Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Kambarys iki pareikalavimo => Temą pradėjo: Coraline Birželio 13, 2017, 07:04:32 pm
-
Kambaryje iki pareikalavimo jau gana seniai buvo tokia vietelė, kuri patinka visiems čia užėjusiems. Tai - unikalus kambariukas. Unikalus todėl, kad jeigu papasakoji kam nors kaip atrodo šis kambarys, jis atėjęs ras visai kitokį vaizdą, na retkarčiais panašų. Kodėl? Ogi todėl, kad kambariukas užburtas ir kiekvienas atėjęs patenka į tokį kambarį, koks patinka būtent jam. Jau net neįmanoma suskaičiuot kiek kartų keitėsi ši vieta. Vieniems mokiniams ši vieta tampa jaukiu kambariu su pastelinės (dažniausiai melsvos arba žalsvos) spalvos sienomis, didelę lovą ir knygų lentynom, kuriose galima rasti ir romanų ir enciklopedijų ir žinynų. Kitiems kambarys tampa niūriu, pilkom sienom ir su langu į lauką kur visad lyja. Priklauso viskas nuo žmogaus nuotaikos arba apskritai nuo jo gyvenimo būdo...
Karolaina norėdama pabūti viena, išlipo iš lovos ir praėjusi pro besišnekančias bendrakurses, išėjo iš mergaičių bendrabučio ir išėjusi iš Švilpynės bendrojo kambario nupėdino į 8 aukštą, kuriame kiek ji girdėjo yra kambarys iki pareikalavimo su unikaliu kambariuku. Mergaitė atėjo į 8 aukštą pavargusi, tačiau žinojo, kad jeigu jau nusprendė, privalo pasiekti savo tikslą. Ji pagaliau priėjo prie kambario iki pareikalavimo ir mintyse pasakiusi kad nori unikalaus kambariuko, atidarė duris ir pamatė savo svajonių kambarį. Mergaitė iš kambario išėjo tik prieš pat vakarienę.
-
Monika dažnai girdėdavo apie tą "unikalų kambariuką" - mokiniai apie jį kalbėdavo, dažniausiai tyliai ir slaptai, nes nebuvo aišku, ar mokytojai pritartų tokioms vietoms. Švilpinukės nuomone, tai nebuvo nieko bloga, tačiau vis dėl to vietoj vakarienės ji pasirinko Kambario iki Pareikalavimo apžiūrėjimą - ir ketino būti būtent unikaliajame kambaryje. Ji netgi maisto nepasiėmė, nes pagal jos norus kambaryje visada turėtų būti šokolado ar šiaip kažko skanaus. Skeptiškoji Monika visai nesitikėjo, kad kambarys visai atspės jos norus, bet tokioje vietoje kaip Hogvartsas visko galėjo būti, su tuo sutiko netgi ši Švilpė.
Kai visa mokykla sugužėjo į Didžiąją salę, Monika užlipo į reikiamą aukštą {ji tikėjosi, kad į reikiamą} ir priėjo tą stebuklingąją sieną. Ji net nenumanė, apie ką reikia mąstyt, žygiuojant palei tą vietą. Ar reikia sakyti "Norėčiau Unikaliojo kambariuko - tai tikrai keistai skamba - ar kaip? Ir ar kai ten atsidursiu, pateksiu tiesiai į tą kambariuką ar ne?
Galiausiai Mėnesiena nusprendė mąstyti taip: "norėčiau atsidurti kambaryje, pilname įvairių skanėstų, o tada patekčiau į unikalųjį kambariuką". norėčiau atsidurti kambaryje, pilname įvairių skanėstų, o tada patekčiau į unikalųjį kambariuką.
Taip pagalvojus tris sykius, ji išvydo duris. Keisčiausia buvo tai, kad durys Monikai patiko ir kėlė pasitikėjimą - jos buvo aukštos, iš žvilgančio raudonmedžio, su išraižytomis šokančiomis poromis ir tarsi rėmeliais. Jeigu durys yra mano skonio, tai koks bus kambarys? Lili nepasitikėjimas tirpo.
Atvėrus duris, Monika išsižiojo ir panoro čia likti visą gyvenimą. Jaunoji smaližė atsidūrė dideliame, pilname lentynų ir statinių kambaryje. Lentynose buvo prigrūsta visokiausių šokoladų, vaflių, šaltų limonadų, uogų, įmantrių patiekalų su grietinėle... Didelėse statinėse buvo pridėta įvairių guminukų bei cukrinių plunksnų, o prie aukščiausių lentynų buvo pastatytos kopėčios - net jos buvo išraižytos piešinėliais!
Neįmanoma apsakyti, kaip jautėsi Monika. Dabar, kai ji pamatė, kaip Kambarys iki Pareikalavimo atkuria svajones, ji nekantravo išvysti ir unikalųjį kambariuką... Žinoma, pilna prisikimšus kišenes šokoladų.
-
Kaip nuostabu. Hogvartse daug vietų kur gali pabūti vienas ir žinoti kad tau niekas nesutrukdys. Žinoma unikalus kambariukas buvo viena iš tokių vietų. Maria išėjusi iš Klastūnyno bendrojo kambario atžygiavo prie kambario iki pareikalavimo. Noriu savo svajonių kambario mintyse užtikrintai tarė mergina ir atidarė duris. Woah, čia nuostabu ji buvo šokiruota. Kambarys buvo būtent toks apie kokį ji svajojo! Čia buvo 1 didelis langas ir durys į balkoną. Ant palangės ir balkone buvo įvairiausių augalų. O kambarys. Kambario sienos buvo išklijuotos mėlynos spalvos tapetais ant kurių buvo žalių,raudonų ir žydrų ornamentų. Va čia tai šaunumėlis. Vidury kambario stovėjo milžiniška lova, šalia stalas ir knygų lentyna padaryti iš raudonmedžio. Mergina laiminga krito ant lovos ir netyčia užmigo. Pabudo tik po kelių valandų. Būtinai čia sugrįšiu kada nors. toptelėjo klastuolei ir ji išėjusi iš kambario nubėgo į uždraustąjį mišką susitikti su naują pažįstamą.
-
Ashley klaidžiojo po painius Hogvartso koridorius, ieškodama sau ramios vietelės, kurioje galėtų.. Prabėgant pro aštuntojo aukšto koridorių, kažkas šmėstelėjo antrakursės akyse. Pagrįžusi kelis žingsnius atbulomis,(keista, bet neapsivožusi) merginukė išvydo vijokliais apsiraizgiusias duris. Paklausiusi visur dominuojančio grifiško balselio, kuždančio kažkur giliai giliai, kaštonplaukė priėjo prie jų. Ištiesusi ranką, ši sugriebė rankeną ir pradarė duris. Peržengusi slenkstį, skiriantį koridorių, nuo.. nuo kažkokios patalpos, rudaakė išvydo erdvų kambarį su katilu, bei įvairiais buteliukais, sudėtais į tam skirtą dėklą.
- Kambarys iki pareikalavimo. Aš papuoliau į kambarį iki pareikalavimo! - garsiai išsireiškė antrakursė.
Tyliai uždariusi duris, Ashli priėjo prie katilo. Ten buvo visi reikiami ingredientai, jog būtų galima išvirti Užmaršties eliksyro. Mergaitė visais būdais stengėsi pamiršti praeitį, palikti ją ten, kur šiai ir vieta, tačiau nepavyko. Ji prabusdavo naktį sukaustyta baimės, sapnavusi.. Tie laikai buvo labai sunkūs. Tiek skausmo kliuvo Ashley.. Paskutinis šansas - Užmaršties eliksyras. Jei merginukė gerai iškalė visą sudėtį ir gaminimą, turėjo pasisekt, tačiau ar ji pasiryž tokiam žingsniui? Staiga mergaičiukė prisiminė visas tas kalbas apie unikalų kambariuką. Taip, jau ne pirmą dieną šiai knietėjo ten apsilankyti, juolab sakoma, kad jo išvaizda priklauso nuo žmogaus. Tad garbanė pamiršo eliksyro virimą, stipriai užmerkė akeles ir panorėjo unikalaus kambariuko. Atsimerkusi ši išvydo visiškai priešingą vaizdinį, nei buvo prieš tai - sienos buvo išklijuotos senamadiškais tapetais, vidury kambario gulėjo sniego baltumo, apvalus kilimėlis, ant sienos Godriko Grifo portretas, kreminės spalvos foteliukas dengė vieną iš patalpėlės kampų. Priėjusi prie lango grifė išvydo ežeriuką. Tikriausiai esantį Uždraustajame miške.
- Viskas čia taip nuostabu! - vėl sušuko mergina ir krito į minkštutėlį fotelį.
Tik Ashley dėmesį patraukė tarpduryje stovintis tamsiaplaukis berniūkštis.
-
Vaikinukas ėjo į biblioteką, bet.... pasiklydo. Vaiksčiojo baugiais koridoriais, tačiau berniukas sukaupė drąsą ir ieškojo, į kurią pusę eiti. Pirmi metai hogvartse buvo baugūs, milžiniškos patalpos, begalė praėjimų, laiptai keičiantys poziciją ir vis vedantys į kitas vietas. Tiek daug reikėjo įsiminti, o jam pirmosiomis dienomis buvo per sunku. " Kur aš esu? Lyg tais ten turėjo būti biblioteka, tačiau prieš penkias minutes buvau panašioje patalpoje, nejaugi pasiklydau?" berniukas apsižvalgė ar nepamatys draugiškų veidų, tačiau nematė nė vieno žmogaus, visi kažkur buvo išėję, beklaidžiodamas pamatė kažkokią tai mergaitę. Vaikinas jau norėjo ją pašaukti ir paklausti, kurioje pusėje biblioteka, prieš ją atsivėrė kažkokios milžiniškos durys "kas čia?" pagalvojo ir išsižiojo, nebuvo matęs iš niekur atsirandančių durų, kaip tas berniukas bendrajame kambaryje ir sakė, Sem tikriausiai pamatys daaaaug naujovių, nes šioje mokykloje yra daug paslapčių, ir visos tos paslaptys motyvavo berniuką, skatino ieškoti, domėtis ir stengtis viską sužinoti. Mergaitei įėjus į vidų, vaikinukas ėjo link tų didelių durų per ilgą koridorių, beeinant pasileido bėgti, pribėgęs prie dūrų šis sustojo atsikvėpti, sunkiai kvėpavo ir laikėsi atsirėmęs į duris.
Viduje mergaitė buvo įkritusi į fotelį, ir staiga atsisuko į jį.
- Labas, ką čia veiki?- susimąsčiusiu veidu vaikinas nužvelgė merginą, kuri buvo labai graži, tad šis taip keistai šyptelėjo, o tada susigėdęs pasislėpė už durų sienos, mat nebuvo įėjęs į vidų.
-
Taigi Ashley stebėjo nediduką berniūkštį, įsispraudusį tarpduryje. Jis nedrąsiai pasisveikino ir paklausė ką merginukė čia veikianti. Ką gi gali veikti, jei ne mėgautis visais kambario privalumais. Tikrai nuostabus dalykas. Ko panorėsi, tą tuoj pat ir gausi. Visai nieko čia apsigyventi. O ką? Kas blogo gerai gyventi?
Dvylikametinukė kuo ramutėliausiai toliau sau gulėjo krėsle ir net nekrustelėjo, tik susidomėjo. Pirmakursis.. Jau apsipratęs čia taip nekalbėtų, o juolab nesiteirautų kas ką veikia. Aišku, kad pirmakursis. Tačiau šis atrodė labai mielas, tad grifė tik šyptelėjo pamačiusi, jog jis nužvelgė ją, o tada tarytum mažutis, drovus šunytis pasislėpė už sienos.
- Na, užeik užeik, - dar kartą šyptelėjo garbanotų plaukų savininkė. - Sėskis, ko ten dabar pasislėpei? Neįkąsiu, - linktelėjo galvele link kito foteliuko ir dar labiau pakėlė lūpų kampučius. Įdomu, kaip čia dabar bus.. Turėtų persipinti dviejų žmogiukų nuotaikos, pomėgiai ir pasikeisti kambarys. Hmm.. Na pažiūrėsim. Ashley išsišiepusi laukė kol pirmakursis užeis. Jei užeis ir nepabėgs. Belaukdama merginukė užsinorėjo vandens stiklinės. Pažvelgusi į dešinį šoną, kaštonplaukė išvydo stalelį su vandens stikline. Ji ištiesė ranką, bei sučiupusi stiklinę, gurgštelėjo kambario temperatūros vandenėlio su citrina.
-
Berniukas paragintas išlindo iš už sienos ir įėjo į vidų. Priėjo arčiau prie gražios mergaitės, kuri sužavėjo berniuką iš pirmo žvilgsnio. Jai paliepus prisėdo, apsižvalgė.
- Kas čia per kambarys?- akiniuotas berniukas sėdėjo ir jaukėsi šiek tiek nepatogiai, pasiklydo, o pirmas išvystas žmogus yra mergaitė iš jo koledžo, su kaštoniniais banguotais plaukais. Vaikinukas apsižvalgė, šiek tiek ir pats buvo ištroškęs, mat nuo streso jam buvo išdžiuvusi gerklė, bet nenorėjo gerti svetimo vandes, o kas, jei čia tos mergaitės vanduo? Būtų nemandagu pasiimti ir gert ikažkieno kito vandenį net neatsiklausus. Tad tik sėdėjo ir žiūrėjo, kaip mergaitė gurkšnoja vandenuką.
- A... aš pasiklydau, ieškojau bibliotekos, bet nuėjau kažkur ne ten, ir nebežinau kaip grįžt- berniukas pažiūrėjo merginai į akis ir greitai nusuko žvilgnį tolyn. "Dabar ji galvos, kad aš koks nevykėlis" keikė save berniukas, rankutės uždėjęs ant savo kelėnų. Kambarys nepasikeitė, nes berniukas netroško kambario pabėgimui, jis šiuo metu tenorėjo būti šiame konkrečiame kambaryje su šia mergaite, net nežinojo, jog kambarys gali keistis pagal žmogaus norus.
-
Pagaliau pirmakursis išlindo iš už kampo, užėjo ir dar vis nedrąsiai sėstelėjo ant gretimo fotelio.
- Tai kambarys iki pareikalavimo. Tiksliau jame esanti nuostabi vietelė - unikalus kambariukas. Visas dizainas keičiasi pagal žmogaus pageidavimus, gyvenimo būdą, pomėgius. Čia rasi viską ko užsigeisi. Netgi vandens stiklinę, - užmačiusi, kad grifiuks ištroškęs, šyptelėjo ir nukreipė žvilgsnį į iš netikėtai ant stalelio išdygusią antrą stiklinę vandens.
Grifė paėmė ją ir ištiesė vaikinukui.
- Nusiramink. Viskas suprantama. Naujai iškeptas, tad pirmos dienos bus sunkiausios, o poto apsiprasi, - pro ūsą kalbėjo drąsuolė. - Tu aštuntame aukšte. Reikės gerokai nusileisti. Įdomu, kaip čia taip aukštai užsiropštei, a? - nusijuokė antrakursė ir prisiminė ko pati atėjo, bet tuoj pat išmetė tai iš galvos. - Jei norėsi, galėsiu palydėti. Žinau ką reiškia klaidžioti po pilį. O tu kaip suprantu pirmakursis. Grifas ar ne? - nuskaitė nuo mantijos Grifų Gūžtos emblemą, vėl nukreipė akis į bernioko, o tada pakėlė vieną vešlų antakį.
Padėjusi saviškę, pustuštę stiklinaitę ant stalelio, mergiotė pažvelgė į žaliaakį.
- Aš Ashley. Grifė. Antrakursė. O kuo tu vardu? - klustelėjo ši.
-
Berniukas jautėsi kiek nedrąsiai, šalia jo gi sėdėjo mergaitė. O šis su mergaitėmis dažnai nekalbėdavo. Šiai pasiūlius juodaplaukiui atsigerti, šis pažvelgė mergaitei į akis.
- Ačiū- tyliai pasakė, ir paėmęs stiklinę atsigėrė, vanduo praplovė jam gerklę, ir atgaivino, suteikė energijos.
- O tu eisi į pamokas?- vaikinukas buvo šiek tiek persigandęs, kad nepasiklystų, o tai dar užpyks koks mokytojas, ypač tads baisus.... Apsigynimo nuo juodosios magyjos mokytojas- Ar nenorėtum su manim nueiti? Aš.. nežinau kur jas rasti... - berniukas tyliai sušnibždėjo, net verkt norėjosi, pirma diena, pasiklydo, dabar sėdi prie mergaitės, ir nežino kur eiti, o kas bus, jei atstums? Akiniuotasis berniukas padėjo stiklinę ant stalo ir rankomis prispaudė kelėnus prie savęs.
- Mano vardas Sem... grifas.. pirmakursis..- su pauzėmis tyliai atsakė berniukas, kuris dabar atrodė labai nedrąsus.
-
Vis dar išsišiepėlė Ashley įkritusi gulėjo foteliuky. Buvo taip linksma žiūrėti į baisiausiai nedrąsų bernužėlį. Merginai net teko nežymiai įsikąsti į lūpą, jog galėtų pasakyti nors žodelį. Grifiokė suprato, kad taip negražu, tačiau ką galėjai padaryti, kai mažutis, mielutis, nedrąsutis pirmokėlis sėdėjo susigūžęs tarytum pamuštas kačiukas.
- Nope, aš ruošiuosi praleisti visą savo laisvą laiką šitame kambarėlį, tarp keturių sienų. Visvien man liko nedaug, tad kodėl gi nepraleidus gyvenimo nuostabiam kambariukyje, kuriame gali gauti viską, ko tik panorėsk. Na, o tu tikriausiai tapai mano įkaitu. Paversiu tave savo tarnaite, - nustačiusi rimtą miną kalbėjo Ashley, o tada lazdelės pagalba, užtrenkė duris.
Neištvėrusi tikriausiai nei dviejų minučių, ji susijuokė.
- Nusiramink, aišku, kad eisiu. Ir tikrai palydėsiu tave į pamokas, tad nėra ko nerimauti, - toliau tęsė antrakursė, žvelgdama į nusigandusias pirmakursėlio akeles.
- Tik čia dabar nepravirk. Juk grifas esi, - kiek nerimavo, jog teks raminti berniūkštį. - Beje, dar pamokos nevyksta, tad galim pasėdėt čia, na žinoma jei jau nori keliaut, tai galiu nuvest, - jau kiek numalšinusi šypsenėlė nuo veidelio, tarė garbanė.
Stalelis su stikline dingo, o rudų akelių savininkė atsistojo, bei priėjo prie lango. Susinėrusi rankas, ši žvelgė į kelis mokinius, kurie vaikščiojo po ežero pakrantę.
-
Berniukas sėdėjo, ir nerodė jokių drąsos požymių, tai nebūvo dėl to, jog jis buvo bailys, tai buvo dėl to, jog jis nebuvo pratęs bendrauti su gražiomis mergaitėmis. Ši pati to nesupratusi berniukui iškėlė ultimatumą, lyg sakytų "ginkis arba būsi mano tarnaitė", berniukas staigiai pakilo ir išsitraukė lazdelę.
- Nė už ką! Aš.. Aš ginsiuos!- berniukas ištiesė savo lazdelę į mergaitę ir atrodė pasiruošęs gintis, nesvarbu, jog nemokėjo nė vieno burtažodžio, tuo labiau kovinio, iki kokio ketvirto kurso, kovinių burtažodžių net nemoko, tai iš kur jis žinos. Mergaitei pasakius, jog juokauja, šis įsikišo lazdelę atgal į tam skirtą kišenėlę švarkelio viduje.
- Aaa, juokauji, na gerai. Tai sakai šiame kambariuke yra viskas ko galiu panorėti?- vaikinukas apie kažką pagalvojo, ir ant stalo atsirado pergamentas, berniukas priėjo prie jo ir išvyniojo- manau rasiu kelią, panorėjau šios mokyklos žemėlapio, su instrukcijomis, kaip nueiti į kiekvieną kabinetą- vaikinas nusišypsojo.
- Gerai, pabūkime čia, iki pamokos dar daug laiko- vaikinas nusijuokė ir priėjęs atsisėdo į fotelį, jau jautėsi drąsesnis, galbūt mergaitės juokelis sukaupė jo visą drąsą, ir šis dabar ja tiesiog spinduliuoja.
-
Atsisukusi į tamsiaplaukį, mergiotė nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.
- Tai tarnaite būt nenori, a? - įsmeigė akis į Sem ir šyptelėjo.
Antrakursė buvo priėdus velnių ir tiesiog nesugebėjo atsispirti minčiai, netikėtai šovusiai į galvelę. Staiga bernioko rūbeliai persimainė į trumputį, juodą sijonėlį su balta prijuostėle ir juodą palaidinukę su baltais nėrinėliais ant rankovėlių.
- Vis dar nenori? O tau tinka, - iš paskutiniųjų laikėsi nesusijuokusi.
Prieš pirmakursį išdygo didelis veidrodis, kuriame jis galėjo matyti save visu ūgiu. Dvylikametinukė pastebėjo, kad dingo mielas, nedrąsus kačiukas, o vietoj to prieš ją stovėjo nediduks, ką tik iš kiaušinio išsiritęs paukštukas, norintis įkirsti. Tada velnys viduje vėl sukirbėjo ir pakišo jai mintį, tačiau gal vis dėl to šįkart teks susivaldyt. Juk tai tik pirmakursis, tad geriau jo nebaugyt. Vietoj to, ši grįžo fotelin. Staiga kambario dizainas pasikeitė. Sienos pasidarė kiek tamsesnė, šviesos kambaryje kiek sumažėjo.. Tikriausiai tai dėl pasikeitusios Ashley nuotaikos.
-
Berniuko drabužėliams pasikeitus, berniukas šiek tiek susiraukė, nusprendė atkeršyti tuo pačiu. Mergaitei ant galvos atsirado lankelis su katytės ausytėm, o drabužėliai pavirto į tarnaitės drabužėlius. Berniukas priėjo prie pačios mergaitės.
- O tu, būsi mano katytė padėjėja?- uždėjo ranką mergaitei ant galvos ir paglostė- galėtum man miaukti kiauras dienas- berniukas nusijuokė, vienas kitą pavertė į tarnaites, o mergaitės katės ausytės atrodė labai mielai.
- Žinai? Tau tinka tos ausytės- sukikeno berniukas- paėmė mergaitę už liemens, kita ranka paėmė mergaitei už rankos ir nulenkė kaip per tango, įdėmiai stebėjo Ashley akis, jo veidas vis artėjo prie jos, o likus keliems centimetrams berniukas sustojo, normaliai atsistojo ir paleido merginą.
- O būtum mačius savo veidą- oj juokės berniukas, net susiėmęs už pilvo. O tada kaip susitarus, abiejų vaikų drabužiai sugrįžo į jų pradinę formą, o ir pačio kambario išvaizda pasikeitė.
- Oho, nejaugi užpykai? Kambarys pasikeitė- berniukas žvalgėsi aplink, kaip kambario tapetai keitė spalvą, keitėsi ir kai kurie daiktai arba keitėsi jų forma. Kambarys labai patamsėjo, tad berniukas net persigando "Nejaugi rimtai supyko? Aš tik pajuokauti norėjau" .
-
Staiga grifiukės drabužėliai persimainė į lygiai tokius, kokius dėvėjo ir Semas, tačiau vienas skyrėsi - ant Ashley viršugalvio stūksojo lankelis su katės ausimis. Na, neprastai jis čia.. Tikrai nesitikėjau, kad keršys. Netikėtumas sekė netikėtumą. Berniokas pasielgė tikrai kvailai. Šis apglėbė Ashley liemenį, o tada nulenkė taip, kaip šokių pabaigose nulenkdavo vaikinukai partneres. Tamsiaplaukio veidas artėjo link garbanės, o žalios jo akys buvo įsmeigtos į Ashli. Tada jis atsistojo ir paleido mergiotę. Iš jos veidelio dingo šypsenėlė. Pirmakursis plyšo juokais, tad grifė privalėjo atsiteisti. Na palauk, dabar tai klius tau. Kambario sienos dar labiau patamsėjo, kol galiausiai pasidarė anglies juodumo. Vienintelis apšvietimas buvo tik ant sienos iš kažkur išdygęs deglas.
- Kaip drįsti tu, menkas žemės kirmine!? - nustačiusi kuo piktesnė išraišką, bei pakėlusi toną, išrėžė kaštonplaukė.
Antrakursė išsitraukė lazdelę ir vėl ją nukreipė į duris.
- Colloportus, - užrakino kambarį. - Dabar pasigailėsi užėjęs pro šias duris! - grėsmingai pradėjo šaukti.
Mintyse merginukė panorėjo netikros lazdelės ir jau po akimirkos jos rankėlėj stūksojo pigi, guminė kopija.
- Reducto! - sušuko panelytė, tačiau nieko nenutiko.
Tada Ashley panoro savosios lazdelės ir pradėjusi kikenti įkrito į fotelį. Kambarys tuoj pat grįžo į pradinę formą.
-
Vaikinas jau būtų baigęs žaidimus su šia mergina. Žiūrėjo, į ją, nors ji ir atrodė tikra pokštininkė, dabar tikrai atrodė, jog supyko. Na, berniukas bent jau taip manė, kol nepamatė iš mergaitės rankos sekundėlei dingusios lazdelės, o po to vėl atsiradusios. "Pakeitė netikra? Įdomu ką dary-" nutraukė jo mintis mergaitė, kai pradėjo šūkauti, užtrenkė duris. "Jei puls, šoksiu į šoną" pagalvojo vaikinas, o merginai antrą kart ištiesiant lazdelę vaikinas šoko į kairę, kad 'pamėgintų išvengti' burto, kai žinojo, jog mergina apsimetinėja.
- Ką tu darai!?- atsistojęs, sušuko berniukas, apsimesdamas, jog pats supyko. Įsikišo ranką į vidinę kišenę, ir apkeitė savo burtų lazdelę netikra, kaip ir mergaitė, tačiau jis buvo protingesnis, mergaitė negalėjo matyti nei jo rankos, nei lazdelės, kol ši buvo jo vidinėje kišenėje. Staigiai ištraukė ir kaip mokėsi, apsuko ratą, o tada lyg pliaukštelėdamas su botagu staigiai ištiesė į mergaitę.
-Avada kedavra!- šaukė patį pirmą į galvą atėjusį burtažodį, kurį turėjo žinoti, kiekvienas kažką apie kovinius burtus girdėjęs burtininkas, jeigu pirmokas žino, antrakursė tikrai turėjo žinoti. O išvydęs mergaitės reakciją susiėmė už pilvo, taip stipriai juokėsi.
- Nejaugi manei, hahaha, kad mane apgausi? Hahaha- nesuvaldydamas juoko, paklausė mergaitės. Šiek tiek apsiraminęs berniukas pasikasė pakaušį.
- Gal jau baigiam? Kol nepadauginom- pasakė ir apkeitė guminę lazdelės kopiją į tikrą.
-
Nejaugi jis tikrai išsigando? Ne, nemanau.. Tikriausiai tik vaidina įsižeidusį, o tada puls iš pasalų, tik kažin ką sumąstys dabar. Šis išsitraukė iš kišenės lazdelę ir nukreipęs į antrakursę tarė nedovanotiną burtažodį. Paleido nužudymo kerus. Išgirdusi iš smaragdinių akių savininko lūpų "Avada kedavra", Ashley nusuko veidą į šoną, bei prisimerkė. Akyse jai pasistojo krentanti Lilė. Taip, tas prisiminimas iš MI pamokos labai įstrigo merginukei ir vis neišėjo iš galvos. Nieko neįvyko. Tikriausiai jis pasinaudojo to pačiu triuku, kokiu ir dvylikametinukė. Netrukus berniokas pradėjo krizenti. Aišku, o ko galima buvo tikėtis. Šis tiesiog privalėjo atsikeršyti. Atsimerkusi ir kiek nurimusi grifė pažvelgė į vaikinuką. Ne iš kelmo spirtas vis dėl to buvo pirmakursis.
- Na taip, gal jau ir baigiame, kol nesusiriejome, - pritarė Semui Ashli.
Tik dabar garbananė išvydo, jog jos rūbeliai jau seniai atsimainę. Tos katės ausytės tikrai buvo mielos ir labai tiko mergiotei, tad ši tuoj pat panoro jų ir jau tą pačią akimirką ant jos kaštoninių plaukų puikavosi lankelis. Nukreipus žvilgsnį į vaikinuką, Ashley šyptelėjo.
- O jos man patiko, - tarė ir dar labiau išsišiepusi nukreipė žvilgsnį į šoną.
-
Berniukas pralinksmėjo, skaniai pasijuokė.
- Aha, puiku - draugiškai nusišypsojo- o tu nori būti draugais?- paklausė berniukas, ir priėjęs krito į fotelį, kuris buvo labai patogus. Vaikinas išklausė mergaitės komentarą apie ausytes.
- Mielos ar ne? Man irgi patiko, ant tavęs atrodė labai žaviai- berniukas šypsojosi, stebėjo, kaip mergaitė vėl gauna lankelį su ausytėmis, o tada nusuko žvilgsnį.
- Žinai, kai taip mielai atrodai, norisi tave apkabinti- nejuokaudamas pasakė berniukas, mergaitė atrodė kaip miela katytė, kurią norisi apkabinti ir paglostyti.
-
Pasirodo ne tik teisuolei patiko tas lankelis, turbūt tai buvo vienas naudingiausių Semo darbų visuomenei. Anglija tau dėkoja, pirmakursi, už kačių gausos papildymą. Rudi plaukai kaip niekad atrodė puikiai su dviem katytės auselėm.
- Tikriausiai po visų šių įvykių jau esame draugai, - pro ūsą tarė Ashley.
Mergiotė klausė tikriausiai komplimentų iš žaliaakio lūpų. Kam gi jie nepatinka. Kalbai pakrypus apie apsikabinimus, ši kiek suraukė nosytę, bei nuleido antakius.
- Per daug tu čia neprisigalvok, manau šiam kartui užteks, prisimenant faktą, jog pirmai buvau prievarta apglėbta, - nusijuokė grifiokė ir žvilgtelėjo į sieninį laikrodį. Iš lėto šis ėmė blankti, kol galiausiai jo nebeliko. Taip, tai buvo antrakursės darbas, nes jiems nepastebint prabėgo ne viena valanda.
- Neišeik, dar pabūk, - kiek liūdnesne gaida pratarė kaštoninių plaukų savininkė.
-
Berniukas apsidžiaugė, jog jie jau buvo draugai. Turėti naują draugą visada malonu, o kadangi berniukas nelabai ką ir tepažįsta mokykloje, mergaitės žodžiai sudrebino šio nekaltą širdelę. Šis priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį, pro šios mokyklos langus galėjai matyti visokias vietas iš aukštai, tai berniukui patiko. Mergaitei užsiminus apie jo apglėbimą, šis kiek susigėdo, tik dabar suprato, kaip arti buvo mergaitės. Mergaitė su Sem kartu pažvelgė į laikrodį, vaikinas kiek atsilošė nuo lango, amžinai čia būti negalėjo, tačiau Ashley jį sustabdė.
- Pabūti? O ką veiksim?- berniukas nusijuokė.
-
Bernioko veidą išmušė raudonis. Tikriausiai dėl tų apsikabinimų, tačiau Ashley tai nė kiek nepaveikė. Ji ir vėl sėdėjo išsišiepusi, kaip ir tada, kai pirmakursis vos įžengė į kambariuką ir kad ir kaip grifė stengėsi susiimti, nieko neišėjo. Pirmą kartą po tiek daug laiko, būdama su Semu Ashli iš širdies pasijuokė, gerai praleido laiką. Neapsimestinai. Atrodė, jog šiam žmogiukui galėjai pasipasakoti, tačiau baimė atverti save, nugalėjo. Ji niekur nedingusi. Tik glūdi kažkur giliai.
- Na nežinau.. Galim veikti bet ką, juolab juk čia yra viskas ko tik panorėsi, - prisiminė išsišokėlė. - Gal turi kokių minčių, a? - ir dar labiau šyptelėjo.
Visus veido raumenis grifei jau skaudėjo. Kur čia neskaudės kai trečia valanda eina, kai nustatyta ta pati mimika.
- Vieną tikrai žinau - iš šio kambario tavęs taip lengvai nepaleisiu. Juk nepaliksi katytės murkti sau vienos? - pakėlusi antakius ir nustačiusi nekalto katinuko veidelį, pratarė antrakursė. - O jei ne, tuomet tikrai teks tave pasilikt už tarnaitę, - priminė mergaičiukė, o tada prunkštelėjo.
Staiga pasigirdo tuksenimas.
- Girdi? - sutrikusi paklausė dvylikametė smaragdinių akių savininko.
Tai buvo kažkoks paukštukas tarškinantis į palangę. Priėjusi prie langelio, Ashley jį pilnai atvėrė ir įsileido gyvūnėlį.
- Poli.. Ak, tu mano pelėdžiuke, aplankyt susiruošei, ar ne? - paglostė saviškę augintinę. - Čia mano pelėda. Poli. Nebijok, nekanda, - atsisukusi į Semą, paaiškino teisuolė.
-
Berniukas ir pats nenorėjo išeiti, tereikėjo tik betkokios idėjos ir jis čia pasiliks. Ashley jam patiko, atrodė linksma, mergaitė dėvėjo akinukus, kaip ir jis pats. Nežinojo, ant kiek tiki likimu, tačiau jei likimas yra tikra, tai čia turi būti likimas, kuris juos suvedė.
- Sakai neišleisi? O galbūt aš tave čia laikau, katyte mano?- nusijuokė berniukas. Pelėdai pradėjus daužyti langą, juodaplaukio žvilgsnis buvo nukreiptas į garso šaltinį.
- Garsas panašus, kai mano pelėda stuksena į langą- garsas priminė, kai jo pelėda stukseno jam į langą, kai šis miegojo.
- Tai čia tavo pelėda?- priėjo ir paglostė ją, kokios švelnios buvo jos plunksnos- Labas Poli, aš Sem, Ashley draugas- nusišypsojo berniukas ir pakasė Poli kaklą, o tada patraukė ir atsisėdo į fotelį.
- Nežinau, gal nori mane pamokyti burti? Mačiau kaip pamokoje būrei! O aš nieko nemoku...- šiek tiek nusiminė dėl savo sugebėjimų juodaplaukis.
-
Priėjęs tamsiaplaukis taip pat perbraukė per gyvūniuko plunksneles, kas Poli atrodė labai malonu iš nepažįstamojo pusės. Pelėdžiukė neketino ilgai užsibūti, tiesiog kaip jai ir būdinga, užsuka kelioms minutėms pasirodyti, o tada vėl kelioms dienoms dingti. Taip ir atsitiko. Vos akinukus dėvintis pirmakursėlis krestelėjo į fotelį, Poli iškėlė galvą, taip parodydama merginukei patraukti ranką ir išskrido pro tą patį langą. Ashley nebenorėjo sėdėti kiek jau pabodusiame krėsle. Po sekundėlės jos rankose stūksojo pledukas, kurį grifė pasitiesė ant grindų. Atsigulusi ant pilvo, ši pasirėmė galvą rankomis, o kojomis pradėjo tabaluoti ore.
- Gal ir tu laikai, o gal šis kambarys, - tarstelėjo Ashli. - Normalu, kad dar nemoki burti, juk viso labo esi pirmakursis. Nemanau, kad reikėtų nusiminti dėl tokių menkniekių. Na išmoksi. Niekas negimė mokėdamas. Ir beto, visi pirmakursiai apie burtus žino ne kažką, - aiškino paauglė. - Galėsime nueiti kurią dieną į biblioteką ir ten ką nors paskaitinėti, tai būtų šioks toks apsišvietimas. O pamokoje tai tebuvo elementarus antrakursės žinių pademonstravimas, - bandė nuraminti tikriausiai kompleksuojantį pirmoką.
Baigusi litaniją mergaičiukė akimirkai atsiribojo nuo pasaulio ir pasinėrė į savo pamąstymus. Kiek atsitokėjusi, ši prisiminė, jog nieko nežino apie Semą.
- Taigi, gal turi kokių pomėgių? - užklausė griufiukė.
-
Berniukas sėdėjo ir stebėjo, kaip pelėda išskrido. Kambaryje jie vėl liko dviese. Mergaitė nusprendė atsigulti ant pilvo, o juodaplaukis patogiai sau sėdėjo fotelyje, vieną koją užsimetęs ant kelėno.
- Aš mačiau tokių pirmakursių, kurie žino labai labai daug, o aš nieko nežinau, reikėtų nueiti į biblioteką pasimokyti kada, ar šiaip paskaitynėti- pritarė mergaitei, dėl bibliotekos berniukas. Pagalvojo apie savo pomėgius, netūrėjo daug, kas neįtakoja magiškojo pasaulio.
- Na, mėgstu kvidičą, noriu tapti gaudytoju- nusišypsojo, pagalvojęs apie savo svajonę- dar noriu išmokti burti ir tapti pačiu stipriausiu burtininku!- naivusis berniukas turėjo didžias svajones, ir niekas jo dėl jų negalėjo kaltinti.
- O tu? Turi kokių pomėgių?- pasidomėjo akiniuotasis. Asistojo, priėjo prie lango ir pažvelgė žemyn, vaizdas už lango atrodė labai neblogas, gal netgi vertėtų išeiti laukan.
- Gal kada nori nueiti į kvidičo aikštę?- pasidomėjo, ar jam teks keliauti vienam, nes norėjo apžiūrėti aikštę, kurioje galbūt kada nors žais ir gaudys aukso šmauktą.
-
- Na, tada tie pirmakursiai buvo vunderkindai, - nusišypsojo, bei ištarė Ashli. - Neturėtum per daug nerimauti dėl savo žinių stygiaus. Viskas ateis su laiku, juolab nė aš nemoku visko, - toliau tęsė grifė.
Išgirdusi pirmoko svajones, o ypač tą, kurioje jis save įsivaizduoja "pačiu stipriausiu burtininku", garbanė nusijuokė. Aišku draugiškai. Buvo smagu klausyti dar neišaugusio iš visų šių "dalykėlių", berniuko. Matyt Tonks taip pat turėtų svajoti, tačiau ši anksčiau laiko visa tai baigė. Vaikiškos svajos buvo sugniuždytos.
- Aš kaip ir neturiu tokių jau didelių pomėgių.. Tačiau mielai kažką paskaitinėju. Vakarais puiku galvą pravėdint lauke. Čia toks būtų kaip ir kartu gyvenimiškas patarimas, - nusijuokė kaštonplaukė. - O jei sugalvosi kokią dieną kvidičo aikštę aplankyt, nedrįsk palikt manęs pilyje ir pasiųsk kokią pelėdą, - pritildė toną ir nukreipė akis į langą.
- Ar kada lankeisi Uždraustajame miške? - pasiteravo rudaakė.
-
- Tikrai jau, kad vunderkingai, aš irgi taip pagalvojau- prisiminė pamoką berniukas. Kai iš jo svajonių ir tikslų mergina nusijuokė, berniukas šiek tiek sunerimo.
- Kas čia tokio juokingo?- pažiūrėjo į mergaitę klausiamu žvilgsniu. Tada klausėsi apie merginos pomėgius.
- Mėgsti skaityti? Aš irgi! Ypač viską kas susiję su magija!- nusijuokė berniukas- kvidičo aikštę sakai, galbūt rytoj nueisiu, eisi kartu? Nejaugi turėsiu siųsti tau pelėdą, kad paklausčiau?- vėlgi juodaplaukis nusijuokė. Pažvelgė į langą, matė tamsaus miško ornamentą.
- Uždraustajame miške? Ne... mums ten negalima! Ypač man, kai nežinau nė vieno burto- pasakė vaikinukas ir stengėsi apie tą vietą nė negalvoti, tai baisiausia vieta, į kurią būtų galima patekti pirmakursiui- o tu, buvai ten? Nebijok, nepaskūsiu niekam, aš ne skundikas.
Berniukas išalko, gaila šiame kambaryje nebuvo galima gauti maisto, mielai suvalgytų kokį obuolį, gal net mergaitei pasiūlytų.
-
- Atleisk, tiesiog nesusivaldžiau, - teisino savo juoką mergiotė.
Tylėk Ashley ir valdykis. Kumelėms taip pat dantys krenta. Grifiukė bandė save raminti, tačiau pagalvojusi apie kumeles išvis prapliupo juokais. Balažin, kas tai mergiotei darosi?
- Atsipra, - nespėjo užbaigti žodžio nes ir vėl nesusivaldė.
Šios veidelis dabar atrodė it burokėlis. Kiek nusiraminusi, Ashley dar kartą atsiprašė:
-Atleisk, nežinau kas man darosi. Pelėdą pasiūst nėra sunku, juolab tai vienintelis susisiekimas neklaidžiojant po pilį ir neiškant žmogaus, kuriam nori ką nors pranešti, - švelniu balseliu tarytum paglostė Semo galvelę. -Uždraustajame miške nėra jau taip baugu kaip atrodo. Ir taip, lankiausi ten. Gan miela vietelė, - šyptelėjo ši. - Gal norėtum šiandien nueit? Jei aišku kinkos nedreba, - bandė išprovokuot pirmakursį, kad šis sutiktų dalyvaut velnioniškam plane, kuris ką tik užgimė ne ką geresnėje antrokės galvelėje.
- Apsižvalgytum, apylinkes aprodyčiau, o jei kas sugalvotų tave užpult, su mielu noru jam parodysiu ką reiškia lįsti prie hogiečių, - grėsmingai pratarė Ashley ir ant jos galvos išdygo vikingo šalmas, šiek tiek krentantis ant veido, o rankoje plevėsavo sunkus, paauksuotas kardas.
Prunkštelėjusi pokštininkė pasigrąžimo katukės auseles.
-
Nors Kasparas nemėgo klausytis gandų, bet net gi jo ausis pasiekė žinia apie neįprastą vietą kuri gali tapti tikru lobiu tiems, kas nori užsiimti slapta veikla. Taigi Kasparas dar prieš pusryčius iškvotė kiek galima daugiau informacijos iš tų kurie mokykloje geriausiai nešiojo gandus. Maždaug pusę valandos reikėjo klausytis kažkokios grifiukės, kuri kambario buvimo vietą pasakė tik po pusės savo gyvenimo istorijos paskaitos. Bet vertėjo pakentėt. Kasparo norimas įvykdyti planas turėtų likti visiškoj paslaptį o tokia vietelė bus pats.
Vakare, vos pavakarieniavęs jis nudūmė į savo miegamajį. Iš ten susirinkęs kelis buteliukus su skysčiais ir pasičiupęs receptus, bei pasikvietęs savo mylimą katytę nudūmė į reikiamą vietą.
- Jeigu ji man viską teisingai susakė, ketvirtame aukšte trumpajame koridoriuje turėčiau rasti sandėliuką.
Kasparas toje mokyklos pusėje nesilankydavo. Kaip grifiukė ir sakė, sandėliukas čia buvo, Kasparui tereikėjo atverti kambarį. Kasparas ėmėsi darbo: iš pradžių pravėrė sandėliuko duris ir pamatęs keles šluotas, kibirus jas tuoj pat užvėrė. Mintyse aiškiai suformulavo norą:
Noriu jaukaus kambario kuriame stovėtų židinys, kelio lentynos knygoms sofa, stalas ir visi indai ir reikmenys gaminti eliksyrams.- ir vos neužmiršęs pridūrė-Tai pat prie židinio turi būti minkštas guolis katinui.
Vos Kasparas ištarė norą sandėliuko durys ėmė augti. Išdidėjusios jos pačios atsivėrė. Viduje, kaip Kasparas ir prašė stovėjo kelios lentynas, palei sieną stalas o šalimai sukrautos skrynios buvo pilnos įvairiausių stiklinių indų. Taigi užkūręs ugnį Kasparas ėmėsi darbo. Jo katytė maloniai murkė guolyje, o Kasparas pradėjo savo kruopščiai suplanuotą darbą.
-
Gandai gandais, bet baltaplaukė pakankinusi kelias silpnas bendrakurses sužinojo, jog šioji patalpa egzistuoja, tad dabar ji - Roana Mirabetė Ameshville - laužydama mokyklos įstatymus skriejo su savąja kometa iš Varno Nago bokšto į koridorius, o tada į 8 aukštą. Jai jau neberūpėjo niekas, na tiksliau tas abejingumas prasidėjo varnei gavus laišką. Kaip jie išvis drįsta? pyko Varno nage besimokanti, klastuoliškų charakterio bruožų turinti mergaitė iš švilpių šeimos. Ji net nebenorėjo tų žmonių vadinti savo tėvais. Daphne ir Elijas matyt nebeturi kur dėtis, turėdami tik vieną nepilnametę dukrą. Tie "nuostabūs tėveliai" nutarė nukišti ją į Švilpynę. Jie net pažadėjo, jog pasikalbės su ponia Evenstar ir paprašys jauniausiąją Eimešvilių šeimos narę perkelti į jų "tradicinį koledžą". Jei tik galėtų pilkaakė dabar sušuktų kaip nekenčia tokio gyvenimo, tačiau žinojo, kad kiti pagalvos jog mažajai kažkas negerai su psichika ir pasiūlys apsilankyti pas psichologą. Abejotina ar tokioje situacijoje padėtų net ir psichoterapija. Pasiekusi reikiamą vietą palietė sieną. Man reikia unikalaus kambariuko kad ir kaip banaliai tai skambėjo, bet durys atsivėrė ir varnės nebeliko koridoriuje. Kambarys tikrai atspindėjo paauglės norus. Kambaryje vyravo juoda ir pilka spalvos. Atsigulusi lovon Roro pravirko. Praėjo gal 10, o gal net 15 minučių ar daugiau. Mirabetė užmigo. Nurimo. Kitą rytą atsikėlusi apsvarstė savus tolimesnius veiksmus ir paslėpusi šluotą kažkur koridoriuose nuėjo pusryčiauti.
-
Paruošusi visus namų darbus Davina žvilgtelėjo pro langą perbraukdama ranka ilgus rudus plaukus. Lauke ir vėl pliaupė lietus, tad apie išėjimą į kiemą galima buvo pamiršti. Sudėjusi visas knygas į vietą mėlynakė atsistojo ir išsitraukė savo tamsiai mėlyną gitarą. Išvydusi šone gražiai išgraviruotą savo vardą, mergina šyptelėjo, tačiau netrukus šypsena išblėso. Nė pati nežinojo kur dingo linksma šypsena, kuri dažniausiai spindėdavo jos veide. Pasiėmusi savo gitarą rudaplaukė išėjo iš varnų bendrojo kambario ir pasuko link kambario iki pareikalavimo. Žinojo, jog šalia jo yra dar vienas kambarys. Netrukus išvydusi duris mergina nulenkė rankeną ir įžengė į vidų. Pamačius kambario vidų mėlynakės lūpų kampučiai vos vos kilstelėjo. Kambarys buvo toks pats, kuriame dažniausiai laiką leisdavo su draugais. Priešais stovėjo didelis židinys, kuris skleidė malonią šilumą visame kambaryje, šalia jo stovėjo mažas staliukas ant kurio buvo keli žaidimai, o aplink jį minkštos patogios sofos. Priėjusi prie židinio Davina ištiesė ranką ir perbraukė per pakabintą nuotrauką. Joje visi laimingi šypsojusi merginos draugai ir pati Davina. Liūdnai šyptelėjusi mėlyankė dar kartą nužvelgė visą kambarį ir atsisėdusi ant priešais židinio esančios sofos perbraukė per gitaros stygas. Pradėjusi skambinti gitara rudaplaukė ėmė tyliai dainuoti dainą "This feeling". Susimaišęs gitaros skambesys ir liūdnas mėlynakės balsas pasklido po visą kambarį.
-
Keitas, kažkiek laiko praleidęs bibliotekoje, prie mokslų, galiausiai vis dar su knygomis, ėmė klaidžioti painiais Hogvartso koridoriais. Neturėjo ką veikti ir išvis, buvo apėmęs keistas liūdesys, nes nieko iš draugų dar nebuvo nuo vasaros spėjęs susitikti, o tai nuotaikos tikrai nepridėjo. Mintys nejučia nukrypo prie Adelės. Visos akimirkos su ja... Tas bučinys. Viskas. Vis dėl to į mintis buvo užklydusi ir aukšta, mėlynų akių savininkė su, kuria Keitui buvo taip smagu ir... gera. Tai buvo Davina.
Švilpis buvo visiškai pasimetęs tarp savo jausmų, o kur dar kvidičas ir mokslai. Tiesiog buvo sunku visame kame susivokti.
Būtų pro niekuo neišsiskiriančias duris ėjęs ir praėjęs, jei ne... Iš ten sklindantys gitaros akordai ir žavus balsas. Kolinsas priglaudė vieną ausį prie durų, stengdamasis geriau išgirsti muziką, bet vietoj to, alkūne palenkė rankena ir tiesiogine to žodžio prasme įvirto į kambarį.
-
Dainuodama mergina taip įsijautė į dainą ir jos žodžius, jog pamiršo, kur yra. Maloni nuo židinio sklindanti šiluma apgaubė Daviną. Mėgaudamasi mėlynakė tyliai dainavo skambindama gitara, kai už nugaros išgirdo kažką būmtelėjant. Krūptelėjusi Davina padėjo gitarą į šoną ir atsistojusi žvilgtelėjo pro sofos viršų. Ji taip buvo įsijautusi į dainą, jog pamiršo, kad čia bet kas bet kada gali užeiti, tačiau šįkart ant žemės gulėjo ne kas kitas, o mėlynakei pažįstamas vaikinas.
-Keitai,-išvydusi jį mėlynakė plačiai nusišypsojo ir pribėgo prie gulinčio vaikino,-neužsigavai?-atsiklaupusi šalia jo paklausė mergina. Nors Davina šiandien ir nebuvo puikios nuotaikos, tačiau išvydusi Keitą ji nuoširdžiai pradžiugo, tačiau liūdesys iš šviesiai mėlynų akių niekur nedingo.
-
Keitas net nesitikėjo sutikti pažįstamų, o juo labiau Davinos, kurios dabar, kol išvis nesusiorientavo pats savo jausmuose, buvo nusprendęs kiek vengti.
-Davina! Labas!-nudžiugo vaikinukas, atsistodamas ir rankomis nusibraukdamas nuo suplėšytų juodų džinsų dulkes,-Viskas ok. Tikiuos neišgąsdinau per daug,-kiek kaltai šyptelėjo juodaplaukis, smaragdinėmis akimis nežymiai tyrinėdamas varnės veido bruožus. Ji nebuvo pasikeitusi per vasarą, arba bent jau jam taip neatrodė.
-Buvau jau pasiilgęs tavęs,-galiausiai vis dar su šypsenėle prisipažino vaikinukas.
Ir tikrai. Hogvartse jam buvo gan liūdna, ypač, kai neturėjo su kuo pasikalbėti ir šiaip pabūti,-Beje kokią dainą dainavai? Net nenutuokiau, kad tu irgi groji gitara.
-
Keitui atsistojus Davina taip pat atsistojo perbraukdama ranka ilgus rudus plaukus, kurie nepaklusniai krito ant veido.
-Šiek tiek, tačiau viskas gerai,-šyptelėjo mėlynakė.-Pati nė nepastebėjau, kaip užmiršau kur esu,-nusijuokė rudaplaukė. Ji džiaugėsi, jog pro duris įžengė...na, įkrito ne kas kitas, o Keitas. Jis Hogvartse buvo geriausias merginos draugas.
-Aš taip pat,-nuoširdžiai prisipažino mergina. Šviesiai mėlynos akys, kurias slėpė ilgos juodos blakstienos, įsmigo į smaragdines vaikino akis.
-"This feeling", turbūt tai viena mėgstamiausių mano dainų,-šyptelėjo mergina. Buvo keista kalbėti apie tai su kažkuo kitu, be savo tėvų ar draugų su kuriais augo nuo mažens.-Gitara groju nuo vaikystės, man patikdavo, kaip tėtis grodavo mamai arba man, tad paaugus paprašiau, jog pamokytų ir mane, beje, jei jau įkritai tiesiai pas mane, tad gal norėtum čia pabūti kartu?-nusijuokusi paklausė mėlynakė. Nors ji ir tikėjosi, jog jie susitiks, tačiau nemanė, jog būtent šitaip.
-
-Kas čia išvis... Per kambarys..?-nutęsė Keitas, apsidairydamas aplink po patalpą. Viskas jam atrodė nepažįstama ir nepanašu į kitus Hogvartse esančius kambarius.
-Neseniai matėmės, bet vis tiek. Hogvartse dar nespėjau sutikti nieko iš pažįstamų, tiesiog mokiausi,-gūžtelėjo pečiais vaikinukas ir pasidėjęs ant stalelio knygas, įsitaisė ant sofos. Tiesą sakant buvo pavargęs, kai pasibaigė visos pamokos ir dar po to mokymosi bibliotekoje.
-Nežinau šitos dainos. Gal teiktumeisi dar kartą ją panaudoti? Jei duotum net galėčiau pritarti gitara,-su šypsenėle pasiūlė švilpis, nes tikrai seniai grojo savo mėgstamu instrumentu, nebent nutaikydavo kokią progą. Vis dėl to jo paties gitara jau buvo gerokai apsitrynusi.
-Tai aišku. Kai įsitaisiau manęs nebeatsikratysi,-žaviai šyptelėjo juodaplaukis.
-
-Tai Unikalus kambarys, jis keičiasi prisitaikydamas prie to, kas patinka būtent tam žmogui. Tad atėjęs kitą kartą rasi viską kitaip,-šyptelėjo rudaplaukė.
-Taip,-linktelėjo mėlynakė prisimindama paskutinį kartą, kai matė Keitą. Duotą parke pažadą mergina ištesėjo ir paskutinis kartas, kai matė vaikiną, buvo tuomet, kai jie grįžo iš Škotijos aplankę mažąją juodaplaukio sesutę.
-Žinoma,-šyptelėjo Davina ir atsisėdusi šalia Keito paėmė šalia gulėjusią gitarą ir ištiesė ją vaikinui. Ant tamsiai mėlynos gitaros šokčiojo liepsnos šešėliai, o auksinis išgraviruotas merginos vardas blizgėjo prietemoje.
-Džiugu girdėti,-merginos veide atsirado žavi šypsena ir linktelėjusi leido vaikinui suprasti, kad pradėtų groti. Nors ir ankščiau teko mėlynakei dainuoti šalia kitų, tačiau dabar Davina pasijuto kiek keistai, nė pati nežinodama kodėl.
-
Žinoma, Keitas žinojo šią dainą, juk kitaip nebūtų pasisiūlęs pats jos pagroti. Tiesiog norėjo išgirsti kaip Davina dainuoja, pats jai nepripažindamas, kad nori tai išgirsti. To jam padaryti neleido principai.
Ši varnė kažkuo traukė vaikinuką, svaigino jam galvą ir temdė protą.
Ji visada su juo buvo tokia gera... Net padėjo jam aplankyti Everli ir palikti gėlių ant tėvų ir mažiausiosios sesutės kapo, o Keitas vis dar nebuvo radęs būdo už tai atsidėkoti.
Ji irgi džiaugiasi mane matydama..! Merline, išprotėsiu. Gerai, ramiai. Turiu susivaldyti. Viskas gerai. Gerai. Ramiai.
Kolinsas paėmė į rankas jam ištiestą gitarą, kiek pavartydamas ją rankose. Derėjo pripažinti-varnės instrumentas atrodė šimtą kart geriau, negu Keito, bet su juo vaikinui buvo kiek neįprasta groti.
Švilpis kelis kartus perbraukė per stygas, tarsi įsitikindamas, kad viskas suderinta ir bus gerai, o tada jau pradėjo tyliai groti, taip, kad neužgožtų merginos balso, bet ir instrumentas būtų girdimas.
-
Keitui paėmus į rankas gitarą mėlynakė atidžiai jį stebėjo. Suprato, jog jis žino šią dainą, juk antraip niekaip negalėtų jai pritarti grodamas. Vaikinui ėmus groti Davina šyptelėjo ir pasisukusi šonu į jį atsirėmė į sofos atlošą. Stebėdama, kaip Keitas groja rudaplaukė laukė vietos įstoti. Netrukus mergina ėmė dainuoti atmintinai išmoktus dainos žodžius. Mėlynakės balsas buvo švelnus ir žavus, kuris netrukus užliejo visą kambarį tyliais dainos žodžiais. Dainuojant merginos veide žaismingai žaidė šypsena. Būdama Unikaliame kambaryje Davina jautėsi, kaip namuose, jauki nuo židinio sklindanti šiluma vertė pamiršti viską, kas buvo už sienų. Žvelgdama į Keitą mergina žvilgsniu kvietė jį pritarti jai balsu, buvo aišku, jog jis žino šią dainą. Be to, tikrieji šios dainos atlikėjai irgi dainuodavo kartu, tad rudaplaukė tikėjosi, jog vaikinas irgi jai pritars.
-
Keitas kiek nustebo išgirdęs Davinos balsą, nes net nesitikėjo, kad ji išdrįs dainuoti prie jo, bet stengdamasis nepasimesti grojo toliau. Merginos balsas ir gitaros skambesys užpildė patalpą ir Kolinsas tarsi pamiršo visus rūpesčius. Dabar neegzistavo nei rūpesčiai, nei mokslai, nei jokios problemos, net šis kambarys atrodo išnyko, liko tik muzika, Davina ir jis.
Pajutęs merginos žvilgsnį jis svarstė ar vis dėl to prisidėti prie dainos. Žinojo, kad moka ir gali dainuoti, bet gan ilgai nesipraktikavo, tad...
Vis dėl to tas viltingas varnės žvilgsnis kažkiek paveikė jį ir juodaplaukis visai nepajuto, kaip tyliu, kimiu balsu prisidėjo prie dainos. Leido sau pajusti muziką ir vis dar braukydamas pirštais per gitaros stygas, ramiau atsilošė.
-
Dainuodama Davina prisiminė tuo vakarus, kai išjojusi su žirgu sėdėdavo laukuose atsirėmusi į medį ir pati grodama gitara dainuodavo stebėdama besileidžiančią saulę. Praleidusi didžiąją dalį vasaros atostogų vakarų būtent šitaip ir grįžusi į Hogvartsą mergina dažnai ilgėdavosi to. Dabar prisiminusi tai mėlynakė tik šyptelėjo, o išgirdusi Keito balsą drąsinančiai nusišypsojo. Nors Davinai buvo kiek keista kartu dainuoti su Keitu, tačiau vos netrukus ji visiškai atsipalaidavo. Susipynę balsai ir gitaros skambesys užliejo visą kambarį. Ilgi tamsūs ugnies šešėliai šokčiojo ant ilgų merginos plaukų. Dainai pasibaigus rudaplaukė šyptelėjo vaikinui ir perbraukė ranka per plaukus.
-Puikiai groji gitara, be to turi neblogą balsą, bet melavai,-apsimesdama pikta mėlynakė žvilgtelėjo į Keitą.
-
Keitas, nenorėjo, kad daina baigtusi, bet galiausiai teko sugroti paskutinius akordus ir baigti dainuoti. Žinoma turėjo dainų, kurias ir labiau mėgo, bet buvo tikras, kad dabar ši daina jam taps daug reikšmingesnė ir visada galės ją išgirdęs atsiminti šią akimirką.
-Nemelavau, aš tiesiog baisiai talentingas vaikas ir per sekundę sugebu susigaudyt dainoje,-su šelmiška šypsenėle pasiteisino Keitas. Žinoma neįtikinamas pasiteisinimas, bet jo išdidumas neleido jam prisipažinti, kad norėjo išgirsti, kaip ši mergina dainuoja.
-O gal tiesiog norėjau išgirsti, kaip tu dainuoji, manęs nesupaisysi,-vis dėl to pridūrė juodaplaukis ir patogiau įsitaisė ant sofos. Matėsi, kad jam su Davina jauku, nes nebuvo susivaržęs ir išvis laisvai elgėsi, kas, bent šiam vaikinui, buvo keista.
-
Išgirdusi Keito atsakymą mergina linksmai nusijuokė. Leisti laiką su šiuo vaikinu mėlynakei vis labiau patiko. Liūdesys, kuris dar visai neseniai karaliavo šviesiai mėlynuose merginos akyse buvo dingęs, o veide ir vėl buvo linksma šypsena.
-Koks išdidus,-šyptelėjo Davina ir ranka atsirėmė į sofos atlošą,-o gal dabar norėtum tu padainuoti kokią nors savo mėgstamiausią dainą? Mielai pasiklausyčiau,-žaviai nusišypsojusi rudaplaukė žvilgtelėjo į patogiai įsitaisiusį Keitą. Nors su šiuo vaikinu bendravo tik kelis kartus, tačiau šalia jo jautėsi jaukiai, be to buvo smagu kartu leisti laiką. Prisiminusi pirmą kartą, kai netyčia atsitrenkė į Keitą ir po visko eidami parku kvailiojo, mėlynakė nejučia nusišypsojo.
-
Pačiam Keitui buvo malonu čia būti ir nė nesinorėjo galvoti, kad šis susitikimas kada nors išvis baigsis. Vaikinukas stengėsi mėgautis šia akimirka ir negalvoti apie rutina, kuri jį prislėgs vos palikus šį jaukų kambariuką.
-Tai žinoma, juk aš esu nuostabiausias vaikinas Hogvartse, tai kaip nebūt išdidžiam?-kilstelėjo tvarkingus antakius Keitas, bet galiausiai nusijuokė ir buvo aišku, kad švilpis juokauja. Tai savimeiliškais pačio savęs pagyrimais jis tik slėpe savo siaubingai žemą savivertę.
-Padainuot? Ar tai įsakymas, miledi?-pasiteiravo vaikinas, prisiminęs tą jų pokalbį su dirbtiniais akcentais ir pernelyg dideliu mandagumu. Buvo smagu bent trumpam pasinerti į vasaros prisiminimus ir apsimesti, kad dabar vis dar vasara.
-
-Tuomet man didelė garbė būti šalia nuostabiausio vaikino Hogvartse,-rimtu tonu atsakė Davina ir ėmė juoktis. Nors ji ir juokavo, tačiau už viso to slypėjo ir dalis tiesos. Merginai išties patiko būti su Keitu. Jis ne tik buvo draugiškas, tačiau su juo buvo smagu.
-Kad ir ką manai apie save, esi kur kas geresnis,-nuoširdžiai nusišypsojusi mėlynakė žvilgtelėjo į šalia sėdintį vaikiną ir patogiau įsitaisė ant sofos. Išgirdusi tolimesnį Keito klausimą rudaplaukė šyptelėjo. Buvo gera prisiminti tą kartą, kai juokėsi kalbėdami su dirbtiniais akcentais.
-Taip, ponaiti, tai įsakymas,-linktelėjo mėlynakė kalbėdama su daug ryškesniu ispanišku akcentu, nei prieš tai,-noriu išgirsti, kaip dainuoji.-Šypsodamasi kalbėjo mėlynakė.
-
-Na man irgi smagu būt su fainiausia mergaite Hoge,-atsakė jis, vėl išsišiepdamas. Vaikinas niekada neieškodavo žodžio kišenėje ir su mergaitėmis visada puikiai sutardavo. Ir turbūt niekada nepavyksta suprasti ar jis tik šiaip flirtuoja ar iš tikrųjų rimtai kalba. Dabar irgi buvo vienas iš tų kartų.
Merginai prisėdus ant sofos vos susivaldė neatsitraukęs. Davina jį vertė jaustis... Keistai. Mažų mažiausiai keistai. Ji jaukė jam protą ir neleido suknistai blaiviai mąstyti. Šis jausmas švilpiui nepatiko.
-Ar ne per daug iš manęs norite panele?-kilstelėjo antakį Keitas,-Girdėjai, kaip dainuoju, nebent tik savęs klauseisi,-paerzino varnę garbanius, nusibraukdamas nuo veido plaukus.
Paskui trumpam susimąstė.
-Kokią dainą norėtum išgirsti? Gal jei geras pabūsiu, net tau tą dainą paskirsiu,-nesusilaikė dar kart nepaerzinęs mėlynakės.
-
-Su fainiausia mergaite?-Davinos veide ir vėl atsirado žaisminga šypsena.-Kuo nusipelniau būti taip pagerbta? Argi tavo visos gerbėjos neturėtų būti gražiausios, geriausios ir fainiausios?-erzindama paklausė mėlynakė prisiminusi jų pokalbį parke.
-Žinoma, kad ne, juk praėjusį kartą pats sakėte, jog esate mano paslaugoms, tad dabar noriu, jog padainuotumėt,-žavingai nusišypsojo mergina.-Be to, jūs vis dar laikote mano gitarą, ponaiti,-žvilgsniu parodė į tamsiai mėlyną gitarą esančią vaikino rankose.
-Tavo mėgstamiausią,-nedvejodama atsakė Davina ir pažvelgė į Keitą savo šviesiai mėlynomis akimis. Tik dabar mergina pastebėjo, kaip arti ji sėdi prie vaikino. Stengdamasi nekreipti į tai dėmesio mergina laukė juodaplaukio atsakymo.
-
-Tu mano gi VIP’inė gerbėja,-mirktelėjo merginai Keitas. Su ja būnant šypsena kažkaip niekad nenykdavavo nuo auskaruoto švilpio veido.
-Kaip gražiai sužaista, miledi,-atseit susižavėjo Kolinsas įmantriu akcentu, stebėdamasis, kad ji dar išvis atsimena tuos jo žodžius.
-Mėgstamiausią? Kad nelabai tokios turiu,-nusijuokė Kolinsas, bandydamas perkratyti galvą ir atsiminti kokią populiaresnę dainą, kurią mokėtų sugroti gitara,-Ak, miledi persiprašau, bet davusi man gitarą pasirašėte mirties nuosprendį. Dabar jos tikrai nebeatgausite,-tarsi perspėjo varnę vaikinas ir uždėjo pirštus ant gitaros stygų. Ant piršto sužibo tėčio žiedas su maža kaukole, kurioje vietoj akių buvo įdėti smaragdo maži smaragdai. Kurį laiką vaikinukas braukė pirštais, per stygas, tarsi tai padėtų jam mąstyti.
Galiausiai galvą peršvietė išganinga mintis ir pirštai tarsi savaime susidėliojo į reikiamas vietas. Keitas atsilošė ir žiūrėdamas į stygas, labiau ne todėl, kad jam to reikėjo, o todėl, kad nenorėjo sutikti Davinos mėlynų akių žvilgsnio, ėmė groti.
Netrukus prisidėjo ir kimus, tačiau švelnus garbaniaus balsas, kuris puikiai tiko jo atliekamai dainai “Kisses Back”. Nors šiaip gėdijosi, bet prie šios varnės galėjo, bet ką daryti ir nesijausti teisiamas. Jam tai patiko.
-
-O kas sakė, kad esu tavo gerbėja?-erzindama paklausė mergina. Nors Davinos veide ir taip dažnai būdavo miela šypsena, tačiau būnant su Kietu ji niekad neišnykdavo.
-Ak, tuomet esu pasiruošusi jus kankinti, ponaiti, jog atgaučiau savo gitarą,-mirktelėjo vaikinui rudaplaukė ir šyptelėjo. Stebėdama juodaplaukį mergina nė pati nepajuto, kaip nusišypsojo. Išgirdusi pirmuosius gitaros akordus mėlynakė iškart atpažino dainą. Atsirėmusi į sofos atlošą mergina klausėsi švelnaus juodaplaukio balso. Nuo židinio sklindanti šiluma ir jaukumus vertė atsipalaiduoti, o Keito balsas leido pamiršti viską aplink. Jei tik būtų galėjusi Davina būtų mielai susirangiusi minkštame plede šalia dainuojančio Keito ir likusi čia bent kelioms dienoms. Taip sėdėdama ji nė pati nepajuto, kai ėmė judinti rausvas lūpas pagal dainos žodžius, tik merginos balso nesigirdėjo. Kambaryje skambėjo tik Keito balsas ir gitaros skleidžiama muzika.
-
-Aš sakiau,-atsakė jai išsišiepęs vaikinas, tarsi tobulai pasitikėdamas savimi, kai baigė skambėti daina. Net nepamatė, kaip prie jo žiopčiojimu prisidėjo ir šalia esanti varnė. Žinoma, būtų pasiūlęs Davinai prisidėti prie dainos, bet taip stengėsi palikti gerą įspūdį ir nepadaryti klaidų grojant, kad net nematė aplinkinio pasaulio. Grojo Davinai, o tai ką grojo jai norėjo padaryti tobulai.
Drugeliai pilve? Ar taip vadinosi šis jausmas? Nes Keitas labiau juto, kaip jo skrandyje kapojasi išalkę raganosiai, neleidžiantys, net normaliai, neapsvarstant kiekvieno žodžio kalbėti.
-Kankinti mane? Kaip baisu, o jau maniau, kad tau patinku,-atseit nusiminė Kolinsas ir tada atsistojo, bet ne tam, ka išeitų, o tam, kad grąžintų tamsiaplaukei gitarą.
-Štai, dabar nebegalėsi manęs priversti groti ar šiaip kankinti,-nusišypsojo švilpis, išryškindamas auskarais pervertas skruostų duobeles.
-
Keitui baigus dainuoti mergina plačiai nusišypsojo. Buvo smagu ir vėl išgirsti dainą, kurią pati seniai dainavo, be to juk dabar ją dainavo ne kas kitas, o šalia jos sėdintis juodaplaukis. Rudaplaukė kiek nusiminė, kai daina baigėsi, tačiau to neparodė, šalia Keito nebuvo kada liūdėti.
-O aš jau planavau tave kankinti,-nusijuokė mėlynakė ir paėmusi gitarą iš vaikino rankų padėjo ją ant sofos. Žvilgsniui nukrypus į židinį mergina lėtai nužingsniavo prie jo ir pritūpusi stebėjo šokčiojančią liepsną, kuri regis bandė ištrūkti iš židinio. Ištiesusi ledines rankas rudaplaukė pajuto sklindančią šilumą, kuri netrukus užliejo visą kūną. Tarsi užburta Davina kelias akimirkas stebėjo liepsną, o tada atsistojo ir nužvelgė visą kambarį.
-Ką norėtum veikti dabar?-grįžusi prie sofos mėlynakė atsirėmė klubu į stalą ir šypsodamasi žvilgtelėjo į Keitą.
-
-Kaip baisu. Net nenoriu žinoti ką ruošeis daryti,-nusijuokė Keitas, atseit apsidžiaugęs, kad pačiu laiku atidavė varnei jos gitarą.
Tiesa, susilietus jų pirštams, kai mergina paėmė gitarą, Kolinsas pajuto tarsi jį būtų nukrėtusi kokia elektros srovė, bet pasistengė tą jausmą nusikratyti. Turbūt reikės greitu metu dingti iš čia ir pabūti vienam. Nors trumpai apie viską pagalvoti.
-Tau šalta?-staiga susirūpino švilpis ir pagriebė nuo sofos žalsvą adialą, prieidamas prie Davinos ir užgobdamas jį merginai ant pečių.
-Turi kokių minčių? Nes aš tai nusikalęs,-kimiai nusijuokė garbanius, mintyse perkratydamas kokią veiklą kokią galėtų pasiūlyti.
-Gaaal... Nori sužaisti tiesa/drąsa?-staiga paklausė vaikinukas.
-
-Tada pačiu metu atidavei gitarą man,-nusijuokė mėlynakė, o išgirdusi Keito klausimą papurtė galvą. Nors kambaryje ir nebuvo šalta, tačiau rudaplaukės rankos buvo ledinės, tik ji į tai nekreipė dėmesio, buvo pratusi prie to.
-Keitai, nereikia, man nešalta,-išvydusi, kaip vaikinas pagriebia žalsvą adialiuką nuo sofos bandė prieštarauti mergina ir ėmė trauktis, tik deja nebuvo kur. Pamiršusi, jog už jos yra stalas, rudaplaukė užkliuvo už jo ir vos spėjo išsilaikyti nenukritus. Juodaplaukiui priėjus taip arti ir apgobus varnės pečius adialiuku Davinos širdis ėmė plakti, kaip pašėlusi. Pasimetusi mėlynakė mintyse meldėsi, kad tik Keitas negirdėtų, kaip greitai plaka jos širdis.
-Dėkui,-nusišypsojusi mergina patogiau apsigobė adialiuku ir žvilgtelėjo į juodaplaukį.-Žinoma, galim, pradėsi tu ar pradėti man?-šyptelėjusi paklausė Davina.
-
Vaikinas vos susilaikė nesugriebęs Davinos už rankos, kai toji vos nenukrito.
-Merlino barzda, jei būčiau žinojęs, kad tu taip bijai adialiukų, būčiau nedavęs,-nusijuokė vaikinas, nupūsdamas ant veido užkritusias garbanas,-Neužsigavai?-dar pasiteiravo, pasisukęs į varnę, kiek susirūpinusiu žvilgsniu. Būtų ne kaip jautęsis jei dėl jo kaltės ši mergina nors ir nesmarkiai, bet susižeistų.
-Pradėk,-linktelėjo jis mėlynakei. Išvis šitas žaidimas nusimatė įdomus. Juk gali išpešti didžiausias žmogaus paslaptis, išsiaiškinti visas dramas ir priversti jį daryti kvailiausius dalykus. Žinoma, jis nesiruošė šiai varnei kokių baisių drąsų duoti, bet mintyse jau sukosi keli variantai, kuriuos galėtų užduoti padaryti.
-
-Aš nebijau adialiukų, jie silpnina mano magiją, tad juo apsigobusi tampu paprasta žiobare,-ėmė juoktis mėlynakė. Liepsnų šešėlyje šviesiai mėlynos Davinos akys žėrėjo lyg brangakmeniai.
-Ne, viskas gerai, yra buvę ir baisiau,-šyptelėjo rudaplaukė ir atsisėdusi ant stalo perbraukė ranka per ilgus plaukus, kurie užkritę paslėpė didžiąją merginos veido dalį. Išgirdusi, jog vaikinas leidžia pradėti jai pirmai mėlynakė susimąstė. Ji tikėjosi, kad Keitas pradės pirmas, tad ji turės laiko sugalvoti kokią nors užduotį. Kilstelėjusi galvą Davina žvilgtelėjo į juodaplaukį.
-Tiesa ar drąsa?-nusišypsodama paklausė varnė. Laukdama vaikino atsakymo mergina stengėsi, kuo greičiau sugalvoti užduotį ir klausimą, jog vėliau netektų laukti.
-
-Kaip baisu...-nutaisęs rimtą veidą, pernelyg akivaizdžiai, kad tai būtų tikras susirūpinimas? pasibaisėjo švilpis.
-Tada gerai,-dabar jau iš tiesų lengviau atsipūtė Kolinsas,-Nebūtų smagu tave nešt į ligoninę,-nusijuokė garbanius.
Žodis ligoninė pasiuntė nemalonius šiurpuliukus vaikino kūnu. Jį užliejo nesuvaldoma kaltė, nes mintyse vėl iškilo Adelė ir tas kartas, kai jis nugabeno ją į ligoninę. Tai tik dar labiau parodė, kad šis vaikinukas buvo pasimetęs, susipainiojęs ir nesusipratęs savo jausmuose. Dieve... Jis įsimylėdavo taip pat greit, kaip mergiotės banaliuose romantiniuose filmuose.
-A..?-Davinos klausimas pažadino Keitą iš minčių,-Tebūnie... Drąsa,-galiausiai apsisprendė berniukas.
-
-Manau aš pati tuomet kaip nors nusigaučiau iki ligoninės,-nusijuokė mėlynakė. Vargu ar ji būtų sutikusi, jog Keitas ją neštų. Užteko vien to, kad jis prieitų arti, o Davinos širdis ėmė plakti, kaip pašėlusi. Būdama šalia šio vaikino mėlynakė jautėsi keistai, tačiau tai kažkuo traukė. Kilstelėjusi galvą mergina išvydo susimąsčiusį Keitą. Regis, jis kažką prisiminė, kas sužadino kitokius jausmus, tačiau netrukus atsakė į užduotą klausimą. Išgirdusi atsakymą rudaplaukė linktelėjo, per visą šį laiką ji jau buvo spėjusi sugalvoti užduotį.
-Papasakok savo gėdingiausią įvykį gyvenime,-nusijuokusi Davina patogiau įsitaisė.-Beje, man tiesa,-šyptelėdama žvilgtelėjo į juodaplaukį. Mėlynakei buvo smalsu ką Keitas norės sužinoti apie ją, nors nemažai jau žinojo.
-
-Rimtai atsisakytum, kad toks vaikinas, kaip aš nuneštų tave iki ligoninės? Aiškiai nežiūri pakankamai romantinių filmų, Davina,-paerzino jis merginą, vėl apsimesdamas visišku savimyla. Kažkaip labai laisvai ir lengvai bendravo su šia mergina. Tam nereikėjo jokių papildomų pastangų, nieko, tiesiog galėjo jaustis... Savimi.
-Gėdingiausią įvykį..?-nutęsė vaikinukas susimąstydamas. Galvoje sukosi, net keli variantai, bet galiausiai į galvą atėjo prieš keturis metus buvęs įvykis,-Gerai. Žodžiu. Mano tėvai buvo žinomi ir gerbiami asmenys burtininkų visuomenėje, tad mes, su visa šeima labai dažnai dalyvaudavome visokiuose prabangiuose pobūviuose, baliuose ir taip toliau. Žodžiu kažkoks senis, man atrodo mamos viršininkas, darė savo naujo namo įkurtuves, o kitaip pasakius, tai tiesiog norėjo gauti kuo daugiau dovanų naujiems namans apstatyti,-kimiai prunkštelėjo Keitas ir tada tęsė pasakojimą,-Žodžiu. Tas senukas turėjo visą savo holą apkabinėjęs prabangiais bjauriais paveikslais ir aš kažkaip atsiskyręs nuo šeimos vieną tų paveikslų apžiūrinėjau. Tai va, tas senis priėjo prie manęs, nužvelgė paveikslą ir tipo sako to menininko, kuris tai nutapė pavardę, o aš tipo nepasimečiau ir ištiesiau jam ranką. Sakau: Keitas Kolinsas,-galiausiai jau prisiminęs savo kvailumą ir to meto manierų neturėjimą, nusijuokė Kolinsas,-Būtum pamačius jo miną... Dieve, taip gėda buvo,-palaidodamas veidą savo delnuose, kiek nuraudo švilpis, prisiminimams aiškiai iškilus galvoje.
-Tiesa? Okei,-garbanius trumpam užsigalvojo,-Kokią specialybę planuoji turėti baigusi Hogą?
-
Išgirdusi Keito klausimą Davina nusijuokė. Būnant su šiuo vaikinu šypsena iš jos veido nė akimirkai nedingdavo, be to, buvo išties smagu leisti laiką.
-Hmmm...-mėlynakė apsimetė rimtai svarstanti užduotą klausimą ir atidžiai tyrinėjo Keitą.-ne, turbūt negalėčiau atsisakyti,-galiausiai atsakiusi į klausimą rudaplaukė linksmai šyptelėjo žvelgdama į vaikiną. Šiam ėmus pasakoti savo gėdingiausią įvykį Davina taip atidžiai klausėsi, jog nė pati nepajuto. Juodaplaukiui baigus pasakoti mergina ėmė juoktis. Ji įsivaizdavo sceną, kai Keitas ištiesia ranką ir prisistato tam ponui, o šis sutrikęs jį stebi. Tik išgirdusi vaikino klausimą Davina surimtėjo.
-Tiesa sakant, dar gerai neapsisprendžiau. Nuo gimimo jodinėju žirgais, tad turbūt baigusi Hogvartsą ir toliau dalyvausiu varžybose ir lenktynėse, tik žinoma tai visą laiką nesitęs. Norėčiau tapti architekte ir projektuoti naujus pastatus...Be to, turėsiu perimti visą šeimos verslą...Tad nežinau...Magijos mano gyvenime turbūt beveik neliks...-atsidususi baigė kalbėti mėlynakė.-Na, o dabar ką renkiesi? Tiesa ar drąsa?-šyptelėjusi paklausė varnė.
-
Pajutęs Davinos žvilgsnį, suprato, kad jo skruostai, visai nederantys prie blyškaus veido, tiesiog liepsnoja raudoniu, tarsi Keitas būtų saulėje neblogai nudegęs.
-Taigi, aš irgi taip maniau,-nusijuokė vaikinukas, kai rudaplaukė galiausiai prisipažino, kad negalėtų atsisakyti. Šiaip ar taip jei taip nutiktų, tai Davina būtų jau antroji į ligoninės sparną jo nešama mergina. Staiga pasijuto, lyg mergišius. Merline... Jo širdis plyšo pusiau ir kiekviena puselė linko prie skirtingos merginos, vesdama Keitą iš proto ir neduodama ramybės nė minutei. Kaip gi po velnių jam apsispręsti? Ką išvis sakyti vienai ar kitai merginai apsispręndus? Kaip gi po paraliais nesudaužyti nė vienai širdies? Taigi. Keitas įklimpęs buvo iki ausų ir dar giliau, o išsikapatyti, bent kol kas, progos nebuvo.
-Skamba labai jau... Nemagiškai,-nutęsė vaikinukas, stengdamasis susilelkti į šią akimirką ir vėl mintimis nenuplaukti kažkur,-Šeimos verslą? Koks jis? Ir ar pati išvis to nori?-apibėrė merginą klausimais Kolinsas. Nors pats ir buvo gan prijaučiantis žiobarams, bet vis dėl to neįsivaizdavo savo gyvenimo be magijos. Svajonėse matė save, kaip profesionalios kvidičo komandos gynėją arba aukšto posto aurorą, tad žiobariškos profesijos nė iš tolo netraukė,-Ak, rimtai mano eilė. Gerai. Tiesa.
-
Pastebėjusi, kaip Keito skruostai liepsnoja Davina turėjo stipriai įsikąsti į lūpą, jog neimtų juoktis. Buvo smagu matyti, kad ji privertė šį vaikiną raudonuoti, tačiau išgirdusi kitus vaikino žodžius mergina nušoko nuo stalo ir priėjusi prie židinio užsisuko nuo Keito. Šįkart užduoti vaikino klausimai privertė sutrikti mėlynakę.
-Mūsų šeimos verslas gan platus...Rančoje auginame gyvulius, kuriuos parduodame, tėtis turi įmonę, kuri užsiima viešbučių ir kitų pastatų statyba, be to bendradarbiauja su kitais verslininkais...Taip pat mano tėvai vadovauja nemažai grupei burtininkų...Tačiau nežinau ar viso to noriu...-Davinos balsas tapo liūdnas ir tylus,-žinoma, tuomet galėčiau visą laiką gyventi rančoje, tapti architekte ir vadovauti kitiems burtininkams, viskas ko manau noriu, be to, tada mano gyvenime būtų ir magija, tačiau to noriu pasiekti pati, bet kartu nenoriu nuvilti ir tėvų...Jie visą laiką stengėsi dėl manęs, o aš negaliu dabar imti ir atsukti jiems nugaros...Žinau, kaip tai įskaudintų tėtį...-žvelgdama į liepsną baigė kalbėti rudaplaukė. Šypsena, kuri dar visai neseniai buvo merginos veide, dabar buvo dingus. Prisiminusi, kad vaikinas pasirinko tiesą, Davina pabandė prisiminti neseniai sugalvotą klausimą.
-Kaip save įsivaizduoji po...10-ties metų?-žvilgtelėjusi į Keitą paklausė mėlynakė.
-
Priešingai nei varnei, vaikinukui degančiais skruostais sėdėti priešais Daviną nebuvo smagu. Jei bent kiek normalesnio atspalvio ir ne tokią išblyškusią odą turėtų, gal to suknisto raudonio nesimatytų, bet ant jo numirėliškos odos tokios emocijos, kaip gėda ar jaudulys puikiai išriškėdavo.
Išgirdęs jos pergyvenimus nejučiomis kažkur giliai viduje pajuto palengvėjimą, jog jam neteks sekti tėvų pėdomis, nes jie niekada nenorėjo Kolinsui užkrauti savo naštos. Vis dėl to matyti Daviną tokios būsenos Keitui buvo mažų mažiausiai sunku. Kažkaip... Pačiam tarsi skaudėjo viduje. Jis atsargiai priėjo prie merginos ir tarsi ji būtų koks krištolo gabaliukas, kurį reikėtų labai saugoti, apglėbė ją per pečius. Varnės kvepalų aromatas pasiuntė šiurpuliukus visu švilpio kūnu.
-Nors tėvai ir visada tikisi, kad vaikai seks jų pėdomis, bet gal kartais... Geriau tiesiog pasirinkti, tai, kas artimiau tau. Nes paskui gali likti tiesiog nelaiminga, o matyti tave nelaimingą aš neištverčiau,-tyliai lyg ir patarė, jai Keitas, tarsi nejausdamas, kad vis dar laiko ją savo glėbyje. Jam užduotą klausimą trumpam užmiršo.
-
Stebėdama liepsnas, kurios be perstojo šokčiojo židinyje, Davina mąstė apie pasakytus žodžius. Ji puikiai žinojo, kaip tėtis stengėsi dėl jos ir kaip ji įskaudintų jį atsisakiusi visko. Matydama įskaudintą tėtį ji negalėtų sau atleisti. Mintimis nuklydusi kitur mėlynakė neišgirdo, kaip Keitas priėjo prie jos, tad šiam apglėbus ją per pečius, mergina krūptelėjo, tačiau netrukus atsipalaidavo. Užmerkusi akis rudaplaukė pati nejausdama atsirėmė į vaikino krūtinę. Sutrikusi Davina nesuprato ar jai paprasčiausiai reikėjo apkabinimo ar tiesiog patiko būti Keito glėbyje. Kelias akimirkas taip stovėjusi, galiausiai rudaplaukė atsimerkė ir įsmeigė žvilgsnį į žemę.
-Nemanau, jog dėl to būčiau nelaiminga, tiesiog viską pasiekčiau kur kas lengviau, nei pati noriu...Be to man viskas bus gerai, nesijaudink,-žvilgtelėjusi pro petį į juodaplaukį šyptelėjo mergina. Supratusi, jog ji vis dar stovi atsirėmusi į Keitą Davina staigiai atsitraukė ir šįkart jau merginos skruostus nudažė švelnus raudonis. Nuleidusi galvą mėlynakė nuoširdžiai džiaugėsi, jog jos veidą paslėpė užkritę plaukai ir šįkart ji neketino jų patraukti, bent jau ne dabar.
-
Keito širdis daužėsi tarsi varikliukas ir vaikinas jau buvo beveik įsitikinęs, kad ji tiesiog iššoks jam iš krūtinės. Skruostai su kiekviena akimirka kaito vis labiau, tarsi deginami ugnies, o visas vaikinuką prieš tai kankinęs sumišimas, kurį galvojo nuraminsias, tik dar labiau padidėjo ir išsiplėtojo, palikdamas švilpio galvoje visą maišalynę.
Jam tik penkiolika, merginų dėmesio jam buvo ryškiai per daug. Na koks skirtumas, kad jam patinka Adelė..? Koks skirtumas, kad su Davina jam taip ramu ir gera? Galų gale jis vis dar vaikas ir pats nežino ko nori.
-Aš... Davina. Labai atsiprašau, kad taip išlekiu, bet tiesą sakant nenoriu, nei tavęs, nei savęs skaudinti. Tu man... Patinki,-nuraudęs blyškiaveidis atsitraukė durų link, jau nulenkdamas rankeną. Dar akimirką ir kojos išvis sulinks,-Bet aš pasimetęs. Tik nenoriu tavęs įskaudinti. Viskas. Viskas,-lyg pats save nuramino Keitas ir uždusęs puolė pro duris, o tada nuskuodė koridoriumi. Apie savo jausmus kalbėti niekada niekada nemokėjo, o ši varnė jam buvo, kaip reikiant susukusi garbanotą, juodaplaukę makaulę.
-
Taip arti stovėdama šalia židinio Davina juto, kaip ne tik jos skruostai liepsnoja, bet ir delnai, bei visas kūnas. Šiluma, kurią skleidė liepsnos sklido visu merginos kūnu. Išgirdusi Keito atsiprašymą mėlynakė staigiai kilstelėjo galvą. Ji sutrikusi žvilgtelėjo į jį. Tokios vaikino reakcijos Davina nesitikėjo, tad prireikė kelių akimirkų, jog suprastų kas ką tik įvyko. Rudaplaukė ruošėsi sustabdyti Keitą pasakydama, jog viskas gerai, tačiau nepratarė nė žodžio, be to, šis netrukus dingo iš kambario. Regis, ne tik mergina buvo sutrikusi ir pasimetusi tarp savo jausmų ir minčių, bet ir juodaplaukis. Nusisukusi nuo durų, pro kurias visai neseniai išlėkė vaikinas Davina atsisuko į židinį ir įsmeigė žvilgsnį į ugnį. Ji suprato, jog jiems abiems prireiks laiko, jog susigaudytų savo jausmuose, tad kol kas nusprendė vengti Keito. Norėdama bent šiek tiek prasiblaškyti mergina pasiėmė savo gitarą ir tyliai uždariusi kambario duris pasuko į kiemą.
-
Vasaris bastėsi po pustuštę, tamsesnių ir vienišesnių koridorių palubėse susimezgusiais voratinkliais, taip sakant, papuoštą pilį, apsirėdęs pilkais, skoningai tarpusavy derančiais ir patogumo jausmą puikiai suteikiančiais treningais. Minkštapadžiai, vienoj žiobarų krautuvėlėj rasti sportbačiai taip pat nekėlė jokio diskomforto ir idealiai buvo prisitaikę prie berniūkščio pėdų formos. Rodos, mėlynų it brangiausias langų valiklis akių savininkas turėjo būti viskuo patenkintas, tačiau anaiptol šešiolikmečio veide švytėjo tik ruškana, sumišimą ir irzlumą slepianti mina. Paprastai tokią sugižusią nuotaiką baltaplaukis išnaudodavo energingų treniruočių metu, tačiau šįsyk jaunuolis bastydamasis iš kampo kampan, niekaip negalėjo rasti tokiems užsiėmimams tinkamos vietos, mat už akmeninio, gotikinio stiliaus lango, Hogvartso pilies kieme, kuriame dažniausiai klastuolis pasinerdavo į sportinį transą, karaliavo klaiki šlapdriba, o net būdamas šešto kurso mokinuku, Lavenčių atžala jokių subtilesnių oro kerų nebuvo įvaldęs.
Tad dabar nuo durų prie durų aplink visą pilį bėgiodamas ir ieškodamas nors menkiausio didesnio kambarėlio, kuriame galėtų treniruotis, Amandielis prižygiavo neaiškias, anksčiau nematytas, sienines dureles ir jas atvėręs, išvydo, didžiausią palaimą per šias kelias savaites, po pastarojo įvykio mažumėlę pamuštoms, akims suteikusią, išsvajotąją erdvią treniruočių salę.
Pasidėjęs visuomet su savim besinešiojamą burtų lazdelę ir dailiu runų raštu išraižytą medinkotį arbaletą kiek tolėliau ant specialaus tam skirto laikiklio, šalimais lazdų ir kitokių ginklų, mėlynėm vis dar sukaustyto kūno savininkas prižingsniavo prie vidury ant grandinių kabančios bokso kriaušės ir po truputį įsibėgėdamas, iš pradžių palengva, vėliau kiek stipriau ėmė smūgiuoti į maišą, pagaliau galėdamas išlieti per tokį įvykių sukūrį susikaupusias, ilgai slėptas emocijas.
-
Sniegui tyžtant ir nuo palangių kapsant tirpatančio ledo lašams, vakaro tamsai nusileidžiant ant apylankių, Igoris nusprendė apsižvalgyti po Hogvartsą, ar po komedanto valandos niekas iš mokinių neslapinėja pilimi. Prisiminus savas klajones vakarais ir naktimis, buvo keista gaudyti tokius pačius nusižengėlius, kaip jis pats.
Apžiūrėjęs ketvirto aukšto koridorius ir dar tuziną kitų koridorių, ir nei užtikęs vieno nusižengusio (arba jie visi gerai nuo jo slėpėsi arba pats jau nebemoka ieškoti) nusprendė pavaikštinėti prie kambario Iki Pareikalavimo.
Deglų ugnis ramiai plazdėjo, mesdama ant sienų, grindų, lubų geltonus, raudonus atšvaitus. Tyluma kaustė pustuštę Hogvartso pilį. Rudaplaukis pažvelgęs per petį ar nieks už jo nugaros nestovi, susiruošė jau eiti tolyn, kol neišgordo durų girždesio.
Profesoriaus veide pasirodė neaiški mimika: džiaugsmas, nusivylimas, abejingumas?
Nė durims nė nespėjus užsiverti, Igoris įsmuko į kambarį.
O tuo tarpu, neklaužada nepastebėjo įžengusiojo į kambarį - tai Igoris pats sužinojo, stebėdamas, kaip šešiolikmetis talžo bokso kriaušę, nė neatsisukdamas.
-Gal ponaitis nepastebėjo kiek dabar valandų yra?- netikėtai prakalbo magiškų gyvūnų priežiūros profesorius, atsistodamas už bernioko nugaros, išlaikydamas padorų atstumą. Nebus smagu, jei išsigandęs šešiolikmetis atsisuks ir su kumščiu smogs.
-
Jau bene įpusėjęs vienpusę kovą su kabančiu maišu, Vasaris staiga mažumėlę krūptelėjo ir nutraukęs ataką, lėtai atsigręžė balso savininko link. Prieš jaunąjį Laventį stovėjo magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius, tas pats, kurį Luna įvardijo kaip antgamtiką. Vaikinukas tvirtai sukando dantis. Ir taip aštrūs bernioko skruostikauliai bei apatinis žandikaulis dar labiau išryškėjo ir, rodės, bet kurią akimirką galėjo tiesiog lūžte perlūžti. Skaisčios turkio spalvos bernužėlio akys, kurių vokai buvo gerokai sumušti ir papuošti tamsią alyvinę spalvą įgavusiomis mėlynėmis, apsiniaukė ir pulsas ėmė it žaibas laidžiotis iššokusiomis tatuiruotojo venomis. Baltapūkis lėtai ėmė žingsniuoti ginklų laikiklio pusės link. Niekada nežinai, ko galima tikėtis, - nebyliai pamintijo šeštakursis, kartu prisimindamas juodakasės netikėtą užpuolimą, ir kiek nuraitojo džemperio rankoves žemyn, slėpdamas įvairiaraštes runų tatuiruotes.
- Žinoma, pastebėjo, - atitarė vyresniajam, šįsyk pirmiau atsargiai siekdamas savosios lazdynmedžio burtų lazdelės, o ne medinkočio arbaleto. Mat tik praėjus porai dienų po įvykio miške, radęs Londone jam, o tiksliau jo tėvui, priklausančioj menų studijoj storaviršelę knygą su keistaisiais, tiesą sakant, labiau kraupiaisiais paveiksliukais bei jų aprašymais ir pradėjęs šią nagrinėti, susivokė kodėl gi anoji pilkakailė būtybė tąkart iš karto nenukraujavo baisiai besikankindama - raudongalvės strėlės nebuvo pasidabruotos.
- Be kelių minučių vidurnaktis, - dar kiek tyliau pridūrė Vasaris ir grįžtelėjo į tolėliau stoviniuojantį vyrą.
-
Igoriui pro akis nepraslydo įsitempiantis, kietai dantis sukandantis klastuolis.
-Jei pastebėjai, tai kodėl vis vien susiruošei paslampinėti po Hogvartsą?- ramiai, kiek vieną žodį pabrėždamas pasiklausė profesorius mokinio, nors Igoris nujautė viso to priežastį.
Mėlynai pilkų akių savininkas galėtų tiesiog tuojau pat skirti šiam berniokui areštą ar atimti taškus ir nutraukti šią nepavydėtiną mokiniui situaciją.
Stebėdamas kiekvieną klastuolio judesį, jaunajam vyrui neramiai suspurdėjo širdis. Ką jis žino?
Tik Ateities Būrimo profesorė (gal ji suvokė tiesą, o gal ir ne) ir Nuodų ir Vaistų profesorius gerbiamas visos mokyklos Sorenas tik žinojo kas jis toks yra. Tasai mokinys niekaip negalėjo sužinoti kas aš esu. Jie nebūtų nė neprasitarę apie mane. Pala, ar gi ne Hogvartse yra dar vienas vilkolakis? Iš prisiminimų iškilo Elna. Ne, tai ne ji. Klaustukė senai dingusi.
Mėlynės ant klastuolio veido bylojo apie susidūrimą su kažkuo. Negi su tuo vilkolakiu? - minties teisigumu Igoris patikėjo dar labiau, pastebėjęs nuleistas rankovės. Jam įžengiant į kambarį tikrai matėsi plikos vaikino rankos.
-Taigi, tu teisus,- šyptelėjo puse lūpų,- Irgi, kodėl gi tau dabar prireikė burtų lazdelės? Kodėl nesilankei Ligoninės sparne?- paklausė, krypteldamas galvą baltaplaukio rankos pusėn, siekiančios magiškosios lazdelės.
Tu kažką žinai. Galbūt Tristana Ūdrų Žabangų miške sakydama, kad Senatas su JAV Medžiotojais šiuos metus bus neaktyvūs, tikrai nemelavo pranešdama, kad Hogvartse apsistojęs Medžiotojas?
Jauną vyrą toks klastuolio žingsnis vertė šiek tiek nejaukiai jaustis. Kad šešiolikmetis jį suvystys kaip mažą vaiką nė nemanė, bet nežinia, kaip Vasarį paveiks baimė ar pyktis...jei...jei tasai bent nutuokia kas prieš jį stovi ir ar šią naktį tai sužinos.
Igoris naršė savo prisiminimus, kas gi galėjo pasakyti Vasariui ar kaip jis galėjo susiprotėti ar kaip numanyti - paprastai mokinys nesigriebs prieš profesorių kerų. Jau Antrasis Hogvartso mūšis seniai praėjęs...
-
Pirmąjį profesoriaus Lorijano klausimą mokinukas nuvijo negirdomis. Nebuvo nusiteikęs pasiteisinimų ieškojimui ir, geriau pagalvojus, pateisinimą netrukus turėjo išpausti pats dėstytojas. Paatebėjęs pasimetimo bei galimo nerimo užuomazgas vyresnėlio išraiškoje, kiek atpalaidavęs įtemptus, po niūria mimika pasislėpusio veido raumenis, baltapūkis bene nepastebimai kilstelėjo šviesiai rausvų, per susirėmimą prakirstų lūpų mažumėlę įplyšusius kampučius, aplink kuriuos jau buvo susidarę sukrešėjusio kraujo lopinėliai.
- Atsargumas, profesoriau, gėdos nedaro, - galiausiai vėl prabilęs, atitarė į sekantį šviesiaplaukio klausimą ir trumpam įsistebeilijo į pro nepravirą unikaliojo kambariuko langą į aukščiausiąjį tašką kylantį mėnulį. Nebuvo kvailas Vasaris, žinojo - nepažįstamoji, sutikta miške, galėjo pameluoti, ir stengėsi labai iškart neteisti magizoologo dėl šiojo paslapties, tačiau norėdamas numarinti smalsumą ir kylantį nerimą, patikrinti vyrioką privalėjo. Sidabriniams pilnaties spinduliams palytėjus marmurinius medžiotojo skruostokaulius, Lavenčio melsvos akys it šaltos ugnelės sužybčiojo prieblandoje.
Šeštakursis kiek pasitraukė šonėliau taip, kad mėnesienos šviesa imtų glostyti ir Igorio veidą, o planetos padėtis aiškiai matytųsi giedrame nakties danguje.
-
Žodžiai, žvilgsnis į langą - Laventis nutuokė kas prieš jį stovi.
Igoris sukando dantis. Jau nebėra prasmės apsimetinėti ar toliay bandyti įsiaiškinti ko vienaip, ar kitaip baltapūksis pasielgė - klastuolis aiškiai matėsi iš tos Hogvartso šutvės, kuri kapstoti po paslapatis, jos narplioja. Kaip Džeimsas. Kaip jis. Kaip Caroline. Kaip...
Ši paskutinis pasižvalgymas po Hogvartsą turėjo būti paskutinis, neturėjo užsitęsti. Jis neturėjo leistis kalbas į su Vasariu. Turėjo iš karto skirti bausmę ir po to, greitai pasišalinti ir užsirakinti kabinete. Deja, klysta visi.
Vos Vasariui žengtelėjus atgal, Igoris žaibiškai išsitraukė burtų lazdelę.
Protego horibilis. Anagio boro - bežodžiai kerai nuskambėjo dvidešimt vienerių metų jaunuolio galvoje. Balsvas it rūko ratas pakilus nuo grindų iki kulkšnų, apgaubė Igorį, stovintį rato centre, kaip ir stiprūs skydiniai kerai. Apart dvidešimt vienerių metų jaunimo, niekas negalės nusigauti pas jaunąjį profesorių ar pabandyti jį nudėti ar suvaržyti su kerais.
Be dešimt minučių vidurnaktis. Iš tamsių it degutas debesų pradėjo lysti baltas mėnulio diskas. Rudaplaukiui vos spėjus paslėpti lazdelę mantijos kišenėje, pilnatis apšvietė antgamtiko veidą.
Ačiū Merlinui, kad bent nepamiršau prieš savaitę išgerti Antivilkinio eliksyro,- paskutinisyk pagalvojo, kaip žmogus Lorijanas ir užsimerkė.
Skausmas. Skausmas.
Igoris stipriai sukando dantis.
Ahg.
Suklupęs, rudaplaukis užuodė stipresnius kvapus. Žvėris atsimerkė ir įsmeigė pilką žvilgsnį į jaunąjį medžiotoją.
Juodakailis niūriai suurzgė, išiepdamas iltis, bet nepuolė. Nors galėjo. Tačiau veikiantis Antivilkinis eliksyras to neleido padaryti - kūnui virtus į vilko, mintys pasiliko kaip žmogaus.
-
Vasaris įdėmiai stebėjo kaip įsitempė ir pačio profesoriaus kūnas. Kaip stipriai vyresnėlis sukando dantis ir kaip jis taip pat greitai griebėsi lazdelės bei stiprių apsauginių kerų. Baltapūkis minutėlę dvejojo ar vertėtų grėsmingai nukreipti, deja, jau begalę lazdynmečio lazdelę į kintančio pavidalo padarą priešais save, tačiau nusprendė kitaip. Vaikinukas vėlei paslėpė stebuklingąjį medinuką kelnių kišenėje ir rūsčiai kilstelėjo galvą aukštėliau. Jau ne pirmąsyk jaunuolis matė kaip iš išvaizdos taikus žmogus virsta pavojų keliančiu plėšrūnu. Tik vis dar negalėjo suprasti klastuolis slapto antgamtikų gyvenimo bei jų kaskart patiriamo skausmo. Niekino juos Laventis, niekino visa savo dūšia. Ir tiesą sakant, gerai nežinodamas dėl ko. Gal dėl viso jų melo, norint išlikti nepastebėtais ir išgyventi, gal dėl to, jog anie jam buvo atgrasūs savo antrarūšiškumu, gal dėl baimės, baimės kilusios iš nežinios, o gal ir dėl vaikiškų pasakų, tėvų sektų naktimis apie kraugerius vilkus, žiauriai išžudžiusius visus mylimus žmones ir grobusius mažus vaikus iš jų namų, virtimo šių dienų realybe.
Tas, iš išorės dar kol kas ramus, it iš pieno plaukusio graikų dievaičio kūnas, žvelgiantis prieš jo mėlyno aksomo akis stoviniuojantį smalakailį gyvūną, virte virė įniršiu. Vasaris nugręžė marmurinį veidą į šoną. Nagais stipriai durdamas į minkštus delnus, bandė slopintį jausmus. Mergina neklydo, - šešiolikmečio mintyse bėgiojo miške sutiktos tamsiaplaukės žodžiai. Tamsiaplaukės, dabar kažkur įkalintos ir baisiai kankinamos arba jau seniai be gyvybės ženklų gulinčios po sniego pusnimi. Taip, Amandielis neįstengė ištrinti to baisaus įvykio iš savo pasąmonės, neįstengė ir nuslėpti sąžinės graužaties, jog negali niekaip padėti pagrobtajai merginai. Nors, tiesą sakant, jis net nežinojo nuo ko pradėti. Pats vienas vaikinukas nebuvo pajėgus varžytis su gerai apsiginklavusiais ir ilgaamže karine patirtimi apsišarvojusiais vyrais, o prašyti pagalbos nelabai ir buvo ko. Melijandra - dar vienos mergytės vardas buvo šovęs Vasariui į galvą. Prisiminė vaikinukas dailią migdolinių akių savininkės šypseną ir kaip ši maloniai stengėsi padėti jam tąkart ištikusioje bėdoje. Aišku, neketino jos prašyti pagalbos, juk ką galėtų padaryti dar viena gležna mergytė, o ir tempti jaunuolės į tokį painių įvykių voratinklį nenorėjo. Mintyse netyčiom sušmėžavo Melijandros pasiūlymas susitikti su josios broliu, rodos, geru magizoologu. Tik, velnias, Vasaris niekaip negalėjo prisiminti jo vardo. Baltaplaukis atsigręžė į kapliadantį ir staiga sukilo toks stiprus deja vu. Igoris, - suskambo mintyse. Igoris Lorijanas, - darsyk nebyliai pakartojo sau ir, rodos, viskas nušvito. Juk tai jis... Jis turėtų padėti! - Pagaliau susidėliojęs visus taškus, mintimis pritarė ankstesniajam ilgakasės pasiūlymui vaikinukas ir galiausiai vėl susikoncentravo ties prieš jį keturiom stovinčiu profesoriumi. Žinojo, negali paprastas mirtingasis suprasti žvėrių kalbos, o ir atvirsti juodakailis tikriausiai kaip ir Luna gebėjo tik išvydęs dienos šviesą. Tačiau tikėjosi, kad vilkas suvoks Vasario veiksmus ir jį patį, todėl nusirengęs džemperį su maikute, atidengė runų raštais padabintas rankas ir krūtinę.
- Žinau, kas jūs esate, profesoriau, ir žinau, kad tokių kaip jūs yra daugiau. - Tvardydamas pasipiktinimą prabilo, - bet tai dabar nėra svarbu. Paklausykite manęs įdėmiai, pone, kažkokie žmonės pagrobė vieną mokinę pilies apylinkėse, Uždraustajame miške. Profesoriau, ar suprantate mane? Tie žmonės atpažino mano tatuiruotes, sakė, kad esu vienas jų, tačiau patys tokių pačių neturėjo. - Mosikuodamasis rankomis ėmė aiškinti baltapūkis, - Ta mergina, kažkur dabar yra įkalinta. Tokie pagrobimai gali būti nepavieniai. Jūs privalote man padėti ir surasti ją, profesoriau. - Išlaikydamas šaltą toną pritilo berniokas. - Privalote.
-
Žvilgsnis. Judesiai.
Vasaris buvo visas persmelktas juodo pykčio.
Jei Igoris būtų žmogaus formoje - šypteltų, bet dabar tik urgztelėjo.
Kvaily, aš tave suprantu. Negi manai dirbsiu Hogvartse be Antivilkinio eliksyro? Ah, jei tik čia būtų Emi, ji puikiai suprastų mane,- atsidūsėjo vilkolakis, nužvelgdamas į klastuolį, pajutęs tą keistą jausmą, kai supranti po ilgos pertraukos, kad žemėje bus ir tokių, kurie tavęs nesupranta. Kalbėk nekalbėjęs, vis vien su tavim negaliu kalbėtis žmogiškai.
Kad ir kaip niurzgėjo Igoris, jis vis vien klausėsi mokinio kalbos, virstančios į prašymą.
Ką gi, bent neklydau dar vieno vilkolakio buvimu Hogvartse,- niūriai pamintijo šis,- Pagrobimas?
Širdis vos nesustojo plakus, siaubas pakirto kojas, blaivų protą.
Mela.
Jo mažoji sesutė.
Visa išvargusi, alkana, sulįsusi.
Juodakailis papurtė galvą. Ne, tik nedabar. Prisiminimai neturi užgožti jo blaivaus proto!
Gerai...pagrobė, kas toliau?- žvėris atidžiai nužvelgė klastuolį, jo taturiuotes, lyg ragindamas toliau kalbėti. Vilkolakis bandė išlikti ramus, tačiau mintys, kad galbūt grįžo Slapstūnai, jam nedavė ramybės.
Ne, jie negrobtų mokinės, jei ši nebūtų susijęs su išširusiais Mirtininkais. Gal ji antgamtikė? Atpažino iš taturiuočių?
Širdis nusirito į kulnus.
Viskas aišku.
Igoris kimiai suurzgė. Pilkose akyse blykstelėjo nepaaiškinamas pyktis ir... liūdesys
Vaiki, įsivėliai ten kur nereikia! - norėjosi surikti antgamtikas,- Velniai rautų, istorija kartojasi!
Kodėl, taip nutika!? Kodėl turi atsirasti jaunesnė karta, kurios darys klaidas tokias pačias, kaip mūsų!?
Pagrobimas, prašymas padėti... Mela, Ravenas, Donaldas... jie, kaip Luna buvo pragrobti! Tomas, kaip Vasaris irgi prašė pagalbos...
Vilkolakis užsimerkė, tačiau liko įsitempęs.
Žvėris be jokių pastangų galingais šuoliais prisivijo bėgikę. Mergaitė lėkė link Uždraustojo miško, link vampyrų dvoko. Vilkolakis nesistengė dar labiau prisivyti auką ir greitai pabaigti šį žaidimą, mat vilkiški inkstintai troško pavaikyti šią mergaitę, kuri prilygo kiškiui.
Sakai, kažkur ji įkalinta. Privalau padėti...- jei būtų žmogus, atsiremtų į sieną, sunertų rankas ant krūtinės ir klausinančiai pažvelgtų į vaikiūkštį. Net ir po to ką padariau...kodėl žmonės prašo mano pagalbos?
Igoris paleidęs apykaklę, iš savisaugos inkstinto įkando į aukos ranką, kurioj laikė burtų lazdelę ir nusviedė auką ant šaltos žemės.
Dvidešimt vienerių vilkolakis grįžo iš savo, kaip jaunesniosios asmenybės prisiminimų.
Sumosikavo uodega, pečių, kaip ir likusios kūno raumenys atsipalaidavo. Atsimerkė ir linktelėjo Lavenčiui. Tačiau ir kaip jau nebepovojingai nebeatrodė vilkolakis, tik jo pilkos akys žibėjo pilnaties apšviestame kambaryje. Profesoriaus akys buvo pilnos atsargumo ir vos vos apčiupiamo grėsmingumo, sakančio - "Bent tu padandyk man pameluoti...Tau bus šakės"
-
Nuovargis. Vienintelis dalykas, kurį jautė mėlynakė. Šis jausmas buvo toks stiprus, jog slopino visus kitus likusius. Regis, net ir kūnu sklindančio skausmo mergina nė nejautė. Ji troško kuo greičiau sugrįžti į pilį, rasti Vasarį, įsitikinti, kad jis gyvas ir kritus į lovą užmigti bent kelioms dienoms, na arba savaitėms. Dėl miego trukmės dar tiksliai nebuvo nusprendusi. Įžengusi į Hogvartso pilį šviesiai pilko kailio vilkė giliai įkvėpė tiek ieškodama Vasario kvapo, tiek vėl džiaugdamasi, jog yra ten, kur yra saugi. Nesvarbu, kas nutiko Uždraustajame miške, tačiau Luna čia jautėsi saugi, bent jau kol kas. Užuodusi pažįstamą kvapą vilkė pasuko ten, kur šis ir vedė. Atrodė, jog jėgos žengiant kiekvieną žingsnį vis greičiau apleidžia juodaplaukę. Stengdamasi nepasiduoti vilkė atsekė vaikino kvapu iki pat Unikalaus kambariuko durų. Vos pasiekus šią vietą Luna užuodė dar vieną vilkolakį. Turbūt nuovargis buvo nuslopinęs ne tik jausmus, bet ir visus vilkės pojūčius. Tikėdamasi, jog kautis su antruoju vilkolakiu nereiks, nes vargu ar būtų ištvėrusi dar vieną kovą, vilkė įžengė į kambarį pro vos paliktas atviras duris. Net nuovargis nepalaužė Lunos laikysenos. Išdidžiai įžengusi į kambarį vilkė sustojo prie pat durų nužvelgdama kerų apsaugotą judo kailio vilką ir netoli jo stovintį baltaplaukį. Kilstelėjusi galvą Luna įsmeigė žvilgsnį į profesorių ir kelias akimirkas stebėjusi šį, kryptelėjo galvą į Vasarį. Matydama gyvą vaikiną Luna lengviau atsikvėpė. Nors baltaplaukis ir buvo sužeistas, tačiau vis dėl to gyvas. Žengusi dar kelis žingsnius vilkė išsitiesė ant grindų ir padėjo galvą ant priekinių letenų. Bandyti ką nors aiškinti Vasariui buvo beprasmiška, būdama vilke ji galėjo susikalbėti, tik su Igoriu, tačiau atrodo, net žodžiams jėgų neliko.
-
Vasario mėlynos akys, savo gilumu prilygstančios paties Poseidono valdomoms jūroms ir vandenynams, dabar bėgiojo pavidalą pakeitusio nakties vaiko kūnu, gaudė kiekvieną urgztelėjimą ir kryptelėjimą, bandydamas kaip nors perprasti tą graikų dievaičiui nesuvokiamą kalbą. Marmurinė, žaizdom ir įsisenėjusiom mėlynėm nusėta, ištreniruota vaikino krūtinė sunkiai kilnojosi, tačiau Laventis stengėsi išlikti ramus. Tatuiruotasis suvokė - visada gali tikėtis kokio staigaus, netikėto įvykių posūkio. Ir štai, jo ilgai laukt nebereikėjo: juodakailiui žvėriui linktelėjus, kaip jaunuolis suprato, išreiškiant sutikimą padėti, šešiolikmetis dar žiojosi kažką atsakyti, kai staiga, pro duris įsiveržė anksčiau matyta, tik kur kas gležnesnė ir akivaizdžiai sužalota tamsiakailė būtybė. Jaunasis burtininkas negalėjo patikėti savo akimis. Sekundėlę delsė, bijodamas neatmetamos galimybės, jog tai - tik dar vieni kraupūs pagrobėjų spąstai, tačiau naujajam vilkui suglebus ant lentynos, baltapūkis įdėmiau nužvelgė rudakailį ir, po šviesesniais nei pirmojo plėšrūno gaurais, besislepiančias šiojo žaizdas. Atpažino Vasaris dar nuo ano karto gerai nesugijusius, gyvūno raktikaulius puošiančius dūrius ir, it atgailos prašantis, nuolankus dievų tarnas, parklupo ant kelių šalia būtybės. Netrukus ir patį menininką pakirto veriantis skausmas. Klaiki žaizda vaikinuko kirkšnyje, bandyta savamoksliškai išsigydyti poros dar neseniai išmoktų, tiesą sakant, tik kelissyk matytų runų pagalba, pasruvo krauju. Amandielis vėl stipriai sukaustė aštrų žandikaulį ir suraukė tamsius antakius. Vos įstengė suvaldyti lauk beišsiveržiančias emocijas. Džiaugėsi, žinoma, džiaugėsi, jog Luna čia, pilyje, pagaliau saugi ar bent kiek saugesnė nei tų nuodėmingųjų kompanijoje. Bet skausmo persmelktas kūnas ir įniršis, dėl vis tik anksčiau nespėtų išlieti jausmų, kankino vargšą herojų. Dabar Vasaris, pamiršęs kelnių kišenėje tūnančią stebuklingą lazdynmedžio šakelę, runų magiją ir visą savo orumą, kilstelėjo apniukusias, Dzeuso žaibais besilaidančias akis į vienintelį skausmo, įsiučio ir baimės galimai nepakirstą veikėją šitame Bermudų trikampyje. Pagalbos nebyliai šaukėsi kovotojo žvilgsnis pilnaties plėšrūno, kartu palikdamas pastarajam teisę apsispręsti dėl jaunojo dievaičio ir šalia tysančios formą pakeitusios merginos gyvybių.
-
Vilkolakis šiek tiek lengviau pasijuto, supratęs, kad Vasaris suprato jo linktelėjimo reikšmę, kol neišgirdo žingsnių ir neužuodė kvapo.
Vilkolakės kvapas.
Igoris grįžtelėjo per petį.
Šviesnio kailė vilkė nors ir atrodė pavargusi, tačiau tai neištrynė išdidumo iš jos eisenos. Būsima alfa,- suvokė gama. Paprastai, kai išvysdavo alfas, pasijusdavo menkas ir nieko nevertas, tačiau prisiminęs faktą, kad čia mokinė, žymiai jaunesnė, mažiau turinti patirties, nors ir didesnė už jį, Igoris nepajuto to menkavertiškumo.
Juodasis vilkolakis atidžiai nužvelgė į link bendrarūšės bėgantį klastuolį.
Tai turbūt ir būsi ta mokinė,- nusprendė pilkaakis ir įtempė visas jusles. Merginai gal ir pavyko pabėgti iš Medžiotojų, tačiau tai nereiškia, kad jie dabar jau saugūs ir galima pamiršti, bet kokį susidūrimą su atgamtikų likviduotojais.
Nieko.
Hogvartso pilis skendėjo nakties tyloje ir ramybėje. Igoris giliai į plaučius įtraukė nakties oro: Vasario kraujas, pavasario gaiva, drėgmė. Lūšies kvapas.
Igoris priėjo prie gulinčios vilkolakės, nužvelgęs klastuolį, skausmo perkreiptu veidu.
-Jau pradėjau nerimti, kur tu pradingai,- pasigirdo moteriškas balsas.
-Patylėk, Kris,- nė neatsisukęs balso link suurzgė Igoris,- Paskubėk, aš Vasariui vilkolakio formoj nieko negaliu padėti.
Pasigirdo tylūs, minkšti žingsniai. Rudakailė lūšis vikriai prisiartino prie trejeto. Jos kailis, kaip per kiekvieną pilnatį, nuo šviesos pabalo. Rudai žalsvos akys smalsiai nužvelgė Vasarį.
-Kaip ir buvo numatyta,- tarė tyliau ir atvirto į moterį. Balti, banguoti plaukai, krentantys ant pečių, žalios katiniškos akys, deja, kerų dėka buvo rudos - prieš hogvartsiečius stovėjo sirena Kristijana, Emi vyresnioji sesuo. Igoris akies krašteliu nužvelgė sireną, kuri palinko prie jaunojo burtininko. Jautri vilkolakio klausa fiksavo kiekvieną moters tyliau ištartą burtažodžio pavadinimą, o rega - burtų lazdelės krustelėjimą.
-Tau pasisekė, Vasari,- sumurmėjo sau Kris ir nužvelgė juodakailį Igorį,- Deja, šiuo momentu Luna turi daugiau žinoti, nei tu,- ir animagė atvirto į lūšį.
-Luna, išbandymų gausi ir daugiau,- tarė lūšis pavargusiai vilkolakei,- Kaip būsima alfa, aplinkiniai, kaip aš ar Igoris, nori, kad būtum stipri ir gebėtum apsiginti nuo Medžiotojų.
-Tave pagrobė britų Medžiotojai,-pagaliau prabilo Lorijanas,- Donatelo grupė. Kadaise su juo ir jo žmonėmis buvau susitikęs, kai mane ir Kreminę buvo sučiupę. Tada sudarėm sutartį-, pradėjo pasakoti, nusprendęs neprasitarti apie Kreminės tapatybę, kad ši yra Ateities būrimo profesorė,- Palieka mus gyvus, jei gaus progą, kaip išžudyti pas save išdavikus,- Igoris prisiminė, kad nužudytų tarpe buvo Frydirichas ir Zlako,- Visada žinojau, kad Hogvartse bus antgamtikų, kuriems reikia įgyti patirties su kovojant su Medžiotojais. Todėl Kris, - linktelėjo lušiai,- Surinko paslapčia Hogvartse esančių antgamtikų vardus ir pavardes. Donatelas išsirinko ką bandys pamokyti.
Buvom sutarę, kad tą išrinktąjį antgamtiką Donatelas nė nebandys nužudyti. Kai tave pagrobė, Kris stebėjo tave ir pasirūpino, kad lengvai pabėgtum, - vilkolakis trumpam nutilo, rinkdamas žodžius,- Pagrobimo reikėjo tam, kad visa tai neatrodytų surežisuota. Pyk, kiek nori, pyk, kad tai tau nutiko. Aš nežinojau, kad pasirinks tave. Aš iš viso nemačiau sąrašo, tačiau ir jei būčiau žinojęs, tau nebūčiau padėjęs,- žvilgtelėjo į Vasarį,- Tu privalai pati tokiose situacijose nuspręsti, kaip veikti, antraip, nei vienai gaujai ar klanui nereikia tokios ištižusios alfos.
Tuo tarpu, visą laiką klausiusi juodakailio kalbos, Kris atidžiai stebėjo abu vilkolakius.
- Igori, tau reikalinga informacija tavo kabinete. Aš turiu jau eiti. Myša tuoj manęs pasiges,- juodakailiui linktelėjus, Kris atvirto į žmogaus formą ir vikriai išlėkė iš kambario. Tą akimirką Igoris pajuto sąžinės graužatį - jis dažniau susitinka su Kris aptarti reikalų su Medžiotojais ir Senatu, nei pati Kris susitikti su savo biologine seserimi. Jos buvo tik susitikusios tik vieną kartą - ir viskas.
Pilnatis pradėjo slinkti dangaus skliautu - tik dabar juodakailis pastebėjo, kad naktį jau už kelių valandų pakeis aušros šviesa, o tylą - Hogvartso mokinių šurmulys.
-
Ramiai gulėdama ant vėsių grindų Luna stebėjo juodakailį vilką ir jaunąjį vaikiną. Nors Igoris buvo profesorius ir bendrarūšis, tačiau juodaplaukė nusprendė juo per daug nepasitikėti. Nė vienas profesorius nekėlė didelio pasitikėjimo šiai merginai. Vasariui suklupus šalia vilkės ši kilstelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į baltaplaukį. Pastebėjusi vaikino veide skausmą vilkolakė atsiprašančiai žvilgtelėjo į Vasarį. Jautėsi kalta, jog per ją baltaplaukis liko sunkiai sužeistas ir priešingai nei ji, greitai negijo. Atitraukti dėmesį nuo vaikino Luną privertė naujas, nepažįstamas kvapas. Pamiršusi kaustantį nuovargį ir skausmą vilkė staigiai atsistojo. Kaip ir anksčiau šešiolikmetė išdidžiai stovėjo stebėdama ką tik pasirodžiusią lūšį. Netrukus šiai atvirtus į baltaplaukę merginą mėlynakė nužvelgė ją. Sekdama kiekvieną nepažįstamosios judesį pilkakailė stebėjo, kaip ši burtų pagalba išgydo sužeistąjį vaikiną. Kiek nurimusi mergina atsipalaidavo, tačiau vis dėl to nusprendė neprarasti budrumo. Išgirdusi moters žodžius vilkė kryptelėjo galvą. Abejoju ar jums reiktų dėl to rūpintis. Atkirto juodaplaukė ir žvilgtelėjo į šalia stovintį vilką. Sudarėt sutartį su Medžiotojais, kad šie galėtų išžudyti išdavikus pasinaudodami mokiniais? Kaip miela, profesoriau. Kambaryje pasigirdo tylus urzgimas. Vis dėl to sprendimas nepasitikėti Igoriu nebuvo blogas. Kokios alfos reiks Pusmėnulio vilkams jie patys nuspręs. Šiurkščiai atkirto vilkė ir nusisuko nuo profesoriaus žvilgsnį įsmeigdama į vaizdą už lango. Tamsa pamažu ėmė trauktis užleisdama vietą naujai dienai. Netrukus vilkei teks atvirsti į žmogų.
-
Vasario kūną kaustė skausmas. Geležiniai pančiai tarytum veržė kiekvieną pieno baltumo jaunuolio odos lopinėlį. Klaikus rėžis kirkšnyje degino ir kovotojas vos laikėsi neatgulęs ant šalto akmeninio grindinio. Staiga vilkolakiai ėmė urzgzti. Urzgimas, rodos, buvo toks tolumas, jog maišyto kraujo savininkas vos galėjo šį girdėti. Šešiolikmečio smailėjančių ausų būgnelius lytėjo tylus aidas. Stipriai sumerkęs, drėkti pradėjusias, safyrines, akis, jaunuolis matyti, kas dėjosi už nugaros, tiksliau sakant, patvirtinti savo spėjimų, jog atsirado dar vienas pašnekovas, negalėjo. Netrukus apglebęs, gėdą prieš bendraamžę ir profesorių darantis kūnas ėmė po truputį atsipalaiduoti, o taip šleikščiai veriantis skausmas - atslėginėti ir ne ilgai trukus visai apleido tatuiruotąjį. Vasaris noriai kilstelėjosi nuo žemės, klupančiojo keliai jau buvo kiek prisitrynę ir palikę raudonas, jei ne žalsvai mėlynas, nuospaudas. Krištoliniu žvilgsniu jaunasis burtininkas nužvelgė nepažįstamąją, kaip spėjo, pagelbėjusią jam. Nespėjo net prabilti iš nuostabos, kai toji aukštaūgė dama pakito į tamsiakailę lūšį ir ėmė nesuprantama jaunuoliui žvėrių kalba urzgėtis tarpusavy.
Laventis žengtelėjo keletą metrų atbulomis nuo plėšrūnų trijulės. Viso to melsvaakiui buvo per daug. Gerai nesuprasdamas nei kas vyksta, nei ką tie keistieji padarai tarpusavy kalbasi, nei iš kur toji moterėlė atsirado ar tuo labiau niekaip nesuvokdamas fakto, kad toji dar ir šiojo vardą žino, Amandielis minutėlę prastovėjo nebylus ir įdėmiai skenavo aplinką. Tik po poros akimirkų įsitikinęs, jog visos trys būtybės susikoncentravusios ties vienas kitu, raganius atsargiai nupėdino prie ginklų laikiklio ir pasiėmęs medinkotį, dailiai runomis išraižytą arbaletą, užsitaisė šį, o lazdynmedžio lazdelę patogiai įsikišo į erdvią kelnių kišenę. Nusitaikęs į juodakailį, vaikinuko manymu, didžiausią pavojų keliantį vilką, graikas lėtai atbulomis ėmė trauktis durų link, neketindamas su tais antrarūšiais, jam nesuprantamais padarais likti net vienoje patalpoje.
-
-Vargu?- Iš krūtinės gelmių pasigirdo grėsmingas urzgimas, Igoris įšiepė iltis- Panele, tu bent žinai kiek Hogvartse žuvo asmenų dėl to, kad jų priešininkai buvo stipresni?!- juodakailis įsiuto,-
Anabetė Lizert, Ravenas Von Sjuard, Sirėja Valin, Džeinė Warington, Konstantinas Tvardovskis, Marina Lilė Grindewald, Mirjam Susannie Schwarzer, Solveiga Von Sjuard, Klodas de Lomenie-Chambord, Natalie Von Sjuard, Donald Rock Riddle...tu gal jų nepažįsti, tačiau jie visi žuvo dėl šios klaidos! Tai nustok būti išdidi ir priimk pagalbą! - Igoris griežė dantimis,- Tu nieko nežinai apie gyvenimą ir mirtį! - drėbėtelėjo antgamtikas, atsitraukdamas nuo Lunos ir pradėjo lėtai, tačiau tvirtai sukti ratą. Tvirta vilkolakio krūtinė sunkiai kilnojosi, kiekvienas juodakailio raumuo virpėjo nuo įtampos - prisimintos mirtys Lorijaną įsiutino.
Vilkolakis būtų puolęs jaunesniąją ir stirpiai pakrantęs, kad suprastų pagalbos svarbą, tačiau statusas ir principai sulaikė. Kova - tik kraštutiniu atveju - tai mėgo kartoti Myša, jo senelis ir klano alfa.
-Vienaip ar kitaip, jums, mokiniams, reikia žinoti kaip kautis, ypač antgamtikams, kaip tu, Luna. Antraip išskersk, kaip kiaules,- mėlynai pilkų akių žvilgsnis it ledinės adatos smigo į Luną,- Kokios reiks? - prunkštelėjo,- Tai jiems reikai ištižusuos, ištižusios mergytės, kuri nesugeba priimti kitų pagalbos? Tavo gaujai tikrai reikia tokios alfos, kuri pasprukusi iš lengvai saugomo pastato, jau griūna pavargusi? - kandžiai įgėlė žvėris,- O gal omenyje turėjai, kad jau netapsi alfa? Duosi kitam kelią? Tai kam tada vaizduojiesi kaip alfa, a?
Lorijano ausys krustelėjo. Medienos brūkštelėjimas į medieną. Vasaris.
-Gyveni antgamtišką gyvenimą,- nutęsė šis, vis dar žvelgdamas į Luną. Viena smegenų dalimi bandė įsivaizduoti kaip stovi Vasaris, nukreipęs arbaletą į jį, pagal kvapą suprato, kad šešiolikmetis slenka durų pusėn,- Ko dar stebiesi? Beja, mieloji, tai dar ne kalno viršūnė - žinok yra dar mieliau, kai tyčia nužudomi svetimo berniuko tėvai, kad to našlaičio egzistencija galėtų išgebėti žudikų atžalą,- drėbtelėjo kandžiai juodakailis. Jo akys buvo pilnos paniekos, pykčio tai šviesiakailiai vilkiūkštei. Kokia jauna, kokia naivi,- pagalvojo šis.
Vilkolakis pakreipė akis į klastuolį, nepasukdamas galvos. Vienu žingsniu atsitraukė. Tyliai įkvėpė. Tyliai iškvėpė. Mintyse aiškėjo planas blogiausiam scenarijui. Kerai, kuriais apsikerėjo pradžiai - išnyko, tačiau dėl to per daug nesuko galvos.
Igoris žvilgtelėjo vėl į varnanagę antgamtikę. Truputėlį atsipalaidavo, tačiau niekur pyktis nepradingo, kaip ir budrumas.
-
Atitraukti žvilgsnį nuo švintančio dangaus Luną privertė grėsmingas juodakailio urzgimas. Kryptelėjusi galvą vilkė įsmeigė žvilgsnį į Igorį. Ryškiai mėlynos, safyrinės akys sekė kiekvieną priešais stovinčio vilko veiksmą, o jautri vilkolakės klausa gaudė įsiutusius vaikino žodžius. Jei ir ketinu priimti kieno nors pagalbą, tai tikrai ne tavo! Atsakydama į juodakailio veiksmus ir pati mergina suurzgė, tačiau netrukus šios urzgimas nutilo. Neketino leisti Igoriui jos paveikti. Ne pirmą kartą atsidūrusi tokioje situacijoje Luna paprasčiausiai nustūmė visas emocijas į šalį savo veide palikdama tik šaltą, bejausmį žvilgsnį. Priešingai, nei Igoris, ši stovėjo ramiai sekdama vaikino judesius. Nieko nežinau apie mirtį? Tuomet pabandyk įsivaizduoti vaizdą, kai tavo akyse miršta tavo brangiausias žmogus. Puikus jausmas, tiesa? Žinojo, jog pati ką tik palietė skaudžią temą, tačiau mėlynakės veide nebuvo nė menkiausio ženklo apie skausmą. Ilgai slėptas jausmas, atrodo, tapo nepastebimas. Juodakailiui ėmus sukti ratus apie pilkakailę ši atidžiai sekdama kiekvieną vaikino veiksmą laukė puolimo. Nors žinojo, jog Igoris profesorius, tačiau nusprendusi, jog atsarga gėdos nedaro, neprarado budrumo. Eilinį kartą galvoje išgirdusi vilko balsą mergina kryptelėjo galvą sukarpydama ausimis. Vaikino žodžiai privertė Luna sukąsti aštrias it skustuvai iltis. Būtų mielai šokusi ant Igorio įsikirsdama šiam į minkštą kaklo odą. Vis dėl to prisivertė nurimti leisdama ir toliau siautėti juodakailiui. Pripažinkim, ši mergina puikiai sugebėdavo išvesti iš kantrybės ir įsiutinti kitus. Vis dėl to nė neketino nusileisti vaikinui. Kad ir kokia pavargusi buvau, būčiau mielai perkandusi tau gerklę. Šiurkščiai atkirto vilkė įsmeigdama šaltą žvilgsnį į vaikino akis. Netrukus šios dėmesį patraukė už nugaros pasigirdęs garsas. Neatitraukdama žvilgsnio nuo Igorio Luna kryptelėjo galvą. Regis, už nugaros stovintis Vasaris buvo nutaikęs savąjį arbaletą į juodakailį vilką, kurio burtai jau buvo spėję išnykti. Galvoje nuskambėjus tolimesniems Igorio žodžiams Luna tik papurtė šviesiai pilko kailio galvą. Nė neketino toliau tęsti šio pokalbio. O netrukus pirmiems saulės spinduliams pasiekus kambarį mergina pajuto, kaip ką tik niršęs žvėris pasitraukia. Pagaliau ir vėl stovėdama ant dviejų kojų mergina nužvelgė priešais stovintį vaikiną, o tuomet neprarasdama budrumo žvilgtelėjo į Vasarį. Šis, regis, nepasitikėjo nė vienu iš vilkolakių.
-
Vasaris, stipriai suraukęs tamsius antakius, stengdamasis nenuleisti medinkočio ginklo, įdėmiai skenavo vilkus, bevirstančius žmonėmis. Tiesą sakant, nei vienas - pasivertimo ar atsivertimo - virsmas nebuvo itin malonus melsvų rainelių savininko akims. Visa tai jaunajam burtininkui atrodė pernelyg skausminga ir nenormalu. Na, iš tiesų, tai ir nebuvo pats normaliausias reiškinys, vis tik šie nakties vaikai priklausė antgamtikams, su kuriais jaunuoliui dar niekad iki šiolei neteko susidurti.
Neturėdamas jokio aiškaus pabėgimo ar kitokių veiksmų plano, vien su tikslu išsiaiškinti kas ką tik čia įvyko, baltapūkis šeštakursis ėmė artėti prie magizoologo ir rusvaplaukės mokinukės. Žmonių pavidale jie neatrodė neįprastai ar grėsmingai, tačiau negalėdamas puikiai pasitikėti nei vienu iš jų, nedrįso nuleisti arbaleto žemyn.
- Noriu žinoti viską, kas čia ką tik įvyko. - Tvirtai prabilo tatuiruotasis ir po sekundėlės tyliau pridūrė, - prašau.
-
Pyktis kunkuliavo jo viduje. Ta, maža, išdidi mergiūkštė viemą sykį tikrai pasprigins su savo žodžiais,- pagalvojo vilkolakis,-Tik įdomu, kada ji pamins savo išdidumą,- pridūrė sau mintyse. Tokie, kaip Luna jį siutino. Jis neapkentė, kai kas nors, o ypač jaunas asmuo atmeta jo pagalbą, o ypač tada, kai jos ypač reikia. Tačiau užuot niršęs toliau, su milžiniškomis pastangomis Igoris pabandė paignoruoti tą jaunatvišką pilkosios bendrarūšės išdidumą. Ir jos žodžius, aišku.
-Tada sėkmės...gyventi,- suurzgė juodakailis jau besisukiantis nuo Lunos. Tegul ji kapstosi savo problemose. Ne mano bėda bus, kai ji susidurs su Mirtimi,- niūriai pamintijo šis. Atmintyje iškilo Demonų mūšio vaizdas.
- Kiek? Kiek matei savo artimųjų mirčių?- Igoris atsisuko į vilkolakę,-Dvi? Tris? - buvusio Mirtininko balse jau nebuvo galima išgirsti nei pykčio, o tuo labiau nei skausmo, tik ledinį klausimą,- Ak, kaip norėčiau, kad su susitiktum su Carol, Džeimsu, o gal net ir Ašus. Tada bent pamirštai savo išdidumą ir suprastai kokia esi pasaulio bamba, - šiuos žodžius Lorijanas taip norėjo išrėžti Lunai, bet susilaikė - pastarieji žodžiai nuskambėjo tik jo vieno galvoje.
-Tai kodėl dabar neperkandei?- įgėlė.
Pirmajai saulės šviesai patekus į kambarį, Igoris atvirto į savo tikrąją žmogaus formą ir piktai dėbtelėjo į Varno Nago mokinę. Atsisuko į Vasarį.
-Šioks toks pokalbis su tavo pažįstamąja,- tarstelėjo,- Tikiuosi ji tau papasakos viską, nes neturiu noro pasakoti antrą sykį. O dabar,- jau griežtesniu balsu prabilo,- Nuleisk arbaletą.
-
Stovėdama prietemoje skendinčiame kambaryje Luna stebėjo melsvai pilkas juodakailio akis. Šios pervertos pykčio verte vėrė pilku kailiu apsigobusią merginą. Regis, safyrinių akių savininkei puikiai pavyko įsiutinti Magiškųjų gyvūnų profesorių. Turbūt ir jam būtų pavykę įsiutinti mėlynakę, jei tik ši būtų išgirdusi jo žodžius, nuskambėjusius galvoje. Nors įprastai išdidumą pasilikdavo sau nuslėpdama jį nuo kitų, tačiau šįkart aiškiai parodė savo charakterio savybes, tik pati nežinojo, kodėl taip pasielgė. Vis dėl to nusprendusi nesigilinti į tai, Luna tyliai suurzgė išgirdusi Igorio balsą. Kambaryje ėmė skambėti ledinis, bejausmis vilko balsas. Regis, pyktis jau buvo spėjęs palikti mėlynų akių savininko balsą.
-Daugiau, nei manai,-atkirto juodaplaukė. Atmintyje iškilo negyvas Kailo kūnas, kurį netrukus pakeitė jau nebekvėpuojantys gaujos nariai ir jų artimųjų skausmas. Regis, kambario sienos išnyko tarsi jos nė neegzistuotų ir aplink pilkakailę iškilo stori medžių kamienai tarp kurių, it gyvatė, rangėsi Džesikos klyksmas. Pervertas suvokimo apie netektį ir begalinio skausmo balsas vis dar aidėjo varnės galvoje. Papurčiusi galvą Luna nusuko ryškiai mėlynas akis į šalį. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl daugybę kartų ieškodama nuotykių atsidūrusi mirties nasruose, nuolat iš jų ištrūkdavo, kai kiti vengdami bet kokių pavojų netekdavo savo gyvybės. Nors juodaplaukė ir nelaikė savęs svarbiausia pasaulio dalimi, regis, kažkas visiškai nenorėjo, jog ši pasitiktų savo mirtį. Nustūmusi visas mintis į šalį vilkė kryptelėjo galvą į profesorių. Šaltas ir bejausmis žvilgsnis buvo dingęs.
-Nenoriu kitiems sukelti skausmo...-pilkakailės balsas nuskambėjo itin tyliai. Žinojo, ką reiškia netekti artimo, tad net jei ką tik grasino perkąsti Igoriui gerklę, nebūtų to padariusi. Bent jau ne dėl to, jog šis ją erzino. Galiausiai atgavusi savo žmogišką pavidalą Luna susilaukė pikto Magiškųjų gyvūnų profesoriaus žvilgsnio. Nekreipdama į tai dėmesio mergina tik pavartė akis išgirdusi Igorio žodžius.
-Draugiškas pokalbis su ponaičiu "noriu padėti",-piktu žvilgsniu pervėrusi vaikiną juodaplaukė kryptelėjo galvą į Vasarį. Žinojo, jog šiam teks viską papasakoti, kas neseniai nutiko, tačiau kol kas neturėjo tam jokio noro, ypač, kai šalia stovėjo ir pats juodakailis.
-Igorio dėka mus užpuolė medžiotojai,-spjaute išspjovė pagrindinius žodžius.
-
Vyresniajam antgamtikui įgavus žmogiškąją formą ir paliepus nuleisti ginklą, Vasaris tvirčiau suėmė medinį, dailiai išraižytą arbaleto kotą, o staiga prabilusios tamsiaplaukės teiginys tik dar labiau paskatino nepasitikėjimo ir priešiškumo jausmą magizoologui. Na, jau ne. Baltapūkis tapti beginkliu prieš tą nakties vaiką ir dar paklusti šiam tikrai neketino. Ypač sužinojęs, jog tai jis suteikė leidimą užpuolikams, švelniai sakant, pasivaikščioti Hogvartso apylinkėmis. Kiek dar tokių mokinių pastarieji sužeidė, gal net ir pasiuntė miriom? Įdomu tik kodėl? Už ką? Kokia gi viso šito sąmokslo priežastis ir kaina? Tik tai dabar dingsėjo melsvaakio galvoj - klausimai. Daugybė klausimų, į kuriuos atsakymus vargu ar kas labai žinojo. Bet visgi bent elementariausiais vaikinukas turėjo pasidalinti garsiai.
- Kam tau tai? Kodėl pasiuntei medžiotojus ten? - Užtaisytai raudonuodegei strėlei pasirengus bet kurią akimirką kiaurai perskrosti juodaplaukio galvą, tiesiai per tarpuakį, dabar jau abiem rankomis suėmęs medinkotį instrumentą, dar gana ramiai, net pats dėl to stebėdamasis, paklausė graikas profesoriaus.
- Ar jie tau sumokėjo? Kokia tuomet tavo kaina, šunie? Atsakyk. - Tylai užsitęsus kiek ilgėliau, jau nerimastingiau antrąsyk prabilo tatuiruotasis, bet dar, grieždamas dantimis, tvardėsi nesušauksiąs. Visgi ryto saulei užėmus savo vietą hotizonte, jaunajam hileriui praktikantui nekilo joks noras keliomis valandomis anksčiau pažadinti ir taip tuoj bekilstančius pilies gyventojus. Maža to, ir pačios direktorės rūstybės, už slankiojimą po Komendanto valandos, užsitraukti netroško.
-
-Man niekas nemokėjo,- kiek galėdamas ramiau atsakė Igoris, po karčių Lunos žodžių. Praleidęs pro ausis klausimą apie savo paties kainą, prabilo,- Klausyk, - lėtai žengtelėjo klastuolio artyn, iškeldamas rankas. Rudaplaukis žinojo, kad lazdelės ištraukimas dabar dar labiau apsunkintų situaciją,- Nei vieno jūsų nenorėjau nužudyti ar stipriau sužeisti, norėjau, kad Luna gautų patirties kovojant su Medžiotojais. Būtent tie britai sutiko taip padaryti. Buvo susitarta, kad nei Luna, nei kas nors kitas, kuris bus su ja, nebus stipriai sužeistas, ar nužudytas,- Igoris nutilo. Jo mėlynai pilkos akys žvelgė į Vasario.
-Todėl dar kartą kartoju: nuleisk arbaletą, Vasari. Pilnatis praėjo. Jei bent ėjai į Apsigynimo nuo Juodosios magijos pamokas, žinai, kad vilkolakiai po bemiegių pilnačių nėra šimtu procentu budrūs, tad tau neverta taip stipriai įsikibti į arbaletą. Nuleisk jį. Dabar nei vienam iš jūsų nesu pavojingas,- ramiu, bet tvirtu balsu, kalbėjo magizoologas.
Nors jis nežinojo, ant kiek Laventis yra įgudęs su šiuo arbaletu, savyginos inkstinktai sakyte sakė saugotis. Vienas neteisingas žodis, kryptelėjimas ir kris negyvas su strėle tarpuakyje - po pilnaties vargiai išsisuktų nuo atšvilpiančios strėlės. Kad taip nenutiktų - Vasaris turi patikėti ir įtikėti, kad magizoologas, stovintis priešais jį, nekelia pavojaus ir nė nebandys sužeisti nei Vasario, nei Lunos.
-
Kambaryje nuskambėjus Vasario balsui Luna kryptelėjo galvą įsmeigdama safyrines akis į netoliese stovintį baltaplaukį. Mėlynų akių savininko veide spindėjo nepasitikėjimas profesoriumi ir įniršis, kuris liepsnojo ir jaunosios anglės viduje. Vis dėl to Luna savo emocijų ir jausmų nerodė, ryškiai mėlynos akys išliko šaltos.
Kambaryje aidint Igorio balsui mergina ėmė akylai stebėti jaunąjį profesorių, tačiau šis, regis, nė neketino pulti ar imtis, kokių nors veiksmų. Atrodė, kad netoliese stovintis vaikinas nusprendė visą tai baigti gražiuoju. O galbūt tai tebuvo apgaulė. Kad ir kaip ten bebūtų, mėlynakė stengėsi neprarasti budrumo.
-Nemanai, kad ir be tavo pagalbos, kaip nors susitvarkysiu su patirtimi kovojant prieš medžiotojus?-atkirto tamsiaplaukį žvelgdama į Igorio nugarą. Jei šie vis dar būtų žvėries kailyje, vaikinas būtų padaręs lemtingą klaidą atsukęs Lunai nugarą. Pilko kailio vilkė būtų gavusi proga lengvai užpulti jaunąjį profesorių, tačiau siautėjantys žvėrys buvo dingę, o ir pati varnė neketino pulti Igorio, tad tik stebėdama abu vaikinus klausėsi jo tariamų žodžių. Sukandusi dantis mergina pabandė nurimti, deja, nesėkmingai.
-Man regis, tavo medžiotojai nežino, kai kurių žodžių reikšmių,-piktai atkirto šešiolikmetė kalbėdama apie stiprius sužeidimus, kurie būtų palikę gilius randus, jei ne burtai ir greitas gijimas. O galbūt viskas būtų pasibaigę ir kiek liūdniau.
-Jei jau nusprendei pasirūpinti manimi, nepagalvojai, kad aš ir pati nuspresiu, ko man reikia ir kada? Abejoju, jog būtum patenkintas, jei už tave sprendimus dėl tavo gyvenimo, priimtų kiti,-nusukusi žvilgsnį nuo Igorio nugaros Luna žvilgtelėjo į Vasarį. Šio dailiai išraižytas arbaletas vis dar buvo nukreiptas į priešais stovintį vaikiną. Nežinodama ar verta patikėti profesoriaus žodžiais Luna tik atidžiai stebėjo tamsiaplaukį. Niekaip nesuprato, kodėl neseniai pasirodęs profesorius, visiškai nepažinodamas jaunosios Pusmėnulio gaujos alfos, nusprendė pasirūpinti ja.
-
Vasaris kelias akimirkas įdėmiai skenavo porelę, kol kas ramiai stoviniuojančią kambario priekyje. Nepatiko jaunuoliui nei jų neaiškūs dialogai, nei nuolatinis profesoriaus įsakinėjimas nuleisti arbaletą žemyn. Tačiau geriau pagalvojus, vyriokas neklydo, ir nors vaikis nebuvo Apsigynimo nuo Juodosios magijos pamokų megėjas ar tuo labiau pastovus jų lankytojas, visgi kartkartėmis iš smalsumo safyrinėmis akutėmis permesdavo keletą puslapių tos keistos knygiūkštės, rastos palėpėje, apie mėnulio apsėstus nakties vaikus ir faktas, jog pastarieji po pasivertimo likdavo susilpnėję, tikrai įstrigo graiko pasąmonėje. Tad norom nenorom vis tik paklusdamas vyresniojo magizoologo liepimams tatuiruotasis lėtai atgniaužė stipriai įkibusius į medinkotį ginklą pirštus ir atsargiai išėmęs raudonplunksnę strėlę, nuleido arbaletą prie dešiniojo šono.
- Nežinau kokie tavo tolimesni planai nei mano, nei Lunos atžvilgiu. Tiesą sakant, man ir nerūpi, - artėdamas būtybių pusėn, kiek ramiau, bet neprarasdamas balse griežtumo kreipėsi į juodaplaukį Vasaris, - tačiau padaryk štai ką, - stabtelėjo, vieną ginklo pusę nukreipdamas į profesorių, - jei jau įvėlei mus į šitą košę, tai ją ir išsriuobk. Nenoriu dar kartą netekti sąmonės ar būti paliktas gulėti leisgyvis pusnyse. - Kiek prisimerkė kai ką prisimindamas, - nes niekada nežinai kas gali nutikti kitąkart, galbūt ten jau gulės Melijandra.
-
Ak, tie vaikai.
Igoris ramiu veidu stebėjo, kaip Vasaris nuleidžia arbaletą, o Luna išrėžia kalbą.
Tuoj viskas bus per tą patį,- pagalvojo rudaplaukis, klausydamasis varnanagės nepasitenkinimo jo pagalba. Nusprendęs ničnieko neatsakyti būsimajai "alfai", Igoris nužvelgė Vasarį (Lunos žodžiai rudaplaukį pernelyg nervino).
-Deja, man nieko nereikės išsiurbti,- ramiu balsu pasakė,- Ir be to, - jau sukdamasis išeiti iš šio kambario, pridūrė,- Man nereikia nervintis dėl mano sesers gerovės, Vasari. Ji mokinosi Drumštrange, ji vyresnė už tave ir puikiai susidoroja su kliūtimis, kaip pavyzdžiui tavimi. Gal ji tau ir neperkas gerklės,- atsisuko į klastuolį. Šyptelėjo,- Tačiau pasirūpins, kad daugiau tau nekils noro kėsintis į jos gyvybę.
Igoris žinojo, kad iš pažiūrų miela ir paprasta Mela yra nepavojinga.
Sesuo, kitaip nei jis mėgo daug giliau slėpti tamsiąją pusę, kuri nors ir ironiškai ir dažniausiai, pasirodydavo tada, kai kažkas iš namiškių pabandydavo neatsiklausus suvalgyti kepinių ar pavogti kažką iš ingridientų.
Jai tikrai nebus sunku susidoroti su Vasariu,- pagalvojo Lorijanas, prisimindamas medžiokles ar susidūrimus su bendrarasiais gimtojoje šalyje. Ir taip, tu tikrai buvai susitikęs mano mažąją sesutę.
-Siūlyčiau jums abiems eiti į savo koledžų kambarius,- su tais žodžiais sugirgždėjo durys ir Igoris išėjo iš kambariuko.
-
Supratusi, jog Igoris neketina nei kandžiai atsikirsti, nei kaip nors kitaip atsakyti į varnės žodžius, Luna tik nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Arba vaikiną per daug erzino ištarti merginos žodžiai, arba šis iš tiesų nebeketino veltis į dar vieną neapykantos pilną pokalbį ir troško, kuo greičiau palikti šį kambarį. Tiesa sakant, tamsiaplaukė tam nebūtų prieštaravusi tik, regis, Vasaris neketino taip greitai leisti pasišalinti Igoriui.
Atidžiai klausydama baltaplaukio griežto balso ir stebėdama šalia stovintį jaunąjį profesorių, safyrinių akių savininkė visomis jėgomis stengėsi neprarasti budrumo. Vasario veiksmai aiškiai rodė, jog šis mielai atkeršytų Igoriui už tai, kad šis leido medžiotojams jį sužeisti ir palikti leisgyvį sniego anklodėje. Tiesa, ir pati mergina būtų mielai už tai atkeršijusi, tačiau nusprendė visą tai palikti praeityje. Kol kas.
Išgirdusi mėlynakio perspėjimą-grasinimą Igoriui, Luna staigiai kryptelėjo galvą į vaikiną, tačiau šis stovėjo, kaip stovėjęs. Galiausiai ramiu balso tonu atsakęs baltaplaukiui, paliko jaunuolius vienus. Tačiau jai gerklę-perkąsiu aš. Galvoje esantis balsas sušnypštė lyg, kokia nors gyvatė. Kad ir koks Igoris buvo ramus, tačiau Luna puikiai žinojo, koks nerimas jį užplūstų, jei kas nors nutiktų jo mylimai "sesutei". Ir koks įtūžis.
-Regis, jis teisus, mums laikas į savo kambarius,-visiškai nurimusiu, gana švelniu balsu pratarė tamsiaplaukė. Nors nebesijautė išsekusi, tačiau abejojo, jog po visko Vasaris dar norės kada susitikti vilkolakį. Na, nebent šis būtų tikras mielumo ir švelnumo įsikūnijimas.
Trumpam žvilgtelėjusi į baltaplaukį, mergina nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius atsisveikindama ir pravėrusi duris, paliko kambariuką už nugaros.
-
Vasaris stipriau sukando dantis. Žinoma, jog jaunuoliui nepatiko toks perdėm drąsus profesoriaus atsikirtimas, galima sakyt iki pat pamatų, sumenkinęs baltaplaukio grasinimą. O taip, vyresnėlis stipriai kirstelėjo per opiausias graiko ambicijas, negana to, po magizoologo žodžių mokinukas net pasijuto toks gležnas ir prieš šalimais stypsančią bendraamžę, kad primerkęs rugiagėlių mėlynumo rainelėmis pasidabinusias akis, kelias akimirkas nepatenkintas žvilgsniu degino vyrioko veide skylę, o vėliau pastarajam išėjus, garbanius staigiai kryptelėjo galvą šonan, net nedrįsdamas atsisukti į juodaplaukio pavyzdžiu pasekusią tamsiaplaukę būtybę ir šyptelėti mergaičiukei atgal.
- Sumautas šunpalaikis. Mes dar su tavim nebaigėm, - sugriežė dantimis Vasaris ir nusprendęs dar pasilikti kelioms minutėms ilgiau, kad kaktomuša nesusidurtų su neseniai patalpą palikusiais išverstakailiais (čia turima omeny vilkus, pavirtusius žmonėmis, o ne veidmainiškumą), ėmė boksuoti į tolėliau kabančią kriaušę, taip kartu trumpam grįždamas ir prie senojo savo pomėgio.
-
Švilpė, kaip ir beveik kiekvieną dieną, vaikštinėjo po Hogvartso koridorius. Kadangi burtų ir kerėjimo mokykloje buvo egzaminų savaitė. Kai ši savaitė ir atostogos baigsis, Michellė taps antrakursė, jai sueis dvylika metų.
Gal po valandėlės vaikščiojimo koridoriais mergaitė atsidūrė dideliame kambaryje, kurį visi vadino Kambariu iki pareikalavimo.
Kažin, ką čia galiu surasti... Pala, kažkur čia turėtų būti... Staiga prieš mergaitės akis atsirado mažytis, jaukus kambariukas, apie kurį buvo pagalvojusi geltonplaukė.
- Koks jis gražus ir jaukuuuus, - tyliai sau panosėje sumurmėjo vienuolikmetė.
Švilpė įėjo į gražų kambarėlį ir atsisėdo ant vieno iš minkšto krėslo stovėjusio rastame kambaryje. Manau čia bus puikuu
-
Puikios nuotaikos, Sabrina vėl vaikštinėjo burtų ir kerėjimo mokyklos patalpose, tik čia, ji jautėsi kaip namie. Mergina ėjo su savo ilga, juoda ir aptemta suknele, o mokyklos darbuotojai žiūrėjo į ją kaip į karalienę. Atėjusi iki savo jaukaus, unikalaus kambariuko, vėl nutarė paskaityti knygą, ir pagalvoti kaip galėtų pravesti mokiniams naujas pamokas, vis dėl to, ji buvo nauja profesorė, o kartais jos keistas poelgis išgąsdindavo vaikus, na, bent jau išgąsdindavo praeitame miestelyje. Užėjusi į kambariuką, į nieką nežiūrėjo, o tik krito į didelę, juodą sofutę. Atsigulusi, atsivertė savo knygą apie raganų istoriją. Skaitinėjusi, pajuto, jog yra ne viena. Atsisukusi į krėslą, pamatė, mielą, šviesiaplaukę mergaitę. Sabrina šyptelėjusi, atsistojo ir prakalbo:
- Sveikute, aš Sabrina, Sabrina Spellman, būsiu tavo ir kitų mokinių naujoji kerėjimo profesorė, tikiuosi sutarsime, nes aš labai, labai... nemėgstu blogų vaikučių. - Šiek tiek šiurpokai, tarė ji.
Tikiuosi ji nepagalvojo, kad aš kažkokia keistuolė.. ach, jau jaučiu, kad ji bus gera mokinė.
- Na, tai kaip Hogvartse? Ateisi į mano pamokas? - Dar kartą paklausė ji.
-
Švilpė, sėdėjusi ant krėslo, nutarė išsitraukti knygą, kurią buvo pasiėmusi iš Hogvartso bibliotekos. Knygos pavadinimas buvo ,,Vandeniniai augalai ir jų ypatybės". Turėtų būti įdomu!!!
Po maždaug dešimties minučių skaitymo geltonplaukė nebebuvo viena unikaliame kambariuke. Kartu su Michelle buvo mergaitė moteris. Dvylikametė šiek tiek išsigando, nes pagalvojo, kad ji čia negalėjo būti. Nu, bet pagalvok, jei nebūtum galėjus čia ateiti, būtų kažkoks ženklas pranešantis tai. Ai nu jo, gerai sakai!
Trumpam pasišnekėjusi su savimi antrakursė jau norėjo stotis ir eiti iš šio kambariuko. Deja, buvo per vėlu. Ja pastebėjo ir net užkalbino. Pala, ji profesorė?! Nedaryk nesąmonių Michelle!
- Sveiki! Aš esu Michellė Rivera. Esu antrakursė ir tikrai ateisiu į jūsų pamokas, - nusišypsojo italė.
- Man Hogvartse labai patinka, o jums? - mandagiai paklausė mergaitė.
-
Dori ėjo paskui Alaną, kuris ją vedė į kambarį iki pareikalavimo. Šitą vietą mergaitė jau gerai žinojo iš visų mokinių. Buvo linkusi landžioti po įvairias pilies vietas, tačiau kambaryje iki pareikalavimo nesilankė dar nei karto.
- Žinai, aš nesu buvusi kambaryje iki pareikalavimo, - pripažino trylikmetė. - Keista, ar ne?
Draugai atsidūrė jaukiame kambarėlyje. Jis buvo apvalus. Aplink daug kas buvo ryškiai raudonos spalvos. Dori įsivaizdavo, kad kažkaip panašiai turėtų atrodyti Grifų Gūžtos kambarys. Tikriausiai taip ši vieta atrodo dėl to, kad šiandien aš sugalvojau pasveikinti Alaną. Mendel galvojo, kad jam turėtų būtų gražu. Nors tikra dėl to nebuvo.
Kambarėlyje stūksojo dvivietė sofa ir apvalus stalelis. Trečiakursė ant to stalelio numetė savo kuprinę. Nežinojo, sveikinti dabar ar kai vaikai suras šluotą. Nusprendė, kad tegul Alanas parodo jai šluotą, tačiau prieš užsiimant su ja ji berniuką pasveikins.
- Alanai, o kur tu padėjai tą šluotą?
Tik to paklausus prie sienos atsidūrė didžiulė didžiulė spinta.
- Na, žinai. Keistas kambarys, - išplėtusi akis pasakė. - Beje. Aš irgi turiu žiurkę, - nusišypsojo ir iš kišenės išsitraukė pliką peliuką. - Čia yra plikoji naminė žiurkė. Ją man padovanojo tas keistuolis Juzefas, kuris sakė, kad tu pasakei Auriui, jog man patiko tavo žiurkė, ir Auris pakuždėjo tai tam plikiui. Gali patikėti? Jo vardas Maksas, - Mendel paleido peliuką ant sofos.
-
Draugai priėjo kambarį iki pareikalavimo ir keletą kartų praėję pro sieną su gobelenu pateko vidun. Alanas nustebo, mat kai jis čia buvo atėjęs slėpti šluotos kambarys atrodė visai kitaip.
- Oho, jis dabar beveik kaip Grifų gūžtos bendrojo kambario mini versija. - Nusišypsojo jis ir klestelėjo ant sofos.
- Šiaip niekada nebūčiau sumąstęs čia slėpti šluotos, bet dar rudenį su Henrieta darėme jai sapnų gaudyklę dėl Vendigo. Ji sugalvojo, jog galėtume čia tai padaryti ir nekristi niekam į akis. O paskui, kai aš radau šluotą pagalvojau, jog nėra geresnės slaptavietės už šią. Tik dabar nematau spintos, kurioje yra šluota. Kambarys atrodo visai kitaip, nei tada, kai aš čia buvau. - Bet Dori paklausus apie šluota toji spinta ėmė ir atsirado kambaryje.
- Oho, nuostabi magija ar ne? Tikrai ypatingas kambarys. Kai čia buvau, kambarys atrodė milžiniškas, pilnas spintų ir daiktų. O į šią aš ir įgrūdau šluotą. - Bet jos traukti Alanas neskubėjo. Mat Dori parodė jam savo augintinį.
- Geras. Tikrai sakiau apie tai Auriui. Koks mielas žiurkiukas. - Nusišypsojo jis. Norėjo dar paklausti apie tą susitikimą su Juzefu , bet pagalvojo kad gal vėliau.
- Būtų įdomu juos supažindinti. - Pasakė jis ir Iš kišenės išsiėmė Judį, kuris jau buvo kiek ūgtelėjęs. Jis irgi paleido gyvūnėlį ant sofos ir ėmė juos stebėti, kad nesusipeštų.
-
Regis, Maksas buvo draugiškas su Alano žiurkiuku. Vis dėlto pas Juzefą augo dar su dvidešimt žiurkių. Maksas buvo nemaža žiurkė, nes kai Dori ją gavo dovanų, ši jau buvo suaugusi, nors ir jauna.
- Eee... Alanai, - kreipėsi mergaitė. - Aš nepamiršau, kad šiandien tavo gimtadienis, - nusišypsojo.
Išvykos į Kiauliasodį metu Dori pamatė labai įdomų dalykėlį, kuris vadinosi rašiūnas. Rašiūnai esti tik poromis. Vieną rašiūną turi vienas žmogus, kitą - kitas. Tai yra nedidelis įrėmintas paveikslėlis, tačiau tuščias. Kai žmogus parašo tekstą savo rašiūne, rašiūne porininke tas tekstas atsiranda ir būna tol, kol kitas nepradeda rašyti atsakymo. Taip galima susirašinėti su kitu žmogumi esant visiškai skirtingose vietose. Žinoma, šitas rašiūnas nebuvo brangus. Tai kaip vaikiškas žaislas. Mendel pinigų jau nebeturėjo, bet sugebėjo parduoti likusias šokoladines varles kažkokiam pirmakursiui ir taip prasimanė bent kiek pinigėlio. Tikroji Dori mama kažką minėjo apie banko sąskaitą Gringotse. Žaliaplaukė labai laukė tos akimirkos.
Rašiūnų rėmelių spalvą Mendel išrinko oranžinę. Supakavo rašiūnus į dovanų popierių, kurį nugvelbė pasiknisusi vienos miegamojo draugės daiktuose. Tiesą pasakius, galvojo pavogti Alanui saldumynų, tačiau žinojo, kad grifui tai nepatiktų, todėl nusprendė to nedaryti. Žinoma, saldumynų nuėjusi į Devynių medų parduotuvę pati sau prisivogė sočiai. Gal ir juos parduoti, mintyse pagalvojo.
- Taigi, sveikinu tave, - garsiai tarė įteikdama dovanėlę, kurią išėmė iš kuprinės. - Čia yra rašiūnai. Galėsi duoti kažkokiam draugui ir susirašinėti.
Aišku, jeigu duosi Robertai, aš tave nudėsiu, pridūrė galvoje.
Tuomet klastuolė iš kuprinės ištraukė stiklinį butelį moliūgų sulčių ir du puodelius bei pintinę pyragėlių su plikytu kremu. Šituos su malonumu davė elfai ir dar sakė kuprinę paskui atnešt išvalyti, todėl trylikmetė tikrai nesijauti padariusi ką nors negero.
Mendel jautėsi šiek tiek nesmagiai, mat Alano dovana, kurią mergaitė gavo savo gimtadienio proga, buvo daug ištaigingesnė, tačiau Dori nelabai mokėjo nei daryti kokių nors rankdarbių, nei piešti, o kišenėse švilpė vėjai.
-
Širdį užplūdo džiaugsmas ir jis išsišiepė iki ausų. Pasijuto labai laimingas ir kažkokia šluota, kurios atėjo parodyti Dori nukeliavo kažkur į antrą planą.
Judis Riešutas mikliai užuodęs pyragėlius nukurnėjo jų pusėn, Bet Senkleris jį sugavo ir įsidėjo į kišenę.
- Labai ačiū. Aš ir nesitikėjau. Aš pamiršau, kad šiandien mano gimtadienis. - Kažkodėl visi namiškiai atrodo jį pamiršo. Net ir Auris.
Alanas ir neabejojo kam norėtų duoti savo rašiūną. Todėl pasakė.
- Norėčiau vieną duoti tau. Žinai, vasarą, na net neaišku kur tu būsi. Jei reiktų skubiai susirašyti ar ką. O pelėdos laukti juk reikėtų. O ant jo bus galima greit parašyti ir gauti atsakymą. - Be to panorėjus susitikti... O tai nutikdavo labai dažnai. Nereikės jos ieškoti per visą pilį. Arba nereikės laukti prie Klastūnyno bendrojo kambario. Užteks tik parašyti ir viskas.
Taigi, jis išvyniojo rašiūnus ir vieną ištiesė Dori.
- Imk. - Pasakė. Nuo veido vis nenyko šypsena.
-
Alanas išsišiepė iki ausų, o tai buvo geras ženklas. Dori taip pat atsakė šypsena.
- Pamiršai? - nustebo. - Juokauji!
Žaliaplaukė negalėjo patikėti, kad kažkas iš Senklerių galėtų užmiršti savo gimtadienį, nes įsivaizdavo, kad tą ypatingą dieną jau nuo pat ryto gimtuvininkas būna užkrautas šūsniais brangių dovanų. Nejaugi tėvai ir Auris jo dar nepasveikino? Tuomet galbūt ruošia kažkokią ištaigingą staigmeną antrojoje dienos pusėje?
- Ačiū, - padėkojo Dori ir nurimo supratusi, kad Alanas nepuls susirašinėti su Roberta.
Mintyse ėmė lėkti vaizdiniai, kaip Dori guli lovoje Klastūnyno mergaičių miegajame ir prieš miegą rašosi su Alanu. Bet ką. Po kelis žodis. Apie tai pagalvojusi trylikmetė sukikeno.
Alanas jau buvo susipakavęs savo pelę, tačiau Maksas kažkur pasidėjo, bet tą akimirką tai klastuolei nelabai rūpėjo. Žiurkiukas jai patiko, tačiau bent kol kas nebuvo toks brangus kaip Džo. Be to, Juzefas tų pelių turi visą tuntą, todėl esant reikalui tikrai galėtų parūpinti kitą. Visai tu beširdė, mintyse pagalvojo. Prisiminė, kad Džo buvo pamiršusi kelias dienas ir palikusi jį kankintis lagamine.
Dori klestelėjo ant sofos ir pripildė stiklines moliūgų sulčių. Atsikandusi pyragėlio vis tik paklausė:
- Kaip galėjai pamiršti savo gimtadienį? Juk tu Senkleris. Galvojau, tokia dieną nuo pat ryto tavęs pelėdos nepaliks ramybėje.
-
Nuotaika buvo tiesiog puiki. Alanas sėdėjo šalia Dori, kirto pyragėlį, o ant stalo stovėjo stiklinė su sultimis.
- Nežinau. Aš nesu labai populiarus Senkleris. - Pasakė abejingai. Nors dėl Aurio ir mamos buvo liūdnoka. Alanas nežinojo, kad pusbrolis ir mama norėjo pasveikinti jį kitą dieną, sužinos apie tai vėliau.
- Koks skirtumas. - Dar pridūrė. Truputį savo pyragėlio įtrupino Judžiui Riešutui, kuris krebždėjo kišenėje. Ten tuojau pat pasidarė ramu.
Jam labai knietėjo išbandyti rašiūną, todėl paėmė jį, iš kitos apsiausto kišenės išsitraukė tušinuką ir parašė jame.
Laaabai ačiū! Viskas tiesiog super.
Dar pripiešė išsiviepusį veidą. O tada paklausė.
- O kur Maksas pradingo? Nematau jo ant sofos. Ar jis moka savo vardą ar į jį atsišaukia? Tikriausiai dar ne? Jei neseniai jį turi.
-
- Populiarus Senkleris? - pakalė antakį mergaitė. - Džiaukis, kad tu išvis esi Senkleris, - nusijuokė. - Ne taip, kaip aš, kažkokia negirdėta Mendel, - vis dar juokėsi.
Alanas parašė rašiūne. Dori pasiėmė savąjį ir netrukus jame atsirado draugo rašyti žodžiai bei piešta grimasa. Mendel nusišypsojo, paėmė iš grifo tušinuką ir atrašė:
Tikiuosi, kad veiks ilgiau nei savaitę.
Ir nupiešė besijuokiantį veiduką.
- Nežinau, kur ta mano pelė, - gūžtelėjo pečiais. - Tegu kuičiasi.
Kažkaip kuo toliau, tuo labiau Dori jautė, jog Maksas jai nėra toks svarbus kaip voras, tačiau per daug nesuko dėl to galvos. Tačiau nenorėjo, kad Alanas galvotų, jog žiurkiukas mergaitei visai nerūpėjo, todėl pridūrė:
- Dar nemoka, tačiau jis mėgsta taip pasibastyti. Aš jį paleidžiu. Jis niekur nedings, - patikino, nors iš tiesų visiškai nebuvo dėl to tikra.
Žaliaplaukę apėmė malonus tingulys. Ji pagalvojo, kad tai turbūt pati ramiausia vieta, kurioje jai teko būti su Alanu. Juk jie visada kaip du našlaitėliai turi glaustis ant kokių nors suoliukų koridoriuose ar kažkokiuose sandėliukuose. O čia buvo taip jauku. Gražus kambarys, patogi sofa.
- Žinai, kaip būtų smagu, jeigu mokytumėmės viename koledže, - pasakė ir užsisvajojo.
Tikrai, jiedu su Alanu galėtų kiekvieną vakarą praleisti jaukiai prie židinio ant minkštų sofučių ir foteliukų. Kita vertus, ar jie vienas kitam nepabostų nuo ištisinio bendravimo? Na, Dori tai Alanas tikrai nepabostų, bet kaip mergaitė jam? Mokymasis atskiruose koledžuose turėjo ir privalumų. Būdavo smagu vienas kito ieškoti, o atsisveikinus vakare klastuolė taip pasiilgdavo Alano. Atrodydavo, kad į skirtingus pasaulio kraštus jie keliauja mažiausiai metams.
- Galėsime dažniau čia ateiti, - pasakė.
Pasidarė taip gera ir ramu, kad Dori nejučiom padėjo Alanui galvą ant peties ir užsimerkė. Pasėdėjusi taip kelias minutes ir pradėjusi jausti nuo berniuko kūno sklindančią šilumą jį susizgribo ir susigėdusi tiesiog šoko nuo sofos.
- Taip kaip ten su ta šluota? - staigiai paklausė, o žandai buvo vos vos paraudę. - Gal nori sulčių? - stengėsi nukreipti dėmesį.
Paduodama Alanui stiklinę sugebėjo aplieti jam kelnes.
- Oi, - tarstelėjo.
-
Apie populiarius Senklerius ar dar kažką panašaus dabar jis visiškai netroško kalbėti. Taigi nieko ir nebeatsakė ta tema. Tada perskaitė savo rašiūne atsiradusį tekstą ir pasakė.
- Manau, kad veiks kur kas ilgiau. - Tikėjosi, kad tikrai veiks ir kad jie galės dar ilgai susirašinėti. Dori pasakė, kad Maksas dažnai klaidžioja. Na, pyragėliai jį tikrai privilios. Pagalvojo jis. Kada nors tikrai išlys juos užuodęs.
- Tikrai būtų smagu mokytis viename koledže. - Pasakė. Jau daug kartų apie tai galvojo. Kartais dar pasvarstydavo apie paslapčių kambaryje Salazaro Klastuolio pasakytus žodžius. Kad jų draugystė netruks ilgai, nes jie priklauso skirtingoms pusėms. Ką tas senis išmano? Kaip visada piktinosi jis.
- Žinai, dabar galima sakyti, kad turime savo bendrąjį kambarį. - Linksmai pridūrė. Vieta buvo išties jauki. Alanas sėdėjo patogiai atsirėmęs į sofos atlošą. O kai Dori paguldė galvą jam ant peties į širdį atslinko visiška ramybė. Kažkokia idilė supo juos abu. Alanas panoro paglostyti jos plaukus. Norėjo šitaip sėdėti ilgai, o jo pirštai klajotų jos plaukų sruogose. O jeigu ji tada supyktų ir paklaustų ką aš čia dabar išdarinėju? Kurį laiką tarp jų tvyrojo tyla. Bet ne ta nejauki, ji buvo rami, ir tiesiog nereikėjo kalbėtis. Ir staiga viskas dingo.
Dori staigiai pašoko iš vietos. Alanas atsitokėjo iš savo svajų. Pajuto, kad veidas kaista.
- Ką tokio? - paklausė, mat visai pamiršo tą šluotą.
- Kokią dar šluo... Ai tą... Tai gerai taip tuojau parodysiu. - Bėrė jis greitakalbe. Sulčių dabar visiškai nesinorėjo, bet jis tik linktelėjo ir ji per skubėjimą apipylė jam kelius.
- Kad tave... - Tyliai pasakė ir išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę.
- Tergeo. - Skubiai panaikino sultis.
Prieš kelias sekundes sklandžiusios ramybės neliko nė ženklo. Taip keistai Senkleris jautėsi pirmą kartą. Norėjo, kad ta nuostabi akimirka sugrįžtų ir kartu troško sprukti.
Jis perėjo per kambarį, atlapojo spintos duris ir ištraukė tą šluotą. Ji buvo visa išbraižyta keistais simboliais. Susikertančiomis linijomis, kažkokiomis figūromis.
- Štai ji. - Pasakė, nors ir taip buvo aišku.
-
Dori buvo siaubingai gėda. Kurių galų ji padėjo galvą ant Alano peties? Ką dabar grifas pagalvos? Jis atrodė irgi pasimetęs. O jeigu jam šitas klastuolės veiksmas labai nepatiko? O jeigu jis įsimylėjęs Robertą ir dabar nebenorės su Mendel bendrauti, nes galvos, kad jis jai patinka?
Grifas išvalė išsipylusias sultis. Kambariuke pasijuto kažkokia keista sumaištis, bet, regis, abu draugai bandė elgtis kaip niekur nieko. Galiausiai Alanas iš spintos ištraukė šluotą. Tuo pačiu metu žaliaplaukė pamatė palei spintą lakstančią žiurkę.
- Maksai! - sušuko ir pribėgo prie pelės.
Ši, regis, dar bandė sprukti, tačiau Mendel greit pasilenkė ir čiupo augintinį.
- Kur čia bastaisi? Ir dar bėga jis nuo manęs, - pyktelėjusi įsimetė žiurkiuką į kišenę.
Kartais ta pelė Mendel užknisdavo. Tikrai.
Dori paėmė iš Senklerio šluotą ir visa sumaištis dingo. Mergaitė suraukė antakius ir ėmė apžiūrinėti šluotkotį. Ant jos buvo išraižyta daug kažkokių simbolių, tačiau Dori niekaip negalėtų pasakyti, ką jie reiškė.
- Manai, ši šluota tikrai Aurio? - paklausė. Jau nuo to vakaro Kiauliasodyje, kai mergaitė apie ją sužinojo, ji labai abejojo, kad šluota galėtų būti apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus. - Net jei ir taip, o jeigu... o jeigu ji užkeikta juodaja magija? Galbūt Auris gavo užduotį ją atkeikti, - svarstydama variantus žvilgtelėjo į Alaną. - Kaip manai, ar ji mus kažkur nuskraidintų?
-
Šluota atrodo truputį pataisė padėtį. Bent jau buvo galima elgtis taip, lyg niekur nieko. Bet Alanui dabar ji rūpėjo mažiausiai. Vaikinukas vis dar skendėjo tose mintyse, kurios buvo užplūdusios per tas kelias ramybės kupinas minutes. O jeigu būčiau išdrįsęs pasielgti kaip norėjau? Kas tada būtų nutikę? Aišku čia yra du variantai arba vienas, arba kitas. Bet o jeigu ji būtų supykusi? Bet gi pati padėjo galvą man ant peties. Bet kaip kartais sakydavo jo draugas Jokūbas, kuris buvo vyresnis už Senklerį trejetu metelių. Tų mergiočių nesuprasi. Tu manai vieną, o jos išvis kitaip galvoja. O Jokūbo posakiais ir nuomone Alanas kliovėsi.
- EEE... - Nutęsė raudonplaukis. Ką ji ten sakė apie tą šluotą?
- Tai bet kam tada Auris atėjo į sandėlį jos ieškoti? Tai yra ne jos ieškoti, o kažko rasti? Nu vienu žodžiu supranti. Aišku aš nežinau, gal ji riogsojo sandėliuke jau šimtas metų ir aš atradau kažkieno kaip nors užburtą šluotą. Bet abejočiau tokiu dalyku. Būtų įdomu pabandyti su ja pakilti. - Jei pasiūlysiu skristi, tai Dori tikriausiai sutiks. Beveik visada įsivelia su manimi į visokius nutikimus.
- Aš norėčiau pabandyti su ja skristi. Nors sveikas protas sako to nedaryti.
-
Regis, Alanas vis dar buvo šiek tiek pasimetęs. Dori knietėjo sužinoti, ką draugas galvojo, tačiau dabar protingiausia buvo visą dėmesį sutelkti į šluotą.
- Auris yra apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, - pasakė Dori. - Nemanai, kad daiktą, kurį jis ten paslėpė, būtų užkerėjęs taip, kad kiti taip lengvai nerastų?
Apie tai žaliaplaukė jau buvo nemažai galvojusi. Ji tikrai netikėjo, kad transporto priemonė yra vyresniojo Senklerio.
- Man atrodo realiau, kad ji ten išties riogsojo šimtą metų, - nusišypsojo trečiakursė. - Bet žinai, bet kuriuo atveju tai yra įdomu, ar ne? Ji tikrai nepaprasta.
Grifas pradėjo kažką užsiminti apie skridimą. Per Mendel kūną perėjo malonūs virpuliukai. Ar laukė dar vienas nuotykis?
- Tai žinoma, kad bandykime! - pritarė mergaitė. - Būtinai! Juk jeigu ji Aurio, tai mes jį šnipinėsime, o jeigu ne jo, vis tiek smalsu, - sukikeno.
Dori padėjo šluotą ant žemės ir paruošusi delną įsakmiai tarė:
- Op!
Tačiau šluota - nei krust.
- Nesupratau? - susiraukė trylikmetė. - Op! Aš pasakiau OP! - jau susinervinusi suriko.
Ta šluota, ji nei neketino pajudėti. Dori ją nestipriai paspyrė.
- Nesąmonė. Ar tik nebus žaislinė? - ėmė svarstyti, nors į žaislinę ji tikrai nebuvo panaši. - Pabandyk tu, - pasiūlė draugui.
-
- Žinai, gal Auris ir atrodo kaip rimtas žmogus, bet kartais pridirba nežinia ko. Aš manau, kad jis net negalvojo, kad kas nors ims, ateis į sandėliuką, ras šluotą ir pabandys ją užkerėti taip, kad ji parodytų kokius nors kerus. Jis galvojo, kad ją puikiai ir saugiai čia paliko. Bent jau man taip atrodo. Bet žinoma gali ir kitaip būti. Aš visai mielai tapčiau žmogumi, atradusiu šimtą metų išgulėjusią keistą užkerėtą šluotą. - Nusišypsojo Senkleris.
Skristi Dori žinoma sutiko, O Alanas ir nemanė, kad kitaip galėtų būti. Mudviems dažnai trūksta proto balso. Pagalvojo ir vėl nusišypsojo. Jis stebėjo, kaip draugė bando priversti šluotą atsirasti jos rankoje, bet toji gulėjo ir tiek.
- Keista. - Pasakė Alanas. Tada pakėlė šluotkotį.
- Ką gi, pabandysiu tiesiog kilti ir viskas. Jei kas atsitiktų, Visi mano eskizai, piešiniai ir gyvūnai atitenka tau. - Pasakė tai su šypsena ir apžergęs šluotą atsispyrė nuo žemės.
Bet galėjo spirtis kiek patinka, nes šluota nė krust.
- Žinai, gal tikrai koks senas ražas ir tiek. - Jis atrėmė ją į sieną ir klestelėjo ant sofos.
- Kažkokia nesąmonė. - Pasakė.
-
- Na, tu Aurį geriau pažįsti nei aš, - gūžtelėjo pečiais. - Man jis atrodo labai jau rimtas žmogus, nors šiaip gi žinau, kad nėra toks visiškas rimtuolis, ypač po to karto, kai užtikome jį ir Juzefą besimėgaujant tauriuoju gėrimu, - nusijuokė.
Raudonplaukis perėmė šluotą.
- Eik jau, ką tu čia šneki! - draugiškai kumštelėjo grifui į petį. - Duosiu aš tau eskizus, - nusijuokė. - Nieko tau neatsitiks!
Tačiau po to pasakymo Dori širdis dunksėjo stipriau, bet ilgai jaudintis neteko. Su šluota nepavyko pakilti ir Alanui. Vieną akimirką Mendel pagalvojo, kad jeigu mokiniai skris šia šluota, tai bus dar arčiau vienas prie kito nei tada, kai skrido ant hipogrifo nugaros. Tai įsivaizdavus Mendel kūnu perbėgo malonūs šiurpuliukai, tačiau tuo pačiu apie save priminė realybė: ta šluota neveikia. Dori ir vėl ją paėmė į rankas, apžiūrinėjo.
- Tikrai nesąmonė, - pritarė. - Bet... bet ji atrodo gera. Kokybiška ir tvirta. Dar tie raižiniai... Tai tikrai ne šiaip koks šluotraižis, - žaliaplaukė prikando lūpą.
Mergaitė padėjo šluotą ant žemės ir nutaikė į ją burtų lazdelę.
- Winggardium leviosa.
Šluota, viena pati, pakilo. Ir leidosi valdoma Dori. Ilgai klastuolė nežaidė, nuleido ją atgal ant žemės.
- Gerai. Šita šluota pasiduoda kerams, tačiau nesileidžia, kad su ja kažkas skirstų. Po velnių, kodėl? Ką reikia daryti, kad ji mums pasiduotų?
-
Alanas sėdėjo ir žiūrėjo kaip Dori varinėja tą šluotražį. Pats neišmąstė nieko doro. Kas neleidžia tai šluotai pakelti žmogaus į orą? Kodėl ji išraižyta tais simboliais? Tų klausimų kilo daug, o atsakymų buvo nulis.
- Matau tik vieną dalyką, ką mes galim padaryti. Reikia eiti į biblioteką ir paskaityti apie šluotas, kerus, kuriais jos gali būti užburtos. Nes aš tai tikrai nežinau kas tai per reikalas, kodėl ji neveikia. - Šiaip imtų ir pasiklaustų pusbrolio, bet negalėjo dabar to padaryti. Mat kaip tik ir manė, kad tai jo darbas. Kad jis užkerėjo tą šluotą ir paslėpė sandėliuke.
- Kol kas tikriausiai įgrūskim ją atgal į spintą ir tegul ten guli, kol kažką išsiaiškinsime. - Jis įsipylė sulčių į stiklinę ir atsigėrė. Mintys vėl nuklydo visai ne prie tos šluotos. O prie Dori ir visko, kas šiandien dėjosi.
- Žinai, aš tau norėjau pasakyti kad... - Jis nutilo.
- Kad visai mums gerai pasibaigė, galėjo gi tai būti koks rimtas prakeikimas, sužeisti mus. - Išpoškino visai ne tai, ką išties norėjo pasakyti.
-
Kai Alanas prakalbo apie biblioteką, Dori viduje kažkas sukirbėjo. Ji prisiminė, kaip anksčiau mėgdavo skaityti, na, kol dar gyveno su netikrais savo tėvais žiobarais, ir kaip kiekvieną kartą apsilankiusi Hogvartso bibliotekoje sau sakydavo, kad ras laisvą minutėlę ir ateis paskaityti.
Prisiminė, kaip su Meg ieškojo tenais informacijos apie fanagetus. Tačiau dabar šitie prisiminimai buvo be galo toli ir jeigu kas nors Mendel paklaustų, ar ji mėgsta skaityti, ji nedvejodama atsakytų, kad ne. Ak, kaip viskas keičiasi, mintyse pagalvojo trylikmetė. Bibliotekoje žaliaplaukė buvo tikriausiai tada, kai su Henrieta kalbėjosi apie demonus.
- Gerai, galėsim nueiti, - sutiko ir įdėjo šluotą atgal į spintą.
Dori taip pat klestelėjo ant sofos. Alanas prabilo. Norėjo kažką sakyti, bet... bet nepabaigė. Į galą visai kažką nuskiedė. Klastuolei sudunksėjo širdis. Ar yra kažkas svarbaus, ko Alanas jai nesako? Galbūt susiję su ta pačia šluota? Galbūt raudonplaukiui gresia koks nors pavojus?
- Ar viskas gerai? - susirūpinusiu žvilgsniu į draugą pažiūrėjo mergaitė.
-
Taigi buvo nutarta, kad informacijos jie eis ieškoti į biblioteką. O ką daugiau daryti? Alanas tikrai manė, jog mokyklos biblioteka jiems pateiks visus atsakymus kas ir kaip yra su ta šluota.
- Tai nieko, o kas negerai? Viskas gerai. - Pasakė jis. Apie savo jausmus kalbėti dabar jis netroško ir net nežinojo kaip pradėti ir išvis... Todėl nusuko temą visai kiton pusėn.
- Bet žinok jeigu čia tikrai Aurio šluota, tai jis pasius. Žiauriai pasius. Tikrai nori į tai veltis? - O jeigu čia tikrai koks naujas atradimas? Jeigu ji rimtai ten gulėjo daugybę metų? Ką gi ir vienaip ir kitaip buvo įdomu. Šluota čia tikrai galės ilgai gulėti, niekas jos čia neaptiks. O jeigu Auris rimtai paliko ją sandėliuke, tai buvo visai išsiblaškęs. Aš jo vietoj tokių nesąmonių nebūčiau daręs nors... Ką čia gali žinoti.
-
Alanas ir vėl atrodė šiek tiek pasimetęs, tačiau tas pasimetimas pasirodė esąs kažkoks jaukus. Mendel netyčiom sukikeno. Pasijuto taip, tartum Alanas jaustų jai kažkokią simpatiją. Mergaitės širdį aplankė labai malonus jausmas.
- Tikrai noriu į tai veltis, - besišypsodama atsakė žaliaplaukė. - Tegul siunta tas Auris. Bet ir mes ne pėsti, ar ne? - mirktelėjo.
Dori norėjo ir vėl atsiremti į grifą kaip ir prieš tai, tačiau nebedrįso. Dar spėsiu, mintyse pagalvojo ji. Tylėdama ji suvalgė pyragėlį ir atsigėrė sulčių. Tačiau tyla nebuvo nejauki. Jautėsi ramuma.
Galiausiai Mendel sutvarkė stalą, susipakavo visus daiktus ir atsistojo.
- Tai ką, bendraamži Senkleri, - nusišypsojo draugui. - Kviečiu jus kišti snapą laukan.
-
- Ir teisingai, tegu pasiunta tas Auris. Žinos kaip daryti visokias nesąmones. Kitą kartą tegul susirandą geresnę slėptuvę savo šlamštui. - Pasakė jis. Na gal reikėjo pabandyti kaip nors atkalbėti Dori, bet... Pirma, jis žinojo, kad nieko neišdegs. Antra. Turėjo viską išsiaiškinti ir taškas.
Kambarėlį apgobė jauki ir rami tyla. Jie sėdėjo sau ir valgė. Paskui Dori ėmė tvarkytis. O išgirdęs jos kvietimą eiti laukan jis nusišypsojo ir atsikėlęs nuo sofos išėjo iš kambario iki pareikalavimo.
Puiki diena. Pamanė. Tikėjosi, kad dar bus daug tokių mielų gražių akimirkų.
- Puikūs metai. Turime beveik savo hipogrifą ir savo bendrąjį kambarį. - Pasakė Alanas. Jautėsi laimingas. Reikės nupiešti ką nors. Dar nežinojo ką norėtų, bet kai prisės tai padaryti vaizdas iškils mintyse ir tada reikės jį perteikti.
Jie nuėjo savais keliais, o kambarys liko tuščias ir vėl laukė naujų pageidavimų.
-
Alanui patiko šitas kambarėlis. Tik jei pirmą kartą čia apsilankius jis priminė Grifiukų bendrąjį kambarį, tai dabar turėjo panašumo ir į jo koledžo kambarį, ir į Klastūnyno.
Jie su Dori čia ateidavo. Atsinešdavo ko nors skanaus iš virtuvės ir ko nors šilto atsigerti. Taip buvo ir šiandien.
Kambaryje veikdavo viską, kalbėdavo, mokydavosi.
Dabar vaikinas sėdėjo su ja ant sofos. Jis bandė konspektuotis užrašus apie nuodus bei vaistus. Juk reikėjo pasiruošti egzaminams.
- Ir kas iš to, jei vis tiek neišlaikysiu tos nesąmonės. - Pradėjo skųstis jis. Nustojo rašyti. Norėjo trenkti šitą sąsiuvinį ant stalo ir pamiršti.
- Kaip tau pasisekė Nuodų ir vaistų egzaminas? - Paklausė. Nedaug liko, reikėtų juk susirašyti ir pamiršti iki tos dienos, kai prisiminsiu, kad reikia paskaityti tuos užrašus.
-
Jiedu sėdėjo savo slaptoje vietelėje. Šitas kambariukas buvo viena iš tų vietų, kur Dori ir Alanas pabūdavo netrukdomi. Nes visur kitur šmirinėjo tiek kiti mokiniai, tiek profesoriai.
Šiandien tamsiaplaukė jautėsi rami. Nors dar vakar dieną ji rami nebuvo. Vakare miegamajame merginos kalbėjosi apie artėjančias atostogas. Kur jas praleis. Ko norės dovanų Kalėdoms. Ką apskritai veiks per šventes. O ką apie tai galėjo pasakyti Dori? Kad grįš į suknistą vaiknamį? Ta vieta jau pradėjo Mendel šiek tiek užknisti, nors anksčiau ji visai džiaugėsi vaikų namais, ten esančiu pastovumu. Tačiau vis dėlto paauglė nesijautė pilnavertė. Ką ji darys? Šliesis prie Senklerių, o gal prie Juzefo? Bet jeigu Juzefas leis laiką su Walgunu, mintyse pagalvojo. Net Juzefas turi kažkokį artimąjį, su kuriuo gali pabendrauti. Galiausiai - net ne vieną. Tėvus, brolį, Sakurą ir sūnų. Tai kas, kad jis gyvena vienas. Bet jis tikriausiai nėra vienišas. O Dori...
Ir kai miegamajame klastuolės nutilo, o ausis pasiekė ramus jų miego šnopavimas, šešiolikmetė iš lagamino išsitraukė peiliuką ir tyliai jo galiuku pjaustinėjo kairės rankos riešą. Tą akimirką širdį pasiekė ramuma ir ji užmigo.
Dori riešas jau turėjo nemažai žymių. Ir kartais mergina pagalvodavo, o kas, jeigu nepavyks jų išnaikinti? Pora randelių buvo išties ryškūs. Ar ji šito ateityje nesigailės? Tačiau Mendel tiesiog negalėjo sustoti. Pajutus tą vienatvę ir pagalvojus tai, jog ji neturi šeimos ir nei vieno artimojo, šitas veiksmas jai buvo tarsi terapija.
- Naaa, - numykė Dori, kai Alanas paklausė apie egzaminą.
Iš tiesų ji vos išlaikė nuodus ir vaistus, tačiau nenorėjo blogai nuteikti grifo, nors tas egzaminas ir buvo siaubingai suknistas.
- Juk žinai, kad išlaikiau visus egzaminus, - tarė stengdamasi nesigilinti. - Ir tu išlaikysi. Dar daug laiko. Ką veiksim šeštadienį? - norėjo nukreipti temą nuo nuodų ir vaistų.
Kadangi Alanas nustojo konspektuotis užrašus, mergina prisislinko arčiau ir prie jo prisiglaudė. Kairės rankos megztinio rankovę nevalingai patraukė žemyn - dažnai taip darydavo, kai nepasipuošdavo apyranke.
-
Alanas visgi numojo ranka į užrašus ir jie atsidūrė ant staliuko. Ir ten pasiliko pamiršti ilgam laikui.
Vaikinas Patogiai įsitaisė. Jai prisiglaudus užliejo maloni šiluma. Ir mokslai pasislinko dar toliau ir pasiliko kažkur minčių užkabariuose.
- Na taip žinau, kad išlaikei. Bet man tą kvailą egzaminą reikia išlaikyti bent jau taip, kad gaučiau geriau nei tikėtasi. Bet to tiesiog nebus. - Jis truputį padvejojo, bet pagaliau paklausė.
- Kaip manai ar Juzefas galėtų pabandyti man ką nors paaiškinti per kurias nors atostogas? - To žmogaus nematė ištisus metus. Nelabai troško sutikti, bet... Jei jam pavyktų išmokyti Alaną bent jau tiek, kad eliksyrai išeitų bent vidutiniškai, Būtų puiku, tiesiog nuostabu. Alanas negalėjo suprasti kodėl dažniausiai jie gaunasi tiesiog siaubingi. Juk verda tai juos pagal receptą.
- Šeštadienį? Nežinau. - Reikėjo mokytis. Juk VML egzaminai artėjo tiesiog pasiutiškai greitai. Bet jis norėjo pabūti kartu su Dori ir bent kelias valandas paskirti tik sau ir jai. Dabar didelę laiko dalį ir surydavo mokslai.
- O ką norėtum veikti? Gal nori eiti į mišką paslidinėti? - Jau buvo sniego. Artėjo žiemos atostogos. - Ar aš tau pasakojau, kad antrame kurse susipažinau su vienu iš akromantulų? Jis dar buvo mažas. Radau jį užstrigusį po audros, po išverstu medžiu. Aš jį iš ten ištraukiau. Ir mes visai neblogai sutariam. Tie vorai moka kalbėti juk žinai. Kaip tik ketinau jį kada aplankyti. Iš virtuvės paimti gerą gabalą mėsos ir jam nunešti. Kartais žiemą sunku kažką sumedžioti, tai maistas jam pravers. Norėtum jį pamatyti?
-
Dori atsiduso, kai Alanas pasakė, jog neišlaikys egzamino geriau nei tikėtasi. Norėjosi padrąsinti, pasakyti, kad viskas bus gerai, bet Mendel vis tik žinojo, kad taip nebus. Jie abudu su Alanu buvo siaubingi eliksyrų virėjai. Ji žinojo, kad jeigu Alanas nori gerai išlaikyti egzaminą, privalo dirbti išties labai daug.
- Juzefas? - kiek nustebo Mendel, mat paprastai apie plikį jie nebesikalbėdavo. - Taip, manau, kad tikrai padėtų. Žinai, jis juk padėjo ir Gruodei, be to, dabar yra šiek tiek pasikeitęs, kai pradėjo vėl bendrauti su tuo savo sūnumi, na, žinai juk, Walgunu.
Walguną Alanas pažinojo, nes jie abu šiais metais priklausė kvidičo komandai. Tiek apie Juzefą Dori ir Alanas ir tesikalbėjo.
- Tapo rimtesnis ir atsakingesnis, - toliau čiauškė. - Man pasiųsti jam pelėdą? - paklausė. - Akromantulą pamatyti tikrai norėčiau. Bet ar jis mane priims? Girdėjau, kad akromantulai šiaip jau nėra labai draugiški, - nusijuokė.
Slidinėti Dori nelabai norėjo. Šiuo metu vienintelis sportas, į kurį ji koncentravosi, buvo kvidičas. Artėjo rungtynės. Ir jos bus ne su kuo kitu, bet su Grifų Gūžta.
- Gal slidinėjimą atidėkim po rungtynių, gerai? Nebent galim paskraidyti, tačiau aš noriu pailsėti, o ne ruoštis varžyboms. Jau ir taip nežinau, kaip turėsiu žaisti, kai mano priešininkas būsi tu, o dar ir Henrieta su Juzefo sūnumi, - šyptelėjo.
-
Alanui ir pačiam buvo keista, kad paminėjo Juzefą. Bet jeigu visgi jis galėtų padėti... Bet kodėl jis turėtų tai daryti?
Ir visgi tas žmogus jam atrodė toks neperprantamas. Užsiėminėjo su Gruode. Bendravo su Dori, su kuria tikrai neprivalėjo bendrauti. Juk jie nebuvo kokie giminaičiai. O dar ta iškyla. Juk tada tikrai smagu buvo. Kodėl tada jis vežėsi svetimus vaikus paiškylauti, kai neprivalėjo to daryti. Ši jo asmenybės pusė. Ir ta, kuri nužudė žmogų bei kuri įkišo kažkokį siekėją mokinėms atrodė nesuderinamos tarpusavy.
- Na... Na gerai, parašyk. Užsimink, kad jei kada turės laiko, galėtume susitikti. Gal man pačiam jam parašyti. Nežinau. - Artėjo kvidičas. Alanas apie jį labai daug stengėsi negalvoti. Jam labiau rūpėjo VML egzaminai.
- Juk tai tik žaidimas. Pažaisim, pasilinksminsim ir tiek. Juk tam ir yra varžybos. Koks skirtumas, kas laimės. - Pradėjo dėstyti savo mintis apie žaidimą Senkleris.
- O, šitas tai tikrai priims. Jam tik duok ko valgomo ir taps geriausiu draugu pamatysi. Aš ir nesiruošiu eiti į pačią akromantulų tirštumą. Mes turim savo susitikimo vietą. Tie vorai tokie protingi. O šitą pažystų nuo mažumės. Nuo tada, kai jį ištraukiau iš po nuvirtusio medžio. - Vaikinas paėmė Dori už rankos.
- Aišku gerai. Galim šeštadienį pabūti čia ar kur kitur. - Pasakė. Pirštais švelniai glostydamas jos odą.
- Galėsiu pasiimti čia kokius užrašus ir pasimo... - Nutilo per pusę žodžio. Nes užčiuopė jas. Iškilias linijas. Einančias lygiagrečiai viena kitos. Pajuto jas tada, kai panėrė ranką šiek tiek giliau po megztinio rankove.
- Dori, kas čia dabar? - Paklausė. Balse pasijuto jaudulys, norėjo atraitoti tas rankoves iki galo ir pamatyti ką slepia jos oda.
- Kas čia? - Pakartojo vėl.
-
- Gali ir pats, - atsakė. - Jei nori, galiu ir aš. Kaip pasakysi, taip ir padarysiu, - mirktelėjo.
Dori matė, kad Alanas yra susirūpinęs. Tačiau kitaip ir būti negalėjo. Jam artėjo labai svarbūs egzaminai ir jis privalėjo gerai išlaikyti nuodus ir vaistus, o šie jam nesisekė.
- Kvidičas nėra tik žaidimas! - susiraukė. - Na, gal tau ir yra. O man ne. Žaidžiau visose rungtynėse nuo pat antro kurso. Ir juk turi pripažinti, kad neblogai, ar ne? - nesugebėjo sulaikyti prasiveržiančio šypsnio. - Gerai, aš noriu susipažinti su tuo akromantulu, - sutiko.
Ir tada atsitiko kai kas neplanuoto. Kai kas negero. Alanas, glostydamas Dori ranką, pakišo delną po jos megztinio rankove ir pajuto juos... Pajuto randus.
Šešiolikmetė greitai ištraukė ranką. Bet ne taip greitai, kad raudonplaukis nebūtų pajutęs. Kvailė. Kodėl neužsisegei apyrankės, kaltino save mintyse.
Tą akimirką Mendel pašoko. Dešinė ranka saugojo kairę, dabar rankovėje buvo paslėpti net ir pirštai. Susizgribusi, kad per jautriai sureagavo, ji vėl atsisėdo, tačiau šiek tiek tolėliau. Rankas sukryžiavo.
- Nieko, - atsakė ramiu balsu, nors viduje jautėsi sumišusi. - Susižeidžiau per transfigūraciją, - pamelavo prisiminusi, kaip Sakura anksčiau nuolat per šią pamoką susižalodavo rankas.
Galvoje ėmė suktis planai, ką reikės daryti. Galbūt naudoti kažkokias maskuojamas makiažo priemones, patobulintas kerais? Kaip aš galėjau šitaip susimauti, kaip galėjau leisti, kad jis pastebėtų, toliau kaltino save.
Paslapčių nuo Alano Dori neturėjo. Tik šitą. Ji norėjo, kad tai ir toliau liktų jos paslaptimi. Paslaptimi, kurią žino tik pati Dori.
- Tai koks ten to akromantulo vardas? - paklausė. - Gal jau eikim? Tau reikia mokytis. Su tuo akromantulu tu man priminei, kad aš nepadariau magiškų gyvūnų priežiūros namų darbų, - pabandė nusijuokti. - Tai va, aš gal juos padarysiu, tu pasimokysi nuodus ir vaistus, tada vėliau susitiksim? - Dori ir vėl atsistojo, tik šį kartą nepašokdama. Ji norėjo kuo greičiau lėkti iš čia ir apgalvoti, ką darys toliau. Kaip išsisuks.
-
- Gal parašysiu aš. Juk man reikia Juzefo pagalbos. Tai jo ir paprašysiu. - Pasakė. Dėl kvidičo jie gal nelabai sutarė. Bet Alanas to neėmė į galvą.
- Bet juk varžybos skirtos mokiniams prasiblaškyti ir pasilinksminti ar ne. - Tarė. - Aišku. Žaidi puikiai. Aš nieko ir nesakiau dėl to.
Visi pasaulio akromantulai dabar Alanui nerūpėjo. Dori reakcija buvo tokia, kad jis iškart susirūpino dar labiau.
- Tu nurimk gerai? - Pasakė. Ji dabar staiga užsinorėjo skirstytis. O juk tikriausiai jei nebūtų užtikęs tų randų, abu būtų čia sėdėję dar kokį šimtą metų. Dori atrodė išsigandusi. Lyg užtikta darant kažką negero. Arba ką nors slapto.
Pirmas dalykas, kurį norėjo padaryti, tai pasinaudoti kerais. Kurie perplėštų tas rankoves. O tada jis pamatytų viską, ką Dori taip slepia.
- Dori, Tai ne transfigūracijos žaizdos. Aš žinau. Esu tikras. Nori nuo manęs pabėgti? Matau tai. Kas atsitiko? Kaip tu iš tikrųjų susižeidei? - Raudonplaukis ištraukė saugą iš po drabužių. Tą mažutį amuletą, kuris jau taip seniai kabojo ant grandinėlės. Ir kurį nešiojo jau ne vienerius metus.
- Juk tu žinai, kad visada tave palaikysiu. - Tarė. Saugas žvilgėjo vaikinui tarp pirštų.
-
- Parašyk, - nusišypsojo. - Ne, ne, ne. Kvidičas nėra nei linksmybė, nei prasiblaškymas, - nesutiko Dori. - Alanai, tai kur kas daugiau! Nugalėtos rungtynės koledžui reiškia didelę garbę, - garsiai dėstė savo mintis.
O paskui tamsiaplaukės širdį pasiekė kaltė. Regis, Alanas nenutuokė, jog Dori susižeidė pati. Tyčia. Labiausiai kaltės jausmas pasijuto tada, kai vaikinas išsitraukė saugą. Tada Mendel prikando lūpą.
- Nesu tokia silpna, kaip tu galvoji, - pasakė. - Nejau siūlai įvykus bet kokiam menkniekiui tave kviesti? Nieko baisaus neatsitiko, tikrai. Susižeidžiau ir tiek. Užgis. Pamiršk.
Bet ji žinojo, kad jis nepamirš. Ji tiesiog žinojo. Galiausiai, ar pati Dori pamirštų? Ar nesijaudintų, jeigu užčiuoptų ant Alano riešo žaizdą, o jis nenorėtų sakyti, iš kur tai atsirado? Žinoma, Dori dar sugebėtų ir kokių nesamonių prisigalvoti, pavyzdžiui, kad jis ją išdavė su kita mergina ir kad toji pasiuto, jog jis nesutinka oficialiai pristatyti jų santykių, todėl jį apdraskė. Ar panašiai.
Aišku, Alanas taip negalvoja. Dori įtarė, kad grifas tiesiog mano, jog šešiolikmetė kažkur susižeidė ir nenori sakyti, kad jis nesijaudintų. Tačiau viskas yra kur kas sudėtingiau, pasakė sau mintyse. Ir vis dar saugojo savo ranką.
-
- Silpna? - Pratarė. Nerimo bangos kilo vis labiau. Norėjosi atsistoti ir pradėti minti ratais po kambarį. Bet prisivertė sėdėti ramiai.
- Kodėl aš turėčiau taip manyti? Paprasčiausiai. Tiesiog. Man neramu. O tu dar taip keistai reaguoji. Tie randai senoki taip? Spėjo apgyti. - Staiga jam į galvą atėjo viena mintis, tiesiog siaubinga mintis.
- O gal tu taip reaguoji todėl, kad nežinai iš kur jie? - Pradėjo įgarsinti tą mintį, dėl kurios pasidarė dar labiau neramu. O jei tos žaizdos ant jos rankų atsirado staiga? Ir Dori nenori man to sakyti. Juk ir aš nelabai troškau jai aiškinti apie Adriją. Ir tai kaip jis prisikėlė. Nenorėjau, kad jai būtų neramu. Tai gal dabar tas pats vyksta.
- O jei tai tie žmonės, kurie persekiojo tavo mamą. Jeigu tai koks prakeikimas? - Pagaliau pabaigė jai aiškinti apie tai, ką galvojo. Gal ir nebūtų taip sureagavęs, bet ji pati savo elgesiu parodė, kad čia kažkas negerai. Ne kokios paprastos pamokoje gautos žaizdos ar dar kas. O kas nors rimčiau.
-
Dori atsisėdo šalia Alano. Apsikabino jį, bet ranką vis tiek saugojo. Raudonplaukis, regis, ėmė prisigalvoti visai nebūtų dalykų. Dabar be reikalo jaudinsis, pagalvojo mergina mintyse. Tačiau jeigu pasakysiu, kad žaloju save, juk jaudinsis ne ką mažiau. Gal net daugiau, galvoje užbaigė mintį.
- Alanai, - prabilo. - Neprisigalvok. Aš žinau, iš kur tos žaizdelės. Tau tikrai nėra ko nerimauti. Niekas manęs neskriaudė ir joks tai prakeiksmas. Per savo žioplumą susižeidžiau, man gėda ir tiesiog nenoriu apie tai kalbėti, - atsiduso. - Tu geriau galvok apie egzaminus, o ne apie šitą nesąmonę. Tikrai. Nieko čia nėra. Ruoškis egzaminams, galėsim aplankyti akromantulą, o šitą įvykį pamiršk, gerai? Arba leisk man pirmą kartą pabūti užmaršintojos vaidmenyje, - pabandė pajuokauti.
-
- Žaizdelės? - Ji tuos iškilius randelius vadina tiesiog žaizdelėmis? Ne, nurimti Alanas niekaip negebėjo. Gal ir perdėjo manydamas, kad tai koks prakeikimas. bet ką jam galvoti, kai ji taip reaguoja?
Alanas labai nenorėjo pasinaudoti kerais, kurie perplėštų jai rankoves. Nenorėjo šitaip elgtis. Troško gauti atsakymus iš pačios Dori. O ne šitaip. Dabar vaikinas šiek tiek atsitraukė nuo jos. Norėjo žvelgti merginai į akis.
- O tu ar pamirštum, jei aptiktum tai ant mano odos? Žinai, kai apie tai prakalbome pasirodė, kad sužinojau baisiausia tavo paslaptį. Tarytum kas nors būtų sprogę. Kažin ar taip reaguotum, jei būtum tiesiog susižeidusi. Taigi prašau atsakyk ar pamirštum, jei aš taip elgčiausi? - Ar perdedu dabar? Galbūt. Bet man atrodo, kad ne. Ar susipyksime dėl mano klausinėjimų? Galbūt. Galvojo laukdamas Dori atsakymų į jo klausimus.
-
Žinoma, Alanas buvo teisus. Dori tikrai nepamirštų iš nežinia kur atsiradusių randelių ant Alano rankos. Kaip jau prieš tai mąstė, tikriausiai dar ir prisigalvotų neįtikėčiausių dalykų.
- Nepamirščiau, - atsakė ji vaikinui. - Tikrai nepamirščiau. Po velnių, Alanai, tu net nenorėdamas lipi man ant sąžinės! O jeigu tai ir yra mano paslaptis? - žiūrėjo kažkur į tolį. - Jeigu aš pasakysiu, iš kur... - kelioms sekundėms nutilo. - Jeigu tu sužinosi, kas tai yra, tau bus per daug sunku, - tamsiaplaukės akyse pasirodė kelios ašaros, tačiau jos neištryško. - Aš... aš... - užsikirto. - Aš tikrai nenorėjau, kad taip nutiktų! Bet man lengviau! Tada man lengviau! - dabar jau sušuko. - Tu neturėjai to sužinoti! Niekas neturi žinoti! Kokia aš kvaiša, kad nesugebėjau nuslėpti! - dabar jau garsiai kaltino save.
-
Alanas negalėjo tiksliai apibrėžti savo dabartinės būsenos. Jame dabar suvešėjo ne vienas jausmas. Susirūpinimas, jaudulys, noras ją paguosti. Dabar jau jis ją apkabino. Glostė plaukus ir kalbėjo tyliai bei raminamai.
- O gal gerai, kad tai, ką slepi pradėjo aiškėti. Prašau papasakok man. Tau lengviau? Ką turi galvoje. Ar tos žaizdos. Ar tu? - Klausimas taip ir liko nepabaigtas. Mintys Alaną prislėgė kaip reikiant. Vaikinas ėmė galvoti apie tai kaip ji elgėsi pastaraisiais metais. Atrodė išties laiminga. Bet pasirodo, kad gal nebuvo viskas taip neblogai. Ar aš teisingai supratau? Ar dėl tų sužalojimų ant rankos jai lengviau? Gal aš kažką netaip supratau? Mintyse pralėkė Lizdas. Ir tai, kaip jie ten šoko. Tomis akimirkomis Senkleris manė, kad gyvenimas jiems palengvės. Atneš daugiau džiaugsmo. Bet Jų gyvenimo upę, kuri regis pradėjo tekėti nesuvaldoma vaga pristabdė rąstas, kurį reikėjo vėl kažkaip perlipti.
-
Nors neseniai Alanas buvo šiek tiek atsitraukęs nuo Dori, kai ji prisėdo arčiau, dabar vaikinas pats prie jos prisiglaudė, ją guodė.
Jis klausinėjo, tačiau vienas klausimų liko neužbaigtas. Mergina nežinojo, suprato jis ar ne. Ką tamsiaplaukė sau daro. Manė, kad suprato. Tačiau nebuvo tikra. Jai pačiai per sunku buvo tai pasakyti. Galbūt jam taip pat?
- Tiesiog man atrodo taip nesąžininga, kad kiti gali grįžti namo pas tėvus, o aš turiu važiuoti į tą suknistą vaiknamį, - tyliai pasakė Dori. - Anksčiau manęs taip stipriai tai neslėgė, bet dabar slegia. Nežinau, gal todėl, kad po truputį artėja akimirka, kai aš tapsiu visapusiškai už save atsakinga. Žinai, kiti tikriausiai dar gyvens pas tėvus, o jeigu ne, visada galės į juos atsiremti. O aš viena kaip pirštas. Žinau, esi tu ir tavo šeima. Bet be jūsų neturiu daugiau nieko. O jei susipyktume? Nenoriu apie tai galvoti, bet... Ką dar turiu? Juzefą? Nenorėčiau maišytis jam po kojomis. Dabar, kai jis pagaliau gali bendrauti su savo sūnumi, aš jam mažiausiai rūpėsiu, - atsiduso. - Ir tiesiog... Tu pameni, kai Auris man skyrė tą areštą? Rugsėjį? Kai liepė man žiobariškai šveisti tą dulkėtą kabinetą. Vienas valiklis buvo labai stiprus, aš nesidėjau pirštinių, jis pragraužė man odą ir aš... - dabar jau ir Dori užsikirto.
Visa tai kalbėdama ji buvo įkniubusi Alanui į krūtinę. Nedrįso atsitraukti, pažvelgti jam į akis. Nedrįso imti ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad tada pradėjo save žaloti, kad nuo to laiko pjaustosi rankas.
- Ir tiesiog... - vėl prašneko. - Kartais, kai pasidaro sunku... - bandė dėlioti sakinius. - Man tai padeda. Ypač, kai jos, - turėjo omenyje merginas, su kuriomis miega vienoje patalpoje, - pradeda kalbėti apie atostogas, apie savo šeimas... Žinau, kad tai negerai, bet po to aš pasimirštu... Tai mane ramina...
-
Nuaidėję Dori žodžiai skambėjo ir skambėjo mintyse. Kartais, kai pasidaro sunku, man tai padeda. O ne. Tiesiog negali būti. Tiesiog... Negali būti. Jai pasidaro lengviau. Nuo to, kad save žaloja? Nei vienas, nei kitas nesugebėjo to ištarti garsiai. Alanas žinoma prisiminė tą areštą. Pradėjo bandyti prisiminti ar kas pasikeitė nuo to karto. Dabar nesugebėjo kažko atgaminti. Gal todėl, kad šiuo etapu buvo per daug laimingas? Na taip. Susiriejo su puse savo koledžo. Bet tai jam rūpėjo ne per nelyg.
Kurį laiką taip ir pratylėjo tiesiog laikydamas ją glėby. Darėsi šiurpu pagalvojus apie tai, ką išgirdo. Norėjo sulaikyti, kad daugiau niekada Dori taip nedarytų. Bet kaip?
- Dori, - Prabilo kažką norėdamas pasakyti. Bet ir vėl nutilo. Norėjo pasakyti, kad jokios pasaulio problemos nėra pretekstas žalotis. Norėjo pasakyti dar ką nors protingo. Bet juk ji pati tai žino. O gal ne? Gal dabar jai atrodo, kad tas palengvėjimas vertas to, ką ji daro. Nejau jai atrodo, kad taip išspręs viską? O kas bus, jei kada nors ji persistengs?
- Dori, - Pabandė vėl prabilti. - Dori, Tu nesi koks žaisliukas besivoliojantis gatvėje. Kad ir kaip susipyktume mano tėvai, ypač mano mama visada pasirūpintų tavimi. Aš tuo neabejoju. Juk mano namuose praleidai tiek laiko. Aš neabejoju, kad prireikus visada galėtum sugrįžti į namus. Aš netikiu, kad Juzefas numotų į tave ranka. Jūs juk seniai palaikote ryšius. Na taip, jis dabar turi galimybę daugiau laiko leisti su Walgunu. Bet na... Kad ir kaip jo nemėgstu, bet žinai. Jis pasiėmė mus į tą žygį gamtoje ir šiaip. Leido laiką su tavimi. Jam to juk nereikėjo ar ne? Nebuvo kažkokios priežasties, dėl kurios jis taip elgėsi. Nežinau ką jis pats šia tema pasakytų, bet aš netikiu, kad imtų ir pamirštų tave lyg niekur nieko. - Jam suspaudė širdį pagalvojus, kad šie jo žodžiai nublanksta prieš tikrovę. Juk Dori įtėviai, kurie rūpinosi ir pažinojo ją daug ilgiau nei Juzefas ar jo paties tėvai ėmė ir numojo į merginą ranka.
- Žinau, ką dabar pagalvosi apie viską, ką pasakiau. Ar bent manau, kad žinau. Bet gal reiktų pamėginti atsisveikinti su praeitimi? Duoti šansą kitiems žmonėms. Pasistengti jais pasitikėti. Nors tai labai sunku po to, kas tau nutiko. Bet tai, ką dabar darai. Tai niekada tau nepadės. Atneš tik laikiną palengvėjimą. O kas paskui? Dar didesnis savęs graužimas? Dar daugiau niūrių minčių? - Ir kokie žodžiai priverstų ją liautis? Alanas norėjo, kad Dori brangintų save ir kad niekada daugiau nesižalotų.
- Tai jų, tai tavo įtėvių problema. Patikėk prašau, kad neliksi viena ir pamiršta. Niekada. Nedaryk šito, prašau, pasistenk.
-
Dori žinojo ir matė, kad ši situacija Alanui yra ir skaudi, ir svarbi. Vaikinas kalbėjo apie tai, jog ji nėra viena. Kad jo paties tėvai net paaugliams susipykus suteiktų Mendel pagalbą. Kad ir Juzefas jos nepaliktų vienos. Galbūt tai ir buvo tiesa, tačiau faktas liks faktu: Dori neturi šeimos. Ir ji niekada negalės žinoti, kas ir kada sugalvos nusigręžti ir pamiršti ją taip, kaip pamiršo Deoiridh ir Matthew.
Ji norėjo pasakyti Alanui, kad jis nesupras to, ką jaučia mergina. Nesupras, nes pats turi jį mylinčius tėvus. Tačiau nesakė, nes nenorėjo skaudinti. Todėl tik klausėsi ir linksėjo galva, akys šiuo metu buvo prisikaupusios ašarų.
- Gerai. Aš pasistengsiu to nedaryti, - ryžtingai prabilo nusivaliusi nuo skruostų kelias išriedėjusias ašaras.
Bet tik dėl tavęs, pridūrė, tačiau šį kartą ne Alanui, o sau mintyse.
- Gali pažiūrėti, - dabar jau ir vėl garsiai tarė ir atkišo grifui ranką. - Gali atidengti, jeigu to nori. Tu turi teisę tai pamatyti.
-
Alaną vis dar kaustė nerimas ir liūdesys. Ir pyktis ant Dori įtėvių. O dar pagalvojo, kad tokių vaikų pasaulyje yra daug. Tokių, kuriuos pameta ir palieka likimo valei. Tada pažadėjo sau, kad bet kokia kaina taps auroru. O jei nepavyks... O jei nepavyks imsis žiobariškų mokslų. Kurie leistų jam dirbti vaikų namuose ar panašiose vietose. Tokiais darbais norėjo padaryti pasaulį bent kiek gražesniu. Ar gali vienas žmogus ką nors pakeisti? Gal ir ne. Bet jis bent nesėdės ramiai žinodamas koks būna gyvenimas.
Alanas pajuto, kad nenori matyti tų žaizdų. Visai netroško pamatyti, kaip ji save susižalojo. Bet atidengė jos ranką. Nes turėjo žinoti kiek žalos Dori sau padarė.
Žvelgdamas į tuos randelius dar tvirčiau sau prisiekė, kad baigęs mokyklą nesėdės kokiame ministerijos kabinete. O imsis rimtesnio darbo.
Ji pasakė, kad pasistengs to nedaryti. Alanas norėjo tikėti, kad taip ir bus.
- Tu juk žinai, kad tai tau negražins to, ką praradai. - Kalbėjo švelniai, bet tvirtai. - Dori, o jei kada nors, kai neužteks šitų rėžių imtumeisi gilesnių? O jei kada nors persistengtum? Daugiau niekada nepabustum. - Nutilo pats pabūgęs tos minties. - Prašau tavęs. Išties pasistenk šito nekartoti. Juk žinai, kad tai neišspręs tavo problemų. Tik dar labiau į jas įklampins.
-
Alanas atidengė Dori rankovę. Jis žiūrėjo į randelius. Leidusi šiek tiek pasižiūrėti mergina vėl paslėpė savo ranką. Jautėsi kažkaip nesmagiai. O kai vaikinas ir vėl prabilo, klastuolės lūpas paliko atodūsis. Tas užsiėmimas, jis padėjo tamsiaplaukei pasijausti geriau čia ir dabar. Ji ir pati žinojo, kad problemos nuo to niekur nedings. Bet ta palengvėjimo akimirka... Ji būdavo labai stipri. Labai.
- Liaukis, - pasakė ramiai. Ėmė glostyti penktakursio veidą. - Aš nesiruošiu žudytis, Alanai, - tai skambėjo taip neįprastai, kad Dori nusijuokė. - Jau ne tiek daug laiko liko iki tol, kol aš būsiu pilnametė. Pati už save atsakinga. Ir žinai, kur visi mažvaikiai galės susikišti savo atostogas su tėveliais? Tai kiti galės man pavydėti laisvės, o ne aš kitiems. Nors bus tų, kurie jau taip pat peržengs pilnametystės slenkstį, vis tiek tėvai kišis į jų gyvenimą. O į maniškį nesikiš niekas, - stengėsi save drąsinti.
Bet tik stengėsi. Nes iš tikrųjų, kuo toliau, tuo labiau ta mintis, jog už Dori nebebus visiškai niekas atsakingas, net tos vaiknamio darbuotojos, kėlė daug abejonių ir gąsdino. Kur ji gyvens? Kaip save išlaikys? Ar tikrai sugebės priimti teisingus sprendimus? Tačiau Mendel nebuvo pasiruošusi su Alanu dabar apie tai kalbėtis. Ne šiandien.
- Žinai, gal eikime įkvėpti šviežaus oro? - pasiūlė. - Dabar nebenoriu čia būti.
-
Dabar jam teko tik viltis, kad ji tikrai pamirš šį siaubingą užsiėmimą. Dar šmėkštelėjo mintis, kad reikėtų kam nors tai papasakoti. Dėl visa ko. Bet kam? Kam tai rūpėtų? Kuriam mokytojui? Auriui pasakoti kažkodėl bijojo. Net neįsivaizdavo kaip tas sureaguotų sužinojęs, kad po to arešto ji ėmėsi žalotis. Bet jam tikriausiai rūpėtų tai, kas vyksta su Dori. Bet jeigu jam pasakius tai kas vyksta viskas tik pablogėtų? Gal dar direktorei rūpėtų ši istorija. Ji bent neatrodė taip, lyg norėtų padegti visus savo mokinius. Ji regis išties norėjo mokyti. O kiti... Ne. Kitiems to negalėjo pasakoti. Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius gal jį išgrūstų iš kabineto dar net nepradėjus kalbėti. Na, gal magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytojas ir paklausytų. Bet šiaip Alanui jis atrodė nutolęs nuo mokyklos reikalų. Vilčių teikė ateities būrimo profesorė. Bet Alanas menkai ją pažinojo. Niekada nebendravo. O kitus mokytojus jis išvis retai matydavo. Kaip gaila, kad mokykloje neliko pažįstamų žmonių. Pavyzdžiui Matthew. Ir vėl jautėsi taip, lyg užsikrautų kokį sunkumą ant savęs. O jeigu ji nesiliaus? Būsiu kaltas, kad nieko nedariau. Nors viską žinojau.
Išklausęs viską, ką mergina kalbėjo pasakė.
- Pamatysi, pasistatysi normalią ateitį. Ir be jų. Be savo įtėvių. O šito daugiau nekartok prašau. - Paglostė sužalotą jos ranką. - Vieną dieną galbūt mes viską prisiminsim kaip slogius įvykius. Kokią gražią dieną, kai viskas bus jau praeityje. - Alanas susirinko knygas.
- Einam. - Pasakė. Ir jie išėjo iš kambarėlio.
Alanas išėjo iš ten gaubiamas abejonių. Ir vėl dvejojo dėl to, ką reikėtų daryti.