Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Eva Gargasaitė Sausio 31, 2017, 07:24:35 pm

Antraštė: Šnabždesių koridorius
Parašė: Eva Gargasaitė Sausio 31, 2017, 07:24:35 pm
Iš tų visų koridorių, kokie tik ir tebuvo pilyje, šis rodėsi pats keisčiausias. Pramintas Šnabždesių koridoriumi jis buvo dėl svarios priežasties: ant abiejų sienų sukabinti paveikslai nuolatos tarpusavyje kuždėjosi, apkalbinėjo ir ginčijosi. Koridorius didžiąją laiko dalį leido arba tamsoje, arba blausioje prietemoje, šviesą čia skleidė rusenantys deglai. Paveikslus būdavo keblu įžiūrėti (o šie dar pradėdavo ir papildomai putotis, kai tik blykstelėdavo Lumos) todėl suvokti šnabždesių šaltinį pasidarydavo dar sunkiau. Būtent išsigandę pirmakursiai, nemokantys įžiebti apšvietimo kerų, ir paskleidė iškreiptą tiesą apie šnabždesių kilmę. Taip gimė Šnabždesių koridorius. Jo grindis dengė raštuotas, bet senas kilimas.
Koridorius buvo keistas kartu ir dėl savo formos: jis nuolatos tai siaurėjo, tai platėjo.
((Paveikslėlis (https://vignette.wikia.nocookie.net/harrypotter/images/4/45/Prowling_Passage.png/revision/latest?cb=20131215184730)))

Eva pabaigė namų darbus valgykloje. Tada ji atsistojo ir išėjo. Daug draugų ji neturėjo todėl per koridorius ėjo viena. Eidama pamatė keistą koridorių kurio ankščiau nebuvo. Nereikia! Ji pamąstė... ir nuėjo toliau. Ją griaužė jausmas, kad ji ten nenuėjo. Tuomet beveik jau prie savo durų greit pakišo namų darbus pro durų plyšį ir nubėgo atgal. Laime koridorius vis dar ten buvo. Eva apsižvalgė ar niekas jos nemato... bet šį momentą ji suprato, jog ji panaši į nematomą žmogų... Iš jos akių išbyrėjo keletas ašarų, bet ji nepasidavė ir nuėjo toliau. Einant jai pasidarė vis karščiau ir karščiau, o po to vis vėsiau ir vėsiau. Atrodo, jog koridorius vis siaurėjo ir siaurėjo, o paskui vis platėjo ir platėjo. Tuomet kai koridorius atrodė normalus nei siaurėjantis nei karštėjantis, nei platėjantis nei šaltėjantis Evai ausyse pasigirdo šnabždesiai. Vieni jai sako grįžti, kiti jai sako judėti toliau, kiti jai primena, jog ji neturi ir neturės draugų, o kiti ją palaiko ir sako, jog jos draugai jau jos laukė už kampo. Šnabždesiai nesiliovė iki tol kol Eva vėl pravirko. Tuomet ji apsidairė ir apsiverkusi atsiklaupė ant kelių ir pradėjo vis stipriau ir stipriau verkti. Jai neliko nieko kaip tik grįžti, bet koridorius atgal buvo toks tamsus, o pažiūrėjusi į priekį mergina matė tamsą taip pat... kol ji verkia tuo labiau ji jautė skausmą. Kai ji pajuto, jog jai pradeda labai griaužti odą ji atsikvėpė ir pasižiūrėjo kas vyksta. Pasirodo mažyčiai garai skleidėsi iš jos kūno. Kai ji nurimo šnabždesiai pradėjo ir vėl šnekėti, bet šįkart netiek garsiai. Ji sušuko:
- Kad ir kas jūs palikit mane vieną!
Staiga balsai pradingo. Nušvito koridorius į priekį ir atgal. Ji pakraipė galvą ir tarė sau:
- Pirmyn aš tikrai neisiu!
Ir su lyg šiais žodžiais ji šluostėsi ašaras ir bėgo atgal. Kai ji išlindo iš jo jau buvo vėlus vakaras ir nieko nebebuvo valgykloje, tiesiog valytojas praėjo su šluota.
- Kur visi išėjo? - ji paklausė valytojo, bet valytojas tik gūžtelėjo pečiais ir toliau šlavė valgyklą. Eva pajuto, jog ji laikė kažką rankose. Tai buvo jos namų darbai ir vadovėliai:
- Negali būti! - ji sau ištarė - argi aš viską susapnavau? - sušnabžda susiėmusi už galvos.
Tuomet su didele gėda parbėgo į savo kambarį ir kuo tyliau uždarė duris:
- Na ir nuotykis! - pagalvoja Eva.
Pasitaisė lova ir atsigulusi galvojo apie balsus kuriuos sakė šnabždesiai. Kol ji galiausiai užmigo.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Lisette la Claire Balandžio 12, 2017, 01:58:53 pm
Lisette eilinį kartą vėlų vakarą vis dar nemiegojo. Toli gražu! Ji vaikštinėjo Hogvartso pilies koridoriais valgydama obuolį, žinoma, ne bet kokį. Trečiakursė, vos prieš keletą minučių iš virtuvės nukniauktą obuolį, pasinaudojusi visai neseniai Transfigūracijos pamokose išmokti burtažodžiu, pavertė jį rausvu, visai tokiu pat, kaip ir jos plaukai. Pastarieji, žinoma, buvo visai nešukuoti, o ir pati klastuolė buvo su trumpa, vos užpakalį dengiančia pižamine suknele, kuri taip pat puikiai derėjo prie jos plaukų. Trumpai drūtai tariant - klastuolė buvo rausva nuo galvos iki kojų. Beveik. Jos akių blakstienos buvo juodos juodos (žinoma, kad nepagailėjo akių tušo. Neduok dieve, dar koks bernelis praeis pro ją, o ši bus visai be jokio makiažo) ir regis, mažas juodo tušo taškelis puošė rausvplaukės nosį. Lisette kando obuolį, o atsikandusi mestelėdavo jį į viršų vis sugaudama. Šitaip ji ėjo mokyklos koridoriais kažko ieškodama. Na, klastuolė nebuvo tikra, ko tiksliai ieškojo, tačiau puikiai žinojo, kad į lovą ji dar visai nenori. Laimei, jos mėlynos akys pagauna net ir mažiausią plyšelį, tad už kolonos esantį keistą ir nematytą koridorių Klastūnyno atstovei pamatyti buvo visai nesunku. Žinoma, rausvaplaukė nė nedvejojo, tad atsikando paskutinį obuolio kąsnį ir kažkur numetusi nuograužą (pamanė, kad grįždam pasiims, tačiau ir taip aišku, kad pamirš),  nužengė į tą koridorių. Pastarasis atrodė lyg visai nepriklausytų mokyklai, mat buvo labai netaisyklingos formos: tai siaurėjo, tai platėjo, grindys buvo cementinės ir labai nešvarios, o ties lubomis kabėjo begalės voratinklių, kurie siauresnėse vietose kibo į rausvus trylikametės plaukus. Lisetei, žinoma, tai visai nepatiko, o dar reikėjo lankstytis (na, figūros tobulinimui gal ir neblogai, tačiau kas kart jai pasilenkus matydavosi ne itin išvaizdūs mergaitės triusikėliai). Laimei, viskas greit susitvarkė, o priešais mėlynas trylikametės akis atsivėrė platus, tačiau labai tamsus kambarys, kuris kėlė šiokį tokį šiurpą bei jaudulį.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Kyla Carrington Balandžio 12, 2017, 02:40:39 pm
Kaip pirmakursei Hogvartso pilis Kylai buvo nežinomybių ir paslapčių pilna skrynia, kurią ji žūtbūt norėjo atidaryti. Nors jau buvo vėlu ir klastuolė buvo įsitikinusi, kad jai nedera vėlai klaidžioti po tamsius koridorius, bet kas gi nenorėtų pašniukštinėti po visokius neaiškius kampelius? Štai kodėl mėlynplaukė įsisupusi į žalia su sidabrinėmis detalėmis chalatą tyliai išsliūkino iš Klastunyno bendrojo kambario. Mergaitės tvirtai surišta uodega lipant laiptais švitravo į visas puses, o ji ramiausiai kilo ir leidosi laiptais, kol galiausiai pati pasimetė kur yra. Įdomu, gal čia kur nors yra pilies žemėlapių? Su panašiomis mintimis Kylai teko pripažinti, ji visai nežinojo kurioje Hogvartso vietoje ji stovi. Beliko tik slankioti tol, kol ras pažįstamą vietelę, o nuo ten laisvai grįš į bendrąjį kambarį. Nieko gero iš to "Hogvartso pažinimo" Kad nebūtų nuobodu mergaitė ėmė niūniuoti kažkokią melodiją ir nežymiai šokti pagal ritmą. Visi koridoriai buvo vienodi, todėl klastuolei pamačius šiek tiek kitokį, palengvėjo ir ji nieko nelaukusi šmurkštelėjo vidun. Prie įėjimo gulėjo obuolio nuograuža.O čia truputį purvinoka. Kylą apėmė nežmoniškas noras kosėti, turbūt dėl koridoriuje buvusių dulkių. Keletą kartų atsikrenkštusi ji drąsiai patraukė priekin. Mėlynplaukei nepatiko nei vienas koridorius, jie visi buvo tamsūs ir nepažįstami, o į šitą išvis gailėjosi užsukus. Čia yra valytojų?-eilinį kartą kosėdama burbtelėjo ji.-Kur tas prakeiktas išėjimas?! Atsigręžusi Kyla bandė įžiūrėti tą vietą pro kurią įėjo, bet arba ji buvo gerokai nutolusi arba buvo per tamsu ką nors įžiūrėti. Po gero pusvalandžio mergaitė priėjo tamsų kambarį . Jame atrodė, kad yra tamsiau negu visur kitur, bet tik dabar pirmakursė pajuto chalato kišenėje besiilsinčią lazdelę. Pliaukštelėjusi delnu sau per kaktą išsitraukė ją ir sumurmėjo:
-Lumos,-iš lazdelės galo plykstelėjo švieselė ir nušvietė mažą dalelę kambario.
Apsidairiusi pirmakursė pastebėjo koks šis kambarys keistas. Lubos ir sienos atrodė niekada nesibaigs. Vieno kambario gale kažkas krustelėjo.
-Kas čia? Lysk lauk!-drąsino save Ky žengdama artyn.
Priartėjusi prie garso šaltinio atsikvėpė ir prunkštelėjo:
-A, čia tu. Ką čia veiki taip vėlai? Ar neturėtum būti lovoje?-tik po geros minutės ji pasijuto kalbanti kaip mama.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Lisette la Claire Balandžio 12, 2017, 10:26:44 pm
Lisette kiek šoktelėjo, išgirdusi duslų kostelėjimą, sklindantį iš to keisto koridoriaus, pro kurį ką tik ėjo rausvaplaukė, tačiau negalėjai pasakyti, kad ši labai išsigando, jog ją pagaus ir išmes, verčiau buvo išgąstis dėl to, kad ji nesitikėjo čia nieko sutikti. Vos prieš metus klastuolei teiktų laikyti stipriai sukąstus dantis, kad jos nedidelė širdelė iš baimės pro juos neišlįstų ir nenusileistų ant šalto keistos menės grindinio, tačiau dabar viskas kitaip: mergaitė pernelyg dažnai savo naktis leidžia ne lovoje, tad jos baimė, rodos, dingo visai, o ir šioks toks ūgtelėjimas bei minimalus subrendimas suteikė trylikametei tiek drąsos, kad, ko gero, pasiųsti galėtų net kokį profesorių, neduodantį jai ramybės. Lisette lėtai sukosi ant kulno, akimis aprėpdama visą menę, iš kurios pilko marmuro sienų buvo galima kažką girdėti, tačiau, bent kol kas, klastuolės klausos smegenų centrui nepavyko suvirškinti išgirstos informacijos.
Kiek vėliau iš tunelio ėmė sklisti vos įmatoma šviesa, kuri visai greit atsirado menėje. Lisette iš plaukų išsivyniojo savo burtų lazdelę (na, pripažinkim, visaip puikus būdas suvynioti burtų lazdelę į plaukų sruogą, kai nėra kitos laikymo vietos) ir stipriai bei itin užtikrintai mostelėjo ja, nukreipdama tiesiai į koridorių:
-Lumos Maxima!- šis burtažodis, jau kone buvo įaugęs į klastuolės kraują (juk ji taip dažnai slampinėja naktimis, kad be šio neišsiversi), tad jis pavyko iš pirmo karto ir iš lazdelės galo sklindanti šviesa apšvietė beveik visą menę, bei tą įsibrovėlę ties koridoriumi. Trečiakursė nepažino tos mergaitės, tačiau buvo akivaizdu, kad ši nebuvo nei profesorė, nei aukštesnio kurso mokinė. Lisette nuleido lazdelę nuo tos mergaitės ir išleido juoko aimaną.
-O pati,- vis dar juokėsi ji,- kodėl ne lovoj?- klastuolė priėjo arčiau nepažįstamosios, sukdama savo rausvų plaukų sruogą aplink ilgą kaulėtą ir kiek pabalusį pirštą,- gal kažkam reikia pasakos?- ši rausvaplaukė Klastūnyno atstovė, akivaizdu, buvo kiek įžūloka. Ji matė, kad nepažįstamoji persona yra jaunesnė, tačiau toli gražu nepakankamai, kad galėtų šitaip elgtis. Deja, klastuoliškas kraujas, tekantis panelės la Claire venomis, neleido jai šito suprasti,- ką čia darai išvis?- kiek rimčiau paklausė, sustojusi tiesiai priešais mėlynplaukė ir savo mėlynomis akimis žvelgdama į jos taip pat mėlynas akis.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Kyla Carrington Balandžio 13, 2017, 10:48:02 am
Rausvaplaukei sukant rantus aplink, Kyla pasijuto labai nesmagiai. Klastuolė kurią daug kartų matė Didžiojoje salėje, jos žiniomis buvo trečiakursė, todėl keletą kartų pranašesnė.
-Ne tavo reikalas,-iškėlusi galvą burbtelėjo mergaitė.-Pasakėlės man nereikia, ne tavo mados.
Išėjusi iš klastuolės sukamo rato mėlynplaukė apsidairė atidžiau. Kadangi viešnios skleidžiama šviesa apšvietė visą kambarį, Ky lengvai galėjo viską matyti. Ji krūptelėjo supratusi, kad iš sienų sklinda kažkokie garsai.
-Kas čia per vieta?-atsisuko į trečiakursę mergaitė ir susiraukė.-Koks čia garsas?
Na va, kelionė... Ir dar "draugę" susiradau. Nusišypsojusi ji priėjo prie sienos ir prispaudė rankas. Jos gyvos? Išties panašiai ir atrodė. Viduje kažkas tyvuliavo, o dar tie garsai. Isteriškai nusijuokusi Ky atsitraukė.
 Nebežinodama ką daryti Kyla klestelėjo ant šaltų marmurinių grindų. Bijodama parodyti, kad balsai iš sienų ją baugina, ji dar kartą atsisuko į rausvaplaukę ir tarė:
-Tau rožinė netinka. Atrodai kaip barbė kuriai būdama penkerių nusukau galvą,-išsiviepė vienuolikmetė.-Beje kuo tu vardu? Aš Kyla.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Lisette la Claire Balandžio 14, 2017, 10:24:55 am
Žinoma, pasisakymas apie pasakų madas visai nesuglumino rausvaplaukės. Juk ji labai mėgo įvairias pasakas, tačiau puikiai žinojo, kad vis daugiau ir daugiau vaikų stengiasi kuo greičiau užaugti, o ši neišauklėta persona, atrodo, buvo puikus tokio vaiko pavyzdys.
Lisette atidžiai stebėjo mėlynplaukę, kuri, rodos, kiek krūptelėjo, kai palietė šio keisto kambario marmurines sienas. Žinoma, reikalui esant, būtinai pasinaudos nepažįstamosios bailumu.
-Iš kur man žinot,- susiraukė trečiakursė,- aš tau gal vaikštanti enciklopedija ar ką?
Geriau pagalvojus, trylikametė tikrai būtų nieko prieš, juk galėtų žinoti visiškai viską bei mokytis geriau nei kiti. Deja, tai nėra įmanoma, tuo labiau, kai mergaitė nė nesidomi enciklopedijomis... O gal vertėtų..?- klastuolės šiokius tokiu apmąstymus greit nutraukė keistas mėlynplaukės juokas. Va tai tau,- mintimis nusijuokė trylikametė iš tokio keisto mėlynplaukės elgesio. Atrodė, kad pastaroji būtų lyg apsėsta: iš pradžių isteriškas juokas visai iš niekur, o dabar ji sėdi ant itin šaltų marmurinių grindų.
-Gal tau su galva negerai?- Lisette priėjo arčiau nepažįstamos mergaitės. Vyresnioji klastuolė nelabai norėjo, kad mėlynplaukė susirgtų Nors gal..., tad, ko gero, būtų padėjusi atsistoti, jei ne dar vieni nepažįstamosios žodžiai, itin supykdę trečiakursę. Ji iškart prisiminė vaikystėje patirtas patyčias.
-Vas te faire encule,- prancūziškai burbtelėjo sau po nosimi Lisette, tikėdamasi, kad neišgirs, na, o jei ir išgirs, tikėjosi, kad nesupras. Dabar tarp mergaičių tvyrojo šiokia tokia tyla. Lisette stengėsi nusiramnti ir tuo pačiu sugalvoti atsikirtimą, jei pirmasis būdas nepavyktų. Klastuolė tikrai nesitikėjo dar kartą patirti patyčių dėl savo plaukų spalvos, tuolabiau, kad priešais esančios įžūlios mergaitės plaukai taip pat nėra įprastos spalvos (net jei ir dažyti). Nebesugalvojusi, ko griebtis, rausvaplaukė išjungė šviesą, sklindančią iš savosios burtų lazdelės, nusitaikė į mėlynų plaukų savininkę ir mostelėjo:
-Serpensortia!- laimei, Klastūnyno atstovė nebuvo tokia gabi, kad burtažodis pavyktų puikiai (priešingu atveju galėjo baigtis labai blogai), tad iš Lis lazdelės galo pasirodė tik gyvatės vaiduoklis, greit persmelkęs nepažįstamąją ir išsisklaidęs ore.
-Aš Lisette!- kiek garsiau sušuko rausvaplaukė, stebėdama Kylos veido išraišką po šitokio vyresniosios Klastūnyno atstovės akibrokšto. 
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Kyla Carrington Balandžio 14, 2017, 11:14:39 am
Pirmakursė susiraukė:
-Man viskas gerai,-ji ne juokais pyktelėjo.
Kad ir kaip Kylos užpakalis šalo ji liko sėdėti ir piktai spoksoti į jos koledžo atstovę. Šiai užgesinus iš jos lazdelės sklindančią šviesą mėlynplaukė ne juokais nusigando. Neskaitant to, kad šis kambarys jai kėlė šiurpą, ji jokiu būdu nenorėjo čia būti tamsoje. Staiga iš rausvaplaukės pusės atskriejo gyvatės formos vaiduoklis. Mergaitė paklaikusi šoko atatupsta ir ėmė bėgti kuo toliau nuo nežinomo reiškinio. Taip bebėgdama pargriuvo ir skaudžiai susimušė kelius. Staiga iš tamsos ataidėjo šūksnis "aš Lissete". Pyktelėjusi Kyla išsitraukė savo lazdelę ir sušuko:
-Lumos!-iš lazdelės plykstelėjusi šviesa neapšvietė trečiakursės.-Lumos maximus!
Iš lazdelės pasipylusi šviesa vėl apšvietė visą kambarį ir ji sugavo Lissetės žvilgsnį kuris aiškiai laukė mergaitės reakcijos.
-Čia dar tu klausei ar man negerai?-prunkštelėjo pirmakursė.-Tai turbūt čia aš prisistatinėju leisdama vaiduoklius? Vajai kur ta žmonija nusirito... ((čia lūžau ant šito, bet neesmė))
Ji piktai debtelėjo į draugę. Nu puiku. Esu gyvam kambary kuris kalba, su mergina kuri yra beprotė.
-Kodėl mes iš čia neeinam?-pati nusistebėjo ji.-Žinoma, man čia patinka ir visai nebaisu, bet vistiek. Man visai patinka ir mano lova. Beje tu nepyk, kad pavadinau tave barbe. Tau dešimt kartų labiau tiktų, na nežinau. Gal chaki spalva. Arbaa, pilka. Ar ne?
Ji neįsivaizdavo ar pašnekovė įsižeis, todėl įdėmiai tyrinėjo jos veidą. Nesugalvodama ką veikti mergaitė ėmė apžiūrinėti savo kelius. Iš vieno jų bėgo kraujas, kitas buvo šiek tiek nubrozdintas. Nors tai vienuolikmetės neišgąsdino, ši tik dar labiau norėjo grįžti į miegamąjį ir apsiraišioti kraujuojantį kelį bintu, bet pirma ji neišeis. To dar betrūko, kad ji pamanytų jog aš bailė. Dar ko...
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Lisette la Claire Balandžio 14, 2017, 02:14:24 pm
Lisette prunkštelėjo, kai pamatė, jog mėlynplaukė iš išgąsčio ėmė net bėgti, o savo nerangių kojų dėka parklupo ant šalto marmurinio grindinio. Žinoma, juoktis iš nelaimių nėra labai gražu, tačiau trylikametė nesugebėjo susilaikyti iš pačių plaučių išėjusio juoko pliūpsnio.
-Atsiprašau,- vis dar juokėsi klastuolė, perbraukdama savo vėsia ranka per rausvus plaukus,-
 nenorėjau,- labai dirbtinai pasakė ir apžvelgė menę, kuri tamsoje buvo dar šiurpesnė.
Trečiakursė jau ruošėsi uždegti šviesą savo lazdelės gale, tačiau, rodos, Kylą ją aplenkė. Lisette pažvelgė į pastarąją. Deja, visi mergaitės juokai baigėsi, kai ant mėlynplaukės kelio pamatė srūvantį kraują. Rausvaplaukė ne juokais sunerimo, juk visa tai - jos kaltė. Trylikametė greitu žingsniu priėjo prie Kylos ir švelniai mostelėjo lazdele ties jos kruvinu keliu:
-Episkey!- tikiuosi, kad padės,- itin maloniai nusišypsojo Klastūnyno atstovė, tikėdamasi, kad mėlynplaukė nepateiks ieškinio ir trylikametė neskris ten, iš kur atvyko. Lis girdėjo, kad Kyla kažką sakė, tačiau apsimetė, kad nesuprato (nors gal nė nenorėjo suprasti).
-Juk gali eiti iš čia, lyg laikyčiau tave čia ar ką. Juk nesi nei surišta, nei šiaip prispausta,- keistai vėptelėjo į jaunesniąją mergaitę lyg ji būtų ne visai pilno proto. Taip, lengva tau kalbėti, kai gali keisti plaukų spalvą kada panorėjus. Juk negimei tokia,- piktai pamanė Lisette, tačiau žinoma, stengėsi to neparodyti ir tuo labiau negalėjo sakyti, kad rausva - tai natūrali ir niekada nepasikeičianti jos plaukų spalva,- nepykstu,- visai be jokių išraiškų veide kalbėjo. Barbė mat...,- manau, kad tu išvis geriau atrodytum be plaukų,- rausvaplaukė išpūtė savo ir taip dideles akis ir nukreipė lazdelę į mėlynus Kylos plaukus.
-Nebijok,- nusijuokė klastuolė, nuleisdama lazdelę,- juk tik juokauju,- Lisette pavartė savo mėlynas akis.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Clementine Martes Birželio 13, 2018, 11:08:29 pm
   Filosofams visada buvo įdomu, ar dievas iš tikrųjų egzistuoja. Ar egzistuoja angelai ir demonai? Ar yra koks nors pomirtinis gyvenimas? Žmonės juk negali įrodyti, jog visi šitie tikėjimai yra melas. Bet pati Nikoletė mažai tuo domėjosi. Ją labiau domino skirtumai tarp gėrio ir blogio. Gal dėl to ji ir pasiryžo kviesti demonus? Juk įdomu, kokie jie yra ir kodėl demonai visada vaizduojami kaip siaubingos ir blogos būtybės.
  Varna įdėjo į kuprinę visus reikiamus daiktus - žvakes, peilį, kreida ir kita. Deja, ji nežinojo ar tikrai to būtent reikėjo. Juk nėra knygos "Kaip iškviesti demonus naujokams". Visa jos informacija tik iš visokių pasakojimų, kuriuos ji girdėjo iš mokinių. Tos pasakos galėjo būti tik melas, bet visgi, kažkiek gi norisi tuo tikėti.
  Tokiam dalykui, Nikoletė netgi pasiruošė. Ji apsirengė juodai, užsidėjo kažkokių keistų papuošalų ir pradėjo daryti goto įvaizdį. Atrodė ji tikrai keistai, bet kam gi rūpi? Po truputi, Nikolė jau ėjo link susitikimo vietos su kita mokine. Viena ji to nesiruošia daryti.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Mayra Llewellyn Birželio 14, 2018, 05:41:59 pm
Mayra iškėlusi šviečiančią lazdelę žingsniavo tamsiu bei kraupiu koridoriumi su Nikolete. Šiandien antrakursės kvies demonus. Vos tik išgirdus šią idėją, klastuolės veide atsirado šypsena ir neišnyko iki šiol. Prieš susitikdama su varne, Mayra nubėgo į virtuvę ir prisikrovė kelnių kišenes druskos, nes girdėjo, kad ji apsaugo nuo piktųjų dvasių, juk nežinia, ko čia galima prisikviesti. Mayra sustojo maždaug apyšvarėje dulkėto koridoriaus vietoje, kai išgirdo tylų šnabždesį:
-Chi chi chi, varna ir gyvatė. Įdomu, ką jos čia veiks. Geriau nykit iš čia...
Balsas atrodė, kad yra čia pat, netoli ausies ir klastuolė galėjo prisiekti, kad jautė kažkieno kvepavimą. Ne veltui Šnabždesių koridorius. Atsisukusi į Nikoletę, Mayra paklausė:
-Viską surinkai?
Su koja pavaliusi mažą apskritimėlį, mergaitė sulenkusi kojas atsisėdo ant jų ir tarė:
-Kažką prisimenu iš vienos tokio žiobariško filmo apie demonus. Lygtais, reikia pradėti nuo rato ir gerai jį apžiūrėti, kad nebūtų skylių, nes taip demonai gali ištrūkti. Taip visada atsitinka siaubo filmuose,-klastuolė pavartė akis.-Tai pradėkim. Tu nupiešk ratą ir pentagramą, o aš išdėliosiu ir uždegsiu žvakes.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Clementine Martes Birželio 16, 2018, 11:17:14 am
  Visokie šnabždesiai negąsdino Nikoletę. Atvirkščiai, nuo to buvo dar įdomiau. Galima buvo įsivaizduoti, kad Nikolė ir Mayra yra siaubo filme tik aišku, jie bus personažai kurie pirmi neatidaro  durų  kurioje jie miršta.
 - Tikiuosi, kad taip. O tu ar paėmei to ko reikia? - Paklausė Mayros.
 Mergaitė ištraukė kreidą iš savo kuprinės ir pradėjo piešti didelį ratą ant grindų. O tai padarius, patikrino ar ne per kreivas išėjo apskritimas. Vėliau nupiešė vidurį skritulio pentagramą ir gavosi tas velnio ženklas. Tikiuosi, bus gerai.
 - Bėda.. Bėda. - Nikki išgirdus šį šnabždesį tik dar labiau nusišypsojo. Net tie šnabždėjimai turbūt bijo, kad nieko kito negali pasakyti. Nors gal jie bandė tik pagąsdinti? Bet tai jiems tikrai nepavyko.
 - Na, tikiuosi, kad jau viską ir padarėm. Tai galim jau pradėt ir kviesti. - Tarstelėjo.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Mayra Llewellyn Birželio 16, 2018, 09:31:38 pm
Nikoletei braižant apskritimą ir pentagramą, Mayra išsitraukė lazdelę ir nenorėdama kuistis svetimoje kuprinėje tiesiog ištarė:
-Accio žvakės ir degtukai.
Ir į ištiestą klastuolės delną atskrido penkios baltos parafino žvakės ir degtukų dėžutė. Kiekvieną žvakę uždegus, mergaitė nuvarvindavo šiek tiek vaško ir pastatydavo baltą žvakę į permatomą balutę, kuri netrukus pabaltuodavo, kad jos tvirčiau stovėtų . Jai nerūpėjo ar kas nors po jų ras šią vietą, bet bent jau nuvirtusi žvakė nesutrukdys ritualo. Baigusi dėlioti žvakęs, Mayra su kreiva šypsenėle kreipėsi į varnanagę:
-Reikia paruošti demonui auką.
Mergaitėms įsipjovus į delnus ir nuvarvinus truputėlį kraujo pentagramos viduryje, Mayra atsistojo už rato ribų, iškėlė rankas ir metusi greitą žvilgsnį į Nikoletę tarė:
-Sakom kartu. Pala, ką sakom? Tiesiog kreipiamės į demonus ar šiaip į kokią piktąją dvasią?
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Clementine Martes Birželio 19, 2018, 08:32:22 pm
 - Manau, kad turim tiesiog jį kviesti su žodžiais kaip "Šėtone, mūsų Dieve, prašome tavo galia mums atsiųsti demoną." ir tada sakyti.. Amen? Nežinau jau net. - Pasimetusi niekaip negalėjo nustoti kalbėt iki tol kol ji suprato, kad nusišneka. - Bet jeigu taip sakysim, tai reiškia, kad mes kreipiames pas šėtoną ir prašom, kad jis atsiųstu demoną, bet šėtonas ir demonas tai ne tas pats? - Pradėjo filosofuoti. - Na, nesvarbu. Gal tiesiog jau pradedam?
  Nikoletė žiūrėjo į savo kraujuojanti delną ir jautė menką skausmą. Visgi, mergaitė bijojo kviesti demoną. Bet to tikrai nenorėjo parodyti. Varna galvojo apie pasekmes kurios gali būti. O jeigu viskas pavyks? Juk tada tikrai nepasiseks. Demonas galės persekioti Nikoletę arba Mayra. O galų galiausiai įsikūnytu į mergaičių dvasias? Su tokiomis mintimis mergaitė pradėjo turėti panikos jausmą, bet pasistengė nusiraminti.
  Atsisėdusi ant kelių, Nikoletė pradėjo daryti ritualą, kur ji kviečia demoną.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Mayra Llewellyn Birželio 20, 2018, 07:28:18 pm
Išgirdusi ,,Šėtone, mūsų Dieve..." Mayra nesusilaikė ir sukrizeno. Visas šis demono kvietimas jai atrodė kaip žaidimas, juk tokios raganos bei velniai, kuriuos vaizduoja žiobarai, neegzistuoja. Nulaižiusi kraujo lašelius ant delno, klastuolė iškėlė rankas į viršų ir išraiškingai pradėjo tarti demono kvietimo žodžius, kuriuos sudėliojo iš įvairių nuotrupų atmintyje:
-Demonai bei piktosios dvasios! Mes siūlome jums auką, bet mainais turite mums parodyti savo pavidalą! Šėtono, mūsų Dievo, galia kviečiame jus!
Tardama paskutinį žodį, Mayra mostelėjo rankomis į viršų. Baigus tarti iškvietimo žodžius, rato bei pentagramos linijomis perbėgo žiežirbos ir pasirodė dūmai. Išsigandusi Mayra žengė atgal, kai dūmai pamažu ėmė sklaidytis.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Clementine Martes Birželio 27, 2018, 12:25:48 am
   Nikoletė visa pradėjo drebėti. Ji bijojo ir vis galvojo apie pasekmes kurios gali būti. O Mayrai ištariant tuos žodžius, mergaitė prarijo seiles ir jau net buvo pasiruošusi blogiausiam - mirčiai.
   Pasirodžius dūmams, Nikolette greitai atsitraukė ir užsimerkė. Ji pradėjo kažką girdėti. Tie garsai tikrai nebuvo kažką lemiantis gero. Jie buvo siaubingi. Visa tai priminė siaubo filmus, su blogąją pabaiga. Ar bus mergaitėm toks pats likimas kaip ir filmuose?
 - K-kas č-i-a v-vyksta? - Vos ištarė. Kvailas klausimas, bet tai vienintelis dalykas, kurį mergaitė tuo metu norėjo paklausti. Nejaugi tai viskas tikra?
  Kai dūmai pamažu pradėjo sklaidytis, Varno Nago globotinė pradėjo matyti siluetą. Gal tai tiesiog ji jau išprotėjo ir jai pradėjo vaidentis, nes tokie dalykai jai tikrai sukėlė didelį stresą.
 - A-ar t-tu tai irgi m-matai? - Paklausė Mayros.
Antraštė: Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 13, 2018, 10:01:16 am
Dūmams pradėjus sklaidytis, dabar jau mėlynoje žvakių šviesoje pasirodė siluetas. Išgirdusi varnės klausimą, Mayra tik sugebėjo linktelėti, nes tarsi kažkoks gumulas buvo įstrigęs jos gerklėje iš baimės. Dūmams išsisklaidžius ir žvakėms aprimus, bet likus mėlynoms, Mayra pamatė juodaplaukį vaikiną su ragais. Jo porcelianinė oda švytėjo mėlsva šviesa, o juodos akys įdėmiai stebėjo išsigandusias mergaites. Galiausiai, jis priėjo prie pentagramos krašto, nusišypsojo ir lengvai jį perlipo. Mayra iš baimės pradėjo trauktis, bet sugebėjo išspausti:
-Kas... Kas tu esi?
Demonas ar kažkokia dvasia tik nusijuokė ir atsakė klausimu į klausimą:
-To paties galėčiau paklausti ir jūsų. Ko mane kvietėte?
Mayra, ieškodama pagalbos, žvilgtelėjo į Nikoletę, nes vaikinas jau buvo visai arti ir ji galėjo jausti nuo jo odos sklindantį šaltį.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Erika Van Houten Liepos 03, 2020, 01:22:00 am
Mergaitė vaikščiodama po Hogvartsą atklydo iki paslaptingojo šnabždesių koridoriaus. Atrodo būsiu pasiklydusi. Koridoriuje buvo tamsu. Mergaitė išsitraukė savo lazdelę ir tarstelėjo.
-Lumos.
Truputį pasidarė šviesiau. Mergaitė nežinojo kodėl šis koridorius taip vadinamas ,bet tikriausiai dėl to ,kad vis čia paveikslai šnibždėjosi,barėsi ir burnojo. Mergaitei buvo truputį baisu. Galėtų ateiti koks mokytojas nebūtų taip baisu. Kiekvienas krepštėlijimas merginai atrodė gyvenimo pabaiga, bet mergina pasistengė nebijoti. Koridorius buvo gana klaidus (na bent Erikai taip atrodė). Varniukė buvo pasiruošusi jei ,kas ją pultų. Tikiuosi ,kad taip nebus. Mėlynų akių savininkė atrodo pasiklydo šiame koridoriuje.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Ethan Foley Liepos 03, 2020, 01:48:14 am
Atsisėsti ant adatų buvo taip pat lengva kaip Ethan motinai kiekvieną savaitę trainiotis su vis kitu vaikinu. Tarp jų visų buvo panašumas — prasigėrę, priklausomi nuo narkotikų ir be abejo muštukai. Augti tarp jų nebuvo taip ir blogai. Nukniaukus hero viskas pagerėdavo, tačiau Hogvartse dozes leistis vienuolikmečiui sudėtinga. Visą mėnesį kankino panikos ir baimės priepuoliai. Susitikimas su grifu uždraustajame miške tik įrodė koks suskydęs Ethan esa. Nors vis dar vartojo, stengėsi tai daryti kuo rečiau. Deja šiandien atsipūsti reikėjo. Pamokos išvargino jauną švilpį.  Nuo pat ryto sėdint klasėse maudė galvą, purtė didžiulis drebulys. Tai buvo normalus reiškinys, kuris ištikdavo kiekvieną kartą kūnui apsivalant. Šnabždesių koridorius tokiems nusižengimas visai netiko, tačiau mokyklos Ethan dar pilnai nebuvo išnaršęs. Slaptesnių vietų nerado. Be perstojo ošiantys paveikslai galėjo paskųsti vaikiną čia užsukusiam profesoriui. Tokiam atvejui jaunuolis jau turėjo sukurpęs planą. Paveikslai išsigalvojo ir tiek. Drebančiais pirštais Ethan naršė po savo kelnių kišenę. Tik užčiuopęs švirkštą lengviau atsikvėpė. Jau buvo pradėjęs manyti, kad pametė. Užpildęs adatą buvo iš seniau, tad beliko tik susileisti. 
— Šūdas, — įsmeigdamas į veną iš artėjančio malonumo suaimanavo.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Erika Van Houten Liepos 03, 2020, 11:07:03 am
Erika išgirdo žingsnius ir atsisuko į tą pusę. Tamsoje nieko nesimatė ,bet girdėjosi kaip tas žmogus sakė -Šūdas. Erika dar labiau pradėjo bijoti. Nieko, mama yra išmokiusi Pertificus Totalus.
Erika norėjo išvysti to žmogaus veidą tad ėjo link jo. Priėjusi ji pamatė berniuką kuris leidžiasi į ranką kažkokius preparatus. Juk tai narkotikai. Erika nukreipė lazdelę į berniuką.
-Nelįsk prie manęs ,nes paversiu arbatinuko gaubt.,-Pagrasino pirmakursė.
Juk po narkotikų žmonės nebežino ką daro. Šiandien mergaitė nenorėjo būti primušta ,o dar blogiau nužudyta. Dabar mergaitė jau buvo pasiruošusi puolimui žinoma jei pultų jaunasis narkomanas. Erika pasitraukė nuo vaikino per tris metus ,o gal net ir per visus keturis.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Ethan Foley Liepos 03, 2020, 02:31:07 pm
Tereikėjo palaukti pora minučių bei malonumo banga būtų pati susiradusi vaikiną. Būtų... Plonas mergaitės balselis į galvą gražino sveiką protą. Apie ateinantį malonumą Ethan nebegalvojo.
— Čia vaistai geležies trūkumui šalinti, — greitai pasiteisino. Tabletės nebeveiksmingos.
Žalios akys nužvelgė aršią mergaitę. Iš apsiausto varnė. To ir reikėjo tikėtis.
— Aš Ethan Foley. O šiaip tik Ethan. Esu čia nauja siela, — atkišdamas ranką maloniai šyptelėjo. Reikėjo sudaryti gerą reputaciją ar net susibendrauti. Tiesą sakant draugų čia tikrai trūko. Visi jau nuo seno susiskirstę grupelėmis, o pirmakursiai gan drovūs pirmieji ateiti pasilabinti. Toks pat ir Ethan. Antisocialus gatvės vaikis iš Donkasterio.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Erika Van Houten Liepos 03, 2020, 10:24:14 pm
-Na gerai patikėsiu ,kad tai tavo vaistai.,-Pasakė Varniukė iš tiesų netikėdama.
Mergina nenuleido lazdelės ,nes nežinojo ar jis puls.
-Malonu, aš Erika Van Houten.,-Pasakė Varniukė.
Erika vis dar nepasitikėjo berniuku tad jei buvo baisoka.
-Duok man savo lazdelę aš jai nieko nepadarysiu noriu įsitikinti ar tu man nieko nedarysi.,-Pasakė jaunoji varniukė.
Erika norėjo bėgti ,bet nebėgo ,nes jis ne bailė. Na bent Varniukei taip atrodė. Mergaitė mokėjo ir gintis ne tik kerais. Tai reiškė ,kad Erika mokėjo muštis. Jei jis puls aš jam smogsiu į pilvą. Erika atsisuko į kitą  koridoriaus galą ir pradėjo eiti. Be jos bus ramiau ir saugiau. Varniukė šventai tikėjo ,kad vaistus kuriuos leidosi vaikinas buvo narkotikų dozė.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Ethan Foley Liepos 21, 2020, 12:53:56 am
Ethan pastebėjo, jog varnė nei kiek nepatikėjo iš švilpio burnos paleistais melais. Pastabumu vaikinas nepasižymėjo, tačiau šitai iš kart pastebėjo. Perdėtas malonumas naudos taip pat nedavė. Dabar švilpis jautėsi kaip idiotas, tad nerangiai pasimuistė apsiauste.
— Lazdelę? — sutrikęs pats savęs paklausė. Kerėti dar nemokėjo. Tiksliau mokėjo, bet su tokiomis žiniomis grėsė mirtis. Knygų nemėgo, pamokų irgi. Laisvalaikiui bandydavo nelįsti į akis bei savo pilvuką prisikimšti iš virtuvės nugvelbtais pyragais, keksiukais ar elfų stilingai paruoštais sumuštiniais.
— Imk, — iš gilios kišenės į Erikos ranką įgrūdo lazdelę. Tikėjosi, kad čia dar kiek pasikalbės, tačiau varnė apsisuko ant kulniuko ir nėrė į šnabždesių ar kitaip pletkų praminto koridoriaus priekį.
— Ei! — suriko, — palauk. Mano lazdelė. Ji pas tave.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Arletė Russell Liepos 19, 2021, 09:54:07 am
  Šviesiaplaukė mergaitė vaikštinėjo po Hogvartso pilies koridorius neatrasdama ne tokios mokinių apsuptos vietos, kurioje galėjo paruošti herbologijos namų darbus. Žinoma, dažnas juos būtų ruošęs bandrajame kambaryje, tačiau šiame taip pat nebuvo ramu, daug mokinių žaidė įvairiausius žaidimus, šnekučiavosi ar užsiėmė kita laisvalaikiui skirta veikla, nepalikdami nė vienos vietelės ramybei. Ramybei, kurios trūkdavo kiekvienam, tik vienam dažniau, o kitam rečiau.
  Burtininkės žalsvos akutės pastebėjo keistą koridorių, kuriame neįžvelgė jokios gyvos dvasios. Šiek tiek sumišusi Arletė žengė porą tvirtų žingsniu apsidairyti ir vos nenualpo iš baimės - koridoriaus sienos vis platėjo ir siaurėjo. Galbūt ne be reikalo nepastebėjau čia nei profesorių, nei mokinių, - mąstė vienuolikmetė dairydamasi į visas puses.
  Šioje vietoje buvo pakabinta ir daug paveikslų, kurie, regis, kalbėjosi, tačiau bent jau tai jaunajai Russell nebuvo svarbu. Nors ir galėjo pamėginti skaityti iš lūpų, pirmakursė nenorėjo kištis į nesavo reikalus, taip pat šiame koridoriuje turėjo tikslą puikiai paruošti herbologijos namų darbus, tokiu būdu gauti nuostabiausią įvertinimą, uždirbti varnams taškų ir taip pelnyti mokslų metų taurę.
  Mergaitė rankose laikytus vadovėlius, plunksnas ir pergamentus pasidėjo ant grindinio ir pati patogiau atsisėdo ant jo. Nors ši vieta ir baugino, varniukė vylėsi, kad ne be reikalo išsipurvins savo mantiją, mat grindys buvo padengtos storu dulkių sluoksniu.
  Nenorėdama prisigalvoti nelogiškų, nesąmoningų ir kvailų dalykų mergaitė atsivertė dvidešimtą herbologijos vadovėlio puslapį ir pradėjo skaityti užduotį, kurią ir turėjo atlikti. Ir kodėl profesoriai taip mėgsta užduoti rašymo užduotis? - liūdnai šyptelėjo ir nenoromis išsitraukė pergamentą, mąstydama, kaip įdomiai galėtų pradėti rašyti samprotavimo pastraipą.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Esmeralda Aukso Gija Liepos 19, 2021, 10:22:54 am
Esmeralda ėjo iš nuodų ir vaistų pamokos su krūva namų darbų. Ji ketino eiti į bendrajį kambarų, tačiau prisiminė, kad ten gali vis darg kalbėtis vyresniokai apie apsigynimą nuo juodosios magijos. Tai būtų pernelyg baisu Esmeraldai, ji juk taip dievina šią pamoką... Mergaitė ėjo pasistrykčiodama ir užklydo į keistai atrodantį koridorių, čia viskas taip išsiplėsdavo tai susiaurėdavo... Tada ji pamatė mergaitę šviesių plaukų. Atrodė, kad ji kaip reikiant įnikus į namų darbus. Esmeralda nenorėjo jai trugdyti, tad ketino paprasčiausiai ją apeiti, tačiau kojos susipynė ir mergaitė nukrito tiesiai ant mergaitės. Tada greitai atsistojo, susirinko savo daikčiukus ir susigėdusi pradėjo atsiprašinėt.
- Aš nesu tokia nevėkšla, na, gal ir esu... bet tikrai atsiprašau! Man kažkaip kojos susipynė, aš tenorėjau tau netrugdyti ir atsisėsti priešais taip pat ruošti namų darbų.
Ji pasidėjo daiktus šali mergaitės ir nusipurtė apsiaustą.
- Mm, na kad jau susitikom, tai gal ir susipažystam? Aš Esmeralda, iš grifo gūžtos. - ji parodė į savo emblemą. Jai pasirodė, kad jos petį palietė šalta ranka, tačiau nusisukusi palaikė tai vaizduote, mat koridorius buvo šiurpus. - Na, o tu? Iš to kaip kruopščiai, bent jau man taip atrodo, taigi, kaip susikaupusi ruošei namų darbus, spėju esi varniukė. Taip?
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Arletė Russell Liepos 29, 2021, 09:43:41 am
  Tai, kad herbologija nebuvo tokia pat lengva, kaip eliksyrų virimas, Arletė suprato nuo pat pirmos dienos, pradėjus lankyti šią pamoką. Juk viską reikėjo daryti savomis rankomis, o tie augalai sugebėjo ir pirštus nukąsti. Dėl to ji jų šiek tiek prisibijojo, kaip ir pačios apie augalų įdomybes pasakojančios pamokos.
  Deja, namų darbai buvo namų darbai, o norint puikiai išlaikyti egzaminus juos ruošti vienuolikmetė privalėjo. Dėl to ir mąstė kaip pradėti tą nelemtą samprotavimo pastraipą, kurią privalėjo parašyti per artėjančią valandą.
  Russell išsitraukė rašalą bei plunksną, ant žemės numetė pergamentą ir pradėjo dailiu raštu išraityti raides, kurios turėjo sudaryti žodį, žodis sakinius, o sakiniai ir visą tekstą. Taip palengva ir rašliavojo, nė nepakeldama žalsvų akučių apsižvalgyti.
  Prie koridoriaus jau buvo įpratusi, tik tikėjosi, kad judančios sienos nesugalvos jos sutraiškyti, tačiau negi galėjo būti taip? Juk profesoriai visad sakydavo, kad šioje burtų ir kerėjimo mokykloje varnams, klastuoliams, grifams bei švilpiams buvo saugu, o tikėti mokytojų žodžiu turėjo kiekvienas.
  Staiga šviesiaplaukė buvo nuversta, o visas melsvas it jūra ar vandenynas rašalas išbėgo ant jos beveik prirašyto pergamento. Pirmakursė pyktelėjo, tačiau negi galėjo pasielgti kaip nors kitaip? Juk jos poros minučių darbas (Russell buvo praradusi laiko nuovoką, kadangi laikrodžio ant riešo pasikabinusi nebuvo) buvo visiškai sugadintas.
  Anglė pakėlė savo galvą ir išvydo panašaus amžiaus mergaitę, pykti ant jos negalėjo, juk.. juk.. ji bandė atsiprašyti, o šie žodžiai visad buvo gerai, gi ne kiekvienas išdrįstų juos pasakyti.
   - Viskas gerai, aš tą savo darbą tiesiog perrašysiu, - liūdnai šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais. - Vis tiek, mano parašytas tekstas nebuvo tobulas, tad pamėginus dar kartą, galbūt, parašysiu dar geriau, - tarstelėjo, taip norėdama paguosti save, nors pati to nė nepajautė.
  Išsitraukė savo juodmedžio lazdelę ir ištarusi burtažodį susiurbė visą rašalą, kuris buvo išsipylęs ant grindų. Apie tai, kad galėjo tą patį padaryti ir su pergamentą puošiančia dėme paprasčiausiai nepagalvojo, tad tik suglamžė lapą ir įsimetė į kuprinę, nenorėdama šiukšlinti mokyklos teritorijos, tuo labiau pasirodyti kažkokia nemandagia būtybe prieš mergaitę, kuri stovėjo prieš pat jos akis.
  - Aš Arletė, ir taip, aš esu iš Varno Nago, - prisistatė mergaitė žalsvomis akutėmis stebėdama Esmeraldą.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Esmeralda Aukso Gija Liepos 29, 2021, 10:14:18 am
Esmeraldai palengvėjo, kai suprato, jog varniukė stipriai nepyksta ant jos. Staiga, ji pašoko ( ačiū dievui, dabar nieko neišvartydama ) ir švystelėjusi savo raudonus plaukus nusišypsojo mergaitei.
- Malonu susipažinti Arlete. Man vis sako, kad varniukai tikri genijai, na, gandai pasitvirtino. Tu taip susikaupusiai darei namų darbus, o aš vis kantrybės pritrūkstu, tačiau visviena turiu užbaigti. Man šiaip nelabai patinka ruošti namų darbus. Žinai, mano pati mėgstamiausia pamoka yra apsigynimas nuo juodosios magijos. Ten galima pasišaudyti kerais, o jeigu dar gauni kokį klastuolį, tai oi kokios kovos gali būti. Na ir dar patinka ateities būrimas, nes ten nieko beveik nereikia daryti, tik makalioti su šaukšteliu kavos tirščius. - mergaitė vėl pajuto šaltą ranką ant kairiojo peties. Jos šypsena iš veido dingo, nes dabar viską kuo puikiausiai jautė, rana vis dar buvo ant peties, šiurkštus, gergždžiantis vyro balsas jai kažką sušnibždėjo į ausį ir ranka smarkiai suspaudė mergaitės petį. Kažkas trakštelėjo ir ranka paleido petį, per margaitę tarsi perėjo kažkas ir dingo be pėdsako. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau vos papūtus vėjui ( iš nežinia kur ) jai pradėjo nepaprastai skaudėti lūžusį petį. Mergaitė užsimerkė ir susiėmė už pečio, ji truputį susigraudino, tačiau nenorėjo prieš nieką pasirodyti verksnė, tad užvertusi akis viršun nurijo ašaras ir susiraukusi bandė iškentėti skausmą.
- Bracchium Emendo.
Ištarė ji ir petį pradėjo mažiau skaudėti, tačiau visviena, ji nemokėjo šių kerš gerai, tad skausmas tiesiog sumažėjo.
- Arlete, ar tau nieko neskauda? nieko negirdėjai ar pajutai?
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Arletė Russell Rugpjūčio 02, 2021, 06:32:02 pm
  Šviesiaplaukė šyptelėjo ir pažvelgė į dabar jau tuščią, naują bei švarutėlį pergamentą nevilties kupinu žvilgsniu. Žinant, kad norint susišnekėti su Esmeralda privalėjo stebėti jos lūpas, Arletė tikrai nesugebėtų parašyti ir samprotavimo pastraipos... Tačiau galbūt susirasiu draugų, bus su kuo sėdėti Didžiojoje salėje, šnekučiuotis, galbūt ruošti ir namų darbus, keliauti bibliotekos link... O gal norės atvykti į mano namus, kur galėtume praleisti visą šiltą vasaros sezoną, - užsisvajojo vienuolikmetė varniukė, tačiau žalsvų akučių neatitraukė nuo Grifų Gūžtos koledžą atstovaujančios mergaitės lūpų, niekuomet nenorėjo nesuprasti, ką norėdavo jai pasakyti kiti.
  - Aš nesu visažinė, tik stengiuosi mokytis, nes noriu išlaikyti pavasario pabaigoje laukiančius egzaminus, kaip tik galiu geriausiai, - gūžtelėjo pečiais, - nesinori nuvilti mamos prastais rezultatais, - pridūrė.
  Iš tiesų, anglė dažniausiai ir mokydavosi dėl priežasties, kurią paminėjo Esmeraldai. Ir nematė tame nieko blogo. Tai jai suteikdavo motyvacijos kažką daryti, retkarčiais priversdavo eiti paruošti namų darbus, nenorėjo nė įsivaizduoti, kaip reaguotų mama, jei sužinotų, kad jos dukrelės namų darbas buvo įvertintas troliu. O jei tai būtų ateities būrimas - tai galėtų būti prilyginama milžiniškam cunamiui. Tokia žinia nusiaubtų pasakiškus ir nuostabius santykius tarp varniukės ir Anyos.
  - Man irgi patinka apsigynimas nuo juodosios magijos, man iš tiesų viskas daugmaž patinka. Tik na, labiausiai prijaučiu ateities būrimui. Mano mama ateities būrėja, Varno Nago vadovė taip pat ateities būrėja, esu apsupta tokių žmonių, tad ir pati norėčiau anksčiau ar vėliau tapti tokia, kuri sugeba matyti ateitį. Tai skamba tiesiog nepakartojamai, neįsivaizduoju ką padaryčiau, jog įgyvendinčiau savo svajonę, - paatviravo vienuolikmetė.
  Staiga bendraamžės grifiukės veidas buvo perkreiptas kraupios minos. Arletė net žagtelėjo nesuprasdama kas vyko šiame koridoriuje ir keletą sekundžių negalėjo nė įkvėpti. Tik stebėjo Esmeraldą norėdama įsitikinti, kad ji buvo sveika... ir gyva... geros nuotaikos ir tai tebuvo vaidinimas, kuris buvo labai realistiškas. Tai baugino vienuolikmetę.
  Iš kažkur atskriejęs vėjo gūsis nupūtė varniukės pergamentą į kitą šnabždesių koridoriaus galą, tačiau atsistoti ir pasiimti jį buvo kažkaip nedrąsu. Tuo labiau juk prieš ją stūksančios merginos gyvybė buvo daug svarbesnė.
  - Ėėė... viskas gerai? -  nejaukiai paklausė burtininkė, - skauda nebent kažką viduje, matant tave taip kenčiančią, - nežymiai šyptelėjo ir išsitraukė juodmedžio lazdelę norėdama ištarti kokį nors burtažodį, kuris nuslopintų skausmą, kuris regimai buvo apgaubęs vienuolikmetę stovinčią prieš akis, - ir na, aš negaliu girdėti. Jei dar nesupratai esu kurčia, - pro sukąstus dantis išbėrė dešimt žodžių, kurios sakyti buvo kažkaip nemalonu. Ne, jaunoji magė to nesigėdijo, tik vylėsi, kad žmonės sužinoję šią naujieną sugebės bendrauti su ja taip pat, kaip ir su girdinčiąja.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Esmeralda Aukso Gija Rugpjūčio 04, 2021, 08:54:56 am
Esmeralda klausėsi varniukės, tačiau jai taip sunkiai tai sekėsi daryti. Kažkas jai nedavė ramybės, - vėl tas gergždiantis vyro balsas. Aš jį žinau... žinau tą balsą! Nagi, turiu prisiminti, aš jį tikrai esu girdėjusi. - kurį laiką grifė stovėjo tarsi sustingusi ir tik nenoromis išgirdusi sekančius varnės žodžius, ji grįžo į čia. Šnabždesių koridorių. Ji pasijuto apgailėtinai, juk nepastebėjo, kad mergaitė kurčia!
- Atleisk... tikrai nepastebėjau. Bet aš turėjau omenyje, balsą galvoje. Tarsi kas įsiskverbtų į tavo sąmonę ir pradėtų tau šnibždėti, kaip kokia gyvatė... - jai kažkas nušvito galvoje. - Gyvatė. Taip, gyvatė! Gyvatė! Tai tarsi gyvatė. - mergaitė vis dėl to pasijuto dar labiau beprotišai. - Na... atleisk aš tikrai nepastebėjau...
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Rugsėjo 03, 2022, 07:51:22 pm
Vajetau, koks keistumėlis. Galvojo Adrijas pakliuvęs į šitą keistą koridorių. Kadangi energija tiesiog liejosi per kraštus po pamokų jis išėjo pasibastyti po mokyklą. Norėjosi apžiūrėti viską kas įmanoma. Ir štai tik pradėjęs savo tyrinėjimus atsirado šiame tamsiame koridoriuje. Žingsnius tildė kilimas po kojomis. Todėl vieta pasirodė dar šiurpesnė. O dar tie balsai. Jie pradėjo kuždėti vos tik Volkeris čia pateko. Pirma mintis iškart nugąsdino. Nes jis pagalvojo, kad Vendigo prisistatė ir tuojau jį pribaigs. Arba įtrauks į savo pasaulį ir bus po viskam. Apėmė toks žvėriškas siaubas, kad jis kokiai sekundei net sustingo iš baimės. Net toks sustingęs atrodė grakščiai.
- Kažkokia nesąmonė. - Garsiai pasakė norėdamas nuvyti baimę šalin. Tada mikliai išsitraukė lazdelę. Kuria be galo brangino. Lazdelės niekada neturėjo. Net tais senais laikais, kai gyveno su mama ir kai jie vos vertėsi. Tais laikais Adrijui Hogvartsas buvo nepasiekiamas.
- Lumos. - Pasakė ir sušvitusi šviesa galutinai išblaškė baimes.
- Tai tik jūs. - Jau kur kas žvalesniu balsu pratarė tamsiaplaukis ir net nusijuokė.
- O aš maniau... Ak nesvarbu ką maniau. Svarbiausia, kad tai tik jūs paveikslai ir tiek. - Kalbėtis su savimi jis buvo per daug įpratęs. Ilgos klajonės demono pasaulyje, o dar ir tūnojimas veidrodyje tikrai priveda prie šiokio tokio išprotėjimo.
Apšviesti paveikslai atrodė nepatenkinti, tik Adrijui tas buvo nei motais.
- Reikėtų išmesti iš galvos visą tai. Juk aš čia, o ne ten. - Toliau svarstė jis.
- Keista vieta. Labai jau niūri. - Pasakė lyg sau, lyg paveikslams. O tada, lazdelės šviesoje pamatė artėjant žmogų.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 04, 2022, 10:47:01 am
Dori buvo susinervinusi. Ji išėjo iš kerėjimo pamokos šiek tiek anksčiau, nei derėjo. Ne kaip pradėjo pamokoje, kurią kaip ir turėtų labiausiai mėgti. Tačiau ne kerėjimas ją šiandien suerzino, o Alanas. Jautėsi apmaudas, mat juodu su grifu jau tikrai seniai nesipyko. Nuo praeitų metų jų draugystė tekėjo visiškai ramia vaga. Dori nustojo pavydėti kiekvienai merginai, su kuria grifas persimesdavo keliais žodžiais. Kadangi Mendel mažiau kvailiojo, mažiau krėtė nesąmonių, tai Alanui net nebuvo dėl ko jai moralizuoti. Tačiau šiandien per kerėjimą vaikinas, taip, jos vaikinas, pasakė visišką nesąmonę.
Dori tai ignoravo visą vasarą, nenorėjo tikėti, kad Alanas ir Henrieta galėtų taip neprotingai pasielgti, prikelti įkalintą sielą, kuri, klastuolė buvo beveik įsitikinusi, buvo pavojinga. Reikėjo paimti tą veidrodėlį. Reikėjo jį sudaužyti į smulkiausias šukeles, dabar mintyse pagalvojo paauglė ir ėmė gailėtis, kad to nepadarė ir kad nesikišo į tai, apie ką Alanas jai vis užsimindavo vasarą.
Jai buvo sunku suvokti, kaip tiek Alanas, tiek Henrieta po tokių pavojų, kuriuos jiems kadais teko patirti, galėtų pasiryžti tokiai nesąmonei. Kad tas Adrijas vaidina gerietį, tai nereiškia, kad jis toks ir yra. Dabar Dori ėmė galvoti ir apie tai, kaip būtų galima gauti kūną nenužudžius kito asmens. Jie ką, gal iškasė kokį lavoną ar ką, mintyse svarstė. O dar liūdėjo, kad aš žudžiau paprasčiausius vorus.
Kol Mendel galvoje sukosi baisiausi vaizdai ir kol ji mąstė, vis dėlto tas reikalas su Adrijumi galėtų būti tiesa ar Alanas sugalvojo pažaisti su savo merginos kantrybe, tamsiaplaukė atkreipė dėmesį į matytą veidą. Veidą, kuris ir tūnojo tame suknistame veidrodyje.
Ji ėmė sekti vaikinuką ir šis nusuko į tą tamsų koridorių, kuriame tyliai kalbėdavosi paveikslai. Pats vaikinas, mokinys, bet tikrai ne pirmakursis, šnekėjosi su savimi. Beprotis, pagalvojo. Dori atrodė, kad jis pamatė klastuolę artėjant. Bet jai buvo nei motais, ji nei neketino slėptis.
Tvirtu žingsniu pasiekusi personą Mendel stvėrė jam už apykaklės ir šiurkščiai atrėmė į sieną. Tiksliau į paveikslą, o paveiksle gyvenantys žmonės ėmė keiksnotis.
Mendel nebuvo tikra, kad tai išties Adrijas. Bet didesnė jos proto dalelė bylojo, kad tai jis. Vaikinas atrodė stiprus ir buvo aukštesnis už Dori, tačiau ir tai merginai nerūpėjo. Regis, kad dabar galėtų imti ir jį nudėti.
- Jeigu kas nors, - garsiai, piktai prakalbo šestakursė, - jeigu kas nors atsitiks jam arba jai, jeigu ko nors pridirbsi, patikėk, tavo dienos suskaičiuotos tiek šiame pasaulyje, tiek tame, kuriame gyvenai. Patalpinsiu tave į tokią vietą, kur tu tūkstančius metų tūnosi tamsoje negalėdamas ištarti nei žodžio ir pajudėti, - ėmė grasinti. - Kiek tau metų, ką? Ko tu nori? Netikiu, kad imti ir gyventi paprasto berniuko gyvenimą. Ką tu sugalvojai, ką? Ką rezgi? - ėmė kamantinėti.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Rugsėjo 04, 2022, 11:50:11 am
Adrijas buvo nusiteikęs kuo taikiausiai ir ramiai laukė kada tas žmogus išlys iš tamsos. Ir kai pagaliau taip nutiko Lakotas atpažino merginą. Kažkada ištraukė ją ir Alaną iš to keisto kambario, kuriame siautėjo gyvatės. O ir šiaip apie ją buvo tiek girdėjęs, kad jam net pradėjo nusibosti.
- Dor... - Tespėjo pasakyti, kai toji pamišėlė prirėmė jį prie sienos.
Buvo du keliai. Pirmas. Nustumti ją. O antras pasinaudoti burtų lazdele ir pamokyti gero tono. Bet Volkeris nesiėmė nei vieno nei kito. Čia gi buvo Dori ir jeigu jai kas nutiktų, tai jis tikriausiai baisiausiai susipyktų tiek su Alanu, tiek su Henrieta.
- Aha. O jei pridirbsiu ko nors kitiems žmonėms. Ar tada irgi įgrūsi mane į kažkokią neegzistuojančią tamsią vietą? Tiesa labai įdomu kur tu tokią vietą rasi. Verčiau patrauk rankas, arba pasigailėsi. Aš galiu ir pamiršti, kad esi Alano ir Henrietos draugė. - Adrijas bjauriai susitrenkė galvą į paveikslo rėmą ir tai jam visai nepatiko. Buvo pamiršęs skausmo pojūtį. Bent jau tokio, kūniško skausmo.
- O kodėl aš negaliu gyventi kaip paprastas berniukas? Man niekada neteko taip gyventi. Atrodo bus smagu. O kiek man metų nežinau. Bent jau tiksliai negaliu pasakyti. Nes nežinau tikslios savo gimimo datos. Ir išvis kas tau nepatinka? Galėjau šimtus kartų užbaigti Alano gyvenimą tada, kai gyvavau tame veidrodyje. Bet to nepadariau ar ne. Aš laukiau. Nors prisipažinsiu neturėjau vilties, kad kas nors iš to laukimo išeis. Taip kad palik mane ramybėje.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 07, 2022, 11:49:26 am
- Ak, aš pasigailėsiu? Tu pamirši, kad aš jų draugė? O aš Alanui pasakysiu, kad tu man taip sakei. Nors, žinai, ne tik Alanui. Pasakysiu jo pusbroliui, jo tėvams, pasakysiu vienam savo draugui, kuris yra žmogus virš trisdešimt metų ir visus šiuos metus užsiima magija. O kiek tu laiko žmogus, Adrijau? - galiausiai Dori jį paleido, nes paskaudo ranką. - Ar aš turėčiau tavęs bijoti? Tai tu turėtum bijoti šito pasaulio. Spėju, tau dar neįprasta čia vaikščioti, ar ne? Nesvarbu, kiek tau bebūtų metų, tu įgūdžių turi mažiau už mane. Ir juolab už suaugusius burtininkus, - primerkė akis.
Dori buvo pikta. Ji drebėjo. Ji norėjo paleisti į šitą personą kokius nors kerus, bet negalėjo. Žinojo, kad tada iš tikrųjų susipyks su Alanu. Tačiau kišenėje stipriai gniaužė burtų lazdelę, nes nebuvo tikra, ar Adrijas nebandys paleisti į ją kokių nors kerų.
- Tu viską sugadinai! - suriko. - Dabar, kai Alanas ir aš pagaliau pasijutom kaip normalūs žmonės, jis tave išlaisvino iš to veidrodžio! Ko tu jam prikalbėjai, kad jis šitaip pasielgė? Po velnių, jam nebūdinga taip elgtis! Gerai! Kodėl tada tu atvykai mokytis čia? Kodėl nepasirinkai kitos šalies? Kitos mokyklos? Kurių galų reikėjo prisiplakti prie Alano? Gavai kūną, reikėjo mauti kuo toliau nuo čia. Manai, nežinau, kad esi atlikęs už jį kelis veiksmus? Aš garantuoju, Adrijau, tavo tikslas nėra gyventi kaip paprastam berniukui. Aš netikiu tavimi. Tu net ne žmogus. Tu kažkoks blogis, - sučiaupė lūpas. - Tu jį apkerėjai? Tu juk jam kažką padarei, ar ne?
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Rugsėjo 07, 2022, 01:43:37 pm
Ne taip reikėjo pradėti su ja kalbą. Bet Adrijas bandė kažkaip save apginti, tai ir pliauškė bele ką.
Tamsiaplaukis pasijuto laisvas ir pasitraukė nuo merginos geroku atstumu. Štai ir prasidėjo bėdos vos tik jis pradėjo savo naują tikrą gyvenimą.
- Aš žmogus visą laiką. Koks skirtumas ar turėjau materialų kūną ar ne? - Adrijas pajuto baimę. Norėjo nuo jos pabėgti ir išvis daugiau niekada nesutikti. Bet savo jausmus Volkeris gebėjo sutramdyti. Juk ne kartą teko susidurti su Vendigo. O čia juk tik kažkokia mergaitė. Bet vis tiek. Ji galėjo sugadinti jam viską. O jei tikrai Alano giminės ar jos pačios draugai jį tiesiog pribaigs. Tada Adrijas atsiras po žeme ir visos viltys suduš.
Dori buvo teisi. Lakotą baugino šis pasaulis. O burti ar kerėti jis neturėjo įgūdžių. Nors žinojo daug apie įvairius ritualus, bet to juk niekada nebandė.
- Dori. - Bandė vis dar kalbėti ramiai. - Dori, aš nesidžiaugiu tuo, kad kadaise nuskriaudžiau Alaną. Bet tu pati pagalvok koks jausmas nuolatos kažko ilgėtis? Kažko tikro, lyg savo namų. Koks jausmas tūnoti veidrodyje daugybę tamsių metų ir žinoti, kad tų metų tik daugės. Kai jie atėjo į tą trobelę suveikiau nedvejodamas. O paskui paaiškėjo, kad Vendigo net nenori mūsų paleisti. O ir paskui niekas nepasikeitė. Vėl atsiradau veidrodyje. Ir. Mane apėmė toks... Toks pyktis. Ir taip, tą kartą darkart pabandžiau užvaldyti Alaną. - Adrijas suprato, kad ji bijo dėl savo draugų saugumo. Bet kaip ji gali nesuprasti, kad jis niekada jiems nepakenktų? Ir ką jam atsakyti į tolimesnius merginos žodžius? Hogvartsą Adrijas pasirinko tik todėl, kad ten mokėsi bent du jam gerai pažįstami žmonės. Ir jis nenorėjo nuo jų visiškai atsiskirti. Norėjo bent kažką pažinoti. Jie buvo vieninteliai draugai, kuriuos senoji siela turėjo.
- Bet aš nieko nedarau. Tik gyvenu. Tu manęs net nepažįsti. - Įkalbinėti nei Alano nei Henrietos jam nereikėjo. Jie patys nusprendė ką su juo daryti. O dabar Adrijui reikėjo nuspręsti kaip elgtis. Jis nežinojo.
Volkeriui ėmė atrodyti, kad niekada nepaspruks iš veidrodžio. Blogis. Aš nesu blogis. Aš nenoriu niekam blogo. Bet gal reikia tapti tokiu? Tada niekas man netrukdytų gyventi.
- Ar galėtum pabandyti mane suprasti? Vienintelis dalykas, kurio šiuo metu trokštu tai paprastas gyvenimas. Tik tiek.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 07, 2022, 09:19:01 pm
Dabar Dori stovėjo sukryžiavusi rankas ir piktu žvilgsniu žvelgė į Adriją, kol šis kalbėjo. Lūpos vis dar buvo kietai sučiauptos. Akimirką atrodė, kad Mendel tuoj ims ir patikės jo žodžiais, tačiau racionalus protas neleido praskysti ir į Dori mintis beldėsi sakinys: jis yra bandęs užvaldyti Alaną.
- O iš kur man žinoti, kad tu trokšti paprasto gyvenimo? - paklausė tamsiaplaukė. - Iš kur man žinoti, kad tu nieko nedarai ir tik gyveni? Man ir nereikia tavęs pažinti. Aš žinau, kad tu bandei užvaldyti Alaną. Ir to man užtenka. Kaip manai, kaip reaguotų Alanas, jeigu aš išlaisvinčiau sielą, kuri bandė mane užvaldyti? Apsidžiaugtų ir būtų labai patenkintas? Pagirtų mane, kad taip pasielgiau? Pasakyk man, Adrijau, kodėl aš turėčiau tavimi patikėti? Jeigu tau būtų pavykę užvaldyti Alaną, tai jo čia tikriausiai jau nebebūtų. O nenužudei jo galbūt tik todėl, kad žinojai, jog pavyks jį įtikinti tave prikelti. Jis tau buvo naudingas.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Rugsėjo 08, 2022, 11:30:28 am
Mergina neatrodė įtikinta jo kalbų. O Adrijas vis labiau nežinojo ką jam daryti. Jau labai seniai teko spręsti kokį svarbų reikalą. Mintys tiesiog virė galvoje ir jam taip norėjosi kaip visuomet viską išreikšti garsiai. Nebuvo pratęs galvoti tyliai.
- Liūdna, bet tu teisi. Teisi dėl Alano. Jei Vendigo nebūtų pradėjęs sukčiauti. - Jį staiga pagavo liūdesys pagalvojus, kad tas berniukas tikrai nebūtų likęs gyvas. - Tada būtų pasibaigę labai blogai. Tada aš apie jo gerovę negalvojau. Tik norėjau iš ten pabėgti. Bet kokia kaina. Bet ir gerai, kad nepavyko to padaryti. Nežinau kaip tave įtikinti. Aš ne stebukladaris. Yra toks daiktas ar ne? Tiesos eliksyras. Bet aš jo neturiu. O tu tikriausiai irgi. Ar tave įtikintų mano žodžiai, jei išgerčiau to eliksyro? - Šita padėtis visai nepatiko tamsiaplaukiui. Bet tiek ilgai laukė savo gyvenimo pradžios, kad negalėjo į šį pokalbį numoti ranka.
- Ne. Nemanau, kad Alanas apsidžiaugtų. Susirūpintų. Taip, kaip ir tu. Ir Dori, aš jo neverčiau ir neįtikinėjau. Jis pats nusprendė mane ištraukti iš veidrodėlio.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 08, 2022, 11:51:11 am
Dori galvojo, kad Adrijas ir toliau teisinsis bei kalbės apie tai, koks jis yra geras. Tačiau jis pasielgė kitaip - pripažino, jog tada apie Alano gerovę negalvojo ir tik norėjo pabėgti. Žinoma, tai buvo suprantama. O kas nenorėtų išsilaisvinti? Kodėl Adrijui turėjo rūpėti Alanas, berniukas, kurio jis nei nepažinojo?
Tačiau vėliau... Juk vėliau, kai Adriją ir jaunesnįjį Senklerį jau siejo kažkoks ryšys, šita dvasia, neseniai gavusi materialų kūną, gyvendama veidrodėlyje, kurį turėjo grifas, vis dėlto bandė užvaldyti raudonplaukį ir ne vieną kartą. Šitas faktas, jis ir neleido suskysti klastuolei. Todėl ji vis dar skeptiškai žiūrėjo į vaikinuką, jeigu tik jį galima taip pavadinti.
Bet vis dėlto Adrijas pasakė kai ką, kas iš tiesų privertė Dori sutrikti. Jos veido mimika pasikeitė, pasirodė nuostaba.
- Tu tikrai išgertum tiesos eliksyro? - paklausė. - Tikrai išgertum? - išpūtusi akis žiūrėjo į berniuką.
Mendel jautėsi pasimetusi, tačiau stengėsi galvoti racionaliai. Jeigu jis sako, kad išgertų, nebūtinai tai yra tiesa, ėmė su savimi kalbėtis mintyse. Jis to eliksyro neturi ir puikiai supranta, kad ir aš jo čia ir dabar neturiu. Taigi taip ir pasakė. Tikriausiai galvoja, kad man jo net neišeitų gauti. Galbūt mano, kad turės nemažai laiko savo darbeliams įgyvendinti, o aš to nepastebėsiu, nes arba galvosiu, jog jis tikrai neturi piktų kėslų, arba būsiu užsiėmusi eliksyro virimu ar paieškomis, užbaigė mintis galvoje.
- O, aš turiu, kas man tą eliksyrą gali labai greitai parūpinti, - tarė pagalvojusi apie Juzefą. Tikrai, plikis šitoje situacijoje būtų visiškas išsigelbėjimas. - Tikrai išgersi? - dabar jau kaip niekur nieko paklausė.
Savaime suprantama, kad Dori negalės taip imti ir sugirdyti Adrijui tiesos eliksyro. Ji nutuokė, kad Alanas bus labai nusistatęs prieš tokį veiksmą. Todėl pirmiausia, ką reikės padaryti, tai rimtai pasikalbėti su savo vaikinu ir pasigilinti, kaip viskas vyko. O paskui - bus matyt.
Tačiau dabar reikėjo šitą naujai iškeptą berniūkštį pagąsdinti, pažiūrėti, kaip jis reaguoja į tai, jog neužilgo Dori galėtų parūpinti viralo. Mergina stengėsi stebėti jo reakciją, kad galėtų bent kokią prielaidą pasidaryti, numanyti, ar pašnekovo žodžiuose yra bent kruopelytė tiesos.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Rugsėjo 08, 2022, 06:59:32 pm
Tiesos eliksyras truputį išjudino ledus. Adrijui tas visai nepatiko. Jis nepasitikėjo Dori, ir bijojo, kad ji pradės klausinėti ko nors, ko jis nenorėtų niekam pasakoti. Bet ar turėjo kokią kitą išeitį? Jei dabar atsisakytų, sukeltų dar didesnį įtarimą.
- Tikrai? Turi iš kur greit galėtum jo gauti? - Jo balse deja pasigirdo nusivylimo gaidelė.
- Na ką gi... Tai gauk. Gal tada nurimsi. Man visai nepatinka ši mintis bet... Taip bus geriau. - Jis atsiduso. - Gal tada paliksi mane ramybėje. Žinai, aš tave suprantu. Suprantu kodėl taip elgiesi. Todėl padarykim tą apklausą ir greičiau pamirškim šį reikalą. - Labai Adrijui nepatiko ši idėja. O blogiausia, kad jis ir buvo šitos kvailystės autorius. Bet ko ji gali klausti? Jai tik rūpi mano ketinimai dabartyje ir viskas. Kas gali nutikti? Ramino save tyliai galvodamas.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 08, 2022, 07:14:08 pm
Dori lūpose atsirado klastingas šypsnis. Ji pasijuto tarsi laimėjusi kovą, bet protas budino merginą ir vertė suprasti, kad vis dėlto nieko ji nelaimėjo. Adrijas šnekėti galėjo bet ką, o kur gi jam dėtis? Viskas paaiškėtų tik tuomet, jeigu Mendel iš tikrųjų jo paklausinėtų šiam išgėrus tiesos eliksyro. O iki to kelias, jeigu toks bus, nusimatys ilgas, nes visam šitam reikalui turės pritarti ir Alanas.
Mendel išgirdo liūdesį ar kažką panašaus Adrijo balse, kai ji pasakė, kad galėtų greitai gauti reikiamo eliksyro.
- Taip, turiu, - patikino. - O kodėl tau nepatinka ši mintis? Juk pats tai pasiūlei. Nesitikėjai, kad galiu gauti tiesos eliksyro? Patikėk, reikalui esant galėčiau gauti dar ne tokių dalykų, - kilstelėjo antakį. - Jeigu tau bus ramiau, tai galime iškart susitarti, ko tavęs klausiu. Mane domina tik du dalykai. Ar tu neturi kokių nors kėslų Alano ir Henrietos atžvilgiu ir ar nekursi kokio grandiozinio plano kaip susprogdinti Hogvartsą ar panašiai, - nusijuokė. - O visa kita, pasilik viską sau. Užtat dabar gali man papasakoti. Jei nori, žinoma. Tai kaip gi jautiesi gavęs kūną? Ko tikiesi iš to paprasto gyvenimo, jeigu tikrai ketini jį gyventi? - dabar jau pakankamai ramiai kalbėjo Dori.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Rugsėjo 12, 2022, 06:02:48 pm
Dori pagavo tą nusiminimo gaidelę Adrijo balse. Ir jam dabar teko jai atsakinėti kodėl nėra patenkintas dėl to eliksyro. Nors kalbėdama ji ir pati atsakė į tuos klausimus.
- Tiesiog. O tau patiktų jį gerti? Žinau, pats tai sugalvojau. Ir padarysiu kaip susitarėm. Bet dėl to neturėčiau šokinėti iš laimės ar ne? - Mergiotė pradėjo Adrijo nuomone girtis. Ir iš kur jau ji galėtų gauti nežinia kokių daiktų? Klausimas dar iš kur trauks tą eliksyrą. O jei aš nuo jo nusinuodysiu? Adrijas vėl norėjo giliai atsidusti, bet sutramdė tą besiveržiantį atodūsį.
- Baigiam apie tai. Prisiminsim, kai tu gausi to nelemto eliksyro. - Jai kalbant toliau jis šyptelėjo.
- Puiku. Užduosi man šiuos klausimus ir nedaugiau. O kodėl aš turėčiau griauti hogvartsą? Jis toks gražus. Kai gyvenau seniau. Na, kai gyvenau Senklerių dvare su mama ir paskui, kol gyvenom gatvėje svajojau čia patekti. Tai kam man naikinti šitą mokyklą? - Dabar ji norėjo pasišnekučiuoti. O Adrijas ne. Jis norėjo kiek galima labiau vengti šios merginos. Bet negalėjo dabar dingti. Nes tikriausiai tai irgi sukeltų kokį įtarimą.
- Oi nežinau. Jaučiuosi tai nuostabiai. O ką planuoju nuveikti, kaip planuoju nugyventi gyvenimą. Net nežinau. Noriu baigti mokyklą ir gauti išsilavinimą. Norėčiau susirasti savo namus. Bet dabar noriu pabaigti mokyklą. Be to dar labai norėčiau pakeliauti po pasaulį. Bet čia jau vėliau. Aš tiek daug visko noriu, kad net nežinau ar spėsiu. Todėl apsistojau ties mokykla. Turiu ją pabaigti, o paskui matysiu ką darysiu.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 12, 2022, 10:33:09 pm
- Tikriausiai nepatiktų niekam, - pripažino Dori, tačiau nusprendė nuslėpti, kad niekas nepriverstų jos išgerti to marmalo ir įbruktų nebent apgaule.
O vėliau Adrijas pasakė kai ką, kas išties suglumino tamsiaplaukę.
- Tu gyvenai Senklerių dvare? - išpūtusi akis paklausė.
Ji nežinojo, kad toji siela kažkada tenais gyveno. Tiesą pasakius, Alanas gal ir būtų papasakojęs, bet juk mergina apie Adriją su juo nesileido į jokias kalbas. Ir šią akimirką dėl to gailėjosi.
- Tai tu... koks nors Alano proproprosenelis ar dar kažką? O tai tavo pavardė irgi Senkleris? - susiraukė.
Stengėsi prisiminti, ar Alanas kada nors minėjo Adrijo pavardę, bet galvoje buvo tuščia.
- O kodėl paskui gyvenote gatvėje? Tai jus išspyrė? Kažkuo nusikaltote? - primerkė akis.
Ji vis dar bandė rasti kažką, kas patvirtintų, jog Adrijas - blogas.
Toliau varnanagio Mendel klausėsi pakankamai ramiai. Buvo visai įdomu išgirsti, ko gi nori šitiek laiko veidrodyje kalėjusi siela. Žinoma, jeigu tik ji kalbėjo tiesą.
- O tame veidrodyje tu... nežinau. Tu kažką jautei? Kūno pojūčius ar panašiai? - Dori atrodė iš tiesų susidomėjusi. - O tu galėjai valgyti? Ar nevalgei visą tą laiką? - klausinėjo.
Merginai net pasidarė gaila Adrijo. Juk maistas - vienas didžiausių gyvenimo malonumų.
- Žinai šitas pupeles? - ji iš kuprinės išsitraukė visokio skonio pupelių. - Jų būna įvairiausių skonių. Bananų, braškių, karamelės ir taip toliau. Tik jeigu pataikysi kokių snarglių ar ausų sieros, manęs nekaltink, - nusijuokė. - Aš nežinau, kas tenais slypi. Imk, - atkišo pakelį Adrijui ir pati paėmė ryškiai raudoną pupelę. - Spėju, kad mano gali būti vyšnių, o gal kraujo...
Tačiau vis dėlto Mendel pataikė ant čili pipiro. Perkandusi pupelę paauglė šoko iš vietos, saldainukai pabiro ant žemės. Strakaliodama klastuolė ėmė šaukti:
- Aaai! Dega! Dega!
O paveikslų gyventojai puolė reikšti nepasitenkinimą dėl triukšmo.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Rugsėjo 13, 2022, 08:26:19 pm
Per visą susitikimą su Dori Adrijas jautėsi įsitempęs. Bet dabar truputį atsipalaidavo. Mergina jį užvertė visu kriokliu klausimų. O Adrijas nutarė atsakyti vien tam, kad taip gal išeitų bent jau pusėtinai su ja sutarti. Gal ji ir tą eliksyrą pamirš. Pamanė tamsiaplaukis.
- O ne. Dėkui Vakan Tankai nepriklausau tai giminei. Mano pavardė Volkeris. Pagal motiną. Aš niekada nemačiau savo tėvo. Manau, jis mirė. Prieš man gimstant. Mano mama buvo grynakraujė ragana. Gyveno Amerikoje. Bet. Na žodžiu ilga istorija. Taigi ji iškeliavo į Angliją. Gavo darbo Senklerių dvare. Ten augau iki šešerių. Mano mama rašė eiles. Organizavo puotas. Bet ta bjaurybė Lukrecija Senkler pasirūpino, kad mus išspirtų lauk. Labai teisingai pasakei. Mus išspyrė lauk. Ir dar tiek pakenkė, kad mama išvis niekur negalėjo dirbti. Bent jau magijos pasaulyje. Ilga istorija. Taigi ne. Aš ne Senkleris. Žinai, kai sutikau Alaną pirmą kartą. Tu tikriausiai net neįsivaizduoji kaip pasidžiaugiau, kad pražudysiu žmogų iš tos giminės. Maniau, kad gyvendamas jo gyvenimą tikrai pateksiu į tą dvarą. Na kaip Alanas žinai. Įsivaizdavau ką galėsiu padaryti sutikęs jo tėvus, ir visus kitus šeimos narius. Įsivaizdavau, kad suduosiu tai giminei tokį pat smūgį, kokį jie kadaise mano motinai. Maniau, kad juos sužlugdysiu, atkeršysiu už mamą. Aišku, ten buvo visai kiti žmonės. Šie net nežino apie kažkokius Volkerius. Bet man tada nerūpėjo. Įsivaizdavau viską keliaudamas kartu su Henrieta per apsnigtą Vendigo mišką. Bet demonas mane apmovė. Supratau, kad niekada iš ten nepabėgsiu. Norėjau, kad bent ji ištrūktų. Todėl jai padėjau. O mano laikas pasibaigė. Vendigo pasaulyje aš negalėjau ilgai būti svetimame kūne. Palikau jį ir tada Alano dvasia sugrįžo į savo vietą. O aš į veidrodėlį. Ir žinai kas tada nutiko? Tas keistas berniukas prišaukė tą veidrodėlį kerais ir aš ištrūkau iš to pasaulio. Jis man padėjo net po to, kai vos jo nepražudžiau. Ir tu dabar galvoji, kad galėčiau jam tyčia pakenkti? Žinau, tu dabar pagalvosi, kad mėginau jam pakenkti jau grįžęs iš ano pasaulio. Kaip jau sakiau šio susitikimo pradžioje.  Tūnant veidrodėlyje pasijutau visai beviltiškai. Ir vieną trumpą akimirką tiesiog... Kažkas manyje užvirė. Nebegalėjau taip tverti tame veidrodyje. Ir pabandžiau vėl jam pakenkti. Bet greitai palikau Alaną ramybėje. Daugiau juk niekada to ir nepakartojau. Tik vieną kartą mudu pasikeitėm vietomis, kai Vendigo grasino Henrietai. Ir po to viskas vėl sugrįžo į vietas. Daugiau juk nieko nebedariau. O dabar, kai nebesu tik atspindys veidrodyje ir neturiu tokios galios. Dabar esu tik paprastas žmogus ir viskas. - Jis ir nemanė tiek kalbėti. Bet pradėjus žodžiai liete liejosi.
- Nejaučiau kūno tūnodamas veidrodyje. Net nežinau kaip nusakyti tą jausmą. Aš ten buvau. Ir viskas. Valgyti man nereikėjo žinoma. Juk vaiduokliams valgyti irgi nereikia. Nebuvau šmėkla, bet vis tiek nereikėjo maisto. - O tada jis labai nustebo. Nes toji visiškai nesukalbama Dori išsiėmė maišelį saldainių.
- Mačiau jas traukinyje. Ta ragana su maisto vežimėliu turėjo. - Šyptelėjo jis.
- Ačiū. - Pasakė ir paėmė vieną. Geltonos spalvos.
Jis iš pradžių stebėjo kokią gi gaus Dori. Ir pamatęs, kaip ji šokinėja ir aikčioja pradėjo juoktis.
- Atsiprašau. Visai nejuokinga. Visai. - Ir vis tiek negalėjo nustoti kvatotis.
- Reiktų vandens Ką Dori? - Savo saldainį jis įsimetė kišenėn. Nusprendęs, kad gal geriau su pupelėm neprasidėti.
- Šį rytą per pusryčius į gertuvę įsipyliau sulčių. Nori? Gal padės.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 20, 2022, 02:22:37 pm
- Vakan kas? - suraukė antakius mergina. - Kas tai yra?
O toliau ji raukėsi dar labiau, mat sužinojo, jog Adrijas vis dėlto ne tik, kad ne Senkleris, tačiau dar ir Senklerių priešas. Jeigu kažkokia Lukrecija Senkler išspyrė jo motiną ir jį iš dvaro, vadinasi, buvo už ką, mintyse pagalvojo klastuolė. Po velnių, kaži, ar Alanas visa tai žino? Mūsų tikrai laukia suknistai sudėtingas pokalbis, užbaigė mintis galvoje.
- Ačiū už atvirumą, - nesuprasi, ar tai ironiškai, ar rimtai tarė Dori, išklausiusi Adrijo pasakojimo.
Ir tada ji trenkė kumščiu į kažkurį paveikslą, nes norėjosi nugesinti besikaupiančias emocijas. Jai buvo labai pikta, kad Alanas prikėlė tą, kuris turėjo minčių apie jo giminės sužlugdymą! Netikiu, kad dabar jau šita siela jaučia dėkingumą Senkleriams. Netikiu, ir vėl mintijo ji.
O po to juokėsi ir Adrijas, ir Dori, nes ta pupelė, po velnių, ji buvo nenormaliai aštri! Ir šeštakursė įsivaizdavo, kaip ji dabar atrodo.
- Ne, - tiesiog straksėdama vietoje tamsiaplaukė atsisakė sulčių.
Ką žinau, ar ten ne nuodai, ir vėl galvojo mintyse. Tada išsibūrė vandens iš burtų lazdelės ir jo atsigėrė. Visa apsilaistė, aplaistė ir paveikslus. Gal ir Adrijui kliuvo, bet ji to nematė.
- Tylėkit, idiotai! - sušuko Klastūnyno mokinė paveikslų gyventojams, kurie jau ėmė jai grasinti.
Burnoje vis tiek jautėsi nežmoniškas aštrumas.
- Man atrodo daugiau niekada nebevalgysiu, - pasakė Dori.
Tada kerų pagalba susirinko visas pupeles atgal.
- Nagi, ragauk savo, - pažiūrėjo į Adriją.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Rugsėjo 22, 2022, 05:05:53 pm
- Oi, seni įpročiai. - Jis šyptelėjo. - Vakan Tanka yra indėniška dvasia. Didžioji geroji dvasia kūrėja. - Paaiškino.
Adrijas jau pradėjo dvejoti ar teisingai padarė papasakodamas jai viską labai atvirai. Gal nereikėjo. Gal viską apie neapykantą Senkleriams jam reikėjo pasilikti sau.
- Tau truputį negerai su nervais. - Išpoškino, kai ji rėžė kumščiu į paveikslo rėmą.
- Ko tu nerviniesi? Tu mąstyk logiškai. Jei aš taip siekčiau kenkti Senkleriams nepasakočiau tau čia visko. O be to per ilgą buvimą kartu su Alanu spėjau ir jam papasakoti savo gyvenimo istoriją. Taip kad apsiramink. Turiu aš ką veikti ir be Senklerių galabijimo. Dabar jie man paskutinėj vietoj.
Sulčių ji neėmė. Užuot tai padariusi išsibūrė vandens. Adrijas tik vyptelėjo pamatęs, kaip bandydama jo atsigerti apsiliejo pati. Ir aptaškė viską aplink. Keistuolė. Matyt bijo, kad nunuodysiu. O gal jai atrodo, kad gali kuo nors apsikrėsti?
Adrijas buvo nusprendęs to saldainio nevalgyti. Bet dabar įsimetė jį į burną ir sukramtė.
- Skanu. Kažkoks vaisius. - Pasakė su pasimėgavimu. O tada išgirdo kažkieno artėjančius žingsnius.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Rugsėjo 22, 2022, 05:20:23 pm
Alanas neatsėdėjo visos kerėjimo pamokos. Vis tiek kerai nepavyko. Ir todėl dabar jis klajojo po mokyklą. Tikrai ne todėl, kad surastų iš pamokos išlėkusią Dori. To jau nebus. Neketino paskui ją lakstyti vos tik merginai sumanius patrankyti durimis. Ir šiaip abejojo, kad pamokoje įvyko rimtas konfliktas. Manė prie jos prieiti per vakarienę. Kai toji jau bus aprimusi.
O gal visgi reiktų ją susirasti ir pakalbėti dabar? Ji gi jaudinasi ir tiek. Pamanė mindamas kažkokiu koridoriumi tolyn.
Vaikinas sulėtino žingsnius ir iš kuprinės išsitraukė rašiūną ir pieštuką. Ir lėtai žingsniuodamas užrašė.
Citata
Kur tu? Ar jau nustojai siusti? Pakalbam ramiai gerai? Aš ateisiu, tik parašyk kur esi.
Tai parašęs pagaliau apsidairė atidžiau. Norėjo susiorientuoti kur tiksliai yra. Galvojo, kad gal Dori sėdi savo bendrajame kambaryje ir pradėjo planuoti kaip greičiausiu keliu galėtų jį pasiekti. Bet po galais negalėjo suprasti kur atsidūrė. Kaip vardan dievo meilės buvo galima pasiklysti čia besimokant penktus metus? Tik tu taip sugebi. Raudonplaukis ėmė vėl eiti greitu tempu. Įsuko į kažkokį tamsų koridorių ir sustojo išgirdęs žmonių balsus. Juos žinoma atpažino. Koridoriuje kalbėjosi jo ieškoma Dori ir Adrijas.
- O, sveikučiai. Puiku, kad pagaliau susipažinot normaliai. - Prabilo jis.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 01, 2022, 10:32:06 am
- Viskas man gerai su tais nervais, - atšovė Mendel. - Šitiek laiko sėdėjai pas Alaną kišenėj, jau turėtum žinoti mane ir mano isterijas, - pavartė akis. - Koks vaisius? Mangas? Bananas? - klausinėjo.
Kaži, ar jis normaliai pažįsta skonį. Šitiek laiko nevalgęs, ėmė svarstyti mintyse. Jau žiojosi to klausti, tačiau išgirdo balsą. Balsą savininko, ant kurio ketino užpykti, tačiau išgirdus jį viduje kažkas atsileido, tai buvo tarsi melodija sielai, bet šešiolikmetė neketino parodyti, jog lydosi.
Visai neseniai ir į rašiūną Alanas parašė, tačiau Dori dar nebuvo perskaičiusi jo raštelio. Bet širdį glostė faktas, jog jis ieško merginos. Bent jau taip ji suprato.
- Aš su tavimi, - bakstelėjo klastuolė vaikinui į krūtinę pirštu, - nesibučiuosiu savaitę, - rėžė. - Nors ne. Dvi.
Ir tada įsispoksojo į grifo akis. Stengėsi atrodyti įsižeidusi, tačiau tai buvo sudėtinga. Alanas Dori buvo toks gražus, jog norėjosi čia ir dabar pulti jam į glėbį ir pabučiuoti. Ir atrodė, kad nuo kerėjimo pamokos mergina jo jau pasiilgo. Akimirką ji net pamiršo, kad turėtų kaip ir pykti, kad šalia stovi Adrijas. Bet prisiminusi vėl neva užsiraukė ir nusuko žvilgsnį.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Spalio 02, 2022, 09:33:05 pm
- Kiek aš žinau isterija ir kyla dėl problemų su nervais. O tavo isterijų aš nežinau. Alanas neimdavo manęs, kai judu kartu bastydavotės. Nebent seniau, kai buvot jaunesni. - Adrijas nežinojo koks vaisius jam pasitaikė. - Nežinau. Tikrai ne bananas. Gal mangas. Bet jo nesu valgęs nei seniau, nei dabar. Bet buvo skanu. - Išgirstieji žingsniai priklausė Alanui. Ir kai tasai pasirodė prasidėjo porų spektaklis. Adrijas nutarė, kad tuojau dings iš čia. Labai palanki proga susiklostė. Gerutis Alanas, atėjo pačiu laiku ir dabar galėsiu išnykti jai iš akių.
- Na, judu čia aiškinkitės, o aš bėgsiu. Baisiai malonu buvo susipažint su tavo mergina, bet man metas. - Adris dar nežinojo kur tiksliai eis, bet svarbiausia buvo atsidurti kuo toliau nuo tos mergiotės. Ar aš tikrai pasirašiau gerti tiesos eliksyrą? Aš pusprotis...
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 02, 2022, 09:50:31 pm
Alanas gerai žinojo kaip atrodo pasipiktinusi Dori. Pikta ji buvo kerėjime, bet dabar... Kažin.
- Norėčiau žinoti ką tokio padariau. Ar mes čia kalbam apie tą mažą konfliktėlį įvykusį kerėjime? Šaukštai jau po pietų. Kas padaryta, to neatšauksi. O ir nereikia. Viskas kontroliuojama. - Pasakė ir apkabino merginą. Nei jie pykosi nei ką. Metas nubraukti šitą nesusipratimą. Pamiršti ir viskas.
- Jau eisi? Matau pažintis buvo tikrai smagi Adri ar ne? - Adriją pažinojo neprasčiau nei Dori. Ir nors atrodė ramus balse girdėjosi kažkoks skubotumas. Gal nerimas.
- Aš tikiuosi nesusiriejot nepataisomai? Klausykit, abu mokotės šitoj mokykloj, teks sutilpti čia abiems kaip sakant. - Kol kas Alanas smarkiai nesijaudino. Bet tiesiog reikėjo pabaigti šią nepasitikėjimo istoriją. Alanas norėjo, kad tiek vienas, tiek kitas ramiai gyventų savo gyvenimus.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 03, 2022, 10:45:36 am
- Neimdavo tavęs? - kiek nustebo, bet tuo pačiu ir nudžiugo klastuolė.
Nes ji jau viduje buvo pradėjusi Adrijui šiek tiek pavydėti. Na, Dori jautėsi taip, lyg Alanas elgtųsi su Adrijumi kaip su kokiu mažesniuoju savo broliu, kurio negali palikti, nors iš tiesų toji siela buvo už grifą žymiai žymiai vyresnė. Mergina galvojo, jog Adrijas girdėjo ir žinojo viską, kas dedasi raudonplaukio gyvenime. Supratusi, kad vis tik ne, ji truputėlį pralinksmėjo.
- Bet nėra man jokių problemų su nervais. Tiesiog daug dalykų užknisa, - teisinosi. - Pasaulis pilnas idiotų. Pamatysi pats, - kilstelėjo antakį.
Galiausiai Adrijas išėjo, ir ačiū Merlinui, o Dori su Alanu liko dviese. Na, jeigu neskaitysim tų viskuo nepatenkintų paveikslų gyventojų. Raudonplaukis atrodė ramus, apsikabino šeštakursę. Tada Dori giliai įkvėpė ir atsiduso, bet vis dėlto netryško puikia nuotaika.
- Nesusiriejom, - atsakė vaikinui. - Bet Alanai, kodėl? Prašau, pasakyk man. Kodėl tu taip sugalvojai? Ir kaip tai padarei? - dabar jau užbėrė jį klausimais. - Ar tu žinojai, kad jis yra gyvenęs Senklerių dvare ir tavo giminės nekentė? Man neramu, - pripažino.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Adrijas Volkeris Spalio 04, 2022, 10:59:22 pm
- Aišku, kad manęs neimdavo. Ir ačiū Vakan Tankai. Aš visai nenorėčiau klausytis ką judu veikiat. Labai čia man įdomu žinok. - Pareiškė jis. Dar ko. Stebėti, kaip jie vaikštinėja kartu susikibę už rankučių ir kalbasi... Ačiū ne.
- Gal. Bet žinai ką aš tau pasakysiu Dori? Kai taip nerviniesi ir jaudiniesi, bei isterikuoji esi labai pažeidžiama. Ir jei būčiau tavo priešas, aš tuo pasinaudočiau. Išvesta iš kantrybės neturėtum jokios kontrolės žinai? Galėčiau tave lengvai užkerėti net aš. Dori, patariu čia šiaip, ateičiai. Ir neprisimąstyk kokių nesąmonių. Ramybė tavo priešus veiks kur kas blogiau, nei šitos isterikos. Matydami, kad esi rami žmonės patys pradės jaudintis. - Taigi, pasirodė Alanas. Adrijas degė noru išnykti iš čia. Todėl tik mestelėjo.
- Mes ir nesipykstam. Tik aiškinamės. Iki. - Ir movė iš koridoriaus. Sudie Dori, Alanai ir visi keisti paveikslai. Kad dar kada čia ateičiau. Tai jau ne.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 04, 2022, 11:28:35 pm
Na va. Dabar jie pasikalbės žmoniškai. Alanas ir neketino kažko slėpti. Nuo savo merginos neturėjo paslapčių. Tik vieną vienintelę, palaidotą giliai širdyje. Tik tai, ką pasakė tėvas po sesers laidotuvių. Tie žodžiai vis dar gyveno kažkur sieloje ir vaikinas negalėjo to pamiršti. Net dabar, kai jie su tėvu iš tikro sudarė paliaubas. Ir pradėjo bendrauti normaliai.
- Tu pameni, aš tau pasakojau apie burtininką, vieną iš Senklerių. Kuris darė eksperimentus su vudu magija? - Pradėjo.
- Radau užrašus Dori. Ne visus tikriausiai. Bet kai ką radau. Žinai kur jie buvo? Bibliotekoje. Tu pameni, ant lentynų stovėjo kelios senoviškos dėžutės. Jų nebuvo įmanoma atidaryti. Aišku ne. Jis matai buvo šnypštūnas. O po jo daugiau tokių nepasitaikė. Tik aš. Kai atidariau vieną tų dėžučių nežinojau ką rasiu. O radau sąsiuvinį. Su senutėliais užrašais. Skaičiau ir aptikau tai, ko ieškojau. Tu negalvok, Aš Adrijo kūnui gauti nieko neaukojau ar nežudžiau. Nei gyvūnų, nei žmonių. Jis normali tyra siela. Tyra ta prasme, kad pats nepaliko savo kūno pasinaudodamas juodąja magija. Tai padarė jo mama. Ne jis pats. Tai nebuvo jo pasirinkimas. Ir todėl man nereikėjo jokių aukų ar dar ko panašaus. Kūną gavau sujungdamas gamtos duotus komponentus. Man prireikė nulipdyti molinę lėlę, įmesti ją į paprastą vandenį. Įlašinti kelis lašus savo kraujo. Molis, tai kūno pagrindas. O vanduo ir kraujas tai pagrindiniai gyvybės elementai. Tada jaunaties metu, kada viskas atgimsta reikėjo kalbėti užkalbėjimą. Puodas su vandeniu, moliu ir krauju šilo ant ugnies. Sielą veidrodyje reikėjo laikyti virš tos ugnies. Užkalbėjimas sujungia ingredientus į žmogišką kūną. O dar vienas priverčia sielą persikelti į jį. Ilgai mes ten trukom. Maniau, kad nieko nebus. Turėjome tik naktį. Diena juk nesimatė mėnulio. Savo protėvio užrašus aš sudeginau. Ten buvo prirašyta visokių dalykų, kurių geriau niekam nerasti. O tuščią dėžutę palikau bibliotekoj. Vis tiek niekas nežino kas ten buvo paslėpta. - Vaikinas nutilo. Prisiminimais grįžo į tą naktį, kai nuveikė didžiausią darbą per savo gyvenimą. Tada labai pavargo, išseko.
- Kitas tavo klausimas. Kodėl taip padariau. O kodėl ne? Jis man parodė, kad galiu juo pasitikėti. Juk turėjo progą mane užvaldyti tada, kai kovojome su Vendigo. Arba bet kada kitą kartą. Juk buvo šalia. Tu žinai, jis man padėdavo. Kai pabusdavau po tų košmarų mes kalbėdavom. Žinau, tai žiauriai juokinga gal. Bet jis man pasakodavo senas indėniškas legendas. Ir man pasidarydavo ramiau, pasijusdavau ne toks vienas. Žinau apie Adrijo praeitį. Apie neapykantą mano giminei. Bet tai jau sena praeitis. Prašau patikėk manimi gerai? Suprantu kodėl nerimauji. Bet dėl jo nereikia jaudintis. Tegul gyvena, tegul atgauna tai, kas buvo iš Adrijo atimta.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 08, 2022, 09:05:23 am
Dori vartė akis, kol Adrijas dalijo jai patarimus.
- Prieš jo milijoną metų, - tarė ji Alanui, kai įsikūnijusi siela išėjo, - gal ramybė ir buvo kažkoks ginklas. Bet ne dabar. Paistalai. Kaip tik, jeigu žmogus puola, kitas išsigąsta, - tvirtai laikėsi savo nuomonės.
O tuomet ji pagaliau išklausė visko, ką apie Adriją papasakojo Alanas.
- Bet juk tai vis tiek juodoji magija, ar ne? - paklausė. - Naudojai savo kraują... Nežinau, ar teisingai pasielgei. Bet tavo reikalas, - gūžtelėjo pečiais. - Tačiau juk dabar tu su Adrijumi būsi susietas amžinai. Tai didžiulis ryšys, Alanai. Ar tu gali atsakyti už kitą? Abejoju. Ką žinai, kaip pakryps Adrijo gyvenimas. Manau, kad norėdamas padaryti ką nors bloga jis turėtų tam galimybę. Vien dėl tavo kraujo, kurio ten įlašinai, - atsiduso.
Dori pagalvojo, kad jau geriau Alanas būtų lašinęs kokio nors gyvūno kraują. Jai labai nepatiko, jog grifas save susiejo su tuo žmogumi, jeigu jį kada nors galima bus taip pavadinti. Netikėjo, kad toks veiksmas nepaliks pėdsakų. Net jei Alanas apie juos ir nežino, tie pėdsakai yra ir visada bus. Ir tik nuo Adrijo priklausys, ar jisai nesugalvos ko nors padaryti.
Tačiau kita tamsiaplaukės dalis, pačios jos nustebimui, šiek tiek džiaugėsi tokiu atliktu Alano ritualu. Tai vis dėlto ne mikstūrą nuo spuogų išsivirti. Ir nėra šitas dalykas toks jau nekaltas. Po visko, ko šeštakursė buvo prisidirbusi besimokydama Hogvartse, širdyje jautėsi kažkoks džiugesys, kad ir Alanas pasielgė rizikingai ir, Dori nuomone, tiesiog beprotiškai.
- Įdomu, ką apie tai pamanys Auris, - pridūrė.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 09, 2022, 10:49:12 pm
- Priklauso kaip puola. - Pasakė. Nors nenorėjo ginčytis su Dori. Nenorėjo, kad ji imtų ir pasakytų, kad jis palaiko Adrijo, o ne jos pusę. O tada vėl kiltų konfliktas.
- Reikia mokėti suderinti kada išlaikyti ramybę ir kada pulti. - Taigi viską, ką padarė vasaros metu ėmė ir papasakojo merginai. Alanas nelabai nusimanė apie juodosios magijos ritualus. Ir dabar susimąstė kas gali nutikti jam pačiam dėl to, kad pasinaudojo savo krauju. Bet gi jau buvo per vėlu. Kita mintis staiga irgi pasirodė tokia siaubinga. O jei tikrai į pasaulį paleidau blogą žmogų? O jei dėl manęs kada nors kiltų kokie siaubingi dalykai? Nesąmonė. Juk tai nesąmonė.
- Taip. Tai juodosios magijos ritualas. - O jei už tai sėsiu į Askabaną? Kada nors? Kai pradėjo kalbėtis su Dori staiga vėl iškilo visos dvejonės, kurios ir seniau suko galvą.
- Na ką gi... Jau vėlu kažką keisti. Aš tikiuosi, kad Adrijas išliks toks, kokį aš jį pažįstu. Ir niekada neteks gailėtis dėl to, ką padariau. - Dori žinoma palietė dar vieną jį kamavusį klausimą.
- Auris... Jis mane nudės, kai sužinos. Žinai. Jis mano, kad Adrijas guli miške ant sniego. Veidrodyje. Kai Vendigo vos neapsėdo Aurio, jis išmetė veidrodį ant sniego ir mano, kad jis ten tebėra. Kalbėjau su juo seniau. Po to kai aš, tu ir Henrieta mokėmės kviesti gynėją. Auris pasakė, kad jis kažkur tolimoje miško vietoje. Ir kad tegul ten ir lieka. Auris neprisimena, kad Henrieta jį pakėlė. Bet jis sužinos viską. O tada... Kažin ar Adrijas eis į jo pamokas. Manau stengsis nesimaišyti jam akyse. Bet kažin ar tai ilgai tęsis. Gal man pačiam reiktų jam papasakot? Bet aš nenoriu. Kaip tau atrodo dėl ko Auris įsius labiau. Dėl to, kad Adrijas laisvas. Ar dėl to, kad aš sudeginau senus juodosios magijos užrašus. Kurie priklausė mūsų giminei? Jis dėl tokių dalykų kraustosi iš proto. Turi visą didelę kolekciją. Ne. Aš jam nepasakosiu. Nenoriu to daryti.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 10, 2022, 04:26:15 pm
Dori klausėsi Alano sučiaupusi lūpas ir sukryžiavusi rankas. Kažkaip sugebėjo atsispirti svaiguliui, tačiau nepyko taip stipriai, kaip kad per pamoką. Vis dėlto pati susitiko su Adrijumi ir bent jau kol kas neprireikė kautis.
- Tikėkis, tikėkis, - šiek tiek ironiškai, bet ramiai atsakė į grifo lūkesčius dėl prikeltos sielos. - Oi, o Auris. Aš manau, kad jis labiausiai pyks ne todėl, jog Adrijas prikeltas ar kad sunaikinti užrašai. Manau, kad jis labiausiai pyks dėl to, kad tu naudojai juodąją magiją. Po velnių, negaliu suprasti, kaip tau tai šovė į galvą. O kodėl tu sudeginai tuos užrašus? Pasinaudojo ir sudegino, - šyptelėjo. - Galėjai palikti. Ar tik tu turėjai teisę pasinaudoti ta juodąja magija, o kiti ne? - dabar jau plačiau šypsojosi.
Dėl ko Alanas buvo teisus, tai kad jau vėlu kažką keisti. Todėl jeigu tamsiaplaukė rodys per didelį nepasitenkinimą, tai prie gero neprivers. Tad dabar stengėsi išlikti kiek įmanoma ramesnė.
- Bet Auris vis tiek sužinos, - pasakė. - Neįmanoma, kad nesužinotų. Adrijas negalės visus metus nelankyti pamokų. Tiesą pasakius, jeigu drastiškai nelankys, tik dar labiau kris į akis.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 10, 2022, 04:56:08 pm
Viskas, ką ji kalbėjo buvo tikra teisybė. Taip. Tikriausiai Auris užsius kaip tik dėl to, kad jis pasinaudojo ta magija. Ir dar savu krauju. Alanas net nenorėjo galvoti kas tada bus. Kaip čia išsisukti, kad jam nereikėtų pasakoti visų detalių? Ėmė svarstyti.
- Tiesiog. Aš gi tau pasakojau. Jau seniai planavau kažką padaryti, kad Adris taptų laisvas. Ir taip buvo aišku, kad be kažkokios neaiškios magijos neišeis išsisukti. Žinoma, viskas priklausė kaip toli teks dėl to eiti. Nebūčiau daręs to, jei reikėtų atlikti ką nors drastiškesnio. Užrašus sudeginau todėl, kad ten buvo ne vien šitas ritualas. Ten daug visko buvo prirašyta. Ir aš pagalvojau, kad geriau juos sunaikinti. Kad niekas jų neturėtų. - Alanas jautė, kad dėl to sprendimo suteikti Adrijui kūną dar bus pasekmių. Iš kitų žmonių. Iš Aurio, gal net iš jo tėvų. Ne, jiems geriau to nežinoti. Gerai, kad Adrijo jie niekad taip ir nematė. O jei perpykęs Auris jiems viską papasakos? O jei sužinos dar kas nors.
- Tikrai. Po galais, turės kada nors nueit į jo pamokas. Ką gi. Juk žinojau, kad nebus lengva. Klausyk, gal einam jau iš čia? Tau dar liko pamokų? Planuoji į jas sugrįžti?
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Dori Mendel Spalio 10, 2022, 06:06:08 pm
- Adrijas galėjo kur nors kitur keliauti, o ne į Hogvartsą, - kilstelėjo antakius klastuolė. - Bene mažas pasaulis, kad reikėjo grūstis į tą pačią mokyklą, - pavartė akis. - Galiausiai, kam jam išvis mokykla. Jam milijardas metų. Bet gerai, baikim apie jį, - atsiduso. - Džiaugsmo bent tiek, jog jisai mokosi Varno Nage, o ne Klastūnyne ar Grigų Gūžtoje. Jeigu nudės krūvą varnių, ne toks bus didelis ir nuostolis, nes vis tiek be Gruodės ir Sakuros ten nieko normalaus nėra. Na, aišku, Sakura nėra labai jau normali, - sukrizeno. - Bet vis dėlto ji Juzefo dukterėčia ir kartais su ja visai įdomu. Šiais metais ji daug mažiau pamokslauja. Pora pamokų dar liko, - atsakė į klausimą, - bet aš neisiu. Nenoriu. Todėl galime šiaušti kur tik pasakysi, bet, žinok, kad tas nesibučiavimas dvi savaites galioja, - primerkė akis ir prunkštelėjo pradėjusi svarstyti, kiek laiko pati ištemps.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 10, 2022, 07:09:07 pm
- Gerai. Baigiam. Ir ne milijardas jam metų. Jis gi visiškai nepažįsta šito pasaulio. Juk visą tą laiką prabuvo nežinia kur. O tik tryliką savo gyvenimo metų praleido pasaulyje, kuris juk pasikeitė per laiką, kol Adris buvo įstrigęs pas Vendigo. Ir nieko jis nenudės. - Pati supras, kad viskas gerai. Pamanė. Viskas dabar labai nauja. Neaišku. Aš tuo tikras. Ne žudikas tas Adrijas.
Bėgti iš pamokų Senkleris sutiko. Nors kažkoks sąžinės balselis ir sakė, kad laukia VML egzaminai. Bet kadangi tebuvo tik pati mokslo metų pradžią Alanas nutarė, kad nenukentės labai dėl to, kad praleis porą pamokų.
- Einam kur nors, kur neužtiks koks mokytojas. Nenoriu, kad gautume areštą už tai, kad pabėgom iš pamokų. - Į Dori grasinimą atsakė trumpai. - Dar pažiūrėsim. - Ir tada jie išėjo iš koridoriaus. Tikriausiai tuo labai pamalonindami piktuosius paveikslus. Kurie pasiliko vieni tamsoje.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Walgunas Levinsas Gruodžio 26, 2022, 04:25:52 pm
  Žiema. Lauke buvo šalta, todėl Walgunas nusprendė ką nors nuveikti pilyje. Galvojo eiti į biblioteką, tačiau šios minties atsisakė, nes bibliotekoje dažnai jam kas nors sutrukdydavo. Todėl dabar tik pasiėmė knygą iš ten. Ją nešdamasis keliavo koridoriumi. Tiksliai nežinojo kur.
  Greitai grifas pasiekė šnabždesių koridorių. Antrakursis buvo girdėjęs įvairių gandų apie šį koridorių, bet pats jo nebijojo. Žinojo, kad šnabždesius skleidžia paveikslai. Taip, anksčiau grifas bandydavo viską paaiškinti išsigandusiems pirmakursiams, tačiau jie, žinoma, jo nesiklausė. Bet dabar jis tuo tik džiaugėsi. Bijodami šio koridoriaus pirmakursiai į jį neidavo, o vyresniems mokiniams retai ko čia prireikdavo. Dėl šios priežasties koridorius dažnai būdavo tuščias. Kaip ir šią akimirką.
  Pastebėjęs, kad kol kas čia nieko nėra Walgunas prisėdo ant žemės. Buvo maždaug koridoriaus pusiaukelė. Ne, neskaitė. Skaitymui čia buvo per tamsu. Berniukas tik džiaugėsi vienatve ir klausėsi paveikslų šnabždesių. Taip, žinojo, kad bet kada gali kas nors ateiti, bet tikėjosi, kad taip nenutiks.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 27, 2022, 09:25:29 pm
Tas laikas, kai nebuvo pamokų, buvo pats nuobodžiausias. Mulungu ilgainiui suprato, kad vaiduokliui paprasčiausiai nėra ką veikti. Jis negali žaisti sniego karo (to balto šalto egzistavimas vis dar gąsdino ir buvo keistas), maisto skonio beveik nejaučia, o gyvi mokiniai jo bijo. Bendraamžių vaiduoklių mokykloje nebuvo ar bent jau afrikietis jų nepažinojo. Taigi dažniausiai slankiodavo koridoriais ir mąstydavo, ar buvo verta čia grįžti. Žinoma, gentyje likti negalėjo - būtų pernelyg visus išgąsdino. Bet gal reikėjo ramiai numirti? Kaip tai nutiko, jis nelabai teprisiminė, tad net ir tapęs vaiduokliu į tą klausimą nebūtų galėjęs atsakyti.
Vieną žiemos dieną skraidžiodamas kažkur koridoriuose jautėsi liūdnas ir vienišas. Visi draugai, kuriuos buvo susiradęs mokykloje, ją jau turbūt baigė. Dabar jis čia nieko nepažinojo. Nebent tik tą malonią profesorę, vardu Roma.
Atsidūręs viename iš koridorių vaiduoklis iš karto išgirdo šnabždesį. Jis buvo visai tylus, tačiau labai sudomino. Vildamasis susirasti čia naujų draugų Mulungu ramiai sklendė koridoriumi ir jo viduryje galiausiai pamatė gyvą vaiką. Nežinia, ar jis ir skleidė tuos garsus, tačiau afrikietis apsidžiaugė ir skubiai "tyliai" pasisveikino:
- SKANAUS!
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Walgunas Levinsas Gruodžio 27, 2022, 09:55:10 pm
  Šnabždesiai ramino Walguną. Taip, daugeliui žmonių jie jau būtų spėję įkyrėti, tačiau į tą sąrašą tikrai nepateko Walgunas. Jam tie šnabždesiai patiko.
  Po kiek laiko grifas išgirdo garsų skanaus. Tai jį išgąsdino, nes žingsnių jis negirdėjo. Atsisukęs pamatė vaiduoklį, todėl nusišypsojo. Ką reiškia skanaus? Aš valgyti lyg nesiruošiu. Ir lyg nevalgau. Pagalvojo kiek sutrikęs.
- Labas, - pradėjo sutrikusiu balsu. - Ką reiškia skanaus? - paklausė grifas ir nusišypsojo. Vienaip ar kitaip jis džiaugėsi, kad čia pasirodė vaiduoklis. Paprasto mokinio jis matyti nenorėjo, tačiau vaiduoklis - kas kita.
  Tiesa, tas garsus skanaus paveikslams nepatiko. Pusė jų pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kita pusė - dar garsiau šnabždėtis.
- Užsičiaupkit! - suriko atsisukęs į garsiausius paveikslus. - Čia ne tau, o paveikslams, - pasakė antrakursis vėl atsisukęs į vaiduoklį ir dar kartą nusišypsojo. - Ką veiki šioje mokykloje? Nenorėjai grįžti namo? - paklausė. Turėjo omenyje po mirties, žinoma. Tačiau to žodžio minėti neketino. Žinojo, kad kai kuriems vaiduokliams tas nepatinka, tačiau toliau bendrauti su juo Walgunas norėjo.
- Aš Walgunas, - prisistatė jis.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 29, 2022, 09:25:45 pm
Jeigu vaiduoklių dantys galėtų spindėti, būtent taip dabar ir būtų - Mulungu labai plačiai šypsojosi. Jis vylėsi susiradęs naują draugą. Nesuprato, už ką jis dėkoja - buvo įsitikinęs, kad ištartas “labas” reiškia būtent tai. Kitus žodžius nelabai suprato, tačiau išgirstas “skanaus” privertė dar plačiau išsišiepė.
Dabar pasidarė aišku, kad šnibždesius kėlė paveikslai. Niekada su jais nebendravęs Mulungu susidomėjo. Galbūt pavyks susirasti draugų tarp jų? Norėjo paklausti šito berniuko, ar jis žino mokykloje bent vieną vaiko paveikslą. Deja, toks klausimas anglų kalba buvo labai sudėtingas, tad teko ir toliau šypsotis.
Nepažįstamajam sušukus, Mulungu gerokai sutriko. Jis nė nežinojo, kad kalba šiek tiek garsiau nei kiti žmonės. Dėl to riksmas nustebino. Ar tai jis padarė kažką ne taip? Vis dėlto netrukus tas berniukas vėl nusišypsojo. Jis kažko klausė, bet vaiduoklis nelabai suprato. Kažkas apie namus, ar ne?
- Aš miręs, - išdidžiai ir nė kiek ne tyliau nei paprastai pratarė jis. Kitų žodžių nesuprato, tad nieko ir nepasakė. Pakilo kiek aukščiau nuo žemės ir toliau šypsodamasis žvelgė į berniuką. Walgunas privalėjo būti jo vardas, tad šypsena dar labiau paplatėjo.
- Mulungu! - kaip visada per pusę Hogvartso prisistatė afrikietis.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Walgunas Levinsas Gruodžio 29, 2022, 09:47:52 pm
  Walgunui buvo smagu bendrauti su vaiduokliu ir visai nesvarbu, kad pusės jo žodžių nesuprato. Na, pačius žodžius suprato, tačiau jie reiškė ne tą ką jo kalboje. Tiesa, grifas tikėjosi, kad per kiek laiko perpras visą jo kalbą ir galės normaliai su juo kalbėtis.
  Paskui Walgunas išgirdo, kad vaiduoklis miręs. Tas jo nė kiek nenustebino - juk tas aiškiai matėsi, o jis dar ir tą paminėjo. Negi neaišku, kad namo grįžtama po mirties? Na, tai Walgunui pasirodė akivaizdu, tačiau jis suprato, kad greičiausiai vaiduoklis jo tiesiog nesuprato.
- Matau, - nusišypsojo. Nenorėjo daug kalbėti apie mirtį. Žinojo, kad vaiduokliui tai gali būti skaudu, o jis nenorėjo vos susiradęs naują draugą jo netekti. Jų Walgunas neturėjo pernelyg daug, todėl brangino jį kiekvieną.
- Vaikštai į pamokas? - paklausė jis. Tikėjosi, kad vaiduoklis jį supras, tačiau jau galvojo kaip reikės jo paklausti jei kartais nesuprastų.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 30, 2022, 11:53:27 pm
Šitas berniukas daug šypsojosi, tad iš karto patiko Mulungu. Čia tau ne koks pikčiurna, kuris tik ir ieško progos supykti ar šiaip yra nedraugiškas. Visa gentis žinojo, kad Mulungu yra ne tik pirmo medžiotojo vyriausias sūnus, tačiau ir labai draugiškas vaikas. Nors kur ten vaikas - jau beveik jaunuolis. Tiesa, šis jaunuolis jau buvo pastebėjęs, kad "europoje" čia jis laikomas tikru mažvaikiu. Tai buvo, ko gero, blogiausias dalykas kalbant apie šitą mokyklą.
Kitą klausimą Mulungu suprato, tačiau atsakyti buvo sunku. Kiek pamąstęs vis tik išbaubė:
- TAIP!
Nejučia prisiminė tą apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, per kurią žuvo jo augintinis Kriu. Pasidarė smalsu, ar paršeliai gali tapti vaiduokliais, bet neįsivaizdavo, kaip to paklausti angliškai. Vis dėlto būtinai reikėjo tęsti pokalbį - šis gyvas berniukas galėjo tapti jo draugu. Taigi Mulungu vėl užstaugė:
- Koledžas?!
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Walgunas Levinsas Gruodžio 31, 2022, 05:21:53 pm
  Walgunui buvo kiek neįprasta matyti vaiką vaiduoklį, tačiau jis buvo malonus, draugiškas, todėl berniukas tik džiaugėsi tuo. Na, dar buvo Vaitoklė Mirta, bet su ja normaliai pasikalbėti šansų nebuvo.
- Smagu, - pasakė išgirdęs, kad jis lanko pamokas. Tai taip pat buvo neįprasta, tačiau taip pat gerai. Walgunas tikėjosi, kad jie galės ką nors nuveikti ir kurioje nors pamokoje, nes pastaruoju metu šios pasitaikydavo tikrai nuobodžios.
- Gal norėsi kada kartu nueiti į kokią pamoką? - paklausė. Nusprendė dabar naudotis proga ir kuo geriau susidraugauti su vaiduokliu. Grifas neturėjo daug draugų, o ir draugų vaiduoklių skaičius nespindėjo - šis buvo pirmasis. Jei jį jau buvo galima pavadinti draugu, žinoma.
- Aš iš Grifų Gūžtos, - pasakė išgirdęs klausimą apie koledžą. - O kokiame koledže anksčiau buvai tu? - paklausė bandydamas tęsti pokalbį. Tai nebuvo lengva užduotis, nes dažniausiai normaliai bendrauti Walgunui nesisekdavo. Na, bent jau su dauguma kitų grifų, tačiau jis tikėjosi, kad kada nors to išmoks.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Mulungu Kinyonga Sausio 06, 2023, 09:19:59 am
Walgunas kažką pasakė. Jeigu Mulungu gerai suprato, kam kažkas patiko ar buvo juokinga. Vadinasi, viskas gerai, ar ne? Taigi šypsena vaiduoklio veide dar labiau paplatėjo. Jam šis berniukas patiko - buvo draugiškas ir už nieką nepriekaištavo. Na, ar bent jau vaiduoklis to nesuprato.
Dar vienas klausimas sukėlė sunkumų. Jis buvo susijęs su pamokomis. Vis dėlto Mulungu jau pasakė jas lankantis, tad ką gali reikšti šitas klausimas? Kiek pasvarstęs palinksėjo ir atsakymui užtvirtinti pridūrė universaliausią žodį:
- Skanaus!
Pradėjo skraidžioti po koridorių. Kai buvo gyvas, Mulungu čia nesilankė, dėl to buvo visai tikras. Ką gi, jis nespėjo baigti nė antro kurso, natūralu, kad aplankė ne viską.
- Grifų Gūžta?! - sau įprastiniu garsumu pasitikslino vaiduoklis, laimingas, kad suprato, kas jam buvo pasakyta. Bėda ta, kad jo koledžo pavadinimas buvo ganėtinai sudėtingas. - Aš… Klas… Klassssstūnynas! - vėl užbaubė jis labai nemaloniai bet kurioms ausims nutęsdamas s raidę.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Walgunas Levinsas Sausio 06, 2023, 02:26:21 pm
  Walgunas išgirdo dar vieną skanaus. Vis dar neįsivaizdavo ką tai turėtų reikšti, tačiau buvo tikras, kad tikrai sužinos. Labai norėjo pramokti bent dalį vaiduoklio kalbos, kad galėtų su juo normaliau bendrauti.
- Taip, aš Grifų Gūžtoje, - pakartojo vaiduokliui pasitikslinus. Berniukas išgirdo, kad vaiduoklis iš Klastūnyno, tačiau jam pasirodė, kad vaiduokliui buvo sunku ištarti Klastūnyno pavadinimą. Jis puikiai suprato vaiduoklį. Klastūnyno pavadinimas išties nebuvo lengvas, o dar žinant tai, kad Mulungu tikrai svetimšalis.
- Iš kur tu? - pabandė paklausti. Nebuvo tikras, kad vaiduoklis jį supras, nes tas klausimas, nors ir buvo paprastas, bet jei jis neseniai čia atvyko ir mirė galėjo nesuprasti ir jo.
- Kelintame kurse buvai? Na, kai... - pasakė. Negalėjo užbaigti sakinio. Negalėjo pasakyti prieš mirdamas. Tai jam buvo per sunku. O ypač sunku buvo pasakyti tai vaiduokliui. Žinoma, grifas suprato, kad vaiduoklis supras, kad jis kalbėjo apie mirtį, tačiau pasakyti tą balsu nepajėgė.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Mulungu Kinyonga Sausio 07, 2023, 09:13:18 pm
Walgunas vis labiau ir labiau patiko Mulungu. Jis atrodė esąs tikrai draugiškas žmogus, su kuriuo būtų galima smagiai paplepėti. Afrikietis mielai būtų nusigabenęs šitą berniuką į savo gentį ir išmokęs daugelio savo senolių paslapčių.
Sulig ta mintimi pasidarė liūdna. Mulungu niekada neatsidurs namie. Nepamatys savo tėčio, brolių ir seserų bei mamos. Gal be reikalo tapo vaiduokliu? Jeigu būtų ramiai numiręs, dabar nereikėtų apie tai galvoti, ar ne?
Klausimas, kurį netrukus uždavė Walgunas, buvo visai paprastas. Jį išmoko iš karto, kai sužinojo, kad vyks į "europą", mat įtarė, kad to klaus visi iš eilės.
- Tanzanija! - nė kiek ne tyliau nei įprastai sušuko vaiduoklis. Stengėsi būti linksmas, tačiau juto, kad liūdesys gali ir rimtai užpulti. Labai pasiilgo mamos ir tėčio. Jie didžiuotųsi beveik du kursus baigusiu sūnumi.
Kito klausimo Mulungu nesuprato. Plačiai nusišypsojo, tačiau ir pats suprato, kad tai nėra tokia šypsena, kokia jis paprastai šypsosi draugams. Vis dar buvo liūdna.
- Tėtis? Mama? - vėlgi taip pat garsiai paklausė vaiduoklis. Norėjo paklausti, ar Walgunas turi šeimą, tik neįsivaizdavo, ar jis tai supras.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Walgunas Levinsas Sausio 07, 2023, 11:18:16 pm
  Vaiduoklis pasirodė esąs iš Tanzanijos. Tai Walguną nustebino, nes jis nebuvo sutikęs nieko iš šios šalies.
- Ar Tanzanijoje gražu? - paklausė berniukas. Jis norėjo kuo daugiau sužinoti ne tik apie vaiduoklį, bet ir apie Tanzaniją ir jos žmones.
  Vaiduoklis Walgunui trodė labai draugiškas, todėl grifas džiaugėsi, kad jį šiandien sutiko. Dabar berniukas suprato, kad jam iki pilnos laimės buvo trūkę tokio pašnekovo, o jam atsiradus grifas tikrai tapo laimingesnis.
- Turi omenyje šeimą? Taip, turiu ją. Tik jie gyvena atskirai. Dažniausiai gyvenu pas mamą, tačiau neseniai pradėjau dalį atostogų leisti pas tėtį. Džiaugiuosi tuo, - atsakė į dar vieną klausimą bei atsiduso. Vaiduoklis neatsakė apie kursą, tačiau antrakursis spėjo, kad jis jo tiesiog nesuprato. Nežinojo kaip kitaip paklausti, todėl nusprendė palikti tą klausimą ramybėje.
- O kaip tavo šeima? Turėjai ją? - paklausė. Walgunas tikrai nemanė, kad šis pokalbis nueis iki tokių dalykų, tačiau džiaugėsi, kad turi tokį pašnekovą. Grifas mokykloje su nedaug kuo sutarė, todėl labai džiaugėsi susiradęs naują draugą.
- Kokia tavo mėgstamiausia pamoka? - paklausė dar vieno klausimo Walgunas. Šįkart jis tikrai abejojo, kad vaiduoklis jį supras, nes klausimas buvo pakankamai sudėtingas. Kaip ir atsakymas, tačiau Grifų Gūžtos mokinys nusprendė pamėginti.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Mulungu Kinyonga Sausio 14, 2023, 11:21:35 am
Mulungu plačiai šypsojosi. Buvo patenkintas susiradęs draugą, kuris lyg ir nepriekaištavo dėl garsaus šnekėjimo. Be to, Walgunas buvo gyvas, kas leido patikėti, kad Mulungu ne be reikalo grįžo į mokyklą vaiduoklio pavidalu. Čia vis dar galima susirasti draugų.
Išgirdęs dar vieną klausimą suprato tik tai, kad jis yra apie Tanzaniją. Nenorėdamas apsikvailinti, tiesiog palinksėjo savo perregima galva. Jeigu jau nesupranti klausimo, geriau į jį atsakyti atsargiai. Šypsena nuo lūpų niekur nedingo.
Mulungu pradėjo skraidžioti po koridorių. Jam patiko bendrauti su Walgunu, tačiau akivaizdu, kad tiesiog kalbėtis yra gana sudėtinga. Norėjosi kažką nuveikti, tik vaiduoklis nemokėjo to pasakyti angliškai. Be to, grifas pradėjo šnekėti, tad teko stengtis bent ką nors suprasti. Jis kalbėjo apie mamą ir tėtį, tad nutarė, kad turi šeimą. Teko prisiminti dar vieną anglų kalba iškaltą sakinį, tad Mulungu per visą Hogvartsą užbaubė:
- Mano tėtis - pirmas genties medžiotojas!
Nepaisant to, kad daugiau niekada nepamatys, tėčio, Mulungu vis tiek juo labai didžiavosi, tad ir sakinys buvo ištartas pasididžiavimo kupinu tonu. O kitas klausimas kiek nuliūdino, mat afrikietis jo visai nesuprato. Pradėjo skraidyti ir vartytis ore taip tikėdamasis pralinksminti Walguną. Galbūt jis neįsižeis, kad paskutinis klausimas taip ir liko neatsakytas?
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Walgunas Levinsas Sausio 14, 2023, 04:33:28 pm
  Vaiduoklis palinksėjo, kad Tanzanijoje gražu. Kaip norėčiau ten lada nors nuvykti. Pagalvojo grifas. Jis mėgo keliauti, todėl vykdavo visur vos pasitaikius progai.
  Berniukas pamatė, kad Mulungu pradėjo skraidyti po koridorių, todėl stebėjo jį. Walgunas pamanė, kad vaiduokliui su juo nuobodu.
- Ar tau su manim nuobodu? - paklausė nuliūdęs. Tikėjosi, kad bent kam su juo bendrauti smagu, tačiau paaiškėjo, kad tai - visiškas melas. Jis tikėjosi, kad kada nors visgi susiras draugų, tačiau dabar suprato, kad to gali nebesitikėti.
  Berniukas išgirdo, kad jo tėvas - pirmas genties medžiotojas. Tai Walguną sudomino, tačiau jis nesuprato ką reiškia pirmas.
- O kodėl jis pirmas? Ką jūsų gentyje reiškia pirmas? O kiek iš viso jų yra? - užvertė vaiduoklį klausimais. Taip, žinojo, kad jam suprasti ir kalbėti angliškai sunku, tačiau dabar jam buvo labai smalsu. Jis norėjo kuo daugiau sužinoti apie kitų šalių kultūrą, gyvenimą. O ypač tų, kuriose vis dar gyvuoja įvairios gentys. Jų gyvenimas Walguną domino labiausiai.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Mulungu Kinyonga Sausio 16, 2023, 11:37:47 am
Kažkodėl Walgunas nusiminė. Galbūt jam buvo nesmagu, kad Mulungu gali skraidyti, o jis - ne. O gal vis dėlto pasijuto nepatogiai, kad yra šalia vaiduoklio? Bet ne, taip būti tiesiog negalėjo - jie jau kurį laiką bendravo, negi dabar staiga paėmė ir pasijuto nejaukiai? Čia turėjo būti kažkas kito, tik kaip tai sužinoti?
Žodis “nuobodu” buvo girdėtas. Kiek pasvarstęs Mulungu prisiminė jo reikšmę. Ir tada suprato: arba Walgunui su juo pasidarė nuobodu, arba gyvas berniukas mano, kad vaiduoklis nuobodžiauja. Tą reikėjo paneigti. Mulungu priskrido prie grifo ir kiek pamąstęs užstaugė:
- Tu… Draugas!
Labai norėjo šitą berniuką laikyti draugu, tad vylėsi, kad jis neatstums tokio pasiūlymo. Plačiai nusišypsojo ir pradėjo mąstyti, kaip reikėtų tęsti pokalbį. Bet tada išgirdo daugybę klausimų, kurių nelabai tesuprato. Bet kalba ėjo apie tėvą, tad šypsena dar labiau paplatėjo.
- Jis… - nutęsė ieškodamas reikiamo žodžio. - Svarbus. Vadovauti medžioklei.
Vylėsi, kad to užteks, mat nė nesuprato, ar ištarti žodžiai buvo tai, ko ir reikėjo. Dar kartą plačiai nusišypsojo. Vis dėlto nebenorėjo varginti Walguno. Jam turbūt reikėjo mokytis arba pavalgyti. Tai buvo dalykas, kurio Mulungu pasiilgo labiausiai - Hogvartso maistas buvo labai jau skanus.
- Ačiū! - vėl užbaubė vaiduoklis. Dar kiek pakabėjo ore, kad nepasirodytų nemandagus ir galiausiai išskrido iš koridoriaus ir paliko Walguną vieną.
Antraštė: Ats: Šnabždesių koridorius
Parašė: Walgunas Levinsas Sausio 17, 2023, 11:54:36 am
  Mulungu išrėkė, kad Walgunas draugas. Tai labai nudžiugino berniuką, nes jis buvo tikras, kad vaiduokliui su juo buvo nuobodu. Laimei, paaiškėjo, kad tai tebuvo jo spėjimas. Laimei, neteisingas.
- Tur irgi mano draugas, - nusišypsojo antrakursis. Jam patiko bendrauti su Mulungu.
  Paskui jis išgirdo, kad jo tėvas svarbus medžioklei. Tai leido spėti, kad jis koks nors medžioklės vadas. Juk nebūdamas vadas nevadovauja, ar ne? Pagalvojo berniukas. Tai Walgunui pasirodė įdomu. Jis dar labiau užsinorėjo patyrinėti tokių genčių gyvenimą. Ypač žinant tai, kad kiekvienos genties jis skirtingas.
  Grifas išgirdo garsų ačiū. Tai buvo keista. Jis nesuprato už ką vaduoklis jam dėkojo. Juk nieko gero nepadariau. Pagalvojo Grifų Gūžtos mokinys.
  Walgunas jau norėjo paklausti Mulungu už ką šis jam dėkoja, tačiau vaiduoklis greitai išskrido. Walgunas tikėjosi, kad ne todėl, nes jam nepatinka su juo bendrauti. Grifui buvo labai smagu bendrauti su vaiduokliu ir jis tikėjosi, kad taip pat smagu buvo vaiduokliui bendrauti su juo.
  Greitai ir Walgunas išėjo iš koridoriaus. Nusprendė traukti Grifų Gūžtos bendrojo kambario link.