Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Ūdrų Žabangai => Temą pradėjo: Kajus Arno Wintersas Balandžio 21, 2019, 02:08:14 pm

Antraštė: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 21, 2019, 02:08:14 pm
Upė ramiai tyvuliavo, saulės atšvaitai smagiai žibėjo ant skaidraus vandens paviršiaus.
Bovey upė sau ramiai tekėjo Dartmūro rytinėje pusėje. Taip, toje pačioje didelėje grafystėje pietvakarių Anglijoje, kartais dar vadinama Devonšyru (arba Devonu),  kur ir buvo įsikūręs Ūdrų Žabangų miestelis.
Būdavo atkarpų, kai Bovey upė tekėdavo ramiai, kartais galėdavai pamatyti nugludintus rudus akmenėlius, kartais kitose atkarpose vandenys smagiai šniokšdavo tarp apsamanojusių, nugludintų akmenų, tačiau bendrai pasakius upė buvo sekli.
Upė vinguriavo miškingose plotuose, liauni, lapuočiai medžiai stūksojo prie upės kraštų, kai kurie palinkę vos nepalinkę prie pat vandens.
Upę kirto keli tilteliai: vieni išgrįsti akmenimis, kiti sukontruosti iš medienos. Pavyzdžiui vienas medinis tiltelis stūksojo Hisley miške, netoli Lustleigh miestelio, senovinis akmeninis - tenais taip pat, tik galbūt kitoje vietoje, ne šalia pat.
Žiemą Bovey upė vargiai užšaldavo, o ir vandens lygis vargiai pakyla - nebent lapkritį -taip sako žiobariškieji internetiniai puslapiai.


Žiemai vis besitraukiant, tačiau šilumos antplūdžiams vis atskubant, vieną ankstų rytą, kai visi pūtė į akį, Kajus tyliai išlipo iš lovos, apsirengė ir iš po lovos pasičiupo šluotą.
Atsargiai įslinkęs į kvadratinį koridorių, pabarškino į Wrenos kambario duris, taip duodamas ženklą, jog įbrolis atsibudęs ir nešdinasi laukan.
Gan lengvai be garso nusileidęs į pirmą aukštą ir išsmuko į lauką. Šoktelėjo ant šluotos ir pasileido visu greitumu į dangų.
Vos tik namams pradingus iš akių, pasukęs kairėn, po to praskridęs kelis kilometrus tiesiai, po to vėl kairėn, po kelių šimtų metrų - dešinėn, Kajus išvydo sruvenančią upės vandenis.
Prefektas įsišiepė.
Jis surado Bovey upę.
Šiltėjantis žiemos vėjas taršė plaukus, smagiai žnaibė skruostus, smulkios snaigės sukosi aušros nutviekstame purpuriniame danguje, deja, snaigės pasiekusios žemę - tirpo, tačiau dar apylinkės buvo apsiklojusios plonu baltu apvalkalu.
Kajus, palinkęs prie šluotos,  apsidairė po Hisley mišką, kurį ir buvo priskridęs. Tamsus žvilgsnis užmatė tarp baltų medžių viršūnių akmeninį lentą tiltelį. Penkiolikmetis vyptelėjo puse lūpų ir šovė į apačią prie tiltelio.
Sušmėžavo tamsios medžių šakos, kamienai, tamsesni upės vandenys, subaltavo kieta, įšalusi žemė. Akimirką Kajaus galvoje blykstelėjo mintis, jog būtų visai netaip smagu visu greičiu daužtis į žemę. Kitą sekundę Wintersui pasidingojo, kad jaučia lūžtančius kojų, kaukolės, rankų kaulus, tačiau užuot tai, dvivardis jaunasis burtininkas lengvai ir įgudusiu nutūpė su šluota ant žemės, atlikdamas viražus, sulėtinančius kritimo greitį.
Kažkiek apdujęs, Kajus papurtė galvą. Ir sau mintyse šypteldamas pasakė, jog kitą kartą bus atsargesnis. Vos nenusijuokė iš savo baimės, apėmusios tą akimirką, kai nusileido ant motinos žemės.
Na, ir kvailys,- apžvelgdamas vietovę, kurioje nusileido, pamintijo švilpis,- Belenkiek laiko skraidai ir pabūgsti tokio smigimo...Tiek to. Kurgi Wrena? Juk susitarėm, jog po mano ženklo atskris čionais irgi.
Buvo paprasta priežastis, kodėl Kajus su Wrena kartu neskrido čionais - kartu paskraidyti šį savaitgalį Kajus sumąstė praėjusį  penktadienį, kai "netyčiomis" iškrėtė šunybę Igoriui. Kajus besipraktikuodamas kerus, išaukiančius ugnį, "netyčia" sudegino globėjo kažkokius dokumentus iš Skutelio. Jis tikrai nenumanė jog tie dokumentai bus svarbus Igoriui. Ir taip pas jį daug dokumentų. Sudeginus vienus, vargiai ar prisimins jog turėjo tokius kažkokius dokumentus. Deja, Kajus klydo ir už šią išdaigą gavo namų arešto iki kitos savaitės sekmadienio (areštas galiodavo tik savaitgaliais, nes tik savaitgaliais iš Hogvartso grįždavo namo).
Visgi, Kajus nebūtų Kajumi, kuris neignoruotų bausmių, tad sumąstė išsliūkinti iš namų ryte kai visi miega, ir paskraidyti su Wrena. Logika paprasta: niekas nesuuostų, kad jis išbėgo skraityti ant šluotos, kai turi namų areštą. Kad nekiltų jokių įtarimų, Kajus pasakė Wrenai, kad ji turės skriti po penkiolikos minučių, kai jai tyliai pabalados į duris.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Balandžio 25, 2019, 09:10:42 am
Wrena žiūrėjo į lubas. Dar vienas košmaras apie Gluosnius Galiūnus. Šį kartą jie degė, buvo stipri audra, o besikvatojantis organizatorius pasakė, jog neištrūks, kol nesugaus šmaukšto ir pradingo oru. Atsibudus reikėjo gerokai save įtikinti, jog tai tebuvo tik sapnas.
Kajaus pabeldimas į duris buvo pakankamai garsus, tad penktakursė krūptelėjo. Jei kas nors jau buvo atsikėlęs, tikrai būtų išgirdęs. O gal tik pasirodė. Pažiūrėjo į ant stalo buvusį laikrodį ir išlipo iš lovos. Apsirengė ir pradėjo šukuoto susivėlusius plaukus, kuriuos vos iššukavo. Iš spintos išsitraukė šluotą (gal tiesą sakė Kajus - geriau slėpt po lova, vis tiek ten nieks nežiūrės) ir pagalvojus ar dar reikėtų nubėgti į virtuvę sausainių, pamatė, jog laikrodžio rodyklės jau slinko prie jos laiko pabaigos, tad tyliai pravėrė duris ir kaip per kokį filmą apsidairius, ar nieks jos nemato, išslinko į koridoriuką. Tyliai nusileido laiptais, tiesa, vos nenuvirsdama, mat norėjo praleisti kartais sugirgždančią pakopą ir apsiavusi batus bei apsivilkus apsiaustą, pravėrė duris ir išėjo į šaltą orą. Atsitraukus nuo namo per porą metrų, pakilo į orą ir prisimindama Kajo nurodymus, pradėjo skristi. Reikėjo išeiti anksčiau, nes kol jį rasiu... Švilpės skirimo tempas buvo ne toks greitas kaip Kajaus, tad kol surado upę, užtruko ilgiau, o tuomet dar teko šiek tiek paskristi palei ją, kol pamatė tiltelį ir žmogaus figūrėlę. Lėtai nusileidus, nulipo nuo šluotos.
- Labas rytas, Kajau. Tikrai manai, jog niekas neatsikels anksčiau, nei grįšim?- Wrena nenorėjo supykdyti Igorio, kuriam kažkada seniai seniai buvo prižadėjus prižiūrėti įbrolį, kad šis ko nors neiškrėstų. Nors... Turbūt po tiek Kajaus išdaigų, apie kurias dažniausiai nesužinodavo anksčiau, nei sužinodavo pats Igoris, greičiausiai net globėjas pamiršo pažadą.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 27, 2019, 11:08:16 am
Kajui gan kiek teko palaukti Wrenos ir po kokio pusvalandžio išvydo viršum medžių viršūnių lėtai atskriejančią įseserę.
-Labas,- pasisveikino šis, vos bendraamžei nusileidus ant žemės. Papurtė galvą,- Vargu. Jei vakar gerai girdėjau, tai suaugusieji bus užsiėmę savo darbais. Jie mūsų nepastebės net ir jei jie bus atsikėlę,- pabandė nuraminti Alder Kajus.
Ir tada pasakė tai, ko nenorėjo ir nežinojo ar reikėjo tai pasakyt:
-Wrena, Igoris ir Mela ir Emi nėra tie, kurie įsivaizduojam,- baimė staiga sugniaužė jo gerklę. Ką jis per nesąmonę padarė...-Igoris ir Mela yra vilkolakiai, Wrena. Neseniai pats sužinojau,- sunkiai nugurkė susidariusį gumulą. Jis negalėjo daugiau tylėt, kūnas pradėjo virpėti iš baimės, kokia bus Wrenos reakcija,- Aš kalbėjausi su Igiu...Ir...aš...kai ką dar sužinojau,- prefekto balsas sudrebėjo.  Tą akimirką tamsiaakis sužinojo, jog jam reikia kažko šalia, nes negali daugiau apsimetinėti tuo linksmu vaikiu, kuris vien tik mato gėrį, ir ant jo neužslenkia tamsa,- Aišku...pykau ant Igio, jog anksčiau nepasakė kas yra iš tikrųjų, bet po to...- berniukas užsikirto,- Nepyk tik ant jų, aš nežinau, kokios rasės yra Emi,- tą minutę suprato, jog globėjo sužadėtinė pernelyg balta kaip žmogus,- Bet supratau, kad gal geriau nereikia sužinoti jos rasės. Bet, bet, bet....aš apie tai nenorėjau kalbėti...tiesiog....mano tėvai...,- vėl užsikirto,- Jiems manęs nereikia...Aš buvau vieną sykį apgavęs Mirtį...miriau..ir buvau prikeltas...Igoris sakė, jog man buvo klinikinė mirtis, kai gimiau...bet mane atgaivino...bet manęs nepasiėmė mano motina...
Kajus suvokė, kad jis ir Wrena yra panašūs - abiejų tėvai jų atsisakė, nes jų jiems nereikėjo.
Kajus drebančia ranka persibraukė per neklusnius plaukus.
Sunkiai atsiduso.
-Ir taip...dar...mano katinas Sniegas kalba.
Nutilo.
O Merlinai, jam tikrai reikia išsikalbėti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Balandžio 27, 2019, 10:08:06 pm
Kajus patikino, jog niekas jų nepasiges, tačiau Wrena suprato, jog čia kažkas ne taip. Kajus visuomet būdavo linksmesnis ir ne toks... Nuliūdęs? Nesuprato kodėl, tačiau matė įbrolio pastangas kažką papasakoti, tad neįsiterpė.
Igoris ir Melijandra - vilkolakiai. Wrena pasistengė neužduoti daugybės klausimų ir nepertraukti kalbos. Bandė suprasti ar tai - ne koks balandžio pirmosios pokštas, tačiau dar buvo žiema ir balandžiu net nekvepėjo. Vadinasi, Wintersas nemelavo. Švilpė nesuvokė kaip Lorijanai tai galėjo nuslėpti. Ne, ne tai, kad nepasakyti globotiniams, bet neišsiduoti. Žinoma, ant jų nepyks. Jei būtų žinojus, turbūt nebūtų leidus vilkolakiams jos globoti. O dabar... Neįsivaizdavo ką dabar reikėtų daryti, o gal kaip tik - nedaryti.
Emilijana irgi ne žmogus? Ar tame name be manęs gyvena paprastas žmogus? Wrena pažiūrėjo į Kajų. Gal jis jau animagas ar turintis kokią rasę, tik man to nesako?
Jog prefektas pasakytų antrąją naujieną, jam prireikė daugiau pastangų ir penktakursė suprato kodėl. Kalbėti apie tėvus nebuvo nei jos, nei jo mėgstamiausia tema. Apie juos beveik nekalbėdavo, gyveno lyg jų nebūtų buvę. Tačiau Kajus sužinojo visą savo istoriją, kuri nebuvo tokia paprasta, kaip galėjo atrodyti palyginus su Wrenos.
Čia buvo magijos pasaulis, teko suprasti ir rasių skirtumus, ir kalbantį katiną, kuris, tiesą sakant, buvo turbūt mažiausia problema. Nors tai nebuvo problemos, jų nereikėjo spręsti. Tai buvo tiesiog faktai, su kuriais reikėjo susitaikyti.
Kai Alder buvo tikra, kad įbrolis baigė kalbėti, atsiduso ir sekundėlę patylėjo. Neįsivaizdavo ką reikėtų pasakyti, tačiau suprato, jog jis tikisi kokios nors reakcijos. Pradėti gailėti? Atšaut, jog kitiems būna blogiau? Ne... Kažką papasakot apie save? Atrodys labai savanaudiškai. Gal tuomet, pirmam kurse dar pavyko aplenkti šią temą, tačiau dabar išeities nebuvo.
Apkabinti? O gal nereikia? Atrodo, pažįsta žmogų gan ilgai, tačiau ką pasakyti nežinojo.
 - Kajau, aš neįsivaizduoju ką reiktų pasakyti,- prisipažino ir iškart suprato kaip kvailai tai nuskambėjo.- Visko tiek daug...- Jis dar turbūt juos tikėjos pamatyt, kvaile, o dabar visos viltys žlugo. Ką tu čia per pievas jam paistai? Pasakyk kažką normalaus.- Aš... Emm... Žinau, kad dabar tau labai sunku ir gali prireikti gan daug laiko, tačiau teks susitaikyti, jog tai yra praeitis. O ji... Na, tavo motina padarė labai didelę klaidą. Gal jai buvo tuo momentu per sunku, bet taip daryti nereikėjo. Ji tuomet nesuprato ką praranda. Nemanau, jog ji paliko tave savo noru,- garsiai pagalvojo.
Buvo per daug naujos ir šokiruojančios informacijos, tad švilpė nebesugalvojo ką dar galėtų pasakyti nenukrypstant nuo temos.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 01, 2019, 11:48:03 am
-Greičiausiai ji mane paliko savo noru,- suniurnėjo, nenorėdamas tikėti, jog visgi, jo tėvams jis buvo reikalingas. Jei būtų reikalingas jie būtų susiradę! Jam nebūtų reikėję trankytis per ši tiek šeimų!
Kajus papurtė galvą.
-Tiek to. Mūsų kalbos nieko nepakeis,- atsiduso ir tvirčiau suspaudė kvidičo šluotą.
Tamsios akys nukrypo į lėtai tekantį tamsų vandenį, po to į akmeninį tiltelį.
-Einam paskraidyt?- Kajus lengvai šoktelėjo ant šluotos, pakėlė antakius ir smąlsiai nužvelgė Wreną. Vyptelėjo.
Slogutį jam reikėjo kažkaip atsikratyt. Jis nė neketins visą laiką irzti,  jog jam gyvenimas nepasisekė.  Tačiau kaip atsikratyt?
Staiga, Kajus atsispyrė nuo žemės, pakibo ore ant šluotos.
-Einam lenktynių, laimės tas, kuris nuo šio akmeniniu tiltelio iki kito tiltelio bus pirmas, ką manai? Kas laimės, galės kažko iš pralaimėjusio paprašyt,- Kajaus akyse nušvito energijos kibirkštėlės.
Lėtai nuskridęs prie akmeniniu tiltelio, nusileido ant krašto. Atsisuko į Wreną.
-Bandom?
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Gegužės 06, 2019, 07:50:53 am
Ji greičiausiai pasakė kažką ne taip. Dvejonės buvo nuolatinės jos palydovės, tačiau retai nutikdavo, jog iš tiesų būtų reikėję daugiau susimąstyti. Kuomet jai reikėjo, Kajus padėdavo. Po šimts Helgos suknelių! Juk jei ne jis, turbūt dar dabar būtų buvusi ta pastoviai naktimis dėl tėvų žliumbiančia maže. Wintersas net įkalbėjo Igorį ją globoti, o ką padarė ji - pati Wrena? Ar sugebėjo jam padėti, kai reikėjo? Gal kada ir taip, tačiau dabar, jam sužinojus viso gyvenimo mįslės įminimą, kuris buvo skaudus, ar padėjo? Ne. Juk galėjo pasakyti kažką daugiau, už tą kvailą ,,aš žinau, jog tau labai sunku". Galėjo padėti, jog bent kiek lengviau būti, bet nesugebėjo.
Alder nudelbė akis į žemę. Kajus buvo visiškai kitoks, nei visuomet. O gal visuomet toks buvo, tik labai meistriškai apsimetinėjo? Penktakursė nebesigaudė. Linktelėjo ir atsisėdo ant šluotos. Kajus padėjo jai ir mokytis skraidyti, o Wrena jam nieko padėti nesugebėjo. Būtų išsitėškus daugybę kartų, jei ne švilpynės prefektas. Skraidyti buvo dar ne visai paprasta, tačiau dabar nenorėjo supykdyti įbrolio. Juk jis taip stengėsi ir viską papasakoti, ir nebegalvoti apie visa tai.
- Kajau, juk žinai, kad čia tas pats, kaip lenktyniaut gepardui ir sraigei,- šyptelėjo, tačiau nusijuokti nepavyko. Helga, kodėl aš tokia savanaudė? Bijau, kad teks padaryt paslaugą? Tuomet, kai jis tiek daug padėjo? Švilpė nusileido šalimais įbrolio.- Bandom.
Suskaičiavus iki trijų, stipriai atsispyrė nuo akmeninio pagrindo ir stipriau suspaudus šluotą, pradėjo skristi į priekį.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 17, 2019, 11:09:53 pm
Kajus šyptelėjo.
-Ne. Klysti. Čia tas pats kai lenktyniautų šunys, tik vienas - kurį laiką netreniruotas lenktynėms, kitas - treneruotas,- Kajus žvilgtelėjo į Wreną, nutūpusią šalimais,- Tiek vienas, tiek kitas turi šansų parungtyniauti ir gal net laimėti. Tik visa tai priklausys nuo noro, ištvermės, aplinkos ir įgūdžių, bet, manau, viskas priklausys nuo noro.
Kajus nusisuko, tamsių akių žvilgsnis nukrypo į priekį.
Vos tik Wrenos lūpas paliko skaičisu trys, stipriai atsirpyręs nuo tiltelio kojomis, Kajus šovė į priekį.
Buvo paprasta: seki vandens tėkmę, per posūkis nebandai lėkti visu greičiu, kad neįsitrėkštum į aplinkui augančius medžius, tiesiose atkarpose - varai visu greičiu. Deje, mintys liko mintimis, kaip terorija - nepritaikyta teorija praktikoje ar taktika - mūšyje.
Bovey upė pasirodė, buvo vingiuota it prakeikta raguota gyvatė.
Posūkis ant posūkio.
Kajus per pirmas minutes vos nenusisuko sprando, vos neįsirėšdamas į medį, bet ačiū Merlinui, spėjo padaryti staigų posūkį, vos nenudribdamas nuo šluotos.
Tą akimirką sau pasakė, jog turi būt atidesnis ir greitis šioje atkarpoje nieko nepakeis. Reik sulėtėti ir melstis, kad įgūždžiai leis įsiveržti į priekį.
Kita vertus, tai buvo lenktynės ir ne dėl lentynių, o dėl smagaus laiko praleidimo.
Kajus jau lėčiau nuskriejo pirmyn.
Wrenai ši atkarpa yra kaip tik. Tikras gėris neįgudusiems, lėtiems skraidytojams. Greitieji tuojau pat čia apsivemtų nuo dažno ir greito posūkių darymo.
Medžiai skriejo pro akis, vėjas taršė garbanas, tačiau snaigės it mažosios padūkėlės skverbėsi į akis, lyg kokie nagli tankai.
Kajus vos nesusilaikė nenusikeikęs.
Nagi! Tik kvidičo čempionatuose gali būti toks blogas matomumas! Beveik pavasaris! Tegul kažkas sustabdo snigimą!
Prieš akis išdygo posūkis.
Kad tave hipogrifas nutrenktų!
Besimarkstydamas nuo greitai betirpstančių snaigių, Kajus palinko į kairę, atlikdamas posūkį.
Nesuprato ar  jau senai aplenkė Wreną ar ne - mintis taranavo iš lyg niekur nieko atsirandantys posūkiai ir snaigių naglumas.
Staiga, posūkiai dingo.
Tiesi atkarpa! PAGALIAU!
Šluotos greitis padidėjo, Kajus palinko į priekį, prie blizgančio nuo snaigių šluotos koto.
Kajus labiau prismerkė. Per akių plyšius nekažką matė. Tuo tarpu save keikė, jog nepasiėmė kvidičo akinių.
Ot žioplys!
Staiga, snigimas nuslopo.
Kajus iš palengvėjimo atsiduso, ir jo šluotos greitis dar daugiau paspartėjo, vos tik jaunasis kvidičininkas ir burtininkas galėjo daugiau pamatyti vaizdo.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Gegužės 19, 2019, 03:54:42 pm
 Vis tiek - geros skraidytojos iš manęs nebus. Wrena jau nebespėjo atsakyti, tačiau turbūt to ir nereikėjo. Jei kada gyvenime prireiks - nuo šluotos gal ir nenusivers, o to turėtų pakakti.
 Vėjas, visuomet lydintis skridimą, nebuvo labai stiprus, negalėjo nuversti nuo šluotos. Jei nesugalvosi daryt nesąmonių, viskas bus gerai. Švilpė šyptelėjo. Tekanti upė nebuvo sukaustyta šalčio ištisus metus, tačiau norėjo tikėti, jog ledo šarvai jos nekausto dėl artėjančio pavasario. Pavasario, kuris it drovus svečias bijo peržengti slenkstį, tačiau vis dėl to pasirodys ir sugrąžins gyvybę.
 Kaip ir visuomet, pradžia buvo sunkiausia. Nebijoti skristi greičiau buvo sunku, tačiau palyginus su Gluosnių Galiūnų mišku, skridimas virš upės buvo tikras malonumas. Jokių šakų, už kurių gali užkliūti, jokių medžių, norinčių užmušti ir jokių žmonių, kurie iš tavęs tikisi ko nors, ko gal būt patys nesiryžtų įvykdyti.
 Posūkiai dažni, upė vingiuota, nenorinti pasirinkti tiesesnio kelio. Suprato, jog posūkių bus daugybė, tad nebandė skristi taip greitai, kad net pasidarytų iš tiesų baisu. Gi lenktynės, pameni? Nuvydama mintis apie tai, ką išgirdo, mėgino susikoncentruoti į skrydį. Atrodė iš tiesų greitai - matytus pilkus medžius greitė keitė kiti, ne ką spalvingesni medžiai, tačiau bet kokiam kvidičo žaidėjui tai turbūt būtų atrodę vėžlio greičiu.
 Pavasaris vis dar nedrįso įžengti. Snaigių šokis žiopsant pro langą neįdomios pamokos metu arba su šiltos arbatos ar šokolado puodeliu būdavo labai gražus, tačiau dabar tik trukdė. Snaigės lipo prie blakstienų, įkyriai lindo į akis ir prastino matomumą. Porą kartų vos nepražiopsojo posūkio, kas galėjo baigtis išties liūdnai. Nebesuprato ir kur jau yra Kajus - vieno posūkio metu lyg pastebėjo judančią dėmelę, tačiau gal ten tebuvo tik pasiklydęs paukštis.
 Žiūrėk žemyn, dar tiltelį pražiopsosi. Penktakursė nuleido galvą žemyn, tuomet geriau matė upę, snaigės ne taip lindo į akis, tačiau ačiū Merlinui, šaka, už kurios vos neužsikabino, nos nenumetė žemyn. Wrena įsitempė, tačiau jau nebesuprato kur žiūrėti. Jie supras, kad mūsų nebuvo namie. Šlapi apsiaustai viską išduos. Alder šyptelėjo, kuomet gražiau atliko posūkį ir nubraukus ant akių užkritusią ir jau snaigėmis spėjusią pasipuošti sruogą, kitą posūkį atliko nebe taip gražiai, tačiau guodė save, jog jis tiesiog buvo labai arti ankstesniojo.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 19, 2019, 04:10:33 pm
Snaigių šokis suletėjo, greitis padidėjo.
Kajus pradėjo atidžiai stebėti apačią po kojomis, pro šniokščiančius upės vandenis, bandančius praislaužti tarp silpno ir plono ledo.
Staiga, tolumoje prieš akis išdygo tiltelis ir būsimo kvidičininko krūtinėje stipriau iš jaudulio suplakė širdis. Jis jau mintyse žinojo, jei laimėtų, ko paprašytų Wrenos padaryti. Nuo šios mintys nė nepajuto, kaip įsišiepė.
Greitai žvilgtelėjęs per petį, pasitikrindamas ar tikrai Wrenos nėra už nugaros, paleido šluotą visu greičiu.
Vėjas pasiuteliškai sušvilpė ausyse, užgoždamas upės iš pažiūros malonų šniokštimą, atrodė tuoj medžių siluetai susilies it tamsi siena, dangus nubals.
Tilto kontūrai vis ryškėjo ir ryškėjo, vis artėjo it artėjo.
Kajus atsitiesė ir pergalingai iškėlė kumštį, vos tik pirmas perskrido tiltelį ir sulėtino šluotos skridimo greitį.
Plati džiaugsminga šypsena karaliavo prefekto veide, kai jos savininkas atliko viražą nusileidimui ant tiltelio. Nutūpęs ant statinio, Kajus greitai nušoko nuo šluotos ir pradėjo žvalgytis Wrenos figūros.
Širdis taip stipriai plakė krūtinėje, jog rodės, tuoj iššoks laukan.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Gegužės 19, 2019, 04:47:06 pm
 Wrena jau žiūrėjo kur reikės sukti, tačiau netoliese posūkio nebuvo. Atsipūtė, kiek pagreitino šluotą - jei jau pralaimėjo, bent nevers Kajaus taip ilgai laukti, kaip kiek anksčiau. Nesuprato ar priprato prie snaigių, ar jos po truputėlį rimo. Ėmė atidžiau stebėti upę, mat kuo toliau skrido, tuo didesnė tikimybė buvo, jog tuoj pamatys tiltelį.
 Ant žemės sniegas krito vis ramiau (krituliai, o ne Winterso katinėlis), lyg norėtų padėti jai viską pamatyti - po daugybės snaigių tai prilygo beveik tobulam matomumui. Buvo galima skristi dar sparčiau - kiekviena, kad ir menkiausia kliūtelė matėsi iš toli, tad buvo lengva jas aplenkti. Arba suplanuoti nusileidimą ant tiltelio.
 Tiltelis buvo pačioje geriausioje vietoje - jo neslėpė nei posūkiai, nei medžiai. Jau iš toli matėsi ir žmogaus figūra, vadinasi, kaip ir manė, Kajus čia tikrai atskiro pirmas. Nereikėjo staigiai stabdyti - po truputį lėtindama greitį, netrukus jau skrido lėčiau, perskrido tiltelį, jog būtų pilnai įveikusi atkarpą. Nutūpė, nulipo nuo šluotos ir nusišypsojo. Juk vis dėl to lenktyniavo su Kajumi, kuris jai nelieptų padaryti kažko labai siaubingo (tikėjosi, nesusijusio su šluotomis), tad buvo beveik rami.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 19, 2019, 04:55:58 pm
Prašymas...
Kajus laukė, kol Wrena nutūps šalia jo.  Pirštai ir delnai pradėjo truputėlį šalti iš jaudulio.
Širdis rodės tuoj iššoks iš krūtinės.
Prašymas...
Kajus nusišypsojo Wrenai.
Prašymas...
-Kiek dabar mačiau, neblogai jau skridai, galiu sakyti, kad truputėlį patobulėjai nuo tavo pirmo skrydžio kvidičo aikštėje,- pagyrė buvęs Švilpynės kvidičo komandos kapitonas, dabar - tik paprastas puolėjas.
Šluotą atrėmė į tiltelio turėklą.
Prašymas...
Kajus įkvėpė.
-Hm...tikiuosi nepamiršai apie prizą-prašymą?- pakėlė antakius, įsišiepdamas švilpis.
Jaudinosi, tačiau tą puikiai slėpė.
Žengtelėjo artyn prie Alder.
-Neklausinėk ir prašau tavęs užsimerkti,- Kajaus nuostabiai, ramiu balsu paprašė įseserės.
Ir tada, bijodamas leisti baimei  sukaustyti  jį, Kajus dar sykį sparčiu žingsniu prisiartino prie Wrenos, greitai pasilenkė prie jos  ir švelniai pabučiavo į jos lūpas.
Širdis, atrodė, tą akimirką sustojo plakti, Kajus sulaikė kvėpavimą.
Šiek tiek nustebęs ir apsvaigęs iš laimės, truputėlį atsitraukė nuo Alder. Tamsių rainelių akys, neatrodė pilnos grėsmingos tamsos, buvo pilnos švelnios, malonios juodumos, juodumos, primenančios saugumą ir šiltas vasaros naktis prie namų.
Šios akys ieškojo Alder veide nuostabos, laimės o gal pykčio ir sutrikimo.
Kajus sučiaupė lūpas, dar žengtelėjo atgal, tik ne iš sumišimo ir baimės būti užtrankytas ar atstumtas ar aprėktas, bet it galėtų plačiu vaizdu aprėpti Alder veidą, figūrą.
Kajaus širdis atrodo tuoj iššoks iš krūtinės.
Pagaliau, jis laisvas nuo savo jausmų, nuo to, kas jį kankino, neleido ramiai būti ir gyventi.
Pagaliau, tik šis vienas žingsnis ištirpė prieš keliasdešimt minučių išsakytą tiesą, išsakytą skausmą Wrenai.
Bet dabar nebylus klausimas jau užduotas.
Telieka  jam tik telaukti Wrenos nuosprendžio, tačiau giliai širdyje laukė tik vienintelio atsakymo.
"Taip".
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Gegužės 19, 2019, 07:06:42 pm
 Kietas pagrindas po kojomis vis dar buvo daug geriau, negu oras. Pritarė Kajui - dabar jau bent nebedrebėjo sėdėdama ant šluotos. Pasekė įbrolio pavyzdžiu - atrėmė šluotą į turėklą.
 -Žinoma, kad nepamiršau,- tarė ir netrukus nustebo - ko jau ko, bet nemanė, kad jai reikės užsimerkti. Ar jis ketina mane įmesti į tą šaltą vandenį? Nustebusi švilpiukė užsimerkė - jei jau liepė, tai ir reikia užsimerkti.
 Ne šaltas vanduo. Širdelė pradėjo plakti stipriau. Wrena atsimerkė. Tamsios akys ją stebėjo, o ji nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Buvo skaičiusi knygų apie augalus, burtininkus ar kerus, tačiau nė viena iš knygų nepatarė ką daryti, kuomet tave pabučiuoja.
 Nuleido akis į snaigėmis padengtą tiltelį ir savo batus. Galėjo garantuoti, kad išraudo kaip aguona. Norėjo pabėgti, bet kojos buvo lyg įaugusios į tiltelį. Reikėjo jam trenkti? Vargu. Ar pyko? Nelabai... Labiausiai ramybės nedavė mintis, jog nesupranta ką jaučia pati. Niekuomet nebuvo pagalvojusi apie Kajų, kaip ne apie draugą ar įbrolį.
 Ar tikrai niekuomet? Gal tik tebuvo per drovi tai pripažinti?
 Tikrai niekuomet? Per tuos beveik penkerius metus?
 Tikrai nė karto nesikalbėjo su Akro, o paskui nesėdėjo katinuką apsikabinus ir susimąsčius, jog tai pavyktų tik jos svajonėse?
 Negražu meluoti, Wrenute.
 Nusišypsojo. Nedrąsiai pakėlė akis ir žvilgtelėjo į švilpį.
 O gal tikrai bandė sau meluoti?
 Drąsiau. Juk nesituoksim iškart. Dėl Helgos meilės, dar šiek tiek ir pradėsiu bijoti net Akro!
 Žengė žingsnelį į priekį. Dar vieną. Dabar jau stovėjo priešais Wintersą. Ne tokia drąsi, jog pati pabučiuotų. Apkabino.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 19, 2019, 07:30:41 pm
Tiesiog apkabinimas.
Kajus įsišiepė ir nuleido smakrą ant Alder viršugalvio, pats apkabino įseserę.
Iš džiaugsmo ir palengvėjimo norėjo šokinėti.
O tai pala, kaip kiti bendrakoledžiai reaguos? Igoris? Mela? Emi?- akimirkai sustingo, pagautas šiokios tokios baimės, bet ją greitai nuvijo.
Ne, jie, tiesiog, sužinos savaime. Juk nebūtina visko pasakyti žodžiais,- save nuramino Kajus.
Užsimerkė.
Jis toks ramus ir laisvas kaip paukštis!
-Gal keliaujam?- netikėtai tyliai paklausė Wrenos Kajus, šiek tiek atsitraukdamas iš jos glėbio,- Jei tikrai ilgiau užsibūsim, tikrai mus pastebės, jos esam dingę,- ramiai priminė.
Nors...norėčiau čia amžiams pasilikti kartu su tavimi, Wrena.
Švelniai ir atsargiai išsilaisvinęs iš Alder glėbio, Kajus pasičiupo savo ir draugės(merginos?)-įseserės-bendrakoledžės šluotą.
Pakėlė antakius.
-Skrisi ant savo šluotos? Nes turiu kitą pasiūlymą,- šyptelėjo ir paaiškino,-  taviškę galim sumažinti ir galim kartu skristi nat maniškės. Bus greičiau.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Gegužės 19, 2019, 08:35:30 pm
 Buvo taip gera. Ir visai nebebaisu. O kas dabar?  Jeigu gyventų pasakoje, jau viskas būtų pasibaigę žodžiais ,,ir gyveno jie ilgai ir laimingai", tačiau tai nebuvo pasaka. Gyvenimas turėjo daug daugiau atspalvių ir vingių, iš kurių ne visi buvo malonūs.
 Užsimerkė - norėjo šią akimirką prisiminti dar ilgai ilgai - iki pasaulio pabaigos. Iki pasaulio pabaigos būtų galėjusi ir taip prastovėti. Tačiau ne - vis dėl to kažkada prireiktų pamiegoti, pavalgyti ir pavaikščioti.
 Viskas turi pabaigą. Atėjo pabaiga ir šiai akimirkai.
 -Keliaujam,- atsimerkusi pritarė, nes nenorėjo, kad Kajus įkliūtų Igoriui, kaip šįryt sužinojo - vilkolakiui. Areštai nepatinka niekam, o dar vieno jam tikrai nereikėjo. Nenorom atsitraukė, tačiau nusišypsojo. Kodėl gi ji pradėjo tiek reikalauti iš gyvenimo? Palyginus, dabar viskas klostosi gerai.
 -Skrendam ant taviškės,- pasakė pagalvojusi, jog dabar greičiausiai įsirėžtų į ne pirmą, bet į kokį trečią pasitaikiusį medį.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 19, 2019, 08:45:09 pm
-Gerai.
Kajus išsitraukęs burtų lazdelę, sumažino Wrenos šluotą, šią įsidėjo į kišenę.
-Tik nepamiršk įsikibti, kai skrisim,- priminė Kajus, užlipdamas ant saviškės kvidičo šluotos,- Lipk.
Palaukęs, kol Wrena teigsis įvykdyti jo prašymą, Kajus apžvelgė apylinkę ir orą.
Snigimas nurimo, sušiltėjo vėjas, užsilikusios snaigės pradėjo daug sparčiau tirpti.
-Pasiruošusi?- pasiklausė Kajus,- Jei taip, skrendam! - ir stipriau atspyręs nuo tiltelio, pakilo į orą.
Buvo sunku manevruoti ir šluotos greitis nebuvo toks pats, tačiau Kajus toliau skrido.
Neilgai trukus horizonte pasirodė Lorijanų namai, už nugaros jau senai dingo Bovey upė, atrodė, kad niekas nepakito, na, nebent tik mintis, kad Kajus jau nebevienas.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Gegužės 19, 2019, 09:07:51 pm
 Užlipus ant šluotos įsikibo. Skrydis atgal neprailgo, švipė nespėjo net visko apmąstyti. Nebesnigo, tad buvo galima stebėti medžius, nors tie ir nebuvo labai įdomūs - jų prisižiūrėjo ir lenktyniaudama. Dar nebuvo skridusi, kuomet pačiai nereikia valdyti šluotos. Suprato, jog Kajus skrenda lėčiau, nei galėtų, tačiau tai buvo savaime suprantama - antras žmogus šluotai nepatiko.
 Netrukus pamatė Lorijanų namus. Atrodė nepasikeitę, tačiau turbūt tik vienintelis Akro atrodys taip pat. Ne žmonės globėjai ir vilkolakė Mela, kalbantis Sniegas ir Kajus, dailiai nuleidžiantis šluotą žemyn. Ir pasistenk, kad nori bendrauti su visais taip pat, kaip anksčiau, nekreipiant dėmesio į rases ar neįprastas galias. Na, tik bendravimas su Wintersu greičiausiai pasikeis, tačiau tai turėjo būti tik į gera.
 Ir kas galėjo pagalvoti, kad ne pati mėgstamiausia Alder transporto priemonė - šluota, galėjo privesti iki tokių pokyčių?
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amika Bela Lordess Liepos 04, 2019, 02:51:07 pm
Amika niekada nemąstė labai apie mirtį, o apie savižudybę tuo labiau. Jos gyvenimas buvo pakankamai įdomus, kupinas nuotykių, todėl jai niekada nereikėjo apie tai galvoti. Tačiau dabar, kai tos trys savaitės ją žudė iš vidaus, tamsiaplaukė būtybė nusprendė pagaliau viską užbaigti. Ir ji žinojo, kaip tą padaryti.
 Sėdėdama ant skardžio ir žvelgdama į upę, moteris prisiminė Ofelijos mirtį. Ji nedrįso sakyti, jog tai buvo savižudybė. Getrūdos žodžiai knygoje Amikai leido suprasti, jog galbūt metaforiškai, iš kitos pusės pažvelgus Ofelija nenusižudė. Galbūt ji netyčia įkrito į vandenį ir tiesiog neprisivertė arba nebegalėjo, nenorėjo savęs išgelbėti. Jaunoji našlė jautėsi lygiai taip, kaip Šekspyro sukurtas personažas. Lordess troško įkristi į ledinį vandenį ir daugiau niekada nebegalėti įkvėpti, niekada nebegalėti jausti to bjauraus skausmo, kiaurai veriančio po šilkine oda kraujagyslėm pasruvusios širdies. Ji tik bandė nusiteikti akimirkai, kuomet šalia jos stypsanti, iš po juodo gaubtuvo kreivai vypsanti mirtis įpils į burną paskutinį gurkšnį vyno.
   Merginos mintis išsklaidė artėjančių žingsnių aidas. Jos apatinė lūpa suvirpėjo ir ji ranka nusivalė ašaras, kurios nejučia ritosi atvėsti nespėjusiais skruostais. Amika žingtelėjo nuo skardžio į ore tvyrančią tuštumą. Tamsiaplaukės krūtinėje suvirpėjo baimė, tačiau jau buvo per vėlu - traukos veikiamas velos kūnas akimirksniu nusileido žemyn ir garsiai pliūptelėjo į upę. Garbanė net nebandė gelbėtis. Raibuliuojantis vanduo beperstojo ėmė plūsti į gimdyvės plaučius, o pati ji, rodos, vis dar apimta šoko grimzdo gilyn į dumblėtą dugną.
Tikriausiai tai ir buvo pabaiga, Amikos gyvenimo pabaiga.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Oberonas Tanseris Liepos 04, 2019, 04:37:14 pm
  Slėpti savo tapatybę yra išties sunku. Atrodo, tai iš lėto naikina žmogaus tapatumą, unikalumą. Toks poelgis atima daug: niekam negalima atskleisti tikro savo vardo ir pavardės, privalu būti itin atsargiam, neįkliūti į jokį incidentą. Tiesiog turi išnykti kaip dūmas. Turi nužudyti savo individualumą, kad nepražūtų tavo išorė.
  Bet juk šis pasaulis yra pilnas magijos. Tai išties palengvina žmogaus dalią, kuris turi slapstytis dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tereikia po ranka turėti burtų lazdelę ir tavęs kaip nebūta. Tiesa? Deja. Viskas nėra taip paprasta. Tokioje situacijoje naudojant burtus, išauga rizika būti susektam. Juk magija kaip ir žmogus palieka pėdsaką.
  Štai tokioje situacijoje dabar buvo Oberonas Tanseris. Tas pats vaikinas, kuris buvo pramintas raguotu profesoriumi Hogvartse, kuris turėjo palikti savo darbo vietą, nes iškilo nesklandumų jo tėvo gimtinėje. Tikriausiai kyla klausimas, kas gi atsitiko, kad Oberonui teko nešti kailį iš Tsibėjos. Tiesiog jis papuolė į itin keblią situaciją. Buvęs profesorius buvo apkaltintas žmogžudyste. Jis bandė gintis, tačiau niekas juo netikėjo. Tad vienintelė išeitis buvo pasprukti iš Tsibėjos ir slapstytis, kol tiesa išlįs į dienos šviesą.
  Purvinas ir alkanas jis slampinėjo atokiomis Ūdrų Žabangų gatvėmis. Jis neturėjo kur eiti. Vykti pas mamą nebuvo nė kalbos. Ten jo tikriausiai jau lauktų aurorai. Kolegomis iš Hogvartso taip pat nepasitikėjo. Šiuo metus jis buvo pražuvęs.
  Priėjęs per miestelį tekančią Bovey upę, susirado atokesnę vietelę, atidžiai apsižiūrėjo ar nesimato nepageidautinų akių. Įsitikinęs krestelėjo ant kranto ir kaip tyčia skrandis pradėjo groti maršus. Oberonui net nagus panižo. Jis juk žinojo, kad bet kada gali išsiburti ko nors valgomo ir nutraukti šią kančią. Žinoma, vėliau tikriausiai įkliūtų į dar didesnę. Tad teks dar pagyventi nevalgius.
  - Visi būtų neblogai nusiprausti, - pasakė, liesdamas savo riebaluotą garbaną, kyšančią iš kepurės.
  Dar kartą apsidairęs, atsiduso ir įmerkė delnus į upę. Buvo galima matyti, kaip upės srovė nuplukdė purvo sluoksnį nuo odos kuo tolyn. Žinoma, panagės liko nešvarios.
  - Ne, negaliu. Per daug pavojinga. Gal ateisiu čia sutemus.
  Obis pakilo, susikišu riebaluotas sruogas po kepure ir jau ruošėsi pasitraukti į miškelį, esantį miestelio vakariniame kampe. Ir kaip tik tada išvydo merginą, sėdinčią ant skardžio. Ji buvo ganėtinai arti Oberono, tik keliais metrais aukščiau. Vaikinas ne juokais sunerimo ir įsitempė. O kas, jei ji mane pastebėjo ir žino, kas aš? O kas, jei ji mane jau įdavė? Deive, padėk man. Ir tada įvyko kažkas netikėto. Mergina nušoko. Ji nesipriešino, nebandė gelbėtis, tiesiog leido upei pasiimti jos kūną.
  Tanseris nieko nelaukė ir iškart puolė veikti. Nutėškė apiplyšusią kepurę, kuri ganėtinai padėjo pasislėpti nuo pašalinių akių, ir pasileido bėgti upės krantu. Nubėgęs pakankamą atstumą, atsispyrė nuo žemės, pripildė plaučius deguonies ir nėrė. Nieko nematydamas bandė irtis toliau į tirštą tamsą, tikėdamas užkliudyti merginos kūną. Deja. Nieko. Tik šaltas vanduo. Tuo metu Obiui jau pradėjo trūkti oro, tad vaikinas pradėjo kilti, kai netikėtai kažkas prilietė jo klubą. Mergina! Tai ji. Turi būti ji. Bandydamas išbūti po vandeniu dar keletą sekundžių, sugriebė skęstantį kūną ir pradėjo sunkiai ir lėtai irtis į paviršių. Sėkmingai iškilęs, pradėjo gaudyti orą lyg būtų pakvaišęs. Žinoma, merginą spaudė tvirtai prie savo kūno. Galiausiai priplaukė krantą, nes upė būtų juos tikrai nunešusi į nežinią.
  Pajutęs tvirtą žemę po kojomis, atsargiai paguldė merginą ant smėlio kranto ir aiktelėjo.
  - Amika? - kosėdamas tarė.
  Kvaily, daryk ką nors. Matai, kad ji be sąmonės! Nagi. Susiėmęs Oberonas nubraukė jos plaukus nuo veido ir ėmė gelbėti merginą. Pradėjo daryti jai dirbtinį kvėpavimą. O jei to neužteks? Jei ji nepabus? Kas tada? Nejau Oberonui teks panaudoti savo burtų lazdelę? Tikėkimės, kad neprireiks, nes lazdelė jau buvo toli nuo jo. Matot, kai jis panėrė, burtų lazdelė išslydo iš kišenės ir upė pasiglemžė ją.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amika Bela Lordess Liepos 04, 2019, 05:54:42 pm
Krikščionys mano,  jog mirtis yra išsivadavimas nuo žemiškųjų vargų bei rūpesčių; jog amžinybėje po mirties visi bus lygūs: tiek vargšai, tiek turtingi, tiek seni, tiek jauni, tiek sveiki, tiek ligoti, dievo pasaulyje materialūs dalykai neturės jokios reikšmės, kurie gyvųjų pasaulyje taip sureikšminami.
Tiesą sakant, Amika niekuomet netikėjo pomirtiniu gyvenimu. Tvirtinimus apie rojaus grožį ir pragaro kančias mergina visuomet laikė tik pasakomis nereligingiems vaikams gąsdinti. Tačiau dabar, kai šaltos vandens srovės glostė apsunkusį, sąmonės netekusį josios kūną, vela kažkurioj leisgyvių smegenų daly baiminosi dėl savo nuodėmingos sielos. Tamsa, kuri glemžėsi melsvaplaukę, rodos, tęsėsi amžinybę ir tik tada, kai ryškus šviesos spindulėlis ėmė brautis pro sulipusias gedulingos suknės savininkės akis, Amika pajuto menką badymą chroniškai pasikartojantį ties skruostais ir lūpomis. Instinktyviai atsikosėjusi vandeniu, taip išstumdama jį iš plaučių, kiaurai permirkusi ,,undinėlė" sunkiai pramerkė sidabrines akis. Skausmas perliejo merginos kūną, o staigiai sugrįžęs silpnumas vėl sugraudino merginą - ašaros ėmė tekėti jos paraudusiais skruostais. Net nepažvelgusi į savo gelbėtoją, ilgakasė svyruodama pakilo nuo žemės ir vėlei įbrido į upę iki pusės. Našlė jautėsi apgailėtinai, matyt, tokiair buvo, jei net giltinė jos nepanoro.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Oberonas Tanseris Liepos 04, 2019, 07:20:53 pm
  - Nagi, Amika. Pabusk, pabusk, - sau po nosimi murmėjo Oberonas.
  Dirbtinis kvėpavimas yra kaip loterija. Yra tikimybė laimėti, tačiau tuo pat metu gali ir sudegti nepešęs nieko. Tik šiuo metu pagrindinis prizas ne pinigai, automobilis ar naujutėlis butas kokiame nors didmiesty. Ne. Šįkart tai gyvybė, kurią mergina pati norėjo atiduoti mirčiai.
  Oberonas dar kartelį giliai įkvėpė ir, užspaudęs Amikos nosį, įpūtė deguonies gūsį. Su juo vaikinas laimėjo pagrindinį loterijos prizą - gyvybę. Nusiskandinti bandžiusi mergina pradėjo kosėti vandeniu. Amikos organizmas bandė pastarąjį pašalinti kuo greičiau. Iškosėjusi paskutinius lašus, mergina pramerkė akis, bet į savo gelbėtoją net nepažvelgė akių kampučiu. Vietoj to, melsvaplaukė pradėjo raudoti. Upės vanduo, varvantis nuo jos drėgnų plaukų, susimaišė su sūriomis ašaromis.
  Vaikinas taip pat buvo permirkęs. Garbanos krito jam ant akių, tad buvo gan sunku matyti. Tačiau didesnis purvo kiekis buvo nuplautas nuo jo apgailėtinai šiuo metu atrodančio kūno. Šlapia žiurkė buvo puikus apibūdinimas jam.
  Amika nelaukė. Tik neseniai ištraukta iš upės nagų, kurie jau buvo bebaigiantys ją doroti, ji svirduliuodama pakilo ir vėl patraukė pastarajai į nagus. Tai pamatęs, Oberonas šoko paskui ją. Ar ji visai pakvaišo? Vėl bandys skandintis? Deive, padėk man. Jau buvo betiesiantis ranką link jos, kai mergina sustojo. Melsvaplaukė tiesiog įbrido iki pusės į vandenį.
  Oberonas matė lašant vandenį nuo jos kūno, tačiau klausimas buvo ar tai upės vanduo, ar jos skausmo perpildytos ašaros.
  Nieko netaręs, vaikinas priartėjo prie jos ir jau stovėjo šalimais. Žinojo, kad žodžiai čia nepadės. Dėl Dievo meilės, jie jam net nepadėjo, kai laumės ir kalnų elfai apkaltino jį. Tad vargšelis nedrąsiai paėmė Amiką už rankos, sunėrė pirštus su jos ir įsmeigė akis į savo atvaizdą vandens paviršiuje.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amika Bela Lordess Liepos 04, 2019, 11:07:40 pm
Kelias akimirkas apkvaitusi nuo apėmusio isterijos priepuolio, Amika apatiškai spoksojo į tekančią upę. Šalto vandens lašai nebyliai varvėjo akvamarininėmis velos sruogomis žemyn jos liaunu, gedulo ir bado iškamuotu kūnu. Juoda nėriniuota suknė, nemaloniai prilipusi prie pabalusios odos, buvo kiek įplyšusi virš krūtinės ir ant kairiojo raktikaulio matėsi, tarsi katės, įdrėskimas. Nuleidusi rankas, kadaise net pačioje Anglijos burtininkų ministerijoje dirbusi, penktajam departamentui vadovavusi, moteris taip įtemptai mąstė apie netyčiom užklupusią egzistencinę krizę, kad net nepastebėjo, kai staiga vėlei į upę įbridęs gelbėtojas atsidūrė greta jos. Menkai kryptelėjusi galvą į šoną, melsvaplaukė nužvelgė sunertas rankas. Apniukusiomis akimis būtybė ėmė skenuoti vyriškį. Netvarkingos garbanos ir geriečio žiburėliai šokoladinėse rainelėse kėlė Amikai stiprų deja vu jausmą, tačiau mergina negalėjo tiksliai prisiminti, kas jis, bent šią akimirką.
 Bela nusigręžė nuo tamsiaplaukio, tačiau nepasitraukė, nedrįso paleisti rankos. Matyt, pati dar abejojo savo tolimesniais veiksmais. Net kiek labiau palinkusi prie tariamo pažįstamojo, mergina atrėmė permirkusią galvą į šio petį. Mintyse sušmėžavo Helijaus atvaizdas ir paskutiniai kivirčai su Fasiru.
- Kartais prisiminimai yra blogiau nei kankinimas. - Nejučiom prabilo vela, toliau aklai stebėdama Bovey upę ir padariusi pauzę, pridūrė, - Kodėl taip skauda, kai myli?
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Oberonas Tanseris Liepos 05, 2019, 09:02:47 pm
  Panėręs po vandeniu, ieškomas aurorų vaikinas ne tik išgelbėjo kažkada Magijos Ministerijoje dirbusią Amiką, bet ir nusiplovė priskretusį purvą nuo barzdoto veido. Matote, purvas jam buvo puiki priedanga. Tai padėjo Oberonui paslėpti veidą, kuris buvo ant ieškomo žmogaus skelbimų, iškabintų ir rodomų visame magijos pasaulyje. Dabar, nors tai ir buvo pavojinga, buvęs profesorius vėl galėjo būti savimi. Upė, nusiskandinti norinti mergina - visa tai buvo lyg likimo duotas šansas, kuris skatino vaikiną neprarasti tapatumo. Nors purvas ir padėjo jam slapstytis, tačiau tuo pačiu metu jis traiškė Oberono individualumą bei žmogiškumą.
  Pajutęs į save įsmeigtas akis, pastarasis net nepakėlė akių. Nebuvo net minties, kad reiktų daryti priešingai. Juk ši situacija išties buvo kebli. Niekas žmogaus neparengia tam. Nors mums nuo mažens yra kalama, kad savižudybė yra nuodėmė, kad žmogus, norintis prieš save pakelti ranką, turi ieškoti pagalbos, tačiau niekas nemoko, ką reikia daryti, pamačius prieš save ranką pasiryžusį pakelti asmenį. Suprantama, mes turim jam padėti persigalvoti, bet kas tada? Tiesiog nueiti ir palikti jį vieną? Juk tai kaip ratas. Gali jį sustabdyti, tačiau galiausiai jis vėl pradės suktis. Ratą reikia nesustabdyti. Jį reikia sulaužyti.
  Netikėtai nejaukią tylą nutraukė pati Amika. Ji pradėjo kalbėti apie tai, kad prisiminimai yra blogiau nei kančia, ir apie meilės sukeliamus skausmus. Na, Obiui ši tema nebuvo ganėtinai pažįstama. Tačiau jis vis dėlto tarė žodį:
  - Nes meilė tai nuodai, saldūs nuodai. Ji suteikia tau šilumą, jaukumo jausmą, laisvę bei daugybę kitų dalykų, tačiau nėra skirtumo kokie tai nuodai. Visi jie žudo taip pat.
  Pajutęs gumulą gerklėje, nejaukiai pasimuistė ir porą kartų pabandė nuryti jį seilių pagalba. Nesėkmingai.
  - Dalykai, kuriuos mylime, mus sunaikina, - užbaigė žodžius, pakeldamas akis.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amika Bela Lordess Liepos 06, 2019, 03:24:19 pm
Vaikinas, rodos, net nekreipė dėmesio į faktą, jog į jį atsirėmusi būtybė, varvančiomis turkio spalvos sruogomis, dar labiau šlapino vos pradžiuvusią šio krūtinę. Iš tiesų, pati Amika nelabai tikėjosi garbaniaus atsakymo. Netgi buvo tikra, kad kartu su ja šąlantis vyras vos tvardėsi negrįžęs į krantą ir nepabėgęs nuo mažumėlę kvaištelėjusios našlės. Tačiau visgi gelbėtojas prabilo, atsakydamas į labiau retorinį klausimą. Amika menkai vyptelėjo.
- Tiesa... - Sumurmėjo ji.
Gal ir buvo visai neblogai stovėti čia, vidury tekančios Bovey upės, ir stebėti raudonai dangų nudažančius besileidžiančios saulės spindulius. Netgi visai romantiška, sakysim. Tik, deja, dabar ne iki romantikos velai buvo. Tamsaus vandens ir oro šalčiui ėmus gelti perbalusią odą, o putlioms lūpoms įgavus melsvą atspalvį, Lordess sudrebėjo. Kiek atsitraukusi nuo šio gyvenimo tarpsnio, kurį tikriausiai ateinančiu laiku desperatiškai bandys pamiršti, herojaus, Amika atleido sunertus pirštus ir atsistojo tiesiai prieš tamsiaplaukį. Regis, tik dabar blaivesnioj pasąmonės kertelėj švystelėjo vyriškio vardas.
- Kodėl tu čia, Oberonai? - Kilstelėjo pelenines akutes mergina. Prikimęs balsas neleido jai stipriai rėkti, tačiau pyktis ir nesupratimas puikiai atsispindėjo pervargusios nimfetės tone, - kodėl neleidai man ramiai nutekėti kartu su upe?
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Oberonas Tanseris Liepos 06, 2019, 09:19:38 pm
  Merginos sidabrinės akys vis dar buvo paraudusios nuo verkimo. Ašaros dar nebuvo nudžiuvusios nuo jos dailių skruostų. Tačiau tai nebuvo viskas. Oberonas visada atkreipia dėmesį į žmogaus akis. Juk jos parodo viską. Dažniausiai buvęs profesorius pastebėdavo akyse rusenančią liepsnelę ar kokią nors kibirkštėlę, kuri liudytų, kad pastarųjų savininkas ar savininkė yra gyvybingi ir kupini energijos. Deja, Amikos akyse jis kibirkšties nerado. Tiesiog vyzdžiai ir pilkšvos, sidabrinės rainelės. Mirtis.
  Išgirdęs panelės pritarimą, jis tik linktelėjo savo garbanotą galvą. Jis neturėjo žalio supratimo ar Amika tai pastebėjo, ar ne. Galiausiai laisva ranka jis perbraukė savuosius plaukus, kurie vertė jį atrodyti kaip šlapia žiurkė. Mestelėjo juos atgal, tačiau veltui. Netikėtai pakilęs vėjas juos dar labiau sutaršė.
  Pasikeitusios oro sąlygos privertė vienmarškinį vaikiną ne juokais sunerimti. Juk jis stovėjo visas šlaputėlis. Tad nenuostabu, kad per kūną pradėjo bėgioti šiurpuliukai. Be to dar ir nosies galiukas atšalo. Obis taip ir norėjo nešti savo kailį iš upės ir susirasti šiltesnį kampelį, kuriame galėtų atgauti jėgas. Net paprastas ūkinis pastatas, pripildytas kalnais šieno, jam tuo metu atrodė kaip penkių žvaigždučių viešbutis. Žinoma, jis to negalėjo padaryti, kol nepadėjo merginai, stovinčiai šalimais. Ir kaip tik tada, kai jis apie tai galvojo, Amika paleido jo delną ir atsistojo priešais jį taip, kad abiejų akys būtų įsmeigtos į vieną kitą.
  - Atostogauju, - sumekeno.
  Reiškia, ji apie mane nieko nežino. Arba ji nesidomėjo pastarųjų savaičių naujienomis, arba žinia dar nepasiekė jos ir šio kampelio. Tai gerai, labai gerai. Tačiau nereikia atsipalaiduoti. Aurorai gali būti už bet kurio šio miestelio kampo.
  Išgirdęs antrąjį klausimą, jis neteko žado. Akimirkai net akys išsipūtė, tačiau greitai susitvarkė ir,jau žiūrėdamas piktu žvilgsniu, atkirto:
  - Nutekėti ramiai su upe? Kokio velnio turėčiau tai daryti?
  Supratęs, kad toks tonas čia nepadės, giliai įkvėpė ir tęsė kalbėdamas ramiau:
  - Be to nemanau, kad tu norėtum tokio galo, - mostelėjo upės pusėn. - Išbrinkęs kūnas, įsivijęs į įvairias žoles ir pradėjęs būti ant Bovey upės. Tikriausiai net negalvojai, kas atsitiks su tavimi po viso šito. Suprantama, bet dabar viskas pasisuko kita linkme.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amika Bela Lordess Liepos 07, 2019, 12:51:52 pm
- Na, aš pasipuošiau, - absurdiškai sumurmėjo ilgakasė, perbraukdama per permirkusios, nėriniuotos suknės sklostes. - Argi bus svarbu kaip atrodysiu po to? - Suraukė antakius, - matai, tame taip pat yra problema. Visiems svarbi išvaizda, bet kažkodėl kito skausmui yra šlykščiai abejingi.
Mergina atsigulė ant nugaros. Švelnios bangos ėmė glostyti sušalusį jos kūną, kadaise taip saugotą ir brangintą, brangiausiais aliejais ir kvepalais kvepintą, kad tik atrodytų it daili Liuciferio žmona, nors širdis kartais būdavo kaip trejų metų vaiko. Amika užmerkė akis. Galbūt tai šansas, - pamintijo, - skausmą tiesiog reikia išjausti.. Kelias minutes paplūduriavusi vandeny, melsvaplaukė pakilo. Tiesą sakant, ji net nežinojo, ką toliau reikėtų daryti. Jau antrą dešimtį įpusėjusi moteris neturėjo nei normalaus būsto, nei normalios šeimos. Niekada itin nesusimąstė apie ateitį. Gal netgi iki šiol nebūtų susimąsčiusi, jei ne Helijus - jos saulė, jos pirmagymis sūnelis, lig šiol vienintelės tikros meilės vaisius, kurio ji taip ir nesugebėjo išsaugoti. Mintys apie tolimesnį gyvenimą kaip ir dabartinė nežinia varė velą iš proto.
Temo. Tolėliau stūksantys medžiai spėjo užstoti paskutinius šiltesnius saulės spindulius, tačiau saulėlydžio piešinys, atsispindintis kitam upės gale, atpirko tai su kaupu.
- Man šalta, - konstatavo Amika. Akivaizdu, tokios moterys visad buvo įpratusios gauti, ko nori, tačiau dabar šalimais stypsantis vienmarškinis gelbėtojas, rodos, negalėjo pasiūlyti daugiau nei išgelbėtos gyvybės. - Atrodai sunerimęs, - taip tarp kitko pridūrė ir ėmė sunkiai žingsniuoti atgal į krantą, nelaukdama jokio vaikinuko atsakymo. Visgi nebuvo linkusi toliau šalti upėje, o su likimu juk nereikėtų žaisti antrąkart.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Oberonas Tanseris Liepos 08, 2019, 09:37:34 pm
  Amikos pastebėjimas, kad visiems svarbi išvaizda, nepraėjo Obiui pro akis. Tai išgirdęs, jis nužvelgė skarmalus, kuriuos dėvėjo ant savo šlapio ir vietomis vis dar purvino kūno. Tikras Mikelandželo Dovydas. Tikriausiai ir jam svarbiausia tik išorė, nes gi vidus, pasak dailios mergelės, niekam nerūpi.
  - Nedrįsčiau kalbėti už visus, Amika. Gal ir būtų sunku surasti tokį, kuriam rūpėtų kiti dalykai. Tokias paieškas galima prilyginti adatos ieškojimui šieno kupetoj, tačiau yra šansas ją rasti. Tas pats ir su žmonėmis. Žinoma, reikia įdėti pastangų, o tuo žmogus šiais laikais nepasižymi. Deja.
  Baigęs kalbėti nesąmones, kurių niekas nei norėjo, nei mėgo klausytis, raguotasis vaikinas, kuris ragus šįsyk buvo paslėpęs, suėmė savo margų marškinių kraštą ir pradėjo gniaužti tikėdamas, kad tai privers vandenį pasišalinti. Tikriausiai tai būtų padėję, tačiau velnias žino, kiek tai užtruktų. Juk, kai aplink tave sukasi magija, tiesiog niežti nagus pasinaudoti ja. Na, šiuo momentu Oberonas net norėdamas negalėjo to padaryti. Bet Amika turėtų turėti savo burtų lazdelę. Ji gali ir nusausinti jį, ir sušildyti, net ir pamaitinti. Aišku, vaikino galvoje sukosi dar viena idėja. Amika galėtų jį kuriam laikui priglausti ir paslėpti nuo aurorų, bet Oberonui net liežuvis neapsiverstų to prašyti.
  Vaikinas jau norėjo pasiūlyt nešdintis iš upės, nes vandens ir oro lediniai pirštai tikrai nebuvo vienas malonumas. Deja, Amika buvo greitesnė. Ji tiesiog diagnozavo faktą, kuris ir taip buvo žinomas, bei patraukė smėlėto kranto link. Taip netikėtai pridūrė Obiui, kad jis atrodo sunerimęs. Ir tada pastarasis ne juokais įsitempė. Velnias.
  - Na... Mhmm, - nejaukiai pradėjo mykti. - Tiesiog turiu problemų šeimoje ir negaliu grįžti namo, o kur kitur apsistoti neišgaliu. Tad trankausi po gatveles, - surezgė jis.
  Teoriškai, vaikinas nemelavo. Jis tikrai turėjo problemų šeimoje. Juk buvo apkaltintas žmogžudyste. Visa šeima buvo lyg ant ylų. Be to negalėjo grįžti namo, nes aurorai greit suuostų, o apie kambario nuomą net kalbos nebuvo.
  Greitai išnaršė pakrantę akimis. Pašalinių nebuvo, tačiau numestą savo kepurę vis dėlto pasiėmė ir užsimaukšlino ant garbanotos galvos.
  - Tokioj situacijoj panelei reiktų pasiūlyti savo megztinį ar paltą, bet turiu tik šiuos marškinius, kaip matai. Ir kažkodėl manau, kad jie tau nė velnio nepadėtų. Tai gal užsikurkim ugnį? - pasiūlęs pradėjo vaidinti, ieškantis savosios lazdelės. Žinoma, jis jos neturėjo. Gi upė ją pasiglemžė. - Ot velnias. Neturiu burtų lazdelės. Tikriausiai iškrito, kai nėriau paskui tave.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amika Bela Lordess Liepos 11, 2019, 05:11:58 pm
Amika atsisėdo ant tankesnės žolės greta medžio ir atsirėmė į platų šio kamieną. Šalto vėjo pirštai perbėgo per iki juosmens apnuogintą merginos nugarą. Netrukus prie jos prisijungė ir garbanius, užsimaukšlinęs apdriskusią kepurę, tarsi bandydamas paslėpti ir taip nematomus ragus. Ilgakasė įtariai apsidairė. Rodos, jiedu buvo vieni, tad pilkaakė nematė jokios priežasties, dėl kurios reiktų slapstytis, tačiau nesikišo, netardė vaikino. Ne mano reikalas. Juk jis neklausė, kodėl šokau nuo skardžio, - pamintijo turkio spalvos sruogų savininkė.
- Nieko tokio, viskas gerai, - numykė ir apsikabino savo sušalusį kūną, ne žmogiškos kilmės tamsiaplaukiui ėmus teisintis dėl palto ar šiltesnio megztinio neturėjimo, - kol kas pakanka ir gyvybės išgelbėjimo, - pridūrė. Išgirdusi vaikinuko nerimo priežastis, Amika užjaučiančiai nužvelgė priešais stypsantį Oberoną. Pasirodo, ne ją vieną paskutiniu metu skaudžiai mėtė likimas. Tiesa, dabar pačiai su pinigais buvo ne kažin kas. Likutis, kurį buvo atsidėjusi, greitai suėjo būsto nuomai ir keliems kąsniams burnoje. Galbūt kokių įmantresnių kelnių kišenėj dar ir buvo užsilikę keli galeonai, nuo ankstesnio gyvenimo, tačiau nuo benamystės, teko pripažinti, prie gero gyvenimo pripratusią velą skyrė vos vienas kostiumėlis. Net Cilija su Cukrum buvo dingę. Paskutinįkart, rodos, moteris juos matė per Helio tragišką gimimo dienos šventę.
- Gali laikinai apsistoti pas mane, - pasiūlė mergina. Nors pati gyveno puskurdžiai, tačiau ne tiek, kad neturėtų net kartono lapo nuo lietaus, kaip kad Oberonas. Be to šis ir nuomai prisidėt galėtų. Žiū, gal net įsidarbintų ir Amikai nereiktų arti kokioj keksiukų parduotuvėj už minimumą ir pasenusio galiojimo desertus. Deja, tik dėl lazdelės Bela dabar niekuo padėt negalėjo, mat savąją buvo palikusi namuose, ir rudaakiui ėmus apgailėtinai inicijuoti savo burtų lazdelės ieškojimą, vela tik papurtė vis dar šlapią galvą, neigiamai atsakydama į nuspėjamą kitą garbaniaus klausimą.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Oberonas Tanseris Liepos 18, 2019, 11:33:24 am
  Prisėdęs Obis nevalingai pradėjo sukioti laibus bei retus žolės stiebelius tarp pirštų. Juk ryšį su gamta reikia palaikyti nuolatos. Reikia ne tik ją ginti nuo pačių žiauriausių, nuožmiausių padarų žemėje, kurie žinomi žmogaus vardu, bet būtina ją guosti, nuraminti. Paliesdamas, aprūpindamas, prižiūrėdamas augalą, tu parodai jam, kad jis dar yra reikalingas, kad jam vis dar yra vietos šiame taršos, pramonės pilname pasaulyje. Deja, bet tik vienetai pasaulyje taip daro. Tsibėjoje tokia veikla yra tapusi laumių ir kalnų elfų kultūros dalimi. Kiekvieno mėnesio lyginę dieną Tsibėjos gyventojai pasisemia šaltinio vandens ir juo apšlaksto šeimos medį, augantį kiekvieno gyventojo kiemely ar sode. Taip jie atsiprašo gamtos už praeity padarytas klaidas: už iškirstus medžius, kurie sėkmingai šiuo metu yra atauginami, už sumedžiotus laukinius gyvūnus...
  Vaikinas vis dar buvo šlapęs. Priminė šlapią žiurkę. Tačiau palyginus su tuo, kad jis išgelbėjo merginą, norinčia užbaigti savo dienas upėje, šlapi rūbai ir plaukai buvo niekis.
  - Aš esu labai dėkingas, tačiau negaliu priimti tokio dosnaus pasiūlymo, - rimtai atsisakė galimybės vėl turėti stogą po galva. Nors laikinai.
  Taip bus geriau. Jei sutikčiau pagyventi pas ją, pastatyčiau ją į išties didelį pavojų. Aurorai gali mane susekti bet kurią akimirką, o tada man ir Amikai būtų riesta. Merginą jie taip pat suimtų. Apkaltintų ja, nes ji gi slapstė nusikaltėlį, nors to net nežinojo. Tad bus geriausia tęsti gyvenimėlį tarp šiukšlių ir purvo.
  - Nenoriu apsunkinti gyvenimo, - kuris ir taip vos laikosi.
  Bet geriau pagalvojus, Amikai būtų į naudą kambariokas. Jei ji gyvena viena, Obio atsikraustymas, nors ir laikinas, padėtų palūžusiai draugei. O ji nesilaukė? Kažką buvau gi girdėjęs apie jos nėštumą. Hmmm...
  Supratęs, kad ir priešais sėdinti panelė neturi burtų lazdelės, Obis nukabino nosį. Ugnis tokioj situacijoj būtų tikrai neprošal. Deja, jos nebus.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amika Bela Lordess Liepos 21, 2019, 09:15:12 pm
Garbaniui ėmus atsisakinėti net jai pačiai netikėto pasiūlymo, Amika suraukė antakius. Neva džentelmeniškas Oberono atsikalbinėjimas kiek žeidė ilgakasę. Juk ši pasiūlė viską, ką kol kas turėjo: savo namus - menką, bet visai jaukią pastogę virš galvos. O dar tas mėmiškas burbtelėjimas: „NeNoRiU ApSuNkInTi GyVeNiMo”. Nu tai reikėjo negelbėti ir nebūtų, ko sunkint, duh, - pavartė ilgom blakstienom apvestas sidabrines akutes vela. Nemėgo žalsvaplaukė tų altruistiškų žaidimų, labai nemėgo. Ne dėl to, kad pačiai anglei tai kėlė kažkokius kompleksus dėl savo galbūt mažumėlę perdėto narcizimo, ne, visai ne, bet vien tas faktas, kad žmogus geriau veidmainiškai ims  aukotis vardan kito gerovės, užuot normaliai pasinaudojęs suteikta galimai net vienintele galimybe, erzino jaunąją našlę.
- Tie vyrai, - gimdyvės nuotaikai pasikeitus iš jautrios ir palūžusios mergelės į valdingą poniutę, šlapių sruogų savininkė pakilo nuo žemės ir suėmusi raganiui už riešo greitai spragtelėjo pirštais. Netrukus abu jaunuoliai pradingo ore.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Kovo 29, 2020, 06:14:57 pm
Buvo vis dar tamsu. Pavasario šaltis gniaužė jos pirštus, išsidraikę tamsūs plaukai gulė ant jos pečių, nebylios rudai pilkas žvilgsnis buvo įremtas į  vangiai tekančią upę. Šalia Melijandros atsisėdęs jaunas vyras pakilo, švelniai palietė šios petį, tačiau ši nė nekrustelėjo. Nė nepažvelgė į jį, kaip šis su tyliu pokštelėjimu pradingo iš šios apylinkės. Melijandra savo kaktą atrėmė į kelius. Ir užsimerkė. Ir gailiai pravirko.
Liko dvi dienos iki Azkabano puolimo. Kiekviena naktis ir diena buvo išnaudota pasiruošimui. Kajus buvo liepta priminti Keitui kerus, praversiančius Igorio gelbėjimo metu, buvo kirviu nukirsta, jog Wrena liks Hogvartse, nes ten vienintelė vieta, kurios nepuls nei Medžiotojai, nei Senatas, siekdami įgyti įkaitų, susijusių su Igoriu. Visi viskam ruošėsi.
Mela sugniaužė savo kojas. Ašaros riedėjo jos skruostais.
Pilnatis nenumaldomai artėjo, todėl namuose įtampa vis aštrėjo, su kiekviena akimirka artėjo prie aukščiausiojo taško. Melijandra jautėsi įspausta į kampą, vis labiau nerimas ją gniaužė, graužė iš vidaus. O ji taip neapkentė būti ta silpna mergiote! Ta mergiote, kuri buvo pagrobta, kankinta ir paversta į pelėdą!
Stipriai sukando dantis. Krūtinės gelmėje pasigirdo, vis nutildomas, skausmo persmelktas riksmas.
Viskas turėjo vykti pagal jos planą. Taip, kaip ji numanė! Taip, kaip ji norėjo! Nei viena klaida, nei vienas netikėtumas neturėjo jų plano sugriauti. Ne. Negalėjo. Bet sugriovė.
Nagai įsirėžė į kelnių medžiagą, taip pat ir švelnią kojų odą.
Žinia Lorijanus pritrenkė nepasiruošusius. Atvykus paskutinieisiems gelbėjimo operacijos dalyviams, Melijandrą gavo žinią, kuri ją paliko be žado ir visiškai įsigandusią. Medžiotojai ir Senatas susivienijo, vos tik jiems pavyko išžudyti Jungtinėse Valstijose likusius Emousų ir Lorijanų klano narius, tik retam pavyko pasprukti iš skerdynių.
Melijandra tyliai suriko. Ji stipriai užmerkė akis. Neviltis ją graužė iki pat širdies gelmių, sielos kampų. Jei jiems, jei jai nepavyks...Jei nepavyks susigrąžinti Igorio...Ji liks vienintele tiesiogine vilkolake į alfos vietą.
Aušros pirmoji šviesa nubalsvino besitraukiančios nakties dangų.
Prie upės buvo tylu.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Raven Krystall Walters Balandžio 13, 2020, 03:34:31 pm
Tą naktį nemiegojo ir iš jo išvaizdos galėjai kuo puikiausiai pasakyti, kad pastarąsias valandas bastėsi po laukus ir miškus. Vien iš tokiam rytmečiui neįprastai gyvo veido ir išsidraikiusių plaukų, prie sprando nerūpestinai susegtų pieštuku, būtų galima numanyti, jog prasitrankė po barus, tačiau šakelėmis bei lapeliais apsivėlę drabužiai sakė ką kita. Ir ne, nepasakysi, kad Elijus iš pušyno išlindo panašesnis į girinį nei į žmogų - ne, atrodė pakankamai tvarkingai, bet nuo banko darbuotojo tikrai atskirsi.
Jis buvo pasilikęs stebėti žvaigždžių - ir tai turėjo užtrukti porą, daugų daugiausia tris valandas. Tačiau - siurprizas - kai vaikinas pagaliau susiruošė keliauti namų linkui, iki aušros buvo likę visai nedaug. Taip tat jau yra su tom aistrom: niekada nesugebėdavo užmigti neperskaitęs patikusios knygos iki galo, palikti pusiau išgertą puodelį cinamonu pagardintos kakavos ar... Ar atsispirti smalsumui bent iš toli apžiūrėti stabtelėti verčiančią situaciją. Kadangi patamsy maklinėjo jau netrumpą laiką, akys buvo pakankamai neblogai prisitaikiusios ir Elijus pastebėjo ant upės kranto įsitaisiusią figūrėlę. Jeigu ne vėlyvas (jau reikėtų sakyti ankstyvas) metas, būtų ėjęs ir praėjęs, tačiau dabar sustojo, mėgindamas įsižiūrėti atidžiau.
Suklydo vertindamas kiekį - nuo beformio pavidalo atsiskyrė kitas ir patraukė tolyn. Vis dar buvo per tamsu įžiūrėti net lytį, ką jau kalbėti apie konkrečius veido bruožus. Bėda, kad pakrantė buvo ypač patogi vieta stebėti, kaip saulei tekant viena po kitos nublanksta žvaigždės, o tokią galimybę pražiopsoti visą naktį pramaklinėjus lauke būtų tiesiog neatleistina. Elijus atsiduso, mintyse lygindamas galimybes. Iš esmės nepadarytų nieko blogo, jeigu atsisėstų už poros metrų nuo ten jau esančiojo. Nebent pataikytų ant serijinio žudiko. Arba Kažko mėlynu apsiaustu, vis dar skrajojančio jo paaugliškos atminties užkaboriuose. Perbraukė pirštais išsidraikiusius plaukus ir susikišo rankas į kišenes. Vaikščiodamas miške nesijautė esantis vienintelis gyvas padaras - paukščių sparnų šnaresys, traškančios šakelės, vėjo judinami lapai kėlė šiokius tokius garsus, todėl Elijus laikė save miško dalimi, tačiau prie upės atrodo atsargūs jo žingsniai skambėjo kur kas garsiau. Sustojo likus keliems metrams iki figūros - dabar jau galėjo įžiūrėti apytikrius kontūrus - ir nutilus jo keliamam triukšmui be upės šniokštimo išgirdo ir dar kai ką. Akimirką kitą negalėjo patikėti, bet desperatiški įkvėpimai ir užgniaužiami riksmai nepaliko abejonių. Suraukė antakius ir perkėlė svorį ant kitos kojos. Galėtų nešdintis, nes gana pavojingai stovėjo būtybei (greičiausiai moteriškos lyties) už nugaros ir jautėsi lyg iškrypėlis, tiriantis pažeidžiamą auką. Bet galėtų ir pasilikti. Dievaži, tikrai negalvojo kaip paguosti ir padėti tai nelaimingajai, socialinių įgūdžių tikriausiai turėjo žemiau jūros lygio. Jam tebuvo įdomu. Įsitaisė netoliese - pakankamai arti, kad matytų ir girdėtų, bet ištiesta ranka nepasieksi.
Pirmieji saulės spinduliai švelniai nurausvino horizontą, rašalo mėlynumo dangų nudažydami šviesesniais atspalviais, tonas po tono blukindami iki tol ryškią žvaigždžių šviesą. Kurį laiką negalėjo atplėšti akių nuo dangaus skliauto, tyliai grožėdamasis nepriekaištingais spalvų potėpiais. Taip sėdėti galėjo valandų valandas mąstydamas apie viską, ir tuo pačiu apie nieką, tačiau dabar vos už poros žingsnių esanti žmogiška būtybė nedavė ramybės. Elijus sukryžiavo kojas ir atsirėmė alkūnėmis, pasisukdamas į ją. Auksaspalviai spinduliai krito ant keistai pažįstamų tamsių plaukų. Jeigu ne visiškai prie to nederantis kūkčiojimas, vaikinas neabejotų vėl sutikęs Amazonę. Bet, turėjo pripažinti, kaskart ji būdavo kitokia. Kad ir kaip neįprasta tai būtų.
 - Melijandra?- lyg netikėdamas Elijus palinko arčiau. Ne, negali būti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Gegužės 27, 2020, 08:12:19 am
Ji stengėsi grauduolį užgniaužti, bet jausmai vis kilo ir vėl ją užversdavo nauja banga, vos leidžiančia kvėpuoti. Melijandra neapkentė situacijos, kurią įklimpo. Kodėl bent vieną kartą gyvenime ji negali pabūti ramiai?!
Kaktą nuleido ant kelių, jausdama, kaip ašaros nurieda nuo skruostų ant kelniu medžiagos.
Ji tokia silpna.
Ak, kaip ji norėjo pradingti iš šio pasaulio bent akimirkai - nusimesti savo pavardę ir rasę ir pabūti paprastai raganai. Gyvenimas būtų paprastesnis. Deja, nuo to Mela negalėjo pabėgti -  likantropija neišgydoma, vargu ar pati su kuo nors tuoksis - kam rūpėtų tokia kaip ji? Atmintyje iškilo Kupidono treniruotės. Virpulys sugniaužė jos širdį, Melijandra nusuko akis į upės tėkmę.
Buvo tylu. Bet tik trumpam.
Pasigirdus žingsniam, Mela nejudėjo, ji įsitempė, o kažkam atsisėdus, jau tvardė pyktį. Jau šokusi ant kojų rėkti ant Daimono, jog šis ją paliktų ramynėje, sustingo kaip iš akmens iškalta. Už jos nugaros sėdėjo taps pats vaikinukas iš Skersinio Skersgatvio knygyno.
-Ką tu čia veiki?!- gergždantis nuo raudos balsas perskrodė ryto tylą,- Ko tu mane sekioji!?- užrėkė ant jo, prisimindama du praeitus susitiiimo kartus.
Pasimaišė po kojomis tas šviesiaplaukis, dabar jam ir klius.
Staiga, ją it Perkūno srovė perliejo suvokimas, šios veidą permainė išgąstis. Ką Elijus veikia čia? Ar jis mane sekė? Ką jis girdėjo? Ar jis šnipinėja? Jį siuntė Medžiotojai ir Senatas? Bet...jis žmogus...? Dvivardė žaibišku greičiu išsitraukė savo lazdelę ir niekuo nedvėjodama ją nutaikė į jaunuolį.
Susitaršę plaukai, paraudonavusios nuo verkimo akys - pamanytai, jog karščiuojasi dėl to dėl ko verkė, tačiau ta rauda jau buvo nuplauta pykčiu Elijui.
-Ką tu čia veiki? - griežtai, pykčio perkreiptu balsu paklausė.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Raven Krystall Walters Liepos 16, 2020, 03:07:48 pm
O gal ir klydo manydamas, kad kassyk mato ją kitokią. Sujudinta Amazonė šoko iš vietos it pabaidyta katė (ne, veikiau jau tigrė), pasiruošusi iškabinti akis bet kam, prisiartinusiam per šuolį. Nelaimei, Elijus sėdėjo vos už kelių metrų, o tai, kaip jau suprato iš užverktų, tačiau kibirkšts nė kiek ne prasčiau svaidančių akių, buvo pavojaus zona.
 - Atsiprašau, aš...- nespėjo nė pabaigti, kai ūmai mergina persimainė, ir vietoj eilinio susierzinimo dėl ramios valandėlės sudrumstimo pasirodė neslepiamas įtarumas bei įsiūtis. Vaikinas išplėtęs akis įsispoksojo į lazdelės galiuką, nutaikytą tiksliai jo pusėn. Va ko vertos visos Poseidonų pranašystės, kai numirt gali tik pasipainiojęs po kojom užgautai merginai... Ir ji tikrai tikėjosi, kad taip apstaugtas ir pastatytas vos ne sušaudymui Elijus tikrai pajėgs dailiai, aiškiai ir mandagiai atsakyti, jog ne, Melijandros jis nesekiojantis, čia atsidūręs visiškai atsitiktinai, tikrai nenorėjęs trukdyti ar įžeisti ir galįs tuojau pat pasišalinti ir, ginkdie, niekam neprasitarsiąs apie tai, ką matė, jeigu tik ji to pageidaujanti. Žodžiai mintyse buvo susijungę į sakinius, kuriuos turėjo akomponuoti laisva, rami ir atvira laikysena, parodysianti, jog kalba tiesą ir nieko neslepia, kelios atsargios šypsenos kaip žmogaus, kuris tik atsitiktinumo dėka atrado verkiančią merginą paupy ir susirūpinęs nutarė įsitikinti, jog nėra būtina jo pagalba.
Bėda, kad tobulas pokalbio planas Elijui buvo visiškai neįgyvendinamas. Jau dabar jautė, kaip galimybė kontroliuoti raumenis po truputį išsisunkia pro iškvepiamą orą, todėl skubiai prabilo, kol nepatapo situacijos sukaustytu stabu:
 - Klausykaštikraitikrai tavęs nesekiau neįsivaizduojukąpagalvojaibet,- giliai įkvėpė supratęs, kad iš jo tirados vargai galėjai išskirti tris žodžius.- čia dažnai stebiu saulėtekius,- pridūrė nuleisdamas akis. Viskas. Telieka tikėtis, kad Amazonė drauge su pykčiu neišrūkė gebėjimo klausytis, nes kitu atveju... Jis žuvęs. Dabar tikai nebesugebės kalbėti ar pasiteisinti - dėl ko?! Apsaugok Merlinai nuo agresyvių merginų, puolančių vos pamatė.
Buvo vienas, net paabejojo, ar su savim pasiėmė lazdelę (taip, tokioj padėty tikrai sugebėjo pamiršti, kad ji saugiai guli prie diržo). Jeigu iš to, koks susitaršęs (na, kaip sau) buvo, dar neaišku, kad naktį praleido miškuose, o ne serijinių žudikų (ar kuo ji jį palaikė) pasitarimuose... Ką gi, turės kažkokiu būdu suktis. Dabar tegalėjo stebėti neapykanta alsuojančią būtybę priešais (kad ir kokia tvirta Melijandra pasirodė iš anų susitikimų, dabar ji veik nepriminė žmogaus) degančiomis (tegu ir užverktomis) akimis ir lygiai taip pat susitaršiusiais plaukais. Pagalvotum, kad ne iš gero gyvenimo tokias scenas kėlė - apie tai Elijui norėjosi galvoti mažiausiai, ypač, kai matė į jį nutaikytą lazdelę, tačiau be sumišimo ir pirminio išgąsčio į galvą pradėjo brautis ir kiek kitokios, švelnesnės mintys. Ne, gailesčio Amazonė tikriausiai niekam negalėjo sukelti, tačiau bandymas įsivaizduoti priežastį, kažką, kas galėjo ją taip sugniuždyti kėlė nevalingą pyktį. Vaikinas atsiduso. Didžiausiomis pastangomis ištiesė į priekį rankas lyg mėgindamas parodyti, kad yra neginkluotas. Buvo neramu, bet... ne tik dėl savęs.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 01, 2020, 06:54:04 pm
Oi, taip, tas bandė aiškintis, tačiau Mela jo nesiklausė, tik dar aršiau žengė artyn, vos jau neįremdama lazdelę į šio krūtinę. Melijandra galėjo iš šio tikėtis painiavos jo kalboje, dar pirmą judviejų susitikimą Kiauriajame Katile suprato, kad iš šio introverto gali sulaukti visko. Todėl piktai pakėlė antakius, išgirdusi Elijaus tiradą be tarpų žodžiuose. Pykčio apimta dėl nelaukto svečio, jau norėjo piktai pasijuokti iš vaikino gebėjimo kalbėti, mesti karčią repliką, kad gal Elijus pirmiau išmoka kalbėti suprantamai, o tik tada slampinėti bala kažin kur. Tačiau nežinia kodėl nutylėjo tai. Akys svaidėsi žaibais. Megina piktai prunkštelėjo.
-Ir turėčiau tavim patikėti?- dar labiau išrietė antakius, dabar tikrai įremdama lazdelę į šio krūtinę, priversdama šį atsitraukti kokiam žingsniu. Rodos, atspėjusi Elijaus mintis, Melos akys žaibiškai nukrypo šio burtininko lazdelės link. Sielvartas dėl Myšos mirties išgaruote išgaravo, šią akimirką norėjo apkulti Elijų, jog šis išsinešdintų iš čia. Bet tvardėsi. Tvardėsi, kiek galėjo.
-Palik mane vieną....Išeik,- šiek tiek ramiau tarė, bet geležinis, sunkus žvilgsnis neapleido Elijaus akių, tarsi sakė - aš tave stebėsiu.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Raven Krystall Walters Rugpjūčio 05, 2020, 05:44:33 pm
Ar jis logiškai suvokė, kad jo aiškinimaisi merginai bus nė motais, jeigu ne labiau suerzins? Taip. Ar vis tiek tikėjosi geriausio? Irgi taip. Ir ar tai, savaime suprantama, nepasitvirtino? Žinoma. Panelė akivaizdžiai neturėjo jokio supratimo, ką reiškia augti pastovioj tyloj, tokioj, kai tavo paties mintys jau nejučia ima skambėti per garsiai, ką jau galvoti apie kalbėjimą balsu. Ar ant jos pyko? Greičiausiai ne. Ar buvo susierzinęs? Tikrai taip, o kaip jam, net labai. Ką jis padarė blogo tokio, kad nusipelnytų pastovaus pykčio ir įtūžio? Kiek buvo susipažinęs su Melijandros ir savo tarpusavio santykiais, juose lyg ir nebuvo jokio pagrindo tokiem nuolatiniam neapykantos protrūkiam.
Gavo faktiškai atsigult ant žolės, nes gražuolė, matyt, nepstebėjo jo akivaizdžiai sėdint ir nutarė pamauti Elijų ant savo lazdelės. Ir ko ne amazoniškas paprotys? Tiesiog karo trofėjus, velniam tie skalpai ar išdžiovintos galvos reikalingos. Geriau jau išsyk iš žmogaus daryti šašlyką, nešvaistant kitų resursų. Pasijuto lyg sunkus nusikaltėlis, paleidžiamas tik todėl, kad suimantis faras yra tiesiog per daug pavargęs tai daryti dabar ir visiškai tikras, kad vėliau istoriją pakartoti neiškils jokių sunkumų. Ir tai nervino. Kartą gyvenime jau tai buvo patyręs. Seniai seniai, tik atvykęs į Angliją. Paprastai šitų įvykių stengėsi neprisiminti, ignoruoti, nustumti į šoną ir apsimesti, kad tai visai neįvyko. Tačiau dabar... Dabar viskas atrodė per daug tikra, per daug panašu. Ir vienas tų retų dalykų, kuriuos Elijus buvo sau pasižadėjęs, tai faktas, jog niekas, niekas daugiau neturės galimybės jo bausti už tai, ko nepadarė.
Jeigu anksčiau jautėsi tarsi sustingdytas ir įkalintas savo paties mintyse, nuolat sukančiose vis naujus ir naujus logiškus scenarijus, labiausiai kankinančius tuo, kad kūnas nesugebėjo jų įgyvendinti, dabar baimės nejautė. Buvo keista - juk tokia ramybės būsena įtemptose situacijose įprastai nepasiekiama, juolab jam. Įkvėpė, lyg norėdamas pasitikrinti. Vis dar jautėsi ramus - tiek, kad galėtų kalbėti.
 - Labai prašau nusiraminti, esu tikras, kad šitai galim išsiaiškinti kiek labiau civilizuotai,- balsas buvo prikimęs ir gana tylus, tačiau nedrebėjo.- Nematau priežasties, kodėl jums dabar prireiktų lazdelės, nes, kaip matot, esu neginkluotas ir neketinu niekuo pakenkti,- atsargiai kilstelėjo ranką ir pastūmė lazdelės galiuką į šoną. Būtų miela iš čia išeiti be skylės plautyje.
Pasielgė kiek įžūlokai pereidamas prie oficialesnio kreipinio, tačiau nesugalvojo, kaip dar būtų galima atkreipti merginos dėmesį. Jausmas panašus, kaip būti uždarytam į narvą su piktu ir alkanu pitbulterjeru. Lyg ir žinai pagrindines taisykles, kaip reikėtų elgtis, norint išnešti sveiką kailį, bet niekada nesi tikras, ar viskas veiks.
Jautė, kaip Melijandra nenuleidžia nuo jo akių, bet prisivertė dar kartą ramiai įkvėpti ir atsistoti. Dabar, kai žvilgsniai buvo maždaug viename lygyje (niekad nebuvo tikras, ar netyčia ji nebus aukštesnė), jis pagaliau galėjo atsakyti į tą švininį, kaltinantį spitrijimą.
 - Kiek pats esu susipažinęs su savo sąmoningu elgesiu, jums nepadariau nieko blogo. Nuoširdžiai prašau mane pataisyti, jeigu yra kitaip,- sukabintas rankas nuleido prie šonų, pernešė svorį ant kitos kojos ir kilstelėjo smakrą. Dievaži, to jau buvo gerokai per daug. Šansų, kad fiziškai įveiktų beveik savo ūgio kovingai nusiteikusią Amazonę, buvo labai mažai, bet leisti jai taip šakotis irgi nebeketino. Kažkur juk turi būti riba.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 06, 2020, 06:19:59 pm
Mela nesitikėjo tokio Elijaus atsako, ji vos ne žagtelėjo iš nuostabos ir užsičiaupė. Pasijautė taip, tarsi kažkas sugebėjo ant jos užversti šalto vandens kibirą. Mergina sumirksėjo kelisyk, vis dar negalėdama patikėti tuo ką išgirdo. Ramus Elijaus balsas, argumentai ir tas kreipimasis...Nuo pat amžių glūdumo niekas į ją nesikreipė. Nuleido lazdelę.
-Aš...
Papurtė galvą. Ji liko be žodžių. Pasijautė kalta. Ji savo jausmų netramdė ir taip išėjo, kad ant Elijaus išliejo visą savo pyktį, nuoskaudas. Varge tu mano.
-Atleiks, aš...- Mela nusisuko, jausdamasi blogai.
Kad tave Helga su kepykla nutrenktų. Jai ir sekasi. Žvilgtelėjo į upės tėkmę ir įsižiūrėjo į savo banguojantį atvaizdą upės paviršiuje. Išvertos akys, susitaršę plaukai, burtų lazdelė rankoje. Kaip ji tokia tapo? Kaip iš nedrąsios, geros mergaičiukės tapo tokia ji? Tokia arši, pikta, kandi?
Susmuko ant pakrantės, lazdelė iškrito iš delno.
Ji yrėsi per gyvenimą, net nepažiūrėdama į save, kokia ji tapo. Jai nerūpėjo kaip elgiasi, ką daro, ką sako...Norėjo verkti. Norėjo susiriesti į kamuoliuką ir ištirpti šioje tyloje. Kad ir kokia ji buvo stipri, viduje buvo mergaitė, kuri troško būti mylima, bet bijojo paleisti į laisvę savo jausmus. Manė, kad jausis pažeidžiama. Manė, kad įpuls į tokią maišalynę, kurioje bandė kapstytis Igoris ir Emi. Todėl ir bijojo mylėti, pamilti kažką kitą. Myša...Senelis jų neaugino kaip tapti gera žmona ar vyru. Jis mokino kovoti, jog išliktum, apsaugotai savo artimą. Jis augino karius, ne žmones, kurie drįstų papasakoti apie savo jausmus.
Melos pečiai nusviro. Tą akimirką visos globalinės problemos nublanko, nes suprato, kokia ji nenormali buvo. Vilkolakė kovotoja, nelaikanti liežuvo, pykčio. Norinti turėti autoritetą, būti gerbiama, būti tokia, jog jos kiti klausytų. Bet ar tai ji? Kas, po velnių, kas iš tikro ji yra?
Myša. Jis mirė. Taip, skaudu. Skaudu, taip, tarsi norėtai išplėšti širdį iš krūtinės, nes tai tapo spygliu. Bet ji...
Mergina užsimerkė, prisitraukė kelius prie krūtinės ir nuleido galvą ant kelių.
Bet ką ji darys? Ko aš noriu? Pasijautė tokia vieniša ir silpna, kaip niekados nebuvo besijaučiusi. Taip, ji nekenčia tokios būsenos! Todėl nori būti stipri ir šalta! Bet...dienos pabaigoje ji yra švilpė, norinti šilumos ir bendruomeniškumo. Supratimo, kad ji ne viena, kad yra žmonių, kuriems ji rūpi. Tačiau vis vien...
-Palik mane ramybėje,- pro ašaras sušniukštė.
Giliai širdyje suprato, kad Myšos mirtis buvo paskutinis lašas jos kantrybės ir jausmų taurėje.
Ak, kokia sušikta diena!
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Raven Krystall Walters Rugpjūčio 06, 2020, 10:13:32 pm
Jeigu kada vėliau apie šiuos įvykius pasakotų sąžiningai, Elijus tikrai paminėtų didžiulį palengvėjimą, apėmusį po to, kai Melijandra nuleido lazdelę. Atrodo, netikėtai aplankiusi galimybė mintis paversti žodžiais ją pribloškė beveik taip, kaip ir jį. Visgi yra tikimybė iš čia išsinešdinti gyvam. Tačiau tą nuostabią galimybę dėl kažkokių neaiškių priežasčių jis visgi nutarė sugriauti nepaklusdamas tiesioginiam Amazonės įsakymui palikti ją ramybėje. Ką gi, vieno savižudiško veiksmo per mažiau nei valandą akivaizdžiai pasirodė nepakankama.
Atsisėdo šalia, vis dar išlaikydamas mandagų atstumą nuo merginos, tačiau nesitraukdamas. Nusibraukė nuo akių plakus ir įsižiūrėjo į vandenį.
 - Kai buvau mažas, galvojau, kad šitas pasaulis yra tik tarpinis,- pradėjo tyliai. Žvilgsniu tebesekė lėtai dangaus skliautu kylančus saulės spindulius, kuriuos traukte traukė krišoliniai rasos lašeliai ant žolės.- Kad žmonės iš tiesų gyvena knygose, istorijose, o gyvenimas, kaip aš jį supratau, tėra pertrauka, perėjimas nuo vienos istorijos prie kitos. Nesuprasdavau, kodėl kiti nori taip ilgai užsibūti pilkame tarpe. Juk kiekvienas turėjo galimybę gyventi tiek gyvenimų, kiek nori. Ir kokių nori. Visai nesuvokiau, kodėl bendraklasiai skųsdavosi problemomis - mano nuomone, jos buvo visiškai nesvarbios, neturėjo jokios reikšmės. Tiesą pasakius, nelabai jų ir prisidarydavau,- tyliai nusijuokė, sukiodamas tarp pirštų nejučia išrautą smilgą.- Knygos man buvo visas gyvenimas. Miegodavau didelės spintos dydžio kambarėlyje, kuriame uždarius duris trūkdavo oro, tačiau, vos tik Amara užgesindavo šviesą, užremdavau jas ir lįsdavau po antklode. Vėliau atėmė ir lazdelę, teko suktis dar kitaip. Nebuvau kvailas, tik smegenų niekad nenaudodavau tam, kam reikėtų,- šyptelėjo pagalvojęs apie tvarkingas krūveles paskubom paryčiais parašytų rašinių.- Ignoruodavau sunkumus gyvenime, nes kitų sukurtose istorijose juos įveikti būdavo paprasčiau. Ką ten - juk išsyk pateiktas ir sprendimo būdas...- nutilo gyvai prisiminęs užtamsintą kambarėlį, levandų ryšelį virš lovos ir į žibintuvėlį įsuktą žiobarišką lemputę, kurios neveikdavo Leonardo užleisti Užtamsinimo kerai. Tai buvo jo savotiška stebuklų šalis. Burtai jam niekada neteikė tiek laimės, kiek teikdavo kitiems. Kiek prisiminė, burtininkai ir kerai atnešė tik skausmą.
Pasuko galvą į merginą, žvilgsniu nuslysdamas įžambių ryto saulės spindulių paliktu taku.
 - Matai, tau skauda, nes tebesi čia. Nežinau kodėl, neįsivaizduoju, dėl kokių priežasčių, tačiau vis dar turi čia, šitoje realybėje, kažką, kas tave laiko. Dėl ko verta pasilikti ir dėl ko verta kentėti,- o jo paties vaikystėje čia nelaikė niekas.
Nebuvo tikras, kaip turėtų elgtis toliau. Išeiti ir palikti ramybėje, kaip buvo paprašytas, ar visgi pasėdėti šalia. Nepaisant tokio staigaus drąsos protrūkio, kurio paaiškinti nesugebėjo iki šiol (tikėjo, kad savo mintis laisvai reikšti galėtų prie artimo žmogaus, bet nuo kada pasiutus Amazonė tapo viena tokių?), jis tebebuvo Elijus, vaikinukas, kuriam nusipirkti kavos buvo didžiulis socialinis išbandymas, ką jau kalbėti apie bandymus padėti besikankinančiam. Net pats nepajuto, kaip vėl perėjo prie familiaraus krepinio - tiesiog atrodė, kad jis čia labiau tinka. Ne, pagarbą merginai jautė tokią pat - nepaisant fakto, kad tik ką norėjo jį pasmeigti lazdele. Kažkodėl šyptelėjo, pastebėjęs žolėje numestą minėtą magišką įnagį. Palinko į priekį, sugniaužė svetimą lazdelę tarp pirštų ir be žodžių ištiesė ją Melai. Labai stengėsi negalvoti apie tai, kad šito veiksmo gali greitai pasigailėti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 18, 2020, 04:18:39 pm
Elijus arba negirdėjo jos prašymo, arba jis tai paleido nugirdomis - Mela būtų ant šio dar kartą užstaugusi, bet jau neturėjo nė energijos lašo, tad tylėjo. Net akies krašteliu nežvilgtelėjo į šį, kai šis atsisėdo visai netoli jos. Kol Elijus kalbėjo, visą laiką pratylėjo, stikliniu, nejudriu žvilgsniu spoksodama į upę. Upės tėkmė buvo tingi, kaip koks prisivalgęs žmogus, panoręs pietų pogulio. Vandens paviršiuje Mela įžvelgė savo ir Elijaus banguojančius atvaizdus. Šie buvo blausūs, bet galėjo aiškiai įsižiūrėti į kalbančio Elijaus veidą, jo akis, jo judesius. Smilga tarp jo pirštų atrodė mielai. Elijaus balsas buvo raminantis, šiltas kaip kokia ugnies liepsna. Mela tik dabar suprato, koks Elijaus balsas buvo gražus. Turbūt ir toliau būtų Mela užliūliuota tokio balso, jei tik nebūtų išgirdusi Amaros vardo. Prieš daugelį metų, Myša buvo prasitaręs apie Lorijanų klano atsiskyrėlius, kurie dažniausiai buvo tolimi Lorijanų giminaičiai, kaip sakant, trečios eilės pusbroliai, už kurių jau galima ženytis. Buvo tokių, kurie neišlaikė pavardės, bet buvo ir tokių, kurie išlaikė. Amaros šeima buvo vieni iš tokių. Melijandra nejučiomis atsisuko į Elijų, nesuprasdama, kaip jis susijęs su Amara. Bet paklausti nebuvo kaip, nes nežinojo ar Elijus žino apie vilkolakių reikalus, o ir nenutuokė ką ankstesne kalba norėjo pasakyti Elijus - buvo gražu pasiklausyti jo balso, bet nesuprato, kur šuo pakastas. Klausykit, Mela skaitė tik tas knygas, kurių reikėjo mokyklai ir darbui. O kažin kodėl, nenorėjo įžeisti Elijaus ir papulti į nepatogią situaciją, prasitardama, jog nieko nesuprato ką šis norėjo pasakyti.
Akimirką pasiliko žiūrėti į Elijų, nejučiomis susiraukė, išvysdama, kaip šis paima jos lazdelę ir ištiesia jai - mergina sutriko. Pro kietai suspaustas lūpas šyptelėjo, pasiėmė saviškę lazdelę. Nežinojo ką pasakyti, tad tik vos vos linktelėjo padėkodama ir vėl nusuko žvilgsnį į upę.
Galvoje buvo tuščia, tik karts nuo karto širdį suspausdavo nerimas dėl Elijaus ir Amaros. Gal Elijus buvo tik pažįstamas ir nieko daugiau? Amara nebūtų kvaila, jog kiekvienam sakytų apie savo tolimus giminaičius... Mela nežinojo ko griebtis, ką daryti, ko klausti - jautėsi beviltiškai. Iš viso, ką Elijus dabar darys? Negi sėdės iki pat pietų? Tiesą sakant, ji stebėjosi Elijaus netikėta drąsa.
Tyla tapo per daug nemalonu, nepatogi. Mela suvokė, kad jau turi nešdintis - vis labiau šviesėjant, vis labiau nerims jos artimieji. Emilijana ar Daimonas galbūt net pradės galvoti, jog ji kažką pasidarė sau. O viso labo, ji turi tik tris dienas iki brolio išgelbėjimo...Negali visą dieną gėdėti...Taip, prarado savo artimą, nes negalėjo šio išgelbėti, bet ne šį kartą - šį kartą dar yra galimybė išgelbėti Igorį. Mela nežinojo iš kur taip pasikeitė jos nuotaika, kaip ji save susiėmė į nagą - galbūt Elijaus žodžiai, ar jo buvimas šalia, ar ta idėja, jog išrėkė visa tai, kas glūdėjo slepiamas jos širdyje.
Mergina lėtai, nerangiai atsistojo, kelias minutes dar pratylėjo, nežinodama ką pasakyti.
-Ačiū...-sunkiai pratarė - gal dėl to, jog prieš kelioliką minučių grasino pamauti vaikiną kaip šašlyką ant savo burtų lazdelės ir vėliau šiam reikėjo ją nuraminti.
Lazdelę skubiai įkišo į kišenę. Nudelbė akis į žemę. O varge, negi ji nurijo savo liežuvį?
"Ačiū tau, kad pabuvai šalia manęs" būtų nuskambėjęs taip keistai, banaliai ir kvailai, tad Mela tik liūdnai šyptelėjo Elijui. Kažin kodėl širdyje ji norėjo dar kartą susitikti su Elijum. Juk jai kažkaip reikia sužinoti Elijaus ir Amaros sąsąją. Tačiau tokiu momentu būtų keista kviesti žmogų pas save į namus, todėl Mela apsiėjo tik su vienu klausimu:
-Tu dar dirbi "Gražmenose ir Juoduliuose"?
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Lapkričio 11, 2020, 08:53:32 pm
Pažliugę upės krantai nė kiek nežavėjo. Nežavėjo ir vis dar belapiai medžiai ir prie odos limpanti šalta drėgmė. Ir galbūt visa tai nežavėjo žmonių, kurie čia sukinėjosi dėl velniai žino kokių priežasčių, galbūt nežavėjo ir ančių, kurios sukinėjosi upės srovėje ir greičiausiai ieškojo pirmųjų dumblelių, nepabūgusių ledinio kovo vandens.
Andriui buvo nė motais. Jam retai kažkas būdavo svarbu, o per šituos metus, praleistus blaškantis iš vieno šalies galo į kitą, o galiausiai ir susiradus darbą, kurio gyvenime nemanė dirbsiąs, dalykų, kurie jam būtų svarbūs, nepadaugėjo. Ir gerai, nėr čia ko apsunkinti sąžinės papildomais dalykais, kai ji jau ir taip nusvarinta kelių nužudymų ir dar visokių nedovanotinų reikalų. Kita vertus, neaišku, ar Elijas Andrius apskritai turi sąžinę. Čia galėtų būti disertacijos tema.
Vyras, užsiauginęs pusilgius ir visai netvarkingai nukarpytus plaukus, kurių nepaprastą priežiūrą dėl kažkokių priežasčių daugiau ar mažiau apleido, stovėjo susisupęs į savo nepakeičiamą paltą ant drėgno upės kranto ir spoksojo į vandenį. Jokių degančių reikalų Ūdrų Žabanguose jis neturėjo - sugauti kokio nors palaido padaro nereikėjo, o tvarkyti dokumentus buvo galima moderniais būdais (mat Magijos Ministerija irgi kartais vaikosi madų). Ne, Elijas čia trynėsi be reikalo, galbūt giliai širdyje (ar kur kitur) tikėdamasis nušvitimo.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 12, 2020, 04:27:17 pm
   Kiek tvirčiau įsisupo į apsiaustą, šildantį ir saugantį nuo drėgmės. Lauke jau seniai nebebuvo taip šaltą, kaip stingdančios žiemos laikotarpiu, tačiau ta drėgmė ir pažliugusi žemė erzino. Pastarasis veiksmas turbūt tebuvo tik nevalingas bandymas apsisaugoti nuo tokios aplinkos. Mergina nuoširdžiai ėmė gailėtis, kad iškėlė koją iš namų ir nusprendė pasivaikščioti. Treniruodamasi retai kada kreipdavo dėmesį į aplinką, sutelkusi dėmesį į kardą, užmiršdavo egzistuojantį pasaulį, tačiau dabar, kai galėjo būti viena su savo mintims, rankos paslėptos apsiausto kišenėse, o joks pavojus negrėsė - toks oras erzino.
   Situacija pablogėjo vos tik priėjo Bovey upę. Čia žemė buvo dar labiau pažliugusi, o ir drėgmės daugiau. Ir visgi kai kurių tokios sąlygos negąsdino. Keli vaikai, prižiūrimi tėvų, lakstė it patrakę. Turbūt džiaugėsi galėdami išsiraityti iš šiltų drabužių ir pagaliau laisviau padūkti su draugais. Akimirką mažieji priminė Marleną, tik ši, regis, buvo gerokai vyresnė už čia šūkaujančius vaikus. Giliai viduje pajuto kaltę. Eilinį kartą. Džesika neturėjo progos išvysti augančios Marlenos ir tai tik jos kaltė.
   Garsus šūktelėjimas privertė atsipeikėti ir staigiai sureaguoti. Kamuoliukas, kuriuo cypliai mėtėsi, skrido tiesiai į ją. Instinktų, o galbūt greitos reakcijos pagalba į ją skrendantį daiktą sugavo, deja, dešinė koja slystelėjo pažliugusia žeme ir Luna neišlaikė pusiausvyros. Plojosi tiesiai į ledinį upės vandenį kartu su savimi nusiversdama ir juodaplaukį vyrą. Stingdantis vanduo privertė akimirksniu sureaguoti visą kūną. Oda pašiurpo, o iš rausvų lūpų pasigirdo aiktelėjimas. Juodas apsiaustas, kelnės, batai, netgi juodi plaukai permirko kiaurai ir dabar atsidavė dumblu. Suirzusi atsirėmė ranka į upės dugną, tačiau Fortūna, regis, tenorėjo tik pasityčioti. Ranka slystelėjo akmens paviršiumi ir mergina alkūne smogė tiesiai vaikinui į krūtinę.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Lapkričio 12, 2020, 05:24:40 pm
Matyt, likimui ar kokiam kitam netikėliui pasirodė, kad drėgmės Andriaus gyvenime per maža, ir it negandą pasiuntė asmenį, kuris pasirūpintu permirkimu iki paskutinio siūlelio. Jis nelabai spėjo susigaudyti, kaip tai įvyko, bet akis ir šnerves, burną ir kišenes pripildė ledinis vanduo, galvą suspaudė milžiniškas šaltis. Elijas buvo patyręs dumblą ir dvokiantį vandenį, ir niekuo neypatingų ančių draugiją, ir bjauriai plaukus prie galvos lipinantį lietų ir žliugsinčius, vandens prisemtus batus. Neturėjo nustebti.
Riksmas, palikęs jo gerklę, tevirto varganais burbuliukais, kaip mat nuneštais srovės. Permirkęs paltas vijosi aplink kūną ir trukdė iškilti į paviršių, tad vyras juo šiaip ne taip nusikratė - drabužį irgi nunešė srovė. Elijas buvo besikapanojąs lauk, link oro ir šviesos, tačiau netikėtas aštrus smūgis į krūtinę išmušė oro likučius iš plaučių, nuliejo skausmas, atgaivindamas senus, kerų paliktus randus ir traumas. Vyras vėl ėmė grimzti, o srovė ėmė nešti jį tolyn.
Ir gal tai nebūtų bjaurus būdas numirti, gal net šiek tiek romantiška. Gal apie jį rašytų laikraščiai: "Bovey upėje nuskendo vyras," puikuotųsi antraštė savaitės nelaimingų atsitikimų puslapyje. Gal jį atpažinęs asmuo pridėtų, kad Elijas buvo bjaurus ir šaltas, kad tokios mirties ir nusipelnė. Gal prie jo vardo prirašytų ir jo gyvenimo istoriją - kelios žmogžudystės gražiai atrodytų ant CV ieškant darbo pragare.
Tačiau po akimirkos įsijungė antrasis Elijo kvėpavimas, širdis ėmė plakti iš naujo ir jis galiausiai iškėlė galvą virš vandens. Oro gurkšnis jautės tarytum dievų ambrozija, o po jo sekęs nevaldomas kosulys draskė plaučius it pasiutęs žvėris. Šiaip ne taip vyras išsikapanojo ant šlapio ir slidaus kranto, suklupo ant skurdžios žolės ir ėmė galingai kosėti. Jis buvo permirkęs, vienmarškinis, nebesaugomas savo vilnonio palto, ir šalta kovo saulė, praskiestai spindinti pro debesis, visai nešildė. Kūną supurtė drebulys.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 12, 2020, 06:34:04 pm
   Pusmėnulio gaujos alfą antrą kartą NE savo noru buvo išmaudyta lediniame upės vandenyje. Pirmą kartą situacija buvo kur kas geresnė. Turėjo progą sužinoti, ką reiškia kristi nuo Tauerio tilto, susipažino su visai maloniu ir be galo linksmu aklu italu bei gavo ledų porciją. Šis kartas nė iš tolo nebuvo panašus į praėjusį. Besikapstančiam vyriškiui sekėsi ne itin gerai, kiek sugebėjo suprasti, sudrumsto vandens, kūną ir kiekvieną raumenį stingdė ledinis vanduo, buvo sunku įkvėpti, mat, net ir nosyje bei burnoje bespalvio skysčio buvo pilna. Kelis kartus mintyse nusikeikusi ir tikėdamasi, kad juodaplaukis nenuskęs, išnėrė į paviršių ir nė nemirktelėjusi išspjovė dumbliną vandenį. Ilgas, dar prieš kelias minutes buvęs toks patogus apsiaustas dabar buvo nepakeliamai sunkus. Iš visų jėgų tempė link dugno, tik Luna, priešingai nei nepažįstamasis, iš šio neišsinėrė. Nekreipdama dėmesio į papildomą naštą išsikapstė kranto link. Keturiomis iššliaužė kilstelėdama galvą. Vaikėžų jau seniai nebebuvo, turbūt pastebėję, kas nutiko, išnešė savo kailį sveiką ir sausą.
   Suniurzgė nusibraukdama šlapius, sulipusius plaukus nuo veido ir sudrebėdama. Ji buvo ištreniruota kovoti ir išlikti, tačiau iškęsti tokio šalčio niekas neišmokė. Dar kartą kūną supurtė drebulys, tik mergina ir šį ignoravo. Gaudydama orą nuleido galvą kelias akimirkas tuščiai spoksodama į pažliugusią žemę. Delnai, nors ir neilgai išbuvę po vandeniu, dabar rėmėsi į šaltą žemę, nuo to buvo tik blogiau. Šaltis skverbėsi iš visų pusių. Mėlynakė sugniaužė purvinus, žemėtus delnus ir pagaliau atgavusi kvapą atsistojo. Apsidairė ieškodama nepažįstamojo. Spėjo pamiršti, kad Fortūna ne jai vienai pakišo koją. Laimei, šis nenuskendo. Jos pečių neslėgė dar viena mirtis.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Lapkričio 13, 2020, 05:26:00 pm
Baisingai drebėdams ir mėgindamas iškosėti ledinį upės vandenį iš plaučių, Elijas Andrius svirdikuliuodamas atsistojo. Permirkę rūbai lipo prie kūno, varvantys plaukai prie kaktos ir kaklo, o batai, prisemti vandens, nemaloniai žliugsėjo. Vyras juto pašėlusiai kraują varinėjančią širdį, kuri, rodėsi, tuoj iššoks iš krūtinės arba patirs tokią milžinišką perkrovą, kad nustos plakusi. Maudytis lediniame vandenyje kovo vidury buvo pavojinga gyvybei.
Elijas kuo puikiausiai suvokė, kad jo vilnonis paltas, sėkmingai nuneštas srovės ir greičiausiai atsidūręs kokios nors nepaprastai madingos undinės spintoje, būtų šioje situacijoje tiesiogiai gyvybę gelbėjantis įrankis. Vilna, kaip žinia, net ir sušlapusi sulaiko kūno šilumą. Todėl avys ir per lietų mielai laksto pievose tarp savo šūdų ir skanių žolyčių. Žolyčių.
Vis dar kratydamasis ir žiaukčiodamas Andrius apsidairė žmogaus, atsakingo už jo beveik-prigėrimą. Nebuvo toks kvailas, kad patikėtų, jog tai labai stiprus vėjo gūsis įtempė jį į srovę, o ir smūgis į krūtinę po vandeniu jautėsi aštresnis nei nuolat tekančio vandens nugludintas akmuo.
Toli dairytis nereikėjo, jis kaip mat užmatė tamsiaplaukę moterį, lygiai taip pat dėbsančią į visas puses ir ryškiai norinčią išsiaiškinti, ar jai pavyko Eliją Andrių nuskandinti. Vyras įsmeigė į ją savo žaliai mėlynas akis ir žengė kelis žingsnius į priekį, žiojosi paberti baisių keiksmų, tačiau kūną vėl supurtė gerklę ir plaučius draskantis kosulys, o ledinis vėjo gūsis privertė labai intensyviai sukalenti dantimis. Dabar jam reikėjo sušilti, o sušilti be vilnonio palto tokioj situacijoj įmanoma tik naudojantis kito kūno šiluma arba magija.
Negalėjo būti net minties, kad Andrius prašysis apkabinamas savo skriaudėjos (??), tad magija beliko. Drebančiais delnais apčiupinėjo kelnių kišenes ieškodamas savo pagaliuko, tačiau greitai suprato, kad šis buvo palto kišenėje. Elijas įniršęs ir dabar jau truputį ir išsigandęs, kad mirs, išleido kažkokį garsą, panašų į sužeisto ir įsiutusio žvėries, ir susirietė. Ką gi, teks pakratyti kojas.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 13, 2020, 08:29:25 pm
   Atbula ranka, beje, taip pat šlapia, persibraukė per lūpas kartu nuo smakro nusibraukdama prilipusią žolę. Nusipurtė, svetimkūnis lengvai nukrito ant žemės. Permirkę drabužiai nemaloniai lipo prie kūno, o krečiantis šaltis situacijos negelbėjo. Mintyse pasižadėjusi, kad jei dar kartą teks išsimaudyti upėje ne savo noru, išsprogdins viską aplink. Ir visai nesvarbu ar netoliese bus žiobarai, šių kūnai galės išsitaškyti į gabalėlius ir nukloti žemę. Jai nerūpės tai. Trečią kartą upėje nesimaudys, nesvarbu, kad šįkart tai buvo iš dalies jos kaltė.
   Apsidairė ieškodama čia buvusių žiobarų ir tų padaužų, bet aplink buvo visiškai tylu. Lengviau atsikvėpusi įkišo ranką į apsiausto kišenę, be jokio vargo užčiuopė lazdelę ir jau ketino pasinaudoti burtais, kai toptelėjo, kad vaikinas, kuris kartu su ja išsimaudė lediniame vandenyje, stovi visai netoliese ir spokso ne itin draugišku žvilgsniu. Šiam ant kaktos nebuvo parašyta "burtininkas", tad prisibijodama paleido lazdelę. Kūną dar kartą supurtė drebulys. Sukaleno dantimis dėbtelėdama į juodaplaukį. Reikėjo kuo greičiau sugalvoti, kaip jiems, arba bent jau jai, sušilti.
   Staigiai kryptelėjo galvą į nepažįstamąjį. Išleistas garsas skausmingai priminė sužeisto vilko. Galbūt panašumo turėjo ir ne daug, bet tai privertė pagaliau atkreipti dėmesį į vaikiną. Šis netgi buvo spėjęs priartėti prie jos. Laimei, juos vis dar skyrė pagarbus atstumas. Supurtyta dar kartą stipriai sukando dantis stengdamasi nesukalenti jais.
   -Tik nesugalvok numirti,-tėškė dėbtelėdama į vaikiną. Žinojo, kad taip elgtis nederėtų, bet jei pasirodys, kad jis žiobaras, paprasčiausiai užmaršins šį.
   Atsargiai išsitraukė permirkusią lazdelę ir be jokio vargo išdžiovino judviejų drabužius. Situacija akimirksniu pagerėjo. Kūno nebegobė permirkę drabužiai, tad ir drebulys turėjo netrukus pranykti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Lapkričio 14, 2020, 07:52:26 pm
Būtų piktai nusivaipęs savo negražia šypsena, jei nebūtų kur kas labiau susikoncentravęs ties tuo, kaip neįgyti plaučių uždegimo ir dar kokio nors baisaus peršalimo, nuo kurio norint pasveikti reikėtų siurbti bjaurius, burnos gleivinę deginančius viralus. Tą šlykščią Melisos arbatą. Būtų piktai nusivaipęs, jeigu nebūtų pernelyg užsiėmęs palaimingu žiūrėjimu į dangų tą akimirką, kai nuo jo permirkusių marškinių pakilo garas, o kūnas nuėjo malonia šiluma, it išsipleikus priešais smagiai pleškantį židinį.
Ji gal turėjo jaustis dėkingas ir panašiai, bet labai sunku jaustis dėkingam asmeniui, kurio dėka ir atsidūrei nepavydėtinoj situacijoj, iš kurios minėtasis asmuo tave gelbėja aiškiai tik todėl, kad švarios sąžinės jausmas yra labai geras jausmas ir jo nesinori prarasti. Elijas tik labai piktai moterį nužvelgė ir jau veikiai nebedrebėdamas žengė vis dar šiek tiek svirdikuliuojantį žingsnį link jos. Mostelėjo delnu į lazdelę, jos laikomą rankoje, tada į labai šlapią ir labai šaltą upę.
- Gal malonėtum išžvejoti mano lazdelę iš vandens? - paklausė šaudydamas žaibais iš akių, dar vienoj vietoj įterpė keiksmažodį, kurio čia užrašyti nederėtų. Jam net į galvą nešovė, kad ji galėjo pamanyti, kad jis esąs paprastas mirtingasis žiobaras.
Papūtė vėjas, o Elijas Andrius vis dar tebebuvo vienais marškiniais, ir jo batai vis dar bjauriai žliugsėjo. Mažutis smulkus drebulys supurtė kūną. Jis vėl sukosėjo, o kosulys ir staiga stebuklingai sušilęs kūnas ėmė jausti visas mėlynes ir krūtinę nudiegė skausmas. Elijas Andrius sušnpyštė ir prispaudė delną prie sutrankytos vietos.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 15, 2020, 03:13:31 pm
   Jei tamsiaplaukė kaskart gautų po svarą, kai į šią kas nors piktai dėbteli, turbūt jau seniai būtų milijonierė, arba - milijardierė. Galėtų gyventi geriau nei seimo nariai, nusipirkusi prabangų namą kur nors kalnuose, kasryt maudydamasi garuojančiame baseino vandenyje, kai aplink vien sniegas ir tyla, ir gurkšnodama karštą sangriją. Bėda ta, kad niekas taip nesišvaisto pinigais ir piktus žvilgsnius paprasčiausiai tenka ignoruoti. Na, arba atsakyti tuo pačiu, ką mėlynakė dažniausiai ir daro.
   Nepatikliai dirstelėjo į atstumą sumažinusį vyriškį. Šiais laikais svarbiausia laikytis saugaus atstumo, kad baisusis virusas, kuris kelią tokią paniką, neplistų, o šitas įžūlus barbarisas ne tik nesilaikė saugaus atstumo, bet dar ir brovėsi į jos asmeninę erdvę.
   Suniurzgė kilstelėdama antakius juodaplaukiui nemaloniu tonu pareikalavus išžvejoti jo lazdelę iš ledinio upės vandens. Gal būtų įvykdžiusi šio prašymą, tačiau žaibai, šaudantys iš akių, ir keiksmai akimirksniu nuvijo norą padėti.
   -Nerk pats ir išsitrauk,-pašaipiai šyptelėjo nusigręždama ir imdama žingsniuoti kuo toliau nuo upės kranto, palikdama vyriškį stovėti, nors ir sausą jau, bet vienais marškiniais ir vandens pilnais batais. Gyvenimas žiaurus, tai kodėl ji turėtų elgtis maloniai?
   Stabtelėjo grįžtelėdama per petį. Kažkas viduje neleido palikti šio stovėti šitaip ant kranto, kai dėl visko kalta buvo ji. Ne, savo kaltės ji neprisipažino. Na, nebent dėl to smūgio į krūtinę. Pykdama ant savęs ir viso pasaulio grįžo atgal. Žvilgtelėjo į juodaplaukį, tada mostelėjusi lazdele gražino šiam jo lazdelę ir paltą.
   -Nusipelnei būti išmaudytas,-lyg dar norėdama paerzinti tarstelėjo, nors nujautė, kad šis iš tiesų to nusipelnė. Visai, kaip ir ji.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Lapkričio 20, 2020, 01:00:00 pm
Žinoma, Elijas pagal visokias didžias logikas turėjo būti pripratęs prie žmonių, kurie elgiasi bjauriai (juk jis gyveno su savim, velniai rautų), tačiau, nepatikėsit, nebuvo. Bet atsukta moters nugara buvo puikus taikinys kerams arba kirviui, o Elijas Andrius kaip tik buvo žudikiškos nuotaikos. Deja, kirvis ir kerai gulėjo upės dugne, visai ne pas undines, kaip buvo manyta anksčiau. Elijas nebuvo labai kvailas, bet nebuvo ir labai protingas, ypač ties tokiomis socialinėmis situacijomis, į kurias įėjo "elkis gražiai ir su tavim elgsis gražiai" principas. Ne, šitas principas vyrui buvo visiškai svetimas, jis buvo įpratęs prie baimės žmonių akyse.
Ir kadangi jis neturėjo įrankių, o jo plaukai varvėjo ant veido ir sprando, ir jam skaudėjo krūtinę ir jo batai buvo pilni drumzlino vandens, jis paliko stoviniuoti mintimis manifestuodamas visas pasaulio katastrofas ant tolstančios moters galvos.
Bet staiga stalai apsisuko. Elijas net nesugebėjo nuslėpti savo nustebimo, kuris kažkaip keistai nudilgino paširdžius. Kas čia per gailesčio ir empatijos apraiška? Tiesa, nustebimas ir išplėstos labai gražios akys tetruko vos akimirką, momentas buvo sudaužytas bjaurios remarkos iš skandintojos lūpų. Elijas Andrius labai smarkiai sugniaužė varvantį ir permirkusį paltą delne ir labai smarkiai ir piktai susiraukė. Neaišku, ar kas nors iš tikrųjų pakito jo veide, tačiau svarbiausia intencija ir sentimentas.
- Žinoma, - tarstelėjo ir žengė žingsnį atgal, kyštelėdamas ranką į palto kišenę lazdelės.
Baisiausia, kad moteris buvo teisi. Jis tikrai nusipelnė išmaudymo ir plaučių uždegimo už visas savo įvykdytas žmogžudystes ir vienintelės mylimos moters įskaudinimą. Tačiau niekam nebūtina to žinoti.
- Tačiau už ką? - grėsmingai paklausė stebeilydamas į ją. Lediniam delne gniaužė lazdelę. Gal tai buvo truputėlį ne vietoj ir ne laiku, bet Elijas Andrius staiga pajuto norą kerais iššvaistyti visą per metus susikaupusią frustraciją. Kūnišką ir dvasišką, jeigu galima taip pasakyti.
Vėl papūtė šaltas kovo vėjas, žemė vis dar žliugsėjo kartu su vyro batais, o upė lyg niekur nieko tekėjo pro šalį.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 20, 2020, 05:38:16 pm
   Nuostaba, suspindusi nepažįstamojo akyse, neliko nepastebėta, nors dingo taip pat greitai, kaip ir pinigai Kalėdų laikotarpiu perkant dovanas artimiesiems. Čia buvo, čia nebuvo. Jei tik jis žinotų, kokią nuostabą sukėlė pati sau nuspręsdama išgelbėti jį it kokį vargšą sušalusį kačiuką. Galbūt jei šis būtų nusipiešęs ūsus ir ėmęs kniaukti, mergina kur kas draugiškiau būtų žiūrėjusi į jį, arba leidusi jam nuskęsti.
   Kilstelėjo antakius kiek stipriau spustelėdama lazdelę, esančią rankoje, nuleistoje prie dešinio šono. Pabalę krumpliai, spaudžiantys paltą, ir žaibais besisvaidantis žvilgsnis nieko gero nepranašavo. Nuojauta pakuždėjo, kad kailis turėtų kaip reikalas apsvilti, jei tik vyriškis nuspręs panaudoti kerus.
   -Profilaktiškai,-vyptelėjo atidžiai žvilgsniu sekdama, kaip viena ranka pranyksta palte ir, kaip spėjo, susiranda lazdelę. Instinktai šaukte šaukė stoti į gynybinę poziciją ir pasiruošti atakai, tik Luna stovėjo, kaip stovėjusi, nė nekrustelėjo.
   -Geriau nemėgink,-įspėjamai suurzgė čia pat pranešdama su kokiu antgamtiniu padaru jis turi reikalų. Burti mokėjo neblogai, tačiau dvikoje primenybę teikė kardams. Nebuvo tikra, kad tikrai sugebės susidoroti su juodaplaukiu. Nežinojo, koks stiprus jis yra, nors giliai viduje vylėsi, kad kovos visgi neprireiks ir jie netrukus pasuks skirtingais keliais. Nebent nepažįstamasis tikrai nuspręs išmėginti savo jėgas.
   -Ką veiki Ūdrų Žabanguose?-lyg niekur nieko paklausė. Čia gyveno per ilgai, kad būtų nepastebėjusi kokio nors gyventojo. Vienus matydavo rečiau, kitus dažniau, bet visus bent kartą teko sutikti, o štai ši neaiški persona... Nuoširdžiai nemanė, kad sulauks atsakymo. Permirkęs asmuo draugiškumu nepasižymėjo.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Lapkričio 23, 2020, 07:44:56 pm
Permirkęs paltas karojo Elijo Andriaus delne sunkus ir varvantis. Anos moters atsakymas nepradžiugino, gal tik dūrė dar giliau tarp šonkaulių, link tos vietos, kurioje glaudės sąžinė ir kiti gėdingi, žmogiški atributai. Vargu, ar buvo įmanoma dar labiau susinervinti, bet ak, Elijui Andriui pavyko. Ypač po to, kai papūtė šaltas vėjelis ir pakedeno jo varvančius plaukus.
Išgirdęs moters perspėjimą, ištartą kone žvėrišku balsu, Elijas iškvėpė ir nesusilaikė neišsišiepęs. Žinoma, padaras. Jis papurtė galvą, pats sau. Negalėjo tikėtis, kad čia, kažkokiam tai magiškam užkampy ant bjaurios ir šaltos upės kranto sutiks vilkolakę. Gyvą, kvėpuojančią, moterišką ir bjauraus charakterio. Jis akimirką pasvarstė, gal jam reikia susirūpinti, pamosuoti lazdele ir išsiburti dokumentų, kuriuos ji turėtų užpildyti, krūvą ir pareikalauti atvykti į Magijos ministeriją. Mintis buvo juokinga, be to, Andrius nebuvo biurokratijos garbintojas. Ėmėsi darbo tada, kai jam tai atrodė būtina.
Vyras sava lazdele, sugniaužta rankoje, nemostelėjo, tiesiog kuriam laikui susikišo ją į užpakalinę kenių kišenę. Yra žinoma, kad tai gana pavojinga, mat atsisėdus lazdelė gali lūžti, iš jos gali šauti kerai ir nunešti pusę subinės, tačiau Elijas Andrius teoriškai buvo bebaimis vyras, be to, jam tereikėjo lazdelę kažkur padėti, kol jis iš šlapio apsiausto išžvejos ir savo kirvį.
Žinoma, noras išlieti frustraciją ir akimirkai tapti žaibolaidžiu, kuris įžemintas priešais stovinčioje moteryje, niekur nedingo. Vyras paprasčiausiai akimirką debatavo su savimi, ar tam labiau tinka kirvis, ar lazdelė.
- Tvarkau reikalus, - atsakė per savo bjaurią ir truputį kraupią šypseną, ranką vis dar svėrė vandens prisisunkęs apsiaustas. Kitam, drebančiam delne, laikė miniatūrinį, kerais sumažintą kirvį. Jokių tikrų reikalų Elijas Ūdrų Žabanguose neturėjo, tačiau niekam nebūtina to žinoti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 23, 2020, 08:52:28 pm
  Išvydus bjaurų, erzinantį vypsnį vyro veide mergina sugniaužė kumščius dėbtelėdama tokiu žvilgsniu, jog jei gebėtų šaudyti lazeriais iš akių, juodaplaukis neabejotinai būtų netekęs esamų dviejų ir įsitaisęs vieną tarpuakyje. Norėjosi užsimoti ir vožtelėti. Trenkti taip, kad kitą kartą išvydęs ją pažvelgtų su pagieža ir pykčiu. Trokštų jos daugiau nesutikti. Niekada gyvenime daugiau neišvysti tų safyrinių akių, šaudančių nematomais lazeriais.
   Atleido gniaužtus pamankštindama pirštus ir nežymiai kilstelėdama galvą. Tebesvarstė, ko turėtų tikėtis iš priešais stovinčio vyriškio. Jo požiūrį į save spėjo suprasti ir įsitikinti, kad susidūrė su tokio pat bjauraus charakterio žmogumi, kokio buvo ir pati. Jei šiek tiek atitolstant - abu žudikai, tik turbūt skirtingai motyvuoti atimti kito gyvybę. Pusmėnulio gaujos alfa stengėsi pribaigti tą, kuri užvirė visą Magijos Ministerijoje vykusį jovalą, o štai juodaplaukis... Šitai tebūnie lieka paties jo sąžinei.
   Safyrinės akys blykstelėjo pastebėjus rankoje laikomą lazdelę. Laimei, ji visai netrukus buvo paslėpta užpakalinėje džinsų kišenėje. Pavojus, regis, nebegrėsė. Kol kas. Jai tereikėjo nusisukti, atsukti nugarą priešininkui ir šis turbūt nė nemirktelėjęs būtų sviedęs į ją kerus. Ką gi, apie tai reiks neužmiršti paliekant jį stovėti ant upės kranto, nors puiki išeitis - įstumti dar kartą ir staigiai dingti. Deja, Luna buvo mokyta, o ir sąžinė, kad ir kokia ji ten tūnojo viduje, neleido šitaip pasielgti. Kovoje niekuomet nepuldavo iš už nugaros ir nesielgdavo nesąžiningai. Savotiškas malonumas matyti, kaip gyvybė gesta kito akyse. Kaip kad Avery.
   -Tada sėkmės,-gūžtelėjo pečiais pasisukdama, bet budrumo neprarasdama, instinktai liepė pulti pirmai, gintis ir neleisti būti užpultai. Geriausia gynyba - puolimas. Žvėriška, žiauru ir malonu.
   -Galbūt pasiseks ir išsimaudysi dar kartą lediniame vandenyje,-vyptelėjo grįžtelėdama per petį, o tuomet palikdama juodaplaukį stovėti vienui vieną ant upės kranto.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Lukas Dubajus Balandžio 13, 2021, 05:54:53 pm
  Lukas vaikštinėjo upes pakrante, nerasdamas sau vietos. Nors netektis ir įvyko prieš keletą dienų, tačiau vaikinas negalėjo taip lengvai išsikraustyti iš šio miestelio. Tai supratęs, net išsinuomavo kambarį kelioms savaitėms į priekį. Tokiais momentais buvo gerai neturėti darbo, nuo kurio priklauso tavo gyvenimas. Aišku pinigų iš kažkur reikėjo gauti, o tam puikiai tiko Gringotso banke, esanti saugykla, kurioje gyveno visos rudaplaukio santaupos. Iš tokios sakinio formuluotės galėtų pasirodyti, kad buvęs klastuolis, galeonų turėjo keliems dešimtmečiams į priekį, tačiau taip nebuvo. Daugų daugiausiai keliems metams, kas nebuvo labai ilgas laiko tarpas.
  Vaikščiojimas atnešė per daug prisiminimų, kurie lyg vaiduokliai, persekiojo Luką, kas tikrai nebuvo malonu. Aišku mirusiųjų reikia gailėtis ir prisiminti, tačiau kai jie tave kankina diena iš dienos, tuomet būtų malonu to ir neprisiminti. Radęs pakankamai gerą vietą sustojimui, vaikinas nusileido prie upės ir paėmęs keletą akmenukų, ėmė juos mėtyti į vandenį. Tai šiek tiek ramino ir atrodė kaip pakankamai įdomi veikla, kas privertė rudaplaukį susimąstyti, kodėl anksčiau neužsiėmė, kietų dalykų mėtymu į vandenilio ir deguonies junginį. Nors upė ir nebuvo labai plati toje vietoje, tad nebuvo labai įmanoma užsiimti akmenų mėtymu kuo toliau, tačiau vis dar buvo kitos, ne mažiau įdomesnės veiklos. Viena iš jų - bandymas padaryti taip, kad pilkas, drėgnas ir plokščias gabalėlis vandeniu nustriksėtų kuo toliau, na, o kitas bandymas padaryti kuo didesnį pliūkšnį.
  Praleidęs dar šiek tiek laiko prie tekančio vandens telkinio, buvęs klastuolis planavo keliauti, bet stojantis koja nuslydo žemyn ir Lukas iki pusės atsidūrė vandenyje. Tai nebuvo labai smagu, kai už lango oras buvo šaltokas ir visu kuo skleidžiantis rudenį. Aišku vaikinas burtų pagalba, būtų galėjęs išsidžiovinti rūbus, tačiau bent kartą norėjosi pabūti paprastu žiobaru, kuris po nelaimingo atsitikimo papuolė į vandenį ir dabar šalo lauke. Dar kiek pastoviniavęs ir pagalvojęs apie savo sprendimą, galų gale išsidžiovino rūbus, nusprendęs, kad neverto sveikatos aukoti, dėl norų.
  Nors jau buvo pasiruošęs eiti atgal į nuomojamą kambarį, tačiau kažkas jį vertė čia pasilikti ir laukti. Likdamas vien dėl šios emocijos, rudaplaukis tikėjosi, kad tas ko jis laukia, nėra lietus, kadangi viršuje kaupėsi pilki kamuoliniai debesys.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Balandžio 13, 2021, 09:47:17 pm
   Baltas sniegas sugirgždėjo po kojomis tamsiaplaukei būtybei žengiant pro tankiai suaugusius storakamienius medžius. Nuo storo sniego sluoksnio nusvirusios šakos grasino visą sniego svorį perleisti kam nors apačioje ir Luna neabejojo, kad prieš pasiekiant Bovey upę bus balta, kaip pienės pūkelis. Jei apskritai pasieks upę, o nebus prispausta milžiniškos sniego lavinos. Laimei, kalnų čia nebuvo, tad išgyventi galimybė kur kas didesnė buvo.
   Tvirčiau įsisupusi į žieminį apsiaustą ir paslėpusi plačiose rankovėse paslėptas rankas kišenėse, apsidairė. Sniegu nuklotas Ūdrų Žabangų miškas atrodė nepakartojamai. Net giliame miege gamta sugebėjo išlikti nepakartojamai nuostabi.
   Stebėdamasi kiek pati savimi, kiek neįprastai dideliu sniego sluoksniu, patraukė Bovey upės link. Prisiminimai, susiję su tuo vandens šaltiniu, geriausi nebuvo, tačiau mėlynakė vis tiek nusprendė iki jos nusigauti. Kelionė būtų buvusi daug sėkmingesnė, jei ne sunkiai nusvirusi šaka, kurią mergina užkliudė ir tik per plauką visas sniegas nenudribo jai ant galvos. Tokios pasekmės išvengė, tačiau visas juodas apsiaustas dabar puikavosi storu sniego sluoksniu už nugaros. Burbtelėjusi sau po nosimi kelis kartus pakratė drabužį ir apsidairiusi, įsitikinusi, kad tokia situacija daugiau nepasikartos, atsargiai žengė miško proskynos link. Ir nusigyvenk tu man šitaip - net miško saugotis žiemą reikia.
   Safyrinės akys akimirksniu pastebėjo permirkusį vaikiną, burtų pagalba besidžiovinantį drabužius. Nė sekundės neprireikė, kad Pusmėnulio gaujos alfą šį atpažintų. Tik derėjo pripažinti, kad jį matyti Ūdrų Žabanguose po praėjusio karto buvo mažų mažiausiai keista. Tikėjosi, kad jis daugiau gyvenime nebenorės čia kelti kojos. Regis, stipriai klydo.
   - Lukai, - gana linksmai šūktelėjo žengdama kelis žingsnius vaikinuko link.
   Per daug susikaupęs ties drabužių džiovinimu turbūt ne iš karto ją pastebėjo, tad Luna neskubėdama prisiartino prie šio ir išlaikydama pagarbų atstumą stabtelėjo.
   - Nusprendei atsigaivinti? - nusijuokė pažvelgdama į upę, tada į vaikiną, o tuomet vėl į upę. - Prastas sumanymas tai daryti žiemą, - papurtė galvą.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Lukas Dubajus Balandžio 14, 2021, 01:01:20 pm
  Lukas stebėjo lietaus debesius, kurie lėtai slinko dangumi ir po truputį artėjo prie miestelio, tikriausiai planuodami palieti išdžiuvusius augalus. Vieni iš jų priminė gyvūnus, kiti tiesiog buvo panašūs į neaiškius dalykus, kuriuos galbūt galėtum pamatyti nebent burtininkų pasaulyje. Debesis priminė ponį, kas šiek tiek nuliūdino vaikiną, tad šis savo žvilgsnį nukreipė kažkur į tolį. Prisiminimai vėl užpildė galvą ir rudaplaukis visiškai nebegirdėjo apie jį vykstančių dalykų.
  Šiaip ne taip grįžęs į realybę, buvęs klastuolis išgirdo kažką, kas sveikinosi su juo. Iš pat pradžių nesuprato, kas tai, kadangi nieko nematė, tačiau vėliau suprato, kad gali dairytis, tad šia galimybe pasinaudojo.
  -Labas, -šiek tiek nustebęs, kad pamatė Luną pasisveikino Lukas. -Ne savo sprendimu tai nusprendžiau, tačiau buvau visai malonu atsigaivinti, kad ir žiemos metu, -nusijuokė vaikinas. -O pati ką čia veiki? -tai buvo kiek kvailokas klausimas, kadangi mergina tikriausiai čia gyveno, tačiau rudaplaukis neįsivaizdavo ko paklausti, o palikti tylos nesinorėjo.
  Buvo kiek keistoka matyti dar nelabai gerai pažįstamą merginą, tačiau buvęs klastuolis džiaugėsi, kad jos atsiradimas, jį šiek tiek išblaškė nuo senų ir pernelyg liūdnų prisiminimų. Kurie jį atakavo, vos pamačius Sidabrę primenantį dalyką ar tiesiog prisiminus jos mirtį ar džiugius gyvenimo etapus.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Balandžio 14, 2021, 08:33:13 pm
   Lūpų kampučiai nežymiai pakilo į viršų suformuodami nežymią, bet žavią šypsenėlę. Pasiklydusios vaikino akys informavo, jog šis trumpam buvo iškeliavęs į kitą pasaulį. Turbūt ne tokį žiaurų, negailestingą ir supratingesnį pasaulį.
   Vaikino sutrikimas prajuokino, tad Luna papurčiusi galvą ir tyliai sukikenusi, mat užklupo Luką iš pasalų, patraukė upės link. Stabtelėjo per tinkamą atstumą, jog kartais koja nepaslystų ant sniego ir ji, kaip visai neseniai ir vaikinas, neišsimaudytų lediniame vandenyje. Vandens procedūromis šiandien jau spėjo pasimėgauti, pakartotinai išsipliuškenti neketino.
   Sustojusi kaip tik toje vietoje, kur stovėjo ir Lukas, trumpam pakreipė galvą žvilgtelėdama į šį. Dar visai neseniai, regis, ji nuoširdžiai nemėgo tamsiaplaukio, o dabar... Dabar jie visai neblogai sutarė, kaip draugai. Koks netikėtas gyvenimo posūkis.
   Nudelbė žvilgsnį į upę. Niekur neskubėdamas vanduo yrėsi tolyn kartu su savimi nešdamasis nedidelius ledo gabalus. Toks vaizdas atrodė niūriai ir visai nesvarbu, kad gamta tuo metu pribloškė savo įspūdingumu.
   - Aš irgi taip sakyčiau, - pašiepė vaikiną nusijuokdama.
   Ateidama čia neketino su kuo nors bendrauti, norėjo pabūti viena gamtos prieglobstyje, tačiau Luko buvimui neprieštaravo. Mintis su kuo nors pasikalbėti nebuvo tokia jau ir bloga, o ir sužinoti, kaip gi šis laikosi po savo augintinio mirties, magėjo.
   - Mėgaujuosi žiema, - gūžtelėjo pečiais apsižvalgydama.
   Medžių šakos sunkiai sviro žemyn, tik dabar jos sniegą galėjo tėkštelėti tik ant žemės, nei jai, nei Lukui neteks tokia našta - valytis drabužius ir plaukus.
   - Kaip jautiesi? Ir ką čia veiki? Maniau, kad į Ūdrų Žabangus kojos nebekelsi, - jai nebūdingu, gana draugišku ir liūdnu balsu paklausė.
   Toptelėjo, kad taip tiesmukai klausti nereikėjo, tačiau nelinkusi eiti per aplink, nuvijo tokias mintis šalin.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Lukas Dubajus Balandžio 16, 2021, 12:59:56 pm
  Kadangi Lukas vis dar stovėjo pavojingoje vietoje, šis sumanė pakilti šiek tiek aukščiau, kadangi nelabai norėjo dar kartą atsidurti, šaltame, lėtai tekančios upės vandenyje. Atsidūręs ant beveik plokščio paviršiaus, vaikinas šiek tiek pakreipė galvą į Lunos pusę. Nors su mergina po Hogvartso laikų, jau bendravo keletą karų, tačiau vis dar buvo keista, kad anksčiau besipešę nepažįstami, dabar sutarė lyg ilgi pažįstami ar netgi draugai. Aišku iki tokio žingsnio dar buvo toli, tačiau rudaplaukis jautėsi lyg pagaliau, po neaišku kiek metų, turėtų draugę.
  Logiška, -išgirdęs atsakymą į kiek kvailoką klausimą, pamanė buvęs klastuolis. Net gi pats būtų norėjęs į tokį klausimą atsakyti, kaip tik tokiu atsakymu, tačiau realybė buvo kiek kitokia ir labiau liūdnesnė.
  -Dabar jau visai gerai, -išgirdęs keletą klausimų, ėmė atsakinėti Lukas. -Aišku iš pat pradžių buvo liūdna, tačiau vėliau susitaikiau su ta mintimi, kad Sidabrės nebėra šiame pasaulyje.
  Padaręs nedidelę pauzę, vaikinas tęsė toliau.
  -Net pats neįsivaizduoju, -sulaukęs to pačio klausimo, atsakė šis. -Tiesiog ieškojau kokios ramios vietos ir taip atsidūriau čia, prie upės, -ranka parodė vietą, nuo kurios neseniai mėtė akmenukus. -Net nebuvau išvykęs, -lengvai nusijuokęs, prisipažino rudaplaukis. -Kažkaip netraukė namai, tad tiesiog išsinuomojau kambarį kelioms savaitėms, tad taip ir likau čia.
  Buvęs klastuolis džiaugėsi, kad galėjo kažkam išsipasakoti tokius dalykus, ir kažkas jo klausėsi, o ne apsimetė tai darąs. Na bent buvo galima spėti, kad klausosi.
  -Kiek jau laiko čia gyveni? -spėdamas, kad Luna gyvena čia ir šiek tiek pagalvojęs, ko galėtų užklausti, pasiteiravo Lukas.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Balandžio 18, 2021, 02:12:05 pm
   Svarstydama, ar tai, ką išgirdo iš vaikino lūpų buvo tiesa, kiek prisimerkė, rauktelėjo antakius ir atidžiai nuskenavo Luką. Šio nepažinojo gerai, mat progos pabendrauti nesipešant vaikystėje ar vėliau, suaugus kiek ilgiau nei dešimt minučių, nebuvo progos. Galbūt reikėjo kaltinti ir save, ji nebuvo linkusi į ilgą, nuoširdų pokalbį.
   Juodaplaukis, regis, išties nemelavo. Po savo augintinio mirties atsigavo gana greitai ir neatrodė liūdnas. Jau nebeatrodė. Nors gyvūnų mirtis neretai šeimininkams būna itin skaudus reiškinys, ypač tiems, kuriuos su augintiniais siejo tvirtas, stiprus ryšys. Savo kailiu Lunai neteko patirti tokio jausmo, bet numanė, kad liūdesio ir skausmo įvalias, ypač žinant, kaip stipriai Lukas buvo prisirišęs prie savo ponio.
   Iš nuostabos mergina kilstelėjo antakius, o akis išsprogdino it dideles mėlynas sagutes. Negalėjo patikėti, kad po tos kraupios nakties vaikinas nė kojos iš čia nebuvo iškėlęs.
   Net nebuvau išvykęs.
   Žodžiai aidu kelis kartus nuskambėjo mintyse. Pagarbos kupinomis akimis žvilgtelėjo į Luką. Retas, kuris būtų pasirinkęs tokį kelią. Tiesa sakant, ji manė, kad Dubajus išsinešdino iš Ūdrų Žabangų miško, o tik susitaikęs su augintinio netektimi ir išdrįsęs pažvelgti baimei į akis - sugrįžo. Ką gi, viskas pasirodo buvo kiek kitaip.
   - Taip patiko Ūdrų Žabangai ar kažkas privertė pasilikti? - plačiai nusišypsojo klausiamai dirstelėdama į šalia stovintį Hogvartso laikų pažįstamą.
   - Aš čia gimiau, - gūžtelėjo pečiais, - turbūt dėl to niekur ir neišsikrausčiau. Be to, man čia patinka, o ir mano gauja gyvena čia pat ar bent jau netoliese. O tu? Jei taip patiko Ūdrų Žabangai, neplanuoji čia pasilikti visam laikui?
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Lukas Dubajus Balandžio 19, 2021, 10:31:56 am
  Buvo malonu stebėti, nemažus ledo gabalus, plaukiančius upe ir bendrauti su kažkuo. Įdomu kada buvo paskutinis kartas, kai Lukas turėjo normalų pokalbį su būtybe, kuri gali jam atsakyti tokia pat kalba, kokia jis kalba su ja. Aišku vaikinas turėjo keletą trumpų pokalbių su vyriškiu, kuris nuomoja butą ar parduotuvės kasininkėmis, tačiau tai nebuvo tas pats ar bent kiek panašus į pokalbį su Luna. Dėl šios priežasties rudaplaukis jai buvo dėkingas, nes nežinojo ar grįžęs į didmiestį, būtų sugebėjęs bendrauti su žmonėmis.
  Sulaukęs kiek keistoko klausimo, buvęs klastuolis šiek tiek susimąstė, kadangi net neįsivaizdavo, ką turėtų atsakyti, o ir galvoje neturėjo tikslaus atsakymo, tiksliau neturėjo jokio.
  -Net nežinau ar man čia patiko. Aišku yra įdomių ir visai fainų vietų, tačiau vis tiek negaliu atsakyti vienu žodžiu. Tiesiog nesinorėjo palikti šios vietos labai staigiai, tačiau užtrukau žymiai ilgiau, negu planavau.
  Toks atsakymas Luko netenkino, kadangi norėjo sugalvoti ir atsakyti kažką geresnio, tačiau nenorėjimas tempti tylos, privertė atsakyti kaip tik taip.
  -Abejoju, -išgirdęs klausimą, apie likimą gyventi Ūdrų Žabangose visam laikui, atsakė vaikinas. -Abejoju, kad norėčiau gyventi kaip tik čia. Aišku būtų įdomi pagyventi kitoje vietoje, tačiau ilgam laikui tikrai nepasilikčiau.
  Rudaplaukis trumpam nutilo, galvodamas apie savo pateiktus atsakymus ir mąstydamas, kaip juos galėjo pakeisti ir pateikti žymiai geriau. Aišku šie atsakymai nebuvo labai blogi, tačiau visada buvo galima atsakyti geriau.
  -Gal turi pasiūlyti kokių įdomių vietų aplinkui? -net neįsivaizduodamas kaip tęsti pokalbį, pasitikslino buvęs klastuolis.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Balandžio 19, 2021, 12:55:54 pm
   Paslėpusi abi rankas apsiausto kišenėse įsmeigė žvilgsnį į vieną iš ledo gabalų, plaukiančių paskui upės srovę. It užhipnotizuota kurį laiką stebėjo šį, laukė, kol dings iš horizonto, tačiau dėmesį nukreipė lėtai besileidžianti snaigė. Paskui šią ėmė leistis ir kita. Netrukus ir dar viena, čia pat ir kita, kol galiausiai iš dangaus lenktyniaudamos leidosi vis daugiau ir daugiau snaigių. Didelės, ypatingai gražios ir šokančios tik joms žinomą šokį prikaustė safyrinių akių dėmesį. Luna žvilgsniu nulydėdavo ant žemės nukritusią snaigę, o tuomet susirasdavo kitą, kuri netrukus taip pat paliesdavo žemę.
   Pradžioje atrodė, kad tokios snaigės nieko neatneš - bent jau prisnigti daugiau tikrai negalės, tačiau vos po kelių akimirkų žemę spėjo nukloti nemenko storio sniego sluoksnis. Žiema, regis, dar neketino trauktis.
   - Suprantama, - vyptelėjo labiau iš didėjančio sniego storio, o ne iš Luko žodžių.
   Kuo tiksliai ją pačią traukė Ūdrų Žabangai, nė pati nesuprato. Turėjo keistą potraukį ir visai nesvarbu, kaip jai patiko Londonas, kažkas stebuklingai trūktelėdavo ją atgal ir tamsiaplaukė su malonumu grįždavo į namus. Ten, kur žinojo, kad yra Arabella, o ir Pusmėnulio vilkai su malonumu apsilanko karts nuo karto.
   Ūdrų Žabangai buvo ypatinga vieta ir ne tik dėl to, kad čia buvo vilkolakių namai, bet ir dėl daugybės įvykių. Nemaža dalis prisiminimų buvo taip stipriai įsirėžę atminty, jog ši vieta paprasčiausiai neištrinamai liko atminty. Ji buvo tikra, kad niekuomet nepamirš Džesikos žūties, Marlenos ir Rajano, Igio prisipažinimo ir keistų paliaubų, Arabellos pirmojo pasirodymo jos namuose bei daugybės kitų įvykių.
   - Išsigandai vilkolakių? - pagaliau pabudusi iš prisiminimų ir supratusi, kad turbūt privertė Luką nejaukiai pasijausti, kreivai šyptelėjo, bet taip ir nežvilgtelėjo į šį, vis dar stebėjo besileidžiančias snaiges.
   Išgirdusi klausimą kiek patylėjo mąstydama. Akimirką norėjo ką nors leptelėti šmaikštaus apie tai, kad ji visai nepanaši į gidę, tačiau susilaikiusi permetė visą Ūdrų Žabangų vietovę akimis. Nieko ypatingo čia nerado.
   - Miestely labiau pasižvalgyk, nors nuojauta kužda, kad būtent ten tu ir apsistojęs, todėl tikrai viską būsi apžiūrėjęs. O jei jau prakalbom apie tai... Ką planuoji veikti toliau? Nepasiliksi čia, Ūdrų Žabanguose, bet nujaučiu, kad ir konkretaus plano ateičiai neturi ar ne? - grįžtelėjo į vaikiną.
   Sniegas po kojomis tyliai sugirgždėjo kiek sudirgindamas vilkišką klausą. Pastebėjusi, kad Luko plaukus taip pat padengė nemažas sluoksnis sniego, tyliai sukikeno.
   - Tuoj imsi panašėti į sniego senį, - papurtė galvą sugriebdama savo gobtuvą ir užsimaukšlindama šį, prieš tai nusipurčiusi sniegą nuo juodų it varno plunksnos plaukų.
   Seniai šitaip paprastai su kuo nors kalbėjosi, kas nebuvo nei jos gaujos narys, nei artimas žmogus, jautėsi keistai, ypač žinodama, kad dar visai neseniai su Luku pešėsi it maži vaikai.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Lukas Dubajus Balandžio 19, 2021, 10:03:32 pm
  Kaip pirmyn ėjo laikas, taip artėjo ir pilkieji debesys, kurie nešė sniegą ir planavo juo pasidalinti su miestelio gyventojais. Bent ne lietus, -apsidžiaugė Lukas, vis dar šiek tiek jausdamas šaltį einantį per neseniai išdžiovintas kelnes. Greitai snaigės apgaubė visus buvusius lauke, lyg apsauginis skydas nuo gręsiančių pavojų. Toks palyginimas vaikinui kiek priminė Magijos Ministerijos mūšį, per kurį jis kvailai rizikavo gyvybe. Rudaplaukis vis dar aiškiai nesuprato, kaip leidosi įkalbamas jauno vaikino ir kaip atliko jam paskirtą užduotį. Kas labiausiai graužė vaikiną, kad šis tai prisiekė atlikti už visiškai nieko, nors jam buvo pasiūlyta tikrai nemažai gerų variantų, tačiau tuo metu, jam nieko nereikėjo. Aišku nepriimdamas, nešvaraus atlygio, pasielgė taip, kaip turėtų kiekvienas turintis sąžinę, tačiau žvelgdamas į praeitį save laikė kvailiu. Dabar visą tai prisiminus, buvęs klastuolis visą tai palaikydavo tik blogu sapnu, tačiau nugaroje likusi žymė, patvirtindavo, kad tai tikrai įvyko.
  -Ne, na bent nebuvau išsigandęs jų, iki dabar, -išgirdęs klausimą apie baimes, šyptelėdamas atsakė Lukas.
  Aišku vaikinas turėjo baimių, tačiau į jų sąrašą neįėjo vilkolakiai ar kitokios antgamtinės būtybės. Jeigu tai būtų kiek kitaip ir rudaplaukis bijotų vilkolakių, vargu ar dabar bendrautų su Luna ar būtų leidęs šiai palaikyti jam kompaniją miške. Tikriausiai būtų nešęs kudašių ir palikęs ponio lavoną ten. Nors tą naktį viskas buvo kiek kitaip, buvęs klastuolis iki pat ryto ignoravo viską, kas dėjosi aplink, aišku matė, kad turi sėdėjimo draugą, tačiau į jį per daug nekreipė dėmesio ir nesigilino kokios šis rasės.
  Ačiū, -padėkojo Lukas, o tuomet išgirdęs dar keletą klausimų, pratęsė atsakymą. -Net neįsivaizduoju, -prisipažino vaikinas. -Tikriausiai bandysiu susirasti kokį darbą ar šiaip kokios veiklos, tačiau konkretaus plano neturiu.
  Atsakęs į klausimą, rudaplaukis dar šiek tiek susimąstė, bandydamas galvoje susidėlioti nedidelį gyvenimo planą, nors tokiam darbui dabar nebuvo labai tinkama akimirka. Išgirdęs pastabą apie panašėjimą į sniego senį, buvęs klastuolis tik dabar pajuto, kad ant jo plaukų tupi nedidelė sniego pusnis. Nusipurtęs ir nusivalęs ją, dėkingas linktelėjo Lunai.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Luna Gardner Balandžio 20, 2021, 10:23:11 pm
   Kilstelėjo vieną lūpų kamputį linktelėdama. Vaikinas išties pasižymėjo drąsa.  Ne kiekvienas būtų vidury miško, pilnaties metu kritus augintiniui taip drąsiai būtų patraukęs miško išėjimo link. Šitaip būtų pasielgęs tik visiškas beprotis arba be galo drąsus asmuo.
   Po daugybės metų, nesutarimų ir piktų žvilgsnių Luna pajuto pagarbą šalia stovinčiam vaikinui. Iš padaužos berniuko išaugo draugiškas, drąsus ir malonus vaikinas. Bėgantis laikas atliko savo vaidmenį ir ne tik Luko gyvenime. Ji taip pat pasikeitė, o į kurią pusę... Čia jau nuspręsti - kiekvieno valia.
   - Improvizacija man visuomet labiausiai patiko, - plačiai nusišypsojo mirktelėdama.
   Kurį laiką stovėjo tylėdama, klausydamasi tylaus vėjo ošimo, nuo sniego lūžtančių šakų ir ledo gabalų braškėjimo, šiems atsitrenkus vienas į kitą. Įprastai tylėti nemėgo, bet dabar keista tyla atrodė būtent tai, ko Pusmėnulio gaujos alfai ir reikėjo. Galbūt kartais išties užtenka tik pabėgti nuo kasdienio gyvenimo tam, kad suprastum, koks jis visgi svarbus.
   Netardama nė žodžio pasisuko į miško pusę. Neketino čia užsibūti per ilgai, o ir dideliu noru pabendrauti su kitais niekuomet nepasižymėdavo, tad nusprendusi traukti į namus, žengė kelis žingsnius toliau nuo upės. Juodas apsiaustas subangavo nuo merginos žingsnių, o juodų plaukų galiukus dailiai papuošė snaigės.
   - Lukai? - trumpam stabtelėjusi, grįžtelėjusi per petį ir sulaukusi vaikino dėmesio, kreivai šyptelėjo, - nepavirsk į sniego senį, beveik man ėmei patikti, - daugiau netardama nė žodžio, nesižvalgydama atgal patraukė namų link.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Lukas Dubajus Balandžio 21, 2021, 03:50:30 pm
  Lukas neįsivaizdavo ką turėtų pasakyti. Šiuo atveju tyla atrodė geriausias dalykas, tad net nesinorėjo jos trikdyti, šalčio prisipildžiusiu balsu. Vaikinui vis dar buvo keista, kad po tiek metų nekalbėjimo ir vieno nesutarimo, po kurio buvo abejotina, kad jam atleido, Luna ir jis bendravo. Jeigu tai būtų buvę pasakyta jaunesnei jo versijai, šis tuo nebūtų patikėjęs ir net gi palaikęs jį bepročiu ir apsimetėliu. Kaip pasikeitė laikai. Rudaplaukis susimąstė, kur dabar yra vaikinas, kuris kartu su šia mergina, vaikėsi jį po Hogvartso apylinkes. Būtų buvę įdomu sužinoti kaip laikosi šis. Buvusiam klastuoliui norėjosi paklausti vilkolakės ar ši kažką žino apie jį, tačiau tai nusprendė pasilikti kitam susitikimui.
  Išgirdęs žingsnius iš šono, Lukas atsisuko į jų. Pastebėjęs, kad Luna jau traukia atgal, šiek tiek nustebo, tačiau nieko dėl to nesakė. Pakviestas, dar šiek tiek labiau pasisuko ir tik linktelėjo. Merginos pasakyti žodžiai, vaikinui buvo šiek tiek keisti, tačiau jis neėmė apie juos per daug mąstyti ir tik džiaugėsi, kad pagaliau kažkam patiko. Jo nuomone, tai buvo pakankamai didelis pasiekimas, kadangi šis retai su kažkuo bendravo, o tai reiškė, kad retai galėjo kažkam patikti.
  Dar šiek pastebėjęs plaukančias ledo lytis, rudaplaukis taip pat apsisuko ir nusipurtęs sniegą nuo drabužių, patraukė buto link, tikėdamasis nesusitikti įkyrių žmonių.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Danielis Lorijanas Rugpjūčio 29, 2021, 08:59:02 pm
((Tikriausiai daugeliui iškils klausimų, kodėl šitą reikalą pradėjau – paprastas atsakymas – man reikia galeonų, ir aš visiškai neįsivaizduoju, ką rašau. Kita vertus, nuėjusi apie 5km miške ir n kartų apkrikštyta lapų ir įsimūrijusi į voratinklius, nusprendžiau šį tą parašyti į Hogą. Bet tai dar nereiškia, kad visam laikui apsistosiu čia, nes yea, turiu egzistencinę krizę.))

[Pradingusi kibirkštis arba hamletiški monologai]

Tai buvo ramus vakaras, kai tarp žolių griežė cikados ir pilnas mėnulis rymojo tarp tingiai praslenkiančių baltų debesų. Danielis aukštielnikas tysojo ant žemės ir žvelgė į dangų. Antras kursas pasibaigė ir atėjo dar viena vasara Ūdrų Žabanguose. Tačiau, kas buvo keista, Danielis nenorėjo grįžti į Hogvartsą. Jau pradingo ta magiška atmosfera... o gal jos iš viso net nebuvo? Jo gyvenimas nebuvo ramus. Todėl ir nebuvo nuostabu, kad nesijautė Hogvartso, tuo labiau Švilpynės, dalimi. Jis gyveno tėvų praeitimi - štai kas buvo. Niekas, ne...kažkas vis dar jo laukė mokykloje. Kad ir kaip vienišas besijaustų. Bet ar verta vis tiek grįžti?
Sniegas be garso atsigulė šalia berniuko.
-Vis dar mąstai? – legilimantijos pagalba sumurkė vampus katinas.
Danielis linktelėjo.
-Gal galiu kažką padėti?
-Nežinau.
Prieš kelis mėnesius Dulksna, ar kitaip Pandora Streikers – melediktė, Mišelės Streikers, bandžiusios nuversti Magijos Ministeriją, duktė – atsiuntė laišką. Tačiau nuo to laiko Danielis jau nieko neišgirdo iš buvusios draugės. Turbūt jau pasitraukė nuo savo planų pakenkti jam. Vienintelė „priešė“ Hogvartse tapo savotiška drauge per Burtų Trikovės Turnyro puotą, tai taip, Sniegas nieko negalėjo padėti. Tik tas jausmas...Kaip tai apibūdinti? Danielis jautėsi beviltiškai.
Sniegas pasimuistė, buku snukiu bakstelėjo į švilpio petį. Ir tada...
-Ei!
Ir visa sunki letena užkrito ant berniuko šono, savotiškai apkabindama Danielį.
-Sniege! Tu sunkus!
-Čia tik letena! – suniurzgė didelis šešiakojis katinas.
-Pasitrauk! Uždusiu! Ei!
Danielis neapsikentė. Šiluma perbėgo per kūną. Ne - staiga mintis sustabdė jį.- Jei pavirsiu mažesniu, mane pritrėkš! Bet undo kūnui jau nepasakysi – drabužiai susiliejo su oda, rankos ir kojos, kaip dailininko prieštukas, sutrumpėjo, apsitraukė rusvai gelsvu kailiu ir Danielis piktai amtelėjo. Iltys, spurdesys ir metamorfmagas šunišku pavidalu išsinėrė iš Sniego nevykusio apkabinimo.
Papurtė kailį ir įsispitrino į sutrikusias katino geltonas akis.
-Aš...
-Sniege! Tu visai pamiršti, kaip suaugai! Tu milžinas, o ne tas kačiukas, kurį galima nešioti ant rankų!
Sniegas pakrutino ūsus. Jis įsižeidė. Bet to stengėsi neparodyti.
-Atsiprašau....
Danielis šuniškai įsišiepė.
-Atleista! Palauk. Sugalvojau! Žėk, paklausyk, turiu idėją.
Sniegas sukluso. Ką sužinojo Danieliaus mintyse, jį suintrigavo. Dar viena išdaiga? Basta, tas vaikis bus dar vienas Kajus!
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 29, 2021, 08:59:58 pm
Mėnesiena nubalino medžių kamienus, vasariniai lapai to žodžio prasme spindėjo šviesoje. Po lietaus viskas kvepėjo žeme, gaiva svaigino ir širdį ir sielą. Igoris lengva ristele bėgo žvėrių takeliu. Juodakailis vilkolakis šią vietą pažinojo atmintinai. Jei bėgs tolyn, pasuks už apvalaus akmens su keistu ženklu, nusileis pakalne - pasieks buvusio jo klano teritoriją. Pusbrolis nenorėjo toli įsikurti nuo Ūdrų Žabangų miško. Likusieji jam irgi pritarė. Igoris nujautė, kad giminė norėjo būti kuo arčiau, kad tik jam galėtų padėti, jei vėl įsivels į dar vieną velniavą. Bandė perkalbėti – Emilijana, Danielis yra su juo, Kajus dar nesudegino namo, Wrena buvo per daug gera, kad virš jos galvos pakibtų koks pavojus, o Melijandra įtartinai ilgai neprisišaukė problemų. Namuose tvyravo kaip niekad ilga ramybė. Ir taika.
Vis dėl to, per šią pilnatį panoro pabėgioti vienas. Be Emi, be Melos, be Wrenos su Kajumi, be Danieliaus. Be Sniego ir kitų augintinių.
Sąžinė jį graužė.
Nesuskaičiavo metų kiek praėjo po pasipiršimo Emilijanai ir vis dar...jie nesusituokę. Priežasčių buvo įvairių – ginčai, politinės problemos ir Danielis. Tas vaikas, kuris sugebėjo metus meluoti dėl savo tikros tapatybės...Ne. Tam buvo priežastis. Ir rimta. Jis nekaltino sūnaus. O tada... jis pats prisikūrė pasiteisinimų, kodėl ne po savaitės, ne kitą mėnesį ar ne po dviejų ar trijų. Jis bijojo. Šis prasibėgiojimas turėjo padėti.
Ristelė pagreitėjo. Igoris peršoko griovį. Patraukė visiškai kitu keliu. Šią naktį su pusbroliu nesusitiks. Vis tiek jo nebuvo perspėjęs.
Nei Slapstūnai, nei Senatas, nei Medžiotojai, nei Mišelės Streikers nekėlė jo šeimai grėsmės. Primos dvi grėsmės buvo sugriuvus, Medžiotojai Lorijanus visiškai užmiršo, o Mišelė? Senai ilsėjosi po trimis metrais po žeme. Vis dėl to, ilgėjosi azarto, baimės. Norėjosi būti matomas veiksmo scenoje, minimas tarp vilkolakių ir kitų būtybių, besislepiančių nuo visuomenės. Ne. Bet reikia su tuo susitaikyti. Po Ministerijos gynimo, gan neoficialiai pasitraukė iš globalinių problemų arenos. Santuoka būtų dar vienas žingsnis link oficialesnio pasitraukimo link. Nes juk istorijose po vestuvės visados būdavo „ilgai ir laimingai“? Kas vyksta po vestuvių, jau neįdomu? Igoris žinojo, kad taip nebuvo galima, iš viso, jei Emilijana jį išgirstų, jį nudėtų! Tokias istorijas jis skaitė būdamas vaikas.
Peršoko rąstą. Ne. Jis bijojo rutinos. Rutinos, kuri suėstų jo džiaugsmą gyventi. Visi jo pažįstami suauginėjo, dalis jų visiškai pradingo (kur Džeimsas? Caroline? Claudie? Alisa? Keitas?). Negi ši naktis bus ta, kai egzistencinė krizė jį apdaužys? O dieve, pagaliau suprato, kad suaugo, o visiškai to nenorėjo.
Vestuvės, džiaugsmas, ryškesnė prošvaistė gyvenime, idilė, nuovargis, atsibostantis darbas, ginčai, neišsakyti žodžiai, trumpalaikis juokas ir laimė, vėl įgrisęs darbas, nelaimingi namai...Negi tai bus užkoduota jo gyvenime iki pat jo galo?
Aš nenoriu taip gyventi!
Ne, jis nėra daužtas menininkas, kuris mano, kad šeimyninis gyvenimas trukdys jo kūrybai, tačiau...Aš bijau toliau gyventi. Nes tik dabar supratau, kad nenoriu gyventi kaip pilka masė ir būti nelaimingas. Aš nenoriu prisiminti jaunystės su karčia nostalgija, kad kažką didingo veikiau, koviausi, aukojausi, o dabar sėdžiu ant sofos ir vėpsau į televizorių. Nieko prasmingo nedarydamas nei savo šeimai, ar nei pasauliui. Aš nenoriu skaityti knygų ir viltis, kad atrasiu portalą į kitą pasaulį. Negriešiu danties ant protagonistų, kodėl jų gyvenimas yra įdomesnis nei mano.
Igoris iš savo minčių atsibudo tik eglyne. Juodakailis sutriko. Jis nesuprato, kur esąs.
-Velniai rautų, - suurzgė. Jei bus Pusmėnulio gaujos valdose, sveikas negrįš. Gal Luna pasigailės šio seno (tik trisdešimt dviejų metų) vilkolakio. Juk oficialiai taika tarp judviejų.
Giliai įkvėpė šilto nakties oro. Ah. Saugu. Ta vilkolakiška uoslė.  Kelią jau žinojo atgal.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Danielis Lorijanas Rugpjūčio 29, 2021, 09:00:42 pm
Persikeitęs į vilko formą, Danielius dūmė paskui Sniegą. Kajaus augintinis visiškai nedėjo jokių pastangų į bėgimą, nes antraip visiškai būtų palikęs Danielių už borto. Katinas greičiausiai sparčiai ėjo.
-Ar tėtis dar toli?
-Nah,- sumurkė Sniegas,- turėtų būti netoli. Per praeitą...- peršoko griovį,- pilnatį ir parodė šį kelią. Šią vietą visados aplankydavo.
Danielis nieko neatsakė. Rudo kailio vilkiukas (jau didesnis, jau ne toks mažas ciūcikas, kai pirmą kartą pavirto į šį pavidalą!) akimirkai sudelsė, pasuko dešinėn ir per siauresnią griovio vietą pasivijo greičio įsikūnijimą Sniegą.
Net ir taip eidamas Sniegas Danieliui kėlė įšūkį. Gal ir didesnis buvo, tačiau dar stokojo jėgos ir ištvermės. Rupūs miltai, jam tik trylika metų!
 O dieve, gal jam nereikėjo leisti Sniegui sužinoti išdaigos tėčiui? Iki kol jį susiras, jis padus! Bet jau rimtai!
Turbūt jo sudvejojimą pajuto ir Sniegas, jis sulėtino žingsnį, kolei jau sustojo.
-Kas yra?
(Gerai, gal tai tik atsitiktinumas.)
-Ah, nežinau. Ar tai tikrai gera idėja? Prieš pilnatį jis atrodė sunerimęs...
Sniegas suniurzgė.
-Tau tik pasirodė. Nagi, eime. Ei?
Bet Danielis nejudėjo iš vietos. Jis nesuprantamu žvilgsniu nužvelgė ką tik peršoką griovį. Ne, jis tikrai dvejojo.
-Gal nereikia, grįžtam atgal.
-Danieli?
Bet metamorfmagas nesiruošė klausyti Sniego perkalbėjimų. Oi, ne. Ne, tėtis manęs užklaus dėl kitų metų! Jis tikrai norės žinoti, ar aš grįšiu Hogan! To pokalbio nenorėjo.
Šuolis. Dar vienas per šakas. Danielis skuodė kiek galėjo. Ne! Ne! Ką jis padarė?! Koks kvailas! Ne, geriau tempti gumą kuo ilgiau! Kaip sugebės parašyti Arabelai? Ar ji pyks? O gal supras? Ne, ji įsižeis!
Juk su ja, Christina ar kitu hogiečiu nė nesikalbėjo nuo to karto, kai gavo laišką nuo Pandoros. Jis vėl buvo paniręs į slapstymąsi, kai su savo gudria galva devynerių įsipaišė į pirmakursių tarpą.
Sniegas jį pasivijo per akimirką, ne, greičiau per akimirką. Grakščiu, katinišku šuoliu užkirto metamorfmago kelią.
-Pasitrauk! – suurzgė Danielis.
Tačiau Sniegas papurtė galvą.
-Link Bovey upės. Dabar.
Danielis sutriko, net užmiršo, jog buvo bepykęs ant vampus katės.
-K-kodėl?
-Nes tau, Danieli, reikia išsikalbėti. – geltonos akys nemaloniai švietė pilnaties šviesoje.-  Vieną akimirką, išdaigų kamuoliukas, o kitą – pats kiečiausias savo poelgių kritikas, Danieli, gi skaitau tavo mintis. Sakyk, ko taip nenori grįžti į Hogvartsą?
-A...ah..gi. Žinai?
-Šiek tiek. Bet ar įmanoma, kažką pakeisti? Kad jaustaisi namie?
-Nežinau.
-Danieli?
-Nežinau! A-aš. -nurijo seiles. - Bijau. Tiesiog, kokį Hogvartsą matau, jos jau nebuvo toks kaip anksčiau...kokį tu ar tėvai matėte! Atrodo, kaip melas. Aš nesakau, kad ten žmonės yra kuo nors blogesni, bet...mano klaidos, nesąmonės...
-Tiesiog sunku?
Vilkiukas linktelėjo.
-Jaučiuosi vienišas. Nes visą laiką gyvenu praeitimi. Ir nemoku kitaip! Taip pat, prarandu norą ir dėl to, kad...ah, kaip viską paaiškinti! Ką Hogvartsas galėtų man duoti, galiu ir kitais būdais gauti. Be mokyklos bendruomenės pagalbos. Bet aš nenoriu jos palikti. Prisiminimai... Ah, negaliu! Tarsi laiko nelieka patirti kažką, kas būtų panašu į jūsų pasakotos istorijas.
Taip pat esu tinginys. Vien tik prie knygų sėdžiu ir bijau su kitais susipažinti. Nes kas bus, jei ne tas žmogus? Ne tas charakteris? Išvaistytas laikas. Ir mažai energijos kažką kito daryti. Aš žinau, kad tai skamba nekaip, bet nežinau, ką sakyti!
Sniegas ėjo tylėdamas.
-Ir dar mano paties keliami reikalavimai, kad va, esi Lorijanas, turi neva kažkokį palikimą turi nešti ant pečių ir...ir...ir...! Sniege, aš noriu sustabdyti laiką. Noriu kažką prasmingo padaryti, bet ir rasti laiko ir jiems. Bet...neišeina! Nes esu tinginys!
-Vaike, tu mano, čia vadinasi egzistencinė krizė,- švelniai sumurkė Sniegas, kuris senai jau nesistebėjo Danieliaus kalba, kuri neatitiko jo amžiaus. Traumuotas. Vis dėl to, norėjo, kažką pasakyti išmintingo, bet nieko neišėjo. Leido Danieliui kalbėti toliau. Jau buvo arti upės.
Bet Danielius jau neprabilo. Jis sunkia širdimi tipeno prie Bovey upės ir klausėsi vandens čiurlenimo.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 12, 2021, 08:58:23 pm
((https://youtu.be/NJVzZj-ASwM))

Pavasaris šiaušė kvidičininko garbanas. Kajus neramiai stoviniavo prie Bovey upės tiltelio, šalia jo gulėjo kvidičo šluota - taip ir neišmoko keliauti oru.
Jis senai buvo išsiuntęs laišką Wrenai, kvietė kartu susitikti ir išdėstė reikalą – Igoris norėtų keliauti į JAV ir kartu pasiimti visą šeimą. Vylėsi, kad užteko laiko Wrenai apsvartstyti pasiūlymą – per šitiek metų ji tikrai turėjo pabaigti herbalogijos studijas universitete – juodos akys prisipildė graužaties. Per šitiek metų jie mažai mątėsi, jis neįsivazdavo, kaip Kanopėlė gyvavo!
Kaip šią akimirką Kajui trūko Sniego ir Ledaudrės. Vampus katės pasiliko namie ir Kajus nesuprato iš kur kilo ta durna mintis, jog geriausia susitikti su Wrena be jų. Vaikinas atsiduso. Ne, negalvok apie tai. Ji tikrai turėtų sutikti!
Kajus jau buvo apsisprendęs. Jis išėjo iš savo komandos ir kai tik pasieks Igorio ir Melos gimtinę, sieks papulti į amerikiečių komandą. Jo CV atrodė solidžiai – jau praeityje buvo sėdėjimai ant suolelio.
Bet kaip Wrena? Ar ji susirastų darbo? O gal ji turi kit... Staigiai save sustabdė. Ne.
Buvę ar nebuvę jausmai Wrenai buvo tik platoniškai. Anksčiau buvo kibikšrtis, dabar tik broliškas rūpestis (Merline, jis Wrenai įbrolis ir niekaip biologiškai nė nesusiję! Va, tik reikėjo pripažinti, pagaliau išdrįso išsiųsti laišką Olivijai Rose Wrinter su užklausimu, koks šuo pakastas dėl judviejų pavardės).
Buvęs Padlmiro jungtinės komandos puolėjas, apsidairė. Senoji vieta, kurioje prisipažinęs savo jausmus Wrenai, buvo persismelkusi nostalgijos ir tylos. Kur gi Wrena? Gal papuolė į kamštį? O Merlino barzda, tegul ji neskrenda šluota. Bet tada prunkštelėjo. Na, jau ne, ją tikrai išmokė skraidyti!
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Lapkričio 12, 2021, 11:59:35 pm
Jog dažytis prieš keliones šluota griežtai draudžiama, Wrena jau gerai žinojo. Vėjas, pučiantis į veidą, kvietė išlįsti ašaroms, nors tai verčiau tebuvo tik pretekstas. Visa sumaištis galvoje bėrė ašaras ant įkaitusių skruostų.
Kaip ir buvo susikūrusi gyvenimą. Viena, su daugybe augalų ir Akro, jau nebedaužančiu vazonų ir šiek tiek (visus keturiolika ar penkiolika metų) pasenusiu. Turėjo ryšių, šiek tiek draugių herbologių, bet pilnatvės pajusti taip ir nesugebėjo. Klausimas, kada ji iš tiesų jautėsi absoliučiai laiminga? Kai Lorijanai įsivaikino? Gal būt, bet įkyrios mintys neleido pamiršti kvailos idėjos, kad ji tėra našta.
Tai sekė ir tai, jog Wrenai buvo jau dvidešimt penkeri ir ji vis dar nesugebėjo susitvarkyti su savo galva, galvoti ramiai bei priimti racionalius sprendimus. Kurį laiką lyg vengė Lorijanų, kuomet tarp daugybės augalų prasėdėjus nusprendė, jog ji ten nereikalinga ir šiaip ne visai prie jų pritapus net po kokių dešimties metų. Vėliau sužinojo, jog tie neaiškūs augalai skleidžia kažkokius chemikalus, kurie ir galėjo sukelti tokias mintis. Tačiau Kalėdos jau buvo praleistos tarp augalų, prižiūrint, jog šiltnamyje neįvyktų kokia katastrofa.
Nors gyvenimas kaip ir buvo pradėtas, tačiau ji bijojo vėl likti be šeimos. Nesvarbu kokios, tačiau nematyti jų kelis metus ir visai nutolti jau buvo skausmingesnė mintis.
Vos tik priartėjo sutartą vietą, judviejų vietą, ir pamatė buvusio švilpio siluetą, greit nusileido ir metusi šluotą puolė į glėbį.
- Aš bijau,- kūkčiodama išlemeno. Turėjo atrodyti tikrai apgailėtinai. Šis klausimas bei galutinis praktikos pabaigimas su ypatingai pavojingais augalais tuo pat metu dirbant ne geriausiai apmokamą, bet darbą, nedavė ramybės dienomis ir naktimis, tad buvusios švilpės pajuodę paakiai bylojo apie nemiegotas naktis, o kiek praslinkę, ataugę ir pasišiaušę plaukai - apie stresą.- Aš... Aš nežinau,- nupuolus ašara nusirito tamsiu odiniu Kajaus švarku.- Norėčiau vykti, bet bijau, jog ten viskas gali būti kitaip. Ten viskas bus kitaip,- pasitaisiusi pažvelgė į juodas it rašalas kvidičininko akis.
Ji negalėjo prarasti jų visų ir vėl. Ji negalėjo prarasti Kajaus.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 13, 2021, 09:00:05 am
Kajus akimirką sutriko, bet jo lūpų kampučiai švelniai pakilo.
Stipriai apkabino Wreną.
-Viskas bus gerai,- padėjo smakrą ant animagės peties,- mes visi būsime kartu ir kažką tikrai sumąstysim. Tu tik nusiramink, Wrena.
Kaip ją buvo gera matyti po paskutinio susitikimo Ūdrų Žabanguose!
Tačiau Kajui pro akis nepraslydo išvargusi įseserės išvaizda, jis užmerkė akis. Suėmė susierzinimas. Merline, kodėl šitaip? Kodėl negalime lengviau ir paprasčiau gyventi?
Upės vanduo tyliai slinko sava kryptimi. Čia, Bovey upės pakrantėje, buvo ramu ir jauku. Saugi vietelė nusiraminti. Bet...akimirką dvejonė sugavo Kajaus mintis. Kaip jis su Wrena ištvers be Hogvartso? Ūdrų Žabangų? Juk čia praėjo jų visas gyvenimas! Ei. Tik nereikia. Grįši atostogomis.
Kajus šiek tiek atsitraukė ir nusišypsojo herbologei.
-Viskas bus gerai, girdi? - atsargiai nubraukė plaukų sruogą nuo Wrenos skruosto.- Mes su viskuo susitvarkysim! Žėk, gal ten geriau pagyvensim, bus ramiau.- nuoširdžiai nusišypsojo ir paėmė jos rankas.
Iš tikrųjų jis to ir norėjo - ramybės. Nuo tik persikėlimo gyventi į Jungtinę Karalystę, vis papuldavo į bėdą, kuri karts nuo karto pavirsdavo į konfliktą.
Gal jau to nebebus Valstijose?
-Ką manai? Mes visados galėsim grįžti čionais.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Wrena Alder Lapkričio 13, 2021, 08:14:39 pm
 Iš dalies atrodė, jog niekas nepasikeitė. Toks pats raminantis svoris ant peties (anksčiau - viršugalvio), gal tik dar labiau sustiprėjęs švilpis (turbūt žaidžiant kvidičą užsiauginama daugiau raumenų, nei ravint didelius plotus eksperimentinių augalų). Bet kažkas buvo kitaip ir Wrena negalėjo pasakyti, kas. Svarbiausia, jog šiuo metu gavo trupinėlį ramybės.
 Suprato, jog viskas nebus gerai. Niekada ir nebuvo, galimai pasilikti Jungtinėje Karalystėje bus net pavojinga žinant tai, kokių rasių yra jos globėjai. Na, jau kurį laiką jiems jau nebereikėjo ja rūpintis, turėjo vaiką, tačiau vis dar laikė Lorijanus savo šeima. Arba bent jau tikėjosi, jog ji tebėra šios šeimos dalis, ir, kaip suprato iš šio pasiūlymo, buvo teisi. Tačiau kartojimas, jog viskas bus gerai, padėjo.
 Lediniams delnams šiluma patiko ir buvusi švilpė beveik įtikėjo, jog vėl sugrįžo į saugią vietą. Juk jos namai tiek laiko buvo ten, kur Kajus. Susiimk. Silpnai šyptelėjo ir pašiaušė Winterso garbanas.
 - Aš vyksiu kartu,- apsisprendė. Vis vien be jūsų daugiau neturiu. Atrodė, lyg koks akmuo būtų įkritęs į skrandį ir pradėjo abejoti šiuo sprendimu, tačiau dėmesį mėgino nukreipti į vaikiną. Rudos pašiauštos garbanos. Odinis švarkas. Kaip jis sugeba išlikti tokiu gražiu po tiek muštukų? Pirštais nusišluosčius ašaras, plačiau nusišypsojo.
 Nuo šiol bus geriau.
 Privalo būti.
 Jų ilgai ir (beveik) laimingai.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amina Mizuno Gruodžio 21, 2021, 04:07:11 pm
  Ūdrų Žabangai. Anya šiame miestelyje lankėsi antrą kartą savo gyvenime. Nieko nuostabaus, pasakysite? Tačiau pačiai moteriai tai buvo keista. Nemažai Jungtinės Karalystės miestų aplankė kaip ateities būrėja. Tai šen, tai ten važiuodavo klientų kvietimu ir gaudavo neblogus pinigus. Tokius neblogus, kad kelionė oi kaip atsipirkdavo, plius pamatydavo nemažai gražių vietovių ir pasivaikščiodavo po miestų centrus atlikusi savo darbą. Motina jau seniai ją praminė varle keliaunininke. Tačiau tamsiaplaukė toli gražu nebuvo nei varlė, nei keliaunininkė. Ji tiesiog darė savo darbą, o ir gynėjas jos buvo tikrai ne varlė.
  Susimąstė. Paskutinį kartą savo gynėją ji kvietė, kai viename apleistame pastate rado psichą, pasičiupusį jos klientą. Nežinojo, iš kur tas psichas ten atsirado, tačiau ministerija sureagavo greitai. Tą dieną Russell net pamąstė apie darbą ministerijoje, tačiau padarė išvadą, kad tai per daug pavojinga. O jos dukra ir taip teturi motiną. Tėvas bastosi nežinia kur, betrūko motinai dingti.
  Bovey upė. Su tokiomis mintimis Anya vaikštinėjo Bovey upės pakrante. Nežinojo, tiesą pasakius, kodėl prisiminė tokius dalykus. Juk visomis jėgomis stengėsi sukurti naujus prisiminimus, kurie nesisuktų aplink jos šeimą. Buvo sunku, kol kas dar nesutiko nei vieno žmogaus, kuris padėtų jai prasiblaškyti. O kaip gi Dubajus? Su juo keliai išsiskyrė prieš mėnesį ar daugiau. Tai ne tas žmogus, kurio reikėjo šitai moterėlei.
  Akmenukai. Mažos uolienos išduodavo specifišką garsą, kai tamsiaplaukės batai atsimušdavo į jas. Tačiau vienas iš akmenų patraukė Rue dėmesį. Jis atrodė panašus į burtų lazdelę, pailgas ir apmedėjęs. Pasilenkusi, menininkė paėmė į rankas pačią tikriausią burtų lazdelę. Ūdrų Žabanguose gyveno nemažai burtininkų, galbūt koks vaikas bėgiodamas čia pametę savo pagaliuką. Apie lazdeles daug nežinojo, tad apsižvalgiusi ar nėra aplink žiobarų pabandė mostelėti pagaliu. Gal tai tiesiog medienos gabalas, panašus į magijos pasaulyje naudojamą instrumentą? Lazdelė išlėkė iš rankų prieš tai išleidusi žalios spalvos žiežirbas. Reikėjo ją paslėpti, ką Russell ir padarė. Negalima buvo rodyti jos žiobarams.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 21, 2021, 08:48:38 pm
Šiandien Juzefui reikėjo prasiblaškyti. Jis pasielgė labai kvailai, mat sugalvojo nuvykti pas buvusią žmoną. Gyvendamas jau kurį laiką vienas plikis pajuto įvairiausių jausmų. Pirmiausia lankė didžiulė panika. Jis bijojo erkių, bijojo vaiduoklių. Paskui bijojo, kad įgrius namo lubos, nes pastatas jau itin senas. Tas savo baimes stengėsi užgerti alkoholiu su draugeliais. Bandė prasiblaškymui ieškotis moterų, tačiau ir vėl apnikdavo paranojos ir galiausiai mėlynakis pats nuo dailiosios lyties atstovių pasprukdavo. Kartą tiesiog ėmė ir išnyko oru. Koks idiotas, atsiduso prisiminęs.
Paskui jis nustojo gerti ir pradėjo vartoti eliksyrą, kurį nuo visų paranojų išrašė hilerė dar rugsėjo pradžioje. Šis Levinsui padėjo, tačiau vis tiek iki galo nepašalino paranojų priepuolių. Tai tiesiog neįmanoma. Bet vis tik plikšius tapo gerokai ramesnis. Daug dirbo prie nelegalios nešyklės, per kurią turėjo persikelti pas Aurį. Kartais pamiršdavo išsimaudyti ir susitvarkyti. Vienu metu namai jau buvo tapę tikru šiukšlynu ir visur kampuose mėtėsi žiobariškos picos dėžės. Galiausiai Juzefas susiėmė ir šiuo metu atsakingai rūpinosi savo higiena bei namų švara ir nustojo šlamšti picą, mat nuo jos pradėjo augti pilvelis.
Tačiau nuvykti pas buvusią žmoną buvo labai prasta mintis. Iš pradžių ji atrodė tiesiog geniali. Juzefas galvojo prisidengsiąs sūnumi, neva atvažiavęs tik dėl jo, nors iš tikrųjų turėjo ir kitokių tikslų. Taigi, vyrukas nupirko porą magiškų žaisliukų ir jau beldėsi į savo buvusių namų duris. Buvusi žmona atrodė tiesiog paklaikusi, kai išvydo mėlynakį, tačiau Juzefas tik atkišo žaisliukus ir pasakė, kad labai pasiilgo sūnaus. Jo vyras iš tiesų buvo pasiilgęs, tačiau turėjo pripažinti, kad negalvodavo tiek apie jį, kiek apie jo motiną. Nespėjus sulaukti kokio nors atsako, iš namų gilumos pasigirdo vyriškas balsas, kuris paklausė, kas atėjo.
Tai plikiui buvo smūgis žemiau juostos. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Juzefas buvo išspirtas su visais žaisliukais. Sūnus, pasirodo, viešėjo pas buvusius uošvius, o mieloji turėjo laiko sau. Iš Juzefo lūpų pasigirdo isteriškas krizenimas.
- Laiko sau, - nuburbėjo.
Taip ji sakė. Laiko sau. Su kažkokiu vyru. Visa tai vyko vakar vakare, penktadienį, tačiau ir šiandien Levinsui buvo sunku atsigauti. Jis tik trynėsi bet kur, net ir po svetimus miestus, ir bandė pasimiršti. Jau po truputį vakarėjo, bet Juzefas nenorėjo traukti namo.
Jis vaikščiojo palei upę Ūdrų Žabangų miestelyje. Plikio akį patraukė daili moteris. Ji buvo aukšta ir liekna, kiek mėlynakis įmatė, žavingo veido. Veikiausiai bus Juzefo ūgio, o gal net keliais centimetrais ir aukštesnė. Gali būti, kad Juzefo bendraamžė, o gal šiek tiek vyresnė. Plikio lūpose radosi šypsnis. Gražuolė kažką pakėlė nuo žemės. Pasirodo, tai buvo burtų lazdelė, nes moteris paleido iš jos kibirkštis, o paskui daiktą pasislėpė. Velnias, pamanė plikis. Ne žiobarė. Šypseną pakeitė jaudulys. Levinsas nebuvo tikras, ar jam pavyks sužavėti burtininkę, ypač, jeigu nėra už ją aukštesnis ir dar paaiškės, kad jaunesnis. Tačiau vyras nusprendė pabandyti. Prisivijo moterį ir tarė:
- Dvi burtų lazdelės geriau nei viena, ar ne? - nutaisė savo vilioklišką veido išraišką.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amina Mizuno Gruodžio 30, 2021, 11:02:39 am
  Nuspręs ką su lazdelę darys vėliau. Gal tiesiog sulaužys, išmes kokioje burtininkų užeigoje. Londonas egzistavo per toli, kad vilktųsi dėl šito medinio pagalio į Ministeriją, o keliavimo oru galios Anya dar neturėjo. Gal verta išmokti pagaliau? pamąstė. Būtų toks žingsnis naujos savęs link. Nesakė, kad ruošėsi visiškai pasikeisti, juk Arletei tik trylika. Turi ir nori pasirūpinti savo atžalą bent iki to momento, kai ši baigs Hogvartsą.
  Kai bandė svetimą burtų lazdelę, buvo tikra - šalia nebuvo nė gyvos dvasios. Būtų nemalonu, jei koks žiobaras pamatytų ją naudojant kerus. Niekada nebandė valdyti kito žmogaus proto ir tikėjosi, kad to daryti neprireiks. Nepagalvokite, kerėtoja iš jos dar geresnė nei ateities būrėja. Kartą pats pajutęs tokių kerų poveikį, niekada nebenorėsi jų pasiųsti kito žmogaus kryptimi. Nebent esi psichas, turintis polinkį į sadizmą. Tuo viskas pasakyta.
  Vėl atsistojusi, moteriškė mestelėjo žvilgsnį į nepažįstamąjį, išdygusį lyg iš oro. Buvo beveik septyniasdešimt procentų tikra, kad jis burtininkas. Žiobarai nemoka atsirasti iš oro. Bet... buvo likusi trisdešimties procentų tikimybė, kad tai žiobaras besislėpęs kažkur netoliese. Atidžiai nužvelgė plikį ir dėl visą ko nukreipė į jį savo raudonmedžio lazdelę. Kol kas nebuvo įsitikinusi dėl savo veiksmų teisingumo. Tačiau lazdelės nusileisti nesiruošė bent iki tos akimirkos, kol pats plikasis bičiulis neparodys savos arba neleptelės kokios nors magijos pasauliui priklausančios informacijos.
  Jo žodžiai ir veido išraiška privertė silpnosios lyties atstovę nusijuokti. Ar ką tik su ja pradėjo pokalbį flirtavimu? Panašu buvo į tai. Susivaldė gana greitai ir veide liko tik šypsena. Burtų lazdelė greitu judesiu buvo paslėpta dėkle, pritvirtintame prie diržo. Menininkė priėjo arčiau prie Juzefo, mąstydama. Galbūt jį pasiuntė likimas tam, kad Anya prasiblaškytų nuo savų minčių. Kadangi dabar ji nebegalvojo nei apie Arletę, nei apie save. Jai knietėjo sužinoti, kas jis per tipas. Naujas draugas ar pirmas priešas (rodos tokių anksčiau neturėjo)? Pastarasis variantas kiek liūdintų, kadangi tokių savo aplinkoje Russell nepageidavo.
  - Tikrai taip, - sukikeno po visai trumpos pauzės atsakydama į klausimą, ir pažiūrėjo Levinso mėlynas akis. Prisiekė, galinti matyti jose liūdesį, vienatvę ir ... skausmą? Kas tu toks? uždavė sau klausimą. Seniai nematė tokio pažeidžiamo žmogaus.
  - Aš Anya, - nusprendė prisistatyti pirma.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 06, 2022, 10:11:59 pm
Gražuolė nutaikė į plikį savo burtų lazdelę ir Juzefui pasidarė šiek tiek juokinga.
- Pasiduodu, - šyptelėdamas tarė jis ir kelioms sekundėms iškėlė rankas į viršų. - Tu turi dvi, o aš tik vieną. - stengėsi pajuokauti. - Beje, ar tai raudonmedis? Jei taip, jau turim šį tą bendro. Mano lazdelė irgi iš raudonmedžio, - mirktelėjo ir kelioms sekundėms pademonstravo savo lazdelę.
Regis, ir naujajai pašnekovei kažkas pasidarė juokinga ir vyrukas jau manė, kad bus visiškai prašovęs sugalvojęs ją užkalbinti. Tačiau moteris atsakė šypsena ir tai paskatino mėlynakį jaustis kur kas drąsiau, pasitikėti savimi. O Merline, kokia ji graži, pagalvojo žiūrėdamas į jos veidą iš arčiau ir iš visų jėgų stengėsi tvardytis, kad tik nenužvelgtų jos nuo galvos iki kojų. Tai būtų siaubingai nemandagu. Dėkui savitvardai, kol kas pavyko.
Kelias akimirkas gražuolė pažiūrėjo Levinsui tiesiai į akis. Jos žvilgsnis buvo toks gilus ir skvarbus, tartum permatytų jį visą kiaurai. Ar buvo įmanoma matyti, kad Juzefui šiomis dienomis viskas nesiklojo kaip sviestu patepta? Ar tai pastebėjusi moteris spruktų nuo vyro tolyn? Nežinia, ką Levinso žvilgsnyje pamatė ši burtininkė, tačiau, regis, tai jos neatstūmė. Ji pasakė savo vardą. Taip! O taip!
- Malonu susipažinti, Anya, - šypsojosi puse lūpų. Girdėjo, moterims tai patinka.
Dar girdėjo, kad moterims patinka, kai vyrai pasitaiso savo plaukus. Šitų, deja, plikis neturėjo.
- Aš Juzefas. Ir ką tokia gražuolė veikia šeštadienio vakarą viena?
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amina Mizuno Sausio 09, 2022, 04:59:24 pm
Pasiduodantis vyriškis buvo kiek netikėtas pažinties posūkis. Liaudyje teigiama, kad būtent taip užgimsta laimingi ir ilgi santykiai. Russell tuo abejojo, kadangi tokia istorija nutiko ir su Arletės tėvu. Sužinojęs apie Anyos nėštumą jis tiesiog dingo iš judviejų gyvenimo. Trys metai santykių atsidūrė šuniui po uodega. Kas kaltas? Ne! Arletės niekada gyvenime tame nekaltintų. Ir buvusio vaikino irgi nelaikė kaltu. Žmonės ieško išeičių iš situacijų, kurios jiems yra nemalonios. Nelsonas (būtent toks ir buvo Arletės tėvo vardas) buvo visiškai nepasiruošęs tapti tėvu. Jam buvo tik 22-eji ir vaikystė neišsizvimbė iš smegenų.
  Tai, kad nepažįstamo žmogaus lazdelė irgi buvo iš raudonmedžio kiek nustebino Anyą. Kai dar mokėsi Hogvartse tik pas kelias merginas matė raudonmedžio lazdeles. Ką gi, gal jis bus įdomesniu pašnekovu, nei tikėtąsi.
  Jai patiko kaip skambėjo jos vardas šio plikio lūpose, tačiau nebuvo tikra ar po dviejų nesėkmingų santykių norėtų dar vienų. Vis tik, jie galėtų tapti gerais draugais. Be to, itin abejojo ar atsirastų šiame salyne dar vienas Lukas Dubajus, kuriam nerūpėtų, kad ši moteris turi vaiką ir jį augina viena. Nemažai vyrų nenorėdavo užsikrauti atsakomybės rūpintis vaiku.
  - Malonu susipažinti, Juzefai, - žavingai blykstelėjo akys, - išėjau prasiblaškyti. Sėdėti vienoje vietoje nemėgstu. - Nedaugžodžiaudama pasakė apsilankymo paplūdimyje tikslą. Visada reikia pasakyti žmogui tiek, kad jam nekiltų klausimų, tačiau nebūtų atskleista per daug. To išmoko dirbdama ateities būrėja. Keistas darbelis, o klientai dar keistesni. Tuo metu dievino savo darbą, dabar nuomonė stipriai pasikeitė. Pastaruoju metu ji stengėsi kažką kurti. Tapė, rašė, grojo. Viską iš eilės, ieškodama širdžiai mieliausios veiklos. Atrodo tokią atrado, norėjo įsitikinti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 12, 2022, 11:23:51 pm
O Merline, kokia moteris, kokia nuostabi moteris, galvojo mėlynakis. Kurį laiką jam buvo tekę bendrauti tik su jaunesnėmis merginomis, kurioms būdavo ne daugiau dvidešimt penkerių. Kaip jos iškvaršindavo galvą ir iš viso bendravimo gaudavosi šnipštas. Taip, taip, vyrukas ir pats prisigalvojęs papustydavo padus, bet taip dabar nebus. Tikrai nebus. Ši moteris yra tai, ko Levinsui reikia. Toks gardus, prinokęs kąsnis.
Anya su plikiu buvo mandagi, galbūt net koketiška, kiek tik Juzefui pavyko suprasti iš jos balso ir žvilgsnio. Šią akimirką Levinsas jautėsi toks vyriškas, toks tvirtas, tikras patinas, atėjęs apžavėti patelės. Ak, kaip seniai to vyrukui reikėjo, jau kiek laiko nebuvo progos bandyti sužavėti tikrai įspūdingos dailiosios lyties atstovės. Dešimt metų beplaukis kalinosi santuokos pančiuose, o po skyrybų iki šios akimirkos nesutiko šitokio nuostabumo moters.
- O, aš taip pat, - pritarė Juzefas Anyos žodžiams dėl sėdėjimo vienoje vietoje.
Nors iš tikrųjų tai jis buvo pakankamai sėslus. Juk būtų sėdėjęs dar dešimt, ir dar dešimt, ir dar dešimt, ir dar šimtą metų su savo buvusia žmona, jei tik ši nebūtų jo palikusi. Tačiau paliko. Ir taip, plikiui reikia prasiblaškyti.
- Žinai, galime prasiblaškyti kartu, jei tik norėtum, - šiek tiek žemesniu, sodresniu balso tonu nei įprastai tarė Juzefas ir pradėjo lėtai žingsniuoti pakrante taip kviesdamas Anyą eiti kartu.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amina Mizuno Sausio 19, 2022, 01:20:27 am
  Įdomi asmenybė pamintijo Russell, stebėdama Juzefą. Palaidi plaukai pradėjo kiek blaškytis, sukilus vėjui. Anya juos pasitaisė, surišdama šiokią tokią ponio uodegytę. Gerai, kad ant riešo visada nešiojosi plaukų gumytę.
  Per kurį laiką, nors tai iš tiesų tebuvo kelios sekundės, Anya spėjo apmąstyti kuo šis vyriškis galėtų būti, kur galėtų dirbti, kaip galėtų būti susiklostęs jo gyvenimas. Keista, pirmą kartą taip stipriai bus susidomėjusi visai neartimu ir nepažįstamu žmogumi.
  - Džiugu girdėti, kad aš nesu viena tokia, - vyptelėjo į Juzefo atsakymą. Įprastai kiti keistai žiūrėdavo į žmones, kurie kažkur eina „be tikslo“. Tokių Russell visada nori pasiteirauti - o ar jų gyvenimas turįs kokį tikslą? Užsidirbti pinigų, užauginti vaikus, atsidaryti verslą? O kada būtų laikas, kurį paskiri sau? Senatvėje, kai turi laiko ir pinigų, bet ne energijos? Gyvenimas per trumpas kabintis į visokias nesąmones. Net jei ir gyveni ilgiau už žiobarą.
  - Mielai, - atsakė į vyriškio pasiūlymą rudaplaukė, - gal turėtum pasiūlymų, Juzefai? - moteris nepraleido pro ausis to, kad jis gana greitai ir sklandžiai perėjo iš „jūs“ į „tu“, o ji ir neprieštaravo. Nuojauta kuždėjo, kad jie tikrai turi nemažai temų pokalbiams. Pastebėjusi tolstantį vyrą, nepastebimai pasivijo jį ir suvienodino žingsnių greitį. Buvo įdomu kur jis ją vedasi. Žinojo vieną - Ūdrų Žabanguose nėra įdomių vietų, kuriose jie du galėtų prasiblaškyti, tokiems tikslams tektų keliauti kitur. Gaila, keliavimo oru egzamino burtininkė dar nebuvo išlaikiusi.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 02, 2022, 12:50:36 am
Vėjas ėmė taršyti Anya'os plaukus. Gražuolė netrukus iš kažkur išsitraukė plaukų gumytę ir juos susirišo. Tą akimirką naujoji pakeleivė taip gundančiai atrodė, kad Juzefas vos susilaikė neprisitraukęs moters arčiau ir jos nepabučiavęs. Jis žinojo, kad taip elgtis nedera. Juk viskas pasibaigtų tuo, kad šis gautų antausį ir pėdintų liūdnas namo, ar ne? Bet ši fantastiška moteris... Mėlynakis negalėjo pasakyti, kuo Anya jį taip žavėjo, tačiau šią akimirką plikis jautėsi tiesiog pamatęs dėl jos galvą, nors juk nieko apie ją nežinojo, tik vardą. Buvusi žmona ir jos draugelis, sūnus ir paranojos nusistūmė gilyn. Liko tik jis ir Anya.
- Esi buvusi "Fazene"? Tai jūros gėrybių kavinė Koukvorte. Žinoma, jeigu mėgsti jūros gėrybes? - klausiamai šyptelėjo.
Juzefo mintyse pradėjo suktis daug įvairių scenarijų, tačiau vyrukas stengėsi neįsifantazuoti, kad nereikėtų nusivilti, jeigu nieks nenusiseks. Dabar jis norėjo sužavėti Anyą ir nusprendė parodyti jai vieną iš romantiškų keliavimo oru triukų.
- Anya, sako, kad moterys mėgsta Mėnulį ir žvaigždes. Jei tai tiesa, keliaujant oru galiu tau šį tą parodyti, - mirktelėjo ir ištiesė ranką.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Amina Mizuno Vasario 24, 2022, 12:41:11 pm
Anya tiesa pasakius nenutuokė apie ką dabar galvojo Juzefas. Legilimantijos žinių neturėjo, o ir nesinorėjo. Kartais būdavo sunku susidoroti su savo mintimis, ką jau kalbėti apie kitų žmonių mintis? Chaosas, galintis privesti dar pakankamai jauną moterį prie tokio nuprotėjimo, kad tektų praleisti likusią gyvenimo dalį Šv. Skutelio ligoninėje? Ne, ačiū. Anyai tokių dalykų reikėjo mažiausiai. Jai tik trisdešimt keturi ir ji 13 metų praleido pašventusi savo laiką dukteriai. Kas dabar? Neturėjo nei draugų, nei mėgstamo laisvalaikio užsiėmimo. Žūtbūt pakeista aplinka šiek tiek padėjo keistis pačiai, tikėkimės į geresnę pusę.
- Nebuvau, - Koukvorte lankėsi tik kartą, tačiau kavinukės aplankyti galimybės neturėjo, - žiūrint kokios, nemėstu kalmarų, - šyptelėjo. Nors kalmarų nepernešė, tačiau itin mėgo austres, žuvį ir krevetes.
- Seniai nevalgiau jūros gėrybių, tad manau reikėtų ten apsilankyti, - pati to nenutuokdama pastūmėjo Juzefą pakviesti ją pietų „Fazene“. Kiek nustebino tai, ką pasakė Juzefas, tačiau nieko nesakiusi Russell paėmė jo ranką ir pajuto svaigulį. Keliavimas oru, Rue anksčiau to nei karto nedarė.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 24, 2022, 03:45:07 pm
Juzefui taip gerai sekėsi, kad jis akimirką pagalvojo, ar tai tik nebus apgaulė. Ar tikrai tokia fantastiška moteris galėjo šitaip greitai juo susižavėti? Tačiau noras praleisti laiką su Anya šį kartą pasirodė esąs stipresnis už paranojas, todėl plikis tik šyptelėjo ir linktelėjo, kai gražuolė sutiko su juo keltis oru.
Anyai paėmus mėlynakio ranką per Juzefo kūną perėjo malonus virpulys. Jos ranka, ji buvo tokia moteriška, tokia švelni, kad plikšiaus mintyse ir vėl pradėjo šmėžuoti nedori vaizdai.
Tačiau dabar Levinsas turėjo susikaupti. Laikydamas Anyą už rankos jis įsivaizdavo ryškias žvaigždes ir Mėnulį. Tą pačią akimirką jiedu pokštelėjo ir kelioms sekundėms prieš juos atsivėrė nuostabus žvaigždėtas dangus ir jo kūnai. Vyras stengėsi keliauti oru ir kabėti jame kiek įmanydamas švelniau. Tuo metu, kai jie buvo sustoję ore, turėjo jausti nesvarumo būseną.
- Gražu, ar ne? - tik pratarė.
O tada pokštelėjo dar kartą. Prie Bovey upės Juzefo ir Anyos neliko nei kvapo.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gegužės 09, 2023, 10:38:16 am
Kad ir kaip buvo sunku palikti šeimą namuose ir visai dienai išsitrenkti kažkur, Dafydd sutiko su tokiu pasiūlymu. Draugystė su Auriu nedrąsiai vystėsi, ir vyrukas nenorėjo praleisti tokios progos. Bėda ta, kad prisibijojo ar gėdijosi prisipažinti niekada gyvenime nesėdėjęs jokioje valtyje ar baidarėje. Reikia tikėtis, kad Auris yra patyręs irkluotojas, kitaip ši pramoga gali baigtis labai jau liūdnai. Taip pat nedrąsiai vylėsi, kad pačiam ši pramoga patiks, ir jis galės kitą kartą pasiūlyti tokį nuotykį brangiausiems žmonėms. Trys mažieji, žinoma, dar per maži, bet dvynukai ir Miriam tikrai norėtų tai išbandyti. Tiesa, šios mintys privertė ir vėl pradėti save graužti. Ar jis gali savo vaikams suteikti viską, kai nė nežino, kas tas viskas gali būti? Ar neturėjo pirmiau pats išmokti gyventi ir tik tada suteikti galimybę gyventi vaikams? Žinoma, kai mažieji paaugs, jis jau žinos daugiau. Bet ar tai nereikš, kad vyresni vaikai bus nuskriausti? Jis nė už ką kuriam nors mažyliui neparodys didesnės meilės ir rūpesčio nei kitiems. Visi šeši vaikai yra lygūs. Jeigu jų bus daugiau (o jeigu tik Mayra sutiks, jų tikrai bus daugiau), jie taip pat bus lygūs.
Kadangi šį kartą keliavo vienas, persikėlė oru. Teko miestelyje lankytis darbo reikalais, tad gerai pagalvojo apie tą pastatą, kuriame slėpėsi užkeikti dalykėliai, ir netrukus jau buvo vietoje. Iki upės eiti buvo visai netoli, oras geras, tad Dafydd jautėsi visai patenkintas. Žinoma, jau spėjo pasiilgti Mayros ir mažylių, bet įstengė save įtikinti, kad bus smagu. Be to, gimus šeštajam mažyliui laiko susitikti su draugu atrasti nebuvo labai paprasta, tad kvietimas pradžiugino. Tai tarsi parodė, kad draugystė svarbi ne tik jam. O laimingas tėvas bent šiek tiek padės ir vaikams taip jaustis, ar ne?
Taigi dabar Dafydd vaikštinėjo palei upę ir laukė Aurio. Neįsivaizdavo, kaip veikia kažkoks plaukimas, bet tikėjosi, kad draugas viską žinos.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Gegužės 09, 2023, 04:55:12 pm
Auris skriejo savo motociklu. Tikslas buvo jau netoli. Šią dieną paliko visas savo depresines mintis kažkur mieste ir ketino puikiai praleisti dieną ant vandens. Šios žiemos nenorėjo nei prisiminti. Buvo praradęs energiją kažką veikti. Tik trynėsi su senais savo pažįstamais ir vos gebėjo pravesti pamokas. Pavasaris buvo geresnis. Bet irgi jo nedžiugino.
Štai ir paupys. Jis ėmė leistis. Išvydo Dafydd apačioje, kuris atrodė labai mažas. Raudonplaukis patraukė ranką nuo vairo ir pamojavo bičiuliui. Ir galop ratai pasiekė žemę ir nutilo variklio gausmas. Auris nušoko nuo motociklo ir užkerėjo jį taip, kad niekas negalėtų pasiimti iš šios vietos. Vaikinui judant ant jo nugaros kabanti kuprinė baisiai garsiai subildėjo.
- Tu tik paklausyk Dafydd. Čia tik įrodymas, kad man reikia atostogų. Kai išlėkiau iš namų ir nuskridau jau nemažą kelio dalį susivokiau, kad svarbiausi šios dienos daiktai. Tai yra baidarė ir irklai liko namo rūsyje. Turėjau grįžti ir viską paimti. - Dabar kalbėdamas šypsojosi. Bet kaip siuto seniau...
- Kaip seniai sėdėjau valtyje. Galvojau, kad gal būtų smagu pažvejoti. Bet supratau, kad noriu daugiau veiksmo. Šita upė sekloka. Tai kartais gali tekti lipti iš valties ir ją persitempti kur giliau. Būk pasiruošęs sušlapti. - Jis nusiėmė kuprinę nuo pečių ir ji vėl subildėjo. Auris paguldė ją ant žemės. Garsas buvo toks, lyg trinktelėtų didelis daiktas. Nuostabus dalykas ta magija. Persivežti valtį užkerėtoje kuprinėje buvo taip paprasta.
Atsegęs kuprinę ištraukė dvivietę baidarę. O paskui ir irklus. Juos užkrovė ant valties šonų.
- Pasiskolinau valtį iš vieno pažįstamo. - Pasakė.
- Ar tu pasiruošęs išplaukti? Tada nusitempkim ją į vandenį. Ir šiaip ar kada plaukiojai baidare? Jei ką tai upė nėra srauni. Niekada ja neplaukiau. Bet tas mano pažįstamas iš kurio skolinaus valtį pasakė, kad pavojingų srovių neturėtų pasitaikyti. Nebent seklumos ar kokie rastai.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gegužės 10, 2023, 11:38:59 am
Laimei, Auris netruko pasirodyti, ir Dafydd nespėjo pagalvoti, kad bus apsikvailinęs. Pernelyg dažnai tai nutikdavo, tačiau šį kartą viskas gali būti gerai. Be to, draugas jau turėtų būti pripratęs prie nuolatinių Dafydd nesėkmių. Na, o jeigu dar nepriprato, šiandien teks tą padaryti. Kai kokį penktą išvirs iš baidarės, supras, kad ne tą žmogų pasikvietė šiai pramogai.
- Patikėk, man irgi reikia atostogų, - draugui priėjus ir pradėjus plepėti atsiliepė velsietis. Net ir sau bijojo tai pripažinti, bet labiausiai norėjosi kur nors išlėkti dviese su Mayra. Ezrai žiemą bus jau vieneri. Gal pagaliau pavyks nuskristi į Maljorką ir pabūti dviese? Bet apie tai galvoti negalima. Visas šešetas vaikų yra tiesiog nuostabūs.
- Ne, tai tu būk pasiruošęs sušlapti, - šyptelėjo, tačiau staigmenėlę, kad vos po akimirkos ant vandens jiems teks išsimaudyti, nutarė pasilikti sau. Atidžiai stebėjo, kaip Auris ruošiasi išplaukti, ir suprato neįsivaizduojantis, ką reikės daryti. Ar prisipažinti, kad nieko čia nesupranta?
- Lyg ir pasiruošęs, - gūžtelėjo taip ir nepasakęs apie savo nepatirtį. Vis dėlto sulaukęs tiesioginio klausimo neketino meluoti. - Ne, neteko. Tiesą sakant, kol nepasiūlei šito reikalo, net neįsivaizdavau, kad taip galima.
Dabar pasijuto dar kvailiau. Atrodė, kad neturėjo nei vaikystės, nei iš viso gyvenimo. Viską, ką žinojo, sužinojo iš Mayros. Ar bent jau jos dėka. Ar jis turi ką pasiūlyti daug nuotykių ir patirties turinčiam draugui.
- Turėsi mane išmokyti, - pridūrė nelabai ryžtingai paėmęs baidarės galą. Pradėjo tempti ją upės link, bet prie pat vandens paslydo ir įdribo į jį. Laimei, vieta buvo visai negili, tad nesunkiai atsistojo ir pradėjo juoktis.
- Matai, man net baidarės nereikia, kad sušlapčiau, - pridūrė jis. Nors tai buvo eilinė nesėkmė, kažkodėl buvo labai smagu. Pavyko netgi atsipalaiduoti. Vis dar šypsodamasis Dafydd išlipo iš upės ir atsargiai paėmęs baidarės galą galiausiai įtempė ją į vandenį.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Gegužės 11, 2023, 05:15:50 pm
- Pavargai? Ar daug darbo ar šiaip kas? - Nieko keisto. Kai aplink zuja tiek vaikų nuovargis neišvengiamas. Pagalvojo. Jie ėmė temptis valtį į vandenį.
- Jei turėsim persitempti valtį tai tikrai teks sušlapti. - Auris norėjo paklausti ar viskas gerai, kai Dafydd įkrito į vandenį. Bet buvo aišku, kad nieko neatsitiko. - Vienas nulis. - Nusijuokė. Svarbu, kad nepradėtų lyti. Tada tai bent bus šilta.
Valčiai atsidūrus vandenyje Auris susivokė, kad prieš tai būtų buvę normaliausia sudėti daiktus į jos galą. Bet šiandien regis jo mintys vilkosi iš paskos. Buvo išsiblaškęs labiau nei visada.
- Ar turi kokių sunkesnių daiktų? Jei ne, tai gali pasilikti viską su savim. Nebent turi kažką, kas gali sušlapti ir sugesti. Tai arba apsaugok kerais arba turiu maišiukų atsparių vandeniui. - Jo daiktai gulėjo užkerėtoje kuprinėje taigi nebuvo svarbu.
- Puiku. Vadinasi šiandien išmoksi ko nors naujo. - Nusišypsojo. - Ai tiesa, tas mano pažįstamas įkišo man ir gelbėjimosi liemenes. Jei nori gali užsidėti. Praverstų jei kartais apvirstume. Kuo aš labai giliai abejoju. - Taigi kaip ir atėjo metas lipti į valtį. Auriui atrodė,kad tik per praktiką Dafydd įgus irkluoti. Be to jis manė, kad čia nieko sudėtingo. Juk jie tiesiog šiaip išplauks pasiplaukioti ir tiek.
- Man atrodo, kad tu lengvesnis. Todėl lipk pirmas. Turi sėdėti priekyje. Lipk atsargiai, valtis gali truputį siūbuoti. Aš palaikysiu galą.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gegužės 13, 2023, 07:26:11 pm
Kalbėti apie bet ką, kas siejosi su darbu, nesinorėjo. Tai buvo pernelyg nuobodu. O štai užsiminti, kad nori pabūti dviese su Mayra, buvo nedrąsu. Atrodė, kad tai labai asmeniška ir, ko gero, meilės nepripažįstančiam draugui ne itin įdomu.
- Norisi kur nors nulėkti dviese su žmona, - vis dėlto pratarė. Drovėjosi prisipažinti, kad apie nieką daugiau nesvajoja, tik apie laiką dviese su mylimąja. Bet Auris to gali ir nesuprasti. - O darbas tai žinai. Nusibodo, - dar pridūrė.
- Tuoj bus ir penki nulis, - nusišypsojo. Laimei, draugas nepuolė klausinėti, ar jis gyvas ir sveikas. Apsikvailino, bet Auris padėjo pajusti, kad nieko labai tragiško nenutiko. Ko gero, dėl to jie ir gali vadinti vienas kitą draugais.
- Nieko neturiu, - gūžtelėjo Dafydd. Šį kartą nepamiršo pasiimti telefono, tad ištraukė jį ir užkerėjo apsauginiais kerais. - Nenustebk, kad turiu tokį daiktą, - pradėjo tarsi teisintis. - Taip paprasčiau, jeigu Mayrai ar vaikams ko skubiai reikia.
Paėmęs gelbėjimosi liemenę apsivilko. Aurio abejonės dėl apvirtimo galimybės vertė nusišypsoti, bet nieko apie tai nesakė. Jeigu jau draugas mano, kad viskas bus gerai, tebūnie. O kai jau apvirs, teks suktis iš padėties.
- Tikrai nori, kad aš lipčiau pirmas? - pasitikslino Dafydd. Ar nebus taip, kad jie apvirs Auriui dar nė neįlipus į laivelį? Vis dėlto priėjo prie baidarės priekinės sėdynės ir atsargiai įlipo į ją. Laivelis iš karto pradėjo siūbuoti, o Dafydd - kartu su juo. - Klausyk... Čia taip ir turi būti? - dėl visa ko pasitikslino, bet pagaliau pavyko atsargiai atsisėsti. Susimąstė apie tai, kad tokia pramoga be galo patiktų Eliotui.
- Gal žinai, nuo kelerių metų vaikams galima plaukioti? - paklausė. Bandė apsisukti, kad pažiūrėtų, ar Auris jau įsitaisė už jo, bet nuo kiekvieno krustelėjimo baidarė susiūbuodavo, tad taip ir liko sėdėti ir spoksoti tiesiai prieš save.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Gegužės 14, 2023, 08:37:28 pm
- O ar išeis paimti atostogų? Tada gal ir pavyktų kur nors išlėkti. Na, jei sugebėsi tiek kartų įvirsti į vandenį tada jau užtikrintai galėsi pasakyti, kad plaukiojaisi. Dar nepamirškim ir to, kad beirkluojant bus pilna pūslių ant delnų. Va čia bjauriausias šios kelionės dalykas. -  Gerai, kad Dafydd nieko neturėjo. Taigi nereikėjo vilkti to daikto iš vandens.
- Ir gerai. Aš irgi turiu telefoną. Kurį prikišau žaidimais. Ir dar Felė kartais skambinėja, kai pataiko ir randa mane ne mokykloje. - Nusijuokė jis. Pats nesivilko liemenės. Kaip visada paliko viską likimui. Tiesą pasakius dažnai nesaugodavo savęs. Būdamas jaunesnis net šalmo nesidėdavo važinėjant motociklu.
- Taip. Tu turi lipti pirmas. - Patvirtino ir kai Dafydd pradėjo kiek palaikė valties galą. Kad nuo judėjimo valtis nepradėtų čiuožti tolyn į vandenį.
- Aha. Įprasi. - Pasakė. O tada jau ir pats įlipo į valtį. Buvo jau atpratęs nuo siūbavimo, ir vos nepaslydo. Bet pagaliau įsitaisė patogiai.
- Nežinau nuo kiek tiksliai. Bet žinau, kad galima ir su visai mažais vaikais plaukioti. Galima įstatyti specialią kėdutę. Bet aš to nedaryčiau, jei jie negali plaukti. O jei dar rimtai apvirstų, tai būtų visai blogai. Ar norėtum pasiimti kada vaikus paplaukioti? - Iš kuprinės ištraukė butelį vandens ir paguldė į valties kraštą. Neabejojo, kad jiems prireiks atsigerti.
- Ai, jei kartais vėliau prisitaškys vandens tai nenustebk. Taip kartais būna. Na, imk irklą. Reikia atsistumti.- Jis pasiėmė vieną. Ir pradėjo darbuotis.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gegužės 15, 2023, 05:28:18 pm
Kadangi Mayra šiuo metu nesilaukė (arba bent jau Dafydd šito nežinojo), imti atostogų, kai gims mažylis, nereikės. Vadinasi, jis gali kažkada paatostogauti dviese su žmona, ar ne? Labai tikėjosi, kad taip, bet ar Auriui tą tikrai reikėjo žinoti, nebuvo tikras. Nežinia ką draugas galvoja apie Llewellyn šeimos vaikų kiekį. Turint omenyje, kaip jis neigia bet kokią meilę ir šeimą, didelis vaikų kiekis gali pasirodyti keistas ar net nenormalus.
- Tikiuosi, kad pavyks. Kiek galima dirbti, - šyptelėjo. Iš tiesų darbo buvo per daug. Reikėjo pailsėti ir skirti laiko šeimai. Ir visai nesvarbu, kad ir taip skyrė kiekvieną įmanomą minutę.
Ką gi, teko nusiteikti krūvą kartų išvirsti iš baidarės. Jeigu tik Auris nepradės tyčiotis, viskas gali būti gerai. Dafydd nutarė pasistengti atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką. Vylėsi, kad galės kada nors tokiai pramogai pakviesti ir šeimos narius.
Draugui lipant į valtį ji dar labiau siūbavo. Atrodė, kad antras kartas jau visai čia pat, bet pavyko išsilaikyti. Paėmė irklą, bet neįsivaizdavo, ką reikėtų su juo daryti. Pliaukštelėjo jį į vandenį ir gerokai apsitaškė.
- Ką gi, jeigu tikiesi likti sausas, geriau iš karto tave nuvilti, - šyptelėjo ir pabandė pairkluoti atsargiau. Buvo sudėtinga, tačiau pamažu lyg ir įgudo. - Manau, kad būtų smagu pasidaryti pikniką su šeima. Bet Ezrai dar tik keli mėnesiai. Gal dar šiek tiek per mažas. Bet labai norisi ką nors nuveikti visiems kartu. Kartais atrodo, kad su vyriausiais praleidžiu daugiausiai laiko.
Buvo keista taip atvirauti, bet kartu ir visai smagu. Su Auriu kalbėtis galima.
- Kita vertus, dvyniai jau po poros metų išvyksta į Hogvartsą, - po kiek laiko pridūrė atsargiai irkluodamas. Ta mintis gąsdino, bet šito atskleisti nesinorėjo. - O kaip tu laikaisi? Kas naujo tavo padangėje? Kaip gyvena Alanas?
Nejučia grįžtelėjęs į draugą pajuto, kad baidarė susiūbavo, bet dar kartą viskas baigėsi laimingai. Galbūt netgi bus visai smagu.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Gegužės 19, 2023, 03:13:55 pm
Jiems susėdus ir pamažu pradėjus irkluoti Auris pamanė, kad šį tą reiktų pasakyti apie irklavimą. Taigi pradėjo aiškinti.
- Dabar taip drauguži. Irkluok atsargiai ir švelniai. Geriausia būtų, jeigu irkluotume tolygiai. Tarkim taip. Kaire, dešine. Kaire, dešine. Tada valtis taip nesiūbuos. Jei reikės apsisukti tada jau tu tarkim irkluok į priekį, o aš atgal. Bet dabar, kol posūkių nėra tiesiog irkluokime tolygiai. Regis viską pasakiau. Laikui einant įprasi. Galvoju, kad protingiausia bus sustoti po kokios valandos ar pusantros. Ar bent jau po tiek laiko reiktų pasieškoti vietos sustojimui. Neliktų jokio smagumo, jei greitai pavargtume. Dar jei reikės tampytis valtį dėl seklumų, tada tikrai neišvengsime nuovargio. - Dėl to, kad teks sušlapti nei neabejojo. Valtis vis tiek prisitaškys vandens nuo jų irklų. O Jei dar teks ją pasitampyti tada tikrai vandens neišvengs.
- Aha. Aš irgi nesiplukdyčiau tokio mažučio vaiko. Man atrodo protingiausia plaukti su tokiais, kurie jau mokėtų plaukti. Jei netyčia valtis apsiverstų. Turbūt bus taip keista, kai jie išvyks ar ne? Kaip jiems sekasi? Kaip Oliveris? Ar dar einate pas psichologą? - Kaip keista, kad laikas bėga taip greit. Eliotą matė prieš beveik metus. O Oliverį dar seniau. Taigi buvo įdomu kaip jiems sekasi.
- Ai Dafydd. Aš nežinau. - Auris nutilo. Akimirkai pasijuto pavargęs.
- Rudenį vėl pradėjau eiti iš proto. Kartais man atrodo, kad mano mintys mane pradeda skandinti. Kartais užsigalvoju apie savo praeitį, negaliu niekaip jos paleisti. Taigi vos ištempiau metus mokykloje. Buvo apėmęs toks beprasmybės jausmas. - Auriui paprasčiausiai reikėjo žmogaus, su kuriuo galėtų kalbėtis iš tikrųjų. Ir bėgant laikui vis labiau džiaugėsi dėl to, kad jie susitiko.
- Bet man praėjo. Man taip atrodo. - Ar bent jau atitolo visos tos mintys iki kito karto. Pridėjo sau. -  O Alanas... O čia tai išvis... Net nežinau ar džiaugtis ar liūdėti. Tu žinai jis išsiskyrė su mergina. O dabar visai neseniai sužinojau, kad jie buvo susitikę. Ir... - Negaliu tuo patikėti. Dar vis negaliu tuo patikėti. - Turbūt vasaros pabaigoje jiems gims dvynukai. Aš net nežinau... Jie dar tarp savęs neišsiaiškinę. O čia vaikai. Ir šiaip juk Alanas tik baigė mokyklą. O ir Dori juk tik praeitais metais. Tai štai net nežinau ar jam gerai ar blogai sekasi...
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gegužės 23, 2023, 12:58:14 pm
Irkluoti ir atsargiai, ir švelniai, ir dar tolygiai (nors ką tai reiškia, Dafydd iki galo taip ir nesuprato) buvo pernelyg sudėtinga. Nors užsiėmimas pasirodė esąs visai įdomus, labiau norėjosi pasišnekėti. Kodėl jie negalėjo pasiplaukioti kokiam ežere, kur galėtų įlipti į valtį ir nieko nedaryti? Bet priekaištauti draugui nesinorėjo.
- Tikiuosi, kad įprasiu, - pasistengė atrodyti bent kiek laimingas. Mielai atsivežtų į tokią iškylą šeimos narius, bet tam reikia pačiam bent šiek tiek išmokti irkluoti. O gal tiesiog pastovyklauti? Ko gero, paklaus, ko norėtų Mayra, ir būtinai jai tą suteiks.
Netrukus draugas pradėjo domėtis nuostabiais Dafydd sunūmis. Tai buvo gera. Tarsi parodė, kad jie yra tikri draugai, kad su Auriu galima šnekėtis apie vaikų pasiekimus. Tai buvo bene svarbiausia iš visko, ką ši draugystė galėjo suteikti.
- Pas psichologą dar einame, tik man pradeda atrodyti, kad iš to mažai naudos, - atsiliepė ir netyčia pliaukštelėjo irklą į vandenį taip, kad jis pradėjo taškytis visur aplinkui. - Atsiprašau, - šyptelėjo. Bet netrukus surimtėjo. - Niekaip nesuprantu, kodėl Eliotas taip nemėgsta savo brolio. Ir taip baisu pagalvoti, kas bus, kai jie išvyks į Hogvartsą, bet jeigu ir toliau taip nesutars, kas bus Oliveriui? Kaip jis ten jausis? Kaip manai, kai dvyniai išvažiuos į mokyklą, dar dirbsi ten?
Paskutinį klausimą pasistengė ištarti kuo nerūpestingiau, tačiau juto, kad jame slypi nebylus prašymas. Jeigu tik Auris vis dar bus Hogvartse, ar jis sutiktų pažiūrėti, kaip sekasi tiems dviems labai skirtingiems mažyliams? Bet garsiai to paklausti nesiryžo - nesinorėjo jaustis taip, tarsi tiesiog išnaudotų draugą.
Netrukus tas draugas ėmė atvirauti, ir Dafydd kiek sutrikęs jo klausėsi. Norėjo pasakyti, kad turint šalia mylimus žmones beprasmybei tiesiog neliks laiko, tačiau nutylėjo. Atrodė, kad Auris iš tiesų buvo nusiminęs ar nusivylęs. O gal pavargęs. Bet kuriuo atveju geriau neerzinti.
- Labai tikiuosi, kad jautiesi geriau, - tespėjo pasakyti vis dar lėtai irkluodamas. Tiesa, sekėsi jau kiek geriau. Žinojo niekuo negalintis padėti, tačiau norėjo, kad Auris žinotų: palaikymo sulauks. Tiesa, netrukus jis pradėjo kalbėti apie Alaną. Žinios gerokai nustebino.
- Neprisimenu, ar pasakojau tau, kad buvau jį sutikęs, - atsargiai pratarė staiga visai nustojęs irkluoti. Žinojo norėjęs pasigirti draugui, kad beveik protingai pasišnekėjo su jo pusbroliu, bet ar tą padarė? Gal netrukus po to gimęs šeštasis mažylis išstūmė tai iš galvos? - Buvo labai pasikeitęs. Na, įrodė tai, ką buvai man pasakojęs anksčiau. O kas dabar? Kaip manai, gal jie turi šansų susitaikyti?
Kai pagalvoji, Alanas iš tiesų pernelyg priminė jį patį. Net ir vaikai, kurių jis neplanuotai susilauks, bus dvynukai. Tai gąsdino, bet šito Auriui sakyti nesinorėjo. Taigi Dafydd tiesiog pažvelgė į vandenį ir bandė suvokti ką išgirdęs.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Birželio 05, 2023, 10:29:38 pm
- Aišku įgusi. - Jie plaukė. Tas mechaninis darbas jam patiko. Padėjo sutelkti mintis.
- Gaila. O kaip manai ar jam bent patinka ten eiti ir užsiimti su psichologu? Nieko. - Šyptelėjo, kai vanduo patiško į visus šonus. - Ar jie labai nesutaria? Na jie labai skirtingi. Gal dėl to neranda bendros kalbos. Ar tau atrodo, kad yra kažkas daugiau? - Tikrai. Berniukui gali būti nelengva. Eliotas tai matyt nepražus. O kaip Oliveris? Jei jie nesutaria, tai bus dar sudėtingiau.
- Manau, kad taip. Kažin ar kur kitur pasidėsiu Dafydd. - Ne. Jis niekur nebeketino išeiti. Nors regis buvo tam nusiteikęs. Bet apmąstęs viską suprato, kad kol kas nežino ką daugiau norėtų veikti. Gal norėtų pakeliauti. Bet kaip galėtų palikti Alaną ir Dori su vaikais vienus. O Erka... Ji kažkaip susikirto ir jai nepavyko išlaikyti egzaminų. Dabar dar Eion. Jie klaikiai nesutarė. Jis tebegyveno tame bute. Auris dar šį ryt nunešė jam pusryčius. Jam nepatiko, kad Eion yra vienas tame bute. Bet Auris abejojo, kad jam geriau būtų jo mažame butuke su Erka ir dažnai ten būnančia Kaja.
- Jei tebedirbsiu mokykloje tikrai užmesiu akį kaip sekasi Oliveriui. Tą tai tau prižadu. Ir pažiūrėsiu, kad Eliotas mokytųsi. Jam gal gali būti paprasta pamiršti mokslus, turbūt jis susiras mokykloje daug draugų ir ne mokslai jam gali būti galvoje. - Manė, kad tebedirbs mokykloje kai ten mokysis Dafydd vaikai. Ir kadangi juos kažkiek pažinojo tikrai ketino pažiūrėti kaip jiems seksis.
- Turbūt geriau. Dėkui. Man atrodo, kad susitvarkiau su savo mintimis. Bet vis tiek... Žinai, Erka liko antriems metams. O tuo tarpu aš nelabai domėjausi ką ji veikia. Pravesdavau pamokas ir išeidavau kur nors iš mokyklos. - Šį kartą jis gerokai mostelėjo irklu ir pakėlė vandens purslus. - Turėjau ja labiau pasidomėti. Taip pasakojai. - Šį kartą nusišypsojo. - Ačiū, kad su juo pasikalbėjai. - Tai, kad kažkas domėjosi jo pusbrolio reikalais Auriui reiškė labai daug. - Tikiuosi, kad susitaikys. Dabar jie atrodo kartu. Bet kaip gyvens po vaikų gimimo nežinau. Gal viskas bus gerai.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 07, 2023, 10:04:35 am
Taip šnekučiuotis vis dar buvo neįprasta. O dar keisčiau buvo tai, kad jis su Auriu atvyko čia nuveikti kažko smagaus. Normalaus, ką daro daugelis žmonių. Ko gero, laikas bent pabandyti išlįsti iš savo kiauto. Bet ką daryti, kad tai yra gerokai baisu? Kad vis dar lauki iš aplinkinių patyčių ir paniekos? Tiesa, dabar tam vietos nebuvo. Galėjo smagiai leisti laiką su draugu. Taigi pasistengė nustumti mintis į šoną.
- Psichologas jo negąsdina, o tai jau daug, - atsakė į klausimą. - Turbūt visiems berniukams įdomu bendrauti su suaugusiais žmonėmis, tad jam tarsi visai smagu. Tik norėtųsi kažkokių pastebimų pokyčių... Tas ir yra, kad čia nelabai tinka žodis "nesutaria". Oliveris Eliotą myli, bet šis brolio meilę atstumia ir kai mano, kad niekas nepastebi, rodo atvirą panieką. Teko ir jį vesti pas psichologą, bet bent jau kol kas tikslaus atsakymo neradome. Negi visi mano vaikai turės vaikščioti į tokias įstaigas?..
Nejučia užduotas klausimas išdavė didelę baimę. Abu Llewellyn šeimos suaugusieji turėjo sudėtingą vaikystę ir galbūt vaikų susilaukė per anksti. Ir netyčia, žinoma. Ką gali žinoti, ar tai nepaveiks vaikų? Tiek jis, tiek Mayra savo mažylius be galo mylėjo, bet ar to pakanka?..
Tai, kad Auris atspėjo klausimo prasmę, vertė jaustis šiek tiek nejaukiai, bet Dafydd nusišypsojo. Jautėsi dėkingas, kad taip netikėtai atrado draugą. Juto galintis juo pasitikėti.
- Ačiū tau, - pratarė. - Neabejoju, kad jiems bus smagu pažinoti profesorių. Tik žinant Eliotą jis per tavo pamokas tikrai nesimokys.
Atmosfera lyg ir kiek atlaisvėjo, tad Dafydd pabandė pairkluoti greičiau. Vis dėlto vos tik tai padarė, baidarė iš karto pavojingai susiūbavo, tad teko pristabdyti arklius.
- Gal ir padarei klaidą, kad nesidomėjai, ką veikia tavo globotinė. Bet to jau nepakeisi, tad turbūt neverta graužtis, ar ne? - atsiliepė į draugo žodžius velsietis. Mintyse nusišaipė iš savęs - labai jau lengva dalinti tokius patarimus, kai pats save ištisai graužia būtent už praeities "nuodėmes".
- Tas Alanas, kurį sutikau praėjusį rudenį, man pernelyg priminė mane patį, - dar pasakė. Gal tai buvo pernelyg atvira ar keista, bet norėjosi pasakyti, kodėl su juo kalbėjosi. Nesijautė padaręs kažką gero. - Gal nori kiek padidinti tempą? - paklausė nutaręs dar kartą pabandyti. Abu sutarė, kad apsivers, tad gal jau laikas tai ir padaryti?
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Birželio 15, 2023, 06:35:13 pm
- O ar nemažėja nei ta triukšmo baimė? O dėl jo būdo, tai gal jis tiesiog drovus žmogus ir tiek. Taip yra ir viskas. - Įdomu kodėl taip yra.Kodėl Eliotas kaip sako Dafydd rodo panieką savo broliui? Norėjo tai suprasti. Gal pavyks tai suvokti jiems atvykus į mokyklą.
- O kaip Eliotas sutaria su kitais broliais ar seserimis? Aišku, jie jaunesni. Bet vis tiek. - Ar jis tą pyktį jaučia tik Oliveriui?
- Pasakyčiau,kad gal praverstų dvynukus išleisti į kokią stovyklą. Kur galbūt galėtų suartėti vienas su kitu. Kur pabūtų kartu abiem svetimoje aplinkoje. - Bet ar nebūtų taip, kad Eliotas susirastų draugų ir Oliveris liktų šone? - Aišku, tai irgi turi minusų. Viskas gali išeiti ir ne taip kaip tikiesi. O dėl to, kad jiems reikia pas psichologą man atrodo nieko tokio. Jie tavo vyriausi vaikai. Turbūt abu aiškiausiai suprato kas nutiko jūsų šeimoje. Kalbu apie... Apie jūsų vaiko netektį. Ir tu sakei, kad Oliveris po to pasikeitė. Gal tai ir nutolino juos abu? Tai man atrodo, kad visai normalu jiems abiem apsilankyti pas specialistą. Nesmagu, kad taip yra. Bet nieko jau čia nepakeisi. Tik gaila jei tai nelabai padeda. - Vienaip ar kitaip būtų pastebėjęs tuos dvynukus. Jei ir nepažinotų Dafydd. Bent jau Oliverį tikrai būtų pastebėjęs. Vienišą vaiką. Ir vis tiek pažinotų Dafydd ar ne turbūt bandytų su juo bent jau pakalbėti. O dabar aišku tie vaikai jam rūpėjo ir todėl, kad juos truputį pažinojo. Ne vien todėl, kad galbūt bus jo mokiniais.
- Pažiūrėsim. Gal jam visai patiks mokytis. Juk prisimenu kaip norėjo, kad parodyčiau kerėjimo pavyzdžių. Tai gal ir pats norės jų išmokti. - Baidarė ėmė svyruoti. Bet neapvirto. Pamažu ant dugno nuo irklų pradėjo rastis vandens.
- Nežinau. Man tiesiog pikta, kad kartais visai nuplaukiu į savo emocijas ir tada pridarau nesąmonių, kurias paskui reikia taisyti. Na taip, jau nieko nepakeisi. Bet vis tiek gaila. Aš labai dvejojau ar man tikrai reikia globoti Erką. Mokyti viena. O gyventi kartu visai kas kita.  Aš žinau koks esu. Tikėjausi problemų jau kur kas seniau. Viskas tikrai per daug gerai ėjosi. Bet kai pasakiau jai, kad galėčiau pabandyti suteikti jai namus negalėjau paskui sakyti. Ne viskas. Nieko nebus. Bet gal taip būtų buvę geriau. Aš nežinau. - Net Alaną nustūmiau į šoną, kai pradėjau nesidomėti mokyklos reikalais. Piktai pamanė.
- O kodėl? Turėjai kažkokių panašių patirčių kaip Alanas dabar? - Tai buvo tikrai įdomu. Jie šį tą žinojo apie vienas kito praeitį. ir per tokius pokalbius, koks vyko dabar tų detalių vis daugėdavo. Auris jau seniai negalvojo kodėl pasakoja tiek visko Dafydd. Paprasčiausiai pradėjo išties mėgautis šiuo atrastu nauju bendravimo būdu.
- Jei tik nori. Pirmyn. - Šyptelėjo ir ėmė irkluoti greitesniu tempu.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 18, 2023, 01:37:56 am
Kalbėtis su draugu apie mylimus žmones. Skambėjo tiesiog neįtikėtinai nuostabiai. Ar gali būti, kad jis, didžiausias pasaulio nevykėlis, tikrai nusipelnė tokių dalykų?
- Nežinau, ar sąmoningai, bet Oliveris vengia triukšmingų vietų. Dėl to pasakyti, ar triukšmo baimė sumažėjo, labai sunku. Atrodo, kad jis tai slepia, bet kaip aš galiu nepastebėti?.. Ir jis… Perėmė visas mano blogiausias savybes.
Šį faktą pripažinti buvo nesmagu, tačiau Auriui tą pasakyti norėjosi. Tai tarsi įrodė, kad šis žmogus tikrai yra jo draugas. Kodėl prireikė tiek daug laiko išdrįsti sau tą pripažinti?
- Su Miriam Eliotas sutaria puikiai. Abu broliai sesutę myli. Mažieji gerokai jaunesni, tad judriam berniukui su jais nuobodu. Bet negaliu sakyti, kad jų nemyli, - toliau kalbėjo Dafydd. Šiek tiek nerimavo, kad ilgainiui draugas gali pradėti jį pašiepti. Penkis žodžius per dieną vos ištariantis vyrukas apie šeimą gali plepėti be perstojo. Gerokai šnekesniam draugui tai gali atrodyti keista, ar ne?
Ramiai irkluodamas apie kažką galvojo ir klausėsi, ką toliau šneka draugas. Jis, regis, nuoširdžiai buvo nusiteikęs padėti išspręsti dvynių problemą. Buvo labai smalsu, kaip su jais sutartų sutikęs abu vienu metu. O kaip viskas bus mokykloje? Mažyliai augo pernelyg greitai, jau tuoj teks išleisti juos į Hogvartsą.
- Stovykloje Eliotas susirastų galybę draugų ir brolį iš viso pamirštų, - atsargiai pradėjo Dafydd, kai pasirodė, kad jau laikas kažką pasakyti. Kalbėti apie sūnelio netektį vis dar buvo sunku, dėl to šiek tiek sutriko, kai Auris apie tai užsiminė. - Bet taip, santykis pasikeitė po kai papasakojau apie…
Sakinys taip ir liko neužbaigtas, o Dafydd vėl paskendo mintyse. Atrodė, kad draugas labiau padeda nei specialistas. Ar tai reiškia, kad Auris jį puikiai supranta, ar tiesiog jų šeima tokia nenormali, kad yra naįkandamas riešutas net profesionalui? Kad Graham yra būtent toks, buvo aišku kaip dieną.
- Man atrodo, jam visokie triukai bus įdomiau nei rimti mokslai, - nusišypsojo Dafydd, nors, tiesą sakant, buvo net labai įdomu, kaip jo mažyliams seksis Hogvartse. Bet tada Auris, laimei, pradėjo daugiau kalbėti apie save. Nors su juo atvirauti galima, persistengti irgi nereikia.
- Manau, per daug save smerki. Visi turime emocijas. Būna geresnis laikas, būna ir blogesnis, - pratarė velsietis, tačiau tada draugas sutiko padidinti greitį, tad jam teko susikaupti ties plaukimu. Deja, nepasisekė - nespėjo prisiderinti prie Aurio, ir galiausiai valtis apvirto. Dafydd iš karto visas peršlapo, bet nė kiek dėl to nenusiminė. Priešingai - bene pirmą kartą gyvenime pradėjo prie Aurio nuoširdžiai juoktis.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Birželio 28, 2023, 05:33:33 pm
- O ką jis pats sako apie tai, kad vis artėja išvykimo į mokyklą laikas? Ir šiaip kaip Oliveriui sekasi mokytis paprastoje mokykloje? Ten juk turbūt turi praleisti dalį dienos ir tai didesnis atstumas nuo namų ir nuo tavęs ar jo mamos. Kažkada regis sakei, kad dvyniai ten eina ar ne? - Ten irgi triukšminga. Vaikai ypač mažesni gali kažin ką sukelti. O dar visa kita. Auriui buvo įdomu ar Oliveris ten turi kažką artimą, kokį draugą. Ar mokykloje jo nekamuoja patyčios. Ar Eliotas prie jų neprisideda, jeigu patyčių pasitaiko. Kodėl išvis Eliotas taip nemėgsta savo brolio? Iš kur tai galėjo atsirasti?
- Nežinau. Tavo praeitis galėjo formuoti kažkokias tavo savybes. juk tavo ir Oliverio gyvenimai vaikystės metu labai skirtingi ar ne? Gal tiesiog broliuko netektis prišaukė kažkokią baimę netekti šeimos ir dėl to jis toks susikaustęs. Nuo tokių dalykų deja neįmanoma apsisaugoti. Dabar reikia jam padėti kažkaip prasilaužti. Kad Oliverio drovumas ar kažkokios baimės netrukdytų jam paskui gyventi. - Išsakė savo įžvalgas Auris.
Dafydd ir pasakė tai, apie ką Senkleris galvojo dėl išvykimo į kokią stovyklą. Ne. Jei taip nutiktų, jei Oliveris būtų nustumtas į šoną ta išvyka atneštų tik blogų pasekmių. Tai jam buvo aišku.
- O ką išvis sako psichologas? Tarkim ar reikia bandyti Eliotą ir Oliverį kažkaip sutaikyti ar palikti juos ramybėje. Ir ar duoda kokių patarimų ką daryti, kad Oliveris būtų drąsesnis? - Kad tik Oliveris dar labiau neužsidarytų Hogvartse. Pamanė. - Pažiūrėsim kaip ten bus su tais mokslais. - Šyptelėjo. O tada kalba pasisuko apie jo reikalus. Nors apie save kalbėti pasidarė lengviau jam vis tiek labiau patiko aiškintis kitų žmonių problemas.
- Gal. Bet man vis tiek reiktų labiau valdytis. - Tespėjo pasakyti. Kai staiga pajuto, jog valtis pradeda virsti. Kažkaip netikėtai tai nutiko. Auris, kuris nebuvo užsivilkęs gelbėjimo liemenės nugrimzdo į vandenį. Virš jo buvo valtis. Jis pametė irklą. Krisdamas į vandenį netyčia gurkšnį jo įtraukė į plaučius. Taigi dabar tiesiog baisiai troško iškosėti vandenį ir įkvėpti. Tik kad jam virš galvos buvo valtis. Vaikinas ėmė kapanotis, kat iš ten išplauktų. Galop išniro ir užsikosėjo. Srovė pamažu nešė valtį ir jo irklą. Tik jis dabar truputį neturėjo energijos gaudymui. Apsivertė ant nugaros. Jį irgi pradėjo nešti srovė. Kaip lengva būtų taipnuplaukti ir dingti. Dingtelėjo mintis galvon. Visai tau... Piktai pagalvojo ir ėmė kapstytis atgal pas Dafydd.
 Auris girdėjo, kad Dafydd juokiasi. Pagalvojęs, kad jie tuojau galės kapstytis iš upės patys be jokios valties kažkodėl irgi nusijuokė. Ot nuotykėlis būtų parplaukti atgal. O ką pasakytų žmogus iš kurio skolinosi valtį nenorėjo nei galvoti.
- Dafydd, reikia pagauti valtį. Turi lazdelę? Manoji liko kuprinėje valties gale. - Pratarė. Dar truputį trūko oro. Norėjosi kosėti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 29, 2023, 09:46:11 pm
Kalbai pasisukus apie mokslus ir Hogvartsą Dafydd pajuto keistą nerimą. Laikas, kai jo mažyliai paliks namus, artėjo pernelyg greitai.
- Vieną dieną atrodo, kad Oliveris mielai ten atsidurtų šiandien. Kitą - jis iš viso nebenori išvažiuoti ir palikti namų. Dėl to man labai neramu. Jis nedrąsus vaikas. Eliotas susiras galybę draugų ir garantuotai per Kalėdas norės likti mokykloje. Bijau, kad Oliveris nuo pat rugsėjo pirmos galvos tik apie tai, kada pagaliau galės parvažiuoti. Žiobariškoje mokykloje sekasi ne taip ir blogai, tik va draugų nelabai turi. Matai, jis labai rimtas ir tylus vaikas. Bendraamžiams tai nuobodu. Nėra pasakojęs, kad kas šaipytųsi, bet ar galiu būti tikras, kad to nėra? Gal ir mokytojai tyli... Bet jam labai patinka dailės pamokos, nors namuose su mokytoju piešti mėgsta labiau. Ar pasakojau, kad radau jam privatų mokytoją? Jis, tiesa, žiobaras, bet Oliveriui patinka.
Netrukus Auris ir vėl pažėrė protingų minčių, tad Dafydd tik šyptelėjo ir linktelėjo. Kad mažylį paveikė broliuko netektis, buvo akivaizdu. Nors pats to turbūt nepastebėjo, Oliveris pasikeitė pernelyg ryškiai. Kad ir kaip mylėjo savo sūnų, kartais pasiilgdavo tuo besijuokančio aktyvaus mažylio. To, kuris buvo gerokai panašesnis į Eliotą.
- Psichologas dar nėra tikras, bet mano, kad galbūt rado priežastį. Kol kas nieko neatskleidė, nes nenori sakyti, kol nėra visiškai tikras. Pasirodo, tai gerokai sunkiau, nei aš ar jis tikėjomės. Bet jis abejoja, kad skirtingumas yra susijęs su ta neapykanta. Kol daugiau nežinome, kažką sakyti labai sunku. Be galo laukiu, kol išsiaiškinsime daugiau, nes Oliveris savo brolio pradėjo bijoti. Tą vėlgi slepia, bet negaliu nematyti...
Netrukus Auris pradėjo kalbėti apie save, tačiau įvykiai kito taip greitai, kad Dafydd nė neišgirdo draugo žodžių. Kol jis atsistojęs ant kažkokio akmens juokėsi, Auris, regis, pateko į gerokai keblesnę situaciją, ir netrukus Dafydd pajuto nerimą. Ar gali būti, kad per jį draugas nukentėjo?
- Auri? - tarstelėjo, bet, laimei, netrukus pamatė iškilusį vyruką. Tai padėjo atsipalaiduoti, ir velsietis netrukus vėl kikeno. Ką gi, jie susitarė, kad sušlaps, tad taip ir nutiko. Nėra ko pykti, ar ne?
- Gerai jautiesi? - paklausė apsičiupinėdamas kišenes. Lazdelės neturėjo - ar tik nebus įkritusi į valtelę? Tai buvo gera lazdelė, tad reikėjo ją gelbėti. - Ne, lazdelės neturiu ir nenoriu pamesti. Reikia sugauti laivą, - pratarė, nors neįsivaizdavo, kaip tą padaryti. Negi lipti į krantą ir bėgti sausuma? - Klausyk, man tikrai įdomu tai, ką tu pradėjai kalbėti, bet dabar svarbiausia atgauti lazdelę, - pratarė šiek tiek nerimaudamas. Už tuos galeonus, kuriuos išmestų naujai lazdelei, geriau nupirkti ką nors šeimai. - Kaip manai, ar pavyks persikelti ten oru? - paklausė, nors šiek tiek bijojo tai daryti - valtis susiūbuos, ir jis garantuotai vėl tėkšis į vandenį. Bet gal Auris pabandys?..
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Birželio 30, 2023, 05:21:02 pm
- Dėl to, kad dvejoja, tai gal nieko tokio. Žinai, Hogvartse yra visokių vaikų. Oliveris ten leis nemažai laiko ir reikia tikėtis, kad susiras draugų. - Dėl tų pašaipų tai ką gali žinoti. Vaikai kartais tai nutyli. - Bet gal tau pasakytų jei kas šaipytųsi. Juk jūs bent jau man atrodo esate artimi. Dėl mokytojo tai nesakei. Tai puiku, kad jam patinka. - Gaila, kad Eliotas nenori jo palaikyti. Jei būtų artimi Oliveriui Hogvartse turbūt būtų lengviau.
- Bijoti? Ar tau atrodo, kad Eliotas jį skriaudžia? - Čia tai jau tikrai rimta. Ir kas to berniuko galvoje dedasi? Kodėl Oliverrį maato kaip kažkokį taikinį. O gal kaip kitaip?
- Man viskas gerai. - Kiek prislopintu dėl noro kosėti balsu pasakė jis. Dabar plūduriavo vandenyje pamažu kasdamasis prie didelio akmens ant kurio ketino užlipti. Pagaliau tai pavyko padaryti.
- Ką? Keliauti oru? - Ne, jis to nedarys. Nei už ką. Paskutinį kartą oru keliavo tada, kai Juzefas juos perkėlė be jokių perspėjimų Italijoje. Tai buvo senokai. Auris neketino pakartoti tokios kelionės oru artimiausius šimtą metų.
- Ar tu galvoji, kad valčiai apvirtus lazdelė liko laivelyje? Mano kuprinė irgi turbūt kažkur dugne. Bet reikia patikrinti, gal užsikabino kaip nors valtyje. Bet... Aš... Aš tai oru tikrai nekeliausiu Dafydd. Pabandyk tu gerai? - Gal dabar jis ir neklaus kodėl. Bet paskui gali ir paklausti. O ką aš atsakyčiau? Ar galėtų taip pasitikėti kitu ir atskleisti savo baimę? O jei kada Dafydd kaip nors tai galėtų prieš mane panaudoti? Žmonėmins taip besąligiškai pasitikėti negalima. Ar tu tik ne per daug pasiduodi paranojiškoms savo mintims? Aš jam tikrai neketinu nieko aiškinti. Niekam neketinu nieko aiškinti. O jei papasakočiau. Gal kartu su Dafydd galėčiau iš naujo išmokti keliauti oru. Aš moku. Bet aš nelaikiau egzamino. Bet ne. Aš to neketinu daryti. Man nepatinka. Kodėl aš turėčiau keliauti oru? Yra šimtas kitų kelionėms gerų būdų.
Auriui visai nepatiko likti be lazdelės. Būtinai reikėjo ją susigražinti. Gal jo kuprinė tikrai galėjo užkibti už valties. Reikėjo tik ją pagauti ir atversti. Tada gal galėtų prišaukti Dafydd lazdelę iš upės dugno. O gal net ir ją rastų likusią valtyje. Bet buvo kliūtis. Kurios Auris nevaliojo peržengti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 04, 2023, 01:19:43 pm
Kad ir kaip norėjosi kalbėtis apie Oliverį ir netgi papasakoti apie jo jaučiamą baimę broliui, dabar nebegalėjo to daryti. Pakalbės apie tai vėliau, bet dabar reikėjo rūpintis lazdele ir Aurio kuprine.
- Aš nė nepastebėjau, kada ji iškrito iš kišenės. Negaliu būti tikras, kad iš viso buvo valtyje, - niūriai pratarė. Nardyti visai nemokėjo, tad niekaip nepavyks išgelbėti daiktų, jeigu jie išties atsidūrė upės dugne. Neatrodė, kad čia yra labai gilu, bet... Ir vėl trukdė tai, kad niekada neturėjo vaikystės. Daugelis žmonių galėtų tiesiog panirti, nes išmoko tai iš tėvų ar senelių. O jis...
- Ne, aš oru nekeliausiu. Jau apverčiau valtį, o jeigu ten nusileisiu oru, viskas bus dar blogiau, - teko prisipažinti, kodėl nenori to daryti. Įtarė, kad ir Aurio argumentai panašūs, tad daugiau nieko nesakė. Tik kaip vis dėlto išspręsti šitą situaciją. Šiaip ne taip pavyko išlipti į krantą, bet valtelė jau buvo gerokai nutolusi, tad reikėtų bėgti. Argi jis sugebės prasibrauti pro visus tuos krūmynus?
- Nematau kitos išeities, teks bėgti, - neramiai pratarė. Ar tikrai buvo verta tiek stengtis dėl savo lazdelės? Kita vertus, valtelė nepriklausė Auriui, jis ją turbūt turės grąžinti. Gal nori pabandyti apieškoti čia? Gal vis dėlto kuprinė ir lazdelė išties iškrito?
Daugiau nieko nesakęs apsisuko ir žvilgtelėjo į vis tolstančią valtelę. Sunkiai atsidusęs pasileido bėgti. Nebuvo taip sunku, kaip tikėjosi, tačiau jau praktiškai pasivijęs valtį paslydo ant kažkokio šlapio akmens ir vėl įkrito į upę. Jeigu ne rūpestis dėl valtelės ir jų pačių daiktų, galbūt būtų vėl pradėjęs juoktis. Laimei, pavyko sučiupti tolstantį laivelį ir sulaikyti jį rankoje.
- Auri! - šūktelėjo Dafydd bandydamas išlaikyti galvą virš vandens. Šiuo metu atrodė, kad tolsta nuo draugo kartu su visa valtele. - Pagavau, bet...
Daugiau nieko nepasakė - tausojo jėgas tam, kad atsistotų ant dugno ar kokio akmens, išlaikytų pusiausvyrą ir pagaliau sustabdytų prakeiktą laivą.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 05, 2023, 10:20:58 pm
Aurį apėmė kažkoks sąstingis. Matyt visgi kaupėsi kelionei oru. Paskui pamanė, kad jei Dafydd bandytų juos abu ten nukelti valtis tikrai susiūbuotų ir jie nukristų. Tada pagalvojo, kad Dafydd turbūt net nežino, kad jis negali keliauti oru. Kad to nemoka.
Jei taip, dėsime viltis į mano kuprinę. Pagalvojo, kai Dafydd prakalbo, bet nieko taip ir nepasakė. Judinkis. Pamiršk tą kelionę oru. Ketino pagaliau išsijudinti, gal panerti ir pabandyti rasti bent kuprinę. Nors abejojo, kad galėtų. Juk srovė ją tikrai jau nuneštų.
Paskui stebėjo Dafydd, kuris nusigavo į krantą ir pabandė vytis valtį. Jam bėgant krantu pats irgi pradėjo irtis link to paties tikslo. Ir kai pasiekė krantą Išgirdo tekštelint vandenį, kai draugas įvirto į upę. O paskui ir jo paties balsą.
- Tuojau tave pasieksiu. Tu laikykis. Liemenė vis tiek kels tave į viršų. - Pasakė jau dumdamas krantu. Kai prie jo priartėjo niurktelėjo į vandenį. Srovė iškart pabandė nešti, tai gal net padėjo, nes greičiau galėjo prisivyti tolstantį Dafydd ir valtį. Kartą pabandė ištiesęs ranką juos pasiekti, bet srovė nešanti Dafydd nutolino jį nuo Aurio. Senkleris dabar jautė tik pareigą juos sučiupti. Nuslūgo jaudulys dėl to, kad to gal nepavyks padaryti. Pasijuto ramus. Buvo tai išsiugdęs dar tada, kai darydavo Dolohovų pavestus darbus. Jokių nervų, jis turi tikslą, kurį privalo įvykdyti.
Pagaliau pavyko kaire ranka sugriebti už liemenės, kurią vilkėjo Dafydd.
- Laikyk valtį ir padėk man irkis kojomis. - Pasakė visiškai ramiai.
Dabar jau teko plaukti prieš srovę. Tai buvo sunku. Nebuvo tikras ar jie išsikapstytų, jeigu srovė būtų stipresnė. Dar kaip tyčia pateko į vietą, kur paėjus truputį nuo kranto į vandenį pasidarydavo gilu. Bet dabar gebėjo irtis į krantą, nes upė nebuvo iš srauniųjų.
Pagaliau, po kovos su srove visai uždusęs pasiekė kojomis žemę. Tada pasidarė paprasčiau ir pagaliau Atsidūrė krante.
- Ar viskas gerai? - Paklausė Dafydd.
- Aš atsiprašau, galėjau kartu su tavimi plaukti į krantą. Atsiprašau, kad užgaišau. - Tada pagaliau atvertė valtį. Vienas iš kuprinės dirželių buvo užsikabinęs už vienos sėdynės. Jis paėmė ją ir atsegęs išsiėmė lazdelę.
- Neįtikėtina, kad ji išliko. Jei valtyje nebus tavo lazdelės aš ją prišauksiu kerais. Ir irklus irgi teks prisišaukti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 11, 2023, 03:41:22 pm
Kokią akimirką Dafydd nuoširdžiai pamanė nuskęsiantis. Nebuvo pripratęs prie tokio tipo išbandymų, tad dabar buvo tikrai baisu. Galvoje suplūdo daugybė minčių apie mylimus žmones ir tai, kaip jausis Mayra, jeigu jis, grįžęs iš daugybės pavojingų misijų, staiga nuskęs paprasčiausioje upėje. Negalėjo sau to leisti. Mažyliams reikia tėvo. Taigi Dafydd susikaupė ir pradėjo dar atkakliau ieškoti kokio nors akmens ar bet ko, kas leistų sustoti.
Taip to ir nepadarė, bet pajuto, kad jį kažkas sugavo. Laimei, pavyko suprasti, kad tai Auris, tad daugiau panikuoti nebuvo reikalo. Tvirčiau suspaudė rankomis valtį ir pabandė irtis. Tai nebuvo taip jau paprasta - vaikystės neturėjęs vyrukas neturėjo ir galimybės išmokti plaukti. Laimei, pagaliau pasiekė dugną, o netrukus atsidūrė krante. Ilgokai giliai kvėpavo ir pagaliau pasijuto šiek tiek atsigavęs.
- Atsiprašau, - pradėjo Dafydd, bet tada Auris pradėjo lieti savo atsiprašymus. Tai sutrikdė - valtį apvertė tikrai ne jis. Dafydd nustebęs žiūrėjo į draugą, bet galiausiai įterpė savo žodį:
- Man viskas gerai, bet tu neturi ko atsiprašinėti. Čia aš pridirbau. Ir dar išplaukiau su valtimi nemokėdamas plaukti pats. Svarbiausia, kad viskas gerai.
Kai pagalvoji, net ir dingusi lazdelė nebūtų tokia jau didelė problema. Dabar viskas atrodė visai kitaip. Svarbiausia, kad tiek jis, tiek Auris yra sveiki gyvi. Tiesa, kai draugas rado kuprinę, atsirado viltis, kad ir lazdelė kažkaip išliko valtyje. Deja, išnaršęs visą laivelį Dafydd jos taip ir nerado. Sunkiai atsiduso. Žinoma, keli galeonai už naują lazdelę kišenės neišdraskys, bet galėtų juos išnaudoti ir prasmingesniems dalykams.
- Nerandu lazdelės, - vis dar pusiau sulindęs į valtį pratarė ir sunkiai atsiduso. Jautėsi esąs tikras nevykėlis - viskas nutiko tik per jį. - O irklai irgi neįsivaizduoju kur.
Atsistojęs šalia Aurio pradėjo žvalgytis, bet upėje nepamatė nieko naudingo. Gūžtelėjo pečiais ir atsisuko į draugą. Vylėsi, kad jam pasiseks prisišaukti daiktus pasitelkus magiją.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 18, 2023, 10:03:06 pm
- Niekas negali žinoti apvirs valtis ar ne. Nieko čia tokio nenutiko. Bet pala, tu nemoki plaukti Dafydd? Kodėl tu nesakei man to prieš išplaukiant? - O gal minėjo. Auris pastaruoju metu buvo išsiblaškęs. Bet neprisiminė ar Dafydd kažką sakė apie plaukimą ar ne. Pasijuto dar labiau susikrimtęs dėl to, kad išgirdęs apie keliavimą oru tiek uždelsė. O jei Upė būtų nusinešusi Dafydd kas tada? Dabar tik džiaugėsi, kad jo rūpestingasis pažįstamas įkišo jam gelbėjimosi liemenes kartu su baidare.
- Gerai, kad mudu dabar krante. - Nusišypsojo kiek atgaudamas savo nerūpestingą būdą.
- Ir mano draugužis nenuraus man galvos už praganytą valtį. Kartą, kai grįžtant iš vienos išvykos autobuse palikau jo sniegliantę sukėlė man tokią audrą... - Kaip visuomet nugalėjo jo nerūpestingumas ir mintis apie tai kas galėjo nutikti raudonplaukis išgujo iš galvos. Juk jie krante. Ir viskas dabar gerai.
- Accio Dafydd burtų lazdelę. - Ėmėsi kerų Senkleris. Teko kiek luktelėti. ir lazdelė atskriejo į rankas. Tada tuos kerus pakartojo su irklais. Ir net jie išniro iš upės. Tereikėjo tik juos sugauti ir suguldyti ant baidarės. Tada jis atidavė bičiuliui lazdelę.
- Viskas. Išsisukome. - Jau visai guviai ištarė.
- Ar dar nori lipti į valtį? Plaukiam toliau?
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 20, 2023, 09:20:31 pm
Regis, situacija išsisprendė, ir buvo galima nebegalvoti apie tai, kad viskas galėjo baigtis labai liūdnai. Tiesa, dar reikėjo atgauti lazdelę, bet tai atrodė kaip maža smulkmena. Jie abu buvo sveiki ir gyvi.
- Nežinau. Turbūt gėda, kad suaugęs vyras nemoka plaukti, - sutrikęs atsiliepė Dafydd. Išties - gal reikėjo perspėti draugą, bet nutylėjo. Ar nebus padaręs klaidos. - Neturėjau vaikystės, tad neturėjau ir kur išmokti plaukti, - stengdamasis kalbėti nerūpestingai pridūrė.
Netrukus Auris ir vėl buvo tas nerūpestingas žmogus, su kuriuo bendrauti kažkodėl buvo lengviausia. Atrodė, kad jeigu jis galvotų tiek pat, kiek pats Dafydd, jie niekaip nebūtų susibendravę. Gal čia ir yra problema su Bretu? Galbūt panašumas ne padeda, kaip jie abu galvojo, o trukdo?
- Svarbiausia, kad bent jau valtis neišnyko, - nusišypsojo velsietis. Netrukus jau laikė lazdelę rankose ir pasijuto visai gerai. Nors buvo baisoka, ilgainiui iškritimas iš valties atrodys kaip smagus nuotykis. Toks, kokių jis praktiškai nėra patyręs gyvenime. Tai buvo kažkas, ką suteikia būtent Auris. Šeimos nariai buvo brangiausi pasaulyje, bet bent jau kol kas jie gyvenimui suteikia visai kitus dalykus. Bet, žinoma, Dafydd nė kiek tuo nesiskundė.
- Žinoma, plaukiam. Nebent bijai, kad vėl ką nors pridirbsiu, - atsiliepė į pasiūlymą. Norėjo tęsti rimtą pokalbį, o atrodė, kad tai pavyks tik sėdint valtyje. Taigi reikėjo vėl imtis šios veiklos. Tik kaip neįdribti į vandenį?
- Man lipti pirmam ar šį kartą tą darysi tu? - paklausė dvejodamas. Pastūmė valtį kiek arčiau upės vidurio, bet jos nepaleido. Nežinojo, kaip dabar lipti, kad nemaloni situacija nepasikartotų. Bet bent jau lazdelę įsikišo į kišenę po megztiniu, tad dar kartą įdribus į vandeniu jos nebepames.
- Ir nepamiršk taip pat gudriai pasidėti kuprinės, - šyptelėjo draugui.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 24, 2023, 09:13:03 pm
- Oi, bet gi visa galybė žmonių nemoka plaukti. Tai nėra kažkas, ką privalu mokėti. - Jei taip, kodėl nieko neaiškini apie keliavimą oru? Pasiteiravo savęs. Ir tuojau pat pasiteisino. Visai ne dėl to, kad man gėda.Aš nenoriu, kad kas nors žinotų kodėl nenoriu to mokytis. Štai ir viskas.
- Valtį atpirkčiau. Svarbiausia, kad nepaskendai ją gaudydamas. - Raudonplaukis pasilenkė prie laivelio jau pastumto į vandenį ir prilaikė jį.
- Viskas gerai, plaukim. Paskui galėsim susirasti kokią vietelę ir pailsėti ir pavalgyti. Vakar prisikepiau kotletukų. - Pasijuto kiek alkanas po to žūtbutinio pasiplaukiojimo. Be to buvo pamiršęs papusryčiauti. -  Taip, lipk vėl pirmas tu. Aš palaikysiu. - Jautėsi jau atsigavęs ir pasiruošęs toliau plaukti.
- Pasistengsiu. Kartais toji mano sėkmė pagelbėja. - Šyptelėjo jis.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 25, 2023, 11:38:06 am
Auris tarsi ramino, kad nemokėti plaukti yra normalu, bet Dafydd atrodė, kad čia draugas jo nesupranta. Kita vertus, tai nestebino - jis ir pats nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl taip svarbu jaustis normaliam. Tokiam kaip kiti. Bet to dabar aiškintis nenorėjo, tad tiesiog linktelėjo.
Buvo keista, kai Auris rūpinosi, kad jam viskas būtų gerai. Jie buvo draugai, bet prie tokio rūpesčio Dafydd vis dar nebuvo pripratęs. Nebent, žinoma, tai būtų Mayra. Dabar kiek sutriko ir nežinojo, ar į tai reikėtų atsakyti. Norėjosi netylėti kaip kvailiui, taigi galiausiai ištarė:
- Gerai, kad visiems baigėsi laimingai. Tiek mums, tiek valtims.
Atrodė, kad grįžo laiku atgal. Į draugystės pradžią, kai nenorėjo patikėti, kad visa tai vyksta iš tiesų. Šis bendravimas tęsėsi jau keletą metų, tad tarsi turėtų būti savaime suprantama, kad draugas rūpinasi, bet Dafydd pasijuto išraudęs. Tai privertė jaustis dar kvailiau.
Laimei, Auris grįžo prie plaukimo temos, tad buvo galima nepatogiomis temomis nebegalvoti. O tai, kad jis turi maisto, kažkodėl prajuokino.
- Tu gamini? - paklausė atsargiai įlipdamas į valtelę. Bandė įsivaizduoti Aurį tarp puodų, bet tai buvo labai sudėtinga. Kaip ir kalbėti apie tai, kad nenori valgyti. Per dešimt metų valgymo įpročiai pasitaisė, bet kartais vis dar pasitaikydavo akimirkų, kai alkio Dafydd tiesiog nejusdavo. Bet apie tai nutylėjo.
Galiausiai įsitaisė valtelėje ir žvilgtelėjo į Aurį.
- Na ką, lipk. Plaukiam toliau, - paragino. Vylėsi, kad dar pavyks rimtai pasikalbėti, bet įvykių neskubino.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 30, 2023, 04:53:31 pm
- Taip. Išsisukome tiesiog puikiai. - Buvo šlapia, visi rūbai permirkę. Bet Auris taip jų ir neišsidžiovino. Norėjosi kaip reikiant pajusti tai, kad išvyko paplaukioti baidare.
- O taip. Nuo tada, kai  prisvilinau tėvo keptuvę. Kai pirmą kart bandžiau išsikepti kažką iš miltų ir vandens tešlos prisiekiau, kad išmoksiu. Ir išmokau gaminti. Ir man patinka. - Dafydd saugiai atsisėdus į laivelį įlipo ir jis pats. Šį kartą  jautėsi nestabiliau dėl to, kad viskas buvo kiaurai permirkę.
- Tik nepamiršk ritmo. Pabandom dabar lėčiau, o paskui įsibėgėsime. - Jis vėl įtaisė savo kuprinę ir paėmė irklą į rankas. Reikėjo pasistūmėti toliau nuo kranto ir vėl pradėti normaliai plaukti.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 03, 2023, 12:33:07 am
Dabar jie galėjo pamiršti negandas ir prisiminti tai, ko čia atvyko. Bet ar jie atvyko pasiplaukioti? Tiesą sakant, itin rimtas Dafydd buvo praktiškai įsitikinęs, kad pagrindinis jų tikslas buvo pasišnekėti. Įvairiomis temomis, kurios ir toliau tvirtins jų draugystę. Paprasta pramoga jam buvo sunkiai suprantama. Bet kol kas galima ir pasistengti. Auris buvo visai kitoks, tad jis, ko gero, nenori iš karto pulti prie sudėtingų temų. Be to, vos nepaskendus apie savo mažylius kalbėti nelabai ir norėjosi.
- Oho, - nuoširdžiai pratarė išklausęs istorijos apie Aurio gaminimo meną. Pats ir toliau nemėgo suktis virtuvėje. Ne dėl to, kad tai būtų neįdomu, tiesiog ši veikla siaubingai nesisekė. Galiausiai ryžosi prisipažinti: - Aš iki šiol tesugebu sutepti ne itin vykusį sumuštinį.
Netrukus jau laukė, kol draugas įlips į valtelę, ir jie galės plaukti toliau. Norėjosi pagaliau atsipalaiduoti ir tiesiog pasimėgauti laiku. Neabejojo, kad Mayra pritaria šitai draugystei. Vienišiui Dafydd labai reikėjo vyriškos kompanijos, o Auris, priešingai nei Bretas, pavojaus nekėlė. Ir visai nesvarbu, ką galvoja apie save.
- Sakai, nenori daugiau išvirsti? - išgirdęs perspėjimą bandė pajuokauti Dafydd. Iš paskutiniųjų stengėsi bent šiek tiek atsipalaiduoti. Jau kurį laiką galvojo, kad tokiam žmogui kaip Auris jis yra tiesiog pernelyg nuobodus. Norėjo to ir paklausti, tačiau taip ir nesiryžo to padaryti. Tai būtų pernelyg gilus santykių ir jausmų aiškinimasis, o parodyti draugui, koks jis yra svarbus, Dafydd pasidrovėjo. Taigi ramiai irklavo ir labai stengėsi prisitaikyti prie Aurio minėto ir pasiūlyto ritmo.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 14, 2023, 12:45:27 pm
Užsikalbėjus apie maistą jis prisiminė labai senas dienas. Kai gyveno namelyje ant ratų pas jį priglobusius žmones. Ten aišku kažin ko negalėdavai pasigaminti. Bet Raminta. Auris staiga prisiminė, kad buvo metas, kai beveik pradėjo ją vadinti mama. Visada leisdavo jam suktis netoliese. Jeigu kažką darydavo. Taigi ji ir davė jam pirmas pamokas. Prisiminus tuos laikus trumpam užtilo. Kažin kuo dabar būtų, jei ten būtų pasilikęs? Kur tie žmonės dabar yra? Ar jiems būtų įdomu susitikti? Nustok. Jie tavo praeitis. Reikėjo juos palikti, tai dabar tikrai nereiktų ieškoti. Nors norėjosi. Labai užsinorėjo kada nors tuos žmones surasti.
- Maisto gaminimas man siejasi su gerais prisiminimais. - Pradėjęs irkluoti pamažu nusipurtė tą trumpalaikę keistą ilgiasingą nuotaiką.
- Žinai, noru tai tikrai nedegu. - Nusijuokė. - Bet kas bus, tas. - Bet tada prisiminė, kad Dafydd nemoka plaukti. Ir pamanė, kad būtų labai gerai neapvirsti.
- Ką dar norėtum nuveikti? Ko dar niekada nesi veikęs. Turiu omeny kažką panašaus į tai, ką dabar darome.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 14, 2023, 10:01:48 pm
Buvo įdomu tai, kad jie vienas apie kitą žinojo ne tiek ir daug, tačiau vis tiek galėjo jaustis artimi. Ar bent jau Dafydd laikė Aurį artimu žmogumi. Paklausti, ar pats toks yra, nebūtų išdrįsęs. Kartą pabandė, bet tada pasijuto be galo kvailai. Bet tai, kad draugas sutiko palydėti į kapines aplankyti prarasto sūnelio kapo, turbūt kažką reiškė, ar ne? Vadinasi, galima į pernelyg sunkias temas nesivelti.
- Labai nuostabu, galėsi ką nors ir man pagaminti, - nusišypsojo Dafydd labai jau retai kada valgantis ne naminį maistą. Mayros kulinariniai sugebėjimai buvo nuostabūs, bet staiga pasidarė smalsu, kokį pažymį parašytų Auriui.
Draugas tarsi pasakė, kad pavirsti nenori, bet kažkokia vidinė nuojauta pakuždėjo, kad gali būti ir atvirkščiai. Dafydd smalsiai žvilgtelėjo į Aurį, tačiau stengėsi ir toliau ramiai irkluoti. Specialiai valties jis tikrai neapvers. Na, o jeigu netyčia... Toks variantas visai realus. Jeigu jau nutiko kartą, tikrai gali nutikti ir antrą.
Jau buvo bepaskęstantis mintyse, bet ausis pasiekė draugo klausimas. Jis gerokai sutrikdė. Taip Auris tarsi parodė žinantis, kokią skurdžią vaikystę Dafydd turėjo. Dabar stengėsi kuo daugiau galimybių suteikti savo vaikams, bet dažnai tiesiog nežinodavo, ką gali pasiūlyti. Jis pernelyg neišmanė pramogų.
- Neįsivaizduoju, - nuoširdžiai atsakė, nors galvoje jau kurį laiką kirbėjo viena mintis, kurią norėjo pasiūlyti dvyniams ir Miriam. Galbūt ir Hannah, kad ir kokia maža ji būtų. - Ar moki jodinėti arkliu? - po ilgokų apmąstymų paklausė. Pats vaikystėje matydavo kaimynų arklius, bet jais pajodinėti gavo tik nekenčiamas brolis. Skambėjo visai įdomiai, tad Dafydd suprato išties norintis tai pabandyti. Tik gal turėtų tokia veikla užsiimti ne su Auriu, o su šeimos nariais? Žinoma, smagu, kad draugas pasiūlo išbandyti kažką naujo, bet tokias akimirkas norėjosi skirti mylimai žmonai ir vaikams.
Atkakliai bandydamas sugalvoti dar kokių nors pramogų, kurias galėtų pasiūlyti šeimai ar Auriui, ramiai irklavo ir, regis, kol kas daugiau nesusimovė.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 16, 2023, 09:00:52 pm
- Aišku galėsiu. O ką tu labiausiai mėgsti? - Kurį laiką jie plaukė tyloje. Tik irklai teškenantys vandenį ją drumstė. Kraštovaizdis atrodė ramus. Lėta tėkmė, upės dvelksmas Aurį veikė raminamai. Man patinka vasara. Pagalvojo raudonplaukis. Nors ne. Ir žiema nuostabi. Bet ir ruduo turi pliusų. O pavasarį irgi gražu. Taip ir nenusprendė kuris metų laikas yra žaviausias.
- Pavyzdžiui, gal nori išvykti žiemą paslidinėti? - Pasiūlė. O tada Dafydd prabilo apie žirgus.
- Aš nejodinėju. - Atsakė Auris. Jie turėjo žirgyną. Kadaise jis priklausė visai šeimai. Ir jame buvo leidžiama jodinėti tik kilmingiems burtininkams. Bet paskui tėvai pasiėmė jį sau. Kai išsikėlė iš dvaro ir gyveno namelyje užmiestyje. Jie ėmė rūpintis žirgais, ir žirgyne jodinėdavo visi. Net žiobarai. Bet nuo tada, kai per vienas varžybas jo mama užsimušė pasibaidžius žirgui viskas pasiliko apleista. Auris nežinojo kas nutiko žirgams. Gal juos išpardavė. O gal kažkam perleido.
Kai buvo vaikas tėvas arba mama pasisodindavo jį sau už nugaros. Jie jau pradėjo jį mokyti jodinėti. Bet po mamos mirties Auris niekada to nedarė.
- Tai ne man. Bet išties smagu. Galėtum kada pajodinėti su vaikais.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 20, 2023, 01:00:46 pm
Maistas vis dar buvo tema, kuria diskutuoti nelengva. Tuo labiau klausimas, kokius valgius jis mėgsta. Nuoširdus atsakymas būtų toks, kad jam visai nesvarbu, jeigu tai yra pagaminta Mayros. Ne, ji tikrai neprivalėjo visko namuose daryti viena, tiesiog paties kulinariniai sugebėjimai tokie, kad nenorėdamas kelti pavojaus mylimiems žmonėms virtuvėje nebent sutepdavo sumuštinį. Sprogusios dujinės ar degančios keptuvės reikėjo mažiausiai.
- Net nežinau. Ką nors paprasto, - kiek pamąstęs atsakė į klausimą. Irklavimas ramino, tad pavyko atsipalaiduoti. Ir kol kas nebesukelti pavojaus nei sau, nei draugui.
- Paslidinėti? - spėjo kiek sutrikęs perklausti, tačiau tada Auris staigiai nukirto kalbą apie arklius. Atrodė, kad padvelkė kažkoks šaltukas, tad Dafydd nutarė, kad palietė temą, kurios neturėjo liesti. Vis dėlto nieko nebeklausė. Jeigu draugas norės, papasakos pats, o atsiprašyti irgi nesinorėjo. Mayrai jo atsiprašymai turbūt seniai buvo įgrisę, o dabar vis dėlto nebuvo kaltas. Negalėjo žinoti, kad draugui jodinėjimas yra kažkuo nepriimtinas.
- Ar kažką pasakiau ne taip? - vis dėlto paklausė po to, kai Auris pasiūlė pajodinėti su vaikais. Neabejojo, kad Eliotui tai būtų įdomu. Oliveris turbūt irgi neatsisakytų, o Miriam sutiks veikti viską, ką daro jos broliai. Bet kodėl Auris taip reagavo į klausimą? Labai norėjosi sužinoti daugiau, bet net ir keleri metai stiprėjančios draugystės neleido atvirai paklausti. Dafydd susimąstęs irklavo ir galiausiai neištvėręs pridūrė:
- Atsiprašau, jei neturėjau to klausti.
Ir vėl atsiprašymas. Bet negalėjo nieko pakeisti - baimė įskaudinti artimą ar svarbų žmogų vis dar buvo giliai įleidusi šaknis.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 24, 2023, 02:31:41 pm
- Sugalvosiu ką nors vadinasi. O ar yra kas nors, ko tu nemėgsti? - Turbūt kiek griežtokai nukirto kalbas apie jodinėjimą. Dievaži, jis tikrai nepyko, kad Dafydd prašneko apie jojimą. Iš kur jis galėtų žinoti ką Auris galvoja apie žirgus.
- Ne Dafydd. Juk aš paklausiau ką norėtum nuveikti, o tu atsakei. - Nusišypsojo Senkleris. - Iš kur tau žinoti, kad nesutariu su žirgais. Tiksliau sakant, kad nemėgstu jodinėti. - Būtų ir papasakojęs kodėl taip yra. Anokia čia paslaptis. Bet Dafydd pradėjus jo atsiprašinėti pagalvojo, kad tai turbūt paūmėtų dar labiau. Jei sužinotų tą istoriją.
- Viskas gerai. Rimtai. Nėra už ką atsiprašinėti. Matai, mano tėvai turėjo žirgyną. O kai viskas pasikeitė kojos ten  nekėliau. Mano tėvai augino žirgus, jodinėdavo. Jie galima sakyti atsiskyrė nuo pagrindinės Senklerių banko saugyklos ir dirbo žirgyne. Treniravo arklius, rengė pamokas arba ekskursijas. Dabar tas žirgynas jau seniai apleistas. - Taip ir neužsiminė apie mamos žūtį. Nes jam atrodė, kad tada Dafydd pradės dar labiau gailėtis dėl to, kad prakalbo apie jodinėjimą. Nors išties tai tebuvo paprasčiausia tema ir gailėtis nebuvo dėl ko.
- Bet vaikams turbūt patiks. Būna ilgų pasijodinėjimų žirgais per gražias vietas. Smagu.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 04, 2023, 09:29:53 pm
Ir sugalvok būtinai kamantinėti apie maistą. Dafydd visai nežinojo, ką pasakyti, tačiau apie tai atvirauti buvo kiek keista ir netgi nejauku. Ko gero, pernelyg primintų laiką, kada jis maitinosi žiurkėmis. Apie tą praeities dalį galvoti visai nesinorėjo.
- Net nežinau. Manau, kad nelabai mėgstu aštriai, - vėl pratarė. Išties tokio maisto nelabai valgydavo, nes mažyliams aštriai valgyti tiesiog negalima. Bet to irgi nepasakė. Galbūt per daug slapukavo, bet norėjosi tiesiog atsipalaiduoti ir smagiai leisti laiką, o ne kalbėtis sudėtingomis temomis.
Tik, deja, pats tokią ir pradėjo, vos tik užsiminė apie žirgus. Aišku, Auris puolė jį raminti, bet jautri styga jau buvo užkliudyta. Tiesa, tai, kad draugas kiek pasipasakojo, patiko. Tai tarsi rodė, kad Auris juo pasitiki. O būtent to Dafydd labai ir reikėjo, nors ilgai to nesuprato ir pats. Žinoma, Mayra ir vaikai juo taip pat pasitiki, bet draugystė buvo neką mažiau svarbus dalykas.
- Gerai, pajodinėsime be tavęs, - pabandė šyptelėti velsietis. Vylėsi, kad įtampa nesukils, ir jie galės toliau smagiai leisti laiką. - Neįsivaizduoju, kur galima rasti tam tinkamų vietų, bet būtinai pasidomėsiu. Ačiū už patarimą.
Netrukus paskendęs mintyse ramiai irklavo. Ir pats nebūtų galėjęs pasakyti, apie ką galvoja, bet buvo iš tiesų smagu. Prieš keletą metų nebūtų patikėjęs, kad gali štai taip leisti laiką. Žinoma, jau buvo pasiilgęs šeimos narių, bet vis dėlto čia buvo su draugu. Vadinasi, galima. Tuo labiau, kad Mayra jam bendraujant su žmonėmis džiaugiasi.
- Kaip sakai, gal jau laikas padidinti tempą? - paklausė po ilgokos tylos. Vylėsi, kad Auris nieko nesakė, nes tokiu atveju paprasčiausiai visiškai jo negirdėjo.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Auris Senkleris Rugsėjo 15, 2023, 07:38:47 pm
- Žinosiu. Bet aš prisimenu. Tada kai buvom toje kačių kavinėje kaip tik ir paėmei tą aštrų patiekalą. - Kiek galėjosi, kad nepasakė visko apie žuvusią motiną. Bet kam dabar viską gadinti.
- Viskas gerai. O tokių vietų rasi. ar namie naudoji internetą? Gali panaršyti. Žirgynų tikrai atsiras. - Ir vėl įsivyravo tyla. Bet ta rami tyla, kuri gali tvyroti ir nėra nejauku. Jie plaukė. Auris žvalgėsi, bet vaizdas labai nesikeitė. Jis paniro į mintis, konkrečiai apie kažką negalvojo. Tiesiog irklavo ir svajojo apie kažką.
- Greitį? Gerai varom. - pabudo iš tų minčių tėkmės.
- Viens, du, trys. Greitinam. - Paskaičiavo dėl visa ko, kad sulygintų abiejų ritmą.
Ir jie nuplaukė dar greičiau. Taip ir plaukiojo didžiąją dienos dalį. Kartais pakalbėdami ar vėl nugrimzdami į tylą.
Antraštė: Ats: Bovey upė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 20, 2023, 05:18:49 pm
Visa ši išvyka buvo keista, tačiau netrukus Auris nustebino dar labiau. Dafydd tikrai nebūtų pagalvojęs, kad kažkas taip puikiai įsimena jo veiksmus ar žodžius. Tuo labiau, kai pats nebūtų pasakęs, ką ėmė kačių kavinėje. O ji buvo vienas iš tų keistų susitikimų, ant kurių ir buvo pastatyta ši draugystė.
- Gali būti, - neprieštaravo, nors tikrai niekaip negalėjo nustoti stebėtis, kad Auris tai prisimena. - Išbandyti reikia, bet tikrai nepasakyčiau, kad man tai patinka. Dabar, manau, neimčiau.
Įdomu tai, kad Auris turėjo neigiamos su arkliais susijusios patirties, tačiau nevengė apie tai šnekėti. Gal ir pačiam reikia išmokti kalbėti sunkiomis temomis? Kad ir apie Hogvartsą. Augantiems mažyliams viskas įdomu, o jis krūpteli vien išgirdęs tą žodį. Tai, ko gero, yra dar vienas dalykas, kurį gali išmokti iš draugo.
- Aš nelabai, bet Mayra naudojasi. Susirasim. Tikrai ačiū tau už... Na, už idėją.
Tiesą sakant, norėjosi padėkoti už viską, bet dabar geriau tiesiog plaukioti, tuo labiau, kad Auris sutiko padidinti greitį. Laimei, tokių avarijų, kokią patyrė anksčiau, daugiau neįvyko, tad diena praėjo sklandžiai ir smagiai. Tai turbūt buvo vienintelis būdas, kuris nevertė jaustis blogai. Nepraleido laiko su šeima, bet negali sakyti, kad jį iššvaistė. O ir pasikalbėjo visai neblogai. Netgi tylos akimirkos nebuvo labai jau sudėtingos.
Galų galė atėjo laikas skirstytis. Dafydd norėjo pasakyti kažką reikšmingo, tačiau niekaip nesugalvojo, kaip viską perteikti žodžiais. Bet Auris jau turėtų būti pripratęs prie draugo neiškalbingumo, taigi tiesiog pratarė:
- Ačiū tau už dieną.
Netrukus jau galėjo mintyse išvysti namus ir persikelti į juos oru. Žinodamas, kad galės papasakoti mylimajai apie smagią dieną, džiaugėsi. Taigi apsisuko ant kulno ir pokštelėjęs prapuolė.