Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Kambarys iki pareikalavimo => Temą pradėjo: Zhanewa Rict Gegužės 09, 2010, 02:38:50 pm
-
Viena šauniausių Hogvartso vietų, gyva legenda, kuria ir ką nors žinantys ne visi tiki, svajonių išsipildymo kampelis, tamsiausių paslapčių sandėlis, kiečiausias baseinas plaukimo treniruotėms ir apskritai viskas, ko trokšta širdis ir viskas, ką tik sugeba tavo vaizduotė. Galbūt todėl žmonės, įžengę čionai, pamiršta išorėj likusį svajonių nepildantį ir žiaurų pasaulį, štai tuo šis kambarys yra pavojingas. Tiesa, šiokių bei tokių norų ir šis kambarys išpildyti negali, tarkim, negali sukurti maisto, mat šito daikto sukūrimas prieštarauja elementariems transfigūracijos dėsniams, o ir Kambarys iki Pareikalavimo jų privalo laikytis.
Kitos kambario ypatybės - jis neturi pastovios vietos, tačiau kaip visgi jis gali egzistuoti, išlieka paslaptimi. Nei pats kambarys, nei jame esantys asmenys negali būti matomi Plėšiko plane. Beje, kambarį susirasti gali septintajame Hogvartso aukšte, kairiajame koridoriuje. Įėjimas į jį paslėptas už gobeleno, vaizduojančio Barnabo Pakvaišėlio ((nežinau, ar vardas išverstas teisingai)) bandymą išmokyti trolius baleto. Kambarys atsivers tau, jei tris kartus praeisi pro jį, mąstydamas apie tai, ko tau reikia.
Zhanewa, kaip visada, ėjo įsikniaubusi į knygą. Jos skruostai buvo paraudę, bet ne nuo šalčio. Nuo karščio. Ji ėjo visus aštuonis aukštus. Na gerai, ne ėjo, bet bėgo per visus aštuonis aukštus. Ir ne be reikalo. Ta jos knyga "Hogvartso legendos ir padavimai" buvo įdomi tuo, kad aprašė visas slaptas Hogvartso vieteles. Ir viena tos knygos tema buvo apie Kambarį Iki Pareikalavimo. Jei įdomu, paminėsiu, kad knyga turėjo 506 temas, o vieną temą sudarė 14 - 50 puslapių. Tad knyga taip pat buvo nelengva. Ir nuo tos knygos vilkimo Newa buvo pavargusi. Bet Zhanewa vis skaitė ir skaitė legendą apie tą kambarį. Jis ją tiesiog užbūrė.
" Seniai seniai, maždaug prieš tris šimtus metų, Hogvartsą užgulė sunkūs laikai: direktorius dingo, mokytojai atsistatydino, elfai nebegamino maisto. Visi streikavo. O streikuoti buvo dėl ko: vienas mažas burtininkėlis parašė tokią knygą, kurioje buvo visi baisiausi juododios magijos burtažodžiai. Ir gamino niekingasis tas knygas nepaliaujamai, jos dygo lyg grybai po lietaus. to burtininko šalininkai visiems knygas tiesiog grūdo į užančius mokykloje. Dauguma susidomėjo ir pradėjo mokytis juodųjų burtų. Ir štai, sugrįžo direktorius, surinko visas knygas bei paslėpė jas. Jas sunaikinti buvo neįmanoma, bent jau tais laikais. Tad direktorius sugalvojo jas nugabenti ten, kur niekas neras. Aštuntame aukšte, netoli mokytojų tualeto buvo siena, išmušta raudonai sidabriniu gobelenu. Ten jis sukūrė Kambarį. Kambarį Iki Pareikalavimo. Į jį įeina tik tas, kuris tris kartus prieš gobeleną žengia kelis žingsnius kairėn, kelis dešinėn ir t.t. vis galvodamas apie tai, ką nori pamatyti kambaryje. Ir sustojus atsiveria durys. Jei galvoji neteisingai, tada neatsivers. Niekas neatsivers. Tad ten jis paslėpė visas knygas, kurias tik buvo išspausdinęs juodosios magijos mylėtojas. Tą burtininką uždarė į Azkabaną, o direktorius gavo Magijos ministro postą.
Iki šiol apie kambarį žino tik nedaugelis burtininkų."- štai kokią legendą perskaitė Zhewa. Aš žūtbūt turiu patekti į tą kambarį... Juk ten galiu rasti tai...- taip pagalvojusi, užvertė sunkią knygą.
Štai. Ji jau prie to raudonai sidabrinio gobeleno. Ir kitoje fojė pusėje mokytojų tualetas. Varniukė jautėsi šiek tiek kaltai, kad nepasikvietė čia ir Adoros. Na, gal aš atrasiu daug daugiau viena, kai galėsiu pakankamai susikaupti... Zhanewa pradėjo eiti kairėn dešinėn, kaip ir buvo aprašyta knygoje. Noriu rasti visą informaciją apie savo tėvus... Mergaitė jau paėjo į dešinę. Noriu rasti visą informaciją apie savo tėvus... Varniukė jau paėjo į kairę. Noriu rasti visą informaciją apie savo tėvus....
Atsirado durys. Gražios, tamsiai rudo medžio. Greičiausiai ąžuolinės. Ji atvėrė jas. Nesigirdėjo jokio girgždesio, nors atrodė, kad durys labai senos. Ir ką ji pamatė! Tai buvo nedidukas kambarėlis su įvairiais apdovanojimais, albumais lentynoje. turbūt kažką sumaišiau... Nejau tėvai gavo tiek apdovanojimų?! Kambarėlis buvo gražiomis auksinėmis sienomis, minkštu kilimu ant grindų. Buvo ir židinys. Virš židinio kabėjo milžiniška nuotrauka. Zhanewa sparčiu žingsniu nuėjo prie tos nuotraukos. Ten buvo graži moteris visai kaip nuotraukoje, tik šiek tiek vyresnė!, vyras taip pat iš nuotraukos! ir mažas kūdikėlis. Ji tikėjo, kad ten ji su šeima. Noriu, kad šios nuotraukos nugaroje būtų parašyta, kas čia nufotografuota. Newa nuėmė nuotrauką, pažvelgė į kitą pusę ir išvydo užrašą " Amelija ir Rigobertas Rict'ai su dukrele Zhanewa." Tai tikrai mano tėvai! Mergaitė pakabino nuotrauką atgal ir ėmė apžiūrinėti apdovanojimus.
-
Adora tyliai slinko septinto aukšto kolidoriumi.Mergaitės kvėpavimas kas kelios sekundės sudrumzdavo tylų pilies gyvenimą.Paveikslų gyventojai, pro kuriuos Ado stengėsi kuo tyliau praeiti, jau buvo giliai užmigę ar snūduriuodavo. Varnė dažnai čia nesilankydavo, taigi jai čia buvo neištirta teritorija.Fui,kaip privargau...Įdomu kiek čia laiptų dar liko iki to aštunto aukšto kolidoriaus...Tikiuosi,kad nedaug, nes abejoju ar galėčiau užlipti dar kokį tūkstantį laiptų... Adora pradėjo abejoti ar vertėjo vidurį nakties vėl eiti iš bendrojo kambario, bet visgi smalsumas daro savo. Išeinant iš paskutinės pamokos Adora pamatė,kad Zhanewa laiko knygą, kurią jai labai senai rodė jos tėvas.Tą knygą mergaitė sugraužė per porą valandų, daugelio legendų Ado nebeprisimena dabar,tačiau viena vienintelė legenda apie kambarį iki pareikalavimo, dar ir dabar puikiai išlikusi varnanagės atmintyje. Mergaitė puikiai žinojo,kad tas kambarys yra ne tik legenda, jis yra ištikrųjų, nes jos tėvas jai papasakojo, kaip kadaise pats naudodavosi juo,nes šis kambarys gali pavirsti tuo ko tu panorėsi, pavyzdžiui jei nori miegoti,ten atsiras pačios puikiausios ir minkščiausios lovos, o jei nori pasislėpti nuo ko nors - puiki slėptuvė.
Adora jau beveik pasiekė aštuntą aukštą, liko vos keli laiptai.Ado trumpam sustojo, norėjo atgauti kvėpavimą.Mergaitė apsižvalgė ar niekas jos neseka, nenorėjo,kad atsitiktų taip, kaip atsitiko praeitą kartai kai ji bastėsi po pilį vidurnaktį. Tačiau nieko įtartino nepamačiusi aplinkui varnė pasileido mokytojų tualeto link.Tiksliau prie raudono ir auksinio gobeleno, kuris kabėjo ant sienos, netoli mokytojų tualeto. Mergaitė šyptelėjo, nes džiaugėsi pasiekusi tikslą.Bet iš Ado veido šypsena greit dingo, ji anaiptol nepasiekė tikslo, gal tik įpusėjo. Jai reikia patekti į kambarį, kur yra Newa.Tačiau kaip? Adora puikiai žinojo ko Zhanewa nori.Vos tik Ado pamatė tą knygą ji nujautė,ką ji šiąnakt gali daryti. Ji trokšta sužinoti apie savo tėvus.Ado nužvelgė gobeleną ir bandė nuspręsti kokie čia žodžiai geriausiai tiktų.Hm, ji nori surasti tėvus...Kaip man papulti į kambarį ten kur yra Newa?Nežinau,nežinau...Ado pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal. Noriu pamatyti kur yra Zhanewa....Noriu pamatyti kur yra Zhanewa...Noriu pamatyti kur yra Zhanewa... Adora apsisuko paskutinį kartą ir atsimerkė.Nieko neivyko.Gobelenas stovėjo kaip stovėjęs.Na, gerai, gal ir netaip dariau...Och...Nė nepagalvojau kaip čia pakliūsiu kai išėjau...Reikėjo geriau pamąstyti. Varnė pradėjo minti pirmyn ir atgal, masažuodama savo smilkinius,tarytum tai padės geriau galvoti.Gerai, pirma reikia sustatyti mintis gera tavarka.Taip ji nori sužinoti apie tėvus.Ji nori sužinoti visą informaciją apie tėvus....Būtent! Ado nusikvatojo, buvo taip lengva, o pati jau buvo beveik praradusi viltį.Adora užsimerkė ir vėl pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal.Noriu rasti visą informaciją apie Zhanewos tėvus...Noriu rasti visą informaciją apie Zhanewos tėvus...Noriu rasti visą informaciją apie Zhanewos tėvus.. Mergaitė apsisuko paskutinį kartą ir atsimerkė. Priešais varnanagę stūksojo gražios ąžuolinės duris.Ado nusišypsojo, jai pavyko.Cha! Adora pagriebė durų rankeną ir tyliai palenkė.Durys atsivėrė.Tylut tylutėliai, be jokio girgždesio.Nuostabu... Ado tyliai žengė į kambarėlį, pilną visokių apdovanojimų, kabančių nuotraukų ir albumų.Prie apdovanojimų Adora pamatė Zhanewą, ši regis nepastebėjo kaip Ado įslinkoį kambarį.
- Nagi, nagi, nagi...Argi mes nelaužom pilies taisyklių? - Adora paklausė, jos balse buvo girdėti pašaipi gaidelė, - galvojau,kad mes - komanda? Ar jau pradėjai veikti viena? Ką nors įdomaus radai? - Adora atsirėmė į mažą staliuką ant kurio buvo padėta keletas nuotraukų albumų.Mergaitė žvalgėsi aplinkui, kol jos akys netyčia užkliuvo už laikrodžio kabančio virš vieno staliuko.O šūdas...Vėluoju į dvikovą.Adora greit pašoko ir metė žvilgsnį į Zhanewą.
- Aš nešdinuos iš čia...Mes dar susitiksim, - paskutinį kart nužvelgusi Newą, Ado išlėkė iš kambario.Jos skubūs žingsniai nuaidėjo tuščiais kolidoriais.
-
Buvo po vidurnakčio.Christis tylutėliai išsėlino iš bendrojo grifų kambario kišeneje turėjęs tik spurdančią virvę ir lazdęlę.Neskaičiudamas laiptų,jis lipo jais,vis pasižiūrėdamas,ar laiptai nenuplauks jam panosei.
-Penktas aukštas...,Šeštas...,se...se...ptintas aukštas-jau uždusęs skaičiavo christis-nagi,nebedaug...ir pagaliau-jis pasieke aštuntą aukštą ir tą gobliną.
-Taigi ko man reikia-tyluteliai pratare jis,-kažko panašaus į...į...aha...taip,taip,taip jau žinau.
Man reikia vietos kur būtų fotelis ir pliušinių pakabintų žmonių juos mušti...Man reikia vietos kur būtų fotelis ir pliušinių pakabintų žmonių juos mušti...Man reikia vietos kur būtų fotelis ir pliušinių pakabintų žmonių juos muštiJis lėtai prasimerke ir pamatė didelias sidabro duris.Pavyko.Jis lėtai pravėrė duris ir atsidųre židinio liepsnoje apšviestame dideliame kambaryje,prišais židinį stovejo minkštas mėlynas fotelis,5metrai nuo jo buvo pakabinti šienu prikišti pliušiniai žmonės.Christis atsisedo ant fotelio ir iš dešiniosios kišęnės išsitraukė gyvatę.Christinas Bondye yra šnypštūnas.
-Šliaušk,šliaušk manoji Andriano,-šnipštuniškai prabilo jis-šlaužk prie tų žmonių,nužudyk juos!
Gyvatė paklusniai linktelejo ir nušliuožė grindimis.Prieš pat taikinį sušnypštė ir puolė jį įgeldama...
-Cha cha cha cha!-per visą kambarį juokėsi Christis.
Gyvatė dar kartą sušnypštė ir vėl puolė kitą taikinį,kitą,dar kitą...O Christis tik juokėsi.
-Šliaužk atgal,pas mane,sudainuosiu tau dainęleę-vėl šnipštūniškai prabilo jis.
Gyvatė vėl klusniai nusilenkė ir paršliuožė jam ant kelių.Valandėlę palaukes,Christis uždainavo:
Šnipštu,gyvačiuke,
Šliužki ant grindų,
Christiano tu klausyk
Jei gyvent nori tu
Gyvate vėlgi klusniai nusilenkė ir nušliuože ant grindų.Staiga Christis išgirdo žingsius,jis griebė gyvatę ir spruko iš kambario.
-
Lilee tylut tylutėliai išėjo iš bendrojo kambario.Ji apsidairė ar kas nemato,bet staiga susidūrė su kažkuo aukštu.Mergaitė netruko pastebėti,jog tas daigtas - Qrane Moris,astronomijos mokytoja.Buvo užmiršusi,kad šiandien ketvirtakursiaims kaip tik astronomija.
-Panele Jams,ką tu veiki čia?Kurgi tu eini?
Lilee neturėjo žodžiu...
-Aš,ee a...Ieškojau jūsų.Turiu neaiškumu dėl namų darbų,ponia.
-Bet vistiek Jams tu po devintos negali įšeiti iš bendrojo kambario.Iš Varno nago 10 taškų.Ir džiaukis,kad ne daugiau,-pasibarė profesorė.-Kas tau neaišku dėl namų darbų,Jams?-dar pridūrė linksmesnė ji.
Varniukė atsipūtė...Tik dešimt taškų,-galvojo.
-Naaaa,-pratesė.-Nelabai žinau Urano padėtį tarp jo mėnulių Rugsėjį.Ir niekur negaliu rasti.
-Uranas Rugsėjį būna tarp Ugnies ir Vandens mėnulių Šiaurės vakarų kriptimi.Ar aišku?
-Taip,ačiū profesore.
Lileei nebuvo kitos įšeities kaip grįžti į bendrąjį kambarį.Mergaitė grįžo,bet tik trumpam.Dabar ji jau tikrai žinojo,kad nieko nesutiks...Buvo įsitikinusi...
*
Ir štai Varnė jau prie Gobeleno.Ji Kambaryje.Jame jos laukė Nina.
-Pagaliau...Aš čia vos šaknų neįleidau,-nusiaipė ji.
Bet Lileei buvo nė motais.Pagaliau.Pagaliau jos galės išsivirti Šikšnosparnio sapno gėralą,beto Kambaryje buvo visko ko joms reikės.Lilee ir Nina pradėjo virti:
Pirma:Keturios šikšnosparnio blužnys.
Antra:Dvi pelės.
Trečia:Sapno atmintis. ( Jas įdėjus gėralas pasidaro skaisčiai raudonas ).
Ketvirta:Vilkolakio kraujas.
Penkta:Auksaakiai vabždžiai. (Gėralas turi būti permatomos spalvos ).
Varniukėms pavyko.Jei ir toliau lydės sekmė jo sugirdys keliems Klastuoliaims ir jie visad sapnuos tą patį šiurpų sapną.
Mergaitės įšėjo iš Kambario labai laimingos,nes šiaip jos išvirė VSMT viralą...
-
Stel su Rebecka įėjo į Kambarį.Jis atrodė,kaip iš prabangių rūmų ištrauktas.Buvo gan mažas tačiau su keliais raudonais,minkštais krėslais.Ten degė židinys ir daug lempučių.
Atsisėdusios merginos,apsižvalgė ir nieko nelaukus Reb prabilo:
- Nepyk,bet aš tau pamelavau.Aš nesu Vilkolakė.Negi įtarimo nesukėlė,kodėl aš iš karto ja netapau?Aš Animagė Stel,kaip ir tu.Dar viena neregistruota,- nusijuokė profesorė nuo paskutinių savo žodžių.- Nepasakiau todėl,nes nenorėjau,kad išgirstu Jis ir vėl nepultu,- Rebecka nusipurtė.- Jis mano,kad atliko savo darbą.Todėl mes ir esame Čia,o ne paprastame kambaryje.Tik niekam nesakyk,supratai?Tai dabar grėsia ir tau,mieloji.Kolkas,tiek.Komentarų bus?- paklausė ji,truputį sarkastiškai.Belaukiant taip sakant,jau kolegės atsakymo,profesorė nujautė pavojų.Bet ne šiandien,ne šįvakar...
-
Stela atsisedo į minkšta kreslą. Reb prabilo:
- Nepyk,bet aš tau pamelavau.Aš nesu Vilkolakė.Negi įtarimo nesukėlė,kodėl aš iš karto ja netapau?Aš Animagė Stel,kaip ir tu.Dar viena neregistruota,- nusijuokė profesorė.- Nepasakiau todėl,nes nenorėjau,kad išgirstu Jis ir vėl nepultu. Jis mano,kad atliko savo darbą.Todėl mes ir esame Čia,o ne paprastame kambaryje.Tik niekam nesakyk,supratai?Tai dabar grėsia ir tau,mieloji.Kolkas,tiek.Komentarų bus?
- Hmm.. Profesore, bet kodėl tas vilkolakis persekioja būtent jus? Beje, jei kurnors vėl eisite pasiimkit ir mane. Jis vienas, o mes dvi.
Stela atsistojo, ir pavirto į vilkolake. Ji drygo ant grindų ir pradėjo valiotis kaip šuo.. Gera pabūti šunimi, vilku, ir vilkolakiu..
-
Netrukus Stel pavirto į didelį Vilkolakį.Na,gal vis dėl to į grąžų vilką.
- Aš nežinau Vy,bet manau,kad kažkas jį siuntė.
Rebecka pasekė Stelos Vy pavizdžiu ir pavirto į didžiulį ir grąžų vilką.Vėliau į Feniksą...Kažkuriuo metu sugriaudėjo,o merginos vis dar,taip sakant žaidė.
Viena...
Dvi...
Trys...
Keturios...
Penkios...
Vėtra daužėsi į langą,kurio nesimatė.Vėl sugriaudėjo,sužaibavo...Reb atvirto ir tarstelėjo:
- Klausyk,gal jau einame?Aš tave palydėsiu iki Bendrojo ir bėksiu pati?Sutinki?
-
- ..Mananau, kad kaškas jį siuntė.
Per savo dukyma išgirdo Stela, tiksliau vilke. Ir štai šale jos atsirado Vilkolakis. Jos dūko, ir dūko. Poto šale Vy atsirado feniksas. Vistiek jos dūko..
Vienas griaustinis.
Antra..
Trečias..
Griaudejo. Bet jos visvien žaide.
Reb atvirto į žmogų ir tarė:
- Klausyk,gal jau einame?Aš tave palydėsiu iki Bendrojo ir bėksiu pati? Sutinki?
Stela tai pat atvirto į žmogų.
- Gerai. Sutinku. Kada vėl susitiksim?
-
Pagaliau Lurida pasiekė reikiamo aukšto koridorių. Priėjusį jai taip reikalingą sieną ėmė karštai mintyti.
Man reikia vietos daiktui paslėpti, pagalvojo suraukdama antakius.
Noriu patekti į slaptą kambarį, pasakė mintyse ir net negalvodama žengtelėjo kiek arčiau sienos.
Atverk man kambarį daiktuo paslėpti, vos spėjo pagalvoti ir ant sienos išryškėjo aukštos puošnios durys.
Nieko nelaukusi Luri atvėrė duris ir įžengė į patalpą, kurioje buvo visokiausio šlamšto. Nuo tuščių butelių iki suplyšusių apsiautų. Nuo pergamento ritinėlių iki doksių apsėstų perukų. Vieta labiau priminė sąvartyną nei kambarį, pilną hogvortso mokinių suslėptų daiktų. Eidama pro sulūžusį šepetį Lu nesuprato, kam tokį daiktą slėpti – galima paprasčiausiai išmesti. Tačiau pernelyg nesigilindama klastuolė priėjo prie niekuo neišsiskiriančios indaujos, atvėrė ją ir ėmė kosėti nuo dulkių bangos. Atsigavusi ji ištraukė iš kuprinės kažkokį kaip ir paketėlį, įkišo į indaują ir uždarė ją.
Jei reikės, pernelyg lengvai ją rasčiau... Man reikia dar dešimties tokių pačių indaujų skirtingose vietose, pagalvojo ir pamatė, kad identiški baldai atsirado įvairiose kambario vietose.
Patenkinta savimi Luri užsimetė kuprinę ant pečių ir išėjo iš kambario, prieš tai dar sutrupinysi stalą, ant kurio stovėjo visokie stikliniai prietaisai.
-
Albertas lėtai sliūkino koridoriumi, jis nežinojo kur yra, bet tai jam per daug nerūpėjo.
Jis liūdėjo, nes visus savo tapymo reikmenis paliko namie, o Hogvartse, meno pamokų nebuvo.
Berniukas atsiduso ir pažiūrėjo į kairę, ant sienos kabojo senas gobelenas.
Gotikos stiliaus... verptas iš šilko.... gana senas, kokie šrši šimtai metų... svarstė berniukas.
Tada vėl patraukė koridoriumi, tik šįkart kažkas buvo ne taip, kažkas. Albertass pastebėjo duris kurių seniau nematė.
Priėjęs arčiau pažiūrėjo ar ant durų nėra lentelės su užrašu. Nieko neradęs stumtelėjo duris. Iš karto link jo pasklido terpento, aliejaus ir akrilo kvapas. Berniukas įėjo į kambarį ir apsidairė, kambarys buvo nedidelis, bet jaukus. Jame rūseno židinys, buvo keli minkšti foteliai, stovėjo stalas. Albertas priėjo arčiau jo, ant stalo buvo įvairiausių daiktų:
gal koks dvidešimt pieštukų sustatytų pagal minkštumą bei kietumą, begalė įvairiausio plauko, storio bei formos teptukų, visokių spalvų aliejinių bei akrilinių dažų, didelis indas su terpentinu bei mažesnis su laku.
Kambario vidurį stovėjo keli, skirtingų aukščių molbertai. Kambaryje buvo ir langas su nuostabiu peizažu.
Albertas nusprendė artimiausiu laiku jį nupiešti. Jis negalėjo patikėti, kad rado, tikriausiai vienintelį, dailės kabinetą mokykloje, apie kurį anksčiau jam niekas nepasakojo, nors berniukas ir klausinėjo. Albertas pagalvojo, kad dabar norėtų kavos ir prancūziško raguolio. Keista, bet beveik iškart link jo atplaukė kavos kvapas. Berniukas apsidairė ir pamatė kavos satiuką, kurio, jis galėjo prisiekti, anksčiau nebuvo.
Gana greitai Albertas suprato, kad kambarys stebuklingas, viskas ko tik berniukas panorėdavo tuojau pat atsirasdavo magiškame kambaryje.
-
Septinto aukšto koridorius skendėjo tamsoje. Tik vieną ar kitą kampą apšviesdavo deglų šviesa. Buvo vakaras, tačiau kur ne kur pasigirsdavo žingsniai, matyt, koks pirmakursis ar antrakursis skubėdavo į savo bokštą, nes netrukus turėjo baigtis tos valandos, kuomet galėjai vaikščiotis koridoriuose. Nors visi aplink skubėjo, Sonora užvertusi galvą minė lėtai, koja už kojos. Buvo daug girdėjusi apie šį Septinto aukšto koridorių, nes jame garsėjo šis tas stebuklingo. Apie kambarį iki Pareikalavimo Sonora buvo girdėjusi jau prieš kelerius metus, kai brolis Albertas visiems, kas netingėjo namuose klausytis, gyrėsi, kaip jis slėpdamasis nuo Filčo pateko į šį Kambarį ir neva pakliuvo į nepaprasto grožio salę, kur stovėjo įspūdinga dviračių kolekcija. Sonora, žinoma, iš pradžių nepatikėjo, tačiau girdint panašių istorijų vis iš kitokių žmonių, jai susidarė įspūdis, kad toks kambarys iš tiesų egzistuoja. Tad ir šįvakar jos atsiradimas čia nebuvo neplanuotas. Sonora ne veltui pasirinko tokį, jau gan temstantį vakarą, kad neatkreiptų per didelio dėmesio. Ji sustojo prie reikiamos sienos ir į ją užsispoksojo. Nes įnirtingai mąstė, ką gi ji norėtų pamatyti Kambaryje iki Pareikalavimo.
-
Lili negalvodama atsidūrė sepintame aukšte. Negalvodama ką čia veiks nubėgo į septintą aukštą.
Lija lija lija... Šis lietus, rodos niekada nepasibaigs...
Taip galvodama Liliana lipo laiptais, kai lauke pasigirdo griaustinis.
Visada, per amžius bijosiu griaustinio... Neįsivaizduoju kodėl...
Užlipusi laiptais ji staiga sustingo. Nežinia ko čia jau stovėjo mergaitė. Maždaug tokio pačio amžiaus kaip Lili, bet, kaip matėsi iš uniformos, varnė.
- Sveika, aš Lili. Ką čia veiki?
Paklausė Liliana mergaitės ir priėjo arčiau.
Gal ji ką darys slapčia? Gal aš jai trukdu?...
-
Sonora išsižiojo iš netikėtumo, kai ją užklupo nepažįstama mergaitė. Kad tave kur. Planas gali nueiti šuniui ant uodegos... Pamanė Sonora, tačiau nepažįstamoji, nė neketino trauktis ir net priėjo prie Sonoros ir ją užkalbino:
- Ooo, sveika, sveika, - tarė Sonora, - Aš Sonora Peštukė, iš Varno Nago, kaip turbūt jau pastebėjai, - tarė ji ir bakstelėjo į krūtinę, ant kurios buvo išsiuvinėtas Varno Nago herbas. - O tu pati iš Švilpynės, tikriausiai? - Ji taip pat nužvelgė mergaitės mantiją. - Ar tu naujokė? - Maloniai nusišypsojo.
Tuomet Sonora atsiminė, kad mergaitė paklausė klausimo, ką čia ji veikianti. Sonora kritišku žvilgsniu nužiūrėjo Švilpiukę ir apsisprendė pasidalinti su ja savo planais, nes mergaitė, nors ir buvo nematyto veido, tačiau iš prigimties ryškiai mėgstanti nemalonumus.
- Tiesa pasakius, bandau prisišaukti Kambarį iki Pareikalavimo. Ar esi apie tokį girdėjusi? - Sonora paklausė draugės ir pasisuko į visiškai plyną sieną. Buvo net juokinga aiškinti, kad joje turėtų kažkas būti.
-
Alfas lėtai ėjo aštunto aukšto koridoriumi. Jis sparčiai artėjo prie paveikslo kur Barnabas Besmegenis moko trolius šokti baletą,tačiau pasiekęs paveikslą jis šūktelėjo iš nusivylimo.Prie kambario iki pareikalavimo durų stovėjo Sonora ir kažkokia kita mergaitė iš Švilpynės.
-Labas Sonora,-pasisveikino berniukas. - Hm..Gal ir tu nori patekti į kambarį iki pareikalavimo?
Ir kurgi aš jos nesutinku...Bibliotekoje,prie laužo.
-Keisti susitikimai ar ne? Sakyčiau per daug keisti,-paslaptingai tarė Alfas.
Iš tikro ko ji čia laukia? Tikiuosi joms netrukdau..
Alfas tarsi dabar pamatęs pasižiūrėjo į mergaitę iš Švilpynės.
-Sveika,aš Alfas.Alfas Saneris.Grifų Gūžta,kaip matai.
Nužvelgęs abi mergaites jis dar kartą paklausė:
-Kodėl gi čia stoviniuojate?
-
- Alfai! - Nuraudo Sonora. - Koks netikėtumas! Ką gi tu čia veiki? Jau netrukus baigsis pilies vaikščiojimo valanda, o čia visi migruoja tarsi autostradoje! - Sonora pažvelgė per petį.
- Ir tiesa, aš judvieju nesupažindinau, - tarė ji, žvelgdama Švilpiukės pusėn. - Čia Alfas, antrakursis iš Grifų Gūžtos, - tarė ji ir ranka parodė į Alfą, tuomet sekė kiti žodžiai, - o čia Lili, ji iš Švilpynės, bet turbūt jau ir pats supratai. - Sonora nutilo ir vėl pažvelgė į Alfą.
Dievulėliau, tikrai, kad dažnai su juo susitinku. Likimas? Nelikimas? Sonora nedrąsiai nusuko akis.
- Tai vat, atspėjai mūsų mintis, Alfai. Bandėm surasti Kambarį iki Pareikalavimo. Bet neapsisprendžiam, ką jame norime išvysti. Any ideas? - Ji kilstelėjo antakius.
-
-Any ideas?-paklausė Sonora.
Atėjau čia pasitreniruoti.Su jomis gali būti sunkoka..Netgi labai.
-Yupy.Atėjau čia pasitreniruoti gaivalų kerų.Labai norėjau juos išbandyti.
Dėl ko aš čia atėjau?
-Na,bandysiu visus kerus kuriuos žinau.O jus ką čia darot?
Ar jos žino kaip įeiti į kambarį iki pareikalavimo?
-Ar žinote kaip įeiti?-paklausė Alfas.
-
- Juk sakau tau, - nekantriai pakartojo Sonora, - bandom patekti ir tikriausiai abi nežinom kaip, - ji klausiamai pažvelgė į Lili. - Na, gal ir ne visai tiesą čia sakau. Esu girdėjusi, kaip reiktų įeiti. Na daugmaž pagalvoji, ko tau šiuo metu labiausiai reikia, tris kart praeini užsimerkęs pro šią sieną, na ir toliau jau turėtų būti gan paprasta, randi duris, įeini ir voila!
Sonora nepatikliai pažiūrėjo į tuščia sieną.
- Bet jei sakai, kad nori ten treniruotis kerus, o mes - pavyzdžiui pasižiūrėti dailią suknelių kolekciją, manau gali iškilti problemų. Juk šis Kambarys tik vienam žmogui pasirodo. Nepavyks mums visiems, su atskirais tikslais į ji prasibrauti. - Sonoros lūpų kampučiai nusviro žemyn.
Kad tave kur, o būtų buvę taip smagu visiems ką nors nuveikti. Pavyzdžiui išsiburti kokią palėpę, kur rastume senų kerėjimo knygų. Arba kaip tik kokia milžinišką pagalvių salę, kur būtų galima šokinėti nuo aukščiausių užkaborių...
-
Lili irgi mąstė, ką gi norėtu išvysti Kambaryje Iki Pareikalavimo. Apie šį kambarį buvo girdėjusi, bet tik tiek, kaip į jį patekti.
Staiga iš už kampo išlindo berniukas:
--Sveika,aš Alfas.Alfas Saneris.Grifų Gūžta,kaip matai.- tarė jis ir ėmė šnekučiuotis su Sonora.
Hmmm... Ką gi aš norėčiau išvysti Kambaryje? Suknelių kolekcija manęs nevilioja... Treniruotis irgi nenoriu. Gaila, kad kambarys neteikia maisto...
Kadangi Lili buvo kiek pašėlus, pasiūlė savo variantą:
- Gal galėtume užsiprašyti kambario kokių nors pedardų sandėlio? Paerzintume Filčą... O jei jūsų tai nevilioja... Gal Kambarys įrengtų didžiulį batutą?- Liliana nusišypsojo vaikams ir susimąsčiusi pažvelgė į sieną.
-
Batutą? Ar ji išprotėjo?
-Hm..Batuto tikrai nenoriu.Nors Filčo paerzinimas skamba visai gerai.
Pagaliau reikia atidaryti šitą kvailą kambarį.Per ilgai čia užsistovėjau.
-Abi sutinkat? Aš paprašysiu kambario daktaro Filjibusterio šlapiojo degimo petardų,smarvinių bombelių ir...Gal kuri iš jūsų norėtu saldainiukų?-Baigęs vardinti Alfas paklausė mergaičių.
-
-Abi sutinkat? Aš paprašysiu kambario daktaro Filjibusterio šlapiojo degimo petardų,smarvinių bombelių ir...Gal kuri iš jūsų norėtu saldainiukų?-Baigęs vardinti Alfas paklausė mergaičių.
- Man tinka,- linktelėjo Lili. Alfui pasiūlius saldainių ji linktelėjo dar kart,- O koki čia saldainiai?
Tikiuosi ne visokio skonio pupelės, o normalūs žiobariški saldainiai
- Na, Sonora, ar tau tinka petardos ir Filčo erzinimas?- paklausė Liliana Sonoros
-
Pažvelgęs į mergaitę Alfas suprato,kad ji nori kažkokių žiobariškų saldainių.
-Kaip matau,tu norėtum žiobariškų saldainių?
Kaip galima jų norėti?Juk magiški saldainiai daug geresni,-mintyse irzliai kartojo berniukas.
-Na pagaliau reikia,kad kažkas būtų daroma.Ar ne?-garsiai ištarė jis.
Žiobariški ir magiški saldumynai...Gražiausių suknelių kolekcija...Filčo erzinimo reikmenys.
Trečią kartą praėjęs pro sieną išvydo nenormaliai dideles duris.Alfas pastūmė jas ir drauge jie įžengė į kambarį iki pareikalavimo.
Čia buvo gražiausių suknelių kolekcijos ir visokiausių saldainių kalnas. Taip pat smarvinės bombelės,Filibjusterio petardos,karščiuojanti karamelė,nosies chalva,vėmimo pastelės((Ar kaip ten jos :D)).
-Wow...Čia tai geras? Ar esat mačiusios kažką panašaus?-paklausė Alfas apžiurinėdamas saldainių kalnus.
-
Įžengus į kambarį iki pareikalavimo, Lilianos akys pirmiausiai užkliuvo už Filibjusterio šlapio degimo petardų.
Na palauk Filčai, dabar jau tau bus...
- Na, veiksim spontaniškai ar pagal planą?- paklausė ji Alfo.
Pažvelgusi į suknelių kolekciją šiek tiek susiraukė, bet mielu noru pačiupo saldainiuką.
Visai nieko tie magiški saldumynai. Jaigu, aišku, tai ne kraujuojančios nosies chalva
Liliana išsitraukė lazdelę ir patraukė prie "Filčo nervinimo" reikmenų.
(Kambarys Iki Pareikalavimo neteikia maisto, nes maistas yra viena penkių Gempo pagrindinės transfigūracijos dėsnio išimčių :))
[/size]
-
Rafaela ramiai lipo laiptais. Nežinia kodėl, ją traukė aštuntas aukštas.
Kap, kap, po lašą... Lašas po lašo ir arklys nusitąšo...
Pasiekusi aštunto aukšto koridorių, kur kažkoks Besmegenis moko goblinus šokti baletą, ji sustingo.
Ką jie čia veikia?
Kamabrys Iki Pareikalavimo buvo atvertas. Du vaikai buvo viduje, o viena mergytė dar ne.
Hm... Matyta varnanagė... Ak, juk tai Sonora... O viduje - Alfas?
Rafaelos spėjimai pasitvirtino. Tai tikrai buvo Alfas ir Sonora. Su Alfu Kambaryje buvo dar nematyta Švilpė.
Ką jie čia veikia?
Nė kiek neabejodama ir drąsiai prišokavusi prie vaikų tarė:
- Sveiki. Ką čia veikiat?
Žinau kad Sonora manęs nemėgsta, bet...
-
((O saldainiai - maistas? :D))
Alfas išgirdo pažįstamą balsą.Tai buvo Rafaela,klastuolė su kuria Alfas susipažino prie laužo.
-Heh..Ką mes čia veikiam? Paprašėm kambario Filčo erzinimo reikmenų..Dabar bus...Dabar bus...
Alfas nusisukęs pradėjo atplėšinėti šokoladines varles.
-Ir vėl Merlinas.Turiu jų apie šešiasdešimt...Gal kas nors norėtu keistis?
Pamatęs,kad Sonora neįėjo į kamabarį pasakė:
-Sonora,eikš į kambarį,negi nori,kad mus užkluptu Filčas?
-
-Heh..Ką mes čia veikiam? Paprašėm kambario Filčo erzinimo reikmenų..Dabar bus...Dabar bus...- tarė Alfas ir ėmė atplėšinėti šokoladinę varlę.
- Kas bus? Paleisit per mokyklą petardas?
Rafaela peržvelgė kambarį.
O jei juos pagaus? Arieštas...
- Aš nerizikuočiau...
-
-Teisingai...Ir dar primėtysim smarvinių bombelių.
Pamatęs,kad mergaitė peržvelgė kambarį jis tarė:
-Neramu?
Kai kurios mergaitės tiesiog nuobodžios.Argi joms netrūksta linksmumo?
-Aš nerizikuočiau...
Rafaela žiūrėjo tiesiai į Alfą.
-Nerizikuotum? Kodėl?
-
-Nerizikuotum? Kodėl?- paklausė Alfas Rafaelos.
O jei atsitiktų kaip praeitą kart?
- Na, tu turbūt nežinai, bet prieš savaitę per mokyklą paleidau degančią salamandrą. Bėgdama nuo Filčo papuoliau į nenaudojamą klasę, o paskui dvi dienas gulėjau ligoninėje.
Smukmenų jam žinoti nereikia...
- Mielai prisidėčiau, bet nenoriu vėl gulėti ligoninėje
-
- Alfai, su kuo ten šneki?- paklausė Liliana kapstydamasi smarvinių bombelių krūvoje.
Atsitiesusi pamatė kažkokią klastūnyno mokinę.
Fu, klaastuoolė... Kodėl Alfas taip mandagiai su ja kalba?
Liliana atsargiai išlipo iš kambario ir priėjo prie Sonoros:
- Eime, užtenka tau čia stypsoti,- tarė ji paėmusi Sonorą už rankos.
Klastuolė, nekreipdama į Lili dėmėsio šnekėjo su Alfu.
- Alfai, palik tą nuobodą ramybėj, eime- sušuko jam Lili
-
Sonora pajuto, kad ją vėl buvo apėmusi viena iš tų keistų fazių, kai ji spokso į tuščią sieną ir negirdi nieko.
Tuomet, kažkas timptelėjo ją už rankos ir gražino į realybę.
- O, Lili, - ji nusišypsojo, - ką mes čia visi veikiame, ir kodėl čia pilna smarvinių bombelių? - Sonora išsižiojo iš nuostabos.
- Ir ką čia veikia šitiek žmonių? - Ji apžvelgė visus. Akys strigtelėjo ties klastuole.
- Žinai, Lili, gerai sakai, man atrodo čia ne vieta dar vienam vakarėliui, atrodo, jau girdžiu kažkieno žingsnius. Eime? - Ji pasiklausė jos ir taip pat pažiūrėjo į Alfą.
-
- Alfai, palik tą nuobodą ramybėj, eime!- sušuko Švilpė Alfui.
Rafaela tingiai atsisuko į jos pusę. Tada pašaipiai nusišypsojo ir tarė:
- Oj, oj kokios mes nemandagios... O gal pavydim?...
Ką aš jai padariau kad ji su manim taip? Jei esu iš klastūnyno, mane reikia koneveikt, ar ne?...
Rafaelai akis ėmė graužti ašaros, bet ji to neparodė.
Na ir užsikniskit jūs su ta išsišokele...
- Matau aš jum nereikalinga,- atsiduso Rafaela,- tad netrukdysiu... Iki Alfai... Sonora...
Rafaela apsisuko ir nuėjo.
-
- Oj, oj kokios mes nemandagios... O gal pavydim?...- nusišaipė klastuolė
Ne veltui šita ragana iš klastūnyno...
Rafaelai nuėjus, Lili net palengvėjo.
- Žinai, Lili, gerai sakai, man atrodo čia ne vieta dar vienam vakarėliui, atrodo, jau girdžiu kažkieno žingsnius. Eime? - paklausė iš transo atsibudusi Sonora ir taip pat pažiūrėjo į Alfą. Šis neatsakė.
- Gal jis susisielojo kad klastuolė pabėgo?...- sukikeno Lili Sonorai į ausį
Kaip mane nervina tie klastuoliai... Įsivaizduoja kad yra pasaulio bambos... Nors gal ir negražiai čia išėjo.
-
Sonorai šmėkštelėjo akyse lyg Rafaela būtų susigraudinusi. Nes klastuolės akyse žybtelėjo ašaros.
Vaje, ar ji tikrai užsigavo?
Sonora nors ir buvo kietakaktė ar dažnai įsiveldavo į visokias peštynes, nemėgdavo skaudinti žmonių.
- Gal mes kiek per šiurkščiai su ja? - Ji paklausė likusių vaikų.
- Nors ji visad man atrodydavo kiek šaltoka ir nepelnytai griežta su visais. Bet gal tai tiesiog toks Rafaelos būdas? - Sonora vis dar žvelgė jai įkandin. - Nežinau. Alfai?
Tarė Sonora ir pamosavo savo ranka jam prieš akis.
- Ar tu mus girdi? Žemė kviečia Alfą. Žemė kviečia Alfą. - Sonora pakartojo tokiu balsu lyg girdėtųsi iš garsiakalbio.
Tik tai nebuvo pati protingiausia mintis, atsižvelgiant į tai kiek dabar buvo valandų.
-
- Gal mes kiek per šiurkščiai su ja?- tarė Sonora klastuolei nuėjus,-Nors ji visad man atrodydavo kiek šaltoka ir nepelnytai griežta su visais. Bet gal tai tiesiog toks Rafaelos būdas? - Sonora vis dar žvelgė jai įkandin. - Nežinau. Alfai?
Vietoj Alfo atsiliepė Lili:
- Nesijaudink, juk ji klastuolė. Jaigu ją ten paskyrė, manau ji moka nuostabiai suvaidinti. Nors gal...
Lilianai nespėjus išreikšti savo minčių, Sonora ėmė mosikuoti Alfui prieš akis
- Ar tu mus girdi? Žemė kviečia Alfą. Žemė kviečia Alfą. - Sonora pakartojo tokiu balsu lyg girdėtųsi iš garsiakalbio.
- Ša, Sonora,- sudraudė ją Liliana.- dar kas nors išgirs. Dar nieko nepadarėme, o tu jau nori ariešto?
Lili vėl sukikeno
-
- Ar tu mus girdi? Žemė kviečia Alfą. Žemė kviečia Alfą.
Berniukas tarsi atsibudo iš sapno.
-Kas? Kodėl?-truputi be nuovokos kartojo Alfas.
Apsižvalgęs tarė:
-Kur dingo Rafaela? Ir kur jūs einate?
Vadinasi jos susipešė ar kažkas panašaus...
-Na,tai kuri man pasakys kas čia atsitiko?-pusiau juokais pusiau piktai paklausė Alfas.
-
- Dieve, kartai elgiuosi, kaip tikra mažvaikė, - Sonora vožtelėjo delnu sau į kaktą.
Ji apsidairė, nes visai nepastebėjo, kai Kambarys iki Pareikalavimo dingo.
- O kur gi dingo šitas, - mostelėjo ji į sieną, turėdama mintyje Kambarį. - Man atrodo, mano smegeninę naikina Graužaliai, niekaip negaliu prisiminti, kaip Kambarys iki Pareikalavimo dingo iš akiračio nepastebėtas.
Tikrai, kad magiškas daiktas, tas Kambarys. Įdomu, ar ir rytoj jis čia tikrai bus. O gal kitoje vietoje jau?
Sonora atrodė lyg būtų paskendusi mintyse. Tuomet po valandėlės nusipurčiusi vėl tarė:
- Na, tai kur keliam vakarėlį? - Ji valiūkiškai nusišypsojo.
- Ooo, Alfai - prabudai - kaip tik ant tų žodžių Alfas prakalbo.
- Sakai, Rafaela? Ji, naa, kaip čia pasakius. Ji eee, - Sonora apsimetė, kad galvoja, - na gerai, ji mums pasakė, kad tave myli ir pabėgo. - Sonora rimtai pažiūrėjo į Lili ir po sekundėlės pratrūko juokais.
- Na gerai, gerai, aš juokauju... - Ji vis dar juokėsi iš Alfo mimikos. - Aš nežinau, jai matyt, pabodo su mumis, bet šiaip juk jau ir visai vėlu. Tai nenuostabu, kad normalūs žmonės tokiu metu ruošiasi lįsti į savo pižamas.
-
Aš nežinau, jai matyt, pabodo su mumis, bet šiaip juk jau ir visai vėlu. Tai nenuostabu, kad normalūs žmonės tokiu metu ruošiasi lįsti į savo pižamas.- tarė kvatodama Sonora.
- O ką, mes tai jau nenormalūs, ar ne?- apsimesdama supykusi atsakė Lili. Rimtos išraiškos jai išlaikyti nepavyko, ir ji sukikeno.
- Na, mūsų išsvajoto kambarėlio nėra, ką veikiam?
Lili liūdnai apsižvalgė, nes iš kambario nespėjo nieko išsinešti.
Nei bombelių, nei petardų...Kvailas kambarys
-
- Eii, veikiam ką nors, - šūktetėlėjo Sonora, kai pamatė apsimiegojusius vaikų veidelius. - Prisimiegosim, kai pasensim. Čia juk Hogvartsas. Tikrai ką nors surasim, kur galėtume visi trys, na, kolkas mes juk tryse, taip? pabūt.
- O šiaip siūlau mest idėjas. Žinoma, jei nenorit tiesiog imt ir traukt į savo bendruosius kambarius, - Sonora pasitaisė plaukus, lyg ketindama daryti ką nors negero.
- Net nežinau, kur čia galėtume traukti, - ji susimąstė. - Gal kur nors į pilies požemius? - Ji nutilo. Ir po sekundėlės veide sužibėjo naujos idėjos pėdsakai.
- Sugalvojau! Gal pasekime Rafaelą? Ji juk tikrai negalėjo toli nueiti?
-
- Sugalvojau! Gal pasekime Rafaelą? Ji juk tikrai negalėjo toli nueiti?- pasiūlė Sonora
Ar ji išprotėjo?
- Tu kąąąą?? Nori kad kokiame koridoriuje ji mus užkeiktųųųųųų?? O paskui nutystų į mišką ir paliktų Aragogui su šeimyna?
Na gal mintis ir idiotiška, bet nežinia ką ji gali padaryt..
- Be to ką darytume ją susekę? "Labas Rafaela, žinojai kad tu ragana? Na va, iki". Tada jau mum būtų...- tada numalšinusi savo lakią vaizduotę atsisuko į Sonorą,- kodėl tau kilo tokia mintis?
Sekti klastuole. Nors... Gal...
-
-Pasekti Rafaela? Nemanau...Iš tikro,aš nenorėčiau gauti arešto,nes tuoletų šveitimas nebuvo malonus...
Reikėtu rizikos...Ir adrenalino.
-Galime pasirodyti Filčui ir dingti į bendruosius kambarius,nors tai kvaila mintis,-tai pasakęs jis trenkė sau per galvą kumščiu.
-Auč...Skaudėjo...
Alfas išgirdo greitą šlepsėjimą.
-Klausykit. - po ilgo tylėjimo jis vėl prabilo:
-Ar čia ne Filčo žingsniai?
-
-Ar čia ne Filčo žingsniai?- sukluso Alfas.
Lili taip pat įsiklausė. Tikrai išgirdo žingsnius. Staiga iš už kampo išniro šešėlis. Jis buvo mažas, perkaręs, ir piktai kniaukė.
-Ponia Noris... Kur bėgam?-Liliana išsigandusi apsižvalgė. Jiems nespėjus ko nors padaryti pasigirdo niurnėjimas
- Bjaurūs vaikiščiai... Oj, kai pagaisiu, tai jiems bus...
Liliana griebė Sonorai už parankės:
- Bėgam, tik kur?...
Tik kad nepagautų, tik kad nepagautų....
- Greičiau, Sonora, einam...- tempė Liliana ją, rodos, vėl panirusią į transą.
Filčo žingsniai artėjo.
-
-Sonora! Bėgam.Reikia judintis...
Tačiau kur? Kur bėgti?
Alfas pašėlusiai blaškėsi ir nežinojo ką daryti.
Virtuvė.
-Greičiau bėgam į virtuvę,dar naktipiečių gausim.
Sonora toliau kaip niekur nieko stovėjo.Alfas griebė jai už rankos ir paklausė Lilianos:
-Ar sutinki su manimi? Bėgam į virtuvę?
-
-Ar sutinki su manimi? Bėgam į virtuvę?-paklausė Alfas.
Kas per kvailas klausimas?
- Aišku bėgam. Greičiau
Iš už kampo Filčo balsas dar labiau garsėjo:
- Pakliūsit jūs man...
- Sonora... SO-NO-RA,- nepaisydama Filčo suriko Lili. Tada atsisuko į Alfą.- pakelsi ją? Jai taip, griebk ir - bėgam.
-
-Sonora... SO-NO-RA,-vis kartojo Liliana.
Alfas užsimetė Sonoros ranką ant peties ir pradėjo judintis.
Liliana bėgo greitai,o Alfas tempdamas Sonora šiek tiek atsiliko.
Priėjęs paveikslą jis sušvokštė Lilianai:
-Pa..Pakutenk kriaušę...
-
Slogią, dulkių pilną koridoriaus tylą sudrumstė lėti, bet ritmingi žingsniai. Kiekvienas jų atsimušdavo nuo storų sienų ir aukštų lubų ir pasklisdavo po erdvę besimaišydamas su kitu žingsneliu, kaip į vandenį įmestų dviejų akmenukų sukurtos bangelės. Koridoriumi ėjo miela, užsisvajojusi mergaitė, rankose belaikanti mažutę skrynelę, pilną laiškų niekam. Smulkutė Lilith figūra blankioje šviesoje metė keistus šešėlius, kurie mainėsi ant gruoblėtų akmeninių sienų ir grindų. Ji pagaliau atsipeikėjo iš transo būsenos ir sustojo prie sienos kurioje turėtų atsiverti durys į kambarį iki pareikalavimo. Mergina stipriai sučiaupė lūpas ir įsispoksojo į sieną. Negaliu patikėti, kad tai darau... Sargon bėga slėpti laikų į kažkokį nusmurgusį užkaborį.. -niurzgėjo mintyse. Atmetusi stambią juodų plaukų sruogą, Lilith pradėjo lėtai vaikščioti apie sieną kur turėtų atsirasti durys. Žinoma, nepamiršo galvoti ir apie kambario paskirtį. Ką nors paslėpti. Reikia kai ką paslėpti. Vieta paslėpimui. Saugi vieta. Bet nieko. Lilith dar stipriau sučiaupė lūpas ir pradėjo greičiau vaikščioti. Galiausiai ji net užmerkė savo dideles smaragdines akis ir jau norėjo imti rėkti, bet paskutinę akimirką susilaikė. Po gero pusvalandžio ji piktai sustojo ir dėbtelėjo į sieną. Na kas per..? Jos jau seniausiai turėjo pasirodyti! Nežadu čia slampinėti visą likusią dienos dalį, o ir drabužiai ima prisigerti pelėsių kvapo. Būtybė žaibavo akimis sienos pusėn, vaikščiojo ratu į vieną pusę, bet greitai apsisuko galvą ir teko pradėjo žingsniuoti į kitą pusę. Bet durys vis nesirodė. Susierzinusi padėjo skrynutę ant šaltų grindų ir pati atsisėdo šalia. Sukryžiavusi kojas toliau stebeilijo į sieną. Deja, net jos geležinė kantrybė ėmė sekti.
-
Profesorius lėtai žingsniavo koridoriumi. Akys klajojo už langų atsiveriančiame peizaže, o mintys lyg šleivas sekė paskui kūną, iš kurio buvo išmestos. Vis gi veide buvo įsirėžęs susirūpinimas, o už nugaros sudėtos rankos neramiai gniaužė viena kitą. Staiga jis sustojo ir visur įsitvyrojo tyla. Dante užsimerkė ir paniro į prisiminimus.
Šiandien ryte jam pabudus kažkas pokštelėjo ir paskui save paliko pergamento ritinėlį. Kai jį išvyniojo ant žemės nukrito mažas auksinis raktelis. Per mažas, kad tiktų pilies durims atrakinti. Nustebęs Dante perskaitė laiškelį, kuriame buvo nurodytas laikas ir vieta. Sumišęs profesorius negalėjo išmesti šio įvykio visą dieną iš galvos ir pagaliau pasisprendė nueiti į nurodytą vietą ir pažvelgti, kas jo ten laukia. Kas baisaus gali nutikti? Juk ne mirtis už kampo slėpsis. Atėjus vakarui vyriškis užsimetė apsiaustą, pasiėmė lazdelę ir išėjo.
Dabar Dante stovėjo priešais langą ir stebėjo kaip leidžiasi saulė. Liko kelios minutės iki susitikimo, tačiau spaudimo jis nejautė. Vos už kelių žingsnių prieš akis atsivers kambarys iki pareikalavimo ir profesorius išsiaiškins, kas tas paslaptingas žinučių siuntėjas. Tačiau, kai tie keli žingsniai buvo nueiti Dante išvydo ne mirtį ir net ne stebuklingą padarą. Priešais akis sėdėjo mergina, kurią jis matė pirmą kartą gyvenime. Ši buvo atsisukusi į jį nugara, todėl akivaizdžiai nepastebėjo atėjusio svečio. O gal tai ji pakvietė į pasimatymą? Dar labiau sutrikęs Arcari priėjo arčiau.
- Ar jūs ko nors laukiate? - paklausė ir pažvelgė į sieną, į kurią spoksojo moksleivė. Tai ir buvo kambarys iki pareikalavimo. Gal ji irgi gavo tokį laiškelį? tačiau šalia jos gulinti skrynelė išvaikė tokias mintis. Paprasta mokinė norinti pasinaudoti stebuklingu kambariu. Ir ko aš čia atėjau? Juk nėrą pilyje tokių paslapčių, kurias reikėtų atskleisti.
Bet tuo metu, kai į jį norėjo atsigręžti Švilpynės atstovė ėmė ryškėti durys, kurių iki tol nebuvo.
-
Lilith jau kuris laikas sėdėjo ant šaltų grindų ir jautė, kad šaltis ėmė sklisti po jos smulkutį kūną, ir sukryžiuotos kojos nejudėdamos ėmė tirpti. Bet toliau sėdėjo sutelkusi dėmesį į sieną ir sukinėjo platų sidabrinį žiedą ant kairės rankos piršto. Sėdėsiu tol, kol jos pasirodys.. Ir nejudėsiu iš vietos. Staiga kažkur toli, koridoriaus gale ji išgirdo žingsnius. Mergina sumirksėjo bet nenuleido žvilgsnio nuo sienos, kurioje durys taip ir nesirodė. Iš žingsnių ji suprato, kad tai vyras. Bet Lilith buvo nė motais ir ši toliau sėdėjo ant grindų. Nors visas dėmesys buvo sukauptas į sieną, bet kažkuri smegenų dalelė buvo susidomėjusi atėjūnu. Kas jis toks, ką jis čia veikia. Bet būtų nė kiek nenustebusi pamačiusi eilinį moksleivį. Kai žingsniai buvo visai čia pat ji išgirdo vyrišką balsą:
- Ar jūs ko nors laukiate?
Lilith giliai įkvėpė oro ir jau sukosi į nepažįstamąjį, bet staiga pradėjo ryškėti durų kontūrai. Grakščiai kaip katė atsistojo net pažvelgusi į atėjūną ir tyliai sumurmėjo vis dar stebėdama duris:
-Laukiu durų. Bet tikrai ne jūsų.
Mergina pagaliau lėtai pasuko galvą ir įsmeigė aršias akis į jos manymu, kokį nors mokytoją, kurio anksčiau nėra mačiusi.
-O tamstai ko čia reikia?-sušnypštė.
Durys jau buvo pasirodžiusios visu gražumu ir Lilith galvoje ėmė suktis keistos mintys. Negali būti. Ne, ne. Tiek laiko čia laukiu, o jos taip ir nesirodė kol neapsireiškė šis...-nejučiomis nužvelgė nuo galvos iki kojų.-padaras. Kažkas čia negerai... Primerkė akis ir linktelėjo durų link.
-Jums ten ko nors reikia?
-
Ir kodėl man visada pasiseka susitikti "mandagias" merginas? Gražias ir "mandagias". Lyg joms reikėtų mano pamokslavimo apie vyresnių gerbimą.. nužvelgė nepažįstamąją, kuri net nesiteikė prisistatyti. Tuomet užmetė akį į jai už nugaros atsiradusias duris. Šios spindėjo taip lyg būtų nusileidusios iš pasakos. Betrūko tik keisto virsmo iš žmonių į animacinius veikėjus. Tačiau Dantės akį užkliudė spyna. Ši buvo tokia mažytė ir vos įžiūrimą, jog jei būtų buvusi ne įprastoje vietoje jos niekada ir nerastų. Tai jam sukėlė įtarimą. Tačiau kuo čia dėta ši mokinė?
- Ne jūsų reikalas, panele, - šyptelėjo atsakydamas į šnypštelišką klausimą. - Mane labiau domina jūsų pavardė. Tokiu metu mokiniai jau turėtų sėdėti bendruosiuose kambariuose.
Kištelėjęs ranką į kišenę Dante išsitraukė raktelį ir praėjo pro merginą arčiau durų.
- Tiesa, aš Apsiginimo nuo Juodosios Magijos profesorius Arcari, todėl būk malonesnė, - neiškentė nors truputį nepamokslavęs.
- Ir taip, aš ten kai ko ieškau. Regis ir jūs, panele, kažko norėjote čia. Ar paslėpti šią skrynutę? Neabejoju, kad ten, kas bebūtų už durų, užteks vietos ir jūsų mažai paslapčiai.
Arcari prisilietė prie durų ir perbraukė pirštais per rakto skylutę. Ši be jokių abejonių turėjo tikti esamam rakčiukui. Įstūmęs jį į vietą Dante pasuko užraktą ir durys lengvai prasivėrė. Palei grindis nuvilnijo rūko juosta ir apsivijo aplink mokinės koją. O gal čia jos durys? Tik kodėl tuomet joms tinka raktas, kurį turiu aš? Ar tai ji jį paliko pas mane? Staiga rūko gija kaip koks trosas įsitempė ir timptelėjo mergina prie durų.
- Atsiprašau, bet gal čia jūsų durys? - jau trečią kartą sutrikęs pasidomėjo profesorius. Atrodė, kad kad ir kas buvo už durų, norėjo, kad pro jas žengtų būtent juodaplaukė. Gal tam visgi aš čia ir buvau reikalingas? Kad atverčiau jai duris? tačiau klausimams nebebuvo laiko, nes ėmė augti įtampa - nekaltas rūkas, kuris nebuvo toks nekaltas, vis labiau tempė merginą, kuri stovėjo priešais Dantę.
-
Mergina pažvelgė į duris. Veido išraiška nepasikeitė, bet nugara nuėjo šiurpas. Ji niekada nematė, kad kambario iki pareikalavimo durys būtų panašios į šias. Durys labai skyrėsi nuo ankstesniųjų. Įžiūrėjusi mažą spynelę kilstelėjo antakį. Išgirdusi profesorių klausiant jos pavardės, Lilith nesivargino nusukti žvilgsnio nuo durų:
-Lilith Sargon. Jau seniai būčiau iš čia išėjusi, jei ne tos sumautos durys. Bet kai čia pasirodėte jos tiesiog bum, ir pasirodė,-nusivaipė.
Smaragdinės akys įsmigo į vyro nugarą kai šis patraukė durų link. Mergina nemirksėjo ir stebėjo kiekvieną jo judesį, galvodama ko jam čia reikėjo.
-ANJM profesorius?-paklausė su vaikiška nuostaba.-Atrodot per jaunas tokiai pozicijai...
Paklausta apie skrynutę prisimerkė:
-Paslėpti...Taip. Kad niekas nerastų. Tikiuosi ten erdvu, nenoriu, kad svetimi žmonės ją aptiktų,-veideliu perbėgo šypsnis.
Lilith greitu mostu pakėlė skrynutę ir stipriai suspaudė jos šonus, lyg kas bandytų ją išplėšti iš rankų. Toliau akimis sekė profesoriaus judesius, kurie neatrodė labai įtartini, bet greičiau nervingi. Greitomis sumirksėjusi išgirdo raktelį pasisukant spynoje ir tyliai atsidarant durims. Pro duris ištrūkusi rūko juosta apsupo jos koją. Mergina piktai žvelgė žemyn. Staiga rūko juostelė timptelėjo Lilith koją ir ši vos nesuklupo nes buvo nepasiruošusi.
-Kas per..?
Piktai suniurnėjo. Išsitraukusi lazdelę nukreipė į rūko giją, bet nesumetė ką daryti.
-Mano durys? Nejuokaukit,-piktai išspjovė mokinė.-Raktą turėjot tiktai jūs. Visa šitai tikriausiai skirta jums.
Rūko gija toliau tempė mergina grindimis, jos širdis pradėjo bilsnoti žymiai greičiau, pirštai tvirčiau įsikabino į skrynelę ir stipriau suspaudė lazdelę.
-Padėkit man! Jūs geriau išmanote apie šiuos..daiktus!-susierzinusi sušuko Lilith toliau lėtai, bet tvirtai tempiama keistųjų durų link.
-
Dante išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į nematytą padarą.
- Glacius, - mostelėjo ja ir rūkas ėmė stingti. Apsivijęs aplink Lilith koją jis po truputį tapo ledokšniu, kuris žinoma nepadėjo išlaisvinti merginos, tačiau bent jau nebetempė jos pro duris.
- Confringo, - ir lediniai gniaužtai sprogo paskleisdami aplink švelnutį šerkšną.
- Malonu susipažinti, panele Sargon, - nepamiršo mandagumo ir pažvelgė į keistąsias duris.
Dante jautė, jog jam reikia eiti pro tas duris, jog ten slypi kai kas labai svarbaus, ką buvo užmiršęs daugelį metų. Lėtai suėmęs rankeną profesorius patraukė jas į save ir prieš akis išvydo tokį patį tirštą rūką, kuris judėjo kaip gyvas.
- Panele Sargon, visų pirma nespręskite apie žmogaus protą iš išvaizdos. Nors ir esu jaunas, mano gyvenimas ilgas kaip jūsų plaukai, - šyptelėjo, - ir patirties turiu daugiau, nei visi čia sudėjus. Galėsite tuo įsitikinti, nes keliausite su manimi kartu, - staiga atsisuko ir ištiesė ranką. Jo veidą puošė nuotykių trokštanti mina ir jis nekantravo atrasti šį tą naujo. Jau seniai Dante nieko nežudė, o juo labiau keliavo. Pats laikas laužyti rutiną.
- Ir pasiimkite savo dėžutę. Nežinau, kas joje yra, tačiau tai gali praversti. O net jeigu ne - juk nepaliksite jos čia.
Arcari neapgalvojo, kad mergina tiesiog nesutiks. Tokio varianto nebuvo. Čia ir dabar ji turėjo eiti su juo, nes vienam Dantei niekada nepatiko keliauti. Juolab, kad mistiškasis rūkas norėjo visų pirmą matyti būtent ją, o ne profesorių. Gal aš tik palydovas? Tuo metu rūkas vėl ėmė keistai traukti į save ir šį kartą tai pajuto ir Arcari. Susirūpinęs, kad gali nutikti neišvengiama, jis tiesiog griebė Lilith už rankos ir patraukė prie savęs. Magiška jėga juos patraukė į save ir jie abu dingo už durų, kurios tuojau pat su griausmu užsidarė ir pasislėpė nuo smalsių akių.
Dante pajuto kaip krenta. Šalia jo krito ir švilpė. Ji mane prakeiks pamanė ir nusišypsojo.
- Atleisk! - sušuko ir kiek buvo įmanoma krentant žemyn nugarą gūžtelėjo.
Pro juos lėkė keisti daiktai, kurie neaišku ar taip pat krito ar atvirkščiai kilo į viršų. Dante dar labiau pasimetė erdvėje, kai ėmė kristi greičiau nei jo palydovė. Apsidairęs jis ieškojo už ko būtų galima užsikabinti, tačiau net jei būtų pralėkusi komoda ji nebūtų jo išgelbėjusi. Nei jos.
- Laikykis! - dar kartą sušuko, nes dėl pro ausis švilpiančio vėjo buvo sunku ką nors išgirsti.
-
Šaltas vėjelio gūsis švelniai bloškėsi į merginos veidą sprogus sušaldytiems gniaužtams. Merginos nugara vėl perbėgo šiurpas.
-Man ir malonu, profesoriau,-pagaliau pažvelgė į vyriškį šalia.
Pagaliau galėdama laisvai judėti mokinė atsitraukė keletą žingsnių nuo durų, kur jautėsi šiek tiek saugiau. Išgirdusi profesorių kalbant apie patirtį,mergina pavartė akis ir tyliai prunkštelėjo. Profesorius ištiesė ranką į Lilith ir ši žingtelėjo dar žingsnelį atgal. Nelysk prie manęs.-šnypštė mintyse, bet lūpos buvo surakintos ir neišleido jokios garso, tik sunkiai nurijo seiles.Susierzinęs smaragdinis žvilgsnis šokinėjo nuo gražios rankos ilgais pirštais prie glotnaus veido mėlynomis akimis. Jis tikriausiai išprotėjo. Akivaizdu, kad išprotėjo!Profesoriaus veidas atrodė panašus į vaiko, kuris pirmą kartą ėjo giliai į mišką vienas. Nuotykių troškimo kupinas žvilgsnis. Mokinė dar stipriau suspaudė skrynutę, jei tai buvo įmanoma, nes jos piršteliai jau ir taip buvo pabalę. Vėl pasijuto keista trauka iš už durų. Staiga profesorius griebė Lilith už rankos ir pritraukė prie savęs. Vos spėjus ranka atsiremti į vyriškį, kad neužvirstų visu svoriu, ta pati keista magiška jėga įtraukė juos pro duris, kurios užsivėrė iškart pro jas žengus.
Vos užsivėrė durys mergina užsimerkė, bet po kelių akimirkų pajuto nesvarumo būseną ir vėją taršantį jos ilgus juodus plaukus. Ji krito. Krito. Krito. PO VELNIŲ!-sustaugė balselis galvoje. Nuo pat vaikystės ji nemėgo kristi. Tiesiog paniškai bijojo. O dabar nebėra kelio atgal. Plaukai krito ant veido ir buvo sunku įžiūrėti kas dedasi aplinkui, bet net per juodų plaukų užuolaidą Lilith sugebėjo pamatyti krentančius daiktus. Merginos akys išsiplėtė iš pagaliau balso stygos atgijo išleisdamos nuostabos pilną šūksnį, kurio tikriausiai niekas daugiau negirdėjo dėl ūžiančio vėjo. Išgirdusi profesoriaus keistą atsiprašymą paauglė piktai šūktelėjo atgal:
-Mes dar atsiskaitysim!
Kitą akimirką vyras ėmė smigti žemyn dar greičiau. Baimė ėmė slėgti plaučius ir darėsi sunku kvėpuoti.
-Nėra čia kur laikytis!-įsiutus sušuko.
Kitą sekundę Lilith galvos link skriejo didžiulė vaza. Mergina cyptelėjusi persivertė ore ir švelniai kliudė brangų porcelianą pirštų galais.
-
Kai bebūtų keista Dante nesirūpino, kad jie krenta jau ilgą laiką ir taip nieko ir nematyti. Vyriškis jau pajuto nuovargį ir nuobodulį, o peizažas nesikeitė. Abu keliauninkai priprato prie savo padėties ir tylomis tiesiog smigo žemyn. Tačiau kai kas vis gi privertė atkreipti dėmesį. Vėjas ausyse tiesiog nutilo ir tai vertė susimąstyti: ar tik jie nekrenta žymiai lėčiau? Apsidairęs Arcari pastebėjo, jog viskas aplink tiesiog sklando. Jis ir pats dabar jautėsi žymiai lengvesnis. Vertikaliai išsitiesęs jis pritraukė arčiau savęs, į vieną lygmenį Lilith, kuri dabar irgi plūduriavo galva į viršų. Bent jau tai turėjo būti viršus, nes juodi jos plaukai gražiai pridengė akis, o galiukai lyg plunksnos virpėjo ore. Staiga rūkas ėmė baltėti, retėti ir Dantei nespėjus nieko pasakyti (o jis ruošėsi) jie praslydo pro debesis. Po merginos kojomis atsivėrė žydras dangus ir pavieniai debesėliai lyg avys besiganantys pievoje. Tokių stebuklų Dante dar niekada nematė ir jam užėmė kvapą. Jis net nesusimąstė, kiek laiko jie ruošiasi dar leistis žemyn. Tiesiog čia ir dabar viskas atrodė pasakiškai...
- Nerealu, - ištarė balsu ir apžvelgė visą horizontą. Pro debesis švytėjo tikros smaragdinės pievos, matėsi jūra ir žemė. Profesorius ir mokinė tiesiog žvelgė į viską iš paukščio skrydžio!
Kai atsisuko į Lilith, kad išvystų jos reakciją pamatė, kad mokyklinė uniforma virto tokio pat žydrumo suknele su baltu kaspinu aplink juosmenį. Tai išspaudė jam šypseną, bet pažvelgęs į save išvydo ne ką mažiau keistesnį vaizdą: jo apsiausto nebebuvo, o įprastus rūbus pakeitė rudas kostiumas, o iš galo kažkas makalavosi. Dante ir vėl ruošėsi praverti burną, kad užduotų klausimą, tačiau jie ėmė leistis vis lėčiau ir staiga po jų kojomis iš niekur atsirado kilimo svetainėje dydžio korta ant kurios jie tvirtai nusileido.
- Mes vis dar danguje, - apsidairė Dante. - Ir tu panaši į Alisą, - nusišypsojo, kas viduje jį labai nustebino.
- Ir mes patekome į stebuklų šalį...? - lyg teigė, lyg ir klausė, nes profesorius negalėjo suvokti kaip jie žengė pro duris į kambarį iki pareikalavimo ir atsidūrė nematytoje šalyje? Žemyne? Pasaulyje?
- Kas nutiko su mano išvaizda? - pasiteiravo ir pasisuko aplink savo ašį. Kažkas keisto vis dar tabalavo jam už nugaros.
-
Mergina netardama nė žodžio žvalgėsi aplink. Bastytis naktį Hogvartse yra viena, bet atsidurti čia.. Turėsiu daug problemų....-papūtė rausvas lūpas. Kaire ranka prilaikydama sijonėlio kraštą, kad šis nesiplaikstytų apie plonas kojeles, akies krašteliu žvilgtelėjo į profesorių šalia. Na, bent čia esu ne viena... Gal kaip nors išsikapstysim.. Pradėjus baltėti rūkui Lilith susiraukė. Netarusi nė žodžio pažvelgė profesoriaus link, bet nieko nesakė. Tada ji pamatė debesis... Smaragdinėse akyse susimaišė nuostaba ir giliai užslėpta aukščio baimė.
-Kur mes esame?-tyliai sumurmėjo mergina.
Po jos kojomis driekėsi pievos ir laukai, atrodo net nepaliesti civilizacijos. Akies krašteliu pamatė profesorių žvilgtelint jos link ir Lilith nuleido akis. Pro rožines lūpas išsprūdo nuostabos gaida:
-Oh! Kas per?
Jos juoda mokyklinė uniforma su Švilpynės emblema buvo virtusi žydra suknute su baltu kaspinu. Didelės akys sumirksėjo ir pažvelgė į profesorių reikalaudama atsakymo. Po kojomis pajuto tvirtą paviršių ir nerimastingai susiraukė. Po gražiais juodais batukais buvo didžiulė korta. Korta? Juos tikriausiai juokaujate... Vyriškio išvaizda taip pat buvo pasikeitusi.
-Atrodo, kad danguje,-atsakė Lilith, praleidusi klausimą pro ausis nusikvatojo.
Baltame veidelyje švietė plati paauglės šypsena:
-Tamsta, atrodote kaip katinas.
Mergina toliau žvalgėsi aplink. Tokio vaizdo ji gyvenime nebuvo mačiusi. Pamiršusi visą mandagumą keistai sumirksėjo smaragdinėmis akimis ir paklausė profesoriaus:
-Ei, Arcari, gal mes sapnuojame? Juk neįmanoma patekti į tokias vietas per Kambario iki Pareikalavimo duris, ar ne?
-
- Katinas? - sumišęs šyptelėjo ir atsargiai pakėlė rankas, kad galėtų paliesti galvą. Pirštai prisilietė prie kažko švelnaus ir stangraus, kas šiek tiek krutėjo. Dievaži, aš turiu ausis... nusistebėjo ir dar kartą pažvelgė sau už nugaros. Ten nuotaikingai tabalavo ne kas kita kaip ruda uodega.
- Ar ir mano akys...tokios? - paklausė merginos, tačiau nedrįso jų liesti - jokios naudos.
- Ar mes sapnuojam? - perklausė apsidairydamas ir iš tiesų susimąstė. - Gali būti, - gūžtelėjo pečiais, - juk kad ir kokia magiška būtų pilis, ji negali turėti tokių užslėptų vietų.
Dante žengė kelis žingsnius arčiau kortos krašto, pasilenkė pažvelgti į apačią, bet vaizdą greitai užstojo nusileidusi kita korta. Dante užlipo ant jos ir atsisuko. Ten kur stovėjo Lilith viskas dar buvo savo vietose. Nusprendęs bandyti eiti toliau vyriškis vėl priėjo kraštą ir kai pakėlė koją po ja atsirado tvirtas pagrindas. Nieko netaręs Dante lyg niekur nieko ėjo toliau, o dangumi ėmė driektis kortų takelis į ... kur gi mus tai nuves? Ant žemės? Atgal į pilį? tačiau susirūpinimą jo veide pakeitė mįslinga šypsena. Oh, būti Chešyro katinu yra kankynė... atsiduso, bet akys liko linksmos. Arcari neabejojo, kad mergina eina iš paskos. O kur jai daugiau dėtis?
- Ką gali papasakoti apie save? - pagaliau nutraukė tylą ir kreipėsi į savo pakeleivę.
Ne dėl to, kad jam buvo labai įdomi mergaitės gyvenimo istorija, tiesiog čia daugiau nebebuvo ką veikti, tik kalbėtis. Dar kartą pačiupinėjo savo naujas ausis ir per visą keistą situaciją sugebėjo nusišypsoti. Jam jos patiko.
- Kaip manai, ko mes ieškom?
Jeigu iš viso ko nors ieškome. Na taip, išėjimo. Tačiau jis netikėjo, kad tik išėjimo link jie ėjo jau dešimt minučių. Staiga horizonte ėmė ryškėti kažkoks statinys. Kaip ir "geltonų plytų kelias" jis buvo iš kortų ir priminė pilį. Danguje. Profesorius sustojo ir žvilgtelėjo į mokinę klausdamas, ką ji apie tai mano. Abu jie kurį laiką žiūrėjo į jų tikslą, kurį be jokio pasirinkimo jiems reikėjo pasiekti.
- Eime, - nelabai užtikrintai tarė ir nuėjo toliau.
Pilis buvo aukšta, tačiau tuščia. Be sienų, kurios nieko neaptvėrė, daugiau nieko ir nebuvo. Keliauninkai išvaikščiojo visą perimetrą, tačiau nieko. Sustojęs prie pilies krašto, kur dar neseniai driekėsi kelias (kurio nebebuvo) jis susimąstė.
- Mes juk ieškom durų. Bet kokių, kad tik išvestų iš čia. Gal reikia jų panorėti? Kaip kad su kambariu iki pareikalavimo, kuriame iš tiesų ir esame.. Tiesiog, pagalvokime apie vietą, kurioje norėtumėme atsidurti.
Idėja buvo gera, tačiau ar veiksminga - reikėjo įsitikinti. Dante priėjo prie Alisos ir šyptelėjo.
- Kiekvienas nuotykis reikalauja pirmo žingsnio. Nuvalkiota, bet tiesa, net ir čia.
Balsas beveik murkė.
- Aš kalbu kaip katinas, tiesa? - sarkastiškai save pašiepė ir nusijuokė. - Einam iš čia, - susirūpino ir suėmė Lilith ranką.
- Galvok apie tą vietą, - mirktelėjo ir užsimerkė, kad geriau galėtų susikaupti.
-
Baltame veidelyje švietė piktdžiugiška šypsenėlė:
-Taip... Ir akys tokios.
Nusisukusi nuo Dantės mergina papūtė žandus ir piktu žvilgsniu apžiūrinėjo vietovę iš paukščio skrydžio:
-Kažkas čia ne taip..
Akies krašteliu Lilith stebėjo profesoriaus judesius. Priėjęs prie kortos krašto jis pasilenkė, bet priešais išniro kita korta. Smaragdinėse akyse šmėstelėjo baimė. Profesorius pradėjo atsargiai žingsniuoti vis atsirandančiomis kortomis. Nervingai apsižvalgiusi, lyg kas būtų ją sekęs, greitu žingsniu nupėdino Arcari link.
- Ką gali papasakoti apie save?-paklausė profesorius.
Lilith klausiamai pažvelgė jo pusėn:
-Apie save? Bijau aukščio. Labai bijau aukščio,-giliai įkvėpė ir iškvėpė.-Tiek tereikia dabar jums žinoti. O pats ką papasakosite?-vos ne vos sugebėjo išspausti rūgštų šypsnį.
Pamačiusi, kad Dantė vėl čiupinėja savo ausis, mergaitė sukrizeno:
-O gal jas ir pajudinti mokat?
Išgirdusi klausimą ko jie iešką sučiaupė lūpas:
-Kelio atgal. Kuo greičiau jį rasime, tuo bus geriau. Nors ant žemės būtų daug geriau..
Tolyje kažkas sušmėžavo. Vėl kortos... Išgirdusi profesoriaus žodžius nebyliai linktelėjo ir nusekė paskui.
Beeidama aplink pilį Lilith lūpomis leido sprogimo garsą pup pup pup pup. Aplink buvo tuščia.
-Man ši tuštuma kelia siaubą,-tyliai sujudino rausvas lūpas.
- Mes juk ieškom durų. Bet kokių, kad tik išvestų iš čia. Gal reikia jų panorėti? Kaip kad su kambariu iki pareikalavimo, kuriame iš tiesų ir esame.. Tiesiog, pagalvokime apie vietą, kurioje norėtumėme atsidurti,-tarė Arcari.
Lilith tyliai svarstė jo žodžius. Gal ir teisus..
-Labai nuvalkiota,-vyptelėjo.-Taigi, kad kaip katinas kalbi. Gerklinis balsas tikriausiai,-pašaipiai nusijuokė.
Smulkius pirštelius suėmė profesoriaus ranka. Mergina pašoko kaip elektros trenkta ir pradėjo greičiau kvėpuoti. Ji nebuvo pratusi, kad kas nors ją liestų. Galvok apie tą vietą...-pakartojo Dantės žodžius galvoje. Užmerkdama dideles smaragdines akis, pirštais apglėbė profesoriaus delną. Mintyse iškilo didžiulių durų vaizdas. Stipriai užmerktos akys greitai judėjo po tamsiomis blakstienomis. Po kiek laiko atsimerkusi Lilith išleido nuostabos pilną atodūsį ir stipriau suspaudė Arcari ranką.
-Durys,-parodė gležnu pirštu artimiausios sienos link.
Toje vietoje pradėjo ryškėti puošnių pilies durų kontūrai. Šios buvo keistai violetinės spalvos su gotikiniais ornamentais viduryje. Nesimatė nei užrakto, nei rankenos, tikrai didžiulės dvivėrės durys.
-
- Durys.
Dante atsimerkė ir išvydo švytinčius vartus į kitą pasaulį. Tik nuojauta neapleido, kad visai ne į tą, kurio jie tikisi. Priėjęs arčiau vyriškis apžiūrėjo gotikinius ornamentus, bet nieko panašaus anksčiau nematė, kas jo visai nenustebino. Spynos ir rankenos nebuvo, todėl Dante kurį laiką svarstė kaip jas pajudinti iš vietos, tačiau vienintelė išeitis - stumti - nepadėjo. Atsitraukęs profesorius leido pabandyti Lilith - gal ji turi geresnių idėjų. Tuo metu jis prisiminė, kad eidamas čia pasiėmė lazdelę. Apčiupinėjęs kostiumą, deja, jos nerado ir labai nusivylė. Tokiu momentu pažįstama magija būtų pagelbėjusi. Kas iš to, net jei ausis mokėčiau judinti. Šios pilies jos neišjudintų.. mintyse prisiminė mokinės klausimą, tačiau nieko nepasakęs apsisuko ir paėjęs toliau atsisėdo.
- Negaliu patikėti, kad mes stebuklų šalyje.. - susiėmė už galvos ir stipriai užsimerkė.
- Galiu prisiekti, kad girdžiu tave sakant: nesijaudink, neliūdėk. Galvok apie kartu praleistą laiką. Nėra nei ateities, nei praeities ir gyvenimas ne amžinas, - tokiais retais atvejais Alisa šypsodavosi, tačiau atrodė, kad nieko nemato.
- Tu dar mane išvysi, - spaudė gležną, virpančią merginos ranką savo delne ir glostė išblyškusį veidą Dante.
- Norėčiau pamatyti kaip tu pasensi. Norėčiau iki galo tave pažinti. Pamatyti dar kartą kaip šypsaisi. Norėčiau tik dar vienos dienos...
Arcari tylėjo. Jis negalėjo jai duoti to, ko abu norėjo. Net vienos dienos. Ji turėjo išeiti. Tą vienintelį kartą vampyro veidu tekėjo ašara.
All that matters is Love sušnabždėjo dvasia vyriškiui į ausį ir jis staigiai pakėlė galvą.
- Manau žinau, kaip jas atidaryti. Reikia dainuoti.
Idėja buvo trenkta, tačiau visa ši situacija tokia buvo, todėl reikėjo išbandyti viską.
- Kai kurios kultūros dainuoja tam, kad atvertų duris į kitus pasaulius, pavyzdžiui pomirtinį. Arba aukodami dievams. Tik reikia parinkti teisingą dainą...
Čia iškilo problema. Dante žinojo nemažai dainų, bet visos jos netokios.. Viltingai žvilgtelėjo į Lilith tikėdamasis, kad ji ką nors žinos.
-
Lilith žiūrėjo kaip profesorius iš visų pusių stumdė, traukė, kandžiojo duris ir tyliai sau iš jo juokėsi. Nors pala..Nieko čia juokingo! Juk esu taip pat čia įstrigusi… Mergina prunkštelėjo ir pati priėjo prie magiškų durų. Iš kur ji žinojo, kad tai gotikinis raštas? Nes ji domisi visa įmanoma istorija ir skaitė apie gotika, taip pat kažkur jį matė anksčiau. Kur? Tiesiog stovėdama priešais ji lengvai kramsnojo nagus ir mąstė. Gotikinių architektūros statinių buvo ir Anglijoje. Sargon juos ten matė. Tačiau kaip tai susiję su šiomis durimis? Durys kaip durys. Raštas kaip raštas. Lilith negalėjo rasti jokių skiriamųjų ženklų, kurie pateiktų bent menkiausią užuominą kaip jas atidaryti.
- Negaliu patikėti, kad mes stebuklų šalyje... – pasigirdo aimana ir mergina atsisuko.
Profesorius buvo visai viltį praradęs. Tik jo uodega nenustojo žaismingai švysčioti į visas pusis. Lilith dar galėjo prisiekti, kad viena ausis sukrutėjo. Daugiau nelabai žinodama ką daryti ji ėmė vaikščioti tai šen, tai ten tikėdamasi pamatyti tai, ką prieš tai praleido. Sustojusi prie pilies krašto apžvelgė kraštovaizdį ir pagalvojo kaip būtų įdomu sužinoti, kas vyksta apačioje. Ji visada norėjo būti ten, kur jos nėra. Paskendusi savo mintyse ji ne iš karto išgirdo džiaugsmingą Dantes balsą. Tik po akimirkos ji atsisuko ir perklausė:
- Dainuoti? – balse jautėsi nuostaba.
Staiga jai kažkas toptelėjo į galvą ir ji grįžo prie durų. Greitai apžiūrėjusi rado tą eilutę durų viršuje, kurią priskyrė ornamentui.
- Ši dalis..čia parašyta kita kalba. Ir aš ją mačiau anksčiau. Net gi žinau, kokia čia kalba! – apsidžiaugė Lilith ir pergalingai nusišypsojo bukam profesoriui.
- Aš padainuosiu, - mirktelėjo ir atsitraukė toliau.
Mergina užsimerkė, kelis kartus giliai įkvėpė ir pirma nata lengvai praslydo pro rausvas lūpas. Su ja pakilo vokai ir užsižiebė smaragdinės akys.
- May it be the shadow‘s call will fly away... May it be you journey on to light the day... When the night is overcome you may rise to find the sun...
Lilith kaip kokia deivė virpino orą savo balsu, savo lengvais judesiais, kai rankos kilo į dangų ir leidosi į žemę, kai suknelės kraštas kaip drugelis šoko valsą, plaukai nelyginant plunksnos lengvai leidosi ant josios pečių ir veido.
- Mornie utúlië, believe and you will find your way… Mornie alantië, a promise lives within you now..
Melodija kaip raktas patraukė užraktą ir durys be garso atsidarė. Kaip pradėjo dainuoti taip ir pabaigė. Atmetusi plaukų sruogą Sargon kandžiai žvilgtelėjo į Arcari ir nuėjo durų link.
- Taip ir stypsosite čia ar eisite? Galiu lengvai uždaryti duris ir teks jums dainuoti vienam.
Žengusi žingsnį kito pasaulio link mergina tikėjosi išvysti viską, bet tik ne tai. Mokykla? Jie atsidūrė tame pačiame koridoriuje iš kurio išėjo, o durys, pro kurias tik ką grįžo vedė į kambarį iki pareikalavimo. Ko tai staiga užsiplieskusi Lilith trenkė durimis, spyrė į jas ir tyliai nusikeikė.
- Velnio kambarys ir jo kvailos kvailos išdaigos, - putojo švilpė. – Daugiau niekada prie jų neisiu. Akyse matyt nenoriu! Kažkokia nesąmonė, - suburbėjo ir stvėrusi savo dežutę pasisuko eiti sau, bet prieš akis stovėjo pamestas ir niekam nereikalingas profesorius.
- Ačiū už tokią smagią kelionę, - sarkazmas tiesiog kaip cunamis užliejo vyriški ir Lilith nuėjo savo keliais. Daugiau nenorėjo matyt nei tų durų, nei to vyro.
-
Atsidūręs kitapus durų visų pirma Dante apsičiupinėjo: ausys ir uodega buvo dingusi, o vietoje keisto rudo kostiumo jis vilkėjo senus gerus savo rūbus. Ir lazdelė kišenėje ramiai gulėjo. Atsipūtęs Arcari žvilgtelėjo į duris, kurias dabar kandžiojo mergina, ir susimąstė. Kur mes buvome? Kai gavau raktą tikėjausi visai ne to. Matyt ir panelė Sargon tikėjosi visai ne šito. Nors kyla klausimas kada ji tikėjosi kažko kito labiau? Akivaizdu, kad ši kelionė ją džiugina ir siutina vienu metu. Tuo įsitikinti galėjo, kai atsisukusi Lilith vienu žvilgsniu pragręžė skylę kaktoje ir paliko profesorių be perstojo kraujuoti. Metaforiškai. Palydėjęs akimis bevizginančią savo uodega mokinę Arcari dar kartą atsigręžė į duris, tačiau ten nieko nebebuvo. Apsidairęs Dante nusprendė grįžti į savo kabinetą ir kai ko paieškoti knygose. Jam žūtbūt reikėjo išsiaiškinti, kokia magija čia veikia. Už lango jau buvo tamsu, koridorius apšvietė žvakidės, o visoje pilyje buvo tylu. Lyg tarp kitko perbraukęs plaukus atgal, pataisęs apsiausto kraštą apsisuko ir nuėjo koridoriumi tolyn. Bet jis dar čia sugrįš. Ir nujautė, kad ne jis vienas.
-
Aštunto aukšto koridoriuje tylu ir tuščia. Šviesa krintanti pro langą apšviečia gobeleną kabantį ant sienos, kuriame Barnabas Besmegenis moko goblinus šokti baletą.
Iš už kampo išnyra mergaitė. Rudi plaukai surišti į kasą, o akys laksto per koridorių dairydamosi žmonių. Mergaitė, apsisiautusi Klastūnyno apsiaustą sustojo prie gobeleno ir apsidairiusi ėmė vaikščioti pirmyn - atgal.
- Man reikia vietos treniruotis, man reikia vietos treniruotis, man reikia vietos treniruotis...- murmėjo tyliai Rafaela vaikščiodama pro gobeleną. Praėjusi trečią kartą ji pakėlė galvą ir pažvelgė į gobeleną - vietoj sienos stovėjo sunkios durys. Dar kartą apsižvalgiusi ar nieks nemato, Rafaela įsmuko į vidų ir užvėrė duris.
Kambaryje Iki Pareikalavimo tvyrojo melsva prieblanda. Prie sienų stovėjo didžiausios lentynos knygų, o priekyje buvo daugybė pagalvėlių. Kelios iš jų sklandė ore. Rafaela pakėlė antakius ir nusimetė apsiaustą. Keista vieta. Turbūt čia kitados vyktavo Dumbldoro kariaunos susirinkimai. Dar kiek pastoviniavusi ji išsitraukė lazdelę ir nusitaikė į vieną iš pagalvių skrajūnių.
- Inflamarae,- tarė. Nieko neįvyko. Vyptelėjusi ji piktai pažiūrėjo į lazdelę. Aišku tu čia nieko kalta, čia vis mano nemokšiškumas. Dar nebuvo taip, kad paleiščiau kerus iš pirmo karto. Giliai įkvėpusi ji vėl pabandė.- Inflamarae.
Jai pavyko. Tik kad pagalvėlė ne užsiliepsnojo, o sprogo paskleisdama pūkus ir pargriaudama klastuolę ant grindų.
- Velniava...- piktai sumurmėjo Rafaela ir užvertė akis.
Pukai po kurio laiko išsisklaidė, o mergaitė vis dar nepasiduodama atsistojo. Jei ji užsibrėžė ką nors padaryti, tai nepasiduos, kol tai įvykdys. Ji nusitaikė į kitą pagalvę.
- Inflamarae!
Šį kart pagalvė užsiliepsnojo ir po kelių akimirkų iš jos liko tik pelenų krūvelė.
- Yes...- nusišypsojo Rafaela ir tokios sėkmės padrąsinta pabandė dar kartą.- Inflamarae!
Šį kartą vėl pavyko, tik kad užsidegė ne pagalvėlė, o ant žemės gulėjusi knyga.
- Inflamarae! Inflamarae! Inflamarae!
Mergaitė ėmė svaidytis kerais padeginėdama pagalvėlės. Vos tik pasirodydavo, kad jų mažėja, iš kažkur atsirasdavo dar. Pailsusi Rafaela atsiduso įsikišo lazdelę į kišenę. Nee... Šiandieną man pakaks. Dar kartą pašnairavo į pagalvėles ir atsisėdo ant grindų.
-
Johnis norėjo patekti į kambarį, nes buvo susitaręs su senu geru draugu Johny Britt. Ir ten pasimokinti burti.
Johnis galvojo, noriu susitikti su Britt. Tris kartus apsisuko ir jam pavyko, atsidarė durys ir Johnis atėjo. Staiga kažkas tyliai pasigirdo
-Lumos-Pasakė Britt.
Johnis su Britt pasisveikino ir jie nuėjo mokytis apsiginimo kerų.
Ir jie pradėjo. Pasidėjo pagalves, ir pradėjo. Staiga jie surikome Inflamarae. Ir dvi pagalvės tiesiog sudegė. Tada, jie mokinosi toliau visokiausių burtų, ir kalbėjo, apie senus gerus draugus. Ir jie smagiai vis mokinoso burtų. Galų gale pasižiurėjo į laiką ir nusprendė, kad reikia eiti į kambarius. Ir durys atsidarė, mes išėjome ir staiga durys dingo.
-
((RPG žinutės rašomos trečiuoju asmeniu, o ne pirmuoju. T.y. „Johny pasisveikino su Britt ir kartu nuėjo mokintis apsigynimo kerų...“ Ir ne tik šitoj žinutėj randu tokius neatitikimus - visur pradedi rašyt pirmuoju asmeniu. RPG žinutėse pasakoji, ką veikia personažas, o ne tu.))
-
-O žmogau. Aš taip mėgstu šokoladą.
Alfo žodžiai lėtai,tačiau garsiai nuaidėjo per visą aštuntąjį aukštą. Pramušė miegą visiems paveikslams,vaiduokliams buvusiems netoli garso šaltinio ir žinoma,mokiniams be mokytojams,kurių pikti,neklusnūs balsai buvo girdėti. Staiga jie nutilo,tačiau pamanę,kad tai bus tik paikas pirmakursis,toliau riejosi. Mokytojo ausis regis pagirdo keletą keiksmažodžių,tačiau gal tik garsai sužaidė...Tikriausiai.
- Ooo..Sveika,nekaltai atrodanti siena. Žinau,kas už tavęs slepiasi,-Gudriai nusišypsojo. - Ir lauk manęs,mielasis kambariuk.
Noriu vietos kur viskas paslėpta
Noriu vietos kur viskas paslėpta
Noriu vietos kur viskas paslėpta,įskaitant ir šokoladą.- Mintijo mokytojas tikėdamas,kad durys atsivers. Norėtumėt,kad taip butų atsitikę. Visi gamtos dėsniai sakė NE Alfo norams ir šokoladui. Ypač šokoladui.
-Na,gerai,visų pirmą,ar čia tas aukštas? - Alfas nuėjo prie laiptų ir maždaug apskaičiavo,kad tai yra aštuoni aukštai. - Gerai,esu čia,tačiau galbūt ne toje vietoje? - Pasisuko ir pamatė trolius norinčius išmokti baleto. - Po velniais,esu čia!
-Expulso maxima!- Suriko jis ir masyvus kerų pliūpsnis daužėsi į sieną. Pasigirdo didelis būm,ir viskas nutilo. Staiga pasigirdo Alfo keiksmai.
-Nagi,įdiotiškos durys,atsidary... - Durys atsivėrė ir pro jas išlindo mažas,galbūt antrakursis švilpiukas. - Greit bėk iš čia kol iš tavęs neišviriau braškių uogienės su sirupu ir keturiais šaukšteliais cukraus!
Kai pagaliau kambaryje,ir šalia jo nieko nebeliko išskyrus Alfą,jis mintyse paprašė kambario ir milžiniškos durys pasirodė.
-Yess...Šokolade aš ateinu!- Rėkdamas įbėgo į kambarį. Tačiau išvydo ne to ko tikėjosi. Lentynos buvo prigrūstos visokiausių daiktų kurie buvo čia paslėpti per Hogvartso gyvavimo metus. - Gerai,šokoladas palauks. Reikia šį tą padaryti.
Keletą minučių bėgiojęs,ir jau spėjęs sušilti Alfas rado pradanginimo spintą. Norėjo dingti iš čia nepastebėtas,ir po to grįžti tarsi nieko nebuvo. Jis išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo:
-Harmonica Necterre Passus,- Spinta sudrebėjo. -Harmonica Necterre Passus- Sumurmėjo dar kartą ir daugiau spintą nepajudėjo. Panaudojęs kerus...Pasijuto keistai ir nepažino savo minčių. Atrodė nebevaldė savęs.Jis ramiai į ją įlipo ir užsimerkė...
Trys...
Du...
Vie...
Ką?- Pirmas žodis šovęs Alfui į galvą po to,kai jis išgirdo drebančius balsus,ir duslius žingsnius.Išsitraukė lazdelę,tyliai atidarė duris ir išlindo. Nieko nesimatė,tačiau balsai girdėjosi. Velnias? Ministerijos darbuotojai susekę šį burtą? Nė už ką..? O gal?
Apėjęs keletą ratų ir vėl sugrįžęs prie spintos Alfas staigiai atsisuko. Už jo stovėjo..Taip,Ministerijos darbuotojas Koregeris. Nesvarbus asmuo,kurį galimą būtų...Nužudyti? Taip,nužudyti.
-Avada Kedavra!,- Šių kerų jau buvo mokinamas nuo vaikystės,tėvų namuose,kai tėvas dar buvo gerbiamas ir gyvas. Žalias blyksnis pasileido link Koregerio ir jis,galima sakyti nuskrido į kalną šlamšto. Tikriausiai visą šitą garsą išgirdo jo bendras ir pasileido link garso. Atbėgęs iš dešinės,nepažįstamas Alfui,tačiau atrodantis kaip svarbus asmuo jau norėjo prakalbėti,tačiau nespėjo,nes mokytojas suriko:
-Cistem Aperio!- Norėdamas nenužudyti,tačiau į komą nuvesti žmogus.Alfas prašovė. Tačiau traukdamasis,darbuotojas parkrito ir neatsistojo,nors buvo sveikas gyvas.
-Sveikas,drauguži. Ir viso gero. Obliviate!
Palikęs mėšlyną kambaryje,ir betvarkę jo prote,vis dar nesuprasdamas kaip ir kodėl tai padaręs,Alfas išėjo iš kambario ir patraukė į kabinetą. Turėjo pabūti vienas,o po to pasitarti su kažkuo. Kažkuo svarbiu.
-
Fasas iššoko iš židinio. Buvo vėl visai rimtas, ne taip, kaip Gūžtoje, Testralių urve. Grifiukas apsižvalgė: čia buvo jaukus kambarėlis su pora fotelių, knygų lentyną, neryškiu šviesos šaltiniu, ir lakta pelėdai. Vaikinas nuėjo prie fotelio ir įsižiūrėjo į jį. Pamąstęs savo fotelio spalvą pakeitė į mėlyną. Tada sumąstė, kad galėtų atsirasti staliukas. Taip ir įvyko. ,,Smagus kambarėlis."- pamanė Fasas. Keitės dar nebuvo. ,,Tobuloji varniukė vėluoja.". nusišaipė mintyse Fasas. Gerdamas išgalvotą arbatą, grifas susimąstė, ar tik Keitė nebus kur nors užstrigus? Gal ne. Tikėkimės. Fasas susikaupęs atsisėdo į vieną krėslą ir žvelgė į židinį.
-
Liepsnoms kiek sumažėjus Keitė priešais save išvydo gan erdvų kambarį. Jame buvo keli krėslai, vienas jų- elektriškai žalios spalvos, Keitės mėgstamiausios. Mergina skubiai padaužė batus į židinio kraštą, kad neprineštų ant grindų pelenų. Tai kas, kad po to šitas kambarys išnyks-tvarka turi būti.
Išlipusi iš židinio ji atsisėdo į žaliąjį krėslą ir darsyk apsidairė. Prisiminė pasakojimus, kaip tėtis čia savaitę slėpėsi nuo profesorės Surauktanosės ar kaip antros eilės dėdė kovojo prieš Magijos Ministerijos rėžimą.
Gaila,-jau ne pirmą ir ne dešimtą kartą pamanė Keitė,-kad viso to aš memačiau.
-
Fasas išvydo išžengiant Keitę. Ši nepastebėjusi jo, klestelėjo į gan arti esantį fotelį. Fasas krenkštelėjo, mergina krūptelėjo. Vaikinas baigė išgerti arbatą ir su lazdelės mostu prinešė savo fotelį arčiau Keitės ir židinio. Kad galėtų ją stebėti ir šildytis puikia magiška ugnim. Tada padėjo puodelį ant priešais esančio stalo ir atsirėmė į krėslo atramą. Įsipatogino.
- Keite, dabar neišsigąsk.- tarė jis įspėdamas. Tada užsimerkė.
Faso rūbai sulindo po oda, staigiai išdygo gražus, tankus, žvilgantis sidabrinis kailis su juodomis dėmelėmis. Laikrodis pradingo po sutrumpėjusiais, bet sustorėjusiais pirštais, iš už nugaros išdygo neilga, stora uodega. Iš stambių letenų iššoko juodi, aštrūs nagai. Vienintelis dalykas, jungiantis Faso Oldeforto žmogiško kūno prisiminimą ir ant fotelio sėdintį irbį - snieginį leopardą, buvo juokingai pūpsantys akiniai. Plėšrūnas prasimerkė: jo akys buvo žydros su siaurais juodais vyzdžiais, kaip tą dieną prie medinio Draugų namelio, ar kur. Pantera numetė ant žemės akinius ir pasuko stambią galvą į Keitę. Apuokas Turdanas atskrido ant irbio peties ir atsitūpė: čia buvo daug patogiau, negu ant Faso peties.
-
Keitė kilstelėjo antakius. Tačiau klausimai jau grasino išsprūsti ir Keitė tyliai atsiduso. Smalsumas-tas dalykas, kurio tramdyti jai nesiseka tramdyti. Visai nesiseka.
-Tu animagas?-paklausė. Neblogai.-Tai štai kodėl tavo vyzdžiai susitraukinėja. Gan dažnai.
Jei atvirai, Keitė truputėlį pavydėjo Fasui. Ji nežinojo, kaip yra iš tikrųjų, bet buvo beveik visiškai įsitikinusi, kadbgalėti pasiversti gyvūnu daug šauniau nei netyčia stūmti kitų gyvybę į pavojų ar vis ką nors sudeginti.
-
Irbis šiurpiai iššiepė aštriais, blizgančias iltis. Šiaip bet kas kitas būtų galėjęs išsigąsti, bet žmogus, suprantantis, kad animagas nemoka šypsotis kaip žvėris, visiškai nebijotų. ,,Aišku, kad animagas." mintyse tarė suirzęs Fasas. Irbis linktelėjo galva. Tada įvyko atvirkštinė regeneracija: rūbai išniro į odos paviršių, o kailis dingo. Fasas paėmė akinius nuo žemės ir užsidėjo, perbraukdamas ranka per susivėlusių plaukų ševeliūrą.
- Taip, aš animagas. Bet toks nebūčiau, jeigu vienas mano Durmštrango mokytojas nebūtų pastebėjęs mano gabumų. O štai Hogvartse niekas su mokiniais animagais neužsiima - atseit gali pakenkt mokyklos reputacijai ar ministerijai. Bet niekam nesakyk, koks aš esu, gerai? Nes aš nesu registruotas.
-
Keitė šyptelėjo.
-Tyliu,-prižadėjo ji.-Prisiekiu kaip žmogus, nuo gimimo matęs testralius, netyčia vos nenužudęs trijų bendraamžių, du kartus padegęs sandėliuką ir vieną- brolio šaliką.
Nutilo laukdama Faso reakcijos. Pasakė tai pusiau juokais.
"Kita vertus, gal jei nenusijuoks, tai per daug neišsigąs"-pamanė Keitė. Tikėjosi, kad taip bus.
-
Fasas irgi mandagiai šyptelėjo ir slapčia lengviau kvėptelėjo. Išgirdęs Keitės savęs apibūdinimą, jis surimtėjo ir prisimerkęs įsižiūrėjo į varniukės akis, ieškodamas juokavimo ženklų. Nerado. Tada darsyk šyptelėjo ir tarė:
- Įdomu, įdomu. Jeigu tokius pokštus krėtei su magijos pagalba, neturi teisės manęs paniekint kaip buvusio durmštrangiečio, nes tikrai nepatikėsiu, jog negavai kvietimo į ten.
Pats Fasas kvietimą gavo po kitokių įvykių. Kaip rimtai įniršęs (o tai jo gyvenimo vyksta itin retai, per visus 15 metų tokius pykčio protrūkius galėjai suskaičiuot ant vienos rankos pirštų), magiškai nužudė savo draugo žiobaro sesutę. ,,Gerai, kad draugas buvo žiobaras..." skaudžiai prisimindamas senovę, pamanė Fasas.
-
Keitė kilstelėjo antakius. Tada šyptelėjo.
-Nori tikėk, nori ne, bet negavau. Juodoji magija- ne mano sritis. Visus tuos dalykus padariau netyčia. Sakytum, įprasta Netyčinė magija, bet... tai tebesitęsia. Natanielio šalikas užsidegė prieš jam...aaa...išeinant. Aš jau buvau baigus du kursus.Nežinau, ar tai aš per silpna, ar tai magiją per stipri.
Atsidusi ji tęsė:
-Kai kurių dalykų nenorėjau. Pavyzdžiui, tikrai nenorėjau, kad Kesė Bretli išgulėtų tris dienas komoje. Kita vertus, Ostinas Dželis tikrai nusipelnė susilaužyti ranką.
Keitė žvilgtelėjo į Fasą.
-
Fasas nusijuokė iš Keitės pasakymų.
- Stipri ir magija, ir tu. Kartais ji gali nugalėt. Bet mes nesakome konkrečiai - juodoji ar baltoji magija. Sakom - magija. O tiems draugams pakenkė greičiausiai netyčia iš tavęs išsprūdus juodoji. Durmštrango aplinkoje yra nerašytas, bet visiems žinomas posakis - ,,Juodoji magija ir baltoji magija gyvena viena šalia kitos, ir gyvena visur.", nors tu jo ir nepripažintum. Sakei, ,,juodoji magija ne tavo sritis." O tu galvoji, kad jei gavau kvietimą į ten, ji - mano sritis?- įžvelgdamas užglaistytą nepasitikėjimą, paklausė grifiukas.
-
Keitė nežymiai pavartė akis.
-Žinau, kad nei nuo tos, nei nuo anos nepasislėpsi,-pasakė.-Girdėjai, ką sakiau per Apsigynimą nuo juodosios magijos? "Tamsa negali be šviesos, šviesa- be tamsos. Nebus juodosios magijos- nebus baltosios, ir mes čia bejėgiai". Aš girdžiu, ką šneku. ir suprantu. Dažniausiai,- pridūrė Keitė trumpai gūžtelėjusi.-Keisčiausia, kad visi aplink mane- na, namuose- atrodo taip, lyg žinotų kokią paslaptį. Kažką apie mane, ko nežinau aš. Ir visi giedoja tą pačią giesmelę: "Keite, tu tikra burtininkė, apdovanota nepaprasta jėga, bet atmink, kad savo galias reikia valdyti" ir panašiai. Net neįsivaizduoji, kaip tai užknisa,- Keitė pasitrynė smilkinius.-Ei, palauk, gal ir gavau laišką iš Durmštrango. Gal jis paprasčiausiai užstrigo virtuvėje,-pasakė ji prisiminusi, kaip laiškas pasiekė Natanielį.
-
Fasas pažiūrėjo į Keitę. Taip, jis nujautė, kad Keitė kažką ypatingo turi. Bet tiesiog neįsivaizdavo, kas tai gali būti. Pats, ką turi - viskas aišku - animagystę. Nors mokytojas, panašiai kaip Keitei - jos tėvai, giliai žiūrėdamas į akis sakydavo, kad jis turi dar šį tą. Nejučia ketvirtakursio akims vėl pasikeitus į žydrą spalvą, vaikinas paklausė tiesiog susidomėjęs:
- O kur tu gyveni? Ir... kodėl tiesiog nepaklausi tėvų apie tą galią?
Fasas žinojo, kad Durmštrango mokytojai labiau domisi mokiniais ir su jais dirba individualiai. Tačiau ten nėra atskirta blogoji nuo gerosios magijos, koledžų nėra (na, yra, trys - Grynakraujai, Puskraujai ir Purvakraujai), ten nesi saugus, priešingai, negu Hogvartse. Pragariškiausia Durmštrange - pirmakursiams. Jų tyko ant kiekvieno kampo.
-
Keitė atsiduso. Ir vėl.
-Manai, nebandžiau? Kai tik paklausiu, jie visi nutyla lyg užburti Atminties kerais. Heilė išvis: pradeda čiauškėti apie nuleidžiamus laiptus, skylančias uolas, degančius sandėliukus ir panašiai. Tarsi pati apie juos nežinočiau. Lyg niekas už to neslypėtų. Gal aš ir ne pati protingiausia varnanagė, bet suprantu, kad jei metamorfmagą įtikinsi, kad jis- ne metamorfmagas, jis nieko nesuos. Negi jie nesupranta, kad aš šiaip ar taip, varnanagė.
Bet Keitė žinojo: jie supranta. Ir dar kaip supranta. Ji prisiminė, kaip pirmame kurse nerašė niekam laiškų, o sugrįžusi namovisiems pasakė: "Varnanagė".
"Juk ne taip jau ten ir blogai, tiesa?", "Juk iš tavęs nesityčioja, mieloji?" klausinėjo tėvai su Heile. Bet Keitė aiškiai matė jų akyse atsispindintį palengvėjimą.
-
Fasas susimąstė. ,,Kodėl galima slėpti artimo žmogaus galią? Arba jos pavydint, arba nenorint, kad ta galia išsiveržtų ir būtų tobulinama." Tad greitai dar pamąstęs, Fasas nutarė imti pavyzdį iš vieno jau mirusio mokytojo. Tiksliau nužudyto. Turint bet kokį talentą ar gabumą, reikia jį panaudoti, nesvarbu, koks jis būtų: juk bet ką galima pasukti kita puse ir priversti dirbti tavo naudai. Grifiukas nujautė, kad galia susijusi su juodąja magija, bet nusprendė apie tai dar patylėti. ,,O be to, mano nuojauta šūdo verta."
- O ar tu nejauti, su kuo tai gali būti susiję? Ką dar esi padariusi magiškai, bet to nenorėdama?
-
-Hmm...
Keitė susimąstė. O, ji daug ką prikrėtė per visą savo gyvenimėlį. Bet nutarė pažiūti ar nameliuose įvykę keisti dalykai nutiko tik jai vienai.
-Na, buvo toks įvykis, ant savęs paskutinę akimirką netyčiom užleidau kažką panašaus į Sklandymo užkeikimą. Bet Fasai... toks dalykas...ar tau nameliuose kažkas padėjo? Kai tave puolė ar panašiai?
-
Fasas paniro į prisiminimus. Draugų namelyje jam lyg ir nieko, išskyrus susitikimą su Dorota, nenutiko. Testralių oloje irgi nieko, išskyrus nepavojingo vaiduoklio numušimą. Buveinėje - buvo rimtai nusideginęs ranką ir gavo gilų dūrį į ranką. Bet pagalbos iš niekur negavo.
- Ne, man nepadėjo niekas. Rimtai puolė tik Buveinėje, bet ten buvau visiškai vienas ir veikiau be niekieno pagalbos.
Fasas nutilo ir kilstelėjo pečius.
- O kodėl klausi?
-
Keitė prikando lūpą. Gal todėl, kad jis buvęs Durmštrangietis?-mąstė ji.-Gal Grace Džeinė Grif padėjo?
Padėjo ji Grace ar ne, ji padėjo tau,-pareiškė balselis galvoje.-Papasakok jam.
Keitė nuleido akis į delnus, padėtus ant kelių.
-Na...-tyliai prabilo,-iš dalies dėl to ir norėjau į Gūžtą keliauti viena. Buveinėj mane užpuolė. Tuntais adatų. Palyginti ne taip ir baisu, bet... žodžiu, staiga adatos sustojo ore, Buveinėje atsirado vardai (šiaip jų ten nebūna), kai kurie vardai sušvito. Nežinau kaip, bet žinau, jog tie patys vardai užsidegė man išraižius savo vardą Draugų namelyje. Tada iš kiekvieno vardo išlindo po dvasią ir jos kažkaip sunaikino tas adatas. Atsipirkau viena. Žinau, skamba fantastiškai, bet...-Keitė atsiduso.-Žodžiu, kai visos adatos išnyko, dvasios grįžo į savo vardus. Tik viena trumpam pasiliko. Džeinė Grif. Neklausk dėl jos pavardės, pati nieko nežinau.
Patylėjusi dar pridūrė:
-Kai grįžau, Džeinė Meko buvo sužeista, o Grace neteko sąmonės. Nubėgau į Draugų namelį paprašyti jos pagalbos. Ji atsiuntė feniksą. Po to, tau grįžus iš Buveinės, padėti ji atsisakė.
-
Fasas nustebęs pasuko galvą į ugnį. Kai žiūri į kieno nors akis, tai trikdo normalų mąstymą.
- Gal tik atsitiktinumas?- paklausė. Ne, atsitiktinumų nebūna.- Keista. Tai gal tu gebi prikelti, ar prišaukti dvasias, kad tarnautų tau? O aš buvau tarp tų dvasių?
Fasas turėjo prastą nuojautą. Ši jam sakė, kad Keitė turi galią valdyti dvasinius kūnus (žmogus turi tris: materialų, sielą ir dvasinį arba protinį. Pas tuos, kurių protinis kūnas yra stiprus, pvz pas Fasą, atsiranda animagystė, nes tas kūnas būna žvėries formos. Žmogaus mąstymo, panašaus į kokį nors žvėrį, formos). Bet Fasas meldėsi, kad taip nebūtų. Baisu, jeigu toks žmogus iškeltų savo galią. O dar baisiau, jeigu žmogus tą galią naudotų blogam.
-
Keitė papurtė galvą.
-Dvasios išniro iš tų vardų, kurie užsižiebė, kai išraižiau savo vardą,-pakartojo ji.-Taviškis tada nešvietė. Be to dvasios neišlindo iš tėčio ir močiutės vardų. Man regis todėl, kad jie, na supramti...gyvi.
Keitė pakėlė akis į Fasą.
Ji suprato, kad kažkaip tie žmonės buvo susiję su ja. Kažkuom.
-
Uf. Vadinasi, jos galiai paklūsta tik negyvi.- nusiramino Fasas.Bet gi kodėl tada mirusios dvasios keliasi ir eina pas ją ir ją gina? Arba PRIVALO jai paklūsti, arba tiesiog nori jai gero... arba mūsų draugas Namelių valdovas nori kažką suklaidinti.
Fasas sunėrė pirštus, juos patraškindamas. Turdanas su priekaištu tvojo iš sparno į sprandą. Fasas kumštelėjo dėmesio ištroškusiajam per šoną.
- O be namukų, esi taip susidūrusi ar iškvietusi dvasias? Ir... ko dar labai neįprasto, esi iškrėtusi?
Vaikinas tikėjosi kažko paprastesnio - animagystės, metamorfmagystės, galbūt net kokių ypatingų gabumų ugniai. valdyti. Žiiūrėdamas Keitei į akis, spėliojo.
-
Keitė vėl papurtė galvą.
-Ne. Šiaip dvasių nekvietinėju. Bet ir šiaip tą patį šposą antrą kartą iškrečiu retai. Pasitaiko, bet ne visada. Bet,-pridūrė ji,-ar nemanai, kad jei dvasias būčiau iškvietusi prievarta, jos nebūtų man padėjusios? O Džeinę Grif man būtų pavykę iškviesti ir tada kai tu buvai sužeistas. O šiaip...
Keitė nutilo prisiminusi Bertramo mirties dieną. Ji papasakojo kitiems, kaip jis mirė, bet nepasakė visos tiesos. Nepasakė, kad Žudomasis užkeikimas tą dieną buvo nukreiptas ne į Bertramą.
Jis buvo nutaikytas į Keitę.
-
Fasas žvelgė į keitę. Veide nesimatė nei melo, nei juoko ženklų.
- Kažkokia labai jau nepastovi ta tavo galia,- šyptelėjo vaikinas. Patylėjęs pradėjo traškinti pirštus po vieną, žiūrėdamas į juos. Tada pakėlė akis ir paklausė. Turbūt, gan kvailai ir tiesmukiškai.- Bet ar tu pati nejauti, ką tu gali? Juk talentą, gyvenantį tavyje turi jausti. Ne žinoti, suprasti, o jausti. Pavyzdžiui, ką dabar, laužydama gavą apie galią norėtum padaryti - nuverst pasaulį, išklausinėt tėvus, sužinot iš kokios paslaptingos vietos, tiki, kad sužinosi, nužudžiusi mane, ar kažką kita... ir panašiai?
Grifas žinojo, ką kalba. Dar neiškėlęs animagystės, jis mėgo stebėti irbius, zoologijos sode su vienu net pavyko šnektelti. Kartais norėjosi papjauti kokį nepažįstamąjį. O iškėlęs galią, Fasas sužinojo, kad instinktams pasiduoti negalima, ir animagystę naudoti saikingai. Kol dvasinis kūnas neužvaldė materialiojo.
-
Keitė gūžtelėjo.
-Nežinau...-sumurmėjo.-Jei stengiuosi kažką tokio padaryti, dažniausiai neišeina. Turiu keletą veiksmingų triukų, bet jie tokie paprasti ir nereikšmingi, kad net juokinga. Paprastai kas nors įvyksta tik labai susinervinus. Kai septynerių nuleidau laiptą, Kesė Bretli išsityčiojo iš mano akinių. Prieš lūžtant uolai Ostinas Dželis išvadino Heilę purvakrauje Nevertėle. Kai Natanielio šalikas užsidegė, jis išėjo iš namų
-
,,Manau, kad supratau"- Fasas atsisėdo ant krėslo vidurio, pasilenkęs į židinio pusę ir pasukęs galvą į Keitę.
- Tai turbūt tu automatiškai naudoji, deja, Juodą magiją gynybai arba kerštui.
Vaikinui į galvą atėjo pasiutėliška idėja. Po kurios, visai įmanomas daiktas, jis liktų sunkiai sužeistas, arba prastesniu atveju - lavonas. Grifiukas apsimetė atsipalaidavęs, atsirėmė į fotelio atlošą, nors išties jautė didžiulę įtampą. Veido raumenis atleido, kiek prisimerkė. Tada pasakė:
- Puskraujai ir purvakraujai dažnai nemoka gerai valdyti magijos. Priešingai, nei grynakraujai.
Ir vaidindamas panieką, pasuko galvą į ugnį. Vienuolika žodžių, neminint net vardų, turėjo taip supykdyti Keitę, kad išties Fasas gali rimtai nukentėti. Bet hipotezę patikrinti reikia. ,,Keitė žino, kad aš esu grynakraujis. Bet tikiuosi, kol kas nežino, jog to nevertinu ir gerbiu vienodai ,,negryno" ir ,,gryno" kraujo magus. Varniukė tikrai supyks, o tada ir išsiaiškinsiu, ar išties jai supykus, juodoji magija išsilaisvina ir puola įžeidėją." Belieka tikėtis, kad išsiaiškinti tai, nereikia padėti gyvybės.
-
-Puskraujai ir Purvakraujai dažnai nemoka valdyti magijos. Priešingai, nei grynakraujai,-ištarė Fasas.
Keitė prikando lūpą ir suleido nagus į delną. Ne,- tvirtai pasakė ji sau.-Tu jo nesužeisi.
Ji suprato, ką Fasas daro. Per daug ne vietoj pasakė tą sakinį.
Faso puodelis sudužo. Tikėdamasi, kad daugiau nieko nepadarys, Keitė pakėlė akis.
-Neišprotėk,-murmtelėjo.-Tai,-pasalė Keitė mostelėdama į sudaužytą puodelį,-galėjo būti tavo kaukolė. Na gerai, gal to ir nebūčiau padariusi. Bet laisvai galėjau tau ant galvos numesti gabalą lubų.
-
Ant stalo padėtas puodelis sudužo, skambiai tarkšteldamas. Fasas, nors buvo bet kam pasiruošęs, krūptelėjo ir staigiai pasuko žvilgsnį į Keitę.
-Neišprotėk,-murmtelėjo Keitė ir mostelėjo į sudaužytą puodelį,- Tai galėjo būti tavo kaukolė. Na gerai, gal to ir nebūčiau padariusi. Bet laisvai galėjau tau ant galvos numesti gabalą lubų.
Fasas pergalingai išsišiepė, atsipalaidavęs susmukdamas ant fotelio. Aišku, kiek teatrališkai.
- Dėkui.- atsiduso.- Tu tikrai varniukė, paskirta į koledžą be klaidų, kaip visais laikais visi moksleiviai. Atsiprašau, jei įžeidžiau. Bet dabar mums aišku: Magija tau padeda gintis bei keršyti. Bet vis dėl to, tu gali bent minimaliai ją valdyti.
Fasas truputį sumažino šypseną, pasiruošęs sakyti pasiūlymą, pusiau juokais, pusiau rimtai.
- Tik reikia treniruotis.
-
Keitė eilinį kartą kilstelėjo antakius.
-Baik,-pasakė ji grynai dėl Varnanagės.-Sakai, treniruotis? O, puiku. Tikrai, juk bus baisiai paprasta iškviesti tą galią,-pasakė tai grynai sarkastiškai, bet galvoje jau ėmė galvoti, ką reiktų padaryti.
Išsikviesti Natanielį. Paplepėti šia tema su Heile. Praleisti popietę su grupe žiobarus diskriminuojančių klastuolių. Visą dieną mažame kambaryje pabūti su Džeine.
Jo. Galia išsiveržtų akimirksniu. Tada Džeinei joks feniksas nepadėtų.
Atsidususi Keiitė ištarė:
-Na gerai. Gal ir nebūtų taip sunku.
-
Fasas išsišiepė. Netyčiom pradėjo periminėti iš klastuolių, pavyzdžiui - Džeinės - polinkį šaipytis. Tik grifiškas šaipymasis yra draugiškas. Nurijęs seilę, vaikinas tarstelėjo:
- Na, dėl Varnanagės sakau tikrai nuoširdžiai.- nutilęs nuoširdžiai išplėtęs akis pažiūrėjo į Keitę.- O dėl tų treniruočių... galėtum pasitreniruot su manim, aš jau kaip nors ištverčiau, arba... tiesiog čia, Kambary Iki Pareikalavimo. Aš primąstau įžeidinėtojų, tu juos pjauni.
Fasas nekaltai sumirksėjo. ,,Kaži, ar varniukai supranta subtilų jumorą, turint omeny žodį ,,pjauni"?"
-
Keitė nesuprato, Fasas rimtai ar ne. Žinojo viena: kad ir kas bebūtų, ji nelabai norėtų pjauti žmonių. Ypač Faso.
Bet jei galios neišugdysi, tai ir nesuvaldysi.
Atsidususi ji pagaliau prabilo:
-Gerai. Galim pamėgint. Ant kitų. Tu primąstai kokių kvailių, aš juos nudubasinu. Sutarta.
Ji žvilgtelėjo į Fasą.
-
Džeinė bėgo koridoriumi, jos pantera liuoksėjo jai iš paskos. Ji girdėjo ją atsivejančius žingsnius. Kažkas nerangiai bėgo joms už nugaros.
-O velnias,-sušnibždėjo Džeinė.
Staiga ji paslydo ir tėškėsi ant grindų. Ji greitai vėl pašoko ant kojų, tačiau persekiotojo žingsniai aidėjo jau čia pat.
-Kur man pasislėpti?!-sunerimusi sušnibždėjo Džeinė.
Staiga sienoje atsirado durys ir Džeinė, atplėšusi jas, įlėkė į vidų. Užtrenkusi duris ji lengviau atsikvėpė. Staiga ji pastebėjo Keitę ir Fasą, sėdinčius ant fotelių.
-O ką jūs čia darote?-nustebusi paklausė juodaplaukė.
-
Fasas šyptelėjo ir pakraipė galvą.
- Jeigu aš taip - tau pasiruošus - primąstysiu, greičiausiai magija ir neveiks.
Žiūrėdamas Keitei į akis, Fasas nepastebimai sumąstė pirmą ataką.
Iš už nugaros Fasui išniro bjaurios išvaizdos senis. Ant nugaros kupra, rankose medinė, slinkus lazdelė. Viena akis paskendus pūliuose, o išilgai veido eina randas. Senis kraupiai išsižiojo, pakėlė lazdą, nukreipė ją į vieną iš draugų:
- TEBŪNIE PRAKEIKTI VARNANAGIAI! IR GRIFAI, BENDRAUJANTYS SU JAIS! AVADA KEDAVRA!- sušuko senis.
O už nugarų pasigirdo dar vienas durų dunkstelėjimas. Fasas nustebęs apsisuko.
-O ką jūs čia darote?-nustebęs paklausė pažįstamas Džeinės balsas. O senio žaliasis žaibas slinko į Fasą.
-
Kažkoks senis paleido žaibą į senį.
-O ne, tu mano draugų neliesi!-įniršusi sušuko Džeinė.
Iš jos rankų išsiveržusios liepsnos apėmė senį, ir jis suklikęs išnyko liepsnose.
-Nežinau, kaip prie šito priprasiu,-sumurmėjo Džeinė.
-aguamenti!-ir liepsnojantis kilimas užgeso.
Ji atsisuko į draugus ir paklausė:
-Tai... Ką čia veikiat?
-
Žalias žaibas slinko link Faso. Durys atsidarė ir įėjo Džeinė.
-O ką jūs čia darote?-paklausė Džeinė, tačiau Keitė nereagavo. Spoksojo į senį.
Su juo Fasas kiek prašovė. Ne... dėl varnanagių ji nesisielojo. Keitė nebūtų net krustelėjusi, jei senis būtų nepadaręs vieno vienintelio dalyko.
Jei senis būtų šovęs į ją.
Na, kita vertus, ji nespėjo krustelėti. Jai vos žvilgtelėjus, senis supleškėjo.
Beje, visai ne dėl Keitės.
-O pati?-galop irzliai paklausė Keitė Džeinės.-Beje, gražios ugnelės.
-
-Ačiū,-Džeinė staiga paniuro.-prieš keletą metų jomis nužudžiau savo draugę.
Ji kiek patylėjo, pažvelgė į Keitę ir tarė.
-Nusprendžiau pasivaikščioti, mane vijosi, atėjau čia. Pabaiga. Taigi, ką JŪS čia darote?
Džeinė priėjo prie jų ir atsisėdo į vienintelį likusį laisvą fotelį- ryškiai žalios spalvos. Pantera atsitūpė šalia jos. Džeinė kiek šyptelėjo.
-Įdėmiai klausau,-tarė ji ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.
-
Fasas susierzino, kai senį užmušė Džeinė. Išgirdo klausimą.
Vakinas mintyse sudejavo. Bet nusprendė, kad klastuole pasitikėt, vienaip ar kitaip, galima. Tad apsuko fotelį, kad matytų ir Džeinę ir tarė:
- Treniruojamės.
Pasakęs tai, suspaudė kumštį. ,,Gal Keitė visai nenorėjo išsiduoti, kaip ir aš?"
- O kas tave vijosi? Ar tai mūsų čia neras?- paklausė rimtai sunerimęs.
-
-TIKRAI neras. Juk čia kambarys iki pareikalavimo! Spėju, jums kažkas įdomaus nutiko?-kilstelėjo antakį Džeinė.
Ji patogiai atsirėmė į fotelio atlošą ir tarė:
-Mus su Liuse užpuolė psichai, o vėliau nuėjau aplankyti Grace. Ji jai atrodo geriau. Atrodo, sveiksta.
Klastuolė kiek patylėjo ir tuomet tarė:
-Ir dar atradau šitas galias. Atrodo, jos veikia man supykus ar išsigandus,-tarė Džeinė.
Ji pažvelgė į savo rankas.
-Nelabai galiu jas valdyti. Jei išsiveržia, tai nesustabdysi,-tyliai tarė juodaplaukė.
-Ir radau dar vieną namelį,-pridūrė.
((Žmonės, blogos naujienos!!! Pas mano močiutę(aš dabar pas ją) siautėjo audra, ir dingo elektra. Telefonas išsikrauna, tad gali būti, jog ilgai neparašysiu(nebent per pc) tad paskubėkit rašyt!))
-
Fasas pagalbos prašančiu žvilgsniu trimpam pažvelgė į Keitę sakyti apie tave ar ne?
-Įdomaus- nelabai. Po komendanto valandos pradžios likom ne miegamuosiuose, nors tatai kaip klastuolei tau - nieko įspūdingo. Gūžtoj regėjom kaukų ir tavo pavidalo vaiduoklį. Patvarkiau. Na, o dabar sėdim čiia. Saugu, šoilta, gera. O kaip Grace, gal jau ir nubudo?
Fasas viltingai pažiūrėjo į Džeinę.
-
Staiga Keitė pasijuto pavargusi. Žvilgtelėjo į laikrodį. Trečia valanda nakties.
Keitė pašoko.
-O Dieve. Negi jau tikrai tiek valandų?-paklausė.-Nepykit, bet aš jau eisiu. Žiauuuriai noriu miego.
Ji žvilgtelėjo į krūvą staiga atsiradusių neregimųjų apsiaustų. Paėmusi vieną apsisiautė ir pranyko. Prie durų dar atsisuko.
-Iki,-atsisveikino su Fasu or Džeine. Tada apsisuko ir nužygiavo į bendrąjį kambarį.
-
Keitė nuėjo miegoti. Džeinė nulydėjo ją akimis ir tarė:
-Deja, ne. Grace vis dar komoj,-ji nutilo ir pažvelgė į Fasą.
Ji nuleido akis žemyn ir tyliai tarė:
-Suprantu, kad esu klastuolė, tačiau nenoriu jums nieko blogo. Gal mano būdas ne tobuliausias, bet ar būtina viską nuo manęs slėpti?-paklausė Džeinė.
Dabar bus aišku, ar jie BENT KIEK pasitiki ja. Džeinė atleido sukryžiuotas rankas ir pažvelgė į Fasą.
-
Fasas palydėjo žvilgsniu Keitę Moris ir palinkėjo labos nakties. Išgirdęs, kad Grace reikalai vis dar nekokie, sukando dantis. Bet ne, madam Pomfri ją išgydys, nėra ko nerimauti.- pamanė vaikinas.
-Suprantu, kad esu klastuolė, tačiau nenoriu jums nieko blogo. Gal mano būdas ne tobuliausias, bet ar būtina viską nuo manęs slėpti?- staiga paklausė Džeinė ir akylai įsispoksojo į Fasą. Tas šyptelėjo jai, slapčia pasišaipydamas iš savęs, kad negalės meluoti ir išsiduodamas, kad kalbės atvirai.
- Na, Keite, nepyk, negaliu visiškai pasitikėt. Pavyzdžiui aš galiu šį tą, ko nemėgstu skelbti. Ką žino tik mano tėvas, mama ir Keitė. Keitė irgi kai ką gali, bet be jos negaliu išduot. Sutiktum duoti Nesulaužomą priesaiką?
Fasas skarbiu žvilgsniu pažiūrėjo į KLastuolę.
-
Džeinė pakreipė galvą. Jei to reikės, kad ja visiškai pasitikėtų, ji sutinka.
-Žinoma,-ramiu balsu tarė ji.
Juodaplaukė pakasė savo panterai paausius.
-Ir tikrai ją tesėsiu,-nusišypsojo Džeinė.
Ji buvo susijaudinusi, tad kai klastuolė kilstelėjo ranką, joje įsižiebė ugnelė.
-
Ketvirtakursis nemėgo tokių pasitikėjimo sutvirtinimo būdų, bet su klastuoliais nieko geriau nepadarysi. Todėl Fasas tik nusijuokė.
- Kurgi netesėsi... Ten pasirinkimas vienas - tesėti priesaiką, arba dvėsti.- Tada atsistojo ir priėjo artyn Džeinės. Padavęs ranką, padėjo atsistoti. Tada pasiėmė burtų lazdelę, suspaudė klastuolės riešą.
Pasiruošęs pats, pažiūrėjo į akis Džeinei ir paklausė:- įsitikinus? Juk žinai, kad Amžinosios Priesaikos užkeikimas neatšaukiamas.
-
Ar ji įsitikinusi? Taip. Tikrai taip. Džeinė nusišypsojo.
-Gal tada manim pasitikėsi,-šyptelėjo ji.
Ji pažvelgė Fasui į akis ir ryžtingai linktelėjo.
-Jei to reikia, kad manimi pasitikėtum, tada taip.
Ji užsimerkė, giliai įkvėpė ir tarė:
-Nagi, pradedam!-paragino ketvirtakursė.
-
Fasas įtariai pažiūrėjo į Keitę. ,,Amžinoji priesaika vien dėl grifo pasitikėjimo?". Fasas ištiesė lazdelę į suimtas rankas. Mostelėjo išilgaiai rankų. Aplink ketvirtakursių riešus atsirado du kryžmai judantys šviesos lankai. Faso nenustebino. Jis jau buvo tai matęs. Tad žvelgdamas į žydrą Priesaikos magiją, gal kiek teatrališkai, tarė:
- Džeine Meko, ar prisieki niekam, niekaip ir niekada neišduoti mano, Faso Oldeforto ir Keitės Meko, ir kitų, kurie bus susiję su mumis, mūsų draugai ir bendražygiai, galios paslapčių?
Prisimerkęs Fasas pažiūrėjo į Džeinę.
-
Džeinė tvirtai suspaudė Faso ranką ir išvydo šviesos lankus.
- Džeine Meko, ar prisieki niekam, niekaip ir niekada neišduoti mano, Faso Oldeforto ir Keitės Meko, ir kitų, kurie bus susiję su mumis, mūsų draugai ir bendražygiai, galios paslapčių?
Grifas prisimerkęs pažiūrėjo į klastuolę.kiek per daug teatrališka,-pamanė Džeinė. Ji šyptelėjo ir tvirtai tarė:
-Taip.
Tuomet pažvelgė į Fasą laukdama, ką jis toliau sakys.
-
Fasas nustebo, girdėdamas klastuolės tvirtą atsakymą. ,,Net ,,iškilmingumas" jos negąsdina."- pamanė ketvirtakursis. Staigiosiomis sumetė dar vieną sakinį:
- Jeigu būsi su mumis, spręsi namelių paslaptį, ar vykdysi kitokius.... likimo uždavinius,- šyptelėjo Fasas,- ar pasižadi neišduoti mokytojams, ar kam kitam apie tai, nebent mūsų gyvybėms grėstų didelis pavojus?
Stebėdamas klastuolę, Fasas tikrai mintyse stebėjosi. ,,Net aš pats, greičiausiai nebūčiau sutikęs visiškai priešingo koledžo mokiniui duoti TOKIOS priesaikos."
-
- Jeigu būsi su mumis, spręsi namelių paslaptį, ar vykdysi kitokius.... likimo uždavinius,- šyptelėjo Fasas,- ar pasižadi neišduoti mokytojams, ar kam kitam apie tai, nebent mūsų gyvybėms grėstų didelis pavojus?
Džeinė įdėmiai pažvelgė į Fasą. na, manau, kad jam patinka iškilmingumas. Džeinė šyptelėjo ir nutarė- jei pradėjo, tai ir pabaigs.
-Tikrai taip,-tvirtai pasižadėjo Džeinė.
Pradžioje Džeinė kiek abejojo tuo, ką daro, tačiau dabar nusprendė, kad elgiasi teisingai.
-
Fasas šyptelėjo. Švytintieji lankai susigėrė į rankas ir užgeso. Ketvirtakursis nuleido savo burtų lazdelę ir paleido Džeinės ranką.
- Nu gerai, Džeine. Užbaigiam. Sėsk.- šyptelėjo Fasas. Pats irgi krito į minkštutėlį krėslą. Atsipalaidavo, sukryžiavo kojas ant fotelio. Rankas susidėjo ant fotelio ranktūrių. Užsimerkė.
Įprastas Fasui jo pervirsmas. Išdygo kaillis, veidas sustambėjo ir iškilo ūsuotas snukis. Rūbai tarsi susigėrė po kailiu. Laikrodis irgi sulindo į odą. Kailis buvo sidabrinis, kiek dėmėtas, letenos staigiai sustambėjo, išlindo ir vėl į letenas suėjo aštrūs juodi nagai. Irbis prasimerkė ir žydromis, skvarbiomis akimis pažiūrėjo į klastuolę. Tada snieginis leopardas nušoko nuo fotelio, ant jo liko tik Faso akiniai. Pantera iššiepė iltis.
-
Na va. Viskas. Džeinė atsisėdo ir smalsiai pažvelgė į besikeičiantį Fasą.
-Snieginis leopardas,-linksmai tarė ji.-nuostabūs gyvūnai.
Klastuolės pantera smalsiai apžiūrinėjo Fasą. Tuomet tyliai priėjo prie jo ir linksmai urgztelėjo.
-Beje, nusiimk akinius,-priėjusi Džeinė nuėmė Fasui akinius ir padėjo juos ant staliuko.
Kiek patylėjo, tuomet tarė:
-Neblogai,-ir nusišypsojo.
-
Irbis stumtelėjo akmeninę panterą. Tada apsisukęs nužygiavo ir užšoko ant savo mėlyno krėslo. Pasilenkęs prie staliuko, letena užkabino akinius ir negrabiai užsidėjo ant nosies. ,,Man asmeniškai irbiai įdomiau ir gražiau atrodo akiniuoti." - linksmai pamanė Fasas. Nors irbiui, priešingai, negu Fasui, visiškai nereikėjo akinių. Snieginis leopardas letena pasitaisė ,,akiliorius", kad galėtų žiūrėti pro viršų. ,,Na, užteks vaidelentis." pamanė Fasas ir pradėjo atvirkštinę regeneraciją. Į kailio paviršių išniro grifiška uniforma, laikrodis. Ant irbio viršugalvio atsirado juodi plaukai, veidas sumažėjo, kailis staiga pradingo. Akys pakeitė spalvą į normalią, žmogišką. Fasas nuleido kojas ant žemės ir patogiai įsitaisė fotelyje.
-
Netrukus Fasas vėl pavirto į žmogų.
-Na, ką. Kas toliau?-linksmai paklausė Džeinė.
Ji įdėmiai nužvelgė Fasą. Atrodė nepasikeitęs. Jokių ženklų, kad prieš keletą sekundžių jo būta panteros.
-Kaip manai, ar Keitė tikrai nuėjo miegoti? Ir ką jūs darėte gūžtoje?-paklausė Džeinė.
Na, juk klastuoliai iš prigimties įtarūs.
-
Fasas pradėjo kvatoti, suprasdamas, kame Džeinė įtarinėja. Visos mergos trokšta intrigų, o ką jau kalbėt apie klastuolius.
- Keitė tikrai nuėjo miegoti, galiu dėt garantą. Gūžtoje dairėmės, nukenksminom porą kaukų, Tarp kitko - Keitė bijo, kad aš ją nukalsiu,- nusijuokė Fasas,- nukoviau kažkokį tavo pavidalo vaiduoklį, po to, berods išsprendėm namukų paslaptį,- kilstelėjo vaikinas pečius.- Galbūt tuose nameliuose niekas negyvena, bet kadangi yra po vieną kiekvienam koledžui - namukuose reikia elgtis pagal koledžų vertybes: Švilpynės - būti draugiškiem, Gūžtos - drąsiam, Varnanagės - protingam, o Klastūnyno - grynakraujam. Kitaip namelių magija ima priešintis ir skriausti atėjūnus. Bet vis dar neaišku, kas 1908 metais nužudė keturis draugus.
-
Fasas pradėjo kvatoti, ir Džeinė sutriko. Tačiau jam viską paaiškinus, ir Džeinė nusijuokė.
-Atleisk, aš tik...-vis dar kvatodama tarė Džeinė.-Aš tik pagalvojau... Kad jūs su Keite... Na, žinai,-šiaip ne taip juokdamasi užbaigė Džeinė.
Kiek nusiraminusi ji tarė:
-Na ir nesusipratimas. O dėl nužudymų- na, galbūt tie vaikai elgėsi ne taip, kaip reikėjo. Tarkim, Švilpynės namelyje buvo nedraugiški, Klastūnyno-negrynakraujai,-Džeinė žvilgtelėjo į Fasą,- Grifų namelyje- bailiai, o varnų- kvailiai.
Ji atsitiesė ir įdėmiai pažvelgė į Fasą.
-
Išgirdęs Džeinės spėjimą, kad ketvertas draugų galėjo žūti, nevykdydami koledžų vertybių, Fasas linktelėjo. Bet sugavęs įtartiną Džeinės žvilgsnį po žodžio ,,Negrynakraujai", išsišiepė.
- Aš grynakraujis. O tavo spėjimas visai įmanomas. Juk net ir geriausi draugai galėjo susipykti.
Patylėjęs Fasas pabandė užvesti temą, kuri jam šiuo momentu rūpėjo labiau.
- O kaip tavo ugnies gabumai? Kada iš tavo delnų lenda ugnis?
-
-Manau, jog ugnis gali eiti iš manęs ne vien per delnus. Dažniausiai ją paleidžiu supykusi, išsigandusi, susijaudinusi ar kerštaudama. Tad jeigu mane labai supykdytum, manau, užsiliepsnočiau visa,-šyptelėjo Džeinė ir staiga nuliūdo.-kartą, būdama aštuonerių, supykusi netyčia sudeginau savo draugę. Ji sudegė mano akyse. Būtų gerai išmokti šią ugnį valdyti. Aišku, tai gera gynyba arba puolimas, tačiau supykusi galiu pridaryti baisių dalykų.
Ji nutilo, nusisuko ir pažvelgė į savo panterą.
-
Fasas pažiūrėjo į Džeinę, tada į jos panterą. Nejučia jis vos vos šyptelėjo, bet klastuolė to negalėjo pamatyti.,,Išbandykim ir Džeinę." - pamanė Fasas. Kai pantera ėmė garsiai murkti, Fasas užsidėjo ant savęs visiškai nematomus skydinius kerus.
- Taigi aš visad ir sakiau, kad klastuoliai - paskutiniai vėplos. Taip ir yra. Net nemoki suvaldyt savo magijos. - tarė grifiukas. Įsitempė, nors šiaip atrodė atsipalaidavęs. Tokių šposų jis išmoko iš savo durmštrangiečio mokytojo. Jis visada žadindavo mokinių galias, juos įžeidinėdamas. Mokiniai kalbėdavo, kad jis sykį tyčia, bet nežinodamas, įžeidė labai galingą mokinę, kuri turėjo nevaldomą galią deginti įžeidėjams rankas, veidus. Vėliau mergaitė išmoko ir pagydyti žaizdas, bet kairė mokytojo ranka ir liko nepagydoma, vientisas, nors ir judantis, rankos formos anglies gabalas. Fasas tai žinojo. Todėl pasistengė apsisaugoti.
-
Fasas pradėjo įžeidinėti Džeinę. Ji nutarė, jog tai tik bandymas sužadinti jos galias. Jei taip, ką gi, jam pavyko. Džeinė atsisuko į Fasą ir tyliai įtūžusi tarė:
-Kvaily, aš nenoriu tavęs sužeisti, tačiau DABAR jau užknisai.
Ji pakėlė ranką, ir joje atsirado ugnies kamuolys.
-Prisišnekėjai,-vis dar tyliai tarė Džeinė.
Ir ji metė rutulį. Tuomet dar vieną, ir dar. Kaip Džeinė ir manė, Fasas buvo apsisiautęs apsauginiais kerais, tačiau plaukus visgi Džeinė jam nusvilino.
-
Džeinė grėsmingai pasisuko į Fasą ir tyliai tarė:
-Kvaily, aš nenoriu tavęs sužeisti, tačiau DABAR jau užknisai.
Ji pakėlė ranką, ir joje atsirado ugnies kamuolys. Fasas žaismingai pažiūrėjo į jį.
-Prisišnekėjai,-vis dar tyliai tarė Džeinė. Tada ji metė kelis rutulius į Fasas. Juos atmušinėjo apsauginiai kerai, nors plaukus ugnis kiek siekė. Dzin.
- Labai gerai,- patenkintas tarė Fasas.- Bet vis vien, aš galvoju, tu būtum galėjusi ugnį suvaldyti ir nesviesti. Taigi, man kyla toks klausimas; tau reikia išmokti valdyti ugnį, ar savo pyktį?- pasišaipė grifiukas. Žiūrėdamas į tebenirštančią Džeinę, Fasas pasuko galvą į ugnį.
- Nepyk, atsiprašau. Bet kad šį tą pasiaiškinčiau, pirmiausia reikia išbandyti reikalą ant savęs.- Fasas nusivalė pelenus nuo rankos.- Taigi. Treniruosimės?
-
-Jau įtariau, kad tu mane erzini, kad pamatytum mano galią,-nusišypsojo Džeinė.-Jei būtum mane ištiesų įžeidinėjęs, aš nebūčiau paleidusi tik keletą menkučių ugnies rutulių.
Ji kiek pasvarstė.
-Na, kaip siūlai treniruotis?-paklausė Džeinė ir pasiražė.
Ji nužvelgė Fasą.Įdomu, ką dar beprotiško jis pasiūlys?-pagalvojo Džeinė ir nusišypsojo. Taip, tikrai įdomu...
-
Fasas šyptelėjo Džeinei.
- Na, juk esame Kambaryje Iki Pareikalavimo. Aš prigalvosiu visokių žmonių, o tu juos žudysi. Su Keite tai jau išbandėme.- Fasas smalsiai pažiūrėjo į klastuolę.- kas labiausiai tave įžeidžia, kokio žmogaus labiausia nekenti?
Fasas dar šį tą sumąstė. Nors tai pavojinga, truputis rizikos neprošal. Žiūrėdamas į židinyje spragančią ugnį, Fasas laukė prabilsiant klastuolę.
-
Ji pažiūrėjo į Fasą. Planas neblogas.
-Na, nelabai mėgstu, kai mane viešai pažemina ir išvadina visokiais žodžiais. Vieno nekenčiamiausio žmogaus neturiu,-Juodaplaukė susimąsčiusi pažvelgė į Fasą.
Tuomet ji kai ką sumąstė.
-Baisiai nemėgstu, kai mane įžeidinėja ar pašiepia mokytojas,-susiraukė Džeinė.
Ji pažvelgė į ugnį krosnyje.
-
Fasas susiraukęs nusišypsojo. ,,Ūūūū... jeigu jinai būtų patekusi į Durmštrangą, užjausčiau savo mokytoją.". Tada vaikinas įsižiūrėjęs į Džeinę, pradėjo mąstyti, kokią pirmą treniruotės kliūtį sudaryti klastuolei. Primerkė akis, smakrą parėmė į fotelio atlošą. Tada sumanė panaudoti tradicišką būdą.
Fasui už nugaros trinktelėjo durys. Jis staigiai atsigręžė. Link ketvirtakursių šlubuodamas artėjo bjaurus senis. Pamatęs draugus, jis įniršęs riktelėjo.
- Džeine Meko, Klastuolių išdavike! Aš pakarsiu tavo tėvus!
Fasas, apsimesdamas išsigandęs, pasisuko į Džeinę, pačiupo lazdelę nuo stalo.
-
Džeinė užvertė akis.
-Geras bandymas, Fasai,-tarė klastuolė grifui.
Tuomet spragtelėjo pirštais ir juose atsiradusią ugnelę sviedė į senį.
-Čia už bandymą mane įžeidinėti,-tarė ji, kai senis sudegė liepsnose.
Džeinė nusižiovavo, atsisuko į Fasą ir tarė:
-Neįsižeidžiau. Nebuvo tikroviška,-nusišypsojo juodaplaukė.
-
Fasas susigėdęs susiraukė. Gražuolė Džeinės pantera, girdama šeimininkę, vikstelėjo uodega ir kažkuo susidomėjusi, nuslinko už fotelio.
- Neblogai,- tarė Fasas.- Bet tubrūt tu gali leisti ugnį ir ne visai supykusi?- Fasas klausiamai pažiūrėjo į Džeinę.
Staiga iš už krėslo pasigirdo miauktelėjimas ir išriedėjo kruvina, liežuvį prikandusi panteros galva. Fasas pažvelgė į tą pusę neramiu žvilgsniu. Už Džeinės krėslo stovėjo aukšta, susivėlusių plaukų moteris ir kvatojo beprotės juoku. Prie moters kojų gulėjo panteros lavonas.
Tikroji Džeinės augintinė pantera stovėjo už spintos, šalia Turdano laktos. Ji gudriai mirktelėjo Fasui, o Fasas slapčia jai šyptelėjo. Jo dvasia buvo gimininga panteroms, todėl jis tuos gyvūnus puikiai suprato, kaip ir jie - jį.
-
-Atrodo, ne,-susimąsčiusi tarė Džeinė.
Staiga iš už fotelio išriedėjo kruvina jos panteros galva.
-O Dieve!-suriko Džeinė.
Netoliese šiurpiai kvatojo moteris. Džeinė lėtai atsisuko į ją.
-Kaip tu drįsti! Psichopatė!-tėškė Džeinė.
Juodaplaukės rankose blykčiojo liepsnos. Staiga jos visas kūnas tapo iš ugnies. Akimirksniu iš tos moters liko tik dūmelis. Iš už spintos išlindo Džeinės pantera. Džeinė nurimo. Juodaplaukė apkabino savo panterą ir pažvelgė į Fasą.
-Įtariau, kad tai netikra, tačiau...-Džeinė papurtė galvą.
Ji atsistojo.
-Aguamenti!-sumurmėjo ji ir degantis kilimas užgeso.
Džeinė nuėjo prie fotelio ir atsisėdo.
-
Fasas nustebęs pakėlė antakius. Žvilgtelėjęs į už spintos tupinčią gyvą ir sveiką panterą, davė jai ženklą pasirodyti.
- Džeine, tai buvo įspūdinga,- susižavėjęs tarė Fasas. Juodoji Džeinės Pantera nurisnojo prie Džeinės ir padėjo galvą jai ant kelių.
-Įtariau, kad tai netikra, tačiau...-Džeinė papurtė galvą. Ugesino degantį kilimą.
Fasas šyptelėjo ir tęsė.
- Puikūs gabumai. Bet jeigu taip netyčiom tave supykdyčiau aš, ar koks draugas? Tu galią valdai puikiai. Bet vis dėl to tau valdyti reikia pyktį.
Fasas nusipurtė ir šyptelėjo.
-
-Ačiū,-tarė Džeinė ir atsistojusi teatrališkai nusilenkė.-tu teisus. Būtų nekas, jei iš tavęs liktų pelenų krūvelė.
Ji kiek patylėjo.
-Galėtume kartas nuo karto susitikti ir treniruotis,-ji skubiai žvilgtelėjo į Fasą.-jei tu neprieštarauji.
Ji patogiai atsilošė krėsle, nudelbė žvilgsnį į ugnį krosnyje ir paklausė:
-Kai čia atėjau, sakei, kad treniruojatės. Kokią galią turi Keitė?
-
Fasas atsiduso, mąstydamas, kaip apibūdinti Keitės galią.
- Dėl treniruočių neprieštarauju. O ji, Keitė, turi prigimtinę ją ginančią ir už ją keršijančią juodąją magiją.- nejučia plačiai mostelėjo rankomis, instinktyviai apibūdindamas, kad Keitę sauganti magija galinga.- Kai aš tyčia, norėdamas išbandyti, pasakiau, kad ji puskraujė ir turi mažiau proto ir gebėjimo suvaldyti savo galią, negu aš ir kiti grynakraujai, vos vos susivaldė neužmetus ant manęs lubų šmoto. Suskilo tik puodelis, nes Keitė iš visų jėgų valdėsi, nenorėdama manęs nukalt.
Fasas mostelėjo į puodelio duženas ant stalo. Šyptelėjo.
- Mėgstu viską išbandyti ant savo kailio.
Tada Fasas susiraukė.
- Klastuolių namelyje kažkas vyksta. Greičiau eime į ten.- pakraupusiu balsu sušvokštė Fasas ir atsistojo.
-
-Klastuolių namelyje kažkas vyksta. Greičiau eime ten, sušvokštė Fasas.
Džeinė sunerimusi linktelėjo.
-Eime,-sutiko juodaplaukė.-turiu nuojautą, kad tai susiję su Keite.
Ji atsisuko į staliuką.
-Reparo,-ir puodelis susitaisė.
Tuomet Džeinė pakilo ir išėjo pro duris.
-
Fasas skubiai išsišiepė, stebėdamas susitaisantį puodelį.
- Galėjai palikti jį kaip prisiminimą,- šūktelėjo Džeinei pridurmui. Paskui pasivertė į snieginę panterą ir išsekė klastuolei iš paskos. Niekas net neįtars, kad jis - animagas, o ne dar vienas pamišusios dėl panterų Džeinės augintinis. Snieginis leopardas palaukė, kol po kailiu sulįs ir burtų lazdelė, akinius sukišo į kuprinę. Kuprinę skubiai paėmė į nasrus ir nušuoliavo į koridorių. Apsidairė. Tuščia. Tada Fasas nušuoliavo laiptais žemyn ir nėrė už Hogvartso ribų.
-
Fasas šlubuodamas dėl vis dar nepagijusios po ,,pasivaikščiojimų" Uždraustajam miške kojos, atkėblino į Hogvartso Kambarį Iki Pareikalavimo. Buvo karšta diena, todėl akmeninių sienų Kambaryje buvo nepaprastai gera: vėsu. Ketvirtakursis apsidairė ir pradėjo mąstyti, ką čia prikūrus iki sutarto susitikimo su Džeine ir Liuse. Keitė turbūt vis dar gulėjo ligoninėje, o Grace... net nežinia, kur ji. Aišku, tik kad ji nebeguli ligoninėje.
Oldefortas tuštutėliame kambaryje sugalvojo pastatyti sidabriškos, baltos ir žydros spalvų fotelius, pamąstęs dar pastatė elektriškai žalią ir violetinį (Keitei ir Grace), nors abejojo, kad juose kas nors sėdės. Kampe atsirado gražus, senoviško stiliaus židinys, prie jo Fasas fotelius ir nustūmė, sustatydamas į pusratį. Prie juos pastatė staliuką. Mintimis ketvirtakursis tik sukurdavo daiktus, o į reikiamą vietą pernešdavo rankomis, nes jam buvo įsiėdusi visur ir visada patarnaujanti magija. Juk jo dėdė jį gerai treniravo, ir apleisti rankų jėgos visiškai nesinorėjo.
Kai grifiukas sukūrė ugnį židinyje, atsisėdo. Švilptelėjęs Turdanui, palaukė, kol jis nutūps ant peties ir įteikė magiškai parašytus laiškus Džeinei ir Liusei. Tuoj čia pasirodys ir merginos. Fasas šyptelėjo ir įsipatogino priešais ugnį centriniame žydrame fotelyje.
-
Liusė sustojo prie kambario iki Pareikalavimo durų. Kiek pastovėjusi jas atidarė. Jai vos įėjus vidun, durys užsivėrė. Kambario viduje buvo gan vėsu, nors kūrenosi židinys. Stovėjos keletas fotelių - baltas, sidabriškas, žydras, elektrinės spalvos ir violetinis. Liusė pastebėjo, jog žydrame fotelyje jau sėdėjo Fasas. Mergaitė klestelėjo į netoli stovintį baltą fotelį.
-Sveikas,- pasisveikino su Fasu.
-
Fasas nusišypsojo. ,,Aha, atspėjau spalvą."- pamanė sau.
- Labas, Liuse.- tarė jis. Netrukus durys prasivėrė ir įskrido Turdanas. Fasas sukūrė jam laktą šalią savęs, tačiau paukštis nutūpė ant Faso fotelio atlošo. - Gavai laišką? Pameni, ryte sakiau, kad norėčiau iš tavęs išgauti priesaiką? Atleisk, kad taip nepastikiu, bet noriu būti garantuotas. Šitokį užtikrintumo mėgimą paveldėjau iš tėvo, kuris yra auroras, bet turbūt tu nežinai.- šyptelėjo jis.
- Priesaika yra skirta tam, kad iš mūsų rato neišeitų informacija apie mus. Džeinė garantuotai tau jau pasakė apie save. Nepyk, kad aš taip,- skėstelėjo rankomis Fasas.
-
-Nepykstu,- tarė Liusė. Ir kam jai reiktų pykti? Juk jie neseniai susipažino, o gerais draugais taip greitai netampama.
-Taip, Džeinė man parodė,- sutiko.- Ką man reikia sakyt?
Varnanagė buvo pasiruošusi. Ji nebijojo. Ji neketina išduoti kitų paslapčių.
((Sorry, porą valandų būsiu išvykus, tik dabar sužinojau.))
-
Fasas suabejojęs pažiūrėjo į nuoširdų, nors ir nedrąsų Liusės veidą. ,,O gal ir nereikia priesaikos? Bet jeigu jai, kaip varniukei ir negrynakraujei priesaikos neduosiu, Džeinė įsižeis. Velniop, reikia ir Džeinės priesaiką nuimti. Manau, jomis bus galima pasitikėt... bet tėtis... tėtis liepė imtis saugumo priemonių, jeigu bendrausiu su jomis. O jo nuojauta neklysta. Et... uždėsiu Liusei simbolinę priesaiką.".
- Aš norėčiau, kad prisiektum Nesulaužomąja priesaika. Tu, aišku, esi apie ją girdėjusi - jei šią priesaiką sulaužai, miršti. - Fasas nudėjo akis žemyn. - Aš iš tiesų nežinau, ar priesaikos reikia. Žmones pažįstu, tu, Liuse, atrodai patikima. Bet Džeinė įsižeistų, todėl uždėsiu tą užkeikimą, jeigu tu sutinki.
Fasas pažiūrėjo į varniukę, tikėdamasis supratimo. Juk ji varniukė. Tikrai supras.
Staiga Fasas išvydo, kad varniukė miega. Nusišypsojo.
- A, va, reikia miegot naktim.- tarė jis miegančiajai.
-
Keitė nežinojo kodėl, bet Kambario iki Pareikalavimo durys buvo atsiradusios. Mergina lėtai jas pravėrė.
Kambaryje buvo keletas fotelių. Keitė nurijo akimis elektriškai žalios spalvos fotelį.
Žydrame fotelyje jau sėdėjo Fasas. Baltame-Liusė.
Staiga Keitė susimąstė, kiek laiko ji pragulėjo be sąmonės. Jau buvo tamsu, taigi, bent dvylika valandų.
-Labas,-tyliai pasisveikino Keitė su Fasu ir Liuse.
-
Fasas krūptelėjo, išgirdęs silpną balsą. Atsistojo ir apsisuko. Išvydo Keitę ir jai nusišypsojo.
- Labas, Keite. Su Liuse gali net nesisveikint, nes ji miega,- mostelėjo į baltą fotelį vaikinas. Tada priėjo arčiau varniukės.- Kaip tu? Ar jau išleido tave, ar tu neatsiklausus išėjai?
Stebėdamas gan silpną Keitės stovėseną, Fasas susiraukė.
- Nereikia padėti paeit?- paklausė jis.
-
Keitė šyptelėjo puse lūpų.
-Nereikia, pati paeisiu,-sumurmėjo. Šiaip taip nusvyravo link žaliojo fotelio. Tada leido išsilieti klausimams.
-Tu sveikas? Kiek laiko miegojau? Ką praleidau?
Fotelyje jautėsi daug geriau. Akimirką pasigailėjo nelikusi lovoje, kad ir ligoninės. Įdomu, ką jos neradusi pamanys Madam Pomfri. Tada leido sau užduoti dar vieną klausimą.
-Kiek valandų?
-
Fasas sėdo šalia Keitės, net nežiūrėdamas į fotelio spalvą. Mintyse pasišaipė iš savęs. Atsisėdo ant fotelio vidurio, pasirėmė per ranktūrį, akylai stebėdamas varniukę.
- Aš visiškai sveikas. Tu miegojai, berods dieną,- susiraukęs bandė prisiminti Fasas.- Nepraleidai neiko svarbau, išskyrus tai, kad Džeinė irgi turi galią: kurti ir valdyti ugnį. O Liusė lyg ir nieko.
Fasas pažiūrėjo į ranką, bet laikrodį, matyt, buvo palikęs Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje. Taigi pažiūrėjo į Keitę ir nusprendė tradiciškai ,,išbarti".
- Tai kokio suknisto velnio tu ten lindai į tą Būstinę? Ar nežinojai, kad ten Klastuolių namukas, o nesi grynakraujė? Ir būčiau tave aplankęs ligoninėj, nevertėjo eiti čia.
Užbaigęs kalbą, šyptelėjo. Ir suspaudęs lūpas teatrališkai pakraipė galvą, tarsi sakydamas: ,,tu - tragedija."
-
Nors ir jautėsi sumautai, Keitė vos neprunkštelėjo. Nesikeičia Fasas, nesikeičia...
Tačiau ji akimirksniu surimtėjo suvirškinusi gautą informaciją. Velnias,-pamanė.-Vis dėl to tai ta Džeinė.
-Žinai, aš tada Gūžtoj, atspėjau apie Klastūnyno namelį,-sumurmėjo Keitė.-Jame reikia būti savanaudiškam. Žinai, tarkim grifai mėgsta, kaip kai kurie sako, vaidinti didvyrius. Akimirksniu mauti gelbėti kitus net jei protas to neleidžia. Išgirdę ką nors vykstant jie įbėgtų ir...-Keitė nutilo.
Po kiek laiko dar pridurė:
-Aš nespėjau išbėgti.
Tada dar paklausė:
-Fasai, ar tu...žinai mano antrą vardą?
-
Fasas susiraukė, klausidamasis Keitės.
- Klastūnyno namelis įleidžia grynakraujus, o ne savanaudžius, manyčiau. O tavo antro vardo nežinau, kodėl klausi? Ir kas tau nutiko toje Klastūnyno Būstinėje?
Vaikinas atidžiai stebėjo varniukę. Rodos, toji kažką žinojo, itin svarbaus. ,,Bet logiška, kad klastuolių namukas leistų savanaudžius. Juk grifai ne tokie, ir yra klastuolių priešininkai, kaip balta prieš juoda...".
-
Keitė lengviau atsiduso. Jis nežino. Nežino. Gal Fasas ir ne tas žmogus, kuris išduotų paslaptį, bet kuo mažiau žmonių žinos, tuo geriau.
-Išgirdau riksmą iš namelio,-papasakojo ji sąmoningai nutylėdama, kieno jis buvo.-Supratau, kad čia triukas, bet nepanešu klyksmų. Be to, galėjo būt ir žmogus. Įėjau vidun. Riksmas nutilo. Tada sakau- nespėjau išbėgti. Ar aš tikrai pragulėjau be sąmonės?-nukreipė temą Keitė.
-
-...ar aš tikrai pragulėjau be sąmonės?-išgirdo Džeinė, įėjusi į kambarį.
Kalbėjo Keitė.
-Taip, tikrai,-tarė Džeinė.-Ir, palyginus su Grace, gan greitai pabudai.
Džeinė priėjo prie draugų ir atsirėmė į sieną. Jos pantera Naktis atsisėdo šalia.
-Ar Liusė jau davė priesaiką?-paklausė.
Džeinė sudrebėjo.
-Čia šaltoka,-ir papūtė į delnus.
Juose atsiradusią liepsnelę įmetė į krosnį ir pakurstė ugnį.
-
Keitės žvilgsnis lėtai praslinko tarp Faso link Džeinės.
-Kokią priesaiką?-tyliai paklausė.
Staiga įsitempė. Viskas. Laikas.
Per penkias minutes ji sugalvojo planą. Testą. Patikrinimą.
Džeinę sunervinti bus lengva.
-Girdėjau, turi galią,-žinovės tinu išpyškino Keitė Džeinei.-Netyčinė magija, tiesa? Turbūt sunku ją valdyti. Susitvarkai? Atrodai tokia silpnutė...-ji užjaučiamai šyptelėjo mintyse melsdamasi, kad šįkart suveiktų apsauginės galios. Jei kas.
-
Džeinė lėtai atsisuko, apsimesdama įsiutusi. Tuomet pradėjo lėtai eiti link Keitės.
-Ką tu pasakei?-tyliai paklausė Džeinė.-ar aš teisingai išgirdau?
Džeinės kūnas akimirksniu tapo iš ugnies. Ji pakėlė ranką ir ištiesė ją į Keitę. Staiga ant Džeinės pradėjo kristi tinko gabalai. Džeinė kilstelėjo ranką ir jie susprogo. Juodaplaukė nusikvatojo ir staiga tarė:
-Na, manau užteks,-ir užgeso.
Džeinė nusišypsojo ir atsisėdo ant kilimo šalia savo panteros.
-Supratau, jog tik erzini mane,-tarė Džeinė.-Iš Faso. Jis jau porą kartų taip darė.
Staiga susiraukė.
-Ne, bet rimtai. Liusė davė priesaiką?
-
Fasas ramiai stebėjo merginų dramą. ,,Tegu išbando viena kitą ir suvokia savo galingumą tarpusavyje. O aš pasėdėsiu ir pažiūrėsiu.".
- Keite, o kieno riksmą tu girdėjai?- Fasas patylėjo.- Žinai, kaip varniukė tu nebūtum pasileidusi į girią išgirdusi bele ką. Net grifas, jeigu turėtų bent krislą proto, taip nesielgtų.
Tada vaikinas pasisuko į Džeinę.
- Liusė kol kas nedavė priesaikos.- parodė į baltą fotelį.- Užmigo. Bet negi aš taip nuobodžiai kalbu?
Kilstelėjo pečius.- Žinai, Džeine... aš vis dėl to tavim ėmiau pasitikėt. Nežinau, gal būtų įmanoma priesaiką atšaukti? Atšaukimas sudėtingesnis ir įmanomas tik su žmogumi, kuris sudarė priesaikos sąlygas.
-
Džeinė nustebo. Čia dabar! Kas tam Fasui pasidarė? Džeinė nedrąsiai nusišypsojo.
-Na, jei tu nori...-sumurmėjo Džeinė.-Tuomet Liusei nereikės duoti priesaikos? Ji nebuvo labai laiminga, kai jai pasakei. Beje, Keitė, man rodos, irgi užmigo.
Ji kiek patylėjo, pažvelgė į savo laimingą panterą ir paklausė:
-Tai pradedam?
Ir jos delne vėl įsižiebė liepsnelė.
-
Fasas linktelėjo ir atsistojo. Priėjęs prie Džeinės, jai šyptelėjo ir ištiesė ranką. Suėmęs ranką [per riešą, kažką sumurmėjo. Apie rankas vėl atsirado lankai, tik švytėjo nebe geltonai, o raudonai.
- Džeine Meko, atšaukiu tavo Nesulaužomą Priesaiką. Bet tikrai nuoširdžiai tikiuos, kad tu nesąmonių neprikrėsi ir... na, būsim gerais, priesaikų nevaržomais draugais.- pasakė Fasas. Lankai pakilo nuo rankų, išbluko ir išsisklaidė. Grifiukas akimirką sudvejojo, ar gerai pasielgė, bet greit nurimo. Tiek jau tos.
- O Liuse tu tikrai pasitiki?- paklausė jis.
-
Liusė staiga nubudo. Ji kiek pamirksėjusi atsimerkė. Iš pradžių nesuprato, kur yra, bet po to prisiminė. Židinys, foteliai. Kambarys iki Pareikalavimo. Priesaika. Fasas. Ji apsidairė. Žalsvame fotelyje buvo sudribusi Keitė, jau lyg ir pasveikusi, į sieną įsirėmusi stovėjo Džeinė su savo pantera, šalia jos - Fasas.
-Man taip reik suprast, jog užmigau?- paklausė.
-
Kai viskas baigėsi, Džeinė nusišypsojo. Jai tikrai palengvėjo.
-Visiškai,-nuoširdžiai atsakė mergina.
Ketvirtakursė pažvelgė į Liusę. Taip, Džeinė ja tikrai pasitikėjo.
-Gal pradėkime treniruotę?-pasiūlė Džeinė.-man tikrai reikia išmokti valdytis.
Džeinė tą pripažino. Ji tikrai per greitai supyksta.
-Taip, tu miegojai,-tarė pabudusiai Liusei.
-
Fasas, išgirdęs atsibudusią Liusę ir jos klausimą, nusijuokė.
- Nu tai matyt, kad reik taip suprast.
Prie Faso kojų prisiglaudė pantera, jis paglostė jai galvą. Na ką gi, jeigu Džeine ja pasitiki, pradėsim savo suplanuotą ir nugludintą programėlę. - linskami pamanė Fasas.
Pasisukęs į Džeinę, Fasas tarė:
- Galim pradėti treniruotis. Protego,- uždėjo ant savęs skydinius kerus. Dar kažką sumurmėjęs, matyt, labai sustiprino savo magišką apsaugą. - Džeine, pabandykim, ar tu galėtum kurį nors iš mūsų apginti, ar bent išgąsdinti. Tik nesudegink manęs visiškai, gerai? Tik praleisk kažką ugninio, kad negalėčiau prisiartinti prie Liusės.
Tada Fasas pasisuko į Keitės fotelį ir nustūmė jį į šoną. Paskui pasisuko į fotelyje tebesėdinčią Liusę. Užsimerkė. Visas kūnas pasidengė storu, sidabrišku, dėmėtu kailiu, rūbai dingo po juo. Akiniai nukrito ant žemės nuo stambaus snukio. Besiverčiantis žvėris prisilenkė prie grindų, atmerkė visiškai žydras, plėšrūniškas akis. Pajudino storą uodegą. Ir tada snieginis leopardas stryktelėjo tiesiai link Liusės.
((Blyn, man reik eit miegot. Pratęsiu ryt.))
-
Džeinė nusišypsojo. Bus linksma.
-Tai ką, pradedam!-šūktelėjo, kai Fasas pasivertė į leopardą.
Fasas pradėjo artintis.
-Na jau ne,-sumurmėjo Džeinė ir paleido ugnies kamuolį į Fasą.
Ugnis Fasui nusvilino plaukus, tačiau nesužeidė. Staiga Džeinė kai ką sumąstė ji susikaupė ir... Jai pavyko. Aplink Džeinę ir Liusę atsirado ugnies kupolas.
-Taip!-šūktelėjo Džeinė.-pavyko!
Tačiau ilgai šio kupolo ji išlaikyti negalėjo. Juodaplaukė jį panaikino ir alsuodama pavargusi krito į sidabro spalvos krėslą.
-Man dar reiks treniruotis,-sušvokštė Džeinė.-velnias, kaip pavargau.
-
Liusė atsiduso. Ir kaip ji taip sugebėjo užmigt?
Staiga ji prisiminė. "Kažkas veržiasi į jos galvą. Ji nori tai sustabdyti, ji priešinasi, bet nieko nevyksta. Kažkas įsiveržia į jos galvą. Jos kūnas atsijungia, bet galva vis dar veikia. Ji negirdi Faso balso, Džeinės, Keitės. Ji išgirsta kitą balsą, bet nenori jo klausyti. Jis jai kažką sako, gal įspėja, gal grasina. Liusė nenori žinoti. Ji priešinasi, sapne dengiasi ausis. Tuoj išnyra pavidalas. Jis juodas, stovi prie kažkokio medžio, tolėliau miškas. Liusė dar labiau priešinasi. Pavidalas pradeda aiškėti, bet ji nenustoja. Dar stipriau veržiasi iš gniaužtų. Staiga viskas išnyksta, juoda tamsa viską užtemdžiusi."
Daugiau ji nieko neatsimena. Pasimuisto krėsle. Ji nori galvoti, kodėl ją užpuolė, bet save sudraudžia. Vėliau.
Džeinė pradeda treniruotę. Ji turi apgint ją nuo Faso arba snieginio leopardo. Kad jis kažkoks kitoks Liusė jau buvo pastebėjusi. Klastuolė sėkmingai ją apgina. Po to sudrimba į krėslą ir kažką suniurna. Turbūt kainavo daug jėgų.
-Neblogai, Džeine. Bravo,- pagyrė juodaplaukę.
-
-Ačiū,-pavargusi nusišypsojo Džeinė.
Staiga ji susiraukė. Kas nutiko Liusei? Ji tokia išblyškusi ir kažkokia... Nesava. Pasikeitusi. Atrodo, tarsi būtų kažko išsigandusi.
-Kas tau?-susirūpinusi paklausė Džeinė Liusės.-kai pamiegojai, išblyškai. Tu kažkokia... Pasikeitusi.
Džeinė prisimerkė.
-Kažko mums nesakai,-tarė ketvirtakursė.-ko?
-
-Nepykit, ne viską iš karto prisiminiau,- kiek tyliau nei įprastai tarė Liusė.- Nei kas, nei kodėl, visai neįsivaizduoju. Kažkas norėjo pasiekti mane. Jam gan greit pavyko. Tada aš užmigau. Jis norėjo kažką man sakyt, kažką parodyt, bet aš kažkodėl vis priešinaus ir galiausiai man pavyko išsilaisvint. Tik nežinau, tai gerai ar ne.
Varnanagė nulenkė galvą. Būtų buvę protingiau nesipriešinti, tačiau kažkas ją jame išgasdino. Gal jėga, gal kažkas kito, ko ji negalėjo suvokti. "Tikiuosi, jog pasielgiau teisingai."- pamanė.
-
Džeinė susimąsčiusi pažvelgė į Liusę. Galbūt jos galia- minčių skaitymas ir jų užvaldymas?-pagalvojo klastuolė.
-Reikės kitiems apie tai vėliau pasakyti, nes Fasas, atrodo, irgi užmigo,-tarė Džeinė.
Juodaplaukė pažvelgė į Fasą. Jis buvo nudribęs ant fotelio ir ištiesų miegojo.
-Na va. Visi lūžta,-sumurmėjo Džeinė.
Ketvirtakursė nusižiovavo ir... Užmigo sidabriniame fotelyje.
-
Keitė visko klausėsi. Beveik su kas antru išgirstu sakiniu mintyse nusikeikdavo.
Džeinė ta. Jokių abejonių. Jokių.
Keitė ne itin mėgo Džeinę. Bet net kai ji sunervindavo, net kai pasidarydavo nepakenčiama, net blogiausiais momentais, ji nenorėjo jos nužudyti. Keitė nenorėjo nieko žudyti.
-Džeine,-staiga ištrūko jai,-kaip manai, ar galėtum šita galia nužudyti žmogų?
Tačiau Džeinė jau miegojo.
-
Džeinė atsibudo ir išgirdo klausimą. Ji susiraukė ir tarė:
-Deja, taip. Nors Fasas buvo apsigaubęs apsauginiais kerais, o aš į jį paleidau tik porą silpnučių ugnies kamuolių, jis nusvilo,-tyliai tarė.
Ji nutilo ir nusisuko į židinį. Tuomet tyliai prabilo:
-Be to, jau esu nužudžiusi. Aštuonerių mane supykdė draugė. Sudegė. Štai kodėl aš matau testralius.
Jos skruostu nuriedėjo vienut vienutėlė ašara.
-
-Man...-šiaip taip prabilo Keitė,-labai gaila.
Iš tikrųjų ne visai taip buvo. Jai buvo gaila Džeinės draugės, bet ne taip, kaip būtų buvę gaila įprastomis aplinkybėmis.
Dabar Keitė labiau drebėjo dėl savo kailio.
Džeinė galėtų. Galėtų ją nužudyti. Labai lengvai. Nė nemirktelėjusi.
Keitė irgi sugebėtų nužudyti Džeinę. Galios užtektų.
Bet pati Keitė tam morališkai nepasirengusi.
Blogai. Labai blogai.
Laaabai blogai.
-
-O kodėl klausi?-įtariai paklausė Džeinė.
Ji piktai nusibraukė ašaras. Užteks verkšlenti. Kas buvo, tas buvo. Džeinė spragtelėjo pirštais ir jos rankoje atsirado ugnelė. tikrai, įdomu, kodėl ji tuo domisi? Juk tikrai manęs nemėgsta. Visi tai mato.-pagalvojo Džeinė.
-Aš nenorėjau jos nužudyti,-tyliai tarė Džeinė.
Ji nutilo. Tuomet vėl prabilo.
-Tai kodėl klausi?-paklausė Džeinė, žiūrėdama į liepsnelę.
-
Keitė papurtė galvą.
-Ne...tiesiog...įdomu. Žinai, aš juk Varnanagė, o varnanagiai būna labai smalsūs,-išpyškino Keitė. Teisingai,-pamanė ji.-Varnanagė. Tavo koziris. Tu varnė, ir viskas tuo pasakyta.
Bet Džeinė juk klastuolė. Gryna klastuolė. Ji tikrai neprimena...
Neprimena,-pritarė balselis galvoje.-Bet geriau nereikalingao pasiruošti, negu nepasiruošti, kai reikės. Tu irgi primeni varnanagę.
Tai buvo tiesa, nors Keitė ir nenorėjp to pripažinti.
-
Liusė tyliai klausėsi merginų pokalbio. Jai vis dar nedavė ramybės tas "sapnas", bet davar ji apie tai negalvojo. Neleido sau užsiimti tokiais bergždžiais reikalais. Ji atidžiai stebėjo Keitę. Ši tikrai neatrodė pasveikusi - buvo išbalusi, kalbėjo tyliai, tarsi jai būtų sunku tarti žodžius. Varnanagei buvo kiek keista, jog Keitė nepanoro labiau atsigauti, o matyt vos tik pabudusi atlėkė čia. Apskritai Keitė šiomis dienomis buvo daug keistesnė ir tylesnė nei paprastai.
-
Džeinė prisimerkė. Ji nelabai tikėjo Keitės pasakėle. Klastuoliai taip pavadinti dėl klastos. Jie turi mokėti meluoti ir pažinti melą. Gal Keitė ir sakė tiesą, tačiau Džeinė abejojo.
-Tikrai?-ji kilstelėjo antakį. Taip davė suprasti, jog netiki Keite.-ką gi.
Džeinė atsuko į Liusę.
-Gal galėtum papasakoti Keitei apie savo...-kaip tą daiktą pavadinti?-regėjimą?
Bent taip kalba bus nukreipta nuo jos. Tačiau Liusė vėl snaudė.
-
Fasas ramiai gulėjo ir klausėsi merginų pokalbio. Smagu apsimetinėti miegančiu. Ir kažkaip mintys pasidaro originalesnės, padaugėja išvadų, jeigu atidžiai klausaisi ir neturi kaip kalbėti. Užsimiršęs leopardas kažką suurzgė, o juodoji Džeinės pantera kažką atsakė atgal, tik jos urzgimas buvo panašesnis į krizenimą. Irbis pavartė akis, atsivertė į ketvirtakursį vaikiną ir atsisėdo ant fotelio.
- Žmonės, išmokit skirt miegantį nuo budraus. Būčiau galėjęs laisvai apsimetinėt dar kokią valandą negyvėliu ir būdamas priešu, prisiklausyt įvairaus velnio iš jūsų lūpų. - Tada Fasas pritilo. Jis aiškiai matė, kad Keitė ir Liusė kažką slepia, o Džeinė, nors yra (bent atrodo) atvira, stengiasi tą slepiamą tiesą sužinoti.- Liuse, ką tiksliai jutai prieš užmigdama? Keite, ir tu kažką slepi. Papasokokit. Gal mums tai padės.
Grifiukas atidžiai stebėjo bendrakurses.
-
-Ach, bet tu NESI priešas!-susinervino Džeinė.-Liusė jau papasakojo. Jei visą laiką apsimetinėjai miegančiu, turėjai išgirsti. O Keitė kažkodėl staiga labai susidomėjo, ar įstemgčiau nužudyti žmogų.
Džeinė dėbtelėjo į Keitę. Užkniso. Ji visą laiką ką nors slepia. Ketvirtakursė atsiduso ir nuliūdusi pagalvojo:gerai, kad niekas nežino, ką aš slepiu. Džeinės pantera atėjo prie merginos ir guosdama padėjo galvą merginai ant kelių.
-Nagi, papasakokit jam,-atsiduso Džeinė.
Ir staiga pamatė, kad abi merginos užmigusios.
-Nejaugi vėl?!-suurzgė juodaplaukė.
Jos pantera atsakydama irgi susinervinusi suurzgė.
-
Fasas staiga atsimerkė ir prabilo. Ne, Liusė ne visai nustebo. Jei žinai kaip, visada gali atskirti miegantį žmogų nuo budraus. Tik reikia atidžiai jį stebėt.
-Nieko labai įdomaus nepasakysiu,- sumurmėjo Liusė.- Iš pradžių viskas buvo gerai. Tada man staigiai smogė skausmas galvoje ir aš užmigau. O kaip toliau viskas buvo jau pasakojau.
Liusė mastė. Sakyt ar nesakyt. Nesakyt. Sakyt. Sakyt.
-Jei norit žinot kiek detaliau, tai pasakysiu, jog prieš man išsialaisvinant mačiau mišką ir tamsią figūrą,- varnanagė negarsiai papildė savo pasakojimą.
-
Fasas nustebęs pakėlė antakį, žiūrėdamas į kažko baisiai suirzusią Džeinę.
- O ko tu taip nervinies? Gal ir tu ką slepi?- pusiau juokais paklausė grifiukas.
Nusiklausęs, ką pasakė Liusė, Fasas užsimąstęs pasakė:
- Man vien žodis ,,miškas" visad asocijuojasi su Uždraustuoju mišku. O tamsi figūra... bala žino. Ką ji darė, atrodė piktybiška, ar gera?- uždavė klausimą animagas.
-
Džeinė krūptelėjo.
-Ne, aš nieko neslepiu,-skubiai atsakė.
Juodaplaukė nuleido akis.
-O jeigu ir slepiu, jums to nereikia sužinoti,-tyliai sau sumurmėjo ketvirtakursė.
Ji pakėlė akis ir išsitiesė. Džeinė pradėjo pešioti sidabrinio-savo mėgstamiausios spalvos-fotelio ranktūrį. Ji pažvelgė į draugus.
-Tai... Ką dabar darysim?-paklausė.
-
-Ta figūra... Ji lyg ir nedarė nieko. Viskas rodės pradeda ryškėt, bet aš kaip kokia durnė viską nutraukiau,- suniurnėjo Liusė. Ko ji tada taip išsigando? Kur buvo dingęs jos protas?
Varnė vėl pasimuistė krėsle, bet iš jo nesikėlė. "Tikiuosi, kad jie nelaikys manęs kvaile. Jei tik jie žinotų, kokias žvėriškas pastangas turėjau dėti, jog išsilaisvinčiau."
-
-Ir gerai, kad nutraukei,-paguodė Liusę Džeinė.-Kas žino, galėjai nukentėti.
Ji susirūpinusi pažvelgė į Liusę.
-Jei dar kartą taip atsitiks, vėl priešinkis,-tarė varnei klastuolė.
Ji pažvelgė į pirmakusę, tuomet į Fasą ir galiausiai į snaudžiančią Keitę. Keista, bet šitie įvykiai juos suartino, ir ji nenorėjo, kad jos draugai nukentėtų.
-Pažadėk,-tarė Liusei.
-
-Ir gerai, kad nutraukei,-paguodė Liusę Džeinė.-Kas žino, galėjai nukentėti.
Ji susirūpinusi pažvelgė į Liusę.
-Jei dar kartą taip atsitiks, vėl priešinkis,-tarė varnei klastuolė.
Ji pažvelgė į pirmakusę, tuomet į Fasą ir galiausiai į snaudžiančią Keitę. Keista, bet šitie įvykiai juos suartino, ir ji nenorėjo, kad jos draugai nukentėtų.
-Bent jau pasistenk,-tarė Liusei.
-
Fasas susiraukęs žiūrėjo į Liusę. Pagaliau prisivertęs pasakyti mintis, prabilo:
- Manau, jeigu tau pavyko išsprukti iš to pavidalo, būtum galėjo išsprukti ir tada, kai jis tau būtų pasirodęs. Klastuolė elgėsi atsargiau, netgi perspėjinėjo draugus, ką anksčiau nuolat darė Fasas, bet dabar grifiukui atrodė, kad reikia šturmuoti blogį, o ne lindėti saugiame mokyklos kamputyje, sėdint ant knygų. Na, tiesą sakant, taip elgtis labiau norėjosi pačiam, o kitus norėjo apsaugoti. Grifiška dvasia. Bet kažkodėl Liusės jis dar nevertino. Na, net nereikojo būti išminčiumi, kodėl: pats Fasas buvo animagas, auroro sūnus, Keitę saugojo ir už ją keršijo juodoji magija, Džeinei puikiai pakluso ugnis.
Džeinė. Kažko ji krūptelėjo, Fasui net ne visiškai rimtai užsiminus apie ,,kažkokią paslaptį". Atsakymas buvo netikėtai skubus, tarsi bandant kažką užglaistyti. Tad padaręs svarbią išvadą, vaikinas pasisuko į klastuolę.
- Kai Keitė ir Liusė išeis, tu pasilik. Turėsiu porą klausimų ameniškai.- ramiai pasakė grifiukas Džeinei.
-
Džeinė kilstelėjo antankius.
-Tu pats sakei- be kitų niekur neikit. O dabar? Gal kitą dieną nori gabenti Liusę į ligoninę? Fasai!-juodaplaukė papurtė galvą. Ji nusprendė, jog Fasas nevertino Liusės.-nesuprantu tavęs.
Ji atsisuko ir pažvelgė Fasui į akis.
-O dėl tų klausimų... Gali sakyti dabar. Pasitikiu ir Keite, ir Liuse. Arba mes galime eiti pasišnekėti kur nors kitur, nes manau, jog jos neketina judintis,-tarė Džeinė.
Jos pantera pritariamai urgztelėjo.
-
Fasas šyptelėjo labai nekalta maištininko šypsenėle. Maištautojo prieš savo paties duodamas taisykles.
- Būtent, Džeine. Aš sakiau, kad niekur be kitų neikit, o ne nieko be kitų negalvokit. Iš tiesų netikiu, kad Kambaryje Iki Pareikalavimo sėdinčiam žmogui kažkas, esantis kažkur toliau, gali pakenkti.
Vis dar žiūrėdamas į žalias klastuolės akutes, grifas sutiko:
- Jeigu ką, tai gerai, galim eiti šnektelti kitur. Ką siūlai?
-
Džeinė susiraukė. Na žinoma. Kur tau, kada jis jos paklausys.
-Jei Liusei kas nors nutiks, TU būsi kaltas,-ir bedė pirštu jam į krūtinę.-ir TU suorganizuosi jos gelbėjimo operaciją, TU joje dalyvausi ir taip toliau.
Džeinė nutilo ir atsistojo. Jos pantera taip pat.
-O dėl pokalbio- ką manai apie Būstinę?
Ji kilstelėjo antakius ir paklausė:
-Tinka?
-
Fasas mintyse pasišaipė iš Džeinės atkaklumo, badant piršteliu.
- Dėl Būstinės, tai tinka. O dėl Liusės... aš vis vien visada jus gelbėju. Kurgi man daugiau dėtis. Mat jeigu sėdėsiu rankas sudėjęs, vienas dalykas, jūs pakratysit kojas o man šiaip, tas nėra smagu. Antras dalykas, jeigu AŠ jūsų NEgelbėčiau, aš gi būčiau prakeiktas durmštrangietis, nežiūrint į tai, kad ten nebesimokau. Trečias dalykas. Būtent todėl, kad AŠ jus VISADA gelbėju, aš ir diktuoju įspėjimus. Netinka - sakykit, arba ... galit pasišalinti iš mano draugijos.
Fasas tvirtai pažiūrėjo į klastuolės akis. Pasiruošęs judėti į Būstinę.
((Trumpam dingstu. Tuoj grįšiu))
-
-Vien dėl to, kad Liusei dar nepasireiškė jokios galios, jos nereikia nuvertinti,-atsiduso Džeinė.-be to, ji pirma manimi pasitikėjo be jokių priesaikų. Priešingai nei tu. Ne, aš nenoriu, jog išeitum iš draugijos. Jei kuris nors iš jūsų patektų į bėdą, nedvejodama jus gelbėčiau. Netgi Keitę. Na, turbūt,-prunkštelėjo Džeinė.-Netgi tave. Nenoriu nieko įžeisti. Tačiau negalima stačia galva pulti į pavojų, reikia viską apgalvoti. Mano vyresnė sesuo žuvo, nes iškart nieko nepagalvojusi puolė į pavojų. Gerai, pakalbėsim apie viską būstinėj.
Džeinė švilptelėjo ir pro milžinišką sienoje atsiradusį langą įskrido testralis. Klastuolė ant jo užsėdo, pantera užšoko už Džeinės.
-Iki pasymatymo būstinėje!-šūktelėjo ir išskrido.
-
Fasas šptelėjo. Jau klastuolė darosi teisesnė už jį. Na, kad Džeinė tikrai gelbėtų patekusius į bėdą draugus, Fasas sunkiai, bet tikėjo. Būtent: ji GELBĖTŲ, bet kaži, ar jai pavyktų. Netgi jį gelbėtų. Fasas plačiau nusišypsojo.
- Ką gi.
Fasas atsistojo, nuėjo prie durų. Dar pažiūrėjo į miegančias varniukes. ,,Nejaugi naktimis ryjančios knygas varniukės nepripranta prie miego trūkumo?"- pamanė jis ir nuskubėjo į Būstinę. Kadangi testralio kol kas neturėjo.
-
Liusė pabudo. Šį kartą ji buvo tikrai užmigusi, bet dėl to nė kiek nesijaudino. Po to "sapno" jautėsi išvargusi.
Kiek išsibudinusi gerai apsidairė. Viskas buvo kaip jos palikta. Džeinės ir Faso nebuvo, o Keitė vis dar snūduriavo ant fotelio. Dėl jos varnė džiaugėsi. "Bent kiek pailsės."- pagalvojo.
Liusė pamastė, ką čia nuveikus. Gal pagrot gitara? Ji jau seniai negrojo. Ne visus kūrinius beprisiminė.
Staiga jos visas mintis sujaukė galvos skausmas. "O ne, tik ne vėl..."- pagalvojo.- "Nors gal šį kartą būsiu protingesnė."
Ir ji nesipriešino, matė vaizdus, kuriuos kažkas norėjo parodyti. Ji vėl matė tamsią žmogystą, mišką. Vaizdai keitėsi. Po kiek laiko viskas aptemo ir Liusė jau galvojo, jog viskas baigsis, tik staiga galvos skausmas vėl pasikartojo. Tik daug stipresnis. Liusė ėmė priešintis. Po daugybės kankinamų minučių jai pavyko viską baigti.
Baltame krėsle sėdėjo mergaitė. Ji žvelgė stiklinėmis akimis, stipriai spaudė krėslo ranktūrius. Staiga jos akys vėl atgavo įprastinį žvilgsnį.
-
Keitė klausėsi pokalbio. Buvo tarsi sustingusi, tingėjo atmerkti akis. Bet viską girdėjo.
Viskas vis dar blogai.
Mergina palaukė, kol Fasas su Džeine išsinešdins. Tada šiaip taip atsistojo.
Pagriebė atsiradusį Neregimąjį apsiaustą ir apsisiautė. Išdūmė paskui Fasą.
Reikia išsiaiškinti, ar Džeinė žino.
-
Liusė staiga vėl galėjo kažką matyti, tai yra vėl buvo realiame pasaulyje. Varnanagė buvo dar labiau pavargusi nei prieš tai, galva nevaldomai ūžė ir skaudėjo. Ji atleido rankas, kurios, rodos, visą tą laiką gniaužė fotelio ranktūrius, bet daugiau padaryti neįstengė. Vos vos pakėlė galvą ir ši iš karto pradėjo dar labiau ūžti. Ji vos įstengė ką nors matyti, nors stengėsi iš paskutiniųjų. Žalsvasis fotelis buvo tuščias. Keitės nebebuvo. Liusė nė nesitikėjo, kad ji čia ilgai sėdės. Keitė vis lįsdavo į pavojus. Fasas su Džeine dar negrįžę.
Liusė pasirėmė ranka galvą, o tai jai buvo gana sunku padaryti.
Varnė užsimerkė. Ji suprato, jog neįstengs pasikelti iš krėslo ir nueiti į ligoninę ar pas draugus. Jei ir įstengtų išeiti iš kambario, turbūt nukristų ant žemės ir lauktų kelias dienas kol ją rastų. "Nereikėjo to žiūrėti."- tarė sau ir paleido galvą laikančią ranką. Jei kas ateis, pamanys jog ji miega. Bet Liusė nemiegojo. Ji tik sėdėjo užmerkusi akis.
-
Džeinė įskrido pro langą.
-Iki dički,-su testraliu atsisveikino Džeinė.
Testralis klyktelėjęs pakilo į dangų ir nuskrido. Juodaplaukė sudribo į krėslą. Liusė, atrodo, dar miegojo.
-Dar viena mirtis...-pati sau tarė mergina.-Ką aš padariau?
Klastuolė pažvelgė į Liusę.
-O Dieve! Kokia tu išblyškusi!-sušuko Džeinė.
Varnė išties atrodė baisiai.
-Fasai,-suniurzgė Džeinė.
Ji uždegė liepsnelę ir Liusės skruostai paraudo. Ji pradėjo atrodyti geriau.
-
Liusė atsimerkė pajutusi šilumą. Šiaip ne taip praplėšė akis, kurios tik ir norėjo sulipti. Šiaip ne taip pamatė, kas stovi prie jos.
-Džeine?- tyliai pasakė. Ji pasistengė kiek pasijudinti. Nelabai kas išėjo, bet bent jau pavyko atsisėsti tiesiai.
Migla nuo akių šiek tiek nuslinko ir Liusė dabar galėjo įžiūrėti liepsnelę Džeinės delne. Štai kas ją šildė. Mergaitė pakėlė galvą. Taip, ji vis dar buvo kambary iki Pareikalavimo.
-
-Užmušiu Fasą,-suurzgė Džeinė.
Ji kiek patylėjo ir padidino liepsnelę.
-Na, pasakok, kas nutiko,-juodaplaukė pripylė stiklinę vandens ir padavė Liusei.-jei gali.
Tada atsigėrė iš savosios.
-Kažin, kada čia ateis Fasas ir Keitė?-sumurmėjo.
Tuomet atsisuko į Liusę.
-
Liusė atsigėrė vandens.
-Vėl tas pats. Tik šįkart mačiau daugiau,- tyliai tarė varnė ir baigė gerti savo vandenį.
-Iš pradžių vėl nieko. Tada vėl mačiau mišką. Iš pradžių stovėjo tamsi figūra. Aplink buvo daug šešėlių. Ant žemės gulėjo lenta ir juodas audeklas. Iš šešėlių išnirome mes - Keitė, Fasas, tu, aš. Kiti šešėliai tebebuvo. Tada ant Faso atsirado daugybė žaizdų, jis pradėjo kraujuoti. Tada tas pats atsitiko tau, Keitei, man. Po to viskas kartojosi daugybę kartų, bet seka vis keitėsi. Tada viskas pasikeitė. Mes stovėjome kitoje miško vietoje. Aplink buvo tik medžiai ir šešėliai. Mes buvome išsitraukę lazdeles. Po to... Mus kankino. Ilgai. Nenoriu to vaizdo prisiminti,- vos girdimai kalbėjo Liusė.- O paskui... Kažkas ėmė veržtis gylyn į mano sąmonę ir aš vos sugebėjau išsilaisvinti.
Liusė nutilo. Ji per pauką nebuvo užvaldyta. Varnė laukė Džeinės atsakymo. Liusei atrodė, jog ant jos reikia pykti, kad ji laukė. Ji tikėjosi, jog Džeinė užrėks.
-
Fasas įėjo į Kambarį Iki Pareikalavimo. Išvydo išbausią Liusę ir prie jos palinkusią neramią Džeinę. Suprato, kad kažkas negerai. Vienu lazdelės mostu Fasas Oldefortas įkūrė židiny ugnį. Kambarys jaukiai sušilo labai staigiai. Vaikinas įsidėjo lazdelę į kuprinę
- Velnias, kas vėl nutiko?- paklausė jis. Pažiūrėjęs į laikrodį pamatė, jog Komendanto valanda prasidėjo. Matydamas nieko nežadančią Džeinės išraišką, iškėlė rankas, viską supratęs.- Atsiprašau. Galiu nugabenti ją į ligoninę ir visą kaltę prisiimti. Sorry.
Fasas vėl išsitraukė burtų lazdelę.
-Vėl tas pats. Tik šįkart mačiau daugiau,- tyliai tarė varnė.-Iš pradžių vėl nieko. Tada vėl mačiau mišką. Iš pradžių stovėjo tamsi figūra. Aplink buvo daug šešėlių. Ant žemės gulėjo lenta ir juodas audeklas. Iš šešėlių išnirome mes - Keitė, Fasas, tu, aš. Kiti šešėliai tebebuvo. Tada ant Faso atsirado daugybė žaizdų, jis pradėjo kraujuoti. Tada tas pats atsitiko tau, Keitei, man. Po to viskas kartojosi daugybę kartų, bet seka vis keitėsi. Tada viskas pasikeitė. Mes stovėjome kitoje miško vietoje. Aplink buvo tik medžiai ir šešėliai. Mes buvome išsitraukę lazdeles. Po to... Mus kankino. Ilgai. Nenoriu to vaizdo prisiminti,- vos girdimai kalbėjo Liusė.- O paskui... Kažkas ėmė veržtis gylyn į mano sąmonę ir aš vos sugebėjau išsilaisvinti.- tarė Liusė Džeinei, Faso nepastebėjusi. Fasas priėjo artyn.
Pamąstęs mostelėjo lazdele. Liusė pavargusi užmigo.
- Mobilicorpus!- tarė Fasas ir nugabeno mergaitę į ligoninę. Nelaukdamas Džeinės priekaištų. Nieko šiandien nebesinorėjo.
-
Įėjo Fasas. Džeinė apsimetė, jog jo nemato ir atsuko juodaplaukiui nugarą.
-Tave bandė užvaldyti,-tarė Džeinė.-ir tu atsilaikei. Šaunuolė. Tikiuosi, jog regėjai ne ateitį. Galbūt tai buvo kažkieno svajonė... Bet kas norėtų mus nužudyti?..
Klastuolė nutilo.
-Aš ką tik sudeginau vilkolakį,-niūriai tarė Džeinė.-jaučiuosi siaubingai.
Juodaplaukė atsisėdo ant sidabriško fotelio. Ugnelę paliko kyboti prie Liusės. Džeinės pantera urgztelėjo, prašydama atkreipti dėmesį į Fasą. Mergina atsiduso ir pagaliau atsisuko į Grifą.
-Sakiau tau,-tarė žaliaakė.
Tada vėl nusisuko į Liusę.
-Ar tau jau geriau?-tyliai paklausė.
Tačiau grifas nunešė Liusę į ligoninę. Džeinė nudirbo į fotelį ir užsimerkė.
-
Grace šlitinėjo po mokyklą. Ji dar vis buvo nusilpusi, ir jau gailėjosi kam pabėgo iš ligoninės. Grifiukei beslenkant tuščiu koridoriumi, sienoje atsirado durys, kurių prieš tai tikrai nebuvo.Man jau pradėjo vaidentis...Puikumėlis! mergaitė papurtė galvą, bet niekas nepasikeitė. Grifiukė priėjo prie durų ir jas lėtai pravėrė.
-
Džeinė išgido, kaip prasivėrė durys.
-Fasai?-mieguista sumurmėjo.
Tačiau įėjo ne Fasas, įėjo Grace.
-Grace?-sušuko Džeinė.-pagaliau pasveikai!
Ir susijaudinusi netyčia delne uždegė liepsnelę.
-Oi,-ir užgesino.-na, sėsk į fotelį,-pasiūlė.-tavo, spėju, violetinis?
O pati patogiai atsirėmė į sidabrinio fotelio atlošą.
-
Grace įkišo galvą į kambarį. Joje sedėjo juodaplaukė mergaitė. Džeinė.
-Grace?-sušuko Džeinė.-pagaliau pasveikai!
Grifiukė šyptelėjo Džeinei. Staiga Klastuolės delne žybtelėjo tartum kažkokia ugnelė.Grace šoktelėjo atgal, tačiau liepsnelė tuojaus užgeso. Grifiukė pasipurtė Turbūt man jau visur vaidenasi pavojus.
-Na, sėsk į fotelį,-pasiūlė.-tavo, spėju, violetinis?
Grace linktelėjo ir prisėdo nesuprasdama iš kur šiame kambaryje Džeinė, ir išvis, kas įvyko kol ji buvo ligoninėje...
-
Fasas, su šaltakraujiška mina veide, įžengė į Kambarį Iki Pareikalavimo. Foteliau buvo nusukti nuo durų, tačiau grifas puikiai žinojo, kas juose sėdėjo pagal skirtingas spalvas, iš kurių kyšojo merginų galvos. Sidabriniame sėdėjo Džeinė, kaip visada. Staiga vaikinas pamatė kazką sėdint violetiniame, prisiminė jį padaręs Grace. Šyptelėjęs Fasas priėjo ir atsisėdo į savąjį krėslą ir pasisuko į Grace.
- Labas, kaip tu?- paklausė jis
-
Grace išgirdo atsidarant duris ir kažką artėjant.Fasą.
-Labas, kaip tu?-paklausė Fasas.
-Labas!-Grace keistai norėjus pulti jam ant kaklo. Vis dėlto,tai pirmas žmogus, kuriuo pasitikėjo ir susipažino Hogvartse.
-Man viskas gerai,-šyptelėjo ji,-o kaip jūs?
-
-Gerai...-nelabai įtikinamai numykė Džeinė.
Džeinė nuėjo prie židinio ir vienu rankos mostu pakurstė jame ugnį. Tuomet ji atsisėdo prie jo ir žiūrėjo, kaip šoka liepsnos. Atėjusi pantera atsisėdo šalia ir taip pat įsmeigė žvilgsnį į ugnį. Džeinė atsiduso. Tuomet prabilo:
-Gaila, kad Liusė ligoninėje. Ryt turbūt jau neši ten mane, o po kiek laiko ten atsidursi ir tu,-neatitraukdama akių nuo ugnies tarė Fasui Džeinė.-tačiau Liusė pati nusprendė žiūrėti toliau, Keitė ėjo į būstinę irgi niekieno neverčiama, o ir Grace pati nuskubėjo prie buveinės. Aš buveinėje taip pat buvau sužeista. Čia,-Džeinė patapšnojo kairį petį,-bet mane išgydė Keitės iškviestas feniksas. Tikiuosi, daugiau sužeidimų nebus.
Ji pagaliau atitraukė akis nuo ugnies ir nutilusi atsisėdo į fotelį.
-
Fasas nustebęs pažiūrėjo į staiga nudžiugusį veidelį.
- Neblogai. Apie namelius išsiaiškinome, kad yra po vieną kiekvienam koledžui ir kiekviename reikia elgtis pagal koledžų vertybes. Keitė, tu ir dar viena mūsų nauja draugė iš varnanagės Liusė, gulėjo ligoninėje, Liusę nugabenau tik vakar. Maždaug viskas.- užbaigė Fasas ir susiraukęs pažvelgė į Grace.- Tave iš ligoninės išleido, ar... pabėgai?
Fasas šyptelėjo, nujausdamas atsakymą. Tikras grifas, jeigu tik turi jėgų paeiti, nedelsdamas spruks iš neįdomiai saugaus slaugės glėbio. Nors tai ir nėra gerai. Išgirdęs Džeinę, pasisuko į ją.
- Najau. Manęs tai vargu, ar prireiks gabenti, nes esu atsargesnis ir stipresnis. O šiaip, tai kaip nors išgyvensim. Gerai, kad yra ligoninė ir mūsų puikioji slaugė.- niūrokai pasakė grifas.
-
-Mhm,-numykė Džeinė.
Ji atsisuko ir pasižiūrėjo į Fasą.
-Manau, turėtume jai pasakyti apie... Na, žinai, tave, mane, Keitę ir Liusę,-pasakė juodaplaukė ketvirtakursiui.
Ji nutilo ir įžiebė delne liepsnelę.
-Pasakok,-tarė Fasui.
-
Fasas šyptelėjo.
- Na, Grace aš lyg ir pasitikiu. Taigi. Grace,- pasisuko jis į mergaitę.- Džeinė valdo ugnį, Keitę saugo, gina Juodoji magija. O aš animagas. Kas su Liuse darosi, neaišku, tačiau Džeinė įtaria, kad Liusė geba matyt ateitį.- netvirtai užbaigė.
Tada patogiai įsitaisė fotelyje, užsimerkė. Per kelias sekundes persivertė į irbį. Kad įrodytų nemeluojąs. Tada vėl atsivertė į žmogų.
-
Džeinė išsišiepė.
-Yep!-patvirtino Faso žodžius Džeinė.-tai tiesa!
Ir uždegė delne liepsną, o Fasas pasivertė į irbį.
-Gal padarom treniruotę, Fasai?-pasiūlė Džeinė.
Jos delne liepsnelė padidėjo.
-
Staiga į Faso delną įkrito laiškas. Jis pakėlė galvą ir išvydo nedidukę liepsnotąją pelėdžiukę. Ši suūbavo. Fasas apžiūrėjo laišką, bet jokio užrašo nepamatė. Tada persivertė į irbį, pažiūrėjo į pelėdą ir kažką suurzgė. Pelėda kažką atsakomai suūbavo. Snieginis leopardas primerkė akis ir dar kažką urgzstelėjo. Pelėda tarsi kažką suniurzgė. Sniego pantera atsivertė į žmogų ir atsisėdo į fotelį. Pelėda atsitūpė ant atlošo.
- Šis laiškas iš Liusės Paik, jai jį atnešė pelėda, bet ji neturėjo jėgų pasiaiškinti ar persiuntė mums.- pasakė Fasas.- Galim treniruotis, bet pirmiausia pabandykim pasiaiškinti, kas parašyta.
Fasas pasiėmė iš kuprinės užrašų knygą, atsivertyė skyrių ,,Magiškų raštų šifravimas".
- Džeine, Grace, jei norite, pabandykite tai padaryti pačios. Burtažodis ,,Aparecium", nuvalo nematomą rašlaą ir parodo tekstą. - pasiūlė Fasas.
-
-Na, duok, pabandysiu,-tarė Džeinė ir paėmė iš Faso laišką.
Kiek laiko susiraukusi jį apžiūrinėjo, o tada sumurmėjo:
-Aparecium!
Tačiau popierius ir liko baltas.
-Turiu idėją,-sumurmėjo.
Juodaplaukė spragtelėjo pirštais ir juose atsiradusią liepsnelę prikišo prie popieriaus. Staiga jame atsirado vienas sakinys:
DINK iš čia, nevykėle, ir atiduok laišką Liusei.
-Nu jo, sumurmėjo Džeinė ir atidavė laišką Fasui.
-
Fasas pažiūrėjo į laišką ir pakėlė antakį su šypsenėle. Tada pakėlė akis į Džeinę ir maištautojiškai nusišypsojo.
- Sudegink jį, jeigu nepasirodys tikrasis tekstas.- pasakė Grifiukas. Perbraukė per lapelį ir atsirado nauji žodžiai. ,,Ramiau." Fasas susiraukė. - Degink.
Ir prikišo Džeinei laišką. Staiga dar kai ką sumanė.
- Jeigu niekas nepasirodys, nunešim laišką Keitei. Ir žinai ką? Nujaučiu, kad mūsų draugė varniukė ir vėl tupės prie kurio nors iš namukų.
Džeinė pabandė padeginti, bet nieko nepavyko. Tada Fasas paliko Džeinę su Liuse ir pats išėjo į lauką.
-
-Einu ir aš kartu,- šūktelėjo Džeinė Fasui.
Tuomet sustojo prie lango.
-Gal nevarginsiu savo testralio,-sumurmėjo ir nuėjo prie durų.
Ji sustojo tarpduryje ir tarė Grace:
-Jei norėsi, ateik!
Ir išbėgo.
-
Džeinė įskrido į vidų pro langą. Nušoko nuo testralio, jos pantera taip pat.
-Nagi, keliauk,-paragino Džeinė Durklą ir jis nuskrido.
Džeinė alsuodama atsisėdo į sidabrišką fotelį. Ji pažvelgė į Grace-ji buvo užsimerkusi, atrodė pavargusi.
-Pasišildysim,-sumurmėjo Džeinė ir mostelėjusi ranka įkūrė židinį.
Ji patogiai atsirėmė, užsimerkė ir ėmė laukti Faso.
-
Fasas, vso pasiekė ežero pakrantę, paliko hipogrifą, kad nesukeltų nereikalingų įtarinėjimų. Stengėsi elgtis atsargiau, negu Džeinė. Į pilį atėjo keliomis minutėlėmis vėliau, bet nieko baisaus. Pravėręs Kambario Iki Pareikalavimo duris, įžengė į vidų ir pamatė jau laukiančią Džeinę savajame fotelyje. Testralio sparnai buvo kaip tik bedingstantys už lango. Juodoji pantera, kaip visada, gulėjo šalia šeimininkės. Fasas priėjo arčiau ir atsisėdo į sidabrinį fotelį. Grace tebemiegojo.
- Na, kokiu skubiu reikalu atlėkėm čionai?- guviai paklausė Fasas.
-
-Keitė kažką nuo manęs slepia. Kažką labai svarbau,-tyliai tarė Džeinė.
Ji nutilo. Staiga suvokė, kaip kvailai tai skamba.
-Žinau, kad tai skamba kvailai. Tačiau tai tiesa.
Ji nusisuko į langą ir pažvelgė į Uždraustąjį mišką.
-Gal padarom treniruotę?
-
Liusė sustojo prie kambario iki Pareikalavimo durų. Tada kiek palaukė, susikaupė ir pabeldusi duris atidarė. Užėjo į kambario vidų. Jame nebuvo nieko naujo, stovėjo tie patys foteliai, kūrenosi židinys. Kambaryje buvo Džeinė ir Fasas. Jie kažką šnekėjo.
-Labas Džeine, labas Fasai. Atleiskit kad nutrauksiu jus, bet ar sužinojot, kas buvo užrašyta raštely?- Liusė paklausė ir prisėdo ant balto fotelio.
-
Fasas nepatikliai pažiūrėjo į Džeinę.
- Ką gi Keitė galėtų nuo tavęs slėpti?- paklausė jis.- Ji, aišku, tavęs nelabai mėgsta dėl to, kad esi klastūnietė ir grynakraujė, bet daugiau... nežinau, ir man rodos, kad kažkas ne taip. Bet nežinau...
Staiga atėjo Liusė Paik. Ir ta vienoda kvaiša, kaip ir visos: net nepilnai pasveikusi atėjo čia. Pabėgo iš ligoninės.
-Labas Džeine, labas Fasai. Atleiskit kad nutrauksiu jus, bet ar sužinojot, kas buvo užrašyta raštely?- Liusė paklausė ir prisėdo ant balto fotelio.- pasakė Liusė.
- Labas,- pasisveikino Fasas. - Neiššifravom. Tikimės, kad Keitė pareis iš romantiškų pasivaikščiojimų iš Uždraustojo miško, o Grace nubus.
-
-Tikrai kad nesužinojom.-tarė Džeinė.-Štai.
Ji išsitraukė iš apsiausto kišenės laišką. Ant popieriaus atsirado užrašas:
DINK iš čia, durne, ir duok laišką Liusei Paik!
Džeinė vyptelėjo ir atkišo Liusei laišką.
-Gal geriau tu jį turėkis.
Ir vėl nusisuko į langą.
-
Fasas susiraukė, priėjęs paskaitė laiškutyje atsiradusius naujus žodžius. Savaime aišku, kad tai magija. Staiga prišoko prie Liusės.
- Luktelk! Kodėl jis skirtas būtent tau? Padėk ant žemės!- suriko jis, nujausdamas nesėkmę. Liusė pažiūrėjo į jį, bet nesuspėjo... laiškas sužaibavo ir persikūnijo į keisto padaro galvą, spaudančią ugnimi. Ji kažką rėkė, tik Fasas nespėjo suprasti ką. Kažką blogo, tai galėjai suprasti vien iš balso. Užbaigusi Hitlerio riksmą primenančią kalbą, galva apspjovė Liusės rankas ugnimi ir pavirto į pelenus. Fasas pažvelgė į ant žemės krentančias dulkes, bet ir tos išnyko.
- Velnias.- nusikeikė garsiai Fasas. - Neapdegino rankų?
-
-O tu šūde šventas!-suriko Džeinė ir pripuolė prie varnės.
Džeinei pagalvojus ant stalelio atsirado murlinukų skysčio pilnas dubuo.
-Imk ir pamirkyk rankas,-tarė ir padavė Liusei indą.
Ji nutilo ir vėl atsisėdo į fotelį.
-Tai ant ko užsirovei?-paklausė.
-
Liusė sukikeno. Nors iš tikrųjų čia nebuvo nieko juokingo. Kiek Keitė gali taip kvailai elgtis?
-Aišku,- tarė Liusė.
Ankščiau nebuvo pastebėjusi Grace. "Ir kas tam kambariui daros? Visi jame užmiega."- pagalvojo varnė. Tuoj Džeinė padavė raštelį. Jame iš pradžių buvo užrašas "DINK iš čia, durne ir duok laišką Liusei." Po to jis pasikeitė. Iš kažkur atsirado kažkoks... DŪMŲ KAMUOLYS ir apspjovė varnės rankas. Jas pradėjo degint. Liusei labai skaudėjo. Fasas kažką šaukė, bet tas DŪMŲ KAMUOLYS labai garsiai traškėjo ir ji nieko negalėjo girdėti. Po to pradėjo suprasti DŪMŲ KAMUOLIO žodžius.
-Jūs nesugebėsit man pasipriešint. Tavo protas taip pat neatsispirs. Keitė, Džeinė - taip pat. Be abejo ir Fasas. Jūs NEPASIPRIEŠINSIT!
Po to jis ėmė rėkt kažką neaiškaus ir galiausiai dingo.
Fasas paklausė, ar ji neapdegė.
-Šiek tiek,- atsakė Liusė.
Džeinė davė jai pamirkyt rankas į vandenį. Jos užgijo.
-Ant ko užsiroviau? Kad aš žinočiau,- sumurmėjo.- Jis šaukė, jog mes nepasipriešinsim ir jog mano protas neatlaikys. Matyt jis anksčiau galvojo, jog greit pasiduosiu arba nebūsiu tokia stipri.
-
Džeinė susiraukė.
-Galbūt čia tas kalinys, kurį gaudo Faso tėvas? Aišku, jeigu ten buvo ne tas vilkolakis, kurį sudeginau.
Mergina nutilo ir atsisuko į Liusę.
-Reikėtų miegoti pakaitomis. Jei budintysis pajustų, jog kažkas negerai, pažadintų miegantį.
Tuomet juodaplaukė pažvelgė į Fasą ir pasiūlė pasiūlymą, kuris anaiptol jai nepatiko:
-Arba reikia mokytis oklumantijos ir legilimantijos.
-
Fasas susiraukęs pažiūrėjo į Liusę.
- Pasipriešinsim, nebijok. Dar ne tiek esame atlaikę.- nuramino jis Liusę.- Bet dabar nebevaikštom niekur be apsaugos. Ir privalom surasti Keitę.- pasakė Fasas. Tada apžiūrėjo, ar ore neliko keistosios galvos likučių. Nėra. Fasas pasisuko į Džeinę.
-Galbūt čia tas kalinys, kurį gaudo Faso tėvas? Aišku, jeigu ten buvo ne tas vilkolakis, kurį sudeginau.- pasakė Džeinė, žiūrėdama į Liusę.- Reikėtų miegoti pakaitomis. Jei budintysis pajustų, jog kažkas negerai, pažadintų miegantį.- pasisuko į Fasą.- Arba reikia mokytis oklumantijos ir legilimantijos.
Fasas susiraukė dar labiau.
- Šie magijos menai itin sudėtingi ir pavojingi, jeigu mes mokysimės jų taip, be mokytojo, galim rimtai nukentėt, netgi išprotėt. Aš turiu šiek tiek patirties, bet toli gražu ne tiek, kad galėčiau gerai išmokyt ir jus. Nebent tikrai nebijote netekt proto ir pasitikit manim.
Fasas kai ką prisiminė.
- Džeine, tu lik ir būk kartu su Grace ir Liuse. Grace miega, o Liusė silpna, tad joms reikia apsaugos. O aš keliausiu į Uždraustąjį mišką ieškoti Keitės. Tikiuosi, kad jai viskas tvarkoje. Tuoj grįšiu, tada pakalbėsim. Niekur neik.
Fasas užsidėjo Skydinius kerus, pašoko į viršų ir pasivertė į snieginį leopardą, kad galėtų greitai keliauti. Trimis šuoliais priartėjo prie durų, po to dingo už jų.
-
-Niekur neik, niekur neik! Užkniso!-sušuko susinervinusi Džeinė.-vadas mat!
Juodaplaukė supykusi pašoko nuo fotelio, nes susinervinusi jį uždegė.
-Aguamenti!-sumurmėjo klastuolė ir fotelis užgeso.
Ji vėl atsisėdo į fotelį.
-Jis teisus, bet...-prabilo mergina.-kartais nervina, kai jis pradeda vadovauti. Labai nervina.
Džeinė nutilo ir papurtė galvą.
-Vaikinai,-susinervinusi atsiduso Džeinė.
-
Liusė šyptelėjo. "Keista jog Džeinė vis dar čia."- pagalvojo varnė ir klestelėjo į fotelį.
-Ką darom kol Fasas ieškos Keitės?- paklausė Džeinės.
Varnė nenorėjo tiesiog sėdėt fotely ir laukt. Ne tam ji išsliūkino iš ligoninės. Aišku, visiems būtų geriau jei ji būtų ten pasilikus. Kaip tai turėjo atrodyt slaugei, jei jau kelinta Faso atgabenta mergina pabėga iš ligoninės.
-
Fasas kol kas dar tupėjo už durų, todėl viską girdėjo. Atsiduso. ,,Negi taip sunku tyliai pasėdėti ir paklausyti?" Įkišęs galvą pro duris garsiai suurzgė, nebenorėdamas pasivertinėti, ir nušuoliavo pro duris. Mokiniai aplinkui žvalgėsi ir rodė pirštais, tačiau irbis nekreipė dėmesio. Kuprinė, laikrodis buvo po kailiu. Akiniai... o velnias. Fasas užsisuko už kampo ir įkišo į sienos plyšį akinius. Tada nubėgo per koridorius, pro vartus link ežero.
-
Snieginis leopardas kyštelėjo galvą pro duris ir urgztelėjo. Liusė atsiduso. Kad tas Fasas galėtų nors šiek tiek plačiau pamastyt. Gal jos tik pasikalbėt norėjo, o ne kažkur bėgt.
Gal jis taip urzgia dėl to.. dūmų kamuolio? Nebuvo jis toks grėsmingas kaip jam turbūt atrodė. Liusė atsisuko į Džeinę.
-
-Ai, nežinau. Jūs visi bent kiek numigot, tik aš ne,-nusižiovavo Džeinė.-tikiuosi, kad neužmigsiu. Nenoriu nieko praleisti.
Juodaplaukės akys ištiesų jau merkėsi.
-Prigalvok monstrų ar dar ko nors, kuriuos galėčiau sudeginti. Kai sugalvosi-jie atsiras. Juk čia kambarys iki pareikalavimo. Gal taip neužmigsiu,-paragino Liusę klastuolė.
Tuomet pakėlė ranką ir pasiruošė.
-
Džeinė paprašė Liusės sugalvoti kokį monstrą. Varnė kiek pamastė. Ir netrukus sugalvojo.
Kambaryje išdygo testralis milžiniška juodos panteros galva. Jis užriaumojo ir pasisuko į Džeinę šiepdsmas milžiniškas iltis. Liusė sau pripažino, jog šis monstras išties juokingai atrodė, bet ji nieko geresnio nesugalvojo. Varnė laukė, kas bus toliau.
-
Netrukus kambaryje atsirado testralis panteros galva. Chm. Monstras.
-Rimtai?-šyptelėjo Džeinė.-aš auginu IR panterą, IR testralį. Čia monstras?! Jis juokingai atrodo.
Juodaplaukė spragtelėjo pirštais ir metė ugnies kamuolį į tą hibridą.
-Done!-nusišypsojo Džeinė, nes monstras iškarto sudegė.
Ji nusižiovavo.
-Labanakt,-nusižiovavo ir užmigo.
-
Pro duris įėjo snieginis leopardas. Labai įtartinai tyliai.
Žvilgantis sidabriškas žvėries kailis buvo smagiai išmargintas kraujo dėmėmis; ne tik žvėries kraujo. Vieną leteną irbis labai silpnai temynė, todėl buvo aišku, kad ji smarkiai sužeista. Šone žiojėjo gili drėskimo žymė. Sniegynų žvėris pamatė, kad Kambaryje visi miega ir apmaudžiai atsiduso. ,,Štai, paslaptingasis nusikaltėli. Visi tavo rankose." niūriai sau pamanė atėjūnas. Kažką pagalvojo, tada žydrasis (irbio akių žydrumo) fotelis išsitiesė ir pavirto į siaurą lovą. Irbis darsyk atsiduso ir sunkiai užlipo ant jos. Prieš ugnį jis galės apdžiūti, išsilaižyti žaizdas, atgauti jėgas ir pasiversti į žmogų vėl.
Prieš leopardą atsirado dubuo su mėsa. Fasas, būdamas žmogumi, į tai net nenorėtų pažiūrėti, bet irbio uoslė ir skonio jutimai šviežią, žalią mėsą vertino visai kitaip. Greitai mėsos nebeliko, o leopardas apsilaižė ir ramiai atsigulė. Bet vis dar buvo budrus.
-
Džeinė atsibudo ir pirmiausia pamatė juodumą. Ji nusibraukė savo juodus plaukus ir dabar, kai plaukai nebetrikdė regėjimo, nusižiovavo.
-Oi, aš buvau užmigusi,-mieguista sumurmėjo mergina.
Ji pasitrynė akis ir apžvelgė kambarį.
-Fasai?!-sušuko ketvirtakursė.-Kas nutiko?
Ji pribėgo prie Faso ir atkišo jam ant staliuko atsiradusį murlinukų viralo dubenį.
-Imk, praskalauk žaizdas, palengvės,-tyliai pasakė Džeinė.
Jos pantera sunerimusi suinkštė.
-Atrodo, ir tau nepatartina vaikščioti vienam,-tarė mergina.
Ji nutilo ir pažvelgė į žydras irbio akis.
-Na, pasakok.
-
Irbis pamirkė leteną keistame virale, pasidarė geriau. Kadangi jau turėjo pakankamai jėgų, Fasas atsivertė į žmogų. Nusišypsojo. Gan plačiai. Smagu buvo sugrįžti į įpasrtinį, žmogiškąjį pavidalą. Ir dar dėl kai ko buvo itin smagu.
- Nu va, pagaliau pasikrikštijau kaip Uždraustojo Miško lankytojas.- pasakė jis. - na, apsidairiau visur, kur Keitė galėjo būti. Teko susikauti su voriuku ir dar kažkokiu ne labai aiškiu padaru, kuris paskui mane paliko ramybėj. Tiesiog buvom lygiaverčiai priešininkai.
Fasas patylėjo, papylė murlinukų užpilo ant šono. Ėmė perštėti, tad vaikinas susiraukė. Atsiduso.
- Taigis. O Keitės, deja, neradau. Tikiuosi, kad ji saugi čia, Hogvartse. Net nebėjau toks į Pelėdyną, o reiktų nusiųsti jai laišką.
-
-Manau, Keitei neverta siųsti laiško. Jei liepsi grįžti, ji vis tiek nepaklausys,-tarė Džeinė.
Ji nutilo ir pakėlusi Faso apsiausto skverną apžiūrėjo žaizdą. Mergina tarė:
-Dabar skaudės, tačiau žaizdą reikia dezinfekuoti,-įspėjo Džeinė.
Ji paėmė murlinukų nuoviro dubenį ir pusę jo turinio užpylė ant žaizdos. Nujautė, kad skausmas pragariškas. Ji sumurmėjo gydimo burtažodį ir žaizda užgijo. Tą patį padarė ir su kitomis žaizdomis. Baigusi pažvelgė į Fasą ir pasitraukė.
-Štai,-baigusi tarė.
-
Fasas susiraukė iš skausmo, bet vis vien rodėsi, kad jis žvengia. O ir iš tiesų Fasas šypsojosi - kad negebjo pats pasigydyti, ir kad klastuolė juo pasirūpino. Klastuolė - grifiuku. Neregėtas atvejis. Pro langą staiga įskrido Turdanas. Nutūpė ant šalimais stovinčio fotelio atlošo, pažiūrėjo į gulintį Fasą. Liūdnai pakraipė galvelę.
- Dėkui,- nuoširdžiai padėkojo Fasas, paglostė Turdaną ir atsisėdo. Primąstė pergamento, brūkštelėjo jame: ,,Keite, jeigu tu ne Hogvartse, kuo skubiau grįžk. Lauke didžiulis pavojus. Fasas" ir išsiuntė Turdaną.
- Nežinau, gal ir neverta. Bet turime ją perspėti.- Fasas atsisėdo ir suinkštė dėl susopėjusio šono. Lova pasivertė į patogų, kiek atlošta atrama fotelį. Pažiūrėjo į dar apsimiegojusią Džeinę.- Tu dar pamiegok, jeigu nori. Aš vis vien neužmigsiu dėl skausmo.
Įsipatoginęs nutilo. Sukando dantis. Bet vis tik skausmas jau mažėjo.
-
Džeinė nusižiovavo ir susvyravo.
-Ne, viskas gerai,-šyptelėjo mergina.
Juodaplaukė jau pražvalėjo. Ji tarė Fasui:
-Tu dar prasiplauk su šituo viralu įbrėžimus,-patarė.
Ji priėjo prie židinio, mostelėjusi ranka jį pakurstė ir atsisėdo. Ji įsmeigė žvilgsnį į liepsnas.
-
Fasas pakluso. Pasiėmęs viralą, ranka jo pasisėmė ir patepė įbrėžimus. Jų buvo nemažai, tad vaikinas net nesivargino visų sutvarkyti. Skausmas apmalšus, Fasas atsisėdo patogiai, ir ėmė mėgautis Džeinės ugnies šiluma. Pažvelgė į langą, tikėdamasis išvysti Turdaną, bet nieko ten nepamatė. Na, tik niūrius pilkus audros debesis.
- Bus audra,- dviprasmiškai pasakė Fasas. Vis labiau nerimavo dėl Keitės. ,,Jeigu ją nudobs koks akromantulas? Ji neturi nei animago, nei durmštrangiečio patirties. Tikiuosi, ji grįš.."- pamanė Fasas, žvelgdamas į dangų.
-
-Tai jau taip,-sutiko Džeinė ir pažvelgė pro langą.-tikiuosi, kad Keitei viskas gerai.
ji nutilo ir atsistojo. Juodaplaukė atsisėdo savo fotelyje ir staiga kai ką sumąstė.
-Turiu idėją,-tarė Fasui.
Mergina paėmė plunksną, rašalo buteliuką ir popieriaus. Ji kiek pamąstė, tuomet pradėjo rašyti. jos laiškas buvo trumpas- vos poros sakinių.
Keite, jei gali, grįžk į kambarį iki pareikalavimo. jei ne, prašau pasakyk kur esi, mes ateisime.
Fasas ir Džeinė.
-Galbūt į testralį ji atkreips dėmesį,- tarė Fasui.
tuomet švilptelėjo ir po atskridusio testralio kaklu parišo laišką.
-Skrisk, surask Keitę ir atiduok jai laišką. neatstok nuo jos tol, kol ji neduos atsakymo,-tarė juodaplaukė ir testralis nuskrido.
Džeinė vėl atsisėdo į fotelį ir pažvelgė į Fasą.
-
Fasas išsišiepė, išgirdęs Džeinės įsaką testraliui.
- Džeine, tu genijus. Bravo.- tarė jis linksmai. Rodos, kartais jis per daug nuvertina klastuolius. Kai reikia, ir jie gali sumąstyti visai gerų idėjų. Staiga vaikinas kai ką prisiminė.- Gal norėtum pasitreniruoti? Visad prašei, o tai būtų prasiblaškymas ir man, ir tau.
Fasas pritilo, klausiamai žiūrėdamas į Džeinę.
-
Džeinė nusišypsojo.
-Žinoma,-tarė ir atsistojo.
Staiga mergina surimtėjo.
-Tačiau tu pats nesijudink. matau, kad tau skauda. tiesiog prigalvok man monstrų ar dar ko nors,-pasakė juodaplaukė.
Džeinė kilstelėjo antakius.
-Gerai?-paklausė Faso.
-
Fasas rimtai linktelėjo.
- Net ir negalvojau pats stotis.- pasakė jis, trindamas skaudančią ranką. Tada ėmė galvoti, kaip čia netikėčiau užklupti Džeinę.
Staiga pro langą tyliai įskrido testralis, turbūt Durklas, ar kaip jis ten. O jam ant nugaros tupėjo raudonų akių vilkolakis. Testralis įskrido ir sukniubo ant žemės, visas kruvinas ir suvargęs, o juodas, susivėlęs vilkolakis šoko ant Džeinės.
-
Džeinė suprunkštė.
-Tai nėra įtikinama.
Džeinė pažvelgė į vilkolakį.
-Ate,- ir sudegino.
Džeinė užgesino ugnį.
-
Grifiukas ramiai, it spektaklį ar prastą filmą kino teatre, stebėjo, kaip Džeinė lengvai patvarko testralį. Ant stalo atsirado sausainiai, vakinas pasiėmė vieną iš jų. Išgirdęs Džeinės pastabą, kad vilkolakis neatrodė labai tikroviškas, Fasas kilstelėjo pečius. Akyse pasirodė keistas įtarimas. Fasas atsistojo ir kiek vilkdamas kairę koją, nuėjo prie testralio ir apžiūrėjo.
- Na, žinai...- pasakė jis, tarsi nelabai norėdamas kažką sakyti.- Bet testralis tai tikras.
-
-O Dieve!-sušuko Džeinė ir pribėgo prie testralio.-tai Durklas! Keitei aš pasiunčiau kitą testralį.
Mergina verkdama pradėjo gydyti žaizdas. Laimei, kad ji testralį tik sužeidė. O štai iš vilkolakio liko tik pelenų krūvelė. Juodaplaukė paniškai sušuko Fasui:
-Nagi, padėk man!
Didžiausias žaizdas ji jau buvo išgydžiusi, liko tik keletas mažų. Testralis pakėlė galvą ir priglaudė ją prie Džeinės.
-
Fasas sunkiai išsitraukė lazdelę iš kuprinės ir nukreipė į testralį. Vienu lazdelės mostu pagydė visus įbrėžimus ir didesnes žaizdas. Paskui pastebėjo, kad viena testralio koja sulaužyta. Užgydęs kraujuojančias žaizdas, Fasas tarė:
- Ferula!- ir ant kojos atsirado įtvaras. Testralis pabandė stotis, bet vaikinas veikiai jį sulaikė.- Ne, bičiuli, tau negalima keltis.
Pastebėjęs, kad Džeinė kūkčioja, Fasas prišlubavo artyn.
- Nusiramink, viskas gerai. Vilkolakis buvo netikras, mano išgalvotas, tačiau testralis kaip matai - tikras - ir įlėkė pro langą kaip tik tada, kai pro jį turėjo įšokti mano sugalvotas vilkolakis. Nusiramink.
Fasas ištiesė rankoje atsiradusias Moliūgų sultis, bet nesakė, kad jos buvo su Ramybės Eliksyru: jis padeda atsigauti po didelio šoko. Kažkodėl vaikinas manė, kad Džeinė tokio nenorėtų.
-
Džeinė paėmė iš Faso sultis ir išgėrė. Mergina sukūkčiojo ir nutilo.
-Ką aš padariau?!-Džeinė papurtė galvą.
Ji suklupo šalia savo stestralio ir pradėjo glostyti jo galvą. Ji buvo rami, tačiau ašaros sruvo veidu.
-Aš pabaisa.-tarė Džeinė.-jau kelis kartus nužudžiau, o dabar dar sužeidžiau savo testralį.
Džeinė atsisuko į Fasą.
-Jei būsiu tokia ir toliau, galiu jus nužudyti. Aš to nenoriu. Nenoriu tavęs užmušti.
Džeinė nuleido galvą.
-
Fasas, vėlgi nežinodamas, ką bedaryti, išpūtė akis ir nugurkė seilę. Bliauna, kad gali pradėti žudyt. Ot šposai.
- Svarbiausia, ne kas esi, o kuo nori tapti,- pasakė Fasas vieną mėgstamą frazę. Paglostęs testralį, pristūmė fotelį Džeinei ir pats atsisėdo šalia. Vis trindamas skaudančią ranką. Lazdelė gulėjo užmiršta kuprinėje.
-
Džeinė nurimo ir atsisėdo į fotelį.
-Supratau, ką dariau blogai. Man reikia mokytis valdyti savo pyktį, o ne galias. Jas paleisti galiu be menkiausių pastangų, o štai su pykčio valdymu man nesiseka,-tarė mergina.
Ji staga nutilo ir paklausė Faso:
-Ar Durklas pasveiks?
-
Išgirdęs tiesmukišką klausimą, Fasas savo viduje krūptelėjo. Durmštrange matė daug tokių panašių, baisiai sudarkytų kūnų, žiauriai šokiruotų veidų, bet iš tokių išgyveno nedaugelis. Fasas, nenorėdamas tempti laiko, skubiai atsistojo ir pakėlė testralio galvą. Jo akyse pamatė šiokį tokį sumišimą, nenuostabu. Bet šalia aiškiai žibėjo - ryžtas ir meilė. Aišku, kam ta meilė - šeimininkei. Fasas šyptelėjo ir ramiai pasakė:
- Būk rami, Džeine. Išgyvens.- Atsakymas buvo geras. Tikrai išgyvens. Bet vargu, ar kai kurios, neaiškaus padaro padarytos žaizdos užgis ir jis visiškai pasveiks.- Taigi, tau reikia mokytis valdyti pyktį ir apskritai visus jausmus.
Fasas žinojo, ko tam - šaltiems nervams - reikia. Vieno iš dviejų dalykų. Ilgų tobulinimosi metų, arba didžiulio sukrėtimo. Geriau pirmas variantas.
-
Džeinė lengviau atsiduso, kai Fasas jai atsakė teigiamai.
–Ačiū Dievui,-sušnibždėjo ji.
Džeinė pažvelgė į žydras Faso akis.
-Gal... Gal galėtum pabandyti mane supykdyti?
Mergina nenusuko žvilgsnio. Tikėjosi, kad grifas jai padės.
-
Fasas nusijuokė.
- Būtų labai smagu.- pabrėžė jis sarkastiškai.- Protego Maximus.- apsisaugojo trigubais gynybiniais kerais.- Bandau apsisiausti trečio lygio gynybiniais kerais, kad tavo durnos galios manęs nesudegintų. Bent ant kiek reikia būt ... kažkuom, kad nebegėtum valdyt pykčio, a? Ir mane jau ima nervinti tas testralis
Fasas nukreipė lazdelę į sergantį testralį, kol Džeinė žiūrėjo į patį vaikiną, slapčia patraukė testralį į saugią slaptą vietelę už spintos ir jo vieton pastatė identišką - tokį patį. Tada kažką sumurmėjo. Iš lazdelės plykstelėjo žaibas ir testralis suspigęs dingo.
-
Džeinė sudrebėjo, bandydama suvaldyti įniršį.
-Tai netikra,-sumurmėjo sau.
Jis vis užsidegdavo ir užgesdavo.
-Netikra...netikra...-murmėjo mergina.
Tuomet užgeso.
-Pavyko,-tarė juodaplaukė Fasui.
Ir nusišypsojo.
-
Fasas nusišypsojo irgi.
- Neblogai, neblogai. - Tada išmetė lazdelę pro langą.- ji netikra. Nenaudojau jokių kerų.
Testralis, sveikindamas šeimininkę, išlindo iš už spintos ir prisiglaudė prie Džeinės.
- Labai gerai. Greitai mokaisi,- darsyk pagyrė Fasas. - Dar kiek ir jau bus gerai. Aš tavęs nebesupykdysiu. Bet tu dabar buvai pasiruošusi, kitąsyk užklupsiu netikėtai.
((Labanakt, varau miegot))
-
-Gerai,-sutiko Džeinė.
Ji paglostė tesralį.
-Ma tikrai reikia dar pasimokyti,-sutiko.
Yuomet mergina nusižiovavo.
-Aš tik... Nusnausiu čia šiek tiek,-mieguistai sumurmėjo Džeinė.
Ir mergina užmigo.
-
Liusė jau kažkelintą kartą pabudo kambary iki Pareikalavimo. Apsidairiusi pamatė, jog miega Džeinė, Grace, Fasas gal miegojo, gal ne, bet varniukė nesigilino. "Šis kambarys tuoj taps mūsų nauju miegamuoju."- pagalvojo. Mergaitė jautėsi daug geriau, jau buvo beveik atsigavusi. Ji plačiai nusižiovavo ir pakilusi nuo fotelio nuėjo prie lango. Lauke beveik nieko nebuvo.
Liusė jau norėjo vėl dribti ant fotelio, bet prie jos atskrido apuokas. Varnė nurišo nuo jo kojos raštelį ir pelėda nuplasnojo į pelėdyną.
Varnanagė išlygino raštelį. Jame atsirado žodžiai:
"Ateikit į Uždraustajį mišką jei norit išgelbėt savo kailius nuo sunaikinimo."
Liusei raštelis atrodė kiek juokingas. Tarsi jie ims ten ir ateis kaip kvaileliai. Nors jei nepaklausys, pavojus gali atsirast. Didelis.
-
Džeinė atsibudo ir pasiražė.
-Ir kaip aš galėjau užmigti... Norėjau tik pagulėti,-suniurzgė juodaplaukė.
Ji atsimerkė ir nusižiovavo.
-Liuse?-mieguistai sumurmėjo mergina.
Varnė rankoje spaudė rankoje laišką. Džeinė įtariai į jį pažvelgė.
-Kas čia?
-
-Dar vienas laiškelis. Manau šį kartą tu galėsi perskaityti, kas jame parašyta,- tarė Liusė įteikdama raštelį Džeinei.
Varnė prisėdo ant baltojo fotelio, kuriame dar prieš kelias minutes palaimingai miegojo.
-Kas parašyta?- paklausė klastuolės.
-
Džeinė susiraukė. Popieriuje atsirado žodžiai:
neškit šiknas į Uždraustąjį mišką, jei nenorit mirti.
Mergina galvojo, ką daryti. Ji susinervino ir netyčia sudegino laišką.
-Oi,-nė kiek neapgailestaudama tarstelėjo juodaplaukė.
Ji nutilo ir pažvelgė į Liusę.
-Manau, mums reiktų keliauti į Uždraustąjį mišką,-pagaliau tarė.-mano testralis sužeistas,-ji mostelėjo ranka į Durklą,-tad reikėtų palaukti, kol atsibus Fasas arba Grace. Arba kol Keitė grįš iš savo pasivaikščiojimų. Tuomet susitarsim, ką daryti.
-
-Galim keliaut į Uždraustajį mišką, bet nebūtinai iš karto,- pasiūlė Liusė.- Bet taip, reikia palaukti kitų.
Taip, tas raštelio autorius nebuvo kvailas. Liusei atrodė, jog kad ir ką pasirinks, vis tiek kažkas blogo nutiks.
Varnė pasirausė savo kuprinėj ir išsitraukė knygą. Gal ką nors naudingo sužinos. Nujautė, jog vėliau gali prireikti bet ko.
-
Džeinė uždegė delne liepsnelę.
-Nuobodu,-tarė ji, žiūrėdama į liepsnelę.
Tuomet juodaplaukė priėjo prie savo testralio.
-Viskas bus gerai, tu pasveiksi,-sumurmėjo ir davė jam mėsos.
Ji vėl nuėjo prie Liusės ir atsisėdo.
-Galėtų ir greičiau budintis,-burbtelėjo mergina, žvelgdama į Fasą ir Grace.
-
Buvo ankstyvas rytas. Fasas užsimąstęs sėdėjo fotelyje ir žvelgė pro langą. Džeinė ir Grace dar miegojo. Grifiukas stebėjo kylančią saulę, paskui kažko atsistojo ir nušlubavo link lango. Priėjęs alkūnėmis pasirėmė į palangę ir prisimerkęs įsižiūrėjo kažkur į tolį. Paskui trummpam išėjo iš Kambario, į vonuą praplaut žaizdų. Praplovė ir savąjį irbio kailį, visą pilną prisivėlusį šapelių ir purvo. Grįžo. Merginos vis dar miegojo. Darsyk apsidairęs pro langą, kažkur tyliai išsliūkino. Grįžo. Kai grįžo, merginos jau budo, tad jis pats atsisėdo ir užsnūdo. Pabudo, nugirdęs Džeinę skaitant laišką.
- Labas rytas.- pasisveikino grifiukas.- taigi, ką darysim su įspėjimu?
-
Fasas atsibudo. pagaliau.
-Aš tą laišką jau sudeginau. Užkniso. neškit savo šiknas į Uždraustąjį mišką, jei nenorit mirti. Va, kas ten buvo parašyta. Tai, manau, reikėtų eiti į Uždraustąjį mišką,-pasiūlė mergina.
Ji nuėjo prie savo testralio ir jį paglostė.
-Gaila, kad Durklas sužeistas. Jis džiaugtusi vėl nuvykęs į mišką,-nuliūdo Džeinė.
Klastuolė priėjo prie draugų.
-Tai keliaujam į mišką ar turit geresnių pasiūlymų?
-
Fasas įsitempęs spoksojo į langą, tada pasisuko į Džeinę. Akys buvo truputį didesnės, negu įprastai. Fasas žinojo, kad Uždraustasis Miškas dabar kažkuo pavojingesnis, o ne animagui - apskritai pražūtingas.
- Aš pasakysiu realistiškiausia ir geriausią sprendimą, bet jūs, žinoma, manęs nenorėsite nė paklausyt.- burbtelėjo Fasas.- Hogvartse mes esame saugesni, negu ten. Testralis - matot, kaip sužeistas? O juk šie gyvūnai yra pakankamai stiprūs, gyvena pulkais, suprantat? Uždraustajame miške mus nukals arba blogesniu atveju - pagrobs, kankins. Taigi, siūlau...
Fasas pažiūrėjo pro langą, tada iš kuprinės išsitraukė burtų lazdelę.
- Siūlau griežtai mokytis kovinės ir ginybinės magijos. Durmštrange aš turėjau itin daug praktikos, todėl pasistengsiu jus pamokyti, žiūrėsime ir į knygas. Treniruosimės, po to turiu numatęs kitą etapą - skraidūnų prisijaukinimo. Bet prieš tai... turime kaip nors susisiekti su Keite.
-
Džeinė dėbtelėjo į Fasą.
-Kaip visada. Vis kas nors blogai,-sumurmėjo ji.
Tuomet vėl atsisėdo į fotelį.
-Fasai, tu dar negali eiti jos ieškoti. Tavo žaizdos... Imk,-tarė ir ištiesė murlinukų viralo dubenį.-Liuse, tu irgi negali, ką tik išėjai iš ligoninės, o kažkas tikrai nori tavo mirties. Taigi, lieku aš.
Mergina atsiduso.
-Dieve, kaip tingiu,-suniurzgė ir atsistojo.
Džeinė pažvelgė į Fasą.
-Aš tuoj grįšiu,-tarė ir tyliau pridūrė:
-Turbūt.
Juodaplaukė išėjo pro duris.
-
Vos Džeinei išėjus, pro duris įskrido Turdanas. Nešė laišką. Fasas pačiupo jį ir perskaitė: ,,
Ne dabar.
" Tai buvo Keitės Moris laiškas. Fasas irbiškai suurzgė, lyg ir pamiršęs, kad yra žmogus. Nekreipdamas dėmesio į skaudančią koją, staigiai pasivertė į irbį, kažką susiurzgė su Turdanu ir iššuoliavo paskui Džeinę. Staigiai prie jos sustojęs, darsyk suurzgė ir atvirto į žmogų.
- Stok!- pasakė Fasas.- Be manęs niekur neisi. Man jau viskas maždaug gerai. Keitė atsiuntė laišką, parašė ,,ne dabar". Bet Turdanas kalba, kad Keitė jau mokykloje. Niekur neik. Viskas bus gerai.
-
Džeinė suurzgė.
-Man jau atsibodo čia sėdėti,-tarė.
Ji atsisėdo į fotelį ir užsikėlė koją ant kojos.
-Tai ką dabar darysim?-atsiduso.
Juodaplaukė pažvelgė į Fasą.
-Išsiskalauk žaizdas,-tarė mergina.
-
Fasas piktokai pažiūrėjo į ant stalo atsiradusį gelsvos spalvos murlinukų viralą ir atsiduso. Tada pažiūrėjo į Džeinę ir pasakė:
- Jau iš ryto skalavausi, kol jūs sau miegojot, dėl manęs nesirūpink. Man, galvoji, neatsibodo čia sėdėt? Nelabai turim kito pasirinkimo, jeigu norim būti viename kambaryje visi, turėti galimybę treniruotis ir neatkreipti nereikalingo mokytojų ir mokinių dėmesio.
Fasas paglostė Turdaną.
-
-Nu jo...-atsiduso Džeinė.
Ji nusisuko nuo Faso patogiau atsisėdo. Staiga žaliaakė kai ką sugalvojo. Ji suglaudė delnus ir pūstelėjo į juos. Iš jų giedodamas išskrido iš ugnies padarytas paukštelis. Jis pradėjo skraidyti po visą kambarį. Tai buvo lakštingala. Džeinė vėl pūstelėjo savo delnus ir iš jų išsėlino miniatiūrinė pantera. Tuomet atsirado ir miniatiūrinis žirgas. Miniatiūrinis Triušis. Miniatiūrinis Grifas. Miniatiūrinė Gyvatė. Ir galiausiai miniatiūrinis drakonas. Jis nutūpė Džeinei ant rankos.
-Drakonai-nuostabūs padarai. Norėčiau turėti vieną. Jei nemirsiu, gal ir turėsiu,-tarė juodaplaukė.
Džeinė pažvelgė į Fasą. Prie jo jau tupėjo ugninis grifas.
-
Fasas nustebęs apžiūrinėjo daugybę įvairiausių magiškų ir nemagiškų ugninių gyvūnų, laisvai bėgiojančių po kambarį. Vaikinas pabandė atsargiai paliesti arčiausiai tupintį realaus dydžio feniksą. Keista bet nenusidegino.
- Įspūdinga...- pasakė jis, pritrūkdamas žodžių.- Net nedegina rankų! Tik man įdomu, ar juos tu kuri su Kambario pagalba, ar sukurtum bet kur. Jeigu bet kur... tu supranti, koks tai galingas ginklas?- užbaigė, paimdamas nuo žemės grifą.
-
-manau, bet kur,- tarė Džeinė.-oi, palauk, pabandysiu kai ką padaryti.
Ji susikaupė ir netrukus kambaryje atsirado natūralaus dydžio ugninis vilkas.
-Pavyko,-Džeinė šyptelėjo. Staiga ji susvyravo.-tik šiek tiek išeikvojau jėgų. Turbūt galiu padaryti, kad jie degintų. Bet dabar nedarysiu,-mergina žvilgtelėjo į Fasą.-nes galiu sužeisti tave ir Liusę.
Ji priėjo ir paglostė vilką. Juodaplaukės pantera nepatenkinta suurzgė.
-Ei, nepavydėk,-nusijuokė Džeinė.
Ji vėl atsisėdo į fotelį. Vilkas priėjo prie Faso ir ėmė jį smalsiai uostynėti.
-
Fasas paglostė švelnią vilko galvą. Šis ugninis plėšrūnas ir elgėsi ir etrodė, lygiai kaip tikras. Vilkas, matyt nujautė, kad pas Fasą irgi yra plėšrūniška - gimininga dvasia, tad prisėdo šalia. Faso rankose atsirado mėsa, vilkas net ir ją ėdė. Staiga Fasas pamatė kiek susilpnėjusią Džeinę.
- Jų egzistavimas iš tavęs vagia energiją.- pasakė Fasas tai, kas buvo ir taip visiškai akivaizdu.- Nebelaikyk jų, tegu išnyksta.
-
-Man viskas gerai,-paprieštaravo Džeinė.
Tačiau vis dėl to ji susikaupė ir visi ugniniai gyvūnai išnyko, išskyrus lakštingalą.
-Ją dar kiek palaikysiu,-šyptelėjo mergina.
Ji užsimerkė ir atsipalaidavo. Paukštelis nutūpė jai ant rankos ir vėl pradėjo giedoti.
-Man patinka šita melodija,-sumurmėjo Džeinė ir paglostė lakštingalą.-primena dainą "raudoni vakarai„.
Juodaplaukė atsimerkė ir pažvelgė į Fasą. Tuomet panaikino lakštingalą.
-Ką darom dabar?
-
Fasas vos nenulūžo, išgirdęs, apie kokią dainą Džeinė kalba. ,,Net ir šita klastuolė linkus į romantiką. O jūrų dievai.". O kai klastuolė, pasiklausiusi tos melodijos, atsimerkė ir labai švelniu žvilgsniu pažvelgė į Fasą, tas net išsigando. Štai, ko jis gyvenime labiausiai bijojo. To dalyko, kurį skelbė tasai ,pasakiškas" žvilgsnelis.
- Jo, muzika geras daiktas. Bet man labiau patinka metalas. - Ir Fasui spragtelėjus pirštais, kambaryje atsirado miniatiūrinė, ir žiobarų, ir magų mėgstama sunkiojo metalo grupė Lordi.
- FIRE AT WILD! YEAH I WOULD KILLL! YEAH I WOULD...- užtraukė šiukščiais balsais chebrytė. Fasas tuoj pat juos ir pradangino, nes puikiai žinojo, jog nepratusiai prie tokio garso ausiai gali būt negerai. Staiga grifiukas šį tą prisiminė - kad Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje paliko savo užrašus. Juose buvo vertingos ir nelegalios informacijos, todėl jų nieku gyvu nebuvo galima palikti bet kam pasiekiamoje vietoje.
- Turiu trumpam išeiti,- pasakė vaikinas.- Iki Grifų Gūžtos bendrojo kambario. Greit grįšiu. Būkit čia.
-
Džeinė nusijuokė.
-Šiaip jau mano turbūt mėgstamiausia daina yra ICDC high way to hell,-tarė mergina.
Iškart kambaryje atsirado ICDC ir pradėjo dainuoti high way to hell. Klastuolė tučtuojau juos pradangino.
-Ankščiau nekenčiau raudonų vakarų, bet tai buvo mano mirusios sesers mėgstamiausia daina,-nuliūdo Džeinė.-dabar ta daina man primena seserį. Nors, tiesą pasakius, vis dar nelabai mėgstu šitos dainos,-nusišypsojo ir susiraukė mergina.-Tai ne mano skonio dainos.
Ir Fasas išėjo.
-Pagaliau,-nusišypsojo Džeinė ir išsliūkino pro duris.
-
Džeinė klūpčiodama įėjo į kambarį. Ji atsisėdo į fotelį ir užpylė ant žaizdos pilve murlinukų nuovirą. Suinkštė. Skausmas buvo didžiulis. Faso dar nebuvo.
-Ir gerai, kad jo nėra. Jis mane užmuštų, pamatęs žaizdą,-suniurnėjo.
Prieš ją atsirado veidrodėlis. Ji pažvelgė į jį ir pamatė, kad lūpą prakirsta. Klastuolė greitai išgydė žaizdelę ir ėmė toliau dezinfekuoti žaizdą.
-
Fasas ramus ir laimingas įžengė į Kambarį Iki Pareikalavimo. Šiaip jau, tai daiktus, kurių reikėjo, buvo susirinkęs, o apie paslaptingąjį tik grifams ir varniukams prieinamą kambarį neketino užsiminti. Kam gi klastuolei žinoti, ji juk vis vien negalės įeiti.
Pačiam grifiukui jau beveik visai nebeskaudėjo rankos, tik dar kiek šlubavo. staiga jis pamatė kraują ant Kambario grindų ir suprato, kad Džeinė jo nepaklausė. Iškart suprato. Priėjęs arčiau, išvydo, kaip ji su murlinukių nuoviru bando skalauti žaizdą. Didžiulę durtinę žaizdą pilve.
- Tu paskutinė kvaiša,- dėbtelėjo Fasas.- Tokios žaizdos pati neužsigydysi.
Sakyti kažko daugiau Fasas nejautė poreikio. Beviltiška. O be to - ,,nepergyvenk dėl to, ko negali pakeisti"- kaip sakydavo mama.
-
Džeinė užvertė akis.
-Aš specialiai padariau, kad išeitum, o pati nuėjau į buveinę ir būstinę. Ir dar noriu kai ką pabrėžti. AŠ nesu kvaiša.
Juodaplaukė smerkiamai pažvelgė į Fasą.
-o dėl žaizdos-man jau geriau. Čia nieko baisaus.
Ir vėl ėmė skalauti žaizdą.
-
Fasas atsiduso, pasirėmė alkūne į fotelio ranktūrį, ant delno padėjo galvą ir ėmė stebėti, kaip nepaliaujamai bėga kraujas ir kaip karštai Džeinė bando jį sustabdyti ir praplauti žaizdą. Darėsi nuobodu ir gaila. Burtų lazdelė pamiršta gulėjo ant stalo. Fasas darsyk atsiduso. ,,Beviltiška merga. Tipiška Klastuolė. Man matai, specialiai padarė, kad išeičiau." pasišaipė mintyse Fasas.
- Na, nepyk. Atsiprašau,- dviprasmiškai pasakė vaikinas. - Acio Džeinės burtų lazdelę. Petrificus totalus.- pasakė, nukreipęs lazdelę į Džeinę. Aišku, kerai suveikė, Džeinė suglebo. Fasas ją pasodino patogiau, pažiūrėjęs į akis, pasakė:- Čia viskas tavo labui, nors neabejoju, kad norėtum dabar mane užmušti. Mobilicorpus!
Ir sustingusi Džeinė pleveno ore. Fasas ją gabeno į ligoninę. Rankas apdairiai apmovė neišdirbtos slibino odos pirštinėmis, nes žinojo, kad per tokias ugnis nepereis. O kūnas sustingęs. Vis dėl to, su Džeinės burtų lazdele jis buvo pasiruošęs pilti vandens.
- Aquamenti!- lazdelė veikė ir klausė. Labai gerai. Fasas nuėjo koridoriumi ir nustūmė Džeinę į ligoninę.
-
Džeinė lyg viesulas įlėkė į kambarį. Pamaitino testralį, kuris jau sveiko, savo panterą ir nusišluostė rankas. Ji buvo susierzinusi ir neturėjo kur dėti energijos. Susikūrė 30 manekenų ir pradėjo juos deginti. Pajuto, jog pyktis atslūgo.
-Jau geriau,-tarė klastuolė.
Tuomet pradėjo kurti miniatiūrinius gyvūnus. Drakoną. Triušį. Žirgą. Pulką lakštingalų. Testralį. Grifą. Gyvatę. Ir dar daugybę kitų. Juodaplaukė net nepavargo. Ji atsisėdo, o aplink ją sutūpė visi Džeinės kūriniai.
-Taip jau geriau,-patenkinta tarė mergina.
Kitoje kambario pusėje rūko suniokoti manekenai.
-
Fasas apsisiautė trigubais skydiniais kerais ir koridoriuje paprašė vieno žioplaveidžio šeštakursio paleisti į jį Pragariškos Ugnies užkeikimą, nors jis ir nenorėjo. Skydas juos atmušė, o grifiukas pasišvilpaudamas nuėjo į Kambarį Iki Pareikalavimo. Prie durų švilpauti nustojo, nutyko ir užgniaužė drąsią, pašaipią šypsenėlę. Tada tyliai pradarė duris ir įėjo vidun. Aplinkui lakstė ugniniai gyvūnai: drakonai, triušiai, žirgai, lakštutės, grifai, testraliai ir dar gyyyyvas galas visokio velnio. Čia pat riogsojo aprūkę, išsilydę manekenai. Fasas suprato, kad Džeinė čia malšino pyktį. Nežinojo, dingti ar nedingti, tad nusprendė įeiti į kambarį. Dar kiek šlubuodamas nuėjo ir atsisėdo į žydrą krėslą.
-
Džeinė pradžioje apsimetė, kad Faso nepastebėjo ir toliau kūrė gyvūnus. tačiau kai jos sukurtas tigras nuėjo ir atsisėdo prie Faso, klastuolė pagaliau teikėsi jį pastebėti ir susiraukusi pašaipai, tyliai prabilo:
-Mane nunešei į ligoninę, o pats šlubuoji.
Mergina nusisuko nuo Faso ir staiga baigė kurti ugninius padarus. Jie visi kaip vienas išnyko.
-Pakaks,-suniurzgė.
-
Fasas šyptelėjo iš Džeinės tono.
- Matai, aš TIK šlubuoju, neskaitant smulkmės, o tau pradurtas pilvas. Aš pasisakiau, kad išeinu, o tu išėjai, vos dingau aš. Negražu.- pasišaipė vaikinas, veide žaidė ironiška šypsenėlė. - O jeigu būtum manęs palaukus, būtum sužinojus, jog Keitė sveika, gyva ir saugi Hogvartse.
Fasas žvilgtelėjo pro langą ir išvydo, kad saulė slenka į vakarus. Uždraustasis miškas kaip Kraupo šešėlis dunksojo pilkoje tolumoje. Grifas vėl pažvelgė į Džeinę, pasiėmė iš apsiausto burtų lazdelę ir grąžino jai. O savąja žaidė tarp rankų.
-
-Ačiū,-padėkojo Džeinė.
Šis ačiū buvo ir už lazdelę, ir už nunešimą į ligoninę. Klastuolė vėl nusisuko nuo Faso ir papūtė į delnus. tik šį kartą išskridęs iš delnų paukštis nebuvo iš ugnies. tai buvo feniksas.
-Pavyko,-sušnibždėjo klastuolė.
feniksas nutūpė jai ant peties. tuomet juodaplaukė kilstelėjo antakius ir paklausė:
-Keitė hogvartse? kur? ji neabejotinai pasirinko vietą, kur negalėčiau patekti aš.
-
Fasas be nuostabos žiūrėjo į feniksą. Tai tikrai buvo Kambario Iki Pareikalavimo triukas. Toks pats feinksas nutūpė Fasui ant peties, kai jis spragtelėjo pirštais. Tada šyptelėjo.
- Atspėjai, tu niekaip negalėtum patekti į tą vietą, kur ji. Taigi... o kas tave sužeidė Uždraustajame Miške? Juk tu buvai ten?- susidomėjęs paklausė vaikinas. Feniksas pasikasė plunksnas.
-
Džeinė sudegino feniksą.
-mane užpuolė kažkoks tamsus pavidalas. pakėliau ranką ir pradėjau leisti ugnį. jis pabėgo.
juodaplaukė susiraukė ir nuėjo prie lango. klastuolės pantera nutipeno paskui. Džeinė ją paglostė ir tarė Fasui:
-Žinau, kad prašau daug, bet... gal galėtum paklausti Keitės, ką ji nuo manęs slepia? pats nuspręstum, ar sakyti man ar ne.
Džeinė sukūrė miniatiūrinį drakoną ir paleido jį pro langą.
-Ne būtinai dabar, o tada, kai galėsi,-paprašė grifo.
-
Džeinė sudegino feniksą. Fasas pakraipė galvą.
- Mane irgi užpuolė neaiškus padaras. Akivaizdu, Uždraustajame miške kažkas vyksta neįprasto. O... Jeigu Keitė nuo tavęs slepia, vadinasi, slėps ir nuo manęs. Jeigu slepia, neturiu teisės pasakyti, net jeigu sužinočiau. Nepyk. Juk ir tu, vargu ar man išduotum kokią paslaptį, jeigu būtų tikrai rimta, tiesa? Ir galų gale, Keitė nebūtų nuo mūsų slėpusis, turėtų būti priežastis...- Ir grėsmingai užbaigė:- Tam įtakos ir namelių kerai turi, garantas.
-
Keitė atplėšė Kambario iki Pareikalavimo duris. Ir sustingo.
Pasijuto lygiai kaip ir tada, kai pirmąkart perskaitė pranašystę. Lyg jau nebepriklausytų šiai planetai. Lyg jau būtų mirusi.
Kambaryje sėdėjo Fasas su Džeine.
Ji nespėjo.
Jis jai pasakė.
Keitė išbėgo. Kūkčiodama bėgo koridoriais laukan. Išbėgusi šaižiai sukliko. Šalia nutūpė testralis. Keitė užsiropštė ant jo.
-Aukštyn virš ežero,-sukuždėjo. Testralis pakilo.
Keitė nematė, kaip jie skrenda. Tik pastebėjo, kaip sustojo.
Viskas,-pamanė ji.-Viskas baigta.
Tada užsimerkė ir šoko žemyn.
-
-Keite!-suriko Džeinė.
Ji matė, kaip Keitė krenta. Klastuolė sukūrė ugninį testralį. Ji greitai užšoko ant jo ir skrido. Sugavo Keitę. Dar kelios sekundės ir būtų buvę per vėlu.
-Ką tu sau galvojai?-suniurzgė mergina ir nutupdė Keitę kambaryje.-mirtinai mane išgąsdinai!
Ji susinervino.
-
Fasas, išvydęs Keitę tarpduryje, sustingo. Paskui, kai jau ketino kažką sakyti, apsidžiaugė, ji kūkčiodama išlėkė. Fasas nespėjo nė suprasti. Džeinė ant Ugninio testralio išlėkė, ją pasivijo ir grąžino į Kambarį. Paskui, kai jam atėjo į galvą pažiūrėti pro langą, jis išvydo, kaip Keitė nuo testralio nušoko ežeran, bet Džeinė ją sugavo ir partempė į Hogvartsą. Fasas dėl viso pikto nukreipė į Keitę burtų lazdelę ir ir keistai pasuko galvą, primerktomis akimis akylai stebėdamas varniukę.
- Ką tu darai, Keite?- paklausė jis, Džeinei pirmai uždavus klausimą. Kai klastuolė nematė, jis slapčia atvertė jos dešinį delną ir išvydo ten grifų gūžtos ženklą. ,,Geranoris neskiedė", suprato Fasas ir užvertė delną.
-
Keitė atsistojo ant kojų. Jautėsi bjauriai.
Pirmas bandymas lengvai mirti nepavyko.
Kita vertus, ji suprato apsirikusi. Fasas ištylėjo.
Tačiau ji nebepajėgė slėpti šios paslapties. Nebepajėgė.
-Ką aš išdarinėju?-užriko Keitė. Parodė į Fasą.-Paklausk jo! Jis viską žino! Ir išplepės, žinoma, nes visi aplink arba meluoja,arba nieko nenutuokia, arba išplepa!
Po teisybei, Keitė nė nenutuokė, kiek iš tikrųjų Fasas žino. Bet jai nerūpėjo.
Ji išėjo atgal. Fasas pasakys Džeinei. Be abejonių.
Kai Džeinė ateis jos, ji lauks Drąsaus Žinojimo kambaryje.
-
Fasas prišokęs sulaikė Keitę.
- Stok!- riktelėjo jis.- Kas tau darosi? Mums nesvarbu.. tavo giminystės.- gudriai išsisuko nuo tiesioginio pasakymo Fasas. - nesvarbu niekas! Kokio velnio tu bėgi nuo mūsų?!
Fasas suspaudė lazdelę rankoje, staigiai pasivertė į snieginį leopardą. Dabar jis gali burti su letena, burtažodžius tardamas mintyse. Kliudė tik akiniai, kuriuos jis su letena nusibraukė ant žemės. Irbis suurzgė, ką kiekvienas suprastų: ,,TU NEPRAEISI.". Ir Fasas vis dar turėjo trigubą gynybinį skydą. Bet Keitė vis vien prasmuko. Irbis suniurzgė, ant atsiradusio pergamento magiškai užsirašė žodžiai Džeine, labai prašau, lik čia. Turiu vienas su ja pasikalbėti.
. Ir žvėris nušuoliavo, tikėdamasis, kad klastuolė paklausys.
-
-Gerai, kas, po velnių, čia darosi?!-sušuko Džeinė ir užtvėrė duris.-ką jūs nuo manęs slepiate?! Atsibodo! Manimi niekas nepasitiki! Fasai! Keite! Galiu pažadėti, kad jūsų neužmušiu, JEI pasakysite tiesą.
Ji uždegė liepsną rankoje, o ugninis testralis atsistojo šalia. Tuomet klastuolė atsisuko į varnę.
-Jei nepastebėjai, ką tik išgelbėjau tau gyvybę! NEKETINU TAVĘS ŽUDYTI! Tik pasakyk tiesą!
Džeinė treptelėjo koja.
-Aš klausau.
Tačiau jie išbėgo. Džeinė atsisėdo į fotelį. Po kiek laiko suprato, kad verkia, ir sukūkčiojo. Ji nusišluostė ašaras ir ėmė laukti.
-
Liusė jau ketino atsimerkti, bet jos protą vėl užpuolė. Ji staigiai atsimerkė ir spėjo pamatyti, jog kambaryje lyg ir nieko nėra. "Kaip visada."- pagalvojo Liusė.- "Kai mane užpuola visada nieko nebūna šalia arba visi užsiėmę savais reikalais. Gal ir gerai."
Pradžioje vėl nieko. Liusė iš karto pradėjo priešintis, bet užpuolikas vis tiek parodė jai šiokių tokių malonių vaizdelių. Varnė matė jau nebe tankų mišką, bet retesnę proskyną. Aplink vėl buvo šešėliai, ant žemės mėtėsi daugybė žalių, mėlinų, geltonų, raudonų skiaučių. Vienos buvo medžiuose, kitos gulėjo supurvintos ant žemės. Kai kur mėtėsi ir viena kita lenta. Iš šešėlių išlindo iš pradžių Džeinė su Keite, po to Fasas, Grace ir pati Liusė. Tada juos visus pradėjo pulti visokie daiktai, ginklai. Tas kažkas į šį malonų vaizdelį panoro pridėti ir truputėlį akustikos. Liusei ėmė rodytis, jog klykia ji pati. Galiausiai iš penkių žmonių liko tik kelios mėsos ir kaulų kruvelės, kurias suėdė iš miško išlindęs testralis, hipogrifas ir juoda pantera. Po to viskas dingo. "Tai ką, atsisakėt msno pasiūlimo? Jau žinai kas jūsų laukia."- prakalbo balsas. Ir tada užpuoliko ataka sustiprėjo. Bet Liusė kažkaip po daugybės valandų ir minučių pragariškos kovos visgi sugebėjo pasipriešint ir atgavo savo protą. Bet nespėjo ji atmerkt akių ir ją apgaubė tamsa. Liusė apalpo, nors iš toliau atrodė, jog ji net nebuvo pabudusi.
-
Džeinė krūptelėjusi pabudo.
-Kaip, po šimts, sugebėjau užmigti, kai visko šitiek vyksta?-nusistebėjo ji.
Merginos pantera dar snaudė. Kitame fotelyje miegojo Liusė. Klastuolė priėjo prie savo testralio. Jis buvo pasveikęs! Džeinė nuėmė tvarstį nuo jo kojos. Koja buvo taisyklingai suaugusi. Durklas atsistojo ir meiliai kumštelėjo merginą.
-Dabar gali aplankyti saviškius,-nusišypsojusi tarė klastuolė ir atidarė langą.
Testralis išskrido. Džeinė atsisuko į Liusę ir pakraupo. Varnė buvo išblyškusi, įdubusiais skruostais ir pajuodusiais paakiais.
-Tik ne vėl,-sušnibždėjo juodaplaukė.-Liuse, atsibusk!
Džeinė uždegė krosnį ir prikišo ugnelę prie varnės, nes ji buvo šalta kaip ledas.klastuolė atsiduso ir nunešė liusę į ligoninę.
*
Džeinė grįžo į kambarį ir atsisėdo į savo fotelį. Atsargumo dėlei pastatė dar vieną fotelį-žalią. Gal gi Liucijus visdėlto ateis... Juodaplaukė atsiduso.
-Negerai, kad čia įsipainiojo dar daugiau žmonių,-sumurmėjo.
Ji patogiai atsisėdo ir ėmė laukti.
-
Liucijus išdidžiais žingsniais ėjo per trečio aukšto mokyklos koridorių. Keli apsnūdę paveikslų veikėjai pabudo ir jį nužvelgė, bet ir vėl užmigo. Džeinė Meko Liucijui pasakė, kad tas ateitų į Kambarį iki Pareikalavimo, legendinį, atseit trečiame Hogvartso aukšte esantį stebuklingą kambarį. Bet kaip į ten patekti - neaišku. Kur ta Džeinė? Gal apgavo mane?- mąstė klastūnas. Staiga sienoje atsirado durys. Berniukas, kažką nujausdamas, paspaudė durų rankeną ir įžengė vidun. Čia stovėjo keli skirtingų spalvų foteliai, viename sėdėjo Džeinė. Liucijus nuėjo ir atsisėdo į pirmą pakliuvusį sėdmqišį - žalią.
- Labas, Džeine. Vos radau šį keistą kambarį. Pasakok, kas apie tą namuką.- pasakė klastūnas.
-
Kaip Džeinė ir tikėjosi, Liucijus greitai atėjo į kambarį iki pareikalavimo.
-Na, aš, Fasas, Liusė, Grace ir Keitė bandom išsiaiškinti viską apie tuos namelius. Jų yra keturi- po vieną kiekvienam koledžui,-dvejodama prabilo mergina.- Klastūnyno yra būstinė, Grifų gūžtos- gūžta, Švilpynės- draugų namelis, o varnanagės- buveinė. Nameliai yra prakeikti, mano sesuo Džeinė (taip, jos vardas irgi buvo Džeinė) mirė, aplink slampinėja kažkoks tamsus pavidalas, kuris mus puldinėja, o aš sugebu štai ką,-klastuolė uždegė delne liepsnelę ir blausiai šyptelėjo.-Beprotnamis, tiesa?
Jos pantera pritardama urgztelėjo.
-
Snieginis leopardas plačiais šuoliais atlėkė, ką jau atlėkė - atskrido į Kambarį Iki Pareikalavimo. Įšoko pro duris ir nušoko prie fotelių keliais medžiokliniais - zigzaginiais šuoliais. Staiga išvydo miegančią Grace, Kalbančią Džeinę ir dar vieną klastuolį pirmakursėlį, sėdintį krėsle. Sutriko, o kol pirmakursis neatsigręžė - pasivertė į žmogų.
- Sveiki. Kas jis toks?- paklausė Džeinės. Ir skubiai pranešė:- Keitę užvaldęs keistas noras eiti į Uždraustą Mišką. Nesulaikiau. Turėsim sekti.
-
Džeinė nė kiek nenustebo, kai į kambarį įlėkė Fasas. Kai jis atsivertė į žmogų, mergina piktai pervėrė jį žvilgsniu. Neabejojo, jog jis su Keitė susitarė ir nieko jai nesakys. Ketvirtakursė patylėjo, o kai tyla jau buvo ilgai užsitęsusi ir nemaloni, prabilo.
-Liucijus, klastuolis. Irgi išraižė savo vardą namelyje,-tarė klastuolė.
Ji nutilo ir vėl dėbtelėjo į Fasą.
-Tai Keitė, spėju, Uždraustajame miške?-paklausė.
-
Fasas persmeigė Liucijų tiriančiu žvilgsniu. Išvydo: Liucijus buvo grynakraujis, pasipūtęs, ne itin daug mąstantis, bet drąsus ir... dar kažkuo įdomus vaikėzas. Bet tik pirmakursis.
- Kvailys, kad išraižei ten savo vardą. Dabar ir tau klius prakeiksmo,- sušvokštė Fasas, vis dar neatgavęs kvapo. Tada pasisuko į Džeinę.- Nežinau, kur dabar Keitė, bet spėju, kad greitai bus ten. Ji turi įdomių giminystės ryšių su ypatingais žmonėmis, todėl gali būti persekiojama. Bet aš nežinau, ar ją sekti, ar leisti asmeniškai susitikti su šauniuoju mūsų draugužiu iš Uždraustojo miško. Tu, Liucijau, eiti su mumis negali, nes pernelyg pavojinga. Ypač pirmakursiui, įsivėlusiam į namelių pinkles, tik ką tik ir kol kas visiškai nesuvokiančiam, KUR įsivėlei.
Fasas prišlubavo prie fotelių ir į vieno atlošą atsirėmė. Vėlgi pasisuko į klastuolę Džeinę Meko.
- Jeigu jinai nesuvoks pavojaus, ji mus tiesiog prakeiks, kad bandom apsaugot nuo nieko. O jeigu pati susidurs, po kiek laiko gali būt jau lavonas. Na, Džeine, šįsyk sprendimas tavo rankose. Daryk, ką nori, o aš tavo ištikimas tarnas,- pašaipiai nusišypsojo ir teatrališkai nusilenkė Fasas.
-
Džeinė staiga susivokė, kad šyptelėjo.
-Šiaip jau manau, jog bergždžiai su juo kalbi. Atrodo, jog Liucijus užsnūdo,-pasakė klastuolė.- o dėl Keitės...
Mergina nusisuko į savo panterą ir staiga sugalvojo.
-Reikia ją sekti, bet taip, kad ji nepamatytų. Tu galėtum sėlinti pasivertęs irbiu,-ketvirtakursė atsisuko į Fasą.-o aš... Yra tokie susiliejimo kerai. Man reikėtų tapti savo pantera. Su ja susilieti.
Džeinė susikaupė ir nukreipė savo lazdelę į panterą. Tuomet mintyse ištarė burtažodį ir jai pavyko-ji tapo pantera. Prieš ją atsirado veidrodis ir mergina pagaliau galėjo save apžiūrėti. Viskas buvo tobula. Džeinė apsisuko aplink. Taip, tikrai pavyko. Tik akys buvo žmogiškesnės. Ne geltonos, kaip panteros, o žalios, Džeinės. Ji kilstelėjo leteną ir joje atsirado liepsnelė.
-Ir ugnies galios neišnyko!-linksmai šūktelėjo Džeinė Fasui.
-
Fasas nustebęs žvelgė, kaip Džeinė susiliejo su pantera. Aiškiai prisiminė žinias apie dvasios persikėlimą į kitus kūnus.
- Džeine,- griežtai pasakė jis,- šitas užkeikimas yra itin pavojingas. Na, jeigu tau gerai pavyko, tai ką gi. Bet paskui pradės skaudėti visus šonus, visą dvasią, nes viename kūne išsitekti gali tik viena dvasia.
Fasas mostelėjo ranka į tai, ko Džeinė nepastebėjo: Fasui po kojomis gulintį bedvasį Džeinės kūną. Tada pasakė:
- Ir tavo tikrajam kūnui gali grėsti pavojus. Geriau panaudok transfigūracijos kerus, tada galėsime ją sekti trise: aš - irbis, tavo pantera ir tu, pasivertusi į... pavyzdžiui, liūtę. Burtažodis - leolifors. Juk ir šiaip, mano nuomone, trise bus geriau sekti Keitę,- Fasas šyptelėjo, laukdamas, kol Džeinė grįš į savo kūną.
-
Džeinė nusižiovavo ir paklausė Faso patarimo- vėl susikaupė ir atvirto į žmogų. Tuomet iškėlė lazdelę ir sumurmėjo:
-(http://leolifors!)
Po akimirkos merginos vietoje jau stovėjo grakšti baltoji liūtė. Ketvirtakursė patenkinta urgztelėjo. Jos pantera tiriamai ją nužvelgė ir linktelėjo. Džeinė nusijuokė ir tuomet pasisuko į Fasą.
-Dabar jau gerai?-paklausė.
-
((O žmogau... liūtai nekalba, kaip ir irbiai...))
Fasas išplėtė akis ir nutaisė sarkastiškai nustebusią šypsenėlę.
- Žinai, manyčiau žaliai juodame Uždraustojo miško peizaže, gražioje trijų plėšrūnų kompanijoje, neužtenka vieno balto - irbio - kailio.- Tada nustojęs vaidinti, šūktelėjo,- rūpūže šventa. Gi jau mano kailis nėra tobula maskuotė, bet jis dar pilkas ir su dėmelėmis. O tavo baltas kaip sniegas. Būk normalios spalvos geriau, a?- ir jis nusijuokė. Džeinės pantera irgi tarsi juokdamasi sulapsėjo galva. - taigi, dabar būdami žmonėmis, na pantera kaip pantera, išeinam iš pilies, prieinam Uždraustąjį mišką ir tada varom sekt Keitės. Ar ne?
-
((Nu jau tiek to... :D))
Džeinė pavartė akis.
-Vis tau kas nors blogai,-pusiau juokais tarė ji.
Jos kailis tapo smėlio spalvos.
-Tik jau nesakyk, kad dabar blogai,-urgztelėjo.-einam greičiau, juk čia mes nesprendžiam, kuo man pasiversti. Lekiam ieškoti Keitės!
Džeinė urgztelėjo ir išpuolusi pro duris nulėkė koridoriumi. Jos pantera Naktis neatsilikdama skuodė paskui ją.
-
Fasas pamąstė, ką daryti: lėkti irbiu, ar bėgti pėstute. Tada sugalvojo geriausią variantą: skri... nors ne, tai ne geriausias variantas. Tada pėsčias vaikinas išbėgo į koridorių, nulėkė laiptais, nusileido į pirmą aukštą. Trumpam sustojo atgauti kvapo, tada kiek lėčiau nubėgo iki pagrindinių vartų. Kiemelyje vėl burkavosi šeštakursių porelė ir grifiukas vos susilaikė nepasivertęs į irbį, kad juos apriaumotų. Išnėrė pro pagrindinius vartus. Patekęs į pievą, Fasas pagaliau pasivertė į stambų snieginį leopardą ir plačiais šuoliais lengvai pasivijo skuodžiančias panterą ir liūtę.
-
Nikki prisiminė kaip jai tėvai anksčiau pasakodavo apie Kambarį Iki Pareikalavimo. Taigi ji nudrožė kaip tik ten kur jis turėtų būti. Staiga atsirado durys, mergaitė jas atidarė ir įėjo i kambarį. Kambaryje pamatė keletą fotelių priešais židinį, Nikki atsisėdo į vieną iš jų ir užsnūdo.
-
Mergaitė atsibudo ir suprato, kad ji cia miegojo tikriausiai kelias valandas. Nikki išėjo iš kambario ir nuėjo į pilies kiemą.
-
Džeinė įėjo į kambarį iki pareikalavimo ir šalia žalio fotelio, kuriame miegojo Liucijus, Nikki pastatė mėlyną. Violetiniame snaudė Grace, o baltas, elektriku spalvos ir žydras buvo tušti. Klastuolė atsisėdo į fotelį ir mostelėjusi ranka įkūrė židinį.
-Kaip norėčiau, kad mane kas nors suprastų,-atsiduso.
Juodaplaukė pažvelgė pro langą ir ėmė laukti kitų.
-
Liusė neramiai pravėrė kambario iki Pareikalavimo duris. Kambarys neatrodė labai pasikeitęs, tik kad stovėjo du nauji foteliai - žalias ir mėlynas. Liusė sunerimo. Tada pastebėjo tamsiaplaukę merginą sėdint fotelyje. Varnanagė priėjo prie Džeinės ir tarė:
-Labas, Džeine. Nemanau, jog bus kas gero, tai gal geriau paklausiu, kas blogesnio nutiko?
Mergaitė prisėdo ant šalimais stovinčio balto fotelio. Šalia jo gulėjo numesti Liusės daiktai. Ji mikliai juos sukišo į kuprinę.
-
Džeinė žinojo, jog atrodė baisiai. Visa išblyškusi... Įėjus Liusei ji tik pavargusi blausiai šyptelėjo ir tarė:
-Keitė du kart bandė nusižudyti. Mes ją išgelbėjom, bet...-mergina papurtė galvą.-ji turbūt vėl mėgins. Nebeturiu jėgų.
Klastuolė atsiduso ir mostelėjo ranka į Nikki ir Liucijų.
-Čia- Nikki ir Liucijus. Deja, jie taip pat išraižė savo vardus,-pasakė Liusei.
Juodaplaukė atsiduso ir atrėmė galvą į fotelio atlošą.
-Nebežinau, ką daryti. Keitė ir Fasas kažką nuo manęs slepia,-tyliai tarė Džeinė.
Jos juodoji pantera suirzusi suurzgė. Ji taip pat buvo nepatenkinta.
-
Fassas ramiu žingsniu įžengė į Kambarį Iki Pareikalavimo. Atrodė ramus, tačiau viduje kovojo pyktis, ramybė ir kaltė. Pamatė miegančius Liucijų ir Grace, kalbančias Džeinę su Liuse, kuri jau išėjo iš ligoninės. Fasas atsiduso, prišlubavo prie savojo fotelio ir pasišildęs rankas, pasakė:
- Keitė pasirinko mirtį. Velniopi ją, jeigu tokia. Džeine, aš tau pasakysiu, kodėl ji bando nusižudyt. Ji galvoja, kad tu - Švilpynės palikuonė, jos priešininkė ir viena iš jūsų, veikiamos užkeikimo pakratys kojas. Aš bandžiau paaiškinti, kad tikroji galių paveldėtoja negyva, bet ji neklauso. Velniop, jeigu taip apsisprendė.- šaltai pasakė Fasas. Ir atsipalaidavo fotelyje, tik spaudė rankoje lazdelę.
-
-Kas per šūdas? Ji gal galvojo, kad aš ją tai sužinojusi ir nudėti bandysiu?-suriko pasipiktinusi Džeinė.
Tuomet klastuolė nutilo ir pažvelgė į Fasą.
-Ji galvojo, tiesa?-tyliai paklausė.
Iš grifo išraiškos suprato, kad taip. Mergina papurtė galvą ir užgniaužė ašaras. Ne. Ne laikas verkti. Staiga ji įniršo. Džeinė atsistojo.
-Juk ji mano draugė! Kaip ji... Kaip ji galėjo apie tai pagalvoti?!-sušuko. Jos pantera pritardama suurzgė.-o dabar ji tikriausiai įsitikinusi, kad turi mirti!
Ji vėl papurtė galvą ir atsisėdo į fotelį. Tuomet vėl atsistojo, nuėjo prie durų ir tarė:
-Manau, žinau kur ji. Greitai grįšiu. Neieškokit manęs.
Ir išėjo.
-
-Smagu,- sumurmėjo Liusė.
Ji kiek patylėjo. Galvojo, sakyt dabar ar ne? Varnė nusprendė sakyti dabar, juk nežinia kada kitą kartą jie visi vėl susitiks nesužeisti ir gyvi.
-Jei jau kalbam apie mirtį, tai pasakysiu, jog tas kažkas atmetė pasiūlymą mums ateiti į Uždraustąjį mišką ir galbūt išgyventi... dabar liko tik galimybė padvėsti,- pasakė Liusė.
Ji atsisuko į Fasą. Taip, ji neturėjo pasakyti nieko gero. Viskas darosi vis labiau kruvina. Ir žiauru. Nebent tas kažkas tik juokauja. Nors taip nelabai atrodo.
-
Fasas atsiduso, palydėdamas Džeinę, išlekiančią pro duris. Klausėsi, ką kalba Liusė:
-Jei jau kalbam apie mirtį, tai pasakysiu, jog tas kažkas atmetė pasiūlymą mums ateiti į Uždraustąjį mišką ir galbūt išgyventi... dabar liko tik galimybė padvėsti,- pasakė Liusė.
- Aišku. Bet mes vis vien kovosime.- karingai atsakė Fasas.- Liuse, ar tu turi, be galios matyti ateitį, kokių nors galių, kaip antai animagystę, ugnies valdymą, metamorfmagystę ar ką panašaus? Mums reikės visų mūsų gebėjimų, jeigu norime išlikti. Džeinė, manau, žino, ką daro. Paskui su ja susisieksime. O dabar papasakok man, ką gali apie save ir vaizdinį.
Fasas primerkęs akis sunėrė pirštus ir įsispoksojo į rodos, vieną iš trijų budinčių vilties žiburėlių, šviečiančių į išlikimo kelią. Trys žiburiai: Fasas, Liusė ir Džeinė. Keitė jau nebepatikima kibirkštėlė, Liucijus ir Grace miega... O Fasas irgi gęsta. Dalinai dėl prakeiksmo, kuris nėra susijęs su nameliais, dalinai dėl to, kad nebejaučia kitų žiburėlių. ,,Ne. Kovosim, kruvinai kovosim ir nugalėsim. Nepalūšiu."- ir žydros irbio akys nušvito.
********
Fasas pakėlė skaudančią galvą. Užsnūdo. Pamatęs irgi snaudžiančią Liusę, jis tyliai atsistojo. O šlubavimas buvo jau įsiėdęs į jo savastį. Staiga išgirdo kažką dainuojant. Balsas sklido iš židinio. Fasas priėjo artyn ir įkišo galvą vidun. Apačioje kažkas judėjo ir lyg tai kūkčiojo. Fasas suprato, kad ten - Kelionmilčių kambarys, tik nežinojo, ar ten verkia Džeinė, ar Keitė. Nežinojo, kur dėtis: likti čia, ar eiti į ten. Liks čia.
-
Nikki pravėrė Kambario iki Pareikalavimo duris kambaryje pamatė Fasą, miegančius Liusę ir dar kažkokį berniuką. Nedrasiai įėjo i kambarį, uždarė duris ir tarė:
-Um... Labas. Džeinė man sakė čia ateiti. - tai pasakiusi ji laukė Faso reakcijos. Gal šikart nebandys išvaryti?
-
Liusė pabudo nuo kažkokių žodžių. Atsimerkė. Fasas rymojo prie židinio, iš kurio sklido kažkokie garsai, o šalia durų stovėjo kažkokia varniukė. Pala... Varnė prisiminė ją, ji buvo taip pat pirmakursė.
-Nikki? Labas,- pasisveikino Liusė.- Džeinė liepė tau čia ateit?
Varnė pasisuko į ją. Nikki atrodė kiek susinervinusi.
-
Fasas suvargusiu žvilgsniu pažvelgė į dvi smalsias pirmakurses.
- Labas, Nikki, labas, Liuse. Na, neslėpsiu nuo jūsų: Hogvartse dedasi tamsūs dalykai. Uždraustajame miške atsirado naujas keistas, tamsus ir blogio trokštantis padaras, įstatęs man šią žazidą,- parodė į sutvarstytą koją. - Dabar sėskitės šalia manęs... rinkitės: sužinoti kiek daugiau apie visą šį blogį ir eiti kovoti, ar toliau gyventi ramų, saugų mokinio gyvenimą. Liuse, ar tu turi, be galios matyti ateitį, kokių nors galių, kaip antai animagystę, ugnies valdymą, metamorfmagystę ar ką panašaus? Mums reikės visų mūsų gebėjimų, jeigu norime išlikti. Džeinė, manau, žino, ką daro. Paskui su ja susisieksime. O dabar papasakok man, ką gali apie save ir vaizdinį.
Deja, mergaitė ir vėl miegojo. Fasas piktai sušvokštė. Nesusilaikė neišlaisvinęs laukinės savo dvasios. Susigūžė, įtempė visus raumenis ir susiraukė, užmerkęs akis. Tada laikrodis, drabužiai, batai, lazdelė dingo po storu sidabrišku. Akiniai nukrito ant žemės. Snieginis leopardas. Jis atsigulė prieš židinį, kuriame nesikūreno ugnis. Apsižvalgė, bet visi miegojo. Išgirdo bildant kažkieno žvilgsnius ir atsivertė į žmogų. Užsidėjo akinius. Ir ramiai atsisėdo žydrame fotelyje.
-
Džeinė įėjo į kambarį iki pareikalavimo. Pamatė atsibudusius Fasą, Liusę ir pagaliau atėjusią Nikki. Mergina blausiai šyptelėjo.
-Labas,-tyliai pasisveikino.
Klastuolė atsisėdo į savo sidabrinį fotelį, jos pantera meiliai susirangė šalia.
-Jei Keitė turi bent kiek sąžinės, grįš ir nemirs. Labai tikiuosi,-tarė juodaplaukė.
Staiga Džeinė sudrebėjo.
-Velnias, kaip čia šalta!-sumurmėjo ji ir mostelėjo ranka.
Iš jos išsiveržusi ugnis užkūrė krosnį.
-Apie ugnį papasakosiu vėliau,-tarė juodaplaukė Nikki.
Tuomet mergina tvirčiau susisupo į savo apsiaustą ir pažvelgė pro langą.
-Tai kas dabar?-atsidususi paklausė ketvirtakursė.
-
Faso klausa neklydo: pro duris įžengė žmogus. Kai jis atsisėdo į sidabrinį fotelį, vaikinas išvydo Džeinę. Ji užkūrė ugnį. Šaltas Faso protas ir proto užšaldyta širdis nenorėjo šilumos, bet nesipriešino ugniai. Fasas atsidusęs pažiūrėjo į židinį.
- Nikki, Liucijus, Grace ir Liusė miega. Aš budžiu, bet esu pavargęs. Tu budi. Budi Keitė. Uždraustajame miške budi nepažįstamas monstras. Budi ir rezga planus, kaip nužudyti tris per daug smalsius ketvirtakursius. Prie mūsų prisijungė dar keturi pirmakursėliai, nelabai ką tesuvokiantys. O aš supratau, kad nameliai prakeiksmo neturi. Tuos keturis mokinius draugus 1908 metais, mano nuomone, nužudė Griundelvaldo pasekėjas. O po jų namukuose nežuvo niekas. Tavo sesuo buvo Švilpynės galių paveldėtoja, todėl ir žuvo. Pasirodo, viskas buvo veltui. Dabar aišku, kad tikrasis blogis slypi kažkur Uždraustajame miške. Ir Keitės nore žūti. Šie keturi pirmakursiai įvelti nereikalingai. Turime juos pargabenti į jų vietas. Kova skirta mums trims. Bet žiūrint į Keitės norą žūti, į tavo liūdną dainą, galvoju, ar jūs liksite kovoti, ar aš stosiuos vienas.- niūriai pasakė Fasas, pilkomis akimis žvelgdamas į ugnį.
-
Džeinė pasipiktinusi suurzgė.
-Aš nepaliksiu tavęs vieno!-sušuko mergina.-daugelis galvoja, kad klastuoliai bailiai, galbūt tai tiesa, tačiau tik ne aš.
Juodaplaukės rankoje atsirado liepsna.
-Aš kausiuos su tavimi,-pažadėjo.-ir manau, jog Keitė ateis į protą.
Klastuolė nusišypsojo.
-Siempre juntos. Ispaniškai tai reiškia- visada kartu.
-
Faso akys sužibo, lūpų kampai pakilo: taip visada būdavo, kai Faso kraują pakeisdavo adrenalinas. Vaikinas įsižiūrėjo į Džeinės akis, kuriose švytėjo apsisprendimas ir pasitikėjimas.
- Tai reiškia, kausimės. Ir išgyvensime.- pasakė Fasas jau su mažyte šypsenėle. - Taigi, Džeine, aš galvoju... kad tau reiktų pasimokyti tapti animage. Kad nereiktų visada pasivertinėti su transigūracijos kerais. Animagai gali kerėti letenoje esančia lazdele, ko negali pasivertę su transfigūracija. Kokios formos tavo dvasia?- susidomėjęs paklausė grifas.
-
Džeinė sutrikusi sumirksėjo.
-Žinoma, norėčiau!-nusišypsojo juodaplaukė.
Bet ji staiga nutilo.
-Tik bėda ta, kad...-sumurmėjo mergina.-nežinau, kokios formos mano dvasia. Tačiau galiu lažintis, kad tai plėšrus gyvūnas. Gal pantera... Ar liūtas... Galbūt tigras. O kaip sužinoti, kokios formos tavo dvasia?-paklausė Džeinė Faso.
-
Fasas užsimerkė, prisimindamas pirmąją animagystės pamoką Durmštrange. Tada atsimerkė, įsmeigė akis į Džeinės fotelį ir ėmė pasakoti:
- Aš galvoju, kad tu animagystės talentą turi.- pamelavo Fasas.- Ir pakankamai galių, kad galėtum animage tapti. Užsimerk, įsivaizduok gamtos vietą, kur tau labiausiai patinka būti. Įsivaizduok, kad bėgi per tą vietą ir turėtum išvysti, kokiu pavidalu bėgi.
Fasas palaukė, kol Džeinė užsimerks ir įsivaizduos.
- Atsistok po vandeniu, tvirtai remdamasi į žemę. Tegu persismelkia per visą tave. Pajusk vėjo šuorus, glostančius kailį. Tegu jį išdžiovina saulė. Ir pajusk absoliučią euforiją. Absoliučią sąjungą su gamta ir jokio žmogiško pančio. Tu esi gamta, tu esi žvėris. - Fasas tyliai atsistojo, ženklu paprašė atsibudusios Liusės patylėti ir sukūrė aplink Džeinę iš penkių pusių po magija iš tolo dvelkiantį magišką gyvūną: hipogrifą, vienaragį, basiliską, sfinksą ir kentaurą. Jie visi žvelgė į Džeinę akmeninėmis akimis. Jų magija turėjo padėti Džeinei tapti animagei. Tai buvo greitas būdas išmokti šio meno. Bet Fasas nepasakė, kad pavojingas. Labai pavojingas ir leidžia būti animagei tik laikinam. Bet dabar mirtinai reikėjo naujos armijos. Mokytojas jo draugą vienintelį Durmštrange iš visų šešių animagiukų išmokė taip. Bet iki galo ir nepaaiškino, kodėl šiam būdui išvystyti animagystę, reikia labai stiprios dvasios ir didelio reikalo.
Tuoj įvyks natūralus Džeinės pervirsmas į jos dvasią parodantį žvėrį.
-
- Aš galvoju, kad tu animagystės talentą turi. Ir pakankamai galių, kad galėtum animage tapti. Užsimerk, įsivaizduok gamtos vietą, kur tau labiausiai patinka būti. Įsivaizduok, kad bėgi per tą vietą ir turėtum išvysti, kokiu pavidalu bėgi,-tarė Fasas.
Džeinė užsimerkė ir susikaupė. Išvydo save, bėgančią per laukus. Ir staiga ji vaizduotėje tapo kažkokiu grakščiu, bėgančiu gyvūnu.
- Atsistok po vandeniu, tvirtai remdamasi į žemę. Tegu persismelkia per visą tave. Pajusk vėjo šuorus, glostančius kailį. Tegu jį išdžiovina saulė. Ir pajusk absoliučią euforiją. Absoliučią sąjungą su gamta ir jokio žmogiško pančio. Tu esi gamta, tu esi žvėris,-išgirdo mergina Fasą.
Ji viską įsivaizdavo.
Aš esu gamta. Aš esu žvėris,-pakartojo ji sau mintyse.
Džeinė atmerkė savo akis. Tačiau ji nebebuvo mergina. Ji buvo baltoji tigrė.
-
Fasas apstulbęs žvelgė į baltąją tigrę. Juoda pantera priėjo prie jos ir apuostė. Tada atsisėdo šalia Faso. Fasas su šypsena žvelgė į Džeinę.
- Bravo...- pritrūkdamas žodžių, pasakė jis. - Labai įdomu, Džeine. Šauniai atrodai.
Ir smagiai nusijuokė. Bet mintyse mąstė, kad vis dėl to baltas ar pilkas kaip tokio tigro ar irbio kailis yra gan retas. O gal ne. Tada pradėjo kalbėti vėl, padėdamas atvirsti į žmogų.
- O dabar vėl užsimerk. Pajusk pareigą grįžti į tikrovę, į tai kas svarbu. Tave bet kur persekioja žmogiški pančiai. Palengva sutik su tuo ir sugrįžk.
Fasas atidžiai stebėjo Džeinę. Animagystė truks tik ne daugiau kaip d metus, bet per tą laiką jie jau bus sudoroję visus priešus.
-
Džeinė linksmai urgztelėjo.
- O dabar vėl užsimerk. Pajusk pareigą grįžti į tikrovę, į tai kas svarbu. Tave bet kur persekioja žmogiški pančiai. Palengva sutik su tuo ir sugrįžk,-tarė Fasas.
Tigrė pakluso. Po minutėlės tigrės vietoje jau stovėjo mergina. Džeinė nusijuokė ir susvirduliavusi atsisėdo į fotelį.
-Ar dabar galėsiu pasiversti tigrė kada tiktai norėsiu?-paklausė grifo.
-
Fasas galvodamas patrynė delną.
- Na, dar reikės šiek tiek praktikos šitame kambaryje, su manimi. Ne tik šiandien.- pasakė grifiukas.- Bet tu tikrai labai gerai pasivertei. Po kiek laiko nebereiks įsivaizduoti. Tereiks noro išsilaisvinti. Bet tu turėtum žinoti, kad animagystė - pavojinga. Pavojinga yra pernelyg dažnai pasivertinėti į žvėrį, nes tada dvasia gali užimti tavo kūną ir protą, o po to jau niekada nebegalėsi atvirsti į žmogų. Žudysi kitus kaip paprastas žvėris, kol tave nukals psichai ar medžiotojai. Tad reikia būti atsargiam dėl to. Turbūt žinai Bardo Bidlio pasaką apie animagą lokį?- šypelėjo vaikinas. Cha. Pasivertinėti žvėrimi nėra taip pavojinga, kaip būti animagu tarp penkių magiškų akmeninių žvėrių...
-
Džeinė linktelėjo. Taip, ji žinojo.
-Ačiū, Fasai,-nuoširdžiai padėkojo juodaplaukė.-tai labai šaunu. Nesvarbu, kad pavojinga.
Tuomet mergina nusišypsojo ir paglostė savo panterą.
-Tu juk mokeisi aimagystės su kitais? Kokios formos buvo kitų vaikų siela? Kokie gyvūnai?-pasidomėjo Džeinė.
Juodaplaukė patogiai atsilošė krėsle.
-
Fasas šyptelėjo, prisimindamas.
- Mūsų buvo šešetas. Aš - irbis, mano draugas Albertas - vilkas, tokia puskraujė mergaitė - kiškis, vienas pirmakursėlis - papūga,- Fasas nusijuokė. - kitas mano draugas buvo leopardas. Bet jis po kelių mėnesių kažkodėl žuvo. Ir dar viena mergaitė - katė. O pats mokytojas turėjo baltojo lokio pavidalą. Jis labai daug išmanė apie pasivertimus į dvasinį gyvūną. Ir apie dvasios demonus. Tai nėra žinoma magijos rūšis - kai žmogus atskiria nuo savęs arba sudvejina savo dvasią ir tada dvasia arba jos kopija gyvūno pavidalu sekioja paskui jį, padeda ir kalba. Pagal žmogaus demoną galima spręsti apie žmogų. Bet nenorėčiau atskirti nuo savęs savo dvasios ar jos dvejinti. Kalbėdamas su gyvūnu - savo vidumi kaip su draugu, imi prarasti savastį, tampi lyg ir bepročiu.
-
Džeinė linktelėjo. Ji nuleido galvą ir pažvelgė į savo sunertus pirštus. Juodaplaukė šyptelėjo ir nutilo. Po kiek laiko mergina tarė:
-Gaila, kad man neteko garbė susitikti su tavo mokytoju.
Ketvirtakursė vėl nutilo ir ėmė žaisti su ant riešo esančia sidabrine apyranke. Ji buvo vientisa, tik viduryje jos buvo vienas mažas deimantas.
[[Ge: Postas privalo turėt bent 5 eilutes.]]
-
Fasas liūdnai prisiminė mokytoją. Gaila, kad jis nebegyvas. Buvo puikus žmogus. Bet vis vien Fasas neugniaužė pagundos pasišaipyti:
- Aha, o sakei, kad Durmštrange tik beširdžiai mokos. Ten yra ir puikių žmonių. O žiauruolių atsiranda visur. Ant kiekvieno kampo.
Vaikinas suspaudė burtų lazdelę rankoje ir mostelėjęs, panaikino penkias gyvūnų skulptūras. Hipogrifas. Vienaragis. Kentauras. Basiliskas. Sfinksas. Jie visi sukosi jo mintyse ir kažką priminė. Tik niekaip negalėjo suprasti, ką.
-
Džeinė pažvelgė į Fasą.
-Taip sakiau supykusi. Juk žinai, kaip aš greitai supykstu,-pasiteisino.
Klastuolė nuleido galvą.
-Tada buvau neteisi,-pripažino juodaplaukė.
Ji pažvelgė pro langą.
-Be to, man atsiuntė kvietimą mokytis Biobetonse,-tyliai pasakė mergina.
-
Fasas buvo girdėjęs apie Biobetonsą. Lyg ir tai, kad jame mokosi velos.
- Na, suprantu apie tą Durmštrangą. Aš irgi supykęs dar ne to prisakau. O... apie Biobetonsą... kas ten per šposas? Ko jame moko? Gali papasakoti?- Fasas buvo iš tiesų susidomėjęs. Ir nudžiugęs, kad kalba nusitraukė nuo Keitės ir kitų blogybių. Fasas žvelgė į Džeinę ir klausydamasis jos, sukiojo lazdelę rankose. O už lango ėmė lyti. Smarkiai lyti. Bus audra. Gamtos ir kovos lauko audra. Nušluos ne tik sudžiūvusį žemės paviršių.
-
Džeinė gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė pro langą į lietų.
-Ten mokosi tik merginos, nuo vienuolikos iki aštuoniolikos. Vaikinų ir vyrų ten nėra,-pasakojo juodaplaukė.-netgi mokytojauja vien tik moterys. Pamokos daugmaž tokios pačios kaip ir Hogvartse, tačiau prisideda bendravimo pamokos, dailės pamokos, šokių pamokos. Daugiausia ten mokosi velų giminaitės, tačiau yra ir paprastų merginų.
Mergina vėl paglostė savo panterą ir stebėjo lyjantį lietų.
-
Fasas sustingo, vaidindamas išsigandusį.
- O aš ir už tūkstantį galeonų neičiau į tą Biobetonsą, jeigu ten reikia mokytis bendrauti ir šokti. Rūpūže šventa. Dainuoti, tai dar dainuoti.- nutilo. Mintyse užtraukdamas Lordi dainą ,,good to be bad". Senos geros dainos. Staiga Fasas nusiėmė laikrodį, išardė, ant stalo prisikūrė naujų detalių ir perdėliojo. tada sudėjo laikrodį vėl ir užsidėjo ant rankos. Dabar laikrodis turėjo daugiau funkcijų: rodyti valandas, groti, padėti orientuotis erdvėje, žadinti. O ciferblatas skleidė didelį, labai galingą magiško skydo lauką. Staiga Fasas kai ką sumanė.
- Džeine, susikurk ir tu tokį laikrodį. Kad jame būtų funkcija susisiekti su manimi. - tada Faso noru, Kambario Iki Pareikalavimo erdvėje, susikūrė neryški laikrodžio veikimo vizija: kaip virš ciferblato atsiranda keturkampis magiškas kvadratas, kuriame matai kitą panašaus laikrodžio savininką, su kuriuo esi susitaręs ir gali kalbėti su juo.
-
-Mėgstu šokti, dainuoti. Tačiau aš ten nepritapčiau,-tarė Džeinė.
Ji žvelgė į lietų.
- Džeine, susikurk ir tu tokį laikrodį. Kad jame būtų funkcija susiskabinti su manimi. - tada Faso noru, Kambario Iki Pareikalavimo erdvėje, susikūrė neryški laikrodžio veikimo vizija: kaip virš ciferblato atsiranda keturkampis magiškas kvadratas, kuriame matai kitą panašaus laikrodžio savininką, su kuriuo esi susitaręs ir gali kalbėti su juo.
Mergina atsiprašomai šyptelėjo.
-Atleisk, bet negaliu. Tuomet man reikėtų nusiimti šitą apyrankę,-ji parodė į apyrankę.-tai mano žuvusios sesers dovana. Tačiau...
Džeinė kai ką sugalvojo. Po akimirkos klastuolė laikė rankoje du vienodus medalionus. Jie buvo iš ugnies, bet nedegino. Vieną užsikabino sau ant kaklo, o kitą ištiesė Fasui.
-Štai. Tai mano dovana tau. Jį paspaudus, išlekia lakštingala ir gali nunešti balso žinutę man išlysdama iš mano medaliono, ir atvirkščiai. Užsidėk,-tarė.
-
Fasas pamanė, kad lakštingala nebus labai saugu ir atkreips daug dėmesio, tačiau nieko nesakė. Ir pats pasitobulins tą amuletą. Tad kiek galėdamas mandagiau, nusišypsojo ir pasakė:
- Labai ačiū tau.- ir paėmęs ugninį medalioną, užsidėjo. Pirmiausia ką padarė, tai nepastebint Džeinei, trupučiuką jį sumažino. Paskui užbūrė slankiojančiais Skydiniais ir Gynybiniais kerais, kad jie saugotų Fasą. O trečia, padarė kad toji ugninė lakštingala pas adresatą nukaktų oru, per dalį sekundės. O pastebėjęs, kad ant amuleto nėra jokio paveiksliuko, padarė, kad būtų irbio galva iš priekio.
-
Aišku, Džeinė tikėjosi, kad Fasas iškart puls tobulinti amuletą. Juodaplaukė užvertė akis. Fasas nebūtų Fasas.
-Pabandysiu pasiversti tigre,-sumurmėjo.
Šį kartą pavyko lengviau. Po kelių sekundžių ant sidabrinio fotelio tupėjo baltoji tigrė. Ji patogiai susirangė ir vėl įsmeigė savo skaisčiai žalias akis į lietų.
-
Kai Džeinės ir Faso pokalbis jau buvo senokai nutilęs, Liusė atmerkė akis. Sidabriniame fotelyje tydojo baltasis tigras, gal tiksliau tigrė. Varnė suprato, jog rai Džeinė. Kuo toliau, tuo labiau klastuolė darėsi galingesnė. Mergaitė dėl to džiaugėsi.
Tuo tarpu žydrame fotelyje ramiai miegojo Fasas. Gal jie abu budėjo, bet Liusei buvo nesvarbu. Ji dirbtinai nusižiovavo ir pakilo iš balto fotelio. Užtektinai prisiklausė. Fasas giriasi, jog gali budėti, bet ar ji negali? Gali. Liusė pakėlė kuptinę ir išsitraukusi iš jos pargamento užrašė:
"Grįžtu į varnanagės bendrabutį. Liusė."
Numetė raštelį ant balto fotelio ir dar kurį laiką svarstė, naikinti jį ar ne. Galiausiai paliko jį ten, kur jis stovėjo ir išėjo iš kambario tyliai užvėrusi duris. Ji į bendrabutį traukti visai neketino.
-
((Sorry, blyn vakar elektra pradingo ir tik dabar atsirado))
Fasas pastebėjo, kad Džeinė vėl pasivertė į baltąją tigrę. ,,Dabar galėsime dažniau žygiuoti į Uždraustąjį mišką."- pamanė Fasas. Tada pasakė:
- O dabar atsiversk į žmogų ir pabandyk pasiimti į rankas lazdelę, užsidėti amuletą ir tada pasiversk į tigrę. Taip yra sunkiau, tačiau atsiranda galimybė turėti visą galią po kailiu.
Fasas atsistojo. Draugui, kuris buvo vilkas, šis bandymas nėsyk nepavyko: jam vis nutikdavo kokia nesėkmė. Nebuvo labai galingas animagas. Todėl vaikinas atidžiai stebėjo Džeinę, pasiruošęs padėti, jeigu vis dėl to kas nos nepasiseks.
-
- O dabar atsiversk į žmogų ir pabandyk pasiimti į rankas lazdelę, užsidėti amuletą ir tada pasiversk į tigrę. Taip yra sunkiau, tačiau atsiranda galimybė turėti visą galią po kailiu,-išgirdo sakant Fasą.
Tigrė nusižiovavo ir pavirto į žmogų.
-Liusė išėjo maždaug prieš valandą,-pranešė Džeinė.
Mergina užsidėjo ant kaklo ugninį amuletą, paėmė į rankas lazdelę ir susikaupė. Nuo pastangų jos kakta pasidengė prakaito lašeliais. Po poros minučių juodaplaukės vietoje vėl stovėjo baltoji tigrė. Juodoji Džeinės pantera linksmai urgztelėjo, ją pamačiusi. Tigrė vėl užšoko ant fotelio ir atsisėdo.
-
Liusė pilyje judėjo jau ramiau, nebebėgo, bet ir taip vos nepraėjo kambario iki Pareikalavimo durų. Varnė kaip įmanoma tyliau atidarė duris ir įėjo vidun. Džeinė ir Fasas vis dar tebebuvo ten. Mergaitė šnopuodama sudribo į baltą fotelį ir prabilo:
-Labas, Džeine. Turiu jums kai ką pasakyt. Nesitikėk nieko gero.
-
Baltoji tigrė ramiai sėdėjo ant sidabrinio fotelio, kai į kambarį iki pareikalavimo įlėkė Liusė.
-Labas, Džeine. Turiu jums kai ką pasakyt. Nesitikėk nieko gero,-tarė varnė.
Džeinė net nemirktelėjo. Tigrė pažvelgė į Liusę ir suurzgė. Tuomet atsivertė į žmogų. Mergina nusibraukė nuo kaktos plaukus ir tarė:
-Po šitų visų įvykių aš net nesitikiu nieko gero,-tarė juodaplaukė.
Jos juodoji pantera pritariamai suurzgė.
-Na, pasakok,-atsiduso Džeinė.
-
-Tas kažkas nebelaukia. Jis jau prie Hogvartso durų. Ir jis pasirengęs imtis veiksmų. Štai kažkokiame koridoriuje užrašė "Jūs visi mirsite. Mirsi ir tu. Bet kiti tai sužinos tik tada, kai mirs.". Draugų namelio lubose išrėžė "Dvėskit musės ir uodai. Palikit šį pasaulį amžinai.". Po to užpuolė mane visai šalia namelio,- pasakojo Liusė.- Viskas. Linksmybės prasideda.- tyliai užbaigė varnė.
-
Džeinė nuleido galvą.
-Tave vijosi kažkokia tamsi figūra, tiesa? Tas pavidalas jau kartą manęs vos neužmušė,-tarė juodaplaukė Liusei.
Ji pakėlė galvą ir pažvelgė į ugnį, kuri liepsnojo krosnyje. Tuomet vėl tyliai prabilo:
-Keitė, atrodo, pernelyg užsiėmusi savo bandymais nusižudyti, tad tikriausiai mums nepadės. Lieku aš, Fasas ir tu... Turbūt tai viskas. Tik mes trys.
Merginos akyse sužibo ryžtas.
-Bet aš neketinu mirti,-tvirtai tarė.-ir kovosiu!
Džeinė pasivertė į baltąją tigrę ir galingai užriaumojo, jos pantera taip pat.
-
-Ramiau, ramiau,- nusišypsojo Liusė.- Žinok, gražiai atrodai kaip tigrė,- pagyrė Džeinę. Varnė pasakė tai nuoširdžiai, nes Džeinė iš tikro atrodė gražiai kaip žaliaakė baltoji tigrė. Nors, galima sakyti, jog mergaitei neatrodė, kad klastuolė negraži kaip žmogus.
-Ir ką tu siūlai daryti?- paklausė Liusė.
-
Džeinė atsivertė į žmogų.
-Ačiū,-nuoširdžiai padėkojo ir nusišypsojo.
Tuomet sunėrė ant krūtinės rankas ir tarė:
-Pasiūlyčiau nudėti tą nevidoną ir tada šokti ant jo kapo, bet reikia kažko konkretesnio, ar ne?-tarė klastuolė.
Ji susimąsčiusi pažvelgė į Liusę.
-Turiu vieną idėją. Paskui papasakosiu,-pažadėjo juodaplaukė.
Džeinė atsisėdo į savo fotelį ir, uždegusi rankoje liepsnelę, į ją įsistebeilijo.
-
-Bet nemanau, jog bus taip paprasta jį nudėt,- tarė Liusė.
Varnė pažvelgė pro langą. Nesimatė nei kažko įspūdingo, nei kažko įdomaus. Lauke vaikštinėjo keletas vaikų, miškas ošė, ežeras ramiai bangavo. Mergaitė vėl atsisuko į Džeinę.
-Tas padaras nedurnas ir nesilpnas. Bet gal kartais matei, kaip jis atrodo?- paklausė ji.
-
Džeinė susiraukė, bet neatitraukė akių nuo liepsnelės.
-Žinau, kad nebus paprasta,-atsiduso žaliaakė.
Mergina užgesino liepsnelę ir pažvelgė į Liusę.
-Deja, nemačiau,-tarė juodaplaukė.-jis judėjo labai greitai, dūrė man į pilvą, o tada jau turėjau užspausti žaizdą, ne užpuoliko išvaizda buvo galvoj. Manau, tai vyras. Tačiau gali būti ir moteris... Jis pabėgo, kai aš paleidau į jį liepsnas. Išsigando.
Džeinė paglostė savo panterą, ir ši patenkinta sumurkė.
-Gal tau pavyko ką nors pamatyti?-paklausė klastuolė Liusės.
-
Fasas, žiūrėdamas, kaip Džeinė pasivertė į baltąją tigrę su lazdele ir amuletu, šyptelėjo. Apėjo ir apžiūrėjo animagę iš visų pusių, pasiversta buvo beveik be klaidų.
- Neblogai, tik ant dešinės priekinės kojos vidinės pusės tebesimato lazdelės šešėlis. O šiaip - be priekaištų. Baltieji tigrai - labai gražūs gyvūnai. - pagyrė vaikinas. Staiga durys prasivėrė ir įlėkė Liusė.
- Labas, Džeine. Turiu jums kai ką pasakyt. Nesitikėk nieko gero.
- Po šitų visų įvykių aš net nesitikiu nieko gero,-tarė juodaplaukė Džeinė. Jos juodoji pantera pritariamai suurzgė. -Na, pasakok,-atsiduso Džeinė.
- Tas kažkas nebelaukia. Jis jau prie Hogvartso durų. Ir jis pasirengęs imtis veiksmų. Štai kažkokiame koridoriuje užrašė "Jūs visi mirsite. Mirsi ir tu. Bet kiti tai sužinos tik tada, kai mirs.". Draugų namelio lubose išrėžė "Dvėskit musės ir uodai. Palikit šį pasaulį amžinai.". Po to užpuolė mane visai šalia namelio,- pasakojo Liusė.- Viskas. Linksmybės prasideda.- tyliai užbaigė Liusė.
Merginos dar kiek pakalbėjo, o Fasas tik klausėsi. Pagaliau prabilo:
- Taigi, kovosim. Liuse, paskutinį kartą klausiu, dabar jau nebeužmik: ar turi kokių nors ypatingų galių be aiškiaregystės? Mums reikalinga viskas. Kadangi tu jau žinai viską, kaip kas yra, turi aiškiaregystės gabumų, prisijunk prie mūsų. Nebevysiu. Suprantu, kad viskas pasisuko kur kas rimčiau, negu ruošėmės.
-
-Kokios dar aiškiaregystės galios? Jokių galių aš neturiu. Arba nežinau, kad turiu,- tarė Liusė.- O apie tą kažką nedaug težinau. Mačiau kailio kraštelį, tad tasai gali būti animagas. Arba naudoja transfigūracijos kerus, bet dėl to abejočiau.
Varnė pažvelgė į Fasą. Ji neabejojo, jog jie kovos, bet jai į galvą veržėsi klausimas "kaip?"
-
Džeinė pažvelgė į Liusę.
-Gerai. Aišku. Animagas,-tarė mergina.-ir turbūt nelabai mėgsta ugnį.
Juodaplaukė matė, kad Liusė sunerimusi. Ji pati taip pat pradėjo nervintis.
-Bent kažkiek žinome apie tą žudiką,-pasakė klastuolė.
Tik bėda, kad nesužinojome nieko gero, nebent tai, kad tas žudikas nemėgsta ugnies. Bet kažin, kam patiktų, jei į tave leistų liepsnas?-pamanė juodaplaukė.
Džeinė prikando lūpą. Ji vėl susikaupė ir pavirto į baltąją tigrę, šįkart jau greičiau ir be klaidų. Tigrė susirangė ant fotelio ir įsmeigė savo žalias akis pro langą, į lietų.
-
Liusė pažvelgė į baltają tigrę.
-Gerai nors tai, jog jis galbūt ne viską žino apie mus,- tarė Liusė.
Varnė nužvelgė Fasą, Džeinę. Abu animagai, abu galingi. Jie pasipriešinti tikrai galės. Bet mergaitei neatrodė, jog ji pati galėtų daryti ką nors daugiau nei tik gintis.
-
-Turiu vilties,-suurzgė Džeinė.
Baltoji tigrė pastebėjo, kad Liusė buvo kiek... Nuliūdusi ar susirūpinusi. Ir klastuolė suprato kodėl. Tigrė be garso nušoko nuo sidabrinio fotelio ir priėjusi prie Liusės lyžtelėjo jai ranką. Tuomet tyliai prabilo.
-Jaučiu, kad tu turi kažką,-tarė Džeinė.-tik galbūt tu savo galios dar neatradai.
Tigrė prisiglaudė prie merginos ir raminančiai sumurkė.
-
Fasas prisimerkęs stebėjo baltąją tigrę ir Liusę. Buvo jau kiek sunerimęs. Ji - ryžtinga, protinga, atvira pirmakursė, bet vargu, ar galėtų stoti į kovą prieš tamsųjį monstrą.
- Liuse, ar tu apskritai norėtum kovoti? Tu galėtum būti saugiai pasislėpusi čia, kur pagal tavo norus atsirastų mirtinos apsaugos. Jeigu būtum puolama - gynyba geležinė. Dabar nebelabai beturime laiko ieškoti tavo galių. Nebent tu nujauti, kas tai gali būti.- pasakė Fasas, skvarbiai nužvelgdamas Liusę. Tada pasivertė į irbį. Suurzgė Nakčiai ir Džeinei:- Gal jau pradėkime kažką planuoti?
Priešais plačią snieginio leopardo leteną atsirado žemėlapis.
-
-Aš...nežinau. Kovoti gerai nepakovočiau, bet sedėt čia sau rami nenoriu,- pratarė Liusė.- Bet turbūt geriausia bus likti pilyje.
Ji nužvelgė tris plėšrūnus - panterą, irbį ir tigrę. Taip, jie pajėgūs kovoti.
-Galėčiau jums kaip nors padėt, bet nežinau kaip,- tarė varnė po trumpos pauzės.
-
Džeinė dar kartą pažvelgė į Liusę, tuomet linktelėjo.
-Gerai,-tarė.
Džeinė ir Naktis priėjo prie Faso. Baltoji tigrė atsitūpė šalia irbio ir sušnibždėjo:
-Nereikia nuvertinti Liusės.
Ji pažvelgė į Fasą.
-Tikrai jaučiu, kad ji turi kažko magiško,-pridūrė.
Tuomet tigrė pažiūrėjo į žemėlapį.
-Turiu idėją. Mes žinome, jog žudikas laikosi netoli ežero, tiesa? Siūlau kažkuriam iš mūsų-aš nieko prieš būti ta kažkuri-reikėtų nueiti prie buveinės arba draugų namelio kabutėse "vienam". Kitaip sakant, pabūti masalu. Žudikas turėtų pulti masalą ir kiti jį užpultų iš pasalų,-tarė baltoji tigrė.-aišku, tai LABAI pavojinga. O tu turi kokių nors idėjų?-paklausė Faso.
Tigrė klausiamai pažvelgė į irbį.
-
Fasas suirzęs pažiūrėjo į Džeinę.
- Aš tikrai nenuvertinu Liusės. Aš tik leidžiu jai apsispręsti. Jeigu ji jaučia, kad kovoti gali - tegu kovoja. Jeigu ne - tegu būna saugiai čia.
Tada irbis nukreipė žydrą žvilgsnį į žemėlapį.
- Masalas... atrodo nebloga idėja, bet norėčiau labiau užtikrinti masalo apsaugą. Turėtume paprašyti Keitės mums padėti, nors ji ir nesutiks, greičiausiai. Hmmm... jeigu tik turėtume daugiau žmonių...
Naktis suurzgė. Irbis šyptelėjo.
- O jeigu... jeigu iš kur nors gautume dar vieną panašų į tavo augintinį?
-
Baltoji tigrė atsigulė ant kilimo ir užsimerkė.
- O jeigu... jeigu iš kur nors gautume dar vieną panašų į tavo augintinį?-išgirdo Džeinė.
Ji staigiai atmerkė savo žalias akis. Tuomet pakėlė galvą, pažvelgė į Fasą ir prabilo:
-Turiu vieną idėją, bet turbūt ji tau nepatiks,-dvejodama tarė.
Plėšrūnė nutilo ir tuomet ištarė du žodžius:
-Uždraustasis miškas.
-
Keitė įėjo į Kambarį iki Pareikalavimo. Jame snaudė du jai nepažįstami pirmakursiai ir Grace, šalia Faso, pasivertusio irbiu, tupėjo baltoji tigrė, šalia jų dar buvo Liusė.
-Nekreipkit į mane dėmesio,-sumurmėjo Keitė ir nudrožė prie staiga atsiradusių Neregimųjų apsiaustų (lyg tyčia, jie atsirado kitame kambario gale, už visos tos kompanijos). Paėmė vieną ir patikrino, užmesdama ant rankos. Tobula.
Keitė numetė sugadintąjį apsiaustą (kambarys juo pasirūpins) ir kuo greičiau išlėkė pro duris.
-
Į kambarį įlėkė Keitė.
-Nekreipkit į mane dėmesio,-sumurmėjo.
Ji pasiėmė neregimajį apsiaustą ir nudūmė prie durų. Džeinė atsivertė į žmogų.
-Keite, palauk!-sušuko.-neišeik! Mums tavęs reikia!-sušuko mergina.
Tačiau durys užsitrenkė ir Keitė išėjo.
-Keite...-sušnibždėjo Džeinė.
Ji atsisėdo į fotelį.
-Ji manęs nekenčia. Net nesiruošia mums padėti,-sušnibždėjo ir užsidengė veidą delnais.
-
Fasas sustingęs žiūrėjo į nejudančias duris. Džeinė bandė Keitę sustabdyti, bet ji, liaudiškai sakant - parodė špygą. Na, tik perkeltine prasme.
- O ką, tu galvoji, kad jinai mane labai myli,- pasišaipė Fasas.- Vienodai nekenčia mūsų visų, nes mes neleidžiam jai užsimušt. Dabar pasiėmė Neregimąjį apsiaustą. Bet pastebėjau, šis Kambario Iki Pareikalavimo produktas nėra ilgaamžis. Kai ją pamatys tas miško monstras, galės klykdama atlėkt pas mus.
Fasas nukreipė žvilgsnį į žemėlapį.
- Uždraustajame miške ieškoti ištikimų draugų nėra labai gera mintis, bet nelabai turime kitą pasirinkimą. Na, aš turiu hipogrifą, galime pasiimti testralių... bet kas gi iš to - juk juos irgi sužeis. Tu testralį ir panterą, o aš hipogrifą. Turdaną siųsime žvalgybos. O ką tu turi omenyje, minėdama Uždraustąjį Mišką?
-
Džeinė pakilo nuo fotelio ir vėl pasivertė į baltąją tigrę. Plėšrūnė vėl nuėjo prie irbiu pasivertusio Faso ir atsisėdo. Naktis įsitaisė šalia ir prabilo:
-Mes, panteros, jei negalime būti gimtinėje, visuomet laikomės prie miškų. O Uždraustasis miškas yra tamsus ir drėgnas, būtent toks, kokio reikia laukinei katei,-ramiai paaiškino juodoji pantera.-taigi, jame tikrai gyvena bent vienas plėšrūnas.
Džeinė iššiepė iltis-nusišypsojo.
-Būtent,-pritarė baltoji tigrė.
-
Snieginis leopardas irgi šyptelėjo.
- Naktie, o tu galėtum prikalbinti tą plėšrūnę katę, jeigu ją sutiktume, kad prisidėtų prie mūsų? Mes nesame tikri, kad mūsų žygis į ten, atneš vaisių. Bet jeigu atneš bus labai labai gerai.- suurzgė irbis. Pažiūrėjo į juodąją panterą, tada į baltąją tigrę:- ar jau žinai, į kurią vietą galėtume keliauti? Ten, kur gali būti plėšrūnių kačių?
Fasas truputį įtarė, ką pasiūlys Džeinė. Bet vis vien paklausė.
-
-Žinoma,-sumurkė Naktis.
Ji atsistojo ir tarė:
-Pati gūdžiausia, tankiausia miško dalis.
Džeinė taip pat atsistojo.
-Miško vidurys,-tarė Fasui.
Ji kiek patylėjo, tuomet pažvelgė į duris.
-Einam?-paklausė tigrė.
-
((Byškį dabar dingstu))
Fasas atsistojo ant dviejų letenų, pasirėmė į palangę ir pažiūrėjo pro langą. Tada nusileido ant keturių ir eidamas link Nakties ir Džeinės, atsivertė į žmogų.
- Gerai, eisim. Jūs manęs palaukit prie lieptelio, esančio prie tilto, tuojau ateisiu. Apsirūpinkit skydiniais kerais ir visa įmanoma apsauga. Gal netgi pasiimkim Neregimuosius apsiaustus iš krūvos, kad ir koks čia šūdas. O aš tuoj nueisiu.
-
Tigrė nusižiovavo.
-Mhm,-sutiko.
Džeinė atsivertė į žmogų ir paėmė tris neregimuosius apsiaustus iš krūvos. Vieną švystelėjo Fasui, o kitus du įsikišo į apsiausto kišenes.
-Iki greito,-atsisveikino.
Ir mergina su pantera nuėjo prie tiltelio.
-
Fasas vikriai pagavo ore skriejantį Neregimąjį apsiaustą. Nakčiai ir Džeinei išėjus, jis darkart pasitobulino laikrodį: kad galėtų jo pagalba stebėti savo ir Džeinė su pantera buvimo vietas. Neregimąjį apsiaustą Fasas įsikišo į savo apsiausto kišenę, užsibūrė Skydiniais kerais ir užbūrė miegančius Grace, Liucijų ir Liusę. Ot graži bendravardžių pora. Tada paliko ant stalo raštelį:
Labas, Liuse. Mes išėjome į Uždraustąjį mišką. Kol kas dar ne kovoti. Palauk mūsų Hogvartse. Būk atsargi. Fasas
O tada Fasas išėjo į koridorių. Smarkesniu tempu perbėgo mokyklą ir nudūmė prie ežero.
-
Kadangi Džeinė su Fasu toliau kalbėjo apie Uždraustajį mišką, Liusė iš tikro buvo užsnūdusi. Bet prieš tai ji sugalvojo, kaip galės jiems padėti. Varnė pakilo nuo fotelio ir apsidairė. Ant vieno iš fotelių, kuriame niekas nemiegojo buvi numestas raštelis.
"Labas, Liuse. Mes išėjome į Uždraustąjį mišką. Kol kas dar ne kovoti. Palauk mūsų Hogvartse. Būk atsargi. Fasas"- skelbė laiškelis. Liusė lengviau atsiduso. Tada susirinko savo daiktus ir uždarė kambario iki Pareikalavimo duris. Staiga prisiminė. Ji vėl grįžo į kambarį ir kitoje raštelio pusėje užrašė:
"Aš bibliotekoje. Liusė."- tai parašiusi numetė jį ant baltojo fotelio ir tyliai išslinkusi iš kambario dar tyliau užvėrė jo duris.
-
Nikki atsibudo nuo užsiveriančių durų garso. Atsistojusi apsidairė ir pamatė raštelį ant fotelio "Aš bibliotekoje. Liusė." Nikki pagalvojusi ką daryti, taip pat nusprendė nueiti į biblioteką. Galbūt daugiau sužinos apie prakeiksmą... Padėjo Liusės raštelį ant fotelio ir išėjo.
[[Ge: Žinutę turi sudaryt bent 5 eilutės. Ilgink.]]
-
Baltoji tigrė, juodoji pantera ir auksaspalvis ligeris įlėkė į kambarį iki pareikalavimo. Džeinei pagalvojus kambaryje atsirado du dubenys, pilni kruvinos, žalios mėsos. Ligeris ir pantera tučtuojau puolė ėsti, o Džeinė atsivertė į žmogų. Ji pavargusi nudirbo į sidabrinį fotelį ir paėmė priešais atsiradusį raudonų, saldžių braškių dubenį.
-Vėl laukiam Faso,-tyliai tarė klastuolė.
Juodoplaukė ėmė valgyti braškes ir laukti Faso.
-
Fasas dar paežerėje atsivertė į žmogų. Tada pėsčiomis, lėčiau, bet nekeldamas nereikalingo dėmesio, nukėblino į Hogvartsą. Spustelėjo savo laikrodį: jis rodė, kad Naktis ir Džeinė jau Kambaryje Iki Pareikalavimo. Fasas nebuvo įvedęs į laikrodį ir Ahado sekimo magijos, todėl kur yra liūttigris, nematė. Bet buvo įsitikinęs, kad jis ten. Vaikinas greitesniu tempu nužingsniavo į Kambarį Iki Pareikalavimo, išjungė laikrodžio žemėlapį. Kai pagaliau buvo vietoje, pravėrė duris. Ligeris su pantera ėdė mėsą, o Džeinė valgė braškes. Fasas nusišypsojo. Tada įėjo į Kambarį tvirtu žingsniu ir nuėjo į savo mėgstamiausią - žydrą fotelį. Ant stalo atsirado pica. Ją grifiukas ir sukirto. ,,Na, kartais ir civilizuotasis magijos pasaulis yra visai neblogas."- pamanė Fasas. Kai visi pasisotino, pantera nuėjo ir atsisėdo prie klastuolės, o ligeris nedrąsiai nupėdino prie Faso. Atsigulė šalia. Nes sėdinčiam Ahadui fotelyje įsitaisęs Fasas greičiausiai nebūtų pasiekęs nė galvos paglostyti.
-
Neilgai trukus atėjo Fasas.
-Labas,-pasisveikino Džeinė.
Tada padėjo dubenį su braškėmis ant staliuko ir susimąsčiusi pažvelgė į Ahedą.
-Jis beveik visą savo gyvenimą praleido zoologijos sode. Jis nemoka kautis,-tarė klastuolė grifui.-mes su Naktimi treniravomės kautis nuo vaikystės. Tėvai vertė mane kautis peiliu, kardu ir net be ginklų. Naktis taip pat buvo treniruojama nuo vaikystės. Tėvai liepdavo. Mes turėsim šitą didčkį išmokyti muštis. Bu sunkoka.
-
Fasas irgi pasisveikino. Tada apmąstė Džeinės žodžius: iš tiesų, ligeris negalėjo labai gerai kovoti. Fasas žvilgtelėjo į Ahadą. Šis lyg ir suvokė, kad kalbama apie jį, bet nesuprato to šimtu procentų. Vaikinas šyptelėjo. Tada prakalbo:
- Taip, jį reikės pamokyti. Aš irgi mokiausi kovoti: mane mokė tėtis, o ir pats laabai daug koviausi Durmštrange. Taigi... pasiversiu į irbį, kad galėčiau pakalbėti su Ahadu.
Fasas atsisėdo patogiau, tada pasivertė į irbį. Ligeris kažko atsisėdo. Snieginis leopardas atsisėdo priešais jį.
- Ahadai, turėsi pasimokyti kovoti.
- Ką?! Aš ir taip MOKU - BE VARGO sudorojau keletą sarginių vilkšunių!- suriaumojo ligeris. Sniegynų plėšrūnas su šypsena pakraipė galvą.
- Ramiau, Ahadai. Sarginis šuva yra paprastas š, kurį ir aš, net be magijos sutvarkyčiau. Tau, kaip milžinui, jie nieko nereiškia. Mes susidursime su kur kas pavojingesniu padaru. Aš manu, kad tau netgi suteiskiu kokį magišką pranašumą. O šiaip... treniruoti tokius kaip tu - didžiuosius katinus - mano manymu labiau moka Džeinė ir jos pantera. Nesupyksi, Ahadai?
- Ne,- be entuziazmo tarė ligeris. Bet paskui vis dėl to pralinksmėjo, pamanęs, kad jam tai bus visai į naudą. Fasas atsivertė į žmogų ir persakė viską merginoms.
- Ar treniruosite jį?- poaklausė vaikinas.
-
Džeinė dvejodama pažvelgė į Ahadą.
-Gerai,-galiausiai tarė.
Tuomet dėbtelėjo į Fasą ir tarė:
-Bet tu mums padėsi,-tai nebuvo klausimas.
Mergina pasivertė į baltąją tigrė ir atsisuko į juodąją panterą.
-Turėsim treniruoti šitą didčkį,-įspėjo juodąją.
Tuomet plėšrūnė atsisuko į Ahadą.
-Gerai, milžine,-tarė Džeinė ir priėjusi prie ligerio prieš jį atsisėdo.-kaip matai, mes su Naktimi už tave gal perpus mažesnės, tačiau esame treniruotos ir greitesnės už tave. Treniruotėse mokysime tave ne vien tik draskytis ir kandžiotis. Mokysies vikrumo, greičio ir gebėjimo panaudoti savo jėgą. Su jėga, atrodo, problemų nekils, tu išties didelis ir stiprus,-po šių žodžių ligeris išdidžiai išpūtė krūtinę.-mokysies įžvelgti priešininko trūkumus ir panaudoti jo silpnybes. Aš, pavyzdžiui, dabar tave sudoročiau kaip šiltą vilną. Matau, jog karčiai tau kiek susiaurina regos lauką, matau, kad esi lėtos reakcijos. Tačiau jei gerai mokysies, galbūt išmoksi gerai kautis.
Baigusi šnekėti baltoji tigrė tiriamai nužvelgė Ahadą.
-Pradėsim dabar pat,-ramiai tarė.
Ahadas nepatenkintas suinkštė.
-Bet dabar man būtų taip gerai numigti,-pasiskundė jis.
-Mums reikia, kad padėtum kautis, o kad kautumeis, tave reikia treniruoti,-tarė tigrė.-gerai, Naktie, eik atsisėk prie Faso, šiandien susitvarkysiu viena.
Juodoji pantera nuėjo ir atsisėdo. Džeinė vėl atsisuko į Ahadą.
-Taisyklės paprastos. Tereikia įdrėksti priešininkui. Tas, kuris pirmas sužeidžia kitą, laimi,-paaiškino.-pulk mane.
Tigrė vis dar ramiai sėdėjo, ir ligeris puolė aklai pasitikėdamas savo jėga. Džeinė stryktelėjo į šoną ir nesmarkiai drykstelėjo Ahadui per koją. Jis nepatenkintas suurzgė.
-Kaip pradžiai neblogai,-pagyrė.-bet tau dar teks mokytis.
Džeinė atsivertė į žmogų ir užgydė žaizdelę Ahado kojoje. Tuomet jį paglostė ir nuėjusi atsisėdo sidabriniame fotelyje.
-
Fasas, žmogaus pavidalu buvo atsirėmęs į sieną ir atsipalaidavęs. Jis spoksojo į tris plėšrūnus, susiurzgiančius tarpusavyje. Grifiukas buvo patyręs animagas, todėl net nepasivertęs į snieginį leopardą, gebėjo suprasti, ką kalbasi didžiosios katės. Ligerį treniruoti bus sunku, bet labai įdomu. Fasas atidžiai stebėjo, kaip ligeris su baltąja tigre ,,kovėsi". Taisykles jis suprato: laimi tas, kas pirmas sužeidžia priešininką. Ligeris, net neįvertinęs priešininkės, stryktelėjo. Šiai pasitraukus, deja, gavo įdrėskimą. Džeinė atsivertė į žmogų ir pagydė trupučiuką sužeistą plėšrūną. Kažkodėl grifui atrodė, kad Ahadui truputis skausmo neprošal: geriau atsiminšų klaidas. Bet tiek jau tos.
Fasas papurtė galvą. Ant jos iš šonų išdygo irbiškos žandenos, galva sustambėjo, visas kailis pasidengė sidabrišku dėmėtu kailiu. Jis atsistojo priešais tris savo draugus ir suurzgė:
- Ahadai, lažinuosi, kad ir bėgioti tau neteko daug. Išmokysiu visko, ko ir pats moku: medžioklinių šuolių, specialaus bėgimo, ir kai kurių kovų. Pabaigęs mano, Džeinės ir Nakties kursus, tu būsi profas ant visko.- kiek pasimaivydamas pasakė irbis.
-
Džeinė nusišypsojo.
-Fasai, turiu idėją!-šūktelėjo mergina.
Ji pribėgo prie irbio, juodosios panteros ir ligerio, o bėgdama pasivertė į baltąją tigrę. Ji atsisėdo prie jų ir tarė:
-Eime pabėgioti ir pasitreniruoti prie ežero, draugų namelio. Ten daugiau vietos ir... Laisvė!
Baltoji tigrė linksmai pritūpė ir džiaugsmingai suriaumojo.
-Kas už mano pasiūlymą?-paklausė Džeinė.
-Aš už,-sutiko Naktis ir taip pat suriaumojo.
-Nagi, einam, bus linksma!-kalbino tigrė irbį ir ligerį.
-
Fasas šyptelėjo ir pasakė Džeinei:
- Na, geriau ne prie namelio. Prie ežero toje pusėje paprastai būna labai daug mokinių. Atkreipsime nereikalingą dėmesį... Nors kita vertus, visas ežeras pastoviai būna apstotas žmonių. O į vakarą jie išsivaikšto, nes bijo galvakojo.- linksmai pridūrė.- siūlyčiau eiti į Uždraustąjį mišką, bet ten pavojingiau... na, ką gi, eikim į medinį draugų namelį.
- Aš su Fasu.- urzgstelėjo Ahadas. Vaikinas atsivertė į žmogų ir nuėjo prie durų.
- Džeine, eikime žmogiškais pavidalais. Jau Naktis ir Ahadas atkreips daug dėmesio. - pasakė Fasas ir pravėrė duris.- eik, Ahadai.
-
-Gerai,-sutiko Džeinė.
Po kelių akimirkų baltosios tigrės vietoje stovėjo mergina.
-Šiaip jau pasiūlyčiau skristi, bet vargu ar tavo Hipogrifas atlaikytų Ahadą,-tarė mergina.-na ką, man neprošal pasportuoti ir žmogišku pavidalu.
Džeinė gūžtelėjo pečiais ir pravėrusi kambario iki pareikalavimo duris pažvelgė į Fasą ir Ahadą.
-Susitiksim prie ežero, draugų namelio,-tarė ir šyptelėjo juodaplaukė.
Žaliaakė mergina ir juodoji pantera lengvai nurisnojo prie ežero.
-
Fasas priėjo prie ligerio.
- Na, Ahadi. Einam prie ežero. Dabar bus koridoriuose labai daug mokinių, nes vakaras, visi grįžta iš savo poilsinio miestelio Kiauliasodžio, iš paežerės ir iš kitur. Pasistenk būti ramus ir geras, gerai?
- Supratau,- suniurzgė ligeris. Vaikinas su plėšrūnu išėjo į koridorių, ramiai praėjo visus žmones. Ahadas visąlaik ramiai sekė savo naująjį draugą.
- Tai jūs čia mokotės magijos?- paklausė Ahadas.
- Kerėjimo, magijos istorijos, transfigūracijos, apsigynimo nuo Juodosios magijos. Kerėjimas - tai daiktų savybių pakeitimas, istorija - pats žinai. Transfigūracija moko, kaip sukurti iš nieko daiktus. Juodoji magija priverčia jausti skausmą, kankintis, žudyti ir mirti. Todėl mokomės apsigynimo nuo jos. Dar mokomės apie magiškus gyvūnus ir augalus. Į pamokas, deja, tavęs vestis negalėsiu, bet aprodysiu biblioteką, ligoninę ir dar šį tą. - plėšrūniškai atsakė Fasas. Kalbėjo tyliai, kad niekas nesuuostų, kad jis kalba plėšrūniškai.
- Supratau,- pasakė ligeris. Kadangi jis jau gimė nelaisvėje, buvo girdėjęs daug dalykų iš žmonių, nereikėjo jam aiškinti tokių paprastų dalykų, kaip kad ,,biblioteka", ,,ligoninė", ,,savybė" ir panašiai. - ir neatsibosta čia trintis?
- Ne, kaskart sužinai vis ką naujo, o ir mokykla nuolat keičiasi.
- Bus įdomu pamatyti,- šyptelėjo ligeris. Ir abu draugai nuėjo į paežerę.
-
Džeinė perbalusi, apsiblaususiomis akimis ir pasiremdama į ligerį įklibinkščiavo į kambarį iki pareikalavimo. Mergina pažvelgė į Ahadą.
-Ačiū,-padėkojo ligeriui.
Ji nudribo į savąjį sidabrinį fotelį ir ėmė laukti Faso.
-Dievulėliau, tuoj užmigsiu...-tarė juodaplaukė.
Ji nusižiovavo ir dar spėjo pamatyti šalia atsigulusią Naktį. Ir tada užsnūdo.
-
Fasas skubiai atlėkė į Kambarį Iki Pareikalavimo. Išvydo jau miegančią Džeinę. Naktis gulėjo šalia, o Ahadas tupėjo prie durų, laukdamas Faso. Kai Fasas įžengė vidun, Ahadas liūdnai į jį pažiūrėjo ir nūriai suurzgė tai, ką Fasas ir pats suvokė:
- Džeinei labai prastai. - patylėjęs paklausė:- Ką ketini daryti, Fasai?
Fasas rimtai pažiūrėjo į ligerį ir susiraukė.
- Aš nežinau, ką daryti.
Tada nuėjo prie stalo, atsisėdo ant fotelio. Ant stalo atsirado lėkštė su čeburėkais, ant grindų - dubuo su mėsa. Pasisotinę abu draugai ėmė kalbėtis.
-
Džeinė atsibudo ir tingiai pramerkė savo žalias akis.
-Jau geriau,-patenkinta pastebėjo ji.
Staiga pamatė besikalbančius Fasą ir Ahadą.
-Labas,-pasisveikino mergina.-man jau geriau. Ar gavau jėgų. Matyt, žudikas atėmė iš manęs jėgas, kad galėtų išgyventi.
Juodaplaukė sukirto du persikus, atsiradusius ant staliuko. Ji nutilo ir kiek patylėjusi tarė:
-Gal aš dar kiek pamiegosiu,-nutarė.
Ir užmigo.
-
Fasas ir Ahadas nustebę sumirksėjo ir susižvalgė. Nieko pasakyti Džeinei nesuspėjo. Ahadas pasisuko į Fasą ir suurzgė:
- O žinai, vis dėl to... neverta jos nugabenti į tą, jūsų vadinamąją ligoninę?
Fasas neramiai nudelbė akis ir atsakė plėšrūnų kalba:
- Tada jie išsiklausinės mūsų, kas vyksta, iš kur atsiradai tu, kodėl mus puolė tasai monstras. Kai sužinos, kad mes lankomės Uždraustajam miške, kad kaunamės, kad tave iš ten parsivedėm, mus ištėkš iš Hogvartso kaip varles. Dar palauksim iki tol, kol bus tikrai blogai.
Ahadas linktelėjo, nors abejojo.
- Nedelskim labai ilgai.
-
Džeinė vėl atsibudo.
-DAUG geriau,-patenkinta sumurmėjo ji.
Juodaplaukė pasiražė ir pažvelgė į Fasą ir Ahadą.
-Dabar jau jaučiuosi tikrai gerai,-pranešė.
Ji paėmė į rankas ant staliuko atsiradusią kokakolos skardinę ir gurkštelėjo. Pasijuto žvali.
-Tai apie ką ten kalbėjot?-linksmai paklausė.
Mergina pažvelgė į Fasą ir Ahadą. Paglostė Naktį ir patogiai atsirėmė į fotelio atlošą.
-
Fasas nustebo, kai Džeinė vėl nubudo. Atrodė žvalesnė.
- Kalbėjom... apie Uždraustąjį mišką. Ahadas daug ką ten pamatė.- suskiedė Fasas.- Kaip tu jautiesi?
Fasas pamatė, kaip Džeinė geria koka-kolą. Nusprendė pasišaipyti.
- Ko geri tą žiobarų skiedalą? Va ugniiinės išgerk.
Ir šypsodamas išmaukė nelabai stiprios moliūgų sunkos stiklinę. Ahadas lyg ir nelabai kažką nutuokdamas, spoksojo į jį. Fasas pasiūlė jam išgerti to paties, ligeris neatsispyrė smalsumui ir sutiko. Nurijo porą gurkšnių... Fasas su šypsenėle pažiūrėjo į jį. Ir Ahadas viską išspjovė.
- Čia paskutinis brūdas,- suurzgė.
-
Džeinė suraukė nosį, išvydusi ugninę.
-Ačiū, ne,-atsisakė ir atstūmė ugninės stiklinę.-man tiesiog patinka kokakola. O ugninė... Paluksiu ją tau. Man patinka kokakolos burbuliukai, o ugninė... Ne. Kuo tau neįtinka kokakola? Nebūk taip nusistatęs prieš žiobarų išradimus. Jie išrado tikrai daug gerų dalykų.
Ji vėl gurkštelėjo kokakolos.
-Nelabai tikiu, jog kalbėjotės apie Uždraustąjį mišką. Kartoju- man viskas gerai, tik buvau kiek nusilpusi,-tarė juodaplaukė.
Ji padėjo kokakolos skardinę ir praplėšė M&M's saldainių pakuotę.
-Ką veiksim dabar?-paklausė, kramsnodama saldainius.
-
Fasas slapčia šyptelėjo. Tada susižvalgė su Ahadu ir nusprendė sakyti teisybę.
- Ahadas sako, kad tave reiktų nugabent į ligoninę. Bet aš bijau išlėkt iš Hogvartso ir tikiu, jog atsigausi.
Tada Fasą nusmelkė prasta nuojauta. Džeinę perėjo padaro dvasia, todėl galėjo nunešt ir jos dvasią. Bet dabar liepti Džeinei pasiversti į tigrę, kai ji tokia nusilpusi - beprotystė. ,,Tylėk, Ahadi..." mintyse maldavo Fasas, kad Ahadas neprabiltų apie Džeinės dvasią.
-
Džeinė užvertė akis.
-Man nereikia į ligoninę,-susinervinusi tarė.
Ji dėbtelėjo į Fasą ir Ahadą.
-Jau atsigaunu,-tarė.
Džeinė padėjo ant stalo saldainius.
-Štai,-tarė.
Ji pasivertė į baltąją tigrę.
-
Fasas papurtė galvą. Tada, kad per daug neišsiduotų esąs Urzgūnas ((prikūriau čia. Šnipštūnai gyvatkalbiai į Urzgūnus plėšrūnkalbius)), pasivertė į irbį ir suurzgė:
- Nejuokauk su pasivertinėjimais. Nuima jėgų daug. Pirmai gerai atsigauk.
Ir vėl atvirto į žmogų. Norėjo panaudoti priverstinio animagų atvertimo į žmogų užkeikimą, tačiau tai apskritai atima energiją. Tad Fasas tik pažiūrėjo į Ahadą, tada į Džeinę.
-
Baltoji tigrė nepatenkinta atsiduso.
-Gerai jau, ponaiti,-suurzgė.
Baltoji tigrė pasipurtė ir po akimirkos jos vietoje jau stovėjo mergina. Ji priekaištingai pažiūrėjo į Fasą ir Ahadą. Džeinė papurtė galvą ir nepatenkinta tarė:
-Sakau jums, man viskas gerai, aš tik kiek išblyškusi. Praeis.
Jos juodoji pantera Naktis galva ją stumtelėjo į sidabrinį fotelį. Juodaplaukė atsisėdo. Ji sugniaužė kumštį, o kai jį atleido, iš jo išskrido nedidelis, iš ugnies padarytas drugelis. Jis nuskrido prie Ahado ir nutūpė jam ant nosies. Ligeris sutrikęs sumirksėjo ir įsmeigė žvilgsnį į drugelį. Džeinė nusijuokė, o jos pantera irgi sukikeno.
-
Fasas šyptelėjo iš ligerio reakcijos į gyvą nedeginatį ugninį drugelį. Vaikinas buvo jau beveik visiškai atsipalaidavęs. Paskui, kai drugelis nuskrido, grifiukas pasisuko į Džeinę ir pažiūrėjęs į jos išbalusį veidą, nusprendė prabilti.
- Kaip manai, kodėl jis perėjo būtent per tave? Ir kur ieškosime jo horokrusų?
Ahadas susiraukęs paklausė, kas tie horokrusai. Fasas atsakė:
- Horokrusas - įkalintas daikte ar gyvūne sielos gabalas, užtikrinantis atgimimą po mirties.Kuo daugiau horokrusų pasigamini, tuo daugiau kartų atgimsti. Už kiekvieną horokrusą reikia sumokėt mirtimis.
-
Džeinė mostelėjusi ranka sunaikino iš ugnies padarytą drugelį. Žiūrėjo, kaip ant kilimo krenta pelenai.
-Manau, Horukrusai yra mokyklos teritorijoje, antraip ko jis čia sukiojosi?-pagaliau prabilo mergina.-Mokslo metai jau baiginėjasi, todėl nelabai ką spėsime padaryti. Bet galime kuo daugiau apie jį sužinoti. Klastuoliai turi atskirą biblioteką, galėčiau ten pašniukštinėti. Arba galėsim pasidairyti pagrindinėje bibliotekoje.
Ji nutilo ir pažvelgė į Fasą.
-Jis perėjo per mane, nes aš jį supykdžiau. Neprisidėjau prie jo,-tyliai tarė.
-
Fasas susiraukęs stebėjo staiga židinyje įsižiebusią ugnį.
- Grifų Gūžta irgi turi Grifo biblioteką, bet joje vargu ar rasčiau informacijos apie horokrusus. Apie tą padarą... nelabai žinome, nuo ko ir pradėti, nebent parašyčiau tėčiui laišką prašydamas apibūdinti nusikaltėlį. Įdomu, kodėl jis norėjo, jog būtent TU dėtumeis prie jo.
- Ugnies galios.- suurzgė Ahadas. Fasas ramiai atsakė:
- Ir aš, panaudojęs porą užkeikimų, galėčiau naudoti tokią magiją. Jam reikia kažko kito. Nenumanai, Džeine?- paklausė Fasas.
-
Mergina skubiai papurtė galvą.
-Ne,-paprieštaravo.
Tuomet pažvelgė į krosnį ir liūdnai atsiduso.
-Gerai, pasakysiu,-tyliai prabilo.-mano beveik visa giminė buvo mirties valgytojai, žudikai ar niekdariai. Bet aš netokia.
Ji maldaujamai pažvelgė į Fasą.
-Patikėk manim,-tarė Džeinė.
-
Fasas linktelėjo.
- Tikiu. - tarė, rimtai žiūrėdamas į Džeinės akis. Ahadas prigulė Fasui iš šono, vaikinas paglostė jam galvą. Pažvelgęs pro langą, grifiukas išvydo besileidžiant į vakarus saulę. Tolumoje dunksojo pilkas Uždraustasis miškas. Fasas susidomėjęs stebėjo jo šešėlio ir saulės šviesos susipynimą. Dabar tai atrodė dviprasmiška: artėja tamsi naktis.
- Laukia daug tamsaus darbo.- pasakė jis.- Labai daug.
-
Džeinė lengviau atsikvėpė, kai Fasas pasakė, kad ja tiki.
-Ačiū tau,-šyptelėjo juodaplaukė.-tik kitiems apie tai nesakyk, gerai?
Ji nutilo ir pažiūrėjo pro langą. Ten jau tamsėjo dangus. Vakarėjo.
-Taip, teks nudirbti daug darbo...-tyliai tarė mergina.-manau, vėliau pasižvalgysiu Salazaro Klastuolio bibliotekoje. Gal ten ką ir rasiu...
Ji vėl nutilo ir sukūrė savo delne minatiūrinius keturius ugninius plėšrūnus: ligerį, leopardą, tigrę ir panterą. Jie sutūpė jai prie kojų.
-
Stebėdamas keturis mažyčius plėšrūnus, tupinčius Džeinei ant kojų. Lyg ir ėmė kažką įtarti, tačiau nenorėjo sakyti Džeinei. Fasas patogiau įsitaisė fotelyje ir pažiūrėjo į snieginį leoparduką. Šis atsisuko ir per orą atšuoliavo pas Fasą. Tada apuostė delną ir atsitūpė ant jo. Atsisėdęs įsmeigė žibančias akutes į Fasą, tas šyptelėjo. ,,Ne, tai neįmanoma. Tai viso labo ugninė miniatiūrinė snieginio leopardo kopija." nuramino grifiukas save ir sumanė pakviesti Turdaną. Garsiai sušvilpė, tada pasigirdo sparnų šlamesys ir pro langą įskrido Turdanas.
- Labas, Turdai. Turiu tau užduotį. - pasakė Fasas jam. Turdanas suūbavo pasisveikindamas ir susidomėjęs pažvelgė į šeimininką. Fasas iš oro su kaire ranka ištraukė pergamento, su dešine - plunksną. Tada pakeverzojo pergamente užrašą:
Labas, tėti.
Pas mus Hogvartse atsirado keistas padaras, panašus į psichą. Jis bando nužudyti vieną klastuolę Švilpynės Helgos palikuonę ir varniukę - Godriko palikuonę. Nužudžiau jį, tačiau jo dvasia gyva, akivaizdu, jogt jis turi bent vieną Horokrusą. Norėčiau paklausti, ar galėtum atsiųsti detalų tavo dabar ieškomo nusikaltėlio išvaizdos ir būdo aprašą. Gerai būtų, jeigu atsiųstum ir daugiau aprašų - kitų [pavojingų nusikaltėlių. Įtariu, kad vienas iš jų dabar laikosi Uždraustajame miške.
Aš pats dabar gyvenu gerai, gabumai tebėra, susiradau naują draugų ligerį, vardu Ahadą. Greitai baigsis ir mokslo metai. Sėkmės, lauksiu laiško.
Fasas
Fasas padėjo tašką ir kažką nupiešė laiško kampe. Tada įteikė laišką Turdanui ir pasiuntė nešti. Palydėjęs paukštį akimis, grifiukas pasisuko į Džeinę:
- Kaip manai, kiek horokrusų turi mūsų bičiulis?
-
Džeinė krestelėjo savo juodus plaukus ir spragtelėjo pirštais. Ugniniai plėšrūnai pranyko.
-Kam parašei?-pasmalsavo mergina.
Tuomet pažvelgė į savo sidabrinę apyrankę ir sukiodama ją nuobodžiaudama prabilo:
-Kiek horukrusų? Na, nežinau, gal trylika? Sako, tai prakeiktas skaičius.
Ji kilstelėjo antakius ir žvilgtelėjo į Fasą.
-O ką tu manai?-paklausė.
Ji susimąsčiusi įžiebė delne liepsnelę ir žvelgdama į ją kita ranka pakasė Nakčiai galvą.
-
Fasas pažvelgė į Džeinę rimtu žvilgsniu.
- Parašiau tėčiui, jis kaip žinai - auroras. Dabar kaip tik misijoje sugauti nusikaltėlį. Paprašiau jo aprašymo. Bet nemanau, kad horokrusų trylika... gal septyni, gal mažiau... šeši juk irgi prakeiktas. Ir keturi... žiūrint, kokia šalis ir kokie žmonės.- nusijuokė Fasas. Juk iš tiesų Europoje prisibijoma trylikos, Indijoje - 666 skaičiaus, Kinijoje - keturių. Vaikinas susimąstė... ,,Juk Mantas irgi daug domėjosi istorija... skaito Magijos žinias ir netgi nelegalius laikraščius apie magijos nusikaltėlių pasaulį. Kitaip sakant, talkina Aurorams, apsimesdamas nusikaltėliu blogiečių pasaulyje... reiktų jo paklausti, kas iš jo pažįstamų mėgsta pasiversti psichu."
- Dar parašysiu pusbroliui. - pasakė Fasas. Tik kol kas tingėjo eiti į Pelėdyną.
-
Džeinė nusižiovavo ir pažiūrėjo į Fasa.
-Tingi eit į pelėdyna, ka?-paklausė juodaplaukė.
Ji mostelėjo ranka ir ant jos peties nutūpė liepsnotoji pelėda iš ugnies. Džeinė kažka pašnibždėjo pelėdai ir ši, nuskridusi prie Faso, atsitūpė ant jo fotelio ranktūrio.
-Gali naudotis šita,-pasiūlė žaliaakė Fasui.
Ji vėl nusižiovavo ir atrėmė galva į krėslo atloša.
-
Fasas nepatikliai nužvelgė ugninį paukštį.
- Na, dėkui. Gal geriau pramankštinsiu kojas. - vaikinas pažvelgė į laikrodį.- Iki Komendanto dar pusvalandis. Apsidairysiu dar...
Fasas šyptelėjo, žiūrėdamas į Džeinę ir mintyse paprašydamas neįsižeisti. Ji negali žinoti visko, ką jis rašo ir kam.
- Tai gali luktelti čia, aš greitai.- tarė Fasas.
***********
Fasas sugrįžo iš Pelėdyno, išsiuntęs net du laiškus. Ranka buvo paskaudusi nuo rašymo. Įžengęs į Kambarį Iki Pareikalavimo, vaikinas išvydo, jog Džeinė užmigo. Šyptelėjo ir atsisėdo į savąjį fotelį. Ne už ilgo ir pats jau snaudė.
-
Džeinė tingiai suurzgė ir atsimerkė. Fasas snaudė sidabriniame fotelyje.
-Na, bent kiek pailsėjau,-patenkinta tarė mergina.
Juodaplaukė pasiražė ir pasivertė į baltąją tigrę.
-Taip jau geriau,-sumurkė jos juodoji pantera Naktis.
Džeinė nusijuokė ir valiūkiškai prisimerkė.
-Na, jei tau patinka, kai beveik visa mano kalba susideda iš urzgimų, murkimų ir riaumojimų...-sukikeno baltoji tigrė.
Ji susikaupė ir sukūrė būrį paukščių. Tuomet pradėjo treniruotę- gaudė paukščius. Kai sugaudė visus dešimt-per dvi minutes-atsivertė į žmogų. Tuomet nuėjo į tolimiausią kambario kampą ir išsitraukė peilį. Į ją ėmė lėkti peiliai, o Džeinė juos atmušinėjo ir nuo jų išsisukinėjo. Baigusi sustingo kovos poza ir alsavo, nuramindama adrenalino pilną širdį.
-
Fasas nubudo, išgirdęs metalo žvangesį. Prasimerkė, išvydo Džeinę atmušinėjant į ją skriejančius peilius. Vaikinas jau norėjo pašokti ir apsaugoti ją su magija, bet pamatęs, kad Naktis ir Ahadas ramiai stebi, nurimo ir apsimetė ramiai miegąs. Kai mergina baigė savo treniruotę, grifas stebėjo, kaip ji stovi. ,, Keista, kad ji taip mėgsta iobariško stiliaus kautynes. Gal ir praverčia, kai nieko kito nėr daryti, bet prieš magiją taip nepasišiauši." - tyliai pamanė Fasas. Jis dar gerai prisiminė savo giminaičio nevertėlio mokymus: kilodavo štangą, darydavo prisitraukimus, kartais šaudydavo ir bėgiodavo dėl ištvermės. Bet atmušinėti skraidančius peilius... itin keista. Auroro sūnus šyptelėjo ir pasisveikino:
- Labas rytas. Gerai atmušinėji.- pagyrė.
-
Džeinė nuleido rankas ir atsipalaidavo. Laisvai atsistojo.
-Sveikas,-pasisveikino juodaplaukė.-ačiū. Aš tik treniravausi. Pameni, Keitės magija neveikė prieš namelio peilius, o aš nežuvau vien dėl to, kad apsigyniau peiliu.
Mergina abejingai gūžtelėjo pečiais.
-Prieš magiją tokiu būdu nelabai pakovosi, bet kartais praverčia,-pasakė žaliaakė.
Ji nuėjo ir atsistojo prie lango. Pasirėmė alkūnėmis į palangę ir įsižiūrėjo į tolumoje kylančią saulę.
-
Fasas pamažu persijunginėjo iš snaudimo į budrumo būseną. Vaikinas jau nebeprisiminė, kada priešpaskutinį kartą buvo užmigęs. Ahadas nusižiovavo, pro langą krito šiilti rytinės saulės spinduliai. Fasas atsistojo, priėjo prie židinio ir kažką sumurmėjęs, įžiebė ugnį, nes kambaryje buvo vėsoka. Grifas apsižvalgė, bandydamas suvokti, komia šiandien diena. Iki mokslo metų galo liko, berods, dvi savaitės. Staiga vaikinui į galvą šovė nebloga idėja. Jis pasisuko į klastuolę ir pasakė:
- Šią vasarą, galima sakyti, visa mano šeima užsiėmusi. Jeigu tu ir tavo tėvai nebūtų prieš, galėtum paatostogauti pas mane, mano mirusio senelio namuose Godriko Dauboje.
-
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Na... Aš norėčiau. Bet dar reikia pasitarti su tėvais,-tarė jauodaplaukė Fasui.-Pasiųsiu pelėdą. Tikriausiai leis. Tikiuosi, ten panteras mėgsta.
Jos juodoji pantera linksmai urgztelėjo ir išrisnojo pro duris. Po poros minučių grįžo, bet ne viena- šalia jos skrido grakšti, tamsiai ruda pelėda. Ji džiugiai suūbavo ir nutūpė Džeinei ant peties.
-Ačiū, Naktie,-nusišypsojo mergina.
Klastuolė paėmė popieriaus lapą bei juodą plunksną į rankas ir pradėjo rašyti:
Mama,
Mokslai man sekasi gerai. Na, magijos istorija nelabai, bet ir šio dalyko mokausi patenkinama is pažymiais. Viskas normalu- na, atradau ugnies galias ir dabar esu animagė, bet tu tą jau žinai. Norėčiau šias atostogas praleisti ne namuose. Į svečius godriko dauboje mane kviečia bendramokslis Fasas Oldefortas, grifas. Tikiuosi, suprasi mane ir išleisi. TAI NEPAVOJINGA.
Džeinė
Baigusi laišką įdavė pelėdai ir tarė:
-Į Mekų namus, gerai? Ir neatstok nuo jų, kol jie tau paduos atsakymą. Tada kuo skubiau skrisk pas mane.
Pelėda linktelėjo ir Džeinė atidarė langą, plunksnuotoji išskrido.
-
Fasas šyptelėjo.
- Dabar tame name negyvena niekas. Bet aš ketinu ten įsikurti. Kai tėtis parsiųs laišką, aš pranešiu, kur būsiu. O mama keliauja ir tyrinėja magiškuosius gyvūnus. Dabar berods, seka juoduosius vienaragius.- pasakė Fasas.Tada pažvelgė į Ahadą.- Gal mums netgi pavyks iškeliauti ir surasti informacijos apie to padaro Horokrusus. Ar netgi surasti juos.
Fasas susimąstė. Gal ir negerai net per atostogas arti ieškant Horokrusų ir kitokio velnio. Tada vaikinas išsišiepė.
- Ar gerai moki žaisti Kvidičą?- paklausė grifas.
-
Džeinė išsišiepė.
-Tai aišku! Mano mama išmokė mane. Žaidė puolėja, bet taip pat galėjo žaisti gaudytoja. Prireikus žaisdavo vietoj gaudytojo,-tarė mergina.-buvo gera žaidėja, ir, atrodo, man taip pat sekasi kvidičas. Ne taip, kaip mano seseriai. Ji per daug... Na, nežinau. Tik pasakysiu, kad turbūt jos spintoj nerastum kelnių. Ir... Gal tai kvaila, bet mėgstu jodinėti ant žirgų. O tu? Žaidi kvidičą?
Juodaplaukė nutilo ir atsisėdo į sidabrinį fotelį.
-
Fasas apsimetė įsižeidęs.
- Tai ne. Aišku, kad žaidžiu kvidičą. Mano mama nelabai, bet tėtis dievina kvidičą, mokyklos laikais buvo komandos kapitonas, žaidė gaudytoju arba puolėju. Jodinėjimas ant žirgų nėra kvaila,- šyptelėjo Fasas,- bet man smagiau ant kokių hipogrifų. Mama kažkada augino daug jų, dabar turim tik tris. Su Radagu bus jau keturi.
Fasas paglostė Ahadą, tada įsistebeilijo į ugnį. Gera bus grįžti namo. Gera bus atostogauti senelio namuose.
- Bet aš dar norėsiu grįžti į savo namus, pabūti ten kokį mėnesį, neabejoju, jog ir tu norėsi. Gal susitiksim Godriko Dauboje liepos vidury?- pasiūlė Fasas.
-
Liusė ramiai atvėrė kambario iki Pareikalavimo duris. Kyštelėjusi galvą vidun pamatė, jog jis netuščias. Varnė užvėrė kambario duris ir priėjo arčiau fotelių, kuriuose šnekučiavosi mokiniai. Viename jų sėdėjo Džeinė, kitame - Fasas. Pažvelgusi į jį mergaitė prisiminė visai nesenus jo ištartus žodžius, bet juos tuoj pamiršo, nes tie žodžiai jai nieko nebereiškė.
-Labas Džeine,- prabilo Liusė.- Sveikas Fasai. Kaip sekės Uždraustajame miške? Ką nors sutikot?
Varnanagė nužvelgė draugus laukdama atsakymų.
-
Fasas išvydo įėjusią varniukę Liusę. Šyptelėjo jai ir pasakė:
- Labas, Liuse. Uždraustajame miške sutikome jį,- parodė vaikinas į ligerį.- Tai Ahadas, liūto ir tigro mišrūnas, dar vadinamas ligeriu. Didžiausias panterinių atstovas pasaulyje.
Ahadas pasisveikindamas suurzgė.
- Paskui susitikome ir monstrą. Aš jį nužudžiau, tačiau juoda jo dvasia gyva, pralėkė pro mus. Garantas, jog jis turi Horokrusų. Turėtum žinoti, kas tai. O kaip tau sekėsi, ką gero nuveikei?
-
-Labas, Ahadai,- tarė Liusė pasisveikindama su ligeriu, didžiuliu gauruotu padaru, kuris dabar ramiai gulėjo ant kambario grindų. Mergaitė neglostė jo ir nepriėjo arčiau, nors mielai būtų taip padariusi.
-Aš šiaip nieko gero nenuveikiau, kiek pasiskaitinėjau. Gal padės kovojant su tuo padaru,- kiek patylėjusi atsakė varnanagė.- Tai dabar jau turbūt matėt, kaip iš tikro atrodė tas padaras?
-
Fasas atidžiai nužvelgė Liusę. Pirmakursėlė, ir jau apkrauta siaubais baubais.- mintyse niūriai pasišaipė grifiukas. Tada tvirtu balsu apibūdino monstrą:
- Jis buvo psicho pavidalo, tik ne sklandė, o šliaužiojo žeme. Šlykštus padaras. Įtariu, jis yra pabėgėlis iš Azkabano, jo dabar ieško aurorų komanda, mano tėtis su jais,- pasakė vaikinas. Ahadas geltonomis plėšrūniškomis akimis pažvelgė į jį. Fasas pajuto, kad jo akys irgi nejučia pasidarė plėšrūniškos, tik ne geltonos, o žydros, bet nekreipdamas dėmesio tęsė, užduodamas jam labai rūpintį klausimą.- Ką įdomaus sužinojai, Liuse?
-
Džeinė linktelėjo.
-Fasai, aš sutinku,-tarė mergina.-pasimatysim tenais antrą atostogų mėnesį.
Tuomet išvydo Liusę.
-Sveika,-pasisveikino.-Kas naujo? Nikki irgi buvo bibliotekoje ar tu viena?
Mergina pažvelgė į Liusę laukdama atsakymo.
-
-Nikki buvo kartu su manim, bet vėliau kažkur nuėjo,- pasakė Liusė ne visišką tiesą. Varnė tikrai nežinojo, kur dabar gali būti Nikki.
Mergaitė pamąstė, ką atsakyti Fasui. Tada po minutėlės tarė:
-Tie visi burtai, kurie skraidino į mus ginklus buvo palyginus nelabai galingi, nors tai buvo juodoji magija. Po to truputėlį daugiau pasiskaičiau apie Uždraustojo miško padarus, kaip nuo jų apsiginti arba kaip juos prisijaukinti. Dažniausiais patarimas buvo susikurt skydą ir tada stipriai pulti arba iš karto pulti įvairiais užkeikimais, ir vienu, ir kitu atveju, jei nenugalabiji visų, reikia pasitaikius progai sprukt.
Liusė nutilo.
-Nors paskutinis patarimas tikrai nelabai tikęs,- tarė nusišypsojusi.
-
Fasas liktelėjo, kai Džeinė sutiko susitikti liepą. Kai Liusė papasakojo, ką sužinijusi, vaikinas šyptelėjo. Pasisukęs į Ljusę, pasakė:
- Na, tai jau žinijau. Bet jeigi ką, kartais sprukti siekiqnt išsaugoti sveiką ir gyvą kailį nėra blogai. Pavyzdžiui aš tikrai neščiau nagus, jeigu susiidurčiau su slibinu arba banda juodųjų vienaragių.
Fasas atsipūtė fotelyje. Vis dėl to geriau vienaeagis, negu drakonas.
-
-Taip, jei susidurtum su slibinu... Nebūtų labai teisinga stovėt vietoj,- pritarė Liusė.
Mergaitė nutilusi susimąstė. Būtų įdomu pamatyti slibiną arba vienaragį. Bet taip pat ir labai pavojinga. Varnė nuvijo kvailas mintis, kaip būtų įmanoma nenusižudant pamatyt slibiną ar juodąjį vienaragį ir paklausė draugų:
-Ką dabar darysit? Bandysit sunaikint Horokursus?
Liusė vos paklaususi suprato, koks kvailas buvo jos klausimas. "Tai ne, jie leis tam padarui vis gyvuoti ir visus išžudyti."- tarė sau mintyse.
-
Džeinė susiraukė.
-Bet kai Keitė paleido į peilius keletą užkeikimų, tai jų nesulaikė. Turėjo sprukti, o aš peilius atrėmiau savuoju,-tarė mergina.-galbūt pavyko todėl, kad šis peilis iš namelio?
Juodaplaukė susiraukė ir iškėlė savo peilį. Tuomet vėl įsidėjo.
-Jau nieko nebesuprantu,-susierzino Džeinė.
Ji susinervinusi užsimerkė papurtė galvą. Po akimirkos merginos vietoje jau stovėjo baltoji tigrė.
-Užkniso,-suurzgė Džeinė.
-Tai jau taip,-pritarė jos juodoji pantera Naktis.
Naktis atsisėdo prie sidabrinio fotelio ir žiūrėjo, kaip tigrė suirzusi žingsniuoja pirmyn atgal.
-
-Gal patys peiliai buvo kaip nors anksčiau užkeikti?- stebėdama Džeinę trumpai šyptelėjusi tarė Liusė, nors pati kalba nebuvo labai linksma.
Varnė pažvelgė į neramiai po kambarį vaikščiojančią baltają tigrę ir panterą bei ligerį ją stebinčius.
-Nusiramink,- tarė Džeinei, kai ši nuo to suirzimo jau rodės ims vartyti daiktus.
-
Džeinė atsivertė į žmogų.
-Aš rami,-patikino mergina ir krestelėjo savo juodus plaukus.
Klastuolė priėjo prie savo fotelio ir atsisėdo.
-Sužinojai dar kažką?-paklausė juodaplaukė.
Džeinė paglostė savo panterą ir pažvelgė į Liusę.
-Jei nenori, nesakyk, bet tai gali būti svarbu,-tarė mergina.
-
-Daugiau nesužinojau nieko tokio, ko jūs jau nežinotumėt ar kas galėtų mums padėt,- tarė Liusė. Ji tiksliai nežinojo, ar viską, ką sužinojo ji žino ir Džeinė, bet manė, jog tai, ko nežinojo varnanagė yra visiškai nesvarbu.
Varnė patylėjusi nusprendė dar kai ką pridurti:
-Tiesiog siaubingai sunku ką nors tikrai naudingo rasti neperskaičius visų bibliotekos knygų...
-
Džeinė nustebusi kilstelėjo antakius.
-O jūs neturit savo atskiros bibliotekos?-paklausė mergina.-mes turim Klastuolio biblioteką. Vėliau galbūt ten užsuksiu.
Juodaplaukė paskui iki savo sidabrinę apyrankę.
-Mes susikovėm su tuo padarų ir nugalėjom. Tik jo dvasia perėjo mane ir aš susilpnėjau. Buvo išsiurbęs visas mano jėgas. Dabar jau geriau. Bet... Na, jis siūlė man dėtis prie jo.
Mergina pasijuto nemaloniai, tai pasakiusi. Ji juk nėra bloga.
-Kitąmet turėsim ieškoti jo horukrusų,-pasakė klastuolė.
-
-Jūs turit biblioteką?- susidomėjusi pasitikslino Liusė.- Kiek žinau, Varnanagė atskiros bibliotekos lyg ir neturi. Man pačiai kaip ir atskiros nereikia.
Varnė akimirką kitą apsvarstė kitus klastuolės žodžius.
-Padaras siūlė tau dėtis prie jo?- perklausė mergaitė, nors tiksliau ji mąstė balsu.- Iš esmės protinga, bet daug daugiau kvaila.
Varniukė vėl patylėjo.
-Ieškoti Horokursų tai tikrai turėsim,- nelinksmai nusišypsojo Liusė.
-
Džeinė atsiduso.
-Taip, turim. Jis siūlė man prisidėti,-pasakė juodaplaukė.-mano sesuo seniau atsisakė. Ir... Mirė. Aišku, aš atsisakiau prie jo prisidėti. Aš ne kvailė.
Mergina prunkštelėjo. Tada nuleido galvą.
-Nors vieną akimirką norėjau,-sušnibždėjo.
Ji papurtė galvą.
-Na, dabar tai nesvarbu,-pasakė juodaplaukė.
Džeinė perbraukė ranka plaukus ir patogiau atsisėdo sidabriniame fotelyje.
-
-Taip, tu ne kvailė. Taigi...- nutęsė Liusė nelabai beturėdama ką pasakyti.
Varnė nužvelgė Džeinę, kuriai nebuvo linksma visa tai prisiminti. Mergaitė greitai nusuko žvilgsnį į nedegantį židinį. Pamąstė, gal jį užkurti, bet iš karto persigalvojo.
-Ką ketinam daryti dabar, kai tas padaras yra dvasia, nors ir juoda, bet labai didelės grėsmės kaip ir nekelia?- paklausė Liusė.
-
Džeinė mostelėjo ranka ir ugnis židinyje užsidegė.
-Neabejoju, jog jis turi tarnų ir horukrusų,-pasakė mergina.
Ji uždegė delne liepsnelę.
-Tas šlykštus žudikas tikrai sugrįš,-tarė klastuolė.
Ji apžiūrinėjo liepsnelę.
-Mes turėsim jį sustabdyti.
Džeinė staiga sugniaužė kumštį ir liepsnelė užgeso. Iš jos kumščio pradėjo rūkyti dūmai, o tada ir jų nebeliko.
-Ir sustabdysim.
-
-Neabejoju,- tvirtai tarė Liusė. Ji tuo tikėjo.
Varnė priėjo ir pažvelgė pro langą. Kiemas buvo netuščias, keletas mokinių sėdėjo ant suoliukų, keli sukiojosi palei ežerą. Uždraustasis miškas kaip visada ramus saugojo savo paslaptis ir baisius padarus.
Mergaitė klestelėjo į vieną iš fotelių ir įsistebeilijo į ugnį.
Po kiek laiko Liusė pakilo iš fotelio ir tarė:
-Einu pasivaikščiot.
Ji nebuvo tikra, jog ją kas nors išgirdo, nes visi aplinkui buvo apsnūdę, bet varnė nekartojusi pakėlė savo kuprinę ir išėjo iš kambario. Varniukė kiek pastovėjo prie durų, svarstydama, kur geriau jai eiti, tada pasisuko ir nužingsniavo tolyn koridoriais.
-
((Ne, nu po velnių, pas jus logikos nė ženklo. TIGRAI NEKALBA, chebryte.))
Fasas sėdėjo ir klausėsi Na, jis pakentė pirmakursėlę, nes ji užsispyrusi ketino jiems padėti. Ieškojo informacijos (nors ji nebuvo naudinga), ir panašiai. Bet į Horokrusų paieškas Fasas tikrai jos neims. Šitokia atsakomybė ir be jokio reikalo!
- Sėkmės pasivaikščiojime Būk atsargi.- kiek sarkastiškai tarė Fasas. Paglostęs Ahadą, pastelėjo, kad Džeinė snaudžia. ,,Gal nueiti ir pačiam pramankštinti kojų?" pamanė tyliai Fasas. Bet gal geriau ne. Dar prisivaikščios per vasarą. Reikia pataupyti energiją. - pasišaipė iš savęs niūriai vaikinas.
-
Džeinė staigiai atsimerkė.
bet kaip aš dar sugebėjau užmigti, net negirdėjau, kaip išėjo Liusė,-pamanė mergina.
Ji pasiražė ir atsistojo. Vėl nuėjo į kampą ir pasiruošė.
-Prasimankštinkim,-išsišiepė klastuolė.
Ji pasivertė baltąją tigrę ir pasipurtė. Ji ėmė gaudyti sidabrinius rutuliukus ir tuo pačiu metu išsisukinėjo nuo peilių. Baigusi atsivertė į merginą ir nuėjusi prie lango pasirėmė į palangę. Įsispoksojo į tolį.
((Čia jau ir taip viskas nelogiška, Fasai. Pvz Keitė vos ne nemirtinga, mes animagai, aš valdau ugnį, o mūsų naminiai gyvūnėliai- ligeris ir juodoji pantera :D))
-
Mergaitė įėjo į Kambarį Iki Pareikalavimo. Kambaryje snūduriavo Fasas ir sėdėjo Džeinė.
-Sveika, kaip sekasi? Gal ką nors išsiaiškinot naujo? Beje atleiskit, kad artimiausias dienas negalėjau būti kartu. - tarė ir nusišypsojo Džeinei.
Mergaitė tikėjosi, kad Džeinė jos neužsipuls rėkdama, kad jai visiškai nerūpi prakeiksmas, nes jai rūpėjo... Todėl mergaitė ir tas dienas skaitė knygas bibliotekoje, rašė laišką mamai bei tėčiui klausdama ar jie nieko nežino apie prakeiksmus, bet nieko nerado...
-
Džeinė pamatė Nikki.
-Sveika,-pasisveikino.
Mergina nuėjo prie sidabrinio fotelio ir atsisėdo.
-Deja, nieko naujo,-pasakė juodaplaukė.-nieko tokio. Tik... Na, mes susikovėm su tuo žudiku ir nugalėjom. Bet jis prisikels.
-
((Hario Poterio logikoje yra aninagai, yra naminiai gyvūnėliai kaip pustigriai (Hermionos!) pelėdos ir pan. Bet po šimt, ten gyvūnai nėra tiek mutavę, kad plepėtųsi apie prakeiksmus prie arbatėlės. Sirijus, Kirmis, Makgonagal buvo tylūs.))
Fasas pamatė atėjusią Nikki.
- Labas, Nikki. Kaip Džeinė minėjo, susidūrėme su padaru. Jis lyg ir žmogus, tik turi Horokrusų. Aš jį nužudžiau, bet manome, jog jis prisikels ir grįš.
Vaikinas nutilo. Kaži, ar Nikki imti į paieškas? Geriau ne. Dar ūkvedys Black'as nutvers. Pirmakursėlė nebuvo tokia mitri ir patyrus kaip Džeinė ur tuo labiau - jis, buvęs Durmštrango moksleivis, Fasas. Bet pagalbos prie Hotokrusų Fasui ir Džeinei, patyrusiam kovotojui ir ugnies valdytojai reikia. Prie patirties ir galios turėtų eiti labai didelės žinios. Pavyzdžiui, bent jau trečio kurso varnanagės mokinio. Bet Keitė buvo bala žino kur, o kitų varniukų grifas net nepažinojo. Liusė buvo per maža. Šūdas, kaip nesiseka. Kai Nikki išeis, reiks aptart reikalą suklastuole.
-
Džeinė nusiminusi papurtė galvą.
-Mums verkiant reikia pagalbos. Nikki, Liusė pirmakursės. Liucijus ir Grace taip pat nelabai pagelbės. O Keitei labiau rūpi nusižudyti. Kvailė. Ji tai jau tikrai nesusiprotės mums padėti,-susierzinusi pasakė juodaplaukė.-liekam tik mes- Aš ir Fasas.
Mergina pažiūrėjo į Grifą. Kažin, kiek jie atsilaikys?.. Džeinė nudelbė žvilgsnį ir nuleido galvą.
-
((žmogau, ar tu suvoki, kad apie pagalbą aš nekalbėjau, mąsčiau?!))
Fasas susinervinęs pažiūrėjo į Klastuolę.
- Nebenusišnekėk. Pirmakursiai netuti nei įspūdingų galių, nei rimtos patirties, nei daug žinių. Mums reiktų mažų mažiausiai trečiakursio. Pirmo kurso moksleivis... na, Nike, neįsižeisk, bet suprask.. būtų tik papildoma katorga. Net nereikia ginčytis.
Fasas nužvelgė klastuolę. Ji turėjo gerų idėjų, tik nelabbai mąstė apie savo draugų saugumą.
-
((O ką, gal aš irgi mąsčiau :D))
Džeinė dėbtelėjo į Fasą.
-Kovoje mums reikės visų, kurie gali padėti,-atšovė mergina.
Ji nusisuko ir piktai krestelėjo savo ranką. Joje atsirado ugnis.
-Net pirmakursių,-pridūrė juodaplaukė.
Ji pasivertė į baltąją tigrę. Suurzgė ir atsisėdo. Viena prasme Fasas teisus, bet...
-
(Kai mastot reikia pasviru raštu rašyt :D)
-Suprantu, kad esu tik pirmakursė, bet vistiek labai noriu jums kažkuo padėti. - pasakė varnė ir atsisėdo į fotelį prie židinio. Židinys jau buvo beveik užgesęs, bet Nikki mostelėjo lazdele ir liepsna padidėjo. Mergaitė iškart pajautė šilumą plūstančią į veidą. Įdomu kaip viskas baigsis? Ar jie išgyvens?
Nikki pasisuko į Džeinę ir paklausė:
-Tai tas juodas monstras nori mus nužudyti? Ir jis susikūręs horokrusų?
-
Fasas niūriai šyptelėjo klastuolei, sėdinčiai šalia.
- Džeine, pirmakursiai net nesustingdytų to monstro. Jau mums buvo sunku. Mums pagalba ne pro šal, bet tokios pagalbos, kuri daugiau kliūtų, nei padėtų, nereikia. Geriau jau vieniems kovot, turim Ahadą, Naktį, testralį, hipogrifą. Pirmakuesiai būtų naudingi, jei nekištų nosies per giliai.- pasakė jis.
Tada grifas pasisuko į Nikki.
- Nepyk ant manęs. Jeigu nori kažkuo rimtai pasitarnnauti, nepastebėta rask informacijos apie užkeikimus, Horokrusus ir Juodąją magiją. Jau tai gali būti pavojinga,- su pusiau ironija, pusiau - rimtumu pasakė Fasas.- jeigu supranti, apie ką aš - Hogvartse yra vienintelė TAU prieinama vieta, pilna knygų apie tai. Ją saugo bibliotekininkė ir šaunusis ūkvedys. Jeigu neįkliuvusi rasi tokios informacijos ir nebandysi eiti kautis, aš tau pažadu - nupirksiu dėžę šokolado.- plačiai išsišiepė auroro sūnus ir pakėlęs antakius, ištiesė dešinę ranką.- Sutarta?
-
-Na jeigu jums tai padės, gerai. Beje ir dėžė šokolado skamba neblogai...-tarė Nikki ir užsigalvojo.
Į uždraustąjį bibliotekos skyrių pirmakursis galėtų eiti jei mokėtų pasiversti nematomu arba... Turėtų nematomą apsiaustą!
-Klausyk Fasai, jei aš eisiu į bibliotekos uždraustąjį skyrių man reikia nematomumo apsiausto, gal turi? Supranti jei mane sugautų bibliotekininkė arba ūkvedys tikriausiai gaučiau arešto visus likusius metus...
-
Fasas dar plačiau išsišiepė. Geras klausimas: gal netyčiukais turi Neregimąjį apsiaustą. Gi žinai, ant kiekvieno kampo mėtosi.. Grifas ištiesė ranką ir joje, dėka Kambario Iki Pareikalavimo kerų, atsirado Neregimasis apsiaustas. Fasas ištiesė jį varniukei.
- Prašau.- tarė vaikinas.- jeigu jau eisi, tai linkiu sėkmės.- šyptelėjo, kai Nikki paėmė rūbą. Fasas pažvelgė pro langą ir išvydo dangų aptraukiantį pilkų debesų mantiją. Įdomu, ar šitos mokyklos apylinkėse kada nors šviečia saulė... - pamanė Oldefortas.
-
Baltoji tigrė pašaipiai urgztelėjo ir papurtė galvą. Tada atsivertė į žmogų. Mergina krestelėjo savo juodus plaukus ir šyptelėjo.
-Juk šie Neregimieji apsiaustai- laikini. Jų burtai neilgaamžiai,-tarė.-pamenat, Keitės apsiausto burtai labai greitai išseko. Gal per porą valandų.
Džeinė atsisėdo į sidabriškos spalvos fotelį.
-O kažin, kur Liusė?.. Jau ilgokai jos nėra,-tarė juodaplaukė.
Klastuolė susiraukė.
-
Fasas kilstelėjo pečius.
- Apsiaustai prasti, bet geriau, negu nieko. Juk neturim legendinio Mirties relikvijos Apsiausto. anebent tu turi giminių ne tik su Helga Švilpyne, bet ir su broliu Pevereliu, ar kaip jis ten,- pasišaipė Fasas iš Džeinės Meko. Tada suprato, kad ji teisi - Liusės išties senokai nebuvo matyti nei Kambaryje Iki Pareikalavimo, nei Didžiojoje salėje, nei kur kitur. Keistoka.
- Nemanau, kad ji bus nusiboginusi į Uždraustąjį mišką ar kur kitur. Bet keista, kad Hogvartse jos nebematau. Gal reiktų paieškoti ar bandyti susisiekti?- paklausė vaikinas.
-
Džeinė pavartė akis.
-Mhm,-numykė.
Mergina kiek padvejojo, tuomet atsistojo.
-Aš paieškosiu,-pasakė juodaplaukė Fasui.-greitai gryšiu. Naktie, einam.
Ketvirtakursė nuėjo prie durų ir jas atidarė. Turėjo blogą nuojautą, kad kažkas nutiko. Džeinė išpuolė pro duris, o jos juodoji pantera Naktis nubėgo paskui merginą.
-
Fasas palaukė, kol Džeinė išeis. Nikki miegojo viename iš fotelių. Vaikinas šyptelėjo ir pasisuko į Ahadą - vienintelį gyvą padarą, kuris palaikė jam kompaniją ir galėjo jį suprasti.
- Ką darysi?- suurzgė Ahadas. Fasas buvo Urzgūnas, todėl puikiai suprato jo kalbą. Tad kilstelėjo pečius ir atsakė tokia pačia kalba:
- Aš nežinau. Baigiu išprotėti tarp šių keturių sienų. Džeinė išėjo, Nikki miega, būtų puiki proga išlėkti pasibastyti. Pirmiausia, jeigu tu nieko prieš, nueisime paieškoti Liusės, tada minsim kur nors prasiblaškyti. Tinka tau?- paklausė Fasas.
- Tinka. Tik aš galvoju, kad Džeinė Liusę rado. Žvilgtelk į tą savo stebuklingą laikrodėlį,- pasišaipė Ahadas,- gal atrasi.
Fasas pakluso: paspaudė vieną iš metalinio rankinio laikrodžio mygtukų ir išvydo ekrane Nakties ir Džeinės buvimo vietą.
- Jos ligoninėje,- susiraukęs pasakė grifiukas. Ligeris atsistojo.
- Tai einam,- nelabai ramiu balsu suniurzgė plėšrūnas.
-
Džeinė paniurusi įėjo į kambarį iki pareikalavimo, o jos pantera taip pat buvo susierzinusi.
-Tikrai, greitai mes visi turbūt būsim lavonai,-pasakė mergina.
Liusė jau gal trečią kartą ligoninėje.
-Kažin, ką dabar daro Keitė?..-susimąsčiusi tarė klastuolė.
Ji atsiduso ir ėmė laukti Faso.
-
Fasas Oldefortas kvatodamas su Ahadu įžengė į kambarį. Vaikinas apsidairė - sidabriniame fotelyje snaudė klastuolė Džeinė.
- Gerai pavarėm tam miške,- urzgė kikendamas ligeris.
- Jo,- pritardamas atsiduso vaikinas. Tada nuėjo prie savo žydro fotelio ir atsisėdo. Ant žemės atsirado mėsa, prie kurios iškart puolė Ahadas. O ant stalo - kepsniai. Po pusvalandžio abu draugai buvo sotūs.
-
Džeinė gulėjo ir girdėjo, kai grįžo Fasas ir Ahadas. Palaukė, kol jie pavalgys. Tada nusižiovavo ir atsimerkė. Pažiūrėjo į Fasą.
-Liusę radau prie laiptų,-pasakė mergina.
Tada kiek patylėjo ir paklausė:
-O kur jūs buvot?
Ir smalsiai pažiūrėjo į Grifą.
-
Ahadis visiškai nevaldė jausmų. Pasisuko į Fasą ir šelmiškai išsišiepė. Pats Fasas visiškai ramiu veidu, bet nesuvaldydamas linksmų žydrų kibirkštėlių akyse, kilstelėjo pečius ir normaliu balsu atsakė:
- Buvom ligoninėj, bet tavęs neradom. Madam Pomfri jau slaugo Liusę. Paskui išėjom pasibastyt po Hogvartsą. O paskiau ir grįžom.- pamelavo grifiukas.
Ahadas linktelėjo, visiškai užgniaužęs linksmumą. Fasas pajuto truputį peršint akromantulo padarytą žaizdą, bet nekreipė dėmesio. Kai Džeinė nusisuko, vaikinas lazdelės mostu išvalė dešinės rankos vidinėje pusėje esančią žaizdą ir padarė, kad nebėgtų kraujas.
- O tu ką nuveikei?- paklausė Fasas.
-
Džeinė kilstelėjo ir sukikeno.
-Ahadai, tau prie kailio yra prilipę žolės,-pasakė mergina, parodydama, kad žino tiesą.
Tada surimtėjo ir gūžtelėjo pečiais.
-Tik nunešiau Liusę į ligoninę. Ji buvo apalpusi,-tarė juodaplaukė.-tikėkimės, kad į ją neįsiskverbė to padaro dvasia.
Ji kiek nejaukiai pasimusitė. Taip, tikrai tikėkimės.
-
Fasas pažiūrėjo į Ahadą. Tikrai. Žolė.
- Tu gi žinai, Džeine, kad Hogvartso kieme auga žole,- kilstelėjo pečius Fasas. Tada surimtėjo ir paklausė, tiek dėl to, kad jam rūpėjo, tiek dėl to, kad norėjo nusukti temą:- o kur tu radai Liusę? O be to, jeigu jos pačios dvasia niekur nebuvo iškeliavusi, tai vargu, ar padaras galėjo įsiskverbti.
Fasas šyptelėjo. Staiga pro langą įskrido baltoji pelėda. Vaikinas nebeprisiminė, kuriam laiškų adresatui kurią pelėdą siuntė, tad skubiai pačiupo laišką, padėkojo pelėdai ir atplėšė.
Labas, Fasai. Klausei, koks nusikaltėlis mėgsta psicho pavidalą. Psicho pavidalą gauti įmanoma galima tik dviem (man žinomais) būdais: paversti psichą horokrusu ir pakratyti kojas arba pasiversti į psichą vienu labai sudėtingu ir dar sudėtingiau atšaukiamu užkeikimu. Neseniai iš Azkabano pabėgo nusikaltėlis, pravarde Juodasis, siaubingas žudikas. Jis tiesiog pavertė vieną iš psichų Horokrusu, nužudęs vieną kalėjimo lankytoją ir po to nusižudė pats. Tada pabėgo. Jį seka tavo tėvas su kitais Aurorais. Aš irgi misijoje, geriau nerašyk. Mantas.
Fasas pakėlė akis, bandydamas kažką prisiminti.
- Juodasis...- susiraukęs pasakė.
-
Džeinė šyptelėjo.
-Girdėjau, kaip jūs gryžot, ir viską ką kalbėjot. Tai baikit meluoti,-pasakė juodaplaukė.-klastuoliai įpratę prie melo, ir gali jį atskirti. Buvot prie ežero, tiesa? Nes čia vandeninės žolės.
Ji parodė į žolės ant Ahado kailio. Tada susimąstė.
-Radau Liusę prie tų laiptų,-tarė mergina.
Tada smalsiai žvilgtelėjo į Fasą.
-Juodasis... Kažkur girdėtas vardas...-pasakė Džeinė.-a, taip. Tuo vardu pasivadino mano mamos buvęs klasiokas,-staiga klastuolė nustėro.-mama sakė, kad jis išklydo iš doros kelio. Ar tai... Ar tai tas žudikas?
-
Fasas, nuleidęs negirdomis Džeinės pastabas apie jo melus, sutelkė visą dėmesį į laišką.
- Juodasis. Čia tasai beprotis žudikas. Jį gaudo visa gvardija Aurorų, bet jis saugiai slepiasi Hogvartso apylinkėse, žaltys... Reikės pranešti tėčiui.
Ahadas pakėlė galvą, žiūrėdamas į Manto laišką. Skaityti, matyt, nemokėjo, todėl nieko įspūdingo nepamatęs, vėl prigulė šalia žydro fotelio, kuriame sėdėjo grifiukas.
-
Džeinė susinervinusi sunėrė ant krūtinės rankas.
-velniava,-sumurmėjo mergina.
Ji atsistojo ir pradėjo vaikščioti pirmyn atgal.
-tikėkimės, kad jis greitai nepuls,-pasakė klastuolė.
Tuomet ji pasivertė į baltąją tigrę ir vėl vaikščiojo.
-
Fasas ramiai pažvelgė į Džeinę.
- Jis mūsų nepuls, kol mes būsim Hogvartse.
Tada nuleido akis į laišką.
- Juodasis.
Šis slapyvardis jam kėlė prisiminimų. Juodasis nužudė Faso tetą aurorę, Juodasis buvo legendinis niekšas, bet kol kas žinomas tik tarp aurorų, jų giminių ir tarp nukentėjusiųjų. Jeigu jo niekas nesustabdys, jis greit iš pogrindžio iškils, kaip ir Voldemortas.
- Pamenu, kaip Mantas rodė savo seną prisiminimą: būdamas mažas, jis nuėjo į kažkokią Kiauliasodžio smuklę ir ten pamatė tarp visų sėdinčių ir besilinksminančių, sėdint vyrą su gobtuvu, apsirengusį žalią apsiaustą. Pusbrolis buvo dvylikos, tad nuėjęs pasiimti punšo iš barmeno, pasilenkęs jo paklausė, kas ten toks. Barmenas trumpai žvilgtelėjo ir atsakė: tai Juodasis, nors tuo laiku jį kai kas vadino Nogu. Pusbrolis kvailai paklausė, kodėl vyras vadinamas Juoduoju, juk jo apsiaustas žalias. Barmenas pasilenkė prie jo ir nuoširdžiai atsakė: ,,Berniuk, niekada nevertink žmogaus pagal apsiaustą." Tada kiek patylėjo ir pridūrė:- Jis pats sako: jo siela juodesnė už naktį. Tada žaliaapsiaustis atsistojo, pavirto į keistą, psichą primenantį padarą, atsidūrė prie mano pusbrolio ir sušnibždėjo: ,,saugokis". Ir dingo.
-
Baltoji tigrė stabtelėjo, klausydamasi Faso istorijos, tada atsivertė į žmogų. Mergina priėjo prie lango ir stebėjo besileidžiančią saulę.
-Kažkur ten slapstosi tas niekšas...-sušnibždėjo juodaplaukė.
Tada nutilo ir tik žiūrėjo į dangų.
-Juk supranti, kad negalėsime Hovartse slėptis amžinai?-pasakė Džeinė.
Ji liūdnai stebėjo slenkančius debesis.
-
Fasas pažiūrėjo į Džeinę. Atsistojo, laišką pasidėjo ant fotelio. Tada nuėjo prie lango, atsistojo šalia Džeinės. Pro Hogvartso pilį plaukė įprasti šiurpūs lietaus debesys. Fasas šyptelėjo ir atsakė dangų stebinčiai klastuolei:
- O mes ir nesislėpsime. Juodasis yra galingas, bet vargu, ar viską žino apie mus. Mums dar trūksta Keitės, ji galėtų mums padėti ir pergalė garantuota kaip tai, kad pašokęs nuo žemės be kerų vėl krisi žemyn.
Fasas atsirėmė į sieną ir mostelėjo ranka į miegančius pirmakursėlius.
- O jie dar per maži, kad galėtų mums padėti. Net neginčyk to. Jau mes, ketvirtakursiai, darome nesąmonę, veldamiesi į tai, bet mes jau turim patirties. O jie būtų nereikalinga atsakomybė. Reikia vyresnių protingų mokinių.- pasakė Fasas ir sunėrė rankas.- Tik velnias, nežinau, ką čia daugiau prikalbinti, jeigu Keitė nesutiks.
-
Džeinė pažiūrėjo į Fasą.
-Na, gal ir per maži, bet Keitė...-tarstelėjo mergina.
Juodaplaukė papurtė galvą.
-Būtų gerai, jei ji pati nenusižudytų,-pasakė klastuolė.
Ji vėl nusisuko ir stebėjo debesis.
-
Fasas šyptelėjo ir atsiduso. Iš tiesų, Keitė nelabai ir turėtų tiek ryžto kovoti prieš žudiką maniaką. Vaikinas susimąstė - ką gi dar galėtų pakviesti kovai. Alfas Saneris - per daug pasipūtęs, ir visiškai neišmanantis rimtos kovinės magijos. Liusę, Nikki, Liucijus, visi kiti - pirmakursiai. Keitė - rūpinasi tik tuo, kaip nusižudyti. Mokytojai... tik uždraustų jiems bet kokią veiklą. Na, kas ir belieka - Fasas, Džeinė, Ahadas ir Naktis. Fasas atsiduso, iškišo galvą pro langą, norėdamas įkvėpti gryno oro gūsio. Vos spėjo įeiti į Hpgvartsą ir jau pasiilgo laisvės Uždraustajame miške ir paežerėje. O ir jose pavojinga. Smagumėlis - smirdėti Hogvartso mūruose arba dvėsti po Juodojo kojomis...
- Nežinau,- tarė Fasas. - nujaučiu, kovosim vieni. Nebent tu turi dar kokių idėjų.
-
Džeinė susiraukė, tačiau staiga tarstelėjo:
-Jordan... Bet ne, jis per daug atsargus.
Ji kiek pamastė ir atsiduso.
-ištiesu, nelabai kas ir lieka... Tik mes,-pasakė mergina Fasui.
Staiga juodaplaukę pagavo ryžtas.
-Aš nepasiduosiu. Net jei teks kovoti vienai. Ne, aš kovosiu!-ryžtingai pasakė Džeinė.
Ir apsisprendusi padrasinamai nusišypsojo.
-
((Jordan yra ,,ji" o ne ,,jis" :D))
Fasas niūriai šyptelėjo Džeinei. Ahadas ir Naktis priėjo arčiau ir atsisėdo šalia savo šeimininkų.
- Na, taip. Kovosime mes visi keturi. Keturiems geriems draugams,- Fasas itin atsargiai vartojo žodžių junginį ,,geras draugas", beveik niekada nesakydavo ,,geriausias draugas". Nežinia, ar dėl auroriško atsargumo, ar dėl drovumo, ar iš principo. Vaikinas šyptelėjo, prieš užbaigdamas sakinį, - bus bent smagu kovoti. Nesvarbu, ar žūsim, ar laimėsim. Bet mes laimėsim.
-
((Ji rašo už vaikina.))
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-bet kiek gaila, jog Keitė... Na, žinai, pasirinko tokį kelia. Neapsimesiu, jog ja mėgstu, bet suprantu, kaip Keitė turėtu jaustis,-pasakė juodaplaukė.
Mergina nejaukiai pasimuistė. Šiaip jau bet kam tokiu žodžiu nesakė, bet šį karta tai pasakė nuiširdžiai. Staiga mergina išsišiepė.
-Na, bet aš neleisiu ši times įvykiams sujaukti Mano gyvenimo! Aš ir toliau vaikščiosiu po parduotuves, toliau dievinsiu "skittles„, ir toliau linksminsiuos!-pasakė Džeinė.
Staiga ji švilptelėjo ir stryktelėjo pro langa, jos pantera paskui ja. Klastuolė nušoko ant savo testralio Durklo, o Naktis nutūpė už jos. Mergina sėdėjo ant testralio kambario iki pareikalavimo aukštyje ir turbūt pirma karta per šį mėnesį nusijuokė.
-
Fasas šyptelėjo, bet palenkė galvą, kad šypsenėlės Džeinė nepastebėtų. Vis dar norėjo išlikti griežtas ir rimtas. Akis truputį primerkė.
- Tai siūlai jau dabar eiti kautis?- paklausė Fasas. Ir sukišęs pirštus į burną sušvilpė taip, kaip išgirdo ir pats Juodasis. Netrukus iš Uždraustojo miško pakilo galingas siluetas ir artėjo prie lango. Fasas susisiekė su siluetu mintyse, tad tasai darsyk paniro į mišką ir atskrido jau nebe vienas. Tai buvo hipogrifas Radagas su savo nutrūktgalve seserimi. Ant Radago atsispyręs nuo palangės, nušoko Fasas, o ant kito, ne taip drąsiai, nusileido ligeris Ahadas.
- Dabar paskraidykime. Pirmiausia sunaikinsime Juodojo horokrusus, o paskiau jau kovosime.- ramiai tarstelėjo Fasas atidžiai stebėdamas Džeinę. Žvilgtelėjo į laikrodį. O iki suknisto Komendanto liko ketvirtis valandos. Linksmybės prasideda. - pamanė Fasas, spausdamas rankoje tvirtą lazdelę.
-
Džeinė stebėjo, kaip Fasas ir Ahadas nušoko ant hipogrifų.
-Liko tik penkiolika minučių,-suniurzgė mergina.-taigi, man- valanda. Kas ta komendanto valanda?
Juodaplaukė išsišiepė.
-Susitiksim prie ežero!
Ir nulėkė.
-
Fasas atsiduso. Pažvelgė į ligerį, kuris jau neblogai laikėsi ant hipogrifės nugaros, tada - į tolstančią Džeinę ir Naktį ant testralio. Jos nuskrido prie ežero, kaip ir sutarta. Vaikinas suabejojo, ar nepasiversti snieginiu leopardu dabar, bet apsigalvojo.
- Na ką gi, Radagai,- tarė Fasas.- Skrendam link ežero.
Hipogrifai sutartinais plačiais mostais nuskriejo į nurodytą vietą. Vėjas šniokštė pro ausis. ,,Ne be reikalo viena burtininkų grupė dainuoja - Tu paskolink man, hipogrife, laisvę..." pamanė sau grifiukas. Grifiukas - jau vien koledžas skelbė panašumą su šiais gyvūnais. Ir hipogrifams, ir Grifo Gūžtos mokiniams reikėjo laisvės. Tikros laisvės.
-
Gemma, pasiraususi mokyklos bibliotekoje, rado seną apdulkėjusią knygą ,,Slapčiausios Hogvartso vietelės ir užkaboriai", kur buvo parašytą apie kambarį pavadinimu ,,Čia yra, čia nėra". Ir iškart nusprendė tą kambarį surasti. Įdomu, kurgi jis galėtų būti? pamanė mergaitė, vaikščiodama septinto aukšto koridoriais.
Tada prisiminė, kad kambarys pasirodys tik tada, kai ji iš tikrųjų norės ką nors jame rasti. Tačiau grifiukei į galvą nešovė nė vienas daiktas, kurio ji tuo metu būtų galėjusi norėti. Vienintelis dalykas, kurio ji troško, tebuvo atrasti tą kambarį...
Ir staiga prieš jos akis prasivėrė didžiulės durys, ji jas pravėrė ir atsidūrė erdviame kambaryje, kurio gale kažkokie moksleiviai šoko pro langą.
Gemma labai išsigando, nes pamanė, kad tie ketina nusižudyti. Todėl pasileido tekina paskui juos, šaukdama:
- Sustokit! Jūs neprivalot šito daryti!
Ji buvo taip įsigreitinus, kad nepavyko sustoti prieš pat langą, ir mergaitė pro jį iškrito. Tiksliau ne iškrito, bet sugebėjo sugriebti lango rėmą ir šitaip neišsitaškyt ant Hogvartso pievelės. Tada pamatė, kad tie mokiniai, kuriuos ji manė nusižudysiančius, skrenda ant kažkokių arklių ar ko ten dar. Ir ėmė jiems rėkauti:
- Padėkit!
-
Fasas, išgirdęs pagalbos šauksmą, atskrido visu greičiu į Hogvartsą. Pasisukiojo aplink sienas, bandydamas nustatyti, iš kur sklinda riksmas. Staiga išvydo už Kambario Iki Pareikalavimo palangės įsitvėrusią ir vos nenukrentančią varniukę, Gemmą Mirror, kaip skelbė užrašas ant aprangos. Fasas vos nepradėjo kvatoti iš tokios žioplės.
- Mobilicorpus!- suriko, ištiesęs lazdelę į mokinę. Šią už pakarpos suėmė nematoma ranka ir su Faso rankos mostu, įtėškė pro langą. Vaikinas įšoko pro langą, o jo draugas hipogrifas liko kaboti ore. Grifiukas padėjo atsistoti Varno Nago mokinei ir paklausė:- o tu ką čia veiki, a?
-
Štai ir bus tau vaidint didvyrę ir stengtis gelbėt žmonių, norinčių iššokt pro langą, gyvybes, rūškanai pagalvojo Gemma, vis dar klykdama.
Po kiek laiko, praleisto kabant ir besidžiaugiant vėjeliu bei gražiu Hogvartso vaizdu, ji pamatė, kaip atskrenda kažkoks padaras su žmogumi ant nugaros. Tas žmogus - vaikinas - kvatojosi(ir kaipgi gali būt nejuokinga tokia vėpla?), bet Gemma nusprendė iškęsti patyčias, jei tik tas leis jai atsidurti pilies viduje.
- Mobilicorpus! - suriko grifiukas iš vyresnio kurso. Koks ten jo vardas, pala, kažkas iš Fa...
Gemma džiaugsmingai pasileido nuo sienos, šiek tiek smuktelėjo žemėn, bet tada nematoma jėga ją pakėlė ir nutėškė į kambario vidų. Ne itin grakštu, bet gal vis gėriau, negu būt nutėkštai ant vejos iš šimto metrų aukščio... Tačiau tada jis iššoko pro langą ir padėjo grifiukei atsistoti, tada prabilo:
- O tu ką čia veiki, a?
- Na... Aš perskaičiau apie kambarį Čia Yra, Čia Nėra vienoj knygoj, ir nutariau jį surasti - ar čia ir yra tas kambarys? Po to pamačiau jus šokančius pro langą ir pamaniau, kad žudotės, tad pabandžiau gelbėti, bet per kvailumą pati vos nenusižudžiau... Beje, aš Gemma. Mirror. O tu būsi Farša... - tada mergaitė pamatė, kad ant jo emblemos parašytai visai ne Faršas, o Fasas, - Fasas, Fasas Fasas Fasas, juk taip?
-
Fasas sumirksėjo, žiūrėdamas į Varno Nago pirmakursę. Mintyse nuoširdžiai kvatojo, bet tik mintyse, nes nenirėjo per daug trikdyti mokinės. Guvi, linksma mergiotė. Ne ant kiekvieno kampo tokios mėtosi. - pamanė jis.
- Čia yra Kambarys Iki Pareikalavimo,- pasakė Fasas, dabar truputį šypsodamasis. Už vaikino staiga atsirado siaubingas psichas, išnyko. Paskui priešais Gemmą atsirado staliukas su moliūgų punšo ąsotėliu, išnyko.- čia gali atsirasti, ko tik panorėsi. Na, šiaip nesu toks debilas, kad žudyčiaus. O šiaip tai teisingai, aš Fasas.- ir nusijuokė. Jau žandikauliai įskaudo, nes Fasas jau kelis mėnesius nė nusišypsojęs nuoširdžiai nebuvo. Vis niūrybės, žudynės... Greitai susivaldęs, vaikinas smalsiai įsižiūrėjo į pirmakursę.- ar žinai, kad greitai prasidės Komendanto valanda? O gal žingeidumas tiesiog neleidžia miegoti?- šyptelėjo geraširdiškai grifiukas. Kai gavo su ja pašnekėti, suprato, kad pirmakursė buvo smagus, neeilinis žmogus. Nors dar maža, bet guvi. O Fasas žmones pažino.
-
Džeinė, Naktis ir Ahadas įskrido pro langą. Sparnuočiai nuskrido, ir Džeinė atsisuko į Fasą. Jis čia buvo ne vienas- šalia jo stovėjo mergaitė. Klastuolė prisimerkusi bandė įskaityti vardą ant apsiausto. A, taip, Gemma. Varnė. Juodaplaukė šiltai jai nusišypsojo.
-Sveika, Gemma. Aš Džeinė,-pasisveikino ir mostelėjo ranka.
Kambaryje atsirado dar vienas fotelis- raudonas.
-Prisėsk,-pasiūlė mergaitei.
Džeinė atsisėdo į savąjį sidabrinį fotelį ir klausiamai pažvelgė į Fasą.
-Kas čia vyksta?-paklausė juodaplaukė.
-
Fasas nustebo, išvydęs staiga pro langą įšokusią Džeinę su pantera Naktimi. Džeinė sukūrė raudoną fotelį Gemmai ir pati prisėdo į savąjį. Fasas dar nenorėjo sėstis į savo žydrą fotelį, nes norėjo kvėpuoti grynu oru prie lango.
- Kas čia vyksta? -paklausė juodaplaukė Džeinė. Fasas šyptelėjo, žiūrėdamas į Gemmą. Greičiausiai ji nenorėtų, kad jis iškart išduotų, kad ji vos neišsitėškė į grindinį. O pasakyti, kaip kas buvo, bus galima vėliau.
- Ai, va, išgirdau kažką rėkiant. Ji bijojo, kad mes neužsimuštume,- šyptelėjo Fasas. Džeinė garantuotai suprato, kad jis šį tą nutylėjo, bet Fasas žvilgsniu sulaikė jau besižiojančią aiškintis tikrųjų aplinkybių. - Ji Gemma. Kaip ir mes, aptiko Kambarį Iki Pareikalavimo.
-
Džeinė kilstelėjo antakius.
-Mhm,-numykė.
Ji pirštais perbraukė savo drėgnas plaukus. Kai Gemma išeis, reiks išsidžiovint. Staiga juodaplaukė krūptelėjo. Ji atsisuko į Fasą. Tada atsiduso ir priėjo prie lango.
-Gemma juk į tai neįsivėlusi? Na, ji nieko nežino, tiesa?-tyliai paklausė mergina.
Ahadas susirangė prie Faso, o Naktis stovėjo šalia Džeinės.
-Negalim jai nieko pasakoti,-sušnibždėjo klastuolė.
Būtų blogai, jei į šitą reikalą įsitrauktų dar pirmakursių.
-
Fasas linktelėjo, mintyse keikdamas Džeinę, kad toji garsiai kalba apie paslaptis, kas, kad jų neišduodama. Juk pirmakursėlė zys ir šantažuos, kad sužinotų. Bet ką gi, jeigu išsisukome nuo Juodojo, išsisuksime ir nuo tokių smulkmenų. pamanė vaikinas, tada pasilenkė prie Džeinės ir tyliai, kad varniukė neišgirstų, pasakė klastuolei:
- Ji dar nežino. Bet jeigu bus su mumis, garantuotai sužinos, nesvarbu, ar mes pasakysim, ar pati išgirs, ar pasisakys mūsų draugužis. Bet mes negalime taip išsisukinėti nuo visų. Reikia kuo greičiau sunaikinti Horokrusus ir įveikti jį. Rytoj paskutinė mokslo metų diena. Tada bus visa vasara klajonėms.
-
Džeinė sudejavo.
-Velnias, jau rytoj,-sumurmėjo.
Ji turėjo savų priežasčių, dėl kurių nenorėjo grįžti į namus. Vos praitais metais užmušė tą mergaitę. Na, bent pusę vasaros praleis pas Fasą.
-Gerai, manau, mes laikykis tai paslaptyje,-pasakė Fasui.
Kuo mažiau žmonių žinos, tuo geriau. Saugiau.
-
Fasas šelmiškai išsišiepė ir linksmai pasakė:
- Kas tu per klastuolė, jeigu dejuoji, kad jau rytoj mokslo metų galas? Aš, būdamas grifiukas ir jausdamas daug didesnį palankumą mokslams, net aš dėl to džiūgauju. O vasara bus pilna nuotykių. Tikrai nereikia liūdėti. - tarė vaikinas. Ahadas, jausdamas draugo entuziazmą, ir pats pakilo ir linksmai urgztelėjo. Jo suurzgimas buvo bereikšmis, lygiai, kaip kad bet koks žmogus iš laimės šūkteltų; ,,jė!"
-
Džeinė papurtė galvą.
-Tu nesupranti,-pasakė juodaplaukė.-ta mergaitė, kurią aš... Kurią aš užmušiau turėjo brolį. Jis dabar vis lenda prie manęs. Jei jis mane suerzins... Nenoriu ir jo užmušti.
Staiga mergina išsišiepė.
-Ko gero, teks jį prigąsdinti Naktimi. Jis žiobaras, tad nebus labai sunku,-pasakė klastuolė.
Jos juodoji pantera pritariamai suurzgė.
manau, tikrai reikės taip padaryti,-pagalvojo.
-Na, nebus jau taip blogai. Su savo pusbroliu žaisiu kvidičą, PAGALIAU galėsiu nueiti į parduotuves. O po mėnesio keliausiu pas tave,-tarė Džeinė.-manau, iškęsiu.
Juodaplaukė šyptelėjo. Tikrai, iškęs.
-Ir po velnių, juk atostogos! Negalima visą laiką kautis su juodaisiais magais ir naikinti horukrusus!-pridūrė mergina.
-
Fasas šyptelėjo. ,,Mano laisvalaikio įsivaizdavimas skiriasi nuo tavojo. Nekenčiu šlaistytis po tas kvailas parduotuves. O kvidičas, nuotykiai ir kovos - tai, ko reikia, kad paskui dieną galėtum gerai išsimiegoti." pamanė Fasas.
- Aš irgi, pabūsiu su tėvais ir broliu. Brolis greitai ir pats pateks į Hogvartsą. Garantuotai tuoj taps kietu kvidičininku. - šyptelėjo grifas. - Reiks šeimai pristatyti ir Ahadą. Bet visi priims, ypač mama.
Bet labai lauksiu ir meto, kai galėsiu iškeliauti.- mintyse pratęsė Fasas. Ir paglostė Ahadą.
-
Džeinė prisimerkė ir išsišiepė.
-Žinau, kad jūs, vaikinai, nieko matė parduotuves. Bet manęs dėl to nesmerk. Aš ne vaikinas,-pasakė juodaplaukė.
Tada klastuolė susiraukė.
-Neturiu nė žalio supratimo, kur Ieškoti horukrusų. Gal ką sugalvojai?-paklausė mergina.
Ji ėmė sukti savo apyrankę aplink riešą, ir staiga jai toptelėjo mintis.
-Minutėle... Manau, tai turėtu būti susiję su jo praeitimi. Mums reikia kuo daugiau sužinoti apie tą žudiką,-tarė Džeinė.
-
((Hario Poterio iškreiptoji versija. Fasas Oldefortas ir horokrusų paieškos. Dumbldoras = Džeinė Meko))
Fasas linktelėjo, vos vos šypsodamasis.
- Su praeitim arba svarbiomis vietomis. Ir galų gale, tu gal pakvaišai, negi nematai...
Ir Fasas išvydo miegančią Gemmą. Vis dėl to užsibūrė kerais, kurie neleidė slapčia klausytis. Tada pratęsė, ką norėjo sakyti:
- Viskas tvarkoj. Tik gal vis dėl to labiau pasisaugok, kad apie mūsų ketinimus neišgirstų belekoks smalsus mokiniukas arba baisiau - mokytojas.
-
((Nu jau ne. Aš Drakas Smirdžius :D))
Džeinė pažiūrėjo į Fasą ir papurtė galvą.
-Ankščiau ar vėliau vis tiek visi sužinos,-tyliai tarė mergina.
Ji paglostė savo juodąją panterą Naktį.
-Sužinos apie Juodajį, apie tai, kad tu animagas, kad aš animagė, apie mano ugnies galias, apie Keitės galias- viską,-pasakė juodaplaukė.
Ji kiek pritildė balsą.
-Mums reikia pagalbos,-tarė Džeinė.-praitą kartą vos atsilaikėm. Arba turim rimtai dirbti.
((Shit mano tlf išsikrauna po to parasysiu))
-
((Drakutė Smirdutė))
Fasas susiraukęs pažiūrėjo pro langą, tada į Džeinę.
- Bet ne dabar. Dar gal neikim su garsiakalbiais, rėkdami: juodasis ateina! Mes animagai! Ir panašiai. Tu gi žinai, kad mes nesame registruoti, o tokius ministerija noriai semia. - pasišaipė Fasas. Po to surimtėjo.- Bet dėl pagalbos tikrai nežinau, nu nors prakeik Dolohovo užkeikimu. Pirmakursių tikrai neimsim. O iš vyresnių, nežinau, gali siūlyti.- tarė Fasas. Ir mintyse pratęsė savo kalbą: ,,Jeigu tu imsi rankioti pirmakursius, kad ir kokie gabūs bebūtų, aš pats vienas nukaksiu į paežerę ir susikausiu su Juoduoju". Bet pats Fasas nė nevirptelėjo, tik laukė, ką pasakys klastuolė.
-
Gemma pamatė, kaip į kambarį įskrido kažkokia mergaitė su dviem draugais. Ji pasisveikino su Gemma, ši atsakė šypsena. Fasas Džeinei - toks vardas buvo užrašytas ant klastuolės drabužių - greitai paaiškino situaciją. Pirmakursė buvo itin dėkinga Fasui, kad jis nepapasakojo Džeinei, kad ji vos neiškrito pro langą.
Varniukė prisėdo į raudoną krėslą(Įdomu, kodėl man raudonas, o Fasui žydras? Juk VN spalva mėlyna, o GG raudona) ir ėmė klausytis pokalbio. Kadangi turėjo gerą klausą, išgirdo Džeinę nuogastaujant dėl Gemmos žinojimo apie kažkokį slaptą dalyką. Tačiau nieko nesakė. Jei ir buvo šansų sužinoti tą neva didelę paslaptį, ji juos tikrai panaikintų kišdama savo trigrašį į svetimus reikalus.
Ji buvo labai tyli, tačiau kai išgirdo, kad Džeinė kažką nužudė, ėmė spurdėti vietoje, laukdama, kada galės įsiterpt į pokalbį, tačiau nenorėjo pertraukti. Tada pamačiusi, kad jie lyg ir vengia kalbėti svarbiomis temomis, kol ji šalia, apsimetė miegančia. Kai jų balsai galiausiai nutilo, mergaitė ,,pabudo" iš apsimestinio miego ir paklausė Džeinės:
- Ar tiesa, kad esi ką nors nužudžiusi? Aš taip pat.
-
Fasas žiūrėjo į Džeinę, bet toji nieko nesakė. Galbūt ir nežinojo, kas jiems gali pagelbėti kovoje. O jeigu ir būtų, negi kištų savo galvą baltajam rykliui į dantis? Fasas pažiūrėjo pro langą ir išvydo, kad saulė jau visai nusileido. Vaikinas tyliai nusikeikė. ,,Dar viena diena tarp suknistų mūrų... o aš taip tikėjausi išsmukti...". Staiga jis išgirdo Gemmos, visą tą laiką miegojusios, klausimą:
- Ar tiesa, kad esi ką nors nužudžiusi? Aš taip pat.
Varniukė žiūrėjo į Džeinę, todėl Fasas tylėjo. ,,Ot varniūkštė. Visą tą laiką apsimetinėjo, kad miega ir klausėsi... gerai, kad pasirūpinau kerų nuo pasiklausymo apsauga.".
-
Džeinė krūptelėjo ir, kadangi buvo susijaudinusi, jos rankoje atsirado ugnies kamuolys. Mergina greitai paslėpė jį už nugaros, tikėdamasi, kad Gemma to nepastebėjo.
-Nieko negaliu pasiūlyti. Nežinau,-šnipštelėjo Fasui.
Tada atsisuko į varnę.
-Taip. Sudeginau. Ji mane suerzino, ir aš... Aš nenorėjau... Bet...-tyliai pasakė Gemmai.- o... Ką tu nužudei? Tiek to, nesvarbu.
Ji vėl buvo arti ašarų, prisiminusi tą įvykį, bet tvardėsi.
-
Fasas apmaudžiai trinktelėjo sau per kaktą. ,,Kvaiša."
- Na, žinai, slepi už nugaros ugnį ir po to prisipažįsti, kad sudeginai žmogų. Gudru, gudru,- tylutėliai, bet aiškiai pasakė Fasas ir panaikino apsaugos nuo pasiklausymo kerus. Pastebėjo, kad Džeinė susigraudino, prisiminusi, kaip užmušė mergaitę. Fasas susiraukė ir pasisuko į langą. Jis pats jau seniausiai buvo susitaikęs su tuo, kad buvo žudikas. Itin keista: trys viename kambaryje, ir visi jame - žudikai. Turėję bent po vieną žmogų kaip auką. Fasas ir daugiau.
-
Džeinė piktai dėbtelėjo į Fasą.
-Na, žinai. Sakau kam noriu,-išrėžė.-ta mergaitė buvo mano draugė. Ta, kurią sudeginau.
Ji nusisuko nuo Faso ir atsisėdo į sidabrinės spalvos fotelį.
-Ir nesmerk manęs dėl to,-pridūrė.-įdomu, kaip jaustumeis, pavyzdžiui, užmušęs mane ar Liusę.
Ji tik atsiduso ir papurtė galvą.
-Tiek jau to,-burbtelėjo.
((Pažiūrėk, kursiu viktoriną :)))
-
Fasas ramiu žvilgsniu pasižiūrėjo į Džeinę. Su tuo susitaikytų, bet garsiai to nepasakė. Ahadas atsistojo, klausiamai pažvelgė į vaikiną. Fasas pažiūrėjo į jį, bet kilstelėjo pečius ir liko prie palangės, pro langą į nugarą smagiai pūtė vėjelis ir kedeno plaukus. Kasų iš tokių dar niekaip nesupintum, bet vis vien buvo ilgi (vaikino požiūriu).
- Suprantu,- trumpai tarstelėjo grifas.
Fasas išsitraukė iš kišenės lazdelę. Norėjosi vėl ją naudoti laisvai, kaip kad Durmštrange, ar kur nors Hogvartse, ne Kambaryje Iki Pareikalavimo. Koks burtininkas, tokia ir lazdelė. Ir lazdelė troško kovų, ar šiaip kokių nors smagių... kažko, kas nevaržytų. Laisvės.
-
Džeinė kiek nesmagiai pasijuto. Čia buvo taip... Tylu.
-Užkniso,-sumurmėjo.
Ji kiek pamąstė, ką gali nuveikti. Dabar jau negalima niekur eit... Kitiems. Juodaplaukė išsišiepė ir atsistojo. Jos pantera klausiamai pažiūrėjo į merginą.
-Einu pasivaikščiot,-tarstelėjo klastuolė.
Ji nubėgo, bėgdama pasivertė į tigrę.
-
Fasas nustebęs kilstelėjo antakius. Bet Džeinė nekliudoma išlėkė pro duris. Kai Fasas ją išvydo pro langą, stovint prie ežero tiltelio, nustebo, kad joks mokytojas jos nepričiupo. Juk jau 15 minučių po Komendanto valandos pradžios. Vaikinas nejučia ssuspaudė burtų lazdelę, nežinodamas, ką daryti. Tada pasisuko į varniukę Gemmą. Deja, ji snūduriavo.
- Ką gi.- Nusivylęs tarstelėjo Fasas. Minutėlę luktels, o tada ir pats žygiuos, kur panorėjęs.
-
-Taip. Sudeginau. Ji mane suerzino, ir aš... Aš nenorėjau... Bet... o... Ką tu nužudei? Tiek to, nesvarbu.
Gemma nemanė, kad reiktų atsakyt, kai Džeinė klausimą atsiėmė, tačiau dar niekam nebuvo apie tai pasakojusi ir žinojo, kad palengvės...
- Nužudžiau savo seserį, - pamaniusi, kaip baisiai tai turėjo nuskambėt, greit pridurė, - na, ne visai nužudžiau. Tai yra, buvo rugsėjo pirmoji, ir ji su tėvais atvyko manęs išlydėt į čia. Ji mano dvynė, bet negavo laiško iš Hogvartso, ir dėl to buvo labai pikta. Todėl aš jai suvaidinau mažytį magijos triuką ir priverčiau patikėt, jog tai padarė ji ir yra burtininkė. Ji pašėlo iš džiaugsmo ir buvo netyčia partrenkta Hogvartso Ekspreso. Taigi aš to kaip ir nepadariau, nors ji ir mane labai užkniso, tai gal ir gerai, kad numirė, - mergaitė buvo taip įsijautus į pasakojimą, kad net nepastebėjo, kad Džeinė išėjo ir jos niekas tikriausiai nesiklauso. O kur Fasas? Tikriausiai irgi išėjo, kol tu sau purpsojai ant tos kvailos kėdės...
-
Fasas, pastebėjęs, jog Gemma labai sutriko, pamačiusi, kad Džeinės nebėra, išslinko iš šešėlio prie lango. Židinyje kūrenosi ugnis, iki tos vietos, kur stovėjo Fasas, šviesa nesugebėjo prasiveržti. Vaikinas nuėjo ir atsisėdo į žydrą fotelį. Jo draugas ir augintinis - ligeris, liūto ir tigro mišrūnas, nusekė ir atsisėdo šalia.
- Įdomiai išėjo tau su seserimi,- tarstelėjo Fasas su lengva, vos vos užjuntama pašaipėle. Grifiukas pajuto, kad šiluma iš židinio maloniai skerbiasi į vėju kvepiantį jo apsiaustą. Nejučia Fasas pasidžiaugė, kad aplinkui tik miškai ir vėjas kvepia skaniai.
Vėliau Fasas pamatė, kad Gema miega. Nieko nuostabaus, juk buvo jau pusė dvylikos. Pats laikas miegoti. Bet Fasas priėjo prie lango ir sušvilpė. O jol hipogrifai atskris, parašė ant pergamento žinutę varnei.
Gemma, kai nubusi, patarčiau eiti į savo koledžo bendrąjį kambarį. Dabar šiame kambaryje pavojinga. Fasas. p.s. atleisk, negaliu pasakyti daugiau.
Už lango tamsoje pasigirdo sparnų šlamesys. Fasas ir Ahadas į tamsą šoko tik pasikliaudami klausa. Ir nyskrido link ežero.
-
(Fasai ar žinojai, kad negalima išsigalvoti, ką kitas žmogus veikia(pvz. iš kur tu jau kokius tris kartus ištraukei, kad miegu?))
Gemma sau ramiai sėdėjo krėsle, kai prie jos priėjo Fasas, padavė kažkokį raštelį ir išskrido su tuo padaru. Tada peržvelgė raštelį:
Gemma, kai nubusi, patarčiau eiti į savo koledžo bendrąjį kambarį. Dabar šiame kambaryje pavojinga. Fasas. p.s. atleisk, negaliu pasakyti daugiau.
Cha cha, jau kelintą kartą pagalvojo, kad miegu. Ir dar drįsta man patarinėti, kad eičiau į savo BK. Pavojinga jam čia mat. Ot atsirado nuotykių ieškotojas... Nejaugi aš pati negaliu pasismaginti ir patirti nuotykių? O taip, galiu...
Mergaitė nusprendė paskraidyti. Na, ne visai skraidyti - nebuvo kokia nors animagė ir neturėjo gyvulio, kuris ją neštų(Nors gal ir pavyktų Tobiui užauginti sparnus? Idėja nebloga.). Tačiau buvo burtininkė ir, o, kaip keista, mokėjo kerų.
Mergaitė ėmė praktikuotis Carpe Retractum - burtų, kurie padeda tau prisitraukti prie norimo objekto.
- Carpe Retractum! - sušuko ji, bet link lubų taip ir nepakilo, - Carpe Retractum! - pakartojo ji, ir šį kartą iš lazdelės iškilo violetinės su baltomis žiežirbos.
Gemma praktikavosi ir praktikavosi. Kai jau buvo ištarusi burtažodį kokį penkiasdešimt kartų ir kone praradusi viltį jį išmokti, ji liūdnai tarė:
- Carpe retractum, - ir mostelėjo lazdele į lubas. Iš jos lazdelės iškilo violetinis burtų siūlas, nutyso iki lūbų, tenai prisikabino ir pritraukė varniukę. Jai pavyko!
Mergaitės lazdelė buvo galiuku tarsi priklijuota prie lubų, iš jo kilo purpuriniai bei balti šviesos spindulėliai ir rutuliukai. Gemma iš visų jėgų laikėsi lazdelės bei taip pat džiaugėsi, kad išmoko naujų kerų. Jau norėjo leistis žemėn ir šokti pro langą, kai kambario durys prasivėrė.
Tarpdury stovėjo kažkoks žmogus ar tai būtybė. Ji buvo visa juoda, tiksliau, dėvėjo juodą apsiaustą su gobtuvu, po kuriuo nieko nesimatė. Iš po to žmogaus apsiausti neryškiai kilo juodi dūmai ir čia pat išgaruodavo.
Tas žmogysta(jį Gemma mintyse pasivadino Juoduoju) peržvelgė kambarį. Mergaitės būtų gal ir nepastebėjęs, bet jinai taip įtariai ir su baime žiūrėjo vyrą, kad šis tikriausiai pajuto jos žvilgsnį.
Jo gobtuvui pakilus į Gemmą, ji išsigando ir nukreipė dėmesį nuo Carpe retractum kerų. Lazdelė atsiklijavo nuo kambario lubų ir mergaitė ėmė kristi, kristi... Kol skaudžiai žnektelėjo ant žemės. Smegenys atsijungė ir ji nesugebėjo blaiviai mąstyti.
Mergaitė juokingomis pastangomis mėgino atsistoti, bet, žinoma, nepavyko - tik kaip koks apverstas vėžlys maskatavo kojomis. Ji su siaubu žiūrėjo, kaip Juodasis lėtai priėjo prie jos ir padavė pirštinėtą ranką. Galva nuo sumušimo visiškai neveikė ir jinai nesugebėjo pasipriešinti, nesugalvojo kaip nors nuriedėti prie lango ir iššokti... Tik padavė ranką ir leido Juodąjam ją pakelti.
Tačiau jis to nedarė. Vos tik pirmakursė palietė jam ranką, jos visą kūną ėmė kankinti milžiniškas skausmas, o į smegenis veržėsi mintis Pasiduok, pasiduok, pasiduok man ir tapk mano tarne... Tačiau Gemma atkakliai priešinosi. Ne, niekada, tu man nieko nepadarysi...
Staiga vaizdas jos akyse pasikeitė. Mergaitė nebegulėjo, jos nekankino skausmai ir galvos nebandė užvaldyti Juodasis vyras. Ji sėdėjo ant krašto to lango, pro kurį išskrido Fasas. Tolumoje prie ežero Gemma pamatė stovintį Fasą, Džeinę ir dar kažką.
Varniukė staiga apsidairė po kambarį. Laimei, jame nebuvo to piktojo vyro. Ir ačiū dievui. Bet kaip keista... Kodėl aš neprisimenu, kas man įvyko po to, kai prižadėjau nepasiduoti tam Juodajam vyrui? Kodėl vaizdas taip staigiai pasikeitė? Nejaugi man amnezija arba sklerozė? O gal smegenys kiek atsijungė nuo sumušimo? Bet ne, tada neatsiminčiau viso to skausmo ir to, kaip tas vyras prie manęs priėjo, o tai atsimenu... Ar gali būti, kad tas vyras ištrynė man atmintį. Bet... Kam jam tai reikėtų daryti?
Taip besvarstydama Gemma iššoko pro langą ir ėmė kristi. Krito, krito... Buvo smagu ir tuo pačiu baisu. Žemė sparčiai artėjo. Staiga Gemma susigriebė krentanti ir suprato, kad jei nieko nedarys, ūkvedys turės valyti jos likučius nuo Hogvartso vejos.
Dėl to ji nusitaikė į tolumoje esančius vaikus ir sušuko:
- CARPE RETRACTUM! - iš jos lazdelės išsiveržė violetinis kerų siūlas ir šaute nušovė tų vaikų linkui. O ne, suspėk nuskristi prie jų ir už ko nors užsikabinti, kol dar neišsitėškiau...
Kai iki nukritimo ant žemės buvo likęs gal metras, Pritraukimo kerai galiausiai už kažko užsikabino ir ėmė traukti Gemmą link ežero, kur susirinkę stovėjo Fasas, Džeinė ir kažkokia mergaitė. Jų jai labiausiai ir reikėjo.
-
Džeinė ir jos juodoji pantera Naktis įėjo į kambarį iki pareikalavimo. Jis buvo nepasikeitęs, atrodė taip pat kaip ir praeitais mokslo metais. Mergina mostelėjo ranka ir ugnies kamuolys užkūrė krosnyje ugnį. Juodaplaukė atsisėdo į sidabrinės spalvos fotelį. Penktakursė paglostė savo panterą ir kiek patylėjusi atsiduso.
-Na, ką, jau penktas kursas,-sumurmėjo mergina.
Juodaplaukė sukūrė ugninį paukštelį ir žiūrėjo, kaip jis skraido.
-
Fasas linksmas pėdino išsiilgtais Hogvartso burtų mokyklos koridoriais. Pasisveikibo su kai kuriais paveikslais. Ahadas visąlaik pėdino šalia, nors laimingas nebuvo: ką tik papietavusiam ligeriui tingėjosi vaikščioti, bet likti vienam Grifų Gūžtos kambaryje nesinorėjo. Fasas praėjo antro aukšto koridorių, tada vis suspėjo užlipti ant padėtį keučiančių laiptų ir užlipo į trečią aukštą, kur buvo Kambarys Iki Pareikalavimo.
Fasas pravėrė slaptas duris ir kartu su Ahadu įžengė vidun. Kaip vaikinas ur tikėjosi, iš sidabrinio fotelio jau kyšojo juodi plaukai.
- Labas, Džeine.- linksmai pasisveikino grifiukas ir priėjęs atsisėdo į žydrą fotelį. - Su rugsėjo pirma.
-
Džeinė pamatė Fasą.
--Labas. Ir tave,-pasakė mergina.
Juodaplaukė kiek nejaukiai pamindžikavo.
-Nenoriu priminti, bet...-tarė žaliaakė.
Ji gūžtelėjo pečiais.
-Žadėjai kai ką pasakyti,-tarstelėjo.
Džeinė pažiūrėjo į Fasą. Ką jau tokio jis slepia?
-
Fasas giliai atsiduso. Tada apsaugojo Kambarį Iki Pareikalavimo kerais, apsaugančiais nuo klausymosi ir sutraiškė ant grindų tupėjusį kažkokį vabalą. Tada prisistūmė fotelį priešais Džeinę, pasisukęs į ją ir labiau į židinį atsisėdo ir sunėrė pirštus.
- Ar kada nors esi girdėjusi apie Turdanogus - legendomis apipintus karius, kurie buvo kilę iš požemių, labai mėgo žudyti ir save laikė Žemės valdovais? Pasak kitų pasakojimų, jie atėjo iš pragaro, bet tai turbūt jau per daug išpūsta. Jie išties kilo iš požemių ir tamsos, bet nebuvo visiški šėtonai.
Kažkada turdanogai užsimanė valdyti pasaulį. Jiems talkino hipogrifai, turdanogai užvaldė daug šalių. Atrodė kaip nenugalimi, negailestingi žudikai, kol viena gudri prieš požemių karius kovojančio kario duktė nado vienos jų silpnybės: jie, nors gyvena kartais net dvigubai daugiau už žmones, maždaug per kielvieną pilnatį virsta vaiduokliais. Ir jai būna tol, kol randa būtent savo žolės. Turi ją sukramtyti, kai kas tilk pauostyt. Tada atgauna kūną. Tada prieš turdanogus stojo daug armijų ir kaip sako legendose, pati Gamta. Ir vieni iš paskutinių nepavergtų gyvūnai, žirgai. Ir juos nugalėjo, tik keliems šimtams turdanogų pavyko pasprukti. Afrikoje turdanogai vadinami aniotais, leopardtakiais.
Fasas patylėjo ir nusekė akimis šaudantį iš vienos į kitą pusę ugninį Džeinės paukštelį. Tada atsiduso ir pasisuko į Džeinę. Akys iš visiškai juodos persimainė į raudoną, sušvito ir tapo žydros.
- Tai va. Aš esu Turdanogas.
-
Šiek tiek pamindžikavęs Nikolajus pradėjo mastyti apie vietą į kurią pakvietė Džeinė, galvodamas jis tris kartus apsisuko. Sulyg trečiu apsisukimu priešais seną gobeleną vaizduojantį kažkokį nupiepusį burtininką atsirado mažos medinės durelės.
Įėjęs į kambarį jaunuolis suprato, kad vėluoja. Ir Džeinė ir Fasas jau buvo atėję.
Juodaplaukė mergina sėdėjo ant seno, apsitrynusio krėslo. Kadaise buvusi sidabrinė krėslo pamušuolo spalva tiko prie tamsių merginos plaukų, tačiau nors plaukai ir derėjo su krėsliuku ant kurio ji sėdėjo, bet ji atrodė prislėgta, susirūpinusi.
Kitas vaikinas kambaryje - Fasas, sėdėjo priešais Džeinę. Jis buvo nepalyginamai linksmesnis nei Džeinė.
Nikolajui įėjus į kambarį jaunuoliai kaip tik kalbėjosi. Nenorėdamas sutrukdyti, galbūt svarbaus pokalbio, Nikolajus atsisėdo į artimiausią krėslą ir ėmė apžiurinėti kambarį.
-
Džeinė susidomėjusi pažiūrėjo į Fasą.
-Turdanogas? Bet tai juk... Šaunu,-sušnibždėjo, nes pamatė atėjusį Nikolajų.-na, mano paslaptis nėra jau tokia gera...
Mergina atsiduso.
-Tik nepalaikyk manęs mirties valgytoja ar kuo nors panašia,-paprašė juodapkaukė.- iš mano tėčio pusės- helga yra mano tolima giminaitė. Bet kad į Klastūnyną patekau nulėmė tai, kad... Juodasis yra mano mamos brolis. Štai kodėl bijau prisiminti, kaip nužudžiau savo draugę ar ką kitą. Bijau tapti pabaisa.
Džeinė sudrebėjo.
-
Fasas niūriai šyptelėjo. Fasas išgirdo, kad kažkas atėjo, persisvėrė per fotelio ranktūrį. Pamatė Nikolajų. Tada vėl atsisėdo ir susmigo į fotelį. Dėl Nikolajaus nesijaudino, nes nuo jo saugojo apsaugantys nuo klausymosi kerai. Vienas kitą girdėjo tik Džeinė su Fasu.
- Tikrai nelaikau tavęs bloga. Laikau, kad tave pažįstu neblogai ir mano nuomone - esi geras žmogus.- nuoširdžiai tarė grifiukas.- O kodėl tu manai, kad turdanogas - labai šaunu? Kartais iki šiol kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui žirgai, mums jaučia priešiškumą. Per pilnatį arba savo noru galim virsti į vaiduoklius ir kiekvienas dėl to esam prklausomi nuo vis kitos žolės. Pliusai dideli - galime miegoti labai retai, mums kitaip veikia užkeikimai, visi...- užsikirto Fasas. Pasirodė itin atviras.- na, atsiprašau. Niekam to nepasakok. Jokiu būdu. Kitaip man ir mano šeimai - šakės.- Fasas perbraukė pirštu sau per kaklą.
-
((Manau, reikia kaip nors vėl į grupelę įtraukti Keitę))
Džeinė linktelėjo.
-Gerai. Tai šaunu, nes tu... Karys. Tik nebūkite pasipūtęs, slopink šitą savybę. Ir tu nepasakok apie mano paslaptį, gerai?-pasakė mergina.-ir... Ačiū, kad mane supranti. Abejoju, ar kiti būtų supratę.
Juodaplaukė susimąstė. na, nebent Keitė... Ją taip pat kamuoja panašios bėdos. Fasas galvoja, kad ji kone šėtonė.
-jūs priklausomi nuo žolės?-žaliaakė susidomėjo.-nuo kokios tu? Ak, atleisk. Tau juk to žinoma negalima sakyti.
Džeinė pasukiojo savo apyrankę.
-Namanau, kad Keitė bloga. Gal reikia su ja vėl susidraugauti...-sumurmėjo.
-
Kambarys šį kartą buvo pavirtęs į nuostabią sendaikčiais nustatytą patalpą.
Be krėslo ant kurio sėdėjo Džeinė čia buvo apvalus stalas, jo kojos labiau priminė gyvačių uodegas nei medinius pagalius kurie papratai laikydavo stalus (matyt kambarys norėjo įsiteikti prie Džeinės - klastunyno stilistikos), komoda stovinti kiek tolėliau nuo durų, kelios senovinės spintelės ir net keturi krėslai Ar męs laukiame svečių?.
Taip pat kambaryje, pakibęs virš moksleivių galvų kabojo didžiulis krištolinis sietynas, dėl magijos spindesio ir ugnies šviesos sklindančios iš židinio angos efekto atrodė, kad kiekvienas krištolo stiklelis žėri auksinėmis vaivorikštės spalvomis.
Kambario sienos buvo nukabinėtos įvairiais plakatais, laikraščiu iškarpomis apie senuosius burtininkus, įdomiais, tačiau žiobariškais (nejudančiais) paveikslais, fotografijomis.
Švilpis apsimesdamas, kad apžiūrinėja sienas ir baldus, viena akimi stebėjo porelę kurie kalbėjosi už Muffiato ((Šiek tiek pamiršau kokį šriftą naudoti kai kalbi apie burtažodžius, tai atleiskite jei panaudojau ne tai ką reikėjo)), nors Nikolajus negalėjo girdėti ką jie kalbėjo, bet naudodamasis savo sugebėjimu skaityti iš lūpų jis suprato apie ką jie kalba. Būdamas mandagus nutylėjo savo nuomonę apie pašnekesį ir apsimetė, kad žiobariški paveikslai yra žymiai įdomesni už poros burtininkų pašnekesį.
-
((Parašinėk apie tapetus , tada dabar atbursiu))
Fasas įdėmiai pažvelgė į Džeinę. ,,Keitė nesutiks... o jeigu sutikd - tik savanaudiškiems tikslams. Negalima. O gal? Bet maldausiu jos ne aš.." - mąstė Fasas. Tada susimąstęs praabilo:
- Nemanau, kad tai gera mintis. Dėl Keitės niekada negali būti garantuotas. Nežinau...- skėstelėjo rankomis. Tada pažiūrėjo į Nikolajų, kuris sėdėjo ir žvalgėsi stereotipine švilpiuko veido išraiška. Fasas šyptelėjo.
- Jeigu tu nieko prieš, pratęsim pokalbį kitąkart. Nikolajus laukia,- pasakė ir panaikino apsauginius kerus. Tada atsisėdo patogiau. Gal Džeinė ar Nikolajus pasakys kažką gudresnio, negu jis su savo užkimšta legendų ir spėlionių galva.
-
Džeinė linktelėjo. Ji perbraukė ranka plaukus.
-O jūs pažįstami su mano pussesere Alija Lader?-paklausė mergina, lyg nieko svarbaus nebūtų įvykę.-ji mokosi Hogvartse. Pateko į Klastūnyną, kaip ir aš. Turėjot ją pastebėti- jos plaukai violetiniai, ji tikrai pašėlusi. Turim kažką bendro.
Juodaplaukė išsišiepė ir mirktelėjo Fasui, bet akimis prašė: padėk man ir palaikyk pokalbį!
-
Fasas pasisukiojo savo atminties lobyne... aha, Alija Lader... klastuolė...
- Taip, tikrai pamenu. Ją berods mačiau einant į Didžiąją salę. Visi tik į ją spoksojo.- išsišiepė Fasas ir žvilgtelėjo į švilpių Nikolajų. Tada ir paklausė:- o tavo giminės nesimoko Hogvartse?
Klausimas buvo greitas ir keistas. Nuskambėjo turbūt, įtartinai. Vaikinas pakurstė ugnį Kambaryje Iki Pareikalavimo esančiame dideliame, barokinio stiliaus židinyje. Greitai kambarys labiau sušilo ir tapo žymiai jaukesnis. O jaukumo ir reikia geram bendravimui. Net jeigu jį sušnioja ne vietoj pasakytas klausimas.
-
Džeinė vos nepliaukštelėjo sau ranka per kaktą. Fasas taip greitai išpyškino klausimą, jog akivaizdu, kad tai melas. Akivaizdu, merginos ir klastuoliai meluoja geriau. Juodaplaukė nusprendė pabandyti ištaisyti padėtį ir meiliai nusišypsojo.
-Galėsite su ja susipažinti, šiais metais nutarėm pašėlti drauge,-pasakė mergina.
Tai nebuvo melas.
-Tikrai, o turi giminaičių burtininkų, kurie mokosi Hogvartse?-paklausė žaliaakė Nikolajaus.
Ji nusišypsojo Nikolajui.
-
Švilpis apsimetė jog nepastebėjo kaip Fasas panaikino tylos užkeikimą ir elgėsi tarsi nežinotų apie ką porelė kalbėjosi (deja vaikinas buvo išmokęs skaityti iš lūpų).
- Mano pusbrolis mokėsi hogvartse, tačiau pasirinko žiobaro kelią ir nebelanko pamokų nuo antro kurso. O tu Fasai? Turi giminių kurie čia studijuoja?
Vaikinas buvo puikus aktorius, jei būtų buvęs žiobaras tikriausiai vaidintu teatre ar kino filmuose. Iki šiol Nikolajui nebuvo progos panaudoti savo gebėjimus, vaikinas nemėgo meluoti, o magijos pasaulyje aktorių nebuvo.
- Bus malonu susipažinti su tavo pussesere, Džeinę. - Šyptelėjo Nikolajus. - Asmeniškai aš kolkas jos dar neesu pastebėjęs, sakai violetiniai plaukai...
-
((Juokiasi puodas, kad katilas juodas :D Nikolajau, aš sėdžiu sidabriniame fotelyje))
Džeinei panorus, kambaryje atsirado geltonos spalvos fotelis.
-Prisėsk, -pasiūlė Nikolajui.
Kadangi Fasas tylėjo, mergina gūžtelėjo pečiais ir atsakė už Fasą.
-Jo pusseserė Primrose mokosi pirmame kurse. Klastūnyne.
Džeinės juodoji pantera Naktis nepatenkinta suurzgė. Jai nepatiko Primrose.
-
((Dėkui, Džeine, aš pats neturiu tokio pastabumo... tarp kitko, Nikolai, tikrai minėjau, kad foteliai buvo nukreipti į židinį, o aš sėdėjau šoniškai, pasisukęs į Džeinę. Todėl tu niekaip negalėjai naudoti skaitymo iš lupų įgūdžių.))
Fasas stebėjo, kaip Džeinė mintimi sukūrė nuostabios geltonos, kaip pienių spalvos fotelį. Kaip švilpiui jis turėjo.tikti ir patikti, bet grifas ant tokio kažkodėl nebūtų norėjęs sėsti ir buvo smalsu, ar Nikolas sės. Džeinei užsiminus apie Primrosę, klastuolę Faso pusseserę, Naktis suurzgė. ,,Įdomu, kodėl Primrosė jai nepatinka..." šyptelėjo Fasas.
- O kodėl tavo minėtas pusbrolis nebenorėjo čia mokytis, Nikolajau?- paklausė Fasas, irbiškomis akimis stebėdamas švilpiuką. Vaikinui netilpo galvoje, kaip galima turint galimybę rinktis iš burtų ir žiobarystės, rinktis antrąjį variantą. Ahadas atsisėdo šalia Faso žydrojo fotelio.
-
((Nemanau, kad pagal taisykles tu gali žinoti ką aš moku ir ko ne. Net ir magijos padaulyje yra atspindžiai, jei labai nori viskas yra įmanoma, net ir skaitymas iš lūpų žmogaus kuris yra už tavęs))
Nikolajus buvo susidomėjęs vienu paveikslu vaizduojančiu juodą angelą, kai vaikinui už nugaros pasigirdo garsus pokštelėjimas ir išdygo šviesios spalvos krėslas.
- Ačiū, Džeinę, bet jei dar nepastebėjai aš jau ir taip sėdžiu. - Su vos juntama juoko gaidele atsakė vaikinas į juodaplaukės pasiūlytą krėslą. - Gaudyk. Padės dėl nervų.
Tarstelėjo vaikinas mesdamas į kokčiai blizgų, mėlyną popierėlį suviniotą, apvalų saldainį.
- Mano pusbrolis turi savų norų, aš nesigilinu į kitų gyvenimus.
Su šiokiu tokiu šaltuku vaikinas atsakė į Faso klausimą. Jaunuolis neturėjo noro daug kalbėti, o ir pats nežinojo visos savo jaunojo pusbrolio istorijos.
- Džeinę, gal reikėtų pakviesti tavo pussesere, kad ji prisijungtų prie mūsų varganos kompanijos?
((P.S. Ištaisiau klaidą su krėslu.))
-
Džeinė pagavo saldainį, bet jo nevalgė, o padėjo saldumyną ant staliuko.
-Ačiū,-padėkojo mergina.
Ji gūžtelėjo pečiais.
-Ji pati žadėjo mane susirasti,-pasakė juodaplaukė.
Mergina nuėjo prie lango ir susimąsčiusi pažiūrėjo į dangumi plaukiančius debesis.
-Fasai, manau, mes turėtume jam pasakyti,-tarė žaliaakė.
Ji pasirėmė rankomis į palangę.
-
((Hmm, bet šiaip mūsų ankstesniuose žinučių puslapiuose buvo minėtos: tuščios pilkos, niūrios sienos, mažiau negu dešimt įvairiaspalvių fotelių, staliukas ir židinys. Taigi, Nikolajau, jokių veidrodžių ir paveikslų lyg ir nebūta, jeigu jau pradėsim gint savo žinutes))
Fasas vos vos kilstelėjo antakį, kai švilpius jam atsakė gan šaltai. O kai Džeinė pasakė, kad reikia ir Nikolajui papasakoti apie save, jau visai nustebo.
- Ne. Tu apie save - kaip nori, bet apie mane - nieko.- griežtai pasakė Fasas. Ligeris padėjo galvą vaikinui ant kelių. Grifiukas sukandęs dantis ir pyktelėjęs tylėjo, pakasė ligeriui Ahadui po apatiniu žandikauliu. Už lango dangus vėl niaukėsi, kaip įpykusi, tėvų nevaldoma mergiūkštė, besiraitanti prekybos centre ant grindų dėl kinderio. Švilpiai draugiški, bet pernelyg atviri... o gal Nikolajus ir nebūtų toks plepys? Bet vis vien: šitame reikale per daug žmonių. Keitė, aš, Džeinė, Liusė... kita vertus, kompanijos reikia, ypač kaunantis prieš Juodajį... bet Nikolajus tik trečiakursis... velniai žino. Žiūrėsiu, ką Džeinė pasakys. - pamąstęs nusprendė Fasas ir žiūrėdamas į ugnį, pastatė ausis.
-
((Vaikinai, baikit pyktis!))
Džeinė sudvejojo.
-Mums reikia pagalbos,-sumurmėjo.
Mergina pažiūrėjo į Nikolaju. Tada giliai įkvėpė ir tarstelėjo:
-Štai.
Juodaplaukė spragtelėjo pirštais ir uždegė juose ugnelę.
-Ir...
Džeinė papurtė savo juodus plaukus ir pasivertė į baltaja tigre. Tada vėl atsivertė į žmogu.
-Tik nepagalvok, Kad aš pabaisa,-paprašė.
-
((Atsiprašau, Nikolajau))
Fasas keista, apgailestaujančia ir ironiška veido išraiška, stebeilijo į klastuolę Džeinę. Tada giliai giliai atsiduso.
- Na, gerai.- nusileido Fasas, kaip ir buvo sau pažadėjęs.- Aš irgi šį tą galiu, bet palyginus - esu tik animagas. Tokių stebėtinų ugnies galių neturiu, bet pasiverst į gyvūną galiu.
Fasas atsistojo, o liūto ir igro mišrūnas kiek atsitraukė. Fasas pasipurtė, nuo veido nutįso irbiškos žandenos, kūnas apaugo tankiu, sidabrišku su juodomis dėmelėmis kailiu. Akiniai kaip visada, suerzino, nukrisdami nuo nosies ant žemės. O batai, rūbai ir laikrodis tarsi palindo po kailiu. Snieginis leopardas atsistojo, atsivertė į žogų ir vėl išsitiesino. Tada nuo žemės pasiėmė akinius ir užsidėjo. Ir vėl atsisėdo į savo žydrą fotelį.
-
((Dzin. Tai atseit viską perskaitei ir supratai, ten kas aš esu? Nesąžininga taip iš mano pusės :D O šiaip tai dzin, kad nori belekas gali stovėt tam kambary... kai grįši, ir aš paredaguosiu. Kai kam dėmesio trūkumas paežery.))
Fasas pažiūrėjo į Nikolajų, tada į Džeinę. Staiga pro langą pamatė kažką įtartinai blyksint. Fasas nuobodžiaudamas, neskubriu žingsniu, bet susidomėjęs, nupėdino prie lango ir pažvelgė į Uždraustojo miško pusę, į paežerę. Prisimerkęs pamatė šokinėjant žalius žaibus. Po jų ataka gūžėsi kažkoks žmogus. Fasas susiraukė.
- Jeigu norit, ateikit į paežerę. Ten vyksta kažkas negerai,- grėsmę nujaučiančiu balsu pasakė grifiukas. Jau ketino sušvilpti...
- Velnias, pamiršau, kad hipogrifus uždariau.- išsikeikė Fasas. Tada pasisuko į ligerį ir pridūrė:- Ahadai, varom. Greit, greit!
Tada vaikinas iš penkto kurso nubėgo prie durų ir movė į koridorių. Ligeris - iš paskos.
-
Fasui išbėgus, Džeinė tik burbtelėjo:
-Tingiu.
Bet po kurio laiko jai pradėjo pabosti. Ji švilptelėjo, bet Durklas neatskrido. Mergina susiraukė. Kažkas čia negerai.
-Einam, Naktie,-pasakė juodaplaukė.
Džeinė kelis kartus sumirksėjo ir jos vietoje atsirado baltoji tigrė. Dvi plėšrūnės išlėkė į ežero pakrantę. Kas ten vyksta?
-
Nikolajus sėdėjo atsirėmęs į minkštą krėslo atlošą ir mėgavosi savo laisvu nuo mokslų metu, kol abu jaunuoliai vienas po kito išrepėčkojo iš kambario.
Kai užsivėrė durys už Džeinės nugaros kambarys paskendo į nejaukią tylą. Vaikinas buvo įprato prie tylos kai būdavo savo tėvų namuose Grifo Dauboje, tačiau tyla niekada jam nepatiko. Tas jausmas kuris užpildo tavo mintis, išstumia orą iš plaučių, laukimas kada gi kas nors krepštelės, sujudės, pripildys kambarį bent menkiausių garsų. Ne. Tyla nebuvo linksma ar atpalaiduojanti, ji buvo klastinga, gąsdinanti, galbūt nenuspėjama ir tikrai ne tokia apie kokią žmonės nepatyrę gilaus jausmo, garso kalbėjo.
Vienintelis dalykas kuris galėjo vaikinui pagelbėti buvo jo demonas. Staiga slogulio apsėstą moksleivį užplūdo prisiminimai: Dante išmoko kaip iškviesti demoną, pirmasis kartas kai demonas pasirodė, jų kontraktas, nuotykiai patirti kartu..
Vaikinas atsistojo, išsitraukė lazdelę ir su jos smaigaliu išdegino unikalią pentagramą apraizgytą įvairiais apsauginiais kerais ir prieškeriais. Tiesą sakant profesorius panašią buvo sukūręs kai mokė apie demonologiją, per tuos metus kurie buvo praėję nuo tos įsimintinos pamokos Nikolajus domėjosi demonais žymiai labiau ir dabar sugebėjo iškviesti net septynetą. Tiesa, jų visų suvaldyti vaikinas dar nepajėgė, vienu metu jam užteko energijos išlaikyti tik dvejas anomalijas.
Murmėdamas sudėtingus, senovinius užkeikimus vaikinas ėjo ratu ir žymėjo kiekvieną pentagramos kampą vis kitu ženklu. Vaikino balsui nutilus pentagrama tarsi suliepsnojo ir jos viduryje atsirado.. Migla?
Jaunuolis nenorėjo varginti savęs kuriant sudėtingesnes pentagramas stipresniems demonams, juolab egzaminai buvo ant nosies, būtų negerai užmigti vidury egzamino dėl to, kad praeitą dieną naudojai per sudėtingus magijos triukus savo amžiui.
Į miglą pasivertęs demonas buvo pirmasis su kuriuo jaunasis demonologas turėjo reikalų, iki šiol prisimindamas sutartį demonas vis dar pasirodydavo šaukiamas (aukštesniojo rango demonai dažniausiai pasiųsdavo viesulą kuris ištaškydavo net geriausias pentagramas į šipulius ir likdavo savajame pasaulyje).
- Šiandien tiesiog palaikysi man kompanija. Kai panaikinsiu pentagramą tapk nematomu žmogiškoms akims, mus gali stebėti pašaliniai.
Pateikęs savo įsakymą Nikolajus panaikino vieną po kito apsauginius užkeikimus ir išleido demoną iš ankšto daugiakampio formos kalėjimo.
Vaikinas dar kartą užmetęs akį į dar katik buvusį šiltą krėslą atsidarė duris ir išėjo, kartu išsivesdamas ir savo "gyvūnėlį".
-
Keitė sustojo priešais Kambario iki Pareikalavimo duris. Tiksliau- ten, kur jos turėtų būti.
Velniop, kad praėjo penkeri metai, velniop, kiek kartų ji buvo Kambaryje iki Pareikalavimo: ji iki šiol nebuvo iškvietusi to kambario.
Tris kartus apsisukti su mintimi, ko tau reikia. Okey...
Man reikia to susitikimų kambario su foteliais. Man reikia to susitikimų kambario su foteliais. Man reikia...-ji sustojo išvydusi duris.
Kambarys iki Pareikalavimo nepasikeitė. Atrodė taip pat, kaip ir paskutinį kartą, kai Keitė ten buvo.
Ji atsisėdo žaliame fotelyje ir ėmė laukti.
-
Džeinė, pasivertusi baltąja tigre, įėjo į kambarį iki pareikalavimo, o jos juodoji pantera Naktis įėjo paskui. Plėšrūnės nuėjo prie sidabrinio Džeinės fotelio. Baltoji tigrė pasipurtė po akimirkos jos vietoje jau stovėjo kiek paniurusi mergina. Ji atsisėdo į fotelį tarstelėjo Keitei:
-Atleisk, kad buvau tokia kalė. Tik kad šitas reikalas man kiek įgriso ir aš buvau susinervinusi.
Tikėjosi, kad Keitė supras. Džeinė paglostė savo panterą.
-
Keitė šyptelėjo puse lūpų.
-Na, aš irgi buvau ne per geriausia,-sumurmėjo.
Tai tarusi ji pažvelgė į langą. Kažkur tolumoje išvydo sklandant testralius.
Ir lyg tyčia prisiminė Faso žodžius. Iškart nusipurtė.
Na, ryšio jis tikrai nejaučia. Jis nesupranta.
Bet šiuo metu svarbu yra ne tai.
-
Džeinė silpnai, bet nuoširdžiai šyptelėjo. Pagaliau Keitė suprato.
-Mums visiems buvo protas pasimaišęs,-sumurmėjo.
Juodaplaukei panorus, ant stalo atsirado pergamento lapas, balta plunksna ir rašalo buteliukas. Mergina neskubėdama paėmė buteliuką į rankas, plunksnos galiuką įmerkė į rašalą ir ėmė piešti. Piešė feniksą. Nupiešė jo dailias plunksnas, o kojas apsiautė liepsnomis. Išdidžiai laikantis galvą, apsuptas liepsnų- tarytum pagautų pati didingiausia Fenikso akimirka. Džeinė neskubėdama vis mirkė plunksną į rašalą ir vis piešė. Tada paryškino paukščio akis ir apžiūrėjo piešinį. Atrodė visai neblogai. Žaliaakė padėjo rašalo buteliuką, plunksną ir piešinį ant stalo, ir paliko jį ten gulėti. Mergina patogiau atsilošė krėsle ir pažiūrėjo pro langą.
-
Fasas susimąstęs įdūlino į Kambarį Iki Pareikalavimo. Ahadas išdidžiai pėdino šalia. Fasas įėjo ir stabtelėjo. Čia jau buvo Džeinė su Keite. Ahadas praėjo pirmas ir staiga sustojo vidury kambario. Nuleidęs galvą pauostė grindis. Fasas nustebęs nuėjo link jo ir priklaupė šalia. Grindys buvo suodinos, iš suodžių buvo sudarytas tarsi kažkoks piešinys. Vaikinas perbraukė per dulkeles pirštu. Taip, tikri suodžiai. Atidžiau pažvelgęs į tai, atpažino pentagramą.
Puiku... tai padės nukrepti Džeinės ir Keitės dėmesį, kodėl užtruko... ir po galais, kas gali piešinėti suodžiais pentagramas? Nevykėliai demonų iškvietėjai, bobutės aiškiaregės ir galbūt ženklo vertės nesucokiantys vaikučiai. Kilę iš visiškų žiobarų.
- Iš kur čia suodžiai ant žemės- nelabai rūpestingu tonu paklausė grifiukas.
-
Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Nežiūrėk į mane, aš čia niekuo dėta,-sumurmėjo. Nors jam, žinoma, atrodys kitaip.-Ilgokai ėjai. Kur užtrukai?
Mergina atitraukė akis ir pažvelgė į Fasą.
-Gal pats sukūrei, mėgindamas ką nors apkaltinti?-paklausė.-Nes kai aš įėjau, kambarys buvo tuščias ir švarus, kaip naujas. Teoriškai taip ir buvo.
Gal jai tik pasirodė, bet ji pastebėjo lauke, už lango kažką žybtelint. Uždraustajame miške.
Na, Juodajam irgi reikia valgyti.
-
Džeinė priėjo prie Faso ir atsitūpusi ėmė apžiūrinėti iš suodžių pieštą pentagramą. Jos juodoji pantera Naktis prikšo nosį pauostyti, bet Džeinė ją nustūmė.
-Neliesk, Naktie. Tai pavojinga,-Pasakė mergina.
Juodaplaukė atsistojo ir, vis dar žiūrėdama į pentagramą, prabilo:
-Tokiomis pentagramomis iškviečiami demonai. Nedaug burtininkų tą moka, visi jau seniai pamiršo šią burtininkystės rūšį, bet vis dėlto yra keletas, kurie vis dar užsiiminėja tokiais dalykais. Nežinau, kokio stiprumo čia įkalintas demonas, bet manau, kad vidutinis. Turbūt džinas.
Tada žaliaakė gūžtelėjo pečiais.
-Mano tėtis tuo užsiema, tad kažkiek nusimanau. Stipresniam demonui reikėtų daugiau apsaugos,-tarė Džeinė.-ir nežinau kodėl, bet įtariu, kad tai Nikolajaus darbas.
Ji nutilo ir ėmė susimąsčiusi sukioti savo sidabrinę apyrankę.
-
((Oho, kiek čia skaičiusių Bartimėjaus trilogiją... ir Džeine, nesistenk visko aiškiaregiškai suvokti...))
Fasas dėbtelėjo į Keitę.
- Ar tu rimtai tokia kvaiša, ar tik apsimeti?- paklausė Fasas.- Ką tik atėjau.
Tada vaikinas atsistojo nuo pentagramos ir pasisuko į Džeinę. Na, Fasas irgi nusimanė apie demonus. Vienas dalykas - jis buvo pats kilęs iš požemių kartu su demonais, antra - pažino vieną turdanogą demonų gaudytoją.
- Džeine, paprastai demonų gaudymo pentagramos būna įraižomos į grindis.- rimtai pasakė penktakursis, rankomis braukdamas aplink pentagramą ir ženklus, suodžiais nupieštus šalia.- bet pagalvojus, įraižas galima ir panaikinti.
Fasas sustojo akimis ties vienu piešiniu. Atidžiau panagrinėjo.
- Džinas arba foliotas. Ne galingesnis. Ir ne silpnesnis. Bet kažkaip netikiu, kad toks mokinys - švilpiukas ie trečiakursis, galėtų užsiimti demonais. O gal...
-
Keitė pavartė akis.
-Priminsiu, jog šis kambarys prieinamas ne vien mums vieniems. Neneigiu, kad tai galėjo padaryti Nikolajus, bet... kol čia jūsų nebuvo, bet kas galėjo čia ateiti. Ne mes vieni turim teisę į šitą kambarį. Ir aš nei apsimetu, nei esu kvaiša. Tu tikrai kažkur užstrigai. Mes čia jau ne penkias ir ne dešimt minučių.
Mergina lėtai įkvėpė.
-Žinau, kaip išsiaiškint dėl Juodojo horokrusų.
-
(( moteriška nuojauta :D o dėl bartimėjaus trilogijos- žiauriai faina knyga. Tarp kitko, paskaityk jei ne skaitei persis džeksonas ir olimpo dievai ))
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Nereikia jo nuvertinti,-pasakė.-šiais laikais daug kas beprotiška. Pavyzdžiui, mes.
Juodaplaukė šyptelėjo. Na, bet tai buvo tiesa.
-O dėl pentagramos- jei skubi, galima naudoti ir suodžius. Mano tėtis kartais taip daro,-tarstelėjo mergina.
Ji pasitraukė nuo pentagramos ir atsisėdo į savo fotelį.
-Tarp kitko, kai Nikolajus gryš, tu, Keite, galėsi jo paklausti, ar jis tai padarė. Ir žinosi, ar jis sako tiesą. Taip būtų papraščiausia.
-
Keitė negalėdama patikėti pažvelgė į Džeinę.
-Ką? Ne!-užprotestavo ji.- Gerai, nežinau ką tas džinas gali padaryti, žinau, kad koledžai reiškia ne viską, o kartais ir nieko, bet dėl Dievo, jis juk švilpis! Švilpis nemėgintų mums- ar jums- pakenkti! Jie juk turėtų būti draugiški. Ir kam jam mums kenkti? Be to, nenaudoju legilimantijos prieš žmones šiaip sau! Žinai, kaip po to visi į mane žiūri? O jei jis nemėgina mums pakenkti, tai kokio velnio laužtis į jo smegenis? Jei jis nenorės mums to parodyti, man reiks laužtis giliau, plius jei jis bus oklumantas. Rezultatas: sužinosime tai, ko nenorime ir neturime žinoti!
-
((Bartimėjaus nebūčiau nė lietęs, bet draugas rekomendavo. O persis... kažkaip filmus mačiau, bet skaitau dabar krūvą kitų knygų... kada nors reiks paskaityt.))
Keitei užsiminus apie Juodojo horokrusus, Fasas krūptelėjo. Jakslis išties neturėjo nė vieno. Jakslis gaudė patiklkus mokinius, ieškodamas kitų turdanogų. O tai, kad vaikinas jį nužudė, buvo jų aptarta: Juodasis apsimetė negyvu. Bet pasivertė į psichą ir movė tolyn. Fasas atsiduso.
- Užtrukau, nes neskubėjau į pilį. - paprastai pasakė grifas. Ir tai išties buvo tiesa.- Džeine, dėl Nikolajaus gera mintis, tik nelabai gražu raustis svetimose mintyse.
Fasas pritilo rankose vartė lazdelę abejodamas.
- Juodasis,- pasakė lėtai ir aiškiai Fasas, bet vis dar abejodamas savo mintimi.- arba Džonas Jakslis neturi horokrusų.
Ir manau, kad Hogvartse nebesirodys.- pratęsė mintyse. O išgirdęs Keitės tiradą, linktelėjo, nors nevisai pritardamas.
-
((Knyga geresnė nei filmas. Ir sorry, kad lėtai rašau, nes ką tik nusilakavau nagus))
Džeinė kilstelėjo antakius.
-Mhm,-numykė juodaplaukė.-bet kažkaip mano panteros ir mūsų tau nebuvo gaila.
Tada mergina atsisuko į Fasą.
-Nemanau, kad jis neturi horukrusų,-tarstelėjo.-bent porą tai tikrai.
Tada kiek įtariai pažiūrėjo Grifą.
-Kur tu buvai?-paklausė.-ir tik jau nesakyk "niekur" ir man nemeluok.
Ji sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atkakliai pažiūrėjo į Fasą.
-
Fasas kiek palenkė galvą, žiūrėdamas į Džeinę. Kai ji atsakė Keitei ir pasisuko į Fasą, jis paskyrė pusę sekundės atsakymui sumąstyti ir ramiai atsakė:
- Juodasis neturi horokrusų. Mūsų informacija buvo klaidinga.- pasakė, o tada patylėjęs, kad jo teiginys būtų įsimintas, pratęsė:- Aš buvau prie ežero.
Tiesa. Fasas niekada nemėgo sakyti daugiau, negu jo klausia. Ypač, jeigu tai naudingiau. Aišku, Džeinė neatstos, kol jis nepapasakos, bet Keitė tikrai neturi visko sužinoti. Pernelyg įtartinas žmogus. Velniai žino, kuriai pusei tarnauja.
Bet pačiam grifiukui buvo keista, kad jis nebuvo visiškai apsisprendęs dėl savosios pusės. Nusverdavo tai kraujas, tai smegenys. Gerai, kad smegenys svėrė daugiau, tiksliau rasdavo būdų, kaip tą kraują nusvert... kol kas..
-
Džeinė tvirtai sučiaupė lūpas.
-Vėliau papasakosi,-lyg kirviu nukirto.
Mergina dvejodama pažvelgė į draugus.
-Ar tu tikras dėl tų horukrusų?-paklausė Faso.
Tada kiek nejaukiai pamindžikavo.
-Manau, kad geriausia gynyba- puolimas,-pasakė.-reikia surasti juodąjį ir į nukenksminti, nes sulyg kiekviena minute jis stiprėja.
Juodaplaukė susimąsčiusi pažiūrėjo pro langą.
-
-Ir... ką ten darei?-tyliai paklausė Keitė.
Galbūt ji tik apsirikinėjo, o gal veikė legilimantijos pasėkmės, bet ji jautė iš Faso sklindančius du jausmus: nenorą ir nepasitikėjimą. Nereikėjo sakyti, kad jie jai nepatiko.
Fasas ja nepasitiki. Džeinė... gal.
Bėda. Bėda. Bėdų bėda.
-
Džeinė su lengva pašaipėle pažvelgė į Fasą.
-Manau, ponas paslaptingasis kol kas mums to neišduos,-pasakė Keitei.
Norom nenorom, ji ėmė pamažu pasitikėti Keite. Gal tai buvo klaida, o gal ir ne. Na, yra kaip yra, ir nieko nepakeisi.
-Taigi, koks mūsų karo planas?-pusiau šaipydamasi, pusiau ne pasakė mergina.-pagrindas toks: išspardom tai šlykštynei subinę, bet reikia kažko detalesnio.
Ji pažiūrėjo į draugus. Gal jie ką nors pasiūlys.
-
Fasas su lengva, vos pastebima pašaipia šypsenėle linktelėjo.
- Gerai, papasakosiu vėliau,- pasakė jis Džeinei.- Dėl ir Horokrusų esu tikras. Ir dar esu beveik tikras, kad Juodasis mums nebeklius. O nameliai su juo bendra neturi.
Kai Keitė paklausė Faso, kas jis ten veikė, vaikinas pasisuko į ją.
- Tikrai nežvejojau ir tikrai nejodinėjau ant hipogrifo. Dabar dar truputį nelaikas pasakoti.- pasakė vaikinas. Tada sukando dantis ir pasisuko į Džeinę.- Man rodos, karo kolei kas nebus. Paskui su tavim aptarsiu šį tą.
Fasas smalsiai žvilgtelėjo į Keitę. Matyt, jo pamokėlės, kaip nuslėpti mintis nuo legilimantų, nenuėjo niekais. Labai gerai.
-
Džeinė linktelėjo.
-Gerai,-sutiko mergina.
Tada juodaplaukė prisimerkė.
-Ir papasakosi man VISKĄ,-pasakė žaliaakė.
Ji nusijuokė
-
Fasas iš jėgų laikė šypseną už dantų. Juokas pro ašaras... ims jis ir viską išklos, kaip suviliotas...
- Žiūrėsim.- pasakė Fasas jau šypteldamas. Juk nieko nepraras, jeigu nusiteiks linksmiau. O su Keite bus bėdų. Pernelyg smalsi, pernelyg pasipūtus ir pernelyg pasitikinti savimi. Mano, kad būdama varniuke, žino viską... nors visko nežino niekas. Neįmanoma. O gal ir įmanoma, bet Faso protas buvo per ribotas, kad suvoktų, jog viską įmanoma suvokti. Jeigu tik labai labai dėl to stengies. ,,Pamažu tampu filosofu... bajeriai" - mintyse tradiciškai iš savęs pasišaipė Fasas. Nuėjo prie savo fotelio ir atsisėdo. Ahadas prigulė šalia jo ir padėjęs galvą an stambių letenų, matyt bandė užsnūsti. O dabar grifiukui jau norėjosi kažkur išlėkti. Ahadas buvo priimtas jo antrasis šešėlis, už kurį buvo atsakingas. Fasas visur buvo pratęs vaikščioti, derėtis vienas... bet gal ir geriau, kai šalia toks didelis ir stambus, net šiek tiek protingas. Tikras draugas. Kuris neišduos, greičiausiai. Gyvūnai ištikimesni, negu žmonės.
-
Keitė vėl akiratį perkėlė į langą. Už jo vyko kiek įdomesni dalykai.
-Galiu nustatyti, ar Jakslis Džonas turi horokrusų,-sumurmėjo abejingai. Kai tai sugalvojo, atrodė gera idėja, tačia dabar jau buvo aišku, kad viskas niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Nebus kaip tada, kai ji stengėsi nuslėpti šypseną po Faso kauko pasirodymo ar kai jie diskutuodavo bibliotekoje.
Tada Fasas jai atrodė kone tobulas. Dabar Keitė manė, kad jie abu- totalūs debilai.
O Džeinė... apie ją nuomonės dar nėra. Gal niekada nebus. O gal atsiras.
-To daryti nebūtina,-pridūrė Keitė.
-
Fasas šaltai pažiūrėjo į Keitę. ,,Gal jai koks pasimetęs psichas netyčiom išsiurbė viską?.." - mintyse paklausė pusiau ironiškai, pusiau rimtai. Tada pasilenkė prie Ahado ausies.
- Tu kaip nori, gali būt, gali eit. - pasakė tyliai. Tada atsistojo ir pasakė:- Aš išeinu.
Vaikinas paskutinįkart žvilgtelėjo į Džeinę, į Keitę ir nužingsniavo durų link. Einant pro duris pasivijo ligeris. Praėjo kartu. Koridoriuje Ahadas susierzinęs sustabdė Fasą ir suurzgė:
- Kur dabar?
- Kur norim. Kur kojos neša.- kilstelėjęs pečius tarė Fasas. ,,Kitaip sakant, į laisvę. Kur nereikia mąstyti ir spėlioti, ką galvoja priešai ir draugai." - mintyse niūriai nusijuokė vaikinas ir pėdino link laiptinės.
-
Ji gūžtelėjo pečiais.
-Na... Gali,-pasakė Džeinė.
Staiga ji pamatė už lango šmėkštelint kažką juodo. Ji jau norėjo perspėti Keitę ir Fasą, bet staiga ją labai supykino. Ji nebematė. Nebegalėjo kvėpuoti. Tik susvirduliavo ir krestelėjo galvą. Tada krito ant žemės ir liko nejudėdama gulėti. Jos veidas buvo atsuktas į lubas, o akys nematančios. Su kiekviena sekunde mergina vis silpo, o Naktis inkštė.
((Man taip buvo šiandien. Žiauru))
-
-Džeine?
Jokio atsako.
-Šūdas,-sukuždėjo Keitė.
Ji lėtai priėjo prie Džeinės ir pažvelgė į ją iš arčiau. Regis, gyva.
-Džeine...
Nieko. Keitė pritūpė ir išsitraukusi lazdelę sumurmėjo kelis burtažodžius.
Štai. Dabar ji neturėtų mirti.
-Džeine...-murmėjo Keitė truputėlį papurtydama Džeinę.
-
Didelis snieginis leopardas su dar didesniu ligeriu atšuoliavo į Kambarį Iki Pareikalavimo. Ligeris - laimingas, o irbis - išsigandęs. Fasas pašoko artyn ir nusileido kaip žmogus. Tankiai tebealsuodamas, priėjo prie Džeinės, gulinčios prie lango. Keitė tupėjo šalia. Fasas garsiai nusikeikė. Kaip nugalėti Mirties šmėklą su įduota misija?. Tada priklaupė ir ištiesė burtų lazdelę.
- Mirties šmėkla, Jakslio, siųsta su misija nužudyt Džeinę...- sušvokštė Fasas varniukei.- Po velnių, nebežinau, kaip reikia ją sustabdyti...
Ahadas priėjo iš šono ir nustebęs pažiūrėjo į klastuolę.
- Expecto patronum!- pasakė Fasas. Išlėkė irbis. Pradėjo kovoti su neaiškiu juodu pavidalu, išsisunkiančiu iš Džeinės.
-
Keitė primerkė akis. Džeinė nejudėjo. Vis dar.
Faso gynėjas buvo baltas ir šviesus. Tiesiog akinančiai šviesus.
Jis tebešviesėjo. Su kiekviena akimirka darėsi vis baltesnis ir baltesnis. Jau nebegalėjai į žiūrėti jo formos- turėjai prisimerksti ar užsimerkti, kad neapaktum.
Juodasis padaras pilkėjo. Šviesėjo.
Ir nepaisant visko, Keitei tai nepatiko.
Staiga, per sekundės mirksnį viskas apsikeitė. Abu pavidalai užtamsėjo ir šmėkla prarijo gynėją.
Įvyko tartum sprogimas. Viską užliejo aklina tamsa, į visas puses ūžtelėjo dulkės.
-Lu..mos,-iškosėjo Keitė. Nieko.
Mergina viena ranka perkėlė Džeinę sau ant kelių ir tvirtai prispaudė prie savęs. Geriau jos nepamesti.
-Lumos,-pabandė Keitė dar kartą. Tamsa nė iš vietos.
-Fasai?-šūktelėjo Keitė.
-
Fasas stebėjo, kaip gynėjas pralošia. Neįstabu, juk Mirties šmėkla - ne koks sumautas psichelis. Kai Kietė pabandė uždengti šviesą, Fasas piktdžiugiškai šyptelėjo. Šviesa nesirodė. Fasas atsistojo. Džiaugėsi, kad tamsa nerodo jo veido.
- Fasai?- išgirdo Keitės balsą. Toks nedrąsus, nekaltas balselis. Prieš metus buvo daug gražesnis, o dabar nelabai ir pakenčiamas. Fasas pasisuko į balso pusę.
- Nesitikėk, kad su tokiu pigiu triuku išsklaidysi...- pasakė ir neužbaigė. Pajuto, kad šita dulkina tamsa šiek tiek slegia. Vaikinas įsitempė ir mąstė,- Protego horriblis...
Keitę, Fasą ir Džeinę apdengė tarsi iš stiklo pagamintas švytintis, apvalus akvariumas. Deja, pamažu traukėsi. Galiausiai vienoje vietoje plyšo ir ėmė skverbtis link Džeinės.
- Jakslio įsiūtis buvo nežmoniškas..- sušnibždėjo pašiurpęs Fasas. ,,mirties šmėkla šalta, bejausmė... siųsta vykdyti žmogžudystės... ją naikina geri prisiminimai ir.... kas dar? Ugnis!"
- Keite! Iškvieskim Gynėjus ir sukurkim ugnį!- sušuko Fasas, nelaukdamas pritarimo.- Ar moki jį iškviesti?
-
Keitė užsimerkė. Geri prisiminimai...
Na, tokioje vietoje jie dažniausiai ir kyla.
-Expecto patronum,-sukuždėjo. Iš lazdelės iššoko sidabrinis liūtas. Keitė nusuko žvilgsnį. Negalėjo į jį žiūrėti.
Keista, kad kaskart atsiradęs gynėjas neišnyksta. Ji pasiilgo triušio ir niekas, niekas neprivers jos patikėti, kad geriau, kai tavo gynėjas yra liūtas.
Keitei pasirodė, kad Džeinė sudrebėjo. Mergina stipriau prispaudė draugę prie savęs.
-Kas dabar?-paklausė Keitė Faso.
-
Fasas linktelėjo ir ištiesęs savo lazdelę, šūktelėjo:
- Expecto patronum!- Nutilo. Iššoko sidabrinis irbis ir nušuoliavo link mirties šmėklos. Pasigirdo riaumojimas, vaikinui pasirodė, kad atsirado šviesos, natūralios šviesos lopinys.- Incendio!
Gynėjai draskė juodą lopinį, ugnis degino. Grifiukas padegė šmėklą per kelias vietas. Po minutės kovos ant grindų liko vienintelis taškelis, bylojantis apie didžiulį vaiduoklį. Fasas apsidairė gėrėdamasis šviesa. Jo rankose pagal norą atsirado kažkoks keistos formos, truputį švytintis buteliukas. Grifiukas lazdele pakėlė tašką ir sudėjo į butelį. Tada pažiūrėjo į Keitę.
-
Sutikusi Faso žvilgsnį Keitė kilstelėjo antakius.
-Kas?-paklausė.
Ji žinojo atsakymą.
"Nieko". Visi taip atsako.
Kita vertus, čia Fasas Oldefortas. Jis mieliau susuks ilgą tiradą. Pavyzdžiui, kaltinimų. Įfomu, kam?
Na, vid dėlto geriau išankstinių nuostatų neturėti.
-
((O velnias, kiek jūs čia prirašėt!))
Džeinė vos vos pajudino savo ranka ir sulenkė pirštus. Išvydo kažkieno kontūrus. Tai buvo jos juodoji pantera Naktis, Keitė ir Fasas. Mergina keleta kartu sumirksėjo ir trūkčiojančiai įkvėpė. Užsikosėjo. Tada pabandė atsistoti. Neišėjo, ji nukrito. Antra karta pavyko. Juodaplaukė greičiau nuvirto, o neatsisėdo į fotelį. Tada kiek kimiu balsu paklausė:
-Kas čia buvo?
-
Fasas vaidindamas nustebusį sumirksėjo.
- Kas, kas...- pakartojo grifas. Tada nusišypsojo. Nuoširdžiai.- Mes įveikėm Mirties šmėklą. O Juodasis jau Azkabane.
Vaikinas surimtėjęs atsistojo, prieš jį atsirado stumiama lova. Ant ratukų. Fasas pakėlė ir paguldė Džeinę ant jos. Klastuolės veidas buvo baisokai blyškus, bet pamažu atgaunantis normalų rausvumą. Staiga Fasas apsisuko.
- Kur Naktis?- susiraukęs paklausė. Iš kampo pasigirdo inkštimas. Fasas keiktelėjo, burtais atsivarė leisgyvį panteros kūną ir noru praplėtęs Džeinės lovą, paguldė gyvūną šalia šeimininkės. Atsiduso. Gydyti bus sudėtinga. Bet madam Pomfri geriau nerodyti.
Staiga Džeinė sujudėjo. Grifui nespėjus prišokti, bandė stotis ir nukrito Fasas padėjo jai atsisėsti.
- Juodojo užkeikimas, Džeine. Bet dabar mes saugūs, o Juodasis Azkabane.- šyptelėdamas atsakė Fasas.
-
Džeinė linktelėjo.
-Tai gerai. Nors neabejoju, kad jis turi pakalikų,-sumurmėjo juodaplaukė.
Staiga ji išvydo Naktį.
-Ne!-sušuko mergina.
Juodoji pantera buvo leisgyvė. Klastuolė su ašaromis akyse pripuolė prie savo panteros. Ji vis kartojo: ne, ne, ne... Staiga Džeinė vis dar verkdama sušnabždėjo:
-Tai aš kalta. Nesugebu net apsiginti... Ką jau kalbėti apie kitų gynimą.
Ji sukūkčiojo. Mergina pamatė savo juodosios panteros šone didžiulę žaizdą. Gali būti, kad Naktis neišgyvens. Juodaplaukė prispaudė rankas prie žaizdos, mėgindama sulaikyti kraujavimą.
Aš nepasiduosiu,-tokia vienintelė mintis sukosi Džeinės galvoje.
Ji širdyje pajuto ryžtą ir meilę Nakčiai. Negalėjo leisti jai numirti. Staiga pajuto, kad po juodosios panteros oda kažkas juda. Žaizda traukėsi. Po minutėlės jos neliko visai. Pantera patenkinta prisiglaudė prie juodaplaukės. Ji pasveiko. Mergina nustebusi pažiūrėjo į savo delnus.
-
-Tu ją išgydei,-sumurmėjo Keitė. Linksma. Džeinė išmoko gydyti.
O Juodasis Azkabane. Tobula.
Na, viskas baigta. Viskas baigėsi laimingai.
Ir vis dėlto Keitė negalėjo atsisakyti minties, kad viskas pernelyg paprasta.
-Ką darysim dabar?-paklausė ji.
-
Fasas šyptelėjo, matydamas laimingas Džeinę ir Naktį. Šelmiškai susižvalgė su Ahadu: smagu daryti gerus darbus kitiems nepastebint, ar galvojant, kad įvyko stebuklas. Grifiukas išgirdo Keitės klausimą ir žvilgtelėjo į ją. Geras klausimas, geras...
- Na, lauksim, kol vėl kažkas įsibraus į Hogvartsą,- išsišiepęs pajuokavo Fasas. Tada pasakė rimčiau.- Mokysimės, bendrausim. Nustosim nekęst vieni kitų.
Žydrose akyse šoktelėjo linksma kibirkštėlė. Būtų smagu vėl būti gerais draugais. ((Aš grįšiu tik vakare. Jei galit, neprirašykit labai daug...))
-
Nikolajus eidamas į kitą pilies kampelį prisiminė jog nors ir pašalino įrėžtą pentagramą, bet pelenai liko savo vietoje. Nujausdamas, kad kas nors radęs buvusios įmantrios pentagramos pelenus galėtų pasidaryti (ar kitiems padaryti) ką nors blogą vaikinas nuskubėjo atgal į kambarį "čia yra, čia nėra".
Pasiekus vietą kurioje turėjo būti magiškas įėjimas jaunuolis vos spėjo pasislėpti - čia jau buvo Liusė, ji atidarinėjo kambarį. Po kelių sekundžių išriškėjus kambario durų konturams ir merginai šmurkštelėjus į kambarį čia pat atgūžėjo ir Džeinė.
Nikolajui svarstant ar merginos sugeneravo tą patį kambarį kuriame buvo nupaišyta pentagrama kažkas praūžė pro šalį, tai buvo fasas savo "Irbio" pavidale.
Dar kelias minutes pamindžikavęs vaikinas nusprendė, kad nėra reikalo slėpti savo demoną, bet geriau ištrinti pentagramą kol moksleiviai nepridirbo bėdų.
Įžengęs į kambarį jaunuolis pastebėjo, kad visi buvo šiek tiek įsitempę, tarsi po kažkokio svarbaus įvykio, o Džeinė net atrodė tarsi būtų išgyvenusi nukryžiavimo užkeikimo kančias.
Nekreipdamas dėmesio į kitus esančius šiame kambaryje įsibrovėlis išsitraukė lazdelę ir panaikino paskutinius pentagramos pėdsakus. Nors pentagrama buvo išjudinta, neatrodė, kad kas nors blogo atsitiko, visi buvo gyvi, lyg ir sveiki ir.. Šiek tiek laimingi?
- Dar kartą sveiki! Norėčiau supažindinti jus su mano bičiuliu. - Vaikinas spragtelėjo ir tiesiai priešais jį atsirado vidutinio dydžio, mėlynas feniksas. Šį pavidalą Nikolajus liepdavo naudoti demonui tik tada kai reikėdavo suteikti gerą nuomonę. Kas nemėgsta feniksų? Ir dar baltai melsvų?- Tai yra vienas iš mano demonų.
((Sorry dėl prastos kokybės, nelabai gera nuotaika mano šiandieną.))
-
(( deja mano irgi nekokia, tad tikriausiai būsiu kalė. ))
Džeinė šyptelėjusi atsigręžė į Nikolajų.
-Sveikas,-pasisveikino su juo.
Tada apžiūrėjo tą mėlynąjį feniksą.
-Mano tėtis užsiema šia magija,-pasakė juodaplaukė.-džinas?
Staiga ji krūptelėjo ir suvokė padėties rimtumą.
-Ką tu sau galvojai?!-suriko mergina.-jei burtai būtų nepavykę, būtum mus visus pražudęs!
Ji kiek numaldė savo pyktį ir vis dar piktai dėbčiodama paklausė Nikolajaus:
-Kam išsikvietei šitą demoną?!
Tada vis dar nepilnai nusiraminusi pridūrė:
-Ir kur buvai?
Ji vis dar suirzusi, bet smalsiai pažvelgė į Nikolajų.
((Turbūt sndn jau neprisijungsiu))
-
Keitė žvilgtelėjo į laikroduką.
Praėjo pora valandų. Pats laikas būtų.
-Na, turiu eiti,-pasakė stodamasi.-Dar pasikalbėsim vėliau.
Sustojusi už durų bei jas uždariusi Keitė sukuždėjo:
-Drąsaus Žinojimo kambarys.
Adrasas yra. Tikėkimės, jis pasieks adresatą.
-
- Nusiramink, Džeine, ne pirmą kartą pasikviečiu demoną į šį pasaulį, kol kas nė karto smarkiai nenukentėjau. - Šyptelėjo švilpis.- Jums išėjus man beliko nešdintis iš kambario, neturėjau noro nei kovoti, taigi pasivaikščiojau koridoriais.
Staiga Keitei pakilus ir išėjus vaikinas nustebo, paprastai žmonė nustemba pamatę prieš save demoną, o dabar ir Nikolajus, ir demonas buvo ignoruoti.
- Aš dažnai mėgstu, kad mane lydėtų patyrę kovotojai, Džeine. Mažesnis pavojus būti sužeistam.
Tiesa, jaunuolis po Dante pamokos beveik niekados nesiskirdavo su savo pažįstamais iš kito pasaulio, bet ne tik dėl apsaugos... Demonai galėjo suteikti daugybę naudingos informacijos visais klausimais, vaikinas norėjo sužinoti kaip demonams pavyksta susiorientuoti šimtmečių įvykiuose, bet kiekvieną kartą į žemę iškvietas pavaldinys išsisukdavo nuo tiesaus atsakymo ir palikdavo vaikiną dar labiau susipainiojusį.
-
Fasas atidžiai stebėjo trečiakursį švilpiuką Nikolajų. Atrodo, toks mažas, bet jau kišantis galvą, kur nereikia.
- Įdomu, Nikolajau, kad tuo užsiimi. Tuo užsiima profesionalai arba kvailiai, žinai? Aš esu iškvietęs, nes daug mokiaus iš rimto Demonų Medžioklio. Bet turėti tokį suktą velnią prie savęs, nesvarbu, kokių kerų supančiotą, nemėgstu. Ir kitąkart atidžiau išnaikink pentagramos pėdsakus.- šyptelėjo grifas. Žinojo, kad švilpiukas neklausys, nors pagal savo koledžą turėtų būti draugiškas ir klusnus. Fasas pasidairė, paskui nusprendęs, kad kalbėti ko nebeturi, pažadino snūduriuojantį šalia žydro fotelio ligerį Ahadą ir pasuko link durų.
-
Liusė įėjo pro kątik pasirodžiusias duris į kambarį iki Pareikalavimo. Viduje buvo Džeinė ir Nikolajus, bet daugiau nieko. Keistoka. Mergina atėjo prie Džeinės, kuri atrodė kažkokia ne tokia, gal per balta, bet švilpė pamanė, jog jai tik šiaip taip atrodo, dėl židinio, apšvietimo ar dar ko nors.
-Kabas. Netrukdau?- paklausė Džeinės ir Nikolajaus.- Kas vyksta?
-
Keitė šovė į Kambarį iki Pareikalvimo kaip kokia kulka. Jame jau nebuvo Faso, tik Džeinė, Liusė ir Nikolajus.
Paskubomis įsitaisiusi žaliame fotelyje.
-Džeine, Juodasis čia.
Trumpa pauzė.
-Žinau, jis turėtų būti Azkabane, tačiau arba kas nors turi siaubingą humoro jausmą, arba jis vėl Hogvartse.
-
Liusė patylėjo. Nenorėjo uždavinėti kvailų klausimų, nes atrodo, visi išskyrus ją žinojo, apie ką kalbama. Po galais, kas tas Juodasis? Tas blogiukas, bandęs juos žudyt? Prie ko čia tas Azkabanas? Mergina laukė, kol kas nors ką nors pasakys ir ji galės ką nors suprast. Galbūt. Bet tikriausiai ji nesupras nieko, ką Džeinė atsakys Keitei.
-
Luele skubėjo aštunto aukšto koridoriu. Jai reikėjo žūtbūt susirasti ramią vietelę pamastymui. Žingsniuodama koridoriumi Luele akies krašteliu pamatė neišvaizdžias dvivėres duris. Grįžusi atgal ji atsargiai jas pravėrė ir įsmuko vidun.
Luele pateko į kambarį su židiniu ir keturiais spalvotais krėslais. Kambaryje buvo klastuolė, varnė ir švilpė. Luele sustojo prie durų ir įsispoksojo į penktakurses.
-
-Hm, labas,- pasisveikino Liusė su į kambarį įėjusia varniuke, nemaloniai įsistebeilijusią į merginas.- Prisėsk, jei nori.
Mergina pažvelgė į varniukę, kuri vis dar spoksojo į jas. Liusė tyliai pažvelgė į drauges. Ką pasakys jos? Mergina tyliai pakurstė ugnį kerais, nes ši jau vos vos bedegė.
-
Džeinė sutriko ir pamatė, kad Keitė ir Liusė laukia jos atsakymo. Laukia, kol ji sugalvos planą. kiek... Keistoka. Ji tik tarstelėjo:
-Shit.
Tada kiek pagalvojo ir jau normaliai atsakė:
-Mes dar nežinome, ar tikrai juodasis ištrūko. Gal tai tik pokštas. Neskubėkime daryti išvadų.
Tačiau ji jau buvo susijaudinusi, ir merginos abiejuose delnuose degė po liepsną.
-Oi,-juodaplaukė tučtuojau užgesino liepsnas.
Tada pamatė prie durų stovinčią merginą.
-Labas,-tarstelėjo.-kodėl tu čia ir kas tu?
-
-Hm, labas,-pasisveikino švilpė-Prisėsk jei nori.
Luele sutrikusi vis dar spoksojo į merginas.
-Mes dar nežinome, ar tikrai juodasis ištrūko. Gal tai tik pokštas. Neskubėkime daryti išvadų,- tarė juodaplaukė klastuolė. Tada ji atsisuko į Luele ir pasisveikinusi paklausė:
-Kodėl tu čia ir kas tu?
Luele nuleido akis ir neaiškai sumurmėjo:
-Aš... na... Aš Luele. Atsiprašau.
-
((Postas turi būti mažiausiai penkių eilučių, Luele ))
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Ne,-burbtelėjo juodaplaukė.
Mergina mostelėjo ranka ir kambaryje iki pareikalavimo atsirado dar vienas fotelis- tamsiai mėlynas. Ji motelėjo Luelei į jį.
-Prisėsk,-pasiūlė ir klastuolė.
Ji užsimiršusi uždegė tarp pirštų liepsnelę ir užsižiūrėjo į ją, bet prisiminė pirmakursę. Užgesino liepsnelę. Tikėjosi, varnė nieko nepastebėjo.
-Koks tavo vardas? Aš Džeinė, čia Liusė ir čia Keitė.
-
-Ne, mes tik taip čia susirinkom, paplepėt, na, juk žinai,- tarė Liusė pritardama Džeinei. Nebuvo tai nei labai didelė tiesa, nei labai didelis melas, bet reikėjo nuramint varnę.
-Tikrai nenori prisėsti?- dar kartą paklausė mergina.
Liusė vėl pažvelgė į mergaitę, stovinčią prie jambario durų. "Negi mes jai atrodom tokios baisios, ar tai Nikolajus gadina vaizdą? Ne, tikrai ne. Nikolajus - trečialursis ir švilpis, aš - taip pat, Keitė to paties koledžo. Nebent Džeinė, bet aš žinau, jog ji negąsdina varnės,"- pagalvojo Liusė.
-
Klastuolė išbūrė tamsiai mėlyną fotelį.
-Prisėsk,-pasiūlė- Aš Džeinė, čia Liusė ir čia Keitė,-pristatė švilpę ir varnę.
Luele nedrąsiai prisėdo ant fotelio kraštelio ir pažvelgė į merginas.
- Aš atsiprašau, kad sutrukdžiau. Nenorėjau įsiveržti taip staigiai, tačiau nežinojau, kad čia kažkas yra.Aš tikrai atsiprašau, aš tikriausiai jums labai trukdau, ar ne? Galiu išeiti. Kad ir dabar pat,-berte išbėrė Luele ir atsistojo.
-
-Nagi, sėskis,- tarė Liusė mergaitei, kuri vis nenorėjo atsisėsti ir nusiraminti.- Viskas gerai.
Mergina patylėjo. Ką dar jai pasakyti?
-Čia juk visi gali užeiti, taip?- paklausė Liusė varniukės.- Tai reiškia ir tu gali čia būti.
Mergina pažvelgė mergaitei į akis ir mostelėjo sėstis į fotelį.
-
Luele pažvelgė į Liusę ir vėl atsisėdo.
-Bet jūs gi kalbėjotės. Apie savo reikalus. Nemanau, kad tai mano nosiai,-tarė.
Ji jautėsi sutrikusi ir pažeidžiama, be to, nemėgo būti dėmesio centre, tačiau jautė, kad geriau paklausyti tų penktakursių, sėdėti ant fotelio ir stengtis pernelyg nekristi į akis. Luele abejojo, kad merginos ir toliau tes savo pokalbį.
-
Ji pažvelgė į Luelę.
tikriausiai, kad ne tavo,-niūriai pagalvojo Džeinė, bet garsiai to nepasakė.-kažin, ji turi kokią nors galią?..
Mergina šyptelėjo varnei. Ji atrodė pasimetusi. Kaip ir Džeinė, kai pirmą kartą sutiko Keitę ir Fasą. Ne pats maloniau šias prisiminimas.
-Ar šiomis dienomis tau atsitinka kas nors nepaprasto? Turiu omeny, su tavimi?-paklausė juodaplaukė.
Turėjo keistai nuskambėti.
-
-Ar šiomis dienomis tau atsitinka kas nors nepaprasto? Turiu omeny, su tavimi?-paklausė Džeinė. Luele sutriko išgirdusi tokį klausimą, bet valandėlę pamąsčiusi atsakė:
-Manau, kad taip. Kažkas vyksta. Pirmą dieną Hogvartse, kai tempiau lagaminą laiptais, jis staiga ėmė ir pakilo, o pakilęs nuskrido į viršų pats... O ką?
Luele pasijuto nejaukiai. Kuriems galams klastuolei prisireikė tą žinoti?
-
Fasas ramiu, tvirtu žingsniu įžengė į Kambarį Iki Pareikalabimo. Nustebo, išvydęs tiek žmonių ir išsigandusią Keitę. Vaikinas praėjo ir atsistojo priešais visus, ligeris Ahadas sėdėjo šalia. Grifiukas pamatė turbūt pirmakursę varniukę. Nustebęs žvilgtelėjo.
- Labas, kas tu?- paklausė draugiškai. Po Juodojo išgabenimo jautėsi laisvas ir ramus, nesvarbu, kad graužė sąžinėdėl kraujo ryšių. Vaikinas suprato, turbūt nutraukęs.pokalbį, bet... nesvarbu. Jis irgi vienas iš Kambario lankytojų.
-
Atsidarė kambario durys. Luele pažvelgė į tą pusę ir pamatė akiniuotą grifiuką įėjusį į kambarį. Jis atrodė labai atsipalaidavęs.Pasisukęs į Luele paklausė:
- Labas, kas tu?
Luele pasirodė, kad jie visi čia pažįstami, išskyrus ją ir pasijuto dar nejaukiau. Ir kodėl jie jos nepaprašo, kad išeitų, juk akivaizdu, kad jie turi reikalų. Savų reikalų.
-
Įėjo Fasas ir pasisveikino su luele.
-Čia Fasas,-pristatė jį.
Žvilgsniu varnei klastuolė sakė: palaikyk pokalbį vėlesniam laikui.
-Fasai, čia Luelė,-pridūrė.
Su Fasu Reims Kai ka veliau aptarti.
-
Fasas linktelėjo ir šyptelėjo.
- Malonu susipažint,- ištiesė ranką.- Fasas. Fasas Oldefortas.
Vaikinui tapo įdomu, kaip Luelė čionai pateko, atsitiktinai, pakviesta Džeinės, ar taipogi susidūrusi su namelių magija. Varniukė neatrodė susirūpinusi ar labai išsigandusi, bet Fasas iš tolo jautė jos nedrąsumą. Buvo matyti, kad ji norėtų prillausyti Faso, Džeinės ir turbūt, Keitės kompanijai, bet grifui buvo keista, kad pirmakursė šliejasi prie penktalursių, o ne bendraamžių. Na ką gi, jeigu ji bus drąsi ir protinga, ne taip, kaip kai kurie, galės būt su jais...
-
Ūmai visi nutilo.
-Hm,-nežinodama ka sakyti krenkštelėjo mergina.
Penktakursė perbraukė ranka savo juodus it degutas plaukus ir paglostė savo juodaja pantera Naktį. Tada atsistojo.
-Turbūt aš eisiu į ežero pakrantę,-pasakė žaliaakė.-jei kas norit, ateikit.
Juodaplaukė ir pantera nuėjo koridoriumi, pradėjo bėgti. Kai niekas ju jau nebegalėjo matyti, Džeinė pasivertė į baltaja tigrę ir džiugiai riaumodamos juodvi nuskuodė į ežero pakrantę.
((Atvarykit pas mane į pakrantę. Tik ne visi iškarto :) bet ateikit))
-
Fasas smalsiai pažiūrėjo į klastuolę Džeinę ir linktelėjo. Patikrino magiškame rankiniame laikrodyje, kiek valandų, tada paglostė Ahadą. Panoro, kad ant stalo atsiradtų kažko gerti. Atsirado moliūgų sultys. Vaikinas jas išgėrė, atsistojęs pasižvalgė pro gotikinio stiliaus langą.
- Jeigu jūs nieko prieš, aš irgi eisiu. - šyptelėjęs pasakė vaikinas. Tada su Ahadu neskubėdami nuėjo link durų ir į koridorių. Eidamas Fasas atrodė kiek susimąstęs. Ahadas keistai jį nužvelgė. Iš laiptinęs ataidėjo garsus, džiugus riaumojimas. Jį išgirdęs, Fasas smagiai išsišiepė. Jo žydros akys nušvito ir pakeitė spalvą į geltoną.
- Na, Ahadai, varom.- tyliai suurzgė grifiukas ir pagreitinęs tempą, nuėjo į paežerę.
-
Fasas ištiesė Luele ranką, o ši nedrąsiai ją paspaudė. Po kurio laiko Džeinė pareiškė einanti prie ežero, o paskui ją išskubėjo ir Fasas. Kambaryje liko tik Liusė, Keitė ir Luele.
- Manau, kad aš irgi jau eisiu,- nedrąsiai sumurmėjo Luele ir pakilo nuo tamsiai mėlyno fotelio. Kadangi niekas neprieštaravo, ji nuėjo prie durų. Atsidūrusi ten ji nužvelgė Keitę ir Liuse, kambarį, kuriame tikėjosi ramiai pamąstyti, o vietoj to atsidūrė keistoje situacijoje, ir pravėrusi duris išsmuko į koridorių. Iš pradžių ji ėjo ramiai, o paskui pasileido bėgte, ir nesustojo tol, kol neatsidūrė mokyklos kieme.
-
Keitė atsiduso.
Na, Fasas nenorėjo su ja kalbėtis. Gal taip ir geriau.
Bet jai reikėjo su juo pasikalbėti.
Ai, velniop.
Dar kartą atsidususi Keitė išėjo iš Kambario iki Pareikalavimo.
-
Luele atsargiai pravėrė Kambario iki pareikalavimo duris. Kambarys buvo tuščias, tad ji tyliai įsmuko pro duris ir apsidairė. Niekas nebuvo pasikeitę, foteliai stovėjo ten pat, ir židinyje tyliai spragsėjo ugnis. Luele atsisėdo į savajį mėlynos spalvos fotelį ir ėmė galvoti apie tą įvykį, kai jai tempiant laiptais lagaminą, jis ėmė ir pakilo nuo žemės. Luele manė, kad tai buvo atsistiktinumas, kad gal kažkas pasislėpęs jai padėjo, tačiau panašus dalykas nutiko ir kieme. Jos po žemę ridinėta šakelė staiga pakilo. Luele ranka taip pat buvo pakelta ir ji ją nuleido. Tuomet nusileido ir šakelė.
Taigi dabar Luele sėdi Kambaryje iki pareikalavimo ir galvoja, kas tai buvo, ir ar jai pavyktų taip padaryti savo noru, ne atsitiktinai. Ji nusprendė pabandyti, tačiau aplinkui nesimatė nieko, jokio smulkaus daiktelio, kurį ji galėtų pakelti. Taigi ji išsiėmė savo lazdelę ir padėjo ant stalelio, stovinčio šalia fotelio.
Luele susikaupė ir ištiesė ranką virš lazdelės.
-Pakilk,-mintyse įsakė. Ir, jos nuostabai, lazdelė pakilo ir klusniai sustojo po Luele ranka. Luele sugniaužė delną ir su jėga vėl išskleidė į priekį. Lazdelė nusklendė į priekį ir sustojo per gerą metrą nuo Luele rankos. Luele mostelėjo ranka į kairę ir pritraukė prie savęs. Lazdelė paskui Luele ranką nusklendė kairėn ir grįžo pas Luele. Luele pasiėmė lazdelę ir nustebusi apžiūrėjo. Lazdelė kaip lazdelė, nieko ypatingo. Ji įsidėjo lazdelę atgal į apsiausto kišenę ir apsižvalgė. Nieko nepastebėjo. Tumet apsisuko ir išėjo iš kambario iki pareikalavimo.
-
Visą laiką pratylėjęs, tiesiog stebėdamas veiksmą kambario šešėlyje Nikolajus netyčiomis užsnūdo. Atsibudęs pamatė, kad kambaryje neliko nė gyvos dvasios, demonas buvo pranykęs, jaunuolio draugai taip pat nežinia kur pasidėjo. Staiga vaikinas vėl pajuto tą nenuoramą tylą kuri vis nenustodama erzino jį kol moksleivis knarkė ant krėslo.
Skubiai atsistojęs vaikinas pristūmė krėsla, skubiai patvarkė draugų paliktą šiukšlyną ir tekinas išbėgo iš kambario. Vaikinui net nebesinorėjo iškviesti demono kuris būtų palaikęs jam kompaniją. Išlėkdamas pro kambario duris probėgžmais jis pastebėjo kažkokią mergaitę kuri artinosi link kambario. Nesirūpindamas net uždaryti kambario durų vaikinas patraukė į savo bendrabutį pasiimti šluotos, jis žinojo, kur galėjo rasti nors vieną gyvą, turinti pulsą pašnekovą – žirgyne.
-
Keitė įėjo į Kambarį iki Pareikalavimo ir apsidairė. Kambarys buvo tuščias ir švarus. Nebuvo jokių suodžių, jokių pentagramų, tik krėslai ir jaukiai židinyje spragsinti ugnis.
Mergina susmuko savo mėgstamame žaliame krėsle ir išsitraukė knygą, kuriai jai iš Durmštrango paskolino Natanielis. Sakė, kad įprasta Durmštrango knyga. Kažkokia apie Juoduosius burtininkus, gryną burtininkų kraują ir panašiai. Neregėtai nuobodi. Keitė net nepajuto, kaip akys savaime užsimerkė.
Netrukus mergina išvydo nejaukią melsvą tunelių šviesą. Ir pati tunelį. Keitė dar apžiūrėjo uolienas, o tada tunelis pradėjo lėkti. Kažkuri Keitės smegenų kertelė suvokė, kad artėjo prisiminimų sapnas. Per tokius sapnus ji dažniausia atšnekėdavo savo partiją, tad mergina dar kartą apsidžiaugė, kad kambaryje kur ji yra, nieko kito nėra. Beliko spėlioti, ką šįkart teks išgyventi...
-
Fasas, spausdamas ką tik pasiimtą iš bibliotekos knygą, įžengė į Kambarį Iki Pareikalavimo. Apsidairęs pastebėjo, kad Džeinės nėra, tačiau viename fotelyje jau sėdi Keitė. Fasas priėjo, atsisėdo į savo žydrą fotelį, kitus panaikino. Liko tik trys: Keitės, Faso ir žaliasis Džeinės.
- Labas.- tarė vaikinas, labiau nesisveikindamas, o pranešdamas, kad jau atėjo. Apsimesdamas, jog knga nėra labai reikšminga, įsikišo ją į kuprinę. Tada mintimis pakurstė ugnį, kad labiau įsidegtų. Sėdėdamas pasižvalgė pro langą: virš ežero kilo nedidelis rūkas. Staiga pro duris kažkas tyliai, atrodo specialiai tyliai įpėdino. Fasas atsigręžė ir ant jo letenos užsidėjo kažkas didelis.
- O, Ahadai,- išsišiepė Fasas.- Sveikas gyvas.
Ahadas suurzgė ir atsisėdo šalia. Fasas žvilgtelėjo į Keitę. Ji sėdėjo kažko užsimąsčiusi. Grifiukui patiko, kaip ji mąstydavo: atrodydavo nepaprastai protinga ir švelni. Jis su vos pastebima šypsenėle stebėjo merginą ir glostė ligerį.
-
Tunelis baigėsi. Keitė išvydo mišką. Tolėliau išvydo kelis testralius, pusbrolį Bertramą (vis dar gyvą), keliais metais jaunesnę save ir gal dvidešimčia centimetrų aukštesnę už tuometinę ją Heilę.
O...-pamanė Keitė. Iškart užsinorėjo sugrįžti į prisiminimą, kai nuskelia uolos gabalą ar nuleidžia laiptą. Tik ne šį prisiminimą.
Vis dėl to pasirinkti prisiminimo Keitė negalėjo. Taigi, ji tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip viskas prasideda tiksliau- mažas testraliukas praeidamas netyčia įbrėžė Bertramui į ranką.
Į visas puses pasipylė pjovimo ir sustingdymo užkeikimai. Ir nors dabartinė Keitė būtų griuvusi ant žemės ir meldusis, kad tik visa tai baigtųsi, mažoji Keitė padarė tai, ką apskritai retas žmogus padarytų- ji prišoko prie Bertramo ir čiupo jam už rankos.
-Nereikia!-cyptelėjo ji.-Bertramai, tu juos sužeisi!
-Paleisk, kvaile!-užriko Bertramas.-Juos reikia sunaikinti!
Bertramo įpjovimo užkeikimas sužeidė vieną testralę. Ji krito ant žemės. Pergalingai išsišiepęs Bertramas pasisuko link jos. Heilė, nebegalėdama žiūrėti, pasislėpė už medžio. Keitė priešingai- šoko priešais testralę.
-Bertramai, negali to padaryti!
-Pasitrauk, Keite!
-Ne!
-Pasitrauk, arba nunešiu ir tave!
-Bertramai, nereikia...
-Paskutinis įspėjimas!
-Ne!
Žalias žaibas išlėkė iš Bertramo lazdelės ir nulėkė Keitės pusėn. Jokio sulėtinto vaizdo. Nieko.
Bet Keitė neužsimerkė. Nenusisuko. Jei būtų tai padariusi, būtų mirusi.
Tačiau užkeikimas paskutinę akimirką apsisuko. Ir nulėkęs pražudė Bertramą.
Keitė atplėšė akis.
Viskas. Baigta. Daugiau jokių prisiminimų.
-
Fasas tyliai sėdėjo, mėgaudamasis židinio šiluma. Kuprinę su visais savo daiktais buvo pasidėjęs šalia savęs. Ahadas snausdamas murkė ant šalia Faso, paties ligerio noru atsiradusio nelabai minkšto rudo gulto. Plėšrūnai nemėgo minkštų, pūkinių patalų, atsistojus nuo jų jiems mausdavo šonus. Plėšrūnai pratę ilsėtis ant kietos žemės, geriausiu atveju - ant žolės. Grifiukas pastebėjo, kad Keitės rankos trūkčioja, veidas persikreipia, tarsi bandant kažką pasakyti, bet negalint. Fasas tyliai atsistojo ir apsižvalgęs pro langą nuėjo prie Keitės.
- Viskas gerai?- kiek pasilenkęs paklausė. Mergina jau buvo atsimerkusi. Fasas Oldefortas neramiai prisimerkęs stebėjo varniukę.
-
Keitė sumirksėjo iśvydusi Fasą. Kada jis čia atėjo? O svarbiausia- ką, po velnių, jis išgirdo?
Mergina atsiduso ir išpyškino:
-Taip, viskas gerai. Tik blogas sapnas. Prisiminimas. Žodžiu, nesvarbu.Kaip Džeinė? Matei, ją? Jai viskas gerai?-Keitė šiaip ne taip užsičiaupė, minutėlę palaukė ir išsakė labiausiai rūpintį klausimą,-Fasai, ar aš kažką sakiau?
Galbūr iš jos, septynmetės Keitės tuomet pasakyto teksto nebūtų labai jau aišku, kas tada nutiko, tačiau Keitė per gerai žinojo, koks nuovokus kartais būna Fasas. Be to, prisipažinkite: argi jums būtų malonu, jei kažkas išgirstų, kaip pliurpiate per miegus?
-
Džeinė tyliai pravėrė kambario duris.
-Labas,-tylutėliai pasisveikino ji su Fasu ir Keite.
Juodaplaukė ir jos juodoji pantera Naktis be garso įėjo į kambarį iki pareikalavimo. Netarusi nei žodžio klastuolė nuėjusi atsisėdo į žaliajį krėsla, kuriame visada sėdėdavo. Ji mostelėjo ranka, ir iš jos delno išsiveržęs ugnies kamuolys uždegė malkas krosnyje.
-Nenoriu nieko aiškinti,-pasakė žaliaakė.
Penktakursė nuleido akis.
-
Fasas su ,,Vingardium leviosa" burtais atsivarė žydrąjį savo krėslą šalia Keitės ir atsisėdo jame.
- Ne, tu nekalbėjai,- papurtė galvą Fasas, krėslui skrendant į nurodytą vietą. Atsisėdęs pratęsė:- Bet lūpos judėjo lyg kalbant ar šaukiant. Be garso.
Ahadas urgzstelėjęs prisistūmė galva savo gultą arčiau židinio. Mediena brėžėsi per neaiškios kilmės medžiagos grindis ir sukėlė ne patį gražiausią pasaulyje garsą.
- Pas Džeinę nebuvau. Buvau nuėjęs į biblioteką, tuomet pasukau čionai, nes maniau, jog jūs abi jau esate čia. - pasiaiškino Fasas. Iš tiesų dabar šį tą sugalvojo eksprontu: eidamas į Kambarį apskritai nkeko negalvojo apie merginas, visos mintys buvo užkištos prisiminimais ir naujomis žiniomis. Bet dabar esmė buvo ne tame.
- O gal vertėtų nueiti ir patikrinti, kaip ten Džeinė?- paklausė grifiukas. O tuo momentu ir pasirodė pati Džeinė.
- Labas, kiek suglumęs tarė vaikinas.
((Ugnis jau degė...))
-
((Tiek to... Gal užgeso :D))
Džeinė paglostė savo juodąją panterą Naktį. Tada nusprendė pasakyti draugams tiesą. Juodaplaukė pažiūrėjo į Fasą ir Keitę.
-Iš "trijų šluotų" išlėkiau todėl, nes pamačiau vieną vaikiną,-pasakė klastuolė.-savo vaikystės draugą ir... Juodojo šalininką. Tiesa, girdėjau, kad pastaraisiais metais jis jau nepriklauso jų šutvei, bet... Anksčiau aš pati priklausiau. Mes nežinojom, kad Juodasis yra blogas. Jis mus mokė apsiginti, bet taip pat ir kautis. Kai buvau dešimties, jis pagaliau parodė savo tikrąjį veidą. Užmušė vieną mažą berniuką iš mūsų grupės vien dėl to, kad jis buvo labai išsiblaškęs ir netyčia sustingdė vieną savo draugą. Išsigandusi pabėgau, išėjau iš tos grupės, tačiau beveik visi kiti liko. Tarp jų ir Džeimsas, tas vaikinas. Nenorėjau su juo susitikti. Per daug senų, skausmingų prisiminimų.
Baigusi kalbėti penktakursė nusisuko nuo Faso ir Keitės ir įsistebeilijo į krosnyje degančią ugnį.
-
Fasas, išklausęs Džeinę, linktelėjo. Savo mintyse kiek sumišo. ,,Ar tik ne kriptoje buvo to jaunuolio figūra... velnias... reiktų gerai perkratyti savo prisiminimus..."
- Kiek tam Džeimsui metų? Kur mokėsi?- paklausinėjo Fasas Džeinės. Tada atidžiai stebėdamas Džeinę, uždavė paskutinį klausimą, bet keistai atsargiai:- Jis Džeimsas... Normanas? Ir kiek kokio amžiaus šalininkų Jakslis turėjo?
Faso Oldeforto mintys dabar virė, nors iš išorės jis atrodė ganėtinai atsipalaidavęs. Jeigu Džeinė neatsitiktinai išvardino, kad Juodojo šutvei priklausė vien vaikai, viena dėlionės detalė vietoje. Keistas žmogus buvo tas Džonas Jakslis. Keistas net ir Turdanogų, kaip požemių karių suvokimu..
-
Džeinė kiek pagalvojo.
-Džeimsui šešiolika, jis metais vyresnis už mane,-pasakė juodaplaukė.-taip, Džeimsas Normanas. Mokosi Drumštrange. Šiaip jau jis nebuvo blogas. Tiesą pasakius, jis buvo mano geriausias draugas.
Ji gūžtelėjo pečiais.
-Nariai buvo... Na, dabar visiems nuo keturiolikos iki dvidešimt penkių. Galbūt yra ir šiek tiek vyresnių,-tarė mergina.
Ji pasukiojo savo sidabrinę apyrankę. Tyliai pažiūrėjo į Fasą ir Keitę.
-
Fasas šyptelėjo.
- Supratau. - įprastu balsu pasakė vaikinas ir skubokai pridūrė:- Bet jeigu mokėsi Durmštrange, nebūtinai blogas, pabrėšiu. Nes iš tavo pasakymo: ,,Mokosi Durmštrange. Šiaip jau jis nebuvo blogas" suprantu, kad durmštrangiečiai visi tau atrodo blogi.
Fasas patylėjo trumpam. Visa, ką dabar pasakė, nieko svarbaus nereiškė. ,,Velnias..." - nusikeikė Fasas mintyse, prisiminęs Einhardo pašaipą. Jeigu šis nebūtų prisiminimų ir praeities specas, Fasas į jį nenorėtų nė atkreipti dėmesio.
- Nepatariu bėgt nuo praeities. Jis man neatrodė blogas žmogus,- pasakė atvirai Fasas. Pala pala... Džeimsas Normanas... Įdomu, įdomu...
-
Džeinė dėbtelėjo į Fasą.
-Nesakau, kad visi Drumštrangiečiai blogi,-atšovė juodaplaukė.-tik manau, kad visi Juodojo pakalikai yra šikniai arba jie priversti jam tarnauti.
Mergina pagalvojo Faso žodžius.
-O tu... Pažysti Džeimsą?-paklausė klastuolė susidomėjusi.
Ji užsigalvojusi paglostė savo juodąją panterą Naktį.
-
Fasas trumpam sukando dantis, o paskiau pradėjo kalbėti:
- Džeine, aš juk mokiausi Durmštrange.- pasakė jis tikrą faktą.- Truputį pažinojau jį.
Įdomu, kodėl Džeimsas pasirodė Kiauliasodyje. Gali būti, kad dėl Juodojo... bet ne, neįmanoma. Neįmanoma buvo susekti, kur yra Juodasis. ,,Raudonasis sparnas" apgaubtas galybe nesusekamųjų kerų. O apie tą kambarį nė kalbėti nėra ko...
- Na, bet kokiu atveju, Džonas Jakslis jau nebegyvas,- pasakė Fasas ir žvilgtelėjo į Džeinę. Šyptelėjo.- Bet velniai žino, kada mus užklups dar koks pamišėlis juodosios magijos išmanovas.
-
Keitė užsimerkė. Girdėjo Džeinę ir Fasą kalbantis apie Džeimsą, durmštrangietį, Džeinės draugą. Mergina akimirką mąstė, ar tik nereikėtų perduoti Džeinei Džeimso žinutę, bet apsigalvojo. Vėliau. Dabar jai šokas vien dėl to, kad jį pamatė, jai visai nereikia išgirsti ko nors panašaus į: "Ei, klausyk, mačiau tavo buvusį geriausią draugą, tą iš Juodojo šutvės. Jis nori su tavimi susitikt Kiauliasodžio parke ryto vakare. Nesu tikra, jei rimtai tai beveik tikrai ne, bet tau niekas negrės, o jis nori susitikt su tavimi viena".
Na, tebūnie vėliau.
-Labai žiauru buvo?-paklausė Keitė Faso, turėdama omenyje Juodojo nužudymą.
-
Fasas Oldefortas atsigręžė į Keitę ir truputį prisimerkė.
- Kas, Džono Jakslio mirtis?- paklausė vaikinas. Pamatęs, jog Keitė linktelėjo, Fasas liūdnai šyptelėjo. Jam tatai atrodė gana įprastai, o jai... net nežinia. Ji buvo stiprios dvasios žmogus, bet stebėdama tą operaciją, nežinia, kaip reaguotų. Sekundėlę patylėjęs ir pamąstęs, grifiukas trumpai pasakė:- Taip. Ganėtinai.
Vaikinas nenorėjo per daug šiurpinti. Nenorėjo, kad ir Džeinei Meko kiltų įtarimų, iš kur jis tai žino. Fasas dar paglostė ligerį Ahadą. Plėšrūnas ėmė garsiai, bet švelniai murkti. Grifiukas atlaidžiai šyptelėjo. Beveik niekuo amūrinio tigro ir afrikinio liūto mišrūnas nesiskiria nuo paprasto, mielo, žvilgakailio katinėlio. Na, tik mastelis padidintas, ir nieko daugiau. Kačiukas ir viskas.
-
Džeinė meiliai pažvelgė į ligerį. Juodaplaukė dievino gyvūnus. Jos juodoji pantera Naktis reikalaudama dėmesio suurzgė. Mergina ja paglostė.
-Manyčiau, Kad mums reikėtu atsipalaiduoti. Nes mes jau pažystami dvejus metus, o nieko nežinom apie vienas kita,-pasakė klastuolė.
Mergina šyptelėjo.
-Kaip manot, kokios bus burtu trikovės turnyro užduotis? Aš manau, Kad galbūt bus labirintas. Arba reikės nugalėti kokį... Na, nežinau.., trolį,-tarė Džeinė.-o jūs kaip manot?
Ji pažiūrėjo į draugus.
-
Keitė atsiduso. Jai niekaip nėjo iš galvos mintis, kad tai, kas nutiko Džonui Jaksliui, labai sėkmingai galėjo nutikti ir Natanieliui. Ji pati nebūtų labai kankinusi Jakslio- Avada Kedavra ir viskas. Baigta.
Mergina žvilgtelėjo į Ahadą ir šyptelėjo.
-Jis tapo kaip tikras draugas, tiesa?-paklausė Faso.-Ar ne toks tavo gynėjas?
Mergina šyptelėjusi prisiminė, kaip pati mokėsi iššaukti gynėją. Nrtas vis kartojo: testralis. Testralis, testralis, testralis. Keitės gynėjas bus testralis. Ir kaip visi nustebo, kai galų gale iš jos lazdelės išlėkė triušis.
Varnė skausmingai prisiminė savo buvusį gynėją. Koks mielas jis buvo. Liūtas galingas, valdingas, bet... ne tai.
-
Fasas šyptelėjo, žiūrėdamas į Džeinę.
- Tiesa,- pripažino jis. Išgirdęs klausimą, pasakė:- Dėl burtų trikovės turnyro kol kas nesijaudinu, nors jau norėčiau pradti mokytis kokių nors kovinių, gynybinių ir šiaip praversiančių kerų.
Staiga Fasas nutaisė rimtą veido išraišką.
- Bet gi sakei, kad Reikia atsipalaiduoti, pasidomėti vienas kitu.- pasišaipė vaikinas.- O tu jau plepi apie vieną pavojingiausių renginių mokyklos istorijoje.
Tada Fasas pasisuko į Keitę, žvelgiančią į jo ligerį Ahadą.
- Taip, puikus draugas. Kartais supranta, nors nieko nesupranta, geriau už bet ką kitą.- pasakė Fasas. Ahadas prasimerkė ir išdidžiai pažiūrėjo į Keitę. Fasas slapčia šyptelėjo, o tada surimtėjo.- Mano gynėjas yra irbis, Keite.
Bet prieš kelis metus iškviečiau gynėją, ir jeigu neklydau, jis buvo kitoks, bet rodos, tikrai ne ligeris. O dabar net nebeiškvietinėju. - neatvirose mintyse pratęsė Fasas.
-
Išgirdusi, kad Ahadas Fasą supranta geriau nei kas kitas, Keitė šyptelėjo. Pažįstamas jausmas. Tik dėl Ahado į Fasą kaip į kuoktelėjusį, kaip kad žiūrėdavo į Keitę, kai ji bendraudavo su testraliais. Ką padarysi, žmonės nėra lygūs, o kai kas nors pabando tai ištaisyti, baigiasi kokia nors sovietų sąjunga ir dar didesne žmonių nelygybe.
-Turbūt gera, kai tavo gynėjas toks pat, kaip ir draugas,-pasakė Keitė. Triušis jai su niekuo nesiasocijuodavo, o tuo tarpu į liūtą ji pažiūrėti negalėdavo. Dėl savo kraujo ji nesijautė ypatinga. Jautėsi tokia, kokia turėjo jaustis draugaudama su testraliais- keistuolė. Išsigimėlė.
-Taigi,-dar ištarė Keitė.
-
Fasas užsimąstęs pasižiūrėjo pro langą. Lauke vėl lijo, nors dabar nebuvo ko stebėtis, juk pat ruduo. Per nors ir nesmarkų lietų, tolimo Uždraustojo miško nesimatė. Ežeras visas raibuliavo nuo lietaus lašų, bet viena jo vieta centre buvo lygi lyg stiklas: matyt, ten buvo koks nors magiškas padaras. Vaikinas išniro iš tarytum transo ir apsidairė kambaryje. Iš ausų atminties atkūrė paskutinius Keitės žodžius.
- Na, tau gal ir būtų gera,- šyptelėjo Fasas.- Bet įsivaizduok, jeigu tu esi varnas ir neatsitrauki nuo tave išgelbėjusio senio, ir staiga pamatai, kad jo gynėjas yra varnas, labai panašus į tave. Būtų nejauku.
Ahadas linktelėjo suprasdamas.
- Bet paskui per laiką įprastum. Įdomu, kai tavo vidus yra toks, koks ir draugas gyvūnas.- pridūrė vaikinas.
-
Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Nežinau,-tyliai atsakė.-Man niekada taip nebuvo. Neturėjau draugo, kuris nesitraukdavo nuo manęs nei per žingsnį. Iš gyvūnų daugiausia bendrauju su testraliais, o jie... pats žinai. Nepriklausomi. Bet nepakeičiami.
Keitė prisiminė, kaip Natanielis kiekviename dalyke, kur žmogus turi gauti gyvūną jai prikišdavo testralį. Kiti nesuprasdavo, kaip ir iš kur ta simpatija testraliams, o Netas...
Pala.
Netas.
Kaip ji nesusiprotėjo aksčiau? Prikišinėjimai iš lempos, tas keistas supratimas... Juk jos su Heile žiūrėdavo, ar jų niekas neseka. Bertramo mirties diena buvo pirma or paskutinė, kai jos neapsižiūrėjo. Kaip ji nesuprato, kad Netas matė?
-
Fasas Oldefortas patogiai atsisėdo žydrajame fotelyje, užsimerkė atsipalaiduodamas. Išgirdęs kalbant Keitę, jis susidomėjęs šyptelėjo varniukei.
- O tu pati ar norėtum įgyti tokį draugą? Juk mūsų pasaulis yra magiškas, o ne žiobarų. Jeigu norėsi gyvūno draugo ir jo ieškosi, guldau galvą kad rasi. Tiesiog žmogaus energinis, dvasinis kūnas prisikviečia giminingą dvasią iš gyvūnijos pasaulio. Šitokį bendravimą nagrinėja vienas magijos mokslas, tik nepamenu pavadinimo.- pasakė Fasas. Tada paglostė ligerį ir pakasė paausius. Pamąstęs vaikinas paklausė dar kai ko, kas jam rūpėjo:
- O kuo tau taip patinka testraliai? Jie tikrai įdomūs gyvūnai, bet nei pernelyg išvaizdūs, nei turi superinę reputaciją. Kuo tau jie taip patinka?- atvirai išbėrė penktakursis grifas. Kalbėti buvo jauku, kai taip gražiai kūrenasi ir šildo židinyje pleškanti ugnelė.
-
Na štai. Va ir tas visada užduodamas klausimas.
Kiek pamąsčiusi mergina atsakė:
-Na, jie iš dalies oklumantai. Jų mintims pamatyti neužtenka įprastos legilimantijos, reikia stipresnės. Dar man patinka, kad ten, kur jie, nėra šurmulio. Nebūna per tamsu, nebūna per šviesu. Testraliai- siaubingi perfekcionistai, bet finale išsirenka gerą vietą. Ir per daug reikalauja iš tavęs.
Na, ir kai išgelbėji jų gyvybę, prie jų prisiriši...
-
Fasas keistai šyptelėjo. Iš dalies suprato, ką Keitė norėjo pasakyti. Bet tai net nebuvo logiška: išgelbėji gyvūnui gyvybę tada ir ne jis prie tavęs, o tu prie jo prisiriši. Iš tavęs jis daug reikalauja, o tu vis vien būni prie jų. Nesąmonė. Iškyla klausimas, kuris - testralis, ar žmogus - tampa augintiniu. Ir peršasi atsakymas, jog vis dėl to - žmogus. O šiuo atveju - Keitė. Bet žinoma, jos meilė testraliams tokia ,,tyra ir stipri", kad ji Fasą prakeiktų vos sužinojusi kažką iš jo samprotavimų.
- Įdomu,- negarsiai suniurnėjo vaikinas iš Grifų Gūžtos. Ahadas padėjo savo didžiulę, apvalią galvą ant sunkių, didžiulių letenų. Fasas pasidairė pro langą.
-
Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Tiesiog taip yra,-sumurmėjo ji.-Nieko čia per daug įdomaus...
Mergina tikėjosi, kad Fasas nepagalvojo, kad padarė kokį nors žygdarbį. Kai išgirsti "išgelbėjau testralio gyvybę", pamanai, kad žmogus padarė ką nors gero, o kai nugirsti "testralio gyvybę iškeičiau į žmogaus" pamanai, jog jis padarė nusikaltimą. Nors žuvusysis ir pats kaltas dėl to, kad mirė. Nors Keitė niekada taip nemanė. Jautėsi, lyg pati būtų nužudžiusi Bertramą.
Niekas iki šiol nežinojo, kas nutiko iš tikrųjų. Heilė, tėvai ir visi kiti žinojo dvie versijas, kad testralės ginti šoko kitas testralis arba- kiek toliau tikrovės- Bertramas sužeidė testraliuką, o jo motina šoko keršyti ir Bertramą apspardė. Pabaiga ta pati- Bertramas ant savęs panaudojo Avada Kedavra.
Ir niekas nesuabejojo. Niekas nepagalvojo. Visi patikėjo kvailos sepyynmetės melais.
-
Fasas atsistojęs nuėjo prie gotikinio ar romaninio architektūros stiliaus lango ir pasirėmęs į palangę, pasižvalgė po tamsoje skendinčias didingojo Hogvartso apylinkes, prisimerkęs pasižvalgė po paežerę. Lijo, tad nieko doro ir nesimatė. Todėl vaikinas paskui nuėjo ir vėl atsisėdo prie jaukaus židinio.
- Bet su testraliais tavo gyvenime turėjo dar kas nors svarbaus nutikti, tiesa?- paklausė Fasas, radęs logišką klausimą. ,,Kodėl žmogus gali stipriai prisirišti prie visai negražaus daikto?" - paklausė Fasas mintyse. O kitas balselis mintyse, besivadovaujantis logika ir šiek tiek suvokiantis jausmus, atsakė: ,,Tada, kai tas daiktas kažką tam žmogui reiškia. Su gyvūnais turbūt tas pats..." Ir visiškai nieko sudėtingo.
-
Keitė trumpam užsimerkė. Jautė, kad Fasas speičia ją į kampą. Beveik girdėjo sekantį jo klausimą, jei ji sutiks, jog kai kas nutiko. Jis norės sužinoti kas nutiko.
-Taip, kai kas nutiko,-galų gale sutiko mergina.-Buvo toks... ne itin malonus nuotykis.
Labai jau švelniai pasakyta.
-Lauki kokio nors laiško?-paklausė.
Patylėjusi dar pridūrė:
-Žinai, jei lauki, jis gali pavėluoti. Žinai, kai taip pliaupia...
-
Fasas atlaidžiai šyptelėjo ir pažvelgė į Keitę Moris.
- Ne, nelaukiu laiško. Šiaip darausi,- papurtė galvą ir atsakė vaikinas.
,,Kodėl daiktas gali būti brangus?" - paklausė vienas balselis.
,,Jis su kažkuo asocijuojasi."- Išmintingai atsakė kitas.
,,Su kuo asocijuojasi?"- logiškas klausimas.
,,Su svarbiu įvykiu, pergale arba... žmogumi." - jausmų logika besivadovaujantis atsakymas. Tinka.
,,Svarbus įvykis?... Jeigu man testralis sulaužytų lazdelę, aš nusipirkčiau trigubai galingesnę ir paskirčiau metus savo gyvenimo testralių naikinimui..."
,,Ne toks svarbus įvykis. Džiugus turi būti.". ,,O žmogus?" - O čia jau mintys persipynė. ,,Kai asopcijuojasi su žmogumi... vienas iš dviejų variantų: meilė, arba palikimas iš mirusiojo.". Logiška. Nesmagus įvykis. Mirtis. O kodėl tada testraliai patinka? Kuo asocijuojasi su artimo mirtim?
- Ar gali man papasakoti, kas ten nutiko?- smalsiai, atsargiai paklausė Fasas.
-
-Tai nėra itin svarbu,-ramiai atsakė Keitė. Gerai jau, ji pamelavo. Bet juk Fasas, atsižvelgiant į jo asmenybę, tikrai bus padaręs ką nors panašaus. Ar jis ką nors tokio pasakojo? Ne. Ar norėtų papasokoti? Aišku ne. Negi jis imtų taip ir viską papasakotų? Savaime suprantama, ne.
Staiga Keitė kai ką prisiminė. Kai ką, ką reikia pasakyti. Džeinei.
-Džeine, su tavimi norėjo pasikalbėti. Džeimsas, tas tavo draugas iš Durmštrango. Sakė, kad nori su tavimi susitikti ryt Kiauliasodžio parke. Su tavimi... viena.
Keitė suspaudė lūpas. Vylėsi, kad Džeinės neištiks šokas, priepuolis ar dar kas nors panašaus.
-Viskas gerai?-iš anksto pasiteiravo.
-
Džeinė nustebusi pažiūrėjo į Keitę.
-Kam jam reikėtų su manimi susitikti?-nustebusi tyliai paklausė pati savęs juodaplaukė.
Ji paglostė savo panterą.
-Turint omenyje, kad jis yra nužudęs gal dvidešimt žmonių...-suabejojo klastuolė.- chm. Kaip manot, ką man daryti? Eiti ar neiti?
Ji prašydama patarimo pažiūrėjo į Fasą ir Keitę.
-
Fasas ramiu, padrąsinančiu žvilgsniu pažvelgė į Džeinę.
- Aš galvoju, kad jis nėra blogas žmogus,- pakartojo savo nuomonę apie Džeimsą Normaną grifiukas. O jis žmones tikrai pažino.- Siūlyčiau eiti. Aš tave seksiu, jeigu kas, galėsiu padėti. Arba kitu atveju...
Fasas išsitraukė iš po marškinių ugninį medalioną. Jis buvo maloniai šiltas. Vaikinas parodė jį Džeinei, tada įsikišo atgal.
- Na, vienu žodžiu, tikrai padėsiu.- užtikrino Fasas. Dabar visai nieko būtų koks nors nedidelis nuotykis pilkoje kasdienybėje, apibarstytoje Jakslio Džono mirties dulkėmis ir prisiminimų lašais. Ir net ne šiaip sau ,,visai nieko", o labai smagu. Faso Oldeforto raudonieji kraujo kūneliai dvėsė be adrenalino. Bent jau jis pats taip jautė.
-
Džeinė linktelėjo. Ji išsitraukė iš suknelės iškirptės savajį ugninį medaliona, Faso medaliono dvynį. Kadaise mergina Abu amuletus pati ir padarė. Klastuolė šyptelėjo. Jos juodoji pantera Naktis padrasinamai suurzgė ir pažiūrėjo į Džeinę.
-Gerai. Jei kas, pasinaudosiu medalionu,-pasakė juodaplaukė.-nemanau, Kad Džeimsas mane puls. Juk jei būtu norėjęs, būtu galėjes užmušti mane trijose šluotose.
Ji atsistojo.
-Iki,-tarstelėjo.
Ir nuėjo į parka.
-
Fasas akimis palydėjo nueinančią klastuolę Džeinę, tada pažvelgė į ramiai snūduriuojantį Ahadą. Miegantis ligeris, dviejų galingiausių pasaulyje plėšrūnų katinų hibridas, atrodė kaip grynas mielas naminis kačiukas. Fasas pasisuko į varniukę Keitę.
- O mes ką veiksim? - paklausė vaikinas, žydromis akimis žiūrėdamas į varniukę.
Vaikinas žvilgtelėjo į laikrodį. Penkios ryto. Grifiukas buvo lengvai apsnūdęs, bet miego per daug nenorėjo. Rytuose murglini debesys panašu šviesėjo ir švarėjo. Gražus perfekcionisto ryto daromos tvarkos pavyzdys. Fasas dar pasigrožėjo tuo vaizdeliu, neužgožiamu praėjusio lietaus, o tada atsisuko į Keitę.
-
Keitė gūžtelėjo pečiais. Staiga į galvą atėjo klausimas, kurį užduoti tikrai vertėjo. Ar bent jau ji norėjo išgirsti atsakymą.
-Jei dalyvausi Burtų Trikovės turnyre,-pradėjo ji,-ką atstovausi? Turiu omeny... Hogvartsą ar Durmštrangą? Ar užsirašysi už abi, kad būtų didesnė tikimybė patekt? Ar išvis... nedalyvausi?
Mergina pagalvojo, ar kas iš pažįstamų durmštrangiečių atvažiuos į Hogvartsą. Netas... gal. Tikriausiai. Tas Džeinės draugas, Džeimsas... na, jis jau čia. Faso pažįstamų neprisirinks nebent tuo atveju, jei iš Durmštrango neatvažiuos niekas. Keitės pažinčių ratas nebuvo toks platus.
-
Fasas mintyse sutriko, bet iš išorės liko ramus. Vaikinas dar nežinojo. O ko čia ir sutrikti... elgsiuosi, kaip lieps aplinkybės. In fronth yxpronthe...
- Gali būti, kad kitąmet turėsiu išvykti mokytis į Durmštrangą, nes yra tikimybė, jog mano šeima trumpam persikraustys į kitą vietą, kuriai arčiau Durmštrangas. Bet gali būt, jog liksiu ir Hogvartse. Juk dar net nėra garanto, kad pateksiu į Burtų Trikovės Turnyrą.- atvirai pasakė Fasas Oldefortas. Bet jis iš visos širdies troško į ten patekti. Fasas nutilo ir tada uždavė klausimą, kuris ir jam rūpėjo, kadangi pati Keitė apie artėjantį šaunų renginį dar nebuvo pareiškusi savo nuomonės:- O tu ar bandysi patekti į Burtų Trikovės Turnyrą?
Fasas trumpam nutilo. Paskui pasiūlys eiti į biblioteką, bet pirmiausia palauks, kol Keitė atsakys.
-
Keitė atsiduso.
-Nežinau,-atsakė.-Tikriausiai ne.
Mergina visai nenorėjo varžytis su Fasu ar Džeine. Arba su kokiais kitais žiauriai galingais burtininkais. Velniop tą Grifo kraują, daugiau Keitė neturi. Nežino nei tūkstančio burtažodžių, nėra per daug protinga ir sumani. Burtų Trikovės Turnyre jai ne vieta.
-Hm...gal einam į biblioteką?-paklausė Keitė nežinodama, ką dar sakyti. Klausimą uždavė visiškai iš lempos. Na, bet jei Fasas dalyvaus turnyre, tai gal apsilankymas bibliotekoje išeis į naudą...
-
Fasas gūžtelėjo pečiais, išgirdęs Keitės atsakymą. Iš dalies jam palengvėjo: visai nesinorėjo, kad Keitė prieš jį praloštų arba jis praloštų prieš ją. O Godriko Grifo kraujas galėjo nulemti daug. Turdanogo, požemių kario - irgi. Ir net nežinia, kuris kraujas galų gale nugalėti. Geriau to nė netikrinti. Galbūt būtų abipusis nusižudymas.
- Galim eiti,- paprastai šyptelėjo Fasas Oldefortas ir pasirąžęs atsistojo. Tada švelniai patapšnojo ligeriui Ahadui per sprandą ir tylutėliai suurzgė žadindamas. Plėšrūnas gigantas suniurzgė ir atsimerkė. Tada atsikėlė ir atsistojo Fasui prie šono. Buvo vis dar apsnūdęs, bet visiškai nenorėjo miegoti vienas.
- Keliaujam.- tarė Fasas, ir lūkuriuodamas Keitės, nupėdino pro duris į koridorių.
-
-Gerai, einam,-sumurmėjo Keitė keldamasi nuo žaliojo fotelio. Kilo noras vėl drėbtis į jį, bet mergina tvirtai atsistojo ant kojų.
Biblioteka...-pagalvojo Keitė. Šimtą metų ten nebuvo.
Staiga Keitė išgirdo tuksenimą į langą. Atsisukusi pamatė Rubę. Mergina pribėgo ir atidarė langą. Įleidusi Rubę išvyniojo raštelį.
Hei, radau vieną. O kaip Džekas Nikitas?
-Tai ne, Sanita Nikitenko,-nusivylusi sukuždėjo Keitė. Ji juk sakė Natanieliui: "Nik" yra vardo, ne pavardės pradžia.
Atsidususi Keitė nubėgo paskui Fasą į biblioteką.
-
Keitė pasiekė Kambarį iki Pareikalavimo nepagauta. Liuks. Kita vertus, kada gi tie mokytojai patruliavo koridoriuose...
Mergina pasidėjo knygas ant grindų ir tris kartus praėjo pro sieną, kur turėjo būti durys į Kambarį iki Pareikalavimo. Praėjus trečią kartą, atsirado durys ir Keitė, susirinkusi knygas, įėjo vidun.
Kambaryje buvo keli foteliai ir lentynos, pilnos knygų. Paprasta, gera, tvarkinga. Belieka sulaukti Soreno...
Staiga Keitė pastebėjo, kad židinyje, kuris visada čia būdavo, nedega ugnis. Priėjusi mergina nukreipė į ją lazdelę ir uždegė ugnį. Štai. Truputėlį geriau.
Keitė atsargiai nusiėmė tinklinę pirštinę nuo dešinės rankos. Žymė ant delno buvo kiek blyškesnė nei pastarąjį kartą, kai Keitė į ją žiūrėjo. Mergina patenkinta linktelėjo ir užsidėjo pirštinę. Tado iškišo galvą pro duris ir, pasiruošusi staigiai šmurkštelėti vidun pasirodžius kokiam mokytojui ar šiaip atsakingam asmeniui, ėmė laukti Soreno.
-
Sorenas von Sjuardas atbėgo į biblioteką. Per plauką nesusidūrė su Sanguinary Black - Durmštrango delegacijos vadovu. Tai būtų pasiaiškinęs, kur naktimis bėgioja klaidžiais Hogvartso koridoriaus su šūsniu knygų užantyje. Tai būtų smagiai kliuvę. Sorenas syabtelėmjo, kur Keitė pranyko. Na ir kam ta kvaila Komendanto valanda tokioje saugioje mokykloje? Durmštrange juk nėra.... Ech, Durmštrange dabar daug ko nėra. abet ne tame esmė. Vaikinas išvydo sienoje atsirandant duris ir Keitę. Smuko pro jas. Koks įdomus kambarys...
- Na štai, atėjao. Kas či par Kambarys? - pranešė apie savo atėjimą ir susidomėjęs paklausė Durmštrango čempionas. Kaži, ne per daug pasitiki šia mergina? Reikia tikėtis, kad ne. Nors yra posakis: ,,Kas bus tas bus, durmštrangietis nepražus...
-
-Čia... tiesiog toks kambarys, kuris atsiranda tada, kai kažkam jo reikia,- sumurmėjo Keitė. Nenutuokė, kiek galima pasakoti Sorenui.- Tada čia būna tai, ko reikia žmogui, jei žinoma, kambarys tuo metu nėra užimtas. Pavyzdžiui, dabar čia mūsų neras jokie mokytojai. Ir,-mergina nučiuožė prie lentynos su knygomis,-čia yra visokiausių knygų apie,- ji atsivertė skyrių apie drakonus, vadinamus margaisiais auksasparniais,- visokiausius marguosius auksasparnius. Kai tik reikia, viskas yra čia. Tačiau, kaip jau sakiau, nieko, kas norėtų, kad neįeitum į kambarį, tuo metu kambaryje neturi būti.
Keitė vėl nučiuožė prie žalio fotelio ir atsisėdusi ėmė skaityti knygas atsineštas iš bibliotekos bei pasigriebtas iš lentynos. Šįkart knygos atrodė daugiau žadančios.
-
Sorenas von Sjuardas susidomėjęs žvalgėsi. Tamsiuose ir pavojinguose Durmštrango koridoriuose retai kada galėjai pakliūti į tokią įdomią ir neužimtą vietą. Bene čia ne tas pats Kambarys Iki Pareikalavimo, aprašytas knygoje apie Hogvartsą, kurią perskaitė durmštrangietis? Hogvartso mokiniai arba apsimeta nežinantys, arba iš tikro nežino nieko rimtesnio apie Kambarį Čia Yra Čia Nėra. Bus galima pasidairyti po šią magija atsiduodančią patalpą ir rimčiau.
- Puikus kambarys,- pagyrrė Sorenas, užversdamas galvą aukštyn. Lubos buvo išpieštos įdomiais paveikslais ir nežinomais ženklais. Dalį jų vaikinas mokėjo: tai buvo vikingų šamanų naudotos runos, kai kur dar badinamos grafemomis. Vaikinas nuleido galvą ir atsisėdo į pirmą pasitaikiusį fotelį, stovintį arti ugnies. Pamatęs, kad Keitė nuėjo prie knygų lentynos, penktakursis nusekė iš paskos.
- Geros knygos,- vos užmetęs akį, įvertino Sorenas von Sjuardas.
-
-Sakiau, čia yra tai, ko žmogui reikia. Nors kartais būna ir to, ko reikia mažiausiai,-sumurmėjo Keitė.
Ji matė Soreną žvelgiant į lubas- blogiausią dalyką šiam kambarį. Lubos niekad nesikeisdavo. Visad būdavo išrsižytos keistais ženklais ir vikingų rašmenimis, pasakojančiomis Hogvartso istoriją. Žodžiu, kvailos lubos.
-Ką nors radai?-paklausė Keitė, mėgindama atitraukti Soreno dėmesį nuo lubų. Kai kas nors į ką nors spokso, norisi pasekti jo žvilgsnį, o kai matai raides, kurios, nors tau ir neįprastos, tau suprantamos, turi, tiesiog privalai jas perskaityti. Nors ir nenori. O Keitė siaubingai nenorėjo jų skaityti. Ir taip žinojo, kas ten parašyta.
-
Sorenas von Sjuardas užvertęs galvą, nagrinėjo keistojo legendinio Kambario Iki Pareikalavimo lubas toliau. Tiksliau - keistus tekstus, užrašytus, išraižytus ant lubų. Už runų ir grafemų labiau į Šiaurės pusę buvo parašyta kitokiais rašmenimis: rodyklės, raidės ir simboliai. Sorenas trumpai žvilgtelėjo į Keitę.
- Tai ir yra įdomu: kad kambarys išpildo daugumą troškimų. - pasakė durmštrangietis. ,,Nusirašyk tekstus." - paliepė balsas mintyse. Sorenas pasiėmęs pergamentu, paskubomis viską persipiešė. Jam viską nusibraižiurs ir pažvelgus į Keitę, ant pergamento esantys rašmenys blausiai nušvito raudonai ir staiga užgeso.
- Norėsiu pasinagrinėti šiuos užrašus. Jie labai seni. Man kartais būna įdomu versti iš kitų kalbų.- su šypsena tarė Sorenas Keitei.- Net nežinau, reiktų pasitreniruoti jau užsirašytus kerus.- tarė vaikinas, vėl užmesdamas akį į knygas.- O gal tu radai kažką įdomesnio?
Sorenas nuleido galvą į pergamentą. Iššifravo vieną žodį: ,,Gamta". Ir jam tapo aišku, kieno tai rašytas tekstas.
-
Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Kol kas naudinga informacija tik kartojasi,-sumurmėjo.-Tuose užrašuose nerasi nieko ypatinga. Kažkur štai ten,-ji nykščiu parodė sau už nugaros,-gali rasti šios mokyklos istoriją. Viskas seniausiai išversta ir įrašyta į "Hogvartso istoriją",-na, žinoma, išskyrus tą kvailą pranašystę, bet apie ją žinoti visai nebūtina.-Sakau, nieko įdomaus ir nežinomo.
Mergina užvertė paskutinę knygą. Nieko gero. Keitė atsistojo ir nučiuožė prie lentynos. Pagriebusi dar "kelias" knygas grįžo prie fotelio. Atsivertė vieną ir vos neišmetė.
Ten buvo pasakojama apie Godriko Grifo medalioną. Kitame puslapyje- apie kitą, mėlynąjį. Tą patį, kurį Keitė turėjo kišenėje.
Mergina sunkiai užvertė knygą.
-Turbūt netyčia įsipainiojo,-tarstelėjo Sorenui paimdama kitą knygą.
-
Sorenas von Sjuardas atlaidžiai, o gal atsiprašomai, šyptelėjo Keitei.
- Kad dėkui, Hogvartso istorijos dabar neskaitysiu gal. Šiaip aš jau Durmštrange Hogvartsu šiek tiek pasidomėjau,- gūžtelėjo pečiais vaikinas. Jis visada, kur bevažiuotų, pasidomėdavo, į kur pateks. Mėgo būti užtikrintas ir nekentė apsižioplinimų. Pastebėjo, kad Keitė skuba padėti atgal vieną knygą.
- Kas čia per?- susidomėjęs paklausė Sorenas. Žvilgtelėjo į viršelį. ,,Garsiausi medalionai". Šitą buvo perskaitęs gal du, gal tris kartus. Vaikinas padėjo ją atgal. Tada pažiūrėjo į pergamentą, kur buvo parašyti visi surinkti dalykai Burtų Trikovės užduočiai.
Margieji auksasparniai feniksai mirtinai bijo rytinio vėjo. Jiems skrendant virš vandens telkinio, šiek tiek gali sutrikti jų orientacija erdvėje. Ši feniksų rūšis niekada neskraido didesniais, negu trijų individų, būriais. Mėgsta būti atviruose laukuose, pavyzdžiui, javų. Margieji auksasparniai būna maždaug penkiolikos metrų ilgio. Jie medžioja laukuose klaidžiojančius gyvūnus, paukščius. Kartais nuklysta į miškus, bet niekada nesirodo spygliuočių miškuose. Iš bėdos gali ėsti žuvį, bet nėra jos mėgėjai.
Kerai, iššaukiami burtažodžiu ,,Antondolohovo" - sukelia didžiulį vidinį skausmą. Burtažodis - ,,Arresto mommentum" Sulėtina arba sustabdo žmogaus ar būtybės judėjimą. ,,Conjunctivitis" - pažeidžia regėjimą. ,,Depulso" ir ,,Flipendo" - nužudo būtybes arba pastumia daiktus. ,,Fumos '' sukuria daug tirštų dūmų, išsiskaidančių tik po daug laiko.
Sorenas šyptelėjo.
- Pradėsiu mokytis kerus. Flipendo jau mokiausi antrame kurse, Arresto momentum dažnai naudoju Durmštrange,- pasakė Sorenas.- Reiks pasikartoti.
Kambario kampe atsirado judantis manekenas.
-
Džeinė Meko ir jos juodoji pantera Naktis neskubėdamos žingsniavo Hogvartso pilies koridoriais. Rankose ji nešėsi savo juodąjį Stikso kardą. Kojos juodaplaukę, atrodo, pačios nešė pažįstama kryptimi. Mergina sustojo priešais duris. Kambario iki pareikalavimo duris. Penktakursė suėmė durų rankeną ir atidarė medines kambario duris. Tačiau viduje jau kai kas buvo. Sorenas Von Sjuardas ir Keitė Moris. Pastaroji, aišku, palikusi virš knygų. Kambario kampe atsirado judantis manekenas, kurį, matyt, sukūrė Sorenas. Klastuolė ir Naktis įėjo į patalpos vidų ir nejaukiai pastoviniavo. Mergina perbraukė ranka kardo rankeną.
-Aš... Netrukdau?-paklausė Džeinė.-man reikia pasitreniruoti burtų trikovės turnyro užduočiai, tad kitur būti negaliu, nes komendanto valanda. Aišku, išskyrus Klastūnyno kambarius, tačiau ten iškart susirinktų krūva žioplių, kurie spoksotų.
Ji papurtė galvą.
-Arba... Gal aš tiesiog eisiu,-sumurmėjo ir išėjo.
-
Sorenas jau buvo pasiruošęs sakyti burtažodį ir leisti kerus į manekeną, kai į Kambarį Iki Pareikalavimo įbildėjo Hogvartso čempionė Džeinė Meko. Kaip staiga įėjo, taip ir išėjo be niekieno leidimo, žodžių ar ko kito. Kai jaunas mėnulis. Sorenas gūžtelėjo pečiais ir pažiūrėjo į Keitę Moris.
- Minėjai, kad mums čia esant, niekas negali įeiti?- paklausė durmštrangietis. Negi Keitė jam primelavo? Gal tik suklydo, ji neatrodo melagė. Sorenas pažiūrėjo į greitai artėjantį manekeną ir nukreipęs lazdelę į jį, šūktelėjo:
- Depulso!- manekenas nukkrito, imituodamas dvėstantį gyvą žmogų. Sorenas žvilgtelėjo į Keitę, tebelaukdamas atsakymo. Manekenas išnyko, prie kitos sienos atsirado kita magiška žmogaus imitacija. Ko tik negali padaryti šis Kambarys.
-
Keitė stryktelėjo nuo fotelio išgirdusi, kad reiks pasipraktikuoti. Ji galės padėti... kaip nors.
Staiga į Kambarį iki Pareikalavimo įėjo Džeinė Meko. Atrodė... hm, savotiškai. Rankoje laikė kardą, rankoje kardas, iš šono- jos pantera Naktis, vienintelis kol kas nesikeičiantis dalykas, susijęs su ja. Nors pati pantera, visai kaip ir Džeinė, ne itin ištikima. Keitė vis dar atsiminė tą jos ir Nakties susitikimą bibliotekoje. Toji panteriukė, pasirodė, ne ką prastesnė už savo šeimininkę. Visada prie galingiausių, niekada nesako tiesos.
-Sakiau, kad negali įeiti tik tie, kuriem buvo uždrausta įeiti sukuriant kambarį,-niūriai šnipštelėjo Keitė Sorenui.-Aš apsaugojau kamarį tik nuo mokytojų ir kitokių mokyklos darbuotojų. Pamiršau apie nepageidaujamus mokinius.
-Tarkim, netrukdai,-garsiai pasakė Keitė Džeinei.-Manau, galėtum treniruotis...-mergina metė pagalbos prašantį žvilgsnį į Soreną.-Bet nenaudok...-vėl žvilgsnis į Soreną. Keitė būtų mielai jam čia pat išpliurpusi apie Džeinės galias, visa bėda, kad Džeinė žino apoe sumautą jos pačios kraują,-aaa.... pati žinai ko,-galop nepatenkinta pasakė,- kitaip... na, varnanagiai kūrybingi
-
Sorenas von Sjuardas kilstelėjo antakį. Ir beje, ko gi Džeinė neturėtų naudoti? Tai vėlgi reiškia, kad Keitė Moris daug ką nuo jo slepia. Nekeista: juk jis svetimšalis, ir dar gražaus priedo - iš Durmštrango mokyklos. Jau vien reputacija ir stereotipai daug ką lemia. Ir viskam nusispjauti, kad ir toje mokykloje mokosi sočiai verksniukų, nemėgstančių blogio ir nuotykių.
- Antondolohovo!- nukreipė Sorenas kerus į kitą manekeną, atsiradusį už Keitės. Jis pradėjo raitytis ant žemės, imituodamas skausmų tampomą kūną.- Fumos!
Dūmai neatsirado. Sorenas pabandė darsyk.
- Fumos!
Patalpa užsipildė tirštais dūmais. Jie išsisklaidė. Sorenas sėdėjo fotelyje prie šildančios ugnelės, besikūrenančios židinyje.
- Gal turi daugiau pasiūlymų, ką man išbandyti?- pakalusė durmštrangietis Keitės.
-
-Visai neblogai. Bet,-sumurmėjo Keitė,-tebėra viena smulkmenėlė. Tu kaunies ne su žmonėmis. Labai abejoju ar tai suveiks tavo galimiems priešininkams,-mergina dirstelėjo Džeinės pusėn tikėdamasi, jog Sorenas nepasakys, su kuo kausis,-tai suveiks. Nes nei tie, nei tie nėra tokie pažeidžiami kaip žmonės.
Kažkur už lango užstaugė vilkas. Arba, sprendžiant iš mėnulio, vilkolakis. Keitė susiraukė.
Jei Džeinė apsidrąskiusi, tai ji tikriausiai buvo Uždraustajame miške. Ar ji matė vilkolakį?
Matė ar ne,-sumurmėjo balselis galvoje,-tau ji nesakys.
Keitė atsiduso. Balselis galvoje buvo teisus. Visiškai teisus.
-Nesu tikra dėl kitų kerų,-pasakė Sorenui.
-
Sorenas krūptelėjo, išgirdęs vilkolakio staugimą. Ne, jo niekaip nesumaišysi su vilko staugimu. Tada prisiminė prastoką Džeinės išvaizdą. Jeigu ji vilkolakė, ji čia nebūtų. Eliksyrai daugių daugiausia teišgali supaprastinti virtimą iš žmogaus į vilkolakį, padaryti vilkolakį taikesnį, ir kiti, palyginus nereikšmingi dalykai. Net Sėkmės eliksyras, dar vadinamas Felix Felicis nieko doro negalėdavo priburti. PIlnatis - ir taškas, vilkolakis yra vilkolakis. Taigi. Hogvartso apylinkėse yra vilkolakių. Sorenas šyptelėjo. Net saugiausiame ramybės debesėlyje yra dulkių, kurių netyčia įkvėpęs gali uždusti ir padėti šaukštą.
- Mhm.
-
Keitė atsiduso.
-Nepyk, kad nesakau apie Džeinę,-pasakė Sorenui.-Norėčiau, patikėk. Tiesiog... tai jos paslaptis, ne mano. Negaliu jos išduoti. Juolab, kad čia Džeinė- ji visada viską apie tave sužinos. Bendras jos ir Faso bruožas. Ir mano, šiek tiek,-pridūrė.
Ir vėl atsiduso.
-Dėl burtų... galima pažiūrėti šiose knygose, gal jos pasikeitė,-sumurmėjo.-Bet sakau, nei drakonai, nei feniksai nėra tokie pažeidžiami, kaip žmonės ar manekenai,-mergina ir vėl nučiuožė prie lentynos ir nusišypsojo,- štai, atsirado kerėjimo knygų. Time for reading!-Varnė captelėjo krūvą knygų ir, sugrįžusi prie fotelio, ėmė skaityti.
-
Sorenas von Sjuardas supratingai linktelėjo. Pakreipė galvą prisimindamas Fasą, ir pamažu jo atvaizdas išplaukė priešais akis. Ak, šitas. . Keitės klausytis buvo įdomu: ji tikrai mąstė, ką sako. Rodos, taip buvo devyniasdešimt devyniais kablelis devyniais procentais iš visų atvejų. Jau iš patirties, bendraujant su Durmštrango mokiniais, kurių dauguma nebuvo šventi, durmštrangietis suvokė: ji slepia daug ką. Įdomus žmogus.
- Suprantu.- linktelėjo galva vaikinas. Šyptelėjo.- Kaip galvoji, kokius kerus turėčiau ir dar pasimokyti? Aš Durmštrange dažniausiai kaunuosi kerais, kurie tinka tik žmonėms. Žinau, kad besikaunant su drakonu ar feniksu pravers Antonyno Dolouhvo užkeikimas, Arresto Momentum... gal dar incarcerous? Suriša virvėmis... nelabai...
-
-Žinai, kad yra du vadinamieji Antonimo Dolohovo užkeikimai?-paklausė Keitė, pakeldama akis nuo knygos.-Vienas, Antondolohovo,kurį Antonimas Dolohovas sukūrė dar būdamas jaunas, sukelia didžiulį vidinį skausmą. Jei ketini jį naudoti, siūlau dar pasipraktikuoti, nes tad manekenas sureagavo kaip į Crucio, kankinimo užkeikimą. Antrasis kiek subtilesnis, vėlesnis jo užkeikimas, pilnai Bežodis. Galvoje nieko rėkt nereikia, tiesiog akimirką pajunti didžiulį pyktį ir mosteli. Viskas. Jei pavyksta, žmogus atsijungia. Priklauso nuo kero stiprumo ir aukos atsparumo- auka gali neprabusti mėnesius. Kažkada bandžiau. Sekėsi...-mergina prisiminė tą naktį, matytą Nakties galvoje,-nekaip.
Varnė vėl nuleido akis į knygą.
-
Sorenas von Sjuardas prisimerkė, bandydamas prisiminti. Taip. Antoninas Dolohovas. Mirties Valgytojas ir talentingas naujųjų magijos užkeikimų kūrėjas. Deja, savo talentą ištaškė Valdovui Voldemortui ir Kankinimų magijai. Magijai, bet vis vien nieko gero neprikūrė. Užtat dvikovininkas buvo perfectable, ar kaip ten sako anglai.
- Taip.- atsakė Sorenas susimąsčiusiu balsu.- Tačiau Antondolohovo yra universalus burtažodis, tinkantis sukelti skausmus ir Žmogui, ir bet kokiems gyvūnams ar būtybėms. O štai Bežodis yra grynai žmogui. Ir be protiškai pavadinimas. Tėvukai iškart sėstų į Azkabaną, jeigu tai daryčiau Hogvarse. Dar neturiu priešų, vertų tokių kerų.- pajuokavo Sorenas. Nujautė, kad angliškai tai nenuskambėjo kietai, arba šiaip skystas ,,bajeriukas". Tiek jau tos.
-
Keitė suktai šyptelėjo.
-Tikrai ne tik žmonėms,-atsakė.-O jei panaudotum tą užkeikimą, abejoju, ar jiems labai rūpėtų, nes margasis auksasparnis nėra žmogus. Be to, kas įrodytų, kad tu jį panaudojai? Tu juk neištarei burtažodžio. Bet vistiek tau tikriausiai nepavyktų, reik nepamiršti, koks daugialypis jausmas yra pyktis. Supranti, kai tu pyksti ant kažko, gali jam jausti visai ne pyktį, o, tarkim, susierzinimą. Tam užkeikimui reikia tik pykčio, bet tikro pykčio, erzulio neužtenka. O tam užkeikimui priešų nereikia,-merginos veide vėl atsirado šypsena, tik liūdnesnė,-patikėk manimi.
Burtų knyga jau pamažu pradėjo užknisti. Keitė pasiilgo tų paprastų, žiobariškų knygų. Ak, kaip senai ji jų neskaitė...
-
Sorenas susimąstęs linktelėjo. Hm, gal ir visai neblogai būtų išmokti Bežodį Antonino Dolohovo užkeikimą? Rodosi, kad penktakursiams pagal programą bežodžiai, minčių užkeikimai dar nepriklauso, todėl man tas tik į naudą: tai Burtų Trikovės Turnyro komisija tikrai pastebėtų... tik iš kur nurauti tikro pykčio, kai kiekvienas Durmštrango moksleivis puikiai jį suvaldo?..
- Nebloga idėja,- pasakė Sorenas.- Reikės pasimokyti. Gal turite kokią vietą, kur... yra tikroviškesnės žmonių parodijos treniravimuisi?
Sorenas vos nepasakė: ,,užrakinti nusikaltę mokiniai, su kuriais galima išbandyti kovinę magiją." Šaunuolis.- pagyrė save.
-
Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Nežinau, kur galėtum rasti žmonių, ant kurių galėt supykti,-atsakė.-Čia ta vieta, kur galėtum pasipraktikuoti. Tik čia. Na, jei nori susinervinti ir turi gerą kauką, žinau dar vieną vietą, bet kaukai pykčio nelabai sukelia, o jei sukeltų, toje vietoje yra tokių vietinių, ant kurių nelabai norėčiau, kad išsilietum. O jei norėtum pasitreniruot kokius gynybinius kerus, tik pasakyk. Žinau kelias vieteles, tik nesu tikra, ar tau galutinai veiks.
Keitė prisiminė tuos senus gerus laikus. Išeini iš namelio- gauni rėkt kad ten ėjai, ko negalvojai, kas galėjo atsitikti... galėjai žūti... ir taip toliau ir taip toliau. Net juokinga. Bet tais laikais viskas buvo paprasta. Tik atrodė sunku ir pavojinga.
-
Sorenas linktelėjo. Nee, jo kaukas pykčio nesukelia. Tik baimę, kurią gali tučtuojau ištaręs kauko demaskavimo burtažodį - ,,ridicullus" - nugalėti ir paversti viso labo juokų maišeliu. Nedaug kam ir tepavykdavo supykdyti Durmštrango čempioną...
- Aš nežinau. Galvoju, kad moku pakankamai puolamųjų.- gūžtelėjęs pečiais pasakė Von Sjuardas. Ko gero, nei jis, nei Keitė nebuvo pastebėjusi,.kad akcento praktiškai nebesigirdėjo. Sorenas mintyse pasivardino kerus: Antondolohovo, Everte Statum, Flipendo, Conjunktyvitis... štai regos pažeidimo užkekimas garantuotai pravers, jeigu teks kautis su drakonu. Dvi pažeidžiamiausios drakono vietos, pilvas ir akys. Prie pilvo ptrieiti būna sunku, o kartais magiškasis skraidantis roplys jį būna apsisaugojęs dirbtinai. O akių nelabai apsaugosi... Taip, Margojo Auksasparnio savygina tokia. O ką pats Sorenas?...
- Gal gi geriau eikime pabandyti gynybinių kerų.- pasakė raudonaupsiaustis vaikinas, žiūrėdamas į hogvartsietę.- Atleisk, turbūt labai gaišinu?- staiga susigriebė durmštrangiškis.
-
-Ne, tikrai negaišini,-paprieštaravo Keitė, nors laikrodžio rodyklė slinko prageištingai arti trijų.-Dėl gynybinių kerų... Spėju, moki Protego? Arba Protegos Duos. Jei reiktų ką nors išlaisvinti, dar yra Finite Incantatem. Bet kuriuo atveju, dar gali juos pasipraktikuoti ar patobulinti. Ir nepamirškime, kad margasis auksasparnis nebūtinai reiškia drakonas. Gali būti ir jis, bet nebūtiinai. Dar gali būti ir feniksas arba... nežinau, dar kas nors. Jiems gali netikti kerai, kurie tiktų slibinams.
Keitė pamėgino sugalvoti, ką pati darytų, jei reiktų kautis su slibinu, medūza ar marguoju auksasparniu feniksu. Hm, tikriausiai...
Nieko,-atsakė balselis galvoje.-Atsižvelgtum į aplinkybes ir lauktum, kol ims veikti kiti įvykio dalyviai arba tavo nevaldoma Netyčinė magija. Visada taip darai. Visiškai visada.
Ką čia ir bepridursi,-pamanė Keitė. Balvelis iš tikrųjų buvo visiškai teisus.
-
Sorenas pasisuko į Keitę kiek prisimerkęs ir nustebęs. ,,Pasirodo, Hogvartso moksleiviukai irgi ne iš samanų ištraukti.- pagyrė vaikinas. Šiai varniukei gimdavo tokių idėjų... kažkodėl penktakursis neabejojo, kad Keitė išgyventų ir Durmštrange. Nors dėl jos noro ir ryžto kautis dar būtų galima pasiginčyti.
- Manai, reikės dar kažką ir išlaisvinti? - pasitikslino durmštrangietis. Susimąstęs žvilgtelėjo į židinyje spragančią ugnį. Antrosiose Burtų Trikovės Turnyro rungtyse buvo užduotis - išlaisvinti, rodos, iš goblinų apsupties, savo lazdelę. Hario Poterio laikais - iš vandenių nelaisvės savo brangiausią žmogų. Rodos, penkiasdešimt šeštaisiais Burtų Trikovės Turnyras sužlugo, kai gnomai pavogė jiems patikėtas ausines čempionų šeimų relikvijas.
- Ką gali tekti išlaisvinti?- sumurmėjo sau Sorenas, atsiversdamas vieną storą knygą.
-
Keitė šyptelėjo.
-Ne taip supratai,-sumurmėjo.-Finite incantatem išlaisvina žmogų ar ką nors kitą iš kerų, tokių kaip paralyžavimo ir sustingdymo kerai. O dėl šiaip išlaisvinimo,-mergina minutėlę pamąstė,-nežinau. Paprastai Burtų Trikovės Turnyruose išlaisvinimas būna antroji užduotis, pirmoji būna su kuo nors susikauti ar ką nors pavogti, trečioji beveik visada būna labirintas. Bet organizatoriais dažniausiai parenkami kūrybingi žmonės, tad nepatariu sau pasižymėt, kad visos užduotys jau devyniasdešimčia procentų aiškios. Gal šiais metais sugalvos ką kito, ką nors įdomesnio. Bėda, kad kai kalbama apie Burtų Trikovės Turnyro organizatorius, žodis "įdomesnio" labai greitai pavirsta žodžių "kraupesnio", "pavojingesnio", "sunkesnio" ar net "neįveikiamo" sinonimais... Sakau, kad ir kaip pažiūrėsi, Burtų Trikovės Turnyras- jau ne vaikų žaidimas. Čia bus darbo.
-
(( Finite incantatem sustabdo užkeikimą, o ne išlaisvina... Išlaisvina Enervate
-
((Kur tu šitą radai?))
-
(( žinai, aš nuolatos skaitau harį poterį, taigi... O Finite incantatem reiškia pabaigti užkeikimą, ar kažkas panašaus... čia lotyniškai))
-
((Iš tikrųjų, finite incatatem nutraukia užkeikimą... ir dar vienas dalykas, jeigu chatinat apie tai, nefloodinkit rpg, nes moderatoriai supyks...))
Sorenas von Sjuardas šyptelėjo. ,,Taip taip, Durmštrango mokiniui bus sunku. Be to, jis, tai yra aš, bene vyriausias iš visų išrinktųjų čempionų. Na, tiek jau tos. Reikia daugiau darbuotis..." - atsipūtęs pasamprotavo Sorenas. Pasiėmęs kitą pergamento lapą, nes vienas jau buvo užpildytas nuo lubų nurašytais tekstais, jis susirašė viską, ko gali prireikti.
Nukenksminimas: Conjunktyvitis
Koviniai kerai: Antondolohovo, Everte Statum
Gynybiniai kerai: Protego, Protegos Duos,,
Kiti kerai: Flipendo
Sorenas susiraukė.
- Reikėtų pasižvalgyti ir fizinių ginklų, kad netyčia, jeigu kas nors nutiks burtų lazdelei, galėčiau dar atsikirsti..- susimąstęs pasakė vaikinas.- O dėl Burtų Tirkovės Turnyro baisumų nesijaudinu. Pas mus Durmštrange dar ne to gali sočiai prisižiūrėti.- ramiai šyptelėdamas pasakė durmštrangietis.
-
-Žinai, būtent dėlto ir siūlau tikėtis blogiausio,-tarstelėjo Keitė.-Kartais tikėtis blogesnio yra geriau. Jei atsipūsi jau dabar, vėliau gali blogai baigtis.
Dėl kitokių ginklų Keitė neturėjo nuomonės. Kai kada pašaudydavo su lazeriniu šautuvu ar adatinio "kišeniniu" šerifų pistoletu. Močiutės-savo namų palėpėje Godriko Dauboje, kur galėjai rasti visko nuo kokių molinių puodukų iki kokios nors Anglijos karalienės karūnos, Keitė matė lanką, kelis kartus bandė treniruotis, bet rimčiau... na, kaip teisingai pastebėjo balselis galvoje, ji labiau naudojasi savo nevaldoma Netyčine magija. Arba aplinkybėmis. Kiek klastuoliška, bet tai tiesa.
-
Sorenas tebemąstydamas linktelėjo. Durmštrange, kai už kampo darai posūkį, laikai ištiesęs lazdelę, ir vos pamatęs artėjantį įtartiną žaibą, atsikerti su Skydiniais kerais. Jeigu kas bando pasityčioti - duodi atkirtį. Viskas automatiška. O galvoti ir rašyti ant pergamento savo žinias... iš tikrųjų sudėtinga. Bet štai, prakalbus apie žiobariškesnius ginklus... Sorenas turėjo puikią idėją. ,,Ačiū, močiute..." padėkojo jis mintyse, žiūrėdamas į lubas.
- Taip,- linktelėjo galva durmštrangietis. Teks prisiminti ilgas treniruotes. Sorenas žvilgtelėjo į Keitę, o geltonos akys jau žibėjo šelmiškomis ugnelėmis.
-
Keitė prisimerkė. Soreno žvilgsnis jai buvo pažįstamas- visi žmonė taip žvelgia, visiškai visi. Tik pakišk kokią idėją, kuri juos stipriai sužavėtų, ir jų akyse atsiranda tokios ugnelės.
-Ką jau sugalvojai?-paklausė.
Mergina stipriai užsimerkė. Ot būtų bajeris,-pamanė sau,-jei per kurią nors užduotį iš čempionų paimtų lazdeles ir lieptų susikaut tarpusavyje.
Keitė šyptelėjo numačiusi užduoties baigtį. Visi laikraščiai skelbtų "Tragiška Džeinės Meko mirtis Burtų Trikovės Turnyroetu įvykusi dėl netikėto įsikišimo iš tribunų/užsiliepsnojusio apsiausto/uolos trenkimo į galvą". Jo. Tokios užduoties.Džeinė nebaigtų su sąmome- Keitė neleistų sau rizikuoti Soreno ir Luelės gyvybėmis, net jei jie prieštarautų.
-
Sorenas šyptelėjo. Labai jau atsainiu tonu Keitė paklausė: ,,Ką jau sugalvojai?". Kaip paniekinanti visus mažojo broliuko įgeidžius ir idėjas vyresnioji sesuo paauglė, ištisai sėdinti žiobariškajame ,,feisbuke". Nieko daugiau doro toks tonas ir neprimena. Bet ne tame juk gyvenimo esmė...
Vaikinas išsitraukė burtų lazdelę, mostelėjo ja ore ir pasakė:
- Acio rinkinį.
Durmštrangietis šyptelėjęs įsikišo savąją skroblo burtų lazdelę ir pasisuko į Keitę vos pastebimai šypsodamasis. Pro langą įlėkė odinis dėklas ir Sorenas jį vikriai pagavo. Jeigu pakeistume vieną žodį ir išverstume į anglų kalbą, gautumę Lordi dainos pirmąjį stulpelį: ,,The called me to Leather Apron... They called me the Smilling Jack... They prayed to the heavens above: That I would never ever come back!" Ne visai, bet maždaug.... Sorenas atvertė dėklo atvartus ir vėl su malonumu pažvelgė į savo peilių rinkinį, kurį dovanojo močiutė. Ji ir išmokė svaidyti peilius.
-
Keitė išpūtė akis. Va čia tai rinkinukas,-pamanė.-Galbūt per tokią čempionų trikovę be magijos jos Netyčinės magijos ar dar ko visai neprireiktų...
-Vau...-nutęsė Keitė.-Iš kur tu juos ištraukei?
Mergina nė nepajuto, kaip ėmė tampyti savo tinklinės pirštinės galiukus. Nuo tada, kai ėmė nešioti pirštinę ant dešinės rankos, Keitė įprato taip daryti, kai būdavo nervinga, susierzinusi, susijaudinusi ar tiesiog nustebusi. Mergina greitai save pričiupo, paleido pirštinę ir, kokią pusę centimetro kilstelėjusi akinius patrynė smilkinius.
-Tikrai manai, kad visko užteks?-pasiteiravo Keitė Soreno.-Kaip sakoma, tai, ko neišmokai, visada būna teste. Kad ir ko neišmoktum, kad ir ką pamirštum, kad ir kurį egzamino variantą gautum- būtinai tavęs bus paklausta apie tai, ko neišmokai. Tik šįkart tavo mokytojai- organizatoriai, o egzaminas- pirmoji užduotis.
-
Sorenas paslaptingai šyptelėjo. Dauguma, tai yra dešimt iš visų esančių dvylikos peilių buvo daugmaž vienodi, net ir gaminti panašiu laiku: žvilgantys, aštrūs kaip skustuvai - ir dar aštresni! - ašmenys, o apatinė dalis - rankena, juoda, papuošta feniksų ir hipogrifų, iš viso penkių magiškųjų gyvūnų raižiniais, visi peiliai vienodi. O du, odiniame dėkle sudėti iš kraštų, jau smarkiai atsidavė magija. Jeigu paprastųjų durklų ašmenys žvilgėjo ir buvo nepaprastai aštrūs, tai kraštiniai savo išvaizda pernelyg nepasižymėjo, tačiau buvo tokie aštrūs, kad rodos vien pažvelgus į ašmenis imdavai kurtis vaizduotėje kraujais paplūdusias rankas, kojas ar pilvą ir baisius dkausmus.
- Man šį durklų rinkinį padovanojo močiutė ir išmokė svaidyt.- šyptelėjęs pasakė durmštrangiškis. Atitraukęs akis nuo peilių ir prisiminimų, vaikinas žvilgtelėjo į Keitę.
- Na, kartais egzamine ar teste reikia tiesiog vadovautis logika ir bendru išprusimu,- tarė Sorenas. - Kovinės magijos moku... Atsarginį ginklą turiu. Esu nusiteikęs užduočiai... Kaip manai, ko dar trūksta?..
-
Keitė šyptelėjo.
-Nieko,-atsakė.-Nieko netrūksta. Galėtum nebent dar pasipraktikuoti ir, jei nori, paieškoti dar naudingų kerų. Aš galiu paieškoti,-pridūrė ir, atsisėdusi fotelyje, pasislėpė už tiesiog milžiniškos knygos, kuri dengė Keitę nuo kelių iki nosies. Mergina apsimetė skaitanti dešinįjį puslapį, o tuo tarpu kišenėje susižvejojo lazdelę ir nutaikė ją į tą savo medalioną. Versdama puslapį vos girdimai sukuždėjo:
Incarcerious,-virvės tyliai iššovė ir apsivijo medalioną. Keitė jį apčiupinėjo ir nutarė, kad dabar viskas dėl medaliono bus gerai, bet galbūt ji turės bėdų jį atrišdama. Belieka sužinoti...
Varnė iš paskutiniųjų stengėsi kvėpuoti taip pat ir nežvilgtelėti į Soreną. Kartais atrodydavo, kad Sorebas ir Fasas visai nepanašūs, kartais- kad Fasas tiesiog pasikeitė veidą. Pavyzdžiui, jie abu turėjo tą napoleonišką pasitikėjimą savimi. Dabar metas patikrinti, ar ir Sorenas visada sužino viską, ko jam nereikia. Tikėtina, kad taip. Juk jis dar turi tą savo vorą...
Nors šiai nelabai norėtųsi.
-
Sorenas von Sjuardas šyptelėjo. Na, ši Varno Nago, inteligentų koledže besimokanti moksleivė kelia minčių. Ji arba niekada netaps filosofe ar išminte, nes necituoja posakio ,,visada yra kur tobulėti", arba eina Severino Boecijaus legendinės minties keliu: ,,Jeigu būtum patylėjęs, būtum išlikęs filosofu"... Atsirado, matai, filosofas- pasigirdo ironiška mintis. Spaikas rodosi, vis dar miegojo, todėl Sorenas padarė išvadą: tai buvo jo paties mintis.
- Tu iš tikrųjų galvoji, kad bereikia tik kartotis, ar pataikauji? - pasišaipė vaikinas. Hmm, štai kur tobulėti - kartotis. Kaip sakoma - ,,Kartojimas - mokslų tėvas...". Nors Sorenas niekada nemėgo tos frazės. Iš kokio filosofo delno tu išdygai?- pasigirdi kitas balsas. Na štai, rodos dabar voras tikrai nebemiega. Staiga durmštrangiečiui padirodė, kad Keitė šnabžda užkeikimą. Keista.
-
-Sakoma, kad kartojimas- mokslų motina, ne tėvas,-sumurmėjo Keitė. Nors ir nelaikė šios savybės pernelyg gera, tiesiog negalėjo susilaigyti netaisydama kitų.-Ei, žiūrėk, kai ką radau. Impedimenta, sukliudymo užkeikimas. Šito gali prireikti. Išsprogdinimo užkeikimas, nors priklausytų nuo aplinkybių,- Keitė šyptelėjo, pagaliau suradusi kažką naudingo.-Beje, galėtum dar pasitreniruoti sustingdymo užkeikimą. Kai kurie slibinai nuo jo užmiega. O dėl feniksų dar pasimokyk aquamenti, vandens kerus.
Mergina vėl įbedė akis į knygą. Kad jau pavyko sėkmę pričiupt, tai paleist negalima...
-Žinai, gal nepradėkime galvoti, ko tau aplamai gali trūkti,-dar pasakė Sorenui.-Nemėgstu girtis, bet trūkumų galvojimų varžybose aš nenugalima...
[[Ge: Eikit į puotą, plyyyyz!]]
-
Sorenas von Sjuardas susigėdęs šyptelėjo. Va ir žaisk su vertimais. Staiga ši miela ir žavinga šypsenėlė dingo. Iš kur Keitė žino, ką jis pagalvojo ir kaip ji galėjo jį pataisyti? Durmštrangietis kilstelėjo antakį ir atidžiai pažvelgė į varniukę.
- Jokouji?- paklausė rusakalbis. Kai jis sutriko,vėl į paviršių iškilo akcentas.- Aš nysakiau to garsjai. Iš kor tu žinai, ką pogalvajau? Očien Interiesna... (labai įdomu)
Kaip gi vadinasi tie žmonės?- net suspaudęs kumštį, laikomą kišenėje, bandė prisiminti vaikinas. Pagalba iš kitos kišenės atėjo akimirksniu. ,,Legilimantai, Sorenai.". ,,Dėkui, Spaikai.. Sorenas šyptelėjo. Vis dėl to Hogvartse neteks numirt iš nuobodulio. Nesvarbu.
- Hm, rodos girdėjau, kad visi renkasi į Helovino puotą,- šyptelėjęs pasakė rusakalbis.- Ar tu eisi?
Durmštrangietis atsistojo.
- Reikietų prasiblaškyti, po prašnekėtos nakties besėdint knygose... Tu eisi su kažkuo kitu, ar per Heloviną tau tiks ir mano draugija?- paklausė vaikinas. Jam pačiam rodėsi, kad kartais jis senamadiškas.
-
Keitė suraukė antakius. Nesusrato tų rusišku žodžių, bet svarbu ne tai...
-Sakei,-patvirtino ji.-Tikrai sakei.
Jei Soreno vietoje būtų buvęs Fasas, dabar jis tikriausiai išpyškinęs: "Tu tiesiog panaudojai legilimantiją..." Bet Keitė juk nenaudojo legilimantijos.
Gal tiesiog nebepajėgi jos suvaldyti,-saldžiai sumurmėjo balselis galvoje.-Gal tai padarei, bet pati to nesuvokei...
Ne,-atšovė Keitė.-ne, ne, ne.
Sorenui pasakius apie Helovyno puotą Keitė irgi atsistojo.
-Manau, pasitenkinsiu ir tavimi,-mergina juokais iškėlė nosį ir pamėgino nutaisiusi pasipūtusią išraišką pažvelgti į vaikiną taip, lyg jis būtų paskutinis šiūkšlė. Vis dėlto, pastangos nuėjo bergždžiai, tad Keitė tiesiog nusijuokė.- Gerai, žinoma.
-
Sorenas gūžtelėjo pečiais. Gal susimaišė.
- Na, tiek jau tos,- pasakė Sorenas.- Eikime į puotą. Tik jeigu Helovinas, turbūt reikia kostiumų, ar kaip jūs švenčiat?
Durmštrangietis užvertė sunkią knygą ir atsistojęs nunešė visas į lentynas. Grįžęs visus savo daiktus ir pergamentus susidėjo į raudono apsiausto kišenes, vos neužmiršdamas, kad vienoje iš jų guli voras Spaikas. Darydamas visa tai, vis užmesdavo akį į kalbančią Keitę, o paskui plačiai išsišiepė iš jos pokšto.
- Na, man malonu, panele,- prisidėjo prie vaidinimo ir Sorenas von Sjuardas. Tada šį tą prisiminęs pasakė:- Aš dabar trumpam grįšiu į savo kambarius. Turėčiau apsirengti Heloviną kostiumą ir susikrauti visus daiktus... Tad galbūt susitiksime Helovino puotoje?- paklausė durmštrangietis. Pamatęs, kad Keitė neprieštarauja, išėjo pro duris.
-
Keitė šyptelėjo. Tada palaukė, kol atsirado dar viena dėžė. Mergina įsitikino, kad ten moteriški drabužiai ir, tikėdamasi, kad ras ką nors savo dydžio, pasiėmė dėžę ir jau buvo beeinanti pro duris, kai kai ką prisiminė. Tada pasidėjo dėžę ir išsitraukė medalioną. Atpainiojo nuo jo virveles, jas susimetė į kišenę, medalioną užkišo už lentynos. Po pažasčia pasikišusi didžiąją burtažodžių knygą ir garsiųjų pasaulio medalionų knygą, mergina vėl pasiėmė dėžę ir išėjo iš Kambario iki Pareikalavimo. Durys jai už nugaros pranyko vos užsidariusios, Keitė nesusilaikiusi nusišypsojo. Viskas. Įkalčiai sunaikinti. Varnė linksmai nukūrė į Varnanagės mergaičių kambarį.
-
Katerina lėtai vaikščiojo koridoriais, mąstydama apie savo reikalus. Jai taip bevaikščiojant ji kažkur praeidama išgirdo garsą lyg stumiant kokį sunkų akmenį. Greitai apsisukusi ant kulno priėjo prie garso šaltinio. Ten buvo atsiradusios aukštos durys, lyg kokie vartai. Kambarys iki pareikalavimo, Katerina pagalvojo. Jis atsirasdavo tik tiems, kuriems ko nors tuo metu labai reikėdavo. O ko reikėdavo, tokiu pavidalu ir atsirasdavo. Katerina žengė pro duris, kurios prasivėrė tik jai priėjus. Joms prasivėrus, ji pamatė visą kambarį pilną pagalvėlių ir užkandžių. Lyg paruošta kokiam vakarėliui. Mergaičių vakarėliui.
-Kas čia dabar? - garsiai pasakė grifiukė, nepastebėjusi kad durys už jos jau užsidariusios. Ji su savo pilka sportine apranga, juk vakaras, o visi kiti miega, prisėdo ant minkštos sofkutės, kuri buvo milžiniška ir stovėjo kambario viduryje. Ji sėdėjo sau viena ir tikėjosi, kad kas nors užklys. Bet tai buvo mažai tikėtina...
-
Jekaterina prakaituojančiais iš susijaudinimo delnais slinko tamsoje skendinčiu koridoriumi iki vienos stebuklingos sienos. Už jos plytėjo magiškas kambarys - Kambarys iki pareikalavimo. Klastuolė užsimerkė ir pradėjo suktis. Man reikia vietos, kurioje galėtų būti mergaičių vakarėlis.. Man reikia vietos, kur galėtų būti mergaičių vakarėlis... Man reikia vietos, kur galėtų būti mergaičių vakarėlis... Mergaitė atmerkė akis ir pamatė rausvas duris. Pravėrusi jas Klastuolė neteko žado - kambaryje vyravo rožinė ir pastelinė spalvos, visur buvo pilna pagalvėlių, kabojo plakatas "Pižamų vakarėlis merginoms", buvo padėtos kelios pižamos. Ten sėdėjo Katerina.
- Labas! Kodėl tu čia? Į šį kambarį gali įeiti tik Grifės ir Klastuolės, - durys ištirpo, sienos nusidažė žaliai ir raudonai. Juodaplaukė įlindusi už širmos įsmuko į elektrinės spalvos palaidinę išmargintą kačių snukučiais ir žodžiais cats. Tokie pat trumpi šortukai buvo taip pat elektrinės spalvos, švelnios medžiagos. Išlindusi iš už širmos Klastuolė pasimaivė.
- Kaip atrodau? - kambarys sušilo, kad nebūtų šalta.
-
Katerinai pasisveikinus su bendravarde Katenka, ši savo ruožtu greitai užbėgo už širmos persirengti.
-Atrodai... Gaivinančiai... - pajuokavo Ketė. Katerina mūvėjo kažkokią keistą pižamą su katėmis. Nors Kasiopėjai ir patinka katės, dar nereiškia, kad ir Katerinai jos patinka, nors jos ir geriausios draugės, kitaip tariant - bestės. Nors iš tiesų, Katerina visai kaip ir Kasiopėja dievino kates, jos buvo jos idealas, bet negi ji dabar lakstys paskui kiekvieną pasitaikiusią katę lyg kokia beprotė?
-Kaip čia patekai? - atsargiai paklausė Jekaterinos. Pamačiusi klastuolės pižamą, apžvelgė savo sportinę aprangą. Ji dėvėjo baltą maikutę su petnešėlėmis ir pilkas apsmukusias kelnes, kokias nešioja vaikinai. Žinoma neapsiėjo ir be kedų. Bet šiuos jau seniai buvo nusispyrusi kambario priekyje ir numetusi toje vietoje kur atsidaro durys. Šeštakursė pažvelgė į antrakursę.
-Tai ką veiksime?
-
((Realiai mano pajama tokia ir yra :D ))
Jekaterina nusijuokė iš bendravardės. Kambaryje buvo karšta.
- Apie kambarį žinojau, norėjau štai ko, - Klastuolė parodė į plakatą. - Ta gal ir persirenk, karšta.
Pižamų kambaryje buvo įvairių. Niekas nepastebėjo, kad jos susikabino spintoje. Kai Katerina paklausė, ką veiks judvi, mergaitė nepastebimai pasiėmė pagalvę. Gūžtelėjusi pečiais sviedė pagalvę draugei į galvą ir garsiai surikusi "Pagalvių mūšiiis!!!" kvatodama nukrito ant žemės ir pasiritusi toliau atsistojo ir išvengė kelių pagalvių. Kvatodama jautėsi sukaitusi ir pavargusi, nes visą laiką iš juoko kraičiojo ant žemės, nes pati jautėsi labai smagiai.
- Persirenk! Juk tai pižamų vakarėlis! - šūktelėjo Katenka Katenkai ir lengviau atsidususi atsisėdo ant pagalvėlės.
-
-Kuom tau netinka mano apranga? Man patogu, ir visai čia ne karšta,- priekaištavo antrakursiai klastūnyno mokinei. Jekaterinai paveikus Katenką, ši atsiduso ir nuėjo už širmos. Susirado spintoje paprastą pilką dryžuotą pižamą iš dviejų dalių, su raukiniais kraštuose. Apsirengė, o savo drabužius pakabino ant širmos. Tada, kol Jekaterina sėdėjo ant pagalvės, Katerina metė vieną gero dydžio pagalvę, pargriaudama Jekateriną.
-Uoj atsiprašau,- teisinosi Katerina. -Pagalvė iš rankų išslydo,- pajuokavo. Tada metė dar kelias pagalves, sulaukdama ir poros atgalios. Jai baisiausiai pavargus ir užsinorėjus atsipūsti, sukrito ant antr žemės primėtytų pagalvių ir žiūrėjo į lubas.
-Žinai, net neįsivaizdavau savęs dūkstančios su keturiais metais jaunesne mergaičiuke...- prisipažino klastulei, tikėdamasi, kad ši supras jos užuominą, ir panaudojusi savo metamorfmagės galias pavirs keturiais metais vyresne mergina - Katerinos bendraamže.
-
Buvo vėlus vakaras. Nežinia kaip ir kodėl, bet Gabi kažkas lyg traukė vaikščioti koridoriais. Mergaitė jau buvo su pižama, bet ant pečių užsimetė Klastūnyno apsiaustą ir patraukė Hogvartso koridoriais. Atrodė, kad kojos pačios žino, kur eiti. Eidama mergaitė sustojo. Ji jautė, kad turi būti čia. Bet priešais ją stūkstojo tik siena! Gabi nei iš šio, nei iš to užsimerkė. Ir prieš ją išdygo durys! Gabi jas atvėrė ir pateko į kambarį, kuriame buvo Jekaterina ir kažkokia kita vyresnė mergina.
- Aaaam, labas, - pasimetusi tarė Gabi. - Ką čia veikiat?
Pirmakursė apsidairė aplink. Čia buvo kažkas panašaus į pižamų vakarėlį. Be to, abi merginos ir buvo su pižamomis. Gabi sukikeno. Nežinia kas ją atvedė būtent čia ir ji jau ir taip po apsiaustu apsivilkusi pižama. Gabi pamanė, kad gal ją Jekaterina čia kaip nors burtais pasikvietė.
-
Jekaterina kilstelėjo antakį. Kaip kuo? Staigiai supratusi užsimerkė ir įtemptai mąstė. Veikiai kambaryje stovėjo ne miela mergytė, o šešiolikmetė raudonais, smulkiai garbanotais plaukais, primenančiais kupetą. Jie siekė pečius ir kiek žemiau, bet dėl didžiulės apimties atrodė ilgi. Akys buvo gražios ir ryškiai žalios. Oda nebe balta it kristalai, bet kiek įdegusi, nors iš tolo nebuvo karamelinė. Kadangi tokia pižama netiko, mergina už širmos persirengė raudona pižama iš dviejų dalių su ugnies imitacijomis. Plati šypsena puošė raudonplaukės veidą. Jai visai patiko jos naujas įvaizdis. Klastuolė nusijuokusi sviedė Katerinos pusėn didelę pagalvę ir išvengė kelių kitų, bet sekanti milžinė privertė ją dribti aukštielninką. Atsipūtusi mergina atsigėrė sulčių. Tuomet atėjo Gabi. Šešiolikmetė atsisuko į Klastuolę pirmakursę. Jekaterina nė iš tolo nepriminė senosios Katenkos.
-
Katerina pastebėjo, kad prei durų stovi klastūnyno apsiaustą dėvinti klastūnyno mokinė. Ją matė keliose pamokose, bet pažinojo tik iš matymo. Ji jos net vardo nežinojo. Šiaip tikriausiai dėl to, kad ji atrodė priešiškai nusiteikusi prieš kitų koledžų mokinius. Bet nėra to, ko Katerina nėra įveikusi! Tad ši ėmėsi savos iniciatyvos ir per šį vakarą pasistengs pakeisti merginos nuomonę.
-Sveika, aš Katerina,- draugiškai pamojavo ranka iš kito kambario galo. -O tu būsi...- laukė kol mergaitė pati atsakys, nes Katerina nuoširdžiai nežinojo jos vardo. Tada atsisuko į Jekateriną.
-Oi tu ryža...- pasišaipė iš Jekaterinos, bet ne kaip nors nedraugiškai, bet tiesiog, kaip būtų šaipiusis iš savo brolių ir seserų. O tai ji kai buvo maža mėgo daryti dažnai. Bet dėkuj dievuio jie to nepriimdavo už gryną pinigą.
-Tai ką veiksime dabar, merginos? - kreipėsi į kambaryje esančias jaunėles, nes jai jau pabosti spėjo mėtytis pagalvėmis.
-
Gabi nusiėmė Klastūnyno apsiaustą. Ji buvo su pilka pižama, ant kurios viršutinės dalies buvo nupiešta ruda pelėda. Kelnės šiek tiek priminė treniningines, nes apačioj buvo sutraukos. Gabi stebėjo, kaip Jekaterina pavirto į šešiolikmetę raudonplaukę. Pasijuto visai maža. Mergaitė atsisėdo ant pagalvės, kai ją užkalbino ta kita mergina. Gabi prisiminė - ji grifė.
- Labas, - atsakė jai Gabi, bet nesišypsojo. - Aš Gabi, - dabar jau šiek tiek šyptelėjo. - Tu septintakursė? - paklausė, nes matė, jog mergina daug vyresnė.
Gabi erzino, kad Jekaterina draugauja vien su grifais. Bet kadangi jai Jekaterina buvo gera draugė, tai ir pačiai Gabi nesinorėjo peštis su tais, su kuriais gerai sutaria Jekaterina. Be to, juk pati Gabi labai gera sutarė su Venera, kuri taip pat iš Grifų Gūžtos.
-
Jekaterina dėbtelėjo į Gabi, kuri neatrodė itin draugiškai nusiteikusi, bet galop šyptelėjo. Persivertusi per galvą Klastuolė, kuri veikiau atrodė kaip Grifė, iškišo Katerinai liežuvį.
- O tu paukštėda, - draugiškai pasišaipė ji. Na, grifas - paukštis, bet paukštis yra gražus ir mielas dalykas, taigi reikėjo paieškoti ko nors šlykštesnio ir bjauresnio. Ilgai ieškoti neteko. Raudonplaukei taip pat pabodo mėtytis pagalvėmis. Išvydusi pilką Gabi pižamą suvaidino nepatenkintą ir juokingai purkštelėjo.
- Negi niekam nepatinka spalvos? - tariamai pasipiktino mergina. - Tai gal tu padainuok, - kiek Klastingai nusišiepė mergina Katerinai. Tai buvo slapta užuomina kiek užbukinti Gabi protą. Tiesiog dėl linksmumo. Jekaterina smarkiai nusistebėjo - ji nori krėsti pokštus su Grifais... Klastuoliams?
-
Jekaterinai pasiūlius Katerinai padainuoti ši jau visai sutriko. Ji tik pakratė galvą - jai nepatiko dainuoti prie žmonių. Jai buvo turbūt visame pasaulyje didžiausia scenos baimė. Bet tik dainuoti. Jeigu reikėtų eiti podiumu ar tiesiog šokti ar dar ką, ji tai sugeba, tai paprasta. Bet kai reikia dainuoti, dauguma žmonių apsiverkia, na taip bent jau būdavo, kai ji dainuodavo lyrines dainas. Bet jai tada būdavo kokie penki, šeši metai. Nuo to laiko ji nemėgo dainuoti žmonėms, nes manė, kad jiems nepatinka. Bet kai sužinojo, kad turi sirenos balsą, ji dar labiau bijojo jiems dainuoti ar bent jau niūniuoti. Nes tuomet ji galėdavo kitus valdyti. O tai yra labai žiauru!!!
-Ne, gal kitą kartą... Gal norit užkąsti? - pasiteiravo abiejų merginų...
-
Gabi klausėsi, ką kalba Jekaterina su Katerina. Jos prabilo apie dainavimą. Negi čia visi Hogvartse dainuoja tas savo lėtas dainas, pasipiktino mintyse Gabi. Mergaitei patinka rock'o stiliaus muzika. Čia gi Hogvartsas, o ne muzikos mokykla. Gabi stebėjosi, kad daugelis mokinių labai jau žiobariški. Vykdama čia ji tikėjosi, kad ji viena žinos žiobariškus daiktus, veiklą, o čia visi ne tik, kad tai žino, bet tuo ir naudojasi. Gabi laimei, Katerina dainuoti atsisakė ir Gabi šiek tiek atsikvėpė. Bet ji Gabi taip ir neatsakė į klausimą, kelintakursė ji yra, o Gabi buvo įdomu.
Katerin paklausė, ar mergaitės nenori užkąsti.
- Noriu, noriu, - akimirksniu atsakė Gabi.
Čia jau buvo pilna užkandžių, į kuriuos Gabi spoksojo jau vos tik atėjusi. Ji pasiėmė sumuštinukų su kumpiu, salotomis ir alyvuogėmis bei pyragėlių su vanilės ir apelsinų įdarų. Įsipylė moliūgų sulčių ir viską atsinešusi atsisėdo ten, kur ir prieš tai sėdėjo. Kramsnojo sumuštinukus ir laukė, ką toliau sakys merginos.
-
((Ai, nu rimts))
Jekaterina nenustebo, kai Katerina atsisakė dainuoti. Juk jei jos su Kasiopėja geros draugės, tai abi labai drovios ir nemėgsta didelio dėmesio.
- Man reikia kurio nors elfo iš virtuvės, - pranešė ji kambariui. Pokštelėjusi atsirado miela elfė.
- Ko pageidausite, panele? - virpančiu balseliu paklausė ji.
- Atnešk pyragaičių, užkandėlės ir daug kitokių įvairių skanumynų, - užsakė Klastuolė. Elfė nusilenkė ir pokštelėjusi pranyk. Už penkių minučių atsirado ta pati elfė su krūva maisto ir įvairiausiais skanumynais.
- Gerai, dabar jau aš siūlau, - išsišiepė ji. - Tai kas nori valgyti?
Pasiėmusi sūrio gabalėlį padėkojusi elfei ją paleido.
- Mieli padarėliai, ar ne? Labai draugiški ir paslaugūs. Gaila, kad daugelis jų labai nusiteikę prieš elfų teises, - pamintijo raudonplaukė.
-
Gabi stebėjo, kaip Jekaterina pasikviečia... elfę? Tai buvo kažkoks keistas padaras, kokio mergaitei dar neteko regėti. Jekaterina liepė jai atnešti maisto, nors čia jau buvo užkandžių. Gal ji tiesiog norėjo kitokių. Ir viskas būtų suprantama, bet... elfė? Ką daro tie elfai? Ar jie nešioja maistą? Gabi dar nespėjo sužinoti, kad tai jie gamina maistą Hogvartse. Po penkių minučių elgė grįžo su dar daugiau skanėstų nei buvo prieš tai. Elfė išnyko.
- Hmm, - net nustojusi valgyti sumuštinukus, išlemeno Gabi. - Ką tie elfai daro? Aš apie juos dar nieko nežinau... - lyg ir susigėdusi pasakė Gabi.
Gabi, išgirdusi paskutinį Jekaterinos sakinį, išvis suglumo. Elfų teisės? Dabar Gabi jau nieko nesupranta, nei kas tie elfai, nei kam jie reikalingi.
-
Jekaterina kurį laiką spoksojo į Gabi, bet paskui prisiminė, kad vis dėlto ji gimusi žiobarų šeimoje
- Namų elfai yra tos būtybės. Jie gyvena pas burtininkų šeimas po vieną, bet kai kada negyvena. Pavyzdžiui tikriausiai žinai Ronaldą Vizlį? Jo šeimoje negyveno elfas. Tik neprisimenu kodėl. Tie namų elfai pilyje viską tvarko ir verda valgyti. Niekada nepagalvojai, kodėl kai bendruosiuose kambariuose kas nors prišiukšlina, ryte šiukšlių nebūna? Nepagalvojai, kodėl kambariuose nuolatos dega ugnis? Viską tvarko elfai. Jie gali ateiti į bet kurį pilies kambaeį ir net išvykti iš jos lyg ir, nes iš užkerėto Smirdžių namo Haris su savo draugais pabėgo padedami elfo Dobio, kuris vėliau mirė. Elfų teises prižiūri Elfų Gerovės Gynimo Draugija. EGGD. Ją kažkada įkūrė Hermiona Įkyrėlė, o dabar joje yra nemažai narių. Jie stengiasi, kad elfams būtų mokami pinigai už darbą, kad jie gautų drabužių ir panorėję išeitų. Dobis buvo pirmasis elfas, kuris pradėjo gyventi pagal tas taisykles. Nors daugelis elfų to nenori. Hogvartse yra virtuvė, į kurią gali patekti pro paveikslą, pakutenus kriaušę. Ten pamatyti galima daugybę elfų, kurie gamina maistą ir tiekia į Didžiąją salę, - ramiai užbaigė Jekaterina pasakoti Gabi apie namų elfus. Ji pati tokią namie turėjo - Knopkę.
-
- Oho, - stebėjosi Gabi. - Aš maniau, kad viskas susitvarko savaime... Jiems tikriausiai sunku prigaminti šitiek valgyti, - garsiai galvojo Gabi.
Dabar jai jau knietėjo nueiti į virtuvę. Ji matė tą paveikslą. Kada nors tikrai virtuvėje apsilankys. Nors, tiesą pasakius, jai tai atrodė šiek tiek baugoka. Namų elfė, kurią matė, jai nebuvo itin graži. Kaži, visi jie taip atrodo?
- O klausyk, - kreipėsi ji į Jekateriną, - tai bet kokioje vietoje Hogvartse galima pasišaukti namų elfą? - domėjosi Gabi. - Beje, o kas išvis čia per kambarys?
Gabi dar nežinojo nieko apie kambarį iki pareikalavimo. Tik dabar jai pradėjo kilti klausimai, kodėl durys atsirado iš nieko ir panašiai. Kuo ilgiau ji buvo Hogvartse, tuo labiau suprato, kad magija nėra vien tik burtai iš burtų lazdelės.
-
Jekaterina matė, kaip stebisi Gabi magijos pasauliu.
- Taip, elfą galima prisikviesti bet kur, jei tai nėra vieta, nuo elfų užkerėta labai galinga juodąja magija. Jiems visai nesunku viską daryti ir dirbti, nes tai tarsi jų hobis, kurio jie nenori ir negali atsikratyti. Šis kambarys yra kambarys iki pareikalavimo. Prieini prie tos sienos ir triskart apsisuki galvodamas apie tai, ko dabar tau labiausiai reikia. Tuomet atsimerki ir pamatai duris. Jos veda į tau reikiamą vietą. Gali būti, kad eidamas pro čia nieko nedarysi, bet kažko labai norėsis ir tiesiog tos durys atsiras. Albui Dumbldorui buvo nutikę, kaip jis pats pasakojo, kad ėjo iš šventės ir labai norėjo į tualetą. Pamatė duris, kurių nebuvo matęs. Užėjęs vidun rado naktipuodžių kolekciją. Kitą dieną tų durų nebuvo. Tai tarsi pavyzdys, koks magiškas yra šis kambarys, - pasakojo Jekaterina istorijas, kurias žinojo jau nuo mažumės. Jas pasakodavo mama ir tėtis, nes norėjo raudonplaukę apšviesti apie mokyklą, kurioje ji mokinsis.
-
- Eina sau, - tarė Gabi.
Mergaitė ėmė valgyti jau pasiimtą pyragėlį su vanilės ir apelsinų skonio įdaru. Dabar ji įsivaizdavo, kaip elfai gamina, bet neklausė, ar jie gamina naudodami magiją, ar ne. Bijojo pasirodyti visiška kvaile. Nors dabar tokia ir pasijuto.
- Vis ko nors įdomesnio sužinau apie Hogvartsą, - kramtydama kalbėjo mergaitė. - Iš pradžių stebino tai, kad čia juda paveikslai ir skraido šmėklos, o dabar tai atrodo visiškai normalu, - juokėsi. - Bet namų elfai ir šis kambarys tikrai nustebino.
Dabar jau Gabi kiekvieną kartą eidama Hogvartse ieškojo kokių nors paslapčių, nes suprato, kad čia jų yra tūkstančiai. Ji ėmė įsivaizduoti, kad kiekvienoje Hogvartso sienoje tikriausiai slypi kokia nors paslaptis.
-
Jekaterina staiga ėmė svarstyti, pasakoti Gabi apie Drąsaus Žinojimo kambarį, ar ne?
- Čia paslaptys tikrai kiekvienoje sienoje. Kartą ėjau petimi atsirėmusi į sieną, kai ši klaktelėjo ir aš įvirtau į tunelį, kuriame kabojo baisiai smalsus paveikslas, - mergaitė nutylėjo, kad kažkokiu būdu sugebėjo patektį į vietą, kur renkasi tik paukščiai. Mergaitė susižvejojo sumuštinį su lašiša. Nors buvo veganė, bet žuvį valgė. Paprastai ji neprisiskaitydavo prie mėsos produktų.
- Buvau patekusi į salę, kur viskas iš juodo stiklo ir kurioje stovi karstas - sarkofagas, kuriame krebždėjo kažkas gyvo, - net nusipurtė raudonplaukė, prisiminusi baimę ir siaubą. Prieš akis iškilo ir požemiai, kuriuose vaikščiojo kažkas kraupiai dūsaujantis. Nekontroliuojanti savo veiksmų Klastuolė nuo stalo pasičiupo kelis vieno kąsnio sumuštinukus iš sūrio ir alyvuogės.
-
Gabi įdėmiai klausėsi kiekvieno Jekaterinos žodžio. Išgirdusi apie salę iš juodo stiklo Gabi išsižiojo. Negi Hogvartse gali būti tokių kraupių dalykų? Juk vis dėlto tai mokykla.
- Gal tu man daugiau tokių šiurpybių nepasakok, - juokdamasi pasakė Gabi. - Juolab, kad mano koledžas požemiuose, paskui bijosiu grįžt, - lyg ir juodamasi, lyg ir rimtai tarė pirmakursė.
Gabi sėdėjo ir įsivaizdavo vietas, apie kurias kalbėjo Jekaterina. Net nusipurtė. Bandydama išvyti tokias mintis, Gabi tarė:
- Man reikia namų elfo iš virtuvės.
Iš praždių Gabi pasijuto kvailai ir manė, kad nieko nebus, bet netrukus iš niekur nieko išdygo ta pati namų elfė.
- Ar galėtum man atnešti didelę porciją vanilinių ledų su karamelės ir šokolado užpilu bei riešutais? - paklausė elfės Gabi.
- Žinoma, panele, - atsakė elfė ir dingo.
Netrukus ji grįžo su didžiuliu paauksuotu dubenėliu ledų.
- Ačiū, - tarė Gabi ir elfė dingo.
Mergaitė ėmė valgyti ledus.
-
Jekaterina linksmai nusijuokė. Ji nelabai suprato, bijo rimtai Gabo ar tik juokauja.
- Kita vertus, toji salė taip giliai, kad jau svarsčiau ten neiti, nes atsibodo lipti žemyn. O patekti ten galima tik per požemius. Taigi ten dažniau galima atrasti Klastuolį. Juk mes gerai pažįstam požemius, - pamačiusi ledus raudonplaukė taip pat užsinorėjo.
- Man reikia elfo iš virtuvės, - ji pradėjo kaip ir Gabi. Pokštelėjusi išdygo ta pati elfė.
- Ko pageidausite, panele? - nusilenkė ši.
- Man vaisinių ledų su grietinėle. Tokių, kaip "Twister", tik didesnės porcijos ir lėkštutėje, o ne ant pagaliuko, kaip kad parduoda žiobarai, - išbėrė užsakymą mergina.
- Tuojau, panele, - elfė nusilenkė ir pokštelėjuso pranyko. Veikiai vėl atsiradusi nusilenkė ir padavė raudonplaukei milžinišką dubenį vaisinių ledų su grietinėle.
- Ačiū, gali eiti, - elfė nusilenkė ir pramyko. Jekaterina nusprendė apie kraupų požemių padarą papasakoti po ledų porcijos.
-
- O, ačiū, - tarė Gabi. - Turėsiu omeny, kad vietoj bendrojo kambario galiu rasti kažką kito, - dabar jau Gabi iš tiesų nusijuokė.
Ji valgė ledus, šie buvo be galo skanūs. Kadangi Gabi buvo tikra smaližė ir apskritai, valgyti jai labai patiko, ji džiaugėsi, kad mokosi Hogvartse jau vien dėl tokios gausybės skanumynų, o ką tik sužinojo, kad ji gali bet kada pasiprašyti ko tik užsinorėjusi. Ar tai ne nuostabu? Tai lyg penkių žvaigždučių viešbutis.
- Žinai, dabar kiekvieną vakarą prieš miegą paprašysiu elfų ko nors skanaus, - juokėsi Gabi. - Gerai, kad pasakei, jog bet kada galiu pasišaukti elfų, o tai iš didžiosios salės neišeidavau, - juokėsi Gabi ir tikrai, pusryčiaudavo, pietaudavo ir vakarieniaudavo ji turbūt ilgiausiai iš visų.
-
Jekaterina šyptelėjo ir atvirto į save, tik keturiolikos metų. Taip nesudarė didelio nepatogumo ir Katerinai ir Gabi.
- Tai tu tikra rajūnė, - linsmai kumštelėjo Klastuolė draugei. - Žinai, požemiuose yra tikras labirintas. Ir tame labirinte kažkas gyvena. Kiekvieną kartą jis dūsauja tenai, o aidas labai šiurpiai atsikartpja nuo sienų. Jis mane taip išgąsdino, kad velniai žino kokiais burtais sugebėjau atidaryti sienoje skylę. Joje buvo laiptai, kurie iš požemių vedė tiesiai į ketvirto aukšto koridorius. Bet vis tiek salėje buvo kraupiau. Bet tie požemiai plyti dar žemiau, nei tie, kur yra Klastūnyno bendrasis ir kiti kambariai. Na, o tuneliai... gi esame ten buvusios. Vistik Fasas be reikalo tas švieseles paleido, paprasčiausiai mačiau, pro kur jis dingo ir panaudojau vieną iš slaptų išėjimų atrakinimo burtažodį. Nors, kita vertus, jis apšvietė kelią, kur eiti, - ėmė plepėti Jekaterina. Vekkiai susigriebusi juodaplaukė toliau kimšo ledus.
-
- Nepasakok apie tuos požemius, - nusijuokė Gabi. - Nieko ten nėra, - vis dar juokėsi, nors iš tiesų tai šiek tiek prisibijojo.
Gabi baiginėjo valgyti savo ledų porciją. Ledai buvo be proto skanūs. Tada ji atsiskraidino stiklinę moliūgų sulčių ir kelis vieno kąsnio sumuštinukus su slyvomis ir kumpiu. Suvalgiusi juos mergaitė tarė:
- Viskas, prisivalgiau. O apskritai, ar čia jūs sugalvojote surengti pižamų vakarėlį? - paklausė Gabi.
Mergaitė vis dar nežinojo, kaip ji sugebėjo atsidurti čia, kai jau ruošėsi eiti miegoti. Tarytum kažkokia jėga ją čia atviliojo.
- Ar dar kas nors ateis? - pasidomėjo ji.
Gabi vis dar dairėsi, kas yra ant stalo, bet jau jautė, kad daugiau nieko nesuvalgys, nes ir taip prisikimšo, tik akys norėjo.
-
Jekaterinos akys staoga apsiblausė, kai Gabi pasakė, kad požemiuose nieko nėra.
- Ateini į požemius ir matai skylę grindyse. Toliau joje spiraliniai laiptai. Jais nusileidęs žemyn atsiduri prie keistų durų. Toliau už jų prasideda siaubai. Visur viskas iš juodo stiklo. Eilėmis stovi juodos romėniškos kolonos. Kiek tolėliau pakyla, ant kurios stovi juodas sarkofagas. Ant jo pavaizduoti žudymo, kankinimų atvaizdai ir tame karsye kažkas yra ir jis gyvas, - žiauriu ir aidinčiu balsu pasakojo Klastuolė. Jai pačiai kažin ar norėjosi grįžti. Paprastai jai knietėtų sužinoti, kas tame sarkofage, bet tas kažkas buvo gyvas, o kapas - milžiniškas. Juodaplaukė absoliučiai nenorėjo to kažko išleisti iš ten. O juolab netroško vėl išvysti tos juodos salės. Bet nujautė, kad anksčiau ar vėliau ten grįš.
- Aš norėjau čia surengti merginų pižamų vakarėlį, bet kažkodėl radau Kateriną, - lėtai kramsnodama atsakė mergina. Ji vis dar valgė sumuštinukus su sūriu ir alyvuogėmis.
-
Gabi nelabai tikėjo, kad požemiuose yra kas nors baugaus. Jai Hogvartsas tikrai atrodė pilnas paslapčių, bet tos paslaptys buvo įdomios, o ne baisios. Kaip kad kambarys iki pareikalavimo ir panašiai. Tiesa, jai jau teko pamatyti ne itin jaukius tunelius. Ji tikėjo, kad po Hogvartsu yra ir tų tunelių, ir kokių nors salių, na, bet Gabi tikrai nemanė, kad ten kas nors gyvena ar dar ką. Juk čia mokykla. Ji manė, kad jeigu nori ko nors baugaus, turi pėdinti į uždraustąjį mišką vidury nakties. Jekaterinos žodžius praleido pro ausis, nes nors ir netikėjo tuo, bet tai vis tiek nebuvo jai malonios kalbos. Išgirdusi Jekateriną kalbant apie pižamų vakarėlį, Gabi paklausė:
- Na, tai kokia pižamų vakarėlio programa? - nusišypsojo.
-
Jekaterina kiek susinervino, kad Gabi netiki ja, bet paprasčiausiai praleido tai pro ausis. Visai nenorėjo nervintis tokį gražų vakarą. Tai yra, naktį.
- Na, vakarėlio net nežadėjau rengti, tiesiog išbandinėjau kambarį, taigi nežinau, kokia programa, - vos jai taip pasakius pokštelėjusi atsirado programa. Klastuolė papurtė galvą. Ten buvo įrašytos siaubo istorijos, pagalvių mūšiai, maisto karai, grožio procedūros ir net dažymas viena kitos.
- Jūs manot, kad tinka, - kiek beviltišku balsu paklausė. Jai kažkodėl švietėsi, kad merginos nesutiks, nors būtų gal ir visai smagu. Vis dar spoksodama į programą perleido per rankas susivokusi, kad paklausė draugių apie programą neleidusi joms jos paskaityti. Tyliai sėdėdama laukė verdikto. Kaip čia tylu... jai taip pagalvojus pradėjo tyliai groti muzika.
-
- Man tinka, bet vietoj maisto karo aš geriau tą maistą suvalgysiu, - Gabi pradėjo juoktis.
Gabi visada norėjo kokio nors panašaus vakaro su draugėmis, tačiau dar nebuvo tokio turėjusi, nes mama jai neleisdavo nakvoti pas drauges ir kviestis draugių nakvoti pas save. O dabar nei nereikia niekur nieko kviestis - visas Hogvartsas jų! Gabi apsidžiaugė išgirdusi, kad programoje įrašytos siaubo istorijos. Ji mėgo šiurpias istorijas, tačiau visas tas šiurpumas dingo, kai mergaitė ėmė mokytis Hogvartse, nes šmėklos, judantys daiktai ir kiti žiobarams nesuprantami dalykai tapo kasdienybe. Tačiau klastuolė vis tiek norėjo papasakoti mergaitėms, kas žiobarams šiurpu.
- Jei ir tu, Katerina, kilusi iš žiobarų, tai tau nebus įdomu, - tarė Gabi, bet vis tiek ėmė kalbėti. - Kaip jau turbūt nutuokiate, žiobarams baisu viskas, kas susiję su magija. Tai jiems ir yra siaubo istorijos. Su keletu siaubo istorijų iš dalies teko susidurti ir pačiai, - prisiminė Gabi.
Staiga kambarys aptemo ir tyliai grojanti muzika tapo gana šiurpi. Kambaryje lėtai skraidė žvakės.
- Jums turbūt bus juokinga, bet, patikėkite, kaip man buvo baisu... Kartą su viena drauge žiobare nutarėme nueiti pas tokią močiutę, kuri, sakė, moka burti. Ilgai beldėme į duris, bet šios neatsidarė, tik durų rankena pasikilnodavo aukštyn. Galvojome, gal močiutė bando atrakinti duris. Durų rankena kilnojosi kelis kartus, bet durys neatsidarė. Ir netrukus iš kažkur grįžo, spėkit, kas. Ta močiutė! O ji gyvena viena! Tai kas tada judino tą durų rankeną? - lyg savęs, lyg draugių klausė Gabi. - Tada mes movėme iš ten ir daugiau niekada ten nėjome, - baigė pasakoti mergaitė.
Gabi atsiskraidino saldymedžio lazdelę ir skanaudama pagalvojo apie istoriją, kurią papasakojo. Dabar tai ji atrodė visai nebaisi ir pačiai Gabi, juk normaliausias paaiškinimas, kad ta močiutė - burtininkė, o dar tos kalbos, kad moka burti. O durų rankeną galėjo klibinti kad ir pats namų elfas! Gabi nusijuokė ir staiga šiurpi muzika bei žvakės dingo, o kambarys apsišvietė normalia šviesa.
-
Jekaterina prunkštelėjo po Gabi pasakymo apie maistą. Ne pasišaipydama, bet užspringusi sprangaus sūrio gabaliuku. Ji negalėjo sustoti valgyti tuos sumuštinukus.
- Tikrai keistai skamba tos rankenos durų, bet jei ta rankena... - staiga ji pradėjo kvatoti, nes nusišnekėjo ji visiškai pievas. Kambarys vėl užtemo ir ėmė skambėti baisi muzika. Mergaitė nusižiovavo.
- Aš kažkada vaikščiojau Godriko Daubos parke ir tarsi iš niekur praslinko juodas pavidalas. Nusigandusi pasiėmiau lazdelę ir ėjau link to šešėlio, kai jis šalia manęs atsiradęs nusviedė mano lazdelę tolyn. Jo burna prasivėrė, aštrūs iltiniai dantys siekė mano gerklės, bet aš jam vožiau su kumščiu į gerklę. Jis sukando ranką ir išsuko ranką. Tuomet kažką pasakęs keista kalba ir pagrasinęs išnyko, - papasakojo savo istoriją Jekaterina. Jai taip tikrai buvo nutikę. Jei čia būtų buvusi Svelė, būtų patvirtinusi jos žodžius. - Svarbiausia, kad niekas kitas daugiau jo nematė.
Klastuolė reikšmingai dirstelėjo į Kateriną. Ji turėjo žinoti, apie ką eina kalba.
-
Klausydamasi Jekaterinos Gabi stebėjosi. Iš vienos pusės ji atrodė kažkiek žiobariška - grojimas, dainavimas ir panašiai. Bet iš kitos pusės - visos tos keistenybės, visokie padarai, salės ir panašiai. Gabi taip ir nesuprato, kokia yra ta Jekaterina. Jai nebuvo labai baisu klausytis pasakojimo, nes tokių dalykų pati nebuvo patyrusi. Dabar jau Gabi rimtai galvojo kokią naktį pasivaikščioti po uždraustąjį mišką, kad ir ji ką nors keisto pamatytų, nes keisčiausias dalykas, kurį ji matė, tai turbūt ir yra kambarys iki pareikalavimo, o įdomiausias padaras - namų elfas. Gabi net pačiai pasidarė juokinga. Mergaitė nieko nesakė, tik sau tyliai gurkšnojo moliūgų sultis. Dabar jos mintys skraidžiojo tai šen, tai ten.
-
Jekaterina spragtelėjo pirštais ir viskas vėl pasidarė jauku. Jos pasakojimas nebuvo baisus, nes ji net nesistengė to baisiai nupasakoti, bet kambarys nusprendė kitaip. Ramiai sau gurkšnodama punšą ji paklausė Gabi:
- Esi mačiusi Juodąjį Vienaragį? - Klastuolė jau norėjo papasakoti apie tai, kaip ji prisivilioja tuos padarus, kad jie juodi, jų kraujas yra mėlynoji rūgštis, jie mėsėdžiai ir turi aštrius dantis, kuriais mėgsta žudyti gyvus padarus. Deja, juos juodaplaukė labai traukė. Labai jau ir taip mažybinis žodelis. Tiksliau, labai, švelniai tariant. Nes kur tik Jekaterina miške pasisukdavo, išvysdavo Juoduosius Vienaragius. Tiesiog. Vėl pasiėmusi alyvuogių ir sūrio sumuštinukų ėmė mąstyti.
- Gal norėsi po vakarėlio nueiti į Uždraustąjį Mišką?
-
Gabi pastebėjo, kad viskas krypsta kur kas įdomesne linkme nei prieš tai. Jekaterina jos paklausė apie kažkokį tai vienaragį.
- Nesu, - atsakė. - Vienintelis magiškas padaras, kurį mačiau, tai buvo ta namų elfė, - nusijuokė. - Na, dar goblinai Gringotso banke, - Gabi prisiminė Skersinį Skersgatvį.
Dabar jau Gabi ėmė galvoti, kokių gi magiškų gyvūnų yra šiame pasaulyje. Kas slepiasi miške? Tarsi skaitydama Gabi mintis, Jekaterina pasiūlė po pižamų vakarėlio keliauti į uždraustąjį mišką.
- Į mišką, žinoma, norėsiu, - nei nesvarstydama atsakė mergaitė. - Dar nesu ten buvusi. Tik pamiškėje, - Gabi prisiminė tą dieną, kai rinko įvairius augalus eliksyrų gamybai.
Ir dabar jai dar toptelėjo mintis, kad turbūt miške yra daugybė eliksyrams gaminti tinkančių augalų. Reikės pasiimti stiklainiukų ir ko nors prisiskinti.
-
Jekaterina linktelėjo Gabi. Ši labai norėjo į mišką, tas matėsi akivaizdžiai. Bet priežastis buvo netik ta. Klastuolė nebesigilino į tai ir vis dar krimto alyvuogių ir sūrio sumuštinukus bei gėrė punšą, kai pasijuto persivalgiusi. Viską padėjusi šalin ji atsipūtė.
- Tai ką dabar veikiam? - paklausė draugių. Jau beveik norėjo sprukti į mišką. Nors eidavo per savaitę mažiausiai kartą vistiek jo pasiilgdavo be galo. Jei kas būtų leidęs, ji būtų sėdėjusi miške be galo ir be krašto. Bet, deja, niekas niekada jai to nebūtų leidę. Visų pirma, ten apskritai buvo draudžiama eiti. Visų antra, čia Hogvartsas ir čia reikia mokytis, o ne praleidinėti pamokas uždraustose vietose, juolab velniškai pavojingose. Nors Jekaterinai miške dažniausiai negrėsdavo pavojus. Tiesiog.
-
- Na, pagal tavo programą dabar turėtume mėtytis pagalvėmis arba kariauti maistu, - nusijuokė. - Bet šito gal atsisakysiu. O grožio procedūros ir viena kitos dažymas visai įdomiai skamba, - nusišypsojo.
Gabi pagalvojo - ar mergaitės čia naudojasi magija, ar ne, kai dažosi? Apie tai ji niekada nesusimąstė. Bet bijojo paklausti, kad nepasirodytų kvaila. Staiga netoli pagalvių atsirado visa dėžė įvairių kosmetikos priemonių. Gabi jau pažino kelias žiobariškas priemones. Tiesa, nei čia, nei žiobariškame pasaulyje ji nesidažė, nes dar buvo tam per maža. Bet vis tiek tokie dalykėliai jai buvo labai įdomūs ir save vyresnę ji įsivaizduodavo tik labai gražiai pasidažiusią. Gabi jau įsivaizdavo žaliu pieštuku apvestas akis. Taip, ištikima Klastūnynui.
-
Jekaterina nustebo išvydusi dėžę pilną kosmetikos ir kitų daiktų. Toje dėžėje gulėjo kremai, lūpų blizgiai, lūpų dažai, vazelinai, akių šešėliai, akių laineris, kreminės konsistencijos pudra, birios konsistencijos pudra, makiažo pagrindas, bronzatas, spuogų maskuoklis (nelabai reikalingas), antakių dažai, dar daugiau įvairios kosmetikos ir daugybė teptukų, šepetėlių ir kitų nesąmonių jiems teptis. Be abejo, garbingą vietą užėmė nagų lakas ir priemonės jam: nagų lako valiklis, ausų krapštukai, vatos diskeliai, lipdukai su įvairiomis formomis bei blizgučiai. Nebuvo apsieita ir be nagų lako pagrindo bei nagų stiprintuvų. Prancūziško manikiūro lakai taip pat maišėsi ten. Švilptelėjusi Jekaterina atsitempė tą dėžę arčiau savęs bei Gabi ir Katerinos ėmė apžiūrinėti. Vien geriausios firmos, magiška kosmetika.
-
Gabi ėmė raustis po tą dėžę. Jai buvo labai įdomu, nes pati savo kosmetikos dar neturėjo, tik keletą kremų, vazelinų ir lūpų blizgesį. Ji čiupinėjo žiobariškas makiažo priemones, kokias naudojo jos mama, bet iškart nuo jų mergaitės dėmesį atitraukė magiškos makiažo priemonės. Ji pamatė, kaip ant vieno akių pieštuko nupiešta mergina judėjo. Buvo pavaizduota, kaip ji dažosi akis. Ant magiško lūpų blizgesio buvo nupieštos lūpos ir ranka, kuri tas lūpas dažė blizgesiu. Čia buvo "Visokių spalvų lūpų blizgesys", kurį pasukiojus spalva keitėsi, galima buvo pasirinkti norimą spalvą. Taip pat "Rausvo atspalvio lūpų blizgesys", kurį sukiojant keitėsi rausva spalva - nuo šviesiai rausvos iki ryškiai rožinės. Taip pat Gabi apžiūrėjo "Dailaus akių kontūro apvedimo pieštuką", kuriame galėjai pasirinkti norimą apvedimo formą bei storį ir besidažant pieštukas neleisdavo pasidažyti negražiai, išeiti iš kraštų. Bet įdomiausia buvo kosmetika, kuri padažo pati. Tereikėdavo pasirinkti, pavyzdžiui, norimą akių šešėlių padažymo stilių, ir akių šešėliai patys padažydavo akis.
- Įspūdinga, - viską žiūrinėjo Gabi. - Žiobarų pasaulyje nieko panašaus nerasi.
Mergaitė pasiėmė veidrodėlį ir su magijos pagalba pasidažė akis žaliu, blizgančiu akių pieštuku. Pieštukas taip stipriai blizgėjo, kad matėsi, jog jis pilnas magijos. Taip pat ji pasiėmė spalvą keičiantį lūpų blizgesį ir išsirinko "Mix" programą. Pasidažiusi juokėsi - lūpos buvo kaip vaivorykštė.
-
Jekaterina kikeno iš keistai atrodančios Gabi, kai susigriebė, kad pati absoliučiai nieko nedaro. Ramiai išsitraukusi iš dėžės veidrodėlį ėmė naršyti magiškos kosmetikos. Pasiėmusi lainerį, kuris neleisdavo dažytis bjauriai, pasirinko palei viršutinio voko blakstienas einančią smulkią liniją, kuri išoriniuose akių kampučiuose išsišakodavo ir baigdavosi gėlėmis. Lainerio linija buvo labai plona. Paprastai perbraukusi juo akis rado nuostabų būdą save pagyvinti - atrodė tobulai. Pasiėmusi raudonų atspalvių lūpdažį pasirinko beveik neoninį raudoną ir pasidažė. Labai šviesi pudra pabalino Klastuolės veidą ir mergaitė atrodė itin gražiai. Raudonos lūpos, gražių išlinkimų lainerio linijos ir balta oda. Gražiai užrietusi ir padažiusi blakstienas "Mega" tušu, kuris buvo magiškas, todėl juodas kaip derva ir atskyrė bei padažė menkiausią blakstienos milimilimetrą. Akių vokus papuošė sidabriniai, platūs šešėliai. Persidažiusi lūpas ne tokia ryškia spalva nudžiugo - bordo atrodė labai sodri, bet nerėžė akies. Labai tinkantis merginai makiažas patenkino jos lūkesčius.
-
Gabi stebėjo, kaip Jekaterina dažosi. Ji pasidarė kaip ir vakarinį makiažą, atrodė labai puošniai. Gabi savęs su tokiu neįsivaizdavo. Juk jai tik vienuolika metų, o mergaitės "barbės" jos nežavėjo.
- Jekaterina, o tu dažeisi kada nors žiobariškai? - paklausė.
Gabi nusivalė visą makiažą ir paklausė abiejų merginų:
- Tai ar pabandom padažyti viena kitą? - nusijuokė.
Kažkodėl galvojo, kad merginos nesutiks, bet labai norėjo pabandyti kurią nors padažyti žiobariškai. Mergaitė jau pradėjo raustis dėžėje ir ieškoti žiobariško makiažo, kurio čia taip pat buvo per akis. Ji išsiėmė akių šešėlius, pieštuką, tušą ir kažkokį lūpų blizgį bei lūpdažį. Šitie atrodė lygiai taip pat, kaip ir jos mamos. Jokios magijos.
-
Jekaterina žiūrėjo į Gabi pasiūlytą pramogą.
- Aš su dažymu viena kitos sutinku, bet žinok - visažistė iš manęs tokia, kokia višta iš gaidžio, - linksmai sukikeno ir apsiginklavo visokiomis priemonėmis. Bronzatu, pudra, makiažo pagrindu, lūpdažiais, skaistalais, tušu, laineriu ir kitais baibokais.
- Tai gal sėskis, aš pradėsiu, - kikeno būsimoji klounų darytoja. Jeigu ji norėdavo daryti kluoną, gaunasi normalokas makiažas, bet kai nori daryti gražiai... va tada tai jau šposas numeris trisdešimt aštuoni. Labai nuovokus. Klausiamai dirstelėjusi į Kateriną atsakymo nesulaukė. Toji jau ilgai tylėjo, nieko neveikė ir tiesiog sėdėjo. Atsikvėpusi Jekaterina žiūrėjo į Gabi, kad ji patogiai įsitaisytų ir pasiruoštų grožio iš kitos pusės salonui.
-
Gabi atsisėdo priešais Jekateriną. Jai vienodai švietė, kaip Jekaterina ją padažys. Kaip tik, jeigu atrodys juokingai, dar geriau. Mergaitė ramiai sėdėjo ir laukė. Taip pat pastebėjo, kad Jekaterina dirstelėjo į Kateriną, kuri, bent jau Gabi pasirodė, nelabai žavėjosi Gabi ir Jekaterinos sumanymu dažytis. Bet Gabi per daug apie tai negalvojo ir mąstė, kaip pati padažys Jekateriną. Gabi, beje, jau yra bandžiusi dažyti lūpdažiu savo žiobarę draugę ir gavosi tikra tragedina. Tačiau kažkodėl mergaitė Jekaterinai šito sakyti nenorėjo ir tikėjosi, kad ji per daug neužpyks, kai pamatys save veidrodyje po Gabi padaryto "makiažo". Gabi jau dabar kikeno. Aišku, ji nesistengs Jekaterinos specialiai padažyti juokingai, bet galėjo garantuoti, kad būtent taip ir išeis.
-
Jekaterina jau vos laikėsi nekvatojusi. Pirmiausia tepė makiažo pagrindą. Su tuo reikalu gavosi viskas gerai,.nepaisant to, kad vos neišdažė jai su juo plaukų, tepdama kaktą. Bronzatu bandė patepti nosies šonus ir vietas po skruostikauliais. Deja, Gabi veidas jau dabar atrodė pilnas šešėlių kaip samaros. Liepusi užsimerkti mergaitė bandė katės akių makiažą, bet į apačią turinčios eiti vietos kilo į viršų ir atvirkščiai, o "tiesi" linija atrodė kaip nusigėrusiais dantukais marginta. Blakstienas dažant Klastuolė pritepliojo visur, kur nereikėjo. Tada prisiminė, kad pamiršo šešėlius ir ėmėsi jų. Sugebėjusi padaryti labai gražiai dūminį makiažą labai savimi pasididžiavo. Galiausiai buvo parinktos raudonos lūpos - su dūminiu makiažu labai prasta kombinacija, bet ant Gabi Jekaterina norėjo tai išbandyti. Dažudama lūpas gal penkiolika kartų nuvarė į lankas, vienur suplonino, kitur išstorino. Baigusi padavė veidrodį Gabi.
- Tadaaa, - sušuko kikendama. Viskas gavosi netyčia.
-
Gabi buvo juokinga, kai ją dažė Jekaterina. Visur kuteno, o kai dažė blakstienas, Gabi galvojo, kad tuoj apsiverks - taip kuteno, kad akys ėmė ašaroti. Kai Jekaterina Gabi padavė veidrodį, ji pasižiūrėjo ir susijuokė.
- Šešėliais padažei gražiai, - pagyrė draugę.
Na, o kad visur kitur buvo priterliota, nieko nesakė, tik mintyse kikeno. Dabar Gabi ėmėsi darbo. Ištepė Jekaterinai veidą makiažo pagrindu. Išėjo gerai. Tada papudrino veidą šviesia veido pudra. Viskas irgi buvo gerai. Bet kai ėmėsi dažyti akių... Gabi paėmė tamsiai mėlyną akių pieštuką ir bandė nupaišyti gražius kontūrus. Dažė ilgai, bet gavosi kraupiai. Atrodė taip, lyg būtų makiažas, su kuriuo vaikščiojai po lietum, miegojai ir trynei akis. Tada mergaitė bandė draugei padažyti akis tušu, bet buvo labai sunku. Išterliojo visur aplink, o pačios blakstienos buvo sulipusios nuo tušo. Lūpų padažyti irgi nepavyko, kažkodėl Gabi buvo labai juokinga ir vien dėl to, dažydama lūpas ryškiai rožiniu blizgiu, išėjo iš kraštų ir nudažė visur aplink lūpas.
- Na, Helovinui pats tas, - tarė Gabi, duodama Jekaterinai veidrodėlį.
Gabi vis dar buvo su Jekaterinos makiažu, nesivalė. Gal reiks taip kur nors eiti, kad kitiems būtų juoko.
-
Jekaterina visą laiką prunkštė, nes matė, kaip biri pudra byra nuo kaktos lyg kokia užuolaida ir labai kuteno. Pradėjus Gabi dažyti blakstienas, Klastuolei ėmė tvenktis ašaros, nes ji, kaip labai nevykęs modelis, pašėlusiai mirksėjo. Tiesiog klaikiai mirksėjo. Dažant akis šešėliais, ėmė kvatoti, nes akių vokai labai tvinkčiojo. Mergaitė ėmė kvatoti, nes jautė, kad Gabi dažo bet kur lūpas, nors ir galbūt stengėsi. Pasiėmusi veidroduką ėmė kvatoti iš savęs ir vienintelis dalykas, ką ji taisė, buvo lūpos. Nuvaliusi ne į temą lūpų blizgiu padažytas vietas kikeno iš savęs.
- Tobula, - juokėsi. - Ką dabar veikiam? Pažiūrim į programą. Pala, o kur jinai? - programa buvo kažkur dingusi. - Galim tuomet paprašyti kambario išsiplėsti, kad būtų milžinišką čiuožykla, paprašyti čiužinių ir čiuožinėti su jais, - pasiūlė Klastuolė prisiminusi filmą "Princesės dienoraštis".
-
Gabi nenusivalė Jekaterinos daryto makiažo ir apsidžiaugė, kad makiažo nesivalė ir Jekaterina. Visai smagu atrodyti juokingai. Pirmakursė vėl spėjo išalkti, dabar pasiėmė sumuštinuką su varške iš špinatais. Valgydama klausėsi Jekaterinos minčių apie didžiulę čiuožyklą, bet būtent dabar mergaitės tai kažkodėl neviliojo.
- Aš mieliau jau paskraidyčiau su šluota, - nusijuokė Gabi. - Jau beveik vidurnaktis, - tarė ji. - Gal verčiau rimtai skriskim į uždraustąjį mišką ar dar kurs nors? - paklausė Jekaterinos Gabi.
Kad ir kaip keista bebūtų, po šio mergaitiško vakarėlio Gabi norėjosi ne kokių nors tauškalų apie berniukus ar dar kažko panašaus, bet bent menkiausio pavojaus. Ji naktį dar nebuvo išėjusi iš pilies, tad būtų visai įdomu. Viena eiti kol kas nedrįso, o su Jekaterina būtų pats tas - ji jau spėjo pažinti Hogvartso apylinkes.
-
Jekaterina pasekė Gabi pavyzdžiu ir pasiėmė didelę lėkštę vieno kąsnio sumuštinukų, sudarytų iš žaliosios alyvuogės ir sūrio gabaliuko. Ramiai kramsnodama užsimiršusi stebeilijo į vieną tašką, kol išgirdo ir suvokė tai, ką pasakė Gabi.
- Ak, taip, žinoma galime, tik kad kažin, ar skristi bus įdomu. Verčiau nueiti, - Klastuolė miške jau buvo buvusi kokį šimtą kartų, nors mokėsi tik antrame kurse ir neįsivaizdavo gyvenimo be Hogvartso. Nepavydžiu dabar Siuzanai. Ji greičiausiai guli lovoje ir miega, o ryte atsikėlusi pasidabins mėlyna uniforma - kostiumėliu, susiriš kuodą ir užsidėjusi skrybėlaitę bei apsiavusi aukštakulnius eis pusryčiauti į jų salę... brrr, nenorėčiau mokytis Biobetonse. Man ta mokykla visiškai netikrų ir nepadarytų "normalia".
- Tai kada eisime?
Nelaukusi Gabi atsakymo mergaitė pačiupo ją už rankos ir išstūmė iš kambario bei staigiai susišešėliavusi dingo su drauge iš akiračio bet kam ir niekas nežinojo, kur jos nuėjo.
-
Gabi gūžtelėjo pečiais. Jai visai norėjosi paskraidyti, bet tai padaryti galės kurį kitą kartą.
- Na, galime ir nueiti.
Mergaitė matė, kad draugė susimąstė. Regis, mintimis kažkur visai toli nukeliavo, apie kažką užsigalvojo, bet netrukus paklausė, kada jos eis į mišką ir vos neištempė Gabi iš kambario.
- Palauk, - nusijuokė Gabi.
Mergaitė pasiėmė veidrodį ir su specialiomis servetėlėmis nusivalė makiažą. Einant į mišką nelabai norėjosi būti su tuo makiažu. Nors, kita vertus, gal kokį siaubūną išgąsdintų. Jeigu ką. Apie tai pagalvojusi Gabi sukikeno. Prieš išeidama iš kambario mergaitė dar prigriebė du sumuštinukus su lašiša ir citrina. Ne, aš kitaip negaliu, pagalvojo Gabi. Jekaterina laukė Gabi tarpdury. Gabi paskubom išėjo iš kambario.
-
Jekaterina klausiamai dirstelėjo į Gabi, kuri neleido mergaitei staigiai dingti iš kambario. Pamačiusi, kad ji valosi makiažą, Klastuolė mostelėjo lazdele ir nuo jos klouno grimasa dingo. Gabi pakniopstomis išėjo iš kambario ir antrakursė čiupo jai už rankos.
- Dabar patarčiau užsimerkti, - šyptelėjo ir įsivaizdavo, kaip mėnuli ją apšviečia. Antrakursė pradėjo bėgti, bet iš tiesų vos po minutės atsidūrė kieme, kartu su Gabi.
- Gerai, tai dabar einame į Mišką? - dar paklausė draugės. Kei, nesvarbu, ji vistiek apie mane daug ką žino, o miške jausiuosi žymiai geriau, nei kad vaikščiočiau ramiausiai sau koridoriuose. Na, Gabi gal ir mėgsta nuotykius, bet nė vienam taigi nepatinka, kai pričiumpa profesorius. Na, o jeigu dar areštas arba atimti taškai, tai dažniausiai įgyja dar ir kuoktelėjusio pravardę. Na, nesvarbu.
-
Juodu apsiaustu apsigaubusi būtybė išbalusiu veidu ir kažkodėl plikomis akimis ėjo tamsiu Hogvartso koridoriumi, kol priėjo sieną, kurioje pasislėpęs tūnojo kambarys iki pareikalavimo. Tamsiu koridoriumi einanti gobtuvu šviesius plaukus uždengusi mergaitė nei iš toli, nei priėjus arčiau nebuvo panaši į Emily. Bent jau ne į tokią, kokią ją pažinojo Hogvartso mokiniai ir mokytojai. Šita juoda būtybė spinduliavo pagarbią baimę, kuri buvo sumišusi su kažkuo, kas galėtų būti apibūdinta kaip šaltis ar net žiaurumas, nors tai ir nebuvo tikslus to ką jautė klastuolė apibūdinimas. Vis dėlto, vienintelis dalykas, kurį būtum galėjęs suprasti pamatęs šitą mokinę - ji tikrai neketino daryti nieko gero. Mergaitė pasisuko į sieną, kurioje, jau žinodamos jos slapčiausius troškimus ir ketinimus, pasirodė tamsios metalinės durys pasiruošusios išsaugoti bet kokią paslaptį ir ničnieko neįleisti vidun. Juodoji būtybė nė akimirką nesudvejojusi jas atidarė ir įėjo į neapšviestą patalpą. Prieš durims užsiveriant akylesnis stebėtojas būtų pamatęs iš apsiausto ištrauktą ir blyškios rankos laikomą tamsiai mėlyną kiek apdriskusią knygą. Būtų, bet koridoriuje nieko nebuvo, todėl durims užsivėrus ir sienai vėl tapus siena, dingdamos kažkur nežinioje sunkios durys kartu išsinešė ir klastuolės paslaptį.
-
Marie atskubėjo į kambarį iki pareikalavimo, beveik krykšdama. Šiandien turės vykti pižamų vakarėlis: ateis Gabija, Christina, Jekaterina arba Chinatsu ir Melody, gal dar kas prisijungs! Mary nusprendė imti šventišką tematiką: daug pagalvėlių, arbatos, kavos, kakavos, keksiukų ir užkandžių bei čiužinių! Dieve, kaip smagu!
Jau matydama visą vaizdą mintyse, mergaitė žengė žingsnį ir čiupo už durų rankenos. Griausmingai jas atvėrusi varniukė griuvo vidun ir pamatė viską lygiai taip, kaip įsivaizdavo. Pagalvėlės ir čiužiniai buvo sukrauti į krūvą: reikės nemenkai padirbėti viską paruošiant. Laimė, bent jau užkandžiai buvo gatavi. Atsidususi Marie nukrovė visus čiužinius ir pagalvėles, tada mostelėjo lazdele ir dar viena tokia krūva pagalvėlių ir čiužinių pasirodė. Visai netoli buvo virtuvėlė ir vonia. Įėjusi į vonią, Mary švariai nusiprausė ir apsimovė nėriniuotus naktinukus su karvyte. Tada šėjo iš vonios ir ėmė laukti svečių.
[[naktinukai: http://i00.i.aliimg.com/wsphoto/v0/32246459794_1/Autumn-and-winter-women-long-sleeved-couple-pajama-suit-tracksuit-cute-cartoon-cows-Pajama-pants-suit.jpg ]]
-
Buvo likę vos šiek tiek iki mokslo metų pabaigos Melody nusprendė peržengti savo principus ir nueiti į pižamų vakarėlį Ar kad ir kaip tokie renginiai vadintųsi. Kadangi čia buvo ir tam tikras aprangos kodas, mergina apsirengė savo kasdieninę pižamą ir apsiavusi šlepetes nukurnijo į Kambarį iki pareikalavimo. Atvėrusi sunkias, kaip ir visas kitas Hogvartse esančias, duris išvydo patį mergaitiškiausią vaizdą kokį kas nors galėjo sukurti. Čia buvo visko: rausvos spalvos, keksiukų, kakavos ir krūvos paveikslėlių. Klastuolė iškarto norėjo apsisukti ir dingti iš čia kiek akys mato, bet tuomet kambario viduryje pamatė mergaitę su karvės naktiniais, ir rausvais plaukais. Ji buvo tokia laiminga ir naivi, atrodo net su išplėstomis akimis laukė ko nors pasirodant ir Melody kažkas suspaudė širdį. Suprato, kad jei jai kilo idėja sprukti, kitos išvis galbūt net nepasirodys, ji negali taip bjauriai pasielgti. Tad nusišypsojus pačia plačiausia savo šypsena, prišoko prie stalelio su užkandžiais pasiėmė kakavos ir linksmai priėjus prie mergaitės pasakė:
- Ėj, šauni idėja!- gurkštelėjo kakavos,- Man atrodo čia trūksta muzikos,- su šiais žodžiais pirmakursė išsitraukė lazdelę ir išbūrusi dvi sklandančias kolonėles kurios visa gerkle pradėjo dainuoti kažkokią dainą kurios ji niekad nėra girdėjusi, bet supratus, kad ji apie meilę, nusprendė, kad tiks šiam vakarui.
[[ Naktiniai: http://data.whicdn.com/images/210365125/large.jpg (http://data.whicdn.com/images/210365125/large.jpg) ]]
-
Jekaterina pusę valandos bandė rinktis, kurį onesie jai vilktis. Na, buvo du pasirinkimai - moteriškas batman'o arba šikšnosparnio, taigi Klastuolė pasirinko pirmą variantą. Linksmai ir greitai nubėgusi prie Kambario iki Pareikalavimo apsisuko tris kartus. Noriu patekti ten, kur vyksta pižamu vakarėlis... noriu patekti ten, kur vyksta pižamų vakarėlis... noriu patekti ten, kur vyksta pižamų vakarėlis... atsiradus durims Klastuolė įėjo į vidų ir nusišysojo - kol kas viduje buvo tik dvi už ją jaunesnės mergaitės, bet juk nesvarbu. Svarbiausia tokiu atveju buvo gerai praleisti laiką.
- Noriu, kad į šią vietą nepatektų jokie profesoriai, jokie ūkvedžiai, mokyklos darbuotojai, direktorė ir pavaduotojai, niekas be mokinių, kurie yra pakviesti į šią šventę. Net jeigu kas nors iš draudžiamų žmonių žinotų, kas čia vyksta, kad ir taisyklingai sumorfuluotų prašymą, noriu, kad nei vienas niekaip negalėtų čia patekti ir kad šiame prašyme nebūtų spragų, - Jekaterina spragtelėjo pirštais ir duris kiek persimainė, bet nedaug. - Reikia gi apsisaugoti nuo visko. Labas!
[[Onesie: CLICK (http://www.littlebooteek.co.uk/image/cache/data/voodoo_vixen/jaw1black-yellow-bat-onesie-5199-600x600.jpg) ]]
-
Chinatsu pakliuvo tarp tų laimingųjų, kurie gavo nediduką savaiminio susinaikinimo kvietimą atvykti į pižamų vakarėlį, tad ji nedelsė nei sekundės ir patraukė link to kambario su savo pilku pelės kombinezonu, su kuriuo atrodė bene mieliausias žmogus žemėje. Išties, ji svarstė apie kūno spalvos palaidinę ir kosminius šortukus, bet nusprendė, kad jei bus karšta, persirengs tenai. Vis tiek kambaryje galėjai gauti tai, ko norėjai labiausiai ir ko paprašydavai. Sustojusi prie gobeleno Chinatsu sutriko - dar niekada tuo daiktu nesinaudojo. Aš turiu pakvietimą į pižamų vakarėlį... numykė mintyse ir, jso nuostabai, atsirado durys. Japonė jas pravėrė ir įsiveržė į vidų, kur jau stovėjo trys merginos ir kalbėjosi. Na, China labai tikėjosi, kad ateis ne tik jos.
- Eee... labas, - pasisveikino Chinatsu.
[[Onesie: CLICK (http://www.jackandelliot.com/store/photos/product/m/mouse-onesie.png) ]]
-
Pamojavusi ranka, raudonplaukė pažvelgė, kad Melody vis dėl to nori išeiti ir sukikeno. Jos rudos, mielos akys, raudoni plaukai ir naktinukai su karvyte labai tiko. Atsistojusi Marie lazdele mostelėjo ir kiek pritildė per kaulus smegenis einančią muziką, ir, visiems lengviau atsipūtus ir susėdus, varniukė paskelbė.
-Geraii, dar lauksim kitų?-nusprendusi nelaukti atsakymo,juk jie patys ateis, Mary atsiduso ir pridūrė.- Šį vakarą vyks tikriausiai pirmasis pižamų vakarėlis visoje Hogvartso istorijoje. Kaip matau, Melody jau pasirūpino muzika, Jekaterina - jokių personalo darbuotojų neįžengimu, tai šįvakar jos galės būti pagalbininkės.
Skaidriai nusišypsojusi, mergaitė dar parodė į netoli esančius du kambarėlius.
-Štai ten vonia ir virtuvėlė, jeigu kam prireiks.
Mostelėjusi lazdele ir kiek pagarsinusi muziką, Marie vėl prisėdo ir ėmė laukti kitų.
-
Chinatsu net pradėjo silpnai strykčioti, kas su onesie nebuvo labai lengva, ypatingai su tokiu, kuris atrodė tarsi pelės maišas su trumpomis rankytėmis ir kojytėmis. Bet sakyk ką nori - China atrodė puikiai. Gal labiau mielai, bet tikrai gražiai. Prabilus vienai mergaitei ji apsisuko ir nusišypsojo - buvo kiek vyresnė, bet kas tie vieneri metai, susipažinti juk niekas nedraudžia.
- Labas! - perrėkė muziką ir vos jai taip pagalvojus muzika truputį pritilo. - Labas! Aš Chinatsu.
Klastuolė atsisėdo ant grindų ir toliau šypsojosi laukdama, kol prisistatys ir toji raudonplaukė rudomis akimis, kuri taip pat buvo bene mieliausias žmogus iš visų, čia esančių ne tik dėl savo karvytės pižamos, bet ir dėl labai mielos išvaizdos.
-
Olivija, sužinojusi, kad vyks pižamų vakarėlis nudžiugo. Neketino versti visų savo turimų pižamų dėl to vakarėlio. Paprasčiausiai išsiemė du variantus: onesie su vienaragiu ar pačius paprasčiausius marškinius, kurie kažkada buvo pižama. Galiausiai nusprendėimti onesie. Vis gi puošnesnis ir šeip fainiau atrodo. Pagaliau persirengusi pasivertė į balandį ir nuskrido link to kambario. Paskui ją taip pat nuskrido varna, nušokavo pilkas triušis ir šeip nubėgo jorkšyro terjeras ir balta katė. Pamačiusi kambarį iki pareikalavimo, karvelis-Olivija nieko nelaukes/nelaukusi įskrido vidun, o paskui ją ir mini zoologijos sodas. Pamačiusi kas dar atvyko, Liv atsivertė į merginą šviesiais plaukais ir vienaragio onesie.
-Von, čia pižamų vakarėlis, o ne pobūvis zoologijos sode,- sumurmėjo ir mostelėjo gyvūnams išeiti, bet pasiliko katė.
Prisiminusi, kad greičiausiai mažai kas čia ją pažįsta, nusprendė prisistatyti.
-Sveikos, aš Olivija. Tikiuosi nepykstat, kad įsiveržiau čia? Beje, neapsaugojot šios vietos nuo animagų ir šeip gyvūnų.
[[Onesie: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/b4/94/11/b49411633c82fbf1a6251e10a561a10d.jpg]]
-
-Sveikaaa.. Aš Marilyn, ber vadink Mary, Marie, Marija arba kaip nori,-draugiškai atsiliepė miela mergytė Marie ir prisėdo šalia. Mary didelės rudos akytės suspindo, varniukė užsimerkė ir nusišypsojo.- Iš kokio tu kurso? Koledžo?
Nors atrodė, kad vakarėlis bus triukšmingas, jo pradžia buvo ne kokia. Visų pirma, muzika buvo per tranki ir ne į temą, tikriausiai "lemties deivių". Mostelėjusi lazdele, Aria pakeitė muziką į lopšinėles, tada į "Für Elise", tačiau suprato, kad nei ta, nei ta netiks. Kai pajungė Michael Jackson "Thriller", Arianos veidas nušvito džiaugsmu, tačiau ją teko perjungti, nes ateitų daug nepasitenkinimų "Kaip dar tokią senieną atkasei?" ir daugybė panašių, taigi paliko "Uptown Funk".
-Kaip sugalvojai ateiti apsirengus pelyte? Mielai atrodai,-pagaliau pratarė Marie ir nusišypsojo.
-
Chinatsu nudžiugo, kad taip lengvai gali susipažinti su kitomis merginomis, kaip kad dabar su Marie.
- Am... aš Klastūnyno antrakursė, o tu? - na, žinoma, daugelis nepatikėdavo tuo faktu, kad tokia pelyėt gali būti Klastuolė ir net krėsti pokštus. Ji pasiklausė, kokia muzika groja ir papurtė galvą. Na, tokia tranki Bruno Mars atliekama daina, kur vien tik merginos nelabai tinka, tad vos panorėjus užgrojo Arianos Grande daina Santa Tell Me, nors ir ne Kalėdos. Kadangi Klastuolė turjėo talentą identiškaii pamėgdžioti balsus, sudainavo pirmą posmelį ir sukikeno.
- Žinai Arianos Grande dainą Don't Dream It's over? Tai ten ji su pelės onesie, man labai mielai atrodė, tai vat ir aš taip pasidabinau. Ir ačiū, beje, tu irgi atrodai laaabai miela, mieliausia karvytė, - nusišypsojo China.
-
Melody šlumštelėjus ant vieno iš čiužinių pradėjo valgyti lazdymečio lazdelę kurią rado ant užkandžių stalo. Pagalvojo, kad galbūt reikėtų prisistatyti, ar tiesiog užmegzti pokalbį, bet merginos pradėjo kalbėti apie dainininkus, ar bent jau klastuolei taip atrodė, apie kuriuos ji niekad nėra girdėjusi. Tad paprasčiausiai linguodama koją į taktą laižė kalėdinį saldainį. Staiga pašoko suvokusi, jei visi pradės bendrauti grupelėse, tai bus nei šis, nei tas:
- Mums reikia kokio nors žaidimo,- ji žinoma nežinojo nei vieno,- Ko nors, kas padėtų susipažinti.
Mergina pasiėmė vieną iš sėdimųjų pagalvių ir numetusi šalia kitų, prisėdo. Numanė, kad merginos tikėsis jos pasiūlymų, mat jai ir gimė ši idėja, bet kadangi tai buvo pirmas Melody pižamų vakarėlis, tai ji paprasčiausiai įsitaisiusi lotoso poza tęsė savo saldainio valgymą.
Šnipinėdamas Smirdžių, Prie kambario iki pareikalavimo, Haris sutiko Trimitą.
-
-Žinaau,-šyptelėjo Marija.-Ji mano antros eilės teta. Nuostabu, ar ne?
Išgirdusi dainą Kalėdų tema, Marie atsistojo ir ištiesė rankas.
-Alio, visi,-muzika kiek pritilo.-Kadangi muzika kalėdiška, atributika taip pat bus kalėdiška!
Ari pamojo ranka, ir visi nuobodūs gobelenai ir plakatai virto Kalėdų žibintais ir girliandomis, visą kambarį išmargino balta ir raudona spalvos, o po kambarėlį jau lakstė elfiukai su padėklais, siūlydami visiems saldymedžio lazdelių, moliūgų sunkos, šokoladinių varlių ir daug kitokių skanumynų. Vėl prisėdusi šalia Chi raudonplaukė paklausė.
-Argi ne gražu? Nuostabu, gal ne?
Ariana apsižvalgė. Visi aplinkui linksminosi, šoko, trepčiojo, šnekučiavosi ir laukė daugybės kitų svečių.
-
Gabija lėkte lėkė į pižamų vakarėlį. Tikriausiai vėluoju! Buvo apsirengusi Pikačiu onesie. Ji lėkė susiliejus su šešėliais, kad niekas nepažintų, tačiau Grifės niekas nebūtų atpažinęs, nes ji atrodė labai mielai, kaip jai nebūdinga. Dažniausiai ji rengdavosi juodai, arba kaip nors paprastai. Ji kaip viesulas įlėkė į vakarėlį ir suriko:
-Sveikos!!! Jaučiu, kad net nebesitikėjot mane čia išvyst! Ką turit gert? Jokio alkoholio? Meh, - pajuokavo antrakursė.
Šviesiaplaukė iš kuprinės išsitraukė limonado, saldainių, šokolado ir įvairių kitokių saldumynų.
- Matau, kad turit šiek tiek užkandžių, bet saldumynų niekad nebūna per daug.
-Beje Jeka kietai atrodai. - pasakė Poter ir atsisėdo ant grindų.
- Deja, nežinau jokių žaidimų, nes vakarėliuose nesilankau. - gūžtelėjo pečiais mergina.
[[Onesie: http://www.awesomeinventions.com/wp-content/uploads/2012/11/pikachu-onesie.jpg]]
-
Jekaterina pavartė akis įlėkus balandžiui kuris, kaip pasirodo, buvo Olivia.
- Ir tegul čia neįeina nei gyvūnai, nei animagai, nei vilkolakiai, nei vampyrai, nei visi kiti gyviai išskyrus vakarėlyje dalyvaujančius ir tuos, ką pasikviečiam, - užbaigė Klastuolė ir pasitvarkė savo batwoman kostiumą. Rodos, radosi vis daugiau žmonių, kurie buvo su onesie ir tai džiugino! Rodos, Klastuoliai užkrėtė visus kitus koledžus onesie manija, nes šiaip kiek pastebėdavo juodaplaukė, tai vien Klastuoliai pušinėdavo po mokyklą su onesie. Jekaterina matė ir vienaragį, ir Pikačiu, ir pelę. Atrodė tikrai smagiai, dar ji su savo batwoman...
- Gal žaidžiam dvidešimt klausimų? Sėdam ratu, geriam kakavą ir sakom faktus paeiliui? Na, pradžiai. Paskui galėtume žaisti kokią tiesą, uždavinėt klausimus, po to pagalvių mūšis... you know, tikras vakarėlis, - Jekaterina, kaip ir vyriausia, besiblaškiusi po visokius vakarėlius, siūlė visokią veiklą.
-
Atsistojusi Marija prabilo.
-Taip, žinoma, manau, bus įdomu,-Marie suplojo rankomis.-Jekaterina, Melody, jei galit, padėkit sutempti visas pagalvėles ir čiužinius į ratą, kuo didesnį, tuo geriau.
Pradėdama tempti mėlynus čiužinius į ratuką ir prie kiekvieno čiužinuko pridėdama ir geltoną ir juodą ar sidabrinę su žalia pagalvėles, taip pat nepamiršdama ir kitų koledžų: mėlynos ir bronzinės - Varno Nago, ir raudonos bei auksinės - Grifų Gūžtos. Nors žinojo, kad jaunuolių iš Grifų Gūžtos ir Švilpynės nebus per daugiausiai, Mary norėjo pasirodyti svetinga ir dar kiek sudrausmino Jekateriną.
-Dar nereikėjo paskubėti su draudimu ateiti nekviestiems, gal kas dar norės prisijungti,-tačiau Arios balsas nuskambėjo meiliai ir švelniai, anaiptol ne piktai, tad ji sukikeno.
Pagaliau baigdama viską sutempti ir visus kviesdama susėsti, tik palikusi stovėti Melody su Jekaterina - šio vakaro pagalbininkes, kuri pirmoji i jų gerai nusimanė apie muziką, o antroji - ėjo į tikriausiai daug pobūvių ir vakarėlių, taigi jos abi galįs padėti Arianai.
-Jekaterina? Paaiškink pirmojo žaidimo, kurį žaisim, taisykles ir pasakyk pavadinimą.
-
Jekaterina linktelėjo ir mostelėjusi lazdele suskraidino reikiamus čiužinius ir pabaigusi tvarkyti galima sakyti nusiuntė visus sėstis ir pati pasiliko stovėti kartu. Šyptelėjusi pasisuko į visas dalyves.
- Dabar žaisime dvidešimt klausimų. Tai yra, tarkim aš klausiu, kokia mėgstamiausia spalva šalia sėdinčio žmogaus, jis atsakys ir klaus kokie gyvūnai patinka kitam šalia sėdinčiam žmogui ir taip eisim ratu, kol atsibos. Dabar jokio lindimo į asmenines erdves, kada bus tiesa arba tiesa drąsa galėsim ir papušinėt platesnėmis temomis, - mirktelėjo batwoman ir įsitaisė ant čiužinio su krūva pagalvėlių. - Beje, kas nežino, tai ko papašysit, tas ir atsiras, magijos nereikia.
Dar priminusi mergina patogiau atsisėdo su kakavos puodeliu rankoje ir paraginu žvilgsniu Marie, kad pradėtų žaidimą.
-
Gabija atsisėdo ir įsipylė limonado, nuo staliuko pagrobė keksą ir tarė:
- Sugalvojau, ką dar galėsime žaisti, arba negalėsime jei nenorėsite. Tai būtų toks žaidimas: žodžiu vienas sako tie, kurie pavyzdžiui nevalgo mėsos eina į kairę. Na o tie, kurie valgo liktų stovėt savo vietose. Galit nesakyt ir pati žinau, kad tai nėra pats įdomiausias žaidimas, - nusijuokė Grifė.
- Na arba gal galėsim, arba ne, žaist tokį žaidimą: turėsim rašyt meilės laišką po vieną sakinį. Tas laiškas gali būt skirtas bet kam: žiobarui, Sorenui, Linkolnui, ar net mano tėvui, - prunkštelėjo Gabija, - tiesiog parašom ir kažkas nusiunčiam. Galime net prie pelėdos pridėt kamerą, kad nufilmuotų to "laimingojo" reakciją.
Ji atsikando keksiuko ir vos vos šyptelėjo.
-
Kai Jeoa su Melody sudėliojo čiužinius ratu, ant mėlyno ir su geltona bei juoda pagalvėlėm, tuoj pat įsitaisė nedidelis, baltas kačiukas - Merlin Monro. Tuo tarpu Olivija nuo stalo pagriebė karšto šokolado ir spurgą su pistacijų glaistų. Pasiemusi skanumynus tuoj pat nuėjo prie užimtos vietos ir įsitaisė netoli savo katytės. Pradėjus siūlyti žaidimus, Liv tuoj pat pasisakė.
-Mes galėtume pažaisti 20 klausimų arba tiesą/drąsą, o po to išsiųsti keletą laiškų,- tai pasakiusi, Oliviją išsišiepė truoutį klastinga šypsena.
Suvalgiusi spurgą ir išgėrusi karštą šokoladą, Liv vėl pasivertė balandžiu ir nuskrido pasiimti mėtinės lazdelės. Pasiėmus vėl grįžo į davo vietą. Ponkurio laiko pabudo Merlin ir pradėjo glaustytis į Olivija, kol ši nepradėjo jos glostyti.
-
Gavusi pakvietiną į pižamų vakarėlį, Vivian nesusilaikė nepradėjusi strikinėti po visą mergaičių miegamajį ir cypauti. Pagaliau apsiraminusi Viv išsirinko ką rengsis tai yra 'over size' dydžio naktinius marškinius. Juos apsivilkusi pasiėmė savo degu ir šunį, ir nustriksėjo link kambario iki pareikalavimo. Priėjusi jį įlėkė į vidų.
-Sveikos visos! Štai ir aš!- sušuko įlėkusi ir tuoj pat nulėkė prie užkandžių stalo. Pagriebė karštos kakavos ir nulėkė ant čiužinio su juoda ir kėlyna pagalvėlėm. Tuo tarpu Tobis aplojonkeletą elfų, kitus tik apuostė, o iš kitų paėmė vieną kitą keksiuką ar mandariną, nuo kurio su nagais šeip ne taip nukrapštė žievelę. Degu Bella, būdama protingesnė tiesiog aplakstė visur ir nulėkė pas savo šeimininkę.
[[Naktiniai-marškiniai: http://g.nordstromimage.com/ImageGallery/store/product/Large/10/_8695570.jpg]]
-
Nusišypsojusi Marija apžvelgė visą patalpą ir nejučiomis šyptelėjo.
-Taip, jūsų visų pasiūlymai tinka. Taigi,-vos pagalvojus apie butelį, pilną tuščių lapelių, dėžutę tušinukų ir dėžutę "balsams", viskas tuoj atsirado ant grindų, sudėti mažesnis ant didesnio ir panašiai.-Dabar turim užrašyti idėjas ant lapelio. Jeigu netilps, galite rašyti į du,-blankiai šyptelėjo Mary.
Ištraukusi lapelius iš butelio, veikiau, juos iškračiusi, Marie padalino juos visiems, susėdusiems ant čiužinių su savo koledžo pagalvėle. Taip pat pridėjo ir po tušinuką, irgi tokių spalvų, kaip ir koledžai, atsižvelgdama į kiekvieno pagalvėlę. Tada Ari suplojo rankomis ir paskelbė.
-Dėmesio! Vienas, du, trys! Pradedam rašyti!
-
Jekaterina mąsliai išklausė kitų maždaug pusiau supratusi, kad nei viena iš merginų tame vakarėlyje jos rimtai net neišklausė. Klastuolė atsikvėpė ir kilstelėjo antakius. Na, okay, jai vis tiek čia nebuvo ką veikti, plius dabar jai užėjo nenumaldomas noras kur nors išlėkti ir demoniškai prasilakstyti. Ketvirtakursė staiga pasijuto tarsi būtų visai ne į temą, visgi ji tikrai vyriausia šioje kompanijoje. Juodaplaukė atsiduso ir pabaigusi kakavą pradėjo tuščia puodelį ant staliuko bei vėl apsižvalgė. Gal kokią Gabriellą atvaryt... net šmėstelėjo mintis, bet tai būtų itin neklastuoliška. Kita vertus, jeigu čia rimtai užklystų koks profesorius, kaltė kristų ant vyriausios merginos, kaip ji leido vykti tokiems dalykams. Taigi juodaplaukė pilnai apsisprendusi pasipurtė ir nužengė prie durų bei niekam nieko nesakiusi be garso dingo pro jas.
-
Junko lėtai lipo laiptais į viršų. Jau buvo pasiekusi septintąjį aukštą, ir lėtai lipo į aštuntąjį. Kaip visada, ji buvo viena, bet nesijautė vieniša. Jai tiesiog buvo be galo nuobodu, ir nesugalvojo jokios geresnės veiklos atsikratyti nuobodulio negu judant, todėl lipimas į aštuntą aukštą buvo geriausias variantas. Tuo pačiu metu galės patikrinti vieną dalyką - ar jos mintys bus pakankamai teisingos, kad paslapčių kambarys jai atsivertų? Užlipusi į aštuntą aukštą išleido atodūsį - kad ir lipo lėtai ir gan ilgai, vistiek aštuntas aukštas buvo gan aukštai, ir gi kelius kartus turėjo giliai įkvėpti, kad atgautų įprastą kvėpavimo ritmą. Atsidūrusi prieš aukštą sieną, ji pradėjo greitai vaikščioti kairėn dešinėn. Aš noriu erdvaus, pilno įspūdingiausių informacinių knygų kambario.. Aš noriu erdvaus, pilno įspūdingiausių informacinių knygų kambario.. ir prieš ją atsirado tvirtos ąžuolinės durys, atsidariusios be mažiausio garso. Bet įžengus pro jas klastuolės akių nepatraukė knygos, o tai padarė mergaitė, kuri stovėjo tokia pat nustebus kaip ir Junko keli metrai nuo jos.
-
Margo truputį nusiminusi, nors ir dėl menkniekio, nuklydo ne tuo koridoriumi ir pataikė tikrai ne į tą kurio gale turėjosi rasti paveikslą ir patekti į pilies virtuvę, kur ketino paprašyti vandens...
To koridoriaus kuriuo nuklydo gale Varnanagė pamatė įspūdingas raižytas duris. „Gal sugalvojo įsirengti patogesnį įėjimą negu paveikslas..?“ - susimąstė. Mergaitė patraukė pečiais, skubiai atidarė duris ir ryžtingai žengė į patalpą už jų. Tą akimirką durys už Margo nugaros užsivėrė, bet ji to nė nepastebėjo. Žengusi vos žingsnį Varniukė sustingo. Ji tikėjosi už durų rasti kokį elfą jau laikantį stiklinę vandens, bet to ką pamatė nei neįmanoma apibūdinti žodžiais... „Negali būti... Ar gali?! Kambarys iki pareikalavimo!? Bet aš jo nereikalavau... Nors.. jis visada pasirenka vertus jo asmenis..!“ - virė merginos galvoje.
Margo užvertė galvą ir apsisuko, po to nuleido akis ir jos žvilgsnis šokinėjo nuo vieno kambario kampo iki kito. Varnanagė nespėjo nei kaip reikiant susivokti, kad ji tikrai čia, kad ji nesapnuoja, kai kitoje kambario pusėje atsilapojo durys ir pro jas įtrepsėjo panašaus amžiaus mergaitė... Akimirką Varniukė pamiršo, kad jai vis dar reikia mirksėti, tai prisiminusi mergaitė keliskart stipriai užsimerkė. Nedrąsiai žengė keletą žingsnių ir kaip galėdama draugiškiau nusišypsojo nepažįstamai mergaitei.
-
Nors ir kokia nustebusi pasijuto Junko, pamačiusi merginos šypsena truputėlį atsipalaidavo. Iš arčiau nužvelgusi ją klastuolė pastebėjo, kad ką tik sutikta mergaitė priklauso Vargo Nagui, ir tikriausia yra panašaus amžiaus kaip ir ji. Prisiminusi, kad vis dar stovi vos ne tarpduryje, su atviromis ąžuolinėmis durimis jai už nugaros, ji akimis permetė atsivėrusį kambarį iki pareikalavimo ieškodama kokios nors vietos atsisėsti. Kambarys buvo gražios indigo spalvos ir panašus į tai, ką ji įsivaizdavo prašydama, tačiau atrodė, kad jame nebuvo jokių kėdžių. Bandydama laimę Junko praėjo pro varnanagę sustodama prie stačiakampio formos stalo, o kadangi ir čia nesimatė esančių kėdžių, ji atsisėdo ant pačio stalo.
-Taigi.. Tu irgi norėjai patekti į kambarį iki pareikalavimo?
-
- Eee... Ne. - smagiai atsakė. - Na norėjau kada nors jį surasti, bet šiandien ieškojau virtuvės. - sukikeno.
Varnanagė žengusi kelis žingsnelius užsiropštė ant stalo šalia dar nepažįstamos merginos. Nužvelgusi ją Margo pamatė, kad ši iš Klastūnyno.
Varniukė lėtai nužvelgė Kambarį iki Pareikalavimo. Tuomet pažvelgė į Klastuolę.
- Na.. Aš Margo. - nusišypsojo. Stryktelėjo nuo stalo ir pradėjo mąstyti nuo ko čia pradėjus. Apsispręsti buvo sunku, nes kambarys turėjo tiek daug įdomybių, o ir jos čia buvo sudėliotos be menkiausio nuoseklumo ar tvarkos.
Margo priėjo prie vienos dėžės, joje gulėjo kelios apdulkėjusios knygos. Vananagė išsitraukė vieną knygą ir pirštais nuvalė dulkėtą viršelį. Iš po dulkių sluoksnio pasirodė juodomis raidėmis užrašytas knygos pavadinimas „100 stebuklingų kilimų valymo būdų“. Mergaitė suraukė kaktą ir prunkštelėjusi įdėjo knygą atgal į dėžę. „Tai bent knygelė“ Mergaitė vėl atsisuko į Klastuolę.
- Tai nuo ko pradedam? - šyptelėjo.
-
Pirmakursė klastuolė stebėjo linksmą ir atsipalaidavusią varnanagę - nelabai suprato, kodėl ji elgiasi taip draugiškai ir taipogi siūlo viską apžiūrėti drauge. Na, bet jeigu yra galimybė pasikalbėti ar net susidraugauti su kažkuo, tai kodėl gi ne. O ir pagrindinis tikslas, apžiūrėti kambarį iki pareikalavimo bus smagesnis ir greitesnis darbas dviese, galvojo mergaitė.
-Aš vardu Junko, Junko Enoshima. Malonu susipažinti, Margo.
Bandė balsą nutaikyti tokį pat džiaugsmingą ir malonų kaip ir varnanagės, tačiau negalėjo užsidėti tokios pačios džiaugsmingos šypsenos kaip ir ji - vis dėl to, Junko veidas vos ne visad buvo neutralus.
-Sakei, kad ieškojai virtuvės, tai gal pirmiausia reiktų paieškoti to, ko tau reikėjo, ir tik vėliau kibti į knygas ir likusius daiktus?
-
- Aha, virtuvės... - įsistebeilijusi į vieną iš lentynų suvapėjo Varnanagė. Tuomet lyg atsibudusi atsisuko į Junko. - Norėjau vandens. Nemanau, kad Kambaryje iki Pareikalavimo galėtų būti paprasto vandens. Be to, jei ir rastume kokio nors skysčio nemanau, kad išdrįsčiau jį gerti. Kas žino ko čia pilna..? - kaip visada smagiai klegėjo Margo. - Taigi, gal geriau pradedam nuo ko nors kito?
Pirmakursė pasuko prie lentynos į kurią ką tik spoksojo. Priartėjusi ištiesė ranką ir pirštu perbraukė per dulkėtas knygų nugarėles. Vėl nužvelgė knygų lentyną nuo viršaus link apačios ieškodama ko nors kas patrauktų dėmesį. Akys užkliuvo už pačiame lentynos viršuje gulinčios niekuo neišsiskiriančios, bet kartu ir kažkuo kitokios knygos. Mergina apsidairė. Buvo aišku, kad kambaryje nėra kėdžių, tad ji pradėjo ieškoti ko nors kito ant ko būtų galima užlipti. „Gal būt dėžė?“ - susimąstė Varniukė...
-
-Na, tokiu atveju gal tiesiog apžiūrim kas čia randasi,- pasiūlė Junko, stebėdama džiaugsmingąją varnanagę, kuri pajudėjo link vienos iš lentynų, todėl Junko lėtomis patraukė paskui ją, pakeldama akis į lentynos viršuje sudėtas knygas - jos viso atrodė vos ne identiškos, tokiais pačiais dulkinais viršeliais, tačiau lentyna su jomis buvo geru pusę metro aukštesnė nei Junko ar Margo. Pastebėjusi, kad pastaroji pradėjo dairytis kokio nors daikto, padedančio pasiekti kažkurią iš knygų, Junko išsitraukė savo burtų lazdelę, nukreipdama ją į knygų lentyną.
-Accio knyga.
Niekam nenutikus, klastuolė užvertė akis - žinojo, kad nieko neišeis, bet buvo geriau pabandyti negu eiti ieškoti kokio nors dalyko padėsiančio užsilipti viršun. Trukdė ir tai, kad nesimatė nė vienos knygos pavadinimo dėl storo dulkių sluoksnio - kitaip gal burtų lazdelė ir būtų padėjusi gauti knygą.
-Gal pabandom pristumti stalą, kad viena iš musų galėtų užsilipti, ar geriau eiti tolimiau į kambarį ieškoti ko nors tvirtesnio?- paklausė ji varnanagės.
-
Margo jau norėjo vožti sau per galvą, bet šiaip taip susitvardė. Mergaitė visiškai nenorėjo nuo savo pačios rankos ant kaktos turėti didžiulį guzą... „Rimtai?! Susiimk, Monika! Juk tu ragana! Juk tu irgi turi burtų lazdelę!“. Bet prisiminus, kad burtažodžiai reikalauja tikslumo, Varnos pyktis ant savęs atlėgo.
-Hmm... - numykė. - Stalas - irgi variantas. Aišku, kad galim jį prisistumti, jis neatrodo labai senas ar netvirtas...
Varnanagė priėjo prie stalo ir pabandė jį bent truputėlį pastumti. Nors šis ir neatrodė sunkus, nepasidavė nekrustelėdamas nė per milimetrą. Mergina atsiduso. Jeigu ji viena neįstengė net per milimetrą jo išjudinti, vargu ar ir jos abi galės pristumti jį iki lentynos.
-Man atrodo nieko nebus. Jis arba sveria toną arba užburtas, kad nepajudėtų... - atsiduso.
Monika truputį nusiminė. Bet gal būt ir gerai, kad stalas nepajudinamas...
Po akimirkos Varniukė atsisuko į Klastuolę.
-Tikriausiai šiandien teks tiesiog apžiūrėti kambarį. - kiek miglotai šyptelėjo.
Žvilgtelėjusi į laikrodėlį ant savo rankos mergaitė pamatė, kad abi čia praleido gerą pusvalandį. Vėl atsisukusi į Junko Margo klausiamai pažvelgė „einam?“...
-
Junko stebėjo, kaip Margo bandė pajudinti stalą, nors jos pastangos nedavė jokio matomo rezultato. Supratus, kad nieko nebus, o suradimas kito aukšto, bet stipraus ir lengvai pajudinamo objekto yra nelabai tikėtinas, klastuole suraukė antakius. Na, ką padarysi, šios knygos nebus pasiekiamos, gal nebent ateityje..
-Nemanau, kad stalas užburtas, tikriausia mes tiesiog per silpnos, kad jį pajudinti.
Nebent galėtų viena užsilipti ant kitos nugaros, taip tikrai išeitų pasiekti.. vos pagalvojus apie tai Junko nežymiai papurtė galva. Idiotiška mintis.
-Žinoma, einam tolyn,- pasakė ji jau žengdama link tolimesnio kambario galo.
Kuo toliau lendant į kambarį iki pareikalavimo tuo daugiau dulkių matėsi, radosi dar daugiau knygų lentynų ir ant kai kurių netgi buvo užmesta įvairūs skudurai.
-Na, jeigu eisim dar giliau, ir mes greitai būsim aplipusios dulkių. Kaip manai, verta rizikuot?
-
-Čia tik dulkės. - numojo ranka Varna. - Išsiskalbs... Nebent tu nenori eiti..? - draugiškai suvapėjo Margo Junko. - Oi..! - sušvokštė prisiminusi vieną svarbų dalyką. - Durys pro kurias aš įėjau užsitrenkė... Ar su tavosiomis viskas gerai? Nes kitaip nežinau kaip iš čia išeiti...
Mergaitė užkliudė, lyg ir aksominę užuolaidą. Ši nebuvusi lengva, o dar apsunkusi nuo dulkių, šlamštelėjo ant žemės nusikratydama visą savo naštą. Nuo užuolaidos pakilo didžiulis dulkių debesis. Margo suraukė nosį ir stipriai užsimerkė. Kai jos manymu dulkės jau turėjo būti nusėdusios atvėrė akis. Nors dulkės buvo prasiskirsčiusios, ore jų dar buvo pakankamai.
Neturėdama pasirinkimo Varnanagė įkvėpė dulkių prisisotinusio oro ir pradėjo nevaldomai čiaudėti. Ji čiaudėjo keletą minučių kol pagaliau visos dulkės nugulė ant grindų. Čiauduliui pasibaigus mergina atsitiesė ir perbraukė pirštu per nosies galiuką.
Už dabar jau nukritusios užuolaidos slėpėsi įspūdinga ąžuolinė spinta, raižytomis durimis ir paauksuotomis rankenomis.
- Manau, kad mums praverstų truputis šviesos. - tarė ir pradėjo raustis savo apsiausto kišenėje. Prisiminusi, kad savo ištikimąjį žibintuvėlį paliko skrynioje šalia lovos pirmakursė išsitraukė lazdelę. Gerai nemokėjo šio burtažodžio, bet nusprendė pabandyti.
-Lumos! - tvirtai tarė, bet lazdelės galas tik subyksčiojo ir užgeso. Varniukė nepasidavė ir vėl bandė.
- Lumos! - dabar garsiau ir kiek galėdama tvirčiau ištarė. Ir pagaliau lazdelė įsižiebė! Nors ir blausia šviesele, bet vis tiek įsižiebė!
-
Pamačius, kaip Margo užkliudė kažkokią aksominę medžiagą Junko iškart žengė kelis žingsnius tolyn. Ir ne be reikalo, nes greitai varnanagė pradėjo čiaudėti nuo dulkių, kas privertė klastuolę gal ir kiek per aršiu tonu pasakyti:
-Štai dėl to nenorėjau eiti tolimiau, lyg bijočiau kokių apgailėtinų dulkių ant uniformos.. Tačiau visas tas čiaudėjimas ir nematymas mane erzina.
Pavėluotai, bet vistiek prisiminus, kad Margo klausė ir apie duris, jai įprastu neutraliu tonu pridūrė:
-Nežinau, iš čia nieko nematau. O jeigu ir pradingo, tikriausia galvojant apie išėjimą iš čia jos vėl atsiras. Arba jas surasime kur nors toliau kambaryje.
Nusėdus dulkėmis, Junko vėl priėjo prie kitos mergaitės, kuri bandė burtažodžio pagalba priversti lazdelės galą skleisti šviesa. Po pirmojo nesėkmingo varnanagės bandymo Junko išsitraukė ir savo lazdelę, ir nors su antru bandymu jai pavyko sukurti švieselę, klastuolė vistiek prisidėjo, bandydama burtažodį ištarti kuo stipresniu tonu, pabrėždama kiekvieną žodį:
-Lumos.
Nors lazdelė sušvito iš pirmo bandymo, jos skleidžiama šviesa buvo tokia pati blausi kaip ir Margo. Reikės vėliau pasimokyti ir Lumos, ir Accio burtažodžių, mintyse užsirašė klastuolė.
-Dvi šviesos bus geriau negu viena, bent jau didesnis matomumas. Taigi, kas čia per įmantri spinta?
-
- Tikriausiai portalas į Narniją! - nusikvatojo Varna.
- Jeigu viduje bus kailių - tikrai, portalas į Narniją! - toliau raitėsi mergaitė. Jai patiko ši mintis, bet kartu ji atrodė tokia juokingai kvaila...
Monika priėjo prie ąžuolinės spintos norėdama paklebenti rankeną, bet kažkas sulaikė jau ištiestą merginos ranką. "Nagi juk vos palietus spintos rankeną tavęs neįsiurbs ir nenukels į piktos karalienės valdomą šalį, kur amžinai žiema ir nėra Kalėdų!" - drąsino save Varnanagė.
Pagaliau Monikos ranka pasiekė tikslą. Liauni pirštai paklebeno rankeną.
-Ir kodėl šiam kambaryje viskas taip sunkiai pasiekiama?! - kiek nusivylusi nežinia ko, bet tikrai ne savo draugės, paklausė mergaitė. -Pamatei knygą - ji bus užgrūsta kažkur palubėje, o aplinkuj nebus kėdžių. Rasi spintą, o ji bus užrakinta, be to nežinia ar raktas iš vis bus šiam kambaryje?! - Varnos nusivylimas virto pykčiu, o pyktis keistu juoku. Pagaliau visiškai nusiraminusi vėl prabilo. - Na, bet gal ir suprantamas, šio kambario išrankumas... Juk reikia įsitikinti, kad pasirinkai tinkamą burtininką. Ko tik panorėsi turėsi įrodyti, kad gali jį gauti! Kažin ar pavyks atrakinti spintą burtažodžiu? - atlėgusi susimąstė pirmakursė...
-
-Aha..- pratęsė žodį Junko, stebėdama linksmąją varnanagę. Ir iš kur pas ją tiek energijos ir laimės...
-Nemanau, kad tai bus kokia nors Narnija. O jei ir būtų, mes tikriausia ten pasiklystume ir mirtinai sušaltume, tai nieko čia smagaus,- pasakė klastuolė, nusukdama žvilgsnį nuo spintos ir dairydamasi į kitus aplinkui esančius daiktus. Tačiau išgirdus supiktėjusį Margo balsą atsigręžė į ją - gal kiek per staigiai, nes Junko tamsiai rudi plaukai atsirado jos pačios burnoje arba prilipo prie lūpų kampučio.
-Kas per,- murmėjo klastuolė, bandydama nusiimti prilipusius plaukus,- Nurimk, Margo, ne veltui toks ir kambarys yra. Be to, ar ne smagiau žinant, kad yra kažkokia paslaptis, kurią galėsi sužinoti ateityje? O dėl burtažodžio.. jei atsimenu teisingai, tai buvo Alohomora, tiesa? Galim pabandyti, bet nemanau, kad kambarys leis taip lengvai atverti spintą.
-
-Tikriausiai jau pastebėjai, kad aš nesu labai kantri... Todėl jeigu aš būnu persipildžiusi energijos visos paslaptys turi atsiskleisti greitai! - nurimusi šyptelėjo Varna.
Monika apsisuko, o jos apsiausto kraštai nušlavė po kojomis nugulusias dulkes, taip nežymiai jas pakeldami į orą. Pirmakursė nežinia ko nužingsniavo prie spintos nugaros. Ilgaokai stebeilyjo į šimtamečio ąžuolo rieves, kol atitokėjo...
Lyg pabudusi iš sapno pajudėjo link kairiojo spintos šono, vėl grįžo prie durų ir perbraukė drožinius laisva ranka.
-Hmmmm... - palyginus ilgai numykė. -Žinoma neverta tikėtis, kad ji taip lengvai atsirakins... Bet gal kambarys mėgsta pokštus ir, jeigu tik nutarsime ko nors nedaryti jis specialiai padarys taip, kad kaip tik tas būdas kurio atsisakėme bus tinkamas! - sumalė tikėdamasi, kad šis jos monologas nepasiroys kaip išprotėjimo požymis ir, kad Junko suprato bent vieną kitą Monikos sumakaliotą žodį...
-
Aha.. Nekantruolė tai jau tikrai. Ir iš kur pas ją tiek tau optimiškumo? galvojo klastuolė, žiūrėdama į savo naująją draugę. Žiūrėdama, kaip šioji žengia link ąžuolinės spintos nugaros Junko pasekė jos pavyzdžiu, ir lengvai pabarškino į spintos nugarą, tada pabarškino į spintos priekį, ir su susimąsčiusia veido išraiška tą patį ir vėl pakartojo ant spintos nugaros. Ak, tiesa, Margo tikriausia net nesuprato, ką aš čia darau. Tačiau vos tik ji norėjo praverti burną ir paaiškinti, varnanagė prakalbo pirmoji, kalbėdama greitai ir sumaldama žodžius į vieną.
-Ar tu nerviniesi dėl kažko? Galėsim pabandyti, o gal kambarys net pabus geras ir atvers mums ją vėliau už nieką,- pabandė raminančiai su šiokia tokia šypsena veide pasakyti klastuolė,- Tiesa, dėl to, ką ką tik dariau.. Yra dar vienas būdas atidaryti spintą, tik jis nebus labai gražus ar lengvas, o ypač pačiai spintai. Jos nugarinė dalis yra iš lengvesnes ir ne tokios tvirtos medienos sluoksnio - o gal ir sluoksnių - kaip priekinė. Su kokiu nors aštriu daiktu, pavyzdžiui, peiliu ar kirviu, būtų galima iškapoti nugarą ir spinta kažkuria prasme "atsivertų".
-
-Nee. - nutęsė Monika. -Tiesiog tuputį per daug įvykių šiandien. Tas kambario atradimas... Aš ketinau jį rasti anksčiausiai kokiame trečiame kurse. - šyptelėjo.
Pirmakursė pradėjo spragsėti pirštais. Ji dažnai skleisdavo nežymius garsus galvodama. Po kelių akimirkų liovėsi spragsėjusi ir atsisuko į Junko.
-Hem... Na gal ir galima pabadyti... Tik reikia sužinot, kad viduje nesislepia kokia nors Akilandos prosenelio dvasia. Žinant Akilandos būdą tikėtina, kad koks nors jo prosenelis MUS sukapos gabalais, jei tik sugadinsime JO spintą. - visai ramiai pasakė pabrėždama žodžius MUS ir JO.
Apsidairiusi kiek tolėliau nuo jų pastebėjo ant grindų kažką panašaus į peiliuką.
-Žinai... - tarė nutylėdama apie peilį, nes nelabai norėjo niokoti kažką taip brangiai ir senai atrodančio. -Jeigu būtų įmanoma prieiti prie spintos durų vyrių... Na jeigu jie nėra pri... emm... priveržti iš vidaus... Būtų galima juos išimti ir atidaryti duris į kitą pusę... - išdėstė užsikirtinėdama. -Keista, kad dar neapžiūrėjau jų... - garsiai pagalvojo Monika vėl žengdama prie spintos durų...
-
-Na, gal tuomet kambarys jautė, kad dabar jo suradimas bus palikęs didesnį įspūdį negu trečiaisiais mokymosi metais,- pabandė pajuokauti Junko, tikriausia nesėkmingai.
-O dėl dievų meilės, Akilanda,- net nusipurtė klastuolė. Nors ir ne savo noru, jai jau teko pabūti šio poltergeisto pokšto objektu. Priėjusi prie spintos pabarškino į ją iš visų šonų, vis šaukdama,- ei, ei, EI, ar yr koks nors vaiduoklis čia? Jeigu taip, duokit ženklą, nes kitaip šiai spintai ir gal net mums bus mirtis.
Išklausiusi vis stringančiais su žodžiais Margo pasiūlymą klastuolė pradėjo įtemptai galvoti. Hmm, gal idėja ir nebloga..
-Bet ar nereiktų kokio atsuktuvo ar panašaus dalyko? Neįsivaizduoju, ar eitų kažką panašaus čia rasti..
-
-Gal būt. - trumpai šyptelėjo Varna tyrinėdama, tikslaiu ieškodama vyrių.
-Spinta neatrodo naujoviška, todėl gali būti, kad vyrius bus galima išmušti. O tam tinka bet koks daiktas, kad ir sunkesnė knyga... - atsisukusi išdėstė savo sumanymą draugei.
Vėl priėjusi prie spintos ėmė apžiūrinėti jos vyrius... Ir štai, kaip manė mergaitė, juos buvo galima išmušti!
Vos susivaldžiusi nepradėti šokti, Margo vėl prakalbo Junko.
-Taaaaip! Juos galima išimti! - su džiaugsmo atokvėpiu išpyškino bendrakursei. -Tereikia daikto su kuriuo būtų galima tai padaryti. - tarė nužvelgdama kambarį.
Čia mėtėsi daug sunkių knygų, bet Mar norėjo surasti ką nors tvirtesnio. Akys užkliuvo už iš dėžės kyšančios panašios į plaktuko, medinės rankenos.
Prislinkusi ir suėmusi rankeną iškėlė visą kas buvo prie jos pritvirtinta iš dėžės. Su iš jaudulio drebančiais pirštais laikydama įrankį sušuko.
-Plaktukas! - ir nesusivaldžiusi ėmė šokinėti.
Aprimusi grįžo prie spintos.
-Dabar galime ją atidaryti. - jau ramiai ištrė. Pasigirdo plaktuko dūžis. Po jo dar vienas. O tada krintančio ir pasiekus žemę riedančio medinio kaištelio garsas...
-
Išgirdusi, kad varnanagė galvoja išmušti spintos vyrius su knyga. klastuolė nesusivaldė nenutaisiusi šalto ir grėsmingo balso tono, nors jos veide puikavosi šypsena:
-Pabandyk su knyga bandyti išmušti kažką ir jeigu joje atsiras bent šioks toks įbrėžimas, pati tave panaudosiu šiai spintai atverti, į kurią vėliau tave sukišiu ir užrakinsiu.
Gal ir neskambėjo itin įtikinamai, bet Junko buvo klastuolė, ir tikrai nebijotų atlikti to, ką pasakė. Gal ir neatrodau itin didelė knygų mylėtoja, bet jei bent kažkaip jas sunaikinsi.. Tačiau pamačiusi, kad pirmakursė varnanagė rado plaktuką ir su kuriuo pradėjo energingai daužyti durų vyrius, klastuolė atlėgo ir šiek tiek paėjusi tolyn laukė, kol kita mergina atliks smagaus daužymo dalį.
-Ei, Margo, gal jau užteks? Manau, kad ji jau atsidarys, o jei toliau daužysi, gali netyčiomis sulaužyti spintą,- pasakė klastuolė, praeidama pro Margo ir prieidama prie spintos, kurią atvėrė gan lengvai.
-Nagi nagi, ką čia turime,- tyliai kalbėjosi su savimi Junko. Kelios ant grindų mėtėsi knygos, šepetys, keli rankšluosčiai ir dar keletą nereikalingų daiktų, dauguma iš jų - apdulkėja. ant spintos šono buvo atremtos kopėčios, besitęsiančios ir tikriausia po daiktais, sumestais ant spintos dugno. Gal būtų galima jas panaudoti, kad pasiimti tą knygą kambario pradžioje?
-
-Nurimk, jeigu būčiau tai dariusi su knyga, knygai nebūtų nieko nutikę. - paaiškino tylos minutę tarp pirmo ir antro plaktuko dūžio. -Na, blogiausia kas galėjo nutikti knygai - susiraižiusi nugarėlė. - pabaigė prieš trenkdama plaktuku trečiąjį kartą.
Mar pagalvojus, kad gal jau gana, merginos ausis pasikė skatinantys kiek pridtabdyti darbą, Junko žodžiai.
Varnai atsitraukus, o Klastuolei priėjus ir atplėšus spintos duris, Margo vėl prislinko artyn įkišdama ir savo nosį spinton. Pirmakursės uoslę pasiekė mišrus seno popieriaus, dulkių ir medžio kvapas. Akims aprėpus spintą smegenis pasiekė knygų uždengtų dulkėtu skuduru ir kopėčių atremtų į vidinį spintos šoną vaizdas.
-Gal pabandom nusikelti aną knygą? - netikėtai paklausė Mar Junko.
-
Gal nebūtų knygai kas nutikę, gal nebūtų, bet nors menkas įbrėžimas ir tavo galva skristų nuo tavo kūno mintyse kandžiai atsikirto klastuolė, nors ir neištarė nė žodžio. Apžiūrėjusios rastus daiktus ir Margo prasitarus apie anos knygos pasiėmimą, Junko pasitikslino:
-Kalbi apie tą knygą kambario pradžioje, tiesa? Ir aš tą patį pagalvojau, bent jau sužinosiu, kuo ta knyga tave taip patraukė,- sumurmėjo klastuolė, tiesdama ranką link kopėčių, taip bandydama patikrinti, ar jos pritvirtintos prie spintos sienos - tai gal skambėjo kiek kvailai, bet čia buvo kambarys iki pareikalavimo, ir būtų tiesiog likimo pokštas pakišti kažką tokio gerai panaudojamo, bet vistiek nepasiekiamo. Tačiau pirmakursių laimei, kopėčios sunkiai, bet vistiek pasijudino.
-Ei, Margo, ateik ir padėk man,- pasakė, nors nelaukdama ar varnanagė jai padės ar ne pradėjo traukti kopėčias iš jų vietos spintoje. Nors ir sunkiai, po gerų penkių minučių kopėčios iš spintos atsidūrė ant kambario grindų, ir Junko perspėjo kitą pirmakursę,- dabar aš jas trauksiu per grindis, ir garselis bus ne iš maloniųjų, tai patarčiau užsikimšti ausis. O dabar, eime.
Ir Junko mintis pasitvirtino - kadangi kopėčias tegalėjo traukti per grindis, ir tai nebuvo ypatingai sunku atlikti jai vienai, bet garsas, kurį sukėlė trynimasis tarp kopėčių šonų ir grindų ėjo klastuolei per ausis, ir ji tiesiog tenorėjo jas užsikimšti ir susirietusi į kamuoliuką nebesiklausyti šio garso. Dar šiek tiek, jau nebetoli, pakentėsi.. su tokiomis skatinančiomis mintimis klastuolė pasiekė lentyną, kurioje buvo reikiama knyga.
-Margo, padėk man dar kartelį,- paprašė klastuolė, ir palaukusi kol varnanagė suims kopėčias iš kitos pusės, pirmakursės jas tvirtai prišliejo prie lentynos. Dar kartą patikrinus, ar kopėčios nenukris jai lipant ir tuo tvirtai įsitikinusi, klastuolė greitai pradėjo jomis kopti aukštyn ligi ten, kur turėjo būti reikiama knyga. Pirštu pertraukusi per kelis viršelius bakstelėjo į vieną,- tai šita knyga, tiesa? Gaudyk, aš ją tau numesiu iš čia.
-
Margo tupėjo ir kažką energingai krapštė iš spintos.
Nors pati pirma prasitarė apie knygą netoli kambario durų ir jos nukėlimą, besikuičiant tarp dulkėto šifono ir juo uždengtų knygų, mergaitės klausa kažkaip atsijungė kol Junko vargo traukdama kopėčias iš spintos.
Bet išgirdus tą ausis veriantį, per grindis tysiamų kopėčių garsą Varnanagė atsibudo. Pakilusi ir palikusi jau pradėtas kraustyti knygas Varna bandė kaip nors padėti, bet Klastuolė nesidavė, o dar tas iš proto galintis išvaryti garsas...
Kažkaip ištvėrusi tas kraupias kraupaus garso persmelktas minutes Margo pribėgo prie Junko ir padėjo pastatyti kopėčias.
-Gerai! Gaudau! - (pasakė) užvertusi galvą į viršų, kiek garsesniu nei įprastai balsu.
Lyg magnetas, metalinę mergaitę patraukusi knyga pagaliau atsidūrė jos rankose.
Su nekantrumu, jauduliu, gal būt net baime, ji atsargiai atvertė knygą. Permetusi akimis kelis puslapius atsisuko į Klastuolę.
-Čia Graikiškai. - pranešė padėdama atverstą knygą ir žibančią lazdelę ant šalia rymančio stalo, taip atlaisvindama rankas.
Varna nežįmiai mostelėjo rankomis ir prieš ją išniro, tik pačiai matomas brėžinys.
-Taip... Graikiškos raidės... Čia bus "S"... - sumurmėjo, savo brėžinyje pirštais stumdydama Graikiškas ir Lotyniškas raides...
-
Ropšdamasi kopėčiomis žemyn Junko matė, kaip varnanagė iš po lėto varto knygą.
-Kas ten parašyta?- šiek tiek pakėlusi toną paklausė Junko, o po kelių akimirkų nusileisdama ant žemės šalimais Margo, jau norėjo mestelėti žvilgsnį į knygą, kai varnanagė nuėjo prie stalo, lyg net nebūtų pastebėjusi klastuolės. Woah, ačiū piktai pagalvojo Junko primerkdama akis, bet vistiek eidama link stalo su knyga.
-Ką tu čia darai?- paklausė mergina, žiūrėdama kaip varnanagė kažką "stumdo" ore tiesiai priešais save,- jeigu čia graikų kalba, ar nebūtų geriau tiesiog nueiti į biblioteką ir pasiieškoti vertimo?
Nesulaukusi atsakymo, Junko tiesiog užsišoko ant stalo ir kelis kartus apsidairiusi aplink nusprendė, kad jei atsiguls per ji, nukristi neturėtų, bet galva bus nusvirusi per stalo kraštą. Ką padarysi, vistiek bent šis tas. O dabar reikia laukti, kol Margo nuspręs man paaiškinti, ką ji čia daro.
-
Susivokusi, kad dar nepaaiškino Junko ką ji čia išdarinėja ir kaip keistai ir nenormaliai tai atrodo Margo galiausiai susizgribo papasakoti ką ji šitiek laiko veikė ir kodėl elgėsi su drauge tarsi jos nepastebėtų.
-Atsiprašau. - tarstelėjo žvelgdama į Klastuolę. -Turiu galią išskleisti brėžinį, lentelę ar kažką panašaus. Nemoku kitaip paaiškinti. Tiesiog aš galiu jį išskleisti ir valdyti kada panorėjusi. Tik kiti jo nemato... - pabandė paaiškinti kaip galėdama aiškiau.
Patraukusi pečiais dar pastumdė raides ir simbolius savo lentoje.
-Manau išsiaiškinau ką reiškia šios raidės, bet... Šie žodžiai ne graikiški. Graikiški - tik rašmenys.
Margo pasikrapštė galvą. -Savaitgalį buvo nuobodu, todėl surijau knygą apie Graikiją. - vėl truktelėjo pečiais.
-Čia kažkas užšifruoto. Gal graikiškos raidės, o žodžiai - tokie kokias naudojamės mes. - spėliojo Mar.
Su vis dar prieš akis kybančiu brėžiniu jaunoji Varna žengtelėjo prie stalo, ant kurio gulėjo atversta knyga ir galvą nukorusi Junko. Pačiupusi lazdelę, viena ranka ja apšvietė knygos puslapius, o kitos rankos pirštu šalia jau surašytų graikiškų-lotyniškų rašmenų užrašinėjo žodžius iš knygos, lotyniškomis raidėmis...
-Čia... - pradėjo, bet tuojau nutrūko Varna. -Čia kažkas panašaus į Visažinę Knygą ar dar ką... Leisk man dar truputį paskaityti...
-
Vis dar nepatogiai gulėdama (ar labiau, miegodama) ant stalo, Junko klausėsi ką jai kalba varnanagė. Galią braižyti kažkokius brėžinius? Ak, ji tuomet grynakraujė, aišku, aišku..
-Tai ką, negi įsipainiojome į kažkokią paslaptį ar panašias nesąmones? Gražumėlis,- atsidususi klastuolė sunkiai atsisėdo (vietoje įprastinio gulėjimo) ir pasilenkusi pabandė mestelėti žvilgsnį į knygą,- man labiau prie širdie graikų mitologija, ji tikrai įdomi,- sumurmėjo, vis dar nenuleisdama akių nuo knygos. Kelias minutes paspoksojusi, Junko suraukė antakius ir pasitraukė nuo knygos, leisdama Margo dirbti, pilnai suprasdama, kad čia niekuo padėti negalės. Kol varnų atstovė dirbo, mergina dar kartą apsidairė po kambarį, ieškodama ko nors, kas galėjo prieš tai, bet nieko neradus vėl atsisuko į Margo ir visiškai rimtu tonu paklausė,- Visažinė knyga? Ar ji padės man išmokti tranfigūracijos burtažodžių, iš kurių pusės net negaliu ištari.. Arba kerėjimas, tas irgi nesiseka.. Arba apskritai visos pamokos, vos ne visų nesuprantu.
-
-Aha, Visažinė Knyga. Ji veikia panašiai kaip Kambario iki Pareikalavimo ir Interneto mišinys. Gali jos klausti, bet kartais ji pati nuspręs ir pardoys - neklausta, tai ką tau reikia žinoti. - pusreitakalbe išpyškino pirmakursė ir vėl kažką pastumdama lentoje.
-Tiesiogiai - ne, ji negali tavęs išmokinti burti. Bet iš esmės - taip. Tu gali paklausti kaip tai padaryti. - pridūrė, pasinėrusi į braižymą ir kitus Junko nematomus darbus. -Palauk dar truputį tuoj pakeisiu kalbą.
Margo atvertė knygos pabaigą ir kažką pastumdžiusi savo lentoje pareiškė:
-Gal turi tušinuką ar plunksną? - paklausė, dėl visa ko tikrindama ir savo kišenes. -Reikėtų įrašyti, kokia kalba norime, kad knyga veiktų.
Radusi rašiklį mergaitė suskato kruopščiai raityti simbolius. Pabaigoje padėjus aiškų tašką knygą pašėlo virbruoti, pulsuoti ir švytėti. Visažinei Knygai šoktelėjus į viršų ir nusileidus atgal ant stalo pasklido nedidelis, tamsių dūmų debesis.
Varna pamosikavo rankomis, stengdamasi juos išsklaidyti, kol nepateko į nosį ar akis.
Po kiek laiko dūmai išsisklaidė, o atvertus knygą juodavo gražūs ir gerai pažįstami lotyniški rašmenys. Pranešantys apie tolimesnį knygos vidų.
-Čia pateikiama didžiausios Magiškų gyvūnų ir būtybių paslaptys, silpnybės ir galios... - garsiai perskaitė, atversdama knygos vidurį. -Bet apie juos tik dalis knygos... - pranešė.
-
-Sakyčiau, kad smagus dalykėlis, sumaišyti šį tikrąjį kambarį ir internetą, bet tuo pačiu metu kažkiek banalu. Viskas priklauso vos ne nuo to, ar tu patinki knygai ir ar jai gera nuotaika. Nesąmoninga. Be to, dėl burtų juokavau, nelabai tikiu, kad taip lengvai kažką išmokčiau, tai jau būtų per lengva,- pavarčiusi akis atsakė klastuolė. Išgirdusi Margo prašymą surasti tušinuką, Junko iškart pradėjo raustis visose kišenėse, kurias tik turėjo ant šitos aprangos. Suradusi vieną juodai ir plonai rašantį parkerį - tikriausia dar užsilikusį nuo tada, kai kažką braižiojo savo knygutėje - iškarto padavė jį varnanagei, o šioji kažką su juo pradėjo rašinėti knygoje. Vos atsiradus dūmams, klastuolė stipriai užmerkė akis, bandydama jų ir neįkvėpti. Po kelių minučių atsimerkusi, Junko įbedė žvilgsnį knygon,- Oo, lotyniškai, šitą suprasti daug lengviau. Kas dar.. "Tikrosios neatskleistos pasaulio tiesos".. O kas čia?- tarė pirštu besdama į knygos galinius puslapius, pati ne itin gerai suprasdama reikšmę, arba ne taip gerai, kaip norėtų.
-
Margo spragtelėjo pirštais, taip lyg ir ištrindama brėžinius...
Tiesą sakant šį gestą laisviausiai galima pavadinti išjungimu, tad Margo švelniai, grakščiai ir tyliai spragtelėjo pirštais, taip išjungdama iki šiol prieš akis švytėjusias raides.
Prisiminusi, kad kitoje rankoje vis dar laiko švytinčią lazdelę ir Junko rašiklį, pastarajį įbedė kalbančios draugės rankon.
-Na, iš esmės tu gali ją valdyti, bet žiūrint iš kitos pusės niekada jos nesulaikysi nuo tau informacijos, kurios iš esmės tau nereikia. - ramiai atsakė Klastuolei baigus.
Varna kairiaja ranka laikydama lazdelę ir apšviesdama knygos puslapius trumpam įnuko skaityti, bet jos žvilgsnį atitraukė ant riešo sužvilgęs laikroduko rėmelis. Perėmusi lazdelę kiton rankon, o kairiąją ranką kiek nuleidusi, paststengė iš lazdelės sklindančią šviesą nukreipti taip, kad ši neatsispindėtų nuo kristalinio laikrodžio stikliuko. Sekundę stebeilijusi į nerimstantį laikroduką išpūtė akis.
-Nepatikėsi. - sušvokštė. -Mums liko vos pora valandų... Jeigu per jas negrįšime mūsų pasiges, o pasigedę ieškos, o jeigu ras ne ten kur turėtume būti - atims taškus. Taigi turime apie pus antros valandos - kambariui, pusvalandį - grįžti, o knygą teks palikti kitai dienai. - išdėstė bendrakursei. -Knygą palikti nebūtinai kambaryje... Manau, kad nekils apokalipsė jeigu ją pasiskolinsime. - dar pridūrė, timptelėdama Junko už rankovės ir žengteldama atgal prie spintos.
-Nagi, liko nedaug laiko - apžiūrėkime likusį spintos turinį! Visam kitam - teks ateiti dar kartą. - suklegėjo žingsniuodama prie adarų spintos durų.
-
Tu taip ir neatsakei į mano klausimą.. Gražiausia, dabar mane visą dieną jisai kankins niūriai pamąstė klastuolė, bet neištarė nė žodžio. Išgirdusi Margo pastabą apie laiką, tiesiog gūžtelėjo pečiais:
-Na ir kas? Nemanau, kad kažkas lįs čia dabar, ir jei tik pavyktų koridoriais grįžti nepastebimom išvengtume visų bausmių. Arba blogiausiu atveju pasakyti, kad laikas prabėgo per greitai.. Nors ne, visur tie išdavikiški paveikslai yra, geriau būtų susitikti prieš pamokas ryte, arba staigiai po jų..
Kalbėdama Junko tuo pačiu metu ir lėtomis žingsniavo link spintos kartu su Margo einančia priekyje. Priėjusi prie spintos, kurią dar visai neseniai dvi pirmakursės išlaužė, jau pamatė varnangę besikuičiančią joje. Pritūpusi šalimais šios, pirma nusprendė akimis apžvelgti likusį spintos turinį, bandydama užsikabinti kažką reikiamo akimis.
-Hm, o kas čia?- tarė, bakstelėjusi pirštu į kažką, kas klastuolei pasirodė keista. Tai atrodo ta pati spalva kaip ir kopėčių, kuri buvo keliais tonais šviesesnė negu spintos vidus... Ar gali būti, kad kopėčios tęsiasi ir toliau?
-
Tarsi perskaičiusi Junko mintis, Margo besikuisdama pridūrė.
-Tie žodžiai apie kuriuos klausei... Hmm.. - numykė bandydama prisiminti jų reikšmę. -Kažkas panašaus į "Begalybių dydžiai" ar "Vienos begalybės yra didesnė už kitas"... Sunkoka spręsti. Panašiai kaip apie knygą iš viršelio. - šnekėjo traukdama iš spintos sunkią, uždengtą, kažko prikrautą, kartoninę dėžę.
Šiai plumptelėjus ant grindų, spintos dugne ėmė ryškėti kvadratinis pjūvis. Pagauta smalsumo Varna šoko dar sparčiau kraustyti knygas ir kitus daiktus iš spintos.
Netrukus ant grindų šalia spintos stūksojo kalnas knygų, pora sunkių kartoninių dėžių, tuščia papuošalų dėžutė ir nedidelė, prašmatni muzikinė dėžutė kuriai trūko raktelio, o spinta buvo pilnai ištuštinta.
Jos dugne matėsi ryškus pjūvis, medinis dangtis su vietoj rankenos pritvirtinta virvele, o per plyšelį buvo galima pamatyti tobulai su spintos dugno lygiu pritvirtintas kopėčias vedančias žemyn.
Nieko nelaukdama pirmakursė pašoko ir truktelėjo virvę, bet dangtis liko savo vietoje. Mar pažibino lazdele palei dangčio kraštus. Gal ras ką nors ko nesimato prieblandoje...
Ir štai, spėlionės pasiteisino, lazdelės skleidžiamoje šviesoje, pro plyšelį sužvilgo metalinė sklendė.
-Ten sklendė. Užkabinta iš vidaus. - konstatavo faktą Varnanagė įbesdama ranką į kišenių.
Rankai vėl išvydus Kambario prieblandą, ji jau spaudė sulankstomą peiliuką. Margo mikliu judesiu atlenkė peilio geležtę ir įkišusi į tarpą tarp spintos dugno ir dangčio, kažką truputį pakrapštė. Sklendė trakštelėjo.
Varnai vėl patraukus už virvės, dangtis lengvai atsikėlė. Po juo juodavo aklina tamsa, o pašvietus blausia lazdelės skleidžiama šviesa matėsi dailiai suręstos, iš tokios pat medienos kaip ir anos, kopėčios.
Angos dugno nesimatė, bet tik todėl, kad lazdelės šviesa buvo kiek per silpna.
-Nox! Lumos! - užgesino ir vėl įžiebė lazdelę pirmakursė. Šį kartą ji sužibo kiek stipriau ir pašvietus žemyn, kopėčių gale, blausioje šviesoje, pasirodė kietai plūktos grindys...
-
Aha, tai vis dėl to prisiminei tokį dalyką, kaip šaunu. Nusivaipiusi mintyse pagalvojo klastuolė, bet kaip ir pirmais, nusprendė nepraverti burnos. Žiūrėdama į naujus Margo atrastus daiktus spintoje, Junko tik suraukė nosį:
-Kiek čia šlamšto.. Negi čia pasidarė kokia vieta, kur žmonės meta jiems nebereikalingus dalykus? Ir pala.. čia peilis? iš kur tu, po velnių, gavai peilį? Negi jį visa laiką ir turėjai? Ir net nesugalvojai, kad jisai būtų daug patogesnis dalykas išimti durų vyriams negu plaktukas?!
Šiek tiek pyktelėjusiu žvilgsniu žiūrėdama į varnangę, Junko giliai atsiduso. Nebesvarbu, kaip buvo taip buvo. Ne tavo reikalas, nors čia buvo jos pačios idiotiškas ėjimas, su plaktuku išmušinėt tuos vyrius.. Ught Užmetus žvilgsnį į angą, kurią ką tik atvėrė Mar, pamatė tamsumą ir kraštelį tokių pačių kopėčių.
-Lumos,- pasekdama varnos pavydžiu, ir Junko užžiebė lazdelės gale šiokią tokią švieselę,- Leiskis pirma, aš dar paimsiu knygą, o tu eisi pirmoji? Ar nori atvirkščiai?
Net nesulaukus Margo nuomonės, pirmakursė staigiai rankoje pasičiupo knygą, tuo pat laukdama ir kitos merginos atsako.
-
-Norėčiau pamatytu kaip tu vyrius išiminėtum su peiliu... - kandžiai atkirto. -Juk čia mediena, ne maišas pilnas grūdų, kad galėtum jį prapjauti. - pavartė akis. -Be to vyrius galima įdėti atgal, o supjausčius spintą, nors tai būtume darę pusmetį, nebe taip lengva sutaisyti.
Kai norėjo, Margo mokėjo atsikirsti.
-Be to čia ne šlamštas. - jau įprastu tonu pridūrė, nužvelgdama tvarkingai sukrautą daiktų krūvą. -Čia pilna paslapčių kurioms turėsime ateinančius septynerius metus.
Varna keliu atsirėmė į spintos dugną, sulenkė niekada jos nepaliekantį peiliuką, apie kurį turėjo teisę nutylėti, įmetė jį kišeniun ir atsidususi pakilo.
-Man jokio skirtumo. - pareiškė bejausmiu tonu.
Kai Junko pašoko ir pagvelbė knygą, Margo nieko nelaukdama įlipo spinton. Atsisėdo, nuleido kojas į angą, viena ranka įsitvėrė kopėčias ir atsispyrusi, iš lėto ėmė lipti į tamsą.
Pasiekusi angos apačią pašvietė tolyn.
-Čia kažkoks tunelis. - pranešė tikėdamasi, kad Klastuolė lipo paskui. -Einam. - labiau konstatavo faktą negu paklausė ir nesidairydama atgal patraukė prieblandoje skestančiu koridoriumi, vildamasi, kad Jun vis dėl to seks paskui.
-
-Su peiliu būtų lengviau, užkiši peilio geležtę už vyrių ir pjauni jų įdėjimo vietą, arba aplinkui medieną. Bent jau man, tai daug lengviau negu viską daužyt plaktuku,- sukryžiavusi rankas, vis dar vienoje rankų laikydama knygą atsakė klastuolė. Ką, negi nori pyktis dabar? Pirmyn, pažiūrėsim..,- Na, o man čia šlamštas. Nevertingas ir nereikalingas. Kiekvienam skirtingai.
Žiūrėdama, kaip Margo leidžiasi pirmoji, nusprendė palaukti, kol šioji šiek tiek nutols link apačios, ir tik tuomet lengvai ir nestipriai su dantimis sukando lazdelę, kurios galiuke vis dar žibėjo švieselė, o knygą pasiėmė į vieną iš rankų, kol kita laikėsi kopėčių. Žiūrėdama tiesiai prieš save, blausiai matomų savo ir varnos lazdelių švieselių pagalba saugiai nusileido šalimais kitos merginos.
-Tunelis tai jau tikrai čia, ir dar visas apdulkėjąs, tikriausia juo niekas nesinaudojo jau kurį laiką. Ar jis kur nors veda, ar tai tik aklavietė, ar kokia nors paprasta pasislėpimo vieta?- smalsaujančiu tonu paklausė, nors žinojo, kad atsakymą greitai vistiek išsiaiškins. Sekdama paskui varnanagę, netrukus merginos priėjo dar vieną dangtį, panašų į tą, kuris slėpė žemyn besileidžiančias kopėčias - nors prie šito jokių kopėčių nesimatė,- Gali pasitrauk šiek tiek, ir pabandom abi atidaryti.
-
Mergaitė svajodama lipo į aštuntą aukštą. Ne kartą buvo pagalvojusi apie liftų įkūrimą šioje senoje mokykloje. Bet tikriausiai tada Hogvartsas prarastų savo seną stilių pagalvojo pirmakursė ir užlipusi susikaupė.
Kaip skaitė knygoje, kambarys turėtų atsirasti tik tada kai kažko labai reikia. Adira tikėjosi, kad jame jau bus Derek, kadangi nežino ko norėti kambaryje. Juk ji nežino pirmosios pamokos temos!
Adira, išmetusi visas pašalines mintis tolyn, pagalvojo apie paprastą kambarį su daugybę daiktų. Tokį, kokį ir įsivaizdavo, apie tokį, kur pasakojo tėtis.
Atsidarius tamsaus medžio durims (kurios, beje, neišleido jokio garso), mergaitė pralinksmėjo. Taip, kambaryje stovėjo Derek ir keistai žiūrėjo į sieną.
Pirmakursė giliai įkvėpė ir žengė pro duris lyg šios būtų užburtos. Nežinojo, ar yra pasiruošusi pirmai pamokai. Vis dėlto nenorėjo pasirodyti kvaila prieš vyresnį.
-
(
Derekas skubiais žingsniais, rankas susikišęs į kišenę ėjo link kambario iki pareikalavimo. Jame nebuvo pirmą kartą ir ne vienus kartus jis ten viešėjo, tad puikiai žinojo kaip patekt į tą kambarį. Vaikinas nieko su savimi nesinešė išskyrus burtų lazdelę. Jis buvo šiandien susitaręs su pirmakurse Adira susitikti ir papildomai mokytis kerų bei burtų. Jis nujautė jog mergaičiukė dar bus neatėjusi tad nieko nelaukęs jis paprašė kambario, kad leistų jam įeiti. Po kelių minučių jis pamatė esančias duris ir kaip kat smuo pro jas. Aplinkui buvo reikalingos knygos burtų mokymui, skryniose trinksėjo kaukai. Jie pravers mokantis apsiginant nuo psichų. Buvo ir mmanekenių kurios bus reikalingos jas sprogdinant ar apkerint. Žodžiu, panorėjęs gali gaut viską išskyrus maistą. Kol jis viską apsižiūrėjo, per tą laiką Adira spėjo atkakti į šį stebuklingą kambarį.
- Sveika, pasiruošusi pamokai?
-
Mergaitė slaptai dar kartą apžiūrėjo šį paslaptingą kambarį ir nežymiai linktelėjo.
-Labas, taip. Nors gal ir nelabai. Ką šiandien išmokysi?-nekantriu balsu klausė Adira ir pabrūžino grindis savo juodais bateliais.
„Tikiuosi nesugalvojo labai sunkios pamokos šiandieną“ pagalvojo ši ir pati nežinojo ko tikėtis.
Tamsiaplaukė dėmesį atkreipė į nemažą skrynią, kuri buvo šiek tiek per šiurpi mergaitei:
-O kas ten? Man nepatinka.
Ji iš kart nutilo supratusi, kad skamba labai nedraugiškai. „Juk nenoriu parodyti savo negražiosios pusės“ prisiminė.
-Ir ar prireiks knygų?-Adira pamosavo ranka link lentynos, tik šį kartą jos nesudomino. Na taip, sudomino, bet nenorėjo pasirodyti išsiblaškiusi, todėl taip ir liko stovėti lyg koks akmuo.
-
Derek sunėrė rankas ant krūtinės bei šaltai nusišypsojo. Paskui nuėjo prie skrynios.
- Kalbi apie šitą dėžę? A, nesirūpink. Tas mums pravers kiek vėlesniam laikui kai įvaldysi burtus, - tai taręs jis patapšnojo ant tos skrynios dešine ranka. Kaipmat dėžė ėmė smarkiai bei neramiai spurdėti. Aišku kaip pirštu į akį jog ten trinksėjo skrynioje uždarytas kaukas. Juodaplaukis pirštais pakedeno savo šiek tiek banguotus - susivėlusius plaukus.
- Nekantrauji sužinot? Manau pasipraktikuosime daiktų pakėlimo burtus. Knygos bus reikalingos, norint įtvirtinti teoriją- nusišypsojo vaikinas. - Tai esi pasiruošusi? Jeigu taip tai pirmyn. Gal žinai koks burtažodis tasai? - pradėjo pamoką užduodamas klausimą iš teorijos ketvirtakursis kuris akylai stebėjo Adiros veiksmus.
-
Adira giliai viduje nustebo ir nekantravo. Jai knietėjo sužinoti, ar Derek kažkada baigs tas savo šaltas šypsenėles. Juk jis - ne pilies direktorius!
Mergaitė negalėjo nepastebėti tos kraupios skrynios. Jai tokie dalykai niekada nepatikdavo, todėl ji tyliai tikėjosi, kad šiandien jos nereikės atidaryti.
-Vinggardium leviosa?-nedrąsiai atsakė ši ir iš karto suabejojo - įdomu, kuris Hogvartso mokinys nemoka šio burtažodžio? Juk pačiose pirmose pamokose mokino!
Adira apsidairė tikėdamasi rasti kokią vietelę atsisėsti, nes jos kulnai degte degė. Bet nerado, todėl greitai patrypčiojo kojomis ir vėl išsitiesė visu ūgiu.
-Beje, kiek laiko tai užtruks?-pasidomėjo.-Nesuprask neteisingai, mane tikrai domina šios pamokos, juk pati pasiprašiau...
-
Rokas galvojo kur jam atlikti Apsiginimo nuo juodosios magijos egzaminą. Jis prisiminė kambarį iki pareikalavimo apie kurį pasakojo tėtis ten atsiranda viskas ko tik tau reikia. Rokas atėjo prie įėjimo ir durys į kambarį atsivėrė. Hmm. Su kokiomis jėgomis man kovoti. Rokas toliau mąstė apie apsiginimo nuo juodosios magijos pamokas, bet galiausiai prisiminė užkeikimą kurį mokė mama. Jis padeda apsiginti nuo psichų. Berniukas šį užkeikimą išmoko beveik iškart po to kai gavo lazdelę. Varnanagis pagalvojo, kad jam reikia psichų. Tada prieš jį atsirado jų pora. Expekto patronum.Jam nepavyko. Man reikia ko nors kas sunaikintų šiuos padarus. Tiesiog iš sienos iššoko gynėjas. Tai nebuvo apsauginis skydas. Tačiau taip pat nebuvo ir kūniškas gyvūno formos gynėjas, tačiau labai panašus į pastarąjį. Tai buvo rutulys. Tikriausiai tai rutulys, o ne gyvūnas tik dėl to jog jis atsirado ne iš žmogaus lazdelės, o iš nieko. Jis pabandė šį kartą atlikti užkeikimą be psichų. Jis atsiminė, kad reikia galvoti apie apie geriausią tau nutikųsį įvykį. Rokas pradėjo galvoti apie savo ketvirtąjį gimtadienį. Per jį jis gavo labai daug dovanų ir susirinko labai daug žmonių. Expekto patronum. Jam pavyko iš dalies jis paleido apsauginį skydą. Tiek jau mokėjau šių metų pradžioje. Dabar turiu gauti gyvūną. Jis vėl pradėjo galvoti apie savo ketvirtąjį gimtadienį. Expekto patronum Šį kartą jam pavyko. Jo gynėjas buvo feniksas. Man reikia psichų.
Prieš jį vėl išdygo porą jų. Varniukas vėl pradėjo galvoti apie savo ketvirtąjį gimtadienį. Expekto patronum Vėl pasirodė jo gyvnėjas ir išnaikino psicus. Pagaliau. Rokas labai pasidžiaugė, pasiiemė kuprinę ir nuėjo į Varno Nago bendrąjį kambarį.
-
Lėjos akys pamažėle merkėsi. Bet nenuostabu. Juk sunku ištverti visas pamokas neužmigus.
Taigi ji stengėsi neužmigti , o kaip nors grįžti į Klastūnyno bendrajį kambarį .
Nugarą mergaitei slėgė sunki kuprinė su storais vadovėliais. Klastuolė nusižiovavo.
Toliau einant jos dėmesį patraukė kambario iki pareikalavimo durys . Miegai mergaitei kaip mat išgaravo.Klastuolė nužingsniavo prie durų ir bandė susikaupti....
-Man rekia vietos , kur rasčiau su kuo pasikalbėti - net balsu ištarė raganaitė . Jos žodžiai atsimušė nuo sienos . Pasigirdo kiek šiurpus aidas '' pasikalbėti , pasikalbėti.....''
Mergaitė tikėjosi , jog joks profesorius ar profesorė , joks vaiduoklis ar mokinys neišgirdo.
Klastūnyno mokinė pravėrė duris.
-
Liusindai šiandien tikrai nebuvo pati geriausia diena. Per visas pamokas ji buvo gan liūdna, bet pati nežinojo kodėl. Liusinda nuėjo link kambario iki pareikalavimo. Iš tiesų varniukė net nežinojo ko ji tiksliai nori. Mergaitė susikaupė ir pravėrė duris. Pirmakursė pateko į gana didelį kambarį. Jis buvo beveik tuščias, tik šalia dešinės sienos buvo pora sofučių atsisėsti. Liusinda apsidairė. Ji jau nusiminė, kad yra čia viena kai ant vienos iš sofų pastebėjo kažką sėdint. Varniukė eidama bandė atpažinti mergaitė kambaryje. Ji buvo iš klastunyno, o Liusinda dar su nieko iš to koledžo geras nebendravo. Pirmakursė priėjo prie kastuolės ir tarė:
- Labas. Aš Liusinda. O koks tavo vardas? Gal galiu prisėsti?
-
-Labas - nusišypsojo Lėja - žinoma , sėskis. Aš Lėja Laputė o kokia tavo pavardė ?
Lėja buvo iš tų žmonių , mėgstančiū užduoti daug klasuimų vienu metu , todėl nesusilaikė nepaklaususi;
-Iš kokio tu koledžo ? Aš tai iš klastūnyno .
Meragitė nutilo. Ji apsidaitė po kambarį.
-Išties puiki vieta , ar ne ? - pratarė - manau , gerai kad šioje pilyje yra tokia vieta
Klastuoliukė pažvelgė į pašnekovę
- Irgi pirmas kursas ? Na kaip tau čia patinka ? Man tai visai nieko , nes užaugau su žiobarais. Jie nėra mano tėvai , bet....
Akimirksniu raganaitė sustojo . Žinojo išplepėjusi per daug. Todėl skubiai pakeitė temą
- Kaip tau mokslai / Mna tai gerai , bet jau sugebėjau gauti ''Siaubingai '' už Herbatologijos kontrolinį . Susikirtau...
-
Liusinda atsisėdo šalia naujosios draugės ir tarė:
- Mano pavardė Collins. Aš esu iš Varno Nago koledžo. Man irgi patinka ši vieta. Taip aš tai pat iš pirmo kurso. O dėl Hogvartso tai, net nežinau. Man ir iki jo buvo gera gyventi. Žaidžiau geriausioj futbolo rinktinėj, aišku mano amžiaus... Aš tai pat gyvenau ne su tėvais,- Liusinda nusišypsojo.- Mokslai man normaliai, nei gerai nei blogai. O tu turi brolį arba seserį? Beje užjaučiu dėl kontrolinio.
Liusinda tikrai buvo iš tų kurie savo atsakymus pasako iš karto vienu metu. Net ir jeigu jai užduodumetu dvidešimt klausimų kurių atsakymai būtų taip arba ne varniune greit viską supykškintu be klaidų.
- Beje pamiršau paklausti, tu turi kokį nors gyvūną? kokie tavo hobiai? nebūtinai hogvartse.
-
-Tai....negyveni su tėvais ? Aš irgi - kažkodėl naujoji draugė Lėjai pasirodė draugiška ir mokanti saugoti paslaptis - mane įsivaikino žiobarai , o savo tikrųjų tėvų aš nepažįstu. Net nežinau kas jie . Bet mūsų koledžo vadovė man pažadėjo padėti...Aš neturiu įbrolių ar įseserių , o dėl tikrų brolių ar sesių - nežinau . Aš juk net ensu mačiusi jų.
Lėja padarė mažytę pertrauką ir tęsė toliau
- O dėl pomėgių... man labai patinka skaityti. O tu ar mėgsti skaityti ? Dar , kadangi esu metamorfmagė , galiu keisti savo išvaizda tai mėgau juokais gązdinti sav įtevius , neva nusidažiau plaukus - klastuolė prisiminusi nusijuokė- bet dar nesu visiškai įsitikinusi ar tikrai nesu metamorfmagė , nes pokolkas temoku kiek pašviesint ar patamsint plaukus. Na , dar keičiu akių spalvą. Bet irgi nežymiai . O tu ar turi dar hobių ? Kaip koledž vadovė ?
-
- Aš irgi nežinau kur yra mano tėvai. Sakitymui aš nelabai turiu laiko, net visą laisvą laiką skiriu futbolui. Aš irgi visai norėčiau būti metamorfmagė. Kadangi aš esu kilusi iš grynakraujų magų giminės gali būti, kad kadanors taip ir nutiks. Juk visi grynakraujai magai anksčiau buvo metamorfmagais. Man mano koledžo vadovė patinka.
- O ką tu dažniausiai veikdavai laisvalaikiu kai dar nesimokei Hogvartse? Ar tu nesiilgai draugų? Aš tai labai. Nors ir rašau jiems laiškuskiekvieną dieną ir jie man rašo kiekvieną dieną norėčiau, kad ir jie čia mokytusi... Beje o tavo globėjai geri? Tau patinka pas juos gyventi? Mano globėjai tai yra tiesiog nerialūs. Bent jau man taip atrodo...- Liusinda nusijuokė ir pažvelgė į Lėją.
-
-Ak , mano globėjai fantastiški ! Aš juos labai labai myliu , su jais man labai gera.O dėl draugų , tai.... na aš ten neturėjau labai daug draugų , nes mane vietiniai vaikai pradėjo laikyti keistuole , kai tik jų akyse mano palukų spalva iš kaštoninės akimirksniu pasikeitė į tamsiai raudoną.- tai Lėją privertė šyptelėti - taigi ten nelabai turiu ko ilgėtis. Vienintelis dalykas ko ilgiuosi - savo šunelio . Jis liko pas įtėvius.Jis dobermanų veislės , vardu Šypsnelėlė.O tu ar turi augintiį.
Mergaitė iš kuprinės išsitraukė knygą .
- Kaip tu visą laiką skiri futboliui , taip aš visą savo laiką išeikvoju skaitymui. Sportas ne man. Nubėgusi vos šimtą metrų imu dusti.... O jei mes abi nežinom , kas mūsų tėvai , tai mes galėtumėm kartu pabandyt išsiaiškint....
-
- O aš namie irgi turiu šuniuką vardu Smilkinas. Gal skambės ir keistokai, bet nei aš nei veterinarai net neįsivaizduoja kokios jis veislės... O dėl tėvų... Galim pabandyti.
Staiga prie Liusindos kojos atriedėjo futbolo kamuolys. Mergaitei nelabai rūpėjo iš kur jis atsirado, ji buvo laiminga. Varniukė atsistojo ir laukdama draugės kol ji kažką pasakys varinėjosi kamuolį pirmyn atgal.
- Beje, Lėja, kaip tu žadi surasti savo tėvus? Aš monau galim paprašyti kokios nors mokytojos, kad atliktų kraujo burtą, juk turėtų pavykti...
- O kokį tu knygų žandrą labiausiai mėgsti? Ar mėgsti žiūrėti filmus? Kuo norėtum būti užaugus žiobarų pasaulyje? Atsiprašau, kad daug klausinėju, tiesiog įdomu pasidarė,- Liusinda nusišypsojo.
-
Lėjai patiko naujosios draugės jai užduoti klausimai.
-O ką , egzistuoja toks burtas ? Būtų įdomu..
Mergaitė įsižiūrejo į Liusindą besivarinėjančią kamuolį . Tai varniukė darė kažkaip meistriškai ir Lėją tai žavėjo . Niekados sporto nemėgusi klastuolė apsižvalgė po kambarį , ir tarsi iš niekur abiejuose kambario kampuose atsirado futbolo vartai . Vieni buvo baltai mėlyni , o kiti - žaliai pilki . Mergaitė iškart suprato , ką reikia daryti
- Gal nori pažasti futbolą kartu ? Nemoku žaisti jokių sportinių žaidimų bet visai norėčiau pramokti.Žiūrėk ... Tavo vartai bus tie , kur nudažyti Varno nago spalvomis , o mano tie , kur žaliai pilki .Aš bandysiu įmušti į tavo vartus , o tu į mano. Bent jau aš manau , kad futbolas žaidžiamas taip.O gal kažką praleidau ?
-
Liusinda apsidžiaugė išgirdus pasiųlimą.
- Gerai, galim pažaisti tik truputį pakeisiu tavo vartus.
Liusinda matė, kad Lėja nesupranta apie ką ji kalba.
Čia juk kambarys iki pareikalavimo, jame turėtų būti viskas ko aš noriu.
Staiga Lėjos vartai pradėjo mažėti. Kai sumažėjo maždaug dvigubai Liusinda susišypsojo.
- Turėtų užtekti. Tu juk nemanei, kad leisiu tau žaisti nesažiningai, aš futbolą žaidžiu jau septyneris metus.
Liusinda pasiėmė kamuolį, kelis kartus pamušinėjo ore ir tarė:
- Pradėsi tu ar man pradėti? Beja, kad tau būtų lengviau tau galios tik dvi taisyklės - neliesti kamuolio rankomis ir nesistumdyti labai stipriai.
Varniukė parideno kamuolį Lėjai ir atsistojo šiek tiek arčiau savo vartų.
-
Pažvelgusi į kamuolį klastuolė vėl šyptelėjo
-Ir viskas? Daugiau taisyklių nėra ? Kągi , galim pradėti - ir mergaitė paspyrė kamuolį.
Meragitės ilgai žaidė žaidimą , jos net neskaičiavo rezultato . Bet Lėjai vos kelis kartus pasisekė įmušti įvartį . Ir tai klastuolė manė , kad varniukė jai nusileidžia.
Sušilusios ir pavargusios mergaitės nuėjo prie kaip tik joms atsiradusio staliuko ir kelių kėdžių. Ant stalo buvo dvi milžiniškos stiklinės gėrimo . Priėjus arčiau klastuolė pamatė , kad tai kola.
- Gaila , kad nemėgstu
Ir gėrimas Lėjos stiklinėje akimirksiu pasikeitė į paprastą vandenį su citrina
- Niekados nemaniau , kad sportas gali būti toks smagus - tarė raganaitė gerdama gėrimą -kai paildėsim , galėsim pažaisti , jei tik tu norėsi.
Kelias gurkšniais išgėrusi gėrimą Lėja apsidairė - vartai dar buvo likę .
-
Liusinda atsisėdo ant kėdės.
- O man labiau patinka paprastas vanduo po treniruotės.
Ir štai cola išgaravo ir stiklinė prisipildė vandens.
- Na kaip patiko žaisti?- Liusinda paklausė najosios draugės.- Man tai labai.
Varniukė atsistojo ir po kelių akimirkų pasigirdo muzika. Ji nebuvo labai garsi, tad draugės galėjo puikiai girdėti viena kitą.
- O tau painka šokti? Turbūt pamiršau paminėti, kad tai taipat didelis mano hobis.
Liusinda pamačiusi, kad jos stiklinė vėl prisipildė vandens atsisėdo. Šį kartą varmiugė vandenį gerė šiek tiek lėčiau. Tada ant stalo atsirado du ledinukai ant pagaliukų. Pirmakursė labai apsidžiaugė, net šie būtent šie ledinukai buvo jos mėgstamiuausi. paėmusi vieną greitai išvyniojo ir įsidėjo jį į burną.
-
Ledinukai vėl privertė klastuolę nusišypsoti.
-Man laaabai patiko žaisti futbolą. Nė nemaniau , kad tai gali būti taip smagu.
Lėja praplėšė ledinuko popierėlį.
-O šokti nemėgstu - prisipažino - tiesa, pradinėse klasėse lankiau šokius.Baleto mokyklą. Man jau pirmos pamokos pasirodė siaubingos. Bet mama sakė, kad po kelis kartus dar nuėjus , susirasiu draugų ir man ten patiks. Bet ne. Vaikai šaipėsi , nes akių spalva nuolat keitėsi. Tada pasiteisinau , kad nešioju lęšius. Bet ir šokti man nepatiko . Pradėjau pabėginėti iš baleto pamokų - likdavau persirengimo kambaryje . Bet šokių vadovė tai pastebėjo ir pasakė mamai . Na , bet jau galėjau mesti. Taip pradėjau lankyti dailės mokyklą . O tu ar mėgsti piešti ?
-
- Piešti man patinka, bet tiesa sakant aš piešiu siaubingai. Nors kai buvau maža gavau prizą iš prezidento už tai, kad gražiai nupiešiau Lietuvos prezidentę . Baleto aš taip pat negaliu pakesti. Aš šoku tik hiphopą ir hausą. Man tas grakštumas ir lankstumas balete ypač nepatinka, bet kai buvau mažesnė man patiko lankyti gimnastiką. O ką tau dar patinka veikti?
Muzika šiek tiek pagarsėjo, tad Liusinda kol laukė atsakymo nusprendė pasikartoti šokį, ar bent dalį jo.
- Beje aš kartais per hiphopo pamokas taipat pakeičiu akių spalvą, bet visiems tai patinka. Visi jau gal penkis kartus klausė iš kur gavau tokius lešius,- Liusinda nusišypsojo.
Varniukė išsitraukė savo grandinėlę, kad galėtų parodyti draugei.
- Lėja, tu esi kada nors mačiusi tokį raktelį?
-
- Turėjo būti liūdna mesti hip-hopo pamokas -atsiduso klastūnyno mokinė - suprantu , kad tau jos patiko . Bet tau pasisekė , tavęs niekas nepravardžiavo...
Lėjai tarsi pro miglą pralėkė vaizdai : štai ji, antrokė pirmojoje baleto pamokoje . Pirma su visais sutaria, bet netikėtai jos akių spalva tampa rožinė . Viena mergaitė suklykia, bėga pas mokytoją verkdama , vadindama Lėją vampyre. Vėliau mokykla , ji jau ketvirtokė . Sėdi antrame suole ,viena , be suolo draugės, o už nugaros gridi replikas , vaikai kalba tokiais žodžais:
Ji turbut ragana , o gal ją prakeikė....
Dabar ji jau savo kambaryje ant lovos , verkia , o plaukai nusidažę juodai.
Bet liūnieji vaizdiniai dingsta , vos tik draugė parodo raktelį
-Nežinau , kas čia , nesu mačiusi. Gal pasakytum , kas tai ? - paklausė klastuolė lyg niekur nieko.
-
- Tokius pačius turi ir kitų keturių grynakraujų burtininkų palikuonys. Man sakė, kad turiu juos rasti, bet net nenutuokiu nuo ko pradėti... Pasaulyje gyvena daugybė žmonių ir kaip aš rasiu keturis su rakteliais... O dėl hip hopo tai tu teisi. Tai taip pat liūdna kaip ir mesti futbolo treniruotes,- Liusinda nusišypsojo.
Varniukė atsisėdo ant kėdės ir po kelių akimirkų ant stalo atsirado pica.
- Gaila, kad aš vegetarė ir šiaip nevalgau picos...
Ir štai ant stalo šalia picos atsirado dubuo su salotomis. Jei tiksliau su Liusindos mėgstamiausiomis salotomis.
- Man šis kambarys kuo toliau tuo labiau patinka,- šypsodamasi tarė pirmakursė.- Beja turbūt pamiršau paklausti, kolia tavo mėgstabiausia šventė? Kada tavo gimtadienis?
-
- O ką , yra tik keturios grynakraujų burtinikų šeimos ?- nepatikėjo Lėja-manau , turėtų būti daugiau...
Klastuolė pažiūrėjo į šalia jos atsiradusią picą.
-Anksčiau buvau vegetarė , bet , tiesą sakant , negalėjau ištverti be troškintos jautienos...
Mergaitė atsipjovė gabalėlį picos šalia jos atsiradusiu picos pjaustymu peiliu.
- O tu kilusi iš grynakraujų giminės ? Aš tai net nežinau , kas mano tikrieji tėvai . Bet jie greičiausiai bus metamorfmagai , nes tai paveldima . O kadangi metamorfmagų retai tepasitaiko , tai ieškoti jau bus lengva .
Lėja atsistojo nuo stalo.Ji užsimerkė ir...
Pajuto , kad plaukai ilgėja , keičia spalvą . Atsimerkusi pamatė , kad jos orandžinių plaukų - kaip nebūta . Dabar jos plaukai buvo šviesiai mėlyni , garbanoti ir siekė žemę .Akys buvo smaragdo spalvos.Mergaitė pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje , kuris čia atsirado lyg iš niekur.
-Man patinka ši išvaizda , nors...
Plaukai iš garbanotų pasidarė banguoti .
-Va, taip geriau - ir veidrodis iš kar išnyko
-Nemaniau , kad taip lengva . Klausei , kada gi mano gimtadienis ? Jis rugpjūčio dvidešimt penktą. O kada tavo gimtadienis?
-
- Yra penkios grynakraujų burtininkų šeimos. Aš save jau radau,- Liusinda pradėjo juoktis.- O metemorfagų netiek jau ir mažai visi grynakraujai burtininkai buvo metamorfagai, o aš tik kartais galiu keisti akių spalvą...
Varniukė užsimerkė ir kai atsimerkė jos akys buvo raudonos kaip kokio vampyro.
- Tai praverčia per helovyną,- mergaitė nusišysojo.
- O mano gimtadienis yra kovo aštuntą dieną.
Pirmakursė išsitraukė mažą veidrodėlį.
- Na man labiau patinka juodos akys.
Tuo pat metu jos akys po truputi pradėjo keisti spalvą. Ir štai po kelių akimirkų Liusindos akys buvo juodos juodžiausios kaip juodutėlė naktelė. Liusinda pabaigė valgyti savo salotas. Kai tik varniukė į burną įdėjo paskutinį kasnį dubuo digo ir visas kambarys pakvipo kava. Pirmakursė pasižiūrėjo į stalą. Ant jo stovėjo puodelis mėtinės mokos.
-
-Mėgsti kavą ? -Lėja kelis kartus uostelėjo orą - ir dar...man regis...pala, pala...mėtinė moka !
Tačiau šalia klastuolės irgi atsirado kavos puodelis. Mergaitė žvilgtelėjo į jį.
-Kambarys jau pradėjo skaityti mano mintis - ji nusišypsojo - karamelinė latte.
Klastūnyno mokinė gurkštelėjo kavos . Plaukai iš švelniai mėtinių tapo karamelinės latte spalvos
-Tiesa, kartais erzina - nervingai tarė mergaitė , nes jos plaukai ėmė greit kaitaliotis - ruda , balta , karamelinė , vėl ruda , balta , karamelinė..
Mergaitė pasiėmė vėl tarsi iš niekur atsiradusią kepurę ir užsidėjo .
Nuolatinis plaukų spalvų kaitaliojimasis labai erzino jaunąją klastuolę .Tai jai priminė žiobarišką pradinę mokyklą. Tuos keturis pilnus patyčių ir vienybės metus.
Mergaitės akyse ėmė tvenktis ašaros . Kelios jų užtiško į kavą ir ši išnyko. Mergaitė panarino galvą ir plaukai nustojo keistis . Tapo juodos kaip varnas spalvos...
-
- Kavą? Taip laibai, o tu? O mėtinė moka mano mėgstamiausia, o tavo mėgstamiausia kaip matau karamelinė latte,- Liusinda nusišypsojo.- Bet tau turbūt per heloviną net nereikėdavo persirenkti ateini, pradedi keisti akių ir olaukų spalvas ir jie jau sako, kad tavo kostiumas tiesiog nuostabus.
Liusinda greitai išgerė visą moką.
- Na manau, kad mums kad mums netrukus reiks eiti. Jau nežinia kiek mes čia laiko būnam, bet jei nori dar galime trumpai pabūti.
- Lauki atostogų? Nori važiuoti namo? Ar tau geriau likti čia? Man tai čia patinka, bet namo jau norėčiau...
Kol varniukė laukė atsakymo į jos klausimus iš niekur nieko atsirado karšto šokolado, kurį Liusinda išvalgė per kelias akimirkas.
- Skanu... O tu mėgsti karštą šokoladą?
-
Prisiminti heloviną mergaitei nebuvo labai linksma. Apskritai, visos šventės žiobarų pasaulyje keldavo jai liūdnų prisiminimų.
- Helovino nešvęsdavau. Žiobarų pasaulyje buvau atstumtoji. Visi manė, kad esu tikra ragana.
Klastūnyno mokinė išsitraukė iš švarko kišenėlės lazdelę, sumosavo ja, sušnabždėjo butažodį ir iš lazdelės išleido melsvų dumų debesį
-Na, dėl šito tai jie neklydo
Mergaitė mosavo lazdele, šnabžėjo burtažodžius, o į dangų skrido visokiausių spalvų dūmai- žali, geltoni, rausvi. Lėja nustojo tik pamačiusi puodelį karšto šokolado
- Aišku, kas gi jo nemėgsta - ji kiek pralinksmėjusi paėmė puodelį ir gurkštelėjo karšto šokolado
- Čia tik man taip atrodo, ar kambarys iki pareikalavimo gamina tiesiog nuostabius patiekalus?
Su tais žodžiais prieš mergaitę atsirado lėkštė su dviem keksiukais.
-Manau, paimsiu šitą su baltu šokoladu ir karamele...o tu ar nenori?
-
Justina atžingsniavo prie kambario iki pareikalavimo. Ji pirmiausiai pagalvojo apie poilsį ir staiga jau stovėjo kambario viduje. Viskas labai priminė jos senąjį kambarį - centre stovėjo didelė minkšta lova, virš jos kabojo sapnų gaudyklė. Į sieną rėmėsi knygų lentynos ir rašomasis stalas. Sienos buvo apklijuotos Varno Nago vėliavėlėmis. Burtininkė atsipalaidavusi priėjo prie lovos ir staiga pajuto kažką prie kojos. Tai buvo mažas akmenukas. Jis buvo ryškiai oranžinis. Justina greitai pasilenkė ir pagriebė radinį. Norėjo jį apžiūrėti iš arčiau, bet staiga ją lyg elektra būtų nukrėtusi. Akmenukas iškrito jai iš rankos. Ji nusprendė daugiau jo neliesti ir nuėjo prie knygų lentynos. Pamačius savo mėgstamiausią knygą ,,Žiobarų nuotykiai", ištiesė ranką iki jos ir pastebėjo, kad ranka nematoma. Mergina pažvelgė žemyn ir suprato, kad yra visiškai nematoma. Tai buvo labai panašu į neregimojo apsiausto poveikį. Tada ji vedama smalsumo pabandė paliesti sieną. Hogietės ranka pralindo lyg ten nieko nebūtų. Ji pabandė pereiti kiaurai sieną ir staiga atsidūrė koridoriuje. Bet tada ji pamatė, kad galios išnyko-ji vėl matoma. Galbūt galios veikia tik kambaryje?. Justina vėl įėjo į kambarį ir suprato, kad jos spėjimas buvo teisingas. Noriu išsiaiškinti, kas čia per akmenukas. Burtininkė apsisuko ir išbėgo į biblioteką.
-
pasibaigus pamokoms Beatričė Sandra Riddle pasijuto išsekusi, ji be galo norėjo groti, pajuto ilgesį Bachui, Šopenui, Rachmaninovui... ak, kokia ji čia jautėsi vieniša. "Ir kodėl viskas taip turėjo atsitikti, kodėėėl!" klykė mergaitės siela. jos tamsias akis ėmė graužti ašaros, gerklėje įstrigo gumulas neleidžiantis kvėpuoti, siela rodės tuoj pliš pusiau iš skausmo, tačiau rauda neprasiveržė. užlindusi už šarvų penktame aukšte Beatričė susmuko be jėgų. "stokes Triče." "ką?" "stokes pasakiau nežliumbus čia kaip kokia kvaila merga! pasaulis negailestingas! jame ašaros nieko nepadės! privalai išmokti gyventi! ir neversk manes kartoti to, ką jau pasakiau." paskutinį sakinį balsas mintyse užbaigė ramiai. ji nei pati nesuprato, kodėl pakluso tam atšiauriam riksmui jos galvoje, tačiau atsistojo ir ėmė eiti. žinojo, jog daro klaidą, juk Madam Pomfri sake jai nepasiduoti užvaldomai, niekada neklausyti ką liepia balsas. "lipk į aštuntą aukštą." pasukusi prie laiptų Beatričė Sandra Riddle pamanė, juk jis nera jau toks ir galingas, juk galėtų priversti ją eiti, kam sakyti, o gal jis tik žaidžia? užlipusi į aštuntą aukštą sustojo ir savo siaubui paklausė: "kur dabar?" atsakymo neteko ilgai laukti: "prie paveikslo kur troliai lazdomis užbubina Barnabą besmegenį, beviltiškai mėginantį išmokyti juos šokti." mergaitė rado tą paveikslą, vos tik spėjo pagalvoti kokio velnio jis čia ją atvarė, išgirdo tolimesnes instrukcijas. "usimerk, tris kartus praeik pro tą sienos lopinį, kur yra paveikslas, ir mintyse maldauk, galvok, kaip tu nori groti." mergaitės širdis šoktelėjo lig dangaus ir nepaisydama jokių pažadų slaugei ji ėmė žingsniuoti užsimerkusi ir mąstė: "man be galo reikia vietos, kur galėčiau pagroti, prašau, man labai reikia vietos, kur galėčiau pagroti, aš maldauju, duokit man vietą kur galėčiau pagroti..." praėjusi tris kartus atsimerkė ir širdis nusirito į kulnus išvydus stiklines, lyg ir sales duris. nieko nelaukusi Beatričė griebė rankeną ir įėjo. o ten.. ten jos laukė didelis, erdvus kambarys, su viduryje stovinčiu pačios geriausios firmos "Steinway" fortepijonu. ant tokio instrument prieglaudoje gyvenanti mergaitė niekada nebuvo grojusi. Beatričė atsargiai priėjo ir palietė instrumentą ranka, tarsi šis būtų pagamintas iš trapiausio stiklo, Beatričė paglostė jį, lyg mylėtų labiausiai už viską pasaulyje. dar labiau jos akys nušvito pamačius aplink stovinčias lentynas su puikiausiais natų rinkinių pirmaisiais leidimais. pirmą kartą Beatričė Sandra Riddle pasijuto išties laiminga Hogvartse. tada prisiminė balsa, kurio dėka čia ir pateko: "Ačiū tau." "pasilaikyk šiuos gražius žodelius sau purvakrauje ir leisk man pailsėt, nuo tavo isterinių priepuolių paskaudo galvą." šįkart mergaitė nekreipė dėmesio į piktą toną, ji švelniai jam nusišypsojo ir ėmė groti.
-Tričė. - švelniai lūpose pražydo balso jai sugalvotas vardo trumpinys.
-
Šią savatę pilį užgulė tyla. Net pirmakursiai nebėgioja koridoriais, vyresniųjų nebepamatysi bimbinėjant ar šiaip vaikštant ir stumiant laiką. Toji stebuklinga tyla vadinosi egzaminais. Gal kam ir būtų baisoka vaikščioti po pilį, kai vien tavo žingsniai aidi visame koridoriuje. Bet tik ne Caroline. Jai netgi patiko, kad visur tylu ir ramu. Mergina nemėgo egzaminų prie stalų su plunksna rankoje. Tad vos tik gavusi galimybę padaryti praktinį darbą (tai kas, kad Ateities būrimui) grifiukė patraukė į Kambarį Iki Pareikalavimo. Juk darbas ten turi daug pliusų : nereikia neštis priemonių, nes viską rasi ten. Be to, tai juk mažytis nuotykis...
Priėjusi žymųjį gobeleną Caroline stabtelėjo ir ėmė sukti ratus palink sieną.
Man reikia vietos horologiumui pagaminti... Man reikia vietos horologiumui pagaminti... Man reikia vietos horologiumui pagaminti...
Atsimerkusi mergina pamatė duris. Ne bet kokias, bet medines ir rankų darbo išraižymais. Suėmusi rankeną grifiukė pravėrė jas.
Dirbtuvėse kvepėjo dažais. Ant stalelio tiksėjo krūva veikiančių ir neveikiančių laikrodžių. Šalia riogsojo visų vaivorykštės spalvų dažų skardinės ir įvariausio storio teptukai. Buvo netgi kelios knygos : "Horologiumai. Gaminimas ir panaudojimas", "Rankdarbių kerai" ir dar daug panašaus turinio.
Pasidėjusi savo krepšį ant lentynėlės Caroline prisėdo prie stalelio ir negaišdama ėmėsi darbo. Atsivertusi knygą mergina prasklaidė lapus, bet tuoj pat atidėjo ją į šalį. Ten viskas taip "aiškiai" pasakyta, kad reikia atskirus mokslus baigti, kad nors kažką suprastum. Geriau darysiu sava fantazija Atvertusi puslapį su pavaizduotu horologiumu grifiukė ėmėsi ardyti senus laikrodžius.
Išardžiusi apie šešis ar septynis mergina visas rodykles nudažė juodai.
Radusi maždaug dešimt centimetrų skersmens stiklo išpjovą ją atsidėjo į šalį. Caroline čiupo šalia gulėjusį kartono gabalą ir išsikirpo skritulį ciferblatui. Dailia kaip niekad, beveik kaligrafiška rašysena grifiukė užrašė skaitmenis nuo vieno iki dvylikos. Caroline akimirką dvejojo, arabiškus ar romėniškus skaitmenis rinktis. Galiausiai nugalėjo estetinis vaizdas - romėniški skaitmenys.
Profesorė prašė tik modelio. Taigi modelis veikti neturi. Vadinasi tiks senas laikrodžio pagrindas. Kaip pagrindą Caroline pasirinko seną, nebeveikiantį, bet didelį laikrodį. Pasiėmusi kišeninį peiliuką padarė išpjovas - įvairius išratymus, žvaidždes ir mėnulį. Baigusi viską nulakavo.
Atėjo metas smagiausiai daliai - detalių surinkimui į visumą. Caroline lazdele prie pagrindo pritvirtino pagamintą ciferblatą. Vėliau priklijavo visą tuziną rodyklių. Tada visą šitą "meną" uždengė pasiruoštu stikliuku. Baigusi mergina pažvelgė į savo darbą. Horologiumas buvo nemažas, gražus.
Lazdelės mostu Caroline susitvarkė savo darbo vietą, į krepšį įsidėjo baigtą horologiumą ir išėjo iš kambario.
-
Klarisa lėtai nuleidusi galvą žingsniavo ilgu ir nuobodžiu kolidoriumi, kol prieš jos akis atsivėrė durys į juodą kambariuką.Nieko nelaukdama ji įžengė į tamsų ir nemažą kambariuką.Įėjus, Klarisai už nugaros su trenksmu užsivėrė senosios durys.Žengus Klarisai žingsnį prieš jos akis visa juoda patalpa nušvito.Varniukė net iš nuostabos pravėrė burną:koledžų vadovų paveikslai, bordinės spalvos kilimai, stalai nusieti pačiais skaniausiais valgiais, kėdė su paminkštinimais.Visa tai atrodė lyg iš rojaus.Priėjus prie ką tik matyto stalo apkrauto visokiais valgiais,atsisėdo ant minkštųjų kėdžių.Pačiupo salotų dubenį ir pradėjo tas salotas"šlamšti".
Netrukus antrakursei į akį krito didžiulis, juodas pianinas.Kadaise ji juo mokėjo skambinti "Titaniko"melodija, Bethoveno"Elizai" tik tiek, bet tos melodijos ją apkerėdavo, ji nenustodavo jų skambinti.
Mergaitė staigiu judesiu atsistojo ir nulėkė prie to didžiojo muzikos instrumento.Susiradusi natą do, paskambino ją.Prisiminusi vaikystę,ji abiejom rankom perbraukė klavišus per visą pianiną.Nusikvatojusi Klarisa nuėjo nuo pianino ir patraukė prie ką tik atsiradusio židinio.Kiek pasišildžius, ji pasiėmė nuo stalo kelias vynuoges, ir nuėjo prie kambario durų.Kai atsidarė slaptosios, senosios durys.Ji apsižvalgė ir galiausiai nudundėjo ilgaisiais ir paslaptingaisiais Hogvartso kolidoriais.
-
„aš noriu ten, kur viskas paslėpta, man reikia ten, kur viskas paslėpta, prašau, aš noriu ten, kur viskas paslėpta...“ mąstė Beatrice tris kartus praeidama pro sieną su paveikslu, kuriame troliai užbubina Barnabą besmegenį, tikrai nevykusį šokių mokytoją, na, arba tiesiog patys mokiniai buvo niekam tikę. Mergina atsiduso iš palengvėjimo, kai atsimerkusi rado duris. Grifiukės širdis šoktelėjo aukštyn nuspaudžiant rankeną, ji skubiai įėjo vidun ir užsidarė.
-Lumos. – sušnabždėjo patyliukais, lyg čionai būtų kas paslėpta gyvo ir be jokio vargo galėtų išgirsti peraugusios mergiūkštės šnypštimą panosėje. „Tom, o tu esi tikras, kad paslėpei jį čia?“ paklausė ji mintyse, laukdama atsako net sulaikė kvapą. „Taip. Aš niekur kitur nieko neslėpdavau.“ Atsiliepė jis draugišku, kiek pavargusiu tonu. „O tai kodėl pats to žiedo niekada nenešiojai?“ „negi tu tikrai tokia kvailė? Juk pavogiau jį iš to idijoto Dumbldoro. Tas senas kvailys būtų pamatęs ir atėmęs, jam buvo nė motais nieko neturinčio berniuko jausmai, jis niekada manęs nemėgo, persekiodavo tom savo skvarbiom žydrom akim...“ „Vajėėė! Tom, tu manai jis išliko?“ nusigando grifiukė aprėpusi akimis kambarį kur viskas paslėpta, jis buvo sudegęs iki pat paskutinės grindlentės. „ir vėl tu nesieki savo tėvo protelio kiek matau. Juk keturių Hogvartso įkūrėjų sukurtas magiškas objektas negalėjo taip lengvai susinaikinti, jis nesunaikinamas Sandra.“ „Mano tėvas? Tu žinai kas mano tėvas?“ mergaitės minčių susijaudinimą tegalėjo įžvelgti vienintelis Tomas Marvolas Ridlis, todėl jis kurį laiką patylėjo, jam patiko tampyti savo draugutės nervus, galų gale, po sveikosios pauzės su, tamsiaakei rodės, amžina fermata suploninęs balsą vyras prabilo: „Taip mano brangioji, aš žinau visą tavo istoriją, ir jos nežino daugiau niekas, mudu su Natalie, tavo motina esame paslapties saugotojai, ji netyčia perdavė man tą paslaptį su tavimi, ups... bet ššš... tai jau kita užduotis panele, dar nelaikas užmesti ant tavo tokių jaunų pečių tokią atsakomybės naštą.“ Jis kalbėjo ilgai, tačiau malė lazanijas kaip koks politikas iš vaiknamio teliko, Beatrice papyko: „Tuč tuojau papasakok! Nes nieko tau neieškosiu.“ Ji įsispyrė į grindų pelenus ir sučiaupė lūpytes it princesė užsimaniusi žiemos metu pakalnučių iš rusiško filmuko „Dvylika mėnesių.“ „Nusiramink mano mergaite, viskas ateina su laiku, aš tikrai nieko nenoriu nuo tavęs slėpti, tik noriu padaryti tave stipresnę, paruošti tave tam, kas laukia. Ar pasitenkintum vienu mažyčiu fakteliu apie savo motiną?“ „jei tokios tavo sąlygos... gerai. Bet prižadėk man Tom, jog viską papasakosi, kai aš būsiu stipresnė, kai būsiu pasiruošusi.“ „Tai žinoma mano aukseli,. Tavo mama mokėsi varno nage, be to, ji turėjo nesveiką potraukį ne tik mokslams, bet ir sukriošusiems seniams ir jei ne aš, tu būtumei gimusi tuoj pat po Hogvartso mūšio, matai, man prireikė pusės metų, jog į tave įsitvirtinčiau. Dar šis tas, kad įrodyčiau kaip tu man rūpi – tu ne purvakraujė, kaip tavo motinėlė mėgina apdumt visiems akis, tu puskraujė, nors tavo motina buvo purvakraujė, užtad tėvas – grynakraujis galingas burtininkas. Žiūrėk, pasakiau tau net keletą dalykų vietoj vieno. O dabar meilute, žengte marš ieškoti žiedo.“ Beatrice akys šmaižiojo po sudegusias didžiulio kambario tarsi miestas grindis, tačiau pastebėti mažą auksinį daiktelį tarp pelenų buvo bergždžias reikalas. „Oh, Tom...“ atsiduso ji po nežinia kiek laiko šliaužiojimo grindimis. „žiedas kažkur čia, nagi, pasistenk Tris“ ji išsitiesė ant grindų nereaguodama į visus minčių draugo raginimus, ir jos akys pagavo aukso plykstelėjimą. „Tom, aukso šmaukštas!“ „ne kvailute, tai žiedas, Hogvartso įkūrėjų žiedas! Nagi, užsidėk jį, greičiau!“ šįkart jis kalbėjo su begaliniu jauduliu balse, tačiau Tris nežinojo, ar tai jos nuotaika jam persidavė, mat pati drebėjo taip, lyg tuoj tuoj turėtų lipti į didžiulę pasaulinę sceną ir atlikti visą Rečitalį. „keturių Hogvartso įkūrėjų žiedas....“ mąstė mergaitė atsargiai suimdama daiktą pirštais, šis skleidė vos vos juntamą šilumą. „iš Godriko Grifo aukso nukaltas, Helgos Švilpynės juodintu sidabru vidury išraižyta raidė S – juoda gyvačiukė, viena jos akis iš Salazaro klastuolio smaragdo, kita, iš Rovenos Varnanagės safyro.“ Atsiminė Beatrice citatą iš Hogvartso istorijos knygos. „Šis žiedas turėjo būti su abiem safyrinėm akim....“ pradėjo jai pasakoti legendą minčių draugas. „juodos gyvačiukės raižinys raidės S pavidale simbolizavo, jog žiedas priklausė Klastuoliui, kurį trys draugai jam padovanojo gimtadienio proga jiems susipykus, tarsi prisiminimą apie save. Tačiau, Salazaras norėjo, jog tai būtų visų simbolis, todėl, du mažyčius safyriukus sujungė į vieną didesnį, o kitą akį padarė iš savo smaragdo. Šį žiedą gali nešioti tik Salazaro Klastuolio palikuonis, jei užsideda kitas žmogus – žiedas nesuteikia jam savo galių.“ „Klastuolio palikuonio nešiojamo žiedo raižinys ima blizgėti, o brangaakmeninės akelės švytėti, taip suteikdamos savininkui galių.“ Tęsė Tris vyro pasakojimą. „Tos galios – nepaprastos.“ Toliau kalbėjo įkalintasis „žalioji akelė sustiprina nešiotojo paleistus kerus, mėlynoji – veikia tarsi skydas, auksas mirties pavojaus akivaizdoj apsivynioja aplink pirštą ir neleidžia sielai išeiti iš kūno, taip išlaikydamas nešiotoją nemirtingu.“ „o ką daro gyvačiukė?“ pasiteiravo mergaitė. „ji – viso žiedo jungiamoji jėga. Tai – galingiausias žiedo ingridientas.“ Pabaigė aiškinti jis išdidžiai. „O žinai kodėl Tom? Todėl, kad Helga Švilpynė buvo meilės atstovė, o meilė – galingiausia magija per amžius.“ „Sandra! Nekalbėk savo tėvo žodžiais, nebūk tokia kaip jis, arba nieko tavęs nemokinsiu, nepasiduok tiems paistalams apie meilę! Ar supratai?“ jos draugužėlis buvo gerokai įsiutęs. „taip Tom, supratau.“ Tačiau Tris jau buvo jo paties ištreniruota oklumantijos srityje, todėl pasistačiusi minčių sieną, slaptame savo galvos kampelyje, kuris priklausė tik jai, užsirašė: „Meilė – tai galingiausia magija per amžius.“ Taip pasakė jos tėvas, ir Tris žinojo, jog ras šios citatos savininko vardą kokioje nors knygoje, būtinai. Taip besišnekučiuodama su Tom Beatrice užsimiršo pirštuose spaudžianti magišką žiedą, šis dabar jau pulsavo. „Gal irgi nerimauja.“ Mąstė Tris. „Ne. Jis jaučia netoliese esant tikruosius šeimininkus.“ Džiūgavo sieladraugis. „Nagi, Sandra, užsidėk, užsidėk...“ šnabždėjo jis šnypštūniškai, mergaitei besimaunant žiedą. Staiga, menkoje burtų lazdelės šviesoje juoda gyvačiukė raidės S pavidale sublizgo, o akys sužibo žalia ir mėlyna spalvomis. „Tai tu ar aš?“ pasiteiravo mergaičiukė. „tai – mes.“ Ramiai atsakė Tom, ir Tris galėjo prisiekti kaip jautė jį nusišypsant. Jau eidama koridoriumi link savo bendrojo kambario vėl prisiminė tėvus. „Tom, o tai kaip suprast, mano mama manęs laukėsi ne devynis mėnesius?“ užklausė ji ir labai tikėjosi atsakymo. „mano dėka, purvakraujė laukėsi nuo 1997 liepos iki 1998 lapkričio.“ Atsakė vyras silpnu, pervargusiu balsu. „o mano tėvai gyvi?“ „Tris...“ „Prašau...?“ „tėvas miręs, motina gyva. O dabar pakaks – labanakt.“ Ir Tom atsitvėrė.
-
,,Na, čia turbūt ta siena. Ir man tereikia panorėti patekti į... kambarį esantį už jos? Hm, na gerai, pabandykim. Aš labai noriu patekti į kambarį iki pareikalavimo, aš labai noriu ten patekti, prašau, labai noriu patekti į kambarį iki pareikalavimo, prašau prašau prašau''. Betė viltingai pramerkė akį ir žvilgtelėjo į prieš pat ją esančią sieną. Dar neseniai ten ir buvo tik siena, tačiau dabar galėjai pamatyti duris, kurios, lyg niekur nieko, atsirado prieš dvi sekundes ir stovi, tarsi būtų tai dariusios visą laiką. Bailiai ištiesusi ranką, antrakursė palietė durų rankeną, apsižvalgė, tarsi būtų sumaniusi kažką blogo, ir įėjo.
Jos laukė... na, to nepavadinsi nei kabinetu, kuriame vyksta pamokos, nei mišku, nei paprastu lauku... Aukštoje patalpoje stovėjo du stalai, du medžiai, viena didžiulė akmeninė drakono statula ir vienas hipogrifas. ,,Viskas, ko man reikia namų darbų atlikimui. Pala pala... Ar čia tik ne?.. Mano hipogrifas? He, kas galėjo pamanyt...''. Šyptelėjus Bethany nuskubėjo pasisveikinti su gyvūnu.
- Labas, mano mažyli... Nors nelabai tu ir mažylis. Bet vis tiek. Ir dar nesupyksi, jei pakeisiu tavo spalvą? Tik nesijaudink, hipiuk, į kokią nors gražią...
Meiliai pakalbėjusi su savo augintiniu ( o gal draugu ), ilgaplaukė šiek tiek atsitraukė, išsitraukė lazdelę, giliai įkvėpė, pagalvojo apie spalvą, kuri pakeis hipogrifo dabartinę, ir kiek piktokai sušuko:
- Colorius!
Hipio galva po mažu ėmė keistis į auksinę su blizgučiais spalvą. Paskui ėmė keistis kaklas, nugara, po truputį keitėsi ir pilvas, geltona spalva slinko ir gyvūno priekinėmis kojomis, tik staiga procesas sustojo. Hipogrifas liko pusiau auksinis, pusiau pilkšvas. ,,Kas per... Nejaugi?.. Nesugebėjau pakeisti didesnio objekto spalvos? Panašu...''. Nusiminusi mergaitė suraukė antakius, daug labiau susikaupė ( bent jau jai taip atrodė ), ir vėl ištarė spalvos keitimo burtažodį. Hipis iškart, ir daug greičiau nei pirmąjį kartą, pradėjo keistis. Betė priėjo prie gyvūno, uždėjo ranką ant nugaros ir, liūdnai šypsodamasi, pradėjo kažką burbėti panosėje:
- Oho... Koks tu gražuolis... Kad tik profesorė leistų tave palikti tokį... Kad tik leistų... Būtų gerai...
Antrakursė tarsi kūkčiodama atsikvėpė ( visi žinom tą jausmą, kai verkiam, bandom nustoti verkti, tada bandom įkvėpt daug oro, bet oro įkvėpimas trūkčioja. Tikiuosi supratot, ką pasakyt noriu ), nuleido ranką ir apžvelgė kambarį. ,,Ką dabar pasirinkti? Gal... Hm... Ai, medį pakeisiu''. Priėjusi prie toliau esančio medžio, Bethany jį palietė, tarsi susipažindama, ir, užvertusi galvą į viršų, apžiūrėjo. Jis buvo tikrai aukštas ir platus, beveik toks kaip Uždraustajame miške. Tačiau vis tiek ne toks galiūnas. Atvertusi galvą rudaplaukė pamirksėjo skaudančias akis ir atsitraukė per tris metrus. Išsitraukusi lazdelę ji pakartojo visą procesą ( na, suprantat, nusitaikė, pagalvojo apie spalvą ir t.t. ). Grifiukė nusistebėjo, kai medis vos per kelias sekundes tapo rėžiančios akį, holografinės spalvos. ,,Eee... Na, nesitikėjau, bet ką padarysi, kad man taip sekasi''. Pasididžiuodama dvylikametė nustraksėjo prie sienos. ,,O dabar... Na, aišku, tai šiek tiek pavojinga... Jeigu man nepavyks atversti spalvos? Turbūt teks eiti pas seselę...''. Užsimerkusi ji pridėjo lazdelę prie savo kaklo ir vos girdimai, tarsi veriama skausmo, sušnabždėjo ''Colorius''. Vis dar užsimerkusi Betė paprašė kambario ( kad ir kaip keistai tai skambėtų ) veidrodžio, o kai išgirdo kažkokį girgždesį, pradėjo jo ieškoti rankomis. Galiausiai jį suradusi grifė atsimerkė ir...
- Aaaaaaa!!!
Antrakursė staigiai pasičiupinėjo veidą.
- O... Tai gerai... Kad jis dar čia... Jau maniau prasidanginau savo kūną.
Veidrodyje Bethany pamatė tik kambario atvaizdą ir skrajojančius savo rūbus. Aišku pati panorėjo tapti perregima, tačiau... tai kiek gąsdino. ,,Na, manau užteks tų spalvų keitimo. Telieka atversti save, hipį ir medį. Dėl viso pikto, pradėsiu nuo savęs''. Vėl pridėjusi lazdelę prie kaklo, grifiukė ištarė burtažodį. Veidrodyje pamažu pradėjo matytis jos kūnas. ,,Ačiū dievui, pavyko''. Apsižiūrėjusi, ar tikrai visas kūnas liko normalios spalvos, Betė nuskubėjo pakeisti ir kitų dviejų objektų spalvos. ,,Gerai užduotis baigta, bet... Įdomu ar reikia viską surašyti ant lapelio? Na, dėl viso pikto parašysiu. Laimė, pasiėmiau pergamento ir plunksną''. Atsisėdusi prie hipogrifo ilgaplaukė ėmė rašyti į lapelį lygiai taip pat, kaip ir per transfigūracijos pamoką:
Prieš Po
Medis - kamieno spalva ruda, lapai tamsiai žali Rėžianti akį holografinė spalva
Hipogrifas - pilvas baltas, visa kita pilkšvos spalvos Auskinė su bligučiais spalva
Aš - odos spalva Perregima, bet nežinau, ar tai spalva
Susirinkusi daiktus mergaitė nuėjo link hipogrifo ir užtikrintai ištarė:
- Reducio. Colorius.
Hipis sumažėjo iki vyro delno dydžio ir vėl tapo auksinis.
- Va, dabar tu vėl esi auksinis. Todėl pavadinsiu tave auksiuku. O be to, pasiimsiu tave. Tikėkimės, nieks nesužinos ir tavęs neatims ar, dar blogiau, nenužudys.
Bethany įsikišo padarėlį į savo kelnių kišenę ir trykštanti džiaugsmu išėjo iš kambario iki pareikalavimo.
-
Frankas atsikėlė savo minkštoje lovoje. Ištiesęs ranką, jis siekė paliesti juodosios knygos viršelį. Viršelio jis nepalietė. Jis palietė medinį spintelės paviršių. Išsigandęs Frankas šoko iš lovos ir prikėlė savo draugus.
-Dar tik pusė aštuonių, Stigleri, - pasakė vienas.
-Ką čia išdarinėji, Frankai? - paklausė kitas.
-Ieškau savo knygos, - atsakė Frankas. -Gal netyčia matėt?
-Taip, mačiau, - atsakė vienas švilpinukas, gulintis šalia Franko. -Kuo ji tau patinka? Tai tik knygą su dėmėmis.
Kai berniukas išgirdo kad draugas juodąją knygą apibūdino kaip knygą su dėmėmis, Frankui palengvėjo. Knyga neatskleidė savo paslapties.
-O kur ji dabar? - paklausė Frankas.
-Štai čia, - iškėlęs knygą, pasakė švilpinukas, gulintis prie Franko.
Frankas šoko ant draugo lovos. Užšokęs griebė iš švilpinuko knygą. Atgavęs juodąją knygą, Frankas grįžo prie lovos, pasilenkė ir ištraukė savo lagaminą, apklijuotą pašto ženklais. Iš jo išsitraukė plėšytus džinsus, baltus marškinius, baltas kojines, geltoną su juodais dryžiais kaklaraištį, savo juodąjį apsiaustą ir rankšluostį. Knygą Frankas įmetė į lagaminą ir uždarė jį. Drabužius padėjo ant lovos, o pats su rankšluosčiu rankose ėjo į vonią.
-Be to... - prakalbo kitas jaunuolio draugas. -Gražūs apatiniai.
-Ačiū, - atkirto Frankas. -Girdžiu iš to, kuris miega be jų.
Po kelių minučių gryžęs iš vonios, Frankas apsirengė savo drabužiais, susišukavo savo tankius plaukus, iš lagamino pasiėmė knygą ir išėjo ieškoti kambario apsupto legendomis. Jis išėjo ieškoti kambario iki pareikalavimo.
Po 30 minučių paieškos, jaunuolis rado tai ko ieškojęs. Tiksliau apytikrę vietą, kur turėtų būti tas kambarys. Jis priėjo prie gobeleno. Man reikia kambario kuriame galėčiau paslėpti paslaptingąją knygą, kurią laikau rankose. Prašau atsiverk. Prašau, prašau, prašau... Staiga, sienos pradėjo keistis. Joms prasiskyrus, išlindo milžiniškos durys. Durys buvo papuoštos kiekvieno koledžo spalvomis ir gyvūnais. Kiekvienas gyvūnas buvo nuspalvintas koledžo spalvomis. Tai atrodė labai keistai. Frankas lėtai palietė durų rankeną ir durys tyliai prasivėrė. Kambarys buvo apšviestas vienintelio šviesos šaltinio - židinio. Jame degė melsva ugnis. Kai tik jaunuolis žengė žingsnį į kambarį iki pareikalavimo, durys garsiai užsidarė ir pradingo. Durims pradingus, vietoj jų atsirado didelis, kvadratinis veidrodis. Pažvelgęs į jį, Frankas pasitaisė savo kaklaraištį ir savo tobulai stovinčius plaukus. Jaunuolis nusigręžė nuo veidrodžio ir kambario viduryje pastebėjo milžinišką skrynią. Ant jos viršaus gulėjo padėtas keistos struktūros raktas. Tikriausiai nuo skrynios. Frankas paimė raktą ir atrakino skrynią. Toje skrynioje buvo dar viena skrynia, o toje - dar viena ir t.t. Jaunuolis įdėjo knygą į skrynią ir užrakino visas skrynias. Raktą įsimetė į apsiausto kišenę ir išėjo iš kambario.
-
Tą dieną po pamokų Queenee nusprendė pasivaikščioti koridoriais. Mergaitė vaikščiojo galvodama apie namus, šeimą, savo kambarį. Netrukus priėjo gana keistas, bet labai gražiai duris. Įdomu, kas gi čia? Juk anksčiau čia eidama niekada nemačiau jokių durų... Įėjusi į kambarį mergaitė pamatė savo kambarį. Na tiksliau sakant kambarį identišką jam. Esu girdėjus apie šią vietą. Tai kambarys iki pareikalavimo. Aš prisiminiau savo kambarį, galvojau kaip dabar norėčiau jame būti ir štai atsirado šis identiškas kambarys. Pirmakursė apžiūrėjo savo kambarį. Įdomu kodėl tėvai pakeitė mano sienų spalvas. Juk aš nemėgstu geltonos. Panelei Reins kilo mintis. Juk spalvas aš galiu pakeisti. Pirmiausiai Queenee priėjo prie sienos esančios prie lango. Dabar turiu prisiminti tikslų sienų spalvos atspalvį. Visos sienos išskyrus tą, esančią prie lovos buvo švelniai žalios. Švilpiukė susikaupė, pasiėmė lazdelę, nukreipė ją į sieną ir tarė:
- Colorius.
Dabar ji įdėmiai žiūrėjo kaip siena iš gelsvos tampa švelniai žalia. Na va, ši siena vėl graži,- patenkinta savimi galvojo mergaitė. Tada tą patį ji padarė su dar dviem sienomis. Na, o dabar bus sunkiau. Paskutinė siena, esanti prie lovos buvo miško paveikslas. Queenee puikiai atsiminė kai kažkoks žymus dailininkas paišė mišką ant tos sienos kelias dienas. Jis piešė su kažkokiai mažais skirtingų spalvų daikteliais. Jie priminė pieštukus, bet nepiešė kaip pieštukai. Kai dailininkas baigė piešti tai buvo panašu į nuotrauką arba realų vaizdą.
-Colorius,- susikaupusi tarė Queenee.
Siena iškart pradėjo keistis.
- Valio! Man pavyko!
Panelė Reins jau buvo beeinanti link durų kai suprato, kad bus geriau jei viską atkeis ir palinks taip kaip ir rado.
- Colorius,colorius.
Na štai. Viskas taip kaip ir buvo.
Švilpiukė išėjo iš kambario ir nuėjo link švilpynės bendrųjų kambarių.
-
Kambarys iki pareikalavimo buvo puiki vieta skaitymui. Knyga apie mitines būtybes pasakojo apie selkius. Tai padarai žmogaus išvaizda kuris įšokęs į vandenį galėdavo pasiversti ruoniu. Padarai gyveno Škotijos pakrantėse bet magiškų gyvūnų konrtrolės tarnyba juo perkėlė į gėlavandenius urvus kur jų nesuras žiobarai. Jie minta žuvimis, pakrantėje augančiais augalais. Žiobarai dažnai į žmonas pasiimdavo selkes bet kai jos gimdydavo vaiką bėgdavo į jūrą ir niekada nebegryždavo. Kai kurie žiobarai joms neleisdavo išeiti. Tos kurios gimdydavo namuose vyrams neišleidus, mirdavo. Vaikas gimdavo nebilys ir galėdavo kalbėti tik įlipęs į jūrą, nes buvo maišyto kraujo. Selkių populiacija yra normali. Pavargęs nuo skaitymo jis nudūlino į miegamajį.
-
Buvo labai lietingas vakaras, todėl Queenee nusprendė nueitį į kambarį iki pareikalavimo. Jau senokai ten buvau. Eidama galvojo apie šilta ir jaukų kambariuką su židinių. Kaip ir tikėjosi atvėrusi duris tai ir rado. Atsisėdo į vieną iš dviejų priešais esančių krėslų. Pasiėmė ant stalo stovintį puodelį kakavos su zefiriukais ir spoksodama į židinį lėtai gurkšnojo. Čia buvo šilta, ramu, gera. Gal netgi net ramu. Pirmakursė čia atėjo ne todėl, kad jai nepatiko triukšmas, mokiniai ar panašiai. Tiosiog tai turbūt buvo vienintelė vietą Hogvertse kurioje buvo galima tyliai ir ramiai pasikalbėti, pabūti. Aišku buvo ir kitų vietų, bet ten buvo šalta ir drėgna. Na ką gi gal nieko nenutiks jei išgersiu dar vieną puodelį? Švilpiukė pasiėmė ką tik lyg iš niekur atsiradusi puodelį ir toliau stebėjo liepsnas.
-
Koridoriumi einanti Klarė pamatė prieš ją pažįstamą siluetą ir kadangi pamokos jau buvo pasibaigusios nusprendė pasekti iš paskos, gal net išgasdinti, juk ji mėgo pokštus.
Tyliai prisliūkinusi prie pažįstamos merginos nugaros. Staigiai uždėjo rankas jai ant akių
- Bū! Spėk kas?
Apsukusi ratą aplink Klarė įsitaisė į priešais esantį krėslą, ir pagalvojo, jog ir pati visai norėtų kažko šilto, vaisinės arbatos su citrina, o ir gabalėlis šokolado šalia nepakenktų. Tik grifei apie tai pagalvojus priešais ją atsirado arbatos puodelis, o per vidurį staliuko daili pieniško šokolado plytelė. Atsilaužusi gabaliuką Klarė patogiau įsitaisė krėsle.
- Na ir orelis, ką? - nusišypsojo. - Tokiu oru nesinori niekur eiti...
Klarei buvo smagu rasti tokią vietą atokvėpiui nuo pamokų ir blogo oro.
-
Queenee šiek tiek išsigando kai kažkas uždėjo jai rankas ant akių. Bet netrukus mergaitė susiramino. Juk ji čia pažįsta nedaug mokinių, taigi daugelį balsų prisimena. Čia juk ta mergaitė su kuria aš susipažinau pirmiausiai. Koks jos vardas? Man atrodo, kad... Klarė!
- Klare, negi tu visą laiką kol aš čia ptogiai sėdėjau ir gurkštojau kakavą slėpeisi? Juk galėjau ir ankščiau mane išgązdinti...
Kai mergaitė atsisėdo į minkštą krėslą esantį priešais švilpiukę pirmakursė Queenee jau buvo išgėrusi antrą puodelį kakavos.
- Man ši vieta patinka... Šilta, ramu... Aišku beveik nėra kam krėsti pokštus...
Tai pasakiusi Queenee nusijuokė.
- Na, kaip tau Hogvartsas? Dar nepasiilgai namų? Šeimos? Draugų?
-
Klarė užkryžiavo kairę koją ant dešinės.
- Slėpiausi, juk gasdinimo esmė ir yra palaukti kol niekas net nepagalvos. - mergaitė pakėlė antakius, bandydama suprasti, kaip kitas žmogus nesugebėjo suprasti pokšto prasmės. - Beveik... - Klarė nusijuokė ir pasimuistė krėsle.
- Hogvartse man patinka, aišku dar vis kiestoka, mama ilgai nuo tėčio slėpė, jog ji ragana, todėl tik paaugusi sužinojau apie magiją, todėl vis dar dažnai nustembu. - Nusišypsojo. - Namų pasiilgau, draugų nedaug teturėjau, kadangi daug kam atrodžiau šiek tiek keista, labiausiai pasiilgstu šokių ir gimnastikos treniruočių, muzikuoti ir piešti čia yra kur, tačiau su sportu šiek tiek sunkiau. - pagalvojusi apie sportą Klarė ištiesė čiurnas, sudarydama taip išsiilgtą tiesią liniją ir išspaudė šypseną.
- O kaip tu? Nori šokolado? - pačiupusi dar vieną gabalėlį ištiesė plytelę draugei. - Girdėjau padeda pralinksmėti...
-
Queenee nusišypsojo, paėmė gabaliuką šokolado ir tarė:
- Aš labai pasiilgstu namų. Aišku, pasiilgstu tėvų ir brolio, bet labiausiai kamerų, filmavimo aištelių, scenarijų... Tai buvo ir turbūt visada liks mano gyvenimas. Iš pradžių netgi norėjau nevažiuoti čia... Man patiko mano gyvenimas, nenorėjau nieko jame keisti. Aišku pasiilgau ir kitų veiklų, draugų...
Queenee pamatė, kad židinyje jau nebedaug malkų, taigi atsistojo ir porą įdėjo iš šalia esančios dėžės. Aišku ji galėjo panorėti, kad malkų židinyje padaugėtų, bet įprotis yra įprotis. Sudėjusi malkas į židinį švilpiukė vėl patogiai atsisėdo į fotelį. Mhh, norėčiau tų sausainių, kuriuos taip mėgstu krimsnoti per filmavimo pertraukas... Netrukus ant stolo atsiradu lėkštė su jos mėgiamiausiais sausainiais.
-
- Na, tavo gyvenimas ir žiobarų pasaulyje buvo šiek tiek magiškas... - Klarė nusijuokė. - O kas paskatino tave vis dėl to čia atvykti? Ko labiausiai laukei važiuodama čia? Šiaip smalsu... - mergina šiek tiek susigėdo, pagalvojusi, kad galbūt kiša savo nosį į šiek tiek svetimus reikalus.
Pabaigusi arbatą grifiukė įsimetė burnon dar vieną gabalėlį šokolado, tai buvo mėgstamiausias jos skanėstas, ir beveik vienintelis valgomas daiktas, kurį Klarė galėjo valgyti be perstojo.
- Papasakok daugiau apie filmavimo aikšteles, visai įdomu sužinoti, esu buvusi tik vieną kartą, kai su šokių studija filmavomės masinėje filmo apie šokius scenoje... - Klarės veidas pamasčius apie šokius nušvito. Ji šokius dievino, manė, jog Queenee filmavimo aikštelė buvo toks pat šventas reikalas kaip Klarei šokiai ir muzika ir dailė.
-
- Na turbūt išvykau, nes galvojau, kad susirasiu naujų draugų, o man čia lyg atostogos. Tik čia šiek tiek keista... Londone mane žinojo daugelis... O či toks jausmas, kad niekas nežiūri filmų, todėl kai čia atvykau buvo gan sunku pritapti... Iš pradžių sakiau, kad niekur nevažiuosiu, nes negaliu ir vaidinti ir mokytis čia, bet mano tėvai po ilgų derybų sugebėjo susitarti. Kol manęs nėra jie neskubėdami filmuoja scenas kuriose manęs nereikia, daro dekoracijas kostiumus ir panašiai. O per vasarą greitai nufilmuoją scenas su manimi. Taigi čia būdama aš turiu išmokti visą scenarijų. O dėl filmavimo aikštelių ir pačio filmavimo aš galėčiau pasakoti valandų valandas. Turbūt bus paprasčiau jei tu kažko apie jas paklausi...
Queenee nusijuokė.
-
- Na manau tikėdamasi atostogų smarkiai klydai, - Klarė nusijuokė. - Visos pamokos, namų darbai, tikrai nepanašu į žaidimą ir atostogas.
Klarė apsidairė po jaukų kambarį ir trumpai pamąsčiusi ėmė kalbėti toliau:
- Spėju rasti laiko be mokslų dar ir kažką mokytis tikrai sunku, na bent jau man taip yra su šokiais. Gimnastikos sąlygų čia mokytis nėra, na žinai, tam reikia ir batuto ir didelių minkštų čiužinių, ir svarbiausia nekalbant apie kitą salės įrangą, žmogaus, kuris sugebėtų padėti su įgūdžiais, nes dažniausiai, mums, gimnastams reikia padėti ties pradedamais mokytis elementais. Dažnai koridoriuose mane sutiksi besikartojančią žingsnelius, žinau, kad atrodau kvailai, bet negaliu susilaikyti. - Klarė nuoširdžiai juokėsi.
- Dekoracijos ir kostiumai man labai patiktų, dievinu dailę, dar prieš lankant mokyklą svajojau tapti įžymia dizainere, aišku manau dabar mano karjeros planai keisis.- Minčių šuolis aplankė Klarę. - Na taip, čia kaip atskiras pasaulėlis, kartais atrodo tarsi išties vaidinčiau filme, bet na, iš tikro magija egzistuoja....
-
Šiek tiek pamąsčiusi švilpiukė tarė:
- Aš turbūt nekeisiu savo planų, neturėtum jų keisti ir tu. Juk tu mėgsti šokti, netgi labai. Kažkada mačiau tave šokinėjančią koridoriuje. Neatrodei kvailai,- nusišypsojo Queenee.
Šiek tiek pagalvojusi pirmakursė visa nušvito ir tarė:
- Juk čia yra kambarys, kuriame galime turėti viską ko tik norim. Jeigu nori aš mielai pasižiūrėsiu kaip tu treniruojiesi... O ir aš galėčiau šiek tiek pasitreniruoti. Prieš filmavimus mus dažnai kažkur išsiunčia, kad sustiprėtumėm. Dažniausiai bėgiojame, plaukiojame, bet šiek tiek pasitampyti išeitų į naudą. Trumpiau pasakius nauda mums abiems.
Belaukdama atsakymo švilpiukė išgėrė neseniai atsiradusią arbatą, suvalgė visus sausainius. Tada nuėjo ir įdėjo porą malkų į židinį.
-
Klarė atmetė susitaršiusius plaukus už nugaros.
- Na, vasarą grįžusi vistiek eisiu į studiją ir maniežą treniruotis, nesiruošiu galutinai mesti to, kuo užsiėmiau šitiek metų. - Klarė atsakė į draugės šypseną. - Na, koridoriuje šokinėti šiek tiek kvaila, kad ir ką sakytum. - Klarės šypsena virto juoku. Kol grifė juokėsi, draugė kalbėjo toliau
- Na tada ko laukiam, pabandom, manau žinai kaip reikia apšilti? - Klarė iš nekantrumo atrodė, nusprogs.
Ir štai kambarys ėmė pildyti merginos mintis. Šalia krėslų ir stalo atsirado kilimu padengtas, panašus į gimastikos maniežo grindis raudonas paviršius. Viena siena pavirto šviesiu veidrodžiu, reikalingu tam, kad merginos viską atliktų taisyklingai.
Klarė pernelyg nedelsdama nusiavė batus, ir numetė apsiaustą ant krėslo. Užlipusi ant minkštų, šiek tiek spyruokliuojančių grindų, žaliaakė laukdama draugės atsako ėmė sukioti kaklą.
-
Iveta susijaudinusi ėjo paslaptingais mokyklos kolidoriais. Staiga ji eidama pamato, kaip sienoje atsiranda durys...Kadangi Iveta buvo tikrai smalsi, ji nusprendė užeiti.
Užėjusi vidun ji pamatė paprastą, tačiau tikrai gražų kambarį, atrodo jog nieko neįprasto nėra, bet kambario gale ji pamatė tvebkinį...Iveta atsargiai priėjo prie jo, pasilenkė greitai pažiūrėjo į vandenį ir vėl atsitraukė. Nieko neatsitiko. Dar karta pažiūrėjo į vandenį ir mato savo atspindį. Staiga Iveta pamato savo tėvus!!! Ji greit atsigrežė, bet nieko nematė... Taip tikrodė vanduo. Ji vėl pažvelgė į vandenį ir mato, jos mama ir tėtis padeda jai ant peties savo rankas... Iveta vėl pamanė, kad tai tikra ir padėjo savo rankas sau ant pečių lyg liestu jų. Bet ji palėtė savo pečius.. Staiga ji kažką išgirsta! Išsigando ir nusprendė, kad būtu geriau iš čia išeiti, kad dar kasnors neprigautu, bet Iveta dar čia grįš, tikrai... Ji išėjo laukan ir atsargiai uždarė duris. Staiga durys dinksta sienoje... Iveta svajodama nueina link Grifo gūžtos bendrojo kambario.
-
Queenee taip pat išliko iš patogiojo krėslo, nusiavė batus ir nuėjo prie Klarės.
- Žinau kaip reikia apšilti, bet turbūt bus geriau jeigu darysiu kaip tu darai... Bus papračiau ir turbūt efektyviau. Man nereikia dažnai apšylinėti.
Pirmakursė taip pat pradėjo sukioti kaklą. Kol abi mergaitės apsilo praėjo gan nemažai laiko. Kai pagaliau jos baigė švilpiukė šiek tiek nekantraudama paklausė:
- Na, O ką darysime dabar?
Queenee nusišypojusi pasižiūrėjo į Klarę, o tada į židinį. Pamačiusi, kad ten vien kol kas dar karštos žarijos nubėjo gelbėti šiltos ir malonios ugnelės. Pasiėmė porą mažesnių pagaliukų ir keletą didelių malkų. Nuėjusi viską gražiai sukrovė ir porą kartų papūtė į žarijas. Netrukus ugnis įsidegė taigi pirmakursė grįžo pas draugę.
-
Išgirdusi apie draugės nenorą apšilti, Klarė nusprendė draugę sudrausminti
- Žinok taip tik atrodo, jog ilgai nereikia apšilti, o dažnai baigiasi įvairiomis traumomis. Štai tokia paika mergiotė vardu Silvija mūsų gimnastikos mokykloje per mažai apšilusi sėdo į špagatą ir taip baigėsi jos, kaip gimnastės karjera. Nutraukė raiščius, ir jai daugiau nebegalima.
Baigus apšilimą Queenee besmalsaujant žaliaakė aiškino draugei:
- Dabar, reikės prisiminti pradinius judesius, tam, kad kūnas atsimintų, ką geba. - Klarė atkreipė dėmesį į begęstantį židinį gelbstinčią švilpiukę. - Nekurk smarkiai. - Nusijuokė grifė. - Tuoj čia bus išties karšta.
Klarė nenorėdama pradėti nuo sunkių triukų, kad nepažeistų ilgą laiką krūvio nemačiusių raumenukų ėmė paišyti saulutes, rondatas, stovėti ant rankų, verstis kūlio.
- Parodysi kokius triukus moka aktoriai?
-
Vaikščiodama akmeniniais Hogvartso koridoriais Kira ieškojo kambario iki pareikalavimo. Mergina vis atsigręždavo atgal, įsitikinti, jog niekas neseka iš paskos. Ji turėjo kai ką padaryti, bet tai buvo slapta. Greiti platūs žingsniai ir tobula laikysena. Tai tik parodė, jog Mori įsitempusi ir nervinga. Šaltas ir atgrasus veidas - dar viena kaukė, slepianti sumišusią sielą. Stipriai sugniaužtame delne - burtų lazdelė. Nesaugumo požymis. Klastuolė akivaizdžiai bijojo.
Tamsiaplaukė priėjo koridoriaus galą ir susikaupė. Mintijo apie tai, ką turi padaryti. Kirai reikėjo saugaus nedidelio kambario. Nieko įpatingo, tačiau šio to pasislėpti. Pabėgti nuo hogiečių ir įžvalgių profesorių. Ji jautėsi taip beviltiškai, jog kambarys iki pareikalavimo, buvo vienintelė išeitis.
Staiga sienoje pasirodė didelės metalu kaustytos ąžuolinės durys. Dar kart apsidairiusi lėtai įėjo į kambarį. Jis buvo toks, kokio jai ir reikėjo. Atrodė, jog kažkas perskaitė Mori mintis ir patenkino lūkesčius. Tamsus dulkėtas kambarys su nedideliais langais, iš kurių sklido blausi šviesa. Sienų pakraščiuose stovėjo tuščios spintos ir knygų lentynos, gulėjo vilnoniai pledai ir žiurkių apgraužtos knygos. Vidury - didelis stalas su įmantriais raižiniais ir pasidabruotomis stalčių rankenomis. Jis tiesiog prašyte prašėsi būti apkrautas Kiros laiškais ir kitomis smulkmenomis. Šalia - patogi kėdė puikiai deranti prie stalo. Ir svarbiausia - židinys, mūrinis židinys, kuriame rusena ugnis. Čia jos niekas neieškos. Ji galės būti tik su savo mintimis.
Mergina šiek tiek atsipalaidavo radusi tai ko reikia. Tačiau vis tiek nesijautė saugi. Paskutinę minutę, jos ramią sielą sudrumstė gautas laiškas, kuris viską apvertė aukštyn kojomis. Sugriovė Kiros įsitikinimus ir taip kruopščiai puoselėtas viltis. Įžiebė nuolatinį nerimą ir kurstė baimę.
-
Reina vaikščiojo pirmyn ir atgal, rankoje spausdama nedidelį voką su laišku. Jos ausys gaudė kiekvieną garsą, o visas kūnas buvo įsitempęs. Klastuolė kramtė lūpą, kuri jau ir taip kraujavo, ir svarstė, ką jai dabar daryti. Neseniai viskas dar buvo gerai, o dabar merginą buvo užvaldęs nerimas ir keistas smalsumas, kuriam ji stengėsi nepasiduoti.
Rytas buvo įprastas, Reina sėdėjo prie stalo Didžiojoje salėje ir valgė pusryčius. Kaip ir kiekvieną rytą, į salę staiga pasipylė pašto pelėdų lietus, ir ant mokinių pradėjo kristi įvairūs laiškai. Reina dažniausiai nieko negaudavo, nebent laišką nuo brolių kartą per mėnesį, todėl labai nustebo, kai priešais ją nusileido nedidelis vokas. Jis buvo adresuotas jai, tačiau niekur nebuvo siuntėjo. Mergina pasiėmė tą laišką ir įsidėjo į apsiausto kišenę nė nežvilgtelėjusi.
Pavalgiusi Reina buvo begrįžtanti į bendrąjį kambarį, kai prisiminė tą keistą laišką. Sustojusi koridoriuje jį išsitraukė ir atplėšė. Ramus rytas kaipmat virto streso kupinu ir Reina nebežinojo, ar sekti laiške nurodytomis instrukcijomis, ar ne. Galiausiai smalsumas paėmė viršų ir ji pasileido laiptais į viršų, ieškodama reikiamo koridoriaus.
Lėkdama link savo tikslo klastuolė kartkartėmis žvilgtelėdavo per petį, tačiau niekas nesidomėjo jos kėslais. Juk draugų ji ir taip neturėjo, nedaugelis sugebėjo pakęsti jos charakterį ir uždarumą. Bent vieną kartą už tai Reina buvo dėkinga.
Pribėgusi reikiamą vietą ji sustojo, atgaudama kvapą. Tuomet dar kartą akimis permetė laišką ir užsimerkusi įsivaizdavo kambarį. Saugų, seną, su apdulkėtais baldais ir knygomis. Visas detalias galvoje regėjo aiškiai, kol galų gale jai prieš akis atsirado didelės ąžuolinės durys. Mergina lėtai jas atvėrė ir įžengė į vidų. Kambaryje sklandė dulkės, tvyrojo prieblanda, tačiau viskas atrodė būtent taip, kaip nurodė laiškas. Viskas, išskyrus vieną siluetą, stovintį prie sidabriniais kampais apkaustyto stalo. Reina iškart atpažino figūrą. Tai buvo ta pati Kira Mori, kuri vis kažkaip atsidurdavo Reinos kasdienybėje. Lyg jų keliai milijonus kartų kryžiuotųsi. Mori dar nebuvo pastebėjusi klastuolės, todėl ji tyliai žengė arčiau. Reina pastebėjo, kad Kira turi tokį patį voką savo rankoje. Ji susiraukė, pagaliau sukaupdama drąsos kalbėti.
- Matau, ir tu turi tą prakeiktą laišką, tai gal malonėtum paaiškinti, kas čia vyksta?
-
Susimąsčiusi Kira stebėjo židinyje šokančias neramias liepsnas. Jos buvo tokios pat neramios ir nenustygstančios vietoje kaip Mori. Vis pešėsi tarpusavyje, lyg bandydamos pasirodyti prieš klastuolę ar nugalėti viena kitą. Žibėjo auksiniais atspalviais retkarčiais lyžteldamos mūrines židinio sienas. Ir beperstojo spragsejo, lyg bandydamos kažką pasakyti.
Tūnodama kambaryje iki pareikalavimo dar ir dar kart perskaitė gautą laišką, kuriame buvo detali instrukcija ką ir kaip ji turinti padaryti. Kas už tai Mori? Nieko, tik žinojimas, jog jei vykdys nurodymus, žmogus parašęs laišką jos neskriaus. Turbūt. Ji bandė suskaičiuoti visus pliusus ir minusus, nuspręsti ką toliau daryti. Kuo pasitikėti ir kam jokių būdu nepasitarti. Kaip pasislėpti ir nekristi į akis.
Klastuolei pradėjo svaigti galva. Ji atsirėmė į medinį stalą ir virpančia ranka, vis dar paskendusi savo mintyse, persibraukė juodus, it varno sparnas plaukus. Staiga išgirdo balsą. Mori krūptelėjo, nejaugi buvo taip susimąsčiusi, kad net nesuprato, jog ji ne viena? Matyt, per daug atsipalaidavo. O tai nėra gerai. Jeigu ją užklupo viena iš hogiečių mėgstančių nešioti paskalas, Kira gali pamiršti apie saugią vietą, kurią kątik susirado. Nutaisiusi šaltą bejausmį veidą ji atsigręžė ir nustebo pamačiusi Oliviją. Pirmakursę turkio spalvos plaukų galiukais, su kuria nekartą teko susidurti. Nusiraminusi ir išgirdusi suirzusios Howell klausimą Kira užkimusiu balsu pratarė:
- Manęs neklausk. Juk ne aš tau laišką atsiunčiau. Ir pati nežinau kas vyksta. Tačiau mes turime apsispręsti ar vykdyti laiške esančius nurodymus ar eiti savo keliais ir viską pamiršti.
Mori įbedė savo žalias, it smaragdai akis į pašnekovę. Jai buvo aišku ką pasirinko Olivija. Mat ši buvo ryžtinga. Žibančios akys buvo pasirengusios įvekti visas kliūtis ir padaryti tai ką reikia. Mori nežinojo kodėl pašnekovė taip norėjo nerti žemyn galva į nežinią. Tačiau supratusi, jog bus ne viena ir pati nusprendė vykdyti nurodymus. Tad nieko nelaukusi porino toliau:
- Kaip matau jau esi apsisprendusi. Tad kimbam į darbą. Laiške parašyta, jog norint viską atlikti kaip pridera, mums teks apsirūpinti kai kuriais daiktais, gėralais ir žolelėmis. Gal turi kokių idėjų kaip tai padaryti?
-
Baisingai dūstanti ir išraudusi nuo begalinio bėgimo, Milisenta suklupo ant šaltų akmeninių grindų. Nuo artėjančios raudos tirtėjo visas mergaitės kūnas, tačiau ji bandė nepasiduoti jausmams ir, smarkiai užmerkusi akis, kramtė lūpas, kol iš šių pasipylė kraujas. Galiausiai mergaitė apglėbė save ir žemėn pradėjo byrėti skaidrios kaip krištolas ašaros. Iš gerklės sklido vaitojimas ir sprangus gargimas. Vos pradėjus raudoti, Milisenta neįstengė ir nebenorėjo savęs stabdyti, tad po menę pasklido sielvarto ir baimės kupinas klyksmas.
Akis kuteno pirmi saulės spinduliai, sklindantys pro seniai nevalytą langą. Ant grindų sujudėjo iš šalčio sustirus ir į kamuoliuką susisukus liesa mergaitė. Pramerkus užverktas akis ji apžvelgė didžiulį kambarį, kuriame pratūnojo šią naktį. "O galbūt ne vien šią" - pamanė Milisenta, drebančiom rankom pasiremdama į šaltas kaip ledas grindis ir sunkiai stodamasi. Ji nubraukė dulkes nuo per didelių naktinių marškinių, kone siekiančių grindis ir priėjo prie lango. Žvilgtelėjus laukan buvo aiškiai matyt, kad buvo dar tik ankstyvas rytmetis ir iki pamokų pradžios dar kelios valandos. Tačiau šiandien mergytė neturėjo noro artintis prie nei vieno žmogaus. Vien apie tai pagalvojus, ją vėl sukaustė baimė: jau ne vieną kartą ji netyčia kitam sukėlė skausmą. Ji paprasčiausiai supykdavo ar susinervindavo, o šalia esantis žmogus pradėdavo jausti fizinį skausmą, kuriam augant Milisenta jautėsi iš dalies stipresnė. Visa bėda ta, kad jai niekaip nepavykdavo to skausmo sustabdyt... Vakar dieną vyresnių berniukų grupelė ją smarkiai pašiepė, o ji įsižeidė ir pažvelgė į visko iniciatorių, tokį aukštą per daug savimi pasitikintį pamaivą. Atrodo, nieko nepadarė, o staiga pajuto, kaip įgauna energijos ir tampa vis labiau gyvybinga. Ir visą laiką, kol padėti atbėgo profesoriai, ji stovėjo įsiręžus ir be išraiškos žvelgė į ant žemės iš skausmo besirangantį paauglį, o galvoje ataidėjo jo žviegimas ir maldavimas pasigailėti. Koks iš tiesų tai buvo geras jausmas, kai nesuvoki, ką darai, ir vis dėlto tampi žvėrimi. Tik nutrūkus kažkokiam ryšiui Milisenta atsitokėjo pakėlė akis į aplink sustingusius mokinius, į ją žvelgiančius su didžia baime. Tą akimirką ji dėjo į kojas ir visą likusį vakarą pratūnojo miegamajame. Tik naktį, susapnavus apie tai košmarą, ji refleksiškai puolė bėgti, kur kojos neša. Turbūt jau iš įpratimo mergaitė įsiveržė į Kambarį iki pareikalavimo, trokšdama vietos, kur galėtų pasislėpti. Dabar, saulei pradėjus šildyt viršugalvį, o tyloje skendinčiame kambaryje pasklidus šviesai, mergaitė prisivertė vėl be baimės užmerkti akis ir iš nuovargio užsnūdo.
-
Tylą perskrodė durų girgždėjimas. Švilpiškai apsirengusi rudaplaukė garbanė atvėrė kambario iki Pareikalavimo duris ir greitai it lanksti žebenkštis įsmuko į slaptąją Hogvartso vietą.
Melijandra Julija Lorijan daužančia širdimi krūtinėje apsidairė patalpoje. Kambarys trečiakursei parodė tai ko norėjo- identišką vietą, kurioje Dumbuldoro kariauna mokinosi kaip apsiginti nuo juodosios magijos. Mat tada karaliavojo Ambridž.
Rudai pilkų akių trylikamtė nubraukė nuo akių savo rudas, garbanotas sruogas ir tyliai sužnabždėjo, eiškodama ar kreipdamasi į Klastūnyno koledžo atstovą :
-Viljamai, kur tu?
Tačiau šioje patalopoje karaliavo tyla ir tylus, vilkolakiškos širdies plakimas.
Du vardus nešiojanti vilkolakė apsisuko aplink savo ašį. Mela trokšte troško pamatyti tą prancūzaitį, kvepantį vampyro kvapeliu. Nors Lorijan giliai širdyje tuoju stipriosios lyties atstovu neitin pasitikėjo, tačiau protas sakė ką kitą.
-Viljamai?-dar kartą nedrąsiai, švedišku akcentu pratarė būsimojo ketvertakursė,-Aš laukiu tavęs...-pridūrė dar tyliau.
-
Mergina vaikščiojo koridoriais, bandydama atrasti biblioteką. Knygų krūva varniukės glėbyje buvo didžiulė ir Strain kartkarčiais svirduliuodama nuo svorio, stengėsi tuo pačiu palaikyti pusiausvyrą. Jos galvoje sukosi įvairiausios mintys. Namų darbai...Namų darbai...Namų darbai...Namų darbai...Moliūgų pyragas. Ak kaip norėčiau dabar sukirsti vieną. Dawn atsiduso, paleisdama mintis apie maistą iš savo galvos. Dabar ne metas apie tai galvoti. Atrodo, vakar neseniai trečiakursė sėdėjo prie namų darbų, stengdamasi padaryti kuo daugiau, tačiau šiandien krūva atrodo dar didesnė. Ji manė, jog šį kart tylesnėje aplinkoje jai seksis geriau daryti namų užduotis, tad eidama painiais koridoriais, vis niurzgėdavo, kadangi jai dar neišėjo rasti tinkamų durų. Galiausiai papūtė lengvas vasaros vėjelis ir knygos su didžiausiu garsu nukrito ant žemės.
-Šaunu...-burbtelėjo Dawn rinkdama knygas. Kai viską vėl sukrovė į krūvą, mergina atsistojo ir prieš jos veidą staiga atsirado didžiulės durys. Velniop. Varniukė atidarė duris ir įėjo į vidų. Ji tikėjosi atrasti ten biblioteką, tačiau prieš jos akis buvo kambarys, pilnas įvairiausių daiktų, tarsi koks sandėlys. Oho! Na, esu girdėjusi apie šį kambarį. Apie kambarį, kuriame galima paslėpti arba pasidėti daiktus. Man kaip tik norėtųsi atsikratyti šių knygų. Dawn pasidėjo savo knygas ant dulkino staliuko. Ji pamatė daug įvairiausių daiktų: nuo nuotraukų, šluotų iki batų ir drabužių. Dulkės skraidė ore ir tai ėmė kutenti merginos nosį. Pavaikščiojusi girgždančiomis grindimis, Strain akys nukrypo į seną fotelį. Galėčiau nors šiek tiek pailsinti savo kojas. Vis dėl to, pravaikščiojau koridoriais kokią valandą dėl tos nelemtos bibliotekos. Dawn dailiai įsitaisė fotelyje ir užsimerkė, mėgaudamasi tyla.
-
Kira supratusi, jog negalės visad vengti pamokų, paniuro. Ne dėl to, jog vėl reikės gyventi visiškoje rutinoje, vaikštant nuo vieno kabineto prie kito, bet dėl to, jog ji tiek daug visko praleido. Ir dabar jei teks dvigubai daugiau mokytis. Nelankydama pamokų ji net nesugebėjo padoriai paruošti namų darbų. Tad profesoriai pradėjo šnairuoti ir priekaištauti Mori.
Klastuolei mokslai niekad per daug nerūpėjo. Pirmenybę ji teikė gerai savijautai ir miegui. Jei ir užsukdavo į kokią pamoką, dažniausiai ji būdavo nuobodoka. Po dešimties minučių išeidavo pasiskundusi profesorui, jog skauda pilvą. Žinoma, nutikdavo ir tokių stebuklų, jog tamsiaplaukė atrasdavo įdomių pamokų. Tomet jai visai patikdavo mokintis. Ji dėdavosi į galvą kiekvieną profesoriaus ar profesorės ištartą žodį ir taip stropiai atlikdavo namų darbus, jog nebūdavo prie ko prikibti. Na, nebent prie klaikios trečiakursės rašysenos. Bet geras darbas atpirkdavo viską. Rašybos klaidas, klaikią rašyseną ar suglamžytą pergamento skiautę su rašalo dėmėmis, ant kurios ir būdavo jos kūrinys.
Kira net neįsivaizdavo kur eina. Mergina stebėjo kaip jos ilgi, juodi it varno sparnas plaukai plaikstosi aplink ją. Vis taisėsi nuo nosies smunkančius akinius. Galų gale kažkas privertė Mori kilstelti galvą. Trečiakursė stovėjo prie pat sienos, kurioje pradėjo ryškėti durų kontūrai. Dvivėrės ąžuolinės durys kaustytos metalu prašyte prašėsi būti atidarytos.
Mori jau ne pirmą kartą lankėsi kambaryje iki pareikalavimo, bet kiekvieną kartą prieš praveriant sunkias duris ji jausdavo keistą jausmą. Tai nebuvo gryna baimė, nerimas, smalsumas ar džiugesys. Veikiau lašelis baimės, žiupsnelis nerimo, geras šaukštas smalsumo ir arbatinis šaukštelis džiugesio. Viską geria išmaišius gausime dabartinius klastuolės jausmus ir emocijas.
Kira išvydo krūvas dėžių iš kurių kyšojo drabužiai, senos fotografijos. Po dulkių sluoksniu slėpėsi didelis rašomasis stalas ir foteliai. Viename jų sėdėjo varniukė. Klastuolė buvo nustebusi taip, kad net žodžio išspausti nepavyko. Kaip ji čia atsidūrė ir ką čia veikia Dawn? Atrodo, jog paslapčių kambarys norėjo, jog trečiakursės susitiktų.
- Sveika, Strain. Tikiuosi netrukdau? Ėjau pro Kambarį iki pareikalavimo ir nusprendžiau užsukti, - mergina ranka nušluostė dulkes nuo priešais stovinčio fotelio ir prisėdo. - Iš dalies gerai, kad susitikom. Pamaniau, jog galėtum padėti man su namų darbais. Žinoma, jei nesi užsiėmusi, - tamsiaplaukė jautėsi nejaukiai. Mat įsiveržė čia ir dar prašo varnės pagalbos. Taip, jos poelgis tikrai savanaudiškas, - bet tu turbūt užsiėmusi, tad aš tau netrukdysiu... - Nieko geresnio sugalvoti negalėjai, ar ne?
Kira vylėsi, jog Dawn nepradės jos nekęsti, kad iš dalies pažeidė jos asmeninę erdvę ir elgėsi savanaudiškai. Mat Strain visai patiko Mori. Ji atrodė nuoširdi. O klastuolė tai labai vertino. Gal dėl to, jog pati ne visad tokia būdavo. Ir atvirkščiai negu Dawn visad slėpė savo jausmus, mat bijojo, jog juos kas pamatys, sužeis. Mergina puikiai suprato, jog visiškas užsisklendimas ir visko slėpimas savyje nėra gerai. Bet ji per daug nepasitikėjo žmonėmis, kad galėtų parodyti visus savo jausmus, mintis. Nusprendusi, jog gana save kamuoti ir graužtis dėl to ką atsakys Strain, patogiau įsitaisė minkštame, tačiau vis dar dulkėtame fotelyje.
-
Mergina buvo pradėjusi snūduriuoti, kai išgirdo žingsnius. Ji staiga atsimerkė, norėdama užsipulti tą, kuris neleido jai pailsėti, bet pamatė prieš save juodaplaukę Kirą.
-Sveika, Kira!-šiek tiek sumišusi pasisveikino Dawn, kadangi buvo apdujusi nuo snaudimo, ir negalėjo patikėti, kad pamatė klastuolę tokioje vietoje, kurioje ji manė niekas daugiau negali patekti.
-Nenene, tu man netrukdai, aš tiesą sakant atsidūriau čia netyčia...-tarė ir kai bendraamžė įsitaisė kitame fotelyje, ėmė pasakoti toliau.-Tiesiog ieškojau bibliotekos, norėjau daryti namų užduotis,-liūdnai pasakė ji ir parodė į krūvą knygų ant kitame kambario kampe esančio staliuko,-ir tada tiesiog pūft štai jau stovi durys, vedančios į šį kambariuką.
Dawn nenorėjo pripažinti, bet viduje džiaugėsi, kad draugė ją surado. Kad ir nelabai mokanti bendrauti varniukė, save įtikinėdavo, kad gera gyventi ir be draugų, tačiau apnikus vienišumui mergina vis norėdavo kažkokio žmogiškojo kontakto. Klastuolė Mori buvo paprastas žmogutis, kaip ir Dawn, nebuvo "pasikėlusi" kaip dauguma tam tikro koledžo mokinių. Tai žavėjo varniukę.
-Su namų darbais galiu tau padėti bet kada, tačiau gal truputį atidėkim juos į šalį,-tarstelėjo Strain ir šyptelėjo bendraamžei. Tuo pat metu ji atsistojo iš minkštojo fotelio ir ėmė vaikščioti per kambarį, apžiūrinėdama kiekvieną daiktą. Kambarys buvo tarsi nesibaigiantis ir Dawn vedama smalsumo nuėjo tuo keliu, kur matėsi didžiulis daiktų kalnas. O gal jai tik pasirodė? Rudaplaukė matė tai pirmą kartą ir greitesniu žingsniu nutipeno toliau. Trečiakursė pamatė įdomiai atrodantį laikrodį ir sustojo vien prie jo. Nuvaliusi dulkes nuo ekranėlio jį ėmė apžiūrinėti. Skaičiai buvo net ne skaičiai, o įvairios figūros. Mergina nustebusi pasukinėjo laikrodį savo rankose.
-Kaip manai, kas atsitiko tiems žmonėms, kurie paliko visus šiuos daiktus? Čia jų tūkstančiai!-pastebėjo Dawn ir ėmė valyti dulkes nuo laikrodžio. Kai suprato, jog nesulaukė atsakymo, atsisuko į tą vietą, kurioje turėjo sėdėti Kira, tačiau jos nebebuvo. Ten tebuvo daiktų krūva.
-Kira?-šūktelėjo nerimo kupinu balsu.-Kira!-šūktelėjo dar garsiau. Na, nuėjau toliau, negu maniau. Gal man tiesiog reikia grįžti tuo pačiu taku? Laikrodį padėjo atgal į vietą ir nubėgo tuo pačiu vedančiu keliuku, tačiau sustojo, kai vos nesusidūrė su dar didesne dulkinų daiktų krūva.
-
Klastuolė aprimo supratusi, jog Dawn nepyksta dėl tokio jos įsiveržimo į Kambarį iki pareikalavimo. Nors ką ten žinai, gal varnė tiesiog neparodė savo susierzinimo. Šiaip ar taip atrodo, jog varniukė taip pat nebuvo nusiteikusi sėdėti prie krūvos knygų. Na, logiškai pamąsčius aš dariau viską, jog paruoščiau pamokas, tačiau negi paliksiu vieną Strain? Nuvijusi šalin visą savo savigraužą nusekė paskui rudaplaukę.
Kirą iš visų pusių supo įvairūs rakandai, dulkės, dėžės ir seni daiktai. Mergina ištraukė suknelę iš po kojomis pasipainiojusios kartoninės dėžės. Mori prisidėjo rausvą, gėlių raštais išmargintą rūbą, jis idealiai tiko tamsiaplaukei. Dėl žemo ūgio turėjo bėdų rinkdamasi drabužius, bet ši suknelė atrodo buvo pasiūta jai. Įkvėpusi dulkių mergina nusičiaudėjo, tačiau čiaudulį prislopino užsidengdama burną ranka, tad priešais einanti Dawn nieko negirdėjo. Dar kart mestelėjusi akį į rausvą suknią greitu žingsniu bandė pasivyti draugę, kuri slėpėsi už krūvos šlamšto.
- Na, čia - Kambarys iki pareikalavimo. Jis mėgsta krėsti visokius pokštus... O kad daiktų daug, tai nesiginčysiu. Tau neatrodo, jog kuo toliau mes einame tuo daugiau aplink rakandų, rūbų ir taip toliau? Tikiuosi, jog nepaskęsime šlamšto kūvoje,- mintis raustis gilyn ir gilyn Kirai ne itin patiko. Ji mieliau būtų susirangiusi fotelyje ir keiksnojusi visus namų darbus. Na, gal ji ir buvo tikra nuoboda, bet bent jau per daug neprisidarydavo bėdų. - Nemanai, jog mums vertėtų grįžti? - Kira pamanė, jog pašnekovė neišgirdo, tad pasuko už kampo, kur paskutinį kart matė Dawn. Ir ten buvo tuščia. Tiesiog tuščia... Verniukė buvo skrądžiai žemę prasmegusi, tikrąja to žodžio prasme.
- Žinai, aš tau neminėjau, bet ne itin mėgstu žaisti slėpynes. Tuo labiau čia. Dawn... Varniuke...- Ji jautė kaip oda pašiurpo. Prieš čia ateidama nejautė grynos baimės, na gal kokį lašelį, bet dabar jos baimė, nerimas tiesiog veržėsi per kraštus. Gerai... Nurimk, Kira, ir pradėk blaiviai mąstyti...
Apsidairiusi Mori suprato, jog aplink ją tik kalnas niekam nereikalingų daiktų. Nėra jokio objekto pagal kurį galėtų orientuotis. Dėžė, kurioje gulėjo rausva gėlėta suknelė buvo stebuklingai pranykusi. Tad kelio atgal šiaip ar taip nebūtų radusi. Visas šis šlamšto labirintas jai priminė painius Hogvartso kolidorius. Tačiau dabar buvo ne laikas apie tai galvoti. Mergina vis šaukė draugę, bet ši neatsiliepė. Juk negalėjo taip stebuklingai dingti. Galvok... Galvok...
Na, mamos visad moko pasiklydusius vaikus stovėti vienoje vietoje, kad jei ką, grįžusios atgal jos juos rastų. Bet bėda ta, jog ne viena Kira ir ne viena Dawn buvo pasiklydusi. O jos abi pasiklydo. Pasiklydo tarp daugybės šlamšto... Kaip ironiška...
Tamsiaplaukė pradėjo karštligiškai kuistis po dėžes, bandydama atrasti ką naudingo. Nusipurčiusi dulkes nuo senos kuprinės ji susidėjo visus savo radinius: kišeninį peiliuką, siūlų kamuolį, degtukų, nors nemanė, kad jų prireiks, kompasą ir dėl visa ko kažkokias rastas drapanas. Nusprendė ieškodama draugės vynioti siūlus, kad norėdama rasti kelią atgal galėtų jais pasinaudoti.
Trečiakursė baimės pilnomis akimis klaidžiojo po begalinį labirintą su siūlų kamuolėliu. Kuris tuoj išsivynios.
-
Dawn vis lėkė nesibaigiančiais takais tarp kalno daiktų, jausdama baimę, jog užstrigo čia amžinai. Jos kvėpavimas padažnėjo ir jai norėjosi verkti, kadangi varniukė tenorėjo eiti į biblioteką, o štai ji, klaidžioja po paslaptingą kambarį, negalėdama ištrūkti ir būdama viena. O jeigu Kira išėjo? Gal ji mane paliko čia dvėsti? Gal aš jos gerai nepažįstu? Maniau, jog ji visai draugiška... Dawn ėmė sudarinėti įvairiausias išvadas, kadangi iš panikos į jos galvą lindo tik pačios baisiausios mintys. Trečiakursė sparčiu žingsniu ėjo ieškodama nors menkiausio ženklo, kuris padėtų jai ištrūkti, kai staiga varniukės kojos užkliuvo už kažko metalinio, ir ši skaudžiai krito ant žemės. Aimanduodama Dawn stengėsi atsistoti ir pažiūrėti, už ko užkliuvo. Tai tebuvo paprasčiausias puodas, gana surūdijęs. Mergina iš įniršio paspyrė metalgalį ir išsitraukė lazdelę. Galvok, Dawn, galvok... Įsižiebus minčiai, Strain mostelėjo lazdelė į nemenką daiktų krūvą ir sušuko:
-Bombarda!
Didžiulis garsas pasiekė merginos ausis. Daiktai iš krūvos tik išsisklaidė į visas puses, tačiau burtažodis jų nesunaikino.
-Velnias, velnias, velnias, VELNIASS!-sušuko ji iš nevilties. Dawn prisėdo ant žemės šalia dar vienos krūvos ir pasidėjo galvą sau ant kelių. Žiūrėdama gana ilgą laiką į tą patį tašką, mergina pastebėjo kai ką, kas patraukė jos dėmesį - siūlą, gulintį ant žemės. Trečiakursės akys žybtelėjo ir ji lėtai atsistojo nuo grindų. Pribėgusi prie siūlo, pamatė, jog jis eina...iš nieko. Mergina bandė atrasti bent siūlų kamuoliuką, tačiau plonytė linija buvo viena ir ji vis tęsėsi. Mergina nutarė sekti siūlą ir kai paėjėjusi geroką kelio dalį pamatė, jog linija vis nesibaigia, Strain suprato, jog jai pasisekė.
-Kira! Kur tu?!-riktelėjo ji bėgdama ir leisdama siūlui vesti ją.
-
Mori apimta nevilties atsisėdo ant medinių grindų, kurios buvo ganėtinai šaltos. Iš kuprinės išsitraukė neaiškios spalvos megztinį ir įsisiautė į jį. Siūlų buvo likę vos keli metrai, tad nebuvo prasmės eiti toliau.
Jos neapleido mintis, kad visa tai tik nevykęs pokštas. Gal varnė tik norėjo pasišaipyti iš tamsiaplaukės, kuri eidama jau kelis kart spėjo apsiverkti, dešimt kartų nugriūti ir įsitaisyti mėlynių, o apie isterijos priepuolius išvis verčiau patylėti? Kuo toliau, tuo labiau jos mintys tapo vis niuresnės. Ji norėjo tik gulėti ant šaltų kietų grindų ir taip mirti iš bado, šalčio ir dar velniai žino ko. Taip besirangydama ant žemės giliai savo mintyse, o gal širdyje, pajuto keistą jausmą. Jis nepriminė tų tamsių, depresija persismelkusių jausmų. Gal tai buvo meilė, o gal rūpestis? Bet kuo labiau ji mąstė ir gilinosi į tą jausmą, tuo labiau jai nesinorėjo čia sėdėti ir nieko neveikti.
Kira pradėjo kuistis arčiausiai esančiose dėžėse vildamasi, jog suras dar vieną siūlų kamuolį. Tačiau niekur nieko nebuvo. Tik seni skudurai, antikvariniai stalo įrankiai, žiūronai, kuriuos ji dėl visa ko įsimetė į kuprinę, nuotraukų albumai ir kitas šlamštas. Na, jei negali eiti į priekį, tuomet eis atgal.
Paėjėjusi gal kokius šešis metrus susidūrė su kalnu nereikalingų daiktų. Bėda ta, jog siūlas ėjo tiesiai pro tą kalną. Kas per magija? Šlamšto kalnai pasidaugino... Sutelkusi visas paskutines jėgas, kurių beje ne itin daug buvo, pabandė pastumti daiktų kalną, tačiau jis nejudėjo. Na, jei negaliu pastumti tai jį išardysiu. Su dideliu įtūžiu, trečiakursė pradėjo mėtyti visus daiktus į šalis. Tampė dėžes, senus krėslus, lentynas, skudurus. Tačiau daiktų krūva taip ir liko stovėti. O klastuolė atrodė tuoj nualps. Ją kankino baisus troškulys ir vos galėjo kojas pavilkti. Ką jau kalbėti apie bet kokį daiktų tasymą.
Mergina juto, kaip jos viltis it koks smėlis byra pro pirštus. Ji net nežinojo kieno tai išdaiga, toks nevykęs pokštas, kuris pražudys tamsiaplaukę. Ar tai Kambario iki pareikalavimo išbandymas, o gal Dawn? Jos nepasitikėjimas varniuke vis labiau augo, mat merginos nei prisišauksi nei surasi. Gali kiek nori klaidžioti šlamšto labirintais, rėkti visa gerkle, bet tavęs niekas nepastebės ir niekas neišgirs.
Pasiėmusi degtuką ir net negalvodama apie pasekmes ji padegė prieš ją stovintį daiktų kalną. Ją buvo apėmusi tokia ramuma. Mori buvo visai nesvarbu ar ji sudegs, mirs, o gal išgyvens. Dabar ji nieko nenorėjo, tik stebėti kaip liepsnos liežuviai lyžteli greit degančius daiktus ir šie spragsėdami pavirsta pelenų krūva.
Kirai visad patiko ugnis. Nors ne kartą buvo nusideginusi ranką. Dar Klastūnyno bendrajame kambaryje buvo ilgai mintijusi apie tai, jog šis stebuklas gali išgelbėti gyvybę arba pražudyti. Įdomu kaip bus šį kart?
-
Dawn bėgte bėgo įvairiausiais takais sekdama siūlą. Ji skubėjo, kadangi nuojauta kuždėjo, jog atsitiks kažkas negera. Susiimdama už širdies, varniukė minutėlei sustojo norėdama atgauti kvapą. Tas siūlas veda į nieką...Gal jis yra vienas tų, kuris krečia pokštus ir aš dabar bėgioju ratais? Šiek tiek pailsėjusi, trečiakursė nusprendė eiti toliau, tačiau užuodė keistą kvapą. Eidama vis mintijo, koks kvapas tai galėtų būti ir kas jį skleidžia. Trečiakursė prisiminė tuos laikus, kai dar gyvendama Liverpulyje, savo gimtajame mieste, bandydavo gaminti, tačiau jai nepavykdavo ir dažniausiai sudegindavo pusę virtuvės. Kvapas būdavo šlykštus, tačiau burtų pagalba tai galėdavo sutvarkyti. Rudaplaukė suprato, jog ugnis gali būti kvapo priežastis ir ji iš siaubo nežinojo net ką pagalvoti. Negi Kira manęs nepaliko ir sugebėjo sukelti gaisrą? O jeigu kas nors kitas įėjo į kambarį ir dabar degina viską, kas papuola? Ar tai įmanoma? Galvoje sukosi klausimai, į kuriuos nežinojo atsakymo, o taip ir siaubas, kadangi nenutuokė, kas toliau įvyks. Pasisukiojusi aplink save kelis kartus, mergina apžiūrėjo kiekvieną kampelį, bandydama sugalvoti ką daryti. Pamačiusi didžiulį nereikalingų daiktų kalną, rudaakei kilo mintis įlipti į jį, kad galėtų iš aukštai matyti viską. Išsitraukusi lazdelę, ji ėmė kopti kalnu, stengdamasi kojas dėti atsargiai, kad su visais daiktais nenugarmėtų į apačią ir nereikėtų visko pradėti iš naujo. Baimė trylikametei sukėlė adrenalino antplūdį, tad ši jautėsi labai energinga, kokia niekada nebuvo. Kopiant daiktai vis krisdavo žemyn pajutę merginos svorį, bet ši greitai reaguodavo ir kopdavo dar aukščiau. Galiausiai, po įnirtingo kopimo, Dawn pasiekė pačią viršūnėlę ir iš nuovargio išsitiesė, net nesugebėdama pažvelgti žemyn. Giliai kvėpuodama, mergina nusivalė prakaito lašelius nuo kaktos ir užsimerkė.
-Nėra laiko...-tyliai išstenėjo sau ir palengva ėmė stotis. Staiga jos akys išsiplėtė, kai pamatė didžiules liepsnas, siekiančias mažą žmogystą, kuri stovi pavojingai arti jų. Nepasigirianti geru regėjimu, Dawn turėjo gerokai prisimerkti, kad sufokusuotų vaizdą, esantį taip toli, ir staiga pamatė, jog ten stovi Kira. Klastuolė atrodė tarsi vaiduoklis stovintis ten, bene laukiantis, kol ugnis ją suris.
-Ei! Ką tu darai?!-iš baimės ėmė rėkti Dawn, tikėdamasi, jog ji išgirs, tačiau ugnies skleidžiantis garsas visiškai užgožė varniukės balsą. Dawn ir Kirą visą tą laiką skyrė tik šis didžiulis šlamšto kalnas, ant kurio stovėjo pati rudaplaukė, tad ši ėmė greitai lipti žemėn, kol iš Kiros neliko tik pelenų krūvelė. Pačiai trylikametei tuo momentu nerūpėjo jos saugumas, tad ji stengėsi kuo greičiau nulipti, net nežiūrėdama ant ko deda kojas. Vien tik nelaimės, dėl Dievo meilės... Galiausiai Dawn ėmė slysti žemyn kartu daiktų krūva ir ši ėmė klykti. Po minutėlės varniukė nesuprato kur esanti, o aplink save ji tik užuodė metalą ir įvairias senienas. Pasitelkusi visas jėgas, Dawn išlindo iš daiktų krūvos ir prieš akis pamatė oranžinę šviesą. Prireikė nemažai laiko, kol Strain suprato, kas įvyko. Išsikapsčiusi iš krūvelės ji pribėgo prie Kiros, stovinčios prie ugnies, pagriebė už rankos ir stipriai apkabino.
-Atsiprašauuu,-mekeno ji, vis dar laikydama juodaplaukę savo glėbyje,-Nereikėjo man taip išeiti ir sukelti tiek daug bėdų. Esu tikra bėdų darytoja nuo pat gimimo,-tyliai burbtelėjo ir sukikeno. Galiausiai Dawn paleido klastuolę iš apkabinimo.
-Ar padėsi man numalšinti ugnį? Nelabai norėtųsi palikti viską čia degti. Nebent tu turi kitokių minčių,-greitai šyptelėjo ir išsitraukė lazdelę.
-Aguamenti
Iš lazdelės ėmė sklisti labai šviesiai mėlyna linija, kuri po truputį ėmė gesinti gaisrą.
-
Deganti šlamšto krūva išspjovė seną fotografiją, kuri dar buvo nepaliesta liepsnos liežuvių. Atvirkščiai negu kitose nuotraukose, šioje aiškiai matėsi žmonių veidai. Jauna besišypsanti šeima su kokių penkerių metukų mergaite, kuri rankoje laikė gėlių puokštę. Kad ir kaip ten bebūtų ši šeima tikrai ne iš didešimt pirmo amžiaus. Labiau tikėtina, jog nuotrauka daryta dvidešimto amžiaus viduryje ar pabaigoje, kuomet tokios suknelės su raukiniais ir nėriniais buvo madingos. Įdomu, ar ta mergytė dar gyva? O gal ta rasta rausva gėlėta suknelė šios mergaitės?
Iš pradžių Mori manė, jog šie daiktai, nuotraukos ne žmonių. Tai kokia Kambario iki pareikalavimo iliuzija ar kas panašaus. Bet tyrinėjant šį šlamštą susidaro įspūdis, jog jis visas priklauso kokiai giminei, šeimai. Mat klastuolei dar neteko matyti vienodų daiktų. Net tos pačios paskirties daiktų ne itin daug. Na, išskyrus rūbus, nuotraukas. Bet, pavyzdžiui, žiūronus ji matė tik vieną kart kaip ir šachmatų lentą ar stalo įrankių komplektą. Kuo toliau, tuo įdomiau.
Visame kambaryje pasklido šiluma, kuri jau pradėjo erzinti Kirą. Bene pusę daiktų, kurie gulėjo sumesti į vieną krūvą, jau buvo pasiglemžusios liepsnos. Mori kosėjo ne tik nuo dulkių, bet ir nuo tirštų juodų dūmų. Kaitri liepsna turėtų nuvyti merginą, bet ši nei per centimetrą nepajudėjo. Stovėjo lyg į žemę būtų įkalta. Jai buvo nei motais, kad tuoj viskas pavirs pelenų krūva.
Staiga prie Mori pribėgo Dawn ir stipriai ją apkabino stumteldama tolyn nuo ugnies. Kaip ji surado klastuolę? Trečiakursė buvo tokia laiminga ir nustebusi vienu metu, jog negalėjo nei žodžio ištarti. Sukaupusi paskutines jėgas, prikimusiu balsu tarė:
- Nieko, nieko, bent jau patyrėm nuotykių, o ne tik nuobodžiavom besimokydamos. Tau viskas gerai? - nužvelgė varniukę ir išsitraukė burtų lazdelę. - Aguamenti
Kartu su varniuke sutramdžiusi liepsnas vandens čiurkšle pastebėjo, jog siūlas, kuris rangėsi kaip tik po šlamšto kalnu buvo visas sudegęs ir matyt, pavirtęs pelenais. Mori greit perlipo pro dar vis rusenančias senienas ir apsidairiusi nematė nei menkiausio siūlo galo. Ne gana to, jog šita daiktų krūva atsirado tiesiog iš lempos, tai dabar ir reikalingi daiktai pradės dingti. Kur mes po galais atsidūrėme?
- Dawn, nerandu siūlo galo. Atrodo, jog ir šis stebuklingai dingo. Gal turi kokių minčių, kaip mums išeiti iš čia?
Nors tamsiaplaukė suprato, jog ir vėl teks klaidžioti labirintais, mintis, jog ji bus neviena merginą drąsino. Išvertusi visą kuprinės turinį pagriebė žiūronus. Nors mintis, jog žiūrės per juos bandydama rasti nelemtą siūlo galą atrodė beviltiška, tačiau nieko protingesnio sugalvoti negalėjo. O dabar, kai Kira buvo ne viena ir turėjo ištraukti iš čia draugę, negalėjo sėdėti rankas sudėjus. Visa įsitempusi per tirštus tamsius dūmus bandė kažką įžvelgti. Staiga, dėšinėje pusėje pamatė kažką kyšant. Iš pradžių manė, jog jai pasivaideno. Negali būti, jog visi sunkumai ėmė ir baigėsi.
- Dawn, eikš, - paragino varniukę ir įbruko jai senus žiūronus, - matai siūlą? - paklausė pirštu rodydama kryptį.
-
Trečiakursė žiūrėjo, kaip vanduo baigia užgesinti ugnį ir viską, kas liko iš senienų krūvos. Tiršti tamsūs dūmai kilo į viršų, o kartais pakeisdavo kryptį ir skriedavo tiesiai varniukei į veidą, kas versdavo ją kosėti geras kelias minutes. Giliai įkvėpusi ji ir vėl imdavosi darbo. Visas ryžtas, adrenalinas baigė išgaruoti iš merginos, tad ši jautėsi, tarsi būtų nemiegojusi 3 paras. Pavojus nė vienai nebegrėsė, tad Strain galėjo lengviau atsipūsti ir mėgautis ta akimirka, kai pavojingos liepsnos yra nukenksminamos.
Baigus darbą, mergina įsikišo lazdelę ir silpnai nusišypsojo Kirai.
-Jaučiuosi, tarsi išsunkta, ir ne, mano smegenys dabar tikrai nėra pajėgios dirbti. Tačiau ką nors sugalvosim, tikrai,-užtikrino bendraamžę. Ši klestelėjo ant grindų, bandydama nors minutėlei susikaupti. Dawn nusižiovavo, bet tai greitai paslėpė, nenorėdama, jog draugė pagalvotų, kad varniukė nuobodžiauja. Ji stengėsi sugalvoti būdą, kaip iš čia ištrūkti, tačiau akys pačios merkėsi. Galėtume pasinaudoti mano jau išbandytu būdu ir lipti į kalną. Išėjimas turėtų būti lengvai pastebimas, kadangi kalnas yra didžiulis. Tačiau blogiausiu atveju Kira turės mane nešti į kalną, kadangi jaučiuosi, tarsi kojos būtų švininės. Iš rudaplaukės apmąstymų ištraukė klastuolės raginimas pažiūrėti pro žiūronus.
-Ką aš turiu matyti? O,-aiktelėjo Strain, kai Mori parodė į siūlo galiuką.-Ak taip, šį jau mačiau. Vis galvojau, iš kur jis atsirado, kadangi buvo tarsi be pabaigos. Tai tavo darbas?-linksmai paklausė Dawn.-Beje, negaliu nepagirti tavo sumanumo,-tarė trylikametė, rodydama į kuprinę, pilną daiktų, bene atrastų tarp "šiukšlių", kurie tikrai būtų padėję išsikapstyti iš panašios painios vietos.
-
Pro žiūronus pamačiusi siūlo galą, kuris ir turėjo būti draugių išsigelbėjimas, Dawn pagyrė Kirą už sumanumą. Mori turbūt pirmą kart kitų akivaizdoje šyptelėjo.
- Taip, tai mano sumanymas. Ačiū, Dawn.
Klastuolė suprato, jog varniukė visai neturi jėgų. Kad ir kaip bandė to neparodyti, vos atsistojusi ji pradėdavo svirduliuoti. Strain akys merkėsi ir atrodė, jog ji užmigs tiesiog sėdėdama arba stovėdama.
Ir pati Kira neturėjo jėgų, tačiau ta vilties kibirkštėlė, kuri sužibo vos pamačius Dawn, neleido jai pasiduoti. Mergina nagais, ragais stengėsi kabintis už bet kokios vilties, menkniekio ar dar velniai žino ko, jei tik pajusdavo, jog tai suteiks trečiakursei jėgų. Neturėjo laiko kada galvoti apie skaudančias kojas, migrenos kamuojamą galvą ar tiesiog velniškai pavargusį kūną. Žinojo, jei tik minutėlei atsisės pailsėti daugiau neatsistos.
Pagriebusi varniukę už rankos pasileido bėgti link tos pusės, kur matė siūlą. Nors mintyse turėjo susidėliojusi aiškų žemėlapį. Siūlo niekur nematė. Apsiblausiusiomis ir nuo tirštų dūmų ašarojančiomis akimis bandė įžvelgti bent kokį orientyrą, kuris padėtų. Gerai... Ėjome tiesiai iki krūvos šlamšto ant kurios stovėjo kėdė. Tuomet pasukome į kairę... O gal reikėjo pasukti į dešinę? Mergina grįžo atgal ir pasukusi į dešinę išvydo aptriušusį nelemtą siūlo galą.
- Dawn, mes jį radome! - iš tos laimės, jog pagaliau jos išeis iš čia, Kira apkabino bendražygę ir pagriebusi siūlo galą beeidama pradėjo jį vynioti.
-
Strain dar plačiau nusišypsojo, kai pamatė Kiros veide šypseną. Varniukė pajuto didelį džiugesį, kadangi suteikė kitam nors truputį laimės. Tačiau džiugesys neužgožė apsunkusių akių ir noro kuo greičiau kur nors pakristi ir užmigti bent keliems metams. Dawn patrynė sudirgusias akis. Kas dabar? Ji suprato, jog klastuolė taip pat nėra pilna energijos. Na, kaip nors iš čia išsikapstysim. Beje, atradom siūlą, kuriuo galėsime grįžti. Trečiakursė aiktelėjo, kai ją staiga ėmė traukti didžiulė jėga, vardu Mori. Jos lėkė, atrodo, link siūlo. Dawn kojos vos spėjo liesti žemę, o įgavus nulinį pagreitį, kojos ėmė pintis. Ji žinojo, kad besvorės kojos ims ir ją išduos - Dawn galva "grakščiai" palies žemę, o kartu "grakščiai" nusitemps ir bendraamžę. Tačiau varniukės laimei, jos sustojo ir rudaplaukės ausis pasiekė džiaugsmo šūksniai. Pamačiusi siūlo galą, Strain taip pat apsidžiaugė ir suprato, jog greitai mokinės iš čia išeis. Tačiau su ta mintimi entuziazmas pamažu išblėso ir jį pakeitė liūdesys. Rudaakė žinojo, kad kai jos išeis iš šio kambario, nuotykiai baigsis ir varniukė vėl turės eiti į pamokas bei skandinti save knygų krūvose. Kira ir vėl bus kaip vaiduoklis, būnanti visur, tik ne ten ir ne tada, kai keturiolikmetei jos žūtbūt reikės. Dawn nuleidusi galvą ėjo paskui siūlą vyniojančią juodaplaukę, stengdamasi neparodyti savo liūdnų akių. Supratusi, jog visą tą laiką ji nieko nešnekėjo, ėmė kalbinti klastuolę.
-Tai, aaa, tau dar reikės pagalbos darant namų darbus?
-
Mergina, jautė, jog Strain nepaprastai tyli. Žinoma, po tokio nuotykio ji ne juokais išvargo ir dabar vos kojas pavilko. Tačiau ta tyla nebuvo maloni ir natūrali.
Mori kartais norėjo skaityti kitų mintis. Taip suprastų ką apie ją mano kiti. Aišku, Kira gali paklausti, kokia Dawn nuomonė apie klastuolę. Tačiau taip ji nežinotų ar draugė kalbėjo nuoširdžiai. Jei klastuolė skaitytų mintis, galėtų žinoti kas dedasi kitų galvose. Taip būtų lengviau suprasti aplinkinius. Ji sakytų tai, ką pašnekovas nori išgirsti. Šio gebėjimo nauda tiesiog milžiniška.
Tačiau lazda turi du galus. Visų pirma, tai būtų pats didžiausias asmeninės erdvės pažeidimas. Visų antra, ar tikrai ji nori žinoti kas dedasi kitų galvose. Brolis tamsiaplaukei visad sakydavo, jei mažiau žinosi tai ir galvos neskaudės. Kartais, geriau nematyti kai kurių minčių, nes jos gali būti per skaudžios, slegiančios. Kodėl viskas turi turėti minusų?
Staiga varniukės balsas pertraukė nemalonią tylą.
- Žinoma, juk patys namų darbai nepasidarys. Žinai, mano namų darbų krūva tuoj pasieks mergaičių miegamojo lubas. Tad jei turėsi noro ir laiko būčiau labai dėkinga jei kada man padėtum, - pabandė kuo linksmiau ir atsainiau atsakyti, kad praskaidrintų atmosferą.
Trečiakursė supratusi, jog tuoj bus saugi šiek tiek atsipalaidavo. Nerimas užleido vietą skausmui ir išsekimui. Mergina buvo pavargusi tiek fiziškai, tiek emociškai. Gal net emocinis išsekimas buvo stipresnis negu fizinis. Tačiau skausmas jį užgožė ir vienintelis dalykas, kurio ji norėjo buvo poilsis.
Beklaidžiodama tarp šlamšto kalnų tamsiaplaukė pastebėjo dulkėtą fotelį.
- Dawn, matau fotelį. Toj būsim vietoje.
Kira suvyniojo siūlų kamuolį ir kartu su kuprine paliko prie kartoninės dėžės. Padėjusi draugei atsisėsti ir pati norėjo įsitaisyti dulkėtame fotelyje, bet apsigalvojo, jei atsisės pajus dar didesnį skausmą ir nuovargį.
- Gal tave palydėti iki seselės kabineto?
-
-Šaunu,-kuo linksmesniu balsu tarė trečiakursė.-Kartu bus linksmiau daryti tuos nelemtus namų darbus.
Varniukė laikėsi iš paskutiniųjų, stengdamasi nesuklupti vidury šių sendaikčių labirinto. Dawn jautė, jog širdis plaka labai lėtai, tarsi ši jau būtų miego būsenoj. Kvėpavimas buvo labai retas, bet Strain buvo geros nuotaikos. Tarsi būtų apsvaigusi nuo juoko dujų. Trečiakursė vis norėjo rėkti "Ar mes jau netoli?", tarsi būtų mažas vaikas, šaukiantis mamą. Eidama keliais žingsniais atsilikdama nuo Kiros, vis žvilgtelėdavo į ją. Tikriausiai aš šiai juodaplaukei jau atsibodau. Turi ji mane prižiūrėti kaip mažą šuniuką, kuris paklysta visur ir sugeba tik pridaryti nemalonumų. Gera nuotaika subjuro vos per kelias sekundes ir ši vos nepravirko, norėjo pasakyti Kirai, kad nepyktų ant jos dėl to. Tačiau nubraukusi ašarą, mergina prisiminė, jog tai tik buvo jos pačios mintys. Dawn kraustėsi iš proto ir jai žūtbūt reikėjo poilsio.
Žvelgdama į savo judančias kojas, mergina jautė, jog eina amžinybę. Bet staiga ji išgirdo Kiros balsą, pranešantį, kad tikslas jau netoli. Varniukė šyptelėjo ir pakėlusi galvą, pamatė stovintį fotelį, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Strain nė nepastebėjo, kad klastuolė turėjo padėti jai atsisėsti. Pajutusi minkštą padą po sėdyne, rudaplaukė galėjo tą pačią sekundę numigti, tačiau bijojo, jog Kira ją paliks.
-Ne, ne, aš jaučiuosi kuo puikiausiai!-kuo entuziastingiau atsakė į bendraamžės klausimą. Tada jai prieš akis iškilo vaizdai, kaip ši ridenosi nuo nuo senų daiktų kalno ir kaip merginą užgriuvo griūtis. Ši buvo gana nustebusi, jog lika gyva. Na, gyvenimas nori, kad kankinčiausi.
-Sėskis,-tyliai paragino varniukė Kirą,-Negi prastovėsi? Gi žinau, kad esi tiek pat pavargusi, kiek ir aš,-šmaikščiai pasakė ir nežymiai šyptelėjo.
Palengva merginą užplūdo minčių lavina apie pamokas bei nemalonumus, kuriuos sulauks iš profesorių vien už kelių pamokų praleidimą. Ji žvilgtelėjo į knygų krūvą ant medinio staliuko.
-Metas grįžti į realybę...-tyliai ir liūdnai burbtelėjo sau Dawn.
-
Klastuolė matė, jog Dawn puikiai tikrai nesijaučia, bet Kira nenorėjo per prievartą jos temti į seselės kabinetą. Pati ne ką geriau jautėsi, tad jeigu ją pamatys panelė Pomfri dar nežinia ką prigirdys vaistų, Mori ar Strain. Pasąmonėje šiek tiek atsiduso, jog nereikės eiti pas seselę.
Mergina pasekė varniukės žvilgsnį.
- Tikiuosi tu neketini mokytis? Manau, mums dabar reikėtų plytelės šokolado ir daug miego. Ką manai? Palauk... - prieš čia ateidama ji buvo pasiėmusi gabaliuką juodo šokolado. Iškrausčiusi apsiausto kišenes rado folijos gniutulėlį, - turiu šiek tiek juodo šokolado. Gal nori? - Išvyniojusi gardėsį ir šiek tiek jo atsilaužiusi pasiūlė draugei.
Mintyse greitai permetė visą šį įvykį. Ji net neįsivaizduoja kiek dabar valandų. Gal jos klaidžiojo vos dvi valandas, o gal ir visą savaitę? Buvo taip sunku orientuotis. Kira išsigando. Gal jos tiek visko praleido, jog jų ieško?
Jau norėjo varniukės klausti ar ši turinti laikrodį. Tačiau buvo taip sunku praverti burną. Ji jautėsi, lyg bėgusi penkis maratonus iš eilės. Tad tiesiog tylėjo vis galvodama apie tai, kiek laiko praklaidžiojo tarp senienų. Nors trečiakursei šalta nebuvo, merginos pirštų galiukai buvo tiesiog pamėlę nuo šalčio. Atrodo, tokie trapūs, lediniai pirštai vos palietus sulūš. Nežinia kodėl Kirai patiko pamėlynavusios rankos. Mori turėjo pajudinti pirštus, kad šie nesustingtų į ledą, bet net to negalėjo padaryti. Tiesiog suakmenėjusi sėdėjo ,žalias akis įbedusi į medines duris.
Ir kam ji pro jas ėjo? Galėjo kaip visad nesikišti ir grįžti į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Ten nuobodžiaudama ruoštų namų darbus ir šildytusi prie židinio. Dabar nediegtų viso kūno... Nors iš kitos pusės. Tamsiaplaukė negalėtų padėti Dawn rasti kelio atgal. O gal be jos ji net nebūtų ten ėjusi? Klastuolės jausmai ir mintys pynėsi tarpusavyje ir prieštaravo viena kitai. Net nežinojo ką turėtų jausti. Gal turėtų būti laiminga, jog surado kelią atgal? Kad ir kaip ten bebūtų ji vienu metu jautė viską ir kartu nieko. Taip prasėdėjusi gerą pusvalandį pagaliau atrado jėgų pajudinti drebančias rankas ir pasakyti:
- Gal žinai kiek valandų? Manau mums reikėtų eiti... O vėliau kur susitikusios galėtume ir pasimokyti. Man jau Kambario iki pareikalavimo gana.
-
Mergina žiūrėjo į vieną tašką apie nieką negalvodama. Ji mėgavosi ramybe, tyla, tarsi tai būtų jos paskutinios valandos šiame pasaulyje. Na, Dawn iš tiesų neketino mirti, tačiau jautėsi, tarsi būtų šimtas vienerių metų senelė laukdama savo mirties valandos. Gal tai turėjo įtakos tas senas apdulkėjęs fotelis? Tikriausiai varniukė turėjo tokią savybę pajusti kitų daiktų istoriją, kadangi nuo mažens tuo domėdavosi, vis galvodavo "Kas atsitiko šio daikto savininkui arba pačiam daiktui?". Trečiakursė kurį laiką buvo užsimerkusi, norėjo bent šiek tiek pailsinti akis, kai išgirdo folijos traškėjimą bei švelnų Kiros balsą, siūlantį Strain šokolado. Mergina paliko klastuolei labai dėkinga, kadangi jai kaip tik to ir reikėjo.
-Ačiū,-padėkojo ir paėmusi šokoladą ėmė jį griaužti.-Velniop tie mokslai,-šiek tiek pavėluotai atsakė į klausimą,-Svarbiausia, jog padegėm Kambarį iki pareikalavimo ir prisikvėpavom šių senienų dulkių. Vis įdomiau už sėdėjimą prie knygų ir anglies dioksido pilnose klasėse,-pridūrė.
Tiesa. Dawn nežymiai šyptelėjo ir ėmė galvoti, kad ne visai jau blogai pabūti "blogietei" ir praleisti kelias pamokas, nepadaryti kelių namų darbų. Mergina buvo taip įsisukusi į rutiną, jog neturėjo laiko pabūti savimi - mergaite, krečianti šunybes. Tačiau šiandiena tai viską pakeitė, o labiausiai ji norėtų padėkoti juodaplaukei, sėdinčiai šalia Strain. Tik Dawn nebuvo labai iškalbinga, o ir savo jausmų niekaip negalėtų išreikšti žodžiais. Kadanors.
Kai praėjo nemažai laiko, Kira prabilo ir priminė merginai, jog jos čia negali sėdėti amžinai. Varniukė buvo taip gerai įsiraičiusi fotelyje, kad nieku gyvu nenorėjo iš ten trauktis, tačiau žinojo, jog klastuolė matė šio kambario pakankamai.
-Gerai, galime eiti,-greitai tarė Dawn ir ėmė rangytis iš fotelio. Kai šiaip ne taip atsistojo ant kojų, turėjo gerokai pasistengti išsilaikyti ant kojų. Ši paėmė Kirai už rankos ir taip pat padėjo atsistoti. Vesdamasi bendraamžę iki kambario durų, ši pamatė krūvą knygų, kurių žūtbūt negalėjo pamiršti. Laikydama kilogramą knygų, mergina pagaliau išėjo iš kambario ir vėl atsidūrė koridoriuje. Durys tuoj pat išnyko joms vos tik išėjus lauk.
-Na, susitiksime pamokose,-liūdnai tarė Dawn ir nusišypsojo juodaplaukei. Ši apsisuko ir svirduliuodama nuėjo koridoriais.
-
Na va. Grifė skubėjo lik kambario iki pareikalavimo. Kodėl? Kam jai jo prireikė? Mėgstanti skaityti knygas Clau žinojo šitą vietą, bet dar nebuvo čia atsidaigojusi. Taip, grifų buvo daug. Ne visus ji pažinojo. Bet štai - pamatė ne naują, bet nelabai matytą veidą (nes neatkreipė anksčiau dėmesio) ir panorėjo paplepėti. Kas tas vienas kurso skirtumas? Žiūrėsim kaip bus. Kiek (iš tikrųjų labai) išsiblaškiusi trečiakursė nevėlavo. Ji tik norėjo ateiti anksčiau ir pažiūrėti, ar tas kambarys tikrai atsiras. Jeigu atsiras - puiku. Galės su savo bendrakoledže (o gal nauja drauge) paplepėti. Jie ne - nueis prie ežero ar kažkur kitur, kur nematytų labai smalsios akys. Ne, ji jokiu būdu nenorėjo nuskriausti Urtės! Tiesiog nesinori, kad ir jos pačios mintys nukryptų kur kitur, pamačius pažįstamą veidą. Susirūpinusi mergaitė tris kartus pražingsniavo vietą, apie kurią skaitė vienoje iš daugybės perskaitytų knygų, galvodama kaip reikia jaukaus, paplepėti tinkančio kambarėlio. Tamsaus meždio durys atsirado lyg iš niekur. Turbūt bet kas būtų nusistebėjęs, bet čia - magijos pasaulis. Gali bet kurioje vietoje lyg iš po žemių atsirasti žmogus, slaptos durys ar kambarys. Ar kažkas panašaus, apie ką jokie žiobarai net nesusimąsto. Na, nebent tokius, jų galva kvailus dalykus rodo filmuose, kurių jie prisižiūri ir paskui daro nesąmones. Jie į magiją nežiūri rimtai. Visiškai kitaip nei burtininkai.
Taigi, tamsiaplaukė dar porą kartų iškvėpė, pažvelgė į tamsias duris ir spustelėjo šaltą rakeną. Lyg kiek besibaimindama, kad kažkas gali visa tai pamatyti, ar kambarys ją nuvilti. Greitai apsidairė, ar nemato kokios nors smalsios akys ir kiek pravėrė duris. Taip. Kambarys yra. Šviesiai persikinės spalvos, su sofa, staliuku, daugybe šviesų atspalvių fotelių ir keli maži sedmaišiai, primenantys ateities būrimo klasę. Keli paveikslai, židinukas, šalia padėtos dvejos šlepečių poros (vienos šviesiai rausvos, kitos labiau primenančios blankią morkinę spalvą, o pačios šlepetės pūkuotos ir iš pirmo žvilgsnio minkštutėlės) davė daugiau jaukumo šiam gan mažam kambariukui, kartu kiek primenančiam Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Bet tik šiek tiek. Grifų kambarys žinoma, daug gražesnis, bet ir taip gerai - švelnios spalvos ne taip rėžė akį kaip ryški raudona ir auksinė, prie kurių spindesio ir ryškumo Amneta jau priprato. Ir patys paveikslai buvo šviesių pastelinių spalvų, rodančių jautrumą ir švelnumą. Šiam kartui turbūt nereikia iškilmingumo. Nebent... Claudie mirktelėjo ir pamatė po staliuku esantį purų it patalas ir turbūt dar minkštesnį nei atrodo kilimą. Taip bus geriau. Pati sau šyptelėjo ir kiek privėrė duris, lyg saugodama visą šitą turtą, kambario, kuriam reikalingas Pareikalavimas sukrautą. Privėrė, atsisuko į koridorių ir pažvelgė pro langą. Pamokos baigėsi dar neseniai. Kaitri popiečio saulutė brovėsi per langus, spigindama į akis. Tamsiaplaukė kiek prisimerkė ir suraukė nosytę. Daugiau pro langą nebuvo ko žiūrėti, nes niekas nepasikeitė. Tada grifė įsistebėjo į grindis, laukdama draugės. Rodos, kad ji jau niekad ne ateis. Nors ne, pati mergaitė nė nesuvokė, kad laukia vos kelias minutes, ją taip veikia laukimas ir noras susipažinti su grife, už kuros smalsios akys neužkliuvo nė karto. O gal ir užkliuvo, tiesiog ji jos neprisiminė? Nežina... Na, bet koks skirtumas? Bus proga susipažinti ir pažiūrėti, ar charakteriai sutampa.
Pasigirdo žingsniai. Clau ištempė ausis (na, perkeltine prasme. Ji jų netampo, kad neskaudėtų ir nebūtų raudonos) ir įsiklausė. Ar koks profesorius? Kitas mokinys? Ar pati Urtė? Grifė greitai įlindo į kambarį ir tyliai kvėpuodama klausėsi.
-
Urtė keliavo koridorium 8 aukšte. Kur ji keliavo? Į mažai kam žinomą kambarį iki pareikalavimo. Yra ir kitų pavadinimų, bet knygų graužikė kaip tyčia nei vieno iš jų negalėjo prisiminti. Bet jų tikrai buvo. Sklido pasakojimai, kad ten gali patekti tik tas, kam to labai reikia. Mergaitė buvo nusprendusi ten susitikti su kita savo koledžo mergaite, ir vis nenustojo mąsčiusi, ar kambarys jas įleis. Bet juk jos nori susitikti, ramiai paplepėti ir susipažinti. Būtinybių kambarys turėyų į tai atsižvelgti. Juk tai žūtbūtinis atvejis! Kur daugiau rasi ramią vietelę?
Claudie buvo metais vyresnė, bet tai neturėtų trukdyti jų naująjai draugystei. Nebent Clau sesuo. Ji buvo Urtės kurse, bet jos nebendravo. Tik vienu kitu žodeliu persimesdavo- iš reikalo.
Koridoriaus galas jau matės prieblandoje. Ten buvo durys! Mergaitė pasileido bėgti. O jei ten ne Claudie? Sunerimo. Pradėjusi sėlinti, ji pagaliau priėjo prie durų. Kas bus- tas... Atsidususi grifiukė tyliai patukseno į duris.
-
Taip. Rodos, kad nelabai drąsus kumštelis tyliai sutukseno. Clau šyptelėjo. Taip, čia tikriausiai ji. Kad nesužalotų mergaitės (kam gi patiktų durys į kaktą?), lėtai, po truputį atvėrė duris. Taip. Ta pati Urtė, su kuria norėjo susitikti. Ta pati Urtė su trumpa - keturių raidžių Pang pavarde. Ta pati mergaitė... Bandydama padrąsinti grifę, nusišypsojo. Tada pasitraukė nuo durų, rodydama įeiti.
-Sveika, Urte. Sėskis,- tarė šyptelėdam, tuo pačiu pritipeno prie vieno iš fotelių ir atsisėdo pati.- Žinau, čia negausi nei arbatos, nei kažko panašiai, bet vis šis tas.
Tylėdama lyg ir laukė, kol antrakursė kažką pridurs. Tiesą sakant, ji nesugalvojo ką pasakyti. Ko paklausti Urtės. Anksčiau pradėti pažintis jai pavykdavo geriau. Kiek pasėdėjus, suvokė vieną dalyką. Jos pamiršo apsiauti šlepetėmis. Kadangi nenorėjo pasirodyti nemandagi, nes nepasiūlė, greitai pareikalavo, kad čia nebūtų tų prie batų priskiriamų daiktų porų. Ir jos dingo. Clau mintyse šyptelėjo ir pažymėjo varnelę: esantis čia - beveik valdovas.
-Turi brolių ar seserų?- beveik tradiciškai paklausė. Gal būtų uždavus klausimų daugiau, bet nenorėjo pasirodyti labai smalsi. Ir taip ji iš prigimties tokia, pati nesižinanti kas darosi, bet ėmė branginti tylą labiau nei nepasibaigiantį čiauškėjimą, kuris gali trukti valandų valandas. Dabar ji tapo gal kiek tylesnė, labiau perėjo į stebėtojos vaidmenį, ar bent jau taip bandė. Kadangi nažnai buvo kiek pasikėlusi, ar įsivaizduodavo, kad yra bent truputį (ar ne truputį) svarbesnė už kitus, dabar bandė pasidaryti kuklesne. Tik nežinia ar tai jai pavyko.
Laukdama Pang atsakymo, grifė įsipatogino fotelyje ir sekundei žvilgtelėjo į paveikslą. Dvi mergaitės prie krioklio. Tikrai meniškai nutapyta, nežinia kas dirbo, bet gražu. Melsvas krioklys su baltais purslais rodės, kad tuo atgims, kaip ir tos mergaitės, rodos, ka draugės. Bet nuo gražaus vaizdo atitraukė akis. Nenorėjo, kad antrakursei pasirodytų, jog paveikslas yra daug svarbesnis nei ji. Taip ir nebuvo. Tai patvirtindama Claudie uždavė dar vieną klausimą:
-Ką labiausiai mėgsti veikti laisvalaikiu? Gal turi kokių nors įpatingų pomėgių?- galvodama, ką galėtų papasakoti apie save, šyptelėjo. Tap, yra ne vienas dalykas ką ji mėgsta veikti. Ir ne du. Turbūt pirmenybės neskirtų, bet turi bent jau penkias mylimas veiklas. Na, pagal veiklą dažniausiai žmonės ir draugauja. Žiūrėsim kaip čia išeis.
Ėmė darytis kiek tvanku. O čia - kambaryje iki pareikalavimo viskas daug paprasčiau. Panorėk, kad būtų laipsniu, kitu vėsiau ir yra. Trečiakursė mintyse prie pirmosios varnelės pridėjo prierašą: tai jau tikrai. Tada pamąstė, kad dabar norėtų šiltos arbatos, bet jos negavo - šis kambarys neatsižvelgia į maisto ar gėrimų prašymus. O gaila...
Gerai, kad nežiūrėjo į kitus paveikslus, nes turbūt nebūtų galėjusi nuo jų atplėšti akių. Aguonų laukai, gėlės ir įvairūs panašūs piešiniai turbūt buvo ryškiausi šiame pasteliniame kambaryje. Aguonos skleidėsi nuostabiai, lyg vienos iš gražiausių gėlių šiam margam pasauly. Šalia esanti bordinių bijūnų vaza (paveikslas) ne ką menkiau atrodė prie keisto šio pasisėdėjimo. Nereikėjo norėti daugybės gelių, dar kažko ar panašiai - kambariukas atrodė ir kuklus, ir skoningas tuo pat metu. Taip, labai gražus ir jei tik būtų galima, spėju, kad ne vienas tokio norėtų savo namuose. Bet čia, Kambaryje iki Pareikalavimo jis buvo dar nuostabesnis, gražesnis ir toks... Neįprastai unikalus. Pildantis nedidelius norus. Ir paverčiantis žmones bent truputį laimingesniais.
-
Durys priešais mergaitę ėmė lėtai prasivėrinėti. Kad ir kas ten viduj būtų, jis (ar ji) yra atsargus. Urtė
galiausiai pamatė stovinčią trylikametę. Ji atrodė taip, lyg jai būtų palengvėję. Nežinojau, kad žmonėms sukeliu džiaugsmo pagalvojo Urtė, kai Claudie nusišypsojo. Nežymiai, bet pastebimai.
Amneta mostelėko ranka ragindama užeiti. Tada ir balsu pasiūlė prisėsti.
Kambarys buvo nedidelis, bet atliko savo pareigą. Buvo sofa, foteliukai, purus švelnus kilimas, ir netgi dvi poros šlepečių. Bet, šeimininkė turi jas pasiūlyt, o ne svečias prašyt. Kai prisėdo, akies krašteliu pamatė, kad šlepetės- lyg dūmas paranyko. Keista...
Trečiakursei paklausus ar ji turi brolių ar seserų, ji tik papurtė galvą. Tik vėliau, kadangi Claudie tiesiog spoksojo į paveikslą pamanė, kad ji nepamatė jos gesto, tad pasakė:
-Neturiu. Ber ką gali žinoti, gal ateityje turėsiu? Turiu pusseserę, ji čia irgi mokos, tik I kurse.
Tada grifė atsisuko, ir paklausė ką mėgsta veikti.
-Dažniausiai skaitau knygas. Senovines. Įdomu, kaip žmonės praeotyje gyvendavo...-pradėjo pasakoti Urtė. Kambaryje pasidarė vėsiau, bet mergaitė neėmė to į galvą.
-O kaip tu? Žinau, kad turi sesę, bet gal dar kažką turi? Ir ką tu mėgsti veikti? Tikiuosi, ne tą patį ką aš, nes tada būsi pirmas toks mano sutiktas burtininkas.-atsakiusi į klausimus, Urtė Pang nepatingėjo jų permesti pačiai jų užklausėjai. Mergaitė apsidairė. Atidžiau apžiūrėjo kambarį. Čia buvo kažkas ne taip. Tikriausiai nuo vieno paveikslo šniokščiantis krioklys tą kėlė. Ji juk nebuvo buvusi prie jokio krioklo.
-Pasakytum kur gyveni? Kad per atostogas pasiųst pelėdas viena kitai galėtume. Aš tai Londone. Beveik priešais Kiaurą Katilą, tad mane ras tavo pelėda lengvai.
Gal kiek per greitai į draugus prašausi? Gal dar porą dienų reikėjo palaukti?
-Ir žinai, labai mėgstu šokoladines varles, tad turiu visą kolekciją paveiksliukų. Tik Dumbldoro ir betrūksta. O tu renki? Ir sakyk jei nepatinka, kad taip viską išpilu, nes šnekėti man patinka,-net įraudusi šnekėjo jaunesnioji.
-
Hogvartse viskas prasideda nuo to kad Claudios draugė Marija jai papasakojo apie kambary iki pareikalavimo.Tai tarsi sena mokyklos legenda, apie kurią minima pasakojimuose apie Harį Poterį. Ji pasakojo mergaitei koks jis, kokia tai nuostabi,daug patyusi ir stebuklinga vieta ir kur jis yra bei atsiranda.Ji sakė Claudiai ten kur jo labiausiai reikia, ten durys į jį ir atsiveria. Nuo to laiko Claudia labai norėjo jį pamatyti. Kartą eidama koridoriuki labai išalko ir vėl užsisajojo apie kambarį.
Ir tuomet viskas prasidėjo.
Claudia viena ir išalkusi eina Hogvartso koridoriais ir staiga iš niekur nieko siena išsiskiria ir atsiveria.
.....Claudia išsigandusi įžengia į dideli kambary ir siena vėl užsiveria.Mergaitė apsižvalgo aplinkui ji mato įvairiausiu spintų ir spinteliu knygų ir knygelių. pažiūrėjusi prieš save pamatė ilga stalą vaišių. Bandelės,pyragėliai ir vaisiai. Tarsi jai paruoštoje vitoje ant kedės pliktas raštelis liepiantis nevalgyti maisto iš kitiems paruoštų vietų.
Claudia priėjo ir pradėjo pasigardžiuodama valgyti viską kas po ranka pakliūva ir net nekreipdama dėmesio į raštelį suvalgė net kelių vaikų porcijas.
Tačiau Claudiai suvalgius beveik viską ji pajuto kad jai negera, bet nežinojo kurią vietą ji skauda...
staiga kulnai įkaito iki raudonumo ir ėmė degti tarsi einant per žarijas. Mergaitei ėmė kauptis ašaros bet ji nieko negalėjo padaryti.
Durys atsivėrė ir Nuskriaustoji ašarų pilnomis akmis grįžo į kambarį, skausmas liovėsi o kulnai atšalo.
-
Bela vaikštinėjo po pilį. Ji nesitikėjo, kad ką nors sutiks, nes dar buvo labai anksti. Bela buvo girdėjusi apie Kambarį Iki Pareikalavimo ir labai norėjo jį išbandyti. Cha, dabar surasiu tą kambarį ir surasiu tai, ko reikia norint atkeršyti tiems prakeiktiems grifams... galvojo ji. Juk šiaip ar taip, grifai - didžiausi klastuolių priešai, kaip aiškino Džeris. Priėjusi reikiamą sieną mergaitė dar apsižvalgė, susikaupė ir... Man reikia surasti, kuo atkeršyčiau grifams... man reikia surasti, kuo atkeršyčiau grifams... man reikia surasti, kuo atkeršyčiau grifams... pasirodė durys. Bela šyptelėjo. Įėjo į kambarį, o ten... o ten... rangėsi penkios gyvatės... Nežudykit grifų... tik sukelkit skausmą... nesirodykit... šnipštėliškai įsakė Bela. Staiga išgirdo žingsnius. Staigiai atsisuko atmesdama savo ilgus plaukus. Pamačiusi Džerį ji lengviau atsikvėpė.
- Ką... tu... čia... darai...? - paklausė jis.
- Keršiju. - atkirto Bela. - dingstam iš čia. - ir išsitempė Džerį.
Savo paslapties Bela neišdavė, daugiau niekas apie tai nekalbėjo...
-
Šeštadienio popietę neaukšta brunetė klaidžiojo po koridorius, tarsi kažko ieškodama.
Štai, ji stovi prieš sieną užsimerkusi ir kažką tyliai kartoja.
-Noriu patekti į kambarį iki pareikalavimo, kad galėčiau pasitreniruoti burti.
Mergina tai kartojo tris kartus, kol prieš ją pasirodė didelės durys. Elena apsižvalgė, supratusi jog niekas jos nemato ir neseka paėjo į priekį. Nustebusi pastūmė duris ir prieš ją atsivėrė didelė salė. Ji nedrąsiai įėjo, uždarė paskui save duris, kurios staiga pranyko. Besižvalgydama išsitraukė savo lazdelę. Sustojusi per vidurį salės treniravosi pirmakursių burtus.
Po dviejų valandų gerai išmokusi kelis burtus, susikrovė savo daiktus ir ėjo ptie durų. Sustojusi prie jų jos staoga pasirodė. Pastūmusi jas į save pamatė ilgą, šviesų koridorių. Atsigrežusi atgal į kambarį, pažvelgė į jį ir išėjo. Uždariusi duris jos iškarto prankyko, ir Elena laoinga grįžo atgal į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.
-
Gabriel klaidžiojo koridoriais. Na... Aišku ne be reikalo... Ji skubėjo į nuodų ir vaistų pamoką. Ir dar negana to ,kad klaidžiojo lyg vaiduoklis po visą mokyklą ji dar ir vėlavo į pamoką. Mergaitė bėgi ilgu ,ilgu koridoriumi kol priėjo jo galą. Ji jau buvo besukanti eiti į dešinę ,bet staiga siena šalia jos pradėjo judėti. Aišku pirma mintis jos galvoje buvo ,, Turbūt didesnės ir keistesnės mokyklos dar nebuvau regėjus‘‘. Didžiulė koridoriaus siena pavirto į milžiniškas duris. Grifiukė žinojo ,kad pamoka svarbiau už keistas duris kurios velnias žino kodėl ir kaip atsirado tiesiai jai prieš nosį . Bet jos rankos nepakluso mintim. Mažos ir virpančios iš baimės rankelės atidarė didžiules, stebuklingas duris.
-O Dievulėliau,-atsikosėdama pasakė ji. Dulkių buvo tiek daug ,kad buvo sunku matyti kur eini. Kai dulkes prasisklaidė mergaitė žengė žinksį vidun į keistą kambarį. Išsivaliusi iš akių paskutines dulkeles ji suprato kur yra.
-Oho,-su nuostaba tyliai ,kad niekas neišgirstų pasakė maža grifiukė.
Apžiūrėjusi didžiulę salę ji priėjo prie didžiulių durų ,o paskui jas atidarė. Išėjusi į koridorių ji sau panosėje sušnabždėjo:
-Aš čia tikrai dar sugryšiu...
-
Buvo jau vakaras. Tada Emillia buvo susitarusi susitikti su Dylanu. Jie ruošėsi užsiiminėt gan kiek keistu dalyku, to dabartiniai mokiniai tikrai nesidomi, bet ne jie. Klastuolė su švilpiu pradėjo domėtis visokiais eliksyrais ir kaip juos pagaminti. Eliksyrų yra skirtingų ir labai neįprastu, kas ir privertė Emillia tuo susidomėti ir bandyt jais eksperimentuot ir kažką net ir ant savęs išbandyti. Kodėl gi ne? Galvojo klastuolė
Mergina ėjo ir vis pergyveno, ar Dylanas gavo laišką nuo jos, kur ji rašo apie susitikimo laiką ir vietą. Bijau, bijau, bijau, bijau... Sau taria mintyse tą žodį, o pati jos širdis pradėjo daužytis nenormaliai stipriai.
Kartu Emillia net nesupratus kodėl, bet specialiai dar ir pasipuošė. Ji aprengė laisvalakio mėlyną suknelę ir prie to surišo savo plaukus į du mažus kuodelius. Ir kam taip apsirengiau kai eini gaminti eliksyrus. Atrodysiu kaip kvailė prie Dylano.. Galvojo Ema. Bet tada Ema laikė su savim dar ir violetinės spalvos kuprinę, kur buvo pirmi pasitaikę, bet kokie ingredientai kai klastuolė ėjo juos pasiskolinti. Tikiuosi ant manęs nesupyks.. Aš gi būtinai viską vėliau gražinsiu.. Pradėjo galvot Ema ir jau buvo priėjus prie susitikimo vietos. Ten ji išvydo Dylaną.
- Labas!, - Pozityviai pasisveikino su juo ir jam plačia šypsena nusišypsojo.
-
Švilpis net nepastebėjo kaip prabėgo diena, o vakarą ramiai ėmė leisti savo miegamajame vartydamas knygelę, kurią pasidarė kartu su savo tėvais. Tėvu, tiksliau. Šis plonas, nepasižymintis dailumu, surištas lapų rinkinys padėjo vaikinukui prisiminti įvairias medžiagas bei jų įpatumus, daugiausiai tų, kurios labiausiai naudojamos eliksyrų gamyboje.
Velnias. Švilpis prisiminė gautą raštelį su laiku bei vieta. Jei nepasiskubinsi, vėluosi. Ir bus labaaaai negerai. Pagriebęs gelsvos spalvos džemperį, švilpis išlėkė iš miegamojo ir nubėgo koridoriumi. Bandydamas neatsitrenkti į įvairius mokinius ar ko nors nenudaužti, ant languotų, raudonų marškinių, užsivilko džemperį. Jis ne itin derėjo prie tamsiai mėlynos džinsinės medžiagos kelnių, bet tai buvo šis tas. Švilpis prieš pat kambariuką iki pareikalavimo atsikvėpė šiek tiek lengviau. Tuomet sumąstė šiek tiek patvarkyti plaukus, nors kaip jie išties ten atrodė, pats puikiai nežinojo.
Viskas gerai. Tereikia nebešnopuoti. Dylan'as sustojo prie pat kambariuko. Vargeli, akinius palikau! Et, tiek jau to...
- Labas! - Emilia pasitiko taip pozityviai, it ką tik sprogusi gerumo ar draugiškumo bomba, - gal ir ne vieta, ir ne laikas, bet atrodai labai gražiai, - šyptelėjo, - tai pradėsim?
-
Atėjus prie reikiamos vietos, klastuolė jau ir sutiko Dylaną. Pasisveikinus su juo, vaikinas davė Emilliai dar prie to ir komplimentą. Mergina kažkaip apsidžiaugė tai išgirdus, gal netgi kiek ir paraudonavo - to klastuolė nežinojo, nes juk veido savo nemato. Bet vistiek, jai buvo malonu tai išgirsti, lyg jos pastangos nebuvo veltui. Emillia norėtu netgi šokinėt iš laimės kažkodėl, gal tiesiog džiaugėsi, kad ją pagyrė, bet mergina savo džiaugsmą neparodė ir visus jos keistus jausmus nuslėpė.
- Uoj, žinau. Bet, na ačiū, ačiū. - Lyg pati pagyrė save mergina šyptelėjo. - Aš jau viską turiu. - Parodo kuprinę Dylanui, kurioje yra visokie ingridientai ir reikmenys, kad pagamint, bet kokį eliksyrą.
- Manau, geriau tau nežinot iš kur juos gavau, - Davė švilpiui tokią kaip mįslę, kad pats kaip nors sužinotu ją. Mergina mėgo pasirodyti žmonėms, kaip paslaptinga asmenybė. Nors gal tokia ir nebuvo, bet visgi mėgo taip atrodyti.
Ištraukius iš kuprinės knygą ir visokius cilindrus ir ingridientus, mergina šyptelėjo vaikinui, o pati su burtažodžiu padarė tokį kaip ugnį prieš stiklainį ir ten įpylė vandens. Na kiekvienam eliksyrui gamint, to reikia būtent padaryt - išvirt vandenį... Sukandus lūpas pagalvojo mergina ir tada atvertė knygą ir pažiūrėjo į Dylaną.
- Kokį burtažodį darom? Galim iškarto visus ir išbandyt. Tik aišku, kad iš eilės. - Pažiūrėjo į knygą ir į pirmą eliksyrą, - Vat, eliksyras kuris paverčia tave į tavo gynėją, darom jį? - Paklausė vaikino ir mergina pradėjo skaityti to eliksyro receptą ir ingridientuis, eliksyrui gaminti.
-
Švilpis nekantriai laukė kol pamatys ingredientus. Į vilką pavirsti gal ir atrodė šaunu, bet nereiktų pamiršti, jog šis gyvūnas taip pat plėšrūnas.
Nežinot? Hm.. Aš gal ir nesu iš Varno Nago, bet mįslės atrodo įdomios. Na, taip, ne visos... Kolbų ir kitų indų pasirodė daugybė, dar daugiau visokių keistų dalykų, skirtų gaminti eliksyrus. Bent jau vienas dalykas čia jau buvo pažįstamas - ta pati knyga. O gal ir panaši, bet pernelyg taip pat atrodė. Garantuoju, viskas iš kabineto. Eh, tiek to. Svarbu, bus smagu. Švilpis stebėjo kaip ugnis šildo vandenį.
- Darom nuo pradžių, - trumpai pamąstė bei jau ruošėsi taisyti akinius, bet prisiminė, kad paliko juos ant lovos, turbūt, - a, taip. Būtent šis, kuris paverčia tave tavo gynėju ir buvo mano galvoje.
Dylan'as trumpai nusijuokė, o tuomet ėmė klausyti visko, ko prireiks šiam skysčiui. Gali pasiraitoti rankoves, nes darbelis laukia. Kaži, gal ne veltui nemokoma šių eliksyrų? Vaikinukas jau norėjo pasiraitoti rankoves, bet vėlgi, stovėjo su gelsvos spalvos, šiltu džemperiu, tad tik patraukė rankoves šiek tiek aukščiau.
- Ne mažas darbelis, - stebėjo kaip vanduo jau ėmė kunkuliuoti, - bet rezultatas turėtų būti geras.
-
Klastuolė atvertė knygą. Iškarto pradėjo žiūrėti į tos temos iliustracijas kur buvo. Pirmame paveikslėlyje buvo piešinys kur rodos tokiu tipo, kaip "prieš ir po". Piešinys buvo padalintas į dvi dalis. Pirmoje buvo parodoma vyro siluetas, arba kitaip vyriška figūra, kur rodo kaip jis geria violetinės spalvos eliksyrą. O jau kitoje pusėje buvo parodomas didelis lokys balto kailio.
Gerai, metas dirbti. Užsisvajojusi pradėjo skaityti eliksyro receptą. Receptas:
Varnos plunksnos
Pupos
Karpų milteliai
Kiaušiniai
Mėnulio akmens milteliai
Nuodų tirpalas
Vanduo.
Merginai perskaičius iškarto pradėjo tikrinti ar viską turi. Vanduo savaime buvo. Nuodų tirpalas irgi. Mėnulio akmens miltelių klastuolė neturėjo, bet tik patį akmenį. Reikės kažkam jį sutrint. Pagalvojo ir iškarto pradėjo žiūrėt į Dylaną, bet po to toliau tikrino ką būtent reikia. Kiaušiniai buvo. Karpų milteliai irgi. Pupos irgi. Mergina apsidžiaugus, kad jau vos ne viską tikrint pradėjo žiūrėt kur plunksnos. Bet negalėjo surast. Gal kažkur užkrito.. Išsigandusi pradėjo tikrint savo kuprinę, bet viskas buvo veltui. Emillia nepasiėmė plunksnas. Išsigandusi pradėjo skaityt knygą, ar tas ingredientas būtinas. Na, tikiuosi nieko tokio nenutiks, jeigu jo nebus... Užsigalvojo mergina ir tada pažiūrėjo į stiklainį, kur jau vanduo ir užvirė.
- Gerai, Dylanai, aš sakysiu ką daryt, o tu gaminsi. - Šyptelėjo vaikinui ir pradėjo skaityt kaip būtent reikia pagamint eliksyrą.
Na, ką gi. Reikia pradėti. Išvirus vandeniu įpilkite nuodų tirpalo. Tada reikia palaukti dar kelias minutes, kol vanduo nepakeis spalvą į gelsvą.
Merginai perskaičius tai garsiai, pradėjo tikrint, ar vaikinas viską daro. O po to, jam dar įsakė ir sutrint tą akmenį.
- Na tu gi vyras, tau lengviau bus. - Pradėjo vaidinti tokią silpna, kad tik jis tai padarytu.
Mergina stebėjo verdantį vandenį, kol nepastebėjo, kad vanduo tapo labiau tokios gelsvos spalvos. Gal tai jau viskas? Na.. Spalva pasikeitė gi. Suabejojus, pradėjo garsiai toliau skaityti ką gi daryti toliau. Pakeitus vandeniui spalvai, įdėkit visus miltelius iš recepto ir tada maišykite.
Emilliai perskaičius, paėmė pati samtį ir vienoje rankoje skaitė knygą, o kitoje maišė eliksyrą. Maišyti reikia kol milteliai neištirps, o tada dėti ir visus liekančius ingredientus išskyrus plunksnas. Klastuolė netgi kiek atsipalaidavo, kad dar neatėjo tas plunksnų metas, ir tokia atsipalaidavus pasakė švilpiui viską įbert. O tada pradėjo skaityti toliau. Eliksyras bus jau kaip ir pabaigtas, todėl reikia jau įpilt į stiklainiukus, ir įdėti reikia plunksnas, o atvėsus eliksyrui,
reikia išimt plunksnas.
Tai jos didelės įtakos nedaro. Ačiū Dievui....
Po kiek laiko buvo jau viskas padaryta, eliksyras į stiklainęs buvo įpiltas, todėl liko tik padėt plunksnas...
- Aš neturiu šito ingrediento, bet kaip suprantu, jis dideles įtakos nedaro.. Todėl apsieikim be jo. - Ištarius padarė nekaltą veidą, ir greitai nusisuko ir tada stebėjo eliksyrus. Praėjus laikui, eliksyrai atvėso, mergina apsidžiaugus pažiūrėjo į Dylaną.
- Na ką gi... Pabandom? - Su smalsumu paklausė ir su plačia šypsena nusišypsojo, kuri nieko tikrai nežada.
-
Švilpis stovėjo šalia merginos. Nebuvo įsitikinęs ką teks daryti, tačiau tai, jog jis turės daryti daugiau, nei kiek nenustebino. Atrodė, kad vaikinukas to tikėjosi ir net džiaugėsi. Pažiūrėsi, kaip susimausi. Tuomet Dylan'as pagavo Emilios žvilgsnį. Jis nelabai ką dabar suprato, tačiau nesiskundė. Recepte paminėti ingredientai nebuvo labai keisti, nors geriau pagalvojus, galbūt.
- Pirmyyyn, - netvėrė savame kailyje, degė dideliu noru pradėti. Išgirdęs, ką daryti, vaikinukas sugriebė buteliuką su nuodų tirpalu bei supylė į vandenį. Ne taip ir sunku. Tuomet priešais save švilpis pamatė akmenį. Eh... Sutrinti akmenį pasirodė lengviau nei buvo iš tiesų. Visgi, pasitelkęs kantrybę, susmulkino akmenį iki miltelių. Kai Emilia iš jo perėmė darbą, vaikinukas šiek tiek apsidžiaugė, bet liko šalia ir viską akylai stebėjo.
- Nemanau, kad plunksnų nebuvimas pakeis kažką, - gūžtelėjo, - tad apsieisim.
Nekaltas Emilios veidas privertė tik šyptelti Dylan'ą. Eliksyras neatrodė keistai, tačiau vaikinukui smalsumą kėlė gėralo skonis bei kvapas. Švilpis nekantravo jo paragauti.
- Skanaus, - kilstelėjo antakius ir plačiau šyptelėjo merginai.
-
Eliksyras buvo paruoštas. Jis turėjo violetinę spalvą kaip ir buvo aprašyta knygoje. Klastuolė paėmė vieną stiklainį kur buvo įpiltas eliksyras ir pradėjo stebėt Dylaną.
- Na, sakyk tostą. - Kaip kokia girtuoklė pradėjo reikalaut tosto. Bet tada linksmai nusijuokė ir pasakė savo tostą. - Už tai laimę! Ir iki galo! - Pozityviai pasakė mergina ir padarė pirmą gurkšnį eliksyro.
Eliksyras turėjo saldumo ir kartumo skonį. Buvo netgi keista, bet ne ant tiek, kad pradėt rėkti "fuu". Jautėsi kiaušinis kuris buvo ingredientas eliksyre. Jeigu dviem žodžiais aprašyti eliksyrą, tai jis bus saldus ir kartus. Ne toks skonis kurį Emillia tikėjosi.
Bet tada merginai pradėjo žiauriai greitai daužyti širdis. Taip stipriai, kad pati tai kuo puikiausiai jautė. Merginos vyzdžiai padidėjo. O pati visa Emillia pradėjo drebėti. Viskas, prasideda.. Kiek mintyse netgi nudžiugusi klastuolė, staiga pasidarė bloga.
Emillia nežinojo kas darosi. Knygoje taip nebuvo parašyta. Eliksyrai tokių pasekmių niekada nedaro. Mes kažką ne taip padarėm. Klastuolė pradėjo panikuoti, bet to Dylanui stengėsi neparodyt. Bet staiga, tas visas skausmas ir jausmas pradingo. Viskas buvo kaip ankščiau. Bet Emillia nepatapo savu gynėju. Kodėl? Uždavė sau tokį klausimą, bet tada ji pažiūrėjo į Dylaną. Pas jį buvo išaugusios vilko ausys. Emillia nesusilaikus pradėjo juoktis ir pati pajautė, kai kažkas minkšto ir labai pūkuoto liečia jos plaukus. Merginai atsisukus ji nieko nepamatė. Bet tas jausmas vis dar liko. Klastuolė su rankom pradėjo liest kas tai ir ji viską suprato.
Pas merginą išaugo didelė voverės uodega. Emillios dydžio. Šviesiai rudos spalvos. Labai pūkuotas, o jo galiukas netgi kiek susuktas.
- O ne.... - Išsigandusi klastuolė pradėjo čiupinėt uodegą..
-
Tikėkimės, ši knyga neklysta. O dabar į sveikatą! Šmaikščios mintys lindo vaikinukui į galvą stebint violetinį eliksyrą.
- Už sėkmingą eliksyrą! - nusijuokė sakydamas nemokšišką tostą, mat to nėra daręs, o visi tostai per giminės susitikimus atrodė perdėtai nuobodūs, - tegu jis būna sėkmingas! Ir galbūt skanus.
Dylan'as, leidęs pirmiau merginai paragauti šio gėralo, parago galop jo ir pats. Skoniu nepasižymėjo, net per astronomijos pamoką gautas eliksyras pasirodė skanesnis. Lyg ir nieko. Švilpis gūžtelėjo, praleidęs kartumo bei saldumo derinį.
- Viskas gerai? - klustelėjo Emilios, kai pamatė, jog ši ėmė drebėti. Tačiau netrukus pats pajuto pagreitėjusį širdies ritmą ir iš krūtinės sklindantį pykinimą. Ot,
velnias. Viskas truko daugių daugiausia keletą minučių, bet vaikinukui tai priminė amžinybę. Viskas baigėsi taip staigiai it nebuvo prasidėję bei lyg nieko nevyko.Kodėl aš nepavirtau į vilką - savo gynėją? Nesupratęs švilpis žvilgtelėjo į Emilią. Iš ko ji juokiasi? Dylan'as pajuto kažką ant galvos. Kažką kito ir keisto, kažką neįprasto. Paėmęs pirmą pasitaikiusį buteliuką, žvilgtelėjo į savo atvaizdą. Gražu.
- Regis, plunksnos kažkokią savo dalį prideda, - atsisuko į Emilią, kuri žvelgė savo uodegos link. - Tik klausimėlis, - pastūmėjo arčiau savęs knygą, - kada išsivadės eliksyras?
Ir tuomet jis atsakymo knygoje nerado. Arba, nemokėjo ieškoti.
-
Eliksyras pasirodo yra nevykęs. Tas vienas ingredientas, kurio trūko.. Tokią didelę įtaką yra padaręs. Kad dėl to jis nepavyko ir dėl to, klastuolė turi jos dydžio voverės uodegą, o ant Dylano buvo vilko ausys.
- Pasirodo.. Kad taip. Aš nežinau netgi ką daryti. Tai mano kaltė. - Visą atsakomybę paėmė ant savęs, kad tik ji liktu kalta ir, kad viskas tai dėl jos. - Aš nežinau, bet jis neamžinas tai tikrai. Knygoje buvau tikrinus, neparašyta.. - Rimtai ir truputi netgi liūdnai pasakė. Įkvėpė orą, iškvėpė. - Nežinau ką daryti. Pralauksim čia, gerai? Nenoriu būti išduota profesoriams. - Gūžtelėjo pečiais.
O tada ant Emillios atsirado šypsena ir po minutės ji pradėjo juoktis. Gal tai ironija, panika ar jau ji po kiek pradeda išprotėti netgi, bet tada jai pasidarė juokinga. Bet tada ji kažkaip nepradėjo galvot apie blogą, o apie gerą, kažką linksmo. Kaip Dylano ausys.
- Atleisk, bet tu taip juokingai ir mielai atrodai su šiomis vilko ausims, - Vos sustojo, kad pasakyti tai ir pradėjo toliau juoktis.
Kiek nusiraminus, ir kai jau valė ašaras nuo juoko, Emillia pradėjo liest rankomis savo uodegą ir pradėjo visaip bandyt kur nors pažiūrėt, kaip ji atrodo. Po to suradus atvaizdą pro vieną patamsintą langą, klastuolė visaip bandė judint uodegą. Tai turbūt buvo pats keisčiausias jausmas, kurį mergina kada nors galėjo jausti.
- Na tai labai keista.. - Žiūri į savo atvaizdą. - Gal aš prakeikta, jeigu su manim visada keisti dalykai vyksta? - Su ironija pradėjo kalbėt. Bet po to atsisuko į Dylaną ir pas Emillia iš karto atsirado šypsena. Bet ji iškarto greitai dingo ir Emillia išpūtė akis. Tos ausys pradėjo tikrąją prasmę mažėti ir po minutės jų jau nebebuvo. To keisto jausmo pas merginą irgi dingo ir ji pajautė, kaip uodegos nėra.
- Ir viskas? Jis gi paveikė tik dešimt minučių... - Atsiduso, - Na dažniausiai tokie tiek laiko ir vyksta. Bet, ačiū Dievui, tai pasibaigė. - Iškvėpė orą ir įkvėpė, o tada ji pradėjo stebėt Dylaną. - Gaila, ausys tau taip tiko. Buvai mielumo ribą perlenkęs. O dabar ant ribos, - šyptelėjo ir mirktelėjo vaikinukui. Bet jos flirtavimas pasibaigė, nes tada ji atkreipė dėmesį į knygą. Paėmus ją, klastuolė pradėjo skaityti kitus eliksyrus.
- Kituose eliksyruose yra jau visi ingridientai kuriuos turiu. Nori dar kurt ar ne jau? Nes jeigu rimtai aš norėčiau dar, bet jaučiuosi pavargusi. Netgi nežinau pati. - Gūžtelėjo pečiais ir pati atsisėdo ant grindų.
-
Dylan'as pastatė buteliuką. Jam šios ausys ant galvos įvedė visišką neviltį. Ją būtų pasiekęs, jei ausys dar ilgai būtų užsibuvusios.
- Na, kas padaryta, tas, - gūžtelėjo ir visiškai nenorėjo kaltinti Emilios, - taip, regis knygoje nieko gero nėra...
Švilpis sukando dantis. Savo atvaizdą jis tebuvo matęs ant stiklinio buteliuko, tačiau net ir tas, iškreiptas vaizdas pasirodė perdėtai juokingas.
- Pritariu, būtų geriausia pralaukti, - linktelėjo, - nenorėčiau sutikti profesoriaus bei gauti klausimą, kodėl man ant galvos vilko ausys. Išties, tiek atrodo, tiek skamba juokingai.
Vaikinuko akys nukypo iki rožinių plaukų savininkės, kuri dabar turėjo ir uodegą nugaroje. Nors šypsena merginos veide išbuvo trumpai bei ją per akimirksnį pakeitė skambus juokas, švilpis pats negalėjo susilaikyti bei išsišiepė. Galbūt ne iki ausų, bet prireikė nedaug, kad parodytų savo dantis. O šypsotis, rodydamas dantis, Dylan'as labai nemėgo. Ypač, kai jį tai padaryti priversdavo vardan gražesnės šeimos nuotraukos.
- Aš pats sau atrodau juokingai, - beveik pats prapliupo juoktis, bet dar laikėsi, - ir kažkaip keistai, - vienos akies kampučiu pamatė tą keistą voverės uodegą Emilios nugaroje. Staiga, virš galvos Dylan'as ėmė jausti kažką keisto. Lyg oras būtų pradėjęs virpėti prie pat pakaušio. Vaikinukas atsargiai prilietė viršugalvį. Pagaliau! Išnyko! Švilpis šiek tiek suglumo kai mergina ėmė šnekėti apie jo mielumą, tačiau vistiek vypsojo it idiotas bei kvailai šypsosi.
- Šiaip galėtume dar ką nors pabandyti, bet jei pavargai, galim ir kitąkart, - gūžtelėjo, mat jam tai nebuvo svarbu.
-
Klastuolė jau buvo visiškai pavargus. Vis gi naktį ji eina miegot, o dabar gamina eliksyrus kartu su vaikinuku. Galima buvo pasakyt taip, kad psichologiškai, Emillia norėjo dar ir dar gaminti tuos eliksyrus, bet jos organizmas buvo išvargęs. Aj pakentėsiu dar.. Pagalvojo mergina ir jau buvo pasiruošusi dar labiau save vargint, kol turbūt neišseks.
- Na, gal dar vieną paskutinį pabandom. Ir viskas, manau užteks to. - Nusišypsojo Dylanui ir atvertė, bet kurį knygos puslapį.
Meilės eliksyrai.
Perskaičius temą, viduje sukikeno klastuolė ir pažiūrėjo į Dylaną.
- Meilės eliksyrai.. Na, manau visai neblogai būtu, bet jeigu nepavyks ir vėl, tai dar į tave įsimylėsiu čia. - Mirktelėjo, - O, aš norėčiau, kad jeigu jau jau įsimylėsiu, tai jausmai būtu tikri, o ne pridirbti su eliksyrais, - Nusijuokė ir šyptelėjo.
Perskaičius dar ir eliksyro sudėtį, tai pasirodo, kad tikrai jiems neišeis tai padaryti, todėl Emillia toliau žiūrėjo, kokie eliksyrai yra dar.
Perskaičius dvi temas, kur buvo aprašoma apie tai, kad išgėrus eliksyrą galima pasivirti kažkuo, buvo nelabai įdomu, bet ji prisiminė apie vieną eliksyrą, kurį dar su Dylanu skaitė bibliotekoje. Eliksyras kuris pavers žmogų nematomu. Tobula! Mergina greitai atvertė tą puslapį ir parodė pirštu vaikinui, kad sekantį eliksyrą, gamins šitą.
- Nieko prieš? Gali ir tu pasirinkti kokį nori, o jeigu ne prieš, tai tada ir pradedam. - Pozityviai pasakė ir pradėjo ieškoti visokių ingredientų ir pradėjo gamybą su Dylanu.
-
Švilpis nesijautė pavargęs, bet šiokį tokį nedidelį nuovargį jautė. Visgi, jau buvo vakaras, galbūt nakties pradžia, reikėtų ilsėtis, tačiau jam dabar tai buvo nė motais. Dylan'ui patiko šis, kiek keistokas ir nežinia kokį taisyklių skaičių laužantis, o gal ir nelaužantis užsiėmimas.
- Na, viena tai tikrai galim, - patikino, mat pats to irgi norėjo, - jei turim pakankamai ingredientų, tuomet tikrai galime paskutinįjį šiandien pabandyti. Galbūt šis pavyks tinkamai.
Vaikinukas šyptelėjo. Jis su malonumu perleido didesniąją darbo dalį Emiliai, būdamas šalia stebėjo jos elgesį bei tai, ką ši darė. Knygos lapai tyliai sušnarėjo, o perskaitytas eliksyro pavadinimas išspaudė dar didesnę šypseną veide. Nedaug trūko iki juoko protrūkio, bet sugebėjo susitvardyti.
- Meilės eliksyras... - vis dar idiotiškai vėpsojo, - girdėjau, kad eliksyrai gali nukreipti viską kitaip, nei norisi, - šiaip taip išsisuko nuo merginos pasakymo apie meilę, - tiesa, tikra meilė geriau nei eliksyrai. Juk jie kada nors vistiek išgaruoja.
Švilpio akys nuolat krypo į Emilios pusę, trokšdamos stebėti kiekvieną jos judesį. Ji graži... Jei kas būtų paklausęs klausimo ar pabandęs atkreipti dėmesį, Dylan'as nebūtų išgirdęs. Pala, ką? Jis tarytum pabudo iš savų minčių laivo, kuomet rožinių plaukų savininkė parodė pirštu į knygoje suraitytas raides. Nematomumo eliksyras.
- Pradedam, - išspaudė bei pradėjus merginai rankioti ingredientus, pats pasilenkė link knygos, norėdamas perskaityti daugiau apie šio eliksyro sudėtį bei gaminimą.
-
Išgirdus Dylano žodžius, mergina tik šyptelėjo ir 'prisėdo prie knygos'. Emillia greitai tik visur "praėjo" su akimis ir pradėjo rinkti tam tikrus ingridientus.
Po kiek laiko viskas buvo surinkta. Klastuolė greitai viskas perskaičiavo ir po to dar kartą.
- Manau viską surinkau ir dabar tikrai galim pradėti. - Gūžtelėjo pečiais ir Ema pradėjo eliksyrų gamybą kartu su švilpiu.
Iškarto mergina užvirė vandenį, o po to įdėjo pirmą ingridientą iš sąrašo kuris buvo knygoje. Viską pamaišė, bet tada prisiminė ir apie Dylaną, kad tas kaip ir nieko nedaro.
- Ar negali paimti knygą ir diktuoti ką man sakyti? - Greitai davė jam knygą ir taip pasikeitė rolėmis su Dylanu, juk kai jie gamino praeitą eliksyrą tai diktavo Emillia, o Dylanas gamino. Taip turėtu gautis sąžiningai. Gūžtelėjo pečiais, o truputi vėliau nusivalė rankas. - Tai, kas ten toliau? - Šyptelėjus paklausė vaikino ir pradėjo daryti jo tam tikrų nurodymų.
-
Švilpis stovėjo atsirėmęs į šio kambaryje esančio, visiškai medinio stalo kraštą. Padėjęs rankas iki alkūnių bei pirštais jas sunėręs, vaikinukas aiškiai atrodė šiek tiek nervingas. Jis priklausė tai grupei, kuri net ir visiškai būdama tikra ar nebijodama, stebės savo drebančias rankas. Galbūt ir be reikalo, o galbūt ir su pagrindu. Dylan'o akys klaidžiojo po patalpą, protas, kaip ir kūnas, įsitempę jautė vėsų orą bei tvyrančią naktį. Geltono džemperio medžiaga šildė, nors jos beveik nejautė per savo taip mėgstamus, raudonus, languotus marškinius. Atraitotos rankovės nedengė dalies rankų, o po vilko ausų pasirodymo, plaukai atrodė it suvelti pačio stipriausio cunamio ar nusiaubti uragano. Bet svarbiausia, Dylan'as jautėsi puikiai. Viduje jis švyte švytėjo, lūpų kampučiai buvo pakelti aukščiau nei visados. Gerai atrodytum, jei tave kas nors čia nutvertų su Emi. Kažkoks keistas penktakursis, tikriausiai švilpis, Klastūnyno mokinė ir daugybė buteliukų. Bei knyga. Užsikišk... Vaikinukas suspaudė viena ranka kumštį. Pripažinęs, jog taip būtų geriausiai, pasisuko link jos pusės bei vienos akies mirksniu pritarė, kad darbą jau būtų galima pradėti. Beprotiška idėja. Padarom tai. Giliau iškvėpęs kūno panaudotą orą, švilpis stebėjo kaip mergina užvirė vandenį ir supylė pirmąjį reikiamą daiktą ar kokį kitą dalyką (nelabai jis troško gilintis) į katilą.
- Apsikeisti darbais? - abiejų rankų pirštais parodė gestą, reiškiantį apsikeitimą ar kažką panašaus, bet be aiškių rodymų į tam tikrą asmenį ir pakėlė antakius. - Taip, taip. Žinoma.
Dylan'as nuleido antakius bei paėmė knygą į rankas. O vargeli. Nors jis ir žinojo, kad dabar tik gaišo laiką, vistiek troško perskaityti tiek sudedamąsias dalis, o gaminimo eigą, tuo labiau, skaityt teks garsiai. Receptas :
100 ml Vanduo
5 vnt. Vilkolakio nagai
34 g Rugiagėlių žiedų milteliai
56 vnt. Skremintinio (Poliarinio) akmens drožlės
6 vnt. Ugninės rožės spyglių
13 g. Gluosnio žievės miltelių
Šaunu. Dylan'o antakiai buvo pakilę vos vos aukščiau ir jis juos nuleido nuleidęs savo melsvas akis į gaminimą.
Į užvirusį vandenį supilti rugiagėlių žiedų miltelius.
Švilpis pasisuko link Emilios bei atsirėmęs viena ranka, stovėjo visiškai į jos pusę.
- Regis, pirmas dalykas padarytas, - šyptelėjo ir atsisuko atgal prie knygos. Padarom. Akys mirksėjo, bandydamos įskaityti raides, kurios tikriausiai jau buvo įsisenėjusios. Kartais vaizdas susiliedavo, tačiau tai nebuvo svarbu. Kelis sykius Dylan'as pasitrynė akis, kurias buvo pradėję skaudėti. Viskas gerai. Viskas tiesiog puiku. Viskas fantastiška.
Išmaišyti rugiagėlių miltelius. Maišyti visą laiką pagal laikrodžio rodyklę. Vanduo įgaus šviesią, purpurinę spalvą. Tik kai įgaus būtent tokią, galima bus eiti prie kito etapo.
Švilpis pakėlė antakius ir žvelgė į Emilią laukdamas, kada šis jo perskaitytas punktas bus tapęs realybe. Tuo įsitikinęs, o galbūt pamanęs, jog įsitikino, Dylan'as priėjo prie kito.
Supilti visus vilkolakio nagus bei Ugninės rožės spyglius. Maišyti priešinga kryptimi negu laikrodžio rodyklė lygiai keturias minutes. Tuomet nagus bei spyglius išimti bei išmesti.
Dylan'o žvilgsnis su tais pačiais kilsteltais antakiais nukrypo į merginą. Jam patiko ją stebėti bei matyti kaip ši puikiai tvarkėsi kiekviename etape, lyg čia nebūtų nieko sunkaus. Turi baigti spoksoti arba aš pats sau trenksiu.
- Geeeerai, - nutęsė žodį bei vėl akimis nulėkė prie knygos, - toliau, toliau, toliau...
Sudėkite Skremintinio akmens drožles į katilą. Pakaitinkite bei pavirkite tol, kol vanduo ims garuoti, o drožlės ištirps. Katile spalva pasikeis į ryškiai oranžinę.
- O tu žinojai, kad šis akmuo taip pat vadinamas Poliariniu? - dar kartą pakeltais antakiais pasisuko. - Oh. Duok jį man.
Viskas būtų buvę daug paprasčiau, tačiau šis akmuo atrodė trapus it krištolas, turėjo išblukusio marmuro spalvas ir buvo tvirtas kaip plienas. Arba tiesiog būtų buvę paprasčiau turint jau paruoštas drožles indelyje. Dylan'as jau buvo be pasiduodantis, tačiau šiaip ne taip, paskutinėmis savo jėgomis, su neaiškiu, atšipusiu peiliu sugebėjo nudrožti tas penkiasdešimt šešias drožles, reikalingas eliksyrui. Padaręs šį didų, o tiksliau gana paprastą, iš pažiūros, darbą, gal net darbelį, švilpis su tuo pačiu peiliu nukrito ant žemės.
- Man viskas gerai, - pakėlė ranką su peiliu, bet greitai nuleido bei paleido peilį iš delno, - tik noriu pagulėti, - pakėlęs galvą ir taip išnaudodamas vienas iš paskutinių savo jėgų, Dylan'as nuleido ir ją. Pagulėjęs keletą minučių ant šaltų grindų, atsistojo. Pakėlė peilį bei padėjęs ant stalo, ėmėsi knygos.
Atvėsus sudėti gluosnio žievelės miltelius. Viską išmaišyti kol ištirps. Galutinė spalva - šviesiai rusva.
- Regis, šį komponentą turime? - nenorėjo, kad išnyktų tik galva, o kūnas liktų matomas ar įvyktų koks pokštas kaip su prieš tai buvusiu įvykiu. - Taip...
Pakėlęs nykštį aukštyn švilpis ėmė laukti. Jis nežinojo ko laukė tiksliai, tačiau ši naktis dvelkė nuotykiais.
-
Apsikeitus darbais, mergina nedelsiant pradėjo gaminti tuos eliksyrus. Viskas būtu gerai, bet Emillia kiek pradėjo blaškytis, kai tas akiniuotis taip į ją žiūri. O mergina visada iš mandagumo kai pažiūri į Dylaną nusišypso, o pati stengiasi niekur nesuklysti gamindama.
Pradėjus skaityti, Dylan užtiko ant akmens pavadinimo ir paklausė klausimo. Mergina tik šyptelėjo, ji žinojo, kad tas akmuo taip vadinamas na, bet kaip čia neduot vaikinukui pasirodyti, kad kažką žino.
- Ne, nežinojau. - Kokiai sekundei paskleidė garsą, kad juokiasi. - Amm... Na gerai, imk. - Davė Dylanui savą darbą ir tada Emi jau nieko nedarė o tiesiog šalia stovėjo, sukryžiavus savo rankas ir stebėjo jo veiklą. Klastuolė net nežinojo kuo jam ir padėti, o jis jau po kiek laiko pasirodė it pavargęs ir lyg tuoj jam rankos iškris. Bet ne, ne rankos, o jis pats su tuo pačiu ir peiliu. Mergina nespėjus nieko pasakyt, tas pareiškė, kad jam viskas gerai. Emillia tik nusijuokė ir pritūpė prie vaikino ir tiesiog jį stebėjo ir nieko nesakė, na jai taip tik atrodė...
- Ir be ausų, atrodai kaip šuniukas. - Iš 'lempos' davė tokį Emillios komplimentą. O vėliau jie abu atsistojo ir pratęsė darbą. Na, pertrauka vistiek buvo reikalinga.
- Turime, turime. - Šyptelėjo ir pradėjo pilstyt tuos miltelius ir maišyt kol viskas neištirps. O darbą pabaigus, mergina ir vėl įpylė į tokius kaip du stiklainius tuo eliksyro ir vieną padavė vaikinui.
- Na, sakau tostą, kad už sėkmingą eliksyrą. Jokių nematomų kūnų ir visokių skraidančių galvų. - Šyptelėjo bei 'padaužė' su savu 'bokalu' į Dylano ir išgėrė...
-
Švilpis sekundei, laikydamas stiklinę su eliksyru, nors jis priminė kažkokį gėralą, susimąstė koks skonis galėtų būti šio, tikrai keistoko skystimo. Sakykim, pragare už šitą dalyką tikrai nedegsi.
- Į sveikatą, - įsivaizduojami bokalai susidaužė ir Dylan'as šitaip užbaigė merginos tostą. Padėjo savitą tašką. Vienas gurkšnis. Antras. Trečias. Eliksyras vis nyko ir nyko iš stiklinės, o netrukus ši išvis tapo tuščia. Vaikinukas pastatė įsivaizduojamą bokalą ant stalo bei atsirėmė į vieną ranką. Dabar jis bandė suvokti skonį, tačiau, jo nebuvo. Arba kažko nejautė.
- Ar man taip atrodo, ar jis tikrai be skonio? - galiausiai paklausė norėdamas suvokti ar problema su juo pačiu, - juk nematomo negalima pamatyti, o beskonio...
Dylan'as nepratęsė savo keisto pamąstymo, nes gerklė visiškai išdžiuvo. Galbūt įkvėpė per didelį oro gurkšnį, tačiau ją spaudė.
- Geeerai, - atsisuko į Emilios pusę, mat buvo nusisukęs, - nežinau, kodėl man...
Švilpis dar labiau sutriko. Jis nebematė Emilios. Jo akys nukrypo iki savo kūno. Ir aš tikrai jau dabar degu savam pragare. Dylan'as nematė savo kūno, visiškai, nebematė ir merginos, o jam vis dar jautėsi tas oro gurkšnis gerklėje.
- Faktas, kad mums pasisekė. Mums pavyko! - jei būtų ją matęs, būtų apkabinęs.
-
Išgėrus eliksyrą, Emillia nieko tiesiog nepajautė. Lyg nieko ir nebuvo. Net skonio nesijautė. Na, tokį dalyką Emi bando pirmą kartą. Išvis, eliksyrų ji niekada negėrus - šiandien tai pirmas kartas. Netgi klastuolei buvo įdomu, kas dar šiandien gali būti jai pirmas kartas?
- Na.. toks jausmas, kad tiesiog išgėriau vandenį.. Manau, kad tai nesvarbiausia, manau, kad reikia laukti kol tapsim nematomi. - Pradėjus dairytis - pastebėjo. Dylanas kažkaip keistai pradėjo lyg išnykt. Klastuolei tai buvo logiška, kad tai eliksyro veiksmas. Bet visada buvo tas, bet.. Bet buvo keista, kad knygoje parašyta, kad tie kas nematomi matys vieni kitus. Na gal nieko, reikia dar palaukti.. Sau mintyse pradėjo jau teisintis, kad negautu panikos priepuolio.
- Tikrai taip, - kiek susidrovėjus pradėjo sakyt. - Bet dabar taip keista, aš nematau savęs ir tavęs. Tik pagal balsą girdžiu. Tai turbūt vienas iš keisčiausių jausmų kuriuos esu patyrus, kai nematau savęs... - Dar toliau sakė susidrovėjus. Nors Emi ir jautė savas rankas, kojas, bet kai jas nemato buvo labai sunku net judėti. Bet gi tai toks adrenalinas ar kažkas panašaus, kad eini ir nežinai net kaip ir kur..
Pradėjus eiti, turbūt jeigu ją kažkas tikrai matytu, iš jos pradėtu juoktis..
- Bardel! - Pavartojo negražų prancūzišką žodį. Tiesiog tada mergina kažkur atsitrenkė ir nesusilaikė. Taip atsitrenkus, Emillia pradėjo eiti kažkur kur ar tai paslydo ar ką, bet klastuolė nukrito ant kažko dar minkšto. Tik buvo keistas jausmas... Lūpoms. Ir lyg tuo pačiu metu, Emillia pradėjo matyti priešais save Dylan'ą, dar kaip tik matė ir save. Klastuolė tik išpūtė akis, juk jie... Ir labai paraudonavo. Emi net nežinojo kaip reaguot ir ką daryti, negalėjo net pajudėt, ant tiek ji buvo 'šoke'.....
-
Dylan'as tiesiog stovėjo. Lyg pats čia būtų atėjęs vienas, išgėręs beskonio viralo (jį reiktų vadinti eliksyru), o dabar neturėtų ką veikti. Deja, viskas buvo kiek kitaip. O ir atrodė, galbūt šauniai, galbūt ne.
Dylan'as girdėjo Emilios balsą ir iš jo puikiai suprato jos sutrikimą. Tai buvo normalu, nes pats irgi jautėsi panašiai. Kol mergina kalbėjo, švilpis bandė tiesti rankas bei žengti žingsnius link balso skambėjimo pusės. Tačiau tai daryti atrodė komiška misija neįmanoma, nes pats vaikinukas nematė savo kūno. Jis vis traukėsi kažkur per šį kambarį, nesuvokdamas kur ruošiasi atsidurti, kai išgirdo žodį. Prancūzų kalbos žinios buvo prastos, tačiau šiam žodžiui vertimo neprireikė. Prasmę jis puikiai galėjo suvokti pats.
Ir tuomet Dylan'as nugriuvo. Neišlaikė pusiausvyros, susvyravo, net pats nežinojo kas įvyko. Pirmą kartą, kai atrodė nematomas net pats sau, pajautė, kad vis dar turi tokią kūno dalį, kaip nugarą. Ją skaudėjo. Šiek tiek. Nesugebėjęs pasimuistyti ar apsiversti ant šono, o gal ir atsisėsti, pajautė kažką kitko be nugaros skausmo. Negi... Negi tai... Ne. Ne. Ne! Mintys ėmė dar labiau klaidžioti, chaosas galvoje padidėjo iki beribės terpės. Dylan'as išvydo Emilią. Ant savęs. Švilpis sutriko dar labiau, bet raustančių skruostų suvaldyti nesugebėjo. Jis toliau tegulėjo, jautė skausmą nugaroje, tą keistą jausmą lūpoms, drovėjosi, negalėjo nieko padaryti ir tiesiog pasidavė aplinkybėms.
-
Ne, ne, ne, ne!!! Klastuolė kol susigaudė, kokioje padėtyje jinai yra, nemažai net laiko praėjo. Emillia greitai pasitraukė ir tiesiog nenormaliai išraudonavo. Pabandžius kažką pasakyti, nieko neišėjo, lyg ji savo žodžių žodyną pamiršo ir neturėjo net ką pasakyti. Tik mintyse ir buvo tie klausimai, kad kaip Emilliai elgtis? Ką jai daryti? Kokia jos reakcija turi būti? Ar dabar ji turi čia džiaugtis ar liūdėti? Kaip išvis į tai dažniausiai reaguoja? Na, mintyse mergina turėjo tiek daug klausimų, bet ką nors padaryti ar kažką pasakyti, tai mergina nesugebėjo niekaip. Tai juk taip keistai atrodo, kad klastuolė netyčia pabučiavo vaikiną ir dar ant jo užgriuvo. Katastrofa! Dabar Emillia yra lyg kokios ištvirkėlės vietoje. Ir jokie jos pasiteisinimai tikrai nepadės.
- N-a a-a-š.... - Pradėjo tiesiog mikčioti bandydama kažką pasakyti, bet nieko Emai čia neišėjo, pernelyg tada jai buvo keista situaciją kur ji pernelyg pasimetė. Merginai net kilo mintis, kad čia reikia viskuo apkaltinti Dylaną ir išeiti sausa iš vandens, na realybė čia kitokia.
Per tą trumpą laiką, kol Emi buvo panikos iš šoko priepuolyje, klastuolė visa paraudonavus it burokėlis pradėjo visur labai greitai dairytis bei visus daiktus čia jos palikus Emillia išėjo iš iš to kambario ir pradėjo bėgti kuo greičiau nuo tos vietos, taip palikus ir Dylaną, o prieš tai na aišku mergina ir atsisveikino.
- N-a, d-daik-ktu-us g-ali-i pasili-ik-ti s-sa-u.. - Taip pasakius, Ema tiesiog išbėgo iš to kambario ir tikėjosi daugiau niekada Dylano nematyti savo gyvenime, nes turbūt numirs nuo gėdos.
-
Kas čia ką tik buvo? Štai toks klausimas nepaliko švilpio galvos. Kuomet Emilia pasitraukė, dar labiau sutrikusi, o tiksliau, kaip Dylan'ui pasirodė, visiškame šoke, jis tesugebėjo atsisėsti. Prie tokių dalykų, elgesio vaikinukas jau buvo kiek pripratęs. Tai dažnai pasitaikydavo jo pusseserei, Auksei. Tik, galbūt dažniau ji pratrūkdavo pykčiu, o ne susidurdavo su šoku. Vaikinukas tiesiog sėdėjo vis dar jausdamas skausmą nugaroje, žiūrėjo kaip blaškėsi mergina, tačiau nieko nedarė. Švilpis suvokė, jog jai reikėjo pabūti su savimi, suvokti kas įvyko (tiesą pasakius, jis oats dar nesuvokė to), bet bijo vieno. Kad ši žavi, miela rožinių plaukų savininkė ims jo vengti.
Dylan'as liko vienas. Ji išėjo. Švilpis šiaip ne taip atsistojo. Ji išėjo. Vaikinukas giliai įkvėpė vėsaus oro. Galbūt tik pasirodė, kad vėsaus. Jis nesuvokė, tačiau jo rankos, kaip ir visas kūnas pamažu vėso.
Pamatęs nedidelį krepšį kampe kambario, greitu žingsniu pasileido link jo, o pagriebęs nužingsniavo rinkti visų likusių daiktų. Nebūtų galima pasakyti, jog jų daug. Ir nebuvo taip jau mažai. Švilpis nežinojo, kiek laiko užtruko viską surinkdamas, tačiau pasistengė, jog viskas atrodytų it čia nieko nebuvo nutikę.
Pasiėmęs krepšį su daiktais, Dylan'as išėjo iš šio kambario. Turbūt, tai mano kaltė. Taip, mano. Švilpis nežinojo kur eiti, praktiškai buvo naktis, o šis su krepšiu stovėjo koridoriuje. Galop, nieko nesugalvojęs, jis tiesiog ėmė eiti tiesiai.
-
Ligoninėje, Mayra pasiūlė jiems nueiti į Kambarį iki Pareikalavimo atsigerti šiltos arbatos ir užkąsti meduolinių sausainių. Atidariusi Kambarį iki Pareikalavimo, Mayra nustebusį Luke nusivedė į vidų. Viduje buvo mažas bei jaukus kambariukas, kurio sienos buvo sodrios indigo spalvos, viduryje stovėjo staliukas su karštu arbatiniu vandens ir dviem puodeliais, už nugaros buvo daugybė lentynų su įvairiomis žolelių (ir ne tik) arbatomis, o ant žemės, prie staliuko buvo dvi milžiniškos ir minkštos pagalvės. Kambarėlis buvo maloniai vėsus bei kvepėjo žolelių mišiniu. Mayra įėjusi uždarė duris ir klestelėjo į pagalvę. Kaire ranka tingiai pasiėmė dėžutę Earl Grey žalios arbatos ir mažą arbatinį šaukštelį užsipylusi karštu, bet ne verdančiu, vandeniu, įsimetė citriną. Pasklido gaivus žalios arbatos su citrina kvapas. Mayra parodė Luke atsisėsti ant kitos pagalvės ir tarė:
-Vaišinkis.
-
Luke buvo nustebintas - jis nesitikėjo, kad Hogvartse gali būti toks kambarys, kuris, atrodo, buvo būtent tai ko jie ieškojo. Berniukas kelias akimirkas apžiūrinėjo aplinką - viską nuo sodrių mėlynų sienų iki lentynų su įvairiomis žolelėmis. Išgirdęs kvietimą vaišintis, jis priėjo prie lentynų ir pradėjo įdėmiai apžiūrinėti arbatas. Griufiukas buvo maloniai nustebintas vienoje iš daugybės lentynų radęs savo mėgstamiausią - levandų - arbatą, ją buvo pakankamai sunku gauti žiobarų pasaulyje, tačiau magams tai greičiausiai nebuvo kliūtis, nusprendė berniukas. Jis priėjo prie staliuko, į puodelį įsidėjo pusę šaukštelio kvapnių žolelių ir užpylė jas karštu vandeniu... Tiksliau jis bandė tai padaryti, tačiau berniukas susverdėjo, greičiausiai jis dar pilnai neatsigavo po galvos sutrenkimo, ir verdantis vanduo užtiško jam ant kojos, nuplikydamas ją. Berniukas numetė beveik tuščią arbatinuką ant grindų, kartu nejučiomis paleisdamas ir puodelį, ir susmuko ant grindų vos tvardydamas riksmą, kuris bet kurią akimirką grasino išsiveržti iš jo krūtinės, ir jausdamas žandais riedančias ašaras.
-
Kai tik Luke užsipylė verdančio vandens ir suriko, Mayra pašoko ir vietos, vos neišliedama savo puodelio, o kai dar ir puodelį Luke numetė, Mayra puolė jam padėti, kol kas nors blogiau neatsitiko. Priėjusi prie klūpančio ir beveik verkiančio iš skausmo berniuko, Mayra išsitraukė lazdelę ir nukreipusi į berniuko koją tarė:
-Episkey.
Iš pradžių nieko neįvyko, bet Mayrai pakartojus burtažodį matomai Luke skausmas atlėgo. Mergaitė nukreipė lazdelę į sudužusį puodelį ir su burtažodžiu Reparo jį sutaisė. Šie burtažodžiai buvo lengvi, išmokti per pirmas kerėjimo ir transfigūracijos pamokas, tad lengvai įvaldomi.
-Kaip jautiesi?-paklausė Mayra Luke padėdama šiam atsistoti. Tada, ji nuo lentynos paėmė levandų arbatos, nes matė, kad šią pasirinko Luke, ir padėjo ant stalelio.
-Deja, nežinau kaip išvalyti arbatą ir vandenį nuo tavo rūbų, tad tau teks suktis pačiam,-švelniai nusišypsojo klastuolė ir atsisėdusi ant pagalvės gurkštelėjo pravėsti spėjusios žalios arbatos su citrina.
-
Nors kojos skausmas atlėgo ir žaizda (kaip spėjo grifiukas) užgijo, berniuko akyse vis dar blizgėjo ašaros.
-Ačiū. - jis sumurmėjo ir pabandė nusišypsoti, tačiau vietoj šypsenos pasirodė tik apgailėtina grimasa. Berniukas atsisėdo ant minkštos pagalvės ir (labai) atsargiai įsipylė į puodelį vandens, šį sykį - be jokių nelaimingų atsitikimų. Luke lėtai pakėlė puodelį prie lūpų ir nedrąsiai gurkštelėjo arbatos, lyg bijodamas, kad vėl kas blogo nenutiktų, tada kreipėsi į mergaitę, sėdinčią prieš jį:
-Šiandien kažkokia nelaiminga diena - iš pradžių pasiklydau koridoriuose, tada ten tave radau nualpusią, susitrenkiau galvą, o dabar dar ir apsiplikinau! - staiga berniukas nutilo ir su baime akyse pažvelgė į pašnekovę - juk... Šiandien dar ta pati diena... Taip?
-
Mayra išklausiusi Luke klausimo kietai sučiaupė lūpas ir pradėjo sukti galvą, kaip čia jam švelniau pranešus, kad jis išbuvo komoje net 18 valandų! Mergaitė giliai atsiduso ir gurkštelėjusi arbatos pasiėmė sausinį. Ji šią žinią norėjo kuo labiau nukelti. Lėtai kramtydama sausinį, klastuolė juodaplaukė toliau galvojo. O kas jeigu jis manimi nepatikės? Juk klastuoliais retai kuris pasitiki. O gal mes... draugai? Negali būti. Ši mintis Mayrai pasirodė tokia juokinga, kad ji nejučiomis prunkštelėjo ir keli trupiniai iš jos burnos papuolė į arbatą. Atsargiai su šaukšteliu Mayra bandė pagauti trupinius, bet nusprendusi, kad tai bergždžias darbas į viską mintyse numojo ranka, nurijo sausainį, atsigėrė arbatos ir tarė:
-Luke, tu buvai komoje 18 valandų. Šiandien yra sekmadienis, penkta valanda vakaro.
-
Luke išgirdęs mergaitę prunkštelėjant pakėlė vieną antakį ir pakreipęs galvą į ją pažvelgė, bandydamas suprasti kas jai pasirodė taip juokinga, tačiau jam nespėjus paklausti Mayra rėžė tiesiai šviesiai:
-Luke, tu buvai komoje 18 valandų. Šiandien yra sekmadienis, penkta valanda vakaro.
Berniukas tai išgirdęs vos nenualpo. Kaip tai gali būti... Aš gi ne taip ir stipriai susitrenkiau galvą...Ar ne? Nusikratęs šių minčių jis paklausė:
-Ir tu visą tą laiką prabudėjai šalia mano lovos? - grifiukas jautė akyse besikaupiančias ašaras - šį kartą džiaugsmo - ir nieko nelaukęs pašoko nuo minkštosios pagalvės, pripuolė prie klastuolės ir ją apkabino su didele šypsena veide, bet staiga atsitraukė ir su šiek tiek nuo gėdos paraudusiais skruostais tarė:
-Oi... Atsiprašau, net nepaklausiau ar galiu apkabinti, - berniukas nusuko akis ir sumurmėjo - gal tu net nelaikai manęs draugu. - Luke šypsena pranyko nuo jo veido.
-
Luke netikėtai ją apkabinus, Mayra krūptelėjo, bet leidosi apkabinama. Berniukas, taip pat staigiai, kaip apkabino, atsitraukė Mayra sutriko. Gal kažką ne taip padariau? Kai grifiukas atsitraukė, Mayra pamatė jo akyse ašaras ir pati susigraudino. Aš turiu draugą. Aš turiu draugą! Tuomet ji negalvojo nei apie tarpkoledžinius ginčus nei apie savo praeitį, kai ją išdavė patys artimiausi žmonės. Luke pasakius, kad galbūt ji net nelaiko jo draugu Mayra pašoko ir sušuko:
-Nesąmonė! Tu esi vienintelis mano draugas! Ir aš tau nuo šiol leidžiu mane apkabinti bet kada!
Tai tarusi Mayra pūškuodama atsisėdo ant pagalvės (labiau į pagalvę) ir išgėrė visą arbatą. Tada užsiplikė dar ir pasiėmusi sausainį atsargiai jį padalino į penkias dalis. Dvi suvalgė, dvi padavė Luke, o vieną sutrupino ant žemės.
-Čia draugystės sausainis. Dvi dalys man, dvi tau, o penkta, kaip sako mamulė, dievams, kad sutvirtintų mūsų draugystę. Tai, būnam draugais?
-
Eunji tiesiog nenustygo vietoje, kaip jai reikėjo muzikos. Nuo tada, kada ji atėjo į Hogvartsą, ji net nebuvo palietusi pianino klavišų. Ji puikiai žinojo, kad jai reikia lavinti pirštus, tad ši pertrauka jai yra visiškai ne į naudą. Bevaikščiojant koridoriais, ji užklydo vieną, kuriame dar nebuvo buvusi. Jai jis kažką priminė. Gobelenas, sienos jai tikrai buvo matytos, tik kitame vaizde. Staiga ji prisiminė, kad prieš kelias dienas ji skaitė knygą, kurioje buvo pasakojama apie magijos mokyklų unikalius dalykus. Hogvartso skyriuje buvo minimas Kambarys iki Pareikalavimo, kuris randasi aštuntame aukšte. Ten buvo ir nuotrauka, vaizduojanti koridorių, kuriame ir buvo tasai kambarys. Ji sustojo viduryje koridoriaus, ir žengė kairėn. Noriu kur nors jaukiai pagroti... Noriu kur nors jaukiai pagroti... Du žingsniai dešinėn. Noriu kur nors jaukiai pagroti... Noriu kur nors jaukiai pagroti... Vėl du žingsniai kairėn. Noriu kur nors jaukiai pagroti... Noriu kur nors jaukiai pagroti... Noriu... Ji stabtelėjo ir žvilgtelėjo dešinėn. Prieš ją stovėjo storos raudonmedžio durys. Mergaitė plačiai nusišypsojo, ir nieko nelaukusi atidarė duris. Prieš ją atsivėrė būtent tai ko ji prašė. Kambarys buvo be tapetų, ar nudažytų sienų. Per visas sienas ėjo milžiniška nuotrauka, vaizduojanti giraitę. Kiekvienas lapelis judėjo, kurdamas miško atmosferą. Jos šypsena išsiplėtė. Gale kambario čirškėjo židinys, su dvejomis mažomis sofutėmis aplink. Grindys buvo tamsiai žalios kiliminės dangos, tad Eunji nusispyrė batus, ir basomis pėdomis pradėjo vaikščioti. Dešiniosios kambario pusės kampe stovėjo nedidelis fortepijonas, o ant nedidelių kėdučių buvo sudėti akordeonas, gitara, smuikas, kanklės ir saksofonas. Kairėje pusėje lentynoje buvo sudėtos fleitos (dėkluose), daugybė natų kūrinių knygų, du trombonai, keletas klarnetų. Šalia stovėjo violončelė ir dar dvi gitaros. Sienos gale, kampe stovėjo daugybė natų stovų. Mergaitė pasijuto savoje erdvėje. Nieko nelaukusi, ji nusivilko savo apsiaustą, ji padėdama ant vienos iš sofų, likdama su juodais džinsais ir geltonu nertiniu. Nuskubėjusi prie fortepijono, ji atsisėdo ant kėdutės, ir pareguliavo jos aukštį. Tada ji padėjo pirštus ant pianino, ir greitai prasigrojo C-dur (do mažorinę) gamą. Atsidususi, ji pradėjo skambinti vieną iš savo mėgstamiausių kūrinių, pritardama su pedalu, kuris prailgindavo, ir pagražindavo kūrinį. Muziką ją "užhipnotizavo", nes per ją ji nieko nebegalėjo girdėti, tik muziką.
-
Ši diena Elenai buvo kiek kitokia. Pagaliau ji nėjo į Uždraustąjį Mišką, o vaikščiojo Hogvartso koridoriais. Grifė lėtai, lyg zombis slampinėjo po koridorius ir ieškojo ko nors įdomaus. Kuo toliau, tuo labiau jaunąją metamorfmagę ėmė miegas, nes nieko negalėjo surasti.
,,Gal tu atsimeni kada paskutinį kartą grojai? Nes aš tai ne...”
Vos pasigirdus jos Vengrijos Ragauodegės Lulu balsas LoveGood galvoje, privertė ją grįžti į praeitį. Kad ir kaip Grifė stengėsi tai atsiminti, jai labai, labai prastai sekėsi.
-Na... Aš neatsimenu,- tyliai suburbėjusi sau po nosimi, penktakursei greitai į galvą atėjo mintis. Pasukusi dešinėn pusėn, raudonakė atsisuko veidu į sieną.
Aš noriu pagroti... Aš noriu pagroti... Aš tiesiog noriu pagroti! Galvojusi apie tai, pilkaplaukė vis vaikščiojo pirmyn ir atgal.
,,Wow... Nieko panašaus dar nesu mačiusi!”
Vos tai išgirdusi savo galvoje, Elena vėl pažvelgė į sieną. Joje buvo milžiniškos, siekiančios pačias lubas durys. Išsišiepusi penktakursė žvilgtelėjo į Lulu, kuri sėdėjo Elenai ant peties ir įdėmiai žiūrėjo į duris. Grifė tik nusijuokė iš jos ir priėjusi prie durų jas pastūmė. Net nespėjusi apžiūrėti kambario, metamorfmagė išgirdo fortepijono skleidžiamą muziką. LoveGood iškarto suprato jog čia dar kažkas yra, todėl tyliai uždariusi duris atsisėdo ant kiliminės dangos (tokia buvo kambaryje iki pareikalabimo) ir nusiovusi savo batus liko tik su baltomis kojinėmis, baltomis kelnėmis ir juodais marškinėliais ant kurių buvo prirašytą įvairiausių žodžių. Atsirėmusi į sieną, Grifė nukėlė nuo peties drakoniukę ir pasidėjo sau ant kelių. Atrėmusi galvą į sieną Elena pradėjo apžiūrinėti patalpą, bei klausytis muzikos.
-
Auksė, pasikišusi pergamento skiautę, dydžio su lyg knyga, kurią taip pat nešėsi drauge, kitoje rankoje, tarp pirštų sukiodama juodą, žiobarišką rašiklį žingsniavo koridoriumi. Jai reikėjo ramios vietelės, kur galėtų vienui viena parašyti laišką tetai, kuri jo šitaip laukė. Tačiau kodėl turėjo knygą su nusususiu raudonu viršeliu, pati nesuprato. Tai buvo jos senas dienoraštis, o šiandien kaip tik Marleną lankė gera nuotaika, akyse žibėjo ugnelės, lūpų kraštai formavo kuklų šypsnį, kuri leido suprasti, jog metas paskaitinėti, kokių nesąmonių pripaistė, buvusi jaunesnė, gal net pasijuoks.
Rudeniniai batai kaukšėjo į grindinį, viena rusvų plaukų sruoga buvo užkišta už ausies, bet mergaitė vis vien jautė tuos apvalius, tuščiavidurius auskarus, dydžio it jos pusė ausies, tabalavusius į šalis. Tikrai nebuvo metas klausimams, kodėl ji juos užsikabino.
Varnė sustojo prie pat įėjimo, po keletos akimirkų žengė vidun, visiškai neapsidairiusi, ar niekas nespėjo taipogi praslįsti į vidų. Aplink matėsi krūvos daiktų, kalnai įvairių menkniekių, tačiau ji ieškojo tik vieno - minkšto, didesnio nei įprastas, fotelio ir rašomojo stalo priešakyje. Ieškoti ilgai neteko - turbūt šiandien buvo laiminga diena.
- Tobula, - ant stalo garsiai padėjo knygą, lapą ir rašiklį. Šis ėmė riedėti kažkur tolyn, bet Hale tai nerūpėjo - ji griuvo ant nugaros, susmigo į fotelį ir užsikėlusi kojas ant rankai atremti skirtos vietos, įsistebilijo į lubas.
-
Sebastianas vėl klaidžiojo po koridorius. Nors ir pavargęs, nes kvidičo treniruotės gerokai išsunkdavo visą energiją iš venų. Grįžo į kambarį, nusiprausė ir persirengė ir išėjo. Nenorėjo sėdėti kambaryje. Beje, šį kartą turėjo tikslą. Seniai suvokė, kad galiausiai teks pasikalbėti su Aukse, o visai akivaizdu, kad abu varniai vienas kito vengė kaip ugnies. Ar kaip ten sako? Kaip velnias nuo kryžiaus. Na, bet tai buvo tiesiog neišvengiama. Plius, Sebastianas negalėjo nustoti apie ją galvojęs. Žinojo kur šiuo metu ketvirtakursė. Juk kaip tik ją sekė. Tik štai laukė, kad nebūtų labai jau akivaizdu. Galiausiai, nusprendė, kad jau laikas, giliai įkvėpė ir įžengė į kambarį iki pareikalavimo būtent toje vietoje, kur matė pradingstant merginą.
- Ammm, sveika,- tarė pasikasydamas pakaušį, tikriausiai toks buvo jo refleksas, kai vaikinukas jaudindavosi. Tamsiaplaukė kaip tik spoksojo į lubas.- Tikiuosi nesi labai užsiėmusi, nors kaip matau, kad kaip ir nuobodžiauji,- išbėrė žodžius. Spėjo laiku užsičiaupti, kol dar labiau nenusišnekėjo.- Žinai, norėjau tiesiog pasakyti, kad mums praverstų pasikalbėti. Per ilgai vienas kito vengėm,- be problemų ištarė ilgai repetuotą sakinį. Jis priėjo arčiau Auksės ir atsistojo priešais ją. Tada sėdo tiesiai ant žemės, tačiau minkštas krėslas atsirado kaip tik reikiamu momentu.
-
Auksė gulėjo fotelyje ir kartas nuo karto sumirksėdama akimis, lakstė žvilgsniu po lubas. Nežinojo, kiek šitaip gulėjo. Gal pora minučių, o gal ištisas dvidešimt minučių. Atsisėdo tik kai kaklą paskaudo. Ot velnias... Kur tas rašiklis dingo? Ji pasilenkė, žvilgtelėjo po foteliu, po stalu. Nieko. Rašiklio nesimatė taip, tarsi jis būtų maža adatėlė šioje galybėje nereikalingų daiktų. Nesvarbu, velniop tai. Marlena atsistojo, pakilnojo seną dienoraštį ir lapą. Vis tiek nieko. Giliai iškvėpusi anglies dioksidą, mergaitė minkštai krestelėjo į fotelį. Ir sustingo. Jau buvo spėjusi nustumti visus prisiminimus, tačiau pakako tik vieno nekalto žodelio iš to vaikinuko lūpų ir viskas atsigamino.
- Sveikas, - pasimuistė, o iš to nejaukumo užkišo trumpų plaukų sruogą už ausies. O jis išgražėjo... Ką, tu juokauji? O, Aukseli, tu mano mielas... Auksė pasigailėjo atsitempusi tą seną dienoraštį ir dabar viskas, ko troško, buvo tai, kad jis nė nepaklaustų, kas per knyga gulėjo ant stalo.
- Nieko ypatingo, - gūžtelėjo nuleidusi akis, - ruošiausi rašyti laišką, bet praganiau rašiklį. Turbūt šiandien ne diena rašymui.
Akimirką, kai Sebastianas atsistojo tiesiai priešais varnę, ji tarsi apmirė. Net pati to nesuprato.
- Um, taip, - linktelėjo, - to tikrai reiktų. Ir taip ilgai vienas kito vengėm. Gal net per ilgai.
Kokią nesąmonę aš ką tik sušnekėjau?
-
Vaikinas aiškiai matė ką daro Auksei. O gal jam tik vaidenosi? Šiaip ar taip nesvarbu. Tiesiog turi pasakyti tai ką norėjo. Tiesiog pasakyk tai ir bus viskas. Sebastianas nesuprato savęs. Galbūt tikrai kažką jai jaučia? Ne, jis negali. Net nereikia apie tai galvoti. Jausmai lygu skausmui. Skausmo keturiolikmečio gyvenime ir taip buvo per daug.
- Žodžiu, jei galvoji, kad tas bučinys kažką reiškė - klysti,- žiūrėdamas tiesiai merginai į akis išbėrė. Nejautė skausmo tai sakydamas. Tikriausiai tai geras ženklas. Reikia tiesiog atsikratyti visų per arti priartėjusių žmonių kol netapo per vėlu.- Jei galvoji, kad tu man kažką reiškei - tiesiog pamiršk,- ištarė aiškiai tardamas visus žodžius. Gumulas gerklėje. Velnias, negerai. Bet viskas bus gerai. Prireiks tik kelių dienų. Visada išsigydydavo žaizdas, o šis kartas nesiskiria nuo kitų. Juk jis vis tiek nieko nereiškė Auksei. Galėjo garantuoti. Na, jis gražus, bet tik tiek.
Sebastianas šyptelėjo. Ne, jam nebuvo linksma, bet negalėjo parodyti, kad jo ištarti žodžiai skaudina ne tik Auksę, bet ir Azrielį.
-
O ji kažko gero tikėjosi? Ne. Ir taip daug negandų ir blogybių šiuo metu plūdo ją, trūko tik dar vieno blogo, širdį, galbūt, žeidusio sakinio ir ji pratrūktų. Nors atrodė geros nuotaikos, kadangi su niekuo artimai nebendravo, užtekdavo tik paspiginti akelėmis, dirbtinai šyptelti ir viskas susitvarkydavo. Kol Sebastianas kalbėjo, Auksė visą laiką spoksojo į tą kvailą, jausmų perpildytą dienraštį. Net susimąstė, jog tie patys jausmai pas ją sąmonėje ėmė pamažu grįžti. Visgi, keletą kartų akys pačios, paikos nenaudėlės, pasiekdavo berniuką. Jos širdis daužėsi greitai, bet sunkiai. Juto kiekvieną, tarsi skausmingą dūžį.
- Pasakei ką norėjai, tiesa? - pažvelgė į akis, viduje klykdama ir verkdama, ramiu tonu tęsė, - na, jeigu taip... Gali eiti sau, - pakilo nuo krėslo. Marlena atsiduso, įtempė kiekvieną raumenį. Stengėsi nepratrūkti - dar pradės pravardžiuoti. Apėjusi stalą, pagriebė dienoraštį, skubiai ėmė versti lapus, ieškodama vienos dienos, kuri kartojosi kaskart, kai būdavo namuose. Brolio grasinimai. Nurodinėjimai ir kitos baisybės sekino. Ji bijojo grįžti namo. Galop, radusi tinkamą puslapį, nejučiomis peržvelgė. Iš akių pabiro ašaros - tekstas rašytas paskutinę šios vasaros dieną. Pasidarė silpna - jau trečią dieną nieko neėmė į burną, apart skysčių. Abejojo, kad Azrielis vis dar buvo čia. Mergaitei susvaigo galva, matėsi tik juodas vaizdas - ji nualpo. Krisdama paleido dienoraštį, kuris neužsivertė, o liko atverstas ties tuo pačiu puslapiu.
-
Apsivilkusi patogius, šiek tiek nutrintus juodus džinsus ir ant tokios pat spalvos marškinėlių užsimetusi pilką treningą su gobtuvu prigriebė knygą, pilną įvairiausių burtažodžių, vandens buteliuką bei burtų lazdelę ir išsiruošė ieškoti vietos, kur galėtų pasipraktikuoti apsiginti. Puikiai žinojo, kur jos ieškoti, todėl ryžtingai ir tikslingai tos vietos linkme patraukė šviesiaplaukė Grifų Gūžtos prefektė Miona. Aukštai surišti plaukai švelniai mosikavo užu merginos nugaros greitai žingsniuojant iki tikslo.
Lauke jau buvo justi pavasaris. Čiulbėjo parskrrendantys paukščiai. Net medžiai, regis, vėjeliui pučiant lingavo, regis, kur kas linksmiau. Turbūt ne tik dėl atbundančios gamtos, bet ir dėl pasibaigusio Burtų trikovės turnyro. Net rudaakė jautėsi kur kas lengvesnė, kai buvo paskelbta nugalėtoja. Nors ir ne jos koledžo, bet svarbiausia, kad visos liko gyvos ir sveikos. Po trijų koledžų šaunių pasirodymų keturiolikmetė suvokė, kad nė iš tolo nemoka visko šitiek. Todėl šiandien, visai greitai po uždarymo, nutarė pasipraktikuoti ir išmėginti avo jėgas Kambaryje iki pareikalavimo.
Priėjusi tikslą rudaplaukė tyliai įslinko į patalpą ir uždarė paskui save sunkias, atrodo, ąžuolines duris. Jos tyliai dunkstelėjo irviskas akimirką paskendo prieblandoje. Tačiau ilgai netruko, kol įsižiebė žvakės. Kambaryje buvo tikrai šalta. Nieko nuostabaus, langų čia nebuvo.
Apsižvalgiusi suvokė, kad vietos treniruotėms čia pakankamai daug. Niekas čia, kaip pastebėjo, seniai nesilankė, nors šis kambarys buvo tiesiog stebuklingas. Mergina pagalvojo, kad net jei ir lankėsi kažkas, visi pėdsakai dingo.
Netoli stovėjo didelė medinė dėžė, todėl ant jos pasisėdo ir pradėjo vartyti atsineštą knygą. Buteliuką ir lazdelę pasidėjo šalimais. Čia buvo pilna jos neišmėgintų burtažodžių, todėl dar gerai įsigilinusi į vieno nematyto burtažodžio reikšmę ir tarimą, atsistojo ir ėmė žvalgytis tinkamo taikinio jį išmėginti.
-
Eidamas bendrojo kambario link Dafydd, ko gero, kažkur ne ten pasuko. Ėjo pernelyg susimąstęs. O mąstė jis apie tai, apie ką pradėjo mąstyti gulėdamas ežero pakrantėje. Mintys nebuvo linksmos, tad visiems kitiems geriau buvo šio velsiečio nesutikti. Žinoma, toks buvo ir jo didžiausias noras. Kojos vis dar nebuvo atsigavusios po vakarykščių šokių, o dabar dar ir galva apsunko nuo sudėtingų minčių...
Galiausiai Dafydd atsitokėjo ir suprato nežinantis, kur esąs. Apsižvalgęs gerokai nustebo, nes vieta atrodė visai nematyta. Vis dėlto ilgiau pamąstęs suprato, kad vis tik yra čia buvęs. Kažkada, kai ieškojo kambario iki pareikalavimo. Velsietis tiksliai nežinojo, kur ta vieta yra, tačiau nutarė dar kartą pabandyti ją surasti. Nebuvo priežasties, kodėl jam ten reikia, tad buvo netgi įdomu, kaip kambarys atrodys. Dafydd buvo įsitikinęs, kad ras ten minkštutėlę lovą. Ir galbūt migdomųjų. Ar kokio nors skysčio, kuris padės atsikratyti visų minčių.
Kurį laiką paklaidžiojęs koridoriais raudonplaukis suprato, kad pagaliau rado tą vietą. Berniukas nebuvo ten buvęs, tačiau net ir jis sugebėjo išgirsti gandus, kaip reikia patekti į paslaptingąjį kambarį, tad vietą iš karto atpažino. Dafydd užsimerkė, susikaupė ir iš visų jėgų, kurių neturėjo itin daug, pagalvojo apie tai, ko jam reikia. Netrukus atsimerkęs klastuolis pamatė juodas duris. Nepaisant to, kad žinojo, kad durys reiškia sėkmę, Dafydd žvelgė į jas kiek nepatikliai. Tačiau galiausiai priėjo ir ryžtingai jas uždarė.
Atrodo, kambarys buvo tuščias. Klastuolis patenkintas įėjo į kambarį ir trinktelėdamas uždarė duris. Ir tik tada pamatė, kad kambaryje kažkas yra. Kažkokia mergaitė. Šviesiaplaukė mergaitė. Dafydd vylėsi, kad tai nebus ta mergaitė. Velsietis suprato, kad ji tikrai turėjo išgirsti trenksmą, tad tuoj atsisuks. Tačiau klastuolis skubiai užlindo už kažkokios didelės dėžės ir jos pasieniu pradėjo eiti artyn mergaitės. Visa širdimi troško, kad tai nebūtų tas žmogus, apie kurį pirmiausia pagalvojo Dafydd. Ir apie kurį, tiesą sakant, šiandien jis jau ir taip daug galvojo. Priėjęs pakankamai arti raudonplaukis gerai matė mergaitės profilį. Ir, žinoma, tai buvo kaip tik ta mergaitė, kurią mažiausiai norėjo matyti Dafydd. Jis be galo sunkiai - ir garsiai - atsiduso ir atsisėdo ant žemės, nugara atsiremdamas į dėžę. Tikėjosi, kad ji bent atodūsio neišgirdo ir kad neateis patikrinti, kas gi čia vyksta. Dafydd ketino tyliai prakiūtoti visą laiką čia, kol mergaitė išsinešdins.
-
Mergina stovėjo ir žvelgė į iš niekur atsiradusi kažkokią statulą su lazdele. Prisiminė, kad tokios būdavo naudojamos senesnėse Apsigynimo nuo Juodosios Magijos pamokose jas dar vedant profesorei Lucy. Nuo durų buvo nusisukusi, o ir sovėjo šalia kažkokios milžiniškos spintos. Atrodė, būtų paprasta nukauti štai tokį daiktą, bet jis rankose laikė lazdelę, o prisiminimai rodė, jog jis dar ir nudotis ja moka. Jau buvo į jį besitaikanti, kai staiga išgirdo duslų dunkstelėjimą ir išvydo mažytę šviesos properšėlę, krintančią ant priešininko. Atsisuko pasižiūrėti kas įėjo. Nieko nebuvo. Niekas nesujudėjo. Pasitaisė akinukus ir darsyk įtartinai nužvelgė patalpą. Nors puikia klausa mergina galėjo pasigirti, tačiau akys buvo kiek silpnos. Stovėjo nė nekvėpuodama. Po minutės išgirdo atodūsį. Regis, šitaip atsidūsėti galėjo tik pavargęs žmogus. Bet ne kūniškai, o psichologiškai.
Pasukusi galvą neseniai atsklidusio garso šaltinio linkui, pamatė tą pačią dėžę, ant kurios stovėjo buteliukas vandens ir gulėjo atversta knyga. Nujautė, kad kažkas slepiasi už jos, todėl tyliai priėjo ir išvydo raudonų plaukų kupetą. Kiek sutrikusi akimirką stovėjo prie dėžės ir nieko nedarė. Vaikino eido nematė, bet neabejojo, kad jis be nuotaikos. Todėl tik tyliai pasiėmė savo daiktus ir į kambario gilumą. Nenorėjo jo kliudyti, o ir pati buvo pavargusi iš po vakar dienos.
Paėjusi kur kas toliau ir atsisukusi į klastuolį, nusprendė, jog jis jos negali matyti. Netrukus prislinko tas pats prišininkas. Nutarusi, kad reikia pradėti nuo lengvo burtažodžio, ištarė:
- Expelliarmus!
Jos nelaimei, priešininkas kerus atmušo ir sviedė kažkokį burtažodį atgalios. Vos spėjusi pasitraukti išgirdo pokštelėjimą ir kaip kažkas sudužo. Atsisuko ir pamatė, kad netoli Dafydd žėrėjo apdaužyto sietyno duženos.
-
Dafydd buvo nusiteikęs nė nekrustelėti. Visą tą laiką, kol Miona bus čia. Nesvarbu, ar nutirps kojos, ar ką nors paskaus. Svarbiausia buvo nesusidurti su ta grife akis į akį. Išgirdęs paleistą burtažodį klastuolis kiek išsigando, nes pamanė, kad kerai buvo paleisti į jį. Tačiau vis tiek nė nekrustelėjo. Išgirdęs kažką panašaus į mūšio garsus, suprato, kad, ko gero, Miona kaunasi su kažkuo kitu. Tai kiek nustebino velsietį, nes jis buvo įsitikinęs, kad mergina iki jam įžengiant į kambarį čia buvo viena. Atsargiai iškišęs galvą iš už dėžės, pamatė judančią keistą statulą. Dafydd nesuprato, kas tai yra. Tačiau suvokė vieną svarbų dalyką: grifė kaunasi su šituo daiktu. Galimai ji net nežino, kad klastuolis yra šitame kambaryje. O jeigu ir žino, tikėtina, kad taip pat nenori susidurti.
Tokia situacija klastuolį visiškai tenkino. Ką gi, bent kartą mūsų nuomonės sutampa pašaipiai pagalvojo jis. Tačiau netrukus visai prie pat velsiečio sudužo kažkoks stiklinis daiktas. Dafydd pamiršo bet kokius planus nekrutėti ir neišsiduoti. Nepaisant to, kad jis matė juodąją statulą, pamanė, kad tai Mionos darbas. Ir kad ji tai padarė tyčia. Tad klastuolis staigiai pašoko ir užriko:
- Ar tu išprotėjai?! Nori mane užmušti?!
Raudonplaukis skubiai išsitraukė lazdelę. Nelabai žinojo, ką reikėtų su ja daryti. Tačiau buvo įsitikinęs, kad jam apsiginklavus mergina taip ramiai jo nebepuls. Statulą Dafydd iš viso ignoravo. Jis visas išlindi iš už dėžės ir pasakė:
- Na, ar išdrįsi pulti? Ar gebi tai daryti tik iš pasalų?
Klastuolis jautė, kaip pradeda lietis visas apmaudas. Dėl nepavykusio šokio, dėl to, kad Miona akivaizdžiai norėjo pasirodyti esanti geresnė už jį, dėl ankstesnio paatviravimo su šita mergina... Dafydd labai norėjo klykti ir ką nors sudaužyti. Tačiau bijojo, kad grifė jį tik išjuoks, tad iš paskutiniųjų valdėsi. Tai buvo be galo sunku. Bent jau nebūtų tiek apie ją galvojęs, kai, atrodo, vos prieš kelias akimirkas gulėjo prie ežero...
- Na, pulk! - vėl rėžė Dafydd, sudėjęs į šiuos žodžius tiek paniekos, kiek sugebėjo. Jis iškėlė lazdelę, o mintyse meldėsi, kad vis tik mergina neišdrįstų jo užpulti.
-
Klastuolis iškart pašoko, kai išgirdo, kaip nukrito ir sudužo sietynas. Miona žiojosi, tačiau vaikinas perrėkė jos atsiprašymą.
- Čia ne aš! - teisindamasi sušuko šviesiaplaukė, rodydama į už jos stovinčią figūrą. Tačiau raudonplaukis tai ignoravo ir toliau siuto ir rėkė kaip patrakęs. Tokio keturiolikmetė grifiukė jo nebuvo mačiusi. Bent jau ne tokio pikto. Šitai nustebino rudaakę. Nejaugi vakar šitaip jį... paveikiau? - susimąstė mergina.
Medaus spalvos plaukų savininkė vėl norėjo užrikti, jog ji nė neketino nieko sužeisi, tačiau iįgirdo Dafydd mestą iššūkį. Ką? - sutriko ji. Regis, šįsyk iššūkį meta jis. Tačiau Hera ir toliau tylėjo. Ką pridursi? Juk nepulsi to, kuris nevisiškai gerai moka naudotis į merginą atkišta burtų lazdele. Bent jau Miona tikėjo, kad jis nemoka burtų, kuriuos panaudotų prieš ją. Bent jau niekada to nerodė. Arba nenorėjo.
Mąsliu žvilgsniu stebėjo klastuolį. Žinojo, kad jis nenurims, jei ji nepadarys to, ko jis prašo. Kitu atveju ją pultų, nors būtų tik įdomiau. Bet kai rudaakis darsyk suriko pulti, Miona per daug nemąstė, ir gūžtėlėjo pečiais.
- Kaip nori, - šaltesniu už ledą balsu pasakė ši. Nenorėjo to padaryti, bet jeigu jis prašė... Bus praktika abiem. - Pasiruošk. - Palaukė, kol vaikinas sureaguos, ir sušuko: - Everte Statum!
Mergina stebėjo, kaip vaikinas bloškiasi atgal. Nesitrenkė į sieną, nes ši buvo per toli, tačiau skaudžiai trenkėsi ant plono, raudono kilimo, nutiesto ant akmeninių grindų.
- Expelliarmus!
Ir galiausiai sušuko:
- Avis!
Iš niekur atsirado paukštukai. Miona vėl atsisuko į ant grindų gulintį ketvirtakursį.
- Jei sušuksiu Oppugno, jie tave puls. - Akimirką abejingai į jį žvelgdama viduje su savimi kovojo. Norėjo padėti jam atsistoti, pasiteirauti ar viskas gerai, tačiau negalėjo nė pajudėti. Greičiausiai dėl to, kad buvo priblokšta savo tamsiosios pusės. Po neilgos pauzės tarstelėjo: - Nuo šiandien pradėsim mokytis burtus ir treniruotis. Jeigu atsisakysi, apšaudysiu kitais kerais.
-
Dafydd, tiesą sakant, nustebo, kai Miona jį užpuolė. O kai skaudžiai plojosi ant grindų, nuostabos lygis iš viso pakilo į neregėtas aukštumas. Visų pirma, jis nė neįsivaizdavo, kad ši mergina moka tokių burtų. Be to, negalvojo, kad ji iš tiesų išdrįs jį šitaip užpulti. Nepaisant to, kad, reikėtų sakyti, gerokai apsijuokė, klastuolis jautėsi kažkokį keistą pasitenkinimą. Gal dėl to, kad pirmą kartą kitas žmogus padarė tai, ko prašė, tiksliau, reikalavo, jis - Dafydd.
Nespėjus ilgiau pagalvoti, jo lazdelė ištrūko iš rankos ir nulėkė nežinia kur. Antrąjį burtažodį Dafydd žinojo puikiai - ir netgi mokėjo pats juo pasinaudoti. Tačiau šį kartą užpuolimas buvo netikėtas - velsietis nespėjo nė sureaguoti.
Išgirdęs trečiąjį burtažodį klastuolis gerokai išsigando. Jis jau planavo stotis, tačiau merginos balsas privertė jį kiek susigūžti. Tačiau šį kartą tai buvo tik... Raudonplaukis net nesuprato, kas įvyko - aplink grifę staiga pradėjo skraidyti paukščiai. Jai prabilus, berniukas tik nusistebėjo jos galiomis. Pačiam, atrodo, kažką panašaus padaryti gal ir pavyktų po kokių dvidešimties metų. Gal. Ar jie to mokosi per pamokas? paklausė savęs Dafydd. Klausimą jis suformulavo taip, tarsi pačiam į tas pamokas nereikėtų. Dar kartą šmėstelėjo mintis, kad reikėtų dažniau ten lankytis. Tačiau Dafydd tam ir buvo Dafydd, kad tokios mintys liktų tik mintimis.
Po paskutinių šviesiaplaukės žodžių klastuolis gerokai nustebo. Jis šiaip ne taip atsistojo ir atsisuko į ją. Šiek tiek skaudėjo šoną, tačiau berniukas to nepaisė - dabar buvo svarbesnių dalykų. Be to, jis nė neketino rodyti merginai, kad ji taip lengvai jį įveikė.
- Kodėl? - galiausiai paklausė jis. - Tu nežinai, ką aš moku. Ir tai yra visiškai ne tavo reikalas.
Mintyse klastuolis sutiko, kad tokia mintis būtų visai gera. Kadangi į pamokas eiti nesinorėjo, tai būtų proga ką nors išmokti. Bet kad jis mokytųsi iš šitos pasipūtėlės? Dafydd kandžiai mestelėjo:
- Tu dar net šokti manęs neišmokei. O jau nori pradėti kažką kita? Matyt, pati nesi tokia puiki šokėja, kokia dediesi.
Žinoma, velsietis nežinojo, ar Miona moka šokti - jie beveik nespėjo nė pradėti. Tačiau suprato, kad magijos srityje ji tikrai yra stipresnė. Tačiau Dafydd nė už ką neketino to pripažinti garsiai. Jis žengtelėjo žingsnį arčiau grifės ir pratarė:
- Ir gal jau būtų galima atgauti lazdelę?
-
Po neilgos pauzės sulaukusi klausimo Miona kilstelėjo antakį.
- Tai tada parodyk, ką sugebi, - nežymiai šyptelėjo ir toliau susimąsčiusi stebėjo klastuolį. Neabejojo, kad savo pralaimėjimo pripažinti nenorėjo. Šviesiaplaukė tai suprato. Koks vaikinas norėtų būti nugalėtas priešingos lyties?
Mergina jautėsi tarsi susitepusi rankas nešvariu darbu. Tačiau buvo kaip buvo, ir šviesiaplaukė tik numojo ranka. Šiuo metu atsiprašyti tikrai negalėjo. Abejojo, ar Dafydd net ramiai sureaguotų.
Rudaakė ramiai žvelgė į šėlstantį rudaakį. Nežinojo, kaip su juo bendrauti. Tai daryti buvo gana keista. Pastoviai kivirčydavosi. Tik sykį jai pavyko geriau pažvelgti į jo vidų. Taip ir panašiai bemąstydama grifė prisiminė vakarą laužavietėje. Jis buvo pernelyg keistas, kad leistų sau jį analizuoti, nors išvydusi būtent šį mokinį neretai imdavo svarstyti, ką galėjo reikšti iš kažkur atsiradęs jo rūpestis. Tačiau mergina neabejojo, kad neliko nė mažulyčio trupinėlio šilumos jai, kurią parodė Dafydd. Vaikino elgesys tai puikiai pabrėžė.
- Jei sutiksi treniruotis, lazdelę grąžinsiu, - atsitiesė ir taip pat žengtelėjo arčiau klastuolio. Juos skyrė bent dvejetas metrų, todėl rudaplaukė nesibaimino, kad tai atrodys labai keista. Bent jau tikėjosi. Negalėjo pasirodyti bailė. - Nebent bijai, - švelniai šyptelėjo, nors šypnis akių nepasiekė - buvo per daug susimąsčiusi -, ir pro akinių stiklus, kuriuos rėmino tamsūs rėmeliai, su smalsumu pažvelgė į ugninių plaukų savininką. Neabejojo, kad atrodo labai įžūli.
-
- Gudru siūlyti kažką parodyti, kai neturiu lazdelės, - sumurmėjo Dafydd. Tačiau tai padarė pakankamai garsiai, ko gero, grifė galėjo jį išgirsti. Klastuolis svarstė, ką daryti. Jis buvo gerokai pavargęs nuo visų barnių. Tačiau labai nesinorėjo matyti šio žmogaus. Ir kaip tik ji būtinai turėjo tūnoti kambaryje iki pareikalavimo... Velsietis labai garsiai atsiduso.
- Kodėl tau taip rūpi, ar aš treniruosiuos su tavim, ar ne? Tiesiog grąžink man lazdelę ir išsivaikštom savo keliais. Tokia mintis skamba daug geriau.
Mionai žingtelėjus arčiau Dafydd turėjo sukaupti visą valią, kad nežengtų toliau nuo jos. Ką tik panaudoti keleri kerai neblogai išgąsdino raudonplaukį. Jis stovėjo ir atidžiai žvelgė į merginą. Po kurio laiko ne itin jaukios tylos pratarė:
- Na, gerai. Tebūnie. Treniruojamės.
Po šių kapotų sakinių Dafydd ištiesė ranką ir laukė, kada grifė atiduos jam ginklą. Klastuoliui pasidarė visai įdomu, kaip gi čia viskas bus toliau. Negi ji tikrai nori mane mokyti? Kad kažko išmokčiau ir nebūčiau toks nevykėlis? Ne, ji turi turėti kažkokį kitą tikslą... svarstė Dafydd, tačiau nieko nebesakė.
-
Rudos merginos akys užfiksavo, kaip krustelėjo ir įsitempė klastuolis jai šiek tiek prisiartinus. Mintyse suplūdo save už tai, kad pasielgė tikrai negražiai. Kita vertus, juk jis nebuvo beginklis. Jei būtų lankęs pamokas, būtų apsigynęs. Tačiau net ir toks argumentas, skirtas pačiai sau, jos nenuramino. Tikėjosi, kad raudonplaukis sutiks su jos pasiūlymu.
Dafydd atrodė pavargęs. Kuo toliau, tuo Miona vis labiau neabejojo, jog viskas dėl jos, dėl to vakaro. Apėmė sąžinės graužatis, prisiminimai apie pirmąją mokyklą. Kaip niekada norėjo atsiprašyti, tačiau tyla įsitempė taip, kad atrodė, jog jei ją pertrauks, kažkas suduš. Rodės, pajudins pirštus ir suskambės gitara.
Tačiau, kaip pasirodė, Dafydd taip neatrodė ir jis perplėšė ją. Mergina akimirką sutriko ir žvelgė į ištiestą ranką, bet galiausiai iki jos ausų ataidėjo rudaakio žodžiai, ir ji švelniai nusišypsojo. Žinojo, kad bus prikimusi, todėl tik sušnibždėjo, mostelėjo lazdele ir iš kito kambario galo į rankas atskriejo lazdelė. Tuojau pat ją įdėjo klastuoliui į delną. Šaltais pirštais prilietė jojo. Kiek sutriko, bet pasistengė atitraukti jas kuo natūraliau. Tikėjosi, kad vaikinas nepajuto.
- Štai, - šyptelėjo ir vengdama žvilgsnio nužvelgė kambarį. Nežinojo, ar labai gerą idėją buvo sugalvojusi, bet pasiūlė ir trauktis tikrai nesiruošė. - Tai va. Treniruosimės čia, nes kitur dažnai būna mokinių, o ir sąlygos čia puikios. Pavyzdžiui, tas daiktas, - lazdele parodė į figūrą, su kuria buvo bepradedanti treniruotis, tik Dafydd, - tavęs vos neužmušo, nes sviedė į mane burtą, - kalbėjo pabrėždama kiekvieną žodį. Neabejojo, kad kitąsyk duženų čia jau nebebus, nes kambarys tiesiog pulsavo magija. Nukritęs vienas ar kitas sietynas neatrodė labai svarbu.
Paukščiukai vis dar sklandė apie merginą, bet jų nevijo. Pradanginsiu, kai imsim treniruotis, - pagalvojo ir ėmė lėtai žingsniuoti į kambario gilumą. Svarstė, kaip dažnai daryti treniruotes, kaip jas išvis pradėti. Nežinojo, anei kada Dafydd gali, anei ką jis sugeba. Štai čia Mionos galvoje užsižiebė ryški, geltona lemputė.
- Tiksliai, prašiau tavęs parodyti, ką gebi. Nagi, lazdelę jau turi. Įdomu, ką moki, - staigiai apsisuko ant kulno ir įsmeigė rudas akis į vaikino.
-
Dafydd pajuto šaltų pirštų prisilietimą ir vos susitvardė nekrūptelėjęs. Tikėjosi, kad Miona to nesuprato, nes tada atrodytų kaip dar didesnis kvailys... Klastuolis keikė save. Už viską iš eilės. O labiausiai už tai, kad vis papuldavo į tokias situacijas, kuriose apsijuokdavo. Tačiau nieko negalėjo pakeisti. Žinoma, vaikinas specialiai to nedarė. Visų svarbiausia buvo būti vienam... O čia dar, žiūrėk, įstrigo su šita mergiote, kuri dar nori jį kažko mokyti!
- Ačiū, - neslėpdamas ironijos pratarė Dafydd. Jis nemanė, kad turi dėkoti, tačiau šiek tiek sarkazmo niekad nepakenkė. Ir tikėjosi, kad tai padės jam šiek tiek sumažinti įtampą. Ir pats nesuprato, kodėl, tačiau jautėsi labai susikaustęs. Atrodė, kad vos gavęs lazdelę smogs kokiais nors kerais Mionai ir nešdinsis. Tačiau dabar stovėjo su lazdele rankoje ir nežinojo, ką daryti.
Klastuolis pažvelgė į paukščius, skraidančius aplink grifės galvą. Kam jai jie? paklausė savęs Dafydd. Ar ji nori pasirodyti, kokia yra kieta, kad tai moka?
- O tu, žiūriu, rimtai nusiteikus čia mane kažko mokyti, - garsiai pasakė velsietis. Tikėjosi, kad šis sakinys taip pat nuskambėjo ironiškai, tačiau beveik neabejojo, kad taip nėra.
Klastuolis nužvelgė kambarį. Žinojo, kad jis yra labai magiškas, dėl to suprato, kad Miona buvo teisi: ši vieta treniruotėms yra tiesiog puiki. Tačiau Dafydd mielai būtų treniravęsis vienas... Ir tada jam šovė mintis. Tereikia kažkaip "prastumti" pirmąją pamoką, o iki kitos, jeigu, neduok Dieve, tokia bus, tiesiog pasimokyti pačiam. Ir nustebinti šitą pasikėlusią mergiotę...
Mionai paklausus, ką jis, Dafydd, sugeba, pastarasis sutriko. Namie jis nuolat burdavo - nepaisė draudimo. Tačiau jis naudojo tokius burtažodžius kaip, pavyzdžiui, accio. Tai yra darydavo bet ką, kad nereikėtų labai daug vaikščioti, o užtektų tiesiog drybsoti lovoje. Tačiau įtarė, kad grifė tikisi, kad jis parodys ką nors kitką. Ką nors, kas tinka kovoms... Tad klastuolis ilgokai mąstė. Netrukus į galvą pradėjo lįsti mintys, kad jis, ko gero, atrodo juokingai, jeigu nesugeba parodyti nieko... Tai gerokai suerzino raudonplaukį.
- Expelliarmus! - beveik nesitaikęs pabandė nuginkluoti figūrą. Nepataikė. Riebiai nusikeikęs velsietis nukreipė lazdelę į Mioną ir pakartojo burtą. Šį kartą pasisekė geriau. Jis net nesitikėjo, kad taip nesunkiai sugebės panaudoti šį burtažodį. Nors ir buvo jį bandęs, Dafydd pernelyg pasitikėjo savimi. Tačiau, matyt, viskas pavyko ne taip ir puikiai: lazdelė atskriejo ne jam į ranką, o kažkur į priešingą kambario pusę...
-
Vis dėlto, iš vaikino vos vos jaučiamo krūptelėjimo suprato, jog jis šaltus prištus pajuto. Mergina pasijuto nejaukiai. Mionai visa tai atrodė baisiai keista, bet pabandė savimi pasitikėti ir nuvijo nemalonias mintis. Viskas čia normalu. Ko čia nervinies, varge tu mano - mintyse subarė save.
Šviesiaplaukė kilstelėjo antakį, kai klastuolis pasišaipė iš jos užmojo jį treniruoti. Tačiau nieko nesakė ir toliau stebėjo vaikino veiksmus. Kol šis kažką svarstė, ilgaplaukė mąstė apie jo elgesį. Jai atrodė, kad raudonplaukis neretai buvo tikras kiaulė, tačiau neabejojo, kad čia slypi vaikystės žaizdos. Juk, vis dėlto, sykį grifiukei jis kažkiek atsivėrė. Net šiokį tokį rūpestį parodė.
Stengėsi išlikti budri. Ir dėl to tikrai nepasigailėjo. Bendraamžis, nepataikęs į figūrą, nusitaikė į ją. Keturiplikmetė pajuto švelnų smūgį į rankas ir nebeužčiupė lazdelės. Ši, deja, neatskriejo jam į rankas, o piešingai - nuskriejo kažkur į kitą patalpos galą. Merginos ausis pasiekė skaudus tarkštelėjimas. Tačiau tikrai ne lūžio garsas.
- Hm... Regis, reiks patobulinti šitą, - mąsliai tarė ir sausai šyptelėjo. Pyktis nenorėjo. - Grąžinsi ją man? - kryptelėjo galvą ir įsižiūrėjo į rudas vaikino akis. Aplink jas buvo išsibarsčiusios strazdanėlės. Mergina pagalvojo, kad kažkada ir ji norėjo strazdanų. Kita vertus, džiaigėsi būdama tokia, kokia yra.
Prisiminusi paukščius ir tai, su kokiu erzeliu raudonplaukis į juos pažiūrėjo, pridūrė:
- Negalėsiu jų išvaikyti be savo lazdelės.
-
- Man tie tavo paukščiai netrukdo, - abejingai mestelėjo Dafydd. Mintyse jis kandžiai pastebėjo, kad paukščiai jį erzina gerokai mažiau negu mergina. Tačiau net ir šiam piktam klastuoliui pabodo pyktis, tad jis nieko nesakė. Kurį laiką stovėjo ir nieko nedarė. Netgi apie nieką negalvojo. Laukė, kada gi Miona nueis ir pasiims lazdelę. Velsietis buvo tikras, kad ji nelauks, kol lazdelė bus pasišaukta burtais. Juk ji puikiai žino mano magijos sugebėjimus karčiai pagalvojo Dafydd. Tačiau panašu, kad grifė nebuvo nusiteikusi žingsniuoti iki lazdelės. Dafydd susinervino.
- Negi tu manai, kad aš tau ją paimsiu? Gal dar nori, kad tą padaryčiau magiškai?
Klausimai turėjo nuskambėti sarkastiškai. Tačiau klastuolis suprato, kad jeigu jis to nepadarys, atrodys tikrai apgailėtinai. Tad reikėjo bandyti. Panašu, kad Miona jau žino, kad velsiečio magijos sugebėjimai yra artimi nuliui. Tad ar begali jis dar labiau apsikvailinti?
- Accio lazdelę - burbtelėjo Dafydd, nukreipdamas lazdelę į tą pusę, į kurią nulėkė Mionos ginklas. Iš pirmo karto nepasisekė, tačiau jam pabandžius antrą kartą jis pamatė kažką atskriejant. Velsietis jau spėjo apsidžiaugti, tačiau netruko pastebėti, kad tai tėra kažkokia neaiški nuolauža. Dafydd nesuprato, ar tai yra lazdelės lūženos, ar jam tiesiog eilinį kartą nepasisekė su burtais.
- Tai velnias, - tyliai keiktelėjo raudonplaukis.
-
Miona šyptelėjo, kai išgirdo, jog paukštukai jam netrukdo. Neatrodė, kad vaikinas nori pyktis. Merginai išvis neatrodė, jog jis norėtų čia su ja būti. Kita vertus, didelio noro šviesiaplaukė irgi neturėjo šiuo klausimu. Bet jautė pareigą jį išmokyti burtų, dėl ko išgirdusi, jog jis nenori prišaukti lazdelės burtų pagalba, sukryžiavo rankas ir bejausmiu veidu toliau stebėjo. Neabejojo, kad Dafydd nusibos ir norom nenorom prišauks tai, kas priklausė grifei.
Miona svarstė, ar jam pavyktų. Pamėgino žvelgti realistiškai. Darbo bus, pamanė.
Kai klastuolis pagaliau susiruošė ištarti burtažodį, keturiolikmetė vėl nusišypsojo ir pažvelgė į tą pusę, iš kurios turėjo parskrieti lazdelė. Tačiau jos veidas ištįso, kai pamatė, jog parskrenda ne bet kokia, o sulūžusi lazdelė. Pamėgino save nuraminti. Ji negalėjo sulūžti. Mergina tikino savo, jog garsas nebuvo panašus į lūžimo.
Kai lazdelės dalys atskriejo į Daffyd rankas, Miona greitai prižingsniavo ir paėmė nuolaužas. Laiko galvojimui, kad turėjo pasijusti nemaloniai, neturėjo. Svarbiausia lazdelė. Buvo bepradedanti panikuoti, tačiau daikto savo rankose nepažino. Lengviau atsikvėpė.
- Laimė, tai ne mamo lazdelė. - Su palengvėjimu pažiūrėjo į klastuolį. Greit atitoko. - Prireiks? - kilstelėjo ranką, kurioje laikė sulūžusią lazdelę.
Apsižvalgė po kambarį. Jei jos nerado burtų pagalba, kiek laiko užtruks ieškoti be jų?
- Pamėgink darsyk, - surimtėjo.
Mergina sunerimo. Jeigu jos neras, teks pirkti naują. O jos kainuoja. Įkvepė pasitikėjimo ir įsisprendė rankomis į šonus.
- Būtų labai malonu ją atgauti, - pridūrė. - Juk taip būtų teisinga, ką?
-
Dafydd pastebėjo merginos šypsnį, kai pagaliau ištarė burtažodį. Ir tai jam labai nepatiko. Tačiau klastuolis suprato, kad jeigu nebūtų toks nevykėlis, viso to, kas čia vyksta, nebūtų. Miona neturėtų priežasčių jo čia kažko mokyti. Ką gi, pats kaltas turbūt pirmą kartą gyvenime tokią frazę ištarė sau Dafydd.
Kai Miona pasakė, kad tai ne jos lazdelė, Dafydd pasijuto dvejopai. Iš dalies buvo šiek tiek gaila. Tikėjosi, kad galbūt tai šiek tiek sumažintų šviesiaplaukės ego. Tačiau kartu klastuolis ir džiaugėsi, nes įtarė, kad tada Miona sugalvotų, kad jis turi tą lazdelę sutaisyti.
- O, žinoma. Prireiks, - ironiškai pasakė Dafydd ir paėmė lūženas iš grifės rankų. Nieko nelaukęs numetė jas į priešingą pusę.
Velsietis nužvelgė kambarį. Jis buvo tikras, kad Mionos lazdelė nuskriejo į tą pusę, į kurią jis po to nukreipė savąją. Vadinasi, ten tiesiog buvo dar viena lazdelė. O tai reiškia, kad jam ne taip ir blogai pasisekė burtas! Dafydd pajuto tam tikrą pasididžiavimą savimi. Tačiau dabar suprato, kad reikėtų grąžinti lazdelę merginai. Jis prisiminė, kad kartą jau grąžino lazdelę šitai merginai. Ir tada buvo kaltas, kad ji ją pametė. Jeigu gerai prisiminė. Ar jis ir dabar dėl to kaltas? Dafydd nebuvo tikras. Tačiau nutarė, kad verta dar kartą pamėginti.
- Accio, - vėl ištarė velsietis. Šį kartą pasisekė gerai. Lazdelė atskriejo į jo ranką. Ir ji buvo sveika. Dafydd ištiesė ją merginai ir pašaipiai tarė: - prašom.
Klastuolis mąstė, ką jam dabar daryti. Jis tiesiog tingėjo kažką mokytis ir treniruotis. Tačiau nenorėjo įžeisti Mionos, nes įtarė, kad gal ji nuoširdžiai nori padėti.
- Kaip matai, su manim beviltiška prasidėti, - galiausiai pasakė velsietis.
-
Mergina stebėjo, kaip daugybė prieštaringų minčių atsispindi vaikinui ant veido. Galėjo lažintis, kad veidu perbėgo pasididžiavimo savimi šešėlis. Paslapčia vos vos kilstelėjo lūpų kampučius. Ne, šios šypsenos niekam nederėjo matyti, todėl greit surimtėjo ir toliau tiriamai stebėjo vaikiną. Antrąsyk burtas jam puikiai pavyko. Išgirdusi sarkazmo persigėrusius raudonplaukio žodžius, šviesiaplaukė neparodė, jog suirzo. Su juo bendrauti buvo sudėtingiau, nei prieš tai anksčiau. Grifiukė apmąstė tuos žodžius. Reikėjo svarių argumentų, kad tai įrodytų, todėl nežymiai sau linktelėjo, palikdama apmąstymus vėlesniam laikui ir paimdama lazdelę.
- Dėkoju, - bejausmiai pasakė, lyg nebūtų pajutus nuo Dafydd sklindančio priešiškumo.
Po kelių akimirkų mostelėjo lazdele ir išsklaidė paukštelius. Šiek tiek nusivylė, jog jie negali pabūvoti ilgiau, bet greit sumojo, kad bet kada gali juos vėl pasikviesti.
Svarstant, ką daryti toliau, Mionos akys užkliuvo už spintos. Priėjusi paklibino duris. Šios buvo uždarytos, todėl atsitraukė per žingsnį, ištiesė lazdelę ir jau ruošiesi ištarti burtažodį, tačiau sustojo.
- Gali atrakinti? - paklausė ir ranka mostelėjo į spintą. - Neburbėk. - Perspėjo.
-
Netyčia žvilgtelėjęs į Mioną Dafydd tarėsi pastebėjęs trumpą šypsnį, šmėstelėjusį Mionos veide. Tai klastuolį nustebino, nes, atrodo, čia tikrai nebuvo ko šypsotis. Visa situacija buvo kažkokia... Kvaila. Velsietis nežinojo, ką čia daro. Ir kodėl tai daro. Ir kokio velnio ta grifė bando jam padėti. Dafydd kalbėjo sau, kad ji, ko gero, vis tik turi kokią nors priežastį. Gal ji nori, kad aš jausčiausi jai skolingas? paklausė savęs Dafydd. Ir tada išgirdo merginos padėką. Atrodė, kad ji nieko nejaučia. Klastuolis norėjo ką nors kandžiai atsakyti, tačiau nutylėjo.
- Ko tau į tą spintą? - piktokai paklausė Dafydd, kai Miona pasiūlė jam atrakinti duris. Šį burtažodį klastuolis mokėjo. Teko išmokti, nes po nuotykių savo miegamajame pradėjo rakinti lagaminą. O paskui, žinoma, tingėdavo atrakinti be burtų lazdelės. Tad šioje vietoje raudonplaukis tikrai pasitikėjo savimi. Tačiau Mionos klausimas jam nepatiko.
- Kodėl aš turiu negalėti? - pasipiktinęs paklausė Dafydd. - Aš nesu nevertėlis. Tai moka kiekvienas vaikigalis.
Velsietis suprato: jam dabar teks ir atrakinti tas duris. Jeigu jis to nepadarys, atrodys, kad nemoka. Tačiau jis šiek tiek prisibijojo, kad būdamas įsitempęs jis net ir šį burtažodį gali panaudoti netinkamai. O grifė, žinoma, spoksos akis išvertusi. Ir tai tikrai Dafydd nepadės. Tad jis labai atsiduso ir koja už kojos atsivilko iki spintos.
- Alohomora, - burbtelėjo, nukreipęs lazdelę į spintos duris.
-
- Šio bei to, - gūžtelėjo pečiais ir ėmė žvalgytis, ar neužmatys kur nors paukščių narvelių. Tarp daiktų krūvelių nuvinguriavo į kambario gilumą ir akys užkliuvo už paieškų objekto. Pamėgino paklibinti ir pažiūrėti, ar pavyks ištraukti ir nenukraustinėjant daiktų. Nepavyko. Pasigirdo atžarus Dafydd atsakas į prieš tai užduotą Mionos klausimą.
- Tai prašymas, - atrėmė, nukraustydama kelis daiktus ir vėl pamėgindama ištraukti narvelį. Jai grįžtant išgirdo, kaip vaikinas taria burtažodį. Spyna trakštelėjo ir šviesiplaukė prišoko, kad neleistų atsidaryti durims. Spintoje kažkas subildėjo ir pasigirdo cyptelėjimas.
- Dabar žiūrėk. Ar žinai tuos mažus, mėlynus skraidančius elfiukus, su juodom akutėm, kurie yra baisiai įkyrūs visa griaunantys pabaisos? Matai tą narvelį? Kai atidarysiu duris, tau teks suleisti tuos elfiukus - ar koks ten jų pavadinimas - į narvelį arba vėl į spintą. Pasiruošęs? - stengdamasi nerodyti jaudulio, kad tuojau teks susidurti su tais mažais monstriukais, pasiteiravo ši.
Kai atvėrė duris iš pradžių nieko nenutiko. Net manė, kad suklydo. Tačiau tuojau pakilo kažkokios medžiagos gabalas ir pasipylė gal pusšimtis elfų.
- Velnias, nesitikėjau, kad jų tiek daug. Ką gi, tikiuosi, numanai, kaip anuos sutramdyti.
-
Aišku, Miona normaliai neatsakė į klausimą. O ir ko norėti? Kažko normalaus iš šitos mergužėlės? Dafydd prunkštelėjo. Labai gailėjosi čia įstrigęs su šita grife, tačiau žinojo, kad jeigu jis dabar pasišalins, atrodys, kad kažko bijo ar nesugeba. To klastuolis tikrai negalėjo sau leisti. Tik jau ne prie Mionos. Kita vertus, kodėl taip svarbu, ką galvoja ši mergina? Tuo labiau, kad pati yra be galo pasipūtusi, pernelyg gerai apie save mąstanti būtybė...
Elfiukus, apie kuriuos kalbėjo grifė, Dafydd žinojo, tačiau niekada nebuvo tekę matyti jų savo akimis. Tiesą sakant, velsietis visada norėjo juos apžiūrėti iš arčiau. Įtarė, kad tai, kas yra apie juos kalbama, tėra perdėtos paskalos. Kaip dažniausiai ir būna. Juk negali kažkokie maži padariūkščiai būti jau tokie baisūs, ar ne?
Deja, kai jie pasileido iš spintos, labai greitai paaiškėjo, kad jie gali būti tikrai baisūs. Žinoma, ne ta prasme, kuri sakytų, kad jų reikia bijoti, nes jie pavojingi. Tačiau jie buvo tikrai pasiutę. Ir bjauriai triukšmingi.
- Ar tu negali jų užčiaupti? - labai piktai paklausė klastuolis. Jis kaltino Mioną, kad ši iš viso sugalvojo lįsti į tą spintą. - Jeigu jau išleidai, tai malonėkis dabar ir sutvarkyti!
Dafydd demonstratyviai pasitraukė toliau nuo spintos ir atsisėdo ant grindų kambario viduryje. Deja, elfai nebuvo nusiteikę taip lengvai paleisti Dafydd ir pradėjo įkyriai šokinėti aplink jį.
- Daryk ką nors! - vėl užriko klastuolis.
-
Užvirė pragaras. Mėlyni padarėliai ėmė viską griauti, vartyti, pešioti plaukus, o baisiausia - cypti ir klykti. Dafydd paragino merginą kažką daryti, tačiau šviesiaplaukė laikėsi savo. Ji ir taip puikiai žinojo, kaip pasielgti tokioje situacijoje.
Vėliau padėtis tapo dar beviltiškesnė. Aplink viskas panešėjo į sąvartyną, o elfiukų, rodės, vis daugėjo. Dafydd, kaip koks pasipūtęs gaidys, papustė padus ir vėl paragino Mioną. Netekusi kantrybės nukreipė lazdelę į viršų ir šūktelėjo:
- Immobulus!
Triukšmas nutyko, kažkur dar barkštelėjo nukritęs daiktas. Miona atsiduso. Aplink buvo chaosas. Pilna stiklo duženų, daiktų nuolaužų.
Tylėdama ir nežiūrėdama į raudonplaukį surankiojo elfus ir padėjo atgal į spintą. Suskaičiavo jų šešiasdešimt. Pagalvojo, ar nereikėtų visko sutvarkyti, tačiau numojo ranka. Čia juk kambarys iki pareikalavimo.
Po kelių minučių tylos šviesiaplaukė pakilo ir patraukė prie durų. Buvo pikta ir nusivylusi, tačiau nenorėjo išsilieti ant Dafydd. Mergina norėjo sau įteigti, kad jis nekaltas, jog pasipustė padus, nes nemokėjo jų sulaikyti.
- Po savaitės, toj pačioj vietoj, šeštą valandą vakaro.
Ir paskui save uždarė duris.
-
Neaišku, ar Miona nenorėjo pyktis su Dafydd, ar kokia buvo priežastis, tačiau, klastuolio nuostabai, ji sušuko kažkokį burtažodį. Žinoma, jis velsiečiui buvo negirdėtas. Tačiau mažieji monstriukai sustingo. Kambarys atrodė kaip išmiręs. Tačiau svarbiausia, kad grifė sugebėjo priversti juos nurimti. Aišku, ji pradėjo kišti juos į spintą. Ir dar labiau aišku, kad Dafydd tikrai nebūtų to daręs. Tačiau jis atsistojo ir pasvarstė, ar nereikėtų padėti merginai. Vis dėlto nutarė, kad ne. Ji visą šitą košę užvirė, tad tegul dabar pati ir tvarkosi.
Kai Miona baigė kišti padarus į spintą, atrodė, kad ji yra nusiteikusi sutvarkyti visą kambarį. Dafydd jau norėjo mestelėti kokią repliką, tačiau šį kartą teikėsi patylėti. Tikriausiai todėl, kad ir Miona nieko nesakė, o tik ramiai sukišo monstriukus į spintą.
Jai patraukus link durų Dafydd lengviau atsikvėpė. Ką gi, susitikimas išgyventas. Dar vienas... Tačiau kai mergina pasakė paskutinius žodžius, klastuolis nustėro:
- Tu tikrai nori dar kažką čia daryti? - pasitikslino jis. Tačiau neaišku, ar Miona jį išgirdo, nes kai vaikinas baigė klausimą, ji jau buvo uždariusi duris. Dafydd kelias akimirkas pastovėjo apie nieką negalvodamas. Galiausiai lėtai patraukė durų link. Jas pasiekęs su neapykanta nužvelgė kambarį ir galiausiai pasišalino.
-
Sofija skubėjo koridoriais galvodama apie seniai mirusios senelės sodą. Prisiminė magiškų gėlių kvapą ir žiobariškų daržovių lysves, stiklinius šiltnamius ir vazonų eiles. Senutė buvo botanikė, burtininkė botanikė, o tai reiškia lengvą pamišimą ir keistus keistus augalus.
Koridorius buvo tuštutėlis ir mergaitę apemė keistas ilgesys, kaip ji pasiilgo to sodo... Staiga tuščioje koridoriaus sienoje kažkas ėmė judėti, lyg ir spraustis į paviršių. Pamažu išryškėjo kontūrai ir priešais antrakursę atsirado nedidelės medinės durelės. Sofija nusišypsojo Kambarys iki pareikalavimo. Pravėrusi duris įžengė į plačią erdvę, paskui save uždarydama duris. Patalpa priminė sodą, bet neįprastą. Grindinio nebuvo, vietoj jo po kojomis čežėjo žolė ir prie batų lipo žemių grumstai. Salė buvo didžiulė, joje jauteisi beveik kaip lauke ( tik stogas tam trukdė ), palei dešiniąją sieną tęsėsi lysvių eilės kuriose augo morkų, petražolių ir moliūgų eilės, kairiosios sienos kampuose stūksojo nedidelės gėlių lysvės kol kas priaugusios tik žalių bežiedžių ūglių, pačiame viduryje stovėjo stiklinis šiltnamis, o šalia jo kitas nedidelis medinid statinys primenantis sodininko pašiūrę. Be to aplinkui buvo pilna erdvės ir šen bei ten vangiai besnūduriuojančių tuščių vazonų, keliatas medžių, dauguma jaunų sodinukų, tačiau vienas jų buvo gerokai išaugęs, rėmė lubas, o kamieną apkabinti pavyktų nebent dviese.
– Neblogai, Hogvartse! – sušuko mergaitė numesdama apsiaustą ir vadovėlius ant žolės. Prisiminusi, jog yra tik antrakursė Sofija nuskuodė link didžiojo medžio ir pamėgino įsiropšti. Pavyko ne iškart, tačiau kadangi niekas nematė jos gėdingų slystelėjimų mergaitės tai per daug nesujaudino. Švilpė nuleido kojas žemyn atsisėdusi ant viduriniosios šakos ir apžvelgė visą sodą – visai kaip jos močiutės, tik augalų mažoka...
-
Po vakarienės Dižiojoje salėje Emma nusprendė pasivaikščioti po Hogvartsą ir atvėsinti nuo mokslų įkaitusią galvą. Mintys pamažu sukosi apie pavasarį, augalus. Mergaitė po herbalogijos pamokų suprato, kad jai patinka rūpintis augalais. Malonu turėti kažką, kuo gali rūpintis. Tik kiek sunkiau su magiškais augalais. Kaip būtų puiku turėti sodą ar daržą... Norėčiau tokį kada nors aplankyti. Emma šyptelėjo, kai iš niekur nieko koridoriaus gale atsirado durys. Kambarys iki pareikalavimo.
Varnanagė nuskuodė koridoriumi, tarsi bijodama, kad durys, ką tik pasirodžiusios, vėl pranyks. Rudaplaukė nusibraukė plaukus nuo veido ir uždususi atidarė duris.
Pirmakursės antakiai pakilo iki dangaus, kai pamatė, kad jos mintys buvo išklausytos. Nieko nelaukdama Emma įžengė į vidų ir uždarė duris.
Žengusi žingsnį mergaitė išgirdo keistą garsą ir pažvelgė žemyn. Nors batas buvo aplipęs žemėmis, mokinės veide pasirodė kvailoka šypsena. Man patinka šis kambarys.
Kelias minutes ji apstulbusi apžiūrėjo lysves, stiklinį šiltnamį (jame augo pomidorai) ir galiausiai sustojo prie didžiulio medžio, kurio kopijos dar buvo tik kūdikiai, palyginti su juo. Apėjusi kamieną varnanagė sustojo ir pažvelgė viršun. Apatinė šaka buvo pakankamai žemai, kad mergaitė galėtų ant jos užlipti. Emma atsidususi nusivilko mokyklinį apsiaustą ir atsargiai padėjo ant gražiai želiančios žolės.
Rudaplaukė įsikibo į pirmąją šaką ir pūkšdama užlipo ant jos. Siekdama kitos šakos pirmakursė pastebėjo, kad aukščiau tabaluoja kažkieno kojos. Kieno jos? Dar kiek pasistengusi ji užsikabarojo ir ant tos šakos, nuo kurios buvo nuleistos kojos. Pakėlusi akis Emma pamatė panašaus amžiaus tamsiaplaukę mergaitę ir nusprendė susipažinti:
-Labas, aš esu Emma Shade. Iš Varno Nago.
Nutilusi ji atsisėdo greta tamsiaplaukės ir taip pat nuleido kojas.
-
Išgirdusi iš apačios sklindantį garsą iš netikėtumo Sofija vos nenuvirto nuo šakos. Būtų ne pirmas kritimas šią savaitę ir tai ėmė darytis gėdinga.
– Ėėėė... labas, – išspaudė ji nelabai supratusi ką jai sakė nepažįstamoji.
Mergaitė užsikorė pas ją į viršų ir atsisėdo šalia. Švilpė pasijuto kiek nejaukiai, bet nieko neatsakė.
– Aš... aš Sofija... Sofija Orel... – kiek sutrikusi ištarė antrakursė. Ji šiek tiek apmaudžiai pamanė, jog jos slaptavietė susekta.
– Kaip radai šitą kambarį? Ir tau reikėjo sodo? – paklausė ji mėgindama suprasti kur šio kampelio slaptumo spragos ir kaip būtų galima jas užtaisyti. Švilpė nužvelgė savo naująją kompanijonę ir nors iki galo neišgirdo jos prisistatymo iš pamokų prisiminė, jog vardas Emma, o koledžą kaip visada atskleidė apranga. Kurį laiką antrakursė tiesiog sėdėjo svarstydama ar pasidalinti su mergaite savo kėtinimais, ar pasilikti juos sau. Galiausiai nusprendė, kad betkokiu atvėju ji šį kambarį jau atrado ir dar nekartą jame lankysis, o ir pagalba antrakursei būtų ne pro šalį. Taigi išsiropštusi iš medžio Sofija dar kart kreipėsi į Emmą:
– Žinai, aš ketinu sutvarkyti šitą sodą. Dabar jis gana tuščias, bet lažinuosi toje daržinėje rastumėm sėklų ir sodinukų... gal prisidėsi? – švilpė šyptelėjo Varno Nago auklėtinei ir nelaukusi atsakymo nužingsniavo link medinės pašiūrės salės viduryje. Sofija labai smarkiai įtarė, jog Emma sutiks ir pasivys ją.
-
Prisistačius Sofijai, Emma atidžiau ją apžiūrėjo ir pamatė aprangos elemetų, susijusių su Švilpyne. Švilpė...Visada galvojau, kad švilpiai labai draugiški ir plepūs. Ko gero, ji drovesnė...
Mergaitė sutrikusi nuleido akis. Ką sakyt? Ką sakyt? Vis dėlto pasiryžo sakyti nepasiruošus, gal geriau bus.
-Eidama koridoriumi supratau, kad... man patinka rūpintis augalais. O dėl sodo...tai visada norėjau tokį apžiūrėti, neturėjau galimybės, nes... eee...gyvenu mieste.- mokinės skruostai kiek paraudo. Kodėl turėjau viską sugadinti? Juk net neužsikirtau prisistatydama.
Nutilusi Emma pamatė, kad švilpė jau lipa žemyn. Kiek palaukusi, varnanagė taip pat nulipo, tačiau dar garsiau pūkšdama negu anksčiau. Tikiuosi, Sofija nieko nesakys. Tvirtai kojomis atsistojus ant žemės rudaplaukė spėjo išgirsti klausimo pabaigą.
-Padėsiu...-pirmakursė nuskubėjo paskui Sofiją į pašiūrę.
Atidarius duris, pribloškė daiktų gausa: mažame mediniame pastate tilpo beveik viskas, ko galėjo reikėti augalų sodinimui ir prižiūrėjimui. Netrūko ir jaunų sodinukų, ir sėklų maišelių. Emmos veide trumpam atsirado neplanuota šypsena. Nauja draugė, mėgstamas užsiėmimas... Kas gali būti geriau?!
-Ką imam? Manau, tu žinai geriau negu aš. Aš dar tik supratau, kas man patinka, o tu... esi labiau...emm... pažengusi.
Nieko nelaukdama ji nusičiupo kelis sėklų maišelius ir pažvelgė į Sofiją.
-
Patyrusi? – Sofija sukikeno.
– Vargu ar tu žinai mažiau už mane... Aš visai nepatyrus. Tai tiesiog... vadovaukimės logika?..
Ji paėmė maišelį kažkokių sėklų ir nedidelį sodinį kastuvėlį. Tuomet patraukė link nemažo medinio vazono ir atsiklaupusi subėrė maišelio turinį į jį. Iškrito trys stambūs rutuliukai.
– Atpažįsti? – paklausė Emmos. Ir pirštuose apžiūrėjo stambias riešuto dydžio sėklas. Jų pavršius buvo glotnus ir lygus, išorinis sluoksnis tartum iš stiklo, o viduje nedidelis rusvas rutuliukas. Stiklo sluoksnyje žaidė saulės spindulių atšvaitai.
Mergaitė iškasė nedidelę duobutę ir įdėjo vieną sėklą, tada suabėjojo, iškasė gilesnę ir galiausiai baigusi užpylė vandeniu ir vieną rutuliuką užvertė žemėmis.
– Nuostabi vieta tas Hogvartsas, ar ne? Gali rasti tai ko nebūtum nė susapnavęs ir vis tiek per daug nesistebėti. – antrakursę buvo apėmusi pakili nuotaika. Mergaitė atsirėmė atsisėdo ant žemės sukryžiuodama kojas ir atsiremdama į vazoną.
– Tai kas tu, Emma? – švilpė gyvai susidomėjo, – Klausiu ne vardo ar koledžo, nė pati tikriausiai nežinau ko?.. Tiesiog kas tau pirma šauna į galvą kai galvoji apie save?..
Sofija nesuprato kodėl šitaip kamantinėja Emmą, gal ištikrųjų norėjo sužinoti, gal ieškojo joje atsakymų į savo klausimus, o gal tiesiog mėgino palaikyti pokalbį...
-
Iš kur čia bus logika augalų sodinime? Juk viskas ir taip aišku! Bet Emma atsakė:
-Gerai...
Nutilusi žiūrėjo, ką daro Sofija. Kaip nueina link gana didoko vazono, kaip išberia sėklas... Susidomėjusi varnanagė priėjo arčiau ir sustojo, išgirdusi Sofijos balsą:
- Ne, nenumanau, kas čia,-mergaitės akys atidžiai apžiūrinėjo keistą sėklą- Gal išaugs koks nors stambus augalas... Gal medis...
Į kitą švilpės klausimą rudaplaukė nežinojo, ką atsakyti, tad tik sumykė:
-Mhm...
Sulig tais žodžiais Emma atsisėdo tiesiog ant žemės sukryžiavusi kojas ir pabandė per maišelį pajausti sėklas. Viename buvo maždaug žirnio dydžio gruoblėtos sėklos, o kitame daugybė mažyčių sėklelių. Taigi varnanagė susidomėjo pirmuoju. Ranka jau kilo atrišti maišelio, kai jos ausys išgirdo kitą Sofijos klausimą. Ir tokį netikėtą, kad rudaplaukės ranka kelioms sekundėms grėsmingai sustingo virš maišelio. Atsidususi Emma padėjo maišelį ir atidžiai pažvelgė į naująją pažįstamą. Kas...aš...esu? Toks paprastas ir kartu sudėtingas klausimas. Mergaitės galvoje skriejo įvarios mintys. Knygos? Ne. Šeima? Ne. Tai svarbūs dalykai, bet...Iki galo neatspindi manęs. Galiausiai varnanagė prabilo:
-Aš- žmogus, kuris mėgsta ramybę, tačiau neatsisako gerų draugų.
-O kas tu?-rudaplaukė neliko skolinga.- Kas tave atspindi?- pridūrė susidomėjusi Emma.
-
Sofijai norėjosi pašokti ir paspausti Emmai ranką, nes ši atsakė. Atsakė! Šitą klausimą ji uždavė tik penkiems žmonėms ir vienintelė Emma atsakė daugiau negu "ėėėėė...nežinau". Tiesa tarp tų penkių žmonių ir pati Sofija. Susilaukusi to paties klausimo atgal ji šyptelėjo.
– Keista bet kai apie tai mąstau įsivaizduoju save kaip pilkšvus dūmus besisklaidančius ore arba drėgnus žolių stiebus, pusiau pilną sąsiuvinį, kartais sidabrinių kerų pluoštą... Aš kaip abstrakcija. Iš detalių sudėta, dar nebaigta. – antrakursė dar kartą palaistė sėklas ir atsistojo. Prisitraukė šalia stovėjusį mažesnį vazoną, vėl atsitūpė.
– Taip, tai gali būti medis. – tarė ji ramiu balsu ir į mažesnįjį vazoną įdėjo kitą sėklą. Žmogus mėgstantis ramybę, aaa? Na tuomet mums pakeliui.
Staiga pasigirdo dunksėjimas, ritmingas, garsus "tuk tuk tuk". Nustebusi antrakursė paleido kastuvėlį iš rankų ir šis nukrito pažerdamas aplinkui žemes. Dunksėjimas ėmė tilti. Sofija pažvelgė į Emmą nustebusi ir išsigandusi. Ausys savaime ėmė ieškoti garso šaltinio.
– Tai juk nėra normalu, ar ne? – paklausė.
Regis garsas sklido iš vakarinės sienos ir švilpė mažais žingsniais patraukė ton pusėn. Sustojusi priėjusi ji apžiūrėjo mūro sieną, nebuvo matyti nieko kas galėtų savaime skleisti tokį dunksėjimą. Pasigirdo dar keli, šįkart garsesni dūžiai.
– Į ką tai panašu? Laikrodį? Gyvą padarą? – Sofiją nukrėtė šiurpas išgirdus dar vieną "tuk". Mergaitė išsitraukė lazdelę.
– Alochomora. – burtažodis žinoma nesuveikė, tik atsimušė į šaltą akmenį ir išblėso.
– Buvo verta pamėginti.
Dunksėjimas nutilo.
– Bombardo kerus naudoti būtų neprotinga, ar ne? – ir nors klausimas nuskambėjo kaip ironija švilpė ištikrųjų svarstė apie šio burtažodžio panaudojimą.
-
Dūmai? Žolės stiebai? Sąsiuvinys? Man būtų sunku įsivaizduoti save kaip daiktą... Jeigu būčiau daiktas... Tikriausiai būčiau knyga, kurią atvertus matosi balti lapai. Tačiau pasižiūrėjus į pirmąjį puslapį, jis išsimargintų keistais rašmenimis. Po ir kiti... Reikėtų turėti kantrybės juos perskaityti ir suprasti.
Emma buvo paskendusi savo mintyse, kol išgirdo keistą tuksėjimą, kurį, regis, taip pat pajuto ir Sofija.
-Žinoma, ne.-atsakė varnanagė, žiūrėdama į išsidandusią švilpę.
Pati mergaitė nelabai bijojo. Ją greičiau ėmė smalsumas, todėl rudaplaukė nieko nelaukdama nusekė paskui Sofiją. Jos sustojo prie sienos, iš kurios girdėjosi jau garsesni dūžiai.
Emma nenutuokė, kas tai galėtų būti, bet pabandė atsakyti į mergaitės klausimą:
-Nemanau, kad tai laikrodis, tai, regis gyvas padaras. Neįsivaizduoju, kaip jis ten atsidūrė.
Bet čia Hogvartsas... Čia visko būna... Pagalvojo škotė, kai Sofija bergždžiai pabandė ,,atidaryti'' sieną.
-Nežinau... Tikriausiai nebūtų gerai, jei sugriūtų visa siena.-tai tardama rudaplaukė išsitraukė lazdelę.
Staiga dunkstelėjo visai arti, kad net kojomis galėjai pajusti vibracijas.
Kad ir kas tai būtų, aš noriu, kad jis mums nebetrukdytų!!! Lyg išgirdęs Emmos mintis dunksėjimas-tuksėjimas nutolo, bet akimirksniu vėl grįžo. Šįkart jis buvo stipresnis nei anksčiau.
-Manau, kad kito pasirinkimo neturime, nebent žinai kitokių burtažodžių.
Škotė pažvelgė į Sofiją:
-Na, gal tau geriau seksis... Galėsiu prisidėti...
-
Sofija linktelėjo Emmai, nors ir nusistebėjo, kad ši neprieštaravo jos sumanymui nuversti pusę sienos. Antrakursė iškėlė lazdelę:
– Pasilenk! – dar įspėjo, – Bombardo! – burtažodis pilkšvu šviesos blyksniu pataikė į sieną. Sekundės dalį viskas tartum sulaikė kvėpavimą, o tada garsiai driokstelėjo sprogimas ir šaltame akmenyje ištrupėjo anga. Ji buvo pakankamai plati pralysti pasilenkus, o stovint vienoje pusėje gana aiškiai matyti kita. Priešais mokines atsivėrė įėjimas į nedidelį kambarėlį. Sofija susiraukė nusivylusi.
– Čia šluotų spinta? – ji žengė žingsnį vidnun ir apžiūrėjo patalpą. Taip, kuo tikriausia šluotų spinta. Netoliese buvo durys. Antrakursė atsargiai uždėjo delną ant rankenos ir nulenkė ją žemyn. Vyriai nedėkingai garsiai sucypė ir durys atsidarė. Švilpė išlindo į kažkokiį koridorių ar laiptų aikštelę. Sofija iškart pastebėjo pasikeitimą, nebūtų sugebėjusi paaiškinti, bet...
– Ar tau neatrodo, kad spalvos čia nenatūraliai pilkšvos? – kreipėsi ji į Emmą. – Tartum iš tų senų filmų...
Vėl pasigirdo tas pats tuksėjimas. Mergaitė pašoko iš nuostabos kai pro šalį prabėgo grupelė žmonių. Pirmiausia Sofija pamanė, kad jie subėgo čionai išgirdę jų sukelto sprogimo triukšmą , bet žmonės lyg niekur nieko prabėgo pro šalį. Jie apie kažką kalbėjosi, atrodė susirūpinę, tačiau balsai skambėjo tartum aidai ilgame tunelyje, buvo sunku suprasti žodžius.
Sofija pažvelgė į Emmą.
– Šito truputį perdaug net Hogvartsui, nemanai? Ar seksime juos? – antrakursė mostelėjo tolstančios grupelės pusėn.
Švilpė Lumos burtažodžiu įžiebė lazdelės galiuką, nes nepaisant koridoriuje kabančių žibintų aplinkui tvyrojo pilka prieblanda. Antrakursė žengė kelis žingsnius tolyn, bet pastebėjusi dar vieną anomaliją stabtelėjo. Kur mano šešėlis? Aš nemetu šešėlio... O jei nemetu šešėlio vadinasi... Pro šalį praėjo dar vienas žmogus ir švilpė pamėgino paliesti jo apsiausto skverną. Ranka perskrodė medžiagą kiaurai, o žemaūgis žmogelis trumpa barzda ir riesta nosimi nė nepajutęs nuskubėjo tolyn.
Sofija pažiūrėjo į varnę norėdama išsiaiškinti ar ir Emma tokia pat vaiduokliška kaip ji pati.
-
Nors Sofija prašė, kad Emma pasilenktų, mergaitė to nepadarė. Tik tik driokstelėjus sprogimui varnanagė prisiminė, kad turėjo kartu su švilpe paleisti kerus.Juk sakiau, kad prisidėsiu. Ji nei skaičiavo, nei įspėjo. Ak taip, įspėjo, bet... eh, nesvarbu. Tikėkimės, ji nepastebės, kad nepadėjau. Vis dėlto, plyšys pakankamai platus.
Atsivėrus angai rudaplaukė prasispraudė pro ją paskui Sofiją. Laukė menkas nusivylimas. Menkutę šypseną pakeitė plonas vypsnys. Tik šluotų spinta. Kur kas įdomesnės buvo keistos žalios spalvos medinės durys. Kas už jų? Švilpei atidarant duris Emma krūptelėjo. Kažkas čia negerai... Vis dėlto mergaitė nusekė Sofiją genama smalsumo.
Viskas atrodė kitaip, netgi naujoji pažįstama, netgi sienos. Ir pojūčiai kažkaip pasikeitė.
Sulaukus klausimo rudaplaukės akys nukrypo nuo sienų link Sofijos. Škotė kiek susiraukė ir tarė, išsitraukdama lazdelę:
-Taip, spalvos čia kitokios... Ir ne tik jos...
Balsą nutraukė atsklidęs tuksėjimas. Emmos akys išsiplėtė iš nuostabos, kaip netoliese prabėgo labai keisti žmonės, tarytum negirdėję sprogimo. O gal... čia ne žmonės?
-Per daug? Ne, čia tiesiog nenormalu.- varnanagė šyptelėjo,-Žinoma, kad seksim...
Švilpei įžiebus šviesą rudaplaukė pastebėjo, kad Sofija nemeta šešėlio. Jau ketino praverti burną, bet pastebėjo dar vieną pro šalį praslenkantį žmogų. Ir kaip mergaitės ranka kiaurai perskrodžia drabužio kraštą. Dar nespėjus švilpei atsisukti, Emma suprato, kad ji irgi tokia tapo. Vaiduokliška. Kitokie pojūčiai...
Mergaitė papurtė galvą ir nulėkė prie durų, vedančių į šluotų spintą. Reikėjo kai ką patikrinti. Užtrenkus duris apžiūrėjo save. Taip, čia metu šešėlį. Atsidususi ji greitai grįžo pas Sofiją:
-Atleisk, tiesiog norėjau patikrinti, ar mes tokiomis tapome neamžinai, kažkaip nesinori,- rudaplaukė šyptelėjo ir išsitraukė lazdelę,-Lumos.
Tai padariusi varnanagė pradėjo lėtai eiti koridoriumi, kurio gale pradingo keistieji žmonės-vaiduokliai. Blausų koridorių nušvietė seni žibintai, viską apšviečiantys kiek šviesesne pilka spalva. Nieko įdomaus. Aplinkui nesigirdėjo jokio garselio. Emma tikėjosi, kad švilpė seka paskui.
Staiga koridorius baigėsi. Nieko nuostabaus, juk vaiduokliai gali pereiti sienas. Bet vis dėlto mergaitė abejojo. Galiausiai pažvelgė į Sofiją, lyg tardama:,,Bandau eiti" ir nusisuko į sieną. Užsimerkė. Žengė kelis žingsnius, kurie sukėlė labai mažai pastangų. Tikriausiai tai buvo lengviausi žingsniai jos gyvenime. Rudaplaukė beveik nejuto svorio. Net mintys buvo lengvos. Bet vėl viskas apsunko. Taip ir turėjo būti.
Atsigavusi ji apsižvalgė. Tai buvo koridorius su aukštomis lubomis ir sienomis apkabinėtais senais milžiniškais portretais. Žibintai buvo tokie patys, tik, jei įmanoma, viską nušvietė daug ryškiau. Bet visur vyravo pilka spalva, o koridoriaus gale kažkas mirgėjo.
Apžiūrėjusi Emma susikaupė, darkart užmerkė akis ir vėl ,,nėrė" per sieną. Šįkart iškišo galvą ir tarė Sofijai:
-Nebijok, visai malonu. Be to, ten tęsiasi koridorius.-balsas buvo džiaugsmingas.
Grįžusi į didesnįjį koridorių varnanagė pasijuto laiminga. Ji tikrai nesitikėjo, kad užėjus į Kambarį iki Pareikalavimo tiek daug visko atsitiks. Ir kad tapsiu vaiduokle. Ar bent jau į ją panašia. Atsidususi rudaplaukė laukė Sofijos. Tikėjosi, kad šį kartą švilpė nesprogdins sienos. Dėl viso pikto škotė per kelis žingsnius atsitraukė nuo jos.
-
Sofiją kiek suerzino džiaugsmingas Emmos balsas. Po velniais, ji ką tik perėjo kiaurai sieną ir dabar kviečią mane?! Ir dar taip tartum ten lauktų didžiausia šventė?! Vis dėl to Sofija perėjo paskui varnę ir nusipurtė išlindusi kitoje pusėje. Dar jautė nemalonų nesvarumo jausmą, iki galo nekontroliuoti savo judesių ir slysti pro mūrą jai tikrai nebuvo malonu.
– Ne, visai nemalonu... – numykė mergaitė.
Ji pakėlė akis ir apžiūrėjo koridorių. Labai aukštos lubos ir didžiuliai portretai Sofijai nepatiko. Nors neslėpiant tiesos ji tiesiog drebėjo iš susijaudinimo ir susidomėjimo. Staiga pasigirdo didžiulis sunkus BUM ir trečiakursė pasilenkė užsidengdama ausis. Ji žengė kelis žingsnius į priekį.
– Iš kur jis? Negirdžiu iš kur sklinda.
Garsas vėl pasikartojo, net sienos sudrebėjo nuo smūgio. Sofija atsargiai nužingsniavo tolyn koridoriumi pasišviesdama lazdele. Gan greitai vėl pasigirdo.
– Iš ten. – Sofija mostelėjo į vieną didžiulį paveikslą vaizduojantį kažkokį viduramžių raitelį besikaunantį su drakonu. Mergaitė pamėgino pastumti rėmą, bet ranka vėl perskrodė kiaurai.
Švilpė atsiduso ir mintyse tyliai nusikeikė.
– Teks lysti.
Trečiakursė stipriai užsimerkė ir perėjo per sieną. Šita buvo storesnė negu buvusioji. Sofija atsimerkė tik pajutusi tvirtą žemę po kojomis. Prieš akis iškilo didelė salė, pasigirdo vandens šniokštimas, pakvipo muilu. Pirmiausia mergaitė pagalvojo apie spa ar kažką panašaus, bet tada apsidairė ir susiprato, kad tai tualetas. Kuo tikriausias Hogvartso tualetas, tik regis žymiai naujesnis, ką tik įrengtas.
Vėl pasigirdo BUM. Salė sudrebėjo.
– Emma, – susijaudinusi kreipėsi mergaitė, – manau mes prisiminime! Ankstyvajame Hogvartse kai buvo gyvi Rovena Varnanagė, Helga Švilpynė, Godrikas Grifas ir Salazaras Klastuolis. Tai kaip Ridlio dienoraštis... tai prisiminimas... Ar?.. – Sofija nutilo, iš lėto priėjo prie kriauklės ir smiliumi parodė į grindis. – Ar nemanai, kad šitą garsą skleidžia basiliskas?..
Staiga kriauklė ėmė leistis žemyn atverdama įėjimą. Iš, dabar jau tuščio, Paslapčių kambario išėjo aukštas, tamsiaplaukis vyras. Rankoje jis nešėsi lazdelę. Atrodė savimi patenkintas, bet kartu pervargęs ir nelaimingas. Jo tamsūs plaukai styrojo susivėlę, apsiaustas išpurvintas, rankos šlapios ir sugrubusios. Jis savaime suprantama mergaičių nematė, todėl bijoti nebuvo ko.
– Ar gali tai būti Salazaras Klastuolis? – Sofija grįžtelėjo vyro link. Priėjo arčiau ir apžiūrėjo. Jis stovėjo rimtai dėl kažko susimastęs. Tuomet staiga vėl subruzdo ir nužingsniavo link durų.
– Sekam paskui? – Sofija šyptelėjo Emmai. Ji įsijautė į nuotykį.
-
Po garsaus BUM Emmai beliko tik sekti Sofiją, nes pati varnanagė neką spėjo suprasti iš judančių lūpų. Mat mergaitė nespėjo užsidengti ausų ir jos keliolika sekundžių tiesiog ,,neveikė". Aplinkui buvo neįtikėtinai tylu ir judesiai atrodė sulėtinti.
Taigi antrakursė matė, kad švilpė priėjo prie kažkokio senovinio paveikslo. Matyt, iš ten ir sklido garsas. Sulaikiusi kvapą rudaplaukė stebėjo, kaip Sofija bergždžiai bando jį atidaryti. Juk mes vaiduoklės ar kažkas panašaus, negi ji šitai pamiršo? Žiūrėdama, kaip mergaitė pradingsta sienoje, Emma patraukė paskui, patirdama tą patį palengvėjimo-nesvarumo jausmą.
Atsimerkusi varnanagė atsidūrė kažkokioje švara kvepiančioje patalpoje. Suvokus, kad tai tualetas, antrakursė norėjo prunkštelėti, bet susilaikė, nes vėl nuaidėjo bumbtelėjimas, šįkart kartu su drebėjimu. Rudaplaukė išklausiusi švilpės mintis lengviau atsiduso, nes suprato, kodėl jos tokios vaiduokliškos.
-Taip, tai iš tiesų yra prisiminimas.- škotė entuziastingai pritarė Sofijai.- Na taip... Greičiausiai tai baziliskas, kas gi daugiau?-pridūrė Emma, pasižiūrėjusi į kriauklę.
Atsivėrus kriauklės angai ir iš jos išėjus vyrui mergaitės gavo gerą progą jį apžiūrėti. Tai ne kas kitas, kaip pats Klastuolis!
-Ar tai gali būti? Tai ir yra Salazaras Klastuolis!-sušuko varnanagė.-Ir, žinoma, mes jį seksim! - dar aktyviau atsakė rudaplaukė.
Antrakursė puolė paskui vyrą ir prasiskverbė pro beužsidarančias duris. Šįkart beskubėdama škotė taip pat pajautė nesmagumą ir susiraukė. Dabar suprantu, kodėl Sofijai tai nepatiko. Emma atsidūrė dar kitame siaurame koridoriuje. Už kelių metrų greitai ėjo Klastuolis, retkarčiais kažką šnipštelėdamas. Sparčiai žingsniuodama varnanagė atsisuko į švilpę ir paragino:
-Greičiau!
Rudaplaukei atrodė be galo svarbu nepamesti Salazaro iš akių, tačiau kai tik mergaitė atsisuko, koridoriuje vyro jau nesimatė. Po galais! Antrakursė kiek galėdama greičiau nuskuodė iki galo, iš ten galėjai sukti dviem kryptimis: kairėn arba dešinėn. Bet nei viename iš jų nesimatė nei pradingstančio šešėlio, nei girdėjosi aidinčių žingsnių. Škotė apmaudžiai tarė:
-Na štai, pametėm jį.
Sulig tais žodžiais pro mergaičių kojas pravinguriavo keletas gyvačių ir pasuko į dešinę. Keletą sekundžių Emma žiūrėjo į jas ir nieko negalvojo, bet po to pradėjo sekti paskui gyvates, nelaukdama Sofijos. Jos keliauja ten, kur Klastuolis!
Lėkdama koridoriumi varnanagė nejautė jokios baimės, jai buvo be galo smalsu, kas įvyks toliau. Rudaplaukė sustojo atsikvėpti tik prieš patį koridoriaus galą, nes matė, kur gyvatės pasuko. Kairėn. Atsipūtusi antrakursė žengė į dar vieną T raidės formos sankryžą ir pasuko galvą į kairę.
Ten atsisukęs į ją veidu stovėjo tas pats vyras ir vėl kalbėjo šnipštėliškai. Emma jau norėjo pasukti galvą dešinėn, kad suprastų, kam Klastuolis kalba, bet išgirdo garsų alsavimą. Tik dabar varnanagė pajuto, kad už nugaros yra kažkas MILŽINIŠKO ir NEPAPRASTAI PAVOJINGO. Baziliskas. Staiga škotė pradėjo baisiai bijoti ir tuo pačiu metu norėjo atsigręžti. Kodėl jie turėjo dar kartą susitikti? Nepakako to, kad išleido baziliską, tai dar reikia su juo pasikalbėti! Kažkodėl rudaplaukė pradėjo drebėti ir ji tylutėliu balsu tarė, tikėdamasi, kad Sofijai nešaus į galvą pirmiau pažvelgti dešinėn:
-Tik nežiūrėk... dešinėn... dešinėn...
Emma labai jaudinosi dėl švilpės, o pati mergaitė net neturėjo jėgų pajudėti bent kelis centimetrus.
-
Sofija vijosi varnę vos spėdama paskui. Ties sankryža mergaitę nusmelkė negera nuojauta. Salazaras Klastuolis dingo iš akių, bet netrukus pasirodžiusios gyvatės nurodė kryptį ir Emma vėl nuskubėjo tolyn. Sofija taip pat smalsavo, todėl nusekė paskui, nors viduje kažkas šnibždėjo, jog tai ne pats tinkamiausiais pasirinkimas. Ir tas kažkas kaip paprastai buvo visiškai teisus.
Staiga varnė sustojo kaip nudiegta. Prieš tai entuzijazmas ir jaudulys taip gausisiai sklidęs iš jos greitų žingsnių ir raginančio balso staiga dingo, lyg jų nė nebūtų buvę. Priešais stovėjo Klastuolis ir žvelgė tiesiai pro jas. Sofija taip pat sustojo, norėjo atsisukti, bet išgirdusi Emmos perspėjimą sustingo. Basiliskas. Net, jei tas padaras jų nematė jis visvien liko gąsdinantis. Ir... Ar jis tikrai nepavojingas?.. Keista... Žvilgsnio atspindys paverčia akmenimi, tiesioginis žvilsnis žudo, bet kur mes? Ar ne atspindyje? Praeities atspindyje? Trečiakursė suvirpėjo ir nežvilgtelėjusi į milžinišką gyvatę priėjo arčiau draugės.
– Gal dėl viso pikto nežiūrėkime jam į akis, gerai? Net jei realiai ir neesame matomos...
Gyvatė sušnypštė, vyras susiraukė ir kažką šnypštūniškai paliepė padarui. Sofija krūptelėjo supratusi kas ką tik įvyko. Jis tikriausiai bus ką tik nužudęs Vaitoklę Mirtą... Basiliskas pajudėjo. Sofija sustingo ir be jokios priežasties sulaikė kvėpavimą. Gyvatė prašliaužė visai šalia perskrosdama jos apsiausto kraštą kiaurai. Staiga basiliskas sustojo, tartum būtų pajutęs mergaičių buvimą, jis pasuko savo didelę, grėsmingą galvą į jų pusę. Sofija stipriai užspaudė akių vokus.
– Užsimerk! – įspėjo, nors to tikriausiai nė nereikėjo.
Pasigirdo išgąsčio pilnas šūksnis ir šnipštūniškas Klastuolio balsas. Sofija nusuko galvą į kitą pusę ir atsimerkė, tikėdamasi neišvysti pilkos gyvatės fizionomijos tiesiai priešai save. Išvydo pilką sieną. Klastunyno koledžo įkūrėjas kažką piktai aiškino padarui. Mergaitė dar kairiau pasuko galvą ir pamatė ant grindų kreivai susmukusį mokinį. Iš pažiūros tik suakmenėjusį, trečiakursį. Regis jis pamatė akių atspindį lango stikle.
Gyvatė apsisuko ir ėmė slinkti koridoriumi tualeto link. Sofija čiupo Emmą už rankovės ir nusitempė link pakraščio, kas jau kas, bet tikrai netroško atsidurti basilisko viduje. Trečiakursė dar kart stipriai užmerkė akis ir kai manė padarą nušliaužus pakankamai toli pravėrė vokus.
Salazaras klastuolis nuėjo prie sustigusio mokinio, kurio veide taip ir pasiliko bežadžio siaubo mina. Vyras paniekinamai prunkštelėjo ir apsisukęs greitu žingsniu nuskubėjo koridoriumi.
– Man regis jis bėga iš pilies... – Sofija atsistojo ir priėjo prie suakmenėjusiojo. – Juo čia pasirūpins. Gyvas. Eime? – mergaitė mostelėjo draugei vydamasi už kampo bedingstantį Klastuolį.
-
Per visą Klastuolio ir bazilisko pokalbį Emma prastovėjo užsimerkusi - jai pakako ir garsų, nors, aišku, nieko iš šnypštimo nesuprato. Greičiau, greičiau. Neketinu čia stovėti užmerktomis akimis visą laiką. Varnanagė atsimerkė tik tada, kai Sofija ją sugriebė už rankovės ir patraukė. Palaukusios, kol praeis padaras, jos žiūrėjo, kaip Klastuolis nueina nuo susmukusio trečiakursio. Tuo metu, kai švilpė apžiūrinėjo mokinį rudaplaukė atsiduso. Ji jau buvo kiek pavargusi, tačiau neketino grįžti. Per daug visko nutiko, kad išeičiau iš prisiminimo. Įdomu, kas nutiks toliau?Išgirdus Sofijos balsą škotė grįžo į realų pasaulį iš savo minčių.
-Eime!- gyvai atsiliepė Emma ir kartu su švilpe nusekė paskui burtininką.
Po susitikimo su bazilisku Salazaras Klastuolis pradėjo žingsniuoti siaurais ir besišakojančiais koridoriais. Sankryžose vyras net nestabtelėdavo, regis jis kelią žinojo puikiai. Kadangi burtinikas buvo aukštas, jo žingsniai buvo didesni, todėl mergaitėms nebuvo galima nė sekundėlės pailsėti, nes būtų pametusios Klastuolį iš akių.
Staiga siauras koridorius baigėsi, jo gale buvo mažos neišvaizdžios durelės, pro kurias netrukus išėjo Salazaras. Negalima delsti nė sekundės!Burtininkui dingstant už durų varnanagė kaip tik padidino greitį ir kartu su juo išlindo pro duris. Rudaplaukė nustebo atsidūrusi Hogvartso pilies kieme anksti ryte. Čia Klastuolis kelioms sekundėms sustojo, tuo pasinaudojusi Emma atsisuko į Sofiją:
-Kaip manai, ar dar verta jį sekti?
-
– Jis bėga iš pilies, – tarė Sofija, – iš Hogvartso negalima iškeliauti oru, todėl jis tikriausiai skuba link Kiauliasodžio. – mergaitė trumpam nutilo, tada tęsė, – Aš bijau palikti pilį. Jei grįšim ir šluoštų spintoje paliktas išėjimas dings?
Vyras apsidairė ir nužingsniavo link uždraustojo miško.
– Pasirodo ne į Kiauliasodį, – šyptelėjo Sofija, – nenori būti pastebėtas.
Mergaitė pažiūrėjo atgal. Neryškios spalvos ir pilki jų atspalviai ją šiek tiek trikdė. Į lauką ėmė virsti profesoriai ir Hogvartso personalas. Žmonių sutrikę veidai, iškeltos lazdelės nesiderinančios su languotomis pižamomis ir susivėlusiais plaukais atrodė kiek komiškai. Salazaras Klastuolis mostelėjo lazdele ir išnyko. Žinoma, tai nebuvo tikras išnykimas jis tik panaudojo, kaip Sofija spėjo maskuotės kerus. Į priekį išlėkė stotingas vyras, kurį Sofija palaikė Godriku Grifu, netolies tarp daugybės nepažįstamų veidų mergaitė atpažino malonų Helgos Švilpynės veidą, kuris beveik tiksliai atitiko vadovėlio poertretus, kažkur šalia prabėgo Rovena Varnanagė, ar bent į ją panaši moteris. Atrodė keista matyti prieš šimtą ar daugiau metų mirusius žmones, bet kartu tai ir nestebino, tik dar kart įrodė magijos žavesį.
– Grįžtame. – kreipėsi Sofija į Emmą. – nebesekime jo, nebėgsime paskui visą amžinybę.
Mergaitė patraukė atgal, ji nerimavo, kad neberas išėjimo.
– Kaip ten sakoma? Palikime praeitį praeičiai...
-
Dar visai anksti, auštant ir saulės spinduliams vos pradedant auksu plūsti pro visus langus ir langelius, Kupidonas jau buvo pakilęs ir gėrė antrą puodelį kavos.
Atrodė kaip visiškas pamišėlis - toks, kokį mamos trauktų nuo vaikų, niurnėdamos apie narkotinių medžiagų žalą - plaukai - paukščio lizdas, veidas sukritęs ir papilkėjęs, o eisena kaip zombio.
Tai nebuvo kankinantys košmarai ar ramybės neduodantys prisiminimai apie bjaurybes chimeras, ne, tai buvo savęs varymas kava iš didžiosios salės, kad tik pasiruošimo laiko neišnaudotų miegui. Tokios prabangos sau leisti negalėjo, tad dabar vaikščiojo knapsėdamas ir gąsdindamas pirmakursius, kurie manė pamatę piktą vaiduoklį. Tikriausiai nepadėjo ir tai, kad jis visus spoksančius apstaugdavo.
Tikriausiai labiau pyko ant savęs, negu ant jų. Niekaip neįkrimto užduoties užuominos.
Tikiuosi, kad tik ne kokie gyvūnai... - mąstė Kupidonas.
Tiesa, dabar jau turėjo planą, bet abejojo ar jis kažkuo padės, neskaitant to, kad sustiprins jo susikaupimą ir duos energijos. Tai jis tiesiog... Monro ruošėsi virti eliksyrą, kuris buvo paprasčiausiai lyg kava užpilta energetiniu, bet kadangi užuominos niekaip neįkirto (nors skaitė iki tol, kol rėkaudamas ištėškė visas knygas, kur ieškojo informacijos, į sieną) tai nieko kito ir neliko. Keli vyresni švilpiai jam buvo patarę atsinešti knyzlį ar dar kokį padarą, kuris būtų vedlys, bet Kupidonas tik nusivaipė ir pasiuntė juos mėžti hipogrifų mėšlo. Pirma, tai kvailių pagalbos jam nereikėjo, o antra - su gyvūnais nesutarė puikiai, ką tikriausiai derėjo suprasti iš to, kad jis padegė chimerą.
Ne koks eliksyrininkas iš manęs... Gal nebus taip sunku išvirti tą suknistą Strong Invigoration Draught... O jei ir bus, tai vistiek išvirsiu, šiaip ar taip tokiam kaip aš negali būt pernelyg sudėtinga.
Pagalbos vėl prašė Melijandros. Nesistebėjo kai ji sutiko - kiekvienam būtų garbė mokyti tokį kaip jis.
Jos prašė ne todėl, kad moteris jam patiko ar buvo įdomi, ne, tiesiog neblogai išmokė jį kerų ir nieko daug nesakė, kas, savaime suprantama, buvo labai gerai, nes Monro nekentė kai jam kažkas aiškino. Nežinojo kokia iš jos eliksyrininkė, bet tikėjosi, kad nebloga, nes kitaip jam teks darbuotis pačiam, spoksant į knygą ir sekant nurodymus, o tokie dalykai šeštakursiui nesisekė. Jam geriau buvo kai pamatydavo, o tada atkartodavo ir dar pasipraktikuodavo, kol nebekildavo nė menkiausios problemos. Dabar, tiesa, praktikuotis nebus kaip, išvirs arba teisingai arba ne ir žiūrės ar pavyks.
Vaikinas mynė į priekį atgal, įnirtingai galvodamas "vieta virti eliksyrus", bandydamas atverti kambarį iki pareikalavimo, bet galvą vis užtemdydavo šimtai kitų nereikšmingų minčių. Miego trūkumas ir jaudulys darė savo.
- Suknistas kambarys, - po nosimi murmėjo švilpis, dar paspartindamas žingsnį, - Atsidaryk tu, šūdo gabale!
Kažkas sugirgždėjo, ėmė kristi dulkės, priversdamos Kupidoną užsikosėti ir prie kosulio dar pridėti keiksmų laviną, o atsimerkus ir nusėdus dulkėms, priešais jį buvo didžiulės durys.
Monro tik kilstelėjo antakius, nebesistebėdamas magiškos pilies ypatumais, ir įplumpino vidun. Interjeras nebuvo kažkas ypatingo, bet sienas ramstė didžiulės lentynos, su buteliais ir buteliukais, žolėmis, akimis ir džiovintais grybais, viduryje buvo aukštas, raižytas ąžuolinis stalas ir bent trys vietos virti eliksyrams su juodais it anglis katilais.
Turbūt geriau būti ir negalėjo, - pamanė jis ir plumptelėjo ant kėdės, laukdamas Melijandros.
-
Kai gavo Kupidono laišką, Melijandros antakiai šovė į viršų, tačiau jauna moteris dėl to neburbėjo. Tiesiog pakilo ir dirstelėjo į kalendorių, kabantį jos kabinete, Gringotse. Diena jau buvo užkrauta darbais, Mela tyliai niurgztelėjo. Ką gi, teks kolegų pagalbos. Kaip ir pagalvojo, taip ir padarė. Išaušus tai dienai (greičiau dar prieš saulėtekį ir prieš piešaušrį), susirado bendradarbius po naktinės darbo pamainos - lobių atkeikėjai nesipurtė galimybės dirbti ir naktį - ir išdėstė savo padėtį. Kolegos, jos laimei, viską suprato ir sutiko padirbti už ją, ir Mela, kupina nuovargio ir tuo pat metu džiaugsmo, vos tik ištrūkusi iš darbo, sėdo į Hogvartso ekspresą.
Šį kartą ji nervinosi. Jei pirmą kartą žinojo, kokios tiksliai pamokos reikėjo Kupidonui, tai šį kartą - nežinojo už ko griebtis. Glaustai aprašyta užuomena Lorijan varė į neviltį - mįslių (kurios nesiejasis su jos likantropija) įminimas jai buvo tikras vargas, o kur dar bemiegė naktis. Nežinojo ar pats Monro įminė mįslę (turbūt, ne) tačiau vis dar svartė Kupidono pasirinkimą mokytis būtent tą eliksyrą. Pasirinkimas iš tikrųjų buvo neblogas - stiprus tonizuojantis eliksyras ne tik Kupidonui suteiks energijos, bet ir susikaupimo. Kas ir man šiandien nepamaišytų. Kas tikrai šiandien neveikė, tai tik Melijandros smegenys, kurios tik po penkių minučių suvokė, jog yra toks dalykas kaip miegas.
Kelionė kaip mat pagreitėjo, vos lobių atkeikėjai užmigus.
Su saulėtekiu Melijandra lėkė Hogvartso koridoriais. Galvoje buvo aišku kaip dieną, tačiau užkimšta mokymosi rūpesčiais, jog buvusi švilpė nė neatkreipė dėmesio į Hogvarsto sienas, kampus, plūstančiais nostalgiškais prisiminimais. Jauna moteris sustojo prie sienos ir giliai atsiduso - neprisiminė ar kada nors buvo užsukusi į Kambarį iki Pareikalavimo, tačiau apie šio egzistenciją nutuokė. Padėka istorijoms apie Harį Poterį. Durys girgždėdamos atsivėrė ir dvivardė įsmuko į vidų.
-Sveikas,- pasisveikino su Monro, nė nesitikėdama, jog šis bent kartą pabus mandagus,- Kaip pirmoji užduotis? - pasidomėjo, tuočtuojau akimis permesdama per pasikeitusį kambarį iki Pareikalavimo.
Savo eliksyrininkės gebėjimais negalėjo lygintis su Sorenu von Sjuardu, tačiau kelmas šiame mene irgi nebuvo - juk gi reikėjo pereiti nuodų ir vaistų egzaminą (šalia to ir kerėjimo, ir transfigūracijos, ir aritmomantijos, ir apsigynimą nuo juodosios magijos egzaminus) jog galėtų tapti lobių atkeikėja.
Lorijan čiupo šalimais pasitaikiusį vadovėlį ir pradėjo šį vartyti. Sustojo ties vienu puslapiu, pakėlė akis į bjauriai atrodantį Kupidoną. Turbūt čia ne viena aš tokia nusikamavusi. Nieko nelaukiusi, į darbą kibo Lorijan ir su žvaliu balsu išbėrė ingridientus, kurių didžiąją dalį sudarė augalai:
- Tau reikės medaus vandens, verbenos užpilo, skabėtro, čiaudulinės kraujažolės.
Atvertė kitą puslapį, susakė dar kitus ingridientus, mases. Staiga susiraukė. Per jos veidą perbėgo nevilties šešėlis. Sunkiai atsiduso:
- Ach...tai sudėtingas eliksyras...būk pasiruošęs - prie jo reiks paplušėti šešias valandas,- niūriai vyptelėjo.
-
Monro koja stukseno į grindis. Gaila, kad čia nebuvo laikrodžio, negalėjo patikrinti kiek jau sugaišo laukdamas.
Būdamas vienas vis labiau ėmė abejoti savo eliksyro pasirikimu. Bandydamas apie tai negalvoti susidėjo rankas ant stalo ir ant jų padėjo galvą.
Užmigo. Tai susiprato tik išgirdęs kaip atsiveria durys. Kilstelėjo galvą ir pamatęs, kad tai ne kas kitas, o Melijandra, vėl galvą nuleido, tik kilstelėdamas ranką, parodydamas, kad gyvas ir beveik pasiruošęs dirbti.
- Nemiegu jau trečia para, - pasiaiškino Kupidonas, pagaliau pakeldamas galvą, - Bandžiau suprasti tą kvailą užuominą, bet nepavyko, - nutęsė jis, nelabai rūpindamasis ar Melijandrai iš tikrųjų įdomu.
Jai ėmus vardinti ingredientus, vaikinukas susiraukė. Gi ne ji kovėsi su tomis siaubingomis chimeromis ir ne jai dabar kojas skaudėjo.
- O pati negali surinkti? Gi geriau žinai, kaip tos suknistos piktžolės atrodė, - pareiškė šeštakursis, bet vis tiek pakilo nuo kėdės, nuslinkdamas prie vienos iš didžiulių lentynų. Neturėjo pernelyg daug energijos ginčytis, tad tik kažką, tik pačiam sau suprantamo, murmėdamas po nosimi, knisosi po lentynas ieškodamas to, kas buvo vadinama medaus vandeniu. Galiausiai rado, žinoma, aukščiausioje lentynoje. Aukštu ūgiu Monro nepasižymėjo, tad teko murmant atsitempti kėdę, pastatyti, užlipti ir nusikelti. Kitų ingredientų taip lengvai nerado, nes lentynų buvo begalės, tad vilties teikė nebent tai, kad ant jų buvo užklijuotos įskaitomos etiketės. Turbūt taip ilgai užtruko ir todėl, kad nežinojo kaip tos žolės atrodo - nei eliksyrininkas, nei žolininkas nebuvo ir greitu metu tapti netroško.
Atnešęs visus buteliukus, padėjo juos ant stalo, šalia katilo. Jis dar nebuvo užvirtas. Ar jau reikia?.. Bet čia ne kokia arbata... Aj, ką žinau.
- Tu pažiūrėk ar nereikia šitos nesąmonės užvirti, - vis tiek išlaikydamas valdingą toną, paliepė Monro. Jis buvo įpratęs būti pats sau šeimininkas ir tas, kuriam niekas neaiškina (gal todėl daugelis mokykloje dėstomų dalykų ir nesisekė) tad pabrukti uodegą ir pripažinti, kad eliksyrus virti nelabai sekasi, buvo sunkiau negu anksti atsibusti pirmadienio rytą.
Pamatęs dar ilgesnį sąrašą ingredientų sudėjavo. Tai reiškė dar daugybė beprasmio vaikščiojimo.
- Nesuprantu kodėl burtininkai išradinėja tokius sunkiai verdamus eliksyrus. Negalėtų tiesiog būt kokie du magiški ingredientai, hokus pokus, pamaišai ir viskas? - garsiai savo nepasitennkinimą išreiškė Kupidonas, ieškodamas reikiamų ingredientų. Neišlaikęs rankoje didelio butelio su kažkokiu nuopilu, nuoviru ar dar kokiu arbatą primenančiu skysčiu, jis netyčia užkliudė kelis buteliukus ir juos sudaužė. Nusikeikęs atsargiai nulipo nuo kėdės, su tuo didžiuliu buteliu, stengdamasis neįlipti į šukes. Valyti nesivargino. O kam? Daugiau niekas nenaudos šitos patalpos.
Padėjęs paskutinį ingredientą ant stalo, Monro klestelėjo ant kėdės.
- Viskas, ką dabar? Supilam viską, paliekam šešioms valandoms ir baigta? - paklausė Kupidonas, trokšdamas, kad tik greičiau viskas būtų baigta.
-
-Tada tau atsiųsiu bemiegio sapno eliksyro. Jis tau padės,- tarstelėjo Melijandra, nejučiomis prisimindama tą širdį geliantį rudens vakarą. Psichologinis skausmas plūstelėjo į krūtinę, Melijandra įsikandonį apatinę lūpą. Nurimk.
Piktai suniurzgė.
-Ar aš, ar tu viri, ponuli? Jei tu, tai pats ir eini ir ieškai ingridientų. Gal nežinai kaip vyksta nuodų ir vaistų pamokos?- sugriežė dantį, piktai dėbteldama į šeštakursį.
Visgi, Kupidonas pakilo ir pyktis atsitraukė. Melijandra nusuko žvilgsnį į receptą, šį nagrinėdama. Bus nuostabu,- pagalvojo ir nudrožė prie katilo.
-Reiks,- nė nekreipdama dėmesio į valdingą Monro balsą, atsakė. Jau kažką dar norėjusi pridurti, užvertė akis lubas, stengdamasi neužvošti švilpiui per makaulę su nuodų ir vaistų vadovėliu. Įkvėpė, iškvėpė, nubraukė sruogą nuo veido.
-Klausyk, baik dejuoti. Tavo nepasitenkinimas tik dar labiau praiilgins gamybos trukmę,- nurijusi sakinį apie gyvenimo sunkumus, suniurnėjo,- Nori greičiau šiaušti su pagamintu eliksyru? Užščiaupk savo srėbtuvę. Ir dirbk.
Tą akimirką totaliai suvokė nemėgstanti šio jaunikaičio. Kaip dar Gringotse manė šį išgelbėti iš jo blogo elgesio? Tačiau vis dar nori. Nebūtai sutikusi jo antrą kartą mokyti. Ar ne? Užknisa, tai užknisa, bet jis dar gali būti geras. Gali būt.
Vilkolakė sunkiai atsiduso. Tą sekundę kažkas sudužo. Pavartė akis. Griebė lazdelę. Reparo, - mostelėjo į sudužusių buteliukų vietą, šie kaip mat vėl susiklijavo. Uch, nužudykit kažkas jos gerumą.
-Incendio, - sumosikavo po katilu.
Atsitraukė.
-Neskubėk, Kupidonai,- griežtai drėbtelėjo,- Štai, receptas. - bendė lazdelės galiuku,- Smulkiai supjaustai tą, sutrini tuos du, įmeti į katilą, pamaišai keturis kartus pagal laikrodžio rodyklę, po to keturis - prieš laikrodžio rodyklę, palieki užvirti. Įpili šito užpilo, nieko nemaišai...- vis labiau ir labiau šis eliksyras priminė žiobarų sriubą, nei arbatą, -...Įmeti susmulkintas tas žoleles.... Moki skaityti. Viską darai punktą po punkto, aš tave stebėsiu ir pataisysiu, kol kokios klaidos nepadarei. Nebandyk ginčytis - viso recepto tau nesakysiu. Turi mokytis.
Atsišliejo nuo stalo, duodama Švilpynės čempionui vietos dirbti.
-
- Ne dėl sapnų ar košmarų problema... Dėl to, kad nesugebėjau išsiaiškinti užduoties ir dabar tiesiog verdu stiprinančią arbatėlę, nes nelabai yra kito pasirinkimo, - atsakė šeštakursis. Ne ant jos pyko. Pyko ant savęs. Visada jautėsi pilnavertiškesnis kai galėdavo pasigirti protu ir kerėjimo įgūdžiais, bet kai pasirodydavo, kad tie nepadeda, jautėsi prasčiau nei visada. Jam atrodė, kad savivertė lygu tam kiek sugebi ir kiek lenki kitus ir niekas turbūt kitaip jam nebūtų įrodęs. Galbūt kada nustos būti toks ožys, bet tam reiktų visų religijų dievų nušvitimo siaubingai jo makaulei.
- Eliksyrai nesąmonė, be to - tu geriau žinai kaip kas atrodo, - bergždžiai ginčijosi Kupidonas, visai nejausdamas pagarbos, nors Melijandra ir buvo vyresnė. Tiesiog niekada neturėjo suaugusiojo, kuris jį įkvėptų, skatintų ar mažų mažiausiai - rūpintusi, tad apie pagarbą vyresniems nebuvo nė kalbos. Nors pats ir buvo kažkiek kaltas dėl to, bet labiausiai buvo galima kaltinti atsakingų suaugusiųjų nebuvimą jo gyvenime.
Juto, kad su kiekvienu žodžiu vis labiau pykdo Melijandrą, o tada dar labiau pačiam siutas ėmė. Juk jai garbė mokyti būsimą čempioną, o jis dar žeminosi pats prašydamas šios moters pagalbos.
Vaikinui nesisekė sekti nurodymų, jam geriausiai buvo nepagalvojus stačia galva šokti į patį veiksmo sūkurį, pirma veikti ir tik tada derintis, pirma kalbėti tada galvoti ir išvis viską atlikti be jokio racionalumo, tad medžiaga, punktas po punkto išdėstyta vadovėlyje, kėlė skausmą ir taip nuvargintoje galvoje.
- Aš pabandysiu, bet jei nepavyks tai tiesiog toj užduoty padegsiu viską ir bus baigta, - paaiškino jis, atidžiai žvelgdamas kokį ingredientą mesti pirmiausia ir tada vartydamas rankose buteliukus, - Pirmoje užduotyje įveikiau chimerą ją surišęs kerais, kurių išmokei, o tada aplink ją padaręs ugnies ratą, kad nesugrįžtų, - nė neprašytas papasakojo Monro, susikaupęs dėdamas čiaudulinę kraujažolę, kurią prieš tai tiksliai atmatavo. Kad ir kaip nemėgo nurodymų, bet nuo eliksyro smarkiai priklausė jo sėkmė. Nesinorėjo jo sugadinti. Atsargiai pildamas medaus vandenį vis žvilgčiojo į Melijandrą, tarsi laukdamas jos komentarų ir patarimų. Viską pats darė neblogai, nors neatsikimšus vienam buteliukui vos nenutėškė jo į sieną.
Praėjus trims virimo valandoms jis jau buvo nusikalęs. Skaudėjo viską. Pakraipęs galvą atsiduso ir nusivalė prakaituotą kaktą.
- Nesuprantu kaip burtininkai išsigalvoja tokių sunkių viralų, - susiraukė Kupidonas, mesdamas kažkokį augalą. Su tuo kiek idėjo darbo, tikėjosi, kad bent skonis nebus bjaurus. O gal galima maišyti su kuo nors?..
Einant penktai valandai jis vos pratardavo žodį kitą, nebeturėjo energijos net niršti. Užsikniso, geriau jau būtų išmokęs kokią stipresnę Incendio versiją. Galbūt taip ir praeis pro visas užduotis - degindamas viską. Cha, kad būtų taip lengva.
Atsargiai dėdamas paskutinį ingredientą vos neėmė maišyti prieš laikrodžio rodyklę, bet pats klaidą ištaisė, turbūt smegenims šaukiant, kad jei suklys antrą kart dėl tokio šūdo tikrai nesivargins.
- Viskas, - galiausiai visas nusikalęs pareiškė Monro, atsargiai supylęs skystį į buteliuką. Tikėjosi jo nepamesti ir dar labiau tikėjosi kad veiks.
- Už pagalbą, - mestelėjo jai dailiai supakuotą šokoladinę varlę jis, vis dar nedėkodamas. Tai varlei išleido daug taupytų pinigų, bet principai neleido burtininkei nepadėkoti. Gal ir nebuvo toks supuvęs, koks pats galvojo esąs.
Nieko daugiau netaręs išėjo.
-
Melijandra daugiau nebeatsakė į šio replikas. Jauna moteris tik nebyliai stebėjo šio darbą. Mažai ką mąstė, galbūt atrodė, jog ji tik stikliniu žvilgsniu vėpso į tuštėjančius butelaičius, garuojantį turinį katile, tačiau visą tą laiką buvo budri.
Be žodžių kartais šiam po akimis besteldavo į kokį nors punktą, jog nesusimaišytų ar kažko klaidingai neatliktų, o kartais tik iš noro jam padėti, nes užgniaužtas šalia jo švilpiškumas karts nuo karto išlįsdavo. Melijandra šalia Kupidono norėjo būti griežta ir reikli - tik taip galėjo tinkamai paruošti Kupidoną Burtų Trikovės Turnyro užduotimis.
-Gudriai,- nežinia po kiek laiko prabilo lobių atkeikėja, išgirdusi kaip švilpis susidorojo su chimera.
-Atsargiai pilk, lašas po lašo,- netikėtai išsižiojo, Kupidonui susiruošus pilti medaus vandenį,- Taip, teisingai,- linktekėjo šiam.
Valandos sliko lėtai ir nuobodžiai. Melijandrai net akis paskaudo vien spoksant į verdamą eliksyrą. Trumpam apsidžiaugė, kai Monro vėl pravėrė savo žabtus.
-Viskas yra ingrientų esmėje ir kaip jie reaguoja vienas su kitu. Jei atrastum paprastesnį kelią, viskas būtų daug paprasčiau, - sumurmėjo. Būtų daug paprasčiau išvirti antivilkinį eliksyrą. Tiek daug vargo dingtų...- pasvajojo savo mintyse. Tačiau, svajone, lik sveika. Mela neįsivaizdavo, jog kažkas galėtų atrasti antivilkinio eliksyro pakaitalą ir dar pigesnį už orginalą.
Sunėrė rankas ant krūtinės ir sunkiai atsiduso. Praslinko dar kelios valandos. Melijandra būtų taip ir prastovėjusi amžinybę, jei ne Kupidono balsas. Lorijan sumirksėjo, mat pasirodė, jog snūduriuoja, dirstelėjo į eliksyrą katile. Ugningos oranžinės spalvos skystis - tokio kokio ir reikėjo.
Melijandra šyptelėjo.
-Puiku.
Netikėtai į jos pusę atlėkė šokoladinė varlė, jei ne reakcija, būtų ir praskriejusi pro vilkolakę. Mela akimirką sutriko, bet vis vien čiupo saldainį. Dėbtelėjo į Kupidoną. Ar aš tau šuo?- driokstelėjio mintis, tačiau laiku Mela susitvardė. Nutaisė šypseną kaip padėkojimą ir įkišo varlę į kišenę.
-Sėkmės tau.
Po kelių akimirkų sutvarkė Kupidono vietą, mat pastarasis to neketino nė daryti. Moteris mąstė apie šį. Galiausiai sunkia širdimi išėjo iš kambario iki Pareikalavimo.
-
Grifas stovėjo prie sienos per kurią galima patekti į Kambarį iki pareikalavimo. Užsimerkęs mintyse bandė atverti duris į Kambarį iki pareikalavimo. Atsimerkęs pamatė ,kad durys atsirado priešais jį. Grifas įėjo į kambarį. Kambaryje buvo visokių nesąmonių ir netgi pradanginimo spinta. Kambaryje velniai žino iš kur išdygo stalas su raudona staltiese ir žvakėmis.
-Nu ir kambarys iki pareikalavimo.,-Nusistebėjo Grifas.
Iš dalies tai buvo ir gerai ,nes jis laukė merginos. Tikiuosi aš jai patiksiu. Grifas buvo apsirengęs apsiaustą. Na tikriausiai nebūčiau apsirengęs pižamos arba žiobariškų drabužių. Grifas galėjo apsirengti ir kostiumą ,bet tai būtų jau per daug. Tikiuosi ,kad ji ateis. Po šios minties Grifas atsisėdo į kėdę.
-
Aurora nevaikšto į pasimatymus. Jeckau, neprisimena ir paskutinio karto, kada į kitą žmogų būtų pažiūrėjusi nepaprastu žvilgsniu. Tad keistas ir intensyvus septintakursis grifas, kurio vardo, deja, beeinant link kambario iki pareikalavimo jai neišėjo prisiminti, gerokai nustebino. Ir pralinksmino, ne kitaip. Ji pati ir nepastebėdavo keistų žvilgsnių, mestų jos pusėn, jai labiau rūpėjo plyšiai languose ir augaliukai. Na, o jeigu dar kas pasirodydavo sulūžusiais pirštais, susidomėjimas žmogumi kur kas labiau išaugdavo.
Klastuolė nesistengė, nė nežinojo, kad turėtų atrodyti kaip nors įmantriau, nei paprastai. Dėvėjo įprastą apsiaustą, šiek tiek žemėtą ties keliais (mat vos prieš kelias dienas ropojo šiltnamio grindimis ir nesivargino apsiausto išskalbti ar išvalyti burtais), o plaukai, vargiai prašukuoti pirštais, plaikstėsi kur jiems patiko.
Įėjusi į kambarį pro anas dureles sienoje, klastuolė išvydo kažin kokį asmenį žvakių šviesoj laukiantį. Pamanė ne ten pataikiusi ir jau ruošėsi atsiprašyti už sutrukdymą ir traukti savais keliais, kai pamatė, kad ten anas septintakursis bevardis grifas.
- A, čia tu, - tarstelėjo ir prisiartino. Stalas, dengtas raudona staltiese ir dar su žvakėmis, sukėlė menkutę šypseną.
- Kas čia dabar? - pamosavo ranka rodydama į žvakes ir visą pompastiką.
-
Mergina vis dėl to atėjo.
-Aš nieko nedariau įėjus pro duris išdygo šis stalas.,-Pasakė nesuprasdamas Grifas.
Atsistojęs jis nuėjo prie merginos ir paėmęs jos ranką į ją pakštelėjo.
-Kažkada namuose mačiau ,kad taip darė ir svajojau tai padaryti.,-Maloniai pasakė Grifas.
Po šių žodžių ant stalo atsirado vyno butelis ir dvi taurės. Grifas atsisukęs išpūtė akis.
-Užmušiu Armandą.,-Tyliai pasakė Grifas.
Po šių žodžių dar atsirado lėkštė su sušiais.
-Tikiuosi tu nealergiška žuviai.,-Stebėdamasis pasakė Grifas.
Grįšiu į Grifų Gūžtos bokštą nudaigosiu Armandą. Grifas buvo įsitiknęs ,kad tai jo darbas ,nes Domantas prašė jo pagalbos. Grifas nesugebėjo atsiminti merginos nei vardo nei pavardės. Ayra Lundfrylden? Ar kaip ji ten?
-
Aurora patraukė ranką staigiai, it prisilietus prie karšto katilo. Kas jis manosi esąs? sumišusi ir susierzinusi pasipiktino mintyse. Visai neceremoningai ir nė kiek nesijaudindama dėl galimų įžeisti vaikinuko jausmų, nušluostė delną į apsiausto kraštą. Akimirką norėjo atsikirsti, kad tokias savo keistas svajones tegul pasitaupo kam kitam, ji neturinti tam laiko, tačiau sulaikė liežuvį už (ar greičiau tarp) dantų. Nėr čia ko kiekvienam žingsny įgyti priešų.
Vienas po kito ant ano stalo atsirandantys valgiai ir gėrimai tarsi prieštaravo transfigūracijos dėsniams, tad Aurora sumetė, kad čia kas nors kitas darbuojasi. Tiesa, neturėjo jokio noro gilintis. Visa situacija atrodė šiek tiek beviltiškai juokinga.
- Su žuvim viskas gerai, - išpūtusi akis pasakė. Ir vis dėl to, nesuprato, kokio velnio viskas taip keista čia. Atsigręžė į aną grifą ir suraukusi antakius, nubraukusi baltą sruogą nuo akių paklausė:
- Norėjai man surengti vakarienę, ar kaip?
Šiaurietė nesuprato, kam visa tai reikalinga. Ją daug labiau būtų sužavėjęs koks nors retas augalas ar ypatingai bjauriai sulūžęs kaulas. Arba kačiukas. Tiesa, svarstytina tai, ar kačiukas bei augalas nepasiglemžtų viso jos dėmesio ir nepaliktų bernelio vieno ir pliko ant ledo.
-
-Jei tau nepatinka mano asmuo galėjai visai neiti.,-Ir atsisėdo prie stalo.
Pasiėmė vyno butelį jį atsidarė ir įpylė į Hogvartso pietų taurę. Pakeldamas taurę lyg su klausimu ,,ar gersi?. Pradėjo mėgautis kraujo grynumo skysčiu.
-Tai sėskis nebūtina mums draugauti bent pavalgysi, atsigersi. Vistiek geriau negu nieko.
Po šių žodžių Grifas nusiėmė akinius ir išsitraukė lazdelę pridėdamas ją prie apsiausto krašto. Vietoj mokyklos uniformos ant Grifo puikavosi jo žiobariški drabužiai. Kodėl man taip nesiseka su merginomis. Grifas pasiėmė pagaliukus ir įsidėjo vieną sušį į burną užgerdamas vynu. Nurijęs kąsnį tarė:
-Nesu alkoholikas ,bet iš nevilties galimas daiktas ,kad prisigersiu.,-Nusišypsojo Grifas.
Rodėsi taurėje skysčio nemažėjo.
-
Aurora nesuprato, jautėsi visiškai pasimetusi. Bernelis, regis įsižeidė. Arba nukabino nosį. Klastuolė nebematė reikalo ilgiau ten pasilikti, bet ir išeiti nebepratarus nė žodžio atrodė netinkama. Juk turėjo bent krislą pagarbos ir orumo, argi ne? Galbūt. O galbūt tai tebuvo niekingas gailestis anam, savy dar ryškiai nesusivokusiam septintakursiui, kuris gavęs vieną kreivoką žvilgsnį iš mergaitės, puolė į neviltį ir savidestrukciją.
- Na, aš nė nežinau "tavo asmens", - su juoku balse atitarė Aurora. Sėstis ir gerti ir valgyti neketino, turėjo ir svarbesnių reikalų, nei šis. Tuolab, kad tie patiekalai velniai žin iš kur atsiradę. Klastuolė tylutėliai atsiduso.
Grifui užsiminus apie prisigėrimą iš nevilties, prajuko. Manėsi, kad galbūt jis tikisi kokio tai protesto ar visa ką užglaistančio gailesčio iš jos. O galbūt ne. Besijuokdama kepštelėjo šiam per petį ir sumurmėjo:
- Na, tikiuos paskui atrasi, kaip grįžti į savo bokštą. O aš jau einu.
Kaip tarė, taip ir padarė. Po akimirkos kambary iki pareikalavimo jos buvo likęs tik silpnutėlis žemės kvapas.
-
Mergina išėjo. Be jos ramiau.
-Tikrai rasiu, nežadu labai daug gerti.,-Su savimi kalbėjo Grifas.
Atsistojęs sudaužė vyno butelį ir lėkštę su maistu.
-Šūdas. Man beviltiška rasti merginą.,-Nusivylė Grifas.
Išsitraukęs lazdelę nukreipė į duženas ir tarė:
-Evanesco
Ant žemės liko tik raudono vyno žymė.
-Nervuoja mane visi jei reiktų dar metus mokytis Hogvartse išsokčiau iš Astronomijos bokšto.,-Surekė Grifas.
Tuo metu prisėdo prie stalo kuris pranykdamas dingo. Pajutęs ,kad nukrito pasitrynė šoną kurį maudė nuo nukritimo. Tuo metu aplink kambarį apskrido žiburėlis. Pirmokai kvailioja. Grifui nepatiko ,kad kojų neapšilę mokinukai laidosi kerais. Galiausiai Domantas nutarė grįžti į Grifų Gūžtos bokštą. Tad apsirengė apsiaustą ir pasuko link išėjimo.
-
Šiandien Nikolė atėjusi prie kambario iki pareikalavimo sienos pradėjo intensyviai galvoti Man reikia vietos pasipraktikavimui, man reikia vietos kerų pasipraktikavimui, man reikia pasipraktikuoti. Galiausiai prieš mergaitę atsirado durys ir Nikolė drąsiai ir užtikrintai žengė į kambarį, bet ir su nekantrumu, Ką kambarys šį kartą jei parinko? Įėjusi į kambarį vienuolikmetė pamatė didžiulę erdvę, kurioje buvo kaip tik tai ko jei reikėjo: pagalvės, knygos ir pan. daiktai buvo skirti Accio, Winggardium leviosa, Geminio kerams, durys su spyna - Alohomora ir Colloportus kerams, užkeikti manikenai - Petrificus totalus, Stupefy, Duro ir panašiems kerams, gyvūnai - Vera Verto ir tamsi vieta - Lumos bei Nox kerams. Varniukė su nekantrumu pradėjo praktikuotis. Ji daug vargo, bet po kelių valandų ji jau gebėjo Accio, Winggardium leviosa, Alohomora, Vera Verto ir Lumos kerus. Ji buvo pavargusi ir suprakaitavusi tad garsiai pasakė:
- Šiandien gana! Ir taip daug padirbėjau, o kitiems kerams reiks palaukt kitos dienos arba kito kurso.
Taip tarusi, ji dar pagulėjo patogioje sofutėje ir paliko kambarį, kuriam buvo labai dėkinga.
-
Kambarį iki Pareikalavimo atrado visiškai netikėtai. Ir tai buvo didžiausia klaida.
-Arbatžole?
Etanas klajojo po kambarį, užkrautą nereikalingais daiktais iki pat lubų. Dalis jų sudegė per gaisrą, ginant Hogvartsą nuo Voldemorto ir Mirties Valgytojų.
-Arbatžole?
Jokio atsako. Etanas suirzo. Jis nė nekreipė nei kokios spalvomis, nei kokiu dažnumu plaukų spalva pasikeisdavo. Dėl Merlino meilės, kaip jis sugebėjo čia pamesti Arbatžolę?!
-Arbatžole!
Etanas paspyrė po kojomis nutrintą kalėdų eglutės burbulą.
Okamė prasmego kaip į žemę. Dar buvo į čia atėjęs, laikęsis savo delnuose, o jau kitą akimirką...padarė "dingau".
-Kur tave galas! Kur tu užlindai?- suirzęs suniurzgėjo švilpis, žvilgsniu slysdamas per daiktų krūvas.
Bet, ar ji bus maža? Daug kartų neleisdavau jai padidėti...Tokios didelės tikrai nepraleisčiau pro akis...Gal ir dėl to pabėgo, kad padidėtų? Mintis buvo gan logiška, nes ir paukščiai, ilgai laikyti narve, norėjo paskraidyti. Neiišimtis ir okamė.
Tačiau kaip ir ieškojo, Arbatžolės nerado, o ir vabalų čia nesimatė. Etano nuotaika vis labiau ir labiau niaukėsi. Kaip be vabalų sugebės rasti savo augintinę?! Be šansų! Aš pražuvau! Dabar Arbatžolė slankios po visą Hogvartsą kaip tas basiliskas!
-
Kol visi buvo sukišę galvas į knygas ir katilus, Indio net negalvojo apie ėjimą į pamoką ir cimpino koridoriais. Tiesą pasakius, berniukas net nežinojo kokioje pamokoje jam dabar reikėjo būti. Nelabai gerai ir žinojo kokiame aukšte ar išvis kur tiksliai jis yra. Visi mokyklos aukštai jam atrodė tokie pat, pagelbėti atskirti kur yra kas galėjo nebent paveikslai, tačiau šių aplink niekur nesimatė.
Indio dar praeitais metais buvo sau pasižadėjęs, kad trečiais mokslo metais susiims ir pradės mokytis, tačiau ką jis bandė apgauti. Kokia prasmė dėti pastangas, kai net nežinai kas tau patinka ar ką nori veikti vėliau? Išsekęs nuo aplinkinių žmonių, o gal labiau pavargęs nuo pats savęs, negalintis sau vietos pasatąsias savaites Indio tenorėjo pasislėpti kokiame nors urve ir porą mėnesių iš jo neišlįsti. Neatitraukdamas akių nuo grindų, trečiakursis išgirdo nedidelį dundėjimo garsą. Pasisukęs iš už kampo pamatė dideles rudas duris, kurios, atrodo, išlindo tiesiai iš sienos. Masyvios durys buvo nusėtos visokiais raštais ir keverzonėmis. Ar aš ką tik atradau kambarį iki pareikalavimo? Priėjus arčiau juodplaukis ištiesė ranką norėdamas pastumti duris, tačiau šios pačios ūmai atsivėrė ir tarsi stumte įstūmė Indio į vidų. Kambarys nebuvo didelis ir berniukas susimąstė kaip stipriai keičiasi kambario interjeras ir dydis kitiems žmonėms, kurie čia ateina. Per vidurį stovėjo tik dvi didelės knygų lentynos ir viena nedidelė patogi sofa. Indio per daug neabejodamas nužirgliojo iki sofos ir atsisėdo ant jos.
-
Dar vieni mokslo metai Hogvartse, vienoje iš geriausių burtų ir kerėjimų mokyklų, pamažu judėjo į priekį. Rodosi, kad dauguma Hogvartso mokinių džiaugėsi turėdami galimybe leisti savo laiką ir mokytis būtent šioje mokykloje, bet tarp jų tikrai nebuvo Arabella. Šioje vietoje ji jautėsi dar labiau nesava, nepritampanti ir atsiskyrusi, negu jaučiasi kitur. Taip ir tesinorėjo atradus laisvą minutę pabėgti į gamtą, leisti vėjeliui kedenti šios visai neseniai patrumpintus plaukus, o akims stebėti šį vieną iš nuostabiausių kūrinių – gamtą ir gyvūnus. Bet deja, mergaitė negalėjo leisti tai sau daryti dažnai, kadangi tam maišė pamokos, kurias reikėjo lankyti, namų darbai, kuriuos reikėjo atlikti ir faktas, kad uždraustasis miškas yra draudžiama vieta lankytis mokiniams, kas Arabellos akimis atrodė visiškai neteisinga.
Koridoriuje buvo visiškai tylu, girdėdavosi tik vienas kitas trakštelėjimas ar žingsniai, kurie kaip greit atsirasdavo, taip greit ir užtildavo. Visos šios tylos priežastis buvo aiški – daugumai mokinių dabar vyko pamokos. Deja, tačiau Holland į tą daugumą nepateko, kas buvo galbūt net gerai, kadangi ši galėjo nieko netrukdoma ir nekliudoma ieškoti vietelės, kurioje galėtų pabūti ramiai, paskaityti kokią knygą arba tiesiog apturėti minčių pokalbį su savimi, pamąstyti.
Keistos, staiga iš niekur nieko sienoje atsiradusios durys, su nuostabaus grožio raštu, atkreipė varniukės dėmesį.
- Nejaugi... - tyliai ištarė mergaitė taip ir nepabaigdama minties, bet knygų dėka žinodama, į ką šios durys veda, - rodosi, kad net Hogvartsas nori man padėti atrasti ramų ir jaukų kampelį, - tyliai sau sumurmėjo mergaitė ir jos veidelyje pasirodė nežymi šypsena. Tačiau durims prasivėrus ši suprato, kad tai ne tiesa ir Hogvartsas šią vietą jai parodė tikrai ne jos naudai. O visą tai tik patvirtino ant raudono fotelio sėdintis vienas iš nekenčiamiausių šiame Hogvartse besimokančių žmonių...
-
Tai buvo pirmas kartas kamabaryje iki pareikalavimo, tad Indio jau kokias penkiolika minučių bandė įvairiausiaus kambario privalumus ir ypatybes. Ten, kur anksčiau buvo tuščios grindys dabar stovėjo keturi įvairių spalvų realus dydžio pliušiniai šunys, atsiradę gal šeši stalai su suktomis, dantytomis ir stiklinėmis kojelėmis, ant kurių buvo žaislinis plastikinis tualetas, kumščio dydžio meteorito replika ir guminė dinozauro statulėlė. Berniukas niekad nemanė, kad jo galvoje yra tiek šlamšto, o dabar šitas šlamštas puikavosi priešais jo akis. Kol kas berniukui kamabrys iki pareikalavimo labai patiko ir tikėjosi, kad juo nenusivils. Tai galėtų tapti nauja juodaplaukio slėptuve nuo visų žmonijos idiotų. Nebeturėdamas idėjų ką dar norėtų pamatyti priešais save berniukas pakilo nuo sofos ir nupėdino prie vienos iš dviejų knygų lentynų. Kampe stovinti dviejų metrų žalios spalvos lempa gerai apšvietė visas knygas ir Indio pasičiupo kažkokio herbologo biografiją. Vėl prisėdo ant savo sofos ir atsivertė pirmą puslapį. Visa knyga buvo gal šešių šimtų puslapių, o kiekviename lape raidės buvo vos vos įžiūrimos. Indio mąstė ar jei pasiims šitą knygą iš šio kambario, galiausiai ji dings, nes kamabarys ją atsiims ar trečiakursis knygą turės visam laikui. Šiaip ar taip, jis šios biografijos tikrai nesirengė skaityt, nes vos neužmigo iš nuobodulio po pirmojo puslapio. Patraukęs dinozaurą, paguldė knygą ant violetinio stalo, kurio kojos buvo zebro rašto ir įsisteibeilijo į duris, kurios pastarąsias dvidešimt minučių buvo dingusios. Staiga pasigirdo jau girdėtas dundesys ir durims prasivėrus stovėjo ne kas kitas o Indio mylimiausioji Arabella. To dar betrūko.
- Ko tau čia reik? Negi nėra kitų žmonių, kuriems galėtum juodinti gyvenimą?
-
Eilinis kartas, kai man nesiseka... Eilinis kartas, kai man neišeina pabūti vienai... Ir dar jis... Už ką?
Garsiai nurijo seiles. Tikrai nenorėjo sutikti Indio šiandien, rytoj ar bet kurią kitą dieną. Prisiminimai su šiuo vaikigaliu nebuvo patys maloniausi ar gražiausi. Arabella nė pati nesuprato, ar ji jo tiesiog nemėgo ir nekentė, ar tuo pačiu metu ir prisibijojo, po dar visai neseniai įvykusių įvykių. Bet puikiai suprato tai, kad bendrauti ar būti vienoje patalpoje su šiuo klastuoliu, tikrai nenorėjo, norėjo kuo greičiau dingti iš čia. Jau gailėjosi, kad čia atėjo ir tikrai nesitikėjo čia sutikti jo.
- Patikėk, tikrai mažiausiai norėjau sutikti tave. Mielai laikyčiausi kuo didesnio atstumo nuo tavęs, bet tu kaip žiurkė sekioji, atsirandi ten, kur einu aš, - nedrąsiai, norėdamas pastovėti už save, tačiau bijodama tokių savo veiksmų pasėkmių, tarė, - Kažin kas čia kam ir kaip juodina gyvenimą...
Tiesą pasakius, Arabella jau gailėjosi. Jau bijojo to, kaip Indio sureaguos į tokį menkutį įžeidimą. Žinojo ir jau buvo patyrusi, kad šis vaikinas nuo kiekvieno blogesnio ar įžeidesnio žodelio ar veiksmelio, įsiliepsnodavo kaip pati didžiausia liepsna, per daug aštriai reaguodavo į viską.
Varniukė pasimetė, nebežinojo kaip turėtų elgtis. Buvo du pasirinkimai: arba dingti iš čia kuo greičiau ir pasirodyti silpna, arba pasilikti čia ir pasitikti savo lemtį, turbūt po viso to tik dar labiau užsidaryti savyje. Ką ši pasirinko? Nežinia.
-
Kambarys iki pareikalavimo. Tikriausiai tai svajonių vieta kurioje gali turėti viską. Ši diena buvo Džeimsui nekokia jam buvo liūdna ir jis jautėsi toks vienišas bei nepritapes. Viską apgalvojes jis pradėjo šalti. Tad pagalvojo apie židinį. Staiga atsirado židinys nuo kuriuo ėjo tokia rami šiluma. Bet vaikinas vistiek jautėsi vienas ir nemylimas. Jam kažko trūko ir tas kažkas tikriausiai turėjo būti draugas. O draugų trūko labai. Bet ką padarysi toks jau tas gyvenimas. Dabar Džeimsas tik norėjo kažko išmokti tad užsimanė kerėjimo knygos gal pavyks kažką išmokti. Atisvertes knygą Džeimsas pradėjo skaityti kerus ir rinktis kuriuos jis nori išmokti
-Expelliarmus, Expulso, Levicorpus, reparo, oculus reparo
Bet nei vieni kerai jam nepatiko. Staiga akys užmatė kerus kurie atrodė įdomūs. Pradėjes kartoti rankos judesius jis tarė
-Crinus Muto
-
Šį nuostabu laiką po visų pamokų Victoria Julia kaip ir visada kartu su savo katinuku Damiano išėjo pasivaikščioti. Na ką gi eiliniai nuotykiai ir vis tik atrodo, kad aš jau čia mačiau visiškai viską tiktai kas iš to? Aš vistiek nekenčiu šios vietos. Varniukė ėjo ir mąstė ir tikėjosi, kad, bent jau šį kartą jos niekas neužkalbintų , juk kuo mažiau kontaktų tuo geriau. Mergaitė ėjo trečio aukšto koridoriais ir pagaliau radusi tą paveikslą kurio Victoriai Juliai taip reikėjo ji užsimerkė. Na ką gi padarom tai jeigu žmonių kalbos yra teisingos tuomet tai privalo suveikti. Užsimerkusi Varno nago mokinė prisispaudė prie savęs katiną ir pradėjo eiti pro jį ir galvoti apie tai ką jai reikia. Po kiek laiko atsimerkė ir suprato, kad ji ten kur reikia. -Taip! Man pavyko aš tai padariau! - Šaukė pirmakursė ir nuleido savo katinuką Dami ant grindų, bet po kiek laiko pastebėjo tai, kad mergaitė čia buvo ne viena. Kartu su Vic dar čia buvo berniukas kažkur panašaus amžiaus kaip ir pati Varniukė. Victoria Julia Seaterhaug užvertė akis į viršų tik klausimas ar tai pastebėjo berniukas. Šaunu to dar tik ir betrūko! Kodėl šitoje mokykloje aš niekur ir niekada nusugebu pabūti viena? Jaunoji Seaterhaug greitai išsitraukė savo lazdelę dėl viso pikto ir atsiduso. -Ech...Sveikas ką čia veiki? - Vien tik iš mandagumo paklausė Vic.
-
Ta proga, kad nežinia, kodėl grįžo į Hogvartsą, Matthew nutarė dar kartą pabandyti suvienyti savo koledžą. Taip, jis vis dar dėl niekam nežinomų priežasčių vadovavo Klastūnynui, tad reikėjo, kad tie vaikai pagaliau nustotų muštis ir skriausti vieni kitus.
Su Rafael pagalba paruošęs dar vieną pramogą Turner dabar nekantriai laukė pasirodysiančių mokinių. Klastūnyno bendrojo kambario skelbimų lentoje paliko raštelį, kad pirmą spalio šeštadienį dvyliktą valandą reikia susirinkti kambaryje iki pareikalavimo. Tiksliai nurodė, kaip jį rasti ir kaip patekti vidun. Ilgą laiką laužė galvą, ką daryti, kad pramogoje galėtų dalyvauti ir Vėtrūnė, tačiau galiausiai pavyko sugalvoti kelias užduotis tokias, kurias gali atlikti ir nematantis žmogus. Vylėsi, kad koledže yra bent vienas mokinys, kuris sutiktų padėti aklai mergaitei, bet pradėjo atrodyti, kad to tikėtis yra pernelyg naivu. Matthew suprato tyliai besiviliantis, kad ji tiesiog neateis. Tiesą sakant, taip būtų visiems paprasčiau. Lygiai taip pat nenoriu matyti Goff, Fuentes, Barbierato ir Mendel. Nusibodo man jų peštynės irzo profesorius artindamasis prie paskirtos vietos. Atėjo kiek anksčiau, mat norėjo patikrinti, ar viskas yra paruošta tinkamai. Buvo smalsu, kaip vargšas kambarys atrodys po to, kai jį nusiaubs nenuoramos klastuoliai, tačiau tikėjosi, kad šį kartą viskas bus bent šiek tiek geriau. Juk tos merginos bent kartą gali elgtis kaip normalūs žmonės, ar ne?
Kambaryje buvo šviesu - koledžo vadovas neketino visko dar labiau apsunkinti. Pasieniuose mėtėsi iš pirmo žvilgsnio bereikšmės knygos ir kitokie daiktai. Tačiau kiekviena smulkmena buvo svarbi, ir tai Matthew patiko labiausiai. Neabejojo, kad sugebės pergudrauti savo koledžo vaikus.
Atsisėdęs į kėdę kampe herbologas pradėjo su tam tikru nekantrumu laukti, kada pasirodys pirmieji mokiniai. Teoriškai turėtų ištrūkti iš čia per valandą, bet Turner nuoširdžiai tikėjosi užgaišti čia nors truputį ilgiau. Vis dėlto jis ne toks ir kvailas.
((Būtų gerai, kad jūsų char’ai laikytųsi instrukcijos, kaip patekti į kambarį iki pareikalavimo, kad patektų ten, kur reikia. Kitaip negalės dalyvauti. Užuominas sugalvokit patys, bet nepamirškit, kad jos visos turėtų būti susijusios. Pvz., jeigu Elliw knygoj randa kažkokį kodą, kas nors kitas gali jį panaudoti spynelei atrakinti. Jeigu jau labai nesugalvojate užduočių ir / ar užuominų, rašykit į serverį))
-
Klastuolė rado raštelį klastūnyno bendrojo kambario skelbimų lentoje. Tad ji iškart patraukė prie kambario iki pareikalavimo. Erka nežinojo kodėl eina, nes ji nemėgo leisti laiko su kitais vaikais, bet ėjo. Ji pagaliau atsidūrė septintame aukšte. Tada ėjo kairuoju koridoriumi kol priėjo reikiamą paveikslą. Jis klastuolei nebuvo labai gražus. Erka kaip ir reikėjo tris kartus pro jį praėjo mąstydama ko jai reikia. O jai aišku reikėjo patekti į kambarį. Po kiek laiko taip ir atsitiko. Ji įėjo į kambarį. Jame jau buvo Matthew.
- Labas. - pasisveikino. - Kaip matau mes čia dviese. - vėl tarė klastuolė.
Klastuolė apsižvalgė po kambarį. Jis Erkai nebuvo pats gražiausias ar mėgstamiausias, bet atėjo. Juk atėjau savo noru. Galvojo klastuolė vis dar stovėdama prieš herbologą.
- Primena pabėgimo kambarį. - pasakė ji. - Kartą tokiame buvau.
-
Dori pėdino kambario iki pareikalavimo link. Nudžiugo, kad Matthew ne tik, jog grįžo profesoriauti, bet ir vis dar turėjo kažko savyje, kas pastūmėjo profesorių ir šiais mokslo metais pabandyti suburti koledžą. Nežinia, kas tai buvo. Viltis? Entuziazmas? O gal žadama premija už popamokinę veiklą su vaikais? Kad ir kaip ten bebūtų, ketvirtakursę tai džiugino ir ji su mielu noru įėjo į kambarį.
Jame kol kas buvo tik bendrakoledžė Erka, kurios mergina praktiškai nepažinojo ir, žinoma, Dori praeitų metų ramybės uostas, guodėjas ir svarbiausias suaugęs žmogus klastuolės gyvenime - Matthew Turner. Tačiau ar dabar herbologas buvo keturiolikmetei reikalingas? Sunku pasakyti. Mendel mėgavosi ir pinigais, kuriuos paliko mama, ir laisve, kurią juto visą vasarą, bet... bet dabar, pamačius Turner ne pamokoje, keturiolikmetės širdyje kažkas sukirbėjo ir ji prisiminė visą pagalbą, kurią jai suteikė Matthew. O kas būtų buvę, jeigu profesorius nebūtų jai padėjęs? Su kokiais drabužiais Dori būtų prasitrynusi žiemą ir pavasarį? Kas ją būtų palydėjęs į biurą? Ar Mendel būtų kaip nors nusigavusi į Azkabaną, kur susipažino su žmogumi, kurį jos mama laiko Dori tėvu?
Apie tai galvodama mergina spalvotais plaukais kurį laiką žiūrėjo į Matthew, o viduje pynėsi jausmai.
- Laba diena, - galiausiai pasakė jam ir varganai nusišypsojo.
Dori nejautė jokio noro pramogauti. Atėjo čia tik todėl, kad profesorius geriau jaustųsi, na, kad galvotų, jog tokios veiklos mokiniams patinka. Ketvirtakursė prunkštelėjo. Juk aš visada užverdu siaubingą košę. Tikriausiai jis apsidžiaugtų tada, jeigu aš neateičiau. Pripažink sau, kad pati norėjai jį pamatyti. Ir pasistenk nesugriauti pilies.
- Bandysiu nieko nesužaloti ir nesuniokoti, - pasakė ji profesoriui. - Todėl tikiuosi, jog Alrisa ir Sofi neateis, - tyliai pridūrė ir nejučiom sugniaužė burtų lazdelę. - Žinai, o mes taip niekada ir nesusipažinome, - pasakė atsisukusi į Erką, kurios vardą žinojo iš pamokų. - Praeitais metais puikiai pasidarbavai prieš Krisiną, - pagyrė bendrakoledžę prisiminusi, kokia ji buvo klastuoliška per kažkurią nuodų ir vaistų pamoką.
-
Marchetti pakako klastuolių susibūrimo praeitais mokslo metais. Dar vieno ji visai nenorėjo. Tačiau šiais metais ji nusprendė pasitempti ir ne tik bandyti nueiti į pamokas, bet įsitiekti profesoriui, mat manė, jog šiam ji nelabai patinka.
Palikta antriems metams penktam kurse, ji kaip reikiant susigadino reputaciją. Negana to, jos namiškiai buvo ne tik kad nepatenkinti, bet tiesiog įsiutę. Žurnalistės ir kvidičo žaidėjo dukra - neišmanėlė, nesugebanti pabaigti penkto kurso. Tikras pasityčiojimas.
Tiesa pasakius, jei kas ir liejo tulžį labiausiai, tai pati Levanda, mat jai dabar teks kęsti smerkiančius klastuolių ir artimųjų žvilgsnius. Nors ši niekada nemėgo lankytis pamokose, tačiau visad pasistengdavo bent jau išlaikyti egzaminus, kad ir pačiu žemiausiu balu. Savimi nusivylusi mergina dabar nesidžiaugė nei kakavos puodeliu vakaras, nei tomis keliomis knygomis, kurias paslapčia nugvelbė iš brolio buto, mat šis atsisakė jai nupirkti naujų. Nors jos santykiai su namiškiais pastaraisiais keliais metais buvo kiek šaltesni, tačiau jie visada palaikydavo klastuolę. O dabar, raudonplaukei juos įžeidus, šie tarsi nusigręžė nuo jos. Žinoma, mergina vylėsi, jog visa tai pasikeis, vos tik jos akademiniai rezultatai juos tenkins.
Beeidama Hogvartso koridoriais ji pamatė Elliw, kuri, matyt, kažkaip sužinojo apie visą šį koledžo susibūrimą. Kaip tokios kerėplos niekas neišmeta iš mokyklos? Juk ji tiek išdaigų yra prikrėtusi. O aš neišlaikiau vieno egzamino ir jau turiu kartoti visą kursą? Kas per neteisybė!
- Elliw, gal eini į kambarį iki pareikalavimo? - kreipėsi į besibastančią teleskopų žinovę ir nelaukusi atsakymo griebė merginai už parankės.
Marchetti vylėsi, jog sutiks Mendel, kad ši, reikalui esant, ištrauktų ją iš nemalonios situacijos, kaip kad padarė praeitais mokslo metais saloje ežero vidury.
-
Klastuolė vis dar stovėjo priešais Matthew. Kol pagaliau įėjo dar kažkas. Klastuolė atsisuko ir nė kiek nenustebo. Tai buvo Dori. Erka pamatė, kad ji laiko lazdelę. Tad pati iš po apsiausto ją pasiėmė.
- Vardus turbūt jau žinom. - nusijuokė klastuolė. - Ačiū. O Krisina nusipelnė. Tu taip pat gerai pasidarbavai prieš ją ar kai kuriuos kitus profesorius.
Erka dar kiek apsižvalgė po kambarį. Nežinodoma ką toliau sakyti.
Bet pradėjo pasakoti:
- Ir Roma Keit pasakojo, kad buvo Krisiną susitikusi Aukštutinio Fleglio kalvose. Nepasakojo kaip ten viskas buvo, bet tikiuosi, kad gerai jai įkrėtė. - Papasakojo Erka bendrakoledžei. - Gal nori, kad ir kas čia bus tai daryti kartu? - paklausė klastuolė.
Erka dar kartą apsižvalgė. Jai viskas čia tikrai priminė pabėgimo kambarį. Būtų smagu jei čia būtų pabėgimo kambarys. Galvojo klastūnyno trečiakursė žiūrėdama į Matthew.
-
Elliw buvo pavargusi. Visą rytą ji bėgiojo po Hogvartsą. Atkakliai ieškojo Liucijos, nors ir neprisiminė, kodėl. Tikriausiai reikėjo sutaisyti teleskopą, nors dėl šito velsietė nebuvo tikra. Du prietaisus nešėsi rankose, o trečiasis (ji jų turi tris, ar ne? Ar keturis? Šito Elliw, deja, neprisiminė) buvo kažkur dingęs. Ar kuris nors iš dviejų buvo sudužęs? O gal abu? O gal jai Liucijos reikėjo dėl kokios nors kitos priežasties?
Kažkuriuo momentu Elliw pamiršo, ko laksto po Hogvartsą. Norėjo grįžti į savo kambarį ir ten saugiai pasidėti didžiausias brangenybes. Deja, nė neįsivaizdavo, kur reikėtų eiti, tad ir toliau beviltiškai klaidžiojo koridoriais. Et, kodėl jai taip nesiseka?.. Juk Elliw - gera mergaitė...
Vos spėjo atsitrenkti į kažkokią sieną, kažkas užkalbino. Tai gerokai išgąsdino, ir klastuolė atsisuko į pirmą kartą gyvenime matomą mergaitę.
- Kas tu? - griežtai paklausė kuo puikiausiai suprasdama, kad tai nėra nė viena iš penkių draugių. Tai gerokai liūdino, bet nepadėjo atsakyti į klausimą, kur yra tos geros mergaitės. Galbūt šita nepažįstamoji ją veda ten, kur bus galima rasti drauges? Ši mintis suteikė vilties, bet Elliw netrukus tą viltį pamiršo. Bandė ištraukti ranką, bet nepavyko.
- Mano teleskopas! - suriko velsietė, nutarusi, kad ta nepažįstama mergiūkštė nori pakenkti astronomijos prietaisui. Nė neįsivaizdavo, kur eina, ir dėl to buvo labai nepatenkinta. - Kur Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė ir Sarah? - pridūrė piktą klausimą, bet neatrodė, kad nepažįstamoji būtų linkusi bendradarbiauti. Taigi Elliw pasidavė. Kol kas teleskopai buvo sveiki, tad gal baimintis nebuvo labai būtina.
Galiausiai jos atėjo į kažkokią vietą, kur velsietė gyvenime nesilankė. Ar čia buvo teleskopų? Jeigu taip, gal viskas ne taip ir blogai, nors vargšė mergaitė jautėsi gerokai įsitempusi.
-
-Po galais, negi aš nepasimokiau? Vėl trintis su tomis karvėmis neturiu jokio noro... - sunkiai atsiduso Alrisa, pamasažuodama rankomis veidą. Ji pamažu šliumpino koridoriumi, kol išvydo puikiai pažįstamas duris. Tam tikrais reikalais lankėsi čia kelis kartus. Nenoromis turėjo pripažinti, kad koledžo vadovas kol kas nebuvo pragėręs savo smegenų - vieta pasirinkta puiki. Vis dėlto klastuolė abejojo, ar kompanija bus bent kažkiek geresnė negu praeitais metais. Mintyse perbėgusi įgrisusius veidus tik susiraukė iš pasišlykštėjimo bei įėjo vidun.
Deja, nieko kito ir nebuvo galima tikėtis: seniai pažįstamos karvės bei vienas naujas snukis, taip gražiai papildantis klastuolių gyvulių bandą. O jų alkoholikas piemuo čia taip pat buvo, tačiau su juo juodaplaukė nepanoro pasisveikinti. Paprasčiausiai nusivylė. Nei vyno, nei neblaivumo. O juk tikėjosi... Ko, jau buvo per vėlu grįžti į praeitį, kad išsiaiškintų, beliko tik dribti ant žemės lyg kokiam bulvių maišui. Akys priekabiai dar kartą nuslinko žmonių veidais bei išmėtytais daiktais. Man jau nusibodo.
-Kada pradėsim? - neįtikėtinai garsiai paklausė ji, iš kišenių glūdumos išsitraukdama sumuštinį. Gal jis bent kiek palengvins sunkią dalią, tekusią gležniems pečiams? Alrisa godžiai suleido dantis į šviežią, sviestu pateptą duoną, į rūkytą kumpį su traškančiomis salotomis... Ji sumykė iš malonumo, greičiausiai pelnydama begalę pavydžių žvilgsnių.
-
Mokiniai, tiksliau, mokinės pamažu rinkosi. Laimei, kol kas nekilo jokių nesklandumų, ir netgi Elliw sugebėjo pasirodyti reikiamoje vietoje. Aišku, atėjo su kita mokine, bet Levanda dažniausiai nebuvo iš tų, kurie sukelia daug problemų. Dažniausiai. Ši taisyklė visada turėjo išimčių. Vis dėlto Turner nuoširdžiai vylėsi, kad šiandien viskas bus gerai. Jeigu kas nors ir vėl atsitiks, jis paprasčiausiai pagaliau iš tiesų mes darbą ir daugiau čia niekada nesugrįš.
Pirmoji pasirodė Erka, apie kurią žinojo tik tiek, kad sugebėjo užsidirbti areštą pas Aurį. Bet tuo pasižymėjo ir Eliiw, tad čia, ko gero, nieko ypatingo. Profesorius labai tingėjo sveikintis su kiekvienu mokiniu atskirai, tad tiesiog linktelėjo ir laukė, kol ateis dar kas nors.
Sulaukęs maždaug penkių merginų suprato vylęsis, kad mokiniai labiau susidomės šia veikla. Argi nėra smagu susipažinti su koledžo draugais? Šito Turner niekaip negalėjo suprasti: jeigu mokyklos laikais jo koledžo vadovas būtų organizavęs ką nors panašaus, būtų noriai ėjęs į visas šitas veiklas.
- Ką gi, sveikos, - pratarė herbologas ir pabandė draugiškai nusišypsoti. Pačiam pasirodė, kad ši misija apgailėtinai žlugo, bet ką jau padarysi, yra kaip yra. - Tikėjausi sulaukti jūsų daugiau, tačiau tikriausiai galime pradėti. Norėdamas sutvirtinti Klastūnyną kaip komandą paruošiau jums pabėgimo kambarį. Jūsų laukia įvairios užduotys ir užuominos, kurias besiaiškindami turėsite atrasti raktą durims užrakinti.
Matthew paspaudė iš anksto paruoštą mygtuką, ir pasigirdo užrakto klaktelėjimas.
- Užduotys yra labai įvairios. Reikės šifruoti tekstus, atpažinti gėles pagal kvapą, ieškoti užuominų ir panašiai. Nepamirškite, kad esate komanda, tad turite dirbti kartu. Nebijokite prašyti pagalbos koledžo draugų. Jeigu jau visai pastrigsite, kreipkitės į mane, tačiau nepamirškite, kad jūsų užduotis yra išeiti iš kambario patiems. Sėkmės.
((tie, kurie dar neparašė, žinoma, taip pat laukiami. Laikykite, kad yra specialios durelės, pro kurias įeinate. Įėję galite iš karto jungtis prie kitų atlikti užduočių))
-
Sofi, kiek vėluodama ieškojo, kur gi tas kambarys iki pareikalavimo. Bet, kad ji neskubėjo, nes gero nelauk. Juk kiekvienas klastuolių susibūrimas baigiasi muštynėmis, o ir tai, žinoma bus Dori. Kiek paėjusi ji tiesiog jį surado, nes visai neskaitė "instrukcijų". Ji vėlavo, tad kai atėjo, Sofi įlindo į tą kambary. Pro kažkur. Žodžiu, po keletos sekundžių ji jau buvo kambaryje.
- Labas,- be jokio entuziazmo pasakė raudonplaukė.
Matėsi visi tie kurių SOFI TIESIOG NEKENTĖ, na išskyrus Erka. Dori, Elliw, Alrisa ir netgi Levanda jau kėlė pyktį. Sofi lyg širšė visus peržvelgė. Pradėjo dairytis po kambary. Įdomu, ar bus galima naudoti burtus, nes norėčiau visur tiesiog panaudot Alohamora kerus ir po galais! Viskas išsispręstų, bet ne Turner nori mus suvienyti, taigi visi dar labiau susipešan. DIDYSIS ORGANIZATORIUS TURNER.
Sofi nužvelgė tą naujokę, Erką, kuri matėsi, vienintelė šiame kambaryje normali, nes savęs Sofi tai pat nelaikė normalia. Jai bus keista, pirmą kartą matys spektaklį "Dori, Sofi ir Alrisa. Priešų kovos".
-
Prieš kelias minutes pabėgimo kambario idėja Erkai atrodė nuostabi, bet viskas pasikeitė. Dabar jai tai nebepatiko. Visai nebepatiko.
- O jeigu atrakinsiu vieną spynelę galėsiu eiti iš čia? - paklausė klastuolė atsisukusi į Matthew.
Netikėtai apsidairiusi klastūnyno trečiakursė pamatė žybsinčią raudoną švieselę. Juk pirma užduoti turi būti čia. Prie jos ir buvo numeris vienas tad klastuolė neabejojo. Švieselė buvo po stalu. Klastuolė stalą apėjo. Jo šone pamatė tris virveles ant kurių buvo užklijuotos spalvotos lipnios juostelės. Kaip žiobariška. Galvojo Erka. Klastuolė jas suskaičiavo pirmoje buvo septynios. O antroje - trys. Ir galiausiai ant trečios - penkios. To pačio stalo kitame šone buvo spintelė su spyna. Klastuolė sukinėjo skaičiukus kol suvedė - 735. Spintelė atsidarė. Joje buvo kažkokios keistos raidės.
Erka atsisuko į Matthew ir tarė:
- Pirmą atrakinau. Tai jau galiu eiti?
-
[Estellos Darlling asmenybė]
Kai Estellos ausis pasiekė žinia, kad koledžo vadovas organizuoja dar vieną (deja, bet to kito, kuris leidžia šį vadinti dar vienu, Estella prisiminė tik pabaigą) klastuolius vienijantį tikslą turintį žaidimą, ši nuspindo džiaugsmu. Su klastuoliais laiką leisti, o ypač tada, kai jie ką nors organizuodavo (nesvarbu, išdaigas pamokose ar tokius žaidimus kaip šis), baltaplaukei be galo patiko. Pakilios nuotaikos šešiolikmetė buvo nuo pat ryto, tačiau visas pakilumas išnyko kaip dūmas, kai Estella praleido mažiausiai pusvalandį blaškydamasi po aklus Hogvartso koridorius ir nerasdama to kažkokio reikalavimo kambario. Estella jau buvo ant ribos, kai ims ir pratrūks, tačiau pasukusi už vieno kampo ir atsitrenkusi į sieną išgirdo, kaip sienoje ėmė vertis durys. Gal tai tas reikalavimo kambarys? Sukluso klastuolė ir, mėgindama laimę, žengė pro atsivėrusias duris. Patalpoje sklido kelių žmonių balsai, tačiau, regis, nei vienas neatkreipė dėmesio į įėjusią Estellą.
- Alio? A čia yra kas nors?! - suriko tikėdamasi išgirsti klastuolius.
-
Elliw nežinojo, kur atsidūrė, ir dėl to jautėsi šiek tiek sutrikusi. Labiausiai norėjo susirasti Liuciją ir su ja pasišnekėti. Ak, kaip seniai nematė geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje! Taip norėtųsi pabendrauti su kuo nors, kas supranta. O ne su visokiomis bjauriomis mergiūkštėmis, kurių buvo pilna visa šita mokykla (kurios pavadinimo Elliw vis dar neprisiminė)!
Kad ir kur ji buvo, čia buvo ir neLiucija. Nuotaika iš karto subjuro. Elliw pastebėjo ir ne ne ne neDori, tačiau neprisiminė, ar ji yra gera mergaitė, ar bjauri mergiūkštė, tad apsimetė, kad nemato. Visų kitų velsietė nepažinojo. Dėl to jautėsi labai blogai. Kodėl ji vis atsiduria kažkur, kur nėra draugių. Vis dėlto kažką daryti reikėjo, tad pirmiausia Elliw nužygiavo iki bjauriosios mergiūkštės. Pamiršo laiku sustoti, tad įsirėžė į ją ir skubiai pranešė naujieną:
- Tu neLiucija!
Ak, kokia bjauri buvo šita mergiūkštė! Ir vėl gadina visiems (ar bent jau Elliw) gyvenimą! Kodėl ji negali tiesiog... Pamesti savo teleskopo ir visą likusį gyvenimą jo ieškoti? Jokio kito prakeiksmo bjaurybei velsietė nesugalvojo. Jau norėjo apkaltinti bjauriąją mergiūkštę (nors ir nežinojo, dėl ko), tačiau išgirdo kažką šaukiant. Tai gerokai išgąsdino: gal ten teleskopas?! Reikėjo surasti tą šauklį ir išsiaiškinti. Jeigu paaiškės, kad tai išties astronomijos prietaisas, būtinai jam padės!
Atsitrenkusi į sieną Elliw ėjo kažkur ir galiausiai pamatė tą, kas galėjo šaukti. Kaip nustebo supratusi, kad tai viena iš draugių! Deja, ji nebuvo Liucija, bet vis tiek smagu!
- Vėtratrūne! - sušuko velsietė džiaugsmingai ir čiupo draugei už rankos. Pamiršo, kad toje rankoje yra teleskopas, tad jis skubiai nukrito ant grindų ir sudužo. Elliw supyko ir atsisukusi į neLiuciją garsiai suriko:
- Tai tu kalta!
Jau buvo pamiršusi, kad ką tik surado vieną iš draugių, bet akies krašteliu ją pamatė ir vėl apsidžiaugė.
- Vėtratrūne! - dar vienas džiaugsmingas šūksnis nuaidėjo kambaryje. Deja, sudužęs teleskopas ir toliau gulėjo ant grindų.
-
Dori lūpose radosi klastuoliškas šypsnis, kai Erka ją pagyrė. O ši klastuolė visai nieko. Galbūt reikės su ja susidraugauti, mintyse pagalvojo. Keturiolikmetė linktelėjo, kai bendrakoledžė pasiūlė imtis kartu kažko, ką sugalvojo Matthew. Tačiau kitą akimirką nuotaika subjuro: Matthew ir vėl ją ignoravo. Jis elgėsi su Dori taip, tarytum ji jam būtų paprasta mokinė. Tačiau Dori herbologas paprastas profesorius nebuvo. Tai siaubingai skaudino. Bandydama neleisti prasiveržti ašaroms Mendel paėjo kiek tolėliau nuo kitų, o mokinių čia jau buvo susirinkę daugiau. Kelias akimirkas klastuolė stebėjo veiksmą. Erka jau kažkuo užsiėmė, tačiau šią akimirką Dori nebedomino niekas. Ji norėjo išeiti. Bet profesorius jau buvo užrakinęs duris.
- Man negera, - pasakė Dori priėjusi prie Matthew. - Prašau mane išleisti iš čia, - kalbėdama nežiūrėjo herbologui į akis.
-
Deja, Alrisai neteko ilgai džiaugtis sultingo sumuštinio draugija. Vos tik jį įpusėjusi pasijuto pritrėkšta prie sienos kaip kokia kandis - Elliw it sunkvežimis staiga įsirėžė į klastuolę. Ji net nesusigaudė, kas įvyko, kol kol nepamatė ant žemės nukritusio maisto.
-Tu! - sušnypštė sukrėsta mergaitė, bet bjaurybė jau buvo spėjusi pasišalinti iš įvykio vietos, prieš tai dar apkaltinusi ją. Tikra šlykštynė. Šis poelgis netikėtai priminė bandelių su lašinukais išniekinimą ir pelėdų kakučius. Tačiau jų niekur nesimatė. O gaila. Taip norėjosi tų baltų dovanėlių primėtyti į teleskopininkės plaukus ir ne tik. Beliko pasitenkinti tik svilinančiu žvilgsniu, kuriuo ją dosniai apdovanojo. Beliko tik dar kartą praleisti pro ausis įkyrėjusius žodžius bei sekundei sukąsti dantis. Atsiims vėliau, dabar pirmiausiai reikia iš čia reikia ištrūkti. Ignoruodama nemalonų jausmą, kad profesorius uždarytus mokinius stebi lyg koks išprotėjęs pasigėręs mokslininkas, ji peržvelgė patalpą. Regis, tik vienas žmogus bent šiek tiek stengėsi, todėl prie jo Alrisa ir prisiartino. Tai buvo tas naujas snukis, kuris nedalyvavo muštynėmis bei skendimais pasibaigusiame renginyje. Violetinių plaukų savininkė greičiausiai turėjo truputį smegenų, kadangi įveikė pirmą užduotį. Tačiau ties tuo žinios pasibaigė.
-Eiti? Kurgi tu eisi? Jei išspręsi visus to alkoholiko sugalvotus galvosūkius, tik tuomet galėsi traukti savais keliais. Tą dalyką aš puikiai žinau. - pašaipiai tarė klastuolė. - Pasitrauk, kas ten yra? - šiurkštokai stumtelėjusi mergiotę pažvelgė spintelės vidun.
Jos dugne it išdegintos juodavo kažkokios nepažįstamos raidės. Pala... Aha! Atidžiau pasižiūrėjusi Alrisa suvokė, kad tekstas yra parašytas veidrodžio principu. Buvo sunku dėtis galvon atskiras raides, tad trumpam atsitraukusi susirado kažkokį popiergalį ir baisiai tepantį anglies gabaliuką. Šiomis akimirkomis buvo užmiršusi visokias Elliw ir jų nusikaltimus - dabar buvo svarbiausia įveikti užduotį. Galiausiai popieriuje nugulė tokie žodžiai, kurių pabaigoje laukė keista vingiuota linija:
Švieskus mikus miuviola
Juodaplaukė žvilgtelėjo į ankstesnį galvosūkį išsprendusią mokinę, tartum tikėdamasi pagalbos. Bet, laimei, nė neprireikė aušinti burnos tokiam reikalui - laiku suprato, kad tai kerai. O vingis - rankos judesys. Deja, penktakursė nebuvo iš tokių, kuriems tokie dalykai sektųsi. Tačiau prašyti kitų, o tuo labiau Dori ji nė nemanė. Jau geriau padegs visą kambarį kartu su savimi nei užkalbins tą karvę.
Iš pradžių nieko neįvyko. Alrisa jau pradėjo garsiai plūstis, kai burtažodis netikėtai pavyko. Kambarys paskendo ypatingoje mėlynoje šviesoje, kuri drastiškai pakeitė aplinką: ant grindų išryškėjo kažkokie pėdsakai, o lubos suspindo nepažįstamais žvaigždynais.
-Nu va, dabar galima ramiai eit miegot. - tingiai atsiduso, atsiguldama ant to paties stalo. Buvo šiek tiek kietoka, bet tai nebuvo itin svarbu nuvargusioms smegenims.
-
Matthew nuoširdžiai tikėjosi, kad šį kartą viskas bus kitaip. Tuo labiau, kad pirma pasirodė panelė Forrm, kurios jis dar nebuvo įsidėmėjęs kaip kivirčų mėgėjos ar šiltnamio griovėjos. Atrodė, kad šį kartą viskas bus gerai, ir jis per šituos beveik dešimt metų, kuriuos smirsta Hogvartse, pagaliau bus kažko pasiekęs.
Deja, neilgai trukus nuomonę teko pakeisti. O nuotaiką sugadino ne kas kitas, o ta pati Forrm. Matthew neslėpdamas pykčio pažvelgė į mergaitę.
- Turite dirbti kaip komanda. Tai, ką atrandi, perduok likusiems, kad visi kartu išsiaiškintumėte, kam to reikia. Išeiti iš čia bus galima tada, kai atrakinsite duris. Tai yra šiandienos užduotis.
Negi aš taip neaiškiai aiškinu? Ar jiems tiesiog rūpi pasityčioti? Ir kas per vaikai šiais laikais?.. piktinosi profesorius. Kaip tik tuo metu kažkas pradėjo rėkti? Ieškojo pagalbos? Galbūt. O gal ir ne. Vis dėlto tai tapo pretekstu nusisukti nuo Erkos, kuri, Turner nuomone, turėjo dar daug padirbėti, kad galėtų iš čia nešdintis. Žengęs porą žingsnių riksmo link pamatė, kad ten jau nuskubėjo Elliw. Tai buvo puikus ženklas, kad jam rodytis nevalia. Su ta keistuole tikrai nesinorėjo turėti nieko bendro. Būtų buvę daug geriau, jeigu ji čia iš viso nebūtų pasirodžiusi. Deja, panašu, kad kvidičo komandos kapitonė ir toliau laikosi įsitvėrusi šitų pareigų. Kitaip kokio velnio ji būtų čia atitįsusi tą prakeitą Goff?
Deja, ir tai dar nebuvo pabaiga, mat nespėjus susirasti patogiausio kampo įsitaisyti ir gal netgi pasnausti prisistatė Dori.
- Pamatei mane, ir pasidarė negera? - nutaisęs dirbtinai griežtą toną paklausė Turner. Kuo toliau, tuo labiau nesuprato šitos mergaitės. - Ir net negali pažiūrėti į akis. Matau, kad kažką jau planuoji, tad geriau tiesiog kibk į darbą.
Matthew bandė kalbėti griežtai, tačiau puikiai žinojo, kad jam rūpi, kaip Dori sekasi. Neįsivaizdavo, kaip praėjo jos vasara, o ir Deoiridh nieko nenorėjo pasakoti. Vis dėlto tai aiškintis nebuvo nei laikas, nei vieta, tad herbologas paliko mergaitę vieną ir galiausiai nepatenkintas nužygiavo į savo kampą. Ne, daugiau jokių bendrų veiklų šitiems nepamainomiems neklaužadoms jis neorganizuos.
-
- Padirbėti kaip komanda! - apimta pykčio kalbėjo klastuolė. - Ir kam čia tas užduotis perduoti? Juk visi kiti na išskyrus Dori nieko nesugeba.
Erka tikrai nesiruošė čia likti dar daugiau nei kelių minučių. Jai tai jau buvo gerokai atsibodę. Tad ji priėjo prie kitos skrynelės. Ji ją apžiūrėjo. Viskas buvo identiška kaip tame kambaryje kuriame jinai buvo prieš kelis metus. Erka tą kambarį puikiai atsiminė.
- Nuo kokio kambaro nukopijavai šį? - paklausė klastuolė vis dar būdama nusisukusi.
Šiame kambaryje viskas buvo lygiai tai pat. Klastuolė išsitraukė lazdelę.
- Alohomora! - tarė klastuolė nukreipusi lazdelę į spyną. Ši iškart atsirakino. Spyna buvo ant kažkokio stalčiaus. Atsirakinusi spyna nors tikriausiai reikėtų sakyti spynelė nukripo ant žemės. Garsas buvo tikrai garsus, bet klastuolė į tai nekreipė dėmesio. Jai nerūpėjo.
- Kam perduoti užduotis? Gi baigsiu po kelių minučių. - tarė Erka šįkart atsisukusi į Matthew.
Paskui Erka per vėlai nusprendė sureaguoti į Alrisą.
- Rictusempra! - kiek galima tyliau ištarė Erka nutaikiusi lazdelę tiesiai Alrisai į galvą. - Kaip matau tu visai bukaprotė! Net neturi smegenų! Tik tai ir žinai. Be to aš tą žinau, bet tikrai nesiruošiu daryti visų jo nesamonių! - tarė Erka net nespėjusi pažiūrėti ar kerai pavyko.
-
Matthew žodžiai skaudino. Kodėl jis galvoja, jog jį pamačius Dori pasidarė bloga? Po velnių, gal kas nors ko nors jam apie ketvirtakursę prišnekėjo, kad jis ėmė paisyti tokius niekus? Gal tai ir yra priežastis, kodėl herbologas šiais mokslo metais buvo su ja toks šaltas?
Aplink vyko veiksmas, tačiau Dori tai nerūpėjo. Ji siaubingai gailėjosi čia atėjusi. Norėjosi susisukt į kokoną ir verkt. Bet ne čia! Po velnių, kaip iš čia išeiti?
Mendel ir vėl atsidūrė šalia Klastūnyno vadovo.
- Man tikrai labai negera, - vėl pasiskundė jam. Šį kartą žiūrėjo į akis. - Nežinau, kas jums ir ko apie mane prišnekėjo, bet jei nepastebėjote, šiais metais aš per herbologiją nei karto nepanaudojau savo lazdelės! Aš... aš... atėjau čia tam, kad pamatyčiau jus! - prisipažino. - Ir po viso to, kiek man padėjote, jūs galvojate, kad aš galėčiau kažką regzti?
Mendel akys apsiašarojo ir ji vėl jas nusuko. Buvo išties skaudu. Žinau, kad tau esu niekas, dėl Merlino barzdos. Užteks mane kankinti, aš noriu dingti iš čia.
- Išleiskite, Matthew, mane iš čia. Prašau.
-
Matthew naiviai tikėjosi, kad Erka bus bent kiek sukalbamesnė. Kad noriai dalyvaus užduotyje ir bus patenkinta. Bet kur ten! Tik dabar prisiminė Aurio pasakojimą, kad jau pirmą savaitę tai mergaitei teko skirti areštą. Pradėjo atrodyti, kad Klastūnyne normalių mokinių iš viso nėra. Niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko tai vieningai kvidičo komandai, laimėjusiai čempionatą.
- Kambaryje pilna tavo koledžo draugių. Prieik prie bet kurios iš jų ir parodyk, ką turi. Galbūt Elliw ar Alrisa jau turi antrą užuominos pusę. Tai bus pirmas žingsnis išėjimo link, - bandė kantriai su Forrm kalbėti profesorius, bet tai buvo pernelyg sunku. Jis jau nieko nenorėjo, tik pasislėpti savo kabinete ir išgerti.
O dar ta Dori...
- Ak, kokia šaunuolė, per herbologiją nė karto nepanaudojai lazdelės! Kaip šaunu, kad nenaudoji jos ten, kur visai nereikia.
Dori jausmingumas Turner visiškai nepatiko. Jam jau užteko to, kad teko nuo visų slėpti sąsają su Deoiridh, kol ji mokėsi mokykloje. O dabar dar šita mergaitė kažko iš jo tikisi...
- Tau esu profesorius, - griežtai, tačiau negarsiai pratarė herbologas vildamasis, kad niekas neišgirdo familiaraus kreipinio. - Ir nereikia man čia ašarų.
Sunkiai atsidusęs Turner priėjo prie durelių, skirtų vėluojantiems. Nesinorėjo leisti Dori išeiti - ką gali žinoti, gal tada visi užsimanys to paties? Kam tada jis iš viso stengiasi? Kad pamatytų surūgusius paauglių veidus? Nuoširdžiai vylėsi, kad bent vienam kitam pramoga patiks, bet kur ten... Viskas buvo dar blogiau nei visada. Na, bent jau niekas nesimušė, tad tuo buvo galima ir pasidžiaugti.
- Keliauk sau, - burbtelėjo Turner kuo tyliau atidaręs dureles. Nenorėjo dabar bendrauti su šita mergaite. Ne, reikėjo paprasčiausiai nuo visko pailsėti.
-
- Labai nedaug, - atsakė apie skraidymą. - Dabar nenoriu apie tai kalbėti.
Sakura stovėjo savo namuose. Vidutinio dydžio kambaryje. Kairėje kambario pusėje stūksojo du foteliai iš šiaudų ir stalelis iš rąsto. Dešinėje - spintelė, kuri taip pat pagaminta iš rąstų. Šalia jos - keli katilai. Viduryje kambario puikavosi irgi medinė, visiškai savadarbė besisukanti knygų lentynėlė, prikrauta nematytų knygų. Jos buvo be viršelių, atrodė kaip paprasčiausias surištas arba į kūvą sudėtas pergamentas. Viskas čia buvo iš medienos, ir grindys, ir sienos. Iš kambario vedė dvi uždarytos durys.
- Namuose ne taip, - tarė šviesiaplaukė ir giliai įkvėpė netikrų namų oro. - Čia nėra kvapo. Nėra medienos kvapo, profesoriau. Čia nekvepia namais.
Mergina ėmė vaikštinėti po kambarį. Šalia spintelės turėjo būti prikrauta pintinių su įvairiausiomis gėrybėmis. Žolelėmis, uogomis, vaisiais. Palubėje turėjo džiūti įvairūs augalai. Jos su mama nuolat ką nors džiovindavo. Bet šį kartą nieko panašaus nebuvo. Ši namų iliuzija atrodė šalta ir tuščia.
Strazdanė klestelėjo ant šiaudų fotelio.
- Vasarą tikriausiai turėsiu pasirinkti, ar likti Londone su tėčiu ir toliau mokytis Hogvartse, ar grįžti į pievą, - tarė žiūrėdama į knygų lentynėlę.
-
Įėjusį į namelį jį pasitiko visai jaukus vaizdas. Atrodė, kad čia būtų smagu sėdėti ir skaitinėti kokią knygą. Ar dar ką paveikti.
- Na žinai, vis tik, tai iliuzija. Ne visai tavo namai. Žinau, namai turi savo aurą ar ne? Kai jau grįžti namo, tai tą ir jauti. - Jis prisėdo ant kito foteliuko.
- O baldus pasidarėt pačios su mama? - Paklausė. Bet paskui ji pasakė vieną svarbų dalyką.
- Tikrai? O kodėl būtent dabar iškilo toks pasirinkimas? Ar tavo mama grįžtų su tavimi? - Čia besėdint Auris prisiminė savo pirmuosius namus. Vienkiemį prie miško. Kuriame prasidėjo ir pasibaigė jo vaikystė.
- Tau tikriausiai labai sunku apsispręsti ką daryti tiesa? Pameni, ką kalbėjome žiemą. Kai sakei, kad nežinai ar jau tikrai norėtum sugrįžti į pievą visam laikui.
-
- Išties. Namai tikrai turi savo aurą, - pritarė Sakura.
Ji šypsojosi. Visa šita iliuzija, ji buvo labai maloni. Tarsi transfigūracijos profesorius būtų viena koja svečiuose pas šviesiaplaukę pievoje ir tikruosiuose jos namuose. Aišku, Sakura žinojo, kad tai neįmanoma. Žinojo, kad niekas niekada neleistų Auriui Senkleriui užeiti į pievą ir į jų namus.
- Taip, - atsakė. - Viskas gaminta mūsų pačių. Tik namas jau buvo pastatytas, kai aš gimiau. Jei atvirai, niekada mamos neklausiau, kas padėjo jai jį pastatyti, - susimąstė. - O, mano mama jau pasveiko ir jai tuoj nebereikės jokios hilerių pagalbos. Todėl ji grįš namo. Žinau, kad tikėsis, jog ir aš grįšiu kartu su ja. Kad viskas bus taip, kaip anksčiau. Bet. Nors ir kaip pasiilgau pievos. Tų tikrųjų savo namų, o ne jų iliuzijos, - apsidairė. - Žmonių, kurie gyvena pievoje. Ten esančio gėrio, tikrumo, natūralumo... Bet aš nenoriu palikti Hogvartso, profesoriau, - susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į Aurį Senklerį. - Galbūt čia yra daug dalykų, kurie man nepatinka. Bet čia aš daug išmokau. Pievoje labai nuobodu. Nesupratau to, kol neatsidūriau čia. Ir čia aš jaučiuosi laisvesnė. Ten aš esu suvaržyta.
Ir iš tiesų. Hogvartse strazdanė turėjo daug pasirinkimo laisvių. Ji turėjo privatumo. Galėjo bet kada nueiti į mišką ir padainuoti. Namuose tai galėjo daryti tik tada, kai mama išeidavo į pievą be jos, o tai būdavo labai, labai retais atvejais. Be to, čia buvo daug įdomių žmonių. O pievoje bendrauti merginai praktiškai nebuvo su kuo.
- Bet jeigu aš liksiu Londone, nebeteksiu teisės lankytis pievoje, - dabar balsas nuskambėjo liūdnai.
-
Išties čia buvo jauki vieta. Net iliuzija atrodė miela. Tai kaip atrodytų tikras namelis?
- Gal įsirengti padėjo kiti pievoje gyvenę žmonės. - Pasvarstė jis garsiai. Įdomu kas žmones sugina į tokias bendrijas? Pats Auris žinojo, kad niekaip negalėtų panašioje vietoje gyventi. Nors kartais jam patikdavo atitrūkti nuo žmonių, bet taip atsiskirti jis nenorėtų.
Sakura jo nuomone priėjo pirmą labai rimtą klausimą savo jauname gyvenime. Tokį, į kurį labai sunku rasti atsakymą. Apsispręsti kaip elgtis. Čia ką nors patarti atrodė sudėtinga. Kad bent ji galėtų ten nuvykti kartais paviešėti. Bet tas buvo neįmanoma. Labai jau griežtos atrodė tų žmonių nustatytos taisyklės.
- Žinai, apsispręsti ką daryti gali tik tu pati. Nesvarbu ko tikėsis tavo mama ar tėvas. Tai tavo gyvenimas, ne jų. Jie tau suteikė gyvenimą, bet nugyventi jį tau reikės pačiai. Mano galva, tu dar tik pradedi gyventi šiame pasaulyje. Pradedi po truputį prie jo prisitaikyti. Tau dar reikia atsigyventi, patirti kažką naujo. Kaip ir sakei pievoje tau jau atrodytų nuobodu. Nes tu pradedi pažintį su šiuo plačiu pasauliu. Tavo mama jame juk gyveno visada ar ne? Ji pati vienu metu nusprendė išvykti į pievą ir ten likti. Gal ir tu užaugusi ir labiau subrendusi taip nuspręsi. Juk galėtum ten sugrįžti kada nors po daugelio metų ar ne? Grįžti jau visam laikui jei to panorėtum.
-
- Nežinau, ar galėčiau sugrįžti į pievą anksčiau ją palikusi, - atsakė. - Tokio dalyko dar neteko girdėti. Tikriausiai būčiau pirmoji, - liūdnai šyptelėjo. - Prieš pusantrų metų, kai atvykau į Londoną, tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad svarstysiu likti jūsų pasaulyje. Bet dabar viskas pasikeitė. Nors čia yra ir gero, ir blogo, aš turiu teisę rinktis. O pievoje rinktis nėra iš ko.
Sakura atsistojo ir nuėjo prie knygų lentynėlės. Ėmė ją sukti. Ištraukė du surištus pergamentus. Vieną pasiėmė sau, kitą padavė profesoriui.
- Čia mūsų knygos, - pasakė ji. - Galite pavartyti. Pamatysite, jos visai kitokios negu įprastame pasaulyje. Jose nėra pamokymų, nėra blogų veikėjų. Todėl skaityti šiek tiek nuobodoka, bet man vis tiek patikdavo, - nusišypsojo ir atsivertė savąją knygelę, kuri pasakojo apie dviejų gėlių draugystę.
-
- Bet gi nedraudžiama sugrįžti po kurio laiko? Nes juk jei jau grįžtum, tai visam laikui. O dabar tau reiktų pagyventi taip, kad žinotum ko nori ir ko atsisakytum grįžusi į pievą. Po mokyklos galėtum pakeliauti ir pamatyti daugybę nuostabių šalių. Jos tokios skirtingos. Su sava kultūra, architektūra, istorija. - Auris prisiminė savo klajones po mokyklos. Kai domėdavosi įvairių šalių mitologija ir su ja susijusia magija.
Sakura paėmė dvi knygas iš lentynėlės ir vieną padavė jam. Knygos Auriui ir taip atrodė labai svarbios. Pats turėjo nemažą kolekcija. Todėl susidomėjęs pradėjo vartyti knygelę. Kuri kiek spėjo probėkšmiais pastebėti pasakojo apie ramiai tekantį upelį. Apie tai, ką jis mato bėgdamas sava vaga. Apie gamtą, kuri keičiasi ir yra tokia skirtinga kiekvienu metų laiku.
- Tokios istorijos atpalaiduoja mintis. - Pasakė pakėlęs akis nuo knygos.
-
- Tikrai nežinau, profesoriau, kas būtų, jeigu sugalvočiau grįžti į pievą po kurio laiko, - apmaudžiai tarė. - Viską parodytų tik laikas.
Kurį laiką šviesiaplaukė sėdėjo susimąsčiusi. Galvojo apie tai, koks didžiulis yra šitas pasaulis. Kad yra pilna kitų šalių, kaip ir Auris Senkleris minėjo, su savo kultūra, architektūra ir istorija. Nors merginai kai kurie dalykai ir buvo nepriimtini, pavyzdžiui, tai, kas susiję su pastatais. Na, toji vadinama architektūra. Ji apie tai skaitė bibliotekoje. Tačiau vis dėlto būtų įdomu pamatyti ir kitą šalį, kur žmonės apsirengę ir elgiasi dar kitaip nei čia.
Regis, kad profesorių knygelė visai sudomino. Jis pasakė, kad tokios istorijos atpalaiduoja mintis.
- Smagu, jeigu jums patinka, - nusišypsojo. - Mano knygoje rašoma apie ramunę ir rožę. Skaičiau ją šimtus kartų, - nusijuokė.
-
Sakura atrodė paskendusi savo mintyse. Auris irgi apie kažką mąstė. Kažko čia dar reikėjo. Kažko, kas suteiktų dar daugiau jaukumo. Ir suprato ko. Muzikos. Jam atrodė, kad čia labai gerai skambėtų kokia nors lyrinė melodija.
- O šitoje knygoje, kurią man davei rašoma apie upelį. Apie jo aplinką ir tai, kaip viskas keičiasi jam tekant sava vaga. - Pasakė ir atsikėlęs iš vietos nunešė knygutę prie lentynos ir padėjo į jos vietą.
- Žinai, čia trūksta tik muzikos. Ar pievoje visai nebuvo jokios muzikos? Jei taip tai gaila. Argi tavo ir kitų žmonių dainavimas kam nors trukdytų? - Staiga jam šovė dar viena mintis. Kurią ir išsakė.
- Gal tu norėtum išmokti groti gitara? Man atrodo, kad ji gražiai čia suskambėtų. O jei niekada nesi girdėjusi kaip ja grojama gal norėtum išgirsti? Muzikos instrumentai žinoma irgi pagaminti žmonių rankomis. Bet jie tokie nuostabūs, magiški. Turi savo skambesį.
-
- Pievoje yra šiek tiek muzikos, bet ji... kitokia. Iš akmenėlių, medienos ir panašiai. Pora žmonių tenais dainuodavo. Bet aš niekada nedainavau prieš kitus. Nenorėjau, kad kas nors išgirstų.
Kai profesorius paklausė, ar Sakura norėtų išmokti groti gitara, jos širdyje kažkas suvirpėjo. Sakura jau žinojo, kas yra gitara ir daugelis kitų instrumentų, nes tada praeitais metais, kai Auris pasakė, kad grojo grupėje, šviesiaplaukė bibliotekoje daug skaitė apie muzikos instrumentus. Deja, ji nežinojo, kokiu būtent instrumentu jis grojo.
- Jūs grojate būtent gitara? - paklausė. - Labai norėčiau! Ir išmokti, na, žinoma, pirmiau išgirsti. Skaičiau apie gitaras, tačiau neteko jos nei girdėti, nei matyti, nei paliesti.
Baltapūkė labai nudžiugo ir šią akimirką tarsi pamiršo, kad gitara - žmogaus sukurtas daiktas. Ji apie tai negalvojo.
-
Viskas, kas siejosi su muzika jam buvo įdomu. O ji dabar pasakojo apie tą nelabai tradicinį dainų atlikimą. Atrodė jis panašus į girdėtą keliaujant po pasaulį. Taip dainuodavo žmonės gyvenantys kokiose nors gentyse. Na tokių žmonių likučiai.
- O kodėl taip nenorėjai, kad tave išgirstų? Ar todėl, kad jaudinaisi. Ar šiaip? - Pasidomėjo Senkleris.
Mergina regimai nudžiugo dėl tos gitaros. Todėl Auris nieko nelaukdamas ją ir prisišaukė šaukiamaisiais kerais. Na va, pats metas tau pasisveikint su šiuolaikiniu pasauliu. Pamanė. Tiksliau su menišką ja jo puse.
- Manau, kad išmoksi groti. Ir labai greitai. Gražiai dainuoji be jokio pritarimo. Reiškia, kad turi muzikinę klausą. Tik tikriausiai tau reiktų papasakoti apie muzikos stilius. Jų yra labai daug. Bet gali paskaityti apie tai. Bibliotekoje tikrai rastum knygų. - Pasakė jai.
- Taip. Aš grupėje grojau gitara. Šita gitara. Išsaugojau ją. - Jis nejučiom atsargiai perbraukė stygas pirštais ir ji tyliai suskambėjo.
- Parodysiu kaip ji skamba. Gal tau nepatiks ir norėsi mokytis groti kokiu kitu instrumentu. - Pridūrė. Galvoje ieškodamas kokios nors melodijos, kuri čia dabar tiktų. Prisiminė vieną seną burtininkų kompozitorės parašytą melodiją. Vėliau jai buvo sugalvoti dainos žodžiai.
- Žinai, yra tokia daina. Kurioje pasakojama apie seną užkerėtą elfų slėnį. Ten keli posmai kaip tik yra skirti gamtai. Ir šiaip melodija visai graži. - Pasakė. Truputį paderino stygas ir ėmė groti. Aišku be žodžių. Melodija buvo iš tų, kai pradedama gana lėtai ir svajingai. Bet kuo toliau, tuo ji darosi greitesnė, įtemptesnė. O vaizduotėje pradeda pintis įdomios istorijos.
-
Profesorius paklausė, kodėl Sakura nenorėjo, kad ją kas nors išgirstų. Tada mergina prisiminė tą kartą miške, kai ją pirmą ir vienintelį kartą kažkas išgirdo. Ir tai buvo pats Auris Senkleris.
Tai prisiminusi Sakura tirštai užraudo. Jai paprasčiausiai būtų gėda dainuoti prieš kitus. Bet ji nei pati negalėtų pasakyti, kodėl.
- Nes... nes... - pasimetusi prabilo šviesiaplaukė.
Tačiau daugiau apie tai nieko nepasakė. Atsakymas pasiliko kažkur mintyse, bet jį pasakyti garsiai buvo per sudėtinga.
O dar tai, kad profesorius ką tik pagyrė ją, pasakė, kad ji gražiai dainuoja be jokio pritarimo. Dabar strazdanė sėdėjo išvis užraudusi kaip uoga.
- Skaičiau šiek tiek apie muzikos stilius, bet man sunku juos įsivaizduoti, - šiaip ne taip išlemeno, nes jautėsi vis dar pasimetusi.
Atrodė, kad ši gitara Auriui Senkleriui buvo labai svarbi. Netrukus ji suskambo. Ir merginos ausis pasiekė nuostabus garsas, visai nepanašus į akmenėlių stuksenimą. Jis buvo toks malonus ausiai, švelnus. Tas garsas greitėjo, nors Sakura ir norėjo, kad jis pasiliktų ramus kaip pradžioje. Tačiau vis tiek buvo labai gražu. Mėlynakė stebėjo, ką darė Aurio pirštai - jie spaudė ir braukė tuos kietus siūlus, kurie, strazdanė skaitė, vadinami stygomis.
Sakurai labai patiko šita muzika, ji buvo visai kitokia nei dainos, girdėtos per šventes Hogvartse ar šiaip kur nors Londone. Arba namuose pas dėdę Juzefą per tą dėžę, kurią žiūri tie, kurie nėra burtininkai.
Ši muzika atrodė rami, nevarginanti, aiški. Ir profesorius atrodė labai gražiai grodamas gitara. Raudonis nuo šviesiaplaukės skruostų po truputį blėso. Ji buvo patogiai įsitaisiusi šiaudiniame fotelyje ir mėgavosi tiek garsu, tiek vaizdu.
-
Kai kuriuos atsakymus norisi pasilikti sau. Todėl Auris daugiau ir nebeklausinėjo apie tai, kodėl gi ji nesinaudoja savo talentu. O dar ir atrodė ji tokia susidrovėjusi.
Jam pradėjus groti visos mintys kaip visada išlėkė iš galvos. Auris grojo atsipalaidavęs, jam nereikėjo žiūrėti į stygas. Pirštai ir taip žinojo ką daryti. Vėliau, kai nuskambėjo paskutiniai akordai jis pažvelgė į merginą. Kuri atrodė mėgavosi muzikos skambesiu.
- Na, tai kaip? Norėtum išmokti groti gitara? Žinai, man atrodo aš tau pradėsiu aiškinti ne nuo pačios grojimo technikos. Gal pirmai susipažink su natomis. Iš kurių muzika ir susideda. Jos galioja visiems muzikos instrumentams. Tik išgaunamos skirtingai. Taigi... Visos septynios natos vadinamos gama. - Jis sugrojo paprastą gamą.
- Do, re, mi, fa, sol, le, Si, Do. Štai iš šių garsų ir susideda melodijos. Garsai pinasi į akordus. Gamų yra daug. Bet kol kas apsistokim prie šitos, kurią tau parodžiau. Akordai išgaunami tada, kai skamba tam tikri garsai. Bet apie juos paskui. Manau, kad pirma tau reiktų išmokti groti gamą. Ar dabar viskas aišku? Jei taip, tai galėsime tęsti. Jei dabar nori pasimokyti.
-
Baigęs groti profesorius pažvelgė į merginą. Tą akimirką Sakura susigėdo, bet žvigsnio nenusuko. Nusišypsojo ir atsakė:
- Norėčiau.
Kai Auris Senkleris papasakojo apie natas ir sugrojo gamą, šviesiaplaukė tarė:
- O jūs galėtumėte būti ir muzikos mokytojas mokykloje, kurioje mokosi tie, kurie negali burti. Girdėjau, kad jų mokyklose to moko. O, kad pas mus mokintų, - svajingai pažvelgė į tolį. - Profesoriau, o kaip jūs nusprendėte pradėti dirbti Hogvartse? - paklausė.
Žinojo, jog klausimas - labai asmeniškas. Tačiau ar visa tai, kas vyko dabar, nebuvo asmeniška? Juk jie sėdėjo strazdanės namų iliuzijoje ir kalbėjo ne apie transfigūraciją. Auris Senkleris buvo bepradedąs mokyti merginą groti gitara. Tai niekuo nesusiję su jo dėstomu dalyku. Tad kodėl mergina negali jo kažko paklausti?
Šią akimirką Sakura jautėsi tokia ypatinga. Ir vėl taip, tarsi Auris Senkleris būtų jos draugas. Tačiau ji žinojo, kad jis toks jai nėra ir niekada nebus. Jam tikriausiai tiesiog patinka būti su mokiniais, juos mokyti įvairių dalykų. Vis dėlto kartu su jais eis žaist kamuoliu.
Sakura iš tašytės išsitraukė pergamento ir plunksną su rašalu bei užsirašė tai, ką pasakė profesorius. Kelias minutes ji skaitinėjo ir bandė įsiminti informaciją, o tada vėl prabilo:
- Taip, kol kas viskas aišku.
Ir tuomet mergina pažiūrėjo į gitarą tikėdamasi, jog Auris Senkleris duos jai pabandyti pagroti. Tik nežinojo, ką ten turės spausti, nors ir stebėjo profesoriaus pirštus, kai jis grojo gamą.
-
Merginai pradėjus viską rašytis jis luktelėjo kol ji baigs ir pasakė.
- Duok man tą lapelį. Aš tau užrašysiu natas simboliais, kuriais jos žymimos. Jei kada apie tai skaitysi bus aiškiau. - Sakurai prakalbus apie kitus dalykus Auris prisiminė seną savo mintį, kad galėtų Hogvartso mokinius suburti į muzikos mėgėjų grupelę. Ta mintis jį aplankė seniai. Dar tada, kai buvo išgrūstas iš dvaro ir piktas bei vienišas klajojo turguje, o paskui norėdamas išsilieti užsipuolė Dafydd.
- Taip. Žiobarų mokyklose dėstoma muzika. Bet žiobarų mokyklose taip lengvai mokytoju netapsi. Ten reikia turėti pedagoginį išsilavinimą. Magijos švietimo sistema tokia keista. Na juk bet kas gali ateiti dėstyti. Tereikia tik neblogai nusimanyti apie magijos rūšis ir viskas. O dėstyti muziką būtų gal ir smagu. - Senkleris šyptelėjo.
- Įdomu ar Hogvartse atsirastų norinčių to mokytis. - Kalbėdamas apsvarstė dar vieną merginos užduotą klausimą. Pirmas to klausė Juzefas. Tada Auris atrėžė tai, ką kažkada ir galvojo. Paskui to paklausė Deo interviu metu. Ir tada jis regis sugalvojo gražesnį atsakymą. O ką dabar pasakyti? Rimtai kas mane atvedė mokyti? Ir kas mane čia laiko jau ne pirmus metus.
- Tikrai neatėjau čia dirbti dėl pašaukimo. Man tiesiog reikėjo vietos. Nežinau. Vietos, kurioje apsigalvočiau ko noriu iš savo gyvenimo. Buvau priėjęs tašką, kai arba krenti į dugną, arba sustoji ir bandai keistis iš pagrindų. - O Jėzau, kodėl aš tai pasakiau... Reikėjo sugalvoti ką nors kito. O šitas atsakymas tik sukels klausimų. Kam dabar reikėjo ištarti tai, ką pagalvojau?
- Gal metas grįžti prie muzikos. Taigi... Gitara turi šešias stygas. - Auris atsikėlė nuo fotelio ir pristūmė jį arčiau Sakuros, kad ji galėtų geriau matyti ką daro jo pirštai.
- Gitara turi vadinamuosius skirsnius. Uždėk ranką ant stygų, pajusi juos. Einant per visą instrumentą. Kad išgautum natą pirštu turi užspausti reikiamą skirsnį. Bet žinai, gal aš užskubėjau su gama. Iš pradžių tau reikia žinoti, kad instrumentą reikia susiderinti. Tai daroma sukiojant kuoliukus. - Jis parodė kur jie yra. - Suderinta gitara skamba taip. Šešta styga mi, tada le, toliau re, sol, si, mi. Kai gitara taip suderinta galima pradėti groti. - Auris perdavė gitarą Sakurai.
- Taigi iš pradžių kalbėjom apie gamą. Ji prasideda nuo do natos. Surask penktą stygą ir užspausk trečią skirsnį.
-
Sakura padavė Auriui Senkleriui pergamentą.
- Tikrai bet kas gali dėstyti? - nustebusi paklausė šviesiaplaukė. - Nežinojau.
Tą akimirką jos viduje kažkas nusileido laipteliu žemyn. Sunku buvo tiksliai nusakyti, kas, bet tarsi pagarba Hogvartso profesoriams. Mergina galvojo, jog kiekvienas profesorius yra stipriai išsimokslinęs, savo srities profesionalas. Tačiau dabar buvo lengviau suprasti, kodėl šioje mokykloje profesoriai taip keičiasi. Visi apie tai šneka ir net sklando kalbos, kad rugsėjį ateis nemažai naujų žmonių profesoriauti. Gerai, kad Auris Senkleris čia ir tikiuosi, kad bus ir kitais, ir dar kitais metais, pamanė mintyse.
Sakura žinojo, kad privalo gerbti kiekvieną vyresnį žmogų, nes juk vyresnis žmogus turi daugiau patirties, daugiau išminties. Tačiau vis tik ta pagarba profesoriams dabar stovėjo laipteliu žemiau ir baltapūkė nieko negalėjo padaryti.
Tačiau po akimirkos visos mintys apie pagarbą išsisklaidė, nes Auris Senkleris pasakė, jog buvo priėjęs tašką. Jog neatėjo čia iš pašaukimo. Jog jam tiesiog reikėjo vietos, kurioje galėtų suprasti, ko nori iš savo gyvenimo.
Žinoma, strazdanė norėjo sužinoti daugiau, tačiau netrukus profesorius pakeitė temą. Varnanagei atrodė, kad jis nenori apie tai plačiau pasakoti, todėl ji, aišku, ir neketino klausinėti, kad ir kaip smalsu bebūtų. Bet vis dėl to kai ką pasakyti norėjosi.
- Kartais aš galvoju, kad galbūt ir mano mama buvo priėjusi tašką, - tarė. - Jeigu sugebėjo mane išsigabenti į tokią vietą, kurioje būsiu atskirta nuo viso pasaulio. Kurioje negalėsiu turėtų draugų, nes paprasčiausiai nebus mano amžiaus žmonių. Jeigu ne jos liga, ką, aš ir toliau kiurksočiau pievoje įsivaizduodama, kad ten esu visiškai saugi ir kad šitas pasaulis, kuriame esu dabar, yra nesveikas ir pavojingas? Ir ką aš būčiau dariusi toliau, profesoriau? Tenais viena... - atsiduso. - Man niekas niekada nepasakė, kodėl ir kaip mes su mama atsidūrėme pievoje. Žinoma, pievą ir jos žmones aš myliu. Tačiau dabar aš suprantu, jog buvau atskirta. Kai atvykau čia prieš pusantrų metų, nesupratau nieko, kas vyksta šiame pasaulyje. Pamenate, aš galvojau, kad cigaretės skirtos dietai, - ji nusijuokė. - Buvau tokia naivi, Dori man vis sakydavo, kad esu per naivi... Maniau, kad visi žmonės yra tokie geri kaip čia, - mostelėjo į tolį. - Aš ir šiandien nemoku įprastame pasaulyje gyventi, dar tiek visko nežinau ir kitiems atrodau keista, - sučiaupė lūpas. - Aš džiaugiuosi, kad moku gyventi sveikai. Kad turiu ryšį su gamta. Aš vis dar galvoju, kad jūs, - turėjo omenyje žmones iš įprasto pasaulio, - tikrai valgote tai, kas nevalgoma, per mažai būnate gamtoje, naudojate daug nereikalingų ir žalingų dalykų. Bet vis dėlto pievoje mano gyvenimas būtų beprasmis. Ten nieko nėra. Tik nuobodi, betikslė rutina. Kas iš to, jei nugyvenčiau ir sveika numirčiau, - nusijuokė. Ji negalvojo, kad taip įsikalbės. Neketino to daryti. Tačiau pasidarė taip gera ir ramu išsipasakojus.
Profesorius prisislinko fotelį arčiau Sakuros. Dabar Auris Senkleris buvo visai netoli merginos, o jai tapo sudėtinga suprasti, kas su ja darosi. Širdis ėmė plakti tankiau, skruostai šiek tiek užkaito ir pasidarė sudėtinga galvoti. Bet ji bandė susikaupti. Regis, įsiminė viską, ką sakė profesorius. Stebėjo jo pirštus.
Netrukus jis padavė penkiolikmetei gitarą ir štai, ji pabandė pagroti. Surado penktą stygą ir užspaudė trečią skirsnį. Užspaudė per švelniai. Reikėjo stipriau.
-
Auris surašė natas ir simboliais ir raidėmis. Kuriomis jos žymimos. Tada lapelį gražino merginai.
- Na kaip ir bet kas. Tiesa, žmogus žinoma turi nusimanyti apie tai, ką dėsto. Manau turi pabaigti mokyklą gerais pažymiais. Bet juk ar nepastebėjai kokie kai kurie profesoriai jauni? Kai kurie moko tik baigę mokyklą. Per tokį trumpą laiką juk neįmanoma gauti kažkokio papildomo išsimokslinimo. Bet vis tiek tie žmonės manau gerai baigė mokslus, turi talentą kerėti. Na ar tiesiog nusimano apie savo sritį. - Auris ir pats nebaigė kažkokių papildomų dalykų. Jis tik daug skaitė, keliavo baigęs mokyklą. Ir mokėsi iš juodųjų magų Dolohovų. Jie mokė jį dar tada, kai buvo mokinys Hogvartse. Ruošė mane ateičiai. Tamsiai ateičiai. Nusivaipė mintyse Auris.
Sakura žinoma nepuolė kamantinėti dėl tų netyčia išsakytų minčių. Regis jo žodžiai atvirkščiai privertė ją pačią kalbėti. Ir labai gerai. Štai jos klausytis Auris galėjo. Svarbiausia, kad jam nereikėjo nieko aiškinti apie save.
- Galbūt. Gal tikrai jai tai atrodė geriausias pasirinkimas. Gal norėjo tave apsaugoti nuo šio pasaulio skausmo nežinau. Na, jei tavo mama nebūtų susirgusi, tu negalvotum apie tai, ką galvoji dabar. Juk nežinotum ką prarandi. Gyventum ir toliau ramiai pievoje. Gal vėliau suaugusi ir susimąstytum, gal norėtum pamatyti kas už pievos ribų. Bet gal ir ne. Užtai dabar tu turi progą Sakura. Čia gyventi sunku, suprantu. Neįprasta. Bet manau, kad turėtum pamatyti daugiau nei ši mokykla ar net Londonas. Kai susipažinsi su pasauliu, su jo platybėmis ir viskuo, ką jis teikia tada gerai žinosi ar nori sugrįžti į pievą ir mėgautis ramybe.
Sakura laikė jo gitarą rankose. Auris laukė, kol pabandys surasti reikiamą natą. Ir kai ji pamėgino garsas suskambo nelabai švariai.
- Nebijok, stygą gali užspausti smarkiai. Nutaikyk piršta per vidurį tarp trečio ir ketvirto skirsnių ir užspausk smarkiai. Aš tau parodysiu gerai? - Pasakė. Tada uždėjo ranką ant jos ir pastatė pirštus kaip turi būti.
- O dabar turi užspausti smarkiai. Pradedant groti ir treniruojantis paskausta pirštų galus. Bet paskui oda įpranta prie stygų.
-
Sakura linksėjo, kai Auris Senkleris pasakojo apie tai, ko reikia norint tapti profesoriumi. Kai jis užsiminė apie kai kurių savo kolegų amžių, šviesiaplaukė tarė:
- Pastebėjau. O kiek jums metų?
Sakura, kaip negražu! Kodėl tu to paklausei, sudraudė save mintyse.
- Atsiprašau, - netrukus pridūrė. - Labai neetiškas klausimas. Žinoma, kad galite neatsakyti, - jau nežinia kelintą kartą per šiandieną šviesiaplaukės žandai ir vėl paraudo.
Sakura nušypsojo, kai profesorius pasakė, jog ji turėtų pamatyti kažką daugiau nei Londonas. Tada širdyje suspurdėjo jauduliukas - ji neįsivaizdavo savęs tose kitose šalyse, apie kurias skaitė, bet viduje tam noras mezgėsi.
Tačiau netrukus įvyko kai kas, kas privertė Sakuros mintis pilnai išsivėdinti. Dingo visos gėdos dėl klausimo apie amžių, visi galvojimai apie pasaulį. Nes Auris Senkleris, norėdamas parodyti, kokiu stiprumu reikia užspausti gitaros stygas, savo ranką uždėjo ant Sakuros rankos. Savo pirštais palietė baltapūkės pirštus.
Žinoma, kad tai nebuvo pirmas kartas, kuomet profesorius prie merginos prisilietė. Per pamokas pasitaiko visko, ypač pasitaikydavo tada, kai mokinę nuolat reikėdavo gelbėti. Bet tie prisilietimai, jie būdavo skubūs, jie buvo dėl transfigūracijos. O dabar... Na, o dabar viskas pasirodė kitaip. Dabar jie niekur neskubėjo, dabar Auris Senkleris mokė Sakurą groti gitara, nors tai nebuvo jo pareiga, kaip kad mokyti transfigūracijos.
Sakura pasijuto pasimetusi, negalėjo suprasti savęs ir savo jausmų, negalėjo suprasti, kodėl šis prisilietimas privertė jos širdį plakti pašėlusiai.
Galiausiai varnanagė ir vėl pabandė pagroti, šį kartą garsas pasigirdo švarus.
- Šitaip? - aukštoku balso tonu paklausė. Vis dar jautėsi apdujusi nuo to prisilietimo, bet šį kartą nors neparaudo.
-
Auris plačiai nusišypsojo ir pasakė.
- Nieko tokio. Galiu atsakyt į šitą klausimą. Man Prieš porą dienų suėjo dvidešimt penkeri. - Lengvesnio klausimo ir būti negalėjo. Čia tau ne tamsios paslaptys, kurios lydėjo Aurį pusę gyvenimo.
Atrodė Sakura kažko susijaudinusi. Ar čia ją muzika taip keistai veikia? Nusistebėjo. Bet nieko nesakė.
- Taip. Dabar kuo puikiausiai. Manau girdi, kad garsas švarus ar ne? Jei nori re natos tiesiog brauk per ketvirtą stygą. Jokio skirsnio užspausti nereikia. - Jis merginai susakė ir kaip paskambinti likusias natas. O tada pridūrė.
- Tam, kad pirštai įgautų miklumo turi šitam skirti laiko. Groti ir groti gamą. Ypač tokias natas, kurios arti viena kitos. Pavyzdžiui, mi ir fa. Kaip jau žinai jas išgauti gali ketvirtoje stygoje. Mi užspaudžiant antrą skirsnį. Fa, trečią skirsnį. Grojant šias natas labai lengva išgauti nelabai švarų garsą. Todėl reikia tobulintis, kad pirštai nekliūtų. Jei tikrai nori mokytis šito, tau reiktų gitaros. Skirk tam bent valandą per dieną ir pamatysi, kad galėsim greitai mokytis paprastų melodijų. O paskui akordų. Gali gitarą gauti iš šio kambario. Tereikia tik jos paprašyti.
-
Vadinasi, jis už mane vyresnis maždaug devyneriais metais, mintyse pagalvojo Sakura. Tačiau koks skirtumas? Juk tai visiškai nesvarbu. Man tai neturėtų būti svarbu, užbaigė mintis galvoje. Šviesiaplaukė jautėsi keistai. Bet maloniai.
Paskui profesorius dar papasakojo apie natas ir grojimą. Varnanagė ir vėl pabandė pagroti, iš tiesų sekėsi neblogai, nors kartais ji ir pasimesdavo ar pamiršdavo, ką tiksliai reikia daryti, tačiau vis dėlto jai patiko.
- Ačiū, - pasakė ji. - Ačiū, kad parodėte man gitarą ir kad pamokėte ja groti. Aš norėsiu savo gitaros, tėtis tikriausiai apsidžiaugs, jog paprašysiu kažkokio žmonių gaminto daikto, - nusijuokė. - Ir jau žinau, ką veiksiu vasarą, - nusišypsojo. - Mokysiuosi groti gitara.
-
Jie dar truputį pasitreniravo. Merginai ėjosi tikrai neblogai.
- Nėra už ką. Pasimokyk per vasarą. Tada jau tikrai įgusi. Jei tau reikės kokios pagalbos mokantis pasakyk. Prasidėjus naujiems mokslo metams aš tau padėsiu. - Auris paėmė savo gitarą. Ir atsistojo. Pastūmė fotelį į vietą.
- Na ką gi, buvo labai įdomu pamatyti kur gyvenai. Bent jau kopiją tos vietos. O dėl to ar nori grįžti su mama ar likti su tėvu pagalvok gerai. Pagalvok ko išties trokšti. Ir jei nori pamatyti pasaulį, tai nieko čia blogo. Mama manau supras tave. - Pasakė. O tada jie paliko kambarį iki pareikalavimo.
Auris dar kartą ten sugrįžo, bet vieta jau atrodė kitaip. Kaip sporto reikmenų sandėliukas. Jaunasis profesorius paėmė reikalingus daiktus ir išėjo į koridorių.
- Iki rytojaus Sakura. - Pasakė ir patraukė į savo kabinetą. Rytojus laukė smagus. Auris degė noru pasportuoti. O be to burtininkų vaikai sužinos šį tą apie žiobarišką sportą. Irgi neblogai.
Jiems išėjus kambarys liko tuščias.
-
Edisonas atėjo į kambarį iki pareikalavimo mostelėje lazdele sušuko lumos!
lazdelės galas isižiebė ir jis pažnibždomis paklausė -Ar čia kas nors yra?-tyla Apsidaire Edisona pamatė gulinčia knyga paėmes ja perskaite jos pavadinima ,,Kvidičas per amžius''-Kaip tik ko man reikia!-sušukojis ir patenkintas išėjo iš kambario iki pareikalavimo
-
Badis gerokai paklaidžiojo koridoriais kol surado kambarį iki pareikalavimo. Bet jis jau stovėjo čia. Berniukas puikiausiai žinojo, ko jam reikia, todėl užsimerkė ir mintyse kartojo: Man reikia kambario, kur galėčiau treniruotis kerėti. Man reikia kambario, kur galėčiau treniruotis kerėti. Ir štai kambarys atsivėrė. Jame buvo įrengta puikiausia treniruočių erdvė. Grifas buvo atsinęšęs knygą, kurioje buvo parašyti visi burtažodžiai. Berniukas priėjo prie mini kambarėlio, ten esančio ir pamatęs, kad jis turi užrakintas duris suprato, ką reikia daryti. Badis išsitraukė lazdelę ir nukreipęs į duris tarė:
- Alohomora. - Kadangi grifui gerai sekėsi kerėti, o šie kerai nebuvo sudėtingi, pavyko iš pirmo karto. Toliau berniukas priėjo prie geležinio žmogaus, kuris laikė netikrą lazdelę.
- Expelliarmus. - Šiuos kerus vaikis kartojo ne vieną kartą, kol pavyko.
- Na ką gi, šiandien jau užteks, ateisiu kitą dieną. - Ir berniukas nuėjo į bendrajį kambarį.
-
Džez stovėjo koridoriuje. Stovėjo ir kaip paklaikusi baksnojo pirštu į telefono ekraną. Taip, pamokos varnei jau patiko, bet Hogvartsas - ne. Plyz, telefone, įsijunk. Tačiau prietaisas vis dar buvo išsijungęs. Čia nėra teliko, telefonas neveikia, planšetės irgi nė ženklo. Pamokos vienintelė veikla. Ką veikti kai jų nėra? Vis dėlto, šitoj mokykloj nuobodu. Jeigu elektronika veiktų, nebūtų nuobodu. Blek aišku visai nenumanė, kad stovi prie įėjimo į Kambarį iki pareikalavimo. Ir ką kiti mokiniai veikia po pamokų? Būdama be proto išlepinta, pirmakursė nesuprato, ką kito galima veikti jeigu ne žaisti telefonu. Staiga mergaitė išgirdo žingsnius. Jie vis garsėjo kol galų gale mokinė išvydo kerėjimo profesorių.
-
Badis greitu žingsniu ėjo koridoriumi. Kur ta lepūnėlė? Greičiausiai kur nors stovi ir vėl bando įjungti telefoną. Koks išlepintas vaikas. Smudge neklydo. Rado Džezefą prie Kambario iki pareikalavimo su telefonu rankose.
- Labas. Klausyk, žinau, kad tau sunku susitaikyti, bet elektronika čia neveikia ir neveiks. Be to, pastebėjau, kad visada po pamokų triniesi viduje su telefonu. Aš tau galiu pasiūlyti veiklą. Užsiėmimus su manimi. Kartais viduj, kartais lauke. Per kai kuriuos užsiėmimus pamokyčiau tave ir truputį magijos, kad geriau sektųsi. Manau, kad reiktų išbandyti. Pirmasis užsiėmimas čia, viduje. - Vaikinas atsisuko į Kambarį. Man reikia dvikovų arenos... Kambarys atsivėrė ir aštuoniolikmetis į jį įėjo ir įsivedė Džezefą.
-
Mokytojas paėmė Džez už rankos ir įsivedė į kažkokį iš niekur išdygusį kambarį.
- Ne, profesoriau, aš... aš negaliu su tuo susitaikyti. Rimtai? Na gerai, manau pabandysiu. - Pirmakursės galvoje kirbėjo klausimas. - Profesoriau, o ką kito dar galima veikti be magijos mokymosi? Ir koks čia kambarys? - Kambarys buvo išties gražus. Vidury didelė arena, kiek toliau nuo jos stovėjo keletas foteliukų. Taip pat buvo kavos staliukas, ant kurio stovėjo dvi stiklinės su vandeniu ir buvo padėta knyga. Priėjusi arčiau knygos Džez pamatė, kad tai burtažodžių knyga. Varniukę paėmė smalsumas. - Profesoriau, ar per šį užsiėmimą mes veiksime kažką, susijusį su magijos mokymusi? - Vienuolikmetė dar kartą pažvelgė į areną. - Juk tai nebus dvikova? - Su baime balse paklausė.
-
Ji vis nesusitaiko su šituo dalyku...
- Na ir puiku jei pabandysi. - Mokinukė paklausė, ką galima dar veikti per užsiėmimus. - Kad jau paklausei... Na pavyzdžiui užimti Džezefą kokia nors veikla, kad ji neprisimintų, jog Hogvartse neįsijungia telefonas. Gerai gerai, aš tik pajuokavau. Jeigu turi šluotą, galėtum su mano priežiūra paskraidyti kvidičo aikštėje. Dar galėtumėm eiti pasivaikščioti į Kiauliasodį. Koks kambarys? - Klausimu į klausimą atsakė Badis mokinukei. - Tai Kambarys iki pareikalavimo. Jis gali pavirsti į kokį tik nori kambarį. - Vos tik pabaigė pasakoti mergaitei apie Kambarį, Smudge šovė mintis, kaip atsakyti į sekantį Džezefos klausimą. - Pavyzdžiui, aš sugalvojau, kad šis Kambarys virstų dvikovų klubu. Nebijok, tai bus tik mini mini mini dvikovėlė. - Badis padarė pauzę. Matė, kad Blek labai bijo. - Aišku, jei nori, galim dvikovą padaryti per kurį nors kitą užsiėmimą. Šiandien galim eiti į Kiauliasodį.
-
Buvo neseniai praėjusios Kalėdų atostogos. Dar nuo praeitų metų pavasario Juzefas buvo pažadėjęs Linai papildomas pamokas. Ne žiobarotyros, tiesa. Jie susitarė, kad Levinsas pamokys mergaitę naudingų kerų. Viduje vyras jaudinosi. Juk viskas, ko jis mokė, buvo tik žiobarotyra. O joje lazdelės retai kada prireikdavo. Burti plikiui sekėsi gerai. Tačiau jis nebuvo tikras, kaip to seksis mokyti kitą.
- Kaip praleidai atostogas? - pasiteiravo profesorius mokinės, kai jie įeidinėjo į kambarį iki pareikalavimo. - Ar esi kada buvusi šiame kambaryje? Nuostabi ta mokyklos magija. Kambarys iki pareikalavimo pasivers tokia patalpa, kokios tuo metu žmogui reikia.
Dabar kambarys priminė paprasčiausiai nedidelę nykią salę. Tik skirtinguose jos galuose buvo prikrauta po šūsnį pūkinių pagalvių. Jos tam, kad kai bus praktikuojami sustingdymo kerai, nei vienas nesusižeistų. Tačiau jie pradės ne nuo šių kerų.
- Gali pasiruošti lazdelę, - pasakė profesorius.
-
Visgi profesorius Levinsas prisiminė. Ir dar pažadą ištesės. Galvojo Lina kartu su profesoriumi eidama į vietą kur jie mokysis. Profesorius tai pavadino kambariu iki pareikalavimo. Tai skambėjo tikrai įdomiai, o Lina dar nebuvo ten buvusi. Dar praeitais metais, prieš pat vasarą Lina buvo prašiusi profesoriaus ją pamokyti kokių naudingų kerų. Ji norėjo tapti labiau pasiruošusi įvairiems įvykiams. Aišku Lina to pasimokė kai su Kaja įstrigo miške. Tas bejėgiškumo jausmas buvo stiprus stimulas kažką keisti ir mokytis. Todėl ji labai apsidžiaugė, kad profesorius prisiminė ir pakvietė ją pamokai. Kai jie įeidinėjo į kambarį profesorius paklausė klausimo į kurį Lina nuoširdžiai nežino kaip atsakyti. Na kaip atsakyti labai neatviraujant. Kaip aš praleidau atostogas? Eh kodėl, kodėl tai toks sunkus klausimas? Šios Kalėdos buvo pirmosios po to kai mama buvo išlaisvinta nuo prakeiksmo. Todėl buvo keista. Na tai reiškė, kad nebeliko užuominų apie tai, kad magija bloga ir ji nieko verta dukra. Bet bendravimas? Na jos elgėsi beveik kaip du nepažįstami žmonės. Lina suprato, kad galiausiai jos turbūt ims sutarti geriau, bet dabar... Na dabar buvo sunku. Todėl ji nusprendė nieko neaiškinti profesoriui ir pasakė neįpareigojantį atsakymą:
- Atostogos praėjo normaliai. Ne nesu čia buvusi. Nuostabu! Ir tikrai kambarys gali pavirsti į betkokį kokio reikia žmogui? Kaip šaunu.
Įėjusi ji apsižvalgė. Kolkas nebuvo kažko labai įspūdingo. Ar magiško. Tiesiog tuštoka salė su pagalvėlėmis kampuose. Na tai buvo keistoka, bet įdomu. Profesoriui pasakius ji išsitraukė lazdelę ir paklausė:
- Kokių kerų šiandien mokysimės?
-
Prieš atsakydama į klausimą apie atostogas Lina, regis, ilgokai pagalvojo. Kažkodėl Juzefui neatrodė, jog tos atostogos mokinei praėjo labai jau normaliai. Paties Levinso atostogos šiais metais irgi nebuvo labai šaunios. Walgunas laiką leido pas mamą, tad vyrukas daugiausiai tiesiog gulinėjo ant sofos žiūrėdamas žiobarišką televiziją ir gurkšnodamas žiobarišką alų iš skardinės.
- O ką nuveikei per jas? - paklausė profesorius.
Ir tada pamanė, kad koks skirtumas? Nuo kada pasidarei toks gerietis, nuo kada domiesi asmeniniais mokinių gyvenimais ir problemomis? Kartais Juzefo elgesys stebindavo jį patį. Juk anksčiau jis nebūtų nei sutikęs papildomai mokyti ne žiobarotyros, nei domėjęsis, kaip jaučiasi mokiniai, jeigu tai nebūtų susiję su Hogvartsu.
- Taip, tikrai gali pavirsti, - nusišypsojo plikis. - Šiandien mokysimės... Expelliarmus! - profesorius netikėtai mostelėjo lazdele į Catamans pusę.
-
Velnias, negi jam mano "normalios" atostogos pasirodė įtartinos? Nu nenoriu aš jam visko pasakot. Na tiksliau nieko nenoriu pasakot. Pamanė Lina. Profesoriui paklausus ką ji nuveikė Lina apmetė mintyse tai ką ji nuveikė. Na daug skaitė. Daugiausiai todėl, kad sėdėti su knyga sako kambaryje buvo daug ramiau, negu bandyti su mama kalbėtis. Na, bent dabar. Gal kada ir bandys susibendrauti. Bet ne dabar.
- Na daug skaičiau, kažkiek mokiausi. Ai dar buvau su Kaja susitikusi. Tas smagu buvo. Bet šiaip nieko įpatingo. O ką jūs gero nuveikėt? Gal kur keliavot?
Paklausė ji tikėdamasi nukreipti dėmesį nuo savęs.
Tada profesorius patikino, kad šis kambarys tikrai pavirsti į tokį kokio tada žmogui reikia. Lina ėmė ėmė mąstyti, kad galbūt čia reiktų užklysti ir vienai kada. Išbandyti. O tuo metu jai mąstant profesorius pasakė, kad mokysis ir nukreipė į ją lazdelę. Ištarė, kad kažkokius Ekpel- kerus ir Linos lazdelė išskrido iš jos rankos. Vos Lina spėjo tai suvokti jos lazdelė jau buvo profesoriaus rankoje. Lina į jį pažvelgė kiek sutrikusi ir nesusigaudydama. Kas čia katik įvyko?
-
- O ką veikėte su Kaja? - paklausė profesorius.
Jis visai nenustebo, jog Lina daug skaitė. Tačiau būtų nustebęs, jei Kaja daug skaitytų. Jos atrodė gana skirtingos, bet plikis žinojo, kad yra susidraugavusios. Net pasidarė smalsu, ką kartu veikia, kokių bendrų temų turi.
- Oi, ne, nekeliavau. Šiais metais atostogas praleidau ramiai, namuose. Šiek tiek paslampinėjau po žiobarų pasaulį, pažiūrėjau kelis filmus, - trumpai papasakojo, apie alų, žinoma, nutarė nutylėti.
Profesorius išmušė mokinės lazdelę iš jos rankų, o tuomet akimirksniu atsiskraidino ją pas save.
- Burtininkas visada turi būti budrus, - pasakė Linai ir atidavė jai jos burtų lazdelę prieš tai šią apžiūrėjęs. - Raudonmedis. Mano lazdelė irgi iš raudonmedžio. Kokia tavosios šerdis? - domėjosi. - Tai buvo expelliarmus kerai. Jie išmuša burtų lazdelę iš priešininko rankų. Tad yra labai labai svarbūs. Nes jeigu išmuši kitam lazdelę, jis taps bejėgis. O jeigu išmuš tau, bejėge tapsi tu. Nagi, dabar pasiruošk atmušti kerus, - Levinsas šiek tiek palaukė leisdamas mergaitei susikaupti. - Expelliarmus!
-
- Šiaip tai nieko ypatingo. Susitikome, sužinojau kur ji gyvena, šiaip pasivaikščiojome po Londoną. Kalėdų laikotarpiu jis labai gražus.
Lina atsakė nemeluodama. Neveikė jos kažko ypatingo. Nei labai kalbėjo apie Linos problemas. Kaja žinojo, kad jos ir mamos santykiai prastoki, bet manė, kad tai tiesiog dėl brendimo. O Lina ir netikslino. Kažkaip jautė, kad kai kuriems dalykams geriau išlikti privatiems. Na ar šiuo atveju tik tarp jos ir profesoriaus Senklerio.
- O kokios filmus žiūrėjote? Kokie šiaip patinka?
Pasidomėjo. Tai nebuvo vien mandagumas. Jai išties buvo smalsu. Taip pat Lina tikėjosi taip nukreipsianti dėmesį nuo savęs.
Tada atkreipė dėmesį ir į atimtą lazdelę ir atsakė į užduotą klausimą.
- Velos plaukas. O jūsų?
Tada išklausė ką profesorius sakė apie kerus ir pabandė įsiminti. Expelliarmus. Expelliarmus. Tada jau susikaupė kaip liepė profesorius ir susitelkė į lazdelės laikymą ir bandė ja užblokuoti profesoriaus kerus. Tačiau, kad ir kaip stengėsi gintis laikyti lazdelę po kelių sekundžių ji išskrido iš rankos.
- Ką aš darau netaip?
Kiek nuliūdusi paklausė.
-
Plikis girdėjo, jog Kajos šeima - labai turtingi žiobarai. Knietėjo pasmalsauti, kaip atrodo tos mokinės namai, jeigu Lina ten lankėsi. Tačiau šito klausti juk būtų per daug nemandagu, ar ne? Ir keista.
- Veiksmo filmus ir komedijas. Ir tu mėgsti filmus? - paklausė.
Profesorius jausdavosi maloniai, jeigu mokiniams patikdavo kokie nors žiobariški užsiėmimai. Tiesa, praleisti visą laiką prie ekranų jam tikrai neatrodė gerai, tačiau būdavo džiugu, kai kuris nors vaikas užsimindavo, jog žiūrėjo vieną ar kitą filmą.
- Lazdelė su velos plauku, kiek girdėjau, renkasi stiprius burtininkus, - tarė. - Maniškė su škotiško vandenio plauku.
Tačiau mintys apie velas prie gero nevedė. Jos vyrukui priminė Sakurą, o tuo pačiu ir neplanuotą bei labai nemalonų susitikimą Kiauliasodyje su ja ir Brendanu.
- Viską darai gerai, - pasakė beplaukis. - Reikia tiesiog praktikos, - nusišypsojo.
Jie pabandė dar kelis kartus.
- Nebijok mostelėti stipriau. Ir stenkis kiek įmanoma greičiau. Expelliarmus!
-
Linai pasisekė ir profesorius daugiau nekišo nosies į jos atostogų reikalus. Ar problemas. Ir tuo ji buvo tikrai patenkinta. Nenorėjo nei aiškinti, nei perdaug gilintis. Buvo nebuvo tos atostogos. Dabar ji sėdi mokykloje ir reikia tai išnaudoti pasimėgavimui. Profesoriui paklausus ar ji mėgsta filmus, Lina nusišypsojo ir pasinaudojo proga pakeisti temą.
- Taip, patinka man filmai. Veiksmo filmai man dažniau nuobodoki, bet patinka įvairus distopiniai, kai svarsto pasaulio santvarką ir įžvelgia kokuos netobulumus. Ir aišku visada neatsispiriu filmams apie burtininkus.- pasakė šmaikščiai.
Tada profesorius pagyrė jos lazdelę. Na ar ją. Ar jos magijos gebėjimus. Lina dorai nesuprato to.
- Am... Ačiū, manau? Nesidomėjus kažkaip lazdelėmis. Reikės ištaisyti. Škotiško vandenio? Gal jis Juodajame ežere gyvena?
Susidomėjo ir būtų klausinėjusi toliau, bet susiprato, kad reikia susitelkti į pamoką.
- Atsiprašau, ne kalbėtis čia susirinkom. Gerai, susikaupiu ir pasistengsiu labiau.
Su tokiu ryžtu jie bandė dar kelis kartus kol galiausiai Linai pavyko užblokuoti kerus.
- Valioooo! Bet dabar šitą reiks pakartoti...
-
Autumn ėjo koridorium. Iš jos perlamutrinių akių riedėjo ašaros. Ašaros kibo prie juodų, ilgų blakstienų. Ji verkė, nes Šermanas Haringtonas iš Grifų gūžtos vėl iš jos tyčiojosi.
- Pasižiūrekit į ją! Plaukai kaip žiurkės! O kojos - kaip pagaliai, kur dingo raumenys, mergužėle.
Šermanas nebuvo labai malonus. Jo akys buvo rudos kaip pieniškas šokoladas, plaukai oranžiniai kaip močiutės vaistų dėžutė ir visas strazdanotas. Jis visalaik kibdavo prie Autumn nors ji nieko nepadarė. Šermanas po eleksyrų pamokos (per kurią ji sumaišė tobula mirties eleksyrą, o jis padarė kažką panašaus į varlės kurkulus tik raudonos spalvos) pradėjo ją sekti ir visaip užgaulioti.
- Gal grįžk namo, kol dar visus plaukelius turi maža tu rupūže!
Autumn nežinojo kodėl jis taip elgiasi. Ji juk nieko blogo nepadarė. Ji bėgo nuo Šermano ir nuo jo sėbrų. ką man daryt? O jeigu jis mane užburs? - galvojo Autumn. Man labai reikia, kambario pasislėpti nuo jų. Ir staiga lyg iš niekur išlindo durys. Jos buvo iš marmuro, baltos kaip pienas ir šaltos, bet Autumn suprato - jos čia niekas neras. Ji tyliai patraukė ledinę durų rankeną ir trakštelėjus durims jos atsidarė. Autumn pateko į jaukų kambarį. Židiny jaukiai pleškeno ugnies liežuvėliai, buvo pristatyta jaukių purpurinių foteliukų, o svarbiausia - ten buvo daug mažų šuniukų. Jie pradėjo ant Autumn šokinėti ir laižyti su savo persikiniais liežuviais. Jai buvo taip jauku čia ir be to, už durų išgirdo Šermano sutrikusį balsą:
- Kur ji prapuolė?! Lyg į vandenį. Ai, einam Mortonai ir Krispianai, turbūt nuslinko į tueletą, pats žinai jei ten nueisim profesorė Oliverson vėl duos mums valandą po pamokų. Einam!
Autumn jautėsi labai smagiai dėl dviejų priežaščių: ji sėkmingai pabėgo nuo Šermano ir jo sėbrų (jų vardai turbūt Mortonas ir Krispianas - pagalvojo.), be to ją dabar laižo penki šilti šunelių liežuviai. Kai atėjo naktis, dangus nusidažė tamsiai mėlynai, o mėnulis prašvito sidabrine spalva, Autumn tyliai, ant pačių pirštų galiukų nutipeno savo miegamojo link.
- Kas ten?! - pasakė šaižus, griežtas balsas.
Turbūt profesorė Oliverson - pagalvojo Autumn. Profesorė Oliverson dėstė magijos istorija. Ji buvo labai griežta. Jos plaukai buvo pražilę bet ji tai bandė paslėpti po ryškiai rožine kepure. Oliverson visalaik devėdavo daug makiažo, o jos pagrindinis akcentas buvo vyšnių raudonumo lūpdažis ir ilgi tamsūs nagai. Ji buvo palyginus žema ir visalaik nešiodavo levandinę mantiją.
Autumn labai išsigando. Ji ir taip bijojo Oliverson, bet dabar situacija dar rimtesnė. Vienintelis dalykas šovęs Autumn į galvą buvo sylysti į savo mantiją. Kadangi buvo mažutė, ji tyliai susisuko į ją. Kadangi mantija buvo juoda kaip smala, prof. Oliverson, praėjo pro ją, net nepasižiūrėjus. Per tą laiką Autumn bijojo, kad ją išduos jos širdies plakimas - taip garsiai ji plakė. Kai profesorė nuėjo tikrinti šešto aukšto, Autumn tyliai kaip pelytė nusėlino į megamajį. Kadangi neturėjo draugų (išskyrus augintinius) tai niekas ir nesužinojo apie šitą paslaptingą ir įdomų įvykį.
-
Lina pasakė, kad jai veiksmo filmai dažniau nuobodoki. Tai nustebino plikį. Kaip veiksmo filmas gali būti nuobodus? Juk būtent juose tiek veiksmo!
- Filmai apie burtininkus ir man patinka, - šyptelėjo. - Dažnai galima žiūrėti kaip komediją, - nusijuokė.
Lina, regis, kiek pasimetė Juzefui pasakius apie velos plauką. O gal susidrovėjo. Kad ir kaip ten bebūtų, profesoriui patiko Varno Nago mokiniai. Didžioji dauguma jų buvo gabūs, tačiau tuo nesipuikavo.
- Gal ir gyvena, - šyptelėjo atsakydamas apie vandenį. - Kas ten žinos to ežero paslaptis.
Galiausiai Linai pavyko atremti kerus.
- Šaunuolė! - pagyrė Juzefas.
Kurį laiką jie mokėsi susikaupę, nekalbėdami. Išties kaip tokio amžiaus mergaitei pasipraktikavus atmušti kerus sekėsi tikrai neblogai.
- Na, su kerų atmušimu tikriausiai baigsime, - pasakė Juzefas. - O dabar tu pabandyk šiais kerais išmušti lazdelę man.
Taigi, dar netrumpą laiko tarpą Juzefas Liną mokė kerų, o vėliau jiedu išėjo ir kambarys iki pareikalavimo liko tuščias.