę jaustis menkesne už kitus.
Galiausiai Sakura atsimerkė ir pamatė, kad yra ne viena. Išsigandusi krūptelėjo. Varnanagė atsidūrė sename, apleistame kabinete, ant kurio grindų mėtėsi suplėšytos knygos. Ir kas galėjo taip negražiai pasielgti su knygomis, mintyse pagalvojo. O kabinete, šalia tų knygų, ji pamatė aukštą mergaitę.
- Oi... Aš labai atsiprašau, - pasakė Sakura. - Nežinojau, kad čia užimta, - jos skruostai šiek tiek nuraudo.
Sakura iškart pažiūrėjo į savo basas kojas bei ilgą lininę smėlio spalvos suknelę. Ėmė galvoti, ar ir ši mergaitė iš jos šaipysis.
-
Kol Olive žvelgė į keistąjį knygos puslapį kažkas atidarė duris, įžengė ir prakalbo. Dvylikametė atsisuko ir pamatė mergaitė ji atrodė kelias metais vyresnė už Cate. Nepažįstamoji turėjo palaidus šviesius plaukus, smėlio spalvos suknelę ir kas keisčiausią buvo basą. Šiek tiek primena laumę. Pagalvojo grifiukė ir padėjusi knygą į šalį priėjo prie nepažįstamos mergaitės. Tada aukštaūgė visiškai pamiršo ką tik skaitytą knygą. Visas jos dėmesys buvo sutelktas į niekada nematytą merginą kuri reikėjo pripažinti buvo daugiau negu keista. Spėju ji patyčių tikrai sulaukia. Nebent čia burtininkų aprangą, bet tuo aš labai abejoju. Pamanė antrakursė ir tada nusprendė su keistąją mergaitę elgtis gražiai ir draugiškai, juk jaunoji Rechens dažniausiai tokią ir yra, na nebent ją kažkas supykdo tada gero geriau nelaukt. Dėl to dvylikametė maloniu balsu pasisveikino ir pasistengė nuraminti nepažįstamąją :
- Sveika, čia nėra užimta gali neatsiprašinėti ir drąsiai čia pasilikti. Ai beje koks tavo vardas ? Aš esu Olive, bet mano antras vardas yra Cate. Gali į mane kreiptis su abiem vardais. Tik nedrįsk manęs vadinti Olivecate ar Cateolive, nes tada neatsakau už savo veiksmus,- nusijuokė skirtingų spalvų akių savininkė.
-
Sakura jautėsi labai sutrikusi, tačiau po kelių akimirkų pamatė, kad mergaitė, kurią ką tik susitiko, nėra nusiteikusi nedraugiškai.
- Mano vardas yra Sakura, - nusišypsojo šviesiaplaukė. - Oho, tu turi du vardus? - susidomėjo. - Kodėl tėvai tau sugalvojo duoti du vardus? Aš turiu tik vieną vardą, o mano pavardė Levins.
Strazdanė šiek tiek atsipalaidavo. Jai vis dar buvo įdomu, kas atsitiko su suplėšytomis knygomis, tačiau paklaus to vėliau. Tikėjosi, kad tai padarė ne Olive. Na, o dabar buvo metas susipažinti su šia mergaite, kurios akys spindėjo skirtingomis spalvomis.
- Tavo labai gražios akys, - pagyrė naująją pašnekovę.
Sakura atsisėdo ant vieno iš suolų, tiesa, prieš tai nuvaliusi nuo jo dulkes.
- O kas čia per vieta? - paklausė. - Atrodo, kad pamokos šiame kabinete seniai nevyksta, - susimąstė. - Beje, tu mėgsti eterinius aliejus?
-
- Malonu susipažinti Sakura ir taip aš turiu du vardus. Bet visai nesivaizduoju kodėl tėvai man juos uždėjo ,- po tėvų paminėjimo Olive nusipurtė ir kai nieko nebūtu toliau pratęsė kalbą,- ką čia veiki ?Aš tik čia užėjau apsidairyti.
Mergaitei šviesiaplaukė nors ir buvo keista ir neįprasta, bet taip pat atrodė esanti maloni ir draugiška. Spėju, kad ji būtų puiki draugė. Pagalvojo Cate ir nusprendė pabandyti susidraugauti su Sakura. Po savo nuosprendžio šviesiaplaukė išgirdo savo galimai pirmąjį komplimentą apie jos akis kuris tik dar labiau paskatino susibičiuliauti su šia mergaite.
- Labai ačiū dar niekas niekada nėra pagyręs mano akių ,- maloniai padėkojo ir išgirdusi kitą klausimą atsakė dvylikametė,- na tiksliau nežinau, bet spėčiau klasė. ir tikrai atrodo, kad čia seniai nevyksta pamokos ,- pasakė grifiukė paliesdama vieną dulkėtą suolą ,- deja negaliu pasakyti, nes net neįsivaizduoju kas tai yra.
-
- Man taip pat malonu susipažinti! O su kuo ir kur tu gyveni? - domėjosi. - Aš dabar gyvenu su tėčiu Londone, nes mano mamai buvo sušlubavusi sveikata, todėl ji turėjo praleisti nemažai laiko ligoninėje. Tačiau dabar jau mano mama sveiksta, - pasidžiaugė.
Sakura įtarė, kad jos mamai jau greit nebereikės hilerių pagalbos. Žinoma, šviesiaplaukė norėjo grįžti į pievą. Bet lygiai taip pat ji norėjo mokytis Hogvartse. Iš to, ką kalbėjo tėvai, buvo galima suprasti, kad jeigu Sakura gyvens pievoje, lankyti Hogvartso ji negalės. Ir ji turės kažkaip pasakyti mamai, kad kol kas nori likti pas tėtį. Dėl mokyklos. Tai ją įskaudins.
- Tikrai? - nustebo. - Keista, nes jos išties labai gražios, - turėjo omenyje Olivios akis.
Tada strazdanė iš kuprinės išsitraukė apelsinų eterinio aliejaus buteliuką, atkimšo ir padavė jį mergaitei.
- Pauostyk. Tai yra apelsinų eterinis aliejus. Eteriniai aliejai yra iš gėlių, iš augalų gaunami lakūs skysčiai, kurie labai skaniai kvepia ir duoda didelę naudą sveikatai, veikia žmogaus organizmą. Jais galima gydytis, pavyzdžiui, eukaliptų eterinio aliejaus galima užsilašinti ant drabužių pečių linijoje, po lašelį, jeigu esi peršalęs. Na, o apelsinų eterinis aliejus kelia nuotaiką ir suteikia energijos, - trumpai papasakojo. - Jį paprastai tiesiog uostau iš buteliuko, - nusišypsojo.
-
- Na aš turiu abu tėvus ir kiek žinau abudu dabar yra sveiki, bei turiu dvi seseris kurios irgi yra sveikos. Bet jie visi yra žiobarai ir jie manęs nesupranta, - kalbėdama Olive vėl apie tėvus liūdnai atsiduso , - jie mano, kad esu kitokia, nenormali.
Paskutiniai žodžiai mergaitei buvo kaip peilis įsmeigtas į širdį, kaip dar vienas įrodymas, kad jos tėvai nemyli. Tada dvylikametė nesutvėrė ašarų ir pradėjo verkti krokodilų ašaromis. Cate tikriausiai gyvenime niekada dar taip nebuvo verkusi. Tada jai mažų mažiausiai rūpėjo ką apie ją mano Sakura. Jeigu ji iš viso rūpėjo grifei. Spėju dabar aš ir išverkiu visas blogas emocijas kurias taupiau ištisus metus. Pamanė šviesiaplaukė ir nusišluostė ašaras į savo uniformos rankovę. Kai basoji mergaitė padavė dvylikametei buteliuką ir liepė pauostyti, Olive taip ir padarė. Po kelių sekundžių grifė vėl jautėsi kai sava ir nusišypsojusi padėkojo:
- Ačiū, man kaip tik to ir reikėjo. Gal dabar nori kartu kažką paveikti ?
-
Sakuros veide ėmė kilti šypsena, Kai Olive pasakojo, kad jos šeimoje visi yra geros sveikatos. Tačiau šviesiaplaukės šypsena išblėso mergaitei pasakius, kad šeimos nariai ją laiko kitokia ir nenormalia. Juk jau Sakurai buvo sunku čia, Hogvartse, kai kiti ją tokia laikydavo. Bet šeimoje tai turėtų būti dar sudėtingiau išgyventi.
Žinoma, tėtis ne visada būdavo patenkintas strazdanės sprendimais. Yra net pasakęs, kad norėtų turėti normalią dukrą. Tačiau mergina jautė, žinojo, kad tėtis ją myli ir kad džiaugėsi, jog ji atsirado jo gyvenime. Jis nervinosi dėl tokių dalykų, kad dukra neavi batų, nevalgo daugeliui įprasto maisto, nenori leisti laiko mieste. Bet niekas niekada baltapūkei neprieštaravo dėl to, kad ji yra ragana.
Netrukus Ovile pradėjo graudžiai verkti. Varnanagei buvo labai gaila naujosios pažįstamos. Kol ji verkė, mėlynakė paglostė mergaitei pečius.
- Man labai liūdna, kad tavo šeima nepriima tavęs tokios, kokia tu esi. Labai tikiuosi, kad viskas susitvarkys ir jie pripras prie tavęs tokios, kokią gamta sukūrė, - nuoširdžiai palinkėjo.
Sakurai norėjosi paklausti, koks yra Olivios tėvų ir seserų elgesys. Ką jie kalba, kaip elgiasi. Tačiau mergaitė buvo jau nusiraminusi, būtent tada, kai pauostė apelsinų eterinio aliejuko, tad penktakursė nusprendė tos temos nebeliesti.
- Žinoma! - sutiko varnanagė, kai gavo pasiūlymą kartu ką nors nuveikti. - O ką tu mėgsti daryti? Ar turi kokių pomėgių? - paklausė. - Beje, aliejuką gali pasilikti, - nusišypsojo.
-
Olive tik vos per keletą sekundžių bendravimo su Sakurą neblogai susibičiuliavo. Ir dėl to mergaitė buvo labai laiminga ir beveik pamiršusi neseniai išlietas ašaras ir patirtą emocinį skausmą.
- Na man patinka sportas, ar kitos aktyvios veiklos. Daugumą iš sporto šakų kurias mėgstu yra žiobariškos, bet aš taip pat neseniai pradėjau pamėgti kvidičą. Dar patinka tyrinėti aplinką. O kas tau patinką ? - iš smalsumo paklausė grifiukė Sakuros ir dar kartą nusišypsojo gavusi leidimą pasilikti aliejų,- dar kartą labai dėkingai ačiū manau dar pravers.
Po savo žodžių ir padėkos dvylikametei į galvą šovė vieną mintis ką toliau veikti ir ji greitai nubėgo prie nuvirtusios knygos lentynos ir paėmė neseniai skaitytą knygą. Tada atsivertė prieš tai atsiversta puslapį ir prabilo:
- Tu matei, kad kai tu atėjai į šią klasę aš skaičiau vieną knygą kuri man tada pasirodė labai keista pažvelk kas parašyta ,- Cate parodė šviesiaplaukei posmelį kurį skaitė ankščiau ,- ką manai ? Aš pagalvojau ,kad reikėtų bent pabandyti išsiaiškinti ką šie žodžiai ir posmelis reiškia. Tau patiktų tokia veikla ?
-
- Aš žinau labai mažai apie pasaulį tų, kurie nėra burtininkai, - pasakė Sakura. - Tiesą pasakius, ir apie kvidičą sužinojau visai neseniai, - pripažino. - Gal galėtum plačiau papasakoti apie sportą, kurį mėgsti? Man labai įdomu, - nusišypsojo. - Beje, aš nemoku skraidyti, - šis sakinys nuskambėjo liūdnokai. - Todėl niekada negalėčiau žaisti kvidičo. O man patinka gamta. Viskas, kas joje. Tiesiog kvėpuoti tyru miško oru. Uogauti, grybauti. Rinkti žoleles. Ir, aišku, gaminti bei naudoti eterinius aliejus, - vėl nusišypsojo.
Tai, kad šviesiaplaukė mėgsta dainuoti, ji nutarė pasilikti sau. Apie tai žinojo tik ji. Ir Auris Senkleris. Netrukus Olive paėmė knygą, kurią prieš tai skaitė, ir parodė vieną posmelį baltapūkei.
- Oho, - susiraukė varnanagė. - Tai atrodo labai rimta. Miške... vieną kartą miške aš buvau susidūrusi su keistais padarais. Bet tada aš buvau ne viena ir man padėjo suaugęs žmogus.
Sakura dvejojo. Regis, Olive norėjo veltis į pavojus. O Auris Senkleris patarė mėlynakei būti atsargiai. Tačiau kodėl gi strazdanei nepabandžius patirti nuotykio? Dori yra pasakojusi apie labai daug nuotykių, kuriuos patyrė. Juk iš kiekvieno dalyko žmogus semiasi patirties. Ir nuotykiai suartina.
- Gerai, - pasiryžo Sakura. - Galime bandyti išsiaiškinti. Kaip manai, nuo ko reikėtų pradėti?
-
Roma buvo ką tik grįžusi iš lauko po to arešto. Tiesa, dar buvo sustojusi padėti įrankių, kurių prireikė arešte. Buvo tikra, kad Eion ją seka, todėl patraukė vieno kabineto link. Jo nematė, tačiau visą laiką einant girdėjo žingsnius, todėl jai neliko nieko kito kaip tik manyti ir tikėti, kad jis seka iš paskos.
Ji įėjo į kabinetą 7A. Jame grindys buvo iš mėlynų plytelių, todėl profesorei iškart pakelė nuotaiką. Ji įsitaisė prie vieno iš stalų. Spėjo, kad jis buvo skirtas mokiniams, tačiau į tai nekreipė dėmesio, nes čia atėjo tik pasikalbėti. Taip, šis ir dar vienas stalas buvo toliau nuo trečiojo, todėl tamsiaplaukė spėjo, kad jis mokiniams. Tuo labiau trečiasis buvo prie lentų. Tačiau tas moteriai visiškai nerūpėjo. Stalas kaip stalas. Pagalvojo ji.
- Niekada nemačiau tavęs tokio... Na... Ne piktybiškai nusiteikusio, tačiau viskas akimirksniu pasikeitė. Kas nutiko? Ar tokie nuotaikų svyravimai dažni? - paklausė. Jai rūpėjo šis berniukas. Kad ir kaip jis elgėsi. Žinojo, kad kiek su juo padirbėjus jam dingtų visos tų jo nesąmonių idėjos.
-
Nežinia kur ėjo, tačiau vis tiek ėjo profesorei iš paskos. Tai buvo keista, mat dar visai neseniai būtų pasakęs, kad ateities būrimo mokytoja yra pati blogiausia Hogvartse. Kartu su profesore Henderson, žinoma. Ji airiui ir toliau nepatiko. Vis dėlto šiąnakt tame darže kažkas pasikeitė, ir dabar Eion neryžtingai įėjo į kabinetą, kuriame anksčiau neteko lankytis. Bijojo eiti vidun, tad taip ir liko stovėti prie durų. Atrodė, kad profesorė tuoj jį užsipuls, kad jis nebaigė arešto ar dėl kokios nors kitos priežasties.
Po kiek laiko Roma Keit prašneko. Atrodė, kad jai… rūpi? Tai buvo pernelyg nerealu, kad Eion patikėtų. Jis įtariai žvelgė į profesorę ir bandė suprasti, kas čia vyksta.
- Aš nebaigiau arešto, - į anksčiau, dar darže, pateiktą klausimą atsakė, nes jis buvo paprastesnis. nenorėjo kalbėti apie save, bet kažką pasakyti turbūt reikėjo. Tik tiek, kad Eion nė neįsivaizdavo, koks turėtų būti atsakymas. Nė nepastebėjo, kad nuotaika svyruoja. Tai nebuvo šiaip nuotaikos pasikeitimas, tai tebuvo supratimas, kad per daug atsiskleidė.
- Aš bijau, - galiausiai atsakė neryžtingai pažvelgdamas į profesorę. Nors kabinete buvo šilčiau nei lauke, dabar mielai būtų buvęs tame darže ir sodinęs augalus. Vis geriau nei stovėti čia ir kalbėti apie save.
-
Klasėje Romai buvo gera. Daugiausia todėl, nes buvo šilta, tačiau nuotaiką kėlė ir mėlynos plytelės. Tai suteikė šiai klasei įdomumo. Tiesa, Eion visą laiką stovėjo prie durų, o tai kiek sutrikdė profesorę.
- Ateik, Eion. Atsisėsk. Taip, aš ne tu, tačiau tikrai nenorėčiau visą laiką tik stovėti, - pasakė. Norėjo normaliai pasikalbėti, o ne taip, kad dalį klausimų išgirstų ir suprastų tik durys.
- Na, galėjai į klausimą atsakyti kai jį uždaviau darže, bet... Vis tiek mes jau ne ten tad negalėsi pabaigti arešto, - pasakė. Jo žodžiai, kad arešto dar nebaigė labai nustebino profesorę. Ji manė, kad jis tuo tik džiaugsis ir negalvos baigė jį ar ne. Dabar šį pirmakursį moteris pamatė visai iš kitos pusės.
Paskui tamsiaplaukė išgirdo, kad jis bijo. Tai dar labiau sutrikdė bei ne juokais nustebino.
- Ko bijai? Juk mes tik kalbamės. Ką tavo manymu galėčiau tau padaryti? - paklausė vis dar sutrikusiu balsu. Nesuprato ko ar kodėl jis bijo. Žinoma, nenorėjo, kad primakrusis bijotų. Norėjo tik normaliai su juo pasikalbėti. Žinojo, kad tas pokalbis gali labai padėti, tačiau dabar jau nebuvo tikra, kad jis išvis pavyks.
-
Profesorei pakvietus ateiti ir atsisėsti, Eion žengė arčiau, bet vis tiek liko stovėti. Taip jautėsi saugesnis. Atrodė, kad jeigu atsisės, iš karto susigūš į kamuoliuką ir vėl prapliups verkti. Nenorėjo dar kartą parodyti silpnumo. Profesorė Keit ir taip jau pastebėjo gėdingiausias jo gyvenimo akimirkas.
- Galėjau, - nesiginčijo tik iš mandagumo, kurio nė nežinojo turįs. Gal jis lygiai taip pat gali nebaigti šito pokalbio ir keliauti sau? Visai nenorėjo atvirauti, o buvo beveik įsitikinęs, kad taip ir bus. Jau parodė silpnumą pradėdamas atlikti arešto užduotį.
Vis dar stovėdamas atsirėmė į stalą ir nuleido akis. Viduje jau pradėjo pripažinti, kad profesorė Keit nėra tokia jau bloga. O ir areštas skirtas ne už nieką - priešingai nei kerėjimo pamokoje. Vis dėlto tai nereiškė, kad jis nori kalbėti. Apie save atvirauti buvo pernelyg sudėtinga, o kitomis temomis tiesiog neturėjo ką pasakyti - nebuvo pratęs bendrauti.
- Aš ne jūsų bijau, - pratarė pakeldamas liūdnas akis į profesorę. Niekas jo niekada nesuprato ir, ko gero, nesupras. Ir jau tikrai profesorė Keit nesuprato, kad jis išsigando apsikabinimo. Išsigando to, kad norėjo tai padaryti.
- Aš bijau kalbėti apie save! - staiga sušuko. Norėjo vėl pulti į glėbį ir taip apsiginti nuo pasaulio baisumų, kurie jį tik ir supo, tačiau šį kartą pavyko save sustabdyti. Eion liko stovėti prie stalo nuleistomis akimis. Nuoširdžiai tikėjosi, kad profesorė leis jam eiti sau. Reikėjo išsiverkti.
-
- Taip, galėjai, tačiau neatsakei, - pasakė. Neprašė, kad atsakytų dabar. Ne, tai jai nelabai rūpėjo. Ji norėjo susitelkti į dabartinį pokalbį, o ne tą, kuris vyko darže.
Roma išgirdo, kad jis ne jos bijo ir jau norėjo klausti ko tada, tačiau išgirdo šūksnį.
- Kodėl bijai apie save kalbėti? Ką tai gali blogo padaryti? Kodėl manai, kad tą informaciją panaudosiu prieš tave? Taip, sakei, kad bijai ne manęs, tačiau kuo tada blogas kalbėjimas apie save? - paklausė, nes to tikrai nesuprato. Tai kiek sutrikdė, todėl profesorė kurį laiką sėdėjo tylėdama. Taip, buvo atsisukusi į Eion, tačiau žvilgsnis krypo kitur. Rodos, į nieką.
- O apie ką norėtum pasikalbėti? Kokioje šalyje gyveni? - paklausė. Taip, žinojo, kad klausimas, kurioje šalyje gyvena susijęs su juo, o apie tai dabar jau ji nebenorėjo kalbėti, tačiau tikėjosi, kad jam į tai nebus per daug sunku atsakyti. Ji norėjo tęsti pokalbį, tačiau nežinojo apie ką. Nežinojo kas domina pirmakursį.
- Kokia pamoka labiausiai patinka? Tiksliau koks dalykas? Greičiausiai tau nepatinka nei viena pamoka, ar ne? - paklausė ji. - Ir aš Hogvartse pamokų nemėgau, - prisipažino. Tikėjosi, kad tai jam leis pasijusti lengviau, tačiau nemelavo. Hogvartse jai pamokos irgi labai nepatiko. Tuo metu ji nematė jų esmės. Žinoma, dabar jau galvojo kitaip. Tiesa, išdaigų nekrėsdavo, nors turėjo ir tokių minčių, tačiau bijojo.
- Atsimenu buvo ir daugiau mokinių, kurie jų nemėgo, bet jie krėsdavo išdaigas. Tuo metu aš labai jiems pavydėdavau, kad jie išdrįsdavo tą padaryti, o aš ne. Aš visada bijodavau jas krėsti. Na, pavydėjau iki kol supratau, kad tai blogai. Visus savo metus Hogvartse.
-
Nežinia, ar tai buvo priekaištas, kad jis neatsakė į klausimą darže, ar ne. Vis dėlto geriau temos nebetęsti. Vis tiek šito vaiko niekas nesupranta ir niekada nesupras. Profesorė Keit gal ir nebuvo labai bloga, bet aiškiai nesuvokė, kas ir kodėl jam sunku. Taigi vienuolikametis neketino aiškinti.
Negi ji nesuprato ir to, kodėl jam sunku kalbėti apie save? O galbūt apsimetinėjo? Eion nustebęs pakėlė akis į suaugusią, bet nelabai protingą moterį. Tiesą sakant, kurį laiką tiesiog apstulbęs spoksojo į ją.
- Nes tai niekam neįdomu, o jūs, sužinojusi apie mane daugiau, galite pradėti tyčiotis, - galiausiai atsakė liūdnu balsu ir vėl nuleido akis. Negalvojo, kad profesorė iš tiesų pradėtų žeminti, bet ką gali žinoti? Juk pats elgėsi labai jau bjauriai.
Netrukus pasipylė paprastesni klausimai, tačiau Eion ir į juos nenorėjo atsakyti. Bet pirmasis klausimas pasiūlė idėją. Ar tik nebus ši profesorė nusistačiusi prieš airius?
- Ar jums nepatinka mano airiškas akcentas? - paklausė ir toliau spoksodamas į grindis. - Aš iš Airijos. Man patinka transfigūracija ir apsigynimas nuo juodosios magijos, - paprastai užbaigė, tačiau juto, kad darosi liūdna. Jis norėjo, tiesiog troško kalbėti apie save, svajojo, kad kažkam rūpi. Tik bijojo tai prisipažinti. Ak, kodėl profesorė negali pati ateiti ir jo apkabinusi paklausti, kas jam yra?..
- Aš noriu... - pradėjo Eion, tačiau sakinio taip ir neužbaigė. Nedrįso.
-
- Gi sakiau, kad nesityčiosiu. Nori tikėk, nori ne, bet to tikrai nedarysiu, - pasakė. Nežinojo kaip pirmakursis galėjo apie tai pagalvoti. Jai net minties tokios nekilo.
- Suprantu, kad nekenti manęs už tai, jog reaguoju į tavo išdaigas, tačiau tikrai nesu tokia bloga kokia tu mane laikai, - pasakė Roma. Supratpo, kad tai reikšmės greičiausiai neturės.
- Kodėl nepatinka? Atleisk, bet aš neatpažinau airiško akcento. O, patinka transfigūracija? Gal tuomet ir kerėjimas? - paklausė tamsiaplaukė.
Profesorė išgirdo, kad jis kažko nori, tačiau sakinio Eion taip ir neužbaigė. Moteris paėmė jo rankas ir pasakė:
- Suprantu, kad sunku. Suprantu, kad gali manyti kitaip, tačiau tikrai nieko tau nepadarysiu ir tikrai nesityčiosiu. Ko tu norėjai?
Ji suprato, kad šis pokalbis jau žlugęs. Suprato, kad jis nebesitęs, tačiau vis tiek liko vietoje. Dabar viltis kėlė tas jo noras. Tikėjosi, kad pirmakrusio noras nebus tiesiog išeiti, nes tai reikštų, kad ji visiškai nieko nepasiekė.
-
- Aš nemanau, kad jūs tyčiositės, - sumurmėjo berniukas. Juto, kad ir vėl gali pravirkti. Gerokai tyliau pridūrė: - Bet visi tą daro...
O tada daug kas paaiškėjo. Profesorė Keit manė, kad jis jos nekenčia. Žinoma, pirmojo arešto metu taip ir parašė, bet tai nebuvo tiesa. Jis tiesiog gynėsi nuo viso pasaulio. Kaip dabar tai paaiškinti? Tiesa, kol kas nespėjo nieko pasakyti, mat profesorė ir vėl prakalbo. Mažiausiai norėjosi šnekėtis apie pamokas ir, tuo labiau, profesorę Henderson.
- Man nepatinka kerėjimo profesorė, bet noriu tai išmokti, - neryžtingai atsakė į klausimą ir suprato turintis progą pasakyti šiek tiek daugiau. - Bet jūsų nelaikau bloga. Ir nejaučiu neapykantos. Atsiprašau, kad taip parašiau rudenį...
Vos tik profesorė paėmė jo rankas, Eion persigandęs jas ištraukė ir žengė žingsnį atbulas. Nežinojo, kodėl tai taip išgąsdino, tuo labiau, kad giliai širdyje labai norėjo pabūti svarbus.
- Aš noriu... - vėl pabandė berniukas. Nuo bandomų sulaikyti ašarų balsas drebėjo, kalbėti buvo sunku. - Pasikalbėti.
Taip, kaip tik tai ir buvo tiesa. Jis nebenorėjo eiti į savo kambarį žliumbti. Nenorėjo ir to, kad profesorė Keit jį tokį matytų, bet nuoširdžiai norėjo išlieti jausmus. Nebepavyko sulaikyti ašarų ir šį kartą nė neatsiklausęs vėl priėjo prie mokytojos, ją apsikabino ir pradėjo graudžiai verkti.
-
- O jei nemanai tai kodėl tiki, kad visi tą daro? - paklausė. Tikėjosi, kad šis klausimas jo nesuerzins ar nenuliūdins.
Paskui ji išgirdo tai kas ją labai sutrikdė. Ne, ne apie kerėjimo profesorę. Ji tikrai tikėjo, kad jis jos nekenčia. Tai, kad jis nelaiko jos bloga skambėjo pernelyg gerai, kad būtų tiesa.
- Tikrai? - paklausė ji ir padarė pauzę. - Nesakau, kad netikiu tavimi, tačiau kai kėlei man skausmą tikrai maniau, kad manęs nekenti. Ir pradėjau galvoti, kad visada. Gal norėtum, kad kada nors padėčiau tau išmokti kokių nors kerų? Taip, nebus geriau už kokį kerėjimo specialistą, bet galbūt vis šis tas, - pasakė vis dar kiek sutrikusi. Roma iki šiol negalėjo patikėti tuo ką girdėjo.
Jis greitai ištraukė rankas ir pasitraukė. Vėl kažką ne taip padariau... Kodėl nesugebu bendrauti su vaikais? Mintyse savęs klausė. Nenorėjo jo išgąsdinti. Tiesa, tikrai nemanė, kad išgąsdins.
Bet paskui profesorė išgirdo tai kas ją dar labiau nustebino. Atrodė, kad kalbasi nebe su tuo vaiku.
- Gali kalbėti visada. Jei tik žinosiu ką pasakyti tai ir pasakysiu, - tyliai pasakė tamsiaplaukė.
Po akimirkos jis ją apsikabino ir pradėjo verkti. Tai ir nustebino, ir nuliūdino. Profesorė nenorėjo jam kelti ašarų, tačiau buvo akivaizdu, kad sukėlė. Ji tik norėjo padėti.
Roma apglėbė jį rankomis. Nieko nesakė. Žinojo, kad geriau bus leisti jam išsiverkti.
-
Žinoma, profesorė Keit juo netikėjo. O ir kas tikėtų taip nesielgiančiu berniuku? Tuo labiau, kad ir per jos pačios pamokas elgėsi tikrai bjauriai. Ar buvo verta bandyti kažką išsiaiškinti, ar apsimesti, kad viskas yra gerai? Kaip jam žinoti?
- Iš manęs visi šaiposi ir nemėgsta, - galiausiai pratarė. Tai tarsi turėjo paaiškinti, iš kur atsirado baimė, kad ir ši profesorė darys tą patį. - Aš tiesiog nemoku kitaip.
Deja, netrukus viskas labai komplikavosi. Nors giliai širdyje ir norėjo apsikabinti šią jį suprasti bandančią moterį, tai padaryti buvo baisu. O tai, kad ji atsakė tokiu pačiu veiksmu, dar labiau sukaustė. Kadangi jau buvo praskydęs, nebestabdė ašarų - tai jau vis tiek nieko nepakeis, profesorė Keit matė, kad jis gali verkti. Taigi kurį laiką tai ir darė. Galiausiai suprato, kad bijo paleisti profesorę. Ar nebus taip, kad ji tada išeis ir daugiau niekada nesutiks pabūti šalia? Vienuolikamečiui labai reikėjo tokio žmogaus. Ar juo galėjo tapti burtų ir kerėjimo mokyklos mokytoja? Turbūt galėjo - ji buvo bene geriausias kada nors sutiktas žmogus.
- Ar tikrai galima? - nesiryžo patikėti, kad gali paimti ir tiesiog kalbėti, Eion. Kažin ar suaugusiam žmogui įdomu, kaip jaučiasi bjauriai per pamokas besielgiantis mokinys. - Bet jums tai nerūpi ir neįdomu, - pats padarė išvadą, tačiau vis dar laikė apkabinęs profesorę taip stipriai, kaip tik leido jėgos.
-
- Kodėl visi? Juk per pamokas sutikai daug mokinių, ar ne? Negi visi šaipėsi? - paklausė. Žinojo, kad bent jau su jo būdu, kurį pažino per pamoaks tai galėjo būti beveik tiesa. Tačiau tikrai negalėtų būti tiesa jei jis elgtųsi kaip dabar. Dabar profesorei atrodė, kad prieš ją tikrai atsirado visiškai kitas žmogus.
Paskui ji išgirdo dar vieną klausimą. Puikiai suprato kodėl jis netikėjo. Bet tamsiaplaukė norėjo, kad jis išsipasakotų. Tikėjosi, kad galės jam padėti. Žinojo, kad tai kažką duotų ir jam, ir jai. Žinoma, ji tikėjosi, kad sugebėtų bent ką nors patarti.
- Žinoma! Jei tik galėsiu ką patarsiu, - pasakė Roma, o tada išgirdo, kad jai bus neįdomu. - Kodėl man turėtų būti neįdomu? Aš noriu tau padėti. Suprask, - pasakė. Dabar jai tai labai rūpėjo. Tiesa, rūpėjo ir anksčiau, tačiau tada jis nesikalbėdavo, todėl viltys padėti kuriam laikui buvo dingusios, tačiau dabar atsirado vėl.
- Jei kalbėsi visada atsiras žmogus, kuris tau padės. Taip, gal prieš jį bus dešimt besišaipančių, tačiau visada atrasi tą, kuriam tavo problema bus svarbi ir kuris norės ir galės padėti. Nežinau ar sugebėsiu padėti, tačiau tikrai pasistengsiu, - labai švelniai pasakė ir padarė pauzę. - Pasaulyje yra ir gerų žmonių. Tikrai ne visi nori tau pakenkti.
-
Prašau, nepaleisk manęs. Leisk dar truputį taip pabūti mintyse maldavo Eion, tačiau balsu to paprašyti nedrįso. Buvo įsitikinęs, kad profesorė bet kurią akimirką jį atstums, bet norėjo dar sekundę pasijusti mylimas ir svarbus. Iki šiol nė nesuprato, kaip labai to reikėjo.
- Jie nesityčioja, nes su jais nebendrauju, - galiausiai atsakė į klausimą. - O jūs su manimi šnekate, ir aš... - atvirauti buvo labai baisu, tačiau kartu taip norėjosi taip ir padaryti... - Aš tiesiog negaliu kitaip galvoti. Tai nėra kažkas asmeniško, tiesiog...
Galiausiai žodžiai baigėsi. Eion nežinojo, kaip pasakyti, kad jam patyčių laukimas buvo tiesiog įaugęs į kraują. O pyktis tėra reakcija į tai...
- Nes niekam nėra įdomu, o per jūsų pamokas elgiuosi blogai. Nenusipelniau jūsų laiko ir dėmesio, - nuoširdžiai sumurmėjo berniukas. Norėjo atsiprašyti už tai, ką darė visus šituos mėnesius, bet argi profesorė Keit patikės, kad jis kalba nuoširdžiai? Ji gera mintyse priminė sau ir vėl prabilo: - Aš atsiprašau. Tikrai atsiprašau. Nenorėjau sukelti jums skausmo ir taip nemandagiai šnekėti. Aš tik...
Ir vėl nepabaigė sakinio. Žinoma, profesorė gali pagalvoti, kad jis tik išsidirbinėja, kad nieko nesugeba pasakyti iki galo. Bet iš tiesų tiesiog buvo labai sunku.
- Ar galime dar taip pabūti? - įsidrąsino paklausti nepaleisdamas moters. Kažkodėl užėjo noras kreiptis į profesorę "mama", bet, laimei, pavyko to nepasakyti garsiai.
-
- O kodėl su visais bendrauji taip piktai? Negi nenori susirasti nors vieno draugo? - pasakė Roma ir padarė kelių akimirkų pauzę. - Jei nenori gali neatsakyti, - pasakė. Nenorėjo jo spasti. Nenorėjo, kad jis jaustųsi blogai. Tačiau vis dėlto ką nors sužinoti norėjo. Manė, kad ir tie keli žodžiai labai daug atskleistų.
Paskui profesorė dar kai ką išgirdo. Po visų kitų jos ištartų žodžių tai nenustebino, tačiau profesorei ir vėl atrodė, kad prieš ją ne Eion, o koks nors jo dvynys.
- Na, taip, kartais elgdavaisi blogai, tačiau tai nereiškia, kad tu man nerūpi, - labai švelniai pasakė. Nenorėjo įžeisti Eion sakydama, kad jis elgdavosi blogai, tačiau ji nenorėjo ir meluoti. Tuo labiau, rodės, berniukas ir pats tą suprato. Tuo labiau dar ir atsiprašė.
- Žinoma! - pasakė tamsiaplaukė. Ji ir toliau buvo rankomis apglėbusi Eion. Tik dabar prisiminė, kad Eion minėjo, kad jis tėvams nerūpi. Gal netgi niekada jo neapsikabino? Pagalvojo moteris. Ji labai nerimavo dėl Eion. Manė, kad toks jo elgesys tik dėl to, nes taip elgiamasi su juo. Spėjo, kad jis niekada nebuvo mylimas.
-
Ech, profesorė vis tiek turėjo prikišti piktą bendravimą. Kodėl ji taip elgiasi? Atrodo, kad nė nebando suprasti vienuolikamečio berniuko. Tai labai skaudino, mat viduje jis labai norėjo tikėti, kad ji yra gera.
- Aš kitaip nemoku, - pratarė, ir tai buvo tiesa. Su kitokiu bendravimu jis nė nebuvo susidūręs, tad iš kur žinoti, kaip elgiasi tas, kuris yra draugiškas? Kaip jis gali mokėti ieškoti draugų ar juo būti? Bet viso šito garsiai nesakė - profesorė jo vis tiek nesupranta.
Buvo labai smalsu, kodėl jis šitai profesorei rūpi. Tiksliau, kodėl ji taip sako, mat tuo patikėti buvo labai sunku. Bet argi galėjo klausti tokio dalyko? Atrodė, kad tai sugriautų viską, ką pavyko pasistatyti. Bet šis klausimas tiesiog graužė iš vidaus.
- Kodėl? - galiausiai neištvėrė. - Kodėl sakote, kad jums rūpiu?
Galbūt tai buvo nemandagu, tačiau Eion labai norėjo tai žinoti. Jis gyvenime niekam nebuvo rūpėjęs - kad jo nėra, pastebėdavo nebent tuo atveju, jeigu atsirasdavo koks nepadarytas darbas. Labai norėjosi tai pasakyti, bet kartu buvo ir labai baisu.
- Aš niekam niekada nerūpiu, - liūdnai pridūrė. Sulaukęs leidimo dar nepaleisti profesorės pasijuto šiek tiek geriau. Tik šiek tiek, nes labai gėdijosi to, ką čia kalbėjo. Visa tai buvo ne jos reikalas.
- Ačiū jums, - labai tyliai pratarė po kiek laiko. Nežinojo, ar profesorė Keit gali tai girdėti, tačiau juto, kad kaip tik tai ir reikėjo dabar pasakyti.
-
- O čia reikia kažką mokytis? Tiesiog nebandyk kitų suerzinti ar sužeisti. Pabandyk užkalbinti, - pasakė. Nebuvo tikra, kad tam reikia ką nors mokytis, tačiau negalėjo jam prieštarauti.
Paskui ji išgirdo klausimą, kuris ją sutrikdė. Va atsiprašymo ar supratimo, kad elgėsi blogai tikėjosi, tačiau į tą sąrašą tikrai neįėjo tai. Toli gražu.
- Nes tu vis tiek žmogus. Tuo labiau nemanau, kad širdyje esi blogas. Tikiu, kad gali pasikeisti, - pasakė Roma. Nežinojo kaip išsireikšti, todėl pasakė bet ką. Tiesą. Tačiau tai nebuvo visiškai tai ką ji norėjo pasakyti. Tiesą sakant, ką norėjo padaryti ji visiškai neįsivaizdavo.
- Man rūpi. Esu tikra, kad nesu vienintelė. Apsidairyk. Hogvartse tikrai rasi žmonių, kuriems tu tikria rūpi, - pasakė profesorė.
Paskui ji išgirdo dėkojimą. Tai jau nenustebino, tačiau tamsiaplaukė tikrai jautėsi pamaloninta.
- Viskas gerai. Svarbiausia, kad tau geriau. Bent jau taip tikiuosi. Vis dėlto norėsi pasikalbėti? Tikrai neverčiu. Tik noriu žinoti, - labai švelniai pasakė. Dabar profesorė suprato, kad visiškai nemoka bendrauti su mokiniais.
-
Nors profesorė Keit tikrai buvo gera, ji vis tiek nesuprato Eion. Kaip jis gali mokėti būti mandagus ir draugiškas, kai niekada neteko su tuo susidurti? Iš kur jam žinoti, kad paleisti teleskopą į kitą žmogų yra blogai, jeigu pats bet kada gali gauti į galvą ir iš plytos? Būtent dėl to į tą pamokslą nieko neatsakė - šitas žmogus jo vis tiek nesupras.
- Rūpiu, nes manai, kad galiu pasikeisti? Vadinasi, toks, koks esu, vis tiek nereikalingas, - liūdnai atsiliepė berniukas. Kad ir kaip norėjo prisileisti profesorę, vis tiek negalėjo to padaryti. Tiesiog negalėjo, nors ir nebūtų paaiškinęs, kodėl. - Jūs tik sakote, kad rūpiu. Bet vis tiek būtų geriau, jeigu išnykčiau ir neičiau į pamokas.
Galiausiai paleido profesorę ir žengė porą žingsnių tolyn. Klausimas, ar nori pasikalbėti, sutrikdė. Bėda ta, kad jis iš tiesų norėjo išsikalbėti ir išsilieti. Vis dėlto profesorė Keit jo nesuprato ir, ko gero, nesupras niekada. Ar jis gali būti tikras, kad ji nesupyks? Gal apkaltins melu ar dėl kokios kitos priežasties? Atsargiai pažvelgė į ją ir bijojo atsakyti į tą klausimą.
- Aš... - galiausiai pabandė ir nuleido akis. - Noriu. Bet bijau, - tyliai ir liūdnai užbaigė.
-
- Aš nesakiau, kad vien dėl to. Juk vis dėlto tu ir dabar nesi toks jau blogas. Tikiu, kad pamokos tau nepatinka. Ir nesi toks vienas. Tačiau tu vis tiek esi žmogus ir dėl to man rūpi, - švelniai pasakė Roma. Kodėl nesugebu bendrauti su mokiniais?! Ką aš darau blogai? Pagalvojo profesorė. Dabar ji labai savimi nusivylė. Tikrai manė, kad per savo darbo metus išmoko bendrauti su vaikais. Paaiškėjo, kad ji klydo.
- Kodėl? Kodėl manai, kad man geriau, jog neitum į pamokas? Juk vis dėlto net nedirbdamas išgirsti ką sako profesoriai, ar ne? Kaip kitaip gali sakyti, kad tai nesąmonė? Taip, gal tam ateities būrimas ir nėra labai tinkama pamoka, tačiau per kokią magijos istoriją juk ką nors išgirsti, - pasakė, tačiau dabar jau abejojo, kad pasakė ką nors normalaus. Dabar tamsiaplaukė jau manė, kad kiekvienas jos ištartas žodis, kuris jos galvoje atrodo normalus kitiems toks neatrodo.
Paskui moteris išgirdo, kad išsikalbėti jis nori, tačiau bijo. Tą ji puikiai suprato. Būtent dėl to būdama jo amžiaus su niekuo apie save nekalbėdavo.
- Puikiai tave suprantu. Kai buvau tavo amžiaus irgi labai bijojau ir apie save su niekuo nekalbėdavau. Net su tėvais, - pasakė ir padarė pauzę mąstydama. - Tačiau jei nori aš galėsiu nieko nesakyti. Tik klausysiuosi. Jei tau taip būtų geriau.
-
Ech, viskas buvo labai sudėtinga. Eion norėjo, kad profesorė Keit jį suprastų, nes, ko gero, buvo vienintelis žmogus šitoje mokykloje, kuris galėtų tai padaryti. Bet pokalbis sukosi tikrai ne ta linkme, kuria norėjosi. Kalbėti apie tai, ar jis geras, ar ne, buvo tiesiog beprasmiška. Taip, prie šios profesorės jis dabar turbūt elgsis kitaip, bet negi ji tikrai galvoja, kad jis nebandys sugriauti kitų pamokų? Pavyzdžiui, Henderson ar Senkleris nė nebando pasikalbėti su šiuo vaiku, užtat jis ir toliau elgsis bjauriai. Dėl šito nė kiek neabejojo. Tik, žinoma, nė neketino to sakyti profesorei Keit.
- Jeigu aš neateičiau į pamoką, jums nereikėtų kęsti tokio bjauraus mokinio kaip aš, - nuoširdžiai atsakė į klausimą klastuolis, nors nelabai suprato, kuo čia dėta magijos istorija. Tuo labiau, kad tai pati kvailiausia pamoka visatoje. Blogiau nei žiobariška istorija, su kuria, tiesa, jis taip ir nespėjo susipažinti.
Ar atėjo laikas kalbėti? Turbūt taip, tik tai siaubingai gąsdino. Ir ką sakyti? Kad jis neturi tėvų? Kad visą vasarą tenka kasti daržus ir ravėti daržoves? Kad ji buvo pirmas žmogus, kurį jis gavo apkabinti labai ilgą laiką, o gal net ir gyvenime? Bet ar tai neskambėtų pernelyg jau dramatiškai? Eion norėjo išsikalbėti, tačiau nenorėjo atrodyti kaip kažkoks tragikas.
- Aš jums melavau, - galiausiai pratarė vis dar spoksodamas į grindis. - Praėjusio arešto metu. Aš melavau.
-
Roma išgirdo žodžius, kurie privertė ją susimąstyti apie atsakymą, nes profesorė neįsivaizdavo ką į tai reikėtų atsakyti. Anksčiau manė, kad Eion tik nesuvokia, kad elgiasi blogai. O jei ir suvokia tai tikrai nieko nesakys. Tačiau šiandien jis tą pripažino. Taip, tai buvo gerai. Iki dabar. Dabar tamsiaplaukė suprato, kad visiškai nemoka bendrauti su mokiniais, todėl bijojo pasakyti kažką netinkamo. O tas jai sekėsi puikiai. Per šį pokalbį profesorė tuo įsitikino. Labai nenorėjo padaryti daugiau klaidų. Netgi bijojo, o tai vertė susimąstyti ką daryti toliau. Taip, ji puikiai žinojo, kad turi atsakyti. Dabar jau buvo tikra, kad šįkart nebus apkaltinta, kad nesugeba atsakyti, tačiau tą padaryti jautė pareigą pati. Kiek laiko tylėjusi ir mąsčiusi ji galiausiai prabilo:
- Taip, gal man ir lengviau kai nekrėti išdaigų, tačiau tai nereiškia, kad aš nenoriu tavęs matyti savo pamokoje. Nesišvaistyk kaltinimais kai manęs nepažįsti. Galėčiau į pamoką priimti kiekvieną vaiką. Kad ir žiobarą.
Dabar profesorė jau suprato, kad tuoj gaus atsaką, o tai jos tikrai nenudžiugino. Ji nežinojo ką galėtų atsakyti. Taip, jo žodžiai dar nenuskambėjo, tačiau profesorė nujautė, kad jie gali būti vėl tokie patys. Protingi, bet žlugdantys.
Tamsiapplaukė laukė kol jis prabils. Taip, anksčiau būtų tikrai netikėjusi, kad jis kada nors apie save kalbės. Net dabar smegenys rėkte rėkė, kad tai tiesiog neįmanoma. Tiesa, rėkė tik smegenys, o ne širdis. Kažkur labai giliai širdyje moteris jautė, kad šiandien su Eion apie jį pasikalbės. Gal mažai. Gal tik trumpą jo gyvenimo epizodą, tačiau tikrai ką nors išgirs. Širdies vietoje, kurios dažniausiai nujausdavo ir apie kurios egzistavimą profesorės širdyje daugelis nenumanė. Tačiau ji tikrai jautė, kad šiandien taip nutiks. Tai Romai, žinoma, pasirodė keista, tačiau ji norėjo tikėti ta nuojauta. Tais ženklais. Ji nežinojo ar tai nuojauta, ar ženklai, ar dar kas nors. Nelabai žinojo apie tokius spėjimus. Ji gyvenime spėdavo tik ateities būrimo būdais.
Profesorė išgirdo dalyką, kuris iš dalies jos nenustebino. Tikėjosi to. Tačiau iš dalies labai nustebino ir sutrikdė. Tai, kad jis melavo buvo labai jau tikėtina. Taip, profesorė nežinojo būtent kurią vietą jis pamelavo. Tačiau tokių galėjo būti labai daug. Galbūt viskas ką jis iki šiol pasakė buvo melas. Žinoma, profesorė nenorėjo tuo tikėti ir stengėsi save įtikinti, kad to tiesiog negali būti.
Tamsiaplaukė ir vėl pradėjo galvoti ką galėtų pasakyti. Ir vėl atsidūrė aklavietėje. Žinojo, kad vien žodžių, kurie jai atrodė tinkami ir švelnumo nepakaks. Reikėjo bendrauti taip, kad tie žodžiai tinkami atrodytų ir Eion. Tiesa, tie, kurie jam tokie atrodydavo tikrai taip neatrodydavo Romai. Na, arba atvirkščiai.
- Viskas gerai. Kurią būtent vietą melavai? Suprantu, kad kartais to reikia. Suprantu, kad ne visada gyvenime galima sakyti tiesą. Kartais kaip tik geriau patylėti. Suprantu jei tau tai padeda, - atsargiai rinko žodžius profesorė. - Kita vertus nesuprantu kodėl melavai. Negi tikrai manei, kad šaipysiuos ar kaip nors ta informacija tave manipuliuosiu? Suprantu, kad gal ir atrodau taip lyg galėčiau tą padaryti, tačiau taip tikrai nėra, - labai švelniai pasakė. Dabar kiekvieni profesorės ištarti žodžiai buvo švelnūs ir tylūs. Moteris nenorėjo pasirodyti pikta ar jo išgąsdinti. Norėjo, kad jis pagaliau suprastų, jog ji tik nori padėti. Kad ji gali būti jo draugė, o ne priešė.
- Dar ką nors melavai? - paklausė. Norėjo sužinoti viską ką jis pamelavo. Kad ir kaip kavilai atrodė, bet bent dauguma jo žodžių profesorė tuos kartus tikėjo. Iki kol išgirdo tokių, kuriais patikėti tiesiog nebūtų įmanoma. Nenorėjo jo spausti, tačiau ką nors sužinoti ji visgi norėjo. Žinojo, kad kitu atveju jie tiesiog čia sėdėtų tylėdami. Norėjo leisti jam kalbėti savo tempu, tačiau žinojo, kad dabar visgi naktis ir jam šiuo metu reikėtų miegoti.
- Gal jau galime pradėti pokalbį? Labai atsiprašau, kad skubinu, tačiau dabar visgi naktis, o tau šiuo metu reikėtų miegoti. Ryt juk vis dėlto pamokos, - pasakė. Tikėjosi, kad tai nenuskambės piktai. Tikėjosi, kad jis nepamanys, kad ji tiesiog nori kuo greičiau viską su juo baigti.
- Jei manai, kad tą sakau dėl savęs tai taip tikrai nėra. Tiesiog nenoriu, kad tu rytoj neatsikeltum ir visą dieną pramiegotum, - paaiškino. Žinoma, profesorė nežinojo ar to paaiškinimo iš viso reikėjo, tačiau nusprendė, kad blogiau nebus. Vis geriau apsidrausti, ar ne? Nors turbūt jau viską sugadinau ir nebėra prasmės to daryti. Liūdnai pagalvojo tamsiaplaukė. Ji labai norėjo tęsti jų tokį bendravimą. Nenorėjo, kad viskas vėl būtų kaip anksčiau.
-
Buvo liūdna ir sunku. Reikėjo išsikalbėti, bet neaišku, nuo ko pradėti. Ar taip imti ir pasakyti, kad neturi tėvų? Melavęs jau prisipažino, tad jeigu pasakys tiesą, turės tokį mažą faktą atskleisti. Nebent, žinoma, pasakys melavęs, kai sakė, kad tėvai jo nemyli. Pirma mintis būtų, kad iš tiesų jie myli, ar ne? Gal ir neblogas variantas. Bet Eion norėjo prisipažinti. Trukdė tik baimė, nors ir neaišku, kodėl ji niekaip nesutiko paleisti berniuko.
- Sakiau, kad tėvai manęs nemyli, - giliai įkvėpęs išrėžė. Reikėjo pasakyti viską vienu atsikvėpimu, nes kitaip nieko nebus. - Tiesa ta, kad…
Deja, nepavyko. Eion atsiduso ir gailiai pažvelgė į profesorę. Mintimis stūmė save pasakyti, kaip yra. Kodėl tada viskas buvo taip sudėtinga? Kodėl jam taip nesiseka?
- Tiesa ta, kad aš neturiu tėvų, - vos girdimai staiga pratarė Eion ir nuleido akis. Ar tai turėjo paaiškinti jo elgesį? Turbūt ne - ne visi vaikų namų augintiniai (liežuvis nesivertė vadinti jų gyventojais) buvo tokie bjaurūs kaip jis. Charakterį suformavo ne tėvų nebuvimas, o tai, kad kažkas jį bandė globoti. Nors tos nesąmonės globa irgi nepavadinsi.
- Daugiau nieko nemelavau. Arba to neprisimenu, - atsakė į dar vieną klausimą. Jis kažkodėl įskaudino. Eion nenorėjo būti laikomas melagiu ir vylėsi, kad profesorė juo patikės.
Taip, dabar buvo naktis, bet berniukas neabejojo dieną iš viso nieko nepasakysiantis. Ir mielai po šio pokalbio miegotų tris paras. Ryte negalės niekam pažvelgt į akis. Ypač šiai profesorei.
- Man… Sunku gyventi, - po kiek laiko pratarė berniukas, bet ir toliau nežiūrėjo į profesorę. Ji tikriausiai pasakys, kad vienuolikametis niekaip negali žinoti, ką reiškia sunkus gyvenimas. Bet taip ir buvo - visus tuos vienuolika metų jis tebuvo įrankis juodžiausiems darbams atlikti. Arba kažkas, iš ko panorėjus visada galima išsityčioti. Argi jis dėl to kaltas? Ar kaltas dėl to, kad su kitokiu bendravimu neteko susidurti, dėl to ir laukia patyčių iš profesorės ir visų mokinių?
- Iš manęs šaiposi ir nemėgsta. Dėl to man atrodo, kad tą patį visi darys ir čia. Ir tik dėl to aš taip elgiuosi. Nes jau geriau pirmam pradėti elgtis bjauriai - tada jaučiuosi stipresnis.
Tai skambėjo labai kvailai, bet pagaliau pavyko kažką pasakyti. Galbūt profesorė bus pirmas pasaulyje žmogus, kuris jį supras?..
-
Eion pradėjo kalbėti apie dalyką, kurį pamelavo. Tai buvo susiję su tėvais, tačiau sakinio jis taip ir nebaigė. Profesorė iš pradžių pamanė, kad jei jis melavo dėl to, jog tėvai jo nemyli gal iš tikrųjų myli.
Deja, paaiškėjo, kad jis jų visai neturi. Tai Romai iškart suspaudė širdį. ji žinojo kaip sunku gyventi be tėvų. Taip, ji juos turėjo, tačiau jau gan seniai susipyko ir su jais nebendravo.
- Užjaučiu, - švelniai pasakė. - Aš tėvus turiu, tačiau... Jau ilgai su jais nebendrauju, - dar pasakė. Žinojo, kad jei jau jis atvirauja tai ir ji turi būti atvira.
Paskui ji išgirdo, jog jam sunku gyventi. Tai buvo suprantama. Jei jau neturi tėvų tai kaip su juo elgiamasi? Pagalvojo profesorė. Norėjo jam padėti, tačiau bijojo, kad jis pagalbą atstums. Tuo labiau neįsivaizdavo ką galėtų padaryti, jog jam padėtų.
- Puikiai tave suprantu, - pasakė. - Beje, jei neturi tėvų tai kur gyveni? Vaikų namuose? - tyliai paklausė. Taip, paklausė per vėlai, o tuo labiau atsakymas buvo akivaizdus, tačiau, rodos, lūpos ne visai norėjo klausyti proto.
Profesorė išgirdo tai kas paaiškino dėl ko jis taip elgiasi. Ši situacija jai buvo pažįstama, o dėl to tema labai sunki. Po kelių akimirkų tylos ji visgi prabilo:
- Tai man labai pažįstama. Mokydamasi Hogvartse maniau, kad man tai padės. Tada nebuvo nieko kas man galėtų tą nors kiek paaiškinti. Negalėjau būti geresnė. Tačiau tu gali, - pasakė ir pajautė kaip akyse tvenkiasi ašaros, Tie prisiminimai per daug liūdino. Dažniausiai tamsiaplaukė juos gniauždavo giliai širdyje. Vis dėlto ji pasistengė užgniaužti ašaras. Nenorėjo apsiverkti prie Eion.
-
Turbūt jis neatviraus daugiau niekada gyvenime. Buvo taip sunku, kad norėjosi tiesiog išnykti ir daugiau niekada neatsirasti. Kodėl profesorė jį taip veikia? Kodėl jis pradėjo kalbėti ir, visų blogiausia, dabar jaučia, kad nereikėtų sustoti? Viskas, kas jį kankino, yra ne profesorės reikalas.
Ir vis dėlto Eion pasakė didžiausią savo paslaptį - kad neturi tėvų. Norėjo apsimesti esąs normalus vaikas, kurį vasarai grįžus namo pasitiks šiltas mamos glėbys ir tėvo šypsena. Deja, taip nėra ir niekada nebus. Bet argi tai profesorės Keit rūpestis? Jos užduotis yra išmokyti ateities būrimo, o ne aiškintis, kaip jis gyvena.
- Ne visai, - į klausimą apie vaikų namus atsakė. Bijojo pasakoti, kaip iš jo tyčiojasi vadinamieji giminaičiai, nors ir nežinojo, kodėl. - Dalį laiko taip, - po kiek laiko pridūrė. Į profesorės atvirumą neatsakė nieko - neįsivaizdavo, ką čia reikėtų pasakyti. Bet buvo už jį dėkingas, tik apie tai užsiminti buvo nejauku. Kartais geriau tiesiog patylėti.
- Nemanau, kad galiu būtų geresnis, - į dar vienus žodžius atsakė Eion. Labai norėjo tiesiog išeiti ir baigti šitą sudėtingą pokalbį. Geriausia būtų pamiršti, kas čia nutiko. Jis tiesiog pasistengs per ateities būrimo pamokas elgtis bent kiek mandagiau. Tik, žinoma, ne per visas kitas. Bet ar galima prašyti leidimo išeiti? Ar profesorė neįsižeis? Dar taip neseniai tokie menkniekiai Eion visai nerūpėjo, tačiau dabar jis nenorėjo griauti šiokio tokio tarpusavio supratimo, kurį, jo nuomone, sukūrė su šia profesore. Taigi tik spoksojo į grindis ir vylėsi, kad ji susipras jį tiesiog išleisti.
-
Profesorė išgirdo, kad dalį laiko jis gyvena vaikų namuose, tačiau dalį ne. Gal ten su juo negražiai elgiamasi ir dėl to jis taip mano? Nors greičiausiai jį pasiima giminaičiai. Gal jei jo labai nemėgtų neimtų? Pagalvojo Roma. Tiesa, ji nežinojo kaip gražiai to paklausti.
- Kaip ten jautiesi? Tiek vaikų namuose, tiek kitur, - paklausė. Taip, nieko normalaus atsakyti ji nesugebėtų, tačiau norėjo, kad jis išsipasakotų. Žinojo, kad tą padarius būna lengviau. Na, gal ne šiomis aplinkybėmis kai to pakeisti neįmanoma, tačiau dažniausiai būna lengviau. Dabar moteris tiesiog norėjo rasti bent kokią teoriją kodėl jis taip mano.
Paskui tamsiaplaukė dar išgirdo, jog jis netiki, kad gali būti geresnis. Tai ją nuliūdino. Buvo aišku, kad jei netiki tai ir nesistengs.
- Bet kodėl nepabandai? Jei supranti, kad elgiesi blogai kodėl nenori elgtis geriau? Juk tereikia pabandyti, - pasakė. Tikėjosi, kad nevisišką nesąmonę.
Profesorė pamatė kaip liūdnai jis žiūri. Tiesa, nežinojo ar dėl prasto gyvenimo, ar dėl to, jog nenori kalbėti, tačiau vis dėlto pasakė:
- Jei nenori čia būti ir kalbėti gali išeiti. Tikrai nenoriu spausti, - švelniai pasakė ir nusišypsojo.
-
Nepratęs kalbėti apie save ir savo jausmus, Eion dabar nežinojo, kaip reikėtų ką nors apibūdinti. Net negalėtų pasakyti, kur leidžia dalį laiko, mat, ko gero, niekas nežinojo, kas iš tiesų sieja jį ir tuos žmones, kurie kartais pasiima jį iš vaikų namų. Viskas buvo labai sudėtinga, ir tai gerokai liūdino.
- Nežinau, kaip jaučiuosi, - galiausiai atsakė į klausimą. Užtat žinojo, kaip jaučiasi dabar. Sutrikęs ir išsigandęs. Nenorėjo daugiau kalbėti - atrodė, kad jau pasakė per daug. Bet nemandagiai išeiti irgi buvo nei šis, nei tas. Tik jau ne dabar, kai lyg ir sudarė šiokią tokią taiką. Geriau pasistengti viską užbaigti gražiai. - Jaučiuosi vienišas ir nereikalingas, - dar pridūrė.
Netrukus profesorė Keit parodė, kad vis dėlto visai jo nesupranta. Jis tiesiog negalėjo būti geresnis - neabejojo, kad tokiu atveju tiesiog stipriai nukentėtų, nes visi pradėtų dar labiau žeminti ir tyčiotis. Dabar jaunesni vaikai jo bijojo, o tai buvo visai neblogai. Tiksliau, netgi labai gerai. Bet viso šito aiškinti prasmės nebuvo - profesorė jo vis tiek nesupras. Taigi tik gūžtelėjo pečiais ir daugiau nieko nesakė. Tiesiog laukė, kada galės iš čia išeiti.
Laimei, profesorė susiprato. Išgirdęs lauktus žodžius atsargiai pažvelgė į ją. Nesinorėjo tą pačią akimirką sprukti, tad teko galvoti, kaip išeiti gražiai.
- Gal kitą kartą daugiau papasakosiu, - pratarė Eion ir mintyse pridūrė: kai būsiu tam pasiruošęs. Šiąnakt tai buvo per daug netikėta. - Bet dabar esu pavargęs. Aš... Ačiū.
Niekaip nebegalėjo suprasti, kodėl sugalvojo apsikabinti profesorę. Emocijų buvo per daug, jos painiojosi ir trikdė. Taigi berniukas tiesiog atsisveikino ir paliko kabinetą.
-
- Pukiai tave suprantu, bet manau, jog turėtum susirasti bent vieną draugą. Nesijaustum toks vienišas. Kad ir tokį, kuris galėtų su tavimi krėsti išdaigas, - pasakė profesorė. Taip, Roma tikrai nenorėjo skatinti jo krėsti išdaigų, tačiau žinojo, kad toks draugas jam labai pagelbėtų.
Moteris suprato, kad per šį pokalbį daugiau nieko nesužinos. Jis buvo toks... Keistas. O tokių pokalbių tamsiaplaukė per gyvenimą turėjo pakankamai daug. Laimei, šis nebuvo piktas, nors viskas ir prasidėjo nuo to.
Greitai spėjimas, kad per šį pokalbį daugiau nieko nesužinos pasitvirtino su kaupu - Eion išėjo. Taip, Roma pati jam tą pasakė, tačiau tikrai nesistikėjo, kad vos tai išgirdęs jis iškart išeis. Nesuprato kodėl tada iki šiol sėdėjo. Profesorė nulydėjo jį žvilgsniu, o šiam išėjus tik atsiduso. Jai daugiau nieko kito neliko.
Greitai ir profesorė išėjo iš kabineto. Patraukė miegoti. Visgi buvo gili gili naktis.
-
Ilgą laiką dvejojęs, ar iš tiesų verta kalbėtis su profesoriumi Senkleriu, Eion galiausiai paliko raštelį po pamokos. Juo prašė po vakarienės ateiti į septintą A kabinetą. Kelis kartus paminėjo žodį "prašau", bet spėjo, kad profesorius vis tiek neateis. Savo darbą jis padarė - pasirūpino mokiniu per atostogas. O dabar turi tą mažių, kuris jam iš tiesų rūpi.
Vis dėlto pavalgęs atėjo į tą kabinetą ir lazdele jį atrakinęs įsitaisė paskutiniame suole. Viskas čia buvo dulkina, tačiau Eion to nepaisė. Galvoje dėliojo žodžius, kuriuos norėjo pasakyti profesoriui. Nepyko ant jo, tačiau buvo skaudu. Tasai Timotis neatrodė labai jau blogas. Bet jis buvo mažas. O maži vaikai, jeigu tik jie nėra Eion, visada labiau rūpi suaugusiems. Bet kodėl tada jis niekada nerūpėjo? Jeigu jam dabar būtų kokie treji, ar profesorius Senkleris rūpintųsi? Tu nesi jo brolis pasakė sau mintyse. Taip prisiminė visai neturintis jokios šeimos. Dar viena skaudi mintis, kuri privertė susigūžti kėdėje. Taigi Eion pasistengė užimti kuo mažiau vietos ir laukė profesoriaus. Tiksliau, laukė, kada galės iš čia išeiti, nes profesorius tikrai nepasirodys.
-
Po vakarienės ir vėl paliko Timį seselei ir patraukė į raštelyje nurodytą kabinetą. Nei už ką neketino šito pokalbio praleisti. Jis buvo svarbus. Turbūt svarbus, jeigu jau Eion iš kurio sunkiai galėjai kažką ištraukti prašė pasikalbėti. Auriui buvo svarbu kaip viskas klosis po šios vasaros. Nenorėjo palikti Eion ir ne vien todėl ,kad žinojo, jog tas vėl bėgs iš vaikų namų. Paprasčiausiai Auriui rūpėjo jo ateitis. Norėjo kažkaip sunaikinti tą tarp jų tvyrančią sieną. Norėjo pamatyti jį išties linksmą, laimingą. Norėjo, kad nebijotų jo. Kad mokykloje liautųsi kvailioti, susiimtų moksluose. Kad pasistatytų sau gražų gyvenimą. Dažnai matydavo vaizdą, kaip savo gimimo dieną Eion stovėjo virtuvėje įsispraudęs į tą kampą. Tai liūdino.
Raudonplaukis pravėrė duris ir užėjo. Vaikinukas sėdėjo klasės gale. Auris įsitaisė suole priešais.
- Labas Eion. - Nusišypsojo jam.
-
Jis neateis. Tikrai neateis. Kam jam kalbėtis su mokiniu, kuris pasižymi nebent tuo, kad gadina pamokas? Praėjusiais mokslo metais turbūt suprato, kas sugadino šventyklą. Dėl to ir buvo toks... Kitoks, nors Eion nebūtų galėjęs pasakyti, kuo profesorius Senkleris skyrėsi nuo įprastinio.
O net jeigu ir ateis... Ką galima pasakyti? Apie Erką ir tai, kaip ji viską sugadino? Jeigu jau profesorius ja rūpinasi, turbūt nė nepatikės. Reikėjo iš karto viską papasakoti, bet vasarą labiau rūpėjo kiti dalykai. O dabar tiesiog norėjosi eiti sau. Žinoma, profesorius nesupras, kodėl parašęs raštelį Eion nepasirodė kabinete. Gal net to paklaus per pamoką. Bet jis ką nors sugalvos. Tiesiog nebegalėjo čia sėdėti.
Deja, nespėjo atsistoti - išgirdo atidaromas duris. Žvilgtelėjo į atėjusį žmogų, bet skubiai nuleido akis. Nenorėjo, kad profesorius suprastų jo jausmus. Laimei, šį kartą pavyko bent jau neatšlyti. Fizinis artumas su šiuo žmogumi gąsdino kiek mažiau, nors likti kabinete dviese turbūt nebuvo gera mintis.
- Aš neturiu pinigų, - staiga ištarė klastuolis nei pasisveikinęs, nei sureagavęs į profesoriaus žodžius.
-
Taigi jis įsitaisė suole. Nei neįsivaizdavo kas čia bus per pokalbis. Kai Eion prabilo nustebo. Apie kokius pinigus jis dabar čia kalba?
- Ką? O kam tau jų reikia? - Tada jam toptelėjo, kad gal Eion čia turi omeny tai, ką sakė per pamoką. Kad galbūt Auriui kas moka papildomai už papildomą laiką su mokiniais. Bet kuo tai susiję? Nebent jam atrodo, kad turi man sumokėti už tai, kad gyveno kartu. Nei nepajuto, kaip atsiduso. Atrodo, kad porą mėnesių pragyvenus kartu išeis pajudėti iš mirties taško. Bet taip nebuvo. Na gerai. Su erka užtrukome irgi apie porą metų. Taip jau yra ir tu tai puikiausiai žinai.
O Gal Eion visai ką kitą turėjo galvoje. Gal jis norėtų išeiti į miestelį ir ką nors nusipirkti. Bet buvo per daug keista. Nes nemanė, kad Klastuolis prašytų jo kišenpinigių. Įdomu ar jis išvis turi pasirašytą leidimą į miestą. Taigi matyt deja pokalbio priežastis buvo toji, apie kurią pagalvojo iš pradžių.
-
Kvailas sakinys, į kurį tikrai nėra ką atsakyti. Ko gero, nereikia stebėtis, kad profesoriaus reakcija buvo tokia. Jis turbūt nesuprato, kodėl Eion pokalbį pradėjo nuo to. Pats klastuolis pakvietė profesorių, o dabar leptelėjo kažkokią nesąmonę.
- Man jų nereikia, - atsiliepė. - Tačiau reikia jums. Aš neturiu kuo susimokėti už vasarą ir... Viską. Žinau, kad jūs norite iš manęs pinigų. Arba ko nors kito, bet to tikrai negausite. Teks palaukti, kol aš susirasiu darbą. Niekas netiki, kad galiu tą padaryti, todėl gali tekti palaukti ir iki to laiko, kai aš baigsiu Hogvartsą. Bet daugiau skolos aš nedidinsiu.
Viską pasakė kaip galėdamas greičiau - kol neišgaravo drąsa. Dabar turbūt gaus lupti. Skolintojai retai kada sutinka tiek laukti. Bet jis ginsis. Dantimis, nagais, kumščiais ir viskuo, ko prireiks. Žinoma, profesorius Senkleris pažadėjo jo neliesti. Ir kol kas to nedarė. Bet ką gali žinoti, kaip jo elgesys pasikeis, kai jis supyks.
- Iš karto pasakau, kad teks palaukti, - dar užtvirtino Eion.
-
Na va ir buvo aišku. Nereikėjo ir laužyti galvos kodėl kalbama apie pinigus. Kas yra kas nors kitas?Auriui buvo įdomu sužinoti. Bet neklausinėjo.
- Bet aš turiu pinigų. Man nereikia pinigų iš tavęs. Aš pats tave pasikviečiau pas save ar ne? Nieko tu man neskolingas. - Kas čia karma? Kažkada buvo metas, kai išmušinėdavo skolas žiauriais metodais. O dabar negali išaiškinti Eion, kad tai, jog bando jam padėti nei didina, nei išvis daro skolą.
- Eion, aš nesiruošiu iš tavęs kažko reikalauti dėl to, kad pagyvenai pas mane. Nei pinigų, nei išvis nieko. Tikrai. Juk susitarėm, kad nedalinsiu pažadų, kurių netesėsiu. Taigi aš tau pažadu, kad neprašysiu iš tavęs kažkokio atsilyginimo. - Bandė įtikinti berniuką.
- Gali gyventi pas mane kiek reikės. O jei tau atrodys, kad geriau būtų galvoti kažką kitą aš tau padėsiu rasti namus, kur galbūt jausiesi geriau. Žinai, ko išties norėčiau? Norėčiau, kad jaustųmeisi laimingesnis.
-
Profesorius Senkleris išties jo nesupranta. Bet jis geras. Ar bent jau geresnis už daugelį, su kuriais teko susidurti. Galbūt verta pabandyti jam paaiškinti?
- Jūs turbūt nežinote, kodėl aš taip jaučiuosi, - ilgokai dvejojęs galiausiai prabilo. - Aš bijau. Jau pirmame kurse profesorė... Profesorė... Na, maniau, kad jai rūpiu, - taip ir neišdrįso pasakyti, apie kurią mokytoją kalba. - O dabar ji iš manęs tyčiojasi! Aš buvau su ja atviras, bet to labai gailiuosi. Man baisu, kad ir jūs padarysite tą patį. Nes jūs mane apgavote.
Dabar profesorius Senkleris būtinai klaus, ką gi tokio padarė, kad jį apgavo. Tai nebuvo visiška tiesa, bet Eion kaip tik taip ir jautėsi. Jautė didelį nerimą ir netgi skausmą. Turbūt per daug tikėjosi iš šito žmogaus. Norėjo, kad jis būtų geras.
- Aš neturiu pinigų, kad sumokėčiau Erkai, - staiga pridūrė Eion. Norėjo kažką apkabinti, prisiglausti ir pasijusti saugus. Deja, visą gyvenimą turėjęs tik save nesiryžo net pagalvoti apie profesoriaus Senklerio kandidatūrą.
-
Atrodė gerai, kad jie aiškinasi. Gal ir nesiėjo paprastai, bet tai, kad kalbėjosi buvo svarbu.
- Ar kalbi apie profesorę, su kuria buvai išvykęs? Kur tu pasakojai? Gal tiesiog tai koks nors nesusipratimas. Gal ta profesorė pati nesupranta, kad kažką padarė ne taip? - Bandė aiškintis. Tada paklausė.
- Ar galėtum pasakyti ką padariau ne taip? Tikrai norėčiau žinoti kaip apgavau tave. - Tai atrodė labai svarbus dalykas. - Bet aš nei nemanau iš tavęs tyčiotis ar palikti tavęs vieno. - ne. Jei pasiektų kažkokį supratimą tarp šito berniuko ir savęs nei už ką to negriautų. O tada nustebo ir tai aiškiai buvo matyti veide.
- Erkai? Kodėl tu jai turėtum mokėti? Ar jūs susipykote? - Sunerimo. Išties tą vasarą bijojo, kad Erka ir Eion gali nesutarti. Negalėjo turbūt ir sakyti, kad jie sutarė labai gerai. Bet nepastebėjo, kad būtų kilęs kažkoks didelis barnis.
-
Be reikalo užsiminė apie jį pažeminusią profesorę. Bet tik taip galėjo paaiškinti Senkleriui, kodėl bijo, kad ir jis padarys tą patį. Kažkuria prasme lengviau buvo nekęsti. Štai profesorius Levinsas jo niekaip nenuvils, nes Eion laukia iš jo blogiausio. Patikėjo, kad profesorė Keit gera, ir skaudžiai nukentėjo. Dabar jis nuoširdžiai bijojo, kad istorija pasikartos.
- Taip, tai ta pati profesorė. Ir ji mane žemina, - stengdamasis kalbėti abejingai atsakė Eion, tačiau žinojo, kad to abejingumo čia nėra visai. Profesorės Keit panieka buvo viena skaudžiausių patirčių neilgame jo gyvenime.
Žinoma, profesorius Senkleris paklausė, kaip jį apgavo. O tai paaiškinti sudėtinga. Norėjosi pasakyti viską, bet jeigu paaiškės, kad šis žmogus išties yra blogas, jis viską pakreips sau naudinga linkme.
- Aš... Ne, tai aš per daug tikėjausi. Dėl to ir jaučiuosi apgautas. Bet tai ne jūsų kaltė. Aš maniau, kad... Norėjau būti... Ypatingas. Maniau, kad jūs man padedate, nes... Maniau, kad jums rūpiu. Bet tada atsirado Erka. Ir... Ir... Timotis. Aš neturiu teisės to norėti, bet norėjau būti... Svarbus.
Žodžiai tikrai nebuvo rišlūs. Gali būti, kad profesorius Senkleris nieko nesupras. Eion su siaubu pajuto akyse sužibusias ašaras. Jis pernelyg panašiai jautėsi kai kurių pokalbių su profesore Keit metu. Vienas iš jų netgi įvyko tame pačiame kambaryje.
- Aš noriu... - pradėjo dar vieną sakinį klastuolis, bet nesiryžo jo pabaigti. Geriau kalbėti apie Erką ir ant jos pykti.
- Ji visiems pasakoja apie mane! - piktai sušuko. - Ir pyksta ant manęs už Aurį trečiąjį. Aš nežinojau, kad ji turi knisių, o dabar likau kaltas. Ji manęs nekenčia!
Nežinia, kiek iš to, ką jis dabar pasakė, buvo tiesa, tačiau kad kažkam papasakojo, Erka pasakė pati. Taip, geriau pykti ant jos, o ne galvoti apie tai, ko jis giliai širdyje nori iš profesoriaus Senklerio.
-
Apie kurią profesorę eina kalba? Tai galėjo būti arba direktorė, arba profesorė Keit. Kadangi Auriui atrodė, kad Eion nenori minėti jos pavardės neklausė.
- O nuo ko prasidėjo jūsų nesutarimai? Gal būtų galima viską išspręsti? Gal jums reikia pasikalbėti ir bus geriau. - Mėgino išklausti.
O toliau apėmė įvairūs jausmai. Liūdesys ir gailestis. Ir baimė, kad ką nors padarys dar blogiau.
Eion ir buvo ypatingas. Pasidarė toks laikui bėgant. Dėl jo lakstė gatvėmis, ieškojo, nervinosi. Patyrė lūžį savo mintyse. Po to, kai Eion pabėgo ir vėl atsirado juk bandė išmesti vaikus ir visus sau iš galvos. Bet einant laikui suprato, kad nei nori to, nei jam to reikia. Dabar niekaip negalėtų tiesiog pamiršti šito vaikinuko.
- Eion, dėl to, kad neįspėjau dėl Erkos anksčiau aš atsiprašau. Tai labai svarbu. Bet tiesiog. Aš nesugalvojau kaip ir kada apie Erką papasakoti. Norėjau ir noriu tau padėti, nes man rūpi. Rūpi tu, Erka irgi. Rūpi ir Timotis. Ir kiekvienas iš jūsų man yra ypatingas. Žmogų ypatingu padaro prisiminimai, kartu leistos akimirkos, visokie įvykiai. - Balse buvo justi švelnumas, turbūt taip dar niekada su juo nekalbėjo. - Eion, žmonės nori jaustis mylimi ir svarbūs kažkam. Kitaip jie jaučiasi labai vieniši. Tu, kaip ir kiekvienas to nori ir tikiesi. Suprantu. Nesitikėjai, kad kartu gyvens Erka, o dar atsirado Timotis. Bet niekas neišstums tavęs iš mūsų ratelio. Aš visai nenorėčiau tavęs palikti. - Pasirodžius ašaroms berniuko akyse norėjo kažkaip užtvirtinti savo žodžius. Paguosti jį. Uždėti ranką ant peties ar apkabinti ir pasakyti, kad tikrai jo nepaliks vieno. Kad daugiau jis nebus vienas. Bet pabijojo, kad taip jie nutols dar labiau.
- Eion, tu nori turėti šeimą. Nori būti kažkam reikalingas, mylimas. Norėčiau pabandyti tau suteikti visa tai. Aš tikrai nenoriu tavęs skriausti ar šaipytis. Nenoriu jokių skolų iš tavęs. Tikrai neturiu tokių ketinimų. - Dėl Erkos buvo liūdna. Gal ji bijo, kad atsiradus namuose Eion ir gal net Timočiui pasidarys nereikalinga. Gal jaučiasi vieniša. Gal reiktų ir su ja pasikalbėti.
- Erka turi savo charakterį. Kartais pasako kažką grubesnio ar padaro. Ji man niekada nesakė kažko blogo apie tave. - Tie knisiai. Toks keistas sutapimas. Nejau Erkai jau taip baisiai tai užkliuvo. Reiktų rimtai pakalbėti su ja apie viską.
- Ar tu žinai,kad ji kažkam pasakojo, jog gyveni pas mane?
-
Ne. Apie profesorę Keit jis tikrai daugiau nekalbės. Ji ir taip viską sugriovė.
- Aš nenoriu su ja kalbėtis. Ir nenoriu apie ją kalbėtis, - atsakė Eion. - Apie ją pasakiau tik todėl, kad man taip lengviau paaiškinti, kodėl negaliu jumis pasitikėti.
Jis kalbėjo pernelyg atvirai. Bet todėl ir prašė ateiti, ar ne? Tai, kad profesorius Senkleris neignoravo kvietimo, reiškė labai daug. Be galo reikėjo patikėti šituo žmogumi. Kažkaip įtikinti save, kad jis tikrai geras. Jam pradėjus šnekėti Eion stengėsi išgirsti viską, ką jis sako. O gal ir daugiau. Tai, deja, nebuvo taip paprasta.
- Aš nenoriu, kad jūs atsiprašinėtumėte, - nuoširdžiai ištarė Eion. Tai buvo tiesa. Jam reikėjo kažko kito, tik tai sudėti į žodžius buvo pernelyg sudėtinga. Kai profesorius Senkleris praktiškai įgarsino mintis, pasidarė baisu. Taip, berniukas kaip tik to ir norėjo. Jo didžiausias troškimas buvo bent kartą gyvenime pavartoti žodį "tėti". Ir, kad ir kaip baisu tai pripažinti net sau, profesorius Senkleris buvo artimiausias tam, ką jis būtų galėjęs įsivaizduoti kaip tėtį.
Eion atsistojo ir neryžtingai priėjo prie mokytojo. Žinojo darantis klaidą. Labai panašiai pasidavė jausmams ir tada, kai galvojo, kad profesorė Keit gera. Bet dabar viskas buvo kitaip. Profesorius Senkleris jam suteikė namus. Gal kada nors pavyks patikėti, kad išties padarė tai dėl to, kad norėjo padėti.
- Jūs teisus, - tyliai ištarė Eion. - Aš noriu būti reikalingas. Aš noriu mamos ir tėčio.
Sukaupęs visą drąsą apkabino profesorių, bet iš karto paleido ir atšoko.
- Atsiprašau, - neramiai pasakė. Už viską labiau norėjo, kad jis dabar sulaužytų pažadą neliesti ir apkabintų. Tėviškai apkabintų ir padėtų pasijusti geriau. Bet to paprašyti neišdrįs niekada gyvenime.
- Taip, Erka man pati pasakė, - atsakė į dar vieną klausimą. Bet dabar apie ją kalbėti nebenorėjo. Svarbiau buvo išsiaiškinti, ar profesorius Senkleris tikrai gali užpildyti tą paauglio gyvenime žiojinčią skylę.
-
- Gerai Eion. Bet jei kada apie tai norėsi pasikalbėti, tai mes galėsime tai padaryti. - Nespaudė jo kaip visada.
- Bet tave tai suglumino, nepatiko, kad nepasakiau tau visko iš kart. - Auris dar nežinojo kaip viskas išsispręs. Su Erka pasirodo irgi dar nėra taip paprasta. Ir jis galėjo ją dėl to suprasti. Bet jie pasikalbės. Būtinai.
Eion atsistojo. Priėjo prie jo. Auris negalėjo patikėti, kad tai įvyko, bet berniukas jį apkabino. Jam tikrai labai reikėjo kito žmogaus. Tą akimirką Auris pamanė, kad gal visgi gerai, jog pavasarį nepaliko visko tvarkyti direktorei. Taip. Dabar įgavo dar daugiau atsakomybės. Bet galbūt pavyks šito vaiko gyvenimui suteikti pilnumo. Jei tik jiedu susitaikytų su Erka. Pamanė.
Eion greit pasitraukė. Ėmė atsiprašinėti. Auris turbūt pirmą kartą gyvenime pamanė, kad jo likimas tiesiog toks turėjo būti. Turėjo turėti tokią praeitį, vaikystę, kad atsidurtų šioje akimirkoje. Turbūt pirmą kartą nebejautė pykčio dėl savo praeities. Juk jei jos nebūtų, tai ir šios akimirkos turbūt nebūtų. Ir Erka turbūt neturėtų namų. Auris nematytų vienišų vaikų. Jam turbūt jie labai smarkiai tiesiog nerūpėtų.
- Viskas gerai Eion. - Pasakė ir atsargiai vėl jį apkabino. Nors pažadėjo neliesti. Bet Eion juk tebestovėjo šalia. Todėl galbūt šį kartą neturėjo laikytis to pažado.
- Žinau, kad dar bijai, kad dar nežinai ar manimi pasitiki. Yra visokių kitokių sunkumų. Nebus lengva. Bet Eion, jei norėsime mes tuos sunkumus pereisime. Šeimose tokių sunkumų irgi būna. Viskas bus gerai.
-
Ne, apie profesorę Keit tikrai nešnekės, tik profesoriui Senkleriui to nepasakė. Jautėsi pernelyg sutrikęs, kad iš viso ką nors sakytų.
- Taip. Nepatiko, - šito slėpti nebuvo prasmės. Bet dabar norėjosi, kad profesorius suprastų: tai ne jo kaltė, kad Eion kažkas nepatiko. Jis neturi teisės pykti. - Bet tai mano problema. Jeigu padėjote man, turbūt normalu, kad padėjote ir jai. Man tik nepatinka, kad ji visiems pasakoja...
Netrukus viskas pasikeitė. Profesorius Senkleris išgirdo nebylų prašymą, kurio įgarsinti klastuolis nė už ką nebūtų išdrįsęs. Apkabintas Eion įsitempė, tačiau pavyko nenusipurtyti ir neatsitraukti. Buvo keistai gera. Nepažįstamai gera. Tik pats dar kartą kito žmogaus apkabinti neišdrįso. Tėti... mintyse ištarė. Išbandė šio žodžio skambesį. Atrodė, kad nesuklydo, tik, žinoma, garsiai to nepasakė. Bet norėjo žengti žingsnį į priekį, todėl neatsitraukęs nuo profesoriaus ištarė:
- Auri? - nežinojo, ką nori pasakyti. Turbūt tiesiog troško pabandyti kreiptis į jį vardu. Pavyko, nors ir buvo labai nejauku. Po ilgokos tylos pratęsė: - Knisiui reikia vardo. Aš nenoriu jo vadinti Auriu trečiuoju...
Čia turbūt reikėjo pasakyti kažką prasmingesnio, bet pokalbis ir taip jau pakrypo visai neplanuota linkme. Eion stipriai užsimerkė ir taip ir stypsojo nekrustelėdamas.
-
Reikės su Erka pakalbėti. Tai jau buvo nuspręsta. Na o šiuo vakaru negalėjo atsistebėti.
Jautė, koks Eion įsitempęs. Bet kadangi pirmą kartą po tiek laiko pavadino jį vardu nutarė, kad galbūt pasielgė teisingai. Pasijuto kažkam labai reikalingas. Tas jausmas patiko.
- Matai, tikrai gali mane vadinti vardu. Viskas gerai. - Įsivyravo tyla. Auriui tai buvo panaši akimirka kaip tada bibliotekoje, kai vienas kitam padavė ranką. Dabar tik norėjo kažkaip sutaikyti Erką ir Eion. Juk jie visi galėtų taip puikiai gyventi. Visi kartu.
- Tai ir nevadink. - Nusišypsojo. Jam ta mintis visai patiko. Dar betrūko Aurių dinastijos. Pagalvojo.
- Gal tavo knisius turi kokią savybę? Gal jam kas nors patinka ar jis kažką daro? Gal gali jam suteikti vardą pagal kažkokią savybę? - Jis atsitraukė nuo Eion. Nes bijojo, kad berniukui tiesiog gali būti per daug artumo. Nenorėjo dabar visko sugriauti.
-
Auri, Auri, Auri... mintyse kartojo Eion. Pratinosi prie šito vardo. Žinojo niekur nebepabėgsiantis nuo profesoriaus Senklerio (Aurio!). Kita vertus, dabar visai ir nebenorėjo kažkur nuo jo bėgti. Puikiai žinojo, kodėl pernai taip priešinosi. Suprato, kodėl po kelionės su profesore Keit (tik jau nė už ką ne Roma) dingo nieko nepasakęs. Bet dabar viskas buvo kitaip. Negali sakyti, kad pasitikėjo profesoriumi, bet baimė buvo mažesnė. Tą supratęs pasimuistė taip prašydamas paleisti. Auris supras. Privalo suprasti, kad tai nieko blogo.
- Auri, - šį kartą ištarė balsu. Daugiau nieko nepridūrė. Norėjo išgirsti save tariant tą vardą.
Ir profesorius atsitraukė. Eion nedrąsiai pakėlė į jį akis. Keista kalbėti apie knisių. Jį padovanojo būtent Auris, o iki gaudamas augintinį pats Eion spėjo ir įsižeisti.
- Jis nemažai miega, - kiek pasvarstęs atsakė. Tai buvo tiesa. Klastuolis planavo nusivesti augintinį į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, bet dažnai jo nepažadindavo. - Bet vardas Miegalius nėra įdomus. Aš nežinau...
Atrodė, kad pridarė problemų, kur jų nėra. Argi sugalvoti augintiniui vardą taip jau sunku? Bet, pasirodo, sunku. Tuo labiau, kad nei paršelis, nei varlės vardų neturėjo.
- Aš nežinau, - pakartojo Eion.
-
Auris pagalvojo kiek. Daug miegantis knisius. Kaip keista.
- O ar jį domina blizgūs dalykai? Šiaip jis judrus? - Kad tik nebūtų susirgęs. Nors, gal tiesiog jis mažas ir jam reikia miego. Tada šį tą sugalvojo. ir pasiūlė.
- Gal tu jį pavadink Sidu? Žinai tą personažą tinginį iš Ledynmečio? Jis irgi mėgsta pamiegoti. Bet šiaip yra labai judrus, visur įsivelia. Visai kaip ir knisiai, kurie gali prikrėsti išdaigų. - Manė, kad žiobarišką filmuką Eion turėtų žinoti. Juk vaikų namuose būdavo televizoriaus kambarys vienas ar bent du.
Rinkti tam padarėliui vardą kartu atrodė geras dalykas. Daryti tokius paprastus dalykus buvo smagu, tai turbūt turėtų suartinti žmones. O to tikrai reikėjo. Nors Eion ir gyveno pas jį per atostogas dar negalėjo pasakyti ką berniukas mėgsta ir ko nelabai. Nes jų pokalbiai namie buvo sukaustyti. Bet šis vakaras gal padės ir viskas bus geriau.
-
Kalbėtis apie knisiaus vardą buvo keista. Tai buvo toks paprastas dalykas, o apie tokius pavykdavo pasikalbėti nebent su Gruode. Ne visada, žinoma. Prisiminęs susirašinėjimą nuodų ir vaistų pamokoje vis dar pašiurpdavo. Ir kam jis tai darė? Tik išgąsdino draugę, o naudos jokios. Bet dabar galėjo galvoti apie smagesnius dalykus.
- Jam labai patinka blizgučiai, - atsakė. Galvojo, kad tai patinka visiems knisiams, bet nenorėjo to sakyti. Buvo nejauku. - Filmukas girdėtas, bet nesu matęs. Gal ir gerai. Sidas...
Pakartojo tą vardą kelis kartus ir įsivaizdavo savo augintinį. Lyg ir tiko. Bėda ta, kad Eion dar nenorėjo eiti sau. Norėjosi dar pasikalbėti. Taigi jis grįžo ant kėdės ir ilgokai mąstė. Auris turbūt per tą laiką pradėjo savęs klausti, ar pokalbis baigtas, bet pagaliau į galvą atėjo mintis. Jis dar turi ką pasakyti.
- Auri, - neužtikrintai kreipėsi. Prie šio vardo tikrai dar reikės priprasti. - Aš... Aš jumis nusivyliau. Per gimtadienį. Pamaniau, kad nepadovanosite man knisiaus, o taip ilgai kaupiau drąsą jo paprašyti. Ir dar Timotis. Bet jūs juk nenorėjote man blogo, ar ne? Aš... Atsiprašau. Už...
Nežinojo, už ką atsiprašo, tad to taip ir nepasakė. Gal už bjaurų elgesį per profesoriaus Senklerio pamokas. Gal už nusivylimą. O gal už tai, kad profesoriui teko juo rūpintis.
- Ir ačiū, - po kiek laiko gerokai tyliau pridūrė.
-
- Tai tada gerai. - Bent jau neserga. Būtų labai gaila, jei gyvūnėlis susirgtų.
- Jei tinka, tai gerai. Bet kada galėsi sugalvoti kokį kitą vardą. - Eion sugrįžo ant savo kėdės. Tylėjo. Auris tos tylos nepertraukinėjo. Kadangi Eion dar sėdėjo savo vietoje ir atrodo neskubėjo išeiti, Auris irgi nesijudino. Galbūt berniukas norėjo dar apie ką nors pasikalbėti. Todėl nutarė kiek palaukti. O jei tyla nenutrūks, pats sugalvos ko paklausti.
Ir visgi Eion pertraukė tylą.
- Ta dieną buvo tavo gimtadienis. Visi per gimtadienį norėtų dėmesio sau. Viskas gerai Eion. Iš kur tu galėjai žinoti atkeliaus knisius ar ne. Tikrai nenorėjau kažko blogo. Tiesiog tuo laikotarpiu viskas labai pasikeitė ir mano gyvenime. Nes sužinojau apie Timotį. Bet mes dar turėsim smagių dienų ir švenčių. Ateis Kalėdos ir kitas tavo gimtaidienis. Turėsim dar daug smagaus ir gražaus laiko.
-
Žinoma, jis kito vardo savo knisiui negalvos, bet nieko apie tai nesakė. Tik linktelėjo ir kelis kartus mintyse pakartojo profesoriaus pasiūlytą vardą. Jis visai tiko, ir knisiui patiks. Na, turės patikti, nes pasirinkimo čia nebus.
Netrukus Auris pradėjo kalbėti. Tarsi teisintis. Galbūt tai ir darė, tik Eion nuo to nepasidarė smagiau. Dabar jis suprato: norėtų Kalėdas ir kitą gimtadienį praleisti tik su šiuo profesoriumi. Jam reikėjo tėčio, tačiau visai nereikėjo nei brolio, nei sesers. Norėjo būti svarbiausias, o ne nuolat peštis dėl dėmesio. Bet taip niekada nebus. Timotis ne tik labai mažas, bet dar ir Aurio brolis. Jis svarbesnis už visokius įnamius. O štai Erka jam tikrai neduos ramybės. Ji jau galėtų pradėti kurti savo gyvenimą, bet turbūt to nedarys. Liks Aurio namuose tol, kol Eion neapsikentęs ir vėl pabėgs. Pasidarė smalsu, ar ji žino apie praėjusių metų vasarą. Tikėjosi, kad ne.
- Ačiū, profesoriau, - staiga vėl pasidrovėjo kreiptis vardu klastuolis. Dar kiek pasėdėjo, bet suprato, kad nebeturi ką pasakyti. Likti čia ir tylėti būtų labai jau nejauku, taigi jis atsistojo.
- Aš jau eisiu, - sumurmėjo berniukas ir neskubėdamas paliko kabinetą.
-
Labai tikėjosi, kad šitas pokalbis pagaliau pralaužė ledus. Na, šiandien išties viskas buvo kitaip nei vasarą ar bet kada kitą kartą. Ir nors Eion vėl kreipėsi į jį formaliai pirmas žingsnis vis tiek jau buvo žengtas.
- Iki Eion. - Berniukas išėjo. Auris irgi atsikėlė. Dėkojo dievams, kad jie nesusipyko, kad tas pokalbis apie pinigus nevirto dar vienu nepasitikėjimo pilnu kivirču. Kad jiems gal išėjo vienas kitą bent jau kažkiek suprasti.
Auris išėjo iš to kabineto. Reikėjo pasiimti Timotį iš ligoninės. Paguldyti jį miegoti ir sėsti taisyti mokinių darbų. Šiandien iš jų gavo visą krūvą rašinių. Šiandien viskam tam turėjo energijos. Jos suteikė šis pokalbis.
Kabinetas liko tuštutėlis ir tylus. Kaip visuomet beveik ir būdavo.
-
Pagaliau viską išsiaiškino, susižymėjo, susirašė. Dabar galės jau atlikti ritualą, kurį turėjo atlikti prieš metus. Senkleris pasikvietė Liną į šį kabinetą per pusryčius. Buvo šeštadienis. Ruduo. Senkleris turėjo laikrodį ir savo užrašus. Laukė jos. Norėjo viską Linai paaiškinti, turėjo jai papasakoti kaip reikės viską atlikti. Turėjo jai būtinai pasakyti, kad mamos neapykanta burtų sukelta, o ne išties joje užgimusi.
Ant stalo jis turėjo dėžutę su laikrodžiu. Kelis daiktus reikalingus ritualui. Tai buvo molis, žvakė, nedidelis peiliukas. Jie pradės šiandien ir per kurį laiką viskas bus pabaigta. Auris dar norėjo paklausti ar tėvas jai rašė apie tai kaip jaučiasi Milda be laikrodžio. Ar labai siautėja ar aprimo. Aišku, kadangi taip seniai jį turėjo, greičiausiai taip paprastai nenusiramins be laikrodžio.
-
Lina šiaip tai surado profesoriaus nurodytą kabinetą. Kadangi čia nebuvo buvusi teko kiek paklaidžioti. Tačiau radusi jį Lina įėjo ir jau rado jos laukiantį profesorių. Eidama ji nežinojo ko tikėtis. Abejojo, kad tai dėl pamokų, būtų galbūt įspėjęs. Bet ji taip pat nežinojo ar tai gali būti ir dėl laikrodžio. Žodžiu atėjo būdama kiek sunerimusi ir smalsi.
- Sveiki, profesoriau. Kodėl mane pakvietėt... Ohhh.- ji sustojo vidurį klausimo pastebėjusi laikrodį.- Ar jau išsiaiškinote, kaip būtų galima panaikinti prakeiksmą?
Paklausė kiek neramiai, bet su lašeliu vilties. Ji norėjo, kad prakeiksmas būtų panaikintas, bet ir bijojo susidurti su mama be jo. Juk buvo prie jos pripratusi ir susitaikiusi. O dabar... Reiks galima sakyti pažindintis iš naujo. O kas bus jei mama jos vistiek nemėgs. O tas prakeiksmas nebus toks stiprus, o gal jo net išvis nebus buvę, o ji kažką įsivaizdavo... Na tada gyvenimas tęsis kaip buvęs. Nors ir bus liūdna, bent žinosi ko tikėtis. Galvoje pasakė logikos balsas. Ji žvelgė į profesorių kiek išsigandusi ir sunerimusi, bet su viltimi kažką pagaliau išsiaiškinti.
-
- Labas Lina. Prisėsk. Reikės pasikalbėti. - Prašneko pasirodžius mergaitei.
- Taip. Išsiaiškinau. Tai tikrai užkeiktas laikrodis. Dėl jo tavo mama negali pakęsti magijos ir ypač jos pyktis nukreiptas į tave. Kažkas tikrai jai davė šitą laikrodį labai seniai. Kai tu pradėjai lankyti Hogvartsa neapykanta tau dar labiau padidėjo. Aš sunaikinsiu laikrodį bei atsiesiu tavo mamą nuo jo. Ritualas truks gal savaitę, gal ilgiau. Tavo mamai atsigauti irgi reikės laiko. Galbūt, kai jos mąstymo niekas neslėgs ji net prisimins kas jai davė laikrodį. O tą žmogų, kuris taip padarė reiktų perduoti aurorams. - O jeigu tai jo bendrai kada perdavė Linos mamai tą daiktą? Net jis pats kadaise galėjo tą padaryti. Kiek siaubingų daiktų jie yra išdalinę. Tiesa Auris visada buvo labiau verbuotojas kitų, kas dalindavo daiktus. Bet ir pačiam yra tekę visko padaryti. Magų bendruomenė nėra tokia didžiulė ir gali būti, kad jis pažinos žmones kurie kažkodėl sugalvojo kenkti paprastai žiobarų kilmės moteriai. Bet kodėl? Kam ji galėjo užkliūti?
- O ar patėvis tau rašė kaip laikosi tavo mama? Ar labai nesiaučia be laikrodžio? - Paklausė. O tada dar pasakė.
- Lina, dar toks reikalas. Tai juodoji magija. Ir kad aš galėčiau sunaikinti tą laikrodį, jo prakeikimą man reikės tavo kraujo lašo. Nes į tave labiausiai nukreiptas motinos pyktis. - Tai sakyti tikrai nebuvo maloniausias ir jaukiausias dalykas. Bet kitaip jis negalėtų pilnai sunaikinti prakeikimo.
-
Linos linksmos nuotaikos blyksnelis, kurį ji turėjo atėjusi užgeso vos ji pamatė laikrodį. Entuziasmui vietą užleido susikaupimas ir rimtumas. Ji buvo pasiryžusi pagaliau viską sužinoti. Kad ir kaip to nenorėjo, bijojo. Bet ji suprato, kad to reik. Tam, kad galėtų pagaliau gyventi ramia širdimi. Na ramesne. Juk vistiek teks taikstytis su mama, o jei ji išties buvo prakeikta ir dabar norės bendrauti tai ir ryšį bandyti megsti. Ji negalėjo sakyti, kad to labai laukė. Bet ji suprato. Suprato, kad jai reik atsakymų. Profesoriui pasakius ji atsitraukė vieną prie mokinių stalo stovėjusią kėdę ir klestelėjo ant jos. Ėmė klausytis profesoriaus. Paaiškėjo, kad šis laikrodis išties buvo prakeiktas.
- Tai ji iš tiesų manęs nekenčia ne dėl mano kaltės...
Sušnibždėjo tyliai. Buvo sunku tuo patikėti. Tiek metų kaltino save. Ir nors šis laikrodis buvo viltis, ji niekada nebuvo pilnai įsisavinusi, kad tai išties tiesa. Kartais atrodydavo, kad išsigalvoja, tenori pateisinti. Ji klausėsi toliau. Skambėjo kiek šiurpokai, bet tai buvo būtina. Bet ji turėjo paklausti:
- O mano mamai viskas bus gerai? Vistiek ji buvo pratusi prie prakeiksmo tiek ilgai. Suprantu, kad jį panaikinti būtina, bet ar staigus panaikinimas jai kažkaip nepakenks?
O tai egzistuoja laipsninis panaikinimas? Gal dar procentinis? O gal išvis taip gerai? Gal tu giliai širdyje nenori panaikinti prakeiksmo? Žinai, kad nenori. Juk tada galėsi ją nuvilti, įskaudinti ir negalėsi pasislėpti už to, kad ji tavęs nemėgsta dėl magijos, brangute. Pašiepė jos smegenys. Ir išties ji kiek bijojo to panaikinimo. Būtinybę tai suprato. Taip. Bet bijojo. Tada atsakė į kitą klausimą:
- Jis rašė, kad paimė, tada, kad ji aktyviai jo ieškojo ir pyko, įtarinėjo kiekvieną namuose. Bet nieko kolkas per ekstremalaus nebuvo. Tiesiog jo norėjo ir reikalavo. Na nebent Edmundas man ko nepasakė. Bet abejoju.
Tačiau išgirdusi kitą profesoriaus pasakymą ji išsižiojo ir pažvelgė į profesorių taip lyg jam būtų išaugę dar dvi galvos. Taip po viena ant kiekvieno peties. Jos akyse atsispindėjo nuostaba ir baimė. Gili baimė. Ji žinojo, kad juodoji magija suktas dalykas, bet šitai skambėjo šiurpiai. Paklausė drebančiu balsu:
- Tai tikrai būtina? Ar man viskas bus gerai? Bet darykim ką reikia. Reikia pagaliau tai užbaigti. Užsitęsė per ilgai. Trylika metų per ilgai.
-
Lina atsisėdo ir jie ėmė kalbėtis.
- Taip. Tai jis verčia tavo mamą sakyti tokius dalykus. Galvoti blogas mintis. Viskuo kaltas tas laikrodis. - Kas būtų, ką sakytų, jeigu visgi laikrodis nebūtų prakeiktas? Na, bet tas variantas dėkui Merlinui neišsipildė.
- Ji gali jaustis apdujusi. Bet šiaip. Neturėtų nutikti kažko blogo. Tik jos pačios savijauta gali būti nekokia. Tiek metų buvo valdoma. O kai atkeiksiu ją grįš prisiminimai apie tai, kaip su tavimi elgėsi ar ką galvojo. Ji gali nesuprasti kodėl taip buvo ir reiktų jai viską paaiškinti. Tai bus toks jausmas, lyg pabustum iš labai ilgo miego. - Buvo keista, kad ji neišdaužė namų ieškodama laikrodžio ar neišdūmė į gatvę ar panašiai. Bet ir gerai. Labai gerai, jei Milda pakankamai ramiai reagavo.
- Na ir puiku. Svarbiausia, kad labai nesiautė be to laikrodžio. - Šyptelėjo jis.
Lina aišku nugąsdino tas kraujas. Auriui ir pačiam tas nelabai patiko, bet kitaip jis negalėtų panaikinti prakeikimo.
- Suprantu, labai nemaloniai skamba. - Raminamai prabilo. - Bet man pirma, reikia magiško kraujo. Tiktų mano, bet tu jos giminaitė, artimiausia. Nes tu jos dukra. O dar tai, kad ji į tave taip neigiamai žiūri. Dėl to reikia tavo kraujo, kad pilnai išsivalytų tas prakeikimas. Kad atsisietų nuo tavęs ir nuo magiškų dalykų. To kraujo nereikia daug. Tau pačiai nieko neatsitiks.
-
Profesorius paaiškino, kad laikrodis iš tiesų prakeiktas, kaip jie ir įtarė. Kad būtent dėl jo Milda taip galvoja, taip ją niekina ir ignoruoja. Buvo tikras palengvėjimas tai sužinoti. Kas būtų, jei išties butum kalta? Kad ji tave niekina dėl tavęs, dėl to kokia esi? Laimei neteks to sužinoti. Ir ačiū Merlinui. Pamanė Lina. Tada profesorius paaiškino kas nutiks jos mamai jam nutraukus prakeiksmą. Niekas neskambėjo labai baisiai. Kiek komplikuotai ir mamai stresą keliančiai, bet šiaip ne perdaug ekstremaliai.
- Na gerai. Tai neskamba labai blogai. Vistiek nutraukti reikia. Tačiau, kad negalim nežinodami blogiau padaryti.
Pasakė tikėdamasi, kad tai tiesa. Nes jei ne, tai būtų blogai. Tada profesorius paaiškino dalį apie kraują. Na visdar skambėjo baugiai, bet visgi reikalingai. Todėl Lina pasiryžo ir pasakė:
- Gerai. Nemeluosiu, maloniai neskamba man šitai, bet jeigu tikrai reikia - gerai. Kaip man tuo kraujo duoti? Ir kada? Dar reiks kažką tam ritualui padaryti?
Paklausė.
-
- Šiaip tikrai neturėtų nutikti ko blogo. Nebent tavo mama būtų labai išskirtinis atvejis. Bet taip retai būna. Bet ir tada kažko mirtino būti neturėtų. - Dėl to kraujo jautėsi tikrai absurdiškai. Bet turėjo tą padaryti ir viskas. - Galime tai padaryti šiandien, jei esi tam pasiruošusi. Tada šiandien pradėčiau ritualą. Daugiau ko panašaus tau daryti nereiktų, nebent paminkyti molį, bet tai jau visai kas kita. - Nusišypsojo. - Kraujo aš paimsiu. - Nesinorėjo aiškinti apie tai kaip turėtų vos įpjauti su tuo peiliuku, kuris gulėjo ant stalo ir aptaškyti krauju jos išminkytą molį. Aišku vos tą padaręs ketino ranką tuojau pat ir išgydyti. - Jei nesi tam pasiruošusi dabar, galime tą ritualą nukelti. Aš suprantu, kad tai visai nemalonu.
-
Profesorius paaiškino, kad nei jai, nei mamai nenutiks nieko blogo. Tai ramino. Bet baimės ir viso šio dalyko svarbos, iškilmingumo ir reikšmės Linos gyvenimui nesumažino. Todėl nors netaip bijojo ritualo, ją vistiek gąsdino tai kas nutiks po jo... Duš visas jos žinomas gyvenimas. Ir niekas negarantuos, kad viskas pasisuks į gerąją pusę. Taip prakeiksmas bus panaikintas. Bet kas iš to? Kas garantuos, kad su mama nors kažkiek sutarsim? Juk tikėtina, kad ji taps man net nepažįstamu žmogumi. Ar tikrai tai ištvęrsiu? Nu bet ir tvęrti gali netekti jei prakeiksmas taps per stiprus ir ji nuspręs mane nužudyti. Tai gal visgi pasirinkimo čia nėra. Bet vistiek... Kodėl aš? Kodėl būtent aš turiu spręsti? Ar galiu žinoti, kad esu pakankamai stipri ištvęrti tai ką man gyvenimas paruošęs?
- Na profesoriau... Nemanau, kad laukimas čia kažką pakeis... Ir tas ritualas... Nu skamba šiurpokai, bet tai būtina. Tačiau... Ar tikrai?... Gal visgi nebūtina prakeiksmo nutraukti? Žinau tiek ruošėmės, bet... Na tiesiog bijau, kad... Kad pradings gyvenimas, kurį pažinojau. Juk nežinom, kaip mama elgsis. Kaip su ja bendraut. Nežinau, ar tai... Nežinau ar tai ištvęrsiu. Dar daugiau skausmo. Vilties ir skausmo. Nusivylimo ar sudaužytos širdies. Nežinau ar galiu ištverti tai daugiau. Vėl. Daugiau šito. Lina užbaigė mintyse vildamasi, kad profesorius nesupras kokios gilios ir jos silpnumą parodančios baimės.
-
Mergaitę užvaldė abejonės. Gal ir nieko keisto. Auris juk irgi nežinojo koks tikrasis Mildos charakteris.
- Nesvarbu tai, kad ilgai ruošėmės. dėl to nesijaudink gerai? - Nusišypsojo jai. Tiesą sakant pasiruošimai tai niekis, palyginti su ją užplūdusiomis abejonėmis.
- Lina. Aš nežinau ar bėgant laikui nebus taip, kad tavo mama darysis vis piktesnė ir tau pavojingesnė. Gal ne. Gal viskas liktų kaip dabar. O gal ir taip. Vien dėl to, kad ji galėtų valdyti save, savo emocijas reiktų nuimti prakeikimą. Nes kitaip tu pati niekada negalėsi jaustis tikrai saugi. O ypač dabar, kai mokaisi šioje mokykloje, kai tave tiesiog supa jos taip nemėgstama magija. - Ramiai dėstė vieną iš svarbiausių dalykų. - Kai suaugsi nemanau, kad pati norėsi su ja bendrauti žinodama, kad bet kada mama gali tave jei ne įskaudinti, tai užpulti. Taip gali nutrūkti ryšys su tavo šeima. Aš suprantu, kad nežinia kokia ji bus po atkeikimo. Bet tada ji bus atsakinga už save, savo emocijas. Galvos ką daro, ką sako. Deja. Aš negaliu garantuoti, kad tavo mama ir tu atrasite ryšį, susibendrausite. Bet visko gali būti. Galbūt atgausi tai, ką praradai. Lina, dabar, kol esi mokykloje, kol grįžimas namo dar tolimas, kol tavo mama pakankamai stabiliai elgiasi tu gali pagalvoti. Pasiruošti tam. Pabandyti save paruošti minčiai, kad po atkeikimo gali niekas nepasikeisti. Mes tikrai galime viską atidėti.
-
Profesorius kalbėjo protingai... Na iš tiesų protingai. Juk dabar baisu, taip. Bet, kad ir kas būtų, tai įvyktų ir paaiškėtų kas ir kaip yra... Nebetektų vengti mamos iš baimės dėl to ką ji padarys. Na vengimas tikrai nepranyks. Bet bent gal nebus to nenuspėjamumo. Kai išmoksiu ko tikėtis... Juk mama prieš mane nepakeltų peilio suvokdama ką daro?... Gal būtent dėl tokio saugumo tai ir reiktų padaryti. Lina mąstė nepastebėdama, kad dreba. Ar iš baimės ar iš streso nebuvo aišku. Ji žinojo, kad tikrai bijo. Nežinomybės. Ir to, kad ar nutrauks prakeiksmą ar ne, ji gi neišnyks. Gi mamos ji nepažįsta. Gal pagal viską tėvai turėtų mylėti savo vaikus. Tai gal ir mama ją mylės. Bet ar ji mokės mylėti, kai tiek metų širdis buvo akmeninė? Ar dar norės ryšio, kurio niekada nebuvo. Aišku būti negalėjo. Bet ar dabar ji matys reikalą jį kurti. Juk netiek dar daug ir laiko ir Lina užaugs ir turės ieškoti savo namų... Tokios mintys ir baimės sukosi jos galvoje, todėl Lina sėdėjo visiškai pasimetusi ir įsibaiminusi dėl ateities. Profesoriau žodžiai ją guodė, bet tai nenuramino audros jos širdyje. Todėl šiaip taip prisivertusi ji prabilo lūžtančiu balsu:
- Profesoriau, o jus manot, kad mama dar matys prasmę mane mylėti, bandyti užmegsti ryšį? Juk nepažinojo gerai visą gyvenimą. Juk jai būtų daug lengviau susilaukti daugiau vaikų su Edmundu. Vaikų, kuriuos galėtų mylėti nuo pradžių, kurie nebūtų keisti, nenormalūs, sulaužyti. Juk vistiek greitai būsiu pilnametė, išsikraustysiu. Ar tikrai verta švaistyti man laiką. Gal geriau palikti prakeiksmą, kad galėčiau pasiguosti tuo, kad ji nemyli todėl, kad negali, o ne todėl, kad nesu to verta.
-
Mergaitė atrodė labai įsibaiminusi ir tokia nelaiminga. Norėjosi atsisėsti šalia, apkabinti ją ir paguosti. Bet jis taip nesielgė. Ji juk nėra jo globotinė ar giminaitė. Jis juk mokytojas ir kažin ar taip reiktų elgtis. Ar taip leidžia elgtis darbinė etika. O išvis kaip nutiko, kad pastaruoju metu ėmė taip prisirišti prie mokinių, bent jau prie kai kurių ir tada tikrai atrodydavo, kad jie jo giminaičiai ar panašiai. Bet gi ji dabar atrodė tokia pasimetusi.
- Lina, Jei būčiau tavo tėvas tai tikrai džiaugčiausi tokia dukterimi kaip tu. Kodėl tu manai, kad esi nenormali, neverta mamos meilės, keista? Mama ar tėtis nėra reikalingi vien vaikystėje. Nesvarbu, kad tu tapsi pilnametė ir išsikraustysi. Bet judvi su mama ir toliau galėtumėte bendrauti, palaikyti ryši, kartu švęsti šventes, tartis dėl ko nors. Tiesiog palaikyti šeimos ryšį. Aš manau, kad tavo mamai tikrai verta būtų bandyti jį kurti. Kad ji tikrai turėtų dėl tavęs pasistengti.
-
Jei būčiau tavo tėvas tai tikrai džiaugčiausi tokia dukterimi kaip tu. Jei būčiau tavo tėvas tai tikrai džiaugčiausi tokia dukterimi kaip tu. Džiaugčiaus. Džiaugčiaus. Džiaugčiaus... Linos širdis plakė profesoriaus žodžių rimtu. Ji nuoširdžiai to nesitikėjo. Abejojo, ar yra gera, ar pakankama.
- Jūs tikrai taip manote? Jum būčiau pakankamai gera?
Paklausė drebandžiu balsu, kolkas ignoruodama likusią klausimo dalį. Galėt tai gal ir galėtų. Bet ar matys prasmę...
- Kad bendrautume toliau, reikia pirma būti gerus pagrindus padėjus... O ar ji matys reikalą, nežinau... Tiesiog... Ji negali manęs suprasti. Prakeiksmas ar ne, magija jai visada bus svetima, gal net keista ir baugi. Tiesiog aš nepakankamai gera... Perdaug palaužta, sulaužyta... Pratęsė mintyse nežinodama, ar ji nori, kad profesorius suprastų jos baimių gilumą.
-
Vargeli, ar reikėjo taip sakyti? Na gerai. Jis tikrai manė apie Liną taip, kaip ir sakė. Bet ar reikėjo taip ir sakyti? Jis gi mokytojas, kuris laikui bėgant išnyks iš šitos mergaitės, paskui merginos gyvenimo. Tada pagalvojo apie Sakurą ar kitus mokinius, su kuriais bendravo po mokyklos baigimo. Bet visgi ar gerai turėti Linai tiek įtakos? Bet gi jau negalėjo kreipti šitos temos kitur.
- Na taip. Aš taip galvoju. O kas su tavimi ne taip? Lina, viskas, ko prišnekėjo tavo mama net ne jos pačios sugalvota. Kokias savo blogas savybes tu šitaip išskiri?
Kodėl Milda neturėtų norėti bendrauti su savo dukra? Nebent ir be prakeikimo buvo tikra bjaurybė.
- Pamatus pastatyti yra niekada ne vėlu. Taip. Jums reikės pasišnekėti, aptarti įvairias gal ir ne pačias gražiausias jūsų gyvenime buvusias situacijas. Taip, gal išsilaisvinus iš prakeikimo ji pati jausis keistai, apdujusi, emocijos gali šokinėti. Tavo mamai reikės pačiai savyje susivokti. Bet prisimink yra tavo patėvis, seneliai. Patėvis tikrai matyti kaip tave myli. Jie visi padėtų jums atrasti viena kitą. Aš taip manau. O magija. Na ir kas ta magija? Pažįstu daug vaikų iš žiobarų šeimų ir jie puikiausiai gali sutarti.
-
"Na taip. Aš taip galvoju." Profesorius atsakė Linai. Tai nuskambėjo taip paprastai, taip natūraliai. Lyg paprasčiausiai būtų pasakęs, kad rytoj lis, ar pietums vištiena. Atrodo, kad jis to net nesureikšmino. Lyg nuoširdžiai jam taip galvoti ir pasakyti būtų paprasta. Kaip taip įmanoma?... Kaip jam gali manęs užtekti, tokios kokia esu? Aišku, aš jam kaip ir niekas esu. Tik mokinė paprasta. Tai gal net ir jis neturi kokių lūkesčių, ar kažko panašaus, ko neišpildžius jam neįtikčiau... Bet kaip taip būti gali? Kaip jam gali manęs užtekti? Tokios netobulos, neįdealios?
- Ko... Kodėl? Kaip jūs galite mane mėgti tiesiog? Kodėl jums neturiu įtikti, atitikti standardų ar būti idealia? Kaip aš jums galiu tikti tokia kokia esu?
Paklausė Lina drebančiu, droviu balsu su nuoširdžia netikėjimo gaidele. Ji nuoširdžiai to nesuprato. Tada toliau klausėsi kitų profesoriaus žodžių, bet nežinojo ką galėtų pasakyti. Ji aišku žinojo, kad šeima turėtų padėti, bet abejojo ar jie supras kokio gilumo baimes ir netikrumą jie sugebėjo pasėti jos širdyje. Ir Lina nuoširdžiai abejojo, kad tai pataisoma. Todėl jos galvoje dabar sukosi tik viena mintis - Kokio velnio ji įtinka profesoriui? Kas čia per nenormali išimtis iš taisyklės?
-
Ar ne per giliai jis nubrido? Ar tik nebūtų buvę protingiausią tą dieną, kai ši mergaičiukė dar mokėsi pirmame kurse jai viską išpasakojus perduoti viską tvarkyti direktorei? Jis vengiantis ryšio su kitais. Bent jau toks buvo. Kartais vis dar atrodydavo taip keista, kad visai įsipainiojo į kitų žmonių gyvenimus. Bet jau kažin ar galėjo ką pakeisti. Paprasčiausiai Auriui išties rūpėjo kaip gi susiklostys Linai Catamans.
- O kokius standartus tu ar bet kas kitas turi atitikti? Neįsivaizduoju kokia kitokia turėtumei būti. Stengiesi, gerai mokais, esi draugiška. Geraširdė mergaitė. Smalsi, daug kuo besidominti. Kodėl turėtum man kuo nors netikti? Kodėl bet kam kitam tu turėtum neįtikti? Lina, tavo mama, ji labai nukentėjo dėl to prakeikimo. Taip pat jis pakenkė ir tau atimdamas mamą iš tavęs tokią, kokia galėjo būti. O tavo mamai jis neleido pažinti tavęs.
-
O kokius standartus tu turi atitikti? Profesoriaus klausimas suskambo Linos galvoje. Iš tiesų kokius gi? Ji pati dorai to nežinojo. Tiesiog atrodė, kad turėtų gyventi kažkaip kitaip, kad įtiktų šeimai. Kaip kitaip jie niekada neinformavo, tačiau pabrėžti jos netikimą tai puikiausiai sugebėdavo. Nuo sugriautų lūkesčių dėl medicinos iki jos elgesio atostogų metu. Neįtikdavo viskas, nors tai ir nebūdavo pabrėžiama nuolat. Todėl Lina nuoširdžiai nežinojo kaip atsakyti į profesoriaus klausimą. Bet ir tylėti juk negalėjo, pati užvedusi tokią temą.
- Nu standartų nežinau. Bet šeimai neįtiksiu, kad ir ką darysiu. Todėl... Kartais man atrodo, kad yra kažkokie standartai, kuriuos žino visi. Ir mano šeima tikisi, kad juos žinosiu ir idealiai atitiksiu. O aš to nesugebu ir niekada nesu jiems tinkama dukra. Ar anūkė. Aišku nuvyliau dėl to, kad nebeįstosiu į mediciną. Kad nebūsiu garsi ar gabi ar žymi žiobarų pasaulyje. Kad kaip ir slepiama būtų žmonių. Ir gyvenimas ir karjera ir visa kita. O ką tas smalsumas ar kitos savybės, kur paminėjote? Egzistuot jos egzistuoja, bet kodėl jos turėtų įtikinti mano šeimą ar apskritai bet ką, kad jų užtenka, kad būčiau priimta? Ir negi kažkam jų gali pakakti? Negi pakanka jums? Iš tiesų pakanka? Kodėl?
-
- Bet Lina, o kaip tavo patėvis? Jam visai nerūpi standartai, bent man taip pasirodė. O mama. Apie ją jau kalbėjome. Ji begales dalykų pridarė būdama net ne savimi. Ar seneliai irgi kelia tau standartus? - Turėjo ką Linai patarti tokiems atvejams. Bet nenorėdamas jos kiršinti su šeimynykščiais nutylėjo.
- Nėra standartų, kuriuos žino visi. Žinai kodėl? Nes žmonių lūkesčiai, norai yra ne vienodi. Vieniems norisi vieno, kitiems kito. Tavo šeima kelia vienas vertybes, kito žmogaus šeima kitokias. Taip, suprantu, kad sunku iškristi iš savo šeimos keliamų norų. Aš pats toli gražu neatitinku savo giminės norų ir neatitiksiu niekada. bet čia jau kita istorija. Geriausia tokiu atveju susivokti savy kas tau svarbu ir to siekti. Gal tai neatneš visuotinio šeimos pritarimo, bet pati pasijusi laisvesnė. - O toliau pagalvojęs kalbėjo. - Taip. Man puikiai tinka tai, kokia tu esi. Smalsumas nėra beprasmis dalykas. Jis verčia mokytis, domėtis. Ir mokyti smalsius žmones yra smagu. Geraširdiškumas irgi graži savybė nejau pati taip nemanai? Jeigu jau taip formaliai žiūrint. Viskuo besidomintį malonų žmogų kas nors mielai priims į darbą. nes pirma, jis imlus ir galimai bus geras darbuotojas. Antra, tokį šiaip malonu turėti kolektyve.
-
Profesorius buvo užsibrėžęs jai įrodyti, kad ji neteisi. Na, tai buvo malonu, bet Lina nebuvo tikra ar tikrai teisinga. Bet nusprendė nesiginčyti ir atsakyti į klausimus. Giliai širdyje vylėsi, kad profesorius nuoširdžiai sako tiesą.
- Na... Edmundui nežinau ar labai rūpi. Aišku vistiek stengiuosi įtikti. Juk nenusipelniau jo gerumo. Ir užaugino kaip savo ir taikstosi su tuo, kad ragana esu ir dar nuo mamos, savo žmonos gina. Aišku manau jam liūdna, kad nebūsiu medikė. Manau tikėjosi, kad tęsiu tradiciją... Na mama yra mama. Dar sužinosim kaip bus su ja vėliau. O seneliai. Na taip. Močiutė labai kontroliuojanti, mėgsta įsakinėti. Kliūva net mamai. Kažkodėl man atrodo, kad močiutei ir aš ir mama esam asmeninės gyvenimo nesėkmės. Ne tokios dukros ir anūkės tikėjosi. Todėl taip standartai yra. Bet dažniausiai turiu atitikti kažką ko net nežinau, bet neatitikus žiauriai pyksta.
Pasakė vienu atsikvėpimu ir užsičiaupė. Nesitikėjo tiek atsiverti. Ir atskleisti.
- Atsiprašau jums turbūt nėra įdomu... Kai atsikratysime šio prakeiksmo daugiau netrukdysiu su savo nesvarbiomis problemomis.
Pasakė tvirtai. Nenorėjo būti dar didesne našta nei buvo dabar. Klausėsi toliau.
- Bet kaip tada turėčiau bandyti juos atitikti jei net negaliu sužinoti. Maniau... kad aš čia tokia kvaila ir jų nežinanti. Jei jų net perskaityti neįmanoma, tai kaip?!?! Šitaip užsigalvojusi ji vos nepraleido pro ausis kitų profesoriaus žodžių.
- Ačiū...- sušnabždėjo tyliai, tada garsiau paklausė- O kaip išmokti siekti to ko nori nekreipiant dėmesio į šeimos norus ir kontrolę? Juk mano laimė nėra tokia svarbi kaip sugadinti nervai pabandžius atsijungti nuo šeimos. Jie niekada to neleis...
Pasakė įsitikinusi to teisingumu. Tada prisiminė ko išvis čia atėjo ir pasakė, daugiausiai norėdama pagaliau pabaigti nors vieną smegenis graužiančią problemą.
- Gal galim panaikinti prakeiksmą? Ką man daryti? Prašau, pabaigiam nors šitą. Tai pakeisti galim, kitką neįmanoma.
-
- Tikrai taip galvoji? Manau pamąsčiusi apie tai kaip jis elgiasi pati suprasi, kad jam rūpi. Man nepasirodė, kad jam labai svarbi tavo medicininė karjera ir manau jei pati susimąstytum suprastum, kad taip yra. Ir dar. Lina, jis pats pasirinko rūpintis tavim ar ne. Tu jam savęs neprimetei. Tai jo pasirinkimas ir tiek. Jis norėjo ir pasirinko. Dėl tavo močiutės. Na, kartais žmonės bando savo neįgyvendintas svajones perkelti ant savo vaikų. Arba verčia juos daryti ką nors, kas jiems atrodo priimtiniau. Taip būna. Mano šeima yra grynakraujų magų šeima kuriai labai svarbios yra magiškos tradicijos. Tie žmonės irgi laikosi savo nusistatytų standartų. Bet Lina, mes visi esam atskiros asmenybės ir tu turi savo standartus ar poreikius, kurių nori laikytis. - Jei užaugusi ji išsivaduos nuo to bus gerai. - Jei man būtų neįdomu aš neklausčiau. - Atsakė jai. - Jos yra svarbios, nes apsunkina tau gyvenimą. Tavo reikalai, poreikiai yra svarbūs. - Jau visai sutrypta atrodė jos savivertė.
- Ir neturėtum. Tu neturėtum nieko bandyti atitikti. Tu esi kas esi Lina Catamans. - Tikrai visai žmonės sulaužo savo vaikus su tomis nesąmonėmis. - Visų pirmą, turi įsisąmoninti, kad esi svarbi, kad tavo laimė ir tavo norai yra svarbūs. Tau svarbūs. Galvoje reikia susidėlioti tai, kas tau svarbu. Kokios vertybės ar siekemybės. Ko tu norėtum iš gyvenimo. Tada bus lengviau. Tada nesigrauši dėl to, kad kažko neatitinki. Ir galimai net bendrauti su savo šeima pasidarys paprasčiau. Tai yra ilgas procesas. Tokie apmąstymai gali užtrukti. O ir jais patikėti reikia laiko. - Kam žmonės iš viso turi vaikų, jei nori juos paversti kažkokiais paklusniais robotukais?
- Taip galim. Jei tikrai esi tam pasiruošusi. - Auris uždegė žvakę ir ištiesė mergaitei molį. - Tiesiog išminkyk jį. Man reikia, kad jis prisigertų tavo energetikos.