Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Jay Reye Sausio 13, 2017, 06:20:54 pm
-
Kiek paėjėjęs trečio aukšto koridoriumi gali pamatyti paveikslą, vaizduojantį krėsle sėdintį, be galo seną burtininką su purvina skrybėle ir ant jos gyvenančiu voru. Daugelis šio senuko nė nepastebi, o jis tikrai nesiprašo dėmesio ir dažniausiai ramiai snūduriuoja. Tikriausiai tai vienas nuobodžiausių portretų visoje pilyje. Net į jį spoksant ima savaime merktis akys. Bet šis senas nuoboda slepia be galo įdomią paslaptį: paprašius leidimo įeiti, jis atsiveria parodydamas keistą kelią, o gal labiau koridorių.
Išindus pro paveikslo angą užplūsta pelėsiais atsiduodantis, nešvarus oras. Atsiveria belangis, tačiau kažkodėl šviesokas koridorius. Tik tik pamačius šį vaizdą, iškart į akį krinta išskirtinai storu dulkių sluoksniu padengtos ąžuolinės grindys, atrodančios tarsi nuklotos pilkšva vata. Sienos akmeninės, taip pat dulkėtos. Sienos nukabinėtos dideliais, auksarėmiais paveikslais, vaizduojančiais feniksus: vienus tupinčius ant šakos, kitus skrendančius... Iš viso bendro vaizdo galima susidaryti įspūdį, kad ši vieta jau kelius šimtmečius pamiršta.
Prie pačio didžiausio paveikslo matyti rusvos durys su bronzine, įmantriai išraityta rankena. Jos užrakintos, bet su paprastučiais kerais gali lengvai jas atrakinti. Virš durų kabo metalinė surūdijusi lentelė, kurioje matosi, kad kažkas joje parašyta, tačiau rūdžių dėka, to nesimato.
Įžengus į patalpą iškart supranti, kad ten kadaise buvo klasė: joje driekiasi grubių suolų eilės. Ant kiekvieno suolo, kad ir kaip bebūtų keista, stovi po narvelį. O priekyje - lakuotas, didesnis nei įprasta, profesoriaus stalas. Ant jo krašto stūkso trys krūvos storų, pageltusių knygų. Sienos visiškai tuščios, net langų nėra, bet kaip jau buvo minėta, kažkokiu būdu buvo pakankamai šviesu. Grindys nuklotos išblyškusiais kilimais - negalėjai suprasti, kokios jie spalvos. Lubose knibždėte knibždėjo voriūkščių - daugiausia mažučių.
Bendras vaizdas buvo kiek slogus, niūrus ir pilkas. Aplink vien tik dulkės. Oras dvelkė didinga senove ir nešvaria dabartimi.
-
Queenee vaikščiojo po trečią aukštą. Jis buvo niekuo neišskirtinis, bet pirmakursės žvilgsnį patraukė senas paveikslas. Pamačius paveiksle vorą švilpukė visa nusipurto. Nejučiomis Queenee pradėjo kažką šnibždėtis. Tai kelios eilutės iš filmo apie senovinį pastatą. Staiga paveikslas pajudėjo, ir atsivėrę dulkėtas koridorius. Grindys buvo padengtos storu dulkiu sluoksnių, taigi jau ilgai niekas čia nesilankė. Pirmakursė nusprendė išsiaiškinti kur jis veda. O tai ką ji rado atrodė gal šauniai. Durys su gražia rankena, aišku užrakintos.
- Alohomora.
Atidariusi duris panelė Reins pamato seniai nenaudotą klasę. Mergaitė praėjo pro kiekvieną suolą, apžiūrėjo narvelius ir tik tada pažvelgė į lubas. KODĖL BŪTINAI VORAI! Na bet jei jau čia atėjau tai apžiūrėsiu iki galo
-
Andi glėbyje suspaudusi ploną knygutę, ieškojo seno snaudaliaus portreto. Jei knygutė sako tiesą, senis slepia seniai nenaudotą koridorių. Tereikia jo paprašyti, ir jis atskleis visas savo paslaptis. Po dvidešimties minučių paieškų, mergaitė pamatė niekuo iš kitų neišsiskiriantį reikiamą paveikslą. Drobėje gyvenanti persona nemiegojo, tik smalsiai žiūrėjo į grifę. Na va... Beliko tik paprašyti... Patrynusi rankas tyliai, kad niekas nenugirstų, pasakė:
- Ehm ehm... Gal galėtumėtė įleisti į už jūsų esantį ko...koridorių? Pra... prašau...
Senukas nieko nepratarė. Tik vos pastebimai šyptelėjo ir pasilenkė į priekį kartu su visu rėmu.
- Ačiū, - pasistengė palaikyti malonų ryšį šviesiaplaukė ir dar kartą apsižiūrėjusi, ar tikrai niekas nemato, įsiropštė į angą. Nusidriekė begalo dulkėtas koridorius, apkabinėtas nuostabaus grožio feniksų paveikslais. Bet antrakursės dėmesį prikaustė dėl tokios dulkių gausos matomos pėdos. Pilve ėmė raitytis jaudulio gyvatės. Kas, jei čia koks nors profesorius? Jei taip, man geruoju nesibaigs... Geriausiu atveju, gausiu kasdieninį areštą. Reikia dingti iš čia! Taip pamaniusi jau norėjo grįžti atgal, tačiau grifė nebūtų grifė, jei nebūtų nežmoniškai smalsi. Atsargos jausmas kovėsi žūtbūtinėje kovoje prieš jau minėtą išdykėlį smalsumą. Mergaitė dar stovėjo dvejodama: eiti ar neiti, bet smalsumas nugalėjo. Andromeda sekė į dulkes įspaustas pėdas. Galiausiai priėjo duris. Vadinasi, žmogus jau ten. Ilgaplaukė priglaudė ausį prie durų. Nieko nesigirdi. Numojusi ranka, paspaudė rankeną ir nustebo: atsivėrė dulkėta klasė, kurioje stovėjo ne kas kitas, kaip paprastų paprasčiausia mokinė.
- E... Labas, - sumikčiojo Andi. - Kaip čia atsidūrei?
Grifė jautėsi šiek tiek sumišusi, bet kažkaip įstengė pakankamai mandagiai pratarti keletą žodžių.
-
Kai durys verėsi pirmakursė pamanė Na va, profesorius... Dabar mane nubaus. Bet deja nebebuvo laiko slėptis. Švilpiukės džiaugsmui tai buvo tik dar viena mokinė. Matėsi, kad labai nustebo čia radusi mokinę.
- Labas,- nusišypsojusi tarė pirmakursė,- tas paveikslas atsiverė kaip sušnibždėjau porą žodžių iš filmo. Net negalvojau, kad čia gali kažkas būti, bet vistiek nusprendžiau apsižvalgyti. O tu kaip čia patekai? Beja aš esu Queenee, o koks tavo vardas?
Kol mergaitė atsakys Queenee nusprendė patinkinti vieną dėžę, stovinčią prie profesoriaus stalo. Deja švilpiukės nusivylimui ten buvo tik krūva vadovėlių. Vis dar grožėdamasi šios klasės senumu Queenee atsisuko į mergaitę stovinčią už jos ir nusišypsojo.
-
Išklausiusi trumputį pasakojimą, kaip šioji pateko į šį pamirštą koridorių, grifei į akį krito ant pasakotojos uniformos tupintis, geltonas Švilpynės ženklelis.
- Aš apie šią vietą skaičiau knygoje, - atkišo plonutę knygutę švilpės pusėn ilgaplaukė. - Labai panorau ją apžiūrėti. Taigi, štai kaip čia atsidūriau. Ir taip, gražus vardas, Queenee. Aš Andi. Tiksliau Andromeda, bet geriau vadink mane Andi. Taip patogiau, - pridūrė antrakursė ir stebėjo, kaip naujoji draugė apžiūri seną dėžę su apiplyšusiais vadovėliais. Queenee šyptelėjus, grifė lengviau atsikvėpė - tai geras ženklas.
- Čia gražu, tiesa? - stengdamasi nutraukti nemalonią tylą sumurmėjo šviesiaplaukė. - Apleista, bet gražu...
Staiga mergaitės dėmesį prikaustė vienas iš vadovėlių, gulinčių ant mokytojo stalo. Ši knyga buvo apdirbta juoda oda ir labai labai stora. Pakėlė ją sudominusį daiktą ir padrėbė ant artimiausiai esančio suolo su narveliu.
-
- Taip. Labai gražu. Senoviška, bet gražu.
Kai pirmakursė pamatė Andromeda spoksančią į kažkokį vadovėlį priėjo arčiau. Iš išorės tai nebuvo kažkuo labai įpatinga knyga, bet švilpiukė visai nenustebo, kad antrakursei ji patiko.
- Na, šiais laikais vadovėliai daug plonesni,- apžiūrėjusi pasakė Queenee.- Tai turbūt storiausia knyga kokią esu mačiusi. Puslapiai labai nepatvarūs, gali sutrupėt, bet gal pabandom atsargiai pavartyti?
Pirmakursė atsargiai atvertė pirmąjį puslapį. Deja jame nieko nebuvo parašyta, ar nupiešta. Tai buvo paprastas, nuo ilgo laikymo pageltęs lapas. Queenee norėjo pažiurėti ir kitus bet rizikuoti ir viena persversti toki gležtą lapelį.
Supratusi, kad abi mergaitės jau gan ilgai tylėjo, švilpiukė paklausė:
- O tu būdama čia nepasiilgsti šeimos, draugų?
-
Andi susikaupusi apžiūrinėjo storo, be galo storo vadovėlio viršelį - galima vos vos įžiūrėti ant viršelio auksiniu rašalu pakeverzotas raides, bet tikriausiai neįmanoma jų įskaityti. Per daug nusitrynusios. Staiga išgirdo šalia savęs sklindantį balsą ir vos nesuspigo. Buvo visai pamiršusi, kad su ja kartu yra ir Queenee.
- Taip, galime pamėginti. Bet geriau versk tu. Šiandien it magnetas traukiu nelaimes. Nesakau, kad dabar yra nelaimė... Tai yra... Na, ne tai norėjau pasakyti, norėjau... Et, nekreipk dėmesio. Bet geriau tu versk, - susimėtė Andi ir pastūmė vadovėlį švilpės pusėn. Šioji atvertė pirmąjį puslapį. Jame nebuvo nieko. Ničnieko.
Mergaitės tylėdamos įsispoksojo į tuščią lapą. Įsivyravo labai nemaloni, ausyse spengianti tyla. Andromeda nerizikavo versti dar vieno puslapio. Naujoji draugė, regis, irgi. Laimei, Queenee nutraukė apmaudų tylėjimo etapą.
- Žinoma, pasiilgstu šeimos. Bet ne draugų. Negaliu sakyti, kad jie buvo blogi - jie buvo geri, bet nepakankamai. Labai nuobodūs... Aš šiek tiek kitokia. Man patinka veiksmas, bet esu dvejopa - tuo pat metu dievinu ir ramius pokalbius sode, - pajutusi, kad kiek per daug apie save įsikalbėjo, paklausė. - O tu pasiilgsti? Jei neklystu, tu - pirmakursė?
-
- Taip, tu teisi aš pirmakursė. Draugų ir šeimos labai pasiigstu. Londone mano gyvenimas buvo geras, linksmas, įdomus. Aišku dar geriau buvo kai gyvenau Kalifornijoje. Namie visi mane pažįsta, susipažinti iki šiol teko tik prie kamerų. O čia...
Queenee nebaigė sakinio, nes pamatė, kad kažkoks lapelis yra įdėtas į knyga. Atsargiai jį ištraukė ir išlankstė.
- Man atrodo, kad čia egiptiečių hieroglifai. Deja Suprantu tik kelis... Gal nori pabandyti išversti?
Švilpiukė pasiėmė kitą lapelį ir surašė visa hieroglifu abėcėlę. Na, beveik visa, nes kelių raidžių ji nežinojo. Pamačiusi, kad Andi šiek tiek nustebo paaiškino:
- Viena kartą vaidinau filme apie senovės egiptą... Reikėjo atsiminti daugelį hieroglifų...
-
Queenee bepasakojant apie save, ji staiga nutilo. Grifė nustebo, kai pamatė draugę, vėpsančią į knygą. Nieko nelaukusi, švilpė pakėlė savo radinį - į knygą įdėtą sulankstytą popiergalį. Andi įdėmiai stebėjo, kaip šioji išlanksto popieriaus galą. Jame buvo prikeverzoti keisti, antrakursei nematyti simboliai.
- Aišku, - smalsiai burbtelėjo Thompson, Queenee pasiūlius išversti nesuprantamus žodžius. Andromedai atvipo žiauna, bežiūrint, kaip švilpiukė moka taip gerai versti egiptiečių hieroglifus. Jau norėjo klausti, bet vertėja lyg perskaitė grifės mintis ir nuosekliai viską paaiškino.
- Oho... Turi daug patirties, - nusistebėjo šviesiaplaukė. - Taigi, pradedam versti. Pirmojo žodžio pirmoji raidė atrodo kaip mažytis žmogeliukas. Gerai, ji... - akimis naršydama po abėcėlę garsiai galvojo Andi, - ji turbūt atitinka "J" raidę. Gerai, dabar antroji atrodo kaip "I" raidė. Trečioji - "E". Geras... Štai ir pirmasis žodis - "Jie"! Puiku, einame prie antro. Pirmoji raidė, jei neklystu - "P", o antroji... Antrosios neparašei. Nežinai kokia ji, taip? Tuomet einame prie trečiosios. Tai - "O", paskui "L", "A", - jau šiek tiek lengviau susigaudė hieroglifų vertime Andromeda. - Štai ir gaunasi žodis "Pola". Bet juk nežinome antros raidės. Gal "Puola"? Mano manymu, pirmojoje eilutėje prašyta: "Jie puola". Kaip tu manai?
-
Kai Andi pasakė, kad Queenee turi daug patirties, švilpiukė nusijuokė.
- Na juk man reikia atsiminti daug eilučių, kai kurias pamirštu greitai, o kai kurių užmiršti negaliu...
Kai antrakursė išvertė pirmąją eilutę, Reins palinksėjusi į abėcėlę parašė sužinotą raidę.
- Jie puola? Įdomu, kas tie jie? Pargamentas nėra labai senas... Rodos, kad čia kažkas padėjo jį prieš porą dienų. Na, turbūt sužinosim kai išversim visą tekstą. Queenee taip pat pradėjo versti.
- Na atrodo, kad antrojoje eilutėje kalbama apie kažką kas padarys kažką gero... Bet kodėl pirmojoje eilutėje parašyta, kad jie puola.
Šiek tiek pagalvojusi švilpiukė sušuko:
- Tiksliai! Kaip aš galėjau užmiršti?! Egiptiečių legenda byloja, kad buvo kažkoks dievas, kuris žadėjo saugoti vieną daiktą. Žmonės jam padavė du pakabukus jie nebuvo niekuo įpatingi, bet visada galėjo rasti vienas kitą. Po kiek laiko daugelis žmonių užpuolė šį dievą, taigi jis juos nubaudė.
-
- Prieš porą dienų? Jei yra taip, kaip sakai, tada kažkas paslėpė savo pėdsakus. Juk koridorius toks dulkėtas! Nepereisi per jį nepalikdamas šviežių pėdsakų. Nebent turėsi lazdelę ir mokėsi burti... - samprotavo Andi. Tuo metu Queenee ėmė versti kitą eilutę. Grifės nuomone, jai labai gerai sekėsi.
- Taip, ir aš girdėjau šią legendą. Nežinau kur ją sužinojau. Gal kur nors perskaičiau... Bet dabar ne apie tai. Kažin kas ją padėjo? Gal eime į koridorių? Galėsime paieškoti įkalčių, - taip pasakiusi ilgaplaukė išsliūkino iš klasės ir pamatė tą patį vaizdą - nelabai ilgą koridorių, nukabinėtą feniksus vaizduojančiais paveikslus. Ant grindų driekėsi dvi eilės dar neataušusių pėdų. Ant akmeninių lubų šmirinėjo voras. Kitiems jis papraščiausias bjaurus padariūkštis. Na, Andromedai jis toks ir buvo. Na, gal tik ne bjaurus, o tik mielokas. Vorams ypatingos vietos savo gyvenime neužleido.
Tačiau šis voras buvo... buvo kitoks - labai, labai ryškiai žalias, neįprastai didelis ir su tamsiau žaliu geluonimi. Jis savo išvaizda galėjo pritraukti net ir didžiausią arachnofobą. Vis dėlto, šis voriukas Andi atrodė kažkuo įtartinas, todėl šviesiaplaukė stipriau suspaudė savąją raudonmedžio lazdelę.
-
Queenee nusekė paskui Andi. Paisižiūrėjusi į ką spokso antrakursė Reins visa nusipurtė. Ir vėl tie vorai... Kodėl pagaliau negali būti pavyzdžiui drugeliai? Galiausiai švilpiukė vis tiek nusprendė apžiūrėti iš arčiau šį keistą padarėlį. Jis buvo ryškiai žalias. Galima buvo pamanyti, kad jis šviečia tamsoje. Nors ką gali žinoti gal jis ištikrųjų šviečia. Staiga pirmakusė, pamačiusi geluonį sustingo. Net ir norėdama ji negalėjo prisiversti pajudėti. Puikiau ir būt negali... Voras su adata. Tai buvo vieni iš jos nemėgstamiausių dalykų tiek žiobarų, tiek burtininkų pasaulyje. Queenee prisivertė save ramiai ir lėtai išsitraukti lązdelę. Tada mažais žingsniukais pradėjo eiti atgal.
-
Iš paklaikusio draugės žvilgsnio, įsmeigto į žaliąjį vorą, galėjai suprasti, kad ji nėra pati didžiausia pasaulio vorų garbintoja. Tą galėjai suprasti ir iš judesių - švilpiukė ėmė mažais žingsneliais eiti kuo toliau nuo padaro. Tuo tarpu grifė ėmė elgtis atvirkščiai - pasitikinčiai žingsniuoti nieko nenutuokiančios būtybės link.
Pagaliau voras atsidūrė tiesiai virš Andromedos galvos. Antrakursė, atlošusi šviesiaplaukę makaulę ėmė spiginti į voragyvį savo žalsvomis akimis galvodama, ar jis pavojingas. Na, jei bus mažytis kaip dulkelė, tikrai niekam nepakenks...
- Engorgio, - panosėje sumurmėjo. Bet staiga, atsitiko kiek nenumatytas dalykas - vietoj to, kad būtų ištarusi daiktų sumažinimo burtažodį, ištarė daiktų padidinimo burtažodį. Voras ėmė pūstis, pūstis... O ne... O ne... Kodėl visada sumaišau šiuos burtažodžius? Na kodėl?! O koks sumažinimo burtažodis? Et, jo neprireiks... Tikriausiai...
Gyvio kūnas pasidarė erelio dydžio ir tai nereiškė nieko gero. Dėkui Dievui, Andromeda keliais šuoliais pasitraukė nuo padaro, jau iš lubų iškritusio ir tarškančio savo aštriomis iltimis.
- Man šakės, - suburbėjo įdėmiai stebėdama aštuonias voro akis ir greitai artėjantį, žaliais plaukais apaugusį kūną.
- Labai atsiprašau... Labai labai labai atsiprašau, - gailiai pasakė grifė, net nežiūrėdama Queenee pusėn. - Aš... aš pasistengsiu tai ištaisyti... - netvirtai užbaigė mergaitė ir pamatė, kad voras jau už metro tolio nuo jos ir lėtai, tarsi pasimėgaudamas deda vieną koją, paskui kitą... Vieną... Kitą...
Kas tiktų... Kas tiktų... Gal incendio? Ne, padegsiu visą koridorių... O gal?..
- Incendio! - dorai nepagalvojusi suriko šviesiaplaukė, stebėdama iš lazdelės lendančius ugnies liežuvius.
-
Nors ir švilpiukei visai nepatiko tas, dabar jau milžiniškas voras ji suprato, kad reikia padėti draugei. Kai Andi atsiprašė Queenee vis dėl to iškišo savo galvą iš už kampo ir nusišypsodama tarė:
- Nieko tokio... Tu dėl to tikrai nekalta.
Pasakiusi tai švilpiukė vėl dingo. Nagi koks tas sumažinimo burtažodis... Tiksliai... Reducio! Kai Queenee išlindo iš už kampo stebėjo Andi, lengvai mojuojančią lazdele. Pirmakursė labai nustebo kai ištartas antrasis burtažodis vorui nieko nepadarė. Aišku buvo ir geroji to pusė. Koridoriui irgi nieko neatsitiko. Na ką gi... Tikiuosi, kad atsimeniau reikiamą burtažodį ir nieko nesumaišiau... Pagaliau šiek tiek įsidrasinusi tarė:
- Reducio.
Queenee priėjo prie draugės.
-
Surikusi burtažodį, mergaitė pamatė, kad iš jos bandymų suskurti didžiules liepsnas pavyko ne kas, o tai patvirtino paklaikusios akys ir dar labiau išbalusi nei kada nors praeityje oda. Laimei, tuo metu iš už kampo išlindo Queenee, stebėdama beviltiškas Andi pastangas sunaikinti voriūkštį ir pati ėmėsi veiksmų - ištarė daiktų sumažinimo burtažodį.
Voras vis mažėjo ir mažėjo. Galiausiai tapo mažojo pirštelio dydžio. Toks mažytis voriūkštis kabarojosi po storą dulkių sluoksnį.
- Diffindo, - dėl visa ko ištarė. Iš raudonmedžio lazdelės išsiveržęs spindulys ganėtinai tiksliai pataikė į gyvį ir perskrodė pusiau. Iš mažyčių puselių liejosi oranžinis, tirštokas skystis.
- Labai ačiū, - šyptelėjo švilpiukei. - Išgelbėjai mūsų abiejų kailius. Taigi, kur baigėme?
Tai pasakiusi dar kartą šiltai šyptelėjo ir įsižiūrėjo į kairėje pakabintą, auksinį feniksą vaizduojantį paveikslą. Nutapyto paukščio akys spindėjo kaip gyvos - jose maišėsi skausmas ir džiaugsmas, karštis ir šaltis. Nuo jų negalėjai atitraukti žvilgsnio. Oho... Koks gražus...
-
- prašom,- šyptelėjusi tarė švilpiukė.- O dabar turbūt galim pabaigti apžiūrinėti koridorių...
Kol Andi apžiūrinėjo fenikso paveikslą Queenee nusprendė apžiūrėti paveikslą, esantį priešais. Tai buvo elfo paveikslas. Tas elfas šiek tiek primenė jai namų elfą, bet Reins nebuvo tikrą ar tai jis. Iš pradžių jis neatrodė niekuo įtartinas, bet po kelių akimirkų pirmakursė pastebėjo, kad vienoje vietoje šis paveikslas šiek tiek iškilęs.
- Andi, gal gali ateiti? Atrodo aš kažką radau... Čia kažkas parašyta. Tai lyg nuotrupos nuo kažkokio dokelento ar laiško...
Laukdama kol antrakursė ateis, Queenee nusprendė apžiūrėti kitą, šalia esantį paveikslą.
- Čia taip pat toks yra!
Kai pirmakursė prilietė iškilimą jis nukrito. Tai buvo mažas suglamžytas pergamento gabaliukas.
- Gal tai delionė? Paieškokime visuose paveiksluose...
-
Andi negalėjo atsitraukti nuo nuostabaus fenikso paveikslo. Jis kažkuo net iš tolo traukė akį.
Staiga grifė išgirdo nuostabos pilną Queenee balsą ir tuojau pat atsiplėšė nuo feniksą vaizduojančio paveikslo.
- Oho... - tylutėliai sumurmėjo nukrapščiusi mažytę susiglamžiusio pergamento skiautelę nuo keistoko elfo. Ten juodu rašalu buvo primargintos ilgos linijos.
Švilpės rankoje gulėjo kita, bet panašiai subraukyta skiautelė.
- Taip, aš irgi manau, kad tai kažkokia dėlionė. Aš ieškosiu kairėje pusėje, o tu - dešinėje, - sukomandavo šviesiaplaukė ir žengė į kairėje pusėje kabančius paveikslus.
Gerai, šitas paveikslas... Na, jame lyg ir nėra jokių iškilimų... - nustatė mergaitė, išbraukiusi visą drobę pirštų galiukais. Einame prie antro... Hmmm... Šio fenikso plunksnos kažkokios įtartinos. Mergaitė jas apčiupinėjo. Taip. Sparno punksnoje yra paslėptas popierėlis. Nagu jį nukrapščiusi apsidžiaugė - delne jau pūpsojo dveji popiergaliai.
-
Queenee nuėjo prie paveikslo vaizduojančio gyvūną. Ji net neįsivaizdavo kas tai per gyvūnas. Jis atrodė gan keistai ir buvo išsišiepęs iki ausų. perbraukusi prištais per paveikslą, pirmakursė labai apsidžiaugė vietoj dantų buvo pergamento rutuliukai. Juos nukrapščiusi mergaitė jau turėjo 5 kamuoliukus. Apėjusi visus dešinėje esančius paveikslus, švilpiukė išvyniojo visus rutuliukus ir pradejo dėlioti. Aiškiai matėsi, kad tai tikrai ne pradžia. Buvo kelios eilutės, turinčios būti viduryje ir gale. Viską sudeliojus kuo galima geriau Queenee galėjo perskaityti du sakinius.
O tai rasi tame kas tave stebi.
- Na šis sakinis keistas... Argi mus kažkas čia stebi? Nebent kalbama apie paveikslus...
-
Priėjusi prie trečio, didžiausio feniksą vaizduojančio paveikslo, mergaitei dar kartą užėmė kvapą - šis paveikslas buvo tiesiog nuostabus! Jame tupintis paukštis buvo auksinių, oranžinių ir raudonų atspalvių plunksnomis. Riestas ir aštrus snapas žvilga it deimantas. Akys įrėmintos ilgų, bordinių blakstienų su užriestais galiukais. Kojos padengtos snapo spalvos žvyneliais, o nagai, regis, per akimirksnį perskros tavąją gerklę. Apibendrinus, vaizdas buvo daugiau, daug daugiau nei įspūdingas - tiesiog užburiantis.
Mergaitė baigė savo analizę ir eilinį kartą ėmė braukyti per drobę. Akys! Kaip anksčiau nesupratau? Jos ne juodos, o pilkos. Ten tikriausiai du popierėliai. Reikia pasistengti nukrapštyti...
Po kelių minučių darbo, delne spaudė keturis popieriukus. Daugiau neberado, todėl grįžo pas Queenee ir ištiesė ranką su pergamento gumuliukais.
- Kiek tu radai? Ar jau pabandei dėlioti? - paklausė ir dar pridūrė. - Gal pabandome kartu? Aš radau keturias dalis.
Tai pasakiusi numetė jas ant dulkėtų grindų ir kiekvieną atidžiai išlankstė.
-
- Na kaip matai... Man pavyko sudelioti vieną sakiniuką.
Queenee parodėdė savo lapelius Andi ir padėjo juos šalia draugės rastų papieriukų.
- Na, o dabar imkimės darbo.
Pirmakursė peržvelgė lapelius.
- Žiūrėk. Jei sudėsime šituos du gausime žodžių junginį "žvilgančių akių". Skamba gan logiškai...
Švilpiukė dar kartą apžiūrėjo paveikslus kuriuose ieškojo lapelių.
- Mano pusėje nėra jokių žvilgančių akių. Nebent... Man visai patiko to gan keistoko elfiuko akytės. Jos atvalios ir gan didelės. Ir šiaip labai grąžios. Juodos su pilkais atspalviais. O tavo pusėje yra kažkokių grąžių akių.
Šiek tiek pagalvojusi pridūrė:
- Gal mums net nereikės visų lapelių sudėti iš eilės... Iš tokių junginių gali suprasti ko ieškoti.
-
Oho... - susižavėjo Andi švilpiukės parodytu žodžių junginiu. O tai rasi tame kas tave stebi... O tai rasi tame kas tave stebi... Hmm... Ką tai galėtų reikšti. Ir iš vis, kas mane stebi? Svarstydama dėl visa ko apsižvalgė, stengdamasi pamatyti kas jas gali stebėti. Tačiau koridoriuje negalėjai pamatyti nė gyvos dvasios. Tik paveikslai, ir tai - kas neįprasta Hogvartse - nejudantys.
Mergaitė dar labiau nustebo pamačiusi dar du lapelius su dar dviem žodžiais. Tuomet pati apsiėmė dėlioti savuosius žodžius.
Netinka... Netinka... Netinka... Netin... Ne! Tinka! - apsidžiaugė ilgaplaukė ir ištiesė dar vieną junginį. Ten buvo parašyta: "Nori išeiti? Turi surasti...".
- Man... Man rodos, kad norint iš čia išeiti reikės kažką surasti, - lėtai pasakė ir prišoko prie paveikslo, per kurį ji įėjo į šį koridorių. Ji pastūmė, tačiau, kad ir kiek vargo, portreto atverti neįstengė. Na va... Dabar teks surasti kažką, kas padėtų jį atverti. Tiesiog nuostabu... Visos nelaimės tik ir skrieja į mane.
Paniurusi grįžo prie Queenee ir pranešė liūdną žinią:
- Žinai, nenoriu tavęs gąsdinti, bet... Bet mums nepasiseks iš čia išeiti, nesuradus to daikto... Beje, man irgi to elfo akutės labai gražios, - pridėjo, dirstelėjusi į elfą. - Apieškokime jį.
-
- Gerai. Tu paieškok elfo akyse kažko neįprasto, o aš pabandysiu sudelioti daugiau sakinių. Tau juos garsiai skaitysiu ir abi nuspresim kur ieškoti.
Queenee atsisėdo ant žemės ir toliau dėlioje lapelius. Mhh... Tarkim pradėsiu nuo šio žodžio.
Rodykles. Nedaug žodžiu galėtų tikti su tokiu žodžiu. Apžiūrėjus kai kuriuos žodžius švilpiukė visai netyčiomis dar vieną sakinį.
Jos visad dega
dega raudonai
tad ieškoki jų gali tik liepsnose.
- Sudeliojau dar vieną sakinį apie akis. Na man tai labiauprimena eilėraštį.
Queenee parskaitė garsiai ir kalbėjo toliau:
- Gal tu žinai apie ką čia rašo? Aš net neįsivaizduoju. Aš supratau tik tiek, kad mes ieškom kažko kas yra akyse, viename iš šių paveikslų. Spėju, kad tai yra pakabukai iš legendos. O daugiau mes nieko nežinome kolkas.
-
Ilgaplaukė nutipeno prie elfo ar kažkokį panašų į elfą padarą vaizduojantį paveikslą ir įsistebeilijo į būtybės akis. Šios buvo neįprastos dėl savo stipraus pilkšvumo ir lengvai traukė dėmesį. Deja, jose nebuvo jokio keisto daikčiuko, skylių ar dar kažko netinkamo paveiksle. Kiekviena paveikslo detalė atrodė esanti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Kiek nusiminusi mergaitė išgirdo Queenee balsą, skelbiantį dar vieną atrastą žodžių junginį. Švilpei jį perskaičius, Andromedai viskas buvo aišku. Čia greičiausiai kalbama apie feniksų akis. Jie juk ugnies paukščiai.
- Manau, - prabilo grifė, pirmakursei baigus kalbėti. - kad tai greičiausiai feniksų akys. Juk feniksai yra gimę liepsnose, o šie žodžiai tai patvirtina, - mestelėjo žvilgsnį pergamentinių skiautelių pusėn.
- Žinai, man pasirodė visai gera mintis, kad tie išėjimui būtini dalykai yra tie pakabukai. Beje, eime, apžiūrėsime feniksų paveikslus.
Tai pasakiusi žvilgsniu parodė kelią prie artimiausiai esančio feniksą vaizduojančio paveikslo. Prie to, nuo kurio akių Andromedai buvo be galo sunku atsiplėšti. Bet paukščio akys buvo juodos it anglis, o ten parašyta, kad turi būti raudonos. Tad nebegaišdama laiko pasuko prie sekančio paveikslo.
-
Queenee atsistojo ir nuėjo prie vieno paveikslo vaizduojančio feniksą. Apžiūrėjo akis, bet jos nebuvo raudonos taigi nuėjo prie sekančio paveikslo. Po kelių akimirkų kai apėjo visus paveikslus mergaitė viltingai pasižiūrėjo į Andromedą. Pamačiusi, kad draugės rankos irgi tuščios tarė:
- Andi, gal akys neturi būti raudonos? O gal tai išvis ne akys. Gal čia oerkeltinė prasmė? Juk taip gali būti...
Staiga vienas deglas užsidegino. Pirmakursė šiek tiek išsigando, bet vistiek nuėjo jo uždegti. Galiu jį uždegti panaudodama kitą deglą. Švilpiukė pasiėmė uždeusį deglą ir nuėjo jo uždegti. Kitas deglas buvo labai arti vieno iš paveikslų. Jame buvo pavaizduoti kažkokie laukai. Kol mergaitei pavyko jį uždegti paveikslas pradėjo lyditis. Staiga pirmakursei kilo mintis.
- Andi, sugalvojau! Žiūrėk šitie paveikslai labai greitai lydosi. Feniksai yra susiję su ugnimi... Skamba kvailai, bet gal mums reikia išlyditi paveikslus?
Queenee perpraukė per paveikslą kuris po truputį lydėsi ranka ir pridūrė:
- Čia net nepanašu į tikrą ant drobės nutapytą neveikslą. Dažai kažkokie lipnūs ir greitai lydosi... O ką tu manai?
-
Mergaitė liūdnai vyptelėjo, jog nieko nepešė iš savo paieškų. Queenee taip pat nesisekė.
- Hmmm... Galbūt tavo tiesa... - pasakė susimąsčiusi antrakursė. Staiga, vienas deglas, nušvietęs kažkokį paveikslą, paslaptingai užgeso. Andi nespėjo net sureaguoti, kai pirmakursė, paėmusi kitą deglą, bando juo užkurti užgesusį.
- Atsargiai, - tyliai perspėjo draugę žaliaakė. Tuo tarpu dvylikametė lėtai slankiojo koridoriumi, gal ką nors pamatys... Pamatys tuos du, tiek daug bėdų sukėlusius pakabukus. Staiga mergaitė net krūptelėjo išgirdusi susijaudinusį ir nekantraujantį švilpiukės balsą. Greitai keliais žingsniais priartėjo prie vienuolikametės.
- Oho! Taip! Aš taip pat manau, kaip ir tu - reikia išlydyti tuos paveikslus. Bet kas tada?
Nesulaukusi atsakymo pagriebė vieną iš deglų ir pribėgo prie gretimo portreto. Suspaudusi sunkoką deglą, lėtai jį artino link drobės. Dažai, o gal ir kas kitas ėmė sproginėti ir skystėti. Geltoni ugnies liežuviai nepaliaujamai lydė tą masę.
-
Beklaidžiodamas koridoriumi, berniukas ieškojo pamiršto koridorius ir seno kabineto, kuriame sutarė susitiksi su įsesere. Velnias, galėjau paklausti kur jis yra! Balselis galvoje tyliai nusikeikė. Staiga, trečiame aukšte juodaplaukio akys užklydo už blausiai matomo koridoriaus ir vos įžiūrimų durų. Tikriausiai čia. Neseniai nusikeikęs balsas galvoje staiga atsišaukė su viltimi.
Kiek padvejojęs Renvikas žengė link kabineto. Kelis sykius kvailai išsisukęs iš voratinklio, vis vien keliuose įsipainiojo. Pasiekęs dulkėtą rankeną, net nesudvėjojo ją spustelėti. Girgždėdamos atsivėrė senos durys ir atskleidė seną, dulkiną ir nenaudojamą kabinetą.
Priekyje esančio suolo viena kėdė buvo nukelta ir ant jos šmėžavo neaiškus siluetas.
- Amija, čia tu?
-
Amija sėdėjo dulkėmis puoštame kabinete ir laukė. Tikriausiai jis kur nors nuklydo. Liūdnas balselis šmėstelėjo. Ha! Ne, jis ateis. Aš žinau. Atsiliepė antrasis, kiek pašaipus, bet malonus.
Sėdėdama ant kėdės, kurią menkai ranka nuvalė, mergaitė išsitraukė seną pasakų knygą, vienintelį daiktą kaip prisiminimą iš raudonos fermos.
- Renvikai, taip, čia aš, - atsiliepė į berniuko klausimą ir užvertė knygą, kuri sunkiai atsiduso. - Pagaliau radai kabinetą?
Amija pažvelgė į beribius dulkių ir kitų niekų, kuriuos galima pamatyti sename kabinete, kalnus.
- Bijojau, kad nebeateisi, - vos vos įžvelgė savo švilpį įbrolį. - Ateik arčiau. Nieko blogo nepadariau kol buvau maža, tad dabar tikrai to nepadarysiu.
-
Išgirdęs šiltą ir puikiai pažįstamą Amijos balsą, bet dabar šiek tiek padvėjojo. Sugniaužęs iš kairės rankos kumštį ir galiausiai jį nuleidęs, ėmė sekti matomomis pėdomis ant dulkinų grindų.
- Ar viskas gerai? - pakėlė tamsius antakius atrėmęs dešinę ranką į stalą, už kurio sėdėjo mergaitė.
Renvikas nesumojo ko daugiau klausti. Jis jau seniai žinojo, kad su Amija bus išskirti, tačiau dabar tai atrodė dar baisiau.
- Amija... Tikiuosi, nepyksti? Klausyk aš įkalinau tavo motiną laiko stabdytuve, - susiėmė už burnos.
Dabar gali pasiruošti mirčiai, Renvi.
- Tai įvyko netyčia, - paskubomis pridūrė. - Buvau mažas vaikas. Troškau išbandyti kuo daugiau, mane visur vedė smalsumas. Amija, aš... Aš nesuvokiau kas įvyko...
-
Ar man viskas gerai? Gal taip, gal ne...
- TU?! TU ĮKALINAI MANO MOTINĄ LAIKO STABDYTUVE?! - pakilo nuo kėdės ir puolė link berniuko.
Knyga, buvusi mergaitei ant kelių garsiai trinktelėjo žemėn ir iš jos nuplaveno keli išplyšę lapai, į kitą kabineto galą. Bet Amija nekreipė į tai dėmesio.
- Aš kiekvieną sumautą naktį, šešis metus verkiau dėl mamos, o tu tylėjai?! - skuodė link įbrolio. - Kiekvieną dieną turėjau vilties ją sutikti, o tu nieko nedarei?!
Beveik užvožusi Amija pasitraukė nuo juodaplaukio. Jos veide atsispindėjo liūdesys, sielvartas ir beviltiškumas. Aš tokia kvaila. Visą laiką tikėjau... Laukiau ir... Nusisukusi nuo Renviko Amija nusibraukė ledinę ašarą nuo skruosto. Nuleidusi galvą leido varnos juodumo plaukams kristi ant veido, o akys užkliuvo už pasakų knygos.
Kosminiu greičiu tirtančiais balsvais pirštais pačiupusi knygą, apsisukusi ir nubedusi žvilgsnį ėmė lėkti kabineto durų link.
-
- Palauk, - užstojo duris ir privertė įseserę sustoti. - Kitame kabineto gale iškrito keli lapai iš tavo knygos...
Siela jautė skausmą, širdis nusivylimą. Nežinodamas ką daryti Renvikas dar daugiau skatino veikti smegeninę, nors ši lyg specialiai užsispyrusi nieko nemąstė.
- Amija, aš labai atsiprašau. Aš... Aš... Nežinau ką man padaryti, kad nebėgtum nuo manęs. Maldauju, tik nepaversk manęs nepažįstamu pašaliniu švilpuoliu, Amija, - kūno jėgos seko ir berniukas suklupo.
Nejausdamas skausmo sužeistoje kojoje, kurią įsirėžė į smailą stalo kampą, klupdamas, Renvikas pravirko. Švilpis verkė iš sielos skausmo ir karčios realybės, kad nieko negali padaryti. Ami... Žinau, nekenti manęs. Suprantu tai. Ne, nesuprantu. Negaliu daugiau sau meluoti. Ami, tu vienintelė kurią aš taip branginu. Vis dar pamenu kai kurdavai istorijas įsirioglinus į obelį, kai tamsiais žiemos vakarais atnešdavai puodelį šiltos kakavos...
Juodaplaukis berniukas nesivaldė ir verkė net nebematydamas įseserės per ašaras.
-
Švilpis rankoje spaudė raštelį bei nuolat žvilgčiojo į jį. Ši, menka, pergamento skiautelė Dylan'ui dabar buvo vienintelė viltis nenuklysti į pievas ar kur kitur bei atrasti reikiamą kelią, pamirštą koridorių ir dulkėtą kabinetą. Taip pat po viso šito, sutikti reikiamą asmenybę, o dar tiksliau, varnanagę.
- Alahomora, - lazdelę atrėmė į kabineto spyną. Ši gana lengvai pasidavė ir įleido į vidų. Vidus priminė ilgai netvarkytą, senos tetulytės bei tolimos giminės sandėliuką. Klaiku. Palikęs atviras duris, berniukas ėmėsi daryti savo tvarką : lazdele menkai nubraukė dulkes nuo pirmųjų suolų, kėdes nukėlė ant žemės, o svarbiausia įleido šviesos atitraukdamas skylėtas ir keistu kvapu įsigėrusias užuolaidas.
Švilpį šiame dulkėtame kabinete itin traukė kėdė, kitokia nei visos. Tikriausiai tai buvusi profesoriaus kėdė, mat ji ryškiai skyrėsi nuo kitų.
Įsipatoginęs šioje kėdėje, o gal ir labai sename krėsle, Dylan'as užsimerkė. Jis džiaugėsi, kad akinius paliko savo kambaryje, turbūt ant lovos, o gal ir stalčiuje. Bet tai jam visiškai nerūpėjo. Ir taip beveik nenešiojo akinių.
Berniukas prisiminė, kaip pirmą kartą nušoko nuo lieptelio į ežerą praeitą vasarą. Tąkart, berniukas išsimaudė ne savo noru, o jį pastūmė jaunėlė sesuo. Jei netoliese būtų buvęs jos katinas, Dylan'as būtų prisiekęs, kad jo išmaudymą šis padaras stebėjo su pašaipa.
-
Bethany tipeno koridoriumi. Tamsios, melsvos spalvos sijonukas siekė kelius, o žalsvas nertinis šildė rankas, kurios visą dieną nesiteikė pavirsti kažkuo šiltesniu, nei ledas.
Kojos pačios vedė reikiama kryptimi. Nors čia galbūt ir nebuvo spėjusi užklysti, Bethany turėjo daugybę priežasčių čia žingsniuoti. Ji nežinojo, ką iš tiesų pasakys sutikusi švilpį. Bent jau manė, kad jis švilpis. Mergaičiukė nebuvo tuo tikra, bet mielai jį paerzintų švilpio pravarde.
Kabinetas pasitiko pravertomis durimis. Varnė tikėjosi pamatyti baisesnį vaizdą, tačiau dulkių čia buvo pakankamai. Rusvos akelės peržvelgė kiekvieną smulkmeną, o galop nuklydo ir iki berniuko, užsisvajojusio krėsle. Pakėlusi lūpų kampučius Bethany uždarė šio tikriausiai daugelio pamiršto ir nenaudojamo kabineto duris. Ji vylėsi, kad galbūt uždaromų durų garsas privers pabusti tariamą švilpį iš savo minčių. Visgi, taip nebuvo.
Bethany nebūtų Bethany, jei nesugalvotų ko nors, kas normaliam pirmakursiui, o tuo labiau varnai, būtų suvokiama.
Visiškai atsipalaidavusi, mergaičiukė atšlepsėjo iki vidurinės eilės pirmojo suolo ir atsisėdusi ant patogumu nelabai pasižyminčios kėdės, užkėlė savo kojas ant stalo.
-
Švilpis būtų ir toliau sėdėjęs bei skendęs savo prisiminimuose, tačiau pabusti privertė keisti garsai, nors išties jie nebuvo kažkuo išskirtiniai.
Atsipeikėjęs berniukas priešais save, vidurinės eilės pirmame suole, pastebėjo tą pačią varnanagę. Kiek ji čia laiko? Ar aš ilgai taip sėdėjau su savo prisiminimais? Dylan'o akys visiškai nenorėjo nukrypti nuo mergaičiukės, o dar ir jos elgesys privertė šiek tiek suglumti. O ji tikrai Varna? Kažkas naujo, jei jau šio koledžo mokinė ant stalo užsikėlė kojas.
Dylan'as pakilo nuo išsėdėto, savo minkštumą beveik praradusio krėslo ir žengė kelis žingsnelius pirmyn. Šiuo atveju švilpis taisydavosi akinius ant nosies, bet šįkart jie gulėjo miegamajame, o tai privertė pasijusti šiek tiek keistai ir neapgalvotai.
- Atleisk, jei teko laukti, - menkai kilstelėjo lūpų kampučius, - visiškai negirdėjau kada ir kaip čia atėjai. Tikriausiai per daug paskendau savuosiuose prisiminimuose.
Švilpis žengė dar kelis žingsnelius, o viena ranka nejučiomis prilietė turbūt profesoriaus buvusį stalą. Berniukas neturėjo jokių minčių ką sakyti, kaip nutraukti tą keistą ir visuomet nejaukią tylą. Et, tu jos nepažįsti. Tu ją tik žinai. Ir tai ne faktai. Tai teisybė.
-
Bethany pasitenkinimo kupinu veidu stebėjo kaip berniukas grįžo į šį pasaulį iš savo smegeninės bei po truputį žingsniavo artyn jos. Varnė matė, kad šis jautėsi ne itin jaukiai ir galėjo garantuoti, jog jos kojos užkeltos ant stalo, sukėlė dar didesnį nejaukumą.
- Labas, - visų pirma pasisveikino su tariamu švilpiu ir šiam palikus krėslą bei nutipenus šiek tiek arčiau jos, nukėlė savo kojas nuo stalo. - Et, tu iš Švilpynės? Mačiau tave kelete pamokų, bet taip ir neįsitikinau. Žinau, jog tu Dylan'as. Aš Bethany arba Beth, - sukikeno, nors šis jos plepumas atsirado iš nežinia kur. - Iš kur žinau? Et, Varnos yra Varnos.
Bethany vylėsi, kad neišgąsdino berniuko, o tuo labiau tikėjosi, kad šitoks, perdėtas ir jai visiškai nebūdingas plepumas, nieko blogo nepadarys.
- Taigi... - mąstė ką dar galėtų pasakyti, nors ir taip nesuteikė progos tariamam švilpiui prabilti vėl, - kaip Kerėjimo pamoka? Mačiau, sėdėjai gale. Ir, nieko nenutiko su ta žvake? Akies krašteliu pastebėjau, kad kažkas nutiko, bet tavo aktoriniai sugebėjimai pakankami, kad niekas nesuprastų, - vis dar sėdėjo ant tos pačios išklerusios kėdės, tik šįkart atsirėmė į atlošą ir kėdė nežymiai sucypė.
-
Dylan'as lėtai atžingsniavo iki mergaičiukės. Jo viena ranka atstūmė suolo kėdę, o švilpis visiškai atsipalaidavęs it keistokas žudikas maniakas atsisėdo šalia varnės. Ups, tikriausiai iš toliau atrodžiau jaunesnis.
- Tai, Beth, - pasisuko į jos pusę, - raštelyje paaiškinimo taip ir nesulaukiau. Gal norėtum kažką pasakyti?
Švilpis pats nesuprato kas vyko su juo. Vaikinukas jautė, koks tapo šaltas, kaip pakito balso tonas bei kūno kalba.
- Atleisk, aš... - nusuko žvilgsnį, - neturiu daug laiko. Šiandien vakare turiu su kai kuo susitikti. Tai tiek.
Šviesūs plaukai prikaustė dėmesį, bet trumpam. Labiau stebino šios pirmakursės elgesys, it ji čia būtų šeimininkė. Išties, jei ne ši šviesiaplaukė mergaičiukė, Dylan'as nebūtų sužinojęs apie šio koridoriaus ir kabineto egzistavimą.
-
Bethany toliau laikėsi savo plano, bet pajutusi švilpio šaltumą, buvo pasiryžusi viską mesti velniop ir išeiti.
- Taip, norėjau pasakyti. Gal net pasitikslinti, o gal ir paklausti, - jos tonas išliko švelnus, bet žodžiai patys parodė nedidelį atšalimo pojūtį. Mergaičiukė timptelėjo žemyn savo tamsų sijonuką. Šiandien buvo pirma diena gyvenime kai varniukė prakeikė sijonus.
- Planai? - kilstelėjo antakius pasisukusi į švilpio pusę, - na, tai sėkmytės. Manau, pamokose susitiksim. Ar šiaip kur.
Šyptelėjusi jam mergaičiukė pakilo iš savo vietos ir apsisukusi nukulniavo iki durų bei pakankamai garsiai jas uždarė. Tačiau neužtrenkė.
- Velnias, - sumurmėjo stovėdama už kabineto, koridoriuje kuriame vargu ar kas ją užtiks, - jis vyresnis. Et, tiek jau to.
Atsidususi Bethany ėmė greitu žingsneliu dumti savojo koledžo kambarių link.
-
Šeštadienio rytą, kai pagaliau nebuvo pamokų, Sofija prisivertė išsiversti iš lovos. Laikrodis rodė dešimtą valandą ryto. Apsirengusi visai paprastai rūbais, kuriuos atsivežė iš namų, mergaitė aukštai susirišo savo trumpus plaukus. Sportinės kelnės netrukdė judėti, o tamsus bliuzonas suteikė dar daugiau patogumo. Įsispyrusi į patogius sportbačius, mergaitė nuliuoksėjo iš Varno nago bokšto link didžiosios salės. Papusryčiavusi Sofija kaip visada dar nesiruošė eiti atgal į bendrąjį kambarį. Kadangi nebuvo susitarusi su kuo nors susitikti, nusprendė tiesiog paklaidžioti po pilį. Varnė, kurį laiką vaikštinėjo ir žvalgėsi po nematytus kampelius. Galiausiai, mergaitė atsidūrė kažkur tarp trečio aukšto koridorių. Šiuo metu jos žvilgsnis susidūrė su paveikslu, kuriame sėdėjo kiek purvinas burtininkas.
- Labas rytas,- džiugiai ištarė pirmakursė,- kaip jums sekasi?
- Gerai sekasi,- sumurmėjo pagyvenęs burtininkas. Staiga, mergaitei į galvą šovė mintis, kad galbūt ir šis paveikslas ką nors slepia. Juk Hogvartse beveik visi turi savo darbus.
- Galbūt galėtumėte mane įleisti vidun?- ištarė nedrąsiai. Juk nieko nepraras. Didžiausiai mergaitės nuostabai, burtininkas linktelėjo ir pasitraukė įleisdamas į patalpą. Atsargiai, gniauždama rankoje lazdelę, mergaitė įėjo vidun. Koridorius. Visiškai apdulkėjęs, o visos jo sienos apkabinėtos paveikslais, kuriuose vaizduojami feniksai. Visuose. Visuose iki vieno. Vienuose jie tupėjo ant šakų, kituose skrido išskleidę sparnus, o trečiuose verkė. Mergaitei į akis krito paveikslas, kuris buvo daug didesnis už kitus. Prie jo buvo durys. Sofija žengė prie jų ir paklebeno rankeną. Užrakinta. Mėlynakė išsitraukė lazdelę ir nukreipė link užrakto.
- Alohomora,- sumurmėjo ir užraktas spragtelėjo. Šį kartą rankena lengvai nusilenkė ir įleido į kambarį. Jį visą dengė storas dulkių sluoksnis, o iš esančių viduje daiktų buvo galima suprasti, kad anksčiau čia buvo dėstomos pamokos. Tikriausiai nuo to laiko praėjo gan daug laiko. Sofija sumurmėjo burtažodį ir viena iš kėdžių sublizgo lyg nauja. Kaip tik ant jos mergaitė ir atsisėdo. Galvojo, kad pasėdės kelias minutėles ir trauks kažkur toliau, bet tada, galbūt jai tik pasivaideno, išgirdo tylius žingsnius.
-
Flavia išėjo iš Didžiosios salės pilnu skrandžiu ir leidosi laiptais, vis žvalgydamasi į judančius paveikslus. Pusryčiai Hogvartse visada būdavo jos mėgstamiausia dienos dalis. Jie visada būdavo nuostabūs, stalai lūždavo nuo maisto, galėjai rasti ko tik užsimanęs, ir Flavia niekada nepraleisdavo progos pasivaišinti savo mėgstamais moliūgų pyragėliais, o šlamščiant juos su kitais švilpiais aptardavo pamokas bei kasdienines naujienas. Pirmakursė žinojo, kad turi krūvą neatliktų namų darbų, tačiau kažkodėl šiandien namų darbams ji neteikė pirmenybės. Ėjo lėtai, neskubėdama. Mintyse vis kartojo per kerėjimo pamoką išmoktus burtažodžius. Staiga, jai lipant laiptais, laiptai sujudėjo ir mergaitė staigiai įsikibo į turėklus. Išgąstis papuošė jos veidą, tačiau netrukus mergaitė atsikvėpė lengviau. Na, žinoma, pagalvojo, laiptai keičiasi.
Laiptams sustojus, Flavia užlipo viršun ir nustebusi apsižvalgė. Ji žinojo, kad buvo trečiame aukšte, tačiau ji lankėsi čia pirmą kartą. Ką gi jai daryti dabar? Laukti, kol laiptai vėl pradės judėti? Juk tai užtruks amžinybę! Flavia nusprendė per tą laiką apsižvalgyti, galbūt jai pavyks rasti išėjimą arba kitus laiptus.
Keliaudama koridoriumi Flavia pamatė vieną paveikslą. Paveiksle matėsi tamsaus, senovinio interjero kambarys, tačiau kambarys buvo tuščias. Staiga jame pasirodė senyvos išvaizdos burtininkas apšepusia skrybele. Jis pažvelgė į Flavią ir atsidusęs ištarė:
-Nagi, ar ir tu nori užeiti vidun? Greičiau greičiau, - jis atrodė suirzęs, - mano energijos ištekliai nebe tokie kaip prieš šimtą metų.
Flavia apsižvalgė, ir senukui pasitraukus šmurkštelėjo vidun. Menka sakyti, kad ji nesuprato kur yra. Mokinė stovėjo prieblandoje, plataus koridoriaus sienose gelsva spalva švietė deglai, o sienos buvo nukabinėtos galybe paveikslų su feniksais. Viešpatie, ką čia veikia tiek feniksų?!
Staiga Flavios žvilgsnis užkliuvo už nedidelių, medinių durų, esančių visai šalia didžiulio peizažo. Ji priėjo arčiau ir pamatė, kad durys šiek tiek praviros. Atidariusi jas išvydo seną, apleistą klasę ir mergaitę, sėdinčią ant vienintelės švarios kėdės. Flavia atsikrenkštė ir prabilo:
-Kas tu? Ir ką tu čia veiki?
-
Ir vis dėlto ji neklydo. Už keletos sekundžių, pro duris įžengė mergaitė. Sofi galėjo prisiekti, kad jos niekada nebuvo pastebėjusi. Taigi, tikrai nebuvo varniukė.
- Aš Sofija. Nors gali mane vadinti Sofi arba Sof. Tik ne Fija ar Ofi,- nusijuokė eilinį kart prisiminusi savo vardo trumpinius, kurie labiau panašėjo į pravardes,- O tu kas tokia? Anksčiau tavęs nepastebėjau,- draugiškai prisipažino. Juk tai tikrai nepasirodė kažkas, kas turėtų būti gėdinga. Mergaitė apžvelgė apdulkėjusią ir seną klasę. Tylomis atsistojo ir nuėjo prie stalo, patalpos priekyje. Ant jo buvo sukrauta keletas visiškai senutėlių knygų.
- Ai, tik šiaip klaidžioju po pilį. Kad ir kiek vaikščiočiau po ją, kiekvieną kartą atsiduriu dar neaplankytoje vietoje,- ir tik pasakiusi užsikosėjo, nes atvertė vieną iš tų knygų, o dulkės tupėjusios joje pakilo link Sofijos veido. Greit palikusi knygą ramybėje ir atgavusi kvapą vėl atsisuko į atėjusią mergaitę.
- O kuo tu vardu? Ir kaip pati čia atsidūrei?- nusijuokė uždavusi tuos pačius klausimus. Tada vėl grįžo link tos nuvalytos kėdės ir pakėlė nedidelį savo krepšį. Nuvalė dar vieną kėdę ir stalą. Padėjo krepšį ant stalo ir ištraukė indelį su džiovintomis uogomis, neskubėdama vieną suvalgė ir ištiesė indą link kitos mergaitės:
- Nori? Gali pasivaišinti,- pratarė ir padėjo uogas ant stalo. Juk jei norės galės abi pasiimti ir nereikės prašinėti. Tada iš krepšio ištraukė knygą ir atsivertė. Burtų knyga buvo gan sena, bet puikiai išsilaikiusi, ją Sofija paėmė iš Hogvartso bibliotekos.
- Gal norėtum pabandyti ką nors išburti?- paklausė knygą taip pat tiesdama mergaitės pusėn.
-
Jei kada sugalvotum paieškoti prie panelės Darsi labiausiai nederančios vietos, tai greičiausi būtų ši. Keistas paveikslas, dar keistesnis koridorius ir visa armija dulkių šį vėlų vakarą buvo, regis, vieninteliai slapto pasivaikščiojimo liudininkai. Juk kiekviena save gerbianti dvylikametė Hogvartso moksleivė nors vieną savo menkučio gyvenimo valandą tiesiog privalo būti praleidusi netinkamu laiku ir paslaptingoje vietoje (bet kuo daugiau smalsių dvylikamečių, tuo mažiau slaptų vietų – na, ką jau padarysi).
Tad ir Florencija, kad ir iš kokios senovės būtų nužengusi į šį modernų pasaulį, negalėjo atsispirti tai krūtinėje kirbančiai pagundai įsimesti į baltą kuprinę visas savo saldumynų atsargas, kurios buvo slepiamos gana neprastai, – visgi kilmingos šeimos atstovei nedera prisikimšti saldėsių, – ir nutypinti į greičiausiai mažai kam žinomą vietą. Ir pati mergaitė ją atrado visai netyčia – galbūt čia pasidarbavo vaikiško smalsumo dievai?
Šį vakarą ji mūvėjo kelnes, tiksliau pasakius, tamsiai mėlynus džinsus. Neprisiminė, kur juos gavo ar kada paskutinį sykį ne sijonas dengė baltas kojas, bet argi dabar tai buvo svarbu? Juokas nuaidėjo per visą kabinetą, atrodė, kad ir visos tos dulkės krizena kartu, kai Florencija Heilė plėšė pirmąjį šokoladinių sausainių pakelį. Toji dorai ir griežtai auklėta mergaitės dalis spiegte spiegė aiškindama, kaip nederama, negražu, tiesiog nepadoru, nusikaltimas, melas, pirmasis nusižengimas ir visa kita, kas baisu, yra paslapčiomis sėdėti ant stalo (ne kėdės!), laisvai mataruoti kojomis ir kimšti skanėstus. Vienas po kito jie tirpo rusvaplaukės burnoje, keldami neišpasakytai nuostabų skonį ir malonų kvapą. Florencijai rūpėjo visai ne tai, kad kas nors ją gali užtikti, juk tada jau baisu, nes ne viena bus likusi su šokoladu ir erzinančiomis mintimis, kurios, tiesa, buvo gerokai nustelbtos kramtymo bei popierinio pakelio bruzdesio. Daug svarbesnis buvo kitas klausimas – kur tie skanėstai buvo visą jos gyvenimą? Nors ir neprilyginsi šių tiems prabangiems delikatesams namuose. Šie turėjo visai kitą skonį – paprastesnį, bet kartu ir daug stipresnį. Priminė laisvę, naujo gyvenimo pradžią. Žinoma, varnanagė visai neketino išsižadėti ir pamršti viską, ko buvo mokyta namuose, bet juk nieko nenutiks, jei kokį sykį pasileisi nuo pavadėlio, tiesa?
-
Žvelgdama į nedidelį tamsų ruožą ant delno, užsilikusį dar iš po gyvačių krikštynų, Europa leidosi laiptais žemyn ir jau ruošėsi grįžti į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Taip, ruošėsi, bet negrįžo... Aukštu aukščiau (dabar pirmakursė buvo antrajame aukšte) pasigirdo atveriamas paveikslas, matyt, seniai niekas nesutepė vyrių, o už jo slypinčiame koridoriuje, tarsi kokios juodsios skylės įtraukta, pranyko balta kuprinė. Įprastai Klastūnyno globotinė nėra smalsianosė, todėl dažniausiai viską palieka ir nekreipia dėmesio. Deja, ši diena, matyt, bus neįprasta - vienuolikmetė užlipo laiptais aukštyn ir įsliūkino pro tą skylę sienoje, kol paveikslas jos dar neužvėrė.
Vos įžengus į, tiesą sakant, ne tokį jau ir tamsų koridorių, kokį baltapūkė jį įsivaizdavo esant, jos nosį pasitiko stiprus pelėsių kvapas, o juodi kerzai paniro į dulkes, nuklojusias visą grindinio paviršių. Smagu... O ir kelio atgal nebėra - paveikslas prieš porą akimirkų užsivėrė. Tik kaip reikės grįžti atgal? Tikėjosi, kad baltosios kuprinės savininkas ar savininkė (juk kuprinėlė viena įskiristi negalėjo? Ar galėjo?) žinos. Žinoma, galėtų ir pati pabandyti stumtelėti paveikslą ar bent pažiūrėti, ar ten nėra rankenos, tačiau, na, nepagalvojo...
Praėjusi tą keistais paukščių paveikslais nusėtą koridorėlį, vienuolikmetė įžengė į atskirą patalpą už vos pravirų durų. Ant stalo linksmai sau sėdėjo ir saldumynus į save kimšo maždaug panašaus amžiaus į gyvatėlę panaši mergaičiukė, kurią Europa, regis, ne kartą matė pamokose.
-Ar ne per vėlu ryti saldainius ir sausainius?- visai ne linksmai, sakytum, gal net piktai paklausė pilkaakė, bandydama į neaišios spalvos kilimą nusivalyti dulkes nuo juodų kerzų.- Girdėjau, kad jeigu valgai vėlai vakare, viskas, ką suvalgei, eina į storumą,- prisėdo ant stalo šalia bendraamžės,- tikiuosi, neprieštarausi?- paėmė vieną sausainį su šokolado gabaliukais.
-
Raudonas saldainis. Mėlynas. Baltas. Geltonas. Vėl mėlynas. Nejaugi visi jie ir bus tokio paties skonio? Florencija, tiesą sakant, jautėsi mažumėlę nusivylusi. Ypatingomis progomis namuose jos laukė įmantrūs gardėsiai, kurių skonį nei nusakysi, nei prisiminsi (matyt, jaunoji Darsių šrimos atstovė dar buvo per maža perprasti tokias subtilybes). Bet vos tik varnanagė ėmė skęsti giliuose apmąstymuose lygindama skonius, buvo pertraukta balso. Visai netikėtai. Širdutė pradėjo spurdėti smarkiau, o skruostai prarado savo aristokratišką baltumą ir plykstelėjo raudoniu it įpūstos žarijos. Florencija giliai įkvėpė. Iškvėpti pamiršo. Mintys apie sutryptą šeimos garbę zvimbė išsigandusioje mergaitės galvelėje, ir kurį laiką ji nesugebėjo suregzti jokio atsakymo. O apsimetimas, jog čia viskas gerai, nieko blogo (juk iš tiesų taip ir buvo), visai neatrodė kaip priimtinas sprendimas. Taip, juk negali nuspręsti to, ko nė nesugalvoji.
Panelė Darsi kaip pralaimėtoja nuleido galvą. Palaidi plaukai pridengė galvą, bet dvylikametė dar išvydo, kaip kita mergaitė pasiima sausainį. Jos sausainį. O galbūt... Galbūt visą kaltę ir būtų galima jai suversti?
O dar ta pastaba apie storumą! Šia tema Florencijai Heilei dar neteko susimąstyti. Piktokas nepažįstamosios tonas padėjo rusvaplaukei nuspręsti, kad apie tai pagalvoti teks.
Staiga toptelėjo visai šauni mintis, deja, lydima to paties nerimo dėl tokio savo nederamo elgesio.
– Ne, žinoma, gali valgyti ir storėti viena pati, – visai ramiai atsakė varnanagė. – Tik nesakyk mano tėvams, – tyliai pridūrė.
-
Panašu, kad mažoji apsirijėlė visai nesitikėjo čia sutikti nė gyvos dvasios, kuri pamatytų tokį, rodos, visai nekaltą vaikišką norą valgyti saldumynus be jokio aplinkinių bambėjimo.
Europa, tuo tarpu, be jokios sąžinės graužaties kramtė sausainį su šokolado gabaliukais bei kojomis nestipriai spardė stalo koją. Būtų beveik juokinga, jei spirtų pakankamai stipriai, jog stalas sulūžtų, o abi mergaičiukės kristų ant sėdynės it kokie bulvių maišai. Tik gal nelabai smagu būtų, jei pakiltų visų tų dulkių, esančių ant žemės, debesis, a?
Pirmakursė, nurijusi paskutinius sausainio likučius ir liežuviu perbraukusi per dantis, įsitikindama, kad joks nenaudėlis trupinėlis neužsiliko burnoje, giliai atsiduso.
-Jei valgysiu ir storėsiu, stalas sugrius ir tu išsipurvinsi, o gal net susižeisi. Mes abi to nenorime, taip?- išspaudė tokį menkutį ir tokį netikrą šypsnį, kokį tik sugebėjo, ir įsikišo sausainių pakelį į juodą kuprinaitę; sausainius suvalgys vėliau. Išgirdusi tolimesnius šalia sėdinčios mergaitės žodžius, Klastūnyno globotinės akys išsprogo, tačiau veidą netrukus užpildė plati plati šypsena, kurios mergaitės veide nebuvo visus vienuolika metų. Tiesa, šypsena dar labiau sarkastiška nei plati.
-Žinoma, nesakysiu. Argi galėčiau taip žiauriai išduoti… draugę. Juk mes būsime draugėmis?- kilstelėjo antakius, žveldama į bendraamžę.- Europa,- ištiesė ranką,- o tu?- dar paklausė.
-
Gėda pagaliau ėmė slūgti, ir Florencija, vos prieš kelias akimirkas sėdėjusi gana ryškiai raudonais skruostais, dabar jau ramiau kvėpavo. Atrodė, kad baltaplaukė nepažįstamoji nesiruošė iš karto lėkti ir pranešti kam nors apie tokį nedovanotiną jaunosios Darsių šeimos atstovės elgesį. Vis dėlto saldainių pakelį padėjo ant stalo ir stumtelėjo arčiau kitos mergaitės. Dabar smaguriauti nebebuvo noro.
– Taip, nenorime, – linksėdama atsakė dvylikametė, dar paskęsdama apmąstymuose, kaip čia labiau tiktų atsakyti: „ne, nenorime“ ar „taip, nenorime“. O gal visgi galvą reikėjo purtyti? Daug labiau norėjosi už jos susiimti. Vis dažniau rusvais plaukais papuoštoje galvelėje kildavo minčių apie tai, kokios nuobodžios ir per daug kvaršinančios tos etiketo ir kitokio tinkamo elgesio taisyklės.
Nė nepastebėjo, kur dingo vienas sausainių pakelis.
Neilgai anos mintys buvo spėjusios užplūsti, nes greitai buvo nuvaikytos kitų. Ta šypsena... Ar ji draugiška? Florencijai dar neteko tokios plačios matyti. Varnanagė išleido garsą, panašų į neužtikrintą juoką, ir vyptelėjo.
Ne, ji nesakys! Ak, kaip palengvėjo antrakursei! Jos paslaptis bus saugi. Ir tas žodis. Draugę. Dar niekas šitaip nebuvo jos ėmęs ir pavadinęs, paskelbęs draugystės. Anksčiau jos būdavo tarsi savaime suvokiamas dalykas – atvažiuodavo tėvų draugai, atsiveždavo vaikų, mažoji panelė Darsi juos išdidžiai pasitikdavo ir kartu su jais kiurksodavo mažojoje svetainėje. Bet ne dėl to jie vadinosi Florencijos Heilės draugais. Taip buvo priimta, ir tiek.
O dabar ši visiškai nepažįstama nežinomų tėvų mergaitė ėmė ir paskelbė tokius ryšius. Ir tą ištiestą ranką reikėtų paspausti? Sekundėlę bukai paspoksojui tai į Europos, koks paaiškėjo vardas (kodėl nepasakė savo pavardės?) veidą, tai į tą atkištą delną, dvylikametė taip ir padarė.
– Taip, gerai, – sumurmėjo antrakursė, paleisdama naujosios draugės ranką. – Aš... Florencija. Heilė. Florencija Heilė, – pridūrė visai pasimetusi, minėti pavardę ar ne. Lyg ir derėtų? O kodėl tuomet baltaplaukė šitaip neprisistatė?
Bet ilgiau sukti apie tai galvos nebegalėjo. Dabar mergaitės širdis prisipildė kažkokio nepaaiškinamo jaudulio – galbūt džiaugsmo? Juk dabar mokykloje turės draugę! Ir dar tokią, kuri neišduos paslapčių! Tik ką dabar su ja daryti? Juk neis stebėti puotos, kaip kad buvo įpratusi namuose. O gal ir čia tokių būna, tik dar nespėjo sudalyvauti?
– Iš kur tu? – galiausiai sugalvojo paklausti Florencija. Kadangi dar nebuvo gerai susipažinusi su aplinka bei mokiniais, tikėjosi išgirsti kilmingos šeimos istoriją, gal dar kokį pasakojimą apie namus. Juk, kai ramiai sau gyveni lyg ne šio amžiaus dvare atidžiai prižiūrima tėvų, nė nesusimąstai, kas slypi už durų. Tiesa, dvylikametei jau teko čia matyti visiškai neišauklėtų vaikų, bet gal ši mergaitė kitokia?
-
Panašu, kad mergaičiukė, sėdėjusi šalia Europos, nebuvo pratusi spausti rankos, o gal bijojo, kad ant pirmakursės delno buvo daug bakterijų (gal ir buvo, nežinia, kaip dažnai viskas aplink čia valoma. Šis kabinetas buvo itin puikus švaros Hogvartse pavyzdys)? Nejaugi damutei reikėjo nusilenkti, o tik tada prisistatyti?- suirzusi pamintijo. Deja, baltaplaukė tokio etiketo mokyta nebuvo, o ir kilmingųjų nepažinojo, tad lankstėsi tik tada, kai reikėdavo paimti ką nors nuo grindų ar paglostyti katinėlį, žingsniuojantį šalia. Laimei, nieko panašaus ir nereikėjo – vėsus klastuolės delnas buvo švelniai spūstelėtas.
-Koks nuostabus tavo vardas, Florencija Heile!- sekundėlę vienuolikmetė pasijautė taip, tarsi kalbėtų su dar visai mažučiu vaiku, kuriam bandytų įsiteikti. Nors gal taip ir buvo? Na, bandymo įsiteikti dalis, juk ši mergaitė rusvais plaukais turėjo mažiausiai vienuolika metų, tad ne toks jau ir mažas vaikas (ar bent Europėlė savęs tokiu nelaikė)!
-Aš iš Klastūnyno,- užtikrintai linktelėjo baltapūkė. Tiesa, pirmakursė net neabejojo, kad Florencija visai ne tai turėjo omeny. Paprasčiausiai Europa nė pati nežinojo, iš kur ji. Nė nenumanė, ar turėtų sakyti, jog ji iš Airijos, kurioje gyveno tiek, kiek save tik prisimena, o gal Amerikos, iš kurios ją it kokią šiukšlę išvarė tėvai, o gal Vokietijos, kur, tikriausiai, ir slypėjo jos šaknys? Pasakoti savo tragiškos istorijos mergužėlė taip pat neitin troško. Gyvenimas vaikų namuose visai nesmagus ir toli gražu nežavintis dalykas, o kas, jei Florencė pasišlykštėtų tokia praeitimi, ir visai nebenorėtų draugauti? Iš toli matosi, kad ji be jokių problemų galėtų susisiekti su tėveliais ir išspręsti visas Europos bėdas. Tokias pažintis, vienuolikmetė buvo tvirtai įsitikinusi, reikia saugoti.
-O iš kur tu?- paklausė ir nušoko nuo girgždančio stalo sukeldama šiokį tokį dulkių debesį.- Žinai, beveik įsivaizduoju, kad čia galėtų būti mūsų vieta,- nusišypsojo gyvatėlė,- kur tik mes dvi galėtume ateiti. Jei tik viską sutvarkytume, juk nebūtų sunku. Pora lazdelės mostų ir viskas! Ten,- mostelėjo į sieną priešais duris,- galėtų stovėti nedidelė sofutė ir stalas, prie kurio mudvi plepėtume ir gertume arbatą! Argi nebūtų smagu?- baltapūkė mintyse piešė kambario vaizdą,- Ar norėtum?
-
Elijah ieškojo purvinos apleistos vietos, kur galėtu nors truputį pabūti vienas su savo mintimis, kurios daugiausiai sukėsi aplink Luną, tačiau jas reikėjo pasilaikyti.
Jis klaidžiojo koridoriais, kai jam už akių užkliūvo paveikslas apie kurį yra girdėjęs iš seniau. Kad jo paprašai ir atveri tau kelią į šviesų, dulkėta koridorių, tad jaunasis vampyras tą ir padarė.
- Kas čia per landynė? - Tyliai sumurmėjo Chris' as bandydamas prasmukti niekur neišsitepęs, tačiau tuebūt neįmanoma. Bet ramybę rasti čia galima, žmogui, kuriam mažai kas rūpi.
O kodėl čia tiek paveikslų ir sakyčiau labai gražių, bet man ši vieta patinka, tokia niūri.. panaši į mano gyvenimą..
Elijah bevaikštant užgirdo kažką ateinant... Ateik ieškot ramybės, tai nesamonė gausis, - pamįslijo vaikis ir nuėjo pažiūrėti, kas atsigrūdo.
-
Mergina pamažu ėjo koridoriumi. Rankose leikė storą knygą kietu viršeliu, prirašytą kažko labai daug, mažom raidelėm. Anika tiek įsijautė į tai ką skaito, kad net nematė kur eina, ar kur nuklydo. Pervertusi puslapį sustojo paskaityti dar atidžiau, mat eidama retkarčiais dar pamesdavo skaitomą eilutę. Nenuleisdama akių nuo knygos ji pagraibom susirado suoliuką ir atsisėdo. Tada vieną puslapį keitė kitas ir dar kitas, kol galiausiai ji išgirdo žingsnius šalymais. Iš netikėtumo net pašoko, instinktyviai atkišdama lazdelę ton pusėn. Pamačiusi kas ten, šiek tiek nurimo, bet lazdelės nenuleido.
- Ir vėl tu? Kodėl amžinai turiu sutikti būtent tave? - niršo mergina keldama knygą nuo žemės, mat jai pašokus ši nukrito. - Gražiausiai, dabar dar ir puslapį pamečiau.
Ji vėl atsisėdo ir visiškai nekreipdama dėmesio į nepageidaujamąjį, ėmė kuisti knygoje puslapius.
-
Elijah kaip tyčia nesiseka, jei jis tik nori paiilsėti, atsipūsti, kažkas ateina, o šįkart dar ir nebet kas, o mergina, kurią mažiausiai norėjo matyti ar girdėti.
- Aš norėčiau to pačio paklausti, kaži ar noriu matyti tave po tų tavo iškeltų scenų, nors žinai, ačiū tau, leidai suprasti, kad man patinka Luna, - prisiminęs ją jis šyptelėjo, tačiau neilgam, nes Anika kaip mat niekur nedingo.
Dieve padėk man... Pagalvojo berniūkštis kai staiga išgirdo kažką ateinant, tačiau tie žingsniai jo nenuliūdino, o kaip tik pakėlė nuotaiką.
- Luna, - tyliai suburbėjo Elijah laukdamas kol pro šį praveikslą ir į šį koridorių pateks jo mergina.
- O tu čia ko knisiesi? - Klaustelėjo Dawson' as ir pažvelgė į knygą, o paskui į duris, pro kurias turėjo įžengti vilkiukštė, bet kurią akimirką..
-
Patinka Luna... Vaikino žodžiai nuskambėjo jos galvoje tarsi pasikartojantis aidas. Esi tikras šunsnukis... Pagalvojo mergina, prisiminusi paskutinį jų susitikimą.
Išgirdusi kažką ateinant ir vampyrui sumurmėjus Lunos vardą, Anikai išvis užvirė kraujas. Pabučiavo, nes norėjo sukelti pavydą? Puiku. Lai turisi... Sulyg ta mintim ir pamačiusi kažką šmėkštelint ji pašoko nuo suoliuko, priėjo prie Elijah'so ir rankas sukiškusi jam į plaukus, įsisiurbė jam į lūpas. Užlaikius bučinį dar akimirką, kad Luna tikrai juodu pamatytų ji atšlijo, paleido jo plaukus ir sarkastiškai nusišypsojo.
- Iki pasimatymo brangusis, - pasakė saldžiu, lyg lapė, balseliu.
Tuomet apsisuko, pasiėmė savo storulę knygą ir išbėgo iš koridoriaus, kol niekas dar nespėjo susivokti, kas čia katik nutiko.
-
Žengdama trečio aukšto koridoriumi Luna stebėjo šalia liuoksintį katiną. Šis visiškai nekreipdamas dėmesio į pro šalį einančius mokinius aukštai iš kėlęs galvą skuodė koridoriumi. Nusijuokusi mėlynakė perbraukė ranka per juodus, ilgus plaukus krentančius ant pečių. Margakailiui išgirdus jį dominančius garsus šis pasileido bėgte garso link ir po kelių akimirkų dingo. Papurčiusi galvą juodaplaukė staigiai sustojo išgirdusi pažįstamus balsus ir ramiai plakančias širdis. Kryptelėjusi galvą Luna atsisuko į šone kabantį paveikslą ir vos po kelių akimirkų žengė pro šio atvertą angą. Vos tik šešiolikmetė įžengė į belangį, tačiau šviesų koridorių, balsai nutilo. Žinoma, tikrai ne dėl to, jog abu jaunuoliai būtų likę nustebę ir sužiurę į ką tik pasirodžiusią mėlynakę. Priešingai, kilstelėjusi galvą Luna išvydo Aniką panardinusią Elijah'aus plaukuose abi rankas ir įsisiurbus į šio lūpas. Keistas skausmas pervėrė juodaplaukės širdį. Linksmai spindėjusios akys netrukus apsiniaukė užleisdamos vietą liūdesiui, žinoma, šis irgi netrukus dingo. Nė neketindama parodyti skausmo Luna paslėpė šiuos jausmus giliai savyje palikdama tik šaltą, žiaurų pyktį. Šaltu žvilgsniu perliejusi abu jaunuolius mergina stebėjo, kaip ką tik bučiavusi Elijah'ų, Anika apsisuka ir meiliai su šiuo atsisveikinusi palieka juos vienus.
-Negaliu patikėti, jog buvau tokia kvaila ir nusprendžiau tavimi pasitikėti...Tikiuosi, jog su Anika tau labiau patiks leisti laiką,-šviesiame koridoriuje nuskambėjo piktas ir šaltas merginos balsas.
-
Elijah stovėjo ir laukė, kol duris pravers Luna, tačiau viskas pasisuko labai netikėta kryptimi, Dawson' as pajautė, kaip į jo plaukus įneria Anikos rankos, o lupos paliečia jo, jam buvo žiauriai nemalonu, tačiau nieko nespėjo padaryti, Vilkė jau įžengė į vidų.
- Ką tu darai? - Garsiai sušaukė ant Anikos, kai ši ištarusi paskutinius žodžius paliko jaunuolius dviese.
- Klausyk, čia ne tai apie ką tu pagalvojai, aš čia ne prie ko.. Č - ččiaa j - ji.. - mykčiodamas atsakė Chris' as viduje visiškai sugiūždintas.
- Klausyk, tu man labai patinki ir aš čia kaip tik atėjau pabūti vienas, o ji lyg iš giedro dangaus čia nukrito, prašau Luna! - Priėjo arčiau Lunos ir ja tvirtai sugirebė už pečiųir garsiai sušaukė jaunasis vampyras.
- Tikrai, negalėčiau taip su tavimi, aš.. a - aššš.. - neužbaigė sakinio vaikis, nes matė, kad nieko gero čia nebus, tačiau jis žinojo tik viena, kad jis čia ne prie ko ir jis tikrai įsimylėjęs ar bent jau susižavėjas Luna.
-
Klausydamasi vaikino žodžių Luna žvelgė į šio žaliai melsvas akis. Troško dingti iš čia ir palikti stovėti vaikiną vieną, tačiau kojos, regis, atsisakė paklusti. Pykdama tiek ant savęs, tiek ant Elijah'aus ir turbūt ant viso pasaulio, žinoma, nė pati nežinojo kuo nusikalto visi likusieji, tačiau į tai nekreipė dėmesio, Luna sukando dantis.
-Dabar imsi ir viską neigsi?-pastebėjusi, kaip grifas žengia kelis žingsnius arčiau mėlynakės, ši padarė tą patį žengdama atgal, tačiau netrukus pajuto ant savo pečių tvirtas Elijah'aus rankas. Šios stipriai suspaudė gležnus merginos pečius.
-Neliesk manęs!-vis dar pykdama ir nė neketindama patikėti vaikino žodžiais juodaplaukė nubloškė šį į kitą koridoriaus galą. Mintyse padėkojusi vilkolakio galioms ir viduje tūnančiam žvėriui mėlynakė šaltai nužvelgė vaikiną.
-Negalėtum? Pamiršai, jog visai neseniai lygiai taip pat ją bučiavai?-nusisukusi nuo Elijah'aus mergina apsisuko ir sustojo atsukdama šiam nugarą. Troško kuo greičiau iš čia dingti.
-
Elijah jautėsi sugniuždytas ir pasimetęs, nes tik jis žinojo, kad jis nekaltas, tačiau įrodyti bus tai labai sunku.
- Neigsiu! - Garsiai sušuko Dawson' as, - jei aš nekaltas, kaip galiu teigti, kad ją būčiavau, NE! - Atsakė Elijah tvirtai užtikrintas.
- Neliest? - Vos ištarė Chris' as ir pajautė, kaip nusgrido į kitą koridoriaus galą, aišku, suaimanavo truputį nuo skausmo, tačiau stengėsi laikytis. Atsistojęs ir grįžęs prie merginos jis pažvelgė į ją kupinas pykčio.
- Kai ją būčiavau nebuvome kartu, buvome tik draugai, o ir tai būčiavau, NES NORĖJAU, KAD PAVYDĖTUM.. Dabar tikrai taip nedaryčiau, čia jos darbas, aš netyčia pasakiau, kad tu man labai patinki ir prasitariau, kad ateini, ji specialiai tai padarė, kad sukiršintu.. - išsiliejo jaunasis vampyras.
- Po ŠINS, AŠ ĮSIMYLĖJAU TAVE! - Užrėkė Elijah ir greit prispaudė merginą prie sienos, - suprask po galais!!!
-
Kiekvieną kartą koridorių perskrodus piktam vaikino balsui juodaplaukė krūptelėdavo. Nuo sienų atsimušantis aidas pagarsindavo balsą paversdamas dar garsesniu šūkavimu. Jautri vilkolakės klausa kiekvieną kartą priversdavo mėlynakę krūptelėti. Elijah'ui atsistojus ir sugrįžus prie merginos, ši žvilgtelėjo į pykčio kupinas žaliai melsvas akis. Vaikino žodžiai aidėjo Lunos galvoje priversdami išnykti pyktį, tačiau ne liūdesį. Kilstelėjusi galvą juodaplaukė įsmeigė safyrines akis į grifą. Šio ramiai plakanti širdis neleido abejoti ištartais žodžiais. Pravėrusi lūpas mėlynakė ruošėsi atsakyti, kai staiga stovėjusi viduryje koridoriaus atsidūrė prie sienos. Šalta siena pasiuntė merginos kūnu šaltį. Nekreipdama į tai dėmesio Luna stebėjo priešais stovintį grifą. Šio balsas vis dar aidėjo tuščiame koridoriuje.
-Liaukis šūkavęs,-ramus ir liūdnas balsas nubangavo per koridorių. Žinojo, jog vaikinas nemeluoja, tad liko stovėti ramiai prispausta prie sienos.
-
Elijah nustebo, kad mergina nieko neatsako, jam buvo keista. Ji te stovėjo sau ramiai ir klausė šukaujančio jaunuolio.
- Liautis? Žinojai, kad pirmas svarbus dalykas santykiuose yra pasitikėjimas, jei to nebus, mes negalėsime būti kartu, kad ir kaip gaila, - atšovė vaikinas tvirtai laikydamas merginą už pečių.
- Tu supranti, kad MYLIU tave.. - Dabar užtikrintai ištarė vaikinas ir tai kalbėjo ne jis, o jo širdis. - Noriu atsakymo ir aš..
- Netgi neturiu už ką tavęs atsiprašyti.. Tegu ta kvailė atsiprašo, jos kaltė, nekenčiu jos... - "Šaudė" Elijah iš visos širdies, jokių apsimetinėjimų, jokių nesamonių, tik tai viena tiesa.
- Tikrai, paskutinį kartą sakau, jos neliečiau, juk matei, kad net neužsimerkęs buvau, netgi rankas laikiau prie savęs. Nes mano širdyje tik tu. - Tai ištaręs jis norėjo pabučiuoti merginą, tačiau susilaikė.
-
-Elijah'au, esu tikra, kad pamatęs mane su kitu vaikinu, pasielgtum daug baisiau ir abejoju, jog tuo metu manimi pasitikėtum,-atkirto mėlynakė stebėdama žaliai melsvas vaikino akis. Išgirdusi sekančius grifo žodžius Luna jautė, kaip Elijah'aus širdis suplaka greičiau, tačiau abejojo, jog gali atsakyti tuo pačiu. Žinoma, šiam vaikinui jautė kur kas daugiau nei simpatiją, tačiau nė pati nesuprato, kodėl negali ištarti tų žodžių. Šie tarsi užburti sustodavo gerklėje nė neketindami pasprukti.
-Elijah'au, viskas gerai...Nurimk, tikiu tavimi,-šyptelėjo juodaplaukė ir atsirėmė į sieną. Nuo šios sklindantis šaltis persismelkė visu merginos kūnu. Nors vilkolakės kūno temperatūra neleido sušalti, tačiau būtent dėl šios priežasties Luna dažnai jausdavo kur kas didesnį šaltą, nei šis būdavo ištiesų. Kryptelėjusi galvą varnė įsmeigė žvilgsnį į žaliai melsvas grifo akis.
-
- Tu teisi, tačiau ji mane bučiavo, aš neatsakiau. - Liūdnu balso tonu atkirto rudaplaukis.
- Matai, tu negali į tai atsakyti, reiškia, neverta būti kartu, tiesiog reikia išsiskirti, nes man skauda čia viduje, man sunku žinoti, kad tu manęs nemyli, o išvis ar ką nors man jauti, be to visą laiką priminsi man dėl šio įvykio. - Sugniušdytas vaikis nugara nuslido ant žemės. Ir rankomis prisidengė veidą.
- Tiki manimi? Pati kartais tuo neabejoju ir ar man neprikiši to per visą laiką kai leisime kartu? - Klausinėjo Dawson' as nerasdamas ramybės. - Tu vedi mane iš proto, kai šalia noriu išbučiuoti visą kūną, kai esu toliau vėl gi svajoju apie tave.. Veiki mane.. - nuliūdęs atsakė Chris' as žinodamas, kad išsiskirymos jis tikrai neištvertu.
-
-Elijah'au, pamiršk tai,-šyptelėjo mėlynakė manydama, jog viskas tuo pasibaigus, tačiau netrukus koridoriuje nuskambėjo sekantys grifo žodžiai. Šie tarsi aštrūs peiliai įsmigo merginai į širdį.
-Liaukis taip kalbėti!-šįkart šviesiame, belangiame koridoriuje nuskambėjo piktas merginos balsas.-Žinoma, kad jaučiu ir pats puikiai tai žinai.-Stebėdama, kaip vaikinas atsirėmęs į sieną nuslysta šia ir atsisėda ant žemės, Luna kryptelėjo galvą į šoną.
-Neabejoju, nes žinau, kad sakai tiesą, tačiau neketinu daugiau bandyti tavęs įkalbėti. Jei taip greitai pamiršai laiką, praleistą Užburtajame dvare, ir žodžius, kuriuos tada pasakiau, tuomet nemanau, jog verta dar aiškintis visa tai,-nieko nelaukdama Luna apsisuko ir patraukė atgal prie paveikslo.
-
- Aš dabar noriu ją užmušti arba išsiurbti jos visą kraują.. - sėdėdamas ant žemės kalbėjo vaikinas. Kai išgirdo Luną gana garsiai šaukiant.
- Pat nežinau ką aš žinau, žinau tik tai, kad tu man labai patinki. - Atsakė Chris' as kuo stipriau spausdamas kumščius.
- Tu manimi tiki? - Spindinčiomis akimis pažvelgė į Luną ir atsistojo ant kojų. - Ne, aš nepamiršau ir žodžiu nepamiršau, tačiau kaip tu turėjai jaustis, kai pamatei mane su ta.. Aš neįsivaizduoju.. - Atšovė Dawson' as ir sugrėbė merginą už rankos nenorėjo, kad ji šitaip išeitu. Sugriebęs už rankos tvirtai merginą truktelėjo į savo glėbį ir tvirtai apkabino.. - Aš tikiuosi daugiau tu to neišvysi, - tyliai pašnibždėjo į ausį ir laikė merginą tvirtai prispaudęs prie savęs, nežinojo, kad šis gali kažkada jausti kažką panašaus, ką jautė su šia vilke.
-
Išgirdusi Elijah'aus žodžius Luna papurtė galvą. Nors ir pati pyko ant Anikos, tačiau netroško šios mirties. Žinoma, būtų mielai papurčiusi šviesiaplaukę, tačiau apie tai dabar negalvojo. Visas dėmesys buvo sutelktas į vaikiną, sėdintį ant žemės.
-Tuomet liaukis taip kalbėjęs ir pamiršk visa tai,-kilstelėjo lūpų kampučius mėlynakė.-Žinoma, kad tikiu, neketinu tavęs taip lengvai palikti neiškankinusi,-nusijuokė juodaplaukė ir pajuto, kaip priėjęs grifas sugriebia už rankos ir trukteli į savo glėbį. Ne nespėjus sureaguoti Luna stovėjo prisiglaudusi pie Elijah'aus. Šyptelėjusi juodaplaukė kilstelėjo galvą įsmeigdama safyrines akis į vaikiną.
-Nebegalvok apie tai,-tyliai sušnibždėjo ir apkabino grifą.-Pasistenk, jog man netektų daugiau to išvysti, abejoju, jog kitą kartą taip lengvai išsisuksi,-šyptelėjo ir pakštelėjo vaikinui į skruostą.
-
Išvydęs Luną purtant galvą jis tik klausiamai pažvelgė, negi jai visiškai nerūpiu? Greit atleido.. Patikėjo.. Kaip žinoti, kad tai tikra?
- Gerai, aš liaujuosi, - šyptelėjo Chris' as ir pažvelgė į Luną. Išgirdęs sekančius žodžius nusiramino ir atsiduso. - Šaunu tai girdėti.. ir labai malonu. Ačiū, - kilstelėjo lupų kampučius ir tvirtai laikė mergina savo glėbyje.
- Nebegalvosiu, - linktelėjo galva Elijah, - nop, daugiau to neišvysi, nes man vienintelis žmogus, kuris rūpi esi tu ir galima teigti, jog kitų panelių dėmesys manęs nedomina, išskyrus vienos, - kilstelėjo antakį Grifas ir pažvelgė į merginą, o pajautęs pakštelėjimą į skruostą, dėkingai pažvelgė ir atsakė tuo pačiu.
- Nemanai, kad laikas eiti? - Klausiamai pažvelgė į Luną, - nors taip, visiškai nenoriu su tavimi skirtis nei akimirkai, nes matai kas nutinka, tačiau gal eikime. - Paleidęs vilkiūštę sunėrė vienos rankos pirštus ir pasukė link paveikslo.
-
Išgirdusi vaikino padėką mergina linktelėjo ir kilstelėjo savo lūpų kampučius. Nors matė, kad Elijah'us vis dar abejoja, dėl taip lengvai atleisto poelgio, tačiau Luna nekreipė į tai dėmesio. Nebenorėjau daugiau pyktis su grifu, tad žinodama tiesą nė neketino tęsti ginčo. Sekantys rudaplaukio žodžiai privertė merginą plačiai nusišypsoti.
-Koks tu meilikautojas,-linksmai papurtė galvą Luna ir žvilgtelėjo į žaliai melsvas grifo akis,-tu taip pat esi vienintelis vaikinas, kuris prikausto visą mano dėmesį,-šyptelėjo mėlynakė.
-Mielai,-linktelėjo ir nė nesipriešindama nusekė paskui Elijah'ų link paveikslo. Troško, kuo greičiau dingti iš čia. Nė neatsisukdama juodaplaukė kartu su vaikinu paliko belangį, tačiau keistai šviesų koridorių sau už nugarų.
-
Milla labai anksti atsikėlė dėl to nusprendė pasivaikščioti. Mergaitė vaikščiojo trečio aukšto koridoriais ir staiga pamatė sena paveikslą. Jis nebuvo labai išskirtinis ten buvo senas vyras su skrybėlę, o ant skrybėles sėdėjo voras. Senius snūdo, Camilla nusižiovavo ir dėl juoko prabilo:
- Ei senį įleisk į savo niūrų gyvenimą.
Klastuolė nusijuokė, bet staiga atsidarė įėjimas. Cornet labai nustebo. Tamsiaplaukė atsidūrė koridoriuje jis buvo nešvarus ir šviesus nors langų nebuvo. Tolumoje puikavosi durys atidarius paprastais kerais ji užėjo vidun. Tai buvo klasė, kaip ir koridorius be langų. Ant stalų stovėjo narveliai Millai tai pasirodė keista priėjusi prie vieno stalo ji pamatė išraižyta užrašą, bet nesimatė kas būtent ten parašyta. Staiga mergaitė išgirdo žingsnius.
-
Miškas. Perkūnija. Nepaprastai arti spingsinčios keistai žalios vilkolakio akys. Fone girdėjosi jo kauksmas. O gal tai buvo kitas vilkolakis? Staiga netoliese trenkė žaibas ir uždegė medį.
Emma pabudo gerokai išgąsdinta košmaro. Pažvelgusi pro langą ji suprato, kad dabar dar tik ankstyvas rytas. Kad ir kaip stengsiuosi, manau neužmigsiu. Mergaitė tykiai išslinko iš lovos, nepažadindama savo katino. Apsirengusi ir pasiėmusi burtų lazdelę ji išslinko iš Varno Nago bokšto.
Tyliai slampinėdama trečiojo aukšto koridoriais pirmakursė aptiko seno mielo apsnūdusio burtininko portretą. Varnanagė kelias minutes užsigalvojusi stovėjo prieš jį ir kai kas jai šovė į galvą.
-Labas rytas, ar galėčiau žvilgtelėti už jūsų nugaros?- prabilo Emma.
Portretas pajudėjo kaip durys ir atvėrė kelią į koridorių. Mergaitė nedelsdama užėjo vidun.
Varnanagė numanė, kad jis kažką slepia, bet tikrai nesitikėjo, kad apleistą koridorių saugos būtent šis portretas.
Vieta pasirodė neįtikėtinai šviesi, bet nebuvo matyti jokių langų. Staiga pirmakursė dulkėse pamatė dar vieno žmogaus pėdsakus ir stipriau sugniaužė lazdelę. Kažkas tikrai neseniai čia lankėsi. O gal dar tebėra?Apsižvalgiusi Emma nepamatė link išėjimo einančių pėdsakų. Vadinasi, jis ar ji tikrai čia.
Savyje mergaitė jautė jaudulį, tačiau kartu ir baimę. Žengdama koridoriumi ji pastebėjo duris, kurios buvo privertos. Netverdama smalsumu ji greitai atvėrė duris ir ištiesė lazdelę, ruošdamasi visiems netikėtumams. Tačiau už jų buvo "tik" klastuolė Camille. Emma sutrikusi paklausė:
-Labas, k...ką čia veiki?- ir žengė į kambarį.
Greitai akimis permetusi klasę mergaitė atsisuko į draugę:
-Ar ir tavęs neima miegas?
-
Mergina, net pašoko, kad tai buvo Emma ir pasisveikino:
- Labas, na aš labai anksti atsikėliau, pagalvojau pasivaikščioti...
Atsakimas nuskambėjo labai keistai. Klastuolė buvo su palaidine ir su megztuku atrodė lyg ir ja visa naktį kamavo košmarai, o gal tai ir tiesa, nes ji visiškai neprisimena ką sapnavo. Pabudusi ji tikrai buvo kažkuo susinervinus ar sutrikus. Po to ji prabilo:
- Žinai aš net neprisimenu ką sapnavau tik... prisimenu tik... tik...- klastuolė užsimerkė, o po to tarė,- Miškas, o po to perkūnija, žalios akys ir degantis medis...
Per Camillos kūne perbėgo šiurpuliukai. Tas sapnas tikrai kažką reiškia. Basos kojos stovėjo ant šaltų grindų, juodi plaukai atrodė labai susivėlę, o Milla stovėjo nejudėdama ir žiūrėjo į draugę.
-
Emma nustebusi pažvelgė į Camille:
-Sapnavau lygiai tą patį kaip ir tu. -ji prisimerkė, bandydama atkurti sapną.-Prisimenu... Tos akys... Tikriausiai vilkolakio.
Varnanagei kūnas nuėjo pagaugais. Tai tik sapnas. Nusiramink.
-Kad ir ką reikštų visas sapnas, tos akys, atrodo, pranašauja nelaimę,- mergaitė atsisėdo priekiniame suole bei pasirėmė galvą ranka ir sarkastiškai nusišypsojo.- Jos nebuvo labai draugiškos.
Staiga Emma susidomėjo kitame suolo gale stovinčiu narveliu. Pradėjo slinktis arčiau jo. Bet kojos užkliudė kažką minkštą. Tas kažkas išleido kniauksmą-kauksmą ir pilku žaibu išlėkė iš po suolo.
-Vandi!
Mergaitė iškart pradėjo gaudyti savo katiną. Ir netrukus pagavo, mat jis buvo jau nebe pirmos jaunystės. Varnanagė priėjo prie draugės, parodė gyvūną ir tarė:
-Vandi - tai Camille, Camille - tai Vandis, mano katinas.
- Ir kaip gi tu atsiradai čia, drauguži?- Emma kreipėsi į augintinį ir nusijuokė.
Bet ji akimirksniu surimtėjo ir atsuko į klastuolę katino veidą:
-Vandžio akys lygiai tokios pačios kaip ir iš sapno.
Neįprastai žalios katino akys žibėjo prieblandoje.
-
Mergaitė labai nustebo, kad Emma turi tokia miela katę. Camillos veide pasirodė plati šypsena. Klastuolė tarė:
- Pas tave labai miela katė.
Pirmakursė žvelgė tiesiai į mažos katės akys. Jos tikrai primynė sapne esančias akys. Staiga pasigirdo pažįstamas katės balsas. Pala Liusi nejaugi ji seka mane mergaitė nusijuokė. Už durų išlindo juos juoda katė Liusi:
- Ateik... Labas tu ką seki mane?- Milla šypsojosi savo katei,- Emma, čia mano katė.
Merginos veide vėl pasirodė plati šypsena. Dabar pirmakursės laikė savo kates ir žiūrėjo viens į kitą. Po to klastuolė tarė:
- Čia Liusi, jei vieneri metai.
Vienuolikmetė, net negalvojo, kad pasirodys abi mergaitės katės, nors juoda Camillos katė visad kur nors įlysdavo, bet nesitikėjo, kad ji seks ją.
-
-Vandis jau pagyvenęs katinas, bet nežinau kiek jam metų.-Emma išleido savo augintinį iš rankų.- Pardavėja sakė, kad jis turi kažkokių magiškų savybių. Nenumanau, kokių. Tik per pilnatį Vandis niekada nepasirodo...- mergaitė suraukė antakius, žiūrėdama į Vandį, kuris užšoko ant pirmo suolo ir ėmė nagais draskyti narvelio dureles.
- O tavo Liusi yra žiobariška katė?- paklausė per petį varnanagė. Ji jau ėjo narvelio link.
Emma nenusikratė nuojautos, kad kažkas su juo negerai. Staiga katino nagas užkliudė mechanizmą ir durelės atsidarė. Gyvūnas puolė draskyti viduje buvusį lapelį. Mergaitė nieko nelaukdama išplėšė popieriaus lapą iš Vandžio nagų ir išskleidė, mat jis buvo sulankstytas. Katinas supykęs šnypštė, o rudaplaukės rankos buvo kiek apdraskytos.
Žiūrėdama į lapuką Emma sustingo. Nejaugi? Popieriuje nupiešti vilkolakiai buvo kažką sugavę. Vienas iš jų kaukė, o kitas laikė kažką prispaudęs prie žemės. Aplinkui juodavo miškas.Ne, to negali būti! Drebėdama iš siaubo mergaitė numetė popiergalį.
-
Mergaitė laikė savo juoda katę ant rankų:
- Nežinau man nesakė,- Mergaitė atsakė į Emmos klausima.
Staiga Liusi pradėjo draskyti šeimininke lyg norėdama, kad ją paleistu. Camillos veide pasirodė keli dideli įbrėžimai.
Cornet pastebėjo, kad kažkas negerai su juos draugė, ji buvo apstulbusi, ant žemės gulėjo popieriukas. Katės pasidarė agresyvios. Klastuolė nuo žemės pakėlė popiergalį ir taip pat apstulbo. Numetusi ant žemės ir žiūrėdama į jį taip pat kaip varnanagė. Staiga Millos katė pribėgo prie lapelio ir atrodė lyg jį tuoj vems, mergina ja jau norėjo nuraminti, bet iš Liusi burnos pasirodė ugnis ir popieriukas pradėjo degti. Dvi mergaitės katės pradėjo keistai žiūrėti. Keturios keistai žalios akys kaip iš sapno žiūrėjo tiesiai į mergaites. Per pirmakursės kūną perbėgo šiurpuliukai ir ji pažvelgė į drauge lyg sakydama, kad čia kažkas ne taip.
-
Į Emmą žiūrėjo žalios katino akys. Staiga mergaitė pasijuto lyg vėl būtų atsidūrusi tam sapne.
Miškas. Perkūnija. Nepaprastai arti spingsinčios keistai žalios vilkolakio akys. Fone girdėjosi kito vilkolakio kauksmas. Staiga netoliese trenkė žaibas ir uždegė medį.
Varnanagė pabudo iš regėjimo sunkiai gaudydama kvapą. Kas čia darosi? Ką visa tai reiškia? Ji vis dar stovėjo, nors ir drebėjo kojos, o netoliese pūpsojo popieriaus liekanos.
Giliai alsuodama rudaplaukė kreipėsi į Camillę:
-Žinai... Aš... Ką tik... Mačiau...Tą patį... Košmarą...
Mergaitė giliai atsiduso ir pažvelgė į kates: šios draugiškai žaidė, lyg nieko nebūtų atsitikę. Emma tik dabar pastebėjo, jog į ją pažvelgė draugė ir susirūpinusi pasakė:
-Čia dedasi kažkas labai keisto. Kaip ir tai, kad Liusi pradėjo spjaudytis ugnimi kaip drakonas.- tai sakydama rudaplaukė šyptelėjo ir nusibraukė plaukus nuo veido.
-
Camilla stovėjo vietoje ir nustebusiai žiūrėjo į kates. Po to mergaitė pakartojo sapną:
- Miškas. Perkūnija. Nepaprastai arti spingsinčios keistai žalios vilkolakio akys. Fone girdėjosi kito vilkolakio kauksmas. Staiga netoliese trenkė žaibas ir uždegė medį. Skamba baisiai, jeigu mes matėm šitą sapną kartu tai negali būti paprasčiausiais sutapimas.
Ji vėl pažvelgė į kates. Viskas galvoje vėl pasikartojo. Tas pats per tą patį. Atrodė, kad galva tuoj sprogs nuo minčių. Viskas atrodė, kaip sunkus galvosūkis kuri neįmanoma išspręsti. Net jeigu tas sapnas yra jų ateitis, tai ji baisi. Nejaugi jos grįš ir įvyks kažkas baisaus tas kas paliks žyme visam mergaičių gyvenime. Jeigu jas kažkas privers grįžti į tą mišką tai turėtu būti didelė priežastis.
-
Emma klausėsi, kaip Milla atpasakoja sapną ir susimąsčiusi žiūrėjo į vis dar žaidžiančias kates. Šios pradėjo viena kitą gaudyti ir lakstyti po visą klasę.
Varnanagė įtemptai galvojo. Miškas... Kauksmas... Žaibai... Staiga jos galvoje atsirado viena neįtikėtina mintis.O ką, jei... Negi ištikrųjų? O jei taip iš tiesų yra? Mergaitė su iš susijaudinimo virpančiu balsu kreipėsi į Camille:
-Man rodos, visa tai galima paaiškinti. Juk prisimeni kauksmą Uždraustajame miške? Ir stalą su užrašu ,,Dink"? Ir žaibus? Krentančius medžius? O kur dar ąžuolo kamiene esantis tunelis?- rudaplaukė nedavė laiko klastuolei įsiterpti.- Manau, kad staugimas buvo vilkolakių. O užrašas, žaibai ir medžiai mus skatino kuo greičiau išeiti iš miško. Be to, jie neleido tiems padarams patekti pas mus.
-O tas nedraugiškas senas ažuolas su buveine pasirodo, mus išgelbėjo!- Emma negalėjo sustoti, ji spindinčiomis akimis ji dėstė savo mintis.- Sapnas baugiai primena, kas bus, jei mes nueisime į mišką. Augintiniai, be abejo, to nenori, todėl ir supyko, pamatę lapelį. Tik yra vienas bet, ne, trys bet: negaliu paaiškinti žalių akių. Kodėl jos? Taip pat kaip katės žinojo, kas tame lapelyje? Ir kodėl jos taip keistai pažiūrėjo į mus? Kodėl... Kodėl... Kodėl...
Varnanagė pagaliau nutilo, nes burna jau išdžiūvo.
-
Katės bėgiojo po visa kabinetą. Camilla klausė mergaitės minčių ir irgi tarė:
- Bet jeigu mes nematėm žalių akių tai gali būti ateitis, bet jeigu mus miškas tada išgelbėjo, tai kodėl jis rodo tai kas buvo, ar jis nepatenkintas tuo, kad mes jam neatsidėkojom?- Klastuolė kalbėjo apie mišką kaip apie gyva žmogų.- Nejaugi jis nori mums atkeršyti, o jeigu jis privers mus grįžti. Supranti aš jaučiu, kad kažką pamiršau tam miške norisi eiti ten, bet tuo pačiu nesinori grįžti ten niekada, o jeigu mes duosime jam tuo ko jis nori, bet gal jis nori, kad mes negrįžtumėme, jeigu mes grįžtumėme bus bėdų. Kodėl katės turi tokias pat akis kaip iš sapno man jau taip atrodo, kad jos pasivers į vilkolakius. Aš jau susimaišiau tuose sapnuose, o jeigu mes grįšime į tą mišką tai kas bus, mirsime?
Merginos galvoje sukosi visokiausiu minčių, bet negerų minčių buvo daugiau.
-
Girdėdama klastuolės mintis Emma pirštais susiėmė už smilkinių. Jos galvoje lakstė daug minčių, tačiau išklausius Camille kai kas pasidarė aišku. Mergaitė suraukė antakius ir prabilo:
-Nemanau. Man rodos, mes čia taip ir spėliosim iki kol Hogvartsą užbaigsim, nedrįsdamos dar kartą užeiti į Uždraustąjį mišką. Man be galo smalsu, kas ten slypi. Kol nenueisim, tol mums nebus ramu. Juk pati sakei, kad tave ten traukia.
Atsidususi varnanagė pagavo Vandį ir jį laikydama rankose pridūrė:
-Be to, negalvoju, kad katė, turinti magiškų savybių galėtų pavirsti į šunį, tiksliau į vilkolakį. Nežinau, ar tai įmanoma. Jei mūsų katės iš tikrųjų nežiobariškos, manau, jos padėtų mums.
Rudaplaukė atsisėdo ant suolo ir ėmė glostyti katiną.
-O tos žalios akys,- Emma susiraukė,- manau tai ateitis.
-
Camilla vėl išklausė draugės ir prabilo:
- Na, net jeigu mes čia šnekėjom nesąmones, bet manau, kad mes dar grįšime į tą mišką,- klastuolė nusijuokė.- Žinai aš norėčiau pamiegoti, gal mes išsipasakojom ir mes daugiau nebesapnuosim tą baisu košmarą.
Mergina pakvietė Liusi ir ji užšoko ant klastuolės rankų. Vėliau ji dar tarė:
- Šiandien dar transfigūracijos pamoka, o tu žinai, kad geriau joje būti išsimiegojus.
Pirmakursė nusišypsojo ir nuėjo prie įėjimo. Juoda katė greit užmigo ant Millos rankų, vėl atsisukusi į varnanagę mergina paragino ją:
- Eime tu juk čia nebusi iki pat pamokų pradžios,- patylėjus minutėlę Cornet tarė.- Mes jau pakankamai artimos draugės dėl to tu gali vadinti mane Milla.
Vienuolikmetė vėl nusišypsojo savo plačia šypsena ir žiūrėjo ar draugė nuseks ją...
-
Taip, mes grįšim į Uždraustąjį mišką.
-Gerai, Milla,eime,- pasakė Emma ir taip pat nusišypsojo.
Varnanagė vangiai pakilo nuo suolo. Rudaplaukė jau jautė nuovargį. Kai grįšiu į miegamąjį, tikrai kiek numigsiu. O tai dar užmigsiu per pamoką.O to tikrai negalima sau leisti. Prisiminus, kokia ji buvo išsigandusi ir sutrikusi prieš sutinkant klastuolę, mergaitė dar plačiau išsišiepė. Turint draugų ištiesų lengviau.
Jos abi pasuko link klasės durų ir nupėdino dulkėtu koridoriumi. Milla sako, kad nesapnuosim to košmaro. Kažkodėl nuojauta sako, kad jis dar sapnuosis, neduodamas mums ramybės. Mergaitės išlipo pro portretą ir nuėjo trečiojo aukšto koridoriumi, abi laikydama rankose po katę.
-
Mergina nusišypsojo Emmai ir išėjo iš koridorių. Paveikslas paslėpė praėjimą ir klastuolė pažvelgė į draugę ir nuėjo link klastuolių kambario. Camilla labai norėjo miegoti, net negalvojo apie tai, kad gali vėl susapnuoti košmarą. Pagrindinis tikslas buvo miegas. Na net jeigu aš sapnuosiu košmarą tai net į jį nekreipsiu dėmesį pagalvojo mergina ir nuėjo judančiais laiptais. Kelis kartus susipainiojus nuo nuovargio pirmakursė vos nenukrito. Jeigu Emma sapnuos košmarus tai reiškia, kad ir aš pagalvojo ji ir nužingsniavo toliau. Mergina siūbavo į visas puses, o Liusi ėjo prieki. Cornet praburbeno slaptažodį ir užėjus jos kojos patraukė link mergaičių kambario. Klastuolė griuvo į lovą tik ją pamačiusi ir greit užmigo.
-
- Laba diena,- sušnabždėjo pamačiusi snaudžiantį portretą. Burtininkas ir toliau snaudė.- Laba diena,- pasisveikino garsiau. Burtininkas šoktelėjo iš miego.- Ar galėtumėte praleisti?
Papurtęs galvą, lyg nelabai suprantantis kas čia vyksta, miegalius nusižiovavo, papurtė galvą, lyg atsakydamas „ne“, tačiau merginą praleido.
Sėdėjo ant pirmo suolo stalo, žinodama, kad šitų drabužių šiandien daugiau nebevilkės - prilipusios dulkės darė savo. Šitiek dar ir reiktų paieškoti.
Šitą klasę žinojo palyginus neseniai - nuo penkto kurso pabaigos, kai nusprendė paskaityti tą bibliotekoje buvusią knygą apie Hogvartsą, kurią turbūt ant stalo per atsitiktinumą paliko koks nors varnius. Dar vienas Hogvartso žemėlapis, tik praplėstas labiau, nei buvo aplankiusi.
Biblioteka - milžiniškas žinių šaltinis, tik reikia žinoti kaip ieškoti ir ko ieškai. Ir žinoma, kad ieškoti ko nors apie praeitį.
O Wrenai kilo daugybė klausimų apie ateitį, todėl sėdėjo dulkėtoje senoje klasėje ir laukė Gajos - gal kartu ką išmąstys. Kartais praeitis padeda atverti akis, tačiau Alder manė, kad šiuo atveju tas posakis nenaudingas. Visose rastose knygose raudonkepuriai geria žmonių, o ne kentaurų kraują.
-
Gaja nelabai suprato ko iš jos norėjo Wrena. Jau nuo mažens bendraamžė ne itin mėgo vaikišką Amnetos charakterį ir turbūt mieliau bendravo su vyresniąja švilpe - Roana. Gyvenimiška patirtis paliko baltaplaukės charakteryje savų požymių. Gaja negalėjo lygintis su santūria, valdinga ir kantria seserim. Gal kas pasakytų, kad kalti tėvai - išlepino vaiką ir tra lia lia, tačiau Kasandra toli gražu išlepusi nebuvo, tiesiog tokia ji ir buvo. Vaikiška, nekantri, super duper optimistiška. Tik dabar, būnant septintame kurse mėlynakė bent kiek subrendo, sužaidusi pirmąsias kvidičo rungtynes gyvenime. Jos parodė septintakursei, kad gyvenimas toli gražu ne rožėmis klotas ir turi dėl savo sėkmės stengtis pats. Vis dar mąstydama apie tai, kodėl Alder prireikė paauglės, priėjo prie snūduriuojančio seno paveikslo. - Sveiki. Ar galėčiau praeiti? - Nebūtų žinojusi, kad tai būtent čia, bet Wrena bent paaiškinti kelią teikėsi. Neatrodė, kad paveiksle esantis žmogysta pabudo, tačiau praėjimas atsirado. Eidama koridoriumi švilpinukė žvalgėsi. Čia buvo šalčiau nei kituose koridoriuose. Užėjusi į reikiamą kabinetą, norėjo pasisveikinti su bendraamže, tačiau...
- APČI, APČI, labas, APČI, Wrena. - Čiaudėdama pasisveikino.
-
- Dėl Helgos meilės...- išsigandus, nes išgirdo garsų čiaudulį tyloje, krūptelėjo.- Labas, Gaja.
Neįsivaizdavo kaip pradėti. Dabar čia būtų labai pravertęs Igorio patarimas - žiūrint į jį, atrodydavo, kad jis visuomet žino ką pasakyti, kaip pasakyti ir kokiais žodžiais. Ech, jei ne Igoris ir Kajus, raudonasis kambarys Lorijanų name vis dar būtų tuščias. Arba gyventų kas nors kitas, ko Alder nelabai galėjo įsivaizduoti po tiek metų jame.
- Gaja, nepastebėjai nieko keisto?- švilpė paklausė ir suabejojo ar pasikvietė reikiamą žmogų čia. Žinoma, čia juk gi Gaja, kita švilpė, jos draugė... Tačiau jei tik būtų įmanoma, turbūt būtų pasikvietusi Roaną. O gal reikėjo pasikviesti Kajų, jis visuomet žino daugiau už mane? Tuomet prisiminė tą vyriškį, kurį girdėjo žiemą tribūnose ir matė magizoologijos muziejuje. Apie jį dar nepapasakojo. Ir bijojo, kad jo veidas gali išsikreipti atmintyje, juk vis dėl to daug, labai daug laiko prabėgo.
Gal būt iš tiesų padarė klaidą. Pradėjo galvoti ką reikėtų pasakyti, jei sugalvotų apsimesti nieko nežinančia. Juk vis dėl to, ar taip ar taip, didelę dalį nuslėpti reikės. Ko jau ko, bet tų žmonių į pavojų nenorėjo įstumti. Būdavo sunku suprasti, bet juk jie stengiasi ją apsaugoti. Deja, jų būdas yra nieko nesakyti.
-
- Atleisk, kad išgąsdinti. - šyptelėjo, pagaliau nustojusi čiaudėti. Priėjusi arčiau bendraamžės, apsižvalgė. Čia buvo tikrai daug dulkių. Matėsi, kad jau seniai niekas čia nesitvarkė. Dar sykį žvilgtelėjusi į Wreną, išsitraukė lazdelę. - Scourgify. - Nupiešė S raidę ore, lazdelę nukreipus į kėdę ir tada atsisėdo ant švarios kėdės.
- Na, taip. Elzę užpuolė kiek girdėjau kentaurai. Psichai nebesaugo Azkabano, Švento Skutelio ligoninėje daugėja pacientų, berods tuoj rekordus muš. - Prisiminė pastaraisiais mėnesiais vykusius dalykus. Kažkur giliai širdyje tikėjosi, kad tai laikina ir tuoj praeis, tačiau puikiai suprato, kad tai gali išsivystyti ir į kovą, karą arba maištą. Nežinojo kas siaubingiau, mat istorijos itin nesimokė. Magijos istorijos pamokos toli gražu neprilygsta žiobariškos istorijos pamokoms.
-
Gaja nusivalė kėdę, Wrena to padaryti nesugalvojo, tačiau nebesvarbu, kai tamsios kelnės aplipusios pilkšvais pūkeliais.
Amneta kažką nutuokė, tik nematė tų raudonkepurių miške, kas keitė irgi nemažai. Bet negi taip ir pasakys „Žinai, mūsų magiškų gyvūnų priežiūros profesorė vilkolakė, mano globėjas taip pat, o kas yra Emilijana - neįsivaizduoju, bet ji irgi nėra žmogus. Beje, gali būti, jog Kajaus sesuo priklauso Grifų Gūžtai, o dar esu mačiusi tą vyriškį, klausiantį kur yra gėlių parduotuvė. Na žinoma, tu jo nežinai, bet jam kažko buvo prireikę Hogvartse ir Džeimsas Greywindas žino ko... Taip pat mačiau mirusį kentaurą ir raudonkepurius, kurių ten neturėjo būti, bet tai turbūt nebesvarbu...“
Žinoma, šitaip nepasakė. Būtų tikra savižudė, Mela ir Igoris prarastų darbą, o iš Emilijanos būtų norima sužinoti informacijos, kurios, ji tikrai nenori atskleisti.
Alder atsiduso.
- Kaip manai, iki ko tai prives?- galų gale paklausė. Skutelis perpildytas. O kas, jeigu jame dirba daugiau nežmonių? Igoris tikrai niekam nepakenks, tačiau kiti? O kur pradingo psichai, jeigu nebesaugo Azkabano?- Prenumeruoji Magijos Žinias?- paklausė, kadangi nebuvo įsitikinusi. Pati jų neskaitė, jei būdavo kas nors svarbesnio, ir taip visi žinodavo, o tuos siklius paaukojo dvisavaitiniam žurnalui „Herbologo žinios“, kurį prenumeruojant taikoma 50 procentų nuolaida „Užauginkim hipogrifą“. Ne pats geriausias, koks galėtų būti, bet vis geriau negu paskalos apie Magijos Ministro motociklo gedimus, kurių nebūna, bet žurnalistai sugalvoja puikią antraštę.
-
Kažkodėl numanė, kad Wrena kažką paklaus apie tai kas vyksta, tačiau taip pat numanė ir tai, kad rausvaplaukė žino kur kas daugiau nei ji pati. Nors pati Gaja yra girdėjusi, kad bendrakoledžis Keitas susitikinėja su vilkolake, bet Murrell neatrodė pavojinga. Nors ką ten žinosi, vilkolakiai juk nesivaldo pilnaties metu, tiesa? O jeigu Roaną užpuls kažkoks vilkolakis ir ji taps viena iš jų? Ne, to juk negali būti. Nesąmonės. Nereikia apie tai galvoti kivirčijosi su savim mintyse rudaplaukė.
- Iki ko tai prives? Bijau, kad kils karas. Tačiau labai tikiuosi, kad to nebus. Juk nukentės tiek žmonių. Antrasis Hogvartso mūšis juk pasiglemžė kažkiek gyvybių, jeigu neklystu. - Pasvarstė Kasandra. - Ne, deja. Neprenumeruoju. Nesinori skaityti apie tai kokios baisybės vyksta už pilies teritorijos ribų. Nors spėji reikėtų, nes ne už kalnų ir mūsų nebegins šioji didinga pilis. - Atsiduso. - O tu kaip suprantu prenumeruoji, tiesa?
-
- Ne, neprenumeruoju, bet turbūt jau reikėtų pradėti. Manau iš jo sužinotume nemažai naujienų, jeigu vis dėl to kažkas prasidėtų. Turbūt nelauksiu naujų metų. Bet tu teisi. Akys nemato ir širdies neskauda,- nusišypsojo.
Stebėjo vorą, lipantį profesoriaus stalu ir išvengiantį kelią sudužusių buteliukų liekanų. Jeigu ne tas uždraustasis miškas, žinotų mažiau. Žinoma, dėl savęs šiek tiek jaudinosi, bet labiau jaudinosi dėl Kajaus - juk jis dažnai lenda visur. Per daug nepykdavo, jis rasdavo nemažai naudingos informacijos, bet jeigu sužinotų ką nors per daug...
- Žinai, pagalvojau, mums vis dėl to didelio pavojaus nėra. Claudie juk dirba keksiukų krautuvėlėje, ne Magijos Ministerijoje užima aukštas pareigas, į ją nesikėsintų. Na dėl tavo mamos kebliau, bet jos pareigos nėra tokios labai aukštos. Jei kas vyktų, tai ne Hogvartse, į čia sunku patekti. Nežinau kaip tu, bet aš nežinau kažko per daug, nesu vampyrė ar vilkolakė ir nesu susipykusi su galingais burtininkais...- Nors turbūt buteliukas anti tiesos eliksyro praverstų...- Na ką gi mes čia šnekam,- nusijuokė ir papurtė galvą.- Mums, Hogvartso mokinėms, dabar pakanka gerai mokytis, nepraleisti apsigynimo nuo juodosios magijos ir kitų pamokų bei siekti norimos profesijos. Jokie gandai negali sugriauti mūsų tikslų, tiesa?- paklausė suabejodama pačia savimi.
Voriukas užlipo ant senos stiklo šukės, kuri susvyravo.
-
- Aha. Geriau gyvenasi nežinant kas vyksta pasaulyje. - Sukikeno.
Atkreipė savąjį dėmesį į tai, kur žiūri Wrena. Tai buvo mažas voriukas. Jis atrodė mielai. Įdomu, gal šis voras yra animagas? Mintys, žinoma, buvo keistos, juk vienintelis žinomas registruotas animagas yra Edgaras Jeffteris. Magijos ministro krikštatėvis, jei neklydo Amneta.
- Taip. Mes saugios kol esam čia, o ir mūsų giminaičiai ne itin įsitraukę į MM. Mamai abejoju ar kas gresia, bet dėdė. Dėdė Nojus teisėjas, nežinau kas jam galvon šovė ministerijoje dirbti, tačiau kiek suprantu, nesiskundžia jei ten vis dar dirba. - Atsiduso. - Tau pasisekė, tu neturi giminaičių susijusių su MM. Net nežinau, jei kiltų karas turbūt eičiau prie Ministerijos tvarką. Kažkodėl numanau, kad visi tie kentaurų sukilimai ir psichų betvarkė yra susijusi su Ministerija. Jie juk turėtų juos visus prižiūrėti. Tiesa? Arba aš tiesiog susipainiojusi ir nieko nebesuprantu.
-
Iš paslaptingos, filipiniestiškų bruožų merginos, gavęs sarašą, valandėlę Julian'as pasimetęs jį analizavo, o tada prisiminęs visus merginos žodžius ir tvirtai sutikdamas su pasiūlimu, vaikinas ruošėsi atlikti pirmąją savo užduotį, duotą saraše. Gilbert'as turėjo prikalbinti vieną mokinį prisijungti prie maišto prieš MM. Visų pirma, tam reikėjo susirasti kiek nuošalesnę vietą Hogvartse, į kurią nebūtų taip paprasta patekti, kuri būtų mažiau žinoma ir kurioje vaikinų pokalbio niekas negirdėtų. Kelias valandas praslampinėjęs po Hogvartsą, penkto kurso mokinys pagaliau rado tiesiog puikią vietą tam ir informavo apie tai Dubajų. Čia buvo ištiesų perdaug dulkių, tad klastuolis net nesiruošė niekur sėstis, o tik stovėjo visų pamiršto kabineto viduryje. Penkiolikametis aiškiai suprato, kad vaikinas, kurį šis pakvietė atokiam pokalbiui, visiškai nesupranta apie ką tas pokalbis bus, bet taip prieš tai jautėsi ir pats Julian'as. Ištiesų, tamsių plaukų savininkas nežinojo, kaip jam reikės išaiškinti viską, kadangi Gilbert buvo tikrai prastas aiškintojas. Šis taip pat nežinojo, kaip gaus įtikinti vaikiną prisijungti, bet žinojo, kad jam tikrai tai pavyks.
Ėjo sekundės, po jų ir minutės. Klastuolis jau spėjo susierzinti, kadangi jo kviestas svečias gan ilgokai nepasirodė. Šiam net kilo mintis, kad jis nepasirodys, bet vaikinas vistiek kantriai laukė...
-
Lukas buvo pakviestas susitikti kažkur dėl kažkokio labai svarbaus reikalo ir nors ten jis tikriausiai net nebūtų ėjęs, bet kadangi nebuvo ką veikti, o lauke lijo lietus ir buvo labai šlapia vaikinas sumanė nueiti ir išsiaiškinti kas ten vyksta. Tikiuos, kad nenorės jog aš išmokyčiau jį ar ją kažko, nes praeitą kartą nebuvo labai gerai, nors ir sakė, kad padėjau. Na pažiūrėsim kaip čia bus. Pamatęs vietą kur turėjo vykti susitikimas Lukas valandžiukę pastovėjo prie durų ir tik tada įėjo vidun. Pirmas dalykas kuris jį pasitiko tai buvo dulkės, voratinkliai, prieblanda, aplūžę stalai, bei kėdės ir visokie kitokie sulūžę daiktai, o kabineto viduryje stovėjo dar nespėjęs apdulkėti vaikinas, kaip atrodė šiek tiek susierzinęs, nes jam jo teko laukti mažiausiai pusvalandį.
-Aš žinau, kad tai yra kažkoks svarbus dalykas, kuris tau yra tikriausiai labai, labai svarbus, bet man dar po kol kas jis nėra nei įdomus, nei svarbus, bet aš noriu čia truputi apsitvarkyti, tad tau teks palaukti.
Išsitraukęs burtų lazdelę vaikinas keliais mostais išvalė dulkes, galutinai sulaužė daiktus ir tiesiog išmetė pro langą kuriame dabar buvo didelė skylė pro kurią skverbėsi šviesa. Baigęs tai ant grindų paklojo minkštą, pūkinį kilimą, ant jo atsirado nedidelis staliukas su sausainiais, arbatinuku, bei keliais puodeliais, o prie jo keli sėdmaišiai.
-Prašome sėstis, -parodęs į vieną iš sėdmaišių pasiūlė Lukas sėsdamasis ant kito. -Sausainių? Arbatos, o gal kavos ar kito gėrimo?
Įsipylęs sau vaisių arbatos ir pasiėmęs kelis sausainius vaikinas įsipatogino ir pasiruošė klausytis kokiu reikalu jis čia buvo pakviestas.
-
Julian'as kažką nepatenkintas sumurmėjo ir pavėlė savo plaukus baigdamas prarasti kantrybę belaukiant pakviesto "svečio". Girgždančioms durims pagaliau prasivėrus, klastuolis atsiduso ir pakėlė žvilgsnį į savo kviestą svečią.
- Vėluoji. Ir tikrai gan ilgą laiką. Galvojau, kad nepasirodysi. - Nepatenkintu balsu tarė penkto kurso burtininkas kiek piktoku žvilgsniu pažvelgdamas į Luką. Šiam pareiškus, kad šis nori apsitvarkyti, penkiolikmetis užvertė akis iš nepasitenkinimo, bet nieko nesakė ir leido jam elgtis kaip tik nori. Atsirado matai tvarkingasis. Tegul dar nueina ir mano kambarį sutvarkyti, jeigu taip negali pakęsti netvarkos. Pagalvojo tamsių plaukų savininkas neramiai kilnodamas dešinios kojos priekį ir taip sudarydamas kiek nemalonų garsą. Dubajui ant grindų paklojus minkšta kilimą ir dar tarsi atskraidinus vaišių, Gilbert'as nesusilaikė ir prunkštelėjo.
- Ne arbatėlės pagurkšnoti atėjau. Turiu daug svarbesnių reikalų už tai. - Sumurmėjo gan tyliu balso tonu klastuolis. Šis žinojo, kad vaikinas jį vistiek girdėjo.
- Tikiuosi girdėjai apie tokį dalyką kaip MM mūšį. Turiu tau pasiūlymą. - Savimi pasitikinčiai tarė vaikinas, rankoje pasukiojant suvyniotą užduočių sarašą ir atsiremiant į vieną iš stalų.
- Žinau, kad begalo myli gyvūnus, tad ir magiški gyvūnai tau turėtų būti svarbu. O tuo pačiu tau yra svarbu ir antgamtikų laisvės. Ianas tau siūlo prisijungti prie mūsų. - Niekur neskubėdamas tarė vaikinas sudrėkindamas savo lūpas.
- Saraše yra užduotys. Susirask jame esamus žmones, atlik jas ir taip pelnysi Iano pasitikėjimą. Už visą tai jis tau gausiai atsidēkos, o ką gali žinoti, gal net išpildys kokį nors tavo norą. - Tarė Julian'as, tikėdamasis, kad to užteks įkalbinti vyresniam vaikinui.
- Tai ką manai? Nori padėti mums, Dupajau? - Paklausė penkiolikmetis berniukas, kreivai nusišypsodamas ir rankose sukiodamas vaikino užduočių sarašą, kuris buvo susuktas, suvyniotas.
-
-Na tu gal ir turi svarbesnių reikalų, bet aš ne be kitą ko tikriausiai negali išeiti nepadaręs ar nesutvarkęs to tokio svarbaus reikalo.
Iš karto poto nepažįstamasis vėl pradėjo kalbėti, tad Lukui neliko nieko kito kaip tik klausytis jo.
-Apie MM mūšį esu girdėjęs nelabai daug, tik tiek, kad toks yra ir ten kovoja MM ir jiems prijaučiantys ir tada kiti kuriems galima taip pasakyti nepatinka Magijos ministerijos darbas ir ten dalykai kiti su jais susiję. Nežinau iš kur jūs arba tu traukėt tą informaciją, bet vienintelis gyvūnas kuriam prijaučiu tai yra žirgas, o iš magiškų gyvūnų man svarbūs yra tik vienaragiai, Pegasai ir dar dar Testraliai kitų galėtų ir nebūti nieko man tai nepakeistų. Antgamtininkų laisvės man yra svarbios tiek pat kiek kitų nuomonė apie mane, tai reiškia, kad tai yra lygu nuliui. Taip pat man iškilo klausimas. Kam man reikia pelnyti Iano pasitikėjimą jeigu jūs ir taip apie mane žinot tikrai nemažai ir kaip supratau jis pats siūlo man prisijungti prie jūsų tos šutvės? Va to gal aš ir nemėgstu labiausiai turi būti arba taip, arba ne. Jokių gal. Tu eitum kur nors dirbti jeigu tau pasakytų, kad gal tu gausi pinigų? Nemanau. O tuo labiau jis ne koks burtininkas, kad imtų ir išpildytų kokį nors norą. Jeigu greitu metu tai yra dabar gausiu daugiau informacijos apie visą šitą dalyką ir ką, ir kur man reikės atlikti GAL ir prisidėsiu prie jūsų.
Visas šitas dalykas Lukui atrodė kaip koks vaikų žaidimas kai nepasidaline teritorija maži vaikučiai žiemą ėmė kovoti vienas prieš kitą kol galų gale grumtynės tarp dviejų išaugo į tikrą gerą sniego mūšį, per kurį tikriausiai ne vienam buvo iš ledo pataikyta į galvą, o keli dėl to net atsigulė į ligoninę.
-
- Tau gal ir nerūpi antgamtikų laisvės, bet kai į patį tave ir į tavo dvynį brolį kesinasi magijos ministerija, tai nėra nei smagu, nei gerai. Tu nežinai ką tai reiškia. - Sumurma penkiolikmetis piktai nuleisdamas žvilgsnį į grindis.
- Nagi, Dubajau. Gi pats žinai, kad mums tikrai reiktų tavo pagalbos. Tad duodu pažadą ne už kažkokį kitą žmogų, o už save. Darom taip, prisijunk prie mūsų ir aš galiu padaryti betką, ką pats sugebėsiu ir ką tu nori, kad padaryčiau tavo naudai. Pats žinai, kad aš esu tik kažkoks penkiolimetis besimokinantis burti mokinys kovojantis dėl savo teisių ir laisvių, bet duosiu žodį, jeigu tik sutiksi ir gali iškart pasakyti savo norą. - Kvailai stengdamasis taria Julian'as, pats puikiai suprasdamas kaip nusišneka, bet jo ir jo brolio teisės bei laisvės jam buvo tikrai labai svarbios. O duotus žodžius klastuolis visad ištesi.
- Ištiesų net neįsivaizduoju kaip galėčiau tave įkalbet. - Tyliai, nepatenkintas sau po nosimi suburba paauglys "užversdamas" akis į lubas...
-
Klausydamasis visų vaikino verkšlenimų kaip į jį kėsinasi Magijos Ministerija Lukas stengėsi išlikti rimtas ir nesusijuokti. Nors ir koks tai buvo rimtas reikalas, bet vaikino visi verkšlenimai neveikė. Jam nebuvo įdomu nei kas tu esi, nei kokio dydžio yra tavo seifas Gringotso banke ar kokie turtai jame slypi, jeigu kažko reikia tai reikia eiti tiesiai prie reikalo stengtis jį įtikinti, o ne bandyti jį paveikti savo liūdnomis istorijomis kurios kaip kartais pasitaikydavo net nebūdavo tikras.
-Neįdomi man nei tavo šeima, nei kas jai buvo ar nutiko, jeigu man tokios informacijos reikėtų pats ją susirinkčiau nesiklausydamas tavo plepalų. Tuo labiau man iš tavęs šiuo metu nereikia nieko, bet aš visada prisiminsiu, kad tu esi man skoloj. Kol tu čia kažką nusipezėjai aš apgalvojau visą tą reikalą su Ianu, Magijos ministerija, ten kitais dalykais ir ta jūsų šutve. Nors man nėra įdomūs tie visi dalykai dėl kurių įsiplieskė viskas, nei kokie animagų ar vilkolakių reikalai, dar ten visokie kitokie dalykai, bet aš prisidedu prie jūsų. Dabar jeigu gali pasakyk ką man reikia padaryti ir iki kada, kad galėčiau imtis to darbo.
Baigęs kalbėti vaikinas dar kartą apgakbojo ką pasakė ir tikėjosi, kad negaus kokios užduoties ką nors nužudyti, nes to nesinorėjo daryti, o tuo labiau tikrai nebūtų faina poto jausti kaltę dėl jam visiškai nepažįstamo žmogaus nužudymo.
-
Vaikinui rodant savo "šūstrumą", Julian'as aiškiai pavartė akis. Neįdomi man nei tavo šeima, nei kas jai buvo ar nutiko. Pakartojo kvailu balsi tonu kvailas balselis vaikino galvoje. Klastuolis stengėsi perdaug neparodyti, kaip jį erzino bendrauti su tokiu žmogumi kaip Lukas Dubajus, bet tai mokiniui sekėsi ištiesų prastokai ir prieš jį stovintis vyresnysis vaikinas aiškiai galėjo matyti kaip Gilbertas nemėgo savo pasikviesto svečio, nors su juo bendrauja pirmą kartą ir tikisi, kad šis kartas bus paskutinis.
- Žinau kas tau rūpi, mielasis Dubajau. Nebesiūlau savo pagalbos kai tau jos prireiks, bet tavo mieloji Mayra yra mūsų rankuose. Vienas blogas žingsnis arba neprisijungimas prie mūsų ir ji nukentės. Užduočių nepaisymas ir nevygdymas ir ji nukentės. Gi gaila būtų prarasti ar sužeisti tokią gražuolę, ar ne, Lukai? Gana tų žaidimų ir daryk ką reikia ir kas yra pasakyta. Nors ji ir vaikščios laisvėje, bet kolkas ji nėra laisva ir betkurią minute mes galim padaryti ją ir vėl nelaisva, jeigu nevygdysi užduočių. Čia sąrašas. Jame yra užduotys ir tam tikri žmonės. Atlieki visas užduotis teisingai - Mayra lieka sveikut sveikutėlė. Nei vienas iš mūsų nesužalos jos dailaus veidelio. Sėkmės, herojau. Mes tave stebim. Prisimink tai ir nesielk neapgalvotai. - Tarė Julian'as, įteikdamas vaikinui į ritinėlį suvyniotą uzduočių lapą. Kalbėdamas rudaplaukis speceliai erzino Luką. Daugiau nesileidęs į tusčias ir niekam nereikalingas kalbas, mokinys paliko Dubajų kambaryje vieną ir dingo iš akiračio...
-
Dori atsirakino senos paslaptingos klasės duris ir nupėdino už dulkėto profesoriaus stalo. Burtų lazdele apvalė dulkes nuo kėdės ir stalo, šalimais atskraidino dar vieną kėdę. Grindys ir visa kita vis tiek buvo siaubingai dulkėtos, bet bent jau būsimo darbo vieta švari. Mergaitė išsitraukė klastuolio klastų knygą, pasidėjo ją ant stalo, atsivertė puslapį, kuriame buvo aprašytas vagimo tirpalas, ir ėmė laukti Davido. Be jo pradėti nagrinėti recepto nenorėjo. Iš nuobodulio išsitraukė visokio skonio pupelių rinkinį iš kišenės ir ėmė jas ragauti bandydama atspėti, kokio bus skonio.
Taip pat iš Dori kišenės lėtai išsliūkino voras, būtent kurio dėka mergaitė atrado šią slaptą vietą. Vakar vakare eidama pro trečio aukšto koridorių ji pamatė nuobodų paveikslą. Jame buvo pavaizduotas kažkoks senutėlis burtininkas. Jis Mendel akies nepatraukė. Bet ją patraukė kai kas kitas: ant burtininko skrybėlės esantis voras. Tuo metu iš kišenės išsitraukusi vorą, kurį po kerėjimo pamokos, per kurią perkirtinėjo svogūnus, Dori būtent taip ir pavadino, taip, taip, Svogūnu, vienuolikmetė paieškojo abiejų vorų panašumų.
- Gal bus koks tavo giminaitis, a? - nusijuokusi paklausė Svogūno, o šiam, regis, buvo nei motais.
Paveiksle esantis senukas kažką pasakė apie vorus ir mergaitė su juo pasikalbėjo. Galiausiai jis užsiminė saugantis slaptą vietą ir klastuolė išsiklausinėjo, kokią. Sužinojo, kad jo gražiai paprašius, burtininkas kiekvieną įleis į seną koridorių.
Taigi, burtininkas įleido pirmakursę į tą jo saugomą vietą. Įėjusi Dori aiktelėjo. Tokios nešvaros dar nebuvo mačiusi, tačiau ta nešvara koridoriui puikiai tiko. Tai buvo tartum visiškai slapta, niekam nežinoma vieta. Koridoriuje puikavosi vienui vienintelės durys.
- Alohomora, - atrakino jas mergaitė.
Štai taip vakar ir atrado ji šią keistą, visų pamirštą klasę, kurioje skraidžiojo dulkės ir knibždėte knibždėjo vorų. Joje nebuvo langų, tačiau čia nebuvo tamsu, iš kažkur, nesuprasi iš kur, sklido šviesa. Vakar juodaplaukė dar pašniukštinėjo po spintas, ten buvo ir kažkokių senų katilų, ir keli peiliukai, tirpalui virti kas nors vis tiek pasitarnaus, nors klasė, Dori manė, tikrai nebuvo nuodų ir vaistų. Verčiau kokios nors magijos istorijos ar transfigūracijos.
Taigi, Dori sutarė su Davidu, kad susitiks šioje vietoje. Vakar papasakojo jam, kaip čia patekti, tik paprašė niekam apie tai nesakyti: svetimų akių šiam darbeliui nereikia.
-
Davidas nežinojo, ar verta pasitikėti šita mergaite. Jeigu ji sugalvos pakviesti koledžo vadovę, nebūtų labai gerai! Bet ir ji pati užsiėmė negerais dalykais, tad berniukas galėjo jaustis saugus. Jeigu reikės, jis ir pats ras ką pasakyti apie Dori! Bet jis labai norėjo tikėti, kad klastuolė jo neįduos, taigi šiek tiek dvejojo, bet ėjo į paskirtą vietą. Kam reikia vagimo eliksyro, jeigu galiu viską padaryti ir pats! Reikia tik neleisti visokioms "princesėms" man trukdyti! Su "protinga pirmakurse" susitvarkiau savarankiškai! Bet jeigu jau kažkokia ne itin protinga pirmakursė galvoja, kad reikia eliksyro, gerai, prašom.
Davidas priėjo kažkokį paveikslą ir nusprendė, kad atėjo į teisingą vietą.
- Ar galėtum mane įleisti? - labai mandagiai paprašė berniukas. Taip jam liepė Dori, kitaip jo neįleis. Burtininkas atidarė įėjimą ir Davidas pateko į purviną koridorių. Jis buvo visai įdomus, bet dabar svarbiau buvo tai, kad mergaitė jau buvo čia. Tai reiškė, kad Davidas pataikė ten, kur reikėjo.
- Nežinau, ko reikia eliksyrui, - pasakė berniukas. Jis nepasisveikino, nes nė nepagalvojo apie tai. - Bet atnešiau dilgelių lapų ir iš nuodų ir vaistų kabineto pavogiau gyvatės išnarą. Kaip manai, ar pravers?
Davidas išsitraukė lobius iš kišenės ir padėjo juos ant ant grindų. Jis žiūrėjo į mergaitę ir vis dar galvojo: kam jam eliksyras, jeigu viską galima atlikti ir be jo?
-
Dori išgirdo, kad į kabinetą ateina Davidas. Ji nudžiugo, išsišiepė ir sušuko:
- Labas!
Pirmakursė net neatkreipė dėmesio, jog bendrakoledžis su ja nepasisveikino. Kažkuo jai šis berniukas patiko, nors ir pati negalėjo suprasti, kuo. Ji girdėjo iš kitų mokinių, jog šis yra vagišius, tačiau vietoj to, kad imtų jo šalintis, pati sugalvojo jam padėti vogti.
- Dilgėlių lapai tikrai pravers! – nuotaikingai šūktelėjo, tačiau po akimirkos nutaisė klastuolišką veidą ir surimtėjo, nes kažkas viduje sakė, kad saldūs veblenimai Davidą tik atbaidys.
Tamsiaplaukė dirstelėjo į receptą ir stumtelėjo jį taip, kad ir berniukas galėtų jį matyti.
- Šitą skaitalą radau bibliotekos uždraustajame skyriuje, - labai rimtai tarė ji apie knygą. - Galiu galvą guldyti, kad jis priklausė kokiam nors klastuoliui, pažiūrėk į pavadinimą ir spalvas. Klastuolio klastos ir dar žalia su sidabrine, - klastuoliškai vyptelėjo. - Taigi, pavarčiusi nusprendžiau, kad mums Hogvartse jis tikrai gali praversti, tačiau čia pilna ir kitų gerų dalykėlių, - pakėlė antakius.
Dori, žinoma, pamelavo dėl uždraustojo skyriaus. Tačiau ką Davidas pagalvos, jeigu sužinos, kad penktadienio vakarą mergaitė praleido tiesiog bibliotekoje? Negalėjo to sakyti. Šią knygą ji visai netyčia atrado kažkur tarp eliksyrų receptų vadovėlių.
- Taigi, vagimo tirpalas, - labiau sau, o ne Davidui murmtelėjo ji.
Įsiskaitė į receptą.
Reikės:
200 mililitrų ugninės;
Saujelės dilgėlių lapų;
Vienos imbiero šaknies;
Džiovintų tarakonų kojelių (4vnt).
Kaip gaminti?
Į katilą supilti ugninę ir gerai užvirti; susmulkinti dilgėlių lapus ir mesti juos į ugninę. Šiems ištirpus ir viralui tapus žalsvos spalvos, supjaustyti į tirpalą imbiero šaknį ir išmaišyti keturis kartus prieš laikrodžio rodyklę. Sumesti džiovintas tarakonų kojeles ir pavirti penkias minutes.
Mendel jau pasirūpino visomis reikalingomis priemonėmis. Juk negalėjo ateiti tuščiomis, ar ne? Kitaip būtų nuvylusi Davidą. Turėjo ji ir dilgėlių lapų, tačiau sumelavo, jog būtent jų neturi. Negalėjo suprasti, kodėl jai taip apkvaisdavo protas, kai pamatydavo Davidą, ir kodėl norėjo jam įtikti. Ji jautė, kad berniukui niekuo nėra ypatinga, o šis jai kažkuo patiko. Pirmakursei nepavyko rasti tik džiovintų tarakonų kojelių. Ir kodėl vietoj dilgėlių Davidas negalėjo atnešti jų, mintyse pagalvojo mergaitė.
- Accio tarakonų kojeles! - pamojusi lazdele sušuko ji.
Kažkur klasės gale prasivėrė senas dulkėtas stalčius ir iš jo ant stalo šalia Dori nukrito džiovintos tarakonų kojelės. Valio, pagalvojo klastuolė.
- Neturėjau tik jų, - gūžtelėjo pečiais. - Laimei, kad kojelių buvo šiame kabinete. Na, ir dar dilgėlių lapų, - pridūrė žvilgtelėjusi į tas, kurias atnešė berniukas. - Beje, galėsime pasižiūrėti dar kokį nors viralą, kur bus reikalinga gyvatės išnara.
Mendel burtų pagalba dilgėlių lapus atsiskraidino ant stalo. Mergaitė džiaugėsi, kad kuo toliau, tuo daugiau kerų ji išmoksta. Tačiau šaukiamaisiais kerais atsiskraidinti katilo ji nedrįso. Abejojo, kad būtų pavykę,
- Čia kažkur turėtų būti katilas, gal galėtum pažiūrėti? - paklausė Davido. - Dar būtų neblogai lentelė su peiliuku, - pridūrė.
Pati mergaitė garsiai perskaitė tirpalo aprašymą.
- Žinai, čia rašo, kad vagimo tirpalu tereikia apšlakstyti auką, palaukti minutėlę ir ją užkalbinti. Paklausti, kur ji eina arba kaip jai sekasi. Tuo pačiu mintyse pagalvoti apie daiktą, kurį norime iš jos gauti, ir arba ji daiktą jums ir atiduos šiaip sau, tiesiog pasiūlys, arba pavymui pames. Priklauso nuo to, kaip aukai tas daiktas yra brangus, - citavo Dori. - Turėtų būti įdomu pabandyti, - užbaigė.
Klastuolė išsitraukė iš kuprinės ugninę, kurią išsiviliojo iš virtuvės meluodama elfams, kad tai padaryti paprašė profesorius, nes pats yra per daug užsiėmęs jos parūpinti; ir imbiero šaknį, kurios elfų paprasčiausiai paprašė.
-
Dori entuziazmas buvo keistas. Davidas atnešė dilgėlių lapų, kurių galima gauti kieme. Net vogti nereikia! Bet šita mergaitė džiaugiasi lyg jis būtų atnešęs aukso gabalą.
Davidas nesuprato, kodėl Dori tiek šneka, ar ji čia bando įsiteikti, ar pasirodyti esanti labai šauni. Berniukui tas nepatiko, bet jis nieko nesakė. Juk rado žmogų, kuris nori vogti kartu su juo! Ir kol kas netrukdė, ne taip kaip "princesė"!
- Gal ir pravers, - pasakė Davidas. Jis nenorėjo parodyti, kad pernelyg didelis Dori entuziazmas jam nelabai patinka. Berniukas nužvelgė receptą ir nutarė, kad labai nenori užsiimti eliksyro virimu. Juk dabar galėtų eiti vogti, o ne sėdėti prie katilo! Bet tos draugiškos mergaitės nebuvo galima įžeisti, taigi Davidas liko kabinete.
Ji tikrai viskam pasiruošusi pagalvojo berniukas, kai Dori pasinaudojo kerais, kad gautų kažkokią trūkstamą medžiagą. Jis pats šitų kerų dar nemokėjo, bet negalėjo to pripažinti: juk Dori jaunesnė! Kai ji paprašė surasti katilą ir lentelę su peiliu, Davidas neišsitraukė lazdelės. Jis atsistojo ir nuėjo prie spintos, kur rado kelis katilus. Kai kurie buvo visiškai sulūžę, bet vienas atrodė tinkamas naudoti. Tiks!
Lentelę ir peiliuką rasti buvo sunkiau. Davidas nesuprato, kodėl jo, mokyklos genijaus, protas nepakišo šitos minties prieš ateinant čia. Jam teko ilgai raustis spintoje ir purvinuose stalčiuose, bet pagaliau pasisekė surasti tai, ko ieškojo.
Davidas grįžo prie Dori ir pastatė katilą. Lentelę ir peiliuką vis dar laikė rankose.
- Aš supjaustysiu dilgėles, - pasisiūlė berniukas, nors labai tingėjo tą daryti. Jis pasiėmė lapus ir pasidėjo ant lentelės. Pažiūrėjo į Dori ir pradėjo pjaustyti. Kam reikalingas šitas eliksyras, Davidas vis dar nesuprato!
-
Dori žiūrėjo, kaip Davidas ieško jos paprašytų daiktų ir netrukus visa, ko reikia eliksyrui ir jo virimui, jau stovėjo ant stalo. Berniukui pasisiūlius supjaustyti dilgėles mergaitė nudžiugo.
- Puiku, - šyptelėjo.
Klastuolė akimirką pagalvojo, ar Davidas nenusidilgins pirštų. Džiaugėsi, kad šita užduotis - smulkinti dilgėles - teko ne jai.
Tamsiaplaukė nieko nesakiusi paėmė katilą, uždegė po juo ugnį, supylė apgavyste gautą ugninę. Ugninė ėmė virti skleisdama stiprų spirito kvapą. Fui, pamanė vienuolikmetė. Eliksyro gamyba pasirodė labai paprasta. Smulkinti ar kitaip apdoroti jau nelabai buvo ko. Dar reikės paruošti imbiero šaknį, tačiau to padaryti mergaitė šiuo metu negalėjo, nes ant lentelės pjaustė Davidas. Todėl Dori neliko nieko kito, kaip tik spoksoti į dar nespėjusią užkunkuliuoti ugninę. Šios gerokai pamažėjo. Tikiuosi, neišgaruos, akimirką nusigando mergaitė.
Tačiau vieną akimirką mergaitei netyčia kažkas tartum šovė į galvą. Nesuprasi, ar kokia mintis, ar kas. Ji pajuto, kad tiesiog privalo kuo greičiau iš čia nešdintis ir nieko nesakiusi Davidui pašoko ir pasišalino iš klasės.
-
Gyvenimas yra nenuspėjimas, tačiau darbas Magijos ministerijoje - dar labiau.
Selenos lūpas paliko nereikšmingas atodūsis, mat šiuo metu stovėjo prie pat, tikrai nenaujai atrodančių, vartų, kurie vedė Hogvartso pilies link. Dvidešimtmetė netryško noru čia lankytis, mat darbo ir darbovietėje buvo per akis, tačiau negi ji turėjo pasirinkimą? Žinoma, kad ne. Na, arba nemokėjo ištarti neigiamo žodžio, kadangi vos valdžiai paprašius (o gal labiau - liepus) Selena porą minučių dvejojusi, sutiko atvykti į burtų bei kerėjimo mokyklą, kurioje, kaip viceministrė, turėjo reikalų. Vos buvo paaukštinta ir priimta į svarbesnį postą ministerijoje, pastebėjo, kad kiekvienas ministrui priklausantis darbas tarsi nukrisdavo ant jos pečių. Tik nenorėdama gadintis savo tobulos reputacijos, juodaplaukė niekuomet tam neprieštaravo. Toks dėmesys jai ėmė patikti, galbūt net per daug.
Jos, juodi it varno plunksnos, plaukai buvo paleisti, o tai labai išryškino jos švelnius veido bruožus, minimali šypsena bei nuo menko smalsumo spindinčios auksinės akys dairėsi į visas puses. Hogvartse lankėsi ne pirmą kartą, tačiau šį kartą tai vykdė oficialiai. O tai kažką reiškė.
Rudeniniai saulės spinduliai tarsi nušvietė jai kelią link mokyklos, kuriuo ji, žinoma, ir pasuko. Dauguma vaikų valgė pietus didžiojoje salėje, tad artimiau bendrauti su mokinukais neteko. Tai buvo puiku, ypač suprantat, kad Isabella ir vaikai nebuvo labai suderinamas dalykas. Tiesa, šie bent jau neklykė kiaurą parą, tačiau buvo vaikai, o tai - negerai.
Įžengus į pilies vidų būtų norėjusi užsikimšti ausis. Iš visų pusių sklindantys įvairūs garsai nepriminė nieko gero, bet Selena tik kilstelėjo anktakius ir mąsliu žvilgsniu nužvelgė kiekvieną, kuris pasitaikė jos akiratyje. Porą minučių stovėjusi vienoj vietoj tik nežymiai atsiduso ir dar kartą pakreipė savo galvą į kairę pusę, mat kur eiti, paprasčiausiai neįsivaizdavo.
Nesuprato ir to, kodėl Fasiras von Sjuardas nusprendė taip kankinti būtent ją. Negi negalėjo su mokyklos vadovybe pakalbėti žmogaus, kuris iš tiesų mėgavosi to darymu? Galvojo, jog jos neapykanta individams matėsi jos žvilgsnyje ir ministerijos kabinete, tad ministras privalėjo tai pastebėti...
Na, arba tavęs taip nekenčia, Selena, o tai būtų visai pateisinama, - toptelėjo mintyse, tačiau Lawrenz nesiruošė į tai kreipti dėmesio. Ir taip mąstė apie menkniekius daugiau nei vertėjo.
Aukštakulniai nukaukšėjo koridoriumi vos dvidešimtmetė sugalvojo, kur eis. Greitu, tačiau lengvu žinsgniu prisiartinus prie laiptų ir ant jų užlipus jau norėjo šyptelėti, nes nepadvėsė per pirmąsias dešimt minučių mokyklos viduje, tačiau burtų ir kerėjimo pilies laiptai pradėjo suktis. O gal ir be reikalo praleidai tą istorijos pamoką, kurioje pasakojo apie Hogvartsą... - supeikė save juodaplaukė ir baimingai šyptelėjusi įsikibo į turėklą, tačiau nė nežadėjo nuleisti galvos pažvelgti žemyn - savo tobulo įvaizdžio prarasti viceministrė nenorėjo.
Laiptai sustojo ne visai toje vietoje, kurioje reikėjo, jog sustotų, tačiau burtininkė tikrai nenorėjo dar kartą rizikuoti ir viena lipti ant šio pavojingos mokyklos puošmenos, tad tik giliai įkvėpusi nulipo nuo šių ir apsidairė, kur atsirado.
Staigiai pradėjusios ašaroti akys pranešė tai, jog šioje vietoje valytojai tikrai nesilankė, ta alergija dulkėms buvo bene kvailiausias dalykas sugalvotas Žemėje. Tiesa, negi vertėjo paminėti tai, kad šiuo metu Seleną ir kamavo ši puikiausia pasaulyje alergija?
Kelis kart nusičiaudėjusi mergina, savo prabangiame rankinuke, susirado žiobariškus vaistus nuo taip dažnai pasikartojančios alergijos, tačiau gerti jų čia nesiryžo. Gal dar koks mokinys pamatys, o tada tikrai neatrodys kaip tikra dama... Tokių minčių vedama Anglijos viceministrė žengė porą žingsnių, vis akimis ieškodama kabineto, kuriame bent jau nebus užtikta. Aristokratės (taip save vadindavo ir pati Selena, mat tikrai buvo pavyzdingo elgesio ir puikavosi puikiu išsilavinimu) akys neilgai truko ir pastebėjo patalpą, kuri tikrai nebuvo panaši į klasę. Nieko nelaukusi ašarojančiomis akimis Lawrenz priėjo prie jo ir patraukė šaltą rankeną. Kabineto durys prasivėrė ir tam netgi nereikėjo naudoti lazdelės. Selena neatitraukdama akių nuo vaistų žengė porą žingsnių prie pat stalo, ant kurio ji pasidėjo rankinuką, kuriame tūnojo vieninteliai daiktai, kuriuos nusprendė čia atsivežti.
Ministro patarėjos ausis pasiekė šaižus bei šlykštus atsiavimas, kuris ją privertė nusipurtyti. Neilgai trukus mergina nusprendė, kad tai tebuvo jos vaizduotės padarinys ir vis dar nepakėlusi akių išgėrė vaistus nuo tos bjaurios alergijos.
-
Penktadienio popietė slinko lėtai. Pamokos baigėsi, namų darbų beveik nebuvo, o tuos, kurie buvo, Meg nusprendė pasilikti savaitgaliui. Nebuvo ką veikti. Pietūs suvalgyti, pamokų nebėra, mokytis ar skaityti nėra noro. Meghan atsiduso ir iš Didžiosios salės išėjo į koridorių, svarstydama, ko nusitverti.
Vestibiulyje švilpiukės vos nepartrenkė kažkokia išsipusčiusi moteris. O gal mergina? Jos amžių buvo sunku nusakyti. Šiaip Meg būtų maniusi, kad jai apie dvidešimt, tačiau makiažas, aptempti drabužiai, aukštakulniai ir visas bendras griežtas paveikslas pasendino nepažįstamąją mažiausiai dešimčia metų. Bet visame ta griežtume ir suspaustume buvo vienas tikrai gyvas, jaunas ir dailus bruožas - juodi plaukai, švelniai vilnijantys ir įrėminantys griežtąjį merginos (?) veidą.
Šios personos Meg gyvenime nebuvo mačiusi, nors Hogvartse buvo nebe pirmus metus. Gal tai kažkokia nauja profesorė? svarstė rudaplaukė. Nors ne, negali būti. Mokykloje profesorių netrūksta, o ir mokslo metai jau seniausiai prasidėję. Be to, ji atrodo per daug svarbi persona, kad būtų paprasta profesore.
Ir iš tiesų, nepažįstamoji tiesiog spinduliavo savo svarbą. Pradedant apranga, kuri netiko jokiam paprastam profesoriui, baigiant išdidžia, savimi pasitikinčia ir net kiek sukaustyta eisena bei aukštai iškelta galva. Meg merginą lydėjo akimis iki kol ši dingo už kampo. Tada švilpiukė atgijo ir jos mintys pasileido šuoliais. Ko šiai merginai reikia mokykloje? Kas ji tokia? Kokia ji? Į šiuos klausimus Meghan galėjo gauti atsakymus, tačiau apsispręsti reikėjo akimirksniu. Nuotykių troškimas ir atsargumas kovojo mergaitėje iki kol vienas jų paėmė viršų.
Meg giliai įkvėpė ir... staiga prisiminė savo pasvarstymus, kuomet buvo miške su Dori. Vėl buvo popietė, einanti link vakaro. Kodėl?! mintyse sustaugė rudaplaukė. Kas čia vyksta? Kodėl vakaras? Vėl??? Šis prisiminimas sekundėlei nugesino švilpiukės entuziazmą, tačiau šis kaip mat vėl įsižiebė. Ši mergina pasirodė vakare. Tai ir yra ženklas man. įtikinusi save, Meg pasileido paskui nepažįstamąją.
Nepažįstamoji mergina stovėjo ant besisukančių laiptų. Meghan vos spėjo paskutinę sekundę ant jų užšokti. Laiptams sukantis moteris net nepajudėjo, tą patį stengėsi daryti ir švilpiukė.
Nors laiptai sustojo kažkokioje vietoje, kurioje rudaplaukė nė karto nebuvo buvusi, neatrodė, kad nepažįstamąją merginą tai nustebintų. Priešingai. Atrodė, kad moteris čia ir norėjo patekti. Tai dar labiau sužadino Meg smalsumą ir įtarumą. Palaukusi minutėlę, kad mergina nutoltų, švilpiukė tyliai ją pasekė. Moteris nuėjo koridoriumi, kuris vandenį ir šluotą matė geriausiu atveju prieš porą šimtų metų ir įėjo į kažkokį kambarį. Rudaplaukė dar kiek luktelėjo ir nutykino iš paskos. Dulkės graužė nosį, tačiau Meg to nepaisė, ją masino noras sužinoti, kas ta nepažįstamoji.
Pro durų plyšelį, kurį mergina buvo palikusi įeidama, švilpiukė galėjo ją stebėti. Nepažįstamoji išgėrė kažkokius, kaip spėjo Meg, vaistus. Rudaplaukė nustebo. Ko, dėl Merlino meilės, tau čia reikia? Ir kas tu tokia? Meghan netilpo savame kailyje iš susijaudinimo. Ji taip norėjo nuplėšti nuo tos moters paslapties skraistę, suprasti, kas ji tokia. Tačiau mergina skraiste buvo apsisiautusi tvirtai - rudaplaukė nerado jokio plyšelio, užuominos, pagal kurią galėtų ką nors išsiaiškinti. Teliko stebėti.
Meg atsargiai palinko arčiau durų, norėdama geriau įsižiūrėti ir... sujudino duris. Šios kraupiai sugirgždėjo, o švilpiukė sustingo vietoje, nutirpusi iš siaubo. O, ne... teįstengė pagalvoti ji ir sulaikė kvapą.
-
Išgėrusi vaistus, sumažinančius alergiją, Isabella patraukė apdulkėjusią, seną kėdę, šiek tiek toliau, nuo stalo, kad galėtų prisėsti ant jos ir jaustis patogiai, neprikaustyta prie suolo, kaip mokykloje. Mokymosi šioje įstaigoje moteris buvo pasiilgusi, tačiau šią akimirką nostalgija jos neaplankė, priešingai, nesinorėjo apie tai net pagalvoti.
Apie tai, jog galėjo prisėsti ant krėslo, kuris buvo klasės priekyje, Selena net nesusimąstė, tačiau, kadangi nebuvo aukšta, jokios papildomos problemos tai nesukėlė. Tuo labiau kabinete buvo tik ji, užsitarnauti prastą reputaciją galimybės nebuvo, o ar taip, ar taip, negi reputacija priklausė nuo ten, kur Isabella buvo atrėmusi nugarą? Tai tikrai nebuvo Azkabanas, tai ir buvo svarbiausia.
Įsitaisiusi kėdėje ji susikėlė koją ant kojos ir iš rankinuko išsitraukė savo juodmedžio lazdelę. Perbraukusi per ją pirštu ir nuvaliusi įsivaizduojamas dulkes, dvidešimtmetė mostelėjo ja ir kabinetas prašviesėjo - kiekviena dulkelė buvo nuvalyta, klasės tapo daug kartų patrauklesnė. Viceministrė pergalingai šyptelėjo, ak kokia ji, Selena Isabella Lawrenz, buvo išmintinga.
Kerėjimui skirtą įrankį ji padėjo ant stalo ir išsitraukė porą dokumentų, kuriuos buvo atsitempusi ir čia. Tiesa, tai padarė ne dėl to, jog nebuvo ką veikti, bylų pridavimo data artėjo greičiau nei Selena galėjo įsivaizduoti, o kuo toliau, tuo labiau, nemėgo vėluoti pateikti šiuos dalykus, laiku. Reputacija jos gyvenime užėmė vis svarbesnę, ir svarbesnę vietą, to pasekoje, darbus atlikdavo kuo greičiau, vos tik turėdavo tam galimybę.
Jau norėjo išsitraukti ir plunksną, tačiau ausis pasekė durų sugirgždėjimas. Pirma toptelėjo, kad tai tebuvo vėjo gūsis, tačiau prisiminė, kad skersvėjis šiame koridoriuje nevyravo. Tai reiškė tik vieną ir Anglijos viceministrė puikiai nutuokė, ką.
- Tai prašom, - iš karto, rimtu ir labai dalykišku tonu prabilo. Dažni pokalbiai su paprastais burtininkais, kurie į ministeriją atkulniuodavo svarbesniais reikalais, jau buvo tapę kasdienybe, tad toks balso tonas buvo girdimas dažniau nei linksmi pasakojimai, vakarais, draugų kompanijoje, kurioje Selena elgdavosi visai kitaip.
Susimąstė, kad galbūt toks balso tonas galėjo šiek tiek išgąsdinti žmogų, kuris stovėjo už tų durų, o to viceministrė visai nenorėjo. Dar po burtų ir kerėjimo mokyklą pasklis žinia, kad Anglijos ministro pavaduotoja gąsdina vaikus... Jei ten buvo mokinys, žinoma... - galvojo dvidešimtmetė ir giliai atsiduso.
Galiausiai pakėlusi galvą, visai tokiu pat išdidžiu žingsniu, kaip ir prieš ateinant į šią patalpą, ji priėjo prie durų, kelias minutes pamintijusi, ar tikrai priima tinkamą sprendimą, jas pastūmė taip, kad šios pilnai prasivėrė.
Auksaakė pastebėjo mokinę. Ji tikrai nebuvo septintakursė, tačiau nebuvo ir pirmakursė, bent jau taip manė Lawrenz. Nesivargindama nutaisyti malonios minos ji neatitraukė savo nuostabios spalvos akių nuo rudaplaukės.
- Tikiuosi, labai neišgąsdinau, - neatsikratydama to dalykiško balso tarstelėjo ir žvilgsniu pakvietė užsukti mergaitę vidun. Nors to, žinoma, visai nenorėjo, tiesiog kartais išeitis iš situacijos nebuvo galima.
Juodaplaukė nieko nelaukdama grįžo į tą pačią vietą, kurioje sėdėjo ir anksčiau, ir akimis nužvelgė bylas, tačiau jų Selena net nesistengė slėpti. Balselis galvoje murmėjo, kad tokiu būdu įtvirtins savo pasakišką reputaciją ir tarp jaunesnių, kuriems gyvas įrodymas, kad valdžioje kažkas vyko, tikrai nebuvo prastas sumanymas. Nors iš vyresniems nebuvo, tačiau apie tai dvidešimtmetė Magijos ministerijos darbuotoja nespėjo pagalvoti.
-
Meghan stovėjo prie išdavikių durų ir su siaubu laukė, kas bus. Švilpiukė nemanė, kad nepažįstamoji mergina bus labai patenkinta šiuo mergaitės įsiveržimu. Sekundėlę rudaplaukei buvo kilusi mintis sprukti, tačiau ji kaip mat jos atsisakė, ir, prakeikusi save už bailumą, ėmė laukti, kas bus toliau.
Į durų girgždėjimą atsiliepė monotoniškas, pareigingumo kupinas balsas. Švilpiukei jis pasirodė keistokas, nes buvo jaunas, tačiau persmelktas nuovargio ir pareigų svorio. Atrodė, tarsi kalbanti mergina būtų nemiegojusi parą arba visiškai užsivertusi darbais.
Meg norėjo įeiti į nenaudojamą klasę, tačiau jai nespėjus net siektelėti durų rankenos, pasigirdo aukštakulnių kaukšėjimas ir netrukus durys atsivėrė tiesiai švilpiukei prieš nosį. Nors sakyti, kad atsivėrė, būtų neteisinga durų atžvilgiu, nes jos buvo atvertos. Tačiau Meghan neturėjo laiko svarstyti kas teisinga ir neteisinga durų atžvilgiu, nes ją užkalbino nepažįstamoji juodaplaukė mergina. Sekundėlę Meg sustingo, nesumesdama, ką atsakyti, tačiau atgavusi kalbos dovaną krenkštelėjusi sumurmėjo:
- Ne, viskas gerai, - ir skubiai nėrė pro duris į klasę, kaip ir liepė merginos žvilgsnis.
Atsidūrusi klasėje rudaplaukė apsidairė. Visas koridorius buvo dulkinas ir seniai nenaudotas, tačiau ši klasė buvo švarutėlė. Meg įtarė, kad čia pasidarbavo mergina su savo lazdele. Mergaitė toliau dairėsi ir jos žvilgsnis užkliuvo už profesoriaus stalo, apdėlioto kažkokiais popieriais. Raštai atrodė per daug protingai, todėl švilpiukė net nesivargino juos skaityti. Tačiau jos dėmesį patraukė Magijos Ministerijos ženklas ant dokumento viršaus. Magijos Ministerija? Ar ji kažkurio departamento vadovė? Apsukau ratą ir vėl grįžau prie to paties klausimo - ką ji čia veikia? rudaplaukė tylomis svarstė, tačiau nepriėjo jokių išvadų. Todėl liko viena išeitis. Sukaupusi visą drąsą Meghan atsisuko į nepažįstamąją ir prabilo:
- Atleiskite, tačiau kas jūs tokia? - man ji tikrai kažkur matyta, bet kur..? - Ir ko jums reikia Hogvartse, jei nebūtų per daug įžūlu pasiteirauti?
Meg nubraukė užkritusius ant veido plaukus už nugaros ir ėmė laukti, ką nepažįstamoji mergina pasakys, jei iš vis pasakys.
-
Selena buvo toks nuostabus ir įdomus žmogus, mergina tuo tiesiog negalėjo abejoti. Derėjo pripažinti, kad ji - Selena Isabella Lawrenz buvo išmintingiausia, puikiausia bei iš kiekvienos situacijos išeitį randanti mergina. Tuo ji tikėjo, na ir žinojo, jau nuo pat to laiko, kada tapo viceministre. O pagalvojus, galbūt tai nebuvo toks trumpas laiko tarpas... Ypač žinant, kad Isabella žadėjo kandidatuoti ir į ministrės pareigas.
Tamsiaplaukė išgirdusi Švilpynės koledžo atstovės klausimą, kilstelėjo antakius. Ar ji kiekvieną kaštoninių plaukų savininkės žodelį suprato teisingai? Ar ta rudaplaukė nenutuokė, kas yra Selena Isabella Lawrenz?.. Ne be reikalo ji - vaikas, Selena, nenumirsi, o gal ir numirsi, jetus, o galvojai, turi pasakišką reputaciją... - mintijo panelė, tačiau nenorėdama ilgai ignoruoti Hogvartso mokinės klausimo, susikėlė koją ant kojos ir prabilo:
- Aš esu Magijos viceministrė, būsima Magijos ministrė, Selena Lawrenz, o tu kuo vardu?
Tiesą sakant, dvidešimtmetei tai net nebuvo svarbu, tačiau reikėjo išlaikyti paprastą pokalbį su šia mergaite. Kas galėjo žinoti, gal ta panelė turi aristokratus tėvus, kurie norėtų sudaryti kokį nors geresnį sandėrį į burtininke. Niekada nevertėjo nurašyti žmogaus, jeigu jis Isabellai galėjo pasitarnauti, o partneriai niekad nebuvo prastas dalykas. Nors šiuo metu Lawrenz ir nenutuokė, kam tiksliai jų jai reikėtų.
Toptelėjo, kad partneriai praverstų Kleonui. Su vaikinu mergina bendravo jau ilgą laiką, regis, studentui kulinarija iš tikro patiko. Faktas, kad jos draugas turėtų restoraną, tiesiog privertė Seleną šyptelėti, kaip ir prisiminimas, jog ta žymi vieta bus pavadinta viceministrės garbei. Panelė vakarais įsivaizduodavo, kaip su pačia prašmatniausia, dizainerių siūta ir būtent jai pritaikyta, suknele žengia ant restorano scenos, salėje šoka, geria šampaną, o dar ir pinigai. Nutuokė, kad Kleono restoranas būtų ir populiarus, o tai atneštų nemažai pelno, o svarbiausia - reputacijos viceministrei. Vien tik pagalvojusi apie tai, Lawrenz šyptelėjo, tačiau neatsitraukė savo auksinių akių nuo jaunesnės panelės, kuri uždavė tokį įžūlų klausimą.
- Atvykau čia darbo reikalais, - gūžtelėjo pečiais mergina, negalvodama, kad verta plėstis, jeigu kaštonplaukei tai nebuvo įdomu. Na, o jeigu buvo, Selenai tikrai nebus sunku papasakoti kiekvienos smulkmenos, kuri ją šiandien atvedė į burtų ir kerėjimo mokyklą Švedijoje.
-
Štai kaip, magijos viceministrė. Geras.. mintyse šyptelėjo Meghan. Akis į akį susidūriau su tokiu svarbiu žmogumi. Ne kiekvienas dvylikametis gali tuo pasigirti. Meg ne itin domėjosi politika, tačiau vis tiek žinojo, kas per žmogus yra Selena Isabella Lawrenz. Tačiau niekada iki šiol nebuvo jos gyvai mačiusi.
- Mano vardas yra Meghan Pr.. - švilpiukė nutilo vidury žodžio, nes kitame klasės gale prasivėrė spintos durys.
Jos atsilapojo labai greitai ir su didele jėga, kas buvo mažų mažiausiai keista, nes klasėje nieko nebuvo, o ir skersvėjis čia pasidarbuoti negalėjo. Meg nė nepajuto, kaip stojo klasės priekyje išsitraukusi lazdelę, budriomis akimis ir pasiruošusi kautis. Šimtus kartų pagelbėjusi reakcija ir šį kartą nenuvylė. Spintoje kažkas sušmėžavo. Kažkas juodo. Gretai tas juodas pavidalas išlindo iš spintos. Jam iš paskos dar vienas. Ir dar. Ir dar, dar, dar. Nesuskaičiuojama galybė kūniškų šešėlių - taip greičiausiai juos galima būtų pavadinti. Meg sudrebėjo. Ji pažino šešėlius. Tai buvo tamsanai, dar žinomi kaip vienas didžiausių švilpiukės košmarų. Prieš metus ji susidūrė su jais Kambaryje Be Durų. Tačiau tada su ja dar buvo Dori, ir jos kartu šiaip ne taip išnešė sveiką kailį. Meghan žinojo, kad tamsanai bijo ryškios šviesos. Tačiau geriau įsižiūrėjusi mergaitė suprato, kad tai ne visai jos pažįstami šešėliai. Tamsanai buvo juodi kaip anglis. O šie naujieji šešėliai buvo tarsi padaryti iš sustingusios lavos - buvo raudoni, daugumoje vietų aptraukti juoda pluta.
Meg sustingo. Ji siaubingai bijojo, mat žinojo, kad šie demonai nei jos, nei Lawrenz geranoriškai nepaleis. Tačiau pasiduoti be kovos švilpiukė nesiruošė.
- Lumos! - šūktelėjo ji kiek drebančiu balsu. Švieselė, pasirodžiusi jos lazdelės gale, nė iš tolo nebuvo pakankamai ryški. - Lumos maxima! - vėl suriko rudaplaukė, šį kartą panaudodama galingesnius kerus.
Kažkur matymo lauko kamputyje ji lyg ir užfiksavo magijos viceministrę, tačiau nebuvo laiko atsisukti ir pažiūrėti, ar jai viskas gerai, mat Lavos Tamsanai (taip juos pakrikštijo Meg) artėjo. Meghan dar kartą panaudojo tuos pačius kerus ir akinantis šviesos srautas nulėkė į šešėlius. Tačiau tai jų neigiamai nepaveikė. Priešingai. Jie, regis, net sustiprėjo. Lavos Tamsanai užsiliepsnojo ir, šiurpiai klykdami, pasileido skristi link Meg.
- Stupefy! Impedimenta! Sectumsempra! - šaukė švilpiukė. Ji naudojo visus burtažodžius, ateinančius į galvą, net nesusimąstydama, ką jie gali padaryti.
Dauguma kerų pasiekė taikinį ir pakirto dalį Lavos Tamsanų, tačiau tai bendram pulkui nedarė beveik jokios įtakos, nes kritusių šešėlių vietoje tuoj atsirasdavo nauji. Neilgai trukus jie glaudžiai apsupo švilpiukę. Meghan dar bandė žvalgytis ir žiūrėti, ar Lawrenz sveika, tačiau nepakeliamas karštis, sklindantis iš užpuolikų kūnų, alino mergaitę ir ji vos bepastovėjo.
- Karšta... - tesumurmėjo rudaplaukė ir susmuko ant grindų. - Reikia....ledo.. - ištarė Meg ir užsimerkė.
-
Roma vaikštinėjo po koridorius. Netikėtai ji pamatė paveikslą kurio niekada nėra čia regėjusi. Bet greičiausiai jis čia labai labai ilgai kabo. Greičiausiai, kad jau šimtmečius. Nes visas buvo stipriai apdulkėjas. Pirmiausia Roma pro jį praėjo, bet prisiminė, kad kažkada nugirdo, kad šito paveikslo gražiai paprašius jis ižduoda kažkokią paslaptį. Bet niekas nepaminėjo kokią. Ji iš smalsumo ištarė.
- Gal galėtumėte atskleisti savo paslaptį. - paslaptingai ištarė Roma.
Pirmiausia nieko nenutiko. Roma jau ketino kartoti žodžius, bet po kelių minučių paveikslas atsidarė. Roma tik dabar pastebėjo koks paveikslas iš tiesų buvo didelis. Jai jis buvo tikrai labai gražus. Ypač voras gyvenantis ant skrybėlės. Bet ir pats vyras buvo tikrai labai labai gražus. Bet voras vistiek Romai patiko daug daug labiau. Ji baigė grožėtis paveikslu ir patraukė koridoriumu, kuris atsirado kai paveikslas atsivėrė. Jame visiškai nebuvo jokių langų. Nebuvo net mažiausio lango. Roma pamatė daug gražių feniksų paveikslų ant sienų. Kadangi nebuvo langų, būtų jų nemačius, bet kažkokiu būdu čia šviesos buvo daug daugiau nei reikia. Roma pamatė duris. Jos buvo stipriai užrakintos, bet ji pasiėmusi lazdelę.
- Alohomora! - garsiau nei reikėjo ištarė Roma.
Durys staigiai atsirakino ir atsivėrė. Roma įėjo. Tai buvo sena klasė. Ji taip pat buvo be langų, bet šviesos čia buvo daug daugiau nei koridoriuje. Prie turbūt tūnktantmečius skaičiuojančio stalo sėdėjo tas pats senis iš paveikslo. Roma prie jo priėjo.
- Sveiki, kas jūs? - mandagiai (nors tokia ir nebuvo) paklausė Roma.
Bet vietoj to, kad atsakytų ant senio galvos atsirado užrašas (greičiausiai parašytas krauju) - netoli yra dar didesnė paslaptis. Roma vos tik perskaičiusi patraukė durų link, bet kai atsisuko senio nebebuvo. Roma išėjo vos už kelių paveikslų Roma jau žinojo, kad ta paslaptis čia. Nes buvo vėl krauju užrašyta - čia. Roma vėl ištarė.
- Prašau atskleisk savo paslaptį.
Viskas atrodė taip pat, tik koridoriuje, vietoj feniksų paveikslų buvo basiliskų. Šįkart klasėje sėdė lygiai toks pats senis. Greičiausiai tas pats kur anoje klasėjė. Šį kartą ant jo kaktos buvo užrašyta - tikroji paslaptis kitoje klasėje. Roma vėl išėjo. Prie paveikslo esančio šalia buvo užrašyta - tikroji paslaptis čia. Ji vėl užėjo, vėl atrakino duris. Ant senio kaktos buvo užrašyta - ant vienos iš klasės gale esančių servetėlių yra užrašyta tai, ką turėtum žinoti. Roma nuėjo į klasės galą. Ten keli šimtai servetėlių. Galvojo Roma ir ėmėsi darbo. Ji pagaliau surado tą servetėlę. Ant jos buvo užrašyta... Jokios tikros paslapties nebuvo. Ką. Bereikalo čia ieškojau! Galvojo Roma.
-
Tas kvailysčių karas prasidėjo nuo pat pirmo jų susitikimo. O tai buvo jau labai seniai. Prieš beveik ketvertą metelių. Kaip žmogus dirbantis pedagoginį darbą Auris tikriausiai turėjo neleisti jam tęstis. Bet taip nebuvo. Net šitas areštas buvo kontra ataka prieš tą kvailą mergiūkštės jam parašytą raštelį. Ačiū Merlinui jo niekas neperskaitė. Tik jis. Palauk tu man. Pašveisi dulkes ir pelėsius, prarasi norą rašinėti visokias nesąmones. Bambėjo mintyse laukdamas jos pasirodant.
Buvo šeštadienio vakaras. Jis stovėjo koridoriuje už portreto. Šalia riogsojo vėžimėlis prikrautas valymo priemonių.
Auris užrašė kur jai ateiti ir smulkiai nupasakojo kaip aptikti šį dulkėtą užkampį.
Čia stybsant ir laukiant jau kilo noras čiaudėti ir kosėti nuo dulkių. Jomis buvo nuklotos visos grindys. O kas dėjosi klasėje už sunkių durų Auris net nenorėjo žinoti.
-
Auris sugalvojo sugadinti Dori šeštadienio vakarą. Jis detaliai aprašė vietą, į kurią mergina turėjo ateiti, tačiau be reikalo, nes Mendel čia jau buvo lankiusis. Tad tamsiaplaukė apsirengė savo pačiais prasčiausiais drabužiais, susirišo savo ilgus plaukus į kuoduką, kad kuo mažiau dulkių liktų ant drabužių ir jos pačios.
Šeštakursė įtarė, kokiu tikslu vyresnysis Senkleris ją būtent čia vedasi. Ir ji tikriausiai buvo teisi, mat Auris turėjo vežimėlį su valymo priemonėmis. Jį pamačiusi klastuolė netyčia prunkštelėjo.
- Bet tai kaip mes neturime ką veikti šeštadienį, ar ne, kad eikvojame savo laisvą laiką mokinių areštui, - vietoj pasisveikinimo pasakė Mendel.
Jam tikrai reikia merginos, kad turėtų ką veikti savaitgaliais, pagalvojo mintyse. Dori nelaukė, kol Auris ją įleis į tą klasę, kol pristatys arešto užduotį. Mokinė pati įėjo į patalpą ir tiesiu taikymu per dulkes nupėdino prie profesoriui skirto stalo. Ant jo atsisėdo.
- Aš juk nieko nepadariau, - ir vėl prabilo. - Juk užduotį atlikau, stropiai dirbau, visą pamoką plušau. Tikrai stengiausi. O tas raštelis, juk tai tebuvo pokštas, - ėmė vartyti akis. - Gal ir perspaudžiu kartais, bet jau nereikėjo taip įsižeisti, ką? Nes tuoj pamanysiu, kad ji tikrai tau patinka, - sukrizeno. - Juk niekas neperskaitė to raštelio. Jis tik tau buvo skirtas. Maniau, pasijuoksi ir tiek. O jeigu tu dėl to paveikslo, tai aš iš tikrųjų jo norėjau truputėlį kitokio. Bet transfigūravosi taip, kaip transfigūravosi, - besiteisindama gūžtelėjo pečiais.
-
Panelytė visgi teikėsi atpėdinti į savo areštą. Tik ji aišku nebuvo nusiteikusi dirbti.
- Ei, kas čia per savivalė? Stokis ir ateik į koridoriuką. Pradėsi nuo jo. Čia kažkur yra pripeliję. Tai surask šaltinį ir išnaikink pelėsius. Tam va yra purškalas. - Irgi be pasisveikinimų prabilo Auris.
- O kas tau sakė, kad eikvosiu laiką? Tu tvarkysies, aš darysiu savo reikalus. Nei nemanyk, kad mudu čia plepėti susirinkom. - Auris nusivalė vieną stalą ir klestelėjo ant senos kėdės. Ant stalo pasidėjo seną pergamento ritinį ir sąsiuvinį, į kurį ketino persirašyti vienus labai dominančius užkeikimus.
- Ak tai čia pokštas? Ot man labai įdomu kas būtų, jeigu tą tavo meno šedevrą, tą paveiksliuką būčiau parodęs Evenstar? Gerai, aš va irgi ištaisiau tau smagų pokštą. Gražus saulėtas vakaras. O tu čia turėsi tvarkyti šitą šlamštą šimtą metų. Kitą kartą gal pagalvosi ką dirbi. Tiesa neneigsiu. Tu labai gabi ragana. Todėl nepasakok man istorijų, kad paveikslas gavosi ne toks, kokio norėjai. Gerai viskas. Tau metas prie darbo, o man prie savo užrašų.
-
- Nieko aš nenaikinsiu, - susiraukė Dori. - Šitame kabinete juk net nevyksta pamokos. Tau geriau nežinoti, ką mokiniai čia veikia.
Netrukus Auris atsisėdo ir išsitraukė pergamentą bei sąsiuvinį.
- Merline, tik nesakyk, kad šeštadienio vakarą ruošiesi pamokoms? - išpūtė akis. - Tu tikrai neturi ką veikti. Na ir kas, jeigu parodytum paveikslėlį direktorei? Baisaus čia daikto, mokiniui taip gavosi. Atleiskite, - vėl vartė akis. - Tiek pats, tiek Evenstar dar ne tokių dalykų turėtumėte būti matę. Ot tragedija.
Regis, Auris nebuvo nusiteikęs šnekėtis. Tačiau Mendel nebuvo nusiteikusi dirbti. Ją ir Aurį, ypač po to įvykio kažkokiame apleistame name ir parke, siejo visai kitoks ryšys nei mokinės ir profesoriaus. Dori žinojo, suprato, kad ji turėtų kitaip bendrauti su vyresniuoju Senkleriu, tačiau nieko negalėjo padaryti. Ir net nematė prasmės. Juk Auris - jos vaikino pusbrolis.
Pagalvojusi apie Alaną ir jų statusą Dori prikando lūpą ir sukrizeno. Jie jau susitarę, kad vėlai vakare po to arešto susitiks. Merginos skruostai paraudo ir ji ėmė šypsotis bei kikenti šią akimirką visai užmiršusi, kur yra ir kad šalia pat sėdi Auris. Jau įsivaizdavo, kaip jiedu su grifu nulįs į kokį tamsų kampą, sėdės apsikabinę, kalbėsis, bučiuosis. Dabar Mendel atrodė tarsi visiškai apsvaigusi. O kaip kitaip, juk ji ir Alanas - pora!
-
- Kokioms dar pamokoms? Čia mano asmeniniai tyrinėjimai. Verčiau imkis darbo ir netrukdyk man. - Jis nespėjo net tušinuko į rankas paimti, nes Dori ir toliau pliurpė ir net neketino dirbti.
- Patikėk manimi dar ir kaip žinau ką mokiniai veikia šiame kambaryje. O tu dar nei per colį nepasistūmei. Ilgai mes čia užtruksim... Ir nesek čia pasakų. Manau, kad direktorė gerai tave pažįsta ir suprastų, kad tyčia išbūrei tą paveikslą. - Gal man tave užburti nutildymo kerais? Bet kažin ar padėtų.
Staiga Mendel visiškai išprotėjo. Auris stebėjo keistą jos elgesį ir negalėjo suprasti kas jai užplaukė.
- Kas tau? Alio, į kurią galaktiką dabar išplaukei? - Vardan dievo meilės kodėl mano areštai visada praeina va šitaip? Auris prisiminė tą pirmą areštą, kai bandė kažką aiškinti Elliw apie teleskopų kalba. O paskui tą siaubingą kartą, kai Erka vos nežuvo ir jam teko tempti ją į ligoninę nuo pat laukymės už kvidičo aikštės. Man tiesiog geriau net negalvot apie areštus. Padarė išvadą Senkleris.
- Raminkis ir imkis darbo. Aš tau rimtai sakau.
-
- Ot ir ne, direktorė mane žino kaip gerą mergaitę, - parodė Auriui liežuvį. - Nežinau, ar tau sakiau, bet vasarą prieš trečią kursą ji mane gynė svarstyme Magijos Ministerijoje. Šiaip ar taip, gali bet kada nueiti į herbologiją ir parodyti tą piešinį ne tik jai, bet ir mokiniams, jei taip jau norisi, - nusivaipė.
Kol Dori svajojo, ji girdėjo, kad Auris kažką sakė, bet smegenys tų žodžių neapdorojo. Ji vis dar krizeno, kikeno, kažką net sau pasakė panosėje ir gestikuliavo, nes įsivaizdavo, kad jau dabar yra su Alanu.
Tada nuo pečių nusimetė kuprinę ir iš jos išsitraukė lūpų balzamą bei veidrodėlį. Pasitepė lūpas, kol dar nesusitiko su Alanu. Norėjo, kad lūpos būtų minkštos ir švelnios, bet nutuokė, jog jokiam vaikinui nepatiktų bučiuoti vazelino. Todėl reikėjo juo teptis, kol grifo nebuvo šalia.
O tada pakėlė akis ir priešais save pamatė Aurį. Net krūptelėjo, kaip išsigando. Grįžo iš visų savo svajonių.
- Ką sakei? - paklausė.
-
- Eik jau nejaugi? Na, bet ką jau su tavimi padarysi. - Dori puikiausiai gebėjo vesti žmones iš kantrybės. Bet ir pats Auris būtų gynęs ją per svarstymą, jei būtų prisireikę.
Senkleris stebėjo tą keistą Dori pasirodymą. Kuo toliau, tuo labiau stebėdamasis jos elgesiu.
- Ar į madų demonstraciją susirengei? Atsibusk pagaliau. Kas tau yra? - Ką ji čia dabar susigalvojo? Bet galiausiai liovėsi ir net atrodė nustebusi ar pasimetusi.
- O nieko ypatingo. Sakiau, kad rytoj nusimato meteoritų lietus. - Prašneko ironiškai. - Dieve mano. Aišku sakiau, kad baigtum savo nesąmones ir eitum dirbti. Ką dar galėjau sakyti? Ką tu čia išdarinėji Mendel? - Absurdas. Visai jau iš proto išsikraustė.
Aurį viskas pradėjo užknisti. Ypač šita nyki patalpa. Daugiau jokių areštų. Nesvarbu ką tie vaikėzai pridirbtų. Vis tiek jokių areštų. Taškas.
-
- Kas? Koks lietus? - iš pradžių Dori nieko nesuprato. - Gerai jau gerai, tik nepyk, - eilinį kartą vartė akis. - Tai ką tu čia nori, kad aš padaryčiau? Šitą nesąmonę kuopčiau? - apsidairė aplink.
Šešiolikmetė neketino čia užsibūti. Juk ji, prieš susitikdama su Alanu, dar turės persirengti, susišukuoti plaukus, išsivalyti dantis. Tad nusprendė šiek tiek nusileisti.
Dori pasiėmė iš to vežimėlio šluostę, ją sudrėkino ir ėmė valyti klasėje esančius stalus. Tiesą pasakius, buvo visai smagu matyti, kaip ta šluostė nuvalo milžinišką dulkių sluoksnį. Žinojo, kad Auris norėjo, jog ji eitų šveisti pripelijusius ir kitaip priskretusius kampus, bet tegul džiaugiasi, kad mergina bent kažką daro.
- Na, tai patenkintas? Kad darau, ką paliepei? - paklausė valydama dulkes nuo kėdės. - Kaip iš kokio akmens amžiaus, tikrai. Žinok, aš ilgai nebūsiu, nes turiu susitikimą.
Tada paauglė vėl ėmė krizenti, vėl paskendo savo svajonėse, užsimerkė, pradėjo kraipyti galvą ir glostyti tą dulkėtą šluostę.
-
Dabar tai jau Dori galutinai išvedė Aurį iš kantrybės. Jis atsikėlė iš savo vietos, priėjo prie jos ir ištraukė šluostę merginai iš rankų. Kad mergiotė atkreiptų į jį dėmesį. Mat vėl atrodė pasinėrusi į kažkokį savo pasaulį.
- Klausyk tu... - Dabar jau ir jo žvilgsnis ir balsas pasidarė ledinis.
- Tau areštas aišku? Bausmė. Ji nesitęs tiek, kiek tau norėtųsi. Būsi čia tol, kol padoriai aptvarkysi šitą laužą. Ir man absoliučiai nerūpi tavo susitikimas. Gali būti kad ir šimtas susitikimų, man tas pats. - Baigęs savo piktą monologą atidavė jai šluostę. Dar čia ji man statys savo sąlygas. Atsirado mat... Kažkokia mažė... Accio Dori burtų Lazdelę. Pasinaudojo jis bežodžiais kerais. Nutarė, kad toji pasiutėlė gali jos griebtis, todėl norėjo tam užkirsti kelią iš anksto.
Iš pradžių tas areštas Auriui tikrai ypatingai nerūpėjo. Bet dabar rimtai užsiuto.
-
Regis, Auris rimtai supyko, kad Dori vis nuklysdavo į savo pasaulį. Aišku, ir pačiai pasidarė gėda, tikriausiai atrodė kaip visiška kvaiša. Bet už gėdos jausmą liūdesys buvo stipresnis. Lūpų kampučiai nusviro. Ir dar klastuolė pajuto, kad vyresnysis Senkleris bando iš jos kišenės prisišaukti burtų lazdelę. Šį veiksmą Mendel sustabdė. Spėjo sugriebti savo lazdelę ranka. Tačiau po to pati ištraukė ją iš kišenės ir padavė tiesiai Auriui į rankas.
- Imk, - apatišku balsu pasakė. - Galima buvo tiesiog paprašyti.
O liūdėjo Dori dėl to, kad ėmė rodytis, jog ji gali pavėluoti į susitikimą su Alanu. Juk šiandien šeštadienis, jiedu turėjo kartu praleisti daug laiko. Ir į galvą ėmė lįsti ne kokios mintys. O jeigu vis dėlto jie išsiskirs? Juk yra tokie jauni.
Dabar jau visai nebeturėdama ūpo Dori toliau valė tas dulkėtas kėdes ir stalus. Svajonės buvo kažkur toli. Auriui šiandien puikiai pavyko jas sugriauti. Širdyje pasisėjo nerimas.
-
Dar vis piktai nusiteikęs Auris sugrįžo į savo vietą. Neketino su ja kalbėtis. Vieną kartą ji turi suprasti, kad yra kažkokios ribos. Siuto raudonplaukis. Jos lazdelę padėjo ant stalo. Kurią pati atidavė.
Jis atsivertė savo užrašus ir ėmė kažką kraiglioti. Ne visai tai, ką reikėjo. Jam visai nepatiko tyla, kuri pradėjo tiesiog spengti ausyse. Bet gi to ir norėjau. Dar pamanė. Ir kurį laiką nekreipė dėmesio į visai be ūpo pasilikusią Dori. Tik kažkaip neišėjo jos ilgai ignoruoti.
Galiausiai Auris pažiūrėjo ką ji daro. O ji tvarkė tą dulkėtą kambarį. Atrodė taip, lyg ją būtų prislėgę koks šimtas tonų liūdesio. Ir ko dabar man reikėjo tiek siusti? Taigi ji paaugliukė su pilna galva visokių planų. Kurie jai dabar atrodo baisiai svarbūs. Na prikrėtė kvailysčių, bet ką padarysi. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas turbūt. Tuo labiau, kad aš irgi prisidedu prie šito. Kam dabar čia kažką vaidinti? Jau seniai juos siejo ne vien mokykla. Juk laikė ją lyg ir jaunėle seserimi, su kuria kartais smagu pakariauti. Domėjosi kaip jai sekasi. O dar tos visos kartu patirtos istorijos.
- Dori, gana jau. Taika gerai? Truputį perlenkiau. Na gal ir ne truputį. Bet kad tu kartais sugebi visai išvesti mane iš kantrybės.
-
Dori ramiai valė dulkes. Atrodė, kad visai nėra energijos. Žinojo, kad gali to nedaryti. Žinojo, kad gali pradėti šakotis arba tiesiog imti ir išeiti. Tačiau šiandien ji nusprendė stengtis išlikti rami. Ko Auris iš jos tikėjosi, jeigu net paėmė burtų lazdelę? Žinoma, eilinių Mendel isterijų. Nebenoriu jų kelti. Jau nesu mažas vaikas, mintyse pagalvojo.
Galiausiai jis pasakė, kad gana tvarkytis. Pripažino, jog perlenkė. Bei pridūrė, kad klastuolė sugeba jį išvesti iš kantrybės.
Aurio žodžiuose gal ir buvo tiesos. Juk ir pati Dori ne ką geriau elgėsi nuolat jį erzindama dėl Glorios Clarke, kuri jam tikriausiai visiškai nerūpi. Tačiau ar tai buvo priežastis liepti jai šveisti kažkokį purviną kabinetą? Ir dar žiobarišku būdu. Tokia bausmė tiktų, jeigu mokinė būtų kur nors prišiukšlinusi ar panašiai, o dabar...
Šią akimirką mergina pajuto dar didesnį skaudulį. Ir į kūną plūstelėjo energija, kurią norėjosi kažkur padėti. Ji buvo nusisukusi nuo Aurio, kai jis prabilo. Nustojo valyti, bet neatsigręžė. Nieko nesakė. Pajuto, kad akyse kaupiasi ašaros. Kažkodėl pagalvojo apie tai, kad galbūt koks nors aikštingas klastuolis dėl tokio arešto galėtų pasiskųsti tėvams. O kam pasiskųsti iš suaugusiųjų galėtų Dori? Tikriausiai šiandien - tik tam pačiam Auriui.
Ji turėjo kažkur išlieti susikaupusias neigiamas emocijas. Ant vieno iš suolų stovėjo buteliukas. Dori jį paėmė ir metė į sieną. Kiek galėdama stipriau. Šis pažiro į smulkias šukes. Aišku, paauglė suprato, kad tik dar daugiau prisidarė sau darbo. Vos tik buteliukas sudužo, ji pasiėmė žiobarišką šluotą ir semtuvėlį bei sutvarkė tai, ką pridirbo.
Pasijuto nuvėsusi. Nepravirko. Buvo nuvaliusi jau visus suolus ir visas kėdės, tad dabar paėmė jau prieš tai minėtą pelėsių valiklį. Ir kempinėlę. Klasėje taip pat buvo daug pripeliję, ypač palei pat grindis. Ji užpurškė labai ne kaip kvepiančios valymo priemonės ir ėmė šveisti.
- Tu visada nori sugadinti man susitikimus su juo, - prabilo. Turėjo omenyje Alaną. - Tada pavasarį. Atėmei šitiek vakarų dėl to vieno snargliaus. Ir dabar. Būtent šeštadienį. Gal tau nepatinka, kad aš su juo draugauju? Gal aš Senkleriams nepatinku? Kažkokia mergšė iš vaikų namų. Tai kas, kad Delegardi, jei mama šunkeliais nuėjo.
Tik dabar Dori šovė į galvą mintis, kad gal vis tik ji per prasta Senkleriams? Kai sužinojo, kad yra grynakraujė, ėmė apie tai negalvoti ir jautėsi lygiavertė. Bet jeigu?
Šeštakursė sieną šveitė vis stipriau. Tai ramino. Atrodė, kad šveitimas padeda numalšinti besikaupiančius blogus jausmus. Tik kad rankas graužė. Valiklis buvo stiprus, o ji neapsimovė pirštinių.
-
Atrodė, kad kažkas itin neramino Dori. Ir kažin ar tai buvo tik šitas areštas. Ji elgėsi labai keistai. O kai prakalbo, tai Auris tikrai nustebo. Nes negalvojo, kad jos galvoje sukasi tokia kvaila mintis.
- Ir vėl tu pradedi apie tą patį? Dori, viena valanda nėra viso vakaro atėmimas. Visų pirma, judu su Alanu beveik visada būdavot toje bibliotekoje kartu. Visų antra, nejau nematai kaip patobulėjai? Kad ir šios pamokos darbą padarei sakyčiau gana lengvai. Tau tas nebuvo baisiai sudėtinga. Buvo taip paprasta, kad net turėjai laiko parašyti man tą raštelį ir ištransfigūruoti tą paveikslą. Pasiruošei egzaminui ir dėl tavo pastangų tas vaikis sugebėjo pabaigti transfigūracijos kursą. - Auris seniai jau paliko savo darbus. Pasidarė taip gaila, kad ta mergaitė dar vis galvoja apie savo vertę Senklerių šeimoje.
- Ar tu tikrai taip galvoji? Dori, aš paprasčiausiai noriu, kad tavo gyvenimas pasisektų. Užkroviau tau tą vaikį, kad gerai išmoktum ir pasikartotum tai, ką galimai pamiršai. O dabar. Ypač tas tavo paveikslas. Kartais reikia žinoti, kada sustoti. Neskyriau tau arešto dėl to, kad negalėtum susitikti su Alanu. Ką, tu galvoji, kad man rūpi tai, ko prikrėtė tavo mama? Ar tai, kad gyveni vaikų namuose? Galvoji dėl to trukdyčiau tavo ir Alano draugystei? Jei tikrai taip manai, tai nereikia. Taip nėra. - Auris jai niekada nesakė daugybės dalykų. Nes toks jau jis buvo. Jis jai padėjo tiek įsikraustyti į vaiknamį, tiek tada, tame name. Bet jis niekada neaiškino Dori ką galvoja. Kaip jam neramu dėl jos ateities.
- Kaip jau sakiau noriu, kad tavo gyvenimas nusisektų. O tu taip dažnai visur įsipainioji. Darai mano kažkada padarytas klaidas. Niekada nepagalvoji prieš kažką darydama. Kad ir tada, kai paėmei tą siekėją. Arba kai supyksti visai nesivaldai. O tai tau gali atnešti daug problemų ateityje. Nenoriu, kad paskui atsirastum tokioje bedugnėje kaip aš. O dar tie tave persekiojantys žmonės. Manai buvo lengva palikti tave tuose vaikų namuose? Tokioje nesaugioje vietoje. Ir jau ten tu sugebėjai susidėti su ne pačiais geriausiais žmonėmis. Aišku, ta mergaitė, su kuria basteisi greičiausiai nieko gero savo gyvenime nepatyrė. Ir kokia ji pasidarė? Žinau apie tą Rają. Ne iš Alano. Jis man nieko vis tiek nepasakoja. Žinau ir tai, kad šią vasarą jau leidai ramiau nei praeitas savo atostogas. Ir tai gerai. Todėl Dori, negalvok, kad noriu trukdyti tavo ir Alano draugystei. Ar kad man rūpi tavo šeima ir panašūs dalykai.
-
- Leisti laiką dviese ir būti su tuo berniūkščiu bibliotekoje yra du skirtingi dalykai, - susiraukė. - Ir ne dėl to aš pasiruošiau egzaminui, ne dėl to patobulėjau. Tos pirmakursiškos nesąmonės gal ir padėjo kažką prisiminti susitikimų pradžioje, o vėliau aš turėjau kaip tik papildomai dirbti viena, nes tas mažvaikis dar nei sapnuot nesapnavo, kokių dalykų reikia mokytis penktame kurse, - nenusileido. - Ir dar, man visai vienodai, pabaigė jis transfigūracijos kursą ar ne, - pridūrė. - Ir kokia dar valanda? Juk sakei, kad ilgai mes čia užtruksim.
Dori metė tolyn tą kempinėlę. Nervinosi. Sukryžiavo rankas ir ėmė tipenti po klasę. O Auris kalbėjo.
- Atsirado geradarys! - sušuko, kai jis baigė šnekėti.
Tačiau turėjo pripažinti, kad vis dėlto Auris jai labai padėjo. Jeigu ne jis, tikriausiai daug reikalų būtų pasisukę visiškai kitaip. Na, tiesą pasakius, gal juk Dori dabar išvis nebebūtų. Ji turėjo jaustis dėkinga vyresniajam Senkleriui. Iš vienos pusės ir jautėsi, bet iš kitos jis ją tarsi dusino. Ji norėjo jaustis savarankiška ir suaugusi, tačiau Auris nuolat jai primindavo, kad ji yra vaikas.
- Tai mano gyvenimas. Tai mano klaidos, - vėl prabilo. - Ir ar tu mane stebi? - sučiaupė lūpas. - Iš kur tu žinai apie Rają? Iš kur žinai, ką aš veikiau, su kuo buvau susidėjusi? Po velnių, beliko viena suknista vasara. Viena vasara ir niekas nežinos, nei ką aš veiksiu, nei kur gyvensiu, - ji ir vėl paėmė kempinėlę ir ėmė šveisti. Iš akių ištryško kelios ašaros, bet negalėjai suprasti, ar jos buvo skausmo, ar pykčio. - Nekenčiu jūsų visų, - burbėjo sau panosėje trindama pelėsį. - Nekenčiu.
-
- Apie valandą tai kalbėjau ne šito arešto, o tavo laiko, kurį skyrei tam vaikui. O šiandien būtum seniausiai galėjusi lėkti savais keliais, jei nebūtum pradėjusi atsikalbinėti. - Jie labai greitai keitėsi nuotaikomis. Dabar siuto Dori. O Auris buvo kuo ramiausiai nusiteikęs.
- Aišku, kad aš tavęs nesekiau. Viskas labai paprasta. Susitariau su viena auklėtoja, kad jei kas man paskambins. O ji ir skambina. Labai dažnai ir viską man pasakoja. Štai ir visa paslaptis. O taip. Gyvenimas ir klaidos tavo. Bet patikėk kai ko geriau išvengti. - Ir kas galėjo pagalvoti, kad viskas pasisuks į šį pokalbį. Dori ir toliau niršo ir valė tą koridorių. O ant Aurio ir visų suaugusiųjų galvų krito Dori prakeiksmai. Senkleris jos nenutraukė. Nutarė kol kas nieko nesakyti. Nes tikriausiai visi jo žodžiai būtų sulaukę neigiamos reakcijos.
-
- Tai žinoma, nepradėti atsikalbinėti, vykdyti pono reikalavimus. Gal dar ir jūsų kabinetą sutvarkyti, gerbiamasis? - ironiškai paklausė. - Bendrauk tu su kuo nori, kai man sueis septyniolika, aš apkerėsiu visas to vaiknamio darbuotojas, išsiaiškinsiu, kuri tavo pakalikė ir jai bus šakės, - atrėžė. - Ir tau bus šakės, - šnekėjo nesąmones. - Visiems bus šakės. Kai man bus septyniolika, aš susirasiu tuos idiotus žiobarus, kurie dvylika metų vaidino mano tėvus. Susirasiu savo mamelę ir sužinosiu, kas mano tikras tėvas. Visiems bus riesta, tikrai. Oi, pamatysit, - niurnėjo.
Tada užpurškė dar daugiau pelėsių valiklio. Kempinėlė jau buvo juodut juodutėlė, o rankas ne tik graužė, bet jos jau atrodė stipriai paraudusios ir poroje vietų kraujavo. Bet Dori net neketino sustoti. Nes žinojo, kad jeigu sustos, tai pasiims savo burtų lazdelę, kuri, matė, gulėjo ant stalo, ir pradės isterikuoti niokodama viską aplink.
-
- O ne dėkui. Kabineto tvarkyti nereikia. - Prieš akis vyko drama. Ir Auris net neįsivaizdavo kaip geriau elgtis. O dar pastebėjo, kad ji dirba be pirštinių. Ir kad jos rankų būklė nelabai gera. Bet dabar tiesiog negalėjo liepti jai liautis. Nes tada nutiktų nežinia kas.
- Tikrai? Tai pradėk, ko lauki? Labai matau esi užsiutusi ant viso pasaulio. Tai kam laukti septyniolikos. Aš čia, tavo lazdelė čia. Galime kad ir dabar susikauti. - Rėžė Auris. Kuris ir vėl ėmė veikti eksprontu. Ir kažin ar tai buvo tinkamiausi jo ištarti žodžiai dabartinėje situacijoje. Aišku, jeigu ji pasinaudotų jo pasiūlymu Auris į merginos kerus rimtai neatsakytų. Na, ji arba susivoks, kokias kvailystes dabar kalba. Arba išlies nervus. O tas irgi ne pro šalį. Pakalikė. Vaiknamio auklytė mat mano pakalikė. Labai jau skambiai pasakyta.
-
Dori šveitė tuos pelėsius. Skausmas ant kraujuojančios rankos siuntė signalus į smegenis, kad kažkas negerai. Vertė merginą galvoti būtent apie tai. Šitas dalykas tam tikra prasme Dori patiko, nes padėjo nukreipti mintis šalin. Ir kažkaip nieko per daug negalvojusi ji ėmė ir dešinės rankos nagus įsmeigė tiesiai į žaizdą, neseniai nuo valiklio atsiradusią kairėje rankoje. Tą vietą pervėrė dar didesnis skausmas. Jis tamsiaplaukei atnešė nemenką pasitenkinimą.
Dori tikėjosi, kad Auris to nepastebės. Juk jis ir taip per daug kišasi į Mendel reikalus. Taip, galbūt iš rūpesčio. Bet vis tiek.
- Tu siūlai man kovoti? - galiausiai šešiolikmetė metė kempinėlę ir nustojo šveisti. - Ką, kvieti mane į dvikovą? - suprunkštė. - Kur jau ne. Jau matau, kaip mes kovojame, - akimirką atrodė, kad klastuolė susijuoks.
Tačiau vis dėlto ji nesusijuokė. Paauglė suprato, kokias nesąmones čia ką tik kalbėjo. Ir galiausiai nei iš šio, nei iš to, visiškai netikėtai ji prislėgtai pasakė:
- Aš pavargau būti stipri.
Tuomet iš Dori akių pasipylė kibiras ašarų, o kabinetas prisipildė stipriaus verksmo garsų.
-
Mokslo metų pradžia Auriui nebuvo labai sėkminga. Tą faktą įrodė šis siaubingas vakaras. Dėl kurio pats ir buvo kaltas.
- Taip. Siūliau tau kovoti. Tai dabar jau išgirdai kaip beprotiškai skambėjai prieš kelias sekundes? - Omeny jis žinoma turėjo tą jos grasinimų srautą skirtą visam pasauliui. Įskaitant ir patį Aurį.
Norėjo jau raudonplaukis baigti šį eilinį nenusisekusį areštą. Pasakyti, kad pamirkytų rankas murlinukų antpile, kuris turėjo padėti suerzintai odai. Bet deja šis vakaras dar nesibaigė.
Pasipylė tikras ašarų tvanas. Kaip visada pasirodžius ašaroms Senkleriui pradėdavo degti kantrybė. Jis ir pats negalėjo tiksliai pasakyti kodėl ašaros jį taip nervindavo.
Ar dabar jam reikėjo apkabinti ją ir paguosti? Patikinti, kad viskas susitvarkys. Pasakyti, kad jai ir nereikia apsimetinėti stiprei. Kad tegu dabar gyvena ir mėgaujasi savo jaunyste. Dar kartą patvirtinti, kad jei prireiks parems ją. O gal reikėjo nieko nedaryti ir leisti jai išsiverkti. Tas jausmų pasaulis Auriui kartais atrodė kaip painios džiunglės.
Senkleris taip ir nepriėjo prie merginos. Tik pasakė.
- O kodėl tu prieš viską kovoji? Viskam prieštarauji? Kartais reikia sustoti, pamąstyti, kam nors nusileisti. Gal tada gyvenimas pasidarys paprastesnis, nebus tiek papildomų problemų. Yra laikas, kai turi už save pakovoti. Bet kartais pravartu žinoti kada sustoti. - Deja, pats Auris retokai naudojosi šiuo savo patarimu. Ir todėl įsiveldavo į įvairias istorijas ar prisidarydavo bėdų.
-
Auris leido jai išsiverkti. Nurimusi paauglė nusišluostė ašaras. Spėjo, kad atrodo tiesiog siaubingai. Kaip tik prieš susitikimą su Alanu, tiesiog nuostabu, pagalvojo mintyse ir iš kišenės išsitraukė servetėlę, į kurią išsipūtė nosį. Ėmė svarstyti, kad gal susitikimą su Alanu šiek tiek pavėlinti, o gal nukelti į rytojų. Tačiau juk juodu kartu leisdavo praktiškai visą laisvą laiką. Jeigu Dori su vaikinu nesusitiks, jis tikrai kažką įtars. Ir kas tada, kaltins Aurį? Nors šis juk net nieko nepadarė. Eilinį kartą tamsiaplaukė parodė savo emocijų bangas.
- Nieko nežinau, - atsiduso Dori. - Tiesiog nieko nežinau, Auri. Galim eiti iš čia? Einam. Man reikia į dušą. Atleisk, kad darau nesąmones. Pasistengsiu būti rimtesnė pamokose. Beje, man tavo pamokos patinka, - šyptelėjo. - Manau, kad esi tikrai šaunus profesorius.
-
Viskas kada nors pasibaigia. Ašarų tvanai irgi. Žiūrint į ją tokią nusiverkusią Auriui norėjosi užsirūkyt, nes pradėjo nervintis. Ir kam man reikėjo... Šitos temos, kurias kabinom niekada nepriveda prie gero.
- Žinau. Kartais viskas tiesiog žiauriai miglota. Bet tu retkarčiais pasinaudok galva gerai? Juk ją turi. Nedaryk visko, kas šauna į galvą. Ne šią pamoką turiu omeny. Kalbu apie visumą. Kartais reikia sustoti ir pagalvoti. - Tolimesni Dori žodžiai kažkaip nustebino. Šaunus profesorius. O taip. Privesti mokinę iki ašarų tikras šaunumo garantas.
- Ačiū. Bet nesu geras profesorius. - Tarstelėjo. Toli man iki tokio lygio. Pas gerus profesorius mokiniai neateina teirautis apie įvykdytas žmogžudystes. Galvoje turėjo praeitų metų Erkos vizitą pas jį. Geri profesoriai nesiveda mokinių į pavojingo miško glūdumas. Geri profesoriai nenaudoja prieš mokinius užvaldymo kerų. O sugalvoja kaip kitaip išsisukti. Aurio sąrašas dar buvo ilgas. Bet nebuvo prasmės jo tęsti.
- Gerai. einam. - Pasakė. Mostelėjo lazdele ir valymo priemonės sulėkė į savo vietas. O jo daiktai į kuprinę.
- Ir dar. Mesk iš galvos tas mintis apie tinkamumą Senklerių giminei. Net jei kam nors iš tos giminėlės ir būtų kokių minčių. Tai ką? Jau kam kam, bet Alanui į tokius dalykus nusišvilpt. Jūs draugai, jūs kartu ir gerai. Tai jūsų gyvenimas. Ir kažkokie riboti žmonės neturi daryti jums įtakos. Vienu žodžiu pamiršk tai. - Jie išėjo. Gal dabar koridorius atrodė kiek švaresnis. Bet galimai per laiką vėl atgaus pernykštę savo išvaizda.
Dabar jis pasiliko tuštutėlis. Ir laukė kas gi dar čia kada nors atklys.
-
Gruodė kartais čia ateidavo norėdama netrukdomai padirbėti su savo receptu ar net jei užsinorėdavo vienatvėje paruošti namų darbus. Ji labai mėgo savo drauges. Bet turbūt buvo intravertiška asmenybė ir kartais mergaitei prisireikdavo vienumos.
Kad ir šiandien atėjusi į iš pradžių gąsdinusią, o paskui pamėgtą užmirštą vietą paruošė namų darbus. Tada susidėjo viską. Ketindama išeiti. Reikėtų čia kada aptvarkyti. Pagalvojo. Ir iš kabineto patraukė į koridorių. Tada išgirdo, kad kažkas įeina į koridorių, iš kurio ji norėjo išeiti. Greit pamatė tris žmones.
- O Dori, Sakura. Profesoriau Senkleri. Sveiki. - Šyptelėjo ji. Rimeikaitei pasidarė įdomu ką jie trys čia ketina daryti. Gal joms čia paskirtas areštas ar kas? Ėmė spėlioti ji.
- Aš jau ketinau eiti. Tai netrukdysiu jums. - Dar pridūrė.
-
Šiaip ne taip pavyko apsiseilėjusį vyresnįjį Senklerį atvesti į pilį. Dori ėjo to dulkėto kabineto link, kur kažkada pats Auris buvo skyręs jai areštą. Tarp kitko, tą kartą ji poravo profesorių su Clarke.
Mendel spėjo, kad šioje vietoje tikrai nieko nebus. Kas norėtų leisti laiką toje plaučių teršykloje? Tačiau koridoriuje jie susitiko... Gruodę. Klastuolė net aiktelėjo. Nuo kada mergaitė lankosi Hogvartso užkaboriuose?
- Ką tu čia veiki? - per daug griežtai paklausė. - Tai yra... - balsas sušvelnėjo. - Gruode, mes prisidirbom, - išrėžė Dori. - Dabar čia visai ne profesorius Senkleris, o visiškas skystalas, - ėmė vartyti akis. - Sakura jį prigirdė meilės eliksyru ir mes nežinom ką daryti! O tas meilės eliksyras, jis yra tokios vienos klastuolės, kuri, jeigu supras, kad viralas nugertas, mane tikrai užmuš. Mat man buvo paskirta užduotis tą eliksyrą pasaugoti. Ką mums daryti? - šeštakursė viltingai žiūrėjo į varniukę, nors iš tiesų gi žinojo, kad ji vargiai kuo galės padėti.
-
Sakura, Dori ir Auris Senkleris atsidūrė kažkokiame tarsi pamirštame Hogvartso koridoriuje. Merginai norėjosi verkti, nes ji nutuokė, jog profesorius labai stipriai supyks, kai supras, kas atsitiko. Ir jeigu nepatikės, kad baltapūkė davė atsigerti jam meilės eliksyro netyčia?
- Gruode, - susigėdusi net nežiūrėjo į akis draugei. - Labas. Mes... - užsikirto.
Sakurai sunkiai būtų pavykę papasakoti, kas atsitiko. Bet tai padarė Dori.
- Aš neprigirdžiau! - sušuko šviesiaplaukė ir jos akyse pasirodė ašaros. Labiau pykčio, o ne liūdesio. - Aš jau daug kartų sakiau, kad tai įvyko netyčia! Daviau profesoriui atsigerti vandens, o buteliukas buvo lygiai toks pat, kaip ir eliksyro, kurį prašei pasaugoti, - žvilgtelėjo į Dori. - Štai, - kaip įrodymą mergina parodė tikrąjį vandens buteliuką Gruodei. - Tik kamštelių spalva skiriasi, aš nepastebėjau... - teisinosi.
Į Aurį Senklerį varnanagė tiesiog nedrįso pažiūrėti.
-
Auris gūrino lyg žemes pardavęs. Viskas baigta. Tas nuostabus pasivaikščiojimas miške nutolo. Jautėsi kaip vaikas iš kurio kas nors atėmė saldainį. Be to įskaudino Sakurą. Kaip dabar galės gyventi tai žinodamas.
Jam visai nerūpėjo kur eina. Sekė paskui merginas ir tiek. Kol kas bent jau nebuvo nuvarytas šalin, o tai teikė vilčių, kad pavyks su Sakura praleisti daugiau laiko.
- Labai niūri vieta. - Konstatavo įžengęs į koridorių. Prisiminė, taip, tikrai, kad skyrė čia Dori areštą. Bet taip buvo labai seniai. Dabar Auris nežinojo net kaip reikės vesti pamokas ar daryti ką kitą.
Pasirodė, kad jie čia nebuvo vieni. Mergaitę iš Varno Nago jam ne kartą minėjo Alanas. Dar viena... Kodėl jų tiek daug, kai noriu pabūti tik su vienu žmogumi pasaulyje? Pasidarė dar nykiau nusiteikęs. Atsirėmė į sieną. Norėjo ramiai palaukti, kol jie eis iš šitos bjaurios vietos. Bet išgirdo Dori žodžius.
- Niekas manęs niekuo negirdė. Aš pats atsigėriau. Nieko tu nežinai. - Jis ir vėl pamatė, kad Sakura pradeda nerimauti. Norėjo už tai vėl Dori kažkaip užkerėti, bet prisiminė, kad negalima to daryti.
-
- Dariau namų darbus. - Atsakė į Dori klausimą.
Tai ką išgirdo visiškai pribloškė. Ji matė, kad profesorius eliksyro gal net padaugino.
- O kas bus, kai jis gaus priešnuodį? - Nežinia kam to paklausė, bet ta mintis tiesiog pirma atėjo į galvą.
- Ar daug išgėrė? Parodykit man buteliuką. - Balse staiga pasijuto užtikrintumas. Ji žinojo ką daro ir kaip reikėtų pabaigti šią istoriją. O labai retai nutikdavo, kad gruodė jaustųsi tvirtai galinti pasireikšti.
- Priešnuodį padaryti nėra sunku. Galite jį palydėti pas nuodų ir vaistų profesorę. Galiu ir aš padaryti priešnuodį. Bet aš mokinė, jei suklysiu... Net nežinau. Geriausia būtų jei vestumėte jį pas profesorę ir tiek. Nesakykit jai kas nutiko iš tiesų. Pasakykit, kad radot profesorių Senklerį besiblaškantį kur nors ir tiek. - Gruodė norėjo padėti. Bet pati imtis gaminti kitam žmogui priešnuodį kiek bijojo. Čia tai bent istorija. Kaip profesorius nepajuto ką geria? Juk eliksyras turi ypatingą kvapą. Keista. Bet dabar jis visai buvo panėręs į eliksyro sukeltą poveikį. Ir greitai tai nepraeis. Gruodė tai puikiai žinojo. Bent parą, o gal dvi jis toks ir bus jei negaus priešnuodžio.
-
Dori nusistebėjo, jog Gruodė darė namų darbus tokioje vietoje. Visada sakiau, kad Varno Nagas yra pats prasčiausias koledžas. Jeigu jau mokiniai mieliau renkasi kerpėmis apaugusius užkampius, o ne bendrąjį kambarį, pagalvojo mintyse.
- Kas bus? Auris ir vėl bus Auris, o ne šita skysta boba! Negalim eiti pas profesorę. Viskas išaiškės, o tada kentės mano sėdimoji. Aš būsiu apkaltinta, kad pakišau Sakurai meilės eliksyrą. Ir nuo Marinos man bus šakės. Nors ir taip bus. Nežinau, - atsiduso. - Gruode, padaryk tu tą priešnuodį. Gali dabar? Ko jam reikia? Einam, - ir Mendel įžengė į kabinetą.
Kūną nukrėtė šiurpas, mat mergina prisiminė tą palengvėjimo jausmą, kai pirmą kartą čia susižeidė ranką. Dabar jau kuris laikas ji to nebedarė, tačiau ant riešo vis dar buvo randelių. Šeštakursė instinktyviai juos palietė.
-
Sakura nebesikišo į Gruodės ir Dori pokalbį. Jai buvo tiesiog siaubingai gėda. Kai bendrakoledžė paprašė parodyti jai buteliuką, eliksyrą baltapūkė padavė mergaitei.
Regis, ir Gruodė pagalvojo apie tai, kas bus, kai profesorius išgers priešnuodį. Tos akimirkos mergina labai bijojo, tačiau nebuvo kitos išeities.
Sakura visiškai nenorėjo eiti pas profesorę. Tačiau ar tai nebūtų saugiau? Profesorė tikrai sumaišys gerą priešnuodį. O Gruodė? Ar jai išeis?
Bet Dori, regis, pas profesorę eiti neketino. Ji įžengė į kitą patalpą. Paskui ją pėdino ir Sakura. Patalpa buvo labai nejauki, pilna dulkių. Vos įžengusi į ją mėlynakė ėmė kosėti.
Pažvelgė į Dori, paskui į Gruodę. Laukė galutinio sprendimo, kas gamins profesoriui priešnuodį.
-
Visos jos kažką aptarinėjo. Tuo tarpu Auris stovėjo ir svajingai vis nužvelgdavo Sakurą. Tie šviesūs plaukai, kaip norėjosi juos paliesti, paglostyti. Dabar pat visi galėtų pradingti. Palikti juos dviese. Tik ne šioje vietoje. Nors... Jos grožis nušvietė šitą niūrų ir tamsų kambarį.
- Ar mes tikrai čia turime būti? Man visai čia nepatinka. - Pasiskundė Sakurai. Bet nusekė paskui. Tada įsitaisė ant kažkokios kėdės. Bet ilgai sėdėti ramiai buvo tokia kankynė, kad atsistojo. Pavaikščiojo po kambarį, tada vėl atsisėdo. Paskui vėl atsikėlė. Ir taip viskas keitėsi per tą trumputį laiką, kol jos kalbėjosi. Į galvą atėjo prisiminimas apie areštą, kurį skyrė Dori. Kartais Auris pagalvodavo, kad jo neturėjo skirti. Taip pagalvodavo neapniktas meilės eliksyro. Bet va dabar ta mintis tiesiog iškilo paviršiun ir būtinai reikėjo viską, ką mano pasakyti Mendel. O taip, jis norėjo, kad Dori ir Gruodės čia nebūtų. Bet dabar dar būtinai prireikė su ja pasikalbėti. Todėl atsikėlė kokį trečią kartą per tas penkias minutes ir priėjo prie jos.
- Dori, Turėjau jau seniai atsiprašyti. Žinai, dėl to arešto. Neturėjau jo tau skirti. Juk mes visada taip bendravome. Tu iškrėsdavai kokią kvailystę, aš irgi. Taip nusistatė per laiką, kol esame pažįstami. Todėl neturėjau skirti tau to arešto. Tai nelabai teisinga.
-
Dori siuto. Sakura atrodė dvejojanti. o profesorius visai nuo jų nutolęs.
- Tu gali nupirkti eliksyro ir įpilti tiek, kiek jo čia trūksta. Gaila, bet paruošti naujam reikia labai daug laiko. Bet nupirkti galima. Vizlių krautuvėje yra aš žinau. - Pasiūlė šiokią tokią išeitį.
- O jeigu jį nunuodysiu? Na priešnuodis susidaro iš trijų ingredientų. Bet... Na aš galiu pabandyti. Kuprinėje turiu eliksyrams reikalingų priemonių. Bet aš nežinau... - Priešnuodis buvo labai paprastas. Bet ką reikėtų daryti jeigu kas nors nepavyktų?
Mergaitė stebėjo nerimstantį Aurį. Vestis jį kažkur buvo nelengvas reikalas. Na jis sektų paskui Sakurą bet kur. Bet jas galėjo kažkas pastebėti.
- Galiu padaryti. Gerai. Bet jei man kils dvejonių, kai pabaigsiu jums teks eiti pas profesorę. Ar taip tinka?
Ji atsisėdo. Išsitraukė savo rinkinį. Daug didesnį nei buvo reikalinga mokykloje. Susirado viską ko reikėjo.
-
Dori apstulbo, kai Auris prabilo apie kadaise šioje patalpoje vykusį areštą.
- Oho. Stipri asmenybė, ar ne? Kaip įmanoma apsvaigintam meilės eliksyru galvoti apie kažkokį areštą? O gal poveikis slopsta? Kiek laiko meilės eliksyras veikia? - dabar jau mergina kalbėjo kur kas ramesniu tonu. - Gerai, kai anas bus blaivas, - žvilgtelėjo į Aurį, - turės man parūpinti trūkstamą kiekį eliksyro. Vis dėlto pats ir išgėrė, - dabar Mendel net nusijuokė. - Nieko tu nenunuodysi, - drąsino mergaitę. - Nagi, bandyk, - ragino. - Gerai, jei kils dvejonių, tada negirdysime. Bet pamatysi, viskas bus gerai.
Šią akimirką klastuolė jautėsi kur kas ramiau, nes jie pradėjo spręsti problemą. Gruodė sumaišys priešnuodį, o Auris paskui nupirks eliksyro. Ir tada visi galės įsivaizduoti, kad nieko nebuvo.
-
Sakura vis dar tylėjo. Jautė, kaip Auris Senkleris į ją pasižiūri, tačiau pati pažvelgti į profesorių taip ir nebedrįso. Auris Senkleris pasakė, kad jam čia nepatinka.
- Bet teks dar šiek tiek pabūti, - tyliai atsakė ji.
Dori įkalbinėjo Gruodę, jog ji pagamintų priešnuodį meilės eliksyrui. Galiausiai bendrakoledžė sutiko, tačiau Sakurai atrodė, kad ji nesijautė dėl šio sprendimo labai tvirtai. Sakura nesuprato, kaip tamsiaplaukė nebijo, jog Auriui Senkleriui kas nors atsitiks. Baltapūkei norėjosi tiesiog vestis jį pas nuodų ir vaistų profesorę. Ji prisiimtų visą kaltę, Auris Senkleris gautų gerą priešnuodį.
Žinoma, Gruodė eliksyruose puikiai gaudėsi. Tačiau tai labai rimtas dalykas. Bet viskas jau buvo nuspręsta, todėl varnanagė pati stengėsi susikaupti, galbūt galės kuo nors padėti Gruodei?
- Jeigu reikės kokios nors pagalbos gaminant priešnuodį, pasakyk, - ir vėl tyliai prabilo Sakura.
Stebėjo, kaip Gruodė ėmė ruoštis.
-
- Nemanau, kad silpsta. Daug išgėrė. Šiaip veikimo trukmė apie parą. - Tarė nužvelgdama profesorių.
- Tiesiog ta mintis gal seniai yra jo galvoje ir dabar. Na jis juk kitaip elgiasi nei įprasta ar ne? Tas eliksyras skatina kalbėti. Jis iškelia kokį dalyką į paviršių ir reikia jį išsakyti, tai pasidaro labai svarbu. - Mergaitė žinojo receptą mintinai. Pasimeldė savo sėkmei, kad pavyktų ir dirbo maišydama produktus. Reikėjo vis juos papildyti ir papildyti, skystis katile vis keitė spalvą.
- Nupirks? Tu manai, kad profesorius tau nupirks meilės eliksyro? Tu tikrai jo šito prašysi? - Ji tikrai nustebo. Juk tai draudžiama. Bent jau Hogvartse. Kaip Dori įsivaizduoja... Neįtikėtina. Bet neleido sau užsigalvoti ir atidžiai stebėjo katilą.
- Įspėju. Išgėręs priešnuodį bus labai piktas. Šimtu procentų. Dabar jis tiesiog šimtu procentų pozityvus. O kai išgers priešnuodį visa ta dirbtina nuotaika, manijos dings. Taigi bent jau šiandien geriau nieko jo neprašyk.
-
- Gerai Sakura, jei nori būsim čia. - Pasakė.
Jam atrodė, kad Dori jo nesupranta, kadangi ėmė kalbėti kažką visai ne į temą.
- Bet aš tau rimtai sakau. - Paaiškino jai. Apie ką jos? Bandė klausyti. Bandė susitelkti į pokalbį kaip normalus žmogus. Bet negalėjo. Nepajėgė.
- Ką aš turėsiu pirkti? - Šį kartą nuėjo pas žmogū, kuris jam viską normaliai išaiškins. Pas Sakurą. Jos štai galėjo klausytis kaip reikiant. Ji žino apie ką čia eina kalba. Nusprendė ir laukė atsakymo. Belaukdamas kurį laiką stebėjo kaip Gruodė kažką gamina.
- Galėtum taip ir per transfigūracija pasistengti. Aš ten tavęs nepastebiu. - Pasakė.
- Ką mes čia veikiam? - Vėl paklausė Sakuros. Dabar jam reikėjo viską būtinai išsiaiškinti. Norėjosi suprasti kodėl tokią dieną jie leidžia šitoje skylėje. Aišku labai gerai, kad Sakura bent iš čia neišeina. Jie yra kartu. Bet tada Aurio mintis persmelkė nerimas.
- Bet Sakura, čia dulkėta. Nešvaru. Tau reikėtų būti lauke, gryname ore. Tu nepratusi prie tokių vietų. Galiu čia pasilikti. Bet tau reikėtų eiti kuo toliau nuo šios vietos. - Išbėrė. Akyse pasirodė rūpestis.
-
Gruodė labai nustebo išgirdusi, jog Dori prašys nupirkti Aurio meilės eliksyro. Taip pat nustebo ir Dori. Būtent dėl Gruodės nustebimo.
- Tai aišku, kad prašysiu! Nors, žinai, geriau pagalvojus, tai nebus prašymas. Jis privalės tai padaryti. Juk jis, o ne kas kitas, tą eliksyrą išgėrė! Dėl Merlino, Gruode, juk čia Alano pusbrolis, - nusijuokė Mendel. - Jeigu jis atsisakys parūpinti naujo eliksyro, tada jam bus šakės.
Tamsiaplaukei nebuvo svarbu, piktas bus vyresnysis Senkleris ar ne. Eliksyrą jis parūpinti turės. Ir dar šiandien.
Auris pradėjo gerokai erzinti Mendel. Jis kažką skiedė ir skiedė, visko klausinėjo.
- Auri, užsičiaupk. Tu trukdai, - pasakė jam mergina. - Siaubas. Meilės eliksyro apsvaigintas vyras yra tikras siaubas, - pavartė akis.
-
Gruodė ruošė priešnuodį. Ji pasakė, kad to priešnuodžio išgėręs profesorius bus labai piktas. Sakurai apie tai galvojant nemaloniai sumaudė pilvą. Ji labai bijojo Aurio Senklerio reakcijos, kai šis atsipeikės. Tikėjosi, kad Dori neduos jam ramybės dėl kito meilės eliksyro pirkimo ir raudonplaukis paprasčiausiai neturės kada lieti pykčio ant Sakuros.
- Paskui Dori pasakys, ko ji nori, kad jūs nupirktumėte, - atsakė varnanagė profesoriui. - Profesoriau, kai atsipeikėsite... Žinokite... Aš... aš... aš tikrai netyčia, - išlemeno.
Daugiau ji nieko Auriui Senkleriui neatsakė, nors jis ir klausė, ką jie čia veikia. Nors ir kalbėjo apie tai, kad tokioje dulkėtoje vietoje strazdanė neturėtų būti. Ji žinojo, kad jau tuoj tuoj profesoriaus rūpesčio nebeliks ir jį pakeis pyktis.
-
- Tai kas, kad pusbrolis? Jis gi mokytojas. Duos tau areštą mažiausiai. Arba pasiųs pas direktorę. Gi šitas eliksyras Hogvartse draudžiamas. Jis jus abi išsiųs pas direktorę. Tave ir Sakurą. Geriau tu jo neerzink. Pasakykit, kad išėjo viskas netyčia ir gal viskas bus gerai. Aš aišku nežinau. Gal jis vis tiek neklausys jūsų. Kaip tu gali jo prašyti, kad nupirktų meilės eliksyro, kuris draudžiamas šitoje mokykloje? Ir dar po to, kai pats jo atsigėrė? Jūs išlėksit iš mokyklos. - Gruodė ne juokais susirūpino. Ji aišku žinojo, kad Dori ir šitas profesorius sutaria. Prisiminė tą jų žaidimą, kai Senkleris atsirado nuodų ir vaistų klasėje. Bet čia juk visai kas kita.
Jam atkreipus į Gruodę dėmesį užraudo.
- Tai. Na man nesiseka magija. - Pasakė ir grįžo prie katilo. Viską padarė kaip reikiant. Ir kai skystis dar pavirė nukaitė jį. Kai Dori liepė Auriui užsičiaupti visiškai nustėro. Kaip ji taip gali? Galvojo.
Tiriamai peržvelgė savo gaminį. Gavosi gerai. Tikrai gerai. Ir Rimeikaitė įpylė eliksyro į puodelį.
- Profesoriau, gaminau vitamininį eliksyrą. Gal norit atsigerti? Duosiu ir Sakurai. - Skubiai pasakė ir dėl visa ko įpylė jo į dar vieną puodelį.
-
Auriui vis tiek nebuvo aišku kas čia dedasi. Todėl tik linkčiojo ir tiek.
- Bet aš nieko nedarau. - Nuolankiai pasakė, kai Dori pradėjo pykti. Dabar visai nenorėjo su kažkuo pyktis.
- Tai reikia pasimokyti. Aš tau galiu padėti. - Tarė Gruodei. O paskui ji pasiūlė kažkokio gėrimo. Jis visai negalvojo apie tai, ką gers. Jam įstrigo tik tai, kad vitamininis eliksyras skirtas ir Sakurai. Todėl pasiėmė abu puodelius. Vieną padavė jai.
- Tau pravers. - Pasakė. Tada visai ramiai išgėrė viską, kas ten buvo įpilta.
Kai patraukė puodelį nuo lūpų dar vis šypsojosi. Norėjo padėkoti Gruodei, kad ji rūpinasi ir dėl Sakuros. Bet staiga šypsnys dingo iš veido. Staiga regis kas būtų nuleidęs jo sielą iš kilometro aukščio. Staiga suprato kur yra, kas yra ir tai, kas ką tik vyko. Akyse sužibo neapykanta. Tie mokiniai. Auris Senkleris niekada šito nesitikėjo iš Sakuros Levins. Net Erka nebuvo privertusi jausti tokio pykčio. Rankoje labai greitai atsidūrė burtų lazdelė. Jam dabar nerūpėjo, kad lėks iš darbo. Tiesiog troško pamokyti šitą mergiūkštę, kad su juo taip niekas nejuokauja. Tiesa prisiminė ką ji visai neseniai sakė. Kad viskas nutiko netyčia. Bet jam atrodė, kad tai išsisukinėjimai ir tiek.
- Tu... - Iškošė nukreipęs į ją lazdelę.- Manei, kad tai pokštas? Kad tai labai juokingas pokštas? - O ne. Čia nestovėjo mokytojas Auris. Dabar čia buvo tas, kuris susidėjo su Dolohovais.
- Aš tau parodysiu kas yra pokštas. Ar žinai, kas galėjo nutikti? Ar supranti kvaila mergiūkšte, kad buvau už save neatsakingas, kad galėjau... - Pagalvojo apie tai, kad galėjo su ja pasielgti kaip žiemą Bretas. Iš lazdelės išsiveržė kerai, bet jis skubiai kryptelėjo ranką nuo Levins ir jie pataikė į sieną. Joje atsirado įtrūkiai.
- Tu viską sugalvojai Mendel? - Galop atsigręžė į Dori.
-
- Tegul daro jis ką nori, - atrėžė Dori. - Gruode, po galais, nenervuok, o gamink priešnuodį! - sudraudė mergaitę šeštakursė. - Man nusispjaut, ką darys Auris. Jis privalės parūpinti eliksyro, nes tai jis jį išgėrė!
Tačiau tai, kaip reagavo vyresnysis Senkleris, išgėręs priešnuodžio... To Dori nesitikėjo. Kelias akimirkas ji stovėjo tiesiog be amo, buvo šoke. Ir kai Auris kreipėsi į ją, tamsiaplaukė jau buvo besižiojanti teisintis, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojo, savo kūnu užstojo Sakurą ir išsitraukusi burtų lazdelę nukreipė ją į profesorių.
- Ar tu visai proto netekai?! Ką tu darai?! Tu galėjai ją sužeisti!
Mergina atskyrė save, Sakurą ir Gruodę apsaugine nematoma siena nuo Aurio.
- Kad galėjai ką? Išprotėjai! Dabar esi žymiai pavojingesnis, nei priliuobęs tos nesąmonės! Eliksyrą aš daviau pasaugoti Sakurai, o jos vandens buteliukas toks pat, kaip ir viralo! Ji tau davė jo atsigerti netyčia! Dėl Merlino, Auri, juk tai Sakura! Negi tu manai, kad ji galėtų taip pasielgti tyčia?!
-
Profesorius pradėjo siūlyti pagalbą Gruodei. Taip pat ant Dori jis visai nepyko, nors ši su juo išties kalbėjo labai nepagarbiai.
Kai Gruodė jau paruošė priešnuodį, Aurio Seklerio rankose atsidūrė du jo puodeliai. Vieną raudonplaukis padavė strazdanei. Jis netrukus išgėrė turinį iš savo puodelio. Sekundėlę niekas nesikeitė, o tada...
- Aaa! - išsigandusi suspigo Sakura.
Jos puodelis iškrito iš rankų ir sudužo ant grindų lydimas šaižaus garso. Varnanagė dabar buvo atsiklaupusi ant žemės ir užsidengusi rankomis veidą. Ji kažko laukė. Pati nežinojo, ko. Gal to, kad ją sustingdys? Tačiau profesorius atrodė toks piktas. Ir pamačiusi įskilimus ant sienos Sakura tiesiog pakraupo. Dar labiau išsigando ir ėmė verkti.
Dabar ji nebematė prieš save to Aurio Senklerio, kurį pažinojo. Pasidarė neramu, kad jis gali nuskriausti mergaites, nors iki šiol būtent šis profesorius buvo žmogus, su kuriuo ji jautėsi saugiau nei su bet kuo.
Dori ir toliau barėsi. Ji net panaudojo apsauginius kerus. O Sakura pasakė sau, kad niekada nebesaugos svetimų daiktų. Ir kai Dori atsistojo už jos, mergina apsikabino klastuolę.
-
Gruodė negalėjo nurimti. Bet nusprendė, kad perkalbinėti Dori bandys paskui. Dabar jos mintis užpildė dar ir tai, kad galimai teks eiti mokytis papildomos transfigūracijos. Ji nenorėjo. Jaudinosi kaip visada. Bet gi jis mokytojas, jis ir turi mane mokyti. Bet jis greitai supras, kad esu beviltiška.
Kad ir dėl ko tuo metu nerimavo kilo kita grėsmė. Baisi grėsmė. Išgąsdinti Gruodę sunku tikrai nebuvo. Pamačiusi kas dedasi po to, kai profesorius išgėrė priešnuodį šoko iš vietos, kaip visada pamiršo visus kerus. Jai neatrodė svarbu, kad Dori sukūrė kažkokias apsaugas. Ji tiesiog movė po stalu. Susirietė ten į kamuoliuką, rankomis užsispaudė ausis ir užsimerkė. Kažin kiek stalas galėjo apsaugoti. Juk jis sienoje padarė įtrūkimus. Bet ta kertė mergaičiukei atrodė patikimiausia priebėga.
Ji žinojo, kad Senkleris bus piktas. Bet tiesiog be nuotaikos. O ne toks, koks dabar. Jis turbūt labai grėsminga asmenybė, pilna pykčio. Kas dabar bus? Ji tūnojo ten. Norėjo atsirasti pas mamą. Bijojo. Labai bijojo. Pirmą kartą per daug metų. Paskutinį kartą taip bijojo tada, kai pikti vaikai iš senosios mokyklos užrakino ją apleistame pastate norėdami pasityčioti.
-
Taip niršo, kad nei nemanė klausytis Dori tauškalų.
- Expelliarmus. - Ramiai tarė. Dar čia. Nuginkluoti mažvaikes jam visiškai nieko nereiškė. Tiesa ji spėjo panaudoti apsauginius kerus. Bet jam buvo visai paprasta juos panaikinti.
- Taip? Netyčia? Tai kodėl tada mes iškart nelėkėm į mokyklą? Kol tavęs nebuvo ketinome eiti į mišką. Ar jūs suvokiat, kuo viskas galėjo baigtis? Po galais visos skrisit iš šio beprotnamio. Ir galėsit skųstis Arwen dėl mano veiksmų. Man tas pats. - Tikrai tuo tarpu buvo pasiruošęs pats tėkšti pareiškimą ant direktorės stalo ir mauti iš čia. Jam buvo per akis. Dar tik turėsiu Erkai pasakyti, kad nei nemanau veltis į tą nesąmonę. Jam nereikėjo kažkokios beglobės, su kuria teks terliotis kiekvieną dieną.
- Ir nustok žliumbti Sakura, nėr dėl ko. - Tikrai. Kurių velnių reikia verkti? Dar bus laiko, kai išlėks iš mokyklos kaip didelė.
Tada prisiminė, kad buvo dar viena. Rimeikaitė. Dabar toji tirtėjo po stalu. Pamatęs tą mergaitę gūžiantis po stalu nuleido lazdelę. Tas vaizdas supurtė jį ir gražino į protą. Pats savęs pabūgo. Kokį velnią čia išdarinėju? Pagalvojo nužvelgdamas sieną, susiglaudusias Dori ir Sakurą, šukes ant grindų. Kaip galėjo leisti išsiveržti tai savo pusei, kurios nenorėjo nei už ką rodyti šioje mokykloje. Jėzau, tie kerai galėjo sužaloti Levins kaip reikiant. Dabar prisėdo ant vieno iš čia riogsančių stalų. Galvojo kaip iškrapštyti Gruodę iš pastalės. Kaip viską sutvarkyti. Kai ėmė protauti aišku suprato, kad greičiausiai Dori sakė teisybę. Kad Levins supainiojo buteliukus. Gal išsigando ir todėl pagalvojo, kad jei nueisime į mišką eliksyras išsisklaidys, kai praeis laiko. Turbūt. Kai pagaliau liovėsi siautėti ir išmąstė visus šiuos dalykus nei nebežinojo kaip dabar elgtis.
- Aš... Neturėjau. - Prabilo pagaliau.
- Suprantu, kad viskas atsitiko netyčia. Aš atsiprašau. - Vėl dirstelėjo į stalą, po kuriuo tūnojo Gruodė.
-
Sakura verkė ir slėpėsi už Dori. Gruodė movė po stalu, užsimerkė ir užsidengė ausis. Auris akimirksniu panaikino Dori apsauginius kerus, tada pabandė išmušti burtų lazdelę iš merginos rankų, tačiau Mendel reakcija buvo greita - vyresniajam Senkleriui nepavyko to padaryti. Kas toliau? Kerų karas? Nors Dori ir buvo gera kerėtoja, tačiau Auris - vyresnis, turintis daugiau patirties ir įniršio būsenoje. Kaži, ar klastuolė būtų sugebėjusi įveikti raudonplaukį. Todėl jokių kerų ji neleido. Tik žiūrėjo. Į Aurį.
O Auris tada pažvelgė į Gruodę. Ir kažkas jame pasikeitė. Jis nuleido burtų lazdelę. Galiausiai atsiprašė. Akimirką Dori norėjo tiesiog šokti jam į atlapus. Išvadinti kvailiu, pradėti stumdyti. Ji ėmė eiti Gruodės link ir trumpam sustojo ties Auriu. Tyliai, kad tik jis girdėtų, pasakė:
- Paskui pasikalbėkime dviese, prašau, - patapšnojo jam per ranką.
Kur dingo Dori pyktis Auriui? Ogi jis pranyko tada, kai ji pagalvojo, kad Aurio elgesyje šešiolikmetė matė save. Štai ji taip nesivaldo. Įniršta, svaidosi kerais nepaisydama, kad gali ką nors sužeisti. Šį kartą ji tikrai išsigando Aurio, nes jis atrodė tiesiog neprognozuojamas. Mes suknistai panašūs, pagalvojo mintyse Dori. Mes velniškai panašūs.
- Gruode, - atsitūpė šalia mergaitės klastuolė ir ją apkabino. - Jis nurimo. Viskas. Praėjo. Jis nieko nepadarys. Lendam iš čia. Ar gerai?
-
Šita patirtis, ji buvo siaubinga. Žmogus, kuris visą laiką buvo gynėju, tapo tuo, kuris galėjo nuskriausti. Dori, ji elgėsi drąsiai. Bet Gruodė, matė Sakura, beprotiškai išsigando. Baltapūkė norėjo bėgti prie mergaitės, tačiau ji pati bijojo pajudėti.
Profesorius, panaikinęs apsauginius kerus, paleido nuginklavimo užkeikimą į Dori, tačiau klastuolei pavyko jį atmušti. Sakura net neįsivaizdavo, kas bus toliau. Ji žinojo, kad jai reikėtų prisidėti prie Dori, pasiruošti kovai. Tačiau žinoti yra viena, o imtis veiksmų - visai kas kita. Mergina tiesiog stovėjo įsikniaubusi į draugę.
Sakura net negirdėjo, ką toliau kalbėjo profesorius. Bet netrukus ji pajuto, kad Dori atsitraukė. Tada tiesiog susigūžė vietoje. Galiausiai apsidairiusi pamatė, jog Auris Senkleris atrodė nurimęs. Dori kažką jam pasakė, bet strazdanė negirdėjo, ką. Tada tamsiaplaukė nuėjo prie Gruodės, o Sakura taip ir liko stovėti vietoje.
-
Gruodė bandė užsiblokuoti. Nieko nejausti, negirdėti, nematyti. Užsidaryti vaizduotėje, kažkur, kur jos nebūtų galima paliesti. Ir tada pajuto kažkieno rankas. Staigiai įsikibo į stalo kojas. Jos niekas iš čia neištrauks. Bet pasirodo, kad tai tebuvo tik Dori. Akys priplūdo ašarų. Ji bijojo pasaulio. Žmonių. O Hogvartse po truputį pradėjo darytis geriau. O čia mokytojas. Mokytojas, ne koks mokinys pasirodė toks baisus, nepatikimas. Ji nesijautė saugi net tada, kai Dori tikino, kad viskas yra gerai. Iš kur galėjo žinoti, ar tas žmogus nesugalvos ir jos užkerėti. Bet Dori juk žino. Gruodė įsivaizdavo, kad Dori stipri, savimi pasitiki, kad gali apsiginti nuo bet ko šiame pasaulyje. Taigi pagaliau paleidusi stalo kojas atsargiai išlindo iš ten. Nesitraukė nuo Dori.
Kai pakėlė akis į Senklerį pamatė, kad jis jau be lazdelės. Sėdi ant stalo. Sakura atrodė nesužeista. Taip nieko nesakydama mergaitė tiesiog užlindo Dori už nugaros. Jei jau nebetupėjo po stalu tai atrodė, kad draugės užnugaris kol kas saugiausia vieta.
-
Norėjo dabar pat išeiti. Ne vien iš čia, bet ir iš darbo. Kaip gali mokyti vaikus, jei pasirodo, kad jo pykčio demonai niekur nedingę. Pasibaisėjo savimi ir todėl, kad iškart pamanė, jog galėtų išmesti Erką iš savo gyvenimo. Kaip galėtų jai pasakyti, kad jam jos nereikia? Kad nei neketina suteikti jai namų, kuriuos žadėjo. Tai kas tada su ja pasidarytų? Kaip galėjo sugalvoti tokį dalyką? Bet kaip jis galės su ja gyventi, jei yra toks... Toks...
Dori pasakius, kad nori pasikalbėti linktelėjo. Net nežinojo apie ką jie kalbėsis. Bet neprieštaravo. Jai pavyko ištraukti Gruodę iš po stalo. Auris atsiduso. Atsistojo iš vietos.
- Tik noriu sutvarkyti sieną. - Pasakė. Perspėjo. Siaubas.
Sienoje įtrukimai dingo. Bet kaip pataisyti visą kitą tikrai nežinojo.
- Sakura, aš labai atsiprašau dėl savo elgesio. - Kaip toks paprastas rytas galėjo imti ir pavirsti šiuo košmaru?
- Gruode, viskas gerai. aš... Aš neketinu nieko daryti. - Alanas pasakojo apie tą mergaitę. Puiku. Dar betrūko, kad įvarytų jai dar vieną traumą. Viskas buvo tiesiog tobula.
-
Gruodė labai išsigando, kai Dori prie jos priėjo. Tačiau vis dėlto mergaitė išlindo iš po stalo ir šiuo metu stovėjo už merginos nugaros. Prieš tai už tamsiaplaukės slėpėsi Sakura, dabar - Gruodė. O už ko slėptis Dori? Ar ji tikrai tokia drąsi? Stipri? O gal paprasčiausiai kvaila ir vieną dieną nukentės dėl savęs nesaugojimo?
Žinoma, buvo atvejų, kai mergina labai išsigando. Pavyzdžiui, tą kartą, kuomet saugo pagalba pasikvietė Alaną ir Aurį. Tada tikrai jautėsi bejėgė. Bet juk čia buvo Auris. Ar jis galėtų nuskriausti žmones, kurie jam rūpi? Jam rūpėjo. Visi mokiniai. Ir tada Dori mintyse paklausė savęs: o ar aš galėčiau nuskriausti mylimus žmones isterijos būsenoje? Deja, į šį klausimą Mendel dabar atsakyti sau negalėjo.
- Galbūt reikėtų ją užmaršinti? - paklausė Dori.
Ji turėjo omenyje Gruodę. Klastuolė klausiamai pažvelgė į Aurį, tada - į Sakurą. Gruodė siaubingai bijojo, o dar į visą šitą reikalą įsipainiojo netyčia. Nors gal net ir per pačią Dori. Juk tai ji ragino pagaminti priešnuodį. Tamsiaplaukė nebuvo tikra, ar šita patirtis netrukdys Gruodei gyventi.
-
Gruodė išlindo iš pastalės ir slėpėsi už Dori. Auris Senkleris sutvarkė sieną. Baimė po truputėlį slūgo, nors rankos ir drebėjo. Atrodė, kad profesorius gailisi. Pačiai Sakurai jo taip pat pagailo. Juk tai per baltapūkę visas šitas dalykas įvyko. Tai ji dėl visko buvo kalta. O Gruodė, ji taip bijojo... Sakurai dėl jos pasidarė labai neramu.
- Viskas gerai, - tyliai atsakė profesoriui. - Tai aš dėl visko kalta. Tai aš sumaišiau buteliukus. Jeigu ne tai, nieko nebūtų buvę.
Tada Dori paklausė, ar nereikėtų jos užmaršinti. Iš pradžių šviesiaplaukė pagalvojo, kad klastuolė kalba apie pačią Sakurą. Bet netrukus suprato, jog kalba eina apie Gruodę. Strazdanė nedrįso nieko atsakyti. Ji nebuvo už tai, kad kas nors trintų kitiems atsiminimus. Tačiau tuo pačiu nutuokė, jog padariniai dėl to, ką patyrė Gruodė, gali būti labai sunkūs. Dori jai pasakojo, kaip mergaitė pasikeitė nuo to laiko, kai jos abi susipažino. Kaip tapo vis drąsesnė, šnekesnė. Sakura žinojo, ką mergaitei teko patirti praeityje. Ir nors tai ir nebuvo labai panašu į šiandieną, tačiau bent jau šią akimirką darėsi panašu, kad viskas, ką Gruodė pasiekė per tuos metus mokantis Hogvartse, gali nueiti perniek.
-
Jį ir toliau skandino nusiminimo bangos. Be galo savimi nusivylė.
- Ne Sakura, adekvatūs žmonės taip nereaguotų. - Pasakė. O Dori pateikus tą pasiūlymą susimąstė. Dar sykį nužvelgė už jos besislepiančią Gruodę. Galėtų. Tikrai tai galėtų padaryti. Nebuvo kažin koks atminties keitimo meistras. Bet patirties turėjo. Grėtė mokė nuo labai seniai. Kartais tuos kerus užleisdavo ant kokio bėdžiaus iš kurio išviliodavo prekes pigesne kaina ar dar ką. Ar šiaip ant kokio žmogaus, kuris pasipainiodavo jiems kelyje. Gruodė atrodė blogai. Auris pabijojo, kad Šitai per daug jai įsirėžė į mintis. Todėl. Nusprendė, kad turi tai padaryti.
- Reparo. - Sutaisė Sakuros sudaužytą puodelį. Tada įpylė į jį truputį prieššnuodžio. Puodelį padavė sakurai.
- Palaikyk. Man reikia viską atkurti. Noriu, kad būtų taip. lyg tą priešnuodį būčiau išgėręs prieš porą sekundžių. Dori, prašau eik ten, kur tuo tarpu stovėjai.
Pats irgi pasiėmė puodelį. Priėjo prie Gruodės.
- Viskas bus gerai. Nebijok, aš viską sutvarkysiu. - Bet ar tikrai. Jautėsi taip, lyg būtų ją apgavęs ar panašiai. Bet tegul sau gyvena be tų prisiminimų. Pagalvojo.Jos akyse matė ašaras. Iškėlė lazdelę. Žiūrėjo jai į akis. O tada užleido atminties kerus. Kurie ištrynė jo siautėjimo sceną. Paliko viską iki to laiko.
Kurį laiką baimingai žvelgė į Gruodės apsiblaususias akis. Užėjo baisi paranoja, kad kažkur suklydo ir pagadino jai atmintį. Jei taip būtų, niekada sau neatleistų. Bet tada pamatė, kad viskas turėtų būti gerai ir užsivertė tuščią puodelį.
-
Gruodei nepatiko kažkokie keisti pasirengimai. Apie ką jie? Ką užmaršinti? Ji žinojo, kad magija gali keisti atsiminimus. Bet vis tiek sunku buvo patikėti, kad tai realu.
- Kas čia vyksta? - Paklausė Dori. Dabar panoro pabėgti. Bet kojos kažkodėl sustingo. Ji tik suprrato, kad tas profesorius Senkleris dabar stovi priešais. Mergaitė norėjo nusukti akis. Bent jau nenorėjo verkti. Bet nieko nespėjo padaryti, kai kažkas galvoje spragtelėjo. Kažkas pasikeitė.
Ji stovėjo ir žiūrėjo kaip Senkleris geria priešnuodį.
- Dori, aš rimtai, geriau neprašyk pirkti to eliksyro. - Pabandė įspėti ją paskutinį kartą. Truputį ėmė baimė, nes nežinojo kaip joms dabar teks išsisukti.
- Ar gerai jaučiatės? - Paklausė. Nes pirmą kartą ruošė tą priešnuodį ir reikėjo žinoti ar viskas gerai pavyko. Visi atrodė jai kažkokie tylūs. Bet visa tai atrodė suprantama. Turbūt Dori ir Sakura irgi galvoja apie tai, kaip reikės pasiteisinti.
- Profesoriau Senkleri, jums turbūt keista bet... Patikėkit, visa tai atsitiko netyčia. Sakura supainiojo vandens buteliuką ir eliksyro buteliuką. Bet dabar viskas gerai ar ne? - Nuspredė kuo greičiau jam viską paaiškinti.
-
Dori širdis ėmė plakti sparčiau. Ji pradėjo jaudintis, bet tuo pačiu pasidarė ir įdomu. Mergina pavydėjo Auriui, kad jis turi galimybę užmaršinti Gruodę. O kodėl aš niekada nieko nebandžiau užmaršinti? Gal reikėtų pabandyti? Pavyzdžiui, kokius nors gyvūnus. Pabandyti užmaršinti patelę, turinčią jauniklius. Pažiūrėti, ar ji jų neatsimins, svarstė mintyse, kol vyresnysis Senkleris ruošėsi.
Gruodė paklausė Dori, kas čia vyksta. Klastuolė tik pažiūrėjo į mergaitę užjaučiančiu žvilgsniu, bet juk taip bus geriau, ar ne? Juk bus geriau, jeigu ji tokio Aurio neprisimins. Dori jai nieko neatsakė. Vis tiek nebuvo prasmės atsakinėti.
Ir tada Gruodė ėmė elgtis lyg niekur nieko. Kaip prieš tai. Vėl pradėjo kalbėti apie tai, kad būtų geriau neprašyti Aurio, jog jis pirktų eliksyrą.
- Tu turėsi man nupirkti meilės eliksyro, - kažkaip dirbtinai pasakė Mendel raudonplaukiui. - Nes išgėrei tą, kurį privalėjau išsaugoti. Jeigu nenupirksi, manau, kad mane sumuš.
-
Profesorius sutiko užmaršinti Gruodę. Sakura žinojo, kad tai teisingas sprendimas, bet jis strazdanei neatrodė sąžiningas. Mergina turės labai pasistengti, kad niekada neišsiduotų bendrakoledžei. Ji nenorėjo meluoti. Niekam ir niekada. Tačiau juk tai dėl pačios Gruodės gerovės. Be to, juk ji nieko ir nemeluos, tiesa? Ji tiesiog nesakys, kad kažkas panašaus kada nors buvo.
Baltapūkė paėmė iš Aurio Senklerio sutaisytą puodelį. Ir tada profesorius panaudojo kerus. Po akimirkos vaidino, jog geria eliksyrą, o Gruodė ėmė elgtis lyg niekur nieko. Matėsi, kad visos jos baimės dingo. Sakura tikėjosi, kad mergaitė nepajus, jog ką tik jos akys buvo ašarotos. Ir pati nusivalė ašaras. Stengėsi atrodyti neutraliai. Bet tuo pačiu pagalvojo, kad nieko tokio, jeigu ne kaip atrodys. Vis dėlto ir prieš tai atrodė nelabai gerai. Juk ji davė profesoriui meilės eliksyro. Jau kurį laiką buvo sutrikusi.
-
Gruodė visiškai pasikeitė. Auris vis dar dvejojo dėl šio sprendimo. Nuėjai pačiu lengviausiu keliu. Bet taip geriau. Ar tikrai? Ar tau patiktų, jei kas manipuliuotų prisiminimais?
- Jaučiuosi gerai. - Pasakė. Apie to eliksyro pirkimą jos jau šnekėjo ir tada, kai jis klaidžiojo meilės eliksyro aukštumose.
- Sumuš? Jau turbūt perdedi. Jei tikiesi, kad aš pirksiu tau meilės eliksyro, tai labai klysti. - Va taip. Nusišypsojo dar net. Reikėjo elgtis kaip įprasta. Paskui jie dar aptars tą reikalą.
- Reikėtų būti atidesnei. - Pasakė Sakurai. Kodėl va taip negalėjau reguoti iš pradžių?
- Gal jau skirstykimės gerai? Ačiū už priešnuodį Gruode. - Su Sakura kada nors turbūt teks pasikalbėti. Auris vis dar turėjo tam tikrų abejonių. Bet šiuo metu jautėsi labai beviltiškai dėl savo paties elgesio. Nebuvo tikras ar sugrįš į darbą kitais metais. Neįsivaizdavo ką daugiau norėtų veikti. Jam patiko čia dirbti. Bet dabar atsirado spiečius dvejonių ar yra tam tinkamas.
-
Visi atrodė kažkokie keisti. Susikaustę. Ji ir pati jautėsi keistai. Pasitrynė akis. Atrodė, kad visai neseniai būtų verkusi. Bet juk žinojo, kad to tikrai nebuvo. Ir kodėl turėtų?
- Tai gerai, kad gerai jaučiatės. - Ji susidėjo savo daiktus. Atrodė, kad visai lengvai praslys ir Gruodė dėl šito džiaugėsi.
- Gal tikrai einam Sakura, Dori? - Ragino. Jei profesorius norėjo taip greitai jas paleisti, tai Varniukei atrodė, kad tuo reikėjo ir naudotis. Aišku Rimeikaitė nesugirdė Auriui to eliksyro. Bet vis tiek buvo neramu. Juk čia įsipainiojo jos draugės. O dabar atrodė, kad atsivėrė vartai laisvėn. Taigi laukė jų atsakymo.
Ir šiaip jau nusibodo šitas dulkėtas kambarys. Leido čia daugiau laiko nei planavo. Tikrai reikės aptvarkyti. Pagalvojo. Visgi vieta tinkama, kai norisi pabūti vienatvėje.
-
Gruodė sakė, kad atsipeikėjęs Auris bus piktas. Tačiau dabar jis net nesistengė vaidinti pikto. Žinoma, Dori jį suprato. Tai būtų buvę sunku. Bet klastuolei pasidarė baisu, kad tik Gruodė nieko neįtartų.
- Aišku, kad pirksi, - susiraukė. - Kas išgėrė, tas ir perka. Kodėl aš turiu kentėt? Na, nebent tu, Gruode, išvirtum kitą, - mirktelėjo mergaitei. - Šiandien. Arba aš galiu išvirti, bet tada tas, kas jį išgers, greičiausiai numirs, - stengėsi juokauti.
Auris pasiūlė visiems skirstytis, Gruodė pakvietė merginas išeiti. Tačiau Dori negalėjo išeiti. Jai reikėjo pasikalbėti su raudonplaukiu.
- Jūs eikit, o man reikia pasikalbėti su profesoriumi. Na, žinote. Priversti jį nupirkti kitą meilės eliksyrą, - kilstelėjo antakius.
Aišku, meilės eliksyro pirkimas buvo svarbu. Tačiau vis dėlto svarbiau atrodė pati Aurio savijauta.
-
Gruodė pasitrynė akis. Sakura tikėjosi, jog mergaitė nekils klausimų. Reikia kažką nuveikti. Turime kartu kur nors eiti ir apsikrauti įspūdžiais, pagalvojo mergina. Kad nusikreiptų jos dėmesys.
- Reikėtų, - atsakė varnanagė profesoriui. - Atsiprašau.
Klastuolė stengėsi juokauti, Sakura šyptelėjo. Bet tai buvo dirbtina. Vis tik atmosfera išliko keista.
Dori nusprendė likti su Auriu Senkleriu. Baltapūkei buvo smalsu, apie ką jie kalbėsis. Juk tada tamsiaplaukė jam kažką tyliai pasakė. Sakura nujautė, jog jiedu šnekėsis ne tik apie meilės eliksyro pirkimą. Tačiau žinojo, kad smalsumas patenkintas nebus.
- Ačiū, Gruode, kad padėjai, - patapšnojo bendrakoledžei per petį. - Esi tikra eliksyrų virimo meistrė. Gal nori su manimi eiti stebėti stokupų? Tai tokie mažyčiai paukšteliai, kurie šių metų laiku labai gražiai gieda, - nusišypsojo. - Ir patys yra labai gražūs. Šviesiai mėlynos spalvos.
-
Dori buvo vis tiek užsispyrusi. Ir Gruodė jau nebežinojo kaip ją perkalbėti.
- Meilės eliksyro per dieną neįmanoma išvirti. - Paaiškino.
Profesorius Senkleris atrodė labai ramus. Ką jis dabar galvoja? Gal yra suglumęs. Turbūt. Turbūt keista iš tokių meilės aukštybių tėkštis į realybę. Jai atrodė, kad labai prasta idėja kalbėtis apie Hogvartse draudžiamo daikto pirkimą. Bet jau suprato, kad ne jos jėgoms perkalbėti Dori.
- Aš tik mėgėja. - Nuraudo pavadinta eliksyrų virimo meistre.
Apie Sakuros paminėtus paukščius nieko nežinojo. Norėjo pažiūrėi kaip jie atrodo. Ir norėjo laukan. Kuo greičiau iš šios vietos.
-- Puiku. Einam. - Pasakė. Turbūt ir Sakurai bus ramiau, jei nuveiksime kažką įdomaus. Pagalvojo. Norėjo, kad visas šis keistas nuotykis pasimirštų.
- Einam. - Paragino, dar kartą žvilgtelėjo į Dori, lyg tikėjosi, kad ji išseks paskui. Bet ne.
- Viso Gero profesoriau Senkleri. - Atsisveikino ir jos išėjo.
-
- Aš neprašiau to eliksyro. Taip kad... Tau atrodo, kad pirksiu tau daiktą, kuris yra uždraustas? Eik ir paskaityk draudžiamų daiktų sąrašėlį. Jis kabo ant ūkvedžio kabineto durų. - Ginčijosi. Ir galvojo visai apie ką kitą. Dabar jau nenorėjo kalbėtis su Dori. Ir apie ką išvis jie galėjo dabar kalbėtis? Norėjo išlėkti laukan ir į mišką. O ten bėgiotų. Bėgtų daug tol, kol pavargtų ir bent jau kažkiek nusikratytų to nusivylimo jausmo.
- Iki. - Atsisveikino su jomis. Ir kai Gruodė ir Sakura išėjo liko sėdėti ant stalo. Nes deja turėjo su ja pasikalbėti. Šiandien prisidirbo per akis ir atrodė, kad jei jau Dori norės išlieti jam ant galvos pasipiktinimą dėl visko, tai jam teks išklausyti.
- Ir? Apie ką nori kalbėtis? - Paklausė pagaliau. Įsivaizdavo ką daugmaž išgirs. Ir planavo ką reikės atsakyti. Nieko doro nesugalvojo. Nes čia nebuvo kaip pasiteisinti. Tiesiog šiandien pasirodė koks yra ir tiek.
-
Štai, varnės išėjo. Gruodė lyg ir tikėjosi, kad Dori eis kartu, bet ji nei nesiruošė to daryti.
Auris sėdėjo ant stalo. Mergina prisėdo šalia. Dabar jau kažkaip kvailai pasijuto. Ir ką jai raudonplaukiui sakyti? Tą akimirką, kai jis nurimo, atrodė, jog Mendel būtų galėjusi pasakyti labai daug. Paguosti, padrąsinti. Bet dabar lyg žodžių nebeliko. O ir Auris neatrodė nusiteikęs kalbėtis.
- Suprantu tave, - po kelių minučių tylos prabilo Dori. - Žinau, kad šitoje situacijoje tikrai ne aš svarbiausia, bet tavyje pamačiau save. Prisiminiau tą naktį, kai menėje su Alanu pamatėme tave ir Juzefą. Ar atsimeni, kaip aš elgiausi? Dėl Merlino, tapau nevaldoma. Kaip nesveika, - graudžiai šyptelėjo. - Nekaltink savęs. Juk tu susivaldei. Gruodė to net neatsimins.
-
Kambarys ištuštėjo. Dori atsisėdo čia pat ant stalo. Auris laukė. Skaičiavo sekundes. Bet vis dar tvyrojo tyla, kurios jis nenutraukė. Ir pagaliau ji pradėjo kalbėti. Tai ką sakė nustebino, mat visai ne to tikėjosi.
- Tai nelygintini dalykai. Tu jauna, tu įsipainiojai į kažkokį tau pačiai neaiškų reikalą ir aptikai mane ir Juzefą. - Vos nepasakė ką jie tuo tarpu darė, bet laiku sustojo. Dieve, net tada jau kenkė šitai mokyklai. Jie su Juzefu sugriovė senas jos apsaugas.
- Aš esu suaugęs žmogus, esu jūsų mokytojas. Turiu būti žmogumi, kuriuo galima pasitikėti ir nereikia bijoti. Ir dėl kurio nereikia trinti prisiminimų. Tai nėra gerai. Niekada nemaniau, kad prieisiu iki to, kad kažkam iš mokinių turėsiu trinti prisiminimus apie savo elgesį. - Kai jau pradėjo kalbėti, tai sustoti nebegalėjo. - Net jeigu tyčia būtumėt davusios to eliksyro turėjau tiesiog drožti su jumis pas direktorę. O ne kraustytis iš proto. Tu žinai ką tie kerai būtų padarę Sakurai? Jei jau taip suvarė sieną, tai kaip tau atrodo kas būtų nutikę jai? - Trumpam nutilo, bet tik trumpam.
- Bet žinai, gal ir gavai neblogą pamokėlę. Sakiau tau ir nekartą, kad reikia mokėti sustoti. Užbrėžti kažkokias ribas sau pačiam. Žinau, kad ir tau būna taip, kad negali suvaldyti įniršio. Bet tu dar jauna, dar nepadarei kažko neatitaisomo. O šiandien pamatei kaip viskas atrodo iš šalies. Daryk išvadas. Ir kai kada nors supyksi pabandyk prisiminti šią dieną ir sustoti laiku.
-
- Ne, Auri. Pripažinkim, kad mano elgesys nebuvo normalus. Normalūs žmonės taip nesielgia. Galiausiai, aš nepasimokiau. Nuolat taip elgiuosi. Nesivaldau. O tu jau išmokęs valdytis. Tik kaip? Kaip tau tai pavyksta? Nekaltink savęs, - pakartojo. - Kiekvienas būtų įsiutęs, o eliksyras šiaip jau ir buvo duotas netyčia, - kilstelėjo antakį. - Tiesiog vieną kartą pratrūkai. Negalvok, kas būtų buvę. Nes vis dėlto viskas baigėsi gerai.
Dori iš iš tiesų nebuvo tikra, ar Auris pasivaišino viralu tikrai netyčia. Sakuros elgesys pasirodė keistas. Dabar Dori jautėsi beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad Auris baltapūkei patinka. Žinoma, ji neketino pasidalinti savo įžvalgomis, ypač dabar. Ir taip diena visiems suknista.
- Kaip tu išvis atsiradai čia, Auri? Kaip tu pasirinkai doros kelią? Žinai, aš kartais galvoju, kad jeigu ne Alanas, būčiau labai blogas žmogus. Aš ir esu blogas žmogus. Pavyzdžiui, aš žudžiau vorus tam, jog praktikuočiausi nužudymo užkeikimą. Žinau, tai siaubinga. Tikiuosi, neįskųsi manęs, - nusijuokė. - Ir aš prisipažinau Alanui, aš verkiau ir gailėjausi. Bet viduje iš tikrųjų man nebuvo gaila nei vorų, nei to, ką padariau. Aš tiesiog norėjau pasitaisyti dėl Alano. Man buvo gaila mūsų draugystės, bet ne savo poelgių. Kartais nesuprantu, ką jis su manim išvis veikia. Garantuoju, kad jeigu ne jis, tikrai toliau rūkyčiau ir nesukčiau sau dėl to galvos. Bet jis man yra paskata būti bent kažkiek geresnei ir žmogiškesnei. O kas yra tavo paskata? - paklausė.
-
- Nesakau, kad kai pratrūksti yra gerai. Nesakau, kad tada elgeisi gerai. Bet tu dar nesugadinai gyvenimo nei sau nei kam kitam dėl savo poelgių. Todėl tau ir kalu į galvą, kad save reikia išmokti valdyti. - Jis nutilo, pradėjo galvoti kas konkrečiai jam padeda nepasiduoti savo pykčiui.
- Kaip man pavyksta. - Pakartojo. - Gal tiesiog prisimenu ką aš galiu padaryti pykčio būsenoje. Prisimenu kai kuriuos žmones. Be to man patinka čia dirbti. Nenoriu kažko blogo mokiniams. Nenoriu prarasti šito darbo. Jei labai supykstu, tai paskui išsilieju visaip. Per muziką, lakstau motociklu arba tiesiog daug bėgioju. - Auris pagalvojo, kad jau labai daug sykių turėjo kažkokių panašių pokalbių su Dori. Kaip keista tai buvo. Kad jie gali šitaip šnekėtis.
- Jau klausiau tavęs man atrodo trobelėje. Tu sakei, kad tau nebuvo gaila Grėtės, kai panaudojai nukryžiavimo kerus. Klausiu dabar vėl. Kodėl tau taip norisi naudoti nedovanotinus kerus? Kam tu praktikuoji juos? Ar kada nors sau į tai atsakei? Ar tau neatrodo, kad nori mokėti valdyti šiuos kerus dėl tų prisiminimų apie savo įtėvius? Nes tada esi galingesnė, nepažeidžiamesnė? Galbūt ir nesigaili dėl kai kurių savo poelgių dėl to, jog kažkur pasąmonėje galvoji, kad tai silpnybės ženklas? O po tavo įtėvių poelgio tu nenori jaustis pažeidžiama ar silpnesnė? - Jai uždavus kitus klausimus atsakymo galvoti ilgai nereikėjo.
- Ar Alanas tau pasakojo kas buvo, kai jam suėjo devyneri? Kai sutiko mane naktį miške? Manau, kad tai žinai. Tą kartą jis manęs išsigando. Labai. O Alanas niekada manęs nebijojo. O po to mūsų ryšys pasikeitė. Aš pradėjau jį prarasti. Aš negaliu jo prarasti. Turbūt jis yra tokia pat paskata man keistis kaip ir tau. Mes augom kartu. Visada buvau jo vyresnis brolis, mokiau jį, žaisdavom, kalbėdavomės. Aš leidau jam sekioti paskui visur. Jei tik nebūdavau mokykloje. Bet vieną vakarą labai pykau ir palikau Alaną namie. Išėjau į kažkokį barą. Ten sutikau Grėtę ir tada užsisuko visas tas šlamštas. Ir vieną kartą kaip jau sakiau Alanas pamatė mane tame miške ir pabėgo. O paskui vengė manęs. Pasijutau labai vienišas. Nors visada būdavau tarp žmonių. - Ne. Šį rrytą pabudęs tikrai nemanė, kad šiandiena bus tokia.
- Negalėčiau pasakyti, kad man labai patiko viskas, ką dariau dirbdamas su Dolohovais. Nebent tik veiksmo akimirką. Ir svarbiausia aš labai norėjau atgauti Alano pasitikėjimą manimi. Taigi aš pradėjau nusikratyti jais. Atėjau į mokyklą. Tiesiog pagalvojau, kad visus metus turėsiu gyventi pilyje. Visai kitoje aplinkoje. Kad čia galėsiu apsigalvoti kaip man toliau gyventi.
-
- Na, bet ir tu nesugadinai. Juk neužmušei Sakuros, - suprunkštė. - Žinau, žinau. Nevykęs juokelis. Bet visi sveiki, - dabar pasakė rimčiau.
Kai Auris papasakojo apie tai, kad išsilieja per muziką ar lakstydamas motociklu, Dori pradėjo kalbėtis su savimi mintyse. Kodėl aš niekada apie tai nepagalvojau? Juk supykusi galėčiau kaip reikiant išsiskraidyti šluota. Arba mėtyti druklą į medieną.
- Žinai, ir man reikės ką nors tokio pabandyti, - atsakė. - Turbūt būtų protingiau apsisukti ir išsikrauti kitur, o ne išsiliet ant kitų. Aišku, būna situacijų, kai kitas nusipelno gauti į kailį, - šiek tiek susiraukė.
Pavyzdžiui, Roberta, pamanė mintyse. Dori nekentė tos mergos.
- Nežinau, aš negalvoju apie savo įtėvius, - šaltai nurėžė Dori. - Jie neverti, kad apie juos galvočiau.
Ji melavo. Tiek sau, tiek Auriui. Na, galbūt konkrečiai apie juos mergina iš tiesų nebelabai galvodavo, tačiau praeities vaiduokliai tamsiaplaukę vis tiek persekiodavo. Pasidarydavo skaudu ir pavydu, kai kiti kalbėdavo apie savo tėvus, kurie juos myli. Po to karto, kuomet Trafalgaro aikštėje ji susitiko tuos menkystas ir ant jų išsiliejo, gyventi pasidarė šiek tiek lengviau. Aišku, susidūrimas neapsiėjo be Dori pasiutimo.
- O tu kažką žinai? Apie tą vakarą Trafalgaro aikštėje? - Dori net nenutuokė, ar Alanas Auriui ką nors minėjo. - Man patinka jaustis valdingai, - tarė. - O kam nepatiktų? Tu nesidžiaugi galėdamas padaryti įvairius dalykus? Ir, po velnių, tai tikrai silpnybės ženklas. Gailėtis to ar bijoti panaudoti. Beje, tu nedovanotinus kerus panaudojai dar šiandien, - draugiškai kumštelėjo Auriui į petį ir nusijuokė.
Ji nepyko dėl to. Juk Auris tiesiog norėjo, kad Dori išeitų.
Tada klastuolė išklausė Aurio pasakojimo apie tai, jog būtent Alanas irgi yra vyresniojo Senklerio paskata.
- Pasakojo. Žinau tai.
Mendel tai sužinojo praėjus ne tokiam jau ir ilgam laiko tarpui nuo jos ir Alano pažinties. Ir Aurį ji įsivaizdavo visai kitokį žmogų. Šešiolikmetė žinojo, jog tai, ką Alanas būdamas dar visai vaikas pamatė miške, labai paveikė jį ir jo bendravimą su pusbroliu.
- Gerai, kad yra Alanas. Jei ne jis, tikriausiai mes abu dabar būtume nusikaltėliai, ar ne? - apmaudžiai šyptelėjo.
-
- Taip. Dabar gal ir nieko baisaus nenutiko. - Bet jei mes kalbėtume apie praeitį. Tai yra nemažai žmonių, kuriems sugadinau gyvenimą. Bet Auris nenorėjo aiškintis. Jau ir taip Dori žinojo apie jo gyvenimą labai smarkiai per daug.
- Aha. Pabandyk. Padeda patikėk. Tik reikia rasti, kas tau patiktų. - Auris netikėjo tuo, kad mergina negalvoja apie savo įtėvius. Jie buvo jos tėvais visą gyvenimą. Na beveik visą. O tada taip skaudžiai ją išdavė. Jis jau buvo suaugęs vyras ir tai dar apimdavo niūrios mintys, kai prisimindavo savo tėvą. Negalvojo apie jį tiesiog. Bet kartais labai norėdavosi turėti tėvą ar motiną. Kažką brandesnį už save. Kažką, pas ką galėtų ateiti bet kada pasiklausti patarimo. Ar šiaip pasikalbėti. Norėjosi žinoti, kad tėvų esi visad laukiamas ir mylimas. O ji dabar dar tik pradeda žengti į tą suaugusio žmogaus pasaulį. Tai juk laikas, kada tėvai tokie reikalingi.
- Aš žinau, kad taip nėra. - Nusišypsojo jai. - Gali su manimi ginčytis ir tvirtinti, kad apie juos niekada negalvoji. Gal ir negalvoji. Bet galiu įsivaizduoti, kad kartais jų labai trūksta. O kas nutiko toje aikštėje? Nežinau. - Susidomėjo. - Auris manė, kad kada nors apie nedovanotinus kerus ji gal galvos kitaip nei dabar. Bent jau tikėjosi, kad taip bus.
- Nesuteikia tie kerai jokio valdingumo. Kartais po jų panaudojimo pasijauti labai purvinas. Ar tau patiko, kai tave užvaldžiau? Kai praradai savo veiksmų valią. Manai, kad kažkam sukelti mirtiną skausmą ar atimti gyvybę vienu lazdelės mostelėjimu yra galinga? Žinai, visada prisimink, kad ir tau lygiai taip pat kas kitas gali padaryti. Aš jau tau sakiau. Tie kerai tiesiog parodo kiek šlamšto yra tavo sieloje ir daugiau nieko gero. - Kalbėjo. - Taip. Turbūt taip ir būtų. Ir žinai, tai pripažindama pati griauni visas tas kalbas apie galią, kurią suteikia nedovanotini kerai. Tau taip neatrodo? Didžiausia galia turbūt yra išlikti kantriam, geram žmogui. Tokiam, dėl kurio kam nors kitam norisi pasidaryti geresniu. - Dabar Auris taip kalbėjo. Bet gerai žinojo, kad jei nutiktų kažkas, kas jį įsiutintų, tai visos tos kalbos liktų užmarštyje.
-
Dori ėmė vartyti akis. Apsidairė po klasę. Prisiminė tą kartą, kuomet šveitė čia pelėsį.
- Aišku, kad trūksta, - vis dėlto pripažino. - Kaip galėtų netrūkti? Kai man buvo vienuolika, net pagalvoti negalėjau, jog jie mane išmes kaip šiukšlę. Jau vien sužinojus, kad esi įvaikintas, turėtų būti didelis smūgis, ar ne? Bet situacija būtų kitokia, jeigu įtėviai vaiką vis tiek mylėtų. Gyvenimas man smogė stiprų smūgį. Bet nieko. Ištvėriau. O Trafalgaro aikštėje susitikau savo buvusius tėvužėlius su nauja įdukra, - skausmingai nusijuokė. - Šlykštynės. Gyvenimas jiems atlygins. Garantuoju.
Paauglė ir vėl ėmė vartyti akis, kai Auris skaitė moralą apie nedovanotinus kerus.
- Ne, man taip neatrodo, - atsakė, bet nenorėjo leistis į kalbas apie tai. Žinojo, kad būtų kažkas panašaus į Juzefo plaukų, kurių jis neturi, pešiojimą. - Šiaip jau ne apie save pasilikau pakalbėti, o apie tave. Bet tau turbūt jau ir taip šiandien užtenka. Galėtume kaip ir eiti, bet man reikia meilės eliksyro. Jeigu jo parūpinsi šiandien, pažadu, kad pagalvosiu apie tai, kaip blogai naudoti nedovanotinus kerus, - prunkštelėjo.
-
- Taip. Nelengva sužinoti, kad esi įvaikintas. O tavo situacija dar skaudesnė. Gal kartais jų pasiilgsti ar tiesiog jų trūksta. Sakysi, kad taip nėra. Bet nėra labai paprasta užmiršti žmones, kuriuos laikai ar laikei tėvais. - Išgirdęs tą istoriją susiraukė.
- O ką darei, kai juos sutikai? Jei taip būtų nutikę man turbūt būčiau juos užkerėjęs. - Ir kam reikėjo tai sakyti? - Nieko gero, kai padarai, o paskui pagalvoji. Bet aš turbūt būčiau taip pasielgęs. - Nauja įdukra. Nuostabu. Netinka viena, pasiimi kitą prekę. Tobula. Niršo. Kaip galima taip imti ir pakeisti vieną dukterį kita? Ką jie galvoja? Jis labai norėjo sužinoti ką galvoja Dori įtėviai. Ar jiems tikrai tas pats? Ar jie pamiršo Dori visam laikui?
- Na ką gi. Gal kai užaugsi suprasi,kad tie kerai nėra tokie jau kieti. - Pasakė.
- Kad kaip ir pakalbėjom apie mane. - Tarstelėjo.
-
- Kas aš tau kurjeris? Šiandien tai tikrai to nedarysiu. Gal rytoj. Bet nepažadu. Kieno ten tas eliksyras Marinos? Tu supranti, kad pagal taisykles turėčiau ją išsikviesti ir skirti areštą? Kaip tu mane nervini Mendel. - Nusijuokė. - Nieko nepažadu. Gal ir nupirksiu. Bet šiandien aš turiu reikalų ir į miestą nesitrenksiu.
-
- Na, užkerėti juos nužudymo užkeikimu būtų gal ir nieko, - burbtelėjo. - Bet burtų nenaudojau. Aplink maišėsi žiobarai. O man jau užteko ir to, kad po antro kurso iš manęs vos nebuvo atimta burtų lazdelė. O šiaip, kaip visada. Rėkiau, mušiausi, - nusijuokė.
Apie tai, kad naujoji Mendel įdukra buvo siaubingai išsigandusi, Dori nutarė neužsiminti.
- Jeigu nenupirksi, nupirks Alanas, - pasakė. - Taip, jis Marinos, ir man reikia jį gauti šiandien. Kitaip iš manęs liks košė. Ar tu matei, kaip ta merga atrodo? Aš jos taip lengvai neįveiksiu. Todėl jeigu man nenupirksi eliksyro vakare, Alanas nusigaus į Kiauliasodį ir parūpins, - pabandė manipuliuoti. - Juk tu žinai, kad jis tai tikrai dėl manęs padarys, o ar nori, kad jį kažkas sučiuptų ir paskui jis prisidarytų problemų? - kilstelėjo antakį.
Tiesą pasakius, Dori nelabai norėjo pasakoti apie šį įvykį Alanui, bet reikės. Negali nepapasakoti tokio dalyko. Be to, jam tai tikrai nekantravo pasakyti, kad galvoja, jog Sakura įsižiūrėjusi Aurį. Tačiau jau dabar tamsiaplaukė mintyse girdėjo Alano moralus, kaip nereikėjo saugoti to viralo.
- Marina beveik tavo ūgio, jeigu sužinos, kad išgėrei jos eliksyrą, - prunkštelėjo. - Prilups tave. Ar galiu tau pasakyti, kad jeigu nenupirksi, išpliurpsiu Klastūnyne, kas buvo? - išsišiepė iki ausų. - Juokauju, Auri, - surimtėjo. Ir iš tiesų juokavo. Net neketino pasakoti kam nors kitam apart Alano. - Tylėsiu kaip ir tu tyli žinodamas visas nesąmones apie mane. Einam iš čia?
-
- Baik. Ir gerai, nereikia jokių burtų. Karma yra pamatysi. - Ak, neturėčiau taip kalbėti. Galvojo. Neturėčiau kurstyti jos pykčio dar labiau.
- O ta mergaitė. Ką ji sakė? - Paklausė.
- Tu rimtai? Tai gerai, kad išdavei šitą planą. Dabar pats galėsiu pasigauti Alaną, jei jis bus toks mulkis ir lėks pirkti tau meilės eliksyro. Išvis įdomu kam jis buvo skirtas? Aš tuojau surengsiu protesto akciją prieš tą gėralą. - Jis šypsojosi. Jau geriau plepėti šituos niekus, nei galvoti apie Gruodę po stalu arba apie tai, kad vos nenudobė Sakuros Levins.
- Ir beje, nei nebandai apie tai pasakoti Alanui. Nenoriu, kad jis žinotų kaip krausčiausi iš proto išgėręs to kvailo eliksyro. - Ne dėkui. Jis visai netroško, kad tie du. Tai yra Alanas ir Dori mėtytų jam pastabėles apie šį nutikimą. Jam pilnai pakako ir to, kad Dori matė jį pačiame pamišimo įkarštyje.
- Marina visai draugiška. Ji mėgsta žaisti kortomis. Jau prasilošė man žinai? Ji man pareiškė, kad jei laimės galės mėnesį nedaryti namų darbų. Mat turinti svarbesnių reikalų. Aš jai pasakiau, kad gerai. Bet jei laimėsiu aš, tai gaus namų darbų dvigubai. Taigi aš ją užversiu kalnu darbo. Ji tave pamirš. Bet gerai jau Gerai... Einam į miestelį kartu. Nes aš paskui tikrai nelakstysiu ir tavęs neieškosiu. - Nusileido. Mane išmes iš darbo vieną dieną. Pagalvojo.
- Nebijau Marinos. Aš su ja susitarsiu net jei ji sužinos, kad išgėriau tą eliksyrą. Beje, aš to nenorėjau. Tai lengvinanti aplinkybė. Einam. - Auris žinojo, kad ji juokauja ir žinojo, kad nieko nepasakotų Klastuoliams.
- Greičiau tu baigtum mokyklą. Dabar mane truputėlį graužia sąžinė, nes vis laužau taisykles. O juk aš visgi tavo mokytojas. Po galais kaip bus gerai, kai tu pabaigsi mokyklą ir galėsiu su tavimi kariauti be jokių sąžinės priekaištų. - Nusijuokė raudonplaukis ir patraukė prie durų.
-
- Nieko nesakė, - atsiduso išgirdusi klausimą apie naująją Mendel įdukrą. - Verkė. Ji daug verkė. Gal kada nors ją užmaršinsiu, - netyčia leptelėjo. Vis dėlto širdyje jautė, jog tai nėra paskutinis jos ir tų bjaurybių susitikimas. - Nežinau, kam buvo skirtas tas meilės eliksyras, - gūžtelėjo pečiais. - Šiaip esu girdėjusi kalbų, jog Marina įsižiūrėjusi tave, - nusijuokė. Tokių kalbų ji tikrai girdėjo. - Tad atsargiai su ja lošk kortomis, - mirktelėjo.
Ji pažiūrėjo į Aurį. Tiksliau - jį nužiūrėjo. Auris patiko Marinai, patiko, dabar jau Dori labai stipriai įtarė, ir Sakurai. Mergina niekaip negalėjo suprasti, kuo. Juk Auris kur kas vyresnis, o dar tas randas. Alanas šimtą kartų už jį gražesnis ir mielesnis.
- Ačiū! - nudžiugo šeštakursė, kai Auris pasiūlė jai eiti į miestelį. - Na, tau teks kentėti dar visus ateinančius metus, - išsišiepė.
Toliau kažką čiauškėjo ir jiedu paliko kabinetą, o paskui ir koridorių bei nutolo.