Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Transfigūracija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Džeimsas Greywindas Rugsėjo 08, 2019, 06:38:12 pm
-
Tą paskutinę dieną žinojo Hogvartso nepaliksiąs. Egzaminai pasibaigė, ugninės buteliai voliojosi nebent mintyse - tėvų laiškais nešinos pelėdos šturmavo kabinetą nuo ryto iki vakaro, kol galų gale neapsikentęs įsigijo automatinę plunksną atsakymams rašyti. Nuo "Aš didžiai gerbdama direktorės Evenstar mokytojų atrankos politiką, vis dėl to nesuprantu kodėl Jūs esate vertas dėstyti šioje mokykloje" iki "Jei tik tu prikiši nagus prie mano dukros" tipo ir dar daugiau. Galų gale nustojo diktuoti tekstą ir nusisuko į langą. Paskutiniam motinos žviegliui susidraskius po to, kai jos sūnus neišlaikė transfigūracijos egzamino, stojo tyla ir Greywindas užsimerkė.
Tuščia Gringotso saugykla ir vėl atvijo profesoriaus darbui. Tuo tarpu vėlavimas kilo iš pasišlykštėjimo šiam pasirinkimui, mokiniams ir jų gimdytojams, globėjams bei giminėms. Tai buvo vienas iš tų Džeimso Greywindo įpročių, kuriuos mokiniai žinojo šalia rūsčios išvaizdos ir neapykantos.
Džeimsas randuotu veidu nužvelgė saulėtą - kažkas naujo - rudens ryto dangų prieš atidarydamas duris. Kai saulę kiek uždengė atplaukęs debesėlis, buvęs auroras nulenkė rankeną.
Varpas buvo nuskambėjęs prieš vienuolika minučių.
- Išsitraukiat lazdeles ir vadovėlius, šimtas penkiasdešimt devintas puslapis, perkeitimas. - smagiai vėsiame kabinete nugriaudėjo Greywindo balsas. - Kitose pamokose nagrinėsite žmonių transformacijos pagrindus ir transfigūracinių kerėjimų panaikinimą arba kitais žodžiais tariant, atvertimą.
Klastūnyno vadovas sustojo taip ir praleidęs prisistatymo kalbą - kas jis buvo, turėjo žinoti didžioji dalis. Kalbos sklinda, jei ne jos, pergamentinis tvarkaraštis pasakys.
- Perkeitimas - tai transfigūracijos šaka, kurios dėka objektas A ir objektas B sukeičiami vietomis: objektas A virsta objektu B, objektas B - objektu A. Nesvarbu ar kerėjimo objektai yra šalia, ar juos skiria mylios. - jis prašneko apie pamokos teoriją, kuomet žemės rudumo akys ieškojo tinkančių ir patinkančių mokinių. Galų gale, favoritai bent pakels ūpą, jie bus vieninteliai kiek rūpintys, nesgi įdomu žiūrėti kas iš jų išeis, kiek jie tvers. Tuo metu, Llewellyn, nesugebėjusio išlaikyti egzamino, tad palikto kartoti kursą, Greywindas nenorėjo matyti, net jei buvo malonu jausti pasitenkinimą, kai vaikis susikirto. Mažo smegenų ėdiko niekas nenorėjo turėti pašonėje.
Padaręs pauzę, atsirėmė į senąjį kabineto stalą užduodamas finalinį klausimą:
- Tarp kokių objektų negalimas perkeitimas? - vyriausiasis Greywindas gargždiai paklausė, sau iš šono pajausdamas kaip švelnus rudens dvelksmas įsmunka į klasę, o liepsnelių čiulbėjimai užpildo lauką.
Kokia idilė. Trumpa. Neamžina.
---
[Platesnis kabineto aprašymas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2377.msg137069#msg137069)
Pilna informacija (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=7683.msg141767#msg141767)
TRUMPI PRIMINIMAI:
1. NEBIJOKITE RAŠYTI, KAD JŪSŲ VEIKĖJAI KLYSTA IR NEBŪKITE VUNDERKINDAIS. Už tai taškai bus priskaičiuojami kūrybingumui ir kalsite reputaciją mano akyse.
2. MANO VEIKĖJO MINTYS PRIKLAUSO TIK JAM. Tai, kad jis burbės kažką vadindamas šiknašaudžiu pliurzliu, tai nereikš, jog tai mano reali nuomonė.
3. PAMOKOJE PASAKYTI TAŠKAI SKIRSIS NUO REALIAI GAUNAMŲ. Tai reiškia, kad jei jūsų veikėjas po suolu praktikavosi kerėjimo burtažodžius, ne transfigūracijos, profesorius jums atims, pavyzdžiui, 10 taškų, bet realiai jūs gausite taškus už kūrybingumą ir jūsų praktikos pažymys didės.
4. APRAŠOTE TIK SAVO VEIKĖJO VEIKSMUS. Jokiu būdu negalima aprašyti ką kitas veikėjas atsakė į jūsų užduotus klausimus ir panašiai. Jūs kitų personažų nevaldote.
5. RAŠOTE BŪTUOJU KARTINIU LAIKU, TREČIU ASMENIU, MAŽIAUSIAI 600 SIMBOLIŲ.
6. KVAILIONĖS IR TINGINIAVIMAI RPG TIKSLAIS GALIMI. Neatsakau tik už savo personažo veiksmus - bus, išmes iš pamokos, bus, trinktels knyga per galvą.
Teorija iki 10 dienos. Praktika prasideda rugsėjo 11 d.]
-
Švelnus rudens vėjelis vėlė Julian'o kiek ilgokus, mėlynus plaukus. Bemiegė naktis prieš pirmąją šių metų Transfigūracijos pamoką nebuvo pati geriausia mintis, bet laiko atgal neatsuksi...
Sunkiais žingsniais, bet jaunasis klastuolis pagaliau įžygiavo į pačią Hogvartso pilį, o galiausiai ir į Transfigūracijos kabinetą. Nors vaikinuko paakiai ir buvo kiek pajuoden nuo miego trūkumo, bet pats Gilbertukas buvo tvarkingai apsirengęs ir susišukavęs. Žinoma, vusi ir vėl mane sumaišys su mano broliu dvyniu. Tik pamanys, kad Aleksas nusidažė plaukus, nes praitais metais buvau tarsi šešelyje visuose pamokuose, kolidoriuose ir kituose vietose.. Pagalvojo Julian'as ir prunkštelėjo nuo savo minčių bei greit nužygiavo į vieną iš laisvų vietų kuri buvo gale. Keista, bet išsisklaidė ir didelis miego norėjimas, kurį rodos kątik jautė jaunasis klastuolis...
Staiga pamatytas profesorius, kuris kątik įėjo į kabinetą, ir išgirsti jo nurodymai privertė jų paklausyti ir mėlynų plaukų savininko. Knygoje jau buvo atverstas reikiamas puslapis, o lazdelė ramiai buvo padėta ant šio stalo, šalia knygos.
Išgirstas klausimas privertė berniūkštį susimąstyti. Nežinau atsakymo, bet bent bandysiu spėti. Geriau spėti negu tylėti. Ypač kai užduotas klausimas yra būtent transfigūracijos profesoriaus, klastunyno koledžo vadovo... Pagalvojo berniūkštis ir pradėjo galvoti atsakymą, kuris skambėtų bent truputį logiškai... Staiga Julian'o ranka pakilo, tarsi jis būtų vienas iš pavyzdingųjų mokinių, kas buvo toli gražu...
- Na spėju, kad negalimas perkeitimas būtų tarp žmogaus ir burtų lazdelės. - Tarė jaunasis klastuolis net neslėpdamas to, kad atsakymą į klausymą tik spėjo...
-
Gaja judėjo transfigūracijos kabineto-klasės link. Jau seniai girdėjo, kad transfigūracijos profesoriai siaubingi, tad ten rodytis nedrįso. Pavyzdžiui, kai ji buvo V kurse, o jos sesuo VI kurse, gerb. profesorė Nifora supylė Roanai už netinkamai atliktą namų darbą trolį, o po Niforos šį dalyką dėstantis profesorius Džeimsas Greywindas (beje, kažkur girdėta pavardė) esą nebuvo pats maloniausias su mokiniais ir net paliko kažkurį iš klastūnyno kartoti kurso. Tik pasiekusi kabinetą prisiminė iš kur girdėjo šią pavardę. Negali būti, kad jie giminaičiai prisiminė buvusį MGP mokytoją ir Švilpynės vadovą Igorį. Pravėrus duris profesoriaus nesimatė, klasė taip pat kol kas buvo pustuštė. Atsisėdusi į pirmą pasitaikiusi suolą toliau nuo klasės priekio, bet pakankamai arti, kad girdėtų ką Greywindas sako, septinto kurso mokinukė išsitraukė šokoladuką ir greit jį suvalgė. Varpui nuskambėjus durys kaip tikėjosi mergina neatsidarė ir klasėje nepasirodė profesorius. Atrėmusi galvą į delną mėlynakė susimąstė. VML egzaminus ji patenkinamai išlaikė, o VSMT? Net ruoštis jiems noro nebuvo, o kur jau kalbėt apie egzaminų laikymą? Rudaplaukė gailiai atsiduso. Kaip ji norėtų grįžti į I ar II kursą, kai ištisai galėdavo miegot ir tik padedama Roanos kažkaip įsisavindavo tą visą medžiagą. Gal penkios, o gal dešimt minučių praėjo, bet profesoriaus nebuvo matyt. Tiesa, netikėtai, bent jau pačiai Kasandrai, prasivėrusios durys sakė ką kito. Kaip ten sako? Vilką mini, vilkas čia? Tik va jis greičiausia paprastas žmogus, kaip visi esantys čia klasėje.
Klausant profesoriaus, nejučia Amneta nusižiovavo. Ne, pamoka gal ir nebus nuobodi, bet miego švilpė norėjo. Kaip visad. Tiesa, atėjo laikas kai ir jai teko pasijudint. - Kadangi pasakėte tiesiog objektų, tai mano atsakymas, kad perkeist negalima dviejų žmonių. - Pasakė ir pati nustebo iš kur pas ją atsirado drąsos pasireikšti.
-
Rudens diena Leonardas žingsniavo į pamoką. Burtų lazdelę laikė rankoje, kad tikrai nepamirštu, nes girdėjo, kad šis profesorius nėra iš tų kurių galima pavadinti gerais. Šalikas stipriai spaudė berniuko kaklą, rankos drebėjo, o kojos nenorėjo artėti prie kabineto.
Oras buvo gražus, bet jis nekėlė jokios pozityvių emocijų.
Leo nenorėjo stuksenti į durys todėl užėjo su kažkokių mokiniu ir norėjo pasisveikinti, bet pamatęs, kad profesoriaus nebuvo kiek sutriko.
Jam nesinorėjo galvoti, kas bus su tavimi jei suklysi. Atsisėdęs į laisvą vieta ir sulaukęs klastūnyno vadovo iškart ištempė ausis ir pradėjo klausytis. Kiekviena kart jis pasukdavo galvą iš šono tai atrodė lyg vaikinas nieko nesupranta, bet po to pakėlė ranką ir tarė:
- Na manau, kad negalimas perkeitimas yra tarp gyvo organizmo ir negyvo daikto.
Atsisėdęs pirmakursis pradėjo apžiūrinėti stalą lyg net nebūtu nieko pasakęs.
-
Jeigu jisai teisis laiku pasirodyti pamokoje, turbūt pasaulis apsivers pagalvojo Dafydd, kai nuskambėjus varpui Džeimso Greywindo kabinete nebuvo nė kvapo. Net šis piktas paauglys teikėsi į pamoką ateiti laiku. O čia profesorius vėluoja. Kaip visada. Kai pagaliau teikėsi pasirodyti, klastuolis nutarė, kad vėlavimas darosi vis ilgesnis ir ilgesnis.
Velsietis sėdėjo pačiame klasės priekyje. Jis šiek tiek prisibijojo savo koledžo vadovo. Tačiau buvo tikras, kad Greywindas nenori matyti raudonų plaukų. Tad specialiai atsisėdo kuo arčiau - tik tam, kad paerzintų žmogų, velsietį šlykščiai pažeminusį praėjusiais mokslo metais.
Nereikia ir sakyti, kad Dafydd neketino atsakinėti į klausimą. Jis nė nepalietė vadovėlio, kai Greywindas liepė atsiversti kažkelintą puslapį. Savaime aišku, klastuolis neišgirdo, kokį gi puslapį jam reikėtų atsiversti. O ir koks skirtumas? Velsietis neketino kažko per šitą pamoką veikti. Ko jis čia atėjo? Tikriausiai dėl to, kad tikėjosi čia sutikti vieną žmogų. Ką gi, ši misija pavyko. Vadinasi, teoriškai jau būtų galima atsistoti ir keliauti iš klasės. Deja (laimei?) Dafydd tai nebuvo būdinga. Dabar jau reikės sėdėti šioje pamokoje iki pat jos pabaigos. Ką gi. Velsietis sėdėjo ir atkakliai spoksojo į Džeimsą Greywindą.
-
Camilla žingsniavo iki kabineto su menka šypsena. Rankose ji laikė knygute tušinuką ir dar burtu lazdelę, bet abejojo ar šiandien ji iš vis naudos ją. Mergaitė atrodė labai pasitikinti savimi, nes dar kišenėje turėjo mažą peilį. Dažnai klastuolė ji nešiojasi, bet šį kart nusprendė ji pasiimti. Su aukštai iškėlusia nosimi Milla ėjo iki klasės. Antrakursė net neketino kažką daryti, nes per tokia diena jei nesinorėjo eiti niekur. Šį kart ji atrodė lyg iš žiobarų pasaulio. Iš šono atrodė, kad mėlyna plaukei vasara nesibaigė arba, kad kokia žiobarė surado šią pilį ir dabar vaikšto.
Atidarius kabineto duris ji nužvelgė visus. Profesoriaus nebuvo klasėje Puiku ir nuėjo į patį galą. Tegul prieki sėdi favoritai prunkštelėjo antrakursė. Cornet ne nekentė favoritus jei buvo nesvarbu kas profesoriaus Greywindo favoritai. Dabar klasėje net paskutiniam suole nebuvo įmanoma nepastebėti mėlyna plaukės. Kol visi rinkosi į klasę Milla piešė savo sąsiuvinį save. Nupiešusi savo šaržas balta odė mergina pradėjo žvalgytis ir jos akys užkliuvo už profesoriaus. Ji vėl nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena. Dvylikametė atvertė puslapį kurį liepė profesorius, tam, kad atrodytu lyg Milla užsirašinėja. Po kiek laiko jau matėsi veido bruožai ir kiekviena kart merginai imdavo juokas. Aišku ilgaplaukė nesiruošė šiandien atsakinėti į klausimus. Bet pakėlusi galvą klastuolė pradėjo klausytis objektas A ir objektas B sukeičiami vietomis: objektas A virsta objektu B? Ką? Kodėl ne objektas Z ir U, o kodėl ne objektas R ir G pasipiktinus galvoje tarė. Nemėgstu transfigūracijos susiraukė Camilla ir nupiešė ūsus šaržui.
-
Rudens diena. Lauke pučiantis vėjelis nieko gyvu netraukė Malio's išeiti į lauką bei kūr gan niūria nuotaiką, bet žaliaplaukė visiškai neliūdėjo ar buvo pikta. Ji su menka šypsenėle veide žingsniavo Hogvartso kolidoriais transfigūracijos kabineto link. Mergytė šiek tiek bijojo, bet tai paslėpė po pilnu pasitikėjimo savimi veidu ir menka šypsenėle veide. Galiausiai prižingsniavusi kabinetą ši drąsiai įžengė į jį.
- Laba diena. - Pasisveikino drąsiai, žvaliu balsu jaunoji klastuolė, bet tada suprato, kad profesoriaus nėra bei pavartė akis ir daugiau nieko nelaukusi nužingsniavo ir klestelėjo į vieną iš laisvų vietų viduryje. Galiausiai į klasę įžengè ir profesorius. Malia dar nepažinojo šio profesoriaus ir nebuvo pabuvojusi neivienojejo pamokoje, bet vistiek elgėsi gan drąsiai ir su noru norėjo dalyvauti pamokoje. Ji greit atsivertė reikiamą puslapį ir pasiėme lazdelė į ranką bei padėjo ranką ant stalo...
Scoott jau norėjo sakyti atsakymą, bet pasimetė kai jos atsakymą pasakė kitas mokinys. Galvok, Malia, galvok. Skatino save mintyse ši ir galiausiai viena idėja šovė jai į galvą. Nors ji pati žinojo, kad atsakymas yra blogas ir gal labiau kaip pajuokavimas, bet vistiek pakėlė ranką ir tarė :
- Manau, kad žiobaro negalima perkelti į burtininką ir atvirkščiai..
Po savo atsakymo mergaitė tyliai prunkśtelėjo ir nuleido žvilgsnį į medinio stalo paviršių bei savo žvilgsniu analizavo jį. Jaunoji klastuolė nebežinojo ko gali tikėtis iš profesoriaus po tokio atsakymo...
-
Rudeniniai lapai dengė drėgną žemę, jautėsi ta gaivuma po karštos vasaros, o nauji mokslo metai vertė Adelę vemt ir trankyt galvą į sieną. Vasarą ši dažyta mergina praleido tarp Hogvartso sienų (hm, gal dėl to ir norisi trankyti galvą į sieną?), išskyrus kelioms dienoms buvo pradingusi į Aukštutinį Fleglį. Reikalų prisikaupė.
Mažučiukė Ginger įžengė į transfigūracijos klasę, apsidairė. Nėr pažįstamų? Nuostabu. Tačiau užmačiusi Camille ir Dafydd pavartė akis. Kažką tyliai suburbėjo sau po nosim ir sukrito į tą įprastą paskutinį suolą viduryje. Mėlynose akyse prabėgo prisiminimų šešėliai, suspaudė širdį. Antroji pamoka nebuvo pats geriausias pusiau juodaplaukės, pusiau žaliaplaukės prisiminimas. Per šviesią odą perbėgo šiurpuliukai. O taip, liko tik atpilt pusryčius ir bus visiškas fiasko. Užsikišo juodą sruogą už ausies ir kantriai laukė Greywindo pasirodymo. Smulkiais pirštais perbraukė per dvi plonas linijas ant kaklo, menkai šyptelėjo. Juanas mane užmuš. Ir kur dingo toji jautrioji ir tyroji blondinukė Adelė?
Ir galiausiai pasirodė profesorius. Be jokios prisistatymo kalbos. Nenuostabu.
- Nekilnojamų?- vieno žodžio atsakymas nuskambėjo abejotinai, o dar ir idiotiškai.- Turiu omeny, kad perkeitimas negalėtų įvykti tarp nekilnojamų ir kilnojamų objektų. Jeigu knygą keiti vietomis su namu, tai gali įvykti katastrofa. Trinktelėkit man per makaulę, jeigu klystu,- per daug drąsiai ir savimi pasitikinčiai galiausiai išbėrė Ginger.
Tikėjosi sulaukt smūgio galvon. Rodos, būdama blondinė, su peroksido išgraužtomis smegenimis, svaidėsi kiek normalesniais atsakymais, negu dabar. Rankoje suspaudė globėjo dovanotą rožančių, baltų dantų šypsena vėl pasirodė randuotos ir tatuiruotos merginos veide.
-
Aleksas beveik vėlavo į pamoką. Dabar vaikis žinojo, kad greičiausiai už tai, pasitiktas su šypsena veide nebus. Klastuolis bėgo kiek galėdamas ir jau buvo spėjęs padusti. Matai? Rūkymas daro savo - prakalbo vaikino vidinis balselis, be Gilbert jis dabar svarbiausias nebuvo.
-Ne dabar,-sumurmėjo vaikinas lyg norėdamas atsakyti į ką tik girdėtą balsą, - juk matai, kad vėluoju.
Galiausiai berniukas pribėgo reikiamas duris ir jas staigiai atplėšė. Joks "laba diena" iš jo lūpų neįšėjo. Klastuolis greitai apžvelgė visus stalus ir pamatęs mėlynos šiuveliūros savininką pačiam gale, greitai atsidūrė prie jo.
-Ar galiu čia prisėsti, brolau? - Aleksas šį kartą stengėsi kalbėti maloniai. Per Herbologiją pasireiškusi Juliano nuotaikų kaita vertė imtis atsargumo priemonių. Pagaliau rudaplaukis nužvelgė mokytojo stalą, bet Greywindo ten nebuvo. Ar Džeimsas šiandien teiksis pasirodyti Transfigūracijoje? O gal tai tik Dievo duota proga man pasiplauti iš čia? Aleksas jau norėjo vėl eiti prie durų ir plautis iš pamokos, bet berniūkštį kažkas laikė ir neleido taip pasielgti. Deja praėjus porai minučiu planas neišdegė, nes kabineto duris prasivėrė ir čia įėjo šiuolaikinis Severo prototipas. Aleksas tikriausiai atrodė kaip idiotas, nors greičiausiai toks Džeimso mintyse ir buvo. Berniūkštis stovėjo gale klasės prie suolo ir laukė brolio sutikimo. Rūstus ir šaltas profesoriaus balsas su nurodymais privertė Aleksą sukristi į suolą, bet vadovėlio klastuolis nelietė. Tai buvo vaikiškas maištas ir norima iššaukti Džeimso reakcija.
-Labas ir Jums,-gan garsiai ištarė klastuolis, nesulaukęs jokio pasisveikinimo iš šio randuoto vyro. Pats būtum nesisveikinęs, bet dabar būtinai turi išsišokti. Šį kartą tai nebuvo vidinis balsas. Gilbert taip smerkė save, bet vietoj kaltės jausmo išėjo tik tylus krizenimas klasėje. Tikriausiai šį Alekso juoką išgirdo visa klasė. Berniūkštis pastebėjo, kad Transfigūracijoje dėl greičiausiai juntamos baimės kiti bijojo net sukrutėti. Alekso tokio dalyko nejuto. Berniukas buvo per daug sunkaus charakterio išsišokėlis ir to niekas negalėjo paneigti. Aišku, egzaminai buvo išlaikyti (nors to Gilbert nesitikėjo) ir vaikinas jau buvo antrame kurse. Tai rodė, kad be savo durnyščių klastuolis mokėjo ir susikaupti.
Išgirstas klausimas išvedė vaikiną iš vėžių. Aleksas tikrai nežinojo atsakymo, bet pakalbėti prieš visą klasę nebūtų atsisakęs. Tu nežinai atsakymo. Prašau, tylėk - kalbėjo Gilbert vidinis balsas, tačiau Aleksas šį kartą su juo nesutiko. Buvo aišku, kad visada geriau spėti nei tylėti. Tai Gilbert motyvavo atsakyti į klausimą arba su logišku, arba su kvailu atsakymu.
-Perkeitimas? - garsiai savęs paklausė klastuolis, tačiau tuo metu žiūrėjo į Greywindą, tad vyrui galėjo pasirodyti, kad Aleksas klausė jo,-Na manyčiau, kad tarp burtų lazdelės ir gyvūno arba žmogaus? Juk niekas neatsotų burtų lazdelės. Ji per daug sudėtingas daiktas,-prakalbo Aleksas, bet suprato, kad toks atsakymas jau buvo,-taip pat medinio pagaliuko pavertimas į skutimosi peiliuką? - šį atsakymą vaikinas arba buvo susapnavęs, arba kažkur perskaitęs. Reikėjo tikėtis, kad tai antras variantas ir Gilbert neapsijuoks prieš klasę.
-
Net Elzę, kažkur pogrindyje tūnančią šakelę, pasiekė ne patys geriausi transfigūracijos mokytojo atsiliepimai. Pavardė girdėta. Igoris, buvęs Švilpynės vadovas irgi tokią nešiojo. Lyg ir. Ne Smitherson darbas kištis į visokiausias genealogijas.
Rudens pradžia nebuvo pebrotiškai šalta ir švilpiukė, kaip jai įprasta, nedrebėjo. Kur jau šalsi, kai esi užsivilkęs žieminę uniformą.
Į klasę atsidanginus dvidešimt minučių anksčiau, prieš varpui suskambant septintakursė nusėdo kaip visada - vidury prie sienos. Ten atrodė saugiausia, jeigu kas puls. Ir saugiausia nuo mokinių. Jeigu krisi - lėksi į sieną, o ne ant žemės, tad nenukrisi.
Kur Elzytė danginosi nuo transfigūracijos praeitais metais? Juk kerėjimo sugebėjimų turi. O gi yra viena beproto paprasta priežastis. Labai bijojo šito profesoriaus. Ir dabar bijo. Bet reikia ruoštis, juk kažkada reikės eiti į darbo pokalbius. O bosų dar ne tokių būna.
Ta trisdešimt viena laukimo minutė buvo viena iš sunkiausių gyvenime. Per šį laikotarpį švilpė tvarkingai išsideliojo visas mokymuisi reikalingas priemones, pergamentą ir rašalo buteliuką. Tvarkingai ir gražiai - taip kaip ji mėgsta.
Žinote tą jausmą, kai atsisėdate į, tarkim, Amerikietiškus kalnelius, ar dar į kokį atrakcioną su stačia pradžia, nuo kurios paleidžia laisvu kritimu ir lėtai į ją kylate. Lėtai, lėtai. Tada, kai jus pagaliau užveža į patį viršų ten dar palaiko. Ta 'viršūnė' buvo, kai nuskambėjo varpas, o profesorius dar nebuvo atėjęs. Va taip Elzytė bijojo šios pamokos. Derėtų paminėti, kad atrakcionai jai nepatiko ir turėjo baimę tiek aukščiui, tiek greičiui.
Pagaliau į klasę įžengiantis mokytojas su savo dinozaurišku balsu vos nenuvertė merginos nuo kėdės. Kaip gerai, kad mama dar vis galvoja, jog transfigūracijos mokytoja yra maloni moteriškė.
Toliau kalbą apie A ir B dalykus paauglė bandė užsirašinėti. Rodos žmonės taip anksčiau darydavo.
Deja, vienas drebančios rankos mostas ir rašalo buteliukas ištryško ant viso suolo.
Servetėlių pasiėmusi nebuvo. Kvėpavimas greitėjo, kas nežadėjo nieko gero. Reikia kažką daryti, kol Švilpė dar valdosi. Didėjančią rašalo balą bandė nusausinti pargamentu, vietoje servetėlių. Viskas vyko labai greitai ir to pasekoje teorinis klausimas pasiekė Elzės ausytes.
Kiek prilėtinusi kvėpavimą ir mintyse kartojant atsakymą, kol kiti mokiniai šneka, pagaliau pakėlusi rašaluotą ranką mergina prabilo:
-Kadangi maistas neįeina į jokias magijos ir kerėjim-mo gretas ir su juo iš viso nieko magiško negalima daryti apart gaminimo ir ruošimo, logiška būtų, kad jo negalima ir perkelinėti, - greitai, beveik nedrebančiu balsu sukalė žodžius. Nelabai logiškai sueinančius, bet gal mokytojas prasmę atras. Tiesiog įkvepė ir žiūrėdama į kito mokinio plaukus pasakė. Pati net negalėjo tuo patikėti.
Jau buvo bezidžiaugianti, bet vėl netyčia įmerkė ranką į rašalo balutę. Širdis vėl pradėjo plakti smarkiau, o kvėpavimas sutankėjo.
Ne, ji pagalbos neprašys. Gėda ir silpna. Susitvarkys pati. Kažkaip...
-
Stevie su nuostaba suprato, kad ji tikrai laukia transfigūracijos pamokos. Nors, ko gero, praėjusiais mokslo metais pateko į nevykėlių kategoriją - juk nebuvo tokia protinga kaip Adelė Ginger, - profesorius Greywindas savo darbą išmanė. Tad šiais metais Stevie tikėjosi turėti dar vienerius metus kokybiškų transfigūracijos pamokų. Žinoma, ji negalėjo būti tikra, kad profesorius Greywindas tebedėstys šį dalyką - profesorių kaita nepaliovė stebinti merginos. Tačiau ji pastebėjo šį žmogų koridoriuje ir neabejojo, kad jis dalyko nepakeitė.
Atėjusi į klasę ir pastebėjusi, kad profesoriaus (jokio) klasėje nėra Green praktiškai visiškai įsitikino buvusi teisi: juk šis profesorius yra, ko gero, vienintelis, šitaip nuosekliai vėluojantis į pamokas.
Grifė atsisėdo klasės viduryje. Norėjo atsisėsti arčiau, tačiau pamatė ten sėdintį Dafydd ir nutarė geriau atsisėsti toliau - kas žino, ko jis pridirbs per šią pamoką?
Pagaliau profesorius teikėsi pasirodyti - rudaplaukė apsidžiaugė, kai pamatė, kad jis ir buvo tas, kurio ji tikėjosi. Žinojo, kad ji nepelnys daugiau nieko, tik profesoriaus panieką. Tačiau jeigu gali išmokti ko nors naudingo, koks skirtumas, ką apie ją galvoja mokytojas? Juk svarbiausia, kad egzaminą išlaikė, o ir pati juto, kad praėjusių mokslo metų pamokos buvo naudingos. Ko gero, naudingiausios per tuos šešerius metus, kuriuos ji praleido šioje mokykloje.
Išgirdusi teorinį klausimą mergina susimąstė. Žinoma, ji norėjo pabandyti atsakyti. Ir, žinoma, norėjo atsakyti teisingai. Galbūt bent kiek pakiltų profesoriaus akyse? Ji ir pati suprato, kad sakydama, jog nesvarbu, ką apie ją mano Greywindas, tik meluoja pati sau, tačiau nenorėjo to pripažinti. Vis dėlto norėjosi, kad tas žmogus ją gerbtų. Bent truputytį. Staiga Stevei į galvą šovė mintis. Ji buvo taip giliai susimąsčiusi, kad negirdėjo, ką kalba kiti mokiniai, tačiau tikėjosi, kad jos varianto nepasiūlė niekas. Mergina švystelėjo ranką į viršų ir garsiai pasakė:
- Perkeitimas negalimas tuo atveju, jeigu bent vienas iš objektų yra užkerėtas juodąja magija. Vienas iš pavyzdžių būtų horokrusas.
Stevie pati gerai nežinojo, kas tai per daiktas, tik tiek, kad tai yra kažkas blogo. Ji tikėjosi, kad Greywindas nepradės domėtis, iš kur grifė žino tokius dalykus. O ir pagarbos užsitarnauti, ko gero, nepavyks... Jau vien dėl to, kad, atrodo, ji beveik pertraukė prieš ją kalbėjusią kažkokią Švilpynės koledžo merginą.
-
Guramis sėdėjo prie lango, nuo likusios kabineto dalies atsidengęs knygų barikada. O laikas ėjo. Karts nuo karto jis nukreipdavo žvilgsnį nuo žalumos lauke ir permesdavo akimis bendraklasius. Vyko kažkas įdomaus. Jie nebadė vienas kitam į nugaras lazdelėmis ir nerėkavo. Net didžiausi ramybės drumstėjai atrodė tylesni, nei įprastai. Tiesa, viena mergina ant suolo išvertė visą buteliuką rašalo, bet buvo panašu, kad iš nervų, o ne iš nuobodulio. Arba virtuvės elfai kažko pridėjo į pusryčių pyragėlius, arba šią pamoką dėstys kalnų trolis. Kai profesorius galiausiai įėjo į klasę, Guramis susidomėjęs pažvelgė į jį. Burtininkas atrodė niūrus kaip ir pats akmeninis kabinetas. Na, ir sekasi...
Guramis atsivertė „Pavertimų pradžiamokslį“ ir į knygos galą perkėlė Mėsėdės Amarijos lapą, kurį buvo parsinešęs iš herbologijos ir dabar džiovino tarp knygos puslapių. Išgirdęs pamokos klausimą, jis atsiduso. Iš visų pusių pasipylė atsakymai. Guramis atsilošė kėdėje ir jo žvilgsnis vėl nukrypo į lauką, kur būtų daug mieliau leidęs laiką. Atrodė, kad transfigūracija nebus jo mėgstamiausia pamoka. Nors daug ir noriai skaitė, klastuolis retai atsiversdavo vadovėlius. Jį domino kitos knygos: senos, priplėkusios, šnibždančios baisias paslaptis ir kaistančios rankose. Biblioteka. Pamiršęs, kad yra klasėje, Guramis tuščia šypsena nusišypsojo lango rėmui, nes staiga jis suprato: man žūt būt reikia nusigauti į uždraustų knygų skyrių.
-
Luke neturėjo jokios motyvacijos pasirodyti pirmoje savo Tranfigūracijos pamokoje. Pagal gandus pasklidusius mokykloje, šiandien kaip ir praitais metais Transfigūraciją turėjo dėstyti "baisusis" Džeimsas Greywindas. Gerai, kad praitais metais sėdėjau namie ir neturėjau progos su juo artimiau susipažinti. Berniukas iš ties džiugavo savo laime ir neketino rodytis reikiamame kabinete, tačiau suprato, kad praleidinėti Transfigūracijos pamokų ištisus metus negalės. Apie Džeimsą klastuolis buvo prisiklausęs daug keistokų atsiliepimų. Pats berniukas profesoriaus dar nebuvo matęs, nors priklausė jo vadovaujamam koledžui.
Lėtais lyg sraigės ar vėžlio žingsnias ir kabinetas buvo pasiektas kaip tik su skambučiu. Klasėje jau buvo daug mokynių, o pora veidų Lukas atpažino. Keistasis Guramis, išsišokėliai dvyniai ir vieno iš dvynių mergina Nužiūrinėjo ir vardino sau mintyse žmones Luke. Mažasis klastuolis žinojo, kad prie Guramio įsitaisyti greičiausiai nepavyks, tad kaip koks nevykęs moksliukas atsargiai atsisėdo pirmam suole. Pirma pamoka, pirma eilė, pirmas suolas - tobula! Lukas pyko ant savęs, kad turėjo ateiti į pamoką ir pasirodyti kaip nevykėlis. Kaip ir tėvai, vis tiek nieko nesuprasiu. Kodėl visada turiu pasirodyti kaip kvailys? Staiga duris prasivėrė ir projas įėjo tikriausiai profesorius. Luke krūptelėjo nuo staigaus jo pasirodymo ir su didžiuliu garsu nukrito nuo kėdės. Puikumėlis. Aš jau nevykėlis - sėdėdamas ant žemės, sau mintyse tarė. Dabar pakilti nuo kietų grindų nesinorėjo. Lukas nusprendė visą pamoką prasėdėti ant grindų ir nesikelti. Tai berniukui atrodė geriausia išeitis. Atsistoti nuo žemės jam buvo tarsi antras pažeminimas, tačiau taip tikrai nebuvo. Dabar klastuolis atrodė tikrai kaip nevykėlis, bet nuo žemės buvo patogiau nužiūrėti mokytoją. Randuotas ir šiurpus. Tikrai netapsim geriausiom draugėm.
Pagaliau pasigirdo ir Greywindo šaltas balsas. Profesorius trumpai apibūdino temą, ją pristatė ir uždavė klausimą. Lu sutriko ir buku žvilgsniu žvelgė į savo koledžo vadovą. Tu juk juokauji? Dabar nusijuok ir užduok tinkamą klausimą pirmai pamokai. Luke tikrai nežinojo kaip turėtų reguoti į tai. Iš klasės galo jau skambėjo pirmieji atsakymai, bet Duff net ir klausydamasis nieko nesuprato. Galiausiai atsakymų lavina baigėsi ir atėjo metas kažką pasakyti pačiam pirmakursiui.
-Naa... emmm... Gal perkeitimas negalimas tarp žiobariškų ir magiškų gėlių? - Dabar Luke žinojo, kad tikrai nusišnekėjo. Kam čia įkišai Herbologiją? Akivaizdu, kad tavo atsakymas bus neteisingas - kalbėjo Luko vidinis balsas, o pats berniukas slapčia linktelėjo galva jam pritardamas.
-
Sofija ėjo link transfigūracijos kabineto. Diena išpuolė saulėta ir šilta, rankoje švilpė glamžė pergamento skiautę. Laišką, ačiū Dievui, ne žvieglį – mąstė mergaitė grūsdama popieriaus lapą į kišenę. Vakar vakare rado savo pelėdą tupinčią pelėdyne ir besiruošiančią nešti tą rašliavą transfigūracijos profesoriui. Ir kas gi galėtų siūsti kažką panašaus? Taip, atspėjote, o gi tėveliai... – mintyse pareiškė įsivaizduojamai publikai.
Kabineto durys atsivėrė ir Sofija įsmuko į klasę. Pastebėjo kelis pažįstamus veidus, kelis naujus, šaltai dėbtelėjo į Dafydd. Mergaitė tyliai nužingsniavo iki vienintelės likusios vietos prie lango kažkur gale. Nieko...matysiu ir iš čia. Profesoriaus nebuvo, bet trečiakursė ir nesitikėjo, ji turėjo laiko paspoksoti pro langą ir šis mažas gyvenimo malonumas ją maloniai džiugino. Nuo gluosnio galiūno vienas po kito krito pageltę lapai, protarpiais jis pasipurtydavo nusimesdamas gausią jį dengiančios kepurės dalį. Greitai medis liks visai plikas, – nusišypsojo ji, – keista kokia graži yra mirtis kai pagalvoji, kokį įpatingą ji padaro gyvenimą...
Staiga durys atsilapojo taip kaip jas atidaryti sugeba tik Džeimsas Greywindas. Jis, žinoma, nesileido į ceremonijas, apskritai, į nieką nesileido, gal tik į nebylų mokinių tvilkymą žvilgsniu ir sausą, greitą, grubų temos išdėstymą. Mergaitė slapčia šyptelėjo, Aleksui "mandagiai" pasisveikinus, bet į gilius apmąstymus apie etišką mokinio ir profesoriaus bendravimą ji atsakymų neieškojo. Atsivertė vadovėlį, maištauti nesiruošė. Lazdelė kaip visada gulėjo šalia.
– Perkeitimas negalimas tarp dviejų magiškų daiktų kurių užkeikimas ar magiškosios savybės per daug skirtingo lygio. Tarkime horokruso negalėtume perversti pigiu skundikliu, o savaime kaistantis arbatinukas netaps burtininko lazdele.
Sofija nutilo, net, jei tai ką pasakė ir buvo grandijozinė nesąmonė ji jautėsi rami. Tokiomis dienomis jos niekas negalėjo išvesti iš kantrybės, tokios dienos tiesiog pilnos neapsakomo trapumo ir žavesio pajautos. Mergaitė staiga suprato, kad kvėpuoja, nežinojo kodėl tai pasirodė taip netikėta, bet pasirodė. Neįprastumu trečiakursė palaikė ir tai, kad ji užima tam tikrą tašką Žemės rutulyje, ir tai, kad jei kas sumanytų pasverti planetą Sofijos svoris irgi nulenktų svertą žemyn, tik šiek tiek, gal niekas nė nepastebėtų, bet tai būtų jos dalis, ir tai, kad profesorius, bei kiekvienas klasės mokinys kažką mąsto, kažką jaučia, kažkaip kitaip mato, juk tai keista, ar ne?
Švilpė įsistebeilijo į profesoriu ir laukė teorinės dalies arba papeikimo už kvailumą, o gal ir abiejų.
-
Emma lėtai šliumpinusi koridoriumi lėtai atidarė transfigūracijos kabineto duris. Profesoriaus, jei nenuostabu, dar nebuvo. Puiku, jei jis vėluos, bent mažiau laiko praleisime su juo. Kita vertus, šis profesorius visada vėluoja. Atsidususi varnanagė priekyje susirado vietą ir atsisėdo. Ji matė, kad klasėje dar yra ir Camille, ir Julian, ir Sofija, bet neėjo pasisveikinti, nors dar nebuvo nuskambėjęs skambutis. Šį kartą antrakursė buvo gana prastai išsimiegojusi, todėl buvo ne pačios geriausios nuotaikos. Bet rudaplaukės veidas nespinduliavo jokio nepasitenkinimo ar nemigos.
Sulaukus profesoriaus, kuris atėjo gerokai po skambučio, Emma šiek tiek pasitempė ir išklausė užduotį. Versdama vadovėlio puslapius škotė užsigalvojo. Taigi jis tikrai nepasikeitė... Tik gal jau nebebijau jo. O ko bijoti? O gal...Mergaitės galvoje iškart neatsirado atsakymo, todėl sau leido pasiklausyti kitų mokinių.
Vieną kartą varnanagė jau norėjo kelti ranką, tačiau kažkas, tikriausiai pirmakursis, pasakė jos atsakymą. Truputį nusivylusi antrakursė pažvelgė pro langą. Stebint ryto saulę ir vienišą debesėlį rudaplaukei kilo atsakymas. Iš pradžių Emma nenorėjo patikėti, kad jis gali būti teisingas. Gal reikėtų pabandyti...
Nutilus Sofijai škotė greitai pakėlė ranką ir tarė, tikėdamasi, kad už atsakymą jos neišpeiks:
-Manau, kad nevyktų perkeitimas tarp dangaus kūnų, tai yra tarp Saulės, Mėnulio, žvaigždžių...Nes, visų pirma, reikėtų iki jų nusigauti, kad būtų galima paleist kerus, kas yra... labai sunku, o antra, tai juos perkeitus, pavyzdžiui Saulę ir Mėnulį, įvyktų tikra katastrofa.-varnanagė sekundėlei atsikvėpė ir pratęsė,-Ir trečia: dangaus kūnai yra nepaprastai dideli, todėl, manau, juos būtų neįmanoma perkeisti.
Pasakiusi tai, ką norėjo, antrakursė pažvelgė į profesorių, nes visą tą laiką ji žiūrėjo į lentą. O kur daugiau kreipti akis? Į langą? Atsakinėdamas? Rudaplaukė susilaikė neprunkštelėjusi.
-
Džeimsas Greywindas, - stovėdama prie transfigūracijos kabineto durų iš kišenės ištrauktame tvarkaraštyje perskaitė Miona. Ką gi. Tikiuos, gandai ir liks gandais.
Apie Džeimsą per šias kelias dienas iki pirmosios transfigūracijos pamokos prisiklausė pakankamai. Vieni drebėjo, kad ir vėl gaus su knyga per galvą, kiti keikė Greywindą, jog sukirto per egzaminą, treti prisiekinėjo, kad kojos nekels į pragarą primenantį transfigūracijos kabinetą. Tačiau Miona drąsiai nulenkė rankeną ir įėjo į klasę. Iš egzamino gavusi maksimalų įvertinimą vargiai tikėjo mokinių paistalais. Negali aklai pasitikėti kitų žodžiais, - pamintijo, nors paširdžiuose ir kirbėjo šioks toks nerimas. Kas, jei jis tikrai toks baisus?
Kabinetas pritiko mokinių piešiamame profesoriaus paveikslui. Šaltos akmeninės sienos, kurios tikrai neatrodė svetingai, milžiniški langai, kurių nedengė užuolaidos, tamsus ir, iš pažiūros, sunkus profesoriaus stalas, prie kurio, merginos nuostabai, niekas nesėdėjo, tušti paukščių narvai... Viskas atrodė griežtai. Tikrai labai tiko mokinių nupasakotam Džeimsui.
Kiek pamindžikavusi prie durų patraukė klasės gilumon. Vietų daug nesimatė. Ir eilinį sykį sustojo kaip įkasta. Dafydd. Ir vėl. Prie jo eiti tikrai nesiruošė. Nė minties neturėjo. Paskutinis pokalbis nebuvo iš maloniųjų.
Atsitokėjo. Suprato stovinti vidury klasės ir nieko nedaranti, todėl darsyk apsižvalgė. Visai čia pat sėdėjo Stevie, o vieta šalia jos buvo tuščia.
- Sveika. Galiu prisėsti? - kuo žvaliau pasiteiravo grifės.
Neprisiminė, kada paskutinįsyk kalbėjo su Green. Tik žinojo, kad tas buvo seniai. Labai seniai. Pasijuto nepatogiai, tačiau klestelėjo ant kėdės.
Net ir nugaudus varpui transfigūracijos profesorius nepasirodė. Miona vis dirsčiojo į žiobarišką laikrodį. Džeimsas Greywindas vėlavo. Ir dar kaip.
Po vienuolikos minučių išgirdo nemaloniai girgžtelint durų vyrius. Paskui ausį rėžiantį garsą pasigirdo ir profesoriaus balsas. Tiksliau, nugriaudėjo. Miona balse iškart pajuto pasitikėjimą savimi. Ir akimirksiu priėjo išvadą, kad ganduose yra bent lašas tiesos.
Vis dėlto, ramiai, gal net kiek susidomėjusi stebėjo profesorių. Juto, koks šaltas it ledas yra profesoriaus žvilgsnis. Ilgaplaukė atkakliai žiūrėjo vyrui į akis ir visomis išgalėmis stengėsi nenusukti savųjų. Nenorėjo pasirodyti silpna. Ne to ją mokydavo tėtis.
Pagaliau pasigirdus klausimui, Miona susimąstė, kai tuo tarpu visi ėmė berti atsakymus. Mergina idėjų daug neturėjo, tačiau priėjusi, rodos, paiką mintį kilstelėjo ranką.
- Manau, kad perkeitimas negalimas ne tik tarp dviejų žmonių, bet ir tarp žmogaus ir kito gyvo objekto. Kitaip tariant, nemanau, kad galima perkeitinėti gyvus organizmus į kitus gyvus organizmus. Juk jei būtų galima, multisulčių eliksyras nebūtų taip dažnai vartojamas.
Ką aš čia nusišnekėjau...
-
Stevie, pamačiusi Mioną Herą, gerokai nustebo. Ji tiksliai nežinojo, kas jau buvo nutikę, tik tiek, kad kažkas baisaus. Ir, ko gero, visi žinojo, kad Miona praėjusiais mokslo metais praktiškai nelankė pamokų. Kuriame ji dabar kurse? paklausė savęs Green, nutarusi, kad užduoti tokį klausimą Mionai nebūtų mandagu. Nespėjo daugiau pagalvoti, kai pati grifė priėjo arčiau.
- Žinoma, gali. Kaip tau sekasi?
Tik uždavusi klausimą Stevie susiprato, kad, ko gero, tokių dalykų klausti nereikėtų. Deja, jau buvo per vėlu. Rudaplaukė jautėsi kiek nejaukiai. Iki Mionai dingstant, jos buvo tapusios draugėmis, tačiau tada jaunesnioji grifė... Būtent - dingo. Stevie niekada nepasidomėjo, kas jai atsitiko, ir dabar dėl to jautėsi tikrai prastai. O klausti dabar... Buvo nejauku. Dėl to Green sėdėjo ir tylėjo. Tačiau ji žvilgtelėjo į Mioną ir jai pasirodė, kad šios žvilgsnis nukreiptas į pirmą suolą - į tą, į kurį norėjo atsisėsti Stevie, tačiau buvo užimtas... Septintakursė nustebo. Labai nustebo. Nes jai pasirodė, kad žvilgsnis nėra iš tų, kurie yra nukreipti bet kur nieko nematant...
- Ar tu su juo turi kokių nors reikalų? - leptelėjo Stevie, nors ketino tą klausimą suformuluoti kažkaip gražiau. - Na, žinai... Dafydd.
-
((Daug žmonių, ilgas postas. Susitaikykit. Pažymėjau kur praktikos dalis. Viršaus aprašas - malonumui. Praneškite, jei kažką pamiršau ar suklydau.))
Nužvelgė užimtus suolus. Artėjantis kvidičas išskynė daugelį švilpių ir Grifų gūžtos mokinių. Klastūnyno jaunikliai karaliavo, keli varnanagiai kampe.
Kai Gilbert pasisveikino, kilstelėjo smakrą. Vėliau ši vadovėlio neatsivertusi neūžauga sukrizeno. Jis vaikiškai maištavo.
- Kažkas save laiko genijumi. - Džeimsas pašiepė antrakursį nepakeldamas balso. - Duff,- berniuko pavardė švietė ant mokyklinio apsiausto,- jau imu gailėtis nevedęs žmogaus transfigūracijos, sėskis arba paversiu tavs varle. - Greywindas žvelgė į Klastūnyno pirmakursio akis. Tik vienas Llewellyn ir mokyklą baigusi Gardner žinojo, jog Džeimsas nejuokauja. Dafydd jau žaidė šeško kailyje, Lunai beveik trūko.
Jei rudaplaukio vietoje kiūtotų drebanti Fiadh arba kitas ne Klastūnyno mokinys ir visai ne favoritas, dešimt taškų būtų išgaravę iš koledžo smėlio laikrodžio.
- Negalimi perkeitimai tarp žmogaus ir burtų lazdelės - tiesa. Tai pavojinga ir praktiškai neįvykdoma. Du taškai... - nutilo įsisteibelydamas į Alekso kopiją mėlynais plaukais. Dar vieni dvyniai. - Gilbertui. Tuo tarpu perkeitimai tarp žmonių - turiu omeny išvaizdą, perkeisti sielą ar mąstymą yra neįmanoma - įmanomi, tačiau labai sunkūs ir nerekomenduojami dėl rizikos. Taškas Amnetai. - mergina nusižiovavo. - durys žinai kur. - profesorius metė užuomenę Švilpynės septintakursei, minutei pagalvodamas, jog Claudie tokia tikrai nebuvo. - Gyvo organizmo ir negyvo daikto perkeitimas galimas. Nulis taškų Hall. - pastarasis vis galvą sukiojantis vaikinukas labiau priminė žiobarą negu burtininko kraujo turintį palikuonį, kas buvo apgailėtina transfigūracijos profesorius akimis. - Burtiniko ir žiobaro - niekas nežino, niekas nebandė. Bet egzistuoja teorija, jog tai nepasiekiama. Du taškai Scoott. - dar viena naujokėlė. Atrodė kaip senosios klastuolių kartos palikuonė - drąsi, savarankiška, galvota, rizikuojanti. Net jai pasimetus, kai nuskambėjo jos nusižiūrėtas atsakymas, vis dėl to manė, kad mergaitė turėjo potencialo išaugti ir pratęsti tradicijas. Tylus Malia prunkštelėjimas prasprūdo pro vyro ausis.
- Ginger. - pakitęs merginos elgesys tiesiog rėkte rėkė. Greywindo balse tūnojo griežtesnė nata. - Šiek tiek prašovei. Kilnojamus ir nekilnojamus daiktus galima perkeisti ir tai priklauso nuo Ministerijos saugumo reikalavimų. Namas ir knyga geras pavyzdys, kuomet toks veiksmas negalimas, bet vazos ir grindjuostės perkeitimas didelės katastrofos nesukels. Vienas taškas.
Merginos šypsena buvo netikėta. Vargu ar abu žinojo, jog jiedu turėjo lygiai po du panašumus: randuos ir tatiuruotės.
- Burtų lazdelės ir gyvūno ar žmogaus perkeitimas negalimas, vėl kartojiesi, Gilbert, ar jau smegenys išsilydė? - turėdamas minty ne Julian, bet Aleksą irzliai paklausė. Šitas šinkašaudis pliurzlius vis labiau ėmė ir ėmė nepatikti. Teks ir jo broliukui šią naštą nešti, jei sugebės negreit atskirti, ačiū Salazarui, bent plaukai skirtingi. - Tarp medienos ir skutimosi peilio toks veiksmas galimas, nieko uždrausto. Vienas taškas.
Vėliau rašalą paliejusi švilpė, kuri, kaip girdėjo, buvo nukentėjusi nuo kentaurų užpuolio, prabilo.
- Netiesa. Išburti maisto iš oro negalima, bet egzistuoja kerai, padedantys ruošyboje. Tai profesorės Ameshville sritis. Septintas kursas, turėjai žinoti, Smitherson. Nulis taškų. - merginą jis tarkavo kaip panelę Green. Nei šilta, nei šalta su ja. Paskutiniai metai, gal sugebės šiuos pabaigti nenudurniavusi daugiau, nors...
- Susitvarkyk stalą. Ar kerėti jau nebemoki? - mergina nervinosi ir profesorius tai išskaitė. Bemaž tingiai, bet šaltai, kapotai, rūsčiai jis metė pastabą.
- Green, du taškai. - sėkmės reikalas, nieko daugiau, - va, kas sukosi Greywindo galvoje. Jis ir toliau manė, kad ši grifė tik transfigūracijoje plaukiojanti vidutiniokė, visai neįdomi. - Duff, nulis taškų. Tai galima. Orel, du taškai. Negalima kerėjimas tarp magiškų daiktų apskritai. - sąžinė. - Shade, du taškai. - pilka pelė. Per daug pilka, jog galėtum kažką apie šią spręsti. Sutikęs varniukės žvilgsnį, Rafaelis nenuleido akių.
- Gyvų organizmų į kitus gyvus organizmus galima, jei tik tai nėra žmogus. Jokie reglamentai to neleidžia, per daug pavojinga. Multisulčių eliksyrai naudojami kaip ne tokia rizikinga alternatyva, daug paprastesnė. Taškas.
Miona Hera buvo naujas žmogus. Šešiolikmetė grifė, ji atrodė kitaip kitų fone.
Naujokas Guramis Zveris, klastuolė Cornet ir kartojantis kursą Llewellyn jokio žodžio nepratarė. Greywindas žengė lik suolų eilės. Prie trijulės sugrįš vėliau.
[Praktika]
- Jūsų užduotys, - rankas laikydamas už nugaros ir ieškodamas Wintersų profesorius prašneko,- suskirstytos pagal kursus. Visiems pagal lygį. Pirmakursiai iki ketvirto perkeis savo rašalines su plunksnomis. Visi likusieji iš narvo pasiims po vieną iguaną ir ją sukeis su pergamentu. Burtažodis - Mutatio. Ženklas - kieta m ir švelni u, turi būti padaryta penkių ritmu. Atpalaiduotas riešas, lanksti ranka, kvėpuojate lygiai ir galvojate apie tai, kaip iš karto abu objektai keičiasi. Dirbat. - sustojęs klasės gale, visiems už nugarų rūsčiai pabaigė.
[Reikalingi 3 praktikos postai. Praktika iki rugsėjo 16, uždarau 17 dieną. Jei kažkam kažkas tikrai svyla, rašote į a.ž, pratęsiu bent dienai.]
-
Keista buvo matyti tiek atsakinėjančių žmonių, be savęs ji suskaičiavo keturiolika ar penkiolika. Jau ir pati buvo pametusi skaičių, nes siaubingai norėjo miegoti. Mėlynos akys stebėjo tamsiaplaukio profesoriaus judesius. Iškart matėsi, kad jis nepatenkintas daugeliu mokinių. Na, tokia buvo Gajos nuomonė. Mergina porai akimirkų suabejojo, kad profesorius čia savo norų. Tačiau netrukus teko tokius įtarimus atstumti, juk profesoriai nėra verčiami dirbti šį darbą, tiesa? Nenorėtų, nebūtų peržengęs pilies slenksčio. Bet dabar jis čia, transfigūracijos kabinete, stovi priešais įvairaus amžiaus mokinius ir klausosi jų atsakymų. Kažkodėl iš išvaizdos Kasandra numanė, kad šis vyriškis - dėdės Nojaus, Igorio ir Clau bendraamžis. Įdomu kokiame koledže jis buvo? Nenustebčiau, jei jis vadovauja Klastūnynui tik todėl, kad ir pats ten mokėsi. Nors, reikės paklausti Claudie mąstė Amneta.
Išgirdusi jo balsą, nusprendė bent kiek susikaupti. Išgirdusi savo pavardę atsiduso aš žinau kur durys, profesoriau Greywindai, ačiū vos neištarė to garsiai. Deja, net nežinojo į ką ji tokia gimė. Mama buvo varno nage, tėtis jei būtų burtininkas greičiausia patektų į grifų gūžtą. O ji iš kur tokia nuostabi atsirado, ką? Deja, pamąstymų, kad ji visai ne Amneta, nebuvo. Iš veido bruožų ji siaubingai priminė tėtį, kai šis buvo mažas. Bent jau taip savo laiškuose rašė močiutė, kurios ji niekad neturėjo progos pamatyti. Nugirdusi viena ausim praktikos užduotį, nevalingai nuėjo pasiimti iguanos. Dabar mieliau pamiegotų, bet reikia dirbti. Grįžusi prie savo stalo, pasėdėjo porą minutėlių, susikaupė ir paėmė lazdelę. Žiūrėdama į iguaną ir gabalą pergamento, Gaja atsipalaidavo, įsivaizdavo kaip šie objektai susikeičia ir ištarė burtažodį:
- Mutatio. - Akimirkai užsimerkė bijodama nevykusio rezultato, tačiau atsimerkusi tą ir pamatė. Neteisingai ištartas burtažodis padarė nesąmonę - iguana buvo pusiau pergamentinė, o pergamentas pusiau iguana.
-
Griežtas profesoriaus balsas sugrąžino Guramį į klasę. Klastuolis krūptelėjo ir tiesiau atsisėdo ant kėdės. Su nuostaba apžvelgė klasę, lyg iš tiesų būtų ką tik joje atsiradęs. Tačiau jo nuostaba truko neilgai. Netrukus jis vėl nusisuko nuo mokinių ir pasirėmė galvą ranka, nors grįžti prie savo minčių nebepavyko. Apie ką aš ten galvojau? Vis dar žiūrėdamas pro langą jis klausėsi, kaip Greywindas dalino taškus sėkmingai atsakiusiems ir gadino gyvenimą visiems kitiems. O jam kas ant nuospaudų užlipo?, net švilptelėjo, kai profesorius menkinančią pastabą metė rašalą išliejusiai švilpei. Galiausiai buvo paskelbta praktinė pamokos užduotis, ir Guramis arčiau prisitraukė savo rašalinę. Nors Hogvartse jau buvo praleidęs šiek tiek laiko, burtais jam dar nebuvo tekę užsiimti, ir jis to kažkaip privengė. Teorija buvo daug saugesnė. Sumauti teoriją buvo neįmanoma, nebet būtum visiška trolio nuograuža. Štai ir paaiškės...arba ne. Nenorėdamas ilgiau tempti gumos, jis ištiesė savo jovaro lazdelę su drakono širdies gysla ir nusitaikė į plunksną bei rašalinę.
- Mutatio!.
Nieko neįvyko. Guramis su nuostaba suprato, kad jam sudrėko delnai, ir pats iš savęs šyptelėjo. Na ką gi, pabandžiau, ačiū, man metas eiti, - sumurmėjo po nosimi ir tėkštelėjo savo lazdelę ant suolo.
-
Rudi, išpešioti antakiai buvo suraukti. Žvilgsnis iškart išdavė - septintakursė tikėjosi ne tokio rezultato. Pirmą kartą Kasandra buvo nepatenkinta savimi. Ji niekad neprilygs Roanai su turimomis žiniomis. Ir kaip tik ji sugebėjo išmokyti iššaukti gynėją? Tiksliai, ji to mokėsi beveik visą penktą kursą ir tik šeštojo pradžioje pavyko iššaukti gynėją bent trumpam. Deja, greičiausiai to padaryti vėl kol kas negalėtų. Ir kodėl gi ji negimė žiobare kaip jos tėtis, ką? Gyventų sau ramiai, vaikščiotų į žiobarišką mokyklą, baigusi įstotų į žurnalistiką arba anglų filologiją arba pasiimtų kažką iš mokslų apie gyvūnus - zoologiją arba veterinariją. Bet ne, ji dabar sėdėjo šioje prakeiktoje klasėje; prakeiktoje, nes tokio paprasto burto nesugebėjo įvykdyti iš pirmo karto. Na, reikėtų tikėtis, kad bent "nesusi'feil'ins" atburdama.
- Finite. - Lengviau atsiduso, kai iguana atrodė kaip iguana, o pergamentas kaip pergamentas. Reikia pabandyti dar syk.
-
Didžiausia šių mokslo metų viltis buvo ta, kad profesoriai mokykloje keitėsi gana dažnai. Vadinasi, buvo tikimybė, kad ir transfigūracijos profesorius šiais mokslo metais bus kitas.
Kai Fiadh atėjo į klasę ir pamatė, kad ten profesoriaus iš viso nėra, pasidarė kiek neramu: juk visi normalūs profesoriai į pamoką ateina laiku. O jeigu čia to žmogaus nėra, vadinasi...
Praėjus kelioms pamokos minutėms šiaurės airė suprato, kad didžiausią mokslo metų viltį, ko gero, galima laidoti. Profesoriui pasirodžius mergaitė suprato, kad buvo teisi: taip, tas profesorius buvo Džeimsas Greywindas... Laimei, grifiukė įsigudrino įsitaisyti pačiame paskutiniame suole. Galbūt pavyks nekristi į akis. Juk Greywindas tikrai nėra tas žmogus, kuriam kas nors nori kristi į akis.
Nereikia ir sakyti, kad per teorinę pamokos dalį Fiadh sėdėjo tyliai kaip pelė... Kaip bet koks gyvūnas, tik ne pelė ir ne širšė, po šluota. Tad teorinė pamokos dalis praėjo gana ramiai. Šviesiaplaukė stengėsi klausyti, ką atsakinėja kiti mokiniai - buvo visai įdomu. Deja, mergaitė buvo visiškai tikra: kad ir ką šneka kiti, jai praktikos metu tai visiškai nepadės - ji vis tiek ras būdą susimauti.
Tiesa, šį kartą praktinė pamokos dalis neatrodė baisiai sudėtinga. Juk tereikia kažką sukeisti. Didžiausia problema buvo ta, kad Fiadh tiksliai neišgirdo, ką gi reikia sukeisti. Grifiukė sėdėjo ir svarstė, ką gi jai daryti. Viena buvo aišku: ji rankos nekels ir neprašys, kad profesorius pakartotų užduotį. Kas žino, kuo tai baigtųsi? Atsakymo į šitą klausimą Fiadh neturėjo - ir nenorėjo turėti. Tačiau ką, po galais jai daryti? Kaip sužinoti, ką reikia atlikti? Savaime aišku, Fiadh galėjo paklausti kurio nors kito mokinio. Deja, čia ji susidūrė su dviem problemomis: baime kažko klausti tų, kurių ji nepažįsta, ir baime, kad vos jai prašnekus profesorius Greywindas ją išgirs ir iš karto pradės kabinėtis... Tad grifiukė pasirinko lengvesnį kelią: kol kas nieko nedaryti, žiūrėti, ką daro kiti ir jau tada pradėti praktiką pačiai. Kažkas netoliese jau pradėjo praktikuotis, tad Fiadh pavyko tiksliai (kaip ji tikėjosi) išgirsti burtažodį. Nutatio. Puiku pagalvojo Fiadh. Ji kelis kartus pakartojo burtažodį, nė nesuprasdama, kad jį išgirdo neteisingai. Tačiau kol kas viskas buvo daroma tik mintyse, tad net ir ši mokinė nieko nepridirbo.
Grifiukė pradėjo žvalgytis po klasę. Matė, kad kai kurie mokiniai keliauja į klasės šonus pasiimti kažkokio gyvūno. Iguanos? Gal ir taip. Ar aš per kitą pamoką sėdėsiu tyliai kaip bet koks gyvūnas, tik ne pelė, ne širšė ir ne iguana, po šluota? nejučiomis paklausė savęs šiaurės airė ir liūdnai šyptelėjo. Suprato, kad šaiposi pati iš savęs, tačiau, deja, buvo tikra, kad kaip tik taip ir bus. Arba bent jau labai panašiai.
Tačiau kad taip nebūtų, reikėjo tinkamai atlikti praktiką. O norint ją atlikti tinkamai, reikėjo bent jau pradėti. Tad Fiadh galiausiai atsistojo iš savo vietos ir patraukė vieno iš narvų link. Grifiukė jautė, kaip kyla įtampa. Tačiau kodėl ji taip jaučiasi? Juk ji tik eina pasiimti iguanos - daikto, kurio jai reikia praktikai atlikti. Šiaurės airė nesuprato, kodėl taip siaubingai jaudinasi. Tačiau jautėsi būtent taip.
Neaišku, ar iguanos pajuto jaudulį, ar rado kokią kitą priežastį, tačiau vos tik ketvirtakursė grifiukė įkišo ranką į narvą, vienas iš žvėrelių pripuolė prie jos ir skaudžiai įkando. Iš piršto paplūdo kraujas. Fiadh skubiai ištraukė ranką iš narvo - ir, savaime aišku, to narvo neuždarė. Šviesiaplaukė stovėjo prie atidaryto narvo kraujuojančia ranka ir ašaromis plūstančiomis akimis. Mergaitė visiškai neįsivaizdavo, ką dabar daryti.
-
Kol profesorius dalino taškus Camilla net nesiruošė klausyti, nes žinojo, kad pusę žodžių bus pažeminimai:
- Įdomu,- pradėjo mastyti balsu klastuolė, bet stengdamasi, kad profesorius neišgirstu,- jeigu aš pasiskusčiau direktorei, kad Džeimsas Greywindas žemina mokinius ir ji norėtu išvaryti iš mokyklos tai tada vadovas direktorę paverstu varle ir pas jį būtu naujas gyvūnėlis.
Nusijuokė antrakursė ir nustūmė piešimo knygutę po to nužvelgė profesoriaus veidą. Išklausius praktine užduoti Cornet susiraukė. Iš kur man gauti rašalinę su plunksną? Jeigu aš naudoju tušinuką, na dabar reiks nešiotis visų epochų rašymo priemones tuo tarpu kai prancūzės mintyse skambėjo šį frazė ji ieškojo tašėje rašalo su plunksną. Pajutus ant dugno kažkokia šlapią dėmę. Milla sutriko. Prašau, kad tik ten nebūtu rašalas maldavo burtininkė, bet ištraukus tuščia rašalo buteliuką ir pamčius ant rankų rašalo dėmes mokinė nusikeikė. Jei norėjosi, kad šį pamoką kuo greičiau baigtųsi. Jeigu yra rašalas, tai ir plunksna bus mintyse tarė ir atsistojo nuo savo vietos. Tuo tarpu plaukai lindo į Cornet veidą. Priėjusi prie profesoriaus mėlyna plaukė tarė:
- Aš einu nusiplauti rankų,- ir padėjo ant stalo purvinas rankas net nelaukus jokio atsakymo mėlynakė nusisuko ir priėjo prie durų, bet prieš išeidama Camilla nusprendė padėkoti,- ačiū.
Po keliu minučių ji grįžo ir lyg nieko nebūtu atsisėdo į savo vietą. Pagaliau, kai ant merginos stalo gulėjo visi daiktai kurios reikėjo turėti ir išsitraukus lazdelę Milla ją padėjo ant krašto, bet nepradėjo burti, nes labai tingėjo. Atsirėmusi į kėdę Cornet pasižiūrėjo į lubas lyg laukdama jėgų.
-
Stevie klausimą galėjai lengvai numatyti, tačiau Miona vylėsi, kad septintakursė apsieis ir be šio. Juk galima paklausti, ką skaitai šiuo metu, kaip kitos pamokos. Juk galima paklausti bet ko, kas ne taip asmeniška. Ir ne taip giliai paima.
Hera pastaruoju metu nemėgo klausimų. Jeigu daugiau nei metus trunkantį laikotarpį galėjai vadinti pastaruoju. Į paprasta Green užduotą klausimą šviesiaplaukė negalėjo ramiai atsakyti ,,Gerai", nes taip nė velnio nebuvo. Kas gali būti gerai, kai pasėta kaltės sėkla sėkmingai prigijo ir išaugo į kiekvieną mintį beapsivejantį vijoklį?
- Pusėtinai, - tarstelėjo, leisdama suprasti, kad šios temos geriau neliesti. Geriau neliesti pačios Mionos ir nemėginti traukti jos iš kiauto.
Šviesiaplaukė žinojo, kad galėjo Stevie savo dingimu kažkaip sutrikdyti, iškelti klausimų. Puikiai suvokė, kad ir pykti dėl to negali, todėl nutylėjo ir įsipitrijo į priekį. Suprato, kad jau kuris laikas žiūrinti į pirmą suolą, tad skubiai nukreipė žvilgsnį į šalį. Tačiau, Mionos nelaimei, Stevie tai pro akis neprasprūdo. O ir klausimas, kurį vėliau uždavė, rudaakei pasirodė itin neetiškas. Kas juos gali sėti? Keletas keistų susitikimų, keisti pokalbiai, keisti žodžiai ir aplamai viskas, kas tik keista. Dar nuolatiniai nesutarimai, vienas kito nesupratimas ir daugiau nieko. Anei Miona daug žinojo apie Dafydd, anei Dafydd apie jąją. Nuo pat to sykio, kai šiedu susitiko, nebuvo nė vieno pokalbio, kuriame neskambėtų bent lašelis pykčio, ironijos, sarkazmo, vėliau balsuose nuskambėdavo švelnesnė gaida, ir viskas prasidėdavo iš naujo. Tačiau ligoninėje kažkas buvo kitaip. Viskas, - mintyse nutarė Miona, pajausdama kažkokį keistą kamuolį, besidaužantį po pilvą.
Šiaip ne taip suvaldžiusi nemalonų jausmą, atsidususi tarstelėjo:
- Geriau neklausk.
Su lig šiais žodžiais į klasę įėjo profesorius. Miona iškart įsitempė.
Nežinojo, džiaugtis, ar verkti, kad gavo ne visus galimus taškus. Ką padarysi. Džiaukis bent tuo, - burbtelėjo mintyse.
Iš profesoriaus elgesio mergina nusprendė, kad mokiniai ne per daug ir išpūtė visą šį reikalą. Vis dėlto, nusprendė, kad po kol kas jai nėra ko baimintis. Žinojo, kad labiau už košmarus jau nieko nebijos.
Su ta mintimi džiugiai liūliuodamas grįžo ir nuovargis. Mergina neabejojo, jog padėjusi galvą ant pagalvės kaip mat užmigtų. Tik įtampa, kurią jautė kibirkščiuojant klasėje, neleido žiovauti ar galvoti apie poilsį.
Nesunku, - nutarė, išgirdusi užduotį. Tik imti iguanos neskubėjo. Palaukė, kol apmažės mokinių, nebereikės stumdytis ir galiausiai atsigabeno gyvūną ant stalo.
- Nebijok, mažyli, - tyliai sušnibždėjo, švelniai išorine pirštų puse paglosčiusi roplio nugarą. Hera mylėjo visus gyvūnus, kad ir kokie jie bebūtų.
Mintyse keletą sykių ištarė burtažodį ir galiausiai pamėgino užsimoti lazdele. Tik jautė, jog nuo ilgos pertraukos riešas nebetoks lankstus. Ne taip ir lengva, - atsidususi pagalvojo.
-
Antrakursė lengviau atsikvėpė, kai profesorius paminėjo Emmą prie du taškus gavusiųjų. Bet vis dėlto mergaitė iš Greywindo lakoniškumo suprato, kad jam varnanagė tėra pilka pelytė. Tiksliau, niekas. Net jei tas ,,niekas" gerai atsakė į klausimą. Net jei tas ,,niekas'' išlaikė egzaminą. Tiesą sakant, niekam tai neįdomu. Ir aš turiu draugų, kurie žino, kad neesu vien tik pilkoji masė. Su tokiomis mintimis škotė išklausė pamokos praktinę užduotį.
Atsidususi Emma tyliai prisitraukė rašalinę. Paėmė į ranką lazdelę ir pabandė mostelėti, kaip rūstusis mokytojas buvo sakęs. Taip?...Ar taip? Antrakursė judino lazdelę visomis įmanomomis kryptimis. Jei kas nors klaus, tai čia aš tik mankštinu riešą.
Už nugaros pasigirdo pirmieji Mutatio burtažodžiai. Miutatio. Taip, regis, reikia tarti. Giliai įkvėpusi ji nukreipė savo kriaušinę lazdelę į rašalinę.
-
Su Stevie Miona daugiau nekalbėjo. Kitur ir tinkamu metu, - nutarė ar veikiau pažadėjo sau grifė. Tik kada - nė nenumanė. Vėliau. Žymiai vėliau.
Sumirksėjusi keletą sykių vėl permetė akimis tekstą apie Mutatio kerus. Tikrai žinojo, jog taria gerai ir tinkamai. Mintyse puikiai įsivaizdavo, kaip iguana apsikeičia vietomis su pergamentu. Tik ranka niekaip neklausė.
- Mutatio! - trečiąsyk pabandė. Nieko. Gyvūnėlis stovėjo kaip stovėjęs. Kartkartėmis pažingsniuodavo po stalą. Sykį net buvo nuėjęs į Stevie stalo pusę. Miona atsiprašiusi jį susigrąžino. Mergina prisiminė kartą žiūrėjusi vaizdo įrašą apie iguanas. Šie gyvūnai buvo tikrai greiti, todėl paleisti kur nors iš akių grifė bijojo.
Iguana šešiolikmetei patiko. Buvo girdėjusi žmones juos auginant, tačiau grifė apie tai nenorėjo turėti nė minties. Jai atrodė, kad šiems gyvūnams geriau laisvėje. Be to, turėjo Kiarą. Kartais Mionai atrodydavo, kad pelėda ją supranta geriau nei kas kitas. Kiekvieną sykį Mionai pabudus po dar vieno košmaro Kiara tupėdavo ant lovos ir juodomis, išminties ir gėrio kupinomis akimis ramindavo merginą. Kaip šioji pajusdavo, kad kas negerai, grifei buvo paslaptis.
Grifų Gūžtos mokinė apsidairė po klasę. Vienai švilpei, regis, irgi nesisekė. Vargšė iguana, - pagalvojo. Vargšės iguanos, - po akimirkos pasitaisė ir nusiminusi žvilgtelėjo į pilkai žalią gyvūnėlį. Bijojo, kad ir šiam kas nutiks. Kodėl būtinai paėmė gyvą organizmą...
Kažkoks klastuolis tėškė savo lazdelę ant stalo. Mionos manymu, tai buvo labai neapdairu žinant, koks žmogus dėstė transfigūraciją. Kita vertus, šviesiaplaukė ir pati neabejotinai sulauks kokio papeikimo, todėl atsisuko atgal į savo iguaną. Pakramtė apatinę lūpą, kuri jau buvo nukandžiota beveik iki kraujo, ir nutarė, kad geriau bus tiesiog praktikuoti riešo judesį, netariant paties burtažodžio. Pamankštino riešą, palankstė pirštus ir ėmėsi darbo.
-
Saulė tarsi pasityčiodama slydo pro klasės langus, šaltai išryškindama visus nutrintus suolus, apdulkėjusias grindis, subraižytą lentą, nuo dažno naudojimo nusitrynusią ir net žvilgančią durų rankeną. Tuščia. Šalta. Svetima. Livi alkūnėmis pasirėmė ant suolo ir nuleido galvą ant rankų. Dvidešimt vieneri. Vien dėl to, kad Prancūzijoje tebebuvo oficialiai dingusi. Niekam nerūpėjo, kad jau ketveri metai kaip pilnametė ir visiškai už save atsakinga. Saugu dabar tik mokykloje ir Guolyje, bet, kad ir kaip norėjo prisipažinti, per didelė prabanga dar metus laukti nieko neveikiant. Antrą kartą sukirsti VSMT? Tegu ir tyčia. Sprendimas, pavasarį atrodęs toks logiškas ir aiškus - saugiai patupėti po Evenstar sparneliu dar metus ir susitvarkyti popierius - dabar, regis, dusino. Nubraukė nuo akių garbanas ir giliai įkvėpė vėsaus rudens oro. Tuoj pradės rinktis mokiniai - turi susiimt.
Taip, Olivija Rouz irgi turėjo slystančių dienų. Jai irgi skaudėjo. Ji irgi nemiegodavo naktim. Tik skirtumas, kad šiąnakt vietoj cigaretės ar bonkytės iš visada paslaugiai pagalvę padėsiančios juodosios rinkos, Livi be pėdsakų dingo iš miegamojo ir į pilį grįžo jau gerokai išaušus. Nervingai pasitrynė smilkinius. Visą naktį praleido lauke bėgdama, eidama ir tiesiog sėdėdama kažkur vidury laukų, tačiau galva ne tik kad neprašviesėjo, bet dar labiau apsiniaukė. Nužvelgė pradėjusius gelsti saulės nuauksintus lapus už lango, ir tikriausiai pirmą kartą per visą laiką Hovartse nesvajojo apie pamokos laiko išnaudojimą buvimui už pilies sienų. Atsidususi paskubom susuko plaukus ir susisegė apačioje - savaime aišku, netvarkingai. Nuo preziciškai sušukuotų garbanų net pykindavo. Livi puikiai žinojo, kad be į visas puses styrančios ryškiai raudonos ševeliūros maždaug pusė žmonių nesugebės jos atpažinti. Išgirdusi artėjančius žingsnius, iškvėpė ir sustingo savo pamėgtam kampely pie lango. Net ir Winter kartais norėdavosi būti nematomai.
Džeimsas, savaime suprantama, laikė garbės reikalu nepasirodyti nepavėlavus bent šeštadaliui valandos, tad jo materializacija klasėje praėjus vienuolikai minučių nuo varpo dūžio buvo beveik punktualumas. Raudonpaukė šįkart neieškojo galimybės sugaut akių kontaktą ar kaip kitaip įvardyt savo gana aiškią nuosavybę profesoriaus atžvilgiu. Ne šiandien. Teoriją beveik praklausė, tik mokiniams baigus įvardyti atsakymus suprato, apie ką išvis kalbama. Savaime suprantama, žmogus neperkeliamas. Manot būčiau tiek metų kentėjus madam Levė cirkus, jei būčiau galėjus paprasčiausiai ją sukeist su jos pačios rodomąja lazdele? Nejučia vyptelėjo pati sau. Nepaisant nemiegotos nakties, užgriuvusių minčių ir matomo (!!!!!!) negebėjimo su jomis susitvarkyti, ji vis dar buvo Olivija Rouz Winter.
Taigi, visi likusieji, nes Livi, matyt, jau peraugo septinto kurso ribą. Visiems, kurie ateity planuojantės užsiimt neturininga veikla ir paleist į pasaulį niekam nereikalingas svo kopijas: tėvystė prasideda minėtajai kopijai gimus, o ne suaugus.
Bet iš suolo nepakilo. Nesugebėjo ir dėl to tik dar labiau ant savęs siuto. Nuo kada leidžia sau taip elgtis?
Oro...
Žmonės.
Deguonies...
Pamoka.
Erdvės...
Perkėlimas. Mokslai.
Vėjo...
Mąslus žvilgsnis į sieną. Jokios užuominos į liūdesį ar desperaciją. Bet visgi ne juokas.
-
Aleksas nebuvo patenkintas išgirstu pašiepimu, tačiau šį kartą susilaikė. Gal tai padės užsidirbti taškų? Gilbert žinojo, kad tokiems mokytojams kaip Greywindas reikia laižyti subinę. Neišsišoksi - gausi daugiai taškų. Gal būt vaikinas ir klydo, tačiau dabar jo mintyse buvo tik tokia nuomonė apie savo koledžo vadovą. Pats Džeimsas savo apibendrinimais nesužavėjo. Jau iš praeitų metų buvo galima šito tikėtis, tačiau replika su išsilydžiusiomis smegenėlėmis sukėlė nesuvaldomą pyktį. Aleksui reikėjo rinktis tarp didelės dramos scenos ir šiek tiek mažesnės dramos scenos. Klastuolis aišku pasirinko antrą variantą. Areštas su Greywindu neskambėjo puikiai. Čia ne Matthew. Šiltnamių tvarkymu neapsiribos. Tikriausiai ir šeškų pavertimas Džeimsui atrodytų per silpna bausmė išsišokėliui. Jis kažką sugalvotų. Tokiems psichams kaip jam originalumo užtenka.
-Pirdyla,-gan garsiai pareiškė Aleksas trenkdamas savo stipriai sugniaužtą kumštį į stalą. Aišku, vaikis iš kart to pasigailėjo. Toks emocijų nevaldimas dabar galėjo skaudžiai atsirūgti klastuoliui. Reikėjo tikėtis, kad Džeimsas kurčias, nes jei ne - Alekso greičiausiai laukia laidotuvės.
Po tokių dramatiškų ir teisingų žodžių Gilbert prasėdėjo ramiai. Profesorius užbaigė savo analizę ir paskyrė praktinę užduotį. Toks reikalas Alekso veide plačios šypsenos nesukėlė. Klastuolis bent jau dabar kažko daryti nesiruošė. Berniūkštis tik garsiai atsidusavo, nusižiavavo ir pavartęs akis susidėjo savo rankas ant krūtinės.
-
Vos nukritus nuo kėdės Luke buvo iš kart baramas. Manai nukritau savo noru?! Koks atsiprašant kvailys norėtų nukrist ant pasturgalio?! Klastuolis nesuprato, ko iš jo nori Džeimsas. Grasinimas paversti į varlę skambėjo tikrai juokingai. Lukas galvojo, kad tai tik vienas iš profesorių juokelių, tad nusijuokė. Tačiau Džeimsas žvelgė tiesiai į berniūkščio akis. Toks gestas nebuvo priimtinas, kai žmonės juokauja. Dabar pasidarė aišku, kad greičiausiai Greywindas nejuokavo, o kalbėjo rimtai. Na tada man džiugu pranešti, kad būsi atleistas iš šių pareigų. Mano tėvas lengvai susidoros su tavim. Grąsinimus Luke išsakė tik mintyse, tačiau šaltas ir karingai nusiteikęs žvilgsnis leido tiksliai nuspręsti, apie ką sukasi mažojo klastuolio mintys.
Visgi Duff nuo žemės nepakilo. Sėdėdamas ant grindų berniukas išklausė visų atsakymų apibendrinimą ir mintyse nusikeikė negavęs jokio taško. Šis profesorius erzino berniuką labiau nei kiti.
Pagaliau buvo užduota ir praktika. Deja čia reikėjo pakilti nuo patogių grindų, vien tam, kad galėtum pasiimti burtų lazdelę ir bandyti apkeisti rašalą su plunksna. Berniukas greitai atsisėdo į kitą kėdę, nes senoji vis dar gulėjo ant grindų. Jos pakelti Duff tikrai nesiruošė. Dabar klastuolis buvo susikaupęs arba vaidino susikaupusį.
Porą kartų pasukiojęs dešinį riešą Luke paėmė į rankas burtų lazdelę. Berniukas nežinojo kodėl sukinėjo riešą, bet buvo panašu, kad tai kol kas teisingas pasirinkimas.
-Mutatio, - savaime aišku, nieko neįvyko. Luke viską darė atvirkščiai. Jis galvojo, kad profesoriui kieta buvo u, o minkšta m. Berniukas šią dalį buvo praklausęs, tačiau burti vis tiek reikėjo. Dar kartą pabandžius vėl nieko neįvyko. Kas per velnias? Lukas nesuprato, mad blogai taria patį burtą, o jo mintyse nevyksta joks įsivaizdavimas. Jei dabar kažkas būtų paliepęs papasakoti apie dalykus, kurie dedasi tavo mintyse, Luke būtų galėjęs įvardinti tik beždžionėlę mušančią muzikos instrumentu - lėkšte.
-
Tatuiruotoji paprasčiausiai vyptelėjo, kuomet išgirdo, jog kiek prašovė. Gal nepataikė į viduriuką, tačiau bent paėmė raudonąjį apskritimą, visai kaip šaudime iš lanko. Dangaus mėlynės akys pažvelgė šonan, sustojo ties peraugusiu driežiuku. Merginą patraukė ryškiai geltonos spalvos iguana, kuri lyg pati pajutusi, jog į ją spokso iššiepė dantis. Šita bus manoji.
Lengvai pasukiojo riešą, pralaužė sustingusius pirštus, o tuomet grakščiai, tačiau ir palengva pradėjo dribti ties judesiu. Mutatio. Nebuvo taip sunku.
Pasiraitojo baltas suknelės, kuri priminė ilgus, labai ilgus marškinius, rankoves, netvarkingai užsilenkė ir susirišo plaukus į moliūgėlį, iš kurio vis tiek krito netvarkingos spalvotos sruogos ant akių. Susiraukusi pasišalino iš suolo ir nupėdino geltonos iguanos link. Atsargiai pradarė narvą, nedidelėmis rankomis lėtai paėmė padarą. Mėlynos akys susidūrė su pilkomis, siauromis. Gyvūnas sušnypštė. Nagi, Adele, tai nėra rupūžė. Pirštu perbraukė per jos dygliuotą nugarą, gyvis vėl parodė savo dantis.
- Mažute, nereikia manęs nei bijoti, nei norėti suėsti,- ramiai sumurmėjo.
Švelniai lūpomis prilietė iguanos drėgną, grublėtą odą, dygliai, esantys ant nugaros, pakilo ir nusileido. O tuomet mergina grįžo į suolą, rankose laikydama iguaną lyg kokį kūdikį. Įsistebeilijo į šios mažas akeles. Šmėstelėjo rudos akys, papuoštos geltonomis dėmelėmis. Taip, aš irgi tavęs pasiilgau.
-
Juoda rašalo dėmė ir toliau plito ir didėjo lyg koks išsiveržęs ugnikalnis. Elzė nevykeliškai megino tai sustabdyti ir praleido mokytojo repliką skirtą jai.
Ir tiesą sakant labai gerai, kad praleido. Dabar nervavosi, kad neišgirdo kiek gavo taškį, bet jeigu mergina sužinotų, kad atsakė neteisingai ir negavo nieko, tuojau čia nukristų. Išnyktų. Su tais apkeitimo kerais sukeistų save su bet kuo kitu kitame pasaulio gale. Jei tik būtų įmanoma.
Pro ausis praėjo taškai, bet vis dėl to švilpė kažką išgirdo. Nuotrupas. ...septintakursė...
Ji jau septintakursė. Pilnametė. Septiniolikos metų moteris.
Nebe visko bijanti vienuolikos metų mergaitė.
Nebe keturiolikmetė su nerimo sutrikimais ir bijanti nueiti net į pamokas.
Septyniolikmetė. Devyni mėnesiai ir mamytė nebelaikys jos po savo sparneliu, nes taip reikia. Devyni mėnesiai ir reikės dirbti. Ieškoti buto. Išgyventi. Studijuoti. Studijuoti nežinodama ko ji nori gyvenime. Kažkur įstoti. Reikės velniškai daug padirbėti šiais metais su VSMT. Tėvų paramą ji gaus jeigu tik pasirinks gyvenimą Prancūzijoje.
Bet ji jau to nebenorėjo. Po septyniolikos metų lepūnėlės gyvenimo ji nebenorėjo pinigų. Ji norėjo bėgti. Į bet kur. Kuo toliau. Į vandenyno dugną. Į debesų padanges. Susirasti panašių į save. Visko bijančių ir nežinančių ką daryti. Nepatyrusių gyvenime. Kaip greitai aš sugebu užsisvajoti. Vieną kartą dėl to jau patekau po kentarų kojom. Mokytojas dar vis šneka.
Iš Džeimso kalbos dar girdėjo ,,susitvarkyk stalą'', šitas sakinys irgi nepraėjo pro ausis. Lyg ir niekam daugiau susitvarkyti stalo nereikėjo, tai buvo skirta jai. Va tada paauglė ir prisiminė, kad ji irgi turi lazdelę. Kaip ir visi kiti esantys žmonės šioje klasėje.
Po šitiekos metų bibliotekoje, kai nevaikščiojo į pamokas ir praktikos tualete, elementariausius, ir netgi kelis tuos, kurie nėra įtraukti į mokymo sistemą, bet yra knygose prie kitų, jos amžiaus tinkamų, burtažodžius mokėjo ganėtinai gerai. Gerai įvaldytą lazdelę paveldėjo iš amžinatilsį senelio, apie kurį girdėjo tik iš pasakojimų. Gaila, kad su transgigūracija einasi kiek sunkiau.
Po kelių mostų darbo vieta vėl buvo švari ir sustyguota. Juokinga, bet Elzytė tikrai galėtų būti aukštesniųjų gebėjimų mokinė, jei tik nebijotų. Ir panikos apimta nepamirštų jog išviso gali kerėti.
Vėliau švilpė viską klausė įdėmiai, kad nepasikartotų situacija su taškais. Įsidemėjo judesį, tarimą. Patį burtažodį. Ir tai, kad reikės dirbti su iguana. Kas per gyvūnų kankinimas - mintyse bandė save pateisinti septintakursė, tačiau ištiesų ji bijojo tokių gyvūnų. Bijojo nužudyti šaltakraujį. Bijojo, kad perpjaus jį pusiau.
Kodėl dauguma sprendimų Smitherson gyvenime atsigręžia į žodį ,,bijojo'', ,,baisu'' ar panašią šaknį turinčius žodžius? Kodėl ji negali eiti ir daryti ką nors kaip kiti ir lieka sedėti savo apmąstymuose? Net jaunesnieji jau dirba. Iguanos tuojaus bus išrankiotos, o skųstis profesoriui padarėlių kiekiu nevalia.
Štai, ji jau artėja prie narvo. Sveiki, mažyliai... Aš-aš jus paimsiu. Lyg gyvūnai galėtų suprasti jos mintis, kalbėjo Merė. Aš jūsų neskriausiu. Pažadu. Viskas bus gerai, mažiukai.
Drebančiom rankom paėmė viena ir lyg kačiuką ar kūdikį paguldė tarp rankų ir ėmė glostyti. Ne tokie jie jau ir baisūs...
-
-APČI!
Kai tampi šniurščiojančiu kriuksiu, gyvenimas tampa apgailėtinas ir beviltiškas. Apspangęs nuo slogos Kajus žergliojo link transfigūracijos kabineto. Žinojo, jog neatsakinės į teoriją - niekas jo neišgirs. Kai tik prasidėjo pamoka - tą ir padarė.
Klestelėjęs šalia pasikeitusios Adelės (atrodė vos ne kaip juodaplaukė Sofija), jis tik tyliai ir kimiai pasisveikino su varnanage. Po to pradėjo sėkmingai tylėti, prisiminkite, jis juk sloguoja, tačiau dėl to neketino praleisti transfigūracijos. Nors Dafydd susikirto per Greywindo egzaminą, švilpiui pavyko pas save įsirašyti riebų aštuonetą. Deja, tai nereiškė, jog tapo transfigūracijos genijumi ar bent asu.
Šnekos apie A ir B objektus priminė apie vieną Einšteino pasakymą - "Logika nuves tave nuo A iki B. Vaizduotė - visur."
O ir kažkas panašaus čia ir buvo.
Išsitraukęs burtų lazdelę, tyliai sušniurkščiojo. Greywindas mane nudės. Puiku. Iki kol mano smegenys ištekės iš ausų ir nosies, tikiuosi, spėsiu nenumirti ar nebūti išneštas iš klasės ar, bent geriausiu atveju - pabaigti praktiką. Kajus apsižvalgė aplink klasę. Olivia, Adelė, Elzė, Sofija, Fiadh, Stevie, Aleksas, Cornet - buvo daugiau ar mažiau jam pažįstami. Aleksas kaip visada buvo dramos karalienė, Olivia - keista, nebuvo tokia, kokią įsivaizdavo. Kajus susiraukė ir nusuko žvilgsnį į stalviršį. Atmintyje iškilo prašymas, tačiau jokio atsako iš bendravardės. Turbūt, man teks pačiam gynėjo kerų mokintis. Eh, susikaupk, Kajau.
Kajus pakilo ir nužingsniavo prie iguanų narvo. Pasigriebė melsvą iguaną ir sugrįžo į savo vietą.
Sušniukštė nosimi - startas transfigūracijos praktikai duotas.
-
Sofija pažiūrėjo į priešais gulinčią plunksną ir pustuštę rašalinę. Joms vyptelėjo tarsi atsiprašydama, tartum reikalaudama teisingai apsikeisti vietomis. Ah, tai šįkart pagailėsi jaunesnių? Atsibodo ašarojimai, a? – mintyse nusijuokė švilpė mokytojui staiga atskyrus jaunesniųjų ir vyresniųjų grupes. Trečiakursė paėmė į ranką lazdelę ir porą kartų be garso mostelėjo praktikuodama judesį. Kieta m, minkšta u, penkių ritmu. Ir... minkštas riešas... Aha tas pats kurio neatpalaidavai mėgindama išburti širšes... Mergaitė kietai sučiaupė lūpas ir dar kart nepatikliai nužvelgė objektus kuriuos tuoj tuoj ruošėsi transfigūruoti, taip sakant.
– Nedrįskite, judu du, nedrįskite pavirsti į neaiškią magijos parodiją. – įspėjo ji rašalinę ir plunksną. Sofija apsidairė klasėje, vyresni mokiniai dirbo su iguanomis ir regis nedaug kam tai sekėsi. Kažkas paliko atidarytas narvelio dureles ir kelios iguanos ėmė ropoti lauk iš narvelio. Mergaitė kilstelėjo antakį ir nusisuko, nė kiek nesusijaudinusi toliau tęsė darbą, nes tokios pamokos tapo įprastos, žodžiu nebestebino. Gerai. Mėginam. Trečiakursė pakėlė lazdelę, mintys neklausė ir užuot susitelkusios ties pavertimu klaidžiojo po klasę, po šalį ir apskritai visatą. Staiga Sofija pajuto skausmą toje vietoje kur turėjo būti plaučiai. Stipriai užsimerkė, kelias akimirkas mėgino giliai įkvėpti, bet sekėsi ne kaip. Tai buvo taip netikėta, kad mergaitė nespėjo susivokti nei kas tai, nei iš kur, bet pamažu maudulys nuslopo ir ji atsimerkusi galiausiai ištarė burtažodį:
– Mutatio, – sušnibždėjo, mintyse regėdama kaip pamažu keičiasi abu pavidalai. Kieta m, minkšta u, penkių ritmas, minkštas riešas. Rašalinė ėmė mažėti, o plunksna plėstis, jos tankis pamažu didėjo, o rašalinės tuo tarpu mažėjo, daiktai keitė formą, vienas išsitempė kitas išsigaubė, kol galiausiai jiedu apsikeitė vietomis. Sofija nusišypsojo diaktams, keista, bet visai nesureikšminusi maudulio. Ji tik tikėjosi, kad niekas kitas to nepastebėjo.
-
Priėjęs lazdele užvėrė iguanų narvelio dureles, šioms ir vėl atsiradus viduje.
- Penkiolika taškų iš Grifų Gūžtos. - Greywindas lauktai aštriu balsu tarė iškilęs virš apsiverkusios grifiukės. Keturiolikos, kol kiti tokio amžiaus vaikai jau dalyvavo mūšiuose. Bjauru.
- Turėjai išmokti Ferula. - randuotas veidas pagavo raudoną mergytės pirštą. - Susitvarkysi. Dabar čiuožk rašalinę perkeisti su pergamentu.
Dar vieni metai.
Camille Cornet priėjo arčiau. Šįsyk ne kruvini, bet rašaluoti pirštai. Velniai žino kas jiems darosi.
- Eik. - profesorius apatiškai prabilo nė nežvilgtelėdamas į mergiotę. Pastaroji nieko nelaukusi pradingo už durų. Iki ji grįžo, ant to stalo nebeliko nė vienos rašalo dėmelės, lyg tyčia įspaustos klastuolės rankų.
Jau ketinęs šiurkščiai pagriebti Emeriko Žabo "Pavertimų pradžiamokslio" tomą, profesorius atsisuko į kabineto gilumą, o ranką atitraukė nuo knygos nugarėlės.
Gilbert kumščiu trenkė į suolą.
Vyras nykščiu perbraukė dulkes nuo medinės stalo briaunos minutei pagalvodamas ir jo juoda varno barzda paslėpė nežymų šypsnį.
- Esu girdėjęs ir baisiau, - Raveno von Sjuardo žudikas prašneko taip, jog visi turėjo suklusti.
Duff nuversta kėdė pakilo į vietą. Mokytojas neskubriai žengė pro Guramio, Amnetos, Shade suolus.
- Jūs esate apgailėtini. Sugebate tik užsišikti ir kvailioti. Nė vienas iš jūsų neišgyvens, jei ateis skerdynės. O aš manau, jos ateina. Anglija ir Hogvartsas visados visus masino.
Džeimsas Greywindas trumpam sustojo.
- Aš jus mokau išgyvenimo. Jei nesugebat pakelti vieno pašiepimo, jūs skysti. - jis nužvelgė visą klasę, visus mokinius: Mioną, Ginger, Scoott, brolius Gilbertus, Duff, Cornet, Green, o'Cheallachain, Amnetą, Orel, Zverį, Shade, Smitherson, Hall, Llewellyn, paskiau surado abu Wintersus.
- Nudvėsit dar neprasidėjus mūšiui.
Grįžtelėjęs į senąjį Makgonagal stalą, atsivarė nedidelį daiktą.
- Rašai. - iškėlęs Ambridž krauju rašančią plunksnas pratarė Gilbertui. - "Mano komentarai niekam nerūpi." Du lapai. Po to perkeisi objektus ir tik tada paliksi šį kabinetą. - daili balta pelėdos plunksna atsidūrė ant vaikinuko stalo. - Tokias plunksnas gaus visi, kas tinginiaus, ar aišku? - galų gale kreipėsi į visus likusius, ypač į Llewellyn.
- Prie darbo. - mostelėjęs vyšnios lazdele įnagis prilipo prie Gilbert dešinės rankos. Profesorius dar kartą pažvelgė į vaikį, o po to nusisuko paslėpdamas savo lazdelę rankovėje.
- Hera. - nužvelgęs jaunuolę, Džeimsas suniurzgė Mionai iš kitapus klasės. - Paaiškink ponaičiui Duff, ką jis daro atvirkščiai, galbūt ir pati suvoksi kur pjauni nesąmones.
-
- JĖZAU ŠVENTAS!- sukriokė Adelė, vos neiškritusi iš suolo.- Ar būtina čiaudėti taip garsiai?- atsigavusi po lengvo šoko paklausė švilpio, kuris neatrodė itin geroje padėtyje.
Nužiūrėjusi sloguojantį Kajų suraukė antakius. Kaip gyvas numirėlis. Lengvai mostelėjo lazdele, kad vaikinas bent trumpam nustotų šniurkščioti.
- Tau derėtų drybsot lovoj su arbata ir sapnuoti saldžiausius sapnelius, o ne tempt savo sergančią šikną į pamoką, brangusis,- davė trumpą pamokslėlį lyg kokia mama.
Pakėlė akis, kai Greywindas nebesulaikė kantrybės. Kaip galima būti tokia suknista nevykėle? Ji ir vėl sugebėjo pradėt kraujuot? Nužvelgė tą jauną mergikę. Pati tokio amžiaus tiesiog nesijautė saugi ir skendėjo panikos sutrikimo skylėje, tačiau nesugebėjo nieko prasipjaut kiekvieną dieną. Kaip visad nuleido akis į savas kojas. Ir visi randai turėjo reikšmę. Tiek mažyčiai nuo chimeros, tiek nuo ugnies. O dvi kaklo linijos tebuvo jos menka siena nuo šlykštaus skresgatvio smaugėjo.
- Mutatio.
Geltonoji iguana apsikeitė vietomis su pergamentu. Žalia sruoga vėl užkrito ant akių. Mergina ramiai užsimerkė. Vėl pasinėrė į prisiminimų sūkurį. Bjaurių prisiminimų. Ji išgyveno visus tuos tragiškai idiotiškus įvykius. Ir tą gaisrą, kuris kilo dėl jos tėčio kaltės. Ir chimeros užpuolimą. Du širdies rėžius. Ir daug panikos atakų. Ir gal po to gaisro jos tėvai ją apleido, bent jau motina. Gal dėl to mama jos nemylėjo taip stipriai, dėl to, jog tėtis gelbėjo pirmiau Adelę, o ne jos mamą? Kai tuomet dar būdama blondinė vartėsi iš skausmo ant kojų, verkė kruvinom ašarom. O tėtis nešė iš namo jos gimdytoją, netekusią sąmonės. Taip ir buvo. Viskas sudužo po ugnies. Ugnis viską sunaikino.
Žemaūgė atsimerkė. Man labai reikia Juano. Labiau nei kažkada. Dar stipriau sugniaužė rožančių. O Džeimsas tiesiog tobulas gyvenimo mokytojas. Jokio sarkazmo, tik visad atvira, susižavėjusi Adelė.
-
Gilbert dirbti vis dar nesiruošė. Dabar buvo galima ramiai pasėdėti suole ir pašaipiu žvilgsniu stebėti nevykusius bandymus kerėti. Guramiui nieko nebuvo pavykę, Duff kaip koks nevykėlis neteisingai tarė burtą, kažkokia grifė sugebėjo apsižliumbti ir tai gan ilgam sustabdė Gilbert šaltą žvilgsnį. Tikiesi, kad Džeimsas pasigailės ir duos servetėlių? Toks kaip jis nužudys tave. - Aleksas beveik neklydo. Greywindas tikrai nepasiūlė savo pečio išsiverkti. Toks kaip jis sugebėjo tik atimti taškų ir tikriausiai dar labiau praverkdinti mergaitę.
Staiga Aleksas nenorėdamas to ir kol kas nedarydamas nieko, sulaukė Greywindo atsakymo. Puikumėlis. Prasideda... Gilbert net ir susiklosčius jam nepalankiai situacijai, vis tiek drąsiai žvelgė į Klastūnyno vadovą. Šį sykį net jo nuobodi litanija neatitraukė Gilbert šalto ir pykčiu persismilkusio žvilgsnio. Berniūkštis nei karto nemirktelėjo, tačiau jam baigus sugebėjo tik vieną kartą stipriai mirktelėti. Klastuoliui atsimerkus prieš akis pasirodė Džeimsas iškėlęs plunksną. Kol kas vaikinas nenutuokė kas tai per daiktas.
Apie Ambridž plunksną aišku klastuolis buvo girdėjęs, tačiau nei karto nebuvo jos matęs. Jo galvoje šis daiktas jau seniai buvo išnykęs ir sunaikintas, tačiau jai atsidūrus rankoje ir pabandžius kažką nupiešti lapo kampelyje, viskas pasidarė aišku. Tave tikrai iš čia išmes. Tu ką tik sužeidei savo mokynį.
-Tikriausiai juokauji,-po gan ilgos tylos Aleksas kreipėsi į profesorių,-manai, kad rašysiu? Ne, šį kartą tu klysti. Jei nori - bursiu, bet savęs nežalosiu,-šį kartą Gilbert kalbėjo rimtai. Jokio pašiepenčio balso ar šypsenos likę nebebuvo. Ant rankos jau šiek tiek sunkėsi kraujas, o skausmas niekur nebuvo dingęs.
-Prašau, paimk nuo manęs šią plunksną ir eik velniop,- mintyse užbaigė klastuolis, - Tebūnie, prirašysiu "mano komentarai niekam nerūpi," po to kaip paklusnus berniukas eisiu atlikinėti praktikos, tačiau leisk man tai rašyti su paprasta plunksna.
Galiausiai Aleksas nusileido profesoriaus kvailai užgaidai, bet vis tiek kelti skausmo sau nesiruošė.
-
Bet aš išmokau! beviltiškai pagalvojo Fiadh. Tai buvo tiesa. Maždaug. Po tos prakeiktos pamokos ji iš tiesų mokėsi profesoriaus užduotus ferula kerus. Netgi išdrįso paprašyti vyresnės mokinės pagalbos. Ta mokinė, grifė, buvo tikrai maloni ir padėjo šiaurės airei. Ir Fiadh netgi pavyko tuos kerus atlikti tinkamai. Kaip ir.
Tačiau dabar buvo praėję maždaug metai laiko. Be to, šviesiaplaukė grifiukė buvo be galo nusiminusi ir sutrikusi. Kokia tikimybė, kad jai pavyks panaudoti tuos kerus? Kad ir kokia ji būtų, dydis nėra džiuginantis. Ir Fiadh puikiai tai suprato. Ar verta bandyti? Kas žino. Gali būti, kad Greywindas tik ir spokso į o'Ceallachain su viltimi iš jos dar labiau išsityčioti. Ką daryti? Fiadh tikrai nežinojo. Labiausiai norėjosi sprukti kuo toliau nuo šitos klasės, profesoriaus ir iš viso visos mokyklos.
- Kodėl aš turiu kažką daryti su rašaline ir pergamentu? - garsiai ištarė Fiadh, vis dar nesupratusi, kad jai nė nereikėjo artintis prie gyvūnų. Ji nežinojo, ar profesorius Greywindas išgirdo tuos žodžius, nes nė nesuvokė, kad ištarė tai garsiai. Ką gi. Jeigu profesorius sako, matyt, taip ir reikia daryti...
Fiadh grįžo į savo suolą. Pirštas vis dar plūdo krauju, o grifiukė vis dar nesiryžo išbandyti kerų. O jeigu jai nepasiseks? Juk tada visi tik dar labiau juoksis. Ašaros, kurios buvo kelioms akimirkos apsiraminusios, vėl paplūdo iš akių. Šviesiaplaukė atsistojo ir bėgte išlėkė iš kabineto. Nė pati nepajuto, tačiau duris uždarė itin garsiai.
Stovėdama už kabineto durų Fiadh suprato, ką padariusi. Juk dabar areštas garantuotas! Ir dar, ko gero, Greywindas nepraleis progos parašyti tėvams. O tada jau nieko gero nelauk... Fiadh gali nė negrįžti namo. Net ir per vasaros atostogas, Kalėdų nė minėti neverta.
Aišku viena. Kažkaip reikia parodyti, kad ji nėra visiška nevykėlė. O tam reikia grįžti į klasę... Ketvirtakursė aiškiai suprato: reikia tinkamai panaudoti prakeitus ferula kerus ir tada keliauti atgal. Jeigu ką, ji galės tiesiog pasakyti, kad... Kad ką? Tai buvo dar vienas klausimas, į kurį Fiadh atsakyti negalėjo. Tačiau reikėjo bent pabandyti susitvarkyti vis dar kraujuojantį pirštą.
- Ferula, - sumurmėjo šiaurės airė. Aišku, nieko neįvyko. Juk visą tą laiką nuo pamokos ežero pakrantėje ji nė nesipraktikavo tų kerų. Išskyrus tą tylų murmesį per kitą transfigūracijos pamoką. Reikėjo bandyti dar.
Pavyko visai neblogai. Na, gal ne neblogai. Pusėtinai. Ir pavyko iš keturiolikto karto. Fiadh atkakliai skaičiavo. Tačiau profesoriui to žinoti nebūtina. Svarbiausia viena: jai pavyko šiaip ne taip susitvarkyti pirštą. Buvo akivaizdu, kad bet kurią akimirką kraujai gali vėl plūstelėti kaip iš žarnos. Tačiau dabar buvo svarbiausia, kad bent šiuo momentu pirštas yra kaip ir sutvarkytas.
Apsimesdama, kad nieko nebijo, Fiadh atidarė klasės duris ir įėjo į vidų. Nesižvalgydama aplinkui grifiukė grįžo į savo suolą. Per tą laiką, savaime aišku, ji visai pamiršo, ką jai reikia padaryti. Aišku tik viena: jai prie iguanų artintis nevalia. Kitaip profesorius supyks. Tačiau ką jai, po velnių, reikia padaryti? Grifiukė susimąstė. Ji jau nežiūrėjo, ką daro kiti mokiniai - puikiai prisiminė, kuo tai baigėsi praktikos pradžioje.
Dėl kažkokios priežastis ašaros vėl pradėjo kauptis akyse. Fiadh nusisuko į sieną ir vėl prapliupo verkti.
-
Mergaitė žiūrėjo į kiekvieną mokinį. Dauguma ji matė ir net galėjo pasakyti vardus, bet mintyse aptardama kiekviena. Camillos akys užkliuvo už draugų. Klastuolei norėjosi pakalbėti su Emmą, bet tektu šliaužti po keliais suolais, o iš praeitų metų antrakursė žinojo, kad jai tai nelabai pavyksta. Po to akys užkliuvo už Sofijos galvoje atsirado kažkokia mintys ,bet greit ji dingo, nes antrakursės žvilgsnis nukrypo į o'Ceallachain. Prisiminus ketvirto kurso mokinę mėlyna plaukė užvertė akis. Kaip ji pakliuvo į grifų gūžtą? mąstė mergaitė. Mėlynos akys nukrypo į Gilbertus. Kiekviena kart kai mato Julian Milla liečia plaukus, bet ilgai Cornet žvilgsnis nebuvo sustojęs ties žydra plaukiu. Pagaliau prancūzės žvilgsnis užkliuvo už Alekso. Gyliai atsidususi antrakursė pagaliau atsitokėjo, kad žiūri pakankamai ilgai. Kaip tu kvailai atrodei nusipurčius mergaitei tuo pačiu momentu prabilo profesorius.
Klastuolė kaip ne keista pakankamai įdėmiai klausė vadovo. Bet kaip visada nieko naujau neišgirdo. Nei vieno pagyrimo kai antrakursės galvoje suskambėjo šis sakinys mergaitė užsidengė veidą rankomis. Bet išgirdus žodį mūšį Camilla pašoko:
- Ką? Mūšis? Koks?- antrakursė nesulaikė šių minčių ir kitą sekunde pasigailėjo, kad iš vis tarė kokius nors žodžius.
Greywindas davė Aleksui plunksną. Milla pasuko galvą ir nesuprato kam reikia duoti plunksną jei galimą rašyti su savo ir kam duoti tokia bausmę jei tai žiobariškas metodas. Kitiems liepė dirbti. Mėlyna plaukė piktu žvilgsniu nužvelgė profesorių, jei labai įdomu pasidarė koks būtu jo areštas, bet Cornet tik tingiai paėmė lazdelę. Burti nesinorėjo po tokių komentarų labiau tinginiauti, bet vis dėl to Cornet gyliai atsiduso:
- Mutatio- tarė burtažodį, bet nieko nedarė su lazdelę,- kieta m ir švelni u.
Mėlyna plaukė padarė kažką panašaus, bet antra kart kartojus nusižiovavo. Bet nusprendus pabandyti mergaitė gyliai atsiduso ir tarė burtus:
- Mutatio- klastuolė padarė kažką panašaus į kieta m ir švelnia u, bet neišėjo. Camilla žinojo ką ji daro ne taip, bet jai buvo labai įdomu ką pasakys mokytojas,- kodėl?
Su maža šypsena ji laukė Greywindo žodžių.
-
Vos tik antrakursė pravėrė burną tarti burtažodžiui, profesorius ,,skėlė'' moralą. Visoje klasėje vyravo mirtina tyla, Emmos akys atidžiai stebėjo Klastūnyno vadovą. Apgailėtini? Skysti? Kol mergaitės galvoje aidėjo profesoriaus žodžiai, ji iš tikrųjų tokia ir pasijautė. Labai keistu būdu jis bando mus motyvuoti. Greywindui baigus kalbėti, rudaplaukė pasižiūrėjo į Aleksą, kuriam buvo skirta bausmė ir susitelkė į pradėtą darbą.
Atsidususi škotė užsimerkė, mintyse tiksliai įsivaizdavo, kaip turi persikeisti rašalinė ir plunksna. Atsmerkusi Emma mostelėjo lazdele kaip reikėjo ir tarė:
-Mutatio.-galvoje aiškiai matėsi besikeičiantis vaizdas.
Ištarus burtažodį ant suolo kažkas buvo pasikeitę: rašalinė ir plunksna stovėjo kitose vietose. Keitimo metu antrakursė žiūrėjo į šalį, nors akies krašteliu matė, kad kerų veikiami daiktai keičiasi savo vietomis. Pažvelgus į juos atrodė, kad šie tokiose vietose buvo visą laiką. Tik iš arti prisikišęs galėjai pamatyti, kad rašalinė turi menkučių plunksnos bruožų, o plunksna atvirkščiai- rašalinės. Dar reikės daug dirbti...
-Finite.-daiktai grįžo į savo tikrąsias vietas ir varnanagė pasirengė antram bandymui.
-
Džeimsas pylė vieną pastabą po kitos. Ir nors jos buvo skirtos ne Mionai, mergina vis tiek jautė, kad ir jos nemokšiškumo profesorius nepražiopsos. Kad ir kaip ten buvo, ir kad ir kaip nepagarbiai su mokiniais kalbėjo Greywindas, grifė stengėsi išlikti rami, gal net kiek abejinga ir nepasiduoti nevilčiai.
Tyliai stebėjo savo riešą ir stengėsi reikiamu metu judesį padaryti greižtesnį arba švelnesnį, kai profesorius kreipėsi į jąją. Mionos ranka pakibo ore taip ir nebaigusi piešti „u“ raidės.
Šviesiaplaukei neatrodė, kad neturi teisės vadintis ir būti vadinama Hera. Juk ji buvo kalta dėl sesers ir tėvų mirčių. Vietoj jų turėjo būti ji. Niekas daugiau neturėjo nukentėti. Bilo Rudanosio žodžiai, ekspertizė... Viskas rodė, kad žūti turėjo ji.
Sekančius žodžius girdėjo tarsi pro gerą vandens sluoksnį. Miona išblyško dar labiau, nei visada, stemple ėmė lipti aštrus skystis. Sunkiai nurijo bjaurastį ir tebelaikydama lazdelę lėtai nuleido ranką ant suolo, šalia iguanos. Nukreipė žvilgsnį į profesorių. Merginos akyse atsispindėjo nuovargis ir liūdesys, tačiau greit suprato, kad ne tokiam žmogui reikia rodyti tai, kas slypi giliau. Pilkų atspalvių jausmus paslėpė po lengvu abejingumo sluoksniu.
- Aš žinau savo klaidas, - ramiai, lygiu balso tonu atsiliepė penkiolikmetė.
Miona pajuto keistą jausmą. Tai buvo pirmas sykis, kada drąsiai, gal net akiplėšiškai atsiliepė profesoriui. Negana to, Džeimsas buvo tituluojamas kaip baisiausias Hogvartse. Bus skirtas areštas, ar ne, šviesiaplaukei nerūpėjo. Šiuo metu jai neitin kas ir tebuvo svarbu. Mergina tenorėjo nukreipti mintis nuo galvoje iškilusių gaisro vaizdų.
Žiūrėjo tiesiai į rudas vyro akis. Iš jųjų nieko neišskaitė. Tikriausiai, prarado arba net neturėjo tokio gebėjimo, tačiau žinojo, kad jei nusuks akis, pasirodys silpna. Kitaip tariant, parodys, kaip kad ji manė, kokia yra iš tiesų. Bet galiausiai vėl atsisuko į gyvūną, kuris neramiai, gal net kiek užjaučiamai žiūrėjo į mokinę. Merginos akys šiek tiek žybtelėjo, apsitraukęs šerkšnas pratirpo. Miona tebejautė ją, gamtą. Tikriausiai viską, kas jai teliko. Ilgų, į kasą surištų plaukų, į kuriuos buvo įpintas juodas kaspinas, savininkė kilstelėjo lazdelę.
- Mutatio, - sušnibždėjo. Juto, kad rankos judesys buvo atliktas teisingai, tačiau burtas vis tiek nepavyko. Grifė greit susizgribo, kas ne taip. - Mutatio, - pakartojo kiek karščiau ir jau įsivaizduodama, kaip pergamentas susikeičia su iguana. Atsimerkusi išvydo, kad jai pavyko.
Pakėlė akis į profesorių. Nesusilaikiusi vos vos, bemaž nematomai kilstelėjo antakius. Tarsi klausė: Pjaunu nesąmones?
-
Luke dar kartą pakartojo burtažodį. Nervų stiklinė jau darėsi pilna, tačiau viskas pasibaigė didžiuliu trenksmu. Duff krūptelėjo ir apsidairė po klasę. Buvo panašu, kad trinktelėjimas sklido iš Gilbert pusės.
Nepraėjus net 10 minučių pasigirdo ir Greywindo balsas. Luke tai nepatiko. Berniukas jautė, kad tuojau įvyks kažkas negero. Nors su Džeimsu Lukui dar nebuvo tekę bendrauti taip ilgai kaip kitiems mokiniams, tačiau jau ši pamoka sudarė gan aiškų profesoriaus portretą.
Dabar kabinete skambėjo tik Klastūnyno vadovo monologas. Profesorius pasišaipydamas kreipėsi į visus klasėje buvusius mokynius. Džeimsas kažką paistė apie mūšį, bet tai Duff nerūpėjo. Berniukas žinojo, jog jei ir įvyktų karas, į jį pirmakursis tikrai nebūtų įtrauktas. Jo tėvai būtų padaręs viską, kad tik apsaugotų savo sūnų, o ir Hogvartsas tikriausiai turėjo išskirtines taisykles jaunesniesiam mokyniams. .
Galiausiai Džeimso kalba buvo baigta. Ji nebelietė Luke, tad šis toliau bandė burti, bet klasėje vis dar kažkas dėjosi. Dabar Greywindas laikė Ambridž plunksną ir nuo tokio vaizdelio Luke garsiai nugurgė susikaupusias seilias. Tokį daiktą mažasis klastuolis buvo matęs tėvo plunksnų kolekcijoje. Aleksas Duff buvo keistas vyras ir tai įrodė jo tokie pomėgiai
Luke vis dar būtų klajojęs po minčių ir prisiminimų pasaulį, bet vos Džeimsuo paminėjus berniuko pavardę, šis grįžo į klasę ir išsitiesė kaip kareivis. Vadinasi kažką burdamas darau blogai, bet ką? Kas ta Miona ir kaip ji atrodo? Gal ji malonėtų man padėt?
-Profesoriau? - nedrąsiai kreipėsi berniukas prisiminęs tai kas ką tik įvyko vienam iš Gilbert,-aiiii.... tiek to jau. Susitvarkysiu,-tyliau prašneko Duff atžala, nenorėdamas užrūstinti patį "šetoną". Dabar trukdyti Džeimsą Luke bijojo. Rašyti su plunksna nesinorėjo, todėl beliko tik pačiam galvoti, kaip teisingai burti.
-
Taurė perpildyta, viskas. Iš čia negrįštama. – profesoriui aiškinant kokie jie silpni mąstė mergaitė dėbsodama į vieną tašką priešais save. Saulėtas oras lauke visiškai nederėjo su klasėje tvyrančia įtampa, atrodė, kad šio kabineto spinduliai nešildė. Sofijos pirštų galiukai atvėso. Ar gali būti? Mūšis? Taip tikriausiai... O gal tai tik paranoiška profesoriaus beprotybės forma?.. Gal?.. Juk aš pati, taip pat, kažkuria prasme beprotė... visi mes... Aaaa silpni? Čia tau taip atrodo. Nors gal... nežinau, tai beviltiška... Mokyk nemokęs... turim patirti patys. Staiga profesorius paėmė tą plunksną. Taigi, sugalvojai ir praktiką, ar ne?.. Apgailėtini... Visi mes ir jūs taip pat, apgailėtinas katu su mumis, gal tik daugiau patyręs... Sofija vėl pajuto skausmą, bet atkakliai nekreipė dėmesio. Aleksas Gilbert žinoma nepriėmė tos profesoriaus įteiktos dovanos. Geriau taip nedaryk, jis neblogas burtininkas, jei pats nerašysi tave privers. Aii, kvaily, manai tai drąsu? Susiimk, po galais... Sofija pažiūrėjo į ką tik perkeistą rašalinę ir plunksną. Negi aš tikrai tokia menka? Negi mes visi?.. Skysti? Ar kokie ten? Mumyse nėra nieko daugiau, tik kvailiojimai ir nesėkmės? O tu, a, kiek žmonių nužudei ir sužalojai? Tai kas čia, stipybė? Sofija apžvelgė klasę. Camille regis taip pat erzino mokytoją. Su jais nelengva... Bet jie ne baikštūs triušiai, ne, esu mačiusi daug bailesnių. Tie vos išgirdę menkutę pastabą ima badyti pirštais draugus. Hogvartsiečiai ne tokie. Mergaitė atitraukė žvilgsnį nuo mokinių, skausmas plaučiuose sustiprėjo. Staiga Sofijos galvoje dingtelėjo labai keista idėja.
– Galėčiau paimti ją iš Alekso? – kreipėsi ji į profesorių, mosteldama plunksnos link. – Jei galima... prašau? – tai tikrai buvo neprotinga, neracionalu ir nenormalu, bet švilpė ištiesų paprašė bausmės. Ir visai ne dėl kokių nors didvyriškų įsitikinimų, o dėl paprasčiausio mėginimo užmiršti plaučiuose įsisukusį maudulį kuris regis mėgino pavirsti kosuliu, o mergaitė visai netroško užsikosėti klasėje. Ji klausiamai pažvelgė į profesorių, bet nieko nebepasakė. Žinojo kieno požymis yra tas maudulys ir nenorėjo sirgti, nenorėjo gydytis, nenorėjo bijoti ir tiek. Net, jei tai rimta, o tikriausiai ir yra rimta, ji nekreips dėmesio iki kol tai pasidarys nebeįmanoma.
– Tai kaip? – ji pažiūrėjo į Aleksą, į profesorių, į plunksną ir viskas pasirodė vienas ir tas pats. Detalės yra visuma. – pagalvojo, pirštų galais pastumdama link savęs pergamento lapą.
-
- Ar aš atrodau lyg juokaučiau? Ne, rašysi. Po to perkeisi. Jei nespėsi, liksi po pamokos ir tuomet pabaigsi.
Berniukas nusileido, bet Džeimsas nesiruošė.
- Dirbk, kitaip priversiu. - pasilenkęs prie vaikio sugergždė, mintyse jau kurpdamas planus. Vienas iš jų visai netiko nei profesoriaus rolei, nei pavyzdingam Anglijos burtininkų visuomenės piliečiui.
- Todėl, nes tokia tavo užduotis, o'Cheallachain. - dar norėdamas ką bjauraus pridurti susilaikė, nes mergytei jau visai varžtai atsisuko. Ji eilinį sykį bliaudama paliko kabinetą.
- Winter, gal galėtum. - Greywindas prisimerkęs suniurzgė grodamas dantimis. Supranti, supakuok, nuramink, paaiškink, nužudyk, tavo pasirinkimas - tarsi sakė jo akys, sugavusios merginos žalias po to, kai Fiadh sugrįžo ir vėl apsižliumbė.
- Cornet, aš nedėstau ateities būrimo. Profesorius Prometis tą daro, jei tikiesi gauti smulkmenas, kurių niekas dar nežino. - aiškiai pabrėždamas, jog šio žodžiai tik spėlionės, bet turinčios pagrindą (Hogvartsas visus visados masino) profesorius galų gale paslėpė rankas apsiausto klostėse.
- Neaiškūs judesiai, nematau ritmo ir atpalaiduoto riešo. - į klastuolės šypsenėlę atsakė mokytojas.
Kitaip nei Ginger, Herai nesisekė iš pirmo karto, bet sunkiu darbu ji pasieks aukštumas. Bet kuomet pasitaisiusi grifė idealiai vietomis sukeitė iguaną su pergamentu, Džeimsas nepuolė jos liaupsinti, atvirkščiai, skėlė pastabą:
- Paaiškinti, ne išburti. - pastebėdamas merginos akis ir nedidelius kairiojo smilkinio randelius supeikė mokinę. Ši nenusuko veido, išliko stipri. - Galbūt supranti, bet nesuvoki ko aš prašau.
Tylus Duff inkštelėjimas pasiekė profesoriaus ausis. Kai tik berniukas susigrizbo likti po šluota, vyras šiam kreivai šyptelėjo.
- Nė nemėgink. Tai jo, ne tavo. - Sofija Orel... kurių galų ji nusprendė čia įsikišti? Greywindas pastebėjo mergytės pirštukus, stumtelėjančius pergamentą į save, jau besiruošiančią priimti plunksną. Profesorius švilpės norus sudaužė:
- Geriau perkeisk kitus du pasirinktus daiktus, vieta to, jog gelbėtum nesubrendėlius. Neeikvok savo laiko.
[Praktiką pratęsiu iki rugsėjo 18d. Uždarau 19 dieną.]
-
Kaip ir buvo galima tikėtis iš profesoriaus, prašymas nutraukti egzekuciją tapo atmestas. Džeimsas dar pasilenkė pagrasindamas privertimu, tačiau Aleksas puikiai suprato, kad jei bausmė vyks prievarta, teks patirti dar didesnį skausmą.
-Tebūnie,-tyliai sumurmėjo klastuolis,-mėgaukis reginiu šetone.
Viskas pasisuko dar gražesne linkme. Čia įsikišo Sofija ir Gilbert akys keistai sublizgėjo. Nežinau kokia tau iš to nauda, bet su mielu noru perleisiu šią užduotį. Tačiau planas buvo sugadintas. Greywindas vėl čia įsikišo ir dabar viskas ėjo tik blogyn.
-Iš savo koledžo vadovo tikėjausi kažko kito,-nei per tyliai, nei per garsiai sumurmėjo Gilbert ir jau galutinai pasiėmęs pergamentą pradėjo rašyti sakynį. Kol kas jokio skausmo nebuvo, bet po kiek laiko ant plaštakos išorinės pusės pasirodė parašytasis sakinys. Atrodė, kad Aleksas pats pasiemęs peiliuką sugebėjo išsiraižyti žodžius, tačiau to berniūkštis niekada nebūtų daręs.
Kabinetas buvo pritvinkęs Alekso skausmo aimanų ir inkštimų. Susiimk, juk virsmas daug skausmingesnis. Štai kur buvęs, kur nebuvęs labai tinkamu metu pasirodė ir Gilbert vidinis balsas. Su jo teiginiu Aleksas galėjo ginčytis, kad ir dieną, naktį. Virsmo skausmas tikrai buvo milžiniškas, tačiau iš to skausmo tik reta aimana iškildavo į orą. Kaulų lūžiai buvo tokie nežmogiškai skausmingi, kad klastuolis stigdavo oro ir negalėjo ištarti nė žodžio. Tai atimdavo berniūkščio kalbos dovaną ir tik po kelių minučių ją gražindavo.
Šiandien skausmas nebuvo toks stiprus, tačiau jis atrodė labai nemalonus, verčiantis ašaroti akis ir aplamai sukaustantis visą kūną.
Pergamentas buvo prirašytas, o Alekso ranka sužeista. Vaikinas išvargusiomis ir tuščiomis akimis pažvelgė į Greywindą lyg norėdamas paklausti - "Ar dabar patenkintas?"
- Baigiau, - tyliai, girgždančiu balsu ištarė Gilbert ir pats tuo nustebo, -Ar dabar galite paimti šią plunksną? - po tokios bausmės jau ir mandagumas buvo juntamas Alekso balse. Tikriausiai didžią to dalį turėjo įtakoti ir nuovargis.
Perkeitimo kerams visiškai nebebuvo jėgų. Aleksas norėjo kuo greičiau dingti iš kabineto, tačiau nuo tokių minčių susilakė. Rekėjo atlikinėti praktiką, bet tuo pačiu reikėjo ir paimti prilipusią plunksną.
-
Keista, bet šįkart beveik nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta klasėje. Mokiniai kerėjo, šurmuliavo ir atsikalbinėjo, o Livi tarsi egzistavo atskirai. Nepakilo iš suolo pasiimti iguanos - kažkodėl transfigūracija su gyvais padarais niekada perneyg netraukė. Visada žinojo, kad gali nepavykti. Ar todėl nebandė? Ne. Kelintą kartą kursą kartojančiai Perkėlimo kerai nebuvo naujiena. Kodėl neapsimetė miela peraugusia mokinuke kaip visada? Juk puikiai sekdavosi. Tačiau ne šiandien. Livi tokių dienų nekentė. Laikui bėgant išmoko su jomis susitvarkyti, bet susitaikyt vis dar nemokėjo. Ar kada išmoks? Velnias žino.
Keista, bet išorė vidinių dvejonių sugebėjo beveik neišduoti. Na, nesijuokė, nedarė pagromo klasėje, netgi nesiginčijo su Džei. Bet daugiau atrodė maždaug normaliai. Nejučiomis judino burtų lazdelę, sukeisdama ištrūkusią sagą su plunksna ir atgal. Kerus mokėjo tik su negyvais objektais, kitaip bandyti neteko. Jeigu kartais prireikdavo, jis visada mokėdavo geriau. Tas pats juoko ir adrenalino partneris, kurio vardą per daug metų praktikos sugebėjo išsitrint iš atminties. Tačiau veidas išliko - išlįsdavo sunkiausiomis dienomis, tarsi klausdamas "tai ką, pasiilgai?". Ne dabar...
Šįkart iš susimąstymų ištraukė Džei balsas. Susimildamas, tik netrauk lazdelės... Patyręs karys, be skrupulų gebantis pasiųsti anapilin pilnoje klasėje verkiančių, atsikalbinėjančių, klausinėjančių, zirziančių ir kitaip nervus tampančių mokinukų. Jau antri metai ir be gyvybinių aukų. Stebuklai margo svieto.
- Mon dieu,- atsiduso Livi ir, nepaisant to kokia sunki ir suspausta jautėsi, gana grakščiai pakilo iš suolo. Klastuolis atsikalbinėjo, Sofija pabandė įsikišti, kas dabar buvo tolygu savižudybei, o Fiadh, regis, ne kiek ir patobulėjo nuo anų metų. Apsaugok ir apšviesk kokia kompanija. Tikrai ne Džeimso kantrybei. Priėjo prie ašarojančios grifiukės.- Eik ir sėskis į tą suolą prie lango, tik pasistenk nesurast kokio čia prieš du šimtmečius laikyto drakono sielos ir nepaleist į laisvę. Žodžiu, pageidautina be kriminalų,- Olivija nekantriai mostelėjo ranka parodydama kryptį ir atsisuko į likusią klasę.
Šiaip jau mieliau būtų išsireiškusi kur kas riebesniais žodeliais, ką sėkmingai ir padarė mintyse, tačiau pasitenkino nukreipdama lazdelę į plunksną Gilberto rankoje.
Accio. Sugniaužė ją delne, iškalbingai pasižiūrėdama į Džeimsą. Jis prisidirbs, tačiau nepakęs jokių bandymų įspėti ar ištraukti, kol to nenutiks. Po pernai metų Olivija jau liovėsi mėginusi, todėl dabar net negaišo tam laiko. Pasisuko į klastuolį kruvinu riešu.
- Galiu sugydyt, bet savo paties labui pasėdėk uždaręs gerklę, nes priklijuosiu ne tik liežuvį, bet ir užpakalį prie kėdės,- sušnibždėjo palinkusi.- Neerzink Greywindo ir gal sugebėsi iš čia išeit su pusėtina sveikata. Linktelsi, jeigu reikės sutvarkyt,- maktelėjo galva į antrakursio ranką ir pasitraukė.
Kraujarašę lunksną su trenksmu padėjo ant senojo Makgonagal stalo. Dabar dar sugebėjo pagarbiai išlaviruot tarp maištininkės ir mokinės, bet jeigu klasės prieky stovintis vyras jai būtų tik mokytojas... Vėlgi pasitenkino planus išreikšdama mintyse. Jei ne Fiadh, Olivija būtų išėjusi. Pabėgusi, pasitraukusi - nemokėjo susierzinusi bendraut su žmonėm ir dar saugot čia susirinkusius simpatijų nekeliančius mokinukus nuo peržengtų ribų. Nežiūrėdama į Džeimsą greitai nužingsniavo atgal prie savo suolo, į jo vidurį patraukė sagą ir paprastą plunksną, su kuriom žaidė pamokos pradžioj. Negana sunkiai tvarkėsi pati su savim, būtinai dar ir jis.
- Pradėk nuo šitų,- pasakė Fiadh, tuo pačiu mintyse skaičiuodama minutes, kada galės iš čia nešdintis.
-
Iš to, ką iki tol matė kabinete, Guramis suprato, kad jo nevykęs bandymas sukeisti plunksną su rašaline neuždirbs jam pagyrimo. Tad kai profesorius Greywindas išvadino jį ir kitus visokiais įkvepiančiais vardais, klastuolis tik gūžtelėjo ir žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį. Šis, kaip visada, elgėsi bjauriai. Guramiui kur vėluojant, laikrodžio dirželis skaudžiai suverždavo riešą, o jei į ciferblatą pažvelgdavo pamokos metu, rodyklės sustodavo. Kartais net imdavo slinkti atbulomis.
Profesoriaus balsas vėl nugriaudėjo po klasę. Skerdynės? Mokinys suraukė antakius, pajuto per kūną nusiliejusią adrenalino bangą. Aišku, su dabartiniais sugebėjimais jis ilgai neišgyventų, bet mintis apie artėjantį mūšį vis tiek kėlė keistą, niūrų džiaugsmą. O gal čia įspėjimas? Toks profesorius ir pats galėtų pradėti skerdynes. Mestelėjo neramų žvilgsnį į klasės priekį. Bet kuriuo atveju, buvo aišku, kaip išvengti ankstyvos mirties. Reikėjo sukeisti plunksną su rašaline. Nes toks sugebėjimas padėtų jam išgyventi mūšyje. Turbūt visi priešai numirtų iš juoko. Guramis šyptelėjo, bet tada pamatė Aleksą, ir jo šypsena dingo. Buvo panašu, kad šiam tikrai skaudėjo, ir neiškentęs Guramis nusisuko nuo išbalusio mokinio veido.
Šiaip ar taip, kerėti teks. Negi jis galvojo, kad Hogvartse pavyks to išvengti iš vis? Matyt, tiesiog stengėsi apie tai negalvoti. Negalvojo pirkdamas burtų lazdelę, kai Olivanderių parduotuvėje be susidomėjimo leido lazdelei pačiai jį pasirinkti. Negalvojo kerėjimo klasėje, kur kažkaip pavyko apseiti su teorija. Nustūmė tokias mintis į šoną ir Apsigynimo nuo Juodosios Magijos kabinete, kai vietoj burtų pasiūlė puolančiam gyvūnui tiesiog trinktelėti. Tačiau toliau slėptis nebebuvo įmanoma. Rašalinė arba mirtis, be džiaugsmo šyptelėjo Guramis.
-
Aleksas jautė, kad jo visas kūnas išduoda klastuolio sveikatą. Vienintelės mintys, kurios sukosi galvoje buvo - Madam Pomfri. Pas šia moterį šį kartą Aleksas apsilankęs būtų nė nemirktelėjęs, tačiau Džeimsas dar kartą už tai pakankinti klastuolio nebūtų atsisakęs.
Dabar į dramos sukūrį įsitraukė ir vyresnioji mokinė. Ši tik padėjo, o ne dar labiau plėtė dramos scenarijų. Transfigūracijos pomokoje tai buvo keistas reikalas, bet pagalba šiuo metu tikrai buvo reikalinga tiek Gilbert, tiek grifukei.
Aišku tokių veiksmų eigos Aleksas iš Winter nesitikėjo. Koks kvailys nusprestų padėti išsišokėliui ir verksnei? Joks - visus šie du padarai būtų jau seniai išerzinę ir suėdę sveikas smegenų dalis. Pats Aleksas didvyrio vaidmenį būtų tik nužudęs tokias asmenybes, nes kantrybe klastuolis tikrai nepasižymėjo.
Keista buvo ir tai, kad Aleksas niekada nedėkodavo, nesisveikindavo ir neatsisveikindavo. Šis kartas buvo kažkuo kitoks. Winter burtų pagalba paėmus plunksną Aleksas linktelėjo ir pasitrynė riešą.
Aišku, Olivija be savo motyvuojančios kalbos neapsėjo. Nors ir labai išsekęs Gilbert pavartė akis ir stebėjo grakščiai pasišalinančią mokinę. Na jau ne. Jei reikės, man padės Madam, o tikrai ne tu.
Gal būt Aleksas Gilbert nepasimokė, o gal būt vaikio charakteris buvo nepakeičiamas, bet klastuolis greitai pakilo nuo savo suolo. Jo rudos akys apžvelgė mokynius ir kitus padaras šioje klasėje. Ilgam sustabdyti žvilgsnį teko tik prie seniausio ir bjauriausio padaro. Atleisk Greywindai, tokie kaipaš niekada nesikeičia. Berniūkštis spoksoti visą pamoką tikrai nesiruošė. Dabar buvo ir daug svarbesnių planų. Vienas iš jų buvo grįžti į bendrąjį klastuolių kambarį, o tiksliau vaikinų miegamąjį ir ten saldžiai pamiegoti.
-Aš pas Pomfri,-Aleksas jau nebestovėjo vietoje ir nebespoksojo į Džeimsą. Dabar berniūkštis jau buvo prie durų ir savo tokį veiksmą profesoriui sugebėjo paaiškinti tik kvailu ir melu peršlapusiu sakiniu. Deja sustabdyti jaunuolį buvo per vėlu. Aleksas vikriai nulenkė rankeną ir išbėgo iš klasės, paskui save garsiai užtrenkdamas duris. Rimtai manė, kad po šito darysiu praktiką? Kvailys...
-
Camilla išklausė su rimtu veidu profesoriaus, bet kai vadovas nusisuko klastuolė prunkštelėjo pati nesupratus nuo ko jai pasidarė juokinga. Aišku mergaitė žinojo savo klaidas, bet iš kitos puses jai pasirodė, kad Greywindas ne toks jau ir piktas ar tik tai padeda savo favoritas. Atsidususi mergina nužvelgė daiktus kurios reikėjo apkeisti vietom. Mėlyna plaukė be žiūrėdama į daiktus vos neužmigo. Antrakursė net nematė kas vyksta klasėje, bet garsiai užsidariusiomis durims Cornet vos nenugriuvo nuo kėdės. Apsižvalgius klasėje nebuvo Alekso. Dvylikametė gyliai atsiduso. Ji suprato, kad šiandien burti jai jau nesinorėjo. Prancūzė manė, kad reikia nueiti ką nors paskaityti, kad norėtųsi ne tik visą dieną gulėti ir nieko neveikti. Na kada jau baigsis pamoka? Milla kas kelias minutės klausdavo save vieno ir to pačio klausymo, bet po to jau pavargus nuo transfigūracijos pamokos Camilla pradėjo šnekėti nesąmones ne savo galvoja, o balsu:
- Nemanau, kad šis košmaras kada baigsis, profesorius užkerėjo šitą kabinetą,- vėliau nusipurčius nuo savo minčių. Atsirėmus ant alkūnių mokinė dar kart nužvelgė mokinius tuo pačiu profesorių. Jai tai atrodė kaip kankynė kuri niekada nesibaigs. Kelis kartus ji galvojo išeiti taip pat kaip ir Gilbert. Mergaitės galvoje net buvo, kad geriau iššokti pro langą, bet kelis kartus pabandžius jį atidaryti jai neišėjo. Tai turėjo labai kvailai atrodyti, bet nusikeikus ji vėl atsirėmė į alkūnes.
-
Tas mažas padariūkštis visgi turėjo svorio. Ir nemažai. Po kelių minučių neseniai nuo mėlynių išgijusios rankos pradėjo svirti. Jeigu iguana būtų žmogus, tai būtų super storas dėdė.
Šaltakraujis pajutęs kietą, nedrebantį pagrindą po kojomis išsitiesė. Atsigulė. Nesiruošė niekur eiti. Kokiais kerais šitie vargšeliai apnešti? Ar jis jau nuo manęs ruošiasi mirti?
Nedurniojantys, o dirbantys mokiniai iš pradžių pasipraktikavo riešo judesius ir burtažodį. Smitherson bandė būti tokia, bet jau suprato savo klaidą. Iguaną reikėjo pasiimti vėliau to, o ne pradžioje. Visgi visiems visų užteks, nes mokytojas, tikriausiai, moka šiek tiek matematikos kurso. Kokia. Aš. Kvaila. Buvau. Ir. Dar. Esu. Ir tikriausiai būsiu visada. Eh.
Jau nebegražinsi gyvūno į narvą. Mokytojas užrėks, ko čia ji varinėja pirmyn - atgal. Dabar roplys kėlė daugiau problemų negu pats burtažodžio išmokimas. Lyg vaikutis.
Fortūna lėmė, kad iguana jau buvo nusibaigusi ir stora, bei tingėjo judėti. Tobulai pasamtyda šitam darbui. Dar vienas įrodymas švilpei, kad daryti klaidas ne taip jau ir baisu.
Mutatio, mutatio, mutatio, mutatio, mutatio, mutatio, mutatio, mutatio.
-Mutatio, - garsiai, be lazdelės judesių ištarė. Balsas nuskambėjo labai keistai. Sukirčiuota teisingai, viskas su pačiu tarimu gerai, bet balsas... Būna taip po ilgo nekalbėjimo. Lyg kas merginą apsėdo ir ji pradėjo kalbėti.
Žodis prasmigo šumulyje.
Kol švilpė sukiojo riešą, taip ir nesuprasdama kaip
ten kažką daryti profesorius Greywindas nei iš šio, nei iš to pradėjo kalbėti. Apie karą ar mūšį. Nesvarbu. Bet tai labai įbaugino paauglę.
Juk ji tik taiki, daug fobijų turinti švilpukė. Dar vaikas. O jau reikės kariauti? Apie mūšius ir skerdynes yra daug ką girdėjusi. Baisiausiai atrodė vykę Hogvartse, kartais eini ir net kraupu pagalvoti, kad šiame kampe buvo kažkas nužudytas. Baisiausia būna pagrindinėje salėje, kai prisimeni, kad ten buvo sutempti visi lavonai. Prisimeni, kad gali sedėti toje vietoje, kur amžinajam gyvenimui gražiai susikibę buvo nutempti Tonks ir Lupnas, kad gali sedėti kur buvo apverkiamas Fredis Vizlis.
O buvo ir dar vienas mūšis čia.
Narsu būtu taip mirti. Kovojant už gėrį. Nesvarbu, kad tu tik bėgai pasislėpti po lova ir tave iš savo kelio pašalino koks eilinis blogietis. Tokiose situacijose gyvybė sumenkėja.
Klasėje vadovaujančio (kiek tai yra įmanoma suvaldyti šią aštuoniolikos žmonių šutvę) vyro rankose atsirado legendinė Ambridž plunksna. Va tai tau, Elzytė nejuokais išsigando. Kažkoks nematomas smūgis perėjo per krūtinę. Mergina ir taip per kentaurų incidentą prarado daug kraujo. Nereikia dar daugiau. Ar profesorius to nežino? Gal jis ruošiasi nužudyti Elzytę?
Išgąsčiui nuslopinti nedaug padėjo, kad plunksna skirta ne jai. Visi išdykautojai, aka nevykėliai gaus tokias pačias. Taip, ji priklausė tam nevykelių būriui. O rando, kuris rėktų ,,Išmoksiu burti'' Smitherson nenorėjo.
Dar labiau gąsdino vargšelio klastūnėlio šūksniai. Nereikia, nustok. Viskas gerai. Dar kelios aimanos ir ji pati būtų atėjusi ir pradėjusi rašyti vietoje antrakursio. Visgi švilpė buvo. Bet taip pat mergina buvo ir Elzė Merė Smitherson, bei to padaryti neišdrįso.
Laikas susiimti ir pagaliau pradėti burti. Dar vienas mokytojo monologas ir mokiniai iš vis būtų pamiršę kur jie yra. Mieganti iguana dar vis buvo išsitiesusi ant Elzės valdomo dviejų vietų suolo.
-Mutatio! - Nieko neįvyko tarp šalia gražiai padėto demėto pergamento ir nebelabai gyvo padaro.
Gerai, kad niekas čia nieko negirdi. Vos prieš dvidešimt minučių visa klasė skendo tyloje ir ją prarėždavo tik juokingi mokinių atsakymai. Dabar didžiulis šurmulys užgožė tyliai ištartą burtažodį.
-
Ketvirtakursė grifiukė norėjo būti palikta ramybėje. Ji tikėjosi, kad pamoka baigsis greičiau negu Džeimsas Greywindas prie jos ir vėl prisikabins. Belieka tikėtis, kad Perkeitimo kerų egzamine neprireiks. Net ir Fiadh suprato, kad to tikėtis yra naivu, tačiau negalėjo pakeisti savo minčių. Ašaros plūdo upeliais ir šviesiaplaukė negalėjo nieko padaryti. Tiesiog stengėsi verkti kuo tyliau. Ar jai pavyko ši misija, keturiolikmetė nežinojo.
Ir tada kažkas atėjo. Kokią akimirką Fiadh buvo tikra, kad tai profesorius Greywindas. Tačiau ji nereagavo. Neatsisuko, tik sėdėjo veidu į sieną ir nieko nedarė. Apsimetė, kad neišgirdo. Ir tada išgirdo balsą. Fiadh nuostabai, tai buvo moteriškas balsas. Tikriausiai kokia nors mokinė. Balsas atrodė tarsi girdėtas, tačiau šiaurės airė neprisiminė, kieno jis. Galiausiai atsisuko ir pamatė vyresnę mokinę, kuri pernai maloniai padėjo mokytis ferula kerų. Berods Livija, Olivija ar kažkaip panašiai.
Dėl kažkokios ir Aukščiausiajam nežinomos priežasties ta raudonplaukė liepė (prašė?) Fiadh, kad ji nueitų iki kito stalo. Stalo, esančio prie lango. Šviesiaplaukė nesuprato, kam to reikia, tačiau padarė tai, ko iš jos prašė vyresnė mergina. O koks dabar skirtumas?
Savaime aišku, net ir nueiti iki kito stalo ji nesugebėjo be nesąmonių. Pakeliui užkliuvo už kėdės ir ta labai triukšmingai nukrito. Fiadh pažiūrėjo ir jai pasirodė, kad kėdė sulūžo, tačiau nieko negalėjo padaryti. Žinojo apie reparo kerus, tačiau nutarė, kad neverta net bandyti. Gal profesorius neįtars, kad tai jos darbas?..
Atsisėdusi prie kito stalo Fiadh susimąstė, kodėl raudonplaukė sakė tai padaryti. Kai Olivia grįžo, šiaurės airė suvokė, kad vyresnė mergina tiesiog čia sėdi. Ir galbūt netgi vėl nori padėti. Tai buvo labai keista - kodėl ta mergina stengiasi padėti tokiai nevykėlei? Kuo Fiadh nusipelnė jos palankumo? Ar ji tiesiog yra labai draugiškas ir malonus žmogus? Na, galbūt, tačiau mergaitė pernelyg nepasitikėjo žmonėmis, kad dabar laikytų šitą variantą įmanomu.
- Ačiū, - labai tyliai sumurmėjo Fiadh, tačiau kurį laiką net nepažvelgė į tai, ką jai pastūmė Olivia. Tačiau galiausiai suprato, kad tai, ko gero, yra šiek tiek nemandagu: juk vyresnė grifė dėl kažkokių priežasčių stengiasi jai padėti. Vadinasi, reikia ir atsidėkoti... Taigi keturiolikmetė išsitraukė lazdelę ir nukreipė į ant stalo gulinčias sagą ir plunksną. Tada susivokė pamiršusi burtažodį. Tik man gali taip sektis... Fiadh neišdrįso paklausti, kokį burtažodį reikia naudoti, tad teko klausyti, ką daro kiti mokiniai. Atrodė, kad aplinkui niekas nė nesistengia mokytis, tad Fiadh ilgokai užtruko, kol išgirdo. Ir tada grifiukė sutriko: ji puikiai girdėjo, kaip kažkoks berniukas sako mutatio. Tačiau dabar ji prisiminė, kaip prieš tai girdėjo tariant nutatio. Tai visiškai sutrikdė Fiadh. Jeigu panaudos ne tą burtažodį, neaišku, kas gali atsitikti... Žinant jos sėkmę, ir pilis gali sugriūti... Grifiukė ištempė ausis ir jai pavyko dar porą kartų išgirsti tariant "m". Ji buvo beveik tikra, kad žino, kuris burtažodis yra teisingas. Ji sukaupė visą drąsą ir, nukreipusi lazdelę į objektus, gana tvirtai ištarė:
- Nutatio!
Nereikėjo labai daug laiko, kad suprastum, jog Fiadh panaudojo ne tą burtažodį.
-
Duff stebėjo klasėje vykstantį veiksmą. Berniukas buvo sutrikęs ir pasimetęs. Išsišokėlio skausmo perkreipti dūsavimai skambėjo visoje klasėje. Luke jautėsi taip lyg tai jis rašytų plunksna, o ne Aleksas.
Galiausiai tai pasibaigė. Vyresnysis klastuolis atrodė tragiškai. Vaikinukas vos sugebėjo sumegzti sakynį, tačiau net ir tada jo balsas keistai sugirgždėdavo. Pačiam Lu tai atrodė kraupu. Berniukas nusprendė geriau nesidaryti sau problemų ir nutylėti šias pamokas detales, tačiau koks sveiko proto profesorius kankintų savo mokynį?
Po kiek laiko Olivia sutvarkė šią painevą ir buvo galima nors kiek atsikvėpti, tačiau Gilbert nuspredė pasišalinti iš klasės. Mažasis klastuolis pliaukštelėjo sau per kaktą ir išsitiesė suole. Kitaip tariant palindo į pasuolę. Dabar buvo galima tikėtis antro Greywindo pykčio proveržio ir taip klastuolis nusprendė kvailai apsaugoti save.
Reikėjo dirbti. Duff žinojo, kad nieko neveikiant galima tikėtis kažko panašaus į Aleksui duotą bausmę. Teko vėl išlįsti iš "slaptavėtės" ir burti.
Tai padaręs Luke apsidairė po klasę ir klausėsi bei žiūrėjo į kitų mokynių perkeitimą. Buvo aišku, kad Duff daro kažką blogai, bet ką nesuprato. Toks klasės analizavimas padėjo suprasti burto pagrindą ir pagaliau teisingai su burtų lazdele atlikti mostą.
- Mutatio, - garsiai ištarė burtą klastuolis, tačiau ir vėl nieko neįvyko. Vaikio galvoje nebuvo jokio įsivaizdavimo ir tai nulėmė dar vieną nesekmę, - po šimts perkūnų ir visų šventų Dievų! - nebeapsikentęs suriko Lukas, - kodėl man neišeina šis kvailas burtas!?
-
Sofija trūksmingai atsiduso stebėdama kaip Aleksas vargais negalais raito žodžius pergamente. Ji nusisuko ir perkeitė plaukų gumytę su rašikliu, bet minčių išblaškyti nepavyko. Tai čia viskas? Kodėl taip sunku nuveikti ką nors gero šiam pasaulyje? Aleksas dėjavo ir inkštė, Fiadh verkė, nors Olivija galiausiai ją nuramino ir padėjo susitvarkyti. Dauguma vaidino geručius mokinukus ir klusniai atlikinėjo užduotis, tarp tų daugumos ir ji pati, sutrikusi ir visai pasimetusi. Mergaitė sukosėjo, užsidengė burną rankomis. Saujoje pasirodė kraujo dėmė. Akimirka jos vyzdžiai suvirpėjo, bet ji skubiai nusišluostė rankas į apsiausto kraštą ir paėmusi lazdelę apkeitė vietomis neišvyniotą saldainį ir pergamento skiautę, o po to atvertė atgal.
Trinktelėjo durys, surezgęs kelis padrikus žodžius iš klasės išbildėjo Aleksas. O mes visi eilinį kartą sėdim ir žiūrim... Sofija dėbtelėjo į profesorių, nejautė nei pykčio, nei pagiežos, nieko, ji to tikėjosi, tik nemanė, kad viskas įvyks šitaip. Mergaitė nugrimzdo į apmąstymus. Ji spoksojo į lentos kraštą ir galvojo, tuomet pirmą kartą ištikrųjų pasijuto vieniša. Žmonės gyveno aplink ją, kalbėjo, veikė, bendravo, Sofija irgi šnekėjo, patyrė keliatą nuotykių, įsiminė keliatą veidų, bet jautėsi taip tartum visą laiką eitų viena ir niekas nesiruoštų prisidėti ilgesniam laikui, tai žinoma – nieko naujo, vienatvę Sofija mėgo, ji atrodydavo graži, kažkokia prasminga, bet šįkart ėmė ir pasirodė sunki, pirmą kartą tokia sunki, tokia pilna ir kartu tokia tuščia. Galbūt aš tik bijau?.. Trečiakursė atvertė vadovėli ir dar kart perskaitė pirmą pastraipą, po to stumtelėjo knygą į šoną ir išrikiavo priešais apkeistus niekučius. Transfigūracijos kerai jai sekėsi, mergaitė šyptelėjo daiktams, ta šypsena beveik nieko nereiškė, bet vis dėl to tai buvo šypsena ir jai šiek tiek palengvėjo.
-
-Mutatio. Mutatio. Mutatio, - dar keli nepavykę bandymai ištarti burtažodį tyliai nuskambėjo iš Elzės pusės. Aaargkhhh mintyse ant savęs rėkė keiksnojo.
Nieko neišėjo, reikėjo pagalbos. Bet jau geriau tokio dalyko prašyti raudonplaukės grifės, kuri padėjo visiems, negu Džeimso. Tačiau tai buvo jos, Elzės Merės Smitherson, darbas ir jos pareiga. Palyginus ne taip blogei švilpei sekėsi, tik nesigauna teisingai ištransfigūruoti du skirtingus pavidalus, bet tam dar yra likusios pamokos laikas. Tuo tarpu kiti turėjo kiek kitokių problemų. Pavyzdžiui beprotiški plunksnos sukelti skausmai ar dar kokios prisikurtos pinavijos. Visi turėjo savų problemų ir Elzės neatrodė tokia ir didelė. Visgi šią pamoką reikės pasistengti nepridaryti kokių nesąmonių.
-Mutatio. Tu prakeikta Velnio išpera!
Rankomis prisidengė burną. Ji nusikeikė. Garsiai. Per visą klasę. Na, bent švilpei tai pasirodė garsokai. Paauglės ,,garsiai'', buvo normalus šurmulinis šnekėjimas, bet vistiek... Mokytojas niekur nedingo, o ir Aleksas jau pabaigė savęs skerdimą.
Bet švilpė to niekada neišdrįstų, ji juk, ji juk ne specialiai! Nenorėdama! Gal niekas ir neįtars, kad čia ji, juk besikeikianti Elzė tas pats kaip šokantis Džeimsas. Tas turbūt irgi panašiai jaustųsi. Nesavas. Jeigu prilįs, reikėtų taip jam ir paaiškinti ir gauti prakeiktą plunksną. Na. Jau. Ne.
Reikėjo elgtis lyg nieko nebūtų nutikę.
-Mutatio! - garsiau ištarė burtažodį. Ir kažkas pagaliau atsitiko! Neaiškaus gyvumo iguana (nesakykite, kad pamirošte, jog ji egzistuoja) dingo. Po truputį. Ir jos vietoje atsirado švaraus dviejų pėdų pergamento lapelis.
Kažkas buvo ne taip.
Dabar ant suolo gražiai išsidėlioję buvo du vienodo dydžio popieriai, vienas švarus, o kitas ištepliotas rašalu. Rašalas! Gerbiamasis mokytojas aikšino, kad reikia viską įsivaizduoti. O ji, kaip ir būtų pasielgusi normalioje pamokoje įsivaizdavo tobulo švarumo pergamentą. Ne dėmėtą.
Atsisegusi kuprinę iškart už akies užkliuvo perplyšęs plono permatomo plastiko aplankalas. Jame, įprastai, Merė laikydavo pergamentą, kad nesusilamdytų. Pavyzdį paėmė iš žiobarų parduotuvės, kur ir pirko aplankalą. Dabar ten patenkinta viską sugadinusi merdėjo iguana. Tu, išdykėlė.
Paskutinis kartas, daugiau jėgų nebeturėjo. Nusikamavo nuo tokio paprasto burtažodžio. Aišku, ji nepradės sedėti vietoje nieko neveikdama. Sutvarkė kuprinę, popierius ir iguana vėl gulėjo ant suolo.
-Mutatio, - ir formos tarp šaltakraujo ir demėto (nenorėjo gadinti švaraus) pradėjo kisti.
Koks džiaugsmas švytėjo Elzytės akyse! Po tiek darbo, pagaliau. Iki kol keitimasis nesustojo toje vietoje, kai pergamentas liko su akimis ir uodega, o iguana su popierinėmis kojomis.
KADA TAI BAIGSIS?
Niekas nesiruošė jos nervų paleisti į pertrauką prieš varpo skambėsį.
-Reparo, - sumurmėgo tą patį burtažodį, kurį neseniai panaudojo kuprinės tvarkai sutvarkyti.
-Mutatio.
Pagaliau. Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Viskas išėjo tobulai. Objektai apsikeitė vietomis.
Iguana jau nebebuvo gyva, bet švilpė to net nepastebėjo. Ant tiek nusikalusi Hogvartso augintinė buvo. Kas žino, kiek panašių mokinių jai teko atlaikyti.
Septintakursė atsisėdo ir toliau nepastebima čia ruošėsi sedėti. Be jokių siurprizų, be jokių nesąmonių.
-Apčiu! - Nusičiaudėjusi mergina mandagiai užsidengė burną ir atsiprašė.
Matyt Kajaus atneštas peršalimas užkretė silpno imuniteto mokinę.
-
Antrakursė atsiduso, susikaupė ir patogiau paėmė į ranką lazdelę. ŠITAS turi pavykti. Emma girdėjo bei matė, kad ne visiems sekėsi. Buvo sunku apsieiti ir be visokių trikdžių. Kodėl mes negalime dirbti tyloje? Mintims nukrypus visai į šalį, rudaplaukė susiraukė. Ji šį kartą norėjo perkeisti daiktus taip, kad net profesorius neprisikabintų. Cha, galiu norėt ką noriu, vistiek nieko pagirtino neišeis. Taigi škotei sunkiai ėjosi susikaupti. Lyg to būtų neužtekę, klasėje pasigirdo kažkieno pasakytas keiksmas. Žinoma, tai vėl nukreipė Emmos dėmesį. Atrodė, kad visi stengiasi mergaitei sutrukdyti gerai atlikti perkeitimą. Jai jau norėjosi tėkšti lazdelę ant suolo ir likusią pamokos dalį nieko nedaryti. Bet, suprantama, profesorius tai iškart pastebės ir gal net teks rašyti su ta plunksna kaip ir Aleksas. Na jau ne...
Varnanagė giliai įkvėpė ir tarė:
-Mutatio.
Keista, bet nieko neįvyko. Antrakursė susiraukė ir pakartojo burtažodį:
-Mutatio.
Šį kartą pavyko, bet toli gražu nebuvo tobula. Bet vis dėlto geriau, nei per pirmą bandymą. Rudaplaukė jau dėjo lazdelę, bet sustojo. O gal dar vieną kartą? Ne, man šiandien jau užtenka... Tad lazdelė liko rankose, tik dabar ji ten buvo be reikalo.
-
Rudos akys kiek prisimerkė. Prieš porą savaičių pešiotas antakis, aplink kurį ne vietoj jau buvo išaugęs vienas kitas plaukelis, pakilo aukštėliau. Jis turbūt juokauja, - negalėdama patikėti mintyse sudejavo Miona. Mergina puikiai girdėjo, ką prieš tai sakė profesorius. Tačiau kiekvienam mokiniui šioje klasėje turėjo rūpėti tik tai, ką moka ir ką išmoks jis, ne kiti. To, kad šviesiaplaukė grifė perprato savo klaidas ir puikiai sukeitė vietomis du objektus, Džeimsui turėjo pakakti. Turėjo, bet napakako, - niauriai pagalvojo ir nusuko akis į iguaną. Ši atrodė kiek išsigandusi ir ganėtinai pavargusi. Tačiau net ir bandant sukoncentruoti dėmesį ties gyvūnu, Mioną pasiekė paskutiniai transfigūracijos profesoriaus žodžiai. Rudaakė pajuto kylantį lengvą pasipiktinimą ir pakėlė jau žibančias akis į randuotąjį vyrą.
- Jis ir pats gali suprasti, - išrėžė. Kad pasakė kai ką galimai pražūtingo, Miona suprato tik po kelių akimirkų. Širdies plakimas buvo nenomaliai padažnėjęs, ir penkiolikmetė grifė pagalvojo, ar tuojau pat negrius aukštielninka, susiėmusi už širdies.
Pažvelgė į burtų lazdelę. Patogiau suėmė ir vėl metė žvilgsnį priešais ją esančius pargamentą ir roplį. Žaliosios iguanos jai buvo labai gaila. Burti ir vėl sukeisti vietomis pargamentą su šiuo išvargusiu egzotiniu gyvūnu merginai atrodė labai rizikinga.
- Paskutinįsyk, - pažadėjo, žiūrėdama į juodas, mažutes ir pavargusias iguanos akeles. - Mutatio!
Jos džiaugsmui, burtas kaip mat pavyko. Tik iguana atrodė praradusi spalvą. Ir nejudėjo. Miona išsigandusi metė lazdelę ant stalo ir pasilenkė prie gyvūno. Jo šonai truputį kilojosi, kas iš pradžių sukėlė palengvėjimo bangą, o vėliau ir dar didesnį siaubą. Iguana gali mirti!
- Na, eikš, - drebančiu balsu tarstelėjo ir suėmė spygliuotąjį roplį.
Nepajutusi atsistojo ir patraukė prie profesoriaus. Kad ir ką jai sakys, Grifų Gūžtos mokinei nerūpėjo. Negana to, kad klausti tokio siaubūno, ar negalėtų kaip nors pasirūpinti iguana, buvo pavojinga, turint omeny, kaip prieš kelias minutes su juo kalbėjo Miona, kažkurioj klasės vietoj išgirdo aimaną ir pykčio kupiną balsą, vos ne rėkiantį, kad burtas nepavyksta. Miona nevalingai grįžtelėjo. Iškart suprato: Duff. Velniop jį.
- Atleiskit, profesoriau Greywindai, - priėjusi iš šono ir krenkštelėjusi lygiu balso tonu kreipėsi į Džeimsą. - Bijau, kad iguana labai silpna... - Neramiomis akimis žvelgė į rūstųjį Klastūnyno vadovą. - Ar negalėčiau po pamokos kaip nors ja... pasirūpinti?
-
Rašalinė arba mirtis. Guramis atsiduso ir kilstelėjo galvą, bandydamas surasti kokią nors priežastį neužsiimti kerais. Klasėje vyravo kažkoks chaosas. Aleksas išlėkė pro duris, Camilla pašoko iš suolo ir bandė atidaryti langą, kažkas pasisriūbčiodamas verkė, visur lakstė burtažodžiai ir iguanos. Panašu, kad visos Hogvartso pamokos bus tokios. Tokia galimybė Guramio nedžiugino. Kai aplink buvo tiek triukšmo, jam sunkiai sekėsi susikaupti. Jis su atodūsiu prisiminė tylią ir tamsią tėvo biblioteką, kur galėjo praktikuotis niekieno netrukdomas. Iki tol, kol prisižaidžiau. Nusikratė tos minties. Rašalinės vertimas plunksna staiga ėmė atrodyti visai įdomus.
- Mu-
Kažkur netoliese nugriaudėjo balsas: „tu prakeikta velnio išpera!“, ir Guramis prunkštelėjęs nuleido lazdelę. Šiek tiek tikėjosi, kad žodžiai buvo skirti profesoriui Greywindui. Ką jis padarytų dabar, apkeistų jos smegenis su iguanos? Krizendamas, Guramis vėl pakėlė savo jovaro medžio lazdelę ir nusitaikė į rašalinę su plunksna.
- Mutatio!
Ir šie apsikeitė vietomis. Tiesiog taip. Pirmakursis paskubomis apsižvalgė, ar niekas nepastebėjo, bet klasėje vis dar buvo visiškas sąmyšis. Su mąslia išraiška veide, Guramis vėl bedė lazdele į plunksną ir rašalinę.
- Mutatio.
Plunksna vėl tapo rašaline, o rašalinė - plunksna. Lyg nieko nebūtų įvykę. Nustėręs, Guramis spoksojo į savo ranką, o tada įsikišo burtų lazdelę į kišenę. Širdyje jautė pasididžiavimą, bet tuo pačiu ir kaustančią baimę.
-
Lepūnėlis. – jis pamanė mintyse.
Saulėtas rytas šįsyk popieriuje nusidažė krauju. Alekso Gilbert žalios akys buvo pilnos nuovargio ir tuštumos, kai jas sutiko profesorius.
– Gerai. – transfigūracijos mokytojas ištiesė ranką, šaltais pirštais paimdamas kraujarašės plunksnos išmargintą pergamentą. – Reikės dažniau duoti.
Greywindas buvo beveik patenkintas. Bet kaip vienas uždrožimas ponaičio Llewellyn nepavertė kūdikėliu, taip Gilbert netaps nekaltuoju. Kaip ir Olivija netapo paklusnesne. Ji buvo greita atplėšti Ambridž plunksną. Vyras pasitraukė į šalį, rankoje spausdamas pergamentą. Ramiai sutiko Livi iškalbingą žvilgsnį, šį nulydėjo link klastuolio suolo. Iš šių mokinių nieko neliks. – viena ausimi išgirsdamas sekusį kraujarašės trenksmą ant senojo Makgonagal stalo pagalvojo, be abejo išskirdamas Winter. Ši seniai jau nebuvo nei mokine, nei gyvenimo nemačiusia mergaite.
– Mūšyje Pomfri nebus. – Džeimsas tarė vaikui, pergamentą kruopščiai pasiųsdamas oru. Frazės "Mano komentarai niekam nerūpi." nuo viršaus iki apačios bjauriai spindėjo rytmečio saulėje. – Džiaukitės kvailionėmis kol galite. – jis metė žvilgsnį bandžiusios sprukti Cornet pusėn, kai antrame plane užsivėrė kabineto durys.
Likusieji pasirinko dirbti.
– Aš neprašiau reikšti savo nuomonės, panele.
Penketas pirštų įsikabino į mokinės stalą.
– Penki taškai iš Grifų Gūžtos už beviltiškumą vykdyti užduotį. – Klastūnyno vadovas pareiškė nusisukdamas. Hera jį pavijo.
– Pasirūpinsi ir užkasi, jei nudvės. – išgirdęs grifiukės norą ir išvydęs neramias merginos akis kimiai atsiduso visai išerzintas šių vaikigalių kaprizų. Greywindas pagalvojo, jog kitus metus vargiai iškęs, jei niekas nesikeis. Sustojęs klasės priekyje, jis paskutinįsyk apžvelgė mokinius. Kai suskeldėjusios lūpos prasivėrė, nuo pirmakursio klastuolio iki septintakursės švilpės – visi žinojo ką tie žodžiai reikš.
Pamoka pasibaigė.
---
Vyras varno barzda atsargiai palietė rudosios pelėdos atneštą laišką. Nekantriai atplėšęs voką išvydo nedailų Viljamso raštą. Jis žvilgtelėjo į seniai mokinių užvertas duris patikrindamas ar jis vienas.
Galų gale jis saugus nuo išdavimo Ministerijai – senasis kunigas jam jau išvykus iš Koukvorto mažosios bažnytėlės pasimirė ir žinia atėjo tik dabar; niekas apart Greywindų šeimos nežino kas nužudė Raveną von Sjuardą. Kontraktas dėl samdinystės jiems tik dvidešimties bebūnant taip pat nutrauktas ir Emilijanos McWelle saugoti nereikės – slapstytis nuo užsakovo dėl neįvykdytos pareigos taip pat neverta. Livi čia, Džonas šalia. Gringotso saugykla tuoj bus pilna. Tai keičia viską. Hogvartso jam daugiau nebereikia. Džeimsas Greywindas pažvelgė į senąjį transfigūracijos kabinetą ir jo veide atsirado šypsena.