Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Elizabeth Riddle Lapkričio 12, 2016, 11:45:29 pm

Antraštė: Astronomijos bokštas
Parašė: Elizabeth Riddle Lapkričio 12, 2016, 11:45:29 pm
Astronomijos bokštas - vienas aukščiausių Hogvartso pilies bokštų. Jis yra visai šalia pagrindinių pilies durų ir yra apsuptas parapetu. Daugelis mokinių mėgsta užlipti ant bokšto stogo, o tiksliau - ant pastogėje esančios apžvalginės aikštės ir pasižiūrėti į žvaigždes, mat būtent iš čia atsiveria pats geriausias vaizdas į dangų. Taip pat iš bokšto atsiveria puikus vaizdas į uždraustąjį mišką, pamiškę ir ežerą. Tačiau bokštas skirtas visai ne tam. Bokšto pavadinimas kalba už save - šiame bokšte yra įsikūrusi astronomijos klasė, o šioje jau daugelį metų vyksta šio dalyko pamokos.
Be to pasak Beveik Begalvio Niko, šį bokštą yra pamėgęs Kruvinasis Baronas, tad išgirdus dejavimus bijoti nereikia - tai Kruvinojo Barono balsas.

Šaltas lapkritis ėjo į pabaigą ir neišvengiamai atėjo žiema, o kartu su ja ir pirmasis sniegas. Visi mokiniai išbėgo į lauką pasidžiaugti snaigėmis, tik viena Elizabeta stovėjo ant paties aukščiausio pilies bokšto - Astronomijos bokšto ir stebėjo viską pro langą. Kažkaip atėjus žiemai, ją užplūsdavo liūdesys, ypač prisiminus tai, kaip praeitą žiemą mirė jos mama ar kaip vaikinas ją buvo palikęs vieną... Kaip ji mokykloje atostogas leido viena...

- Noriu, kad viskas būtų gerai, - Elizabeth net neišgirdo kaip iš nugaros jai prisėlino jps draugė, tokia visiškai nesava, liūdna, Efė jos tokios nebuvo mačiusi, - viskas būtų ramu...
- Apie ką tu? - Efė atsisuko visu kūnu į ją.
- Tiesiog, - merginos akys tvenkėsi ašaromis, - norėčiau, kad būtų vaikinas, prie kurio prisiglaudus būtų šilta ir saugu... Aš... aš taip myliu Haroldą, o Kristabelė ir jį iš manęs atėmė. Ar jai negana šlovės, turtų, galių? Ji pasiėmė Haroldą, o juk turėjo savo Čeką... - Kendal visai pravirko.
Efė pripuolė prie draugės ir stipriai ją apkabino.
- Neverk, tu juk niekada neverki, juk tu stipri.
- Aš nežinojau, kad meilė šitaip daro, - mergina stipriai įsistvėrė į Efę, - jis su manimi pasielgė taip abejingai, lyg būčiau tuščia vieta. Tu žinai, jog aš slepiu jausmus, apsimetu, kad man nerūpi kad aš šalta, bet viduje...
- Bet viduje tiesiog miršti kaip viską išgyveni. - pabaigė Efė, - ir aš visada taip.
- Nežinau kur bėda, gal žiema kalta, kad taip liūdna...
- Liūdna ir man, labai.
Efė ir Ken keletą akimirkų žiūrėjo viena į ktą ir abi verkė, o ada Kendal pabučiavo savo draugę ir padėjo galvą jai ant peties, lauke dar labiau pradėjo dribti sniego kasniai... 

Nei Efė, nei Ken nematė už jų stovinčio Edvardo. Efė apskritai buvo akla. Žmogus, kuris ją tikrai suprato ir mylėjo, buvo visada šalia, už jos, paliktas nuošaly. Tas, kuris išgyveno jos visus jausmus ir viską jautė, matė savo galvoje. Vaikinas, kuris dėl jos galėjo atiduoti viską, kuris buvo įskaudintas...
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 28, 2016, 06:44:30 pm
Ir pagaliau Beatrice liko viena, visai taip, kaip šiandien nuo pat ryto svajojo. Žinojo, ši vienatvė neilgam, mat čionai, ant observatorijos bokšto, buvo paskyrusi susitikimą Kruvinąjam Baronui, klastūnyno šmėklai. Jo belaukdama nusprendė truputėlį pakeisti šią vietą, jog labiau tiktų tokio, kaip Baronas sutikimui, bei tuo pačiu atlikti transfigūracijos namų darbus. Colorius kerai merginai buvo žinomi, tai todėl praleido pirmąją transfigūracijos pamoką. Nors norint juos atlikti, ypač su stambesniais daiktais, yra ką paveikti, jei dar mėgini pasinaudoti bežodžiais kerais, ką Tris kruopščiai treniravosi jau nuo trečio kurso. „Colorius“ mintyse paliepė penktakursė Šeivamedžio lazdelei, nukreipusi pastarąją į savo ilgus tamsiai rudus plaukus, įsivaizduodama juos visiškai juodus, nusėtus raudonomis, kraujo spalvos nelygiomis sruogomis, jog ševeliūra iš tiesų atrodytų tarsi kruvina. Tada nukreipė lazdelę į savo grifų gūžtos uniformą ir pakartojusi „Colorius“ suteikė šiai klastūnyno aprangos spalvą. „Hmmm... ką dar čia reikėtų padailinti?“ mąstė grifiukė, „Juk tai mėgstamiausia Barono vieta.“ „Cha! Grindys!“ sumąstė ji ir vėl mintyse tardama „Colorius“ įsivaizdavo paprastas baltas plytas įgaunant perregimą spalvą, tarsi paties vaiduoklio. Tada tris kartus per jas perėjo, pirmyn atgal, ir pasigėrėjo savo darbu, iš ties, atrodė, jog vaikščiotumei oru, bedugne.
-Na, ir ką čia dirbi? – pasiteiravo žemas balsas merginai už nugaros, o šaltas prisilietimas it vandeniu perliejo nugarą. Deja, mėginimas išgąsdinti vaiduokliui nepavyko, ir Tris atsisuko, vaidindama pasipiktinusią.
-Gal pagaliau liausiesi grabaliojęsis, Barone? – paklausė ji, kilstelėdama antakius, pasigailėdama, jog nepakeitė jų spalvos, į kokią nors rožinę, barbišką spalvą.
-na manau, ne to mes čia susirinkome. Sakei, jog pasakysi, kaip galėčiau atsidėkoti už ryte man atliktą fortepijoninį kūrinį, bei išpirksi savo kaltę, jog išvarei mane iš muzikos instrumentų salės? Tai vadinasi dabar kaip, prašymas už prašymą? – klastingai prisimerkė šiurpiai atrodantis vyras, užtad Beatrice tai nei kiek netrikdė, galima sakyti, netgi savotiškai žavėjo.
-na jei iškart prie reikalo, tai prie reikalo. Žinoma Barone, tikrai atėjome čia ne pyktis, ir tuo labiau nevaitoti ar baldytis. – nusišaipė penktakursė, paminėdama ką dažniausiai čia veikia Baronas, tada pridūrė – manau, jog savo prašymu išpirksiu tai, kad išvariau tave ryte, ir tau nereikės rūpintis galvojant kaip galėčiau tau išsimokėti. Tai va, aš noriu pirmojo bučinio iš tavęs, mat smalsu žinoti, koks jausmas, bučiuotis su vaiduokliu. – ko jau ko, bet šito Kruvinasis Baronas tai jau tikrai nesitikėjo, ir tai  buvo galima aiškiai įžvelgti jo apstulbusioje fizionomijoje. Tačiau šią išraišką greitai pakeitė patenkinta šypsena, rodanti, jog šis, XI amžiuje gyvenęs vyras, šiuo metu yra laimingiausias pasaulyje. Ilgai, to pirmojo bučinio princesei laukti nereikėjo, tūrbut baisiausia Hogvartso šmėkla, prisklendė prie jos ir šaltomis rankomis apkabino per pečius. Tris stebėjosi, kaip jis nepereina jos kiaurai, tačiau matyt ir vaiduokliai turėjo savo galių. Šaltos lūpos prigludo prie josios, net nespėjus gerai susivokti kas tuoj nutiks. Žvangančios grandinės, buvo paskendę kažkur jos kruvinuose plaukuose, kaip ir šmėklos rankos, Barono sidabriniu krauju aptaškyti marškiniai glaudėsi prie jos klastūnyno uniformos. „Aš nesveika.“ Pamąstė Beatrice, tačiau lūpas pravėrė. Barono liežuviui tyrinėjant jos burną jokio jausmo nebuvo, nei aistros, nei baimės... tik užmarštis. „Reiks dar kada tai pakartoti. Toks jausmas, lyg šaltą žiemos dieną išsižiojusi gaudyčiau burna speigą.“ Mintijo grifė su klastuolės uniforma, kai Baronas atsitraukė per kelis centimetrus.
-klausyk, o mano prašymas visgi būtų, - gudriai pratarė jis – gal norėtum ir daugiau šios rūšies pojūčių patirti su vaiduokliu? Na, žinai apie ką aš. – na ne! Šito jau buvo gana, mergina iškėlė stebuklingąją lazdelę ir riktelėjo be jokių bežodžių kerų, nežinojo, ar tai įmanoma, bet vis tiek.
-Colorius! – ji įsivaizdavo, kaip sidabriškas kraujas ant šmėklos marškinių virsta mėlynu. Pamačiusi, jog pavyko, grifė nusikvatojo! – deja, žydai manęs nedomina.
-Sutvarkyk! – užkriokė jis ant viso observatorijos bokšto, kad net per uždraustąjį mišką nuaidėjo.
-gerai. – ramiai tarė Beatrice ir nukreipusi lazdelę į grindis, grąžino joms natūralią spalvą.
-sutvarkyk tai, ką dabar pridirbai! – dar labiau niršdamas užstaugė Baronas. Mažumėlę pakraipiusi galvą, grifė grąžino pradinę spalvą savo uniformai.
-dar kas nors? – naiviai pasiteiravo ji ir vos spėjo atšokti, kai vaiduoklis puolė. – gerai gerai jau, Colorius! – šūktelėjo ji, grąžindama buvusią spalvą savo plaukams.
-klausyk, tu! grifų išpera! Arba tu gražini kraujui ant mano marškinių normalią spalvą, arba aš tave išprievartauju.
-ūhūhūūū! Ką aš girdžiu? Man buvo pateiktas ultimatumas? Colorius! – staigiai spygtelėjo ji, vėl išsisukdama nuo Barono rankų, mitri žalčiukė buvo. Nors jo kraujas ant marškinių vėl buvo sidabriškas, atrodo, klastuoliui pašaipų jau buvo per daug, todėl Tris apsisukusi movė iš astronomijos bokšto, kiek tik ilgos kojos nešė.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Emilianne Mcwelle Gruodžio 31, 2016, 12:41:57 pm
Buvo tiesiog iki skausmo graži naktis. Giedra, šalta, visos žvaigždės matėsi kaip ant delno,
Emilijana atsargiai išėjo iš miegamųjų ir tylutėliai nužingsniavo Astronomijos bokšto link. Kokio velnio ji ten ėjo - pati nežinojo. Tiesiog vieną akimirką dar sėdėjo prie židinio, o kitą - jau žingsniuoja laiptais. Užlipusi mergina apsidairė ir atsirėmusi į turėklus pažvelgė į dangų. Daug žvaigždžių. Ir ryškesnės nei įprastai. Mama sakydavo, kad kai dangus šviesus kažkas atsitiks gero.
Emilijana svajingai žvelgė aukštyn, kol prisiminė dar vieną skaitytą nesąmonę - kad žvaigždės ryškiai spindi tada, kai žemėje atsiranda daugiau meilės. Ne, Emi netikėjo tomis "bobučių pasakomis", kaip jas vadino. Bet tiesiog buvo gera matyti tuos negyvus, o kartu tokius gyvybingus degančių dujų kamuolius. Paskendusi svajose Emilijana nė nepajuto, kaip šąla rankos. Tokiomis naktimis merginos mėgsta prisikviesti meilę. Nesąmonė. Meilė pati ateina, tereikia mokėti laukti.
Kažką išgirdusi Emi iš savo žvaigždžių padangių nusileido kiek žemiau ir apsidairė. Kažkodėl atrodė, kad ji jau ne viena.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Demarcus Partington Gruodžio 31, 2016, 03:33:11 pm
Buvo žvaigždėta naktis, bet Demarcui neėmė miegas. Jis blaškėsi lovoje, bet užmigti nepavyko. Tada Demarcus sugalvojo eiti į Astronomijos bokštą apžiūrėti žvaigždžių. Tyliai jis išlipo iš lovos ir pirštų galais nuslinkdamas prie dūrų atidarė jas, ir laiptais į viršų lipo į Astronomijos bokštą. Demarcus atsargiai atidarė Astronomijos bokšto duris. Ir tyliai eidamas pamatė šešėlį. Jis pasislėpė už turėklų ir giliai ižiūrėdamas pamatė nuostabaus grožio merginą. Ji buvo su baltais plaukais, šviesios odos, gražios figūros. Jis nenumanė iš kokio ji koledžo, bet jam iškarto ji įkrito į akį. Jis tyliai lipdamas laiptais priėjo prie jis ir paklausė- Labas? - Ką veikia šitokiu metu tokia graži mergina astronomijos bokšte?
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Emilianne Mcwelle Gruodžio 31, 2016, 03:57:19 pm
Emilijana apsidairė.  Regis,   nieko nebuvo. Apsiraminusi,  nors dar nepilnai Emi vėl pakėlė akis į dangų pasiruošusi svajoti apie meilę ir kitokias nesąmones, bet vėl kažką išgirdo. Dabar garsas abejonių nekėlė - tai tikrai buvo žmogus. Staiga mergina išgirdo balsą besikreipiantį į ją. Emilijana pašoko ir pamatė vaikiną. Jis atrodė bendraamžis, gal metais vyresnis.  Net persigandusi ir nustebusi ji įsidėmėjo gilų jo akių žvilgsnį ir tiesiog patrauklumą. 
 - Na,  ačiū, bet kodėl šis gražuolis vidurnaktį gąsdina merginas? - Emi bandė pajuokauti,  bet nelabai sekėsi. Gal kaltos žvaigždės, o gal tamsa, bet mergina paskendo jo akyse, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Palauk palauk,  Emi,  tu juk matai jį pirmą kartą. Net vardo nežinai. Raminkis,  mergaite! Tą akimirką Emilijana net nejautė šalčio, kuris skverbėsi kiaurai ją (vasarinė lengva suknelė - ne pats tinkamiausias drabužis giedrą šaltą naktį).
 - Tai kuo tu vardu? - vos judindama lūpas paklausė Emi.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Demarcus Partington Gruodžio 31, 2016, 04:52:42 pm
Demarcus išgirdęs jos klausimo atsakė - Mano vardas Demarcus , o tavo gražuole? Aš čia dažnai ateinu pažiūrėti žvaigždžių kai neima miegas. Nes man jos neša laimę, o gal ir meilę. O kodėl tu gražuole šiąnakt atėjai čia? Kažkas  ramybės neduoda? O iš kokip tu koledžo?
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Emilianne Mcwelle Gruodžio 31, 2016, 05:28:30 pm
Gražuole, gražuole... Jis ką, mane kabina?! Deja Emi niekaip negalėjo jaustis pasipktinusi,  nes vaikinas ją labai traukė. Mergina net pagalvojo,  kad galėtų su juo kalbėtis visą naktį, kai pajuto stingdantį šaltį. Ko norėti - ji vilkėjo tik plazdančią paplūdimio suknelę, kai reikėjo mažų mažiausiai vilnonio megztinio. 
 - A-a-aš esu Emilijana. Iš Švilp-p-pynės. Ir čia atėjau,- kalendama dantimis Emi suvokė nežinanti,  ko čia atsibeldė.- P-pasidairyti.
Emilijana net susigėdo savo drebančio balso,  bet nieko negalėjo padaryti - buvo per šalta.  Ir jai nesuledėti padėjo tik vaikino žvilgsnis. Jis ją traukė.
 - Sakai,  t-t-au meilę atneša. Tai gal jau turi draugę?- mergina labiausiai bijojo teigiamo atsakymo.  Jai Demarcus patiko - labiau nei norėjo.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Demarcus Partington Gruodžio 31, 2016, 06:38:14 pm
Demarcus išgirdęs, kad jos vardas Emilijana nusišypsojo ir išgirdęs, kad ji iš švilpynės manė kad ji moksliukė. Bet kaip paklausė ar Demarcus turi mergina jis atsakė - ne, bet jis galvoja kad turi išdrįsti pasakyti ar ji nori būti mano mergina. Ir sukaupęs visą drąsa giliai žiūrėjo jai į akis ir paėmęs jos rankas paklausė -ar norėtum būti mano mergina? Širdis plakėsi smarkiai ir laukė Emilianos atsakymo.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Emilianne Mcwelle Sausio 01, 2017, 11:07:34 am
Emilijana žvelgė Demarcus į akis.  Nors vaikiną ji matė pirmą kartą, kažkodėl jis ją traukė. Noras būti šalia, prisiglausti prie jo,  užmiršti stingdantį šaltį jo šiltame glėbyje vis stiprėjo. Ir tai Emilijaną gąsdino. Mergina nebuvo iš tų, kurios puola į glėbį kiekvienam pasitaikiusiam. 
Demarcus žvilgsnis vėl pasikeitė ir Emi net išsigando. Vis dėlto vaikinas patvirtino,  kad merginos neturi, bet dar kažko abejojo.  Gal tik pasirodė...
 - Sakyk,  ką nori sakyti,- Emi kažkodėl rūpėjo, ką Demarcus pasakys.
Mergina staiga pajuto,  kaip šaltas jos rankas suima šiltos. Emi matė, kaip vaikino oda pašiurpsta tose vietose,  kur ji prisilietė. Tada mergina išgirdo jo klausimą.
 - Aš... na... Tikrai... - Emi net nežinojo, ko ji nori. Demarcus ją traukė ir svaigino,  bet mergina kažkodėl dvejojo.  Bet pajutus švelnią vaikino odą ji pasijuto drąsiau ir tarstelėjo:
 - Taip.
Žengtelėjo žingsnelį į priekį ir prisiglaudė prie Demercus.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Demarcus Partington Sausio 01, 2017, 11:35:23 am
Demarcus labai jaudinosi ką atsakys jam mergina. Juk nekiekvieną kartą mergina atsako betkokiam pasitaikusiam. Vaikinas matė kaip mergina nedrįsta jam pasakyti ar nuo šalčio, ar nuo jaudulio. Bet kai vaikinas išgirdo merginos teigiamą atsakymą, jo širdis džiaugėsi iš laimės. Kai mergina prisiglaudė prie jo kūno, Demarcus šiek tiek pasimetė ir paklausė - tu drebi? - tavo visas kūnas šaltas. - Nebijok, aš tave sušildysiu. Ir merginą apkabino per liemenį dar labiau prisispausdamas prie savęs. Jis iš karto pamatė, kad mergina nustojo drebėti. Demarcui labai norėjos pabučiuoti merginą ir sukaupęs visą drąsa jai pabučiavo į žandą. - Tegu būna tai mūsų mažytė paslaptis...
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Emilianne Mcwelle Sausio 01, 2017, 01:08:25 pm
Emilijana juto Demarcus kūno šilumą, kuri greitai nuvijo šaltį. Kas man darosi? Aš jo net nepažįstu? Kodėl jis mane taip traukia? Ar čia žvaigždės kaltos? Ir kodėl man jis taip patinka? Dar niekada to niekam nejaučiau... Manau, kad aš... myliu jį. Bet ne, reikia dar palaukti. Sveiko proto balsas greitai nutilo, kai vaikinas stipriau apkabino Emi pažadėdamas sušildyti. Iš tikrųjų - stingdančio šalčio nebeliko - ji pajuto per visą kūną pereinančią šilumą ir virpulį. Šiltą virpulį. Mergina prisiglaudė prie jo ir užsimerkė. Ji jautėsi laiminga - laimingesnė nei kada anksčiau, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės. Emilijana atsigręžė į dangų ir, jausdamasi kvailokai mintyse padėkojo žvaigždėms. Ačiū jums.
Staiga Emi pajuto Demarcus lūpas sau ant skruosto. Ji troško pasukti galvą ir priglausti savo lūpas prie jo, bet nedrįso, tad tiesiog linktelėjo ir vėl padėjo galvą jam ant krūtinės, jausdama vaikino rankas sau ant liemens.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Demarcus Partington Sausio 01, 2017, 02:18:50 pm
Demarcus laikydamas savo glėbyje merginą žiūrėjo į žvaigždes ir mintyse dėkojo už atrastą meilę. Bet laikas bėgo ir Demarcus pajuto, kad dabar yra labai vėlai ir reikia grįžti į lovą. Bet vaikinas nenorėjo iš savo glėbio paleisti mergina, nenorėjo jos prarasti. Jam ji suteikė šilumą, pasitikėjomą savimi ir meilę. Bet kažkur koridoriuje Demarcus išgirdo vaikščiojimą ir balsą. Turbūt ūkvedys tikrina. - gražuole, kažkas ten yra. - Gal eikim į savo kambarius, jau vėlu. Demarcus greitai pabučiavo Emilijaną į lūpas jos buvo tokios saldžios. Ir išbėgdamas šaukė - Dar susitiksim gražuole!
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Emilianne Mcwelle Sausio 01, 2017, 03:01:31 pm
Emilijana užsimerkusi stovėjo po žvaigždėtu dangumi priglaudusi galvą vaikinui prie krūtinės. Ji jautė šiltą, malonų virpulį, kuris purtė visą kūną ir tai neturėjo nieko bendro su šalčiu. Demarcus glėbyje buvo šilta. Emi jautė, kad čia galėtų stovėti visą naktį. Bet kaip sakoma - gero po truputį. Mergina ir pati jautė, kaip apsunksta akių vokai. Demarcus prabilus apie vėlumą ji dar stipriau prie jo prigludo nenorėdama skirtis. Tą minutę Emi buvo nusispjaut, kad juos sugaus vidurnaktį (arba jau gerokai po jo) ne lovose. Ji tenorėjo jausti tą šilumą, tą meilę ir tvirtumą, vaikino odos švelnumą ir daugiau nieko.
Staiga ant savo lūpų Emilijana pajuto Demarcus lūpas. Ji karštai atsakė į bučinį. Bijojo, kad jei atitrauks lūpas, pasirodys, jog visa tai tebuvo sapnas. Deja, nieko nėra amžino, o jei kalbama apie tokį subtilų dalyką kaip bučinys... Mergina išgirdo Demarcus pažadą dar susitikti ir po akimirkos bokšte ji liko viena. Vėsuma, atrodžiusi tokia maloni staiga pasidarė stingdanti. Tyla, atrodžiusi sava ir romantiška staiga tapo baugi, slegianti, kaip ir tamsa. Emi vėl pradėjo drebėti. Nutarusi, kad jau reikia žingsniuoti, ji leidosi laiptais žemyn. "Dar susitiksim, gražuole" Tikiuosi, kad taip ir bus.. Vienintelės nesušalusios merginos vietos buvo skruostas, per kurį riedėjo ašara ir lūpos, ant kurių dar jautėsi kitų lūpų pėdsakas.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Margo Diuken Kovo 20, 2017, 03:45:03 pm
 Galėjo nusidaigoti bet kur: į bliblioteką, apsimesti sergančia ir pasitrinti prie ligoninės, o paskutinę minutę pabėgti, galėjo eiti pabraidžioti ežere, nors veikiausiai būtų nedrįsusi, vis gi dar ne metas, kad ir kaip smagu braidyti, galbūt būtų lėtai nužingsniavusi link Uždraustojo miško, juk šitiek kartų niekas nepastebėjo, todėl kažin ar ir dabar kas nors susirūpintų. Blogiausiu atveju kristų į žolę ir šliaužtų ant alkūnių. Bet to neprireikė, nes šį kartą, labai neįprastai šiltą popietę (šitas neįprastumas, kaip ir daugelis kitų, merginai labai patiko. Turbūt pavasaris bus ankstyvas.) Margo irgi pasielgė įprastai neįprastai ir sumąstė, kad visai neprošal būtų apsilankyti astronomijos bokšte. Aiškaus tikslo neturėjo, bet mėgo tokius statinius (ar statinių dalis), tad kodėl gi ne? Kodėl gi neužlipus čia ir nepastebėjus horizonto?
 O jame, nors gal labiau danguje, slinko pūkuoti debesys, o saulė lėtai slinko žemyn, kaip nuvargęs mokinys slenka į savo patalus. Idiliškas vaizdelis, ką?
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Lisette la Claire Kovo 20, 2017, 08:26:34 pm
Lisette, nešina blanknotėliu, lipo laiptais į aukščiausią Hogvarsto pilies bokštą, kitaip sakant - Astronomijos bokštą. Klastuolės pėdos siekdavo laiptų pakopas vis greičiau ir greičiau, o jos rausva kuprinė, pripildyta įvairių dažų, teptukų bei pieštukų, ritmingai daužėsi į mergaitės sėdmenis. Trečiakursė toli gražu nebuvo kažkokia tai menininkė, o dailė tikrai nebuvo jos mėgstamas dalykas mokykloje, tačiau pažintys su meniškais Hogvartso mokiniais, Lisette tiesiog privertė pabandyti paimti teptuką į rankas dar kartą (nepiešė nuo žiobariškos mokyklos laikų). Rausvaplaukei pasiekus paskutinį cemento laiptą, mergaitė kiek suglumo: ji mažų mažiausiai tikėjosi pamatyti visai nepažįstama personą čia, Astronomijos bokšte. Pirmakursė Lisette tikriausiai seniai būtų nubėgusi laiptais žemyn, tačiau visiškai atsitiktinės (pastaruoju metu šios buvo gan dažnos) pažintys itin džiugino klastuolę.
-Sveika,- kiek nedrąsiai išlemeno rausvaplaukė, prieidama arčiau lango. Priešais melsvas mergaitės akis plytėjo tauri tauri dangaus begalybė. Mergaitei atrodė, kad ji stovi priešais jūrą arba priešais kažką milžinišką, neaprėpiamą, ir tas kažkas kužda tau, jog pats esi begalinis.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Margo Diuken Kovo 22, 2017, 05:46:10 pm
 ...danguje idiliškas, bet dar neteko girdėti, kad vos bepaeinantis mokinukas pasakytų, jog šis veiksmas - slinkimas link lovos - yra giedros nuotaikos ir su poetizuojama gamta. Gamtai poetizuoti reikalingas poetas, o, jei toks būtų atsidūręs būtent čia, veikiausiai išgarsėtų, kaip žmogus radęs vietą, kurioje parašė tris tomus apie danguje klajojančius debesis, porą apie po žiemos bundančią Hogvartso apylnkių žolę ir bent pustuzinį apie paslaptingąjį mišką - juk viskas, kas uždraust atrodo be proto paslaptinga. Kol visus tuos tomus surašytų pergamente, tai - faktas kaip blynas - atslinktų ir vidurnaktis, o tada kūryba dar užsitęstų, nes žvaigždės irgi labai įkvepia poetus, o ką jau ten kalbėti apie mėnulį ar, tuo labiau, meteoritus (o dar faktas, kad mes, burtininkai, patys galime juos išsikviesti kada panorėję... Kad jau užlipai tą šimtas vieną pakopą, tai nesileisi neišsikvietęs bent poros meteoritų), tad prie nuopelnų magiškajai literatūrai jaunasis rašytojas dar gautų burtininkų Gineso rekordininko titulą, kaip rašęs ištisas tris paras (aušra irgi labai meniška, o su viena tikrai neapsieisi. Ypač, kai esi geriausios burtų ir kerėjimo mokyklos astronomijos bokšte).
 Viskas būtų labai neblogai, netgi visai gerai, bėda tik ta, kad Margo visai ne poetė ir visai ne rašytoja, lai kiti pasiima savo titulus, ateis ir jos valanda ir, būkite tikri, vien magiškąja Gineso knyga mergina neapsiribos.
 Taip stebint žolę glostantį vėją, Saulę apkamšyti pasirengusį mišką, nenuilstančius debesis ir viską viską aplinkui, to paties (nes ko gi daugiau, tokiu paros metu?) čia, įveikusi galybę laiptelių, atėjo dar viena persona. Varnė, žinoma, buvo nieko prieš, juk atėjo čia ne vienatvės ieškodama, o atsitiktiniai susitikimai, ypač dar atsitiktinėse vietose (juk kokia tikimybė susitikti kitą žmogų astronomijos bokšte dar labai šviesų vakarą?) dažnai atneša ką nors, ką senovėje tikrų tikrausiai prisiminsi su gaivia nostalgija.
 -Labas, - atplėšusi žvilgsnį nuo svajingo horizonto ir maloniai šyptelėjusi atsakė.

((Atsiprašau, kažkaip labai išsiplėčiau.))
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Lisette la Claire Kovo 24, 2017, 09:18:07 pm
Lisetė klestelėjo ant šalto cementinio grindinio ir pasikišo kojas po savimi. Klastuolė įtariai, nuo galvos iki kojų nužvelgė, sprendžiant iš uniformos, Varno nago atstovę. Tiesą sakant, rausvaplaukė nebuvo itin patenkita, kad Astronomijos bokštas nebuvo tuščias ir ji negali sau ramiai viena piešti. Na, taip, Lis galėtų eiti į kitą vietą, tačiau lipti į aukščiausiąjį Hogvartso pilies bokšta tikrai nebuvo lengva ir, kaip minėjau, mergaitė mėgo naujas pažintis, tad net nenorėjo išeiti (na, nebent varnė pasirodytų itin nedraugiška).
-Tai kokiais vėjais čia?- paklausė tokia intonacija it koks berniokas iš filmų su smilga tarp dantų. Žinoma, rausvaplaukė neturėjo smilgos, o ir žemiau juosmeniu pas klastuolę niekas nekabėjo. Laukdama nepažįstamosios atsakymo, Lisette pravertė blanknoto tuščius puslapius ir savo nedidukėmis mėlynomis akimis apžvelgė bokštą: didelės sienos ir didžiuliai langai, pro kuriuos puikiai matosi žydras dangus.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Margo Diuken Kovo 26, 2017, 05:26:10 pm
 -Vakariniais. - sukikeno. Iš ties, ten, apačioje, kur šviežia ir gaiviai žalia žolė jau stiebėsi aukštyn, kad šiltas anktyvo pavasario vėjas galėtų švelniai sušukuoti, patsai nenuorama šiaušė ją savo nematomais ilgais pirštais tiesiai iš tos pusės, kur leidosi milžiniška ir galinga, savo valdžią susigrąžinusi saulė. -Šiaip. Atėjau paspoksot į dangų, paprašyti saulės, kad rytoj vėl šviestų. Nepakenčiu šalčio, o jis, šiuo metu, tik ir kėsinasi apniaukti dangų atvarydamas bandą susispaudusių, susmegusių debesų. O tu, matau, mėgsti peizažus? - pastebėjusi pieštukus pasiteiravo. Galėjo apsvarstyti ir įrašo magiškame Ginese siekiančios rašytojos variantą, bet kažin ar pasirįžus rašyti ištisas paras prireiktų kalno pieštukų. Užtektų vos keletos atsarginių, o labiau praverstų maistas ir tvarsčiai, nes riešai turėtų nemenkai pavargti po tokio iššūkio.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Lisette la Claire Kovo 27, 2017, 09:53:36 pm
-Kodėl ne rytiniais?- sukrizeno Lisette, stengdamasi lyg ir pajuokauti, tačiau puikiai žinojo, kad šis pokštas, ko gero, juokingas jai vienai, tad nenuostabu, kad mergaitės skruostai įgavo šiokį tokį raudonį.
-Aš taip pat nemėgstu šalčio,- net nusipurtė trečiakursė,- įsivaizduoji, ten, kur augau, beveik niekada nebuvo žiemos, o termometro stulpelis retai nusileisdavo žemiau nulio,- kalbant apie gimtasias vietoves, rausvaplaukės veidą nutvieskė šypsena. Lisette žvilgtelėjo į dangų, apie kurį dabar taip vaizdingai pasakojo nepažįstamoji varnė,- kas nemėgsta gražaus vaizdo?- sukikeno mergaitė,- tačiau menininkė iš manęs ne kokia,- šyptelėjo klastuolė supratusi, kad šalia stovinti persona žvelgė į trečiakursės pieštukus,- o tu, matyt, mėgsti rašyti?- susidomėjo mergaitė, prisiminusi vaizdingą pasakojimą apie dangų, kuris prieš keleta akimirkų paliko varnės lūpas.
-Ak, tiesa, aš Lisette, tačiau gali mane vadinti Lis,- maloniai šyptelėjo klastuolė.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Margo Diuken Balandžio 11, 2017, 01:02:10 pm
 -Nes višta perėjo kelią. - visiškai iš to puikaus Hogvartso - geriausios burtų ir kerėjimo mokyklos apylinkių oro leptelėjo ir pati ėmė kvatoti. -Niekada nesupratau šito juokelio. - greitai aprimusi pridūrė pasisukdama ant kulno ir nugara atsišliedama į bokšto stogą laikančią koloną ar kažkokį dalyką, juk kaip pavadinsi taip nepagadinsi.
 -Nea. - papurtė galvą daugiau nieko nepridurdama, sustingusi žvelgdama tiesiai į klastuolę, lyg tas jos klausimas būtų iš lempos sugalvotas. -Aš tik šiaip mėgstu kalbėt... Hm... Įmantriai? - nusijuokė. -Man patinka skaityti. Kokia ironija - varnanagė ir mėgsta skaityti! - vėl nusikvatojo, tik mintyse.
 Taip jau yra, kad Margo ilgai neišbūna ramiai ir vienoje vietoje, tad nugara nepaleisdama kolonos ji nuslinko žemyn ir įsitaisė jau sėdomis. Jeigu likimas būtų palikęs marginą šįvakar visiškai vieną, tai bokšte ji būtų tūnojusi iki sutemų, bet tikrai ne toje pačioje vietoje, kurioje stabtelėjo vos atėjusi. Varna būtų bent triskart apėjusi visus pasienius, skersai išilgai perėjus visą aikštelę, šokinėjusi įsivaizduojamas klases ant keleto viršutinių laiptų (nes nuo tolesniu nebesimato dangaus) ir pratęsusi jas iki pat turėklų, sukusis apie savo ašį ištiesusi rankas ir apsimesdama sraigtasparniu, išsėdinėjusi kiekvieną grindų lopinėlį įvairiomis pozomis ir gal net užlipusi ant turėklų, o kas ten žino, gal švintant būtų jais apsukusi garbės ratą ir ramia širdimi palikusi astronomijos bokštą, nes po tokios nakties jis tai jau tikrai ilgai nesijaus vienišas.
 -Margo. - kilstelėjo ranką ir pamojavo, lyg čia būtų didžiausias būrys visiškai nepažįstamų mokinių ir ji prisistatinėtų, o šiuo gestu bandytų atkreipti dėmesį.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Lisette la Claire Balandžio 14, 2017, 09:26:58 pm
Taip, višta, žinoma..- Lisette nejaukiai šyptelėjo, lyg apsimesadama, kad tai buvo juokinga, nors jos rausvais plaukais uždengtoje galvoje atrodė kitaip. Nežinodama, ką atsakyti, Klastūnyno atstovė tiesiog apžvėlgė Astronomijos bokštą, tačiau visai greit jos mėlynų akių žvilgsnis vėl nukrypo į varnę.
-Hmm, aš taip pat mėgstu skaityti,- menkai šyptelėjo trečiakursė, pažvelgdama pro langą,- kokios knygos tau labiausiai patinka ir ar turi mėgstamiausią?- Lisette nė nepažvelgdama į nepažįstamąją klausinėjo. Knygos mergaitei patiko, nors, tiesą sakant, senokai jų neskaitė ir dėl to labai save graužė. Iš tiesų, klastuolė ne nežinojo, kodėl nebeskaito knygų. Gal todėl, kad spaudžia mokslai, o gal todėl, kad mėgsta tik pasakas, o Hogvartso bibliotekos lentynose nebėra tokių, kurių nebūtų palietusios rausvaplaukės mėlynos akys. Taip, Lisette dabar mielai tūnotų mergaičių kambaryje, savo lovoje, su didžiule pasakų knyga ir dideliu kakavos puodeliu su zefyrais.
-Malonu, Margo,- trylikametė keistai vėptelėjo į Varno Nago atsovė, kai ši, vietoj įprasto ranko paspaudimo ar šiaip tai kokio šypsnio, pakėlė ranką į viršų ir pamojavo, lyg Astronomijos bokšte būtų daug mokinių. Trečiakursei net kilo noras atsisukti atgal, tačiau nenorėjo pasirodyti ir kokia keistuolė (lyg rausva plaukų spalva keistumo suteiktų nepakankamai), tad susivaldė.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Amika Bela Lordess Gegužės 28, 2017, 12:42:18 pm
(Pardon, tikiuosi neberašysite:'))

Temo. Amikos purpurinius plaukus nudažė kruvini besileidžiančios saulės spinduliai.
Šešėlis po mažėle didėjo, kol galiausiai viskas paskendo jame:
šviesūs gobelenai, tatai išmarginti koledžų herbais; didžiuliai, vitražiniai pilies langai...
Keli dujų kamuoliai(tikriausiai, politiškai korektiška vadinti juos žvaigždėmis) suspindo naktiniame danguje.
Didingas bokštas, Amikai  primenantis observatoriją, puikavosi pačioje, Hogvartso pilies, aukščiausioje vietoje.
Purpurinių plaukų savininkė lėtai siūbuodama sliūkino būtent ten.
Belą ypač viliojo Astronomija. Neapsakomai nuostabus laisvės ir nežinomybės derinys.
Žiūrėti į tokį grožį mergina mėgo pro teleskopą.
Deja, senas asmeninis jau buvo sulūžęs, o kitą galėjai rasti tik čia.
Galiausiai, pasiekusi paskutinį laiptelį, varniukė atvėrė storas, medines duris.
Lengvas vėjas iškart išbučiavo Mikusios veidą.
Tokios ramumos jau seniai ji nebuvo jautusi...
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 28, 2017, 02:27:38 pm
Diena ėjo į pabaigą, saulė leidosi, o Adelė lipo laiptais į bokštą. Jos rankose buvo begalė laiškų iš tėčio, kuriuose jis rašo apie astronomiją. Pravėrus storas, medines, šiek tiek apdžiuvusias ir apdaužytas duris, mergaitė įžengė į bokšto vidų ir žengtelėjo link bokšto lango. Liškus padėjo šalia savo kojų, o pati pažvelgė į žvaigždėtą dangų.
Šiandieną dangus buvo giedras, kas Adelei patiko. Lėtai paėmusi tėčio laišką, jį pradarė, ištraukė pergamentą iš voko vidaus ir praleidusi tą dalį, kurioje jos tėtis rašo kaip jos pasiilgo, iškart pradėjo skaityti apie astronomiją. Adelė nuo dulkių esančio bokšte, atsičiaudėjo ir žengtelėjo žingsnį atgal. Nepamačiusi už savęs esančių kelių knygų, už jų užkliuvo ir krito žemyn.

-Auč,-sumurmėjo mergaitė.

Atsistojus ir pasitvarkius savo drabužius, ji pamatė netoli esančią purpurinių plaukų savininkę ir linktelėjo jai, atsiprašydama už sukeltą triukšmą.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Amika Bela Lordess Gegužės 28, 2017, 02:45:06 pm
Ramius merginos apmąstymus nutraukė netikėtas dungtelėjimas.
Tamsiaakė nedrįso atsigręžti į garso šaltinį, tačiau smalsumas pagavo už nosies ir greitai pasuko galvą.
Neaiškus siluetas nusičiaudėjo nuo sukeltų dulkių.
- Į sveikatą, - šyptelėjo Mikusia, bet varniukės malonus balsas pradingo prieblandoje ir šypsnis atrodė it iš siaubo filmų herojaus. Suėmusi tvirčiau auksinį teleskopą Bela vėl įsistebeilijo į nuostabias žvaigždutes.
- Aš Amika, - išsprūdo juoda mantija apsigaubusiai būtybei. Kaži kodėl, Lordess nutraukė savo ,,atsipalaidavimo ritualą” ir priėjo arčiau prie nepažįstamosios.
Kiek nedrąsiai pakartojo šypsnį ir pradėjo įžiūrinėti silueto, gal tiksliau siluetės, veido bruožus.
- Tu turbūt naujokė, nes anksčiau neteko tavęs čia matyti, - garsiai pamintijo pirmakursė ir pasitaisė savo ilgas garbanas.


Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 30, 2017, 08:23:14 pm
Mergaitė lėtai apžiūrėjo mėnulio šviesos apšviestus mergaitės veido bruožus, jos garbanotus plaukus, Adelei visuomet patiko stebėti žmonių išvaizdą, kiekvieną lopinėlį. Sustojusi ties Amikos akimis, prabilo:
-Malonu, Adelė,-kukliai šyptelėjo šviesiaplaukė.-Tiesa, esu naujokė, prieš mėnesį ar du pradėjau mokytis čia.
Stojo tyla. Adelė pažvelgė į išmėtytus laiškus  ir pradėjo juos rinkti.
-Beja,-tarstelėjo.-Atsiprašau už sukeltą triukšmą,-dar kartelį, bet šį kartą žodžiais, atsiprašė šviesiaplaukė.-Tu iš antro ar pirmo kurso?
Surinkusi visus laiškus, juos padėjo ant dulkėtos spintelės ir atsisuko į Amiką. Priėjo arčiau ir pirštu perbraukė per mergaitės žandikaulį.
-Tavo veido kontūrai labai tikslūs,-tarstelėjo Adelė ir nejaukiai nusišypsojo.-Tai labai gražu,-pridūrė.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Amika Bela Lordess Gegužės 31, 2017, 06:25:01 pm
Mergina kiek nejaukiai pasijuto, kai naujoji nepažįstamoji ėmė apžiūrinėti ją nuo galvos iki kojų, lyg kokį drabužį per išpardavimą ir galvoti ar jis vertas daugiau/mažiau savo nustatytos kainos.
Amikos tamsios akys irgi šiaip ne taip bandė kažką įžvelgti tamsoje, tačiau keletos žvaigždžių sukurtame apšvietime pastebėjo tik šviesias sruogas ir neaukštą būtybę.
Prisistačiusi mergaičiukė sukėlė Mikai šypsnį. Prisiminusi neilgą savo gyvenimėlį iki Hogvartso, purpurinių plaukų savininkė išsišiepė dar labiau.
- Atleisk, tačiau tavo vardas sukėlė šiokius tokius prisiminimus, - paaiškino varniukė, nenorėdama, kad Delė (tikiuosi nesupyksi, jei trumpinsiu vardą :')) sutriktų. Turbūt nebūtų labai smagu, jei naktį nepažįstamasis žiopsotų į tave ir šypsotųsi it koks maniakas.
- Na, sunkoka paaiškinti, bet tavo vardas yra skaniausių bandelių, kokias man teko valgyti už Hogvartso ribų, pavadinimas.

Violetinis atspalvis gražiai krito ant kelių, rausvų merginos sruogų ir pagaliau prieš astronomijos bokštą, pasididžiuodamasis savimi, pasirodė mėnuo.
- Leisk padėsiu, - maloniai šyptelėjo Lordess ir grakščiai atsitūpusi ėmė rinkti išsibarsčiusius popiergalius. Poto padavusi mergaitei į rankas, lėtai atsistojo ir pasitaisė melsvą suknią.
Gal kiek keistą renktis suknią vien tam, kad nukliompintum iki bokšto, tačiau didžioji dalis Mikusios garderobo sudarė vien vandenyno spalvų ir atspalvių suknelės. O ir ji pati nebuvo labai kelnių mėgėja.
Auksakasės pastabai pasiekus garbanės ausų būgnelius, o vėliau ir smegenis, Mika sutriko.
- Na, umm, ačiū.. Įdomus komplimentas, - kilstelėjo tankius antakius varniukė ir paklapsėjo ilgomis blakstienomis.
- Aš pirmakursė, o tu? Beje iš kokio tu koledžo? Ar jaudinaisi kai uždėjo paskirstymo kepurę? - klausimų lavina apipylusi naujokėlę, Amika kiek paraudo, - Atleisk, aš per daug smalsi..
Ir vėl nukreipė žvilgsnį į dangų.
Šiąnakt buvo giedra.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 01, 2017, 01:42:43 pm
Niūniuodama Bethoveno Mėnesienos sonatą, šviesiaplaukė šyptelėjo Amikai. Pirštai barbendami bėgiojo po palangę, kojos vis judėjo pirmyn, atgal, pirmyn, atgal, bet mergaitė niekur nenuėjo, liko vietoje. Giedra naktis džiugino Adelę, jai visuomet patikdavo stebėti ryškias žvaigždes. Susimąsčiusi, mergaitė prisėdo ant dulkėtų grindų ir perėjo prie Vivaldžio Pavasario simfonijos niūniavimo.

-Pirmakursė taip pat,-atsakė į užduotą klausimą.-Esu varniukė,-atsidususi tarė Adelė.-Net nežinau ar jaudinausi, kai dėjo man tą kepurę, rodos, labiau buvau išsiblaškiusi ir kupina entuziazmo,-tyliai nusijuokė ji.

Atsičiaudėjusi nuo dulkių, ji suraukė nosį ir iš vasarinio paltuko išsitraukė nosinaitę. Greitai į ją nusišnirpštė ir padėjo atgal į kišenėlę.

-Mėgsti morkų pyragą su Hagrido sausainiukų gabalėliais?-paklausė Adelė.-Jis mano mėgstamiausias, galėčiau valgyti jį valandų valandas, dienų dienas, savaičių savaites, bet ar mėnesių mėnesius tai jau nežinau.

Pasitvarkiusi savo plaukus, atsistojo ir žvilgtelėjo į Amiką.

-Tavo plaukai nenatūralūs ar ne?
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elna Klumpar Lapkričio 25, 2017, 09:48:31 am
  Atsirėmusi į bokšto sieną Elna bandė susitvarkyti mintis, gražiai jas sudėlioti į skyrelius. Išsprūdusios sruogos lengvai krito ant veido. Užsikišusi vieną iš jų už ausies, pagriebė šalia gulintį vadovėlį ir lėtai pervertė kelis puslapius. Niekaip negalėjo susitelkti ties mokslais, nors tikrai reikėjo.  Mokykla kol kas jai duoda prieglobstį per atostogas, nors ne tik per jas, bet jei varnė taip ir toliau praleidinės pamokas, net pats Hogvartsas nelabai jos norės.
  Dar perskaičius kelis puslapius Klumpar suprato, kad tai tikrai beviltiška ir atsistojusi šiek tiek pasirąžė, nes sėdėjo tokioje pačioje pozicijoje jau kelias valandas. Tingiais žingsniais nutipenusi prie lango, pakėlė akis į nuostabų vaizdą. Vakaras buvo toks ramus, tylus, bet Elnos galvoje viskas maišėsi. Ne už kalnų strazdanei teks kartoti kursą ir rimtai žvelgti į visą tai.
  Lengvai atsidususi varnanagė atsisėdo į lotoso pozą, atsivertė knygą ir iš visų jėgų bandė susikaupti.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Auksė Marlena Hale Lapkričio 25, 2017, 01:18:29 pm
Astronomijos bokštas Bethany pasirodė viena iš tų vietų, kurioje galima pajausti vienatvę, vidinę ramybę bei leisti kūnui dėlioti įvairius šokio judesius be kompozicijos. Per šias atostogas rusvaakė turėjo važiuoti namo, tačiau pasirinko pabūti pratuštėjusioje Hogvartso pilyje, nors tai nebuvo lengvas sprendimas ilgintis močiutės moliūgų pyrago su vaniliniu padažu.
Mergaičiukė lėtai ir tyliai įslinko pro bokšto duris. Krūtinė dar šiek tiek alsavo, mat šiai rusvaakei kopimas laiptais nebuvo viena iš mėgiamiausių veiklų. Šviesūs plaukai, pagalba begalės segtukų, buvo sutramdyti bei priminė tvarkingą kuoduką, kurio šonuose nepaklusniai krito menkos, plonų plaukų sruogos. Jaunoji varno nago pirmakursė nenorėjo nieko sutikti, kažkam kitam trukdyti. Ji tetroško atskrti save nuo visko, leisti rankoms bei kojoms menkai pasilankstyti. Vos tik nužvelgusi bokšto patalpą, akimis užkliudė mergaitę. Bethany šiek tiek pasislinko pirmyn, nedrąsiai žengė kelis žingsnelius. Rusvos akelės smalsiai stebėjo užtiktąją, nors buvo aišku, jog ši žymiai vyresnė.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elna Klumpar Lapkričio 25, 2017, 07:04:44 pm
  Savo antgamtiškos klausos pagalba kelias minutes Elna buvo įsmeigusi aksi į įėjimą ir laukė, kol kažkas pagaliau įeis. Pagaliau sulaukusi varnė įdėmiai nužvelgė nepažįstamąją, neparodydama jokio nustebimo. Neatrodė, kad mergaitė šioje mokykloje yra jau ilgą laiko tarpą, tad galima teigti, jog arba pirmakursė, arba antrakursė. Atsikvošėjusi rudaplaukė grakščiai atsistojo nuo grindų, lengvais rankų mostais nuvalė kelias dulkės nuo apsiausto.
-Sveika, - šiltai šyptelėjusi tarė. Nei viena turbūt nesitikėjo čia kažko sutikti, ypač tokiu laiku, bet kas atsitiko, tas jau atsitiko. Prieš jai atsakant, Elna pakėlė numestą vadovėlį ir įdėjo į kažkur kamputyje gulėjusią mažą juoda kuprinę, o baigusi vėl atsisuko mergaitės pusėn. -Nenoriu skambėti nedraugiškai, bet ką tu veiki mokykloj per atostogas? Visi dėl to jų ir laukia, kad bent trumpam galėtų nešdintis iš čia.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Auksė Marlena Hale Lapkričio 25, 2017, 07:16:51 pm
Atsistojus mergaitei bei pakėlus knygą, Bethany įsidrąsino ir žengė dar kelis žingsnius pirmyn, kad nebebūtų šešėlyje ar menkame kamputyje.
- Sveika, - pakartojo tą patį žodį pilnai nužvelgė visą bokštą. Dešinės rankos pirštais už ausies užkišo kelis nepaklusnius plaukus, nors žinojo, kad jie negulės paklusniai.
- Išties, pati norėčiau žinoti, kodėl esu čia. Turėjau išvykti pas savo tėvą, tačiau paskutinę minutę persigalvojau. Tikriausiai todėl, jog mėgstu kai aplinkinių beveik nėra, gal tik vienas, kitas. Padeda pajusti vienatvę, galvoti, - nutilo, nes labai nenorėjo išsiplėsti. Viduje jau laiptais lipdama į bokštą, Bethany jautė, jog geriau būtų nekelti kojos. Ir buvo teisi, bent jau taip manė dabar. ,,Atostogos - kažkam būdas ištrūkti, o kažkam tik dar daugiau laiko, kurį gali skirti belekam , - prideda sau mintyse dar vieną sakinuką.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elna Klumpar Lapkričio 26, 2017, 04:59:47 pm
  Elna matė, kad mergaitei nėra labai jauku, bet pačiai Klumpar per visą laiką būnant Hogvartse priprato prie naujų pažinčių. Nors šie mokslo metai nebuvo jų kupini, kai visą laiką viena praleido lovoje ar bendrajame kambary, nes visi būdavo pamokose.
-Mhm, man irgi patinka vienatvė, bet man reikėtų kažkaip į tave kreiptis. Tai koks tavo vardas? - lengvai šyptelėjusi pasmalsavo. Laukdama mergaitės atsakymo varnanagė lengvai, vos pastebimai, pradėjo linguoti pirmyn atgal.
 -Gal jau dalyvavai kokiose pamokose prieš atostogas? Gal susidarei nuomonę apie mokytojus?
  Įsistovėjus trumpai tylai rudaplaukės mintys pradėjo skrajoti po visur. Pirmiausia apie tai kokia žiauri bus atostogų pabaiga, o tada apie tai, kad gal dar vienus mokslo metus reikia praleisti kaip anuos, kaip seniai ji lankėsi už Hogvartso ribų, kol galiausiai baigė tuo, jog galbūt reiktų įsigyti mažą drakoniuką.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Auksė Marlena Hale Lapkričio 26, 2017, 05:09:55 pm
Bethany mintyse jau buvo kaži kur nukeliavusi, kai ją grąžino į realybę prabilusi mergaitė, kurią užklupo netyčiomis.
- Aš Bethany, - prisistatė. - Leidžiu save vadinti ir Beth. O kuo tu vardu?
Smalsumas - viena iš nedaugelio stipriųjų mergaičiukės savybių. Nors nedrąsumas su smalsumu dažnai sukuria galvoje nemenką minčių kovą, dažniausiai laimi smalsumas.
- Na, spėjau tik pamatyti profesorius ir kiek nugirsti apie jų vedamas pamokas, nors pati nesu nieko išbandžiusi. Na, o tu? Gal jau turi ir mėgiamiausią dalyką? - nenorėjo apipilti klausimais, tačiau toks jau tas smalsumas ir matymas, kad ji vyresnė už Bethany. Rusvos akelės klaidžiojo po bokštą, kartais sugrįždamos prie nepažįstamosios, atrodė, kad kažkokie jos bruožai traukė žvilgsnį.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elna Klumpar Gruodžio 03, 2017, 10:32:49 am
-Elna, -  malonia šypsena papuošė savo veidą. -Malonu susipažinti, Bethany. Tokie susipažinimo pokalbiai varnei visada patikdavo, nors ir būdavo kiek nejaukūs, tačiau tas žinojimas, kad koridoriuje susitikus galėsi pasisveikinti ar klasėje matysi dar vieną pažįstamą veidą, buvo geras.
-Tikrai turėdavau tą 'mėgstamiausią" dalyką, bet šiek tiek man paaugus tapau didele tingine ir pradėjau praleidinėti pamokas. Taip visos pamokos pradėjo atrodyti nebemielos, - pasisakiusi lengvai gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. -Tikiuosi tau taip nenutiks.
  Klumpar įsižiūrėjo į  mergaitę, nes dar nebuvo jos išanalizavusi. Elnos uoslė neužuodė jokių vampyriškų ar vilkolakiškų kvapų, tad Bethany turbūt nėra antgamtiškas padaras. Nors rudaplaukė iš patirties žinojo, kad negalima pasitikėti tik vienu jutimu.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 09, 2017, 10:28:38 pm
Bethany šyptelėjo. Pamažu grįžo šviesa galvoje, mintys nebeklaidžiojo ir nesvarumo jausmas ėmė dingti. Elnai ėmus kalbėti apie pamokas, šiek tiek pasisuko į jos pusę bei pasuko galvą.
- Tikrai? - šiek tiek kilstelėjo antakius, - na, tikiuosi neprarasiu smalsumo.
Varnė pabandė pajuokauti, tačiau tikriausiai nesėkmingai. Mergaičiukei patiko mintis, kad visoje milžiniškoje pilyje ji galės pažinti dar vieną veidą, galės su juo sveikintis ir bendrauti. Išties, Bethany nejautė, kad turi daug draugų. Jai tereikėjo pažįstamų veidų, kurie galėtų ir norėtų būti su ja. Nors ir mėgo būti viena, mergaičiukė ilgos vienatvės pakęsti negalėjo. Tai per daug vargina.
Rusvos akelės tyrinėjo Elnos išvaizdą - ji nebuvo išskirtinė, to Bethany visiškai nereikėjo. Pakako tik žinoti vardą ir šiek tiek pažinoti burtininką. Varnei išvaizda nebuvo pagrindinis kriterijus.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Vasario 02, 2018, 04:37:57 pm
Saulė tik ką prasikleidė it gėlė. Rytas, dabinamas pirmosios pavasario aušros. Džiugiai čia pat už lango sušlama pirmieji gudobelės lapeliai, žiedai ir nematomi vaisiai. Kai švelnus vėjelis pakutena merginos tamsią odą, rodosi, tuoj pat įkvepia upelio dumblių, paplautų į krantą iš ežero, kur toliau tirpsta ledas. Smalsios varnanagės akys bėgiojo po kiemą, pilną mokinių - merginų, drįstančių jau nešioti storesnės medžiagos sukneles, vaikinų, kurie siūlydami pirmąsias pavasario  gėlių puokštes panelėms - šypsosi, o mažesnių kursų vaikai, liūdi, matydami betirpstantį šių didžiausią magijos pasaulyje iš sniego pastatytą Senį Besmegenį. Vanilė tyliai stovėjo bokšte ir galvojo, kuri mokinių rūšis ji pati. Ar kada begaus gėlių puokštelę, švelnų apkabinimą? Mintis sustojo, tarsi laukdama pritarimo, jei kartais už kampo atplauktų Pilkoji Dama. Šyptelėjo pavasariui.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Rafaela Ginoble Vasario 02, 2018, 04:46:22 pm
 Pavasaris atėjo pamažu, tarsi nenorom. Bet atėjo: jau galėjai matyti sniege besikalančias snieguoles, pamiškėje jau žydėjo žibutės – nedrąsiai, tarsi bijodamos, kad tuoj vėl grįš žiema ir jas nuklos storas sluoksnis baltų pūkų.
 Tačiau žiema nenorėjo grįžti, iškeliavo į savo ledinius rūmus ir dar ilgą laiką nebesirodys čia: nei Hogvartse, nei visoje Jungtinėje Karalystėje. Oras buvo toks gaivus, kad nuo įkvėpimo gėlė plaučius, taip ištroškusius to pavasariško aromato. Net jei jis vietomis buvo sumišęs su po žiemos likusiais gyvūnų, hm, atliekomis.
 Norėjosi bėgioti, džiaugtis gamta, kuri dar ne visai prabudo iš žiemos miego. Tačiau visa tai palauks: lauke vis dar buvo žvarboka ir visada atsargi rusvaplaukė kol kas nedrįso pusnuogė lakstyt po betirpstančias pusnis. Vis dėlto atsisakyti progos, kaip tą daro kiti, ne tokie išmintingi, mokiniai, ji negalėjo. Žvaliai užkopusi bokšto laiptais viršun ruošėsi keliauti prie lango, kur pastebėjo jau esant kažkokią žmogystą. Siluetas buvo pažįstamas, tad ji nenubėgo atgal, ką būtų bemat padariusi, užtikusi kokį pašalietį.
 – Sveika, – blausiai šyptelėjusi pasisveikino su kita varnanage,  – Gražus tas pavasaris, ar ne?
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elina Everdin Vasario 23, 2018, 02:53:42 pm
Atėjo pavasaris, jį vijosi taip nekantriai mokinių laukiamos atostogos. Delfė netikėtai pabudo iš sapno. Jis pasirodė gąsdinantis, tarsi norintis ją prižadinti - nieko daugiau... Ji greit žvilgtelėjo į žadintuvą - o varge, dar tik keturios ryto ! Delfė greitai apsisprendė. Užsimetė drabužius ir kuo tyliau išlindo iš kambario. Nusprendė nulėkti į astronomijos bokštą - juk ten nė karto nebuvo. Lyg nematoma slinko koridoriais, nepastebimai prisiderindama prie pro langus krintančių ir linguojančių šešėlių. Po gerų dešimties minučių pasiekė bokštą. Dvelkė gaivus nakties vėjelis, siūravo medžiai, pritardami vėjo bežodei dainai... Švietė mėnuo aplinkui skleisdamas švelnią, blyškią šviesą. Ji dar ilgai sėdėjo ir mąstė apie gyvenimą Hogvartse, koks gi jis yra nepaprastas... Pro atdarą langą šmėstelėjo ūkvedžio šešėlis. Nusprendė, kad pats laikas judėti. Atsisuko į paslaptingą, tarsi gyvą tamsą, kuri lyg neatskiriama būtybė sergėjo pilį.
- Aš dar sugrįšiu, - pažadėjo ji, ir šmurkštelėjo į pilį, dar ramiai miegančią. Tuoj išauš rytas ir vėl joje knibždėte knibždės gyvybės.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 08, 2018, 08:42:57 pm
-Gražus per silpnas žodis, Gotfreine,- tylutėliai atsakė draugei,- jis sukelia tiek daug emocijų, ne vien gerų. Pavasaris nėra vasara ir nėra ruduo, nėra ir žiema. Jis yra tiesiog pavasaris. Keistas. Šįkart...naivi aš, pasitikėdama pavasariu. Man tiek nedaug liko gyventi Hogvartse, neturiu noro džiaugtis, o ir...ir egzaminai artėja. Per daug atsipalaidavau. Ir vėl bijau.- Vanilla atsigręžė į rytinę saulę ir šyptelėjo kitai varnanagei su iki skausmo jai pažįstama šypsena. Jai nesisekė šypsotis nelaimei į akis. Žinoma, ką kitą jai belieka daryti? Sukando dantis ir pradėjo žaisti su plaukų sruogomis. Jos buvo sausos ir visai neįdomios. Ak, tiesa, gyvenimas taip nulėmė.
-Got, o kaip tu laikaisi?- mergina nukreipė temą nuo savęs.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Rafaela Ginoble Balandžio 03, 2018, 03:53:31 pm
 Gotfreinė puikiai žinojo, kad pavasaris atneša ne tik geras emocijas. Dar du mėnesiai ir bus antrosios jos sesers mirties metinės. Keista, kad rusvaplaukė apskritai mokėjo pastebėti grožį aplinkui, kai jis jai priminė tik vieną – suglebusį kūną ant miško patalų, gautoje nuotraukoje. Širdį suspaudė skausmas, tačiau ramiai ir uždarai Got užteko kelissyk mirktelėti, kad veide niekas neatsispindėtų. Nors visi varniai buvo jai artimi bene kaip šeima, niekam nepasakojo apie savo netektį – neturėjo progos. Tad ir dabar, prakalbus apie pavasarį, atstūmė liūdnas mintis į tolimesnį galvos kampelį.
 – Taip, per silnas žodis, – linktelėjo, tampydama rusvą sruogą. – Keista, kad kai taip gražu, visi kažko bijo, nerimauja. Atrodytų, turėtume džiaugtis, prabusti kartu su gamta ir džiaugtis kiekviena akimirka, bet štai vis tik liūdesys mus aplanko. O jis nedera su visu pasauliu. Man irgi pavasaris kelia baimę. Nors ne egzaminų bijau, toli gražu.
 Ji susimąstė. Ne, „baimė“ – netinkamas žodis. Rusvaplaukė jau neturėjo ko bijoti, liūdniausi jos nuogąstavimas pasitvirtino praeityje. Tačiau nuo to keistas nerimas, gimstantis štai jau nebe pirmą pavasarį kažkur jos krūtinėje, visai nemažėjo. Rodės, kad situacija gali pasikartoti ir tai persekios ją visą likusį gyvenimą. Gal dėl to žaliaakė gėlėta suknele ir neprisileido žmonių arčiau – jos trapi siela neištvertų dar vieno tokio nudegimo.
 – Aš? Aš neblogai, – karčiai šyptelėjo. – Nieko naujo nevyksta, bet gal tai ir gerai. Žinai, bijau permainų.
 O ką dar jai reikėtų sakyti? Į klausimą „kaip sekasi?“ turėjo vieną, nekintantį atsakymą. Ji nesijautė gerai. Bet blogai irgi ne – priklauso, su kuo lyginsi.
 – Kaip manai, Vanile, kodėl žmonės su amžiumi tampa vis liūdnesni, vis dažniau nerimauja? Argi neturėtų būti atvirkščiai? – pasiteiravo po tylos minutės, žvelgdama į pilką mišką.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Balandžio 06, 2018, 08:42:28 am
Vanilė jautė įtampą. Ne, ne tarp jųdviejų (nors galimas variantas), bet tarp Gotfreinės ir jos jausmų. Apskritai, liūdnas pokalbis, slapstomas už keturių sienų - žodžių, kurie reiškia laimę, tačiau viduje kenčia skausmą - kaip kiekviena jaučiasi, atskiros problemos.
-Ar tau viskas gerai?- paklausė, žinodama, jog abi varnanagės jau neturi bendros temos, ar tai dėl to, kad užaugo? Ne, tai skamba blogai, Vanilla niekada nenorėjo užaugti, niekada niekada. Šitas pavasaris jai daug lemia, ji nori viską užveršti, bet nepavyksta. Emocijos tiesiog lipa laukan, ir, nepasakysi, kad jos vien geros.
-Aš bijau mirties, su diena vis labiau,- tetarė. Išties, gyvenime tiek planų, tiek pavojaus, tiek visko, kad tu nespėsi nieko padaryti, išsigelbėti. Dar norisi gyventi, o mirtis viską sugriauna. Ar skauda mirti?- nežinau kaip kiti, tačiau...- ji nutilo, prisimindama draugės seserį. Tikėkimės, nepalietė prisiminimų. Gal ir varnė bijo mirties? Gal sesuo tą baimė išvystė? Ne, reikia tai pabaigti, Vanilė daugiau nieko nesakys. Ir ji nesakė. Tik žiūrėjo kaip pučia pavasario vėjas. Staiga pridėjo:
-O aš manau, kad neturėtų būti atvirkščiai, bent žiūriu į savo pavyzdį. Vaikai dar nežino viso blogo, džiaugiasi vaikyste, suauge praranda savo tą vaikystės džiaugsmą, o su juo ateina ir visi vargai bei skausmas. Nebėra laimės. Tik tiek,- mergina pagaliau paleido plaukų sruogą. Pavėjui. 
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 14, 2018, 10:16:20 pm
  Snaigės, stingdantis šaltis - žiema Eleizijai labai patiko. Jai patikdavo jausti šalčio gniaužtus ant savo nuogo kūno. Tada ji galėdavo įsisupti į šiltą pledą ir rankose laikyti puodelį žalios arbatos su citrina. Tiesiog puiku. O jei dar galėdavo užuosti eglišakių aromatą - tobulybės viršūnė. Oras šį vakarą išties buvo idealus Elei. Lauke siautė lengva pūga, nešiodama savo vaikus visur, stūgavo vėjas ir dėdė šaltis, godžiai lietė nelaimėlius, klajojančius lauke tokiu metu.
  Varniukė buvo įsisupusi į šiltą juodą džemperį. Užtrauktuko nebuvo užsitraukusi, tad vėjas lengvai kedeno drabužį. Užlipusi į astronomijos bokštą, užsidėjo džemperio gobtuvą, susirado šiltesnę vietelę bei įsitaisė. Staigiai apsigaubė save raudonu pledu, atsiduso. Anglies dioksidas iškart virto šaltais garais. Kojas varnė prisitraukė prie krūtinės ir tiesiog pradėjo spoksoti laukan. Matė grakščias snaiges, kurias vėjas nešiojo į visas puses.
  - Kaip gražu, - tyliai sumurmėjo sau po nosimi ir lengvai šyptelėjo.
  Ji taip laukė žiemos. Žiema buvo mėgstamiausias jos sezonas. Ji ją tiesiog dievino. Kalėdos, sniegas, šaltis - viskas viename.
  Nesitikėdama sulaukti kompanijos, ji nurijo seiles ir pradėjo sau dainuoti:
  - I know I’ll never forget
    That day, the first time we met
    We’ve come a long way since then
    And I would do it all again

    From your very first smile
    I knew that I’d walk a mile
    See, it’s for real when you know
    You never wanna let go

    These are the reasons
    I want you to know, oh oh oh
    You make this place feel like home
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 15, 2018, 01:07:27 pm
Kažkur ketvirtą valandą popiet, kai pro pilies langus nebešvysčiojo lediniai saulės spinduliai ir jau buvo kiek labiau sutemę, o lauke siautė klaiki pūga, Klastūnyno berniukų kambaryje tingiai ant savo lovos vartėsi septintakursis strazdanius. Rodos, viskas čia visai normalu: štai kažkoks paprastas vaikėzas kažkokią paprastą paprastos žiemos popietę paprastam kambary paprastai gulinėja ant paprastos medinės lovos. Eh, deja. Mat, kažkokiu paprastu vaikėzu Natanieliu nelabai ir bepavadinsi, o dar jei tik geriau įsižiūrėtum į jį, suprastum, kad ir ta vaikiška duobutė kairiajame vaikinuko skruoste, dengianti šypsenėlę, visai nebereikalo ten pūpso. Eh, jaunajam Lizertui vėl dingtelėjo „nuostabi” mintis, kurios kaip tik dabar entuziastiškai įsikibęs, jaunuolis staigiai pakilo iš minkšto klastuoliško guolio ir ilgais koridoriais pasileido astronomijos bokšto link, kartu su savimi tempdamasis tą žiobarišką, įvairių keistų daiktų prigrūstą kuprinę.
 Kiek dūsaudamas dėl stačių laiptų daugybės, smaragdinių akių savininkas pagaliau pasiekė tikslą ir nesidairydamas į šalis, nes juk koks kvailys be pačio bernioko galėtų tupėti per tokią pūgą bokšte, išsitraukė gerą guminę virvę ir vieną galą stipriai užsirišęs ant kojų, ėmė ieškoti kur galėtų saugiai palikti kitąjį galą, kai staiga strazdaniaus ausis pasiekė neaiškus niūniavimas. Smalsiai priartėjęs, tiksliau prišoliavęs prie balso savininko, rusvaplaukis kilstelėjo antakį. Prieš Augustą ne itin matomame krėsle sėdėjo gal keliais meteliais jaunesnė, lyg ir pažįstamų bruožų mergaičiukė.
- Tai ką, vėl simuliuojam a? - šyptelėjo Natukas ir pagaliau susiprotėjęs gumą pritvirtinti prie vienos iš atsikišusiųjų bokšto plytų, ėmė ją rišti kiek įmanydamas stipresniais mazgais.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 15, 2018, 09:49:18 pm
  Baigusi dainuoti priedainį, tik plaučius pripildė oro ir sunkią galvą atrėmė į šaltą plytų sieną. Ji taip tingėjo ką veikti, kad net būti čia jau buvo per sunku. Pabandė patogiau įsitaisyti. Jau net beveik gulėjo krėsle, kai netikėtai išgirdo žingsnius. Pamanė, kad pasigirdo, tad neskubėjo palikti savo pozicijos, tačiau kažkokia figūra vis dėlto įžingsniavo į tą patį astronomijos bokštą. Ji tiesiog toliau tysojo krėsle, tikėdamasi, kad svečias tik apsižvalgys, jos nepastebės ir nudums iš kur atėjęs. Deja, visos varnės viltys sudužo ties ta akimirka, kai vaikinas (suprato jo lytį iš kūno sudėjimo) pažvelgė į ją ir tetarė kelius žodelius, kurie privertė varnę pasimesti.
  - Atsiprašau? - kilstelėjo kojas arčiau savo kūno ir apglėbė per kelius. - Nieko nemaišai, klausdamas to? Abejoju, kad kada buvome susitikę.
  Nutilusi pasitaisė gobtuvą ir stebėjo vaikiną. Jis kažko ieškojo. Tikriausiai vietos, kur galėtų pritvirtinti tą gumą. Pala, ką? Gumą? Nejau jis ruošiasi šokinėt tokiu oru? Ir tikisi, kad tas plytgalis išlaikys jo svorį? Tiesiog šaunu. Varnė stipriau įsisupo į pledą ir sucaksėjo liežuviu:
  - Arba tu esi optimistas, arba kvanktelėjęs, kas labiau tikėtina. Nejau manai, kad ta menka atsikišusi plyta tave išlaikys, ponaiti... - nutilo, tikėdamasi, kad jis prisistatys.
  Eleizija nekantravo sužinoti, kas jis toks. Galėjo prisiekti, kad mokykloje nebuvo jo mačiusi, nes, kad ją devyni velniai apgraužtų, tas akis būtų prisiminusi.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 16, 2018, 12:39:21 pm
- Eh, dar viena humoro jausmo neturinti bambeklė, o jau pasirodei visai normali, - gūžtelėjo pečiais berniokas ir iš kišenės išsitraukęs burtų lazdelę, kerais sutvrtino užrištuosius mazgus bei tą pačią atsikišusią plytą pavertė kiek didesne ir patvaresne. Atsistojęs prie pat krašto, berniūkštis atsargiai nugarą atsuko stingdančiai pūgai, o išsiviepusiu, po slidininko akiniais paslėptu veideliu akimirkai grįžtelėjo į mergytę.
- Natanielis, - dar spėjo prisistatyti vyptelėdamas šiai ir ištiesęs rankas į šonus, atbulas šoktelėjo žemyn.
- Wooohoo!.. Jėga! - Buvo galima išgirsti beperstojo aidantį adrenalino pilną septyniolikmečio šūkavimą.
- Turėtum tai išbandyti, tiesiog nuostabu! - Baigęs rėkauti ir pradėjęs kopti virve aukštyn atgalios į bokštą, burbėjo pilnom kelnėm entuziazmo strazdanius. Vaikinuko numylėtosios, vaikiškos, kumštuotos pirštinės kiek trukdė tvirtai įsikibti į virvę, o sena, dovanota slidininko striukė buvo tokia stora, kad net po ja klastuolis galėjo jausti per kūną tekančius kelis prakaito lašelių upelius.
- Taigi, kuo tu ten vardu, surūgėle? - Pagaliau šiaip ne taip užsiropštęs į astronomijos bokštą, vėl kreipėsi į keistąją damutę jaunasis Lizertas, po truputėlį atgaudamas kvapą ir ruošdamasis dar vienam nerealiam šuoliui.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 16, 2018, 04:09:03 pm
  Nustebo išgirdusi, kaip tas paslaptingas vaikinas ją pavadino. Bambeklė? Tikrai? Aš tik norėjau įsitikinti, kad tau viskas bus gerai, kvaily. Varė nusiėmė gobtuvą, išlaisvindama savo tankius tamsius plaukus. Jie tobulai prigludo prie veido. Elė primerkusi akis nužvelgė tą tamsiaplaukį bei tetarė:
  -Jei susirūpinau tavimi, tai aš jau bambeklė? Na gerai. Šokinėk į valias. Gal net patiks pamatyti tave prisitrėškusį prie žemės. Kraujas puikiai derėtų prie sniego. Raudona prie baltos. Tiesiog nuostabu.
  Baigusi šiek tiek kraupiai kalbėti, ji nusoko nuo jo akis. Nenorėjo asirodyti, kaip tikra bambeklė. Tik nejusdama ištiesė savo nugarą ir pradėjo stebėti snaiges, kurios buvo tiesiog kerinčios. Nors ir atrodė vienodai, tačiau jos buvo skirtingos. Vienos buvo trapesnės, kitos baltesnės, o pasitaikė ir tokių, kurios po vieną neklaidžiojo tokiu oru.
  Išgirdusi jo vardą, jau pamanė, kad jis atsileido. Ramiai atsigręžė ir ruošėsi prisistatyti taip pat, tačiau tas beprotis atbulomis nėrė žemyn. Varnė net sudrebėjo krėsle. O kas jei neišlaikys? Rimtai susirūpino Natanieliu. Natanielis. Koks gražus vardas. Tikrai tokio nebuvo niekur girdėjusi ir tai jai patiko. Jie turėjo kažką bendro. Abiejų vardai buvo skirti tik jiems. Niekas daugiau tokių nedrįso nešioti.
  -Taip, tiesiog nekantrauju, - sarkastiškai išpjovė ji, išgirdusi jo balsą iš apačios.
  Žinoma, varniukė pasijautė geriau. Juk jis neprisitrėškė, o tai gerai. Nereiks duoti parodymų, kaip jo žavus veidukas prisitrėškė ir virto neatpažįstamu.
  Neužtruko, kol Natas užkopė virve aukštyn. Tik dabar Elė pastebėjo, ką jis vilkėjo. Milžiniška slidininko striukė, kumštuotos pirštinės, slidininko akiniai – visa tai puošė jį. Net neatsakė iškart į jo užduotą klausimą. Kad mane devyni velniai... Ta striukė milžiniška. Tikriausiai joje paskęsčiau nedelsiant. Tada mintyse dar kartelį suvirškino jo klausimą ir šiek tiek įsitempė. Dabar jau surūgėlė? Na gerai, ponaiti.
  -Eleizja. Aš vardu Eleizija, Natuk, - pakartojo du kartus kaip mažvaikiui, tačiau jo kūnas buvo priešingas tam terminui.
  Ji grakščiai pakilo iš krėslo, numetė ant jo pledą ir liko apsitaisiusi tik džemperiu, marškinėliais ir džinsais. Puikus derinys tokio metu, sarkastiškai pagalvojo ji. Elė pasuko savo smegenis ir sugalvojo kai ką. Tikriausiai išprotėjo, bet pasiryžo tai padaryti, kad jis liautųsi varnę taip vadinęs.
  -Surūgėlė, bambeklė. Puikus žodynas. Galėsi tuoj pridėti ir beprotę kvaišą.
  Tik spėjo nutilti ir pradėjo veikti. Varnė pasileido bėgte link vaikino. Prilėkusi net nestabtelėjo ir užšoko ant jo, tvirtai įsikabindama. Ji visu svoriu nėrė žemyn nuo bokšto šlaito, kartu nusitempdama ir vaikinuką. Natas buvo saugiai prisirišęs prie gumos, tačiau varnė gyvybė dabar priklausė tik nuo jos ir bernioko rankų.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 19, 2018, 10:59:53 am
- Eleizija. Aš vardu Eleizija, Natuk, - mergaičiokei prisistačius, suplonintu balseliu nusivaipė septyniolikmetis ir akies krašteliu stebėdamas dar vieną Morganos kopiją, pasivalė kiek aprasojusius akinius.
- Kvaiša jau seniai ten yra, o vat dėl beptotės... - - tamsiaplaukei vėlei pradėjus bambėti, atitarė strazdanius, tik nespėjo pabaigti sakinio, kai ši staiga visu svoriu užšoko ant berniūkščio ir nutempė jį žemyn nuo bokšto kartu su savimi.
- Velnias, moterie, kas tave apsėdo?! - Šokiruotas tokio keisto ir tūpo mergaičiokės poelgio, šūkavo Natanielis, - Tik nueik pašokinėt per pūgą ir iškart pristoja trenktos nevertėlės! Uhh, kiek tu sveri? - Dūsavo tankių antakių savininkas ir netikėtai sugalvojęs išeitį iš šitos kėblokos situacijos, tvirtai spūstelėjo mergiotės delniuką, taip stengdamasis atkreipti jos dėmesį.
- Turi pasileisti, jei nori išlikti sveika, supratai? - Įsakmiai riktelėjo klastuolis, pūgai vis labiau stiprėjant ir kylant šiauriniam vėjui.
- Turi pasileist, - dar kartą aiškiau pakartojo Augustas, tikėdamasis, kad ta užsispyrėlė supras, ką jis ruošiasi daryti.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 19, 2018, 11:33:48 am
  Šiaurinis vėjas, snaigės taršė jos plaukus, rankos stipriai buvo įsitvėrusios klastuolio kūno, o akys užmerktos. Ji klykė iš visų plaučių. Kodėl aš taip padariau? Kodėl? Kad mane devyni velniai apgraužtų, kodėl aš tokia kvaiša? Aaaaaa... Pradėjo klykti ir savo galvoje.
  Žemė vis grasindama artėjo ir artėjo. Varnė dar labiau įsikibo į Natą ir net užkimo. Klyksmas pūgos jau neraižė. Liko tik viltys nemirti. Ji pradėjau greičiau kvėpuoti, virpėti, net širdis žadėjo iššokti iš krūtinės. Elė taip buvo sukrėsta, kad net neišgirdo vaikinuko balso. Sureagavo tik tada, kai pajuto jo šiltą ranką, spustelėdamas Stigler delną. Ji atsimerkė ir dar labiau išpūtė akis.
  - Pasileisti? Ar tu visai? - pamatė, kaip greitai jie artėjo prie žemės, ir nusprendė nesiginčyti. - Tikiuosi žinai, ką darai.
  Giliai įkvėpė, nurijo seiles ir staigiai pasileido. Velnias. Jei būčiau animagė, galėčiau pasiversti sakalu ir nuplasnoti šalin.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 25, 2018, 07:43:46 am
Eidamas pustuščiais Hogvartso kolidoriais Morisas ieškojo kokių nors nematytų laiptų, kabineto ar dar ko nors kur dar nėra buvęs šiais mokslo metais. Nors vaikinas dar nebuvo nei prie ežero, nei Uždraustajame miške, tik kiurksojo klastūnyno bendrąjame kambaryje ir net nesiteikė niekur eiti. Priėjęs laiptus į astronomijos bokštą ėmė jais lipti aukštyn. Kaip keista, dar neseniai ėjau čia pasiimti teleskopo astronomijos pamokai, o dabar galima sakyti brausiuos į kabinetą. Užlipęs laiptais aukštyn pravaikščiojo kabinetą skersai, išilgai kol neradęs nieko priėjo prie lango ir pažvelgė į dangų. Kaip būtų faina dabar pasiimti kokį teleskopą ir pažvelgti į žvaigždes iš arčiau. Taigi pala gal dar yra teleskopų. Reiktų pažiūrėti. Nuėjęs prie spintos pravėrė ją ir rado kelis užsilikusius teleskopus, tad pagriebė vieną iš jų ir prisinešė prie lango. Šiaip ne taip viską susidėjęs pažvelgė pro jį žvaigždėtą dangų kuris jam vis tiek atrodė gražus ir be teleskopo, bet su juo galėdavai pamatyti daugiau, tad ir toliau jis žvelgė į dangų, į žvaigždėtą dangų.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 25, 2018, 10:20:41 am
Buvo paskutinės denos Hogvartse prieš vasaros atostogas.. Nihal jau gulėjo susirangiusi savame šiltame guolyje, tačiau užmigti jai nepavyko, tad palikusi savo lovą, užsimetė apsiaustą.. apsimovė batus ir nužyngsniavo Hogvartso koridoriais.. Nežinodama ką ji galėtu gerą nuveikti lipo laiptais aukštyn link astronomijos bokšto, norėjo pamatyti žvaigždes, nes šios merginą žavėjo, kaip nieką kitą.. Laiptai buvo statūs ir gana ilgi, tad mergiotei jau ir kojas pakirto, kol ji užsikeberiojo, sakyčiau reiktu pasportuoti daugiau,pasiekusi bokštą mįslijo mergina, kai staiga pamatė žmogaus siluetą, šis atrodė nedidelis, tačiau mėlynplaukė vistiek prisibijojo, kad ten gali būti mokytojas ir pasislėpė už turėklų esančių ten pat, tačiau jos koja užkliūvo ir ji parkrito ant žemės:
- Auč.. - netyčia suaimanavo Nihal..  tačiau nieko nelaukusi lyg niekur nieko greit atsistojo ir dabar jau laukė..
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 27, 2018, 10:32:30 am
Stebėdamas žvaigždes Morisas išgirdo kažką nugriūnant, tad vos nenuversdamas teleskopo atsisuko į tą griūvinėtoją tikėdamasis, kad ten nebus koks mokytojas. Pamatęs, kad ten stovi kažkokia mėlynplaukė ir dar yra iš grifų gūžtos. Grifiukė. Aha naujos pažintys bus, gal ir įdomu bus su iš kito koledžo mokiniu pabendrauti. Nes jau atsibodo su klastuoliais kalbėtis.
 -Sveikutė, -pasisveikino vaikinas. -Ką veiki tokį vėlą tamsų vakarą? Atėjai pasižiūrėti žvaigždžių ar šiaip klaidžiojai kolidoriais ir čia atėjai? -užklausė tonos klausimų.
Laukdamas atsakymo klastuolis vėl pažvelgė pro teleskopą.
 -Pažvelk ten Grįžulo ratai, -užleisdamas vietą prie teleskopo tarstelėjo Morisas.
Nuėjęs prie spintos pasiėmė dar vieną teleskopą ir atsinešęs prie kito langelio jį susidėjo ir tada jau grifė ir klastuolis stebėjo žvaigždes. Staiga prisiminęs, kad neprisistatė prakalbo:
 -Mano vardas Morisas. Pirmakursis iš klastūnyno. O tu kuo vardu ir kelintakursė? -eilinį kartą paklausė vaikinas.
Stovint tyloje klastuolis sumanė keistoką dalyką:
 -Gal nori vėl prisiminti žiemą? Tarkim galėčiau išmokyti keletą burtažodžių kurių nemanau, kad tave kas nors išmokys?
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 27, 2018, 12:06:56 pm
Nihal nieko kito ir negalvojo, vaikinukas, kuris stovėjo ten, kaip reikiant greit atsisukė ir pasisveikino.. Violetinių akių savininkė galvojo, kad šis ims šaipytis iš nevėkšlos, tačiau ne, jis buvo be galo plepus, tačiau tuo pat ir truputį nuobodus.
- Labas, - išlemeno mėlynplaukė.. - Nepasakyčiau, kad labai tamsu, nieko klaidžiojau koridoriais ir čia užklydau, - ramiu tonu be veido išraiškų tarė grifė. - O tu čia ką veiki?
Vaikinas pasiūlė merginai prieiti pažiūrėti pro teleskopą į Grįžulo ratus, mergiotė nieko nelaukusi priėjo prie telepskopo, o taip, kaip gražu..
- Aš Nihal, taip pat pirmakursė, - nutęsė mėlynplaukė... Kodėl jis manęs tiek daug klausinėjo.. sakyčiau jis daug šneka.. - mįslijo mergina, kai išgirdo dar vieną klausimą...
- Ne, be to savo lazdelę palikau kambaryje, - dabar jau šyptelėjo Eris ir vėl žvelgė pro teleskopą..
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 27, 2018, 01:41:53 pm
Merginai paklausus ką jis čia veikia Morisas atsakė:
 -Ieškojau kokios nors įdomios vietos ir užsukau čia. Tau patinka Astronomijos pamokos? -paklausė jau Dievas te žino kelinto klausimo. Bandydamas užmegzti normalų pokalbį vaikinas vis galvojo ką čia pakalbėti ar kokius klausimus užduoti. Pažvelgęs į Nihal pastebėjo jos mėlynus plaukus.
 -O kodėl tavo plaukai mėlyni, o ne kokie rožiniai? -paklausė keistoko klausimo.
Grifei atsisukus veidu į jį ir tuo pačiu metu mėnuliui apšvietus jos veidą vaikinas pastebėjo akis kurios buvo violetinės ir jos kažkaip labai traukė, kad vaikinui buvo sunku nusukti žvilgsnį kitur. Violetinės akys?! Plaukai mėlyni, violetinės akys. Gerai, kad mano rega labai gera.
 -Žinau, kad gal jau tave užknisau su savo kalbomis, bet tavo akys labai traukia mane. Tokios keistos ir kartu nuostabios, -kalbėjo. -Gal aš tau neleidžiu kalbėti tai jei nori gali dabar kalbėti, o aš klausysiuos. Nes jau burna baigia išdžiūti ir nuobodoka tik man vienam kalbėti.
Greičiausiai pasirodžiau kaip tikras mulkis. Gal neišeis po pirmo normalaus pokalbio ne su Luku. Bokšte įsisvirojus tylai klastuolis vėl pažvelgė pro teleskopą.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 27, 2018, 06:00:25 pm
Nihal išgirdusi klausimą apie astronomijos pamokas nebežinojo ką atsakyti, nes jas mažai lankė, tačiau ar patinka ar ne tikrai ji nežinojo..
- Na kaip čia tau pasakius, man jos nei patinka nei nepatinka.. ech.. kuo čia apsimetu.. nežinau.. mažai aš jas lankau, - vos išlemenusi sakinį mergina nutylo.. tačiau neilgam, nes jam šįkart užkliūvo merginos mėlyni plaukai, tačiau mergina buvo gana mandagi..
- Ech, visi to pačio klausia, gerai pasakysiu, mano tėtis buvo užkalbėtas ar užkeiktas dėl to jo plaukai taip pat mėlyni, o aš atsigimiau, genai, - atsidūso ir nutylo.. Morisas buvo įsmeigs žvilgsnį į grifės akis, tad ši ėmė jaustis nelabai smagiai, be to ji jau turėjo simpatiją, o antra jai nepatinka, kad spokso jai tiesiai į veidą..
- Taip taip, mano akys violetinės, bet klausyk, tu čia kabini mane? - Rimtu tonu paklausė Nihal, tačiau vaikinas stovėjęs prieš ją nelabai traukė, jai patiko Suzų, tas pats su kuriuo bendravo Žiobarotyros pamokose, jis buvo gražus ir patrauklus akiai..
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 28, 2018, 02:28:14 pm
Nihal ėmus kalbėti, kad plaukus paveldėjo iš tėčio Morisas pažvelgė į žvaigždes. Sakyčiau kartais pabosta stebėti žvaigždes. Net nebeįdomu pasidarė, bet šiek tiek pasižvalgyti į dangų nepakenks. Merginai prakalbus, kad vaikinas ją kabina jis tik nusijuokė:
 -Kabinu. Sakai aš kabinu? Nekalbėk nesąmonių. Nieko aš nekabinu. Tik pagyriau akis ir viskas. Baik juokus, -jau visa gerkle juokėsi klastuolis.
Tada šiek tiek surimtėjęs atsisėdo ant šaltos žemės ir bandė sugalvoti ką čia pasakius ar nuveikus.
 -Gal galėtum ką nors papasakoti apie save ar savo šeimą? O vėliau galėčiau ir aš ką nors papasakoti.
Stojus tylai Morisas atsistojo, sutvarkė teleskopą, įdėjo į spintą ir priėjo prie lango, užsilipo ant jo, atsisėdo ir iškišo kojas į lauko pusę. Kaip gera. Būtų visai faina pavaikščioti aplink bokštą. Pasižiūrėjęs žemyn pamatė aplink pilį einantį kažkur penkiasdešimt centimetrų dydžio aikštelę. Tad nušoko žemyn ir pradėjo eiti aplinkui, apačioje matėsi dar keli belakstantys mokiniai.
 -Gal nori ateiti čia pas mane? -paklausė grifės, o pats nuleido kojas ir atsisėdo ant akmens.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 28, 2018, 09:27:20 pm
Nihal taip pat nusijuokė ėmus kalbėti apie "kabinimus".. nei tas vaikis ją žavėjo, nei ji vaikį, tad jai buvo ramu...
- Juokauju aš, - dar labiau pradėjo juoktis mergina, - bet jei nepatikčiau nebūtum taip smarkiai sureagavęs, - jau šiek tiek berimstant juokui burbtelėjo mergiotė..
Vaikinui atsisėdus ant šaltos žemės, mergina liko stovėti, nes grindys buvo iš ties labai šaltos..
- O ką tu norėtum sužinot? - pasidomėjo mergina.. - na, apie mano šeimą, - dar kartą kažką ten suburbėjo ir žvilgtelėjo į tolį, kur buvo galima matyti gražų dangų, kuris buvo išpiltas mažų baltų taškelių.. Manau gražesnio vakaro nesu mačiusi.. Kol mėlynplaukė spoksojo į dangų Morisas kažkur dingo, jis nušoko žemyn..
- Na galiu, - tai pasakiusi violetinių akių savininkė greit nudūmė į apačią..
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 29, 2018, 09:16:45 am
Merginai patvirtinus, kad ji irgi juokauja Morisas toliau stebėjo žvaigždes.
 -Na nežinau ką norėčiau apie tavo šeimą sužinoti. Tiesiog papasakok kas tavęs nenuliūdintu ir viskas. Šiaip nelabai man yra svarbu ar papasakosi ar ne. Svarbiausia, kad žodžių nereiktų traukti, -atsakė į Nihal klausimą.
Grifei nušokus žemyn klastuolis nelabai kreipė į tai dėmesio tik toliau stebėjo žvaigždes, kol jo dėmesio nepatraukė apačioje girdimas miaukimas. Pažvelgęs žemyn pamatė einantį kažkokį juodą taškelį. Įdomu kas ten yra ir dar miaukia. Katė dar kartą sumiaukė ir pažvelgė aukštyn, tad Morisas suprato, kad ten yra jo katė Faerė.
 -Ateik čia, -pakvietė. -Ten mano katė, -pasakė merginai.
Po kelių minučių katė jau buvo tarp grifės ir vaikino ir meiliai murkė leidžiamasi glostyti.
 -Gal tu gali užduoti kokių klausimų, nes tyloje sėdėti darosi neįdomu, o mano klausimų parduotuvė užsidarė, -pajuokavo klastuolis.
Po kiek laiko katė susirangė ant Nihal kelių ir užmigo.
 -Tu jai patinki. Nedažnai ji prisiriša prie naujo žmogaus, -pasakė.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 30, 2018, 05:27:01 pm
Morisas buvo pats nuobodžiausias žmogus žemėje, na taip jis kalbėjo, tačiau vis spoksojo į tuos mažus žibančius rutuliukus danguje..
- Aš tavęs nepažįstu, o pasakosiu apie savo šeima, ne ir keistuolis, - šiek tiek šyptelėjo mėlynplaukė, tačiau tik pusė lupų.. Nes šio vaikino kompanija buvo nuobodi.. Katė..? Oj ne tik ne ji.. Nihal mylėjo visus gyvūnus, tačiau katės jai kėlė šiokią tokią baimę, kai ji buvo mažytė, katė jai buvo perdreskusi visą delną, Eris negalėjo jo judinti, tad kačių ji bijojo, nors jos buvo mielos.. O dar kai ši susirangė ant merginos kojų, Nihal nežinojo kur dėtis..
- Klausyk matau, kad ji miega, tačiau būk geras patrauk ją.. Turiu eiti, - tai pasakiusi mergina švelniai perkėlė katiną ant Moriso kelių..
- Iki, gal kada susimatysim, - tai ištarusi violetinių akių savininkė nulėkė į bendrąjį Grifų Gūžtos kambarį..
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Morisas Banoveris Rugsėjo 01, 2018, 05:00:51 pm
Nihal pasakius, kad nepasakos apie savo šeimą Morisas nelabai nuliūdo, nes jam tai buvo visai neįdomu, o to klausimo paklausė tik, kad pabandytų užvesti pokalbį. Merginai persigandus ir perkėlus Faerę ant vaikino kelių jis šiek tiek nustebo ir jau norėjo klausti kodėl ji jų bijo, bet jai pranešus, kad jau reikia eiti jis atsisveikino:
 -Ate. Gal kada ir susitiksim, -taip pasakęs toliau stebėjo žibančias žvaigždes.
Glostydamas švelnų katės kailį mąstė apie visai nerūpinčius egzaminus, kitus mokslo metus, draugus, priešus kurių dar kol kas neturėjo ir begalę dalykų, kol jam jie pabodo ir jis atsistojęs perkėlė Faerę ant lango krašto ir pats šiaip, ne taip užsiropštė ant jo. Tada ramiu, lėtu ir niekur neskubančiu žingsniu patraukė per klaidžius kolidorius link požemių, tada link paveikslo, per klastūnyno bendrąjį kambarį ir tiesiai į vaikinų miegamąjį. Bent su kažkuo susipažinti spėjau. Nors ir nelabai sėkmingai - prieš užmigdamas pagalvojo klastuolis.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 18, 2018, 10:15:09 pm
Elijah šiek tiek norėjo atitrūkti nuo visko, nuo vampyriško gyvenimo, minčių apie motiną, kuri per atostogas pasirodė, o dar kur tėvo priekaištai.. vaikis pavargo nuo visko, o dar ta mintis apie amžinybę, jį trygdė labiau nei kažką kitą..
Tad jaunasis grifas žingsniavo ilgu mokyklos koridoriumi link astronomijos bokšto, jam labai patiko stebėti žvaigždes, o iš ten jos matosi geriausiai.. O apie galaktiką jis norėjo apskritai daug ką sužinoti, tačiau astronomijos profesoriai jam nei vienas "nelipo".. O kas papasakotu nebuvo, na gal Luna, tėvas, tačiau kur motina, kuri turėjo su daug kuo vaikiną supažindinti.. Ne tik su galaktika, bet ir su visa gyvybe.. Ech, - gyliai atsidūso berniūkštis.. lipdamas laiptais.. Atžingsniavęs jis atsirėmė į balkono turėklus ir kilstelėjo galvą atsiminęs keletą sakytų tėvo frazių, kai šis dar buvo mažas.. " Kai miršta žmogus - išnyksta žvaigždė, kai jis gimsta, žvaigždė taip pat tuo metu atsiranda danguje", tačiau šiuo mitu ar kaip ji pavadinsi Dawson' as nelabai tikėjo, nes žvaigždės krenta ne po vieną, o krūvomis.. Tad geriau šį mitą nugalėti su teisingu pareiškimu dėl šios situacijos, paprasčiausiai tai yra meteoritų lietus.. - šyptelėjo Chris' as ir kilstelėjo galvą..
- Šiandien ta diena... Giedra ir dar meteorų lietus, nuostabu, - žavėjosi matomu reiškinių pirmakursis..
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 19, 2018, 10:15:21 pm
     Kvaili namų darbai ir kvaila astronomija,- mintyse burbėjo trylikametė lipdama į astronomijos bokštą paties šėtono sukurtais laiptais. Nors Europai su mokslu nebuvo prastai, astronomija buvo tas dalykas, kuris mergaičiukei niekaip nesisekė. Prastas pažymys kėlė riziką būti išmestai, o tuo baltapūkė rizikuoti negalėjo, tad, susitarusi su profesore, pažadėjo stebėti ir aprašyti meteorų lietų, vyksiantį šią naktį.
    Beveik pasiekusi laiptų viršų, trečiakursė išgirdo balsą. To man ir betrūko,- piktai pamintijo, tačiau vis tiek užlipo viršun. Tokie dalykai kaip meteorų lietus vyksta retai, o pažymį klastuolei reikėjo pasikelti kuo greičiau - rizikuoti negalima.
    Laimei, bernužėlis astronomijos bokšto viršūnėje buvo vienas, vadinasi, nereikės klausytis svetimų žmonių dialogo, greičiausiai trukdysiančio Europos susikaupimą. Tyliai, nieko nesakiusi, Klastūnyno globotinė nupėdino iki lango. Pasidėjusi nedidelį blonknotėlį užrašams ir juodą tušinuką ant palangės, alkūnėmis atsirėmė į ją ir įsistebeilijo į giedrą nakties dangų.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 21, 2018, 05:09:49 pm
Elijah stovėjo atsirėmęs ir niekur nesiruošė dar trauktis, stebėjo dangų, kurį puošė žvaigždės, o dar meteorų lietus, šis vakaras vaikiui atmintyje užsilaikys gan ilgam...
Bestovint Chris' as išgirdo širdies plakimą, žmogaus.. Jis vis artėjo jaunasis vampyras kiek susirūpino dėl to, nes norėjo ramybės, tačiau nieko nepakeisi.. Netrukus čia atėjo ir mergiotė, kuri mandagumu nepasižymėjo, tačiau ir grifas nebuvo labai mandagus, tačiau vien tik koledžas apie jį kalbėjo, kad turi toks būti...
Dar kelias minutes bestovint tyloje, vaikinas nusprendė pasisveikinti, juk nebūtina šnekėtis užtenka pasakyti hello, ir vėl ramu..
- Sveika, - priverstinai šyptelėjo rudaplaukis ir vėl nutylo, nes nežinojo ką sakyt ir nelabai norėjo kalbėti, nes ta mintis apie grįžusią motiną jį vis dar kamavo, jis jos nenorėjo matyti, o ši boom.. ir pasirodė, lyg niekur nieko... Po penkerių metų išdygo lyg statula..
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 23, 2018, 10:40:24 pm
     Europėlė nuobuodžiaudama stebėjo nakties dangų, kurį puošė žvaigždės ir meteorų lietus. Taip, gražu žiūrėti, netgi labai, tačiau trylikametei buvo sunku suprasti, ką tiksliai ji turėtų aprašyti. Buvo įsitikinusi, jog sakinio „danguje skraidę degantys meteorai priminė krentančias žvaigždes“ astronomijos profesoriui tikrai nepakaks. Negana šio galvos skausmo, prabilo ir šalia baltapūkės vaizdą stebėjęs bernužėlis.
-Labas,- tyliai ir, akivaizdu, be jokio noro bendrauti numykė. Tikrai neatėjo čia šnekučiuotis su kelyje sutiktais nepažįstamaisiais.
    Baltapūkė užkišo vieną plaukų sruogą už ausies ir giliai atsiduso. Išvis, kodėl toks dalykas kaip astronomija egzistavo Hogvartse? Juk jei ne ji, vargšelei Ziegler tikrai nereikėtų stovėti astronomijos bokšte ir aprašinėti (stebėti jį trečiakursei visai patiko) meteorų lietaus ar dar kitaip uždirbinėti papildomus pažymius.
     
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 28, 2018, 05:13:24 pm
Elijah pajautė mergina susierzinimą ir šiokį tokį nenorą bendrauti, tad nelabai ir turėjo ką pasakyti.
- Am.. - numykė berniūkštis.. - Aš tau netrukdau? - Klaustelėjo vaikinas ir vėl įsistebeilijo į dangų, žvaigždes..
- Šiandien sakyčiau puikus vakaras, o dangus nuostabus.. - šyptelėjo vampyras pamiršęs pačią skaudžiausią nuoskaudą, tačiau ta mergiotė jam kažką priminė, greičiau jo mama.. Jos išvaizda..
- Tai kuo vardu? Ir gal reikia pagalbos? - Burbtelėjo vaikinas, jis žinojo, kad taip elgtis nepridera, tačiau jam rūpėjo bendrauti, nors jis to nelabai mėgo, tačiau šiuo metu jis to norėjo, pavargo nuo vienatvės, kurią pats susikuria.. Chris' as laukdamas atsakymo vėl užsigalvojo tik šįkart apie tai, kodėl ji grįžo ir kodėl dabar, kai vaikinas jau buvo ją bepamiršąs..
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 28, 2018, 08:45:04 pm
-Na, pašaliniai garsai niekada nėra puikus būdas susikaupti, bet ne, netrukdai,- sarkastiškai atsakė Europėlė nė neatsisukdama į berniuką. Žinoma, darbas nebuvo toks, kuriam reikėtų didelio susikaupimo, tačiau ir trylikametė nebuvo tokia, kuri norėtų bendrauti su nepažįstamais berniokais vidury nakties, filmuose tai gerai nesibaigia.
Klastūnyno globotinė į šalia stovinčios personos paistaliojimus apie dangų nieko neatsakė, bet pritardama nežymiai linktelėjo. Dangus šiąnakt buvo itin gražus.
-Europa, ir ne, ačiū. Aš jau baigiau,- priverstinai šyptelėjo ir užvertė blonknotėlį, kuriame trečiakursė taip nieko ir neparašė,- man jau reikia grįžti,- pasiėmė tušinuką ir išėjo iš varpinės dar sekundėlę pažvelgusi į nakties dangų.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Klara Severova Spalio 28, 2018, 02:53:04 pm
Pagaliau užlipusi į bokštą Klara dūsaudama it kokia senė krito tiesiog čia ant grindų (kėdžių aplinkui nelabai matė) ir pasitrynė skaudančias kojas. Prakeikti laiptai. Šioje pilyje labai trūko lifto. Ir išvis čia trūko įvairių technologijų. Bet neeee... juk jau amžių amžius elektronika tarp magijos čia neveikia. Kažkokia nesąmonė... Juk turėtų būt galimybė sukurti kokį ten magišką liftą...
Kurį laiką Klara taip ir sėdėjo ant grindų, nekreipdama dėmesio, kad jos šaltos. Tada, tik kai jautėsi pakankamai atsigavusi, atsistojo ir priėjo prie bokšto krašto atsiremdama į turėklus įsispoksojo į naktinį dangų. Tiksliai nežinojo ką ji čia veikė. Astronomijos namų darbų nežadėjo daryti, o ir susitikti su kuo nors nežadėjo. Nors ir buvo su savimi pasiėmusi tą pačią užrašinę, rašyti taipogi nežadėjo. Paskutiniu metu tiek daug buvo nutikę, o ir buvo be galo pavargusi, norėjosi pabūti vienai. O ir ši vieta buvo viena iš nedaugelių vietų kur ji nėra buvusi (dėl tų prakeiktų laiptų aišku). Tai mergaitė tiesiog grožėjosi naktiniu kraštovaizdžiu.
Nežinia kiek laiko ji taip stovėjo. Gal minutę ar dvi, kai išgirdo kažkieno balsus. Suspausdama lūpas mergaitė stipriai užsimerkė ir atsiduso. Na taip, kažkodėl kai tik užsinori pabūti viena, visada turi kažkas tai sutrukdyti. Paskutiniu metu jai tiesiog baisiai nesiseka.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Clementine Martes Spalio 28, 2018, 03:59:04 pm
  Diavalis net nutuokti negalėjo, kokio velnio Marsui reikėjo eiti į tą astronomijos bokštą ir dar prie to naktį. Nors, visada juk yra geroji pusė. Klastuolis galėtu savo vyresnįjį brolį tada ir numesti nuo to bokšto. O ką? Niekas turbūt net nepastebėtų, juk Jupiteris galėtu apsimesti Marsu ir ne pirmą kartą.
 - Tai kokio velnio tau čia reikia? - Prancūziškai pasakė lipdamas laiptais į viršų.
  Lipti laiptais dvyniui buvo ne sunku, atvirkščiai, kaip ne keista, naktį turėdamas gan daug energijos, šis intensyviai ir greitai lipo laiptais. Prie to, dar pažiūrėjo į Marsą ir šiam davė iššūkį "kas greičiau užlips". Aišku, jau prie pabaigos ir jis truputį pavargo. Bet juk varžybose negalima pasiduoti, tiesa? Todėl prancūzas stengėsi niekaip nepasiduoti, jis vis lipo laiptais ir jau prie pabaigos jam pasirodė, kad jie niekaip nesibaigs. Bet, taip jam atrodė ne ilgai.
  "Įsiveržęs" į astronomijos bokštą, garbanius pasistengė kažkiek pailsėti ir atsikvėpuoti.
 - Tai užskaičiuojam kaip lygiosios? - Vos sugebėjo ištarti.
  Nusiraminus, strazdanius apsižiūrėjo. Na ir pasirodo, šie buvo tada ne vieni. Ir netgi ne su bet kuo. O su Marso mergina! Jaunuolis šelmiškai nusišypsojo ir priėjo prie jos.
 - Kokie žmonės. Oj, pardon. Gal man palikti jūs čia reikėtų? Na žinot, kaip tik dar, labai romantiška vieta čia. Naktis, skaidrus dangus, žvaigždės. Jūsų pasimatymui kaip tik! - Nusijuokė.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Marsas Rafaelis Olivier Spalio 30, 2018, 05:06:43 pm
     Šaltą žiemos naktį, kol dauguma Hogvartso mokinių, ko gero, jau seniausiai parpė savo šiltose lovose, Klastūnyno dvynukai tyliai slankiojo koridoriais.
-Tu dar per jaunas suprasti,- Marsas neturėjo konkretaus atsakymo į brolio klausimą, kodėl šie du sliūkino į astronomijos bokštą.
     Visų taip nekenčiami, kartais net vadinami „pragariškaisiais“, laiptai į viršų dyniams didelių bėdų nesukėlė, mat energijos kiekiu (nebent pertekliumi) berniukai toli gražu nesiskundė. Jos netgi pakako lenktynėms į viršų!
-Lygiosios!- surėkė vos tiek pasiekęs bokšto viršų. Nemenkas iššūkis ir, ko gero, geriau už bet kokias sporto sales, kurias žiobarai taip aukština.
     Deja, laiptų viršuje Olivier dvynių laukė bent jau Marsui ne itin maloni staigmena. Ne, ne... Garbanius prieš tą mergaičiukę tikrai nieko neturėjo, tiesiog nervino brolio paistalai. Prancūzas tik užvertė dideles rudas akis ir greit sumąstė, kaip išsisukti nuo nemalonios sitaucijos.
-Kiek galima, Marsai...- Klastūnyno globotinis apsimetė savo broliu,- Juk mes tik vieną kartą smagiai praleidome laiką virtuvėje per žiobarotyros pamoką,- Marsas akimis žaižaravo į brolį,- aišku, aš norėčiau ir su malonumu praleisčiau daugiau, jei tu nieko prieš,- Jupiterio vardu mirktelėjo mergužėlei.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Klara Severova Spalio 30, 2018, 05:36:15 pm
Neprireikė stengtis, kad atpažinti tuos du balsus. Klara stipriai sukando į dantis ir pažvelgė į apvalų mėnulį, kuris atrodė, lyg dabar tyčiotųsi iš jos.
-Tu tikriausiai juokauji,-tyliai sumurmėjo panosėj.
Juk pilis nėra tokia maža! Kodėl tokiose vietose visada turi sutikti velnio neštus ir pamestus dvynius? Jie tikriausiai matė kaip ji ten nuėjo. Arba kas nors jiems tai išdavė. Ko jiems čia išvis prireikė?!
Galiausiai ji apsisuko. Susiraukusi sukryžiavo rankas ant krūtinės. Gaila, čia nematė jokių miltų ar kiaušinių, ar dar ko nors ką galėtų į juos mesti. Na tiesa, turėjo su savimi tą užrašinę, bet tikrai nežadėjo jos iš rankų paleisti. Tai tiesiog išdidžiai iškėlė smakrą ir juos nužvelgė prietemoje.
-Kažką palikot čia?-išlaikydama tą patį ramų balsą paklausė. Norėjo duoti jiems suprasti, jog tikrai nėra nusiteikusi toms nesąmonėms.
Pašnairavo į vieną iš jų, teigiantį, kad čia puiki vieta pasimatymui. Ją be galo erzino, kad vis dar nesugebėjo rasti skirtumų tarp jų. Juk negali dvyniai būti visiškai identiški! Privalo būti kažkas kas juos išskirtų. Ar tai ūgis, ar kūno sudėjimas...
-Deja pavėlavai. Aš kaip tik žadėjau eiti iš čia,-pasakė ir aplenkė berniukus, norėdama lipti žemyn.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Clementine Martes Spalio 30, 2018, 06:53:20 pm
  Jupiteris iškarto susiraukė, kai išgirdo, kaip būtent Marsas į jį kreipiasi. Bet po kelių sekundžių iškarto nusišypsojo. O vat moka tas Marsas žaisti žaidimus! Tik kai atsiranda šansas, šie du dvynukai iškarto pradeda apsimetinėti viens kitu, kad tik pridaryti košės.
  - Nagi, pasilik. - Užstojo mergaitei praėjimą į duris. - Vat žiūrėk, kaip manai, ar toks nevykėlis kaip Jupiteris sugebėtų praleisti nors vieną minutę su mergaitę bandydamas būti normaliu? - Nors ir kreipėsi jis į brunetę, bet pažiūrėjo į Rafaelį. - O taip tai, aš tikrai nieko prieš. Jeigu jums taip reikia mano leidimo, lankykit pasimatymus kiek norit! - Su truputėli paaukštintu balsu tarstelėjo. Pagalvojus, tai juk Marsui reikės tada praleisti laiką, o ne Jupiteriui. O jeigu Klara galvotu, kad tuo metu susitikinėtų su juo, tai jam tikrai tai nelabai rūpėjo. Bet vis tiek. Strazdanius kiek susinervino, todėl norėjo  padaryti geresnį kerštą savo vyresniam broliui.
 - O šiaip, Klara, vat įdomu, su kuo tu pasirinktum praleisti laiką, su manimi ar Jupiteriu? - Dar plačiau nusišypsojo. - Nes pagalvojau, juk dėl tokios panelės irgi galėčiau pakovoti. - Pažiūrėjo į klastuolį su tokiu žvilgsniu, lyg jis tikrai nesiruošia pasiduoti.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Marsas Rafaelis Olivier Spalio 30, 2018, 10:46:15 pm
-Kokie mes pikti,- Marsas nutaisė liūdną veidelį ir nuleido pečius. Priešingai nei brolis, prancūzas visai nepyktų, jei ta mergužėlė išeitų. Baisu net pagalvoti, kiek dienų ar net savaičių Jupiteris vėl tarškės apie Klarą ir Marsą. Ne, ačiū,- papurtė garbanotą galvą ir dėbtelėjo į dvynį.
-Na, žinoma, aš ne Marsas, jog būčiau tobulas visomis prasmėmis. Jis ir gražesnis, ir protingesnis, ir iškalbingesnis,- atsiduso, o ir veidą bandė nutaisyti kuo liūdnesnį. Žinoma, vaikinukui sekėsi sunkiai, norėjosi šypsotis, juk taip save išgyrė Jupiterio vardu, tačiau kažkaip išsilaikė.- O aš toks nenormalus ir, eee,- nutęsė. Berniūkštis tikėjosi pasiekti mergaitės širdį, teko girdėti, kad Varno Nago mokiniai kilniaširdžiai ir nepalieka kitų, jei šiems sunku. Būtent tokiu Marsas ir bandė apsimesti.
     Klastūnyno globotinis priėjo arčiau lango ir pažvelgė į apvalų it blynas mėnulį, siekdamas atrodyti dar dramatiškiau. Žinoma, ne visai apgalvojo galimybę, jog net jeigu Klara pasirinktų Jupiterį, kuris šiuo metu buvo Marsas, visgi pastarajam tektų su ja leisti laiką. Dvylikametis tuo itin nesidžiaugė, bet, eh, gal ką nors sugalvos.
-Štai, ir vėl...- atsiduso berniukas,- visomis prasmėmis geresnis brolis siekia iš manęs atimti viską. Sėdžiu jo šešėly, ir manęs niekas nė nežinotų, jei nebūčiau Marso dvynys.

Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Klara Severova Spalio 30, 2018, 11:47:54 pm
Klara kiek džiaugėsi, kad yra skirtinguose koledžuose nei jie. Juk jeigu visi klastuoliai tokie, kaži ar sugebėtų išgyventi bent savaitę tarp jų. Vienas iš dvynių, kuris tikriausiai buvo Marsas, užstojo jai kelią laisvės ir ramybės link. Mergaitė jį tik nutvilkė žudikišku žvilgsniu.
-Praleisk,-iškošė pro dantis piktai ir žengė žingsnį į šoną bandydama jį vėl aplenkti.
Bet kur tau. Tie berniūkščiai ir toliau šaipėsi iš jos. Klara sukando dantis iki skausmo tikėdamasi, kad ilgai taip kankintis neteks.
-Nė su vienu iš jūsų nebūčiau kartu,-sušnypštė šiam. O dar ir jis pradėjo dejuoti apie žiaurų gyvenimą. Atrodė vos ne kaip kuris nors melancholiškas veikėjas iš Šekspyro kūrinių. Ši mintis mergaitei pasirodė kiek juokinga, tai tiesiog nesusilaikiusi iškvėpė nusijuokdama ir staigiai prikando lūpą nenorėdama atrodyti, jog jai tai patinka.
-Kaip jis gali būti gražesnis už tave, jei jūs abu visiškai vienodi? O apie protą pasiginčyčiau...
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 05, 2018, 10:42:38 pm
  Ar gali būti, kad Jupiteris su savo tuo prisikabinėjimu peržengia lazdą? Tokia mintis jam kilo, kai mažytė Klara piktai bandė apeiti Jupiterį ir dar pareiškiant, kad jis atsitrauktų. Į tai aišku, klastuolis tik nusišypsojo. Jo šypsena galima buvo pastebėti kiekvienoje situacijoje. Aišku, ji tik dažniausiai reikšdavo skirtingą prasmę. Bet dabar ji reiškė tik tai, kad vaikėzui buvo juokinga matyti piktą mažo ūgio žmogų.
 - Oj, madam, atsiprašau. - Pasitraukė mergaičiukei nuo kelio ir pats tyliai sukikeno iš jos. O tada pažiūrėjo į Marsą kuris matyt, šiandien perkaito ir pradėjo nusišnekėti.
 - Ir kas pas gal tave iš mūsų protingesnis? - Mirktelėjo brunetei tuo pačiu metu tai padarius bandydamas pasakyti, kad tai jis yra protingesnis, o ne ta Olivier liekana.
  Jaunuolis tik dar kartą sukikeno iš visos šios situacijos, o tada jau turbūt Klarai norint kuo greičiau dingti iš čia, supratus tai, jai prieš išeinant pamojavo, o po kažkiek laiko jau pasilikus bokšte tik dvyniams, Klastūnyno globotinis tikrai pradėjo galvoti ties ta mintimi, kad savo brolį reikėtu išmesti nuo šio bokšto.
  - Giriu, gera mintis buvo apsimesti manimi. Bet deja, tau dar praktikuotis ir praktikuotis. - Pasikasė savo pakaušį ir pažiūrėjo pro vaizdą. Nusižiovavo. - Nežinau kaip tu, bet aš jau einu miegoti. Reikia prikaupyti jėgų kitam kartui sutikus ją. - Prancūziškai tarstelėjo ir nuėjo laiptais žemyn bandydamas pasivyti Klarą.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Klara Severova Lapkričio 11, 2018, 11:52:52 am
Berniūkščiui pasitraukus mergaitė iškarto prilėkė prie durų, lyg pabijotų, kad šis vėl ją bandys sustabdyti. Paėmusi už rankenos stipriai patraukė, bet durys nė kiek nepajudėjo. Klara piktai panosėj rusiškai nusikeikė, prakeikė tas sunkias duris ir tuos dvynius. Dar kartą stipriai, kiek tik galėjo patraukė už rankenos ir tik tada sunkios durys atsidarė. Dar prieš išbėgant išgirdo berniuko klausimą. Atsisukusi piktai tėškė jiems abiems:
-Nesistebiu kodėl nesat Varno Nage. Juk net trolis už jus protingesnis.
Tai pasakiusi ji nusisuko ir dar nepamiršdama garsiai trenkti durimis greitai, kad šie nespėtų jos pasivyti, nulipo laiptais žemyn. Padarė pastabą mintyse, kad niekada nelips į šį bokštą. Nebent būtų koks potvynis ar bala žino kas dar.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Frailė Luelė Martes Lapkričio 25, 2018, 04:53:44 pm
   Pavasaris atėjo pamažu, tarsi nenorom. Bet atėjo: jau galėjai matyti sniege besikalančias snieguoles, pamiškėje jau žydėjo žibutės – nedrąsiai, tarsi bijodamos, kad tuoj vėl grįš žiema ir jas nuklos storas sluoksnis baltų pūkų.
   Tačiau žiema nenorėjo grįžti, iškeliavo į savo ledinius rūmus ir dar ilgą laiką nebesirodys čia: nei Hogvartse, nei visoje Jungtinėje Karalystėje. Oras buvo toks gaivus, kad nuo įkvėpimo gėlė plaučius, taip ištroškusius to pavasariško aromato.
   Norėjosi bėgioti, džiaugtis gamta, kuri dar ne visai prabudo iš žiemos miego. Tačiau visa tai palauks: lauke vis dar buvo žvarboka ir visada atsargi juodaplaukė kol kas nedrįso pusnuogė lakstyt po betirpstančias pusnis. Vis dėlto atsisakyti progos, kaip tą daro kiti, ne tokie išmintingi, mokiniai, ji negalėjo. Žvaliai užkopusi bokšto laiptais viršun ruošėsi keliauti prie lango, kur pastebėjo jau esant kažkokią žmogystą. Siluetas buvo pažįstamas, tad ji nenubėgo atgal, ką būtų bemat padariusi, užtikusi kokį pašalietį.
   Prarijusi seiles mažoji škotė nejaukiai nusišypsojo šiam, rodos, varnanagiui ir trumpam nusižiovavo. Po to dar kartą pažiūrėjo į jaunuolį. Suspaudus stipriau kumščius, norėdama kaip nors pradėti pokalbį Anaideia paklausė:
 - Čia kartais ne tu buvai tas berniukas kuris užmigo ir pasiliko traukinyje?
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Niles Jasper Radirger Lapkričio 25, 2018, 08:15:02 pm
Tądien Nilas juto poreikį atsiriboti nuo aplinkos. Šiek tiek nurimti. Bent kiek pabūti su savimi ir apmąstyti bala žinojo ką. Pasišvilpaudamas mintyse, berniukas šlaistėsi po žinomus pilies koridorius, nors išties, tokių dar buvo labai mažai. Pirmakursis vengė eiti kur tamsiau ar baugiau, dažniausiai sekė kitų pavyzdžiais. Jam pasidarė nuobodu pasiekus kažkelinto aukšto koridoriaus galą. Krimsdamas lūpą apsisuko ir kulniavo atgalios, taip pat nuobodžiai, kaip ir atkako. Pro koridoriaus langą, šalia kurio stabtelėjo, šviesiaplaukis žvelgė į gaivų, gražų ir išsiilgtą pavasario orą. Taip ir žinojau! Džesperas nestokodamas jėgų pasileido bėgte, berods, į kažką net atsitrenkė. Pasiekęs laiptus vienu žingsniu net po porą įveikė. Uždusęs Nilas sustojo tik atsidūręs bokšte, kuriame menkai ką matė. Kaip tik tuo momentu išgirdo kažką už savęs, bet neatkreipė dėmesio - manė, kad galvoje girdisi, uždusęs, visgi. O ne, tik ne tai.
- Ar ta kelionė persekios mane visą likusį gyvenimą? - nejučiomis išsprūdo, o šis krūptelėjęs bei susigėdęs atsisuko. - Nesu įpratęs keltis taip anksti. Tokios kelionės labai vargina, - pašmaikštavo švelniai šyptelėjęs mergaitei.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elrodas Adrianas Vasario 20, 2019, 08:00:58 pm
   Berniukas kruopščiai apžiūrinėdamas visus hogvartso kampelius, užklydo ir į astronomijos bokštą. Pati astronomijos pamoka jam nelabai patiko, tačiau paspoksoti į žvaigždes buvo gražu, taigi jis užlipo į patį bokšto viršų, iš kur atsivėrė beribis dangus. Tik žvaigždžių nebuvo nė kvapo, mat popiečio saulė vis dar maloniai šildė žvarbų orą.
   Jis nusiėmė kuprinę nuo pečių ir iš jos išsitraukęs porą šiltų pledų vieną patiesė ant grindų. Į kitą šiltai susisupęs atsisėdo ir ėmė laukti tamsos. Oras buvo tikrai šaltas, bet taip laukti buvo gana jauku. Puikiausiai girdėjosi, kaip apačioje, kieme dūksta vaikai. Paprastai tuoj pat būtų bėgęs prie jų prisijungti, tačiau ne šiandien. Šiandien nebuvo nuotaikos šėlionėms. Jis norėjo tik ramiai pasėdėti ir palaukti sesers, nes žinojo, kad ji būtinai jį čia ras.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Ella Moon Vasario 20, 2019, 08:32:57 pm
Klydinėdama koridoriais, Ella ieškojo vietelės, kurioje galėtų pabūti viena. Toliau nuo sesės ir kitų mokinių. Lipo laiptais tai pirmyn, tai atgal. Pagaliau sugalvojusi pailsėti, pirmakursė pėdino koridoriumi. Staiga mergaitė pamatė siaurus laiptus. Aa tai turbūt astronomijos bokštas Ir iš tiesų tai buvo astronomijos bokštas, tik ten kažkas sėdėjo, atsukęs nugarą į Ellą. Švilpė tyliai atsistojo šalia ir apsimetė žiūrinti į dangų, kuriame iš tikrųjų, nieko įdomaus nebuvo. Praėjus minutei nejaukios tylos, vienuolikmetė kaip galėdama garsiau pasakė:
- Labas. Kuo tu vardu?
 Pirmakursė suprato vis dar nepažiūrėjusi į ant žemės sėdintį berniūkštį. Jo pilkos akys žiūrėjo į tolį, atrodė, kad jis mergaitės net nemato.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elrodas Adrianas Vasario 20, 2019, 10:13:12 pm
   Išgirdęs kažką kalbat krūptelėjo. Paskendęs savo mintyse ir apmąstymuose jis visai pamiršo kur esąs ir nesitikėjo būti grąžintas į realybę nepažįstamo balso.
   - Labas, - nusišypsojo Elrodas, pralinksmintas savo paties išsiblaškymo. - Kažką sakei? A, taip. Mano vardas Elrodas. O tavo? Dar nebuvau tavęs matęs. Naujokė?
   Jis nužvelgė nepažįstamąją. Ji buvo smulkutė, rudi, pusilgiai plaukai krito jai ant pečių. Jau seniai jis nesikalbėjo su mergaite, apart savo sesers. Berniukui atrodė įdomu susipažinti su kuo nors nauju.
   - Kaip tau patinka hogvartse? Tu iš burtininkų šeimos? Lažinuosi nekantravai čia atsidurti. Mudu su seserim tiesiog negalėjom tverti savam kaily. Tik įdomu kur ji. Turėjo jau pasirodyti. Matyt dingti moku kur kas geriau nei maniau.
   Berniukas vis nesustodamai kalbėjo, tačiau supratęs, kad per daug pliurpia, nutilo, leisdamas atsakyti į užduotus klausimus mergaitei.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Ella Moon Vasario 20, 2019, 10:45:45 pm
Mergaitė dabar žiūrėjo į jį ir klausėsi.
- Aš Ella. Taip, naujokė. - kiek pagalvojusi tarė. - Aš tavęs taip pat nebuvau mačiusi nuo tada, kai čia atvykau. Beje, kokiame koledže mokaisi? Kelintame kurse?
 Ji pažvelgė žemyn, į bėgančius ir strykinėjančius mokinius su lazdelėmis rankose.
- O, Hogvartsas nuostabus. Mano tėvai nedaug man pasakodavo apie šitą mokyklą, nors ir yra burtininkai. Dažniausiai sakydavo „Nuvažiuosi ir pamatysi”. - Pamėgdžiojo pirmakursė. - O kiek tavo sesei metų? Aš irgi turiu sesę, mes dvynės. Tikriausiai dabar manęs ieško.
 Ji apsigrėžė norėdama pažiūrėti ar niekas neateina, bet koridoriaus pusėje vyravo tyla.
- Tavo tėvai burtininkai?
 Mergaitė nutilo, laukdama atsakymo, ji palenkė galvą žemyn ir vėl stebėjo lauke žaidžiančius mokinius.


 
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elrodas Adrianas Vasario 21, 2019, 12:00:49 am
- Mokausi Varno nago koledže, - šyptelėjo berniukas, - kaip ir mano sesuo Elira. Mes irgi dvyniai. Na ji vyresnė už mane devyniom minutėm. Mes labai artimi. Neišskiriami galima sakyti.
   Jis knietėjo pridurti, kad nerimauja, kai jos nebūna šalia, bet nenorėjo pasirodyti verksniu.
   - O taip, - nudžiugo Elrodas galėdamas pakeisti pokalbio temą, - mūsų tėvai abu yra burtininkai. Tėtis pamišęs dėl eliksyrų, visokių bandymų su jais, išradimų, o mama žurnalistė. Dirba magijos žinioms ir daug keliauja. O ką veikia tavo tėvai? Aš vis prašydavau tėčio, kad papasakotų apie hogvartsą taigi daug visokių istorijų esu girdėjęs. Itariu, kad daug ką jis gerokai pagražindavo.
   Berniukas pavartė akis prisiminęs tėčio istorijas. Dabar kai pats galėjo vaikštinėti šiais koridoriais, viskas atrodė kiek paprasčiau ir sunku buvo nuspėti, kas tėčio istorijose būdavo tiesa, o kas tik pramanai.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Ella Moon Vasario 21, 2019, 08:39:16 pm
- Mano tėtis, - pradėjo mergaitė. - Domisi kitų šalių burtininkais. Jis, kaip ir tavo mama, daug keliauja. Viską rašosi savo užrašų knygelėje. Absoliučiai viską, kiekvieno sutikto žmogaus vardą, plaukų spalvą, pomėgius. Na, ir taip toliau. - nusijuokė mergaitė, pati nesuprasdama iš ko, ir toliau pasakojo. - Mama,dažniausiai būna namie, piešia, tapo. Tėtis ne kartą buvo prašęs nupiešti paveikslėlį jo knygos viršeliui. O ji tik nusišypsojo, ir pasakė, kad nupieš, kai jis parašys knygą. Tiesą sakant, aš irgi netikiu, kad jis tikrai parašys knygą.
 Ella nutilo. Kas man darosi? Kodėl tiek daug kalbu? Bet ji nespėjo susivokti, kaip jai iš burnos išsprūdo keli klausimai.
- O tu turbūt irgi pirmakursis? Kaip tau čia patinka? Kokia tavo mėgstamiausia pamoka?
 Pirmakursė pažvelgė į berniuką, ir laukė, ką jis atsakys.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elrodas Adrianas Vasario 21, 2019, 10:33:05 pm
   Berniukas ramiai išklausė Ellos pasakojimą apie save ir tvirčiau susipupo į pledą, vėsesniam vėjui papūtus.
- Na, man labiausiai turbūt patinka kerėjimas. O tau? Ir ne, mes antrakursiai. - Elrodas nutilo po šių savo žodžių ir po minutėlės tylos, nusikvatojo. - Atleisk, aš antrakursis. Taip pripratęs, kad sesuo visada šalia, kad net kalbu taip pat, net kai jos nėra su manimi. Bet tu turbūt supranti, juk irgi esi dvynė. O jūs su seserimi identiškos?
   Elrodas smalsiai nužvelgė mergaitę, mėgindamas įsivaizduoti kokia yra jos sesuo. Jis mėgo analizuoti sutiktus žmones ir spėlioti ką jie mėgsta, kokie jie yra. Neretai pataikydavo labai tiksliai, tačiau nė pats to nežinodavo.
   - Ir man čia laibai patinka, - tęsė berniukas, - hogvartsas tarsi svajonė. Žinoma ne pamokos. Bet visa kita labai patinka. Neįsivaizduoju kaip gali nepatikti.
   Jis papūtė šilto oro sau į delnus ir juos patrynė, kad kiek sušiltų. Laukti nakties buvo tikrai šalta, tačiau jei berniukas ką sugalvodavo, būtinai turėdavo įgivendint.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elira Adriana Vasario 21, 2019, 11:19:40 pm
Jei aš būčiau Elrodas, kur pirmiau eičiau, kad pasislėpti nuo viso šurmulio? Suraukusi šviesius antakius klausė savęs mergaitė. Pasigedusi brolio kambariuose ji patikrino vos ne kiekvieną pilies kambarį. Vis tikėjosi, kad dvynys nepabėgo kur nors toliau. Pavyzdžiui Uždraustąjį mišką. Na, bet jis juk nėra toks kvailas. Žino, kad ten naktį gali būti pavojinga. Nors Elira gana stipriai dėl to abejojo. Niekada negali žinoti, kas jam gali šauti į galvą.
Sustojusi prie siaurų laiptų, kurie kilo į viršų, rodos, be jokios pabaigos, varnė giliai atsiduso. Ji tikrai nekentė laiptų šitoj pilyje. Mintyse apsvarstė galimybę tiesiog grįžti į Varno Nago bendrąjį kambarį ir ten palaukti brolio.
-Jeigu jo ten nebus...-sušnabždėjo pati sau, galvodama kokį pamokslą reikės papasakoti Elrodui ir užbėgo laiptais viršun.
Vos užlipusi į bokštą ji pamatė nusisukusį berniuką ir nupūtė šviesias sruogas nuo veido.
-Elrodai Adrianai, kur tu po šimts gnomų buvai pradingęs? Ar supranti, kad turėjau ieškoti tavęs po visą prakeiktą...
Nutilo pamačiusi, kad jis yra ne vienas pats. Šalia šviesiaplaukio buvo tamsių plaukų mergaitė. Atrodė, kad jie apie kažką kalbėjosi, kol Elira nesutrukdė. Apstulbusi varnė užčiaupė savo burną ir išsitiesė. Jos sumišęs žvilgsnis šokinėjo nuo brolio ant nepažįstamosios.
-Ak...-išsižiojo norėdama kažką pasakyti, bet joks normalus žodis neišėjo iš jos lūpų.-Labas,-iškvėpė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.-Aaaš... sutrukdžiau kažką?
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Elrodas Adrianas Vasario 21, 2019, 11:37:32 pm
  - Ne ne, - be galo nudžiugo berniukas išvydęs seserį. - Nieko nesutrukdei. Kol laukiau tavęs susipažinau su Ella.
   Tarsi nė negirdėjęs Eliros barimosi, jis išsivyniojo iš savo šilto pledo ir ištiesė rankas, laukdamas kol sesuo atsisės šalia jo ir jis galės šiltai ją apkamšyti.
   - Ella, - kreipėsi jis į tamsiaplaukę, - čia mano sesutė Elira. Elira, čia Ella.
   Pristatęs mergaites viena kitai jis vėl nusišypsojo sesei.
   - Tik nesakyk, kad mane rasti buvo sunku. Norėjau į žvaigždes pažiūrėti. Naktys dabar būna labai giedros. Pameni, kaip tokiu metų laiku vykdavome stovyklauti su tėčiu? Pasiilgau to truputį.
   Elrodas užsimerkė mėgaudamasis vėsa. Per kelias valandas, kurias čia praleido, iš tiesų buvo visas sustiręs, tačiau tai jam vis tiek patiko.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Ella Moon Vasario 22, 2019, 10:22:28 am
Ella krūpelėjo, išgirdusi žingsnius. Ji apsisuko, o ten stovėjo daili šviesiaplaukė mergaitė, kiek panaši į Elrodą. Iš pradžių nepažįstamoji nematė pirmakursės švilpės, bet vos tik jai atsisukus, Ella nelabai drąsiai pasisveikino.
- Labas, Elira. Malonu susipažinti. - Šyptelėjo pilkaakei.
 Tik jiems pradėjus kalbėti,  mergaitė vėl nusuko galvą į lakstančius mokinius, jog neatrodytų, kad ji klausosi pokalbio. Danguje saulė po truputį leidosi žemyn, dangus nusidažė raudona spalva, o keletas vaikų parbėgo atgal į mokyklą.
- Na, aš turbūt eisiu ieškoti Stellos. Oi, tiksliau savo sesės, - nusijuokė mergaitė.
 Antrą kartą per penkias minutes, jie išgirdo žingsnius. Kas vėl ateina?
 Prieš juos stovėjo Ellos sesuo dvynė.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Stella Moon Vasario 22, 2019, 11:17:04 pm
Vaikštinėjusiai Stellai ir beješkodamai sesers po pilį pasidarė žvarbu, tad nulekė pasiimti pledo. Tuomet apsigaubė pledu ir vaikštinėjo ieškodama Ellos.
-Sesee!- rėkė Stella nerasdama sesės. Staiga mergaitė nužvelgė nepažystamuosius berniuką ir mergaitę, bei pamatė savo sesę bekalbant su jais. Kadangi Stella buvo drąsi mergiūkštė, tad drąsiai ir elgėsi.
- Oi, tu čia.- šiek tiek nurimusi atsiduso Stella.
Ella atsisuko ir pažvelgė į savo sesę.
- Sveika!- atsakė ji. Ir priėjo prie sesers. Stella pašninždomis paklausė Ellos:
-Kas jie?
- Aš vardu Stella, gal galečiau prisėsti?
- Na, o dabar galime artimiau susibendrauti, šiltai įsisukti į pledus ir pažiūrėti į nuostabų dangų.- nudžiugusi pasakė Stella.
Mintyse mergaitė galvojo, ak koks gražus dangus ir netyčia garsiai atsiduso...
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Fiadh o Ceallachain Balandžio 03, 2019, 03:29:03 pm
Kurį laiką Fiadh klaidžiojo po pilį be jokio konkretaus tikslo. Ji nesuprato, kodėl, tačiau kol kas jos niekas nepuolė. Kelis kartus mergaitė matė praeinančius mokinius, tačiau ir jie su niekuo nesikovė. Ar aš kažką ne taip supratau? sunerimo grifiukė. Ji jau bodėjosi eiti atgal į klasę ir paklausti profesoriaus, ar gerai suprato užduotį. Tačiau nutarė, kad neverta. Jeigu suprato negerai, bus tik į naudą - niekas nebepuls ir nebegąsdins. Jeigu suprato teisingai, bent jau neapsijuoks.
Galiausiai šviesiaplaukė nutarė užlipti į astronomijos bokštą. Nebuvo didelė šio dalyko mėgėja, tad dažnai ten nesilankydavo. O ar yra buvusi ten dieną, iš viso negalėjo pasakyti. Tad nutarė pasinaudoti proga. Ir kažkaip nenukristi, kai tave užpuls priminė sau Fiadh, lėtai lipdama laiptais. Ji neskubėjo, nes atidžiai žvalgėsi, ar nepasirodys koks namų elfas. Kol kas nieko nesimatė. Mergaitė šiek tiek bijojo, kad pačiame viršuje jų gali būti daugybė. Tačiau laiptų įveikta buvo nemažai, tad grįžti nesinorėjo.
Galiausiai antro kurso Grifų Gūžtos mokinė užlipo į viršų. Čia buvo galima apžiūrėti visokius senovinius teleskopus ir kitus astronomijai reikalingus prietaisus. Mergaitė susidomėjo. Tačiau skubiai sau priminė, ko ji čia atėjo. Dabar tikrai ne laikas. Kitą kartą pasakė sau Fiadh. Ir pripažino, kad tuo nusivylė. Tačiau tai buvo ne taip ir blogai: bus ką veikti kokį savaitgalį.
Tačiau dabar teko susikaupti ir laukti. Fiadh labai nemėgo laukimo. Tuo labiau tokio įtempto, kai žinai, kad tave užpuls. Ji pagalvojo, kad gal verta išburti skydą - vis tiek pavyks tik iš kokio penkiolikto karto. Jeigu iš viso pavyks, žinoma. Tačiau tada susimąstė apie tai, kad neaišku, ar skydas ją uždengs iš visų pusių. Jeigu ne, tai elfai būtinai prisiartins iš tos pusės, kur skydo nėra...
Pagaliau pasirodė du namų elfai. Vienas buvo keistai mažas. Fiadh susidomėjusi į jį pažvelgė atidžiau ir tai vos nekainavo brangiai: didesnysis elfas paleido sustingdomąjį užkeikimą ir mergaitė vos spėjo pasitraukti.
- Protego! - riktelėjo ji, staigiai durdama lazdele į viršų. Nieko neįvyko. Grifiukė pakartojo burtą dar kelis kartus. Nieko. Fiadh pradėjo panikuoti. Ji nežinojo, kur padarė klaidą. Tačiau suprato, kad kažką daro ne taip. Nes burtas iš viso neveikė. Šį kartą ji buvo ne per silpna magė, o tiesiog kažką darė ne taip. Tačiau šiaurės airė niekaip nesuprato, kas tiksliai yra ne taip.
- Protego! - dar kartą šūktelėjo mergaitė. Ranka buvo gerokai pavargusi, tad mergaitė neplanuotai ją nuleido žemyn. Ir tada suprato, kas buvo negerai - paprasčiausiai ji atliko ne tokį judesį. Žinoma, grifiukė neprisiminė, koks tiksliai turi būti judesys, tad pradėjo tiesiog mosuoti ranka ir kartoti burtažodį. Vėl nieko. Mergaitė jau beveik verkė, nes nė neįsivaizdavo, kaip galėtų ką nors nuveikti, kai tiesiog neprisimena rankos judesio.
Namų elfai sustoję tarėsi. Bent taip atrodė Fiadh. Per tas kelias akimirkas ji spėjo kelis kartus pergalvoti, kokį judesį jai gali reikėti atlikti. Tada suprato, kad kažkas įvyko tada, kai ji ranką iš viršaus leido žemyn. Fiadh skubiai pakartojo veiksmą. Burtas nebuvo sėkmingas, tačiau šiaurės airė suprato, kad šis judesys yra teisingas. Tad pakartojo jį dar kelis kartus. Pagaliau pavyko išburti šokį tokį skydą. Jis atrodė labai nevirtas. Ir atrodė, kad namų elfai norėdami lengvai jį nustums. Netgi be jokios magijos. Tačiau arba šitie du namų elfai buvo pernelyg nepatyrę, arba profesorius buvo taip sutvarkęs, tačiau jiedu nebepuolė. Mažasis piktai pažvelgė į mergaitę ir tada porelė pasišalino. Fiadh apstulbo ir negalėjo patikėti, kad nugalėjo. Lyg ir.
Tačiau grįžti į klasę dar buvo labai per anksti. Tad Fiadh neskubėdama nusileido astronomijos bokšto laiptais ir patraukė kiemo link.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Liepos 29, 2019, 05:25:47 pm
Žiemos vakaras buvo neįprastai šiltas, ką norėti kai, bemaž sutartinai viso pasaulio mokslininkai kaulija apie klimato atšilimą.
Kajus nebuvo vienas iš tų, kurie lėkė į lauką ar trūnyjo bemdrajame kambaryje, jis su dviems dėžėmis kulniavo į Astronomijos bokštą. Netrukus dėžės su užrašu "fejeverkai" nugulė ant medinių grindų ir Wintersas galėjo lengviau atsidusti - nė nenumanė, kokios sunkios buvo šios dėžės.
Švilpynės prefektas klestelėjo ant grindų.
Žinojo kelis dalykus:
1. Vienam ar su kompanija nusimato linksmas vakaras;
2. Įkliūti į areštą lygu šimtu dešimt procentų, nes vos ne vaikštinėja komendanto valandoje;
3. Jei nepavyks įvykdyti sumanymo, viskas nueis šuniui ant uodegos.
Penkiolikmetis niūriai vyptelėjo, bet bandė likti optimistu. Jis ne šiaip sau praleidinėjo vakarus ties nelankoma žiobarotyra ir neleis, kad šis vakaras apseistų be spalvų.
Turi pavykti. Turi.
Fejeverkų pasiruošimo darbai truko nuobodžiai ir ilgai, tačiau buvo verta. Beveik nušalusiais pirštais Kajus dėžes išstatė lanku prie bokšto kraštų, jog fejeverkai galėtų netrukdomai skrieti į dangaus platybes, atliko visas nurodytų instrukcijų žingsnius ir patenkinas įsišiepė.
Turi pavykti!
Ir pavyks, tik padarė vieną mažą klaidą.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Wrena Alder Liepos 29, 2019, 10:36:45 pm
 Nuo to žiemos ryto praėjo maždaug metai. Daugiau ar mažiau - pasakyti negalėjo, nes net pabaigus herbologijos rašinį neprisiminė mėnesio dienos, tad nusprendė ją parašyti vėliau, kai prisimins. Nepabaigtų rašyti rašinių ir įvairių užduočių niekaip nemažėjo, tačiau pažadėjo, o pažadus reikia tesėti.
 Wrena ėmė abejoti tik lipant laipteliais į astronomijos bokšto viršų (va ir atsakymas kodėl Hogvartse be kvidičo nebuvo jokio kito sporto - užtekdavo reguliariai lankytis astronomijos pamokose). Lazdelė skleidė melsvą šviesą, apšviesdama pakopas. Hogvartso taisyklėse nebuvo paminėta, jog negalima leisti fejerverkų, tačiau artėjo komendanto valanda. Gal vis dėl to negaus arešto. Nors baigti Hogvartsą negavus nė vieno arešto... Arba labai šaunu, arba nuobodu. Jei ką galėjo padaryti, tai tik dabar, kol dar nebaigė Hogvartso ir tai neatsilieps darbo vietai. O jeigu ką - visuomet galės toliau pūti prie knygų.
 Užgesino švieselę likus kelioms pakopoms ir iškart pasidarė tamsiau. Pasigailėjo, nors pasibaigus laiptams lazdelė tamsoje atrodytų kaip ryškus užrašas ,,AŠ NORIU AREŠTO". Kelios pakopos. Tankiau sumirksėjo, bandydama priprasti prie tamsos.
 - Labas,- gan tyliai pasisveikino. Toje tamsoje kažkas buvo ir šeštakursė gniauždama lazdelę rankoje tikėjosi, jog tai bus Kajus, o ne koks Voldemorto horokrusą radęs ir nusprendęs jį prikelti mirties valgytojas. Dingtelėjus minčiai, jog gal būt transfigūracijos profesorius Greywindas galėtų sugalvoti pasėdėti astronomijos bokšte, nukrėtė šiurpas. Juk vis dėl to vėlu.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Rugpjūčio 11, 2019, 10:50:37 am
Tyla tarp fejeverkų sprogimų buvo graži. Dangus irgi. Tamsiai mėlynos spalvos dangus persisunkdavo geltonų, raudonų, mėlynų, žalių spalvų dėmėmis. Kajus nebyliai stovėjo Astronomijos bokšto centre ir užvertęs galvą į dangų stebėjo nakties šokį su spalvomis.
Geltona. Vėl žalia. Vėl raudona.
Vėl mėlyna. Vėl geltona. Vėl žalia. Vėl raudona. Vėl mėlyna...
Vėl tyla.
Vėl spalvos.
Fejeverkų dėžės buvo užkerėtos - vienai "pasibaigus", kita pradėdavo šaudyti žiobarų pirotechnika.
Kajus neišgirdo Wrenos žingsnių ir jos tylaus pasisveikinimo. Tik, supratęs, ko taip ilgai Wrena neateina, atsisuko apsižvalgyti.
-O, labas, Wrena!- gan kiek per garsiai pasisveikino, išvydęs netikrą seserį.
Jos rankoje išvydo burtų lazdelę. Mostelėjo ranka Wrenai lazdelę paslėpti, atseit, jos neprireiks. Kaip jis žiauriai suklys.
-Aš kontroliuoju fejeverkus,- paaiškino Kajus, iškeldamas saviškę ir tada nusišypsojo, - Ką manai?
Šį kartą fejeverkų spalvos buvo kitokios: purpurinės, baltos melsvos, žalsvos fejeverkų dėmės dažė Škotijos dangų, su intarpais drusmtė Hogvartso apylinkės tylą, o fejeverkų dūmai papildė nuostabų nakties reginį: pilki tumulai mainėsi, spalvotos šviesos peršviesdavo juos. Viskas dar labiau atrodė paslaptingiau, vaiduokliškiau ir fantastiškiau.
Kajus šypsojosi. Jam pavyko.
Dirstelėjo į bendrakoledžę, o juodose akyse šokinėjo džiaugsmo kibirkštėlės.
Antraštė: Ats: Astronomijos Bokštas
Parašė: Wrena Alder Rugpjūčio 25, 2019, 08:37:40 pm
 Spalvotos kibirkštėlės krito danguje, tačiau dėl sprogimo garsų labai norėjosi delnais užsidengti ausis. Koledžų spalvos nesimaišė viena su kita, kitaip, nei mokinių charakteriuose. Žinoma, pasitaikydavo šimtu procentų atitinkančių mokinių, bet dažnai kitų poelgiai nebūdavo visiškai atitinkantys koledžą.
 Šalimais stovėjo Kajus. Tai suprato, kas gi daugiau įvykdytų Winterso sumanymą? Keletu sekundžių ilgiau užtrukusi tyla pasibaigė kitos spalvos fejerverku, kurio garsus sprogimas buvo kiek netikėtas, tad švilpė krūptelėjo.
 Fejerverkai atrodė magiškai. Kas, kad žiobarų sukurti, tačiau žmonės, kurie susidūrę su magijos pasauliu, galėtų palyginti su kibirkštimis, sklindančiomis iš lazdelės, kuomet paleidi kerus. Nemagiška magija. O dar kai kurie burtininkai niekina žiobarus, nors jie sugeba rasti krislelį magijos tame kerų nemačiusiame pasaulyje.
 Kajus pasisveikino. Nebebuvo reikalo lazdelę spausti rankoje - turbūt baigiant Hogvartsą ąžuolinė lazdelė ir taip bus suplonėjusi nuo septynių metų kančių. Klausimas ar dar kas nors, apart profesoriaus Greywindo sugalvotų čia lipti, o jei jis ir liptų, prieš profesorių neapsigintų. Lazdelė netrukus buvo paslėpta kišenėje, o Alder priėjo arčiau prie Kajaus, jog norint ką nors pasakyti nereikėtų taip rėkti.
 - Labai gražu,- trumpai atsakė tarp sprogimų, prieš pasikeičiant spalvomis.
 Šviesesnės spalvos atrodė dar gražiau, ryškiau švietė danguje ir krito it liūto karčiai. Balčiausi priminė pienės pūkus ir netrukus, kai jau buvo pripratus prie sprogimų, liko tik gražūs piešiniai danguje.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Mayra Llewellyn Lapkričio 11, 2019, 09:00:34 pm
 Mayra lėtai kopė laiptais aukštyn aukštyn, garsiai kaukštelėdama kulnu į kiekvieną laiptelį ir besimėgaudama ataidinčiais garsais. Galvoje įkyriai sukosi melodija, turbūt nugirsta prekybos centre ar per radiją seniai seniai. Susipainiojus merginos kojoms, ji skaudžiai trenkėsi keliais į laiptą. Iš mėlynėmis nusėtų kelių nubrozdinimų lėtai sunkėsi kraujas. Susidomėjusi, Marya pirštais sugriebė išbėgusį kraujo lašelį iš žaizdos ir akių lygyje iškeverziojo apverstą pentagramą. Eh, pagąsdins pirmakursius, jei tokių čia atsiras. Toliau nekreipdama dėmesio į žaizdas ir žemyn riedančius kraujo lašelius, kurie galiausiai sustodavo jos batuose, klastuolė pasiekė bokšto viršūnę. Pūstelėjęs stiprus vėjas išmušė orą iš juodaplaukės plaučių, bet ši tik giliai įkvėpė ir nusikvatojo. Šiek tiek kruvinais pirštais atsirėmusi į palangę, Mayra apšvelgė rūko pilkumoje paskendusį kraštovaizdį. Tobula. Nustūmusi savo pavargusį savisaugos instinktą šalin, klastuolė atsisėdo ant delnio pločio palangės. Merginos mėlynėmis nusėtos bei kruvinos kojos mosikavo virš tamsiai žalios bedugnės, o ji besimėgaudama adrenalino antplūdžiu pasisvėrė dar labiau į priekį. Vis dėlto nusprendusi, kad dar ne laikas nusibaigti, Mayra įsitaisė patogiau ir išsitraukė maišelį su Taro kortomis iš apsiausto vidinės kišenės. Leisdama vėjui blaškyti jos plaukus, klaidžiodama žvilgsniu pilkame danguje, ji paniro į savotišką transą, o kortos jos įgudusiose rankose vis maišėsi ir maišėsi, nė viena nepalikdama kaladės.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lisette la Claire Lapkričio 12, 2019, 03:30:09 pm
    Praleidusi dar vieną nelegalią naktį taip išsiilgtame Hogvartse, Lisetė atsisveikino su mylima drauge ir, pasiėmusi savo skraidymo šluotą, tyliai ir atsargiai nupėdino astronomijos bokšto - vienintelės belangės vietos pilyje, pro kurią niekieno netrukdoma ir nepastebėta galėjo išskristi atgal pas Natuką ir Kepsniuką - link. Begalybė astronomijos bokšto laiptų buvusiai Klastūnyno globotinei nebeatrodė tokie baisūs po trejetos metelių gyvenimo tryliktame aukše be veikiančio lifto.
    Lipdama besisukančiais ir niekaip nesibaigiančiais laiptais, Lisetė trumpam sustojo. Tiesa, visai ne nuovargio kamuojama nusprendė pailsėti, rožinių plaukų savininkę sutrikdė keletas kraujo lašų ant laiptų bei krauju ant sienos išpaišyta penkiakampė žvaigždė.
-Oho, kaip juokinga,- burbtelėjo po nosimi ir užvertė savo mėlynas it giedras vasaros dangus akis,- gal koks pirmakursis švilpis, prisiskaitęs ko reikia ir ko nereikia apie penkiakampes žvaižgdes, išsigąstų,- suraukė antakius ir nusprendė lipti toliau. Tiesa, sekundėlę prancūzaitė suabejojo, kad būtent dabar buvo tinkamas metas keliauti namo. Juk kraujas nei ant sienos, nei ant laiptų dar nebuvo pilnai išdžiuvęs, tad kas, jei koks kvailys nuspręs pamatys dvidešimtmetę ir nuspręs ją įduoti Hogvartso vadovybei? Kiek palūkuriavusi, mergina nusprendė visgi lipti į viršų ir keliauti namo, mat dar nėra patekusi į tokią padėtį, iš kurios nepavyktų išsikapstyt, tad kodėl dabar turėtų būti kitaip, tiesa?
    Pasiekusi astronomijos bokšto viršų, Lisetė pastebėjo ant palangės veidu į išorę sėdinčią merginą.
-Vajei, moterie, visai gyventi pabodo?- kiek atsargiau paklausė, nenorėdama išgąsdinti savižudės, jog ši pasimetusi tikrai nenugrimztų žemyn.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Mayra Llewellyn Lapkričio 12, 2019, 06:37:14 pm
  Kortos Mayros rankose maloniai šiugždėjo. Šis ausiai malonus garsas sustodavo, kai merginai tekdavo nusibraukti vėjo užpūstą sruogą nuo veido. Klastuolė taip ir būtų sėdėjusi iki aušros, jei ne nelauktai užklydusi nepažįstamoji. Jai netikėtai prabilus, Mayra krūptelėjo ir iš kaladės išslydo korta, dailiai nuguldama ant bokšto grindų paveikslėliu į viršų.
-Kvailys. Arba tiksliau, Kvailė,-juodaplaukės akys lakstė nuo kortos iki nepažystamos rausvaplaukės ir atgal,-Šoki nuo uolos su viltimi ir nesidairydama. Kvaila. Kaip ir skristi tokiu oru.
 Vėl maišydama kortas, Mayra vieną koją permetė į bokšto vidų.
-Ir kaip gali nusibost gyventi, jei niekada negyvenai?-liūdnai akimirką šyptelėjusi, Mayra užvertus galvą nusijuokė.
-Koks mano vardas?-juokui nutilus, garsiai susimąstė mergina tarsi vėl būtų viena, nejučiomis smarkiai įsiūbuodama kojas. Mayra. Mayra. Ne mano. Aš Mayra. Tu Mayra. Aš nenoriu būti Mayra. Negali. -Ar žinai mano vardą? Mano vardą.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lisette la Claire Lapkričio 13, 2019, 07:45:49 pm
-O, čia tu,- kreivai žvilgtelėjo į atpažintą Mayrą,- kaip matau, kojos ir po daug metų vis dar painiojasi,- kilstelėjo antakį, žvelgdama į kruvinus klastuolės kelius. Lisetė iki šiol puikiai prisimena, kad dideliu rangumu ši persona niekada nepasižymėjo, o per pirmąsias pirmakursių gyvatėlių krikštynas, kai tamsiaplaukė kaip tik buvo tokio amžiaus, jog pateko tarp bandomųjų triušiukų, berods, ir nualpo.
    Buvusi Klastūnyno globotinė klausėsi Mayros kažkokių paistalų, absoliučiai nenutuokdama apie kokias uolas ir viltį ji kalbėjo.
-Mergyt, ką tu šį šaltą rytą vartojai?- rausvaplaukė atrėmė savo skraidymo šluotą į mūrinę sieną ir priėjo arčiau buvusios bendrakoledžės.- Gyvenimas gražesnis nei tu įsivaizduoji,- kaip įprastai, per didelio optimizmo apimta prancūzaitė pradėjo tauškėti apie gyvenimo malonumus,- aišku, ruduo nėra pats geriausias gražaus gyvenimo pavyzdys, bet, juk tu turi viską, apie ką gali svajoti. Įsivaizduoji, kaip žiobarams sunku, jie dėl visko turi dirbti, o tu vos keletu burtų lazdelės mostu gali padaryti bet ką,- išraiškingai mosikuodama rankomis plepėjo, tačiau buvo pertraukta itin klausimo.
-Mayra, kas per šūdas? Kaip tai koks tavo vardas? Vaje, visai nupušai, jokios tvarkos!- įbedė mėlynas akis į Klastūnyno atstovę ir paėmė abi jos rankas. Ant kairiojo Mayros delno vis dar buvo randas, likęs po nelabai pasisekusių pirmakursių krikštynų.
-Ar pameni, iš kur gavai šitą?- žvilgsniu parodė į randą, einantį skersai šeštakursės delno.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Mayra Llewellyn Lapkričio 13, 2019, 09:43:31 pm
 Mayra nepatikliai stebėjo nepažįstamąją, kuri su ja elgėsi itin familiariai. Ar mes pažįstamos? Alio? Deja atsakymas nepokštelėjo į galvą ir klastuolė liko dar labiau sutrikus nei ankščiau.
-Yra Mayra, Mayra ir aš... Aš nenoriu būti ir nesu Mayra. Aš kažkas kitas. Mayra bailė. Ji slepiasi ir rėkia. Rėkia dėl rytinės bandelės, kai valgyt noriu. Rėkia pamačius save veidrodyje. Tada ir aš rėkiu, bet tyliau. Visi čia tik rėkia ir niekas neieško sprendimo. Tik rėkia apie savo problemas ir laiko mane išeitimi. Aš ne problema ir ne Mayra.
 Merginai priėjus prie jos, klastuolę sužavėjo jos ryškiai mėlynos akys. Ji taip ir būtų spoksojusi į jas, jei rausvaplaukė nebūtų paėmusi jos rankų, kurios nežinia kada nustojo maišyti kortas. Pirmas Mayros inkstinktas buvo atsitraukti, pasitraukti, kad ir šokti pro langą. Nepažįstamoji buvo per arti. Jai žvilgsniu parodžius į randą kairės rankos delne, Mayra susiraukė. Nustumk ją. Juodaplaukė nepritardama šiai minčiai papurtė galvą. Ji jautė, kad ši keista būtybė yra jos raktas, ir įtartina tyla galvoje tik patvirtino šį spėjimą.
-Gal kur nukritau, ar kas. Neatsimenu,-klastuolė vos pastebimai gūžtelėjo pečiais.-Koks tavo vardas? Kodėl mes pažįstamos? Kas tu? Ir jei pakelsi kortą, aš tau kažką išbursiu.
Mayra atsargiai nulipo nuo palangės ir atsisėdo ant žemės. Viduje kirbėjo daugybė neišsakytų klausimų, bet kažkas giliai tam priešinosi. Ar bent jau bandė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lisette la Claire Lapkričio 14, 2019, 09:41:11 pm
-Moterie, tu gal tikrai iš astronomijos bokšto iškritai?- suraukusi antakius paklausė šešiolikmetės po šios nesąmoningų plepalų apie keletą Mayrų, iš kurių nei viena nebuvo ji pati.- Visai nupušus,- tyliai burbtelėjo sau po nosimi.
-Ne, tu turbūt juokauji...- atsiduso rožinių plaukų savininkė po buvusios bendrakoledžės klausimo apie iš po pirmakursių krikštynų likusį randą ant josios delno.- Mayra, visai tu nenukritai. Na, nukritai po visko,- sukikeno Lisetė, prisiminusi, tiesą sakant, ne tokį jau ir juokingą įvykį,- pirmakursių krikštynos, aliooo?- išraiškingai gestikuliavo rankomis.- Pradedu galvoti, kad mane maustai. Sveikinu, pavyko, gali baigti, ačiū,- piktai vėptelėjo vis dar įtariai žiūrėdama į šalia stovėjusios merginos veidą, ieškodama kažkokių pasikeitimų ar ženklų.
-Gerai, tikrai nebejuokinga,- kiek pikčiau ėmė kalbėti dvidešimtmetė,- ar nutuoki, kaip tokie tavo klausimai paveiks mane? Kaip tokio amžiaus klastuolė drįsta klausti mano vardo? Nejaugi aš taip nepasižymėjau keletą metų iš eilės būdama Klastūnyno prefekte, kartu su draugais stengdamasi padaryti kiekvienos gyvatės kasdienį gyvenimą įdomesniu? O kur dar išdaigos pamokose ir areštai? Alio, Mayra, iš visų jėgų gyniau tave, kai susipešei su ta kvaila švilpe, už tai buvau išvadinta agresyvia, o tu drįsti klausti mano vardo.- Lisetė, rodos, taip susinervino, kad mažai trūko, jog imtų ir gerai papurtytų šešiolikmetę. Kvėpuok. Ramiai...,- mintyse sau kartojo prancūzaitė.
-Gali pati susirinkti kortas ir išsiburti savo praeitį.
   
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Mayra Llewellyn Lapkričio 24, 2019, 02:01:53 pm
Vyresnė mergina visiškai netikėjo Mayra. Klastuolė jos nekaltino, ji pati netikėtų, jeigu tai nebūtų ji. Rausvaplaukei kalbant apie pirmakursių krikštynas ir tai, kaip klastuoliai ją žino, Mayra liūdnai linksėjo galva. Kad prisiminčiau ką nors prieš ligoninę. Areštai, išdaigos, peštynės… Visa tai nesukėlė nė vieno prisiminimo. Iš nevilties Mayrai norėjosi rėkti. Ji net neįsivaizdavo, kur slėpėsi raktas į laisvę ir ar jis išvis egzistavo. Pagriebusi Kvailio kortą nuo grindų, Mayra pradėjo intensyviai ir chaotiškai maišyti kortas. Galiausiai, bandydama kažkaip išleisti besikaupiantį pyktį, Mayra metė kortas į viršų. Vėjas greitai pasigavo jas ir dauguma išlėkė pro langus, bet dalis tarsi prilipo prie sienų.
-Kardų du, Bokštas, Kardų aštuoni, Mirtis, Pakabintasis, Imperatorius…-garsiai vardino kortas juodaplaukė ir pašokuosi ranka parodė į prie sienos prilipusius spalvotus popieriaus kvadratėlius,-Štai mano praeitis. Praeitis, kurios neatsimenu, o kas atsimena - tyli. Aš neturiu praeities!-Mayra pradėjo rėkti.-Aš esu niekas! Mano pradžia ligoninėj, ten ir mano pabaiga! Kodėl! Niekas! Manim! Netiki! Nei mano šeima, nei tie, kurie vadino save draugais, net suknistas koledžas, su kuriuo miegu, keliu ir valgau nieko nesako! Savo motinai parūpau tik tada, kai bandžiau pasismaugti savo kambaryje, nes niekas neužsičiaupia, bet ir nieko nesako! Uuu.. Mayra pamišo, uždarykim ją ligoninėn, prišerkim raminamųjų, tegul sėdi ramiai… Aš ne Mayra! Ne!-Mayros mintyse vėl buvo sukilęs chaosas, kai kitos dvi Mayros tarsi rėkė viena per kita. Klastuolė, išvarginta tokio pykčio protrūkio bei triukšmo viduje, atsisėdo ant palangės ir vėjui kedenant jos plaukus lėtai nusišypsojo:
-Ir ką nustebintų, jei iššokčiau iš Astronomijos bokšto?
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lisette la Claire Lapkričio 28, 2019, 08:35:45 pm
    Matydama, kad Mayra visiškai nejuokavo, Lisetė sunerimo. Ne tik dėl to, kad buvusiai bendrakoledžei, akivaizdu, buvo kažkas negerai su sveikata ir/ar galva, bet ir dėl to, kad, ko gero, visiškai be reikalo apšaukė jaunesnėlę. Juk buvusi klastuolė, kad ir ką sako koledžų stereotipai, tikrai nebuvo tokia. Miela rausvaplaukės išvaizda tikrai nebuvo kažkokia tai priedanga, aišku, reikalui esant ir už save ar kitus pastovėti galėjo, kaip anąkart per Mayros ir švilppalaikės muštynes.
-Klausyk,- prancūzaitė giliai atsiduso, taip stengdamasi nuraminti ir save, ir priešais stovėjusią merginą,- nusiramink, ššš. Tu nesi niekas, moterie,- švelniai delniukais suėmė jos pečius. Mayrai pradėjus kalbėti apie ligoninę, dvidešimtus metus skaičiuojanti mėlynakė prisiminė, kad sveikatos problemų jaunėlei netrūko, juk dar būdama pirmam kurse, per krikštynas, išvirto iš kojų, lyg ir ne taip seniai psichiatrinėje ligoninėje gulėjo. Tikrai ne rožėm klotas jos dar visai trumpas gyvenimėlis.
-Durna gal?- suraukė antakius, kai Mayra užsiropštė ant, ko gero, aukščiausiai visam Hogvartse esančios palangės ir garsiai pamąstė apie nusileidimą žemyn,- mane apkaltintų tavo nužudymu ir aš atsidurčiau Azkabane. Mes to nenorim,- it mažam vaikui nusišypsojo Lisetė ir atsargiai pabandė nutempti ją žemyn. Aišku, nelabai sėkmingai. Abi gyvatės išsitėškė ant šalto cementinio grindinio.
-Tikiuosi, dar labiau nesusižeidei?- atsistojusi delnais nusibraukė dulkes nuo juodų džinsų.- Galiu paprašyti, kad kas iš klastuolių palydėtų tave į ligoninės sparną. Pati, nepyk, negaliu. Jei kas nors sužinotų, kad aš čia, tai ojojooooj,- išraiškingai mosikavo rankomis.- Beje, jei turi klausimų, žinau šiek tiek apie tave,- gūžtelėjo pečiais.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Mayra Llewellyn Lapkričio 30, 2019, 04:08:54 pm
 Matydama, kad jos protrūkis pagaliau prisibeldė iki rausvaplaukės smegenų ir ši suprato, kad Mayra neapsimetinėja ir nevaidina, klastuolė patenkinta siūbavo žemės nesiekiančias kojas. Buvusiai klastuolei skaudžiai nutempus ją nuo palangės, juodaplaukė vėl kaukštelėjo nubrozdintais keliais į grindis. Vis dar klūpėdama ant grindų, Mayra jautė kaip sunki neviltis pakeičia pyktį. Lėta atsistojusi, ji paliko kruvinas dėmes ant grindų toje vietoje, kur ankščiau buvo jos keliai.
-Gal... Gali papasakoti apie save? Ir mane?-Mayra pati nustebo, koks nevilties kupinas nuskambėjo jos balsas. Ji pavargo kapstytis šioje mėšlo duobėje, kai rodos visi, išskyrus ją, žino, kodėl ji ten pateko. Galiausiai, leidusi užplūdusiam nuovargiui nutėkšti ją atgal ant grindų, Mayra apsikabino kelius ir pro užkritusiu plaukus stebėjo neatpažintą merginą. Pirštu sugavusi koja bėgusį kraujo lašelį, ji pridūrė norėdama įtikinti ne tik rusvaplaukę, bet ir save:
-Man bus viskas gerai. Susitvarkysiu.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lisette la Claire Lapkričio 30, 2019, 07:18:16 pm
    Pamačiusi dar daugiau Mayros kraujo tiek ant jos kelių, tiek ant šaltų cementinių grindų, Lisetė kiek suraukė antakius. Merginai ir šiaip kraujas nebuvo labai malonus akiai dalykas, o čia dar juk, galima sakyti, ji buvo kalta. Visa laimė, rausvaplaukė, nelabai galėdama naudotis burtais už Hogvartso ligų, visada, kai tik atvykdavo į pilį, su savimi turėdavo burtų lazdelę.
-Episkey,- išsitraukusi savo medinę draugužę, mostelėjo ja į juodaplaukės kelius. Raudonas kraujas greit užkrešėjo,- mateeei?- net pati savimi didžiavosi prancūzė.
-O vaikyti, apie save aš galėčiau kalbėti ir kalbėti,- sukikeno buvusi Klastūnyno globotinė,- apie tave labai daug ko papsakoti neturiu, nemačiau tavęs pastaruosius, hmm, prieš kiek metų aš baigiau Hogvartsą, trejus metus, atrodo. Bet gali klausti, pabandysiu atsakyti,- gūžtelėjo pečiais dvidešimtmetė.- Tik žinai ką? Išburk ir man ateitį su savo kortom. Tik jei bus kas blogo, praleisk, noriu tik gerų dalykų, sutariam?- ištiesė delną.
-Tai va. O ką apie mane. Kaip ir minėjau, buvau Klastūnyno prefektė, kartu su Natuku organizavau krikštynas, per kurias ir įsigijai tą randą ant delno,- Lisetė nusprendė atsisėsti ant žemės priešais Mayrą,- Hogvartsą aš jau baigiau, tik dabar lankau savo draugę Morganą, žinai ją, taip? Ir su kitais klastuoliais, žinoma, pasilabinu, bet šiaip atvykstu dėl jos. Hmm, nežinau, kažkaip tikėjausi, kad kalbėti apie save bus lengviau, bet nesu tikra, kas tau aktualu, o kas - ne,- nusijuokė rožinių plaukų savininkė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 01, 2019, 08:54:08 pm
 Rausvaplaukei, kuri vis dar nepasakė savo vardo, užgydžius žaizdas ant Mayros kelių, klastuolė šiek tiek sutriko. Bet pritardama, kad bevardės panaudoti kerai buvo verti susižavėjimo, juodaplaukė linktelėjo, nelabai žinodama, kaip jai reiktų reaguot. Visus žodžius, kuriuos tarė buvusi klastuolė, Mayra kaip kokia kempinė sugėrė į save, bandydama sudėlioti viską kaip dėlionę, kurioje trūko daugumos detalių. Merginai paprašius, kad Mayra išburtų jai kortomis, klastuolė atsistojo ir susišaukė savo pabirusias kortas:
-Accio kortos.
Visos kortos gražiai suskrido ir susidėliojo Mayros ištiestam delne.
-Žinai, kad išburčiau tau ateitį man reikėtų tavo vardo. Ir su Morgana... Na, sakykim kad ją žinau.-šyptelėjusi Mayra atsisėdo ant grindų ir parodė vyreniąjai sėstis priešais ją. Jausdama artėjantį nuovargį nuo emocijų protrūkio, juodaplaukė pasistengė to neparodyti ir įgudusiais judesiai pradėjo maišyti kortas.
-Ar yra kažkas, apie ką tiksliai norėtum sužinot? Santykiai, šeima, pinigai, klausimas koks...-Mayra, vengdama ryškiai mėlynų akių, kurios, jai atrodė, sekė kiekvieną judesį.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lisette la Claire Gruodžio 10, 2019, 05:13:34 pm
     Lisetė sėdėjo ant šaltų cementinių astronomijos bokšto grindų priešais Mayrą ir stebėjo vos vieno burtų lazdelės mosto pagalba į pastarosios rankas atskrendančias kortas.
-Ai, taip, tiksliai,- prunkštelėjo rausvaplaukė, prisiminusi, kad visame monologe tiek apie save, tiek apie tamsiaplaukę taip ir nepaminėjo savo vardo,- Lisette. Lisette la Claire, jei ir pavardės reikia, nors visam Hogvartse nė su žiburiu antros tokios nerasi,- sukikeno dvidešimtmetė.
     Buvusi klastuolė stebėjo Mayros, maišančios kortas, įgudusius pirštus. Atrodė, kad galėtų žiūrėti, kol miego dievas Hipnas ją pasiglemžtų, o bendrakoledžė tada drąsiai galėtų ją apiplėšti, nužudyti ar net įduoti Hogvartso aukštesniesiems už nelegalų buvimą mokykloje.
-Kas nors negerai su Morgana?- kiek susirūpinusi paklausė, mat priešais sėdėjusios mergužėlės tonas neskambėjo gerai, na, ar bent jau Lisetės ausims neįtiko.
-Oof,- atsiduso mergina,- nė nežinau. Aišku, visų įdomiausia - santykiai, bet jei kas nors blogo, geriau nesakyk, nes tada pati išmesiu tave iš šito bokšto,- pajuokavo, o gal ir ne, Lisetė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 10, 2019, 11:16:11 pm
 Mayra išgirdusi rausvaplaukės vardą, atsiduso. Tarp vyresniųjų ji tikrai buvo žinoma. Kaip ir Na ta ni e lis. Ar apie judu ji ir klausia? Jie pora? Grįžusi iš apmąstymų šalies, klastuolė nukėlė dalį kortų nuo viršaus į kaladės apačią, o tada traukdama po vieną kortą išdėliojo varnelės forma.
-Čia,-parodė į dvi viršutines kortas.-Jūs. Apie jus. Trumpai ir bendrai. O čia,-parodė į žemiau padėtas dvi kortas, kurios buvo arčiau viena kitos.-Santykiai iš jūsų pusės. Kaip kiekvienas juos matot. O galiausiai, tai jūsų santykiai iš šalies. Gal net ir jų ateitis. Tai, pradėsiu nuo kortos, kuri, greičiausiai, parodo tave. Lazdų pažas,-Mayra pakėlė kortą su vaikinu, į kuris žiūrėjo į niekuo neypatingą lazdą, ir atsuko Lisetei, kad ši galėtų detaliau apžiūrėt paveikslėlį, kurį klastuolė žinojo mintinai.-Energingas bei kūrybingas žmogus. Kartais užsispyręs ir suabejojantis savimi, ypač kas liečia pasirinkimus. Kažkas naujo,-padėjusi kortą į vietą, paėmė jos porininkę,-Saulė. Linksmas bei šiltas žmogus. Gal netgi kažkiek vaikiškas. Lengva su juo būti. Kartais reikalauja dėmesio arba nutolsta, lyg pasislepia. Hm... Kažkas naujo ir džiaugsmingo tarp jūsų? Vestuvės?
Mayra lyg klausdama pakėlė antakį ir padėjo kortą.
-Lazdų pažas žiūri į Saulę. Tau tas žmogus svarbus ir santykiai ne nauji. O tau... Pasaulis... Hm. Santykiai tarsi tinka, patogu. Bet tas patogu ir yra pavojus. Gali pritraukt kitų pavydą arba skatinti ignoruoti problemas. Jam - Žvaigždė. Jaučiasi svarbus ir palaikomas. Bet yra nenuspėjamumo. O jūsų santykiai bendrai... Laimės ratas. Bus gerai, bus blogai. Niekas nestovės vietoje, vis keisis. Turbūt tai reiškia, kad santykiai truks. Gal dar kažko nori paklausti, kol kortų nesurinkau?
Mayra atsirėmė į sieną ir apvertusi kaladę, pažiūrėjo dar į vieną kortą.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lisette la Claire Sausio 05, 2020, 10:23:57 pm
     Lisetė žvitriomis melsvomis akutėmis stebėjo Mayrą, ant šaltų astronomijos bokšto grindų dėliojančią kortas. Rasvaplaukė niekada nesuprato būrimo kortomis. Juk pati dvidešimtmetė jų nemaišė, pati kortų netraukė ir net nepalietė! Tai kaip visiškai nieko bendro, apart to paties koledžo, su Lisete neturintis žmogus gali išburti jai ateitį. Iš visiškai atsitiktinių paveiksliukų?!
    Buvusi Klastūnyno globotinė klausėsi Mayros būrimo. Žinoma, aklai netikėjo kiekvienu jos žodžiu, o ir šiaip, ji kalbėjo daug, bet konkrečiai nesakė nieko. Tik vienas žodis nepraslydo pro prancūzaitės ausis.
-Pala, pala, pala,- pertraukė būrėją,- ar tu pasakei „vestuvės“?- suraukė antakius mergina. Vajei, juk apie vestuves saldžioji porelė nė nekalbėjo, kartais išvis atrodė, kad taip susimetę ir gyvens, jei Lisette pati neklūptels ant kelio ir neužmaus žiedo Natukui ant piršto. Bet, matyt, tik eilinis logiškas išvedžiojimas. Juk Mayra nepasakė, kad susituoksime greitai. Nesunku nuspėti, kad kada nors susituoksime.- atsiduso Lisetė ir abejingas akutes dėbtelėjo į bendrakoledžę, toliau sapaliojančią apie Natuko mergytės ateitį.
-Bus blogai, bus gerai,- vos vos ironiškai atkartojo tamsiaplaukės žodžius.- Ne, viskas. Ačiū... Jei tu neturi klausimų apie save, turbūt lėksiu namo,- atsistojo ir delnais nubraukė dulkes nuo užpakalio,- o jei turi, pasiteirauk pas Morganą, žino ne mažiau už mane,- gūžtelėjo pečiais ir apžergusi šluotą išskrido pro langą dar trumpai pamojusi Mayrai.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Mayra Llewellyn Sausio 06, 2020, 06:29:50 pm
 Mayra šyptelėjo pamačiusi Lisetės veide skepticizmą. Tokia reakcija pasitikdavo beveik visus jos žodžius. Bet klastuolė nutylėjo paskutinę kortą, kuri slėpėsi kaladės dugne - Bokštą. Na na, pokyčiai arčiau nei manai, nemanyk, kad chaoso išvengsi. Akimis nulydėjusi merginą, klastuolė dar sėdėjo vietoje. Na tu ir kvailė. Lakstai ratais. Ar turiu kitą pasirinkimą? Lėtai, vieną po kitos, susirinkusi kortas, juodaplaukė įsimetė kaladę į apsiausto kišenę ir atsirėmė į palangę. Vėjas blaškė merginos tamsius plaukus lyg kviesdamas prieiti artyn, bet jos kojos tvirtai stovėjo ant žemės. Ne, ji nešoks. Ne šiandien. Pokalbis su (ne)pažįstama mergina labiau viską viduje sujaukė nei sudėjo į vietas. Dabar, žiūrėdama į savo rankas, Mayra matė svetimos istorijos likučius, bet aplinka jai sakė, kad visa tai - jos. Nenorėdama, kad kas nors pastebėtų ašaras bėgančias klastuolės veidu, Mayra išlėkė iš bokšto požemių link. Ten, kur saugu.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Adelė Ginger Kovo 20, 2020, 05:08:47 pm
  Prasidėjęs, jau beveik įpusėjęs ruduo šiek tiek teikė šaltuko vakarais, kai jau visi turėdavo būti savo kambariuose, o už horizonto jau būdavo pasislėpusi saulė. Pilies koridoriais tyliai tipeno dažytoji bei tatuiruotoji mergina, kurios basos kojos jau buvo pamėlusios nuo šalčio, o rankose laikė iš muzikos instrumentų salės nugvelbtą smuiką. Pati ji keliavo aukščiausio Hogvartso bokšto aukšto link, o jį pasiekusi pravėrė pastogės langelį ir įsiropštė ant šalto it ledas stogo. Pasitraukė plataus megztinio rankove, prisėdo, švelniai padėjo smakrą ant smuiko ir pradėjo griežti savo idealo Bethoveno devintąją sonatą, kuriai butų visai norėjus pridėti ir fortepijoną.
  Mergina žinojo, jog, jeigu ją čia užtiks koks nors profesorius, tai bus riesta (tikriausiai), tačiau kiek vakarų čia praleido, nemanė, kad kas nutrauktų jos nuostabų griežimą smuiku, kurio garsas, matyt, net nesiekė kitų kambarių langų. Užsimerkusi varnė jautė plieno stygas, kuriomis žaibiškai greitai, vėliau ramiau slysčiojo pirštų pagalvėlės. Mintyse įsivaizdavo Meksiką, vandenį ir vasarą, kuri neseniai buvo pasibaigusi, tačiau jos pasakiškai laukė, o dar labiau laukė Juano laiškų ir patvirtinimo, jog atostogoms vėl vyks pas jo tėvus ir neteks mirti šalčio karalijoje Aukštutiniame Fleglyje. Daugiau nieko, liko tik dieviška muzika.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Tristan Kovo 27, 2020, 12:48:44 am
  Užkerėtas laikrodis, pakabintas Fenikso nakvynės namuose, Kiauliasodyje, rodė be penkių devyntą vakaro. Tačiau kambario šeimininko ir augintinio čia ir pėdsakai jau atšalę buvo. Pustuštis lagaminas vis dar voliojosi po lova, ant kėdės kabėjo kažkokie marškiniai, tačiau kambarys neatrodė gyvenamas. Tristanas ir pats neatsiminė kada čia paskutinį sykį lankėsi. Buvo įpratęs kas vakarą arba užmigti kėdėje bendrajame kambaryje arba grįžti į Ūdrų Žabangus ir iškart smigt nuo sunkios kelionės. Šis vakar buvo kitoks. Tą Švilpynės vadovui patvirtino ir Trėjus. „Ar tu tikrai nenori grįžt namo, Tristanai?“ vaikinas išgirdo mintyse. Vėl Trėjus pasinaudojęs legilimantijos galia šiam sukėlė jausmą, lyg moka kalbėti.
  - Ne. - Balsu atsakė ir nusijuokė iš Trėjaus bandymo atsistojus vien ant galiniu letenų pasirodyti aukštesniu už šeimininką. - Juk žinai, kad aš aukštesnis, nes tavo uodega nesiskaito, drauguži. - Šyptelėjo auksaplaukiui, nors tai labiau priminė žirgo karčius nei kažkokius plaukus. - Be to, būtų nuostabu jei tu skraidyt mokėtum. - Nu nemoku ir ką? priminė drakonas. - Nesąžininga kartot mano žodžius, pasakytus prieš septynis metus, Trėjau. - Kiek suraukęs antakius pažvelgė į augintinį, tyliai tipenantį šalia. Tik įsiklausius galima buvo išgirsti šešių letenų prisilietimą prie grindinio.
  Apsižvalgęs magiškų gyvūnų priežiūros profesorius pastebėjo priėjęs pagrindines pilies duris. Nesugalvojęs ką daugiau veikt, vaikinas užlipo į astronomijos bokštą buvusį visai šalia. Gal likimas, o gal jo išdaiga, bet tatuiruotasis nustebo išgirdęs muziką. Trėjui liuoktelėjus ten, iš kur sklinda garsas, Tristanas nuskubėjo paskui drakoną ir netrukus atsidūręs ant stogo pažvelgė į merginą. Iš ūgio ir išvaizdos suprato, kad ši būsianti mokine. - Ką tu čia veiki? - Nužvelgė šią ir pastebėjęs, kad ji basa, atsiduso. - Tu juk gali susirgt.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Adelė Ginger Kovo 27, 2020, 04:44:51 pm
  Bethoveno mylėtoja atitraukė pirštus nuo stygų, nuleido smuiką nuo peties. Suktelėjo galvą į šoną, norėdama pamatyti, kas sudrumstė šiosios pasimatymą su smuiku. Veide atsirado nekaltas šypsnis, kai pamatė profesorių, kurio pamokose, deja, dar nesilankė.
- Rodos, akivaizdu, jog groju,- sukikeno.- Neprikalbėk,- mielai suraukė savo nedidelę nosytę.
  Mėlynosios akys keistokai nužvelgė gyvį, kuris, matyt, buvo ją užtikusio asmens palydovas. Keistai kilstelėjo antakius, tačiau nieko nebesakė. Galvoje kilo tokios mintys, kaip: ar jis jai skirs areštą už tai, jog dar ne lovoj, o galbūt nuspręs dar paklausyti jos grojimo arba galiausiai viskas užsibaigs kur nors su arbata rankose, na, ir dar vienas variantas - visai nesusidomėjęs, nusiųs ją lovon be jokių ceremonijų.
- O ką čia veiki tu?- paklausė septyniolikmetė, pamiršusi kaip deramai reiktų kreiptis į profesorių.
  Kol laukė atsakymo, žvilgtelėjo į pamėlusias kojas, iš džemperio kišenės išsiėmė šiltesnes kojines, kurias buvo nugriebusi iš savo kambariokės, užmovė ant smulkių pėdučių ir suktelėjo savo dažytą galvą į vyrą, esantį šalimais.
- Dabar nesusirgsiu,- išsišiepė parodydama baltus dantis, nors puikiai žinojo, jog jau rytojaus rytą skęs aukštos temperatūros ir slogos katile.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Tristan Balandžio 07, 2020, 04:12:36 am
  Ar kasdien sutinkame pakvaišusius muzikos mėgėjus, laipiojančius stogais? Toks klausimas daugeliui skambėtų keistai. Kai kurie pavadintų tokius bepročiais. Tristanas vargiai sutiktų su tokiu teiginių porą dienų atgal, bet šiuo metu ir pats buvo tokioje situacijoje.
  Dažytų plaukų savininkės žodžiai kalbėjo taip nekaltai. - Sakau tai, ką manau, panelyt. - Atsiduso. Atrodo teko šią matyti prie kažkurio stalo, ryški šukuosena tikrai buvo įsimintina. Deja, profesorius nesugebėjo prisiminti, kur būtent matė šią ryškią asmenybę. Vienas dalykas liko faktu - ji tikrai nebuvo švilpė. Savo auklėtinius vadovas buvo įsiminęs.
  Pajuto Trėjaus žvilgsnį. Augintinis nebuvo patenkintas paauglės lengvabūdiškumu sveikatos atžvilgiu. Susirgus, žinoma, pasveiksi... Imunitetas po kiekvienos ligos silpsta. Taip ir ligoninės patale neribotam laikui atsidurti galima. O Adelei visas gyvenimas priešaky.
  - Išgirdau tave grojant. Jau seniai turėtum būti savo koledžo kambariuose, tačiau spėju mėgsti laužyti mokyklos taisykles. - Atrodo moksleivė Tristaną laikė sau lygiu. Kvidičininkas net to nepajuto, jis profesoriavo tik kelis mėnesius ir nebuvo pripratęs prie tų oficialių kreipinių, "gerbiamas profesoriau" ar panašiai.
  Lengviau atsikvėpė, kai ši drąsuolė pagaliau užsidėjo bent kojines. Dar pora minučių ir tektų nešti į ligoninės sparną. Nors dar tos minties neatmetė.
  - Abejoju. Verčiau jau dabar keliautum į ligoninės sparną. Pačiai naudingiau būtų. - Menkai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 17, 2020, 04:28:03 pm
 Užmerkė šviesias akis, leido vakaro žarai paliesti ją dar paskutinį kartą. Galvoje susirangė minčių kamuoliukas, pirštai stipriau suspaudė smuiko stygas, ranka jau buvo bekylanti ir bepradedanti naują kūrinį, kai lėtai nusviro. Sunkiai prasimerkė.
- Juanas būtų pasakęs panašiai, jeigu dabar būčiau Meksikoj ir trečią nakties drumsčiau ramybę visoms Meridos gatvėms,- prabilo.
  Nesiruošė nei pasakoti, kas yra Juanas, kodėl Meksika ir kodėl trečia ryto, bet pati sau šyptelėjo. Šypsena netrukus dar labiau praplatėjo, dešinė ranka pakilo prie tatuiruoto kaklo, suėmė medinį kryželį, užkabintą ant virvelės. Murmtelėjo kažką po nosim, o tuomet pasisuko į atėjūną. Šiek tiek nukrėtė drebulys, kai į galvą šovė suvokimas - vyras buvo nepaprastai panašus į Juaną. Nuostaba užgniaužė kvapą, rankos visiškai nusviro, o lūpos menkai prasivėrė. Ne, ji nesugebėjo paslėpti nuostabos. Įsmeigė savo melsvas akis į jo rudas, dar akimirką norėjo klykt, kad šiai pasimaišė protas, kai galiausiai rudose rainelėse nepastebėjo geltonų dėmelių. Nusipurtė. Užčiaupė burną. Kelis kartus sumirksėjo.
- Tu labai panašus į jį,- sumurmėjo.- Akimis, tik jos be geltonųjų dėmelių.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Tristan Balandžio 19, 2020, 09:07:35 am
  Kodėl šioje mokykloje mokiniai laiko save lygiais profesoriams? Šis klausimas liks retorišku, nes niekas į jį neatsakytų. Hogvartse buvo nemažai žmonių, neatkreipiančių dėmesio į tai, kas vyksta šalia jų. Kartais atrodo, kad jeigu dingtų vienas ar kitas mokinys niekas to nepastebėtų, o vasarą Hogvartso vadovybė turėtų problemų su Magijos Ministerija.
  - Juanas? Tavo brolis? - pirma mintis šovusi galvon. Prisiminė Mei. Žinoma, savo sesei tokių pačių žodžių nesakytų. Išrašytų velnių ir nutemptų šią ten, kur šilta. Deja, Mei buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Tristanas Jungtinėje Karalystėje, - Merida. Esu buvęs ten prieš 6 metus. Tačiau tu visai neprimeni meksikietės, - atidžiau pasižiūrėjo į Adelę. Ta mergiotė tikrai buvo europietiškų bruožų, šviesi oda ir mėlynos akys. Gal ji iš tokios šeimos, kuri emigravo į Meksiką? Bet tada reiškia, kad ji kilusi iš Ispanijos. Žavinga.
  Kiek suraukė antakius, pastebėjęs nepaaiškinamą Ginger reakciją. Vaiduoklis. Lyg ji pirmą syk gyvenime pamatė vaiduoklį tačiau jai nebaisu. Jai siaubingai įdomu. Turbūt. Nežinia kokie tarakonai groja jos smegeninėje, paslėptoje po tom juodai žaliom sruogom. - Ir dėl tokio dalyko tu nustebai? Kiekvienas iš mūsų turim kuriam nors pasaulio kampe žmogų, labai panašų į save patį.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 21, 2020, 07:17:00 pm
  Mėlynakė nusišypsojo, ne pirmas kartais, kai kažkas, išgirdęs ją kalbančią apie Juaną, pagalvoja, jog jis jos brolis. Silpnai papurtė galvą.
- Norėčiau, mano globėjas,- menkai šyptelėjo.- Ir nesu tokia, Juano šeime ten gyvena, tai aš irgi praleidžiu ten vasarą.
  Viduje keistai skaudėjo, o to skausmo neišėjo tramdyti, matyt, tai tebuvo ilgesys Juanui. Tačiau ne tik. Septyniolikmetė per tie laiko dar vis nesusitaikė su mintimi, jog jos tėvai ją metė. Paliko nežinioje. Atrėmė galvą į sienelę, apsiblaususiomis akimis pažvelgė į tolį, lyg norėdama tėtį, mamos ne, Adelė buvo užtikrinta, jog tai mamos kaltė, kad net tėtis nuo jos nusisuko. Danielis niekada nebūtų jos palikęs, niekada. Bent jau taip naiviai galvojo varnė. Jos motina visada buvo valdinga ir norėdama viso dėmesio tik sau. Viskas ir pasikeitė po gaisro Dubline, tėčiui puolus gelbėti Adelę.
  Užmerkė akis, apsidžiaugė neišriedėjus nei vienai ašarai. Menkai šyptelėjo, pagalvodama, jog dabar turi tą pakvaišusį kunigėlį. Pasisuko į ją užtikusį profesorių.
- Galbūt tau, tai ,,tik dėl to", man Juanas dabar reiškia visą pasaulį, tad ir susimėčiau pamačius tas kūdlas ir akis. Bet ką padaryčiau, kad tik atsirasčiau Meksikoje.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Tristan Balandžio 25, 2020, 01:01:03 am
  Tristanas stebėjo varnę.
  - Globėjas? Kur tavo tėvai? - Pasidomėjo. Retas atvejis buvo, kad tėvai taip imtų ir paliktų savo vaikus. Akimirkai pamąstė, kad ši tema greičiausiai bus skaudi Adelei, tačiau žodžiai jau buvo išsprūdę iš vaikino burnos. Laiko atsuktuvo neturėjo, o jei ir turėtų, ar būtų logiška laiką atsukti minute atgal? Vargu.
  Trėjus priėjo kiek arčiau merginos, lyg norėtų šią paguosti. Tristano žvilgsnis leido augintiniui suprasti, kad verčiau negąsdinti burtininkės. Gal šiai dar neteko susitikti su gyvūnais-legilimantais ir tai ją tik išgąsdins.
  - Kodėl nepersikėlei mokytis į Ilvermonį arba Kastelobrūšą? Esu įsitikinęs, kad taip būtų arčiau ir galėtum matytis su savo globėju dažniau. - Pasiūlė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 26, 2020, 11:51:58 am
  Momentinei sekundėlei visi smegenų vingiai tarsi užšalo, galūnės nutirpo. Ir vėl, po šitiek laiko, klausimas apie tėvus.
- Metė,- lūžtančiu balsu išstenėjo nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.
  Kartais galima pagalvoti, jog septyniolikmetė savanaudiškai seniausiai užmiršo tėvus, jų paliktas nuoskaudas. Tačiau kai kurie ypač akivaizdūs randai neleidžia to pamiršti, o tas žodis 'globėjas' irgi dažnai skaudžiai rėžia širdin. Jeigu galėtų, pramintų Juano vaidmenį savo gyvenime kaip vyresniojo brolio, nebereiktų sakyti, jog tai jos globėjas, kad jos šeima šūdiną ir ją pametė, nes, matyt, motina jos nekentė ir viso dėmesio norėjo tik sau.
- Nes čia mano paskutinieji metai, o šiaip jis Aukštutiniame Fleglyje... dirba. Problemos su jo tėvais Meridoje, tad jam teko šįkart grįžti ilgesniam laikui.
  Drakončikas priminė dar praeitus metus, kai Adelei teko susidurti su Kajaus kačiuku gigantu. Šyptelėjo. Šmėstelėjo mintis, kad galbūt jau laikas palikti bokštą ir grįžti į kambarį.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Tristan Balandžio 27, 2020, 02:10:18 am
  - Užjaučiu. - Pusbalsiu tarė. Susimąstė. Keisti žmonės gyvena pasaulyje. Išleidžia į pasaulį žmogų, savo brangiausią turtą. O vėliau palieka, išmeta. Lyg tie patys vaikai ne žmonės. Pažaidė tėvus, nepatiko, atidavė į vaikų namus. Net gyvūnai su savo vaikais žmogiškiau elgiasi. Garbanotų plaukų savininkui pasirodė, kad Adelė tuoj verks. Ar nebus keista, jeigu profesorius apkabins nepilnametę? Jis juk net ne psichologas ir turbūt daugiau niekad po šių metų nebepamatys varnės.
  - Mokslo metų pabaiga artėja. Laikas greit praeis ir galėsi kasdien matytis su savo globėju. - Nuoširdžiai šyptelėjo. Trėjus akivaizdžiai nusižiovavo. Drakonas reikalavo grįžti į namus ir eiti miegoti. Jau buvo gal dešimta vakaro, pats laikas poilsiui. - Kai kas jau nori namo. Turėtum ir tu grįžti į kambarius. Imk mano megztinį, nes labai abejoju, kad paklausysi manęs ir išeisi iš čia. - Įbruko jai į rankas savo rudą megztą viršutinį rūbą. - Sėkmės. - Ranka stipriai suėmęs drakono plaukus(karčius?) spragtelėjo pirštais ir dingo.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vovere Krisina Liepos 01, 2020, 10:33:06 pm
Mergaitė laimingai žingsniavo į astronomijos bokštą.Aišku dažniausiai ten eidavo per astronomijos pamokas ar naktį žiūrėti į žvaigždes.Bet šiandien ji ėjo norėdama rasti gera vietą truputi pasimokyti.Nes kaip tyčia šiandien nėra jai geros vietos kažkur ramiai pasimokyti.Taip pat ji norėjo pakeisti savo mokymosi vietą.Kai pagaliau ji truputi dusdama atėjo į bokštą.Nuo jo atsivėrė didžiulis vaizdas.Kai pagaliau ji atsisėdo kamputyje  iš kuprinės išsitraukė keletą knygų kurias buvo pasiėmusi iš bibliotekos ,nes šiandien ji visai nenorėjo jas ten skaityti.Ir pasiėmusi vieną iš jų.,,Dažniausi užkeikimai ir prakeiksmai" .Atsivertusi pirmą puslapį pamatė turinį.
Citata
Turinys
3psl.Prakeiksmai ir jų padaroma žala
178psl.Prakeiksmų skirtumas nuo užkeikimų
300psl.Dažniausi užkeikimai ir prakeiksmai
. Tad mergaitė pradėjo iš lėto skaityti.Ir kai kuriuos dalykus užsirašinėdavo savo užrašinėje.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: domutis Liepos 01, 2020, 10:46:17 pm
Domantas užlipo į Astronomijos bokštą norėdamas pabandyti rūkyti ,nes pasiskolino iš kitų. Bokšte sedėjo mergaitė ir kažką skaitė. Domantas atsistraukė nuo jos ,kad jai nesmirdėtų ir užsidegė rūkalą. Grifas nei kosėjo nei vėmė nei kas kitas jam darėsi. Tiksliau buvo malonu. Baigęs rūkyti išmetė cigaretę pro bokšto langą. Ir išsitraukė lazdelę.
Lazdelę padėjo virš burnos ir tarė.
-Aqua Eructo.
Pilna burna prisipilnės vandens. Mintyse pasakydamas burtažodį Domantas išjungė vandenį. Praskalavo burną ir vandenį išspjovė. Nors ir buvo malonu gyvenime neimsiu daugiau to į burną. Domantas priėjo prie mergaitės ir paklausė:
-Ar galiu prisėsti?.
Domantas nesulaukęs atsakymo per metrą prisėdo prie mergaitės. Domantas daugiau nusprendė netrukdyti merginos.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vovere Krisina Liepos 02, 2020, 08:09:27 am
Pirmakursė skaitydama išgirdo ,kad kažkas lipa laiptais.Kai Vovere atitraukė akis pamatė kažkokį bernieką ,bet atrodė ,kad jis  yra kokias šešias metais už ją vyresnis.Jis tada rūko cigaretę.Užtenka ,kad mokytojai rūko ,o dabar ir mokiniai pradėjo kas bus toliau. Pyko ant jo varniukė.Bet vis tiek kokia ji būtu pikta ji vis žiūrėjo į berniuką.Po kiek laiko berniukas paklausė ar galima atsisėsti.Bet pats atsisėdo mergaitei nieko nepasakius.Kai pagaliau mergaitė įpusėjo knygoje ji truputi piktą paklausė:
-Ar kažko lauki ar šiaip nori čia pasėdėti ?
Po klausimo ji pasiėmė knyga ir pasistengė ramiai paskaityti ,bet mergaitė norėjo dar kažko paklausti.Nes knyga buvo neįmanoma skaityti.Tad šį karta ramiau paklausė:
-Kas tu ir ką čia veiki?,-pusbalsiu ištarė ji ir po to pridūrė,-aš esu Vovere Krisina ir esu iš varno nago.
Viską pasakiusi vėl išsitraukė knygą ir toliau skaitė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: domutis Liepos 02, 2020, 11:25:28 am
Matėsi ,kad mergaitė pyko. Bet Domantui buvo visvien. Po akimirkos Grifas išgirdo klausimą.
-Taip norėjau pasėdėti.,-Maloniai atsakė Grifas.
Po šio klausimo mergaitė toliau skaitė savo knygą ,bet po akimirkos ji vėl uždavė Grifui klausimą.
-Aš esu Domantas Varnanagis iš Grifų Gūžtos jau sakiau atėjau pabūti.,-Maloniai tikėdamasis ,kad ji nesijuoks iš Grifo pavardės atsakė į klausimą.
Vovere Krisina? Keistas vardas ,bet ne keistesnis už mano pavardę.
Merginos veido bruožai buvo labai gražūs ,o jau plaukai... Ne buvo žodžių kokie gražūs.Tikra Varniukė ir knygagraužė tokia pat kaip ir aš. Na varniukai yra varniukai jie nuolat skaito ir mokosi. Domantas neturėjo nieko blogo prieš kitus mokyklos koledžus.
-Ruošėsi egzaminams?.,-Paklausė Grifas.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vovere Krisina Liepos 02, 2020, 03:02:02 pm
Kai Domantas atsakė į mergaitės užduotus klausimus.Pirmakursė perskaitė knygą ir pasiėmė visai kitą.,,Žvaigždynai ir jų reikšmės''. Viršelyje buvo nupiešti du žvaigždynai lokio ir avino.Galėjo ir kitokius pasirinkti. Galvojo Vovere.Kai ji atsivertė pirmą puslapį išgirdo Domanto klausimą.Kodėl jam tai yra svarbu. Ir pusbalsiu atsakė:
-Taip ir  ne.Aš ruošiuosi astronomijos egzaminui ,bet už tad nori pagilinti transfiguracijos,kerėjimo ir apsigynimo nuo juodosios magijos žinias.
Atsakiusi į klausimą atsivertė knygą bei praleido turinį.Man nebūtina žiūrėti knygos sudėties. Ir pradėjo ramiai skaityti.Kai jau buvo praėjusi valandą ji užvertė knygą ir paklausė grifo.
-Gal nori draugiško dvikovų turnyro.Žinau sakysi ,kad esu per jauna kovoti su tavimi ,bet prašau atsakyk.
Mergaitė suprato ,kad pasakė visiška nesąmonę.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: domutis Liepos 02, 2020, 05:03:08 pm
-Supratau.,-Atsakė Domantas.
Grifas atsistojo ir nuėjo prie lango ,bet turėklų. Domantas išgirdo kitą klausimą kurį jis labai pribloškė. Gal jei gyvent atsibodo na jei nori aš nieko prieš.
-Na... Gerai ,bet su dvikovos etiketu.,-Atsakė Grifas.
Na ir kvaila mergiotė nesupranta ,kad aš moku daugiau kerų ,bet su tokiomis pamokmis Hogvartse visko gali mokėti. Domantas iš apsiausto išsitraukė lazdelę ateičiai. Kaip reikia sugalvoti kautis su septintakursiu ,bet jei ji tikrai to nori tegul. Domantas galvojo kokius čia kerus panaudoti ,kad mergaitės labai nesužeisti ,nes jei Grifas sužeis pirmakursę lėks iš Hogvartsą keturiomis.
-Jei tu susižeisi ne mano kaltė.,-Pasakė Domantas.
Astronomijos bokšte iš tiesų yra pavojinga atlkti dvikovą.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vovere Krisina Liepos 02, 2020, 08:20:14 pm
Jos skaitymą nutraukė Domantas uždavęs gan keista klausimą .Mergaitė padėjo knygą ant žemės ir tvirtai ištarė:
-Tai žinoma ,kad su dvikovų etiketu.
Kaip septinta kursis jis tikrai ne pats protingiausias . Blogai mąstė apie Domanta mergaitė.Pagalvojusi ,kad niekaip toliau neis skaityti ji padėjo knygą į kuprinę.Kai norėsiu paskaitysiu. Sugalvojo pirmakursė.Po to ji išgirdo Domanto argumentus.Ko jis bijo ar mano ,kad aš nemoku nei vieno burtažodžio. Pasipiktino Vovere.Ir gan piktai ištarė:
-Galvoji ,kad aš nieko nežinau nesi jaudink aš žinau ką darau.
Pasakiusi suprato ,kad truputi perlenkė lazdą.Pagaliau iš apsiausto kišenės ji pasiėmė lazdelę.Ir tyliai paklausė:
-Kas pradės?
Uždavusi klausimą ji atsistojo ir pradėjo laukti ką jis sakys.     
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: domutis Liepos 02, 2020, 08:34:03 pm
Tai aišku ,kad moki.
-Pradėk tu aš tavęs nebijau.,-Maloniai atsakė vaikinas.
Laukdamas kol mergina paleis kokius kerus. Pasiruošė apsiginti. Na pažiūrėsim kaip tu laimėsi šią draugišką dvikovą. Grifas buvo įstikinęs ,kad jis laimės.
-Bet neužbėkim įvykiams už akių.,-Sau tyliai pasakė Grifas.
Domantas tik dabar atkreipė dėmesį į mergaitės lazdelę. Jos lazdelė kaip mano pusbrolio vaiduoklio.
O Grifo beržinė lazdelė nebuvo panaši nei į vieno žmogaus Hogvartse. Ji lyg išskirtinė. Grifas jau buvo nusprendęs kokius kerus paleis į mergaitę po jos puolimo ,net turėjo planą kaip padaryti ,kad kerai atsimuštų į merginą. Tikiuosi ji pro Astronomijos bokštą neiškris. O jei ir iškristų tam yra Aresto Momentum kerai.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vovere Krisina Liepos 02, 2020, 09:11:51 pm
Išgirdusi ,kad grifas nori ,kad ji pradėtu mergaitė truputi išsižeidė.Aš jam parodysiu ,kad nesu tokia kaip jis galvoja. Tad ji nuėjo į bokšto galą.Ir ramiai pasakė:
-Aš stovėsiu šiame gale ,o tu kitame.
Tame gale buvo pora langų.Tikriausiai neiškrisiu iš lango. Galvojo pirmakursė.Jai dabar reikėjo sugalvoti
tinkama burtažodį kuris galėtu padėti jai įveikti septinta kursi.Aišku buvo labai sunku ji gal valandėlę galvojo bei mąstė.Po ilgų galvojimų ji pagaliau sugalvojo tinkama burtažodį.Nežinau ar jis pavyks esu jį bandžiusi
tik kartą ir jis buvo ne ypač sėkmingas 
. Abejojo varniukė.Bet jau nusprendė tai jau ir jis bus jos pirmasis burtažodis kurį ji sakys.Tad pasiruošusi įkvėpė oro ir tvirtai ištarė:
-Arresto Momentum.
Ištarusi atsikvėpė ir žiūrėjo į Domantą.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: domutis Liepos 02, 2020, 09:26:42 pm
Domantas atsimušė nuo kerų. Pavyko. Domantas atsuko mergaitei nugarą.
-Kaip pirmakursei visai neblogai,-Pagyrė Domantas mergaitę.
Atsukimas nugarą kai ką reiškė. Domantas pagalvojo valandėlę kokius kerus paleisti. Jei draugiška dvikova baisių kerų paleisti negaliu. Domantas staigiai atsisuko ir tarstelėjo.
-Everte Statum.
Tikėdamasis ,kad kerai pataikys į merginą atsiduso. Kodėl nepaleidau Serpensortia ,bet tada būtų suveikęs šnypštūno instiktas ir būčiau gyvatę užsiundęs. Tuo metu į Domantas rankas įkrito laiškas ,o virš merginos praskrido Narciza. Ačiū Narciza. Mintyse padėkojo Grifas ir padėjo laišką ant Astronomijos bokšto grindų. Žiūrėdamas ar kerai pataikys į merginą Grifas nuleido lazdelę.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vovere Krisina Rugpjūčio 10, 2020, 02:59:14 pm
Mergaitė net nepastebėjo kaip Domantas ją nugriovė ir ji nukrito ant šaltų ir kietų astronomijos bokšto grindų.Kai pagaliau Vovere galėjo atsisėsti ji pajuto ,kad susitrenkė galvą ir ją labai skaudėjo.Tad vienuolikmetė suaimanavo:
-Ai...mano galvą.
Toliau visiškai neturiu nuotaikos kautis kartu su tuo grifu. Nusprendė pirmakursė.Ir tada pajuto ,kad kažkas praskrido pro jos pakauši.Po to varniukė suprato ,kad tai buvo pelėda.Ji atnešė Domantui laišką.Ir nuo tos akimirkos ji nejudėjo tik tai stebėjo grifo judesius.Ir po ilgo tylėjimo mergaitė pagaliau paklausė:
-Ar čia tavo pelėdą ar tu tiesiog ją pasiskolinai ?
Mergaitei atsakymas buvo akivaizdus ,bet jinai norėjo šiek tiek pokalbį pakreipti į savo pusę.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: domutis Rugpjūčio 12, 2020, 10:42:43 pm
Domantas nesitikėjo ,kad kerai pavyks. Grifas pribėgo prie mergaitės ir priklaupė.
-Nesusižeidei? Gal palydėti į ligoninę?,-Susirūpinęs paklausė Grifas.
Domantas per šią dvikovą nenorėjo sužaloti mergaitės ,bet iš dalies džiaugėsi ,kad jis laimėjo dvikovą. Pradėjo lyti ir žaibuoti. Pūtė menkas vėjelis. Čia darosi šalta reikia padaryti ,kad būtų šilčiau. Domantas priėjo prie pat astronomijos bokšto vidurio. Apžiūrėjo ar nėra kas galėtų užsidegti.
-Woodido.,-Tarė Domantas ir atsirado malkų krūvą paruošta laužui.
-Incendio.,-Laužas užsidegė.
Pasidarė šilčiau. Tikiuosi nesudeginsiu ko nors. Po pat šitos minties Grifas pamatė ,kad dega jo apsiaustas. Greitai ji nusivilkęs pradėjo jį trypti. Ugnis užsigesino ,bet apsiaustas buvo apgadintas. Grifas nukreipė lazdelę ir tarė:
-Reparo.
Nieko neįvyko. Gaila. Teks jį išmesti. Domantas kerais užgesino ugnį ir atsisuko į mergaitę laukdamas kokio atsako.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vovere Krisina Rugpjūčio 16, 2020, 08:10:56 am
-Ne man viskas gerai gali nesirūpinti,- vis dar skaudančia galvą pasakė varniukė.
Dar be ko jis manim pradės rūpintis. Pamanė mergaitė.Kai ji pagaliau atsistojo pradėjo stebėti keistą Domanto cirką kuris atrodė niekada nesibaigs.Bet kai Domantas baigė pirmakursė paklausė:
-Kam tau tas laužas yra reikalingas jeigu tavo apsiaustą sudegino?
Gal šiek tiek per grubiai paklausiau . Pagalvojo Vovere.Ir galvodama nuėjo į kitą astronomijos bokšto pusę.Ten ji tiesiog nustebo išvydusi ,kad dega Domanto laiškas kurį ką tik atnešė kaip ir jo pelėda.Tad vienuolikmetė sušuko:
-Dega dega tavo laiškas dega !
Gal galėčiau pati tą ugnį užgesinti. Sumąstė mergaitė.Ir pasitikėdama savimi ji ištarė:
-Aguamenti.
Iš pradžių ji savo lazdelę nukreipė į laišką po to į laužą.Ji nenorėjo ,kad dar kažkas sudegtu .Viską baigusi nuėjo prie laiško jis buvo visas permirkęs.Tikiuosi jis nepyks
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: domutis Rugpjūčio 17, 2020, 10:54:21 pm
Domantas vis dar gesino apsiaustą.
-Ačiū.,-Padėkojo Grifas,kad mergaitė užgesino ugnį.
Grifas paėmė karštą laišką.
-Auč,auč.
Grifas nukreipė lazdelę į jį.
-Papyrus Reparo.
Laiškas susitaisė. Smagu.
-Atleisk už šią sumaištį tiesiog norėjau padaryti šilumos.
Nusišypsojo. Gal man reiktų eiti? Domantas įsidėjo lazdelę į apsiaustą. Atsisėdės ant grindų pasiekė Voveres knygą apie apsigynimą nuo juodosios magijos. Nematyta knyga. Domantas ją atvertė ir pamatė turinį:
Citata
Turinys
3psl.Prakeiksmai ir jų padaroma žala
178psl.Prakeiksmų skirtumas nuo užkeikimų
300psl.Dažniausi užkeikimai ir prakeiksmai
Perskaitęs tik turinį atsistojo ir tarė:
-Vovere, aš gal jau eisiu.
Ir Domantas nubėgo atsronomijos bokšto laiptais žemyn.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vovere Krisina Rugpjūčio 18, 2020, 08:48:09 am
-Nėra už ką,- pasakė Domantui varniukė.
Ir po tų žodžių nieko nesakydama ir nedarydama žiūrėjo į grifą.Iš girdusi ,kad jis išeis pirmakursė atsisveikino:
-Tai iki kito karto.
Vienuolikmetė stebėjo kaip Domantas išeina iš bokšto.Ir pažiūrėjo į knygą kuris ją lietė.Ir paėmė į rankas.Įdomu kodėl jam ji rūpėjo ?. Paklausė savęs mergaitė.Ir paskutinį kartą apsižvalgė.Netikėtai ant vieno astronomijos bokšto lango ji pamatė pelėdą kuri Domantui atnešė laišką.Ji nedrąsiai priėjo prie lango ir kai norėjo ją paliesti ji nuskrido pelėdyno pusę.Vovere dar bandė paskaityti ,bet niekaip neišėjo.Ji pokiek laiko pasiėmė knygą dar pažvelgė pro langą gražų kraštovaizdį.Ir lipdama laiptais nuėjo link varno nago bokšto.   
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Ryan Jones Rugpjūčio 24, 2020, 04:43:12 pm
Pilkaplaukis lėtai žingsniavo link astronomijos bokšto. Jis norėjo pamąstyti apie tai kas įvyko vasarą. Dar norėjo pamąstyti apie savo širdies reikalus, kurie jam vis suko galvelę. O galiausiai jis mąstė, kodėl gi vasara nesusitiko su Cindy? Juk būtų galėjęs pakalbėti su ja apie įvairius dalykus ir papasakoti apie tai kas vis kankina jį. Apie tai mąstydamas trečiakursis tik atsiduso ir pradėjo lipti laiptais vis aukštyn. Greitai jis pasiekė astronomijos bokšto viršų. Čia jis atsisėdo ant žemės ir atsirėmė į sieną. Jau buvo vakaras, tad greitai danguje turėjo pasirodyti žvaigždės, kurios atrodo labai nuostabiai. Berniukas išsitraukė savo bloknotą ir pieštuką bei pradėjo piešti. Piešė kažkieno veidą. Kieno kol kas nežinojo. Tiesiog leido rankai viską daryti pačiai ir panašiai. Jis labai įsijautė į piešinį ir galiausiai pamatė išryškėjusius bruožus. Jie buvo labai panašūs į Cindy, tad berniukas juos paryškino. Norėjo, kad piešinys išeitų gražus ir jo draugė ten atrodytų gražiai, tad taisė keletą detalių, kurios nebuvo tokios pačios kaip Cindy. Po maždaug dešimties minučių ant lapo buvo piešta Cindy. Ji atrodė gražiai, beveik taip gražiai kaip ir tikroji. Taigi Jones tiesiog nustojo piešti ir apžiūrinėjo piešinį.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Cindy Grant Rugpjūčio 29, 2020, 11:51:27 pm
Oranžinių plaukų savininkės vasara buvo neišskirtinė ir gal kiek nuobodoka. Ji niekur neatostogavo, nieko neaplankė, o kas svarbiausia, nė nesusitiko su draugais. Ji buvo pasiilgusi draugų, Hogvartso, netgi pamokų, profesorių ir namų darbų, tad nauji mokslo metai Hogvartse, tikrai pakėlė nuotaiką švilpukei. Tik šiuo momentu ši buvo kiek nusiminusi, kadangi nuo sugrįžimo į mokyklą, dar nesugebėjo susitikti su savo draugais, kurių mergina buvo labai pasiilgusi. Tad kiek nusiminusi ir prislėgta, Cindy laiptukais užlipo į astronomijos bokštą. Pravėrusi duris ir įžengusi į jį, švilpė išpradžių peržvelgė aukščiau matomą vaizdą, o vėliau akis nuleido žemiau. Tuoj pat šios veidą užpildė plati šypseną, kai ši pastebėjo pilkų plaukų savininką.
- Ryan! Aš taip tavęs pasiilgau! - Patenkintai sušuko Grant ir priėjusi prie draugo, atsisėdo šalia ir iš to džiaugsmo bei ilgesio, apsikabino jį.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Ryan Jones Rugsėjo 05, 2020, 10:57:12 pm
 Jones mąstė apie vasarą. Jis nesusitiko ne tik su Cindy, bet ir su jokiais draugais iš Hogvartso. Tai  vaikinuką liūdina, bet jam nelabai buvo laiko tam. Nauji namai, naujai sena šalis ir naujai sena kalba. Tai kiek kėlė keblumų pilkaplaukiui, bet viskas susitvarkys. Viskas kažkada bus gerai.
 Galiausiai berniukas nustojo mąstyti apie vasarą. Jis atvertė kitą bloknoto ir pradėjo piešti vaizdą, kurį matė iš astronomijos bokšto. Staiga pajautė rankas apkabinant jį. Berniukas iš karto plačiai nusišypsojo.
- Aš irgi tavęs labai pasiilgau, Cindy, - pasakė vaikinas ir taip pat apsikabino savo draugę. - Ką gero nuveikei vasarą? - pasidomėjo ir kiek atsitraukė nuo draugės. Tada žvilgtelėjo į piešinį ir nusišypsojo, kadangi jis buvo tikrai panašus.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Cindy Grant Rugsėjo 13, 2020, 01:02:42 pm
Po draugo žodžių, mergaitė tik mielai nusišypsojo ir kiek atsitraukė nuo draugo, bet tuoj pat kiek prisiglaudė prie jo peties, padėdama galvą ant jo.
- Net neįsivaizduoji kaip aš džiaugiuosi, kad susitikome. Buvau tikrai labai tavęs pasiilgusi. - Laimingu balseliu tarė ši ir nusijuokė. - Vasarą? Nieko gero. Nei kažkur atostogavau, nei su kuo nors susitikau, nei dar kažko linksmo nuveikiau. Ji buvo labai nuobodi. Labai laukiau kol galėsiu grįžti į Hogvartsą ir susitikti su tavimi. O tu? Kokia buvo taviškė vasara? - Mielu balsu tarė Cindy ir užmetė akį į bloknotą.
- Pieši? Gali parodyti ką nupiešei? - Nedrąsiai paklausė ši, norėdama pamatyti piešinius, bet nenorėdama jų žiūrėti be Ryan leidimo. Galiausiai švilpukė atsitraukė ir nuo sidabrinių plaukų savininko peties, kadangi suprato, kad tai jam galėjo būti kiek nemalonu. Grant kiek nejaukiai pasimuistė ir nugara atsirėmė į sieną.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Ryan Jones Rugsėjo 21, 2020, 11:34:20 am
Cindy atsitraukus pilkaplaukis kiek nuliūdo, bet jai padėjus galvą ant jo peties, berniukas ir vėl nusišysojo.
- Aš irgi labai džiaugiuosi, kad susitikome. Manau, kad įsivaizduoju kaip džiaugiesi, nes džiaugiuosi taip pat kaip tu, - pasakė vaikinas ir nusišypsojo. Jo nuotaika pagerėjo sutikus švilpę. - Am, na iš Portlando persikrausčiau atgal į Paryžių, kadangi taip reikalai susiklostė. Taigi teko prisiminti prancūzų kalbą. O beje, Cindy, kur tu gyveni? Gal dabar kai persikraučiau į Europą gyvensim šalia ir galėsim susitikti? - pasidomėjo vaikinas pasukdamas galvą į ilgaplaukę. Greitai sulaukė klausimą po kurio šyptelėjo.
- Piešiau. Žinoma, kad gali pažiūrėti, - tarė ir nuraudo švilpukas. Jis padavė bloknotą mergaitei į rankas ir šyptelėjo. Tada Grant kažkodėl atsitraukė nuo rudaakio dėl ko švilpis kiek nuliūdo. Galiausiai nusprendė, kad mergaitei turbūt nebuvo labai patogu atsirėmus į jį.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Cindy Grant Spalio 17, 2020, 10:29:18 pm
Mergaitė nusijuokė, nes matė koks laimingas ir gan susijaudinęs dėl jų susitikimo buvo vaikinukas.
- Smagu girdėti, kad apsidžiaugei dėl mūsų susitikimo. - Tarė Cindy, o tuoj pat ir vėl pasigirdo mielas sukikenimas. Šiai buvo smagu pasimatyti su draugu po visos vasaros nesimatymo. Švilpukai turbūt turėjo progą susimatyti vasara, bet ja tinkamai nepasinaudojo, tad nieko dėl to kaltinti negalėjo. Nes bent oranžinių plaukų savininkė turėjo nemažai laisvo laiko vasarą, bet mintis susitikti su Ryan, jai į galvą nešovė, dėl ko šioji kiek gailėjosi.
- Įdomu. Pasakyk kažką prancūziškai. Labai noriu išgirsti kaip tu kalbi šia kalba. - Susidomėjusi tarė Grant, o jos veidelyje švietė laiminga šypsenėlė. - O aš gyvenu Londone. Tai toli nuo tavęs. - Kiek liūdnoka šypsena nusišypsojo švilpukė ir trūktelėjo pečiais. Dažytų plaukų savininkui sutikus duoti Cindy bloknotą, ši patenkinta išsišiepė ir paėmė jį į rankas. Kad būtų patogiau, atsigulė pusiau ant žemės ir padėjo galvą ant Ryan kelių.
- Tikiuosi, kad tai tau nesukelia nepatogumų. - Droviai nusišypsojusi tarė mergaitė ir pažiūrėjo į pirmąjį piešinį, kiek išsižiojo iš nuostabos.
- Čia aš?!
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Ryan Jones Spalio 29, 2020, 08:55:34 pm
 Išgirdęs mergaitės juoką, vaikino skruostai švelniai nuraudo.
- Tu esi labai miela, - tarė vaikinas ir nusišypsojo kai vėl išgirdo mergaitės kikenimą. Kažkodėl šiuo susitikimu Ryan'as džiaugėsi labiau nei kitais susitikimais su Cindy. Jis lyg ir buvo kažkuo įpatingas ir kitoks nei ankstesni. O jei šis susitikimas būtų buvęs vasarą... Deja, jiems vasaros metu nepasisekė susitikti nors progų tikrai buvo.
- Hmm prancūziškai. Bonjour. Je m'appelle Ryan. Aš pasakiau labas ir, kad aš vardu Ryan'as. Jei norėsi galėsiu ir tave pamokyti kalbėti prancūziškai, - ištarė švilpis ir paglostė mergaitės plaukus. Berniukui atrodė, kad mergaitės plaukai kvepėjo levandomis ir mėtomis.
- Na, Londonas man dabar arčiau negu tada kada gyvenau Amerikoje, taigi kitą vasarą susitikti tikrai galėsim, - pamąstęs pasakė sidabriškai baltų plaukų savininkas. Greitai mergaitė paėmė iš berniuko rankų bloknotą ir ėmė jį vartyti bei žiūrinėti.
- Ne, man viskas labai patogu, - tyliai pasakė tamsių rudų akių savininkas bei trumpai šyptelėjo. Išgirdęs draugės reakciją į piešinį švilpis nuraudo.
- Taip, tu. Stengiausi atvaizduoti kuo tikriau, - sušnabždėjo.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Cindy Grant Lapkričio 03, 2020, 10:36:05 pm
Vaikinui paraudus,  nedidelė patalpa vėl prisipildė mergaitės kikenimu.
- Ouu, nežinojau, kad galiu priversti tave raudonuoti. - Tarē švilpukė, bet pasigailėjo šių savo žodžių, kadangi po sekančių Ryano ištartų, Cindy skruostai taip pat nusidažė raudona spalva. Bet Cindy turėjo ilgus oranžinius plaukus, po kuriais ji puikiai paslėpė raudonus skruostukus ir tikėjosi, kad Ryan jų nepamatys.
- Wow, man patinka kai kalbi prancūziškai. Nors ir nieko nesuprantu. - Tarė mergaitė, bandydama nukreipti temą ir tikrai susižavėdama draugo prancūziška kalba.
- Smagu, kad aš tau netrukdau. - Pridūrė Grant pavardės savininkė ir kiek patogiau pasidėjo galvą ant jo kelių. Jos rankuose dar vis buvo vaikino piešinių bloknotas ir ši nustebusi žvelgė į savo nupieštą atvaizdą.
- Aš negaliu patikėti, kad tu nupiešei mane. O dar taip tikroviškai ir gražiai. Ačiū tau, Ryan. - Dar vis besigrožėdama piešiniu, tarė švilpynės koledžo narė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Ryan Jones Lapkričio 07, 2020, 10:57:35 pm
 Vėl išgirdęs mergaitės kikenimą, švilpis dar labiau nuraudo.
-Gali ir labai lengvai. Vos tik imi kikenti tuo savo mielu balseliu ar pasakai man ką nors kaip pagyrimą, iš karto nuraustu, - tyliai ištarė berniukas ir šyptelėjo. Nežinojo kur jam pasislėpti nuo gėdos ir nuo jo raudonų bei degančių skruostų. Greitai trumpam pamatęs ir  mergaitės raudonus skruostus, nusišypsojo. Abu mokiniai vertė rausti vienas kitą.
- Galėsiu ir dar pakalbėti jei norėsi. Man visai patinka kalbėti prancūziškai. Galėsiu tave pamokyti, kad viską suprastum, - pasiūlė berniukas. Juk jam būtų netgi smagu išmokyti draugę šnekėti prancūziškai. Taip jis skleistų prancūzų kalbos grožį.
- Man niekada netrukdai, - tyliai ištarė ir ėmė glostyti ilgus ir orandžinius mergaičiukės plaukus. Jautė artumą ir ryšį su ja.
- Piešiau iš atminties. Stengiausi tave atvaizduoti kuo tiksliau ir tikroviškiau, bei gražiau, - ištarė vaikinas. Tada išplėšė lapą iš bloknoto. Jo apačioje suraitė savo parašą ir padavė piešinį savo koledžo draugei.
- Čia tau, - tarė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Cindy Grant Lapkričio 10, 2020, 11:52:09 am
- O dabar jau tu mane gėdini. Baik. - Tarė mergaitė ir paslėpė savo savo raudoną veidą savo delnuose, nenorėdama, kad vaikinas jį pamatytų. Tokie komplimentai/komentarai Cindy buvo neįprasti ir tai vertė ją rausti, tad ši dabar atrdodė raudona kaip pomidoras.
- Čia gan karštoka, huh? - Bandydama nukreipti temą ir pasivėdindama veidą delnais, paklausė oranžinių plaukų savininkė, nuo ko pati sukikeno. Iš tiesų astronomijos bokšte buvo kiek vėsoka ir šaltoka, tad šitas švilpukės ištartas sakinys, visai neatspindėjo tikrovės.
- Mielai tavęs paklausyčiau, bet pati kalbėti prancūziškai nenoriu. Kalba tikrai graži, bet aš tik apsijuokčiau, tad geriau klausysiu tavęs. - Vėl gi tyliai sukikendama tarė Grant.  Ji vis dar patogiai įsitaisiusi gulėjo ant vaikino kelių. Nors ir buvo kiek vėsoka nuo grindų skleidžiamo šalčio, bet bent jau buvo patogu, o rodosi, kad Ryanas dėl to visiškai neprieštaravo. Pilkų plaukų savininkas maloniai glostė šiosios plaukus, o mokinė su šilta šypsenėle veide žvelgė į tai į jį, tai į jo nupieštą pačios Cindy portretą.
- Labai gražu. Dar niekas niekada nebuvo nupiešęs manęs. Tai labai miela. Ačiū tau, Ryan. - Vis dar kiek nustebusi, bet laiminga, tarė trylikametė ir paėmė vaikino ištiestą piešinį. Nužvelgė jį dar kartelį. Piešinyje puikiai atsispindėjo dauguma jaunosios burtininkės veido bruožų. Labiausiai švilpynės koledžo mokinę stebino tai, kad Ryanas nupiešė ją iš atminties, net nežiūrėdamas į ją.

Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Ryan Jones Lapkričio 22, 2020, 09:17:08 pm
- Taip ir žinojau, kad ir aš galiu tave sugėdinti. Deja, nebaigsiu man patinka kai tavo skruostai taip mielai nurausta, - tarė nusišypsodamas pilkaplaukis. Tada patraukė jos rankas nuo jos pačios skruostų ir šyptelėjo. Berniukas tikėjosi, kad mergaitė nepyks ant jo dėl to.
- Gal gal ir šiek tiek karštoka, bet tik viršuje prie tavo skruostų, - pasakė sukikendamas. Tada švelniai pavėlė raudonus mergaitės plaukus nusišypsodamas plačia šypsena.
- Gerai. Ką norėtum, kad pasakyčiau? O tavęs kalbėti neversiu, bet jei pamokyčiau kalbėtum taip pat gerai kaip ir aš, - ištarė rudų akių savininkas. Nuo grindų šiek tiek kilo šaltis, bet tai berniukui nelabai rūpėjo. Jis labai nenorėjo, kad mergaitė pakiltų nuo jo kelių ir nueitų kur nors. švilpis pradėjo nykščiu piešti nematomus rutuliukus ant draugės rankos šypsodamasis.
- Keista, kad tavęs dar niekas nebuvo nupiešęs. Juk tu tokia graži... Nėra už ką. Visai netyčia pradėjau tave piešti. Tiesiog pamąsčiau apie tave ir pradėjau piešti, - papasakojo viską kaip buvo Jones ir trumpai nuraudo. Jam buvo kiek drovu šnekėti apie savo piešinius. Ypač kitų žmonių portretus, kuriuos jis piešdavo retai.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Cindy Grant Gruodžio 13, 2020, 10:48:19 pm
- Eiii, tai nejuokinga. Man nepatinka, kai tu bandai mane sugėdinti. Aš tampu kaip pomidoras. - Apsimesdama pikta ir suraukdama antakius, sukryžiuodama savo rankas po krūtine, tarė švilpukė, bet tuoj pat iš šios lūpų pasigirdo tik mielas juokas ir visi pyktį parodantys veiksmai dingo.
- O tu ir vėl šaipaisi iš manęs.  Baik. - Tarė nusijuokdama mergaitė ir trinktelėdama bendrakoledžiui per petį bei pradėdama tvarkytis savo suveltus, oranžinės spalvos plaukus. Ši vis dar buvo patogiai įsitaisiusi ant draugo kelių, dėl ko pasidarė gan žvarboka, nes visgi grindys nebuvo labai šiltos.
- Hmm, net nežinau. Manau, kad pasilikim tavo pakalbėjimą prancūziškai kitam kartui, sutarta? Nes manau, kad tikrai rasim dar daug progų tam. - Vis dar tvarkydamasi savo pusilgius plaukus, tarė Cindy. Rodosi, kad Ryanas vis dar nenorėjo nustoti šios gėdinęs ir toliau vertė rausti su savo gražiais žodžiais.
- Na va. Aš ir vėl raustu, ir tu, ponaiti, esi dėl to kaltas. Bet ačiū, tu labai mielas. O šiaip nematau priežasties piešti mane. Nesu niekuo išsiskirianti iš kitų savo bendraamžių. - Vienu delniuku pasitrindama savo skruostą. Grant pasidėjo savo portretą ant grindų, netoli jaunuolių, kadangi ši labai nenorėjo jo suglamžyti.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Ryan Jones Gruodžio 17, 2020, 09:51:05 am
- Man juokinga. Ir aš gal nebandau specialiai tavęs sugėdinti. Taip gaunasi netyčia. Ne, ne kaip pomidoras. Labiau, kad burokėlis, - nusijuokdamas su šypsena tarė vaikinas. Matė, kad mergina šiek tiek pyksta, bet greitai jos pyktis tiesiog dingo.
- Aš nesišaipau! Tiesiog sakau kur karšta, - pasakė vaikinas, o tada vėl tyliai sukikeno. Mergaitė netgi pykdamasi su juo buvo labai miela ir nuostabi. Jai trinktelėjus per petį, švilpis susiėmė už peties vaidindamas, kad jam labai skauda. Draugei tvarkantis plaukus, pilkaplaukis ir vėl juos pavėlė.
- Gerai, prancūziškai kalbėsime kitą kartą. Taip, laiko tikrai rasime. Juk mes abudu švilpiai, susitiksime kažkur pilyje ir panašiai, - pasakė vaikinukas su šypsenėle. Mergaitei vis labiau raustant, švilpis tiesiog šypsojosi.
- Aš nesu mielas. Visiškai nesu mielas. Ir tu esi išskirtinė. Išsiskiri iš visų kitų ir panašiai, - rimtai pasakė kiek nuraudęs trečiakursis. Cindy pasakymas, kad jis mielas, privertė jį baisiausiai išrausti.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Cindy Grant Sausio 17, 2021, 05:03:08 pm
- Ryanai, pomidoras ir burokas yra raudoni, tad tai tas pats. Nematau didelio skirtumo. O jeigu negėdytum manęs ir pastoviai negirtum, mano skruostai nebūtų raudoni. - Nusišypsodama ir trumpam pažvelgdama į vaikino veidą tarė Cindy, tačiau tuoj pat ir vėl nusuko žvilgsnį į astronomijos bokšto lubas. Lubos neatrodė labai įdomios, tačiau mergaitei nebuvo patogu gulėti ant Ryano kelių ir būti pasisukus į jį, kad galėtų žiūrėti į šiojo veidą.
- Švilpiai ar ne švilpiai, nesvarbu. Manau ir be to rastumėme progų susitikti. Visgi turime pilna laisvo laiko po pamokų ir savaitgaliais. - Patikslino metais vyresnį berniuką oranžinių plaukų savininkė. Šiosios veidelyje švietė miela, paprasta šypsenėlė, taip parodydama, kad šiuo metu Grant yra pakankamai laiminga ir geros nuotaikos. Tačiau po švilpio ištartų žodžių, pasirodė mergaitės užsispyrimas ir ši sukryžiavusi rankas po krūtine tarė:
- Na, jeigu jau sakai, kad aš esu išskirtinė, tada reiškia, kad ir tu esi mielas. Ir nė nebandyk ginčytis.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Ryan Jones Vasario 14, 2021, 07:42:58 pm
- Cindy, burokėliai yra raudonesni už pomidorus, tad tu raudona kaip burokėlis. Na, bet reikia man tave gėdinti ir girti, kas kitas be manęs tai darys m? - paklausė vaikinas šypteldamas nedora šypsenėle. Jis visada vos tik rasdavo galimybę, norėdavo paerzinti ar pagirti Cindy. Elgėsi kaip koks išdykęs vaikas, nenorėdamas pripažinti, kad mergaitė jam patinka.Ak. Ir kodėl gi taip? paklausė pats savęs vaikinukas žvelgdamas į merginos gilias akis. Jose vaikinukas skendo vis labiau, ir labiau.
- Rastume. Jei noro yra visada atsiranda ir laiko. Na, nebent problema tame, kad artėja egzaminai, - pasakė išleisdamas atodūsį. Šį kartą labai nenorėjo egzaminų. Kažkodėl bijojo jų, jie buvo gąsdinantys ir nepatrauklūs. Matydamas merginos šypsena, vaikinukas šypsojosi ir pats. Jos šypsena berniukui buvo pati gražiausia.
- Betttttt, Cindy aš nesu mielas, - atsiduso. Kiek pamąstęs prabilo. - Bet kadangi kitaip tu nesutiksi su savo išskirtinumu ar pripažinsiu, kad esu mielas. Bet tik tau.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Cindy Grant Kovo 08, 2021, 03:29:33 pm
  Vaikinui pareiškus, kad burokėliais yra raudonesni už pomidorus, mergaitė kruiam laikui susimąstė ir užtilo, bet vis vien pasiliko prie savo nuomonės ir jos nepakeitė.
  - Burokėliai labiau primena violetinę spalvą, negu raudoną, - Vis dar bandydama ginčytis su draugu šiuo klausimu, tarė Cindy. Ši turėjo tvirtą savo nuomonę šioje, gal kiek kvailokoje diskusijoje, pasiginčyjime ir nežadėjo to keisti. Žinoma,  ne vienam pasirodytų keista, kad dėl tokios kvailokos priežasties reikia ginčytis, bet Grant pripažino, tai buvo visai juokinga, linksma.
  - Yra ir kas kitas be tavęs tai daro, - erzindama kiek vyresnį vaikiną, tarė Cindy bei šyptelėjo žaisminga šypsenėle. Na, ši bent tikėjosi, kad šie žodžiai kiek suerzins vaikiną, nors pati nežinojo iš kur atsirado ši nuojauta.
  - Nieko, viskas gerai. Esu įsitikinusi, kad rasim laiko. Reikia noro, o su noru viskas įmanoma. O egzaminus mes abu išlaikysim gerai. Svarbiausia tikėti tuo, nes tai, kuo tiki, dažniausiai virsta realybe, - su miela, šilta šypsenėle veide, tarė švilpė.
  - Šaunuolis. Bet pats sau meluodamas, kad nesi mielas, neįtikini kitų, kad toks nesi, - gan droviai tarė rudų, gal kiek primenančius oranžinę spalvą, plaukų savininkė. Pažvelgusi į laikrodį, esantį ant rankos, Grant aiktelėjo.
  - Man jau laikas eiti. Turiu dar padaryti namų darbus. Ir taip užsibuvau per ilgai. Labai tau ačiū už smagiai praleistą laiką ir piešinį. Greitai susimatysim, iki. - Greitai ištarė Cindy, apsikabino savo draugą ir atsistojusi pasiėmė piešinį. Mielai nusišypsojusi, skubiai nukeliavo savais keliais. 
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vincent Lémery Kovo 28, 2021, 08:38:47 pm
Debesys atrodė grėsmingai, oras buvo įsielektrinęs. Žvaigždžių, be abejo, nesimatė. Visas mokinių paliktas pergamento skiauteles su žvaigždėlapių fragmentais riaumojantis vėjas jau seniai buvo nupūtęs nuo apžvalgos aikštelės žemyn, į uždraustajį mišką, į pavojingai banguojantį juodąjį ežerą, į tuščią ir tamsią kvidičo aikštę. Turėklai, juosiantys aikštelę, girgždėjo vėjo gūsiuose.
Vincentas Lemery greičiausiai elgėsi truputį kvailai. Išsliūkinti vidury nakties ir rizikuoti būti pagautam sėlinant koridoriais. Lipti į Astronomijos bokšto apžvalgos aikštelę, aukščiausią pilies vietą, artinantis audrai. Galbūt Vincentas elgėsi kvailai, o galbūt jį pagavo keista grifų gūžtos dvasia ir liepė rizikuoti savo magišku gyvenimu vardan adrenalino ir linksmybių.
Varniukas įsikibo į girgždančius turėklus taip, kad net krumpliai pabalo. Apsiausto skvernai ir rankovės malėsi vėjyje it didelė tamsi burė. Rudos migdolo formos akys ėmė ašaroti - vėjas buvo stiprus ir šaltas. Berniukas šypsojosi. Nebuvo labai tikras, koks velnias jį užvijo į patį audros centrą, tačiau negalėjo nejausti džiaugsmo. Klišinės laisvės.
Jis ilgai ten nestovėjo - pasidarė per šalta, o ir debesys grėsmingai priartėjo prie žemės. Lietus pasipylė kažkur tolumoje, ir varniukas suprato, kad neilgai trukus pasirodys ir virš pilies. Be to, būti arčiausiai dangaus per audrą - pavojinga. Žaibai retai kada suteikia magiškų galių.
Nulipęs nuo apžavlgos aikštelės žemyn, Vincentas tamsiais koridoriais patraukė atgal į Varno Nago bokštą.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Abigailė Nestrof Liepos 16, 2021, 11:49:40 pm
Vakaro vėsa glostė Abigailės skruostus. Po visų pamokų prasėdėjusi bendrajame kambaryje beruošiant namų darbus, varnės savijauta nebuvo pati geriausia- jai nusibodo ta pati aplinka. Tad kas galėtų būti geriau, nei vakarinis pasivaikščiojimas pilyje? Tiesa, Filčo mažoji Nestrof labai bijojo, tačiau ji tiesiog nebegalėjo sėdėti toje pačioje vietoje. Kambaryje kribždėte kribždėjo varniukų ir jau didelių varno koledžo mokinių.
Tyliai slenkant milžiniškos Hogvartso pilies koridoriais, mergaitė vis žvalgėsi- žiūrėk, iš už kampo dar išlys kas nors. Tada tai jau nebus nieko gero. O jeigu dar koks Davidas.. Tiesa, Abigailė nebūtų nustebusi, jeigu sutiktų jį dabar, slampinėjant po pilį apie aštuntą valandą vakaro. Tokiems vagims tai tikriausiai tinkamiausias metas veikti. Dar koks mažesnis mokinys eitų vienas, tai garantuotai apvogtų. Juk tokiems tai geriausios aukos,- prisiminė praeitų metų įvykį Nestrof. To lazdelės pavogimo mergaitė tikriausiai nepamirš niekada.
Atėjusi prie Astronomijos bokšto dvylikametė be abejonių užlipo į apžvalgos aikštelę- kaip kitaip. Ji iš Astronomijos pamokų žinojo, jog iš bokšto atsiveria nuostabus į Uždraustąjį mišką bei burtų ir kerėjimo mokyklos teritorijoje esantį ežerą. Greitai užlipusi į bokštą, Abigailė dar kartą savo akimis regėjo nuostabų vaizdą. Žvaigždės danguje tik pridėjo nuostabaus prieskonio. Šis nuostabus peizažas užpildė anglės širdį. Atrodė, kad tai buvo vienintelis dalykas, kurio trūko šį vakarą.
Tačiau rudaplaukė išgirdo garsą. Garsą, lyg kažkas taip pat liptų į Astronomijos bokštą. O ne.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 17, 2021, 09:00:51 pm
Vakaras. Klastuolis sėdėjo priešais židinį ir į jį spoksodamas kūrė nuostabų planą. Gyvename tik vieną kartą, dėl to paklusti visoms taisyklėms būtų kvaila. Vegard pasižymėjo protu, atkaklumu, ambicingumu ir ką jau kalbėti apie drąsą ir egoizmą. Galbūt ir nepavyks apgauti Varno Nago, bet ateityje turėtų pavykti. Apsiauste gulėjo multisulčių eleksyras kurį juodaplaukis nukniaukė iš kažkokio bendrakursio, taip pat ir lazdelė. Bet visgi koks buvo tas planas? Parodys tik laikas, niekas daugiau. Jo mintis išblaškė į bendrajį kambarį įėjęs pirmakursis. Vegard nekentė pirmakursių ,nes manė jog jie kvaili, bet galbūt būtų galima šį kartą jam padėkoti? Tikriausiai. Pakilęs nuo minkštos apdrikusios ir šaltos sofos vaikinas paliko kambarį. Požemiai jį pasitiko su stipriu pelėsio ir drėgmės kvapu, keletas fakelų apšvietė tamsius koridorius ,bet to nepakako. Vegard tikslas buvo surasti Varno Nago mokinį, nesvarbu kur ir nesvarbu kiek jam bus metų. Širdis traukė eiti į Astronomijos bokštą, kas ten žino, galbūt ir pavyks rasti ten kokį nupiepusį varniuką. Palikęs savo išmylėtus požemius vaikinas pastebėjo jog pagrindiniais koridoriais niekas nevaikščiojo, galbūt taip ir geriau. Koridoriai jau nebebuvo tokie klaidūs, nes Vegard jau priprato prie Hogvartso. Išsitraukęs lazdelę jis ėjo ir ėjo, kol galiausiai pasiekė tą nelemtą bokštą. Vaikinas pradėjo lipti laiptais į viršų ir tolumoje išgirdo kvėpavimą, o galbūt žingsnius. Gali būti jog juodaplaukis kažkokiu nepaaiškinamu būdu pasivertė į vilkolakį? Netrukus jis pasiekė bokštą ir išvydo tai ko nesitikėjo, ten buvo varniukas, arba bent Vegard taip atrodė, bet kokiu atveju Vegard pabandys panaudoti kerus, kurie jam padės įgyvendinti planą. Nukreipęs lazdelę, Vegard sušuko:
- Stupefy! - Kerai jau lėkė į siluetą, įdomu ar pavyks.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Abigailė Nestrof Rugpjūčio 07, 2021, 12:01:44 am
Žingsniai garsėjo. Buvo galima girdėti, kad laiptais lipanti būtybė artėja prie pačios Astronomijos bokšto apžvalgos aikštelės, kur įprastai vyksta Astronomijos pamokos. Abigailės širdis smarkiai kilnojosi. Tikriausiai kaip tada, kai vakarojant ant Pelėdyno stogo ji išgirdo artėjant žingsniams ir įsivaizdavo, kad ten Filčas. Oi, tada tai buvo streso. Bet pasirodė, kad ten buvo tik drovi grifė Evelina Džonson! Ji buvo miela..
Juk jau vėlu.. Negali atsitikti taip, kad išėjus pasivaikščioti ir pasigrožėti žvaigždėmis, dabar ją ims ir pričiups kažkas! To tiesiog negali būt!
Viskas toliau vyko kaip pagreitintam filme- Nestrof atsisukus laiptų pusėn, akyse sušmėžuoja kažkoks aukštaūgis. Šis išsitraukia lazdelę, varnei užgniaužia kvapą ir iš vaikinuko lūpų pasigirsta žodžiai "Stupefy", o iš jo lazdelės išskrieja raudonos šviesos spindulys. Varnė dar bandė sušukti kažką panašaus į "ne!", bet balsas gerklėje sustingsta, o nuo to momento ji daugiau nieko neprisiminė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vegard Saeterhaug Rugpjūčio 07, 2021, 08:46:38 pm
Kerai pataikė į siluetą ir Vegard nusišypsojo. Atsronomijos bokštu, keletą metrų nuskriejo kaip jau Vegard teko suprasti varniukė mergaitė. Varniukė, tai ko Vegard ir reikėjo. Klastuolis priėjo arčiau ir labai atsargiai išrovė keletą plaukų iš mergaitės galvos, iš klastuoliško apsiausto jis išsitraukė buteliuką su eliksyru ir jau ruošėsi įdėti vidun plauką. Eh, kad tik viskas pavyktų. Saeterhaug atsargiai nuėmė merginos kaklaraištį ir apsiaustą, labai jau nesinorėjo išrengti merginos vidurį bokšto kuriame išties buvo šalta, ką daryti? Juk mergaičių ir berniukų uniforma smarkiai skiriasi, teks nurengti ją visą. Klastuolis nenorėjo elgtis kaip iškrypėlis dėl to kerais nurengė merginos rūbus ir užmetė ant jos savus. Greitai persirengęs išmakino eliksyrą ir pajuto kaip prasidėjo transformacija. Tikriausiai iš šalies Vegard atrodė labai keistai, bet kam rūpėjo? Jis į Varno Nago apsiaustą įsikišo ir savąją lazdelę ir pabandė nutaisyti merginos balsą, bet tai buvo neįtikėtinai sunku. Metas vykdyti planą. Vegard mergaitės pavidale išskuodė iš Atsronomijos bokšto ir bėgo link Varno Nago kambario, ar užteks drąsos ir proto norint atsakyti į belstuko klausimą? Nežinia. Štai, Vegard atsidūrė prie Varno Nago kambario durų ir giliai įkvėpęs (gal geriau sakyti įkvėpusi?) belstuko pagalba pabeldė į duris. Belstukas užkriokė užduodamas klausimą:
- Kas buvo pirmasis Hogvartso direktorius iki tau čia pasirodant?
Vegard sutriko ir bandė atsakymo ieškoti galvoje, staiga jis suprato jog atsakymą žinojo, tik abejojo ar jis teisingas. Mergaitišku ir virpančiu balsu atsakė:
- Armandas Dipetas? - Balsas stipriai virpėjo.
Užsimerkęs, vaikinas laukė. Belstukas netrukus ir vėl užkriokė:
- Neteisingai!
Sumurmėjęs kažką po nosimi apsisuko ir bėgo vėl link Astronomijos bokšto. Jis pyko ir buvo suirzęs, bet nereikėjo nieko tikėtis. Na, ką padarysi, juk jis Klastuolis ,o ne kažkoks Varnis. Vegard kraujyje teka grynakraujiškumas, ambicingumas ir ryžtas, nulis Varniškų savybių. Ką gi, Vegard ir vėl buvo tame pačiame bokšte priešais kone nuogą merginą kuri buvo apmėtyta trečiakursio drabužiais. Baigėsi multisulčių eliksyro efektas, Vegard ir vėl buvo tas bjaurus Klastuolis. Nusirengęs Varno Nago uniformą jis apsirengė savąją Klastūnyno uniformą. Magišku būdu aprengęs Varnę jis nukreipė lazdelę į ją:
- Obliviate. - Nieko neįvyko, tikriausiai juodaplaukis buvo per daug sutrikęs. Pabandęs vėl, nieko nepešė. Trečiasis kartas buvo vėl nesėkmingas. Kas čia dabar?
- OBLIVIATE. - Ketvirtasis kartas, na bent šį kart sėkmingas, Vegard ištrynė nesenus prisiminimus, tuos kurie šiandien aplankė tą Varnę.
- Rennervate. - Iš lazdelės galo išsiveržė raudona šviesa ir palietė varniukę, ši tikriausiai atsigavo. Klastuolis nesakė nieko, kol mergina neprabilo, galbūt ir nebeprabils.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Abigailė Nestrof Rugpjūčio 18, 2021, 02:10:54 pm
Abigailė sunkiai pramerkė akis. Pilnai atsimerkusi pamatė dangų, pilną ryškių žvaigždžių ir kažkokio stogo kraštą. Varnė tuojau pat pakėlė galvą ir apsižvalgė- ji gulėjo ant grindų neaiškiame bokšte. Nors ne tokiame jau ir neaiškiame- Nestrof netruko suprasti, kad guli Astronomijos bokšte, ant grindų. Žaliaakei širdies plakimo dažnis pradėjo tankėti. Kaip aš čia atsiradau?? Ir dar vidury nakties? Varno koledžo mokinę apėmė panika, kai ji pamatė, jog drabužiai apvilkti visai ne taip, kaip įprastai- apsiaustas susegtas per daug tvarkingai, kaklaraištis užrištas taip pat per daug tvarkingai. Abigailės mokykliniai rūbai niekad nebūdavo dėvimi labai taisyklingai.
Antrakursę velniškai išgąsdino netoliese stovėjęs vaikinukas. Kas čia ką tik įvyko?? Ir blogiausia buvo tas, kad varnė nė per kur nieko neprisiminė nuo to momento, kai išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario. Čia kažkas labai ne taip.. Rudaplaukė atsistojo, susvyravo ir pažvelgė į keistąjį, sprendžiant pagal uniformą, klastuolį.
-Kas čia atsitiko? Kaip aš čia atsiradau?? Gal teiksiesi man paaiškinti?- kone spiegiančiu balsu pradėjo reikalauti atsakymų Abigailė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Vegard Saeterhaug Rugpjūčio 18, 2021, 03:07:45 pm
Varniukė atsigavo. Vegard stovėjo taip lyg nieko nebūtų buvę. Dabar reikėjo tikėtis jog niekas nepapasakotų nepažįstamajai apie nesėkmingą bandymą patekti į Varno Nagą. Juodaplaukis jautėsi keistai, atrodė jog jis neseniai kažką išprievartavo, bet taip nebuvo. Varnė buvo pasimetusi, labai aiškiai matėsi. Ji uždavė klausimą, tik spiegdama, nebuvo lengva suprasti kažką, bet Saeterhaug pasistengė.
- Kodėl tu manęs klausi? Lyg aš žinočiau ,kas čia nutiko. Tai tikriausiai išėjai pasivaikščioti ir atpėdinai čia. - Nekaltu balsu kuris buvo pilnas melo pareiškė Klastuolis.
Nesužinosi tikriausiai niekada... Vegard užsimerkė ir uždavė klausimą:
- Kuo vardu būsi?
Vegard turėjo greitai sugalvoti vardą kurį pasakys nepažįstamajai, nesinorėjo sakyti tikro vardo, visgi, jį visi žino. Vegard Lysfjord Saeterhaug - pasaulinė Hogvartso žvaigždė.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Abigailė Nestrof Rugsėjo 21, 2021, 08:27:23 pm
Keistuolis tiesiog stovėjo, kai Nestrof reikalavo jo atsakymų. O susimąstęs, kad jau galėtų būti metas atsakymams, jis tepasakė, jog nežino, kas čia buvo. Nu tai juokdarys! Nežino mat jis!
-Aš pamenu, jog išėjau iš bendrojo koledžo kambario. Bet kaip aš atsiradau čia? Ir dar gulėt ant grindų! Dėl Merlino barzdos, tu man čia nesuk makaronų ir pasakok, kas ką tik buvo!-iškošė Abigailė.
  Jai nepatiko šis įtartinas tipelis. Na, varnė tiesiog jautė, jog nuo jo sklinda bloga aura. Paskutinėmis savaitėmis laisvalaikiu trečiakursė mėgo paskaitinėti knygas apie kristalus, aurą, magnetines bangas ir panašius dalykus. Tai burtininkę, aišku, sudomino. Ir būtent šią akimirką Abigailės perskaityti dalykai pasitvirtino. Ji jautė aplinkoje tvyrančią įtampą.
  Mat, koks tavo vardas! Dar ir vardą sakyk!
-Nemanau, kad privalau tau prisistatinėti,- ganėtinai priešiškai tarė mergaitė. Tačiau akimirką suabejojo ir įdomumo dėlei pateikė kitą, ne savo tikrąjį vardą.- Na, bet tebūnie. Esu Liucija. O koks tavasis vardas?
  Klastingai žvilgtelėjusi į klastuolį, rudaplaukė laukė atsakymo.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Lapkričio 12, 2021, 11:18:52 pm
Vėlus Anglijos rudens vakaras ir šįkart neapsiėjo be ūkanoto dangaus, pasislėpusio tarp debesų mėnulio bei įkyrios dulksnos ar žemo termometro stulpelio. Pats ruduo nebuvo aplenkęs net Hogvartso, skendinčio Uždraustojo miško šešėliuose, apsupto didžiojo ežero su jame gyvenančia pabaisa. Visur po kojomis nemaloniai žliugsėjo žemė, žadanti kiekvieną ja vaikštantį asmenį pasmerkti ir paskandinti purvyne slystelėjimu. Čežantys lapai po kojomis vis labiau trupo ir iro į smulkias daleles, o spustelėjęs šaltukas daugumą moksleivių bei profesorių masino vakarais būriuotis aplink židinius koledžų kambariuose. Tačiau šis klastuolis nebuvo kaip dauguma - mėgo jausti iki kaulų persismelkiantį šaltį, iškvėpti į orą garus ir įkvėpti į plaučius šalto ir gaivaus oro. Todėl šiuo metu koridoriuose ir laiptuose aidintys žingsniai bylojo moksleivį, slapčia išsmunkantį iš Klastūnyno koledžo bendrojo kambario su knyga apie mistiškas būtybes rankose. Lukas darkart stabtelėjo plačiai apsidairydamas, o tada pasuko link astronomijos bokšto. Po kiek laiko jis jau žingsniavo ir sukinėjosi aplink apledėjusius turėklus, kartais per juos persisverdamas ir bandydamas aprėpti visą matomą peizažą.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Meghan Natali Pritz Lapkričio 13, 2021, 05:31:00 pm
Juokas juokais, o Meghan, jau keliasdešimt kartų pasižadėjusi sau neslankioti naktimis, vėl nepaisė savo pažado ir keliavo tamsiais koridoriais. Vėlus vakaras. Gal jau ir naktis. Juk riba tarp šių dviejų laikų tokia trapi. Ruduo, jau beveik žiema. Oras vėso sparčiai ir rytais ant žolės jau galėjai pamatyti šerkšną. Naktys buvo šaltos, tamsios ir paslaptingos. Būtent tokios, kokias mėgo švilpiukė. Rudaplaukė mėgo šaltį, prasiskverbiantį pro odą ir stingdantį visą kūną. Mėgo tamsą. Mėgo nakties paslaptingumą. Visus garsus kaip siūlus susipinančius į nakties audinį.
Beklaidžiodama tamsiais koridoriais Meg priėjo duris, už kurių slėpėsi laiptai, vedantys į astronomijos bokštą. Ilgai negalvodama mergaitė užsegė savosios odinės striukės (švilpiukė nepripažino mokyklos uniformos. Apsirengdavo daugiausiai kartą per savaitę, nors ir tai vargiai) užtrauktuką ir užbėgo aukštyn.
Vos įėjus į bokštą, ledinis vėjas papūtė Meghan į veidą ir pakėlė jos palaidus rudus plaukus. Pajutusi tokį pažįstamą ir mielą šaltį, mergaitė nusišypsojo. Kažkur tolumoje Uždraustojo miško medžiai lenkėsi vėjui, o tarp jų lakstė vilkolakiai ir kiti nakties vaikai. Švilpiukė priėjo prie turėklų, atsirėmė į juos ir atsuko veidą šaltajam vėjui. Kažkur akies krašteliu Meg pastebėjo šmėžuojantį šešėlį, tačiau nekreipė į jį dėmesio. Dabar buvo šventas jos laikas, kurio niekas negalėjo trukdyti. Giliai kvėpuodama ir stengdamasi apie nieką negalvoti, Meghan mėgavosi naktimi ir šalčiu.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Lapkričio 13, 2021, 10:35:34 pm
Vaikinuko tėvai kartais mėgo pravardžiuoti vienturtį sūnų ,,nakties vaiku", dėl jo pomėgio nuo mažens slampinėti naktimis po kambarius ar gatves, tūnoti patalpose užsitraukus visas užuolaidas įvairiaspalvių lempučių akivaizdoje. Lukas jų komentarus dažniausiai nuleisdavo nuogirdomis, nekreipdavo į tai dėmesio ir tik praversdavo sekantį knygos puslapį, skambant trankiai sunkaus metalo muzikai pro ausinukus. Arba tiesiog išeidavo pasivaikščioti, sakydamas, jog greit grįš. Savo įpročių nekeitė netgi Hogvartse, nors čia jau nebegalėjo vežtis žiobariškų ausinukų, iš kurių naudos nebebūdavo iškart įkėlus koją į šią teritoriją. Tad jau čia skaitydavo tik tyloje, kurią sudrumsti išdrįsdavo kuri nors purptelėjusi pelėda ar medžių šlamėjimas arba vaikščiodavo atokiau nuo moksleivių būrelių.
Klastuolis, persisvėręs per apledėjusį turėklą, nejučiomis išsišiepė, nužvelgęs visą šią teritoriją, ir pasitrynė rankomis iš pasitenkinimo. Kurį laiką džiugino mintis, jog visa ši erdvė, ramybė, nakties grožis bei palaima šiuo metu - tik jo. Deja, ši ekstazė truko neilgai ir pasibaigė sulig moksleivės įžengimu į astronomijos bokštą. Juodaplaukis, dar neatkreipęs dėmesio į atėjūnę, pakėlė kaulėtą smakrą link dangaus ir vis bandė surasti tarp debesų pasislėpusį mėnulį. Azijietiškų bruožų turintį veidą ėmė gairinti iš niekur nieko atsiradęs vėjas, kuris dar ir pasinaudojo proga sutaršyti ir taip neklusnius bruneto plaukus. Donovanas kaip visada buvo pamiršęs pasiimti iš namų šiltą kepurę ir atsivežti į burtų ir kerėjimo mokyklą, todėl plaukai šiuo metu leidosi sutaršomi, o ausys pamažu šalo ir raudo (dėka mamos genų, paraudimas neturėjo ryškios spalvos). Kelis kartus giliai įkvėpęs ir iškvėpęs, pramerkęs akis apsidairė, o tada sustingo, išvydęs netoli stovinčią žemesnę figūrą, kuri taip pat stovėjo atsirėmusi į turėklus. Suraukęs antakius greit nusisuko ir žvelgė kažkur tiesiai prieš save, galvodamas, ką daryti tokiu atveju. Tikrai nesijautė šnekus šį vakarą, o ir taip trokštama ramybė buvo sudrumsta, net jei ir pastaroji žmogysta nekėlė jokių garsų. Vien buvimas jį erzino, o prigimtinis drovumas neleido išreikšti nepasitenkinimo garsiai ir pavaryti moksleivę šalin. Tad taip ir liko stovėti toliau keistai sustingęs ir niūrus.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Meghan Natali Pritz Lapkričio 13, 2021, 11:51:12 pm
Vėjas taršė mergaitės palaidus plaukus, jai žiūrint į tolį ir galvojant. Ši naktis jai priminė tą, kurią praleido su Quentin. Švilpiukė vis dar svarstė, kodėl vaikiną taip traukė nakties padarai. Tačiau atsakymo Meghan vis dar nebuvo gavusi. Nors nebuvo tikra, ar jai jo iš ties reikėjo. Naktis yra nepaprastai magiškas ir stebuklingas laikas, tad kam gadinti jį atsakymais ar panašiais dalykais?
Bokšte netoliese rudaplaukės šmėžuojantis šešėlis atskleidė savo tapatybę. Tai buvo vaikinas, regis, vyresnis už Meg. Tamsių plaukų, kuriuos taip pat taršė šaltasis vėjas ir, jei rudaplaukės neapgavo akys, turėjo nemažai azijietiškų bruožų. Reikia pripažinti, atrodė dailiai. Tačiau jo laikysena išdavė susierzinimą ir niūrumą. Meghan ne itin troško kalbėtis, tačiau negi stovėsi visą naktį taip nė žodžio ir nepratardamas?
- Sveikas, - tarė švilpiukė.
Dar kartą papūtęs vėjas dar labiau sušiaušė Meg plaukus. Ji jau pradėjo abejoti, ar šepetys pagelbės. Mergaitė ranka perbraukė plaukus ir atsiduso. Pati nežinojo kodėl, tačiau to reikėjo.
Meghan sudrebėjo. Naktis buvo labai šalta. Tačiau išeiti nesinorėjo. Šaltis rudaplaukei nepaprastai patiko. Patiko ir tas jausmas, kai drebi stovėdamas vėjyje. Patiko ir tas momentas, kai sušalęs grįžti į bendrąjį kambarį prie židinio. Apskritai, Meg patiko naktis, tamsa ir žiema. Ruduo irgi neblogai.
Švilpiukė dar kartą pažvelgė į tolį ir šyptelėjo į naktį.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Lapkričio 26, 2021, 10:28:48 pm
Apie nakties vaikus tamsiaplaukis žinojo tik tiek, jog jų anatomija, fizinės savybės gerokai skyrėsi nuo įprasto mago kūno. O tai sužinojo iš savo tėvo, einančio hilerio pareigas Skutelio ligoninėje, kurioje neretai laisvalaikiu nusivesdavo savo sūnų į morgą, kur skalpeliu darbuodavosi ant lavonų ir eksperimentuodavo su jų mėginiais. Tad antgamtinės būtybės jam tebuvo tik kaip įdomus objektas ir galimybė priartėti prie to, ko žmonėms nepavyko sukurti per daugelį metų - jaunystės eliksyro. Nepaisant Nikolo Flamelio su jo žmona Perevele, nusprendusius kvailai imti ir sudaužyti išminties akmenį.
Luko rimtį pamažu švelnino vis veidą gairinantis šaltas ir šiurkštus vėjas, kuris vis skaudžiai žnaibė skruostus, negebančių nei kiek parausti.
- Labas, - net nežinojo kodėl šįkart teikėsi atsakyti, o gal nusprendė, jog bus gana keista jei ims ir nuignoruos trečiakursės pasisveikinimą?  Vis dėlto, ji jam buvo nematyta ir nepažįstama, tad jei ir neprisistatys - galbūt po netikėto susitikimo lengvai bus užmirštas švilpės. Sušnairavęs į ją vėl nusisuko ties lygumomis, kurių horizontas skendo tolimuose toliuose už Uždraustojo miško ribų. Šalčio beveik nejautė dėka šiltų, žieminių rūbų, nors rankos buvo keistai sužvarbusios ir sustingusios, mat jų nedengė vilnonės pirštinės.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Meghan Natali Pritz Lapkričio 28, 2021, 07:02:23 pm
Šaltis glostė mergaitės veidą. Kadangi jo niekas nedengė, šaltukas turėjo visišką laisvę rausvinti švilpiukės skruostus. Tačiau jam tai nepavyko, nes Meg oda liko tokia pat blyški. Dabar niekas negalėjo priversti išblyškusių Meghan skruostų nusidažyti raudoniu.
Rudaplaukė sudrebėjo. Šiuo metu ji nebuvo apsirengusi labai daug ar šiltai, nes norėjo pajusti šaltį. Švilpiukės aprangą sudarė viso labo plėšyti juodi džinsai, kerzai, palaidinė ant petnešėlių ir pilkas megztukas. Pastaruoju metu tai buvo įprasta rudaplaukės apranga, kuri jai labai patiko. O šalčio Meg nebijojo. Kaip tik mėgo.
Vidurnaktis. Naktis prisipildė įvairiausiais garsais - pradedant lapų šnarėjimu, baigiant nakties vaikų staugimu. Tačiau visus juos nustelbė žemas nepažįstamojo vaikino balsas. Tamsiaplaukis sugalvojo atsakyti į Meghan pasisveikinimą.
Rudaplaukė, čia ateidama, norėjo pabūti viena, tačiau dabar jau nebebuvo tikra, kad to nori. Kažkodėl dabar mergaitė užsimanė pabendrauti su nepažįstamuoju. Tik neaišku, ar jis nori to paties.
Meghan priėjo artyn vaikinuko, tačiau sustojo palikdama tarp jų maždaug pusantro metro atstumą. Tada vėl pažvelgė į mišką ir leido vėjui draikyti palaidus plaukus.
- Patinka šaltis? - paklausė rudaplaukė, nenuleisdama akių nuo nakties. Kodėl būtent toks klausimas, Meg nežinojo. Kažkodėl toks jai atėjo į galvą, tokį ir pasakė. Kas pasakyta - nebesugrąžinsi. Kaip bus, taip. pamanė Meg ir giliai įkvėpė šalto ir gaivaus nakties oro.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Gruodžio 03, 2021, 07:49:30 pm
Klastuoliui, ko gero, buvo įdomiau spoksoti kažkur į apačioje maklinėjančius moksleivius iš aukščiau, nei į šalia stovinčią personą. Jis stengėsi pernelyg neatkreipti į save dėmesio, ne itin trokšdamas persimesti žodžiais su mergina, todėl ir stovėjo stipriai įsitvėręs į turėklus. Lukas pirštais juos spaudė taip, kad net krumpliai pabalo bei atrodė gan keistai mėnesienos šviesos prietemoje. Tarsi vaiduokliški. Jo žvitrios ir tamsiai kaštoninės spalvos akys vis bėgiojo skirtingais objektais, ieškodamos kažko, ko dar anksčiau neaptiko. Tik kad nesusigundytų pažvelgti link turėklų kaimynės pusės. Visgi nepasotinamas smalsumas nugalėjo ir juodaplaukis žvilgterėjo, bandydamas įvertinti ir suprasti jausmą, kilusį po pirmojo įspūdžio. Kiek labiau prisimerkęs sugebėjo įmatyti ir šiokius tokius virpuliukus, o kur jau dar ir nežymi vibracija, sklindanti šaltu metalu.
- Negaliu žiūrėti, - sumurmėjo ketvirtakursis, garsiai atsidusęs ir šitaip išleidęs į orą sidabrinių garų kamuolį. Tada pasigirdo segamų sagų ir traukiamo žemyn užtrauktuko garsas, kuris bylojo apie vaikino nusirenginėjimą. Netrukus jaunasis burtininkas jau stovėjo nusivilkęs paltą, kurį tiesė į švilpės pusę. - Nereikia man, jog peršaltum.
Pats liko stovėti su maikute po apačia, ir ant viršaus džemperiu su kapišonu, tad sušalimas tikrai jam negrėsė. Vėl nusukęs žvilgsnį į šoną trumpam prisiminė mamos pamokymus meilės reikaluose, po kurių tada norėjo prasmegti skradžiai žemėn.
- Kaip ir.
Antraštė: Ats: Astronomijos bokštas
Parašė: Meghan Natali Pritz Gruodžio 03, 2021, 11:06:53 pm
Miškas, boluojantis tolumoje, žinoma, buvo įdomus ir nepaprastai gražus dalykas, tačiau šią akimirką Meghan labiau domino šalimais stovintis vaikinas. Į klausimą, kodėl jis taip domino mergaitę, atsakymo nebuvo. Gal todėl, kad jai giliai viduje pabodo būti vienai. Nors ne, taip negalėjo būti. Vienatvė patiko rudaplaukei, ji ja mėgavosi. Su žmonėmis sutarti buvo sunku. Tad kam vargti, jei ir vienam visai gera gyventi?
Nakties tylą nutraukė sagstomų sagų garsas. Nustebusi Meg pasisuko į turėklų kaimyną ir pamatė jai atkištą paltą. Garbė dievams, juodą. O jį lydintys žodžiai privertė mažąją švilpiukę liūdnokai šyptelėti.
- Nesušalsiu. Aš mėgstu šaltį. - tarė ji, gūžtelėdama pečiais. - Tačiau sirgti - ne. - vos vos šyptelėjo ir, paėmusi paltą, užsimetė jį ant pečių. Nesivargino prakišti rankas pro rankoves, ar padoriai susisagstyti. Kam to reikia, kai tas paltas vis tiek tik dėl vaizdo?
Reikia pripažinti, paltas mergaitei buvo gerokai per didelis. Ji tikrai nebuvo iš aukštųjų, o per vasarą numetė svorio, tad vaikino duotame drabužyje vos nepaskendo. Tačiau jame buvo jauku, todėl švilpiukė per daug nesuko galvos, kad galbūt atrodo lyg kaliausė.
Tamsiaplaukis vaikinas liko stovėti tik su džemperiu ir gal kažkuo, ką turėjo po juo. Bet Meghan dėl to nebuvo nei šilta, nei šalta. Pats pasirinko. Ne jos problemos.
- Kaip ir? - pakartojo rudaplaukė. - Na, tada tau ne kas.
Minties Meg iki galo neužbaigė, tačiau ir neketino. Vėlgi, kam vargintis? Ji net nežinojo, ar vaikinas norės toliau su ja bendrauti. Tai kam eikvoti savo laiką ir energiją tokiems paikiems dalykams kaip klausimai? Paskui dar turi analizuoti gautus atsakymus, daryti išvadas ir užduoti kitus klausimus. Visa tai Meghan atrodė per daug sudėtinga. Gyvenimas atrodė per sudėtingas. Juk vis dėlto, jis baigiasi. Tad kam stengtis jį daryti įsimintiną ir nuostabų, jei jo vis tiek neliks ir niekas tavęs neprisimins? Vienintelė kita išeitis - gyventi žiaurų gyvenimą ir daryti blogus darbus, kad tave prisimintų kaip piktadarį. Kaip Voldemortas. Jei jis nebūtų daręs to, ką darė, niekas tikrai nebūtų žinojęs apie Tomą Marvolą Ridlį. Gyvenimo keliai yra du: arba gyveni "prasmingą" ir "laimingą" gyvenimą ir miršti nežinomas, arba gyveni "blogą" ir "žiaurų" gyvenimą, tačiau tada lieki prisimintas. Įspaudi savo pėdsaką istorijoje. Tik kuris variantas geresnis ir teisingesnis, Meghan nežinojo.