Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Nico Maquet Lapkričio 26, 2017, 01:32:59 pm

Antraštė: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 26, 2017, 01:32:59 pm
 Po viena iš šoninių, retai naudojamų laiptinių yra mažos durelės, pro kurias laisvai įeiti gali nebent septynmetis vaikas. Ar hobitas. Jos beveik nepastebimos - spalva susiliejusios su laiptų spalva, rankenėlė irgi neišsiskirianti. O ir užsirakinti galima tik iš vidaus. Už durelių slepiasi mažytis mažytis kambariukas, didumo sulyg dviviete lova. Grindys čia nuklotos gimnastikai ar karatė užsiėmimams naudojamais čiužiniais, pasieniais numestos kelios pagalvėlės, palubėje kabo elektros lemputė. Jei tą galima vadinti palube - lubų aukštis svyruoja nuo metro iki pusantro. Nors vieta ankšta, tačiau visai jauki.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 06, 2018, 09:45:19 pm
Nežinia kas vedė klastuolę, bet ši savo neapsakomo smalsumo dėka rado kambariuką. Mergaitė buvo ne tik smalsi, bet ir dar pastabi. Gal būtent dėl to ji stovėjo mažam kambariuky. Žinosiu kur eiti, kai norėsiu pabūt viena...
Nors ir Leticia buvo aktyvistė, kartais ji mėgdavo atitrūkti nuo visko. Ką būtent dabar ir padarė.
Netrukus, Elizabeth sėdėjo ant grindų ir žaidė su savo rausvais plaukais, kuriuos paveldėjo iš mamos. Mažosios Wolfberty galvoje sukosi tiek daug minčių, kad, regis, ši netrukus mąstė, kad tuoj nuprotės. Viskas buvo taip nauja mergaitei,  bet tuo pačiu taip ir pažįstama. Toks jausmas, kad ši jau seniai turėjo čia gyventi atitrūkusi nuo įprastos gyvenimo kasdienybės. Nauja aplinka... Nei vieno draugo... Artimųjų... Tai gąsdino mergaitę, bet tuo pačiu Leti jautė, kad tuoj sprogs nuo visų įspūdžių.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 07, 2018, 05:23:27 pm
Tiesiai po visko ji keliavo nežinia kur. Ten kur akys vedė. Visko buvo per daug. Pamokos, namų darbai, įkyrūs mokytojai ir dar įkyresni mokiniai. Bet įkyriausi buvo super greičiu artėjantys egzaminai. Rodos dar vakar džiaugiesi kalėdom, o šiandien už kiekvieno kampo sėdi sakinys 'o tai ką tu darysi per egzus, ką?' Nuo viso triukšmo su ausinukėmis (vien dėl tylos) Šerė įžingsniavo į kokį tais kolidorių. Atsipūtusi nuo žmonių, ji atsirėmė į sieną. na ir gyvenimėlis jos akys ieškodomos nepageidautinų žmonių užkliuvo už vos, vos įžiūrimų durelių. čia bus gerai. Tikiuosi. apsižvalgiusi, kad nieks nepastebėtų ji tyliai atidarė duris, ir greit įgriuvo kambariukan. Jis buvo labai mažas, bet jaukokas. Ten jau kažkas sedėjo. ech...
-Labutis, tikiuosi netrukdusiu, - ir išsiskleidė savo turimas knygas kurios 'esą turėtų padėti pasiruošt egzaminam' ir pradėjo jas vartyti. Mergaitė buvo rausvų plaukų, taigi kaip ir Šerė kažkada. Aišku nuo kažko atsiaugino natūralius. Ji išsitiesė ir pradėjo kažką, pati nenutuokdama ką, nuo keturių knygų nusirašinėti.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 07, 2018, 05:38:48 pm
Klastuolė žaidė su plaukais ir toliau, kol pamatė į kambarį atėjusią nepažįstamą. Mažoji Wolfberty iš kart nustojo žaisti ir atsisuko į mergaitę. Leticia jau norėjo rėžti kažką panašaus į "Nešdinkis iš čia" arba "Ko čia atėjai?", bet galiausiai klastuolė susilaikė.
Priminsiu tau, kad tu vis dar neturi draugų, - pasakė ji sau.
-Nieko tokio, gali būt, jei nori, - sumurmėjo ir išspaudė šiokią tokią šypseną.
-Leticia, - atsistojus ir priėjus prie nepažįstamos pasakė ištiesdama smulkią rankutę. - Atvykau neseniai, iš ko galima spręsti, jog esu naujokė.
Būdama jaunesnio amžiaus, Leti iš tėvų pasakojimų visuomet galvojo, kad taps grife. Arba varne. O štai likimas iškrėtė šiai pokštą - ji klastuolė. Tad mergaitė vis dar negalėjo patikėti, bet kuo toliau, tuo labiau, regis, atsiskleidė ir ne tokios jau geros pirmakursės savybės.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 07, 2018, 06:16:18 pm
ai užknisot su tom mokymosi nesąmonėm... kada burtinikai pradės naudot skaidres?
-Imh... bandydama susikoncentruot į žvaigždes, juodas pabaisas, jausmų maiškilius ir kerų mostelėjimą atmurmėjo ji. Galiausisai užsivertusi visus vadovėlius pasakė.
-Gražus vardas. - ir paspaudė smulkutę Leticios rankelę. naujokė sakai... hm... NESENIAI?
NE NUO METŲ PRADŽIOS?

-A... Neseniai, tai nuo pat metų pradžios ar įsitraukei į Hogvartso gyvenimą ne nuo pradžios? - dėl smalsumo pasiklausė. Labiausiai jai knietėjo, kaip žmonės lieka tokie, kai iki egzaminų, vos mėnesis. - Šerė. O... tu nesiruoši egzaminans? Paklausė gana žemos, bet vis vien vos aukštesnės už nykštukę Šerę mergytės. Švilpukė atsiklupo, pasitvarkė aptemtas rausvas kelnes ir džinsinį švarkelį. Nebandė net žiūrėt į užsilikusius namų darbus, kurie visaip kaip įmanoma bandė užmigdyt mergytę.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 07, 2018, 06:34:10 pm
Na štai. Ir klastuolę pasitiko klausimų lavina. Bet Leticia iš mandagumo ir nenoro susirasti priešų, jau galvoje audė mintį kaip atsakyti į visus šiuos klausimus.
-Ačiū,- pirmiausia padėkojo už vardo pagyrimą.
-Atvykau čia ne nuo metų pradžios, - prisipažino. Nors neatskleidė visų smulkmenų, tiesiog norėjo kuo greičiau užbaigti šią temą, nors ir nebuvo ko slėpti.
-Malonu, tikriausiai, - šyptelėjo, kai Šerė pasakė ir savo vardą.
-Tiesą sakant, labai nesijaudinu dėl egzaminų, - atsainiai truktelėjo pečiais. - Moku tiek kiek moku. Pasikartosiu kiek nors, bet nesigadinsiu nervų. Beja, tai tiesiog turimų žinių patikrinimas.
Gal ir Leticia galvojo per daug nerūpestingai, bet kažkaip egzaminai šiuo metu mažiausiai jaudino klastuolę. Aišku, būtų nelabai smagu, jei ši baigtų mokslo metus su žemiausiais įvertinimais, bet klastuolė nusprendė duoti viską likimui į rankas.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 07, 2018, 07:44:37 pm
k-k-kaip įsk-kiepyt tokio mąstymo?
-Aaee... - sunkiai atsiduso. - Gražūs plaukai. Dažei, naudojai magiją ar paveldėjai? Ar dar kaip nors, - paklausė. Ir visgi žvilgtelėjo į savo vienspalvę, žaliuojančio miško spalvos kuprinę, prikimštą kuprinę, prikimšta storų vadovėlių, sąsiuvinių, knygų ir kito šlamšto, kurie gadina vaikų nugaras ir užkimša smegenis, neleidžia išeit į lauką ir t.t. Pastūmusi ją toleliau į kampą atsidūso
-Tiek jau tos. Vistiek menkai susipažinom, tai gal ką nors papasakotum apie save? - patogiau pasimuistė ir iš kišenės ištraukė dvi šokoladines varles. - nori? Turiu dar. - pasiūlė ir pati atsidarė savo šokoladuką. Dar nebaigus varlytei pašokinėt, ji atsidūrė Švilpės skranduke. O Šerei teliko apsilaižyti. niam niam
-Ai... ir dar. Kaip matau esi be uniformos, tai iš kokio koledžo esi? Mainiškis tai Švilpynė...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 07, 2018, 07:54:45 pm
-Paveldėjau iš mamos, - trumpai atsakė.
Ši mergina tikras Kodėlčius iš žiobarų knygos,-pagalvojo klastuolė vos garsiai neprunkštelėdama.
-Man vienuolika metų. Naujokė. Turiu brolį, esu iš Airijos, - papasakojo tai, ką norėjo.
-Noriu, - pakilnojo petukus ištiesdama rankutę ir laukdama šokoladinės varlytės.
-Aš klastuolė... Nors maniau pateksiu į Grifų Gūžtą, - kiek nusivylusiu balsu prabilo. Juk ji visą savo gyvenimą buvo tokia gerutė! Na gerai, kartais tekdavo susipykti su kaimynystėje gyvenančiomis mergaitėmis, kurios lėlė gražesnė. Ar kurios suknelė labiau pūsta. Kartais Leticia tikrai buvo bjauri, neretai gaudavo tai, ko nori, pasiekdavo savo tikslų. Bet palyginus kokia gera dukra ar sesuo, Wolfberty tikrai pagalvoja, kad galbūt pasiskirstymo kepurė suklydo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 10, 2018, 12:10:12 pm
-Paveldėjau iš mamos, - trumpai atsakė.
Ši mergina tikras Kodėlčius iš žiobarų knygos,-pagalvojo klastuolė vos garsiai neprunkštelėdama.
-Man vienuolika metų. Naujokė. Turiu brolį, esu iš Airijos, - papasakojo tai, ką norėjo.
-Noriu, - pakilnojo petukus ištiesdama rankutę ir laukdama šokoladinės varlytės.
-Aš klastuolė... Nors maniau pateksiu į Grifų Gūžtą, - kiek nusivylusiu balsu prabilo. Juk ji visą savo gyvenimą buvo tokia gerutė! Na gerai, kartais tekdavo susipykti su kaimynystėje gyvenančiomis mergaitėmis, kurios lėlė gražesnė. Ar kurios suknelė labiau pūsta. Kartais Leticia tikrai buvo bjauri, neretai gaudavo tai, ko nori, pasiekdavo savo tikslų. Bet palyginus kokia gera dukra ar sesuo, Wolfberty tikrai pagalvoja, kad galbūt pasiskirstymo kepurė suklydo.
Netrukus, klastuolė nieko nelaukus šyptelėjo ir apsisukus išėjo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 16, 2018, 08:31:38 pm
Malonioji mergaitė tuoj pat išėjo. Šerė jau norėjo šokti vytis paskui ją, bet susilaikė. Vargu ją ar ras. na ir užknisu aš žmones. Ha ha ha. Tegu eina, visvien dar labiau išerzinsiu išsitiesė, atsigulė ir ėmė paišalioti lazdele visokias nesąmones ore. Jos auksinės pievos ir žydri beržai tuoj pat dingo, o ji vėl piešia. Raudonmedžio lazdelė, kuri iš tiesų nei kitos buvo ryškiai raudona, švelniai kūrė meno kūrinukus. Kas keista, nes pono Olivanderio lazdelė ir panelė Bridon nebuvo geros draugės. Prisipaišaliojusi iki nusibodimo, ji pagriebė daiktus ir išlipo iš kambariuko ir išėjo nežinia kur. Nežinia kodėl. Gal kambariukas per tamsus, gal ten pasirodė per karšta, o gal trūko oro. Išėjo tiesiog, kolidoriaus vedama.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 25, 2018, 10:44:36 pm
Buvo vidurnaktis, Hogvartsas jau seniai miegojo, tačiau viena figūra vis tiek slankiojo po mokyklą. Tai buvo Eleizija. Tikriausiai nustebsite, tačiau varnė ėjo tuščiomis. Nei knyga, nei koks kitas daiktas šiąnakt nepalaikė vargšiukei kompanijos. Ji buvo vienut viena.
Tamsoje bandydama susiorientuoti, ji pasuko dešinėn ir akimirksniu atpažino tą vietą. Šiame koridoriuje yra tas slaptas kambariukas po laiptais, kur Nikas su ja praleisdavo savo intymes gyvenimo valandas. Su gumulo burnoje ji priėjo prie durelių ir lengvai jas atidarė. Pasilenkė ir, šmurkštelėjus vidun, sandariai uždarė duris bei krito ant čiužinių.
Varniukė nenorėjo per daug šviesos, tad vietoje to, kad įsijungtų lempelė, nerangiai išsitraukė burtų lazdelę ir iškėlusi tarė:
- Lumos.
Iš lazdelės iššovė melsvas šviesos kamuoliukas, kuris akimirkai privertė Elę suraukti savo nosytę ir prisimerkti. Žinoma, ilgai laukti neteko, kol akys apsiprato su šviesa.
Varnė stipriau įsisupo į savo šalį, kuris sulig pledo dydžiu. Šiame kambarėlyje, net visoje pilyje naktys būna šaltos.
- Kiek šioje pily daug prisiminimų, klastuoli. - pradėjo kalbėti taip, lyg Nikas pats sėdėtų šalia jos. - Net šis kambariukas jų pilnas. Čia mes atėjome po to, kai didžiojoje salėje susitaikėme. Čia mes patvirtinom savo meilę. Užpildydavom šią patalpą glamonėmis, bučiniai taip, kad net įkaitę kūnai kambariuką pripildydavo šiluma.
Ji net nepajuto, kaip sūri ašara pradėjo riedėti jos veidu. Ji jo pasiilgo, norėjo pamatyti, bet negalėjo. Pati užkirto tam kelią galutinai.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Birželio 26, 2018, 12:20:55 pm
 Niko gyvenimas pasikeitė. Iš jo dingo visos spalvos – dingo geltonas tiulio sijonas, mėlyna varniška uniforma, šokoladinės akys. Viskas pasidarė pilka ir niūru – dar pilkiau ir niūriau negu buvo iki to geltonojo sijono. Tamsiau. Juodžiau. Blogiau.
 Dienos bėgo be prasmės, viena valanda keitė kitą, diena keitė dieną, savaitė – savaitę, tačiau niekas nesikeitė. Tik skaičiai – ant laikrodžio, kalendoriaus, keitėsi tik data jo sąsiuviniuose. Tačiau viskas buvo vienoda – pilka ir niūru.
 Pamąsčius, atrodo keista, kiek gali pakeisti vienas žmogus. Vienas jausmas. Kai tas žmogus visiškai pakeičia tavo gyvenimą, tu nenorom atrandi jo kitąją pusę, sakytum, net gimsti iš naujo – geresniame pasaulyje. O po to viskas dingsta. Tačiau gyvenimas negrįžta į senas vėžes. Niekada negrįš. Jis pasidaro, dovanokite už pasikartojimus, pilkas ir niūrus. Ne juodas – nes juodos buvo Jos suknelės. Gal tai ir yra bėda. Kad gyvenimas netampa blogas. Tiesiog… nekoks. Joks.
 Rutina ėdė jį iš vidaus. Kas vakarą eidavo į jų kambariuką, net sau neprisipažindamas, kad pilkoje jo kasdienybėje vis dar yra žiburėlis – kad ir po truputį gęstantis – vilties. Tačiau kambariukas visad būdavo tuščias. Kaip ir klastuolio gyvenimas. Ak, meile, meile… ką tu darai su žmonių gyvenimais?
 Šįvakar jis irgi nuėjo prie kambariuko. Ir net nepatikėjo savo akim, kai išvydo siaurutėlį blankios šviesos ruožą, milimetro pločio tarpelyje tarp durelių ir sienos. Nepatikėjo ir tylutėliai jas pravėręs ir pamatęs lazdelės apšviestą kambariuką. Nepatikėjo ir pamatęs mergaitišką figūrą – šioji jam pastaruoju metu visur vaidendavosi, gal ir šita tėra jo vaizduotės vaisius. Pabijojo patikrinti. Pabijojo nusivilti.
 Todėl tik tylutėliai įsliūkino vidun, klestelėdamas į artimąjį kampą. Kojos pačios susilenkė per kelius, galva pati atsilošė į kelius, veidas pats užsidengė blyškiais delnais. Ir girdėjo balsą – bet ir jis turbūt tėra jo vaizduotės vaisius. Iš kur kitur sklistų tokie žodžiai?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 26, 2018, 01:00:31 pm
Pakratė galvą, leisdama tamsiems plaukams uždengti jos veidą. Ji taip jautėsi saugiau, buvo ne tokia pažeidžiama. Giliai įkvėpė ir rankomis apsivijo savo laibą kūną, kuris su metais darėsi vis moteriškesnis ir moteriškesnis.
Dar viena sūri ašara nuriedėjo skruostu. Ji leido sau akimirką paverkti, norėdama išleisti kamuojančius jausmus iš savęs. Tačiau verkdama geriau nesijautė.
Giliai įkvėpė, pakėlė nugarą nuo čiužinių ir prisiglaudė prie šaltos sienos. Trapiais pirštais patraukė plaukus nuo veido ir vos nenumirė iš išgąsčio. Kitame kambariuko kampe sėdėjo jis - Nikas. Galvą buvo priglaudęs prie kelių, tačiau jis čia buvo. Varniukė nerangiai pasimuistė savo vietoje, bet akių nuo jo nenuleido.
Kodėl jis tyli? Kodėl aš negirdėjau, kaip jis atėjo? O gal jis netikras? Mano protas sumanė pasijuokti iš manęs? Žinoma, tikriausiai taip ir bus.
Akimis ji naršė kiekvieną vaikinuko kūno milimetrą. Ji dar taip pat jo geidė, troško, pavydėjo ir mylėjo. Jausmai niekur nebuvo dingę, tik giliai paslėpti, kad neišsiveržtų į išorę. Net pirštus pradėjo niežėt, kaip ji troško paliesti jo odą, lūpas, plaukus. Net nesusivokė, kaip nušliaužė prie pat jo. Juto savo ir jo kvėpavimą. Oho. Padirbėjai, prote, kad net kvėpavimą jo girdžiu. Giliai įkvėpė ir sutriko. Jo kvapą taip pat suuodė. Tikriausiai mano atmintyje yra įsirėžusi kiekviena tavo kūno detalė, gražuoli.
Plaukus užsikišo už ausų ir ištiesė ranką link klastuolio. Susiruošė paliesti jį. Tikėjosi, kad ranka prasmegs kiaurai Niką, tačiau tik prigludo prie jo rankos. Mergina tyliai aiktelėjo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Liepos 17, 2018, 02:25:59 pm
 Visos jo mintys sukosi apie vieną vienintelį dalyką – Eleiziją. Ir taip porą pastarųjų mėnesių, nesvarbu, ar sėdėjo pamokoje, ar valgė, ar juo ruošėsi miegui – jo galvoje visada buvo ji. Taip dažnai jis ją matė sau prieš akis, kad nebesuprato, kur tikroji varnė, o kur jo vaizduotės vaisius. Tad ir dabar sėdėjo visiškai nekreipdamas dėmesio į merginą, kurią palaikė esant tiesiog šmėkla.
 Buvo paskendęs savo apmąstymuose, kai pajuto šiltą prisilietimą ant savo delno. Pala šmėklos gi negali liestis. O jei ir galėtų, tai vargu, ar jų prisilietimas būtų toks šiltas, toks pažįstamas.
 Akimirskniu pakėlė galvą ir pašoko. Prieš jį iš tiesų klūpėjo Elė, dabar žvelgianti į klastuolį išsigandusiomis akimis.
 – K-ką tu čia veiki? – išlemeno sustėręs iš netikėtumo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Rugpjūčio 01, 2018, 05:14:08 pm
  Ji dar buvo šokiruota. Varnė tikrai negalvojo, kad tai tikrai Nikas. Velnias, velnias, velnias... Dabar išties bus nesmagu. Jie po to karto niekur nebuvo susitikę, o štai gyvenimas iškrėtė pokštą. Suvedė abu į jų seną meilės lizdelį. Žavinga.
  Tik praėjus kelioms minutėms, ji susiprato, kad ranka taip ir liko ant vargšelio kūno. Staigiai ją patraukė ir paslėpė po pledu. Krestelėjo lotoso poza ant čiužinio ir delsė, bijojo. Nežinojo, ką net bepasakyti.
  - Nieko svarbaus. Tiesiog neturėjau ūpo miegoti. O kas geriau padeda nemigai nei pasivaikščiojimai? - pabandė maloniai kalbėti.
  Be abejo sekėsi nelabai gerai. Merginukė jautė, kaip jos burna sausėja ir tai trukdo jai padoriai šnekėti. Idealu, tiesiog idealu.
  Ji jautėsi išties nesmagiai būdama čia kartu su Niku. Neturėjo ūpo žaisti žaidimus, kas pirmas paliks kambariuką ir t.t. Tad ji droviai perbraukė per jo kelį ir stodamasi tetarė:
  - Tikriausiai man derėtų jau eiti. Nevertėtų mums būti vienoje patalpoje. Supranti? - dusliai atsiduso. - Prisiminimai, sena meilė - juk viskas yra susigėrę į šio kambariuko sienas ir yra pasiruošę išlįsti bet kada.
  Stipriau įsisupo į pledą, tapdama vikšro kokonu. Kelis kartus sumirksėjo, bandydama nuslopinti drėgnas akis ir lėtai patraukė link mažų durelių.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Rugpjūčio 02, 2018, 10:58:15 pm
  Meile, meile... Ką tu darai su žmonių gyvenimais? Paragavus tavęs, gyvenimas niekad nebebus toks, koks buvęs. Vieną akimirką ji užpildo visą žmogaus esybę, perpildo jį iš vidaus ir tarsi iki pat kraštų pripiltas vandens ąsotis išlieja ją išorėn, kad ir kiti paragautų to vandens, tos meilės. Paragavus meilės, ąsotis turi būti visada pilnas, o kai ištuštėja, dūžta iš vidaus. Jį sudaužo jo paties tuštuma.
  Tyra ir skaisti kaip pavasarinis rytas meilė paliečia gyvenimus labiausiai. Ji sudirgina jautriausias sielos stygas, išneša į paviršių tai, kas buvo paslėpta giliai po žeme. Ji parodo žmogui jo tikrąjį veidą. Nesvarbu, jei ji būna nelaiminga, ją vis tiek verta patirti. Nors sykį.
  Juk ir keliautojai neretai tik sykį per savo ilgus gyvenimus išvysta tokius reginius kaip Niagaros kriokliai ar Everesto viršūnė. Tai nė kiek nesumenkina reginio grožio, svarbumo jį pamatyti. Ir krioklių bei kalnų vaizdas persekios keliautoją visą jo gyvenimą kaip tai, kas pripildė jo ąsotį, suteikė jam prasmę.
  Viskas, kas būna po meilės, yra netikra. Tėra šešėlis to nuostabaus pavasarinio ryto.
  Ji gelbsti mus nuo mūsų pačių, bet ar kažkas išgelbės ją?
  Nikas nutarė nieko neatsakyti. Buvo tikras, kad iš lūpų ištrūkę žodžiai pažemins jį patį, o kam to reikia? Tarsi nepakankamai jau žeminosi prieš ją, tarsi nepakankamai jos prašė ir meldė.
  Tačiau vos jai patraukus link durų, sukirbėjo styga jo viduje. Pajuto deginantį skrandį kartėlį ir joios pastangos nesutrukdė jo burnai leptelėti:
  – Na, taip, nors naujai meilei susirast tau prisiminimai kažkaip nesutrukdė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Rugpjūčio 04, 2018, 06:15:20 pm
  Ranka jau siekė durų rankenos, tačiau Niko žodžiai privertė sustoti. Jis kažką murmėjo apie naująją meilę. Elė nustebusi priglaudė ranką prie savo kūno ir lėtai atsigręžė. Nuostabos pilnoms akimis pažvelgė į klastuolį.
  - Nauja meilė? Apie ką tu čia? - ramiai pasiteiravo ji. - Nejau apie Lindormą? Juk pats žinai, kad tada aš išsigalvojau viską. Tenorėjau paerzinti, Nikai. O dabar vėl jį ištraukei iš kažkur?
  Laukdama jo atsako, varnė krestelėjo šalimais jo ir atsiduso. Lietėsi su juo pečiais, tačiau akis buvo nukreipusi kitur. Prie ko čia tas Lindormas? Juk tada norėjau jį suerzinti. Nebent... Toptelėjo galvon mintis. Nebent jis turėjo omeny kai ką kitą. Gal Hubertą? Tačiau juk nieko ten tokio neįvyko. Na varnė tik pabandė pasakyti, kad jis jai patinka, o Niko ten tikrai nebuvo.
  Nusimetė pledą ir iš kišenės išsitraukė juodą plaukų gumytę. Lengvai susirišo plaukus ir prisitraukė kelius prie krūtinės, lygiai taip pat kaip ir Nikas. Dabar ji jau nujautė, kad jis kalbėjo apie Hubertą, bet nedrįso paklausti. O jei jis net nežino... Jis galėjo mus matyti tik pro pilies langus. Tai reiškia, kad girdėti jis tikria negirdėjo. Nervindamasi pradėjo barbenti pirštu sau į kelį. Bet aš tik pasakiau, kad jis man patinka. Nealpau iš meilės, neįsimylėjau, bet susidomėjau. Velnias, velnias, velnias. Juk aš myliu Niką. Kodėl domiuosi kitais? Ai... Juk mums nelemta būti kartu.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Rugpjūčio 06, 2018, 09:47:15 pm
  Jam prireikė geros minutės, kol suprato, apie kokį Lindormą ji šneka. Tie laikai dabar atrodė taip nutolę, net nebuvo tikras, kad viskas įvyko iš tiesų. Nė neprisiminė detalių. Ironiška – po tų visų karštų pykčių jie ir susitaikė šitame kambariuke. Dar karščiau...
  Prisiminimai stipriai jį paveikė, tačiau neleido, kad tai atsispindėtų jo veide. Stipriau sukando dantis ir įbedė į Eleiziją nieko nesakantį žvilgsnį. Juodos akys buvo bejausmės ir tuščios, tarsi juodoji kosmoso skylė – nors ir tuščia, bet kažkuo traukianti.
  – Puikiai žinai apie ką aš, – šaltai pratarė ir gūžtelėjo pečiais, – vienas iš jūsiškių. Varnanagių. Apie tokį kutvėlą, kuris velnias žino kokius padarus nešioja savo plaukuose.
  Nenorėjo, kad jo žodžiai skambėtų piktai, bet visgi jie taip skambėjo. Pyko ant savęs. Negi negalėj apsimesti bejausmiu, pamiršusiu varnę ir laimingai gyvenančiu toliau? Va, ji jau su kitu duodasi, ta pastumdėlė. Kur vėjas papučia, ten ją ir traukia, tą lengvabūdę.
  Net nesuprato, kaip visi romantiški jausmai, kuriuos juto tamsiaplaukei persimainė į pyktį bei pagiežą. Net pyktis, kurį juto tėvui, buvo nepalyginamas. Dėl to tik dar labiau siuto ant savęs – kaip tai įmanoma, jog žmogus, visus aštuoniolika metų jį engęs, traumavęs ir psichiškai, ir fiziškai jam kelia mažesnį įsiutį negu kažkokia eilinė merga, iškeitusi jį į kažkokį parazitų kupiną kaimo šunį?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Rugpjūčio 07, 2018, 01:51:01 pm
  Tereikėjo išgirsti, ką Nikas pasakė, ir Elė pradėjo šypsotis. Jai pasidarė linksma. Na, gal Elė ir buvo susidomėjusi Hubertu, tačiau galimybė būti pora nutolo keliais šimtais kilometrų nuo jos. Juk varnius išvyko. Bet merginą labiausiai pralinksmino tai, kad klastuolis pradėjo pavyduliauti? Jis mane myli. Vis dar myli. Ne nekenčia, bet myli. Delnais lėtai užsidengė burną, nenorėdama parodyti šypsenos. Žinoma, myli. Juk tai aš jį mečiau, o ne jis mane. Oi, klastuoli... Maniau, kad nekęsi manęs visa savo esybe.
  Eleizija lengvai patraukė delnus, tačiau vis dar šypsojosi. Jai taip buvo gera žinoti tai, kad net viskas išgaravo iš smegeninės. Drąsiai uždėjo delną ant klastuolio ir slinktelėjo arčiau.
  - Hubertas tau ne konkurentas. Jis tik draugas ir labai šaunus vaikinukas. Gaila, kad neteko susipažinti. Tačiau jo daugiau taip nevadink, sutarta? Be to ir aš būnu kartais kūtvėla, tačiau neprisimenu, kad būtum nepatenkintas tuo, - atsigręžė į jį. - Tu juk pats žinai, kad myliu tik tave...
  Ir tą akimirką kažkas stipriai trinktelėjo su kūju į merginukės sąmonę. Ji tik sumirksėjo akutėmis ir apšalo. Suvirškino visus savo pačios ištartus žodžius ir vos netrenkė sau per kaktą. Kad mane devyni velniai... Ką pridirbau? Kaip ištaisyt tai? Neradusi išeities, ji nerangiai pabandė išsisukti:
  - Mylėjau... Mylėjau tik tave, - susijaudinusiu balsu tetarė ir atšlijo.
  Dabar šypsena buvo dingusi nuo Eleizijos arba Elytės, ją taip vadindavo Nikas, veido. Šiuo metu jį puošė tik rausvi skruostai.
  - Kad mane devyni velniai... - su po nosimi sumurmėjo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Rugsėjo 06, 2018, 06:50:30 am
 Niką erzino Eleizijos šypsena. Ne todėl, kad šioji būtų buvus negraži. Tiesiog ji labai jau nederėjo šioje situacijoje, tarp jų esant tokiai įtampai ir jam atrodė, kas varnė iš jo šaiposi. O gal tikrai šaipėsi? Kur ten supaisysi tas moteris, kai jos kartais ir pačios nežino nei ko nori, nei ką ir juolabiau kodėl daro.
 Todėl tik piktai į ją pašnairavo, o jo juodos akys spėjo apsiversti aplink savo ašį, pamatyti gabaliuką smegenų ir vėl grįžti į tradicinę vietą. Nesiteikė jai atsakyti – nes ką būtų pasakęs?
 O tada jo ausis pasiekė iš jos lūpų išsprūdusi frazė, kurios vienas žodelis atkreipė jo dėmesį ir vaikinukas dirstelėjo jai į akis. Vėlgi, jo laimei nebuvo lemta ilgai trukti, nes mergaitė tuojau pat pasitaisė, tačiau… negi netyčia išsprūdę žodžiai kada nors melavo? Juk būtent tai, ko gailimės pasakę, tai, ką bandome pakeisti ir parodo, ką iš tiesų galvojame.
 Tačiau juodaplaukis negalėjo parodyti pastebėjęs jos klaidą, tad tik karčiai nusijuokė.
 – Na, bet kas buvo praeityje, tas ten ir lieka, tiesa? – jokių emocijų neišduodamčiu balsu burbtelėjo, akies krašteliu atidžiai stebėdamas merginos reakciją.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Rugsėjo 11, 2018, 09:42:44 pm
  Šaltas, bejausmis veidas - trijų žodžių kombinacija, kuri puikiai apibūdino Elės būseną šiuo metu. Tačiau tos prakeiktos akys... Tos išdavikės viską parodydavo Nikui, tad dabar Elė pabandė nepakelti akių nuo savo kelių. Leido sau žiūrėti tik į tai. Jis negali nieko suprasti. Jis nieko nesupras. Aš neleisiu tam įvykti. Tai neįmanoma, negaliu sukelti jam tiek skausmo. Geriau sudužus širdis nei sulaužyti šonkauliai ar kaukolė.
  - Tiesa, - beveik sumurmėdama tarė ji ir atsikrenkštė.
  Bet tai nebuvo tiesa. Hamletas nepamiršo, kas nužudė jo tėvą. Jis nepaliko to praeityje. Odisėjas nepamiršo savo šeimos jūroje, nors prisiminė ją tik iš prisiminimų. Eleizija ir nepamiršo švelnių vaikino bučinių, prisilietimų, glamonių, jo tankių plaukų, jų pirmojo karto... Tiesiog nesugebėjo. Nors daugelis ir mano, kad Elė kietas riešutėlis, tačiau viduje ji yra gležna ir tik Nikas tai vienintelis žinojo.
  Pasidėjusi dar keletą minučių, pagaliau atsistojo ir tetarė:
  - Ačiū, kad nepasprukai pamatęs mane. Man jau metas. Iki, Nikai.
  Droviai šyptelėjo ir paskutinį kartą pažvelgė į jį, kažkur viduje tikėdamasi, kad jis supras tą šūdiną jos melą.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Fiadh o Ceallachain Vasario 08, 2019, 04:50:10 pm
Nors mokslo metai krypo į antrą pusę, Fiadh vis dar nerado sau vietos. Tikrų draugų mergaitė nesusirado. Žinoma, jos pačios tas nestebino, tačiau šiaurės airė tikėjosi, kad bent jau pripras prie pamokų ir aplinkos. Tačiau mokytojai ją gąsdino, mokiniai nebuvo draugiški - ar bent jau Fiadh taip atrodė, - tad mergaitė norėjo pabūti viena. Ji svajojo apie grįžimą namo, nors ir suprato, kad ten teks kentėti nuo amžinų motinos skundų. Tačiau prie to šiaurės airė bent jau pripratus...
Visas liūdesys ir įtampa privertė mergaitę klaidžioti koridoriais. Ji vaikščiojo gerą valandą, kol pamatė keistas duris. Fiadh gerai nesusipažino su pilimi, tad nežinojo, kur yra, tačiau suprato, kad durys turėtų vesti į kažkokį sandėlį ar ką nors panašaus. Čia tikrai neturėčiau nieko sutikti pagalvojo Fiadh ir paklebeno duris. Jos buvo neužrakintos.
Grifiukė plačiai atidarė duris ir įžengė vidun. Atrodė, kad jau ilgą laiką čia niekas nesilankė. Tai Fiadh patiko ir ji pradėjo apžiūrinėti kambarėlyje esančius daiktus.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Maja Patvel Vasario 13, 2019, 05:06:00 pm
Majai šie mokslo metai atrodė nuostabūs. Viskas nauja, nežioma. Grifukei patiko kas nors naujo, o dabar ji atrado antrus namus - Hogvartsą. Hogvartse mergaitė jautėsi beveik geriau negu namie. Nors mokinė ir labai pasiilgo mamos, tėčio, ir mažosios sesės, bet tikrai džiaugėsi gavusi pailsėti nuo brolio. Brolis ją kasdien erzindavo, jis buvo tikras siaubas, be to žiobaras. Nors Majos tėtis taip pat buvo žiobaras, jis buvo labai geras ir netgi domėjosi magija.
 Šiaip ar taip Hogvartse mergaitė rado draugų, ir norėjo susirasti dar daugiau.
 Dabar Grifukė slankiojo koridoriais ieškodama vietelės, kurioje galėtų pailsėti. Maja truputį pavaikščiojus pamatė dureles. Jos mergaitei pasirodė įdomios ir ji jas atvėrė. Įėjus vidun duris uždarė paskui save. Staiga ji šalimais kažką išgirdo. Maja išsigando. Apsidairius pamatė mergaitę, regis panašaus amžiaus.
- Sveika. Aš Maja, o tu? - Paklausė Maja apsidžiaugus, kad galbūt turės su kuo pasikalbėti.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Fiadh o Ceallachain Vasario 13, 2019, 10:55:47 pm
Kai Fiadh išgirdo kažką kalbant, ji taip išsigando, kad net stryktelėjo ir galva trenkėsi į kažkokią lentyną. Iš jos pradėjo kristi keisti daiktai. Mergaitė susiėmusi galvą ir dejuodama atsisuko į atėjusiąją.
- Laaaabas, - sunkiai pasakė grifiukė. Ji nužvelgė mergaitę. Ši lyg ir buvo matyta, tačiau Fiadh nebuvo tekę su ja kalbėtis. Tarsi tu su kuo nors kalbiesi niūriai pagalvojo šiaurės airė. Tik po kurio laiko ji suvokė, kad atėjusi mergaitė prisistatė, tad galiausiai pasakė: - Mano vardas Fiadh.
Grifiukei gerokai skaudėjo galvą, tad ji prisėdo ant kažkokios dėžės. Nors ir norėjo pabūti viena, Fiadh pagalvojo, kad, ko gero, reikėtų ką nors šiai mergaitei - Majai - pasakyti. Tačiau ji niekaip negalėjo sugalvoti, kaip galėtų užvesti kalbą. Tad po kelių akimirkų bjauriai nemalonios tylos ji pratarė:
- Klausyk, aš labai susitrenkiau... Ar galėtum pažiūrėti, ar ten nėra gumbo ar ko nors panašaus?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 10, 2019, 08:40:02 pm
Kaip bebūtų keista, bet Lukas ir vėl pasirodė Hogvartse. Nors dar pats sau prieš dvejus metus pasižadėjo, kad čia nieku gyvu nesugrįš, bet likimas pasisuko visiškai kita linkme, tad teko savo pažadą sulaužyti.
Lėtai eidamas ir nešdamasis šiek tiek sunkesnį nei įprastai lagaminą vaikinas keliavo ilgais Hogvartso pilies kolidoriais tikėdamasis, kad ras tai ko per tuos septynerius metus nesugebėjo rasti šitoje vietoje. Priėjęs laiptus kurie vedė į viršų jis pamatė, kad sienoje kažkas lyg ir kyšo, bet tik priėjęs arčiau pamatė, kad tai durų rankena kurią nulenkus atsivėrė durys į mažą kambariuką po laiptais. Apsidairęs po kambariuką nusprendė, kad būtų puiki proga susitikti su savo mažuoju broliuku. Susiradęs nedidelį popieriaus gabalėlį ir tušinuką, greitai parašė laiškelį kuris atrodė kažkaip taip:
Citata
Sveikas, Aleksai, kadangi esu Hogvartse pamaniau, gal norėtum susitikti. Lauksiu tavęs rytoj penkioliktą valandą (vietą turėtum susirasti pats)      -      LD
Lukas tikėjosi, kad vietą jis susiras pats, tad daugiau nesukdamas galvos nupėdino iki įėjimo pas varnanagius ir įteikęs lapelį vienam iš jų liepė jį paduoti Aleksui. Vėl grįžęs į kambarėlį užsirakino iš vidaus, paskleidė kerus dar labiau apsaugodamas duris, išsipakavo lagaminą, užkando, pasidėjo pagalvę ir atsigulė miego kurio jis tikrai buvo užsitarnavęs po ilgos kelionės.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Aleksas82 Liepos 10, 2019, 09:09:38 pm
Buvo jau vakaras kai Aleksui į rankas buvo įkištas lapelis. Iš pat pradžių vaikinas net nesusigaudė, bet vėliaui jam toptelėjo į galvą, kad tai tik kitų bedraamžių pokštas
-Labai juokinga! Hahaha! - suriko jis per visą varniukų miegamąjį,-jūsų pokštas nevykęs, aš vienturtis! Koks dar vaikinas panašus į mane?
Tai ištarus vaikino širdis lyg ir pradėjo plakti dar smarkiau. O jai ne?
-Spėlioti neapsimoką,-garsiai mąstė varniukas,-laikas užrašytas, tik vieta. Kokia vieta?-sutrikęs paklausė savęs.
Rudaplaukis buvo išnaršęs visą Hogvartsą, net ir tą dalį į kurią patekti buvo draudžiama. Tik liko ją apeiti ir surasti tą žmogų, kuris parašė šį laiškelį. Bet jai tai pokštas? Jai jis apėjąs visą Hogvartsą nieko neras? - tokios ir panašios mintis stovėjo Alekso galvoje, kol galų gale jis vis vien nusprendė eiti. Kitą dieną, po pamokų jis atsitiktinai patraukė į vieną iš geresnių jo atrastų vietų. Tik ten jis galėjo nusiraminti ir išmesti blogas mintis iš galvos. Jis greitai nužingsniavo prie Kambariuko po laiptais ir atidaręs duris į kažką stipriai atsitrenkė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 10, 2019, 09:54:15 pm
Vos tik atsikėlė Lukas pažvelgė į laikrodį ir pamatė, kad nuo paskutinio karto kai žiūrėjo į jį praėjo tik dvi valandos Ne, čia kažkas ne taip, negali būti jog aš po dviejų valandų miego juočiuosi labai gerai ir nesu pavargęs. Pradaręs duris pamatė, kad dabar yra šviesus paros metas, tad jas vėl uždarė ir sėdo ruoštis pusryčių. Na dabar viskas aišku, kodėl man pasirodė, kad praėjo dvi valandos. Susitepęs ir suvalgęs keletą sumuštinių su sviestu ir dešra ir atsigėręs puodelį karštos kakavos vaikinas sumanė išsiburti kokius nors kitus drabužius kurie labiau tiktų šiai vietai, nes purvini ir dulkėti keliautojo drabužiai tikrai nekėlė didelio noro bendrauti ar bent jau stovėti netoliese tokio žmogaus. Persirengęs rūbus ėmė tvarkytis aplinkui, nes ten matėsi, kad žmogaus lyg ir būtą, bet tas net dulkių šiek tiek neapvalė, bet kadangi iki penkioliktos valandos turėjo dar geras penkias valandas, tad kodėl gi neapsitvarkius. Nors Luko mėgstamiausias užsiėmimas nebuvo tvarkymasis, bet karts nuo karto galėjo tuo užsiimti, o šiandien buvo kaip tik ta diena. Besitvarkydamas, lagaminą pastūmė prieš pat duris. Po kurio laiko šis veiksmas turėjo ir padarinių. Kažkoks vaikėzas sumanė įsiveržti į kambarį ir susitrenkti į lagaminą, kadangi tokio veiksmų posūkio vaikinas nesitikėjo, tad labai greitai išsitraukė lazdelę, nukreipė ją į atėjūną ir sušuko:
 -Ko čia leki kaip akis išdegęs? Ar nežinai, kad po kojomis reikia žiūrėti?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Aleksas82 Liepos 10, 2019, 10:17:58 pm
Be to, kad Aleksas skaudžiai tėškėsi ant žemės dar ir kažkos bomžas ant jo rėkauja, nukreipęs burtų lazdelę. Rudaplaukis visada leisdavo iš jo tyčiotis, bet šiandien tai buvo paskutinis ląšas.
-Visų pirma šita patalpa nėra gyvenama,-tarė vaikinas pažvelgęs į lagaminą,- čia lankausi kiekvieną dieną ir tokio typelio, kaip tu niekad nemačiau, antra niekam nevalia rėkt ant Alekso, net tokiam benamiui kaip tau, trečia bent jau galėtum prisistatyt, o ne stovėt čia išsižiojąs. Dar musių į burna priskris.-galiausiai naglai užbaigė Aleksas. Jis vis dar juto skausmą nugaros srityje, bet nieko apie tai nepažystamąjam nesakė. Skausmas jam buvo artimas. Juk dažnai tekdavo vien tam, kad sutvarkyt mintis kelis kartus trenkt kumštį į sieną. Tačiau tyčinis skausmas nuo netyčinio skirėsi radikaliai. Viena yra kai skausmą keli pats sau, o kitą kai tai nutinka netikėtai. Bet apie skausmą varniukas šiuo metu nenorėjo galvoti. Jo galvojo sukosi klausimas kas tas nepažystamasis ir ką jis čia veikia Po gan ilgos pauzės savo mintyse vaikinui dar kai kas toptelėjo. Savo tokias išsireiškimais skirtais kitam vaikinui Aleksas žinojo, jog elgiasi kaip vienas iš klastuolių, su kurio varniukas turi bendrų pamokų. Tik tas klastuolis sugebėdavo taip elgtis, o į tokį rudaplaukis nenorėjo tapti panašus.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 11, 2019, 10:13:12 am
Lukui buvo labai keista, kad atėjūnas neišsitraukė savo lazdelės, nestojo į kovas poziciją (nors ten nelabai ir buvo kur atsistoti) ar tiesiog neatsitraukė, bet ėmė ant jo rėkti. Išklausęs visą litaniją apie tai, kad patalpa negyvenama, kad čia jis ateina kasdien, kad tokio tipelio kaip Lukas nėra matęs, kad ant vaikėzl nevalia rėkti, kad Lukas benamis, kad jam reikia prisistatyti, kad stovi išsižiojęs ir kad į burną priskris musių. Po tokios litanijos vaikinas tikrai liko be žado, nes iš varnanagio tikrai nesitikėjo kad jis pradės rėkti. Išgirdęs kad jo vardas Aleksas, Lukas nuleido lazdelę ir piktoku balsu prakalbo:
 -Tai pirmiausia aš nesu benamis, o garbingas buvęs Klastūnyno koledžo mokinys, buvęs profesorius, o dabar keliautojas ir jeigu galvoji, kad aš visai tai prasimaniau tai labai klysti. Tai pat aš Lukas Dubajus ir dabar laukiu savo brolio, bet jeigu tu ne jis, prašom išeiti. Taip pat jeigu dar rėksi, tai turės padarinių tau, - po šių žodžių vaikinas nutilo ir jau buvo spėjęs užkaisti vandenį, padėti didelę dėžutę įvairiausių rūšių sausainių, pilną įvairiausių žolelių arbatos dėžutę, kakavos miltelių, o tada jau buvo pats laikas išklausyti kitą Alekso litaniją arba ne.
Jeigu čia tikrai tai ko ieškau, tada jį reikės truputį paauklėti, nes dabar to tikėtis iš varniuko yra labai keista - pamanė Lukas tikėdamasis, kad tai ne jis.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Aleksas82 Liepos 11, 2019, 11:21:20 am
-Lukas Dubajus?-nusijuokė vaikinas,-tai gerai, kad ne Šanchajus.
Jam šis atėjūnas panašus į buvusį profesorių tikrai neatrodė, na bet klastunyno mokinys jis tikrai būti galėjo. Supratęs, kad antra litanija nieko nepakeis Aleksas nusprendė ignoruoti atėjūną ir lengvai kamabriuko siena nuslydo žemyn. Dabar nuraminti mintis jam reikėjo kaip niekad. "Šanchajaus" ištraukti sausainiai jį viliojo. Šiandien vaikis nieko nevalgė, o jo pilvas tyliai grojo maršus.
-Sausainiai ir arbata?- tyliai savęs paklausė vaikis,-šis Šanchajus kažko laukia,-ištarė tyliai, tikėdamasis, kas atėjūnas jo negirdi faktą varniukas.
Jai keliautojas ir jis kažko laukia? Ne, ne, ne tai tikrai ne jis. Šventa merlino barzda tai negali būti jis - mąstė vaikis, kol galiausiai kaiką sumąstė.
-Matau, kad tu kažko lauki, o ir man iki 15 reikia atrasti labai fainą žmogų. Tad tikėkimės, kad daugiau nebesusimatysim,-šyptelėjo rudaplaukis lėtai pakildamas nuo žemės.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 11, 2019, 01:51:33 pm
Antros litanijos Lukas nesulaukė, nors ir nenorėjo klausytis ką kalba varniukas, bet jam buvo faina ginčytys su kitais. Ko buvęs klastuolis sulaukė tai buvo pasityčiojimą iš savo pavardės. Vaikinas savo pavardę mėgo vien dėl to, nes pagal ją ir buvo pavadintas miestas Dubajus.
 -Iš mano pavardės net nebandai tyčiotis, šį kartą dar pabūsi sveikas, bet kitą kartą to gali net nesitikėti. Lukas pastebėjo kaip Aleksas žiūri į sausainius, bet į tai nekreipė per daug dėmesio. Norės paprašys, nenorės neprašys. Bet tikrai neimsiu ir nesiūlysiu jam jų.
Vaikėzui dar kartą prabilus vaikinas apsimetė, kad nekreipia į tai dėmesio, net ir išgirdęs, kad turi susitikti penkioliktą valandą su (kaip Aleksas pats sakė) fainiu vaikinu. Jam jau stojantis Lukui kilo mintis jį pasekti, tad prisitraukęs arčiau lagaminą taip kad niekas nematytų išsitraukė iš jo nedidelį užsegamą maišelį, iš jo ištraukė nedidelį skruzdėlės galvos dydžio kamuoliuką, nustatė taip, kad sektų jį ir parideno jį ant grindų. Na manau dabar tikrai sužinosim ar jis tas kurio ieškom. Nežinau kaip, bet manau, kad man pavyks -pamanė vaikinas.
 -Tikiuosi, kad nusivartysi nuo laiptų beieškodamas jo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Aleksas82 Liepos 11, 2019, 02:06:11 pm
Aleksas tyliai nupėdino į vaikinų miegamąjį. Vaikis prarado viltį susitikti su kitu asmeniu tad nieko kito nebeliko, kaip įšokti į savo lovą ir visą dieną iki pat vakarienės prasivartyti lovoje.
-Norės, pats susiras,-prakalbo rudaplaukis,-slėpynių su tuo, kas nusprendė parašyti laiškelį jis nežais,-bent jau vardą, pavardę ir susitikimo vietą būtų užrašęs.
Lovoje prasivartęs gerą pusvalandį Aleksas patraukė atgal į kambariuką po laiptais, tikėdamasis, kad to šykštaus atėjūno ten nebebus. Ir taip vaikinas neklydo. Dubajaus ten nebebuvo. Išsirinkęs savo mėgstamą kampą Al atsisėdo ant žemės ir ištarė visiems puikiai žinomą burtažodį:
-Lumos , - kambariukas iš kart prisipildė šviesos.
Atėjūnas grasino nesišaipyti iš jo pavardės, bet Aleksas vėl sukrizeno ir tyliai sumurmėjo:
-Dubajus atsirado. Gal jis norėjo pasakyt aš Lukas Dubenėlis.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Martin Grant Rugsėjo 06, 2019, 03:34:30 pm
Švilpukas norėjo pabūti vienas, bet jam niekaip nepavyko rasti vietos kur jis galėtų pabūti vienas. Visur kur ėjo, buvo pilna žmonių arba atsirasdavo staiga. Jis vaikščiojo po Hogvartsa ten kur kojos vedė. Gal bent kojos nuves į vietelę kur nėra studentų. Martin'as vaikščiojo ir po laiptais kuriais jis žadėjo lipti pamatė sunkiai pamatomas dureles. Žaliaakui švilpukui buvo smalsu kas kas buvo viduje. Tikriausiai bus prikrautą nereikalingu daiktų ir tiek.Pagalvojo Martin'as ir nuėjo prie durelių. Atidaręs duris pamatė maža, bet jauku kambariukų, jis buvo labai mažas, maždaug  vieno metro aukščio ir dviejų lovų pločio. Nieko negalvojęs iš smalsumo įsirangė per dureles į kambariuką ir labai apsidžiaugė, nes šita vietelė buvo tokios, kokios jam reikėjo. Jis tikėjosi, kad niekas neateis ir neišvarys iš kambariuko.Jam nebuvo liūdna, nes pagaliau galėjo pabūti tyliai su savimi ir nieko neveikti.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 07, 2019, 12:48:59 am
  Malio's veidelyješvietė menka šypsenėlė, kurią ji dalijo visiems aplinkiniams, kas tikrai turbūt jau visiems buvo įprasta. Mergaitė laiminga žygiavo Hogvartso koridoriais. Pamokos jau jai buvo baigusios, o şi buvo ir gan sočiai pavalgiusi. Jaunoji klastuolė lėtai ir niekur neskubėdama ėjo kambario link. Pro langus droviai švietė rudeninė saulutė, o lapai jau potruputį krito rodydami savo raudona, žalia, geltona spalvas su atspalviais...
  Žingsnelis po žingsnelio ir Scoott žingsniavo savo kambario link. Ši jau buvo belipanti laiptai kai pastebėjo mažytes durytes po jais, kurios buvo susilėjusios su siena. Tai tikrai negali būti paprastas sandėliukas. Tada jis nebūtų taip gan įmantriai paslėptas. Pagalvojo žaliųjų plaukų savininkė ir vedama smalsumo nužygiavo prie tų durelių. Ji jau buvo pamiršusi apie savo planus eiti į kambarį ir skaityti knygą. Malia'i dabar labiau růpėjo ar net knietėjo kas slėpėsi už tų mažyčių durelių...
  Mergaitė nedrãsiai pagriebė rankeną ir atvėrė duris. Kiek pasilenkusi įėjo į kambarį ir nužvelgė visą mažą kambariuką bei klestelėjo ant žemės, prieš tai dar uždarydama duris. Staiga jos smalsus žvilgsnelis ir šypsena sustojo ties vaikinuku.
- Atleisk. Nepastebėjau tavęs. Aš kartais tau netrugdau? - Mielai ir draugiškai pasiteiravo pirmakursė...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Martin Grant Rugsėjo 07, 2019, 12:22:27 pm
Martin'as ramiai sedėjo kambariukyje iki tol, kol iškirdo keistą garsą.Gal čia koks vaiduoklis prie durų stovi, o gal mokytojas, kuris skirs nuobauda.Švilpukas sedėjo tyliai, susirietęs į kamuoliuką ir tikėjosi, kad jam garsas už durelių tik pasigirdo. Bet dėja durelės atsidarė ir jis pamatė žaliaplaukę mergaitę.Tikriausiai klastunė, nes kaip matau patinka žalia spalva.Pagalvojo švilpukas, žiūrėdamas į jos veidą.
-Netrukdai, nepergyvenk gi čia nieko nėra kas priklausytų mokiniui.-pasakė nuliudęs Martin'as. Kodėl man taip nesiseka, aš gi norėjau pabūti vienas, o dabar neišvarysi žmogaus. Švilpukas galvojo ką daryti ir tarė:
-Jei nori gali užeit į vidų. Iš kokio koledžo būsi? Be to, mano vardas Martin.-mielu balso tonu su šypsena veide paklausė švilpukas ir laukė žaliaplaukės atsakymo...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 07, 2019, 08:09:57 pm
- Ohh. Tada gerai. - Tarė mergaičiukė ir tyliai sukikeno. Pajautisi, kad nepatogiai sėdi ši atsisėdo turkišku stiliumi ir akimis perbėgo per kambariuką, bet dėja, nieko gero čia ji nepamatė, kad ir kaip norėjo...
- Tai čia tiesiog paprastas, mažas kambariukas po durimis, kurio durys susiliejusios su siena ir atrodo lygiai taip pat kaip siena? - Pasiteiravo Mali suraukdama savo dailiai sutvarkytus antakius, - Nesąmonė. Čia tikrai turi būti kažkas slapto, o ne tik paprastas kambarėlis. - Tarė žaliaplaukė galiausiai grąžindama šypsena sau ant veido ir draugiškai nusijuokdama.
- Aš esu Malia. Malia Scoot. Esu iš klastuonyno. O tu? - Drąsiai ir draugiškai atsakė į klausimą, prisistadydama ir pasiteiravo jaunoji klastuolė. Mergaitė ištiesė ranką taip norėdama, kad vaikinukas ją paspaustų ir jie sutvirtintų susipažinimą...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Martin Grant Rugsėjo 07, 2019, 09:24:29 pm
-Kas čia taip juokinga buvo, kad kikeni?-pasiteiravo iš smalsumo švilpukas. Martin'as sedėjo tyliai ir ramiai, buvo pradėjęs net mediduoti. Bet žaliaplaukė mergaitė išvien kalbėjo ir neleido švilpiui būti su savimi.Gal man išeiti, nes jau nervina ji su savo kalbėjimu. Bet gi pagaliau suprantu koks tai jausmas.Kai ji pasakė, kad ji nori ieškotį kažko slapto, Martin'as šia mintimi labai susidomėjo ir visai pamiršo apie norą būti tik su savimi.
-Aš atėjau pabūti vienas ir nežinau , gal čia kažkas slepiasi už sienų. Nori apžiūrėt sienas?-pasakė švilpukas, bet neilgai laukus jis vėl tarė:
-O tau patinka nuotykiai?
Švilpukui labai patiko nuotykiai, nuo ezartinių iki paprastų ir slaltų. Bet jis juos patirdavo labai retai, nes dienos slinko lėtai ir nuobodžiai.
-Labai gražus vardas. Aš esu iš švilpynės.-pasakė gan nusiminęs Martin'as, nes ji buvo klastūnė, o jis labai bijojo, kad ji kaip visi. Tikiuosi ji kitokia nei kiti...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 08, 2019, 11:14:13 am
  Berniukas pasirodė tikrai gan atšiaurus kas tikrai nuliūdino mergaitę. Ši greit pašoko ant kojų ir jau ruošėsi išeiti. Išgirsti dar ir sekantys Martin'o žodžiai dar labiau padidino Malio's norą kuo greičiau dingti iš čia. Įsiveržiau, nors esu visai nelaukiama. Turiu dingti iş čia ir nebegadinti žmogui nuotaikos. Pagalvojo mergaičiukė ir menkai linktelėjo galva sau pritardama.
- Ne, ne. Aš tau sutrugdžiau. Aš apgailestauju. Nenorėjau. Tuoj pat iš čia nešdinsiuosi ir leisiu tai pabūti vienam. - Greitai, gan nusiminusiu balso tonu tarė Scoott bei žengė durų link. Na tam reikėjo tik kelių žingsnelių, nes kambarėlis buvo tikrai labai mažytis.
- Man jie gan patinka, bet žiūrint kokie. O dabar tikrai nenoriu trugdyti ir eisiu. Buvo tikrai malonu susipažinti, Martin'ai. - Vėlgi nusiminusiu balso tonu tarė mergaičiukė trumpam staptelėdama prie durų ir ranka jau siekdama jų rankenos...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Martin Grant Lapkričio 26, 2019, 09:40:39 pm
Martin'as kaip visada buvo pasimetęs ir jautė, kad elgiasi kiek grubiai ir atšiauriai, bet tada jam buvo tikrai nekokia nuotaika.Kodėl aš taip nemoku bendrauti su naujais žmonėmis?  Martin'as krimtosi dėl tokio nuolatinio nepasisekimo ir suprato, kad visą laiką Hogvartse savimi nepasitiki ir yra tarsi kitas žmogus. Bet tada visai pamiršęs, kad jis ne vienas prisiminė mergaitę.
- Ne,ne. Tu manęs visiškai netrukdai, atsiprašau, kad taip atrodė. Prašau pasilik, pabendraukime plačiau.- paprašė gan nuliūdusiu veidu Marti'nas ir suprasdamas, kad tai buvo įrodymas jo minčių.Ar aš tikrai taip nemoku bendrauti su žmonėmis? Ar tai mano lemtis?
- Man taip pat patinka nuotykiai, tai gal nori kažką nuveikti. Pasikalbėti ar pažaisti kokį žaidimą?- neilgai trukus pastebėjo, kad mergaitė nori išeiti ir vėl tarė:
- Prašau neik, tu manęs visiškai netrukdai. Man kaip tik malonu, kad kažkas nori su manimi bendrauti.- pasakė švilpis tikėdamasis atsakymo, kuris jam būtų, bent vieną sykį jo pusėje. Berniukas laukdamas atsakymo, stengėsi galvoti apie gerą ir pasistengti būti savimi...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Zoey Richter Birželio 01, 2020, 09:50:57 pm
Zoey visai neseniai atvyko į Hogvartsą. Mergaitė nusprendė, kad jai reikia išeiti pasivaikščioti ir patyrinėti Hogvartsą. Taigi Zoey atsistojo nuo lovos ir greitai pasišalino iš mergaičių kambario. Ji žingsniavo ieškodama bibliotekos, nes norėjo ją apžiūrėti ir patyrinėti, bet pasuko ne ten ir atsidūrė kažkur prie laiptų. Ji nebežinojo kur yra, o tai reiškė, kad ji pasiklydo. Mergaitė atsidūso ir atverė kažkokias duris. Ji atsidūrė kažkokiame kambarėlyje. Jame buvo pilna voratinklių. Kažkur matyt bėgiojo ir voras, o vorų mergaitė labai bijojo. Ji bijojo jų nuo vaikystės, nes vieną kartą mergaitės įseserė ją išgąsdino su voru. Metė netikrą vorą į mergaitę kai ji prausėsi vonioje... Nuo tos dienos Zoey beproto bijo net ir mažiausio voriuko. Mergaitė atsidūso prisiminus tą įvykį ir net nusipurtė. Nors voras buvo ir netikras buvo baisiai nemalonu. Zoey apžvelgė kambarėlį. Šviesa sklido tik nuo atidarytų durų, tad kambarėlyje buvo gana tamsu. Nors ir buvo tamsu Zoey matė neprastai, bet gaila, kad čia nieko labai įdomaus mergaitė nepamatė. Ji tikėjosi rasti galbūt kokį nors gyvūnėlį, bet deja nerado nieko. Ji atsidūso ir toliau stebėjo kambarėlį.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: domutis Birželio 01, 2020, 10:02:59 pm
Domantas klaidžiojo Hogvartso koridoriais prisimindamas įvykį Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete.Domantas vaikščiodamas koridoriais pamatė kambarėlį po laiptais.Kambario durys buvo atviros nei įprastai.Kambarėlyje sukiojiosi viena Švilpynės mokinė.Domantas nusprendę Švilpė išgasdinti.Domantas lėtai priėjo prie Švilpės ir uždėjo ranką Švilpei ant peties ,o durnelis Domantas trūko juokais.Baigęs žvengti kaip arklys Domantas pasakė:
-Atleisk,norėjau pajuokauti.
Domantas papasakojo apie įvykį Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete.Domantas baigęs pasakoti apie įvykį ANJM kabinete pradėjo pasakoti kažkokias nesamonęs.Domantas baigęs pasakoti nesamonęs paprašė:
-Papasakok ką nors apie save mielai tave išklausysiu.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Zoey Richter Birželio 02, 2020, 12:48:19 pm
Mergaitė pamatė kažką žibančio kambarėlio gilumoje. Ji pradėjo siekti daikto gulinčio tenais, bet staiga pajautė kažką ant savo peties. Zoey garsiai suriko iš išgąsčio ir atsisuko į durų pusę. Čia stovėjo berniukas, kuris taip pat matyt buvo pirmakursis. Jis iš tiesų labai išgąsdino Richter.
- Nėra labai juokinga gąsdinti žmones, - sumurmėjo mergaitė gana tyliai. Ją visi visada tik ir gąsdina. Mergaitei tai labai nepatiko, bet jai tekdavo išsigąsti. Zoey atsidūso ir jos veide pasirodė šypsena. Ji nenorėjo skleisti pesimizmo. Staiga berniukas pradėjo pasakoti apie kažkokį įvykį, kuris įvyko apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete. Mergaitė nors ir nesuprato kodėl jai tai pasakojama viską išklausė abai susikaupus.
- Na, aš esu Zoey. Atvykau iš Paryžiaus ir neseniai pradėjau mokytis Hogvartse. Mėgstu dainuoti ir groti gitara. Dabar norėjau patyrinėti Hogvartsą ir šiek tiek pasiklydau atsidurdama šiame kambarėlyje.  O kuo tu vardu? Ir iš kur tu? - pasidomėjo mergaitė mat ji norėjo palaikyti pokalbį, o jai buvo ir visai įdomu sužinoti ką nors daugiau apie berniuką, o ne tik tai kaip jis bendravo su apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: domutis Birželio 02, 2020, 01:08:59 pm
Domantas išklausė Zojos klausimus ir pradėjo savo dainelę:
-Aš esu Domantas,Domantas Varnanagis esu pirmakursis mokinys Hogvartse pirmiausia gyvenau su šeima Lietuvoje po to atkeliavome į Londoną Anglijoje esu labai smalsus todėl ir slampinėju po pamokų per mokyklos koridorius vis kur nors užsukdamas.
Daugiau Domantas neturėjo ką pasakyti mergaitei ,bet manė ,kad pakankamai papasakojo apie save ir savo smalsumą.Bet neilgai trukus Domantas prisiminė Skersinį Skersgatvį.
-Ai beje ar žinojai ,kad Skersiniame Skersgatvyje visi prekeiviai man yra draugai.l
Domantas vis prisimindamas kokį nors įvykį būtinai papasakodavo Zoey.Ir mintyse pagalvojo:
Norėčiau ,kad Zoja būtų gera mano draugė.Domantas prisiminė jog Hogvartse kiekvienas yra draugas.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Zoey Richter Birželio 02, 2020, 09:51:56 pm
Zoey išklausė Domanto pasakojimo. Jai buvo įdomu išgirsti apie berniuką, bet ji nežinojo kas per šalis yra Lietuva. Šis pavadinimas prancūzei buvo tikrai negirdėtas ir įdomus. Mergaitė pradėjo mąstyti, bet tikrai nežinojo kas čia per šalis.
- O kas per šalis yra Lietuva? Aš apie ją niekada negirdėjau, o ir pavadinimas įdomus. Gali papasakoti man apie ją? - paprašė mergaitė, nes šis pavadinimas ją iš tiesų sudomino. Jai visad patiko geografija, tad jai neblogai bus praplėsti savo šalių žinomumo akiratį.
- Tikrai? Na, aš draugų nelabai turiu, nes ankščiau mokiausi namie ir gyvenau... Ai nesvarbu, - pasakė mergaitė atsidūsdama, nes nenorėjo kalbėti apie savo šeimą. Juk jos mama mirus, o augo ji nemylima su savo tikrai baisia teta.
- Taigi kaip užtikai šį kambarėlį? - paklausė norėdama pakeisti tema kita. Juk ji tai pasiklydo, o berniukas nežinia kodėl atėjo čia ir dar išgąsdino mergaitę.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: domutis Birželio 02, 2020, 10:08:35 pm
Domantas pasiklausė mergaitės.Ir pradėjo aiškinti:
-Lietuva-šalis esanti Europoje Lietuva galima pasakyti tik miestelis palyginus su Prancūzija iš kur tu ir esi kilusi Lietuva turi labai gražia Etno Kultūra Lietuviai yra labai išradingi žmonės savo šokiais man labiausiai patinka Sodai tai toks gražus Lietuvių Liaudies namų papuošimas.
Domantas išgirdo dar vieną mergaitės klausimą kodėl Domantas atėjo į kambarėlį po laiptais.
-Kaip žinai man patinka slankioti po Hogvartso mokyklos pilį tad pamačiau kaip atviros šito kambarėlio durys ir aš čia įėjau ,o tave išgasdinau tik todėl ,kad esu didelis pokštininkas aš galvoju kodėl mane kepurė paskyrė į Grifų Gūžtą pagal mano elgesį turėčiau būti Klastūnyne ,bet džiaugiuosi kad manęs nepaskyrė į Klastūnyną jei turi dar ką paklausti klausk.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Zoey Richter Birželio 03, 2020, 01:04:59 pm
- Na, iš tavo pasakojimų Lietuva yra iš tiesų labai įdomi šalis. Galbūt kada nors joje ir apsilankysiu. man taip pat labai patinka mano šalis. Labiausiai turbūt mėgstu kruasanus. Galbūt kažkada virtuvėje galėsiu pabandyti juos pagaminti, - pasakė kiek pagalvojus Zoey ir nusišypsojo draugiška šypsenėle. Jai visai patiko bendrauti su  berniuku ir buvo įdomu su juo kalbėtis. Mergaite pamąstė, kad galbūt ir galėtų susidraugauti su juo.
- Supratau. Na, aš tau atleidžiu už tai, kad mane išgąsdinai, bet daugiau to nedaryk. Aš manau, kad paskirstymo kepurė mane paskyrė į tinkamą koledžą, bet gal ir ne. Net nežinau į kokį koledžą norėjau patekti. Aš manau, kad turbūt tiesiog norėjau mokytis Hogvartse, o kokiame koledže aš būsiu man nebuvo svarbu, - pasakė Zoey pasitvarkydama savo blondiniškus plaukus. Jai labai patiko jos plaukų spalva ir ji abejojo, kad galėtų ir norėtų pakeisti savo plaukų spalvą. Galiausiai Richter susirišo savo plaukus į arklio uodega. Gumytę ji nusiėmė nuo savo riešo. Ji buvo geltonos spalvos ir turėjo baltus taškelius.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: domutis Birželio 03, 2020, 01:50:21 pm
Na gerai daugiau nebegąsdinsiu.Tarė Domantas.Grifas matė kad mergaitė greičiausiai draugauti su kvaila puodynę Domantu Varnanagiu.Jei tikrai ji nori draugauti Domantas nusuprato kodėl.Būsimi draugai  kalbėjosi.Domantas paklausė:
-Ar nori su manimi draugauti būtume tikrai geri draugai ir bėja aš labai draugiškas žmogus.
Domantas laukė mergaitės atsakymo.Laukė labai labai nekntriai.Pradėjo lyti lietus pliūpo kaip iš kibiro.
Ir į pilį pradėjo barbenti.Bet Domantas džiaugėsi ,nes Domantą lietus ramino tad Domantas galėjo atsipūsti ir toliau apžiūrinėti kambarėlį. Dar Domantas paklausė:
-Gal turi kokį nors augintinį? aš turiu Pelėdą vardu Kandliuke ,nes ji labai kandžiojasi jei nori išsiūst laišką.
 laukė mergaitės atsakymo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Zoey Richter Birželio 04, 2020, 09:44:34 pm
- Labai gerai, kad nebegąsdinsi, - pasakė mergaitė ir trumpai šyptelėjo. Matyt jis taps mergaitės draugu. Galbūt jie susitiks kur nors Hogvartse ir kitą kartą.
- Žinoma, kad galime būti draugais, Domantai. Tu būsi pirmas draugas su kuriuo susidraugavau Hogvartse, - tarė mergaitė džiugu balsu ir su šypsena. Švilpukei trūko draugų. Greitai lauke pasigirdo lietus. Mergaitė klausė lietaus lašelių barbenimo į stogą. Kap kap kap. Ji dar kartą apžvelgė kambarėlį ir trumpai šyptelėjo. Jis jai labai patiko ir Zoey žinojo, kad čia leis nemažai savo laisvo laiko. Aišku jeigu čia neužtiks kokio voro. tada ji pasipusčiusi savo padus dings iš čia. Juk ji beprotiškai bijo vorų!
- Turiu varlytę vardu Šokliukė. Norėčiau dar pabūti čia, Domantai, bet jau turiu bėgti. Iki pasimatymo, - sušuko mergaitė ir išbėgo pamodama vaikinukui.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 03, 2020, 10:34:19 pm
Mokslo metai dar tik prasidėjo, o Matthew Turner jau klausė savęs, ar nesuklydo grįždamas dėstyti. Jis jau jautėsi pavargęs, nelaimingas ir iškankintas. Tikėjosi, kad šį kartą viskas bus geriau: jis labiau patyręs mokyme, daug keliavęs ir, be kita ko, susipažinęs su Deoiridh pramoko bendrauti su paaugliais. Deja, jau pirmosios pamokos parodė, kad situacija nei kiek nėra pagerėjusi. Matthew ir toliau toks pat nevykėlis, mokiniai ir toliau iš jo tyčiojasi, o ir namų darbų kalnai tebėra tokie pat aukšti...
Vieną trečiadienio pavakarę profesorius nuslinko iki Kiauliasodžio ir parsigabeno iš ten keletą butelių stipraus vyno. Ketino pasidėti juos į kabinetą, tačiau eidamas atgal užtruko, tad teko visus pirkinius neštis su savimi. Herbologas žinojo kambariuką, kuriame niekas nesilanko, tad nutarė eiti skandinti liūdesio ten. Kabinetą atmetė iš karto: tokiais atvejais kas nors būtinai prisistatydavo. Šiuo atveju buvo kiek baisu, kad tai gali būti Deoiridh. Ne, geriau jau nerizikuoti.
Galiausiai įsitaisęs kambariuke po laiptais Matthew pasidėjo butelius šalia. Labai tikėjosi, kad visų neprireiks, tačiau gal ne taip ir blogai turėti atsargų. Kambariukas buvo visai mažas, dėl to atrodė, kad buteliai gali bet kada sudužti. Vis dėlto Grifų Gūžtos vadovas stengėsi būti atsargus. Atsikimšęs pirmą jį butelį (žinoma, tą padarė panaudodamas kamščiatraukį, Matthew net nežinojo, kur jo lazdelė yra) susimąstė: negi taip imsi ir gersi iš butelio? Vis tik nutarė, kad kitos išeities nėra. Labai jau tingėjo eiti kur nors, kad pasiimtų kokią nors taurelę. Galiausiai užsivertė butelį - ir iš karto užspringo. Pasirodo, netyčia nusipirko labai jau prastą vyną. Ką gi. Juk vis tiek tenorėjai prisigerti... Giliai įkvėpęs juodaplaukis vėl užsivertė butelį. Kadangi buvo pasiruošęs, šį kartą pasisekė geriau. Ne itin noriai, tačiau nurijo porą gurkšnių. Vis dėlto Matthew suprato: norint pasijusti bent kiek geriau, tų gurkšnių reikės labai daug.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 05, 2020, 04:21:01 am
 Tikrai keistas dalykas tas laikas. Apie jį Markas mąstė pamokose, laikydamas kokią nučiupinėtą knygą ar net stebėdamas kabineto kampe voratinklį mezgantį vorą. Regis, visai neseniai jis pats lakstė koridoriais pilies koridoriais apsivilkęs Klastūnyno uniformą, tada egzaminai, kurie tarsi įvyko tik vakar, o štai, vieną dieną užtenka pasižiūrėti į kalendorių, kad suprastum, kad kažkur plaukioja tavo dvidešimtas gimtadienis.
 Kur profesorius sakė einąs, jis jau nebeprisiminė. Pokalbis su šviežiai iškeptu mokytoju, Rafael, buvo žymiai įdomesnis už bet kokias bibliotekas ir kabinetus. Vaikinai sau ramiai eidami šnekučiavosi, kai Markui užkliuvo keistas garsas. Jeigu tai bus kokie smagiai praleisti laiką užsimanę mokiniai, jis galės sugalvoti jiems bausmę.
-Pala,-sustabdė kolegą profesorius ir priėjęs prie laiptų pritūpė. Buvo girdėjęs visokių pasakojimų ir gandų apie šią vietelę. Nepasibeldęs, Markas atidarė duris ir įkišo galvą.
 Koridoriumi nuaidėjo garbaniaus juokas.
-Matthew!-tarsi matydamas seną draugą, sušuko mokytojas.-Priimsi?
Nelaukęs atsakymo, rudaplaukis atsisėdo šalia herbologo.
-Rafael! Iššakarmakink mums taurių ar ką kito,-toliau šūkavo Markas ir pasičiupo vieną iš butelių. Pigu, bet sueis.
-Na, Matthew, kokios bėdos verčia skandintis pasislėpus kaip mokinukui?-šypsodamasis, paklausė Markas, kelnių kišenėse ieškodamas lazdelės.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Rafael Beaumont Rugsėjo 05, 2020, 01:49:03 pm
 Rafael buvo kiek keista, kad jis grįžo į Hogvartsą. Juk vos atvykęs sakė, kad visiškai nenori nenori čia būti. Juk norėjo rasti ką nors apie tėvus ir tada seneliams pasakyti, kad nenori būti Hogvartse. O dabar štai jis pabaigė mokslus ir tapo trasfigūracijos profesoriumi. Na, bet dabar Hogvartsas Rafael'iui yra tikri namai.
 Beaumont iš tiesų pasisekė. Jis jau susipažino su profesoriumi mokančiu jau seniai. Pokalbis su šiuo pašnekovu buvo labai įdomus. Staiga vaikinų ausis pasiekė garsas iš kambariuko po laiptais. Greitai iš to kambariuko pasigirdo Marko juokas. Pasirodo kambariuke tupėjo dar vienas profesorius. Greitai išgirdo, kad jam teks iš oro pridaryti taurių. Beaumont atsiduso, kadangi bent kol kas nematė daiktų iš kurių galėtų ištransfigūruoti taures. Staiga į galvą atėjo nuostabi mintis kamštį paversti taurėmis. Rudaplaukis išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo burtažodį. Dabar vietoje kamščio atsirado taurė. Profesorius šyptelėjo. Dabar jam reikėjo atrasti dar keletą kamščių. Jo laimei čia kažkada gėrė ne tik profesoriai, tad mėtėsi dar du ar trys kamšteliai. Jaunasis mokytojas sumurmėjo burtažodį ir vietoje kamštelių atsirado dar dvi taurės. Tada profesorius atsisėdo prie durų. Kambariuke buvo mažai vietos, bet profesorių girtuokliavimui ši vieta buvo puiki.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Monica Lilly Moonlight Rugsėjo 06, 2020, 11:41:53 am
    Monica be tikslo slankiojo Hogvartso koridoriais. Gal iš šono atrodė kaip pamėklė ar pamažu protą prarandanti profesorė, tačiau tiesa buvo tokia, kad ji tenorėjo vėl pasijausti kaip mokinė. Kai dar nė velnio nežinojo apie šią įspūdingą pilį, kai pati viena vaikščiodavo po klaidingus koridorius. Kartais, būdama dar visai jauniklė, užtikdavo šiurpių ir ganėtinai bjaurių paveikslų menes, tada nė užmigti naktimis negalėdavo. Ir vis vien kiekvieną laisvą valandėlę praleisdavo šitaip besilinksmindama.
    Dievai, na ir nuoboda buvau.
    Net ir dabar, būdama pilnateisė profesorė, visko apie Hogvartsą nežinojo. Todėl vietoj to, kad laisvadienį praleistų Kiauliasodyje ar Londono pube, kaip kažkokia nuoboda vaikščiojo nebeaišku kuriame aukšte.
    Staiga, priėjusi laiptus, išgirdo kažkieno juoką. Nors jis sklido iš arti, buvo slopus. Moonlight sukluso. Gal kažkur lėbauja mokiniai?
    Monica pasisuko ir kažkas susmėžavo priešais akis. Ten, po laiptais, pasirodė neaiškūs kontūrai, lyg ir smulkios durelės. Vėl pasigirdo balsai.
    Taip, tikrai ten.
    Monica sudvejojo, ar jai verta brautis. Vis dėlto jos pareiga yra patikrinti, ar jokie nepilnamečiai nelaužo banaliausių mokyklos taisyklių. Tačiau paskutiniai jos pačios kursai... Jei profai būtų sužinoję, kas dėjosi buvusios švilpės laisvalaikiu...
    Mokytoja papurtė galvą ir tarsi prabudo iš gilaus miego. Susilenkusi pabandė praverti keistąsias duris. Laimei, jos nebuvo niekaip užrakintos, ir greitai atsivėrė. Monica išsižiojo.
    Ten, mažutėje patalpoje, kur tilpų gal tik keli devynmečiai, susirietė sėdėjo trys jos kolegos: Matthew, Markas ir Rafael, su kuriais normaliai pabendravusi dar nebuvo. Vaizdas buvo toks absurdiškai juokingas, kad mergina net prunkštelėjo.
 - Na ką, kodėl tik tryse geriat? - pašaipiai paklausė, pastebėjusi kelis butelius. - Turint tokį plotą, galėjot dar ir daugiau bendradarbių pasikviest...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 06, 2020, 12:59:38 pm
Matthew tikėjosi ramiai prisigerti, tada dar ramiau išsimiegoti tame kambarėlyje, o rytoj... Tikėtis, kad jam išties nėra pamokų. Ir, žinoma, kad joks mokinys nesugalvos jo ieškoti prašydamas pagalbos.
Deja, labai greitai genialus planas paslapčia prisigerti žlugo. Išgirdęs atidaromas duris Matthew - nelyg koks trečiakursis - baisiausiai persigando. Greitai nukreipęs akis į atėjusįjį gerokai nustebo pamatęs, kad tai jo kolega.
- Markai, - balse buvo justi daug mažesnis entuziazmas negu ką tik pasiūlė apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius. Tarsi to būtų maža, Moore atsivedė ir dar vieną kolegą. Matthew sunkiai atsiduso. - Tiek jau to, sėskit.
Buvo akivaizdu, kad komforto čia nebus daug. Trise šitame kambarėlyje? Ne itin patogu. Bet štai jaunasis transfigūracijos profesorius parodė, kad yra geresnis burtininkas nei Matthew Turner. Pastarasis pripylė taureles iki pat viršaus - jeigu jau geria, tai geria kaip reikalas. Paėmęs vieną iš taurelių herbologas jau norėjo sakyti tostą, kai durelės vėl atsidarė. Kas čia darosi?! jau visai suirzo Turner ir pažiūrėjo, kas dar čia braunasi. Ir kelioms akimirkoms sustingo: pirmiausia pamatęs šviesius plaukus Matthew pagalvojo, kad tai Davina. Spėjo apsidžiaugti (protas nespėjo paklausti, ką ji čia galėtų veikti), kai susivokė, kad tai visai ne ispanė, apie kurią nuolat galvoja herbologas. Tai viso labo buvo tik dar viena kolegė (ir kas jiems čia šiąnakt pasidarė?!). Matthew net nebuvo tikras, ką ji dėsto. Vis dėlto neslėpdamas nusivylimo nužvelgė tik ką atėjusią jauną profesorę.
- Tai užeik, prisijunk, - burbtelėjo herbologas nugerdamas nemažą gurkšnį iš taurės. Jis pasislinko arčiau kambarėlio kampo, kad jie visi ten tilptų, nors buvo daugiau nei akivaizdu, kad bus itin ankšta. Dabar beliko tikėtis, kad kas nors teiksis šitą klaikų vyną pakeisti kažkuo skanesniu. Juk tarp jų buvo transfigūracijos profesorius, tegul dirba savo darbą... Matthew negirdimai atsiduso ir susiraukęs nužvelgė kolegas: ar kuris nors iš jų teikėsi papildyti atsargas, ar visi tuštins jo nupirktus butelius?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 06, 2020, 02:37:57 pm
 Profesorius nusprendė ignoruoti Matthew anti-entuziazmą. Gyveni tik kartą, o jei mokykloje nebuvai prisigėręs kaip mokinys, gali atsigriebti būdamas mokytoju! Ar bent jau tokia logika rėmėsi garbaniaus smegenys, visiškai ignoruodamos priežastis, kodėl Matthew norėtų nusigerti vienas kažkokioje kišenėje.
 Netrukus atsirado ir taurelės, beveik iki kraštų pripiltos vyno. Atidžiai apžiūrėjęs išburtą indą, Markas gurkštelėjo iš jo ir pritariamai linktelėjo:
-Neblogai, neblogai. Ne veltui transfigūraciją mokai.
 Žinoma, nors tikėjosi, kad čia jie liks trise, netrukusi durelės vėl atsidarė ir pasirodė šviesus Monicos veidas. Plačiai nusišypsojęs, Markas tarė:
-Kuo daugiau, tuo geriau. Ateik, rasim vietos ir tau,-paėmęs kolegę už rankos, užsivertė ją ant savęs profesorius ir nusijuokė. Kambarėlyje darėsi visai ankšta ir šilta.
-Rafael, dar vieną taurę prašyčiau! Šiandien geriam, nes... Nes mano gimtadienis!-garsiai pasiskelbęs, garbanius iškėlė taurę ir, susivertęs visą vyną į burną, susiraukė.
-Ir dar, nes mane vasarą paliko pana,-liūdnai pridūrė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Rafael Beaumont Rugsėjo 06, 2020, 03:56:08 pm
 Kiek Rafael'is pastebėjo, Matthew nebuvo labai patenkintas jo ir Marko atsiradimu kambariuke.  Visų pirmą matyt todėl, nes čia buvo labai mažai vietos, o antras tai matyt norėjimas būti vienam. Bet kartais gyvenimas tikrai nesisuka ta linkme, kuria nori, kad suktusi.
 Beaumont pagriebė vieną iš trijų taurių ir paėmė ją į rankas. Jau norėjo gurkštelti, bet tada prasivėrė duris. Pro jas įžengė dar viena profesorė. Rudaplaukis padėjo taurę šalia savęs.
- Taip, šefe, klausau, - pasakė ir nusijuokė jaunasis transfigūracijos profesorius, kai jam buvo liepta ištransfigūruoti dar vieną taurę.  Tada paieškojęs surado dar vieną kamštelį. Raudona žiežirba pasirodė jo lazdelės gale ir transfigūracijos profesorius turėjo dar vieną taurę. Ją padavė profesorei.
- Už Marko gimtadienį, - tarė vaikinas ir iškėlęs taurę ją išgėrė. Rudaplaukis susiraukė, kadangi skonis buvo kiek per aitrus. Iš viso skonis buvo labai keistas. Reiktų geresnio gėrimo pamąstė aikinas ir jam į galvą šovė nuostabi idėja.
- Galbūt kuris nors turite vandens? - pasidomėjo Rafael. Jis mąstė apie vandens pavertimą romu. Jis turėtų būti skanesnis už šį vyną. Šiaip profesorius turėjo ir antrą variantą jeigu niekas vis tik neturėtų vandens, bet gal viskas suveiks ir su pirmuoju?
- Markai, dėl merginos nesisielok. Susirasi naują, - pasakė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Monica Lilly Moonlight Rugsėjo 07, 2020, 04:07:49 pm
    Juodaplaukis herbologijos profesorius, rodos, visai neapsidžiaugė jos pasirodymu. Tiesą sakant, jo intonacija sakyte sakė "eik velniop". Monica sudvejojo, bet tik akimirką. Jei nori, kad išsinešdinčiau, tegul ir sako tiesiai šviesiai.
    Bent jau Markas atrodė prielankesnis: timptelėjo Monicą taip, kad ji visai neelegantiškai ant profesoriaus dribtelėjo. Na ir pirmas įspūdis. Grakšti it gazelė.
    Tik po geros minutės pavyko patogiai atsisėsti sukryžiavus kojas. Laimei, buvo su kelnėmis, nelaimei, tas rūbas tebuvo prasčiausias, labiausiai nudėvėtas merginos garderobe. Nekoks apdaras, kaip paaiškėjo, Marko gimtadieniui paminėti.
    Moonlight paėmė Rafael ištiestą taurę ir trumpai kilstelėjusi godžiai išgėrė. Seniai į skrandį pylė kažką stipriau nei šampaną, oi seniai... Kad ir kas buvo Matthew butelyje, silpnumu nepasižymėjo. Nevalingai prilietusi degančią gerklę, ištarė Markui:
 - Geriausias būdas išgydyti sudaužytą širdį - prisilakti iki sąmonės netekimo. - Tada pasisuko į jai taurę išbūrusį tranfigūracijos profesorių ir skubiai prisitraukė visada šalia esantį krepšį,  - nežinia, kas gali nutikti šitoje nelemtoje pilyje, suprato tai jau senokai. - Aha, vandens turiu. - Mergina išsitraukė ganėtinai didelę gertuvę ir perdavė bendradarbiui. - Na, kokios dar problemos kamuoja nelaimėlius profus? - Dievaži, šitiems liūdesiams praverstų kartais nusišypsoti...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 07, 2020, 04:44:38 pm
Nespėji žmogus net išgerti, kai viskas tampa tikru jovalu. Ir tai buvo be galo apmaudu. Markas, aišku, turėjo taip patraukti merginą, kad ji uždribo ant jo. Beliko stebėtis, kaip nieko nesudaužė. Magija ironiškai pasakė sau herbologas. Stengėsi atrodyti šiek tiek linksmesnis - tuo labiau, kad apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius pranešė, kad jo gimtadienis.
- Na, tai sveikinu, - tarstelėjo Matthew. Nors buvo išgėręs visai nedaug, pamažu atsirandantis oro ir vietos trūkumas darė savo - juodaplaukis jau juto, kad šiek tiek gavo per galvą. - Mergina... - liūdnai nutęsė jis. Visai nenorėjo girtėdamas pasakoti kolegoms apie Daviną. Tuo labiau, kad po dar vieno nemažo gurkšnio dar labiau apsiblaususios akys bandė įtikinti herbologą, kad ispanė yra čia, su jais. Atidžiai nužvelgė Monicą. Jos visai nepanašios! bandė įtikinti save herbologas, tačiau akys norėjo matyti visai ką kita. Jis neskubėdamas pabaigė savo taurę ir skubiai pripildė ją vėl. Kambarėlyje darėsi visai karšta. Matthew buvo įsispraudęs į kampą, tad įtarė, kad po to bus sunku paeiti - ir netgi ne dėl to, kad yra nusiteikęs prisigerti.
- O, niekas mūsų nekamuoja, - vos ne išdainavo atsakymą kolegai Turner. Dar kartą atidžiai nužvelgė ją. Deja, apgirtusioms akims ji išties atrodė panaši į tą buvusią mokinę, kurios garbei Matthew pavadino savo varlę. Herbologas sunkiai ir triukšmingai atsiduso. Giliai įkvėpęs garsiai ištarė:
- Už Daviną!
Ir nebematydamas nieko aplink susivertė ir antrą taurę į gerklę.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 07, 2020, 09:30:51 pm
 Ignoruodamas visą nuo Matthew sklindantį negatyvą, Markas mėgavosi situacija. Kad ir buvo ankšta vietos, o deguonies kiekis ore sparčiai mažėjo, bet vaikinui buvo svarbu, kad sėdėt nekieta, o prie alkoholio - gera kompanija.
 Vidų šildantis ir smegenis tirpdantis skystis nubėgo gerkle žemyn ir apsistojo kažkur skrandyje, o gal širdyje, pamažu tirpdindamas liūdesį, kuris užklupo profesorių vos prisiminus Adelę. Jo mėlynakė, dvispalvių plaukų fėja.
 Svajone, lik sveika.
-Rafael, jei nori išsimaudyt, gali apie tai garsiai nesiskelbt,-šypsodamasis tarė Markas.-Kartais santykiai... Kaip stikliukas,-garbanius iškėlė tuščia indą.-Geriau sudužusį visai trenkt į sieną nei susipjaustyt bandant kažką sutaisyti. Po velnių, kam tų panų.
 Pildamasis dar gėrimo į taurę ir linktelėjęs, Markas viską išgėrė ir tada vėl prisipylė.
-Monica, kokia esi teisi. Nėr smegenų, nėr kas suvoktų emocijas. Verčiau nusigert ir nusisukt sprandą kapo duobėj. Žinot ką, pasidarysiu lobotomiją,-užtikrintu balsu užsibrėžė tikslą profesorius.-Kabinete turėtų būt visi reikiami įrankiai Na, tai kas vaikystėje norėjot būt hileriu ar chirurgu?
Kambarėlį pripildė Marko juokas, bet tada užbaubė Matthew, atkreipdamas visų (na, bent jau Marko) dėmesį.
-Matthew, negi tavo princesę varle pavertė ir nesugebi jos atkerėti?-nusišaipė garbanius vėl kilstelėdamas taurę prie lūpų.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Rafael Beaumont Rugsėjo 09, 2020, 12:01:40 pm
Vaikinas atsiduso klausant pokalbių apie merginas. Pats merginos netgi neturėjo. Niekada neturėjo. Turėjo tik trumpalaikes drauges jeigu jas taip galima pavadinti. Tiesiog jo širdies neužkariaudavo jokia dama, tad tai buvo gana gerai bent jam. Juk jis nepatyrė skausmo, kurį sukeldavo sudaužyta širdis, tad tai tikras pliusas. Nors gal ir patyrė tik jis buvo nemerginos, o tėvų palikimas ir niekada nepasirodymas gyvenime bei palikimas pas senelius.
 Greitai Rafaelis sulaukė vandens. Išgirdęs Marko repliką pusę lūpų šyptelėjo.
- Neprausimuisi man vanduo reikalingas, - ištarė vaikinas ir paėmė buteliuką į savo rankas. Tada sumurmėjo  burtažodį ir vandens spalva buteliuke pasikeitė į riešutinę,. Dabar buteliuke buvo nebevanduo, o daug skanesnis gėrimas. Vaikinas juo pripildė kitų ir savo taures.
- Markai, nekvailiok. Peiliukai, skalpeliai ir panašiai skirti vilkolakiams pjaustyti. O, kad užmiršti dalykus reikia linksmintis, - pasakė jaunasis transfigūracijo profesorius ir išgerė savo stiklinės turinį. Kiek susiraukė, kadangi gėrimas buvo stiprus, bet bent buvo skanu. Tada vėl pripildė savo taurelę.
- Išgerkime už naujus mokslo metus, - iškėlęs taurelę tarė buvęs švilpynės koledžo mokinys. Jis žinojo, kad gėrimų maišymas neišeis į gerą, bet jam tai rūpėjo neperdaugiausiai.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Monica Lilly Moonlight Rugsėjo 10, 2020, 04:21:18 pm
    Monica tingiai vartė rankose savo taurę ir mąstė, ar labai didelė alkoholikė pasirodytų, jei paprašytų dar bent kelių skysčio porcijų. Taip, Rafael kūrinys buvo stiprus, tačiau kol kas mergina jautė tik nežymų svaigimą. Kitaip nei bendradarbiai, susipaudę aplinkui - tie jau malė apie kažkokias davinas, operacijas, varles, Monicai dingojosi išgirdus ir apie vilkolakių galabijimą...
    Na, gerai, gal kažkiek ir apnešė, - linksmai pagalvojo profesorė, ir, nepaisydama ūžesio galvoje, išmaukė dar vieną stiklą.
 - Čia kažkas turi savo princesių? - vangiai, bent dešimtį minučių pavėlavusi (laiko samprata Monicos galvelėje truputį pakriko) paklausė ji. Kad geriau jį girdėtų, persisvėrė per Marką ir antrąsykį vos neuždribo. - Matthew? Ir tu dėl panos žliumbi?
    Monica visiškai nesidomėdavo jokiomis profų paskalomis, bet, rodos, nuo kažko reikėjo pradėti - pernelyg įdomiai visi šnekėjo.
    Po truputį merginos akys apsiblausė. Tikrai stiprus, reikėtų pristabdyti, - pagalvojo Monica, tapšnodama Rafael per petį.
 - Dar įpilk, - siučiulbėjo, bandydama atrodyti kuo blaivesnė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 10, 2020, 11:43:05 pm
Panašu, kad Matthew nebuvo vienintelis, kankinęsis dėl meilės. Vis dėlto Marką pana paliko, o štai jis... Niekada jos ir neturėjo. Išgirdęs Klastūnyno vadovo repliką herbologas susiraukė. Vis dėlto alkoholis jau buvo kiek paveikęs smegenis, tad pyktis netruko nuskęsti dar viename gurkšnyje. Matthew pastebėjo, kad jo stiklinė tuščia.
- Rafaeli, ar negalėjai išburti didesnių? - burbtelėjo Matthew ranka ieškodamas naujo vyno butelio. Nežinojo, ar pirmasis jau tuščias, tačiau tai ir nebuvo svarbu. Reikėjo išgerti.
- Už naujus mokslo metus? - pasitikslino Matthew taip ir neradęs butelio. Galiausiai ištiesė savo miniatiūrinę taurę jaunajam kolegai - lai pripildo. Už paskelbtąjį tostą gerti visai nesinorėjo - herbologas jau gailėjosi grįžęs į darbą. Sunkiai atsiduso ranka užkliudė ieškotą butelį. Taip apsidžiaugė, kad netyčia išmetė taurę, ir ji sudužo. Sukikenęs Matthew atsikimšo radinį ir godžiai patraukė iš jo. Skonis jau buvo kiek pasitaisęs - arba juodaplaukis nebekreipė dėmesio.
Gerokai pavėluotas Monicos klausimas išmušė Matthew iš vėžių. Argi jis žliumbė? Na, gal, bet tikrai ne prie kolegų. Dėl to nežinojo, ką atsakyti. Tad priėmė paprasčiausią sprendimą: nugėrė dar kelis didelius gurkšnius.
- Žinoma, ne, - išrėžė Grifų Gūžtos vadovas. Pats juto, kad balsas skamba garsiau nei paprastai. Vis dėlto dabar tai nebuvo labai svarbu. Jis dar nesijautė pakankamai išgėręs, tad vėl užsivertė butelį.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 11, 2020, 12:19:09 am
 Rafael toliau kalbėjo kažką apie kažką, Monica, regis, jau siūbavo arba tiesiog Marko pasaulis judėjo. Dar dalis taurėje buvusio skysčio nugulė skrandyje. Nusigert iki vėmimo, kaip dažnai jau papuldavo ,,Karūnoje", garbanius visai nenorėjo, tad jau lėtino tempą. Gal ne dėl to, kad būtų gėda prieš kolegas, bet tiesiog abejojo, kad gebėtų apgirtęs nepasiklysti pakeliui į lovą. O ir tokiame amžiuje buvo itin svarbu rūpintis nugara, negali jau kur ant laiptų ar sandėliuke miegoti kaip bomžas.
 Kambariuke darėsi tvanku, tad profesorius šiek tiek prasisagstė marškinius ir atsirėmė nugara į sieną. Tylėdamas klausėsi kitų mokytojų šnekos, o tada pakėlė savo pusiau pilną taurę ir tarė:
-Ne, ne už metus. Už Mirtį, kuri mus, mūsų mokinius ir, galiausiai, patį pasaulį pasiims, susirinks į savo kaulėtą, ledinį delną ir paskutinį kartą mes Likimo kauliukus, spręsdama, koks tolimesnis mūsų sielos likimas.
 Nespėjo Markas susiversti vyno likučių į gerklę, kai labai arti jo atsidūrė Monica. Sekundėlei sutrikęs, profesorius nusišypsojo ir prisitraukė merginą arčiau.
-Monica, žinai, aš tavo vardu pavadinčiau ne kokią gėlę, bet nuostabiai pavojingą žvėrį. Niekas kitas tavo esybės nesugebėtų nė trupučio atspindėti.
Ištiesęs taurę Rafael, šnipštelėjo:
-Dar.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Rafael Beaumont Rugsėjo 12, 2020, 08:41:40 pm
 Rafael nervinosi. O jeigu koks mokinukas netyčia čia juos užtiks? Juk jis gali paskųsti juos direktorei. Tada bent Rafael'is tikrai skristų iš darbo. Juk jam pirmi profesoriavimo metai. Tai vaikinukui atrodė kaip koks bandomasis laikotarpis ar panašiai.
- Žinai, būtų didesni kamšteliai ir taurės būtų didesnės, - pasakė profesorius paleisdamas savo mintis. Dabar jis tenorėjo daugiau išgerti ir būtų kiek linksmesnės nuotaikos.
- Už Mirtį  per daug liūdna, bet gerai, - pasakė ir užsivertė savo taurelę. Gėrimas  nusileido Beaumont gerklę. Bent kol kas rudaplaukis buvo mažiau girtas už kitus, bet ir neviškai blaivas. Greitai tai turėtų pasikeisti.
 Po kelių akimirkų išgirdo prašymus papildyti taureles. Buvęs švilpis atkimšo gertuvę ir pripildė Monicos bei Marko stiklinę, na dar ir savąją suprantama.
- Dabar reikia išgerti už transfigūracijos gėrį ir už juos mums suteiktą romą, - tarė ir nusijuokė transfigūracijos profesorius, o tada ištuštino savo taurelę.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Monica Lilly Moonlight Rugsėjo 14, 2020, 05:00:20 pm
    Monica pajuto, kaip Marko rankos prisitraukė ją arčiau. Nors vaizdas ganėtinai siūbavo, klausa veikė puikiai. Profesorė kiek suraukė antakius, išgirdusi keistą Marko monologą, kur tas vapėjo apie kažkokias gėles ir jos esybę. Gal kitą dieną būtų pasirodę romantiška, tačiau dabar girtutėlei Moonlight buvo stačiai juokinga.
 - Ką tu čia dabar nusišneki? - nerišliai paklausė, bet balselis viduje sakė, kad tai greičiausiai komplimentas, todėl ji pasistengė nusišypsoti. Nujautė, kad atrodo kaip beprotė su dėl girtumo palaimingai primerktomis akimis ir išsidarkiusiais plaukais, bet tuo momentu jai mažiausiai rūpėjo išvaizda. O kam išvis reikia mąstyti apie išorę? - Ta prasme... kam reikalinga išvaizda? - nežinia kodėl, garsiai mintimis pasidalino profesorė.
    Paėmusi pripildytą taurę, pasisuko į patį Rafael. Bet kurią kitą dieną kolegų gyvenimų vingrybės ją tik žiovauti vertė, tačiau dabar baisiausiai norėjosi sužinoti viską.
 - O kaip tau gyvenimas sekasi? - suktelėjus galvą pabandė parodyti, kad šis klausimas galioja ir Matthew, bet tik trinktelėjo šalimais sėdinčiam Markui į nosį.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 14, 2020, 08:03:49 pm
Matthew laikė butelį rankoje ir juto, kad viskas siūbuoja. Ir daro tą vis didesniu greičiu. Juodaplaukis sunkiai atsiduso. Juk tenorėjo prisigerti vienas, o dabar turi kęsti kažkokius kvailus pezalus... Maža to, keturiems čia tikrai nebuvo vietos, darėsi karšta. Markas, atrodo, jau buvo nusiteikęs išsirengti. Matthew norėjo priekaištingai žvilgtelėti į jaunesnį kolegą, tačiau žvilgsnis jau buvo pakankamai apspangęs, kad neatrodytų griežtas. Tiek jau to nusprendė herbologas ir dar patraukė iš butelio.
- Už mirtį? - gerokai pavėluota reakcija. Matthew nebesuprato, kas pasiūlė tokį keistą tostą, tačiau spėjo, kad tai buvo Klastūnyno vadovas. Vis dėlto už tai gerti nesinorėjo, tad kurį laiką juodaplaukis sėdėjo su buteliu rankoje, tačiau negėrė. Kita ranka pradėjo ieškoti taurelės, tačiau po kiek laiko prisiminė visai neseniai ją sudaužęs.
- Rafaeli, - kuo tvirtesniu balsu kreipėsi Grifų Gūžtos vadovas. - Ar negalėtum išburti dar vienos taurelės?
Akis užkliudė Monicos veiksmą, nuo kurio nukentėjo Marko nosis. Ir tada Matthew nesusilaikė: labai garsiai ir labai girtai nusikvatojo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 16, 2020, 10:35:00 pm
 Visas tas išgertas alkoholis, regis, pagaliau pasiekė smegenis. Markas nelabai orientavosi aplinkoje (ypač kai ta aplinka buvo maža kaip kokia moteriškų džinsų kišenė), o ir jo smegenys nusprendė pasiūbuoti šiek tiek kaip laivas. Laivas, nešantis jo mintis kažkur per pasąmonės jūrą, galiausiai prisišvartuojantis sąmoningumo krantuose, retkarčiais paskęsdamas ir tapdamas tik sapnų įdubos dalimi.
 Deja, tą laivą visiškai sutraiškė gautas smūgis į nosį. Skausmas šiek tiek priminė muštynes jo numylėtoje ,,Karūnoje" tik čia, deja, keiktis nebuvo galima, o atgal vožti - negražu.
-Nebegersiu. Ir, Rafael, už pakarpos virš klozeto net ir kerais tavęs nelaikysiu,-sumurmėjo Klastūnyno vadovas. Tačiau jis nepasidavė.
-Jausmai nelogiški, kaip ir mano žodžiai, nors jų visų nepakaktų apibūdinti to, ką jaučiu būdamas šalia tavęs...-vėl pradėjo smarkiai nusišnekėti garbanius. Tada labai rimtu veidu atsisuko į profesorę ir paklausė:
-Monica, ar tu pavogei saulę? Nes tik iš tavęs jaučiu sklindant šilumą, kuri mane sušildo.
Ir kas paaiškins šitam vyriškos lyties atstovui, kad jis nė velnio nemoka įsiteikti moterims?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Rafael Beaumont Rugsėjo 19, 2020, 08:02:58 pm
Alkoholis sparčiai seko. Rafael'io ištransfigūruotas romas nebuvo begalinis, o ir gertuvė nebuvo guminė. Reikėjo mąstyti ką daryti, bet girto Beaumont protas nieko nesugalvojo. O ir burtažodžiai kažkaip iš galvos išgaravo. Viskas magiško romo pagalba atrodė linksmai. Bet deja daug svarbių dalykų kažkaip taip pat magiškai išgaravo iš galvos...
 Staiga rudaplaukis buvo apipiltais klausimais iš visų galų. Matthew prašė išburti dar vieną taurę, Monica klausė kaip gyvenimas, o Markas staiga gavo į nosį ir nukentėjo nuo Monicos rankos. Beaumont net nelaikydamas juoko garsiai nusijuokė. O tada ėmė velti savo plaukus mąstydamas apie atsakymus.
- Matthew, deja, daugiau kamštelių nebėra, tad imk mano taurę. Man užteks, - pasakė ir padavė taurę savo kolegai. Beaumont gerti nebenorėjo, kadangi vėliau ryt nebegalės pravęsti transfigūracijos.
- Aš gyvenu gerai jei klausei ne Matthew ar Marko, - tarė buvęs švilpis. Jis nebelabai suprato kas čia vyksta. Žinojo, kad jam labai karšta ir, kad jis jau girtas.
- Eikime išsimaudyti! - sušuko pasiūlydamas ir pabandydamas atsistoti, bet deja atsistoti jam nepavyko, tad jis tiesiog atsisėdo atgal į savo vietą ir apžvelgė kitus profesorius, kurie buvo panašiam stovy kaip ir jis.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Monica Lilly Moonlight Rugsėjo 20, 2020, 12:35:56 pm
    Monica pasitrynė geliantį smilkinį. Tas Markas išlakė šiek tiek per daug, - piktai pagalvojo. Jau žiojosi kažką sakyti, tačiau išgirdo netikėtą garsą - Matthew juokėsi.
 - Palauk, ką? - paklausė, bandydama perrėkti šnekančius kolegas. Gal niekas nekalbėjo, gal profesorei maišėsi protas, tačiau buvo gyvybiškai svarbu perteikti mintis garsiai ir neatrodyti girtai, tiesa? - Ar tu ką tik juokeisi?
    Nespėjo Monica ir sumirksėti, o Markas vėl kažką bumbėjo, šįkart mergina išrinko tokius žodžius kaip saulė ir šiluma. Vėl komplimentas? - pabandė atspėti.
 - Tu visiškai teisus, - sumurmėjo, galvodama, kurgi dingo jos taurė. Išvydusi ją savo rankoje, kryptelėjo galvą. - Kuris ją buvot paėmęs? - Greičiausiai Markas, jis jau visą dieną... ne, vakarą neatstoja. Monica tyliai jam kumštelėjo ir pervėrė piktu žvilgsniu.
    Staiga Rafael sugalvojo atsistoti, vapėjo apie maudynes. Neužilgo dribtelėjo atgal.
 - Durniau tu, nepastebėjai, kad truputėlytį per girtas tokioms pramogoms? - susijuokė Monica. Visi trys bendradarbiai keistai lingavo ir žvairavo, todėl Moonlight tik atsiduso. Kitą sykį reikės pasigerti pirmai, o tai dabar prižiūrėsiu juos kaip mažus vaikus...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 22, 2020, 08:44:28 pm
Matthew jau visai baigė prarasti nuovoką. Staiga susivokė, kad jaunasis kolega tiesia taurelę. Jis dar kažką ir pasakė, tačiau herbologas neišgirdo (arba nesuprato), ką, tad tik išsišiepęs paėmė tiesiamą daiktą. Joje buvo kažkokio skysčio, kuris netruko atsidurti juodaplaukio gerklėje. Sušmėžavo mintis, kad jis, ko gero, nesielgia labai protingai ir toliau atkakliai maišydamas gėrimus, tačiau vis tiek išsitraukė vyno butelį (trečias, kaip jis tikėjosi, vis dar kantriai laukė savo eilės) ir pripildė taurę. Gurkštelėjęs palaimingai atsiduso. Atrodė, kad gal tas gyvenimas nėra toks jau blogas.
Markas kažką aiškinosi su Monica, o štai Rafaelis, atrodo, buvo nusiteikęs palikti kompaniją. Vis dėlto jam nepasisekė, tad Matthew dar kartą nusikvatojo. Deja, jis vis dar laikė rankoje butelį, tad pradėjus juoktis sudrebėjo ranka ir butelis išsprūdo. Laimei, nepataikė niekam į galvą, tačiau nukrito tiesiai tarp puotaujančių kolegų ir visas turinys atsidūrė ant ketveriukės rūbų. Vis dėlto tokia smulkmena Grifų Gūžtos vadovui šiuo metu nerūpėjo. Daug svarbesnis buvo kitas dalykas: kur yra trečiasis butelis? Kadangi vietos kambarėlyje, švelniai tariant, nebuvo daug, atrodė, kad butelį rasti turėtų būti lengviau nei lengva. Vis dėlto Matthew niekaip negalėjo atlikti šios misijos.
- Kur mano butelis?! - galiausiai visai suirzęs iškrenkštė jis.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 23, 2020, 02:47:27 pm
 Šis netikėtas profesorių pasisėdėjimas ėjosi pakankamai gerai. Na, bent jau buvo galima taip teigti, nes dar nebuvo nei muštynių, nei kas nors nesugalvojo transfigūruotis į kėdę ar užsimušti kokiu kitu, kūrybingesniu, būdu.
 Markas, vis dar sėdėdamas šiek tiek per arti Monicos, pasilenkė į priekį ir nužvelgė Rafael.
-Jei nori nusiskandint, tai gali mūsų į tai ir neįtraukti. Sėkmės,-trumpai paburbėjęs, nors negalėjo sulaikyti šypsenos, tarė profesorius ir jo visas dėmesys vėl susitelkė ties žaviąja kolege. Jau norėjo vėl kurpti eiles apie jos plaukus, veidą ir nuostabumą, bet dabar tik susiraukę žiūrėjo į merginos dailioje rankoje esančią taurę.
-Kam man imt tavo taurę, jei tu šalia?-vėl jis kažką girtai pasakojo. Deja, ir vėl romantikai skleistis sutrukdė kitos aplinkybės. Šį kartą tai buvo nelaimingas vyno butelis, skambiai pasibučiavęs su grindimis ir nuo to aistringai išsitaškęs. Markas krūptelėjo, bet tuoj trinktelėjo baubiančiam Matthew per galvą.
-Asile tu, ant žemės! Rerapo, šmegrapo ir susitvarkai. Atsirado profesorius, Hogvartso pajuoka,-Marko veidą papuošė plati šypsena.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Rafael Beaumont Rugsėjo 27, 2020, 12:14:16 am
 Beaumont nebesuprato kas vyksta. Atrodė, kad girdėjosi Matthew juokas, Monicos klausimai ir dar velnias žino kas. Buvęs švilpis nežinojo ką jam sakyti, tad tylėjo ir stebėjo kitus. Vienu metu buvo užėjęs noras dainuoti, bet jis kaip užėjo taip ir praėjo.
- Maudynės yra labai nuostabus dalykas nesvarbu kada. O jei ir skandinčiausi tai vienam būtų labai liūdna ir kažkas man tikrai palaikytų kompaniją. Rasčiau mokinį, kuris depresuoja ir nori nusižudyti, - tarė Rafael'is ir pasitvarkė savo susivėlusius plaukus. Staiga kažkas apliejo Rafael'į. Galų gale pasirodė, kad tai vynas. Vynas, kurio atrodė, kad liko tikrai labai nedaug.
- Matthew, nelaistyk mūsų vynu. Mes nesam gėlytės, neužaugsim, - tarė vaikinas ir pabandė pasivalyti raudoną vyną nuo savo marškinių, bet jam nepasisekė to padaryti.
- Kai iš čia išeisim atrodys, kad pjaustėm girtus lavonus, - pasakė ir nusijuokė rudaplaukis.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Monica Lilly Moonlight Rugsėjo 30, 2020, 07:27:01 pm
    Visai nusitašęs Matthew išmetė savąjį vyno butelį ant grindų. Iš pasipiktinimo Monica net išsižiojo - ne dėl to, kad raudonas skystys papuošė jos rūbus, tačiau dėl akivaizdžios nepagarbos alkoholiui.
 - Tau viskas gerai? - pusiau piktai, pusiau nusivylusi paklausė ir pritariamai linktelėjo Markui, kuris nusprendė trinktelėti kolegai. - Čia juk... čia gi...
    Taip ir nesuradus tinkamų žodžių savo kartėliui apibūdinti, Moonlight tiesiog susmuko savąjame kampe ir apsiniaukė, rankas išdidžiai sukryžiavo ant krūtinės. Iš kur pasaulyje priviso tokių nevėkšlų? - dar spėjo pagalvoti, tačiau po geros sekundės apie nesusipratimą pamiršo. Vėl atsitiesusi, paklausė:
 - O ar, hm, dar bus gerti? - net ir žinodama, kad nėra labai apgirtusi, vis tiek jautėsi, lyg kolegos laiko ją alkoholio ištroškusia keistuole, tad pabandė nepinti liežuvio. - Kokia jūsų mėgstamiausia spalva?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Matthew Turner Spalio 08, 2020, 06:12:23 pm
Tokios audringos kolegų reakcijos dėl išlieto alkoholio Matthew tikrai nesitikėjo. Na, kad Markas Moore, pats mokęsis pas jį, pasišaipys, gal ir nereikėjo stebėtis. Bet štai Rafaelio linksma reakcija buvo kiek netikėta. O štai Monica, kuo toliau, tuo mažiau panaši į Daviną, herbologą kažkodėl iš viso pradėjo gerokai erzinti.
- Tiesiog puikiai, - burbtelėjo Matthew žvalgydamasis, ar dar turi kokį užslėptą butelį. Deja, nieko nerado, tad reikėjo kažką galvoti. - Aha, geras klausimas, - pritarė jis Monicai, nors ir atrodė, kad jaunai merginai jau būtų laikas sustoti. - Mano vyną išlakėt, dabar suorganizuokit ką kita.
Skausmas, atsiradęs po to, kai kažkas sugalvojo užvažiuoti jam per galvą, skatino herbologą kuo greičiau dar išgerti. Vėl pradėjęs įnirtingai ieškoti trečiojo butelio pagaliau jį rado kažkur Monicai po kojomis. Apsidžiaugęs, kad kolegė nepamatė tokio didelio turto, Turner skubiai pasiėmė vyną ir nugėrė nemažą gurkšnį. Visiškai nesinorėjo juo dalintis, tad nutilo ir apsimetė, kad jo čia nėra. Laimei, vynas bent kiek nustūmė mintis nuo niekaip nerimstančio skausmo.
- Graži diena, - staiga nei iš šio, nei iš to garsiai pasakė Turner.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Markas Moore Spalio 09, 2020, 08:19:09 pm
 Nuo susigrūdusių keturių suaugusių žmonių kambarėlyje darėsi tvanku. Nuo prakaito Marko plaukai susigarbanojo, jo marškinių rankovės buvo užraitotos, o kelios viršutinės sagos - prasegtos. Deja, alkoholis čia nepadėjo ir darėsi vis karščiau ir karščiau.
-Kraujas ne vynas. Galėsim kitą kartą papjaustyt lavonus, tik ne girti. Nenoriu, kad nusipjautum pirštą ar kokią kitą ataugą,-pavartęs akis, pusiau skųsdamasis kalbėjo vaikinas. O išgirdęs Monicos klausimą apie alkoholį nudžiugo - jo kabinete dar stovėjo beveik pilnas butelis konjako. Tik, žinoma, paslėptas spintelėje, miegamajame, kad koks smalsesnis ar labiau išdykęs mokinys nerastų. O ir su klastuoliais - reikia pasiruošti viskam. Tad, švelniai padėjęs ranką kolegei ant peties, Markas pasilenkė ir sušnabždėjo jai:
-Mano kabinete yra konjako butelis. Galime dviese ramiai išgerti, žinoma, jeigu nori.
Tada garsiau atsakė į merginos užduotą klausimą:
-Žalia. Kaip ežeras, žiūrint pro Klastūnyno bendrojo kambario langą.
Tik va Matthew pievos baigė visai įgristi. Prunkštelėjęs, Markas siektelėjo durelių, bet pasidavė ir piktokai tarė herbologijos mokytojui:
-Bus gražesnė kai dar kartą vožtelėsiu,-durelės pagaliau buvo atidarytos ir į kambariuką plūstelėjo šviežias oras,-Skrisk, Rafael, nebent nori būt kotletas,-rudaplaukis paragino visiškai nusigėrusį transfigūracijos profesorių, prie žodžių pridėdamas ir švelnų spyrį.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Rafael Beaumont Spalio 17, 2020, 10:17:54 pm
 Rafael'is jautėsi girtas. Jis visai norėjo nusnūsti kur nors kampelyje, o gal ir čia. Juk jei visi išeis iš čia tai bus visai nebloga vieta miegojimui. O gridys atrodė labai patogios ir minkštos...
- Taip, bet vis tiek panašu, kad mes apsitaškę krauju. Gerai. Aš kada nors ateisiu iki Apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto, o tada galėsim papjaustyti lavonus, - tarė vaikinas. Greitai pasigirdo kolegų nusivylimas dėl išlieto vyno. Buvęs švilpis per daug neisielojo dėl alkoholio, kadangi gerti daugiau nebenorėjo.
 - Mano mėgstamiausia spalva turbūt geltona kaip saulė, kuri nušviečia dieną, - pasakė vaikinas ir netgi nusijuokė. Staiga išgirdo kolegos žodžius ir pajautė spyrį dėl kurio atsistojo. Tada išėjo iš kambariuko ir vinguriuodamas koridoriumi nukeliavo kažkur turbūt savo kambario link.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Monica Lilly Moonlight Spalio 21, 2020, 06:00:46 pm
    Marko pasiūlymas dar pabaliavoti jo kabinete Monicą labai nudžiugino. Kolegos šypsena ir asmeninės erdvės nepaisymas aiškiai rodė, ko tas tikisi, tačiau pačiai merginai reikėjo dar šiek tiek alkoholio. Apie tolesnius žingsnius dar negalvojo - vis dėl to ji, suaugusi moteris, gal kažkaip apgalvos veiksmus.
    Monica pabandė stotis.
 - Kas per... - sudejavo, galvai trinktelėjus į lubas. Kodėl jie sugalvojo gerti tokioje landynėje? Ir kodėl manęs neįspėjo? - mąstė, trindamasi galvą. Nuojauta kuždėjo, kad tai nebuvo pirma trauma šį vakarą, ir greičiausiai net ne paskutinė.
    Pagaliau atradusi tinkamą susilenkimo kampą, profesorė išsirepečkojo iš kambarėlio ir džiugiai suprato, kad jau nebėra girta. Na, bus lengviau pabaigti tą Marko butelį... - pagalvojo, kažkuria kūno dalimi užkliudydama Matthew rankose esantį butelį.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Matthew Turner Spalio 25, 2020, 08:18:56 pm
Matthew jautėsi visiškai apdujęs. Neprisiminė, ką sakė pats ir kolegos. Norėjo dar išgerti, tačiau visai pamiršo, kad laiko butelį rankoje, tad atkakliai jo ieškojo visur aplink. Kadangi, savaime suprantama, niekaip negalėjo jo rasti, galiausiai pradėjo gerokai irzti. Atrodė, kad trijulė tik ir ieško, kaip vienas kitam - taip pat ir Matthew - stipriau vožtelėti. Tai herbologui nelabai patiko, tačiau tokiame mažame kambariuke kitos išeities tiesiog nebuvo. Vis dėlto dabar juodaplaukis labiausiai norėjo, kad jo kolegos teiktųsi iš čia išsinešdinti. Juk jis visiškai neplanavo turėti čia draugijos, tenorėjo nusitašyti vienas pats, ir tiek.
Laimei, kolegos tarsi išgirdo Grifų Gūžtos vadovo mintis. Jiems sekėsi itin sunkiai, tačiau pamažu teikėsi judėti kambariuko durelių link. Tai buvo kaip tik tai, ko labiausiai ir reikėjo Matthew. Tuo labiau, kad nė vienas net neatkreipė dėmesio į jį. Herbologas jau užsisvajojo apie tai, kaip čia liks vienas ir pabaigs savo butelį - tik tiek, kad jį reikės surasti.
Durelėms pagaliau užsidarius, Turner palaimingai atsiduso. Vėl pradėjo ieškoti švenčiausiojo butelio, kai suvokė jį laikąs rankoje. Nusikvatojęs girtu juoku Matthew jį ištuštino. Apėmė apmaudas, mat daugiau nebebuvo čia ką veikti. Vis dėlto profesorius nutarė pernelyg tingintis kur nors eiti, tad tiesiog išsitiesė ant žemės. Vos po kelių akimirkų iš kambariuko po laiptais pasigirdo garsus knarkimas.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 07, 2020, 09:06:54 pm
Švilpė vaikštinėjo koridoriais apžiūrinėdama mokyklą. Ji priėjo prie tų pačių laiptų, kuriais lipo prieš tai.
-Juk čia Hogvartas. Vien laiptų čia tikrai nėra, - pati sau tarė Michelle.
Mergaitė priėjo arčiau laiptų ir pastebėjo nematytas mažas dureles. Pirmakursė jas pradarė ir įėjo į kambarėlį po laiptais. Neuždariusi durų, mergaitė įjungė švieselę paslaptingame kambaryje ir šiek tiek nustebo. Po laiptais slypi toks jaukus kambariukas, o aš tik dabar sužinojau...
Italė uždarė kambariuko duris ir atsisėdo.
Švilpė turėjo knygą savo kuprinėje ir kelis namų darbus. Ji išsitraukė namų darbus...
Po 30 minučių mergaitė jau sėdėjo pasidariusi visus namų darbus ir valgė keksiuką, kurį gavo virtuvėje.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Indio Dellso Gruodžio 08, 2020, 03:00:40 pm
Mokslo metai dar tik prasidėjo, o Indio jau pavargo nuo visų hogiečių ir tik laukdavo kada mokiniai požemyje nueis miegoti, kad berniukas galėtų pabūti vienas. Niūrias, persisunkusias rutinos, nuobodžias dienas kartais praskaidrindavo Mulungu, bet nedažnai Indio sekdavosi suprasti ką koledžo draugas stengiasi pasakyti pasakyti.
Vieną vėlų antradienio vakarą, turbūt pažeisdamas bent keletą mokyklos taisyklių, Indio kėblino į  savo jau pamėgtą kampelį skaitymui, kur ramiai, niekieno netrukdomas, galėjo skaityti knygas apie magiškuosius gyvūnus, nes su tokiais skaitalais būti pričiuptam bendrajame kambaryje būtų tikra gėda, ypač jei norisi susirasti daugiau draugų.
Rankoje pūpsojo "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti". Indio buvo beveik įsitikinęs, kad apie jo slaptą vietelę žinojo tik mokytojai ir keletas mokinių, kurie užsiimdami kažkuo nederama, nenorėjo būti užklupti. Palindęs po laiptais klastuolis, kaip ir kiekvieną kartą čia ateinant, stuktelėjo galvą į virš jo esančius laiptus ir patyliukais nusikeikęs atidarė kamabarėlio duris ir nustebo pamatęs, kad jo sleptuvėje jau kažkas viešpatavo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 08, 2020, 04:37:07 pm
Michelle jau buvo suvalgiusi keksiuką ir panoro išsitraukti knygą, kuria seniau buvo pasiėmusi iš bibliotekos. Knyga buvo apie seniausius magiškuosius augalus pasaulyje. Pirmakursei skaityti apie augalus nelabai patiko, bet dabar ji nenorėjo niekur kitur eiti, bet pasilikti čia.
Švilpė jau buvo išsitraukusi knygą, kai staiga prasivėrė kambariuko durys. Rivera trumpam sustingo, nes pagalvojo, kad ten gali būti profesorius ir jis tikrai gali atimti taškų už tai, kad vėlų vakarą Michelle nebuvo savo miegamajame.
Pasirodo, tarpdury stovėjo berniukas. Pirmakursei jis buvo matytas ir prisiminė, kad tai Indio.
- Labas, - pasisveikino geltonplaukė.
Rivera prisiminė, kaip per pirmą susitikimą mergaitė atsitrenkė į Indio. Tai nebuvo malonus prisiminimas.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Indio Dellso Gruodžio 09, 2020, 01:57:33 pm
Berniukas stovėjo sustingęs, mat negalėjo patikėti, kad iš visų Hogvarsto pilies pakampių ir užkaborių, ta mergiotė turėjo būti šiame. Atsikvošėjęs Indio greitai paslėpė knygą už nugaros ir susiraukė žiūrėdamas tiesiai į akis tai mergaitei, su kuria susipažino bibliotekoje. Jos vardas buvo Michelle, atrodo.
- Ką...ką tu čia veiki? - nekreipdamas dėmesio į mergaitės pasisveikinimą, pirmakursis išpyškino ir apsimetė sutrikęs, lyg čia būtų užklydęs visiškai netyčia, nors pats gerai suprato, kad net ir kvėša mergaitė tuo netiki.
Michelle čia ryškiai atsirado prieš kokį gerą pusvalandį. Atverstos knygos ir kampe numesta kuprinė bylojo, kad mergaitė ruošė namų darbus. Ir net spėjo suvalgyti keksiuką! Nusivylęs, kad jo slaptą vietikę žino ir kiti, ypač Michelle, Indio labai tikėjosi, kad mokinių susitikimas baigsis per ateinančias dvi minutes.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 09, 2020, 08:00:29 pm
Švilpė norėjo išsitraukti iš kuprinės dar vieną keksiuką ir duoti Indio, bet ji sulaukė klausimo. Mergaitė nelabai žinojo, ką tiksliai reikėjo atsakyti berniukui, nes ji dabar nieko neveikė. Ji tik sėdėjo ant grindų, skaitė knygą apie seniausius augalus pasaulyje ir negalvojo apie grįžimą į Švilpynės bendrąjį kambarį. Pirmakursei ten patiko, bet čia, kambariuke po laiptais buvo žymiai jaukiau ir smagiau...
Gal jam tiesiog nieko nesakyti?... Michelle nelabai žinojo, ką daryti, todėl paėmė keksiuką į rankas ir ruošėsi paduoti jį paduoti klastuoliui.
- Imk, - tyliai ištarė.
Italė susidėjo visus išsiimtus daiktus į kuprinę ir, po kelių sekundžių, vėl ramiai sėdėjo.
- O ką tu čia veiki? - staiga paklausė geltonplaukė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Indio Dellso Gruodžio 12, 2020, 06:57:52 pm
Michelle Indio klausimą visiškai praignoravo. Lyg kalbėtų su siena. Lyg klastuolis būtų tuščia vieta. Ant berniuko kaktos raukšlė nuo susiraukimo vis gilėjo. Ir ji gilės kol tik jis bus viename kambaryje su ta mergiote. Vis dėlto, juodaplaukį aplankė nusivylimas, nes jis suprato, kad vis tiek turės grįžtį į bendrąjį kambarį požemyje ir knygą skaityti tik kai visi suguls. Reiškia labai vėlai.
Pamatęs, kad Michelle tiesia jam ranką su keksiuku, Indio jį paėmė, tačiau net nekentindamas valgyti jį padėjo ant mažo staliuko prie pat įėjimo.
Sulaukęs klausimo Indio norėjo pasielgti taip pat kaip mergaitė - neatsakyti į jį, tačiau nesusilaikė ir palaukęs kelias akimirkas vis tik prabilo.
- Ai nieko, šiaip netyčia užklydau, - nutaisęs kuo abejingesnį veidą ir stengdamasis nežiūrėti Michellei į akis paratė klastuolis. - O tu?
Pakartojęs tą patį klausimą Indio pasijautė kvailai, tačiau ką čia žinosi, gal ta mergaitė pusglušė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 14, 2020, 03:20:43 pm
Padavusi keksiuką klastuoliui, švilpė nuliūdo, nes pamatė, kad jis jį tiesiog padėjo ant staliuko. Mergaitė suprato, kad Indio visiškai nenori bendrauti su ja, todėl dar labiau nuliūdo ir atsistojo. Pirmakursė pasiėmė kuprinę ir užsidėjo ją ant nugaros.
Išgirdusi berniuko atsakymą ir pakartotą klausimą, Michelle sustingo ir suprato, kad šį kartą ji turi atsakyti į užduotą klausimą:
- A-aš čia stoviu. Gerai, gerai. Šiuo metu nenoriu būti Švilpynės bendrajame kambaryje. Viskas ten gerai, bet tiesiog... Vis tiek nesuprasi.
Vienuolikmetė pažvelgė į grindis ir pamatė, kad į kuprinę neįsidėjo savo plunksnos, todėl ją pakėlė ir, vėl pasiėmusi kuprinę, įsidėjo į vidų.
Italė dar čia norėjo pabūti, nes čia jai labai patiko, bet mergaitė nekenčia, kai yra viename kambaryje su nepatinkamu žmogumi, todėl pirmakursė paklausė berniuko:
- Ar man išeiti, ar galiu dar čia būti?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Indio Dellso Gruodžio 15, 2020, 09:41:35 pm
Indio labai kirbėjo vienas klausimas, tačiau klastuolis vis nesiryžo jo užduoti, mat bijojo atsakymo. Michelle, tuo tarpu, skundėsi dėl kažkokio bendrojo kambario ir kaip jame blogai. Indio, žinoma, leido mergaitei suprasti, kad jam tai visiškai nerūpi, žiūrėdamas į visiškai priešingą pusę.
- Tai kaip atradai šią vietą? - sukaupęs drąsą, bet vis tiek nedrįsdamas pažvegti į mergaitę, paklausė pirmakursis. - Ar seniai čia lankais?
Indio knygos slėpti už nugaros pavargo ranką, tad jis Njuto Miglapūčio veikalą pastatė ant to pačio staliuko, ant kurio jau kiurksojo Michelle duotas keksiukas.
- Nežinau, kaip nori, - visai kaip jo tėvas abejingu balsu atsakė vienuolikametis.
Indio tai buvo pirmas realus, ne šaukimo pavidalu kaip su Mulungu, pokalbis per keletą savaičių ir, nors nenorėdamas pripažinti, klastuolis tikėjosi, kad Michelle dar nors trumpam pasiliks. Na, kad jis visiškai nepamirštų bendravimo su žmonėmis įgūdžių, nors jie niekada nebuvo labai išlavinti.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 23, 2020, 11:13:59 pm
Švilpė galvojo apie galimybę pasilikti šiame jaukiame, po laiptais rasto kambariuko viduje, bet tuo pačiu nenorėjo trukdyti Indio. Tuo pačiu momentu mergaitė išgirdo klastuolio klausimą apie neseniai rąstą kambariuką.
- Aš jį radau labai neseniai, tiesiog vaikštinėdama koridoriais. O kaip tu jį atradai?- prakalbo pirmakursė.
Mergaitė atsisėdo ant žemės ir žiūrėjo į vieną tašką. Nejaugi aš tokia netikusi... Tą minėjo ir pusbrolis, bet netikėjau, jog tai gali būti tiesa... Su liūdnomis mintimis, Michelle vis tiek sugebėjo užsidėti šypseną ant savo veido. Na, ji nebuvo nuoširdi, ji buvo šalta ir netikra.
Staiga, pamačiusi klastuokio knygą ji paklausė:
- Ką skaitai? Pala, ar čia ,,Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti"? Įdomi knyga...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Indio Dellso Sausio 02, 2021, 04:32:59 pm
Išgirdus atsakymą Indio palengvėjo. Vadinasi dar ne pasaulio pabaiga. Deja, kartu su Michelle atsakymu atėjo ir naujas klausimas.
- Tiesiog netyčia čia užklydau, - sausai ir tyliai atsakė klastuolis.
Pirmakursis įsivaizdavo kaip būtų jei jis nebūtų sutikęs Michelle. Būtų susirangęs kampe ir pasislėpęs nuo pasaulio beskaitantis knygą. Apie tai pagalvojus suskaudo širdį, o tai reiškė, kad sukilo ir pyktis. Na, didesnis nei jau buvo sukilęs. Bet Michelle klausimas apie knygą buvo paskutinis lašas.
- Taip, čia "Fantastiniai gyvūnai", atsinešiau paskaityti, kažkas nepatinka? - pakėlęs balsą supykęs paklausė klastuolis.
Pirmakuris ėmė vis stipriau gniaužti kumštį, tačiau greitai jį atleido, nes išsigando, kad gali pradėt kraujas bėgt, o kraują pamatyt Indio norėjo mažiausiai.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Michelle Rivera Sausio 07, 2021, 08:11:08 pm
Švilpė sėdėjo ant žemės ir spoksojo į kambariuko sieną. Išgirdusi, kaip klastuolis stovintis prie durų pakėlė balsą iš niekur nieko staigiai atsistojo. Mergaitės kuprinė nusirideno nuo jos kelių ant grindų ir dabar Michellės akyse buvo susikaupusios ašaros, bet tuo pačiu jos viduje virė pyktis.
- Po velniais!!! Kas tau negerai?! Paklausiau paprasto klausimo į kurį galėjai atsakyti paprasčiausiu taip! Paprasčiausiu TAIP! O ką tu? Šauki čia ant manęs. Norėjau tik susirasti draugų, galvojau, kad galėtumėm tapti draugais, bet... Klydau, - piktu balsu ir gana garsiai užšaukė pirmakursė.
Kadangi geltonplaukės viduje virė ir pyktis, ir kaupėsi ašaros ji nugriuvo ant žemės ir vėl spoksojo į vieną tašką. Vienuolikmetei buvo per sunku išeiti iš čia, bet tuo pačiu nebenorėjo būti su Indio.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Indio Dellso Sausio 15, 2021, 07:18:03 pm
Indio pagalvojo, kad gal šiek tiek per atgrasiai atsakė Michellei, tačiau ji neatrodė, lyg būtų ta, kuri galėtų primušti pirmakursį. Deja, klastuolis klydo. Švilpė nieko nelaukusi pašoko nuo grindų ir pradėjo tiesiog klykti ant Indio. Mergaitės akys, atrodė, tuoj išlips ant kaktos, o kiekvienas žodis buvo pasakytas vis garsiau. Klastuolis nebežinojo kur dėti akis, nes į mergaitę pažiūrėti nedrįso. Gal net ne nedrįso, o bijojo. Ko jau ko, bet iš Michelle šito tikrai nesitikėjo.
Mergaitei baigus faradą ji vėl sudribo ant grindų ten kur ir sėdėjo anksčiau. Klastuolis buvo toks priblokštas, kad nebežinojo ką atsakyti. Atsiprašyti jis neketino, juk čia Michelle nusprendė užimti jo pamėgtą vietikę skaitymui.
- Tai..tai aš jau eisiu, - ramiu balsu, lyg nieko nebūtų nutikę, Indio pasisuko link kambarėlio durų ir prisiminęs pasiimti keksiuką buvo pasiruošęs eiti pro duris ir niekada čia nebegrįžti.

Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Michelle Rivera Sausio 17, 2021, 10:15:43 pm
Švilpė sėdėjo ir spoksojo į vieną tašką. Vienuolikmetė norėjo verkti, tačiau kažkas viduje Michellei neleido. Mergaitė giliai įkvėpė ir iškvėpė kelis kartus, kad ir pyktis, ir liūdesys nurimtų.
Staiga italė išgirdo, kad Indio ramiai, lyg niekur nieko pareiškė, jog išeina. Berniukas pasiėmė savo knygą ir, atrodė, kad ir keksiuką jis norėjo pasiimti.
Geltonplaukė nejučiomis atsistojo ir greitai pasakė klastuoliui:
- Prašau neišeik. Atsiprašau, kad taip apšaukiau iš niekur nieko. Nesusivaldžiau. Paprastai ant žmonių nešaukiu...
Mergaitė šiek tiek šyptelėjo ir vėl atsisėdo ant grindų. O gal man reikia išeiti? Vis tiek žmogus norėjo tik paskaityti, o ką aš čia veikiu? Žiūriu į vieną tašką...
Michellė, eilinį kartą pasikalbėjusi pati su savimi, pridurė:
- Jei nori pabūti vienas, galiu išeiti aš.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Indio Dellso Vasario 03, 2021, 10:39:33 am
Indio tvirta ranka stipriai gniaužė klastuolio taip mėgstamą kambariuko po laiptais rankeną. Pirmakursio protas sakė jam nešdintis lauk, bet širdis nebuvo apsisprendusi ko nori. Juodaplaukis nebuvo pratęs priimti sprendimus pasitelkęs emocijas ir jausmus, tačiau tarp rankenos atleidimo arba durų stumtelėjimo Indio nebuvo apsisprendęs. Juolab, kad Michelle atrodė nusiraminusi, tai reiškia, kad gal klastuolis primuštas nebus. Bet vis dėl to, daugiau nuotaikos žmonėms gadinti nenorėjo, tad jau buvo pasiryžęs eiti pro duris, kai jį dar kartą sulaikė švilpės balsas.
Indio nieko neatsakė. Nebuvo ką atsakyti. Mergaitė net neuždavė klausimo. Mintis žiūrėti kaip švilpė palieka kambarėlį ir duodą ramybę ne tik sau, bet ir juodaplaukiui pirmakursiui iš tikrųjų viliojo, tačiau nuotaika buvo subjurusi, vienam būti ir skaityti kvailą knygą ūpo nebeliko.
- Nesivargink. Pasimatysim, iki, - pats pasijautęs kvailai pasakęs "pasimatysim" Indio galiausiai nulenkė rankeną ir išėjo pro duris. Daugiau tą vakarą jis net nepažiūrėjo į knygą.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Michelle Rivera Vasario 14, 2021, 09:32:43 pm
Švilpė žiūrėjo į sieną ir, tuo pačiu, laukė, ką Indio jai pasakys. Geltonplaukė lėtai pasuko galvą į berniuko pusę ir, supratusi, kad klastuolis išeina, vėl atsisuko į sieną.
Tiesą sakant, Michellė nelabai suprato, kodėl ji sėdi vienoje vietoje ir žiūri į sieną. Mergaitės nuotaika buvo pagerėjusi ir ji jau norėjo grįžti į Švilpynės bendrąjį kambarį. Apmąsčiusi visus šiuos dalykus italė ramiai atsistojo, pasiėmė kuprinę, ją užsidėjo ant pečių ir ruošėsi išeiti taip pat.
Kai Indio atsisveikino su švilpe, ji nieko nesakė, o tik palinksėjo galva ir trumpam nusuko galvą į tą pačią sieną.
Klastuoliui palikus paslaptingą kambariuką po laiptais pirmakursė taip pat priėjo prie durų, atsisuko į kambarį ir tyliai tarė:
- Aš dar čia sugrįšiu, tik tikiuosi, kad nuotaika bus žymiai geresnė nei šiandien.
Su šiais žodžiais ir šypsena Michellė išėjo iš kambariuko.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Kaja Adams Vasario 23, 2023, 01:03:02 pm
Kaja sėdėjo mažytyje kambarėlyje. Buvo praėjusios vos pora dienų nuo to laiko, kai ji atvyko į Hogvartsą. Visi mokiniai jai tvirtino, kad pilyje neveikia jokie išmanieji įrenginiai, jokie elektros prietaisai. Žinoma, kad neveikia elektra, nes ji čia neįvesta, galvojo mergaitė. Taip, ji nematė čia jokių laidų, jokių rozečių. Akmens amžius, atsiduso.
Vienuolikmetė jau nežinia kelintą kartą bandė įjungti savo telefoną. Šiandien čia buvo atsinešusi ir planšetę.
- Reparo. Reparo, - mosikavo ta keista lazdele, kuri vadinosi burtų.
Stengėsi sutvarkyti savo prietaisus šiai vietai įprastais būdais. Jai sakė, kad tariant šitą žodį ir mosikuojant burtų lazdele susitvarko daiktai. Bet nei telefonas, nei planšetė vis tiek neveikė.
Kaja norėjo pašerti savo virtualų kačiuką. Ir pakeisti jam kraiką. Jis tikriausiai liūdi, nes niekas nežaidė su juo jau kelias dienas. Apie influencerių keliamus vaizdo įrašus net kalbėti nėra ką. Mergaitė bus jau daug praleidusi. Be to, Kaja turėjo kelis internetinius draugus. Ką jie dabar pagalvos? Kodėl Kaja dingo? Ir dar, jeigu įsijungtų bent kuris nors įrenginys, Kaja galėtų užsisakyti picą. Maistas Hogvartse per daug naminis, kaip pas kokią seną močiutę. Tad mergaitė sėdėjo sukryžiavusi kojas ir vis bandė, bandė ir bandė įjungti telefoną arba planšetę.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Walgunas Levinsas Vasario 24, 2023, 04:18:37 pm
  Walgunas keliavo koridoriais. Nešėsi knygą, nes norėjo susirasti kokią vietelę ramiai paskaityti. Nusprendė, kad tam puikiai tiktų kambarėlis po laiptais, kurį buvo atradęs pirmaisiais savo metais Hogvartse. Ši pilis vis dėlto tikrai buvo milžiniška labirintų dykynė, tačiau jau didžiulę jos dalį grifas buvo ištyrinėjęs.
  Pasiekęs tas mažas dureles jis pro jas įlindo. Lengva nebuvo, nes jos tiko nebent hobitui. Na, arba kokiam penkiamečiui vaikui, tačiau tikrai ne Walgunui. Vis dėlto kad ir kaip netikra tai atrodytų jam pavyko įsiropšti į kambarėlį.
  Jame jau buvo kažkokia mergaitė. Ji atrodė pirmakursė. Mergaitė sėdėjo ir bandė įjungti telefoną ir planšetę. Atrodė liūdna.
- Šitie įrenginiai Hogvartse neveikia, - pasakė jis prisėdęs šalia. - Tu turbūt pirmakursė, ar ne? Aš Walgunas, - dar pridėjo jis. Buvo keista čia matyti žmogų, kuris vis dar bando įjungti tokius pritaisus. Priklausomybė. Pagalvojo grifas.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Kaja Adams Vasario 24, 2023, 05:00:53 pm
Kajai bandant sutaisyti telefoną ir planšetę į kambarėlį atėjo berniukas. Jis atrodė vyresnis už Kają pora, o gal net ir daugiau metų. Berniukas pasirodė malonus.
- Žinau, man visi taip sako, kad neveikia, tačiau aš negaliu tuo patikėti, - pasakė ir atsiduso. - Kaip jie gali neveikti? Kaip tai įmanoma? Gal jie tiesiog kažkaip staigiai išsikrovė? O pakrauti tai nėra kur, nes niekur nemačiau rozečių. Gal žinai, ar pilyje kur nors yra rozečių? - paklausė. - Pabandyčiau pakrauti. Taip, aš pirmakursė. Ar tu iš Grifų Gūžtos? - geriau įsižiūrėjus į vaikinuką vienuolikmetei ėmė atrodyti, kad ji jį matė koledžo bendrajame kambaryje. - Mano vardas Kaja. Man labai liūdna čia, nes negaliu pašerti savo virtualaus gyvūnėlio ir pažiūrėti savo sekamų influencerių vaizdo įrašų, - pasiskundė. - Bet tu turbūt nesuprasi apie ką aš kalbu, nes niekas nesupranta, - Kaja buvo visai nukabinusi nosį.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Walgunas Levinsas Vasario 28, 2023, 09:48:47 pm
- Kaip negali tikėti? - nusijuokė Walgunas. - Tiesiog imk ir patikėk. Ir ne, Hogvartse nėra rozečių. ir kam jos galėtų būti reikalingos? Neveikia tokie įrenginiai tai ir rozečių nereikia. Manau, galėtum užsiimti kokia naudingesne veikla nei bandymas įjungti telefoną. Telefonas nėra gyvenimas. Neįsižeisk, tačiau manau, kad buvimas be jo tau galėtų išeiti į naudą. Ką ten tokio iki šiol veikdavai, kad dabar negali patikėti, kad jis neveikia Hogvartse? - pasakė Walgunas. Suprato, kad gali ją įžeisti, tačiau jis kalbėjo nuoširdžiai. Paskutiniu metu netyčiniai įžeidinėjimai jam pradėjo neberūpėti. Anksčiau jis stengdavosi rinkti žodžius, kad nieko neįžeistų, tačiau šiuo metu jis to nebedarydavo.
- Taip, aš iš Grifų Gūžtos. Aš suprantu. Pats didžiąją dalį atostogų praleidžiu pas žiobarę mamą. Bet kodėl taip nori pašerti tą gyvūnėlį ir pažiūrėti influencerius? Juk daug smagiau paskaityti kokią knygą ar nuveikti ką nors kito naudingo. Telefonas ir panašūs įrenginiai tik gadina gyvenimą.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Kaja Adams Kovo 01, 2023, 12:28:41 am
- O kodėl buvimas be technologijų turėtų išeiti man į naudą? Tu tikriausiai nesuprasi to, bet vaikai iš žiobariškų šeimų prie jų praleidžia labai daug laiko. Oi, ten yra visko! Yra tokios programėlės, kur gali stebėti kitus žmones, jie ten kelia vaizdo įrašus. Ką veikia, ką valgo, kaip šoka, kaip demonstruoja madas, - pasakojo Kaja. - Ir dar technologijų pagalba galima žiūrėti visokius filmukus ir filmus, tai yra atvaizduota istorija va tokiame ekrane, - pabaksnojo į telefono ekraną. - Na, telefono ekranas mažiukas, planšetės didesnis, - parodė ir planšetę. - Dar yra ir kompiuteris, tai ten dar didesnis ekranas. O per telefoną dar galima žaisti visokius žaidimus.
Ir tik tada susizgribo, kad Walgunas pasakė, jog jo mama - žiobarė.
- Oi! Tavo mama nėra burtininkė! O tai tu nemėgsti technologijų? - stebėjosi. - Aš labai noriu pažaisti su virtualiu kačiuku ir pažiūrėti, ką įkėlė influenceriai, nes dariau tai kiekvieną dieną. Man labai patinka ir labai įdomu. O knygos... Na, aš nelabai mėgstu knygų. O tu mėgsti skaityti? - paklausė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Walgunas Levinsas Gegužės 24, 2023, 06:45:59 pm
- Na, tai kenkia akims, sukelia priklausomybę, šiaip kenkia sveikatai, - pradėjo vardinti grifas. Tikėjosi, kad taip neįžeis jos, tačiau visgi atsakyti norėjo. Tikėjosi, kad ji pagaliau supras, kad iš to nėra naudos, tik blogi dalykai. - Beje, o kam tau stebėti kitų žmonių gyvenimą? Juk labai daug kas prieš kameras vadina. Tuo labiau gyvenk savo gyvenimą, ne jų!
  Taip, čia tikrai buvo ankšta. Tuo labiau Walgunas nesuprato kodėl Kaja būtent čia nusprendė ieškoti rozečių. Kur kur, tačiau čia jų jau tikrai nerasi. Kambarėlyje, kuriuo mažai kas naudojasi.
- Taip, mano mama žiobarė, todėl tokius dalykus aš puikiai žinau. Tuo labiau visai neseniai pradėjau matytis su tėčiu, todėl magijos pasaulis man naujas. Apie jį daugiau sužinojau tik atvykus į Hogvartsą. Visada žinojau, kad tėtis burtininkas, tačiau iki tol jokių kerų nebandžiau, - šiek tiek daugiau apie save papsakojo berniukas. - Ir taip, man šie dalykai visai nepatinka, tačiau knygas skaityti mėgstu. Pilyje tai labiausiai pamėgta pramoga, - nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Kaja Adams Gegužės 25, 2023, 05:18:07 pm
- Tai nieko, jeigu ką, galima nusipirkti akinius, - gūžtelėjo pečiais. Prastėjantis regėjimas dėl dažno žiūrėjimo į ekraną Kajai visai nerūpėjo. - Oi, bet man influenceriai labai įdomūs! Kai aš noriu ką nors nusipirkti, bet nežinau, ko tiksliai noriu, jie man labai padeda! Išbando visokius dalykus. Kosmetiką, papuošalus ir net maistą. Ir tada man lengviau apsispręsti. Parodo, kas madinga. O tavo tėvai išsiskyrę? Mano mama vieną kartą sakė, kad paliks tėtį. Čia netyčia nugirdau. Nes jam patiko viena mano mamos bendradarbė. Bet tada tėtis pasirašė kažkokią sutartį su kitu žmogumi ir gavo labai daug pinigų, tai mama su juo pasiliko. Tik jie nežino, kad aš kažką žinau, - sukikeno. - O kuo dirba tavo mama ir tavo tėtis? - domėjosi.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Walgunas Levinsas Gegužės 25, 2023, 06:22:58 pm
- Tačiau vis tiek nėra gerai taip eikvoti savo sveikatą. Tuo labiau influenceriai tikrai neduoda jokios naudos, - pasakė Walgunas. Paskui išgirdo kodėl Kajai tai labai patinka. - O kodėl tada kažką perki jei net nežinai ką? Manau, be influencerių nieko nepirktum ir tuos pinigus tiesiog pasitaupytum, ar ne? - pasakė Walgunas. Toks Kajos gyvenimas jam atrodė mažių mažiausiai keistas. O norėti kažką nusipirkti, nors net nežinai ką, o paskui vis tiek nusipirkti tikrai labai kvaila.
  Su tais pačiais žodžiais atkeliavo ir dar vienas klausimas, tačiau kurį laiką Walgunas į jį neatsakė. Tačiau po kiek laiko atsiduso ir tarė:
- Taip, jie išsiskyrę, tačiau man tame nėra nieko linksmo. Gal tau ir kitaip. Su tėčiu buvau nesimatęs trejus metus. Geriau negalvok, kad tai yra tiesiog nuostabus gyvenimas, - taip, Walgunas tikrai nenorėjo taip kalbėti, tačiau žinojo, kad Kaja turi bent kiek paprotėti. - Mano mama daininkė žiobarų pasaulyje, o tėtis dirba čia. Jis žiobarotyros profesorius.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Kaja Adams Gegužės 25, 2023, 09:41:02 pm
Kaja jau norėjo žiotis sakyti, kad pirkti yra smagu ir kad jai nereikia taupyti, bet susilaikė. Ji nenorėjo puikuotis prieš žmones, kurie jai patinka, o Walgunas pasirodė geras. Galbūt paties Walguno šeima tiesiog neturi daug pinigų, todėl taupo. Bet čia nieko tokio. Grifė net užsimanė nupirkti kokį nors jam patinkantį daiktą. Tačiau ką? Jeigu jis tikras nuoboda ir nemėgsta technologijų?
- Tavo tėtis tas plikas? - apstulbo mergaitė. - Oi, - susigėdo. - Atsiprašau. Nežinojau, kad Levinsas tavo tėtis. O mama dainininkė? Mano mama modelis! Koks tavo mamos vardas? Gal aš klausausi jos muzikos? O gal mano ir tavo mama pažįstamos!
Dabar Kaja visai stebėjosi Walgunu. Jeigu jis turi tokią šaunią mamą, kurią tikriausiai rodo per televizorių, kaip jis gali nemėgti technologijų? Ir kaip jis gali nenorėti visko pirkti? Juk dainininkai irgi uždirba daug pinigų.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Walgunas Levinsas Gegužės 28, 2023, 10:35:31 pm
  Išgirdęs kitą Kajos klausimą Walgunas tik susiraukė. Nemėgo, kai kas nors garsiai aptarinėdavo tėčio plikę, o tai nutikdavo tikrai dažnai.
- Kuo tau netinka, kad jis plikas? - tiesiai šviesiai paklausė, nors taip kalbėti ir nemėgo, tačiau dabar buvo kiek piktas ir susierzinęs, todėl jam buvo visiškai nusispjaut. - Jos scenos vardas Flysha. Negirdėjau, kad ji draugautų su modeliais, tačiau visko gali būti, - nusišypsojo berniukas. Buvo tikras, kad jo mama su Kajos tikrai nedraugauja, tačiau nenorėjo jos nuliūdinti. Grifė jam pasirodė labai naivi, todėl nusprendė leisti jai pasvajoti. Vis dėlto galvojo, kad bent taip galėtų susidraugauti su šia mergaite. Nors ji ir pasirodė kiek keista, tačiau vis dėlto buvo draugiška, o Walgunui draugų tikrai trūko.
- Tavo mama žinoma? - paklausė norėdamas palaikyti pokalbį. Modelių nežinojo beveik jokių, todėl buvo tikras, kad ir ši bus jam negirdėta.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Kaja Adams Gegužės 29, 2023, 03:23:21 pm
- Viskas gerai, kad jis plikas, - rimtai pasakė Kaja. - Tik kiti mokiniai dažnai pasako, jog ne žiobarotyros profesorius, o plikis. Bet man tikrai netrukdo tai, jog jis plikas. Tikrai.
Flysha... Flysha... Kodėl aš nežinau jokios Flyshos? Kajos mintyse, išgirdus Walguno mamos pseudonimą, neiškilo joks vaizdinys ir nepasigirdo joks balsas. Gal ji dainuoja visai kitokią muziką, nei aš klausau? O gal nėra labai žinoma? Per atostogas panaršysiu internete ir būtinai ją susirasiu, nusprendė.
- O kokią muziką tavo mama dainuoja? - paklausė. - O tu gal taip pat mėgsti dainuoti? - domėjosi. - Mano mamos gatvėje tai nelabai atpažįsta, nes ji dažniausiai tiesiog fotografuojasi visokioms reklamoms ir panašiai. Bet turi instagramą, kuriame nemažai sekėjų, - didžiuodamasi tarė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Walgunas Levinsas Birželio 05, 2023, 08:00:01 pm
- Taip girdėjau, - atsiduso vaikinas. - Neįsivaizdoju kodėl jie taip sako. Niekada nesuprasiu kodėl daugeliui taip svarbu pasišaipyti iš kitų. Ir žinant tai, kad bijo tai prie jo pasakyti... Sako tik už nugaros... - pasakė Walgunas. Jis tikrai nesuprato kodėl kiti berniukai iš Grifų Gūžtos taip sako. Kelis kartus bandė atsakyti ir net buvo kilusios muštynės, tačiau dabar grifas išmoko į tai nebekreipti dėmesio.
  Buvo panašu, kad Kaja nesiklausė jo mamos, tačiau tas nebuvo keista. Manė, kad ji kaip ir daugelis kitų klausosi vos kelių sau patikusių atlikėjų, o jo mama, nors ir buvo gerai žinoma, tačiau pasaulinio lygio nebuvo.
- Ji dainuoja pop muziką, - pasakė Walgunas. Jam asmeniškai šis stilius nepatiko, tačiau kaip dainuoja mama jam labai patiko. Jis galėjo ištisas valandas klausytis mamos dainavimo ir jam niekada jo nebūdavo per daug.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Kaja Adams Rugpjūčio 12, 2023, 10:21:59 am
- Bet čia nėra ko šaipytis. Kiekvienas mes atrodome skirtingai, taip sakė mano mokytoja iš žiobarų mokyklos, kai... kai...
Kaja užsikirto. Kiti vaikai žiobarų mokykloje kartais iš mergaitės tyčiodavosi dėl to, jog ji stambi. Ir čia, Hogvartse, Kaja jau spėjo nugirsti kelias replikas, tačiau čia kažkodėl jų bent kol kas buvo daug mažiau nei ankstesnėje mokykloje. Žiobarų pasaulyje tokiais atvejais šviesiaplaukė papirkdavo kitus materialinėmis gėrybėmis. Tačiau jeigu patyčios įsisiautėtų magijos pasaulyje, Kaja nežinotų, ką daryti. Hogvartse žiobariški daiktai nėra vertinami.
- Man patinka pop muzika! - stengdamasi nuvyti nemalonias mintis šalin, sušuko pirmakursė. Šią akimirką ji užsinorėjo erdvės. - Einam kur nors pasivaikščioti, gerai? - pasiūlė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Walgunas Levinsas Rugpjūčio 18, 2023, 01:38:11 pm
- Žinai... Ne visi tą supranta. O taip, žiobarų mokyklose mokytojai apie tai kalbėdavo, tačiau niekas nesiklausydavo... - pasakė. Jis taip pat prisiminė tuos laikus žiobarų mokykloje. Kai teko iškęsti visus tuos metus iki Hogvartso. Ir gali būti, kad būtų reikėję dar daugiau, bet, laimei, tėtis viską sutvarkė ir vaikinas galėjo ištrūkti iš tos skylės. Taip, žobarų mokyklos jam labai nepatiko. Nors giliai širdyje ir žiobarai, tačiau stengėsi vaidinti kitaip. Žinojo, kad draugai į jį kitaip žiūrėtų jei tas nekęstų žiobarų, todėl tai slėpė.
  Paskui Kaja pasiūlė pasivaikščioti, todėl Walgunas nusišypsojo. Taip, čia išties buvo mažai vietos, todėl ištrūkti buvo visai nebloga mintis.
- Žinoma! - net kiek per garsiai sušuko, todėl greitai nutilo, o tada atsistojo ir pasuko durų pusėn. Atidarius duris pūstelėjo oro. Kambarėlyje buvo išties tvanku, todėl buvo gera išeiti. Grifas palaukė Kajos ir jie išėjo iš šio kambarėlio. Tada koridoriais patraukė kiemo link.