Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Žiobarotyra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Melijandra Julija Lorijan Liepos 09, 2019, 05:35:02 pm
-
Smulkios snaigės sukosi šaltuose vėjo verpetuose, gulė ant storai sniego nukloto Hogvartso kiemo grindinio. Dvidešimt vienerių metų mergina, stipriai įsisupusi į juodą mantiją, brido per pusnis. Ji nesišypsojo. Šį kartą ramios rudai pilkos akys nespindėjo šiluma ir gyvybingumu, jos buvo apniukusios ir pilnos baimės, baimės, atslinkusios iš tamsios praeities.
Kietai suspaudusi nukandžiotas lūpas, Melijandra įžengė į Hogvartsą, tačiau net užsitrenkus milžiniškoms pilies durims, vėliau ir žiobarotyros klasės durims rami nepasijuto. Ir tikrai dėl ne nuovargio, kuris vis nepaliko per praėjusią savaitę – pilnaties pasekmė. Mela neturėjo Remo Lubino galimybės – per savaitę „atostogauti“, kol kitas profesorius praves pamokas už ją, tad jai teko dirbti įprastai, o per naktis tyliai ir ramiai kiūtoti savo kabinete ir melstis, jog nei vienas švilpis kiūtalas nesumąstys ateiti pas ją su viena ar kitokia problema. Taip pat stengtis per naktis miegoti, o ne naktinėti. Visgi, visados sau nesakysi „ne“, todėl Lorijan išsimislino gauti eliksyro, suteikiančio energijos ir budrumo. Deja, be nuodų ir vaistų profesorės pagalbos, nes nenorėjo pagalvoti apie klausimą, kodėl jai to prireiks.
Jauna moteris nusimetė gobtuvą nuo galvos, atidengdama prancūzišką klasikinio stiliaus kasą, vieną iš paryčių nuobodulio darbų. Mantija apgobė kėdės atlošą, žiobarotyros profesorė atitraukė klasės užuolaidas. Atidarė vieną langą, mat kabineto oras buvo pridusęs. Užsimerkė ir giliai įkvėpė šviežio ir šalto dienos oro, vydama šalin paskutinio apsilankymo Uždraustajame miške vaizdinius.
Atsiduso. Atsimerkė.
Vienaragiai...visi jie trys nužudyti.
Lorijan suspaudė kumštį. Sukando dantis.
Akromantulų suagresyvėjimas...
-Šiandienos pamoka bus apie žiobarų politiką, - kaip visada ant lentos išryškėjus pamokos temai, Melijandra atsisuko į susirinkusius mokinius po varpo dūžių. Rudai pilkos akys paslapčia ieškojo paniekos mokinių veiduose, buvusių jos pirmojoje pamokoje. Tačiau profesorė dėl savo paskutinės minutės praktikos pakeitimo nesigailėjo – dabartinė Hogvartso karta buvo išlepusi nuo taikos ir ramybės, ko neturėjo jos ir jos brolio karta. Nugirsdavo mokinių pokalbius apie tranfigūracijos pamoką, buvo už griežtumą, bet ne tokį atvirą Džeimso Greywindo panieką šiai mokinių kartai. Džeimsas...kokia gyvenimo ironija.- Išvardykite vieną skirtumą tarp žiobarų ir burtininkų politikos. Pavyzdžiui, kuo skiriasi politikai? Politiniai susitikimai? Tai gali būti bet kas, kas yra susijęs su politika.
Taigi, atsakykite į klausimą kuo skiriais žiobarų ir burtininkų politiką, jūsų atsakymai neturi kartotis, naudokitės fantazija ir truputėlį nepamirškite logikos. Teorija bus iki liepos 12 dienos. Praktika prasidės 13 dieną.
-
Dar viena pamoka po trancfigūracijos vaikino neviliojo. Iškentėjus vieno pamišusio profesoriaus pamoką eiti į kitą visiškai nesinorėjo. Kas leido tokiam avigalviui, kaip Greywindas dėstyti Hogwartse? Net gi Severas Sneipas Aleksui atrodė geresnis pasirinkimas, bet pamokos yra pamokos ir mokyklą reikia kažkaip pabaigti. Septyni metai ilgas laiko tarpas, kitą vertus susiradus čia draugų neturėtų būti taip nuobodu.
Kaip visada vaikinas išsirinko patį paskutinį suolą ir jau klausėsi profesorės vedamos pamokos. Nors profesorę jis matė pirmą kartą, ji jam pasirodė nervinga. "Negali būti, kad turėsim antrą Greywindą Hogwartse" - sau mintyse tarė vaikinas stebėdamas profesorės judesius.
Jis neturėjo nieko prieš trancfigūracijos mokytoją, bet jo elgesys nebuvo pateisinamas. Šitaip šnekėt apie mokinius galėtų tik labai įžulus burtininkas, nors kitą vertus Aleksas nieko nežinojo apie jo praeitį. Klausydamas profesorės užduoties vaikinas pasirėmė ranka savo galvą ir jau beveik snaudė, kai išgirdo šiek tiek paryškintą balso toną - ką tik ištartą užduotį. Net iki galo nesuprasdamas užduoties ir nežinodamas atsakymo vaikinas net nesivargino pakelti rankos, o tiesiog tarė:
-Žiobarai turi seimo partijas, kol mes tiesiog paprastą vieną ir aiškią ministeriją, kuri atstoja ir seima ir policiją. Be to pas žmones dažnai pastebime prezidentus ar karalius - vieną ir aiškų šalies valdytoją, ko manau magijos pasaulis taip pat neturi,-užbaigė vaikinas visiškai nieko nenusimanydamas apie magijos pasaulio valdžią.
-
Kita pamoka greitai prasidės. Cornet žingsniavo tais pačiais ilgais tamsiais ir kartais nuobodžiais koridoriais. Pirmakursė tikėjo, kad ši pamoka pasiseks geriau, nes tėvai žiobarai. Už lango snigo lygai taip pat kaip prieš valandą. Užėjusi į Žiobarotyros kabinetą jos pirmos mintys buvo norisi atidaryti langą klasės oras buvo duslus. Atėjus profesorei ji iškart atidarė langą. Kaip gerai mes nenumirsim atsiduso mergaitė. Užrašius temą klastuolė apstulbo. Politiką!? nustebo ji. Mėlynakės širdis pradėjo plakti vis stipriau. Mintyse sukosi tik viena mintis kodėl būtent šiandien
nors ji kilusi iš žiobaryškos šeimos, bet apie tai nieko nenusimano. Visdelto mergaitė nusprendžia pasakyti jeigu neteisingai tai daug nepergyvens:
- Man atrodo, kad žiobarai daro rinkimus, o mes to neturime...
Daugiau ji nesugebėjo nieko pasakyti, nes bijojo priplepėti nesąmones. Bet abejojo ar jos atsakymas teisingas...
-
Dafydd plačiai nusižiovavo. Ilgokai svarstė, ar verta eiti į pamoką, ar ne. Žinojo, kad ten nebus ką veikti. Kad bus velniškai nuobodu. Kad visokie kvailiai bandys atsakinėti į dar kvailesnį teorinį klausimą.
Vis dėlto dėl kažkokių ir Aukščiausiajam nesuprantamų priežasčių klastuolis atsivilko į žiobarotyros pamoką. Pasvarstė, ar yra lankęsis šiame kabinete. Ir tada prisiminė, kad būtent šios pamokos metu pirmą kartą susidūrė su Miona Hera. Apsižvalgė, ar jos šį kartą pamokoje nėra. Lyg ir ne. Laimei. Ar bent jau klastuolis jos nepastebėjo. Velsietis nužvelgė kabinetą ir pamatė, kad galinis suolas prie lango yra laisvas. Tad skubiai nukulniavo ten. Nežinojo, ką veiks per pamoką. Tačiau buvo tikras: į jokius kvailus teorinius klausimus neatsakinės. Jį išgirdęs klastuolis garsiai leptelėjo:
- Ar tu rimtai?
Nežinojo, ar profesorė jį išgirdo. nežinojo, ar supras, apie ką čia. Tačiau tikėjosi, kad arešto negaus. Nusibodo...
Klastuolis neklausė, ką atsakinėjo mokiniai. Pats apie politiką nežinojo visiškai nieko. Tai buvo, ko gero, nuobodžiausia pasaulyje tema. Jis išsitraukė lazdelę ir pradėjo mąstyti, ką gi dabar nuveikus. Galiausiai klastuolis nukreipė ją į langą ir sumurmėjo:
- Alohomora.
Nežinojo, ar langas užrakintas, tačiau pabandyti vertėjo. Vienaip ar kitaip, kerai suveikė. Langas atsidarė. Ir, žinoma, tai padarė garsiai trinktelėdamas.
- Puiku, - sumurmėjo Dafydd. Pradėjo svarstyti, ką gi būtų galima išmesti. Geriausia būtų kokio maisto, kad už lango susirinktų triukšmaujančių paukščių būrys. Pasirausęs kuprinėje rado batono gabaliuką. Piktai išsišiepęs velsietis išmetė jį pro atvirą langą. Buvo bjauriai šalta. Bet tikrai verta.
-
Šalta. Tvarkinga Hogvartso uniforma Elzei nebeatrodė tokia stora, kokia atrodė pavasario pabaigoje ar rudens pradžioje. Na, ji šeštakursė, turėjo priprast prie to. Turėjo. O Švilpynės šaliko viduje patalpos (ar Hogvartsą išvis galima vadinti patalpa?) užsimakaliot nedrįso.
Tegul vyresnieji aikčioja, o naujokai stebisi. Kiek laiko ji nebuvo pamokose? Du metus? Tris? Žiobarotyroj, rodos, iš vis gyvenime nebuvus. Neturėjo žalio supratimo ką mokiniai ten daro, bet pamokos labai laukė. Visą gyvenimą domėjosi apie žiobarus, bet negalėjo su jais pabendrauti. Na va, pasirodo Hogvartsas turi tokias pamokas.
Ramiai atsisėdusi prie sienos kažkur vidury klasės švilpė akimis nužvelgė klasę. Nuo mokytojos vos vos pradaryto lango Elzytė drebėjo, mat buvo labai jautri oro sąlygoms.
Mokytoją šešiolikmetė jau pažinojo. Taip, tai ta moteris priėjusi prie jos per švilpių balių. Elzė tada žinoma mandagiai 'pabėgo' nuo kontakto, bet tik dabar pamatė, kad ji turi irgi panašumų. Na, bet koks skirtumas.
Prasidėjo pamoka. Mergina stengėsi atidžiai klausyti dėstomo dalyko, visgi ji sėdi antrojoje pamokoje gyvenime. Netrukus buvo užduotas ir teorinis klausimas.
Kol Elzė sugebėjo susikaupti ir galvoje suformuluoti pilną atsakymą, jos žodžius jau spėjo paminėti, bet jos ranka (vienintelė turbūt) jau buvo pakelta:
-Na, taip, kaip ir ta mergaitė... am... mėlynom akim... a-aš atsiprašau jei įžeidžiau... - nuskambėjo susipainioję švilpiukės žodžiai, - aa, taip. Taigi, kaip ji ir minėjo, kad žiobarai turi rinkimus, tiksliau demokratiją. Žinoma, kai kurios valstybės dar vadovaujasi monarchija ar diktatūra, bet šiais laikais dauguma žiobarų piliečių turi teisę į rinkimus, tai yra išrenka savo valdžią, ar bent jau dalį jos. O šiaip jeigu jie nusprendžia ką nors keisti, kokį įstatymą, ar netgi konstituciją, jie valkiojasi po visokiu konstitucinius teismus, rengia referendumus, pas save seime ilgiausiai svarsto, dar bala žino ką daro. Ir tai užtrunk-, - kažkoks klastuolis sugalvojo atidaryti langą ir nuo šalto oro bangos pradėjo drebėti ir balsas, - už-užtrunka lab-bai i-i-ilgggai, kkai t-tuo taarppu pass mus, b-burtininkus visk-kas priemama gan-na greittai... Na, žžinoma abiejose-e p-pusėse yr-ra skirting-gų atvejjų, bett...
Iš kur ji viską žinojo? Kažkokiai švilpiukei tėvai nuolat siųsdavo laiškus kas pas juos vyksta, kas naujo valdžioje ir bla, bla, bla. Ji savo draugėms skaitydavo garsiai, nes tai begalo įdomu burtininkams, taip viską išgirdavo ir Elzė.
Taip, jai neužteko drąsos paprašyti uždaryti langą, todėl geriau drebėti ir (tikriausiai) susirgti
-
Jeigu kas nors būtų paprašęs paskirti nominaciją metų klausimas, Stevie nedvejodama būtų pasiūliusi: eiti į žiobarotyrą ar neiti?
Praėjusi pamoka buvo be galo keista. Grifė suprato, kad ji turėjo būti naudinga. Ne vien tik dėl to, kad kažką sužinojo apie nemagiškąją pasaulio dalį. Tačiau, ko gero, netgi labiau dėl to, kad buvo kalbama apie pasaulio aktualijas. Nesvarbu, ar esi burtininkas, ar žiobaras, tačiau žinoti, kas vyksta, reikėtų kiekvienam. Dėl šios priežasties pirmoji pamoka buvo tikrai naudinga.
Tačiau kartu ta pamoka buvo ir be galo trikdanti bei gąsdinanti. Praktika merginai visiškai nepatiko. Ji prisiminė, kaip susiraukė, išgirdusi užduotį. Atrodė, kad naujoji profesorė visiškai nežino, kas yra praktika. Deja, paaiškėjo, kad toji nuobodi praktika buvo visiškai ne tokia. Kai Stevie suprato, kokia bus reali praktika, ji nutarė, kad ta, kurią aptarė profesorė, būtų geriau...
Dėl šių priežasčių šeštakursė labai ilgai svarstė, ar ji nori dar eiti į tą pamoką, kur, tiesą sakant, jai nepatiko nuo pat pirmųjų metų mokykloje.
Vis dėlto galiausiai Stevie pasirodė pirmojo aukšto koridoriuje, lydinčiame iki žiobarotyros kabineto. Tik atidariusi duris mergina pajuto nelabai malonų šaltuką. Būčiau žinojusi, tikrai nebūčiau ėjusi niūriai pagalvojo mergina, tačiau nutarė, kad nenori išsišokti staiga nebeateidama į klasę tik dėl to, kad ten šalta.
Tad rudaplaukė įžengė į kabinetą ir atsisėdo klasės gale prie sienos - kuo toliau nuo atidaryto lango. Deja, toks planas nesušalti neišdegė. Vos tik profesorė uždavė klausimą (į kurį Stevie tikrai nebūtų galėjusi atsakyti), kažkas įsigudrino atidaryti dar vieną langą! Žinoma, pakilo skersvėjis, tad rudaplaukė pajuto, kaip šaltis pradeda kaustyti visą kūną.
Tačiau Green nemėgo skųstis, tad nieko nesakė. Tikėjosi, kad vis tik nesušals. Ji nutarė geriau išklausyti bent vieno kito atsakymo ir galbūt pasisemti idėjų savam variantui. Galiausiai ilgokai mąsčiusi šešiolikmetė pakėlė ranką ir pratarė:
- Žiobarai turi skirtingas politikos rūšis, jeigu taip galima pasakyti. Kai kuriose šalyse yra karaliai, kai kur prezidentai, kai kur parlamentas ir taip toliau. Magijos pasaulyje karalių ir panašių dalykų nėra. Galbūt pavadinimai ir skiriasi, tačiau vis dėlto visose šalyse magijos pasaulis turi kažką panašaus į mūsų Magijos ministeriją ir ministrą.
Stevie susimąstė, ar žino, kokia Magijos ministro pavardė. Suprato, kad ne. Tačiau tikėjosi, kad šitų žinių pamokoje neprireiks. Ji nutilo ir pradėjo laukti praktikos. Mintyse svajojo, kad ji nebūtų tokia pavojinga gyvybei.
-
Viršutinio aukšto pilies balkone, persisvėrusi per turėklus švilpė tyrinėjo mokyklos kiemą. Antrakursės rankos – sugrubusios nuo šalčio ir pamėlusios, stipriai spaudė metalinę atbrailą. Pamažu jos nugara išsitiesė ir batai tvirtai kaukštelėjo į grindinį. Iš kišenės Sofija išsitraukė pergamento gniužulą. Išvyniojo. Žvilgtelėjusi į viduje jo gulėjusią lazdelę užsimerkė. Norėjo sulaužyti ją ir sviesti žemyn, taip toli kaip tik pajėgs. O gal ir nenorėjo?.. Ji dar kart metė žvilgsnį į daiktą rankose, tačiau tada prisiminė vadovėlius ir pamoką į kurią vėlavo. Ji skubiai įmetė popieriaus gniužulą į giliausią kišenę ir išlėkė iš balkono, trinktelėjusi suklypusiomis durimis nuskuodė laiptais žemyn. Prie kabineto durų sustojo, kokią minutę pastypsojo koridoriuje svarstydama ar atidaryti duris. Atidarė. Teorinis klausimas jau buvo užduotas, tai buvo galima atspėti iš nepatenkintų galinių suolų ir entuzijastingų pirmųjų. Švilpė kaip įmanoma tyliau nuslinko į laisvą vietą prie lango antroje eilėje nuo galo. Atsakymai buvo susiję su politika ar rinkimais. Sofijai tai nepatiko, apskritai žiobarų valdžios ji nemėgo. Viskas ten jai atrodė kažkaip suvaidinta. Tartum jie bandytų saugoti vienas kitą nuo savęs pačių, bet galų gale vistiek kažkas kažkuo pasinaudoja ir visa sistema nueina šuniui ant uodegos.
Mėginant tyliai susiruošti pamokai, vadovėlis su trenksmu nukrito ant grindų. Už nugaros sėdintis mokinys iš neturėjimo ką veikti atlapojo langą. Antrakursė pamėgino susikaupti ir kažkaip atsakyti, jau vien dėl įdomumo. Be to panašu, jog buvo vardijami žiobarų ir burtininkų politiniai skirtumai, todėl būtų buvę apmaudu nieko nežinoti kai visą gyvenimą praleidai tarp neburtininkų.
– Skiriasi keli politikos aspektai, nors apskritai labai panašu į Magijos ministerijos tvarką, na kad ir užsienio politika. Žiobarai ją labai išvystė ir gana plačiai naudojasi, tuo tarpu burtininkų bendruomenės nė neturi tokio skyriaus ar ministerijos. Turiu omenyje kaip kad Užsienio Reikalų Ministerija nemagų politikoje.
Atsakiusi mergaitė pasisuko suole ir įbedė žvilgsnį į kažką tolumoje. Žiūrėjo ten kur tik jai pačiai rodėsi veidai ir vietos. Ir kažkaip jai atrodė, kad tikriausiai niekur kitur ji nesijaus tokia rami kaip Hogvartse. Didžiulio prieraišumo ji šiai piliai nejautė, tačiau jos mūrinės sienos ir bokštai, klasės, kabinetai, koledžai ir didžioji salė, koridorių labirintai ir slapti užkaboriai jai tapo pažįstami ir jaukūs. Nieko daugiau, tik nuostabus žinojimas, kad kažką pažįsti ir kažkam priklausai.
Kabinete dvelkė šalčiu. Klastuolis sėdintis antrakursei už nugaros kažką svaidė pro langą.
-
Mela pakėlė antakius ir pažvelgė klastuolio pusėn, vos tik šis pražiojo savo burną.
-Gal ponaitis Llewellyn paaiškins su kokiomis dvasiomis šneka?- maloniai paklausė,- Jei neatsakinėji į teorijos klausimą, prašyčiau patylėti,- plieninės gaidos pasigirdo jos balse.
Tada nukreipė žvilgsnį nuo penktakursio klastuolio, kurį, aišku, pažinojo iš jo dalyvavimo kitose pamokose - užteko nugirsti ką jis veikinėjo per transfigūracijos pamokas.
Pabaigus visiems mokiniams atsakinėti, profesorė šyptelėjo puse lūpų.
-Visi esate tiesūs, tačiau panele Cornet esate iš dalies neteisi: mes turime rinkimus, tik norėtųsi tikslumo, kaip pavyzdys - mes turime Jungtinės Karalystės Magijos Ministro rinkimus, kurie vyksta (tikuosi, dažniausiai) kas septynerius metus, tačiau neturime rinkimų į Magijos Ministerijos darbo vietas, panašias į Jungtinės Karalystės žiobarų Bendruomenių rūmų. Kiek iš tavęs, tiek iš panelės Smitherson norėjosi tikslumo ir aiškumo,- atlaidžiai nusišypsojo,- legilimantijos nemoku ir nežinau ką norėjote pasakyti po "bet".- mostelėjo burtų lazdele, jos atidarytas ir Llewellyn langai užsidarė, net nespėjus paukštukams susirinkti prie numesto batono gabalėlio,- Tai tiek apie teoriją.
Atsirėmė į stalo kraštą, sunerdama rankas ant krūtinės.
- O dabar apie praktiką: dar pagilinę savo žinias nuo keturiasdešimto iki penkiasdešimto šešto puslapio vadovėlyje apie burtininkų ir žiobarų politikos skirtumus, parašykite, kuo tiek viena, tiek kita pusė galėtų pasimokyti politikos klausimais iš kiekvienos pusės. Rašykite tokio ilgio, kiek manote jums leis išmokti šios pamokos temą,- tada reikšmingai nutilo,- nieko panašaus nenutiks kaip pirmojoje pamokoje, niekur neatsiraside, kai pradėsite rašyti. Nepergyvenkite. Dabar dirbkit.
Nuėjo už savo stalo.
- Dar. Ponaiti Llewelyn, - staiga, atsisuko į patrakėlį klastuolį,- lauke šerkite paukščius, ne šioje pamokoje, o ir neesate magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje.
Tada atsisėdo, pasiimdama ir atsiversdama puslapį apie politiką žiobarų laikraštyje "The New York Times", tačiau karts nuo karto pakeldavo akis į mokinius. Suvokė, geriau skaityti ir stebėti hogvartsiečius, nei kvaršyti galvą dėl Uždraustojo Miško įvykių. Ar apie transfigūracijos pamoką ir prie sienos priremtą kolegą.
Taigi, parašykite tokio ilgio tekstuką, kiek manote, jog jūsų veikėjas suvoks, ko tiek žiobarai ir burtininkai gali išmokti iš kiekvieno politikos klausimais. Fantazuokite, tačiau nepamirškite logikos. Vienas, tačiau kiek įmanoma ilgesnis postas.
Ši praktikos dalis truks iki liepos 16 dienos. Kita praktikos dalis prasidės nuo liepos 17 dienos ir iki 22 dienos.
-
Išgirdęs, kad jo atsakymas yra teisingas Aleksas lengvai šyptelėjo, bet taip pat šiek tiek nuliūdo dėl Cornet. Nors kitą vertus kam nepasitaiko. Visi negimstam su Alberto Einšteino smegenimis. Išgirdęs kitą užduotį iš profesorės vaikis garsiai atsiduso. Jis jau gailėjosi, kad pasirodė žiobarotyroi. Geriau galėjo iš vis neateiti, arba geriausiu atvėju apsimest, kad susirgo. Nors dabar jis jau čia ir nieko nebepakeis. Politika jo visiškai šiuo metu nedomino. Geriau jis būtų visą dieną žiūrėjęs, kaip paukštukai valgo Llewellyn batoną. Bet vaikinas paklusniai išsitraukė vadovėlį ir atsivertęs reikiamą puslapį pradėjo jį skaityti, bet.. bet jam nutiko tas pats, kas transfigūracijoje nutiko Aronui. Gilbert'o vadovėlis tėškėsi į žemę, sukeldamas didžiulį garsą. Jis vikriai pasilenkęs pakėlė knygą ir vėl sėdėjo kur sėdėjęs, tik jau nebeskaitė. Skaityti Aleksas nemėgo, o jai dar rašoma apie politiką... Al pasiemęs rašymo priemones užrašė pamokos temą ir toliau kažką keverzojo šonose. Jokia mintis jam į galvą neatėjo, o ir vadovėlio atsiversti nesinorėjo. Galiausiau kažką prisiminęs ir pagalvojęs apie žiobarų ir magijos politiką jis pradėjo rašyti.
Esminis dalykas yra tas, kad magijos ministerija yra viena visam magijos pasauliui. Žmonės persikrauna su begale skirtingų vietų. Visos šalys turi po seimą, kur sprendžiami klausimai ir priimami įstatymai. Panašiai kaip magijos ministerijoje, bet magijos ministerija yra darni instituciją kurioje nėra partijų, kurios kariautų tarpusavį. Seimai turi partijas ir partijų karai tarp pusavį įtakoja kai kuriuos sprendimus. Na pavyzdžiui viena partija nemėgtsa kitos todėl visa partija nebalsuos už kitos partijos pasiūlytą, gal būt gerą sprendimą ir nesusirinkus balsų skaičiui tas sprendimas bus pamirštas. Žmonėms reikėtų pagalvoti visas partijas paversti į vieną arba jas paskirstiti panašiai, kaip magijos ministerijoje. Pirma partija priiminėja sprendimus su ekonomika, o kita atsakinga už sprendimus dėl demografijos. Dabar seimas jai nori priimti kokį įstatymą, eina per įvairiausias vietas. Prezidentūra, vyriausybė ir t.t. Manau, kad magijos ministerijoje yra kitaip, nes viskas yra vietoje. Nereikia siųsti pranešimo į kitas vietas, laukti kol kita vieta patvirtins arba atmes ir pan. Be seimo žmonija turi parlamentą, vyriausybę ir prezidentūrą. Kaip ir minėjau jie apsikrauna skirtingomis vietomis, o magijos ministerija yra viena vieta, kur ir sprendžiami visi dalykai.
-
Nepaisant to, kad Stevie pasakė sau, kad jau geriau būtų tokia praktiką, kokią žadėjo profesorė pirmoje pamokoje, išgirdusi, kad bus būtent taip, grifė buvo itin nepatenkinta. Jau vien tema neįdomi, o čia dar skaityti knygą ir kažką rašyti?! Green susiraukė. Ji jau norėjo užsiimti dalykais, panašiais į tuos, kuriuos per pamoką veikia tas ryžas klastuolis. Vis dėlto... Tema neįdomi, tačiau, kaip ir pirmojoje pamokoje, naudinga. Tokius dalykus žinoti reikia, tad Stevie garsiai atsidususi atsivertė vadovėlį. Šešiolika puslapių?! pasipiktinusi pagalvojo šeštakursė, prisiminusi, kiek tiksliai reikia perskaityti prieš imantis rašyti tekstą. Tai buvo beprotiškai daug. Galiausiai Stevie įsispoksojo į raides. Nors iš pradžių nieko nematė, galiausiai pavyko susikaupti ir perskaityti reikalaujamą tekstą. Nors buvo pragariškai nuobodu, ji sugebėjo kažką įsiminti. Pasiėmė plunksną ir pergamentą. Pastarąjį labai atsargiai. Šį kartą, kaip ir žadėjo profesorė, nieko neatsitiko.
Pagrindinis dalykas, kurį turi daugelis žiobarų pasaulio politikų, yra skirtingus siekius turinčios politinės grupės. Jos gali būti vadinamos partijomis, grupėmis ar dar kaip nors kitaip. Šios partijos, žinoma, kartais nesutaria. Jeigu išsiskiria nuomonės kokiu nors klausimu, norint ramiai susitarti reikia didelių bendravimo ir debatų gebėjimų. Deja, dažnas politikas šiais bruožais nepasižymi, tad dažnai parlamento susirinkimuose kyla ginčai. Nepaisant to, šios skirtingos grupės yra didelis žiobariškos politikos pliusas, iš kurio galėtų pasimokyti burtininkai. Burtininkų valdžia turi vieną aiškų lyderį (magijos ministrą), kuris, savaime aišku, turi savo pažiūras ir nuostatas. Jeigu šios pažiūros labai skiriasi nuo šalies burtininkų pažiūrų, tai labai kenkia visai burtininkų visuomenei, ir ne tik toje šalyje. Dėl to reikėtų daugiau grupių, iš kurių žmonės galėtų rinktis. Tokiu atveju laimėtų tie, už kuriuos balsavo daugiausia žmonių. Teoriškai tokiu atveju paprasti žmonės būtų labiau patenkinti valdžia. Kita vertus, vienas aiškus lyderis taip pat turi savo pliusų. Kadangi jis yra vienas, jam yra labai svarbu išlikti savo kėdėje. Dėl to toks lyderis domisi, ką mano žmonės. Ir kai kuriais atvejais yra linkęs nusileisti. Kai yra daug partijų, jos didžiąją dalį jas palaikančių žmonių sudaro tokie, kurie yra ištikimi visada. Dėl to tokioms partijoms nėra būtina laikytis pažadų. O kai lyderis yra vienas, jis yra labai atidžiai stebimas. Dėl to jeigu jis pažada ką nors padaryti, privalo laikytis žodžio, nes kitaip visa burtininkų visuomenė pamatys, kad jis yra pažadukas. Tai yra vieno lyderio pliusas, iš kurio galėtų pasimokyti žiobariška politika.
Kitas žiobariškos politikos pliusas yra jos įvairovė. Burtininkai visose šalyse turi panašią valdžios struktūrą: yra Magijos ministerija ar jos atitikmuo, aiškus vienas ministras, nemaža dalis departamentų yra tokie patys. O štai žiobariškoje politikoje įvairovės yra nors vežimu vežk. Tokiu atveju šalis, turinti kažkokią valdžios struktūrą (pavyzdžiui, parlamentinę santvarką, kur yra vienas premjeras, keli ministrai ir žemiausio rango valdžios atstovai), gali stebėti, kaip veikia kitokią valdžios struktūrą (pvz., šalies prezidentas ir parlamento nariai) turinti šalis. Tokiu atveju galima iš jų kažko pasimokyti. Jeigu šaliai kyla kokių nors problemų, ji gali valdžią kiek pakeisti į kitokią formą. Ir turint kitos šalies pavyzdį tai padaryti yra daug paprasčiau. O štai burtininkai, norėdami padaryti kokius nors pokyčius valdžios struktūroje, susiduria su žinių stoka, nes visos burtininkų visuomenės pasižymi vienoda struktūra.
Kitas didelis skirtumas yra skirtingos valdžių atsakomybės. Pavyzdžiui, žiobariška policija nėra valdžios padalinys, tai yra nuo jos nepriklausoma organizacija. Tai gali būti ir pliusas, ir minusas. Įstatymai yra kuriami valdžios. Dėl to, atrodytų, ir policija turi būti valdžios dalis, nes tai yra pagrindinis įstatymo sergėtojas šalyje. Tačiau kartu policija nėra valdžios dalis, nes jų yra kitokia funkcija: jie įstatymus ne kuria, o, galima sakyti, saugo. Tad tiek žiobariška, tiek magiškoji valdžia gali pažiūrėti, kaip veikia kitų policija, ir nutarti, ar jiems nebūtų naudingiau pakeisti šios institucijos statusą. Galbūt burtininkams būtų patogiau, jeigu policija neįeitų į valdžią? Galbūt jie turi būti tiesiog nepriklausoma institucija. O galbūt priešingai - žiobarams būtų gerai prijungti bent tam tikrą dalį policijos pajėgų prie valdžios, kad jie geriau susipažintų su tuo, kaip yra kuriami įstatymai.
Stevie baigė rašyti. Nežinojo, ką daryti dabar. Pažvelgė į profesorę, tačiau ji, atrodo, nematė, kad mergina baigė. Nužvelgusi klasę grifė suprato, kad baigė viena pirmųjų. Gal netgi iš viso pirma. Rudaplaukė sutrikusi sėdėjo savo suole ir tikėjosi, kad profesorė kada nors pasakys, ką daryti dabar. Iki pamokos galo buvo likę nemažai laiko, tad Green vylėsi, kad jie veiks dar ką nors. Gal bus dar kokia įdomesnė praktikos užduotis?
-
Magijos ministerija ir žiobarų politika iš esmės panašios. Jų principai tie patys, tačiau nemaža ir skirtumų ministerijų darbo eigose ir paveikoje visuomenei.
Vienas iš esminių šių dviejų valdžios formų skirtumų tai, jog Magijos ministerijos didžiausias rūpestis – slaptumo išlaikymas. Daugiau negu pusė burtininkų – politikų rūpinasi magijos pasaulio paslėpimu. Tuo tarpu žiobarų politika remiasi tarpšaliniais santykiais ir priešingai negu burtininkai stengiasi savo valstybę garsinti visame pasaulyje. Dar vienas reikšmingas skirtumas – burtininkų bendruomenės nepalyginti mažesnės nei žiobarų, todėl Magijos ministerijos institucijų nedaug, po keliatą kiekviename žemyne, o žiobarų keliolika kiekvienoje šalyje. Šitokie skirtumai leidžia Magų politikai patapti labai detalia, atidžia, atsargia, kartais net paranoiška, o žiobarų valdžiai suteikia derybų įgūdžių ir plataus mąstymo variacijas, bei neapsakomą kiekį pasirinkimų. Nieko nuostabaus, kad Magijos ministerija kiek labiau susivaržiusi ir santūri, mat visą laiką turi išlaikyti itin aukšto lygio slaptumą. Na, o žiobariška valdymo tvarka, ypač didžiosiose valstybėse ir jų sąjungose, dažnai nesusitvarko su dideliomis žmonių masėmis ir privalo taikstytis su aplinkinėmis šalimis ir tautomis. Taigi žiobarų valdžiai trūksta stabilumo ir atidumo, kuriuos puikiai pritaiko Magijos ministerijos, o burtininkų politikoje stinga pokyčių ir bendradarbiavimo galimybių, kuo labai didžiuojasi nemagai.
PS: Dar vienas mažiau reikšmingas skirtumas – Magijos ministerija visiškai nesirūpina dėl Klimato kaitos, tuo tarpu žiobarus šis tiek ekologinis, tiek politinis klausimas kankina jau kelerius metus.
Sofija atsikvėpė ir pamankštino riešą. Ranka buvo įskaudusi nuo rašymo. Ji pažvelgė į pergamente juoduojantį tekstą, parašyta jos netvarkinga smulkia rašysena. Paraštėse judėjo nedideli piešinėliai. Švilpė suvyniojo pergamentą ir parėmusi galvą ranka įsistebeilijo į kažką už lango. Nejučia ėmė niūniuoti kažkokią vaikišką lopšinę iš senų laikų. Taip tyliai, kad vos pati girdėjo, tikėjosi, jog profesorė neišgirs, vis dėl to tokia graži daina. Pirmieji žodžiai regis buvo: Debesų takais ir upėm spalvotom, sapnų aidais kur slėniai kalvoti, kur kartais atplaukia migla...
-
- Su niekuo aš nešneku, - sumurmėjo Dafydd, kai profesorė kreipėsi į jį. Tačiau šį kartą pasistengė padaryti tą tyliai, kad ji nebeišgirstų.
Nuobodžiaudamas klastuolis sėdėjo savo suole. Jis visiškai nepaisė to, ką kalbėjo profesorė. Labai gailėjosi, kad atėjo į šią pamoką. Žiobarai jo visiškai nedomino - juk su dviem susidurdavo kiekvieną kartą atsidūręs namuose. Nuo šios minties pasidarė net bjauru. Lyg tyčia tuo momentu profesorė uždarė langą. Paukščiai nespėjo net atskristi iki batono! Žinoma, jie galės tą padaryti ir dabar, tačiau jų keliamas triukšmas visiškai nebetrukdys pamokai. O jeigu netrukdys pamokai, vadinasi, batonas buvo paprasčiausiai iššvaistytas. Klastuolis piktai pažiūrėjo į profesorę.
- Neketinu švaistyti savo laiko vaikščiodamas į pamokas, kurių net nėra, - garsiai pasakė Dafydd po paskutinio profesorės komentaro. Nesuprato, ko ji taip kabinėjasi. Na, gerai, langas atsidarydamas trinktelėjo. Tačiau realia velsietis juk nieko blogo nedaro! Nei kelia triukšmą, nei šneka nesąmones (bent jau koledžo vadovas už nesąmones, ko gero, pyktų labiau nei už tylų sėdėjimą ir nieko neveikimą) kaip visi šitie geri vaikučiai. Ką gi, jis, ko gero, kaip visada tėra atpirkimo ožys... Kad ir ką bedarytų (ar nedarytų), niekada niekam netinka... Buvo labai pikta ir apmaudu. Labiausiai norėjosi atsistoti ir išeiti iš klasės. Ir, žinoma, daugiau niekada čia negrįžti.
Praktinė užduotis jau buvo paskelbta prieš kurį laiką. Nuobodžios pamokos nuobodi tema ir dar nuobodesnė praktika. Tiesiog tobulas derinukas. Velsietis kurį laiką žiūrėjo, kaip kiti mokiniai skaito vadovėlį, o po to rašo. Nesuprato, iš kur atsiranda tokie geri vaikučiai, kurie ramiausiai atlikinėja net ir tokią nesąmonę... Jau geriau ten buvo žaisti su tom pelėm ar širšėm. Tik tiek, kad Dafydd, aišku, nedarė ir to. O čia? Sėdėti ir rašyti? Kas gali būti nuobodžiau? Juk jiems nuolat tenka rašyti rašinius namų darbams, egzaminams... (Dafydd susimąstė, kada paskutinį kartą darė kokį nors namų darbą, tačiau tokio stebuklo prisiminti taip ir nepavyko)
Klasėje, žinoma, buvo tylu. Mokiniai rašė arba skaitė, profesorė irgi susirado veiklos. Dafydd nenorėjo išsišokti keldamas kokį nors triukšmą. Labiausiai dėl to, kad nebenorėjo arešto. Jau buvo patekęs į koledžo vadovo akiratį... Klastuolis susimąstė, kokie buvo geri laikai, kai koledžui vadovavo Turner - ano jis, ko gero, taip ir nepamatė per visus mokslo metus. Deja, Turner paspruko pas grifus, o klastuoliams atiteko kur kas griežtesnis veidas... Kuriam, atrodo, rūpi, kad klastuoliai bent jau pernelyg neišsišoktų. Ką gi, tikėtina, kad Dafydd padarė būtent tai. Dėl to bent vienoje pamokoje reikėjo pasistengti pernelyg nekristi į akis. Nors tikėtina, kad jau per vėlu. Kadangi skaityti vadovėlio jis tikrai neketino, Dafydd padarė vienintelį logišką dalyką: pasidėjo galvą ant stalo ir ramiausiai užmigo.
-
Kai kas dirbo, o kai kas miegojo - į pastarąjį klastuolį, profesorė jau nebekreipė dėmesio. Nusprendė, kad geriausia palaukti ir po pamokos nuspręsti ką su juo daryti. Ponaitis Dafydd buvo vienas iš tų, kurie maištavo ir nebuvo iš tų pavyzdingų mokinių. Nebent, galėtų tapti tokiu, jei sugebėtų kažką gerbti, bet vargu, ar aš būsiu jam viena iš autoritetų,- pagalvojo Lorijan, padėdama laikraštį ant stalo.
Rudai pilkomis akimis permečiusi per klasę, mostelėjo lazdele. Iš klasės gale stovinčios (prieš pamoką atidarytos) spintos išskrido lapų krūva, iš kurios susegti lapai gulė ant stalo prie mokinių, kurie ir dirbo, kurie ir tinginiavo.
Krūvai ištirpus, kiekvienas mokinys galėjo pastebėti, jog tai buvo testų lapai.
Melijandra darsyk mostelėjo lazdele ir mokinių vadovėliai buvo užkerėti: nei atsiversi, nei paklelsi.
-Testai bus vertinami ir už tai gausite taškus. Vadovėliais negalite naudotis, tik savo pergamentais, kur rašėte apie tai, kaip burtininkai ir žiobarai gali vieni iš kitų pasimokyti politikos klausimais. Kiekvienas gavote skirtingus testus pagal savo kursą. Jame yra dvidešimt penki klausimai, susiję su šios pamokos tema. Jei nesuprantate klausimo, praneškite,- paaiškino profesorė,-Turite valandą iki pamokos pabaigos, tad pradėkite dirbti.
Taigi, štai ir antroji praktika. Patys susigalvokite 25 klausimus ir atsakymus. Klausimai, susiję su nusakytų vadovėlio puslapių tekstais, tuo, ką sakė kiti mokiniai, Mela. Taip pat fantazuokit, bet nepamirškit logikos. TAČIAU nebūtinai rašykite, jog jūsų veikėjai atsakinėja į visus klausimus, atsakinėja. GALITE rašyti, jog jūsų veikėjas rašo atsakymą, bet neminėkite atsakymo ar klausimo - jei tik to norite. Bandykit nusirašinėt nuo bendrakursių ar prašykit pagalbos iš vyresnių - pabūkit mokiniais ir grįškite į mokyklą.
Du postai iki 22 dienos.
-
Dafydd išgirdo kažką skrendant pro šalį. Staigiai pašoko. Pirmiausia pamanė, kad pro atidarytą langą įskrido paukštis ir ieško daugiau batono. Vadinasi, šunybė pavyko! Deja, tai buvo tik kažkokie kvaili lapai. Klastuolis nė neketino žiūrėti, kas ten parašyta. Lapas vien savo egzistavimu atrodė neįdomiai. Tad kam gilintis, ką ten reikės daryti, jeigu Dafydd puikiai žinojo, kad nedarys? Klastuolis vėl pasidėjo galvą ant stalo. Buvo tikras, kad nebeužmigs, tačiau ir žiūrėti į lapą neketino.
Profesorė kažką kalbėjo, tačiau tai slydo pro klastuolio ausis taip, tarsi jis būtų toli toli. Kažkokie garsai pasiekė vaikiną, tačiau jis nieko nesuprato. Tiesą sakant, ir nesistengė suprasti.
Po kurio laiko vis tik pažvelgė į lapą. Ten buvo kažkokie klausimai. Dafydd perskaitė pirmą. Ir nieko nesuprato. Apsižvalgęs po klasę pamatė, kad daugelis mokinių jau rašo. Klastuolis pakėlė antakius. Negi šitie žiopliai nežino nieko įdomesnio kaip tik klausyti, ką kalba profesoriai? Savaime aišku, velsietis suole sėdėjo vienas. Dėl to negalėjo net perskaityti, ką rašo kiti. Priešais sėdėjusi mergaitė rašė tokiomis mažomis raidytėmis, kad Dafydd nieko neįskaitė. Ką gi. Raudonplaukis gūžtelėjo. Jis pats atsakymų nežino. Ir neketina jų galvoti. Ką rašo kiti, lieka gūdžia paslaptimi. Akivaizdu, kiek sugebės parašyti klastuolis. O jeigu nesugebės, kam, po galais, stengtis?
Dafydd pažvelgė pro langą. Pamatė, kad prie jo batono susirinko bent keletas paukščių. Tai klastuoliui patiko. Jis susimąstęs spoksojo į lauką. Į galvą šovė mintis. Atsargiai žvilgtelėjo į profesorę. Atrodo, ji turėjo įdomesnės veiklos nei sekti klastuolį. Jis labai atsargiai atsistojo ir dar atsargiau prisiartino prie lango. Jau žinojo, kad atidarytas burtais jis trinktelės. Tad tikėjosi, kad darant tą "paprastai" langas teiksis būti tylesnis. Klastuolis giliai įkvėpęs pravėrė langą. Tas cyptelėjo, tačiau pakankamai tyliai, kad profesorė galimai neatkreiptų dėmesio. Tačiau to mažo plyšelio užtektų, kad iš lauko atskrietų patenkintų paukščių balsai. Dafydd kuo greičiau grįžo į savo suolą. Vėl atsisuko į langą: tikėtina, kad iš tolo nė nesimatys, jog jis praviras. Puiku. Velsietis paėmė į rankas popieriaus lapą ir apsimetė esąs įsigilinęs į jį. Jeigu ką, jis čia niekuo dėtas.
-
Cornet visiškai nebuvo patenkinta, kad reikia kažką rašyti. Aš vos parašiau tą rašinį, kaip jūs galvojat aš atsakinėsiu į tuos bjaurius klausimus kurie dar vertinsis pasipiktino klastuolė, bet kai mergaitė išgirdo, kad klausimų bus dvidešimt penki ji norėjo kuo toliau pabėgti ir dingti iš mokyklos. Pamačiusi testą mergaitės veidas susiraukė ant tiek, kad net pačiai Camillai pradėjo skaudėti. Kelis kartus apsukus baltą lapą su klausimais ji atsiduso. Jai tai atrodė kaip pragaras. Taip... Kas turi seimo partijas? mėlynakė perskaitė pirmą klausimą. Ji žinojo, bet abejojo ar jos atsakymas vieno žodžio patiks profesorei. Dėl to ji parašė pilnesnį seimo partijas turi žiobarai, nors abejojo ar tai teisinga. O klausimas apie rinkimus dar nespėjusi perskaityti klausimo jos rankose plunksna drebėjo. Atsidususi, kad tai ne toks sunkus klausimas šviesiaplaukė pasižiūrėjo į laikrodį ką penkiolika minučių praėjo? supratus, kad nespės ji pasilenkė į priekį. Melsdamasis, kad profesorė nepastebėtų. Sėkmingai pamačiusi atsakymą ji pradėjo rašyti, visko nespėjus nuo pirmo puslapio nusirašyti mergaitė pervertė puslapį. Ne..kodėl? atversk atsiduso ji ir suėmė savo jėgas ir nusprendė parašyti likusius klausimus pati. Klausimai nebuvo labai sunkus, bet kai kurie jei sekėsi labai blogai. Nors klastuolė netikėjo, kad gali parašyti iki pamokos galo ji vistiek bandė. Dar liko penki vėl atsiduso ji. Supratus, kad dar turi dešimt minučių ji apžiūrėjo klasę. Pramankštinus riešą ji vėl ėmėsi rašyti. Parašiusi visus klausimu mergaitė nusprendė patikrinti. Supratusi, kad tuos klausimus kuriuos nusirašė nuo mergaitės tai pas ją kiti klausimai. Mokinė griebė greit perrašinėti. Cornet buvo įsitikinus, kad padarys klaidų tik vien savo žioplumo. Atsidususi ji peržvelgė klasę ir laukė kas vyks toliau.
-
Vos gavęs testą pirmakursis nusikeikė. Jau šito jis tikrai nedarys. Net nepažiūrėjąs į klausimus Aleksas suglamžė popierių ir numetė šalimais profesorės.
-Kelialis tolimas, kelialis artimas,-tyliai danavo varniukas. Pamoka buvo labai nuobodi, o miegoti kaip klastuolis vaikis nenorėjo. Po kiek laiko rudaplaukis nusprendė paskaityti knygą, bet su šia jis nieko negalėjo padaryti:
-Aš noriu pavartyti knyga!-Gan garsiai sušuko Aleksas. Kad ir kaip jis iš pat pradžių stengėsi būti pavyzdingu mokiniu, jam jau tai buvo atsibodę. Motyvacijos spresti testą gražią dieną nebuvo, tad vaikis vis galvojo ką dar gali nuveikti pamokoje. Padainuot? Jis jau padainavo. Pavartyt knygą? Neišdegė.
-Camilla?-kreipėsi jis į susikaupusią draugę. Panašu, kad mergina jo negirdėto, tad beliko tik pasidėti galvą ant suolo ir numigti kaip padarė klastuolis.
-
Testas? Atostogos po praeitos pamokos? Nebus pavojingų kelionių, burtažodžių, mirtinų užkekimų? Nieko?. Ramybė ir tvarka,... bet čia taip nebūna. Tik ne šioje mokykloje. Švilpė nužvelgė popieriaus lapą, smulkiomis raidėmis prirašytą klausimų. Jai suskaudo skrandį.
Panardinusi į rašalinę plunksnos galiuką Sofija permetė žvilgsniu pirmus tris klausimus. Galiausiai kiek pagalvojusi ji ėmė raityti atsakymus popieriuje. Kai kurie jų buvo visai be ryšio, kiti gudresni ir išsamesni, treti panašūs į platesnę ,,nežinau" versją. Švilpė baigė rašyti atsakymą į dešimtą klausimą ir išsitiesusi atsikvėpė. Lauke kiek tik matė viskas buvo paskendę sniege, pasilenkus galėjai išvysti balandžius lesančius Dafyd išmestus trupinius. Sofijos galva neveikė, ją maudė lyg kas būtų smarkiai trinktelėjęs plaktuku, be to šaltis ir tas testo lapas priešais beprotiškai erzino. Antrakursė pasimuistė suole, dar kartą perskaitė savo rašinį ir atsakė į vienuoliktą klausimą.
11. Kas bendro tarp žiobarų ir burtininkų politikos gyvūnų ( tiek magiškų, tiek ne ) priežiūros, laikymo ir populiacijos reguliavimo srityse? Kas skiriasi? Aprašykite bent trimis puntais, iš abiejų pozicijų.
Vienas sustiręs varnas nutūpė ant palangės. Nuo Sofijos jį skyrė tik plonytė stiklo pertvara. Mergaitė matė pasišiaušusias paukščio plunksnas. Nors iš pirmo žvilgsnio jos atrodė juodos atidžiau pažvelgus kiekvienoje plunksnoje galėjai įžvelgti visą vaivorykštę. Varnas ėmė barbenti į palangę savo dideliu pilku snapu. Jo mažos akutės ieškojo kažko tai ant palangės, tai klasėje. Sako, kad varnos protingi paukščiai. Matyt jis kažko ieško arba tiesiog yra smalsus stebėtojas. Jo vieniša fizionomija pasisuko į antrakursę ir akimirką Sofija buvo tikra, kad paukštis žiūri į ją. Ant pergamento krašto mergaitė išvedžiojo varno galvos ir snapo kontūrus. Tuomet ėmė brėžti sparno liniją, bet paukštis suplasnojo ir nusklendė tolyn, pagavęs šalto oro srovę.
-
Buvo nuobodu. Bjauriai nuobodu. Paukščiai triukšmelį kėlė, tačiau batono greitai neliko ir sparnuočiai išsiskirstė. Nebeliko ko klausyti. Mokiniai atlikinėjo tuos kvailus testus.
Visiškai nieko nevyko, kas būtų padėjęs Dafydd išsklaidyti prakeiktą nuobodulį. Iš to neturėjimo ką veikti jis netgi atsakė į kokius tris klausimus. Žinoma, atsakymai kažin ar buvo teisingi, tuo labiau, kad klastuolis prie vieno iš klausimų nupiešė batoną lesantį paukštį (klausimas buvo apie kairiuosius ir dešiniuosius, tad Dafydd nutarė, kad čia bus kalbama apie kairįjį ir dešinįjį paukščio sparnus). Tačiau ir tai buvo neįdomu. Velsietis pasidėjo galvą ant stalo, bet kadangi buvo numigęs prieš tai, dabar šį veikla nebebuvo įmanoma - vaikinas neužmigo. Sėdėdamas kėdėje jis pradėjo mąstyti apie šiuos mokslo metus. Jis pradėjo vaikščioti į pamokas. Ką ten veikė, tai jau kitas klausimas. Tačiau jo lankomumas nebėra nulinis. Tai jau, ko gero, pažanga. Gal iki mokyklos baigimo pradės netgi mokytis? Mintys vis grįždavo prie profesoriaus Greywindo. Tai buvo, ko gero, pirmas žmogus, tikrai sudominęs klastuolį. Jam buvo visai neįdomu, kodėl jis toks yra. Jam buvo tik įdomu, koks jis yra. Dafydd svarstė, kad galbūt jiedu netgi tam tikra prasme panašūs. Deja, tikėtina, kad jau yra per vėlu. Klastuolis būtų norėjęs susipažinti su koledžo vadovu. Ar bent jau nebūtų neapykantos sąrašo viršuje. Deja, jau pirma pamoka buvo tikras fiasko. Dafydd paskubėjo prisidirbti, o dabar ką nors keisti buvo per vėlu... Bandyti galima, bet kažin ar velsietis tuo užsiims. Iš to, ką jau žino apie Greywindą, tai nebūtų lengva. Netgi labai nelengva.
Su tokiomis mintimis Dafydd žvilgtelėjo į profesorę Lorijan. Pirmoje pamokoje klastuolis neapsilankė. Šita buvo... Sakykim taip, ne itin įdomi. Tad velsiečiui visiškai nerūpėjo, ką apie jį pagalvos profesorė, vadovaujanti Švilpynės koledžui. Galiausiai Dafydd neapsikentė. Pernelyg nebuvo ką veikti. Jis tyliai susidėjo daiktus į kuprinę. Svarstė, ar reikėtų ką nors pasakyti. Sugalvoti, kad blogai jaučiasi ar dar ką nors. Galiausiai numojo ranka. Tiesiog atsistojo ir patraukė durų link. Apsimetė, kad jo čia iš viso nėra. Atidaręs duris klastuolis išėjo iš klasės. Vos tik uždarė duris pajuto, kad jį kažkas laiko už rankovės.
- Paleisk, - piktai ištraukė rankovę raudonplaukis ir nuskubėjo koridoriumi tolyn.
-
Kol kas suplanuotų pamokų nebuvo. Matthew turėjo dvi pamokas gana anksti, o likusiajai reikėjo bent šiokio tokio pavasario. Juk vis dėlto herbologijoje kalbama apie augalus, kurie žiemą miega. Kaip mielai darytų ir Turner.
Tačiau jis slampinėjo po mokyklą ir kažkodėl įtemptai mąstė apie išvyką į Godriko Daubą, kur sugebėjo sutikti ne ką kitą, o didžiausią paauglystės (kaip paaiškėjo, ir dabarties...) baimę Soreną von Sjuardą. Matthew mąstė apie tai, kad Sorenas pasiūlė parašyti laišką, kaip gyvena Hogvartsas. Tačiau čia buvo taip ramu, kad laiškas būtų buvęs tragiškai nuobodus. Tad juodaplaukis svarstė, ar bus verta kada nors iš viso ką nors rašyti.
Tarsi tik to ir telaukęs pirmame aukšte kažkas garsiai dunkstelėjo. Turner gerokai nustebo. Žinojo, kad šiuo metu vyksta žiobarotyros pamoka, vadinasi, mokiniai bent jau turėtų būti kabinete. Makdak iš viso niekur seniausiai nesimatė, o Turner buvo tikras, kad ir Greywindas nesišlaisto koridoriais. Ne taip, kaip tu pats iš savęs pasišaipė herbologas. Tiesa, herbologijos pamokos buvo puikus įrodymas, kad mokiniai visai nebūtinai būna ten, kur turėtų būti. Tačiau iš kilusio triukšmo buvo aišku, kad ten turėtų būti daug žmonių. Arba kas nors itin didelis. Matthew net pašiurpo, tačiau išsiaiškinti juk reikėjo. Jis patraukė į garso pusę. Pasukęs už kampo staigiai sustojo. Buvo galima pamanyti, kad į kažką atsitrenkė.
Matthew buvo labai prastas praktikas. Tačiau teoretikas buvo ne toks jau ir blogas. Tad kažką perskaitęs knygoje atsiminė neblogai. O apie trolius skaityti buvo tekę. Tad Turner iš karto suprato, kad mokykloje kažkokiu būdu atsirado trolis. Kaip?! paklausė savęs Matthew, jausdamas kylančią paniką. Reikėjo kažką daryti. Pirmiausia profesorius pagalvojo, kad reikia skubėti pas direktorę ir pranešti. Tačiau staiga suprato: juk visai netoli šiuo metu vyksta pamoka! Ten yra daug žmonių! O trolis būtinai ten apsilankys. Tad pirmiausia reikia skubėti į profesorės Lorijan vedamą pamoką. Matthew skubiai patraukė ten. Koks ten skubiai, kojos klaikiai pynėsi. Tačiau Turner žingsniavo taip greitai, kaip tik sugebėjo. Vos priėjo prie durų, pamatė, kad raudonplaukis mokinys išėjo iš klasės. Turner griebė jam už rankovės ir griežtai pasakė:
- Niekur neini!
Savaime aišku, mokinys nieko nežinojo. Jam tai gal net ir nerūpėjo. Ištrūkęs iš herbologo gniaužtų jis patraukė tolyn - tiesiai į trolio pusę. Matthew kelias akimirkas kovojo su savimi. Vis dėlto suprato: klasėje mokinių, ko gero, yra daugiau. Reikia pranešti žiobarotyros profesorei, kad spėtų evakuotis. Matthew pabeldė į duris ir įžengė į klasę. Net nustebo, kad ten taip tylu.
- Melijandra, - tyliai pratarė Matthew, priėjęs prie Lorijan. Nenorėjo, kad mokiniai girdėtų. Geriau praneš abu kartu. Jeigu pasiseks, gal tą padarys kolegė... - Nežinau, kaip tai atsitiko, tačiau visai netoli nuo čia ką tik mačiau trolį. Tikrų tikriausią trolį...
Matthew norėjo dar kažką sakyti, tačiau pajuto, kaip aptemo akyse. Norėjo sugriebti už stalo, kad neišsitiestų ant grindų, tačiau nespėjo...
-
Stevie nebuvo nusiteikusi dirbti. Profesorės užduotą tekstą ji parašė. Po to netgi perskaitė, bet nė pati nebesuprato, ką rašė vos prieš kelias minutes. Smegenys visiškai nenorėjo dirbi. Rudaplaukė nužvelgė klasės draugus. Tiesą sakant, neatrodė, kad kas nors turėtų entuziazmo darbuotis. Ypač tas prakeiktas ryžasis klastuolis. Dėl kažkokių nesuvokiamų priežasčių jam vėl prisireikė atidaryti langą. Grifė kilstelėjo antakius, tačiau nieko nesakė. Įtarė, kad jeigu praneštų profesorei, tas bjaurybė būtų tik patenkintas. O Green to nenorėjo. Ji nieko nereginčiomis akimis pažvelgė į naują lapą, gulintį ant stalo. Po kurio laiko suvokė, kad kažką reikia padaryti?
- Kas čia vyksta? - sumurmėjo Stevie ir kiek išsigando: jeigu taip ir toliau nieko nedarys, pasidarys panaši į Llewellyn... Rudaplaukė dar kartą apsidairė. Taip... Ko gero, užduotis nebuvo itin lengva. Paprastai būdavo vienas kitas mokinys, kuriam viskas eidavosi kaip per sviestą. Šį kartą, atrodė, nebuvo nieko panašaus. Susidūrė akimis su Sofija. Deja, ji buvo gerokai jaunesnė, tad lape užrašyti klausimai bus kiti. Pagalbos grifė, deja, tikėtis neturėtų. Keista, kad jos dar niekas nepaklausė, kaip reikia atsakyti į vieną ar kitą klausimą. Green su apmaudu suprato, kad yra bene vyriausia iš čia sėdinčių. Ji susiraukė. Nelemti mažvaikiai.
Su tam tikru susikaupimu mergina vėl žvilgtelėjo į lapą. Perskaitė penktą klausimą. Nė pati nesuprato, kodėl nepradėjo nuo pirmojo, tačiau penktasis atrodė visai suprantamas. Nors mokinė tiksliai nežinojo, kas yra "partija", manė, kad maždaug žino, kuo skiriasi žiobariškos nuo Magijos ministerijos. Tad pradėjo lėtai rašyti. Skubėti nenorėjo: beveik neabejojo, kad nežinos atsakymo į kokius dvidešimt tris klausimus. Tad jeigu galės parašyti tik kokius du, kam skubėti? Juk tada likusią pamokos dalį bus klaikiai nuobodu. Taigi kaip galėdama lėčiau ji parašė tris sakinius. Perskaitė. Deja, Stevei visiškai nepatiko tai, ką ji parašė, tad viską išbraukė. Susinervinusi suglamžė pergamentą ir numetė Dafydd link. Paėmusi kitą vėl pradėjo atsakinėti į tą patį klausimą. Dabar rašė dar lėčiau - stengėsi kuo gražiau sudėlioti sakinius, kad bent pati būtų patenkinta. Kas žino, ar bus patenkinta profesorė Lorijan, tačiau grifė norėjo, kad bent pačiai atsakymai patiktų.
Šiaip ne taip sukeverzojusi atsakymą ji nusižiovavo. Žvilgtelėjo į laikrodį ir susiraukė. Praėjo dar tik dešimt minučių?! Ką gi, jeigu taip, pamoka truks ištisą amžinybę. Kelias akimirkas pasvarsčiusi Stevie perskaitė tryliktą klausimą. Ir nieko nesuprato. Prisiminė, kad profesorė leido ją pakviesti, jei nesupranti klausimo. Jau buvo bekelianti ranką, tačiau kaip tik tą akimirką Llewellyn sugalvojo pratęsti savo nesąmonių seriją. Vos tik išėjo iš klasės, pasigirdo beldimas. Stevie apstulbo: negi tas idiotas klastuolis sugalvojo grįžti? Ir dar tokiu keistu būdų?
Merginos nuostabai, durims atsidarius pasirodė ne ryža Dafydd galva. Tai buvo Grifų Gūžtos vadovas. Stevie buvo visai patenkinta, kad atėjo į pamoką. Ką gi, bent ji gali pradžiuginti koledžo vadovą, nes nepanašu, kad daug grifiukų teikėsi atnešti savo smegenines iki šito kabineto.
Stevie smalsiai stebėjo, kaip Turner priėjo prie žiobarotyros profesorės. Deja, nesisekė išgirsti, ką gi jis jai sako. Tačiau kadangi Green žiūrėjo į profesorius, puikiai matė, kaip herbologijos profesorius bandė pagriebti stalo kraštą, tačiau nespėjo ir gražiai išsitiesė ant grindų. Stevie šiaip ne taip susilaikė neprunkštelėjusi. Buvo labai įdomu, ką gi dabar darys profesorė Lorijan.
-
Nuo penkiolikto klausimo testas ėmė lengvėti, ar bent švilpei taip pasirodė. Ji apsižvalgė klasėje, netyčiomis žvilgsniu susitiko su Stevie, ji reigis ieškojo pagalbos, tačiau jų kursai labai skyrėsi, todėl ir testai šimtu procentų nesutapo. Antrakursė tik atsiprašomai jai šyptelėjo ir nusisuko. Lauke giedrijosi, liovėsi snigti, varnų ir balandžių pulkai išsiskirstė. Llewellyn sumanė vėl praverti langą. Nuo vėjo gūsio suplazdėjo ant Sofijos suolo gulėję testo lapai. Nepaisant to klasėje buvo palyginti ramu. Tačiau ilgai tai netruko. Neiškentęs kabinete tvyrančios tylos ir nuobodulio atmosferos iš suolo pakilo Dafyd. Jis išžingsniavo iš patalpos, paskui save užtrenkdamas duris. Netrukus jos vėl prasivėrė ir į kabinetą įsmuko Herbologijos profesorius. Nervingais skubiais žingsniais jis nuskubėjo į klasės priekį kur kažką ne itin rišliai pranešė žiobarotyros mokytojai. Tuomet, didžiai mokinių linksmybei ėmė ir apalpo. Švilpė kilstelėjo kairijį antakį. Grifų Gūžta vadinasi... Koridoriuje pasigirdo ritmingas dungsėjimas, lyg kokie žingsniai. Nejučia antrakursė siektelėjo lazdelės. Jos oda pašiurpo. Sutrikusi Sofija nužvelgė profesorę. Garsas nesiliovė ir ėmė artėti.
– Ar nereikėtų bėgti? – paklausė ji balsu. Aiškiai suprasdama, jog jos žodžiai skamba kvailai, tačiau jie bet kokiu atvėju buvo geriau nei ta kurtinanti tyla ir aidas koridoriuje.
-
Dafydd Llewellyn. Aleksas Gilbert. Rudai pilkos akys nužvelgė šias durnaropių prisirijusias personas. Profesorė mostelėjo burtų lazdele ir Alekso numestas testas išsilygino ir nuskriejo ant jos stalo. Tebunie, gaus trolį už testą.
Jauna moteris žengtelėjo per klasę. Išgirdo keiskmą.
-Ponaiti Gilbert, išsivalykite burną su ūkišku muilu, be to galėsite vartyti knygą kiek širdis geidžia tik po pamokos,- griežtai tarė, neatsisukdama į mažių varnanagį,- ir netrukdykite kitiems. Ramiais žingsniais ji apėjo suolus, atidžios akys stebėjo dirbančius ar tinginiaujančius mokinius. Mintyse "žymėjosi" mokinius ir dėliojosi sau pastabas ir mokymosi pataisymus, jeigu nuspręs toliau dėstyti kitais metais. Suprato viena: žiobarotyra jai yra nesusipratimas aukščiausiu lygiu.
Pastebėjo, kaip Dafydd kulniuoja iš pamokos - nesulaikė. Vienu tinginiaujančiu bus mažiau. O ir klastuolio vėl anksčiau atidarytas langas tyliai užsidarė, kaip ir buvo atidarytas. Lorijan patraukė tolyn nuo lango.
Atidžios rudai pilkos akys užfiksavo nusirašinėjimą.
Cornet.Reikėjo nepamiršti apie Akulto uranium egzistavimą. Be žodžių nuėjo link stalo. Akimirkai dar žvilgtelėjo į mokinius. Pastebėjo popieriaus švystelėjimą. Mintyse dar pasižymėjo vardą. Atsisėdusi į savo vietą, ji ištraukė švarų pergamento lapą iš stalo. Pamirkinusi plunksną į rašalinę pradėjo rašyti vardus ir pastabas.
Aleksas Gilbert, I kursas, Varno Nagas. Šiukšlinimas. Triukšmavimas. Antro darbo neatlikimas.
Dafydd Llewellyn, V kursas, Klastūnynas.
Prie Dafydd prirašė "langas (savavaliavimas), miegojimas per pamoką, pirmo darbo neatlikimas, antro darbo - tik mažų mažiausiai atlikta dalis", mat šiam pradingus iš pamokos pasiėmė jo testą.
Camilla Cornet, I kursas, klastūnynas. Nusirašinėjimas.
Stevie Green, VI kursas, Grifų Gūžta. Tik vieno popieraus pašiukšlinimas.
Pastarąja mokine, kaip ir jos vadovaujamo koledžo mokine Melijandra nesiskundė. Abi jos buvo pavyzdingos mokinės, ne taip kai kurie, tačiau visgi, kaip žiobarotyros profesorė, žinanti žiobarų problemas dėl medžių ir klimato atšilimo ir vartojiškumo, nusprendė šiek tiek raštiškai pamokyti šeštakursę grifę.
Sulankstė pergamentą ir paslėpė mantijos kišenėje. Dabar gali palaukti pamokos pabaigos. Akimirką mintyse padūsavo, jog atsisakė minties Gilbert užščiaupti su nutildymo kerais, bet...
Beldimas į duris ir skubus kolegos pasirodymas klasėje atbaidė nuo tokių dūsavimų.
Matthew atrodė išsigandęs, net per daug išsigandęs, o tolimesni tylūs jo žodžiai, išmušė antgamtikę iš vėžių.
Ką? Trolis?
Akys išsiplėtė išsiaubo. Reikia visus evakuoti!
Greitai apžvelgė klasę. Dafydd! Tas klastuolis nė nežino apie trolį! Kad jį Merlinas nutrenktų!
Staiga Lorijan save sukeikė mintyse, jog leido klastuoliui išeiti iš klasės lyg niekur nieko, deja, keiksnotis ilgai negalėjo. Vos spėjo sureaguoti, jog kolegai kažkas yra netaip. Winggardium leviosa,- mikliai mostelėjo lazdele, bekrentantis vyras pakilo į orą. Mergina mintyse keikėsi ir burnojo ant šiandieninių vyrų skystumo, lazdele suraitė kažkokias geometrines figūras, su kerais pasodino Matthew į žiobarotyros profesorės kėdę.
Antras kartas per dieną! Man tikrai reikėjo tapti hilere!
Mintyse sumurmėjusi vienus bežodžius kerus, skirtus atbudinti herbologą, ji atsisuko į klasę.
Testai sutartinai pakilo nuo visų stalų, nuskriejo ant stalo. Pro ausis praleido Orel žodžius. Puiku, ir mokiniai girdėjo,- sugriežė piktai mintyse.
-Trolis pirmame aukšte. Tučtuojau pat keliaujant iš klasės.- šiurpiai griežtu balsu sukomandavo. Iš lazdelės iššoko sidabrinis kojotas, kuris kaip mat išnyko iš klasės, nunešdamas su savimi su žinią apie trolį, pradingusį Dafydd ir Matthew,- Panele Green, keliaukite su ponaičiu Gilbert link jo koledžo kambarių. Vėliau jus pasieks mano gynėjas ir nulydės į Grifų Gūžtos bokštą. Panelės Cornet, Orel, keliausit su manimi, jus palėdėsiu į jūsų koledžų kambarius.
Atsisuko į Matthew. Po to kas nutiko jam, nė nenorėjo, jog pastarasis lydėtų Green į grifų kambarius. Kas jeigu vėl nualps?
Dar nesuskambus varpui, ji išlydėjo mokinius iš klasės, o į klasę atskubėjo Pomfri.
Kai tik mokiniai pasiekė savo koledžų kambarius, juos pasiekė žinia, jog su troliu buvo susitvarkyta. Mela, kuri atlikusi savo pirmutinę užduotį, pasiuntė gynėją suieškoti Dafydd.