Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Olivia Legrand Rugsėjo 11, 2019, 09:54:53 pm

Antraštė: Apžvalgos bokštas
Parašė: Olivia Legrand Rugsėjo 11, 2019, 09:54:53 pm
Vienas iš aukštesnių Hogvartso bokštų, besidriekiantis dešinėje mokyklos pusėje, šalimais kitų dviejų, kiek žemesnių bokštelių. Ilgame koridoriuje po kaire puse prasideda spiralinė laiptų virtinė vedanti į šio bokšto viršų. Laiptais pakilus į apžvalgos bokšto teritoriją matoma nedidelė patalpa su keliomis apdaužytomis plytelėmis ir neįprastais paveikslais. Bokšto stogas pilnai uždengtas, patalpą puošia tik du langai - vienas į vakarų pusę, kitas į pietų. Langai maži, kvadratiniai, tačiau turintys dideles palanges. Bokšto teritorija iš ties nėra jauki, tačiau atsiveriantis vaizdas į apylinkes yra gana užburiantis. Tai tikriausiai vienintelis pliusas apleistojo bokšto patalpoje.

----

Gerokai po pietų. Laikrodžio rodyklė mušė lygiai penktą valandą vakaro. Klaidžiodama klaidingais mokyklos keliais jaunoji burtininkė užmatė paslaptingus laiptus, kurių galo nė nesimatė. Pasidavusi smalsumui, žingsnis po žingsniu kilo aukštyn, it gyvatė vyniotųsi aplink medžius. Laiptų iš ties buvo daug, dešimtimis, tad minimalus fizinis išsekimas privertė mergaitės širdį plakti greičiau ir žengusi paskutinįjį žingsnį giliai įtraukė oro, mat deguonies šiek tiek pritrūko kelionės metu. Pakėlusi akis prancūzaitei atsivėrė horizonto peizažas pro bokšto langus. Liv iš kart pajautė šilumą viduje, nes naujai atrasta vieta buvo iš ties miela širdžiai. Bokštą gaubė ramybė, tyla. Viskas ko reikėjo vienatvei. Šyptelėjusi Legrand kelis kartus apėjo patalpą ratu, tyrinėdama, tačiau po keliolikos minučių sustojo ties pilies bokšto langu, žydrą žvilgsnį patalpindama į šviesų dangų, kur saulė jau kabojo vakarų pusėje, mat langai tebuvo du. Viename iš jų nebuvo matyti nieko neįprasto. Labai gaila, jog netemsta. Naktis mielesnė ir artimesnė mergaitei, tačiau vaizdas vis vien driekėsi įstabaus grožio. Kalnai, vandens čiurlenimas, tylus vėjo kuždesys. Tai vieta, kurioje juodaplaukė gali dvasiškai atsigauti nuo viso patirto streso naujoje aplinkoje - mokykloje. Kad ir kokio tvirto charakterio bebūtų, Liv vis dar pakankamai maža ir reikia ilgesnio laiko adaptuotis visiškai nepažįstamoje aplinkoje, tarp svetimų žmonių. Perbrauksi delnu palangę, patikrino purvo kiekį. Dėkui Dievui dulkių nebuvo, tad žydraakė ramiai atsisėdo, atrėmė nugarą į šaltą sieną ir kurį laiką tiesiog spoksojo į horizontą, mėgaudamasi ramybę.

Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Ethan Durwell Rugsėjo 11, 2019, 09:58:19 pm
Paskirstymo kepurės sprendimas buvo iš ties įdomus ir netikėtas. Varno Nagas. Įdomu kaip reaguos tėvai į tokias naujienas? berniuko galvoje praskriejo mintys, ir šis trumpam sustojo koridoriuje apsidairydamas. Lentelė, su rodyklėle į viršų, kuri skelbė, jog toje pusėje puikuojasi apžvalgos bokštas sudomino Ethaną. Galiausiai nusprendęs ten ir patraukti, tamsiaplaukis pradėjo lengvu žingsniu kilti laiptais, kurie nepasirodė dideliu iššukiu, mat berniukas buvo atletiškas. Jeigu būtų gimęs žiobaru, greičiausiai būtų koks nors sportininkas. Nauja mokyklos aplinka jį kiek glumino, tačiau Durwell niekada nesakė naujiems nuotykiams ir atradimams ne. Ši mokykla slėpė daug, bent jau toks buvo berniuko įsitikinimas, ir jam knietėjo per mokslo metus atrasti kuo daugiau. Galiausiai pasiekus viršų, Ethanas kiek atsikvėpė apsidairydamas. Patalpa buvo gan paprasta, bet vis gi čia buvo ir šiek tiek papuošimų, įskaitant du keistus paveikslus, kurie šiuo momentu nejudėjo. Nors čia ir buvo tylu, vis gi vaikinas nebuvo čia vienas. Netoliese sėdėjo, panašu, jog jo amžiaus mergaitė. Klastūnė. greitai mintyse padarė išvadą tamsiaplaukis dėl jos aprangos, kuri buvo juodai žalia. Ethanas buvo įsitikinęs, jog bet kurią sekundę mergina jau pastebės jį, tad lėtai pradėjo žingsniuoti link mergaičiukės, mat ši buvo užėmusi geriausią vietą pasisedėjimui.
- Neprieštarausi jeigu prisijungsiu? - Kilstelėjo antakius Durwell sukryžiuodamas rankas po krūtine kol laukė atsakymo. Vis gi jaunajam burtininkui niekada netrūko pasitikėjimo savimi, ir užvesti kalbą jam niekada nebuvo problema.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Olivia Legrand Rugsėjo 11, 2019, 09:59:36 pm
Akimis lėtai bėgiodama nuo kalnų prie vandens, o nuo vandens prie dangaus. Pakreipusi galvą į šoną išgirdo žingsnius, kurie prognozavo naujos ir nepažįstamos personos pasirodymą. Dar nespėjusi išvysti asmens mergaitė pavartė akimis. Atrodo, jog ši ramybės taip ir nesulauks. Dar vienam berniukiškam balsui nuskambėjus bokšto patalpoje, Legrand atsiduso. Tikriausiai dar vienas eilinis bailys. Pamatys kokiame aukštyje esame ir neš užpakalį kuo toliau nuo bokšto.
- Gal ir tu apsiverksi? - suburbuliavo mergaičiukė ištardama kiek retorinį klausimą, kurio nepažįstamasis galėjo nė nesuprasti, - jeigu pasakyčiau, kad negali prisijungti, tu išeitum? Nemanau, tad kokia prasmė tokio klausimo? - prunkštelėjusi žydraakė įžūlokai pakėlė antakius. Vaikai tarpusavyje išgirdę neigiamą atsakymą dažniausiai įmantriausiais būdais bandydavo atsikirsti, užsispirdavo, įžeidinėdavo, tačiau neigiamo atsakymo nė už ką nepriimdavo. Persimetusi nepaklusnias garbanas per pečius, kaštoninių plaukų savininkė delnais įsirėmė į palangę ir pagaliau atsuko žvilgsnį į nematytą berniuką. Vaikio apranga išdavė, jog šis iš varno nago koledžo ir mergaičiukė tik dabar susimąstė, jog pateko į Klastūnyną. Nors Liv visai nesureikšmino pačių koledžų, jų savybių bei pavadinimų, tačiau puikiai suvokė kokia bus mamos reakcija. Galbūt kurį laiką reikėtų apie tai nutylėti? Papurčiusi galvą prancūzaitė kaip įprastai nužvelgė nepažįstamąjį, jo veido bruožus, aprangą, akis, stovėjimo pozicija. Pirmasis įspūdis - ne iš kelmo spirtas vaikis, bet kaži ar išvaizda neklaidina. Vienu ar kitu atveju tamsiaplaukė draugų neieškojo.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Ethan Durwell Rugsėjo 11, 2019, 10:01:51 pm
Sulaukęs įžūlių atsakymų, Ethanas nusijuokė, nė kiek nepriimdamas to į galvą. Atvirkščiai, Durwell kiek apsidžiaugė, nors to neparodė. Pagaliau, nors vienas žmogus, kuris sugeba kalbėti mano kalba. Jo galvoje nuskambėjo pačio berniuko balsas. Replika apie verksmus greičiausiai buvo užsilikusi iš velniai žino kur, nors iš Ethano stovėsėnos ir viso kito tikrai galėjai pasakyti, jog vaikis ne tokio tipo. - Šio klausimo esmė yra mandagumas, brangi Klastuole. - Šyptelėjo Durwell atsikirsdamas, o ir malonesnio kreipinio nelabai turėjo, mat viskas ką žinojo apie mergaitę priešais tai jos koledžas. Mergaičiukės išvaizda buvo gana miela ir akį traukianti, bet buvo panašu, jog jos charakteris toks pat "kietas" ir įžulus kaip ir pačio Ethan'o. Sekundei mergina pasirodė susimąsčiusi. Berniukas maždaug galėjo nuspėti dėl ko taip yra. Vis gi visiems naujokams buvo kiek nerimo ir minčių. Durwell, nors ir buvo jaunas, bet jau pasižymėjo puikiu žmonių skaitymu. Jų mimikos, kūno kalba, pozos išduodavo begalę dalykų, ir Varniukas tas "bangas" vis sugebėdavo pagauti. - Kad jau neatsakei į mano pirmą klausimą, galbūt atsakysi į šitą. - Lėtai palingavo galva tamsiaplaukis, petimi atsiremdamas į bokšto struktūrinę koloną, ir savo tamsų žvilgsnį užfiksavo į mergaitę - Koks tavo vardas? Aš Ethanas- Prisistatė berniukas, kiek parodydamas savimi pasitikinčią šypseną, ir trumpam žvilgtelėjo pro langą, bet greitai grąžino žvilgsnį į gyvačiukę.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Olivia Legrand Rugsėjo 11, 2019, 10:04:51 pm
Metusi iš galvos mintis apie kepurės suteiktą koledžą, Legrand tik gūžtelėjo pečiais, kiek papurtydama galvą. Sutelkusi dėmesį į berniuką, kuris vis šmaikščiai ir mandagiai bandė užvesti pokalbį, klastuolė pavartė žydras akis, kurios iš ties buvo didelės ir ryškios.
- Tu neatstosi, taip? - pakėlusi antakius paklausė mergaitė, tačiau nelaukusi atsakymo, kūnu pasisuko į naujoko pusę. Panašu, jog vaikis ir pats pirmo kurso naujokėlis, bandantis užvesti naujų ryšių ir nebūt vienišas naujoje aplinkoje. Na, bet iš išvaizdos berniukas atrodė dvejais metais vyresnis, negu turėtų būti. Gana aukštas, plačių pečių, normalaus kūno sudėjimo. Daugelis jo metų berniukų buvo itin žemi ir kūdučiai.
- Aš Olivia, - ramiu balso tonu prisistatė juodaplaukė, tačiau rankos neištiesė. Suaugusiųjų ritualas paspausti ranką naujoms pažintims iš vaikiškos patirties atrodė kvailas ir bereikšmis. Kodėl neužtenka pasakyti savo vardo? Kvaila.
- Atskridai pakranksėti į bokštą? - po keletos sekundžių tylos pasigirdo klausimas iš mergaitės lūpų, kurį netrukus palydėjo ir aukštas mergaitiškas juokas. Prancūzaitė pritaikė paiką juokelį priskirtam vaikio koledžui - varno nagui, tačiau klausimas neskambėjo piktai. Galbūt kiek sarkastiškai, tačiau neįžeidžiai. Krizenimui atslūgus, mergaitės veidą puošė pasitikėjimo savimi kupina šypsena. Įdomu, ką vaikis atsakys. Įžeis? Įsižeis pats? O gal šaus kažką atgalios?
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Ethan Durwell Rugsėjo 11, 2019, 10:05:42 pm
Judviejų žvilgsniams pagaliau susitikus, tamsiaplaukis kiek kilstelėjo galvą į viršų, lyg vertindamas mergaitę, nors to nebandė daryti. Šiai pateikus klausimą, berniukas lėtai papurtė galvą, ir kiek nusijuokė - Dešimt taškų Klastunynui, atspėjai -. Vis gi jeigu jau labai nesiriš kalba, varniukas planavo duoti ramybę šiai kiek keistai, bet savotiškai žaviai naujai personai. Sužinojęs ir klastuolės vardą, Durwell kiek atšliejo nuo kolonos ir lėtai prisiartino, atsisėsdamas šalia. - Nieko tokio, jeigu vadinsiu tave Liv? Kiek patogiau - Šyptelėjo tamsiaplaukis, kiek pasitvarkydamas savo apsiaustą, kuris po truputį garankščiavosi dėl to, jog buvo prispaustas Ethano svorio, kai šis atsisėdo. Sulaukęs kandaus klausimo, Durwell ir pats nusijuokė kartu su mergiatę, bet laukti atkirčio žaviai mėlynakei ilgai neteko - Galbūt, o tu čia atšliaužei pašnypšti ant kitų? - Kilstelėjo antakius berniukas, lyg tai būtų buvęs malonus klausimas, nors turėjo būti suprantama, jog viskas juoko formoje. - Tu iš Prancūzijos, taip? - Dabar jau nebe apsimestinai maloniai paklausė Durwell, mat mergiatės akcentas, nors ir nebuvo labai žymus, vis gi išdavė ir jos gimtinę. Pačio Ethano žodžius pastoviai palydėjo britiškas akcentas, gan taisiklingas, ir nesunkiai suprantamas. Galbūt jo visos kandžios replikos ir pajuokavimai skambėjo dar "šikniškiau" dėl jo akcento.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Olivia Legrand Rugsėjo 11, 2019, 10:07:27 pm
- Man dešimt taškų, o tu atsilieki, varniuk, - mirktelėjusi tarstelėjo tamsiaplaukė, mat praeidama koridorius, matė iškabintų koledžų surinktų taškų skaičius. Deja, bet Varno nagui sekėsi prasčiausiai. Sulaukusi įžeidimo, dėl gyvačiokiško koledžo, mergaitė papūtė lūpa.
- Žinok, aš galiu ir į snukį duot, - pakėlusi antakius rimtu balsu perspėjo žydraakė. Kai kurie vaikai Olivią laikė itin berniukiško būdo dėl jos drąsos ir įžūlumo, tačiau iš tiesų prancūzė tebuvo aršaus charakterio ir galbūt labiau subrendusi nei jos amžiaus vaikiai. Mergaitė mėgo vienatvę, ramybę, o ne paikus žaidimus, kuriais užsiimdavo kiti vienuolikmečiai. Berniukui iš kart sutrumpinus jaunosios burtininkės vardą, ši tik gūžtelėjo pečiais, mat neprieštaravo tam.
- Mane visi vadina Liv, - palinksėjusi ramiai atsakė tamsiaplaukė, užsikišdama nepaklusnią plaukų sruogą už ausies. Vešlūs plaukai nuo ankstyvosios vaikystės trukdydavo. Pastovus lindimas į akis, nosies bei skruostų kutenimas, tačiau gavusi iš mamos pasiūlymą patrumpinti tamsius, blizgius, banguotus ir vešlius plaukus, Legrand nedvejodama atsisakė tokio siūlymo. Ilgi ir gražūs plaukai, tai moters grožio simbolis. Reta mergina tokio grožio ir žavesio atsisakytų. Sulaukusi kilmės klausimo, Olivia net rauktelėjo kaktą, nes dažniausiai klausimas skambėdavo su kitokia formuluote. Retas, kuris atpažindavo prancūzišką akcentą.
- Taip. Jeigu tiksliau, tai iš pačio Paryžiaus. Turėjau mokytis Biobetonso magijos akademijoje, bet neturiu supratimo kaip patekau čia, - prunkštelėjusi suburbuliavo mergina, atsakydama į klausimą. Žydraakė iš ties troško mokytis gimtajame mieste, nes magijos mokykla visai netoli nuo pačiojo Paryžiaus, bet deja, atsidūrė Hogvartse.
- Tavęs net klaust nereikia iš kur esi, - kaip teiginį tarė brunetė ir sunėrė rankas po krūtine. Britiškas akcentas viską išdavė ir jo sumaišyti su jokiu kitu tiesiog neįmanoma. Tikriausiai vienintelis akcentas, kurį atpažintų net ir keturmetis.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Ethan Durwell Rugsėjo 11, 2019, 10:49:56 pm
-Nesijaudink, neilgam. Gal jūsų ir nepavysim, bet grifus ir barsukus galim aplenkti - Nusijuokė tamsiaplaukis, ranką įsikišdamas į kišenę, kurioje apčiuopė lazdelę. Vis gi ši buvo gauta nesenai, ir Ethan'ui vis dar buvo įdomu ją tyrinėti. Šiai atsidūrus jo delnuose, berniukas pradėjo lėtai sukioti lazdelę bei ją apžiūrinėti, bet judviejų pokalbio nepaleido iš savo minčių srauto bei dėmėsio centro. Liv pagrąsinus, Ethanas tik prunkštelėjo, nes tai akivaizdžiai jo negąsdino. Žmonės su temperamentu jam kaip tik patiko, mat su šiais būdavo įmanomą bent kažką įdomaus nuveikti. Gavęs "leidimą" kreiptis į raganą trumpiniu, jaunasis burtininkas lėtai linktelėjo, šypteldamas pusę lūpų. Liv lyg ir nustebus po jo klausimo apie jos gimtinę, Ethanas kiek atrėmė nugarą į sieną, vieną koją užsikeldamas ant palangės ir šią sulenkė, jog netrugdytų bendraamžei. Šiai kiek plačiau atsivėrus ir papasakojus apie save, Ethanas įdėmiai klausė, kreipdamas dėmėsį į detales. Būtent taip vaikis visada bandydavo pažinti kitus žmones. Detalės gali būti svarbios, tą jis suprato puikiai. -Na, man Hogvartsas buvo logiškiausias pasirinkimas. - gūžtelėjo pečiais Durwell, mat tai buvo didžiausios šlovės pasiekusi magijos mokykla Anglijoje tai tikrai. Legrand taikliai pastebėjus jo kilmę iš akcento, nors tai buvo akivaizdu, berniukas palinksėjo, taip patikindamas, jog ši neklysta. -Aš iš Londono. Tad ir kelionė nebuvo ilga. Tau spėju iš Paryžiaus užtruko? - Pasidomėjo varniukas.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Olivia Legrand Rugsėjo 11, 2019, 11:50:53 pm
- Būk realistas, gali likti ir paskutinis, - nusijuokusi tarstelėjo, nes tai iš ties buvo labai galimas variantas. Varniukai atsiliko nemažu taškų skaičiumi. Vaikiui išsitraukus savo pilką burtų lazdelę su raudonąją akimi, mergina kiek pavydžiai papūtė lūpas. Lazdelė išvaizda iš ties atrodė geriau už priskirtą žydraakei. Brunetei atiteko juoda, išraižyta, ne itin išvaizdi, tačiau iš ties patvari, elastinga raudonmedžio lazdelė.
- Gal ir tu būsi toks kvailas, kad grasintum burtais? - pakėlusi antakius retoriškai paklausė mergaitė. Pirmasis sutiktas vaikis sugebėjo grasinti Avados Kedavros kerais, kas atrodė kvaila. Nė vienas vienuolikmetis pirmakursis nesugebėto tinkamai atlikti uždraustojo burtažodžio. Gūžtelėjusi pečiais netrukus užvėrė šią temą, daugiau nepratardama apie tai nė žodžio. Naujasis pažįstamasis vis vien nieko nesuprastų.
- Taip, kelionė buvo ilga, nes skridome lėktuvu. Mama bijojo, kad mažesnioji sesuo gali neatlaikyti burtų spaudimo, todėl atmetė galimybė keliauti šokliu, - ramiai paaiškino tamsiaplaukė, tačiau kelione nesiskundė. Žiobarų sąlygos kelionėms iš ties buvo nuostabios. O ir vaizdai pro lėktuvo langą nepamirštami. Tiesa, tualetai tragiški ir baisiai burzgiantis, bet daugiau minusų mergaitė atrasti negalėjo.
- Atskridom iki Londono. O iš Londono kaip ir visi kiti - į peroną, - palinksėjusi užbaigė aiškinimus mėlynakė.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Ethan Durwell Rugsėjo 12, 2019, 03:52:38 pm
-Ne mano stilius - Prunkštelėjo Ethanas, po Liv komentaro, jog gali taip ir likti uodegos galu. Pats koledžas tamsiaplaukiui rūpėjo kiek mažiau, buvo svarbiau jo pačio asmeniniai taškai, nors ir koledžui norėjosi padėti išlipti iš duobės. Sulaukęs komentaro dėl ištrauktos lazdelės, Durwell kiek suraukė antakius, pilnai pasukdamas galvą į klastuolę šalia. Įdomu, ką ji turi omenyje jo pačio galvoje nuskambėjo balsas, bet varniukas nusprendė tai ir palikti tik mintimi. Vis gi ne jo reikalas, ką veikė Liv prieš tai.
- Nors esu naturaliai gabus burtams, bet nematau prasmės jais švaistytis - trūktelėjo pečiais Durwell, atsakydamas racionaliai. Mergaitei pradėjus pasakoti savo kelionės ypatumus, Ethanas kiek nusišypsojo. Vis gi kalba rišasi. Kelionės lėktuvais buvo keistas būdas, ypač burtininkų šeimai,nes, kad Liv buvo grynakraujė buvo aišku.
- Turi jaunesnę sesę? - Pasidomėjo brunetas, galbūt kiek iš gilaus nuogastavimo, mat visada ir pats norėjo sesers ar brolio, nors tebuvo vienintelis šeimoje.
-Matant tavo būdą, galiu spėt, kad ir traukinyje sėdėjai viena savo kupė, rėkdama ant bet ko, kas atidarė tavo duris - Nusijuokė Durwell, nors juokelis buvo tikrai nepiktybinis, ir neskirtas įžeisti.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Olivia Legrand Rugsėjo 12, 2019, 04:05:22 pm
Ilgą laiką nužiūrinėdama Ethan'o burtų lazdelę, mergaitė netrukus vėl nusuko žvilgsnį lango pusėn, kur buvo matyti iš lėto raudonuojantis dangus, dėl pasileidžiančios saulės. Milžiniškas, degantis dujų kamuolys įstabiai dažė rausvais ruožais mėlyną dangų. Ženklas, jog tuoj pradės temti.
- Oh, nejaugi nebūsi tas kvailys, kuris kiekvienoje pamokoje rodys savo paikus sugebėjimus? - prunkštelėjo mergaitė, vaikiui pareiškus, jog burtais nesišvaisto be reikalo. Dauguma jų amžiaus pirmakursių bandydavo profesoriams parodyti viską ką sugeba. Kaži ar Ethan'as nebus vienas iš jų.
- Ten ne sesuo, o mutavęs velnias, - burbtelėjo tamsiaplaukė. Sesuo buvo iš ties jaunutė. Artėjo dar tik trečiasis gimtadienis, bet jos ištisi klykavimai dėl kiekvieno dalyko varė namiškius iš proto. Panašu, jog kol mažoji Legrand dukra nesuaugs, su vyresnėle seserimi tikrai neras bendros kalbos. Vaikiški zirzimai Oliviai nėra priimtini. Varniukui pareiškus savo nuomonę, mėlynakė nusijuokė. Nejaugi iš tiesų atrodau tokia irzli?.
- Nieko negaliu padaryt, kad mėgstu vienatvę. Man nepatinka visos grūstis ir žmonių gausa, kaip kad yra mokykloje, - gūžtelėjusi pečiais pareiškė mergaitė. Galbūt mažosios klastūnės charakteris dar pasikeis, kaip bebūtų, bet vienuolikos metų asmenį dar tikrai galima laikyti vaiku. Galbūt Legrand tiesiog nemoka tinkamai bendrauti, rasti bendros kalbos, bendrų interesų su žmonėmis, dėl to ir mėgsta būti pati su savimi. Su savo mintimis, o ne kažkieno draugijoje.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Ethan Durwell Rugsėjo 18, 2019, 09:43:15 pm
Liv žvilgsniui vis skanuojant jo burtų lazdelę, tamsiaplaukis kiek šyptelėjo, mat ir jam pačiam daikčiukas patiko. Ji tebuvo dešimties colių, nelanksti, tačiau tvirta. Pilkos spalvos, o gale, ant rankenos puikavosi rubinas. Na, bent jau Ethanas manė, jog rubinas. Išgirdęs klausimą iš merginos pusės, Durwell šyptelėjo, lyg patikindamas merginą
- Nesuprask neteisingai, ketinu dalyvauti tiek dvikovose, tiek ugnies taurės turnyre, jeigu toks pasitaikys mums čia besimokant, bet be reikalo nieko nebandau įrodyti. Santūrumas dorybė, ar ne? -
Kiek kilstelėjo antakius varniukas, mat buvo įdomu tamsiaplaukės nuomonė. Vis gi Durwell nujautė, jog joje galima rasti pašnekovę. Tiesiog reikėjo pralaušti pirminį jos "skydą". Išgirdęs Liv mintis apie jos pačios seserį, berniukas nesusilaikė nenusijuokęs. Taip, daug kas sakė, jog mažesnieji broliai ar seserys gali būti tokie. - Duok jai šansą, galbūt po metų jau bus kitokia. -
 Gūžtelėjo pečiais rudaakis. Kaip nekeista, Ethanas turėjo šį tą bendrą su paslaptingąją mėlynake.
- Taip, negaliu ginčytis su tuo. Nors ir esu bendraujantis, bet vienatvę irgi mėgstu. Bent jau yra laiko ir vietos pabūti su savimi. -
 Lėtai kalbėjo Durwell, apsiausto klostėse paslėpdamas burtų lazdelę.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Olivia Legrand Rugsėjo 19, 2019, 06:33:17 pm
Varniukui pareiškus, jog šis ketina dalyvauti "Ugnies Taurės" rungtyse, tamsiaplaukė sukrizeno. Nors Ethan'as buvo klastuolės metų, šis tikrai labai pasitikėjo savo jėgomis. Pasitaisiusi besišlaistančius plaukus dėl stiprių vėjo gūsių sukelto skersvėjo, mergaitė pakreipė galvą į šoną.
- Nejaugi tikrai taip pasitiki savo jėgomis? Manai, kad taurė iš dešimčių mokinių atrinks būtent tave? - nepiktybiškai nusijuokusi paklausė mėlynakė. Visi šie Ethan'o ateities "norai" buvo kaip iliuzijos sukurtos vaikiškose mintyse. Stebėdama kiekvieną vaikio veiksmą, Legrand gūžtelėjo pečiais, - tas renginys yra visiška nesąmonė. Tarp dalyvių buvo ir nukentėjusių. Tai per daug pavojinga. Nesuprantu kodėl iš vis kai kurie mokiniai tokie kvaili, kad rizikuotų savo gyvybę, bandydama nežinia kam įrodyti savo ypatingus sugebėjimus, - prunkštelėjusi abejingai išsakė savo nuomone mergaitė, visiškai nebijodama, jog ji nė kiek nesutampa su varniuko nuomone. Tai asmeninės Olivios mintys ir jų niekas nepakeis.
- Neatrodai iš tų, kurie mėgsta vienatvę, - vaikiui užbaigus pasakoti apie save, iš karto pareiškė pirmąjį įspūdį. Ethan'as tikrai neatrodė iš "pilkų peliukų" būrio. Vaikis gana simpatiškas, komunikabilus ir neįprastai protingas, kaip savo metų burtininkas. Panašu, jog ateityje bus apipiltas vyresniųjų merginų dėmesiu, o vos parodęs savo galias taps vienu iš populiaresnių vaikių mokykloje. Jaunajai prancūzaitei atrodė, jog užmegzta naujoji pažintis su Ethan'u ilgai netruks, mat ši nemėgsta daug bendrauti, atvirauti ar kitaip išreikšti savo jausmų. Oliviai draugai nebuvo būtinybė, kaip kad kitam jos metų vaikiui.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Ethan Durwell Rugsėjo 19, 2019, 06:50:42 pm
Į savo ateities planų ir norų pareiškimą sulaukęs mielo sukrizenimo, brunetas ir pats kiek nusijuokė. Vis gi suvokė, kad iš šono galbūt tai skambėjo kiek arogantiškai ir per daug optimistiškai. Sulaukęs kelių klausimų, Ethanas lėtai gūžtelėjo pečiais, akis trumpam nusukdamas į langą, už kurio jau po truputį temo. Jau artėjo laikas traukti atgal į bendrąjį kambarį. Bet dar ne dabar. Dabar knietėjo dar pabendrauti su priešais sėdinčia brunete. Grįžęs mintimis atgal į pokalbį, Durwell galiausiai prabilo ir vėl
- Nesakiau, jog būtinai atrinks. Bet kad ir kaip bebūtų, savo vardą į taurę patalpinsiu. Vis gi žinau, kas per galia slypi kraujyje. Tad taip, gal net gi ir kiek per daug pasitikiu savo jėgomis, ir galbūt tau atrodau kaip paikas vaikis. Bet jeigu bendrausim, manau įtikinsiu tave priešingai -
 Šyptelėjo Varno Nago mokinys, numanydamas Liv mintis. Vis gi tai buvo jo šioks toks talentas. Liv pareiškus nuomonę dėl pačio turnyro, Durwell atsiduso - Tiesa, nelaimingu nutikimu buvo, kaip Poterio laikais su Sedriku. Bet nemanau, jog tai pasikartos. Užduotys be galo sudėtingos, bet normaliai prižiūrimos nėra mirtinos. O pats laimėjimas duoda tau ekstra atpažinimo. Ypač, jeigu nori vėliau užsiimti rimta veikla. Šio turnyro laimėjimas įrodo ne vien tavo kaip burtininko ar raganos galią, bet ir sumanumą, bei dar daugiau. -
 Galiausiai užbaigė tamsiaplaukis. Pasirodo jau ir Liv tapo kalbesnė, pakomentuodama dėl Ethano būdo. - Mėgstu ją protarpiais, ne visada. Tiesiog, gal tiksliau būtų sakyti, jog jos pasiilgstu, o kai pasiilgstu, tai ir ieškau. - trumpai paaiškino Ethanas, grąžindamas akis į pašnekovę.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Olivia Legrand Rugsėjo 20, 2019, 02:05:31 pm
Vaikio optimizmas tiesiog stebino. Atrėmusi nugarą į šaltą sieną, mergaitė kiek pakraipė galvą klausydamasi toliau paikų vaikio kalbų. Kiek sukrizenusi mėlynakė įžūlokai sunėrė rankas po krūtine.
- Galiu lažintis, kad dvikovose net aš tave įveikčiau, - nusijuokusi rimtai pareiškė tamsiaplaukė. Dažniausiai, kai asmuo būdavo šitaip įsitikinęs savo jėgomis, viskas įvykdavo atvirkščiai. Brunetė irgi nebuvo iš prastųjų burtininkių. Jos krauju tekėjo grynakraujų tėvų, senelių bei prosenelių burtininkų kraujas, tad savo jėgų mergaitė taip pat nenuvertino. Galbūt ne dabar, tačiau ateityje bus iš ties stipri raganaitė.
- Žiūrėk, kad po kelių metų pats netaptum tuo nelaimingu nutikimu, - nusivaipiusi ištarė, tačiau netrukus rauktelėjo kaktą, nes sakinys nuskambėjo itin keistai. Lyg Oliviai rūpėtų nepažįstamojo gyvybė.
- Ne, tai nebuvo rūpestis, tai tebuvo faktas, - pavarčiusi ryškias, mėlynas akis suburbuliavo tamsiaplaukė, nes jokių interesų neturėjo nepažįstamojo link. Vienas paikas pokalbis tikrai nepavertė Olivios jaunojo burtininko drauge. Akimirkai nusukusi akis į dangų, mergaitė akimis nuskenavo švelnios ir dar neryškios tamsos apgaubtą horizontą. Laikrodis, tikriausiai, jau mušė septintą arba aštuntą valandą vakaro, mat nebuvo pilnai sutemę, bet panašu, jog keliasdešimties minučių bėgyje sutems stipriai.
- Vienatvės negalima mėgti protarpiais. Tu arba ją mėgsti, arba ne, - netrukus mergaitės gal kiek meilus žvilgsnis grįžo prie jaunojo burtininko. Kalbai vėl pakrypus ties vienatve, Olivia kiek nustūmė į šoną visą irzlumą ir nežymiai nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 25, 2020, 03:57:57 am
Buvo vėlus vakaras. Sparčiai atėjo laikas, kai mokiniai nebeturėjo teisės vaikščioti koridoriais. Aukštame apžvalgos bokšte stoviniavo raudonplaukis paauglys. Buvo akivaizdu, kad iki reikiamo laiko į savo bendrąjį kambarį jis grįžti nesuspėtų, net jeigu pasileistų bėgte.
Dafydd, kuris ir buvo tas paauglys, visą dieną prasitrynė koridoriuose. Praleido visas tos dienos pamokas, netgi nevalgė didžiojoje salėje. Ir pats nesuprato, kodėl nepasinaudoja proga gerai užkirsti. Vis dėlto nuotaika buvo tokia, kad velsiečiui maloniau buvo stovėti aukštame bokšte, kuriame buvo dar ir šiek tiek vėsu.
Ilgokai apie nieką nemąstęs Dafydd galiausiai apsidairė. Pamatė vienintelį paveikslą. Tai vaikiną kiek sudomino. Galbūt dėl to, kad tai buvo vienintelis toks kūrinys šiame bokšte. Galbūt dėl to, kad jame buvo pavaizduota nemaža vaikų grupė. Jie atrodė jaunesni už Hogvartso pirmakursius, tad raudonplaukis niekaip negalėjo suprasti, ką toks paveikslas gali daryti būtent šioje vietoje.
Dėl pačiam nesuvokiamų priežasčių jis priėjo prie pat paveikslo ir pabandė jį nuimti nuo sienos. Pasirodo, tai nebuvo taip paprasta. Klastuolis susiraukė. Jį pagavo azartas. Paėmęs už rėmo jis pradėjo traukti paveikslą iš visų jėgų. Tas nepasidavė.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Cessiondi Shetaka Khanna Kovo 25, 2020, 11:40:05 am
Reikėjo patikrinti ar tikrai viskas pasikeis taip, kaip prognozės nurodė - bus gerai matoma Venera. Tai būtų į gera ir būtų galima kiek atsipūsti po talentą slėgusio ir burti neleidusio užtemimo. Užtemsta mėnulis - užtemsta vidinė akis ir reikia ieškoti šviesos šaltinio.
Daugybė spiralinių laiptelių tikrai nebuvo pati geriausia idėja, tačiau apžvalgos bokštas buvo vienas aukščiausių, tad vertėjo. Kuomet įveikė visus, tamsoje pamatė siluetą. Keista, mokiniams jau būtų metas traukti į bendruosius kambarius, o profesoriai šiaip sau į bokštus nelaipioja.
- Labas vakaras,- pasisveikino atkreipdama į save dėmesį.- Man rodos, mokyklos taisyklėse aiškiai parašyta, kad mokyklos turto niokoti negalima,- vargšas paveikslas rizikavo būti suplėšytas. Jame pavaizduoti vaikai norėjo bėgti, tačiau kitų paveikslų šalimais nebuvo.
Cessiondi priėjo arčiau, norėdama pažiūrėti kas leidžia sau taip elgtis. Llewellyn. Vos nenusikeikė. Džiaugėsi, kad tas nelanko ateities būrimo pamokų (turbūt nebuvo jų pasirinkęs), tačiau iš kitų profesorių apie šią personą buvo girdėjusi nemažai. Ar visi klastuoliai tokie problematiški? Kartais atrodo, kad prižiūriu ne tą koledžą. Blogiausia su tokiais mokiniais buvo tai, kad jiems išvis niekas nerūpėjo. Gal tik jų sveikas kailis ir tik šiek tiek. Aiškink ką nori, vis vien nesiklausys ir darys savo. Mestų tokius iš Hogvartso arba pasamdytų gerą, labai gerą psichologę, kad iš tokių liktų rožiniai pūkuoti kačiukai. O dabar įklimpo. Jau geriau būtų nesugalvojusi eiti į būtent čia, tačiau nežinojo apie tokių nemalonių personų takus į bokštus.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 25, 2020, 12:25:44 pm
Ko gero, klastuolio buvo tokia lemtis. Jis nuolat su kuo nors susidurdavo. Kuo labiau norėdavo būti vienas, tuo bjauresnis būdavo žmogus, kuris būtinai pasipainiodavo po kojomis. Šį kartą Dafydd per daug apie tai nemąstė. Žinoma, tai nereiškė, kad jis norėjo su kuo nors bendrauti. Vis dėlto jeigu ši taisyklė tikrai veikia, šiandieninis žmogus turėtų būti ne visiškas idiotas.
Vis dėlto iš pradžių velsietis pasisveikinimą ignoravo. Jis net nežinojo, kas gi yra tas atėjusysis. Tiksliau, atėjusioji.
- Taisyklės yra tam, kad būtų laužomos, - garsiau nei norėjo ištarė klastuolis. Jis vis dar bandė nuplėšti paveikslą, bet, ko gero, jau reikėjo pripažinti, kad to padaryti nepavyks. Amžinojo priklijavimo kerai? suirzęs pagalvojo mokinys. Svarstė, ar žino kokius nors kerus, kurie padėtų įveikti šią problemą. Jis išsitraukė lazdelę. Ilgokai stovėjo žiūrėdamas į paveikslą, visai pamiršęs, kad netoliese yra kitas žmogus. Galiausiai suvokė, kad burtažodžio nežino. Velsietis supyko ir nusikeikęs trenkė ranka į paveikslą. Ten buvę vaikai pradėjo klykti.
- Ak, užsičiaupkit, - rėžė raudonplaukis. Jis nusisuko nuo paveikslo ir tik tada pamatė, kad iš paskos atsekęs žmogus buvo ateities būrimo profesorė. Dafydd sutriko.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Cessiondi Shetaka Khanna Kovo 27, 2020, 07:48:45 am
Kas tiksliai dedasi klastuolių galvose, Cessiondi neišsiaiškino per dešimt metų buvimo Hogvartse. Ėjo vienuoliktieji, o ji, kad ir kaip tai nebūtų galima, labiau palaikė švilpius ir grifus, o klastuolių nelabai mėgo, nes dauguma nelankė pamokų, niekino ateities būrimą ir būtų mieliau pasiuntę toliau, nei vidinė akis mato. Žinoma, atsirasdavo tokių, kurie pakeisdavo nuomonę apie save, pavyzdžiui, Mayra, tačiau Dafydd tikrai nebuvo vienas iš tokių.
- Jei jau labai nori laužyti taisykles, pasistenk neturėti įžūlumo jas laužyti mano akivaizdoje,- po visų prašymų patylėti atsakė. Paveiksle klykiantys vaikai buvo sekundėlei palikti ramybėje, nes penktakursiui nepavyko nuplėšti paveikslo nuo sienos (ir gerai) ir jis teikėsi atsisukti Khanną.
Gyvačių koledžo mokiniai sugebėdavo pastoviai stebinti ir pakliūti į tokias situacijas, kuriose indė dar nebuvo atsidūrusi.
- Daug metų esu Hogvartse, bet Klastūnynu retai reikėdavo nusivilti,- stabtelėjo leisdama jam tai suprasti, o pati apgalvojo sekančius žodžius.- Mano vertybės dažnai prasilenkia su jūsiškėmis, tačiau paveikslų nuo sienų šiaip sau dar niekas nedraskė. Tai beprasmiška.
Gal kas būtų pasakęs, kad pats ateities būrimas beprasmiškas, tačiau jei jis jau įtrauktas į mokymo programą, vadinasi - reikalinga magijos rūšis. Kitaip, nei menas be lazdelės plėšyti paveikslus nuo sienos. Gerai bent tiek, kad neišmušė skylės viduje. Vaikučiams būtų buvusi psichologinė trauma visam dešimtmečiui.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Balandžio 22, 2020, 01:14:48 pm
- Jeigu taisykles laužyti yra įžūlu bet kokiu atveju, koks skirtumas, ar tai darau jūsų akivaizdoje, ar ne? - paklausė itin logiško klausimo Dafydd. Ateities būrimas nebuvo iš tų pamokų, į kurias jis teikdavosi įkelti koją. Tad suprantama, kad šią profesorę nelabai tepažinojo. Ar, tiksliau sakant, nepažinojo iš viso. Atrodo, lyg ir nereikėtų iš karto bandyti įrodyti, kad yra toks blogietis, kaip kad visi apie tave galvoja. Bet Dafydd jau seniai suprato: kad ir ką jis bedarytų, niekas nepatikės, kad jis gali būti geresnis. Tad kam vargintis? Daug lengviau yra draskyti mokytojams ir visiems kitiems akis.
Vaikinas žiūrėjo į profesorę ir nekantravo. Nagi, sakyk ką nors. Skirk areštą. Supyk ragino moterį raudonplaukis, tačiau atrodė, kad tokie prašymai gali likti neišgirsti.
- Matyt, neteko susidurti su normaliais klastuoliais, - burbtelėjo Dafydd. Jis vėl atsisuko į paveikslą ir dar kartą nukreipė lazdelę į jį. Vis dar nesugalvojo kokio nors veiksmingo burtažodžio, tačiau tikėjosi, kad kas nors teiksis ateiti į galvą.
- O, apie beprasmybes galima daug kalbėti, - teikėsi atsakyti profesorei velsietis, nors daugiau nepažiūrėjo į ją. - Man, pavyzdžiui, atrodo labai beprasmiška čia stypsoti ir aiškinti, kas yra beprasmiška.
Šitas sakinys buvo itin keistas pasišaipė pats iš savęs vaikinas ir nieko geresnio nesugalvojęs dūrė lazdele vienam iš paveiksle esančių vaikų į pilvą.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Cessiondi Shetaka Khanna Gegužės 01, 2020, 05:26:21 pm
 - Šitaip tu pasieki naują įžūlumo lygį,- tikėjosi, kad jis iš čia išsinešdins ir galės apsimesti, jog nieko nebuvo. Gal net nereikės atimti taškų iš Klastūnyno, nes matė, šitai personai tai nerūpėtų. Kam tuomet bausti kitus?
 Apsimetė, kad neišgirdo klastuolio burbėjimo ir jo sakinys pakibo ore. Viskas, nebemins to paties grėblio. Juk čia atėjo su tikslu, o ne jo ieškoti. Ramiai praeis pro jį, atsistos prie lango ir atidžiai pažiūrės į vakarus. Naktis turėtų būti giedra, tad ilgai ieškoti neteks. Spalva išsiskirs iš žvaigždžių ir jei ras - žinos, kad viskas pagerės.
 Priėjo prie lango. Dar sykį atsisuko pažiūrėti ar Dafydd vis dar užsiėmęs vaikų kankinimu, pasuko galvą į vakarų pusę ir jau būtų pamačiusi, jei nebūtų krūptelėjus nuo klyksmo. Atsisuko - žinoma, jis vėl sugalvojo pakankinti paveiksle esančius vaikus, kurie jau pasislėpė kiek galėjo, tačiau vienas žviegė išsigandęs lazdelės dūrio. Dievaži, čia išprotėti galima. Jei kitais metais nemokysiu, turbūt bus aišku kodėl. Tačiau greitai patraukė tokias mintis į šoną. Jau geriau jis būtų nusilupęs tą paveikslą nuo sienos ir išsinešdinęs į savo gyvačių bendrąjį kambarį. Tegu deda tą paveikslą kur nori - šitame bokšte jo juk vistiek niekam nereikia. Bet ne - ji profesorė ir turi tvarkytis su tokiais kaip jis ir jei nesitvarkys - liks kalta, nesvarbu, kad vadovui į savo mokinius nusispjaut.
 - Nusiplėšdamas paveikslą nieko niekam neįrodysi,- vėl nusisuko į langą ir tarp žvaigždžių pamatė Venerą. Šyptelėjo. Taip, kai vėl atsidurs savo kabinete, bus tikrai geriau.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gegužės 06, 2020, 09:16:06 pm
Naujas įžūlumo lygis - gal ne taip ir blogai. Ypač tokiam vaikiui kaip Dafydd Carwyn Llewellyn. Tad jeigu profesorė tikėjosi taip paaiškinsianti klastuoliui, kad jis daro blogai, turėjo skaudžiai nusivilti. Dafydd, žinoma, nedėkojo profesorei už tokį jo pastangų įvertinimą.
Panašu, kad profesoriūkštė ėmėsi naujos taktikos. Ignoruoti velsietį. Ką gi. Gerai. O kam jam skųstis, kai niekas netrukdo užsiiminėti nesąmonėmis?
Tiesa, greitai teko patraukti lazdelę nuo vargšo vaikiščio. Juk Dafydd atėjo čia tikėdamasis pasprukti nuo prakeikto mažvaikių cypimo, kokia prasmė sukelti triukšmą pačiam?
- Tylėk tik, - suburbėjo vaikinas ir tik tada suprato, kad profesorė gali pamanyti, jog žodžiai skirti jai. Et, koks jau dabar skirtumas.
- Ką jūs pametėte tarp tų žvaigždžių? - bespalviu tonu paklausė vaikinas? Norint buvo galima pamanyti, kad jam įdomu. Tačiau lygiai taip pat buvo galima ir pagalvoti, kad jis tik ironizuoja. Ką gi, tegul sprendžia gerbiamoji profesorė. O jos žodžius apie paveikslo plėšymą raudonplaukis paprasčiausiai ignoravo.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Mulungu Kinyonga Spalio 08, 2020, 08:10:44 pm
Vieną šeštadienio rytą Mulungu išslinko pasivaikščioti. Afrikiečiui buvo labai šalta, tad nuolat tekdavo apsirengti taip, kad atrodė labai storas. Taip buvo ir šį kartą. Teko eiti ištiesus rankas į šonus, nes paprasčiausiai neišėjo jų nuleisti. O sėdėti bendrajame kambaryje berniukas nenorėjo.
Per tuos kelis mėnesius, kuriuos praleido pilyje, Mulungu spėjo neblogai susipažinti su jos koridoriais ir kitokiomis įdomiomis vietomis. Smalsumas ir nuotykių troškimas nuolat ištraukdavo vaiką iš jaukaus Grifų Gūžtos bendrojo kambario. Laimei, kartais prie jo prisijungdavo ir Ashton'as, mat jeigu ne jis, afrikietis jaustųsi be galo vienišas. Jam ir taip trūko draugų, tad nenorėjo nė įsivaizduoti, kas būtų, jeigu nepažinotų koledžo draugo.
Vis dėlto tą rytą juodaodis patraukė vienas. Nors kelis kartus bendrajame kambaryje šūktelėjo (!) draugą, niekaip negalėjo jo rasti. Tad teko į kelionę leistis be jo. Beklaidžiodamas pažįstamais koridoriais berniukas aptiko iki tol nematytus sraigtinius laiptus. Be galo jais susidomėjęs pradėjo lėtai lipti į viršų. Nors būdamas namie labai daug bėgiojo ir sportavo, čia, pilyje, judėjo gerokai mažiau, tad nenuostabu, kad atsidūręs viršuje buvo uždusęs. Kiek laiko ramiai pastoviniavęs galiausiai atgavo kvapą ir apsižvalgė. Čia buvo labai nejauku, du nedideli langeliai nesuteikė daug šviesos. Vis dėlto Mulungu priklausė drąsuolių koledžui, tad pasiryžo prieiti prie vieno iš langiukų ir pažiūrėti į lauką. Vaizdas iš karto pakerėjo: matėsi labai daug iškritusio sniego, kurį vaikas ne taip seniai pamatė pirmą kartą gyvenime. Be to, tolumoje matėsi ir Uždraustasis miškas, kuriame, tiesa, pabuvoti dar neteko.
Mulungu užsilipo ant palangės ir patogiai įsitaisęs pradėjo žiūrėti į krentantį sniegą.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Magdelė Lapkričio 15, 2020, 05:14:11 pm
 Vilė lipo aukštais, sraigtiniais laiptais į apžvalgos bokšto viršūnę. Girdėjo, kad iš čia matosi geras vaizdas. Be to norėjo su kuo nors pabendrauti, jai buvo kiek liūdnoka...
 Kai užkopė ir priėjo prie lango suvokė, kad gandai nemeluoja. Iš čia iš tikro matėsi nuostabus vaizdas:visas Hogvartso kiemas, jį gaubiantys kalnai ir upė, tartum sidabro kaspinas besiranganti tarp retų medelių, atsivėrė kaip ant delno.
 Jau temo, Vilė matė kylantį mėnulį ir žvaigždes, palengva ryškėjančias tamsiame lyg juodas aksomas danguje. Staiga mergaitės akys užkliuvo už stogo ir jai kilo pašėlusi pagunda užsikarti. Vilė nepajėgė atsispirti ir užlipo ant kraigo. Tyliai, atsargiai ir įgudusiai nuropojo tada atsisėdo ir patenkinta sutabalavo kojomis.
 Bokštas buvo tartum įmūrytas į sieną, todėl galėjai sėdėti ant stogo ir tabaluoti kojomis kiek tolėliau nuo lango.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Danielis Lorijanas Kovo 20, 2021, 09:36:05 pm
-Ne! To tikrai nebus!
Metamorfmagas į ją ževelgė įdėmiai.
-Aš taip nusprendžiau. Aš pasakysiu tiesą. Man užtenka.
Ji pašoko kaip nuplikyta.
-jokiu būdu! Jokiu! Neįmanoma! Ar proto netekai?! Jie tada sužinos apie mane! Negi pamiršai apie mane?!
-Ne. Bet aš pavargau, Pandora! Trys metai! Tris metus taip meluoju! Tu nė kiek neįsivaizduoji kaip sunku! T-tu...! Tu nesupranti, nes...!
-NEDRĮSK! - užkaukė mergaitė, puldama prie berniuko,- NEDRĮSK! NEDRĮSK, MAN TO PRIKAIŠIOT!
Metamorfmagas susiraukė, po to piktai įsiviepė. Nusijuokė.
-Visi jie mirę. Ko tau bijot? Kaip sakei, pranašystė nėra pagal tave. Nei apie Blewettą. Ko to dar tau bijot? Tu saugi.
-Ir tu.
Berniukas papurtė galvą.
-Pandora, tu nesupranti!

Ir nesuprato.
Švilpis vienas sėdėjo anr grindų ir žvelgė į rudenišką horizontą. Jis tvirtai apsisprendė. Nesimokys oklumantijos, nemeluos. Pasakys tiesą. Pasakys viską. Ir bus savimi.
Ir bus laisvas.
Medalionas šildė šlaunį.
Kai jis gimė, tai buvo auksinė valanda - tarp nakties ir dienos. Ištirpusių ir tuojaus išryškėjančių figūrų metas, tyla prieš audrą ir mirtį. Žvaižgdžių pėdsakai nyko danguje, priešaušris, vėliau aušra karaliavo visur ir tik po to užleido vietą karalienei saulei.
Laisvė. Tą reiškė jo antrasis vardas. Tai jo siekiamybė. Be jos, nebus savimi, o su tuo ateis kančia.

Jis girdėjo pasaką apie gražuolę ir pabaisą ir kiekvieną kartą nesuprato, kodėl kiti tą vyrą laikė pabaisa. Juk jis buvo normalus! Bet ar buvo gerai, prisispausti prię lango ir žvelgti į išnykstančias figūras? Iš išnaktų svajoti, kaip jie sugrįš su bandelėmis su aguonomis? Kiekvieną kartą kažką neprikaištingo atlikti, išmokti, kad jie didžiuotųsi? Kad žinotų, jog jų sūnus yra nepriekaištingas ir už tai jį reikia pagirti, pamyluoti, nes tėvų glėbys yra geresnis už globėjų?
Ar gerai, pas juos sugrįžti, pagaliau būti su jais, bet ištisai meluoti? Dvasiškai ir fiziškai kankinti save, kad neišsiduotai? Kad įtikintai ir Sniegą?
Čia baimė? Nepasitikėjimais net ir tais, su kuriais daliniesi kraujo ryšiais? Ar tai manymas, kad esi sapne, ir jei išsiduosi, sapnas baigsis ir vėl atsibusi Prancūzijoje vienas?
Ar čia ne išprotėjimas?
Nebuvo ašarų verkti. Nebuvo ir jėgų.
Švilpis viduje buvo lavonas.
Jo mintys buvo susipynusios, neaiškios, kai kurios net netikslios. Bet berniukas mąstė, galvojo, nes tai buvo likęs vienintelis dalykas, ką sugebėjo dabar daryti.
Tik po antro varpo dūžio pakilo ir išėjo iš apžvalgos bokšto. Kažkas nutraukite šio vaiko kančią.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 19, 2021, 11:39:40 pm
Dori buvo geros nuotaikos. Šiandien jos nuotaika vis keitėsi ir keitėsi. Na, ne paslaptis, kad dabar ši pagerėjo, nes trylikmetė valgė. Taip taip, valgė. Ką tik ji su Levanda užlipo į apžvalgos bokštą. Dori jau sukirto kelias išsvajotas bandeles su varške ir razinomis, o rankose dar laikė nemažai kvapnių, dar šiltų sausainių. Šiandien merginos žaidė tą kažkokį žaidimą, kurį sugalvojo Matthew, ir ieškojo lapelių su užuominomis, kurios turėjo kažkur nuvesti.
Kelias iki apžvalgos bokšto klastuolėms gerokai prailgo, nes vis dėlto jos nesugebėjo ramiai praeiti pro didžiąją salę ir užsuko į ją prisikrauti pilną glėbį gėrybių. Tada tiesiu taikymu traukė į varpinę, tačiau ją išniukštinėjusios ten nieko nerado. Vėliau vis tik užmetė akį ant stogo, bet ir jis buvo tuščias. O tuomet merginoms šovė į galvą apsilankyti ne kur kitur, bet apžvalgos bokšte. Užuominoje buvo rašoma būtent apie spiralinius laiptus ir horizontą. Na, kas daugiau galėtų būti, jei ne apžvalgos bokštas?
- Jeigu ne čia, tai daugiau jau nebeįsivaizduoju, kur tas lapelis galėtų būti, - pilna burna tarė tamsiaplaukė.
Šitame bokšte Mendel lankėsi pirmą kartą. Tikriausiai nieko neprarado, nes jis tikrai nebuvo išvaizdus. Gana uždaras, vos su dviem langeliais, nors, Dori turėjo pripažinti, per juos išties atsivėrė įspūdingas vaizdas. Tačiau patalpa atrodė gana apleista. Keista, bet joje buvo paveikslų.
- Kažkur turi būti, - vis dar kimšdama kalbėjo. - Eina sau, kokie skanūs sausainiai. Tikrai bus čia, - vėl kalbėjo omeny turėdama lapelį ir ėmė dairytis.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 26, 2021, 01:41:32 pm
Marchetti paskaudo kojas, mat laiptų į bokštą buvo tikrai ne viena ir ne dvi dešimtys. Negana to, jos pilvelis pasunkėjo geru kilogramu, mat merginos, pakeliui užsukusios į Didžiąją salę, kaip reikiant pasistiprino. Šiaip ne taip užnešusi tą papildomą kilogramą į bokštą, Levanda apsidairė aplink. Nors nedidelė patalpa nebuvo prikrauta visokių rakandų, ir, kaip nebūdinga Hogvartsui, atrodė pustuštė, tačiau lapelio su užuomina niekur nesimatė. Klastuolė klestelėjo ant palangės, kuri pasirodė patogesnė, nei ši manė, ir pasakė kompanionės pavyzdžiu. Išsitraukusi iš mantijos kišenės į servetėlę suvyniotą keksiuką su mėlynėmis, pradėjo jį kirsti net pirštus apsilaižydama.
Praskaidrėjus nuotaikai, ši nusprendė pakilnoti kelias suskilusias plyteles bokšte. Tiesą pasakius, net pati nežinojo, kodėl jai tokia mintis šovė į galvą. Matyt, tie keksiukai tikrai turėjo kažkokių magiškų savybių. O gal padidėjęs cukraus kiekis kraujyje, paskatino ją pasinaudoti savo smegenų likučiais.
Pakėlusi trečiąją plytelę ir nusilaužusi nagą, ji surado užuominą. Nors jos nuotaika kiek ir subjuro, mat ši liko be geros dalies nago, tačiau Levanda turėjo vilties, greitu metu užbaigsianti šį profesoriaus žaidimą.
- Žiūrėk, lengviau, nei tikėjausi, - vis dar kramtydama mėlynių keksiuko likučius, net neperskaičius perdavė užuominą Mendel.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 27, 2021, 03:57:40 pm
Dori baigė kimšti sausainius, o per tą laiką bendražygė sugebėjo rasti lapelį.
- Kaip? - trylikmetė išpūtė akis. - Levanda, tu genijus!
Mendel paėmė iš penktakursės lapelį ir garsiai perskaitė, kas buvo jame parašyta. Užuomina skambėjo šitaip:
Citata
Tikėjais, kad tu jau išeisi iš čia?
Klastuoli, nei velnio! Nuliūdinsiu tave.
Manai, tik lapelis tau galės pasakyt,
Kur eiti toliau? Vat ir ne! Apsidairyk!
Jautiesi lyg nieko čia nebūtų daugiau?
Jūs esat ne vieni čia, ar jau darosi baugiau?
Trylikmetę nukrėtė kažkoks šiurpias.
- Ta prasme? Jis nori pasakyti, kad mes čia esam ne vienos? Kad čia dar kažkas yra?
Mergaitė ėmė isteriškai dairytis po bokšto patalpą.
- Na, žinai, - susiraukė. - Tai ko mums dabar ieškoti? Prieš tai viskas buvo aišku, kad lapelio. O dabar? Tokia nežinia!
Dori dar kartą perskaitė, kas užrašyta lapelyje, tik šį kartą jau tyliai. Jos antakiai raukėsi, veidas tapo mąslus.
- Toks jausmas, kad kažkas turi mums pasakyti, kur eiti toliau. Bet čia nieko be mūsų nėra! Arba... arba turim rasti šitoj vietoj kokį tai pasislėpusį gyvūną... Gal jis kaip nors galės mums parodyti, kur pėdint toliau? Nežinau, gal pats tas gyvūnas bus kaip užuomina... Pavyzdžiui, jeigu rasčiau žuvį, tai eičiau prie ežero, - nusijuokė. - Turim surasti.
Dori ėmė vaikštinėti po bokštą ir jo pakampiuose ieškojo kokio nors gyvo padaro.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 27, 2021, 07:15:35 pm
Išklausiusi kompanionės, garsiai skaitančios užuominą, nenustebo lapelio turiniu. Juk būtų buvę per daug paprasta be nesklandumų surasti užuominą ir, pasipusčius padus, lėkti ieškoti kitos. Jei ji neprisidaro nemalonumų per savo aplaidumą, tai kažkas kitas klastuolei tų nesklandumų pažeria.
Mendel atrodė sunerimusi, tačiau Levanda, po pažinties su Juzefu, priprato jaustis taip, lyg jos kiekvienas žingsnis stebimas. Tad ir dabar mergina nepuolė į paniką.
Levanda abejojo, ar tokioje mažoje patalpoje tūnos koks gyvūnas. Na, nebent pelėda tėkšis į langą nešina užuomina.
Joms besidairant, Marchetti akys užkliuvo už paveikslo. Nors šis, atrodė, prieš akimirką buvo tuščias, dabar jame sėdėjo įsitaisiusi dama. Klastuolė nesitikėjo, jog profesorius bus užuominą patikėjęs paveikslui, mat ji pati niekada nepasitikėjo visokiais tapytais veikėjais, tačiau pamanė, kad ta dama pasakys, kur rasti kitą užuominą.
- Sveiki, - mandagiai pasisveikino, mat iš patirties žinojo, kad paveikslai greitai įsižeidžia, - nenorime jūsų trukdyti, bet gal galite pasakyti, ar kartais nežinote, kur profesorius Turner paslėpė užuominą, skirtą klastuolių šventei?
Damutė veidrodyje ją nužvelgė pašaipiu žvilgsniu. Štai kodėl penktakursė nemėgo paveikslų. Juose tupintys seniai ir senės visada į tave žiūri, tarsi iš aukšto. Matyt, jie mano, kad jų gyvenimas geresnis už mirtingųjų burtininkų.
Marchetti, jau galvodama, kad atsakymo nesusilauks, išgirdo koketišką balsą:
- Gal ir žinau, bet kas man už tai, jei pasakysiu? - papūtė lūpas.
- Na, nekažin kuo galiu pasitarnauti... bet jei jums prireiks žmogaus išsipasakoti, aš planuoju čia dar apsilankyti, - laibu balseliu skiedė, net neraudonuodama.
Moteris veidrodyje tik nemaloniai šyptelėjo ir ištiesė skarmaluotą ranką. Klastuolės delne atsidūrus užuominai, ši vis dar mandagiai vaipydamasi, timptelėjo bendrakoledžę už rankovės, jai ištiesdama popierėlį.
Nežinau kas geriau, kakojančios pelėdos ar paveikslai. Kodėl negalime atsidurti kokioje jaukesnėje vietoje.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 27, 2021, 08:18:18 pm
Dori ieškojo kokio nors gyvūno ir šen, ir ten. Gal pavyks rasti kokią pelę? O kaži, musė arba vabalas skaitytųsi? O gal voras? Su tomis mintimis trylikmetė pakėlė galvą aukštyn ir ėmė dairytis voratinklių, tačiau tuo pat metu išgirdo Levandos balsą ir atsisuko į koledžo draugę. Mendel lūpose radosi mažytis šypsnis. Nejau Levanda galvoja, kad pavyks ko nors išsiklausinėti iš paveiksle esančios moters?
- Gali nei nebandyti. Paveikslai mums tikrai nepadės.
Dori buvo tuo įsitikinusi. Tačiau jos nustebimui, paveiksle esanti dama įteikė raudonplaukei užuominą. Trylikmetė tik išpūtė akis. Ji tikrai nesitikėjo, jog kita užuomina bus taip pat lapelis ir, juolab, kad ją saugos pieštoji. Mendel ieškojo ko nors gyvo. Tikrai gyvo.
- Kaip? - dabar jau plačiai išsišiepusi paklausė tamsiaplaukė. - Kaip tau taip pavyksta? Gal tas keksiukas buvo su Felix Felicis?
Trečiakursė paėmė iš Levandos lapelį ir vėl garsiai perskaitė lapelio turinį, o jame buvo parašyti tokie žodžiai:
Citata
Garsiausia pletkų ir šnipinėjimo vieta.
Mergaitė dar plačiau išsišiepė bei prisiminė, kiek kartų ten teko klausyti įdomiausių paskalų.
- O jau šitą tai aš žinau! Šimtas procentų, kad bus suoliukas prie medžio kieme. Nors kartą profesorius Turner parašė tiesiai šviesiai. Einam.
Merginos išėjo iš apžvalgos bokšto.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dori Mendel Birželio 03, 2022, 03:20:59 pm
Kadangi Klastūnynas buvo giliuose požemiuose, kartais Dori norėdavosi pabūti šiek tiek aukščiau. Tačiau ne tokioje vietoje, kur būtų prigūžėję krūvos mokinių, bet kiek atokesnėje. Kartais Mendel ateidavo į apleistą apžvalgos bokštą, kuriame pabūdavo su savimi arba pasikalbėdavo su paveikslais. Būtent į šį bokštą ji šį vakarą ir atžingsniavo. Įsitaisiusi ant didžiulės palangės žiūrėjo į tolį. Oras šiandien buvo bjaurus, išties rudeniškas. Pilkas dangus. Stiprus vėjas ir šaltas lietus. Į lauką kišti nosies visiškai nesinorėjo.
Mergina sėdėjo ir galvojo apie praėjusią vasarą. Ji taip nenorėjo į vaikų namus, bet tik dabar suprato, kad vis dėlto tai buvo pats geriausias variantas iš tų, kurie jai anksčiau yra buvę pateikti. Dabar ji suprato padariusi klaidą, kai gyveno viena apleistame motinos dvare. Vasara gal ir buvo nebloga, tačiau kam reikėjo kankintis šaltą ir tamsią žiemą bei pavasarį, kuomet pakliuvo į baisų pavojų? O juk būtų susitaupę ir nemažai galeonų. Jų tamsiaplaukė, deja, dabar nebeturėjo. Saugykla Gringotse buvo praktiškai tuščia.
Vaikų namuose Dori dar kelis kartus susimušė su Luka, tačiau vieną kartą burtininkė taip įkrėtė jai į kailį, kad visi jos kabinėjimaisi baigėsi. Į vasaros galą merginos jau pasisveikindavo, o kartą Luka net davė Dori surūkyti cigaretę. Taigi, dabar jau jos nebe priešės. Vis dėlto geriausiai Dori sutarė su Raja, su kuria prasibastė nemažai valandų Londono gatvėmis. Dažnai pavykdavo ką nors nudžiauti, net alkoholio. Tačiau kartais Raja pradingdavo su kokiais nors nepažįstamais vaikinais. Su jais Dori niekada neidavo. Jau ir taip jautėsi išduodanti Alaną dėl tam tikro savo elgesio slėpimo. Tačiau Raja jos ir nespausdavo daryti to, ko ji nenori.
Ir vis dėlto buvo taip gera čia, Hogvartse. Penkiolikmetė užsimerkė ir atrėmė pakaušį į stiklą.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 06, 2022, 08:56:30 pm
Gruodė dūmė pilies koridoriais. Jau pavargo ir užduso, bet gaudynės vis nesibaigė. Paskui ją zvimbė Akilanda. O jo rankose buvo vandens balionėliai, kuriuos svaidė į mergaitę. Jis vis juokėsi pasiutišku juoku ir gainiojo ją po visą mokyklą.
O ji jau sušlapusi nuo vandens slidinėdama bėgo nežinia kur. Pasiklydo. Nebežinojo kur tiksliai yra. O Akilandai regis buvo vis smagiau.
Antrakursė sutiko jį netyčia. Matyt poltergeistas tykojo kokio mokinio. Ir štai prasidėjo šis visai Gruodei nepatinkantis žaidimas.
- Palik mane ramybėje. - Bandė jį nuvyti.
- Palik mane ramybėje. - Progiesmiu atkartojo Akilanda ir sviedė paskutinį balionėlį. Mergaitė visai išvargo ir pamačiusi krūva laiptų tik dar labiau nusiminė. Gal rasiu ten kokį žmogų. Pamanė ir ėmė bėgti viršun. O Akilanda sekė paskui ūkaudamas ir kitaip keldamas triukšmą.
Kai visai pavargusi ir suplukusi Varnė užsikabarojo viršun pamatė Dori ir išsišiepė. Jau ji, tai tikrai sutvarkys šitą poltergeistą. Pagalvojo.
- Prašau, padėk man. - Iškvėpčiojo ir atsirėmė į palangę. O Akilanda ir toliau vaipydamasis vartaliojosi ore.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dori Mendel Birželio 07, 2022, 08:19:19 pm
Dori ramybę pertraukė kažkokie pašaliniai garsai. Netrukus į apžvalgos bokštą įlėkė sušlapusi Gruodė, o paskui ją - Akilanda. Varniukė ėmė prašytis pagalbos. Klastuolė šoktelėjo nuo palangės.
- Akilanda, eik iš čia, - pasakė Dori.
- Akilanda, eik iš čia, - poltergeistas vaipėsi. - Negaliu eiti, galiu tik sklęsti.
- Tai sklęsk!
- Tai sklęsk, - ir toliau aktartojo penkiolikmetės žodžius.
Akilanda ėmė skirsti tiesiai į Gruodę. O Gruodė tamsiaplaukei ir taip pasirodė labai išsigandusi.
- Gerai, einu į požemius pakviesti Baroną, - Mendel tvirtu žingsniu patraukė išėjimo link.
- Gerai jau gerai! - akimirksniu poltergeistas pasišalino iš apžvalgos bokšto.
Dori grįžo prie Gruodės.
- Nebijok jo. Jis tik maitinasi mokinių baime. Jei dar kada kabinėsis, pasakyk, kad pakviesi mane ir kad aš pašauksiu Baroną. Jis jo bijo, - mirktelėjo.
Kerais Dori pabandė išdžiovinti Gruodę. Tikėjosi, kad pavyks bent kiek mergaitei jaustis sausesne.
- Na, ar viskas gerai? - paklausė.
Dori žinojo, kad Alanas visai susidraugavęs su Gruode, todėl ir ji norėjo tvirtesnio ryšio su šia mergaite. Šiaip jau gi Mendel nemėgo Varno Nago mokinių, tačiau po to karto, kai jos abi praeitais metais kartu skraidė, Dori pajuto kažkokį norą ją pagloboti.
- Kaip laikaisi? Spėju, jau skraidai taip, kad galėtum atstovauti šalį kvidičo rungtynėse, - išsišiepė.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 10, 2022, 12:11:06 pm
Ji baimingai stebėjo tą padarą ir kaip jis regis net Dori nebijo. Bet vos jai pagrasinus pakviesti tą siaubingą Baroną movė iš bokšto.
- Ačiū. Labai labai Ačiū. - Pasakė ji. Buvo gera dar ir todėl, kad Dori išdžiovino jos rūbus.
- Kodėl Akilanda bijo Barono? Na tas vaiduoklis tikrai šiurpus... Bet ką jis gali padaryti poltergeistui? - Pasijutusi ramesnė ir sausa atgavo norą kamantinėti.
- O, dabar tai jau man viskas kuo puikiausiai. - Pasakė, kai Dori paklausė ar viskas jai gerai.
Antrakursė įsitaisė ant plačios ir patogios palangės. Norėjo dar truputį čia pabūti ir pailsėti nuo to klaikaus bėgimo. Bet užsibūti neketino, nenorėjo trukdyti Dori. Juk ji čia buvo visai viena. Tai gal ir norėjo tokia likti ilgiau. O gal ji čia ko nors laukė. Gruodė nežinojo.
- Kas aš? Atstovauti šalį? - Pagyrimas žinoma ją pakylėjo, mergaitės skruostai net kiek užraudo.
- Na žinai, dievinu skraidymą. Bet nežinau... Jai susimausiu kvidiče... Net nežinau. - Ji dažnai skolindavosi Dori šluotą. Ir jau net šiais mokslo metais spėjo tai padaryti.
- Gražinsiu tavo šluotą po savaitgalio gerai? Ir žinai, kad jau prakalbom apie skraidymą. - Ji nusišypsojo.
- Vakar vakare laksčiau sau po stadioną. Galvojau, kad gal reiktų nulėkti prie ežero. Bet neskridau, nes ten šurmuliavo mokiniai. Žodžiu Aš pradėjau mokytis oro akrobatikos. Tu žinai... Toookių dalykų prisižiūrėjau knygose bibliotekoje. Su šluota galima vartytis ore, Daryti visokias kilpas. Tiesiog tobula. - Ji įsijautė į tą istoriją, veidas pagyvėjo ir ji vėl nušoko nuo palangės.
- Bandžiau išmokti ten vieną tokį triuką. Ir kaip tyčia į stadioną su Dingu atėjo Alanas. Ir mane pamatė. Kad tu žinotum kas tada dėjosi... Aš nusileidau ant žemės. O jis kad pasiuto. Na aš jam nesakiau, kad tiek daug skraidau ir jis nežino, kad tu man skolini šluotą. Žodžiu buvo neprastesnis už profesorių. - Ji nutaisė rimtą toną ir tęsė toliau.
- Gruode, tu juk visai nepatyrusi. Kaip tu gali šitaip lakstyti visai viena? Taigi nukrisi. Taip negalima. Iš kur gavai tokią gerą šluotą? Ir taip toliau. Pasakiau, kad pasiskolinau iš vienos vyresnės Varno Nago mokinės. Bet nesakiau kokios, nes nesugalvojau. Ar jis negalėtų atpažinti, kad šluota tavo? Na žodžiu. Po to pokalbio grįžau į bendrąjį kambarį. Tai va... - Pagaliau pabaigė tą ilgą istoriją ir vėl klestelėjo ant palangės.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dori Mendel Birželio 13, 2022, 10:10:13 pm
Gruodė turėjo tokią savybę: paklausti Dori ko nors, apie ką ši nei nebuvo susimąsčiusi.
- Eee... - numykė prieš bandydama atsakyti į klausimą, kodėl Akilanda bijojo Barono. - Nes Baronas žudikas ir panašiai, - pasakė, nors iš tikrųjų nei velnio nežinojo.
Po to tamsiaplaukė nusijuokė, kai varniukė šitaip nustebo gavusi pagyrimą.
- Taip, tu, Gruode, - mirktelėjo. - Šluotą gali turėti tiek, kiek tau reikia. Vis tiek dabar skraidau su kita, - gūžtelėjo pečiais. - Ko tokio? Oro akrobatikos? - Mendel antakiai pakilo tarsi iki dangaus.
Penkiolikmetė domėjosi ir šluotomis, ir kvidiču, ir apskritai skraidymu, tačiau tokio dalyko kaip oro akrobatika ji girdėjusi nebuvo. Ot šauni mergiotė, pagalvojo mintyse besiklausydama jos pasakojimo. Tačiau po akimirkos Dori nuostabą ėmė keisti susierzinimas. Ant Alano ji retai pykdavo, bet dabar supyko. Paauglė jau norėjo žiotis ir imti burbėti ant Alano, tačiau Gruodei pabandžius pamėgdžioti jo balso toną, kai grifas moralizuodavo, vietoj to, kad tamsiaplaukė imtų plūstis, ji prapliupo juoktis.
- O taip, čia tikrai Alanas, - vis dar besišypsodama pasakė Dori.
Akimirką užsigalvojo apie tai, kad Alanas yra ir rūpestingas, ir leidžiantis gyventi kaip sau nori tuo pačiu metu. Kuo toliau, tuo Dori labiau juo žavėjosi ir dabar vėpsojo minutėlę kažkur į tolį užsisvajojusi, kol prisiminė, jog šalia sėdi Gruodė ir reikia grįžti į realybę.
- Gal ir galėtų atpažinti mano šluotą, - prikando lūpą mergina. - Bet aš mielai dabar jam tvočiau su ta šluota per galvą, - ir vėl nusijuokė. - Gruode, tu tik skraidyk! Ir nekreipk dėmesio į jo pamokslus. Aš su juo pasikalbėsiu.
Mendel pagalvojo apie tai, kad Gruodė dėl savo randų ir taip yra nuskriausta gyvenimo. Tai kurių galų Alanas jai dar pamokslauja? Kodėl nori atimti malonumą, kuris mergaitei padeda užmiršti visas problemas? Aš tikrai jam pasakysiu, mintyse galvojo klastuolė.
Susižavėjimą ir vėl pakeitė susierzinimas. Dori ir žavėjosi Alano rūpesčiu, ir nervinosi dėl per didelės atsakomybės ten, kur, merginos nuomone, tos atsakomybės nereikėjo.
Automatiškai Dori rankos nuslydo į mažytį kuprinės skyrelį, kuriame ji laikė cigaretes ir degtukus. Prisidegusi vieną cigaretę ir įtraukusi į plaučius dūmų paauglė pasijuto kur kas ramesnė.
- Tik šito jam nesakyk, - paprašė Gruodės. - Tai būtų daug blogiau nei kad jis sužinotų, jog skraidai mano šluota. Beje, aš labai norėsiu pamatyti tuos triukus ore!
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 14, 2022, 10:44:55 pm
Gruodė tiesiog negalėjo ramiai nusėdėti. Ypač, kai kalba sukosi apie šluotas. Taigi vėl nušoko nuo palangės.
- Ačiū. Aš irgi bandysiu nusipirkti šluotą. Kai susitaupysiu pinigų. - Pasakė. Nenorėjo to prašyti tėvų. Jie ir taip daug išleido pinigų dėl jos. Nenorėjo dar prašinėti, kad jie pirkinėtų šluotas. Nors ji žinojo, kad jie nupirktų.
- Oi, tik nesipyk su Alanu. Nenoriu, kad dėl manęs pyktumėtės. Aš ir nesiruošiu mesti skraidymo. Aš net jei norėčiau negalėčiau nebeskraidyti. - Ji tikrai nebegalėjo įsivaizduoti gyvenimo be skrajojimo ore.
- Na o jo moralus tai aš jau tikrai galiu išklausyti. Aš tau papasakojau todėl, kad na tu čia įsivėlei, skolinai man tą šluotą. Tai pagalvojau, kad papasakosiu. - Dori užsirūkė. Dėl to mergaitė pasitraukė tolėliau. Tai maža liepsnelė. Visai mažutėlė. Pagalvojo.
- Ar seniai jau tai darai? - Paklausė. Apie tai, kad nesveika Gruodė net nepradėjo kalbėti.
- Gerai. Aš jam nesakysiu. O tai tik labiau susipyktumėt. Ar jūs seniai pažįstami? - Ar jie pora? Pagalvojo, bet nepaklausė.
- Kai ką nors išmoksiu aš tau parodysiu. Oro akrobatika nuostabus dalykas. Dar nieko nemoku, bet bandau. Galima išmokti praskristi pro visokius žiedus ir panašiai. Dabar kai mokaus, skraidau visai neaukštai. Nes jeigu aš nukrisiu, tai tikrai bus nelabai gerai. Beje tą ir pasakiau ponui visažiniui Alanui. Bet jis vis tiek liko kategoriškai užsispyręs. Per jį negalėjau ilgam likti stadione. - Nusišypsojo mergaitė.
- Ar aš tau netrukdau? - Paklausė.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dori Mendel Birželio 15, 2022, 12:25:48 am
- Nesuk galvos dėl šluotos. Tikrai, - šyptelėjo mergaitei. - Nebijok, nesipyksiu su Alanu. Žinai, visada man gali pasakyti, jei įvyksta kas nors panašaus. Na, žinai, pasipasakoti, - pasiūlė pagalvodama, kad Gruodė galėtų būti puikus informacijos šaltinis. - Nesakysiu jam nieko, - pridūrė bandydama pelnyti mergaitės pasitikėjimą ir vildamasi, kad neišgąsdino varniukės.
Kai Dori užsirūkė, Gruodė pasitraukė tolėliau.
- Nebijok taip, - pavartė akis. - Jos tikrai nėra tokios nuodingos, - apie tai, kad mergaitė nukentėjo per gaisrą, Dori nors ir žinojo, bet tą akimirką nepagalvojo ir veiksmų nesusiejo. - Neseniai. Nuo vasaros. Dabar gyvenu vaikų namuose, kuriuose beveik visos merginos tai daro. Norėjau pritapti ir pripratau, - gūžtelėjo pečiais.
Tačiau dėl rūkymo Mendel nesuko sau galvos. Jai patiko tai daryti, nes ji jautėsi kieta.
- Su Alanu? Na, aš buvau antro kurso viduryje, kai mes susipažinome, - prisiminė tą vakarą, kai juodu linksminosi su rogutėmis. - Dingas nukniso mano lazdelę, o tada mes ieškojom. Aš lazdelės, o Alanas Dingo, - nusijuokė. - Radom abu. Ir Dingas užpjovė kažkokią stirną ar ką ten. Neprisimenu. Aišku, Alanas sako, kad tai padarė ne jis. Bet Dingas juk šuo!
Dabar tas vakaras jau buvo pakankamai tolimas prisiminimas, bet tada visai nebuvo linksma. Ir vis tik net ir po tiek laiko Mendel šventai tikėjo, kad Dingas tą naktį medžiojo gyvūnus.
- Nebijok skirsti ir aukščiau, - padrąsino mergina. - Juk aikštėje yra lankų. Galėsi praktikuotis, - mirktelėjo. - Aišku, kad netrukdai! - patikino. - Džiaugiuosi, kad susitikome.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 20, 2022, 07:24:02 pm
- Gerai. Neverta jums aiškintis dėl to nuotykio su šluota. - Nusišypsojo ji. Vis dar stovėjo atokiau ir laukė, kol ta cigaretė ims ir susmilks. O jeigu ne iki galo? O jeigu Dori nuorūka nebus užgesinta iki galo. Jeigu padegs šiukšles, o paskui įsiplieks gaisras ir pasiglemš viską aplink? Ji apsidairė ieškodama šiukšlių dėžės. Bet jos čia net nebuvo. Tai kur ji dabar dės tą nuorūką? Tai kvaila. Galvoti apie tai yra kvailystė. Gana susiimk pagaliau vieną kartą.
- Na žinai... Kai aš mokiausi mokykloje. Tai truko neilgaii... Žodžiu per biologiją labai aiškiai buvo papasakota kas ištinka rūkančiojo plaučius. Fui, jie apkimba dervomis įsivaizduoji? Tavo plaučiai po truputį pasidengs dervomis. Tavo vietoj tai aš pagalvočiau apie tai. - Dori papasakojus apie vaikų namus mergaitė pristigo žodžių. Nenorėjo sakyti, kad gaila dėl to, jog neturi tėvų. Tas ir taip aišku. Pati negalėjo pakęsti gailesčio. To užuojautos pilno tono. Paskui žmonių bendravimas pasikeisdavo, tapdavo kažkoks dirbtinokas.
- Turėtų būti sudėtinga, kai gyvenime taip viskas pasikeičia. - Prabilo pagaliau. Ji įsivaizdavo, kad kažkas staigaus nutiko jos šeimoje ir todėl Dori dabar turi gyventi vaikų namuose. Dar ji pagalvojo apie tai, kad Dori turėtų jaustis labai vieniša. Gyvena ne šeimoje, su tėvais. O dar ir visus metus reikia leisti hogvartse. Gal čia ir smagu, yra draugų, bet vis tiek ne namai, nėra kur sugrįžti. Ji prisiminė savo dienas ligoninėje. Bet juk Gruodę lankė tėvai ir sesutė. Ir tai padėdavo ištverti tą vienatvę.
- Ar kitą vasarą irgi turėsi ten sugrįžti? - Paklausė.
Gruodė negalėjo įsivaizduoti vaizdo, kaip Dingas užpjauna stirną. Jis buvo toks draugiškas ir kartais padykęs šuo. Bet visko gali būti. Pamanė.
- Kaip Dingas pavogė tavo lazdelę? O taip, aišku skraidysiu ir aukštai. - Jai patiko, kad Dori taip visko nesureikšmina.
- Kai truputį įgysiu praktikos. - Išgirdusi patikinimą, kad netrukdo Dori ir visai nudžiugo.
- Tai gerai. Ar dažnai čia ateini? Į šį bokštą?
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dori Mendel Birželio 28, 2022, 10:19:37 am
Dori suprunkštė, kai Gruodė pradėjo kalbėti apie rūkymo žalą.
- Kaip nors išgyvensiu, - pasakė ji traukdama paskutinius rūkomos cigaretės dūmus.
Surūkiusi cigaretę tamsiaplaukė numetė nuorūką ant žemės, sutraiškė ją koja ir paspyrė tolyn.
- Aš jau pripratau prie sudėtingo gyvenimo, - vos vos šyptelėjo. - Maniškiame nuolat viskas keičiasi, bet nėra jau taip blogai, - gūžtelėjo pečiais. - Turėsiu grįžti ten vasarą, bet galbūt grįšiu ir žiemą. Nežinau. Man ten visai patinka. Žinai, kol kas geriausia iš to, kur esu gyvenusi, - nusijuokė. - Gali patikėti? Žiobarai, kurie mane augino ir mama, kuri neaugino yra tokie nevykę, jog man geriau vaikų namuose.
Ir iš tiesų, Dori tame vaiknamyje jautėsi neblogai, nes ten buvo stabilu. Ji žinojo, kad niekas jos neišmes iš vaikų namų. Išsižadėti jos nebuvo kam. Ir žinojo, kad visada turės kur grįžti. Tai buvo ramiau už nežinią.
- Dingas mus tempė rogėmis, - atsakė į Gruodės klausimą Dori. - Žinoma, dabar tai jau aš tikrai nesėsčiau ant rogių, - kilstelėjo antakį. - Bet tada buvo kiti laikai. O kokie tau laikai tavo gyvenime buvo patys maloniausi? - žiūrėdama į tolį paklausė. - Ateinu kartais. Pamėgau šią vietą. Ji atoki.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Liepos 01, 2022, 06:08:03 pm
Gruodė nelabai suprato apie ką ji kalba. Žiobarai tėvai ir kažkokia mama. Rodėsi, kad Dori gyvenimas išties sudėtingas.
- Ar tave augino įtėviai ir paskui kažkas atsitiko? Atsiprašau, kad klausinėju. - Pasakė mergaitė. Liūdna, kai vaikų namai tampa vieta, į kurią norisi sugrįžti. Gruodei kažkaip ir pagailo Dori.
- Kodėl dabar nesėstum? Smagu lėkti tomis rogėmis ar ne? Juk smagu? Praeitais metais, kai man buvo liūdna Alanas mane pravežė tomis rogėmis. - Kai Dori paklausė apie jos geriausius laikus Gruodė susimąstė. Bet greit atsakė.
- Laikai, kai patekau į šią mokyklą kol kas geriausi. Man čia nepatiko praeitais metais. Jų pradžioje tiksliau. Bet paskui pradėjo patikti. Žiobariška medicina lėta Dori. Juk žinai tai ar ne? Aš. Tas gaisras, kai apdegiau buvo tada, kai man buvo penkeri.  Nuo tada nebuvo nieko labai smagaus. - Taip. Tik skausmas, gijimai po operacijų. Juk Buvo tokia mažytė. Ugnis pakenkė ir kvėpavimo takams. Teko vartoti labai stiprius nuskausminamuosius, kurie irgi turėjo pašalinį poveikį. Būdavo apdujusi, apsvaigusi, mieguista. Be vaistų negalėjo tverti. Tai kenkė jos mokymuisi. Darė ją liguistą. O visi pertvarstymai, tie prisiminimai Gruodei kėlė šiurpą.
Antraštė: Ats: Apžvalgos bokštas
Parašė: Dori Mendel Liepos 02, 2022, 12:43:17 pm
- Viskas gerai. Man patinka tau pasakoti, - pasakė Dori.
Ir tada pagalvojo, kad turbūt dar niekam nėra papasakojusi visos savo istorijos, kuri susijusi su ją globojančiais suaugusiais žmonėmis. Buvo žmonių, kurie beveik viską žinojo nuo pradžių, kas vyksta merginos gyvenime, arba žmonių, kurie nežinojo praktiškai nieko.
- Aš gyvenau žiobarų šeimoje, tėvai mane mylėjo, tačiau kai sužinojo, kad esu burtininkė, viskas pasikeitė. Ypač iš mamos pusės. Man buvo sunku suprasti, kaip tėvai gali manęs nebemylėti. Ir žinai, ką jie padarė? Kai buvau trečiame kurse, jie manęs išsižadėjo. Man net nieko nepasakė, bet aš sužinojau, kad nesu jų biologinė dukra. Mano netikrą tėtį ir mane galbūt sieja giminystės ryšiai. Galbūt. Aš to nežinau, - pasakojo. - Taigi, tais metais aš susipažinau su savo tikra mama, kuriai irgi buvau nei motais. Susipažinau ir su tėčiu, kuris sakėsi nesąs mano tėtis, o galiausiai dingo. Ir taip atsitiko, kad buvau niekam nereikalinga, todėl mane įkišo į vaikų namus. Bet man ten gerai, - klastuolės veido išraiška buvo neįskaitoma. - Buvo vienas suaugęs žmogus, kuris man labai padėjo. Ir viena mano draugė. Deja, su jais ryšiai kaip ir nutrūkę. Ir dar man padėjo Alanas ir jo pusbrolis.
Dori prisidegė dar vieną cigaretę.
- Nežinau, ar smagu, - neketino pripažinti lėkimo rogėmis privalumų. - Kai tau bus penkiolika, aš tavęs paklausiu, ar smagu, - šyptelėjo ir įtraukė į plaučius nuodų.
Kai Gruodė pradėjo pasakoti savo istoriją, Mendel suprato padariusi klaidą. Ji privertė mergaitę prisiminti baisiausius savo laikus: kaip tamsiaplaukė apie tai nepagalvojo? Juk žinojo, kad Gruodės vaikystė dėl nudegimų buvo labai sudėtinga. Ir tada paauglė žvilgtelėjo į savo smilkstančią cigaretę. Akimirką į ją žiūrėjo, o paskui užgesino nei neįpusėtą ir išmetė pro langelį.
- Atsiprašau, - tarė susipratusi, kad galėjo sukelti Gruodei nemalonius prisiminimus ne tik savo klausimu, bet ir rūkymu. - Bet dabar? Dabar juk tu gali gydytis magiškais būdais. Tikiu, kad yra kas nors, kas padėtų su randais, - pasakė stengdamasi nevėpsoti į varniukės veidą.