Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Skarletė Siuzana Vein Vasario 26, 2017, 04:09:01 pm
-
Spengianti tyla aplanko ir penkto aukšto koridorius. Vienas jų - vaiduoklių nuosavybė. Hogvartso vaiduoklių padaugėjo nuo didžiojo ir antrojo mūšio, kuris dar vyko šią žiemą. Dauguma pasirinko gyventi ir dabar oficialiai tapo šios mokyklos dalimi arba pasirinko laisvę, iškeliaudami kitur. Didžiosios ir mažosios sielos gąsdina vaikus ir profesorius, vos tik jie užklysta į vieną penkto aukšto koridoriu. Tik čia gali pamatyti visus mokyklos vaiduoklius vienoje vietoje. Sienos prirašytos krauju, mūšio laikais, telkši balos ir ūbauja vienišos sielos.
---
Nikita atsklendė koridoriumi ir tarsi norėdama, atsirėmė į sieną, bet kieto paviršiaus taip ir nepajuto. Mažoji piratė dar nepriprato prie tokio plūduriuojančio pasaulio, bet nesiryžo jo palikti. Čia galėjo keršyti tiems, kas kovoje ne jos pusėje. Čia galėjo gąsdinti nieko blogo nepadariusius vaikus. Čia galėjo elgtis ir būti savimi. Jai nereikėjo taisyklių, mokslų, nerūpėjo išvaizda (kadangi riešai buvo supjaustyti ir į krutinę buvo įsmeigtas jos pačios durklas, kuriuo ją nužudė Bethany) ir jautėsi lyg namuose. Plaukai vešliai krito ant pečių, akys žvelgė į tolį, o iš lūpų sklido melodiją, kurią vargu ar niūniuodavo kai būdavo gyva. Dabar koridorius buvo tuščias, tik ji ir telkšinčios balos, nes kažkas stengdamasis tyliai, žygiavo plačiu koridoriu. Emmily sukluso ir nuskridusi, pasislėpė už kolonos, kad išgąsdintų tą vaikigalį, kuris drumsčia jos ramybę.
-
Lisette stovyniavo ant vis judančių laiptų, o kaskart jiems pasisukus, pasigirsdavo skardus rausvaplaukės juokas. Ji vienui viena lakstė nuo vienų laiptų prie kitų ir linksminosi. Atrodė, kad jokių draugų mergaitei nereikia, o šiame pasaulyje egzistuoja tik ji viena. Dar kartelį pasisukus laiptams, priešais save Lisette pamatė tamsų ir itin niūrų bei jai nematytą koridorių. Klastuolė puikiai žinojo, kad čia ne ketvirto aukšto koridorius, į kurį kišti nosį nevalia. Šis, priešais mergaitę esantis koridorius, buvo vienu aukštu aukščiau. Lisette ruošėsi tiesiog sukinėtis laiptais toliau ir į tą tamsią landynę nė nelįsti. Deja, smalsumas nugalėjo mergaitę ir ši nedrąsiai įžengė į tamsą. Juk niekur nebuvo paminėta, kad į penktą aukštą negalima,- pamanė ji ir toliau lėtais bei kuo tylesniais žingsniais vaikštinėjo. Čia buvo itin drėgna, o ant sienų, regis krauju, užrašyti mergaitei nesuprantami žodžiai. Kiek tolėliau stovėjo sudužęs veidrodis. Lisette lėtai priartėjo prie jo, pamažu pamatydama savo, ties įskilimais sulaužytą atvaizdą. Kiekvienas rausvaplaukės kūno plaukelis pasišiaušė, o šalčio banga perėjo per mergaitės kūną.
-
Nikita stebėjo matytą klastuolę, kuri dabar vaikštinėjo netoli josios kolonos (ar tiksliau - kur ji slėpėsi). Palaukusi tinkmos akimirkos, šoko iš už marmurinės slėptuvės bei perėjo skersai mergaitės kūną.
-Neišsigandai?- klausiamu žvilgsniu pervėrė klastuolę,- ar tau niekas neminėjo koks čia koridorius ir kodėl čia negalima lankytis? Tai - vaiduoklių koridorius. Ko čia atsibeldei? Ar pati nori tokia tapti?- kraupia veido išraiška pažvelgus į mergiotę, nusijuokė,- beje, sveika atvykusi į...hmm...mano valdas,- kažką sušnypštus, išsikvietė savo melsvąją gyvatę Aplei,kuri dabar raitėsi aplink Emmily vėlę.
-Aš žinau, kad tu jos nebijai, bet...klausyk, ar gali ja pasirūpinti? Tai Aplei- nudelbusi rudas akis į žemę, stebėjo augintinį, kurio kūno daugiau niekada nebepajus.
-
Lisette ne itin džiaugėsi savo apsilankymu čia, tad jau ruošėsi sugrįžti ant laiptų, kurie vos prieš kelias minutes teikė tiek daug džiaugsmo klastuolei. Deja, jai besiruošiant palikti šį apleistą koridorių, kažkas tarsi kiaurai pervėrė liesą rausvaplaukės kūną. Žinoma, trylikametė buvo baikšti, tad visiškai persigando, pajutusi šį keistą jausmą. Lisette net pati negalėtų apibūdinti, ką pajuto. Mergaitės nelaimei, už jos nugaros pasigirdo balsas. Šūdas...- mintyse nusikeikė Lisette ir lėtai apsisuko 180 laipsnių kampu. Tiesą sakant, klastuolė kiek nurimo, kai pamatė, jog už jos stovėjęs kažkas nebuvo koks profesorius ar koks kitas Hogvartso darbuotojas. Deja, mintis, kad priešais ją plėvesuoja vaiduoklis, kuris, rodos, nebuvo itin draugiškai nusiteikęs, neleido visiškai nurimti trečiakursei.
-Neišsigandau,- kiek melavo Lisette, nenorėdama pasirodyti it kokia ištižėlė,- neminėjo. Norėjau ir atsibeldžiau. Gal ir noriu, ką tu žinai,- itin akiplėšiškai atsakinėjo rausvaplaukė į vienas po kito užduodamus klausimus. Senoji Lisette, ko gero, dabar nė žodžio iš baimės nepratartų, tačiau jos klastuoliški bruožai pradeda išlįsti it "yla iš maišo". Rausvaplaukė itin įsistebeilijo į vaiduoklę lyg niekada nebūtų mačiusi tokio padaro, tačiau jos mėlynos akys nebuvo nei išsigandusios, nei susidomėjusios. Visą šį skraidančio kūno (na, jei galima taip pavadinti) stebėjimą nutraukė iš niekur nieko atšliaužusi melsva gyvatė. Lis šių padarų ne itin bijojo, mat miške, visai netoli jos namų, besirangančių šliužų buvo daug. Kartais mergaitei atrodė, kad ji mintimis gali susikalbėti su gyvatėmis. Tačiau tai, viso labo, buvo jos vaizduotė (o gal klastuoliška prigimtis?). Kad ir kaip ten bebuvę su tom gyvatėm, trečiakursę kiek suglumino pasikeitusi vaiduoklės nuotaika. Rodės, kad jos balso tonas nurimo. Nemaniau, kad vaiduokliai turi jausmus,- tyliai pamąstė mergaitė stėbėdama, kaip vaiduoklė žiūri į savo augintinę.
-Aš nemanau, kad Aplei sutars su mano kate,- Lisette itin ramiai atsakė. Atrodė, kad visas tas klastuoliškumas išblėso vos per vieną sekundę ir vėl ta draugiška ir ne itin drąsi rausvaplaukė mergaitė sugrįžo į savo kūną.
-
-Tai gali manyti, ji tikrai sutars,- pakreipė savo permatomą galvą link Aplei. Taip norėjosi imti ir paglostyti tuos melsvus žvynelius, bet išėjo tik ranka perbraukti ir jausti tik savo tuščią ir sielą. Net jautė kaip jos visas kūnas sudrebėjo nuo savęs pačios, juk ji dabar vaiduoklė, žinoma, atrodo kraupiai su tuo durklu, įsmeigtu krūtinėn, bet ką padarysi, jai buvo lemta mirti, ir taip daug prisikentėjo, nors šiektiek gailisi. Vėl nori sugrįžti prie židinio, pasikaitint, pajusti maisto skonį, perpjauti kokiam krokodilui gerklę ar bent antrą kartą į rankas perrimti laivo valdymą. Viską atiduotų, kad vėl būtų gyva, Net melsvūnę nužudytų. Tik, kad būtų laisva...
-Klausyk, gal žinai kokių kerų, kurie man nors trumpam vėl leistų pasijausti tikru žmogumi? Tik trumpam. Prašau,- ji neatrodė nei pikta, nei gera. Tik norėjo pasiekti savo.
((Šiandien aš kažkaip gera, hm? :') ))
-
Gran bėgo koridoriais, už savęs girdėdama sunkius varniaus žingsnius. Mergina užbėgo laiptais aukštyn ir pasislepė tarp kolonų. Varnius prabėgo, nepmatęs jos, jis apsižvalgė ir apsisukęs nuėjo. Grifė vos atgavo kvapą. Išlindusi iš už kolonų ji apsižvalgė. Nieko neįžvelgusi ji išsitraukė lazdelę ir tarė:
-Lumos.
Grant žvelgė į koridorių. Koridoriaus sienos buvo iškabinėtos paveikslais. Kai kuriuos, kurie buvo paveiksluose Gran juos pažinojo, arba žinojo. Mergina žengė žingsnį, bet išgirdo traškesį po kojomis. Pasilenkusi ir pažvelgusi ten ji pamtė stiklo šukes. Pakėlusi galvą ir pažiūrėjusi į tolimesnį kelią ji pamatė, kad pusė tako nusėta šukėmis. Grifiukė atsiduso, bet jos vienatvę kažkas sudrumstė. Ji pajuto šaltį už savęs. Ji staigiai atsisuko, bet ten nieko nebuvo. Ji žinojo, kad penktame moklyklos aukšte yra vaiduoklių, kurie ten pasislepė nuo antrojo karo. Bet ji nebuvo įsitikinusi, kad yra penktame aukšte. Pamačiusi langą, beveik pačiame koridoriaus gale ji pasileido link jo. Priėjusi prie lango ji pažvelgė į apačią. Gran caktelėjo liežuviu ir atsisuko atgal.
-Galit gąsdinti mane kiek norit, aš nebijau,- sušuko mergina.
-Manau, kad nebijau,- pridūrė ji burbtelėdama.
-
Vivien tyrinėjo Hogvartsą. Tiksliau tiesiog vaikščiojo pilies teritorijoje norėdama geriau pažinti pilį. Ji apie Hogvartsą nieko nežinojo, mat jos tėvai čia nesimokė. Pirmakursė užlipo į penktą aukštą. Čia buvo gan šiurpu. Nedegė šviesos, kabėjo paveikslai, sienos prirašytos krauju ir purvinos grindys. Brrr nusikratė Vi. Čia jai buvo baisoka, tačiau jeigu jau atėjo, apžiūrės šį aukštą geriau. Ji žengė kelis žingsnius. Kas čia ūbauja? Ir kodėl taip šalta? mąstė varniukė. Ji pastebėjo stiklo šukes sau po kojomis. Na ir betvarkė čia. Kokio velnio čia nesutvarkyta? pagalvojo ir išgirdo kažkokius keistus garsus. Ji čia ne viena.
- Ei, kas nors čia yra? Pasirodykit! - šūktelėjo mergina. Ji pamatė netoliese spindint švieselę ir pasileido bėgti ten. Atbėgusi ji pamatė grifę, laikančią lazdelę.
-
Grifė išgirdo bėgimą link jos. Merginai toptelėjo mintis, kad ten tas pats varnius, kuris norėjo iš jos nusirašyti namų darbus, tad mergina pakėlė lazdlę ir paleido užkeikimą į šešėlį.
-Sustink!
Šešėlis sustingo ir Grant vėl įžiebusi ugnelę lazdelės gale priėjo prie būtybės. Atidžiau apžiūrėjusi būtybę ji pamatė, kad tai visai ne varnius, o blondinė, mergaičiukė. Gran atšoko, supratusi ką padarė ji sugraibė lazdelę, bet ji iškrito grifei iš rankų. Ji atsiduso ir lėtai pasilenkė jos pasiimti. Pakėlusi lazdelę ji tarė burtažodį:
-Rennervate
Gar jau žinojo, kad mergaičiukė kris, tad spėjo ją pagauti.
Na puiku ,Gran, jau spėjai išgasdinti pirmakursę. Dabar tikrai ji nesileis bendraiti. Bet nuvijusi blogas mintis šalis Gran tarė:
-Atleisk, aš nenorėjau, tiesiog bėgau nuo blogiuko ir maniau, kad tu, tai jis. Atsiprašau jei išgazdinau... Kaip čia atklydai? Ar nbaisu vaikščioti vienai po vaiduoklių koridorius? Bėja, aš Grantacija, arba Gran.
Grifė šyptelėjo ir laukė mergaičiukės atsakymo.
-
- Oh viskas gerai. Atleidžiu. - atsigavusi tarė varniukė. - Šiek tiek išgąsdinai. Aš tiesiog vaikščiojau po mokyklą. Nepažįstu jos tad norėjau apsižvalgyt. - atsakė ji. - Čia vaiduoklių koridoriai? Įdomiai skamba. Aš Vivien, bet gali mane vadinti Vi. Malonu susipažinti, Gran. - šyptelėjo Vivien. Kaip šaunu, kad aš čia ne viena. Nors ši grifė ir išgąsdino mane, tačiau ji geras žmogus, jaučiu tai Įdomu ką ji pati čia veikia? Spėju ji tikrai ne pirmakursė kaip aš.
- Na čia juk mokykla, blogiukų visada čia atsiras, tiesa? - nusijuokė mergina prisiminusi, kad Gran bėgo nuo blogiuko. Gerai, kad ne mane vyjosi blogiukas nusijuokė mintyse, jai nepatiko kai kas nors ją vyjasi. Ji prisiminė, kad nedėvi uniformos.
- Beje, tu kiek pastebėjau grifė. Aš iš Varno Nago. - šyptelėjo Vi.
-
Grifė kiek nusiramino, kai Vivien pasakė, kad nepyksta. Jei ji būtų tai padariusi kokiam nors kitam varniui. Vargu ar būtų išvengusi sedėjimo po pamokų. Vien dėl to, kad taip smarkiai nesutarė su beveik visais varniais.
-Taip, čia vaiduoklių koridoriai,- su nuoskauda širdyje tarė Grant.- Žiema, kai buvo antrasis mūšis, čia mirė daug žmonių ir jų vaiduokliai tiesiog pabėgo čia, arba išvis kur nors toliau. Lakausi čia ne pirmą kartą, bet pirmą kartą, kai buvau čia. Mane išgąsdino mano draugė. Man tada buvo nemenkas šokas. Ir kaip toks nuostabus žmogus galėjo mirti?- merginai skuostu nuriediejo ašara, bet nenorėdama pasirodyti silpna sušniukštė ir greit nusivalė ašaras.
-Tiesa, jei norėsi galėsiu tave pavedžioti po paslaptingėsnes Hogvartso vietas,- tarė grifė ir šyptėlejusi mirkltelėjo.
-
- Užjaučiu dėl draugės netekimo. - paguodė varnė grifę. Hogvartso antrasis mūšis? Neesu girdėjusi apie tokį. Teks bibliotekoje pasiskaityti, jeigu informacijos rasiu pagalvojo Vivien.
- Ačiū. Būtų visai šaunu pamatyti paslaptingas Hogvartso vietas. - nusišypsojo Vi. Grifė Grantacija visai šauni mergina. Gal net tapsim geromis draugėmis? Ji bus tada mano pati pirma draugė Hogvartse.
- Šiame koridoriuje daug vaiduoklių? - paklausė varnė. - Šiek tiek jų bijau. Kai buvau maža mane išgąsdino vaiduoklis atėjęs pas mus į svečius. - sukikeno mergina. - Iš dalies džiaugiuosi, kad nepažįstu Hogvartso. Taip bent draugų galiu susirasti kur nors paklydusi. - šyptelėjo. Gaunasi, man naudą jog tėvai mokėsi ne Hogvartse toptelėjo jai. - Gal eime išgerti arbatos? Turiu su savim atsivežusi pipirmėčių arbatos. Ji labai skani. - šyptelėjo Vi ir su grifė išėjo iš vaiduoklių koridoriaus.
-
-A taip, niekis. Jau su tuo susitaikiau ir stengiuosi gyventi toliau, neprisimindama jos mirties nakties,- tarė Gran ir užkišo už ausies rudą plaukų sruogą. Prisiminusi klausimą apie ateivius Grant tarė,- tiesą pasakius... Pati čia lankausi pirmą kartą. Esu čia užklydus, bet vaiduoklių daug neesu mačiusi.
Grifė prisiminė, kad prieš Hogvartso mūšį su drauge čia buvo paslėpusios prisiminimą apie viną kitą. Gal ir Vivien bus tai įdomu. Nutipenusi kelis žingsnius ji apsisuko keturis kartus, pradėdama į kairę, paėjo tris žingsnius į dešinę ir du atgal. Šioje vienote buvo plytelė, tokia kaip ir visos, bet Gran ji labai priiminė jos draugę Emily. Patraukusi plytelę nuo grindinio ji iššėmė nuotrauką. Joje Grant ir Emily susikibusios rankomis juokiasi. Blondinė žiūri tiesiai į Gran ir juokiasi iš berniukų tolumoje. Atsidususi ji atsikėlė ir priėjo prie Vi. Ištiesė ranką.
-Štai, čia mees. Aš ir Emily. Tą pačią žiemą, už sataivės prasidėjo mūšis...- brunetė stengėsi nusišypsoti, bet nepajėgė.
Leidusi apžiūrėti nuotrauką mergaitė tarė:
-Su tavimi. Tikrai taip, eime...
-
Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje sužinojusi, kad penktame pilies aukšte yra vaiduoklų, Rebecca įsigeidė ten būtinai nueiti. Kadangi niekas su ja nenorėjo eiti į tokią kraupią vietą, grifei vienai reikėjo leistis į šį žygį. Išlindusi pro portreto angą ir nusileidusi "labai nenuspėjamais laiptais" rudaplaukė apsižiūrėjo ir pamatė, kad iš kažkokio koridoriaus sklinda tamsa ir kažkokie garsai. - Tai tikrai tas koridorius, - garsiai su savimi pasišnekėjo grifė. Kuo ėjo artyn, tuo garsai darėsi didesni, galiausiai atsirado kažkoks kvapas. - Oooo, kaip bus įdomu, - pasakė Rebecca ir žengtelėjo koridoriu. Ji įsižiebė šviesą lazdelės gale ir pamatė kokioj baisybej esanti. Grindys buvo apipiltos tikriausiai niekam nežinomu skysčiu, o tas garsas atrodo ėjo tiesiai sienų. Aš nebijau, nebijau, tikino save Rebecca ir nesustodama žengė toliau. Staiga visi garsai nutilo ir stojo kapų tyla. Aš vaiduoklių nebijau, juk tam čia ir atėjau, kad juos pamatyti,-nedavė sau ramybės trečiakursė. Ji lėtai apsisuko, bet nieko nepamatė - buvo aklina tamsa. Netikėtai kažkoks šešėlis smėstelėjo grifei už nugaros, ji atsisuko, bet kaip ir anąkart nieko nepamatė. Rebecca pajuto kaip jai pradėjo drebėti kinkos. Reikia kuo skubiausiai maut iš čia. Staiga dar vienas šešėlis pasivaideno Rebeccai po nosimi ir ji nė negalvojusi spruko lauk. Grifė tekina išbėgo iš koridoriaus, šovė laiptais į Grifų Gūžtą ir nukrito savo lovoje. - Nox, - išjungė šviesą. Daugiau gyvenime neisiu ieškoti vaiduoklų.
-
Čarlis pastebėjęs, kad Betanė jau žingsniuoja kiton pusėn link, nuo jos neatsiliko. Sparčiu žingsniu prisivijo mergelę, prieš tai spėjęs pamatyti jog ji tikrai grakščiai eina. Tačiau gal jam tik vaidenasi? Juk ši mergaitė neabejotinai susuko antrakursiui smegenėles ir greičiausia ateityje šie du jaunuoliai taps pora, na nebent Gronmigfar pati atstums Yardenų vaikinuką. Gyliai pasąmonėj jis tikėjosi, jog to nebus, tačiau mintyse jis vis tiek apie tai svarstė. Netrukus pajuto jog tarp jų įsivyravo nejauki tyla. Žvilgtelėjo į Betanę. Iš jos veido išraiškos buvo galima suprast, jog ir šioji mąsto kaip nutraukt tylą. Apie save papasakojom ir ji ir aš. Ką mėgstam veikt irgi papasakojom, hm gal dar kokių klausimų jai užduot? Bet ar nepasirodysiu perdėtai smalsiu? mintijo berniokas. - Kokios tavo mėgstamiausios gėlės? - leptelėjo ne iš šio, nei iš to klausimą, tačiau atsakymo nesulaukė ir nelaukė. Kodėl? Nes jie įėjo į kažkokį dar labiau už kitus apleistą koridorių, kuris tiesa sakant atrodė šiurpokai, matėsi kraujas, stiklo šukės ir balos nežinia kokių skysčių.
-
Kai pradėjo eiti, mergaičiukė jautė, kad eina viena, tačiau greitai šalia pamatė Čarlį. Koridorius galbūt būtų ėjęs tiesiai ar į šoną bei pasibaigęs siena ar kokiomis senomis durimis, tačiau taip nebuvo. Išgirdusi dar vieną klausimą, kurio tikriausiai tikėjosi arba ne, jau norėjo prasižioti ir į jį atsakyti, bet rusvos akelės pastebėjo pasikeitusį koridorių. Dabar jis nebe atrodė jaukiai ar tik apleistai, tačiau priminė kažkokią žudynių vietą. Atmintis - vienas iš didžiausių talentų galvoje suveikė, o tuo pačiu priminė senelės sakytus žodžius dar prieš kelis metus, kai labai laukė laiško bei sėdėdama priešais židinį, klausėsi senelės pasakojimų.
- Tai vaiduoklių koridorius, - prabilo besidairydama. - Girdėjau, kad čia šiurpoka, bet tai per daug net mano fantazijai.
Nors ir klausimas atrodė kažkur toli nukeliavęs, jis vistiek tebesklandė Bethany galvoje.
-
Čarlis prisiminė, jog yra jau girdėjęs apie šią vietą iš kitų mokinių, Betanės žinios patvirtino. -
Taip, tu teisi. Tai vaiduoklių koridorius. Čia tikrai šiurpoka, deja nemaniau jog mes čia atklysim. - Tarė vaikinukas. - Įdomu kas koridoriaus gale? Ir aš čia tikrai yra vaiduoklių, na įskaitant tą faktą, jog antrasis Hogvartso mūšis jau lyg ir senokai buvo, gal vaiduokliai kur kitur rado ramią vietelę. Ką manai apie tai, kad patyrinėtume jį? - žvilgtelėjo į varniukę ir šyptelėjo. - Nebent, nebent tu bijai. Tada galim grįžti atgal. - Pridūrė, juk nenorėjo vestis jos ten per prievartą - būtų kitas reikalas, jei ji būtų grifė, neabejotinai drąsuolė būtų žengusi pirma ir netektų net klausti. Tačiau Betė buvo varniukė, tad dėl visa ko reikėjo atsiklausti.
-
- Dažniausiai mano baimes nugali smalsumas, - šyptelėjo žengdama pirmyn bei atsisukdama į Čarlį. - ne išimtis ir šis kartas.
Bethany žinojo, kad anaiptol neatrodo kaip drąsuolė grifė ar ambicinga klastuolė, nors abi, užkietėjusias savybes buvo paslėpusi giliai savyje.
- Kiek girdėjau, koridorius galas yra viena paslaptingiausių vietų, - apėjo vieną kraujo balą, - ne kiekvienas iki jo nusigauna. Bent man jau taip sakė, - paskutinį sakinuką paskubomis pridūrė, nes išties, išgirdusi apie šį koridorių mąstė ar tikrai toks egzistuoja bei kodėl jo galą pasiekia nedaugelis. Tačiau dabar viskas pasidarė šiek tiek aiškiau, o atsakymai tūnojo koridorius gale, tad šio šanso nenorėjo pražiopsoti.
- Mano mėgstamiausios gėlės yra levandos, aguonos bei rožės, - susiprotėjo, kad dabar gali atsakyti į klausimą, kuris buvo užduotas dar prieš įžengiant čionai. Bethany nelabai žavėjosi aplinka šiame koridoriuje, tačiau suprato, jog tai palikta vaiduoklių, o šie kažkur... Varnanagei tai nerūpėjo, buvo svarbiau tik neįlipti į kraujo balą ar vos vos nepriliesti sienų, kurios švara taip pat nepasižymėjo.
-
Berniokas nusišypsojo net pats to nepajutęs. Betė tikrai šauni mergina - graži, protinga, miela ir drąsi, o jei dar ir ne tinginė tai išvis tobula! Kiek užsisvajojęs klastuolis net nepastebėjo, jog ši jau ruošiasi žengt į koridorių.- Paslaptinga vieta? - Atsitokėjęs sukluso. - Įdomiai skamba. Spėju nori ten nueit. - Pažvelgė į Betanę.
- O, man irgi patinka rožės. - Šyptelėjo ir nusekė paskui šviesiaplaukę irgi aplenkdamas kraujo balas. - Žinai, jei kas apsiimtų darbais sutvarkyt šį koridorių, abejoju ar čia būtų šiurpu. Kiek dabar prisimenu, Hogvartso antrasis mūšis buvo 4-5 metus atgal. Gal tikrai visi vaiduokliai iškeliavo kur kitur. Juk ir Akilandos ir koledžų vaiduoklių nebesimato. Girdėjau vyresniokus kalbantis, kad Kruvinasis Baronas jau palikęs Hogvartsą.
-
Bethany žingsniavo koridoriumi bei akelėmis bandė pagauti kiekvieną smulkmeną, kad ir kokia šiurpi ji bebūtų. Mergaičiukės veide atsispindėjo šypsena, o kol tai suvokė, jau spėjo pastebėti tą patį žalią bei keistą skystį ant sienų, kaip ir nenaudojamame kabinete, ant suolų.
- Kada nors jis bus sutvarkytas, - koridoriaus galo dar nesimatė, o kraujo balos vis didėjo ant grindų, žalias skystis nuo sienų lašėjo ant grindinio. - Manau taip. Tikriausiai be visų vaiduoklių šiame koridoriuje žymiai ramiau. O dėl koledžų vaiduoklių... Girdėjau, kad kiekvienas savaip stengdavosi padėti saviems mokiniams. Tiesa, - prisiminė vieną įvykį, - senelę antrame kurse išgąsdino Kruvinasis Baronas, jos vyresnėlės sesers prašymu. Ji mokėsi klastūnyne ir itin gerai sutarė su vaiduokliu.
Bethany pasąmonė jau ėmė šnabždėti, kad įsijautė pakankamai. Tuo metu supratusi, kad šypsosi, lūpų kampučius šiek tiek nuleido žemyn.
- Labai džiaugiuosi, kad dabar nėra karo. Džiugu, kad viskas baigėsi, - ėjo itin mažais žingsniukais, prie pat sienos, nes kraujo bala susimaišiusi su žaliu marmalu kėsinosi užtverti tolesnį praėjimą.
-
- Galbūt ir taip. Bet kažkodėl nuojauta man kužda jog to teks ilgai laukti. Gal net mes spėsime iki to laiko pabaigti mokyklą. - Kiek atsiduso berniokas ir eidamas paskui Betanę irgi žvalgėsi. Koridoriaus išvaizda stingdė kraują. Tačiau smalsumas ir noras pasiekti tikslą užgožė baimės jausmą. Žvilgtelėjo į Betę. Atrodo paskirstymo kepurė suklydo parinkdama mums koledžus. Kažkodėl neabejoju jog ji labiau pritaptų Grifų Gūžtoje, o aš Švilpynėje toptelėjo antrakursiui. - Kruvinasis Baronas tikrai paslaugus. Teta pasakojo, jog jis kartą ir jai padėjęs, nors ji ir lankė Varno Nagą. - Šyptelėjo. - Eh. Įdomu kaip jie visi atrodo, nes jų vardai tikrai gan įdomiai skamba. Kruvinasis Baronas, Beveik Begalvis Nikas, Pilkoji dama ir Storulis Vienuolis. - Pamąstė balsu Čarlis.
- Tu teisi, abejoju ar karas į naudą tiek burtininkams tiek pačiai mokyklai. - Pritarė.
-
Bethany kartais taip imdavo smalsauti, kad net šiurpiausi dalykai iki galo nepaveikdavo fantazijos, nestingdavo kraujas. Vis toliau einant, koridorius lyg norėdamas, vis labiau šiurpėjo. Kraujas matėsi ir ant sienų, dažniausiai sudžiuvęs bei neryškiai švietėsi keisti raštai, skaičiai ar raidės. Užmetus akis į vieną iš jų, mergaičiukei pašiurpo oda. Ar bent jau nugara. Rusvaakė jautė kylančią antrąją šiurpo bangą.
- Gal ir būtų įmanoma visus juos pamatyti, - šyptelėjo vis dar jausdama šiurpuliukus nugaroje, - bent jau per šventes jie lankydavosi didžiojoje salėje. Tiksliai! - kažkelinta mintis pasiekė galvą, - rugsėjo pirmosios šventėje vaiduokliai sveikina savus mokinius, - galva šiek tiek palinko pirmyn, o akelės žiūrėjo į grindinį, kelios plaukų sruogos užkrito ant veido, - bent jau taip girdėjau.
Pridūrusi vieną sakinį, Bethany pakėlė veidą bei viena ranka pataisė užkritusią sruogą plaukų. Mergaičiukė net nežinojo ar turi ką pasakyti apie karą. Tai tikriausiai buvo viena iš tų temų, kuri sukeldavo milžinišką sumaištį galvoje.
-
- Hm. Deja praėjusiais metais jų nemačiau. - Tarė vaikinukas. - Gal jie turėjo kokių svarbesnių reikalų todėl negalėjo pasirodyt? O gal jie patys ėmė ir sutramdė nenuoramą poltergeistą Akilandą? - Pradėjo svarstyti vaikinukas ir uždavė retorinius klausimus, žinojo jog Betė tikrai į juos nesugebės atsakyti "teisingai". Kiek atsiduso. - Gal šiemet juos pamatysime. - Žvelgė varniukei į nugarą. Jeigu būtume 3 metais vyresni, pabučiuočiau ją čia ir dabar toptelėjo jam ir jis jau norėjo juoktis iš tokios savo minties, tačiau susitvardė laiku - jei dabar pradės juoktis, šviesiaplaukė neteisingai jį supras ir gal net palaikys kokiu kvanktelėjusiu bei nustos bendrauti. Tačiau Yardenas nenorėjo prarasti vienintelės draugės mokykloje. Su seserimi, deja matosi retai - nesvarbu, jog šiemet ji nebe prefektė, tačiau ji šešto kurso mokinė ir tikrai turi svarbesnių reikalų nei laiko praleidimas su jaunesniuoju broliuku, visgi Čarlis nesiskundė - labai abejoja ar turėtų apie ką su Mari kalbėtis. Marija ir Čarlis palyginti visiškai nepanašūs - vaikinukas yra savo mamos vyriška kopija, tie patys tamsiai rudi tiesūs plaukai, mėlynos akys kiek kitokio atspalvio negu Marijos, jokių strazdanų, o ir lūpos siaurokos kaip pas Gabrielle - vienu žodžiu Blackwood veido bruožų jis neturi, elgesio taip pat, o Marija... Kiek žino ji tikra savo tėvo kopija, natūraliai šviesūs garbanoti plaukai, melsvos/žalsvos akys, strazdanotas veidas, putlios lūpos.
-
Atrodė, kad kažkas žaidė Bethany galvoje minčių žaidimą. Aplinkos vaizdas šiek tiek mažino smalsumą. Kraujo balos atrodė, kažkuo keistėjo, telkšojo bei lašėjo ne tik žalias, keistas skystis, bet ir dar kažkoks. O gal ir kitas.
- Galbūt ir sutramdė Akilandą, - menkai gūžtelėjo. - bet kas įvyko iš tiesų, žino tik jie patys.
Bethany nebuvo mėgėja prašyti pagalbos ar ja naudotis. Nebent mergaičiukė galop suprasdavo, kad pati to nepadarys ar be pagalbos neišsivers. Šviesiaplaukė jautė, jog bežingsniuojant šiuo koridoriumi, keičiasi ne tik koridoriaus išvaizda, sukeldama šiurpuliukų bangas, bet ir temperatūra. Ji žemėjo. Bent jau jai taip atrodė.
- Nesitikėjau, kad koridorius bus toks ilgas, - trumpam stabtelėjusi atsisuko atgal, o tuomet vėl žvilgtelėjo pirmyn, - kartais net nežinai, ko turėtum tikėtis...
Galbūt, Bethany tik pasirodė, kad kažką išgirdo. Gal tai tebuvo jos balso aidas, garsesnis minties balselis ar koks nors tekantis skystis nuo sienos.
-
- Taaaip. - Kiek nutęsė Čarlis. - Būtinai reikės jų paklausinėti, kai jie sugrįš. - Šyptelėjo jis. Neaišku kodėl, bet jam tiesiog norėjosi sustoti, apkabinti merginą ir žiūrėti į ją. Jaunuolis to dar nesuprato - jis įsimylėjo.
Koridorius kiek slėgė, tad Čarlis užsičiaupė ir eidamas tylėjo bei žiūrėjo tiesiai į Betę, žinoma, tikimybė buvo maža, bet gal dar kas pavogs varnę. Klastuolis to labai nenorėjo.
- Hogvartsas milžiniškas. Tad neabejoju, jog šis koridorius tikrai ilgas, juk beveik visą aukštą užima. - Atsakė Yardenas ir žvilgtelėjo merginai į akis, kai ši buvo atsisukusi. Ar ji vengia žiūrėti į mane? Neee, tikrai ne. Juk nieko blogo nepadariau? Ar padariau? susikrimto antrakursis ir atsiduso.
-
Nors koridoriaus vaizdas atrodė, kad tuoj primins kažką panašaus į psichiatrijos ligoninės palatą, Bethany nugaros jau nesikesino užpulti šiurpuliukai. Vis dar jausdama už savęs einantį Čarlį, mergaičiukė šyptelėjo. Nuo pat tos akimirkos kai sutiko vaikinuką, varnanagė pajautė kažką, ko nebuvo jautusi anksčiau. Kažką keisto ir beprotiško, o tuo pačiu ir nuostabaus, kas galėtų suteikti galimybę skrajoti padebesiais. Bethany jau nebesidairė, jai nebuvo itin įdomu, juk aplink tos pačios kraujo balos, keli neaiškūs, glitūs ir keisti skysčiai. Viskas kas buvo įdomu šiame koridoriuje, tai buvo jo galas ir kas jame bus. Nors ir galvoje, mergaičiukės mintys buvo visai apie ką kitą. Vis dar benardydama po minčių jūrą, apeidama pasikartojančias balas, neaišku kokio skysčio, Bethany šypsojosi. Jos veide atsispindėjo kažkas keisto, ko ji dar pati gerai nesuprato. Išgirdusi tyliai atsidūstant Čarlį, nevengė neslėpti šypsenos, atsisuko į vaikinuką ir trumpai nusprendė atbulai, vis žvilgtelėdama, kad nestatytų kojos kur nereikia. Akys žaidė žaidimą su pačia mergaičiuke ir pačios nevaldomos, lyg nejučiomis pasiekdavo Čarlį, o smegenys atrodė, visai išsijungė.
- Keistas dalykas ta meilė... - nejučiomis prakalbo. - Nors, ką aš čia kalbu? - uždavė retorinį klausimą labiau sau ir šiek tiek labiau šyptelėjo bei vis dar ėjo atsisukusi į vaikinuką.
-
Koridorius darėsi šiurpesniu, vaikinas juto rankas stingdantį šaltį. Net pasigailėjo, kad nepasigriebė kokio megztinio ar apsiausto, tačiau neabejojo - būtų atidavęs jį Betei. Merginai, atrodo, visiškai šaltis nerūpėjo, tad Čarlis stengėsi neatsilikti.
-Taip tu teisi. Meilė tikrai keistas dalykas. - Nejučia atsakė šyptelėdamas. - Ką nori tą kalbi. Juk laisvoje šalyje gyvenam. Viskas gerai. - Nusišypsojo. Jį vis daugiau žavėjo šviesiaplaukė. Bethany, Bethany Gronmigfar tik josios vardas buvo berniuko mintyse. Netrukus jaunieji burtininkai priėjo koridoriaus kryžkelę.
- Trys keliai, nuostabu. - Kiek atsiduso vaikinas. - Manau patikrinsiu šį, - parodė į priešais esantį koridorių, kuris buvo tamsesnis, - pabūk čia. Ten gali būti pavojinga. - Nuėjo jis. Nežinia, kas įvyko, tačiau nutolo jis tik 10 metrų. Atsisukęs Betanės jis nematė, o netrukus jį pradėjo tempti tamsa. - Bėk, Bete, Bėk! - Tespėjo sušukti Čarlis ir dingo tamsoje. Jis pražuvęs.
-
Bethany vis dar šypsojosi. Koridorius šiurpėjo, o priartėta kryžkelė su trimis pasirinkimais privertė atsisukti į jas. Šypsena sumažėjo, tačiau lūpų kampučiai liko šiek tiek pakilę. Ji jau norėjo prasižioti bei kažką sakyti, tačiau tenusekė Čarlį žvilgsniu. Iškart suprato, kad kažkas ne taip jam pranykus tamsoje, o galop išgirdo ir balsą. Mintys galvoje klaidžiojo, kilo visiška sumaištis, tačiau buvo aiškus tik vienas dalykas - iš čia viena niekur neis.
- Lumos Solem! - ištiesė lazdelę į vieną iš kelių, kuriame pranyko Čarlis. Kad ir kokia pabaisa tai bebūtų, šviesos blyksnis jai turėtų nepatikti, visgi ji gyveno tamsoje ir taip tikėjosi išmušti laiko. Nors ir nenoromis, Bethany vis dar laikydama lazdelę rankoje, apsisuko bei jau norėjo greitu žingsniu eiti atgal, nors ir smegenys to neleido, priešais išvydo juodą padarą, o kur galva padėjo atskirti tik kartais pasirodančios akys. Pabaisa džiugiai žvelgė į mergaičiukę. Dirstelėjusi atgal, ji suprato, kad iš šio koridoriaus dabar neišeis. Padaras jau ruošėsi pulti, tad neliko nieko kito kaip apsisukti ir bėgti į vidurinį išsišakojimą. Tamsa apgaubė Bethany vos tik įžengus, o šniokštantis bei kitus garsus leidžiantis padaras suskubo iš paskos.
- Reducto! - tikėjosi, kad pavyks jam bent koją sunaikinti, tačiau visiškai prašovė. Bethany ėmė bėgti dar greičiau į visišką nežinomybę bei tamsą, o paskui ją bandė spėti kažkoks padaras. Mergaičiukė galėjo net įtikinti, kad visi šie trys išsišakojimai veda kažkur vienas šalia kito ir net įsiklausius būtų galima išgirsti kas vyksta kitame kelyje.
-
Po galerijos Alenas dar lydint Sarą užtiko kiek keistą koridorių. Jis buvo su visokiomis kraujo balomis, o sienos... Išvis siaubas! Jos buvo labai apdraskytos, su krauju užrašytos visokiais gan gąsdinančiais žodžiais. Iš po koridoriaus galo sklido garsai, ar tai kažkoks juokas, ar tai buvo, kažkas prašančio pagalbos, ar tai buvo, kad kažkas rėkia ar tai klykia. Nors galima buvo manyt, kad tai buvo viskas viename. Jis buvo kiek tamsus, bet ne ant tiek kaip tada, kai Alenas su Sara buvo paveikslų galerijoje. Galerijoje dar tamsiau buvo. Čia bent švietė žvakių šviesa. Dar galima buvo matyti visokius siluetus koridoriuje iš tolo.
Alenas tada ėjo kiek įtemptai. Jam nebuvo ten taip labai baisu, bet tikrai buvo neįprasta. Einant jis galvoj apie tokius dalykus, kad šitame koridoriuje galima filmuoti siaubo filmus. Tarkim, kad kažkokie azijietė mergaitė čia užkliudo ir sutiko kokį vaiduoklį. O po to ji mirė. Pabaiga. Nesąmonė. Surimtėk Alenai.
Tada Alen buvo pirmą kartą šitame koridoriuje. Jis netgi nežinojo, kad toks egzistuoja. Buvo kiek keista, kad niekas jo nesutvarko, juk čia tikrai pavojinga. Bet juk turi būti pavojingu 'zonų' Hogvartse. Kaip be jų čia apsieiti.
Alenas kiek pradėjo pergyvent dėl Saros.
- Tu nebijai? - Pažiūrėjo į varno nages koledžo atstovės. Ir laukė jos atsakymo.
Po to, Alenas pradėjo eiti pro tą šiurkštų koridorių. Jam buvo labai neįprasta, ypač tos kraujo balos. Kieno tai kraujas galėtu būti? Išvis, kas čia tokio buvo... Kodėl čia taip viskas.. Galvojo švilpis. Jis sau uždavinėjo mintyse klausimus į kuriuos tiesiog negalėjo atsakyti.
Jam nebuvo koridoriuje baisu, jam buvo baisu, kad čia Sara galės nukentėti. Ypač, kai dar Alenas bus šalia. Kaip jis tada vyru galės save laikyti? Tada švilpis nusprendė, kad turės 'pasirodyti' prieš Sarą.
- Manau, kad šią šiurkščią aplinką galim neutralizuot, jeigu kalbėsime. Nes eiti tyloje čia.. Tau neatrodo keista? - Kiek paklausė ir pažiūrėjo į Sarą. Alenas pamatė, kaip šalia jos, prie sienos buvo kažkas. Kažkas, ko Alenas tikrai negalėjo atpažinti. Tai privertė kiek tikrai nustebinti ir netgi kiek prigąsdinti švilpi. Alen prarijo seiles ir tiesiog stengėsi į niekur nežiūrėti. Išvis su užmerktomis akimis eiti, kad nepamatyt to, ko nereikia. Bet staiga ir nusiramino. Man tik pasirodė. Pradėjo save teisinti švilpis. Ir, ir vėl išliko ramioje pozicijoje, kaip ir buvo. Pradėjus jam dar giliai kvėpuoti, tada išvis tapo ramiam.
- Manau, kad reikėtu gal kiek pagreitinti tempą. - Pasakė ramiu balsu ir pradėjo žiūrėt į Sarą, laukiant jos atsakymo.
-
Kai varnanagė su švilpynės atstovu išėjo iš galerijos, jie praėjo daug koridorių, tiek Sarai matytų,tiek jai nematytų. Tačiau, tą kartą ji kartu su švilpiu aptiko merginai nematytą koridorių, ji net nežinojo, kad toks koridorius egzistuoja.
Koridorių sienos buvo užrašytos įvairiais, kraupiais užrašais raudona spalva. Saros nuojauta sakė,kad tie užrašai užrašyti kažkokio žmogaus krauju, visa tai užrašus darė žymiai kraupesnius. Koridorius skambėjo nuo įvairių klyksmų, kankinimo šauksmų ir kažkieno kraupaus juoko. Viskas koridoriuje susiliejo ir susimaišė,visi garsai ir vaizdai. Dar plius, einant koridoriumi telkšojo raudonos balos ir vėl, merginos nuojauta sakė, kad tai kraujo balos. Sarai buvo nejauku eiti tokiu kraupiu koridoriumi ir stengtis neišsigąsti, ir taip parodyti savo baimę Alenui.
Tačiau,kai pro Sarą skrenda visokie baisūs, kraupūs vaiduokliai sunku neišsigąsti ir neparodyti tos baimės.
-Ne, nebaisu.-merginai buvo baisu, tačiau po to karto, kai Alenas matė ją apsiašarojusią, ji nebenori to daugiau parodyti.
Sara nebenorėjo būti už švilpio nugaros, tad išsilygino, dabar ji ėjo lygiagrečiai su vaikinu.
-Šis koridorius gal kiek keistas, bet labiau pasakyčiau, kad jis yra kraupus.-mergina maloniai prakalbo, lyg nežinotų, kad šis koridorius pavojingas ir, kad eina šalia šalto, tačiau rūpestingo Aleno.
Švilpiui paminėjus apie tempo pagreitinimą, jiedu pradėjo greičiau, tačiau netrukus iš už koridoriaus posūkio išniro didelis, šiek tiek permatomas vaiduoklis. Mergina šiek tiek išsigando ir paėmė Aleno ranką, ranka buvo gana šilta, tačiau suvokusi, kad paėmė švilpį už rankos, greitai šiltą Aleno ranką paleido, o jos skruostai paraudo. Sara buvo įsitikinusi, kad žvakių šviesoje Alenas pamatys paraudusius skruostus.
-
Alenas stengėsi eiti įprastu savo ėjimu tempu, o Sara visada eidavo jam už nugaros. Bet dabar ji kiek pradėjo greitinti savo tempą ir susilygino su juo. Bet prieš tai ji pasakė, kad jai nebaisu. Aleną tai kiek nuramino, nes jis nenorėjo pergyvent dar dėl to, kad ji neišsigąstu kokio nors menkniekio.
Buvo gan niūroka, todėl Alenas su Sara pradėjo dialogą, kad tiesiog nebūti tokioje gan šiurpoje atmosferoje.
- Na irgi esu šame koridoriuje, todėl kiek suprantu.. Neabejoju, kad pamatysim to ko nereikia mums čia. Noriu paklaust, tu tikrai čia nieko nebijai? - Kiek susirūpinęs vaikinas paklausė ir vėl varnos.
Vėliau, Alenui paminėjus apie tai, kad reikėtų eiti greičiau, tai Sara susilygino su Alenu. Ji ėjo šalia Aleno gan arti, tai gal buvo kiek keista, bet pats švilpis kažkaip į tai neatkreipė dėmesio. Tik staiga jis pamatė, kaip jam prieš akis išniro vaiduoklis. Alenas kiek išpūtė akis, bet jis greitai ir išnyko. O tuo laiku, Sara paėmė Alenui už rankos, bet greitai ją ir paleido. Švilpis pakėlė vieną antakį ir pažiūrėjo į Sarą. Ji buvo kiek susigėdijus ir su raudonais skruostais.
- Tai jeigu paėmei už rankos tai ko ją paleidai? - Kiek paklausė ir pradėjo toliau žiūrėti į Sarą. Po to, Sullivan labai trumpai ir lengvai nusijuokė. Nors tai gal buvo netgi tiesiog šyptelėjimas.
- Ar tu čia taip prie manęs priekabiauji? - Bandė ir vėl pasišaipyti iš Saros ir kiek iš jos pajuokauti. Nors neseniai, net negalėjo to padaryt, dėl to vieno vaizdo, kurio buvo pamatęs.. - Jeigu taip, tai man turbūt reikia būti atsargesniam. - Su sakiniu norėjo pasakyt, kad Sara kažkokia iškrypėle ar kiek pavojinga netgi. Bet vėliau kiek nutilo ir tiesiog šypsojosi, lyg pats būtų iškrypėlis.
Einant jis atsistojo į vieną iš tų kraujo balų. Aleno batai nesušlapo, bet jų padai buvo raudoni. Taip eidamas lyg po savęs "palieka pėdsakus". Tada pradėjo kreipt dėmesį, kad Sara nepadarytu tos pačios klaidos. Ir išvis, švilpis pradėjo ne taip, kaip save stebėt, kad jam nieko neatsitiktu, o kaip stebėt, kad nieko neatsitiktu Sarai. Apie tai galvojant, švilpis iškarto ir pradėjo galvoti sau visokius pasiteisinimus. Ir vėl. Tiesiog reikia prižiūrėt tą kerėplą, kad nieko nenutiktu dar čia.
-
Paleidus Aleno ranką, mergina ir vėl norėjo paimti švilpio ranką ir laikyti, kol praeis visą koridorių, kupiną vaiduoklių, klyksmų ir kraujo. Tačiau, kaip aš jam pasirodysiu...iškrypėlė ar dar kitaip. Geriau, Sara, numalšink savo troškimus gyliai savyje.-Sara šiek tiek pamąstė apie savo norą laikyti švilpynės atstovo ranką ir norus nukreipė kita linkme.
O štai, po nepatogaus švilpio klausimo mergina dar labiau nuraudo, jos skruostai nusidažė skaisčiai raudona spalva ir ji negalėjo niekur kitur žiūrėti nei į Aleną, nei niekur kitur, tik į grindis, kur kartais einant po koridorių telkšojo balos, kurios buvo pilnos kažkokio žmogaus kraujo.
O išgirdus akiniuočio klausimą "ar tu čia prie manęs priekabiauji", mergina vėl dar stipriau nuraudo, o kitąją sakinio dalį mergina ignoravo, tada varnanagė drąsiai atkirto:
-Lyg pats paveikslų galerijoje nepasakei sakinio, kuris tikrai neatrodė iškrypėliškai.-Sara pasakiusi pamatė Aleno šypseną ir pridūrė:-Ir dabar tikrai nesišypsai lyg koks iškrypėlis maniakas.
Mergina nusikvatojo, po nuoširdaus juoko merginai ant veido liko nuoširdi, tikrų tikriausia šypsena, kuri tikrai neatrodė, kaip Aleno, kaip maniakiška šypsena.
Po nepatogiųjų klausimų varnanagė jautė švilpio žvilgsnį įsmeigtą į ją, žvilgsnį, kuris ją tyrinėjo.
-
Po Aleno tokio kaip juokelio, mergina dar labiau paraudonavo. Raudonas veidas su mėlynais plaukais. Alenas tikrai norėjo iš jos juoktis.
- Dabar atrodai kaip koks nors.. Burokas. - Kiek šyptelėjo ir lengvai nusijuokė. Visgi tai, kad ji paėmė už ranką Alenui jam pačiam kiek keista pasidarė. Ką ji galvoja sau? Bet tada jis rimtai pradėjo galvoti.
Ji tai padarė, kai priešais juos atsirado toks kaip vaiduoklis. Ji turbūt bijo čia būti. Tada švilpis galvojo, kodėl ji jam sumelavo. Jis kaip koks kvailys eina ir nesupranta, kodėl ji jam sumelavo. Ir visgi niekaip ir negali suprast. Juk tipo, pagal Aleną nėra dabar priežasčių meluoti. Nors švilpis turbūt ir nesupras..
- Tai gal aš iškrypėlis? Nebijai manęs? - Kiek pridūrė juokaudamas. Alenas vis stengėsi būti kuo šaltesnis su ją, bet viskas pradėjo išeidinėt kitaip. Dabar šis švilpis tiesiog lyg lengvai pasišaipo ir tai, tai labiau primeną kaip draugišką pajuokavimą. Aš su ją būčiau draugais? Niekada. Pridūrė švilpis pats sau.
Einant Alenui įvyko tai, kas Sullivanui pačiam keista pasidarė ir neįprasta. Gal netgi kiek ir išsigando. Priešais jį lyg 'iššoko' vienas iš tų vaiduoklių ir pabandė išgąsdinti juos. Švilpis išpūtė akis. Taip netgi jo akiniai galėjo nukristi. Nieko Alenui nespėjus pasakyti, tas vaiduoklis dingo. Nieko sau... Galvojo švilpis.
Tada jis prisiminė, juk Sara bijo čia visko. Ir todėl, jis atsisuko į ją.
- Ar tu tikrai neišsigandai? - Kiek paklausė, kad įsitikinti. - Jeigu bijai, tai nesmerksiu tave. -Pasakė, ir su tokiu kaip rūpestingu balsu. Nors Alenas tikrai rūpinosi. Jam nesinorėjo, kad Sara jaustusi čia nedrąsiai.
-
Sara pradėjo nemėgti Aleno juokelių apie jos raudonavimą, jai ypač nepatiko jo juokelis apie buroką. Ji vis dar buvo raudona, o po buroko juokelio dar šiek tiek paraudonavo. Ji stengėsi kuo greičiau nusiraminti ir nebebūti raudona,kaip burokas. Vėliau, pokalbis užsimezgė apie tą iškrypėlišką Aleno šypseną, švilpio žodžius ir akiniuočio manymu, iškrypėliškus varnanagės poelgius.
-Tu nepanašus į tokį, plius, per ilgą laiką bendraujame, kad tavęs bijočiau, Alenai.-atvirai, be jokios kaukės įtakos pasakė ir nusišypsojo kuklia,vos matoma šypsena, o skruostų raudonis pamažu ėmė blėsti, Saros veidas pamažu įgavo normalią odos spalvą.
Mergina nusprendė dar kartą apžiūrėti koridoriaus sienas, grindis ir lubas, kurių iš pat pradžių atsidūrus koridoriuje, neapžiūrėjo. Sienas buvo išteptos krauju parašytais įvairiais, kraupiais užrašais. Grindys buvo nešvarios,nešvaresnių reikėtų paieškoti,turbūt niekas senai čia nevaikščiojo, ant grindų telkšojo didelės, mažos,kraujo balos. O štai , lubos ir gi buvo kiek išteptos krauju, vaiduokliai skraidžiojo palei lubas, kartais staigiai nusileisdavo žemyn, kiekviename lubų kampe tūnojo po tūziną vorų savo voratinkliuose, kai kur buvo net žmonių lavonai, nuo kurių lašėjo kraujas žemyn, taip ir susidarydavo tos kraupios,kraujo balos.
Fu...-pamanė mergina ir toliau ėjo lėtai, tyliai, stengdamasi neįlipti į jokią raudoną balą, tačiau tai darėsi vis sunkiau ir sunkiau, nes kraujo balų vis daugėjo ir daugėjo, netrukus Alenas ir vėl paklausė Saros nepatogumų sulaukusį klausimą. Kai klausimas "išslydo" iš Aleno lūpų, Aleno balsas skambėjo ir vėl rūpestingai, taip jis suteikė Sarai galimybę juo bent truputį daugiau pasitikėti.
-Ne...šiek tiek...gal...nežinau...-mergina neapsisprendusi atsakė, o pati mintyse pagalvojusi, tyliai pridūrė:-Taip,mane gąsdina visas šitas kraupus koridorius.
-
Sara vis raudonavo ir raudonavo. O Alenui tai tik ir kėlė juoką. Jam apskritai patinka, kai dėl jo kažkas pradeda raudonuoti. Nes jie tada jaučiasi nejaukiai šalia jo, kaip ir Alenas tarp visų kitų žmonių. Bet visgi, Alenui vis atrodė, kad jis peržengia lazdą su savo nejuokingais pašaipoms todėl jis norėjo tarti žodį 'atsiprašau', bet jam tiek drąsos neužteko. Jis jau atsiprašinėjo jos ir tai buvo visai neseniai, tai gali atrodyti kiek keista tikrai. Sukandęs lūpas švilpis vos stengėsi laikytis, kad ir vėl nenusišnekėti šalia Saros.
- Tai tu manęs nebijai? - Kiek paklausė su tokiu lyg nustebusiu tonu. - Mat, kaip. Tai gal nori bijoti manęs? - Paklausė pasišaipydamas. Iškrypėlis. Tokią apie save nuomonę Alenas pats sau ir sudarė. Jis taip lyg specialiai elgėsi, kad tik ir sugadinti nuomonę apie save. Nors to kaip ir nenorėjo. Visgi kai Alenas tada grįžo atgal į galeriją, jam norėjosi, kad Sara turėtu tik teigiamas emocijas, kad Alenas neatrodytu Sarai, kaip tada. Juk švilpis kaltino tik save dėl to, ką pamatė ir ką tada buvo padaręs. Koks aš visgi kvailys esu.
Taip einant priešas Aleno akis buvo iššokęs vaiduoklis, bet jis staiga ir dingo. Tai švilpiui privertė susimąsttyti, ar Sara tikrai nieko nebijo. Juk ne veltui tada norėjo su juo laikytis už ranku gi.
- Ne, šiek tiek, gal, nežinau? - Kiek pakartojo Saros žodžius ir pakėlė vieną antakį nesuprasdamas, ką ji turi omeny. Šiek tie, gal.. Ji visgi bijo. Esu dabar įsitikinęs.. Alenas kiek atsiduso ir nežinojo, ką daryti, kad ji taip čia nebijotu nieko. Bet jam tik į galvą kildavo nesąmonės.
- Tai tu čia taip bijai visko ar tiesiog už rankų nori pasilaikyti? - Atsakė ir pats pasigailėjo savo žodžius. Alenas ir vėl pradėjo savo - šaipytis ir juokauti. Dėl to jis kiek sunerimo ir pradėjo eiti dar greičiau, o priešais Sarą Alenas pastebėjo, kaip atsirado kažkoks juodas šešėlis kuris švilpiui niekada nebuvo pažįstamas...
-
Einant Sarai bauginančiu koridoriumi, jai ant jos mėlynų,trumpų plaukų užlašėjo keli kraujo lašai, mergina iš nemalonumo nusipurtė, jos kūnas nevalingai((ar yra toks žodis?))nusipurtė. Vėliau, bandė nusivalyti kraujo lašus nuo plaukų, tačiau jai nepavyko. Tada vėl Alenas pertraukė tylą, pilną klyksmų, riksmų ir šiurpaus juoko vėl su savo klausimo, kuris tikrai neskambėjo iškrypėliškai.
-Juk aš pasakiau, kad tavęs nebijau, švilpi.-išgirdusi savo pasakytus žodžius Aleno balsu mergina šiek tiek sukluso, bet vis tiek sakinį nuleido negirdomis.
Tačiau, tada iš grindų išniro beveik permatomas kraupus, baisus vaiduoklis Sarą labai išgąsdindama, o mergina iš išgąsčio vėl įsikibo į Aleno ranką. Varnanagė vėl pajutusi šiokią tokią švilpio šilumą nusiramino, tačiau vis tiek nepaleido rankos ir atsakė į klausimą apie baimę, ir apie rankų laikymąsi.
-Taip, bijau. Aišku?!-mergina prisipažino, iš karto supykusi šaukdama paklausė. Sarai nepatiko vėl pasirodyti silpnai ir bejėgei, bet kaipgi kitaip ji pateisins tą rankos paėmimą.
Tik tada, kai pasakė atsakymą į Aleno klausimą, mergina pastebėjo, kad visi koridoriuje esantys paveikslai arba sutepti krauju, arba perbrėžti gilių, aštrių nagų pagalba, perbrėžti taip pat buvo sutepti kažkieno raudonu krauju.
-
Koridorius buvo tikrai baugus. Jame kaip ir galerijoje buvo paveikslai kurie irgi judėjo. Tik, kad jie buvo kitokie nei ten. Jie buvo labai baisūs ir gąsdinantys. Čia tikrai galima švęsti Helovyną.
Einant švilpis išgirdo kai kažkas taria Saros vardą. Kai būtent tada, triukšmo tokio jau nebebuvo. Buvo tyla kur girdėjosi tik Aleno ir Saros žingsniai, bei tas, kas sakė Saros vardą. Tai atrodė tikrai baisiai ir galima nuspėt, kad Sara dėl šito dar labiau išsigando.
Sara pradėjo teigti, kad Aleno ji nebijo. Gal ir taip, turbūt ji jau bijo šito koridoriaus labiau, nei manęs.
- Na žinai, mes vieni, tamsumoje, aš visgi vyras.... - Kiek pasakė, ir tada net Alenui pasidarė gėda dėl savo žodžių. Jis tik bandė pajuokaut, nors ir neesmė, kad Alen nemėgsta juokaut kaip ir jam nepatinka juokai, tuo pačiu kaip ir jo. Bet visgi, švilpiui pasidarė gėda. Jis leptelėjo tokią nesąmonę.. Asilas, kvailys, kaip dar man save pavadint... Švilpiui atrodė, kad jis su Sara pasikeitė vietomis, nes ji raudonavo, o dabar švilpis raudonuoja.
Dar einant, priešais Sarą atsirado vaiduoklis kuris ir dingo. Iš tokio turbūt netikėtumo, ji paėmė Alenui už rankos. Ir po to galiausiai prisipažino, kad ji bijo.
- Iškarto galėjai pasakyti.. - Kiek sumurmėjo. Alenas galėjo suprast, kodėl ji sumelavo, bet priežastis jam buvo kiek kvaila. Jam nerūpi, kad žmonės rūpi jo nuomonė. Jis pats nesistengia dėl kažko tai, kad palaikyt kito asmens nuomonę. Nieko jau nepadarysi... Ji visgi bijo.
Sarai paėmus už Aleno rankos taip ir nepaleido. Alen kiek pakėlė vieną antakį ir galvojo, kodėl ji nepaleidžia. Turbūt dėl savo baimės. Pagalvojo švilpis ir tada laikydamas ranką ją dar labiau suspaudė ir laikė taip, kad Sara nesugebėtu netgi ja paleisti. Tai gal netgi atrodė kiek romantiška, bet Alenui tai pagalvojus suprato, kad jam santykiai ar ta romantika - paskutinėje vietoje.
Einant buvo niūroka ir tikrai baisu. O koridoriuje pasidarė tokia tyla kuri kiek privertė būti įtemptam. Alenas tokioje tyloje galėjo jau tada išgirsti bet kokį menkniekį. Aišku, kad proto ribose tik. Ir kaip tik tada, pasigirdo kaip kažkas, ar tai stuksena į sieną, ar tai išgirdo kažkokius artėjančius žingsnius. Tai išgirdus pas Aleną buvo tik trys variantai dėl šito. Ar tai tas, kas privers Aleną bėgti, ar tai tas kas privers Aleną naudotis burtų lazdelę, arba kiek gal netgi logiškas pamąstymas, kad Alenas tiesiog išeina iš proto. Bet kiek įsitikinęs jis paklausė Saros, o kol laikė jos ranką kiek silpniau pradėjo laikyti.
- Ar tu girdi tai? - Paklausė ir pradėjo dairytis aplinkui.
-
Einant tuo baugiu koridoriumi, mergina išgirdo, kaip kažkas taria jos vardą, ji išsigando, todėl dar labiau suspaudė iš baimės Aleno ranką. Tačiau, kaip visada, lyg įpratęs švilpis sutrukdė tylą, kuri šį kartą nebuvo maloni, ypač riksmų ir klykimo fone pasakydamas vėl savo iškrypusią nesąmonę. O merginai jau visa ta iškrypusi tema jau buvo nusibodusi, tad tiesiog privertė vaikiną užsičiaupti.
-Žinojai, Alenai, kad tavo tie iškrypę juokeliai nelabai juokingi? Be to, man jau nusibodo apie tą patį kalbėti. Taigi, kelintame kurse tu jau mokaisi?-mergina bandė užmegzti geresnę pokalbio temą negu anksčiau buvusią.
Vėliau, vaikinas prakalbo apie Saros baimės prisipažinimą, o mergina pridūrė prie prisipažinimo:
-Nepasakiau iš karto, nes...am...bijojau...-mergina patylėjo, o vėliau nusiėmė tą savo šaltumo kaukę ir atskleidė savo silpnąją pusę.-bijau...pasirodyti silpna prieš kitus...ypač prieš tave, ypač po to, kai...matei mane tokią...silpną ir...apsiverkusią galerijoje.-koridoriuje nebebuvo taip baisu, kai Sara laikė šiltą Aleno ranką savo delne, mergina šiek tiek atleido akiniuočio ranką, tačiau ją apėmė baimė, kad vėl tuoj pravirks švilpio akivaizdoje.
Eiti šiurpiuoju koridoriumi nebuvo itin malonu Sarai, tačiau šiokią tokią merginos ramybę palaikė Aleno ranka, tačiau visai netrukus varnanagė išgirdo artėjančius žingsnius, kurių savininkas ritmingai stukseno į koridoriaus sienas, mergina pradėjo dar labiau bijoti šio koridoriaus,mergina vėl stipriau suspaudė vaikino ranką, turbūt Alenui šiek tiek suskaudo, kai mergina stipriai suspaudė jo ranką.
Tačiau baimė buvo žymiai mažesnė laikant Aleno ranką. Netrukus, Sara išgirdus švilpio klausimą, suprato, kad ir jis išgirdo žingsnius, stuksenimą.
-Taip, aš ir išgirdau. Gal pagreitinkime tempą?Nenoriu čia pasilikti labai ilgai.-prakalbo kiek nuoširdžiai ir pagreitino tempą.
-
Tai, kad kažkas taria varno nagės vardą, tai tikrai baugino švilpį ir yra gan šiurpu. Alenas suprato, kad Sara irgi tai girdi, kai ta pradėjo dar stipriau laikyti Aleno ranką. Ant kiek stipri jos dabar baimė? Jeigu ji taip stipriai laiko ranką.
- Nebijok taip stipriai. Mes turime greitai praeiti šį koridorių. - Pabandė nuraminti Sarą. Pažiūrėjus Alenui į Sara prie to dar ir nusišypsojo. Lyg viskas yra gerai ir čia tikrai, nieko neatsitiks.
Sarai nepatiko švilpio "juokeliai". Alenas pats galvojo, kad tai tikra nesąmonė, bet visgi, tokia kauke dabar yra, kuri šalta, nedraugiška, galima visada sulaukti pašaipas.
Švilpis nusprendė geriau patylėti, bet tylumoje baimės jausmas atsiranda dar labiau. Todėl mintyse kaip ir sutiko su ta idėja Saros, kad geriau pakeist temą pokalbio...
- Aš iš šešto kurso. O tu? Gal daugiau papasakok apie save? - Paklausė, ir pradėjo kalbėti lyg jam yra tikrai įdomu ir smalsu. Nors taip gal ir nebuvo, jam nebūtina buvo žinoti kažką apie Sarą. Jis tik jau norėjo greičiau praeiti šitą koridorių ir atsisveikinti su Sara ir ją pamiršti visam laikui. Gal jie dar matysis kokiose nors pamokose, bet jau bendrauti tikrai nenorės.
Vėliau Sara prisipažino, kad bijo, kas, kaip ir kodėl. Ji lyg 'atsivėrė' kur buvo pasakyti tikri jos jausmai. Alen labai nustebo tuo. Jis sutriko. Nežinojo kaip atsakyti į jos žodžius. Tai tiesiog nepasakoma žodžiais. Švilpis puikiai suprato ją. Ji pradėjo meluot, kad nebijo, nes lyg pati užsidėjo tokią kaip kaukę. Sullivanas sukando lūpas ir tiesiog patylėjo, bei ranką suspaudė irgi stipriai kaip ir Sara, bet vėliau kiek atleido.
Einant, atstumas tarp Aleno ir Saros nebuvo toks didelis. Bet išgirdus tokius kaip sunkius žingsnius ar tai buvo kaip kokie nors stuksenimai, kur garsas vis labiau girdėjosi. Galima spėti, kad tas garsas gal netgi labiau artėjo šalia švilpio ir varnos. Tas garsas buvo tikrai įtemptas. Alenas pas nepastebėjęs einant labiau susiartino šalia Saros. Dabar jie ėjo labai arti vienas kito. Švilpis jautė kaip jos plaukai jam lenda į akis. Netgi akiniai nepadėjo. Tegul susišukuoja....
Sara pasiūlė pagreitinti tempą. Aleno ėjimo tempas ir taip buvo gan greitas, bet jeigu pagreitinus tai jau galima buvo skaičiuot vos ne bėgimu. Bet švilpis sutiko dėl pagreitinimo ėjimo tempo, nes tas garsas netgi Aleną pradėjo kiek bauginti.
- Gerai, einam gal tikrai greičiau. - Koridorius jau turėtu greitai pasibaigti.. - Kiek ištarė ir pradėjo eiti dar greičiau.
-
Kai Sara suspaudė stipriau Aleno ranką, šis ją pabandė nuraminti, jam šiek tiek pavyko, merginos greitai plakusi širdis, širdies plakimas truputį sulėtėjo, taip parodydamas, kad mergina nuo švilpio žodžių šiek tiek apsiramino. Kai penktakursė nukreipė jų pokalbį kita linkme, Alenas iš karto atsakė ir paklausė jos apie ją. Tačiau, varnanagė girdėjo tik šiokį tokį susidomėjimą jos kursu ir pačia ja.
-Aš iš penkto kurso, papasakoti apie save? Na gerai, turiu mamą, kuri pernelyg manęs nemėgo ir tėtį, kuris jau yra miręs.-mergina atsakė į klausimus, tačiau kalbėdama apie tėvus šiek tiek nuliūdo, bet nenorėdama akiniuočiui pasirodyti liūdna, greitai nusišypsojo ir pridūrė:-Nežinau, net ką čia dar papasakoti. O tu, turi mamą ar tėtį, o gal abu?-pridūrusi Sara taip pat paklausė, tik šiek tiek kitokio klausimo.
Penkiolikmetei pasisakius apie baimę pasirodyti silpnai, bejėgei vaikinas niekaip neregavo, nieko nepasakė, galbūt, kažką jautė pažystamo, tačiau to neparodė. Mergina šiek tiek tuo nusivylė, ji galvojo, kad Alenas kažką pasakys ar ką nors, tačiau jos nusivylimui, to nepadarė.
Beeinant atstumas tarp švilpio ir varnanagės nebuvo labai didelis, kartais Saros mėlyni plaukai lindo prie vaikino veido, akių, jie truputį trukdė švilpiui. Mergina šiek tiek rankomis "sušukavo", sulygino juos ir prakalbėdama pritarė šeštakursiui:
-Aš ir manau, kad greitai baigsis, tolumoje nematau kraujo balų.
Jiedu ėjo gana greitai, jei jie būtų pradėję eiti dar greičiau, tai jau būtų buvę bėgimas.
-
Alenas eidamas jautė, kaip Sara nusiramina. Tai džiugino jį, bet prie to nerodė to savo džiaugsmo aplinkiniams. Alenas tiesiog ėjo su rimtu veidu kaip ir visada. Jis tiesiog pasiliko šaltaus būdo..
Bet po to tarp švilpio ir varnos prasidėjo toks kaip dialogas. Sara pradėjo kalbėti apie savo šeimą, savo tėvus. Alenui nebuvo ten labai įdomu, bet visgi tai kad ji kažka papasakojo apie save, švilpiui kėlė dar didesnį smalsumą apie ją, jis norėjo lyg daugiau visko žinoti, bet to tikrai neparodė. Sara po to paklausė panašaus klausimo ir Aleno. Švilpis nenorėjo kalbėt apie savo šeimą. Bet visgi..
- Mano mama mirus. Gyvenu tėvo naujoje šeimoje kur turiu dvi įseseres. - Pasakė be jokių emocijų. Lyg jam būtu nusispjauti. Bet Alenas tiesiog pabrėžė faktus ir nutylėjo. Toliau tęsti pokalbį jis jau nebenorėjo, nes kalbos apie tėvus - Aleno silpnybė.
Alenas stengėsi niekaip nereaguot į Saros atvirumą. Tiesiog jeigu švilpis kažką pasakys, jis bijojo pats, kad gali kažkam atvertis. O to tiesiog negalėjo sau leisti. Niekada..
Pagaliau, toji pasitaisė savo plaukus kurie man trukdė. Galvojo švilpis. Bet tada jam jau ne plaukai rūpėjo. Švilpiui pasidarė kiek nejauku kai pradėjo galvot kaip tai viskas iš šono atrodo. Mergina su vaikinu eina susikibę rankomis, atstumas tarp jų yra nedidelis, jie vieni, eina siaubo koridoriuje.. Alenui pasidarė viskas taip nejauku.. Tai viskas atrodo taip, kaip neturėtu..
Taip susikibę rankomis švilpis priėjo prie kažkokių laiptų kurie veda žemyn. Dar prie to pastebėjo, kad jau nebesigirdi visokių keistų garsų, kad nėra vaiduoklių, nėra kraujo balų, sienos jau gan visai sutvarkytos ir kiek netgi švarios.
- Koridorius jau pasibaigė. - Kiek šyptelėjo. Alenas jau norėjo paleist ranką, bet ją dar labiau suspaudė. Nežinojo net kodėl. Po to dėl savo kažkokių keistų veiksmų, nusipurtė ir staiga ją paleido bei, nutolo nuo jos. Kiek beeinant švilpis truputi palydėjo Sarą, o po to sustojes jau norėjo sukt atgal.
- Na, aš gal jau eisiu į švilpynės berniukų kambarį.. Ate. Tikiuosi daugiau nepasimatysime. - Šaltai ištarė ir nusisuko.
Iki kambario Alen ėjo neeilgai. Gal netgi atėjo gan greitai. O atėjęs niekaip negalėjo užmigti. Jis vis galvojo apie tai kas buvo šiandien, ką jis matė, su kuo susipažino...
-
Pradėjus kalbą apie tėvus, pokalbis tik prasidėjęs baigėsi, Sara suprato, kad Alenas nemėgsta kalbėti apie mirusią mamą, naujo savo šeimą, įseseres, pati Sara ir ne per labiausiai mėgo kalbėti apie tėvus, ypač mamą. Merginos mama nemėgo Saros, o tėtis mirė, kai Sara buvo dar tik vaikas, tad ji neturėjo to ryšio, kurį turi beveik visi vaikai, tarp tėčio ir vaiko.
Po Aleno sakinio niekas nei švilpis, nei varnanagė nekalbėjo,vėliau jie priėjo laiptus, vedančius žemyn. Kraupusis kolidorius baigėsi nebesigirdėjo nei žingsnių, klyksmų, nei kraujo balų, paveikslų subraižytų ir išteptų kraujų, ir purvinų sienų, viskas baigėsi. Mergina ir vaikinas vienu metu paleido rankas, o akiniuotis dar ir nutolo nuo Saros. Merginos viduje atsivėrė šiokia tokia tuštuma, kurios ji negalėjo paaiškinti.
Švilpis šiek tiek palydėjo Sarą, o pats nuėjo savo keliais vedančiais į švilpynės vaikinų miegamąjį. O pati Sara šiek tiek prisibijodama viena eiti,su mažyte baime šiaip ne taip pasiekė varno nago bendrąjį kambarį, nieko jame nebuvo,o merginų miegamajame visos jau miegojo ir kažką sapnavo.
Kai Sara atsigulė savo lovą, Sara ilgą laiką neužmigo, tik vartėsi po patalus ir galvojo, apie naktį nutikusį nuotykį, apie Aleną, jo poelgius ir viską, koridorių, ir jų susikibimą rankomis.
Kvailė aš! Kodėl aš kaip kokia durnė atsivėriau? Jis niekaip neregavo, o aš durnė, iš baimės susikibau rankomis, prisipažinau dėl ko bijau, ot kokia durnė.-nors mergina barė save, ji vis tiek galvojo apie Aleną, apie jo kartais šmaikščius juokelius.
-
Pastaruoju metu, jau visiems mokiniams yra išgarsėjęs vaiduoklių koridorius. Yra visokios pletkos apie šią vietą. Tai apie vieną klastuolį, kuris dingo ar tai numirė tame koridoriuje. Kita apie tai, kad koridoriuje susirenka visos mokinių sielos, kurios yra numirusios Hogvartse ir dabar keršija. Aišku visiems mokiniams dar yra žinoma to koridoriaus atmosfera. Kraujų balos, visokie keisti skambantys garsai girdisi. Kiekvieną mokinį atbaidytų. Todėl dažniausiai koridoriuje galima buvo sutikti tik kokius nors mokytojus, kurie 'saugo' vaikus, kad nepakliūtu į bėdą, kurie gali atsitikti būtent tame koridoriuje.
Jau saulei leidžiant ir mokiniams jau einant miegoti, Nikolette susisuko į pledą ir laukė, kol visos varnos užmigs ir ji galės tyliai išeiti iš mergaičių kambario ir vėliau kaip kokia katė nepastebimai, niekam nepapuolus aplankyti vaiduoklių koridorių. Tai nebuvo koks nors smalsumas, mergaitė tik norėjo tiesiog įsitikinti, kad visi tie gandai, yra melas.
Tiesiog absurdiška. Vos ne visi mokiniai ruošiasi irgi naktinėti. Nikoletei gulint lovoje ir vaidinant, kad ji miega, girdėjo, kaip mokiniai 'slaptai' išeina iš kambario. Jai net nebuvo prasmės toliau gulėti. Mergaitė atsikėlė iš lovos ir išėjo ir mergaičių kambario.
Dėl tamsumos, Nikoletės akies vyzdžiai buvo labai padidėję. Netgi jos korėjietiškos akys negalėjo to paslėpti. Tiesa pasakius, Hogvartso pilyje buvo dabar labai tamsu. Todėl prancūzė nesitikėjo, kad galės už kažką užklupti ir nukristi ant kažko.. Minkšto? Vos kažką įžiūrėjus, suprato, kad ten buvo mokinys.
-
Mayra iki pat vėlyvo vakaro prasėdėjo su Europa prie židinio ir, aišku, apie trečią valandą nakties, mergaitei į galvą įspyrė nematomas arklys ir ji sugalvojo nusivesti klastuolę į Vaiduoklių koridorių, nes jai patiko ši sarkastiška bei tyli mergina, kuri leido Mayra kalbėti ir kalbėti bei bent jau apsimetė susidomėjusi. Kai, vis dar galvoje kirbant minčiai apie Vaiduoklių koridorių, Mayra baigė savo kalbą, kodėl Hogvartso puotos yra blogai, ji atsisuko į Europą ir kelis kartus pakartojusi mergaitės vardą pasiūlė nueiti į šį koridorių. Tad dabar Mayra kaip koks garvežys pūškavo laiptais aukštyn.
Pagaliau pasiekus reikiamą aukštą, klastuolei norėjosi griūti ant žemės ir numirti, o Europa, regis, viso to lipimo net nepajuto. Slapta Mayra jai pavydėjo ištvermės ir jėgos, bet mintyse pasikartojusi, kad ,,grožis reikalauja aukų" giliai kelis kartus įkvėpė ir nusivaliusi nematomas dulkes įžengė į koridorių.
Pirmas dalykas, kurį Mayra pajuto, o tiksliau, užuodė buvo salsvas bei metališkas kraujo kvapas. Išsitraukusi lazdelę, klastuolė ja mostelėjo bei tarė:
-Lumos.
Užsižiebusi lazdelė apšvietė kraujo balas bei įvairius kruvinus rankų antspaudus ant sienų. Vos tik trečiakursės įžengė į ilgą bei neįprastai tamsų koridorių, pasigirdo aimanos ir dejonės, kurios Mayrai kėlė tik juoką, nes nuo visų tų garsų mergaitei į galvą lindo įvairios nešvankios mintys. Kelias minutes paėmus į priekį, juodaplaukė pajuto kažką ant savo dešinės kojos ir atsirėmusi į sieną pabandė tą kažką nusikratyti, bet jai nepavyko ir dabar tas kažkas, parvertęs mergaitę ant žemės tempė ją gilyn į tamsą. Ir greitai. Mayros lazdelė užgeso nuo smūgio į grindis, bet klastuolė laikėsi jos įsikibus kaip į gelbėjimosi ratą, juk nežinai, kada pravers.
-Europa!-spėjo suklikti Mayra, kai ją pasiglemžė tamsa.
-
Dešine ranka pasirėmusi smakrą, Europėlė kone gulėjo patogiai įsitaisiusi minkštame krėsle ir mieguistai žvelgė į židinyje šokančią liepsną, tuo pačiu metu klausydamasi (ar bent jau apsimesdama, kad klausėsi) bendraamžės bendrakoledžės skundų. Visą vasarą, išskyrus tą laiką, kai lankėsi Florencijos namuose, gyveno it kokia laukinė katė - dienomis miegojo, o naktį veikdavo bet ką, ką tik pasiūlydavo pilis. Baltapūkė sau didžiai pasižadėjo jau paskutinę rugpjūčio savaitę keisti savo įpročius. Žinoma, iš pradžių sekėsi visai neprastai, tačiau į Hogvartsą grįžo draugai, ir štai mergužėlė trečią nakties bala žino ką veikia.
-Kokį dar koridorių?- abejingai paklausė, tačiau vis tiek nusekė tamsiame pilies koridoriuje dingusią Mayrą.
Pasiekusi penktą aukštą, Europa pažvelgė į trečiakursę ir klausiamai kilstelėjo vieną antakį. Mergaitė, panašu, sunkiai gaudė kvapą užlipusi tokia gausybe laiptų. Baltapūkė tuo niekada nesiskundė - nors ir nebuvo didi sportininkė, ištvermės ir jėgos jai pakako visur, kur tik tekdavo ją naudoti. Netrukus trylikametės nosį pasiekė kraujo kvapas. Niekam nepaslaptis, kad šią mokinę itin traukė keisti ir kiek šiurpūs dalykai, todėl mergaitė tik mostelėjo baltaplauke galva bendrakoledžei ragindama šią.
Mayros lazdelė apšvietė nedaug, tačiau aplink buvo matyti telkšojančios kraujo balos, kruvini rankų antspaudai ant sienų, tik ir betrūko kokios nors žmogaus kūno dalies ar net viso lavono.
-Kietaaaaai,- tyliai stebėjosi, žengdama porą žingsnių į priekį. Iš neapšviestosios koridoriaus dalies buvo girdėti įvairūs riksmai ir aimanos, dejonės. Europa iš didelio ir apsmukusio megztinio kišenės išsitraukė savo burtų lazdelę ir mostelėjo ja:
-Lumos,- nė nelaukusi draugės, žengė dar keletą žingsnių į priekį. Kažkas persmelkė Klastūnyno globotinės ranką. Blyški oda pasišiaušė, o per visą nugarą nubėgo šiurpas, tiesa, visai malonus. Kartkartėmis atrodė, kad akies krašteliu buvo galima pamatyti praskrendantį vaiduoklį. Ziegler nė nebematė draugės, tik dairėsi aplink ir su kiekvienu žingsniu labiau stebėjosi viskuo. Tik neitin ilgai visa tai tęsėsi - iš bendrakoledžės pusės pasigirdo šauksmas.
-Mayra?- teiravosi eidama link tos vietos, kurioje paskutinį sykį matė mergaitę. Tuščia.- Mayra?- kiek garsiau paklausė.- Žinai, visai nejuokinga,- giliai atsiduso ir pavartė pilkšvas akis.
-
Kol Mayrą kažkas už kojos tempė, mergaitei, besitrankant galvą į grindis, šovė mintis ir ji nukreipusi lazdelę ten, kur turėjo būti kažkieno ranka, na, bent jau mergaitė tikėjosi, kad ranka, ištarė:
-Immobulus.
Ir tas padaras nustojo tempęs Mayra gilyn per kraujo balas. Klastuolė juto, koks šlapias buvo jos apsiaustas ir kaip nemaloniai jis lipo prie jos odos. Atsirėmusi ant rankų, Mayra sušuko:
-Europa! Aš čia!-klastuolės balsas nuaidėjo tuščiu koridoriumi ir ji nežinojo, ar Europa ją išgirdo, bet, nenorėdama likti tokioje nemalonioje situacijoje, mostelėjo lazdele,-Lumos.
Melsva šviesa, sklindanti iš guobos medžio lazdelės, apšvietė balkšvą ranką su violetiniais pirštų galiukais, įsikibusią į jos koją. Mayra nusipurtė. Panašu į lavono ranką. Bet... Kas tas padaras? Drebančia ranka pakėlusi lazdelę, Mayra pamatė padarą šviesoje. Tai buvo kaulėta, ilgu torsu bei rankomis figūra su milžiniškais elnio ragais, atsukusi savo kraupias juodas akis bei žiūrinti į Mayrą. Koridorių perskrodė mergaitės klyksmas.
-
Europa vis dairėsi bendrakoledžės, prakeikdama ją už tokį kvailą pokštą bei prakeikdama save už pažadų sau nesilaikymą.
-Gerai, gana, prigavai mane, gali išlįs,- baltapūkės žodžius nutraukė Mayros (ar bent tikėjosi, jog šaukė ji) riksmas iš, rodos, visai netoli.
-Kur?- susierzino. Trylikametė nesuprato, kaip pasakymas „aš čia“ gali padėti surasti žmogų, iš kur reikia žinoti, kur tas „čia“? Po keletos sekundžių tolimesnis koridoriaus kampas nušvito blausia mėlyna šviesa,- nesvarbu, matau,- burbtelėjo sau po nosimi ir nubėgo švieselės link.
Bendrakoledžė, panašu, buvo visa kruvina. Nors Europėlė nebuvo iš tų, kurios labai jaudintųsi ar rūpintųsi dėl tokių dalykų, vis tiek nuoširdžiai tikėjosi, jog kraujas nebuvo draugės.
-Ar tau viskas gerai?- vos spėjusi užduoti klausimą, Klastūnyno globotinė šiek tiek kilstelėjo pilkšvas akis į viršų.
Priešais trečiakurses stovėjo šlykštus, neproporcingas padaras elnio ragais ir juodomis, atrodė, kraujo ištroškusiomis akimis. Baltaplaukė stovėjo it įbesta. Rodos, viskas aplinkui sustojo, mergaitė nė neišgirdo Mayros klyksmo. Nė nemąstė tol, kol tas baisus padaras nesuriaumojo tiesiai į klastuolių veidus.
-Bėgam!- čiupo klastuolei už rankos ir nusitempė ją į koridoriaus gilumą. Žinojo tik vieną - jeigu bandys grįžti į Klastūnyno bendrąjį kambarį, prišauks bėdos kitiems ir, negana to, bus tuoj pat išsiųstos iš pilies. Grįžti į vaikų namus Europa nenorėjo nė už ką.
Trečiakursė bėgo kiek įmanydama, su savimi tempdamasi ir Mayrą. Žinoma, be jos būtų kur kas lengviau, o ir ją palikus, Ziegler, ko gero, užtektų laiko pabėgti iš čia kol tas baisus žvėris skanautų mergaičiukės mėsa. Tik tiek, kad net ir šaltakraujiškas Europos būdas neleido šito padaryti, juk klastuoliai šiuo metu buvo vienintelė jos šeima.
Užbėgusi už storos kolonos, gyvatėlė prispaudė bendrakoledžę prie sienos.
-Nejudėk, nekvėpuok, nė nemirksėk,- tyliai sušnibždėjo jai į ausį,- o jei ne, kiti, kurie čia lankysis, vaikščios po mūsų kraują. Mes to nenorim, taip?
-
Europai atėjus ir pamačius padarą, ji čiupo Mayrą už rankos ir pastatė ant abiejų kojų, ištraukdama jos dešinę koją iš padaro gniaužtų. Burtai, regis, nustojo veikti padarą, nes jis atsisuko į mergaites ir pradėjo riaumoti, lėtai judėdamas link jų. Klastuolės pasileido bėgti. Mayrai buvo baisu, tad ji niekaip nepaleido Europos rankos, bijodama, kad pargrius ir ją tas padaras, kuris judėjo jau greičiau, pagaus ir suės. Juk toks padaras tikrai ėdė žmogieną. Galiausiai, Europos priremta prie sienos, Mayra užgesino lazdelę, paleido baltaplaukės ranką ir pradėjo kvėpuoti ramiai pro burną, neskleisdama nė menkiausio garselio, kaip buvo išmokusi. Iš baimės mergaitė net negirdėjo, ką jai sakė bendrakoledžė, bet vistiek nerimastingai linktelėjo. Padaras lėtai riaumodamas šliaužiojo koridoriumi, kai prie pat Mayros išlindo vaiduoklis. Nieko nesupratusi mergaitė apsidairė. Iš sienų lindo įvairaus amžiau bei su įvairiais rūbais vaiduokliai. Jie apsupo padarą ir šis suriaumojęs ant jų nušliaužė tolyn - matyt ploniaodei būtybei buvo šalta nuo vaiduoklių. Mayra iš palengvėjimo atsiduso, o vaiduokliai išgirdę dūstelėjimą atsisuko į klastuoles. Mintyse juodaplaukė sau trenkė su delnu per veidą už tokį kvailą įprotį visur dūsauti, kur nereikia. Kruvini prilipę rūbai ėmė traukti visą šilumą iš laibo mergaitės kūnelio ir Mayra pradėjo drebėti iš šalčio. Tvirtai sukandusi dantis, kad nekalentų, ji toliau stebėjo vaiduoklius. Temperatūra koridoriuje toliau krito. Mayra nebejautė savo nugaros, tad atsisuko į Europą ir pabandė žengti artyn jos, bet suprato, kad prilipo prie sienos su sukruvinta apsiausto dalimi.
-Umm... Europa?-tyliai sušnabždėjo Mayra,-Manau, kad įstrigau.
-
Mayrai linktelėjimu patvirtinus, jog panelės Ziegler žodžiai buvo suprasti, Europa taip pat linktelėjo ir vos iškišo galvą pro koloną, kad nors akies krašteliu galėtų matyti tą siaubingą padarą. Šis, panašu, ieškojo trečiakursių. Kiekvienas jo žingsnis į kraujo balas aptaškydavo gruoblėtas sienas, palikdamas ant jų tamsiai raudonas dėmes.
Netrukus iš sienų pradėjo lįsti įvairiausiais rūbais apsirėdę vaiduokliai, kurie nuvijo tą elniaragį monstrą šalin. Viskas galėjo tuo ir pasibaigti, jei tik ne bendrakoledžės atodūsis, atkreipęs visų tų vaiduoklių dėmesį.
-Po galais, Mayra,- atsisukusi į mergaitę, piktai sušnabždėjo ir stipriai, gal netgi kiek per stipriai, suspaudė liauną mergaitės riešą. Ir tik pajutusi bendraamžės drebėjimą, Europa ją paleido, tačiau neatsiprašė. Juk ta atodūsio nesulaikanti mergaitė buvo kalta dėl to, jog klastuolės dar kurį laiką bus čia įkalintos. Na, guodžia bent tai, kad gal vaiduokliai nesudraskys jų į skutelius...
Vaiduokliai lėtai judėjo Europos ir Mayros link, tarsi lauktų jų puolimo, o gal dairėsi, ar aplink nėra kitų - tamsoje buvo sunku įžiūrėti.
-Suskaičiuosiu iki trijų, o tada bėgam, gerai?- tyliai sušnabždėjo ir atsisuko į draugę, tikėdamasi pritariamo linktelėjimo. Deja, vietoje to sulaukė dar vienos problemos. Nervingai caktelėjusi liežuviu ir išleidusi gilų atodūsį, mostelėjo lazdele:
-Lumos,- lazdelę prispaudė arčiau savo kūno, jog šviesa nesklistų toliau į koridorių ir nepriviliotų dar daugiau nelaukiamų svečių.
Europėlė savo burtų lazdele pašvietė į trylikametės nugarą. Ši, panašu, buvo prilipusi prie sienos dėl krauju permirkusio apsiausto.
-Vilk šalin tą apsiaustą, velniop jį,- sušnabždėjo tiesiai draugei į ausį ir, pajutusi šaltį pervėrusį kūną, apsisuko. Šalia mergaičių ore plėvesavo būrys vaiduoklių. Jų buvo tikrai daugiau nei septyni...
-Po galais!- surėkė,- vilk šalin tą apsiaustą ir bėgam!
-
Mayrai norėjosi verkti. Ji tik viską gadino ir buvo kitiems našta bei kliūtis. Kaip visada... Mergaitė, išgirdusi Europos paliepimą, sustingusiais labiau negu įprastai pirštais pradėjo atrišinėti apsiausto užrišimą, bet jai nelabai sekėsi, tad mergaitė iš pykčio bei nevilties truktelėjo virvelę taip sumazgydama mazgą. Pajutusi bekylant pyktį, ji žinojo vienintelį būdą jį išleisti, tad pasičiupo lazdelę, atitraukė mazgą kuo toliau nuo savęs ir nukreipusi lazdelę į jį tarė:
-Incendio.
Iš lazdelės iššokusi liepsna sudegino mazgą kartu lengvai nudegindama ir Mayros pirštus. Pro sukąstus dantis greitai įkvėpusi oro, ji pagriebė bendrakoledžės ranką ir pasileido bėgti. Europa, aišku, ją greitai aplenkė, bet Mayra stengėsi bėgti kuo greičiau, kiek tik ją jos laibos kojos panešė. Vaiduokliai, pamatę nuo jų tolstančias mergaites, pradėjo dar garsiau dejuoti, barškinti grandinėmis bei kitaip triukšmauti. Juodaplaukė juto jos kūnu einančius šiupuliukus, kiek nuo šalčio, kiek iš baimės, kurią juto bedidėjančią jos krūtinėje. Pati Mayra nežinojo, ko ji bijojo. Gal, kad Europa supyks ant jos ir daugiau nebekalbės su klastuole? Ji su niekuom artimiau nebendravo. Pasitaikydavo vieno karto nutikimų, kai ji bendraudavo su žmonėm, bet kad turėtų draugų? Neįmanoma.
Mayra juto, kaip dega jos šonas nuo bėgimo ir kaip ji pradeda dusti, o koridorius, regis, niekaip nesibaigė. Paslydusi ant kraujo balos, juodaplaukė bandė atsiremti į sieną kaire ranka, taip paleisdama Europos ranką. Sustojusi, mergaitė juto, kad nebegali bėgti toliau. Na, bent jau vaiduokių nesgirdi, o tai gali reikšti, kad mes jų atsikratėme.
-Tai... Ką darom dabar? Vaiduoklių, regis, atsikratėm. Ir atsiprašau...-priėjusi prie Europos Mayra sušnabždėjo, nežinodama, ar baltaplaukė jau nori grįžti į bendrąjį kambarį, ar dar bastytis po pilį.
-
Vaiduokliai, pastebėję, kad porėlė trečiakursių klastuolių sprunka, pradėjo dar garsiau dejuoti, barškinti grandinėmis bei kitaip triukšmauti. Negana viso šito, Europėlė su savimi tempėsi naštą - dar kartą suklupusią Mayrą. Tik ir norėjosi ją palikti šitame baisiame, vaiduoklių ir dar nežinia kokių būtybių pilname koridoriuje. Tiesa, kažkas, baltapūkė niekaip negalėjo suprasti, kas, stumė ją šalin nuo tokios minties, todėl klastuolė tik liepė bendrakoledžei susiimti.
Ko gero, Europa būtų dar kartą griebusi Mayros ranką ir nusitempusi ją per prievartą, tačiau visi vaiduoklių rėkimai ir dejavimai nutilo. Žinoma, tai nebūtinai reiškė jų atsitraukimą, gal tai, kaip žiobarai sako, tyla prieš audrą?
-Kvailas klausimas, moterie,- piktai sužaižaravo pilkomis akimis į kvapą atgauti bandančią Klastūnyno globotinę,- grįšim atgal ir viską pamiršim, nes jeigu aš čia numirsiu, prisiekiu, jog vaidensiuosi tau iki gyvenimo galo,- trumpai žvilgtelėjo į laiptų, vedančių iš šio pragaro, pusę, o tada vėl į Mayrą,- sugebėsi nueiti iki ten,- baltaplauke galva mostelėjo laiptų pusėn,- o gal panelę reikia nunešti?- pašaipiai paklausė ir, griebusi klastuolės ranką, nussitempė bendraamžę lauk iš šitos vietos.
-
Nebijok tamsos, sukurk joje džiaugsmą, pamilk pabaisas, nes jos tokios tik per klaidą - tai kiekvieno iš jų kelias. Net jei ir vertinami silpnųjų etikete.
Arkadijus kilstelėjo žvilgsnį aukštyn, geltonai juodas šalikas smuktelėjo žemyn palikdamas nosį, lūpas ir smakrą nepridengtais. Čia šalta. Baugu. Juk čia - vaiduoklių nuosavybė.
Mažytė švieselė palei jo kelienį, pakilo su uosio lazdele. Pilkoji Dama kilstelėjo smakrą išvydusi sėdintį mokinį, prasivėrė jos pilkšvos lūpos tarti žodį, bet Bagshawas pakilo linktelėdamas.
- Einu, - tyliai tarė, - gerų švenčių jums, - vaiduoklė šyptelėjo skambiu balsu tardama:
- Girdėjau, jūs...
- Ten ir einu, - vaikino balsas prisipildė prisiminimų su cinkeliu, - kol dar sprandų nenusisuko, - skruostuose atsirado duobutės. Su Kajum, kad ir tvanas, - tarp nykščio ir rodomojo spausdamas kvietimo skiautę užbaigė nebyliai.
- Sėkmės, ponaiti Bagshawai.
- Jos tikrai prireiks, - septintakursio mostu švieselė užgeso ir tamsoje pasigirdo žingsniai.
Kažkur už sienos snigo, vaikai mėtėsi gniūštėmis, o nė vienas nežino, jog vienas iš jų bandė nusikalti toleranciją savo baimėms. Bet juk Kalėdos... viskas bus gerai.
O dabar į Kelionmilčių kambarį.
-
"Karas – tai apgaulės kelias.
Todėl jei ką ir sugebi, tai vis tiek rodyk, jog nesugebi.
Jeigu ketini šauktis kažkieno pagalbos, tai nuduok, jog nieko
pagalbon kviestis neketini.
Nors priešininkas ir yra arti, apsimesk, kad jis toli.
O jeigu priešininkas toli, tai elkis taip, lyg jis būtų čia pat.
Prisiviliok priešus bandydamas papirkti.
Sukelk sumaištį ir sutriuškink juos.
Jeigu jiems nieko netrūksta, būk pasirengęs."
Kajus pakėlė akis nuo Sun Tzu (Sun Dzi) veikalo "Karo menas". Koridorius buvo tuščias, nykus it lapės ola. Kajus atsiduso, vėl nykščiu atsivertė pirmais skaitytą puslapį ir po lėto nužingsniavo vaiduoklių koridoriaus link.
"Jeigu jie stiprūs, pasistenk jų saugotis.
Jeigu įpykę, sukelk sąmyšį.
Elkis pagarbiai, kad sukeltum jų puikybę.
Jeigu jis pailsėjęs, priversk jį pervargti.
Jeigu jo sėbrai vieningi, išskirk juos.
Užpulk, kai jis nepasirengęs.
Veržkis pirmyn, kai jis to nesitiki."
Pro langą krito tingūs saulės spinduliai, akies krašteliu galėjai pamatyti rytinius paukštelius - mokinius, besisvaidančius sniego gniūžtėmis, tačiau jau tokio vaizdo jau nebematysi, kai į įžengsi į vaiduoklių koridorių. Tačiau tai mažai rūpėjo Kajui, kuris įnikęs į knygą per stebuklą gebėjo eiti koridoriumi neatsitrenkdamas į ką nors.
Kaip ir praėjo mokyklą rankose su knyga, taip ir praėjo ir Vaiduoklių koridorių, nė neapsižvalgydamas aplinkui, nė nė trupučio dėmesio neatkreipdamas į vaiduoklius.
Ketvirtakursis pasuko kairėn ar dešinėn (pats nelabai suprato) ir dingo iš šio koridoriaus valdų, ir tiesiai pataikė į Kelionmilčių kambarį.
-
Dienos bėgo ir Aeronas vis daugiau slampinėjo po pilį ieškodamas ko nors įdomesnio nei kalbantys paveikslai, keturi koledžų vaiduokliai, dažnai miegantis Akilanda ar Mirtos tualetas. Visa tai jau kėlė nuobodulį nuotykių ištroškusiam pirmakursiui. Čia juk magijos pasaulis. Čia turi vykti kas nors įdomesnio nei tokios nesąmonės. Nors per kiek mažiau nei pusmetį vaikėzas spėjo išnaršyti tik pusę pirmo aukšto, tačiau jį domino tai kas yra aukščiau, ne bokštuose, o pačioje pilyje. Klaidingaisiais laiptais vaikinas pateko į penktąjį aukštą, suskaičiavo kildamas laiptais. Paėjęs toliau nuo laiptų apsižvalgė, o tada patraukė į labiausiai neapšviestą koridorių. Čia buvo ir kraujo pėdsakų ir subraižytų tapetų. Desiderijus įdėmiau pasižiūrėjo. Tai buvo ne katės, o žmogaus nagai. Juodaplaukis suprato, kad čia gali rasti ko nors įdomaus. Deja, išgirdęs varpo dūžį, Aeronas paliko šį koridorių.
-
- Nuobodu, - eilinį kartą švilpynės mergaičių miegamajame pasakė Delfė. Hogvartsas gerokai jai jau spėjo atsibosti. Taip yra visada. Pirmą dieną labai įdomu, bet nėra laiko. Tada visą savaitę galvoji, kaip smagu ir įdomu. Na, o vėliau viskas prasideda iš naujo - pamokos, profesoriai ir namų darbai. Tada baigiasi mokslo metai, prasideda vasaros atostogos. Per vasaros atostogas murmi kaip pasiilgai Hogvartso pilies, o kai grįžti atgal - trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Ir taip visą laiką.
Jau kiek įsipusėjus rudeniui, Delfei vėl nusibodo čia būti. Akilanda kažkur užmigo, o vaiduokliai ir kiti dalykai, kai esi trečiakursis ir viską žinai, pasidarė nuobodūs. Tad iš neturėjimo ką veikti, trylikametė pradėjo ilgai vaikštinėti po visą pilį. Nes pereiti visą Hogvartsą ir sužinoti visas jo vietas, reikia daug laiko, o ši trečiakursė nusprendė viską aptyrinėti per šiuos mokslo metus.
Perskaičiusi trečią storą knygą, Delfė atsistojo ir patraukė ten, kur norėjo atsidurti labai ilgą laiką - Vaiduoklių koridoriuje.
Greit nubėgusi link vaiduoklių koridoriaus, ji užsimerkė, atsimerkė ir apsižvalgė. Jooooo.... viskas puiku.
Buvo kiek šiurpoka, bet įdomu. Labai įdomu...
-
Luke sedėjo ant kėdės bibliotekoje. Berniukas bandė padaryti visus namų darbus, bet galva po atostogų dar nepasiruošė dirbti rimtai. Švilpis nusprendė išeiti iš bibliotekos ir pasivaikšęioti koridoriais. Pirmakursis nuėjo tiesiai į vaiduoklių koridorių. Luke nebijojo vaiduoklių, todėl kaip tik šitam koridoriuje Luke galės šiek tiek atsipalaiduoti nuo visų slegiančių mokslų.
Luke, tu ir vėlnesugebi niekur susirasti draugų. Nori pasakyti visą semestrą taip būsi? Turi pagaliau susirasti bent vieną draugą. Nejaugi visą laiką būsi vienas? Luke kalbėjosi su savim ir vaikščiojo. Švilpis turėjo ir vėl grįšti prie mokslų, bet jis nėjo, nes Luke norėjo dar pavaikščioti ir pagalvoti apie viską. Luke, turi mažiau galvoti apie tokius bereikšmius dalykus...
-
Staiga Delfė išgirdo kažką ateinant. Mergina pamatė ateinant berniuką, tikriausiai pirmakursį. Štai ir paliūkink slaptai... pagalvojo Delfė. Ji jau ruošėsi dingti laukan iš šitos vietos, nes tyrinėti Hogvartsą, kai po kojomis maišosi pirmakursis yra labai sudėtingas reiškinys ir to nepakeisi. Deja.
- Ko čia prireikė tau? - kiek užkimusiu balsu paklausė trylikametė. - Ir kas tu toks?
Bet pamačius, kad berniukas iš švilpynės, Delfė atlėgo, nes, brangioji Venera, Švilpynės koledžo mokinio, ji tikrai neerzins.
- Aš Delfina, bet mane visi vadina Delfe. Visi, - pakartojo žodį Delfė, norėdama, kad švilpis suprastų, nes... šiaip sau, - O kuo vardu tu?
Trečiakursė apsižvalgė po vaiduoklių koridorių.
- Ei, gal nori kartu patyrinėti šią vietą?
-
Luke apie daug ką galvojo, bet jo mintis prasklaidė kažkokia mergaitė. Aš ją kažkur mačiau... Akk taip, ji taigi iš švilpynės.
- Ką aš čia veikiu? Aš vaikštau. O tu ką?- šiek tiek pyktelėjęs Luke atsakė.- Aš Luke, Luke Malik. Ir patirynėt šią vietą galim ir kartu. Koks skirtumas..
Luke šiek tiek nuliūdo, kad jis nebėra vienas ir nebegali galvoti apie įvairius dalykus. Bet berniukas suprato, kad tai šansas kai jis gali būti ne vienas ir su kažkuo pasikalbėt.
Luke pažvelgė į viršų. Ten sklandė daug vaiduoklių. Luke norėjo su jais pasisveikinti, bet nutarė tai padaryti, jei sutiks vaiduoklį prieš save. Bet staiga berniukas pasijautė keistai. Reikia kažko paklausti ar žadi vaikščioti tyloje?
- Delfe, kodėl tu čia vaikštai viena pati?
-
Prieš įžengdamas į koridorių Domantas pasiėmė lazdelę ,nes vaiduoklių koridoriuje nežinia kas gali atsitinkti.Koridorius buvo šiurpus.Telkšojo kraujo balos,ant sienų buvo prirašinėta krauju.Domantas jau planavo dingti bet sutiko vaiduoklį.Vaiduoklis prisistatė:
-Aš esu Ksenofilijus bekojis Geraplunksnis ,o tu kas toks?
-Gerbiamas vaiduokli esu Domantas Varnanagis iš Grifų Gūžtos.Pasakė virpančiu balsu Grifas.
Vaiduoklis tarė:
-Varnanagis,ar tavo senelis Neozifilijus Varnanagis?Kvailu balsu paklausė vaiduoklis.
-Taip ,sere tai mano senelis.Vėl virpančiu balsu atsakė Domantas.
-Puiku paskui mane.Pakvietė vaiduoklis.
Domantas sekė vaiduoklį ir galaiusiai atėjo į dar vieną koridorių.Ant sienos kabėjo Domanto senelio portretas.
-Štai tavo senelis.Su pasididžiavimu ir kilniai pasakė vaiduoklis.
Domantas kreipėsi į vaiduoklį:
-Mano senelis gyvas ir aš tikrai savo senelį pažistų ,sere.
Vaiduoklis nieko neatsakė tik nuskrido savais keliais.Domantas pagalvojo Keistas vaiduoklis.Domantas pasiklydo tad tarė:
-Point me.
Ir lazdelė parodė kur išėjimas.Domantas išėjo iš koridoriaus ir partraukė link Didžiosios salės pietauti.
-
Prieš Cristal akis atsivėrė turbūt šiurpiausias koridorius, kokį ji yra mačiusi. Mergaitė apie šį koridorių daug istorijų buvo girdėjusi, bet šios jos neatbaidė nuo minties čia paslampinėti. Priešingai. Tik dar labiau ją traukė.
- Lumos,- visa patenkinta, kad jau moką šį burtažodį, lazdelės gale įžiebė šviesą.
Cristal nemanė, kad koridorius bus toks ilgas. Sienos buvo purvinos, išteptos krauju, o ir dvokas, kuo toliau einant, negėrėjo. Cristal girdėjo daug garsų, kažkokių pašnekesių ir jie vis stiprėjo kuo toliau grifukė ėjo nuo įėjimo. Bet žaliaakė nei kiek nebijojo. Vaiduokliai jai atrodė labai įdomios būtybės, bet tik ne baisios.
Eidama koridoriumi toliau brunetė nebejautė jokio smagumo. Koridorius buvo nepaprastai ilgas, bet ir jo gale neatrodė, kad vyksta kažkas įdomesnio. Nusivylusi, kad jos vaiduoklis nebandė jos išgąsdinti, Cristal jau sukosi atgal ir buvo einanti iš šios nesąmonės kai išgirdo, kad kažkas eina link jos.
-
Susidomėjusių žalsvai pilkų akių žvilgsnis vikriai nardė tarp penkto aukšto koridoriaus sienų. Gerda eidama į pamokas kartais iš mokinių lūpų išgirsdavo apie tai, kad viename penkto aukšto koridoriuje gyvena vaiduokliai ir gąsdina visus, kas ten užeina. Kaštonplaukė nepabūgo šiokios tokios košmariško siaubo dozės - juk nieko blogo neatsitiks, mano sapnai tikrai baisesni už krūvą vaiduoklių. Nors burtų lazdelė buvo trečiakursės rankoje, ji jos panaudoti nenorėjo, nes net paprasčiausias burtažodis galėjo sugadinti visą smagų siaubą, dėl kurio varniukė čia atėjo. Lėtai dėliodama žingsnius, Gerda tolumoje išvydo švieselę. Tryikametė sustingo iš baimės. Ilgi pirštai šiaip ne taip sugraibė lazdelę, padarytą iš eglės.
- Lumos, - tyliai sušnibždėjo rausvos lūpos, pamiršusios tamsiomis garbanomis papuoštos galvos įsakymą tylėti.
Dar keli žingsniai, ir žalsvai plikos akys įžiūrėjo žmogų, tiksliau merginą.
- Labas, - nedrąsiai pasisveikino Varno Nagui priklausanti trečiakursė.
-
Cristal krūptelėjo. Ją išgąsdino netikėtas pasisveikinimas ir akimirką mergaitė jau pagalvojo, kad tai vaiduokliai ir šiek tiek apsidžiaugė. Tačiau tai buvo ne vaiduoklis, o kažkokia paika mergaitė. Lėtai atsisukusi antrakursė prieš save išvydo pamokose regėtą, tačiau visiškai nepažįstamą mokinę, kuri aiškiai manė, kad vaiduoklių pilnas koridorius yra puiki vieta naujoms pažintims.
- Labas, - sutrikusi, bet su šypsena, atsakė Cristal.
Tarp merginų trumpam laiko tarpui stojo nejauki tyla, kai brunetė sugalvojo ją išsklaidyti.
- Čia šiurpoka. Kodėl čia atėjai?, - susidomėjusi paklausė žaliaakė.
Ir nors Cristal labai norėjo kuo greičiau dingti iš šio nuobodaus koridoriaus, grifiukė norėjo susipažinti ir daugiau pabendrauti su sutiktąja mergaičiuke, todėl tiesiog laukė ką ši atsakys.
-
Merginos, stovinčios prieš Gerdą, krūptelėjimas buvo beveik nežymus, bet išsiplėtę vyzdžiai žalsvai pilkose akyse gėrė kiekvieną aplinkos detalę, net pačią mažiausią. Trečiakursė šio menko judesio išsigando labiau, nei didelio būrio burtininkų, paleidžiančių į ją mirtinus kerus. Ar aš ją išgąsdinau? Kas, jei taip? Aš tik norėjau būti draugiška! Geriau įsižiūrėjusi Varno Nagui priklausanti mokinė šalia švieselės išvydo kažkur kažkada matytą veidą, bet ji niekaip negalėjo atsiminti, iš kur priešais stovinti mergina jai atrodė tokia matyta...
- Tiesa, čia šiurpoka. Norėjau kažkokių nuotykių ar šiaip siaubo, bet vaiduoklių, apie kuriuos girdėjau, čia nėra, - su nusivylimu, girdimu balse, atsakė varniukė. - O kas tave čia atvedė?
Gerda atidžiai nužvelgė kažkada matytą veidą. Ačiū Merkurijui, kad šis pokalbis neprasidėjo eiliniu "Kas tu?" klausimu...
-
Cristal trypčiojo vietoje, nes norėjo dingti iš to prakeikto koridoriaus ir eiti veikti ką nors naudingo, tačiau nežinojo, kaip jos naujajai draugei pasiūlyti eiti kartu. Prieš ją stovinti mergina atrodė labai jau susimąsčiusi. Ar tik nebus iš Varno Nago? Koridoriuje baisingai dvokė ir žaliaakė kuo toliau, tuo mažiau galėjo pakęsti tą dvoką ir atrodė, jog tuoj nualps.
- Aš esu nemažai istorijų apie šį koridorių girdėjusi ir visada labai norėjau išbandyti. Tiesa sakant, šiek tiek nusivyliau, nėra čia taip baisu kaip man atrodė, o ir vaiduokliai dar nė karto neapsireiškė,-beveik greitakalbe ipyškino brunetė.
- Mes deramai nesusipažinom. Aš Cristal iš Grifų Gūžtos, tu, spėju, būsi iš Varno Nago?
-
Gerda aiškiai matė, kad prieš ją stovinti mergina nori kuo greičiau dingti iš koridoriaus, bet trylikametė niekur neskubėjo, nes jai tamsusis koridorius pasirodė mažumėlę jaukus. Žalsvai pilkos akys svajingai nužvelgė sienas. Taip, čia tikrai jauku... Varno Nagui priklausanti trečiakursė pažvelgė į pašnekovės dideles žalias akis, jose matėsi nusivylimas, pasišlykštėjimas ir šiokia tokia neapykanta dėl kliedėjimų apie vaiduoklius.
- Aš Gerda ir taip, aš iš Varno Nago, - ramiai atsakė į klausimą mergina prie to paties prisistatydama.
Kažkur labai toli kažkas suspigo.
- Čia labai jauku, tiesa? - tokiu pat ramiu ir švelniu balsu paklausė varniukė ir įsistebeilijo į didelę kraujo dėmę ant sienos. - Nori kartu eiti tolyn ir ieškoti vaiduoklių?
-
Cristal nežymiai šyptelėjo kai jos spėjimas, kad Gerda yra Varno Nago globotinė, pasitvirtino, tačiau kuo toliau, tuo labiau mergaitė ją siutino. Argi negalima dingti iš čia, o tada jau ir pažindintis? Ir dar ji sakė, kad jai čia jauku? Keistuolė. Gerda atrodė nuoširdi ir gera mergina, bet iš anksto matėsi, kad merginos nebus geriausios draugės. Varnės klausimas dar labiau supykdė brunetę. Juk ji visą koridorių apėjo ir jokių vaiduoklių čia nėra! Tai kam dar bereikalingai gaišti laiką jų ieškant? Kaip ir buvo galima tikėtis, žaliaakė pratūko.
- Klausyk, atrodai tikrai labai šauni mergina ir labai smagu, kad susipažinom, tačiau aš nesirengiu visą popietę stypsoti dvokiančiame ir tamsiame koridoriuje. Nežinau kurioje vietoje tu čia randi jaukumą, bet aš matau tik krauju išpurvintas sienas ir sklindančią smarvę, nuo kurios tuoj nualpsiu. Taip pat, jei nepastebėjai, vaiduoklių čia nėra ir toliau paėjus jų tikrai neatsiras. Nežinau, gal yra kažkur išėję, - savo ataką ant varnės baigė Cristal ir patraukė išėjimo link.
-
Cristal šyptelėjimas, kurio Gerda nematė, tik jautė, ir puolimas susikeitė taip greitai, kad trečiakursė nesugebėjo suprasti situacijos rimtumo, tad nuleido viską juokais. Bet pasibaigus grifės priekaištavimams, Varno Nagui priklausanti mokinė suvokė, kas čia ką tik įvyko. Ką aš tokio padariau?! Tik išsakiau savo nuomonę!
- Nox, - sušnabždėjo kaštonplaukė taip tyliai, jog pati save vos girdėjo, ir švelniai nužingsniavo link koridoriaus pabaigos, iš kur abi mokinės ir atėjo, sekdama pašnekovę.
- Cristal, - garsiai kreipėsi į žaliaakę varniukė, nenuleisdama burtų lazdelės, - aš nesiruošiu tavęs stabdyti. Bet dėl kokio velnio tu ant manęs supykai? - paklausė Gerda, švelniai spustelėdama lazdelę, padarytą iš eglės.
-
Kai jau Cristal pergalingai džiaugėsi, kad pavyko pasprukti nuo varnės ir išsinešdinti iš šio koridoriaus, prie pat išėjimo ją sustabdė Gerda. Grifei Gerdos klausimas atrodė juokingas. Dėl ko aš supykau, negi ji pati nesupranta? Kad ir kaip nenorėdama, žaliaakė vis dėl to atsakė:
- Nesupykau, bet susinervinau. Atėjau čia pamatyti vaiduoklius, o tada išdygai tu ir atrodo, kad norėtum tame vaiduoklių koridoriuje praleisti visą dieną. Jei dar nepastebėjai, tai čia pati blogiausia vieta ginčytis.
Brunetė jautėsi blogai, kad ką tik susipažinusios mergaitės taip staigiai sugebėjo susipykti. Bet ji juk pati kalta! Vis dėl to, nusprendusi daugiau nuo Gerdos nebėgti, Cristal ramiai stovėjo ir laukė ką atsakys varnė.
-
Keistai veriantis išraiškingas žalsvai pilkų akių žvilgsnis buvo nukreiptas į Cristal akis. Gerda vos tvėrė savame kailyje norėdama paleisti bet kokius kerus į grifę. Tikrai bet kokius - ji tik troško parodyti, kad nėra iš kelmo spirta ir kažką sugeba. Kaštonplaukė stengėsi įrodyti tai ne tiek žaliaakei, kiek sau - tuštumos jausmas ir abejojimas savimi ties kiekviena akimirka darėsi vis stipresni ir skausmingesni. Grifo Gūžtai priklausančios mokinės žodžiai ir kaltinimai nepramušė tvirtos kaip mūras sienos, suręstos iš nepasitikėjimo savimi, pykčio, nusivylimo ir dar krūvos kitų dalykų, kurie varniukės širdį spaudė nei kas nors galėjo pagalvoti. Trečiakursė tylėjo. Ilgi pirštai vos juntamai prispaudė burtų lazdelę prie delno, o kaštoniniais banguotais papuoštoje galvoje sukosi mintys apie įvairiausius burtažodžius, kai kurie iš jų buvo keisti, juokingi ar net absurdiški. Vandens srovė nebūtų padėjusi kažką pavaizduoti, o tuo labiau įrodyti pranašumą. Toliau mąstant apie burtažodžius, kitame koridoriaus gale pasigirdo užslopintas triukšmas. A, tai sakei nėra čia jokių vaiduoklių, Cristal?
-
Po to kai Cristal visą per savaitę susikaupusį pyktį išliejo ant Gerdos, mergaitės atsakymo taip ir nesulaukė. Varnė kelias minutes tik piktais žvilgsniais, nuo galvos iki kojų, varstė antrakursę. Gerda atrodė tikrai nemenkai įpykusi, o juk Cristal savo mintis išliejo visiškai negalvodama ir nemanė, kad trečiakursė jas taip ims į širdį. Antrakursė nelabai žinojo ką ir bedaryti. Mergaitės spoksojo viena kitai į akis, tačiau nei viena nesirengė tęsti ginčo. Žaliaakė matė, kaip jos nauja draugė-priešė rankoje spaudžia lazdelę, tačiau kad ir kas būtų toliau, Cristal nesirengė stoti į dvikovą su Gerda. Koks absurdas. Pavartaliojusi akis, grifė nusprendė nebegaišti savo laiko purviname koridoriuje su truputį nuo proto nušokusia varne ir jau buvo bežengianti pirmą žingsnį įšėjimo link, kai išgirdo triukšmą koridoriaus gale.
Cristal akys sužibo. Vaiduokliai. Nepažiūrėjusi ar Gerda eina paskui ją, antrakursė nulėkė koridoriumi garso link.
-
Tyla. Gerda toliau stengėsi įžiūrėti Grifų Gūžtos mokinėje kažką, ko nepamatė anksčiau - gal būdo savybę, aprangos detalę, papuošalą ar kokį menką niekutį, kuris neturėjo reikšmės, bet galėjo padėti varniukei labiau suprasti žaliaakę.
Išgirdus triukšmą koridoriaus gale, kaštonplaukė nuleido lazdelę. Tiksliai nesuprato, kodėl tai padarė, bet jei triukšmo priežastis puls merginas - puls jas abi, tad kovojant prieš tą kažką ir Cristal vienu metu pabaiga būtų beviltiška.
Triukšmo priežastis, arba galimai vaiduoklis, privertė žalsvai pilkų akių savininkę pasimesti. Ji sustingo iš baimės (ir, tikriausiai, pasimetimo). Pastovėjusi nejudėdama, trečiakursė po valandėlės atsipeikėjo ir pamatė naująją draugę (jei ją taip galima pavadinti) skuodžia koridoriumi. O ji nesiruošė eiti iš čia? Susivokusi, kad ir jai reiktų lėkti link triukšmo, varnė vos matomai pasipurtė ir nubėgo paskui Cristal.
- Palauk manęs! - sušuko. Jos balsas nuaidėjo atsimušdamas į šalto ir purvino koridoriaus sienas. Nekreipdama dėmesio, grifė jos laukia ar ne, trylikametė skuodė toliau, o po kelių akimirkų pasivijo žaliaakę.
-
Cristal tekina bėgo triukšmo link. Smarvė jai bėgant tolyn vis didėjo, todėl antrakursė tikėjosi, kad ji bent kiek priartėjo prie vaiduoklių ar vaiduoklio. Grifė taip apsidžiaugė, kad pagaliau galbūt sutiks nors vieną vaiduoklį, kad visiškai nekreipė dėmesio į aplinką aplink ją. Brunetės rankos lietė neaišku kieno krauju išterliotas sienas ir nekreipė dėmesio, kad ant jos švarių drabužių ir galvos lašėjo kažkokia masė nuo koridoriaus lubų.
Kažkur toli Cristal girdėjo kaip šaukia Gerda, tačiau žaliaakė nesuprato ką šioji sakė. Grifė jau keletą minučių stovėjo atsirėmusi į sieną, kuri vienoje vietoje atrodė švaresnė nei kitur ir bandė atgauti kvapą. Ji pakankamai ilgai bėgo, tačiau vaiduoklio nepagavo. Atrodė, kad kuo toliau ji bėgo, tuo toliau garsas sklido. Jau keletą minučių Cristal galvojo apie galimybę, kad tas triukšmas sklinda iš sienų. Antrakusė pagaliau pasivijo Gerda.
- Nieko nebesuprantu, - išlemeno Cristal šalia jos ką tik atsistojusiai mergaitei.
-
Kai pagaliau stovėjo prie Cristal, Gerda giliai įkvėpė ir iškvėpė. Bėgioti jai niekad nepatiko, o ypač koridoriais, kiekvieną jos žingsnį pakartojančiais kelioliką kartų ir, negana to, pagarsinančiais bent keturis kartus. Varniukė minutėlę pastovėjo bandydama atgauti kvapą, o su tvyrančia smarve į smegenis įnešti deguonies nebuvo labai lengva.
- O kur..? - trečiakursės balsas virpėjo. - Negi... negi... Ne, taip būti negali, - klaidžiodama tarp savo minčių murmėjo kaštonplaukė. Ji bandė būryje galvos smegenų sukurtų iliuzijų surasti tas, kurių jai reikėjo, tuo pačiu metu stengdamasi nustumti tas, kurios tik trukdė ir kėlė begalę klausimų. - Cristal, - ramiai kreipėsi žiūrėdama į žalias akis. - Tu turi, ne, privalai man pasakyti, - giliai įkvėpė. - Kur yra vaiduokliai?
-
Prakaitas bėgo nugara. Galva nuo įtampos buvo beįsiskaudanti. Vos pavyko kvėpuoti. Kojos kaip medinės. Ir vis tiek nei vieno vaiduoklio. Šalia antrakursės stovinti Gerda erzino mergaitę su kažkokiais veblenimais po nosimi, tačiau tuo metu Cristal viskas erzino. Nežinia kiek laiko praleidusi šiame siaubingame koridoriuje ji tenorėjo įkvėpti gaivaus oro ir eit papietauti, o gal jau pavakarieniaut, kas žino. Po kelių minčių jos ausis pasiekęs kvailas Gerdos klausimas jai nepadėjo pasijusti geriau.
- Aš nežinau kur yra tie vaiduokliai, gal jų čia išvis nėra.
Kad ir kaip norėjo eiti laukan, keistas garsas nedavė ramybės, dėl to grifė lėtai žengė į priekį ir už kelių minučių pasukusi kairėn pamatė nukritusią seną medinę spintą. Nors ji nesuprato kam toji yra reikalinga tokioje vietoje, kažkas jai sakė, jog tai buvo ne krintančios spintos garsas.
Visiškai nusivylusi ji apsisuko ir priėjusi kažkur pasilikusią varnę pasakė jai:
- Nieko čia nėra, einam lauk.
Įsitikinusi, kad Gerda eina paskui ją mergaitė patraukė išėjimo link.
-
Gerda įsitempusi laukė. Nežinia ko - Cristal atsakymo į klausimą apie vaiduoklius, ar pačių vaiduoklių. Krauju išteptos sienos nebeatrodė kraupios, o nosį griaužiantis smarvė nebeerzino taip stipriai - viskas dėl tos įtampos. Laiko nuovoka tamsiame koridoriuje buvo stipriai išsikreipusi, nes niekur nebuvo langų, per kuriuos galėjai pamatyti spindinčią danguje, arba jau nusileidusią saulę.
Grifės atsakymas nugvelbė paskutinį geros nuotaikos trečiakursėje likutį. Atrodė, kad koridoriaus sienos kvėpuoja šalčiu. Varniukė, pamačiusi, kad antrakursė eina tolyn, nusprendė ją sekti, bet laikėsi atstumo.
Žaliaakė pamatė kažką, kas ją, tikriausiai, atgrasė nuo ėjimo tolyn. Cristal žodžiai nuskambėjo taip, lyg vaiduokliai šiame koridoriuje niekad neegzistavo. Gerda nė kiek neabejodama nusekė paskui jaunesnę mokinę - kad ir ką pamatė grifiukė, geriau šioje vietoje neužsibūti.
-
Tylūs, vos girdimi žingsniai aidėjo išmirusiais koridoriais. Tik vieniša figūra palei sieną iš lėto žingsniavo nežinomais keliais. Tik ji drįso drumsti ramų paveikslų gyventojų poilsį ir kelti dulkes retai bevaikščiojamu koridoriumi. Alrisa beveik aklinoje tamsoje neskubėdama pėdino, kairės rankos pirštų galais liesdama purviną sieną. Retkarčiais iš burnos ištrūkdavo kažkoks nesuprantamas garsas, lyg žodžio nuotrupa. Iš šalies galėjo atrodyti, kad ji lunatikė, tačiau klastuolė buvo blaivaus proto. Viso to naktinio klaidžiojimo priežastis buvo paprasčiausia nemiga, o jos kilmė - tai, ką paliko namie. Net ir būnant Hogvartse, sapnuose nuolat girdėjo motinos balsą, kartais keikiantį visą pasaulį, kartais juodaplaukę. Netikėtai sustojo. Galvoje vėl iškilo neramios mintys.
-Ak...
Jau buvo beveik spėjusi pamiršti, kaip jai pasisekė išeiti iš bendrojo kambario nesugautai. Konfiskavęs ant stalo neapdairiai (o gal kaip tik tyčia) paliktą pigų vyną, profesorius pasišalino. O tai reiškė, kad jis bus užsiėmęs kitais - butelio tuštinimo - reikalais. Taip, geresnio koledžo vadovo tiesiog nebuvo galima turėti, tačiau jis pernelyg priminė tėvą. Alrisa sulaikė besiveržiantį atodūsį ir užsimerkė.
-Ne. Ne. Ne. - pasipylusi žodžių lavina nesulaukė jokio atgarsio, net koridoriaus skliautai nepanoro jos pakartoti.
Savyje jautė tuštumą. Viskas, kas joje buvo šviesu, išvyko kartu su juo. Bet nežinia, ar grįžęs tėvas paverstų klastuolę ta pačia miela mergaite, kokia kadaise buvo. Labai seniai. Ne, tai jau palaidota po storu žemių sluoksniu, o kas bandytų kapstyti, terastų tik mirtį - sudūlėjusį lavoną.
-
Beaumont žingsniavo koridoriais. Jis norėjo išgerti. Šiandien jo kūnas reikalavo alkoholio. Jo mokymo diena buvo prasta, mokiniai labai išvargino profesorių, tad šis norėjo išgerti. Vienintelio žemiško malonumo, kuris dar gelbėdavo švilpynės vadovą nuo nuovargio ir gyvenimiškų problemų jo gyvenime.
Buvęs švilpynės koledžo mokinys išleido atodūsį. Išėjimo nesimatė, o jam taip norėjosi išgerti kokio nors dievų gėrimų. Staiga rudaplaukis pamatė merginą vaikščiojančią koridoriumi. Ji pažeidė taisykles. Dėl to Rafael'io veidą papuošė šypsena. Jis galės skirti jai kokią nors bausmę. Tai prilygo tų nuostabių gėrimų gėrimui.
- Panele Fuentes, kodėl tokį vėlyvą vakarą jūs nesate savo koledžo mergaičių miegamajame? Juk jūs jau turite miegoti. Aš turėsiu jus nubausti dėl jūsų klaidžiojimų koridoriais naktį arba įduoti jus jūsų koledžo vadovui - pasakė rimtai vaikinas suraukdamas savo antakius.
-
Deja, tylus kuždesys pritraukė vis garsėjančius žingsnius. Alrisa susiraukusi atsisuko - viskas buvo sugadinta. Tikėjosi ramiai pasivaikščioti, bent kartą šioje milžiniškoje mokykloje pabūti su savimi, mintimis. Kur niekas netrukdo. Bet ne. Visada atsiranda kvailių, kurie atsiranda tarsi iš niekur bei ima kišti savo šlykščią nuomonę. Kaip kad dabar ir atsitiko. Klastuolė gerai nematė, kas irgi sumanė naktį pasišlaistyti koridoriais, tačiau pragertas vyriškas balsas išdavė, jog tai profesorius. Bent jau ne girtuoklis koledžo vadovas. Šiek tiek nurimusi pagalvojo, bet piktai surūgusios išraiškos veide nepakeitė.
-O ką, negalima ramiai pasivaikščioti? - klausimu į klausimą atsakė juodaplaukė, irzliai suraukdama antakius. Akys lakstė beveik neužkliudydamos atėjūno. - Profesoriau, o ką jūs čia darot? - lyg smalsiai, lyg su kokia pasišlykštėjimo užuomina pasidomėjo ji. Rodos, Hogvartse ant kiekvieno kampo galima sutikti alkoholikus profesorius ar teleskopais apsiginklavusias kvėšas. Nors greičiausiai niekas negalėjo pranokti tosios, kuri bjauriai išniekino bandelės egzistenciją ir kitais savo darbais nusipelnė amžiną Alrisos neapykantą.
Mergaitė paslėpė rankas kišenėse, po sekundės pakreipė galvą, kad geriau įsižiūrėtų į vyrą. Rodos, per akimirką pasikeitė, užmiršo savo bėdas.
-Mano koledžo vadovas dabar kažkur nulindęs šoka valsą su vyno buteliu. Gal norit prisijungti prie jo?
-
Profesorius susiraukęs stebėjo mergaitę. Panašu, kad ši buvo labai nepatenkinta, jog Beaumont pavardės savininkas sutrukdė jos pasivaikščiojimus koridoriuose.Taip jai ir reikia. Mokiniams juk draudžiama vaikščioti po pilį naktį pagalvojo profesorius su kiek pašaipia šypsenėle veide. Juk dabar mergaitė tikrai niekur nuo jo nepabėgs ir liks nubausti.
- Ne, negalima. Vėlyvais vakarais ir naktimis mokiniai privalo būti savo koledžo miegamuosiuose. Kitaip mokiniai liks nubausti, - pasakė profesorius labai rimtu ir griežtu balsu. Žinojo, kad mokiniai labai mėgsta išsliūkinti iš kambarių. Kartais jiems pavykdavo tai padaryti nepastebėtiems, o kartais, deja, juos pagaudavo profesoriai.
- Aš einu tvarkyti reikalų susijusių su mokslais. Tai labai rimta, o tavo vaikščiojimai mane sulaukė ir man turbūt teks vėluoti, - pasakė Rafael'is. Jis girdėjo mergaitės balse kažkokią keistą lyg ir pasibjaurėjimo užuomeną, bet tai perdaugiausiai nerūpėjo profesoriui. Jis tiesiog labai norėjo išgerti.
- Oh, nejaugi, Markas susirado butelį pas klastuolius? Nekeista. Aš manau, kad mielai prisijungčiau prie jo, bet, deja, jis manęs nekvietė kartu išgerti, - pasakė tyliai nusijuokdamas. - O už bauda atimsiu 50 taškų, panele Fuentes.
-
Alkoholiko pasakymas, kad kažkur skuba, pradžiugino Alrisą. Vadinasi, jis ilgai čia neužsibus, o per tuos savo svarbius reikalus pamirš ir mane. Viduje kilo pasitenkinimas, kad ji išsisuks iš šios situacijos, nors jam vietos visai nenorėjo užleisti kirbantis nerimas. Dėl to klastuolė dar kartą prabilo, siekdama užmušti tą nemalonų jausmą. Šįsyk pasistengė pasinaudoti profesoriaus silpnybe. Bet nei vynas, nei koledžo vadovo draugija nesugundė jo. O juokas, kuris netrukus tyliai nuaidėjo koridoriaus skliautais, žeidė juodaplaukę. Tarsi koks pasišaipymas, kad jis gali naktimis vaikščioti po Hogvartsą, o ji ne. Negana to, drįso nuimti visą pusšimtį taškų už šią nekaltą veiklą! Mergaitė paniuro. Jei tai būtų buvę kas nors itin baisaus, pavyzdžiui Klastūnyno bendrojo kambario sunaikinimas, būtų supratus. Bet dabar... Negalėjo sakyti, jog į taškus jai nusispjaut, tad gerai apgalvojusi savo žodžius tarė:
-Praeitais metais dėstėt transfigūraciją. O dabar ne. Ką, jau visai kerėt nebemokat? Išburtumėt kokį butelį ar ką... Nebeatrodytumėt toks nevykėlis. - Alrisa stengėsi slėpti tikruosius jausmus ir kėslus, nes kalbėtis su profesoriumi nebuvo labai maloni veikla.
Net jei ji būtų žinojusi, kad susitiks su profesoriumi, vis tiek būtų išėjusi pasivaikščioti. Tuo klastuolė buvo visiškai tikra ir, norėdama paskatinti vyrą, lyg svarstydama pridūrė:
-Gal tuomet ir aš grįžčiau į požemius...
-
Jaunasis profesorius pasitvarkė savo plaukus perbraukdamas pirštais per juos ir taip lyg pasišukuodamas juos. Jis kaip ir jau norėjo eiti ir atsikimšti butelį, bet šitos klastuolės kol kas dar negalėjo palikti. Juk buvo aišku, kad profesorius bausmės iš tikro neskirs, bet kiek paerzinti ir ''pamokyti'' mergaitę norėjosi. O pamokyti ją norėjosi todėl, kad daugiau naktį eidamas koridoriais gerti jos nebesutiktų. Juk sutikus kokį mokinį koridoriuose, būtinai reikia jį iškamantinėti. Juk be rimtos priežasties vaikščiojimas naktimis tikrai nėra pateisinama priežastis. Naktį pilyje gali nutikti iš tiesų blogų ir gana nesaugių situacijų. Nebereikalo mokiniams yra draudžiami kažkokie dalykai.
- Taip, aš dėsčiau transfigūraciją, o burti moku ir dar kaip! Tiesiog gyvūnai yra stebuklingos būtybės, kurias reikia ištirti ir mane traukia šis mokslas, - pasakė profesorius rimtu balso tonu. Jis niš tiesų įsižeidė ir nusprendė, kad reikia parodyti, kad kerėti moka. Jis iš apsiausto kišenės išsitraukė lazdelę.
- Incendio, - tarė padegdamas mergaitės batus. - Aguamenti, - tarė užgesindamas mergaitės batą, kuris vos apdegė. - Dabar aišku, kad magija naudotis moku? - paklausė profesorius. Aišku su ta ugnim ir vandeniu pasielgė kaip mažas vaikas, bet juk iš dalies visi yra kažkur giliai maži vaikai.
- Dabar atgal į požemius, palydėsiu, - tarė kiek rimtu, pakimusiu balsu.
-
Vis labiau kylant panikai Oliveris dailėsi Elioto, bet niekur jo nematė. Nė nepastebėjo, kaip užlipo laiptais, tad nežinojo dabar esantis penktame aukšte. O jeigu ir būtų žinojęs, iš to naudos maža - po pilį ne itin mėgstantis klajoti pirmakursis jos visai nepažinojo.
- Eliotai?! - gailiai sušuko jis vildamasis, kad toji Gaiva pagaliau jį pametė iš akių ir daugiau nesityčios. Deja, išgirdo, ne brolio balsą, o keistą aidą, kartojantį jo vardą.
- Eliotai, Eliotai, Eliotai...
Tai dar labiau išgąsdino, ir persigandęs Oliveris sustingo. Šiokia tokia prietema jaukumo tikrai nepridėjo, bet visų baisiausia pasidarė, kai tiesiai prieš akis pasirodė du vaiduokliai - vyro ir berniuko.
- Ko tau čia reikia? - aidinčiu balsu ištarė vyro dvasia, bet Oliveris tik papurtė galvą. Bandė trauktis, tačiau atsirėmė į sieną. Ar gali būti, kad brolis mirė, ir jo laukia tas pats? Ką tada pasakys mama ir tėtis?
- Eliotai? - dar kartą ištarė Oliveris ir susigūžęs prie sienos pravirko. Viskas atrodė beviltiškiau nei kada nors anksčiau.