Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Anmeya Kovo 25, 2018, 06:33:44 pm
-
Nuo neatmenamų laikų Hogvartse buvo šis koridorius, apie kurį jau seniai pamiršo. O gal niekada niekas ir negalvojo.
Patekti į šį koridorių nebuvo sunku, tereikėjo nuo virtuvės paveikslo pasukti ne link didžiosios salės, o į kitą pusę ir šiek tiek paėjus pasukti dešinėn. Prieš akis atsiverdavo būtent šis koridorius. Jis jau seniai nenaudojamas todėl, kad koridoriaus gale buvusios klasės persikėlė kitur. Pats koridorius, galima būtų sakyt, nėra labai išvaizdus. Raudonas, vietomis apkramtytas dulkinas kilimas, po kuriuo nesimato grindų, tamsiai pilkos sienos, nukabinėtos paveikslais, kuriuose pavaizduoti žmonės kažką pastoviai sau panosėj murma, lyg būtų išprotėję(o gal tokie ir buvo), šiame koridoriuje nebuvo nei vieno lango, tačiau vietomis degė viena, kita žvakė - pakankamai, kad būtų prieblanda.
Roana išsitempusi Dominyką iš virtuvės akimirkai praradusi orentaciją, nuėjo ne ton pusėn ir jie atsidūrė šiame koridoriuje. Merginai nebuvo baugu, tiesa sakant, jai buvo net labai įdomu. Amneta anksčiau niekada nesilankė šioje vietoje, virtuvėje beje taip pat buvo pirmą kartą. Iš pasakojimų žinojo kaip atrodė ta patalpa ir išėjimas, tačiau apie šį koridorių net nėra girdėjus. Palikusi vaikinuką užnugary priėjo prie vieno iš paveikslų. Jame buvo pavaizduotas storas, apsirengęs gan keistai. Jo veidą "puošė" nemažai raukšlių ir ilga, ruda, vešli barzda. Henrikas Archeronas. 1682 m. perskaitė paveikslo pavadinimą ant rėmelio. Paaiškėjo kodėl vyriškis keistai apsirengęs - juk apranga net baroko laikų! Tas senolis atrodo net nematė juodaplaukės. Murmėjo sau panosei, skaičiuodamas aveles. "Dešimt tūkstančių avelių, dešimt tūkstančių viena avelė, dešimt tūkstančių dvi avelės." Tada netikėtai lyg atsibudęs apsižvalgė ir burbtelėjo "vėl susipainiojau...Viena avelė, dvi avelės, trys avelės" skaičiavo toliau. Roana smalsiai stebėjo jį.
-
Vos spėjus atsidurti virtuvėje, Dominykas su Mirabete beveik iš karto išėjo iš jos. Berniukas lėtai slinko keistu koridoriumi ir apžiūrinėjo koridoriaus sienos, ant jų kabėjo keletą paveikslų. Antrakursis susidomėjo vienu iš jų ir net nepastebėjo kaip atsiliko nuo bičiulės.
Po kelių minučių tai pastebėjo, sutriko ir pamėgino atsekti kur nukeliavo mergaitė. Toliau paėjėjus Smitas pastebėjo mergaitės nugarą, o ji pati stebėjo kažkokį paveikslą.
-Galėjai ir eiti lėčiau,-labiau sau burbtelėjo ir priėjo arčiau paveikslo. Henrikas Archeronas. Įdomu, kas jis. Pamislijo berniukas.
Tik dabar juodaplaukis išgirdo, kad minėtasis vyras skaičiavo aveles ir vėl iškilo klausimai, kam ir kodėl.
-Tai kas dabar?-Netikėtai pasiteiravo ir toliau spoksojo į Henriko paveikslą. Buvo girdėti žodžiai. Penkiolika. Šešiolika. Septyniolika. Septyniolika. Ir vėl suklydau, iš naujo. Vienas, du, trys, keturi...
-
- Atleisk, skubu gyvent. - Vyptelėjo paauglė.
- Nežinau. Kaip minėjau - iš požemių tave išvedžiau. Nemanau, kad tave - antrakursį varną reikia kaip mažą vaiką nuvesti ir iki Varno Nago bokšto. - Sukikeno Amneta ir pažvelgusi į vaikiną, žvilgsniu sugrįžo prie Henriko. - Henrikas Archeronas. Girdėjau kaip apie jį pasakojo Penelopei. Didis magas, mėgęs eksperimentus. Deja, vieno eksperimento eigoje išprotėjo ir nusižudė. Jam tuo metu buvo 64 metai. Nuo to laiko jo paveikslas kabo šiame koridoriuje ir jis skaičiuoja aveles. Kasdien lyg pažadintas iš transo pasako, kad susipainioja ir vėl pradeda jas skaičiuoti. Mano tėvas kartą buvo atėjęs prie šio paveikslo, bet greit paliko šią vietą, nes kažkas iš ten, - pažiūrėjo į koridoriaus pusę, kur tamsu, - šūktelėjo jam, kad nešdintųsi ir nedrumstų ramybės. Hm, gal norėtum apžiūrėti visus paveikslus?
-
Pirmuosius Mirabetės žodžius berniukas nuleido negirdomis. Tik jai pradedant pasakoti apie Henriką Archeroną antrakursis sukluso.
-Henrikas atrodo įdomi asmenybė. Reikės juo pasidomėti, - pažadėjo, nors Dominykas tikrai žinojo, kad nesiruošia eiti į biblioteką ieškoti informacijos apie burtininką.
Mirabetė pradėjo kalbėti apie tėvą, taip sužadindama berniuko smalsumą. Bet neverta klausti apie jos šeimą, kam patiktų, kad klaustų apie šeimą? Tikrai ne Dominykui. Jo klausti apie šeimą, tas pats kas klausti akmens. Nieko neišpeši, mat antrakursis nemėgo dalytis tuo, kad šis augo vaikų globos namuose.
-Taip, žinoma, - berniukas spartesniu žingsniu nei prieš tai nuėjo link kitų paveikslų, kas kelias minutes ragindamas Mirabetę paskubėti. Pagaliau priėjęs prie vienos moters portreto Dominykas sustojo. Moteris berniukui pasirodė matyta, tik jos atvaizdas atmintyje beveik išblukęs.
-
Roana pajuto pasikeitusią aurą, ka papasakojo apie tėvus. - Atleisk, jei tau kalba apie tėvus nėra maloni. Pačiai teko kelias dienas pabūti vaikų namuose, dabar gyvenu su globėjais, tiesa ir jų šeimos pakankamai nepažįstu, nes vos mane pasiėmė iškart nuvežė į Kings Krosą.- Nežinia ko suminkštino savo charakterį, bet širdy mieliau dabar toliau kankintų Dominyką su kalbomis apie tėvus.
Pastebėjusi, kad šis beveik dingo, nusekė paskui jį. - O tu ne bailys. Požemiuose atrodė kitaip. - Kiek kandžiai tarė ir pažvelgė į moteriškės paveikslą, nors beveik išbluko, tačiau vis dar matėsi veidas, bandė įskaityti vardą arba bent jau paveikslo nutapymo metus, tačiau tie jau seniausiai buvo išblukę. - Žinai, kas ji? - Žvilgtelėjo į Dominyką.
-
- Na, esu bailys tam tikrose situacijose, - Dominykas nemėgo dėtis tuo, kuo nesąs. - Visur pažvelgus kitu kampu, viskas atrodo kitaip, - pasidalijo savo mintimis ir nutilo.
Netrukus prie moters paveikslo priartėjo Mirabetė, po kelių sekundžių antrakursis pajuto mergaitės žvilgsnį, įsmeigtą į jį.
- Ne, nežinau. Atrodo kažkur matyta, tik nelabai pamenu, kas ji tokia, - berniukas pažvelgė į paveikslą atidžiau, norėjo įžiūrėti moters vardą, pavardę arba kūrinio autoriaus vardą, kur nors ant portreto. Nieko. Viskas, kas buvo užrašyta nubluko. Laikas paliko tik merginos veido atvaizdą.
Vaikinukas dar kartą pažvelgė į portretą, bandydamas prisiminti, kur yra ją matęs. Po sekundės berniukas pagalvojo apie motiną. Gal tai ji čia pavaizduota? Netrukus mintis dingo, palikusi nedidelį pėdsaką Dominyko galvoje.
-
- Hm, aišku. - Numykė juodaplaukė, nelabai suprato ką jis norėjo tuo pasakyti, tačiau žinojo, kad turės laiko apsvarstyti tai besivartydama savo lovoje.
- Ką manai, jei mes pabandytume šį portretą atstatyti? Jeigu tokius dalykus sugeba padaryti žiobarai, manau įmanoma ir magams. Ir išvis, laikas pradėti naudotis šiuo koridoriumi, daugelis čia esančių paveikslų miega, nes seniai nebematė lankytojų. Kad ir kas buvo praeityje, tačiau laikas viską pakeisti. - Mergaitės gyvenime pastaruoju metu netrūko pokyčių, kurie jai buvo į naudą, tad juodaplaukė spindėjo noru pakeisti pasaulį aplink. O kodėl ne? Hm? net pati sau uždavė klausimą. Pasaulį naikina blogis, tad blogį turi naikinti geri žmonės, arba bent jau tie, kurie stengiasi būti gerais.
-
- Žinoma! - entuziastingai sušuko ir mintyse jau pagalvojo, kaip portretas tampa toks, koks buvo. Gražus. - Šaunu, tai ką dabar darome? Gal iš pradžių atitaisome paveikslą, o vėliau padarome šį koridorių populiaresnį?
Pradžia bus tikrai nelengva. Pagalvojo ir pabandė sudaryti koridoriaus populiarinimo planą.
1. Koridoriaus sutvarkymas.
2. Dažnesnis lankymasis.
3.Mokinių kvietimas aplankyti koridorių. Punktų plane buvo mažai, bet svarbiausia juos visus įgyvendinti, ar ne?
Berniukas dar sykį pažvelgė į moters portretą ir pamąstė, kokių burtų pagalba būtų galima jį renovuoti arba kaip žiobarai jį atstatytų. Nors Dominykas gyveno tarp žiobarų, tačiau niekada nebuvo matęs paprastų paveikslų, nes vaikų globos namuose (kuriuose jis gyveno) nebuvo jokių paveikslų ar portretų, nereikia net minėti nuotraukų.
-
Roana nesitikėjo tokio entuziastingumo. - Khem, okay. - Nutęsė kiek sutrikdyta Roana. - M. - Tesugebėjo ištart, norėdama atsakyti į mėlynakio klausimą pilkaakė, deja šis ją nutraukė išdėstydamas savo planą. - Siūlyčiau iš pradžių patį koridorių sutvarkyti, o tada atitaisyti paveikslus. - Tarė. - Tada galėtume su savo draugais kurių aš neturiu vaikščioti šiuo koridoriumi ir ilgainiui jis taptų irgi naudojamas. Neabejoju, kad šis koridorius anksčiau buvo gan lankomas. Visas darbas gan ilgai užtruks, bet manau tai bus verta mūsų pastangų. - Išdėstė viską ir nusistebėjo tuo kiek pasakė. Niekada, niekada gyvenime ji tiek daug nekalbėdavo. Gal Dominykas kažkuo ypatingas? Neišsigalvok, jis paprastas žmogus kaip ir tu. Jis tikrai nėra ypatingas. Nebent jo akys ypatingos, kaip vandenynas kažkoks.
-
- Taip, galime pradėti ir nuo pačio koridoriaus, - šyptelėjo. - Į koridorių pasikviesime žmonių, o jie pasidalins su kitais. Taip padarysime koridorių daugiau naudojamą, - dar vienas šypsnis.
Liaukis kvailai šypsotis, Dominykas Sebastijanai Smitai. Berniukas sudraudė save, dėl galimai kvailos jo šypsenos. Gal su šypsena dar labiau apsikvailins? Galimas daiktas.
- Tai kur pradedam? - Klausimas, kuris nuo pat koridoriaus atnaujinimo minties nedavė Dominykui ramybės.
Antrakursis negalėdamas ilgiau spoksoti į moterį, nuėjo toliau nuo jo. Berniukas nesustojo, kol pasiekė posūkį, kur prasideda kitas ilgas koridorius. Turbūt čia koridoriaus pradžia. Pamislijo ir apsižvalgė, ką reikia pakeisti.
-
Viskas, ko Teodoras didžiai nemėgo — triukšmas, daug vaikų aplinkui ir nuobodulys. Nuo šių dalykų tik ir skauda galvą. Na, štai ir jis — skausmas. Tokiomis dienomis antrakursis nežino kur dėtis, kur slėpti ausis, ką veikti, kaip elgtis, su kuom kalbėtis.
O kai sugalvoja kur pabėgti nuo visų, visada būna ta pati, ramuma kvepianti ežero pakrantė, už seno medžio, kur niekas nesilanko, net nesiartina ir klastuolis gali būti vienas, neikieno netrukdomas.
Ironiška, tačiau šįkart jį sutrukdė lietus, jau nežinia kiek valandų slegiantis tamsius Hogvartso pilies bokštus ir taip visą savaitgalį žada. Sušlapti jis ne itin mėgo, o tuo labiau, būtent šiandien, tikrai nenorėjo. Ko gero, teks susirasti kokį nuošalų kampelį, tačiau visi tokie nuobodūs ir pažįstami, kad berniukui teks ieškotis kažko geriau už tuos tuščius, įkyraus kvapo apsėstus koridorius ir kabinetus, patalpas.
Nežinia kaip jis ten pateko, bet negi nutiko stebuklas - naujas, nematytas koridorius? Ten niekas neina, neįdomu ir gan keista, jog Teodoras niekada nesusidomėjo šiuo raudonu tuneliu.
Pirmas žvilgsnis gal į buvo įspūdingas, o vėliau - tas pats, kaip ir kiti, nuobodus koridorius. Atsiduso klastuolis ir pradėjo apžiūrinėti kabančius paveikslus.
-
Pasipiktinusi, kad biblioteka išduoda tiek nedaug knygų, Florencija Heilė susiraukusi pėdino link Didžiosios salės. Buvo planavusi pasiimti nemenką šūsnį skaitinių, prigriebti kokį skanėstą (juk galima, tikrai nieko baisaus, ar ne?) ir įsitaisyti bendrajame koledžo kambaryje ar ant lovos (šito namie netektų patirti), o kuo rečiau reikėtų tąsyti tuos dailiai surištus ir gražiais viršeliais padabintus popieriaus lapus, tuo geriau.
Vis dėlto krūvelė ir taip nutiko nemaža, tad trečiakursė dėmesį labiau kreipė į tai, kad jos neišmestų, o ne kur eina. Kojos turėjo pačios nuvesti į Didžiąją salę, nosis taip pat – kvepėjo cinamonu ir bandelėmis. Deja, uoslė pasiuntė eiti ne visai ten, tad netrukus varnanagė žingsniavo jai visai nepažįstama vieta. Pasimetusi stabtelėjo apsidairyti, alkūnėmis suspausdama knygas, kad tos nenaudėlės nesugalvotų paskraidyti. Žvilgsnis užkliuvo už žvakėmis apšviesto koridoriaus ir nepažįstamos figūros. Trylikametė prikando lūpą. Neturėjo jokios priežasties prieiti arčiau ir užkalbinti. Šiaip ar taip, kodėl taip daroma? Ar išvis taip elgiamasi? Nenorėdama ilgiau stoviniuoti ar pasirodyti keista stebėtoja, pasisuko ant kulno ir jau ruošėsi grįžti, iš kur atėjusi. Pilkai melsva, kelių nesiekianti suknelė suplevėsavo ore, visai kaip ir knygos, tik šios nukrito ir visai ne taip elegantiškai. Florencija caktelėjo liežuviu, susiraukė ir užsimerkė; skruostus nutvieskė raudonis.
-
Kvaila stebėti nepatenkintus paveikslus Teodoro akimis. Baisu. Ir taip nuobodu. Vemti norisi nuo banalybės. Ir ką daryti su gyvenimu. Taip tuščia. Šermanas atsiduso.
Kažkur netoliese suskambėjo verčiami knygos lapai. Daug. Antrakursiui šis garsas buvo per daug pažįstamas. Per daug malonu. Juk čia knygos! Berniukas atsisuko. Jei būtų įprastas, ko gero dabar leiptų juokais. Bet Teodorui Šermanui Tomui tai nerūpėjo.
– Sveika, – nebūdingai šyptelėjo, – kur aš, ten ir varnanagiai patenka. Keista, ne? – atsitūpė, padėdamas surinkti knygas. Rado kelias mėgstamas. Sudėjo jas tvarkingai ant žemės. Gal mergaitė dar niekur neis. Kompanija praverstų, taip nuobodu. Knygos, aišku, nevisada palaukia, bet šįkart palauks.
Kvepia koridorius. Per daug saldžiai. Nusipurtė. Šilta. O tokia nejauki tyla, kad net lietaus barbenimą gali išgirsti. Ar reikia kažkaip tęsti pokalbį. Tegu trečiakursė pradeda. Arba ne.
-
Be tikslo klaidžiodama po pilį Stevie pagaliau priėjo virtuvę. Jai niekada neteko čia lankytis, todėl apėmė šioks toks smalsumas. Mergaitė jau norėjo įeiti vidun, tačiau jos dėmesį patraukė kas kita. Antrakursė link virtuvės atkulniavo nuo didžiosios salės. Tačiau koridorius, vedantis į kitą pusę, buvo kažkoks keistas. Stevie nė karto nebuvo čia vaikščiojusi. Ir ji nė nesuprato, kas su tuo koridoriumi negerai. Tik tiek, kad jis keistai balkšvas. Grifiukė paėjo kelis žingsnius, kol suprato, kad visas koridorius yra padengtas ledu.
Kas čia dabar? pagalvojo mergaitė. Tokiu metų laiku ledas? Ir dar viduje?
Stevie sutrikusi stovėjo viduryje koridoriaus ir nežinojo, ką daryti. Gana ilgai jai nė į galvą nešovė, kad šis ledas neturėtų būti natūralus, kad, ko gero, čia pasidarbavo kažkas iš mokinių. Tačiau viename paveiksle pavaizduotas senyvas burtininkas piktai žiūrėjo į grifiukę ir grūmojo jai pirštu. Tada ji sumojo, kad greičiausiai šis ledas bus kažkieno iš mokinių darbas ir dabar tasai paveikslo herojus kaltina būtent ją.
- Aš to nepadariau, - garsiai pasakė Stevie, tačiau, panašu, paveiksle pavaizduoto vyro tai nė kiek nesujaudino. Mergaitė svarstė, ar jai greičiau iš čia nešdintis, ar likti ir pažiūrėti, kas čia bus. Vis tik smalsumas nugalėjo ir Stevie liko palaukti ko nors, kas čia galų gale turėtų ateiti. Vis dėlto kad būtų drąsiau, mergaitė įsispraudė į kiek tamsesnį kampą.
-
Pastarieji mokslo metai Hogvartse vaikinukui buvo itin nuobodūs. Mat net įdomesnės idėjos pamokoms visiškai išsisėmė, o ir tie patys kompanijos sambūriai vos ne kiekvieną dieną ėmė baisiausiai įkyrėti. Tad laisvesnėm dienelėm jaunasis Lizertas paprasčiausiai leisdavo sau paslampinėti po pustuštę pilį, retkarčiais pasisveikindamas su keliais vaiduokliais ar užkalbindamas senesnius, aptriušusius paveikslus.
Tik vat šią, klaikiai karštą, popietę, labai pasiilgęs žiemiškosios vėsos, Klastūnyno globotinis nusprendė kiek paįvairinti savąją rutiną ir susiradęs apleistą, tačiau gana ilgą ir platų koridorių, padengė visą jo grindinį ledu. Žinoma, to neužteko. Kokia gi nauda iš čiuožyklos be pačių pačiūžų? - Mintijo septyniolikmetis vyrukas. Tad netrukus susiveikęs ir šias, iš pradžių kiek atsargiai, vėliau visai įsidrąsinęs, Natanielis aklai ėmė puikuotis ne tobulais, bet pakankamai gerais savo čiuožimo įgūdžiais. Ir jau buvo taip įsijautęs, jog nediduką, smulkų siluetą ties koridoriaus pradžia pastebėjo tik likus keletui metrų iki susidūrimo, kurio vos ne vos pavyko išvengti. Mažumėlę nusistebėjęs, berniūkštis kelias sekundes nefritinėmis akutėmis įdėmiai skenavo ne tiek nelauktąją, kiek netikėtąją kompanionę, kol galiausiai švelniai vyptelėjo šiai, atskleisdamas strazdanuotuose skruostuose besislepiančias mielas duobutes:
- Iškritai iš lizdo, paukšteli?
-
Stevie, išgirdusi kažkieno balsą, net pašoko. Ji buvo įsitikinusi, kad čia yra viena, o, pasirodo, kažkas čia atėjo anksčiau negu ji. Nei aš paukštelis, nei aš lizde gyvenu piktokai pagalvojo Stevie. Šis klausimas jai gerokai priminė Klastūnyno bernioką, su kuriuo teko kartą dirbti. Ne be nuostabos mergaitė suprato, kad tai yra tas pats klastuolis.
- Labas ir tau, - pasisveikino Stevie, stengdamasi atrodyti ne tokia pikta, kokia jautėsi. - Ar tu išklojai ledu šitą koridorių? Kam to reikia?
Grifiukė atsargiai pasitraukė kuo arčiau sienos, kad klastuolis galėtų pračiuožti pro ją. Mergaitė gyvenime nebuvo mačiusi tokių keistų batų, kokius turėjo berniokas. Ar čia specialūs ledo batai? Ar čia iš viso ne batai? svarstė mergaitė, tačiau ne be susidomėjimo žiūrėjo, kaip Natanielis čiuožia. Vis dėlto Stevie tikėjosi, kad jis pračiuoš ir ji galės ramiai pasitraukti kitur, nes tokia veikla mergaitę gerokai gąsdino.
-
- Ne, tai padarė Kalėdų Senelis, - švelniai pasišaipė iš kvailoko mergytės klausimo Natanielis.
- Šiaip, linksminuosi, - po minutėlęs vėlei prabilo berniokas, - gali prisijungti ir tu. Gal tai kiek pataisys tavo surūgusį snapelį, mm? - Vyptelėjo berniokas, prieš tai sutaršydamas mažylės plaukus. Atkaukšėjęs ant neapledėjusios grindinio dalies, smaragdinių akių savininkas nužvelgė nedidukus grifiukės batukus ir mostelėjęs burtų lazdele, be jos leidimo, transfarmavo šiuos į analogiškas, tik keliais dydžiais mažesnes pačiūžas.
- Na va, super! Nagi, išmėgink jas, - vėl atsistojęs ant ledo, Natukas stipriai suėmė mergaičiukės riešą, kad šioji iškart neišsitėkštų ant nosies ir čiuožtelėjo keliasdešimt centimetrų atgal.
-
Natanielis nepaliovė trikdyti mergaitės. Jam užsiminus apie Kalėdų Senelį, Stevie susimąstė. Kas tai yra? Jeigu paklausiu, vėl atrodysiu kaip nevykėlė. O gal tokia ir esu?
- Kas yra Kalėdų Senelis? - galiausiai paklausė grifiukė, nekreipdama dėmesio, kad klastuolis būtinai iš jos pasišaipys.
- Mano snapelis, kurio net neturiu, tikrai nėra surūgęs, - sumurmėjo Stevie, net pati nežinodama, ar nori, kad berniukas ją išgirstų.
Kai Natanielis pavertė mergaitės batus į pačiūžas, ji gerokai išsigando. Ar tai ir yra "Kalėdų Senelis"? pasvarstė Stevie. Jos nepasitenkinimui klastuolis paėmė jai už riešo ir, nė nepaklausęs leidimo, pradėjo ją tempti per ledą. Grifiukė su didžiuliu nepasitenkinimu staigiai ištraukė ranką, tačiau iš karto gavo to pasigailėti: tą pačią sekundę ji plojosi ant ledo.
-
Išgirdęs naująjį grifiukės klausimą, Natanielis kiek nepatikliai suraukė rusvus antakius ir visiškai stebėdamasis, keliskart smaragdinių akių žvilgsniu nuskenavo mažylę.
- Paprastai tokių metų vaikai pradeda tuo nebetikėti, o tu net nežinai kas tai yra? Tave rūsy gal laikė, a? Pala, tikiuosi žinai, kas yra rūsys? - Kiek juokdamasis atitarė vaikinukas, tačiau, rodos, mergaičiukei nepakeitus nuomonės, septintakursis giliai įkvėpė ir iškvėpė, stengdamasis kaip nors mintyse suregzti Kalėdų Senelio apibūdinimą.
- Gerai, um, Kalėdos, umm... Esi gavusi žiemą dovanų? Dažniausai būna padėtos po nukirstos eglutės lavonu. Juk žinai kas yra eglutė? Na, tai toks medis su spygliais, žaliais spygliais, va tokios formos, - ėmė ore piešti pirštu iš trikampių sudėliotą medį, - tai va, jį puošia per tam tikrą šventę - Kalėdas. Matai, dauguma žmonių yra religingi ir tas dienas, nes Kalėdos trunka dvi dienas, švenčia dėl to, kad umm.. Jie tiki, kad tą dieną prisikėlė Dievas, uf... Na ten tokia religinė šventė labiau, bet supranti, tom dienom visa šeima būna kartu, jie ten dalinasi visokiom dovanom ir skleidžia tą Kalėdinę dvasią. O tas Kalėdų Senelis yra lyg ir kažkoks šventas dėdė Mykolas, kuris kažkada ten kažką padarė ir pats pirmas pradėjo dovanot mažiems vaikams dovanas. Žinai jis ateina naktį, įsilaužia į tavo namus ir po tuo papuoštu medžio lavonu padeda kokį nors daiktą, dažniausiai labai to vaiko norimą, o vėliau dingsta ir tu jo niekada nepamatai, - baigdamas savo nerišlų aiškinimą, suskėsčiojo rankom septyniolikmetis ir užjaučiamai žvilgtelėjo į mergytę. Ji gal kuo serga ar ką? - slapčia pamintijo Natukas ir net nepastebėjo kaip iš jo gniaužtų išslydo liauni Stevie delniukai ir antrakursė gana skaudžiai tėškėsi ant ledo.
- Velnias, paukšteli, susilaužysi dar kokį kaulą, - atsargiai keldamas mergytę, neįstengė nesusijuokti berniūkštis, bet vis tik slapčia kiek išsigando, kad šioji nebūtų ko rimčiau susižeidusi ir nepradėtų verkti.
- Nesijaudink, svarbiausia pasitikėk manim, gerai? - Viena ranka stipriai laikydamas mažylės riešą, kita vėlei paėmė lazdelę ir transfigūracijos pagalba du, tolimiau stovinčius vazonus pavertęs pagalvėmis, kerais jas pritvirtino prie Stevie nugaros ir pilvo.
- Laikykis stipriau manęs, bus smagu! O kai išmoksi čiuožti, galėsi tą daryti kada tik užsigeisi, - entuziastingai toliau kalbėjo jaunasis Lizertas, vos ne pasinėręs į ankstesniuosius laikus, kai to paties mokė ir savo vėlionę sesutę, kuri savo charakteriu šiek tiek priminė grifiukę.
- Esi važinėjus riedučiais - batais su ratukais? Tai čia beveik tas pats, - šiltai vyptelėjo rudaplaukei ir atsigręžęs priekiu į paukštelį, palengva ėmė čiuožti atbulomis.
-
- Aš žinau, kas yra Kalėdos, - pratarė Stevie, kai klastuolis pradėjo savo ilgą monologą. Tiesą sakant, ji sužinojo kažką naujo, nes jos šeimoje Kalėdos tebuvo metas, kai namuose kažkodėl yra eglutė, o vaikai gauna dovanų. - Ir mes puošiame eglutę. Bet pas mus niekas nesilaužia, o vaikai gauna dovanų iš tėvų...
Mergaitei visai patiko pasakojimas apie kažkokį įsilaužėlį, kuris, užuot ką nors išsinešęs, dar palieka dovanų... Vis tik tai buvo šiek tiek juokinga. Natanielio pasakojimas iškėlė Stevei dar vieną klausimą. Kas tas dėdė Mykolas? Juk mano dėdė yra Kevinas... Vis dėlto grifiukė nutarė, kad geriau jau nieko nebeklausti. Gal paklausiu ko nors kito. Bet ne jo nutarė mergaitė.
Nors išsitėškus ant ledo gerokai skaudėjo, Stevie buvo tikra, kad nieko nesusilaužė, tad skubiai patikino klastuolį, kad jai viskas gerai.
- Ačiū, - vis dėlto sumurmėjo, kai jis suorganizavo pagalves.
Pasitikėti? Tavim?? vos nepradėjo kvatoti Stevie po tokių Natanielio žodžių. Vis dėlto atrodė, kad dėl visiškai neaiškių priežasčių jis tikrai nori išmokyti mergaitę čiuožinėti, tad ji bandė tą ir daryti. Pasitikėti.
- Aš tikiu, kad gali būti smagu, - pratarė ji po kiek laiko, kai išsilaikė neišsitėškusi kokias dešimt sekundžių. - Tačiau mokytis niekada nėra lengva, ar ne?
Po šių žodžių Stevie sumataravo rankomis, tačiau šį kartą spėjo sugriebti Natanielio rankovę.
- Ak, atsiprašau...
Kai klastuolis paklausė apie riedučius, Stevie susimąstė, kurgi ji apie juos girdėjo? Pagaliau prisiminė.
- Aš nemoku jais važinėti. Tačiau pernai per žiobarotyros pamoką mačiau, kaip tą daro kiti. Atrodė smagu. Ir, ko gero, lengviau. Juk jeigu aš nugriūsiu, tu pervažiavęs man pirštus gali nupjauti...
Mergaitė šiek tiek išsigando tokios galimybės, tačiau stengėsi to neparodyti.
Natanieliui pradėjus čiuožti atbulomis, Stevie nejučia suprato, kad žavisi šito beveik nepažįstamo bernioko sugebėjimais.
- Galiu ir aš pabandyti atbula? - paklausė ji, nė nepagalvojusi, kad su jos sugebėjimais čiuožimas atbulomis gal ir bus įmanomas po kokių penkerių metų...
-
- Prašom, - atsakomai numykė berniokas po nosim tyliai suburbėjusiai grifiukei.
- Kažkelintoji klastuolių taisyklė - jei jau krenti, tai reikia nusitempti ir kitą kartu, - atidengdamas skruostuose pasislėpusias duobutes, vėlei vyptelėjo jaunuolis ir laisvąja ranka kiek padėjęs mergytei atsistoti, susilaikė nesusijuokęs nuo sekančių įgarsintų šiosios būgštavimų.
- Ye, su riedučiais lengviau, - linktelėjo rusvagalvis, - bet nėra ko baimintis, pervažiuot galiu tik liežuvį, kitur labai jau kaulai trukdo, - kiek paerzindamas mažąją kompanionę, gūžtelėjo pečiais strazdanius, bet nenorėdamas, kad ši labai rimtai tai priimtų, skubiai mirktelėdamas pridūrė, - žinoma, juokauju.
Tamsiaplaukei taip pat užsinorėjus pačiuožti atbulomis, jaunasis burtininkas kiek pasimetė, vėliau šiek tiek prikando lūpą, dvejodamas ar tik Stevie neišsimuš kokio danties. Pasakojimo apie dantukų fėjas ar peliukus Perius šiandienai nebuvo pasiruošęs, bet negi jis koks tėvas ir uždraus žingeiduolei grifiukei išmėginti savo, kol kas dar visai menkus, bet gan sparčiai vystomus, sugebėjimus. JuK rEiKiA sKaTiNti vAiKuS ToBuLėTi. Tad po minutėlės tylaus mąstymo, Lizertas maloniai šyptelėjo antro ar trečio kurso mokinukei.
- Ye, mėgink, tik pala, - nusiėmęs juokingą, megztom meškučio ausytėm ir raišteliais iš abiejų šonų papuoštą, tamsią, žieminę kepurę, juokais užsimaukšlintą ant rusvų plaukų, Natukus uždėjo ją mergaitei ant galvos ir užkrečiamai smagiai išsiviepė, - viskas, dabar tu saugi, paukšteli. Čiuožk taip lyg eitum atbula, tik plačiau dėliok kojas ir pasistenk padaryti tą „pasivaikščiojimu mėnulyje žingsniuką".
-
- Gerai, kitą kartą krisdama nusitempsiu ir tave, - pratarė Stevie, norėdama pasirodyti bent kiek linksmesnė negu jautėsi iš tiesų. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kaip ji atsidūrė čia su tuo gerokai vyresniu klastuoliu.
Vis dėlto grifiukė suvokė, kad, ko gero, tas čiuožinėjimas turėtų būti smagu. Ko gero, tai vienintelis būdas išgyventi šaltą ir nuobodžią žiemą pagalvojo Stevie.
Natanieliui kalbant apie pervažiuotą liežuvį ir kaulus, mergaitei kūnas pagaugais nuėjo. Tačiau ji labai nenorėjo parodyti, kad bijo, tad nutarė patylėti. Jau ir taip jautėsi kaip kokia kvailė. Vis dėlto jai pavyko nuslėpti baimę - bent jau taip pačiai atrodė - ir apsimesti, kad jaučiasi puikiai.
Kai klastuolis bandė uždėti kepurę, Stevie priešinosi, tačiau kur ten pasipriešinsi gerokai didesniam ir stipresniam vaikinui. Grifiukė buvo labai nepatenkita tuo, kas čia vyksta, tačiau teko susitaikyti. Galiausiai, pasak Natanielio, ji buvo pasiruošusi čiuožti atbula. Tik, žinoma, viduje nesijautė, kad būtų pasiruošusi.
Po kiek laiko Stevie įsidrąsino ir pabandė. Mergaitė neįsivaizdavo, kas yra "pasivaikščiojimo Mėnulyje žingsniukas", tačiau kokią minutę sekėsi visai neblogai. Tačiau tada, matyt, pasitaikė kažkoks nelygumas - ar Natanielis sugalvojo pokštą, - nes Stevie už kažko užkliuvo ir skaudžiai plojosi ant grindų.
-
Stebėdamas kiek susiraukusią mažylę, taip besistengiančią atsargiai čiuožti atvirkščiai, Natanielis menkai šyptelėjo pats sau. Nežinojo ar čia tas geras jausmas, kai nesavanaudiškai padedi kitiems, ar kokios gerumo akcijos „išpildykim vaikų svajonę 2018' " įtaka, bet vėjavaikį apėmė keista šiluma. Aišku, ne kokia seksualinė meilė, kuri šiuo atveju būtų perdėm iškreipta ir nesveika, plius juk vaikinukas jau kaip ir turėjo širdies draugę. Ne, tai buvo kažkoks malonus broliškas džiugesys, tikriausiai atstojantis ankstesniųjų laikų sesers turėjimo jausmą. Užsiglvojęs rausvaplaukis taip prstovėjo kelias minutes, kai staiga, už paukštelio pastebėjęs nežinia iš kur išdygusį vazoną, greitom pričiuožęs stumtelėjo jį į šoną, deja, taip vis tik kliūdydamas mažąją kompanionę, kuri netrukus išsitėškė ant šaltų grindų ir su Natuko pagalba vos neišsimušė dar galimai pieninių dantukų.
- Velnias, paukšteli, kitąkart dar pasistenk įjungt lėktuvo režimą, kad bent kiek išsilaikytum ore, - vyptelėjo jaunuolis ir pats šiaip ne taip atsikėlęs nuo ledinio paviršiaus, tiestelėjo ranką grifiukei.
- Na, šįkart bent kritai ant pagalvės, neturėtų taip stipriai skaudėt, - rimčiau pridūrė mergytei ir žvilgtelėjęs į sieniniais laikrodžiais nukrautą pilies sieną. Jau buvo gerokai po devyntos valandos vakaro ir nors kaip linksmai norėtųsi toliau slidinėti ar, tiksliau sakant, žiopsoti į vis krentančią mažylę, pačiai rudakasei jau buvo laikas eiti miegot, o Natanielis kaip netikėtai surūpestingėjas, net neketino leisti Stevie naktinėti. Nors, žinoma, anglui naudos iš grifų taškų sumažėjimu kur kas daugiau nei mažosios Gūžtos auklėtinės kokybiško miego.
- Žinai, manau, mažyte, kad tau jau metas į lovytę, - caktelėjo liežuviu strazdanius ir kilstelėjo kairįjį lūpų kamputį.
-
Kas yra lėktuvas? mintyse paklausė savęs Stevie. Tačiau ji jau buvo išmokusi tą pamoką, kad geriau bet ko neklausinėti, tad garsiai nieko nepasakė. Panašu, kad iš jo galima išmokti daug dalykų. Jeigu ne jo tas kandumas, būtų gal ir visai įdomu.
Stevie atsikėlė nuo ledo ir - eilinį kartą - stengėsi nuslėpti bet kokius jausmus, nes nenorėjo, kad Natanielis pradėtų per daug linksmintis. Klastuolis buvo teisus - šį kartą ir neskaudėjo. Tačiau mergaitei nepatiko pats faktas, kad ji neišsilaiko ant kojų. Atrodai kaip kokia nevykėlė mąstė Stevie. Matyt, tokia ir esi.
Natanieliui užsiminus, kad Stevei laikas į lovą, mergaitė gerokai pasipiktino. Ji net nesistengė to slėpti ir pasakė:
- Aš nesu aštuonerių metų vaikas, kuriam aštuntą valandą jau reikia būti lovytėj.
Mergaitė ir pati nustebo, kad išdrįso tai pasakyti ir jau beveik gailėjosi. Vis dėlto kas padaryta, tas padaryta. Kita vertus, Stevie staiga pajuto, kad iš tiesų yra šiek tiek pavargusi - ir apsidaužiusi. Vis dėlto ji to klastuoliui nesakė. Tik paklausė:
- O gal tu pats jau pavargęs ir nori miego?
-
Mergaitei kiek pikčiau atsakius į pastarąjį Natanielio komentarą, vaikinukas tik šyptelėjo iš mažosios veido minos.
- Tai tau ne aštuoneri? Velnias, o aš jau maniau, uf žinai, tu tikrai puiki aktorė, - stengdamasis atrodyti rimtas, draugiškai pašiepė grifiukę klastuolis ir jau buvo besiruošiąs atsakyti į sekantį šios klausimą, kai staiga, Natuko pilvas suburzgėjo ir taip garsiai sugurgė, dėkoti reiktų puikiai pilies akustikai, kad rodės, tuojau visi paveikslai su juose judančiais ar, galima sakyti, gyvenančiais personažais beatsidursią ant slidžios, apledėjusios žemės.
- Girdi, ateiviai atskrenda, - susiėmęs už keistus garsus skleidžiančio pilvo, kiek nejaukiai susijuokė berniūkštis ir nužvelgęs tolėliau esantį įėjimą į virtuvėlę, vėlei žvilgsniu grįžtelėjo rudakasės pusėn.
- Paukšteli, esi valgiusi klastuoliškų sausainių su šokoladu? Aišku, kad ne. Bet nieko, tuoj ištaisysim šitą klaidą, einam, einam, - entuziastingai kalbėjo strazdanius ir mostelėjęs burtų lazdele, panaikino ledinį pagrindą bei avėtas pačiūžas atitransfigūravo į paprastus batukus.
- Aš nuostabi fėja krikštamotė ar ne, moliūgėli? - Timptelėjo paukšteliui už žandukų bernužėlis ir tuo pačiu nuėmęs tą, dabar tikriausiai baisiai kaitinančią, vilnonę kepuraitę, užsidėjo pats sau ant rusvaplaukio pakaušio.
- Gal šitas palikim, ką manai? - Jau pradėjęs eiti iki iš akiračio nedingusios virtuvėlės durų ir tik dabar pastebėjęs, kad nenuėmė prie mergaičiukės pririštų pagalvių, nusišypsojo Stevie'i žalsvaakis.
-
Geriau patylėsiu galvojo Stevie, Natanieliui kažką postringaujant apie jos amžių. Mergaitės antakiai kilo vis aukščiau ir aukščiau, tačiau grifiukė tikėjosi, kad berniokas to nepamatys. Neaišku, kokie komentarai tada prasidėtų...
Sugurgus klastuolio pilvui, Stevie vos nesukikeno. Tačiau, pagalvojusi, kad geriau nuo to susilaikyti, mergaitė dėjo visas pastangas, kad tik neprunkštelėtų. Tačiau vėlesni Natanielio žodžiai vėl iškėlė klausimų. Kas yra ateiviai? paklausė savęs grifiukė. Tiksliau sakant, iš kur jie ateina?
- Ne, nesu, - atsakė į klausimą Stevie, tačiau tik tam, kad bent ką nors pasakytų, nes neatrodė, kad klastuolis lauktų kokio nors atsakymo. Kai jis panaikino ledą, Stevie lengviau atsikvėpė. Vis dėlto norėdama atrodyti draugiška, ji pratarė: - Ačiū už pamoką. Buvo visai smagu.
Dar ir moliūgėlis aš jam? pasipiktino Stevie, tačiau nieko nesakė. Tačiau kai Natanielis palietė mergaitės veidą, ji nesusilaikė:
- Ką darai?
Stevie pasipurtė ir šiek tiek atsitraukė nuo klastuolio. Nors klastuolis kuo toliau, tuo labiau Stevię erzino, tai, kad jis nuėmė pagalves ir kepurę, mergaitei patiko.
- Ačiū, - įstengė sumurmėti ji.
O Natanielio paminėti sausainiai visai sudomino grifiukę, tad ji visai noriai nusekė paskui kalastuolį link virtuvės. Tuo labiau, kad ten pabuvoti dar neteko.
-
Ramus penktadienio rytas. Nikitai nebuvo sunku atsibusti anksti ryte, kai visas Hogvartsas dar snaudė. Ji atsikėlė penktą ryto. Per atostogas! Bet ji buvo ryto paukštelis ir penkta ar ketvirta ryto nebuvo košmaras.
Greitai papusryčiavusi prie stalo, kuriame tebuvo keli mokiniai (prie kitų stalų iš vis nieko nebuvo. Juk atostogos ir penkios ryto) sausų šokoladinių dribsnių ir daug, daug apkeptų bulvių bei slyvų džemo užsigerdama moliūgų sultimis ji nurūko link vietuvės ir paskui pasuko visai priešingon pusėn, nei atėjo.
Raudonplaukė atsirado keistame kolidoriuje su dar keistesniais paveikslais. Kažkoks senukas ištįsas minutes jai į ausį burbėjo apie dešreles su rožiniais svogūnais ir skraidančiais grikiais.
Ką Nikita čia daro?
Švilpynės aukščiausioji vadovybė įsakė šitai mergytei padėti nykštukams pakuoti dovanas. Net vietą davė. Čia. Kažkokiame apleistame kolidoriuje kur negyvos dvasios. Atrodo, čia dar turėtų ateiti pastiprinimas?
Bet čia nieko nebuvo.
Ne gyvos dvasios.
-Alio? NYKŠTŪKAIII! LABA DIENA SU VYŠTIENA AŠ ATĖJAU JUMS PADIEETII! Begiėdžiai... Kvečia švylpius ir po to nepasiruodo. Gal Akylanda yra tie nykštukai y daba krečia pokštus kitur esantiems švylpiams? - postringavo Švilpynės atstovė.
Ji atsisėdo ant grindų, atsirėmė į sieną ir pradėjo žaisti su savo plaukais ir raudonu sijonu.
Tik tada, kai raudonplaukė nurimo ir visiškai nutilo pasigirdo tylus balsas.
-Gal ta mergyčka jau miega? - Klausė pirmasis balsas.
-Tikiuosi ji mums netrukdys. - Antrasis tyliai šnabždėjo.
Baltarusė sukluso.
-O, bet tai kur tos gerosios mergaitės iš Švilpynės, kurios turėjo ateiti.
-SVEIKŪČIAI, - nebeiškentėjo Nikita ir tarė mažiesiems padarams, - atsiprašau, kad išgąsdinau, aš jūms turiu padėti vynioti dovanas, taigi nuo ko pradieti?
Sunku aprašyti tų vargšų nykštukų veidus. Nusivylę, jie vistiek stengėsi šypsotis, žvalgydamiesi ar čia geriau pabėgti, bet ir išsižioję, žodžiu, ne tokie laimingi savo naujaja ''vyniojimo partnere'', kaip turėtų.
-
Olivia neįsivaizdavo kaip atsikelti taip anksti. Net ir prieš pamokas nesikeldavo penktą ryto, o dabar dar atostogos. Didelė tinginė ji pasirodo buvo. Tačiau šiaip ne taip apsirengusi kalėdinį megztinį išėjo iš savo miegamojo. Atsidūrusi prie didžiosios salės dar svarstė ar eiti valgyti, ar ne. Nepasižymėjo alkiu, bet visi ten sako: pusryčiai būtini gerai dienos pradžiai, neturėsi energijos ir kitas nesąmones. Tačiau jos skrandis nugalėjo ir žengė tiesiai link virtuvės paveikslo, pasukdama į priešingą pusę.
Paėjėjo šiek tiek dešinėn ir pamatė bendrakoledžę Nikitą su keliais nykštukais, kuriems jos turėjo padėti. Olivia nebuvo pilna entuziazmo dirbti su kažkokiais neaiškiais žmogeliukais:
- Sveiki, - tarė mergaitė priėjusi prie jų. Pažvelgė į Nikitą neaiškiu žvilgsniu, kuris šaukė "gelbėk mane, prašau" ir žiūrėjo ką daro tie nykštukai.
Iš kažkur atsirado dovanų pakavimo popieriaus ir įvairių kaspinėlių bei spalvotų juostelių ir šiaip visokių niekučių dovanų puošimui. Tik buvo viena bėda - niekur nematė dovanų.
- Amm, o kur galima rasti dovanas? - paklausė mergaitė vieno iš nykštukų, su žalia kepuraite. Išgirdusi, kad dovanėlės paliktos prie virtuvės Olivia be niekieno pagalbos nulėkė jų paimti. Neįsivaizdavo kaip paims visas, bet jos laimei, dovanėlės buvo sudėtos į vežimėlį, panašų kaip būna žiobarų parduotuvėse prekėms įsidėti. Nustūmusi jį į vietą kur buvo Nikita su nykštukais, paėmė vieną dovanėlę. Tai buvo kažkokia tai knyga, kuri Oliviai pasirodė neįdomi. Matyt, kokiam septintakursiui, - pagalvojo ji pagriebdama raudono dovanų pakavimo popieriaus išmarginto kalėdiniais ornamentais. Užklijavusi lipnia juostele galus, paėmė žalios juostelės ir ja aprišusi dovaną uždėjo kaspinėlį, po kuriuo priklijavo kortelę su mėlynu rašalu užrašytu vardu "Jamesui Lokui, VII kursas, Grifų Gūžta". Valio! Supakuota bent viena dovanėlė. Paėmė iš vežimėlio dar vieną knygą, galvodama kaip ją supakuoti.
-
-Labas, - pažvelgė į bendrakursę, - kaip sekasy? - Ir ne nelaukusi to pačio klausimo atgal šypsodamasi atsakė, - nes man tai gerai.
Olivia nebuvo kallbi, bent jau taip atrodė. Priešingai, negu Nikita, kuri savo nuomonę galėtų išreikšti, ko gero net išreikštų per laidotuves, per tylos minutę, kai visi susikabinę rankomis šniurkščioja, o ji pasakytų, kad kažkokio vyro kaklairaištis atsilaisvinęs.
Trylikametė net nesuregavo, kai Olivia nubėgo pasiimti dovanų ir jau spėjo grįžti:
-Tū gal kokią atlietiką lankai ar marotuoną biėgi? Na, kaip žiobarai daro. Bet nebyjok, aš tykrai tavęs nylaikau žiobare. Tykrai, tcykrai! O kokio kraujo tu? Aš tavęs nesmerksiu. Mano tėvai tai abu būrtininkai. Tėtis gamina eliksyras, o mama veda laidas. Aš iš Baltarusijos. O tu iš kur? Ką tavo tėvai daro? - Rodos Nikita net pamiršo, kad reikia vynioti dovanas.
Peržvelgusi didžiąją dovanų dalį, kurią reikia supakuoti ji tarė:
-Ajajaiii... kiek daug mokinių gaus knygą šiemyet! Kaip jiems ne sekasy! Ajajajiii! O tū norėtum gauti knygą? O ko tū paprašiai? Aš tai nesakysiu, nes tada neatneš. Bet tu tai pasakysi man, ane?
Tiesą sakant, raudonplaukė nesistengė gerai ar gražiai vynioti. Ji tiesiog popieriumi apsukdavo, prilipindavo, kaip ji sako ''lipniaškės'' ir suraizgydavo kaspiną, kuris dažniausiai nukrisdavo.
Kurį laiką Nikita sedėjo tyli ir ''susikaupusi'' pakuoti viso Hogvartso mokinių dovanas.
Taip keista buvo rasti švilpukų dovanas. Tada ji tik linguodavo galva ir skleisdavo garsus, panašius į 'mhmmmmmmmmmm' ar 'mmmmmmmmmmm''.
-O, geras! Žinai ko duovanų paprašė mūsų vadovė? O gi nesakysiu. Negražū. Manęs to mokė tėvai. Mandagūmo. Tavie tykriausiai yrgi. Sūprasi mane.
Bėgo laikas. Visko klausinėdama ir pasakodama Nikita Borelič supakavo daug dovanų. Krūvelė tirpo, bet rodos niekada nesibaigs.
-
Olivia atsakė į greitai kaip žirnius užduotus Nikitos klausimus:
- Na, žaidžiu kvidičą Švilpynės komandoje. Bet man asmeniškai tai nėra kažkoks labai sunkus sportas. Taip pat laisvalaikiu namuose važinėjuosi žiobarišku dviračiu ir panašiai. Aš esu iš Škotijos, gyvenu netoli Edinburgo. Mano mama vardu Eliana, ji yra puskraujė, o tėtis Meisonas grynakraujis, o aš esu maišyto kraujo. Taip pat turiu seserį Gabriellą, na, kaip tikriausiai žinai ji yra mūsų koledžo vadovė, - šyptelėjo, - taip pat pas mus gyvena močiutė iš mano tėčio pusės.
Mergaitė atsakinėdama pakavo knygą pavadinimu "Kalėdų istorija". Ji buvo vienai Varno Nago mokinei. Užrašiusi vardą, padėjo į krūvelę vis didėjančių dovanų. Išgirdusi dar pora klausimų Olivia atsakė:
- Kalėdų proga šiaip nieko neprašiau, man patinka staigmenos. Bet taip, man knygos irgi patinka. Dar norėčiau rašalo rinkinio ir galbūt naujos plunksnos, nes turiu tokį kaip ir iškarpų albumą, kurį vis kartais pildau.
Nusišypsojo išgirdusi dar porą Nikitos komentarų. Trečiakursė irgi norėjo ko nors paklausti, bet nenorėjo labai įkyrėti. Supakavusi dar vieną knygą Varno Nago mokiniui paėmė kitokią dovaną - gražų auksinėmis detalėmis puoštą mikroskopą. Apsuko jį popieriumi, kad dar kartais nesudužtų dalinant ir kaip visad užrašė vardą "Kasterė Pailet, III kursas, Klastūnynas", tada supakavo dar ir kažkieno užsiprašytą rankų darbo įvairių skonių saldainių rinkinį, prie kurio dar buvo pridėta šokoladinė varlytė. Padariusi iš blizgančio popieriaus maišelį į jį sudėjo dovanėles ir sandariai užklijavo. Kaip smagu žinoti, kad kažkas tai ras po kalėdine egle! Nenorėdama tęsti ne itin jaukios tylos, Olivia paklausė bendrakursės:
- Kodėl per atostogas pasilikai Hogvartse, negrįžai namo švęsti su savo šeima?
-
Olivia Eier yra stebuklas ir jos širdis yra geresnė už popiežiaus. Jos nuoširdžiai (na, tikriausiai) neužkniso Nikita su savo komentarais ir klausimais.
Į visus atsakymus teatsakydavo kažkuo panašaus į ,,a... ayšku...''.
-K-kodziėl? - tiesą sakant, čia Nikitėlė ir suglumo, - na, kayp ir mynėjau aš iš Baltarusijos... Ir mano tėvai ten lyko. Ir šiaip tiesiog... Tiesiog dzaug šeimyninių probliemų ten vyksta.
Gal ir nereikėjo atsiskleisti bet kam, bet raudonplaukė to nepagalvojo.
Ji tik nusišypsojo ir paklausė:
-O tū? Tū juk yrgi čia likai... Tcai kodziėl neišvadžiavai? - Vyniodama klastuolio dovaną - kažkokias kojines kalbėjo baltarusė.
Toks jausmas, jog ji pamiršo, kad nykštukai irgi yra su jomis. Bet ne. Jai patiko tie maži pypsiai su ilgom nosytėm tad ir jiems nepavyko ramiai pavynioti Hogvartso žmonių dovanas
-O jūs mažiai, kokie jūsų yra vardzai, m? Ir yš vyso, kaip jūs švienčiat Kaliėdas?
-Mergaite, mes neturim vardų... Ir, ir švenčiam Kalėdas įprastai, kaip visi, - akivaizdžiai nenorintys kalbėti nykštukai atsakė.
Po kelių valandų tokio darbo nusibodo vynioti dovanas ir ji jau kolidoriuje nebe mandagiai sedėjo, o gulėjo išsidrėbusi per visą kolidorio plotį.
Nerupėjo, nei raudonas ilgas sijonas, nei balta palaidinė, nei juo labiau raudoni plaukai.
Pagaliau jau dovanų liko nebedaug, bet Nikita sunkiai tvarkėsi su viena dovana. Kažkas sugalvojo padovanoti kamuolį. Nieko įpatingoo, bet lygiai aptraukti popierium niekaip nepavyko. Galiausiai toje vietoje, kur liko supešta daugybė, daugybė lipnios juostos gabaliukų ir padrikų juostelių trylikametė priklijavo etiketę su užrašu Camilla Sauwelth, I kursas, Varno Nagas ir padėjo raudonumi popierium puoštą dovaną prie kitų.
Pagaliau ji supakavo priešpaskutinę dovaną, prieš tai kitą palikusi bendrakolėdžei ir atsiduso:
-Pagaliau... Gal žynai, kur daba vežty? Nes vystiek reikia kažką daryti...
-
Olivia supakavo dar vieną dovaną Švilpiui, klausydamasi Nikitos atsakymo. Tada tarė:
- Aš pasilikau Hogvartse, nes mano tėvai išvažiavo pas kažkokius gimines į Airiją, o aš nenorėjau kartu važiuoti, nes ten labai nuobodu. Nėra jokių mano amžiaus vaikų ir šiaip sėdėti užsidarius bute miesto centre man nebuvo prie širdies. Todėl nusprendžiau geriau pasilikti čia.
Laikas sparčiai bėgo. Olivia supakavo dar tris dovanas, tada paėmė vieną didesnę - kažkokią tai gėlę. Kas galėtų Kalėdų proga prašyti gėlės? - pamanė mergaitė. Nebent koks herbologas. Užrašė vardą ir pavardę "Karolinai Buwet, VI kursas, Grifų Gūžta".
Olivia jau kiek pailso, bet dovanos pačios nesusipakuos. Nusprendė - supakuos dar šešias dovanas ir tada pailsės. O gal jau ir pabaigs? Gerai būtų. Nikita irgi gerai darbavosi. Olivia pagriebė dar vieną saldainių rinkinį. Dailiai jį supakavo. Liko penkios, tada keturios, trys, dvi ir viena. Olivia sau leido minutėlę atsipūsti. Bet pasižiūrėjo - liko tik viena nesupakuota dovanėlė.
Pagriebė paskutinę kažkokią storą enciklopediją. Patikrino kam skirta ir paėmė blizgaus dovanų popieriaus. Apsuko knygą ratu, tada užlenkė kraštelius ir juos priklijavo lipnia juostele. Užklijavo kaspinėlį. Viskas! - atsikvėpė mergaitė.
- Aš girdėjau, kad dovanas lygtais reikia nuvežti į Paveikslų galeriją, - tarė Olivia bendrakursei, sudėjo visas dovanas į vežimėlį ir išėjo iš šio koridoriaus link sutartos vietos.
-
Grifė pikta pėdino koridoriais nebežiūrėdama, kur eina. O koks skirtumas, jei bet kur gali būti pikti elfai nuo kurių reikia gintis? Juo labiau, keksiuko tai ji nespėjo suvalgyti, liko vargšas ant žemės, nė gabaliukas nepateko į Elridės skrandį... Laidotuvės išalkusiai mergaitei, bet pati kalta, kad per daug savimi pasitikėjo. Aišku, po pirmojo susitikimo pasitikėjimas sumažėjo savimi, panelytė buvo kiek atsargesnė ir pikta.
-Šitie elfai turbūt tikrai mane sustingdys...-mergaičiukė ėjo ir garsiai burbėjo, mat jei jau nebuvo kam pasiskųst, reikėjo skųstis orui.-O kaip bus šaunu, turbūt Edgaras nusiviltų kaip niekad,-toliau garsiai burbėdama mergaičiukė neskubėdama ėjo koridoriumi, tik kur eis po jo - nežinojo. Na, tuo metu žinoti ir nereikėjo, kadangi jos draugužiai grįžo tik šie, turbūt Klastūnyno kambarius tvarkė, kadangi pulti baltapūkę išmąstė iš užnugario. Gerai, kad tas, kuris puolė, paleido ne kokį sustingdymo burtažodį, o paprasčiausią nuginklavimo. Burtų lazdelė iškrito Elridei iš rankų, ši susinervavo ir greit metėsi prie jos, o pačiupusi atsisuko į klastuoliškus užpuolikus.
-Protego,-surikusi burtažodį mergina nežadėjo nurimti.-Ir eikit jūs velniop! Protego,-elfai nežadėjo nurimti net ir išgirdę jos pasiuntimus. Mergaičiukė susierzino, vis kartodama tą patį skydinį burtažodį atsistojo ir atsargiai ėmė trauktis atgal. Viena klaida ir ji vėl nebeturės ką daryti, tad elgėsi atsargiai.
-Protego Dou,-pagaliau prisiminusi ir kitą burtažodį Elridė jau buvo koridoriaus gale, o prieš ją esantys elfai - už kelių metrų. Nieko nelaukusi žaliaakė metėsi į šoną ir nukūrė tolyn nuo tų mažųjų pabaisų.
-
Padusęs ir laimingas, kad išsisuko nuo elfo atakos vaikinukas sulėtino tempą ir apsidairė. Jis jau buvo pilyje, bet suvokė, kad net čia saugus nebus, kadangi tas elfas galėjo atsirasti iš niekur. O kas, jei vietoj to elfo būtų koks nors mirties valgytojas? Ką Suzu darytų tada? Berniukas suprato, kaip nemoka burti, pamokos išmokti vieną burtažodį jam neužteko, o tokioje praktikoje nemokėti yra mirtis.
Visiškai sustojęs, kadangi norėjo atsikvėpti, rudaplaukis vis tiek negalėjo nustoti dairytis. Jam ėmė rodytis, kad tuoj tuoj atsiras tas pats elfas ir dar ims juoktis, kad jis toks bailys ir pabėgo nuo jo. O ką tada? Tada turbūt sustingdys ir berniukas liks šiame koridoriuje visą pamoką, negalės nieko padaryti, o po to turės dėkoti profesoriui ir "atmazinti", kad jam tiesiog nepasisekė, nes nesinorės sakyti, kad tiesiog negeba apsiginti ir išsiburti normalaus skydo. Gerai, kai elfo, kuris jį puolė kerai taip pat nebuvo tokie stiprūs, rodos, jauniklis papuolė, paskirstytos jėgos.
Šiek tiek atsikvėpęs berniukas jau norėjo keliauti tolyn, kai tas pats elfas atsirado visiškai netikėtai.
-Šiu!-surėkęs vaikinukas ėmė trauktis atbulomis, bet nenuleido akių nuo to nelemto elfo, o šis, nieko nelaukęs paleido į Suzų kerus.-Protego,-vaikis suriko burtažodį, tačiau suvokė, kad šis jam nepavyks, tad iškart po jo pasitraukė kiek dešiniau, užkliuvo už savo kojos ir krito ant žemės taip susimušdamas sėdimąją.
-Eikit jūs velniop...-grifiukas norėjo keiktis, bet tam laiko nebuvo, kadangi elfas paleido dar vienus kerus į jį.-Protego,-pasistengęs aiškiai ištarti burtažodį vaikinukas tikėjosi, kad jam pavyks. Aiškiai burtažodžius tarti jam nesisekė dėl akcento, kurį turėjo, bet jo laimei, skydas vėl, nors ir silpnas, bet suveikė. Pasinaudojęs proga vaikinukas stryktelėjo nuo žemės, kad ir kaip jam skaudėjo vietą, ant kurios krito, ir toliau ėmė trauktis atgal tikėdamasis pasprukti nuo tos būtybės. Į Suzu buvo paleisti dar vieni kerai, tačiau šie nepalietė vaikinuko, kadangi jis dingo kažkur už sienos koridoriaus gale.
-
Aleksas ir vėl nežinojo kur eina. Tiesą pasakius jam tai nebuvo svarbu. Šį kartą jis nenorėjo susitvarkyti minčių, o priešingai išbandyti naujus burtažodžius. Keistas koridorius tam puikiai tiko. Kitų mokynių jame beveik nebuvo, tad jis atsargiai ėjo per dulkėtas grindis.
-Lumos ,-sumurmėjo vaikinas įžiebdamas menką šviesą ilgame, tamsiame koridoriuje. Jis paslapčia tikėjosi, kad be jo šiandien čia nieko nebus. Bet dėja jis klydo. Staiga eidamas jis atsitrenkė į kažkieno siluetą ir vos įsilaikė ant žemės nustumdamas stovėjusiąją.
-Jai matei, kad ateinu kodėl būtent nesugebėjai pasitraukt arba parodyt savo egizstavimo požymius? Pavyzdžiui įžiebt savo lazdelę!-pasiutęs suriko varniukas,-Ai tiesa juk nemoki pasakyt taisyklingai paprasto žodelio lumos . Kam lankyt Hogvartsą jai sugebi tik trainiotis pakanpias ir dar labiau susigadint savo reputaciją. Tiesą, jos sugadint labiau nebeįmanoma! - Užbaigė vaikinas šaukdamas ant parkritusio žmogaus silueto.
-
Mergaitė nusprendė pasivaikščioti po Hogvartsą. Staiga oras pradėjo kvepėti labai skaniai. Cornet suprato, kad esa šalia virtuvės. Pasukus galvą į šoną ji pamatė tamsų, dulkėtą koridorių. Klastuolė žengė link jo, nes koridorius atrodė labai įdomiai. Paėjus toliau ją gaubė visiška tamsą. Labai jau tamsu reikia išsitraukti lazdelę pagalvojo ji. Pirmakursė eidama į priekį visiškai nežiūrėjo kur eina, nes buvo susikaupusi ieškodama savo lazdelę. Staiga ji atsitrenkė į siluetą. Pargriuvus pirmakursei ji pamatė, kad prieš ją stovi berniukas panašaus amžiaus. Bet vietoj to, kad atsiprašyti jis pradėjo rėkta ant Camilles. Jos kata susiraukė. Atsistojus ji prabilo:
-Labas!Labai labai malonu susipažinti.-Suraukus kata pasakė.-Žinai aš kaip tik norėjau išsitraukti lazdelę.
Mergaitė įkišo ranką į savo kišenę, bet nieko nerado tada ji pasižiūrėjo žemyn. Jos lazdelė gulėjo ant grindų. Pakėlusi ją ji vėl prabilo:
-Žinai ką aš burti moku,-ji ištiesė lazdelę prie pat berniuko veido,- Lumos!
Nuleidus lazdelei Šviesiaplaukė dar pridūrė:
-Nors mano tėvai žiobarai, bet burti moku.
Tada ji nutilo supratusi, kad pasakė per daug.
-
-Sakai žiobarai,-pažeminančiai nusijuokė rudaplaukis,-dabar aišku kodėl esi tokia nevykėlė. O dar ir iš klastunyno,-apsimestinai nustebo Aleksas, - žinai, darai gėdą savam koledžui.
Daugiau jis nieko nebesakė. Ši mergiotė vaidino per daug drąsia, tad ją reikėjo šiek tiek pamokyti kaip kadaise pamokė Niles:
-Densaugeo,-tarė vaikinas ir pradėjo kvatoti iš merginos dantų. Šis burtažodis Aleksui niekad nepasendavo. Galiausiai nustojęs kvatoti Aleksas įėjo į patalpą buvusią koridoriuje - tai buvo sena, apdulkėjusi klasė.
-Eini? Nors ir atrodau žiaurokas, bet vis tiek tokios nevykėlės kaip tu čia nepaliksiu. Dar pasiklysi ir kaltę užgrius ant manęs, - tarė Aleksas įeidamas į arčiausiai buvusę klasę.
-
Cornet pasijuto taip pat kai ant jos pyksta tėvai. Nuleidus galva jos galvoja suskambėjo tik viena mintis aš esu nevykėlė. Berniukas parodė klastuolei nematyta burtažodi. Jis pradėjo kvatoti, o mergaitės dantys pradėjo didėt puiku dabar mano dantys kaip mano senelio ji labai nepergyveno, nes mergaitė pripratusi, kad juoktųsi iš jos. Po to pirmakursė sekė tą berniuką žvilgsniu. Rudaplaukis užėjo į apdulkėjusią klasę. Mergaitė neturėjo kitos išeities kaip užeiti, bet ji nusprendė iš pradžių, kad ji apžiūrės kas yra šalia klasės. Priėjusi prie girgždančiu duru šviesiaplaukė pakėlė lazdelę ir perskaitė klasės pavadinimą apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetas. Tada pirmakursė priėjo prie paveikslo. Jame žmogus buvo apsirenges barokiškais drabužiais, jis žiūrėjo žemy. Mėlynakė perskaitė kas buvo parašyta apačioje A..K.UO..L ..l...r.. 1656m daugiau ji nesugebėjo perskaityti, nes užrašas nusitrynė.
Užėjus į klasę ji iškart pamatė ant stalo gulinčia lazdelę. Pribėgusi ji iškart paėmė ją. Lazdelė buvo labai iškreipta tokios ji niekada nematė:
- Žinau gal tai kvailai nuskambės,- pradėjo mergaitė,- bet gal tu gali ištaisyti mano dantis?
-
Vaikinas tik dar kartą nusijuokė nuo mergaitės prašymo ir atsisukęs abėjingai tarė:
-O jai tik žinočiau burtažodį,-melagingai svarstė vaikinas,-žinai, esam bendraamžiai, o vienintelis burtažodis kurį moki lumos , darai didžiulią gėdą klastunynui,- Finite incantatem ,-nukreipęs lazdelę į merginą, vaikinas atšaukė prieš tai panaudotus kerus.
Toliau jis tik abėjingai ir nuobodžiai dairėsi po seną patalpą.
-Čia nuobodu,-tarė vaikinas merginai, bet pamatęs ką ji apžiurinėja vėl ant jos užrėkė,-ar gali nebūt tokia erzinanti ir palikt ramybėj tai kas ne tavo,-rudaplaukis skausmingai sugrėbė merginą už rankos ir ištempė iš vienos klasės,-dar ką nors iškrėsi, pažeisiu Hogvartso įstatimus ir nukryžiuosiu tave su nukryžiavimo kerais,-pagrasino vaikinas atsukdamas į ją savo lazdelę.
Toliau jie ėjo tylėdami ir tamsoje kol vėl priėjo vieną iš klasių. Alekso smalsumas vėl jį nugalėjo ir jis pabandė atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos.
-Leisiu pasitaisyt reputaciją iš didelės nevykėlės į mažiau nevykusią, jai atidarysi šias duris.
-
Nuėmus berniukui kerus mergaitė pagalvojo na sužinojau du naujus burtažodžius, ne taip jau ir blogai. Staiga rudaplaukis pamatė ką mergaitė laiko rankose. Pagrasindamas, kad nukryžiuos ją
nukryžiavimais kerais. Pff... kaip išgąsdinai ir užvertė akis. Toliau tamsoje jie ėjo tylėdami girdėjosi tik pirmakursiu žingsniai. Kita klasė buvo uždaryta mergaitės galvoja suskambėjo viena mintis na pažiūrėsim kaip tu gerai panaudosi burtažodį Alohomora. Bet Cornet labai nustebo kai jis pasiūlė jai atidaryti durys:
- Oi kokia garbė,- sarkastiškai pasakė ji,- dabar mes užeisime į nuodų ir vaistų kabinetą,- po mažos pauzės ištarė burtažodį.- Alohomora
Durys lėtai atsidarė. Atsisukusi ji prisistatė:
- Na žinai mes jau čia pakankamai ilgai tai norėčiau prisistatyti esu Camille Cornet.
Laikydama durys šviesiaplaukė laukė jo atsakymo
-
-Vienintelis ir nepakartojamas Aleksas Gilber'tas, - tarė vaikinas net nepažvelgęs į merginos pusę.
Rudaplaukiui šiuo metu Camilla nebuvo svarbi, tad eidamas į duris stumtelėjo. Jis ėjo lėtai apžiūrinėdamas kiekvieną klasės kampą. Visos grindys, visi stalai buvo dulkėti ir apėją voratinkliais. Be ir kelių voriukų čia nieko daugiau nebebuvo.
-Nežinau kokiu tikslu tu atsiradai šiame koridoriuje, bet aš tiesiog norėjau pasipraktikuoti kelis burtažodžius. Tad jai nori galim kartu,-net pats nustebęs savim tarė Aleksas,-žinau, kad daug burtažodžių nežinai, tai manau bus gera proga pasipraktikuot ir išmokt,-be jokių įžeidžiančių žodžių šyptelėjo merginai.
Toliau jis Camillai nieko nesakė, o pats kibo darbą sustumdyti visus stalus į vieną vietą, kad atsirastų vietos jiems praktikuojantis.
-locomotor mortis ,-ištarė vaikis nukreipęs burtų lazdelę į mergaitę. Jam pačiai nesitikėjus burtas suveikė ir Camillos kojos buvo "surakintos" ,- tai burtažodis, kurio manau tikrai prireiks norint apsigint nuo vyresniokų. Jis galima sakyt suparaližuoja kojas ir asmuo nebegali judėt,-ramiu tonu aiškino bendraamžiai,-į šį koridorių atėjau būtent ir pasimokyt šio burto, perskaityto ir išanalizuoto vadovėlyje. Matyt mane aplankė naujoko sekmė,-nusijuokė jis pažvelgdamas į Camilla.
-
Kai Aleksas ištarė burtažodį Camilla vos nenukrito ant žemės ir net truputi pritildytų balsu prašnekėjo:
- Aš neesu tokia sėkminga kaip tu, kad man pavyktu burtažodis reik mažiausiai penkiasdešimt kartų pakartoti kol pavyks,- klastuolė vis dėl to nusprendė pabandyti.- Na aš pasistengsiu. Tik aš į sieną nes galių pridaryti bėdų...
Atsistojus dar vis surakintomis kojomis ji nusitaikė į sieną lazdelę, mergaitė atsiduso. Ir lėtai ištarė burtažodį:
- locomotor mortis
Ištarus kerus Cornet net nesuprato ar jai pavyko,nes iškart įkrito į lentyna, o sena lentyna sulūžo ir ant jos nukrito daug knygų. Pirmakurse supo daug dulkių, staiga ant jos galvos nukrito dar viena knyga. Kas per... norėjo pasakyti, bet pamačiusi kokia tai knyga truputi apstulbo. Šviesiaplaukė nusprendė pasakyti apie tai, nes galvojo, kad tai gali būti visai įdomi knyga:
- Žiūrėk aš čia radau knyga,-nusičiaudėjo,- kuri vadinasi ,,Burtažodžių rinkinys 1654m'', gal ten bus kažkas įdomaus?
Ji nebuvo tuo įsitikinus, bet ją kamavo vienas klausimas ką daro burtažodžių knyga nuodų ir vaistų kabinete.
-
Kad ir kaip Aleksas norėjo atsiversti knygą, jo protos liko šaltas. Dar didesnių problemų jam nereikėjo, tad jis ir vėl išsitraukė savo burtų lazdelę. Kaip pirmakursis Aleksas tikrai žinojo daug burtų ir buvo tam gabus.
- Accio burtažodžių knygą , - ištarė jis ir prie jo jau skrido trys tokios burtažodžių knygos. Al dėl to nesihaudino, nes viena tų knygų ir buvo laikyta Camilles rankoje.
- Camilla juk sakiau, kad nieko neliestum sumurmėjo jis atsisukęs į merginą, - Finite incantatem , - tarė jis vėl atšaukdamas kerus.
Daugiau merginai jis nieko nesakė, tk numetė tas knygas ant žemės ir dar karrą apėjo klasę.
- Judam į kitą, - vėl atsisukęs merginos pusėn tarė ir pirmas išėjo iš klasės. Hogvartse jau vakarėjo, nors kitą vertus jie čia praleido nemažai laiko. Ir taip tamsūs koridoriai dar labiau aptemo ir dabar juose nieko nebesimatė.
- Išsitrauk lazdelę, - paliepė Aleksas išsiimdamas saviškę, - Lumos , - ištarus šiuos žodžius garsus aidas pasklido po koridorių. Matyt visi mokyniai jau buvo savo kambariuose.
-
Berniukas jai paliepė ištraukti lazdelę. Tą ji ir padarė:
- Lumos,- ištaria burtažodį ji
Staiga pamato labai panašius žmones į savo tėvus. Po to mergaitė paklausia Alekso:
- Žinai aš čia galvojau, ar gali taip būti, kad visi šeimos nariai buvo žiobarai, o po to vienas tapo burtininku?
Nežinodama ar Gilbert išgirdo ji įdėmiai apžiūrinėjo paveikslus, bet nesugebėjo nieko perskaityti. Todėl nužygiavo toliau. Gal tai tiesiog sutapimas nusprendė klastuolė. Pirmakursiai priėjo prie kitos klasės. Durys buvo išlaužtos, o klasės pavadinimą buvo neįmanoma perskaityti. Užėjus vidun mėlynakė pamatė išdaužtą langą, o šalia jo sėdėjo baltą pelėdą. Pati klasė buvo kaip visos ant kai kurių suolų buvo padėti susiglamžę lapai kuriuose buvo kažkas parašyta.
-
- Camilla jai nori nuoširdaus atsakymo, tai ne. Taip nebūna. Nebent tie žmonės ir ta šeima, net nėra tavo tikri tėvai. Pats taip pat užaugau tarp žiobarų. Žiobarų vaikų namuose. Dėl visko reikėjo kovot. Nori maisto? Turi jį išsipešt iš vyresnių, nes kitaip valgysi duonos trupinius, - į merginos atsakymą atsakė vaikinas, prisiminęs save, - Apie savo šeima žinau tik tiek, kas jie abu burtininkai. O tau teks paieškoti informacijos apie saviškius, jai nori sužinot tiesą.
Toliau Aleksas nieko nebesakė, o tyliai susimąstęs nusekė Camille į kitą klasę, ji buvo įdentiška kitoms dviems. Tie paties suolai, ta pati lenta ir tie patys purvini langai. Vieną minutę Aleksas pagalvojo, kad jie pasiklydo po ilgus, senus kolidorius ir tai nusprendė išsakyti žodžiais mergaitei:
- Camilla manau mes pasiklydom. Dabar tamsu ir atrasti įšėjimą nebus lengva. Gal geriau išsirinkim šiek tiek švaresnę klasę, nors abėjoju ar tokia bus ir einam numigt, o ryt ryte atrasim išėjimą,- ne savo noru pasiūlė vaikinas, vedamas šalto proto.
Aleksas žinojo, kad jai dabar ieškotų išėjimo jie dar labiau pasiklys.
-
Kai Aleksas pasiūlė surasti švaresnę klasę mergaitė nusijuokė, bet palaikė jį. Tada išėję iš klasės Cornet pasiūlė:
- Gal tu eik į tą klasę.- parodė pirštu,- o aš į šitą taip mes greičiau surasim geresnė klasė.
Mergaitė užėjo į klasė buvo labai panaši tik suolai sustumti kitaip ir prie mokytojo stalo stovėjo fotelis. Tikriausiai tas profesorius buvo labai tingus nusijuokė ji. Mergaitė pagalvoja, kad sofa galima išstumti. Priėjusi klastuolė visais būdais bandė vykdyti ką sumąstė. Gal yra burtažodis kuris padidina sofa pagalvojo ir iš kart suprato kokia tai kvaila mintis. Klasėje kabėjo didelis paveikslas, bet po jo nieko nebuvo užrašyta. Tikriausiai tai mokytojas mergaitė išėjo į koridorių ir nuėjo į kitą klasę su mintimis gal Aleksas rado kažką geriau.
-
Aleksas, kad ir kaip norėjo atsikalbinėti ir neklaudyti Camillės, žinojo, kad dabar rodyti ožius ir nepasitenkinimą vietos nėra. Jis paklusiniai užėjo į jos parodytą klasę ir maloniai nustebo. Kambarys buvo purvinas, bet vis gi patenkinamas. Čia buvo gan daug dulkių, bet palyginus su kitomis klasėmis jų vis gi buvo mažiau. Supratęs, kad geresnio pasirinkimo nebebus jis nuvalė pora voratinklių buvusių ant kampų ir garsiai pašaukė Camillę:
- Camille, man regis radau pakenčiamą klasę, tik teks miegot ant grindų,-nusijuokė jis iš savo žodžių. Ant grindų jam teko miegoti ne kartą tik kažin kaip į tai reguos ta išlepusi mergiotė.
Nuėjąs į jos klasę ir pamatęs fotelį Aleksas nusišypsojo:
-Šitą galim paimt ir padidint. Tik aš vienas to nepadarysiu. Kartu pernešim šį fotelį su burtu pagalba, o paskui jį padidinsim. Neseniai mokiausi šių burtų, -aiškino Al, - Wingardium leviosa , - susitaręs žvilgsniu su Camilla tarė jie ir atsargiai nunešė fotelį į kitą kambarį. Pora kartų foteliukas jau norėjo nukristi ant žemės, bet vaikai sunkei stengėsi jo nenumesti.
-Dabar padidinsim, - šiek tiek asigavęs po varginančio burto tarė rudaplaukis, - vėl man padėsi. Šį burtą manau tikrai žinai. Engorgio , - dar kartą nukreipę lazdeles į sofą būrė vaikai. Fotelis patapo mažute sofkute, bet vietos jiems abiems užteko. Išsekęs po burtažodžių lavinos Aleksas sukrito ant žemės ir nualpo.
-
Padėjus Aleksui mergaitė atsisėdo nuo nuovargio jausdama, kad gali apalpti. Sofa buvo patogi dėl to mergaitė vos ne užsnūdo. Staiga pamačiusi, kad rudaplaukis alpsta Cornet pašoko nuo to kaip garsai jis trinktelėjo galvą žemėn. Gerai, kad dar ne į stalą ji nusijuokė, jei senelė skaitė daug laikraščių kuruose buvo parašyti keistų, gerų ir neaiškių dalykų. Bet garsiausiai ji skaitė tada, kai tema buvo apie vaistus ir sveikatą. Juos pirmakursė geriausiai prisiminusi. Dėl to savo jėgose ji neabejoju, bet klastuolė abejojo tik ar tuose laikraščiuose rašoma teisinga informacija. Padarus, kad berniukas gulėtu taip, kad jo galva būtu žemiau nei liemuo, o kojos šiek tiek pakeltos mergaitė patikrino pulsą atsidususi, kad jis nėra labai lėtas šviesiaplaukė nusprendė paieškoti amoniako, bet supratus, kad klasėse nėra amoniako ji pradėjo apžiūrinėti stalčius. Mokytojo stalčiuje buvo rankšluostis bet kur rasti vandens? pamąsčiusi mergaitė nusprendė nueiti į šalia esanti kabineto, nes ten ji buvo mačiusi kriauklę. Apsidžiaugus, kad tai tiesa ir, kad iš kriauklės bėga vanduo mergaitė sušlapinus skudurą, ji pradėjo bėgti iš visų jėgų. Padėjus berniukui ant kaktos skudurą, mėlynakė sunkai atidarė kabineto langus. Pavargusi ji tikėjosi, kad Aleksas atsigaus per penkias minutes.
-
Rudaplaukis buvo tamsoje, viskas ką jis regėjo buvo tik tamsa. Keista, nes jis kaip ir viską girdėjo ir jautė, buvo lyg kelių minučių koma. Pajutęs šaltį ant savo kaktos vaikinas sudrebėjo, bet akių vis dar neatmerkė. Gal jis šito nenorėjo arba tai buvo per sunki užduotis. Burtai tikrai išvargino nepatyrūsį pirmakursį. Jis jautėsi taip lyg jį būtų pervažiavęs tankų paradas. Jausmas buvo nekoks. Supratęs, kad jam jau derėtų atmerkti akis, sukaupęs visas jėgas sunkiai jas pramerkė. Vaizdas iš pat pradžių liejosi, bet galiausiai tai baigėsi. Dabar vaikinas jautė tik stiprų galvos skausmą. Sunkiai pabandęs atsistoti jis vėl tėškėsi ant žemės, ir taip pora kartu. Galiausiai jam pavyko pakilti nuo grindų ir išraudęs prieš Camille girgždančiu balsu neaiškei tarė:
-Man regis aš nevykėlis, o ne tu. Juk aš sugebėjau nualpti, - nusijuokė jis iš savo netikšiškumo, - miegosiu ant grindų. Gali drąsiai miegot ant visos sofos.
Tai taręs jis dar kartą lėtai atsigulė ant dulkių sluoksio ir užmerkė išvargusias akis.
-
Camilla apstulbo nuo Alekso žodžio, bet po to tik nusijuokė:
- Tu nežinai, kas buvo prieš Hogvartsa, alpdavau beveik kiekvieną dieną, nes langai buvo užrakinti raktu ir gimdytojai palikdavo mus, o patys pasiimdavo raktus, kad aš nepraleisčiau daugiau laiko lauke negu reikia. Per visą gyvenimą iki Hogvartso mačiau tik penkis žiobarus. Bet senelė man važiuojant į šitą mokyklą pasakė, kad susirasčiau draugų,- nutilus mergaitė pamanė, kad vaikinas jau miega. Supratus, kad nesugebės užmigti, Cornet atsisėdo ant palangės žiūrėdama į ryškiai šviečiantį mėnulį. Pūtė lengvas vėjelis. Klastuolė vis prisimindavo tas dienas kai tokio šanso nebuvo, o dabar ji gali mokytis ir eit į lauką kada tik nori. Mergaitė nenorėjo skustis savo gyvenimų, nes žinojo, kad yra ir daug blogiau. Galvoja sukosi viso kiausiu minčių viena iš jų buvo apie tai ar reikia Alekso paguldyti ant sofos, bet nusprendusi, kad gali jam sutrukdyti ji tiesiog žiūrėjo į tolį.
-
Vaikinas dar girdėjo ką kalba Camilla tik jai jau nebeatsakė. Grindys buvo kietos todėl jis nebeužmigo. Jo akys buvo plačiai atmerktos. Rudaplaukis žiūrėjo į vieną tašką lubose, pora kartu mirktelėdamas. Supratęs, kad ši taip nuobodžiai praleis laiką iki paryčių, vaikinas vėl sunkiai pakilo nuo grindų. Galva dar šiek tiek svaigo, bet jis nutarė nebesiskųsti merginai. Rudaplaukis tyliai priėjo prie merginos ir taip pat prisėdo šalia jos ant palangės. Jis nenorėjo sudrumsti šios malonios tylos su savo niekam tikusias komentarais, tad tiesiog tyliai sėdėjo ir žiūrėjo pro purviną langą. Visi tikriausiai jau seniausiai miegojo ir niekas net nenutuokė kur dingo varniukas ir klastuolė. Turbūt po šios dienos visi pagalvos, kas jie susitikinėja, bet Aleksui tai nerūpėjo. Nors iš pat pradžių jis buvo labai įžulus ir nemandagus merginai, palengva jie po truputį ėjo draugystės link. Rudaplaukis nežinojo ar vertėtų atsiprašyt merginos ir taip sudrumst šią tylą, bet tai būtų puikas laiptelis link jų draugystės. Taip dar prasėdėjas pora minučių Al prisivertė atsiprašyti mergaitės:
-Žinai... mhm... Man reikėtų tavęs atsiprašyti už mūsų pažintį. Tu nesi nevykėlė, o esi drąsi ir protinga mergina, - neryšliai ir greitai kalbėjo rudaplaukis. Jis tikėjosi, kad mergina jau miega ir ji negirdėjo jo persilaužimo per save. Atsiprašyti Aleksui buvo labai sunku. Ten kur jis augo atsiprašymas buvo silpnumo ženklas. Šiek tiek jau matėsi kylanti saulė, bet vis dar buvo tamsu.
- Lumos , - sumurmėjo rudaplaukis įžiebdamas menką švieselę patalpoje, - Camilla, - kreipėsi į merginą dar kartą, - turėtum eit pamiegot ant sofos. Esi pavargusi ir išsekusi. Jai šiandien nemiegosi, ryt bus sunku, - Griežtai ir rimtu tonu tarė vaikis. - Man neįdomu ar tu nori miego ar ne, bet privalai pamiegoti.
Burtų lazdelėje vis dar degė šviesa. Pagalvojęs, kad prie jos Camilla neužmigs Aleksas nusprendė ją užgesinti:
- Nox
-
Viską girdėjus Camilla jautėsi suparalyžiuotą, kai Aleksas pradėjo taip kalbėti. Mergaitė jautėsi labai pavargus žinojo, kad reikia prigulti. Kai rudaplaukis paliepė merginai eit miegoti ji tik linktelėjo, nes buvo labai pavargusi. Nulipus nuo palangės ji atsisėdo ant sofos. Žinodama, kad Al bus nepatogu Cornet labai ji užjautė, norėdama, kad jis jaustųsi truputi geriau mergina leido jam padaryti kaip jis nori. Neturėdama kažką pasakyti ji tik tyliai prieš užmigdama tarė:
- Žinai jeigu tau nepatogu tai tu gali atsigulti čia, nes man ne problema miegoti ant kieto paviršiaus.
Mergaitė nusiėmė akinius ir padėjo ant pačio artimiausio suolo. Galvoje sukosi tik viena mintis ar nieks nepagalvos, kad mes susitikinėjame nors kam rupi du pirmakursiai, na bet jau aš. Mokinukės galva nulinko, o akys sunkai užsimerkė. Camilla užmigo.
-
-Ne, pabudėsiu jai kas nors norėtų pasirodyt šitoj skylėj. Tiesiog eik miegoti, gerai?
Aleksas toliau sėdėjo ant palengės žiūrėdamas į šviečiantį mėnulį, dabar pilnatis. Pabudėti tikrai vertėjo jai į šį kolidorių nusprestų ateiti virsmo išsekintas vilkolakis. Nors jai jis ir ateitų Al su Camille gyvųjų tarpe nebeliktų. Expecto Patronum burtas nepavyktų, tad jam tektų prikelti Camilla ir skuosti kiek įmanoma greičiau pas kokį profesorių. Na Greywindas juos nudėtų, tad ir prikelti profesorių nebūtų geras sumanymas, pasirodžius kokiam padarui. Juk jie atsivilko į kolidorius, naktį praleido ne saugiuose miegamuosiuose ir dar būrė neturėdami patirties. Ne, geriausia įšeitis būtų tikėtis, kad niekas nepasirodys. Aleksas šiltai pažvelgė į miegančią draugę. Jis taip pat buvo išvargęs, bet miegoti neketino. Kas iš to jai jis numigs porą valandų, o po jų jausis dar praščiau nei dabar.
Saulė kylo, Camilla vis dar saldžiai miegojo, o Aleksas sėdėjo ten kur sėdėjąs. Jo kūnas toje pačioje pozicijoje prabuvo gan ilgai. Per visą tą laiką, kad jis nemiega rodė jo atmerktos akys vis sumirkčiojančios kas kelias sekundes. Galiausiai prašvito. Jis gretai nušoko nuo palangės ir iš kart to pasigailėjo. Ilgai nejudintis kūnas rodė pasekmes. Galiausiai jis priėjo prie merginos ir ją pažadindamas tarė:
-Na ką, dingstam iš čia.
-
Camilla išsimiegojo ir net gana gerai. Pabudusi ji iškart suprato kad Al nemiegojo, todėl pirmi žodžiai juos buvo tokie:
- Žinai ką aš tau siūlau po purisčių eit pamiegoti.
Nusišypsojo mėlynakė ir užsidėjo akinius. Pirmakursiai išėjo iš klasės. Tais pačiais koridoriais jie ėjo atgal. Per tas pačias klases. Apsigimimų nuo juodos magijos klasės dūris buvo pradaros, bet ant stalo nebebuvo jau tos lazdelės, nors Cornet ją ten paliko. Mergina staptelėjo. Kažkas čia buvo? paklausė savęs. Nenorėdama užsilikti čia ji tiesiog nužingsniavo toliau. Vis stipriau ir stipriau kvepėjo skaniais pusryčiaus. Nebuvo aišku kas gi bus, bet nuo tokio kvapo norėjosi suvalgyti viską ką pagamino. Pagaliau jie išėjo iš koridoriaus. Mergaitė tarė:
- Na gal buvo visai ir smagu,- klastuolė paraudo.- Ačiū, kad išmokinai kelis burtažodis.
Pasižiūrėjus į Aleksą šviesiaplaukė laukė atsakymo.
-
-Išmokinau?-nusijuokė vaikinas,-profesorius vis tiek rastų prie ko prisikabint. Mūsų burtažodžiai nebuvo labai tikslingi, todėl ir išsekom,-sukrizeno prisiminęs rudaplaukis,-tai iki?
Tai ištaręs jis apsisuko į visiškai kitą pusę nei ėjo Camillė. Rudaplaukis dar tikėjosi patirti tokių nuotykių su nauja drauge, bet šiai dienai pakaks. Reiks dar kada pasiųlyt jai palandžiot po Hogvartsą - mintyse sau pasakė Aleksas, tai kaip ir užfiksuodamas. Jis sunkiais žingsniai ėjo iki varniukų miegamojo, vis dar tikėdamasis, kad jo niekas nepasigedo. Pirmas dalykas ką padarė vaikis įėjas į miegamajį buvo pasikeisti purvinus drabužius, kad niekam nekiltų įtarimo. Tai jis greitai padaręs ir apsirengęs švarias pusryčiauti jau nebėjo, o tiesiog sukrito ant minkštutės lovos ir užmerkęs akis paniro į sapnų karalystę
-
- Iki,- Camilla atsisveikino.
Nusekus žvilgsniu rudaplaukį mergaitė nuskubėjo į klastuolių mergaičių kambarį, melsdamas, kad nesutiktu nei vieno mokinio. Lietais ir sunkias žingsniais eidama prie kambario ji vis galvojo ar dar susitiks ir nueis kažkur su Aleksu. Greit užėjusi ir nuvaliusi dulkes ir purvą nuo apsiausto mergina vis galvojo ar pasilikti kambarį ar eit pusryčiauti. Bet kai pilvas suburzgėjo, Cornet vis dėl to nusprendė nueiti. šviesiaplaukei pasisekė, kad Hogvartse pažįsta mažai žmoniu, dėl to ją labai daug neklausinės. Bet mėlynake kamavo tai, kad kažkas buvo ten ir pasiėmė lazdelę. Svarbiausiai, kad apie šį nuotykį nesužinotų profesoriai, labiausiai ji nenorėjo, kad sužinoto transfigūracijo profesorius.
-
Sigurdas tyliai išlipo iš už Storulės portreto ir patraukė koridoriumi neturėdamas jokio tikslo. Kojos jį nešė po įvairias pilies vieteles, o mintys klaidžiojo nakties dangumi. Kitaip sakant, šviesiaplaukis apie nieką negalvojo.
Tačiau pasukus į dar neaplankytą koridorių, islandas atitoko. Kur aš atsidūriau? Vaikinukas atsisuko iš kur buvo atėjęs. Deja, jis matė tik nepažįstamą aplinką. Ledinės akys dar labiau apsiniaukė, varstydamos seniai užmirštą vietą. Ir kaipgi aš galėjau būti toks kvailas ir pasiklysti? Ir kur buvo mano galva? Grifas atsirėmė į sieną ir užmerkė akis prieblandoje skendinčiame koridoriuje. Pasigirdo lengvas atodūsis, tačiau jis nebuvo kupinas baimės ar nerimo, veikiau linksmo susierzinimo. Na, ką gi... Taip turėjo nutikti...
Staiga nosį pakuteno malonus ir seiles tįsti priverčiantis gaminamų patiekalų aromatas. Aha... Štai kur aš... Nudžiugęs mokinys atsimerkė, veide švietė lengva šypsena, bet... GAL TAU JAU LAIKAS Į SALĘ, TINGINY? BANDAI IŠSISUKTI NUO NAMŲ DARBŲ, BET NUO VAKARIENĖS NEPAVYKS! Sigurdas sutriko, jis būtų galėjęs prisiekti, kad ne jis taip pagalvojo. Bet šiaurietis suabejojo. Lyg pritardamas sutrikimui, staiga garsiai suurzgė blyškiaodžio pilvas.
Gal iš juokingos situacijos, o gal iš netikėtumo, šviesiaplaukis skambiai nusikvatojo. Pirmą kartą nuo tada, kai jis pradėjo eiti į mokyklą. Nors dabar vaikinuką slėgė kiti rūpesčiai, islandas jautėsi kur kas laisviau negu tuomet.
-
Po pažastimi nešdamasis knygą apie antgamtikus, kurią skaitė bibliotekoje, Altairas skuodė link Švilpynės kambarių. Trumpiausias ar ilgiausias buvo kelias prie virtuvės.
Bet Altairo sparčius žingsnius sutrukdė kažkokia žalia (pala, plunksnuota?!) gyvataitė. O tai reiškė:
a) netoli klastuoliai
b) netoli švilpiai.
B variantas rodės daug logiškesnis, nes švilpiai priminė žiobarų pokemonų gaudytojus su savo augintiniais. Bet... Gyvataitė kažkur rodės matyta. Bent kartą tai tikrai.
Švilpis sustojo ir kaip tik tą akimirką plunksnuota gyvataitė, ne, okamis...Etano okamis kažką padėjo ant grindų ir pradingo iš Blewetto akių. Berniūkštis sustingo.
-Kas per...?
Atsisėdęs ant ant grindų, knygai drybsojant šalia jo, Altairas skaitė trumpą laiškutį.
Labas,
Žinau, kad mūsų draugystė iširo, bet tikiuosi, gyveni gerai. Turėjau pokalbį su savo augintiniais ir apie šį tą diskutavom. Nežinau...Aš pats esu šiek tiek sutrikęs, bet tai priimk kaip dovaną.
Arbatžolė visados liks mano širdyje, tačiau ji pati nusprendė ir tai jos vienos sprendimas. Neneigsiu, kai susipažinom, ji kaip ir pametė galvą dėl tavęs! Nelabai supratau jos jausmų, bet, manau, rasi būdą išsiaiškinti tai!
Tavo
Altairas sustingo. Gerai...pirma...Ar tai tikrai parašė Etanas?! Jo rašysena taip pasikeitė! Ir dar kaip rašo...Neprimena to nedrąsaus, liūdno vaiko...Ar čia tikrai jis?! Jis išdrąsėjo? Pasitiki savimi? Kaip tai nutiko?!
Altairas papurtė galvą. Nieko nesuprato. Anksčiau velos ir vilkolakiai, o dabar...
Arbatžolė? Vardas buvo kažkur girdėtas. Lyg...Bet Altairo atmintis buvo miglota.
-Ką tai reiškia? Aš turėsiu augintinį? Kažkokia nesąmonė....
Altairas neiškentė. Pašoko ant kojų, vos neužmiršęs, pasičiupo ir knygą, o laiškutį įgrūdo į kišenę, šalia burtų lazdelės.
Jam reikia susirasti Etaną ir išdūmė Švilpynės kambarių pusėn.
-
Viskas po langais nusidažė įvairiomis tamsintomis spalvomis, tamsųjį rudenį. Lapai palengva krito ant šaltos žemės ar žolės. Jaunajai Silverstone metų laikai priminė feniksą. Pavasaris - kai feniksas prisikeldavo ir viską pradėdavo iš naujo, o ruduo - kai miršta galingasis paukštis.
Deja, Katherine buvo pasikeitusi, kaip ir pats feniksas. Iš vidaus, o ne išorės. Po vasaros atostogų turėjau apie daug ką apmąstyti. Turėjo daug hipotezių, bet išvada išvydo prieš savo akis (paprasta veidrodį).
Katherine buvo apmąstymų pusnyje, jos išvada viską pakeitė.
Mergaitė vaikščiojo ilgu koridoriumi užsibrėždama tikslą - paimti ką užvalgyti po ilgos ir varginančios dienos. Apmąstymai vėl užklupo dvylikametė ir nelaukusi nė sekundės priėjo prie vieno iš koridoriaus lango ir kaire alkūne atsirėmė į palangės krašto. Mėlynomis akutėmis žvalgėsi į lauką, o galvoje klestėjo hipotezės ar mintis. Visi klausimai buvo ''gal'', bet ne į vieno klausimo nežinojo ką atsakyti. Atsakymo laukė sau prieš akis išvysti šia minute ir šia sekunde.
Tikslas jau buvo užmirštas, kaip ir jautrus prisiminimai aplink ją. Katherine matė aplink save tamsą, kaip buvo suklestėję vagiai, mokinių melagystės ir taisyklių laužymas.
Svarstymas jau buvo užvaldęs Katherine's mintis, bet ji dar vis buvo tokia pati vagilė iš Vaduco pilies.
- Viskas pasibaigs, kažkada.
-
Pirmi Deward metai mokykloje, bet atrodo, kad jis čia viską žino pasakiškai gerai. Nuo tamsiausių koridorių iki kvepiančių pievų.
Šį rudenio vakarą kaip ir kiekvieną mielą dieną Theo tiesiog vaikštinėjo paslaptingais Hogvartso koridoriais. Jis vaiksčiojo koridoriais nieko nebijodamas, gal dėl to, nes niekada dar nepasitaikė neplanuotų žmonių jo kelyje. Jis vaiksčiojo pilna galva minčių ir įvairių įdėjų, bet atrodo jai prireiktų jas apibūdinti žodžiai būtų tušti. Gal ir jaunuolio galva visai tuščia, tik nuo sunkios dienos ji atrodo pilnut pilnutėlė.
Tik šį vakarą Black kelione buvo kitokia, nes jis netikėtai užtiko mergaitę. Na šito dar betrūko. Jaunuolis nebuvo pačios geriausios nuotaikos ir tikrai jokių merginų savo kelyje nenorėjo rasti. Klastuolis sustojo ir pradėjo spoksoti į mėlynakę. Galvoje jau virė šimtai įmanomų scenarijų kas gali nutikti. Nesvarbu kas tik nutiktu, Dew stengsis atrodyti malonus, nes jam tikrai nereikia jokių nemalonumų. Jis jos net nežadėjo užkalbinti, nes jei jis nepradėtų pokalbio, gal jis visai ir neįvyktų. Tai būtų geriausias dalykas pagerinti šį pilką vakarą.
-
Mergaitė pradžioje norėjo būti tyloje ir ramybėje. Be jokio garso, tik duslūs kvėpavimas iš jos pačios, kuris reikštu vilties kibirkštėlę, bet ir tai šias kelias minutes sugebėjo kažkas sudrumsti. Žingsniai per raudoną kilimą buvo išgirsti, lyg trolis eitu per aksomines plyteles. Apmąstymams jau nebebuvo laiko,Katherine privalėjo mintis nukreipti kita linkme.
Silverstone akimirksnių atsisuko į asmenį skleidžiantį garsą ir išvydo gal atsakymą sau prieš akis.
- Hmm... - apžvelgė berniūkščio veido bruožus. - Labas. - monotoniškų balsų prakalbo mergaitė.
Baltaplaukė matė nepažįstamajį, kaip grobį ar minčių išsklaidymų, bet tai šia minute jis buvo Katherine's viltis. Silverstone apėjo aplink asmenį sudėjusi rankutes už nugaros ir apžvelgė jį, lyg kažkokią vertinimo komisijos pirmininkė, bet staiga už mėlynų akučių pamatė, kad kažkas kyšojo iš jaunuolio megztinio.
Palengva atsistojo prieš nežinoma padarą ir atpalaidavo rankutes, o mintyse rangėsi gudri mintis, kaip pavogti paimti popierių iš juodaplaukio megztinio kišenės.
Nelaukus nė sekundės mikliai apkabino mokinį ir nejuntant pagriebė už lapelio krašto, kuris kyšojo. Kaip mikliai apkabino, taip pat mikliai ir atsitraukė su savo rankose turėtų ''turtų''.
Staigiai užsisuko už berniuko, kad nepastebėtu nieko ir Katherine žvelgė į lapelį nuotrauką.
- Aš esu ją mačius. - tyliai sumurmėjo Katherine ir atsisuko į keistuolį, - Ahh.. Prisimenu, jog čia Benita. Ji dabar yra grifų gūžtos bendrajame kambaryje ir maloniai tenai kartu rangosi kelios kobros ir vienas tigrinis pitonas. - šyptelėjo lūpų kampučiu, kaip pradedančioji psichopatė, - Matai šiandien paleidau juos iš terariumo ir esu įsitikinusi, kad... - žvilgtelėjo į arčiausia laikrodį, kuris buvo pakabintas ant sienos ir vėl įsmeigė mėlynas akutes į jaunuolį, - Po šešių ir penkiolikos sekundžių. Mano tigrinis pitonas ar kobra įkas Benitai. Vargšelė ar ne? - tyliai nusijuokė, - Be to nesistenk bėgti pas ją, nepavyks. - padarė trumpą pauzę, - Aš turiu priešnuodį, bet tu jo taip paprastai negausi, noriu, kad žaistum pagal mano taisykles. Klausysi manęs - gausi priešnuodį.
Savo šaltose rankelėse laikė Benitos Black nuotrauką ir ištiesė dešinę ranką nepažįstamajui ir prakalbo:
- Beja, mano vardas Katherine.
-
Gloria visada būdama nepažįstamojoje vietoje viską apžiūrėdavo. Ji dėl to jautėsi saugesnė ir šiek tiek laimingesnė. Šį kartą taip pat mergaitė vos ištaikiusi laisvą minutę išlėkė iš varno nago bokšto. Lipdama laiptais žemai irisinių akių savininkė savęs vis klausė kur eiti, kol pasiekė pirmąjį aukštą. Gal sukti link didžiosios salės ? Ne gal geriau eisiu į požemius. Nusprendė rudaplaukė. Bet greitai persigalvojo, nes pastebėjo keistoką koridorių. Gal eisiu čia. Pagaliau nusprendė vienuolikmetė ir nuėjo link koridoriaus pusės. Koridorius buvo iškabintas su maistu susijusiais paveikslais. Kažkur netoli turėtu būti virtuvė. Pagalvojo varniukė, bet ji tiksliai nežinojo kur yra šis kambarys, nes yra naujokė. Bei ji visą laiką buvo savo apmąstymuose ir nieko neišgirdo ką kalba kiti. Dėl to britė praėjo paveikslą su kriaušę ir nuėjo toliau. Įdomu kas bus gale pagalvojo pirmakursė ir toliau tyliai žingsniavo. Ji sustojo, nes pastebėjo įsišakojimą. Neilgai trukus našlaitė jau suko į dešinę pusę tikėdamasi kažką ypatingo pamatyti. Deja turėjo nusivilti, nes ji išvydo tik raudoną, dulkėtą ir apkramtytą kilimą. Tamsiai pilkas, nuobodžias sienas. Ant kurių kabėjo keisti paveikslai kuriose žmonės kažką sau murmėjo.Bei degė keletą žvakių kurios sudarė nejaukią prieblandą. Ne pati jaukiausia vietelė pagalvojo varno nago mokinė ir atsisėdo ant jos manymu geriausios kilimo vietelės koridoriaus kampe.
-
Mendel tiesiog pasišokinėdama striksėjo iš virtuvės. Šiandien ji sau viena kambaryje iki pareikalavimo išmoko dar kelis kerus. Ji jau ketino eiti į bendrąją kambarį, tik prieš tai nutarė sukirsti visus skanumynus, kuriuos ką tik pasiėmė iš virtuvės. Būtų nelabai gerai, jei, pavyzdžiui, Džeinė pamatytų ją su plikytais pyragėliais rankose ir burnoje išsišiepusią iki ausų ir dar gurkšnojančią dvi stiklines moliūgų ssulčių.
Tamsiaplaukė, eidama tamsiu koridoriumi, pamanė, kad tuoj visas vaišes netyčia išmes ant žemės. Galbūt reikėtų panaudoti koki burtažodį, ėmė svarstyti mergaitė. Tačiau to padaryti ji nespėjo. Viena stiklinė sulčių išsiliejo. Tačiau ji krito ne ant žemės. O ant kažko. Kažkokio žmogaus.
-
Gloria sėdėjo gan nuobodžiai koridoriaus kampe. Ir nieko ypatingo ar įdomaus nepastebėjusi mergaitė jau norėjo iš čia išeiti ir susirasti įdomesnę vietą. Bet kai ji jau norėjosi keltis lyg iš niekur pasirodė rudaplaukės amžiaus mergaitė. Ji turėjo trumpus, tamsius plaukus ir baltą lyg popierius odą. Nepažįstamoji nešėsi plikytus pyragėlius ir dvi moliūgų sulčių stiklinęs. Tikriausiai tikrai kažkur netoli yra virtuvė pagalvojo vienuolikmetė. Ir šiek tiek nudžiugo, kad yra daug vietų apie kurias varniukė dar nieko nežinojo. Jaunoji Mechel nors ir atidžiai stebėjo juodaplaukę mergaitę pati stengėsi būti rami ir neatkreipti nepažįstamosios dėmesio. Irisinių akių savininkė iš pradžių būdama Hogvartse norėjo susipažinti su aplinką, o ne su žmonėmis. Be to pirmakursei buvo šiek tiek nejauku bendrauti su žmonėmis po pastarųjų jos metų. Deja našlaitei nepavyko likti nepastebėtai, nes bendraamžė varno nago mokinę apipylė moliūgų sultimis. O tai tikrai nėra nepastebimas dalykas. Ech, kad jaus vis tiek esu Hogvartse nelaimės manęs nepalieka ramybėje. Pagalvojo britė. Iš tiesų mergaitei tai buvo maža smulkmeną kuri jai tikrai nieko nesugadins. Bet Gloriai šiek tiek kėlė nerimą, kad būtent tai padarė tą mergaitė stovinti šalia jos. Dėl to varniukė tyliai paklausė nepažįstamosios trumpo klausimo:
- Kodėl ?
Pirmakursė visai nežinojo ką daugiau sakyti ar daryti. Tai tiesiog atsistojo ir savo irisinėmis akimis pažvelgė į dėmę ant apsiausto su kuria reikėjo kažką daryti.
-
Dori nusigando. Pasirodo, sultimis ji apliejo kažkokią mergaitę, varniukę. Tačiau varniukė neatrodė pikta, be to, ji nepradėjo klastuolės plūsti keiksmais, tad Mendel akimirksniu nurimo.
- Netyčia, - atsakė. - Nepastebėjau tavęs, - tačiau suveikus klastuoliškumui, Dori neatsiprašė. Mergaitė magijos pagalba pakabino ore skanėstus ir sveiką moliūgų sulčių stiklinę, o išlietą nusprendė palikti ant grindų ir nekreipti į ją dėmesio. Lai namų elfai sutvarko, juk ne aš čia turiu būti tarnaite, ar ne? Kartais Dori pati imdavo stebėtis iš niekur nieko atsirandančiu savo bjaurumu.
- Tergeo, - tarė tamsiaplaukė nusitaikiusi į dėmę ant nepažįstamosios apsiausto ir tikėjosi, kad dėmė išsidžiovins, tačiau nebuvo tikra, jog neliks žymės.
- Ee... tai ką čia veiki viena taip tykiai? Kažką seki? - ėmė įtarinėti.
-
Iš nepažįstamosios kuri atrodė buvo klastuolė Gloria greitai gavo atsakymą. Mergaitė po bendraamžės atsakymo tik linktelėjo ir jau norėjo vėl grįžti į savo apmąstymų pasaulį. Bet varnė pastebėjo, kad klastuolė savo užkandžius padabino ore. Įdomu ką ji sugalvojo. Įžvalgiai žiūrėdama pagalvojo garbanė ir toliau stebėjo nepažįstamą mergaitę. Paskui juodaplaukė ištarė kažkokį burtažodį ir dalis moliūgų sulčių dingo nuo jos juodos uniformos. Našlaitė nustebusiu žvilgsniu apžvelgė mergaitę ir nuoširdžiai šyptelėjo. Bei jau garsesniu balsu nei praeitą kartą, bet vis tiek nelabai garsiai padėkojo irisinių akių saininkė :
- Ačiū. Gal kas liko galiu pati pabandyti ?
Nesulaukusi atsakymo Mechel pavardės savininkė išsitraukė lazdelę ir pradėjo bandyti prisiminti visai neseniai perskaitytą burtažodį. Rudaplaukė jau buvo spėjusi apsilankyti bibliotekoje ir perskaičiusi nemažai burtažodžių ir iš jų tik vos keletą pabandė. O tarp jų nebuvo burtažodis kurį varno nago mokinė norėjo panaudoti. Tikiuosi pavyks viltingai pagalvojo britė ir nedrąsiai ištarė :
- Skurge
Likusi dėmės dalis irgi dingo. Oho nemaniau, kad pavyks. Negaliu patikėti, kad pavyko iš pirmo karto. Visiškai nustebusi pagalvojo jaunoji Mechel žiūrėdama į savo visiškai švarią uniformą. Kai pirmakursė pagaliau galėjo pripažinti ką ką tik padarė ji pažvelgė į klastuolę ir maloniu balsu atsakė į jos keistoką klausimą :
- Na aš šeip norėjau pasivaikščioti ir pabūti vieną,- padarė trumpą pauzę,- o ką tu čia veiki ?
-
Dori stebėjo, kaip varnė iki galo panaikina dėmę.
- Ak, gerai būti raganomis, tiesa? - tartum užsisvajojo.
Klastuolė paėmė vieną ore kabantį pyragėlį ir pradėjo valgyti.
- Aš? - prunkštelėjo mergaitė. - Ruošiausi eiti į Klastūnyną, - pamojo ranka tolyn, - juk jis yra požemiuose, kaip ir virtuvė, - kimšdama pilna burna atsakė. - Bet jeigu turi įdomesnių pasiūlymų, mielai sutiksiu, nes aš tai visai netrokštu būti viena, - nusijuokė. - Jei nori, vaišinkis, - mestelėjo žvilgsnį ore kabančių pyragėlių link.
Dori jautė, kad per laiką, kuri praleido Hogvartse, išdrąsėjo, daug sužinojo, mokykloje ėmė jaustis kaip namuose. Be to, mergaitė pradėjo labiau pasitikėti savo jėgomis, nes jau nemažai žinojo apie burtininkų pasaulį, mokėjo daug burtažodžių, tik apie magų buitį mažai težinojo, tačiau šią akimirką nesuko sau dėl to galvos.
- Tu iš burtininkų ar iš žiobarų šeimos? - kažkodėl paklausė, nors įprastai kalbų apie kraują vengdavo, nes gėdijosi savo šaknų.
-
Gloria rimtu veidu klausėsi bendraamžės, o kai ji baigė savo pirmąjį sakinį varnė tik linktelėjo. Nes ji visiškai nežinojo kaip reikėtų atsakyti. Mergaitei dabar patiko būti raganą, bet ji per trumpai mokinosi burtų, kad žinotų tikslų atsakymą. Visai ne užilgo klastuolė uždavė kitą klausimą. Į kurį vienuolikmetė būtinai turėjo atsakyti, kad nepasirodytu nesiklausanti. Dėl to rudaplaukė abejingu balsu pradėjo šnekėti:
- Aš to nežinojau. Hogvartse esu tik pirmus metus ir dar beveik nieko nežinau,- tiksliau nieko nežinau. Pagalvojo našlaitė,- aš pati te žinau didžiąją salę, Varno nago bokštą, klases kur vyksta pamokos ir biblioteką. Kaip ir minėjau nelabai žinau Hogvartso vietų, bet gal tu gali pasiūlyti jaukia vietą kurioje galėtume pasikalbėti. Nes šis koridorius man tikrai nelabai patinka,- paėmė vieną pyragėlį kurį jai buvo pasiūliusi bendraamžė, nes jaunoji Mechel jau norėjo valgyti,- ačiū visai norėčiau.
Pats pyragėlis buvo rudas, apvalios formos ir skaniai kvepėjo šokoladu.Tikriausiai šokoladinis nutarė pirmakursė ir paragavo kepinio. Kaip ir britė galvojo taip ir buvo, nes pyragėlis iš tiesų buvo šokolado skonio, gan saldus ir visai skanus. Varno nago mokinė gan senokai valgė pyragėlį dėl to jo skonis tuo pačiu atrodė ir gan keistas. Kai jau pyragėlio liko vos pusę iš nepažįstamosios lūpų išėjo gan keistas klausimas skirtas grynakraujei. Mechel pavardės savininkė nebuvo nei prieš burtininkus ar žiobarus bei nei vienos ar kitos pusės didelė mėgėja. Bet už tad mergaitė stovinti prieš ją atrodė kažkurios burtininkų rūšies arba nekentė arba labai dievino. Dėl to irisinių akių savininkė nelabai norėjo atsakyti į klausimą, nes jai nuojautą sakė, kad tamsiaplaukė yra geresnė kerėtoją. Ir lengvai galėtų Gloria įveikti dvikovoje. Bet vis tiek garbanė pasakė tiesą ir netgi gan drąsiai :
- Iš burtininkų šeimos. Esu grynakraujė.
Tikiuosi iš čia išeisiu gyva.
-
Dori atsirėmė į sieną ir baiginėdama valgyti pyragėlį klausėsi bendraamžės. Varniukei pradėjus kalbėti apie tai, kad ji beveik nieko nežino Hogvartse, Mendel apėmė pažįstamas jausmas. Juk visai neseniai ji pati ničnieko nežinojo ne tik apie Hogvartsą, bet ir apskritai apie magiją. Tačiau klastuolė nesnaudė ir iššniukštinėjo viską, ką galėjo, na, bent jau taip jai atrodė, ir pasijuto savo vėžėse, todėl jautėsi drąsiai.
Na va, net ir ji grynakraujė, pajuto kartėlį Mendel. Šiek tiek sužaibavo akimis, bet kol kas nieko apie tai nesakė.
- Aš ir dar visai neseniai čia nieko nežinojau. Tačiau aš buvau labai... - susimąstė, - smalsi. Todėl stengiausi išvaikščioti kuo daugiau Hogvartso užkaborių ir apylinkių. Tačiau pažinti jų visų tiesiog neįmanoma! O, šis koridorius man labai mielas, - klastuoliškai pasakė Dori. - Požemiai yra gėris, - paslaptingai tarė.
Iš tiesų tamsiaplaukei požemius reikėjo prisijaukinti. Atvykus mokytis į Hogvartsą jie jai buvo labai nejaukūs, tačiau per tiek laiko Dori prie jų priprato ir šie jai ėmė patikti. Apskritai, Mendel pamėgo ir vėsą, ir tamsą.
- Na, kalbant apie jaukias vietas Hogvartse... - susimąstė. - Vat tokių tai tau tikrai nepasakysiu, nes mane nelabai traukia jaukios vietos, juk aš klastuolė, - pakėlė antakius. - Nors žinai... - prisimerkė. - Iš vyresniųjų mokinių girdėjau, kad šiaurinio koridoriaus gale per langą galima patekti ant stogo, - pažvelgė į varniukę. - Sako, kad ten gražu, bet aš niekada ten nebuvau. O dabar pilnatis, jau sutemo, turėtų atsiverti gražus vaizdas. Norėtum ten nueiti? - paklausė.
Kraujas, kraujas, kraujas... Mano suknistas žiobariškas kraujas.
- Tau pasisekė, kad esi iš burtininkų šeimos. O aš... o mano tėvai žiobarai, - su panieka tarė. - Negaliu to pakęsti.
-
Po savo keistos ir kvailos minties Gloria vėl klausėsi klastuolės ir po kiekvieno sakinio linktelėdavo galvą. Bet po paskutinio sakinio ji tiesiog stovėjo ir visiškai nekrutino galvos ir netgi į mergaitę žiūrėjo su nustebusiomis akimis. Nuo kada požemiai yra gėris ? Žinau čia šalta ir tai gerai, bet daugiau pliusų neįžvelgiu. Galvojo mergaitė ir tuo pačiu keistai žiūrėjo į nepažįstamąja. Pirmakursė labai norėjo paprieštarauti savo bendraamžei, bet tada prisiminė, kad jai pačiai patinka šaltis kai kiti jo tiesiog šalinasi ar netgi nekenčia. Dėl to garbanė nusprendė geriau patylėti ir nesikišti į klastūnyno mokinės mėgstamas vietas. Tamsiaplaukė vėl pradėjo šnekėti ir vėl irisinių akių savininkė privalėjo klausytis. Šį kartą vienuolikmetė prabilo :
- Sakai stogas,- susimąstė,- lyg tais nesu girdėjusi,- bandė dar sykį pagalvoti ir įsitikinti ar tikrai nėra girdėjusi,- norėčiau ten nueiti, bet ,- gal geriau tiesiog patylėsiu ,- gerai galim eiti.
Tikiuosi mes nepasiklysim pradėjo tikėtis rudaplaukė. Po kelių minučių našlaitės mąstymai pasitvirtino dėl bendramokslės nekentimo vienos burtininkų rūšies. Mano galvojimai pasitvirtino, bet aš labai abejoju ar didžiulė sėkmė yra būti grynakrauju burtininku. Galvojo varno nago mokinė. Pagal ją nebuvo jokio skirtumo ar tu esi grynakraujis, maišyto kraujo burtininkas ar žiobarų kilmės burtininkas. Svarbiausia kad tu esi burtininkas { pagal Gloria ir būti paprastu žiobaru nėra blogai }. Jaunajai Mechel šiek tiek pagailo juodų plaukų savininkės dėl savo rūšies tokio nekentimo. Na ką padarysi liūdnai pagalvojo britė ir šyptelėjo nepažįstamajai, bei maloniu balsu prisistatė :
- Aš Gloria. Koks tavo vardas ?
Kodėl aš to paklausiau tik dabar ? Savęs pačios paklausė grynakraujė.
-
Iš tiesų Mendel manė, kad varniukė nesutiks eiti ant stogo, todėl gerokai nustebo, kai gavo teigiamą atsakymą. Galbūt per greitai ją nuvertinau, ėmė svarstyti klastuolė ir nužvelgė būsimą bendražygę.
- O, juk mes dar net nesusipažinome, - pagalvojo Dori, kai mergaitė pasakė savo vardą. - Aš esu Dori.
Klastuolė apsidairė.
- Na, ką, tikriausiai galime keliauti ant stogo, pirmiausia reikės grįžti didžiosios salės link ir pakilti laiptais į viršų. Eime.
Dori paliko netvarką ant grindų. Čia buvo ir pyragėlių trupinių, ir išlietos sultys, be to, ant grindų mėtėsi jau dvi tuščios stiklinės. Elfai sutvarkys, pašaipiai mintyse tarė mergaitė.
Mendel pradėjo eiti didžiosios salės link. Bandė prisiminti, kur tiksliai yra tas langas, tačiau buvo tikra, kad pavyks jį rasti. Bet širdyje ėmė rastis nerimas. Ji tikrai nesitikėjo, jog Gloria sutiks su pasiūlymu, o dabar jau dingti nėra kur, juk Dori negali pasirodyti bailė, ar ne? Tokių minčių lydima mergaitė dingo už kampo.
-
Erikas išlėkė iš bibliotekos ir sparčiu žingsniu pasiekė tokį koridorių netoli virtuvės. Jis sulėtino žingsnį, nes būtent čia, jis sapnuose dažnai mato ugniniais plaukais merginą, kuri sktrykčioja ant plytelių. Berniukas paklaidžiojo ir kituose netoli esnčiuose koridoriuse, tačiau mergaitės niekur nebuvo matyti. Jis persbraukė plaukus delnu ir sustojo. Atrodo atėjau į tą vietą, na, kur gi ji? - jam labai norėjosi tikėti, jog jo sapnai kažką reiškia, tačiau galiausiai jam teko priimti išvadą, jog tai tebuvo jo vaizduotės vaisius. Garbanius atsirėmė į sieną ir įsmeigė akis į lubas. Jam niekaip nepavyko išmesti tos mergaitės iš galvos. Erikas Dinas Miglaputys - keistas berniukas, mėgstantis gyvūnus ir turintis neįprastai keistą randą ant smilkinio. Jis nežino nei aiškios savo praeities, nei dabarties ar ateities. Vaikinas dar prisiminė, kaip kažkada taip beslampinėdamas koridoriais, užtiko keistą gyvūną - Apelsinuką. Jis dar kartą apsidarė ir jau norėjo eiti, kai išgirdo už kampo žingsnių aidą. Jis sustojo, apsisuko ir prisimerkęs pradėjo laukti. Žingsniai nebuvo ritmingi, vienas tylesnis, kitas garsesnis. Po kiek laiko, iš už kampo pasirodė ta mergaitė. Berniukas nušvito, pasirodo jis matė ne kažką kas buvo sudaryta jo vaizduotės, o tikrą žmogų!
- Labas, - pasisveikino jis. Dinas pamatė tas pačias žalias akis, kurias matė ir valgykloje, taip, čia buvo ta pati mergaitė. Jam ji atrodė keistai matyta ir pažįstama.
-
Esmeralda ką tik išlėkė iš virtuvės nugvelbusi kelis raudonus obuolius ir susigrūdusi juos į gilius kiščnius, o vieną įsikandusi, pradėjo šokinėti nuo vienos plytelės ant kitos. Bum, bum, bum, bum... Mergaitė pasuko už kampo ir išgirdo balsą. Ji atsikando kąsnį obuolio ir atsisuko į jį. Berniukas turėjo šviesias akis, kaip skaidrus upelis. Jo plaukai buvo kažtoninės spalvos, garbanoti. Mergaitės akys nuslydo dešinėn ir buvo patenkinta sutikusi švilpį.
- Labas, - nusišypsojo ji. - Aš Esmeralda. Esmeralda Aukso Gija. Nori obulio? - ji atkišo vieną iš turimų berniukui. - Kaip matau tu švilpis, man rodos, pirmą kartą sutikau švilpynės koledžo mokinį... - bandė kažką prisiminti ji. Staiga jos akys įsmigo tiesiai į priešais esantį berniuką. - Tu man atrodai kažkur matytas... - ji galvojo, kur galėjo jį sutikti, bet prisiminė tiek vieną dalyką. Ji vis sapnuodavo sapnus, matydavosi tik juoda spalva ir nieko daugiau. Jai kažkas glostė galvą ir pasakė tokį sakinį: Atleisk. O paskui ji pabusdavo. Tą balsą sapne ji gerai įsiminė, kadangi sapnavo jį jau gal dešimt kartų. Tai buvo įdomiai prikimęs, vaikino balsas. Štai šio berniuko, kurį dabar mato mergaitė, balsas.
- Aš... ar mes anksčiau nebuvom susitikę? - paklasuė ji ir dar norėjo pasakyti jam tai, ką ką tik pagalvojo, tačiau tai skambėtų per daug keistai.
-
Mergaitė atkišo jam vieną iš savo turimų raudonų obuolių, kažkodėl Dinui atrodė, jog ji juos tik pasisavino... iš virtuvės. Berniukas priėmė obuolį ir klausėsi toliau ilgaplaukės.
- Manau, buvom susitikę valgykloje. - burbtelėjo ponosimi jis. Berniukas pastebėjo, jog raudonplaukė kažkaip surimtėjo. Mat jos akys buvo primerktos, antakiai suraukti ir akimirkai ji nepliurpė. Dinas svarstė, ar verta jai sakyti tai, jog ją sapnavo? Ar neatrodys keista? Dinas niekada nepasitikėdavo naujai sutiktu žmogumi. Vis dėl to, jis giliai įkvėpė ir pamojo mergaitei prieiti arčiau sienos.
- Koks tavo vardas? - jis pirmą kartą taip lengvai ir paprastai to paklausė mergaitės. - Aš Dinas. - jis kiek patylėjo ir rizikingai kalbėjo toliau. - Yra toks keistas dalykas, aš turiu randą, matai? - berniukas pasikėlė garbanas nuo kaktos ir parodė išbalusią šešiakampę žvaigždę visu gražumu. - Bet tu tokį irgi turi. - jis parodė į Esmeraldos kairyjį riešą. - Ir dar kaikas. Tik prašau, tu neišsigąsk ir negalvok, kad aš išprotėjęs. Po vieno keisto įvykio sapnuose, o gal vizijose vis regiu tave, kaip tu čia šokinėji ant plytelių. Tad man norėjosi su tavimi susitikti ir išsiaiškinti kas vyksta. Be to, vos ištariau pirmuoius žodžius, tu iš karto į mane žiūrėjai keistai, ar tam yra priežastis, ar tau tiesiog atrodau keistas?
Jis nutilo ir pasiruošė išgirsti atsakymą.
-
- Esmeralda. - maloniai atsakė ji berniukui. Tai pat, Dinas atsakė jai, jog jie lyg ir buvo susitikę valgykloje, raudonplaukei irgi taip atrodė. Na, o paskui jis pasakė tai, ko mergaitė tikrai nesitikėjo, nemanė jog Dinas tai išdrįstų pasakyti, net jeigu taip būtų iš tikro. Esmeralda pakėlė antakius ir atsiduso. - Vadinasi tu irgi. Matai, aš labai gerai įsimenu balsus, tavo iš karto atpažinau. Neįsižeisk, bet tavo balsas labai įdomiai gergždžia. Tad aš taip ir pagalvojau... nes sapnuose ar vizijose, kaip tu sakei, aš girdėjau tavo balsą, bet jis buvo kiek žemesnis, matyt regėjau ateitįįįį. - šyptelėjo mergaitė ir atmetusi ilgus plaukus atgal dar kartą pažiūrėjo į Dino randą, tada į savo. - Galiu paliesti? - paklausė ji ir pradėjo tiesti ranką, bet tarsi koks skydas, atrodė tarsi jos ranką būtų kažkas stūmę. Mergaitę užvaldė smalsumas, atrodė, kad ir Dinas jaučia kažką keisto. Tada ji pagaliau pasiekė jo kaktą ir pridėjo delną. Kažkokia ematoma jėga persmelkė jos visą kūną ir... ir tiek jos tiek berniuko randai sušvytėjo. Kažkas pokštelėjo ir jie abu pradingo. Koridorius liko tuščias.
-
Timotis žinojo šią vietą, nes ji buvo netoli didžiosios salės. Be to, vaikas čia buvo atėjęs ir aną kartą. Ar Timotis nebijojo tamsos? Ir to, kad šiuo metu pilis buvo tuščia ir tyli? Ne. Visiškai ne. Tiesą pasakius, atvirkščiai. Ten, kur nėra žmonių, kur nėra garsų, berniukui atrodė saugios vietos. Ir tamsa jam buvo saugi, nes joje galėjai pasislėpti. Kai namuose būdavo tamsu, įprastai tėvai jo nepastebėdavo, net jei Timotis nemiegodavo. O tai reikšdavo, kad jis negaus į kailį.
Tiesa, dabar Timotis nebuvo aklinoje tamsoje. Nors visi deglai ir užgesinti, tačiau penkiametis švietėsi brolio burtų lazdele. Nes norėjo matyti kur eina. Norėjo matyti paveikslus. Nors šių gyventojai nebūdavo labai patenkinti, jei vaikas pašviesdavo tiesiai į juos.
Buvo taip gera jaustis laisvam ir saugiam. Jausti tą didelę erdvę, bet nebijoti. Nebijoti nežinoti. Suklysti. Kalbėti. Šokinėti. Įprastai visiškai ramus, vaikiškai nekrykštaujantis berniukas dabar strakaliojo koridoriumi kažką sau įnirtingai kalbėdamas, švietaliodamas burtų lazdele, niūniuodamas. Jam buvo tikrai labai labai linksma!
-
Aurį užliejo šaltis. Panašiai jautėsi tada, kai dingo Eion. Atrodo rudenį liepė Juzefui nepanikuoti dėl juodosios magijos daikčiukų. Bet jei Juzefas dabar pamatytų patį Senklerį. Lakstantį po mokyklą. Turėtų ką pasakyti.
- Timoti, Timi, - Šūkčiojo. Bėgo pro paveikslus kaip be galvos. Tai truko iki tada, kai virš galvos kažkas spigiai ūktelėjo ir Auris krūptelėjęs sustojo.
- Timoti, Timoti. Kur tas mažylis raudonplaukis. - Dainavo Akilanda. Jis kabojo Auriui virš galvos ir vaipėsi.
- Ar matei jį? - Paklausė Senkleris.
- Ką tokį?
- Taigi Timotį.
- Nemačiau jūsų Senklerybe.
- Baik. Vardan senų išdykysttės laikų padėk man jį rasti. - Sustabdytas to poltergeisto kiek atgavo protą. Kur gi dings vaikas mokykloje? Tai ne tokia pat istorija, kaip su Eion. Na ir ką jis galėtų padaryti su lazdele, jei ją paėmė? Jis vaikas. Neiššauks galingų kerų. Reikia tik jį rasti.
- Ar tas mažas raudonplaukis vėl išėjo pabėgioti?
- Ką reiškia vėl?
- Aš jį kartą naktį esu matęs vienoj vietelėj.
- Ar neišgąsdinai jo?
- Tūnnojau tyliai. Kaip pelytė po šluota. Ar ten tave nuvesti?
- Bet jeigu tai tik dar vienas tavo pokštas...
- Einam jūsų senklerybe. Aišku aš nieko nepažadu, bet... - Ir Auris nubėgo paskui Akilandą. Taip atkeliavo į koridoriuką prie virtuvės. Žvakės šviesoje išvydo Timotį. Vaikas turėjo jo lazdelę ir Aurio nuostabai ji švietė. Kokios galios burtininką aš auginu? Nustėro vaikinas. Vaikas šėlo po koridorių. Atrodė laisvas. Na, o Auriui nusirito akmuo nuo širdies, kad jį rado. Akilanda ramiai siūbavo viršuje ir vaipėsi.
-
- Tra-lia-lia, gyveno trooolis rūsyje. Tra-lia-lia, maža buvo jo galva. Tra-lia-lia, tu pas trolį tik neik, tra-lia-lia, smegenų pas jį nėraaa, - dainavo Timotis jau daugybę kartų girdėtą dainelę.
Jis ėmė bėgioti ir net šiek tiek šūkauti, jam buvo nepaprastai linksma. Vaikas pradėjo juoktis, iškėlęs rankas į viršų lėkė koridoriumi. O tada kažką išgirdo. Lyg žingsnius. Iškart sustingo ir užtilo. Atsigręžė ir pašvietė burtų lazdele į tolį.
Tolyje jis pamatė brolį Aurį ir vaiduoklį. Vaiduoklio Timotis nebijojo, bet Aurio... Akimirką Timotis išpūtęs akis žiūrėjo į brolį, o tada tarė:
- Nox.
Burtų lazdelė nustojo šviesti. Vienintelė šviesa koridoriuje dabar buvo pas Aurį rankose. Berniukui atrodė, jog tai žvakė. Ji švietė blankiai, o brolis ir vaiduoklis buvo pakankamai toli. Timotis labai tikėjosi, kad niekas jo nebemato.
-
Lazdelė užgeso. O Auris tiesiog atsistebėti negalėjo, kad vaikas taip nuosekliai ją valdo. Žinoma, kad vaikai paimdavo vyresniųjų lazdeles. Kad kažką su jomis pabaksnodavo ar padarydavo. Bet kerėti. Čia jau kitas dalykas. O vaikui juk dar nei septynerių nebuvo. Koks jis bus gabus ūgtellėjęs. Kai turės savo lazdelę. Pagalvojo.
- Gal tu jau skrisk ką?
- Aš noriu pažiūrėti.
- Į ką Akilanda? - Tas apsivertė kūlio kelis kartus. Bet neskrido iš čia. Auris truputį paėjėjo koridoriumi. Tada atsisėdo ant žemės prie sienos.
- Kaip gerai, kad tave radau Timoti. - Kalbėjo. - Išsigandau, kad kažkur pasiklydai. Ir nerasi kaip grįžti. - Žvakė nesuardė visos tamsos. Bet kažkur Timotis tikrai buvo.
- Gal ateisi? Naktį reiktų miegoti. Ir mano lazdelės nereiktų imti. Gali netyčia su ja susižeisti.
-
Timotis kelis kartus labai giliai įkvėpė. Stipriai daužėsi širdutė. Keistas jausmas pasijuto pilve, nukeliavo žemyn į kojas ir pasiliko ties pėdomis. Burna jautėsi sausut sausutėlė.
Brolis ėjo artyn ir Timotis jau ketino dėti į kojas. Bet tada brolis atsisėdo. Tad penkiametis taip ir liko stovėti, kaip ir prieš tai. Bet kai didelis Auris pasakė, jog nereikėtų imti jo lazdelės, kažkas viduje Timočiui kartojo, jog jis privalo bėgti. Dabar pat.
Vaikas burtų lazdelę sugniaužė dar stipriau, o tada pasigirdo riksmas, dar negirdėtas iš raudonplaukio lūpų. Gal kada kūdikystėje Timotis ir yra taip šaukęs, bet kiek save prisimena - niekada. O ir Auriui nieko panašaus iš broliuko tikrai nėra tekę girdėti.
- Aaa! Aaa! Aaa! - spiegė vaikas.
Spiegė ir bėgo tolyn į tamsą. Negalvojo apie tai, kad pasislėpti žymiai paprasčiau tyloje. Juk šviečia tik Aurio žvakė, o pats Timotis galėtų būti nematomas, jeigu tylėtų.
-
Kelios sekundės tylos ir tada koridorių perskrodė klyksmas. Norėjosi užsidengti rankomis ausis. Akilanda susiraukė ir išlėkė. O Auris deja negalėjo tiesiog pradingti.
Klyksmas tolo. Ir tai rodė, kad Timotis bėga. Bet juk atsitrenks į sieną. Kur pabėgs iš šito uždaro koridoriaus.
Ir ką dabar daryti? O jei dabar lazdelė susijaudinusio berniuko rankose iškrės ką nors. Jei pažirs kibirkštys, jei nudegins jam pirštukus ar dar kas. Juk lazdelė net ne Timočio. Bėgti paskui nedrįso, nes tada matyt Timotis imtų galvoti, kad jį gaudo ir muš. Ar kitaip skriaus.
Matyt tame riksme buvo sudėta visa šito vaiko neviltis. Visos baimės, kurios kamavo šį pusmetį ir visą jo gyvenimėlį.
Auris įsivaizdavo, kad koridoriukui pasibaigus Timotis pasijus kaip uždarytas ir pašėls dar labiau. Tokia įžvalga nedžiugino.
- Timoti, - Pabandė įsiterpti tuose menkučiuose tarpuose, kai vaikui prisireikdavo įkvėpti oro.
- Nurimk. - Riksmas. - Aš tau. - Riksmas. - Nieko nedarysiu. - Riksmas. - Neskriausiu. - Įkvėpimas. - Prašau. - Klyksmas. - Einam su. - Riksmas. - Manimi.
-
Timotis klykė ir bėgo. Jis nieko nematė, tačiau bėgdamas paprasčiausiai pajuto, kad kažkas ne taip. Jautė lyg siaurėjančią erdvę. Net nemąstydamas suvokė, jog koridorius baigiasi.
Iš tiesų pabaiga dar buvo tolokai, tačiau Timotis sustojo. Nustojo klykti. Matė žvakės švieselę toli. Brolis Auris Timočio nesivijo. Tačiau jis kažką sakė. Bet penkiametis neužfiksavo jo žodžių.
Norėjosi pašviesti burtų lazdele ir pasižiūrėti, ar tikrai pabaiga netoli. Ar tikrai nebėra kur bėgti, ar išties nėra jokio posūkio, o gal užkampio, kur Timotis galėtų pasislėpti? Tačiau dabar jau Timotis bijojo naudoti burtus. Tad jis stovėjo, gaudė orą ir žiūrėjo į žvakės liepsną. Niekada nieko Aurio neprašęs jis dabar garsiai suriko:
- Užgesink žvakę! Užgesink žvakę!
-
Auris prisimins šią naktį ilgai. Gal visą gyvenimą. Kažkodėl atrodė, jog ši naktis tai lūžis. Ir jeigu suklys ir padarys ką nors ne taip padariniai liks visam laikui.
Galiausiai įsivyravo tyla. Vienas brolis sėdėjo viename koridoriaus gale. O kitas turbūt stovėjo kitame. Tas koridorius atrodė kaip vandenynas. Didžiulis abu Senklerius skirianntis bekraštis vandenynas.
Kažkodėl Timotis norėjo, kad Auris užgesintų žvakę. Auris nenorėjo. Tada paskęstų tamsoje. O ir neturėjo žiebtuvėlio. Matyt kai išlėkė iš kabineto numetė jį kažkur. Bet dabar ne jis diktavo taisykles. Auris užpūtė paskutinį šviesos šaltinį ir įsitvyrojo tamsa.
Jei brolis bandys pro jį pabėgti išgirs ir pajus jį. Seks paskui žingsniukų garsą. O kol kas sėdėjo ramiai. Staigūs judesiai galėjo išgąsdinti. Timotis galėjo susižeisti su Aurio lazdele. Todėl beliko tik laukti. Auris išties net nežinojo ko.
-
Tą akimirką, kai žvakė buvo užgesinta, Timotis pasijuto šiek tiek saugesnis. Tamsoje jis jautėsi geriau. Vaikas dar minutėlę pastovėjo galvodamas, ką reikėtų daryti. Klausėsi. Žinojo, kad turėtų išgirsti, jeigu brolis Auris bėgs jo link. Tačiau nieko negirdėjo.
Tuomet pats ėmė tipenti ant pirštų galų. Nusprendė praeiti pro Aurį tyliai, o tada lėkti iš pilies. Namo. Timotis šiandien eis namo.
Vaikas lėtai sėlino. Galvojo, kad tai daro be garso, tačiau viskas puikiai girdėjosi. Tiek žingsniai, tiek baimę bylojantis kvėpavimas. O tada jis suprato, kad eina pro didelį Aurį. Jis jo nematė, negirdėjo. Bet jautė, kad globėjas yra ten, šone.
Berniukas sustojo. Kelioms akimirkoms nustojo ne tik eiti, bet ir kvėpuoti. O tada - vėl. Klyksmas. Ir jis pasileido bėgti į tolį. Žinojo, kur reikės sukti norint pasiekti pilies išėjimą.
-
Minutėlė tylos ir tamsos. Auris jautėsi įsitempęs. Nematyti jam nepatiko. Nieko negirdėti irgi ne. Tada išgirdo tylius vaiko žingsnelius. O paskui ir artėjantį baimingą kvėpavimą. Auris dar labiau įsitempė. Timotis sustojo. Visai čia pat. Galėjo jį paliesti. Bet bijojo pajudėti. Tada vėl klyksmas, kuris privertė krūptelėti. O gal krūptelėjo todėl, kad čia buvo šalta. O jis tik su pižama. Taigi Timotis pasileido bėgti. Tą akimirką Auris prisiminė, kad ne taip ir toli išėjimas iš pilies. Bet greičiausiai duris bus užrakintos. Ir visgi jau negalėjo sėdėti. Jis pašoko ant kojų ir keliais žingsniais pavijo vaiką. Pralenkė jį. ranka čiuopė sieną. Kad žinotų kur yra. Pabėgėjęs dar kelis žingsnius sustojo. Užstojo vaikui išėjimą iš koridoriuko.
- Timoti, prašau paklausyk. Viskas gerai. Einam miegoti. Tau nėra ko bijoti.
-
Timotis jautė, kad jau tuoj tuoj bus posūkis. Jau greit jis galės išlėkti į didesnę erdvę, jau greit galės pasiekti pilies duris. Gal brolis Auris neis į lauką? Gal leis Timočiui grįžti namo?
Ir tada berniukas atsitrenkė. Nesuprato, kaip tai buvo įmanoma, bet jis atsitrenkė į didelį Aurį. Auris ir vėl kažką sakė, tačiau Timotis visai nesiklausė. Emocijos, visą gyvenimą gniaužiamos savyje, dabar liejosi per kraštus. Timotis ėmė ne tik klykti, bet ir verkti.
- Ne! Ne! Ne! - verkdamas šaukė jis.
Tuo pačiu jis pradėjo mušti brolį. Rankytėmis trankė jam pilvą. Kojomis spardė jo kojas. Bet tik pats užsigavo. Iš burtų lazdelės savaime pažiro žiežirbos, kurios nudegino Timočiui rankas ir žandą. Galbūt nudegino ir brolį, bet Timotis apie tai negalvojo. Tiesą pasakius, negalvojo ir apie savo nudegimus. Tas skausmas, jis buvo menkniekis palyginus su tuo, ką raudonplaukiui anksčiau yra tekę patirti. Jis nekreipė į tai jokio dėmesio.
- Leisk man eiti, praleisk! - springdamas ašaromis ir nosies išskyromis rėkė Timotis. - Leisk man eiti, aš žinau, kad mano tėvai mirę! Aš žinau!
-
Timotis atsitrenkė į jį. O tada prasidėjo tikra pragaro karuselė. Jis verkė, klykė ir mušėsi. Kaip musė trankosi į lango stiklą, taip ir brolis mėgino pro jį praeiti.
Negalėjai pasakyti, kad neskaudėjo. Aišku, Timotis greičiausiai susimušė labiau. Lazdelė dargi pažėrė kibirkštis. Jos pataikė Auriui į rankas. Pataikė ir į vaiką.
Tai buvo labai klaiki akimirka. Nes Auris ir vėl neįsivaizdavo kaip nuraminti vaiką.
Senkleris ištiesė rankas ir tvirtai jį apglėbęs pakėlė nuo žemės. Pasistengė sulaikyti visur mosikuojančius kumštelius. Auris vėl atsisėdo ant žemės, tik dabar jau su besimuistančiu vaiku glėbyje. Pajuto tikrą bejėgystę. Tokią jautė pirmą vakarą, kai Timotį atidavė tėvas.
Į mintis prasiveržė visas nuovargis, baimės. Ne vien šio pusmečio, bet ir senesnių laikų. Tų dienų, kai lakstė ieškodamas dingusio Eion. Akyse sužvilgo ašaros. Ašaros laikėsi jame daug metų. Gal šešiolika, o gal ir daugiau. Verkti nepradėjo, tiesiog akys buvo pilnos ašarų.
- Bet jie nemirę. - O gal geriau sakyti, kad mirę? - Timoti, tavo tėvai yra gyvi. - O kaip paaiškinti kodėl jų čia nėra? - Mūsų tėtis. Jis. Susipainiojo savo gyvenime. - Ką aš čia kliedžiu? Jam penkeri. - Tėtis ir mama jie nori, kad gyventum su manimi. Kad mokytumeisi, kad niekas tavęs neskriaustų, kad galėtum žaisti. Kad galėtum nieko nebebijoti. - Tai neatsakė į klausimą kodėl jų čia nėra. Bet Auris nežinojo kaip galėtų paaiškinti.
-
Brolio burtų lazdelė iškrito iš rankų. O brolis apglėbė Timotį ir atsisėdo. Timočio judesiai tapo suvaržyti, bet jį nuo to tik dar labiau apėmė isterija.
- Aaa! Aaa! - žviegė berniukas. - Paleisk mane! Paleisk! Aaa!
Jis priešinosi kiek tik išėjo, tačiau brolis Auris buvo stipresnis. Timotis įkando broliui. Nei pats nežinojo, į kur. Įkando vieną kartą, paskui antrą. Rankos buvo stipriai suvaržytos, todėl gintis jomis tapo labai sudėtinga, tačiau kojytėmis dar spardėsi įnirtingai.
- Jie mirę! Jie mirę! Tu man meluoji! Jie mirę! Aš žinau! Aš išsiaškinau, kas yra mirtis! Jie mirę! - rėkė.
Timotis klausė Širos, kas yra mirtis. Jis manė, kad tėvai yra rojuje. Nors, tiesą pasakius, kas yra mirtis jis taip ir nesuprato. Tiesiog žinojo, kad mirę žmonės būna rojuje ir kažkodėl gyvena nuo kitų atskirai.
- Jie rojuje! Aš eisiu į rojų! Paleisk mane! Paleisk! - ir toliau rėkė.
-
Mažylis toliau siautėjo. Pradėjo net kandžiotis. Skausmą pajus tik vėliau. Dabar Auris jautė kitokias kančias. Kaip Amyras drįso turėti daugiau vaikų? Kaip drįso jam numesti šitą berniuką? Kaip drįso jį taip sužaloti? Ir jam tas pats. Jam jokio skirtumo. Gal dabar kur nors voliojasi girtas. Kai jo vaikas klykia, ir kalba kažką apie rojų, apie mirtį. Penkių metų vaikas šaukia tokius dalykus. Taip juk neturėtų būti.
- Tavo tėvai gyvi ir sveiki. Jie nėra mirę. Tikrai. - Ar jis išvis žino kas yra mirtis? Kas jam pasakė apie rojų?
- Mirtis, tai lyg miegas. Iš kurio negalima pabusti. Į rojų neįmanoma šiaip patekti. Į jį patenki tik tada, kai ateina toks laikas. O mūsų tėtis ir tavo mamytė jie gyvena kaip ir seniau. Jie man duoda nurodymus ką daryti. Rašo laiškus.
-
Timotis girdėjo, kad jo brolis Auris jam aiškino apie mirtį. Jis pasakė, kad šiaip patekti į rojų negalima. Tai Timočio nestebino, nes jis jau buvo suvokęs, kad mirtis nėra toks jau paprastas dalykas. Bet taip pat brolis kartojo, kad Timočio tėvai nėra mirę. Pasakė, kad rašo broliui Auriui laiškus.
- Tai kodėl aš čia! Tai nuvesk mane pas juos! Aš buvau geras! Aš buvau geras! - šaukė jis.
Tada nurimo. Tiesiog sukrito Aurio glėbyje per sekundę. Bet gal aš buvau blogas, dabar jau pagalvojo mintyse. Aš negražiai valgiau. Aš ne viską išmokau. Aš nesupratau daug ko, ką man aiškino didelis Auris, šnekėjosi su savimi galvoje.
O tada ir vėl pasiuto. Vėl ėmė muistytis, spardytis. Atsuko savo veidą tiesiai į brolio veidą ir tiesiog išstaugė:
- Paleeeeeisk!
-
- Bet tu nesi su manimi dėl to, kad buvai blogas. Esi čia nes. Nes... - Ir kur gi dingo tavo iškalbingumas? O gi prasmego skradžiai. - Tėvai negali tavęs auginti. Negali ten gyventi. Negaliu ten tavęs nuvesti. Kai būsi vyresnis aš tau paaiškinsiu geriau ir suprantamiau. Bet dabar negaliu. - Brolis suglebo jo rankose. Aprimo. Matyt visiškai išseko. Tuo tarpu Auris nuo žemės pakėlė lazdelę. Ir tada Timotis vėl pašėlo. Abu dabar sėdėjo veidas į veidą. Jam sušukus Auris Patraukė rankas. Bet buvo pasiruošęs vėl sugauti arba pulti vėl vytis.
- Kada nors aš tau paaiškinsiu viską suprantamiau. Bet dabar negaliu. Suprantu, kaip jų ilgiesi. Gali išsilieti. Bet... Bet jie nori, kad liktum čia. Visada. Ir ne dėl to, kad buvai blogas. - Kaip paaiškintų viską vyresniam Timočiui irgi sunku buvo sugalvoti. Bet atrodė, kad tada būtų paprasčiau.
-
Pagaliau brolis Auris Timotį paleido. Akimirką vaikas jau buvo bepradedąs ir vėl bėgti. Tačiau nepabėgo. Viduje jis suprato, kad niekur nuo didelio Aurio jis nepasislėps.
Šoko iš jo glėbio. Ir rėkė. Rėkė, klykė, trypčiojo. Net kumščiu trenkė į sieną ir į ją įspyrė. Turėjo skaudėti, tačiau skausmo šią akimirką nejautė.
Timotis atrodė visiškai apimtas isterijos. Tamsu, tad brolis Auris negalėjo matyti, tačiau Timočio veidas buvo visas raudonas ir išmėtytas dėmelėmis, be to, nukentėjo vaikas šiek tiek ir nuo žiežirbų. Ant krumplio taip pat atsirado žaizdelė.
Berniukas kosėjo springdamas ašaromis. Jau nieko pats negalvojo. O tada susmuko. Susmuko ir isteriškas verksmas patapo gailus. Timotis išseko. Ėmė viską skaudėti. Ypač akis ir galvą. Pasidarė labai bloga. Verksmas nutilo. Penkiametis atsigulė ant žemės. Gulėjo ant šono. Nesigūžė.
-
Mažylis klykė, verkė. O Auris nieko visiškai nieko negalėjo pakeisti. Dėl to jautėsi labai klaikiai. Atrodė siaubinga galvoti apie tai, kas bus paskui.
O kaip dar kartą sugriuvo ir Timočio pasaulis? Kas bus? Kaip reikės jį nuraminti? Kaip rytoj reikės vesti pamokas? Tada prisiminė, kad rytoj šeštadienis. Taigi yra pora laisvų dienų. Auris įžiebė švieselę lazdelės gale. Vaikas atrodė siaubingai.
Atrodė, kad jis jau tikrai išseko. Bet buvo baisu paliesti Timotį, kad viskas neprasidėtų iš naujo. Bet reikėjo jį pakelti, nueiti į kabinetą, pagydyti. Apžiūrėti visas žaizdeles. Gal duoti šaukštelį besapnio miego eliksyro, kad pamiegotų. Kad pasijustų geriau.
Nutarė duoti Timočiui kokias porą minučių pailsėti. O tada ketino tikrai nusinešti jį į kabinetą. Kad ir kaip norėjosi dabar jį paguosti nelindo prie jo. Atrodė, kad po tokio sukrėtimo reikia jam duoti erdvės.
-
Brolis Auris panaudojo burtus. Dabar jis apšvietė Timotį. Timotis nejudėjo. Tik akys, jos pažvelgė į didelį Aurį. Didelis Auris neatrodė piktas. Gal labiau pavargęs, o gal liūdnas. Tai aš broliui Auriui trukdau miegoti, pagalvojo berniukas.
Minutę, o gal dvi vaikas taip ir žiūrėjo į savo globėją. Turbūt pirmą kartą jo nebijojo ir net nežinojo, kodėl. Lyg ir suprato, kad dabar tikrai turėtų bijoti. Jis paėmė jo lazdelę. Išėjo į koridorius. Šaukė. Bėgo. Mušėsi. Tačiau Timotis dabar nebijojo. Gal buvo per daug pavargęs bijoti?
Dabar jau visiškai ramiai, be jokių emocijų Timotis atsistojo. Priėjo prie brolio ir įkrito jam į glėbį. Apsikabino. Kurį laiką patylėjo, o tada tarė:
- Tu manęs nemuši.
Tai nebuvo klausimas. Tai buvo teiginys. Timotis tai žinojo.
- Bet kodėl? - paklausė. Tai buvo vienas iš labai retų atvejų, kai Timotis ko nors paklausdavo Aurio. - Aš buvau blogas.
-
Tyla. Kažkodėl tyla irgi kėlė šiurpą. Kaip ir viskas, kas čia neseniai dėjosi. Dabar vaikas žiūrėjo į jį. Auris sėdėjo ramiai. Tik kai broliukas atsistojo įsitempė. Nejau viskas prasidės iš naujo? Neketino jam leisti daugiau žalotis. Ir taip jau negalėjo suprasti, kodėl šitaip apstingo.
Bet nnieko blogo neatsitiko. Dabar Timotis buvo jo glėbyje. Jam apsikabinus Auris irgi apkabino mažą berniuką. Koks jis mažas ir kiek jau turėjo pergyventi. Liūdnai pagalvojo.
- Taip. Nemušiu. Niekada tavęs neskriausiu. - Patikino nežinia kelintą kartą.
- Nenoriu, kad tau skaudėtų. Mušti ką nors yra labai negerai. Nesvarbu ar esi blogas ar ne. Mušti negalima. - Aš jau ir taip daug žmonių nuskriaudžiau. Pamanė. - Niekada nebuvai blogas. Tik išsigandęs. Tu niekada nepadarei nieko blogo.
-
Timočiui buvo sunku suprasti, kaip suaugęs žmogus gali nenorėti, jog vaikui skaudėtų, jeigu vaikas yra blogas. O Timotis juk buvo blogas. Jis visada blogas. Vaikas nežinojo, kodėl didelis Auris vis kartojo, kad Timotis nėra blogas. Juk jis tikrai toks buvo. Jis visada padarydavo kažką ne taip.
Timočiui patiko čia būti. Aišku, būtų geriau, jeigu burtų lazdelė visai nešviestų. Jam taip patiko tamsa. Jam patiko pilis, kai joje būdavo tamsu ir kai nieks čia nevaikščiodavo. Nors pačią pirmą dieną Hogvartse jis jautėsi saugiau būtent dėl to, kad aplink sėdėjo daug žmonių.
Šią akimirką vaikas buvo pamiršęs baimes. Nors tikrai neatrodė laimingas. Nes norėjo pas tėvus. Jis norėjo pas tėvus, kad ir kur jie bebūtų.
- Ar galėsime čia ateiti pasivaikščioti kai tamsu? - paklausė Timotis.
Jis suprato, kad dabar Auris niekada nebeužmigs pirmas. Ir kad Timočiui nepavyks išsėlinti nepastebėtam.
-
- Gerai. Galėsime. - Auris užgesino lazdelę.
- Tau patinka tamsa Timoti? - Kažkaip nesinorėjo iš čia eiti tokią taikią akimirką. Norėjosi sustingti šioje minutėje, ramybėje. Auris bijojo rytojaus. Ir kitų dienų. Žaizdas vaikui užgydys. Bet o kaip tos, kurių negalės pagydyti?
- Turbūt labai pavargai? Nuo visko. - Akimirką jis įsivaizdavo kas būtų, jeigu imtųsi Amyro rimtai. Jeigu apgyvendintų jį kur nors iš kur negalėtų pabėgti. Ir gauti alkoholio. Jei imtų girdyti jį tam tikrais eliksyrais, kurie mažintų trauką gėrimams. O tada, jei pavyktų atpratinti tėvą nuo išgertuvių. Jei tada jis bent kaip nors galėtų dalyvauti Timočio gyvenime. Taip. Bandė tai padaryti seniau. Bet tada buvo jaunas ir labai piktas. O jei dabar sugebėtų neapykantą tėvui pamiršti. Dėl šito vaiko. Galėtų juk ir Laurą pabandyti atpratinti nuo narkotikų. Gal tada Timotis bent dalinai galėtų juos matyti. Gal būtų laimingesnis. Auriui atrodė, kad galėtų pamiršti pyktį. Bet ar tėvas norės? Juk jam patinka palaidas gyvenimo būdas. O gal norės? Gal norėtų pabandyti dėl jaunėlio savo sūnaus. Juk visgi pasivargino jį atiduoti, nepribaigė jo tame apleistame namelyje. Tai gal. Gal jam rūpėtų. Tu nusiskiedi. Pagalvojo. Bet ta mintis vis tiek negalėjo apleisti Senklerio.
-
Didelis Auris sutiko eiti pasivaikščioti čia dar kada, kai bus tamsu. Aišku, Timotis jau nebebus toks laisvas, bet vis tiek. Jeigu bus tamsu tamsu, jis galės pabėgioti. Brolis jo nematys. Tik šnekėti ir dainuoti penkiametis negalės.
Auris užgesino burtų lazdelę. Pasidarė taip ramu ir žymiai saugiau. Timotis linktelėjo, kai brolis paklausė, ar berniukui patinka tamsa. Nepagalvojo apie tai, jog vaikinas to linktelėjimo nematys.
Brolis paklausė, ar Timotis pavargo. Kažkaip vėl pasidarė nedrąsu šnekėti. Norėjosi pasitraukti nuo didelio Aurio toliau. Bet raudonplaukis nebedrįso. Nei atsakyti, nei pasitraukti. Tik vėl linktelėjo tamsoje.
Tada tiesiog sėdėjo ir tylėjo. Nieko per daug negalvojo. Laukė, kol eis į miegamąjį. Jeigu eis. Jeigu vis tik brolis nesugalvos Timočio primušti ir nepaliks už klasės durų.
-
Timotis nieko nebesakė. Bet Auriui atrodė, kad ir taip aiškūs tie atsakymai. Dabar jau tikrai reikėjo išsijudinti. Kad ir kaip nenorėjo eiti. Kad ir kaip nelaukė rytojaus. Gana skiesti apie tai, kad tėvas nustos gerti ir kad jam parūps Timotis. Verčiau reikėjo eiti iš čia. Kabinete dar norėjo apžiūrėti Timočio žaizdeles ir duoti jam besapnio miego eliksyro.
- Eisim miegučio. - Pasakė. Uždegė lazdele žvakę, kurią prieš tai buvo užgesinęs ir numetęs. Žvakę kerais pakėlė į orą ir atsistojo pats. Laikė pavargusį vaiką ant rankų.
Auris patraukė iš koridoriaus. Žvakė sekė paskui juos nušviesdama kelią. Koridorius liko tuščias. Ir niekas neberodė, kad visai neseniai tame sename koridoriuje dėjosi tokie skausmingi įvykiai.