Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Monica Lilly Moonlight Liepos 02, 2017, 06:00:29 pm
-
Tai didžiulė menė pietinėje Hogvartso dalyje, požemyje. Čia pilna įvairių keturių koledžų įkūrėjų - Rovenos Varnanagės, Helgos Švilpynės, Godriko Grifo ir Salazaro Klastuolio - daiktų, nuo pirmųjų batukų iki papuošalų, nuo dienoraščių iki ilgiausių referatų. Čia pilna paveikslų, knygų, rūbų, iškamšų, skulptūrų, net plaukų sruogų.......
Monika atėjo į šią menę, nes dievino Roveną Varnanagę ir Helgą Švilpynę. Ją domino tokie dalykai, mergina norėjo sužinoti Varnanagės vaikystės augintinį ar mėgstamiausią Švilpynės spalvą. Ji atidarė menės duris ir išsižiojo.
Menė buvo didžiulė, jos sienos buvo nukabinėtos plakatais, drobėmis, apsiaustais, laikrodžiais, prie sienų stovėjo spintelės, spintos, taurės, įstiklinti pakabučiai, batai, rašikliai, dienoraščiai...
Ilgokai čia pasivaikščiojus Mėnesiena rado netgi nuostabią Varnanagės pokylio suknelę ir tos dienos jos pačios rašytą aprašymą su daugybe įdomių smulkmenų. Monika suprato, kad ši menė kartais gali padėti daug labiau nei biblioteka...
Aš tikrai čia sugrįšiu.
-
Hogvartsas Čarliui buvo tikras rojaus kampelis. Tačiau net ir šis rojaus kampelis turėjo savų "minusų". Vaikinukas ieškodamas bibliotekos, netyčia nuklydo į požemius ir pats to nesuprato. Pamatęs gan dideles duris jis apsidžiaugė. Durys gan didelės. Esu įsitikinęs, kad ten biblioteka, arba koks kitas svarbus Hogvartso kambarys, kuriame tikrai bus žmonių. Pirmakursis nekantraudamas atidarė duris o jos sunkios, deja pamatytas vaizdas jį nuvylė. Jis nepateko į biblioteką. Čia buvo kažkokia menė, kurioje Čarlis buvo vienas. Vaikis įžengė į menę. Patalpa buvo gan didelė, Čarlis apžvelgė patalpą. Pastebėjo, kad čia yra simbolių susijusių su koledžais. Atidžiau juos apžvelgęs, bei paskaitęs jų aprašymus sužinojo, kad pateko į Hogvartso įkūrėjų atminimų menę. Šiek tiek pavaikščiojęs Yardenas išėjo iš menės ir grįžo į Klastūnyno bendrąjį kambarį sekdamas paskui kitą klastuolį.
-
Nėra burtininko, kurio nežavėtų Hogvartso atmosfera. Ne išimtis buvo ir Vintė, dar prieš atvykdama į mokyklą nusprendusi išnaudoti kiekvieną progą pajusti magišką pilies aurą. Būtent todėl saulėtos dienos popietę, kuomet, žinojo, koridoriai bus tušti, taškuota suknute pasidabinusi pirmakursė šokavo Hogvartso įkūrėjų atminimų menės link. Buvo atsargi - nenorėjo sutikti personalo, nes, nors ir nenusikalto, suvokė būsianti paklausta, kodėl nesišildo lauke. Blogiausia, kad atsakymo ir pati nežinojo. Tiesiog šiandien jos viduje kirbėjo pažinimo noras, o svilinantis karštis neatrodė viliojamai.
Didelė patalpa, kaip varniukė ir tikėjosi, dvelkė vėsa. Mergaitė įkvėpė šalto oro. Ramybė. Pirmiausia nusprendė apžiūrėti savo koledžo įkūrėjos - Rovenos Varnanagės - palikimą. Moters sekcija buvo pilna dailių suknelių bei aksesuarų, jos parašytų vadovėlių ir slapto dienoraščio puslapių. Mėlynos akys nespėjo klaidžioti tokia artifaktų daugybe. Ji visuomet mėgo muziejus, tačiau ši menė... Ši menė buvo kai kas daugiau. Joje sudėti daiktai, priešingai nei muziejuose, neatrodė mirę. Akimirką Vintei net pasirodė, kad išgirdo vieną jų kažką sakant, tačiau atsigręžusi nieko neišvydo.
Be abejonių, vieta buvo nuostabi.
-
Prasidėjo antrieji Sebastiano metai Hogvartse. Jis buvo gan patenkintas grįžimu čia, nors ir nelabai mylėjo šios mokyklos. Nuolatinis šurmulys visuose kampeliuose tikrai įkyrėdavo, bet vis geriau nei leisti laiką gimtuosiuose namuose. Vasara, kaip visada, buvo pragariška. Na, bet juk tris mėnesius lengviau ištverti nei vienuoliką metų, ar ne? Namuose visada tvyrodavo įtampa, pykčiai ir nieko nebestebinantis smurtas. Ir vis dėlto, išgyvenus vasarą, berniukas vėl klaidžiojo apsiblaususiais koridoriais. Nenorėjo eiti į lauką, nes jam labiau patiko būti tamsoje, kur niekas negalėtų jo pastebėti. Gal čia ir nebuvo visai tamsu, bet vis tiek tamsiau nei saulės apšviestame kieme.
Sebastianas pasiekė dar vieną, anksčiau neaplankytą, pilies vietą. Kaip suprato, čia tūnojo Hogvartso įkūrėjų daiktai ir visoks kitas velnias. Žinoma, pastabiam berniukui pro akis nepraslydo šviesiaplaukė figūrų, kuri dabar stovėjo atsukusi jam nugarą. Kodėl jam taip sekasi? Kodėl būtinai turi ką nors sutikti, kai tiesiog nori vienas paslankioti po pilį? Jis net nenutuokė ką daryti. Išeiti? Apsimesti nematomu? Kurčiu? Dėtis draugišku? Na, paskutinis variantas jam sekėsi prasčiausiai, bet, kad ir kaip bebūtų keista, pasirinko būtent jį.
- Ammm... Labas,- pasikasęs pakaušį pratarė. Nežinojo ką daugiau pasakyti.
-
Vandenyno spalvos akys atidžiai apžiūrinėjo manomos mergaitės koledžo įkūrėjos Rovenos Varnanagės lazdelės atitikmenį. Vintę visuomet traukė geriausios burtininkų bendražygės bei jų ypatumai, tiesą sakant, jos net svajonių profesija buvo lazdelių gamintojos. Pati turėjo tokią iš šermukšnio, viduje slepiančią vienaragio plauką, o jos keturiolika inčų medienos buvo dabinti smulkiais drožiniais. Pirmakursei patiko kerėjimas, ir ji su nerimu laukė vasaros atostogų, kai negalės juo naudotis.
Šviesiaplaukės kūnas nuėjo pagaugais, kai iš užnugario išgirdo nelauktą pasisveikinimą. Manėsi esanti viena. Mikliai atsigręžusi, išvydo panašaus amžiaus berniuką, su kuriuo keliskart buvo prasilenkusi koledžo bendrajame kambaryje. Tokia netikėta jo apraiška panelę Adamson kiek išgąsdino, bet ji stengėsi to neparodyti. Tieisog nemėgo būti užklupta iš pasalų.
- Ee, na, labas turbūt, - negarsiai išlemeno. Jos žodžiai atsimušė aidu. - Tu taip pat mokaisi Varno Nage, tiesa? - mandagiai pasiteiravo. - Lyg ir esu mačiusi. Tik vardo, deja, nepamenu.
Šiandien dieną Vintė tikėjosi praleisti viena, tad bendramokslio pasirodymas iš pradžių ją kiek nuvylė. Visgi geriau pamąsčiusi nutarė, jog naujos pažintys tik į gera. Ypač dabar, pirmaisiais jos metais Hogvartse, kai kartais pasimesdavo nepažįstamų žuvelių jūroje. Ne taip jau retai joje jautėsi kaip skęstantis paukštis su nulūžusiu sparnu.
Įsitvyrojus nejaukiai tylai, vienuolikmetė panūdo ją išsklaidyti:
- Ką čia veiki tokią gražią popietę? Ar neturėtum būti lauke?
-
Po nelabai jaukaus susitikimo su Maja Patvel mokytojų kambaryje Matthew jautėsi itin bjauriai. Juk jis taip norėjo draugiškai pasišnekučiuoti, tačiau jaunoji kolegė, atrodo, nebuvo tam nusiteikusi. Tad nenuostabu, kad Matthew buvo nusivylęs ir kiek piktas. Tiesa, pyko ne ant kolegės. Pats nežinojo, ant ko. Tikriausiai ant savęs. Ir kam jis iš viso lindo bendrauti? Juk nuo pirmos sekundės buvo akivaizdu, kad Majai tuo metu kiti dalykai galvoje buvo.
Išėjęs iš mokytojų kambario jis ilgokai klaidžiojo po koridorius. Mokslo metai buvo visai prie pabaigos, tad Matthew galėjo džiaugtis bent jau tuo, kad netrukus nebereikės matyti nė vieno mokinio. Turner neįsivaizdavo, ką veiks po kelių mėnesių, tačiau faktas, kad Hogvartse jo nebus nė kvapo, labai džiugino. Gal milijonąjį kartą paklausė savęs, kokio velnio iš viso lindo čia profesoriauti. Argi neakivaizdu, kad tokiems dalykams jis nėra tinkamas žmogus?
Dar labiau susigadinęs nuotaiką Matthew užsuko į Hogvartso įkūrėjų atminimo menę. Niekada čia nebuvo lankęsis. Spėjo, kad mokiniai čia nesitrina. Galbūt pavyks pabūti vienam. Būtent to ir reikėjo herbologui. Vienatvės ir ramybės. O labiausiai reikėjo pamąstyti. Radęs suoliuką netoli Varno Nago sekcijos Grifų Gūžtos vadovas atsisėdo ir susimąstė.
-
Maja po ilgos dienos klajojo hogvartso koridoriais. Ji ką tik baigė tikrinti mokinių darbus ir pagaliau išėjo iš mokytojų kambario. Dabar profesorė mėgavosi galimybe pabūti viena. Ji jau nežinia kiek laiko vaikščiojo mėgindama surasti ką nors įdomaus. Viena Majos dalelė juodaplaukei sakė eiti ilsėtis, tačiau profesorė tą mintį užgožė ir toliau mėgaudamasi vienatve ėjo tamsiu koridoriumi. Netikėtai Majai į galvą šovė mintis aplankyti hogvartso įkūrėjų atminimų menę. Joje juodaplaukė nebuvo buvus, bet buvo apie ją girdėjus ir žinojo kur ji yra. Jaunoji profesorė įsivaizdavo, kad ten turėtų nebūti žmonių. Buvusi grifė suprato, kad ten bus įdomu ir gal dar ne kartą ji ten apsilankys.
Netrukus juodaplaukė įžengė į menę. Prieš jos akis atsivėrė daugybė daigtų. Maja net nemanė, kad apie šios mokyklos įkūrėjus surinkta tiek daug informacijos. Ji tylėdama lėtai žengė mene ir dairėsi aplinkui. Staiga juodaplaukė sustingo. Priešais ją ant suoliuko sėdėjo Matthew.
Dieve mano. Kodėl, dėl švento Merlino, turėjau ateiti būtent čia? Kodėl...? Sukosi mintys Majos galvoje. Juodaplaukė dar vis neatgavus amo lėtai pratarė:
- Ll...labbas... - Tada nusisukus pati nesuprasdama ir negalvodama ką daro ranka perbraukė per kažkokią lentyną prikrautą daiktų.
-
Likimas iš vargšo Matthew, ko gero, be galo mėgo tyčiotis - beveik taip pat kaip Hogvartso mokiniai. Profesorius nutarė palikti kolegę, kad jai nebereikėtų kankintis matant juodaplaukį. O dabar, kai Grifų Gūžtos vadovas nori pabūti vienas ir pamąstyti... Paskui jį atseka ne kas kita, o ta pati Maja Patvel! Herbologas šiaip ne taip nurijo kartėlį, kurį pajuto tą pačią akimirką, kai kolegė įžengė į kambarį. Vis dėlto juk ji tikriausiai nežinojo, kad čia ką nors ras. Profesorius spėjo, kad Maja tikėjosi pabūti viena. Tad gali keliauti iš čia nekviesta atėjo į galvą mintis. Vis dėlto Matthew norėjo būti draugiškas tad šyptelėjo ir tarė:
- Sveika. Ir vėl susitikome, ar ne?
Turner neįsivaizdavo, ką dabar daryti. Jeigu jis dabar pasišalins, atrodys ne tik kaip nevykėlis, bet dar ir kaip baisiausiai nemandagus žmogus. Šito jis nenorėjo. Tad ilgokai patylėjęs paklausė turbūt kvailiausio įmanomo klausimo:
- Viską baigei taisyti?
-
Matthew prakalbus Maja greitu judesiu atsisuko į jį. Profesorės mintys jau nebe taip maišėsi galvoje. Nors kolegos žodžiai skambėjo visai draugiškai, bet po jų jautėsi gan šalta atmosfera. Majai tiesiog netilpo galvoje kaip taip galėjo atsitikti. Negi hogvartsas toks mažas, kad vos išėjus vėl turi susitikti? Ir kodėl būtent su tuo žmogumi? Skambėjo klausimai Majos galvoje. Buvsios grifės galvoje dabar buvo tik šita vieta ir šitas profesorius. Juodaplaukę pasiekė Turner klausimas. Po kelių sekundžių tylos Maja ištarė:
- Taip, baigiau... - atsakymas į šį klausimą profesorei atrodė akivaizdus, bet vis geriau negu tyla. Maja nebežinojo kuo jai užsiimti. Mokytojų kambaryje bent buvo ką daryti, o čia nestovėjo krūva darbų į kuriuos būtų galima nuleisti akis. Dar kiek pastovėjus juodaplaukė apsidairė ir atsisėdo ant gretimo suoliuko netoli Matthew, nors daug labiau jai dabar norėjosi išeiti.
- Kaip sekasi profesoriauti? - negarsiai paklausė Maja pirmo į galvą atėjusio klausimo ir pradėjo laukti atsakymo.
-
Pirmiausia Matthew pagalvojo, kad Maja iš viso neatsakys. Tiesą sakant, jo tai nestebino - tik kiek liūdino. Dėl to išgirdęs atsakymą herbologas net sutriko. Prireikė kelių akimirkų, kad suvoktų: kolegė atsakė į jo klausimą. Vis dėlto tonas buvo ne itin draugiškas. Atrodė, kad Maja galbūt bando būti draugiška, bet ne itin nori čia būti. Na, tai ko neišeini? su apmaudu pagalvojo Matthew, nors pats suprato: visai nenori, kad Maja išeitų. Jam patiko su ja kalbėtis - tais atvejais, kai pavykdavo tą padaryti.
Gifų Gūžtos vadovas žiūrėjo, kaip Maja įsitaiso netoliese. Tai kiek pataisė nuotaiką: gal kolegė nesiruošia iš karto bėgti? Gal pavyks šiek tiek paplepėti? Deja, jos klausimas buvo toks nemalonus, kad nuotaikos kreivė krito labai žemyn. Tyčiojasi?! piktokai paklausė savęs Turner. Na, kodėl net ir kolegos turi šaipytis?!
- Manau, ir pati žinai atsakymą į šitą klausimą, - be nuotaikos sumurmėjo Turner. Stengėsi nuslėpti tai, kad klausimas buvo bjaurus, bet, ko gero, nelabai tepavyko. Šiaip ne taip išspaudė: - Kaip tau? Patinka darbas?
-
Atrodo Majos klausimas Matthew nepasirodė tinkamas. Jaunoji profesorė jau gailėjosi to paklaususi. Ji žinojo, kad kolegai nelabai sekasi kerėti ir kad iš jo tyčiojasi mokiniai, bet tai juk nebūtinai turėjo reikšti, kad jam visiškai nesiseka profesoriauti? Jeigu jam nepatinka profesoriauti, tai kodėl jis tą daro? Atėjo mintis į Majos galvą. Kai Turner, regis su didelėmis pastangomis, paklausė jos to paties Maja šiek tiek sutriko. Jai profesoriauti patiko ir sekėsi, atrodo neblogai, tačiau juk negalima pasakoti žmogui, kuriam visiškai nesiseka, apie savo sėkmę. Bent jau taip atrodė profesorei.
- Kaip man sekasi? - beveik pašnibždomis paklausė Maja. - Neblogai... - dėl šios priežasties iš Majos lūpų išėjo tik vienas, gana tylus žodis. Juodaplaukė jau visai nebežinodama ką veikti ir daryti lėtai atsistojo ir apsimetė apžiūrinėjanti daiktus lentynoje.
-
Na, kad jam nesinorėjo apie tai kalbėti, buvo normalu. Juk Matthew, tikėtina, jau buvo beveik mokyklos legenda. Ką gi, bent jau dėl to bus prisimintas. Kaip nevykėlis profesorius, nesugebantis atlikti net paprasčiausių burtų... Tačiau kodėl Maja Patvel nenori apie tai kalbėti? Kiek tik matydavo ją koridoriuose, mokytojų kambaryje ar dar kur nors, ji atrodė viskuo patenkinta. Galbūt kartais pavargusi - namų darbų taisymas nėra pats lengviausias darbas, - tačiau laiminga. Vadinasi, jai turėtų čia patikti, ar ne? Tad kodėl ji taip nenoriai apie tai kalba?
- Tik neblogai? - atsargiai paklausė Matthew. Nenorėjo parodyti, kad netiki kolege, nors, ko gero, būtent taip ir buvo. - Įsivaizdavau, kad tau čia tikrai patinka.
Turner nutilo. Nežinojo, ką sakyti ar daryti. Norėjosi nerūpestingai paplepėti, tačiau bent jau kol kas tokia galimybė atrodė visiškai neįmanoma. Juodaplaukis atsistojo. Jautėsi be galo kvailai. Lėtai priėjo prie Majos ir atsistojo jai už nugaros. Pradėjo žiūrėti į tuos pačius daiktus, kuriuos, atrodo, itin įdėmiai apžiūrinėjo kolegė. Buvo gerokai už ją aukštesnis, tad galėjo viską puikiai matyti. Deja, mintys apsistojo ne ties daiktais, o ties tuo, kad yra visiškas kvailys, nežinantis nei ką sakyti, nei ką daryti...
-
- Na taip... Patinka, - atsakė Maja į kolegos žodžius. Ji nežinojo kaip reikėtų reguoti, juk nepradėsi pasakoti kaip viskas patinka prieštaraudamas savo ką tik ištartiems žodžiams. O sakyti, kad sekasi nevisai gerai, ar kad neitin patinka irgi neverta - nei kas patikės, nei iš viso ką nors paaiškinsi. Maja visai susipainiojo savo mintyse ir šiame kebliame klausime. Juodaplaukei žiūrint, ar veikiau apsimetant tai darant, į daigtus lentynoje herbologijos profesorius atsistojo už jos. Maja jautėsi kvailai. Atrodė, kad nėr kur dėti rankų, ką daryti, o taip stovėti nieko neveikiant atrodė kvailai. Galiausiai ji iš lėto pasitraukė kiek užkliudydama lentyną. Į profesorės galvą atėjo kiek kvailoka ir nelabai gera mintis, bet Maja nebeturėdama ką daryti griebėsi jos. Juodaplaukės ranka lėtai prisilietė prie lazdelės ir lengvai mostelėjo ja Majai mintyse tariant Accio kerus. Prie mėlynų akių savininkės atsirado knyga ir pergamento lapas. Sumojusi, kad trūksta plunksnos juodaplaukė mintyse atsiduso ir po dar vieno mostlėjimo šalia atsirado plunksna. Profesorė atsisėdo ir pradėjo rašyti kartkartėmis pavartydama knygą ar pakeldama akis į lentyną. Nors Maja ir buvo baisingai pavargusi ji pradėjo kurti užduotį savo pamokai apie žiobarų mokyklų įkūrėjus. Tai buvo vis šioks toks užsiėmimas, nors juodaplaukė vistiek jautėsi nejaukiai.
-
Trumpas atsakymas ir vėl privertė pamanyti, kad kolegė visiškai nenori kalbėtis. Deja, Matthew buvo tokios nuotaikos, kad jam kaip tik to ir reikėjo - bendrauti. Jis ir pats nežinojo, koks gali būti įkyrus.
Profesorei Patvel užkliudžius lentyną Matthew jau ruošėsi ją gaudyti, žinoma, lazdelės neišsitraukė. Laimei, viskas baigėsi be rimtesnių pasekmių.
Nors ir pastebėjo Majos judesį lazdele, Matthew nesugebėjo paslėpti nuostabos, kai prie merginos atsirado knyga ir pergamentas. Jis stovėjo išvertęs akis, kai šalia atsirado ir plunksna.
- Kaip... - pradėjo klausimą Turner, tačiau jo taip ir nepabaigė. Jis stebėjo, kaip kolegė įsitaiso prie stalo. Deja, panašu, kad protelio Matthew visai neteko. Jis ir vėl nesiteikė patylėti. Atsekė iš paskos ir ištarė:
- Vis dirbi, ar ne?
Juodaplaukis atsisėdo prie to paties stalo ir nenuleido nuo kolegės akių.
-
Juodaplaukei išsibūrus pergamento, knygą, bei plunksną buvo neįmanoma nepastebėti kolegos nuoskabos. Turner pradėjus klausimą buvusi grifė tik pažvelgė į jį, bet nieko nepasakė. Atsisėdus kurti užduoties Maja teparašė porą žodžių ir mintis kurti užduotį jai pasirodė visiškai kvaila. Galva kaip tyčia buvo lyg iššluota, o nuovargis lipdė akis ir neleido lygiai rašyti. Profesorės mintys jau sukosi apie išėjimą iš čia. Tiesiog atsistoti ir nepaisant nieko išeiti. Vis gi Maja vis dar rašė. Kartkartėmis apžvelgdama viską aplink ar pavartydama knygą. Juodaplaukei rašant prie jos priėjo Matthew.
- Ruošiu užduotį, - sumurmėjo profesorė nepakeldama akių. Ji jautė kolegos žvilgsnį ir tai ją glumino ir beveik varė iš proto. Kiek jis gali į mane žiūrėti? Pagalvojo Maja. Ji jau nebegalėjo suregzti minties uždučiai ir jautė kaip nervinasi. Galiausiai nebeištvėrus juodaplaukė garsiai užvertė knygą ir skubiu žingsniu išėjo pro duris. Mintse dar praskriejo kažkas apie atsisveikinimą, bet Maja jau dingo už durų.
-
Vieną vakarą po pamokų ir žinoma namų darbų Domantas patraukė į Hogvartso įkūrėjų atminimų menę. Menėje stovėjo keturios skulptūros tai Godriko Grifo, Salazaro Klastuolio, Helgos Švilpynės ir Rovenos Varnanagės. Domantas jau ėmė lazdelę norėjo pasakyti Piertotum Locomotor,bet susilaikė. Menėje buvo ir šių žmonių portretų.Jų asmeninių daiktų.Bet įdomiausia jog ten buvo įkurėjų lazdelės. Domantas labai ilgai lazdelėmis grožėjosi. Bet ėjo toliau. Gražiausias Domanto nuomuone eksponatas buvo Rovenos Varnanagės diodema .Buvo didelė lenta su šių įkurėjų biografijas jos buvo tokios ilgos ,kad Domantas jas skaitė maždaug dvi valandas.Po to nusprendė dar apeiti ratą ir viską apžiūrėti.Ir laimingas keliavo atgal į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį.
-
Žana Mokslinčė jau seniai svajoju nukeliauti į vieną vietą. Ta vieta buvo Hogvartso įkūrėjų atminimo menė, kurioje buvo įvairiausi Hogvartso įkūrėjų daiktai.
-Alohomora, -tarė Žana ir durys atsivėrė. Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė iškarto ėjo jų pirmųjų vadovėlių link, nes jai buvo be proto įdomu, kokius gi vadovėlius turėjo to meto žmonės. Gaila, tačiau čia jų buvo tik keli, todėl Adelės sesė prie to skyriaus ilgai neužsibuvo. Ji nužingsniavo toliau, ten kur buvo lazdelės. Lazdelės Žanai visada kėlė susižavėjimą, jos visos yra visiškai skirtingos, bet ir panašios vienu metu. Tai buvo labai keista, tačiau tuo lazdelės ir žavi. Mergina nė nebandė liesti lazdelių, nes nemanė, kad yra verta liesti tokį seną daiktą, todėl jas iš visų pusių apžiūrinėjo. Po kelių minučių Žana išsitraukė savąją lazdelę ir palygino su tomis. Na mano lazdelė ne tokia graži, kaip jų...bet ką jau padarysi. Mokslinčė linksmai pradėjo užsirašinėti visą informaciją, kurią matė ant lazdelės.
Lazdelės aukštis- 15 cm
Lazdelės storis- 2 cm
Spalva- ruda
Raižymas- nėra
-
Vakaras. Baigėsi dar viena kvaila ir niekam nereikalinga eilinė mokslo metų diena. Vegard neįprastai nepavargo per visą dieną. Gal todėl ,kad pramigo dvi pamokas arba dėl to ,kad niekas neerzino ir neteko pyktis su kvailais mokiniais ir girtuokliais mokytojais. Laukė dar daugiau nuotykių mokyklos patalpose. Juodas apsiaustas su žaliu įklotu lengvai kedeno Vegard'ui einant mokyklos koridoriais. Didelės medinės durys virš kurių lotyniškai buvo užrašyta „Hogvartso įkūrėjų menė.“ Durys šiek tiek buvo praviros, bet juodaplaukis nežinojo ar viduje kas nors yra ar šios durys per amžius būna praviros. Žalių akių savininkas be jokios baimės įėjo į kambarį pilną visokių senienų ir kaip teko suprasti Hogvarsto įkūrėjų daiktų. Berniukas akylai apžvelgė kambarį ir pamatė asmenį. Mokinį? Profesorių? Apsiausto išskirtinumas išdavė jog tai profesorė, išdavė ir ilgoki plaukai. Vegard jautėsi ramus ,nes žinojo ,kad jis nevienas. Nutaręs jog geriau patylėtį juodaplaukis pradėjo apžiūrinėti daiktus vitrinose.
-
Žana ramiai pažvelgė į stiklines duris pro, kurias matėsi visas menės vaizdas. Ji išvydo Vegard'ą, tą patį berniuką, kuriam neseniai skyrė areštą savo pamokoje. Mokslinčei buvo labai keista, nes berniukas net nepasisveikino, tačiau norėjo išlikti maloni (ir atrodyti neprisigėrus) todėl priėjo prie jo, palietė jam pelį ir pradėjo rėkti:
-VEGARDUK TU MANO, KODĖL NESIVEIKINI, labai nemandagus pirmakursis esi, palauk palauk, tuoj tave iš Hogvartso mokyklos išmes už tokį baisų elgesį, beja patylėk, nes čia reikia būti llabai labai tyliai.
Tikiuosi, kad neatrodau, kaip prisigėrusi senė... Žana susirūpinusi nuėjo prie kažkokio krėslo ir net nesusižeidusi atsisėdo ant to daikto. Tikiuosi šioje menėje nėra direktorės, nes mane iš darbo išmestų...
-
Vegard nesigraužė kad nepasisveikino su profesore. Profesorė riktelėjo ir priėjo prie Vegard ,kad berniukui tikrai nepatiko. Peties palietimas privertė atsitraukti ,o keistas profesorės elgesys ir kalbėsena privertė išsitraukti lazdelę. Dėkui dievui profesorė nuėjo ir atsisėdo ant krėslo. Ji girta?
-Jūs girta. Nemanau ,kad tai patiktų direktorei, aš galiu dabar pat nueiti pas ją, įdomu ,kas jai labiau patiks, ar jūsų girtumas ir neadekvatumas, plius turto niekinimas ar mano nepagarbus elgesys?,-Klastūniškai ir su mažu ir nedėkingu planu Vegard įdėmiai stebėjo profesorę ir tiesą sąkant šlykštėjosi jos elgesiu. Lazdelė visgi rankoje, dėl atsargos. Klastuoliui nepatiko ,kad profesorė girta. Jeigu būčiau profesoriumi galbūt irgi gerčiau, bet neičiau ir neliesčiau mokinių. Pagalvojo Vegard.
-Taigi, eime pas direktore ar susistarsime?
-
Išgirdusi Vegard'o žodžius Žana susinervino, nes girta deja nebuvo.
- Vegard'ai Saeterhaug, kas tau yra, vaikeli, nematai, kad aš ramiai sau sėdžiu? Jeigu degi užsidegimu eiti pas direktorę, tai mielai tave palydėsiu, nes už tokius žodžius tau ir areštą skirti gali, - piktai ir susinervinusi kalbėjo profesorė.
Dabar profesorės pyktis išgaravo, tačiau su vaikinuku nė nesiryžo daugiau aiškintis. Na, koks kvailys tas Saeterhaug... Moteris išsitraukė savo užrašų knygutę ir automatinę plunksną, kuri tikrai nebuvo pigi ir pradėjo plunksnai diktuoti žodžius, kuriuos turi parašyti.
- Pakalbėti su direktore dėl pirmakursio Vegard Saeterhaug nemalonaus ir žeidžiančio elgesio su profesoriais ir mokiniais.
Profesorė tikėjosi, kad plunksna viską užrašė teisingai, todėl pažvelgė į lapelį ir pastebėjo, kad jokių klaidų nebuvo. Ji paėmė plunksną ir įsidėjo į portfelį, kuriame galima buvo rasti visko, nuo plunksnų iki arbatos lapelių, nes arbatą mergina gerdavo kas dieną.
-
Vegard įniršo.
-Oj, oj, oj kokie mes protingi, protinga teisti ,o savęs ir savo giminės nematai!,-Pyko berniukas.
Profesorė išsitraukė užrašinę ir pradėjo, naudodama automatinę plunksną. Dabar degtukas degti pradėjo dar labiau. Berniukas nukreipė lazdelę į jau beveik įsidėtą užrašinę ir sušuko:
-Accio užrašinę!
Iš profesorės rankų į berniuko glėbį įskrido mokytojos užrašinė, greitai numetęs ją ant žemės vėl nukreipė lazdelę:
-Incendio.
Popierius gražiai supleškėjo ir nepaliko nė žymės.
-Ką pasakysi dabar? Profesore Žana?,-Naglai ir su savotišku pasityčiojimu paklausė berniukas.
Visiškai nesijaudinęs ,kad gali būti išmestas iš mokyklos ar už ausies nutemptas pas direktore ramiai sau pradėjo apžiūrinėti daiktus.
-Neblogi daiktai, ar ne?,-Atsukęs nugarą profesorei tarė Vegard.
Tegul ji man bent žodį pasako, aš jai turėsiu ką pasakyti.
-
Profesorė įpykusi stebėjo Vegard'ą niokojantį jos daigtus ir šnekant baisius žodžius. Viskas gerai, jam tik paauglystė, jis
nenormalus vaikinas. Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė tarė:
- Silencio. Na, dabar jau patylėsi? Tiesą sakant džiaugiuosi, kad per kerėjimo pamokas išmoksti daug burtažodžių, bet ar tavęs niekas nemokino, kad kerus galima naudoti geriems dalykams arba apsigynimui? Perspėju, kad tai ką darai yra nepagarba vyresniam asmeniui ir, jeigu šioje vietoje stovėtų kitas profesorius jis jau seniai tave už ausies būtų nuvedęs pas direktorę. Nenoriu pyktis, bet perspėju, kad jeigu taip darysi kitam profesoriui arba mokiniui tau bus tikrai ne linksma. Na, supratai?
Profesorė atšaukė Silencio kerus ir laukė Saeterhaug atsakymo. Na, tikiuosi, kad jis protingas vaikas ir supranta, kad elgtis taip, kaip jis, yra negražu ir nemalonu kitam burtininkui. Profesorė ramiai apsižvalgė menėje ir galvojo. Ką gi pasakyti berniukui, jeigu jis nesupras?
-
Profesorė dėl šio įvykio atrodo tikrai supyko ,kad net sugebėjo užtildyti klastuolį. Berniukas negalėjo nieko padaryti ,nes atkerėti gali tik kerėtojas. Saeterhaug netruko ilgai tylėti, akimirka ir jau kalbos dovana atgauta. Juodplaukis neturėjo ką pasakyti, negalėjo ,net galvoti apie tai. Staigi nuotaikų kaita reiškė tik vieną: paauglystė. Jaudulys ir noras kažką pasakyti buvo nenumaldomas ,bet žodžiai visai nelindo į galvą ir atrodė ,kad niekada nebus ką pasakyti šiai moteriškei kuri stovėjo priešais berniuką. Saeterhaug eilinį kartą buvo lyg grandinių sukaustytas, vidiniai demonai klykė norėdami išeiti, jausmas nepavydėtinas. Vaikinas visiškai suprato ką padarė ,bei ką pasakė. Graužatis kankino labai stipriai. Viskas veržėsi per kraštus.
-Aš...Aš...Aš...Atsiprašau, viską suprantu, galiu nupirkti jums naują užrašinę, dar geresnę nei šią, atsiprašau ką prišnekėjau, neturėjau to pasakyti, atleiskite...,-Kone verkė berniukas atleidimo.
Saeterhaug nuleido akis ir kantriai laukė profesorės atsako.
-
Išgirdusi pirmakusio klastuolio atsakymą mokytoja nusišypsojo:
- Na, užrašinių turiu kalnus, todėl naujos nereikia, o ir graudintis čia nėra ko. Tiesiog noriu, kad suprastum , kad ką darai, tai nėra gerai.
Profesorė ramiai vaikščiojo po patalpas ir žiūrinėjo daiktus. Tuo pat metu galvojo, kaip gi jaučiasi berniukas, aš gi nenorėjau jo įžeisti ir sugraudinti, tikiuosi jis tramdysis, labai tikiuosi. Žana dar kelias minutes nusirašinėjo svarbią informaciją apie Hogvartso įkurėjus, tačiau jau nebe į užrašinę, o į pergamentą.
Lazdelės spalva- auksinė
Aukštis- apie 22 centimentrai.
Tvirtumas- lanksti
Ji taip rašė nebe kelias minutes, o gal valandėlę, tačiau atsisukusi į Vegard'ą tarė:
- Na, aš jau einu, laikas spaudžia, o darbų milijonas, taigi viso gero.
Mokslinčė išėjo ir nulipo laiptais į savo kabinetą, kuriame pasidarė arbatos ir ilgai taisė mokinių namų darbus ir peržiūrėjo kitokius dokumentus
-
Adrenalinas atslūgo sužinojus ,kad profesorė nepyksta. Norvegas vaikščiojo po patalpas. Skulptūros gąsdino berniuką. Salazaro Klastuolio lazda (padaryta iš akmens), atrodė labai viliojančiai ,bet ir nesaugiai, metai visgi daro savo. Berniukas dėja neturėjo su savimi pergamento ar užrašinės kur galėtų užsirašyti svarbią informacija pateiktą po stiklais ir kalnu apsauginiu kerų.
-Iki sekančio karto, profesore...,-Tarė klastuolis profesorei prieš jai išeinant.
Laikrodis ant rankos sakė jog aštuonios vakaro, miego nesinorėjo ,bet ir čia pasilikti noro nebuvo. Pasitaisęs uniforminį apsiaustą ir nusivalęs užrašinės pelenus Klastuolis išėjo iš kambario su didžiulėmis durimis patraukdamas link dar neatrastos vietovės - Kiauliasodžio.
-
Kodėl čia būtent? Stebėjosi Auris. Menė buvo didelė, jį supo patys įvairiausi mokyklos įkūrėjų daiktai. Vaikinas stovėjo vidurį milžiniško kambario ir žvalgėsi po jį. Tada, klestelėjo ant žemės. Įdomu, kaip čia viskas nusiseks? Svarstė. Jeigu Juzefui pavyks, tada Auris galės pasakyti, kad jis toks Puikutėlis Profesorius, kokio paieškot reikėtų. Normalus darbuotojas turėtų viską pranešti direktorei. Šaipėsi pats iš savęs. Na ką gi, nuo savęs nepabėgsi ar ne?
Kuprinėj gulėjo pora stikliukų ir butelis ugninės. Kurį jie būtinai išlenks, jei viskas nusiseks kaip planuota. Dar ten buvo laiškas, dėl kurio jis čia ir atsirado. Lape buvo parašyta.
Sveikas, Senkleri
Nešyklė jau paruošta, kaip ir tarėmės, bandome susitikti šeštadienio naktį antrą valandą nakties Hogvartso įkūrėjų atminimo menėje.
Su pamąstymais apie ugninę, Juzefas
Auris žvilgtelėjo į laikrodį. Už vienos minutės bus antra valanda nakties.
-
Juzefas su Auriu nusprendė, kad būtų neprotinga susitikti pastarojo kabinete. O jeigu kas nors nepavyktų? Tuomet Senkleris kaip mat įkliūtų, jeigu įvykyje figūruotų jo kabinetas. Toji mergiotė, Dori, taip įkyriai bandė susisiekti su plikiu per siekėją, kad galiausiai jis sumąstė meistriškai pasinaudoti jos priekabumu ir išsiaiškinti, į kokią vietelę Hogvartse tie maži padaužos nelabai linkę eiti. O tada dingo. Kaip ir buvo nutaręs, susitiks su tom dviem mergaitėm po švenčių Kiauliasodyje, įteiks Mendel kitą vorą ir nustos jas gąsdinti. Vis tik taip atsitiko, kad siekėjo tikslas bus paprasčiausias niekniekis paaugliams.
Taip taip, buvo šeštadienis, bet visi nenaudėliai linkę rinktis visokiose apleistose klasėse, sandėliukuose ir bokštuose, o atminimų menė turėtų būti laisva. Na, bent jau taip pasirodė iš mergiotės pasakojimo. Be to, antra valanda nakties. Nors vyresnėliams paaugliams tai pats metas po mokyklą trintis.
Juzefas šiandien pagaliau išsimaudė. Nors Auris ir nebuvo panelė, bet atsiduoti prakaitu prieš draugelį nelabai norėjosi. Vyriškis ne tik pasikeitė kojines, bet ir apsimovė švarias kelnes ir apsivilko naujutėlaitį megztinį. Ak, koks šaunuolis.
Taigi, melsdamas, kad neatsidurtų kokiuose nors kalnuose su troliais, lygiai antrą valandą nakties plikis palietė seną, apiplyšusią kepurę ir po kelių sekundžių išdygo prieš Aurį. Cha! Pavyko!
Levinsas priėjo prie raudonplaukio ir paspaudė jam ranką. Apsidairęs kiek nusivylė. Kaip ir aiškiai buvo parašęs užuominą apie ugninę, bet jos čia nesimatė. O pats, deja, šiai neturėjo pinigų. Algos tik kitą savaitę, o Juzefas išleido nemenką pinigų dalį kažkokiam žiobariškam vandens filtrui į kriauklę, nes jų laikraštyje skaitė, kad vandenyje iš krano gali būti kažkokių kietųjų dalelių, o gal sunkiųjų metalų, deja, šito mėlynakis neprisiminė ir, tiesą pasakius, nelabai žinojo, ką tai reiškia. Tačiau grėsmė sveikatai buvo ir jau kas kas, bet Juzefas buvo pasirengęs ją sustabdyti.
- Sveikas! - nuotaikingai tarė. - Didinga naktis, ar ne? Žinau, vargau beveik tris mėnesius, bet tu pažiūrėk, ką padarė šita kepurė, - metė žvilgsnį į nešyklę. - Iškeliauti turėsiu penktą ryto.
-
Tiesą pasakius, Auris nesitikėjo, kad Juzefui pavyks šis eksperimentas. Bet štai, jis jau stovėjo priešais Aurį. Vaikinas atsakė į jo pasveikinimą.
- Oho. Čia tai bent. Kaip simboliška, sulaužyti mokyklos apsaugas prie pat jų įkūrėjų. - Nusikvatojo rodydamas į skulptūras ir visus daiktus aplinkui.
Bet... Kažkodėl nebuvo jokios geros nuotaikos, kurią dabar tiesiog spinduliavo. Labai lengva buvo sudaryti sandorį tada, kai Senkleris beveik nepažinojo mokinių. Kai nė vienas jam absoliučiai nerūpėjo. Labai lengva buvo galvoti, kad nieko jiems nepavyks, bet juk pavyko. Aurio sieloje apsigyveno kaltė, nerimas. Jis galvojo apie savo mokinius. Ar aš juos išdaviau? Mokykla turėjo būti saugi vieta ar ne? O aš padėjau viską sugriauti. Kaip dabar reikia suderinti Aurį mokytoją ir Aurį, užsiimantį ne pačia geriausia veikla?
Bet nieko Juzefas nei jo veide, nei balse neturėjo pastebėti. Tokių savo keistenybių raudonplaukis beveik niekam nerodydavo. Tik kad atsirado akligatvyje, ir neįsivaizdavo kaip čia dabar pasielgus.
- Reikėtų šią dieną įrašyti į istoriją. Žinai ko tu dabar tikrai nusipelnei? - Jis ištraukė ugninę ir stiklelius iš kuprinės.
- Taigi, ką toliau galvoji daryti? Ar ką nors tęsi mokykloje?
-
Levinsas apsidairė. Iš tiesų, toje patalpoje buvo pilna įvairiausių daiktų, kad jis pasijuto kaip dar nesutvarkytoje senelių verandoje. Toji juodaplaukė mergiūkštė kažką minėjo, jog šita menė yra požemiuose, bet Juzefas nelabai turėjo supratimo nei apie Hogvartsą, nei apie jo požemius, nei apie šios mokyklos įkūrėjus. Aišku, jis galėjo pasiskaityti, pasidomėti, bet kur tau. Skyrė tą laiką vandens filtro paieškoms. Žinojo tik tiek, kad yra milžiniško dydžio pilyje.
Draugelis, atrodo, buvo puikios nuotaikos, tad plikio veide radosi plati šypsena. Ji dar labiau praplatėjo, kai Senkleris iš savo kuprinės išsitraukė skaidrų gėrį. Vadinasi, užuominą profesorius suprato, mintyse pagalvojo mėlynakis. Jau kažkiek pasigailėjo, kad visus pinigus išleido tam žiobariškam vandens filtrui. Juk vis tiek geria tai ugninę, o ne vandenį.
- Ai, ką čia šitoj mokykloj bepritęsi, - gūžtelėjo. - Nėra čia kas daryti, kai pilna vaikų. O vadovėlių ar kitų mokymuisi skirtų dalykų už galeonus Mušeikų Skersgatvyje neprastumsi, - nusijuokė. - Tiesą pasakius, aš šitoje mokykloje esu pirmą kartą, - pripažino. - Juk nelankiau jos. Tai nežinau, kaip čia viskas atrodo, jeigu saugu, vėliau, kokią pusę keturių galėsim išlįsti, parodysi, koks gi čia gyvenimas tam Hogvartse. Dėkui, lieku skoloj, kad leidai čia pasibandyt. Nes jeigu veikčiau vienas ir būčiau čia kažkur strigęs, tai žinai... Čia gausis kaip repeticija, nes toliau mąstau prasilaužti į keleto įtakingų žurnalistų banko saugyklas Gringotse, - pasidalino planais. - Jeigu nešyklė praėjo šitos mokyklos apsaugą, kuri išties yra labai stipri, galbūt praeitų ir banke. Bus matyt. Ten reiks dirbt jau centimetrų tikslumu. Jeigu norėtum, galėtum prisidėti, bet žinau, kad Senkleriams galeonų netrūksta, - mirktelėjo. - Na, nebent šiaip, dėl adrenalino, žinai. Vienas mano pažįstamas įtaria, kad svarbaus Magijos Žinių žurnalisto saugykloje galima rasti kompromituojančių užrašų apie jam reikiamą asmenį. Tai kartu gal kažką suksim, žiūrėsim. Jam užrašai, man pinigai.
-
Draugužio žodžiai pamažu užvėrinėjo Senklerio sąžinės vartelius. Jei mokykla tebuvo tik repeticija, gal tada... Kaip nors sugebėsiu su savimi susitarti. Svarstė jis. O Štai įsilaužti į Gringotsą... O čia jau buvo kitas reikalas. Taip. Pinigų jam nereikėjo. Bet aštrūs pojūčiai buvo kaip tik.
- O kodėl gi ne. Būtų įdomu prie tavęs prisidėti. Ar turėčiau tau padėti pralaužti banko saugyklos saugos kerus? Papasakotum man apie savo kerų formulę, su kuria pavyko čia patekti? - Tai be galo domino Aurį. Nauji, stiprūs kerai, tokie galingi, jog net sugriovė šios mokyklos apsaugas. Norėjo viską žinoti, kaip jie buvo kuriami, norėjo pamatyti užrašus, jei Juzefas tokius darėsi. Bet nekamantinėjo. Jei užduotų visus tuos galvoje kirbančius klausimus, pasirodytų kaip nerimtas smalsuolis ir tiek.
- Žinoma, galėsim pasibastyti po mokyklą. - Pasakė. Šiaip čia tikrai buvo daug įdomių daikčiukų, kuriuos būtų galima kur nors parduoti. Bet Auris neketino apie tai plėstis. Nenorėjo tuo sudominti Levinso.
-
Juzefo lūpose radosi nedidelis šypsnis.
- Ne, ne, - mįslingai tarė. - Savo kerų formulės aš neišduosiu niekam. Saugos kerų pralaužimas, su šitais reikalais susitvarkau pats, esu gerokai įgudęs. Jeigu ateity pasirodysi geras nešvarių darbelių partneris, galbūt ir išduosiu vieną kitą paslaptį. Kalbant apie Gringotsą, tas mano pažįstamas dirba su vietos, į kurią turėtų nunešti nešyklė, tiksliu nustatymu. Žinai, kad patektume tikrai į būtent tą saugyklą, o ne nukristume kažkur į prarają arba dar blogiau, įstrigtume tarp sienų. O kas mums dar yra visiškai žalia, tai pranešimų goblinams apie įsilaužimą panaikinimas, - pasakojo vyrukas. - Galbūt spėtume susisukti ir laiku pasprukti net ir tada, jeigu goblinai sužinotų, kad kažkas įsilaužė, tačiau tikrai nenorime atkreipti niekieno dėmesio. Nenorime, jog apie tai būtų rašoma Magijos Žiniose. Be to, pažįstamam būtų neblogai turėti laiko rasti konkrečius užrašus ir viską palikti tvarkingai, o ne išmėtyti ir panašiai. Ir jeigu goblinai sužinos, kad kažkas įsilaužė, patekti turėsime laiko tik į vieną saugyklą, o gerai būtų į kelias. Žodžiu, mums reikia, kad persikėlus į saugyklą apie tai nebūtų jokių signalų goblinams.
Šitiek prikalbėjęs Levinsas net atsiduso. Tada truputėlį nuklydo į savo mintis. Šią akimirką mėlynakis jautėsi puikiai. Kaip senais, gerais laikais. Paranojos ar šiaip, ar anaip buvo šiek tiek aprimusios, nes plikis atsakingai vartojo hilerės išrašytą eliksyrą. Be to, jis turėjo apstu veiklos, planavosi tiek daug maklių su pažįstamais, kad nebebuvo kada ir galvoti tiek daug apie tai, kad kažkas nori jam pakenkti arba tiesiog kad jam kažkas atsitiks, nors kasdien šmėstelėdavo panašios mintys. Bet ne taip ištisai, kaip rudenį. Taip pat Juzefas jau apsiprato su gyvenimu be žmonos ir su tuo, kad ji, regis, įsigijo naują diedą. Na ir tegul. O pats Levinsas nutarė gavęs algą investuoti į naujus baldus. Tikiuosi, darbe bus kalėdinės premijos, galvoje sukirbėjo mintis.
Galiausiai plikis prisiminė kur esąs ir jo akys vis krypo į ugninės butelį su stikliukais: ir kada Auris susipras jį atidaryti? O tu galėjai bent kokios drakono dešros užkandai paimti, mintyse pagalvojo. Stipriai priliuobti jis šiąnakt nesiruošė, mat dar lauks užduotis grįžti.
- Žinai, mano buvusioji susirado naują draugužį, - vis tik iš Juzefo lūpų išsprūdo šis pasiskundimas.
-
Gaila. Tie kerai labai masino Senklerį. Mintyse net šmėstelėjo planas, kad jis galėtų viską iš Levinso ištraukti. Žinojo tam daugybę būdų... Bet net nusipurtė nuo tų ką tik aplankiusių idėjų. Ne... Jei jau nusprendžiau kai ką savo gyvenime keisti, tai ir taškas.
Taip ir baigė tą trumputę kovą su savimi ir pasakė.
- Aha. Taigi, aš turėčiau kaip nors suveikti su goblinais? Galiu papirkti vyresniuosius banko valdytojus. Turiu jiems ką pasiūlyti. Jei taip padaryčiau, gal jie man atskleistų viską, kas lauktų saugykloje. Turiu omenį visokius apsaugos kerus. Taipogi, taip gal būtų užtikrinta tai, jog net jei ir nutiktų kas nenumatyto, kiti goblinai nesikištų. Bet... Tu žinai kokie netikslūs yra goblinų pažadai. Gal galėčiau juos papirkti, gal jie pažadėtų man, kad nesikiš. Bet, kartais jų galvose gali viskas kitaip pasisukti. Kitas variantas, aš galiu sukelti sąmyšį pačiam banke. O jūs ten jau toje saugykloje galėtumėte daryti ką jums reikia. Duočiau jums kažkiek laiko. Na, jei kas aš dar galiu ir ką kito sugalvoti. - Taip. Nusprendei keisti savo gyvenimą, bet ar tikrai? Klausinėjo savęs, kai išdėstė viską Juzefui. Tu negali ramiai gyvent Senkleri. Na ir ką? Kas man darbo, kažkokie užrašai pamanyk... Buvo metas, kai Auris nesuktų sau dėl nieko galvos. Bet... Kada viskas pasikeitė? Ar kai Alanas aptiko Aurį miške? Taip. Nuo tada Senkleris pamažu prarado ramybę.
Visus savo moralės pamatus jis pastatė pats. Nes Tėvui rūpėjo kitokie dalykai. Mielasis tėtukas užsiėminėjo lėtu savęs naikinimu.
Bet kažin, ar tik tai, jog Alanas pamatė tai, ko jam nereikėjo pradėjo vesti Aurį į apmąstymus. Pavyzdžiui, žiobarams ar magams iš jų šeimų jis tikriausiai niekada nejautė tikros antipatijos. Aišku, į galvą ateidavo visokių minčių, bet taip buvo veikiau dėl aplinkos, kurioje jis gyveno.
Senkleris taip įklimpo į savo mintis, kad vos nepraleido Juzefo žodžių.
- Na... Judu išsiskyrėt ir tikriausiai kitaip nė negalėjo nutikti. - Pasakė. Tuomet atidarė butelį ir pripylė stiklelius. Vieną padavė draugui.
- Nieko, prasigyvensi kaip sakant. Viskas bus gerai.
-
- Sąmyšis galėtų būti variantas, - atsakė plikis, - o goblinai ir pažadai... Tikra tiesa, kad niekada negali žinoti. Geriau nerizikuoti. Žinai, tu pagalvok, ką galėtume padaryti, kol mano pažįstamas susitikrins tikslias vietas, į kurias reikėtų patekti, ir kol aš ištobulinsiu specialią nešyklę, kuri neš į Gringotsą. Susisieksim pelėdom, kažką sugalvosim, jei pavyko čia, pavyks ir ten. Tikėkimės, - nusijuokė. - Idealus variantas būtų veikti per visišką ramumą ir tylą, bet, žinoma, tiks ir kitokie būdai.
Kai Auris pasakė, kad Juzefui išsiskyrus kitaip ir negalėjo nutikti, na, dėl naujojo buvusiosios draugo, mėlynakis atsiduso.
- Sakai, negalėjo? O jeigu viskas įvyko dėl jo? O jeigu jinai seniai mane maustė? Vis dėlto praėjo dar visai nedaug laiko. Kaip ji galėjo po dešimt draugystės metų imti ir po tokio trumpo laiko susieiti su kažkuo kitu? - vyrukas vis dar dūsavo.
Paėmęs iš Aurio stikliuką linktelėjo galva, kilstelėjo gėrimą ir maktelėjo. Kūną ir vėl užliejo raminanti, pažįstama šiluma, ir tą akimirką Levinsas pagalvojo, kad jau gerokai per daug pradėjo gerti. Kur tai nuves? Bet kaip ji... kaip jo buvusi žmona galėjo per tokį trumpą laiką susirasti naują draugužį?
- Tu tik niekada nevesk, Senkleri. Niekada nevesk. Santuoka yra blogis. Jos tave nusodina, tampi susitupėjęs ir staiga tik...
Plikis riebiai nusikeikė.
- Jau žiūrėk, jos tave palieka, o pačios leidžia laiką su kokiu mulkiu.
-
- Taip, gerai. Aš pagalvosiu apie tai. - Pasakė jis. Įdomu, kokie ten užrašai? Bet apie viską dabar nesvarstė. Mat jie paniro į kitą temą.
Dešimt metų draugystės... Taip. Daug. Jo paties ilgiausia draugystė truko kažkur mėnesį. O tada jis pasakė viso. Auris visada pirmas sakydavo viso gero. Tu pats sau meluoji. Šmėstelėjo mintis ir Linėjos veidas. Bet jį pasistengė nuvyti šalin. Negalima galvoti apie Nėją. Tiesiog negalima. Ne. Įsimylėti, Įsipareigoti jam nereikėjo. Jeigu jau Auris kada tikrai panirs į visą tai, tai faktas, kad jau iki grabo lentos. Toks jau jis buvo. Viskas, arba nieko. O kadangi neketino sau leisti turėti šeimos, tai ir puoselėti santykių jam nereikėjo. Kai jau pajusdavo, kad rimtai pames galvą, palikdavo tą, dėl kurios taip jautėsi. Realiai pamilęs buvo kartą gyvenime. Buvo? o gal tebėra? Tiesą pasakius draugysčių jo gyvenime ir nebuvo daug. Gal kelios.
Taigi. Juzefą paliko žmona. Atrodo jie taip plačiai tada Kiaurame katile apie skyrybų aplinkybes nekalbėjo. Arba jis aišku pamiršo, mat tą kartą prisišėlo kaip reikiant.
- Na... Žinai, tikrai gaila. Bet... - Aš esu tiesiog puikus guodėjas. Nusišaipė mintyse jis.
- Jeigu ji žengia tolyn, tikriausiai... Tu neturi kito pasirinkimo ir... - Plepi vėjus Senkleri. - Aišku, dešimt metų labai daug. Sunku viską užbraukti. Bet žinai, gal ta jos naujoji draugystė nėra rimta. Be to, juk turite sūnų, taigi negali visiškai iškristi nei iš jos, nei iš jo gyvenimo. Žiūrėk, gal dar kada vėl susieisit. - Viešpatėliau. Gal jau gana čia man reikštis...
- O... Žinok aš niekada. Niekada neketinu vesti. - Pasakė ir pripylė stikliukus iš naujo.
-
Kai Juzefas ėmė skųstis dėl buvusios žmonos, Auris, regis, apie kažką susimąstė. Paskui ėmė vapėti, kad ji ir jo buvusioji negalės išskristi iš vienas kito gyvenimų, kad galbūt kada nors ir vėl susieis. Plikis nusijuokė. Dėl Merlino, kurių galų tu jam tai pasakoji, mintyse pagalvojo. Auris tavęs nesupras, nes jis neturi žmonos, su kuria buvo kartu dešimtmetį, neturi sūnaus, ir išvis, nei vienas tavo draugas nebuvo taip giliai įklimpęs į šeiminius santykius, toliau tęsė mintį galvoje mėlynakis. Ir, juolab, nei vienas nėra paranojikas, kaip kad tu, ir tu tikriausiai niekada negalėsi būti su nei viena normalia moterimi, nes visos, sužinojusios tavo paslaptį, nuo tavęs anksčiau ar vėliau pabėgs, baigė minčių monologą galvoje su savimi Levinsas.
- Žinai, - dabar prabilo garsiai, - tas ir yra blogiausia. Tai, kad mudu visada būsime susieti. O aš to nenoriu, supranti? - atsiduso. - Būtų daug paprasčiau kažkur išnykti ir pradėti naują gyvenimą, bet aš negaliu. Negaliu, nes mes turime bendrą sūnų. Aišku, aš jį myliu. Džiaugiuosi, kad jis gimė, - dabar žvelgė kažkur į tolį. - Bet viskas taip komplikuota. Šiuo metu visai su juo nebendrauju. Norėčiau, bet. Labai sunku paaiškinti tai. Atsiprašau, kad apie tai pradėjau. Gal keiskime temą, - pasiūlė.
Senkleris papildė stikliukus. Nors Juzefas sakė, kad šiandien tikrai neprisigers, tačiau pagalvojus apie buvusiąją ir jos draugelį norai ėmė keistis. Kol kas, deja, į galvą visai niekas nekaukštelėjo. Plikis paėmė į ranką stikliuką su skaidriuoju gėrimu ir jau norėjo užsiversti jį į gerklę. Tačiau... tačiau kažkas pravėrė patalpos duris ir vyras pamatė žalią galvą. Juzefas išsižiojo, o iš rankų iškrito taip ir neišgertas stikliukas.
-
Dori su Alanu tyliai tipeno Hogvartso įkūrėjų atminimo menės link. Širdis tankiai plakė. Draugai ėjo tamsoje. Žinoma, klastuolė rankoje stipriai gniaužė burtų lazdelę, nes nežinia, kada prireiks šviesos arba paprasčiausiai nuo kažko apsiginti. Juk naktis, o toji menė buvo požemiuose.
Kai juodu buvo netoli menės durų, Dori širdis ėmė daužytis dar stipriau. Dėl sodo nykštukų, ką ji čia tikisi pamatyti? Siekėjų gamybos dirbtuves? Galbūt Dori ir Levanda ne vienintėlės iš mokinių turi po ypatingąjį stiklo rutuliuką? Ar tikrai šią naktį pavyks ką nors išsiaiškinti apie tai, kur pasidėjęs Juzefas?
- Na, einam, - tyliai sušnibždėjo Alanui ir pravėrė duris.
Pirmiausia į akis įsispigino šviesa. Kambary nebuvo tamsu. Kelias sekundes apakinta tokio netikėto blyksnio Mendel mirksėjo, o po to jos akys pamatė pliką galvą su išsižiojusia fizionomija. Šalia pat buvo ir Auris, tačiau tą akimirką profesorius žaliaplaukę domino mažiausiai. Dori apėmė toks nenormalus pyktis. Ji jau kelis mėnesius į siekėją šaukė to vyrioko vardą, o jis buvo tartum miręs. Ir dabar lyg niekur nieko sėdėjo Hogvartso pilyje su Auriu bei mėgavosi svaigiaisiais gėrimais?
- Tu... - švokščiančiu balsu prabilo Dori žiūrėdama į plikį tiesiog paklaikusiom akim. - Tu... tu suknistas idiote! - suriko. - Kvailys tu! - rėkė. - Besmegenis! Išsiklausinėjai manęs kaip kvaišos apie šitą menę ir pavertei ją savo linksmybių kampeliu?! O man nieko pasakyti nereikėjo? Bent jau galėjai pasiimti savo suknistą žaislą! - Dori metė į Juzefą siekėją. - Tu supranti, kad aš apie tave galvojau! Maniau, gal tau kas atsitiko! Ar žinai, kaip Levanda jaudinasi dėl to tavo rutulio, ar žinai, kad mes bijome, kad iš niekur nieko jis gali paleisti kokius nors kerus!
Dori veidas atrodė tiesiog neatpažįstamas. Jeigu vakar varpinėje ji į Aurį kartkartėm žvelgė klastuolišku žvilgsniu, tai pagal šitą žvilgsnį, kuris dabar buvo nukreiptas į tą beplaukę makaulę, ten buvo paglostymo prašančio katinėlio veidelis.
- Densaugeo! Relasio! Levicorpus! Conjunctivitus! Rictusempra! - Dori šaudė kerus bandydama pataikyti į plikį.
Mergaitė buvo tokia susinervinusi, kad kerais sulaužė ir išsprogino kelis daiktus, tiesą pasakius, nedaug trūko, kad ši naktis pradėtų panašėti į herbologijos pamoką. Ji žinojo, kad kažkurie kerai turėtų sukelti nežmonišką akių skausmą ar net apakinti, bet tą akimirką Dori tai visiškai nerūpėjo. Baigusi atakuoti Juzefą ji pažiūrėjo į Aurį.
- Ir tu! - suriko. - Tu žinojai! Juk tu žinojai, ar ne?! - Dori turėjo omeny, kad Auris tikriausiai vakar ir taip žinojo, kas tas siekėjas ir kieno jis. - Locomotor mortis! - paleido kerus apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus link.
Tada žalių plaukų savininkė atsisuko į Alaną ir šis tikriausiai turėjo pamanyti, kad ir jį Dori bandys apkulti, nes žvilgsnis vis dar buvo paklaikęs. Tačiau mergaitė tik tankiai alsuodama pasakė jam:
- Nudėk juos.
-
Tą naktį jokių dvejonių nebuvo. Jie tylomis ėjo koridoriais, kol pagaliau pasiekė reikiamas duris. Alano širdis smarkiai suplakė. Kas bus jas pravėrus? Akimirką jis pamanė, kad nieko. Kad nieko nepešus teks grįžti. Gal ir gerai, gal tas Juzefas ir dings amžiams iš Dori gyvenimo?
Ir tada ji atidarė duris. Berniukui į akis tvykstelėjo šviesa ir jis sumirksėjo jos apžilpintas. Bet viskas greit praėjo.
Ir kol Dori svaidėsi kerais, kol šaukė, kol pyko, Alanas stovėjo visai tylus. Norėjo prasmegti kiaurai kur nors į žemę. Čia sėdėjo ne vien apkalbėtasis Juzefas, kuris jam pasirodė suktas tipas. Čia buvo ir Auris. Nieko jie nedarė, gėrė tik, bet... Juk Alanas viską žinojo ir dar geriau žinojo tai, kad šio nepažįstamo vyro neturi būti mokykloje. Kad Auris matyt viską žino apie siekėjus, kad padėjo jam čia patekti.
Pasijuto siaubingai, nes vėl pamažu ėmė juo pasitikėti. Kažkur giliai širdyje. O jis... Auris čia tik dėl savo kvailų darbelių, ne dėl to, kad mokytų vaikus. Jis čia tiesiog eksperimentuoja. Kodėl siūlė Dori pagalbą? Ar žinojo viską? Aišku, matyt šaipėsi iš jos mintyse. Iš purvakraujės patekusios į jų žaidimus.
Alaną semte apsėmė neapykanta, gili, tokios dar niekada nejautė.
Jis nešaukė, nieko nesakė, nors norėjo. Jis norėjo, kad Auriui skaudėtų kaip tai nepažįstamai merginai, kad jis suprastų, jog žmonės jam ne žaislai, kad jais negalima manipuliuoti kaip patinka.
- Piertotum Locomotor. - Tyliai pasakė nukreipęs lazdelę į mokyklos įkūrėjus.
- Mokykla pilna įsibrovėlių, ginkit ją. - Pasakė lediniu tonu. Tie kerai gyvenime jam nebūtų suveikę, juk buvo labai jaunas. Bet dabar Alanas pyko, labiau, nei bet kada gyvenime.
-
Auris norėjo kažką jam dar atsakyti, bet nespėjo, nes atsidarė durys.
Viskas tiesiog pasikeitė. Po sekundės ramybė sprogo, mat Dori Mendel attrodo iš proto išėjo. Auris spoksojo į savo mažių pusbrolį. Tas stovėjo kaip įkaltas. Tada jis kažką pajuto, mat į jį pataikė Klastuolės kerai. Tai išvedė Aurį iš kantrybės. Jis dar išgirdo, kad ir Alanas kažką pasakė.
Tie kerai buvo labai sudėtingi, Todėl jo link pajudėjo tik viena iš skulptūrų. Tai buvo Grifas. Akimirką Auris nustėro. Nesąmonė, jis tik antrakursis... Tada norėjo šokti priekin, daryti ką, bet kojos buvo surakintos dėl Mendel kerų.
O tuomet jis pamatė, kaip pakilo skulptūros ranka ir žiebė jam į veidą. Jei tai būtų didelė statula, kažin kas būtų likę iš jo fizionomijos. Dabar tiesiog suskaudo. Tikrai skaudėjo, iš nosies pasipylė kraujas, veikiausiai ji lūžo. O dar ir galva susvaigo.
- Fi... - Kažką suvebleno jis mėgindamas kerėti. Žandikaulis pasidarė nejudrus, nes akmeninis kumštis dar kartą tėškė jam į veidą.
Kažin, kas būtų buvę toliau, bet skulptūra sustingo. Matyt pasibaigė kerų laikas. Juk Alanas tik antrakursis.
Auris pervėrė akimis Juzefą. Tai atrodė juokingai, o ne piktai, mat veidas atrodė gerokai sukiurintas.
- Tuuu... - Sunkiai iškošė jis.
- Čia vadinamieji tavo pagalbininkai? - Sugebėjo pasakyti.
Dar norėjo išrėkti Dori, kad nieko jis velniai rautų nežinojo. Dar norėjo pasakyt Juzefui, kad jis žiauriai suklydo, jog susidėjo su vaikigaliais. Štai po velnių kaip viskas pasibaigė. Gerai, kad tą kartą su siekėju Dori mačiau tik aš. O galėjo rasti kas kitas. Ir Juzefas veikiausiai būtų sudegęs taip sakant. Kas susideda su paaugliais? Ak dar Levanda. Jis ją truputį žinojo iš savo pamokų, į kurias ji kartais užklysdavo.
Auris nutaikė į save lazdelę.
- Episkey. - Lūžusi nosis susitvarkė. Jis kiek apsitvarkė veidą, bet vis tiek atrodė nekaip.
- Judu, tu Alanai ir Tu mendel. Tuojau pat, aš pasakiau dabar grįžtate į savo kambarius. Rytoj prisistatot į mano kabinetą. O tu... - Piktai atsisuko į Levinsą.
- Aš tikiuosi, kad suvokei dabar kokia nesąmonė veltis į reikalus su vaikigaliais.
-
Kai į kambarį įžengė Dori, Juzefas taip ir liko netekęs žado. Ta mergiotė juk visą rudenį bandė su juo susisiekti, o šis ją ignoravo. Ne tai dabar vyrukui rūpėjo, o nelegalios nešyklės ir patekimas į Gringotsą, dėl to stiklo rutuliukui šiuo metu plikis neskyrė jokio dėmesio.
Dar vakar jis girdėjo Dori mėlynakį kviečiant, tačiau siekėjas gulėjo kažkur nutrenktas kojinių dėžėje. Vyras niekaip nebūtų pagalvojęs, kad čia galėtų užklysti kuri nors iš tų mergaičių lygiai tą pačią akimirką, kai ten bus Juzefas ir dar antrą valandą nakties.
Toji Dori buvo nusidažiusi plaukus žalia spalva ir šiaip buvo kažkokia nesveika, nes pasiuto ir ėmė svaidyti į Levinsą bet kokius kerus kaip beprotė. Prieš tai metė į jį siekėją, kuris jau kažkur nusirideno. Plikšius išsitraukė burtų lazdelę ir be jokių žodžių atrėmė mažvaikės užkeikimus, nes, dėl Hario Poterio, juk ji tik vaikas. Tačiau visai netikėtai vienus ta pasiutėlė paleido ir į Aurį, kuris galbūt to nesitikėjo? Kad ir kaip ten bebūtų, Senklerio kojos susirakino. Juzefas jau ketino jį atkerėti, tačiau šalia Dori esantis berniukas, kurio iki šiol plikis nepastebėjo, sugebėjo atgaivinti skulptūras. Viena iš skulptūrų prispaudė Juzefą ir pradėjo smaugti, o šiam iš rankų iškrito burtų lazdelė ir jis negalėjo apsiginti. Netikėtai skulptūra sustingo ir, ačiū Merlinui, vyras neužduso, tačiau reikėjo kelių akimirkų, kad išsikosėtų ir atsigautų. Taip pat skubiai pagriebė savo burtų lazdelę atgal į rankas.
Atsisukęs į Aurį vyrukas pamatė, kad ir šis gerokai gavo į kaulus. Levinsas riebiai nusikeikė.
- Auri, viskas ne taip, kaip atrodo. Aš kuriu tokį niekniekį paaugliams, žaislą. Tiesiog pats žinai dėl kokių kitų reikalų tam dabar pertrauka, o ta mergiotė man visai neduoda ramybės, bando prisikviest vakarais ir naktim. Siaubas, kokia nesveika, - išplėtęs akis pažiūrėjo į Dori. - O ir berniūkštis ne ką geresnis, tu žinai, kad galėjai mus užmušti? - griežtu tonu paklausė raudonplaukio.
Iš tikrųjų Juzefas žinojo, kad padarė klaidą veldamas į reikalus su siekėju vaikus. Jis tikrai negalvojo, kad vaikai gali būti tokie įkyrūs kaip šita Dori, o Levandos laikui bėgant pasidarė paprasčiausiai gaila, nes ta panelė iš tiesų bijojo. Be to, vaikai linkę išpliurpti paslaptis kam reikia ir kam nereikia, kaip ir dabar, ta snarglė apgadins Juzefo bendravimą su Auriu, ir ką dabar draugelis apie jį pagalvos? O su kuo prasiblaškyti šiuo metu Levinsui tikrai reikėjo, be to, Auris būtų geras nešvarių darbelių bendrininkas, yra turtingas ir suktas.
- Bet taip, tai buvo nesąmonė, mano klaida, - pritarė Auriui, nes vis tik nenorėjo prarasti draugo ir bendrininko. Na, dar nenorėjo ir gauti į galvą. - Klausyk... Dori. - Juzefas stengėsi kalbėti ramiai ir atsargiai, vis dar gniaužė burtų lazdelę, nes tik laiko klausimas, kada tai isterikei vėl užeis. - Aš su tavim ir Levanda pažadu pasikalbėti, gerai? Ir mes užbaigsim šitą reikalą. Sutariam?
Juzefas kalbėjo visiškai rimtai. Jis nebenorėjo jokių sąsąjų su ta išprotėjusia, lipšne mergiūkšte.
-
Kol Dori kovojo, Alanas, regis, miegojo. Po velnių, kurių galų jisai nieko nedaro? Nejau turėsiu šituos du sutvarkyti viena, mintyse piktonosi mergaitė. Tačiau draugas vis tik kai ką padarė. Jam pavyko atgaivinti statulas ir klastuolės žandas atvipo iš nuostabos. Juk tai buvo sudėtingi kerai. Kaži, ar ir Dori, kuri išties buvo nebloga kerėtoja, jie būtų pavykę.
Juzefas be jokių pastangų atrėmė visus Dori siųstus kerus. Tuomet jai kilo noras padaryti kažką dar baisesnio. Šiaip jau, per tokius emocijų, žodžių ir kerų protrūkius trylikmetei įprastai nepavykdavo į ką nors rimtai paleisti kerų. Visi visada išsisukdavo, o nukentėdavo tik aplinka. Ir tai trečiakursę siutindavo dar labiau. Tačiau vis dėlto vieni kerai pavyko ir tai buvo tie, kuriuos ji siuntė Auriui. Profesoriaus kojos susirakino. Ir tą akimirką kažkas Mendel viduje persimainė. Ji sukluso. Ar ji džiaugėsi? Tas ir keisčiausia, kad ne. Tuomet kažkas tartum bumbtelėjo į smegenis ir mintyse pasigirdo balsas: po velnių, Dori, ką tu čia darai? Tu surakinai profesoriui kojas. Ar tu žinai, kas tau dabar bus?
Tačiau tai dar buvo ne pabaiga. Grifo statula priėjo prie Aurio ir stipriai trenkė jam į veidą. Regis, vaikinas buvo pasirengęs apsiginti burtais, tačiau nespėjo - statula žiebė dar kartą.
- Ne! - sukliko Dori. - Auri!
Išsigandusi mergaitė pradėjo bėgti profesoriaus link, tačiau tą akimirką statulos nurimo. Dori pagalvojo, kad dabar jai ir Alanui bus ne pyragai. Susigadins visi santykiai tarp jų ir Aurio, kurie išties buvo neblogi. Tikriausiai Velykų atostogas pas Senklerius Dori galės pamiršti, o gal išvis dabar per visą šitą šaršalą mergaitė susipyks su Alanu? Galvoje ėmė suktis niūrios mintys. Tačiau jas pertraukė kažkieno kosulys ir Dori ir atsisuko į Juzefą. Regis, šį buvo prismaugusi statula.
- Aš tik pajuokavau, kai pasakiau, kad juos nudėtum! - pasimetusi suriko klastuolė Alanui. - Niekur mes neisim! - atsikirto ji Auriui.
Tačiau žiūrint į jį Mendel pradėjo slėgti tokia kaltė. Jo veidas atrodė kraupiai. Be to, Auris lyg ir kaltino Juzefą, kad šis į savo reikalus vėlė vaikus. Tad galbūt jis apie siekėją nieko nežinojo? O gal tik vaidino norėdamas išsisukti?
- Aš... aš nemaniau, kad į tave pataikysiu, - pasakė ji vaikinui. Akyse norėjo tvenktis ašaros.
Juzefas kažką teisinosi Auriui, o tada kreipėsi į Dori. Neva jis pasikalbės su merginomis ir jie užbaigs visus reikalus.
- Ak, užbaigsim reikalus? - trečiakursės veidas vėl ėmė mainytis ir dingo visos ašaros. - O gal aš nenoriu užbaigti visų reikalų! - Dori vėl ėmė rėkti. - Kur, po velnių, mano siekėjas?! Atiduok! - šaukė ant Juzefo. - Atiduok man jį!
Dori sparčiu žingsniu ėmė eiti Juzefo link. Ją vėl apėmė pyktis. Dėl sodo nykštukų, jis šitiek laiko tylėjo... Šitiek laiko tylėjo, o dabar lyg niekur nieko girtuokliauja pačiame Hogvartse.
- Aš tavęs nekenčiu! - suriko priėjusi prie jo ir vėl pasiuto.
Tačiau šį kartą net pati apie tai negapagalvodama klastuolė veikė žiobarišku būdu. Ji ėmė bandyti rankomis apkulti Juzefą. Bandė trenkti jam į veidą, į šoną, o galiausiai iš visų jėgų spirti į tarpukojį.
-
Pyktis kaip ugnis keliavo nuo kojų iki galvos. Jis gali parodyti Auriui ir visam pasauliui, kad...
Ir tada nutiko keli dalykai. Pirmas, Alanui nežmoniškai suskaudo galvą. Antras, jis pamatė ką padarė. Grifas porą kartų trenkė pusbroliui į veidą, o dar ir tas Juzefas. Statula jį smaugė. Pyktis niekur nedingo, bet jis sumišo su baime ir skausmu. Ir tada jo sujudintos skulptūros apsiramino. Alanas atsisėdo ir atsirėmė į sieną. Užmerkė akis. Mirštu. Pagalvojo jis. Man galas. Ką ten kalba tas Auris? O ir Juzefas kažką sakė. Užmušti? Kažką dar... Ar rytoj reikia eiti į kabinetą?Jo mintys visai susipainiojo. Berniukas dar mėgino sutelkti dėmesį, bet viskas nutolo. Alanas suglebo, burtų lazdelė iškrito iš atsipalaidavusių pirštų.
-
Beprotnamis buvo švelniausias apibudinimas jam atėjęs galvon apie visą šią naktį. Dori atrodo jau gailėjosi savo pamišėliškų veiksmų, Juzefas jam kažką aiškino, galvą ir veidą vis dar diegė. Jis atsistojo, nes išsilaisvino nuo Dori kerų. Aukštas, plačiapetis ir su apdaužytu veidu tikriausiai atrodė klaikiai ir grėsmingai.
Juzefui pasakius, jog su siekėjais baigta,Dori vėl ėmė šėlti. Ji puolė Juzefą. Ta mergaitė... Ji... Auris puolė artyn. Gana, metas tai pabaigti. Jis suėmė ją už pečių ir atgręžė į save.
- Arba tu apsiramini, arba prisiekiu visu pragaru pasigailėsi gimusi supratai mane? - Auris žvelgė Dori į akis.
- Jeigu aš dar sykį ką nors išgirsiu apie siekėjus... Tu nemoki valdytis ir jei taip ir toliau, nebaigsi mokyklos, skrisi velniop iš jos supratai? - Jis ją paleido ir bedė pirštu į Juzefą.
- Tik pabandyk dar kada ją kur įvelti... - Kodėl jis šitaip elgėsi ir pats gerai nežinojo. Ji pažadino tuos senus vaikystės prisiminimus, tada, varpinėje. Ji jam tada atrodė tokia... Reikalinga pagalbos. Auris neturėjo teisės jai kažko drausti, juk jie net ne giminaičiai. Bet visas šis siaubingas vakaras, tiksliau naktis jam įrodė, kad šiai mergaitei reikia tvirtos rankos.
Bet nenorėjo ir su Juzefu susirieti. Jie seni pažįstami, gali daug ką nuveikti kartu.
- Matai, kad jau mano pusbrolis sužinojo apie visą šį reikalą. O jei ir dar kas nors? Tu sudegsi Juzefai, jei taip ir toliau. - Taikiai pasakė.
Ir pagaliau jis pamatė savo pusbrolį, kuris sėdėjo susmukęs, be nuovokos. Ne, jis be sąmonės.
Auris puolė prie jo. Persigando, viduje kilo baimė. Jis persitempė, tie kerai, juk Alanas vaikas. Jam dvylika metų.
Auris atsargiai paguldė berniuką ant žemės ir ėmė kerėti. Tvykstelėjo mėlyna šviesa. Auris jaudinosi, bet iš veido to nebūtum galėjęs suprasti.
-
Ta mergiūkštė, ji buvo tikrai nesveika. Juzefas bandė su ja elgtis draugiškai ir taikiai, bet ši... ši priėjo prie vyruko ir pradėjo muštis. Stengėsi jam smogti ir įspirti. Plikį suėmė juokas. Ar jį stengiasi subaladoti vaikas? Žinoma, mėlynakis galėjo sudrausminti tą žalios galvos savininkę. Paimti ją už rankų ir palaikyti, kol ši apsiramins. Tačiau ji buvo tokia įsiaudrinusi, kad Levinsas bijojo ją užgauti, todėl atlaikė kelis vaikiškus smūgius. Galbūt ją apraminti kerais, mintyse ėmė svarstyti Juzefas, tačiau... tačiau po akimirkos vyras pasigailėjo mergiotės nesustabdęs iš anksto...
Šiuo metu jis nuolat kartodavo, kad daugiau niekada neturės nei žmonos, nei vaikų. Šią akimirką plikis suprato, kad vaikų tikriausiai nebeturės net ir norėdamas, nes visas vyro kelnių turtas greičiausiai dabar buvo virtęs į košę. Tarpukojyje pasijuto toks skausmas, kokio Juzefui dar gyvenime neteko patirti. Tą pačią sekundę jis griebėsi už skaudamos vietos ir ėmė leisti operos garsus. Susmukęs ant žemės lingavo ir nieko aplink nematė. Atrodė, kad tuoj mirs. Girdėjo, lyg Auris jam kažką sakė, bet šis jau Levinsui neberūpėjo. Jeigu plikis išgyvens, ar jam prireiks naujų organų?
-
Auris stengėsi drausminti Dori. Jis elgėsi griežtai, o Dori prie tokio griežtumo nebuvo pratusi. Įprastai būdavo palikta viena priiminėti sprendimus. Keista, bet akimirką toks profesoriaus elgesys sužavėjo mergaitę. Ji pasijuto taip, tartum kažkas būtų už ją atsakingas, tartum kažkam rūpėtų jos elgesys. Todėl klastuolės akyse pasirodė kažkoks perkreiptas pasitenkinimo šypsnis.
Po akimirkos Auris dingo iš horizonto, o Juzefas... Na, Dori gal kiek ir persistengė. Ji tam plikiui taip stipriai spyrė į tarpukojį... Šis dabar dainavo falcetu. Gal ir nereikėjo taip... taip žiauriai, mintyse pagalvojo Mendel stebėdama to niekšo kančias.
Dori jau norėjo klausti, ar viskas gerai, na, nors matėsi, kad tikrai ne viskas gerai, tačiau jos žvilgsnį patraukė Auris, kuris... Dėl Merlino barzdos, ką jis daro?
- Alanai! - susivokusi suriko trylikmetė ir pribėgo artyn.
Auris buvo šalia sąmonę praradusio Alano ir kažką kerėjo. Kaip gerai, kad vyresnysis Senkleris gerai išmano kerus! Dori juo labai pasitikėjo, todėl tikėjo, kad šis sugebės Alanui padėti. Bet kas šiam atsitiko? Dėl ko jis apalpo? Dori ėmė tyliai verkti ir žiūrėjo į draugą laukdama, kokį rezultatą duos apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kerai.
-
Skausmo nebebuvo, teliko tik tamsa ir visiškas lengvumas. Jis nieko nebegirdėjo, atrodė, kad miega. Bet pamažu visi pojūčiai ėmė sugrįžti.
Jau ir numiriau tikriausiai. Šovė pirmoji mintis į galvą. Gerai, tėvas juk sakė dar vasarą, kai likome vienu du po laidotuvių, kad geriau būčiau aš, nei Frederika. Šito niekam, o niekam jis nepasakojo. Nes nenorėjo ištarti garsiai šių tėvo žodžių. Keista, maniau, kad mirus viskas bus matyti iš viršaus, bet ne. Štai Auris, su burtų lazdele rankoje. Ką jis čia daro? Dori verkia. Ar čia mano laidotuvės? Kažkas aimanuoja kažkur tolėliau. Nejau tai pragaras?
- Neverk Dori. - Pratarė.
- Auri, kas tavo veidui? Atrodai klaikiai. - Plepėjo toliau. Tikriausiai aš esu šmėkla, va kaip. Nutarė Alanas ir kilstelėjo rankas prie veido, norėdamas pažiūrėti ar tos dabar perregimos. Bet ne. Nieko panašaus. Atsisėsti neturėjo jėgų, todėl rankos vėl nugulė prie šonų.
Į galvą pamažu pradėjo grįžti visi šio vakaro nutikimai. Ne, tai ne pragaras ir aš ne vaiduoklis. Ir nenumiriau. Mes visi mokykloje, Auris atvedė čia kažkokį Juzefą, siekėjas, viskas blogai. Turiu atsisėsti ir viską išsiaiškinti. Bet kad tų jėgų taip nėra.
-
Na ir scenelė. Verta plunksnos velniai parautų. Kodėl aš amžinai patenku į tokias nesąmones? Ir kas galėjo pamanyti, kad siužeto linija pasidarys būtent tokia? Juzefas aimanavo kaip reikiant. Dievaži vargšelis. Auris ir nemanė, kad toji pamišėlė Mendel sugalvos šitaip smarkiai pasireikšti. Senkleris tik džiūgavo, kad nėra Levinso vietoje. O aš jam dar aiškinau kažką. Vos nenusikvatojo. Bet greitai vėl sutelkė mintis į tai, ką dabar veikė. Ir štai pasimatė pirmieji atgyjimo požymiai.
- Kas mano veidui? Tu dar klausi Alanai? Kai tu atsigausi visiškai pilnai, aš... Nežinau ką aš tau padarysiu. - Rėžė, bet širdin atslinko palengvėjimas.
- Pagulėk dabar ramiai. - Pasakė kur kas švelnesniu tonu. Tada nusivilko megztinį, kurį dabar vilkėjo, sulankstė ir atsargiai padėjo jam po galva. Tuomet atsisėdo šalia ir atsirėmė į sieną.
Žinodamas, kad Alanui nieko neatsitiko, Senkleris piktai nužvelgė Dori. Šitiek siautėjusi Ji dabar tylomis verkė. Po galais turi mat dėl ko? Štai Juzefui atrodo šį kartą pasisekė mažiausiai. Alanas pats kaltas, šitaip kvailai pasielgti. Ji pati irgi... Iš viso, kaip jie drįso čia atsivilkti?
Auris nutaikė lazdelę į draugužį ir pasinaudojo bežodžiais skausmą malšinančiais kerais. Tikėjosi, kad pravers.
- Su tavim Alanai aš dar pasikalbėsiu. O tu Mendel... Tu atsimink, ką aš tau pasakiau. Dar kada išgirsiu apie kokias nors nesąmones... Ir nesvarbu, net jei nesugrįšiu kitais metais čia dėstyti, tu jau patekai man į akiratį. - Jis prisiminė dar ir durklą, kurį atėmė iš Dori šį vakarą. Bet kol kas apie jį nieko nesakė. Dar pagalvojo ir apie tai, kad ne kas kitas, o jis atvedė į mokyklą Juzefą. Kad atvėrė vartus, pro kuriuos dabar galėtų ateiti kas nors blogesnis. Auris norėjo apie tai pasikalbėti su Levinsu, bet tik tada, kai tie du dings iš akiračio.
-
Kol Juzefas aimanavo susiėmęs už tarpukojo, netoliese vyko labai daug dalykų. Šiaip ne taip pakėlęs galvą jis pamatė, kaip Dori nubėgo prie to berniuko, o šis gulėjo ant grindų. Auris kažką įnirtingai būrė. Levinsas žinojo, kad turi stotis ir eiti padėti. Dėl Merlino barzdos, jeigu čia mirs vaikas... Tuomet viskas tikrai išaiškės, kaip plikis čia nusigavo. Ar Juzefas tokiu atveju pakliūtų į Azkabaną? Jis sulaužė krūvą magijos įstatymų. Naudojosi Magijos Ministerijos suteiktomis priemonėmis nešyklių gamybai, įsibrovė į burtų ir kerėjimo mokyklą ir vos jam ten nuvykus įvyko nelaimė... O jeigu dar kas nors pakuždės, jog mėlynakis turi problemų su psichine sveikata, kad kartais jį apninka paranojiniai priepuoliai... Visuomenei jis atrodys lyg nestabilios psichikos žudikas.
Tačiau, regis, vaikinukas atsigavo. Levinsas atsiduso. Bent jau neįvyks baisių dalykų. Kitą akimirką vyrukas pamatė, kad Auris be žodžių mestelėjo kažkokį burtą jo pusėn. Po sekundės tarpukojį aplankė neapsakoma ramuma. Vis dar skaudėjo, bet jau galėjai gyventi. Atrodė, kad ten nebėra blynų tešlos, lyg viskas būtų atsistatę į savas vietas.
Juzefas sugebėjo atsistoti. Šiek tiek prasiskėtęs nutipeno iki kitų. Iki laiko, kol galės keltis nešykle atgal, buvo dar visa amžinybė. O, kad dabar Levinsas galėtų imti ir pabėgti, tačiau tai - neįmanoma. Vis tik šita mintis, apsilankyti Hogvartse, nebuvo labai protinga. O ta isterikė, ta beširdė, bejausmė, ta sadistė Dori, na, ji protelio, pasirodo, nemenkai turėjo, jeigu Juzefui šiek tiek pasiklausinėjus apie šitą patalpą ji sugebėjo joje atsidurti būtent tuo metu, kai plikšius čia persikėlė. Juzefas nemanė, kad vaikai gali būti tokie gudrūs ir pavojingi. Daugiau gyvenime kojos nekels į šitą pilį. Ir neturės jokių reikalų su paaugliais. Repeticija buvo puiki, nešyklės apsaugas lengvai pralaužė, bet šitie vaikiščiai... Košmaras!
- Kas jam čia atsitiko? - vis dar pakankamai spigiai paklausė plikis žiūrėdamas į berniūkštį.
Tada jis pasisuko į Dori ir įsispoksojo į ją kaltinančiu žvilgsniu.
-
Dori jau norėjo bėgti į ligoninę, tačiau Alanas atsigavo. Regis, jis žiūrėjo, ką daro mergaitė, ką daro pusbrolis. Galiausiai jis pasakė, kad Mendel neverktų, ėmė kalbėti apie Aurio veidą. Ak, koks akmuo nuo širdies nusirito! Jis gyvas ir gali kalbėti bei atpažįsta aplinkinius, o tai jau geras ženklas!
Giliai įkvėpusi Dori pradėjo verkti garsiai, tačiau šitos ašaros jau buvo iš laimės. Regis, grifas galvojo stotis, tačiau tikriausiai tam jautėsi per silpnas, nes liko gulėti.
Žaliaplaukė atsiklaupė prie Alano, apsikabino jį ir klūpėdama padėjo galvą jam ant peties. Nustojo verkti. Turėjo suprasti, kad gali draugą užgauti, tačiau tą akimirką apie tai nepagalvojo. Buvo apėmęs toks palengvėjimas, kad Alanui nenutiko nieko blogo.
Auris ir vėl moralizavo, tačiau tai kažkodėl ir vėl sukėlė Dori teigiamus jausmus, todėl ji tik įžūliai pasižiūrėjo į profesorių ir nejučiom jos lūpose ir vėl radosi nedidelis šypsnis. Tuomet Mendel išgirdo Juzefą. Šis atrodė ne ką geriau nei Auris. Vienas buvo su sužeistu veidu, o kitas su sužalotu... na, patys suprantate. Regis, plikis buvo siaubingai įsižeidęs, jis žudikišku žvilgsniu žiūrėjo į Dori.
- Jau tik nereikia, - dabar jau be jokių isterijų pasakė klastuolė. - Jau tik nereikia, Juzefai. Galėjai bent pasakyti, kad tau viskas gerai, kad su Levanda nieko nebelauktume. Bet gal... bet gal dar yra kažkas? - ji metė žvilgsnį į Aurį. - Juk jūs kažką rezgate, ar ne? - paklausė vyresniojo Senklerio. - O tu geras aktorius, - vis dar kalbėjo žiūrėdama į profesorių. - Dar užvakar vaidinai, kad tikrini siekėją nuo juodosios magijos, o iš tikrųjų. Galbūt pats jį ir sukūrei? O aš tavim tikėjau, - žiūrėjo į Aurį nusivylusiom akim. - Tai kas tas siekėjas, mielieji? - pašaipiai paklausė ir vėl žvilgtelėjo į Juzefą.
Tada vėl grįžo prie Alano.
- Kaip tu, Alanai? - švelniai paėmė draugą už rankos.
-
Alanas ir nemanė, kad kietos grindys gali tapti tokia patogia lova. Jautėsi mieguistas, bet pradžiai turėjo išsiaiškinti viską iki pabaigos. Jis praleido visus Aurio žodžius pro ausis. Nes tie tiesiog buvo nesvarbūs. Atsirado matai moralizatorius. Mintijo Grifas.
Tiesa pasakius pusbrolis ir Juzefas trumpam išvis nustojo dominti Senklerį. Nors jautėsi be galo pavargęs, norėjo tik miegoti iki begalybės, bet buvo taip gera. Dori buvo čia pat, apkabinusi jį. O tai atnešė kitokią ramybę, nei miego suteikiama. Ir šitaip būti jis galėjo ilgai ilgai.
- Man viskas gerai. Tikrai. - Pasakė jai, tik jai. Auris su savo draugu galėjo nykti kur nors, kad ir į pasaulio kraštą. Na, bet tam nebuvo lemta išsipildyti. O Alanas žinojo, kad turi viską išsiaiškinti. Dori pradėjo klausinėti pusbrolio apie siekėją ir taip toliau. Tegul dabar paaiškina. Galvojo Alanas. Kaip gera laikyti Dori už rankos. Niekada apie tai nė nepagalvojau. Pynėsi mintys jo galvoje.
-
Dori nustojo ašaroti. Ir pagaliau. Juzefui regis irgi pagerėjo. Na, o žvelgiant į pusbrolį... Atrodo, kad jis dabar jaučiasi kuo puikiausiai. Reikės jo kada paklausti šio bei to. Vyptelėjo Auris, bet tada atsiminė, kad kažin ar jie pasikalbės su pusbroliu taip, kaip kadaise. Ypač dabar, po šio nuotykio.
- Nieko jam nėra. Nenumirs. Sugalvojo pasinaudoti šitokio lygio magija. Proto bokštas... Pamiegos ir praeis. - Atsakė Juzefui.
- Juk jam dvylika žmogau. O jis ką dirba? Tai ir išvargino jį šie kerai. Išvis keista, kad jie suveikė. - Toliau kalbėjo.
- Dori Mendel, aš tau paskutinį karta aiškinu. Aš nežinau kas tie siekėjai ir pirmą kartą išvydau šį daiktą tavo rankose aišku? O mudu su Juzefu čia paprasčiausiai gurkšnojom. Judu bastotės po pilį ir darot nesąmones. Daugiau ko pasakyti šia tema neturiu. - Greičiau Reiktų juos iškrapštyti iš čia, tada šnektelėti su Juzefu. Bet kaip juos išvaryti? Duosiu Alanui daugiausia dvidešimt minučių ramybės, tada tegu stojasi ir nyksta iš čia.
- Dabar taip. Pabūnat čia dar kokias dvidešimt minučių, tada einat miegoti aišku? Jeigu ne, tada aš skirsiu areštą abiems iki metų galo ir parašysiu laiškus jūsų abiejų tėvams supratot?
-
- Jis nieko nežino, - pasakė Levinsas tai mergiūkštei. - Mes čia visiškai ne to susirinkom. Esam tiesiog draugai, mėgstantys po gramą padaryti, aišku? Merline, jeigu aš turėčiau praleisti tiek laiko su tokiais vaikiščiais kaip jūs, - pažiūrėjo į Dori ir berniuką, - tai turbūt būčiau arba girtuoklis, arba beprotnamyje.
Tikrai, Juzefas pagalvojo, kurių galų Auris įsidarbino į šitą mokyklą? Paaugliai yra siaubingi, plikis tuo įsitikino vos per kelias akimirkas. Ar jie visi tokie? O gal šiti dar ne tokie baisūs? Galbūt šitoje pilyje slepiasi tikri monstrai?
Praeinant skausmui vyruką ėmė kamuoti kitos mintys. Kas dabar bus? Kai šitie mažvaikiai išeis, Senkleris tikrai susidomės, kas yra tas siekėjas. Dar pagalvos, jog Juzefas draugelį mausto ir į mokyklą atsibeldė kokiais nors kitais reikalais. Ar jis patikės, kad tas rutuliukas čia niekuo dėtas? Nes jis tikrai buvo niekuo dėtas. Gal pradžioj ir buvo kažkokių kitokių minčių, bet juk tada plikšius net nežinojo, kad Auris čia dirba. Tiksliau, tada jis net ir nedirbo čia.
- Dori, siekėjas yra mano mažas projektas. Turiu mintį kurti tokį žaislą paaugliams. Jie per siekėją galės pasikalbėti, nusiųsti kokią širdutę vienas kitam iš kerų ir panašiai. Siekėjas ir šitas vakaras yra tarpusavyje visiškai nesusiję. Tik nepradėk vėl muštis, gerai? - Levinsas tvirtai sugniaužė burtų lazdelę.
-
Alanas buvo lyg susimąstęs, tačiau neatrodė baisiai blogai. Šią akimirką jo veide galėjai įžvelgti net kažkokią savotišką ramumą. Tai nuramino ir Dori. Ji vis dar laikė raudonplaukį už rankos.
- Pamiegos ir praeis? - perklausė žaliaplaukė vyresniojo Senklerio. - Bet... bet ar jam nereikės į ligoninę? - sunerimo.
Kai Auris pasakė apie arešto skyrimą ir apie tai, kad jis parašys laiškus draugų tėvams, trečiakursę suėmė juokas.
- Jau matau, kaip tu nori leisti laiką su mumis iki pat mokslo metų pabaigos, - ėmė vaipytis. - O tėvams, prašom, gali rašyti. Vis tiek tuos suknistus idiotus žiobarus pamatysiu tik birželį.
Kai prakalbo Juzefas, Dori vėl ėmė nervuotis. Jis čia kalbėjo lyg niekur nieko, tačiau kiek streso sukėlė ir jai, o ypač - Levandai. Nejaugi šitas vyras visai neturi sąžinės?
- Tu nesupranti, - rimtai pasakė Juzefui žiūrėdama į akis. - Tu tikrai nesupranti. Tavo mažas projektas, žaislas paaugliams? Skirtas nusiųsti širdutę iš kerų? Gal jau pamiršai, kad per jį mirė mano voras? - klastuolės balsas ėmė garsėti. - O ar žinojai, kad tu nepataisomai sugadinai ir Levandos lagaminą? Bet žinoma, kas tau darbo. Išvis, kas tu toks esi? Kažkoks nusikaltėlis!
Dar Dori norėjo išrėkti, kad Juzefas privertė merginas vogti. Tačiau kažkas viduje neleido to padaryti. Nežinia dėl ko, tačiau Mendel nenorėjo pridaryti tam plikiui bėdų, jeigu Auris tikrai nieko nežino. O ir tas vakaras, kai ji ir Levanda paėmė kramebliją, buvo vienas iš geresnių Dori nuotykių.
-
Kol kas jis tiesiog gulėjo ir tylėjo. Klausė pokalbio. Labai norėjo tikėti, kad yra taip, kaip aiškina pusbrolis ir Juzefas. Na, bent jau norėjo tikėti, kad Auris nežinojo apie siekėją ir kad tada, kai rado jį pas Dori tikrai neturėjo blogų ketinimų jai jį sugražindamas.
- Auri, tu jį seniai pažįsti? Bet pasakyk, kodėl tu gražinai Siekėją Dori? Juk tu jį tikrinai, kai jūs susitikot dviese. - Išgirdęs, kad pusbrolis gali parašyti tėvams nusišypsojo. Nemanė, kad taip galėtų būti. Jis jau greičiau pats su mumis aiškintųsi. Galvojo. O tada mintys nukeliavo prie to, ką jis šiandien iškrėtė. O jeigu būtų nutikę kas nors labai nepataisomo? Na tarkim, kad tikrai šis vakaras niekuo nesusijęs su siekėjais. O jei tos statulos būtų juos sužeidusios dar žiauriau? Na ir prisiviriau košės.
-
Tardymas vyko toliau. Senkleris norėjo viską mesti, palikti tuos du landūnus čia ir su Juzefu išeiti kitur. O tada jau šnektelėti su juo.
- Po galais... Alanai, aš sakau aštuoniasdešimt aštuntą kartą. Siekėjai ir aš nesusiję pirma. O atidaviau todėl, kad galvojau, jog šitą projektą valdo žmogus, kuris galėtų pakenkti Dori ir kitai mokinei, kuri čia įsivėlusi. Galvojau, kad per tą daiktą jis gali susekti, kad aptikau tą siekėją. Būčiau nepalikęs to reikalo. Galvoji į mokyklą atėjau prasukti kokio reikaliuko? Ne. O Juzefą aš pažįstu seniai. Ir mes jums aiškinam, kad susitikom ir tiek. Į ligoninę jam nereikės Dori. Nieko jam neatsitiko. Nualpo ir viskas. Nenumirs sakau gi. - Smagus vakarėlis pasitaikė.
- Nori dar po vieną Juzefai? - Užklausė jis paimdamas butelį, kuris per stebuklą išliko sveikas. Siekėjai. Įdomus daiktas. Kaip jis tai sugalvojo? Ar tikrai tik paaugliams? Kai pagalvoji, toks daiktas gali tapti tikrai pavojingu, jei patektų į stipraus burtininko rankas. Įdomu ar jis gali pernešti stiprius kerus ar tik paprastus?
Tada susimąstė apie Dori. Kai ji kalbėjo apie savo tėvus jis pagalvojo, kad mergaitė net dabar bando surasti kažkokį ryšį su Juzefu. Ar ji bando surasti kokį suaugusį žmogų, kuris galėtų paremti, padėti? Po galais. Man reikės su ja pasikalbėti. Kada nors. Nutarė.
Galvojo ir apie Alaną. Tame miške prieš kelerius metus sugriuvo visa jų draugystė. Dabar jis taip nepasitiki manimi, kad prisigalvoja visokių dalykų. O ar jis neteisus? Juk Juzefas čia, atvyko su nelegalia nešykle.
-
Juzefas stovėjo ir išplėtęs akis klausėsi Dori kaltinimų. Jis? Nusikaltėlis? Dėl Merlino barzdos, kuo ta mažvaikė save laiko!
- Koks aš tau nusikaltėlis? - piktai tarė plikis. - Šiaip tai jau, mergaite, aš dirbu ne kur kitur, o Magijos Ministerijoje, ir užimu pakankamai neblogas pareigas.
Na, taip, kad nesu departamento vadovas, tai mažei nereikia žinoti.
- Aš atsiprašau dėl tavo voro. Tai buvo nesusipratimas. Vis dėlto pati jį nesaugiai laikei, ar ne? - bandė nusikratyti kaltės. - Aš tau nupirksiu naują vorą.
Netikėtai Auris paklausė, ar Juzefas norėtų po dar vieną gurkšnelį. Šie žodžiai buvo tartum šviesa aklinoje tamsoje. Ar jis norėtų? Žinoma, kad norėtų! Ir ar tai reiškė, kad Auris vis dėlto nenorėjo duoti Juzefui į snukį? Būtų buvę neblogai, mat draugelis buvo tikras plačiapetis ir šiaip, ne koks bailys, kaip kad Levinsas.
- Neatsisakyčiau, - linktelėjo Senkleriui.
Tačiau mėlynakis šiek tiek stebėjosi šių mokinių ir Aurio santykiais. Kodėl tie vaikai kalbėjo su Auriu ne oficialiai? Kodėl Auris kaip niekur nieko prie jų paėmė butelį? O gal jį ir šituos vaikus sieja kažkas daugiau nei mokymas?
- Kodėl šitie mažvaikiai tokie įžūlūs? - paklausė draugo. - Ar visi mokiniai šioje mokykloje tiek daug sau leidžia? - griežtu žvilgsniu pažiūrėjo į abu vaikus.
-
Dori atsistojo ir sukryžiavusi rankas vėpsojo į tą plikį.
- Ak, tu dirbi Magijos Ministerijoje, - pašaipiu tonu tarė ji. - Noriu tau pranešti, kad ir tavo Ministerijoje yra nusikaltėlių. Ir vienas jų esi tu! Guldau galvą, kad iš ten ką nors kniauki ar šiaip naudojiesi aplinkybėmis.
Išgirdusi apie vorą Mendel pamanė, kad vėl pasius.
- Nereikia man naujo voro! - suspigo. - Nenoriu! Man nebepatinka vorai!
Galvoti apie Džo nebuvo taip jau lengva. Dar dabar, kai jo mirties kaltininkas kaip niekur nieko stovėjo šalia ir nesijautė kaltas dėl to, ką pridirbo. Tačiau šį kartą Dori pavyko suvaldyti savo pyktį. Jau ir taip tasai vyriškis gavo į skūrą.
- Žinai, Juzefai. Tu esi suknistas savanaudis, - dabar jau labai ramiai tarė klastuolė, o jos balse galėjai išgirsti nusivylimą. - Turbūt todėl tave paliko ir žmona, ar ne?
-
Neramios mintys toliau blaškėsi po Alano galvą. O Jeigu statula būtų užmušusi Aurį? O jeigu prismaugtų Juzefą iki galo? Juzefas jam nieko nereiškė, jis net nepatiko berniukui. Nė truputėlio. Nors ir jo nepažinojo, bet susidarė įspūdį, kad šis žmogus vienas iš tokių, kurių geriau privengti. Bet koks skirtumas? Alanas vis tiek niekada negalėtų susigyventi su mintimi, kad jo paleisti kerai padarė taip, kad kažkas mirė. Ką tada aš sau galvojau? Kaip aš taip galėjau pasielgti? O jeigu Auris būtų užtrankytas tos statulos? Pastaraisiais metais jis vengė pusbrolio, nebepasakojo jam visko kaip seniau, bet žinojo jog jis yra. Nors užsiėminėjantis neaiškiais darbais jis ateitų pas Alaną bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis, Alanas tai žinojo ir jautė. Gal todėl, kad tiesiog labai norėjo tikėti, kad vyresnėlis nesusijęs bent jau su siekėju jis juo patikėjo.
Nebegalėjo apsikęsti tos kvailos silpnos pozicijos, kurioje dabar atsidūrė, todėl pabandė dar kartą atsisėsti. Gavosi nelengvai, bet jis dabar jau sėdėjo atsišliejęs į sieną.
Šiandien tiek stiprių jausmų pralėkė jo širdyje. Nuo jaudulio iki begalinio pykčio. Nuo ramybės ir lengvumo iki dabartinio, kaltės jausmo.
-
Auris sklidinai pripylė du stiklelius ir vieną padavė Juzefui. Be ceremonijų išgėręs saviškį prisipylė dar.
Dori Mendel toliau išsidirbinėjo. Auris ėmė piktai į ją šnairuoti. O išgirdęs paskutiniuosius jos žodžius nebegalėjo tylėti.
- Klausyk mergaite, Tu valdykis truputėlį. Gana, jausk bent kažkokias ribas. - Visa padėtis kaip tik labai tiko ir į Juzefo klausimą atsakyti.
- Visokių mokinių yra. - Trumpai tarė.
- Įdomus darbas, niekada nežinai kas paaugliams gali ateiti į galvą. - Pridūrė ir tęsė toliau.
- Tarkim šiedu. Alanas yra mano pusbrolis, aš tau apie jį pasakojau Kiaurame katile. O Mendel... - O kaip yra su Dori? Jų bendravimas neprimena mokytojo ir mokinės. Veikiau jau panašesnis į tarp giminaičių pasitaikančius ginčus.
- Taip va susiklostė ir viskas. - Pasakė. Bet gal ir negalėtų būti kitaip? Toje varpinėje Ji priminė Senkleriui jo paties gyvenimo etapą. Gal todėl taip ir klostėsi jų bendravimas. Bet apie tai kol kas jis nieko neaiškino nei Dori, nei Juzefui. Su Dori ketino pasikalbėti, bet ne dabar žinoma.
-
Juzefą žeidė, kad toji Dori vadino jį nusikaltėliu. Dėl Merlino barzdos, Juzefas tikrai tokiu nesijautė. Na, ne tik nesijautė. Jis toks ir nebuvo. Juk Juzefas geras žmogus. Juk taip?
Kai žalios galvos savininkė ir vėl buvo netoli isterijos, plikis jau buvo pasiruošęs bet kam, tačiau, regis, mažė susivaldė. O vėliau ir vėl kirto žemiau juosmens, tik šį kartą ne fiziškai, o psichologiškai, ir tai buvo netikėta bei skaudu. Ji pasakė, kad vyras yra savaudis ir kad tikriausiai dėl to jį ir paliko žmona.
Tą pačią akimirką Levinsas užsimerkė. Žmona jį paliko ne dėl to, kad jis savanaudis, o todėl, kad ligonis. Paranojikas. Tačiau jis to negalėjo pasakyti nei mergiotei, nei Auriui, nei dar kokiam nors žmogui šitoje Žemėje. Po kelių sekundžių atsimerkęs plikis paėmė iš Aurio stikliuką ir užsivertė. Ir vėl pajuto kūną užliejančią šilumą. Nieko nesakęs įdavė draugeliui tuščią stikliuką taip tarsi nebyliai sakydamas, kad šis įpiltų dar. Pradėti diskutuoti su mergaite Juzefas neturėjo jėgų. Ką jis galėtų jai pasakyti? Pradėti meluoti? Teisintis?
- Ne tavo reikalas, snargle, kodėl aš išsiskyriau, - galiausiai iškošė plikšius, nes šita įkyruolė ėmė mėlynakiui labai nepatikti. Auris visiškai teisus. Ji nejautė ribų.
Kai Senkleris pasakė, kad tas berniūkštis, vardu Alanas, yra jo pusbrolis, Juzefą dar kartą persmelkė šiokia tokia kaltė. Žinoma, jis nesigailėjo nei vieno savo darbelio, tačiau sielojosi, kad siekėjas papuolė būtent į Dori, kuri yra ne tik nesveika, bet ir Aurio pusbrolio draugė, rankas. Kitą kartą turėtum būti atsargesnis, mintyse pagalvojo beplaukis. Ir, žinoma, neprasidėti su snargliais, galvoje užbaigė mintį.
-
Dori vis žvilgčiojo į Alaną. Regis, šis ėmė jaustis geriau, nes jam pavyko atsisėsti. Tačiau trylikmetei vis tiek buvo neramu ir ji svarstė, ar nereikėtų vėliau vis dėlto užsukti į ligoninę. O gal Auris bijo? Gal nenori, kad vaikai nupėdintų iki ligoninės sparno, nes tokiu atveju galėtų išaiškėti, ką naujasis profesorius išdarinėja naktimis mokyklos požemiuose? Klastuolė manė, kad Alanas, gavęs kokio nors gydymojo eliksyro, iškart pasijaustų ženkliai geriau. Juk Auris apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas, o ne hileris.
- Alanai, ar tau tikrai nereikia į ligoninę? - paklausė Mendel ignoruodama vyrus.
O vyrai ėmė pamokslauti. Auris liepė valdytis ir jausti ribas, o Juzefas pavadino žaliaplaukę snargle. Dori ėmė vartyti akis. Vyresniajam Senkleriui kalbant apie mokinių ir profesoriaus tarpusavio santykius Auris galiausiai nepasakė, kas jam yra Mendel.
- O Mendel, - prabilo trečiakursė, - o Mendel yra paprasčiausiai snarglė, - žvilgtelėjo į Juzefą. - Įžūli, įkyri, ribų nejaučianti snarglė, - dabar jau mergaitė žiūrėjo kažkur į tolį. - Niekam nereikalinga, kaip skuduras. Prisiplakėlė, ar ne? Plakuosi prie Senklerių, plakiausi prie Juzefo, juk nedaviau tau ramybės, taip? - paklausė plikio. - Plakuosi prie Deoiridh ir... ir prie jos tėčio. Tai taip, štai tokia ta Mendel.
Akyse pradėjo tvenktis ašaros. Sunku buvo suprasti savo jausmus. Dar prieš kelias sekundes jutusi Juzefui tarsi neapykantą, dabar Dori pajuto kažkokį keistą bendrumą tarp savęs ir jo. Jis šiuo metu vienišas, atstumtas. Kaip ir Dori. O ši dar bėrė druską ant jo gilios žaizdos.
- Atsiprašau, Juzefai. Žinau, ką reiškia būti atstumtai šeimos. Nepagalvojau, ką sakau. Nes esu tik snarglė, - vis tik nesusilaikiusi burbtelėjo.
-
- Nereikia į ligoninę, man viskas gerai. - Pasakė jis. Stengėsi kalbėti taip, kad skambėtų kuo užtikrinčiau. Į jokią ligoninę neisiu nė už ką. Šiaušėsi mintyse.
Bet visos ligoninės išrūko iš galvos, mat ją užliejo Dori žodžių srautas.
- Ką? - Prabilo jis. - Tu ką tu rimtai taip galvoji? - Pasipiktino raudonplaukis. - Tu gi žinai, kad taip nėra. Kad turi daug draugų, nes esi įdomi, linksma ir protinga. Tu geraširdė, nors kartais išdarinėji nežinia ką. Su tavimi leidžiamas laikas praskrieja taip greitai. Tu geriausia mano draugė. ir... - Jis sustojo, nes būtų pasakęs kur kas daugiau. Būtų ėmęs pliaukšti kokia ji jam graži, kaip patinka matyti ją šypsantis, visada patiko. Gal net nuo tada, kai jie lėkė rogėmis ežero pakrante. Kaip būtų sunku, jeigu ji nustotų su juo bendrauti, Mat pasidarė jam labai artima.
- Žodžiu, ką tu čia kalbi? Neišsigalvok Dori. - Užbaigė savo tiradą. Visi kiti žmonės buvę tame kambaryje trumpam nustojo egzistavę. Ir tik baigęs kalbėti, Alanas atsiminė, kur po galais yra ir kad jį girdėjo Auris ir Juzefas.
-
Na žinoma, jeigu susitikimas prasidėjo vedamas dramos, tai taip ir toliau turėjo tęstis. Auris įpylė Juzefui dar, tada ir sau įsipylė. Užsinorėjo užsipilti akis kaip sakant. Pavargo.
- Judu, gal išsiaiškinkit tarpusavy kur nors kitur? - Pasiteiravo jis. Dori žodžiai jį pervėrė tikrai, bet šiandien Auris buvo per daug piktas, kad atsimintų, jog išties gali būti visai nieko. Taip, Senkleris ketino pasikalbėti su mergaite, jam išties rūpėjo kaip ji gyvena. Bet jau šiandienai tai gana.
- Mendel, tu eilinį kartą perdedi. Tau metas eiti gulti. Viskas. Alanai, jau sėdi, vadinasi gali ir stotis. Drožkit iš čia. - Ir kuriems galams jie abu turėjo atsivilkti?
Kai išmaukė dar vieną stiklelį pagalvojo, kad labai jau griežtai jis čia kalbėjo su Dori. Kad ji tiesiog šaukiasi pagalbos. Ir pasigailėjo dėl parodyto abejingumo. Pasikalbėsiu su ja būtinai. Pagalvojo. Svarstė ar reikėtų dabar kažką pasakyti, nutarė, kad ne. Nes dabar tikriausiai visi žodžiai skambėtų netikrai. Kaip tada, varpinėje. Kai apšaukė ją, o paskui pradėjo kalbėti visai kitaip. Todėl nieko nebesakė daugiau. Naktis buvo klaikiai nenusisekusi.
-
Juzefas, primerkęs akis, klausėsi, ką tauškė Dori. Tačiau tas tauškimas, regis, nebuvo vien tik tauškalai. Akimirką plikiui mergaitės pagailo. Jis juk per siekėją yra girdėjęs, kokie jos santykiai su tėvais. Girdėjo, kaip motina rėkė dėl niekuo dėto voro. Kaip Dori verkė tam pačiam vorui, kad neturi už ką nusipirkti naujų batų. O aš vietoj to, kad jai padėčiau, dar ir gąsdinau, mintyse pagalvojo Levinsas. Tačiau, dėl Merlino barzdos, juk nepadėsi kiekvienam sutiktam žmogui, galvoje užbaigė mintį.
Viduje pynėsi ir kažkokia keista kaltė ir tuo pačiu - savęs teisinimas. Galiausiai mėlynakis save pateisino. Juk jis negalėjo būti geras su visais sutiktais. Negalėjo gailėti kitų. Tokie geraširdžiai žmonės patys nukenčia dėl savo minkšto būdo. Jau kiek žmonių esi apgavęs ir dėl to tik praturtėjai. Ta beprotė turi tėvus. Vis tik turi. Ir ne tavo reikalas, kaip jie ja rūpinasi. O jeigu ir neturėtų, tai irgi būtų ne tavo reikalas. Tokios rėksnės ne vienas atsisakytų, mintyse kalbėjosi su savimi.
Taip, Dori pati kalta. Kaip ji elgiasi? Kad ir čia. Drįso laidyti kerus, žodžiuotis ir muštis. Tikrai visiškai išprotėjusi. Kodėl Juzefas turėtų tokios gailėti?
- Jeigu būtum šiek tiek ramesnė ir tvardytumeisi, galbūt ir kiti į tave palankiau žiūrėtų, - burbtelėjo vyrukas.
Kai tas jaunuolis, Alanas, ėmė pataikauti žaliai galvai, Juzefui galutinai dingo visos kaltės. Žinoma, ta mergiotė šitaip prašėsi dėmesio. Jai gi buvo malonu.
Levinsas išgėrė dar vieną stikliuką ugninės ir į galvą kažkas kaukštelėjo. Jis nujautė, kad vaikai jau tuoj iš čia dings. To ir norėjo, ir bijojo. Kas bus, kai jie liks vieni su Auriu? Viduje kirbėjo baimė, kad Senkleris nebus labai patenkintas dėl to, į ką paaugles įvėlė Juzefas.
-
Dori klausėsi Alano žodžių, kurie iš pradžių taip šiltai glostė širdį, tačiau kai draugas pasakė, kad Mendel yra geraširdė, mergaitę akimirksniu aplankė keli prisiminimai. Kaip ji bandė nužudyti vilką oloje. Kaip tyčia sužeidė kelviuką per magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Kaip jai visiškai nerūpėjo sodo nykštuko būklė, kurį ji netyčia sviedė į akmenį. Kaip ji susinervino, kad šis neužsimušė ir kad jį teks tvarstyti. Bet viso to ji Alanui pasakyti negalėjo. Bijojo, kad grifas ja pasibaisės, kad nutrauks visus ryšius. Alanas trylikmetei reiškė beprotiškai daug ir draugystę su juo Mendel labai vertino. Tačiau buvo dalykų, kurių ji pakeisti savyje negalėjo. Kartais Dori pagalvodavo, kad jeigu ne Alanas ir Deoiridh, klastuolė būtų baisesnio nei klastuoliško būdo.
- Ačiū, Alanai, - prabilo ji. - Bet aš nesu geraširdė.
Druskos ant žaizdos užbėrė ir Juzefas, kuris pasakė, kad jeigu Dori elgtųsi ramiau ir tvardytųsi, galbūt viskas būtų šiek tiek kitaip. Taip, tie žodžiai buvo visiška tiesa. Jeigu Dori vasarą nebūtų išsprogdinusi tėvų televizoriaus, tai neabejotinai galėtų burtų lazdelę turėti ne tik Hogvartse ir jo teritorijoje. Ir galbūt avėtų naujus batus.
O kai Auris pasakė, kad jai metas gultis, žaliaplaukė pajuto didelį fizinį nuovargį. Jis sakė tiesą.
- Einam, Alanai? - paklausė grifo. - Nykim iš čia. Tegu šitie seniai ir toliau čia girtuokliauja.
-
Ne geraširdė? Svarstė jis. Bet nutarė tos temos dabar ir tikriausiai apskritai niekada nenagrinėti. Jam atrodė vienaip, jai kitaip. Jis turėjo argumentų ginčytis, bet...
Juzefas ir Auris atrodo rimtai ėmėsi savo butelio. Ir kai Dori pasiūlė dingti iš šios vietos Alanas sutiko. Norėjo dar daug ką apmąstyti, nors ne... Gal ne šią naktį. Dabar troško griūti į savo lovą ir užmigti. Dar bus laiko pagalvoti apie šiandien išvystus dalykus.
Regis, kad Dori net siekėją pamiršo. Jis kažkur voliojosi. Alanas neketino jai priminti.
- Einam. - Pasakė ir atsistojo. Jautėsi netvirtai. Kažkaip nesvariai.
Dabar tikrai norėjosi tik išeiti ir pulti į miego suteikiamą užmarštį. Bent jau kuriam laikui. Alanas vis dar jautėsi nejaukiai. Jis vos neužmušė dviejų žmonių. Kai taip pagalvojo, norėjo kuo greičiau pradingti iš čia. Pažvelgė į Aurį, į Juzefą. Norėjo atsiprašyti. Pusbrolio veidas atrodė graudokai. Bet taip nieko ir nepasakė. Tik skubiai patraukė prie durų.
-
Pagaliau čia taip ne laiku atsibeldę vaikai susirengė nešdintis lauk. Labai gerai. Auris turėjo krūvą klausimų, kuriuos ketino užduoti Juzefui.
- Alanai, rytoj kai pabusi užsuk pas mane. - Pasakė. Nors buvo tikras, kad pamiegojęs mažius pasijus visiškai gerai, norėjo tuo įsitikinti pamatęs jį kitą dieną.
Ir pagaliau jie liko vienu du. Auris rituališkai įpylė jiems dar po vieną.
- Susidaužkim. - Prabilo žvaliu tonu.
- Susidaužkim už tai, kad aš esu pats siaubingiausias dėstytojas per ilgus Hogvartso metus. - Tada padaręs trumpą pauzę kalbėjo toliau.
- Klausyk Juzefai, pamiršk tai, kad į Hogvartsą galima atsibelsti tavo kurtomis nešyklėmis. Ir niekam, niekada to nesakyk. Net jeigu kada nors pas tave ateitų žmonės, kurie norėtų patekti į mokyklą ir būtų tikri, kad tavo nešyklės galėtų juos ten nukelti. Sakyk, kad negali. Aišku, dėl mūsų praeito pokalbio apie Gringotsą aš nieko nesakau, bet mokyklą pamirškim gerai?
-
Seniai? Kokie mes tai mergiotei seniai, mintyse piktinosi Levinsas. Jis tikrai nesijautė senas, o ką ir bekalbėti apie Aurį, kuriam buvo virš dvidešimt.
Vaikams išėjus iš patalpos ir vyrams likus dviese beplaukį nukrėtė kažkoks šiurpas. Ką dabar Senkleris jam sakys? Ims pamokslauti? Siūlys į snukį? Tačiau Auris, regis, neketino užsivesti ir ketino toliau gerti. Tai mėlynakiui tiko. Jis paėmė stikliuką ir susidaužė. Išgirdęs, ką kalba draugelis, Levinsas nusišypsojo.
- Čia tie vaikigaliai yra siaubingi, o ne tu, - pasakė Juzefas. - Ką tie vaikai sau leidžia? Nepyk, Auri, kad taip gavosi. Būčiau aš žinojęs, kad paaugliai tokie... - ieškojo žodžių, - tokie karingi, na, tikrai nebūčiau prasidėjęs. Į šitą mokyklą manęs daugiau ir per prievartą nieks neprivers sugrįžti. Kažkoks siaubas. Nežinau, kaip tu gali čia dirbti, - nusijuokė. - Dėl Gringotso, džiaugiuosi, jei prisidėsi. Aš tau viską pranešiu. Su tuo siekėju, ten buvo vieni juokai. Bet dabar ir paaugliams to žaislo kurti neketinu, nes man atrodo, kad ką tik pradėjau nekęsti vaikų.
Juzefas paėmė nuo žemės siekėją.
- Atiduok jį tai mergiotei, gerai? - padavė rutuliuką Senkleriui. - Aš jai nupirksiu naują vorą. Pažadu, - pakėlė rankas kaip pasiduodamas, - tų vaikų niekur nevelsiu, ypač dabar, kai žinau, kad ta įžūlybė draugauja su tavo pusbroliu.
Plikšius įpylė dar po stikliuką. Mintys lengvėjo, o kūnas sunkėjo.
-
- Nežinau, man patinka čia dirbti. Matai, atrodo dirbu tiesiog mokykloje, o kartais kyla tokie įvykiai kad... Kai čia atėjau pasikeitė mano požiūris į kai kuriuos dalykus. - Jis išgėrė Juzefo įpiltą stikliuką ir paėmė iš jo siekėją. Pavartė jį rankose. Galvoje virė tie klausimai, kuriuos dabar būtinai reikėjo užduoti. Mintys jau truputį painiojosi, taigi reikėjo greičiau suktis.
- Klausyk Juzefai, ar šitas daiktas gali perkelti galingus kerus? Jeigu per jį pasiųstum nedovanotinus kerus ar jie suveiktų? Ar tai tikrai tik žaisliukas paaugliams? - Auris įsivaizdavo kaip galėtų šitą daiktą įbrukti Dolohovams. Jiems baisiai nepatiktų.
Temos apie vaikų vėlimą į nešvarius reikalus jis nutarė nebeliesti. Ką, man dabar pamokslauti už save vyresniam vyrui? Juokinga. Aišku, kai tie du čia įsiveržė Auris tiesiog užvirė pykčiu. Ypač kai prisiminė Juzefą sakius, jog jis turi pagalbininkų mokykloje. Na, bet atrodė, kad nuo šiol jų neturi ir kažin ar beturės. Bent jau mokinių amžiaus kategorijoje.
- Ar tu turi daugiau siekėjų? - Dar paklausė.
-
- Nejaugi? - susidomėjo Levinsas. - Ir į kokius dalykus pasikeitė tavo požiūris pradėjus čia dirbti? - paklausė.
Į makaulę jau buvo taip gerokai kaukštelėję, kad tarpukojo beveik nebeskaudėjo, o šitas susidūrimas su bjauriaja Dori ir Aurio pusbroliu ėmė rodytis kaip visai smagus nuotykis.
- Būtent šitas? - žiūrėjo į rutuliuką, esantį Senklerio rankose. - Būtent šitas ne, negali. Bandžiau. Žiūrėjau. Per tai padvėsė Dori voras ir buvo sugadintas Levandos lagaminas. Mano klaida, - ėmė kramtyti lūpą.
Kelias akimirkas plikis tylėjo.
- Bet aš jau pasimokiau ir supratau, ką dariau ne taip. Dabar galėčiau padaryti, kad veiktų. Turiu omeny, kerai. Visi. Įskaitant ir nedovanotinus, - pažiūrėjo į Aurį. - Jei burtininkas silpnesnis, galima net priversti jį kalbėti savu balsu ar atlikti kokius nors veiksmus. Bet tik ant silpnų, - pabrėžė. - Jei burtininkas stiprus, tai galima būtų siųsti kerus. Sprogdinti. Sukelti skausmą. Ir panašiai. Galima. Tik tokiems dalykams neturiu ant ko eksperimentuoti. Mano nešvarių darbelių kolega, Merėjus, buvo pabandęs su siekėjais paeksperimentuoti palikęs kelis Mušeikų Skersgatvyje. Gavo į skūrą, tuo ir baigės, - Levinsas nusijuokė. - Bet paeksperimentavus su siekėjo galia per vaikus... na, nieko blogo jiems nedarant...
Neskaitant Dori voro, idiote, įterpė sau pačiam skirtą sakinuką mintyse.
- Dabar galėčiau sukurti pakankamai galingą rutuliuką, kuris siųstų kerus ir nebūtų galima surasti, kas tuos kerus siuntė, - toliau pasakojo. - Ar turiu jų daugiau? Turiu... turiu, kiek tik reikia, - klausiamai žvelgė į Aurį.
-
Ir kuriems velniams aš pradėjau apie savo požiūrio pasikeitimus. Pyktelėjo Auris, kuris visai dabar nenorėjo šito nagrinėti.
- Atsirado daugiau atsakomybės. Niekada negalvojau, kad taip įsijausiu į šitą darbą. - Trumpai pasakė, nenorėdamas leistis toliau.
Tada įdėmiai ir susidomėjęs klausėsi ką draugas pasakojo apie siekėjus. Jei pavyktų taip įduoti tokį daikčiuką Dolohovams. Toliau spango jis.
- Man reikia. Praverstų du tokie stiprūs siekėjai. - Pasakė jis. Žodžius palydėjo dar vienas stiklelis ugninės. Dar neįsivaizdavo kaip reikėtų jiems įduoti šiuos daiktus, bet žinojo, kad tikrai sugalvos. Kaip tie du mulkiai persigąstų, jei staiga, iš niekur nieko juos užkluptų kerai.
- Ar galėčiau juos iš tavęs gauti? - Bent jau kiek nors ši siaubinga naktis būtų nusisekusi. Pagalvojo Auris.
-
Senkleriui prakalbus apie atsakomybę, Juzefas prisiminė dar visai šviežius laikus, kuomet tos atsakomybės jautė žymiai daugiau nei dabar. Kai jautėsi atsakingas už sūnų ir prieš žmoną. Bet juk dabar, nebūnant už nieką atsakingam, gyventi buvo žymiai paprasčiau. Levinsas stebėjosi, kad Auris žavėjosi atsiradusia atsakomybe. Kadangi pats mėlynakis apsikrovė atsakomybe jau nuo dvidešimties, visiems januoliams tik ir norėjosi sakyti: neapsikraukit taip ilgai, kaip tik galit. Tačiau darbas mokykloje, na, tai ne žmona ir vaikai. Juk jeigu Senklerį užknis, jis bet kada galės išeiti. Todėl tik linktelėjo ir nieko nesakė, juolab, kad pasirodė, jog gilintis į tą temą draugelis neturėjo noro.
Butelys jau ėjo į pabaigą, tuo pačiu ir laikas, kuomet Levinsą nešyklė nuneš atgal. Buvo šiek tiek apmaudu, kad iš šitos pilies visa, ką Juzefas pamatė, tai požemius, o ir juose jį sulupo vaikai. Tačiau grįžti į šią pilį plikšius tikrai nebenorės. Niekada. Metęs žvilgsnį į nešyklę Juzefas suabejojo, ar esant tokios būsenos jam pavyks grįžti. Tu sugebėsi, mintyse sau pasakė. Dar ne taip esi keliavęs.
- Be problemų, - atsakė Juzefas į Senklerio klausimą. - Tik reikės šiek tiek luktelėti, kol juos paruošiu naudojimui.
Dar beplaukis norėjo paklausti, kam Auriui reikalingi siekėjai, bet nusprendė nesikišti į ne savo reikalus.
-
- Puiku, palauksiu kiek reikės. O ar ilgai? - Kol kas dar labai skubėti nereikėjo, nors nežinia kas ten jiems galėjo šauti į galvą.
- O ar aš galėčiau jį transfigūruoti, užmaskuoti kaip nors? Ir ar tada išliktu siekėjo veikimas? Negalėsiu jo tiesiog įduoti į rankas žmonėms, kuriems noriu jį duoti. - Uždavė dar vieną klausimą. Keista, kad galva dar veikė normaliai ir generavo tokius svarbius dalykus.
Laikas jau ėjo link pabaigos. Juzefas jau greit turės išvykti. O Auriui teks pardrožti į savo kabinetą ir kristi į lovą. O kaip viskas klostysis toliau? Svarbiausia, kad Dori ir Alanas niekam nepasakotų apie šį nutikimą.
- Na ką gi... Kad ir patyrėme nesklandumų, tau vis tiek pavyko. - Pasakė jis. Tikrai, čia tai bent, pavyko pralaužti mokyklos apsaugas. Kaip mokytojui tai nepatiko, bet kaip žmogui besikraustančiam iš proto dėl visokiausių magijos eksperimentų atrodė didelis pasiekimas. Jam net pasidarė įdomu ar būtų galima išrasti ką nors, kas blokuotų šių nešyklių veikimą.
-
Juzefas susimąstė.
- Nežinau, ar ilgai, - atsakė. Galvojo. - Žinoma, visada gali panaudoti praskiedimo kerus, bet... bet jeigu tie žmonės rimti, - pastarąjį žodį pabrėžė, - tai su jais užsiimti taip pat reikėtų rimtai. Galiu aš tau padaryti siekėjus kaip kokį nors apgaulingą daiktą. Kaip ir nešyklę galima iš bet kokio niekniekio pagaminti, taip ir siekėją įmanoma. Tik tas daiktas turėtų būti nedidelis. Tilpti į delną. Kai bus blaivesnė galva, pagalvok ir pasiųsk man pelėdą. Šiandien jau sunku mąstyti, ar ne? - pabandė šyptelėti, bet iš tiesų veidą iškreipė šiokia tokia grimasa, nes vis dar skaudeno tarpukojį.
Tikrai norėjosi paklausti, kur draugelis velsis, ar tie žmonės pavojingi, kokių Senkleris turi tikslų, bet šiandien įspūdžių jau buvo pakankamai ir pradėjo jaustis nuovargis. Vyrukas apsidairė po patalpą. Artėjo metas, kada jis turės išvykti. Tačiau širdyje pasisėjo nerimas: kur, po velnių, nešyklė? Apdriskusios kepurės nesimatė niekur.
Plikšiaus lūpas paliko riebus keiksmas.
- Auri, kur pasidėjo nešyklė? - pažiūrėjo į raudonplaukį.
-
- Gerai, pagalvosiu. Tikrai dabar mąstymas aplėtėjo. - Pasakė Auris. Reikės pasukti galvą kokį į akį nekrentantį daiktą galėtų ramiai įduoti savo giminaičiams. Bet vėliau.
Jis jau mąstė, kaip sugrįžęs susiieškos kokio nors gero tepalo ir išsiteps juo sudarkytą veidą. Alanas paleido tokius kerus. Jo ramusis pusbrolis iškrėtė tokią kvailystę. Auriui galvoj netilpo kaip jis galėjo padaryti Šitokį pavojingą ir beprotišką dalyką. Vaikinas galvojo kas būtų, jeigu statulos nebūtų nurimusios.
Iš apmąstymų pažadino staiga pasikeitusi atmosfera ir sunerimęs ir suirzęs Juzefo balsas.
- Kaip tai dingo? - Pasakė Auris, bet sumojo, kad tai pats kvailiausias sakinys, kurį dabar galėjo pasakyti.
- Velnias. - Sumurmėjo ir ėmė jos ieškoti. Dairytis. Menė buvo gerokai apjaukta dėl visur skraidžiusių Dori kerų. Galop į galvą atėjo racionalesnė mintis ir jis paklausė Juzefo.
- O jos neveikia šaukiamieji kerai? Pabandyk, turėtų atlėkti ar ne?
-
Regis, Auris buvo užsimąstęs, skendo savo mintyse. Juzefui pasirodė, jog draugelis gerokai nustebo, kai plikšius uždavė klausimą. Tačiau po atsakymo Levinsas susigėdo. Kas jam dabar yra, kad jis nesumąstė panaudoti paprasčiausių šaukiamųjų kerų? Tikrai jau galvelė nebeveikia, pamanė mėlynakis mintyse.
- Accio nešyklę, - nutaikęs burtų lazdelę į patalpą ištarė vyrukas.
Pasigirdo kažkoks triukšmas ir galai žino iš kur atskrido kepurė, bet... bet iš kambario gilumos ėmė skristi dar kažkas. Levinsas paėmė savo nešyklę, o vėliau ir kitą. Kita nešyklė buvo auksinės spalvos varlės skulptūrėlė.
- Tu matai, koks tas Hogvartsas, - pakėlęs antakį ir bežiūrėdamas į statulėlę pasakė Juzefas. - Šitą pasiimsiu, gerai? Ištirsiu ir pranešiu, kas čia.
Žvilgtelėjęs į laikrodį vyras pamatė, kad jau beveik laikas keliauti.
- Susirašysim pelėdom. Ačiū už ugninę. Buvo toks... neįprastas vakaras, - ir Juzefas dingo.
-
Šaukiamieji kerai suveikė ir Juzefo rankose jau buvo pradingusi nešyklė. Bet še tau kad nori, atzvimbė ir dar viena.
- Įdomu kas čia. - Pasakė Senkleris.
- Aha, patyrinėk, tikrai bus įdomu sužinoti kas tai per nešyklė. - Tai juk nešyklė ar ne? Juk jis ir kvietė būtent tokį daiktą. Bet iš kur pilyje atsirado kažkokia nežinoma nešyklė? Ir kada ji suveikia? Hogvartsas buvo tokia nuostabi vieta, nes niekada nežinodavai kokių staigmenų ji gali pateikti.
- Iki susitikimo. Vakaras išties buvo audringas. - Atsisveikino Auris ir draugas dingo jam iš akių. Audringas ir istoriškas. Pagalvojo Senkleris. Hogvartso įkūrėjų menėje sulaužytos mokyklos apsaugos. Geriau ir būt negali.
Jis aptvarkė viską, kas buvo apgadinta kerų. Tada susirinko tuščia butelį ir stiklelius ir išėjo.
Pasijuto gerokai pavargęs, nors žinojo, kad ir tada, kai atsiguls galvoje suksis klausimai. Ir užmigs jis daug vėliau. Auris nuėjo koridoriumi tolyn.
-
Erka atėjo į Hogvartso įkūrėjų atminimo menę. Paskui ją ėjo ir jos katė Pola. Pastaruoju metu ji vis sekiodavo Erką, bet violetinplaukė tuo džiaugėsi, nes būdavo smagiau, kai šalia būdavo augintinė. Tiksliai kodėl atėjo ji nežinojo. Norėjo pasivaikščioti po pilį, bet kodėl atėjo būtent į šią menę, klastūnyno atstovė neįsivaizdavo, bet tai jai nebuvo itin svarbu. Ji šioje menėje jau buvo šimtus kartų, bet ji visada ją stebindavo. Paveikslai, papuošalai, skulptūros, o kur dar ir plaukų sruogos! Tai jai patiko. Erka visada čia atėjusi viską apžiūrėdavo, nors viską ir taip žinojo atmintinai.
Šį kartą atėjusi ji patraukė į tolimiausią menės kampą. Ir atsisėdusi jame sukryžiavo kojas. Tuoj pat prisistatė ir Pola. Violetinplaukė neįsivaizdavo, ką čia dar galėtų veikti, todėl tiesiog sėdėjo bei glostė Polą. Klastuolei buvo tikrai gera.
-
Laikrodis mušė aštuntą valandą vakaro, o Esmeralda eilinį kartą užmiršo paruošti namų darbus ir prisiminė tik vėlią valandą. Ji išsliūkino iš grifiukų bendrojo kambario ir pasiėmusi kartu su savimi kelis vadovėlius pagal kuriuos turėjo paruošti namų darbus, nubėgo koridoriais venkdama profesorių žvilgsnių į Hogvartso įkūrėjų atminimų menę. Bebėgdama sugebėjo pamesti rašalo buteliuką ir jis sudužo. Kažkokio ketvirtakursio katė išgirdo ir nubėgo prie garso šaltinio. Tas ketvirtakursis vos nepastebėjo Esmeraldos, jai net šiurpuliukai nubėgo per nugarą, kai galiausiai berniukas pasišaukė katę, kad ši grįžtų. Mergaitė jau kelis kartus buvo prigauta ir jau tikrai nereikėjo dar vieno. Ji greitai užtrenkė duris, vis tik įbėgo į menę. Netgi dulkės nuo akmeninių grindų pakilo į orą. Jos suko ratus sidabrinėje mėnulio šviesoje, kuri per pailgus langus veržėsi į pilies vidų. Ji atsikvėpė ir nusičiaudėjusi nuėjo toliau. Ritmingi žingsniai aidėjo jai galvoje. Staiga ji prisiminė kaip praėjusią savaitę ji vaikščiojosi pilies koridoriais ir ji pajuto tą keistą jausmą kuris vis ją aplankydavo karts nuo karto. Tą kartą ji ėjo tiesiai į šią menę, bet kažkoks progesorius ją pastebėjo ir liepė jai grįžti atgal į kambarį bei atėmė penkis taškus iš jos koledžo. Tad ji taip ir negalėjo nueiti į menę. O dabar ji stovi čia ir tas keistas šiurpylys ties sprandu vėl grįžo. Ji įsistebeilijo į vieną iš menės paveikslų ir liko stovėti taip lyg įkalta iki kol neišgirdo kito žmogaus žingsnių…
-
Ketvirtakursė taip ir sėdėjo, bet greitai išgirdo kažkieno žingsnius. Erka pamatė mergaitę. Panašu, kad grifė. Pagalvojo ji. Kai mergaitė buvo nusisukusi violetinplaukė išsitraukė lazdelę ir kiek įmanoma tyliau prisiartino prie jos. Kai margaites skyrė vos keli metrai, Erka pakėlė lazdelę ir nutaikė ją į grifę.
- Ko tau čia prireikė, maže? - garsiai bei piktai paklausė violetinplaukė. Ji visiškai neturėjo noro būti su ja, bet vis dėlto norėjo ilgiau pabūti šioje menėje. Klastuolė nusprendė, kad į ją reikėtų paleisti kokius nors kerus. Gal tada dings man iš akių? Mintyse paklausė, bet ko klausė ir kas turėjo atsakyti ji nežinojo.
- Rictusempra, Scourgify, sustink, - visą kerų laviną į grifę paleido violetinplaukė. Ji nusprendė dabar nenaudoti bežodžių kerų, nes juos naudojant buvo didesnė tikimybė, kad nepavyks, o to ketvirtakursė visiškai netroško. Tada pažvelgė į žemę ir sugalvojo, kokius kerus dar galėtų panaudorti.
- Serpensortia, - pratarė ir iš lazdelės galo išlindo gyvatė. Ji kažkodėl kaip užhipnotizuota pradėjo šliaužti Erkos link, bet paskui taip pat užhipnotizuotai pradėjo šliaužti tos pačios grifės link.
-
Kol Esmeralda žiūrėjo kažkur nežinia kur, ji išgirdo neaiškų balsą, tai buvo kita mergina. Bet vyresnė už ją. Jo plaukai buvo violetiniai - Kokia įdomi spalva... - pagalvojo ji. Kadangi buvo gana tamsu, ji negalėjo suprasti iš kokio koledžo ji yra. Esmeralda lėtai į ją atsisuko ir vos nežaktelėjo, pamačiusi kai vis kiti kerai pradėjo skrieti į ją. Mergaitė jų kaip koks klaunas išvanginėjo, vienas jų pralėkė kaip strėlė ir urėžė kelis jos plaukus. Ji susiraukė ir pradėjo artintis prie nemalonios užpuolikės.
- Ei, ameba tu, ką sau leidi? Bent supranti ką darai? Ar tau atrodo normalu leisti bet kokius kerus į ką tik sutiktą žmogų? - mergina tylėjo ir paleido kitus kerus. - Atsakysi? - nenustojo ji, net nepastebėjo, kaip merginos išburta gyvatė bauginančiai slenka tiesiai link jos. - Klausiu ar atsakysi? Gali žinoti, man šiandien buvo labai prasta diena ir neketinu aš čia žaisti su tavimi, atėjau čia pabūti ramiai, o tu staiga kaip pasiutus užsipuoliai mane? - ji nekalbėjo ramiai, beveik rėkė. Jos pakabukas sutilindžiavo ant kaklo ir langas gale tarsi išsprogo, rėmai liko, tačiau stiklo šukės pabiro ant menės akmeninų grindų.
Su kiek vienu žingsniu kai ji artėjo prie priešais ją stovinčios merginos, jos lazdelė kišenėje, kurios Esmeralda dar nebuvo išsiėmusi, vis labiau krutėjo. Galiausiai ji ją išsiėmė ir pamatė gyvatę prie pat jo kojų. Mergaitė nurimo ir šaltu, smerkenčiu žvilgsniu pasižiūrėjo tiesiai gyvatei į akis. Ši, tarsi supratusi, pasisuko atgal į ją išbūrusiąją. Esmeralda prunkštelėjo.
- Manei bus lenbva, nes esu jaunesnė... - garsiai savo mintis išsakė ji. - Vadinasi klydai. Labai. - ji pakreipė galvą, ir nurijo seiles, staiga pajutusi troškulį. Kasgi jai darosi? Ji niekada taip ant nieko nebuvo supykusi. Gal paprasčiausiai sukilo emocijos? Mergaitė pasisuko į langą, per kurį puikiai patėsi mėnulis ir staiga nieko nebegalėjo girdėti, net savo pačios žingsnių tik vilko kaukimą lauke, bet arodė, jog jos priešė to negirdi. O gal jai tik vaidenasi..? Hogvartse nėra nei vienos dienos, kad nenutiktų kas nors įdomaus ar keisto. Tas keistas kutenimas kakle vėl sugrįžo ir sustojusi pasiėmė gyvatę, kuri jai nieko nedarė ir maloniai paglostė jai galvą. Ji negalvojo apie dabar nieko jai nereiškiančią merginą ir nusišypsojo gyvvatei. Kūną pradėjo maloniai diegti ir jos akys sužaižaravo, tarsi jose būtų kas užsiliepsnoję. Ji atsisuko į naująją priešę besišypsodama.
-
Tos grifės žodžiai violetinplaukę kiek įsiutino.
- Kaip tu mane pavadinai?! Taip, žinoma nesuprantu! - viską išrėkė ketvirtakursė. Erka galvojo kokius dar kerus galėtų paleisti į priešais ją stovinčią mergaitę, bet tada pamatė, kad gyvatė pradėjo šliaužti nuo grifės. Na jau ne. Pagalvojo violetinplaukė. Greitai išgirdo kitus jos žodžius, kurie prajuokino ketvirtakursę.
- Žinoma lengva, - tarė ir padarė trumpą pauzę. - Net labai lengva. Kai pamatė, kad jaunesnė mergaitė pasiėmė gyvatę visai supyko.
- Evanesco, - tarė ir gyvatė dingo tiesiog priešininkės rankose kol grifė šypsojosi. Erkai buvo skaudu tai daryti, nes gyvūnus ji dievino. O gyvates ypatingai. - Šypsaisi todėl, nes nusprendei pasiduoti, mažvaike? Juk tu tikra mažvaikė. Nepaneigsi gi to.
-
Esmeralda buvo visai patenkinta, kad mergina įsiuto. Ji klausėsi kaip siunta ir putojasi jos naujoji priešė. Esmeralda kiek nustebo kai iš jos rankų dingo gyvatė, bet tai mažiausiai rūpėjo. Ji jautėsi kaip nesava, tarsi tuos žodžius sakytų ne ji pati.
- Na, ameba, tai nedidelė ląstelė, mokanti tik maitintis, kvėpuoti ir truputį judėti. - ji smagiai pradėjo linguoti galva. - Ir vadinsiu tave kaip aš noriu. Nebent… pasakysi man savo vardą? - kilstelėjo antakį Esmeralda. - O paskui galėsi su manimi susitvarkyti, juk… aš tik paprasta mažvaikė pasipainiojusi tau po kojomis. - Esmeralda tiesiog mėgavosi, merginos irzlumu. Ji atsiduso. - Manau galėtum apsilankyti pas kokį pschihologą. Man truputį gaila tavęs… O gal tai, dėl tų randų ant tavo veido? - Esmeralda nejautė, kad peržengė ribą. - Kasgi tau tai padarė, kas subjaurojo tavo gražūjį veidelį, a? Tikriausiai įsivėlei į kovą, kaip kad dabar ir gavai atgal, arne?
Ji atsisuko į merginą ir akyse sužibėjo liepsnos.
-
- Na jau ne. Nevadinsi manęs kaip nori. Aš Erka. O kaip tu vadiniesi? - paklausė ketvirtakursė ir bjauriai prispaudė grifę prie sienos. O tada išgirdo kitus grifės žodžius ir kaip mat įsiuto.
- Tai tau reikia pas psichologą. Kas man uždėjo šiuos randus? Aš tau atsakysiu. Aš gyvenu vaikų namuose. Vasaromis ten tenka kentėt. Šią vasarą kilo muštynės. Aš su dar keliomis mergaitėmis nusprendėme apginti keliais metais jaunesnę mergaitę. Kiek jai metų tiksliai nežinau. Na ir nusprendžiau apginti. Ji beveik negavo. Kitis mergaitės irgi. Tik aš gavau du amžinus randus. Jų neįveikia nei magija, nei žiobariška medicina. Kokiu daiktu tiksliai juos padarė nežinau. Taip pat nežinau kas tai padarė. Nespėjau pamatyti, bet jei kada sužinosiu tikrai atkeršysiu.
-
Ta pavasario dieną Patricija leido laiką kartu su Dori. Kuriai mokytis liko labai mažai. Dabar Simoneti tiesiog pragariškai gailėjosi, kad praeitais metais nesistengė ir nepavyko pereiti į kitą kursą. Užtai dabar jau jautėsi užtikrinta, kad šeštasis kursas greit atsiras praeityje.
Šiuo metu stovėjo labai įdomioje vietoje. Akys rijo visokių visokiausius daiktus.
- Ir ką mes čia darysim? Kas čia? Mokyklos senienų sandėliukas? Čia tiek visokio šlamšto... Įdomu kiek metų visa tai kaupėsi? - Ji paėjėjo kiek toliau ir ėmė apžiūrinėti visokius dalykus. Pradedant statulėlėmis. Baigiant kažkokiais indeliais. O paskui pastebėjo apdulkėjusių senų pergamento ritinių krūvą. Paėmė vieną. Ten buvo parašyta, kad tai yra mokyklos įkūrėjų dienoraščių serija. Perkelta ant pergamento, kad būtų galima skaityti. Visą tai perrašė kažkokie Samuelis ir Ofelija Valtbergai.
- Klausyk Dori, čia yra ir seni dienoraščiai. Oho. Tu tik pažiūrėk kiek jiems metų kaip manai? Aišku pergamentai ne tokie ir seni. Čia tik perrašyta versija. Įdomu kur tikrieji dienoraščiai.
-
Dori kartu su Patricija slampinėjo po pilį. Jokio tikslo merginos neturėjo, tiesiog leido laisvą laiką. Lauke oras buvo gražus, tačiau trintis ten nesinorėjo, mat visas kiemas - prisigrūdęs mokinių. Žinoma, jos galėjo nueiti kur nors atokiau, pavyzdžiui, prie ežero ar į mišką. Tačiau po to įvykio su Rensa Dori kiek vengė atokesnių vietų. Na, nebent būtų su Alanu. Su juo bet kur eidama jausdavosi drąsiai.
- Čia ne sandėliukas, čia yra Hogvartso įkūrėjų atminimų menė, - pasakė tamsiaplaukė draugei. - Tačiau šita vieta tikrai nesutvarkyta, ar ne? Nes viskas tikrai atrodo kaip šlamštas, - prunkštelėjo, nors žinojo, kad čia esantys daiktai yra su istorija, vertingi. Bent jau didžioji jų dauguma.
Netrukus Patricija rado kažkokius dienoraščius ir tai sudomino klastuolę. Ji atėjo pasižiūrėti.
- Ar tik čia ne Varno Nagui priklauso šitas? - susiraukė laikydama vieną jų. - Nekenčiu Varno Nago, - ir Mendel metė dienoraštį į viršų bei suplėšė rašliavą kerais į skutelius.
Šią akimirką ant žemės lėtai krito tie skuteliai, o klastuolė galvojo apie tai, ar išdrįstų taip pasielgti ir su originalu.
-
- Na gerai ne sandėliukas. Bet menė per pagarbiai skamba tokiai šlamšto krūvai. - Pasakė. Neatrodė, kad kas brangintų ar globotų šiuos daiktus. Gal tie įkūrėjai buvo gauja niekšų, todėl niekam jie dabar neįdomūs ir niekas nenori prižiūrėti šitos vietos. Bet tokioms mintims prieštaravo skaityta šios mokyklos istorija. Nors... Vaikus jie skirstė pagal ženklus, kurie kiekvienam atrodė svarbūs. Taip štai net po daugybės metų įsigaliojo kažkokia atskirtis.
- O aš maniau, kad Klastuoliai ir Grifai nesueina. Kas blogai su Varnais? - Pasiteiravo. Ant jos krintant suplėšytų dienoraščio lapų skutams. Atrodė kaip popiergalių lietus.
Patricija išsiėmė lazdelę. Reikėjo kažkaip pasipraktikuoti, juk artėjo egzaminai. Mostelėjus lazdele Grifo dienoraštis pakilo į orą, norėjo jį į kažką transfiguruoti. Bet garsiai pokštelėjęs pergamentas ėmė ir kažkur pradingo.
- Taip jam ir reikia. Negaliu pakęsti Grifų Gūžtos. Tu žinai ką man kartą pasakė tas Senkleris? Patricija, darai tikrą negarbę savo koledžui. Dar nebuvo mokinio per daugybę metų, kuris būtų likęs antriems metams. Tu įsivaizduoji? O pats tai mokėsi net ne šitam koledže. Atsirado mat pamokslininkas. - Dviejų kopijų neliko. Bet buvo labai įdomu kur tikros.
- Paieškom tikrų dienoraščių? Kaip tau atrodo kur jie turėjo būti surašyti? Juk juos rašė prieš galybę metų.
-
- Šiaip tai jo, nesueina klastuoliai su grifais. Bet, matai, aš esu Klastūnyno išdavikė, - pajuokavo. - Mano vaikinas grifas ir draugų grifų turiu. Tiesa, šiaip jau neblogai sutariu ir su klastuoliais. Turėjau čia porą priešių, bet su viena iš jų, Sofi, dabar jau net esame draugės, - šyptelėjo. - O su Varno Nagu... - Mendel prisiminė pirmąsias savo kvidičo rungtynes. - Antrame kurse, kai pirmą kartą žaidžiau kvidičą, varniai bandė mane pažeminti. Bet jiems nepavyko, - didžiuodamasi tarė. - Daviau jiems į kaulus. Nuo to karto nekenčiu to koledžo. Ir šiaip teko turėti konfliktų su varnanagiais, jie mane tikrai užknisa. Tik Gruodė, ta mergaitė, tikrai visai nieko. Ir kažkokiu būdu sugebėjau susidraugauti su ta keistuole, kuri anksčiau vaikščiojo basomis. Sakura. Žinojai, kad ji Levinso dukterėčia? Senkleris rimtai taip pasakė? - perklausė Dori žiūrėdama, kaip dingo Grifų Gūžtos dienoraštis. - Ai, nekreipk tu į jį dėmesio. Jis labai spontaniškas. Niekada negali žinoti, kas jam užeis. Kartais būna pamokslaujantis, griežtas, o kartais viską praleidžia pro pirštus. Pameni, kaip tada, kai mus paleido prigavęs, - nusijuokė. - Šiaip jis yra geros širdies. Tik kad gal ne visada pats tai nori pripažinti, - gūžtelėjo pečiais. - Abejoju, kad čia rasime tikrus dienoraščius, - prikando lūpą. - Negi šiame jovale jie galėtų būti? Accio tikruosius dienoraščius, - pabandė klastuolė, bet nieko neįvyko. - Gal pabandyk tu?
-
- Kažkokia nesąmonė. Kam išvis reikia koledžų? Visi galėtų mokytis bendrai ir tiek. Kas čia pasakė, kad esu Grifė? Jei būtų mano valia, tai turbūt eičiau į Klastūnyną. Bet apskritai, tai išvis nesuprantu kam reikia išsiskirstyti. - Pradėjo dėstyti savo pažiūras.
- Gruodė... Visai neseniai susikirtau su ja. - Ji dar atsiims. Pagalvojo. Bet to taip ir nepasakė. Aišku smilgtelėjo, kad juk tą vakarą ji erzino tą mažių Eion. Štai koks jo vardas. Kad gal ir gavo ko nusipelnė. Bet kita pusė sakė, kad Gruodė už viską dar atsiims. Kad daugiau nedrįstų stoti Patricijai skersai kelio.
- Ne, nežinojau. - Su ta mergina kalbėtis niekada neteko.
- Čia daug giminaičių kaip matau. - Pridūrė.
- Kada nors Auriui nusibos skaittyti man moralus. - Nusijuokė.
- Ir kam to reikia? Jam kartais atrodo, kad gali viską pakeisti. Praeitais metais nesimokiau, nenorėjau ir tiek. Dabar ėmiausi mokslų tikrai ne dėl to, kad jis man aiškina. Tiesiog tėvai užsispyrė, kad turiu pabaigti šitą mokyklą. O aš noriu mokytis kitur. - Dori pabandė prikviesti dienoraščius, bet nesėkmingai.
- Gal tu ir teisi. Kažin ar jie čia. Accio tikruosius dienoraščius. - Bet nieko nenutiko.
- Matyt jų čia tikrai nėra. - Pasakė paspirdama ant žemės gulinčius popierius. Ir nuėjo apžiūrėti į akį kritusios gražios Rovenos statulėlės.
- Klausyk, čia Varno Nago steigėja? Reiktų ją pataisyti ar ne? - Ir Ji vėl ėmėsi kerų. Graži moters statulėlė pakito. Dabar ji vaizdavo susiraukšlėjusią senę. Ant jos galvos priaugo žilų plaukų.
-
Alanas planavo eiti į lauką. Norėjo pasivaikščioti. Nueiti į mišką ir ten aplankyti vieną kentaurą, su kuriuo sutarė. Per ilgas savo klajones miške ne kartą paklydo. Ir anas kentauras jam padėjo. Be to pavedžiojo visokiais takeliais ir Alanas kur kas geriau pažino mišką. Paskui jį skriejo Horas. Su sakalu dar sunkiai atrasdavo bendrą kalbą. Jo negalėjo glostyti. Bet dažnai paukštis sekdavo paskui ir spoksodavo į jį savo piktomis akutėmis.
Kai Alanas praeidinėjo menės duris Horas ėmė ir įplasnojo vidun pro praviras duris.
- Ne. - Šūktelėjo Alanas ir įžengė vidun. Paukštis jau tupėjo didelei Švilpynės statulai ant galvos ir Kai Alanas prie jo prisiartino grėsmingai kaukštelėjo snapu.
Menėje jis buvo ne vienas. Ten rado Dori ir Patricija. Po kojomis traškėjo kažkokie lapai.
- Ką čia veikiat? - Paklausė. Jis pasilenkė ir pakėlė lapą. Paskaitė ir suprato ką turi rankoje.
- Ar po galais neturite ko veikti? - Piktokai pasiteiravo. Galvoje išryškėjo jo paties taip brangintas eskizų sąsiuvinis, kurį rado išdraikytą ryte po visą Grifų kambarį.
- Juk kažkas dirbo prie šio dienoraščio. Ar jums patiktų, jei kas sudraskytų kažką, kam atidavėt daug laiko ar pastangų? Rimtai net pirmakursiams tokios nesąmonės nešautų į galvą.
-
- Man patinka, kad yra koledžai, - pasakė Dori. - Guldau galvą, ir tau patiktų, jeigu būtum patekusi į Klastūnyną, - nusijuokė. - Tai pats geriausias koledžas, nes kituose koledžuose labai jau daug skystų mokinių, - pavartė akis.
Ir pagalvojo, kad jeigu nedraugautų su Alanu, būtų žymiai bjauresnio būdo negu yra dabar. Juk Alanas - Dori sąžinės balsas. Tačiau tokiomis asmeniškomis mintimis dalintis su Patricija tamsiaplaukė nesiruošė.
- Tikrai? Susikirtai su Gruode? - labai nustebo ir tuo pačiu susidomėjo Dori. - O kas buvo? Papasakok! - veide šmėstelėjo smalsumas. - O kur norėtum mokytis? Pakentėsi, nedaug jau liko.
Septintakursė ėmė juoktis, kai Patricija patobulino statulėlę.
- Kokia dabar gražuolė, - juokdamasi pasakė ji.
Ir tada atėjo žmogus, kurį Dori šiaip jau norėdavo matyti visada, bet ne dabar. Taip. Atėjo Alanas. Jau ir sakyti nereikėjo, mergina iškart žinojo, kad šis tikrai ką nors leptelės dėl dienoraščio r statulos. Taip ir buvo. Jis pastebėjo dienoraščio liekanas.
Dori jau norėjo kaip nors užglaistyti situaciją. Jai reikėjo būti švelniai, atsiprašyti ir pavaidinti, kad gailisi. Šiaip jau nelabai norėjosi mulkinti Alano, bet pyktis Mendel netroško dar labiau. O dar - prie Patricijos.
Tačiau netrukus įvyko kai kas, kas suerzino Dori. Tas jo paukštis, Horas, nuo Švilpynės statulos pakilo skirsti ir lėkdamas tiesiai pro Dori nagais įsipynė jai į plaukus.
- Ai! - sušuko Dori.
Tai ilgai netruko. Merginai pavyko išlaisvinti savo plaukus nuo sakalo, bet, žinoma, tai kainavo kuokštelį jos plaukų.
- Tas tavo kvailas paukštis! - piktai sušuko Dori pamiršusi, jog ketino meilintis. - Po velnių, tu nei pats negali prie jo prisiliesti! Kam jis tau reikalingas? Dėl Merlino, kiek dar gyvūnų ketini auginti? Man jau atsibodo! Apsikarstęs gyviais nuo galvos iki kojų, jau gailiuosi, kad padovanojau tau Spanguolę, - išsprūdo septyniolikmetei. - Ir, po galais, tai tik kopija! - mostelėjo į dienoraščio skutelius.
-
- Gal. - Tarstelėjo. Bet nebuvo tikra ar tikrai taip galvotų. Gal žinoma. Su Klastuoliais turėjo daugiau bendrų temų nei su Grifais.
- Taip. Liko ne daug. Dabar truputį gaila, kad praeitais metais nesimokiau. Juk baigčiau kartu su tavimi. Galėčiau lėkti kur noriu. Noriu įstoti į aktorystės mokyklą. - Paaiškino. Dori žinoma pasiteiravo apie tą mažą Varniūkštę. Patricija labai gerai žinojo, kad pati buvo kalta dėl to, kas ten nutiko. Bet vis tiek nenorėjo to pripažinti.
- Na. Buvo astronomija. - Pradėjo galvodama kaip save nupiešti kažkokia kitokia spalva. Bet nesugalvojo. Juk Dori turbūt nepatikėtų, kad Gruodė ją užkerėjo šiaip sau. - Gal pažįsti Eion? Klastuolį pirmakursį. Buvo baisiai nuobodu per astronomiją. Aš Paverčiau jo knygą žiurke. - Jau kalbant viskas skambėjo kažkaip absurdiškai. - O ta mažė puolė jo ginti ir užkerėjo mane. Tai va taip ir susikirtom. - Tikrai. Skambėjo kažkaip nesąmoningai. Kam jai išvis reikėjo lįsti prie to pikto berniuko? Juk jis nieko Patricijai nepadarė. O jai paprasčiausiai buvo nuobodu ir todėl pradėjo jį erzinti. Juk tai labai bjauru. Galvojo.
- Ačiū. Dabar ji tikra grožio karalienė. - Nusijuokė, bet greitai nutilo. Nes pro duris įlėkė kažkoks paukštis. O paskui jį Senkleris. Kuriam labai nepatiko Dori ir jos veikla.
- Alanai, man regis kažkur ėjai ar ne? - Pasiteiravo Patricija.
- Tai tik senas šlamštas. Niekam jis nerūpi. Tie dienoraščiai čia voliojosi niekam nereikalingi. - Tas piktas padaras pakilo nuo statulos ir įsipainiojo Dori į plaukus. Simoneti visai nenustebo dėl piktos merginos reakcijos. Ji ir pati iškabintų Senkleriui akis, jei jo paukštvanagis išrautų jai kuokštą plaukų.
-
Alanui buvo labai pikta, kad Dori užsiima tokiomis nesąmonėmis.
- Patricija, tu kiek žinau mėgsti rašinėti eilėraščius. Tai jei aš juos sudraskyčiau tau patiktų? Turbūt nelabai. - Siuto. O tada dar Horas ėmė ir priskreto prie Dori.
- Po galais, ne. - Tarė ir paėmęs lazdelę užkerėjo paukštį taip, kad negalėtų skraidyti kur patinka. Uždėjo ant jo neregimą giją, kuri leido skraidyti tik šalia Alano. Paukštis pritrauktas prie vaikino piktai suplakė sparnais. Pabandė jam kirsti snapu, bet Alanas išsisuko nuo jo. Ir Horas nutupė ant kažkokios lentynos, prie kurios stovėjo Alanas.
- Atsiprašau dėl jo. Ar labai skauda? - Pasakė, nes tikrai gailėjosi dėl to ką padarė Horas.
- Ką? Kuo čia dėta Spanguolė ir mano gyvūnai? - Vėl pradėjo šiauštis merginai išklojus tą visą monologą apie jo mylimus augintinius.
- Gal tu nori žinoti kas man nusibodo? Man nusibodo, kad tu pastoviai negalvoji apie tai, ką darai. Svarbiausia, kad panelė Dori pasilinksmintų arba, kad kam nors įrodytų savo teisybę ar ne? Ir visiškai nesvarbu ar nukentės daiktai ar žmonės ar gyvūnai. - Turėjo galvoje viską. Rensos pražūtį, visus tuos kartus, kai Dori siautė per pamokas. Jos gyvūnų mirtį. Bet tada ėmė gailėtis, kad taip pasakė.
- Ką tau daro mano augintiniai? Kuo jie tau trukdo? - Pasakė ne tai, ką norėjo. Išties troško atsiimti visus tuos kaltinančius žodžius. Bet buvo per daug užsispyręs, kad tai padarytų.
- O mano gyvūnus palik ramybėj. Jie tau po kojom nesipainioja. Ei, o gal yra dar kas nors, kas tau jau taip nusibodo? - Ką tu darai? Klykė prieštaraujančios mintys. Bet ką, aš neteisus?
-
Dori išklausė Patricijos pasakojimo apie Gruodės ir jos konfliktą. Tą mažvaikį berniūkštį Mendel žinojo ir jai visai nebuvo jo gaila, nes per pamokas šis reikšdavosi jau per daug. Mergina nustebo, jog Gruodė nepabijojo užkerėti Patricijos ir kad jai pasisekė tai padaryti. Klastuolė ketino paklausinėti daugiau. Taip pat norėjo daugiau pasikalbėti ir apie aktorystę. Juk baigusi mokyklą Patricija galės to imtis! Tačiau dėl Alano ir jo paukščio Mendel to padaryti nespėjo.
- Aš tiesiog nesuprantu, kam išvis reikėjo pasiimti laukinį paukštį, - atsakė Dori. - Bet tiek to. Pamiršk, gerai? Tiesiog pamirškim, - kiek nuvėsusi pasakė septyniolikmetė.
Jai norėjosi atsakyti Alanui daug dalykų. Tačiau viduje Dori žinojo, kad Alanas yra teisus. Ji tikrai nesielgė teisingai kai kuriais atžvilgiais, tačiau juk ir grifo pamokslai kartais būdavo dėl nereikšmingų dalykų. Apėmė neigiami jausmai. Mergina nusprendė, kad geriau nesakyti nieko. Susivaldė.
- Patricija, susitiksim vėliau, - pasakė ji draugei. - Su tavimi taip pat, - sekundėlei žvilgtelėjo į Alaną.
Norėjo pridurti, kad tik jis nesitemptų kartu to savo paukščio, kai eis su ja susitikti, bet taip pat susilaikė ir tiesiog išėjo.
-
Patricija džiaugėsi, kad Dori nieko nekamantinėjo apie Gruodę. Jei jos draugės, tai kažin ar Dori patiktų, kad Patricija ketino kada nors pamokyti tą mažę. Gal. Pridėjo mintyse. Bet iš kitos pusės nusiminė dėl visko, kas čia dėjosi. Kai Dori ir Alanas aiškinosi vienas su kitu pasidarė liūdna, kad jie pykstasi dėl kažkokių nesąmonių. Ji prisiminė tą piešinį, kurį išgelbėjo nuo Alano sąsiuvinį suplėšiusių berniokų.
- Baikit. Juk tai kvaila. - Bandė kažką sakyti.
- Pamirštam šį reikalą ir tiek. - Prakeikimas. Tie šlamštiški dienoraščiai jos nuomone nebuvo verti konfliktų.
- Gerai. Iki. - Atsisveikino su Dori. Merginai neatrodė, kad čia jau viskas pabaigta. Bet gal ir gerai. Jie atvės ir pamirš šitas nesąmones. Kai Dori išėjo ji surinko skiautes nuo žemės. Pabandė tvarkingai jas sudėti.
- Juk jūs nerimtai? - Paklausė Senklerio. Nei nemanė, kad jai tai pasidarys taip svarbu.
- Na iki. - Tarė jam ir išėjo be ūpo.
-
Kaip čia taip išėjo, kad prišnekėjo visokių dalykų. Dabar jau norėjo, kad išvis nebūtų čia užsukęs.
- Pamirštam. - Pritarė Dori. Kažkodėl Dori ramybė gąsdino. O gal tai tiesiog nebuvo įprasta. Norėjosi jai pavymui pasakyti, kad atsiprašo. Bet stovėjo ir žiūrėjo kaip ji išeina.
- Nežinau. - Atsakė Patricijai renkančiai dienoraščio lapus. Dabar tas dalykas pasidarė visai nesvarbus. Aš susirasiu Dori. Galvojo. Susirasiu ir pasikalbėsim ir tikrai pamiršim šitą kvailą susidūrimą.
- Iki. - Atsisveikino. Išėjo galvodamas kur dabar galėjo nueiti Dori. Gal geriau susirasiu ją po poros valandų. Nusprendė. Ir patraukė į lauką. Į mišką eiti neketino. Nusprendė išleisti Horą kažkur paskraidyti. Neabejojo, kad jis grįš. Nežinojo kodėl tas paukštis sugrįžta, nors juk atrodė, kad jam visai nepatinka Alano bandymai prijaukinti.
-
Nelabai žinojo, kur tempia Oliverį, bet kažkaip dvyniai atsidūrė požemiuose. Ilgai nesvarstęs Eliotas atidarė duris ir įžengė vidun. Tik tada paleido brolio ranką. Čia buvo įspūdinga! Susižavėjęs berniukas pradėjo apžiūrinėti spalvotus daiktus. Iš karto suprato, kad tai kažkaip susiję su Hogvartso įkūrėjai. Žinoma, labiausiai domino žalia ir sidabrinė menės dalis. Priėjęs arčiau paėmė kažkokį papuošalą. Pradėjo jį tyrinėti. Neatrodė labai ypatingas, bet čia Hogvartsas. Čia viskas magiška, o tai tiesiog žavėjo.
- Geras. Kaip sakai, gal pasimatuoti? - paklausė brolio ir iš karto to pasigailėjo. Atsargus Oliveris tikrai sakys nedaryti tokių dalykų, o Eliotas kaip tik norėjo viską išbandyti. Taigi ir dabar pradėjo galvoti, kaip šitą daiktą užsidėti. Atrodė, kad tai yra kažkas tarp apyrankės ir pakabuko, tad ne visai aišku, kur jį kabinti. Galiausiai berniukas atsegė papuošalą ir apvijęs juo ranką ilgokai knebinėjo, kol vėl užsegė. Riešą iš karto suskaudo, ir Eliotas susiraukė.
- Kas čia? - nepatenkintas ir gerokai išsigandęs paklausė. Norėjo nusiimti tą daiktą, bet sagtis kažkur dingo. - Oliveri?
Į brolį kreipėsi tokiu išsigandusiu tonu, kokiu turbūt nekalbėjo niekada gyvenime. Bet dabar įkliuvo į bėdą, su kokia lygiai taip pat neteko susidurti.
-
Dar niekada Sautendas neatrodė toks puikus miestas gyventi. Oliveris vilkosi paskui brolį ir visa širdimi troško ten grįžti ir išsimiegoti savo lovoje. Toje, kuri jo laukė Hogvartso miegamajame, jis niekada neišsimiegos. Bent jau taip atrodė dabar, kai net tempiamas baigė užmigti.
- Eliotai, - kelis kartus kreipėsi į brolį tikėdamasis, kad jis susipras sustoti. Deja, jie ir toliau kažkur ėjo, ir, regis, niekam nebuvo įdomu, kaip jaučiasi Oliveris. Bet kodėl? Argi dvyniui tai neturėtų būti svarbu? Deja, panašu, kad ne, o tai gerokai gąsdino. Vertė galvoti, kad galiausiai jis vis dėlto liks visiškai vienas. Neturės draugų, o Eliotui nerūpės. Turbūt dar ir pamirš, kad čia atvyko su broliu.
- Einam į pamoką, Eliotai, - dar kartą pabandė Oliveris, kai dvynys įlindo į kažkokį kambarį. Laimei, bent jau tada jį paleido. Gerokai ramesnis ir mažiau smalsus dvynys jau galvojo apsisukti ir eiti sau, bet tada gavo gerokai išsigąsti.
- Nesimatuok! - sunerimęs atsakė, bet Eliotas, aišku, jo neklausė. Ir, aišku, iš karto pateko į bėdą. Oliveris priėjo prie brolio, bet bijojo tą daiktą ir liesti. - Sakiau nesimatuoti, - išdrįso papriekaištauti. Buvo taip baisu dėl Elioto, kad neberūpėjo niekas daugiau. Neįsivaizdavo, ką dabar reikia daryti. Išsitraukė burtų lazdelę, bet neįsivaizdavo, kas čia galėtų padėti.
- Eliotai, aš nežinau… - sumurmėjo ir eilinį kartą įsitikino: jis tikrai blogas brolis.
-
Aišku, Oliveris bandė jį protinti ir raminti. Turbūt elgėsi teisingai, bet, tiesą sakant, Eliotas nesigailėjo išbandęs šitą daiktą. Tai atrodė panašu į nuotykį - žiobariškoje mokykloje toks dalykas tikrai nenutiktų. Taigi dabar vienuolikmetis buvo… Na, ne visai patenkintas, nes skausmas nebuvo malonus, o ir išgąstis nesitraukė. Bet vis tiek kažkuria prasme džiaugėsi.
- Man viskas bus gerai, - gerokai ryžtingiau nei jautėsi ištarė Eliotas ir pradėjo apžiūrinėti, kas dar yra salėje. Čia buvo visiems koledžams skirtų daiktų. Berniukas jau norėjo eiti prie geltonojo, tačiau pajuto negalintis eiti. Sutrikęs pažiūrėjo į savo kojas ir bandė suprasti, kas galėjo nutikti.
- Oliveri, ateik ir pabandyk mane patempti, - labiau liepė nei prašė. Ištiesė ranką, ant kurios nebuvo apyrankės, brolio link. Apsidžiaugė, kad bent ją galėjo pajudinti. Bet situacija vis tiek buvo keista. - Aš noriu eiti ir negaliu. Tarsi būčiau prilipęs prie grindų, - dar paaiškino ir pabandė atsitūpti. To padaryti irgi nepavyko, ir Eliotas susiraukė.
- Aš neketinu stovėti čia visą dieną! - nepatenkintas pasakė. Žinoma, rūpėjo ne tai, kad praleis pirmąsias pamokas, o tai, kad vieno nuotykio per dieną jam tikrai per mažai.
-
Visai netrukus Eliotas atrodė kiek apsiraminęs, tačiau jo broliui iki nusiraminimo buvo labai toli. Dabar atsitiks kažkas blogo. Negi brolis mirs?! Nejučia Oliveris pagalvojo apie broliuką, kurio niekada nepamatys, ir įsitempė. Turėjo susikaupti ir kažkaip padėti dvyniui, bet mintys užvaldė. Laimei, Eliotas prabilo, ir tai padėjo atsitokėti.
- Pažadi? - paklausė atidžiai stebėdamas, kaip broliui sekasi. Deja, panašu, kad viskas blogėjo, nes netrukus Eliotas nebegalėjo paeiti. Oliveris beveik bėgte priėjo prie jo ir paėmė už rankos. Pradėjo iš visų jėgų tempti, bet nesisekė. Gal reikėtų eiti ieškoti pagalbos? Bet ne, jis negali tiesiog taip paimti ir palikti brolio. Situacija atrodė visai be išeities, ir Oliveris pajuto ir vėl besitvenkiančias ašaras. Kelintas tai toks kartas Hogvartse?
- Eliotai… - sumurmėjo vienuolikmetis ir paleido brolio ranką. Suprato negalintis padėti, o ir pats dvynys jau buvo nepatenkintas. Ką daryti? Blogiausia tai, kad išeiti Oliveris bijojo. Ir nežinia, kas kėlė didesnį nerimą - tai, kad paliktų brolį vieną, ar tai, kad reikėtų vienam klaidžioti po didelę pilį.
-
Tą rytą Auris išėjo pasivaikščioti. Jam reikėjo susikaupti. Laukė pamokos, na, tai ne taip blogai. Bet laukė ir susitikimas su Leticija pamokoje. Tai jau buvo blogai. O dar prisiminimai. Auris nusprendė parodyti Juzefui ką reiškia turėti sumautą vaikystę. Galbūt tada jis supras kas dedasi su Eion? Bet tam privalėjo pasinaudoti savais prisiminimais. Juos perkurti magiškai, kad Juzefas panirtų į mažo vaiko būseną, kad viską ne vien stebėtų, o pajustų. Dirbo su tais prisiminimais nuo vasaros. Jau baigė ir dabar delsė. Bet turėjo pabandyti. Norėjo, kad Eion šie metai praeitų bent jau kiek įmanoma ramiau. Be kivirčų su Juzefu.
Taigi vaikščiojo ir galvojo apie laukiančias užduotis. O jos buvo tokios. Nespoksoti į Leticiją, neklausti apie Džamilę. Prisiversti parodyti Juzefui prisiminimus.
Kojos nejučia atnešė prie pažįstamos vietos. Čia kartą juos su Juzefu užtiko Alanas ir Dori. Tada jie darė kai ką nelegalaus. Tada Auris dirbo čia pirmus metus. Senkleris įžengė vidun ir išvydo kambaryje dvynukus.
- Oho. Anksti atsikėlėt. labas rytas. - Prabilo. Nužvelgė abu. Vaikai atrodė išsigandę. O gal jam pasirodė.
- Ar kas negerai? - Paklausė.
-
Kartais Oliveris elgdavosi kaip tikras mažvaikis. Eliotas mylėjo brolį, bet jis kartais erzino. Kaip jis gali žadėti ar nežadėti, kad viskas bus gerai? Berniukas pats norėjo tuo tikėti, bet iš kur jam žinoti?
- Pažadu, - vis dėlto pasakė. Labiausiai tam, kad Oliveris bent šiek tiek nurimtų ir nustotų verkšlenti. Nors ir pats buvo gerokai išsigandęs, verkti tikrai neketino. Na, bent jau tikėjosi, kad neapsiverks.
- Tik nepalik manęs! - broliui jį paleidus staiga suriko Eliotas. Taip išdavė baimę, kurią atkakliai bandė paslėpti. Bet dabar tikrai nenorėjo likti vienas. Laimei, atsidarė durys, ir įėjo geriausias šitos mokyklos profesorius.
- Auri! - visai kitu tonu sušuko berniukas. Veide atsirado šypsena, baimės kaip nebūta. Šis protingas tėčio draugas išspręs visas įmanomas problemas. - Mes norėjome susipažinti su pilimi. Ir... Na, čia kai kas atsitiko.
Paaiškinti problemą, pasirodo, nebuvo taip jau paprasta - maža ką tėčio draugas pasakys. Eliotas mintyse jau kūrė planus, ką sakys, jeigu Auris priekaištaus, bet garsiai kol kas tepasakė:
- Man skauda ranką. Ir aš negaliu niekur eiti.
Pakėlė ranką, ant kurios tebebuvo apyrankė, sukėlusi šias visas problemas. Kadangi tėčio draugas viską išspręs, šis nuotykis jau atrodė labai šaunus.
-
Eliotas tegul ir netyčia, bet parodė išsigandęs. Kaip tada gali nebijoti Oliveris? Brolis daug drąsesnis, tad dabar berniukas pajuto atslenkančią paniką. O jeigu Eliotas įstrigo čia amžiams? Ar jis taps vaiduokliu, kokie skraido po mokyklą? Ne, negalima to leisti. Tik kad brolis prašė nepalikti jo vieno, o tai reiškė, kad Oliveris bus kartu. Stovėjo šalia ir nežinojo, kuo galėtų padėti. Tai vertė jaustis blogai.
Netrukus kažkas įėjo, ir Oliveris gąstelėjęs pažvelgė ton pusėn. Norėjo sušukti tėčio draugo vardą ir pulti jam į glėbį - dabar šito žmogaus reikėjo labiausiai. Bet nuo šiandien Auris yra ne tėčio draugas, o mokytojas. Taigi Oliveris tyliai pasakė broliui:
- Ne Auri, o profesoriau Senkleri.
Droviai žvilgtelėjo į profesorių ir pajuto, kad ašaros tuoj pasileis iš akių. Susidėjo viskas. Namų ilgesys, nuovargis, baimė, kad pavėluos į pamokas, nerimas dėl Elioto...
- Jam atsitiko nelaimė, - sumurmėjo Oliveris ir galiausiai pravirko. Norėjo prie kažko prisiglausti, bet neabejojo, kad brolis prie Aurio apkabintas susirauktų, o apkabinti patį profesorių buvo labai jau nejauku.
-
Auriui visai tai nepatiko. Labai nepatiko tai, kad Eliotas visai nejaučia baimės, jokio savisaugos instinkto. Nusprendė, kad tai reikės pasakyti Dafydd. Juk privalo jam pasakyti tokius dalykus.
- Parodyk. - Priėjo skubiai, pritūpė, kad galėtų geriau apžiūrėti tą pakabuką. Nelietė jo, nelietė ir Elioto rankos.
- Ar seniai jūs čia? - Vis dar atidžiai tyrinėjo tą daikčiuką. Tada išsitraukė lazdelę.
- Relaxio. - Dirželis pertrūko ir nukrito ant žemės.
- Pabandyk pajudinti ranką. Ir pasakyk ar skauda. Ar skausmas mažėja? Turi lėtai slūgti. Kai pajusi, kad jau gali pabandyk atsisėsti ant žemės. - Aiškino Senkleris. Oliveris ėmė verkti. Matyt labai nerimavo dėl brolio.
- Jam viskas bus gerai Oliveri. - Švelniai tarė. Priėjo prie berniuko. Trumpai jį apglėbė, norėjo paguosti. Šiaip taip nebūtų daręs, bet Oliverį jau taip seniai pažinojo. Be to tai buvo draugo sūnus, su kuriuo kartais juk leido laiką.
- Oliveri, Tikrai viskas bus gerai. Ir dar norėjau tau pasakyti, kad jei norėsi pasikalbėti ar jei bus liūdna ateik pas mane gerai? Ir nereikia tų formalumų. Mudu jau seniai pažįstami. - Nusišypsojo berniukui. Nutarė, kad dabar kaip tik buvo gera proga tai pasakyti Oliveriui. Kad gali pas jį ateiti jei nori. Juk pažadėjo Dafydd pasistengti juos čia prižiūrėti.
Auris vėl sugrįžo prie Elioto.
- Ar palietei tik šį daikčiuką? Daugiau nieko?
-
Aišku, tėčio draugas viską iš karto sutvarkė. Eliotas išsišiepė. Auris jį ištrauks iš bet kokios bėdos, tad tikrai bus galima viską tyrinėti ir lįsti į kiekvieną kampą. Vis tiek bus kas padeda, tad kam saugotis? Elgtis atsargiai yra nuobodu, ir Oliveris kada nors tai įsidėmės. Kaip ir tėtis bei Auris. O jo jau tikrai nevadins profesoriumi Senkleriu.
- Mes ką tik atėjom, - informavo tėčio draugą Eliotas. Papurtė ranką ir pajuto, kad skausmas iš tiesų mažėja. Taip, magija tikrai nuostabus dalykas, o toks puikus burtininkas kaip Auris - iš viso tobula.
- Jau beveik nebeskauda! - patenkintas pranešė ir netruko atsisėsti ant žemės. Pradėjo apžiūrinėti nukritusią apyrankę, tačiau vis dėlto susiprotėjo jos į ranką nebeimti. - O kas čia buvo? Kodėl taip atsitiko? Kas būtų buvę, jeigu būčiau likęs su tuo daiktu? - klausinėjo Aurio. Oliveris, aišku, apsiverkė, ir Eliotas tyliai atsiduso. Kodėl reikia į viską reaguoti taip jautriai? Jam viskas gerai, ir Auris, regis, sakė tą patį.
- O aš galėsiu pas tave ateiti? - skubiai paklausė, kai tik išgirdo Oliveriui pateiktą pasiūlymą. Jam pačiam, žinoma, nebus liūdna, bet Auris buvo labai įdomus žmogus, su kuriuo Eliotas norėjo leisti laiką. Gal jis taps ir nuotykių partneriu.
- Nespėjau daugiau nieko paliesti, bet manau, kad dabar pats laikas! - sušuko atsakydamas į klausimą. Pašoko ant kojų ir nuskubėjo prie Varnanagei skirtos vietos. Paėmė kažkokią grandinėlę ir pradėjo ją įdėmiai apžiūrinėti.
-
Kaip gerai, kad pasaulyje yra suaugusių burtininkų, kurie gali ištraukti Eliotą iš bėdos. Tik kad pastarajam tai nelabai terūpėjo. Ar brolis iš tiesų nesupranta, kad viskas galėjo baigtis žymiai blogiau? Neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu Auris nebūtų čia atėjęs pačiu laiku.
- Man baisu, kad jam kas nors atsitiks. Jis labai neatsargus, - prisipažino profesoriui Oliveris. Stengėsi kalbėti kuo tyliau - šito Eliotui visai nereikia girdėti. Drovėjosi ir pats apkabinti Aurį, bet pabūti šalia tikrai labai gera. Žinoma, būtų dar geriau, jeigu čia būtų mama ar tėtis, bet jie labai toli. Pernelyg toli.
Išgirdęs, kad galės ateiti pas Aurį pasikalbėti, nustebo ir nudžiugo. Eliotas nesupranta, kodėl jis nori namo, bet štai suaugęs žmogus galbūt supras. Be to, Auris ne šiaip suaugęs žmogus. Jis geras, be to, mėgsta su jais leisti laiką. Juk mėgsta, ar ne? Prisiminęs susitikimus dar iki Hogvartso nedrąsiai nusišypsojo.
- Aš noriu namo, - dar pasakė, bet pamatė, kad Eliotas jau priėjo prie kitų daiktų. Tai ir vėl išgąsdino. - Eliotai, būk atsargus. Nieko neliesk, - spėjo pasakyti, bet brolis jau laikė rankose naują papuošalą. Persigandęs Oliveris atsisuko į Aurį ir akimis maldavo užtikrinimo, kad viskas čia baigsis gerai.
-
Eliotui sparčiai gerėjo. Auris svarstė ar reiktų dėl visa ko jį nuvesti į ligoninę.
- Puiku, kad tau geriau. Tai yra senas suakmenėjimo amuletas. Jeigu ilgai jo nenusiimtum suakmenėtum. Ir jaustum skausmą. Eliotai, negalima visko iminėti į rankas. - Rimtai pasakė. Išsibūrė nosinę, su ja paėmė pakabuką ir susuko. Norėjo patyrinėti labiau šį daikčiuką. Dėl visa ko.
- Viskas jam bus gerai. Tikrai. - Sakė Oliveriui ir abejojo savais žodžiais. Eliotas visai nemokėjo saugotis. Jis visai nejautė baimės. Niekam.
- Žinoma galėsi ateiti pas mane Eliotai. O mudu dar juk turime palenktyniauti kada ar ne? - Šelmiškai nusišypsojo berniukui.
- Suprantu, pasiilgai namų. Bet žinai, greitai susitiksi su tėčiu, pasikalbėsit. Gal tada palengvės. O Hogvartse irgi gali būti įdomu. - Ar Oliveriui praeis. Tuo nebuvo visiškai tikras.
Eliotas nesnaudė. Vos tik pasijuto geriau puolė vėl tyrinėti.
- Visai ne pats laikas. Eliotai, padėk į vietą. Nejau nepasimokei, kad tokių daiktų liesti negalima. - Jis mostelėjo lazdele ir grandinėlė nulėkė į savo vietą. Eliotas nieko nepaisė, darė tai, ką norėjo. Nepaisė ir savo brolio perspėjimų.
- Taip negalima. Eliotai, daiktai gali būti užkerėti. ar tau patiko, kai skaudėjo? Manau nepatiko. O gali būti ir blogiau. Negalima liesti daiktų, kurių gerai nepažįsti.
-
Jeigu Auris tikėjosi išgąsdinti, jam netgi labai nepasisekė. Eliotas itin susidomėjo.
- Suakmenėčiau? - išpūtė akis ir pradėjo mąstyti. Tai atrodė labai įdomus nuotykis. - Geras! Norėčiau pabandyti! Ir mes būtinai eisime palenktyniauti!
Tarsi specialiai nekreipė dėmesio į žodžius apie skausmą. Labai jau knietėjo išbandyti tą suakmenėjimą, tik kad Auris pasiėmė įdomiąją apyrankę.
- Aš noriu pabandyti, - suzyzė berniukas vildamasis, kad tėčio draugą palenkti į savo pusę nebus daug sunkiau nei patį tėtį. Tuo metu Oliveris verkšleno dėl namų. Gal ir gerai - jeigu pasiseks, niekas nė nepastebės, kaip Eliotas pasiims įdomiausią daiktą. Atrodė, kad vos tik pabandys ką paliesti, visi puls aiškinti, kad taip negalima. Būtent taip ir nutiko. Oliveris tik kalbėjo, o štai Auris ėmėsi veiksmų. Eliotas apsimestinai įsižeidęs patempė lūpą.
- Bet, Auri! - vėl suzyzė jis ir nusisuko nuo Varnanagės daiktų. Dabar jau susidomėjo geltonąja salės dalimi ir priėjo prie jos. - Man nepatinka skausmas. Bet čia labai įdomu! - toliau kalbėjo prikišęs veidą prie įvairiausių geltonų daiktų. Kokias tris sekundes ištvėrė nieko nepaėmęs, bet galiausiai pačiupo puodelį. Iš karto pajuto, kad ranka tarsi dega, tad numetė tą daiktą ant žemės ir suriko:
- Auč!
Nepatenkintas spoksojo į nukritusį puodelį ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl jį visi skriaudžia.
-
Visa laimė, kad Auris pritarė jam, o ne Eliotui. Aišku, tėčio draugas jau suaugęs ir labai protingas, tad tikrai žino, kad negalima visko imti į rankas. Tik kodėl brolis to nepaiso? Juk jis irgi nėra kvailas. Argi smalsumas ir noras sužinoti svarbiau už saugumą?
- Nieko čia gero. Visai nenorėčiau, kad tu čia pasiliktum kaip akmuo, - sumurmėjo Oliveris, bet Eliotui tai, atrodo, visai nerūpėjo. Berniukas visai nusiminė ir džiaugėsi, kad gali pasiguosti. Taip atvirai kalbėti su žmogumi, kuris yra tavo mokytojas, buvo kiek keista ir nejauku, bet Auris geras. Jis išklausys ir pabandys padėti. Dėl šito Oliveris buvo visiškai tikras.
- Man atrodo, jis kur nors dings, ir aš liksiu visiškai vienas, - dar tyliai pasakė tėčio draugui. Labai reikėjo, kad į Hogvartsą atvažiuotų ir Miriam. Žinoma, ji ne tokia artima kaip Eliotas, bet bent jau niekur nedings. Ji labai gera sesutė.
- Eliotai, baik! - neįprastai sau sušuko Oliveris, kai brolis ir vėl puolė kažko imti. Jam ir vėl suskaudo, tačiau panašu, kad vis dar nesusiprato, jog reikia elgtis atsargiau. Berniukas vėl įsmeigė maldaujantį žvilgsnį į Aurį. - Jam gal reikia arešto, jis kitaip nesupras, - tyliai pridūrė.
-
- Aišku, kad suakmenėti nieko gero. Kodėl to norėtum? Negalėtum bėgioti, kalbėti. Tik stovėtum ir kentėtum nuo skausmo. Ir net sušukti negalėtum. - Ne, tai tikrai nebuvo gerai. Toks perdėtas aktyvumas galėjo prie nežinia ko privesti. Pasidarė baisu. Kas būtų, jeigu Eliotas rimtai susižalotų. Kaip tada Auris į akis Dafydd tada galėtų pažvelgti?
- Mes jį prižiūrėsim gerai Oliveri? Labai gerai, kad rūpiniesi broliu. Jam viskas bus gerai. - Drąsinamai pasakė. Kaip sužiūrės šį berniuką neįsivaizdavo.
- Ką Auri? Jeigu taip ir toliau susipyksim. Nebus nei lenktynių, nei pokalbių. O aš dar galvojau nusivesti tave kažkur ir parodyti ką nors įdomaus. Bet jei taip elgiesi. Tai niekur su tavimi neisiu. - Dėjo viltis į tai, kad Eliotui patikdavo leisti laiką kartu. Net tada, kai buvo dingęs, kaip pasakojo Dafydd Eliotas klausinėjo apie jį. Taigi galbūt bent jau taip pavyks jį pritramdyti. Jeigu neteiks jam pramogų, to, ko Eliotas nori.
- Parodyk rankas. - Apžiūrėjo berniuko delnus.
- Viskas. Mano nuomone eisim į ligoninę ir ten praleisi savo pirmą dieną. Gal tada suprasi, kad taip daryti negalima. Ir žinai, areštas gal irgi bus ne pro šalį. Duodu tau paskutinę progą. Aš rimtai Eliotai. Tu susižeisi, nenoriu to. O tu neklausai. Nejau tikrai turėsim pyktis?
-
Kodėl staiga visi pradėjo jo visai nesuprasti? Oliveris - dvynys, o Auris - šaunus tėčio draugas. Bet jie abu, regis, visiškai sukvailėjo ir nieko nebesupranta. Eliotas garsiai atsiduso.
- Aš juk nenoriu visam laikui likti akmens pavidale, - nekantriai paaiškino. - Aš tik noriu pabandyti!
Neklausė, ką Auris šneka su broliu. Atrodė, kad jeigu išgirstų, dar labiau susierzintų. O ir taip jautėsi nesuprastas ir keistai vienišas. Reikėjo čia atsivesti ne Oliverį, o kokį draugą. Tik kad traukinyje nepavyko su niekuo susipažinti. Na, Hestijas nesiskaito, nes jis buvo pernelyg keistas.
- Bet aš noriu lenktynių ir pokalbių! Ir pamatyti ką nors įdomaus, - skubiai pareiškė berniukas ir jau ruošėsi įsmeigti maldaujantį žvilgsnį į Aurį. Nė už ką neketino prarasti tokių puikių pramogų, kurios jo dar tik laukė. Tiesa, prieš tai teko parodyti rankas, tačiau su ligonine smalsus pirmakursis nė nesiruošė sutikti.
- Man visai neskauda. Nereikia į ligoninę, - pareiškė, nors tai nebuvo tiesa. Paleidus puodelį deginimas sumažėjo, bet vis tiek buvo jaučiamas. - Ir aš nenoriu nei arešto, nei pyktis. Man tik viskas įdomu, - labai jau atgailaujančiu balsu sumurmėjo berniukas. Žinoma, jis išties nenorėjo arešto (nors areštas su Auriu skambėjo ne taip ir blogai - visą laiką tiesiog praplepėtų) ar susipykti su tėčio draugu. Bet tokias situacijas vienuolikametis skaitė tiesiog puikiai ir žinojo: dabar reikia apsimesti labai prasikaltusiu ir tą suprantančiu.
-
Na gerai. Pabūti akmeniu gal iš tiesų būtų įdomu, Oliveris tą pripažino. Bet Eliotas nežinojo, kas nutiks paėmus tą daiktą. Kas, jeigu Auris nebūtų laiku pasirodęs? Jis tikrai nebūtų žinojęs, kaip išgelbėti brolį. Baimė tiesiog kerojo viduje, ir Oliveris neįsivaizdavo, kaip reikėtų jos išvengti.
- Aš suprantu, kad jam įdomu. Bet tai gali būti ir pavojinga, - liūdnai kalbėjo tėčio draugui berniukas. Ko gero, tai, kad Auris dirba Hogvartse, išties padės jam čia ištverti.
- Jam nereikia į ligoninę, - šį kartą pritarė broliui. Vien pagalvojus apie tai, kad gali tekti pirmą dieną tverti pamokas be Elioto, nukrėtė šiurpas. Ir taip bus baisu, o jeigu brolis bus toli, visai išprotės. - Prašau, Auri, neversk jo eiti į ligoninę...
Balsas išdavė maldavimą ir baimę. Tėčio draugas privalo jį suprasti. Eliotas netrukus jau atrodė esantis labai prasikaltęs. Oliveris abejojo, ar tai labai jau nuoširdu, nes kai reikėjo, Eliotas sugebėdavo puikiai apsimesti. Bet norėjo tikėti dvyniu, tad dar pasakė profesoriui:
- Jis bus geras ir daugiau nieko nelies. Tik nevesk jo į ligoninę. Arba ir aš ten eisiu...
-
- O žinai, jeigu nešiotum tą pakabuką per ilgai visam laikui liktum suakmenėjęs. - Gal dėl to perdėjo, bet taip tik geriau. - Suakmenėti nuobodu. Tik stovi ir viskas. O suakmenėti ir jausti skausmą dar ir nemalonu. - Taip. Eliotas elgėsi pavojingai. Dėl to Auris tikrai Oliveriui pritarė.
- Žinai, dar tik pirmos dienos. Eliotas pasimokys. Aš taip manau. - Tai yra aš taip tikiuosi.
Senklerį užgriuvo dvigubas pasipriešinimas dėl ligoninės. Kažin ar ten Eliotui reikėjo, ten labiau norėjosi nuvesti auklėjimo tikslais. Auris kerais prisišaukė indelį iš savo kabineto. Vėl vėsinamojo tepalo. Tik šį kartą tai buvo kitas, nei turėjo tada, kai Eliotas nusidegino miške. Senkleris ėmė tepti tepalu berniuko delnus.
- Na gerai jau. Neisim į ligoninę. Bet tai paskutinė tavo proga supratai? Aš labai rimtai Eliotai. Taip, tau įdomu. Bet reikia galvoti apie tai, ką darai. - Nei nesiruošė patikėti, kad jis jau suprato ir ketina aprimti. Ne, nusileisti Senkleris tikrai neketino.
- Jeigu tu ir toliau elgsiesi taip neapgalvotai niekur neisim, gal nuvesiu tave į ligoninę, jeigu susižeisi. O ten bus nuobodu. arba skirsiu areštą. O areštas irgi nuobodus. - Baigęs tepti svarstė, ar reiktų aptvarstyti. Nutarė, kad gal ne. Tepalas greitai susigers. Ir tai juk nebuvo didžiulis nudegimas.
- Ramiai pabūk, kol vaistai susigers į odą.
-
Būk atsargus. Palauk. Nesielk taip neapgalvotai.
Tai buvo frazės, kurias Eliotas girdėdavo pernelyg dažnai. Aiškiai niekas nesuprato, kaip jis nemėgsta laukti ir būti atsargus. Nuotykiai patys neateina, reikia į juos lįsti. Tik kodėl toks įdomus ir smagus Auris staiga pasikeitė?
- Aš neketinau nešioti to daikto, - ramiai pratarė Eliotas, nors tiesiog spirgėjo iš noro ir vėl pulti ką nors tyrinėti. Bet į ligoninę jis tikrai neis, o kai Auris nusileido, garsiai sušuko: - Puiku!
Tai, kad tėčio draugas leido neiti į ligoninę, nestebino. Tėtis su kvailais ir bjauriai žmonėmis nedraugauja, taigi Auris turi būti geras. Kaip ir tėtis.
- Aš nesielgiu neapgalvotai, - pasiskundė berniukas. - O areštas...
Sakinio neužbaigė. Jau norėjo sakyti, kad areštas su Auriu tikrai nebūtų taip jau nuobodu, bet nutylėjo. Ką gali žinoti, gal tada jis neskirs arešto. Nieko - prisidirbs tiek, kad tėčio draugui teks jį nubausti. O tada bus netgi labai smagu.
- Pabūti ramiai? - pasitikslino Eliotas ir susiraukė. Ir vėl kažkas nuobodaus. Bet šį kartą teikėsi paklausyti Aurio ir iš tiesų ramiai stovėjo. Žinoma, žvalgėsi po menę ir jau galvojo, kur eis po to, kai tepalas susigers į odą. Bet kol kas pakluso. Kai norėjo, Eliotas galėjo būti netgi labai klusnus vaikas.
-
Auris bandė jį raminti, bet vis tiek buvo baisu. Eliotas tikrai nepasimokys. Jam čia garantuotai patiks, tad jis elgsis tik blogiau. Vienintelis dalykas, galintis priversti jį išties pasimokyti, tai yra kas nors labai blogo. Oliveris visai nenorėjo, kad tai nutiktų mylimam broliui.
- Aš jį saugosiu, - sumurmėjo tėčio draugui, nors neabejojo, kad taip paprasta nebus. Eliotas garantuotai pradės dinginėti su kokiais nors draugais. Ir turbūt grįš susižeidęs... O tada bus visai blogai.
- Jam patiktų areštas su tavim, - kuo tyliau pasakė. Vylėsi, kad šito brolis neišgirs - tikrai suprastų tai kaip išdavystę, o šito Oliveris visai nenorėjo. Šioje mokykloje ir taip bus sunku.
- Taip, pabūk ramiai, nes Auris nori tau padėti, - išdrįso pasakyti, kai Eliotas ir vėl parodė nepasitenkinimą. Negi jis nesupranta, kaip pasisekė, kad tėčio draugas labai laiku pasirodė šitoje salėje? Juk Eliotas nėra kvailas, tad kodėl... Negi jam nuotykiai svarbiau už viską, net ir jo paties sveikatą? Taip negali būti...
- Eliotai, būk geras... - dar sumurmėjo Oliveris ir liūdnai nuleido galvą. Panašu, kad niekas čia šiandien neišsispręs.
-
- Eliotai, aš tiesiog nenoriu, kad imtum nežinomus daiktus į rankas. Gali juos ir taip apžiūrėti. Kam imti? O jei kada labai susižeisi ar įsivaizduoji, kaip nusimins mama ir tėtis? Ir kaip išsigąs. - Darėsi gaila Oliverio. Jis stengėsi ir mėgino kažkaip dvynį saugoti. Mėgino jam padėti. O Eliotas kažin ar tai vertino. Atrodė, kad nelabai jam svarbu. Jis darė kas patinka. Dėl viso to darėsi ir neramu ir liūdna. Ar Oliveris apie tai pagalvoja? O ar pats Eliotas kartais apie tai susimąsto. Kaip elgiasi su broliu. Sunkiausia buvo ir tai, kad vaikus jau seniai pažinojo. Pažinojo ir jų tėvą ir kažin ar tam tėvui patiktų išgirsti visas tokias Aurio mintis. Bet jeigu jie draugai, tai jis privalės pasakyti ką mano. Juk taip? Žinoma reikės juos stebėti ir jeigu taip tęsis ir toliau turės pasišnekėti su Dafydd.
- Juk žinai, kad tavo broiui visada viskas labai įdomu. Bet jis tikrai supras, kad taip neapgalvotai elgtis negalima. Jei reikės, dar su juo pasikalbėsiu gerai oliveri? - Tylomis kalbėjosi su berniuku, kuris vis dar priminė Alaną.
- Elgiesi Eliotai. Šiandien imdamas pakabuką, o paskui ir kitus daiktus elgeisi labai neapgalvotai. O ar žinai, kad galėjo nutikti ir taip, kad jeigu Oliveris būtų pabandęs iš tavęs paimti tą pakabuką, jei būtų palietęs tą ranką, kurioje jį laikei irgi būtų galėjęs nukentėti. Yra daiktų, kurie gali ir keliems žmonėms paskleisti ką nors blogo. Taigi dar ir todėl turi galvoti ką darai. Kad nesužalotum kitų žmonių. - Išgirdęs dar vieną dalyką iš Oliverio susimąstė. Labai norėdamas tikrai galėtų surimtėti, nesikalbėti su Eliotu arešto metu. Jau tikrai pasistengtų, kad areštas ir būtų areštu, o ne smagiu laiku.
- Pažiūrėsim ar jam patiktų. Bet to gal ir neprireiks. Nenoriu skirti jam arešto. - Eliotas vėl nekantravo. Bet stovėjo ramiai šį kartą.
- Taip. Palauksim ir eisim iš čia. Dar net nepusryčiavot turbūt. Reikės paskubėti ir tada palydėsiu jus į pamoką. - Kad kartais kai kam nekiltų noro tyrinėti. Pamanė. Po kurio laiko pasakė.
- Na, manau jau viskas. Einam. - Ir patraukė prie išėjimo.