Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Monica Lilly Moonlight Liepos 03, 2017, 07:41:37 pm

Antraštė: Klaidingasis koridorius
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 03, 2017, 07:41:37 pm
Vienoje Hogvartso vietoje, kuri neaiški, nes nuolat keičiasi, yra Klaidingasis koridorius. Jis visiškai nejuda, tačiau nuėjus į kabinetą tame koridoriuje, tarkim, tualetą, gali atsidurti pelėdyne. Ir niekas nežino, kuris būtent tas Klaidingasis koridorius, kol neatidaro vienų durų. Jis į pamokas pavėlino daugybę mokinių bei sutrikdė daugumą mokytojų. Manoma, kad jį sukūrė arba Godrikas Grifas, mėgstantis linksmybes, arba Salazaras Klastuolis, mėgstantis šunybes.
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Neptunica Ameshville Rugpjūčio 06, 2017, 04:28:38 pm
Maria Blackwood skubėjo į pamoką. Ne, ji nevėlavo. Jai tiesiog norėjosi užimti kuri nors iš paskutinių suolų, nes kiek pamena priekyje daugiausia sėdi grifai. Grifų Gūžtos mokinių ji nemėgo, kodėl? Na gal todėl, kad ji buvo klastuolė, o gal todėl, kad jie buvo smalsūs ir daug atsakinėdavo. Maria pati nesuprato priežasties kodėl nemėgsta grifų. Štai pagaliau aš vietoje mergina atidarė kaip ji manė kabineto duris. Deja ji pamatė pelėdyną. Kas per velniava? Kodėl čia pelėdynas? atidariusi kitas duris mergina už jų pamatė Mirtos tualetą. Klastingasis klaidinantis koridorius. Nuostabu. Ji visa pusvalandį užtrūko atidarinėdama duris. Velniai nematė. įėjo į pirmą pasitaikiusią patalpą ir ištrūko iš Klaidingojo klastingojo koridoriaus.
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Camille Cornet Liepos 30, 2019, 06:14:53 pm
Cami rankos drebėjo, ne dėl to, kad ji bijojo eit į žiobarotyros pamoką, o dėl to, kad neseniai pasidažė plaukus į juodą spalvą, kad nebūtų panaši į vieną penktakursę, kuri tikrai nenorėjo, kad kažkas atrodytu kaip ji. Merginai tuo metu net sudegt norėjosi tam židinį kur ji padegė savo plaukus. Milla labai keistai jaučiasi su juodais plaukais jie tapo labai neiššukuojami ir atrodė lyg šiaudai, truputi net susigarbanojo. Cornet žingsniavo labai grietai nuo susijaudinimo. Kaip sureaguos į tai Aleksas, o Ginger tikriausiai ją net neatpažins. Kelis kartus neseniai tapusi juodaplaukė buvo net užkliuvusi ant nelygios žemės. Mergina su savimi pasiėmė ausinukus, nes po arešto ji nelabai norėjo klausyti profesorės. Jau priėjus prie kabineto klastuolė su atsidusimu jas lėtai atidarė, bet staiga ji atsidūrė visai kitur pelėdynę. Ką? nustebo pirmakursė, bet po minutėlės ji suprato, kad atsidūrė klaidingame klastingame koridoriuje. Camilla nusikeikė atidarius tūkstančių durų ji nerado to prakeikto kabineto, todėl susinervinus mėlynakė nuėjo pasivaikščioti, o po to grįžti ir suieškoti klasės.
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 05, 2019, 08:38:36 pm
- Nebūk bjaurus, aš tau nieko blogo nepadariau. Kurios durys?
Iš paveikslo į Guramį žvelgė net ne burtininkas, o kažkoks persivalgęs vyras raitytais ūsais. Jis atrodė savimi patenkintas ir vyptelėjo Guramio kryptimi.
- Ką man duosi, jei pasakysiu?
Guramis piktai sušvokštė.
- Ką, po šimts trolių, galiu duoti paveikslui? Ar tau dar reikia ir paaiškinti, kad tu esi tik paveikslas?
Vyras paveiksle smagiai nusikvatojo.
- Tik paveikslas? Snargliau, aš čia buvau kai tavęs nebuvo nei ženklo.
Guramis išgirto prislopintą kvatojimą ir apsisukęs už nugaros pamatė dailios burtininkės portretą. Vyras iš paveikslo merkė jai akį. Guramis trenkė kumščiu į jo paveikslo rėmą.
- Negaliu patikėti. Ne-ga-liu. Palauk, kol išmoksiu ugnies išžiebimo burtažodį, iš jūsų abiejų sukursiu laužą.
O laikas bėgo. Guramis buvo įstrigęs klaidžiajame koridoriuje jau bent keturiasdešimt minučių. Šiuo metu atrodė, kad visos durys veda į pelėdyną.
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Camille Cornet Rugsėjo 05, 2019, 09:11:14 pm
Camilla vėl vaikščiojo po Hogvartsą neturėdama ką veikti. Neseniai padažyti mėlyni plaukai merginai atrodė labai puikiai. Mėlynos akys ir mėlyni plaukai pagalvojo klastuolė ir vėl nužvelgė savo plaukus. Pasukus kažkokiu koridorių link mergina net nenutuokė, kad atsirado Klaidingame klastingame koridoriuje. Ankščiau ji čia buvo, bet niekada negali nuspėti kada atsirandi čia. Nuėjus toliau Cornet nusprendė apsilankyti bibliotekoje ir atidarius durys ji pamatė stovinti berniuką kuris šnekėjo su paveikslais:
- Ei ,berniuke, ko tu čia užstrigai?,- nusijuokus Milla vėl nužvelgė visus paveikslus ir tarė klastuoliui,- Camilla, mes čia ilgai užstrigsime.
Apsižvalgius mergina nužvelgė pirmakursi ir laukė kol jis kažką pasakys
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 06, 2019, 09:26:43 am
Guramis lengviau atsikvėpė, kai atsivėrė vienos durys ir pro jas įžengė klastuolė. Jo dėmesį trumpam atkreipė jos mėlyni plaukai, bet tada jis prisiminė apie bjaurųjį vyriškio paveikslą. Guramis vylėsi, kad jo ginčas su pilies dekoracijomis liko nepastebėtas. Tėvas manęs nepagirtų. Jis ištiesė ranką Camillai.
- Guramis, - niūriai nusijuokė, - aš jau supratau, kad čia turbūt teks praleisti visą savo jaunystę.
Vyriškis iš paveikslo džiaugsmingai kvyktelėjo. Guramis nudėbė jį žvilgsniu, atsuko jam nugarą ir vėl kreipėsi į Camillą.
- Aš tiesiog blūdijau po pilį, norėjau surasti ką įdomaus. Vietoj to suradau tai, - jis ranka pamojo į paveikslus, - kai jau nesiseka, tai nesiseka.
Tada susidomėjęs pažvelgė į Camillos plaukus.
- Ar tu jau moki spalvų keitimo burtažodį? Gali man parodyti?
Guramis vėl atsisuko į paveikslą.
- Pavyzdžiui, galėtume nuspalvinti jį. Baltai. Nuo rėmo iki rėmo.
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Camille Cornet Rugsėjo 07, 2019, 10:03:34 am
Klastuolė šyptelėjo sužinojus berniuko vardą ir tarė:
- Malonu,- padarius mažą pauzę antrakursė dar pridūrė,- na nors egzaminus nereiks laikyti.
Po to nužvelgus paveikslus Camilla vėl žvilgtelėjo į berniuką:
- Na aš tai norėjau nueiti į biblioteką, bet radau tave.
Supratus, kad tai turėjo skambėti keistai Milla nusijuokė nuo savo žodžiu:
- Ką ne,- atsakė mėlynakė,- paprastai žiobariškai, taip smagiau, kada turi nešviesinti, o po to nudažyti ir viskas tai su daug saldumynų.
Nuo prisiminimų pirmakursė norėjo šypsotis ir po to prisiminus viską Camilla vėl nužvelgė į berniuką:
- Tikriausiai toks burtažodis egzistuoja, bet aš jo nemoku ir tam paveikslui nenudažysiu plaukus.
Vėl nusijuokė Cornet ir nužvelgė berniuką
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 07, 2019, 01:27:35 pm
Guramis linktelėjo ir atsiraitojo vieną marškinių rankovę.
- Gerai sakai. Aš su juo irgi susitvarkysiu..., - mostelėjo į paveikslą, - žiobariškai.
Paveikslo vyriškis šūktelėjo spigiu balsu:
- Bandyk nebandęs! Manai, tu pirmas berniūkštis, bandęs mane sužeisti? 1425-ieji, kažkoks niūrus ponaitis ant manęs išbandė visą arsenalą ginklų! 1967-ieji, būrys ketvirtakursių bandė mane nudaigoti visą naktį trukusia ritualine magija! 2001-ieji, dvyniai Alisė ir Gniūris išsprogdino dalį sienos, bandydami paveikslą nuimti. Paveikslą saugantys kerai yra neįveikiami!
- Užsičiaupk. - Guramis nusprendė į paveikslą daugiau nebekreipti dėmesio. Šiaip ar taip, jo nauja pašnekovė buvo daug įdomesnė.
- Tad Camilla...tu iš čia buvai ištrūkusi prieš tai. Kaip tu tai padarei? Gal mums tiesiog įeiti į bet kurį kambarį ir po to iš jo nusigauti, kur mums reikia?
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Camille Cornet Rugsėjo 08, 2019, 08:31:57 pm
Mergina stebėjo berniuko pokalbį su paveikslu:
- Ką aš žinau kaip ištrūkau.
Camillai pabodo šis įkirus paveikslas todėl stumtelėdama brniuką ji tarė:
- Tu labai įkirus ir aš suprantu, kad daug kas su tavimi taip darė, bet aš nenaudosiu burtažodžius o pastatysiu tave į kampą.
Klastuolė pamatė ir džiaugėsi paveikslo veido išraiška. Priėjusi arčiau antrakursė nukabino paveikslą ir pastatė į kampą atsukus paveikslo veidą į siena:
- Dabar būsi čia ilgai.
Kiek piktai tarė:
- Eime,- tarė berniukui.
Po to klastuoliai nuėjo toliau ir Milla paklausė:
- Tu klastuolis?- o po to dar tarė,- manau, kad ištrūksime man reikia į biblioteką.
Linksmu balsu tarė ir apžiūrinėjo sienas tuo pačiu paveikslus. Vėliau nužvelgė ir berniuko drabužius.
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 09, 2019, 02:41:07 pm
Panašu, kad paveikslo gyvavimo laikai baigėsi. Guramis su prislopinta šypsena žiūrėjo, kai Camilla pastatė paveikslą į kampą. Camillai paklausus apie jo koledžą, klastuolis linktelėjo.
- Taip. Mano tėvai mokėsi grifų gūžtoje ir varno nage, tad nelabai žinojau, ko tikėtis. O gavosi taip. Nežinau, - jis pasikasė galvą - ar ta sena kepurė iš vis galvoja, ką daro.
Guramiui buvo šiek tiek nejauku, kai Camilla nužiūrinėjo jo drabužius, nes jis nekaip jautėsi dėvėdamas Hogvartso uniformą. Jis atsiduso, pagalvojęs apie malonų Jorkšyro tvido svorį, kokybišką škotišką vilną ir švelnų šilkinio pamušalo prisilietimą. Deja, tėvui buvo svarbu, kad jis turėtų standartinę uniformą ir neišsiskirtų iš minios. 
- Tu aiškiai už mane vyresnė...turi kokį gerą patarimą pirmakursiui?
Kalbėdamas, jis priėjo prie sunkių, nuo laiko pajuodusių durų ir jas atvėrė.
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Camille Cornet Rugsėjo 09, 2019, 03:15:37 pm
Camilla visada žiūrėjo žmonių drabužius. Pagal berniuką ji jau galėjo spręsti, kad jo tėvai ne žiobarai, nes dėvi uniformą. Pati mėlyna plaukė buvo žiobariško kraujo dėl to uniformas net neketino dėvėti. Atsisukusi į vaikiną ji tarė:
- Patarimai, per transfigūracijos pamokas geriau jei nori tapti favoritu mokykis dešimt kart stipriau jei tu ne tampi jo favoritas tu tampi klasėje niekas arba tas kuris labai daug pridaro problemų,- atsikosėjus dar pridūrė,- per herbiologija profesorius nelabai gerai moka burti todėl geriau neprašyti pakalbos kurioj reikia magiškos pagalbos, nebent tu nori iš jo pasijuokti.
Ir nusišypsojo, Milla pasižiūrėjo į durys kurias atidarė berniukas ir dar pradėjo sakyti:
- Be to jei tau paskirs areštą tai nieko neatsitiks tik parašys į kažkokį dokumentą ir viskas.
Staiga antrakursė suprato, kad jie tualete.
Antraštė: Ats: Klaidingasis klastingasis koridorius
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 12, 2019, 01:23:54 pm
Abejonių nekilo, tai nebuvo Didžioji menė. Ankštoje erdvėje matėsi kelios kabinų durys, dvejos kriauklės su virš jų kabančiais veidrodžiais. Pro pyneliais dekoruotą langą sunkiai smelkėsi dienos šviesa. Kvapas buvo ne iš maloniųjų. Guramis automatiškai pabandė sugriebti ir pakelti savo apsiausto skvernus, kad šie kur neįmirktų, bet tik tuščiai pagraibė orą ir prisiminė apsiaustą palikęs kambaryje. Jo pašnekovė jam pasakojo apie Hogvartso mokytojų ypatybes, bet ji jau irgi žvalgėsi aplinkui.
- O, ne. Įtariu, kad mergaičių kambariai turi tą patį išplanavimą, kaip mūsų? Ar jūs irgi turite prijungtą vonios kambarį?
Ir jau tyliau pridūrė:
- Labai tikiuosi, kad mes nesame mergaičių kambario tualete, ir dar labiau tikiuosi, kad tai Klastūnynas, o ne kokia Grifų Gūžta. Įsivaizduoji, ką mums padarys, jei pagaus beslankiojant po svetimo koledžo miegamuosius?
Iš tiesų Guramis nelabai įsivaizdavo, ką „jiems padarytų“. Pasijuoktų? Išmestų iš Hogvartso? Skirtų areštą? Nors po oda jautė malonų adrenalino proveržį, jis net nenorėjo pagalvoti, koks gyvenimas jo lauktų, jei jį išmestų iš Hogvartso.  Tikriausiai tapčiau kokiu nors bezdyla Magijos Žiniose.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 20, 2021, 08:22:13 am
Tai kažkokia nesąmonė. Dėl Merlino barzdos, tai tikrai nesąmonė. Dori ir vėl bimbinėjo Hogvartso koridoriais bandydama surasti ką nors neįprasto. Bet ką. Kadangi Hogvartsas turėjo itin daug paslapčių, rasti kažką keisto buvo vieni juokai. Tačiau šį kartą atradimas antrakursei visai nepatiko.
Apsilankiusi kažkokioje keistoje klasėje blyškiaveidė išlindo koridoriuje, kuriame nėra laiptų. Kas čia dabar, pamanė klastuolė. Galbūt Mendel nepastebėjo, kad toje klasėje yra dvejos durys ir išėjo ne pro tas, pro kurias atėjo? Grįžusi į tą klasę ji įsitikino, kad durys yra tik vienos. Bet... bet aš tikrai atėjau ne iš šio koridoriaus, įsitikinusi buvo juodaplaukė. Tikrai, klasė buvo trečio aukšto koridoriuose, o kur mergaitė dabar?.. Nežinia. Nes čia nėra langų!
Mergaitę išmušė šaltas prakaitas. Ji manė, kad uždarų patalpų nebebijo. Vis tik toje oloje miške jai buvo jauku ir pradėjo patikti tuneliai. Tačiau dabar klastuolė suprato, kad ji bijo ne paprastų uždarų patalpų, o tiesiog vietų, iš kurių nežino, kaip išeiti. Ji visiškai nesuprato, kur atsidūrė. Ir nerado išėjimo. Koridorius nebuvo ilgas. Šiaip net pasakytum, kad visai jaukus. Nors nebuvo langų, tačiau stūksojo palangės, ant kurių galėjai prisėsti. Kabėjo nemažai paveikslų. Durų čia buvo daug ir nemažai mergaitė jau jų atidarė. Klasės, tualetai, sandėliukai. Bet niekur nebuvo išėjimo! Dori blaškėsi po koridorių ir panikavo, mat buvo viena. Kaip iš čia ištrūkti? Pirmą kartą per visą savo laiką, praleistą Hogvartse, mergaitė būtų neatsisakiusi žiobariško daikto: mobiliojo ryšio telefono, nes dabar daryti nebuvo ką. Pasiųstų kažkam pelėdą, bet ją iš kur gauti?
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 20, 2021, 10:40:47 am
Jis atidarė pelėdyno duris ir išėjo iš jo. Ir še tau kad nori, atsirado ne normaliame pažįstamame koridoriuje, o visai kitame, kurio nežinojo. Pelėdyne buvo todėl, kad jo apuokas ką tik atnešė siuntinuką iš namų ir jį dabar berniukas laikė rankoje. Ir kur aš esu? Klajonės mokykloje nebuvo naujiena, bet čia. Galai griebtų, čia matyt tas bjaurus koridorius. apie jį yra pasakojęs pusbrolis Auris. Jis sakydavo, kad šį koridorių pastatė Salazaras Klastuolis ir aiškindavo kad koridorius čia tik tam, kad klaidintų purvakraujus.  Jie čia pasimestų ir ilgai klaidžiotų. Puikus Klastuolio pokštas. Nesąmones tas Auris pliauškia. Taip galvojo Alanas.
Atėjęs čia iškart pamatė Dori. Ji atrodė kiek nusigandusi. Kaip dabar kvatotūsi Auris. Liūdnai pasvarstė Alanas ir priėjo prie mergaitės.
- Sveika, atėjau kaip pagal užsakymą. O dabar tai paklaidžiosim. Šitas koridorius bjauri vieta.  Kiek žinau dingti iš čia galima pro ten, kur pirmą kartą įėjai. Bet durys nuolat keičia vietą, bus sudėtinga rasti kaip išeiti.
Žvaliai pasakė ir nusišypsojo jai.

Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 25, 2021, 01:00:31 pm
Dori krūptelėjo. Kažkas su ja pasisveikino. Širdis spėjo į kulnus nusiristi, tačiau po dar vienos akimirkos smegenys atpažino balsą ir atsisukusi ji pamatė Alaną.
- Labas, - atsakė. - O... kur tavo šuo? - apsidairė.
Kažkodėl nustebo pamačiusi, kad grifas yra be savo augintinio.
- Na, ir gerai, nes jei mirsime, tai bent jis liks gyvas, - isteriškai pajuokavo. - Aš jau šimtą kartų naršiau toje klasėje, pro kurią atėjau. Ir nieko! - Dori atsisėdo ant belangės palangės.
Mergaitė atsirėmė į sieną, o gal - į kadais užmūrytą langą - ir atsidususi kelias sekundes pasėdėjo užsimerkusi. Atėjo suvokimas, kad dabar ji yra ne viena, ir kad Alanas, regis, jaučiasi gerai, nėra nei pasimetęs, nei išsigandęs. Žinoma, tai nepadėjo Dori toje vietoje jaustis bent truputėlį geriau: juk bent šią akimirką ji vis tiek nežinojo, kaip iš čia išeiti ir tai jai nepatiko.
- Ar tu čia atėjai tyčia? Ar žinai, kaip iš čia išeiti? Esi buvęs šiame koridoriuje anksčiau? - užvertė klausimais grifą.
Mendel akys nukrypo į nešulėlį Alano rankoje. Dvylikmetė primerkė akis. Kaži, ką jis ten turi? Ar tik nebus kokia įdomi dovanėlė nuo klastuoliškų jo turčių tėvų? Dori įkyriai įsistebeilijo į nešuliuką.
- Beje, ką čia turi? - smalsiai paklausė.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 25, 2021, 05:41:12 pm
Alanas klestelėjo šalia Dori ant palangės. Siuntiny pasidėjo ant kelių.
- Dingas miega kambary. Galvojau greit apsisuksiu pasiimsiu siuntinį ir viskas. O čia štai Hogvartsas man iškrėtė išdaigą. Sakai bandei išeiti ir nieko... Hm, keista, Auris mano pusbrolis sakė, kad įmanoma išeiti pro ten, kur atėjai. Matyt nusišneka. Auris dažnai nusišneka jis tarkim aiškina, kad koridorius pastatytas tik tam kad... - Ir Tada Alanas užsičiaupė, mat nenorėjo aiškinti Dori apie tas nesąmones, kurias jam aiškina pusbrolis.
- Net nežinau kas čia yra. Matyt knyga, kurios prašiau tau.  - Skubiai nukreipė temą. Pavartė siuntinį rankose.
- Galim pažiūrėti, vis tiek nežinau kaip dingti iš čia, tai koks skirtumas. Gal ką vėliau sugalvosime.
Ir jis atidarė dėžutę. Viršuje rado laišką, ant voko išvydo pažįstamą keverzišką raštą. Taip raides ringavo tik jo sesutė, kurią buvo pradėjęs mokyti rašyti ir skaityti. Laiškas jį nudžiugino, bet Alanas padėjo jį atgal, nusprendęs paskaityti vėliau. Tada ištraukė knygą. Toji buvo didelė, stora ir atrodė prabangi. Odiniais viršeliais, pavadinimas parašytas aukso raidėmis.
- O čia jau tau. Ta nuobodybė. Imk. Tik nepraganyk niekur, nes oi...
Ir dar dėžutėje rado kelis pakelius šokoladinių varlių ir mėtinių kipšiukų. Ir dar ten buvo gražiai įpakuotų mamos keptų pyragėlių dėžutė.
- O, šitas jau gerai. Nori? Pasistiprinsim ir sumąstysim kaip dingt iš čia.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 25, 2021, 11:00:51 pm
- Kam pastatytas koridorius? - nepraleido pro ausis Dori. - Ką Auris aiškina?
Jis tikrai suveikė man tą knygą? Dori akys sužibo ir ji stebėjo, kaip Alanas pakuoja siuntinį. Pirmiausia pasimatė kažkoks vaikiškas raštas. Regis, tai buvo laiškas.
- O kiek tu turi brolių ir seserų, Alanai?
Gal Dori to jau ir klausė, tačiau, deja, to neprisiminė. Tą vakarą pamiškėje prie ežero ji galvojo tik apie gryno kraujo tėvus ir didžiulį dvarą.
- Ačiū, - Mendel atsargiai paėmė knygą.
Kaip gera buvo liesti šią seną, prabangią, tikriausiai iš kartos į kartą skaitytą grynakraujų burtininkų knygą. Ak, kaip tai nuostabu! Sekundėlę Dori užsimerkė ir priglaudė knygą prie krūtinės uosdama tikros odos kvapą. Ar čia tikras auksas?
- Tikrai labai ačiū, - nuoširdžiai tarė. - Pažadu saugoti.
Dori nusijuokė, kai iš dėžutės iššoko pora šokoladinių varlių.
- Taip, ačiū, - pasakė mergaitė ir paėmė vieną pyragelį.
Jau seniai Mendel niekam tiek kartų nedėkojo. O pyragėlis buvo neapsakomai skanus.
- Ar juos kepė tavo mama? - kramtydama paklausė mergaitė.
Čia pasidarė taip jauku ir gera. Anei jokio klastuolio, jokio žmogaus, prieš kurį Dori turėtų atrodyti atsaini, įžūli ir dar visokia kitokia, nors kartais tokia iš tiesų būdavo. Dori pabaigus valgyti pyragėlį gerklėje pasijuto kažkoks gniužulas. Akys prisikaupė ašarų. Dvylikmetė bandė kąsti sau į lūpą. Ji negalėjo leisti sau pravirkti. Dėl Merlino barzdos, tiesiog negalėjo. Tiesiog... Alano šeima yra grynakraujų klastuolių... ir nepaisant to, kad Alanas yra kitoks, jis grifas ir grifiškas, tėvai jam siunčia lauktuves... Jeigu mano tėvai taip nemenkintų manęs, jog esu ragana, galbūt ir aš mažiau nekęsčiau žiobarų.
Viskas kaupėsi tamsiaplaukės viduje. Dori buvo linkusi manyti, kad tai ji brėžė liniją tarp savęs ir tėvų, nes kai sužinojo esanti burtininkė, jautėsi gerokai pranašesnė už visus, kurie negali burti. Tačiau ir tėvai buvo ne ką geresni. Jie ne tik, kad nesidomėjo Dori gyvenimu Hogvartse, bet ir liepė uždaryti lagaminą ir nerodyti jo turinio jiems akyse, o mama grasino sutraiškyti Džo... Per atostogas Dori apsimetė, kad bendrauja su žiobarų vaikais, bet kai mama sužinojo, kad tai buvo melas, dvylikmetė sulaukė antausio. Ašaros vis labiau tvenkėsi Dori akyse. Galiausiai ji padėjo ant palangės knygą ir užsidengusi delnais veidą pradėjo verkti. Verkimas buvo toks stiprus, mergaitė tiesiog kūkčiojo ir nieko su savimi negalėjo padaryti. Regis, kad sprogo burbulas, kuris pūtėsi daugiau nei pusantrų metų.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 26, 2021, 12:14:42 am
- Nesvarbu, ką pliauškia Auris. - Nukirto Alanas ir gailėjosi kam išvis apie tai prakalbo.
- Turiu seserį Frederiką, jai penkeri.
Prisiminus ją, berniukui pasidarė nyku. Ką ji veikia? Ar tėvai jai randa laiko?
- Pyragėlius kepė mama. Tai nutinka labai retai, kai ji yra namie, o ne komandiruotėse.
Juodviems suvalgius po pyragėlį, nutiko tai, kas Alaną išmušė iš vėžių. Dori, kuri jam atrodė stipri ir pasitikinti savimi pravirko. Ir taip graudžiai. Ar ką padariau ne taip? Toptelėjo mintis. Bet ne, tikriausiai kas kita. Alanui išties tai buvo svarbu, norėjo ją išklausyti ir paguosti.
- Dori, kas? Ar nori pasikalbėti? Ar galime pasikalbėti kas tave slegia? Tik tarp mūsų gerai? Žinau, tu manęs beveik nepažįsti, Nežinai ar gali pasitikėti, bet... Jei nori, tikrai galime pasikalbėti.
Mintyse jam iškilo daug dalykų. Kaip ji slepia šypseną, Kaip gali piktai pakalbėti ir vis tiek eiti kartu ieškoti šuns, kuris pavogė burtų  lazdelę. Galbūt ji bendrauja su manimi tik todėl, kad aš grynakraujis, Bet man nerūpi, nes nėra ji tokia, kokią vis bando save pateikti. Gal tai mano skubotos išvados ir viskas...
Jis tylėjo, žinojo, kad atkakliai klausinėjama tikrai neprabils.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 27, 2021, 10:45:04 pm
Dori girdėjo, kad Alanas jos klausinėja, tačiau keletą minučių ji negalėjo nustoti kūkčioti ir nepakėlė galvos aukštyn. Galiausiai dvylikmetė ėmė po truputį ramintis. Apsiaustu ji nusivalė ašaras, bet pakelti galvą buvo tokia gėda. Tai sumautai gėdinga, po velnių, galvojo klastuolė. Tačiau jai neliko nieko kito kaip atsidengti veidą. Niekur nedingsi.
Dar prieš dešimt minučių Dori taip džiaugėsi, kad Alanas čia, tačiau dabar būtų atidavusi viską, jog berniukas nebūtų pasirodęs.
- Nenoriu apie tai kalbėtis, - šaltai atsakė tamsiaplaukė.
Ne, ji tikrai nenorėjo imti pasakoti savo skausmo dėl tėvų atstūmimo. Ji tikrai nenorėjo imti pasakoti svarstytinų priežasčių, kodėl taip nekenčia žiobarų. Tiesą pasakius, Hogvartse nebuvo nei vieno žmogaus, kuriam Mendel galėtų apie tai papasakoti. Meg žiobarus gynė, Deoiridh išvis nemėgo tokių veblenimų, su Levanda jos per menkai pažįstamos, o prieš Henrietą būtų nesmagu dejuoti dėl tėvų, nes grifė išvis jų neturi. O Alanas? Kartais atrodydavo, kad Alanas galbūt ir neteistų mergaitės, tačiau jis, regis, norėjo būti visiems toks geras, tiesiog per geras, ir Dori tikrai nežadėjo jam atsiverti tiek, jog šis galėtų pasiekti jos sielos gelmes, nes jis vis tiek jos nesupras.
Todėl mergaitė tik sėdėjo ir žiūrėjo į tolį.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 27, 2021, 11:37:00 pm
To aš ir tikėjausi. Pagalvojo.
Tvyrojo tyla. Ne ta jaukioji, bet slogi. Alano galvoje virė mintys. Menkai mudu pažįstami, gal prisidarau per daug išvadų bet... Dėl ko kilo visa tai? Ar ką nors priminė naminiai pyragėliai? Gal namų ilgesys? O gal tai, jog ryšys su tėvais vis silpnesnis? O gal visai kas kita. Iš kur man žinoti, apie ką galvoja Dori Mendel. Alanas vėl pagalvojo apie Aurį, kuris pasakytų jam, jog geriausia dabar būtų palikti šitą nusiverkusią mergiotę ir susirasti kelią iš čia. Auris... Pusbrolis, kurį kadaise Alanas labai mėgo ir gerbė bet... Prieš dvejetą metų pamatė tai, kas įstrigo į galvą visam laikui. Berniukas visada buvo draugiškas, paprastas vaikas, bet kai netyčia pamatė, kaip Auris panaudojo nukryžiavimo kerus... Nuo tada negalėjo visiškai negalėjo pakęsti smurto. Bet ne... apie tai jis niekada negalvos... Apie tą klykiančią merginą. Niekada. Dori staiga užplūdęs liūdesys atnešė tuos prisiminimus, Bet jiems ne metas.
Grifiukas galvojo ką dabar galėtų pasakyti, žinojo, kad jos nekamantinės, bet negalėjo juk nieko nedaryti.
- Tu žinai, kad aš esu, ir jei reikės, susirasi mane. - Tiek ir tepasakė, nenorėjo daugžodžiauti.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 28, 2021, 12:41:53 am
- Mano tėvai mane labai, kaip čia pasakius, mylėjo, - pakankamai nurimusi ir tartum pati nejausdama, ėmė kalbėti Dori. - O, jie irgi turtingi, tik žiobarų pasaulyje, ne burtininkų. Kol buvau, pasak jų, normalus vaikas, tol ir gyvenimą turėjau normalų. Tačiau kai jie sužinojo, jog aš esu ragana... - dvylikmetės balse pasigirdo kartėlis. - Aš tau nemoku pasakyti, kaip viskas apsivertė aukštyn kojomis. Žinai, aš irgi dėl kai kurių dalykų buvau kalta. Patekau į Klastūnyną. Taip, tikriausiai tu žinai, kad klastuoliškumo man nestinga, - prisiminė žiobarotyros pamoką ir Alano reakciją į Dori elgesį. - Ir jaučiausi daug kuo pranašesnė už savo tėvus bei apskritai visus žiobarus. Tačiau dar praeitais metais vis tiek viduje tikėjausi, kad jie pasidomės, ką aš čia veikiu. Po velnių, aš tik vaikas, paauglė mergaitė, ar keista, kad sužinojus, jog esu ypatinga, man pačiuožė iš laimės stogas? Bet jiems buvo vienodai! Nors ne, po velnių. Ne vienodai. Jiems tai nepatiko! Ir net labai! Mama norėjo užmušt mano vorą. Pamačiusi judančias nuotraukas pasišlykštėjo ir liepė daugiau nieko nerodyt, kas susiję su magija. Sakė, kad aš nenormali, ir kad gal išvis čia yra kokia sekta, šita mokykla. Jiems nebeįdomu, ko man reikia mokyklai, dabar visas priemones perku arba iš savo santaupų, arba nugvelbiu iš jų. Jie nori man kišti žiobariskus drabužius, žiobariškus daiktus, žiobariškus draugus... Užtat mane jau vemti verčia visi žiobarai!
Dori pasidarė lengviau. O, išrinktasis Poteri, kaip dabar jai buvo širdyje gera. Tartum šimtas akmenų nuo jos nukritę būtų.
- Kodėl pradėjau bliauti? Tiesiog... tu irgi esi kitoks savo šeimoje, ar ne? Jeigu visi tikrai buvo klastuoliai... Aš žinau, ką reiškia Klastūnynas. Tačiau nepaisant to, kad patekai į Grifų gūžtą ir esi perdėtai geras, - dabar jau Dori šyptelėjo ir pavartė akis. - Dėl Merlino barzdos, Alanai, tu tikrai manei, kad kažkas bloga per žiobarotyros pamoką gali nutikti? Čia magijos mokykla, aš per pirmą magiškų gyvūnų priežiūros pamoką vos nepaskendau, - prisiminė, kaip tada bijo, - bet tu priprasi... Čia gali būti pavojinga. Net per pamokas. Tačiau ir mes ne paprasti... Turime tokią galią...
Dori užsigalvojo. Nukrypai nuo temos, kvėša.
- Aš tik norėjau pasakyti, kad... kad tu ir Klastūnynas skiriatės kaip herbologas nuo kvidičininko, tačiau nepaisant to tavo tėvai tavęs ne tik, kad neišsižada, bet ir siunčia tau lauktuves... Pyragėlis tikrai buvo žiauriai skanus, - nusijuokė, - bet jis privertė mane pradėti žliumbti, tiesiog...
Dori po truputį ėmė linksmėti.
- Žinau, kad jeigu pati būčiau geresnė savo tėvams, galbūt viskas būtų šiek tiek kitaip. Bet aš nenoriu. Tokia jau esu. Klastuolė. Savo draugams esu gera. Žinai, galėčiau daug dėl jų paaukoti. Bet tie, kurių nemėgstu, - antrakursės akys sužaibavo. - Tie, kurie su manimi elgiasi blogai. Kurių galų aš jiems turėčiau būti gera? Tarp jų ir savo tėvams.
Dori užtilo. Kam tu jam šitiek pasakojai? O jeigu jis ims ir papasakos kažkam kitam? O jeigu dabar pradės pamokslauti, kad gali būti gera ir bla bla bla. Tačiau Dori vis tik jautėsi milijoną kartų geriau pagaliau išliejusi ilgą laiką kauptus jausmus ir mintis.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 28, 2021, 01:46:53 am
Berniuką užplūdo Dori žodžiai. Jis nemanė, kad šiandien jie apie viską pasikalbės, bet tai jį džiugino. Dori situacija su tėvais lyg atvirkščia maniškei. Pagalvojo. Jie man perša magiškus dalykus, o jai žiobariškus. Alanas puikiai žinojo ką reiškia tas jausmas, kai esi visiškai iškritęs iš savo šeimos.
- Po galais Dori, Aš tave suprantu. Kai tave kas nors mėgina sugrūsti į rėmus, na supranti, ką noriu pasakyti. - Ir kuo dabar jos mamai nusikalto vargšas voriukas? Pamanė jis.
- Tikriausiai tavo tėvai labai bijo magijos. O kaip tu apie tai sužinojai? Tiesiog gavai laišką? O gal koks nors mokytojas ar direktorė atėjo pas tave į namus ir viską papasakojo?
Suprato jis ir tai, kad mergaitė pasijuto ypatinga sužinojusi apie savo galias. Daug žmonių svajoje tokias turėti, tai ko čia stebėtis?
- Gal tavo tėvai kaip ir manieji po kurio laiko panorės tave priimti, tik kad tai gali jau būti per vėlu. Ar bandei su jais kada ramiai pasikalbėt? Žinoma, jei jie absoliučiai nenori tavęs girdėti tada...
Jis susimąstė ar sakyti Dori kas tada su juo dėjosi per tą pamoką. Et, atvirumas už atvirumą.
- Dori, aš žinau. Mes burtininkai, Bet... Aš tik... Kartais perdėtai reaguoju. Tiesiog...  Vieną kartą pamačiau tai, ko man nereikėjo matyti. Nors gal ir gerai, kad pamačiau. Aš pamačiau koks yra nukryžiavimo kerų poveikis kitam žmogui. Tai yra baisu, siaubinga. Ir seniau mano šeimoje dėdavosi visokie dalykai, kurie man nepatiko. Įvairios kalbos, Ir šiaip... Bet tik jau ne kito žmogaus kankinimas nedovanotinais kerais.
Jis padarė pauzę, nusprendė, kad jau itin daug prikalbėjo. Bet juk norėjosi būti atviram, jei kitas žmogus toks pat su tavimi.
- Aš jau toks. Man patinka, kai žmonės aplink mane yra laimingi. Man tiesiog atrodo, kad šitame pasaulyje labai daug pykčio, reikia daugiau juoko.
Puikiai pasakyta, dabar ji tikriausiai pagalvos, kad aš visai... Na, bet kas pasakyta tas pasakyta.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 29, 2021, 02:55:10 pm
Po galais, Dori, aš tave suprantu, ausyse mergaitei skambėjo Alano balsas. Iš tiesų, gerai pagalvojus, klastuolė ir grifas turėjo vieną didelį panašumą: savo šeimose jie nebuvo suprasti. Žinoma, Dori manė, kad Alanui šimtą kartų labiau pasisekė, mat jo tėvai kad ir pyko, tačiau vis tiek siuntė jam pyragėlius. Be to, Mendel galvojo, kad Alanas yra iš dalies pats kaltas: kurių galų būna toks geras? Juk jeigu Dori būtų grynakraujė klastuolė, ištekėjusi už irgi grynakraujo klastuolio, tikrai iš sūnaus norėtų išvaryti grifiškumą, jeigu šis tokio turėtų. Tačiau dvylikmetė jokiais būdais nenorėjo pripažinti to, kad jos tėvai ir apskritai visi žiobarai nėra kalti dėl to, jog paprasčiausiai yra žiobarai.
Kai Alanas paklausė Dori apie tai, kaip mergaitė sužinojo apie magiją, tamsiaplaukės mintys nuklydo į prisiminimus. Ir dar ji spėjo pagalvoti apie vieną judviejų panašumą: jie abu mėgsta ir klausti, ir pasakoti. Tai mergaitei labai patiko, nes Hogvartse iki šiol ji nelabai buvo atradusi žmogaus, su kuriuo galėtų taip atvirai pasikalbėti, kuris taip domėtųsi jos istorija ir neslėptų savosios.
- Taip, - atsakė Dori, - man tiesiog atėjo laiškas. Aš iškart jį parodžiau tėvams. Šie buvo šoke, tačiau tuo pačiu... šiek tiek nusiramino. Matai, kad kažkas su manimi kitaip, jaučiau ir aš, ir tėvai nuo pat mažens. Kartais man supykus susprogdavo visos lemputės namuose ir panašiai. Tėvai visada sugalvodavo, kaip taip pateisinti kitais dalykais, tačiau viduje visi žinodavome, kad tai mano darbas. Bet aš to kontroliuoti visiškai negalėjau. Kartą mane nusiuntė net pas žiobarų psichiatrą ir per konsultaciją sprogo paveikslas, buvęs virš to psichiatro galvos... Žodžiu, kai tėvai sužinojo, jog aš esu ragana, iš pradžių šiek tiek net nusiramino, nes suvokė, jog nesu psichiškai nesveika ar apsėsta, - nusijuokė. - Tačiau turėti savo šeimoje raganą jiems teikia ne ką didesnį malonumą... Jie dabar sako, kad vis tiek man labai negerai, kad visi burtininkai yra nenormalūs, tik dabar jie žino mano diagnozę...
Dori suraukė antakius.
- Žinai... Žinai, nors vieną kartą yra buvęs toks keistas ir nepaaiškinamas dalykas. Man buvo gal dešimt metų ir aš ėjau iš žiobarų šventės, kuri buvo mieste ir kurioje buvau su draugėmis, namo. Eidama pamačiau kažkokią moterį. Mes buvome viena priešais kitą ir netrukus turėjome prasilenkti. Tačiau man pasidarė taip nejauku... Moteris į mane spoksojo įkyriu žvilgsniu. Kai jau buvo metas prasilenkti, ji sustojo. Kažkodėl sustojau ir aš. O, ar tik nebūsi Dellegardi, garsiai pasakė ji. Tai buvo labiau teiginys, o ne klausimas. Aš labai išsigandau ir roviau tolyn. Džiaugiuosi, kad ji manęs nesivijo. Grįžusi namo bandžiau per žiobarų kompiuterį ieškoti informacijos apie tą pavardę, tačiau nieko neradau... Cha, nemanau, kad man kada nors išeis pasikalbėti su savo tėvais, - šyptelėjo Dori reaguodama į tolimesnius draugo žodžius. - Aš tartum jaučiu, kad jau viskas prarasta...
Regis, akimirką Alanas buvo susimąstęs. Dvylikmetei buvo įdomu, ką jis toliau sakys. Nedovanoti kerai? Mendel akys užsidegė smalsumu. Kartą Dori bandė nedovanotinus kerus. Norėjo pašalinti vilką, kuris ją ir Meg tikrai būtų užpuolęs. Žinoma, nužudymo užkeikimas dvylikmetei nesuveikė, ir vilkas tikrai buvo bepuoląs mergaitę, tačiau ji spėjo surakinti jam kojas. Bet kai Alanas pasakojo apie nukryžiavimo užkeikimą, Dori neaplankė teigiamos emocijos, kaip ji manė, kad būtų klausantis tokio pasakojimo. Alano balsas skambėjo taip, kad ir pačią Dori nukretė šiurpas galvojant, koks turėtų būti tų kerų poveikis. Dori dažnai vaizduodavosi esanti labai drąsi ir taip toliau, tačiau mergaitė iš tikrųjų nei suprast nesuprato tam tikrų dalykų, kurie yra skirti labiau suaugusiems nei vaikams, įskaitant ir nedovanotinus kerus bei jų poveikį. O Alanas, regis, jau matė tą kraupų vaizdą, kuris paliko didelę žaizdą jo širdyje.
Abu vaikai šiek tiek patylėjo. Šiaip jau Dori nebijojo užbombarduoti klausimais Alaną, tačiau dabar ji dvejojo. Nebuvo tikra, ar dera klausti. Ir šį kartą Mendel jautė jau nebe smalsumą. Jai iš tikrųjų rūpėjo, ką konkrečiau matė Alanas. Kaip tai jį paveikė, o gal veikia iki šiol? Ir kas ten dėdavosi jo šeimoje? Mendel ir vėl nukretė šiurpas. Pirmą kartą per visus pokalbius su Alanu ji nepavydėjo berniukui dėl jo šeimos ir nejuto noro joje atsidurti.
- Alanai... - po tylos prabilo mergaitė. - Ar tu... ar tu galėtum papasakoti plačiau... apie... apie tai, ką matei kenčiant, kai buvo panaudoti... kerai. - Dori kalbėjo labai atsargiai. - Kas ir į ką juos paleido? Dėl Merlino barzdos, kodėl? Ir ką tu darei? - Mendel ėmė kalbėti šiek tiek drąsiau. - Kas dar seniau dėdavosi tavo šeimoje?..
Padariusi trumpą pauzę antrakursė pridūrė:
- Beje, o kaip tu sužinojai, kad mokysiesi Hogvartse? Tikriausiai jau buvo aišku nuo pat mažų dienų?
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 29, 2021, 06:39:57 pm
Besiklausant Dori Alaną lankė dvejopi jausmai. Jis nusišypsojo, kai ji papasakojo apie tuos magijos proveržėlius. Įsivaizdavo žmogų, virš kurio galvos staiga sprogsta paveikslas. Bet šiaip. Nieko linksmo, kai tėvai šitaip apie tave mano.
- Na gerai, jie sako, kad magija nenormalu ir panašiai. Bet ar jie tau aiškina kodėl po šimts ji yra nenormali ir bloga? Kodėl jiems taip atrodo? - Išgirdęs tolimesnius jos žodžius Alanas staiga įsitempė. Mintyse išvydo berniūkštį Aurio draugelį. Kiek man tada buvo? Gal treji metai, gal ketveri. Jis mėgo mane gainiotis ir tik Auris neleisdavo jam to daryti.
- Ar tikrai ta moteris sakė šitą pavardę? Dori, Delleghardžiai labai sena magų šeima. Auris turėjo draugą iš jų tarpo. Manau mano tėvai irgi juos pažinojo. Tai sena šeima labai gerbiama, o ypač juodųjų magų tarpe. Bet jie dingo. Arba aš nieko apie juos nežinau. Vieni sako, kad gal jie Askabane, kiti, kad kažkur išvyko. Keista, kodėl toji moteris tave priskaitė prie jų? keista...
Tada Dori uždavė jam tuos visus klausimus apie jo paties šeimos purvinas paslaptis. Berniukas išties nežinojo ar reikia apie viską kalbėti. Bet šiaip neatrodė, kad pasakojimas apie nedovanotinus kerus Klastuolei patiko, ar kad sužavėjo ją. Be to, norėjo su ja būti atviras.
- Apie tai, kad mokysiuosi šioje mokykloje žinojau visada ir tik laukiau laiško.- Jis trumpam nutilo. Širdį užliejo liūdesys, nes prisiminė kaip kadaise jam reikėjo Aurio, kaip norėjo būti toks, koks jo pusbrolis. Pasitikintis savimi, protingas ir sąmojingas.
- Kas vyksta mano šeimoje? Prisiklausau kalbų apie gryno kraujo pranašumus. Vyksta konkurencija kas gi turės aukštesnes pareigas ir užims geresnę vietą magijos pasaulyje. Yra ir tokių, kurie praktikuoja juodąją magiją ir mano, kad purvakraujams magijos pasaulyje ne vieta. Aš tiesiog cituoju ir viskas.
Jis pagalvojo nuo ko pradėti.
- Mano tėvas išmestų mane iš namų jei ne mama. Ji nudobtų tėvą, jeigu jis taip padarytų. Nežinau kodėl jie susituokė, matyt tai tiesiog jų šeimų suplanuota santuoka, o gal ir ne. Tiesiog jie skirtingi žmonės. Mano mama dirba daug taip, bet ji myli mus su seserimi ir linki mums laimės. O tėvas... Aš tau sakiau, kad pas mane ateina draugų žiobarų. Bet neaiškinau tau, kad mano tėvas beveik niekada jų nemato, nes būna išvykęs. O jei mato tada... Kartais aš jo nesuprantu, kartais jis net su jais pasikalba, bet kartais po jų apsilankymų nesikalba su manimi. Vieną kartą su tėvu žiauriai susipykome. Seniai, prieš penkerius metus. Taigi tuomet, jis mane apkūlė.
Jis nutilo. Velniai rautų, visi tie žodžiai liejasi kaip vanduo.
- Po to karto vis mėgina su manimi versti naują puslapį. Mudu gyvename normaliai, bet... Na o tai, ką mačiau... Auris buvo man kaip vyresnis brolis. Mus skiria net devyneri metai, bet jis daug laiko leido su manimi. Mokė mane visko, na žodžiu. Jis ir mama buvo artimiausi žmonės man visoje šeimoje. Ir vieną kartą, klaidžiojau vienas miške. Jis auga netoli dvaro. Yra gana tankus. Išgirdau kažką ir priėjau. Buvo naktis, bet gana šviesu, nes vasara. Pamačiau merginą, kuri gulėjo ant žemės. Auris, jis iškėlė lazdelę. Buvo taip įsijautęs, kad nieko aplink nematė. Tada ištarė burtažodį ir toji mergina sukliko taip... Na taip gailiai. Ji tampėsi maldavo jo nustoti, o jis pasakė, kad pati žino už ką. Tada aš žengiau į tą proskyną. Ir puoliau jį. Mudu griuvome ant žemės. Aš neatsimenu ką tiksliai aš jam sakiau, kažką tikrai sakiau. Dori, kad būtum mačius jo veidą... Jis net neatrodė piktas, veikiau baisiai nustėręs, kad aš jį užtikau. Jis irgi man kažką aiškino. O ji gulėjo tyli sustingusi. Mačiau jos veide mėlynes. Tada aš atsikėliau ir aš tada.
Jis vėl nutilo, nes buvo gėda pasakyti, kad pabėgo gilyn į mišką.
- Dori, aš tada pabėgau. Nulėkiau kažkur į mišką, Auris lig ir mėgino mane vytis, bet manau jam labiau rūpėjo ta mergina. Aš pabėgau ne iš baimės, Aš tiesiog... Bėgau nuo visko, nuo to, ką mačiau. Ar tu supranti, ką aš noriu pasakyti? Grįžau tik ryte namo, Auris tuo tarpu gyveno pas mus, nes tėvai buvo išvykę ir jie žinojo, kad jis puikiai su mumis sutaria. Taigi, jis jau buvo namie. Dori, aš nežinau kodėl tai vyko ir nežinau kas tai merginai nutiko. Apie viską kalbėjausi net su tėvu, bet jis man liepė neplepėti niekų ir sakė, kad išsigalvoju. Matyt visi čia viską žino, tik ne aš. Bet aš tai išsiaiškinsiu. Aš sužinosiu ką išdarinėja mano giminaičiai.
Paskutinis sakinys nuskambėjo išties ryžtingai.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 29, 2021, 11:15:21 pm
Dori nusijuokė.
- Alanai, tu tikriausiai pastebėjai, kad aš... na, dažnai būtų emocionali ir impulsyvi. Nejau manai, kad man tuo metu rūpi, kodėl jie taip mano? Kai jie pradeda, aš pasiuntu! Jie vadina mane nenormalia, nors patys yra nenormalūs! Taip jiems ir pasakau! Ir dar pasakau, kad vieną dieną juos užbursiu!
Suknisti žiobarai! Kaip jie su manim, taip ir aš! Tiesą pasakius, Dori nutuokė, kodėl tai tėvams taip nepatinka. Ar Dori norėtų, sukūrusi šeimą su burtininku, kad jos šeimoje gimtų nevertėlis? Žinoma, ne! Tikriausiai ir Dori tėvai norėjo, kad mergaitė būtų tokia, kaip ir jie. Kad galėtų draugams girtis jos pasiekimais mokykloje ir panašiai. O kuo dabar jie galėjo pasigirti savo nusususiems draugams? Laimėtomis kvidičo rungtynėmis?
Staiga Alanas sukluso.
- Taip, - iškart atsakė Dori. - Tikrai minėjo būtent Dellegardžių pavardę.
Dori širdis suspurdo. Ji klausėsi grifo žodžių. Kartais, tyliai tylutėliai, mergaitė apie tai pagalvodavo. O gal Delleghardžiai yra kokie tai jos mamos ar tėčio giminaičiai, burtininkai, kurių jos tėvai nekentė ir dėl to taip nemėgo magijos bei visko, kas su ja susiję? Galbūt anksčiau yra nutikę kažkas, ko Dori nežinojo? Tačiau vis dėlto iki šiol Mendel buvo linkusi manyti, kad ji išsigalvoja ir kad ta moteris pasitaikė tiesiog beprotė. Tačiau dabar... Dabar, kai ji papasakojo apie tai Alanui ir šis pasakė, kad Dellegardžiai yra garsi burtininkų šeima... juodųjų magų šeima? Čia kažkas ne taip...
Bet netrukus mergaitės mintys nukrypo, ji įdėmiai ėmė klausytis Alano pasakojimo. Iš pradžių atrodė visai nieko, mat konkurencija, juodosios magijos praktikavimas ir grynakraujiškumas Mendel žavėjo. Tokios šeimos ji pavydėjo grifui, mergaitei tai neatrodė kažkas blogo. Tačiau kai berniukas ėmė pasakoti apie savo tėvą, jai pasidarė šiek tiek liūdna, nes jautė iš Alano sklindantį liūdesį. Regis, jis nebuvo laimingas dėl savo tėvo pažiūrų ir elgesio, tai jam trukdė namuose būti savimi. Bet visumoje tai dvylikmetei neatrodė kažkas baisaus.
Kai Alanas pasakojo apie tai, kaip užtiko pusbrolį naudojant prieš merginą nedovanotinus kerus, Dori ir vėl apėmė kažkoks šleikštulys. Buvo taip nemalonu klausytis. Tačiau toje istorijoje tiek daug klaustukų. Kodėl Auris paleido tuos siaubingus kerus į merginą? Galbūt ji kažkuo jam labai nusikalto? Ir ką turėjo omenyje Alanas sakydamas, kad jis sužinos, ką išdarinėja jo giminaičiai? Ar jis jautė, kad jie nuo berniuko kažką slepia? Tai žinoma, pagalvojo Dori. Juk Alanui yra tik vienuolika ir jis tikrų tikriausias grifas. Nejau ir taip nėra aišku, kad jis man nieko juodo nepapasakos? Ką jis gali žinoti, ką išdarinėja vyresni jo giminaičiai? Tokia informacija greičiausiai jam visiškai neprieinama... Dori atsiduso.
- Tikriausiai suaugę kažką nuo tavęs slepia. Slepia nuo tavęs, slėps ir tavo sesers. Žinai, neva vaikams nereikia žinoti ir bla bla bla. Suaugėlių reikalai, - pavartė akis. - Tačiau tu vis tiek gali bandyti kažkaip išsiaiškinti. Pavyzdžiui, paieškoti kokių nors įdomių daiktų ir panašiai, - svarstė.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 30, 2021, 12:03:51 am
- Taip Dori, aš suprantu, kad tu ant jų supyksti. Aš tik svarstau kodėl jiems tai nenormalu. Žinai juk, žiobarai kuria filmus, pasakas, istorijas apie magiją. Man tiesiog keista, kad jie taip reaguoja, kad nenori domėtis tavimi ir laiko tai kažkokiu išsigimimu, na diagnoze kabutėse. Na gerai, baimė tarkim, bet jie vis tiek turėtų po truputį domėtis o čia... Keista, kad jie to taip nepakenčia. Juk šitaip jie netenka tavęs. Man atrodo, čia daug didesnis nuostolis, nei tai, kad tu ragana.
Alano galvoje virė daug minčių. galvojo apie Aurį, apie tėvą, prisiminė tą kivirčą su juo. Tėvas baisiai supyko, nes jis papasakojo Enrikai apie magiją. Mąstė berniukas ir apie tą kitą seną giminę.
- Žinai, būtų labai įdomu pasiaiškinti kodėl toji moteris sieja tave su Delleghardžiais. O kas dėl maniškių. Atsimeni, aš tau prie ežero pasakojau apie senus paslėptus vudu užrašus. Noriu juos rasti. Gal mano šeima vėl ką nors su tuo suka nežinau. Noriu žinoti ir kas buvo toji mergina. Auris vis dar mėgina prie manęs prisigretinti, bet aš jo vengiu. Gal reiktų nevengti. Gal tada daugiau sužinosiu. Bet įsivaizduoji Dori, net po to, ką mačiau aš jo pasiilgstu. Tikriausiai Auris į siuntinį įdėjo šitą knygą, kurią tau daviau. Maniau tėvo teks prašyti ilgai ir man labai keista, kad ji taip greit atsirado pas mane. Taigi, tikriausiai tėvas ne namie. Matyt Auris dvare ir gavo mano laišką.
Berniukas liūdnai atsiduso. Nejučiomis ištraukė sesers laišką, parašytą ant paprasto popieriaus lapelio. Alanas pavartė jį rankose. Galvojo kokia gi ji užaugs? Akimis perbėgo pirmas eilutes ir staiga įsitempė.
- Ot velnias, Frederika susirgo slibinraupiais.
Nerimastingai pasakė.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 30, 2021, 01:12:05 am
Dori atsiduso. Ji niekada nesvarstė, kodėl jos tėvai yra nusiteikę prieš magiją. Tiesiog plūdo pykčiu dėl to ir ėmė jų neapkęsti. Bet Alanas pasakė vieną taiklią mintį: dvylikmetės tėvai tikrai turėtų po truputį imti viskuo domėtis. Deja... Situacija kuo toliau, tuo labiau darėsi komplikuota, bet Dori nenorėjo daug apie tai galvoti. Jai buvo lengviau pasakyti, kad jos tėvai - suknisti žiobarai.
- Ai... žinai, tegul eina tie mano tėvai...
Mendel riebiai riebiai nusikeikė. Šią akimirką kažkodėl jai buvo svarbesnė Alano šeima.
- Iš tiesų tau būtų naudinga imti bendrauti su Auriu, - susimąstė. - Ir... na, nežinau, galbūt pavaidinti šiek tiek kitokį prieš jį ir savo tėvą, - ėmė mokyti draugą klastuoliškumo, - kad jie imtų tavimi labiau pasitikėti, kitaip į tave žiūrėti.
Įdomu, kodėl tas Auris bando prisigretinti Alanui, jeigu Alanas toks gerietis? Gal ir Auris nėra jau toks blogas? Kaip Dori buvo smalsu, kas ten atsitiko su ta mergina!
- Gal tada pavyktų ką nors sužinoti, - mirktelėjo.
Dori užisinorėjo pažinti Alano šeimą. Ir mamą, ir tėtį, o ypač pusbrolį Aurį. Tamsiaplaukė tikėjo, kad jai pavyktų išpešti kokios nors informacijos. Ir vis tik, kokia faina šeima, pamanė Mendel nepaisant to, kad išgirdo ir išties baisių dalykų. Paslaptys žadino jos smalsumą.
Draugas išsitraukė tą prikeverzotą laišką.
- Slibin... slibin kuo? - pakėlė antakį Dorį.
Dėl Merlino barzdos, užtat ir nekenčiu savo tėvų. Per juos nežinau net ir turbūt elementariausių dalykų. Tačiau Dori jau buvo ir gerai nuverkusi, ir išsikalbėjusi. Ji neketino vėl praskysti. Todėl pagavo netoliese šuoliuojančią šokoladinę varlę, be gailesčio ją sukramsnojo, ir laukė, kol prabils Alanas.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 30, 2021, 06:04:56 pm
Dėl šio pokalbio Alanas pamiršo net tai, kad juodu čia galima sakyti įkalinti. Juk  nežino kaip iš čia išeiti.
Šis vakaras jam atrodė ypatingas. Berniukui patiko, kad jie taip nuoširdžiai pasikalbėjo apie viską. Ir apie Dori gyvenimą ir jis pats  pirmą kartą kam nors pasakojo apie taip slegiantį nutikimą miške. Ir  Net tai, kad pabėgo. Niekam, net Enrikai nepasakojo apie nukryžiavimo kerus. Gal todėl, kad nenorėjo gąsdinti. Jau ir taip Enrika prisibijojo Alano tėvo.
- Taip, teisingai. Man taip ir reikia elgtis. Reikia leisti su jais daugiau laiko ir visa kita. - Kaip jis norėjo su Auriu praleisti daugiau laiko, bent jau kažkada to labai norėjo, o dabar? O jeigu Auris nužudė tą merginą? Grįžo prie savo ankstesnių apmąstymų jis. Bet net jei taip, jei noriu ką nors išsiaiškinti, turiu įsilieti į savo šeimą kiek įmanoma.
- Slibinraupiai bjauri liga. Gali būti net mirtina. Kyla didelis karštis ir atsiranda tokie bjaurūs skauduliai.
Jis nenorėjo galvoti apie tai, kad seseriai gali nutikti kas nors blogo. Ji persirgs ir pasveiks. Sakė jis sau.
- O ką tu galvoji daryti dėl Delleghardžių? Mėginsi aiškintis ką nors apie juos?
Alanui buvo tikrai įdomu kuo Dori  susijusi su ta juodųjų magų šeima.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 03, 2021, 01:00:04 am
- Taip ir padaryk, - pritarė berniukui, - net jei tau kažkas nepatiks tavo šeimos elgesyje, vaidink, kad patinka. Tada jie bus su tavimi atviresni. Kaip ten sako žiobarai, draugus laikyk arti, o priešus laikyk dar arčiau.
Dori, tu ką, visai pakvaišai? Dėl Merlino barzdos, tu panaudojai žiobarų posakį lyg niekur nieko?!
- Na, gal ir burtininkai šitaip sako, - pasitaisė ir gūžtelėjo pečiais.
Kelias minutes Dori patylėjo galvodama apie Alano sesę ir slibinraupius. Iš pavadinimo tai nepasirodė rimta liga, gal net truputį juokinga. Kažkas kaip žiobariški vėjaraupiai, pamanė Mendel. Dėl Dievo meilės, ir vėl tu apie žiobarus?! Po sekundės klastuolė išpūtė akis. Dėl kokio Dievo, Dori? Taip sako žiobarai! Dėl Merlino, o ne dėl Dievo! Kas tau darosi?!
- Viskas bus gerai, - netikėtai pasakė. - Tavo sesė pasveiks ir viskas bus gerai. O tu sirgai slibinraupiais?
Kai Alanas paklausė apie Delleghardžius, Dori šiek tiek susimąstė.
- Ak, nežinau, Alanai. Nežinau. Per tiek laiko neišsiaiškinau, manai, pavyks išsiaiškinti ką nors dabar? Galbūt reikės paieškoti kur nors bibliotekoje informacijos apie juos ar šiaip, jeigu jie sena burtininkų šeima. Bet nemanau, kad jie bus kuo nors su manimi susiję. Gal tikrai ta moteris buvo tiesiog kvankštelėjusi. O jeigu ir bus susiję, kas iš to? Net jeigu jie būtų kokie nors kurio nors iš mano tėvų giminaičiai, na... koks skirtumas... juk maniškiai vis tiek tik žiobarai, - balse skambėjo nusivylimas.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 03, 2021, 04:09:30 pm
Taip. Jei noriu ką nors sužinoti, tai teks daug dėl to padaryti. Galvojo. Dar nežinojo ką darys su tomis žiniomis. O tikrai, ką darysiu? Na jei ir sužinosiu tai, kas man nepatinka, ką nueisiu ir kam nors apie tai papasakosiu? Jam tai atrodė keista. Na, pirma reikia sužinoti, paskui matysiu kaip kas.
- Taigi, puikus posakis. Žiobariškos patarlės kartais visai nieko. - Nusišypsojo Alanas.
- Labai tikiuos, kad Frederika greit pasveiks.  Aš pats slibinraupiais nesirgau. - Jis net nusipurtė.
Ir vėl mintimis grįžo prie tos senos keistos dingusios šeimynos.
- Nežinau. Kažkaip abejoju, kad kažin kokia ragana atėjo prie tavęs ir ėmė su tavimi kalbėtis. Na nebent jai tikrai visai blogai su galva. Žinai, reikia paieškoti senų nuotraukų. Tikriausiai jų yra net šitoje senoje knygoje.
Jis mostelėjo ranka į ant palangės gulinčią knygą.
- Dar matyt nuotraukų yra ir kur nors bibliotekoje istorinėse kronikose ar šiaip. Žodžiu nuotraukose gal įžvelgtum kokį panašumą su jais supranti? Gaila aš pats tesu matęs tik Aurio draugužį ir tai gana senokai. Na ir jo tėvus akies kraštu. Šiaip stengdavausi nesipainioti jiems po kojomis. Jei norėsi ką nors išsiaiškinti, galėsiu tau padėti pavartyti senas knygas.
Įdomu, kiek jau valandų. Pagalvojo jis.
- Man atrodo reikia pabandyti iš čia išsigauti. O tai liksime čia amžiams. - šyptelėjo berniukas.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 03, 2021, 08:43:29 pm
- Gerai, - atsakė ji draugui omenyje turėdama senas knygas. - Ačiū tau, Alanai, - sekundėlę paglostė grifo petį.
Dori kurį laiką vėpsojo į knygą. Galbūt tikrai joje ras kažką naudingo, na, arba bent įdomaus. Dvylikmetė pagalvojo, kad būtų visai neblogai ją pavartyti Klastūnyno bendrajame kambaryje. Knygos savininkui tai būtų garbė, klastuolio knyga, kurios puslapiai sklaidomi Klastūnyne, pamanė tamsiaplaukė ir paėmė veikalą bei paglostė jo viršelį. Tačiau šiandien Mendel jau jautėsi per daug pavargusi mąstyti. Pokalbis su Alanu buvo be galo atviras ir nuoširdus, bet gerokai klastuolę išvargino. Mergaitė įsivaizdavo, kaip pasidės knygą lovoje po pagalve ir eis pailsėti... Ir čia jos širdis suspurdo: juk mes įkalinti! Ties tais žodžiais ir Alanas prabilo apie tai, jog reikėtų iš čia ištrūkti.
Dori šoktelėjo nuo palangės ir pribėgusi prie durų, pro kurias atėjo, jas atvėrė. Įbėgo tą klasę ir po minutėlės grįžusi tarė:
- Ten tikrai nėra išėjimo. Tikrai!
Ir vėl antrakursę apėmė šiokia tokia panika. Ji ėmė galvoti, kokius kerus galėtų panaudoti norėdama rasti išėjimą ar panašiai. Kažkur smegenų gilumoje gulėjo burtažodis, parodantis slaptas duris ar kažką tokio, bet šią akimirką Mendel jo niekaip nepavyko prisiminti.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 03, 2021, 11:23:11 pm
Dori pasakė, kad klasėje išėjimo nėra. Tada Alanas nutaikė savo lazdelę į duris.
- Flagrate. - Ant jų pasirodė ugninis kryžius.
- Taip nepaklysim. Durys juk keičia vietą.
Pasakė ir ėmė naršyti. Atidarė vienas duris. Čia spingsėjo mažutė liepsnelė, kabanti palubėje.
- O čia tai bent! - Šūktelėjo berniukas bruzdėdamas viduje.
- Kiek čia visokio šlamšto prikišta oho.
Sandėliukas buvo nedidelis. Visai mažas. Ir užverstas daiktų kalnu.
- O Dori, radau tikrą lobį!
Linksmai šūktelėjo ištraukdamas apdulkėjusį vandens šautuvą. Matyt kas nors jį čia seniai pamiršo. Pagalvojo jis. Išėjimu čia nė nekvepėjo, užtai buvo kitų įdomių dalykų.
Alanas nupūtė dulkes nuo šautuvėlio ir ėmė leisti į jį vandenį.
- Aguamenti. - Pakartojo kelis kartus ir pistoletas buvo pilnutėlis vandens. Berniukas jau buvo visas dulkėtas. Išlindo iš ten ir pasakė.
- Ką manai apie ledinį dušą Dori? - Ir nusitaikė į mergaitę.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 04, 2021, 06:35:52 pm
Ugninis kryžius? Alanas mane stebina. Dori pakėlė antakį. Kryžius, ir dar iš ugnies, buvo labiau klastuoliškas, o ne grifiškas ženklas ir mergaitė nejučiom šyptelėjo.
Draugas atrado kažkokį sandėliuką. Mendel atėjo ir įkišo nosį pažiūrėti. Tikrai, sandėliukas buvo toks prigrūstas įvairaus šlamšto, kad net akys raibo. Antrakursė tikėjo, kad tarp jo vis tik bus ir kokių nors įdomių, ar net vertingų, daiktų. Tačiau nespėjus imti nagrinėti, Alanas parodė tą savo neva rastą lobį. Tai buvo žiobariškas vandens šautuvas. Na, nebent ir ypatingi vaikai su tokiais žaisdavo, tačiau mergaitė tuo labai abejojo. Čia tikrai bus žiobarų daiktas. Ji iš dalies net supyko. Ką, dėl Merlino barzdos, Hogvartse veikia žiobariškas žaislas? Kas drįso šitaip suteršti šią magišką vietą ir į ją atsitempti tą nesąmonę?
Alanas, regis, jautė azartą. Jis jau visas buvo dulkėtas ir pildė tą šautuvą vandeniu.
- Na, - galvojo, ką atsakyti draugui, - vaikystėje esu su tokiais šautuvais žaidusi, - gūžtelėjo pečiais. - Tikriausiai numanai, ką aš galėčiau manyti apie žiobarų žaislus, - nusijuokė.
Alanas buvo vos vieneriais metais jaunesnis už Dori, tačiau Dori nei šiais, nei praeitais metais netraukė tokie žaidimai. O grifas ir su rogutėmis čiuožti norėjo, na, gerai, jei ne mano lazdelė, būtų buvę visai smagu ir, regis, mielai būtų sužaidęs vandens karą. Aš juk negaliu vieną dieną bandyti nužudyti vilko oloje, o kitą užsiimti tokiais žaidimais, pamanė klastuolė. Galbūt Alanas įpratęs žaisti su savo sese, todėl tai jam atrodo įprasta?
Mendel, išsitraukusi burtų lazdelę, paleido iš jos švelnią vandens srovę. Tada susikaupė ir pabandė iš tos srovelės kai ką padaryti.
- Bulijux vandentikius, - ištarė ji pati stebėdamasi, kaip jai jau antrą kartą praverčia Sabrinos mokyti kerai.
Virš Alano galvos susikaupė didžiulis didžiulis vandens debesis. Mergaitė šyptelėjo, mat nesitikėjo, kad pavyks iš pirmo karto. Ji nei neketino to vandens paleisti ant Alano, ir pati nenorėjo sušlapti, nes jai niekada nepavykdavo iki galo išsidžiovinti nei savęs, nei draugų, o nežinia, kiek laiko dar mokiniams teks čia praleisti.
- Ką manau apie ledinį dušą? Manau, kad dušas bėga iš viršaus, - mirktelėjo ir pasiūbavo debesį.
Mergaitė išgirdo, kad kažkas tame sandėliuke sukrebždėjo, tačiau pažiūrėti negalėjo, nes būtų nukreipusi dėmesį nuo vandens debesies ir jį paleidusi.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 04, 2021, 07:44:44 pm
- Oi ne, dušas tikrai ne ten. - Pasakė ir norėjo aptaškyti Dori nuo galvos iki kojų, bet tada sukluso. Kas ten po galais baldosi? Matyt Salazaro Klastuolio šmėkla neranda ramybės. Nusivaipė mintyse ir nusisuko pažiūrėti kas ten vyksta.
Ir jam teko staigiai atšokti, nes Berniuko link stryktelėjo sena bjauri šluota. gal krentanti žvaigždė, o gal dar senesnė.
- Po galais, man atrodo užkliudžiau tą kvailą kambarį, iš kurio negalima nieko imti. Vėliau aš tau papasa... - Iš kambario pasipylė daiktai. Dar kelios senos šluotos, knygų kaugė. Atriedėjo kamuolys. Atitarškėjo aplūžę kastuvai, kauptukai ir panašūs daiktai, gal kada naudojami kokio ūkvedžio ar gal net herbologo. Ten buvo ir dar daug visko. Daiktai ėmė supti juos abu žiedu. Šimts slibinų, sujudinau visą širšių lizdą. Bambėjo jis mintyse.
Iš kambario į ritinį susuktas išriedėjo senas apiplyšęs gobelenas ir prisilietė prie Grifiuko rankos. Tada staigiai išsitiesė ir apvyniojo jį nuo galvos iki kojų.
Alanas bandė nusiplėšti tą bjaurybę nuo savęs, o gobelenas sunkus ir dvokiantis kažkuo senu spaudė ir veržė vis labiau. Kas galėjo pagalvoti, kad atversiu kapinyno duris. Siuto jis. Daiktų barškėjimas darėsi vis garsesnis. Alanas seniai jau numetė šautuvėlį, kuris irgi ėmė ridinėtis grindimis ir taškyti vandenį.
Pirmakursis sugrabaliojo savo burtų lazdelę kišenėje ir dusliu prislopintu balsu pasakė.
- Mo... Mobiliarbus gobeleną. - Sunkus gobelenas pakilo oran. Alanas įkvėpė šviežio oro, o tas kvailas daiktas nukrito ant žemės.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 04, 2021, 11:36:33 pm
Staiga Alano link kažkas atskrido, tačiau Dori žinojo: ji negali nukreipti nei akių, nei energijos, nei apskritai dėmesio nuo to sumauto debesies, nes kitaip ir ji, ir grifas bus šlapi nuo galvos iki kojų. Tamsiaplaukė akies krašteliu pamatė, kad tai yra šluota, ir tuomet debesis susverdėjo, tačiau mergaitė sugebėjo jį sviesti tolyn. Vos tik tai padarė, debesis subliuško ir visos koridoriaus grindys kone paskendo vandenyje. Dvylikmetės batai jau buvo šlapi. Nu va, pridirbau, subarė save mintyse.
- Kokį kambarį? - susidomėjo Dori.
Tačiau kalbėtis nebebuvo kada. Vaikus ėmė supti įvairiausi daiktai! Mendel pasijuto išties nejaukiai. Ar daiktai juos gali nuskriausti? Juk tai neturėtų būti baugiau už kokius nors padarus, tiesa? Dėl Merlino barzdos, juk čia tik daiktai, nusišaipė mergaitė, tačiau ties ta mintimi Alaną įsuko kažkoks gobelenas.
Šiaip jau pavojaus atvejais Dori nebuvo linkusi klykti. Ji veikdavo. Burtų pagalba. Tačiau vaizdas buvo tiesiog kraupus. Alanas kybojo neaukštai ore spaudžiamas to gobeleno, kurio nelaikė niekas. Iš mergaitės lūpų pasigirdo siaubingas riksmas. Gobelenas pats dorojo berniuką ir atrodė, kad jį tuoj pribaigs. Mergaitė suprato, kad tiesiog negali nei sprogdinti, nei kaip kitaip naikinti gobeleno, nes tokiu atveju ji naikins ir savo draugą. Ką, po velnių, man daryti?! Kol Dori panikavo bandydama sugalvoti, kokie kerai padėtų Alanui, vaikus apsupę daiktai ėmė drebėti ir viskas atrodė kaip per žiobarų siaubo filmą. Tą pačią akimirką Alanas pats sugebėjo išsilaisvinti iš to gobeleno ir šis pakilo dar aukščiau į orą.
- Bombardo! - suriko Dori nutaikiusi burtų lazdelę į gobeleną.
Gobelenas sprogo ir jo skutai ėmė kristi žemyn tartum lietus. Bet snausti vis dar nebuvo kada, mat susprogdinus gobeleną kiti daiktai dar labiau pašėlo. Kai kurie jų taip pat paliko į orą ir sprogo savavališkai, o įvairūs indai, tokie kaip lėkštės, stiklinės ir net arbatinukai su puodais ėmė skristi į mergaitę. Ši apsiginti nespėjo, todėl atsitūpė ir susigūžė. Akimirksniu ėmė skaudėti galvą ir nugarą, nes indai į klastuolę skrido su jėga ir be gailesčio.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 05, 2021, 01:01:09 pm
Aplinkui telkšojo vandens klanas. O garsai buvo tokie smarkūs, tarytum vyktų koks karas.
Susprogus gobelenui daiktai regis dar labiau įniršo. Indai žiauriai puolė Dori, O Alanas neįsivaizdavo ką daryti. Na ir kas, kad žinojo kai ką apie šį kambarį? Tai veikiau labiau gąsdino, o ne padėjo.
Mergaitė susigūžė, o į ją pasileido daiktų spiečius. Pats Alanas dabar buvo gana laisvas. Ir nesugalvodamas nieko geriau šoko pirmyn, prie Dori ir pamėgino užstoti nuo tų daiktų, kad bent jau ne viskas kristų ant jos.
Iš kambario iščiuožė dar ir senas mokyklinis stalas, jis lėkė link vaikų taškydamas vandenį.
Alanas čiupo Dori už rankos ir ėmė temti tolyn. Pikti įsiutę daiktai juos vijosi. Prakeikimas, kaip šitaip galima... Kaip galima užkerėti. Kaip iš vis į galvą gali šauti tokios nesąmonės? Na aišku, nieko čia stebėtino kai pagalvoji.
Alanas atplėšė kažkokias duris. Beveik visas jau blokavo daiktai, kurių atrodo čia tik daugėjo.
Taigi, jis įlėkė kartu su Dori į tą patalpą ir užtrenkė duris. Abu buvo apsibraižę, už durų piktai tarškėjo pamišę daiktai.
- Šitas kambarys... Auris sakė, jog kalbama, kad jį užkerėjo pats Tomas Ridlis, kai čia mokėsi. Ir neklausk kam. Matyt tai mielas jo pokštas. Rado daiktų sandėliuką ir padarė smagų darbelį. Nežinau kaip juos sukišti atgal.
Išbėrė berniukas vienu atsikvėpimu.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 05, 2021, 02:33:16 pm
Alanas bandė užstoti Dori ir apsiėmė ne vieną ir ne du daiktų smūgius, skirtus mergaitei. Ar koks klastuolis būtų taip pasielgęs? Veikiausiai ne. Ar Dori būtų taip pasielgusi? Dėl Merlino barzdos, vargiai. Tamsiaplaukė pajuto, ką reiškia grifiška širdis.
Daiktai, regis, apsiraminti neketino. Dabar jau į vaikus skrido ne tik indai, tačiau kas papuolė. Alanas ėmė tempti Dori kaži kur, ir galiausiai bendražygiai kažkur ėmė bėgti. Dvylikmetė tik laikė rankoje draugo skolintą knygą stipriai stipriai. Net ir tokioje situacijoje buvo pasiryžusi šią saugoti. Kad tik nepamestų! Ne tik dėl to, kad norėjo paskaityti. Ką pagalvotų ir ką darytų Alano tėvas, jei Dori knygą praganytų?
Vaikai atsidūrė kažkokiame kambaryje. Į jo duris su didele jėga trankėsi daiktai. Koridoriuje girdėjosi tikra sumaištis. Mendel pagalvojo, kad nežinia kas būtų galėję nutikti, jeigu ji tą sandėliuką būtų apžiūrėjusi viena.
- Colloportus, - tarė nutaikiusi burtų lazdelę į duris ir šiose užsirakino spynos.
Dori nebuvo tikra, kad tai padės apsisaugoti nuo pasiutusių daiktų ar kitų šios vietos blogybių, ypač tuo atveju, jeigu čia kadais pasidarbavo Voldemortas. Antrakursė žinojo, kad yra pavojuje, tačiau mintis, jog tokių eibių prikrėsti čia galėjo ne kas kitas, o juodžiausias visų laikų magas, kai buvo mokinys, na, mergaitei teko pripažinti... tokia mintis ją žavėjo. Bet po sekundėlės Mendel ir vėl supanikavo. O jeigu dabar jie patys negalės iš šio kambario išeiti ir bus įkalinti ne tik koridoriuje, bet čia? Tačiau dabar mergaitė to tikrai netikrins...
Šiek tiek atsikvėpusi Dori apsidairė po kambarį. Tai buvo tartum senoviška svetainė. Tamsus ąžuolinis stalas per vidurį. Aplink jį - nemažai raštais margintų fotelių. Daug spintelių ir knygų lentynų. Židinys.
Dori atsisėdo ant vieno iš fotelių ir atsikvėpė. Bent jau kol kas čia buvo ramu. Pagalvojo, kad galbūt reikėtų užkurti židinį, nes patalpa pasirodė vėsi. Tačiau nedrįso, bijojo ko nors pridirbti.
- Na ir dienelė, ar ne? - paklausė Alano. - Kaip mes iš čia išeisime?
Už kambario durų vis dar girdėjosi siaubingas triukšmas.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 05, 2021, 10:34:51 pm
Alanas sudribo į fotelį priešais Dori. Atrodo tik dabar pajuto dieglius ten, kur trenkė daiktai. Prakeiktas Voldemortas su savo netikusiais pokštais. Jei tu dabar čia būtum aš tikrai... Et, ką aš jam galėčiau padaryti...
Kambarys buvo pasiutiškai šaltas. Įdomu, kuriose dar vietoje tas mulkis bus pasidarbavęs?
Alanas pastebėjo, kad Dori išsaugojo knygą. Jis apie ją buvo visiškai pamiršęs ir pajuto draugei dėkingumą, nes jei knyga dingtų... Ji buvo vienetinė, užburta taip, kad negalėtum padauginti jokiais kerais. Taigi tėvas pasiustų, jei jo kolekcinė knygą dingtų.
- Dienelė tai tikrai super. Dar sakyčiau pigiai atsipirkome.
Daiktai toliau darė chaosą, išeiti iš čia būtų tikrai kvaila.
- Kaip manai, ką galvojo Voldemortas? Na vis tiek kažkaip tuos daiktus reikia numaldyti. Jei tarkim jis pats netyčia užkabintų ką nors sandėlyje, tai nemanau, kad norėtų visa tai patirti. Nors matyt Voldžiui nebūdavo tokių smagių nesusipratimų. Tiesą sakant visai nenoriu iš čia eiti. Gal tie daiktai patys apsiramins.
Alanas tuo labai giliai abejojo. Galvoje sukosi mintys. Jei tikrai tai buvo Ridlio darbas, tai ar nebus jis sugalvojęs ko blogiau. Na tarkim, kad reikia kokios aukos, kad daiktai liautūsi, arba dar kažko. Staiga, jam šovė mintis.
- Ei, o gal juos veiktų Immobulus burtažodis? Gal jis juos užšaldytų ir sustingdytų. Sustink kerai tikriausiai netinka, nes jie veiktų tik po vieną daiktą. O Immobulus juos visus. Kaip manai verta pabandyti?
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 08, 2021, 11:53:23 am
- O tu manai, kad jau atsipirkome? Man baisu pagalvoti, kas gali nutikti toliau, - atsiduso. - Tikiuosi, mums nereikės čia apsigyventi, - pajuokavo, tačiau tame juoke šmėstelėjo neramumas.
Dori glostė knygos viršelį, o tada Alanas paklausė, kaip ji mananti, ką galvojo Tamsos Valdovas, kai atliko šituos darbelius. Jei atliko. Mendel susimąstė.
- Ką jis galvojo? O, jis tikriausiai tada buvo visai mažas. Kaip mes, - Dori susiraukė supratusi, kad pavadino save ir Alaną mažais. - Na, jis kaip ir turėjo būti viename iš pirmųjų kursų. Nes tai atrodo kaip išdaiga. Ar ne? Kurių galų Voldemortui reikėtų užkeikti daiktus skirsti į taikinį? Tik skristi. Jeigu jis būtų ką nors čia slėpęs, - samprotavo, - tikrai nebūtume taip lengvai iš ten pabėgę. Juk tai didžiausias visų laikų juodasis magas, Alanai, - tai tariant klastuolės balse jautėsi pagarba. - Jeigu Tamsos Valdovas iš tiesų čia buvo atklydęs, manau, kad jis buvo dar labai jaunas ir tiesiog norėjo pasilinksminti, bet kodėl šituo labai abejoju, ar Voldemortas kada nors gyvenime apskritai būtų norėjęs linksmintis? Taip, jis irgi buvo vaikas, bet jis tai jau tikrai buvo kitoks. Labai kitoks. O gal pasipraktikuoti kerus. Taip, greičiausiai jis čia mokėsi kerų galvodamas apie savo ateitį, - nusprendė dvylikmetė. - O apie tai, kas bus toliau, - mergaitė ėmė juoktis. - Kurių galų jam galvoti apie pasekmes? Jis padarė tai ir išėjo. Manau, kad jam mažiausiai rūpėjo, kas užkliudys šiuos daiktus. Manau, kad jis nei pagalvot nepagalvojo, kad galėtų čia įkliūti pats. Užtat jis ir yra toks garsus, Alanai. Jis padarė tiek daug dalykų. Nemanau, kad galima tiek daug pasiekti, - susizgribo. Alanui tai nepatiks. - Na, turiu omenyje, tiek daug nuveikti, jeigu galvosi apie tuos, kurie įklius arba pats bijosi įkliūti. Todėl aš niekada nebūčiau gera juodoji burtininkė, - nuramino draugą, - nes aš tiesiog per daug apie viską galvoju.
Dori dar kurį laiką žiūrėjo į tolį galvodama apie Voldemortą. Ar tai tikrai jis užbūrė tuos daiktus? Jeigu tai tai jis ir norėjo kažką paslėpti, Dori ir Alanas nebūtų taip lengvai iš tos vietos pasprukę. O jeigu jis tai darė besipraktikuodamas, kai buvo gal Dori amžiaus arba vos vos vyresnis... Ar vaiko kerai gali išlikti metų metus ir taip puikiai veikti? Ar Dori sugebėtų taip kažką užburti? Dėl Merlino barzdos, ne. Niekaip. Bet juk Voldemortas buvo ypatingas. Tačiau ir Dori gera kerėtoja. Kaži, ar čia lankėsi Voldemortas, nusiminė Dori. Tačiau viduje kažkur dar kirbėjo viltis. Man būtų garbė.
Mendel mintis pertraukė Alano siūlymas dėl kerų panaudojimo.
- Žinoma! - akimirksniu atsakė. - Labai gerai idėja!
Taip, Alano idėja pasirodė puiki. Tačiau ką dabar daryti, tiesiog imti ir atverti duris? Dori ėmė svarstyti, kaip viskas turėtų atrodyti, bet iš židinio pasigirdo kažkoks garsas. Širdis į kulnus nusirito. Ar jie ir šiame kambaryje nėra saugūs? Kas atsitiks dabar?
Su didžiule baime rankose, kojose ir sieloje Dori atsistojo. Ji tiesiog ėmė tirtėti. Vis tik dar visur skaudėjo nuo smūgių iš tų nelemtų daiktų. Ar vaikams teks dar kažką ištverti ir dar su kažkuo susidurti? Kambarys prabangus. Jis neatrodo vaikiškas. Neatrodo kažkoks niekam nereikalingas šlamštas, kaip kad tas sandėliukas. Galbūt dabar teks stoti akis į akį su tikrai šiurpiais, nevaikiškais dalykais? Dori rankoje gniaužė burtų lazdelę. Ne, ji šį kartą nepasiduos. Ji nesigūš ir nebandys pabėgti. Ji kovos.
Apie tai galvodama tamsiaplaukė ėjo židinio link, tačiau prieiti prie jo nespėjo. Iš jo išskrido gal šimtas šikšnosparnių ir ėmė kaip patrakę duotis po kambarį. Mendel žinojo, kad šie yra mėgėjai įsivelti į plaukus, todėl dengėsi galvą. Nors prieš kelias akimirkas dvylikmetė sakė, kad kovos, tačiau netrukus jau buvo už vieno iš fotelio. Atsitūpusi ir susigūžusi ji bandė save saugoti.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 08, 2021, 04:15:29 pm
Taip, Dori teisi. Mes dar nė velnio neatsipirkome. Mes įkalinti čia ir išeiti būtų kvailystė. Net jei ir bandytume burti, juk daiktai dar vis brazda už durų.
- Taip. Žinoma, jam nerūpėjo jokios pasekmės. Gal tai buvo mėginimas treniruoti galias, bet žinai, man taip neatrodo. Tie daiktai nori mus užmušti. Kad ir tas prakeiktas gobelenas. O indai... Dabar juk nėra jokio taikinio, mes čia, o tie daiktai ten vis dar mėgina įsiveržti. Gal Voldemortas, jei žinoma tai jo darbas, norėjo pažaisti su kokiais pirmakursiais. Juk mokykloje jis buvo žinomas kaip geras žmogus ar ne? Galėjo čia atvilioti kokį mažių ir pažiūrėti ar gerai veikia jo kerai. Ir pasimėgauti to žmogaus kančiomis. Ir žiūrėk, mudu  įkliuvome ar ne? Na aš žinoma prisidirbau ir dabar mes čia. Nežinome ką daryti. Arba žinoma jis čia ką nors paslėpė. Arba dar kas nors.
Pasiūlyti būdą pabėgti tai jis pasiūlė, bet atverti durų Alanui absoliučiai nesinorėjo.
Tada, kaži kas sutraškėjo židinyje. Ir iš jo pasipylė visas debesis šikšnosparnių. Jie cypavo ir plakė savo sparneliais.
Alanas stryktelėjo nuo fotelio, nes pajuto aštrius dantukus. Jie įsikirto į petį. Berniukas suaimanavo iš skausmo, mėgino atplėšti padarą ir Alanui regis pavyko.
- Immobulus! - Šūktelėjo, bet kerai kažkodėl neketino veikti. Arba aš negebu jų paleisti, arba šikšnosparniai kažkokie užkerėti. Tada, kažkas garsiai dunkstelėjo į duris. Galbūt pamišęs stalas. Ir jos subraškėjo. Sunkusis daiktas trinktelėjo dar kelis kart ir duryse pasirodė didelis plyšys, pasipylė medžio nuolaužos.
Dori tupėjo už fotelio, ją supo spiečius šikšnosparnių.
- Dori, po šimts dink iš ten greičiau! - Vos tik duryse pasirodė plyšys, daiktai svetainėje irgi sujudo. Ir didelis fotelis pamažu pajudėjo mergaitės pusėn.
Jei tai Voldemorto darbas, tada tai padaryta tikrai ne veltui. Alanas kovojo su savimi kelias brangias sekundes. Ant jo pečių, į plaukus tūpė šikšnosparniai. Berniukas jautė, kaip jų aštrūs dantukai sminga į odą. Daiktai plūdo pro skylę, ją didindami, stalai ir foteliai karingai pajudėjo. Jeigu tai Voldemorto darbas, tada aš gal ir žinau ką daryti.
Alanas įsivaizdavo gyvatę. Matė ją kuo puikiausiai. Tuomet prabilo šnypštūniškai. Liepė daiktams ir šikšnosparniams liautis.
Ir pamažu viskas ėmė rimti. Šikšnosparniai aptūpė berniuką, bet neatrodė pavojingi. Daiktai sustingo. Alano širdis pašėlusiai daužėsi. O galinėje kambario sienoje pasirodė siauros medinės durelės.
- Tik niekam nesakyk, kad tai galiu. Prašau. - Išmikčiojo jis.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 09, 2021, 10:32:01 pm
Dori matė, kaip Alanas kenčia dėl šikšnosparnių. Nežinia kodėl, tačiau pačią mergaitę šikšnosparniai puolė šiek tiek mažiau nei grifą. Galbūt jie jaučia, kad aš klastuolė? Alanas pabandė burtais sustabdyti šikšnosparnius, tačiau nepavyko. Velniava. Netrukus ir aplink tamsiaplaukę skraidė tie paukščiai, o mergaitė klykdama ėmė blaškytis po kambarį. Vienas paukštis jai įsegė į ranką, tad dvylikmetė ėmė jį smaugti, bet nesėkmingai, mat tada šis jos ranką ėmė dar labiau kapoti.
Durys jau buvo išlaužtos ir dabar kambaryje skraidė ne tik šikšnosparniai, bet ir daiktai, įskaitant ir šio neva saugaus prieglobsčio baldus. Mendel ėmė šaudyti įvairius kerus, kokie tik šmėstelėdavo mintyse, tačiau tie kerai neveikė! Dėl Merlino barzdos, jie neveikė! Antrakursė pradėjo panikuoti ir toje sumaištyje dairytis Alano. Neliks nieko kito, kaip tik bėgti. Ranka vis dar tvirtai laikė knygą, tolėliau matėsi Alanas. Metas sprukti, nutarė mergaitė, tačiau nei nepajudėjusi akimirksniu sulaikė kvapą. Gyvatės šnypštimas. Iš Alano lūpų. Akimirksniu nurimę daiktai. Šikšnosparniai, sutūpę prie Alano tartum jo pavaldiniai. Ką tik pasirodžiusios durelės. Tai bus išėjimas. Ir tu jautiesi didesne klastuole už jį? Ką jis, dėl Gringotso goblinų, veikia Grifų gūžtoje?
Daiktai ėmė tvarkytis. Jie išskrido. Baldai susistatė į vietas. Šikšnosparniai nuplazdėjo atgal į židinį ir dingo, o židinyje užsikūrė jauki ugnis. Durys susitaisė. Dori greitai pažvelgė į abejas duris: į tas, pro kurias vaikai atėjo, ir į naujai atsiradusias.
- Colloportus! Colloportus!
Klastuolė užrakino ir vienas, ir kitas duris. Kad tik nesugalvotų pabėgti, nusigando mergaitė, mat Alanas pasirodė pasimetęs. Dori greitai pribėgo prie jo. Nežinia, ką norėjo daryti. Apkabinti, kad jis tai moka. Apšaukti, kad yra grifas. Apkaltinti, kad anksčiau nepasakė. Giliai kvėpuodama ji tarė:
- Nesakysiu! Ar seniai tai gali? Visada galėjai? Ar tai žino tavo tėvai? Ir kodėl, dėl sodo nykštukų, tu toj Grifų gūžtoj...
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 09, 2021, 11:38:14 pm
Kambarys pasidarė jaukus ir šiltas. Ant berniuko pečių tupėjo taikutėliai šikšnosparniai. Tiesą sakant ta kvaila baimė ar kaltės jausmas ar dar kažkas greit dingo. Alanas pasijuto didingai? Ne. Na ne, bet tiesiog... Galingai, štai, koks tai buvo jausmas. Šikšnosparniai šovė į židinį. Ir viskas nutilo. Ir ko dabar pradėjai? Dievaži Alanai, kartais tu tikrai...
Dori užrakino duris. Jis matė, kokia ji susijaudinusi. Grifas klestelėjo ant patogaus fotelio ir net nusišypsojo.
- Kam dabar užrakinai tas duris? - Paklausė.
- Po šimts, tuojau žinosi visą mano biografiją nuo A iki Z. - Alanui staiga sugrįžo visai nebloga nuotaika.
- Ai. Nekreipk dėmesio. Tiesiog šnypštūnai... Na žinai, kalbos dažnai apie juos sklinda. O tai, kad turiu šią galią žinau jau labai seniai. Kažkada gal kai buvau ketverių išvykome į šeimos iškylą su mama ir tėčiu. Buvo ir Aurio šeima. Auris kaip visada pasiėmė mane pasivaikščioti. Ir tu gi žinai koks aš laimės kūdikis. Jei jau gali kas nutikti, tai ir nutiks. Va kaip ir šiandien. Užkabinau šautuvėlį ir še tau kad nori. Tai žodžiu, ėjome miško keliuku ir Aš išgirdau kažką plūstantis. Labai susidomėjau ir nėriau pažiūrėti kas ten. O ten rangėsi gyvatė. Labai nepatenkinta, nes nuo jos paspruko grobis. Aš išsigandau, pamaniau, kad ji man įgels. Bet žinoma nieko neatsitiko. Mudu įsispoksojome vienas kitam į akis ir aš pirmą kartą netyčia prabilau šnypštūniškai. Prašiau jos šliaužti sau, o toji taip ir padarė. Kad tu būtum mačiusi Aurio veidą tuo metu. Taigi, visi labai džiūgavo. Nes mūsų šeimoj šnypštūnai gimsta labai retai. Dabar aš esu vienintelis toks giminėje. Tėvas taip džiaugėsi. Bet kaip žinai vėliau aš jį nuvyliau. Pas mus šeimoje gimsta mokančių gyvačių kalbą todėl, kad esame susigiminiavę su pačiais Gontais. Manau apie juos tikrai žinai. Aišku, jie jau visi išmirę. Tai va taip ir yra. O tau nejau keista, kad aš esu Grifų Gūžtoje? Koks iš manęs Klastuolis Dori?
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 10, 2021, 07:06:40 am
- Kam užrakinau duris? Tiesiog pamaniau, kad gali pasprukti, - nusijuokė ir atsisėdo į fotelį greta draugo.
Dori klausėsi, ką Alanas pasakoja apie pokalbį su gyvate, jeigu tą bendravimą galima taip pavadinti. Žinoma, Alano giminė ne šiaip sau sena burtininkų giminė, bet turi sąsajų su pačiu Voldemortu. Tamsiaplaukė taip nekantravo pradėti skaityti tą knygą! Kaži, ar ten kas nors bus paminėta apie Senklerius? Tai žinoma, kad bus! O kaip kitaip!
Alanas dabar jautėsi šiek tiek kitaip, bent jau taip atrodė. Kažkas jo veide ir kūno kalboje bylojo apie didžiavimąsi, tačiau tai Dori nei sekundėlei nesukėlė jokių neigiamų emocijų, mat ir ji Alanu didžiavosi. Tiesa, jautėsi ir pavydo, tačiau šis buvo baltas. Dvylikmetė džiaugėsi už draugą, ypač dėl jo tėvo, nes tai tartum pretekstas gerbti Alaną, tačiau tuo pačiu ir pyko, nes... na... jis tiesiog per daug geraširdis. Bent jau taip atrodo. O gal jis tik dabar toks.
Dėl Merlino barzdos, ar aš tai ištariau garsiai? Dori galvojo, kad apie Grifų gūžtą ji garsiai nieko nepasakė. O gal jis skaito ir mintis? Neįmanoma! Tačiau jeigu ir skaitytų, šią akimirką tai nebūtų trukdis. Mat Dori šiandien jautė jam tokią didelę pagarbą, kad būtų net visai smagu, jeigu Alanas tai pajaustų. Bet liaupsinti Mendel neketino. Tai ne jai.
- Kad tu Grifų gūžtoje, man visai nekeista, - šyptelėjo ir prisiminė Alano grifiškus poelgius tiek šiandien, tiek per žiobarotyrą. - Tiesiog man keista, kad tu esi toks, koks esi. Pripažinsiu, buvau pagalvojusi, o gal tu įvaikintas? Tačiau labai abejotina, kad šeima, kuri gerbia gryną kraują, taip pasielgtų. Juk jie nerizikuotų savo gimine, ar ne? Bet šis dalykas tai paneigė. Tu tikrų tikriausias Senkleris, tačiau kitoks nei tavo šeima. Per geras, - mintyse pridūrė.
Keista buvo žiūrėti į Alaną. Dar prieš kokias keturiasdešimt minučių jis norėjo žaisti žiobarišku vandens šautuvu, o prieš penkias minutes kalbėjo šnypštūniškai. Mendel vis dar buvo lengvame šoke. Bet jautėsi laiminga. Ji sėdėjo patogiai susirangiusi fotelyje. Rankos buvo apkabinusios kelius. Židinyje spragsėjo šildanti ugnis. Čia buvo taip gera, kad daugiau niekur kitur ir nesinorejo būti.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 10, 2021, 04:57:44 pm
Šaunumėlis buvo drybsoti išsipleikus puikiame fotelyje. Židinyje degant ugniai. Betrūko tik pyragėlių su visais kitais saldumynais, bet jie pražuvo kažkur koridoriuje ir Alanas neketino jų eiti ieškoti.
- Na, man keista, kad būtent aš galiu susišnekėt su gyvatėmis. Tikriausiai aš atrodau tam pats netinkamiausias žmogus iš savo šeimynos. - Berniukas nusišypsojo prisiminęs šį tą smagaus.
- Kai susirieju su tėvu, kalbu su juo tik šnypštūniškai. Kaip jis tada siunta.
Dabar jau tikriausiai nieko nebegalėtų nutikti, Galvojo. Nebent tu ir vėl prisiveiktum. Nusišaipė mintyse. Taigi jis visai atsipalaidavo.
- Ačiū labai, kad išsaugojai tą knigiūkštę. Aš pats tai šimtu procentų būčiau ją praganęs.
Pasakė.
- Kaip tu manai ar už tų durų išėjimas? O gal ten kas nors įdomesnio. - Alano vaizduotę pagavo mintys apie ką nors slapta ir įdomaus. Ar tau dar ne per daug smagumynų nutiko?
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 12, 2021, 01:39:50 pm
- Taip, tikrai, - atsakė Dori Alanui susimąstydama. - Keista, kad būtent tu. Bet gal tau tai kaip primininas... Na, kad nepamirštum, kas tu esi. Iš kokios šeimos, - kilstelėjo antakį.
Senos, garbingos, grynkaraujės burtininkų šeimos, mintyse dar pagalvojo mergaitė. Jeigu Alanas susišneka su gyvatėmis, greičiausiai jis tikrai kažkuo ypatingas. Tikrai, kodėl jis? Kai giminėje apstu klastuoliškesnių kandidatų. Mendel užsimanė pabandyti draugui ką nors išburti. Tačiau ji suprato, kad šią akimirką tikrai to nesugebės, mat buvo išties ne tik pavargusi, bet jau ir išsekusi.
Šiltai pasėdėjus minkštame fotelyje pasijautė toks stiprus nuovargis, kad Dori paprasčiausiai užsimanė į lovą. Taip taip, ji jau net nebeeis valgyti. Eis tiesiog miegot.
Dvylikmetė nusikvatojo, bandydama įsivaizduoti, kaip Alanas ginčijasi su tėčiu šnypštūniškai, o šis nervuojasi. Po to minutėlę patylėjusi ir glostydama tos storos knygos viršelį, įsižiūrėjo į tas mažytes, prabangias duris.
- Tikiuosi, kad ten išėjimas, - tarė. - Šiandienai nuotykių jau pakanka.
Tamsiaplaukė atsiduso ir atsistojusi nuėjo prie durelių. Širdis daužėsi. O jeigu ten vis tik dar slypi kokie nors pavojai? Pavyzdžiui, šimtas Alano draugių gyvačių? Gniauždama burtų lazdelę Mendel atidarė dureles. Laimei, ten buvo mokyklos koridorius.
- Na ką, šnypštūne, metas grįžti į saugesnes Hogvartso erdves, - pasakė draugui ir išlindo į pirmo aukšto koridorių.
Antraštė: Ats: Klaidingasis koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 12, 2021, 04:51:29 pm
Apie tai, kodėl gi jis gali kalbėtis su gyvatėmis ilgai negalvojo. O smagų prisiminimą, kaip siutina savo tėvą greit išmetė iš galvos. Jį pakeitė sesuo. Neprisigalvok niekų. Sakė jis sau. Pamėgino mintis nukreipti galvodamas apie laukiančius namų darbus, kurių žinojo, kad nepadarys, bent jau šiandien, tai tikrai. Viską maudė, dar tie šikšnosparniai... Ot smagiai siuntinį pasiėmiau. Bet kad ir kaip dabar jautėsi visai nesigailėjo dėl šio vakaro. Išties tai džiaugėsi, kad čia pakliuvo ir kad juodu tiek daug visko apkalbėjo.
Dori atrodė nuvargusi. Ji pakilo iš savo vietos ir nuėjusi atvėrė dureles. Alanas nusekė paskui. Ir todėl, kad norėjo matyti kas ten. Ir dar dėl to, kad jei kas šoktų iš ten galėtų jai pagelbėti. Bet už durų buvo išėjimas. Jis išsekė paskui į mokyklos koridorių. Šyptelėjo ir atsakė draugei.
- Iki Panele iš Klastūnyno.
Ir tada jie patraukė į savo bendruosius kambarius.